Versta iš:

Alyson Noël
SHADOWLAND

Pirma knyga „Amžinai“

Antra knyga „Mėlynasis mėnulis“

ISBN 9786090105146

© 2009 by Alyson Noël, LLC. By

arrangement with the Autor.
All rights reserved.
© Vertimas į lietuvių kalbą, Aušra
Kaziukonienė, 2011
© Leidykla „Alma littera“, 2011

Iš anglų kalbos vertė Aušra Kaziukonienė

Redaktorė Simona Kaziukonytė
Korektorės Gražina Stankevičienė, Rasa
Praninskienė
Viršelio dailininkė Jurga Šarmavičiūtė
Maketavo Albertas Rinkevičius
 Blake’o Snyderio
(1957–2009)
atminimui

Uždegančiam
mokytojui, kurio
kilnumas,
entuziazmas ir
nuoširdus troškimas
padėti kitiems yra
nepranokstamas.
Tikiu, kad šio
žmogaus dvasia išliks
jo knygose ir
mokyme.
 padėka

Ši knyga pasaulį išvydo daugybės žmonių

pastangomis. Man nepaprastai pasisekė,
kad su jais dirbau!
Nuoširdžiai ir karštai dėkoju:
Billui Contardi – protingam, jautriam
ir turinčiam puikų humoro jausmą. Po
velnių, apie tokį agentą svajoja
kiekvienas autorius!
Rose Hilliard ir Matthew Shearui –
leidėjai ir nepaprastam redaktoriui, be
kurių pagalbos nebūčiau išsivertusi!
Anne Marie Tallberg ir Brittany
Kleinfelter – neprilygstamoms
„Nemirtingųjų“ serijos žiniatinklio
kūrėjoms už žaižaruojančias idėjas ir
techninę paramą!
Katy Hershberger – ne tik puikiai
muzikos žinovei, bet ir nuostabiai
reklamos specialistei!
Nepaprastai talentingoms
dailininkėms Angelai Goddard ir
Jeanette Levy. Jų kerintys viršeliai
gniaužia kvapą! Taip pat pardavimo,
reklamos, gamybos ir visų kitų skyrių
darbuotojams už jų triūsą. Jūs esat
šaunuoliai!
Su meile apkabinu ir dėkoju Sandy –
neblėstančiam įkvėpimo šaltiniui. Jis
nuolatos palaiko, pralinksmina ir yra
manasis Deimenas Ogestė!
Būčiau visiška užuomarša, jeigu
nepadėkočiau jums, mieli skaitytojai. Už
žinutes, elektroninius ir paprastus
laiškus, piešinius, kurie nuskaidrina
kiekvieną mano dieną. Ačiū, kad
nepaliaujamai mane stulbinate!
Likimas – tai laiku
atlikti svarbiausi
darbai.
Ralphas Waldo
Emersonas
 pirmas skyrius

– Mus supa energija. – Tamsios

Deimeno akys įsmigo į mane ragindamos
klausytis, šįkart iš tikrųjų klausytis. – Mus
supa… – Jis mostelėjo į tamsėjantį
horizontą. – Visata nėra vientisa, ją
sudaro gyva, pulsuojanti energija.
Jutimai mus klaidina, kad kūnai yra kieti,
skysti arba dujiniai, bet kvantiniame
lygmenyje tai tiesiog dalelės, – tiesiog
energija.
Prikandau lūpą ir linktelėjau.
Deimeno balsas buvo stipresnis už mano
vidinį balsą: Pasakyk jam! Pasakyk dabar!
Nedelsk ir išklok tiesą! Paskubėk, kol jis
neprabilo!
Tačiau neišspaudžiau nė žodžio.
Laukiau, kol jis kalbės toliau, ir vilkinau
laiką.
– Pakelk ranką. – Deimenas atkišo
man delną.
Atsargiai, stengdamasi neprisiliesti,
pakėliau ranką, o Deimenas paklausė:
– Ką matai?
Atsidusau spėliodama, ką jis sumanė,
gūžtelėjau pečiais ir ėmiau vardyti:
 – Na, matau blyškią odą, ilgus pirštus,
kelias strazdanas ir nedailius nagus…
– Būtent. – Deimenas nusišypsojo, lyg
būčiau atsakiusi į lengviausio pasaulyje
testo klausimą. – Tačiau tai, ką tu matai,
nėra tikra. Iš tiesų turėtum matyti
spiečius molekulių, sudarytų iš protonų,
neutronų, elektronų ir kvartų. Pačiose
mažiausiose kvartų dalelytėse vibruoja
energija – taip lėtai, kad daiktas atrodo
vientisas, bet užtektinai greitai, kad tą
judėjimą būtų sunku apibūdinti.
Deimeno žodžiai skambėjo
neįtikinamai, bet jis gilinosi į fiziką
šimtus metų.
– Rimtai, Eve. Niekas neegzistuoja
pats sau. – Deimenas pasilenkė arčiau,
visiškai įsijautęs į aptariamą temą. –
Viskas yra viena. Iš pažiūros tankūs
objektai, kaip tu, aš ir smėlis, ant kurio
mudu sėdim, yra tik galybė lėtai
vibruojančios energijos. O vaiduoklių ir
šmėklų energija juda taip greitai, kad
dažniausiai žmogaus akis jos nepagauna.
– Aš matau Rilę. – Prisiminiau, kiek
daug laiko praleisdavau su mirusia
sesute. – Ar bent jau mačiau, kol ji
neperėjo tilto.
– Kaip tik dėl to tu jos daugiau
nebegali matyti, – sutiko Deimenas. – Jos
energija vibruoja per daug greitai. Bet yra
gebančiųjų matyti ir tikrai mirusius.
 Žiūrėjau į viena po kitos besiritančias
vandenyno bangas. Į nepabaigiamą,
nepaliaujamą, amžiną judėjimą. Amžiną
kaip ir mudu.
– Dabar pakelk ranką ir priartink prie
manosios, bet nesiliesk.
Dvejojau, braukiau delnu smėlį ir
nenorėjau jam paklusti. Kitaip negu
Deimenas, žinojau, kiek gali kainuoti net
ir švelniausias prisilietimas. Štai kodėl
nuo praėjusio penktadienio vengiau prie
jo liestis. Vėl dėbtelėjau į Deimeną – jis
laukė, kol atkišiu delną. Giliai įkvėpiau ir
aiktelėjau, nes Deimenas tik per plauką
nepalietė mano rankos.
– Ar jauti? – Jis nusišypsojo. – Tą
dilgčiojimą ir karštį? Tai susilieja mūsų
energijos. – Deimenas pajudino ranką, ir
mudviejų energinis laukas susiūbavo.
– Bet jeigu esame susiję taip, kaip tu
sakai, kodėl ne visi jaučia tą karštį? –
sušnibždėjau, ir nuo nepaprastos
traukos, kuriai nebuvo įmanoma
atsispirti, kūną užliejo pati nuostabiausia
šiluma.
– Visi mes susiję, visi skleidžiame
vibruojančią energiją. Bet vienos
energijos tavęs nejaudina, kitos šildo tik
truputį, kol randi tau skirtąją. Tada ir
pajunti karštį.
Užsimerkiau ir nusigręžiau –
nebegalėjau suvaldyti skruostais
srūvančių ašarų. Žinojau, kad esu atskirta
nuo Deimeno – man nevalia glostyti jo
odos, pajusti lūpų švelnumo, užsimiršti ir
paskęsti jo glėbyje. Turiu tenkintis
energinio lauko skleidžiama šiluma, nes
siaubingai apsirikau.
– Mokslas dabar prisiveja metafizikus
ir didžiuosius dvasinius mokytojus – tik
dabar atranda, ką jie žinojo jau amžių
amžius. Mus supa energija. Viskas yra
vienas.
Deimenas kalbėjo džiugiai ir
nekantravo supinti mudviejų pirštus. Bet
aš greitai atsitraukiau, ir jo veidas
persikreipė iš skausmo. Tokiu žvilgsniu
Deimenas žiūrėjo nuo tada, kai
sugirdžiau priešnuodį, sugrąžinusį jam
gyvybę. Stebėjosi, kodėl aš tokia rami,
santūri ir šalta – nenoriu jo net paliesti,
nors vos prieš kelias savaites troškau jo
artumo. Jis klydo manydamas, kad
negaliu atleisti, nes mane įskaudino –
flirtavo su Steise ir šlykščiai elgėsi su
manim. Deimeną ir visą mokyklą buvo
užhipnotizavęs Romanas. Deimenas dėl
to nekaltas.
Jis nenutuokė, kad įmaišiusi savo
kraujo į priešnuodį, išgelbėjusį jam
gyvybę, atėmiau iš mūsų galimybę kada
nors būti kartu.
Niekada.
Niekuomet.
 Visą amžinybę.
– Eve? – švelniai ir nuoširdžiai
sušnibždėjo Deimenas. Bet aš negalėjau
į jį pažvelgti. Negalėjau jo paliesti. Ir
negalėjau ištarti žodžių, kuriuos jis tikrai
nusipelnė išgirsti.
Aš susimoviau. Man labai gaila.
Romanas sumanė klastą, o aš buvau tokia
išsigandusi ir tokia kvaila, kad pakliuvau į
spąstus. Dabar mūsų meilė pasmerkta, nes
jeigu pabučiuosi mane, jei susimaišys mūsų
DNR, tu mirsi…
Nedrįstu jam prisipažinti. Esu
didžiausia pasaulyje bailė. Esu
apgailėtina menkysta. Ir niekaip
nesukaupiu drąsos pasakyti Deimenui
tiesą.
– Kas atsitiko, Eve? – paklausė jis
sujaudintas mano ašarų. – Tu jau kelios
dienos kaip nesava. Ar aš dėl to kaltas?
Įskaudinau tave? Juk žinai, nelabai
prisimenu, kas nutiko. O jei ką ir
prisimenu, supranti – tai nebuvau
tikrasis aš. Nieku gyvu tyčia tavęs
neįskaudinčiau. Nieku gyvu tavęs
neužgaučiau.
Stipriai save apkabinau, susigūžiau ir
nuleidau galvą. Troškau būti mažesnė už
aguonos grūdelį, kad Deimenas manęs
nebematytų. Jis sakė tiesą – nieku gyvu
tyčia manęs neįskaudintų. Tik aš galėjau
pasielgti taip žiauriai, neapdairiai ir
beatodairiškai kvailai. Tik aš galėjau
užkibti ant Romano kabliuko. Taip
skubėjau įrodyti, kad esu vienintelė,
tikroji Deimeno meilė – vienintelė jo
gelbėtoja, – ir štai ką pridariau.
Deimenas apkabino mane, paėmė už
riešo ir mėgino prisitraukti. Bet aš
nedrįsau prisiglausti, kad mano ašaros
neužtikštų jam ant odos ir nepražudytų.
Pašokau ir nubėgau prie vandenyno.
Įbridau į vandenį ir leidau šaltoms
putotoms bangoms skalauti blauzdas.
Troškau nerti į jo platybes ir atsiduoti
potvynio valiai, kad tik nereikėtų kalbėti.
Kad tik nereikėtų prisipažinti savo
vienintelei tikrai meilei, savo amžinam
palydovui, savo sielos puselei, vaikinui,
padovanojusiam man nemirtingumą,
užbaigus mūsų meilės istoriją, kuri tęsėsi
keturis šimtus metų.
Tyli ir apmirusi stovėjau vandeny.
Palaukiau saulėlydžio ir galiausiai
atsigręžiau į Deimeną. Nužvelgiau jo
tamsų siluetą, vos įžiūrimą nakties
tamsoje, ir nurijusi gerklėje įstrigusį
tumulą sumurmėjau:
– Deimenai… mielasis… turiu tau kai
ką pasakyti.
 antras skyrius

Suklupau šalia Deimeno, rankomis

įsirėmiau į kelius, kojų pirštais įsirausiau
į smėlį. Troškau, kad jis pažvelgtų į
mane, troškau, kad jis pagaliau prabiltų.
Net jei pasakytų tik tai, ką jau žinojau, –
kad padariau baisią ir žioplą, tikriausiai
nebeatitaisomą klaidą. Būčiau jam
pritarusi, po galais, aš to nusipelniau.
Ilgiau nebegalėjau tverti Deimeno
tylėjimo ir tolumoje klaidžiojančio
žvilgsnio.
Kai rengiausi leptelėti, kas tik šaus
galvon, kad pertraukčiau šią nepakeliamą
tylą, jis pažvelgė į mane pavargusiomis
akimis, kuriose atsispindėjo šešių šimtų
metų gyvenimo patirtis.
– Romanas. – Deimenas atsiduso ir
palingavo galva. – Aš jo nepažinau, nė
nenutuokiau… – Mano mylimasis nutilo
ir įsmeigė akis į tolį.
– Iš kur tu galėjai žinoti, – pasakiau
stengdamasi išsklaidyti net menkiausią
jo kaltės šešėlį. – Jis tave apnuodijo, ir
nuo tos dienos elgeisi kaip nesavas.
Patikėk, Romanas viską apgalvojo ir
ištrynė tau atmintį.
Deimenas labai įdėmiai pažiūrėjo į
mane, paskui atsistojo ir nusigręžė.
Sugniaužęs kumščius jis stebeilijo į
vandenyną, o paskui iškošė:
– Ar jis tave nuskriaudė? Ar persekiojo
ir grasino tau?
Papurčiau galvą.
– To ir nereikėjo. Jis skaudino mane
naudodamasis tavimi.
Deimenas atsigręžė, atsiduso,
patamsėjusiomis iš pykčio akimis ir
persikreipusiu veidu tarė:
– Tai mano kaltė.
Apstulbau – kaip jis gali kaltinti save,
jei taip baisiai suklydau aš? Pašokau,
atsistojau greta ir išrėžiau:
– Nejuokauk! Tai tikrai ne tavo kaltė!
Ar girdėjai, ką sakiau? – Pakračiau galvą.
– Romanas užnuodijo tavo nemirtingumo
sultis ir užhipnotizavo tave. Esi niekuo
dėtas, tik vykdei jo įsakymus, elgeisi prieš
savo valią!
Dar nespėjęs manęs išklausyti,
Deimenas numojo ranka.
– Eve, argi nesupranti? Kalbam ne
apie Romaną ir ne apie tave, tai – mano
karma. Tai pelnyta bausmė už šešis
šimtus metų savanaudiško gyvenimo. –
Jis papurtė galvą ir karčiai nusijuokė.
Klaikus Deimeno juokas nusmelkė iki
kaulų smegenų.
 – Visus keturis šimtus meilės ir
praradimų metų maniau, kad nuolat
netekti tavęs ir yra bausmė už mano
tuščią gyvenimą, nes aš vis
nesusiprotėjau, jog tu žūdavai nuo
Drinos rankos. Bet, pasirodo, tiesa
glūdėjo kitur. Kai jau tikėjausi
pergudravęs karmą – padariau tave
nemirtingą – ir maniau glausiąs savo
glėbyje amžinai, ji iškrėtė paskutinį
pokštą. Mums leista būti kartu amžinai,
bet tik žiūrėti vienas kitam į akis negalint
prisiliesti.
Pasigręžiau į Deimeną norėdama
apkabinti ir paguosti, įtikinti, kad jis
klysta. Bet tuoj pat atsitraukiau.
Prisiminiau, kad negalime vienas kito
liesti.
– Tai netiesa, – pasakiau žiūrėdama
jam tiesiai į akis. – Kodėl nubaustas tu,
jei suklydau aš? Argi nesupranti? –
Papurčiau galvą susierzinusi, kad
Deimenas kaltina tik save.
– Romanas mezgė voratinklį labai
seniai. Jis mylėjo Driną – lažinuosi, tu to
nežinojai, ar ne? Romanas buvo vienas iš
našlaičių, kuriuos išgelbėjai nuo maro
Florencijoje Renesanso laikais. Jis mylėjo
ją visus tuos šimtmečius ir būtų
paaukojęs dėl jos gyvybę. Bet Drinai
Romanas nerūpėjo, ji mylėjo vien tave, o
tu – tik mane. Kai aš nužudžiau Driną,
Romanas pasiryžo man atkeršyti – per
tave. Norėjo, kad kankinčiausi
negalėdama prisiliesti prie tavęs, kaip jis
kankinosi būdamas šalia Drinos! O
paskui viskas vyko žaibiškai, aš tiesiog… –
Nutilau, nes supratau veltui aušinanti
burną. Deimenas net nesiklausė manęs
įsitikinęs savo kaltumu.
Bet aš vijau šalin tokią mintį ir
nenorėjau, kad jis taip manytų.
– Maldauju nepasiduoti, Deimenai!
Kalta ne karma – kalta aš! Aš padariau
didžiulę, baisią klaidą. Bet tai nereiškia,
kad neatitaisomą! Turim rasti kokį nors
būdą. – Griebiausi menkiausios vilties ir
rodžiau entuziazmą, kurio iš tikrųjų
nejutau.
Deimenas stovėjo priešais, naktyje
ryškėjo jo tamsus siluetas. Mus siejo tik jo
liūdno, pavargusio žvilgsnio šiluma.
– Man nereikėjo to pradėti, – pasakė
jis. – Nereikėjo gaminti eliksyro,
priešintis gamtos valiai. Rimtai, Eve, ką
aš pasiekiau – sukėliau šitiek skausmo! –
Deimenas palingavo galva ir pažvelgė į
mane tokiu sielvarto kupinu ir
atgailaujančiu žvilgsniu, kad man apmirė
širdis. – Bet tu dar turi laiko. Tau prieš
akis visas gyvenimas – visa amžinybė –
gali tapti kuo panorėjusi, daryti ką
panorėjusi. O aš… – Deimenas gūžtelėjo
pečiais. – Aš esu sugedęs. Štai ką
pasiekiau per šešis šimtus metų.
– Ne! – surikau virpančiu balsu. Nuo
įtampos drebėjo lūpos ir skruostai. –
Nesugalvok pradingti, nepalik manęs vėl!
Visą mėnesį per tave gyvenau pragare, o
dabar, kai pasveikai, neketinu pasiduoti.
Juk pats sakei, kad esam skirti vienas
kitam! Mums tiesiog laikinai labai
nepasisekė, štai ir viskas. Bet jei abu
pasistengsim, tikrai rasim kaip…
Nutilau išvydusi, kaip pasikeitė
Deimenas – jis traukėsi į niūrų
savigraužos pasaulį prieškaištaudamas
vien sau. Supratau, kad atėjo metas
baigti pasakojimą – išdėstyti
graudžiausią, liūdniausią dalį. Gal tada
Deimenas pažvelgs į viską kitomis
akimis, gal…
– Tai dar ne viskas, – bėriau žodžius,
nors mintys pynėsi. – Prieš kaltindamas
karmą ar dar ką nors, turi išgirsti šį tą,
kuo tikrai nesididžiuoju, bet…
Paskui sunkiai atsidusau ir išklojau
apie keliones į Samerlandą – stebuklingą
dimensiją tarp dimensijų – ten išmokau
grįžti į praeitį. Papasakojau apie
galimybę rinktis tarp savo artimųjų ir jo ir
apie tai, kad pasirinkau artimuosius. Apie
įsitikinimą, kad sugebėsiu grąžinti jiems
ateitį, kuri, mano manymu, buvo
pavogta, ir apie tai, kokią pamoką gavau.
Kartais likimas tiesiog pasišaipo iš
mūsų gerų norų.
Sunkiai nurijau seilę ir nudūriau
žvilgsnį į smėlį, kad Deimenas negalėtų
pažiūrėti į išdavikiškas mano akis.
Bet, užuot įpykęs ar nusivylęs, kaip
tikėjausi, Deimenas apsupo mane
nuostabiausia švytinčia balta šviesa –
tokia šilta, tyra ir sklidina atlaidumo, kad
pasijutau, lyg būčiau atsidūrusi
Samerlande, tik kur kas maloniau. Todėl
užsimerkiau ir taip pat apsupau jį šviesa,
o kai atsimerkiau, mudu gaubė
plevenančios kerinčios šilumos ūkas.
– Tu neturėjai pasirinkimo, – švelniai
tarė Deimenas ir meiliai žiūrėjo į akis, iš
paskutiniųjų stengdamasis mane
paguosti. – Be abejo, pasirinkai
artimuosius. Ir padarei teisingai. Jei
būčiau turėjęs galimybę, ir pats būčiau
šitaip pasielgęs…
Linktelėjau, ir Deimenas dar tvirčiau
telepatiškai mane suspaudė švytinčiame
glėbyje. Toks apkabinimas neprilygo
tikrajam, bet vis tiek ramino.
– Aš žinau apie tavo artimuosius,
viską žinau. Mačiau juos… – Deimenas
pažvelgė į mane tokiomis giliomis ir
rimtomis akimis, kad vos prisiverčiau
kalbėti toliau: – Niekuomet nesi man
pasakojęs apie savo praeitį: kur gimei,
kaip gyvenai. Todėl vieną dieną
apsilankiau Samerlande, paklausiau apie
tave ir… man buvo parodyta visa tavo
gyvenimo istorija.
Sučiaupiau lūpas ir įsispoksojau į
ramiai stovintį Deimeną. Atsidusau, kai
jis pažvelgė man į akis ir telepatiškai
paglostė pirštais skruostą – taip atsargiai,
taip apčiuopiamai, beveik tikroviškai.
– Man labai gaila, – pasakė jis nykščiu
mentaliai perbraukdamas man smakrą. –
Labai gaila, kad buvau toks nugeibęs ir
nepajėgiau tau sutrukdyti. Nors tai
nutiko labai seniai, nenoriu kapstytis
savo praeityje.
Linktelėjau, nes tikrai netroškau
kamantinėti. Jis tapo smurtinės savo tėvų
mirties liudytoju, o paskui atsidūrė
kietose vienuolių letenose. Neketinau
prikelti tokių prisiminimų.
– Tai dar ne viskas, – pasakiau
tikėdamasi, kad Samerlande pasisemtos
žinios suteiks mudviem nors truputėlį
vilties. – Peržiūrėjau tavo gyvenimą ir
mačiau, kaip galų gale Romanas tave
nužudo. Net jeigu taip buvo nulemta
likimo, aš vis dėlto sugebėjau tave
išgelbėti. – Pažvelgusi į Deimeną
supratau, kad toli gražu jo neįtikinau, ir,
kol galutinai jo nenuvyliau, karštligiškai
aiškinau toliau: – Na, likimas yra griežtas
ir nepermaldaujamas, bet kartais jį gali
pakeisti mūsų veiksmai. Grįžusi į praeitį
neįstengiau išgelbėti savo šeimos, nes
tokia buvo lemtis. Prieš pat antrą
nelaimingą atsitikimą Rilė pasakė: Tu
negali pakeisti praeities, ji tokia liks. Bet
kai vėl atsidūriau čia, Laguna Biče, ir
sugebėjau tave išgelbėti, ėmiau manyti,
kad ateitį galima keisti, kad ne viską
valdo vien tik likimas.
– Galbūt. – Žiūrėdamas man į akis
Deimenas atsiduso. – Bet nuo karmos
nepabėgsi, Eve. Turi tokią, kokią
atsinešei. Ji – ne teisingumas, ji nėra
gera ar bloga, kaip įsitikinę daugelis.
Karma yra visų – gerų ir blogų – poelgių
išdava ir padarinys. Akis už akį, dantis už
dantį. Ką pasėjai, tą ir pjausi. Koks gimei,
toks ir mirsi. – Deimenas trūktelėjo
pečiais. – Visi šie posakiai iš esmės
reiškia tą patį. Nors ir kaip stengtumeisi
išsisukti, nutinka kaip tik taip. Štai kur
mane atvedė blogi poelgiai. – Jis papurtė
galvą. – Šimtmečiais įtikinėjau save, kad
noriu, jog tu mane pamiltum, bet dabar
matau buvęs tiesiog savanaudis,
nepajėgęs gyventi be tavęs. Todėl taip ir
nutiko.
– Na ir kas? – Palingavau galva vargiai
galėdama patikėti, kad Deimenas
pasiduos taip lengvai. – Tai šitaip viskas
baigsis? Po velnių, negi esi taip tvirtai
įsitikinęs, kad tave persekioja karma, kad
nė nemėginsi kovoti? Padėjai tiek
pastangų, kad mudu būtume drauge, o
dabar, kai susidūrėme su kliūtimi, nenori
sugriauti plytų sienos, pastojusios mums
kelią?
– Eve! – Deimenas žiūrėjo į mane
šiltu, kupinu meilės ir supratimo
žvilgsniu, bet jo balse buvo girdėti
pralaimėjimo gaida. – Atleisk, tačiau
esama dalykų, kuriuos aš tiesiog žinau.
– Hmm, ką gi… – Papurčiau galvą ir
nudelbiau akis. Kojų pirštais įsirausiau į
smėlį. – Nors esi vyresnis už mane keliais
šimtais metų, dar nereiškia, jog tavo
žodis bus paskutinis. Jeigu mudu iš tiesų
kartu pakliuvome į šią bėdą, jeigu mūsų
gyvenimai kaip ir mūsų likimai yra
susipynę, suprasi, kad nubaustas esi ne
vien tu, bet ir aš. Ir niekur nuo to nesidėsi
– nepaliksi manęs! Turime kovoti drauge.
Turime rasti būdą… – užsikirtau, nes visa
tirtėjau, o gerklę tarsi kas gniaužte
užgniaužė. Beliko atsistojus priešais
Deimeną tylomis laukti paramos, nors
sėkminga kovos baigtimi ir pati abejojau.
– Neketinu tavęs palikti, – tarė
Deimenas, jo žvilgsnyje mačiau
neišsipildžiusį keturių šimtų metų
troškimą. – Eve, aš negaliu tavęs palikti.
Patikėk, aš mėginau. Bet galiausiai
sugrįždavau. Tavęs vienos nepaliaujamai
geidžiau – tave vieną mylėjau – bet…
– Jokių bet. – Pakračiau galvą. Norėjau
jį paliesti, apglėbti, prisispausti visu
kūnu. – Turime rasti išeitį, kokį nors
vaistą. Pavyks, jei stengsimės abu.
Tiesiog žinau, kad pavyks. Tikrai neleisim
Romanui mudviejų išskirti. Bet viena aš
nesusidorosiu. Turi man padėti. Todėl
prašau pažadėti – pažadėti, kad
pamėginsi.
Deimenas gundomai žvelgė į mane.
Paskui užsimerkė ir nusėjo paplūdimį
daugybe raudonų tulpių. Visa įlanka
pražydo gėlėmis – ryškiais vaškiniais
žiedlapiais ant žalių kotelių.
Nemirštamos mūsų meilės simboliai
kaip kilimas uždengė kiekvieną smėlio
pėdą.
Paskui Deimenas paleido mano ranką
ir palydėjo prie automobilio. Mudu
lietėmės tik pro minkštą juodą jo švarko
odą ir mano medvilninius marškinėlius.
To pakako apsisaugoti nuo nelaimės, bet
nepakako sutramdyti dilgčiojimui ir
karščiui, kurį skleidė mūsų kūnai.
 trečias skyrius

– Tik pamanyk!
Sėsdamas į automobilį Mailsas išpūtė
dideles rudas akis, gražiame vaikiškame
veide nušvito šypsena.
– Žinai ką? Nespėliok. Aš tiesiog
pasakysiu, nes tu niekada nepatikėsi!
Niekada neatspėsi!
Šypsojausi, nes išgirdau Mailso
mintis dar prieš jam prabylant, ir
susiturėjau nepasakiusi: Tu važiuosi į
Italiją, į aktorių stovyklą! Po akimirkos
Mailsas išpyškino:
– Aš važiuosiu į Italiją, į aktorių
stovyklą! Tiksliau, į Florenciją. Į Leonardo
da Vinčio, Mikelandželo ir Rafaelio
tėvynę…
O geras tavo draugas Deimenas Ogestė
tikrai pažinojo visus šiuos kūrėjus!
– Jau kelias savaites žinojau, kad gali
pasitaikyti tokia galimybė, bet oficialus
kvietimas atėjo tik vakar, ir aš iki šiol
negaliu patikėti! Aštuonios savaitės
Florencijoje be jokio darbo: reikės tik
vaidinti, valgyti ir vilioti karštus italų
vyrukus…
 Žvilgtelėjau į Mailsą sukdama iš jo
namo prievažos.
– Ir Holtas tam pritaria?
Mailsas pašnairavo.
– Juk žinai, kaip būna. Kas nutinka
Italijoje, ten ir pasilieka.
Pasitaiko ir išimčių. Mano mintys
nuklydo prie Drinos ir Romano,
spėliojau, kiek dar nemirtingų niekšų
pasirodys Laguna Biče ir ims mane
persekioti.
– Šiaip ar taip, išvykstu greitai, vos tik
pasibaigs mokslo metai. Prieš kelionę
tiek daug visko reikia padaryti! Ak,
pamiršau svarbiausią – vieną iš
svarbiausių – dalykų. Jei viskas klostysis
sėkmingai ir Plaukų lakas bus rodomas
iki man išvažiuojant, dar gausiu
paskutinįkart nusilenkti kaip Treisė
Turnblad – rimtai, argi ne šaunu?
– Rimtai šaunu. – Nusišypsojau. –
Tikrai. Sveikinu. Kietuolis. Nusipelnei to.
Kaip norėčiau važiuoti kartu.
Vos ištarusi šiuos žodžius, supratau
pasakiusi tiesą. Kaip puiku būtų pabėgti
nuo visų rūpesčių, sėsti į lėktuvą ir skristi
kuo toliau. Be to, man trūks Mailso
draugystės. Kelias pastarąsias savaites,
kai juodu su Heivna (kaip ir kitus
mokinius) buvo užhipnotizavęs
Romanas, jaučiausi kaip niekad vieniša.
Maniau, neištversiu be Deimeno, bet ne
ką lengviau buvo netekus dviejų
geriausių draugų paramos. Bet Mailsas
su Heivna neprisiminė, kas jiems buvo
nutikę. Tik Deimeno atmintyje iškildavo
viena kita smulkmena ar vaizdas, ir jis
pasijusdavo siaubingai man nusikaltęs.
– Aš irgi norėčiau, kad važiuotum
kartu, – pasakė Mailsas sukinėdamas
grotuvo rankenėlę ir stengdamasis
pagauti muziką, atitinkančią pakilią jo
nuotaiką. – Gal baigę mokyklą visi
nukeliausim į Europą! Gausim Eurorail
leidimus, apsistosim jaunimo
bendrabučiuose, keliausime su
kuprinėmis – kietai, ar ne? Na žinai,
mūsų šešetas: judu su Deimenu, Heivna
su Džošu ir aš su dar kuo nors…
– Ir tu su dar kuo nors? – Pašnairavau į
Mailsą. – Ką turi galvoje?
– Esu realistas. – Jis gūžtelėjo pečiais.
– Na jau. – Užverčiau akis. – Nuo
kada?
– Nuo praėjusio vakaro, kai sužinojau
važiuojąs į Italiją, – nusijuokė Mailsas ir
persibraukė trumpai kirptus rudus
plaukus. – Suprask mane teisingai,
Holtas šaunuolis ir taip toliau. Bet kam
save apgaudinėti? Tenkinuosi tuo, ką
turiu. Tarsi mudu būtume sutarę, kada
baigsis draugystės galiojimo laikas. Trys
pilni veiksmai, turintys aiškią pradžią,
vidurį ir pabaigą. Ne taip kaip judu su
Deimenu. Jūs kitokie. Jūs nuteisti iki
gyvos galvos.
– Nuteisti iki gyvos galvos. –
Dėbtelėjau į Mailsą ir sustabdžiau
automobilį prie šviesoforo. – Sakai taip,
lyg būtume pasmerkti kalėti, o ne gyventi
ilgai ir laimingai.
– Supranti, ką manau. – Jis tyrinėjo
savo išpuoselėtus pirštus, kraipė į visas
puses ryškiai rožiniu Treisės Turnblad
laku nuteptus nagus. – Jūs, bičiuliai,
veikiate tuo pačiu dažniu ir esate stipriai
susiję. Pasakysiu tiesiai šviesiai – judu
niekuomet nenuklysite į šalį.
Jau nebe.
Sunkiai nurijau seilę. Vos tik užsidegė
žalia šviesa, nuspaudžiau greičio pedalą,
kirtau sankryžą taip staigiai, kad
sužviegė padangos – nuo gumos ant
asfalto liko juodi rėžiai. Nelėtindama
greičio įsukau į aikštelę ir ėmiau dairytis
Deimeno, kuris paprastai statydavo
automobilį antroje pagal gerumą vietoje,
greta manęs.
Nuspaudžiau stabdžius, bet Deimeno
neišvydau. Kai susirūpinusi, kur jis
pradingo, buvau belipanti iš automobilio,
jis išdygo šalia ir pirštinėta ranka atidarė
dureles.
– Kur tavo automobilis? – paklausė
Mailsas, žiūrėdamas, kaip Deimenas
užtrenkia dureles ir persimeta per petį
kuprinę. – Ir ką pasidarei rankai?
– Atsikračiau. – Deimenas įdėmiai
pažvelgė į mane. O pamatęs Mailso veido
išraišką pridūrė: – Automobilio, ne
rankos!
– Ar pardavei? – paklausiau, bet tik dėl
to, kad šalia stovėjo Mailsas. Deimenui
nereikia pirkti ar pardavinėti kaip
normaliam žmogui, nes jis gali susikurti
ką panorėjęs.
Deimenas papurtė galvą, nulydėjo
mane prie vartų ir šypsodamasis pasakė:
– Tiesiog palikau automobilį
kelkraštyje su rakteliais spynoje ir
veikiančiu varikliu.
– Kąąą? – sukliko Mailsas. – Nori
pasakyti, kad palikai savo blizgantį juodą
sportinį BMW M6 kelkraštyje?
Deimenas linktelėjo.
– Bet tas daiktas vertas šimto
tūkstančių dolerių! – Mailsas aiktelėjo ir
ryškiai išraudo.
– Šimto dešimties tūkstančių, –
nusijuokė Deimenas. – Nepamiršk, jis
buvo pagamintas pagal individualų
užsakymą ir prikaišiotas naujausios
technikos.
Mailsas spoksojo į Deimeną
išsproginęs akis. Jis niekaip neįstengė
suprasti, kaip galima šitaip pasielgti ir
kodėl.
– Hmm, vis dėlto noriu išsiaiškinti…
Vieną rytą atsibudai ir nusprendei… Kas
per velnias? Nei iš šio, nei iš to nutariu
palikti savo beprotiškai prabangų
automobilį šalikelėje – KUR BET KAS GALI
JĮ PAIMTI?
Deimenas gūžtelėjo pečiais.
– Panašiai.
– Turbūt nepastebėjai, – Mailsas
susijaudinęs šnopavo, – kad yra žmonių,
iš viso neturinčių automobilio. Žmonių,
kurių gimdytojai tokie žiaurūs ir keisti,
kad priverčia savo vaikus visą gyvenimą
prašyti draugų malonės!
– Gaila. – Deimenas trūktelėjo
pečiais. – Tokia mintis man net
nedingtelėjo. Bet jei tau palengvės, taip
pasielgiau turėdamas kilnų tikslą.
Mudviejų akys susitiko. Kartu su
įprastine šilumos banga pajutau šiurpią
nuojautą, kad palikęs automobilį
Deimenas ėmėsi įgyvendinti savo planą.
– Kaip prisikasei iki mokyklos? –
paklausiau prie vartų, kur jau lūkuriavo
Heivna.
– Atvažiavo autobusu. – Ji pažvelgė į
mane, paskui į Deimeną, jos neseniai
dažyti karališko mėlynumo kirpčiukai
krito ant akių. – Aš nejuokauju. Nebūčiau
patikėjusi, jei nebūčiau regėjusi savo
akimis. Mačiau, kaip Deimenas išlipo iš
to didelio geltono autobuso kartu su
jaunikliais, keistuoliais, atsilikėliais ir
atstumtaisiais, kurie, kitaip negu jis,
neturi kito pasirinkimo. – Heivna papurtė
galvą. – Buvau taip šokiruota, kad ilgai
mirksėjau norėdama įsitikinti, ar
neapgauna akys. Bet vis tiek abejojau,
todėl nufotografavau Deimeną
mobiliuoju ir nusiunčiau nuotrauką
Džošui. Jis patvirtino, jog tai Deimenas. –
Heivna parodė mudviem nuotrauką.
Nužvelgiau Deimeną svarstydama, ką
jis bus sumanęs. Tik tada pastebėjau, kad
vietoj mėgstamo kašmyrinio megztinio
jis vilki kuklius medvilninius
marškinėlius ir mūvi ne vardinius, o
paprastus džinsus. Negana to, Deimenas
buvo apsiavęs ne garsiuosius juodus
motociklininko batus, bet įsispyręs į
rudas gumines šlepetes. Ir be brangių
blizgučių Deimenas atrodė toks pat
gražus kaip pirmą mūsų pažinties dieną,
bet vis dėlto naujas pigus įvaizdis jam
netiko.
Ar bent jau ne tokiam Deimenui, prie
kurio buvau įpratusi.
Deimenas yra neabejotinai šaunus,
mielas, mylintis ir geros širdies – bet
kartu didelis puošeiva ir tuščiagarbis.
Pamišęs dėl drabužių, automobilių, savo
įvaizdžio. Nė nemėgink nuspėti jo tikrojo
amžiaus, nes jis pasirinko nemirtingumą
ir susikūrė atitinkamą įvaizdį.
Šiaip jau man nerūpėjo, kaip
Deimenas apsivilkęs ir kaip atvažiavo į
mokyklą, bet kai pažiūrėjau į jį dar kartą,
stipriai sugniaužė paširdžius.
Neabejotinai tai tik pradžia. Deimenas
sumažino išlaidas drabužiams, elgiasi
altruistiškai ir rūpinasi aplinkos
išsaugojimu. Bet šis staigus pasikeitimas
slepia šį tą daugiau. Jis kažkaip susijęs su
praėjusiu vakaru. Su karmos pokštu, kurį
minėjo Deimenas. Tarsi atsisakydamas
prabangos tikėtųsi numaldyti karmą.
– Einam? – Kai tik nuskambėjo
skambutis, Deimenas nusišypsojo,
paėmė mane už rankos ir nusivedė.
Heivna pirmas tris pamokas rašinėjo
žinutes stengdamasi suprasti, kas nutiko
Deimenui.
Traukiant koridoriumi pažvelgiau į jo
pirštinėtą ranką savo delne ir
sušnibždėjau:
– Kas dedasi? Kur iš tikrųjų tavo
automobilis?
– Juk jau sakiau. – Deimenas
gūžtelėjo pečiais. – Man jo nereikia. Tai
tuščia prabanga, ja daugiau
nebesimėgausiu. – Jis nusijuokė ir
pažiūrėjo į mane. Neišgirdęs pritarimo,
papurtė galvą ir tarė: – Nežiūrėk taip
rimtai. Didelio čia daikto. Kai supratau,
kad automobilio man nebereikia,
nuvažiavau į vargšų rajoną ir palikau
šalikelėje. Gal kam pravers?
 Prikandau lūpą ir įsispoksojau
priešais save. Troškau patekti į jo mintis
ir sužinoti, ką jis iš tiesų mano ir ką visa
tai reiškia. Kad ir kaip meiliai Deimenas
žiūrėjo į mane, kad ir kaip nerūpestingai
gūžčiojo, iš jo žodžių man nieko
nepaaiškėjo.
– Ką gi, puiku, daryk kaip tinkamas,
prasiblaškyk. – Trūktelėjau pečiais
įsitikinusi, kad tai visai ne puiku, tik
garsiai nepasakiau. – Bet kaip ketini
gyventi be automobilio? Gal pamiršai,
kad čia Kalifornija – be jo neišsiversi?
Mano pareiškimas aiškiai
pralinksmino Deimeną.
– Kuo blogas autobusas? Veža
nemokamai.
Žioptelėjau ir pakračiau galvą sunkiai
tikėdama savo ausimis. Nuo kada tau rūpi
kaina, ponaiti Aš Pasidarau Milijonus,
Statydamas Arklių Lenktynėse, ir
Susikuriu Ką Panorėjęs? Ir tik tada
supratau, kad neslepiu savo minčių.
– Tai šitoks aš tau atrodau? –
Deimenas susidrovėjęs stabtelėjo klasės
tarpduryje aiškiai įskaudintas mano
lengvabūdiško vertinimo. – Tuščias,
materialistas, savimyla, dykaduonis
vartotojas?
– Ne! – surikau purtydama galvą ir
spausdama jam ranką, nors Deimenas
buvo netoli tiesos. Tik jis perlenkė lazdą.
Jis – vaikinas, vertinantis puikius daiktus,
o ne bjauri vyriškosios lyties Steisės
kopija. – Aš tiesiog… – Pašnairavau į
Deimeną – troškau turėti nors pusę jo
iškalbingumo. Bet vis tiek nepasidaviau:
– Turbūt aš nesuprantu. – Patraukiau
pečiais. – Kodėl mūvi pirštinę? – Pakėliau
jo ranką.
– Negi neaišku? – Deimenas papurtė
galvą ir stumtelėjo mane į klasę.
Bet aš stovėjau kaip įkasta. Niekas
man neaišku. Ir nieko nesuprantu.
Įsitvėręs durų rankenos Deimenas
patylėjo. Paskui labai įskaudintas tarė:
– Maniau gerai sugalvojęs. Bet gal
nenori, kad iš viso tave liesčiau?
 Ne! Aš to nesakiau! Kai priėjo keli
klasės draugai, ėmiau bendrauti su
Deimenu telepatiškai – priminiau, kaip
sunku buvo nesiliesti vienam prie kito
pastarąsias tris dienas. Apsimetinėjau
peršalusi, nors abu žinojom, kad esam
atsparūs ligoms, ir jausdama gėdą kitaip
juokingai išsisukinėjau. Tai buvo tikrų
tikriausia kankynė. Baisiausia agonija –
turėti tokį nuostabų, seksualų gražuolį
vaikiną ir negalėti jo paliesti.
– Žinau, negalim rizikuoti tavo
gyvybe, jei susilies mudviejų delnai, bet
ar nemanai, kad pirštinė atrodo keistai? –
sušnibždėjau, vos tik likom vieni.
– Man nė motais. – Deimenas
nuoširdžiai ir atvirai žvelgė man į akis. –
Man nė motais, ką pagalvos kiti. Man
rūpi tik tu.
Deimenas spustelėjo man pirštus ir
minčių galia atidarė duris. Mudu
patraukėme prie savo suolo tiesiai pro
Steisę Miler. Nebuvau mačiusi jos nuo
penktadienio, kai išsivadavo iš Romano
kerų, bet buvau tikra, kad jos neapykanta
nesumenko. Tikėjausi, kad Steisė krės
šunybes kaip įpratusi ir numes krepšį
man po kojų. Bet ji buvo tiek apstulbinta
naujo Deimeno įvaizdžio, kad pamiršo
senus triukus. Lėtai nužvelgė Deimeną
nuo galvos iki kojų vieną kartą, paskui
dar.
 Nors Steisė į mane nekreipė dėmesio,
negalėjau atsipalaiduoti ir tikėtis, kad ji
daugiau manęs neužkabinės. Steisė
niekada neatstos.
Ji tai išrėžė man į akis. Steisė
nesiliaus griežusi ant manęs dantį, ir šis
trumpas atokvėpis yra tik tyla prieš
audrą.
– Ignoruok ją, – sukuždėjo Deimenas
ir staigiai sustūmė mūsų suolus.
Linktelėjau, tarsi būčiau paklausiusi
jo patarimo, bet iš tikrųjų negalėjau
pamiršti Steisės. Būčiau labai norėjusi
apsimesti, kad jos nematau, bet
nepajėgiau. Steisė sėdėjo priešais, ir aš
neįstengiau atplėšti nuo jos akių. Lindau
į jos mintis, norėdama pamatyti, kas
nutiko – jei apskritai nutiko – tarp
judviejų su Deimenu. Užhipnotizuoti
Romano Steisė ir Deimenas flirtavo,
bučiavosi ir glamonėjosi, o man beliko
stebėti. Supratau, kad Deimenas elgiasi
prieš savo valią, bet vis tiek jo bučiniai
įsispaudė ant jos lūpų, o rankos švelniai
glostė odą. Buvau tikra, kad toliau jie
nenuėjo, tačiau norėjau gauti įrodymų
savo prielaidai paremti.
Nors elgiausi kaip pamišėlė,
skaudinau save kaip tikra mazochistė,
nesilioviau raustis po Steisės
prisiminimus, kol išknisau visas
siaubingas, pritrenkiančias ir
kankinančias smulkmenas iki galo.
Ketinau kastis dar giliau – į pačias
Steisės smegenų gelmes, bet Deimenas
suspaudė mano ranką ir paprašė:
– Eve, maldauju, liaukis save kankinti.
Aš jau sakiau, kad nieko ten nepamatysi.
– Įsmeigusi akis į Steisės pakaušį,
sunkiai nurijau seilę. Mačiau, kaip ji
liežuvauja su Honora ir Kreigu, ir nelabai
klausiausi Deimeno. Jis pridūrė: – Nieko
nenutiko. Viskas ne taip, kaip tu galvoji.
– Sakei, tu nieko neprisimeni? –
Atsigręžiau ir labai susigėdau, išvydusi
skausmą Deimeno akyse. Jis palingavo
galva.
– Tiesiog pasitikėk manim. – Atsiduso
Deimenas. – Ar bent jau pamėgink. Labai
prašau.
Žiūrėdama į jį giliai įkvėpiau – troškau
išpildyti jo prašymą, žinojau, kad turiu
taip pasielgti.
– Rimtai, Eve. Anksčiau negalėjai
susitaikyti su šešių šimtų metų mano
seksualine patirtimi, o dabar nerandi
vietos dėl praėjusios savaitės? –
Deimenas suraukė kaktą ir palinko
arčiau, kalbėjo karštai ir įtikinamai: –
Žinau, kad be galo užgavau tave. Tikrai
žinau. Bet kas padaryta, nebeatitaisysi.
Praeities nepakeisi. Romanas tai padarė
tyčia – neleisk jam laimėti.
Suprasdama, kad Deimenas teisus,
nugurkiau seilę. Elgiuosi juokingai,
neišmintingai, nukrypau nuo kurso.
Atėjus mūsų mokytojui ponui
Robinsui, Deimenas perėjo į telepatinį
lygmenį: Tu juk žinai, kad visa tai nieko
nereiškia. Tu – mano vienintelė meilė. Ar to
tau negana?
Žiūrėdamas į akis Deimenas
pirštinėtu nykščiu palietė man smilkinį ir
parodė mūsų meilės istoriją – daugybę
mano įsikūnijimų: jauna tarnaitė
Prancūzijoje, puritono dukra Naujojoje
Anglijoje, mėgstanti koketuoti kilminga
jauna anglė, tapytojo mūza nuostabiais
raudonais plaukais…
Apstulbusi išplėčiau akis – dar
nebuvau mačiusi šito įsikūnijimo.
Bet Deimenas tik nusišypsojo, jo
žvilgsnis šildė, kai parodė gražiausius tos
istorijos akimirksnius, trumpą reklaminį
mūsų pažinties filmuką. Mudu
susitikome per galerijos atidarymą
Amsterdame – ir tą patį vakarą vos išėję į
lauką pasibučiavom. Jis parinko
romantiškiausias vietas, praleido mano
mirtį, kuri neišvengiamai ateidavo
anksčiau, negu mudu spėdavom ką nors
nuveikti.
Pasižiūrėjusi nuostabiausias šios
meilės istorijos akimirkas, pamačiusi jo
karštą meilę, pažvelgiau Deimenui į akis
ir telepatiškai atsakiau į klausimą:
Žinoma, gana. Tu perpildei mane meile.
Paskui susigėdusi pridūriau: Bet ar
gana tau?
Pagaliau pripažinau tiesą – bijojau,
kad Deimenui atsibos mūvėti pirštinę,
telepatiškai glamonėtis, ir jis susiras
normalią merginą, kurios DNR jam
nepavojinga.
Deimenas linktelėjo ir pirštinėta
ranka kilstelėjo man smakrą. Mintimis
jis apglėbė mane, sušildė, pasijutau
saugi ir rami, visos baimės išnyko.
Atsakydamas į atsiprašomą žvilgsnį,
Deimenas sušnibždėjo į ausį:
– Gerai. O dabar, kai išsiaiškinom,
pagalvokim apie Romaną…
 ketvirtas skyrius

Eidama į istorijos klasę svarsčiau, kas

būtų geriau – susitikti Romaną ar
Manozą? Nė vieno iš jų nemačiau ir
nesikalbėjau nuo praėjusio penktadienio,
kai mano pasaulis apsivertė aukštyn
kojom, tačiau neabejojau, kad su jais
abiem išsiskyriau gana keistai. Per
paskutinį pokalbį su Manozu buvau
sentimentali – ne tik pasinaudojau
aiškiaregės galiomis, ko niekada nebuvau
dariusi, – bet ir padrąsinau savo mokytoją
pakviesti į pasimatymą tetą Sabiną, ir šito
jau rimtai ėmiau gailėtis. Kad ir koks
neapgalvotas, šis poelgis nė iš tolo
neprilygo paskutiniam susidūrimui su
Romanu, kai taikiausi jam smogti
kumščiu į bambos čakrą. Buvau
pasiryžusi ne vien jį nužudyti, bet tiesiog
sunaikinti. Būčiau taip ir padariusi, tačiau
apsižioplinau, ir Romanas paspruko. Gal
taip ir geriausia, tik labai ant jo pykstu.
Kas žino, ar susitikusi vėl nemėginčiau
nudėti?
Giliai širdyje žinau, kad nemėginčiau.
Ir ne dėl to, kad Deimenas per visą anglų
kalbos pamoką telepatiškai aiškino, jog
kerštas – ne išeitis, kad tikrąjį teisingumą
vykdo karmos dėsniai ir taip toliau, ir
panašiai, o todėl, kad tai neteisinga.
Romanas baisiai mane apgavo,
nepasitikiu juo nė per nago juodymą, bet
vis tiek neturiu teisės žudyti. Jo mirtis
man nepadės. Nieko nepakeis. Nors
Romanas yra niekšas, bjaurybė, tikras
blogio įsikūnijimas, vis tiek neturiu
teisės…
– Štai kur mano šelmė beždžionėlė!
Romanas išdygo šalia – susitaršiusiais
šviesiais plaukais, vandenyno mėlynumo
akimis, spindinčiais baltais dantimis. Jis
tingiai ištiesė stiprią, įdegusią ranką ir
užstojo klasės duris neleisdamas man
įeiti.
Šito užteko. Jo erzinantis murkimas
su netikru britišku akcentu ir šleikščiai
gašlus žvilgsnis atgaivino mano
neapykantą ir norą jį nudėti.
Bet aš susitvardžiau.
Pažadėjau Deimenui elgtis protingai
ir nesigriebti jėgos.
– Tai pasakyk man, Eve, kaip praėjo
savaitgalis? Ar judu su Deimenu smagiai
pasilinksminot? Ar jam netyčia pavyko
išlikti gyvam?
Tegu ir buvau pažadėjusi nesigriebti
prievartos, sugniaužiau kumščius ir
stengiausi įsivaizduoti, kad Romanas yra
tiktai brangių skudurų krūva, žemės
dulkė.
– Jei neišgyveno, jei tu nepaklausei
mano patarimo ir išsivežei tą seną
dinozaurą pasilinksminti, priimk
nuoširdžiausią užuojautą. –
Nenuleisdamas nuo manęs akių
Romanas linktelėjo ir tylesniu balsu
pridūrė: – Nesikrimsk, ilgai vieniša
nebūsi. Vos pasibaigs gedulas, aš
prisistatysiu ir užpildysiu tuštumą, kurią
jis paliko tavo širdyje.
Stengiausi lėtai ir ramiai kvėpuoti –
žiūrėjau į tvirtą, raumeningą, įdegusią
ranką, užtvėrusią man kelią. Vienu
taikliu karatė smūgiu galėjau ją sulaužyti.
 – Po velnių, net jeigu nusprendei
elgtis apdairiai ir pasilaikyti Deimeną
gyvą, tark bent žodį, ir aš kaipmat
atsidursiu greta. – Romanas vyptelėjo
nurenginėdamas mane akimis. –
Neskubėk atsakyti per greitai ar
įsipareigoti, svarstyk kiek tinkama. Eve,
aš, kitaip negu Deimenas, moku laukti.
Beje, tik laiko klausimas, kada pati ateisi
manęs ieškoti.
– Noriu iš tavęs tik vieno. –
Prisimerkiau taip stipriai, kad akis
aptraukė migla. – Atstok nuo manęs. –
Mano skruostai iškaito, o Romano
žvilgsnyje išryškėjo klasta.
– Nesibaidyk, brangut. – Jis
nusikvatojo, dar kartą nužvelgė mane ir
papurtė galvą. – Patikėk manim, tu tikrai
nori daugiau. Bet nesijaudink, jau
minėjau, kad lauksiu tiek, kiek reikės.
Man neramu dėl Deimeno. Ir tu turėtum
sunerimti. Per šešis šimtus metų
įsitikinau, kad jis yra nekantrus. Šiek tiek
hedonistas. Patikėk, jis tikrai ilgai
nelauks.
Sunkiai nurijau seilę ir pasistengiau
susitvardyti – priminiau sau, kad nevalia
užkibti ant jo kabliuko. Romanas mokėjo
aptikti mano silpnybes, vadinamąjį
psichologinį kriptonitą, ir puikiai jomis
pasinaudodavo.
– Suprask mane teisingai. Deimenas
visada rūpinosi kurti įvaizdį – ryšėjo
juodą raištį ant rankovės ir vaizdavo
nepaguodžiamą sielvartautoją. Patikėk,
Eve, žolė nespėdavo prasikalti ant tavo
kapo, o jis jau traukdavo į medžioklę
norėdamas kur nors, tiksliau su kuo nors,
paskandinti širdperšą. Ir nors tu manim
netiki, aš viską mačiau savo akimis.
Deimenas nė vienos nelaukia. Ir tikrai
nelaukė tavęs.
Sunkiai atsidusau ir pripildžiau
mintis vaizdų, muzikos, sunkiai
įkandamų matematinių lygčių, kad tik
užgožčiau Romano žodžius, kurie kaip
aštrios strėlės smigo man tiesiai į širdį.
– Tataigis. Mano akelės viską regėjo! –
Jis nusišypsojo ir kalbėjo toliau be
bjauraus kokni akcento: – Drina irgi tai
matė. Deimenas sudaužė jos vargšę širdį.
Drina mylėjo jį besąlygiškai – ne taip kaip
aš ir, bijau, ne taip kaip tu. Troško jį
susigrąžinti bet kokia kaina ir nieko
neklausinėjo. Pripažink, tau iki jos toli.
– Netiesa! – surikau. Balsas skambėjo
kimiai ir gergždė, lyg būčiau tylėjusi visą
dieną. – Deimenas priklauso man nuo
tada, kai susitikom. Aš… – Nutilau
supratusi, kad be reikalo išsižiojau.
Neverta veltis į šitą ginčą.
– Atleisk, brangut, bet tu klysti, tu
apskritai nesi turėjusi Deimeno. Nekaltas
bučinys vienur, meilus susikabinimas už
rankų kitur… – Romanas gūžtelėjo,
pašaipiai į mane žiūrėdamas. – Rimtai,
Eve, negi manai, kad keli apgailėtini
pasigraibymai gali patenkinti tokį godų,
savimylą, silpnavalį vyruką kaip
Deimenas? Ir per keturis šimtus metų tik
tiek?
Nugurkiau seilę stengdamasi išlikti
rami.
– Vis tiek tai kur kas daugiau, negu tu
kada nors pasiekei su Drina.
– Verčiau būtum to nesakiusi, – iškošė
Romanas ir pervėrė mane piktu
žvilgsniu. – Bet, kaip minėjau, aš moku
laukti, o Deimenas – ne. – Jis pakratė
galvą. – Kaip gaila, kad tu tokia
neprieinama. Mudu turime daugiau
bendro, negu manai. Abu vaikomės vėją
laukuose…
– Galėčiau užmušti tave dabar pat, –
sušnypščiau drebančiu balsu, rankos
virpėjo, nors buvau pažadėjusi Deimenui
valdytis, nors žinojau, kad esu teisi. –
Galėčiau… – Giliai įkvėpiau. Nenorėjau
Romanui išduoti, ką žinom tik mudu su
Deimenu. Kad lengviausia sunaikinti
nemirtingąjį smogus į silpniausią čakrą –
vieną iš septynių kūno energinių centrų.
– Galėtum ką? – Nusišypsojo
Romanas ir prisikišo taip arti, kad
skruostu pajutau vėsų jo kvėpavimą. –
Trinktelėti į jautriausią vietą?
 Žioptelėjau spėliodama, iš kur jis tai
žino.
Bet Romanas tik nusijuokė ir papurtė
galvą.
– Nepamiršk, meilut, buvau apkerėjęs
Deimeną, taigi jis atsakė į visus mano
klausimus, net liečiančius tave.
Stengiausi neparodyti nustebimo,
išlikti susitvardžiusi ir rami, bet jau buvo
per vėlu. Romanas mane pričiupo.
Pataikė kaip pirštu į akį. Ir pats tą
suprato.
– Nesijaudink, meilut. Neketinu tavęs
žudyti. Tau trūksta įžvalgumo ir
mokėjimo tinkamai naudotis žiniomis,
todėl lengvai tave sudoročiau staigiai
smogdamas į gerklės čakrą… – Romanas
nusišypsojo ir apsilaižė lūpas. – Man
smagu stebėti, kaip tu rangaisi
mėgindama išsisukti. Be to, neilgai
trukus rangysiesi po manimi arba ant
manęs. Man tinka visaip. – Jis nusijuokė
įsmeigęs į mane mėlynas akis. Nuo jo
patyrusio, gašlaus, įdėmaus žvilgsnio
man sutraukė skrandį. – Smulkmenas
patikėsiu tau. Tu manęs irgi nenužudysi,
nors labai norėtum. Nes aš turiu tai, ko
reikia tau – priešnuodį priešnuodžiui.
Galiu tave užtikrinti. Tau tik reikia rasti
būdą jį užsidirbti. Tiesiog turi sumokėti
reikiamą kainą.
Aiktelėjau, burna išdžiūvo,
žandikaulis atvipo. Praėjusį penktadienį
Romanas sakė tą patį. Susirūpinusi dėl
Deimeno gyvybės prisiminiau to niekšo
žodžius tik dabar.
Suspaudusi lūpas pasitikau Romano
žvilgsnį, – pirmąkart per šias dienas
blykstelėjo viltis. Anksčiau ar vėliau
gausiu priešnuodį. Tik turiu sugalvoti,
kaip prie jo prisikasti.
– Ak, tik pažiūrėkit! – Sumirksėjo
Romanas. – Rodos, pamiršai apie mūsų
pasimatymą su likimu.
Jis kilstelėjo ranką, ir aš norėjau
prasibrauti į klasę, bet jis nusikvatojo ir
vėl užtvėrė kelią.
– Giliai kvėpuok, – suburkavo
Romanas, jo lūpos nuslydo mano ausimi,
o pirštai glostė petį palikdami ledinį
pėdsaką ant odos. – Nepanikuok.
Nebesielk kaip prietranka. Esu tikras, kad
mudu prieisime bendrą susitarimą ir
viską išspręsime.
Prisimerkiau pasišlykštėjusi jo
reikalaujama kaina ir lėtai, apgalvotai
išdrožiau:
– Nei žodžiais, nei veiksmais
nepriversi manęs su tavim miegoti! –
Kaip tik tuo metu ponas Manozas atidarė
duris, ir visa klasė išgirdo mano žodžius.
– Oho! – Romanas nusišypsojo, lyg
pasiduodamas iškėlė rankas ir įžengė į
klasę. – Kas tau siūlo tokias šlykštynes,
drauguže? – Jis atmetė galvą ir
nusikvatojo. Ant kaklo švysčiojo klaiki
uruboro tatuiruotė. – Nenoriu tavęs
nuvilti, brangut, bet jei sumanysiu
pasidulkinti, skaisčios mergelės tikrai
nesirinksiu!
Liepsnojančiais skruostais, nudelbusi
akis nulėkiau prie savo suolo.
Keturiasdešimt minučių prasėdėjau
krūpčiodama nuo isteriško klasės draugų
žvengimo, kurį sukeldavo Romanas, vis
pasiųsdamas man drėgną, šlykštų, per
daug meilų oro bučinį. Kad ir kaip
stengėsi, ponas Manozas nepajėgė jų
sutramdyti. Vos suskambėjus skambučiui
puoliau prie durų. Iš paskutiniųjų
veržiausi pasikalbėti su Deimenu pirma
negu Romanas. Buvau tikra, kad
Romanas jį įsiutins, ir Deimenas
pratrūks. O šito nė vienas negalėjome
sau leisti, nes tas niekšas turi priešnuodį.
Pasukusi durų rankeną išgirdau:
– Luktelėk, Eve.
Sustojau, klasės draugai grūdosi už
manęs nekantraudami išeiti į koridorių ir
vadovaujami Romano dar skaudžiau
tyčiotis. Kai atsigręžiau į mokytoją
paklausti, ko jis nori, už nugaros išgirdau
kandų Romano juoką.
– Aš tai padariau. – Ponas Manozas
įsitempęs šypsojosi. Nors ir jautėsi
nedrąsiai, norėjo man prisipažinti.
 Suglumusi pasimuisčiau ir permečiau
kuprinę nuo vieno peties ant kito.
Gailėjausi neįvaldžiusi telepatinio
matymo iš toli, – būčiau galėjusi užmesti
akį į valgyklą ir įsitikinti, ar Deimenas
laikosi mūsų plano.
– Aš užkalbinau ją, kaip tu ir sakei. –
Mokytojas linktelėjo.
Kai supratau jo žodžius, man
nusmelkė paširdžius.
– Moterį iš Starbucks kavinės. Sabiną.
Mačiau ją šį rytą. Mudu netgi
šnektelėjome… – Ponas Manozas
gūžtelėjo pečiais, žvilgsnis nutolo, jis dar
nebuvo atsitokėjęs po susitikimo.
Be žado stovėjau priešais mokytoją.
Turiu užkirsti tam kelią, kol padėtis dar
valdoma.
– Tu buvai teisi. Ji tikrai miela. Tiesą
sakant, neturėčiau tau sakyti, bet mudu
susitarėm pavakarieniauti šį penktadienį.
Apstulbusi linktelėjau, jaučiausi
šokiruota, tada įsiskverbiau į pono
Manozo mintis ir išvydau jo galvoje
ryškius žodžius:
Sabina stovi eilėje užsigalvojusi apie
savo reikalus, kol prieina Manozas. Ji
atsigręžia ir apdovanoja jį šypsena. Tai –
gėdingas flirtas!
Tačiau jokios gėdos čia nėra. Bent jau
Sabina jos nejaučia. Ir Manozas čia
niekuo dėtas. Tai aš prasimaniau tą gėdą.
Tiedu yra tikrai laimingi.
To negali būti. Nevardysiu visų
priežasčių, dėl kurių ši vakarienė negali
įvykti. Viena iš jų, kad Sabina – ne tik
mano teta, bet ir sergėtoja, globėja,
vienintelė gyva giminaitė visame
pasaulyje! Antra, gal netgi svarbesnė
priežastis, – praėjusį penktadienį dėl
mane užplūdusio jausmingumo,
sentimentalumo, silpnaprotiškumo
priepuolio Manozas sužinojo, kad esu
aiškiaregė. O teta Sabina to nežino!
Per daug ilgai slėpiau nuo tetos savo
paslaptį, todėl neleisiu, kad mane
išryškintų įsimylėjęs istorijos mokytojas.
Kai jau ketinau iškloti ponui Manozui,
kad nieku gyvu negali vestis mano tetos
vakarieniauti ir išplepėti jai, ką pasakiau
užėjus kvailumui, nes buvau tikra, kad jo
nebepamatysiu, jis atsikrenkštė.
– Šiaip ar taip, eik priešpiečių, kol dar
ne per vėlu. Nesirengiau gaišinti tavęs
tiek ilgai, aš tiesiog…
– Nesijaudinkit, viskas gerai, aš tik…
Bet mokytojas neleido man baigti
sakinio. Kone išstūmė pro duris,
pamojavo ir paragino:
– Eik priešpiečių. Eik pas draugus.
Norėjau tau padėkoti. Štai ir viskas.
 penktas skyrius

Prasibrovusi iki stalo atsisėdau šalia

Deimeno ir lengviau atsikvėpiau –
pamačiau, kad viskas yra taip pat kaip ir
bet kurią kitą dieną. Deimenas pirštinėta
ranka spustelėjo man kelį, o aš greitai
apžvelgiau mūšio lauką ieškodama
Romano. Išgirdau Deimeno mintį: Jis
dingo.
Dingo? Žioptelėjau tikėdamasi, kad
Deimenas turi galvoje ne dingimą iš
mokyklos, o išnykimą nuo žemės
paviršiaus.
Bet Deimenas tik nusijuokė, švelnus,
melodingas garsas persidavė iš jo galvos į
manąją. Jis neišnyko. Galiu tave patikinti.
Tik nusimuilino – ir tiek. Prieš keletą
minučių išvažiavo su vaikinu, kurio
niekada anksčiau nesu matęs.
Ar judu kalbėjotės? Ar jis mėgino
provokuoti? Deimenas papurtė galvą
žiūrėdamas man į akis, o aš pridūriau:
Gerai. Kad ir kas būtų, mes negalim jo
pribaigti! Jis turi priešnuodį! Pats
prisipažino! Vadinasi, mums tereikia
sugalvoti, kaip…
 Eve! Deimenas krūptelėjo. Netikėk juo!
Romanas tyčia taip daro. Jis meluoja ir
manipuliuoja visais aplinkiniais. Laikykis
nuo jo atokiau. Jis tavimi naudojasi.
Netikėk juo…
Pakračiau galvą. Šįsyk bus kitaip.
Jaučiu. Noriu, kad tai pajustų ir
Deimenas. Romanas nemeluoja – rimtai –
jis sakė…
Nespėjau baigti minties, kai Heivna
palinko į priekį ir šaudydama akimis tai į
vieną, tai į kitą tarė:
– Gal jau užteks. Kas čia, po velnių,
darosi? Be juokų, liaukitės.
Pastebėjau, kad draugiškai geltona jos
aura kontrastuoja su juodais drabužiais ir
tyčia demonstruojamu šiurkštumu.
Supratau, kad ji neturi blogų kėslų –
mudu su Deimenu ją tiesiog trikdom.
– Rimtai. Rodos, kad judu bendraujat
kažkaip iškrypėliškai. Kaip dvyniai ar
panašiai. Tik judu bendraujat tylėdami.
Tai dar klaikiau.
Gūžtelėjau pečiais, atsidariau
priešpiečių dėžutę ir ėmiau lėtai vynioti
sumuštinį, kurio neketinau valgyti. Buvau
pasiryžusi nuslėpti, kaip mane sukrėtė
Heivnos klausimas. Stuktelėjau keliu
Deimenui, telepatiškai paraginau įsikišti
į pokalbį ir gelbėti padėtį, nes aš
neišmanau, ką jai atsakyti.
– Neapsimetinėkit nekaltais
avinėliais. – Heivna įtariai prisimerkė. –
Stebiu jus jau kurį laiką, ir jūs mane
gąsdinat.
– Kas tave gąsdina? – Mailsas
kilstelėjo akis nuo telefono, paskui toliau
rašė žinutę.
– Šitie du. – Heivna dūrė į mus
trumpu juodai lakuotu nagu, kurio galas
buvo apvestas rožine spalva. – Prisiekiu,
jie kasdien darosi vis keistesni.
Mailsas linktelėjo, padėjo telefoną ant
stalo ir nužvelgė mus abu.
– Taip. Ir aš rengiausi tai pasakyti. Jūs
esat keistuoliai. – Jis nusijuokė. – Ką,
mėgdžioji Maiklą Džeksoną mūvėdamas
vieną pirštinę? – Mailsas papurtė galvą ir
suspaudė lūpas. – Tau netinka. Šis
įvaizdis toks nuvalkiotas, kad net tu
nesugebi jo atgaivinti.
Heivna pašnairavo į Mailsą –
susierzino, kad jis nuleido juokais jos
rimtas kalbas.
– Šmaikštauk kiek nori, – tarė ji
neatplėšdama nuo mudviejų akių. – Bet
jie kažką slepia. Dar nežinau ką, bet
sužinosiu. Prisikasiu iki dugno.
Pamatysit.
Jau ketinau įsikišti, bet Deimenas
papurtė, pateliūskavo savo raudoną
gėrimą, pasilenkė prie Heivnos ir pasakė:
– Negaišk laiko. Nesam tokie
iškrypėliai kaip manai. – Įsmeigęs į ją
akis nusišypsojo. – Mudu praktikuojamės
bendrauti telepatiškai, štai ir viskas.
Mėginame perduoti vienas kitam mintis,
užuot nuolat kalbėjęsi. Kad
neprisidarytume bėdų per pamokas. –
Deimenas nusijuokė, o aš taip stipriai
suspaudžiau sumuštinį, kad ištryško
majonezas. Vėpsojau į savo vaikiną, kuris
ką tik sulaužė svarbiausią mūsų taisyklę –
niekam nesakyti, kas esam ir ką sugebam!
Atsidusau, kai Heivna užvertė akis ir
pasakė:
– Tik nereikia. Nesu tokia kvaila.
– Aš ir nesakiau, kad tu kvaila. –
Deimenas nusišypsojo. – Tai įmanoma,
užtikrinu. Gal norėtum pamėginti?
 Sustingau lyg ištikta stabo. Tarsi
būčiau pamačiusi nelaimingą atsitikimą
kelyje – tik šįkart buvau jo dalyvė.
– Užsimerk ir sugalvok skaičių nuo
vieno iki dešimties. – Deimenas
linktelėjo rimtai žiūrėdamas Heivnai į
akis. – Susitelk į šį skaičių iš visų jėgų.
Pamatyk jį savo galvoje kiek galėdama
aiškiau ir kartok daugybę kartų. Ar
supratai?
Heivna trūktelėjo pečiais ir suraukė
antakius, lyg stengdamasi susikaupti.
Man pakako žvilgtelėti į jos aurą, kuri iš
geltonos virto klastinga tamsiai žalia, ir
jos mintis, kad suprasčiau, jog ji
apsimetinėja. Iš tikrųjų ji įsivaizdavo
mėlyną spalvą, o ne skaičių, kaip prašė
Deimenas.
Pažiūrėjusi tai į vieną, tai į kitą
supratau, kad Heivna erzina Deimeną
įsitikinusi, kad skaičių jis sugalvojo iš
anksto ir nori ją apgauti. Heivna laikėsi
savo, o Deimenas pasikasė smakrą,
papurtė galvą ir tarė:
– Nieko nematau. Ar tu tikrai
sugalvojai skaičių nuo vieno iki
dešimties?
Heivna linktelėjo ir dar labiau
susitelkė į nuostabią pulsuojančią
mėlyną spalvą.
– Matyt, mūsų mintys susikirto. –
Deimenas gūžtelėjo pečiais. – Nematau
jokio skaičiaus.
– Pabandyk su manim. – Padėjęs
telefoną Mailsas palinko prie Deimeno.
Šis prisimerkė, stipriai susikaupė ir
aiktelėjo:
– Tu važiuosi į Florenciją?
Mailsas papurtė galvą.
– Trys, buvau sugalvojęs trejetą. – Jis
nusivaipė ir sumirksėjo. – Beje, visi žino,
kad aš važiuoju į Florenciją. Gražus
bandymas.
– Visi, tik ne aš, – atsakė Deimenas.
Jis tvirtai sukando žandikaulius ir staiga
išbalo.
– Neabejoju, Evė tau pasakė, na,
telepatiškai. – Mailsas nusikvatojo ir čiupo
telefoną.
Pažvairavau į Deimeną stebėdamasi,
kodėl jis taip nuliūdo dėl Mailso kelionės.
Taip, kadaise jis ten gyveno, bet juk tas
buvo taip seniai! Spustelėjau Deimenui
ranką norėdama atitraukti dėmesį, bet jis
spoksojo į Mailsą nutaisęs sielvartingą
veidą.
– Gražus bandymas su ta visa
telepatija, – pareiškė Heivna ir pirštu
nubraukė nuo keksiuko braškių glajų. –
Bijau, jums teks labiau pasistengti. Judu
man įrodėt, kad esat dar didesni
keistuoliai, negu maniau. Bet
nesijaudinkit, aš prisikasiu iki esmės.
Anksčiau ar vėliau išryškinsiu jūsų
nešvarią paslaptėlę.
Nervingai sukikenau vildamasi, kad
Heivna drumsčia vandenį, bet kyštelėjusi
nosį į jos mintis įsitikinau, kad ji kalba
rimtai.
– Kada išvyksti? – paklausė Deimenas,
kad palaikytų pokalbį, nes atsakymą jau
matė Mailso galvoje.
– Greitai, bet dar ne rytoj, – nušvitęs
atsakė Mailsas. – Laikas pradėti
atvirkštinį skaičiavimą!
Deimenas linktelėjo, jo žvilgsnis
sušvelnėjo.
– Tu ją pamilsi. Visi ją pamilsta.
Florencija yra nuostabi, žavinga vieta.
– Tu esi ten buvęs? – vienu metu
paklausė Heivna su Mailsu.
Deimenas linktelėjo, jo žvilgsnis
nutolo.
– Aš ten kadaise gyvenau, labai seniai.
Heivnos akys lakstė nuo manęs prie
Deimeno. Ji vėl įtariai prisimerkė ir tarė:
– Drina ir Romanas irgi ten gyveno.
Deimenas gūžtelėjo pečiais nutaisęs
gudrų veidą, tarsi ši sąsaja jam nieko
nereikštų.
– Ar nemanai, kad tai truputį keista?
Visi jūs gyvenot Italijoje, tame pačiame
mieste, o paskui visi atsidūrėte čia –
atvykote vienas paskui kitą su kelių
mėnesių skirtumu? – Pamiršusi keksiuką,
apimta smalsumo Heivna palinko prie
Deimeno.
Tačiau Deimenas laikėsi tvirtai,
nesirengė pasiduoti ar ką nors jai
atskleisti. Gurkštelėjo raudono gėrimo ir
patraukė pečiais, tarsi Heivnos klausimai
nebūtų verti dėmesio.
– Ką patarsi man apžiūrėti? – ne tiek
susidomėjęs, kiek norėdamas išsklaidyti
įtampą paklausė Mailsas. – Ką būtinai
reikėtų pamatyti?
Apsimesdamas, kad galvoja,
Deimenas pašnairavo, bet atsakė labai
greitai:
– Visą Florenciją verta pamatyti.
Būtinai apžiūrėk Senąjį tiltą. Tai pirmasis
tiltas per Arno upę, vienintelis išlikęs po
karo. Ir nepamiršk aplankyti Uficių
galerijos, kurioje yra ne tik Mikelandželo
„Dovydas“, bet ir kitų garsių menininkų
darbų. Ir galbūt…
– Pirmiausia lėksiu prie „Dovydo“, –
atsakė Mailsas. – Garsus ir tiltas, ir
katedra, ir kiti statiniai, apie kuriuos
rašoma kiekviename ekskursijų vadove,
bet mane labiau domina nuošalesnės
vietelės. Na, supranti, tokios, kur eina
visi kieti florentiečiai. Romanas svaičiojo
apie vieną tokią – pamiršau pavadinimą,
kurioje yra ne tokie garsūs Renesanso
dirbiniai, piešiniai ir kitkas. Šią vietą žino
nedaugelis. Ar gali man ką nors
panašaus nurodyti? O gal papasakoti apie
klubus, geras parduotuves?
Deimenas pasižiūrėjo į Mailsą taip
įdėmiai, kad man nugara nuėjo
pagaugais.
– Turiu pagalvoti. – Deimenas mėgino
sušvelninti žvilgsnį, bet iš balso buvo
justi, kad vos tvardosi. – Tačiau jei ta vieta
neįrašyta į ekskursijų vadovą, tikriausiai
ten eksponuojami meno dirbiniai netikri.
Senienų turgus perpildytas klastočių.
Nešvaistyk laiko tokiems niekams, nes
yra dalykų, kuriuos tikrai verta pamatyti.
Mailsas gūžtelėjo, nes Deimeno
postringavimai jam atsibodo, ir vėl ėmėsi
rašyti žinutes.
– Tiek jau to, – sumurmėjo Mailsas
nykščiu spaudydamas mobiliojo
mygtukus. – Nevark, Romanas pažadėjo
man sudaryti sąrašą.
 šeštas skyrius

– Esu apstulbintas tavo pažanga. –

Deimenas nusišypsojo. – Tu visko
išmokai pati viena?
Linktelėjau ir apžvelgiau didelį, tuščią
kambarį – pirmąkart po daugelio savaičių
jaučiausi patenkinta savimi.
Vos tik Deimenas užsiminė norįs
atsikratyti tų bjaurių baldų, kurių
prisipirko apkerėtas Romano, panūdau
jam padėti. Pasinaudojau proga išmesti
daugybę juodų odinių fotelių,
plokščiaekranių televizorių, raudonu
fetru trauktą pulo stalą ir chromuotą barą
su kėdėmis – visi šie daiktai man
simbolizavo, įkūnijo niūriausią mudviejų
draugystės tarpsnį. Su džiaugsmu
pradanginau juos vieną po kito – tiesą
sakant, net nežinau, kur jie pasidėjo. Bet
daugiau jų nebemačiau.
– Rodos, tau nebereikia mano
pamokų. – Deimenas palingavo galva.
– Nebūk toks tikras. – Atsigręžiau ir
šypsodamasi pirštinėta ranka nubraukiau
jam nuo veido tamsius banguotus
plaukus. Tikėjausi, mes greitai gausim iš
Romano priešnuodį arba surasim kitą
išeitį iš tos nesąmonės. – Nenutuokiu,
kur tie daiktai pasidėjo, ką jau kalbėti,
kad negaliu apstatyti šito kambario, nes
neįsivaizduoju, kur paslėpei senuosius
baldus. – Norėjau paimti jo ranką ir
krūptelėjau, kai Deimenas nuėjo prie
lango.
– Baldai… – Jis stebeilijo į išpuoselėtą
pievelę, kalbėjo žemu, sodriu balsu: – …
sugrįžo ten, iš kur juos paėmiau. Tapo
pirmine tyra vibruojančia energija,
galinčia virsti bet kuo. O jei kalbėsim apie
kitus daiktus… – Deimenas gūžtelėjo,
mačiau ryškią jo stiprių pečių liniją, – …
dabar tai nebesvarbu, tiesa? Man jų
nebereikia.
Nužvelgiau Deimeną iš nugaros –
tvirtą kūną, nerūpestingą laikyseną.
Spėliojau, kaip jis gali būti abejingas
vertybėms, susijusioms su jo praeitimi:
Pikaso paveikslui, kur jis nutapytas
griežtu pilku kostiumu, Velaskesui, kuris
pavaizdavo Deimeną raitą ant balto
eržilo, ką jau kalbėti apie visas kitas
nuostabias istorines vertybes.
– Bet tie daiktai neįkainojami! Turi
juos susigrąžinti. Jie nepakeičiami!
– Atsipalaiduok, Eve. Tai – tik daiktai,
– tarė jis tvirtu apsisprendusio žmogaus
balsu ir atsigręžė. – Tai nėra tikros
vertybės. Man svarbi tik tu.
 Nors jausmingi Deimeno žodžiai
paglostė širdį, nepaveikė taip, kaip jis
tikėjosi. Rodos, pastaruoju metu jis
rūpinosi tik kaip ištaisyti karmą ir
manimi. Mane visiškai tenkino dvi
pirmos jo prioritetų sąrašo pozicijos, bet
neramino, kad tuo sąrašas ir baigėsi.
– Tu neteisus. Tai ne vien daiktai. –
Artindamasi prie Deimeno kalbėjau
karštai, įtikinamai, tikėjausi prisikasti
prie jo sąmonės ir šįsyk priversti
išklausyti.
– Šekspyro ir seserų Brontė knygos su
autografais, Marijos Antuanetės ir
Liudviko XVI laikų kandeliabrai, – vargu
ar juos galima vadinti daiktais. Dėl Dievo
meilės, tai istorija! Negali išmesti jų be
niekur nieko kaip senus daiktus, skirtus
labdarai.
Deimenas švelniai į mane pažiūrėjo ir
perbraukė pirštinėtu pirštu nuo smilkinio
iki smakro.
– Maniau, nekenti mano senienomis
pradvisusio kambario, taip jį kartą
pavadinai.
– Žmonės keičiasi. – Trūktelėjau
pečiais. Nebe pirmą sykį panorau, kad
grįžtų senasis Deimenas. – Beje, jei
prabilom apie pasikeitimus – kodėl tu
taip susijaudinai dėl Mailso kelionės į
Florenciją? – Deimenas įsitempė vien
paminėjus šį miestą. – Ar dėl to, kad ji
susijusi su Romanu ir Drina? Nenori, kad
jis tai sužinotų?
Deimenas žvilgtelėjo į mane ir žiojosi
kalbėti, bet paskui nusisuko ir
sumurmėjo:
– Kažin ar mano reakcija vadintina
susijaudinimu.
– Žinai ką? Tu visiškai teisus.
Normaliam žmogui toks apibūdinimas
netiktų. Bet tu paprastai esi šaltakraujis,
todėl pakako prisimerkti ir kietai sukąsti
žandikaulius, kad suprasčiau.
Deimenas atsiduso ieškodamas mano
akių.
– Juk matei, kas nutiko Florencijoje. –
Jis pašnairavo. – Šis nuostabus miestas
man sukelia siaubingus prisiminimus,
kurių nenorėčiau prikelti.
Sunkiai nurijau seilę ir atsiminiau, ką
mačiusi Samerlande: Deimeną,
besislepiantį tamsioje spintelėje ir
stebintį, kaip dėl eliksyro nužudomi jo
tėvai, vėliau prieglaudoje užgauliojamą
vienuolių, kol juodasis maras ėmė siaubti
Florenciją ir jis įkalbėjo Driną ir kitus
našlaičius išgerti nemirtingumo sulčių.
Deimenas norėjo juos tik išgydyti ir nė
nenutuokė, kad eliksyras suteiks
nemirtingumą. Pasijutau paskutinė
netikėlė, kad jam tai priminiau.
– Aš renkuosi dabartį. – Deimenas
linktelėjo ir mostelėjo į didelį tuščią
kambarį. – Dabar reikia tavo pagalbos
šiai erdvei apstatyti. Pasak mano
nekilnojamojo turto agento, pirkėjams,
ieškantiems būsto, patinka gražus,
paprastas, šiuolaikinis interjeras. Iš
pradžių ketinau palikti namą tuščią, kad
būtų matyti kambarių dydis, bet
pabandykim…
– Tavo agentas? – Aiktelėjau ir vos
neužspringau tuo žodžiu, o mano balsas
paaukštėjo keliom oktavom. – Kam jis tau
reikalingas?
– Parduodu namą. – Deimenas
gūžtelėjo pečiais. – Maniau, tu suprasi?
Apsižvalgiau ilgėdamasi senovinės
aksomu trauktos sofos su daugybe
pagalvių. Dingtelėjo, kaip gera būtų ant
jos nugriūti, kai nebesilaikysiu ant kojų, o
galva nuo įtampos sprogs.
Bet pasiryžau nepasiduoti. Dėbsojau į
kvailą gražuolį, su kuriuo draugauju jau
keturis šimtus metų, tarsi matyčiau jį
pirmą kartą.
– Nenusimink. Niekas nepasikeitė.
Tai tik namas. Tikrai per didelis namas.
Beje, man niekada nereikėjo tiek erdvės.
Dauguma kambarių nesinaudojau.
– Kurgi ketini apsigyventi? Palapinėje?
– Užteks ir mažesnių erdvių, štai ir
viskas. – Jo žvilgsnis maldavo, prašė
suprasti. – Nieko blogo, Eve. Tikrai
nenorėjau tavęs įskaudinti.
 – Agentas ir čia tau pagelbės? Suras
mažesnes erdves? – Įdėmiai žiūrėjau į
Deimeną ir spėliojau, kas jam užėjo ir
kuo visa tai baigsis. – Jei jau taip trokšti
susimažinti, kodėl nesusikuri kuklesnio
namo? Kodėl pasirinkai tokį tradicinį
kelią?
Nužvelgiau Deimeną nuo galvos iki
kojų, paglosčiau žvilgsniu ilgokus
tamsius žvilgančius plaukus ir nuslydau
iki tobulų guminiais sandalais apautų
kojų. Prisiminiau, kad visai neseniai ir aš
troškau būti normali, tokia kaip visi.
Tačiau dabar jau apsipratau su
nemirtingosios galiomis ir nebematau
prasmės elgtis įprastai.
 – Ką iš tikrųjų visa tai reiškia? –
Pašnairavau į Deimeną jausdamasi
išduota. – Turiu omeny, tu mane viso to
išmokei. Tu padarei mane nemirtingą. O
dabar, kai jau apsipratau, nutarei pakeisti
kursą? Nejuokauju. Kodėl taip elgiesi?
Užuot atsakęs, Deimenas užsimerkė.
Sukūrė mudviejų, laimingų,
besijuokiančių ir išdykaujančių
nuostabiame rožinio smėlio paplūdimyje,
vaizdinį.
Tačiau aš papurčiau galvą ir tvirtai
sukryžiavau ant krūtinės rankas.
Nedalyvausiu žaidime, kol jis neatsakys į
mano klausimus.
Deimenas atsiduso ir pažvelgė pro
langą, paskui atsigręžė į mane.
– Jau sakiau, kad vienintelis mano
išsigelbėjimas, vienintelis būdas
išsikrapštyti iš šios velniavos, – ištaisyti
savo karmą. Tą galiu padaryti tik
atsisakydamas kurti daiktus, prabangaus
gyvenimo, didelių išlaidų ir visų kitų
silpnybių, kuriomis mėgavausi šešis
šimtus metų. Noriu gyventi kaip
paprastas pilietis. Sąžiningai ir kukliai,
sunkiai užsidirbti duoną, kiekvieną dieną
grumtis su nepritekliais kaip ir visi kiti.
Dėbsojau į Deimeną stengdamasi
suvokti jo žodžius, negalėjau patikėti
savo ausimis.
– Ir kaip ketini įgyvendinti šį planą? –
Paskersakiavau į jį. – Ar per šešis šimtus
metų esi dirbęs kokį nors tikrą darbą?
Kalbėjau labai rimtai, nejuokavau, bet
Deimenas atlošė galvą ir nusikvatojo,
tarsi būčiau suskėlusi pokštą. Galų gale
aprimo ir pasakė:
– Nejaugi tikrai manai, kad niekas
manęs nepriims į darbą? – Jis pakratė
galvą ir dar garsiau nusikvatojo. – Eve,
nepokštauk. Esi tikra, kad per visus tuos
nugyventus metus nieko neišmokau?
Jau rengiausi atsakyti, norėjau
paaiškinti, kad nors yra stulbinama
stebėti, kaip jis viena ranka piešia Pikaso
stiliumi (geriau už patį Pikasą), o kita
ranka tuo pačiu metu tapo van Gogą
geriau negu pats van Gogas, netikiu, kad
šitie sugebėjimai padės jam gauti
trokštamą darbo vietą prie baro Starbucks
kavinėje ant kampo.
Nespėjus man prasižioti, Deimenas
atsidūrė greta. Jis judėjo taip greitai ir
taip grakščiai, kad beliko pripažinti:
– Nors ir tvirtini atsisakęs
nemirtingojo galių, vis tiek judi
siaubingai vikriai. – Kai Deimenas
apsivijo rankomis mano liemenį ir
atsargiai, kad nesusiliestų mūsų oda,
prisitraukė prie krūtinės, pajutau
pažįstamą, šiltą, nuostabų dilgčiojimą,
sklindantį po visą kūną. – O kaip
telepatija? – sušnibždėjau. – Ar ir ja
nebesinaudosi? – sujaudinta jo artumo
pralemenau.
– Neketinu atsisakyti nieko, kas
priartina mane prie tavęs, – ramiai ir
rimtai atsakė Deimenas, įsmeigęs į mane
akis. – O dėl kitko… – Jis gūžtelėjo
pečiais, apmetė akimis didelį tuščią
kambarį ir vėl nukreipė žvilgsnį į mane. –
Pasakyk, Eve, kas svarbiau? Mano namo
ar mano širdies didumas?
Prikandau lūpą ir nusukau akis.
Teisingi jo žodžiai privertė mane
pasijusti menka ir susigėsti.
– Ar taip labai svarbu, jei pasirinksiu
autobusą, o ne BMW, jei vilkėsiu
paprastus, o ne Gucci drabužius?
Automobilis, drabužinė, pašto indeksas
nėra svarbūs, žinoma, šiuos daiktus
smagu turėti, bet galų gale jie neatspindi
tikrojo aš. Neparodo, kas iš tikrųjų aš esu.
Sunkiai nurijau seilę vengdama
Deimeno žvilgsnio. Iš tiesų man
nerūpėjo jo BMW ar prancūziško stiliaus
namas. Jei panorėsiu, pati susikursiu.
Nors šie daiktai savaime nėra svarbūs,
sąžiningai turiu prisipažinti, kad jie
neatskiriami nuo iš pat pradžių
pakerėjusio mane Deimeno įvaizdžio.
Nuo elegantiškos, patrauklios,
paslaptingos asmenybės.
Žvilgtelėjusi į Deimeną dar kartą – be
brangių drabužių, papuošalų, išorinio
blizgesio – išvydau jo sielą ir supratau,
kad jis yra tas pats nuoširdus, paprastas,
nuostabus vaikinas, su kuriuo kadaise
susipažinau. Jis tik nori įrodyti savo tiesą.
Visa kita nesvarbu.
Jo siela nepasikeitė.
Nusišypsojau ir staiga prisiminiau
vienintelę vietą, kur mudu galime būti
drauge, saugūs nuo visų pavojų.
Suspaudžiau jo pirštinėtą ranką ir
pasakiau:
– Eikš, šį tą tau parodysiu.
 septintas skyrius

Iš pradžių jaudinausi, kad Deimenas

atsisakys aplankyti magišką vietą, į kurią
norint patekti reikia panaudoti savo
galias. Bet vos tik nusileidęs didelėje
kvepiančioje pievoje jis nusivalė džinsus,
padėjo man atsistoti, apsižvalgė ir tarė:
– Oho! Niekada nemaniau, kad
sugebėsi šitaip greitai prisijungti prie
portalo.
 – Juk pats mane išmokei. –
Nusišypsojau žiūrėdama į pievoje
siūbuojančias gėles ir aplink augančius
virpančius medžius – absoliučiai
išgrynintą grožio ir energijos formą.
Atlošiau galvą ir užsimerkiau
mėgaudamasi šiltu blankiu švytėjimu ir
žiburiuojančia migla. Prisiminiau, kaip
lankydamasi čia paskutinį kartą šokau su
savo sukurtu Deimenu toje pačioje
pievoje ir atidėliojau išsiskyrimo
akimirką.
– Ar džiaugiesi čia atsidūręs? –
paklausiau spėliodama, kokių magiškų
galių linkęs atsisakyti Deimenas. – Tu
nepyksti?
 Jis papurtė galvą ir paėmė mano
ranką.
– Samerlandas man neatsibosta. Čia
tobulai įsikūnija grožis ir pažadai.
Mudu traukėm per ganyklą, žolė
siūbavo po kojomis, pirštais lietėme
auksinius lauko gėlių žiedus, kurie
lingavo mūsų žingsnių ritmu. Šioje
nuostabioje vietoje gali išsipildyti viskas,
absoliučiai viskas, galbūt netgi išsiskleisti
mūsų meilė.
– Pasiilgau Samerlando. – Jis
nusišypsojo ir apsidairė. – Turiu galvoje
ne kelias paskutines savaites. Atrodo,
drauge mudu lankėmės čia labai seniai.
– Buvo keista čia be tavęs, – pasakiau
ir nusivedžiau Deimeną į nuostabią Balio
salos stiliaus pavėsinę prie vaivorykštės
spalvų upelio. – Bet aš atradau visai kitokį
Samerlandą ir nekantrauju tau parodyti.
Tik vėliau, ne dabar.
Atitraukiau baltą permatomą
užuolaidą ir įsitaisiau ant minkštų, baltų
pagalvių. Nusišypsojau, kai Deimenas
išsitiesė greta, abu tysojome vienas šalia
kito ir gėrėjomės įmantriai išraižytomis
kokoso medžio sijomis. Gulėjome
suglaudę galvas, o mūsų kojos buvo
beveik vienodo ilgio – taip išaugau nuo
nemirtingumo eliksyro.
– Kur mane atsivedei? – Kai mintimis
užtraukiau užuolaidas, Deimenas
pasisuko ant šono. Troškau nuo visko
atsiriboti, kad galėtume džiaugtis vienas
kitu.
– Sykį mačiau tokią pavėsinę ant
kelionių žurnalo viršelio – egzotiško
kurorto nuotrauka man taip patiko, kad
nutariau tokią susikurti. Na, supranti,
kad mudu galėtume… – Nusukau akis –
širdis daužėsi, skruostai iškaito. Įtariau,
kad esu labiausiai apgailėtina gundytoja,
kokią Deimenui teko sutikti per šešis
šimtus metų.
Bet jis tik nusijuokė ir prisitraukė
mane taip arti, kad beveik lietėmės.
Mudu skyrė tik plonytė tviskančios
energijos skraistė, pakibusi lyg
pulsuojantis skydas ir leidžianti džiaugtis
artumu nesibaiminant susižeisti.
Kai mūsų kūnai susilietė,
užsimerkiau, atsidaviau šilumos ir
dilgčiojimo bangai. Dvi širdys mušė
vienu ritmu, išsiplėsdamos ir
susitraukdamos, nutoldamos ir
suartėdamos, tarsi būtų plakusi kaip
viena. Buvo taip gera, taip tikra, taip
teisinga, kad prisiglaudžiau dar arčiau
prie Deimeno. Įsikniaubiau veidu į jo
raktikaulio duobutę, trokšdama pajusti jo
švelnią odą ir įkvėpti šilto muskuso
kvapo. Deimenas dusliai sudejavo, kai
prisispaudžiau prie jo klubų, liežuviu
perbraukiau kaklą. Netikėtai jis
išsivadavo iš mano glėbio ir pašoko taip
greitai, kad nuvirtau ant pagalvės.
Kaipmat atsisėdusi pamačiau, kad
Deimenas žaibiškai nutolo. Sustojo tik
anapus užuolaidos, pasijutęs saugus. Jo
akys degė, kūnas drebėjo, o aš maldavau
pasakyti, kas nutiko.
Artinausi norėdama padėti. Bet jis
pasitraukė, iškėlė rankas ir žvilgsniu
liepė sustoti.
– Neliesk manęs, – pasakė Deimenas.
– Stovėk, kur esi. Nesiartink.
– Bet kodėl? – paklausiau kimiu,
netvirtu balsu. Nuleistos prie šonų
rankos drebėjo. – Ką blogo aš padariau?
Tiesiog pamaniau, kad jeigu jau esame
čia… Samerlande, kur nieko pikto negali
nutikti… galėtume pamėginti…
– Eve, ne dėl to… – Deimenas papurtė
galvą, tokių tamsių jo akių dar nebuvau
mačiusi. Vyzdžiai išsiplėtė taip, kad
susiliejo su rainelėmis. – Kas tau sakė,
kad čia negali nutikti nieko pikto? – jo
balsas buvo šaižus, žvilgsnis žiaurus –
savitvardos nelikę nė ženklo.
Sunkiai atsidusau ir nudelbiau akis į
žemę. Pasijutau apsijuokusi ir
apsikvailinusi – pasirodo, aš taip troškau
pasimylėti su savo vaikinu, kad rizikavau
jo gyvybe.
– Aš vyliausi, aš tikėjausi… – mano
balsas užlūžo, nes gerai supratau, kas
nutinka, kai tikisi vienas. Ne tik abu
apsikvailinome, negana to, aš galėjau
pražudyti Deimeną. – Atleisk. – Pakračiau
galvą, nes supratau, kad tokio
atsiprašymo neužtenka. – Pasielgiau
neapgalvotai, nė nežinau, kaip
pasiteisinti.
Susigūžiau ir apkabinau save
rankomis, norėjau sumažėti tiek, kad
išnykčiau Deimenui iš akių. Vis dėlto
stebėjausi, kas blogo gali nutikti čia, kur
išsipildo visi norai ir akimirksniu užgyja
žaizdos. Jeigu jau nesame saugūs
Samerlande, tai kur tada?
Deimenas pažvelgė į mane ir
perskaitė neištartą klausimą.
 – Samerlande įmanoma viskas. Iki šiol
matėme tik šviesiąją jo pusę, bet kas
žino, ar nėra ir tamsiosios? Galbūt
Samerlandas visai kitoks, negu mudu
įsivaizduojame.
Dėbtelėjau į Deimeną ir prisiminiau,
jog kažką panašaus buvo sakiusios Romė
su Reine, kai pirmąsyk susitikom.
Stebėjau, kaip Deimenas sukūrė
nuostabiai išraižytą medinį suolelį ir
pakvietė mane prisėsti.
– Eikš. – Jis linktelėjo įsitaisyti šalia,
bet aš atsisėdau ant paties suolelio galo,
kuo toliau nuo jo, bijodama išgąsdinti
savo artumu. – Turi šį tą pamatyti ir
suprasti. Taigi prašau užsimerkti ir
pasistengti atsikratyti visų pašalinių
chaotiškų minčių. Atsiverk ir priimk
mano siunčiamus vaizdinius. Ar
sugebėsi?
Linktelėjau ir stipriai užsimerkiau, iš
visų jėgų stengdamasi atsikratyti galvoje
šėlstančių minčių: Kas čia vyksta? Ar
Deimenas ant manęs siunta? Žinoma,
siunta! Kaip galėjau taip kvailai pasielgti?
Kažin ar jis ilgai pyks? Galbūt pavyktų
priversti jį persigalvoti ir pradėti viską iš
pradžių? Tokios mintys paranojiškai
kartojosi, sukosi lyg subraižytoje
kompaktinėje plokštelėje.
Nuvijau šalin abejones ir gerokai
luktelėjau, bet jutau tvyrant tik sunkią,
tirštą, juodą tuštumą.
– Nematau jokių vaizdinių. –
Atmerkiau vieną akį ir žvilgtelėjau į
Deimeną.
Bet jis tik papurtė galvą. Sėdėjo
stipriai užsimerkęs, suraukęs antakius, iš
visų jėgų mėgindamas susitelkti.
– Klausykis, – paprašė Deimenas. –
Pasinerk į savo sielos gelmes. Tiesiog
užsimerk ir priimk mano siunčiamą
informaciją.
Giliai atsidusau ir pabandžiau dar
kartą. Vis tiek girdėjau tik bloga
lemiančią tylą ir jutau mane supančią
tuščią juodą erdvę.
– Man labai gaila, – sušnibždėjau.
Nenorėjau liūdinti Deimeno, bet buvau
tikra, kad manęs nepasiekia jo siunčiami
vaizdiniai. – Tvyro absoliuti tyla ir
tamsuma.
– Taip ir turi būti, – ramiai sukuždėjo
Deimenas. – Būk gera, paimk mane už
rankos ir leiskis gilyn, panaudok visus
jutimus ir nirk į dugną. Paskui
papasakosi, ką matei.
Sunkiai atsidusau ir padariau kaip
liepiama, stvėriau jo ranką ir broviausi
pro tirštą juodumą, bet veltui.
Kol…
Kol…
Mane įtraukė juodoji skylė, daužiausi
kojomis ir rankomis nerasdama atramos.
Laisvai kritau į juodumą, ją perskrodė
mano siaubingas šaižus riksmas. Kai jau
maniau, kad nepasieksiu dugno,
sustojau. Riksmas. Kritimas. Viskas
drauge. Ir kiekvienas skyrium. Likau ten
kabėti. Nejausdama po kojomis
pagrindo. Neturėdama už ko nusitverti.
Vienut viena šioje šiurpioje vietoje be
pradžios ir pabaigos. Mane prarijo
tamsa, pirminis chaosas, į kurį nespįsteli
nė menkiausias šviesos spindulėlis.
Pasijutau palikta nesibaigiančioje
tuštumoje, prarastame ir vienišame
amžinos nakties pasaulyje. Palengva
mane užplūdo siaubingas suvokimas –
Dabar aš gyvensiu čia.
 Amžiname pragare.
Mėginau bėgti, klykti, šauktis
pagalbos, bet iš to nebuvo jokios naudos.
Jaučiausi sustingusi, paralyžiuota,
praradusi žadą. Visiškai viena
amžinybėje. Tyčia atskirta nuo visų
pažįstamų ir brangių žmonių, atplėšta
nuo gyvųjų pasaulio. Supratau, kad
neturiu kitos išeities, kaip susitaikyti ir
laukti, kol mano protas aptems, o kūnas
sunyks.
Kovoti nėra prasmės, niekas manęs
neišgelbės.
Kybojau tuštumoje palikta likimo
valiai, į mano mintis vis giliau skverbėsi
nežinia iš kur kylantys šešėliai…
 Kol…
Kol…
Kol buvau išplėšta iš šito pragaro ir
atsidūriau Deimeno glėbyje, atsidusau iš
palengvėjimo pamačiusi prie savęs
palinkusį jo gražų, susirūpinusį veidą.
– Atleisk, jau maniau, kad tave
praradau… Išsigandau, kad tu nebegrįši
atgalios! – sukliko jis ir stipriai apkabino
vos ne raudodamas.
Prisiglaudžiau prie Deimeno – kūnas
drebėjo, širdis daužėsi, drabužiai buvo
permirkę prakaitu. Dar niekada nebuvau
pasijutusi tokia izoliuota, tokia atskirta
nuo visko. Nuo gyvųjų pasaulio. Dar
stipriau prie jo prisiglaudžiau
nenorėdama paleisti. Ir mintimis
paklausiau, kodėl Deimenas mane
įkalbėjo tai patirti.
Jis atsitraukė, suėmė mano veidą
delnais ir pasižiūrėjo į akis.
– Atleisk man. Nenorėjau tavęs
nubausti ar įskaudinti. Tik norėjau šį tą
parodyti, turėjai šitai išgyventi, kad mane
suprastum.
Linktelėjau abejodama, ar pavyks
išspausti nors žodį. Vis dar buvau
sukrėsta to siaubingo išgyvenimo, kai
atrodė, kad mano siela numirė.
– Dieve mano! – Deimenas išplėtė
akis. – Taip ir yra! Kaip tik taip ir yra!
Siela liaujasi egzistavusi!
 – Nieko nesuprantu, – pasakiau
drebančiu, kimiu balsu. – Kokioj šiurpioj
vietoj buvau atsidūrusi?
Deimenas nusuko akis ir spustelėjo
man ranką.
– Ateityje. Prieblandos šalyje.
Amžiname chaose. Tikėjausi, jis skirtas
tik man… – Deimenas užsimerkė ir
papurtė galvą. – Bet dabar žinau, kad ne.
Dabar supratau, kad jei tu nebūsi atsargi,
itin atsargi, irgi ten pateksi.
Pažiūrėjau į Deimeną ir norėjau
prabilti, bet jis užbėgo man už akių.
– Pastarąsias dienas nuolat gaudavau
signalus, blyksnius iš tolimos ir artimos
savo praeities. – Jis įdėmiai tyrinėjo mano
veidą. – Vos atsidūrėme čia… – Deimenas
mostelėjo ranka. – Atgijo praeitis, iš
pradžių lėtai, paskui vaizdai paplūdo
srautu, mačiau ir tą laiką, kai mane buvo
apkerėjęs Romanas. Ir dar kartą
išgyvenau savo mirtį. Tas minutes, kai tu
peržengei ratą, bet dar nebuvai spėjusi
sugirdyti man priešnuodžio. Priešais akis
praplaukė visas gyvenimas – šeši šimtai
metų nežabojamos tuštybės, savimeilės,
godulio ir savanaudiškumo. Visi nedori
mano darbai pralėkė kaip kino juostoje.
Ne tik jie, bet ir psichologiniai ir fiziniai
jų padariniai. Nors per tuos šimtmečius
nuveikiau šį tą gero, iš esmės rūpinausi
tik savimi ir labai mažai galvojau apie
kitus. Tenkinau tik kūno geidulius ir
žudžiau savo sielą. Nebeliko abejonių,
kad esu teisus – mano karma nubaudė
mus ir pasiuntė šį išmėginimą. –
Deimenas pakratė galvą, ir mudviejų
akys susitiko. Jo akyse spindėjo toks
nepalaužiamas įsitikinimas savo
teisumu, kad panorau jį paliesti,
priglausti ir pasakyti, jog viskas bus
gerai. Bet, užuot tai padariusi, tylėjau.
Nujaučiau, kad išgirsiu dar blogesnių
žinių.
– Tada, savo mirties akimirką, užuot
atkeliavęs čia, į Samerlandą… – Deimeno
balsas lūžinėjo, bet jis prisivertė kalbėti
toliau: – Patekau į vietą, kuri skiriasi nuo
Samerlando kaip dangus ir žemė. Tokią
tamsią ir šaltą, kad pavadinau ją
Prieblandos šalimi. Išgyvenau ir patyriau
tą patį ką ir tu. Vienišas, nuo visų
atskirtas ir paliktas likimo valiai
amžiams. – Jis pažiūrėjo į mane
tikėdamasis supratimo. – Pajutau lygiai
tą patį kaip tu. Tarsi būčiau izoliuotas ir
praradęs sielą – atplėštas nuo gyvųjų
pasaulio.
Pažvelgiau Deimenui į akis, ir mano
oda nuėjo pagaugais. Dar nebuvau jo
mačiusi tokio pavargusio, išsikankinusio
ir susikrimtusio.
– Dabar suprantu, kad visa, nuo ko
bėgau šitiek metų…
 Prisitraukiau kelius prie krūtinės,
norėdama prisidengti kaip skydu nuo jo
žodžių.
– Nemirtingi yra tik mūsų fiziniai
kūnai, o sielos tikriausiai ne.
Nusukau akis, buvo per sunku į jį
žiūrėti, gniaužė kvapą.
– Dabar išvydai savo ateitį. Aš tau
tokią padovanojau, bet, Dievui padedant,
galbūt jos išvengsi.
Nejučia pirštais persibraukiau kaklą.
Prisiminiau Romano žodžius apie
pažeidžiamiausią savo čakrą, apie
patiklumą ir silpnumą. Spėliojau, kaip ją
apsaugoti.
– Iš kur esi toks tikras? – Spoksojau į jį
kaip sapne, kaip baisiame košmare, nuo
kurio nepabėgsi. – Greičiausiai tu klysti,
nes viskas nutiko labai staiga. Gal tai
buvo tik laikina būsena. Negaišdama
sugirdžiau priešnuodį, ir tu neturėjai
kada apsižvalgyti toje prieblandoje.
Deimenas papurtė galvą ir pasižiūrėjo
man į akis.
– Eve, ką tu matei mirdama? Ką veikei
tas kelias akimirkas, kai tavo siela paliko
kūną, prieš sugrąžinant tave į gyvenimą?
Sunkiai nurijau seilę ir nusukau akis.
Apžvelgiau medžius, gėles, netoliese
tekantį vaivorykštinį upelį – prisiminiau
tą dieną, kai pirmą kartą atsidūriau šioje
pievoje. Buvau taip sužavėta svaigaus
aromato, švytinčios miglos, apgaubta visa
apimančios besąlygiškos meilės, kad
norėjau likti čia amžinai.
– Nepatekai į prarają todėl, kad buvai
dar mirtinga. Tu mirei mirtingosios
mirtimi. Bet viskas pasikeitė, kai
sugirdžiau tau eliksyro ir padovanojau
amžiną gyvenimą. Dabar tavo likimas –
ne Samerlandas ar vieta anapus tilto, o
Prieblandos šalis.
Deimenas pakratė galvą, nusigręžė ir
taip giliai nugrimzdo į savigraužą, kad
išsigandau jo nebepasieksianti. Bet vos
pažvelgęs į mane jis tarė:
– Mes galime gyventi Žemėje visą
amžinybę – tu ir aš. Tačiau jei kas nors
nutiks, jei vienas iš mūsų mirs… –
Deimenas palingavo galva, – …pateks į
prarają, ir mudu daugiau
nebepasimatysim.
Norėjau ginčytis, pasakyti Deimenui,
kad jis klysta, bet nepajėgiau. Nebuvo
prasmės. Pakako pažvelgti jam į akis, kad
suvokčiau tiesą.
– Nors labai tikiu stebuklinga
gydomąja šios vietos galia, – pažiūrėk,
kaip praskaidrėjo mano atmintis… –
Deimenas trūktelėjo pečiais ir liūdnai
nusiviepė. – Negaliu sau leisti – tegu ir
atrodau tau apsidraudėlis. Negalim
rizikuoti. Neturim įrodymų, kad čia bus
kitaip negu Žemėje. Negaliu tiek statyti
ant kortos. Dabar man svarbiausia
apsaugoti tave.
– Apsaugoti mane? – žioptelėjau. – Tai
tave reikia saugoti! Dėl visko kalta aš!
Jeigu nebūčiau…
– Eve, prašau manęs išklausyti, –
griežtai pareikalavo Deimenas. – Nieku
gyvu nekaltink savęs. Kai pagalvoju, kaip
gyvenau ir ko prikrėčiau… – Jis papurtė
galvą. – Nieko geresnio ir nenusipelniau.
Jeigu dar abejojau, ar turiu kaltinti savo
karmą, tai dabar man viskas aišku.
Beveik visus šešis šimtus metų
mėgavausi kūniškais malonumais ir
apleidau sielą. Štai koks rezultatas –
atsipeikėjau, bet, deja, per vėlai, nes
nusitempiau kartu ir tave. Neapsigauk,
aš rūpinuosi tik tavimi. Tu man
svarbiausia. Dabar mano tikslas gyventi
kuo ilgiau, apsaugoti tave nuo Romano.
Taip pat ir visus kitus, kuriems jis linki
blogo. Vadinasi, mudu niekuomet
nebūsim drauge. Niekuomet. Negalim
šitaip rizikuoti.
Nusigręžiau į upelį, galvoje siautė
tūkstančiai minčių. Nors išklausiau
Deimeno įtikinėjimų ir pati buvau
atsidūrusi prarajoje, laikiausi savo.
– O kaip kiti našlaičiai? –
sušnibždėjau prisiminusi, kad su
Romanu jų buvo šeši. – Kas jiems nutiko?
Ar jie irgi tapo nemirtingais niekšais kaip
Romanas su Drina?
Deimenas gūžtelėjo pečiais, pakilo
nuo suolelio ir ėmė žingsniuoti priešais
mane.
– Buvau įsitikinęs, kad jie nusenę,
paliegę ir nebekelia jokios grėsmės. Nes
po šimto penkiasdešimties metų tu
pradedi senti. Vienintelis kelias
sustabdyti šį procesą – vėl išgerti eliksyro.
Spėju, jog kai mudu buvom susituokę,
Drina prikaupė to gėrimo ir įpylė
Romanui. Jis išmoko pasigaminti eliksyrą
pats, o galbūt davė ir kitiems. –
Deimenas pakratė galvą.
– Tai štai kur dabar Drina, –
sukuždėjau apimta gailesčio. Kad ir kokia
nenaudėlė, ji to nenusipelnė. Niekas
nenusipelno tokio likimo. – Aš
nusiunčiau ją į Prieblandos šalį, ir dabar
ji… – susigūžiau nebeįstengdama baigti
sakinio.
– Ne tu tai padarei, o aš. – Deimenas
atsisėdo taip arti, kad mudu skyrė tik
pulsuojanti energija. – Padaręs Driną
nemirtingą, nulėmiau jos likimą. Kaip ir
tavo.
Nugurkiau seilę, pasijutau saugi. Iš
Deimeno sklido šiluma ir įsitikinimas,
kad nesu kalta nusiuntusi savo didžiausią
visų gyvenimų priešę į pragarą.
– Man taip gaila, – sušnibždėjo
Deimenas kupinu atgailos balsu. – Man
taip gaila, kad įtraukiau tave į visa tai.
Seniai reikėjo duoti tau ramybę,
pasitraukti. Jei nebūtum manęs sutikusi,
būtum gyvenusi kur kas lengviau…
Papurčiau galvą, nenorėjau to girdėti,
per vėlu gręžiotis atgal ar spėlioti, kas
būtų buvę.
– Bet jei mudu esam skirti vienas
kitam – gal tai ir yra mūsų likimas. – Iš
Deimeno veido išraiškos supratau jo
neįtikinusi.
– O gal aš padariau ką nors, ko
neturėjau padaryti. – Deimenas suraukė
antakius. – Ar kada nors apie tai
pagalvojai?
Gėrėjausi mus supančiu grožiu, bet
supratau, kad vien tik žodžiai nieko
nepakeis. Reikia veikti. Laimė, žinojau,
nuo ko pradėti.
Atsistojau ir nusitempiau Deimeną
paskui.
– Eime. Išsiversim be Romano. Ir be
kitų. Žinau, kur rasim atsakymą!
 aštuntas skyrius

Vedžiausi Deimeną į Didžiąsias

pažinimo sales. Stabtelėjau priešais
plačius marmurinius šventyklos laiptus ir
žvilgtelėjau į jį. Spėliojau (labai
tikėjausi!), kad Deimenas mato tą patį, ką
ir aš – nuolat kintantį šventyklos fasadą.
Įeiti bus leista tik tada, jei jį išvysi.
– Taigi tu radai Didžiąsias pažinimo
sales, – Deimeno balse buvo girdėti
pagarbi baimė. Mudu gėrėjomės
šventyklos fasade atsispindinčiais
didžiausių pasaulio stebuklų ir garsiausių
šventovių bruožais. Tadž Mahalį keitė
Partenonas, jis virto Lotoso šventykla, o ši
– Gizos piramidėmis. Mudu abu
regėjome kerintį šventyklos fasadą, todėl
buvom įleisti vidun. Patekome į
milžinišką vestibiulį, kurį iš abiejų pusių
puošė raižytos graikiško stiliaus balto
marmuro kolonos.
Deimenas apsižvalgė, jo veide
atsispindėjo begalinė nuostaba.
– Nesu buvęs čia nuo tada, kai…
Sulaikiusi kvapą įdėmiai žiūrėjau į jį.
Be galo troškau sužinoti, kada jis čia
lankėsi paskutinį kartą.
– …kai atėjau ieškoti tavęs.
Pašnairavau į Deimeną, nelabai
suprasdama, ką jis nori pasakyti.
– Kartkartėmis… – jis žvilgtelėjo į
mane, – …man tiesiog pasisekdavo tave
sutikti, atsidurdavau reikiamu laiku
reikiamoje vietoje. Tačiau dažniausiai
tinkamos akimirkos tekdavo laukti keletą
metų.
– Vadinasi, tu mane sekdavai? –
aiktelėjau tikėdamasi, kad viskas ne taip
baisu, kaip atrodo. – Kai buvau dar
vaikas?
Deimenas susigūžė ir nusuko akis.
– Ne, Eve, nesekdavau. Maldauju
išklausyti. Kuo tu mane laikai? – Jis
nusijuokė ir papurtė galvą. – Tarkim,
mėginau sudaryti pasimatymų
tvarkaraštį. Kantriai laukdavau tinkamo
meto. Bet paskutinį kartą, kad ir kaip
stengiausi, nesugebėjau tavęs rasti –
patikėk manim, aš tikrai stengiausi,
gyvenau kaip klajoklis, keliavau iš vienos
vietos į kitą. Buvau tikras, kad šįkart
amžinai tave praradau – ir nusprendžiau
ateiti čia. Samerlande sutikau draugų,
kurie parodė kelią į šventyklą.
– Romę su Reine. – Linktelėjau, nors
neišgirdau pritariant ir nepamačiau
atsakymo jo mintyse. Tiesiog žinojau, kad
neklystu. Pasijutau kalta, kad iki šiol net
neprisiminiau dvynių. Nė nepagalvojau,
kaip joms sekasi ir kur jos atsidūrė.
– Tu jas pažįsti? – aiškiai nustebęs
Deimenas pašnairavo į mane.
Prikandau lūpą. Supratau, kad turiu
papasakoti jam visą istoriją, netgi tas
vietas, kurias norėjau nuslėpti.
– Dvynės ir mane čia atvedė… – Giliai
atsidususi nutilau ir nudelbiau akis.
Nenorėdama sutikti pašaipaus Deimeno
žvilgsnio apžiūrinėjau vestibiulį. –
Sesutes radau ir pas Avą. Bent jau Reinę.
Romė buvo išėjusi… – papurčiau galvą ir
pradėjau pasakoti iš naujo. – Romė
mėgino tau padėti, kai…
Užsimerkiau ir atsidusau, užuot
kalbėjusi, nusprendžiau Deimenui
parodyti. Viską. Visas smulkmenas. Net
ir tas vietas, kurių gėdijausi ir
nesugebėjau nupasakoti. Parodžiau
Deimenui visus tos dienos įvykius,
nebenorėjau turėti nuo jo paslapčių.
Paaiškinau, kaip dvynės stengėsi jį
išgelbėti, o aš buvau per daug užsispyrusi
ir neklausiau jų patarimų.
Baiminausi, kad Deimenas nuliūs, bet
jis uždėjo rankas man ant pečių,
žvilgsniu atleido ir telepatiškai pasiuntė
mintį: Kas padaryta, nebeatitaisysi.
Turime nesigręžiodami žvelgti į ateitį.
Sunkiai nurijau seilę ir pažvelgiau
Deimenui į akis. Supratau, kad jis teisus.
Reikia ieškoti atsakymų, bet nuo ko
pradėti?
– Jei išsiskirsim, bus daugiau naudos.
– Deimenas linktelėjo, o aš negalėjau
patikėti savo ausimis. Norėjau
prieštarauti, bet jis pridūrė: – Pamąstyk,
Eve. Tu nori surasti priešnuodį mano
išgertam eliksyrui ir panaikinti jo
padarinius. Tuo tarpu aš stengiuosi
išgelbėti tave nuo Prieblandos šalies
tamsybių. Tai ne tas pat.
Atsidusau. Jaučiausi nusivylusi, bet jis
buvo teisus.
– Ką gi, tada pasimatysime namie.
Susitiksime pas mane, gerai? –
Spustelėjau Deimenui ranką.
Nebenorėjau grįžti į jo slegiamai tuščią
kambarį, be to, nenutuokiau, ką jis dar
sumanys keisti dabar, kai atmintis grįžo,
trokšdamas ištaisyti savo karmą.
Deimenas linktelėjo, užsimerkė ir
greitai išnyko man iš akių.
Giliai atsikvėpiau, užsimerkiau ir
pagalvojau:
Man reikia pagalbos. Padariau didžiulę,
siaubingą klaidą ir nežinau, kaip ją
ištaisyti. Turiu rasti priešnuodį ir
panaikinti Romano eliksyro padarinius
arba rasti būdą jį įkalbėti, įtikinti
bendradarbiauti… Tačiau, kad man
nereikėtų… nereikėtų daryti to, ko visiškai
nenoriu… Juk supranti, ką turiu galvoje…
 Susitelkusi į tikslą, vis kartojau
prašymą. Tikėjausi, man bus leista
pasinaudoti Akašos kronikomis. Jose
užfiksuota viskas, kas kada nors buvo
pasakyta, pagalvota ar padaryta – ar kada
nors bus pasakyta, pagalvota ar padaryta.
Maldavau neužkirsti man kelio kaip
paskutinį kartą, kai čia lankiausi.
Bet dabar, užuot atsidūrusi ilgame
koridoriuje, vedančiame į paslaptingą
kambarį, išgirdau pažįstamą ūžesį.
Apsižiūrėjau bestovinti pačiame kino
teatro viduryje, vestibiulis buvo tuščias,
užkandžių baras apleistas. Nenutuokiau,
ką daryti, kol priešais mane atsidarė
dvivėrės durys.
 Įžengiau į tamsią salę: grindys buvo
lipnios, kėdžių apmušalai apsitrynę, oras
persisunkęs sviestinių spragintų
kukurūzų kvapu. Šiek tiek nusileidau
praėjimu ir išsirinkau geriausią vietą –
salės viduryje, per patį centrą.
Susikroviau kojas ant kėdės priešakinėje
eilėje, tuo metu šviesa prigeso, mano
skraite atsirado didelis pakelis spragintų
kukurūzų. Raudonos užuolaidos
prasiskyrė, išvydau milžinišką krištolinį
ekraną. Jis ėmė mirgėti ir blykčioti, pro
akis lėkė gausybė vaizdų.
Užuot sužinojusi atsakymą, regėjau
tik jau matytų kino filmų reklaminius
filmukus. Galiausiai atėjo eilė namų
filmukui, vaizduojančiam linksmiausias
mano šeimos gyvenimo akimirkas.
Vaizdai buvo paimti iš mano senojo
gyvenimo Oregone, juos lydėjo garso
takelis, kurį tikrai sukūrė Rilė.
Žiūrėjau, kaip mudvi su Rile
kraipomės ir staipomės ant savadarbės
scenos poilsio kambaryje, šokame ir
pagal muziką judiname lūpas. Mūsų
žiūrovai – tėvai ir šuo. Paskui išvydau
mūsų mielą smėlinės spalvos labradorą
Vėdryną. Jis mėgino nuliežti nuo nosies
Rilės užteptą žemės riešutų sviestą.
Negavau atsakymo į klausimą, bet
supratau šio filmuko reikšmę. Rilė
pažadėjo rasianti būdą su manimi
susisiekti. Ji patikino mane, kad, nors
nebegaliu jos matyti, vis tiek yra šalia.
Todėl trumpam pamiršau, ko atėjusi,
ir patogiai įsitaisiau. Žinojau, kad Rilė,
tyli ir nematoma, sėdi greta. Norėjau
pasimėgauti šia akimirka – dvi sesutės
žiūri namų filmuką, prisimena, kaip gera
buvo visiems drauge.
 devintas skyrius

Grįžusi į savo kambarį, radau

Deimeną sėdintį ant lovos krašto.
Pirštinėtoje rankoje jis atsargiai laikė
atlasinį maišelį.
– Ar seniai manęs lauki? – paklausiau
ir atsidrėbiau greta. Paskui žvilgtelėjau į
laikrodį, stovintį ant naktinio stalelio, ir
suskaičiavau.
– Samerlande laikas neegzistuoja, –
priminė Deimenas. – Bet, matuojant
Žemės laiku, užtrukai gana ilgai. Ar ką
nors sužinojai?
Prisiminiau namų filmuką, Rilės
parodytus „Juokingiausius vaizdelius iš
Blumų šeimos gyvenimo“, paskui
papurčiau galvą ir gūžtelėjau pečiais.
– Nieko naudingo. O tu?
Deimenas nusišypsojo, padavė man
atlasinį maišelį ir tarė:
– Atrišk ir pamatysi.
Atrišau, įkišau pirštus į maišelį ir
ištraukiau juodą šilkinę virvelę, ant jos
kabojo spalvotų kristalų puokštė,
prilaikoma plono auksinio apsodo.
Apžiūrinėjau papuošalą ir gėrėjausi, kaip
kristalai atspindi šviesą. Pamaniau, kad
daiktas nuostabus ir sykiu truputį keistas.
– Tai amuletas, – paaiškino
Deimenas, įdėmiai stebėdamas, kaip
tyrinėju kiekvieną skirtingos formos,
dydžio ir spalvos kristalą. – Jie buvo
nešiojami nuo senų senovės. Tikima, kad
amuletai turi magiškų savybių, gydo,
saugo, padeda praturtėti ar išlaikyti
dvasios tvirtybę. Šis yra sukurtas kaip tik
tau, jis turi saugoti nuo blogio, nes šito
tau labiausiai reikia.
Žvilgtelėjau į Deimeną spėliodama,
kaip amuletas gali mane apsaugoti.
Paskui prisiminiau kristalus, kuriuos
naudojau priešnuodžiui gaminti. Viskas
būtų buvę gerai, jei Romanas nebūtų
manęs apgavęs ir įmaišęs į priešnuodį
mano kraujo.
– Amuletas unikalus, sukurtas ir
pritaikytas kaip tik tau ir tavo patirčiai.
Kito tokio niekur nerasi. Jis neišspręs
mūsų problemos, bet padės tave
apsaugoti.
Nežinodama ką atsakyti, dirstelėjau į
kristalų puokštę. Jau norėjau pasikabinti
dovaną ant kaklo, kai Deimenas
nusišypsojo ir paprašė:
– Leisk man. – Jis suėmė ir permetė
per petį mano ilgus plaukus, paskui
užsegė auksinę sagtelę ir paslėpė
amuletą po marškinėliais, kad nebūtų
matyti.
– Ar tai paslaptis? – paklausiau.
Maniau, kristalai bus šalti ir sunkūs, bet
nustebau pajutusi, kaip jie šildo ir
maloniai priglunda prie odos.
Deimenas paleido mano plaukus, ir
jie pasklido iki liemens.
– Ne, tai ne paslaptis. Bet per daug
nesipuikuok. Nenutuokiu, kiek apie tai
išmano Romanas, todėl verčiau
nepatraukti jo dėmesio.
– Jis išmano apie čakras, – pasakiau ir
išvydau nustebusį Deimeno žvilgsnį.
Nutariau nutylėti, jog tai Deimeno kaltė.
Užkerėtas Romano jis atskleidė visas
paslaptis prieš savo valią. Deimenas ir
taip kaltina save, kam dar labiau jį
skaudinti?
Apčiuopiau amuletą ir nustebau, kad
pažiūrėti jis atrodo vientisas, o mano oda
jaučia daugybę kristalų.
– O kaipgi tu? Ar tau nereikia
apsaugos? – Mačiau, kaip Deimenas iš po
marškinėlių ilgomis rankovėmis
išsitraukia panašų amuletą, nusišypso ir
pamojuoja man priešais akis. – Kodėl
tavo kitoks? – paklausiau žiūrėdama į
žiburiuojančių kristalų puokštę.
– Jau sakiau, dviejų vienodų nerasi.
Taip pat kaip ir dviejų vienodų žmonių.
Mūsų poreikiai skirtingi.
– Turi bėdų? – Nusijuokiau, nors
rimtai abejojau. Jam viskas sekasi.
Absoliučiai viskas.
Deimenas papurtė galvą ir
nusikvatojo nuostabiu juoku, kurį dabar
retokai girdėdavau.
– Patikėk, turiu, – atsakė jis ir vėl
nusijuokė.
– Ar amuletai mus tikrai apsaugos? –
Prispaudžiau dovaną prie krūtinės ir
pajutau, kad jis tarsi suaugo su manimi.
– Toks sumanymas. – Deimenas
gūžtelėjo pečiais, pakilo nuo lovos ir
patraukė prie durų. Atsigręžęs pridūrė: –
Eve, labai prašau nemėginti amuleto
galių.
– O kaip Romanas? – paklausiau
glostydama akimis liekną, aukštą
Deimeno figūrą, kai šis atsirėmė į durų
staktą. – Ką darysim su juo? Kaip
įtikinsim atiduoti priešnuodį ir baigsim
šitą nesąmonę?
Deimenas įtariai prisimerkė.
– Nieko nedarysim, Eve. Jis tik ir
laukia, kad pirmi pradėtume. Verčiau
ieškokime sprendimo patys, be jo.
– Bet kaip? Kol kas iš mūsų pastangų
išėjo šnipštas. – Papurčiau galvą. – Kam
mudviem draskytis ieškant atsakymų,
jeigu Romanas jau prisipažino turįs
priešnuodį? Jis sakė atiduosiąs jį man už
atitinkamą kainą. Įdomu, kiek Romanas
užsiprašys?
 – O tu sutiksi mokėti jo kainą? –
paklausė Deimenas kupinu įtampos,
kimiu balsu ir pervėrė mane tamsiomis
akimis.
Nusukau žvilgsnį, pajutau, kaip
užsiliepsnojo skruostai.
– Žinoma, ne! Ar bent jau ne tą kainą,
apie kurią galvoji tu! – Prispaudžiau
kelius prie krūtinės ir apkabinau
rankomis. – Tiesiog… – Pakračiau galvą
susierzinusi, kad turiu teisintis. –
Tiesiog…
– Eve, kaip tik šito Romanas ir nori. –
Deimenas sukando žandikaulius, veidas
pasidarė griežtas, bet pažvelgusi man į
akis jo išraiška sušvelnėjo. – Jis siekia
mus išskirti, priversti vienas kitą
kamantinėti ir sukiršinti. Jis taip pat
siekia, kad mes jį persekiotume ir
pradėtume karą. Jis nevertas
pasitikėjimo. Romanas meluos,
manipuliuos ir nesuklys. Jis žaidžia labai
pavojingą žaidimą. Aš pažadėjau padaryti
viską, kad tave apsaugočiau, bet tu irgi
turi man padėti. Turi pažadėti laikytis
nuo Romano kuo toliau, nekreipti
dėmesio į jo patyčias ir nepakliūti į
žabangas. Aš rasiu išeitį. Būtinai ką nors
sugalvosiu. Tik prašau pasikliauti
manimi, o ne Romanu, gerai?
Prikandau lūpą ir nudelbiau akis.
Svarsčiau, kodėl turėčiau ką nors
panašaus žadėti, jei priešnuodis ranka
pasiekiamas. Be to, aš užviriau šitą košę.
Per mane visos mūsų bėdos. Todėl aš
turiu jas išspręsti.
Vėl pažvelgiau į Deimeną ir man
toptelėjo nebloga mintis.
– Tai mudu sutarėm dėl Romano? –
Deimenas pakraipė galvą ir kilstelėjo
antakį – nenorėjo išeiti negavęs mano
pažado.
Vos vos linktelėjau, kad jį įtikinčiau.
Deimenas nusileido laiptais taip greitai,
kad vos įžiūrėjau. Liko tik amuletas ant
mano krūtinės ir viena raudona tulpė ant
lovos.
 dešimtas skyrius

– Eve?
Uždariau vieną kompiuterio langą ir
atidariau kitą – su pradėta esė anglų
literatūros pamokai. Žinojau, kad Sabina
perges, jei aptiks mane ieškančią Google
senovinių alchemijos formulių, o ne
ruošiančią namų darbus.
Kaip ir kaip būtų malonu gulėti šalia
Deimeno mūsų širdims plakant vienu
ritmu, ilgainiui to nebepakanka. Man šito
niekada nepakaks. Noriu normalių
santykių su savo nemirtingu vaikinu. Be
jokių kliūčių. Trokštu glostyti jo odą kaip
anksčiau. Ir niekas manęs nesulaikys.
– Ar tu valgei? – Sabina uždėjo ranką
man ant peties ir žvilgtelėjo į
kompiuterio ekraną.
Buvau nepasirengusi, neapsisaugojau
nuo tetos prisilietimo, todėl pamačiau
visą garsųjį susitikimą ir pasisveikinimą
Starbucks Sabinos akimis. Deja, tetos
versija mažai kuo skyrėsi nuo Manozo –
jie abu svaigo iš laimės ir viltingai vienas
kitam šypsojosi. Ir nors teta atrodė tikrai
laiminga ir, be abejonės, to nusipelnė po
visų mano išdaigų, guodžiausi vizija,
kurią regėjau prieš keletą mėnesių –
Sabina susitikinėja su mielu vaikinu,
dirbančiu tame pačiame pastate.
Svarsčiau, ar derėtų išsklaidyti tetos
susižavėjimą, nes tas trumpas flirtas
niekur nenuves. Bet negalėjau rizikuoti,
nes jau buvau išsidavusi Manozui, todėl
prikandau liežuvį. Negalėjau išsiduoti ir
jai.
Pasisukau su visa kėde, ir Sabinos
ranka nuslydo man nuo peties. Užteko to,
ką pamačiau, laukiau, kol tetos energija
priblės.
– Deimenas pagamino man pietus, –
pasakiau tvirtai ir ramiai, nors melavau.
Gėriau tik eliksyro.
Sabina žvilgtelėjo į mane ir staiga
susirūpinusi prisimerkė.
– Deimenas? – Ji žingtelėjo atgal. –
Šio vardo jau senokai negirdėjau.
Susigūžiau ir supratau, kad išrėžiau
per daug tiesmukai. Reikėjo palengva
parengti Sabiną, nuteikti susitikimui su
Deimenu.
– Vadinasi, judu vėl kartu?
Gūžtelėjau pečiais – plaukai pridengė
veidą. Sukau ant piršto plaukų sruogą ir
apsimečiau tyrinėjanti nesamus
išsišakojusius galiukus.
– Na, mes vis dar draugai… –
Patraukiau pečiais. – Iš tikrųjų mes
daugiau negu draugai, mes panašesni…
Įsimylėję ir pasmerkti… Pasmerkti
praleisti amžinybę prarajoje… Beprotiškai
mylintys, bet negalintys vienas kito
paliesti…
– Na, ko gero, mes vėl kartu. –
Išsišiepiau taip plačiai, kad vos neplyšo
lūpos. Iš paskutiniųjų šypsojausi
vildamasi, kad Sabina mane palaikys.
– Ar tu patenkinta? – Sabina
persibraukė šviesius, auksinius plaukus.
Anksčiau mūsų plaukų spalva buvo
vienoda, tačiau pradėjus gerti eliksyrą
manieji dar labiau pašviesėjo. Paskui teta
pritūpė ant mano lovos krašto, sukryžiavo
kojas ir numetė portfelį ant grindų – visi
šie blogi ženklai rodė, kad ji rengiasi
pradėti ilgą ir nesmagų pokalbį.
Sabina nužvelgė mano išblukintus
džinsus, baltą berankovę palaidinukę ir
mėlynus marškinėlius, ieškodama kokių
nors požymių, užuominų ar įkalčių,
paaugliško nerimo ženklų. Visai neseniai
ji atmetė anoreksiją ir / ar bulimiją, nes
nuo eliksyro paūgėjau dešimčia
centimetrų ir pasidariau gražiai
raumeninga, nors niekada nesportavau.
Bet šį sykį tetą suerzino ne mano
išvaizda, jos įtarimą sukėlė mano
nepastovi draugystė su Deimenu. Sabina
buvo ką tik baigusi skaityti dar vieną
knygą apie vaikų auklėjimą, joje buvo
patariama rimtai susirūpinti audringais,
trūkinėjančiais paauglių santykiais.
Galbūt tai ir tiesa, tačiau mano ir
Deimeno meilės istorijos neįsprausi į
jokią knygos schemą.
– Suprask mane teisingai, Eve. Man
tikrai patinka Deimenas. Jis mielas,
mandagus ir labai santūrus. Vis dėlto
stebina tokio amžiaus jaunuolio
šaltakraujiškumas ir pasitikėjimas
savimi. Atrodo, tarsi jis būtų tau per
senas ar… – Negalėdama apibūdinti
jausmų žodžiais Sabina gūžtelėjo pečiais.
Nusibraukiau nuo veido plaukus ir
įdėmiai į ją pasižiūrėjau. Jau antras
žmogus šiandien pastebi keistą Deimeno
elgesį – mūsų elgesį. Iš pradžių Heivną
suerzino mūsų telepatiškas
bendravimas, o dabar Sabinai Deimenas
pasirodė per daug subrendęs ir santūrus.
Žinoma, nesunku pasiaiškinti ir
išsklaidyti įtarimus, bet mane labiausiai
jaudina žmonių pastabumas.
– Kiek žinau, Deimenas tik pora
mėnesių vyresnis už tave, bet jis atrodo
labiau patyręs. Per daug patyręs. –
Sabina trūktelėjo pečiais. – Nenorėčiau,
kad jis verstų tave daryti tai, kam dar nesi
pasirengusi.
Prikandau lūpą mėgindama
užgniaužti juoką. Svarsčiau, kad šįkart
teta tikrai prašovė pro šalį. Ji laikė mane
skaisčia mergele, kurią persekioja didelis
piktas vilkas. Nė nepagalvojo, kad šioje
ypatingoje pasakoje aš esu plėšrūnė,
persekiojanti savo grobį ir statanti į
pavojų jo gyvybę.
– Kad ir ką Deimenas sakytų, padėtį
kontroliuoji tu, Eve. Tu sprendi, su kuo,
kur ir kada. Nors tau labai patinka
Deimenas, net ir pats šauniausias
vaikinas neturi teisės tavęs spausti…
– Nieko panašaus, – įsiterpiau ir
patikinau tetą, kol pokalbis netapo dar
keblesnis. – Deimenas visai ne toks. Jis
tikras džentelmenas, puikus vaikinas.
Sabina, tu labai klysti. Patikėk manim.
Sabina pažvelgė į mane. Jos ryški
oranžinė aura bangavo, teta labai norėjo
manim patikėti, bet ją kankino abejonės.
Sabina pakėlė nuo žemės portfelį ir
nudrožė prie durų, bet ant slenksčio
stabtelėjo.
– Aš pagalvojau…
Mane apėmė pagunda įlįsti į tetos
mintis, nors paprastai vengiau be reikalo
pažeisti jos privatumą. Nebent būtų labai
skubu. Šis atvejis ne toks.
– Mokslo metai greitai baigsis, bet
negirdėjau, kad turėtum kokių vasaros
planų. Gal būtų neblogai susirasti darbą
ir padirbėti kelias valandas per dieną. Ką
manai?
Ką aš manau? Aiktelėjau, išverčiau
akis, burna išdžiūvo, visiškai netekau
amo. Turbūt vis dėlto reikėjo įlįsti į tavo
mintis, nes skubesnio atvejo nebesugalvosi!
– Dirbtum ne visą dieną. Liktų
užtektinai laiko paplūdimiui ir draugams.
Gal tau reikėtų…
– Ar tai dėl pinigų? – Mano smegenys
karštligiškai sukosi ieškodamos išeities.
Jeigu reikia prisidėti prie namo išlaikymo
ar sumokėti už maistą, mielai paremsiu
tetą. Po velnių, Sabina netgi gali pasiimti
mano tėvų gyvybės draudimo pinigus,
man jie nerūpi. Bet ji negali atimti iš
manęs vasaros. Ne ne ne. Nieku gyvu. Nė
vienos dienos.
– Žinoma, ne dėl pinigų, Eve. –
Sabina nusuko akis ir švelniai išraudo.
Teta nebuvo linkusi aptarinėti su manimi
piniginių klausimų, nors gyvenome
kartu. – Pagalvojau, kad tau praverstų
susipažinti su naujais žmonėmis ir šio to
pramokti. Kasdien keletui valandų
pakeisti aplinką ir…
Nutolti nuo Deimeno. Man nereikėjo
skaityti Sabinos minčių, kad suprasčiau,
kur ji suka. Išgirdusi, kad mudu vėl
drauge, ji tvirtai pasiryžo išskirti mane su
Deimenu. Teta nepamiršo, kaip liūdėjau
ir depresavau, kai buvom išsiskyrę. Todėl
ir dabar baiminasi. Bet šįkart viskas
kitaip. Nors neišmanau, kaip jai tai
paaiškinti neatskleidus savo paslapčių.
 – …jei jau apie tai prabilome, mano
kontoroje galima atlikti vasaros praktiką.
Pasikalbėsiu su vyresniaisiais ir, manau,
tu gausi darbą. – Sabina linksmai
nusišypsojo, akys švytėjo, aiškiai laukė,
kad apsidžiaugsiu.
– Bet ar ši praktika nėra skirta teisės
studentams? – paklausiau būdama
visiškai įsitikinusi, kad toks darbas ne
mano nosiai.
Tačiau teta tik papurtė galvą.
– Ši praktika ne tokia. Reikės pildyti
darbuotojų pavedimus ir atsakinėti į
telefono skambučius. Beje, ir pinigų
neužsidirbsi, tik gausi kreditų
ateinantiems mokslo metams ir nedidelę
premiją. Tiesiog pamaniau, kad šis
darbas tau būtų naudingas. Ką jau
kalbėti, kaip praktika praverstų stojant į
koledžą.
Koledžas. Dar vienas daiktas, kuris
man neberūpi. Kokia prasmė lankyti
paskaitas ir klausytis profesorių, jei
pakanka uždėti ranką ant knygos ar įlįsti
į mokytojo galvą, ir sužinosiu visus
atsakymus?
– Nenorėčiau, kad šią vietą užimtų
kas nors kitas, nes tu puikiai
susidorotum.
Spoksojau į Sabiną nežinodama, ką
atsakyti.
– Tavo amžiaus merginai tai
naudinga patirtis, – pridūrė ji papiktinta
mano tylėjimo. – Tai rekomenduojama
visose knygose apie paauglių auklėjimą.
Darbas grūdina charakterį, moko
pareigingumo ir stropumo. Privalai laiku
ateiti ir atlikti užduotis.
Nuostabu. Ačiū daktarui Filui už
sugadintą vasarą. Man pabodo įkyrus
tetos kišimasis – prisiminiau, kokia ji
buvo, kai čia atvykau: rami,
atsipalaidavusi ir visiškai neįtari. Ji
suteikė man erdvę ir laisvę, kurios
reikėjo. Sabina pasikeitė dėl mano kaltės.
Laikinas pašalinimas iš mokyklos,
atsisakymas normaliai valgyti ir drama su
Deimenu išbaigė jos kantrybę. Ir galų
gale ji nutarė mane įkinkyti į siaubingą
vasaros praktiką, per kurią būsiu
stebima.
Bet aš nieku gyvu neketinau praleisti
vasaros kuisdamasi po krūvas bylų
nuolatos birbiant telefonams, nes visą
laisvą laiką turėjau skirti priešnuodžio
paieškoms. Dirbdama Sabinos kontoroje,
kur ji ir jos kolegos žvilgčios man per
petį, nieko nenuveiksiu.
Tačiau negalėjau šito išrėžti tetai
tiesiai į akis. Tai būtų sukėlę jai didelį
įtarimą. Turiu elgtis apgalvotai, įtikinti,
kad nesu nusistačiusi prieš charakterio
grūdinimą ir pareigingumą, bet norėčiau
tobulėti pati.
 – Labai norėčiau padirbėti, – pasakiau
stengdamasi nekramtyti lūpų,
nesimuistyti ir nenukreipti akių. Šie trys
dalykai aiškiai parodytų Sabinai, kad
meluoju. – Tu ir taip daug dėl manęs
padarei, ir man būtų smagiau pačiai
susirasti darbą. Abejoju, ar tinku
kontorai. Galbūt galėčiau truputį
apsižvalgyti. Pažiūrėti, ko aš verta.
Paskambinsiu į vieną kitą nekilnojamojo
turto agentūrą ar kavinę. Šitą tikrai
sugebėsiu padaryti.
– Kokią kavinę? – Sabina nusijuokė ir
papurtė galvą. – Tu beveik nieko
nevalgai! Beje, man tikrai nereikia tavo
pinigų, Eve. Jeigu nori, padėsiu tau įsigyti
kreditinę kortelę.
– Ačiū. – Gūžtelėjau pečiais rodydama
entuziazmą, kurio nejaučiau, nes
kortelės man tikrai nereikėjo. – Tai būtų
puiku! – pridūriau tikėdamasi atitraukti
Sabinos mintis nuo praktikos.
– Sutarta. – Teta pabarbeno pirštais į
durų staktą ir pridūrė: – Duodu tau vieną
savaitę pačiai susirasti darbą.
Nugurkiau seilę mėgindama nuslėpti
apstulbimą. Vieną savaitę? Kaip
susitvarkysiu, jei net nežinau, nuo ko
pradėti? Niekada anksčiau nesu dirbusi. Ar
įmanoma darbą susikurti?
– Suprantu, kad duodu nedaug laiko,
– pasakė Sabina išvydusi mano veido
išraišką. – Nenorėčiau, kad šią vietą
užimtų kas nors kitas, nes tu puikiai
susidorotum.
Teta išėjo į koridorių ir uždarė duris
palikdama mane suglumusią ir bežadę.
Spoksojau į oranžinės Sabinos auros ir
jos energinio lauko draikenas, atkakliai
sūkuriuojančias toje vietoje, kur ji stovėjo.
Dingtelėjo, kaip ironiška, kad visai
neseniai šaipiausi iš Deimeno noro rasti
darbą neturint jokios patirties, o dabar
atsidūriau tokioj pat padėty.
 vienuoliktas skyrius

Visą naktį per miegus varčiausi ir

blaškiausi. Sujaukiau lovą, paklodės ir
pagalvės permirko prakaitu, kūną ir protą
iškankino košmarai. Gaudydama orą
trumpam nubusdavau, paskui mane vėl
apnikdavo slogutis, grįždavau į tą pačią
vietą, iš kurios troškau ištrūkti.
Grįždavau tik dėl to, kad ten buvo
Rilė. Kvatodama iš laimės ji čiupdavo
mane už rankos ir vesdavosi apžiūrinėti
labai keistos šalies. Nors šokinėdavau
greta jos ir apsimesdavau besidžiaugianti
kelione, vos Rilei atsukus nugarą visomis
jėgomis stengdavausi išsivaduoti iš
sapno gniaužtų ir grįžti į tikrovę.
Suvokiau, kad tai ne Rilė. Rilė išėjo.
Mano paraginta perėjo tiltą, pateko į man
nematomą vietą. Nors sapne ji traukė
mane gilyn, šaukė ir stengėsi atkreipti
dėmesį, prašė pasitikėti ir liautis bėgus,
nepaklusau. Buvau tikra, kad manęs
laukia bausmė, nes įskaudinau Deimeną,
nusiunčiau Driną į Prieblandos šalį ir
užtraukiau pavojų brangiems žmonėms.
Mano pasąmonė kūrė kaltės sukeltus
vaizdinius. Tačiau jie buvo šleikščiai
saldūs, kupini dirbtinės laimės ir nieku
gyvu negalėjo būti tikri.
Kai paskutinįkart mėginau sprukti,
Rilė užstojo man kelią ir klykdama liepė
pasilikti. Sesutė stovėjo priešais didelę
sceną. Ji lėtai atitraukė uždangą. Scenos
viduryje išvydau aukštą, ankštą kubą,
tarsi stiklinį kalėjimą. Iš jo desperatiškai
stengėsi išsivaduoti Deimenas.
Puoliau gelbėti Deimeno, o Rilė tik
stebėjo, maldavau nepasiduoti, kol jį
išlaisvinsiu. Bet Deimenas manęs
negirdėjo. Ir nematė. Jis grūmėsi iki
išsekimo, kol prarado paskutines jėgas,
paskui užsimerkė ir nugrimzdo tiesiai į
prarają.
Į Prieblandos šalį.
Į prarastų sielų buveinę.
Šokau iš lovos ir atsistojau kambario
viduryje spausdama prie krūtinės
pagalvę: kūnas drebėjo, krėtė šaltis, pylė
prakaitas. Mane ne tik užvaldė
pralaimėjimo nuojauta – baisi Rilės
žinutė įspėjo, kad, nors ir kiek
besistengčiau, neišgelbėsiu savo sielos
draugo.
Pribėgau prie spintos, persirengiau,
apsiaviau sportukus ir pasileidau į
garažą. Į mokyklą, kaip ir kur nors kitur,
važiuoti buvo per anksti. Bet nutariau
nepasiduoti. Netikėti košmarais. Reikėjo
ko nors griebtis. Padaryti ką sugebu.
Tačiau kai rengiausi lipti į automobilį,
apsigalvojau. Supratau, kad atidarydama
garažo duris ir užvesdama variklį
pažadinsiu Sabiną. Galėjau išeiti į lauką
ir lengvai sukurti automobilį, dviratį,
motorolerį ar kitą transporto priemonę,
bet nutariau pasimankštinti.
Nemėgau bėgimo. Per kūno kultūros
pamokas vilkdavau kojas, užuot bėgusi ir
stengusis pasiekti gerų rezultatų. Tačiau
taip buvo, iki tapau nemirtinga. Iki buvau
apdovanota neįtikėtinu greičiu. Net pati
neišmaniau, kaip sparčiai galiu skuosti.
Gavau tą dovaną ne per seniausiai. Dabar
turėjau puikią galimybę įsitikinti, kaip
toli ir kaip greitai galiu nubėgti
nesustodama, nepristigusi kvapo,
nejusdama dieglio kairiame šone.
Nekantravau išmėginti jėgas.
Išsmukau pro galines duris ir
patraukiau į gatvę. Iš pradžių nutariau
apšilti – pabėgėti lengva ristele ir tik
paskui pasileisti kiek kojos neša. Bet vos
žengus porą žingsnių, užplūdo
adrenalinas, ir nušvilpiau kaip raketa.
Supratau, jog skrendu lyg vėjas. Nėriau
taip greitai, kad kaimynų namai tik
mirguliavo akyse. Peršokdavau išvartytas
šiukšlių dėžes ir aplenkdavau bet kaip
numestus automobilius. Lėkiau gatvėmis
grakščiai ir vikriai kaip džiunglių katė.
Nebijojau suklupti ir nežiūrėjau po
kojomis, nes žinojau, kad jos žaibiškai
atves mane į tikslą.
Po kelių sekundžių jau stovėjau ten,
kur buvau prisiekusi negrįžti, ir ketinau
sulaužyti Deimenui duotą pažadą.
Atsiradau prie Romano durų tikėdamasi
kaip nors susitarti.
Nespėjau pasibelsti, kai Romanas
atidarė duris. Ant mėlynos šilkinės
pižamos jis buvo užsimetęs tamsiai
raudoną chalatą, avėjo aksomines
šlepetes su išsiuvinėtomis auksinėmis
lapėmis. Visai nenustebęs Romanas
meiliai prisimerkęs apžiūrinėjo mane.
– Eve! – Jis pakreipė galvą. Pamačiau
blykčiojant uruboro tatuiruotę. – Kas tave
atvedė prie mano durų?
Besidaužančia širdimi čiupinėjau
amuletą po marškinėliais tikėdamasi,
kad Deimenas buvo teisus ir, jei prireiks,
papuošalas mane apsaugos.
– Mums reikia pasikalbėti, – tariau.
Stengiausi nesigūžti, nes Romanas ilgai,
įdėmiai ir tingiai mane tyrinėjo.
Jis dėbtelėjo į naktį, paskui – į mane.
– Ar tikrai? – Jis kilstelėjo antakį. –
Neturiu supratimo apie ką.
Norėjau nusivaipyti, bet tik prikandau
lūpą.
– Ar prisimeni duris? – Romanas
pabarbeno krumpliais, medis gražiai
suskambėjo, o aš spėliojau, kur jis suka. –
Aišku, neprisimeni. – Romanas plačiai
išsiviepė. – Todėl, kad durys naujos. Teko
keisti po paskutinio tavo apsilankymo.
Kai išspyrei duris ir iškliukinai mano
eliksyro atsargas į kriauklę. – Jis
nusijuokė ir papurtė galvą. – Tu išdykėlė,
Eve. Pridarei daug netvarkos, tikiuosi,
šiandien elgsiesi geriau. – Romanas
atsirėmė į durų staktą ir pamojo užeiti.
Žiūrėjo į mane taip skvarbiai ir gašliai,
kad visai suglumau.
Koridoriumi patraukiau į poilsio
kambarį. Nuo to karto, kai čia buvau,
pasikeitė ne tik durys. Dingo įrėmintos
Botičelio reprodukcijos ir kartūnu traukti
baldai. Dabar interjere vyravo marmuras
ir akmuo, stovėjo baldai tamsiais,
sunkiais apmušalais, grublėtas sienas
puošė įmantrūs raityti geležies dirbiniai.
– Toskanos stilius? – Atsigręžiau ir
išsigandau. Romanas stovėjo taip arti,
kad mačiau, kaip jo akyse žaidžia tamsiai
raudono chalato atšvaitai.
Jis gūžtelėjo pečiais nė neketindamas
pasitraukti.
– Kartais apima senosios šalies
ilgesys. – Jis vangiai nusišypsojo
parodydamas žvilgančius baltus dantis. –
Bet pati žinai, Eve, tokia vieta kaip namai
neegzistuoja.
Sunkiai nurijau seilę ir nusigręžiau,
apsižiūrėjau, kaip lengviausia pasprukti,
nors negalėjau padaryti nė menkiausios
klaidos.
– Tai pasakyk, kam turiu dėkoti už šią
didžiulę garbę? – Romanas žvilgtelėjo
per petį ir patraukė prie baro. Iš vyno
spintos ištraukė butelį eliksyro, pripylė
raižyto krištolo taurę ir pasiūlė man. Bet
aš tik papurčiau galvą. Žiūrėjau, kaip
Romanas nusinešė gėrimą prie sofos,
atsidrėbė, plačiai išskėtė kojas ir
pasistatė taurę ant šlaunies. – Turbūt
vidury nakties užsukai ne pasigėrėti
mano naujausiu interjeru? Taigi sakyk ko
nori?
Atsikrenkščiau ir prisiverčiau
pažvelgti jam tiesiai į akis –
nekrūpčiodama, nedvejodama, be
nerimo ar kitų silpnumo ženklų.
Supratau, kad padėtis gali akimirksniu
pasikeisti – kaip lengvai iš susižavėjimo
objekto galiu tapti geidžiamu grobiu.
– Atėjau prašyti paliaubų, – pareiškiau
baimindamasi Romano reakcijos, bet jis
tik pervėrė mane žvilgsniu. – Na,
nutraukti ugnį, paskelbti taiką ir…
– Užteks. – Romanas numojo ranka. –
Pasilaikyk apibūdinimą sau, meilut. Aš
moku jį pasakyti dvidešimčia kalbų ir
keturiasdešimčia dialektų. O tu?
Gūžtelėjau pečiais – džiaugiausi
mokėdama vieną kalbą. Stebėjau, kaip jis
smagiai sukioja taurę rankoje,
vaivorykštinis raudonas skystis žaižaravo
ir mirguliavo, atsimušęs į taurės kraštus,
kol kliūstelėjo ant grindų.
– Ir kokių gi paliaubų tu nori?
Puikiausiai žinai mano sąlygas. Negausi
nieko, jei pati man nieko neduosi. –
Romanas paplekšnojo sofą prie pat savęs
ir nusišypsojo, tarsi tikrai ketinčiau prie
jo prisėsti.
– Kodėl taip elgiesi? – paklausiau
negalėdama nuslėpti susierzinimo. – Tu
neblogai atrodai, esi nemirtingas ir
naudojiesi visomis nemirtingumo
teikiamomis dovanomis. Gali sužavėti
bet kurią merginą, tai ko prikibai prie
manęs?
Romanas atlošė galvą ir nusikvatojo –
suriaumojo taip, kad drebėjo sienos.
Galiausiai apsiramino, žvilgtelėjo į mane
ir pakartojo:
– Neblogai atrodau? – Jis pakratė galvą
ir vėl nusijuokė. Pastatė taurę ant stalo ir
iš brangakmeniais inkrustuotos dėžutės
išsiėmė auksines žirklutes. – Neblogai
atrodau, – sumurmėjo Romanas, papurtė
galvą, apžiūrėjo savo nagus ir pagaliau
atkreipė žvilgsnį į mane. – Bet, matai,
meilut, čia ir kampas. Aš galiu turėti ką
panorėjęs. Bet kurį ar bet kurią. Tačiau tai
labai lengva. Per daug lengva. – Jis
atsiduso ir ėmė karpytis nagus. Taip įniko
į tą darbą, kad suabejojau, ar dar ką nors
pridurs. Bet jis tarė: – Po pirmo šimto
metų ima kamuoti nuobodulys. Tu dar
per jauna tai suprasti, bet vieną gražią
dieną suvoksi, kokią paslaugą aš tau
padariau.
Pašnairavau į jį nenutuokdama, ką čia
paisto. Paslaugą? Jis juokauja?
– Tikrai nenori prisėsti? – Romanas
žirklutėmis mostelėjo į minkštasuolį man
iš dešinės ragindamas įsitaisyti. – Per
tavo užsispyrimą jaučiuosi labai
nesvetingas šeimininkas. Beje, ar žinai,
kaip žavingai atrodai? Na, lyg ką tik
atsikėlusi iš lovos – bet labai seksualiai.
Romanas prisimerkė kaip katinas ir
apsilaižė. Tačiau aš apsimečiau nieko
nepastebinti. Bendravimas su juo yra
žaidimas. Jeigu atsisėsčiau,
prisipažinčiau esanti nugalėta. Bet
stovėdama kaip įkasta, žiūrėdama, kaip
jis laižosi ir apžiūrinėja strategines mano
kūno vietas, irgi nesijaučiau laimėtoja.
– Jei tariesi darąs man paslaugą, esi
dar beviltiškesnis, negu maniau, –
pasakiau kimiu, lūžinėjančiu, visai ne
tvirtu balsu. – Tu beprotis! – išpyškinau ir
tuoj pat pasigailėjau.
Bet Romanas tik gūžtelėjo ir, visiškai
nesujaudintas mano pasipiktinimo, vėl
ėmėsi dailinti nagus.
– Patikėk, meilut, tai daugiau negu
paslauga. Aš nurodžiau tau tikslą. Kaip
sakoma, suteikiau egzistavimo prasmę. –
Kilstelėjęs antakį Romanas pažvelgė į
mane. – Pasakyk man, Eve, argi tu
neužsispyrei rasti būdą, kaip… padaryti
tai su Deimenu? Tu taip beviltiškai ieškai
išeities, kad net įtikinai save, jog verta čia
ateiti.
Sunkiai nurijau seilę ir spoksojau į jį.
Turėjau susiprotėti, turėjau paisyti
Deimeno patarimo.
– Tu per daug nekantri. – Romanas
palingavo galva, dailindamas ką tik
nukarpytus nagus. – Kur taip skubėti, jei
prieš akis plyti begalybė? Rimtai, Eve, ką
judu veiktumėte visą amžinybę, jei
nebūtų manęs? Užverstumėte vienas kitą
milžiniškomis prakeiktų raudonų tulpių
puokštėmis? Dovanotumėte jas taip
dažnai, kad galų gale atsibostų, tiesa?
– Kalbi nesąmones. – Pervėriau
Romaną žvilgsniu. – Ir tu manaisi darąs
man paslaugą kaip koks riteris… –
Papurčiau galvą nebematydama prasmės
aušinti burną. Romanas iškrypėlis,
beprotis, baisus savanaudis.
– Aš siekiau jos šešis šimtus metų, –
įsmeigęs į mane akis tarė Romanas ir
padėjo žirklutes. – Tu paklausi – kodėl?
Kodėl tiek ilgai kvaršinau sau galvą dėl tos
pačios moters, jei galėjau turėti bet kurią?
– Jis žvilgtelėjo į mane lyg laukdamas
atsakymo, nors abu žinojom, kad
nesirengiu leistis į kalbas. – Mane
sužavėjo ne tik jos grožis – nors,
pripažinsiu, kaip tik jis iš pradžių mane
patraukė. – Romanas nusišypsojo, akys
prisipildė ilgesio. – Ne, tiesiog tai, kad
negalėjau jos turėti. Kad ir kaip
stengiausi, kad ir kaip kankinausi, man
niekada nebuvo leista… – Jis pažiūrėjo į
mane įdėmiu, sunkiu žvilgsniu. –
Prisiliesti… jei tau tinka šitas žodis.
Neišlaikiusi užverčiau akis. Manęs
visai nedomino, kad jis šimtmečius
ilgėjosi šitos pabaisos.
Nekreipdamas dėmesio į skausmingą
mano veido išraišką, Romanas kalbėjo
toliau:
– Neapsigauk, Eve. Ketinu papasakoti
tau šį tą labai svarbaus, ką verta
įsidėmėti. – Jis palinko į priekį, rankomis
įsirėmė į kelius ir prabilo ramiu, tvirtu
balsu, kuriame pasigirdo nekantrumo
gaidelės: – Mes visada norime to, ko
negalime turėti. – Romanas atsilošė ir
linktelėjo, tarsi ką tik būtų parodęs man
kelią į nušvitimą. – Tokia žmogaus
prigimtis. Mes taip sukurti. Ir nors tau
sunku patikėti, kaip tik dėl tos priežasties
Deimenas keturis šimtus metų geidžia
tavęs.
Romanas sėdėjo ramus ir
atsipalaidavęs. Buvau įsitikinusi, kad jis
nori mane įskaudinti taikydamas į
pažeidžiamiausias vietas. Puikiai žino,
kad šito labiausiai baiminuosi nuo tos
akimirkos, kai išgirdau mudviejų su
Deimenu meilės istoriją.
– Pripažink, net nuostabus Drinos
grožis nesugebėjo išlaikyti Deimeno
susidomėjimo. Tikiuosi, žinai, kaip
greitai ji nusibodo jam?
Nugurkiau seilę, širdį užgulė
sunkumas. Ar du šimtai metų – trumpas
laikas? Bet kalbant apie amžinybę laikas
yra reliatyvus.
– Ne grožis svarbiausia, – susigūžiau
garsiai ištarusi šiuos žodžius. Negi tiek
tegaliu atsakyti?
 – Žinoma, ne, meilut. – Romanas
papurtė galvą ir nužvelgė mane su
gailesčiu.– Jeigu viską būtų lėmęs grožis,
Drina būtų laimėjusi. – Jis atsilošė,
atmetė rankas ant pagalvių laikydamas
taurę ir drąsino atsakyti. – Juk neabejoji,
jog kalbame apie dviejų sielų susiliejimą,
apie likimo vienas kitam skirtuosius ir
visą tą šunyčių meilę? – Romanas
nusikvatojo ir pridūrė: – Juk kaip tik taip
tu ir galvoji?
– Tau verčiau nežinoti, ką aš galvoju. –
Prisimerkiau nusprendusi griebti jautį už
ragų, nes kantrybė išseko. – Atėjau čia ne
klausytis tavo nuobodžių filosofinių
išvedžiojimų, atėjau, nes…
 – Nes nori kažką iš manęs gauti. –
Romanas linktelėjo ir pastatė taurę ant
stalo taip stipriai, kad net krištolas
skambtelėjo. – Šiuo atveju žaidimui
vadovausiu aš, ir tu nenustatinėsi
taisyklių.
– Kodėl taip elgiesi? – Papurčiau
galvą, buvau iki soties prisižiūrėjusi jo
žaidimų. – Kodėl lendi prie manęs, jei
supranti, kad visiškai nedomini? Juk
suvoki – kad ir ką padarytum Deimenui ir
man, Drinos nebesugrąžinsi. Kas
padaryta, to nebeatitaisysi. Ir
nebepakeisi. Galų gale visos tos
manipuliacijos, visos nesąmonės, kurias
nuolat planuoji, neleidžia tau gyventi
savo gyvenimo ir tobulėti. – Nenuleidau
nuo Romano įtikinamo ir tvirto žvilgsnio.
Mintyse aiškiai įsivaizdavau, kaip jis
sutinka bendradarbiauti ir atiduoda man
priešnuodį. – Taigi gražiuoju prašau –
padėk atitaisyti Deimenui padarytą žalą.
Tada mes visi galėsime gyventi savo
gyvenimus.
Stipriai užsimerkęs Romanas papurtė
galvą.
– Atleisk, brangut, aš jau nustačiau
kainą. Tik neaišku, ar nori ją sumokėti.
Pavargusi ir sugniuždyta atsirėmiau į
sieną, bet stengiausi neparodyti
silpnumo. Romanas nori to, ko niekada
negalėsiu jam duoti. Tie patys
žaidimėliai, dėl kurių mane buvo įspėjęs
Deimenas.
– Tu niekada manęs neturėsi,
Romanai. Niekada, nieku gyvu, kol aš…
Rengiausi pasakyti dar porą ne tokių
gražių, įžeidžiamų žodelių, kai Romanas
pakilo nuo sofos ir, man nespėjus nė
mirktelėti, atsidūrė greta, jo kvėpavimas
nutvilkė skruostą.
– Atsipalaiduok, – sušnibždėjo jis
prisikišęs taip arti, kad mačiau kiekvieną
nepriekaištingos odos porą. – Nors ir kaip
smagu būtų, manau, tikrai gerai
praleistume laiką, bet aš trokštu ne šito.
Siekiu kai ko įdomesnio, negu išdulkinti
skaisčią mergelę. Tačiau jei pati
užsimanytum atsikratyti mergystės ir
nekeltum jokių išankstinių sąlygų,
patikinu, brangut, kad su malonumu
atlikčiau šią užduotį. – Romanas
nusišypsojo, gręždamas mane tamsiai
mėlynomis akimis, ir parodė reklaminį
filmuką, besisukantį jo galvoje: išvydau jį,
save ir milžiniško dydžio lovą.
Nusukau akis, kvėpavau nelygiai ir
trūkčiojamai, teko sutelkti visą valią, kad
atsispirčiau norui trenkti Romanui į
skaudžiausią vietą, kai jis įkvėpė mano
kvapo ir nosimi brūkštelėjo per ausį,
skruostą, nuslydo kaklu.
– Suprantu, ką išgyveni, Eve, –
sumurmėjo jis, lūpomis liesdamas mano
ausies lezgelį. – Trokštamas žmogus yra
taip arti, bet negali jo paliesti. Tokios
kančios daugumai nelemta patirti. Tačiau
mes abu tai žinome, tiesa? Šitai mudu
sieja.
Atgniaužiau kumščius ir
susitvardžiau. Turėjau elgtis apdairiai,
audringai nereaguoti į Romano žodžius.
– Nesijaudink. – Jis nusišypsojo ir
atsistojo man už nugaros. – Tu šauni
mergina. Susitvarkysi. O jeigu ne… –
Romanas gūžtelėjo pečiais. – Tada niekas
nepasikeis, liks taip, kaip buvę. Mūsų
likimai susipynę amžinai.
Romanas liuoktelėjo į koridorių taip
greitai, kad vos įžiūrėjau siluetą. Jis
galvos mostu paragino mane išeiti – vos
neišstūmė pro duris – sakydamas:
– Atleisk, kad taip trumpai
pasikalbėjom. Tačiau branginu tavo
reputaciją. Ar bus labai baisu, jei
Deimenas sužinos, kad tu čia buvai? O
gal nebus?
Jis nusišypsojo. Žvilgantys balti
dantys, šviesūs plaukai, įrudusi oda ir
mėlynos akys – kaip berniukas iš
Kalifornijos reklaminio plakato:
Atvažiuokite mėgautis gyvenimu Laguna
Biče! Siutau ant savęs – už kvailumą, už
tai, kad neklausiau Deimeno ir vėl
užtraukiau mums pavojų. Be to, suteikiau
Romanui dar vieną progą mane
šantažuoti.
– Atleisk, kad negavai, ko norėjai,
meilut, – sumurkė Romanas žiūrėdamas,
kaip juodas senovinis jaguaras įsuka į jo
prievažą. Iš automobilio išlipo
tamsiaplaukių gražuolių pora ir patraukė
tiesiai į vidų. Romanas uždarė duris ir
pridūrė:
– Išeidama laikykis atokiau nuo Marko
automobilio, jis įnirš, jeigu įbrėši tą žvėrį.
 dvyliktas skyrius

Sliūkinau namo. Bent jau iš pradžių

patraukiau ta kryptimi. Bet vėliau
pasukau į šoną. Paskui dar kartą. Ir dar.
Vilkau kojas – nebuvo prasmės bėgti ir ko
nors įrodinėti. Nors esu stipri ir greita,
nė iš tolo neprilygstu Romanui. Jis yra
karalius, o aš – tik pėstininkė.
Ėjau vis gilyn į Laguna Bičą, arba
vadinamąją Gyvenvietę. Buvau per daug
įsiaudrinusi, kad grįžčiau namo, per
daug susigėdusi, kad eičiau pas
Deimeną. Pėdinau tamsiomis, tuščiomis
gatvėmis, kol sustojau priešais tvarkingą
namuką. Abipus takelio, vedančio prie
durų, žydėjo gėlės, užrašas ant kilimėlio
„Sveiki atvykę!“ prie slenksčio kvietė
užeiti ir dvelkė šiluma bei jaukumu.
Tačiau man taip neatrodė. Nė iš tolo.
Namukas panėšėjo į nusikaltimo vietą.
Kitaip negu paskutinįsyk, kai čia
lankiausi, įėjau nepasibeldusi. Nebuvo
prasmės. Ava seniai nusimuilino. Ji
pavogė eliksyrą ir paliko Deimeną likimo
valiai. Aišku, ši moteris nė neketino
grįžti.
 Mintimis atrakinau duris ir įžengiau
vidun. Greitai apsižvalgiau ir patraukiau į
poilsio kambarį, paskui – į virtuvę.
Nustebau pamačiusi, kad virtuvėje tvyro
baisi netvarka, nors Ava buvo didelė
švaruolė. Kriauklėje riogsojo neplautos
taurės ir lėkštės, ant grindų mėtėsi
šiukšlės. Priteršė, aišku, ne Ava, vadinasi,
kažkas čia gyvena.
Nusėlinau koridoriumi dirsčiodama į
tamsius kambarius, kol priėjau indigo
spalvos duris. Jos vedė į Avos šventovę,
kur ji medituodavo ir mėgindavo patekti į
kitas dimensijas. Vos vos pravėrusi duris,
žvilgtelėjau į tamsą. Ant grindų tysojo du
kūnai. Grabaliojau jungiklio, kol
prisiminiau, kad pati galiu apšviesti
kambarį. Šviesoje pamačiau dvi būtybes,
kurių tikrai nesitikėjau čia išvysti.
– Reine! – Atsiklaupiau sulaikiusi
kvapą, ji pasisuko ir atmerkė vieną akį.
– Sveika, Eve. – Mergaitė pasitrynė
akis ir pamėgino atsisėsti. – Tik aš ne
Reinė, aš – Romė. Reinė guli štai ten.
Žvilgtelėjau į kambario kertėje
susirietusią jos dvynę ir pastebėjau, kaip
ši, vos mane atpažinusi, susiraukė.
– Ką judvi čia veikiate? – paklausiau
vėl sutelkusi dėmesį į Romę, nes ji visada
man labiau patiko.
– Mes čia gyvename. – Romė
gūžtelėjo pečiais, susikišo susiglamžiusią
baltą palaidinukę į mėlyną languotą
sijoną ir atsistojo.
Žvilgčiojau tai į vieną, tai į kitą.
Dvynės buvo nepasikeitusios: blyški oda,
didelės tamsios akys, tiesūs juodi plaukai
siekė pečius, o kirpčiukai atrodė tarsi
nurėžti skustuvu. Be to, vilkėjo tas pačias
privačios mokyklos uniformas, kaip ir
tądien, kai su jomis susipažinau. Tačiau
Samerlande dvynių apranga visada
tviskėjo švara, o dabar jų drabužiai buvo
netvarkingi, plaukai susivėlę.
– Jūs negalite čia gyventi. Šis namas
priklauso Avai. – Papurčiau galvą. Labai
sunerimau, kad dvynės čia įsikūrė. –
Turite grįžti namo. Na suprantat, į
Samerlandą?
– Mes negalim. – Reinė užsitraukė
kojines iki kelių ir stropiai apsižiūrėjo.
Taip netyčia leido atskirti ją nuo sesers. –
Tavo nuopelnas, kad mudvi įstrigom čia
amžinai, – sumurmėjo ji ir piktai
dėbtelėjo.
Žvilgtelėjau į Romę tikėdamasi
paaiškinimo. Bet ši nepatenkinta
palingavo galva ir tik paskui pažiūrėjo į
mane.
– Ava dingo. – Romė gūžtelėjo pečiais.
– Nesuprask Reinės klaidingai. Mes
džiaugiamės tave matydamos. Mudvi
netgi susilažinome, kaip greitai tu
pasirodysi.
 Pašnairavusi į dvynes nervingai
sukikenau.
– Tikrai? Ir kuri laimėjot?
Reinė užvertė akis ir parodė į seserį.
– Ji laimėjo. Aš buvau tikra, kad
palikai mus suvisam.
Nuščiuvau sugluminta dvynės žodžių.
– Negi norit pasakyti, kad buvot čia
visą šį laiką?
– Mudvi nebeįstengiame grįžti. –
Romė trūktelėjo pečiais. – Praradome
magiškas galias.
– Esu tikra, kad galėsiu jums padėti.
Juk norite grįžti, tiesa? – Reinė nusivaipė,
o Romė linktelėjo. Tikėjausi lengvai
susidoroti su tokia užduotimi. Pakaks
atidaryti portalą, įstumti dvynes,
atsisveikinti ir vienai grįžti į Laguna Bičą.
– Mes labai norėtume, – pasakė
Romė.
– Mes norėtume išvykti dabar, –
prisimerkusi pridūrė Reinė. – Bent jau
tiek gali padaryti mūsų labui.
Sunkiai nurijau seilę. Nusipelniau
tokio priekaišto, bet vis dėlto kas labiau
trokšta, kad dvynės išvyktų – jos pačios ar
aš?
Pamojau Reinei ir nuėjau prie futono
stebėdamasi, kodėl jos miega ant grindų.
– Ateikit, – tariau pažvelgusi per petį.
– Tu sėskis man iš dešinės, o tu, Rome,
čia. – Patapšnojau minkštą pagalvėlę. –
Paimkite mane už rankų, užsimerkit ir
pasistenkit kuo aiškiau matyti portalą.
Įsivaizduokit, kad auksinis šviesos ratas
yra čia pat. Kai tik vaizdas bus ryškus,
ženkit tiesiai į ratą, atsiminkit, kad aš
seku paskui ir jus saugau. Ar supratot?
Dvynės pritardamos linktelėjo ir mes
padarėme kas reikalinga norint patekti į
Samerlandą. Įžengiau į šviesos ratą ir
nusileidau žydinčioje pievoje.
Atsimerkusi pamačiau esanti viena.
– Juk sakiau tau, – ėmė priekaištauti
Reinė, vos tik grįžau. Ji įsiutusi žiūrėjo į
mane kaltinamu žvilgsniu, plonomis
baltomis rankutėmis įsisprendusi į
šonus. – Sakiau tau, kad mūsų magiškos
galios išnyko. Mes čia įstrigom amžinai
tik dėl to, kad mėginom tau padėti!
– Reine! – Romė papurtė galvą ir
atsiprašomai pažiūrėjo į mane.
– Tai tiesa! – Pažvairavo Reinė. –
Sakiau tau, kad neverta rizikuoti. Sakiau,
kad ji mūsų nepaklausys. Buvo aišku kaip
dieną. Didžiulė tikimybė, kad ji pasirinks
blogai, pasitvirtino su kaupu! – Ji papurtė
galvą ir susiraukė. – Viskas įvyko kaip tik
taip, kaip buvau numačiusi. Ir dabar tik
mudvi turime už tai mokėti.
Ne tik judvi, pagalvojau. Tikėjausi, jos
nebesugeba skaityti minčių, nes tuoj pat
susigėdau. Kad ir kaip Reinė užknisa, ji
yra teisi.
 – Paklausyk, – tariau norėdama
sumažinti įtampą ir nugurkiau seilę. –
Suprantu, kaip baisiai nekantraujate
grįžti. Patikėkit manim. Padarysiu viską,
kad jums padėčiau. – Linktelėjau ir
pamačiau, kaip dvynės susižvelgė – du
vienodi veidai buvo kupini
nepasitikėjimo. – Dar nežinau kaip, bet,
patikėkit, tikrai padarysiu. Padėsiu jums
grįžti. O dabar pasirūpinsiu, kad
jaustumėtės patogiai ir saugiai. Skautės
žodis. Gerai?
Reinė užvertė akis ir sunkiai atsiduso.
– Tiesiog grąžink mus į Samerlandą, –
pasakė ji ir sukryžiavo ant krūtinės
rankas. – Daugiau mums nieko nereikia.
Antraip mums nepagelbėsi.
Linktelėjau ir nesidaviau išvedama iš
kantrybės.
– Supratau. Bet jeigu jums padėsiu,
noriu gauti atsakymus į kelis klausimus.
Dvynės susižvelgė. Reinė akimis
parodė nesutinkanti, o Romė atsigręžė ir
pažadėjo:
– Gerai.
Tas klausimas jau kurį laiką nedavė
man ramybės, tik nežinojau, kaip jį
pateikti, todėl tiesiai išrėžiau:
– Neįsižeiskit, bet man smalsu – ar
jūs mirusios? – Sulaikiau kvapą,
tikėdamasi, kad seserys įsius ar bent jau
labai pasipiktins, ir apstulbau, kai jos
nusikvatojo. Jos pratrūko juokais, Reinė
pasilenkė ir tapšnojo sau per kelius, o
Romė raičiojosi ant futono. – Ko čia
žvygaujate? – Susiraukiau, nes pasijutau
apsikvailinusi. – Juk mes susitikome
Samerlande, ten pilna vaikščiojančių
numirėlių. Be to, jūs abi keistai
išbalusios.
Reinė liovėsi kvatotis, atsirėmė į sieną
ir nusivaipė.
– Taip, mes išblyškusios. Didelio čia
daikto. – Ji žvilgtelėjo į seserį, paskui – į
mane. – Tu ir pati ne per daug įrudusi.
Bet dėl to mes nelaikom tavęs vargšele
numirėle.
Susiraukiau, nes Reinė buvo teisi, bet
vis dėlto.
– Jūs turėjot pranašumą. Rilė
papasakojo jums apie mane dar prieš
mums susitinkant. Jūs gerai žinojot, kas
aš ir kokia esu. Norėdama jums padėti,
turiu šį tą žinoti. Kad ir kaip jus tai
piktina, kad ir kaip spyriojatės, iš mirties
taško pajudėsim tik tada, jei išklosit man
savo istoriją.
– Nesulauksi, – atšovė Reinė
spoksodama į seserį ir įspėdama
nepriešgyniauti.
Tačiau Romė nepakluso ir atsigręžė į
mane.
– Mudvi gyvos, tikrai ne mirusios. Mes
labiau – pabėgėlės. Jei nori, pabėgėlės iš
praeities.
Mano akys lakstė nuo vienos prie
kitos. Jeigu kiek nuleisčiau apsauginį
skydą, prisijungčiau prie jų energinio
lauko, o kurią nors palietusi atskleisčiau
visą jų gyvenimo istoriją. Bet norėjau tai
išgirsti iš pačių dvynių.
– Labai seniai, – prabilo Romė,
pažvelgė į tyliai priekaištaujančią seserį,
giliai atsiduso ir pasakojo toliau: – Labai
labai seniai mudvi susidūrėme… – Ji
suraukė kaktą ieškodama tinkamo
žodžio, linktelėjo man ir tarė: – Mes vos
netapome fanatikų aukomis per vieną
gėdingiausių žmonijos istorijos įvykių,
bet išsigelbėjome pabėgdamos į
Samerlandą. Ilgainiui mudvi pametėme
laiko giją ir ten apsigyvenom. Ar bent jau
gyvenome iki praėjusios savaitės, kol
atvykome čia tau padėti.
Reinė sudejavo, susmuko ant grindų
ir užsidengė veidą delnais, bet Romė
nekreipė į ją dėmesio ir kalbėjo toliau:
– Dabar didžiausia mūsų baimė virto
tikrove. Netekom magiškų galių, neturim
kur eiti ir neišmanom, kaip išgyventi
šitame pasaulyje.
– Kas jus persekiojo? – paklausiau
įdėmiai į ją žiūrėdama ir spėliodama. –
Kas, tavo manymu, yra labai labai seniai?
Apie kokį amžių kalbi? – Svarsčiau, ar
dvynių istorija tokia sena kaip ir
Deimeno, ar iš naujesnių laikų?
Dvynės susižvelgė ir be žodžių
susitarė, o aš kaipmat užsičiaupiau.
Priėjau prie Romės ir čiupau už rankos
taip netikėtai, kad ji nespėjo patraukti.
Tuoj pat patekau į jos mintis – į jos
pasaulį – ir išvydau visą istoriją, tarsi
būčiau joje dalyvavusi. Kaip nematoma
stebėtoja stovėjau nuošaliai, išgyvenau
tos dienos sumaištį ir siaubą, buvau
liudytoja tokių baisių vaizdų, nuo kurių
norėjosi pasislėpti.
Žiūrėjau, kaip įniršusi, deglais
mosuojanti minia stūgaudama užplūdo
seserų namus. Jų teta stipriai
užbarikadavo duris, prisijungė prie
portalo ir ragino Romę su Reine kuo
greičiau keliauti į Samerlandą.
Kai teta jau rengėsi žengti į portalą,
minia išlaužė duris, o dvynės išnyko. Jos
liko atskirtos nuo savo pasaulio, neturėjo
supratimo, kas nutiko jų tetai, kol
apsilankė Didžiosiose pažinimo salėse ir
išvydo, kaip teta buvo melagingai
apkaltinta, kankinama ir nuteista. Ji
išsigynė esanti ragana ir išrėžė: „Daryk
ką panorėjęs, tik nekenk kitam.“ Žinojo
esanti nekalta, nepasidavė kankintojams
ir laikėsi oriai, kol buvo pakarta.
Žingtelėjau atgal pirštais ieškodama
amuleto. Dvynių tetos veidas man
pasirodė siaubingai pažįstamas, nukrėtė
šiurpas ir apėmė nerimas. Nudžiugau,
kad esu saugi ir dvynės saugios – šiomis
dienomis tokių baisybių nebenutinka.
– Taigi dabar žinai. – Romė gūžtelėjo
pečiais, o Reinė papurtė galvą. – Visą
mūsų istoriją. Sužinojai apie mus viską.
Ar kaltini, kad pabėgom?
Mano akys lakstė nuo vienos prie
kitos, neišmaniau, ką atsakyti.
– Aš… – atsikrenkščiau ir pabandžiau
dar kartą: – Man labai gaila. Nė
nenutuokiau. – Žvilgtelėjau į Reinę,
tačiau ji vengė mano akių, paskui į Romę
– ši liūdnai nulenkė galvą. – Neturėjau
supratimo, kad pasprukote nuo Salemo
raganų teismo.
 – Ne visai taip, – paprieštaravo Reinė
nespėjus įsikišti seseriai.
– Mudvi niekada neraganavom.
Apkaltinta buvo mūsų teta. Ji – pati
geriausia ir gerbiamiausia pribuvėja –
vieną dieną buvo apšmeižta ir sučiupta. –
Romė sunkiai atsiduso, akys sudrėko,
tarsi ta nelaimė būtų nutikusi vakar.
– Mudviem reikėjo likti su ja,
neturėjom ko slėpti, – atkišusi smakrą ir
prisimerkusi pareiškė Reinė. – Vargšas
kūdikis mirė ne dėl Klaros kaltės. Jį
nužudė tėvas. Jis nekentė ir kūdikio, ir
motinos. Taigi atsikratė jų abiejų ir
apkaltino Klarą. Viso miesto akivaizdoje
išvadino ją ragana. Paskui Klara
prisijungė prie portalo, privertė mus
persikelti ir norėjo sekti įkandin, bet…
žinai, kas nutiko.
– Tačiau tai įvyko daugiau kaip prieš
tris šimtus metų! – suklikau. Pati būdama
nemirtinga, vis dar stebėjausi, kad
dvynės tokios senos.
Seserys gūžtelėjo pečiais.
– Tai judvi nesilankėte Žemėje nuo… –
Pakračiau galvą, tik dabar ėmiau
suprasti, kokią naštą užsikroviau ant
pečių. – Ar nutuokiate, kaip viskas
pasikeitė nuo Salemo laikų? Rimtai.
Dabartinis pasaulis visai kitoks negu
jūsiškis.
– Mes – ne kvaišos. – Reinė papurtė
galvą. – Ir Samerlande gyvenimas
nestovi vietoje. Nuolat atvyksta naujų
žmonių, jie sukuria daiktus, prie kurių
yra įpratę, be kurių negali išsiversti.
Bet aš turėjau galvoje visai ne tai, nė
iš tolo. Kalbėjau ne apie arklių
traukiamas karietas pakeitusius
automobilius, ne apie siuvėjas
išstūmusius madų salonus, o dvynių
sugebėjimą prisitaikyti šiame pasaulyje –
prisiderinti, adaptuotis, o ne stovėti
išpūtus akis ir į visus šnairuoti!
Nužvelgiau dvynių tarsi skustuvu
nurėžtus kirpčiukus, dideles tamsias akis
ir ypač blyškią odą. Suvokiau, kad norint
sumoderninti seseris pagal dvidešimt
pirmo amžiaus standartus, reikėtų iš
pagrindų pakeisti ne tik drabužius, bet ir
įvaizdį.
– Be to, Rilė mus paruošė, – pasakė
Romė, o Reinė sunkiai atsiduso.
Dėmesingai klausiausi Romės. – Rilė
sukūrė privačią mokyklą ir įtikino mus
įsirašyti. Štai iš kur šios uniformos. Rilė
mus mokė įvairių naujovių ir
šiuolaikiškos kalbos. Ji norėjo, kad mes
grįžtumėm į Žemę ir rengė mus kelionei.
Viena vertus, kad apsaugotume tave,
antra vertus, kad susipažintume su
bendraamžiais.
Apmiriau – staiga toptelėjo, kodėl Rilė
taip rūpinosi dvynėmis. Sesutė siekė ne
tiek apsaugoti mane, kiek nenutolti nuo
paauglių pasaulio, į kurį nebegali
sugrįžti.
– Mergaitės, kiek jums metų? –
sušnibždėjau žiūrėdama į Romę. – O gal
turėčiau klausti, kokio amžiaus patekot į
Samerlandą? – Žinojau, kad nuo to laiko
jos nepaseno nė viena diena.
– Trylika, – suraukusi antakius atsakė
Romė. – Kodėl klausi?
Užsimerkiau, papurčiau galvą
slopindama juoką ir pamaniau: Aš
žinojau!
Rilė svajojo kuo greičiau sulaukti
trylikos, tikros paauglystės, kai įgis
savarankiškumo. Bet žuvusi dvylikos ji vis
tiek sukinėjosi Žemėje ir išgyveno
paauglystę netiesiogiai – per mane. Dėl
to ji ir įtikino Romę su Reine grįžti, kad
šios neprarastų to gražaus gyvenimo
tarpsnio, kaip prarado ji.
Jei Klarai užteko stiprybės, o Rilei
vilties nepalūžti susidūrus su tokiais
išmėginimais, tai aš sugebėsiu įveikti
Romaną.
Žvilgtelėjau į dvynes – supratau nei
galinti palikti jų čia likimo valiai, nei
vežtis namo pas Sabiną. Bet vienas
žmogus su džiaugsmu išties mums
pagalbos ranką.
– Susirinkit daiktus, – paliepiau ir
nudrožiau prie durų. – Nuvešiu jus į
naujus namus.
 tryliktas skyrius

Vos tik išėjome į lauką, toptelėjo, kad

mums reikia automobilio. Kai pamačiau,
kaip dvynės glaudžiasi viena prie kitos ir
bailiai dairosi aplink, supratau, kad
mums svarbu ne patogumas, o greitis.
Nedelsdama sukūriau sportinį
automobilį ir greitai įsodinau mergaites.
Liepiau Romei įsitaisyti Reinei ant kelių,
tada įsirangiau pati, nuspaudžiau greičio
pedalą ir mikliai nardžiau gatvėmis, o
dvynės vos nelindo pro langą ir vėpsojo į
pakelės vaizdus.
– Mergaitės, ar judvi niekur nebuvot
iškišusios nosies iš Avos namų? –
Žvilgtelėjau į dvynes, nes dar nebuvau
mačiusi žmogaus, kuris taip reaguotų į
Laguna Bičo grožį.
Seserys linktelėjo, bet neatplėšė akių
nuo lango. Kai privažiavau vartus, dvynės
susigūžė sėdynėje. Apsaugininkas
įdėmiai pažiūrėjo į jas ir mus praleido.
– Kur mus veži? – nepatikliai
žiūrėdama į mane paklausė Reinė. –
Kodėl čia sargybinis ir dideli vartai? Ar čia
koks nors kalėjimas?
 Užriedėjau į kalvą ir paklausiau
Reinės:
– Argi Samerlande nėra uždarų
gyvenviečių? – Pati tokių ten tikrai
nemačiau, bet aš juk negyvenau
Samerlande trijų šimtų metų.
Dvynės papurtė galvas ir išsprogino
baimės kupinas akis.
– Nesijaudinkit. – Pasukau į Deimeno
gatvę, paskui – į jo prievažą. – Čia ne
kalėjimas, vartai skirti, kad į gyvenvietę
neprasmuktų nepageidaujamų žmonių.
– Bet kodėl reikia neįleisti žmonių? –
paklausė seserys vienu vaikišku balsu.
Pašnairavau nežinodama, ką atsakyti.
Aš užaugau ne turčių kvartale. Į mūsų
rajoną galėjo patekti kas panorėjęs.
– Turbūt todėl, kad šių namų
gyventojai… – vos nepridūriau jaustųsi
saugūs, bet nutilau. – Tiek to. – Papurčiau
galvą. – Jei ketinate čia gyventi, teks
priprasti. Tokia tvarka.
– Bet mudvi neketiname čia gyventi, –
tarė Reinė. – Sakei, kad apsistosim čia
laikinai, kol sugalvosi, kaip grąžinti mus
atgal, ar pamiršai?
Sunkiai atsidusau ir stipriau
suspaudžiau vairą, priminiau sau, kaip jai
baisu, tegu ir apsimeta kietuole.
– Aišku, laikinai. – Linktelėjau ir
išspaudžiau šypseną. Duok Dieve, nes
kitaip nebežinosiu, ką daryti. Išlipau iš
automobilio ir pamojau joms sekti
paskui.
– Ar pasirengusios pamatyti naujus
laikinus namus?
Žingsniavau tiesiai prie durų, dvynės
lipo man ant kulnų. Paskui sudvejojau: ar
pasibelsti ir laukti, kol Deimenas
atidarys, ar eiti vidun, nes jis tikriausiai
miega. Kai apsisprendžiau nesibelsti,
Deimenas plačiai atvėrė duris, pažiūrėjo į
mane ir paklausė:
– Kas atsitiko?
Nusišypsojau ir pasiunčiau jam
telepatinę žinutę: Prašau kol kas nieko
nesakyti, pasistenk susitvardyti ir leisk man
viską paaiškinti. Deimenas susidomėjęs į
mane pažiūrėjo, o aš balsu paklausiau:
– Ar mes galime užeiti?
Deimenas pasitraukė į šalį. Jo akys
išsiplėtė iš nuostabos, kai man iš už
nugaros išlindo Romė su Reine ir
pasileido prie jo. Dvynės liesomis
rankutėmis apkabino Deimeno liemenį
ir, žiūrėdamos dievinamais žvilgsniais,
suspigo:
– Deimenai! Tai tu! Tikrai tu!
Susitikimas buvo jaudinantis, puikiai
mačiau, su kokia meile ir džiaugsmu
sesutės sveikino Deimeną, ir prisiminiau,
kaip nedraugiškai jos pasitiko mane.
– Sveikos. – Deimenas nusišypsojo,
pašiaušė dvynėms plaukus ir pakštelėjo
kiekvienai į viršugalvį. – Kada paskutinį
kartą matėmės? – Jis atsitraukė ir
prisimerkė.
– Praėjusią savaitę, – atsakė Reinė, jos
veide buvo matyti begalinis
susižavėjimas. – Paskui Evė pridėjo į
priešnuodį savo kraujo ir viską sumovė.
– Reine! – Romė priekaištingai
žvilgtelėjo į seserį ir papurtė galvą.
Bet aš stengiausi nekreipti dėmesio.
Šito mūšio niekad nelaimėsiu.
– Ne, turėjau galvoje ankstesnį
susitikimą. – Deimenas prisimerkęs
žvelgė į tolį mėgindamas prisiminti
metus.
Sesučių akys piktdžiugiškai sužibo ir
jos išrėžė:
– Tai nutiko prieš šešerius metus, Evei
tebuvo dešimt!
Iš nuostabos išsižiojau, akys vos
neiššoko ant kaktos, o Deimenas
nusikvatojo.
– Ak, taip. Turiu judviem padėkoti,
kad padėjote surasti Evę. Žinot, kaip aš ją
myliu, todėl prašyčiau elgtis gražiai ir su
ja. Juk prašau ne per daug, tiesa? –
Deimenas patapšnojo Reinei pasmakrę –
ši nusišypsojo ir skaisčiai išraudo.
– Taigi kam turiu būti dėkingas už
tokią nepaprastą garbę? – Deimenas
nusivedė mus į vis dar tuščią svetainę. –
Kad išvydau seniai matytas drauges,
kurios, pridursiu, visai nepasikeitė nuo
pirmo mūsų susitikimo.
Dvynės susižvelgė ir sukikeno, jas
žavėjo viskas, ką sakė Deimenas. Man
dar nespėjus sugalvoti atsakymo,
neradus tinkamų žodžių, kaip paaiškinti
Deimenui, kad kurį laiką mergaitės
pagyvens čia, sesutės pažiūrėjo į jį ir
vienu balsu suriko:
– Evė sakė, kad galėsime gyventi pas
tave!
Vis dar šypsodamasis Deimenas
žvilgtelėjo į mane, bet jo akyse
atsispindėjo tikras siaubas.
– Laikinai, – pridūriau žiūrėdama jam
į akis ir pasiunčiau daugybę telepatinių
raudonų tulpių. – Tik kol sužinosiu, kaip
sugrąžinti dvynes į Samerlandą arba kol
jų magiškos galios sugrįš. Nežinia, kas
nutiks pirma. – Mintimis išsakiau dar kai
ką: Prisimeni, kaip sakei norįs ištaisyti
karmą, atsilyginti už blogus praeities
darbus? Juk tai puikus būdas pagelbėti,
tiesa? Be to, nereikės parduoti namo, tušti
kambariai dabar pravers. Nuostabus
sprendimas. Visiems bus geriau!
Entuziastingai linkčiojau ir šypsojausi
tarsi prisukama lėlė.
Deimenas pirmiausia pažiūrėjo į
mane, paskui – į dvynes, nusikvatojo ir
palingavo galva.
– Aišku, galite pasilikti. Gyvenkite,
kiek reikės. Gal lipkim viršun, ir jūs
išsirinksite kambarius?
Atsidusau, mano puikus vaikinas
pasirodė esąs dar nuostabesnis. Dvynės
pasileido laiptais į viršų laimingos ir
kikendamos. Sekiau paskui svarstydama,
kaip visiškai pasikeitė jų elgesys patekus
Deimeno globon.
– Ar galime apsigyventi šiame
kambaryje? – paklausė mergaitės iš
nekantrumo blizgančiomis akimis. Jos
stovėjo Deimeno ypatingojo kambario
tarpduryje, šis vis dar buvo tuščias.
– Ne! – atsakiau per daug greitai.
Susigūžiau, kai seserys atsigręžė ir piktai
mane nužvelgė. Pasijutau nesmagiai, bet
buvau pasiryžusi atkurti šį kambarį tokį,
koks buvo prieš pasirodant Romanui. Jei
dvynės čia apsigyvens, nieku gyvu
negalėsiu to padaryti. – Jis užimtas, –
pridūriau, nors supratau, kad mergaičių
širdžių nesuminkštinsiu. – Pamatysit,
namas didžiulis, yra daugybė kitų
kambarių. Netgi baseinas!
Romė su Reine susižvelgė, palinksėjo
galvomis ir pašnibždomis pasitarė, net
nemėgindamos slėpti susierzinimo,
paskui patraukė koridoriumi tolyn.
Galėjai joms nusileisti, pagalvojo
Deimenas. Jis stovėjo taip arti, kad visa
užkaitau.
Papurčiau galvą ir tylėdama
žingsniavau greta. Telepatiškai atsakiau:
Noriu, kad šiame kambaryje atsirastų tavo
senieji daiktai. Nors tau dabar jie nieko
nebereiškia, labai svarbūs man. Negali
tiesiog atsukti nugaros praeičiai, kaip
negali išmesti daiktų, apibūdinančių tavo
asmenybę.
Deimenas sustojo, pasisuko į mane ir
tarė:
– Eve, mūsų asmenybę apibūdina ne
daiktai. Ne drabužiai, ne automobilis,
kurį vairuojame, įsigyti meno dirbiniai ar
namo dydis. Mus charakterizuoja tai, kaip
gyvename. – Jis pervėrė mane akimis ir
telepatiškai apkabino. Deimeno glėbys
atrodė toks tikras, kad man užgniaužė
kvapą. – Mums išnykus žmonės ilgai
prisimins tik nuveiktus darbus, – pridūrė
jis, paglostė man plaukus ir pasiuntė
telepatišką bučinį.
Sutinku. Nusišypsojau ir Deimeno
sukurtą mudviejų vaizdinį papildžiau
tulpėmis, saulėlydžiu, vaivorykšte,
amūriukais – visokiausiomis
romantiškomis banalybėmis. Abu
pratrūkome kvatotis. Tačiau mes esam
nemirtingi, patikslinau, nusprendusi
palenkti jį į savo pusę. Vadinasi, mums šis
apibūdinimas netinka. Taigi, galbūt
galėtume…
Nespėjau baigti minties, nes mus
šūksniais pakvietė dvynės:
 – Šito kambario! Noriu šito!

Seserys nuolat būdavo drauge, todėl

buvau tikra, kad jos įsikurs viename
kambaryje ir netgi užsimanys dviaukštės
lovos ar ko nors panašaus. Bet vos tik
išvydusios du vienas šalia kito esančius
vienodo dydžio kambarius, kiekviena
pasirinko savąjį ir kitos namo dalies
nebeapžiūrinėjo. Kelias valandas mudu
su Deimenu vykdėme jų reikalavimus –
pagal seserų norus dekoravome sienas,
kūrėme lovas, tualetinius staliukus ir
lentynas. Tiesa, dvynių norai keitėsi kas
akimirką – tekdavo viską pradanginti ir
pradėti kurti iš naujo.
 Nesiskundžiau, nes Deimenas vėl
naudojo magiją. Man labai palengvėjo
išvydus jį materializuojant daiktus, nors
jis griežtai atsisakė pasidaryti ką nors
sau. Kol įkurdinome dvynes, beveik
prašvito. Nutariau grįžti namo, kol
Sabina nepabudo ir nepasigedo manęs.
– Nesirūpink, jei šiandien neateisiu į
mokyklą, – pasakė Deimenas lydėdamas
mane prie durų.
Atsidusau, kad teks ištverti pusdienį
be jo.
– Negaliu palikti mergaičių vienų.
Bent jau kol apsipras. – Deimenas
gūžtelėjo pečiais ir nykščiu parodė į antrą
aukštą. Laimė, dvynės pagaliau užmigo.
 Linktelėjau suprasdama, kad jis
teisus. Pažadėjau sau kuo greičiau
grąžinti jas į Samerlandą, kol neįsitaisė
čia per daug patogiai.
– Nežinau, ar tai geras sprendimas, –
atsakydamas į mano mintis ištarė
Deimenas.
Pašnairavau nesuprasdama, kur jis
suka, bet vis tiek apėmė negera nuojauta.
– Pamaniau… – Deimenas pakreipė
galvą ir nykščiu perbraukė šeriais
apžėlusį smakrą. – Mergaitės tiek daug
iškentėjo, prarado namus, artimuosius –
viską, ką pažinojo ir mylėjo. Gyvenimas iš
jų buvo atimtas taip staiga, kad net
nespėjo juo pasigrožėti… – Jis papurtė
galvą. – Juk seserys nusipelnė tikros
vaikystės, tiesa? Nusipelnė viską pradėti
iš pradžių pasaulyje…
Žioptelėjau norėdama atsakyti, bet
neišspaudžiau nė garso. Aš irgi norėjau,
kad dvynės būtų laimingos, jaustųsi
saugios ir taip toliau, bet tik tiek.
Planavau, kad jos pagyvens čia keletą
dienų, blogiausiu atveju – savaičių. Net į
galvą nešovė įsivaikinti dvynes, beje, vos
porą metų jaunesnes už mane.
– Tik svarsčiau tokią galimybę. –
Deimenas gūžtelėjo pečiais. – Galų gale
nuspręsti turės pačios seserys. Tai jų
gyvenimas.
Sunkiai nurijau seilę ir nusukau akis,
įtikinėdama save, kad dabar ne laikas
ginčytis. Priėjau prie susikurto
automobilio, o Deimenas nusistebėjo:
– Eve, nejuokauji? Lambordžinis?
Išraudusi nuo jo žvilgsnio susigūžiau.
– Man reikėjo greito automobilio. –
Trūktelėjau pečiais, nes pamačiusi
Deimeno veido išraišką supratau, kad jis
manim nepatikėjo. – Dvynės buvo labai
išsigandusios, norėjau kuo skubiau jas
čia atvežti.
– O automobilis turėjo būti blizgantis
ir raudonas? – Žvilgčiodamas tai į mane,
tai į lambordžinį jis nusijuokė ir papurtė
galvą.
Suspaudžiau lūpas ir nukreipiau
žvilgsnį nusprendusi nebesiteisinti. Juk
neketinau pasilaikyti automobilio. Vos tik
grįšiu namo, jo atsikratysiu.
Atidariau dureles ir įlipau vidun.
Staiga prisiminiau, kad norėjau Deimeno
kai ko paklausti. Žvilgsniu paglosčiau jo
dailų veidą ir pasiteiravau:
– Deimenai, kodėl tu taip greitai
atidarei duris? Iš kur sužinojai, kad mes
atvažiavome?
Jis įsmeigė į mane akis, nuo veido
lėtai pranyko šypsena.
– Juk buvo ketvirta valanda ryto.
Nespėjau pasibelsti, o tu jau atidarei
duris. Argi nemiegojai?
Mus skyrė automobilio durelės, bet
rodėsi, kad Deimenas yra šalia, nuo jo
žvilgsnio mano kūnu bėgiojo
šiurpuliukai.
– Eve, aš visada jaučiu, kai esi
netoliese.
 keturioliktas skyrius

Laikas mokykloje be Deimeno labai

prailgo. Vos nuskambėjo paskutinis
skambutis, sėdau į automobilį ir leidausi
jo namų link. Bet, užuot prie šviesoforo
pasukusi į kairę, neleistinoje vietoje
apsisukau. Įtikinėjau save, kad neturiu jo
varžyti, privalau leisti geriau
susidraugauti su dvynėmis. Tačiau, tiesą
sakant, nesijaučiau pasirengusi vėl
susitikti su mergaitėmis – ypač kai
prisimindavau, kaip jos dievina Deimeną
ir kaip piktai Reinė dėbčioja į mane.
Pasukau į miesto centrą. Nutariau
užeiti į parduotuvėlę „Mėnesienos
magija“, ten kadaise dirbo Ava. Vyliausi,
kad parduotuvėlės savininkė Lina padės
išspręsti problemą, nors nesirengiau
atskleisti, ko iš tikrųjų siekiu.
Prisiminiau, kokia įtari moteris yra Lina,
todėl ne per daug tikėjau savo sėkme.
Sukūriau vietą automobiliui pastatyti
kimšte prikimštame miesto centre, per
du kvartalus nuo „Mėnesienos magijos“.
Sumečiau į automatą krūvą
penkiasdešimties centų monetų ir,
atėjusi prie parduotuvės durų, pamačiau
lentelę su ryškiai raudonu užrašu:
GRĮŠIU PO DEŠIMTIES MINUČIŲ!
Prikandau lūpą, apsižvalgiau, ar
niekas nemato, minčių galia apverčiau
lentelę ir atšoviau skląstį. Lygiai taip pat
nutildžiau varpelį prie durų ir įsmukau
vidun. Patraukiau prie knygų lentynų,
norėdama pasinaudoti galimybe
apžiūrėti viską pati, nevarstoma tiriamo
Linos žvilgsnio.
Pirštų galiukais braukiau per knygų
nugarėles, laukdama kokio nors ženklo –
šilumos pliūpsnio ar dilgtelėjimo, kažko,
kas užvestų ant kelio. Bet nieko
nesulaukiau. Čiupau vieną knygą iš
lentynos galo ir suspaudžiau delnais,
nekantraudama pamatyti, kas joje
rašoma.
– Kaip tu čia patekai?
Pašokau ir nugara trenkiausi į kitą
lentyną, iš jos ant grindų pabiro
kompaktinės plokštelės.
Susigūžiau pamačiusi, ką pridariau:
nemažai plokštelių dėklų buvo suskilę.
– Tu mane išgąsdinai, – pasakiau. –
Aš…
Atsiklaupiau besidaužančia širdimi,
skruostai degė, spėliojau, ne kas jis, bet
kaip sugebėjo prisėlinti prie manęs
nepastebėtas. Paprastai visada pajuntu
gyvųjų energiją prieš jiems pasirodant.
Ar jis gali būti nemirtingas?
Kai vaikinas atsiklaupė šalia, mečiau į
jį skubų žvilgsnį: įdegęs, raumeningomis
rankomis, o nuo pečių iki pusės nugaros
krito rusvai auksinių vėlinukų kupeta. Kol
jis rinko sugadintas kompaktines
plokšteles, ieškojau ženklo, kad jis yra
nemirtingasis, o gal nemirtingas
niekšas. Tobulo veido, uroboro
tatuiruotės… Pajutęs, kad jį tyrinėju,
nepažįstamasis nusišypsojo, ir jo
skruostuose išryškėjo patrauklios
duobutės, tačiau dantys buvo kreivoki,
todėl nusiraminau, kad jis mirtingas.
– Ar neužsigavai? – paklausė jis,
žiūrėdamas į mane tokiomis žaliomis
akimis, kad vos nepamiršau savo vardo.
Papurčiau galvą ir nevikriai
nusišluosčiau delną į džinsus. Stebėjausi,
kodėl praradau žadą, pasitikėjimą savimi
ir vos ne vos pralemenau:
– Ne. Man viskas gerai. – Nenoromis
kvailai ir spigiai sukikenau, taip kvailai,
kad susigėdusi nusigręžiau. – Hmm, aš
tik… apžiūrinėjau prekes, – pridūriau ir
man dingtelėjo, kad, ko gero, turiu
daugiau teisių čia būti negu jis.
Žvilgtelėjusi per petį pamačiau
nustebusį vaikino žvilgsnį. Giliai įkvėpiau
ir atlošiau pečius.
– Turbūt reikėtų klausti, kaip tu čia
patekai? – Nužvelgiau jo basas smėlėtas
kojas, šlapius banglentininko šortus,
pavojingai žemai nusmukusius ant
klubų, ir nusukau akis.
– Šita parduotuvė mano. – Jis
linktelėjo dėliodamas ant lentynos
nenukentėjusias kompaktines plokšteles.
Paskui vėl atsigręžė į mane.
– Tikrai? – paklausiau prisimerkusi ir
pridūriau: – Aš pažįstu savininkę, bet tu
visai nepanašus į ją.
Vaikinas pakreipė galvą, tariamai
susimąstęs pašnairavo ir pasitrynė
smakrą.
– Nejaugi? Dauguma žmonių teigia
matantys panašumą. Nors, sutinku su
tavim, aš pats jokio panašumo
neįžvelgiu.
– Tu esi Linos giminaitis? –
žioptelėjau tikėdamasi, kad mano balsas
jam neatrodo toks paniškas kaip man
pačiai.
– Ji – mano močiutė. – Vaikinas
linktelėjo. – Beje, aš vardu Džudas.
Vaikinas atkišo ilgą, raumeningą,
įrudusią ranką norėdamas susipažinti.
Nors degiau smalsumu, rankos
nepaspaudžiau. Buvau susidomėjusi ir
labai norėjau sužinoti, kodėl šalia jo
praradau pusiausvyrą ir suglumau, bet
nebenorėjau papildomos informacijos,
nes ir taip turėjau begalę rūpesčių.
Linktelėjau, nesmagiai numojau
ranka ir sumurmėjau savo vardą,
stengdamasi nekreipti dėmesio į keistą jo
žvilgsnį ir nuleistą ranką.
– Dabar, kai susipažinom… – Jis
persimetė drėgną rankšluostį per petį, o
ant grindų pabiro smėlis. – Grįžtu prie
savo pirmo klausimo: ką tu čia veiki?
Atsigręžiau praradusi susidomėjimą
sapnininku ir pasakiau:
– Jei pamiršai, pakartosiu:
apžiūrinėjau prekes. Juk tai
nedraudžiama? – Sutikau jo nuostabių
jūros žalumo akių žvilgsnį – jos priminė
atogrąžų kurortą. Mane jos jaudino,
traukė ir rodėsi keistai pažįstamos, nors
buvau tikra, kad niekada anksčiau
nebuvau sutikusi šio vaikino.
Jis nusijuokė ir nusibraukė nuo veido
auksinius vėlinukus. Pamačiau, kad jo
antakį kerta randas. Pažiūrėjęs tiesiai
man į akis vaikinas pasakė:
– Praleidau čia ne vieną vasarą, ne
kartą esu stebėjęs pirkėjus,
besirenkančius prekes, bet tokio kaip tu
nepasitaikė sutikti.
Įdėmiai mane tyrinėdamas Džudas
šyptelėjo. Nusigręžiau kaistančiais
skruostais ir besidaužančia širdimi,
susitvardžiusi atsisukau ir paklausiau:
– Negi nesi matęs žmogaus,
skaitinėjančio knygų viršelius? Ar ne
keista?
 – Tik ne užmerktomis akimis. – Jis
palingavo galva ir įsispoksojo į kažką
mano dešinėje.
Sunkiai nurijau seilę, iš susijaudinimo
ėmiau virpėti ir supratau, kad reikia
nusukti kalbą, kol neįklimpau dar giliau.
– Gal tau turėtų labiau rūpėti, kaip aš
patekau į vidų, o ne ką čia veikiau? –
pasakiau ir tuoj pat pasigailėjau.
Džudas prisimerkęs žiūrėjo į mane.
– Turbūt vėl palikau atdaras duris.
Argi ne?
– Ne! – Papurčiau galvą tikėdamasi,
kad jis nepastebės, kaip išraudau. – Ne,
kaip tik tai ir norėjau pasakyti – tu palikai
duris atdaras, – pridūriau stengdamasi
nesimuistyti, nemirkčioti, neprikąsti
lūpos ir kitaip neišsiduoti. – Plačiai
atvertas, išleidai kondicionieriaus
atvėsintą orą… Koks netaupumas… –
nutilau ir man nuvėrė paširdžius išvydus
jo lūpose žaidžiančią šypseną.
– Tai esi Linos draugė? – Džudas
patraukė prie kasos, smėlėtą drėgną
rankšluostį numetė ant prekystalio. – Ji
tavęs neminėjo.
– Na, nepasakyčiau, kad mudvi
draugės. – Gūžtelėjau pečiais vildamasi,
kad jį įtikinau. – Matėmės tik sykį ir ji
man padėjo, beje, kodėl kalbi apie ją
būtuoju laiku? Ar jai viskas gerai?
Džudas linktelėjo, atsisėdo ant kėdės,
iš stalčiaus išsitraukė raudoną kartoninę
dėžutę ir ėmė peržiūrinėti čekius.
– Lina kasmetinėje kelionėje.
Kiekvienais metais renkasi kitą šalį. Šį
sykį išvyko į Meksiką. Ji nori išsiaiškinti,
ar majai buvo teisūs ir pasaulio pabaiga
ateis 2012 metais. O kaip tu manai?
Jis pažiūrėjo į mane smalsiomis
žaliomis akimis, gręžte gręžė žvilgsniu.
Bet aš tik pasikasiau ranką ir trūktelėjau
pečiais – nebuvau girdėjusi šitos
pranašystės ir spėliojau, ar ji taikytina
mudviem su Deimenu. Ar tai reikš, kad
mes pateksime į Prieblandos šalį arba
būsime pasmerkti klajoti po ištuštėjusią
Žemę – du paskutiniai išlikėliai, galintys
pratęsti žmonių giminę, tiktai, likimo
ironija, jei mudu paliesim vienas kitą,
Deimenas mirs…
Papurčiau galvą nekantraudama
atsikratyti tokių spėlionių, kol jos
nesujaukė man smegenų. Beje, atėjau čia
turėdama tikslą ir pasistengsiu jį
įgyvendinti.
– Tai iš kur tu pažįsti Liną, jeigu judvi
nebuvot draugės?
– Mus supažindino Ava, – atsakiau su
pasidygėjimu ištardama šį vardą.
Džudas užvertė akis, kažką neaiškiai
sumurmėjo ir pakratė galvą.
– Tu pažįsti Avą? – Žvilgsniu tyrinėjau
jo veidą, kaklą, pečius, gražiai įdegusią
krūtinę, kol pasiekiau bambą ir
prisiverčiau nusukti akis.
– Taip, aš ją pažinojau. – Jis pastūmė į
šalį dėžutę ir pažiūrėjo man į akis. –
Vieną dieną ji tiesiog ėmė ir išnyko,
išgaravo kaip kamparas…
O, nenutuoki nė pusės to, ką žinau aš,
pagalvojau įdėmiai stebėdama jo veidą.
– …skambinau jai į namus, į mobilųjį
– nieko. Galų gale nuvažiavau prie jos
namų ir pamačiau degant šviesas, tada
supratau, kad ji manęs vengia. – Džudas
papurtė galvą. – Paliko man daugybę
piktų klientų, trokštančių išsiburti. Ir kas
galėjo pamanyti, kad ji tokia trenkta?
Ir tikrai? Kas galėjo pamanyti? Tik ne
tokia kvailė, kuri atskleidė jai savo
didžiausias paslaptis ir atidavė į jos
godžias, į save riestais nagais rankas…
– Vis dar neradau, kuo ją pakeisti. Be
to, neįmanoma burti ir sykiu rūpintis
krautuvėlės reikalais. Štai kodėl buvau
išėjęs. – Jis gūžtelėjo pečiais. – Bangos
kvietė, reikėjo pailsėti. Turbūt ir palikau
atdaras duris.
Žiburiuojančios ir gilios Džudo akys
susitiko su manosiomis. Negalėjau
pasakyti, ar jis mano palikęs atdaras
duris, ar vis dėlto įtaria mane įsibrovus.
Įsiskverbti į jo mintis man nepavyko. Jis
mokėjo apsisaugoti nuo tokių kaip aš.
Išvydau tik nuostabią violetinę aurą,
kurios anksčiau nebuvau pastebėjusi, – ji
žibėjo ir viliojamai bangavo.
– Iki šiol ateidavo vieni apsimetėliai.
Bet aš taip noriu vėl būti laisvas
savaitgaliais, kad greičiausiai sumesiu
popierėlius su jų vardais į dubenį ir
ištrauksiu pirmą pasitaikiusį. – Džudas
papurtė galvą, o skruostuose vėl išryškėjo
duobutės.
Nors pačiai sunku buvo patikėti tuo,
ką rengiuosi padaryti, protas ragino
mane nepraleisti galimybės.
– Gal priimtum mane? – Sulaikiusi
kvapą laukiau atsakymo. Bet kai jis
neatsakė, tik prisimerkė ir vyptelėjo,
pridūriau: – Aš nejuokauju. Net algos
neprašysiu!
Nuostabios žalios Džudo akys
susiaurėjo iki plyšelių.
– Turiu galvoje, kad daug
neužsiprašysiu. – Nenorėjau pasirodyti
beviltiška keistuolė, sutinkanti dirbti už
dyka. – Pasitenkinsiu minimumu, esu
tokia gera, kad atsisakysiu arbatpinigių.
– Tu aiškiaregė? – Jis sukryžiavo
rankas ant krūtinės ir atlošė galvą aiškiai
manimi netikėdamas.
Išsitiesiau ir stengiausi nesimuistyti.
Tikėjausi, kad atrodau rimta ir
subrendusi – tokiai merginai galima
patikėti krautuvėlę.
– O kaipgi. – Linktelėjau, bet
nenoromis susiraukiau – nebuvau
įpratusi kalbėtis apie savo galias su kuo
nors, tuo labiau su visai nepažįstamu
vaikinu. – Aš tiesiog žinau – informacija
pati mane pasiekia. Tai sunku paaiškinti.
Džudas dvejodamas pažvelgė į mane,
paskui nukreipė akis į dešinę.
– Tai kas iš tikrųjų tu esi?
Gūžtelėjau pečiais, pirštais
tampydama aukštyn ir žemyn nertinio
užtrauktuką ir visai nenutuokdama, ką jis
turi minty.
– Ar tu girdi balsus, ar regi vizijas, ar
gali mintimis judinti daiktus, jausti
skonį, kvapą, rasti dingusius žmones? Ką
sugebi? – Džudas gūžtelėjo pečiais.
 – Viską po truputį. – Linktelėjau, nors
neturėjau supratimo, ką jis turi galvoje.
Bet jeigu tokie sugebėjimai būdingi
aiškiaregiams, tai aš juos turiu.
– Bet tu nesi mediumas, – tiesiai
šviesiai išrėžė jis.
– Aš matau dvasias. – Trūktelėjau
pečiais. – Bet tik tas, kurios dar klaidžioja
Žemėje, ne tas, kurios perėjo… – Nutilau
apsimetusi, kad paspringau oru,
nusprendžiau verčiau neminėti tilto,
Samerlando ar ko nors panašaus. – Aš
nematau tų dvasių, kurios perėjo į kitą
pusę. – Vyptelėjau tikėdamasi, kad
Džudas liausis kamantinėjęs, nes ir taip
pasakiau per daug.
 Jis šnairai nužvelgė mane – nuo
šviesiaplaukės galvos iki kojų, apautų
Nike sportukais. Nuo to žvilgsnio per
kūną perėjo virpulys. Džudas po
prekystaliu sugraibė marškinėlius
ilgomis rankovėmis, užsitraukė per galvą
ir tarė:
– Ką gi, Eve, jei nori gauti darbą, turi
pereiti atranką.
 penkioliktas skyrius

Džudas užrakino krautuvėlės duris ir

koridoriumi nusivedė mane į kambariuką
dešinėje. Sekiau paskui prispaudusi
rankas prie šonų, spoksodama į taikos
ženklą ant jo marškinėlių, ir įtikinėjau
save, kad, jei jis pradės prie manęs
kabinėtis, akimirksniu partrenksiu ir
priversiu pasigailėti.
Džudas mostu parodė sėstis į minkštą
sulankstomą kėdę prie kvadratinio
staliuko, užtiesto ryškiai mėlyna staltiese.
Pats įsitaisė priešais, užmetė koją ant
kojos ir paklausė:
– Taigi, kaip bursi?
Sukryžiavusi rankas ant krūtinės
spoksojau į jį, stengiausi giliai kvėpuoti ir
nesimuistyti.
– Taro kortomis? Iš runų ar
„Permainų knygos“? Pranašausi?
Žvilgtelėjau į duris. Žaibiškai galėjau
jas pasiekti ir sukelti sumaištį. Bet kas iš
to?
– Juk tu rengiesi burti, tiesa? – Džudas
įsmeigė į mane akis. – Ar supratai, ką
turėjau galvoje sakydamas atranka? – Jis
nusikvatojo ir skruostuose vėl išryškėjo
duobutės, paskui atmetė vėlinukus ant
pečių ir dar kartą nusikvatojo.
Spoksojau į staltiesę, pirštais braukiau
nelygų, grublėtą šilką. Kai prisiminiau
Deimeno žodžius, kad jis visada jaučia
mane, užkaito skruostai. Vyliausi, kad
dabar jis negali pajusti, kur esu.
– Man nereikia ypatingų priemonių, –
sumurmėjau vis dar nedrįsdama
pažvelgti Džudui į akis. – Užtenka
paliesti tavo ranką, ir būsiu pasirengusi.
– Buri iš delno. – Jis linktelėjo. –
Tikėjausi ne šito, bet tiek jau to. –
Vaikinas palinko į priekį ir
nekantraudamas pradėti ištiesė man
delnus.
Sunkiai nurijau seilę, žiūrėdama į
ryškias jo delnų linijas. Tačiau tiesa slypi
ne jose, bent jau aš žmogaus istoriją
sužinau ne iš jų.
– Tiesą sakant, buriu ne iš delno, –
paaiškinau virpančiu iš susijaudinimo
balsu kaupdama drąsą jį paliesti. – Aš
tiesiog… prisijungiu prie žmogaus
energijos. Štai kur glūdi visa informacija.
Džudas atsitraukė ir taip įdėmiai į
mane pažiūrėjo, kad nedrįsau pakelti
akių. Suvokiau, kad turiu galų gale
paliesti jo delną. Padaryti tai dabar.
– Viską sužinai iš rankos ar..? – Jis
pamankštino pirštus, aiškiai mačiau
nuospaudas ant delnų.
Atsikrenkščiau stebėdamasi, kodėl
taip nervinuosi, kodėl jaučiuosi tarsi
išduodanti Deimeną, jei temėginu gauti
darbą ir pradžiuginti tetą.
– Ne, tinka bet kuri kūno vieta. Ausis,
nosis, netgi didysis kojos pirštas –
nesvarbu, vis tiek sužinau tą patį. Tiesiog
rankas lengviausia pasiekti, supranti?
– Lengviau negu didįjį kojos pirštą? –
Džudas nusišypsojo, jūros žalumo akimis
ieškodamas manųjų.
Giliai atsidusau svarstydama, kokios
šiurkščios ir sugrubusios Džudo rankos,
palyginti su Deimeno – šio net
švelnesnės negu mano. Vien nuo šios
minties pasijutau blogai. Dabar, kai
mudu su Deimenu nebegalim paliesti
vienas kito, būti vienai su kitu vaikinu
atrodo žema, negražu ir neteisinga.
Pasilenkiau prie Džudo ir stipriai
užsimerkiau, priminiau sau, jog tai tik
pokalbis dėl darbo, reikia jį baigti greitai
ir nesikankinti. Paliečiau pirštu delno
vidurį. Čia oda buvo švelni ir minkšta.
Leidau Džudo energijai srūti per mane –
taikingai, ramiai, tarsi būčiau bridusi
lygia kaip veidrodis jūra. Šis jausmas
labai skyrėsi nuo dilgčiojimo ir karščio,
kuris sklisdavo iš Deimeno. Ramybė
išsisklaidė, kai priešais akis iškilo Džudo
gyvenimo istorija.
 Kaip įgelta atitraukiau ranką ir
stvėriau amuletą. Pamačiusi nerimą
vaikino veide puoliau aiškintis.
– Atsiprašau. – Papurčiau galvą
pykdama ant savęs, kad nesusitvardžiau.
– Paprastai aš taip nesielgiu. Paprastai esu
santūresnė. Šiek tiek nustebau – štai ir
viskas. Nesitikėjau pamatyti ką nors
panašaus… – nutilau supratusi, kad mano
tuščias veblenimas tik blogina padėtį. –
Paprastai burdama moku slėpti savo
jausmus. – Linktelėjau ir prisiverčiau
pažiūrėti Džudui į akis – jokie
pasiaiškinimai negelbės, nes pasielgiau
kaip mėgėja. – Rimtai. – Dirbtinai
nusišypsojau. – Moku nutaisyti pokerio
lošėjos veidą. – Dėbtelėjau ir supratau,
kad jo neįtikinau. – Veidą, kupiną
užuojautos ir supratimo, – sumikčiojau
nepaliaudama tarškėti. – Turiu galvoje…
mano širdis perpildyta atjautos ir
supratimo… – Susigūžiau, papurčiau
galvą, toptelėjo, kad galiu susirinkti
žaisliukus ir eiti namo. Dabar Džudas
manęs tikrai nepriims.
Jis pasislinko ant kėdės krašto ir
pasilenkė taip arti, kad man pritrūko
kvapo.
– Nagi pasakyk, – tarė Džudas,
žvilgsniu prikaustęs mane prie kėdės. –
Ką iš tiesų tu matei?
Sunkiai nurijau seilę, užsimerkiau ir
dar kartą peržiūrėjau filmuką, kurį
mačiau galvoje. Ryškūs vaizdai
šmėkščiojo man prieš akis.
– Tu esi kitoks. – Dėbtelėjau į Džudą:
jis nejudėjo, žvilgsnis buvo ramus, –
niekuo neišsidavė, ar einu teisingu keliu.
– Nuo pat gimimo esi kitoks.
Matydavai juos nuo vaikystės. – Atsidusau
ir nusukau akis, mintyse iškilo Džudo,
gulinčio vaikiškoje lovelėje, besišypsančio
ir mojančio seniai išėjusiai anapilin
senelei, vaizdinys. – O paskui… – nutilau,
nenorėjau šito sakyti. Bet supratau, kad
jei noriu gauti darbą, teks. – Tėvas
nusišovė, kai tau buvo dešimt, ir tu ėmei
save kaltinti. Buvai įsitikinęs, kad
nuolatos tvirtindamas matąs motiną,
kuri, beje, pasimirė metai iki nelaimės,
paskatinai tėvą taip pasielgti. Tik po
kelerių metų pripažinai tiesą – kad tėvas
jautėsi vienišas, buvo apimtas depresijos
ir troško vėl pamatyti tavo motiną. Vis
dėlto retkarčiais tave apninka abejonės.
Žiūrėjau į Džudą – jis net
nekrūptelėjo, tik gilių žalių akių žvilgsnis
išdavė, kad sakau tiesą.
– Tėvas keletą kartų mėgino
atsiprašyti už tai, ką padaręs. Tu
jausdavai jo buvimą, bet užblokuodavai
energiją ir nesileisdavai į šnekas. Buvo iki
gyvo kaulo įgrisusios klasės draugų
patyčios ir mokytojų vienuolių
priekaištai… Ką jau kalbėti apie globėją,
kuris… – Papurčiau galvą nebenorėdama
pasakoti toliau, bet supratau neturinti
kito pasirinkimo. – Tu tik norėjai būti
normalus. – Gūžtelėjau pečiais. – Kad su
tavim būtų elgiamasi taip pat kaip ir su
kitais. – Pirštu perbraukiau staltiesę,
užgniaužė gerklę, nes pati troškau
pritapti, bet supratau, kad niekada
nepavyks. – Paskui pabėgai iš globėjo
namų ir sutikai Liną. Beje, ji nėra tavo
senelė. Tikrieji tavo seneliai mirę. – Vėl
žvilgtelėjau į Džudą spėliodama, ar jis
stebisi mano žodžiais, bet jis tylėjo. –
Šiaip ar taip, Lina tave priėmė, maitino,
rengė, ji…
 – Ji išgelbėjo man gyvybę. – Džudas
atsiduso, atsilošė kėdėje ir įdegusiais
pirštais pasitrynė akis. – Ne vien
tiesiogine prasme. Aš buvau toks sutrikęs
ir ji…
– Ji pripažino tave tokį, koks esi. –
Linktelėjau matydama mintyse visą
istoriją, tarsi pati būčiau joje dalyvavusi.
– O koks aš? – paklausė Džudas,
rankomis atsirėmęs į kelius ir įdėmiai į
mane žiūrėdamas. – Koks aš esu iš tiesų?
Pažvelgiau į jį ir tiesiai pasakiau:
– Šaunus vaikinas, kuris baigė
vidurinę per dešimt metų. Nuostabus
mediumas, padėjęs šimtams žmonių už
labai nedidelį atlygį. Vis dėlto tu esi… –
Dirstelėjau į jį ir nusišypsojau. – Na,
ketinau pasakyti tingus, bet labai noriu
šito darbo, todėl pasakysiu nesuvaržytas.
– Nusijuokiau ir su palengvėjimu
atsidusau, kai Džudas man pritarė. – Jei
tik galėtum, nedirbtum nė dienos. Visą
amžinybę ieškotum tos vienos, tobulos
bangos.
– Ar tai metafora? – paklausė jis
gudriai šypsodamasis.
– Šiuo atveju ne. – Gūžtelėjau pečiais.
– Tai faktas.
Džudas linktelėjo, atsilošė kėdėje ir
taip į mane įsispoksojo, kad suplazdėjo
širdis. Paskui nuleido kojas ant žemės ir
prisipažino:
 – Kaltas. – Jo protingos akys ieškojo
manųjų. – Dabar, kai nebeliko paslapčių,
nes pažvelgei į pačias mano sielos
gelmes, norėčiau sužinoti, kas manęs
laukia. Galbūt sutiksiu gražią blondinę?
Pasimuisčiau ir jau rengiausi prabilti,
bet Džudas mane pralenkė:
– Kalbu apie netolimą ateitį,
pavyzdžiui, penktadienio vakarą. Ar
Steisė kada nors sutiks eiti su manim į
pasimatymą?
– Steisė? – cyptelėjau, o akys išsprogo
ant kaktos. Be reikalo gyriausi mokanti
tvardytis.
Džudas užsimerkė ir papurtė galvą,
ilgi auksiniai vėlinukai nuostabiai derėjo
prie įdegusios odos.
– Anastasija Papas, kitaip Steisė, –
tarė jis ir nepastebėjo, kaip man atlėgo
sužinojus, kad yra dar viena baisi Steisė,
bet ne ta, kurią aš pažįstu.
Prisijungiau prie energijos,
sūkuriuojančios aplink jos vardą, ir
įsitikinau, kad Džudas viliasi tuščiai.
– Ar tikrai nori sužinoti? – paklausiau.
Galėjau išgelbėti jį nuo beprasmių
pastangų pasakiusi, ką matau, bet
abejojau, ar jis tikrai nori išgirsti tiesą,
kaip pats tvirtina. – Gal palūkėk ir pats
sužinosi? – Laukiau Džudo sutikimo.
– Ar taip žadi atsakyti ir savo
klientams? – atšovė jis, vėl tapęs
darbdaviu.
Papurčiau galvą žiūrėdama tiesiai jam
į akis.
– Jeigu jie bus tokie kvaili, kad klaus,
aš būsiu tokia kvaila ir atsakysiu, –
nusišypsojau. – Taigi belieka išsiaiškinti,
ar esi didelis kvailys?
Džudas tiek ilgai svarstė, kad
nusigandau nuėjusi per toli. Paskui
nusišypsojo, atkišo dešinę ranką ir pakilo
nuo kėdės.
– Užtektinai didelis, kad tave
priimčiau. Dabar suprantu, kodėl
prisistatydama nepadavei man rankos. –
Jis linktelėjo ir truputį per ilgai spaudė
man dešinę. – Tai vienas pačių
nuostabiausių būrimų, kuriuos esu kada
nors patyręs.
– Vienas iš? – Kilstelėjau antakį, tarsi
būčiau įsižeidusi, pasiėmiau kuprinę ir
atsistojau.
Džudas nusijuokė, patraukė prie durų
ir žvilgtelėjęs į mane tarė:
– Atvažiuok rytoj, apie dešimtą.
Tylėjau, nes negalėjau išpildyti jo
prašymo.
– Ką? Mėgsti ilgai pamiegoti?
Sveikinu įstojus į miegalių klubą. –
Džudas gūžtelėjo pečiais. – Bet, patikėk,
jei atsikeliu aš, atsikelsi ir tu.
– Ne dėl to. – Svarsčiau, kodėl taip
sunku prisiversti jam pasakyti. Juk darbą
jau gavau, kodėl man turi rūpėti jo
nuomonė?
Džudas laukė.
– Tiesiog – man pamokos. –
Trūktelėjau pečiais galvodama, kad
pamokos skamba rimčiau negu mokykla,
tarsi lankyčiau koledžą ar panašiai.
Džudas dėbtelėjo ir paklausė:
– Kur?
– Hmm, tokioje Bei Vju, –
sumurmėjau stengdamasi nesigūžti
garsiai ištarusi šį pavadinimą.
– Vidurinėje mokykloje? – Nustebęs
Džudas dar stipriau prisimerkė.
– Oho, tu tikras aiškiaregys! –
nervingai ir kvailai sukikenau, o paskui
išdrožiau teisybę: – Mokausi
priešpaskutinėje klasėje.
Džudas ilgokai nenuleido nuo manęs
akių, paskui atidarė duris.
– Atrodai vyresnė, – tarė. Nesupratau,
kam skirti jo žodžiai – apmąstymui ar
man. – Tada užsuk, kai galėsi. Išmokysiu
dirbti kasos aparatu ir aprodysiu
krautuvėlę.
– Nori, kad prekiaučiau? Maniau,
užsiimsiu tik būrimu? – Nustebau
išgirdusi, kad taip greit padaugėjo
pareigų.
– Kai nebursi, dirbsi krautuvėlėje. Ar
tai problema?
Papurčiau galvą.
 – Tik dar vienas dalykas. – Prikandau
lūpą nežinodama, nuo ko pradėti. – Iš
tikrųjų du. Ar tu neprieštarausi, jei kaip
būrėja pasivadinsiu kitu vardu? Gyvenu
su teta, ji tikrai šauni, bet nenutuokia
apie mano sugebėjimus, taigi…
– Vadinkis, kaip tik nori. – Džudas
gūžtelėjo pečiais. – Nesijaudink. Bet man
reikia užrašinėti klientus. Kokį vardą
pasirinksi?
Patylėjau, nes iki šiol neteko sukti dėl
to galvos. Toptelėjo, ar nepasivadinus
Reičele, kaip geriausia draugė Oregone,
o gal paprasčiau, Ane ar Džene.
Prisiminiau, kad žmonės laiko
aiškiaregius ypatingais. Žvilgtelėjau į
paplūdimį. Į akis krito trys daiktai: medis,
krepšinio aikštelė ir jachta. Ištariau jos
pavadinimą:
– Avalona. – Ir man patiko šių garsų
derinys. – Panašiai kaip miestas
Katalinos saloje.
Džudas linktelėjo, išlydėjo mane pro
duris ir paklausė:
– O koks antras dalykas?
Atsigręžiau ir giliai įkvėpiau
tikėdamasi, kad jis paklausys.
– Tu vertas geresnės negu Steisė.
Džudo žvilgsnis nuslydo mano veidu,
jis aiškiai nusiminė išgirdęs tiesą kaip tik
iš manęs.
– Tu vis pasirenki ne tas merginas. –
Papurčiau galvą. – Ir pats tai žinai, tiesa?
Laukiau, kol Džudas ką nors atsakys
ar priims mano žodžius, bet jis tik
skėstelėjo rankomis ir atsisveikindamas
pamojo. Žiūrėjo, kaip lipu į automobilį, ir
nenumanė, kad girdžiu jo mintis: Tarsi
nebūčiau žinojęs.
 šešioliktas skyrius

Vos įsukau į prievažą, paskambino

Sabina ir paprašė pietums užsisakyti
picą, nes ji dirbsianti iki vėlumos.
Norėjau pasigirti jai naujuoju darbu, bet
nutylėjau. Žinoma, turėsiu pasakyti, vien
jau tam, kad išvengčiau popierių
dėliojimo jos kontoroje, bet niekaip
negaliu tetai prisipažinti, kokį ypatingą
darbą gavau. Sabinai tai pasirodys keista.
Net jei neminėsiu, kad uždirbsiu pinigų
burdama klientams (patikėkit, tikrai
nesiruošiu šito sakyti), darbas ezoterinėje
krautuvėlėje jai vis tiek pasirodys
neįprastas. Galbūt netgi kvailas. Kas
žino?
Sabina per daug racionali ir blaiviai
mąstanti, kad suprastų mano
pasirinkimą. Jos pasaulis tvirtas ir aiškus,
neabejotinai realus ir apčiuopiamas. Man
bjauru nuolat meluoti tetai, bet neturiu
kitos išeities. Nieku gyvu negaliu
atskleisti jai tiesos, ką jau kalbėti, kad
bursiu žmonėms prisidengusi išgalvotu
vardu.
Pasakysiu Sabinai, kad susiradau
darbą kur nors netoliese, pavyzdžiui,
knygyne ar Starbucks. Ir turiu sugalvoti,
kaip apsidrausti, jei teta sumanytų mane
pasekti.
Pastačiau automobilį garaže ir užlipau
laiptais, nesidairydama numečiau
kuprinę ant lovos, nudrožiau prie spintos
ir nusitraukiau marškinėlius. Jau
rengiausi atsisegti liemenėlę, kai
išgirdau Deimeno balsą:
– Nekreipk į mane dėmesio, aš tik
sėdžiu ir gėriuosi.
Prisidengiau krūtinę rankomis, širdis
ėmė daužytis kaip pašėlusi, o Deimenas
tyliai švilptelėjo ir nusišypsojo.
– Aš tavęs nemačiau. Net nepajutau,
kad tu čia, – pasakiau siekdama
marškinėlių.
– Turbūt buvai per daug išsiblaškiusi.
– Jis nusišypsojo ir mostu parodė sėstis
greta, o kai apsivilkau marškinėlius, vos
neplyšo juoku.
– Ką čia veiki? – paklausiau, nors iš
tiesų atsakymas manęs nedomino,
džiaugiausi Deimeno artumu.
– Sabina dirbs iki vėlumos, todėl
pamaniau…
– Iš kur tu… – Paskui papurčiau galvą
ir nusijuokiau. Aišku, jis žino. Jis gali
skaityti visų žmonių mintis, taip pat ir
mano, jei leidžiu. Paprastai nuo Deimeno
savo minčių neslepiu, bet dabar
pridengiau aiškiaregės skydu. Jaučiausi
turinti pasiaiškinti, papasakoti, kaip
gavau darbą. Nenorėjau, kad jis užmestų
akį į mano mintis ir susidarytų klaidingą
nuomonę.
– Be to, tu neužsukai po pamokų… –
Deimenas palinko artyn norėdamas
pažvelgti man į akis.
– Norėjau, kad pabūtum su dvynėmis
vienas. – Prispaudžiau prie pilvo pagalvę
ir ėmiau čiupinėti medžiagos klosteles. –
Na, kad apsiprastum su jų buvimu ir… –
Gūžtelėjau pečiais ir pažvelgusi
Deimenui į akis supratau, kad jis manim
nepatikėjo.
– O, mes jau seniai pažįstami. –
Deimenas nusijuokė. – Tikrai. – Jis
palingavo galva. – Šiandien buvom
užsiėmę ir labai įdomiai leidom laiką –
nerandu tinkamesnio žodžio. Bet mums
trūko tavęs. – Deimenas nusišypsojo ir
žvilgsniu meiliai nubučiavo mano
plaukus, skruostus ir lūpas. – Diena būtų
buvusi kur kas geresnė, jeigu būtum
buvusi kartu.
Nusukau akis – abejojau, ar jis sako
tiesą. Po nosim sumurmėjau:
– Galiu lažintis.
Paėmęs už smakro Deimenas
susirūpinęs atgręžė į save mano veidą ir
paklausė:
– Kas nutiko?
 Prikandau lūpą, nudelbiau žvilgsnį ir
suspaudžiau pagalvę taip stipriai, kad vos
neperplėšiau. Verčiau būčiau patylėjusi,
nes dabar gavau aiškintis.
– Aš tiesiog… – Papurčiau galvą. –
Vargu ar dvynės tau pritartų. –
Pasimuisčiau. – Jos dėl visko kaltina
mane. Ir ne be reikalo. Turiu galvoje…
Nespėjusi baigti sakinio suvokiau, kad
Deimenas mane liečia.
Tarsi liečia mane liečia mane.
Iš tikrųjų.
Jokių pirštinių, jokių telepatinių
apkabinimų – tiesiog mane glosto, beveik
glosto.
– Kaip tu… – Kai pažvelgiau į nuogą
Deimeno ranką, jo akyse sužibo juoko
ugnelės.
– Tau patinka? – Jis nusišypsojo ir
aukštai iškėlė mano ranką. Abu išvydom
tarp mūsų pulsuojantį plonytį energijos
šydą. – Kūriau jį visą dieną. Eve, niekas
mudviejų neišskirs. Niekas. – Deimenas
linktelėjo įsmeigęs į mane akis.
Karštligiškai svarsčiau, ką tai galėtų
reikšti. Džiaugiausi beveik jusdama jo
odą. Mus skyrė plonytis pulsuojančios
energijos šydas, matomas tiktai mums. Ir
nors toks prisilietimas stokojo
dilgčiojimo, šilumos ir neprilygo
įprastiniam, išsiilgusi mylimojo artumo
juo mėgavausi.
 Palinkau prie Deimeno ir stebėjau,
kaip energijos šydas apgaubia mudu nuo
galvos iki kojų. Jo saugomi galėjome
gulėti taip, arba beveik taip, kaip buvome
įpratę.
– Šitaip daug geriau, – nusišypsojau
glostydama jam veidą, rankas, krūtinę. –
Ir kur kas mažiau trikdo negu juoda
odinė pirštinė.
– Trikdo? – Deimenas atsitraukė ir
pažvelgė į mane su tariamu
pasipiktinimu.
– Liaukis. – Nusijuokiau. – Net ir tu
turi pripažinti, kad prasilenkei su mada.
Kaskart, kai Mailsas pamatydavo tavo
pirštinę, susirūpindavau, kad jo neištiktų
priepuolis, – sumurmėjau, įsikniaubiau
Deimenui į kaklo duobutę ir įkvėpiau
šilto, nuostabaus muskuso kvapo. – Kaip
tu tai padarei? – Lūpomis braukiau jo odą,
trokšdama išbučiuoti kiekvieną lopinėlį. –
Kaip įsigudrinai panaudoti Samerlando
magiją čia?
– Tai neturi nieko bendra su
Samerlandu, – sušnibždėjo Deimenas
bučiuodamas man ausį. – Tai tiesiog
energijos magija. Be to, žinok, kad
daugumą dalykų, kuriuos darai ten, gali
padaryti ir čia.
Prisiminiau Avos susikurtus brangius
auksinius papuošalus, dizainerių
drabužius ir jos nusivylimą, kai šie
daiktai pradingdavo grįžus namo.
Nespėjus apie tai prabilti Deimenas
pasakė:
– Samerlande susikurtų daiktų
negalima perkelti į Žemę, bet jeigu
išmanai magiją ir supranti, kad viskas
sudaryta iš energijos, gali tuos pačius
daiktus susikurti čia. Pavyzdžiui, tavo
lambordžinį.
– Nevadinčiau jo savo lambordžiniu, –
paprieštaravau, skruostai iškaito, nors
pats Deimenas dar neseniai mėgo
sportinius automobilius. – Vos tik
nebereikėjo, išsiunčiau jį atgal.
Nepasilaikiau jo sau.
Deimenas nusišypsojo, panardino
pirštus man į plaukus ir švelniai glostė.
– Išsitobulinau kurdamas daiktus
dvynėms.
– Kokius daiktus? – paklausiau ir
pasislinkau, kad geriau jį matyčiau. Bet
viską pamiršau užsižiūrėjusi į Deimeno
lūpas, prisiminiau jų šilumą, šilko
švelnumą ir spėliojau, ar naujasis
energijos šydas netrukdys patirti šio
jausmo.
– Pradėjau nuo plokščiaekranio
televizoriaus. – Jis atsiduso. – Tiksliau –
televizorių. Romė su Reine galiausiai
pareikalavo atskirų televizorių savo
kambariuose ir dar dviejų poilsio
kambariui, kurį jos dalysis. Vos baigiau ir
įjungiau televizorius, dvynės ramiai
pasėdėjo tik penkias minutes. Tada
užplūdo reklama ir jos įsigeidė daiktų, be
kurių negali gyventi.
Nustebusi pašnairavau. Samerlande
seserys neatrodė besidominčios
materialiais daiktais. Galbūt dėl to, kad
pačios galėjo juos susikurti kada
panorėjusios. Praradusios magiškas
galias dvynės tapo tokios kaip visi –
troško visko, ko negalėjo pasiekti.
– Patikėk manim, jos yra tikros
reklamos aukos. – Deimenas nusišypsojo
ir palingavo galva. – Jos priklauso
trokštamiausiems pirkėjams – nuo
trylikos iki trisdešimties.
 – Jei neminėsime to fakto, kad tu iš
tikrųjų nepirkai nė vieno tų daiktų, tiesa?
Tu tiesiog užsimerkei, ir jie atsirado.
Beveik tas pat, kas nueiti į parduotuvę ir
sumokėti kreditine kortele. Ar tu
apskritai turi tokią kortelę? – Niekada
nebuvau mačiusi jo nešiojantis piniginę
ar kreditinių kortelių dėklą.
– Kam ji man? – Deimenas nusijuokė,
pirštais perbraukė man nosį ir pakštelėjo
į patį galiuką. – Nors niekur nebuvau
išėjęs ir, kaip tu kilniaširdiškai nurodei,
nepirkau tų daiktų… – Jis nusišypsojo. –
Reklamos efektyvumas nė kiek
nesumažėjo, to aš ir siekiau.
Deimenas laukė, kol nusijuoksiu ar
bent nerūpestingai pašmaikštausiu, bet
aš negalėjau. Nors labai nenorėjau jo
nuvilti, papurčiau galvą ir įspėjau:
– Šiaip ar taip, būk atsargus. –
Pažvelgiau jam į akis. – Nepaikink ir
nelepink jų per daug, nes nebenorės
grįžti į Samerlandą. – Deimenas
dėbtelėjo nesuprasdamas, ko aš noriu,
todėl suskubau aiškinti: – Nepamiršk –
dvynės su tavimi gyvena tik laikinai.
Mums svarbiausia rūpintis jomis, kol
atgaus magiškas galias, ir grąžinti į
Samerlandą, nes ten jų vieta.
Deimenas atvirto aukštielninkas ir
įsispoksojo į lubas. Pasukęs veidą į mane
nutęsė:
 – Dėl dvynių…
Sulaikiusi kvapą žiūrėjau į jį, man
nudiegė paširdžius.
– Aš manau… – Deimenas prisimerkė.
– O kas pasakė, kad jų vieta Samerlande?
Buvau pasiryžusi ginčytis, išdėstyti
savo argumentus, bet jis pakėlė pirštą ir
nutildė mane.
– Eve, ar nemanai, kad jos pačios turi
nuspręsti, grįžti ar ne? Abejoju, ar mudu
turime tokią teisę.
– Bet mes nesprendžiame, – pasakiau
spigiu, netvirtu balsu. – Jos pačios to nori!
Bent jau taip sakė tą naktį, kai jas
aptikau. Jos buvo ant manęs įsiutusios,
kaltino, kad prarado magiškas galias, kad
įstrigo čia amžiams. Ypač Reinė. Romė
buvo santūresnė. – Gūžtelėjau pečiais. –
Manai, jos apsigalvojo?
Deimenas trumpam užsimerkė ir vėl
pažiūrėjo į mane.
– Nesu tikras, ar jos pačios žino, ko
nori, – pasakė jis. – Jos sukrėstos,
sujaudintos galimybės gyventi čia, bet
per daug įsibaiminusios, kad išeitų iš
namų. Duokim joms laiko ir būkim
kantrūs prieš apsispręsdami, leiskim
pagyventi pas mane ilgiau, negu
ketinom. Bent jau tol, kol apsipras ir
pačios galės nuspręsti. Be to, aš esu joms
skolingas. Ir tas rūpestis – mažiausia,
kuo galiu atsidėkoti. Nepamiršk, kad jos
padėjo man rasti tave.
Sunkiai nurijau seilę ir nusukau akis.
Blaškiausi tarp noro padėti dvynėms ir
būgštavimo, kaip jų buvimas atsilieps
mudviem su Deimenu. Seserys vieši čia
tik vieną dieną, o bendravimas su
Deimenu jau nebe toks. Jaučiuosi tikra
savanaudė, nes dvynės reikalingos
pagalbos. Nereikia būti aiškiarege, kad
suprastum – jei dvynės sukiosis aplink,
reikalaus dėmesio ir pramogų – mudviem
su Deimenu nebeliks laiko pabūti dviese.
– Tai jūs susipažinot Samerlande? –
paklausiau, nes šmėkštelėjo mintis, kad
Reinė minėjo, esą Deimenas joms
padėjęs, o ne atvirkščiai.
 Deimenas papurtė galvą ir
žiūrėdamas man į akis pasakė:
– Samerlande aš jas pamačiau po ilgo
laiko. Iš tikrųjų mes susipažinome daug
anksčiau – Saleme.
Man atvipo žandikaulis. Spėliojau, ar
Deimenas dalyvavo raganų teismuose,
bet jis greitai išsklaidė mano abejones.
– Tai nutiko prieš prasidedant
persekiojimams. Tiesiog važiavau pro
šalį. Dvynės pakliuvo į bėdą – neberado
kelio namo. Pavežiau jas savo karieta, o
teta nieko nesužinojo. – Deimenas
nusijuokė.
Kaip tik rengiausi mestelėti kandžią
pastabėlę, kad Deimenas paikino ir
lepino dvynes nuo pat pradžių, bet jis vėl
prabilo:
– Mergaičių gyvenimas buvo sunkus,
jos tiek daug iškentėjo – labai jaunos
prarado visus, kuriuos pažinojo ir mylėjo.
Esu tikras, tu tai supranti? Aš tikrai
suprantu.
Atsidusau pasijutusi tokia niekinga
sutrikusi savanaudė, kuriai dar reikia tai
priminti. Nusprendžiau kalbėti tiesiai:
– Bet kas jas augins? – Norėjau
parodyti esanti susirūpinusi ne savimi, o
dvynėmis. Kas priglaus tokias didžiausias
keistuoles, kurių gyvenimo istorija
visiškai neįtikėtina?
– Mes jas globosim. – Deimenas
pasivertė ant šono ir pažiūrėjo man į
akis. – Tu ir aš. Drauge. Mes vieninteliai
galim joms padėti.
Atsidusau ir norėjau nusigręžti, bet
mane sulaikė šiltas, kupinas užuojautos
jo žvilgsnis.
– Abejoju, ar iš mūsų išeis geri tėvai. –
Gūžtelėjau, paglosčiau Deimenui petį ir
pataršiau plaukus. – Ar atliksim tėvų,
sargybinių, ar kokį kitą vaidmenį? Mudu
per jauni! – pridūriau manydama, kad
radau svarią priežastį, tikėjausi, kad
Deimenas pritars, bet jis tik nusijuokė.
– Per jauni? – Jis papurtė galvą. –
Kalbėk už save! Gyvenu Žemėje ganėtinai
ilgai. Ganėtinai, kad sugebėčiau globoti
dvynes. Beje… – Deimenas nusišypsojo. –
Nejaugi tai sunku?
Užsimerkiau ir palingavau galva,
prisiminiau nevykusias pastangas globoti
Rilę – ir kaip žmogų, ir kaip vaiduokliuką.
Apgailėtinai susimoviau. Tiesą sakant,
abejoju, ar noriu vėl šito imtis.
– Tu nė nenutuoki, kur lendi, –
pasakiau. – Net neįsivaizduoji, ką reiškia
globoti dvi užsispyrusias trylikametes.
Tai kaip ganyti kiškius – absoliučiai
neįmanoma.
– Eve, – tarė Deimenas sodriu,
įtikinamu balsu, pasiryžęs išsklaidyti
mano būgštavimus ir išvaikyti juodus
debesis, besikaupiančius virš mudviejų
galvų. – Patikėk, tikrai suprantu, kodėl
taip jaudiniesi. Bet jau po penkerių metų
joms sueis aštuoniolika ir jos patrauks
savo keliais, o mudu būsim laisvi daryti
ką tinkami. Ką reiškia penkeri metai
prieš amžinybę?
Dar kartą palingavau galva – jam
nepavyks manęs užliūliuoti savo
kalbomis.
– Jeigu jos patrauks savo keliais, –
tariau. – Jeigu. Nemažai vaikų ir sulaukę
aštuoniolikos dar ilgai gyvena su tėvais.
– Taip, tik mudu joms neleisim. –
Deimenas nusišypsojo akimis
maldaudamas pralinksmėti. – Išmokysim
jas magijos, kad būtų nepriklausomos ir
galėtų gyventi savarankiškai. Paskui
palinkėsim geriausios kloties,
atsisveikinsim, o patys keliausim kur
panorėję.
Deimenas taip gražiai šypsojosi, taip
meiliai žiūrėjo man į akis, glostė plaukus,
kad nebegalėjau ilgiau pykti. Nenorėjau
daugiau kalbėti apie dvynių likimą, kai
mūsų kūnai buvo taip arti.
– Kai esi pragyvenęs šešis šimtus,
penkeri metai nieko nereiškia, – pasakė
jis apiberdamas bučiniais mano skruostą,
kaklą, ausį.
Prisiglaudžiau dar arčiau – žinojau,
kad jis teisus, bet mano lūkesčiai buvo
kitokie. Viename įsikūnijime nesu
išgyvenusi ilgiau kaip du dešimtmečius,
todėl penkeri metai, skirti prižiūrėti
dvynėms, man atrodė amžinybė.
Deimenas mane prisitraukė, stipriai
apkabino – troškau amžinai ilsėtis jo
glėbyje.
– Ar sutarėm? – sušnibždėjo jis. –
Išsprendėm šį klausimą?
Linktelėjau ir dar stipriau
prisispaudžiau, kad nebereikėtų kalbėti.
Mane nuraminti ir paguosti galėjo tik
Deimeno bučinys.
Uždengiau jį savo kūnu, jutau
raumeningą krūtinę, liekną liemenį,
siaurus klubus. Mūsų širdys plakė vienu
ritmu. Kai įsisiurbiau jam į lūpas, beveik
pamiršau ploną energijos šydą, – vis
karščiau glamonėjau, prasiveržė kelias
savaites gniaužtas ilgesys, troškau
susilieti su Deimenu.
Jis suvaitojo, iš galugerklio atsklido
dusli aimana, rankomis apsivijo liemenį
ir prispaudė mane prie savęs – mudu
skyrė tik drabužiai.
Grabinėjau Deimeno džinsus, o jis
nutraukė mano marškinėlius. Iš
susijaudinimo trūkčiojamai kvėpavome,
pirštai nespėjo paskui mūsų mintis.
Kai atsagsčiau ir norėjau nutraukti
jam džinsus, atsitokėjau, kad energijos
šydo nebeliko.
– Deimenai! – aiktelėjau. Mačiau, kaip
jis pašoko iš lovos uždusęs ir vos įstengė
pratarti:
– Eve, aš… – Jis papurtė galvą. –
Atsiprašau… Maniau, šydas patikimas…
Nesuvokiau…
Prisidengiau marškinėliais, skruostai
liepsnojo, kūnas degė. Jis teisus –
negalime rizikuoti ir šitaip pakliūti į
spąstus.
– Ir aš atsiprašau… – Dingtelėjo, gal
aš būsiu nustūmusi šydą… Nuleidau
galvą, plaukai užkrito ant veido, jaučiausi
menka ir niekinga, kaltinau tik save.
Kai Deimenas atsisėdo šalia, čiužinys
įdubo. Jis kilstelėjo mane už smakro,
privertė pažiūrėti į akis, – išvydau, kad
energijos šydas atkurtas.
– Tai ne tavo kaltė… Aš praradau
savitvardą… Tu taip mane jaudinai, kad
neišlaikiau šydo.
– Viskas gerai. Iš tiesų, – pasakiau.
– Ne, negerai. Aš esu vyresnis už
tave… Ir neturiu pamesti galvos… –
Deimenas kietai sukandęs žandikaulius
nutolusiu žvilgsniu įsispoksojo į sieną.
Staiga jis prisimerkė ir atsigręžė.
– Eve, iš kur mes žinom, kad tai tiesa?
Pašnairavau – nesupratau, apie ką
Deimenas kalba.
– Ar mes turim įrodymų? Iš kur žinoti,
kad Romanas mūsų nekvailina ir
nesijuokia iš mūsų pilvą susiėmęs?
 Sunkiai atsidusau ir gūžtelėjau
pečiais, supratau, kad įrodymų neturiu.
Mūsų akys susitiko. Mintyse atkūriau visą
tą dieną. Kaip įlašinau savo kraujo į
priešnuodį ir sugirdžiau Deimenui.
Vienintelis įrodymas – visiškai nepagrįsti
Romano žodžiai.
– Kas sakė, kad tai tiesa? – Apstulbęs
Deimenas išplėtė akis. – Romanas
melagis. Kodėl juo tikim?
– Taip, bet kaip patikrinti? Jeigu tai ne
žaidimas, o tikrovė? Juk negalim rizikuoti,
ar ne?
Deimenas nusišypsojo, atsistojo nuo
lovos ir nudrožė prie mano stalo. Jis
užsimerkė ir sukūrė ilgą baltą žvakę,
įstatytą į išraižytą auksinę žvakidę, aštrų
sidabrinį durklą smailiais, lygiais
ašmenimis, brangakmeniais inkrustuota
rankena ir veidrodį auksiniais rėmeliais.
Tuos daiktus Deimenas išdėliojo ant
stalo. Tada pakvietė mane ir tarė:
– Šiaip jau pasakyčiau: damoms
pirmenybė, bet šiuo atveju…
Laikydamas ranką virš veidrodžio,
Deimenas durklu persirėžė delną – per
pačią gyvenimo liniją, ir žiūrėjo, kaip
kraujas laša žemyn, tirštėja ir kreša.
Paskui užsimerkė ir mintimis uždegė
žvakę. Tuo metu žaizda užsitraukė, ir
Deimenas išvalė durklo ašmenis liepsna.
Tada padavė jį man ir paragino padaryti
tą patį.
Palinkau artyn, giliai įkvėpiau ir
greitai persipjoviau delną. Iš pradžių
krūptelėjau nuo aštraus skausmo, paskui
tarsi užkerėta žiūrėjau, kaip kraujas laša
ant veidrodžio ir lėtai artėja prie
Deimeno kraujo balutės.
Abu stovėjom apmirę ir sulaikę
kvėpavimą stebėjom, kaip dvi rubino
raudonumo dėmelės susitinka ir
susilieja. Tobulas DNR mėginių
susitikimas, dėl kurio mus įspėjo
Romanas.
Laukėm, kol nutiks kas nors baisaus,
kaip atpildas už mūsų prasižengimus,
bet nieko neįvyko – jokios reakcijos.
 – Po velnių! – nusikeikė Deimenas. –
Viskas gerai! Puikiai.
Jo žodžius nutraukė staigus
kibirkščiavimas ir spragsėjimas – mūsų
kraujai ėmė virti. Pakilo baisus karštis,
nuo veidrodžio šovė didžiulis dūmų
kamuolys ir užsmardino visą kambarį.
Stiklas spirgėjo ir trūkinėjo, kol kraujas
visiškai išgaravo. Ant išdegusio
veidrodžio liko tik plonytis dulkių
sluoksnis.
Toks galas laukia Deimeno, jeigu
mūsų DNR susilies.
Dėbsojome apakę ir netekę žado.
Žodžių nebereikėjo. Viskas buvo aišku.
Romanas nežaidė. Jo įspėjimas buvo
tikras.
Mudu su Deimenu niekada nebūsim
drauge.
Nebent sumokėčiau Romano
reikalaujamą kainą.
– Nieko sau. – Deimenas palingavo
galva stengdamasis atrodyti ramus, nors
jo veide atsispindėjo šokas. – Vadinasi,
Romanas nėra paskutinis melagis, bent
jau šįkart neapgavo.
– Vadinasi, jis tikrai turi priešnuodį,
man tereikia…
Bet nespėjus baigti sakinio Deimenas
mane pertraukė:
– Eve, net neužsimink apie tai. Būk
gera, laikykis kuo toliau nuo Romano. Jis
yra pavojingas, nenuspėjamas, ir
nenoriu, kad tu su juo bendrautum,
gerai? Tiesiog… – Deimenas papurtė
galvą, persibraukė plaukus ir patraukė
prie durų. Jis nenorėjo, kad pamatyčiau
didžiulį jo išgąstį. – Tik duok man laiko
viską apgalvoti. Aš surasiu išeitį.
Deimenas pažvelgė į mane, bet
nesiartino per daug sukrėstas bandymo.
Ką tik sugijusiame savo delne vietoj
bučinio pajutau raudoną tulpę. Paskui
Deimenas nusileido laiptais ir išėjo pro
duris.
 septynioliktas skyrius

Kitą dieną parvažiavusi iš mokyklos,

radau ant savo laiptelių sėdinčią Heivną.
Jos akių tušas buvo nuvarvėjęs, mėlyni
kirpčiai sulipę, prie krūtinės ji spaudė
ryšulį.
– Žinau, kad turėjau paskambinti. – Ji
atsistojo ir nusišluostė ašaras nuo
paraudusio ir aptinusio veido. –
Nebeišmaniau, ką daryti, todėl atėjau čia.
– Heivna atvyniojo antklodėlę ir parodė
stambų juodą katiną nuostabiomis
žaliomis akimis. Gyvūnas atrodė labai
silpnas.
– Ar jis tavo? – Mano akys lakstė nuo
Heivnos prie katino, pamačiau, kad jų
abiejų auros sudriskusios ir nušiurusios.
– Tai ji. – Heivna linktelėjo, užvyniojo
antklodėlę ir priglaudė ryšulį prie
krūtinės.
– Nežinojau, kad laikai katę. –
Prisimerkiau – norėjau jai padėti, bet
nenutuokiau, ką daryti. Mano tėtis buvo
alergiškas katėms, ir mes visada laikėme
šunis. – Tai todėl šiandien nebuvai
mokykloje?
 Heivna linktelėjo ir nusekė paskui
mane į virtuvę. Čiupau butelį vandens ir
pripyliau į dubenėlį.
– Ar seniai ją turi? – paklausiau
žiūrėdama, kaip Heivna pasisodino katę
ant kelių ir prikišo dubenėlį prie
snukučio. Tačiau ši buvo ištroškusi ir
greitai nusisuko.
– Keletą mėnesių. – Heivna gūžtelėjo
pečiais, atstūmė dubenėlį ir paglostė
katei galvą. – Apie ją niekas nežino. Na,
beveik niekas, tik Džošas, Ostinas ir
tarnaitė, kurią prisaikdinau tylėti. Mama
pasiustų. Neduok Dieve, jei gyvas
padarėlis sujauks dizainerio
suprojektuotus namus. – Heivna papurtė
galvą. – Katė gyvena mano kambaryje,
dažniausiai guli po lova. Bet langą
palieku pravirą, kad ji galėtų išeiti ir
sugrįžti kada panorėjusi. Žinau, kad
uždaryti namie gyvūnėliai pratempia
ilgiau, bet argi tai gyvenimas? – Heivna
pažvelgė į mane, paprastai giedra ir
šviesi jos aura papilkėjo iš nerimo.
– Kuo vardu katytė? – Dirstelėjau į
gyvūną ir kalbėjau pašnibždomis
mėgindama nuslėpti susirūpinimą. Kiek
supratau, šitas padarėlis nebeilgai trauks.
– Laimutė. – Heivna vos vos šyptelėjo
ir pažvelgė į katę. – Pavadinau tokiu
vardu, nes ji neša laimę – bent jau taip
maniau tuo metu. Radau ją lauke prie
savo lango, kai mudu su Džošu pirmąkart
pasibučiavom. Tai buvo taip romantiška.
– Ji gūžtelėjo pečiais. – Tarsi geras
ženklas. Tačiau dabar… – Heivna papurtė
galvą ir nusuko akis.
– Gal galėčiau padėti, – pasakiau
dingtelėjus minčiai. Nebuvau tikra, ar
pavyks, bet, šiaip ar taip, nėra ko prarasti.
– Ji jau suaugusi. Sena katė.
Veterinaras liepė gerai prižiūrėti. Tikrai
būčiau ją laikiusi pas save – Laimutė
mėgsta gulėti po mano lova. Bet mama
užsigeidė pertvarkyti visus
miegamuosius, o tėvas grasina parduoti
namą, todėl po namus blaškosi dizaineris
ir nekilnojamojo turto agentas. Jie
kivirčijasi, namie tvyro chaosas. Džošas
dalyvauja perklausoje, o Mailsas ruošiasi
vakariniam spektakliui, todėl atėjau pas
tave. – Heivna pažiūrėjo į mane. – Ne dėl
to, kad daugiau nebeturėčiau kur. –
Draugė susigūžė nuo savo pačios žodžių.
– Tiesiog tu visada labai užsiėmusi, ir
nenoriu trukdyti. Jei neturi laiko, jau
eisiu. Jei lauki Deimeno, aš tiesiog…
– Patikėk manim. – Atsirėmiau į
stalviršį ir papurčiau galvą. – Deimenas…
– Spoksojau į sieną nesuregzdama
sakinio. – Deimenas šiomis dienomis
labai užsiėmęs. Taigi abejoju, ar jis
užsuks.
Mano akys lakstė nuo Heivnos prie
katės. Perskaičiusi draugės aurą
supratau, kad ji visai netekusi galvos.
Nors žinojau, kad tai neteisinga, neetiška
ir panašiai, kad negalima pažeisti
gyvenimo ir mirties ciklo, negalėjau
stovėti ir žiūrėti, kaip sielojasi mano
draugė – kuprinėje turėjau pusę
buteliuko nemirtingumo sulčių.
– Man tiesiog liūdna. – Heivna
atsiduso ir pakasė Laimutei pagurklį. – Ji
nugyveno ilgą, gražų gyvenimą, bet vis
tiek. Kodėl pabaiga turi būti tokia liūdna?
Gūžtelėjau pečiais – nelabai
klausiausi Heivnos. Galvoje sukosi naujas
sumanymas.
– Be galo keista – vieną akimirką
viskas gerai – gal ir ne visai gerai, bet tu
vis tiek esi čia. O kitą – jau nebesi. Kaip
Evangelina. Tarsi jos nė būti nebuvo.
Pabarbenau pirštais į stalą. Žinojau,
kad tai ne visai tiesa, bet nenorėjau
nutraukti Heivnos.
– Kokia prasmė? Ar verta prie ko nors
prisirišti, jeigu: a) tai netruks amžinai; b)
velniškai skaudu atsisveikinti? – Heivna
pakratė galvą. – Jei viskas baigiasi, jei
viskas turi apibrėžtą pradžią, vidurį ir
galą, kam apskritai pradėti? Kokia
prasmė, jeigu viskas anksčiau ar vėliau
baigiasi?
Heivna nupūtė nuo akių kirpčiukus ir
pažiūrėjo į mane.
 – Turiu galvoje ne vien mirtį… – Ji
mostelėjo į katę. – Visi baigiame taip pat,
nors ir kaip sunkiai kovojame.
Žvilgtelėjau į Heivną su kate, tarsi
būčiau jos klausiusis. Tarsi būčiau tokia
kaip visi kiti. Laukianti savo eilės ilgame
mirtingųjų sąraše.
– Kalbu apie mirtį metaforiškai. Juk
niekas netrunka amžinai, ar ne? Tokia
tiesa – niekas nėra amžinas. Niekas. Nei
žmonės, nei daiktai.
– Bet Heivna… – mėginau įsiterpti,
tačiau draugė nutildė mane žvilgsniu.
– Kol nepradėjai skiesti man
nesąmonių apie šviesiąją pasaulio pusę,
nurodyk nors vieną daiktą, kuris yra
amžinas. – Heivna prisimerkusi nuvėrė
mane tokiu žvilgsniu, kad išsigandau, ar
ji ką nors nutuokia apie nemirtingumą,
ar stengiasi įvilioti mane į spąstus. Bet
kai giliai atsidusau ir vėl į ją pažiūrėjau,
supratau, kad ji grumiasi su savo pačios
demonais, o ne su manim.
– Negali, tiesa? – Heivna papurtė
galvą. – Gal norėjai paminėti Dievą,
amžiną meilę ar ką nors panašaus, bet aš
kalbu ne apie tai. Laimutė blėsta, mano
tėvai – ant skyrybų slenksčio, o mudu su
Džošu greitai pasuksim skirtingais
keliais. Tai neišvengiama, paskui… – Ji
palingavo galva ir nusišluostė nosį. – Bet
aš pati nuspręsiu, kada palikti Džošą.
Įskaudinsiu jį, kol jis nespėjo įskaudinti
manęs. Neabejoju, kad: a) mūsų
draugystė baigsis; b) kažkuris iš mūsų
liks sužeista širdimi. Kodėl tai turėčiau
būti aš? – Heivna nusuko akis,
šniurkščiojo nosimi, lūpos drebėjo. –
Įsidėmėk, nuo šiol būsiu tefloninė
mergaitė, prie kurios niekas nelimpa,
viskas nuteka kaip vanduo nuo žąsies.
Pažvelgiau į Heivną. Supratau, kad ji
dar ne viską išdėstė, bet apsimečiau
tikinti jos žodžiais.
– Žinai ką? Tu teisi. Tu visiškai teisi, –
pasakiau ir išvydau nustebusį jos
žvilgsnį. – Viskas yra laikina. Viskas, tik
ne Romanas, Deimenas ir aš! – Neklysti ir
dėl to, kad judu su Džošu kada nors
išsiskirsit, bet ne todėl, kad viskas
baigiasi, kaip sakai, o todėl, kad taip jau
yra. Dauguma vidurinės mokyklos
draugysčių baigiasi gavus atestatus.
– Tai šitaip galvoji apie save ir
Deimeną? – Heivna žiūrėjo į mane
pešiodama Laimutės antklodėlę. – Kad
baigę mokyklą išsiskirsit?
Suspaudžiau lūpas ir nudelbiau akis,
pasijutau šlykščiausia pasaulyje melagė,
nes pasakiau:
– Stengiuosi apie tai per daug
negalvoti. Manau, pabaiga ne visada yra
blogai ir nebūtinai kas nors turi likti
įskaudintas ar kad dėl to apskritai
neverta prie ko nors prisirišti. Sulig
kiekvienu žingsniu įgyjame daugiau
patirties. Ir kaip mes ko nors pasieksime,
jei vengsime nuoskaudų ir sunkumų?
Heivna vos linktelėjo. Suprato, ką
turiu galvoje, bet nevisiškai sutiko.
– Taigi mums belieka eiti pirmyn ir
tikėtis, kad viskas bus gerai. Kas žino,
galbūt patirtis mus praturtins. –
Norėdama ją įtikinti pridūriau: –
Negalima bėgti nuo likimo. Turi gyventi
čia ir dabar. Tai vienintelis būdas
tobulėti. – Gūžtelėjau pečiais
apgailestaudama, kad nesu iškalbi. –
Pagalvok, jei nebūtum priglaudusi
Laimutės, jei nebūtum sutikusi eiti su
Džošu į pirmą pasimatymą, kiek
nuostabių akimirkų būtum praradusi?
Heivna lyg ir norėjo ginčytis, bet
nutylėjo.
– Džošas yra tikrai mielas vaikinas ir
jis eina dėl tavęs iš proto. Neskubėk
nutraukti draugystės. Be to, – pridūriau
matydama, kad Heivna mane girdi, bet
nesiklauso, – nedaryk tokių svarbių
sprendimų, kai esi taip susijaudinusi.
– O kaipgi persikraustymas? Ar tai
nėra svari priežastis?
– Ar Džošas išsikrausto? –
Pašnairavau į ją. Net nenujaučiau.
Heivna papurtė galvą ir pakasė
Laimutei tarpuausį.
 – Ne Džošas. Aš. Mano tėtis užsikepė
parduoti namą, bet, po velnių, mudviejų
su Ostinu nuomonė jam visai nerūpi.
Kilo noras įlįsti į Heivnos mintis ir
įsitikinti, ar ji neperdeda, bet prisiminiau
sau duotą pažadą nepažeisti draugų
privatumo.
– Kaskart girdžiu skambant žodžius
pardavimo kaina. – Ji pakratė galvą ir
pažiūrėjo į mane. – Ar supranti, kas iš
tiesų nutiks, jei namas bus parduotas?
Vadinasi, kitais metais aš nebelankysiu
Bei Vju vidurinės. Nebaigsiu mokyklos su
savo klase. Dėl tos priežasties lankysiu
vidurinę ne Orindžo apygardoje.
– Neleisiu, kad taip nutiktų, –
pasakiau žiūrėdama Heivnai į akis. – Tu
mūsų nepaliksi. Turim baigti mokyklą
kartu…
– Na, labai gražu iš tavo pusės. –
Heivna patraukė pečiais. – Bet kaip tu
padėsi? Ar nemanai, kad pervertini savo
jėgas?
Mano akys lakstė nuo Heivnos prie
katės, žinojau, kad nepervertinu savo jėgų.
Ar sugebėsiu gauti priešnuodį Deimenui?
Galbūt. Ar padėsiu geriausiai draugei
likti Laguna Biče ir išgelbėsiu jos katę? Be
didelių pastangų. Aš daug ką galiu. Daug
ką. Bet tik pažvelgiau į Heivną ir
pasakiau:
– Ką nors sugalvosim. Pasikliauk
manim, gerai? Gal galėtum atsikraustyti
gyventi su manim ir Sabina? –
Linktelėjau, tarsi iš tikrųjų taip
manyčiau, nors žinojau, kad Sabina
nieku gyvu nesutiks. Tačiau norėjau kaip
nors nuraminti, paguosti Heivną, nes
negalėjau jai atskleisti savo sumanymo.
– Tikrai? – Pašnairavo ji. – Nejuokauji?
– Žinoma. – Gūžtelėjau pečiais. – Jei
tik prireiks.
Heivna sunkiai nurijo seilę,
apsižvalgė, papurtė galvą ir tarė:
– Niekada nepasinaudosiu tavo
pasiūlymu, vis dėlto labai džiugu, kad
nors mudvi kartais ir susikimbam, tu vis
tiek esi geriausia mano draugė.
 Dėbtelėjau – visada maniau, kad
geriausias Heivnos draugas yra Mailsas,
o ne aš.
– Na, tu ir Mailsas. – Ji nusijuokė. –
Juk galiu turėti du geriausius draugus.
Kaip sakoma, pagrindinį ir atsarginį. –
Heivna vėl nusišluostė nosį, papurtė
galvą ir pridūrė: – Lažinuosi, kad atrodau
sumautai. Nagi, pasakyk, ištversiu.
– Tu neatrodai sumautai, – atsakiau
spėliodama, kodėl jai staiga parūpo
išvaizda. – Tu atrodai liūdna. Didelis
skirtumas. Be to, argi tai svarbu?
– Būtų svarbu, jei ateičiau pas tave
darbintis. – Heivna trūktelėjo pečiais. –
Laukia pokalbis dėl darbo, bet negaliu
eiti tokia apsiverkusi. Ir negaliu neštis
Laimutės.
Mačiau, kaip katės gyvybė senka, ir
supratau turinti paskubėti, kol ne vėlu.
– Aš ją prižiūrėsiu. Vis tiek nesirengiu
niekur eiti.
Heivna dirstelėjo į mane dvejodama,
ar gali palikti mano globai savo vargšę
leisgyvę katę. Bet aš tik linktelėjau,
priėjau prie Heivnos ir paėmiau Laimutę
iš jos rankų. Paskui pridūriau:
– Rimtai. Eik, kur tau reikia. Aš
pasirūpinsiu kate. – Nusišypsojau
ragindama ją sutikti.
Heivna abejojo, jos akys lakstė nuo
manęs prie Laimutės. Paskui
apsisprendė, pasiraususi didžiuliame
krepšyje išsitraukė veidrodėlį, lyžtelėjo
pirštą ir ėmė valyti nubėgusį tušą.
– Ilgai neužtruksiu. – Heivna čiupo
juodą akių pieštuką ir storai, nelygiai
apsivedžiojo akis. – Gal kokią valandą?
Daugių daugiausia dvi. – Ji pažiūrėjo į
mane ir išsiėmė skaistalus. – Tau tereikia
užmesti į Laimutę akį ir paduoti vandens,
jei norės. Bet ji tikriausiai nenorės. Dabar
ji beveik nieko nenori. – Heivna patepė
lūpas blizgiu ir papureno kirpčiukus,
paskui persimetė krepšį per petį ir
patraukė prie durų. Prieš sėsdama į
automobilį atsigręžė. – Ačiū. Man labai
reikia šito darbo. Noriu užsidirbti pinigų,
kad galėčiau gyventi savarankiškai, kaip
Deimenas. Pavargau nuo to mėšlo.
Nežinojau, ką atsakyti. Deimeno
padėtis yra unikali. Visai ne tokia, kokia
atrodo.
– Aišku, nesimaudysiu tokioje
prabangoje kaip Deimenas. Bet verčiau
gyventi varganoje studijoje, negu kentėti
tėvų užgaidas ir kaprizus. Beje, ar tu
tikrai susitvarkysi su kate?
Linktelėjau ir stipriau priglaudžiau
Laimutę, mintimis raginau ją laikytis, kol
suteiksiu pagalbą.
Heivna užvedė variklį ir tarė:
– Pažadėjau Romanui nevėluoti. Jei
paskubėsiu, turbūt suspėsiu laiku. –
Važiuodama atbuline eiga ji žvilgtelėjo į
užpakalinio vaizdo veidrodėlį.
– Romanas? – Apstulbau, apėmė
panika, bet nieko nebegalėjau pakeisti.
Išvažiuodama į gatvę, Heivna
gūžtelėjo pečiais ir riktelėjo:
– Jis suveikė man pokalbį. – Draugė
pamojavo ir dingo, o aš likau su leisgyve
kate glėbyje, nesuskubusi jos įspėti.
 aštuonioliktas skyrius

– Negali to padaryti. – Jis papurtė

galvą vos pravėręs duris.
– Tu net nežinai, ką aš ketinu daryti. –
Apmiriau ir stipriau priglaudžiau prie
krūtinės Laimutę – verčiau nebūčiau čia
atėjusi.
– Katė gaišta, o tu nori sužinoti, ar
gerai padarysi, jeigu ją išgelbėsi. Sakau
tau – ne. – Jis gūžtelėjo pečiais – kliovėsi
tuo, ką mato, o ne skaitė mano mintis.
Jas tyčia užblokavau, kad mano
apsilankymas pas Romaną liktų
paslaptyje, ir Deimenas neprarastų
savitvardos.
– Sakydamas – negali, turi galvoje –
neįmanoma? Gal nemirtingumo sultys
neveikia gyvūnų? Ar apeliuoji į mano
moralę – neįsivaizduok esanti Dievas, Eve?
– Koks skirtumas? – Jis suraukė kaktą,
pasitraukė ir įleido mane vidun.
– Didelis skirtumas, – sušnibždėjau,
iš viršaus veržėsi televizoriaus triukšmas
– dvynės žiūrėjo populiarų realybės šou.
Deimenas nudrožė į svetainę,
atsisėdo ant sofos ir paplekšnojo sėstis
greta. Ir nors mane suerzino jo elgesys –
negavau progos net pasiaiškinti, –
įsitaisiau šalia ir atskleidžiau antklodėlę
tikėdamasi, kad žvilgtelėjęs į Laimutę jis
apsigalvos.
– Nespręsk taip greitai. – Pasisukau ir
pažvelgiau tiesiai jam į akis. – Viskas ne
taip paprasta, kaip tu manai. Pasaulis ne
vien juodas ar baltas, o daugiausia pilkas.
Kai Deimenas pasilenkė ir nykščiu
perbraukė švelnų Laimutės pagurklį, jo
žvilgsnis sušvelnėjo.
– Man labai gaila, Eve, tikrai. –
Deimenas įdėmiai į mane pasižiūrėjo ir
pasitraukė. – Net jeigu eliksyras padėtų,
nors nesu juo gydęs gyvūnų, net jeigu
padėtų…
– Tikrai? – Nustebau tai išgirdusi. – Tu
niekada neturėjai gyvūnėlio, su kuriuo
nebūtum galėjęs išsiskirti? – Nuvėriau jį
skvarbiu žvilgsniu.
– Nė vieno, su kuriuo nebūčiau
galėjęs išsiskirti. – Deimenas papurtė
galvą.
Prisimerkiau – nebežinojau, nė ką
manyti.
– Eve, seniau žmonės kitaip žiūrėjo į
gyvūnus. Kai ėmiau gerti eliksyrą,
nebenorėjau prie nieko prisirišti.
Linktelėjau, pamačiau, kaip jis žiūri į
Laimutę, ir nusprendžiau pasiginčyti.
– Puiku. Jokių augintinių. Supratau, –
pasakiau. – Bet ar gali atjausti žmogų,
kuris taip prisirišęs prie savo katės, kad
netektis drasko jam širdį?
– Klausi manęs, ar suprantu, kas yra
prisirišimas? – Deimenas įsispoksojo
man į akis sunkiu, įdėmiu žvilgsniu. –
Meilė ir nepakeliamas sielvartas jos
netekus?
Pasijutau kvaila ir nesubrendusi, todėl
nudelbiau akis į katę. Turėjau numatyti,
kad taip bus.
– Ant kortos pastatyta kur kas daugiau
negu katės išgelbėjimas ir nemirtingumo
suteikimas – jei tokių gyvūnų pasaulyje
esama. Svarbiausia, kaip tu pasiaiškinsi
Heivnai? Ką pasakysi, kai ji grįš ir ras
leisgyvę katę, kurią buvo palikusi tau
globoti, stebuklingai išgijusią ar net
virtusią kačiuku? Kaip jai tai paaiškinsi?
Atsidusau, apie tai nebuvau
pagalvojusi. Nesusimąsčiau, kad jei
eliksyras padės, Laimutė ne tik pagis,
pasikeis ir jos išvaizda.
– Nesutinku ne dėl to, kad
nenutuokiu, ar eliksyras suveiks. Ir ne dėl
to, kad tu nori prilygti Dievui – mudu abu
žinome, aš esu paskutinis, galintis ką
nors teisti. Man rūpi išsaugoti mūsų
paslaptį. Tavo ketinimai labai nuoširdūs,
bet padėjusi Heivnai tu tik sustiprinsi jos
įtarimus. Jai kils klausimų, į kuriuos
negalėsi paprastai ir logiškai atsakyti. Be
to, Heivna ir taip jau mudu įtarinėja.
Taigi dabar svarbiausia neišsišokti.
Stipriai suspaudžiau lūpas ir nurijau
gumulą gerklėje. Nekenčiau savęs, kad
turiu tiek daug nuostabių sugebėjimų,
magiškų galių, bet negaliu jų panaudoti
ir padėti mylimiems žmonėms.
– Man labai gaila, – pasakė Deimenas
ir norėjo paglostyti man ranką, bet
luktelėjo, kol atsirado šydas. – Nors ir
kaip liūdna, taip sutvarkytas pasaulis.
Patikėk manim, gyvūnai tai supranta kur
kas geriau negu žmonės.
Įsikniaubiau Deimenui į petį –
stebėjausi jo mokėjimu mane paguosti
net ir pačiomis sunkiausiomis
minutėmis.
– Aš taip norėčiau padėti Heivnai… Jos
tėvai nuolat kivirčijasi… Jai gali tekti
išsikraustyti nežinia kur… Pasaulis slysta
Heivnai iš po kojų. Taip po avarijos buvo
ir man.
– Eve, – švelniai žiūrėdamas kreipėsi
Deimenas. Jo lūpos atsidūrė taip arti, kad
neatsispyriau pagundai pabučiuoti, bet
staiga spiegdamos laiptais nubildėjo
dvynės.
– Deimenai, Romė man neleidžia… –
Reinė nutilo ir išplėtusi tamsias akis
paklausė: – Dieve mano, ar čia katė?
Žvilgtelėjau į Deimeną. Nuo kada
Reinė sako: Dieve mano?
 Bet jis tik papurtė galvą ir nusijuokė.
– Nesiartinkit. – Jo žvilgsnis bėgiojo
nuo Reinės prie Romės. – Ir kalbėkit
tyliau. Ši katė labai serga. Bijau, kad ji
ilgai neišgyvens.
– Tai kodėl tu jos neišgelbėji? –
paklausė Reinė ragindama Romę pritarti,
ir mes visos trys sužiurome į Deimeną
didelėmis maldaujančiomis akimis.
– Negalim taip elgtis, – tėviškai
griežtai atsakė jis. – Todėl, kad taip
nedaroma.
– Bet tu juk išgelbėjai Evę, o ji nė iš
tolo ne tokia miela, – išpyškino Reinė ir
atsiklaupė prie Laimutės.
– Reine… – įspėjo Deimenas.
 Bet ji tik sukikeno, pažvelgė į mus abu
ir tarė:
– Pajuokavau. Juk suprantat, kad tai
pokštas, tiesa?
Pašnairavau į Reinę, nes puikiai
supratau, kad ji nejuokauja, bet
nenorėjau prasidėti. Jau rengiausi kilti,
kad parvežčiau katę, kol negrįžo Heivna,
tačiau Romė atsiklaupė šalia sesers ir
glostydama Laimutei galvą ėmė
monotoniškai berti nesuprantamus
žodžius.
– Jokių burtų, – sudraudė Deimenas. –
Tik ne šiuo atveju.
Romė atsiduso ir atsitūpė ant kulnų.
– Vis tiek nepadės, – pasakė ji
nenuleisdama akių nuo katės. – Ji panaši
į tokių metų sulaukusią mūsų Raganiukę.
– Kokių metų? – sukrizeno Reinė,
kumštelėjo seseriai, ir abi nusikvatojo.
– Mes pratęsėme jai gyvenimą kelis
kartus, – prisipažino Romė ir žvilgtelėjusi
į mus skaisčiai išraudo. Jos žodžiai
paskatino mane mintimis pasakyti
Deimenui: Girdi?
Bet jis tik pakratė galvą. O kaipgi
Heivna?
– Ar galėtume laikyti katę? – paklausė
Romė. – Juodą katytę, tokią kaip ši? –
Mergaitė timptelėjo Deimeną už
rankovės ir žiūrėjo maldaujamu
žvilgsniu. – Katės – nuostabios draugės ir
suteikia namams jaukumo. Ką pasakysi?
Leisk. Prašau.
– Ji mums padėtų atgauti magiškas
galias, – linktelėjusi pridūrė Reinė.
Žvilgtelėjusi į Deimeno veidą,
pamačiau, kad jis jau įtikintas. Dvynės
gauna, ko užsinori. Paprasta ir aišku.
– Pasikalbėsim apie tai vėliau, –
pasakė Deimenas bergždžiai
stengdamasis apsimesti griežtas. Bet
mūsų neapgavo.
Atsikėliau nuo sofos ir nudrožiau prie
durų – norėjau grįžti namo anksčiau už
Heivną.
– Ar aš tave nuliūdinau? – Deimenas
čiupo man už rankos ir nulydėjo prie
automobilio.
Papurčiau galvą ir nusišypsojau.
Neįstengiau ilgai ant jo pykti.
– Nemeluosiu, vyliausi, kad tu mane
palaikysi. – Gūžtelėjau pečiais ir atsargiai
paguldžiau Laimutę ant sėdynės. Paskui
atsirėmiau į dureles ir prisitraukiau
Deimeną. – Bet aš tave suprantu. Tiesiog
norėjau padėti Heivnai, štai ir viskas.
– Paguosk ją. – Deimenas linktelėjo
įsmeigęs į mane tamsias akis. – Tai
viskas, kuo gali jai padėti.
Jis pasilenkė manęs pabučiuoti,
apglėbė ir sušildė mano sielą ir kūną.
Paskui atsitraukė, pažvelgė giliomis,
ilgesingomis akimis, – mano ramstis,
amžinas mano palydovas. Toks rimtas ir
patikimas, kad belieka tikėtis, jog jis
nesužinos apie mano išdavystę, apie tai,
kaip greitai sulaužiau pažadą nesilankyti
pas Romaną.
Deimenas suėmė mano veidą delnais
ir pažiūrėjo į akis. Jis jautė mano
nuotaikų svyravimus taip pat puikiai kaip
ir aš pati.
Nusukau žvilgsnį, galvojau apie
Heivną, Romaną, katę ir nesibaigiančias
didžiules savo klaidas. Paskui išmečiau
tokias mintis iš galvos ir paklausiau:
– Pasimatysim rytoj? – vos tik ištariau
šiuos žodžius, Deimenas vėl mane
pabučiavo, mūsų lūpas skyrė pulsuojantis
energijos šydas.
Bučiavomės ilgai, nepajėgėm
atsiplėšti vienas nuo kito, kol iš antro
aukšto pasigirdo dvynių balsai:
– Fu! Šlykštu! Kaip jums ne gėda
laižytis mūsų akivaizdoje?
– Iki rytojaus. – Deimenas
nusišypsojo, rūpestingai įsodino mane į
automobilį ir nuėjo į vidų.
 devynioliktas skyrius

Diena prasidėjo gerai. Gerai kaip ir

bet kuri kita diena. Atsikėliau,
nusiprausiau po dušu, apsirengiau,
virtuvėje sumaišiau dribsnius su apelsinų
sultimis ir išpyliau į kriauklę. Taip
darydavau kiekvieną rytą, kad įtikinčiau
Sabiną valganti pusryčius.
Linkčiojau ir šypsojausi visą kelią iki
mokyklos, o Mailsas tauškė arba apie
Holtą, arba apie Florenciją, arba apie
viską kartu. Aš vairavau: stabdžiau,
sukinėjausi, didinau ir lėtinau greitį,
nėriau per geltoną šviesą, laukiau
nesulaukiau, kada vėl pamatysiu
Deimeną. Vien jį išvydus nuotaika, tegu
ir laikinai, pragiedrėdavo.
Vos įsukusi į aikštelę pamačiau
griozdišką visureigį, stovintį toje vietoje,
kur Deimenas paprastai statydavo BMW.
Griozdiškas, vadinasi, didelis ir bjaurus.
Išvydusi Deimeną prie to siaubūno
pajutau baimę.
– Kas per velnias? – žioptelėjo Mailsas.
– Tu nebevažiuoji autobusu, nes pats
nutarei vairuoti autobusą?
 Išlipus iš mijatos mano akys lakstė
nuo griozdo prie Deimeno. Vargiai
galėjau patikėti savo ausimis, kai mano
vaikinas ėmė berti daugybę statistikos
apie griozdo saugumą ir talpias
užpakalines sėdynes. Vežiodamas mane
Deimenas visai nesirūpino saugumu.
Todėl, kad tu esi nemirtinga, pagalvojo
jis nuspėjęs mano svarstymus, kai ėjome
prie vartų. Bet prisimink, dvynės yra
mirtingos ir kaip globėjas turiu rūpintis jų
saugumu.
Papurčiau galvą, prisimerkiau ir
norėjau šmaikščiai atšauti. Mano mintis
pertraukė Heivna:
– Judu vėl tai darote. – Ji sukryžiavo
rankas ant krūtinės ir įsispitrijo į mudu. –
Vėl užsiimat ta pseudotelepatija.
– Kas kam darbo? – spygtelėjo
Mailsas. – Deimenas atvairavo autobusą!
– Jis nykščiu parodė į didelį, juodą
monstrą ir susigūžė.
– Čia autobusas ar mamyčių
automobilis? – prisidengusi nuo saulės
akis paklausė Heivna ir žvilgtelėjo į
Deimeną. – Kad ir kas tai būtų, tas
daiktas tragiškai nuobodus.
Mailsas linktelėjo ir įsidrąsinęs
kalbėjo toliau:
– Pirmiausia pirštinė, o dabar šitas? –
Mailsas nusivylęs dėbtelėjo į Deimeną. –
Nežinau, ką sumanei, seni, bet aiškiai
perlenkei pagaliuką. Esi visai
nebepanašus į roko žvaigždę, kokia buvai
pradėjęs lankyti šią mokyklą.
Pašnairavau į Deimeną ir tylomis
sutikdama su Mailsu prisimerkiau. Bet
mano vaikinas tik nusikvatojo. Jo mintis
buvo užvaldžiusios dvynės. Deimenui
buvo nė motais, ką kas apie jį mano – net
ir aš. Turbūt taip turėtų elgtis geras,
rūpestingas tėvas, bet mane toks
Deimeno elgesys ėmė knisti.
Mailsas su Heivna toliau erzino
Deimeną, šaipėsi iš jo naujų keistų
įpročių, o aš vilkausi įkandin. Energijos
šydas supleišėjo, trūkinėjo. Deimenas
čiupo man už rankos ir telepatiškai
paklausė: Kas darosi? Kodėl taip elgiesi? Ar
dėl katės? Maniau, mudu išsiaiškinom?
Spoksojau tiesiai priešais save, į
Mailsą ir Heivną. Garsiai atsidusau, o
mintimis atsakiau Deimenui: Ne dėl
katės. Viską išsiaiškinom vakar. Heivna
pasiėmė Laimutę. Gyvūnėlis nebeilgai
trauks. Bet kaip čia pasakius – man rodos,
aš tik viena einu iš proto mėgindama
surasti priešnuodį, kad galėtume būti
kartu, o tau galvoje tik plokščiaekraniai
televizoriai, šlykščiausi ir saugiausi
automobiliai vaikams ir pasivažinėjimai su
dvynėmis po miestą! Papurčiau galvą –
reikėjo liautis, kol neprišnekėjau to, ko
paskui tektų gailėtis.
 – Viskas pasikeitė, – tariau ir tik kai
žodžiai nuskambėjo mano ausyse,
supratau kalbanti garsiai. – Atsiprašau,
kad elgiuosi kaip mažvaikė, bet mane
erzina, kad negalime tikrai būti kartu. Aš
ilgiuosi tavęs. Ilgiuosi taip baisiai, kad
nebegaliu tverti. – Nutilau, nes ašaros
graužė akis, peršėjo ir vis stipriau
gniaužė gerklę. – Dabar, kai dvynės
apsigyveno pas tave, o aš susiradau
darbą, mus užgriuvo kupinas stresų
nuobodus vidutinio amžiaus porų
gyvenimas. Patikėk, neapsidžiaugiau
pamačiusi tavo naują automobilį. –
Pašnairavau į Deimeną ir pagalvojau, kad
nė už ką nevažiuosiu tokiu griozdu. Ir
tuoj pat susigėdau. Deimeno žvilgsnis
apgaubė mane didžiule meile ir
užuojauta. – Tikėjausi puikiai praleisti
vasarą. Vyliausi, kad mudu dviese
smagiai pramogausim. Bet, rodos, planai
keičiasi. Negana to, mano kantrybę
perpildė paskutinis lašas. Ar žinai, kad
Sabina susitikinėja su Manozu? Mano
istorijos mokytoju? Jie vakarieniaus
penktadienio vakarą! – Susiraukiau –
nejaugi stipri, nemirtinga šešiolikmetė
turi tenkintis tokiu apgailėtinu
gyvenimu?
– Tu įsidarbinai? – Deimenas sustojo
kaip įkastas ir įsispoksojo į mane.
– Iš visos mano tirados tau
svarbiausia šita žinia? – Papurčiau galvą,
stumtelėjau Deimeną pirmyn ir
nenoromis nusijuokiau.
Bet jis nesijudino iš vietos ir
neatplėšdamas nuo manęs akių
paklausė:
– Kur?
– „Mėnesienos magijoje“. –
Gūžtelėjau pečiais. Mailsas su Heivna
atsisveikindami pamojavo ir pasuko į
klasę.
– Ką ten veiksi? – neatlyžo Deimenas.
– Pardavinėsiu smulkmenas. –
Žvilgtelėjau į jį. – Dirbsiu prie kasos,
tvarkysiu lentynas, bursiu ir panašiai. –
Trūktelėjau pečiais tikėdamasi, kad
paskutinius žodžius jis praleis
negirdomis.
Naudosies aiškiaregės galiomis?
Deimenas priblokštas sustojo prie klasės
durų.
Linktelėjau ir su pavydu žvelgiau į
vidun einančius mokinius. Mieliau
būčiau prie jų prisidėjusi, negu tęsusi šitą
pokalbį.
– Manai, kad tai šaunu? Taip patraukti
žmonių dėmesį? – prabilo Deimenas, kai
likom koridoriuje vieni.
– Gal ir nelabai. – Nusivaipiau
žinodama, kad jis teisus. – Sabina
įsitikinusi, kad darbas ugdo
pareigingumą ir atsakomybės jausmą.
Bent jau taip aiškina. Ji tiesiog nori mane
kontroliuoti. Įrengti auklės kamerą būtų
buvęs šiurkštesnis kišimasis į mano
gyvenimą. Todėl ji surado siaubingai
nuobodų darbą nuo devynių iki penkių
savo kontoroje. Kai Džudas pasakė ieškąs
pagalbininkės krautuvėlėje, nutariau
verčiau dirbti pas jį… kas? – Nutilau, nes
pamačiau, kaip pasikeitė Deimeno veido
išraiška – akys pasidarė budrios ir
neįžvelgiamos.
– Džudas? – Deimenas stipriai
prisimerkė. – Rodos, sakei, kad
krautuvėlės savininkė vardu Lina?
– Lina ir yra savininkė, o Džudas – jos
anūkas, – pasakiau, nors tai buvo ne visai
tiesa. – Jis nėra tikras jos anūkas, tiesiog
jos globotinis. Priglaudė berniuką, kai šis
pabėgo iš įtėvių namų. Tiek to. –
Papurčiau galvą. Visai nenorėjau kalbėti
apie Džudą, ypač kai pamačiau Deimeno
susijaudinimą. – Pamaniau, kad
krautuvėlėje galėsiu prieiti prie knygų ir
magiškų daiktų, kurie padės mums gauti
priešnuodį. Be to, dirbsiu prisidengusi
slapyvardžiu.
– Leisk man spėti. – Deimenas
žvilgtelėjo man į akis ir perskaitė
slapyvardį mintyse. – Avalona. Gražu. –
Jis šyptelėjo, tačiau tuoj pat vėl surimtėjo.
– Ar nutuoki, kaip reikės dirbti? Juk ne
išpažinčių klausysi. Žmonės norės matyti
tavo veidą. Iš tavo veido spręs, ar gali
pasitikėti. Ką darysi, jei netikėtai užeis
pažįstamas žmogus išsiburti taro
kortomis? Ar apie tai pagalvojai?
Susiraukiau. Nesupratau, kodėl
darbas, kuris man pačiai atrodė visai
neblogas, Deimenui sukėlė tiek įtarimų.
Jau ketinau šmaikščiai atsikirsti,
pavyzdžiui: Na ir kas? Aš esu aiškiaregė. Aš
tai žinosiu jiems dar nespėjus įžengti pro
duris! – bet tuo metu pasirodė Romanas.
Jis ir dar vienas, vardu Markas.
Prisiminiau, kaip prie Romano namų jis
išlipo iš senovinio jaguaro.
Juodu greitai žingsniavo vienas šalia
kito įsmeigę į mane akis. Romanas
žvelgė įžūliai ir pašaipiai, nes didžiavosi
žinąs mano mažą šlykščią paslaptį.
Deimenas mane užstojo, dėbtelėjo į
Romaną ir pasiuntė mintį: Stovėk ramiai.
Nieko nedaryk. Aš susitvarkysiu.
Dirstelėjau jam per petį ir pamačiau,
kaip Romanas su Marku tiesiu taikymu
drožia prie mūsų. Nuo mėlynų skvarbių
Romano akių žvilgsnio man susvaigo
galva – mačiau tik perkreiptas, drėgnas jo
lūpas ir žybčiojančią uroboro tatuiruotę.
Romano energija įtraukė, bet dar spėjau
pagalvoti, kad tai mano kaltė. Jei būčiau
tesėjusi Deimenui duotą pažadą ir
laikiusis atokiai nuo Romano, dabar
netektų to patirti.
 Jo energija sūkuriavo aplink, traukė,
tempė, gundė, įsuko mane į juodumos
verpetą, užpylė Deimeno, sugadinto
priešnuodžio, kvailo apsilankymo jo
namuose, Heivnos, Mailso, Florencijos,
dvynių atvaizdais, besisukančiais taip
greitai, kad vos galėjau atrinkti. Atskiri
vaizdai nebuvo svarbūs, Romanas siekė,
kad pamatyčiau visumą. Tikslas buvo
vienas: įrodyti, kad jis yra lėlininkas, o
mes – tik už virvučių tampomos
marionetės.
– Labuks, bičiukai! – užgiedojo jis,
atleido virvutę ir aš susmukau Deimenui
ant rankų.
Vesdamas į klasę Deimenas kuždėjo
švelnius žodžius, gražiai prašė
nusiraminti ir įtikinėjo, kad mudu ką tik
išvengėm didelės bėdos ir dabar galim
atsikvėpti, bet aš žinojau, kad tai tik
pradžia.
Bus dar blogiau.
Be abejonės.
Kitąkart Romanas nusitaikys tiesiai į
mane.
 dvidešimtas skyrius

Po priešpiečių nuvažiavau į
„Mėnesienos magiją“. Nekantravau
pradėti dirbti, atsikvėpti nuo tos
netvarkos, kuria virto mano gyvenimas.
Buvo užtektinai bjauru, kad Deimenas
per pertraukas vis dingdavo patikrinti,
kaip sekasi dvynėms. Atėjus
priešpiečiams patikinau jį, kad jaučiuosi
gerai ir Romanas manęs nepersekiojo,
todėl Deimenas gali važiuoti namo.
Nudrožusi prie mūsų stalo išgirdau, kad
Heivna įsidarbino pas Romaną.
Laužydama keksiuką su vaniliniu glajumi
ji postringavo, kiek daug prisidėjo
Romanas, kad ji būtų priimta į vintažinių
daiktų parduotuvę, nors į pokalbį
pavėlavo dešimt minučių.
Nepritariamai sumurmėjau, bet
Heivna nepraleido to pro ausis. Kai ji
trečią kartą ypač išraiškingai ir
dramatiškai užvertė akis, paragino mane
pagaliau nusiraminti ir atsipalaiduoti,
išmečiau nesuvalgytą sumuštinį į
šiukšlinę ir patraukiau prie vartų.
Prisiekiau sau nenuleisti nuo jos akių ir
padaryti viską, kad Heivna nesusigiedotų
su Romanu. Dar vienas punktas
ilgėjančiame mano privalomų darbų
sąraše.
Įsukau į skersgatvį ir pastačiau
automobilį laisvoje vietoje už krautuvėlės.
Tada nužingsniavau prie durų,
dvejodama, ar rasiu atidarytas. Maniau,
kad tokią nuostabią dieną Džudas
neatsispirs žudančiam bangų šauksmui
ir eis paplaukioti banglente. Didelei
mano nuostabai, durys buvo plačiai
atvertos, Džudas stovėjo už prekystalio ir
kalbėjosi su pirkėja.
– O štai ir Avalona. – Jis linktelėjo
mano pusėn. – Kaip tik pasakojau
Siuzanai apie mūsų naują aiškiaregę,
atvykai pačiu laiku.
Siuzana atsigręžė, kritiškai apžiūrėjo
mane nuo galvos iki kojų, įvertino ir
apsisprendė. Palyginusi su Ava
pasiteiravo:
– Ar tu kiek ne per jauna burti? – Ir
nužvelgė iš aukšto.
Šyptelėjau puse lūpų, mano akys
lakstė nuo Siuzanos prie Džudo,
nežinojau, ką atsakyti. Ypač glumino
Džudo žvilgsnis.
– Aiškiaregystė yra dovana, –
sumurmėjau ir vos nepaspringau savo
žodžiais. Prisiminiau, kaip visai neseniai
šaipiausi iš tokios minties ir laikiau
aiškiaregystę bausme, o ne dovana. – Tai
neturi nieko bendra su amžiumi, –
pridūriau. Mačiau, kaip blykčioja ir
žybčioja moters aura, ir supratau jos
neįtikinusi. – Tu ją turi arba ne. –
Gūžtelėjau pečiais vis giliau klimpdama.
– Tai ar užrašyti tave būrimui? –
paklausė Džudas kerinčiai šypsodamasis.
Bet šypsena Siuzanos nepavergė. Ji
papurtė galvą, užsimetė ant peties krepšį
ir patraukė prie durų. Nuo slenksčio
pasakė:
– Paskambink, kai grįš Ava.
Durims užsivėrus garsiai suskambėjo
varpelis.
– Ką gi, puiki pradžia. – Trūktelėjau
pečiais, atsigręžiau į Džudą, išmušantį
kasos čekį, ir pridūriau: – Ar aš tikrai per
jauna burti?
– Tau jau šešiolika? – paklausė jis
akies krašteliu dirstelėjęs į mane.
Prikandau lūpą ir linktelėjau.
– Tada tu jau ganėtinai suaugusi čia
dirbti. Siuzana pakvaišusi dėl būrėjų, ji
ilgai neištvers. Nė apsidairyti nespėsi, o
jau įsirašys išsiburti.
– Pakvaišusi dėl būrėjų? Ar čia tokia
priklausomybė? – Nusekiau paskui Džudą
į galinį kambarėlį. Pastebėjau, kad jis
vilki tuos pačius banglentininko šortus ir
marškinėlius su taikos ženklu.
– Tokie žmonės nežengia nė žingsnio
nepasitarę su aiškiaregiais – neišsibūrę
kortomis, neatsiklausę žvaigždžių ir
panašiai. – Džudas linktelėjo. – Šitaip
burdama tikriausiai turi nuolatinių
klientų. – Jis žvilgtelėjo kažkur pro mane,
atidarė duris ir prisimerkęs supratingai
pažiūrėjo.
– Dėl klientų… – nutariau, kad galiu
prisipažinti, nes Džudas aiškiai mane
perprato.
Tačiau jis atsigręžė, iškėlė ranką ir
mane nutildė:
– Tik nereikia išpažinčių. –
Nusišypsojo ir papurtė galvą. – Tikiuosi,
krautuvėlės pelnas labai išaugs ir man
neteks gailėtis, jog tave priėmiau. Bet
kitąkart pagalvok, ar vadinti aiškiaregystę
dovana.
Nustebusi pažvelgiau į Džudą – visi
aiškiaregiai, kuriuos pažinojau, tiesa, tai
buvo tik Ava, nuolat tvirtino, kad gavo
aiškiaregystę kaip dovaną gimdami.
– Pasiūlysiu klientams papildomų
užsiėmimų apie aiškiaregystę, gal netgi
pridėsiu raganavimo pagrindų ir,
patikėk, atsiras daugybė norinčių
užsirašyti ir tobulinti savo galias, jei
manys, kad jų turi.
– Bet ar jie tokių turi? – paklausiau
stebėdama, kaip jis prieina prie apkrauto
stalo ir ima raustis popierių šūsnyje.
– Be abejo. – Džudas linktelėjo,
išsitraukė kažkokį lapą, peržvelgė,
papurtė galvą ir ėmėsi ieškoti kito. –
Kiekvienas žmogus turi galių, tik ne
kiekvienas jas ištobulina. Kai kuriems tai
pavyksta lengvai, užtenka tik pamėginti,
o kitiems reikia pasikasti giliau. O tu?
Kada sužinojai jų turinti?
Kai mano akys susitiko su jūros
žalumo Džudo akimis, širdis suvirpėjo.
Ką tik jis kalbėjo abstrakčiai, kuitėsi
popierių krūvoje ir neteikė didelės
reikšmės savo žodžiams, bet staiga
liovėsi, įsmeigė į mane akis ir laikas
sustojo.
Sunkiai nurijau seilę – dvejojau, ką
atsakyti. Viena vertus, norėjosi atverti
Džudui širdį, nes nujaučiau, kad jis mane
supras, antra vertus, būgštavau –
vienintelis Deimenas žino mano istoriją
ir man nevalia niekam kitam jos
atskleisti.
– Turbūt tokia gimiau. – Susigūžiau,
balsas skambėjo neįtikinamai. Dairiausi
po kambarį, mėgindama išvengti Džudo
akių, ir, norėdama pakeisti temą,
paklausiau: – Taigi užsiėmimai? Kas juos
ves?
Džudas gūžtelėjo, pakreipė galvą ir
vėlinukai užkrito jam ant veido.
– Tikriausiai aš, – pasakė
nubraukdamas plaukus. Vėl pamačiau
per antakį einantį randą. – Jau seniai
norėjau pradėti, bet Lina nesutiko. Dabar
pasinaudosiu jos nebuvimu ir pažiūrėsiu,
kaip seksis.
– Kodėl Lina prieštarauja? –
smalsavau. Nusiraminau, nes Džudas
atsilošė kėdėje ir susikrovė ant stalo
kojas.
– Ji mėgsta paprastumą: knygas,
muziką, angeliukus, retkarčiais – burtus.
Saugu. Malonu. Tokia mistika niekam
neužgauna širdies.
– O tavo mokymas? Tu įskaudini
žmones? – Įdėmiai žiūrėjau į Džudą
stengdamasi suvokti, kodėl jis taip mane
jaudina.
– Nieko panašaus. Mano tikslas
sustiprinti žmones, padėti gyventi
geriau, gražiau kliaujantis nuojauta. –
Džudas sugavo mano žvilgsnį. Jo žalių
akių spindesys vėl suvirpino man širdį.
– O Lina nenori sustiprinti žmonių? –
paklausiau sujaudinta jo žvilgsnio.
– Žinojimas suteikia jėgos. O jėga gali
griauti, todėl Lina bijo rizikuoti. Nors aš
neketinu gilintis į juodąją magiją, senelė
yra įsitikinusi, kad žmonės suras į ją
kelią, jeigu per užsiėmimus bent
užsiminsiu apie tamsiąją magijos pusę.
Linktelėjau, prisiminiau Romaną,
Driną ir supratau Linos būgštavimus.
Galia blogose rankose – pavojingas
ginklas.
 – Beje, ar tau įdomu? – Jis
nusišypsojo.
Pažiūrėjau jam akis – nesupratau
klausimo.
– Ar norėtum vesti užsiėmimus?
Tylėjau spėliodama, ar Džudas
juokauja, ar kalba rimtai. Paskui
supratau, kad jis paprasčiausiai paklausė.
– Patikėk, nieko neišmanau apie
raganavimą ar panašius dalykus, neturiu
žalio supratimo. Verčiau aš prireikus
bursiu ir pamėginsiu įvesti tvarką
krautuvėlėje. – Mostelėjau į stalą,
lentynas. Visi laisvi paviršiai buvo
apkrauti popieriais ir kitokiu šlamštu.
– Tikėjausi tokio atsakymo, –
nusijuokė Džudas. – Baigiau darbą tą pat
akimirką, kai tu atėjai. Jei kas teirausis,
išėjau plaukioti banglente. – Jis atsistojo
ir nuėjo pasiimti į sieną atremtos
banglentės. – Netikiu, kad viską greitai
sutvarkysi, čia viskas siaubingai apkuista.
Bet jeigu įvesi bent šiokią tokią tvarką… –
Džudas linktelėjo ir pažiūrėjo į mane. –
Būsi apdovanota auksine žvaigžde.
– Labiau norėčiau lentelės su vardu, –
atsakiau neva rimtai. Ką nors gražaus,
kad galėčiau pasikabinti ant sienos. O gal
statulėlės. Arba apdovanojimo –
apdovanojimas labai tiktų.
– Gal tiktų asmeninė vieta
automobiliui statyti? Tikriausiai galėčiau
suveikti.
– Patikėk, šitą jau turiu, –
nusikvatojau.
– Taip, bet turėtum su savo vardu,
rezervuotą tik tau. Niekas negalėtų toje
vietoje statyti automobilio, netgi
pasibaigus darbo valandoms.
Pakabinčiau didelį plakatą su užrašu:
Dėmesio! Ši vieta – tik Avalonai. Kiti
automobiliai bus nuvilkti, o savininkai
sumokės baudą.
– Tu taip padarytum? Tikrai? – leipau
juokais ir mudviejų akys susitiko.
Džudas čiupo banglentę ir pasikišo po
pažastimi.
– Jeigu iškuopsi šią patalpą, tavęs
laukia nesuskaičiuojami apdovanojimai.
Šiandien būsi mėnesio darbuotoja, rytoj…
– Jis patraukė pečiais, atmetė vėlinukus
nuo kaktos, ir aš pamačiau jo nepaprastai
gražų veidą.
Mudviejų žvilgsniai susikirto –
supratau, kad Džudas vėl nutvėrė mane
spoksant, spoksant ir stebintis, koks jis
gražus. Taigi greitai nusukau akis,
pasikasiau ranką, timptelėjau rankovę ir
laukiau, kol nuslinks nejaukumas.
– Ten, kampe, įmontuota stebėjimo
kamera. – Džudas mostelėjo į sieną ir vėl
grįžo prie reikalų. – Ji ir varpelis prie durų
įspės tave, kai ateis lankytojas, jei
tvarkysies šiame kambaryje.
 – Ji, durų varpelis ir mano aiškiaregės
galios, – atsakiau nerūpestingai, nors
balsas truputį drebėjo. Vis dar jaučiausi
nesmagiai.
– Pasinaudosi savo galiomis taip pat
kaip tada, kai tave užtikau? – paklausė jis
plačiai šypsodamasis, nors akys liko
rimtos.
– Ten buvo kas kita. – Gūžtelėjau
pečiais. – Tu moki slėpti savo energiją, o
dauguma žmonių nemoka.
– O tu moki paslėpti savo aurą. –
Džudas pakreipė galvą ir pašnairavo į
dešinę nuo manęs, auksiniai vėlinukai
užkrito jam ant pečių. – Bet pakalbėsim
apie tai vėliau.
 Sunkiai nurijau seilę apsimesdama
nepastebinti, kaip geltona vibruojanti jo
aura iš kraštų parausvėjo.
– Šaip ar taip, viskas čia aišku. Bylas
reikia sudėlioti pagal abėcėlę. Jei dar
suskirstytum pagal turinį, būtų puiku.
Nerašyk pavadinimų prie kristalų ir žolių,
jei jų nepažįsti. Nemėgstu painiavos. Bet
jeigu išmanai… – Džudas nusišypsojo ir
taip kilstelėjo antakį, kad man vėl panižo
ranka.
Spoksojau į žvilgančių kristalų krūvas
– kai kurių pavadinimus sužinojau, kai
reikėjo gaminti eliksyrą. Kitus pažinau,
nes tokių buvo amulete, kurį dėvėjau ant
kaklo. Bet daugumą mačiau pirmą sykį.
 – Gal turi kokią knygą? – paklausiau
tikėdamasi daugiau sužinoti apie
nuostabias kristalų savybes. – Tada
galėčiau… Rasti būdą kurią nors dieną
permiegoti su savo nemirtingu vaikinu…
juos teisingai sužymėti. – Linktelėjau,
norėdama pasirodyti uoli darbininkė, o
ne savanaudė dykinėtoja. Džudas
numetė banglentę ir grįžo prie stalo,
pasirausė knygų krūvoje ir ištraukė iš
apačios storą aptriušusį tomelį.
Pavartė rankose, pažiūrėjo į nugarėlę
ir tarė:
– Čia viskas aprašyta. Jei kristalo
nerasi šioje knygoje, tai jis neegzistuoja.
Knyga iliustruota, todėl nesunkiai
atpažinsi. Šiaip ar taip, turėtų padėti, –
pridūrė Džudas ir mestelėjo man knygą.
Sugavau ją delnais. Puslapiai
skleidėsi, ir turinys bėgo man prieš akis.
Visa knyga dabar įsispaudė mano
galvoje, nusišypsojau ir pasakiau:
– Patikėk, jau padėjo.
 dvidešimt pirmas skyrius

Pažiūrėjau į kamerą, įsitikinau, kad

Džudas išėjo, tada atsisėdau prie stalo ir
įsispoksojau į kristalus. Žinojau, kad vien
knygos nepakaks – norint suprasti
akmenis, reikia juos palaikyti rankoje.
Kai siekiau didelio raudono akmens su
geltonomis juostelėmis, keliu stuktelėjau
į stalą – visas kūnas ėmė dilgčioti ir
kaisti. Tai buvo ženklas suklusti.
 Atitraukiau kėdę ir žvilgtelėjau po
stalu. Kuo žemiau lenkiausi, tuo stipriau
dilgčiojo kūną. Nuslydau nuo kėdės,
atsitūpiau ant grindų ir ėmiau grabalioti
pastalėje. Vos tik paliečiau kairio
stalčiaus apačią, pirštų galiukai įkaito.
Atsitūpiau ant kulnų ir nužvelgiau
seną žalvarinę spyną. Ji buvo skirta įspėti
sąžiningus žmones ir sulaikyti
nedorėlius, nemokančius valdyti savo
energijos taip kaip aš. Užsimerkiau ir
lengvai atidariau stalčių – radau šūsnį
iširusių segtuvų su dokumentais,
senovinį skaičiuotuvą ir pluoštą senų,
pageltusių kvitų. Jau rengiausi uždaryti
stalčių, bet užčiuopiau antrą dugną.
 Susėmiau popierius ir numečiau į šalį,
paskui iškėliau dugną ir radau
nučiupinėtą knygą odiniais viršeliais. Jos
puslapiai buvo suglamžyti ir aptrinti kaip
senovinio rankraščio. Perskaičiau
pavadinimą – „Šešėlių knyga“. Pasidėjau
ant stalo priešais save ir įsispoksojau.
Stebėjausi, kas taip stengėsi ją paslėpti –
ir nuo ko?
Ar Lina slepia knygą nuo Džudo?
Ar nuo kuo nors kito?
Sužinoti galėjau vieninteliu būdu.
Užsimerkiau ir prispaudžiau delną prie
viršelio ketindama perskaityti, kaip buvau
įpratusi. Bet mane nutrenkė tokia stipri,
nežabota ir chaotiška energija – net
kaulai subarškėjo.
Staigiai atsitraukiau, kėdė tėškėsi į
sieną su baisia jėga, palikdama didžiulį
įdubimą. Galvoje mirgėjo sakinių
nuotrupos, knygos piešiniai, ir aš puikiai
supratau, kodėl ji buvo paslėpta – tai
raganysčių ir burtų vadovėlis. Būrimai ir
užkalbėjimai. Knygoje slypėjo tokia galia,
kad, patekusi į blogo žmogaus rankas, ji
būtų sukėlusi katastrofą.
Stengdamasi lygiai kvėpuoti
spoksojau į viršelį ir tik nusiraminusi
pamėginau pasklaidyti. Drebančiais
piršais vos liečiau puslapių kampučius,
smulkaus šrifto buvo beveik neįmanoma
įskaityti. Dauguma puslapių išmarginti
įvairiausiais simboliais, primenančiais
Deimeno tėvo alcheminius užrašus.
Žinios buvo užkoduotos norint išsaugoti
paslaptis.
Priėjusi vidurį aptikau smulkų eskizą
– būrelis žmonių šoko šviečiant pilnačiai,
o paskui atliko įvairius ritualus. Pirštais
braukydama seną, nučiurintą popierių
netikėtai suvokiau, kad tai ne klaida –
man buvo skirta rasti šią knygą.
Romanas sugebėjo užkerėti ir
priversti jo klausyti mano klasės draugus,
o aš turiu atrasti reikiamą užkeikimą ir
priversti tą niekšą atskleisti, kur yra
priešnuodis.
Perverčiau puslapį trokšdama kuo
greičiau rasti užkeikimą, bet tuo metu
suskambo varpelis ir aš žvilgtelėjau į
kamerą įsitikinti, ar kas nors atėjo.
Nenorėjau atsitraukti, kol įsitikinsiu, ar
klientas pasidairęs neišeis, o tikrai ką
nors pirks. Žiūrėjau, kaip maža, liekna
figūrėlė žingsniuoja ir nervingai dairosi
per petį, tarsi ko nors bijodama. Kai jau
maniau, kad klientė išeis, ji nudrožė
tiesiai prie stiklinio prekystalio, pasirėmė
ir ėmė kantriai laukti.
Nuostabu. Atsikėliau nuo stalo. Tik šito
man betrūko – pirkėjo. Sušukau:
– Kuo galiu padėti? – išlindau iš
kambarėlio ir pamačiau Honorą.
Vos mane išvydusi ji iš nuostabos
aiktelėjo ir išpūtė akis, lyg būtų
išsigandusi. Dėbsojome viena į kitą
neapsispręsdamos, ką daryti.
– Ar tau ko nors reikia? – paklausiau
apsimestinai tvirtu balsu, tarsi tikrai čia
viskam vadovaučiau. Nužvelgiau ilgus
tamsius Honoros plaukus, neseniai
dažytos varinės sruogelės žibėjo lempos
šviesoje ir supratau, kad niekada
anksčiau nesu mačiusi jos vienos. Be
Steisės arba be Kreigo.
Mano mintys sukosi apie knygą, kurią
palikau ant stalo, norėjau prie jos tuoj pat
grįžti, todėl tikėjausi greitai ir lengvai
atsikratyti Honora.
– Turbūt aš ne čia pataikiau. – Ji
gūžtelėjo pečiais sukiodama sidabrinį
žiedą ant piršto, o skruostai nusidažė
ryškiai rožine spalva. – Manau, aš… –
Honora nugurkė seilę, žvilgtelėjo į duris,
droviai mostelėjo jų link ir tarė: –
Tikriausiai suklydau, verčiau eisiu…
Honora apsigręžė ir patraukė prie
išėjimo, papilkėjusi jos aura virpėjo. Nors
norėjau, kad ji išeitų, nes manęs laukė
paslaptinga knyga, galinti pakeisti mano
gyvenimą ir padėti atsikratyti bėdų,
pasakiau:
– Tu nesuklydai. – Honora stabtelėjo,
įsitempė. Kai šalia jos nebuvo draugo
buldogo, atrodė maža ir smulkutė. –
Nejuokauju, – pridūriau: – Atėjai ten, kur
reikia. Ir kas žino? Galbūt tau padėsiu.
Honora giliai įkvėpė ir tylėjo taip ilgai,
kad ketinau vėl prabilti, bet ji atsigręžė:
– Čia dirba toks vaikinas. – Ji
timptelėjo šortus ir pažiūrėjo į mane.
– Džudas. – Atsakiau, vos mudviejų
akys susitiko. Nereikėjo nei skaityti
Honoros minčių, nei prisiliesti.
– Taip, turbūt jis. Šiaip ar taip… – Ji
papurtė galvą ir kalbėjo toliau: – Tiesiog
užėjau pasiteirauti, ar jis yra. Jis man
davė šitai. – Honora išsitraukė iš kišenės
sulamdytą popiergalį ir žiūrėdama į
mane išlygino pasidėjusi ant prekystalio.
– Jo dabar nėra, – sumurmėjau ir
perskaičiau lankstinuką, kviečiantį į
pirmos pakopos aiškiaregystės galių
atskleidimo pamokas. Dingtelėjo, kad
Džudas neleidžia laiko veltui. – Gal nori
palikti žinutę ar įsirašyti į lankytojus? –
Stebeilijau į Honorą – dar nebuvau
mačiusi jos tokios susidrovėjusios ir
suglumusios – ji sukaliojo žiedą, akys
lakstė, keliai drebėjo. Žinojau, kad dėl
manęs.
Honora gūžtelėjo pečiais ir nudelbė
akis į prekystalį, tarsi staiga būtų
susidomėjusi papuošalais.
– Ne, nieko jam nesakyk. Aš užeisiu
kitą kartą. – Ji sunkiai atsiduso, išsitiesė,
mėgindama parodyti, kaip bjaurisi
manimi, bet jos pastangos buvo
apgailėtinos.
Nors knietėjo ją nuraminti, paguosti,
patikinti, kad nėra reikalo šitaip
išsidirbinėti, aš to nepadariau. Tiesiog
žiūrėjau, kaip ji išeina, uždaro duris, ir
grįžau prie knygos.
 dvidešimt antras skyrius

– Kaip praėjo pirma darbo diena?

Klestelėjau ant sofos, nusispyriau
batus, užsikėliau kojas ant raižyto
medinio kavos staliuko, užsimerkiau ir
dramatiškai atsidusau.
– Daug lengviau, negu tu manai.
Deimenas nusijuokė ir atsisėdo greta.
Nubraukė man nuo veido plaukus ir
paklausė:
 – Tai iš kur tas nuovargis ir
maivymasis?
Trūktelėjau pečiais ir kuo giliau
susmigau į didžiules minkštas pagalves.
Neatsimerkdama pasakiau:
– Nežinau. Gal dėl knygos, kurią
radau. Ji šiek tiek mane išsekino. O gal
mane nustebino netikėtas
apsilankymas…
– Tu skaitei knygą? – Jis nubėrė
bučiniais man kaklą, kūnas užkaito ir
ėmė dilgčioti. – Skaitei tradiciškai?
Prisišliejau arčiau, užmečiau kojas
Deimenui ant kelių ir patogiai įsitaisiau
trokšdama prisiliesti prie jo odos.
– Patikėk, bandžiau ją perskaityti
lengvesniu būdu, tiesiog pajusti, bet… –
net nežinau – nutiko keisčiausias
dalykas. – Ieškojau Deimeno akių, bet jis
sėdėjo užsimerkęs, įsikniaubęs man į
plaukus. – Tarsi žinios, slypinčios viduje,
būtų per daug galingos perskaityti mano
būdu, ar supranti? Knyga trenkė mane
kaip elektra – net kaulai subarškėjo.
Todėl pagavo dar didesnis smalsumas ir
nutariau perskaityti tradiciškai. Tik
nelabai pasistūmėjau.
– Gal praradai įgūdžius? – Deimenas
nusišypsojo, lūpomis liesdamas man
ausį.
– Ne, aš tiesiog nesupratau turinio. –
Gūžtelėjau pečiais. – Beveik viskas
užkoduota. Kai kurie skyriai parašyti
anglų kalba, senąja anglų kalba. Taip
anksčiau kalbėjai tu. – Atsitraukiau ir
pažvelgiau į Deimeną. Nusišypsojau
išvydusi tariamą pasipiktinimą jo veide. –
Ką jau kalbėti apie be galo smulkų šriftą,
keisčiausius eskizus ir simbolius,
naudojamus burtams ir užkeikimams. Ko
taip į mane žiūri? – Nutilau – iš Deimeno
plūstelėjo energija, o kūnas įsitempė.
– Kaip vadinasi ta knyga? – paklausė
jis įsmeigęs į mane akis.
Pašnairavau ir susiraukiau
stengdamasi prisiminti, kas auksinėmis
raitytomis raidėmis buvo parašyta ant
viršelio.
 – Kažkieno knyga… – Papurčiau galvą
ir pasijutau dar labiau pavargusi ir
suglumusi, ypač kai išvydau susirūpinusį
Deimeno veidą.
– Šešėlių. – Jis krūptelėjo ir susiraukė.
– Šešėlių knyga. Ji taip vadinasi?
– Esi apie ją girdėjęs? – Atsigręžiau į
Deimeną. Jo žvilgsnis buvo rimtas ir
susikaupęs, tarsi svarstytų, ar sakyti man,
ką žino.
– Esu. – Jis įdėmiai žiūrėjo į mane. –
Bet tik girdėjęs. Niekada neturėjau
progos perskaityti. Bet, Eve, jei tai ta pati
knyga… – Deimenas pakratė galvą ir
nerimas apniaukė jo akis. – Joje slypi
ypač galinga magija – ją reikia naudoti be
galo atsargiai ir apdairiai. Čia ne
žaidimai, supranti?
– Vadinasi, ji tikrai veikia. –
Nusišypsojau tikėdamasi praskaidrinti
nuotaiką, bet supratau suklydusi, nes
Deimenas liko rūstus.
– Ši magija ne tokia, kokią naudojame
mes. Iš pirmo žvilgsnio ji panaši į
mūsiškę ir prisikasus iki esmės turbūt
paaiškėtų, kad jos turi daug bendro.
Tačiau kai mes pažadiname visatos
energiją formoms kurti, kviečiame tik
tyriausią ir šviesiausią jos dalį, be jokių
šešėlių. Ir nors dauguma burtininkų ir
raganų yra geri, bet kartais įnikusiems
raganauti žmonėms susimaišo protas –
jie prisišaukia tamsią energiją ir
pasitelkia blogio jėgas tikslui pasiekti.
Žioptelėjau – Deimenas niekada
nebuvo užsiminęs apie blogio jėgas.
– Mes siekiame pagelbėti kitiems
arba padėti sau. Niekam nedarome pikto.
– Negalėčiau taip teigti, –
sumurmėjau prisiminusi, kai nugalėjau
Steisę jos pačios ginklu. Ar bent jau
mėginau.
– Turiu galvoje ne smulkias mokyklos
intrigėles, – atsakė Deimenas į mano
svarstymus. – Mes manipuliuojame
daiktais, o ne žmonėmis. Bet jei nori
burtais užkerėti kitą žmogų… – Jis
papurtė galvą. – Tai visai kas kita.
Paklausk Romės ir Reinės.
Dėbtelėjau į Deimeną.
– Juk žinai, kad jos raganos. Žinoma,
gerosios, jos turėjo puikią mokytoją, tik,
deja, per trumpai. Bet, pavyzdžiui,
Romanas yra tikras sugadinto žmogaus,
egoisto, gobšuolio, nepasotinamai
trokštančio keršto ir valdžios, pavyzdys.
Jis griebiasi juodosios magijos.
Prisimink, kaip buvo užhipnotizavęs visą
mokyklą. – Deimenas pažvelgė į mane
purtydamas galvą. – Tik nesakyk, kad ta
knyga gulėjo ant lentynos visiems
prieinama.
Sukryžiavau kojas ir pakračiau galvą,
pirštais braukdama jo rankovės siūlę.
 – Nieko panašaus, – tariau. – Šitas
egzempliorius senas, labai senas. Toks
trapus ir pageltęs, tarsi paimtas iš
muziejaus. Patikėk, kad ir kam priklauso
knyga, savininkas kruopščiai ją slepia.
Bet spyna manęs nesustabdė. –
Nusišypsojau tikėdamasi Deimeno
pritarimo, bet jis žiūrėjo į mane rimtai ir
susirūpinęs.
– Kaip manai, kas ja naudojasi? Lina
ar Džudas? – paklausė Deimenas, tarsi
būtų kalbėjęs apie senus draugus.
– Koks skirtumas? – Gūžtelėjau
pečiais.
Deimenas skvarbiai į mane pažiūrėjo,
paskui nusuko akis. Mintimis persikėlė į
senus laikus ir tokią vietą, kurioje nesu
buvusi.
– Tai čia dėl knygos? Vos tik palietei
„Šešėlių knygą“, baisiai pailsai?
– Pailsau? – Kilstelėjau antakį ir
papurčiau galvą. Mane linksmino
senovinė Deimeno kalba.
– Per daug senovinė? – vyptelėjo jis.
– Truputį. – Linktelėjau ir nusijuokiau
drauge su juo.
– Nederėtų šaipytis iš senuko. Tai
nepagarbu, nemanai? – Deimenas
žaismingai kilstelėjo man smakrą.
– Ganėtinai, – sutikau ir
atsipalaidavau, kai Deimenas paglostė
man skruostą, jo pirštai nuslydo kaklu iki
krūtinės.
Ilsėjomės ant pagalvių ir žiūrėjome
vienas į kitą. Jis glamonėjo mane
įgudusiais judesiais nelįsdamas po
drabužiais. Nors abu troškome daugiau,
žinojome, kad kol kas teks pasitenkinti
šituo.
– Taigi, kas dar nutiko darbe? –
sušnibždėjo Deimenas bučiuodamas
mane, mus kaip visada skyrė energinis
šydas.
– Tvarkiausi, katalogavau,
sisteminau… Beje, buvo atėjusi Honora.
Deimenas atsitraukė, jo akys bylojo:
Ką aš tau sakiau?
– Nusiramink. Ji nenorėjo išsiburti ar
bent jau nesakė.
– Tai ko ji norėjo?
– Turbūt ieškojo Džudo. – Trūktelėjau
pečiais ir užkišau pirštus Deimenui už
marškinėlių, čiuopiau jo lygią odą ir labai
norėjau, kad mudviejų neskirtų šydas. –
Buvo keista matyti ją vieną. Be Steisės ar
be Kreigo. Atrodė lyg visai kitas žmogus.
Tokia drovi ir nedrąsi. Visiškai kitokia.
– Ar Honorai patinka Džudas? –
Deimenas perbraukė man raktikaulį, jo
pirštų prisilietimas buvo šiltas, tobulas ir
beveik nesugadintas šydo.
Gūžtelėjau pečiais, įkniaubiau veidą į
jo marškinėlių iškirptę ir traukiau į save
nuostabų muskuso kvapą. Nusprendžiau
nekreipti dėmesio, kad Deimenui
paklausus apie Džudą, man nusmelkė
paširdžius. Neturėjau supratimo, kodėl
man rūpi, ar Honorai patinka Džudas,
bet nusprendžiau į tai nesigilinti.
– Kodėl klausi? Manai, turėčiau jį
įspėti? Papasakoti, kokia ji iš tikrųjų? –
Lūpomis paliečiau duobutę prie
raktikaulio, visai netoli virvelės, ant
kurios kabojo amuletas.
Deimenas sujudėjo ir atsitraukė.
– Jeigu jis toks apdovanotas, kaip tu
sakai, perpras jos energiją ir pats viską
pamatys. – Deimenas pažiūrėjo į mane.
Jis kalbėjo atsargiai, nesikarščiuodamas,
apsvarstydamas kiekvieną žodį. Man tai
buvo keista. – Beje, ar mes žinom, kokia
iš tikrųjų yra Honora? Iš tavo pasakojimo
aiškėja, kad Steisė daro jai didžiulę įtaką.
Gal pati viena ji visai miela?
Pašnairavau mėgindama įsivaizduoti
Honorą mielą, bet veltui.
– Na, nežinau, – numykiau. – Džudas
turi įprotį pasirinkti blogas mergaites… –
Nutilau pamačiusi Deimeno žvilgsnį ir
pajutusi, kad kažkas ne taip, nors
neturėjau supratimo kodėl. – Verčiau
nesuk dėl to galvos. Tai nuobodu, kvaila,
tuščias laiko gaišimas. Pakalbėkim apie
ką nors kita, gerai? – Pasilenkiau prie
Deimeno ir lūpomis atsargiai paliečiau
žandikaulį saugodamasi kelias dienas
neskustos barzdos. – Pakalbėkim apie tai,
kas nesusiję su mano darbu, dvynėmis ir
tavo naujuoju bjauriu automobiliu… –
Vyliausi pralinksminti, o ne įžeisti
Deimeną. – Man nepatinka jaustis senai
ir nuobodžiai.
– Tai tau nuobodu? – Deimenas
apstulbęs pažiūrėjo į mane.
Gūžtelėjau pečiais ir susiraukiau –
būčiau galėjusi paneigti, bet nenorėjau
meluoti.
– Truputį. – Linktelėjau. – Nenorėjau
tavęs užgauti, bet pasigraibymas ant
sofos, kai vaikai miega viršuje… –
Papurčiau galvą. – Viena yra dirbti aukle,
o visai kas kita būti tėvais. Mes
stengiamės prisitaikyti, bet gyvenimas
virsta rutina. – Kietai suspaudusi lūpas
dirstelėjau į Deimeną baimindamasi jo
reakcijos.
– Juk žinai, kaip išsivaduoti iš rutinos,
tiesa? – Jis pašoko ant kojų taip greitai,
kad man tik sušmėžavo akyse.
Papurčiau galvą. Deimenas taip į
mane žiūrėjo, kai susitikom pirmą kartą.
Tada viskas buvo nuostabu, jaudinama ir
nenusakoma.
– Vienintelis būdas pabėgti nuo
rutinos yra išsilaisvinti. – Jis nusikvatojo,
čiupo mane už rankos ir išsitempė iš
kambario.
 dvidešimt trečias skyrius

Pro virtuvę nusekiau paskui Deimeną į

garažą spėliodama, kur jis ketina mane
vežtis. Gražiai nukeliauti į Samerlandą
galėjom ir nuo sofos.
– O kaipgi dvynės? – sušnibždėjau. –
Kas, jeigu jos pabus ir mūsų neras?
Deimenas gūžtelėjo, palydėjo mane
prie savo automobilio ir žvilgtelėjęs per
petį tarė:
 – Nesijaudink, jos kietai miega. Ir
miegos dar ilgai.
– Ar čia tu prikišai nagus? –
paklausiau prisiminusi, kaip jis užmigdė
visus mokinius, administracijos
darbuotojus ir mokytojus. Iki šiol man
neaišku, kaip Deimenas tai padarė.
Jis nusijuokė, atidarė dureles ir
pakvietė lipti vidun. Bet aš papurčiau
galvą ir stovėjau kaip įkasta. Nieku gyvu
nevažiuosiu šiuo griozdu. Kaip tik jis
simbolizuoja rutiną, į kurią įklimpome.
Deimenas į mane žvilgtelėjo, pakratė
galvą, užsimerkė, susiraukė ir sukūrė
žvilgantį raudoną lambordžinį. Lygiai
tokį, kokiu buvau atvežusi dvynes.
 Bet aš vėl papurčiau galvą, man
nereikėjo naujo žaisliuko, tiko ir senasis.
Taigi užsimerkiau ir panaikinau
lambordžinį. Sukūriau lygiai tokį pat
juodą BMW, kokį anksčiau vairavo
Deimenas.
– Pagavau kampą. – Jis linktelėjo ir
pakvietė mane sėstis šelmiškai
šypsodamasis.
Iš prievažos išsukom į gatvę,
trumpam stabtelėjom prie vartų ir visu
greičiu nurūkom Pakrantės greitkeliu.
Spoksojau į Deimeną stengdamasi
perskaityti jo mintis ir pamatyti, kur mes
važiuojam. Bet jis tik nusijuokė ir tyčia
prisidengė aiškiaregio skydu, nes troško
mane nustebinti.
Iššokęs į greitkelį Deimenas
pagarsino grotuvą ir išgirdęs „Bitlus“
nustebęs nusikvatojo.
– Baltasis albumas? – Jis žvilgtelėjo į
mane iki galo spausdamas greičio
pedalą.
– Viskas, ko panorėsi, kad vėl
vairuotum šitą automobilį. –
Nusišypsojau. Daug kartų buvau
girdėjusi istoriją, kaip Deimenas Indijoje
mokėsi transcendentinės meditacijos
drauge su jais. O grįžę Džonas ir Polas
parašė daugumą šio albumo dainų. – Jei
teisingai atkūriau automobilį, iš šio
grotuvo turėtų sklisti tik „Bitlų“ muzika.
 – Kaipgi aš prisitaikysiu prie
dvidešimt pirmo amžiaus, jei tu nuolat
gaivinsi mano sąsajas su praeitimi. –
Deimenas nusijuokė.
– Aš ir nesitikėjau, kad tu prisitaikysi,
– sumurmėjau, pro langą žiūrėdama į
šviesų ir tamsos žaismą. – Pokyčiai per
dideli, ypač jei kalbėsim apie paskutinius.
Tai ką manai? Ar BMW laimėjo? Ar
atsikratysim to bjauraus didelio šeimos
automobilio?
Deimenas išsuko iš greitkelio, padarė
keletą staigių posūkių, paskui užvažiavo į
labai stačią kalvą ir sustojo prie
skulptūros priešais milžinišką
kalkakmenio statinį.
 – Kas čia? – Pašnairavau. Žinojau, kad
esame Los Andžele, bet nesupratau,
kurioje vietoje.
– Gečio muziejus. – Deimenas
nusišypsojo ir iššoko atidaryti man
durelių. – Ar esi čia buvusi?
Papurčiau galvą ir nusukau akis.
Mažiausiai už viską tikėjausi ir norėjau
atsidurti meno muziejuje.
– Argi jis neuždarytas? – Apsidairiau,
mudu buvome vieninteliai lankytojai.
Ginkluoti apsaugininkai tikriausiai budi
viduje.
– Uždarytas? – Deimenas pažiūrėjo į
mane ir papurtė galvą. – Manai, toks
menkniekis kaip apsauga mane
sustabdys? – Jis apkabino mane ir
vesdamasis akmeniniais laiptais į viršų
sušnibždėjo: – Suprantu, tikėjaisi ne to,
bet noriu kai ką įrodyti. Pagrįsiu tavo
ankstesnius žodžius vaizdais.
– Ką? Nori man įrodyti, kad meną
išmanai geriau negu aš?
Deimenas surimtėjo ir tarė:
– Noriu tau įrodyti, kad pasaulis iš
tikrųjų yra mūsų namai. Mūsų žaidimų
aikštelė. Mes ją susikuriame. Todėl
nereikia skųstis rutina, nes žinai, kad
mirtingųjų taisyklės mums negalioja.
Eve, galim daryti ką panorėję, kas šaus į
galvą. Atverti, uždaryti, užrakinti,
atrakinti, pakviesti, išvaryti – nesvarbu,
mes darome ką norime ir kada norime.
Niekas mūsų nesustabdys.
Ne visai viską, pagalvojau apie dalyką,
kurio nesugebėjome padaryti per keturis
šimtus metų. O kaip tik tai man
labiausiai rūpėjo.
Bet Deimenas tik nusišypsojo,
pabučiavo mane į kaktą, paskui paėmė už
rankos ir nusivedė prie durų.
– Beje, čia yra eksponatas, kurį
siaubingai noriu pamatyti. Nebus
lankytojų, todėl ilgai neužtruksim.
Pažadu, paskui važiuosim, kur užsigeisi.
Spoksojau į milžiniškas užrakintas
duris. Muziejuje turi būti įjungta
moderniausia signalizacija. Jei pasigirs
pavojaus signalas, atlėks ginkluoti
sargybiniai, tik ir trokštantys nuspausti
gaiduką. Po velnių, tikriausiai esame
stebimi slaptų kamerų, ir juokauti
nenusiteikęs sargybinis mato ir rengiasi
paspausti pavojaus mygtuką.
– Negi rimtai bandysi įsilaužti? –
Žioptelėjau, pajutau, kaip sudrėko delnai,
o širdis daužosi krūtinėje. Vyliausi, kad
Deimenas juokauja.
– Ne, – sušnibždėjo jis, užsimerkė ir
paragino mane padaryti tą patį. – Aš ne
bandysiu, o įsilaušiu. Būtų gerai, jei man
padėtum – užmerk akis ir sek paskui. –
Deimenas pasilenkė, priglaudė lūpas
man prie ausies ir pridūrė: – Pažadu,
nebūsim sugauti, sužeisti ir nesėsim į
kalėjimą. Tikrai. Prisiekiu.
Dėbtelėjau į Deimeną. Įtikinėjau
save, kad nugyvenęs šešis šimtus metų
jis moka įsilaužti. Paskui giliai atsidusau
ir mintimis prisidėjau prie jo. Kartojau
Deimeno įsivaizduojamus veiksmus, kol
durys spragtelėjusios atsidarė, jutikliai
išsijungė ir visi apsaugininkai – bent jau
aš taip tikėjausi – giliai ir ilgam įmigo.
– Pasirengusi? – Deimenas
pasižiūrėjo į mane ir vyptelėjo.
Dvejojau, rankos drebėjo, akys lakstė,
staiga pasiilgau rutinos. Paskui nurijau
seilę ir žengiau vidun, susigūžiau, kai
guminiais sportukais brūkštelėjau per
išblizgintas akmenines grindis.
Apmiriau nuo šaižaus, veriamo cypimo.
– Ką manai? – paklausė Deimenas
kupinu nekantrumo ir susižavėjimo
veidu, tikėdamasis, kad džiūgauju taip
pat kaip jis. – Iš pradžių ketinau pasiimti
tave į Samerlandą, bet paskui dingtelėjo,
kad kaip tik šito ir lauksi. Taigi
nusprendžiau parodyti magiją, kurią
galima rasti čia pat, žemėje.
Linktelėjau – toli gražu nebuvau taip
sužavėta, kaip manė Deimenas, bet
stengiausi neišsiduoti. Apžiūrinėjau
didžiulį vestibiulį aukštomis lubomis,
vitražiniais langais, daugybę koridorių ir
salių, kurios dieną turbūt labai šviesios ir
jaukios, bet naktį kelia šiurpą.
– Ši vieta milžiniška. Ar esi čia
lankęsis?
Deimenas linktelėjo ir patraukė prie
apskrito informacijos stalo vestibiulio
centre.
– Kartą. Prieš pat oficialų atidarymą.
Čia yra daug vertingų eksponatų, bet
ypač noriu pamatyti vieną.
Jis paėmė muziejaus ekspozicijos
planą, prispaudė delną prie lankstinuko
ir išvydo reikiamą salę. Paskui padėjo
lankstinuką į vietą ir nusivedė mane per
daugybę salių. Palypėjome kelis aukštus,
kelią apšvietė tik muziejaus lempos ir pro
langus krintanti mėnulio šviesa.
 – Ar tai šis kūrinys? – paklausiau, kai
Deimenas sustojo priešais švytintį
paveikslą, pavadintą „Šv. Matas
išaukština Dievo Motiną“. Jo povyza rodė
pagarbią baimę, o veidas spinduliavo
tikrą susižavėjimą.
Deimenas linktelėjo neįstengdamas
pratarti nė žodžio ir susikaupęs pagaliau
atsigręžė į mane.
– Aš labai daug keliavau. Gyvenau
daugelyje šalių. Prieš keturis šimtus
metų išvykau iš Italijos ir prisiekiau ten
nebegrįžti. Renesansas baigėsi, na, o
mano gyvenimas… buvau pasirengęs
pradėti jį iš pradžių. Paskui išgirdau apie
naują tapytojų mokyklą. Ją sukūrė
Karačių šeima Bolonijoje. Jie patys
mokėsi iš didžiųjų meistrų, tarp jų ir iš
mano gero draugo Rafaelio. Karačiai
pradėjo naują tapybos kryptį ir paveikė
ateinančią dailininkų kartą. – Deimenas
mostelėjo į paveikslą ir švelniai papurtė
galvą. Jo veide atsispindėjo nuostaba. –
Tik pažvelk, kokios subtilios linijos!
Kokios intensyvios spalvos ir šviesų
žaismas! Tai tiesiog… – Jis palingavo
galva. – Tiesiog nepakartojama! – pasakė
Deimenas virpančiu iš pagarbos balsu.
Mano akys lakstė nuo paveikslo prie
Deimeno, troškau pamatyti kūrinį jo
akimis. Ne kaip seną, neįkainojamą,
labai vertingą darbą, bet kaip grožio ir
šlovės įsikūnijimą, stebuklų stebuklą.
Deimenas paėmė už rankos ir
nusivedė prie kito paveikslo,
vaizduojančio šventąjį Sebastijoną.
Žavėjomės meistriškai nutapytu
sumenkusiu baltu kūnu, pervertu
strėlėmis – kūrinys atrodė toks
tikroviškas, kad net krūptelėjau.
Ir tada man toptelėjo. Pirmą kartą
pamačiau meno kūrinį Deimeno akimis.
Pagaliau suvokiau, kad norint tikrai
suprasti didįjį meną reikia juo gėrėtis
niekieno netrukdomam. Ne vien saugoti
ir aprašinėti, bet tiesiog kaskart išgyventi.
– Tu turi jaustis toks… – Papurčiau
galvą ir prikandau lūpą ieškodama
tinkamo žodžio. – Tikriausiai – stiprus.
Nes tau duotas talentas sukurti grožį,
prilygstantį šiems darbams. –
Žvilgtelėjau į Deimeną žinodama, kad
jam lengva sukurti tokį pat nuostabų ir
prasmingą darbą kaip šie.
Bet jis tik gūžtelėjo pečiais ir nudrožė
prie kito paveikslo sakydamas:
– Daugybę metų netapau, tik per
dailės pamokas mokykloje. Laikau save
meno vertintoju, o ne kūrėju.
– Bet kodėl? Kodėl nesinaudoji tokia
dovana? Juk tai tikrai talentas, tiesa?
Netikiu, kad jį tau suteikė
nemirtingumas, nes pats matai, kaip
man „sekasi“ piešti.
 Deimenas nusišypsojo, perėjo salę ir
sustojo priešais didingą kūrinį, pavadintą
„Juozapas ir Potifaro žmona“. Ištyrinėjęs
akimis kiekvieną drobės lopinėlį tarė:
– Ar nori išgirsti tiesą? Žodis „stiprus“
nė iš tolo negali apibūdinti, ką jaučiu
stovėdamas su teptuku rankoje priešais
tuščią drobę ir turėdamas pilną paletę
dažų. Šešis šimtus metų aš buvau
nenugalimas, nes paveldėjau eliksyrą,
kurio trokšta visi! – Deimenas papurtė
galvą. – Bet vis dėlto niekas negali
varžytis su kūrybos džiaugsmu.
Kurdamas žinai, kad paliksi savo darbus
amžiams.
Jis atsigręžė ir paglostė man skruostą.
 – Bent jau taip aš maniau, kol
nebuvau sutikęs tavęs. Kai pamačiau tave
pirmą kartą… – Deimenas palingavo
galva žiūrėdamas man į akis. – Niekas
neprilygs pirmajam mūsų meilės
blyksniui.
– Bet juk tapybą metei ne dėl manęs? –
Sulaikiau kvapą vildamasi, kad ne aš
užgesinau jo kūrybos kibirkštį.
Deimenas papurtė galvą, atsigręžė į
paveikslą, o jo mintys nutolo.
– Tai tikrai nesusiję su tavim.
Tiesiog… tam tikru metu supratau turįs
susitaikyti su tikrove.
Pašnairavau nenutuokdama, kur jis
suka.
 – Su žiauria tikrove, apie kurią turėjau
papasakoti jau anksčiau. – Žiūrėdamas į
mane Deimenas atsiduso.
Baimė nusmelkė paširdžius, nes
abejojau, ar noriu išgirsti atsakymą, bet
vis tiek paklausiau:
– Ką turi galvoje? – Žvilgsnis išdavė,
kad Deimenui sunku prisiversti prabilti.
– Amžino gyvenimo tikrove, – pasakė
jis liūdnai žiūrėdamas į mane tamsiomis
akimis. – Tikrove, kuri atrodo
neaprėpiama, nesibaigianti ir bekraštė,
nematyti jokių ribų – kol supranti, ką ji
slepia, – tiesa ta, kad tavo draugai sensta
ir miršta, o tu nesikeiti. Esi priverstas
stebėti tai iš toli, nes imi labai skirtis nuo
jų. Neturi kito pasirinkimo, kaip išvykti ir
viską pradėti iš naujo. Ir vėl. Ir vėl. –
Deimenas papurtė galvą. – Dėl to
neįmanoma užmegzti tvirtų ryšių.
Ironiška, kad, nepaisant neribotų
galimybių ir magijos, bet kokia kaina
reikia atsispirti pagundai daryti didelę
įtaką ar ką nors iš esmės keisti. Tai
vienintelis būdas likti nepastebėtiems ir
neatskleisti savo paslapties.
– Todėl… – paraginau Deimeną dėstyti
toliau ir aiškiau. Paslaptingas jo
kalbėjimas mane labai erzino.
– Todėl, kad šitaip reikšdamasis
garantuotai pateksi į istoriją – ir tavo
vardas, ir tavo atvaizdas, o šito turime
žūtbūt išvengti. Todėl, kad visi
aplinkiniai pasens ir numirs: Heivna,
Mailsas, Sabina, be abejo, ir Steisė,
Honora, Kreigas, o mudu liksim tokie pat
jauni. Patikėk, žmonės netrunka
pastebėti, kad tu nė kiek nesikeiti nuo tos
dienos, kai susipažinot. Tad negalim
rizikuoti, kad po kokių penkiasdešimties
metų mus atpažintų
septyniasdešimtmetė senolė Heivna.
Negalim rizikuoti savo paslaptimi.
Deimenas čiupo mane už riešų ir taip
įdėmiai pažiūrėjo į akis, kad pajutau,
kokia sunki šešių šimtų metų našta jį
slegia. Matydama jį tokį susijaudinusį
kaip visada troškau atitraukti nuo slogių
minčių.
– Pagalvok, kas būtų, jei Sabina,
Heivna arba Mailsas sužinotų apie mudu
tiesą? Ar gali įsivaizduoti, ką jie manytų,
ką jie sakytų ar ką darytų? Štai kodėl tokie
nenaudėliai kaip Romanas ir Drina yra
pavojingi – jie puikuojasi nemirtingumu
ir nepaiso natūralios įvykių tėkmės.
Nesuklysk, Eve, gyvenimo ciklas
egzistuoja ne šiaip sau. Jaunystėje aš iš jo
šaipiausi, jaučiausi esąs viršesnis, bet
dabar taip nebedarau. Galų gale nėra
prasmės tam priešintis. Nesvarbu, ar
persikūnysi kaip mūsų draugai, ar liksi
toks kaip mes, nuo karmos nepabėgsi.
Nugrimzdęs į Prieblandos šalį įsitikinau,
kad gyvenimas turi tekėti sava vaga, kito
pasirinkimo nėra.
– Bet jeigu tu taip manai, ką daryti
mudviem? – paklausiau. Deimeno rankos
buvo šiltos, bet mane nukrėtė šiurpas. –
Sakei, kad neturim išsišokti, gyventi tik
sau, kad nevalia naudoti neįtikėtinų galių
tikrovei keisti. Bet kaip išgelbėsi savo
karmą, jei atsisakai dovanos, leidžiančios
padėti kitiems? Ypač jei darai tai
anonimiškai? – Prisiminiau Heivną ir
savo žlugusias viltis jai padėti.
Dar nespėjus baigti sakinio,
Deimenas jau purtė galvą, paskui
pažiūrėjo į mane ir tarė:
– Ką daryti mudviem? Tą patį, ką ir
anksčiau. – Jis gūžtelėjo pečiais. – Būti
drauge. Amžinai. Gyvensim taip, kol
būsim labai atsargūs ir dėvėsim
amuletus. O mūsų galios? Turbūt tas
klausimas daug sudėtingesnis,
neužtenka tik ištaisyti visas blogybes.
Kas mums gali atrodyti blogybė, karmai –
ne. Gauni ką nusipelnęs, išlaikoma
pusiausvyra, tik tiek. Jeigu nuspręsi
taisyti, tavo manymu, kiekvieną blogą,
sunkią ar nemalonią situaciją, atimsi iš
žmogaus galimybę pačiam ją ištaisyti,
pasimokyti ar tobulėti. Net ir labai
skaudūs dalykai turi priežastį. Iš pirmo
žvilgsnio mudu galim nesuprasti tos
priežasties, nes nežinom visos žmogaus
gyvenimo istorijos ir jo patirties. Tiesiog
veržtis ir kištis, nors ir kokių gerų
ketinimų turėtume, reikštų neleisti jam
spręsti pačiam. Verčiau to nedaryti.
– Taigi sakyk tiesiai šviesiai. –
Nemėginau slėpti įtampos balse. –
Heivna ateina ir skundžiasi: Mano katė
galuojasi. Ir nors tikrai galiu jai padėti, to
nepadarau, nes iškils daugybė klausimų,
į kuriuos negalėsiu atsakyti ir sukelsiu
įtarimą. Puiku, šitai supratau. Man tai
nepatinka, bet suprantama. Tačiau kai ji
nieko neįtardama guodžiasi: Mano tėvai
ant skyrybų slenksčio, galbūt reikės
išvažiuoti ir jaučiu, kad pasaulis slysta man
iš po kojų… aš puikiausiai galiu jai padėti,
galbūt netgi kai ką pakeisti – na, nežinau.
– Gūžtelėjau pečiais, nes baisiai suirzau.
– Štai ką noriu pasakyti. Geras draugas
pakliūva į bėdą, o tu tvirtini, kad mes
negalime jam padėti? Todėl, kad
sutrukdytume jai tobulėti, pakenktume
karmai ir panašiai? Paaiškink, kaip
išgelbėsiu savo karmą galvodama tik apie
save.
– Patariu tau nesikišti, – atsakė
Deimenas, atsigręžė į paveikslą ir atsuko
man nugarą. – Kad ir ko imtumeis,
Heivnos tėvai vis tiek pyksis. Ir net jeigu
tu stebuklingai apmokėtum jų skolas,
tikėdamasi, kad jie neišsikels… –
Deimenas reikšmingai pažvelgė per petį,
nes jis nujautė, jog kaip tik šitaip ketinu
pasielgti. – Galiausiai jie turbūt vis tiek
parduos namą, išsidalys turtą ir išsikels
gyventi kitur. – Jis atsiduso ir švelnesniu
balsu pridūrė: – Man labai gaila, Eve.
Nenorėjau pasirodyti esąs bejausmis
senis, bet galbūt toks ir esu. Aš matęs
šilto ir šalto ir daug kartų klydęs –
nenutuoki, kiek laiko man prireikė visam
tam suprasti. Kaip sakoma – viskam
savas laikas. O mudu galim gyventi
amžinai, todėl nevalia išsiduoti.
– Beje, kiek garsių dailininkų yra
nutapę tavo portretus? Kiek dovanų esi
gavęs iš Marijos Antuanetės? –
Palingavau galva. – Esu tikra, kad tie
portretai išliko! Jų nuotraukas
išspausdino žurnalai ir nurodė tavo
pavardę! O kaipgi modelio darbas
Niujorke? Ką pasakysi?
– Nesiginu, kad taip elgiausi. –
Deimenas gūžtelėjo pečiais. – Aš buvau
tuščiagarbis, savanaudis, tipiškas
narcizas ir, prisiekiu, smagiai pagyvenau.
– Jis nusijuokė ir virto seksualiu, linksmu
Deimenu, kokį aš pažinojau ir mylėjau, o
ne paistančiu apie likimą seniu. – Bet
suprask, šie portretai priklausė mano
kolekcijai, ir aš neleidau publikuoti jų
nuotraukų. O modeliu dirbau tik vieną
dieną ir žiniasklaidoje pasirodė vos pora
mano atvaizdų, – dalyvavau nedidelėje
reklamos kampanijoje.
– Kodėl lioveisi tapyti? Rodos, tai
puikus būdas įprasminti nenatūraliai ilgą
gyvenimą. – Nuo tokių minčių man ėmė
suktis galva.
Deimenas linktelėjo.
– Bėda, kad mano darbai labai
išgarsėjo. Iškopiau į pačias populiarumo
aukštumas. – Deimenas nusijuokė ir
papurtė galvą. – Tapiau kaip beprotis,
visiškai apsėstas, niekas kita manęs
nedomino. Sukaupiau didžiulę kolekciją
ir atsidūriau dėmesio centre, o paskui
supratau, kaip rizikuoju, ir tada…
Kai pamačiau vaizdą Deimeno galvoje,
suspaudė širdį.
 – Tada kilo gaisras, – sušnibždėjau
žiūrėdama į šėlstančias oranžines
liepsnas, laižančias tamsų dangų.
– Viską sunaikinau. – Jis linktelėjo. –
Aišku, žuvau ir aš pats.
Nurijau seilę ir pristigusi žodžių
žiūrėjau Deimenui į akis.
– Nespėjus užgesinti liepsnų, aš
dingau. Keliavau po Europą, krausčiausi
iš vietos į vietą kaip klajoklis, čigonas ar
bastūnas, netgi keletą kartų pakeičiau
pavardę, kol ilgainiui žmonės mane
užmiršo. Galiausiai įsikūriau Paryžiuje.
Ten, kaip tu žinai, mes pirmąkart
susitikom. Ir žinai, kas buvo toliau. Bet,
Eve… – Deimenas pažvelgė man į akis
trokšdamas, kad to nereikėtų sakyti,
tačiau suprato šito neišvengsiąs ir
turėsiąs ištarti garsiai. Nors jau įtariau,
ką jis rengiasi pranešti. – Mano kalbos
turi vieną tikslą – netrukus mudviem teks
išvykti.
Kai Deimenas ištarė šiuos žodžius,
nustebau, kodėl nesusiprotėjau anksčiau.
Juk tai aišku kaip dieną. Vis dėlto kažkaip
sugebėjau atsiriboti, negalvoti ir
apsimesti, kad man bus kitaip. Tačiau
neigdamas likimo nepakeisi.
– Tu beveik nebesensi, – kalbėjo toliau
Deimenas glostydamas man skruostą. –
Ir neilgai trukus mūsų draugai tai
pastebės.
 – Nereikia. – Nusišypsojau iš
paskutiniųjų stengdamasi praskaidrinti
niūrią, slegiančią nuotaiką. – Juk mes
gyvenam Orindžo valstijoje. Plastinė
chirurgija – kasdienybė! Čia niekas
nesensta. Rimtai. Niekas. Mes ramiai
galim čia gyventi dar šimtą metų! –
Nusijuokiau, bet sugavusi į mane
nukreiptą Deimeno žvilgsnį supratau,
kad padėtis per daug rimta ir pokštauti
nedera.
Nudrožiau prie suoliuko salės
viduryje, klestelėjau ir užsidengiau veidą
delnais.
– Ką aš pasakysiu Sabinai? –
sušnibždėjau, kai Deimenas atsisėdo
greta, apkabino mane ir stengėsi
paguosti. – Juk negaliu inscenizuoti savo
mirties. Šiuolaikinių kriminalistų taip
lengvai neapmausi. Nebe tie laikai.
– Kai reikės, ką nors sugalvosim, –
atsakė Deimenas. – Atsiprašau, kad
neįspėjau dėl to anksčiau.
Pažvelgusi Deimenui į akis supratau,
kad atsiprašinėti nėra ko. Išsiskyrimas
visada žeidžia, anksčiau ar vėliau apie jį
sužinosi. Prisiminiau tą dieną, kai
Deimenas pirmąkart papasakojo man
apie nemirtingumą, kaip rūpestingai
aiškino, kad niekada nepereisiu tilto ir
nepamatysiu savo artimųjų. Bet aš vis
tiek ryžausi. Ir išstūmiau tą mintį iš
galvos. Vyliausi vis tiek aptiksianti
spragą, atrasianti aplinkkelį – sutikau su
viskuo, kad tik mudu būtume drauge
amžinai. Ir nepersigalvojau.
Nors nenutuokiau, ką pasakysiu
Sabinai ir kaip paaiškinsiu mudviejų
pabėgimą draugams, tetroškau likti kartu
su Deimenu. Tik jis suteikia mano
buvimui pilnatvę.
– Pažadu tau, Eve, mudu džiaugsimės
gyvenimu. Tau nieko netrūks ir
nekamuos nuobodulys. Suprasi, kokias
neaprėpiamas galimybes atveria
nemirtingumas. Tik tau ir man, o ryšiai
su aplinkiniais tvers labai trumpai. Nėra
jokio aplinkkelio, jokios spragos,
neapgaudinėk savęs. Taip jau yra, kad
teks atsisveikinti.
Sunkiai atsidusau ir linktelėjau,
prisiminiau, kaip mudu susitikom pirmą
kartą, ir jis prisipažino nemokąs
atsisveikinti. Tačiau atsakydamas į mano
mintis Deimenas tik nusišypsojo.
– Žinau. Tu manai, kad laikui bėgant
priprasi, tiesa? Bet taip nebus. Man
visada lengviau staiga pradingti ir
išvengti atsisveikinimo.
– Tau gal ir lengviau, bet nesu tikra
dėl tų, kuriuos palieki.
Deimenas linktelėjo, pakilo nuo
suoliuko ir nusivedė mane tolyn.
– Prisipažįstu, esu niekingas egoistas.
 – Aš taip nemanau. – Papurčiau galvą.
– Tiesiog…
– Nereikia. – Deimenas pašnairavo į
mane. – Negink manęs. Žinau, koks esu
ar bent jau koks buvau.
Deimenas jau norėjo eiti, bet aš dar
nebuvau pasirengusi. Dar ne. Žmogus,
kuris užgniaužė savo didžiausią aistrą,
negali be niekur nieko išeiti. Jis
nusipelno antros galimybės.
Paleidau jo ranką ir stipriai
užsimerkiau. Sukūriau didelę drobę,
įvairiausių teptukų, didžiulę dažų paletę
ir viską, ko Deimenui gali prireikti, kol jis
nespėjo manęs sustabdyti.
– Kas čia? – Deimeno akys lakstė nuo
molberto prie manęs.
– Oho, turbūt jau tikrai seniai netapei,
jei neatpažįsti savo amato įrankių. –
Nusišypsojau.
Jis įdėmiai ir rimtai į mane žiūrėjo,
bet aš nenusukau akių.
– Pamaniau, tau bus malonu tapyti
šalia savo draugų. – Gūžtelėjau pečiais
stebėdama, kaip jis čiumpa nuo stalo
teptuką ir perbraukia juo delną. – Sakei,
mudu galime daryti ką panorėję, tiesa?
Kad įprastos taisyklės mums negalioja?
Argi ne šitai norėjai įrodyti atsivesdamas
mane į muziejų?
Nepatiklus Deimeno žvilgsnis
sušvelnėjo.
 – Jeigu taip, nutapyk ką nors čia.
Sukurk nuostabų, didingą, nemirtingą
meno šedevrą. Kai baigsi, pakabinsim
darbą greta tavo draugų. Žinoma, tu jo
nepasirašysi.
– Pripažinimas man jau seniai
nebesvarbus, – atsakė Deimenas
švytinčiomis akimis.
– Gerai. – Linktelėjau ir parodžiau į
tuščią drobę. – Tikiuosi išvysti genijaus
darbą be jokių egoizmo apraiškų. –
Spustelėjau jam petį ir pridūriau: –
Pradėk nedelsdamas. Kitaip nei mūsų
gyvenimas, ši naktis baigsis.
 dvidešimt ketvirtas skyrius

Mano žvilgsnis bėgiojo nuo paveikslo

prie Deimeno. Prispaudžiau ranką prie
širdies ir visiškai netekau amo. Žodžiais
negalėjau išreikšti susižavėjimo, kurį
jaučiau. Žodžių buvo per maža.
– Jis toks… – nutilau pasijutusi maža,
menka ir tikrai neverta taip didingai
įamžinama. – Jis toks nuostabus… ir
nepaprastas. – Papurčiau galvą. – Tai
nieku gyvu ne aš!
Deimenas nusijuokė, mudviejų akys
susitiko ir jis tarė:
– O, čia tikrai tu visu gražumu. – Ir
nusišypsojęs nužvelgė savo kūrinį. –
Tiesą sakant, tai visų tavo persikūnijimų
apibendrinimas. Parodžiau, kaip tu
keiteisi per keturis šimtus metų.
Ugninius plaukus ir porcelianinę odą
paėmiau iš tavo persikūnijimo
Amsterdame, pasitikėjimą savimi ir
stiprybę iš puritoniško tarpsnio, kuklumą
ir nuolankumą iš sunkaus tarnaitės
gyvenimo Paryžiuje, puošnią suknelę ir
koketišką žvilgsnį iš Londono
aukštuomenės laikų, o akys… – Deimenas
gūžtelėjo ir atsigręžė į mane. – Jos
nepasikeitė. Išliko tokios pat, kad ir kokį
drabužį būtum vilkėjusi.
– O iš dabarties? – sušnibždėjau
negalėdama atplėšti žvilgsnio nuo
drobės. Apžiūrinėjau spinduliuojančią,
švytinčią, didingą sparnuotą būtybę –
tikrą deivę, besileidžiančią iš dangaus ir
trokštančią apiberti žemę dovanomis.
Nuostabesnio savo atvaizdo nebuvau
mačiusi, bet vis tiek negalėjau patikėti,
jog tai tikrai aš. – Ką paėmei iš
dabartinės manęs? Be akių.
Deimenas nusišypsojo.
– Ką gi kita, jei ne tavo plonyčius
sparnus.
 Atsigręžiau manydama, kad jis
juokauja, bet pamačiau rimtą veidą.
– Tikriausiai nejauti juos turinti. –
Deimenas linktelėjo. – Bet jie yra. Tave
man padovanojo dangus. Nesu
nusipelnęs tokios dovanos, bet kasdien
už ją dėkoju.
– Na jau. Vargiai aš esu tokia gera,
miela ar didinga ir nė iš tolo nepanėšėju į
angelą, kaip dingojasi tau. – Pakračiau
galvą. – Ypač pastaruoju metu, pats žinai,
– pridūriau. Troškau pasikabinti drobę
savo kambaryje ir žiūrėti kiekvieną dieną,
bet supratau, jog kur kas svarbiau palikti
ją čia.
– Neapsigalvojai? – Deimeno akys
lakstė nuo jo nuostabaus bevardžio
kūrinio prie draugų drobių.
– Tikrai ne. – Linktelėjau. –
Įsivaizduok, kokia kils sumaištis radus
gražiai įrėmintą ir pakabintą paveikslą.
Turiu galvoje sumaištį gerąja prasme. Be
to, pagalvok apie specialistus, kurie bus
sukviesti jo tyrinėti. Jie mėgins nustatyti,
iš kur jis atsirado, kaip čia pateko ir kas jį
sukūrė.
Deimenas linktelėjo, pažiūrėjo į savo
darbą paskutinį kartą ir nusisuko. Bet aš
čiupau jį už rankos ir nutempiau atgal.
– Kur taip skubi? Ar nemanai, kad
reikėtų paveikslą pavadinti? Pritvirtinti
bronzinę lentelę kaip ir prie kitų?
 Deimenas kiek suglumęs žvilgtelėjo į
laikrodį.
– Sunkiai sugalvodavau savo darbams
pavadinimus. Rinkdavausi aiškius,
pavyzdžiui: „Dubuo su vaisiais“ ar
„Raudonos tulpės mėlynoje vazoje“.
– Gal verčiau nevadinkim šio
paveikslo „Eve su sparnais“ ar
„Angeliškąja Eve“. Norėdami apsidrausti,
jei kas nors mane atpažintų. Gal
sugalvokim kokį įdomesnį,
literatūriškesnį pavadinimą? Ne tokį
aiškų, o metaforišką. – Žvilgtelėjau į
Deimeną pasiryžusi įtikinti.
– Turi pasiūlymų? – Deimenas
dirstelėjo į mane, paskui ėmė dairytis
aplink.
– Kaip tau patinka „Burtai“ arba
„Užburtoji“? – Stipriai suspaudžiau lūpas.
– „Burtai“? – Deimenas atsigręžė.
– Tu aiškiai esi apkerėtas, jei šitaip
mane įsivaizduoji. – Nusikvatojau,
Deimeno akys nušvito, jis irgi prapliupo
juoku.
– Tai ir yra burtai. – Jis linktelėjo ir
paragino: – Turim padaryti lentelę
greitai, nes…
Pritardama užsimerkiau, susikūriau
lentelę mintyse ir sušnibždėjau:
– Kaip pavadinsim autorių –
anoniminis ar nežinomas?
– Kaip nori, – atsakė Deimenas
nekantraudamas eiti.
Pasirinkau nežinomas, nes man patiko
šio žodžio skambesys. Pasilenkiau prie
paveikslo norėdama apžiūrėti sukurtą
lentelę ir paklausiau:
– Ką manai?
– Manau, mums reikia nešdintis!
Deimenas čiupo mane už rankos ir
nusitempė, lėkėm taip greitai, kad
kojomis nesiekiau žemės. Kūrėme per
sales, leidomės laiptais nejausdami
pakopų. Kai pamatėme pagrindines
duris, vestibiulis nušvito ir įsijungė
signalizacija.
– O Viešpatie! – suklikau, baimė
užgniaužė gerklę, o Deimenas
paspartino žingsnį.
– Nesitikėjau užtrukti tiek ilgai, – tarė
jis kimiu, šiurkštoku balsu. – Nežinau… –
Priėjęs pagrindines duris stabtelėjo, nes
priešais mus nusileido plieninės grotos.
Atsigręžiau į Deimeną – širdis
daužėsi, išpylė prakaitas, už mūsų buvo
girdėti žingsniai, aidėjo riksmai.
Netekusi žado stovėjau greta kaip ištikta
stabo, o užsimerkęs ir labai susikaupęs
Deimenas stengėsi nutildyti
signalizaciją.
Tačiau buvo per vėlu. Atbėgo
apsaugininkai. Iškėliau rankas,
pasirengusi atsiduoti likimui, bet
plieninės grotos pakilo, aš buvau
ištraukta pro duris ir atsidūriau
žydinčioje Samerlando pievoje.
Bent jau aš taip įsivaizdavau.
O Deimenas įsivaizdavo saugiai
perkeliąs mus į savo automobilį ir
važiuojąs namo.
Tačiau, užuot keliavę namo,
nusileidome judraus greitkelio viduryje –
daugybė lekiančių automobilių pypsėjo,
cypdami stabdė, o mudu mikliai
atsistojome ir nuskubėjome į kelkraštį.
Gaudydami orą dairėmės ir mėginome
suprasti, kur patekom.
– Ko gero, čia ne Samerlandas, –
pasakiau žvilgtelėjusi į Deimeną. Šis
pratrūko juoku ir užkrėtė mane. Mudu
leipome juokais šiukšliname greitkelio
pakraštyje, raitėmės pilvus susiėmę, nors
ir nenutuokėm, kur esam.
– Kaip tau toks atitrūkimas nuo
rutinos? – sušvokštė Deimenas, vis dar
purtomas juoko.
– Muziejuje vos negavau širdies
smūgio… Buvau tikra, kad… – Pristigusi
kvapo papurčiau galvą.
– Nusiramink! – Deimenas mane
prisitraukė. – Juk pažadėjau visada tavim
rūpintis ir saugoti.
Linktelėjau – prisiminiau tuos jo
žodžius, bet, nelaimė, kelios paskutinės
minutės muziejuje giliai įsirėžė man į
atmintį.
 – Kaip dėl automobilio? Dabar jis
praverstų, kaip manai?
Deimenas užsimerkė ir atkėlė BMW
nuo muziejaus į greitkelį, o gal sukūrė
naują automobilį – negalėjau pasakyti,
nes abu atrodė vienodai.
– Tik pagalvok, ką pamanys
apsaugininkai pamatę, kad iš pradžių
pradingom mes, o paskui ir automobilis? –
Jis atidarė dureles ir ragindamas lipti
pridūrė: – Apsaugos kameros! – Tada vėl
užsimerkė ir sutvarkė tą reikalą.
Stebėjau, kaip Deimenas laimingas ir
plačiai šypsodamasis įsuka į kelio juostą.
Supratau, kad jam iš tikrųjų labai smagu.
Kelios minutės pavojaus sužavėjo jį
labiau negu tapymas.
– Jau kuris laikas nekrėčiau tokių
pokštų. – Deimenas žvilgtelėjo į mane. –
Bet iš dalies dėl to kalta tu. Juk tu sulaikei
mane muziejuje.
Įdėmiai pažiūrėjau į Deimeną. Nors
mano širdis vis dar stipriai plakė, jau
labai seniai nebuvau mačiusi jo tokio
laimingo, tokio nerūpestingo, tokio
nutrūktgalviško. Šie jo bruožai pirmiausia
sužavėjo mane.
– Tai kur dabar? – Jis nardė tarp
automobilių, laikydamas ranką man ant
kelio.
– Hmm, gal namo? – Spėliojau, kaip
baigsis tokia išvyka.
 Deimenas pažiūrėjo į mane pasiryžęs
linksmintis toliau.
– Tikrai nori grįžti? Galim
pramogauti, kiek tau patiks, nenoriu, kad
vėl nuobodžiautum.
– Turbūt nepakankamai įvertinau
nuobodulį, – nusijuokiau. – Ir jame esama
patrauklumo.
Deimenas linktelėjo ir pabučiavo
mane į skruostą. Tą akimirką, kai nusuko
akis nuo kelio, vos neįsirėžė į visureigį.
Nusijuokiau ir atstūmiau Deimeną.
– Tikrai. Šiandien jau išmėginom savo
laimę.
– Kaip pasakysi. – Jis nusišypsojo,
spustelėjo man kelį ir pasuko namo.
 dvidešimt penktas skyrius

Tikėjausi nusimuilinti, kol Manozas

atvažiuos pasiimti Sabinos. Bet, įsukusi į
prievažą ir žvilgtelėjusi į užpakalinio
vaizdo veidrodėlį, išvydau jo automobilį.
Per anksti.
Jis pasiankstino dešimčia minučių.
Tas dešimt minučių buvau skyrusi
parlėkti namo iš darbo ir persirengti
tamsesniais drabužiais, tada dingti ir
važiuoti pas Heivną. Į jos priekiniame
kieme vyksiančias Laimutės pakasynas.
– Eve? – Žvangindamas rakteliais
Manozas išlipo iš žvilgančios sidabrinės
tojotos „Prius“ ir pašnairavo į mane. – Ką
tu čia veiki? – Jis pakreipė galvą ir
prisiartino apgaubdamas mane kvepalų
debesiu.
Persimečiau per petį kuprinę ir daug
stipriau, negu būčiau norėjusi,
trinktelėjau automobilio dureles.
– Juokingas sutapimas – aš čia gyvenu.
Manozas žiūrėjo į mane tokiu veidu,
kad suabejojau, ar išgirdo. Galiausiai
papurtė galvą ir perklausė:
– Tu čia gyveni?
 Linktelėjau, tačiau nieko nepridūriau.
– Bet… – Jis apžvelgė akmeninį
fasadą, priekinius laiptus, neseniai
nupjautą veją, žydinčių gėlių lysves. – Bet
juk čia Sabinos namas, tiesa?
Patylėjau, norėjau atkirsti: ne. Kad šis
naujas didžiulis Toskanos stiliaus namas
nėra Sabinos. Kad jis aiškiai suklydo ir
atvažiavo prie mano namų.
Jau ketinau išsižioti, kai į prievažą
įsuko Sabina. Per daug džiaugsmingai
iššoko iš automobilio ir sušuko:
– Polai! Atsiprašau, kad vėluoju –
niekaip negalėjau ištrūkti iš darbo. Vos
susirengdavau, atsirasdavo naujų reikalų.
– Sabina papurtė galvą ir per daug
koketiškai – kaip per pirmą pasimatymą –
pažiūrėjo į Manozą. – Truputį luktelėk,
kol užbėgsiu laiptais ir persirengsiu. Ilgai
neužtruksiu.
Polai?
Mano akys lakstė nuo tetos prie
Manozo, užfiksavau jos laimingą, smagų,
dainingą balso toną ir jis man visai
nepatiko. Per daug intymu. Per anksti.
Sabina turėtų kreiptis į jį pavarde, kaip
mes darome mokykloje. Bent jau iki šio
vakaro pabaigos, kai kiekvienas nuspręs
pasukti savo keliu…
Manozas nusišypsojo ir persibraukė
ilgokus rudus banguotus plaukus tarsi
labai prastas aktorius. Kaip mokytojo, jo
plaukai labai kieti, bet nereiškia, kad turi
jais puikuotis.
– Atvažiavau kiek per anksti, – pasakė
jis įsmeigęs akis į Sabiną. – Todėl
ruoškis, kiek reikės. O aš pakalbėsiu su
Eve.
– Tai judu pažįstami? – Sabina
prispaudė prikimštą portfelį prie šono, o
jos akys lakstė nuo Manozo prie manęs.
Papurčiau galvą ir nesusivaldžiusi
išpyškinau:
– Ne! – Nesuvokiau, ar taip atsakiau į
tetos klausimą, ar piktinuosi jų
pasimatymu. Šiaip ar taip,
nedviprasmiškai ištariau ne, bet
nesiruošiau trauktis. – Taip, mes
pažįstami… Ką tik susipažinom. –
Nutilau, Manozas su Sabina nepatikliai
sužiuro į mane ir suglumo taip pat kaip ir
aš. – Mes tikrai nepažinom vienas kito
anksčiau. – Mačiau, kaip jie suglumo dar
labiau. – Bet jis teisus. Gal tu eik į viršų
persirengti, o mes… – Parodžiau nykščiu
Manozo pusėn – nieku gyvu nevadinsiu
jo Polu ar kaip nors kitaip. – O mes čia
pasišnekėsim. – Nusišypsojau
tikėdamasi, kad jis liks lauke, prievažoje,
toli nuo svetainės.
Deja, Sabinos manieros buvo kur kas
geresnės negu mano. Vos išklausiusi
mano žodžius teta papurtė galvą ir tarė:
– Nejuokaukit. Užeik ir palauk manęs.
O tu, Eve, užsisakyk picą, nes aš
neturėjau laiko užsukti į parduotuvę.
Lėtai, vos ne vilkdama kojas nusekiau
jiems iš paskos. Viena vertus,
protestavau, antra vertus, nenorėjau jų
paliesti – nuogąstavau, kad aiškiaregės
skydas neapsaugos nuo jų intymių
minčių.
Sabina atrakino pagrindines duris,
žvilgtelėjo per petį ir paklausė:
– Eve, tau tiks pica?
Gūžtelėjau pečiais. Atsiminiau, kaip
Džudas paliko man du gabalėlius
vegetariškos picos, o aš juos susmulkinau
ir nuleidau į klozetą, vos tik jis išėjo.
– Nesirūpink. Aš užkandau darbe. –
Sutikau tetos žvilgsnį ir pamaniau, kad
dabar puiki proga jai prisipažinti. Ji tikrai
nesikarščiuos, kai šalia stovi Manozas
(Polas!).
– Tu susiradai darbą? – Sabina
žioptelėjo ir išplėtusi akis, atvipusiu
žandikauliu sustojo tarpduryje.
– Na, taip. – Įtraukiau pečius ir
pasikasiau ranką, nors nejaučiau
niežulio. – Argi tau nesakiau?
– Ne. – Sabina metė man reikšmingą,
bet anaiptol ne geranorišką žvilgsnį. –
Tikrai nesakei.
Gūžtelėjau pečiais ir pasitaisiau
marškinėlius mėgindama atrodyti
nerūpestinga.
 – Taip ir yra. Aš oficialiai įsidarbinau.
– Ir palydėjau šiuos žodžius juoku, kuris
net pačiai atrodė dirbtinis.
– Ir kurgi tu gavai tą savo darbą? –
tyliai paklausė teta žvilgsniu sekdama
Manozą – jis patraukė į svetainę,
nenorėdamas būti mūsų pokalbio, kurį aš
taip puikiai pakreipiau, liudytoju.
– Senamiestyje. Krautuvėlėje, kur
parduodamos knygos ir suvenyrai.
Sabina pašnairavo.
– Gal pakalbėsim apie tai vėliau? –
pasiūliau. – Nenoriu jūsų gaišinti. –
Pažvelgiau į svetainę ir pamačiau ant
sofos kraštelio sėdintį Manozą.
Teta irgi pažvelgė į svetainę, niūriu
veidu tyliai ir greitai tarė:
– Suprask mane, Eve, džiaugiuosi,
kad radai darbą, tik reikėjo pasakyti.
Dabar teks ieškoti žmogaus į vietą, kuri
buvo numatyta tau… – Ji papurtė galvą. –
Gerai, pasikalbėsim apie tai vėliau, kai
grįšiu iš pasimatymo.
Nors apsidžiaugiau, kad Sabina
neužtruks su Manozu iki ryto, pasakiau:
– Beje, nusibaigė Heivnos katė.
Heivna rengia pakasynas ir reikalinga
paguodos, todėl užtruksiu iki vėlumos… –
Trūktelėjau pečiais nebaigusi sakinio.
Sabina ir taip suprato, ką turiu galvoje.
Ji atsigręžė.
– Tada pasikalbėsim rytoj. O dabar
pabendrauk su Polu, kol aš persirengsiu.
Sabina užlėkė laiptais siūbuodama
klubais ir kaukšėdama kulnais. Aš giliai
atsidusau ir nudrožiau į svetainę,
atsirėmiau į didelį, tvirtą fotelį vis dar
negalėdama patikėti tuo, kas vyksta.
– Neįsižeiskit, bet nevadinsiu jūsų
Polu, – pasakiau ir nužvelgiau vardinius
Manozo džinsus, prasegtus marškinius,
hipsterio laikrodį ir per daug kietus kaip
mokytojui batus.
– Koks palengvėjimas. – Jis
nusišypsojo žiūrėdamas į mane linksmai
ir nerūpestingai. – Antraip gali kilti
keblumų mokykloje.
Nugurkiau seilę ir krapštinėdama
fotelio atkaltę svarsčiau, ko tikėtis iš
mūsų pokalbio. Be jokios abejonės, mano
gyvenimas yra gana keistas, tačiau
priverstinai juokauti su savo istorijos
mokytoju, žinančiu vieną didžiausių
mano paslapčių, yra nauja patirtis.
Bet, atrodo, nesmagiai jaučiausi tik
aš. Manozas sėdėjo ant sofos visiškai
atsipalaidavęs, užmetęs koją ant kojos,
tikras nerūpestingumo įsikūnijimas.
– Kas tave sieja su Sabina? – paklausė
jis atsilošęs ant pagalvių.
– Ji – mano teta. – Tikėjausi, kad
Manozas nepatikės, suglums ar nustebs,
bet jis tiesiog susidomėjo. – Kai žuvo
tėvai, ji apsiėmė mane globoti. –
Susigūžiau ir pažvelgiau į mokytoją.
– Nežinojau. Man labai gaila… –
Manozas susiraukė, jo balse buvo girdėti
liūdesys.
– Žuvo ir mano sesutė. – Linktelėjau ir
aiškinau toliau: – Ir Vėdrynas žuvo. Mūsų
šuo.
– Eve… – Jis pakratė galvą taip, kaip
elgiasi žmonės, nenutuokiantys, ką
manim dėti darytų. – Aš…
– Aš irgi numiriau, – nutraukiau
Manozą. Nenorėjau klausytis
apgailėtinos užuojautos, norėjau išrėžti
tiesą, bet supratau, kad tokių žodžių
nėra. – Aš miriau drauge – bet tik kelioms
sekundėms, o paskui… buvau sugrąžinta,
atgaivinta, pagirdyta nemirtingumo
eliksyru… – Papurčiau galvą. – Paskui
atsibudau. – Trūktelėjau pečiais
stebėdamasi, kodėl visa tai pasakoju
Manozui.
– Tada ir tapai aiškiarege? – Mokytojas
įdėmiai žiūrėjo man tiesiai į akis.
Dirstelėjau į laiptus, įsitikinau, kad
Sabinos nematyti, ir linktelėjau Manozui.
– Taip nutinka, – pasakė jis nei
stebėdamasis, nei piktindamasis, o
tiesiog konstatuodamas faktą. – Esu apie
tai skaitęs. Tai būna dažniau, negu tu
manai. Daugelis žmonių grįžta pasikeitę
ar įgiję tam tikrų sugebėjimų.
Spoksojau į fotelį, glosčiau atkaltę,
buvau dėkinga už jo žodžius, bet
nenutuokiau, ką atsakyti.
– Iš to, kaip tu nerimauji ir vis
žvilgčioji į laiptus, spėju, kad Sabina
nieko nežino?
Mėgindama praskaidrinti nuotaiką
pajuokavau:
– Tai kuris iš mūsų aiškiaregys – jūs ar
aš?
Bet Manozas tik nusišypsojo ir
pažvelgė į mane dar labiau susidomėjęs.
Ačiū Dievui, nuo jo veido pranyko
gailestis.
Kurį laiką tylėjome – mokytojas
žiūrėjo į mane, aš glostinėjau fotelio
atkaltę, bet galiausiai papurčiau galvą ir
pasakiau:
– Patikėkit, Sabina šito nesuprastų.
Ji… – Sportuko nosimi baksnojau kilimo
raštą, nesumojau, nuo ko pradėti. Tik
suvokiau, kad turime išsiaiškinti. – Mano
teta iš tiesų žavi moteris, labai šauni,
puiki advokatė, bet… – Pakračiau galvą. –
Ji mato tik juoda ir balta. Nepripažįsta
pilkos. – Prikandau lūpą ir nusukau akis.
Pasakiau daugiau, negu reikia, bet
nebuvo kitos išeities. – Prašau neišduoti
mano paslapties. Juk neišduosit, tiesa?
Laukiau užgniaužusi kvapą, o
Manozas svarstė – kol Sabina leidosi
laiptais. Kai jau buvau beprarandanti
viltį, mokytojas tarė:
 – Susitarkim. Tu nepraleidinėsi
istorijos pamokų, o aš neprasitarsiu
Sabinai. Tinka?
Ar tinka? Jis juokus krečia? Juk tiesiog
mane šantažuoja!
Neturėjau iš ko rinktis, nes Manozas
galėjo mane demaskuoti, bet vis tiek…
Žvilgtelėjusi per petį pamačiau, kad
Sabina stabtelėjo priešais veidrodį ir dar
kartą pasitikrino, ar dantys neišteplioti
lūpų dažais. Atsigręžiau į Manozą ir
sušnibždėjau:
– Koks jums skirtumas? Mokslo metai
baigiasi po savaitės! Ir abu žinom, kad
mano pažymiai labai geri.
Manozas linktelėjo, atsistojo nuo
sofos ir nužvelgęs Sabiną plačiai
nusišypsojo, tačiau jo žodžiai buvo skirti
man:
– Bet rimtos priežasties nelankyti
pamokų juk nėra, tiesa?
– Ko nelankyti? – paklausė Sabina. Ji
atrodė nuostabiai. Akys padažytos
pilkšvais šešėliais, šviesūs plaukai
išpurenti. Vilkėjo suknelę, už kurią Steisė
Miler, būdama Sabinos amžiaus,
tikriausiai būtų pardavusi inkstą.
Norėjau atsakyti išsigandusi, kad
Manozas mane išduos, bet jis įsiterpė
nespėjus prasižioti:
– Kaip tik siūliau Evei užsiimti savo
reikalais. Nebūtina manęs linksminti.
 Sabinos akys lakstė nuo vieno prie
kito, kol galiausiai apsistojo prie Polo. Ir
nors džiaugiausi matydama
atsipalaidavusią, laimingą ir trokštančią
pasilinksminti tetą, išvydusi, kaip
Manozas uždeda ranką jai ant nugaros
žemiau juosmens ir vedasi prie durų,
panorau ką nors į juos paleisti.
 dvidešimt šeštas skyrius

Kai atvažiavau pas Heivną, visi jau

buvo susirinkę. Heivna stovėjo lauke prie
lango, kur pirmą kartą pamatė katytę, ir
spausdama prie krūtinės nedidelę urną
gražiai minėjo Laimutę.
– Labas, – sušnibždėjau prisiartinusi
prie Deimeno ir žvilgtelėjau į dvynes. –
Ką praleidau?
Žiūrėdamas į mane Deimenas
nusišypsojo ir pasiuntė mintį: Buvo
pralieta keletas ašarų ir perskaityta keletas
eilėraščių… – Jis gūžtelėjo pečiais. Bet
neabejoju, kad galiausiai Heivna atleis tau
už pavėlavimą.
Linktelėjau ir nutariau parodyti
Deimenui, kodėl pasivėlinau – kaip
spalvotoje kino juostoje pademonstravau,
kas nutiko. Stebėjau, kaip Heivna barsto
Laimutės pelenus ant žemės, ir siunčiau
Deimenui minčių srautą.
Deimenas guosdamas apkabino
mane ir trumpam įteikė raudonų tulpių
puokštę – gėlės atsirado ir vėl išnyko
niekam nespėjus pastebėti.
Ar tikrai buvo taip blogai? Deimenas
žvilgtelėjo į mane, o Heivna padavė urną
mažajam broliukui Ostinui. Šis suraukė
nosį ir dirstelėjo vidun.
Dar blogiau. Papurčiau galvą vis dar
stebėdamasi, kodėl nutariau pasitikėti
kaip tik Manozu.
Prisiglaudžiau arčiau, padėjau galvą
Deimenui ant peties ir mintyse
pridūriau: O ką čia veikia dvynės? Maniau,
jos bijo išeiti į lauką?
Dvynės stovėjo šalia Heivnos. Vienodi
iškilmingi veidai rimtomis akimis ir tarsi
skustuvu nurėžtais kirpčiukais. Tuo
panašumas ir baigėsi. Jos vilkėjo ne
privačios mokyklos uniformas, o pačių
išsirinktus drabužius. Romė atrodė kaip
iš amerikiečių mėgstamo J. Crew
katalogo. O Reinė pakluso paskutiniam
mados klyksmui: vilkėjo aptemptą
trumpą juodą suknelę, mūvėjo juodas
kojines su skylėmis, avėjo Mary Jane
batus nepaprastai aukšta pakulne.
Abejojau, ar jos pirko drabužius
parduotuvėse, nes Deimenas gali jų
sukurti.
Jis papurtė galvą, stipriau apkabino ir
atsakė į mano mintis. Ne, tu klysti. Jos
drįso išeiti iš namų. Nekantrauja pažinti
pasaulį anapus televizoriaus, žurnalų ir
gyvenamojo kvartalo ribų. Deimenas
nusišypsojo. Nori tikėk, nori ne, jos pačios
išsirinko šituos drabužius. Netgi sumokėjo
už juos. Žinoma, pinigų daviau aš. Jis
pažvelgė į mane. Tik pagalvok: vakar
parduotuvė, šiandien katės pakasynos, rytoj
– kas žino? Šypsena nušvietė Deimeno
veidą, o Heivna tuo metu paskutinįkart
atsisveikino su kate, kurios beveik niekas
nebuvo matęs.
– Gal reikėjo atsinešti gėlių? –
paklausiau.
– Mes taip ir padarėm. – Deimenas
linktelėjo, lūpomis palietė man ausį ir
pridūrė: – Ne tik atnešėme gėlių, – jis
parodė į didžiulę spalvingų pavasario
žiedų puokštę, – bet prisimindami
Laimutę dosniai, nors ir anonimiškai,
paaukojom gyvūnų globos draugijai.
Turbūt katei tai patiktų.
– Anoniminė pagalba? – Nužvelgiau
iškilią Deimeno kaktą, gražios formos
lūpas, kurias taip troškau pabučiuoti. –
Sakei, kad visam tam nepritari?
Jis priėmė mano žodžius rimtai, nors
aš tik pajuokavau. Kai norėjau
pasiaiškinti, priėjo susijaudinęs Džošas.
Per petį dirstelėjo į Heivną ir
įsitikinęs, kad ji negirdi, tarė:
– Padėkit, aš susimoviau.
– Kuo? – Pašnairavau, nors atsakymą
jau žinojau.
Džošas susikišo rankas į kišenes,
dažytų juodų plaukų sruogos užkrito ant
veido.
 – Gavau jai katytę. Iš vaikino, su
kuriuo kartu groju – na, jo draugės katė
atsivedė kačiukų, todėl pamaniau, kad
Heivna greičiau pamirš Laimutę, ir
paėmiau vieną juodą. Bet ji net į kalbas
su manim nesileidžia. Sako, kad nieko
nesuprantu. Ir labai siunta.
– Esu tikra, ji atsikvošės, tik
neskubink…
Tačiau Džošas papurtė galvą.
– Turbūt juokauji? Ar negirdėjot, ką ji
sakė? – Džošo akys lakstė nuo manęs prie
Deimeno. – Kaip vis kartojo, kad Laimutė
buvo vienintelė ir niekas jos nepakeis. –
Džošas pakratė galvą ir nusuko žvilgsnį.
– Neapsigaukit, šie žodžiai buvo skirti
man.
– Visi taip jaučiasi netekę augintinio,
neabejoju, jei… – Nutilau pažvelgusi į
nusivylimo kupinas Džošo akis ir
supratau nieko nepakeisianti.
– Nieko nebus. – Žiūrėdamas į Heivną
Džošas skėstelėjo rankomis. Jo veide
atsispindėjo praradimo skausmas. – Ji
tiesiai išrėžė. Ji liūdi dėl Laimutės. Siunta
ant manęs. O ant užpakalinės mano
automobilio sėdynės tupi katytė, ir aš
neišmanau, ką su ja daryti. Namo neštis
jos negaliu, nes mama užmuš. Mailsas
negali jos priglausti, nes išvažiuoja į
Italiją. Gal jūs paimtumėt? – Džošas
viltingai žiūrėjo į mus.
 Sunkiai atsidusau ir dirstelėjau į
dvynes, žinojau, kad jos labai nori
augintinio, prisiminiau, kaip sielojosi dėl
Laimutės. Bet kas nutiks, kai jos atgaus
magiškas galias ir grįš į Samerlandą? Ar
galės pasiimti katytę su savim? Ar paliks
ją mums?
Dvynės atsigręžė ir sužiuro į mane –
Romė šypsojosi, o Reinė susiraukė.
Dingtelėjo, kad be jų pagalbos
neišsiversiu, o pritarusi paimti katytę
nusipelnysiu seserų palankumą.
Kai mudviejų su Deimenu akys
susitiko, supratau, kad abu galvojam tą
patį. Jis pasakė:
– Eime pažiūrėti. – Ir patraukė prie
Džošo automobilio.

– Dieve mano! Tu rimtai? Ji tikrai mūsų?

Iš tiesų? – klausinėjo Romė glausdama
prie krūtinės smulkią juodą katytę.
– Tikrai, – patvirtino Deimenas. – Bet
turit būti dėkingos Evei. Tai jos mintis.
Romė pažvelgė į mane ir plačiai
nusišypsojo, o Reinė nepatikliai sučiaupė
lūpas. Ji nepatikėjo Deimenu.
– Kokį vardą jai duosim? – Romė
žvilgtelėjo į mus, o paskui įsistebeilijo į
Reinę. – Tik jau nesakyk Raganaitė
Antroji ar Raganaitė Kvadratu, nes ši
katytė verta nuosavo vardo. – Romė dar
stipriau priglaudė padarėlį prie krūtinės
ir pabučiavo į viršugalvį. – Ji nusipelno ir
geresnio likimo negu Raganaitė.
Klausiamai pažvelgiau ir Reinė
paaiškino:
– Visa tai jau praeity. Bet Romė teisi:
turim sugalvoti puikų vardą. Skambų ir
paslaptingą. Tinkamą tokiai katytei.
Visi keturi įsitaisėme ant kėdžių ir
sofų didžiulėje Deimeno svetainėje.
Mudu su Deimenu atsirėmėm į vieną
pagalvę ir apsikabinom. Abu mintyse
perkratinėjom ilgiausius tinkamų vardų
sąrašus. Galiausiai atsikrenkščiau ir
pasiūliau:
– Gal pavadinkim Luna? – Žvilgtelėjau
į juos tikėdamasi, kad jiems tas vardas
patiks kaip ir man. – Juk žinote,
lotyniškai šis žodis reiškia mėnulį?
– Tik jau nereikia. – Reinė užvertė
akis. – Mes žinom, ką reiškia luna.
Neabejoju, lotyniškai mes mokam geriau
už tave.
Linktelėjau, stengiausi išlikti rami ir
tvardytis, nesileisti jos suerzinama ir
pridūriau:
– Pasiūliau tokį vardą, nes katės
siejamos su mėnuliu ir… – Nutilau – vos
pažvelgusi Reinei į veidą supratau, kad
mano siūlymas griežtai atmestas.
– Sakoma, jog katės – mėnulio vaikai,
– tarė Deimenas pasiryžęs ne tik mane
užstoti, bet vieną kartą visiems laikams
įrodyti, kad dvynės turi mane gerbti. – Ir
kačių, ir mėnulio gyvenimas bėga
naktimis.
– Tai gal pavadinkim ją Mėnulio
Dukra, – pasakė Reinė. Linktelėjo ir
pridūrė: – Štai tinkamas vardas –
Mėnulio Dukra! Jis šimtąkart geresnis už
Luną.
– Ne, ne geresnis. – Romė paglostė
ant kelių snaudžiančią katytę. – Mėnulio
Dukra visai netinka. Per ilgas.
Griozdiškas. Vardas turi būti tik iš vieno
žodžio. Ši katytė man yra Luna. Luna. Gal
taip ją ir pavadinkim?
Romė pažiūrėjo į mus. Mudu su
Deimenu linktelėjom, o Reinė ne. Ji
norėjo mane supykinti.
– Ką padarysi, Reine, – pasakė
Deimenas ir spustelėjo man ranką.
Mudviejų pirštus skyrė tik plonytis
energijos šydas. – Teks paklusti
daugumos nuomonei. – Jis užsimerkė ir
sukūrė nepaprastai gražų tamsiai
raudoną aksominį antkaklį, kuris tuoj pat
papuošė Lunai kaklą. Romė ir Reinė
aikčiojo, akys sublizgo iš džiaugsmo, kai
Deimenas pridėjo tos pačios spalvos
aksominį guolį. – Gali paguldyti katytę, –
tarė jis Romei.
– Bet man patinka ją laikyti, –
verkšleno Romė nenorėdama skirtis su
augintine.
 – Gerai, bet mes turime paruošti
pamokas.
Dvynės susižvelgė, paskui vienu metu
atsistojo, atsargiai paguldė Luną į guolį ir
pasilenkė pažiūrėti, ar katytei patogu.
Tada atsigręžė į Deimeną pasirengusios
mokytis. Seserys atsisėdo priešais
Deimeną, sukryžiavo kulkšnis, pasidėjo
rankas ant kelių. Tokių paklusnių dvynių
dar nebuvau mačiusi.
Kas čia dedasi? Pagalvojau, kai
Deimenas paleido mano ranką.
– Burtai. – Jis linktelėjo žiūrėdamas į
dvynes. – Jei nori atgauti galias, turi
kasdien lavintis.
– Kaip jūs lavinatės? – Pašnairavau
spėliodama, ar tai panašu į užsiėmimus,
kuriuos ketina vesti Džudas. – Ar jos
atlieka tam tikrus pratimus ir testus, kaip
mokykloje?
Deimenas gūžtelėjo pečiais.
– Iš tikrųjų tai meditacijos ir
vizualizacijos, kokių mokiau per pirmą
kelionę į Samerlandą, tik daug
sudėtingesnės ir ilgesnės. Tau tokių
nereikėjo. Nors dvynės kilusios iš labai
galingų raganų giminės, bijau, kad dabar
jos atsidūrusios pirmame lygmenyje.
Tikiuosi, jei nuolat praktikuosis, po tam
tikro laiko atgaus galias.
– Kiek truks tas tam tikras laikas? –
paklausiau. Iš tikrųjų man rūpėjo: Ar
greitai mūsų gyvenimas grįš į ankstesnes
vėžes?
Deimenas trūktelėjo pečiais.
– Keletą mėnesių. Gal ir ilgiau.
– Gal padėtų „Šešėlių knyga“? – Tuoj
pat supratau, kad prasižiojau be reikalo.
Deimenas toli gražu neapsidžiaugė, o
dvynės tiesiog suspirgėjo ant savo
kėdžių.
– Tu turi „Šešėlių knygą“? – paklausė
Reinė, o Romė be žado vėpsojo.
Žvilgtelėjau į nepatenkintą Deimeną,
bet knyga galėjo labai padėti ir joms, ir
man, todėl pasakiau:
– Aš jos neturiu, bet galiu gauti.
– Tikrą? Tikrą „Šešėlių knygą“? –
paklausė Reinė, o jos žvilgsnis sakė, kad
manim netiki.
– Nežinau. – Trūktelėjau pečiais. – Ar
jų yra kelios?
Reinė pažiūrėjo į seserį, papurtė galvą
ir užvertė akis, o Deimenas pasakė:
– Aš nemačiau knygos, bet iš Evės
pasakojimo spėju, kad ji tikra. Ir
ganėtinai galinga. Per daug galinga jums
dabartinėmis aplinkybėmis. Galbūt
vėliau, kai pasistūmėsite
medituodamos…
Tačiau dvynės nebesiklausė Deimeno.
Jos atsistojo, įbedė į mane akis ir
paprašė:
– Parodyk mums knygą. Maldaujam.
Mums reikia ją pamatyti.
 dvidešimt septintas skyrius

– Kaip tu pateksi vidun? – sušnibždėjo

Romė glausdamasi prie manęs ir
nepatikliai spoksodama į duris.
– Kvaiša! – Reinė papurtė galvą. –
Jiems tai paprasta. Tereikia atrakinti
duris mintimis.
– Tiesa. – Nusišypsojau. – Bet verčiau
turėti raktą. – Pakračiau raktų ryšulį ir
vieną įkišau į spyną. Vengiau Deimeno
akių, nors ir taip supratau, kad jis
nepritaria mano poelgiui.
– Tai štai kur tu dirbi, – pasakė Romė
įėjusi į krautuvėlę ir apsižvalgiusi. Ji
judėjo lengvai ir atsargiai, tarsi būtų
baiminusis ką nors užkliudyti.
Linktelėjau, pridėjau pirštą prie lūpų
prašydama tylos ir nusivedžiau juos
galinio kambarėlio link.
– Bet jei parduotuvėje nėra nė gyvos
dvasios, kodėl liepi mums tylėti? –
paklausė Reinė. Nuo jos spigaus balso
aidėjo visa krautuvėlė. Ji norėjo, kad aš
suprasčiau, jog ji bus labai patenkinta
pamačiusi „Šešėlių knygą“, bet anaiptol
nesirengia man atleisti.
 Atidariau galinio kambarėlio duris,
pamojau dvynėms eiti vidun ir atsisėsti, o
mudu su Deimenu likom pasitarti
koridoriuje.
– Man tai nepatinka, – pareiškė
Deimenas įsmeigęs į mane tamsias akis.
Linktelėjau puikiai jį suprasdama, bet
nusprendžiau laikytis savo.
– Eve, aš nejuokauju. Tu nė
nenutuoki, kur veliesi. Ši knyga galinga,
o jei pateks į blogas rankas – ir pavojinga.
Papurčiau galvą.
– Dvynės šituos burtus išmano kur kas
geriau negu mudu. Jeigu jos nebijo, tai ko
nuogąstauti mums?
Deimenas nenusileido.
 – Yra geresnių būdų.
Atsidusau ir ėmiau nervintis, kad
veltui gaištam laiką.
– Elgiesi taip, tarsi aš ketinčiau
supažindinti jas su velniškais burtais ar
paversti baisiomis raganomis –
karpuotomis, su juodomis skrybėlėmis. O
aš tenoriu to paties kaip ir tu – sugrąžinti
joms galias. – Rūpestingai slėpiau savo
mintis, kad Deimenas neperskaitytų
nutylėtųjų ir nesužinotų tikrosios
apsilankymo krautuvėlėje priežasties,
nes vakar stengiausi perprasti knygą, bet
nieko nepešiau. Norint įtikinti Romaną
atiduoti priešnuodį, man reikia pagalbos.
Žinojau, kad Deimenui verčiau šito
nesakyti. Jis tam nepritartų.
– Yra geresnių būdų tai padaryti, –
pakartojo Deimenas ramiu, bet tvirtu
balsu. – Aš suplanavau jų pamokas, ir tau
tereikia luktelėti…
– Kiek luktelėti? Savaites, mėnesius,
metus? – Papurčiau galvą. – Ar kada nors
pagalvojai, kad mes negalim taip švaistyti
laiko?
– Mes? – Deimenas suraukė antakius
ir atidžiai pasižiūrėjo į mane, jo akyse
išvydau supratimą.
– Mes, jos, nesvarbu. – Patraukiau
pečiais nenorėdama gilintis. – Leisk
parodyti dvynėms knygą ir įsitikinti, ar ji
tikra. Juk net nežinom, ar ji tikrai tokia
galinga, galbūt aš tiesiog perdėjau, na,
tokia jau aš esu. Prašau tavęs, Deimenai.
Juk nieko neįskaudinsim, tiesa?
Deimeno žvilgsnis sakė, kad knyga
gali įskaudinti ne vieną žmogų.
– Dvynės tik užmes akį ir pasakys, ar
čia tikrai ta knyga. Paskui grįšim namo ir
mokysi jas kaip mokęs, gerai?
Deimenas tylėjo. Tik linktelėjo ir
mostu parodė man eiti vidun.
Atsisėdau prie stalo ir pasilenkiau prie
stalčiaus, o Reinė pasakė:
– Mes viską girdėjome. Turime ypač
gerą klausą. Verčiau bendraukite
telepatiškai.
Nekreipdama į ją dėmesio
prispaudžiau ranką prie spynos,
užsimerkiau ir atrakinau mintimis.
Žvilgtelėjau į Deimeną ir ėmiau raustis
stalčiuje. Nustūmiau krūvas popierių ir
segtuvų, nušveičiau šalin skaičiuotuvą,
užčiuopiau antrą dugną, stvėriau knygą ir
tėškiau ant stalo. Nuo tome slypinčios
energijos ūžė ausyse ir dilgčiojo pirštai.
Dvynės puolė artyn. Jos žiūrėjo į
senovinę knygą su neregėta pagarba.
– Na, tai ką pasakysite? Ar ji tikra? –
Mano akys lakstė nuo vienos sesers prie
kitos, iš susijaudinimo vos galėjau
išlementi žodžius.
Romė nepatikliai pakraipė galvą, tuo
metu Reinė atvertė pirmą knygos
puslapį. Abi kartu aiktelėjo ir sulaikė
kvapą, iš susijaudinimo išsiplėtusiomis
akimis puolė skaityti.
Reinė atsisėdo ant stalo krašto ir
pakreipė knygą taip, kad abi matytų. O
Romė persilenkė ir braukė pirštais
įmantrius simbolius. Man jie buvo
neįkandami, tačiau dvynės krutino lūpas
aiškiai viską suprasdamos.
Pažvelgiau į Deimeną, stovintį tiesiai
už jų. Jis bejausmiu veidu stebėjo, kaip
dvynės murma, kikena ir susijaudinusios
kumščioja viena kitą versdamos
puslapius.
– Tai kaip? – paklausiau nebeištvėrusi
nežinios ir trokšdama žodinio
patvirtinimo.
– Tikra. – Linktelėjo Reinė
neatitraukdama akių nuo puslapio. – Šios
knygos kūrėjas išmanė savo darbą.
– Tai jų yra ne viena? – Pašnairavau,
mano žvilgsnis lakstė nuo vienos dvynės
prie kitos, bet vargiai galėjau matyti jų
akis pro tankų blakstienų šydą ir kirpčius.
– Žinoma. – Romė linktelėjo. – Jų
daugybė. „Šešėlių knygomis“ paprastai
vadinamos burtų knygos, nes dėl savo
turinio privalo būti slepiamos, laikomos
šešėliuose.
– Taip, – įsiterpė Reinė, – bet kai kas
sako, kad toks pavadinimas kilo nuo to,
kad šios knygos rašomos ir skaitomos
prie žvakių šviesos. O žvakės meta
šešėlius.
Romė gūžtelėjo pečiais.
– Šiaip ar taip, knygos koduojamos
norint išvengti pavojaus, jei pakliūtų į
blogas rankas. Bet tikrai galingos, tokios
kaip ši, – dvynė bedė į puslapį švelniai
rožine spalva lakuotu smiliaus nagu, –
yra ypač retos ir sunkiai randamos. Ir
slepiamos dėl tos pačios priežasties.
– Tai ji galinga? Ir tikra? – pakartojau
norėdama galutinai įsitikinti.
Reinė purtydama galvą pažvelgė į
mane kaip į paskutinę kvaišą, o jos sesuo
linktelėjo.
– Juk pati jauti iš knygos puslapių
sklindančią energiją. Užtikrinu tave, kad
knyga tikrai galinga.
– Tai iš jos bus naudos? Manot, ji
padės mums – jums – atgauti galias? –
Įdėmiai žiūrėjau į dvynes tikėdamasi
patvirtinimo ir atkakliai vengiau
Deimeno žvilgsnio.
– Mes gerokai atsilikusios… – tarė
Romė. – Taigi negalim teigti…
– Kalbėk už save, – atšovė Reinė ir
palinko prie knygos, kol surado reikiamą
puslapį. Bėrė žodžius, kurių aš net
nemėginau suprasti, tarsi knyga būtų
buvusi parašyta jos gimtąja kalba. –
Žiūrėk! – Ji mostelėjo ranka ir
nusikvatojo, kai šviesa užgeso ir vėl
užsidegė. – Aš tai neatsilikusi.
– Taip, bet lempos turėjo
užsiliepsnoti, todėl tau teks dar daug
mokytis, – pareiškė Romė, sukryžiavo
rankas ant krūtinės ir kilstelėjo antakį.
– Užsiliepsnoti? – Pažvelgiau į
Deimeną. Jis buvo teisus, blogose
rankose – dvynių rankose – knyga gali
būti pavojinga.
Tačiau Romė su Reine susižvelgė ir
prapliupo juoku. Paskui tarė:
– Mes tave išdūrėm! Totaliai! Cha!
– Tokios lengvatikės reikia paieškoti! –
pridūrė Reinė – ji niekada nepraleisdavo
progos manęs išjuokti.
– O jūs, mergaitės, per daug sėdit prie
televizoriaus, – pasakiau ir su trenksmu
užverčiau knygą.
– Palauk! Neatimk! Mums jos reikia! –
Dvi poros rankų kaip pašėlusios siekė
knygos.
– Knyga ne mano. Todėl negalim jos
pasiimti namo, – pasakiau ir iškėliau
tomą.
– Bet kaip mes atgausim savo galias,
jei tu ją paslėpsi? – Romė susiraukė.
– Taigi, – pridūrė Reinė kratydama
galvą. – Pirmiausia priverti mus palikti
Samerlandą, o dabar… – Ji nutilo, nes
Deimenas pakėlė ranką jas ramindamas.
– Mano manymu, geriausia būtų
padėti knygą į vietą. – Jis įsmeigė į mane
akis ir tvirtai sukando žandikaulius. –
Tuoj pat, – staiga paragino.
Linktelėjau nuogąstaudama, kad
Deimenas įsiuto, jog tąsomės tiek ilgai ir
aš nesilaikau žodžio. Pasekusi į kamerą
nukreiptą jo žvilgsnį, pamačiau įeinant į
krautuvėlę neaiškią tamsią figūrą.
 dvidešimt aštuntas skyrius

Atitraukiau stalčių, kaip pašėlusi

įgrūdau knygą, o koridoriumi artėjo
lengvi žingsniai.
Vos spėjau uždaryti stalčių, kai
Džudas įkišo galvą į kambarėlį ir
paklausė:
– Dirbi iki vėlumos?
Įėjęs vidun padavė ranką Deimenui, o
šis abejodamas jį nužvelgė ir tik tada
pasisveikino. Paleidęs Džudo ranką
Deimenas vis tiek nenuleido nuo vaikino
įdėmaus ir skvarbaus žvilgsnio, jo mintys
sklandė toli.
– Taigi kas čia vyksta? Atėjai į darbą su
visa šeima? – Džudas nusišypsojo, bet
akys liko rimtos.
– Ne! Mes tiesiog… – Sunkiai nurijau
seilę neišmanydama, kaip pasiaiškinti, ir
sutikusi tiriamą Džudo žvilgsnį greitai
nusukau akis.
– Mes vartėme tavo „Šešėlių knygą“, –
prisimerkusi ir sukryžiavusi rankas ant
krūtinės pareiškė Reinė. – Ir spėliojome,
iš kur tu ją gavai?
Džudas linktelėjo ir kilstelėjęs lūpų
kampučius paklausė:
– Kas jūs tokios?
– Romė ir Reinė, – pasakiau. – Jos yra
mano… – sudvejojau nežinodama, kaip
jas pristatyti.
– Dukterėčios, – įsmeigęs į Džudą akis
tarė Deimenas. – Jos trumpam pas mane
apsistojo.
Džudas linktelėjo, žvilgtelėjo į
Deimeną ir atsigręžė. Eidamas prie stalo
pasakė:
– Jeigu kas ir galėjo ją rasti, tai tik tu.
Sunkiai nurijau seilę ir pažiūrėjau į
Deimeną. Jis nepaprastai įdėmiai
spoksojo į Džudą. Taip elgiantis dar
nebuvau jo mačiusi. Atrodė, Deimenas
siaubingai susijaudinęs – kūnas
įsitempęs, veido bruožai sugriežtėję, akys
susiaurėjusios iki plyšelių – tiesiog ryte
rijo Džudą akimis.
– Ar aš atleista? – sukikenau, nors iš
tiesų klausiau rimtai.
Džudas papurtė galvą.
– Kodėl turėčiau atleisti savo geriausią
aiškiaregę? Savo vienintelę aiškiaregę! –
Jis nusišypsojo. – Juokinga, kad knyga
gulėjo stalčiuje nuo praėjusios vasaros,
bet niekas jos neaptiko. – Džudas
patraukė pečiais. – Kam tau jos prireikė?
Maniau, neužsiimi magija?
Suglumusi, kad Deimenas taip įžūliai
spokso į Džudą, pasimuisčiau.
 – Aš neužsiimu, bet tuo labai domisi
dvynės…
– Raganavimu, – pasakė Deimenas ir
lyg gindamas uždėjo rankas dvynėms ant
pečių. – Jos labai nori daugiau sužinoti
apie raganavimą, ir Evė vylėsi, kad ši
knyga joms padės. Tačiau ji skirta
pažengusiesiems.
Džudas lėtai nužvelgė Deimeną.
– Rodos, aš ką tik radau antrą ir trečią
savo užsiėmimų lankytoją.
– Yra dar viena? – negalvodama
greitai paklausiau, mestelėjau akį į
Deimeną ir nežinia kodėl iškaitau.
Džudas trūktelėjo pečiais.
– Jei ji ateis. Nors atrodė labai
susidomėjusi.
Honora. Supratau net neįlindusi į
Džudo mintis. Honora įsirašė pirmoji, ir
neabejojau, kad ji ateis.
– Užsiėmimai? – paklausė Deimenas
vis dar apglėbęs dvynes, o jo akys lakstė
nuo Džudo prie manęs.
– Aiškiaregystės užsiėmimai
pradedantiesiems. – Džudas patraukė
pečiais. – Su mažu nukrypimu į savo jėgų
stiprinimą ir burtus. Tikiuosi, pradėsim
netrukus, gal netgi rytoj. Ko laukti?
Romė ir Reinė blizgančiomis iš
susijaudinimo akimis susižvelgė, bet
Deimenas papurtė galvą ir pasakė:
– Ne.
 Džudas žiūrėjo į jį ramiai –
atsipalaidavęs ir nė kiek nesutrikęs.
– Nagi drąsiau, mokysiu veltui. Esu
naujokas ir man bus įdomu išbandyti, kas
iš viso to išeis. Beje, čia tik paprastas
įvadinis kursas, nepavojinga, jeigu tau
dėl to neramu.
Jųdviejų akys susitiko. Supratau, kad
nors Deimenui labiausiai turėtų rūpėti
dvynių saugumas, jis nuogąstauja ne tik
dėl to.
Keistas Deimeno irzlumas ir
atsargumas aiškiai buvo susijęs su
Džudu.
Ir manimi.
Su mumis abiem.
 Jei nebūčiau gerai pažinojusi
Deimeno, būčiau pamaniusi, kad jis
pavyduliauja. Bet – nelaimė – buvo kita
priežastis.
Dvynės maldaujamai spoksojo į
Deimeną didelėmis rudomis akimis.
– Būk geras! – jos stengėsi viena kitą
perrėkti spigiais balsais. – Mes labai,
labai, labai norim lankyti šiuos
užsiėmimus!
– Jie padės mums atgauti galias! –
Romė nusišypsojo ir timptelėjo Deimeną
už rankovės.
– Mudviejų ilgai nebus namie, ir Evė
nebegalės skųstis privatumo stoka! –
pridūrė Reinė ir įžeidė mane, nors siekė
įtikinti Deimeną.
Džudas pažvelgė į mane, šelmiškai
kilstelėjo antakius, bet aš greit nusukau
akis, sulaikiau kvapą ir išgirdau:
– Išmokysiu jus pats, tik turėkit
kantrybės, – kaip kirviu nukirto
Deimenas. Ginčytis su juo buvo
beprasmiška.
Džudas linktelėjo, giliai įkišo rankas į
kišenes ir tarė:
– Nieko tokio. Jei persigalvosit ar
norėsit užsukti pasiklausyti, prašom. Kas
žino, galbūt ko nors išmoksit?
Deimenas truputį prisimerkė, ir aš
supratau, kad laikas dingti.
– Tai rytoj man ateiti į darbą?
 – Kuo anksčiau, tuo geriau. – Džudas
įdėmiai žiūrėjo, kaip apėjau stalą ir
atsidūriau Deimeno glėbyje. – Aš ateisiu
daug vėliau, – pridūrė Džudas ir įsitaisė
toje pačioje kėdėje, kurioje ką tik sėdėjau
aš. – Taigi jei ta mergina… – Jis pažiūrėjo
į mane.
– Honora. – Linktelėjau.
Mačiau, kaip Deimenas nustebęs
žioptelėjo, o Džudas nusijuokė ir tarė:
– Oho, tu tikra aiškiaregė. Šiaip ar
taip, jei ji ateis, pasakyk, kad užsiėmimai
prasidės kitą savaitę.
 dvidešimt devintas skyrius

– Tavo vaikinas atrodo šaunus, –

laikydamas puodelį kavos ir atsirėmęs į
prekystalį pareiškė man Džudas.
– Jis ir yra šaunus, – atsakiau
sklaidydama užrašymų knygą. Pamačiau,
kad klientai ateis antrą, trečią, ketvirtą ir
penktą valandą, ir lengviau atsidusau
neaptikusi pažįstamų vardų.
– Tai jis tikrai tavo vaikinas? – Džudas
gurkštelėjo kavos ir pažvelgė į mane pro
puodelio viršų. – Sunku patikėti. Žinai, jis
lyg ir senokas?
Garsiai užverčiau knygą ir paėmiau
buteliuką vandens, nors mieliau būčiau
gurkštelėjusi nemirtingumo sulčių. Bet
nuo tada, kai pasirodė Romanas,
stengiausi jų negerti kam nors matant.
– Mudu mokomės toje pačioje klasėje.
– Gūžtelėjau pečiais ir atrėmiau Džudo
žvilgsnį. – Vadinasi, mudu vienmečiai,
tiesa? – Šitaip atkirtusi tikėjausi išvengti
tolesnio kamantinėjimo.
Bet Džudas nenuleido akių, toliau
spoksojo ir paklausė:
– Na, nežinia, ar tikrai?
 Sunkiai nurijau seilę ir nusukau
žvilgsnį, širdis daužėsi kaip pašėlusi.
Dingtelėjo: Ar Džudas irgi ką nors
nujaučia? Negi jis mus įtaria?
– Galbūt Deimenas atsiliko… –
Džudas nusišypsojo, jūros žalumo akyse
blykčiojo linksmi žiburiukai. – Na,
mažiausiai keletu dešimtmečių?
Patraukiau pečiais nusprendusi
nekreipti dėmesio į užuominą, net jei tai
buvo įžeidimas. Priminiau sau, kad
Džudas ne tik mane įdarbino ir išgelbėjo
nuo Sabinos, bet yra ir „Šešėlių knygos“
savininkas, o ši knyga man mirtinai
reikalinga.
– Taigi, kaip susipažinai su Honora? –
paklausiau ir pasilenkiau prie vitrinos su
juvelyriniais dirbiniais. Tvarkiau
sidabrines grandinėles su pusbrangių
akmenų pakabukais – dėliojau taip, kad
nebūtų matyti kainos. Stengiausi atrodyti
nerūpestinga, atsaini, tarsi klausčiau tik
šiaip sau, o ne todėl, kad man būtų
svarbu.
Džudas pastatė puodelį ant
prekystalio ir dingo galiniame
kambarėlyje, pasikrapštė prie grotuvo ir
patalpą pripildė svirplių čirpimas ir
lietaus garsai. Šitą kompaktinę plokštelę
jis leisdavo kiekvieną dieną.
– Buvau čia pasidėjęs skrajučių. –
Džudas sugrįžo prie prekystalio.
 – Ji atėjo viena ar su kuo nors? –
Dėbtelėjau įsivaizduodama, kaip Steisė
kursto Honorą užkalbinti Džudą – mesti
tam tikrą iššūkį.
Džudas tiek ilgai neatitraukė nuo
manęs akių, kad nusukau žvilgsnį ir
ėmiausi dėlioti žiedus pagal spalvą ir
dydį, o jis vis tiek spoksojo.
– Nepastebėjau. – Džudas trūktelėjo
pečiais. – Ji teiravosi apie užsiėmimus,
todėl daviau jai skrajutę.
– Ar judu kalbėjotės? Ar Honora sakė,
kodėl susidomėjo tavo užsiėmimais? –
Vos ištarusi šiuos žodžius supratau, kad
apsimesti abejingai nepavyko.
Įdėmiai žiūrėdamas Džudas atsakė:
 – Ji nelabai sutaria su vaikinu ir
klausė, ar galiu padėti kokiais burtais.
Žioptelėjau nesuprasdama, ar čia
pokštas, bet Džudas nusikvatojo.
– Kodėl taip domiesi? Ar ji mėgino
nuvilioti tavo vaikiną?
Papurčiau galvą, uždariau papuošalų
vitriną, pažiūrėjau jam į akis ir tariau:
– Ne, mėgino geriausia jos draugė.
Džudas atsargiai paklausė:
– Ar jai pavyko?
– Ne! Žinoma, ne! – Skruostai užkaito,
širdis šokinėjo, supratau, kad toks greitas
atsakymas Džudo neįtikino. – Bet ji vis
tiek neatstojo, – pridūriau, nors jaučiausi
susimovusi.
 – Neatstojo ar neatstoja? Ar ji vis dar
mėgina? – Nenuleisdamas akių nuo
mano veido Džudas nugėrė didelį
gurkšnį kavos.
Trūktelėjau pečiais stengdamasi
susitvardyti. Pati ir užviriau šitą košę.
– Tai tu irgi ieškai čia burtų? Kad
atbaidytum merginas nuo Deimeno? –
Džudas pakėlė vieną antakį, jo balsas
buvo rimtas.
Pasimuisčiau ant kėdės, mane erzino
skvarbus jo žvilgsnis ir nepatiko
Deimeno vardo skambesys jo lūpose.
– Turbūt dėl to taip staiga susidomėjai
„Šešėlių knyga“, – neatlyžo Džudas.
Užverčiau akis ir nuspūdinau nuo
prekystalio, nebesirūpindama, ar įtiksiu
viršininkui. Šis pokalbis baigtas. Aiškiai
tai parodžiau.
– Ar dėl to bus bėdų? – paklausė jis
neperprantamu balsu.
Stabtelėjau prie knygų lentynos
nesuprasdama, ką Džudas turi omeny.
Atsigręžusi išvydau saulėtą jo aurą, bet
vis tiek nieko nesupratau.
– Tu nenori, kad žmonės sužinotų
tikrąjį tavo vardą, ir staiga pasirodo
mergaitė iš tavo mokyklos… – paaiškino
Džudas gūžtelėjęs pečiais.
Aš irgi gūžtelėjau galvodama, kad vis
daugėja žmonių, žinančių, kad esu
aiškiaregė. Pirmiausia Manozas, paskui
Džudas ir Honora, vadinasi, ir Steisė,
nors ji ir šiaip kažką įtaria, ir galiausiai
Heivna, kuri žada iki mūsų prisikasti.
Baisiausia, kad visa tai gali atsigręžti
prieš mane.
Atsikrenkščiau visai nenutuokdama
ką atsakyti:
– Honora nėra…
graži, maloni, miela, gera, visai ne
tokia, kaip atrodo… tiesą sakant, šie
žodžiai labiau tinka apibūdinti Steisei.
Honora man yra daug didesnė mįslė.
Džudas laukė sakinio pabaigos.
Bet aš tik nusigręžiau paslėpusi veidą
po ilgais šviesiais plaukais ir pasakiau:
– Honoros aš gerai nepažįstu.
 – Turbūt nepažįstam nė vienas iš
mūsų. – Džudas nusivaipė, išgėrė
paskutinius kavos lašelius, sulamdė
puoduką ir šveitė tiesiai į šiukšlinę.
Pažvelgė man į akis ir tarė:
– Tačiau ji atrodo truputį suglumusi ir
nepasitiki savimi, kaip tik tokiems
žmonėms mes mėginam padėti.

Apie šešias, kai išėjo paskutinis, penktas,

klientas, kuris užsirašė į darbo pabaigą,
aš galiniame kambaryje šukavausi
plaukus. Burdama dėvėjau juodą peruką.
– Taip daug geriau. – Džudas
žvilgtelėjo į mane per monitoriaus viršų
ir vėl ėmėsi darbo. – Tau tinka šviesūs
plaukai. Juodi daro per daug griežtą, –
sumurmėjo jis baksnodamas klaviatūrą ir
purtydamas galvą.
– Žinau. Atrodžiau kaip rūsti
anemiška Snieguolė. – Susižvelgėm su
Džudu ir nusikvatojom.
– Tai kaip sekėsi? – paklausė jis
neatplėšdamas akių nuo monitoriaus.
– Man patiko. – Linktelėjau,
atsitraukiau nuo veidrodžio ir atsisėdau
ant stalo krašto. – Sekėsi gerai. Sužinojau
ir liūdnų dalykų, bet smagu padėti
žmonėms pasikeisti. – Stebėjau, kaip
Džudo pirštai laksto klaviatūra tokiu
greičiu, kad vos spėju pagauti akimis. –
Turiu prisipažinti, kad iš pradžių
abejojau, ar sugebėsiu. Bet, manau,
viskas ėjosi sklandžiai. Juk tau niekas
nesiskundė, tiesa?
Džudas papurtė galvą ir pašnairavęs į
mane ėmė raustis popierių krūvoje.
– Ar nepamiršai apsisaugoti? –
paklausė ir pakėlė akis.
Patraukiau pečiais – nesupratau, ką jis
turi galvoje. Vienintelis skydas, kurį
anksčiau naudodavau, saugodavo nuo
visų energijų. Taip negalėčiau burti.
– Tu turi apsisaugoti, – tarė Džudas ir
įdėmiai žiūrėdamas į mane atstūmė
nešiojamąjį kompiuterį. – Prieš
pradėdama darbą ir po jo. Negi niekas
tau neparodė, kaip likti atvirai ir kartu
apsisaugoti nuo nepageidaujamo
poveikio?
Papurčiau galvą spėliodama, ar
nemirtingajai tai reikalinga. Abejojau, ar
kieno nors energija gali man pakenkti,
bet šito negalėjau sakyti Džudui.
– Ar norėtum išmokti?
Patraukiau pečiais ir kasydamasi
ranką žvilgtelėjau į laikrodį – svarsčiau,
ar ilgai užtruksiu.
– Ilgai neužtruksim, – tarė Džudas
supratęs mano nuogąstavimą ir pakilo
nuo stalo. – Tai tikrai svarbu. Kaip ir
plautis rankas – būtina atsikratyti
negatyvios energijos, kurią atsineša
klientai, kad ji neužterštų tau gyvenimo.
 Džudas pakvietė mane atsisėsti, o
pats įsitaisė šalia ir rimtai į mane
žiūrėdamas pasakė:
– Išmokyčiau tave medituojant
sustiprinti aurą, bet tavo auros aš
nematau ir nežinau, ar reikia ją stiprinti.
Suspaudžiau lūpas, užmečiau koją ant
kojos ir nejaukiai pasimuisčiau –
nenutuokiau, ką jam atsakyti.
– Kada nors pasakysi man, kaip
paslėpti aurą. Norėčiau išmokti tavo
technikos.
Nugurkiau seilę ir vos vos linktelėjau.
Tarsi sutikdama tai padaryti kitą dieną,
bet ne dabar.
Nutaisęs žemą ir švelnų balsą,
Džudas beveik pašnabždomis tarė:
– Užsimerk ir atsipalaiduok, kvėpuok
lėtai ir giliai. Įkvėpdama kaskart
įsivaizduok auksinį tyros energijos
sūkurį, o iškvėpdama – tamsios miglos
verpetą. Taip tu įkvėpsi gėrį ir iškvėpsi
visą blogį. Kartok šį pratimą, kol tavo
ląsteles užpildys geroji energija, kol
pasijusi apsivaliusi ir tyra, pasirengusi
pradėti.
Dariau kaip liepta, prisiminiau, kaip
Ava mokė susilieti su žeme, susitelkiau į
kvėpavimą – kvėpavau lėtai, ramiai ir
lygiai. Iš pradžių drovėjausi Džudo
žvilgsnio, jutau, kad jis daug arčiau negu
tada, kai buvau atsimerkusi. Tačiau
greitai pagavau ritmą – širdis plakė
lygiai, mintys nuskaidrėjo.
– Kai būsi pasirengusi, įsivaizduok iš
dangaus besileidžiantį ir pakimbantį virš
tavęs švytinčios baltai auksinės šviesos
kūgį. Įsivaizduok, kaip jis auga ir plečiasi,
kol apgaubia tave visą. Apima visą tavo
esybę ir neleidžia blogoms jėgoms
prasiskverbti vidun. Apsaugo tavo
gerumą ir neleidžia išsiurbti tavo
energijos.
Atmerkiau akį ir dėbtelėjau į Džudą –
nebuvo toptelėję, jog kas nors mėgins
pavogti mano či.
– Patikėk manim. – Jis mostelėjo
ranka ragindamas grįžti prie meditacijos.
– Dabar įsivaizduok tą pačią šviesą kaip
galingą, atremiančią tamsos jėgas ir tave
saugančią tvirtovę.
Taip ir padariau. Mintyse mačiau save
sėdinčią ant kėdės, šviesos kūgis leidosi
iš viršaus per plaukus, marškinėlius,
džinsus – iki pat sandalų. Jis mane
apgaubė – išsaugodamas visą gėrį ir
pašalindamas blogį. Lygiai taip, kaip sakė
Džudas.
– Kaip jautiesi? – Jo balsas skambėjo
daug arčiau, negu tikėjausi.
– Gerai. – Linktelėjau nepaleisdama iš
minčių šviesos kūgio. Įsivaizdavau jį
skaidrų ir tvirtą. – Mane supa šiluma,
dosnumas ir gėris. – Trūktelėjau pečiais
norėdama pasidžiaugti nauja patirtimi, o
ne ieškoti tinkamo apibūdinimo.
– Šį pratimą kartok kiekvieną dieną,
bet ne ilgiau negu dabar. Kai tave
apgaubs šviesos kūgis, kelis sykius giliai
įkvėpk apsivalydama ir įsivaizduok, kad
užsidarai jame kaip tvirtovėje. Tada gali
kibti į darbą. Nepakenks pratimą atlikti
kelis kartus per dieną, ypač kai tapsi labai
populiari būrėja.
Džudas uždėjo ranką man ant peties.
Pro marškinėlių medžiagą jutau jo
pirštus. Patyriau šoką ir sukrėsta jo
gyvenimo vaizdų pašokau nuo kėdės.
– Deimenai! – suklikau šaižiu,
šiurkščiu balsu, o atsigręžusi pamačiau jį
bestovintį prie durų ir stebintį mudu su
Džudu.
Deimenas linktelėjo, pažiūrėjo man į
akis lyg ir įprastu, kupinu didžiulės
meilės ir pagarbos žvilgsniu. Bet paskui
supratau, kad jo žvilgsnis kažką slepia.
Tamsą. Nerimą. Ir kad jis nesirengia
savo rūpesčiu dalytis su manim.
Priėjau prie Deimeno, stipriai
suspaudžiau jam ranką, saugomą
energinio šydo. Buvau tikra, kad šydo
niekas nepastebi, kol pamačiau, kaip į
mus spokso Džudas.
Dirstelėjau į Deimeną, neperpratau jo
paslaptingo žvilgsnio, spėliojau, ką jis čia
daro ir ar ką nors įtaria.
 Deimenas tvirtai mane apkabino ir
prisitraukęs tarė:
– Atleiskit, kad sutrukdžiau, bet mudu
su Eve turim eiti.
Gėrėjausi dailiu Deimeno veidu,
putniomis lūpomis – dilgčiojimas ir
šiluma sruvo iš jo kūno į manąjį.
Džudas atsistojo ir išlydėjo mus į
koridorių.
– Atsiprašau, nenorėjau užlaikyti jos
taip ilgai. – Jis norėjo paglostyti man petį,
bet paskui nuleido ranką ir pridūrė: – Ak,
buvau visai pamiršęs knygą! Jei nori,
pasiimk, nes man jos nereikia.
Džudas grįžo prie stalo ketindamas
ištraukti knygą. Nors labai norėjau čiupti
ją ir kuo greičiau dingti, tačiau
pamačiusi, kaip įsitempė Deimenas, o
Džudo aura nušvito, pasijutau lyg
bandoma. Todėl iš paskutiniųjų
prisiverčiau atsisakyti:
– Ačiū, bet ne šįvakar, mudu su
Deimenu turim planų.
Deimenas atsipalaidavo, nusiramino,
o Džudo akys lakstė nuo vieno prie kito.
– Kaip nori, – pasakė jis. – Pasiimsi
kitą kartą. – Neatlaikiusi įdėmaus Džudo
žvilgsnio, nusukau akis.
Kartu su Deimenu išėjom į gatvę.
Buvau pasiryžusi atsikratyti Džudo
energijos, minčių ir vaizdų, kuriuos jis
netyčia man atskleidė.
 trisdešimtas skyrius

– Taigi pasilaikei jį. – Nusišypsojau ir

įsėdau į Deimeno BMW. Apsidžiaugiau,
kad jis pasirinko šį automobilį ir atsisakė
ano griozdo.
Deimenas rimtai į mane pažiūrėjo,
bet balsas skambėjo linksmai:
– Tu buvai teisi. Truputį
persistengiau. Ką jau kalbėti, kad šis
automobilis daug geriau rieda.
 Spoksojau pro langą spėliodama, ką
Deimenas dabar sumanė, bet supratau,
kad jis kaip paprastai nori mane
nustebinti. Deimenas išsuko į gatvę,
mikliai nardė tarp automobilių, kol
išvažiavom už miesto. Tada padidino
greitį. Taip spaudė, kad man dar
nespėjus susigaudyti, jau buvom vietoj.
– Kas čia? – Apsižvalgiau spėliodama,
kaip Deimenas sugeba nuolat daryti
staigmenas.
– Manau, nesi čia buvusi. – Jis atidarė
automobilio dureles ir paėmė mane už
rankos. – Ar aš neklystu?
Linktelėjau ir nužvelgiau nykų
kraštovaizdį, kurį paįvairino vienas kitas
krūmas, tolumoje stūksojo kalnai, o
netoliese – tūkstančiai vėjo malūnų.
Tikrai tūkstančiai. Visi jie buvo aukšti.
Visi jie buvo balti. Ir visi sukosi.
– Čia vėjo malūnų jėgainė. –
Deimenas įsitaisė ant BMW bagažinės ir
nubraukęs dulkes pakvietė sėstis mane. –
Ši jėgainė gamina energiją naudodama
vėją. Per vieną valandą šios elektrinės
pagamintos energijos užtenka
statistiniam namui visam mėnesiui.
Pažiūrėjau į besisukančius malūnų
sparnus ir svarsčiau, kodėl Deimenas
mane čia atsivežė.
– Kodėl mes čia atvažiavom?
Nesuprantu.
 Deimenas giliai atsiduso, jo žvilgsnis
buvo nutolęs, veido išraiška ilgesinga.
– Ši vieta mane traukia. Gal dėl to, kad
per šešis šimtus metų technika labai
pažengė į priekį, o vėjo jėgą žmonės
naudoja jau labai seniai.
Dėbtelėjau – nepagavau esmės, bet
tikėjausi iki jos prisikasti.
– Nepaisant visų technikos laimėjimų
ir pasiekimų, kuriuos mačiau, tam tikri
dalykai, pavyzdžiui, vėjo jėgainės, lieka
beveik tokie patys.
Aš linktelėjau tylomis ragindama
Deimeną rutulioti mintį, – jaučiau, kad jo
žodžiai slepia šį tą daugiau. Bet supratau,
kad jis nori viską atskleisti palengva.
 – Technikos pažanga tokia sparti, kad
daiktai sensta tiesiog akyse. Ir nors
atrodo, jog kai kas, tarkim, mada, keičiasi
ir tobulėja, pagyvenęs ganėtinai ilgai,
įsitikini, kad ta kaita cikliška. Senos
idėjos prikeliamos naujam gyvenimui. Ir
nors atrodo, kad viskas nuolat keičiasi,
žmonės giliai širdyje lieka tokie pat. Mes
ieškome to paties kaip anksčiau:
pastogės, maisto, meilės, gyvenimo
prasmės… – Deimenas papurtė galvą. –
Ieškojimai skatina tobulėti.
Jis pažvelgė į mane tokiomis
tamsiomis ir išmintingomis akimis, kad
pasijutau kvaila ir naivi. Jis tiek daug
matė, tiek daug išmanė ir tiek daug
patyrė, bet vis tiek nė trupučio
nepersisotino gyvenimu. Jis kupinas
svajonių.
– Kai paklojame pamatus, kai
apsirūpiname maistu ir pastoge, iki
gyvenimo galo ieškome meilės.
Deimenas pasilenkė ir vėsiomis,
švelniomis lūpomis perbraukė man
skruostą – kaip lengvas, trumpas dykumų
brizas. Paskui vėl atsigręžė į vėjo
malūnus ir tarė:
– Olandija garsėja vėjo malūnais. Sykį
tu ten gyvenai, todėl pamaniau, kad
norėsi ją aplankyti.
Dirstelėjau įsitikinusi, kad Deimenas
tikrai apsiriko. Juk neturim laiko leistis į
tokią kelionę – ar turim?
Deimenas nusišypsojo ir
nušvitusiomis akimis pasakė:
– Užsimerk ir keliauk su manim.
 trisdešimt pirmas skyrius

Persivertę kūlio, susikabinę rankomis

su trenksmu nusileidom ant žemės.
Apsižvalgiusi aiktelėjau:
– Dieve mano, čia juk…
– Amsterdamas. – Deimenas
linktelėjo ir prisimerkė, kad akys
priprastų prie žibančios miglos. – Čia –
ne tikras Amsterdamas, o Samerlando
versija. Norėjau nusivežti tave į tikrą
miestą, bet ši kelionė bus trumpesnė.
Išvydau kanalus, tiltus, vėjo malūnus,
raudonų tulpių laukus – spėliojau, ar
gėles jis sukūrė man, bet paskui
prisiminiau, kad Olandija gėlių – ypač
tulpių – šalis.
– Neatpažįsti, tiesa? – paklausė
Deimenas atidžiai į mane žiūrėdamas, o
aš papurčiau galvą. – Gerai apsidairyk.
Atkūriau viską iš atminties, kaip
prisimenu iš devyniolikto amžiaus, kai
mudu čia susitikom. Rodos, neblogai
pavyko.
Mudu patraukėm per gatvę,
stabtelėjom praleisti tuščios karietos.
Deimenas privedė mane prie krautuvės.
Jos durys buvo plačiai atidarytos. Viduje
šmirinėjo būriai beveidžių žmonių.
Deimenas atidžiai stebėjo, ar mano
atmintyje blykstelės praeities nuotrupos.
Bet aš nudrožiau vidun, norėjau
prisiminti pati, stengdamasi įsivaizduoti
save šioje vietoje – raudonplaukę,
žaliaakę save. Vaikščiojau tarp baltų
sienų, po kojomis girgždėjo medinės
grindys. Žiūrėjau į sukabintus paveikslus,
sukinėjausi tarp klientų – jų veidai
imdavo nykti, paskui vėl išryškėdavo.
Žinojau, kad žmonių pavidalus sukūrė
Deimenas ir kad jis neleidžia jiems
išnykti.
Žingsniavau pasieniais, kol supratau,
kad tai galerija, kur mudu pirmąkart
susitikom Amsterdame. Tačiau jaučiausi
nusivylusi, nes nieko neprisiminiau.
Paveikslai bežiūrint bluko ir nyko, ryškus
liko tik vienas – priešais mane.
Pasilenkusi stebeilijau į merginą
rusvai geltonais vešliais plaukais –
auksinės, rudos ir raudonos sruogos
nuostabiai kontrastavo su balta oda. Ji
buvo tokia apčiuopiama, lengva ir
viliojanti – atrodė, galėtum įžengti į
paveikslą.
Akimis tyrinėjau jos kūną – mergina
buvo nuoga, bet kur reikia prisidengusi.
Drėgnų plaukų sruogos paklusniai krito
ant pečių ir siekė gerokai žemiau
liemens, sunertos rankos slėpė pilvo
apačią, viena koja kiek pakreipta į vidų.
Bet mane pakerėjo jos ryškiai žalių akių
žvilgsnis – tiesus, atviras, tarsi būtų
žiūrėjusi į mylimąjį nė kiek
nesigėdydama savo nuogumo.
Iš susijaudinimo suvirpėjo širdis ir
nors žinojau, kad Deimenas stovi šalia,
nedrįsau pakelti į jį akių. Mėgautis drobe
kartu su juo. Pajutau neaiškią baimę,
pasąmoninga įkyri mintis nedavė
ramybės, kol galiausiai toptelėjo. Dar
nespėjusi mirktelėti, pamačiau. Pamačiau
taip aiškiai, kaip paauksuotą paveikslo
rėmą. Supratau, kad ta moteris esu aš!
Ankstesnė aš.
 Olandiškoji aš.
Aš – dailininko mūza, kuri įsimylėjo
Deimeną tą vakarą, kai susitikom
galerijoje.
Visiškai suglumau, praradau žadą ir
apstulbau, kad tas nematomas
mylimasis, į kurį žiūri mergina paveiksle,
nėra Deimenas.
Kažkas kitas.
Kažkas nematomas.
– Tai tu ją atpažinai, – tarė Deimenas
ramiai, neabejodamas ir visai
nenustebęs. – Iš akių, tiesa? – Jis
prisikišo labai arti ir pridūrė: – Spalva gali
keistis, bet esmė lieka ta pati.
Grožėjausi nepaprastai ilgomis ir
tankiomis Deimeno blakstienomis,
apriečiančiomis jo išmintingas akis, – ir
staiga nusigręžiau.
Kiek man buvo metų? Nepajėgiau
paklausti to balsu. Veidas buvo jaunas ir
gražus, bet laikysena pasitikinčios
moters, o ne mergaitės.
– Aštuoniolika. – Įsmeigęs į mane akis
Deimenas linktelėjo. Jis mane skatino ir
ragino žvilgsniu, norėjo, kad prabilčiau
pirmoji. Tiesiog maldavo paklausti, kad
nereikėtų to daryti pačiam. Pasekęs
nukreiptą į paveikslą mano žvilgsnį,
Deimenas pridūrė: – Tu buvai nuostabi.
Iš tiesų. Kaip tik tokia. Jis meistriškai tave
nutapė.
 Jis.
Pagaliau Deimenas tai pasakė.
Jo balsas virpėjo iš įtampos – atskleidė
potekstę. Deimenas žinojo, kas tas
dailininkas, kuriam aš pozavau.
Sunkiai nurijau seilę, prisimerkiau
stengdamasi įskaityti juodą kampuotą
parašą dešiniajame apatiniame drobės
kampe. Dėliojau balses ir priebalses, bet
pavardė nieko man nesakė.
– Bastianas de Kolas, – pasakė
Deimenas žiūrėdamas į mane.
Atsigręžiau, sutikau jo žvilgsnį, bet
negalėjau pratarti nė žodžio.
– Šį paveikslą nutapė Bastianas de
Kolas. Nutapė tave. – Deimenas dar kartą
pažvelgė į portretą ir atsigręžė.
Papurčiau galvą, nes jaučiausi lengvai
apsvaigusi – žlugo mano įsitikinimas,
kad viską apie mudu žinau. Tvirtas
pagrindas išslydo iš po kojų.
Deimenas linktelėjo – jam nereikėjo
nieko aiškinti. Tiesa badė akis.
– Jei tau įdomu, tavo jausmai jam
išblėso dar nenudžiūvus dažams. Ar bent
jau taip aš save įtikinau… – Deimenas
pakratė galvą. – Bet dabar imu abejoti.
Išpūtusi akis žioptelėjau, nes nieko
nesupratau. Ką šis kūrinys – šimto metų
senumo mano atvaizdas – turi bendra su
mumis, su mūsų dabartimi?
– Ar norėtum jį pamatyti? – paklausė
Deimenas. Jo žvilgsnis apsiniaukė ir
nutolo, pasidarė neįskaitomas.
– Bastianą? – Šį vardą ištariau su
keistu malonumu.
Deimenas linktelėjo pasirengęs jį
sukurti, jei tik panorėsiu. Jau ketinau
atsisakyti, bet jis uždėjo ranką man ant
plaštakos ir pasakė:
– Turėtum jį pamatyti. Taip būtų
teisinga.
Giliai įkvėpiau ir gėriau iš Deimeno
rankos sklindančią šilumą, o jis
užsimerkė, susikaupė ir tuščioje erdvėje
sukūrė aukštą, liemeningą ir truputį
pasišiaušusį vaikiną. Paleido mano ranką
ir pasitraukė leisdamas ramiai
apžiūrinėti ir vertinti, kol išseks laikas ir
atvaizdas išnyks.
Lėtai sukau ratus apie trapų, netikrą
nepažįstamąjį. Švytintį, tuščią, besielį
atvaizdą.
Atsainiai jį apžiūrinėjau. Dėl aukšto
ūgio atrodė dar lieknesnis, liesokas,
raumeningas – švarūs, brangūs, pagal
užsakymą siūti, gražiai suderinti
drabužiai, oda balta ir lygi, beveik tokia
kaip mano, o plaukai tamsūs, garbanoti,
perskirti sklastymu šone, vešli garbana
krinta ant kerinčių akių.
Kai atvaizdas išnyko, žioptelėjau,
prisiverčiau įkvėpti ir išgirdau Deimeną
klausiant:
 – Ar nori, kad jį atkurčiau? –
Deimenas tikrai netroško to daryti, bet
būtų išpildęs mano norą.
Tačiau aš stovėjau kaip įkasta ir
žiūrėjau į vibruojančių dalelių sūkurį, jis
greitai nyko. Aš pažinau dailininką.
Džudas.
Vaikinas, kurį mačiau priešais save,
devyniolikto amžiaus olandų tapytojas,
vardu Sebastianas de Kolas, šiame
amžiuje persikūnijo į Džudą.
Susvyravusi norėjau į ką nors
atsiremti, krėtė drebulys, apmiriau,
praradau savitvardą. Per vėlai supratau,
kad niekas manęs nesugaus, bet
Deimenas spėjo pripulti.
 – Eve! – suriko jis, jo balsas pervėrė
širdį, jis apkabino mane taip stipriai, kad
pasijutau beveik saugi. Deimenas sukūrė
minkštą, aksomu trauktą sofą ir pasodino
mane. Žiūrėjo neramiu, susirūpinusiu
žvilgsniu, nes tikrai neketino manęs
įskaudinti.
Kai mudviejų akys susitiko, sulaikiau
kvėpavimą – bijojau pamatyti pasikeitusį,
svetimą žvilgsnį, nes viskas paaiškėjo.
Dabar abu žinojome, kad mano
gyvenime ne visada buvo tik Deimenas.
Kitados jame būta ir kito vyriškio.
Ir šiame gyvenime aš jį pažįstu.
– Aš nenorėjau… – Papurčiau galvą,
jaučiausi sutrikusi ir kalta, tarsi netyčia
suradusi Džudą, būčiau išdavusi
Deimeną. – Nerandu žodžių…
Deimenas palingavo galva, paglostė
man skruostą ir prisitraukė arčiau.
– Negalvok šitaip, – pasakė jis. – Tavo
kaltės čia nėra. Ar girdi mane? Nė
kruopelytės. Tai tiesiog karma. –
Deimenas nutilo. – Ši istorija tikriausiai
dar nesibaigė.
– Bet kas čia dar neaišku? –
paklausiau įtardama, kur suka Deimenas,
ir norėdama to išvengti. – Tai nutiko
daugiau kaip prieš šimtą metų! Ir, kaip
pats sakei, ta meilė išblėso dar dažams…
Nespėjus baigti sakinio, Deimenas
papurtė galvą, paglostė man skruostą,
petį, kelį ir tarė:
– Jau nebesu tikras…
Pažvelgiau į jį kovodama su troškimu
atsitraukti. Norėjau, kad jis liautųsi apie
tai kalbėjęs. Norėjau grįžti. Man čia
nebepatiko.
– Rodos, aš vis įsiterpiu, – dėstė
Deimenas griežtu teisėjo veidu, nors
kaltino pats save. – Turbūt jau įgijau
įprotį brautis į tavo gyvenimą, spręsti už
tave. Pakreipti likimą taip… – Deimenas
nutilo, tvirtai sukandęs žandikaulius
spoksojo į vieną tašką ir virpančiomis
lūpomis prisipažino: – Kaip tau nebuvo
skirta…
– Ką čia paistai? – surikau plonu,
spigiu balsu. Jutau, kokia energija supa
Deimeno žodžius, ir supratau, kad bus
dar blogiau.
– Argi neaišku? – Liepsnojančios,
gyvos Deimeno akys užgeso, virto
tamsiais bedugniais šuliniais.
Jis greitai pašoko nuo sofos ir atsistojo
priešais mane. Spėjau užbėgti jam už
akių, kol dar galutinai visko nesugadino.
– Kokia kvailystė! Tavo šnekos!
Kiekvieną kartą mudu suvesdavo likimas.
Mes esame vienos sielos puselės! Pats
taip tvirtinai! Šventykloje sužinojau, kad
kaip tik šitaip ir būna – sielos puselės vis
iš naujo atranda viena kitą,
nepaisydamos jokių kliūčių! – Norėjau
paimti Deimeną už rankos, bet jis
atsitraukė vengdamas mano prisilietimo.
– Likimas? – Jis papurtė galvą. Žiaurus
žvilgsnis ir šiurkštus balsas buvo skirti
sau pačiam. – Ar tai likimas, jei aš
tikslingai naršiau pasaulį tavęs
ieškodamas, kol galiausiai radau? –
Deimenas nutilo ir įsmeigė į mane akis. –
Eve, ar tau tai panašu į likimą? Ar į
prievartą?
Norėjau prabilti, bet neišspaudžiau
nė žodžio, o Deimenas nusigręžė ir
įsistebeilijo į paveikslą. Ta išdidi,
nuostabi mergina žiūrėjo ne į jį. Į kažką
kitą.
– Sugebėjau tai ignoruoti keturis
šimtus metų, vyti šalin šią mintį, įtikinti
save, kad toks mūsų likimas, kad mudu
skirti vienas kitam. Bet tą dieną, kai
pirmąkart grįžai iš darbo, tavo energija
buvo pasikeitusi. O praėjusį vakarą
parduotuvėje aš viską supratau.
Spoksojau į Deimeno nugarą, tvirtus,
raumeningus pečius, liekną figūrą.
Prisiminiau, kaip keistai ir šaltai jis elgėsi
parduotuvėje, ir dabar supratau kodėl.
– Pamatęs Džudo akis, jį atpažinau. –
Deimenas atsigręžė į mane. – Eve,
pasakyk tiesą, argi tau nutiko ne tas pat?
Sunkiai nurijau seilę. Norėjau nusukti
žvilgsnį, bet negalėjau. Antraip
Deimenas neteisingai mane supras,
pamanys, kad sutinku su jo
išvedžiojimais. Prisiminiau, kaip Džudas
pirmą kartą užtiko mane krautuvėlėje,
kaip skruostai iškaito, o širdis suspurdėjo.
Vieną akimirką jaučiausi puikiai, o kitą –
visai sutrikusi. Ir dėl to buvo kaltos
nuostabios jūros žalumo Džudo akys…
Juk negali būti…
Negali būti…
Ar gali?
Pakilau nuo sofos ir priėjau prie
Deimeno taip arti, kad mudviejų kūnai
beveik lietėsi. Norėjau įtikinti jį, įtikinti
save. Įrodyti, kad Deimeno abejonės
nieko nereiškia.
Tačiau buvome Samerlande. Mintys
yra energija. Ir aš išsigandau, kad
Deimenas perskaitė mano mintis.
– Tai ne tavo kaltė, – kimiai ir
šiurkščiai pratarė jis. – Nesigraužk.
Sugrūdau rankas į kišenes
bandydama išsilaikyti pasaulyje, kuris
staiga susiūbavo.
– Labai apgailestauju. Beje… –
Deimenas papurtė galvą. – Apgailestauju
– netinkamas žodis, net liūdna, koks
netinkamas. Tu nusipelnai didesnio
atsiprašymo. Yra tik vienas būdas
teisingai pasielgti…
Deimeno balsas užlūžo, o aš pakėliau
galvą, ir mūsų akys atsidūrė viename
lygmenyje. Stovėjome taip arti vienas kito
– būtų pakakę krustelėti, ir kūnai būtų
susilietę.
Rengiausi taip ir padaryti, bet
Deimenas atsitraukė. Jo veidas buvo
griežtas, žvilgsnis ramus. Tvirtai
apsisprendęs tarė:
– Aš pasitraukiu. Tik šitaip privalau
elgtis. Daugiau nebesikišiu į tavo likimą.
Nuo šiol tik tu viena priimsi svarbiausius
gyvenimo sprendimus.
Man aptemo akyse, gerklė išdžiūvo ir
degė. Juk jis taip nepasielgs?
O gal pasielgs?
Žiūrėjau į Deimeną – savo sielos
puselę, gyvenimo meilę, savo gynėją ir
globėją. O dabar jis mane palieka.
 – Nebeturiu teisės kištis į tavo
gyvenimą. Niekada neleidau rinktis tau
pačiai. Ir žinai, kas blogiausia? –
Deimeno akyse atsispindėjo toks stiprus
pasibjaurėjimas savimi, kad buvau
priversta nusukti žvilgsnį. – Man trūko
kilnumo ir drąsos žaisti sąžiningai. – Jis
papurtė galvą. – Naudodamas savo galias
įvairiausiais būdais pašalindavau
varžovus. Negaliu pakeisti praeities, taip
pat ir nemirtingumo, kurį priverčiau
priimti, bet tikiuosi, kad dabar
pasitraukdamas suteiksiu tau truputėlį
laisvės ir leisiu pasirinkti.
– Tarp tavęs ir Džudo? – aiktelėjau
baisiai susijaudinusi. Norėjau, kad jis
pats tai ištartų. Liautųsi kalbėjęs
užuolankomis ir aiškiai pasakytų.
Bet Deimenas tylėjo ir vėrė mane
siaubingai nuvargusiu žvilgsniu.
– Jokio pasirinkimo negali būti! Tikrai!
Džudas yra mano viršininkas, ir jis
visiškai nesidomi manimi, o aš – juo!
– Vadinasi, tu nematai to, ką regiu aš,
– atsakė Deimenas, tarsi
konstatuodamas neginčijamą faktą.
– Čia nėra ką matyti. Ar nesupranti?
Mano akys regi tik tave! – Akyse tavaravo,
rankos drebėjo, jaučiausi siaubingai, lyg
merdėčiau.
Vos ištariau šiuos žodžius, Deimenas
atkūrė ir apšvietė paveikslą. Nors jam tai
atrodė labai svarbu, man nutapyta
mergina buvo svetima. Vieną kartą mano
siela buvo apsigyvenusi jos kūne, bet tuo
viskas ir baigėsi.
Norėjau paaiškinti tai Deimenui, bet
neradau žodžių. Mintyse veriamai
suaimanavau. Begaline aimana prašiau ir
maldavau manęs nepalikti.
– Aš niekur nedingsiu, – atsakė
Deimenas nesugraudintas mano
prašymo. – Būsiu netoliese. Galvosiu apie
tave ir saugosiu. Tačiau dėl kitko… – Jis
papurtė galvą, balsas buvo nusivylęs,
liūdnas, bet ryžtingas. – Bijau, kad ilgiau
negaliu… Bijau, kad turėsiu…
Bet aš neleidau jam baigti, negalėjau
leisti, todėl surikau:
– Aš jau mėginau gyventi be tavęs –
grįžau į praeitį, ir spėk, kas nutiko?
Likimas parsiuntė mane atgal! – Akis
užtemdė ašaros, bet nenusigręžiau.
Norėjau, kad Deimenas matytų mane
verkiančią. Matytų, kaip mane žeidžia jo
kvailas altruizmas.
– Bet, Eve, tai nereiškia, kad tau skirta
būti su manim. Gal buvai parsiųsta
susitikti Džudą, o dabar turi…
– Pakaks, – nukirtau, nes turėjau dar
daugiau įrodymų savo naudai. –
Prisimeni, kaip laikei priglaudęs mano
ranką ir tvirtinai, kad tokį dilgčiojimą ir
karštį gali jausti tik sielos draugai? Ką
pasakysi? Ne tai turėjai galvoje? Išsižadi
savo žodžių?
– Eve… – Deimenas papurtė galvą ir
pasitrynė akis. – Aš…
– Negi nesupranti. – Palingavau
galva. Iš jo energijos supratau, kad
tuščiai aušinu burną, bet neatlyžau. – Ar
nesupranti, kad trokštu tik tavęs?
Deimenas švelniai, su meile paglostė
man skruostą – taip žiauriai
primindamas, kad jo netekau. Mintimis
maldavo suprasti ir duoti šiek tiek laiko.
Nemanyk, kad man lengva. Neturėjau
supratimo, kad taip skaudu elgtis
nesavanaudiškai – galbūt todėl, kad niekad
anksčiau nebandžiau? Deimenas
nerūpestingai nusišypsojo, bet manęs
neįtikino. Norėjau, kad jis pasijustų toks
pat įskaudintas ir vienišas kaip aš. Aš
atėmiau iš tavęs galimybę kada nors
susitikti su artimaisiais – per mane gali
pražudyti sielą… – Deimenas įdėmiai
pažiūrėjo. – Eve, atėjo laikas rinktis tau
pačiai, be mano įsikišimo!
– Aš jau pasirinkau, – atsakiau
negyvu, šaltu balsu, nes nebeturėjau jėgų
kovoti. – Aš pasirinkau tave, ir to
nepakeisi. – Žinojau, kad kalbu
beprasmiškai, nes Deimenas neatsisakys
savo ketinimų. – Didelio čia daikto, kad
prieš šimtą metų pažinojau Džudą šalyje,
kurioje iki šiol nesu buvusi. Tik viename
gyvenime iš daugybės!
Deimenas pažvelgė man į akis,
užsimerkė ir sušnibždėjo:
– Ne viename gyvenime, Eve.
Galerija išnyko, liko vėjo malūnai ir
tulpių laukai. Deimenas sukūrė visą
pasaulį – keletą pasaulių – Paryžių,
Londoną, Naująją Angliją – ir išrikiavo
Amsterdamo centre priešais mano akis.
Jis tiksliai atkūrė tų vietų dvasią –
architektūrą, drabužius – visus to laiko
požymius. Bet aš mačiau tik tris žmones.
Paryžiuje buvau tarnaitė, Londone –
išlepinta aukštuomenės mergina,
Naujojoje Anglijoje – puritono duktė. Ir
visur šalia manęs sukiojosi Džudas.
Prancūzijoje jis buvo arklininkas,
Anglijoje – grafas, Naujojoje Anglijoje –
parapijietis. Visi mes buvom skirtingi,
keitėmės, tik akys liko tokios pat.
Stebeilijau į laiko vinjetę, atskiros
scenos atrodė kaip gerai surežisuotas
spektaklis. Mano domėjimasis Džudu
išblėsdavo vos pasirodžius scenoje
Deimenui – nuostabiam ir kerinčiam,
koks jis yra ir šiandien. Jis kaskart
nuviliodavo mane nuo Džudo
įvairiausiais burtais.
Žiūrėjau be žado, nežinojau, ką
pasakyti. Tik laukiau spektaklio pabaigos.
Pažvelgusi Deimenui į veidą supratau
jo jausmus, bet man nuo to
nepalengvėjo. Tik ne man. Ne mano
mylinčiai širdžiai.
– Vadinasi, tu jau apsisprendei.
Puiku. Man tai nepatinka, bet tiek to.
Tačiau pasakyk, kiek laiko truks mudviejų
išsiskyrimas? Porą dienų? Savaitę? –
Papurčiau galvą. – Kiek laiko tau prireiks
įsisamoninti, kad pasirinkau tave – nors
ir kas nutiko, nors ir ką tu galvojai ar
sakei, nors ir kokių gudrybių griebeisi
norėdamas mane laimėti. Aš kaskart
pasirinkdavau tave. Aš myliu tik tave.
– Negaliu nustatyti tikslios datos –
turi ramiai viską apgalvoti, kai manęs
nebus šalia, ir galutinai pasirinkti…
– Tu pats taip nusprendei, nori daryti
viską teisingai nekreipdamas dėmesio į
mano žodžius. Šį žaidimą sugalvojai tu,
bet nemanyk, kad diktuosi visas taisykles.
Jei tikrai pasiryžai leisti man rinktis, tą
padarysiu iki vakaro.
Deimenas pakratė galvą, jo akys
pragiedrėjo, jose išvydau lyg ir šiokį tokį
palengvėjimą.
Tą akimirką nuo vilties pliūpsnio
suspurdėjo širdis. Supratau, kad jis
kankinasi lygiai taip pat kaip aš. Ne man
vienai rūpi, kiek truks išsiskyrimas.
– Iki metų pabaigos, – pareiškė
Deimenas ir tvirtai sukando žandikaulius
mėgindamas pasirodyti kilnus,
galantiškas ir dėl to netgi juokingas. –
Turėsi ganėtinai laiko.
Papurčiau galvą ir neleidau jam
plėtoti minties.
– Iki rytdienos vakaro. Esu tikra, kad
iki to laiko apsispręsiu.
Tačiau Deimenas nepasidavė, net
nesileido į kalbas.
– Eve, jeigu pasirinksi mane, kartu
gyvensim visą amžinybę. Patikėk, nėra
kur skubėti.
– Iki kitos savaitės galo, – pasakiau
lūžinėjančiu balsu galvodama, kaip
reikės ištverti.
– Iki vasaros pabaigos, – kaip kirviu
nukirto Deimenas ir pažiūrėjo man į akis.
Negalėjau pratarti nė žodžio.
Prisiminiau, kaip ketinau praleisti su juo
vasarą – įsivaizdavau tris mėnesius
išdaigų ir linksmybių šviečiant Laguna
Bičo saulei. O iš tiesų būsiu vieniša kaip
niekad.
Nebeturėjau ką pridurti ir nuėjau.
Apsimečiau nematanti Deimeno rankos –
jis siūlė kartu grįžti iš Samerlando.
Jeigu Deimenas taip labai nori, kad
pati rinkčiausi savo kelią, pradėsiu tuoj
pat. Išėjau iš galerijos ir nudrožiau gatve,
nė neatsigręždama žingsniavau pro
Amsterdamą, Paryžių, Londoną ir
Naująją Angliją.
 trisdešimt antras skyrius

Vos pasukusi už kampo leidausi bėgti.

Kojos nešė taip greitai, tarsi būčiau
galėjusi pabėgti nuo Deimeno, galerijos,
visų ir visko. Šaligatvis baigėsi ir
prasidėjo pieva, kūriau pro mėgstamas
Samerlando vietas, pasiryžusi susikurti
savo vietą, tokią, kur neateitų Deimenas.
Lėkiau aukštyn mediniais senosios
mokyklos stadiono laiptais, perskaičiau
užrašą: „Pirmyn, lokiai!“ ir pasiekiau
suolelį tolimame dešiniame kampe, kur
užsirūkiau savo pirmą (ir paskutinę)
cigaretę, kur pirmąkart pabučiavau
klasės draugą Brendoną ir kur
karaliavome mudvi su Reičele –
kikenome ir koketavome vilkėdamos
striksių apranga nė nenutuokdamos,
koks sudėtingas yra gyvenimas.
Užkėliau kojas ant kitos eilės suoliuko
ir nuleidau galvą. Pečiai krūpčiojo nuo
nevaldomo verksmo – mėginau
įsisąmoninti, kas nutiko. Šnypščiausi į
susikurtas nosinaites ir ašarotomis
akimis žiūrėjau į futbolo aikštę, kurioje
lakstė beveidžiai ir bevardžiai žaidėjai, o
jų ilgaplaukės draugės liežuvavo ir
maivėsi aikštės pakraštyje. Vyliausi, kad
šis pažįstamas vaizdas mane nuramins,
bet pasijutau tik blogiau, todėl leidau jam
išnykti.
Tai nebėra mano gyvenimas ir mano
likimas.
Mano ateitis yra Deimenas. Nė kiek
tuo neabejojau.
Nors susitikusi su Džudu imdavau
jaudintis ir nerimauti, nors mudu kažkas
traukė, tai nieko nereiškia. Jis nėra Tas
Vienintelis. Tai tik iš praeities kylantis
pasąmonės atpažinimas, nieko daugiau.
Tegu Džudas ir dalyvavo mano
praeityje, dar nereiškia, kad dalyvaus ir
ateityje. Kad bus daugiau negu mano
sezoninio darbo viršininkas. Šito darbo
tikrai nebūčiau ieškojusi, jeigu ne
Sabinos užmačios. Tai kaip aš galiu
klysti? Tai tik keistas sutapimas. Įkyri
praeities nuoplaiša, kurios niekaip
negaliu atsikratyti.
Juk aš Džudo neieškojau, tiesa?
Tiesa?
Širdyje žinojau tiesą, bet vis tiek
svarsčiau, kas mudu siejo praeityje.
Ar tikrai išlipusi iš to ežero
nesidrovėjau, kad jis pamatys mane
nuogą? Ar šis paveikslas – jo vaizduotės
vaisius?
Tada iškilo dar daugiau klausimų, į
kuriuos nenorėjau ieškoti atsakymo.
Pavyzdžiui:
Tai gal tuos keturis šimtus metų aš
nebuvau nekalta mergaitė, kaip maniau?
Gal aš mylėjausi su Džudu, tik ne su
Deimenu?
Jei taip, kodėl droviuosi ir nervinuosi
pamačiusi Džudą?
Pažvelgiau į tuščią pievą ir paverčiau
ją Romos koliziejumi, Egipto
piramidėmis, Atėnų akropoliu, Didžiuoju
Stambulo turgumi, Sidnėjaus opera, Šv.
Morkaus aikšte Venecijoje, Medina
Maroke. Žiūrėjau, kaip vaizdai sūkuriuoja
ir keičiasi. Visas šias vietas norėjau kada
nors aplankyti, bet galvoje kirbėjo tik
viena mintis.
Turiu tris mėnesius.
Tris mėnesius be Deimeno.
Visus tuos mėnesius žinosiu, kad jis
kažkur netoliese, bet negalėsiu jo
paliesti, pasikalbėti, būti drauge.
Per tris mėnesius turiu išmokti burtų,
kurie išspręstų mūsų bėdas, o paskui
amžiams susigrąžinti Deimeną.
Tvirtai žinojau tik viena – nesvarbu,
kas nutiktų, Deimenas yra mano ateitis ir
mano likimas.
Vėl pažvelgiau į pievą – Didysis
kanjonas virto Maču Pikču, vietoj jo iškilo
Didžioji kinų siena. Supratau, kad
žaidimams laiko turėsiu ir vėliau, dabar
privalau grįžti.
Grįžti į Žemę.
Grįžti į krautuvėlę.
Tikėjausi, kad Džudas dar dirba. Galų
gale Džudas turi mane išmokyti skaityti
„Šešėlių knygą“.
 trisdešimt trečias skyrius

Visą savaitę vengiau Sabinos.

Nemaniau, kad tai įmanoma, bet per
pamokų lankymą, darbą ir pasirengimą
baigiamajam Mailso pasirodymui „Lake
plaukams“ sugebėjau išsisukti nuo tetos.
Vieną rytą ji pričiupo mane
besirengiančią pilti dribsnius į kriauklę.
– Taigi. – Sabina nusišypsojo ir
prisigretino. Ji vilkėjo treningais, tryško
sveikata ir buvo suprakaitavusi. – Metas
pasikalbėti. Juk taip stengeisi jį atidėti.
Nesumodama, ką atsakyti, paėmiau
stiklinę ir gūžtelėjau pečiais.
– Kaip sekasi darbe? Ar viskas gerai?
Atsainiai linktelėjau, tarsi ieškočiau
atsakymo sulčių stiklinėje.
– Jei tik norėtum, turbūt dar galėčiau
tave įdarbinti…
Papurčiau galvą ir ištuštinau stiklinę,
išsiurbiau net tirščius. Paskui
praskalavau ir įdėjau į indaplovę.
– Nebūtina. – Pamačiusi Sabinos
veido išraišką pridūriau: – Tikrai. Man
gerai einasi.
Sabina tyrinėjo mane skvarbiu
žvilgsniu.
– Eve, kodėl neužsiminei, kad Polas
yra tavo mokytojas?
Trumpam apšalau, bet paskui
sutelkiau dėmesį į dubenėlį su dribsniais,
kurių nė nesirengiau valgyti. Čiupau
šaukštą, ėmiau įnirtingai maišyti
dribsnius ir atsakiau:
– Todėl, kad Polas, mūvintis vardinius
džinsus ir avintis brangius batus, nėra
mano mokytojas. Mano mokytojas yra
ponas Manozas su kvailais akiniais ir
išlygintomis rusvai žalsvomis kelnėmis. –
Vengdama Sabinos žvilgsnio pakėliau
šaukštą prie lūpų.
– Negaliu patikėti, kad tu nieko
nepasakei. – Ji papurtė galvą ir susiraukė.
Gūžtelėjau pečiais apsimesdama, kad
nenoriu kalbėti pilna burna, bet iš tiesų
aš apskritai nenorėjau kalbėti.
– Ar tau dėl to nepatogu? Kad
susitikinėju su tavo mokytoju? – Teta
pašnairavo, nusiėmė rankšluostį nuo
kaklo ir nusišluostė kaktą.
Toliau makalavau dribsnius, žinojau,
kad dabar, kai Sabina jau pradėjo šitą
kalbą, nenurysiu nė kąsnio.
– Tol, kol nesikalbat apie mane.
Įdėmiai žiūrėjau į tetą, nužvelgiau jos
aurą, įsiklausiau į kūno kalbą, pamačiau,
kaip ji nejaukiai pasimuistė, ir trumpam
kyštelėjau nosį į jos mintis.
 – Juk nekalbat apie mane, tiesa? –
pridūriau įsmeigusi į ją akis.
Bet Sabina tik nusijuokė, nudelbė
akis, o jos skruostai išraudo.
– Mes turime ir kitų bendrų temų.
– Tikrai? Kokių? – Išliejau
susierzinimą ant Froot Loops dribsnių,
grūdau juos šaukštu, kol paverčiau tižia
vaivorykštės spalvų mase. Svarsčiau, ar
pasakyti tetai naujieną dabar, ar vėliau.
Ar tuoj pat iškloti, kad šis susižavėjimas
netruks ilgai, nes vizijoje regėjau ją su
mielu nepažįstamu vaikinu, dirbančiu
tame pačiame pastate…
– Pirmiausia, mes abu žavimės italų
renesansu…
 Stengiausi nesivaipyti. Nors gyvenau
pas ją beveik metus, ji nėkart nebuvo
užsiminusi apie italų renesansą.
– Mums abiem patinka itališkas
maistas…
Ak, tikri sielos draugai. Vieninteliai du
žmonės, kuriems patinka pica, makaronai
ir kiti patiekalai, užpilti pomidorų padažu
ir apibarstyti sūriu…
– O nuo penktadienio jis netgi kartais
ateis padirbėti į pastatą, kuriame yra
mūsų kontora!
Apmiriau. Visiškai. Lioviausi kvėpuoti
ir mirksėti, todėl tik žiopčiojau.
– Jis dirbs konsultantu tiriant vieną
bylą…
 Mačiau, kaip Sabina krutina lūpas,
mostaguoja rankomis, bet
nebesiklausiau. Jos žodžius nustelbė
mano širdies dūžiai, lydimi nebylaus visa
apimančio klyksmo.
Ne!
To negali būti.
Negali. Būti.
Ar gali?
Prisiminiau viziją, kurią regėjau aną
vakarą restorane – Sabina su mielu
vaikinu, dirbančiu tame pačiame pastate.
Jis buvo be akinių, todėl nepažinau, kad
tai Manozas! Tuoj supratau, ką tai reiškia:
teta sutiko jai skirtąjį – Manozas yra Tas
Vienintelis!
 – Ar gerai jautiesi? – Sabina
susirūpinusi norėjo mane apkabinti.
Tačiau aš greitai atsitraukiau ir
išvengiau jos prisilietimo. Sunkiai
nurijau seilę ir prisiklijavau šypseną.
Sabina nusipelnė laimės. Po velnių, net ir
Manozas nusipelnė. Bet kodėl tie abu
turėjo tapti laiminga pora? Rimtai, kodėl
iš visų vyrų, su kuriais galėjo susitikinėti,
Sabina išsirinko mokytoją, žinantį mano
paslaptį?
Pažvelgiau į tetą, šveičiau dubenį į
kriauklę, nuskuodžiau prie durų ir
atsigręžusi pasakiau:
– Taip, tikrai jaučiuosi gerai. Tiesiog
nenoriu pavėluoti.
 trisdešimt ketvirtas skyrius

– Sveika, sekmadieniais atsidarom

ne anksčiau kaip vienuoliktą. – Džudas
atrėmė banglentę į sieną ir pašnairavo į
mane.
Linktelėjau ir tik trumpam pakėliau
akis nuo knygos, nes buvau pasiryžusi ją
perprasti.
– Gal reikia padėti? – Džudas numetė
rankšluostį ant kėdės ir apėjęs stalą
atsistojo šalia.
– Jei turi galvoje šią juokingą simbolių
dešifruotę, kurią surašei, – parodžiau į
lapą ant stalo, – ar ką nors panašaus į
įvairias tavo meditacijas, tada dėkui,
nevark. Turiu viską, ko reikia. Bet jeigu
pagaliau rengiesi pasakyti, kaip skaityti
šitą knygą neatsisėdus lotoso poza,
neįsivaizduojant baltos šviesos spindulių
ar šaknų, išaugančių iš mano pėdų ir
besiskverbiančių giliai į žemę, tada labai
reikia. – Atsargiai laikydama už kampo
pastūmiau knygą Džudo pusėn,
pamačiau jo linksmą šypseną, aistringas
akis, randuotą antakį ir nusukau žvilgsnį.
Džudas atsirėmė į stalą ir pasilenkė
virš knygos, išskėstais pirštais lietė seną,
dėmėtą medinį paviršių, jo kūnas buvo
taip arti, kad jaučiau, kaip jo energija
braunasi į mano erdvę.
– Gal tiks kitas būdas. Ypač tokiai
apdovanotai kaip tu. Iš to, kaip laikai
knygą, lieti tik jos kraštus ir laikaisi per
atstumą, suprantu, kad jos bijai.
Švelnus ir ramus Džudo balsas
apsupo mane. Paskatino trumpam
užsimerkti ir pajusti jo galią, tikrai
pajusti, nemėginti sustabdyti ar atstumti.
Troškau įrodyti, kad Deimenas neteisus,
pranešti, kad buvau labai arti Džudo, bet
nepajutau nei dilgčiojimo, nei šilumos.
Nors žinojau, kad patinku Džudui taip,
kaip man patinka Deimenas ir kaip
Deimenui patinku aš, nors mačiau tai
vizijoje, kurią Džudas nenoromis parodė
aną dieną, tas jausmas yra vienpusis.
Negalėjau atsakyti Džudui tuo pačiu. Jis
mane tik nuramino, paguodė, siela
nusigiedrijo, atsipalaidavau, įtempti
nervai atsileido…
Džudas paplekšnojo man per petį,
pažadino iš svajonių ir pamojo atsisėsti
greta ant sofutės kampe. Knygą jis laikė
ant kelių. Jis paragino uždėti delną ant
puslapio, užsimerkti, išvalyti mintis ir
įsiklausyti, ką man sako knyga.
Iš pradžių nieko nepajutau, nes
priešinausi. Vis dar jutau tą energijos
pliūpsnį, kuris plūstelėjo iš knygos ir
mane perskrodė. Paskui tą vakarą
jaučiausi pavargusi ir išsiblaškiusi. Bet
vos tik nusprendžiau atsipalaiduoti,
pasitikėti Džudu ir leisti žinioms sruventi
per mane, netikėtai užplūdo stulbinanti,
netgi gluminanti energija.
– Ar ką nors jauti? – paklausė Džudas
žemu balsu, įdėmiai žiūrėdamas į mane.
Gūžtelėjau pečiais ir atsigręžiau.
– Lyg skaityčiau kieno nors dienoraštį.
Ar bent jau taip atrodo, o tau?
Džudas linktelėjo.
– Irgi.
– Tikėjausi, kad tai bus panašiau į
burtų knygą. Kiekviename puslapyje –
skirtingas burtas.
– Turėjai galvoje grimoire knygą. –
Džudas nusišypsojo, pamačiau du žavius
kreivokus priekinius dantis ir mielas
duobutes skruostuose.
Susiraukiau – nesupratau prancūziško
žodžio.
– Tai tarsi burtų receptų knyga, joje
surašyti ypatingi duomenys: diena,
laikas, ritualo atlikimas, rezultatai, – ir
panašiai. Tiktai faktai be komentarų.
– O ši? – Nagu pabarbenau į knygą.
– Kaip ir sakei – labiau panėšėja į
dienoraštį. Labai asmeniška raganos
burtų įvaldymo istorija – ką ir kodėl ji
darė, kaip jautėsi, kas iš to išėjo. Štai
kodėl šitos knygos dažniausiai
užkoduojamos arba rašomos Tėbų
dialektu.
Nuleidau pečius, lūpų kampučiai
nusviro. Vos tik pasistumiu nors kiek į
priekį, tuoj pat esu nubloškiama per du
milžiniškus žingsnius atgal.
– Ieškojai ko nors konkretaus? Galbūt
meilės burtų?
Prisimerkusi pašnairavau į Džudą –
kodėl jis šito klausia?
– Atleisk. – Džudas gūžtelėjo pečiais,
pažvelgė man į veidą ir kiek per ilgai
sulaikė akis prie lūpų. – Regis, rojuje kilo
bėdų, nes šiomis dienomis nebematau
judviejų su Deimenu drauge.
 Trumpam užsimerkiau, laukiau, kol
skausmas atlėgs. Praėjo viena savaitė.
Viena savaitė be Deimeno – be jo mielų
telepatiškų žinučių, jo šilumos ir
mylinčių rankų. Kad jis netoliese,
supratau tik radusi šaldytuve papildytas
nemirtingumo sulčių atsargas. Eliksyrą
Deimenas, aišku, padėjo, kai miegojau,
saugodamasis mane pabudinti.
Kiekviena valanda be jo buvo
skausminga, kankinanti ir vieniša –
sunku buvo net įsivaizduoti, kaip
ištversiu be jo visą vasarą.
Džudo energija bangavo, jo aura
atsitraukė, mėlyni jos pakraštėliai sužibo.
– Kad ir ko ieškai, atsakymą rasi šioje
knygoje, – pasakė Džudas grįždamas prie
reikalo. Jis nykščiu pabarbeno į knygą. –
Tiesiog prireiks šiek tiek laiko visam tam
perprasti. Istorija parašyta labai
kruopščiai ir turi gilią prasmę.
– Kur tu ją radai? – Nužvelgiau vos ne
ant lūpų krintančius Džudo vėlinukus. –
Ar seniai turi? – pridūriau staiga
susidomėjusi.
Džudas gūžtelėjo pečiais ir nusuko
akis.
– Gavau iš vaikino, kurį kadaise
pažinojau. – Jis papurtė galvą. – Tai buvo
prieš daug metų.
– Prieš kiek daug? – Prunkštelėjau, bet
Džudas liko rimtas. – Nejuokauju. Tau tik
devyniolika – taigi kaip seniai tai galėjo
nutikti? – Įdėmiai žiūrėjau į Džudą ir
prisiminiau, kaip to paties klausiau
Deimeno – tada dar nežinojau, kad jis
nemirtingas. Bežiūrint į Džudą nukrėtė
šiurpas: kreivoki dantys, randuotas
antakis, ant pažįstamų žalių akių
krintantys vėlinukai – visa tai įtikino
mane, kad pažinau jį tik praeityje, kad jis
ne toks kaip aš.
– Aš neskaičiuoju laiko. – Džudas
išspaudė nenuoširdžią šypseną. –
Gyvenu šia akimirka – dabartimi. Na, į šią
knygą ėmiau gilintis prieš kokius
ketverius ar penkerius metus.
– Ar Lina žino, kad ją turi? Todėl ir
slepi?
Džudas pakratė galvą, išraudo ir tarė:
– Nors ir kaip nesmagu prisipažinti,
Lina kartą rado mano padarytą lėliuką ir
labai susijaudino. Pamanė, kad čia vudu
lėlė. Viską ne taip suprato.
– Lėliuką? – Įsmeigiau į jį akis
nenutuokdama, ką čia šneka.
– Tam tikra burtų lėlė. – Jis trūktelėjo
pečiais ir suglumęs pažiūrėjo man į akis.
– Ką galiu pasakyti, buvau dar vaikas.
Klydau manydamas, kad pasidaręs lėlytę
pelnysiu tos mergaitės simpatiją.
– Ar suveikė? – Įdėmiai žiūrėdama į
Džudą sulaikiau kvapą, svarsčiau, kodėl
nuo tokių paprastų žodžių man
sugniaužė paširdžius.
– Lina sunaikino lėliuką, tad
neturėjau progos įsitikinti. – Džudas
gūžtelėjo pečiais. – Turbūt mergaitė buvo
skirta ne man.
– Tu kaskart tokias išsirenki, –
išrėžiau nesusilaikiusi.
Džudo akys žybtelėjo.
– Sunku atsikratyti senų įpročių.
Sėdėjom įsmeigę vienas į kitą akis,
beveik nekvėpuodami, įtampa augo, kol
galiausiai nusukau žvilgsnį į knygą.
– Norėčiau tau padėti, – žemu, sodriu
balsu pasakė Džudas. – Bet jaučiu,
reikalas per daug asmeniškas.
Atsigręžusi jau norėjau paaiškinti, bet
jis pridūrė:
– Nesijaudink. Viską suprantu. Bet
jeigu nori griebtis užkeikimo, turi šį tą
žinoti. – Džudas pažvelgė man į akis, kad
įsitikintų, ar įdėmiai klausausi. – Pirma,
tai yra kraštutinė priemonė, naudotina
tik tada, jei visos kitos jau išmėgintos.
Antra, burtai yra tik būdas ką nors
pakeisti, gauti ko nori, pakreipti padėtį
tau naudinga linkme. Tačiau, kad jie
veiktų, turi išsikelti aiškius tikslus –
vizualizuoti trokštamą rezultatą ir
sutelkti į jį visą energiją.
– Kaip ir kuriant, – kai pamačiau
Džudo žvilgsnį, pasigailėjau prasitarusi.
– Kūrimas atima per daug laiko –
burtai veikia greičiau.
Prikandau lūpą ir nutariau verčiau
neaiškinti, jog kūrimas irgi gali būti
greitas, jei perpranti visatos dėsnius.
Antra vertus, negali sukurti to, ko
nežinai, pavyzdžiui, neįmanoma
pagaminti priešnuodžio.
– Galvok apie „Šešėlių knygą“ kaip
apie storą kulinarinę bibliją. – Džudas
pastukseno nagu į viršelį. – Su
pastabomis. – Jis nusišypsojo. – Bet
knyga nepateikia baigtų receptų. Gali
juos keisti pagal savo poreikius ir
pasirinkti atitinkamus įrankius…
– Įrankius? – Pažiūrėjau į jį.
– Kristalus, žoles, sudedamąsias
dalis, žvakes, mėnulio fazę, – tokius
įrankius.
Prisiminiau, kaip prieš pat grįždama į
praeitį gaminau eliksyrus. Maniau, kad
užsiimu daugiau alchemija, o ne magija,
nors kai kur riba tarp jų išnyksta.
– Bus veiksmingiau, jei burtus
sueiliuosi.
– Kaip eilėraštį? – Apstulbusi
pažvelgiau į Džudą. Gal tie mano burtai
visai nesuveiks? Eilėraščių kurti
nesugebu.
– Na, ne taip kaip Kitsas, tik kad būtų
rimas ir apibrėžta prasmė.
Susiraukiau. Drąsa išgaravo dar nė
nepradėjus.
 – Be to, Eve…
Pažiūrėjau į jį.
– Jei nori užleisti ant žmogaus kerus,
turi labai gerai pasvarstyti. Lina teisi. Jei
žemiškomis priemonėmis negali įtikinti
žmogaus savo teisumu, sulaukti jo
pagalbos, burtai irgi gali nesuveikti.
Linktelėjau ir nusukau akis. Džudo
žodžiai gal tinka kam nors kitam, tik ne
man.
Mano atvejis kitoks.
 trisdešimt penktas skyrius

– Buvau užėjusi pas tave į darbą.

Heivna mane tyrinėjo: žvilgsnis
nuslydo nuo plaukų prie juodos šilkinės
virvelės, laikančios mano amuletą, vos
matomos pro marškinėlių iškirptę, ir
grįžo prie veido.
Nežymiai linktelėjau, tada atsigręžiau
į Honorą ir pamačiau, kaip ji kvatojasi su
Steise, Kreigu ir būriu kitų populiariųjų.
Tarsi viskas būtų buvę normalu. Bet taip
nebuvo. Tik ne Honorai. Dabar ji buvo
pasinėrusi į magiją. Pasak Džudo, rimta
to dalyko mokinė. Be gaujos vadės
sutikimo.
– Norėjau pakviesti tave priešpiečių,
bet tas karštas vaikinas už prekystalio
pasakė, kad tu užsiėmusi. –
Nenuleisdama nuo manęs akių Heivna
ėmė lupinėti keksiuko glajų.
Susiraukęs Mailsas atsiplėšė nuo
mobiliojo, jo akys lakstė nuo vienos prie
kitos.
– Atsiprašau? Matėt karštą vaikiną ir
man nepranešėt?
Pasisukau jų pusėn – Heivnos žodžiai
tik dabar pasiekė mano sąmonę. Ji buvo
mano darbe! Ji žino, kur aš dirbu! Ką ji dar
žino?
– O, tas vaikinas ne iš tavo stovyklos. –
Vis dar žiūrėdama į mane Heivna
linktelėjo. – Tikrai labai karštas. Bet Evė,
matyt, buvo pasiryžusi niekam
neprasitarti. Nė neįtariau, kol pati
neišvydau.
– Kaip sužinojai, kur aš dirbu? –
ramiai, nerūpestingai paklausiau
stengdamasi neišsiduoti, kokia esu
susijaudinusi.
– Man pasakė dvynės.
Tai dar blogiau, negu tikėjausi.
– Susitikau mergaites paplūdimyje.
Deimenas mokė jas plaukioti banglente.
Vargais negalais išspaudžiau dirbtinę
šypseną.
– Dabar aišku, kodėl nepapasakojai
mums apie savo darbą – nenorėjai, kad
geriausi draugai pamatytų gražuoliuką
bendradarbį.
Mailsas įsispoksojo į mane pamiršęs
žinutes, nes išgirdo kai ką įdomesnio.
– Jis yra mano viršininkas. – Papurčiau
galvą. – Ir nėra čia jokių paslapčių,
tiesiog pamiršau papasakoti.
– Kurgi ne, mūsų priešpiečių
pokalbiai tokie gyvi, kad be galo sunku
įsiterpti. – Heivna nusivaipė. – Visiškai
neįtikinai.
 – Hmm, gal keliais bruožais jį
apibūdintumėt? – Mailsas
nekantraudamas palinko į priekį, jo akys
lakstė nuo Heivnos prie manęs.
Bet aš tik gūžtelėjau pečiais –
žiūrėjau, kaip Heivna šypsosi, padeda ant
stalo keksiuką ir nusibraukia trupinius
nuo juodų džinsų.
– Įsivaizduok įdegusį banglentininką
jūros žalumo akimis, nuostabiai sudėtą,
su auksinių vėlinukų kupeta ant galvos,
didžiausią karštuolį iš karštuolių klano,
padaugink iš dešimties ir gausi jį.
– Rimtai? – Mailsas žioptelėjo ir
įsispoksojo į mane. – Iš tikrųjų toks
gražus?
 Atsidusau ir perlaužiau sumuštinį, o
Heivna pridūrė:
– Patikėk, žodžiais jo karštumo
nenusakysi. Su juo galėtų varžytis nebent
Deimenas ar Romanas, bet juos jau
pažįstam, todėl nesiskaito. Beje, kiek tam
vaikinui metų? – Heivna pažvelgė į mane.
– Jis atrodo per jaunas būti viršininku.
– Devyniolika. – Trūktelėjau pečiais,
nes nenorėjau kalbėti apie darbą, Džudą
ir panašiai. Kaip tik dėl šito Deimenas
buvo mane įspėjęs. Kaip tik viešumo aš
turėjau vengti. – Jei jau prabilom apie
karštus vaikinus, tai kaip laikosi Džošas?
– Nusišypsojau nevikriai mėgindama
nusukti kalbą, bet tikėjausi, kad pavyks.
 Mačiau, kaip subangavo ir sužybčiojo
Heivnos aura, ji nudelbė akis į keksiuką ir
tarė:
– Viskas buvo baigta tą akimirką, kai
jis norėjo padovanoti man kačiuką. Kad
būtum mačiusi jo šypseną – tarsi
dovanotų kokį stebuklingą daiktą. –
Heivna užvertė akis ir perlaužė keksiuką
pusiau. – Rimtai. Kur rasi kitą tokį
neišmanėlį?
– Jis tiesiog stengėsi tave
pralinksminti, – įsikišo Mailsas, bet
Heivna jį pertraukė:
– Tik nereikia. – Ji susiraukė. – Jei jis
tikrai būtų atjautęs mano širdgėlą,
niekada nebūtų mėginęs pakišti
Laimutės pakaitalo. Šiai nuostabiai
katytei buvo lemta mirti, kai aš ypač prie
jos prisirišau, todėl jos netektis sukėlė
man didžiulį skausmą ir kančias.
Mailsas nusivaipė, o aš tariau:
– Ilgainiui tau palengvės…
Tačiau Heivna nukirto:
– Nejaugi? Įvardyk nors vieną padarą
– gyvą padarą, kuris nei miršta, nei
palieka tavęs, o kartais viskas nutinka
drauge. Kai paskutinį kartą šito tavęs
klausiau, neradai ką atsakyti. O tu,
Mailsai, nevartyk kvailai akių, nesivaipyk,
– verčiau priblokšk mane ir nurodyk tą
vieną…
Mailsas papurtė galvą, pasiduodamas
iškėlė rankas – jis nekentė ginčų ir
stengdavosi baigti kovą dar jai
neprasidėjus.
Patenkinta, kad mudu užčiaupė,
Heivna nusišiepė ir tarė:
– Patikėkit, aš jį aplenkiau. Anksčiau
ar vėliau mūsų draugystė būtų
pasibaigusi.
– Ką gi. – Mailsas gūžtelėjo pečiais ir
įniko rašyti žinutes. – Šiaip ar taip, jis
man patiko. Mano galva, judu puikiai
tikot vienas kitam.
– Tai pats su juo ir susitikinėk. –
Heivna kvailai nusiviepė ir paleido į
Mailsą kąsnelį keksiuko.
– Ačiū, tiek to. Per lieknas ir per daug
malonus. – Mailsas nusišypsojo. – Antra
vertus, Evės viršininkas…
Žvilgtelėjusi į Mailso aurą pamačiau,
kad jis juokauja – beveik.
– Jo vardas Džudas. – Atsidusau, nes
vėl grįžom prie tos pačios temos. – Kiek
man pavyko sužinoti, Džudui patinka
merginos, kurioms nepatinka jis. Bet ir
tu gali pabandyti savo laimę. – Uždariau
priešpiečių dėžutę, joje gulėjo
nesuvalgytas obuolys, pilnas maišelis
traškučių ir sumuštinio gabaliukai.
– Gal pakviestum jį į mano
atsisveikinimo vakarėlį, – paprašė
Mailsas. – Prieš išvykdamas galėčiau
smagiai pasilinksminti. – Jis perbraukė
rudus trumpai kirptus plaukus ir
nusikvatojo.
– Jei prabilom apie vakarėlį… – pasakė
Heivna prastai matydama pro dirbtines
blakstienas, prie kurių dar nebuvo
įpratusi. – Mano mama tiesiog nusiaubė
svetainę – tikrąja to žodžio prasme.
Kilimas nuplėštas, baldai išvežti, sienos
išgriautos – viena vertus, tai yra gerai,
nes tėvai nieku gyvu neparduos taip
atrodančio namo, bet, kita vertus,
negalime rengti vakarėlio pas mane,
todėl vyliausi…
– Žinoma. – Linktelėjau ir pamačiau
tokius apstulbusius draugų veidus, kad
net susigėdau. Jų nuolatinis
svečiavimasis pas mane, picos valgymas
penktadienio vakarais, maudynės
sūkurinėje vonioje baigėsi, kai į mano
gyvenimą įžengė Deimenas. O dabar jis
dingo – ar bent jau nusprendė kol kas
laikytis nuošaliai, – tai gal atėjo metas
susigrąžinti senus laikus.
– Tu tikra, kad Sabina neprieštaraus?
– paklausė Mailsas viltingai, bet
atsargiai.
Papurčiau galvą.
– Jei tu neprieštarausi, kad užsuks
Manozas, viskas bus gerai. – Užverčiau
akis.
– Manozas? Kalbi apie istorijos
mokytoją? – Jie apstulbo. Mano du
geriausi draugai atrodė priblokšti ir
išsprogino akis, kaip ir aš, kai sužinojau
šią naujieną.
– Jie susitikinėja. – Linktelėjau. Kad ir
kaip man tai nepatiko, nieko negalėjau
padaryti.
Heivna nubraukė nuo veido karališko
mėlynumo kirpčiukus ir palinko artyn.
– Palauk, ar aš teisingai supratau –
tavo teta Sabina susitikinėja su
karštuoliuku istorijos mokytoju?
– Kam čia parūpo karštas mokytojas?
– Mailsas nusikvatojo ir kumštelėjo
Heivnai alkūne.
Tačiau ji tik gūžtelėjo pečiais.
– Na jau. Tarsi pats nebūtum
pastebėjęs. Kaip senstelėjęs vyrukas,
negana to, nešiojantis akinius ir mūvintis
rusvai žalsvas kelnes, Manozas yra
karštas.
– Prašau nevadinti jo karštu. –
Nenoromis nusijuokiau. – Įsivaizduok,
vakarais jis nusiima akinius ir vietoj tų
baisių kelnių apsimauna vardinius
džinsus.
Stodamasi nuo suoliuko Heivna
nusišypsojo.
– Tai sutarta. Rengiam vakarėlį pas
tave. Šitai aš turiu pamatyti.
– Ar Deimenas ateis? – Atsargiai į
mane žiūrėdamas Mailsas įsikišo
mobilųjį į kišenę.
 – Na, nežinau, galbūt… – Gūžtelėjau
pečiais, prikandau lūpą ir ėmiau
įnirtingai kasytis ranką, tarsi būčiau
norėjusi pasakyti: Ei, netikėkit manim! Aš
meluoju! – Šiomis dienomis jis labai
užsiėmęs – prižiūri dvynes ir taip toliau…
– Tai štai kodėl Deimenas visą savaitę
nesirodo mokykloje? – paklausė Heivna.
Linktelėjau ir sumurmėjau kažkokią
nesąmonę, kad Deimenas išlaikė
egzaminus iš anksto, bet kalbėjau
neįtikinamai. Mačiau, kaip draugai
mandagiai linktelėjo tik norėdami mane
nuraminti. Bet jų akys ir auros sakė, kad
netiki nė vienu mano žodžiu.
– Būtinai pakviesk Džudą, – pasakė
Mailsas. Vien paminėjus šį vardą man
nusmelkė paširdžius.
– Taip, man jo gali prireikti, jei
pasimatymas susiklostys ne taip, kaip
tikiuosi. – Heivna nusišypsojo.
– Tu su kuo nors susitikinėji? –
atsitokėję paklausėm abu su Mailsu vienu
metu.
– Kas jis? – smalsavau.
O Mailsas pridūrė:
– Tu neleidi veltui laiko!
Bet Heivna tik nusišypsojo, pamojo
per petį ir patraukė į klasę niūniuodama:
– Pamatysit!
 trisdešimt šeštas skyrius

Laikiausi Manozui duoto pažado

lankyti istorijos pamokas (dėl to jaučiausi
kebliau negu jis), bet nieko panašaus
nebuvau pažadėjusi kitiems mokytojams,
todėl nusimuilinau iš pamokų ir
nuvažiavau į krautuvėlę.
Švilpiant Pakrantės greitkeliu mano
mintys sukosi apie Deimeną,
vizualizavau jį taip aiškiai, kad išvydau
sėdintį greta. Jo atvaizdas žiūrėjo į mane
tamsiomis, liepsnojančiomis akimis,
gundomai pravėręs lūpas, paskui padėjo
raudonų tulpių puokštę – širdį taip
sugėlė, kad panaikinau atvaizdą
nelaukdama, kol išnyks. Daugiau
nebekursiu Deimeno. Tik ne tada, kai
tikrasis sukinėjasi kur nors netoliese ir
laukia vasaros pabaigos.
Tačiau aš negalėjau laukti. Atsisakiau
laukti. Vienintelis būdas užpildyti
tuštumą yra susigrąžinti Deimeną. O
norėdama tai padaryti turiu pergudrauti
Romaną. Kai gausiu priešnuodį, visos
mano bėdos baigsis.
Bet nenorėjau važiuoti į Romano
namus ir neturėjau supratimo, kur dar
galėčiau jį rasti. Nes pastarosiomis
dienomis jis kaip ir Deimenas beveik
nesirodo mokykloje.
Įsukau į alėją ir įspraudžiau
automobilį prie užpakalinių krautuvėlės
durų. Vidun įšvilpiau baisiu greičiu, o
suglumęs Džudas žiūrėjo, kaip neriu už
prekystalio ir čiumpu užrašymų knygą.
– Jei būčiau žinojęs, kad pabėgsi iš
pamokų, būčiau užrašęs kelis klientus,
bet dabar nieko tau neturiu.
– Aš nepabėgau, – sumurmėjau, nors
abudu žinojome, kad skiedžiu. – Gerai,
gal ir pabėgau. – Gūžtelėjau pečiais ir
pažiūrėjau į Džudą. – Didelio čia daikto,
juk šią savaitę mokslo metai baigiasi. Be
to, niekam neprasitarsi, tiesa?
Džudas nuvijo tokią mintį ranka,
trūktelėjo pečiais ir tarė:
– Kaip gaila, kad nežinojau. Būčiau
atsinešęs banglentę.
– Gali eiti ir atsinešti. – Nudrožiau
prie lentynų ir ėmiau perstatinėti knygas.
Stengiausi laikytis toliau nuo Džudo, kad
manęs neužlietų gundanti ramybės
banga, kurią sukelia jo artumas. –
Rimtai, – pridūriau pamačiusi, kad
Džudas nesijudina. – Aš palaikysiu tvarką
krautuvėlėje.
Džudas ramiai žiūrėjo man į akis.
– Eve… – pasakė.
 Aš supratau, kur jis suka, ir
paskubėjau išsklaidyti abejones ir
netikrumą.
– Neprašysiu daugiau pinigų, –
patikinau laikydama glėbį knygų. –
Atėjau ne dėl viršvalandžių. Tiesą sakant,
gali man visai nemokėti.
Džudas nepatikliai prisimerkė. Paskui
pakreipė galvą ir paklausė:
– Tau tikrai nerūpi pinigai?
Patraukiau pečiais ir prieš
atsakydama tvarkingai sustačiau knygas.
– Taip, visai nerūpi. – Palengvėjo
išsklaidžius dar vieną, tegu ir labai
nedidelį, nesusipratimą.
– Tai ko tada čia atėjai? – Džudo balsas
virptelėjo, ir aš tai išgirdau. – Dėl knygos?
Sumišusi atsigręžiau ir, kai mudviejų
žvilgsniai susitiko, neramiai
pasimuisčiau.
– Negi taip matyti? – Trūktelėjau
pečiais ir per jėgą nusijuokiau.
Man atlėgo, kai Džudas nusišypsojo ir
nykščiu parodęs per petį tarė:
– Pirmyn, eik pasilinksminti. Aš
nesakysiu Deimenui, ką tu rezgi.
Mečiau Džudui įspėjamą žvilgsnį, kad
liautųsi juokavęs apie Deimeną, bet
pamačiau jo rimtas akis.
– Atleisk. – Džudas skėstelėjo
rankomis. – Bet man aišku, kad jis tau
nepritaria.
 Gūžtelėjau nei patvirtindama, nei
paneigdama. Nieku gyvu nekalbėsiu su
Džudu apie Deimeną. Nudrožiau į galinį
kambarėlį, įsitaisiau prie stalo ir jau
rengiausi mintimis atrakinti stalčių, bet
pamačiau, kad Džudas atsekė iš paskos.
– Ak, pamiršau, kad stalčius
užrakintas, – sumurmėjau. Jaučiausi
kvaila apsimetėlė, žinojau, kad esu pati
blogiausia aktorė pasaulyje, tačiau vis
tiek vaidinau.
Džudas atsirėmė į durų staktą – iš jo
žvilgsnio supratau, kad apgauti
nepavyko.
– Rodos, praėjusį kartą spyna tau
netrukdė, – žemu ir sodriu balsu pasakė
jis.– Kaip ir tą pirmą sykį, kai aptikau tave
krautuvėlėje.
Sunkiai nurijau seilę nežinodama, ką
atsakyti. Jei atskleisiu savo gebėjimus,
nusižengsiu pagrindinei Deimeno
taisyklei. Slegiama Džudo žvilgsnio
išlemenau:
– Aš negaliu…
Džudas kilstelėjo antakį, nes žinojo,
kad puikiai galiu.
– Negaliu atrakinti tavo akivaizdoje, –
pridūriau suprasdama, kaip kvaila šitaip
gudrauti.
– Gal tai padės? – Džudas užsidengė
delnais akis ir vyptelėjo.
Pažiūrėjau į jį vildamasi, kad
nežvilgčioja pro pirštus, paskui giliai
įkvėpiau ir užsimerkiau, mintimis
atrakinau spyną ir išsiėmiau knygą.
Padėjau ją ant stalo, o Džudas atsisėdo
priešais, pakreipė galvą ir užmetė koją
ant kojos.
– Eve, tu esi ypatinga.
Apmiriau, pirštai virpėjo virš
senovinio tomo, širdis daužėsi.
– Turi ypatingą dovaną. – Džudas
žiūrėjo į mane spindinčiomis akimis,
įsitempęs, išraudusiais skruostais. – Dar
nesu sutikęs taip apdovanoto žmogaus.
Tu sugebi paimti iš knygos žinias, gauti
informaciją iš žmogaus… ir vis dėlto…
Spoksojau į jį, gerklė degė ir peršėjo,
jutau, kad pokalbis pakrypo
nepageidaujama linkme.
– Ir vis dėlto tu net neįsivaizduoji, kas
stovi šalia tavęs. Tikriau – iš dešinės.
Atsidusau būgštaudama, kad Džudas
tuoj ims iš manęs tyčiotis ir kaltinti
nebūtais dalykais, bet jis tik mostelėjo į
dešinę, nusišypsojo ir palinksėjo, tarsi
būtų ten ką nors matęs. Atsigręžusi
išvydau tuščią erdvę.
– Iš pradžių buvau tikras, kad atėjai į
krautuvėlę manęs mokyti. – Pamatęs
mano veido išraišką, Džudas nusišypsojo
ir pridūrė: – Tu per daug gerai žinai, kad
atsitiktinumų nebūna. Visatos dėsniai
griežti, kiekvienas turi prasmę. Supranti
ar ne, bet tave čia atvedė kažkokia
priežastis ir…
– Mane čia atvedė Ava, – susirūpinau,
kur suka Džudas, ir norėjau baigti šitą
pokalbį. – Aš grįžau susitikti su Lina, o ne
su tavim.
Bet Džudas ramiai linktelėjo.
– Tačiau pasirodei tuo laiku, kai Lina
išvykusi, taigi radai mane.
Pasimuisčiau kėdėje ir sutelkiau
dėmesį į knygą, – negalėjau žiūrėti į
Džudą. Dėl jo ką tik pasakytų žodžių. Ir
po kelionės su Deimenu į Amsterdamą.
– Ar kada nors girdėjai posakį:
„Mokytojas pasirodo tada, kai mokinys
pasirengęs“?
 Gūžtelėjau ir trumpam pakėliau akis į
Džudą, paskui vėl nudelbiau žvilgsnį.
– Mes sutinkame tam tikrus žmones
tinkamu metu. Neabejoju, kad turiu labai
daug ko iš tavęs išmokti, bet dabar, jei
leisi, norėčiau tau kai ką pasakyti – jei esi
atvira ir trokšti sužinoti daugiau.
Įdėmus Džudo žvilgsnis mane slėgė,
nelabai turėjau iš ko rinktis, todėl
trūktelėjau pečiais. Džudas linktelėjo ir
pažvelgė į dešinę, pakreipė galvą, tarsi
ten kas nors būtų stovėjęs.
– Kažkas nori su tavim pasisveikinti, –
įsmeigęs akis į vieną tašką pasakė jis. –
Tačiau ji įspėjo mane, kad esi labai
nepatikli ir teks padėti daug pastangų
tave įtikinti.
Spoksojau į Džudą nemirksėdama ir
nekvėpuodama. Jei tai pokštas, jei jis
mane mausto, tada…
– Ar vardas Rilė tau ką nors sako?
Netekusi žado sunkiai nurijau seilę.
Karštligiškai stengiausi prisiminti visus
mudviejų su Džudu pokalbius, ar jam
girdint esu ištarusi šitą vardą.
Džudas kantriai laukė ir žiūrėjo į
mane. Bet aš tik linktelėjau nenusiteikusi
atvirauti.
– Ji sakosi esanti tavo sesuo – tavo
jaunesnioji sesuo. – Ir nedelsdamas
pridūrė: – Ir ji kažką atsivedė… – Džudas
nusišypsojo, nubraukė nuo veido
vėlinukus, tarsi norėdamas geriau
matyti. – Ji atsivedė gyvūną – šunį –
geltoną…
– Labradorą, – išsprūdo nejučiom. –
Tai mūsų šuo…
– Sietynas. – Džudas linktelėjo.
– Vėdrynas. – Prisimerkiau
spėliodama, kodėl jis suklydo, jei iš
tikrųjų mato Rilę.
Bet Džudas kalbėjo toliau:
– Ji sako negalinti čia ilgai būti, nes
šiomis dienomis turinti daug darbo. Bet
nori, kad žinotum, jog yra greta tavęs
daug dažniau, negu manai.
– Tikrai? – Sukryžiavau rankas ant
krūtinės ir atsilošiau kėdėje. – Tai kodėl
tada ji pati nepasirodo? – Susiraukiau
pamiršusi savo pažadą tylėti ir išliejau
nepasitenkinimą Rile. – Kodėl ji neduoda
kokio nors ženklo?
Džudas nusišypsojo puse lūpų.
– Ji rodo man padėklą su… – Jis nutilo
ir įdėmiai pažiūrėjęs pridūrė: …
šokoladiniais pyragėliais. Klausia, ar tau
patiko?
Apšalau prisiminusi pyragėlius,
kuriuos Sabina kepė prieš keletą savaičių.
Mažiausias buvo pažymėtas mano
inicialu, didžiausias – Rilės. Sesutė
kaskart taip darydavo, kai mama kepdavo
pyragėlius…
Žiūrėjau į Džudą, jaudulys taip
užgniaužė gerklę, kad neišspaudžiau nė
žodžio. Mėginau susitvardyti, bet Džudas
pasakė:
– Dar jai smalsu, ar tau patiko filmas,
tas, kurį ji tau parodė…
Samerlande. Užsimerkiau norėdama
sulaikyti ašaras, nuogąstaudama, kad
pleputė Rilė išklos jam ir apie šią vietą.
Tačiau Džudas patraukė pečiais ir nutilo.
– Pasakyk jai… – pralemenau tokiu
kimiu ir gergždžiančiu balsu, kad turėjau
atsikrenkšti ir pradėti iš naujo. – Pasakyk
jai taip į visus klausimus – visus. Ir
pasakyk, kad aš ją myliu… Ir jos ilgiuosi…
Ir paprašyk perduoti linkėjimus mamai
su tėčiu… Ir kad ji padėtų rasti būdą vėl
su ja kalbėtis… nes man jos trūksta…
– Tam aš ir reikalingas, – ramiai ir
švelniai pasakė Džudas, stengdamasis
pažvelgti man į akis. – Ji nori, kad aš
jums tarpininkaučiau, nes ji negali su
tavimi kalbėtis tiesiogiai – nebent tavo
sapnuose. Bet ji nori, kad žinotum, jog ji
visada tave girdi.
Pažvelgiau į Džudą ir mane vėl apniko
abejonės. Mūsų tarpininkas? Ar Rilė tikrai
šito nori? Ji pasitiki Džudu? O jei ir taip,
kodėl? Ar Rilė žino, kad buvom susitikę
praeityje? O kaip su tais sapnais –
paskutinis sapnas buvo tikras košmaras.
Beprasmis, mįslingas košmaras.
Dar kartą pažiūrėjau į Džudą
svarstydama, ar galiu juo pasikliauti, o
gal jis man pučia miglą į akis? Galbūt jam
papasakojo dvynės? Galbūt informacijos
apie avariją jis surado guglyje?
– Ji išeina, – tarė Džudas, linktelėjo,
nusišypsojo ir atsisveikindamas
pamojavo mano tariamai nematomai
sesutei. – Ar norėtum dar ką nors
pridurti?
Įsitvėriau į kėdės ranktūrius,
nudelbiau akis į stalą ir stengiausi
tvardytis. Staiga erdvė ėmė mane slėgti –
lyg lubos būtų pažemėjusios, o sienos
įlinkusios. Dvejojau, ar galiu pasikliauti
Džudu, ar Rilė tikrai yra čia, ar tai tik akių
dūmimas.
 Supratau, kad turiu iš čia dingti.
Įkvėpti oro.
Pašokau nuo stalo ir puoliau prie durų
– Džudo balsas mane vijosi. Neturėjau
supratimo, kur eisiu, bet man reikėjo
erdvės, gaivaus oro ir atsidurti toli nuo jo.
 trisdešimt septintas skyrius

Išlėkiau pro duris ir pasileidau į

paplūdimį. Mintys pynėsi, širdis daužėsi,
kūriau kaip pašėlusi, kol pasiekiau
pakrantę. Įbridau į vandenį, prieš tai
paplūdimyje sukėlusi smėlio debesis ir
apstulbinusi poilsiautojus. Žmonės
dėbsojo, purtė galvas ir įtikinėjo save, kad
jiems tik pasirodė, šito negali būti.
Niekas negali skusti tokiu greičiu.
 Joks normalus žmogus, koks aš jiems
ir atrodžiau.
Nusispyriau sandalus ir įbridau giliau,
iš pradžių pasiraitojau džinsus, bet kai
banga sušlapdė juos iki kelių,
nebekreipiau dėmesio. Norėjau prisiliesti
prie realybės, prie materijos – spręsti
lengvus rūpestėlius, o ne tokias bėdas, su
kokiomis pastaruoju metu grūmiausi.
Nors buvau patyrusi vienatvės
jausmą, dar niekada nesijaučiau tokia
apleista kaip dabar. Visada turėdavau
kam pasiguosti. Sabinai, Rilei, Deimenui,
draugams – bet artimieji žuvę, Sabina
leidžia laiką su Manozu, mano vaikinas
nutarė padaryti pertrauką, o draugais
negaliu pasitikėti – tai kokia prasmė?
Ką duoda nemirtingumo galios,
gebėjimas valdyti energiją ir kurti
daiktus, jei negaliu turėti to vienintelio
vaikino, kurio trokštu?
Kas iš to, jei regiu vaiduoklius, bet
nematau vienintelio man tikrai svarbaus
– sesutės?
Kokia prasmė gyventi amžinai, jei
gaunu tenkintis tik tokiu gyvaliojimu?
Įbridau iki juosmens. Dar niekad
nesijaučiau tokia vieniša knibždančiame
žmonių paplūdimyje, tokia bejėgė šitokią
šviesią ir saulėtą dieną. Nepaklusau, kai
Džudas pasivijo mane, čiupo už peties ir
mėgino ištempti į krantą. Mėgavausi
vandens purslais, tykštančiais ant odos,
nepaliaujamu bangavimu, jūros trauka.
– Paklausyk. – Džudas įdėmiai žiūrėjo
į mane prisimerkęs nuo saulės ir
nepaleido peties, kol įsitikino, kad man
viskas gerai. – Gal grįžkim atgal? –
įtikinėjo jis ramiu, rūpestingu balsu, tarsi
būčiau buvusi trapi, gležna ir
nenuspėjama.
Sunkiai nurijau seilę ir kaip įkasta
stovėjau įbedusi akis į horizontą.
– Jeigu tu krėtei pokštus, jeigu
maustei mane… – Papurčiau galvą, ir
nors neįstengiau baigti sakinio, bet
grasinimas buvo aiškus.
– Nieku gyvu. – Džudas stipriau mane
apkabino, prisitraukė arčiau ir sūpavo ant
bangų. – Tu mane perpratai, Eve. Pačią
pirmą dieną. Pati žinai, ką sugebu ir ką
galiu matyti. – Giliai įkvėpiau ir norėjau
prabilti, kai Džudas pridūrė: – Žinok,
sesutė buvo su tavim keletą kartų. Ne
kiekvieną, bet daugumą. Tačiau šiandien
ji pirmąsyk prakalbo.
– Kodėl ji taip padarė? – pasisukau ir
pažiūrėjau Džudui į akis. Nebuvo
priežasties juo netikėti, bet norėjau
įsitikinti iki galo.
– Tikriausiai šiek tiek pasitikėjo
manimi. – Džudas gūžtelėjo pečiais. – Ne
taip kaip tu.
Spoksojau į jūros žalumo akis ir
mačiau tik tiesą. Džudas nemeluoja,
nekvailina manęs ir nieko neišsigalvoja.
Jis tikrai matė Rilę ir nuoširdžiai nori
man padėti.
– Štai kodėl mudu susitikome. –
Džudas linktelėjo ir prakalbo vos ne
pašnibždomis: – Gal tai Rilės darbas?
Rilė ar… ar kas nors kitas… galingesnė
visatos jėga. Žiūrėjau į vandenyną ir
spėliojau, ar Džudas atpažįsta mane taip
pat kaip aš jį. Ar jis taip kaip ir aš jaučia
virpant širdį, dilgsint odą, keistą, bet
pažįstamą trauką? O jei taip, ką visa tai
reiškia? Ar mudu turim nebaigtų reikalų
– ir dėl to kalta karma?
Ar atsitiktinumų tikrai nebūna?
 – Aš galiu tave išmokyti, – pasiūlė
Džudas. Iš jo akių mačiau, kad labai nori
išpildyti savo pažadą. – Negaliu
garantuoti, bet pasistengsiu.
Išsivadavau iš jo glėbio ir nubridau
gilyn, buvo nė motais, kad visiškai
permirko džinsai.
– Kiekvienas žmogus turi sugebėjimų.
Kaip ir kiekvienas yra aiškiaregys ar bent
jau turi nuojautą. Svarbiausia, ar žmogus
atviras visatai, nori mokytis ir tobulėti.
Bet tu esi taip apdovanota, kad nesunkiai
turėtum išmokti pamatyti sesutę.
Dirstelėjau į Džudą, nes kažkas
patraukė mano dėmesį… kažkas…
– Visa gudrybė – sustiprinti savo
virpesius, pasiekti lygmenį, kuriame…
Nepastebėjom artėjančios bangos. Jos
ketera iškilo virš galvų, nebeliko laiko
panerti ar pabėgti. Nuo griūvančios
vandens lavinos mane išgelbėjo tik
žaibiška Džudo reakcija ir stiprios
rankos.
– Ar tau viskas gerai? – paklausė
verdamas mane žvilgsniu.
Tačiau mano dėmesys nukrypo kitur,
jį prikaustė nuostabi šiluma, pažįstami
meilės fluidai, kuriuos skleidžia tik
vienas žmogus – tik jis…
Stebėjau, kaip Deimenas lipa iš
vandens, pasikišęs po pažastimi
banglentę. Jo kūnas buvo toks
raumeningas, įdegęs, kad būtų
pravirkdęs Rembrantą. Deimenas skyrė
vandenį kaip peilis sviestą, vikriai ir
grakščiai, tarsi pačiai jūrai panorėjus.
Be galo troškau šūktelėti, pakviesti jį
vardu ir susigrąžinti. Bet vos tik rengiausi
tą padaryti, mudviejų žvilgsniai susitiko
ir aš išvydau save jo akimis:
susitaršiusiais šlapiais plaukais, susisukę
drabužiai prilipę prie kūno –
išdykaujančią karštą saulėtą dieną
vandenyje su Džudu, apkabinusiu mane
įrudusiomis, stipriomis rankomis.
Išsiplėšiau iš Džudo glėbio, deja, per
vėlai. Deimenas mane jau pamatė.
Ir jis nudrožė.
 Priblokšta ir netekusi žado žiūrėjau,
kaip jis tolsta.
Nei tulpių, nei telepatinės žinutės –
tik liūdna tuštuma.
 trisdešimt aštuntas skyrius

Džudas išlipo paskui mane iš vandens,

sekė iki pusės paplūdimio, šaukė vardu,
mėgino sulaikyti, bet, kai perėjau gatvę ir
patraukiau į parduotuvę, kur dirbo
Heivna, galiausiai atstojo.
Man reikėjo išsipasakoti draugei. Kad
ir kokia kaina, viską atskleisti ir atverti
širdį.
Nekreipiau dėmesio į šlapius,
permirkusius džinsus, šiugždančią
medžiagą, susisukusius ir varvančius
marškinėlius. Net nešovė į galvą
susikurti sausų drabužių, kol priėjau prie
parduotuvės durų ir pamačiau ten
stovintį Romaną.
– Atleisk, basų ir šitaip apsirengusių
neaptarnaujame. – Jis nusišypsojo. –
Nors, prisipažįstu, tavo išvaizda man
patinka.
Pasekusi Romano žvilgsnį,
užsidengiau krūtinę rankomis, nes šlapi
mano marškinėliai tapo beveik
permatomi.
– Turiu pasikalbėti su Heivna. –
Norėjau prasibrauti į vidų, bet Romanas
pastojo kelią.
– Eve, paklausyk. Čia aukščiausios
klasės vietelė. Gal užeik vėliau, kai kiek…
apsitvarkysi.
Dirstelėjau per Romano petį ir
pamačiau nemažą prabangiai įrengtą
parduotuvę. Joje buvo prikimšta gausybė
įvairiausių daiktų, lyg gausybės rage. Nuo
lubų kabojo sidabriniai kandeliabrai,
sienas puošė geležinės žvakidės ir
aliejumi tapyti įrėminti paveikslai, ant
grindų buvo priklota spalvingų austų
kilimų, o senoviniai baldai buvo įsprausti
tarp daugybės kabyklų su vintažiniais
drabužiais ir aukštų stiklinių vitrinų su
prašmatniais niekučiais ir juvelyriniais
dirbiniais.
– Tik pasakyk, ar Heivna dirba. –
Piktai pažiūrėjau į Romaną, nes mano
kantrybė seko, bet jis mane nužvelgė ir
išsiviepė. Stengiausi prisijungti prie
Heivnos energijos ir nieko nepešusi
supratau, kad man trukdo Romanas.
– Gal ir taip, gal ir ne. Kas žino? – Jis
išsitraukė iš kišenės pakelį cigarečių ir
pasiūlė man. Bet aš užverčiau akis ir
nusivaipiau. Romanas pašnairavo,
prisidegė žiebtuvėliu cigaretę, giliai
užsitraukė, paskui išpūtė dūmus ir tarė: –
Viešpačiukai aukštielninkas, Eve,
pasimėgauk gyvenimu! Tu veltui švaistai
nemirtingumą!
 Susiraukiau, nuvaikiau nuo veido
tariamą dūmų debesį ir paklausiau:
– Kam priklauso ši parduotuvė? –
Dingtelėjo, kad niekada anksčiau nesu
jos mačiusi, ir spėliojau, kuo čia dėtas
Romanas.
Jis vėl giliai užsitraukė dūmo,
prisimerkė kaip katinas ir nužvelgė mane
nuo galvos iki kojų.
– Manai, aš juokauju, bet kalbu
rimtai. Nė vienas save gerbiantis
nemirtingasis neišeis į gatvę taip
atrodydamas. – Romanas pagrasino man
pirštu. – Ir vis dėlto marškinėlius gali
pasilikti, tačiau kitus drabužiukus teks
pasikeisti. – Jis geidulingai spoksojo į
mane kaip į gardų kąsnelį.
– Kam priklauso ši parduotuvė? –
pakartojau, vėl žvilgtelėjau vidun ir šį tą
sumąsčiau. Tai ne šiaip sau vintažinė
parduotuvė. Čia Romano prekės. Daiktai,
kuriuos jis sukaupė per šešis šimtus
metų, stropiai pirkdamas ir parduodamas
tinkamu laiku – prekiautojas
antikvarinėmis vertybėmis.
Romanas dėbtelėjo, iškvėpė keletą
dūmų ratilų ir atsakė:
– Ji priklauso draugui. Kas tau darbo.
Prisimerkiau, nes žinojau daugiau.
Čia jo parduotuvė. Jis yra Heivnos bosas
ir moka jai algą. Bet nenorėjau
prieštarauti, todėl nusišaipiau:
 – Tai tu turi draugų. Man jų gaila.
– Taip, aš turiu daug draugų. –
Romanas vyptelėjo, dar kartą giliai
užsitraukė, numetė nuorūką ir užmynė
bato kulnu. – Kitaip negu tu, aš
neatstumiu žmonių. Taip sakant, neslepiu
savo dovanų. Aš esu populistas, Eve.
Duodu žmonėms tai, ko jie nori.
– Ir ko gi jie nori? – paklausiau. Viena
vertus, stebėjausi, kodėl drebėdama
stoviu ant šaligatvio varvančiais džinsais,
prilipusiais prie kūno marškinėliais ir
veliuosi į beprasmį, tuščią ginčą, antra
vertus, negalėjau pajudėti iš vietos.
Romanas nusišypsojo ir nuvėrė mane
giliomis mėlynomis akimis.
 – Juk jie nori turėti viską dabar, tiesa?
– Jo šiurkštus, gomurinis juokas panėšėjo
į urzgimą ir šiurpino. – Tai visai nesunku
suprasti. Gal surizikuosi spėti?
Žvilgtelėjau jam per petį ir pamačiau,
kaip viduje kažkas šmėkštelėjo. Maniau,
tai Heivna, bet išvydau tą pačią merginą,
kurią mačiau prie Romano namų aną
naktį. Kai buvau nukėblinusi pas jį kaip
kokia kvaiša. Mūsų akys susitiko.
Mergina apėjo prekystalį ir priartėjo prie
durų. Juodi kaip varno plaukai, juodos
kaip naktis akys ir lygi tamsi oda – jos
egzotiškas grožis atėmė žadą.
– Buvo malonu paplepėti, Eve, bet tau
metas judintis. Neįsižeisk, brangut,
tačiau atrodai… netvarkingai. Jei toliau čia
trinsies, nukentės mano verslas.
Išbaidysi visus pirkėjus, supratai? Jei tau
reikia smulkių autobusui… – Romanas
pasirausė kišenėje, išsitraukė saują
dvidešimt penkių centų monetų ir atkišo
delną. – Nenutuokiu, kiek kainuoja
autobuso bilietas, esu juo važiavęs prieš
kokius…
– Kokius šešis šimtus metų, –
prisimerkusi atšoviau. Mačiau, kaip
Romanas pajudino pirštus ir mergina tą
pat akimirką sustojo ir apsigręžė. Kas
nors kitas to ženklo gal būtų ir
nepastebėjęs, tik ne aš. Mergina nuėjo į
galinį kambarėlį ir dingo man iš akių.
 Nebeturėjau daugiau čia ką veikti.
Droždama gatve tolyn girdėjau Romaną
šaukiant:
– Prieš šešis šimtus metų nebuvo
autobusų! Žinotum, jei nepraleidinėtum
istorijos pamokų!
Bet aš traukiau kaip niekur nieko,
atsisakiau žaisti jo žaidimą. Jau besukant
už kampo mane persmelkė Romano
siunčiamos mintys: Nagi, Eve, tai ko nori
žmonės? Pagalvok apie tai ir gal prisikasi
iki priešnuodžio?
Suklupusi mėginau rankomis
atsiremti į sieną, nusiraminti, bet
Romano balsas aidėjo galvoje. Jis
melodingai giedojo:
 Mudu nesam tokie skirtingi, kaip
manai. Turim daug ką bendro. Ir netrukus,
brangut, gausi progą tuo įsitikinti. Greitai
sumokėsi tiek, kiek aš prašau.
Nuoširdžiai nusikvatojęs Romanas
davė man ramybę.
 trisdešimt devintas skyrius

Kitą dieną nusprendžiau elgtis darbe

lyg niekur nieko. Buvau pasiryžusi
užmiršti tą nesmagų nuotykį
paplūdimyje, tuo labiau neprasitarti
Džudui apie mūsų praeitį, kurios jis
neprisimena, ir apie meilę, kuriai nebuvo
lemta sužydėti dėl vienos priežasties.
Priežasties, vardu Deimenas.
Nors skubėjau, Mailsas su Heivna
mane aplenkė. Aptikau juos parimusius
ant prekystalio ir flirtuojančius su Džudu.
– Ką judu čia darot? – paklausiau
stengdamasi tvardytis ir nužvelgiau visus
tris: džiūgaujančią Heivną, spiginantį
akimis Mailsą ir linksmai nusiteikusį
Džudą.
– Atskleidžiam tavo paslaptis,
perdedam tavo trūkumus ir, aišku,
kviečiam Džudą į mano atsisveikinimo
vakarėlį, jei kartais tu pamirštum. –
Mailsas nusijuokė.
Išraudusi žvilgtelėjau į Džudą
nežinodama, ką pasakyti. Man
bespoksant Heivna pridūrė:
– Ir kokia laimė, jis tą dieną laisvas!
 Ramiai apėjau prekystalį, tarsi visai
nesirūpinčiau, kad vaikinas, su kuriuo
susitikinėjau kelis šimtmečius, po kelių
dienų dalyvaus vakarėlyje mano
namuose, o Deimenas, mano sielos
puselė, yra įsitikinęs, kad mudviejų su
Džudu istorija dar nesibaigė.
Heivna paėmė skrajutę,
reklamuojančią Džudo aiškiaregystės
užsiėmimus pradedantiesiems, ir
pamojavo man priešais nosį.
– Kodėl neužsiminei apie pamokas? –
Ji susiraukė. – Ši sritis mane labai
domina. Juk tu žinai, esu panirusi į tuos
reikalus visa galva. – Ji atsigręžė ir
nusišypojo Džudui.
 – Atleisk, bet tikrai nežinojau. –
Gūžtelėjau pečiais, numečiau kuprinę po
prekystaliu ir čiupau kėdę, stovinčią šalia
Džudo. Neketinau taikstytis su melu ir
spėliojau, kaip man kuo greičiau išprašyti
draugus.
– Na, domiuosi jau kurį laiką. –
Heivna kilstelėjo antakį ir laukė, ar su ja
ginčysiuos, bet aš neužkibau. – Laimė,
Džudas pažadėjo mane priimti, – pridūrė
Heivna kvailai vypsodama.
Mečiau į Džudą žaibišką piktą
žvilgsnį. Jis vos vos trūktelėjo pečiais ir
patraukė į galinį kambarėlį. Tuojau pat
grįžo pasikišęs po pažastimi banglentę,
atsisveikindamas pamojavo ir išėjo pro
duris.
– Negaliu patikėti, kad apie jį
neprasitarei! – vos tik Džudas išėjo,
pratrūko Mailsas. – Tu didžiausia
savanaudė! Juk pati jau turi karštą
vaikiną!
– Negaliu patikėti, kad nutylėjai apie
užsiėmimus, – pasakė Heivna vis dar
laikydama rankoje skrajutę. – Tau
pasisekė, kad Džudas mane priėmė!
– Man pasisekė? – Papurčiau galvą.
Betrūko, kad Heivna atrastų savo slaptas
aiškiaregės galias, nes ji ir taip per daug
šniukštinėja ir kelia mums su Deimenu
nerimą. – Beje, užsiėmimai jau prasidėjo,
štai kodėl jis pasakė, kad pamėgins tau
rasti vietą. – Padėsiu visas pastangas, kad
paversčiau Džudo pažadą pamėginti į
negalėti. – O kaipgi darbas? Ar
užsiėmimai netrukdys?
Prisimerkusi Heivna papurtė galvą,
mano priešinimasis ją dar labiau
pakurstė.
– Nea, aš susitarsiu su jais dėl darbo
grafiko ir bėdų nebus.
– Su jais? – Žvilgtelėjau į Heivną ir
ėmiau vartyti užrašymų knygą
apsimesdama abejinga, nerūpestinga,
nors iš tikrųjų vos tvardžiausi.
– Galingos jėgos. – Žiūrėdama į mane
Heivna nusijuokė. – Na, jeigu nori, mano
viršininkai.
 – Ar Romanas yra vienas jų? –
Dirstelėjau į ją ir perverčiau puslapį.
– Gal kvaištelėjai? Jis juk mokosi
vidurinėje, pamiršai? – Heivna papurtė
galvą ir susižvelgė su Mailsu. Jų žvilgsnių
prasmės nutariau verčiau nesiaiškinti.
– Vakar buvau pas tave užsukusi. –
Įdėmiai tyrinėjau Heivnos aurą, energiją
ir netgi užmečiau akį į jos mintis. –
Romanas sakė, kad tavęs nėra.
– Žinai, jis minėjo. Mudvi tikriausiai
prasilenkėm. – Heivna patraukė pečiais.
– Nemanyk, kad tau pavyko nusukti
pokalbį. Taigi prisipažink, kas sieja tave
ir tuos užsiėmimus? – Ji bedė į skrajutę
ryškiai raudonu nagu ir prisimerkusi į
mane pažiūrėjo. – Kodėl nenori, kad juos
lankyčiau? Dėl to, kad tau pačiai patinka
Džudas?
– Ne! – Mano akys lakstė nuo vieno
prie kito, supratau, kad atsakiusi per
daug greitai ir per daug tvirtai sukėliau
tik dar didesnį draugų įtarimą. – Aš vis
dar draugauju su Deimenu, – pridūriau,
nors tai ir nebuvo visiška tiesa. Bet kaip
galiu tai atskleisti jiems, jei nedrįstu
pripažinti sau? – Nors jis ir nelanko
pamokų, tai nereiškia… – Nutilau ir
papurčiau galvą supratusi, kad verčiau
užsičiaupti. – Bet žinok, užsiėmimus
lanko Honora, ir aš pamaniau, kad
nenorėsi mokytis kartu su ja. – Įsmeigiau
akis į Heivną tikėdamasi, kad ją įtikinau.
– Rimtai? – Abudu su Mailsu išsižiojo,
į mane įsmigo keturios rudos akys.
– O kaip Steisė? Ir Kreigas? – paklausė
Heivna, pasirengusi atsisakyti
sumanymo, jeigu užsiėmimus lanko visa
pagrindinė komanda.
Nors knietėjo pameluoti, papurčiau
galvą.
– Ne, tik Honora. Keista, tiesa?
Heivnos aura žybčiojo ir blykčiojo, ji
svarstė visus už ir prieš, dvejojo, ar
pavyks atskleisti savo aiškiaregystės
galias šalia tokios kalės kaip Honora.
Heivna apžvelgė parduotuvėlę ir
paklausė:
 – Tai kuo čia užsiimi? Buri kortomis ir
panašiai?
– Aš? Ne! – Suspaudžiau lūpas ir
norėdama išvengti veriančio draugės
žvilgsnio ėmiau knistis sąskaitų dėžutėje.
– Kas per paukštytė ta Avalona? Ar
gera būrėja?
Apšalau, žvilgčiojau į vieną ir į kitą
negalėdama išlementi nė žodžio.
– Ei, atsibusk! Žemė kviečia Evę!
Tiesiai tau už nugaros parašyta:
IŠSIBURK ŠIANDIEN PAS AVALONĄ! –
Heivna palingavo galva ir pusiau rimtai
pareiškė: – Viešpatėliau, negi tave
pasamdė tik dėl puikios išvaizdos?
– Užrašyk mane, – paprašė Mailsas. –
Noriu išsiburti pas Avaloną. Gal ji man
pasakys, kur Florencijoje renkasi karšti
vyrukai. – Jis nusikvatojo.
– Ir mane užrašyk. – Heivna
linktelėjo. – Seniai norėjau išsiburti.
Kodėl nepasinaudoti proga? Ar būrėja
čia? – Heivna apsižvalgė.
Sunkiai nurijau seilę. Turėjau žinoti,
kad šitaip nutiks. Deimenas mane įspėjo.
– Ei, ar girdi? – Draugė pamosavo
man prieš akis ir vėl susižvelgė su
Mailsu. – Mes norime užsirašyti būrimui.
Juk tu čia dirbi, tiesa?
Iš po prekystalio išsitraukiau
užrašymų knygą, perverčiau taip greitai,
kad raidės susiliejo. Paskui staiga
užskleidžiau, įkišau į vietą ir pasakiau:
– Šiandien būrėja užsiėmusi.
– Na, gerai. – Įpykusi Heivna
prisimerkė. – O rytoj?
Papurčiau galvą.
– O poryt?
– Užsiėmusi.
– Kitą savaitę?
– Nieko negaliu padaryti.
– Kitais metais?
Gūžtelėjau pečiais.
– Kas tau yra? – Pašnairavo Heivna.
Nutilau, nes abu draugai spoksojo į
mane įsitikinę, kad arba ką nors slepiu,
arba esu neišmanėlė, o galbūt kaltos abi
priežastys. Supratau, kad turiu
nedelsdama išsklaidyti jų abejones, ir
pasakiau:
– Tiesiog manau, kad jums neverta
švaistyti pinigų. Būrėja nelabai kokia.
Keletas klientų skundėsi.
Žiūrėdamas į mane Mailsas papurtė
galvą.
– Tai kalba baigta, Eve.
Tačiau Heivna neatitraukdama nuo
manęs akių pasakė:
– Galiu išsiburti ir kitur. Ir dėl
kažkokios keistos, nežinomos priežasties
tikrai tą padarysiu. – Ji užsimetė ant
peties krepšį, čiupo Mailsą už rankos ir
nusitempė prie durų. Stabtelėjusi tarė: –
Nežinau, kas tau užėjo, bet elgiesi labai
keistai, keisčiau negu paprastai. –
Grįžtelėjusi per petį Heivna metė
reikšmingą žvilgsnį, kurio prasmės
nutariau nesiaiškinti. – Rimtai, Eve, jeigu
įsižiūrėjai Džudą, taip ir pasakyk. Bet gal
pirma derėtų prisipažinti Deimenui – juk
jis nusipelno tokios pagarbos, ar ne?
– Aš nesu įsižiūrėjusi Džudo. –
Trūktelėjau pečiais apsimesdama rami,
bet draugų neapgavau. Beje, to ir
nebereikėjo – jie jau buvo padarę išvadas.
Visi yra padarę išvadas. Tik ne aš. –
Patikėkit, nieko man nesidaro, tik rūpi
egzaminai, Mailso vakarėlio rengimas ir
kiti kasdieniai reikalai… – Nutilau
supratusi, kad draugai manimi netiki.
 – Tai kurgi Deimenas? Kodėl jis
nebesirodo? – paklausė Heivna, o Mailsas
stovėjo šalia ir linkčiojo. Nesulaukusi
mano atsakymo pridūrė: – Draugystė
remiasi abipusiu ryšiu. Duoti ir imti.
Draugystė remiasi pasitikėjimu. Tačiau
nežinia kodėl, tu nuolat stengiesi elgtis
tobulai. Tarsi tavo puikiame, gražiame
gyvenime nebūtų nutikę nieko blogo. Lyg
tavęs nekamuotų bėdos ir liūdesys. Nori
tikėk, nori ne, bet mudu su Mailsu
atėjom tau pasakyti, kad mylim tave ir
sunkią akimirką. Po velnių, mylėsim, net
jei visa tavo diena nueis šuniui ant
uodegos, mes vis tiek valgysim su tavim
priešpiečius ir per pamokas rašysim
žinutes. Elgdamasi tobulai vis tiek mūsų
neapgauni.
Sunkiai atsidusau ir linktelėjau. Tik
tiek tegalėjau. Gumulas įstrigo gerklėje –
neišspaudžiau nė garso.
Abu stovėjo prie durų laukdami, kad
juos sulaikysiu, kad rasiu drąsos atsiverti
ir, norėdama pasitaisyti, parodyti
pasitikėjimą, išliesiu širdį.
Bet aš negalėjau. Nežinojau, kaip jie į
tai reaguos, galvos skausmo man ir taip
pakako.
Todėl tik nusišypsojau, pamojavau ir
pažadėjau paskambinti vėliau.
Stengiausi nesusigūžti, kai Mailsas su
Heivna nusivaipę išėjo.
 keturiasdešimtas skyrius

Susikūprinusi sėdėjau galiniame

kambarėlyje prie knygos. Džudas
nustebo, kad aš vis dar čia.
– Pamačiau tavo automobilį prie
užpakalinių durų ir užsukau pažiūrėti, ar
tau viskas gerai. – Džudas prisimerkęs ir
skvarbiai į mane žiūrėdamas
pamindžikavo tarpduryje, paskui
atsidrėbė ant kėdės priešais stalą ir toliau
mane tyrinėjo.
Pakėliau apsiblaususias akis nuo
knygos ir pažvelgiau į laikrodį. Nustebau,
kad jau taip vėlu ir kad taip ilgai čia
užtrukau.
– Rodos, šiek tiek užsisėdėjau. –
Gūžtelėjau pečiais. – Prie jos reikia
gerokai paplušėti. – Užverčiau knygą,
pastūmiau į šalį ir pridūriau: – Čia daug
šlamšto.
– Tau nebūtina nakvoti krautuvėlėje,
jei nori, pasiimk knygą namo.
Prisiminiau Sabinos žinutę. Ji parašė,
kad rengiasi gaminti vakarienę Manozui,
todėl į namus visai netraukė.
– Ačiū, nenoriu. – Papurčiau galvą. –
Man jau užteks. – Supratau padariusi
viską, ką galėjau.
Iš knygos tikėjausi labai daug, tačiau
iki šiol radau tik kaip burtais sužinoti, kur
yra žmogus, meilės apžavus ir abejotiną,
kažin ar veiksmingą karpų gydymą, bet
nieko apie tai, kaip panaikinti žalingo
eliksyro poveikį ar kaip priversti žmogų
atskleisti paslaptį, kuri man labai svarbi.
Nė menkiausios užuominos apie
žūtbūtinai reikalingus dalykus.
– Gal galiu padėti? – paklausė Džudas
matydamas mano nusivylimą.
Norėjau papurtyti galvą įsitikinusi,
kad jis negali. Paskui dingtelėjo. O gal
gali?
 – Ar ji čia? – Sulaikiusi kvapą žiūrėjau į
Džudą. – Ar Rilė čia?
Jis žvilgtelėjo į dešinę ir pakratė galvą.
– Deja. – Džudas gūžtelėjo pečiais. –
Nemačiau jos nuo tada…
Nors Džudas nutilo, abu supratom, ką
jis norėjo pasakyti. Jis nematė Rilės nuo
vakar, kai paplūdimyje Deimenas
pastebėjo mudu apsikabinusius. Troškau
tai pamiršti.
– Taigi kaip tu mokai žmones… na,
regėti dvasias?
Džudas įdėmiai į mane pažiūrėjo ir
pasitrynė smakrą.
– Nebūtinai išmokau juos regėti. – Jis
atsilošė kėdėje ir užsikėlė koją ant kojos.
– Vienodų žmonių nerasi – jie skirtingai
apdovanoti ir turi tam tikrų sugebėjimų.
Esama aiškiaregių iš prigimties – vieni
gali matyti, kiti girdėti balsus, treti –
judinti daiktus…
– Mintimis. – Linktelėjau, nes visa tai
jau žinojau ir nekantravau kuo greičiau
prisikasti prie esmės – kaip Džudas gali
padėti man. – O ką sugebi tu?
– Viską, ką išvardijau. Be to, turiu
nepaprastą uoslę. – Džudas nusišypsojo.
Jo nuoširdi šypsena nušvietė kambarį, ir
man virptelėjo širdis. – Tu tikriausiai irgi
viską sugebi. Svarbiausia sustiprinti savo
virpesius, pasiekti aukštesnį lygmenį, o
paskui… – Džudas pažvelgė į mane ir
suprato, kad nebesiklausau, bet vis tiek
pridūrė: – Juk žinai, viskas yra energija?
Jo žodžiai sugrąžino mane į
paplūdimį, kur prieš kelias savaites
Deimenas naktį man pasakojo tą patį –
apie energiją, virpesius ir visa kita.
Prisiminiau, kaip tada bijojau
prisipažinti, ką padariusi. Naiviai
vyliausi, kad tai didžiausia mano bėda ir
kad blogiau jau nebus.
Spoksojau į Džudą, mačiau, kaip kruta
jo lūpos – jis toliau pasakojo apie
energiją, virpesius ir galimą sielos
išlikimą. Bet mano mintys sukosi tik apie
mus tris: Deimeną, Džudą ir save,
spėliojau, kas iš tiesų mus sieja.
 – Ką manai apie praėjusius
gyvenimus? – pertraukiau Džudą. – Na,
supranti, persikūnijimus? Ar tuo tiki? Ar
tiki, kad žmonės tikrai užteršia savo
karmą ir per kitus persikūnijimus turi ją
ištaisyti? – Sulaikiusi kvapą laukiau
Džudo atsakymo. Svarsčiau, ar jis
prisimena, kas mudu siejo, kas mudu
kadaise buvom.
– Kodėl gi ne? – Džudas trūktelėjo
pečiais. – Karma yra labai galinga. Beje,
ar ne Eleonora Ruzvelt pasakė, kad visai
nesistebėtų po mirties atsidūrusi kitame
gyvenime? Turbūt neverta ginčytis su
šauniąja Eleonora? – Džudas nusikvatojo.
Atsilošiau kėdėje ir žiūrėjau į jį. Labai
norėjau, kad jis prisimintų painią mūsų
praeitį. Vien dėl to, kad pagaliau viską
išsiaiškintume, padėtume kortas ant
stalo, aš galėčiau pateikti ataskaitą
Deimenui ir įrodyti, kad jis klydo.
Tikriausiai man skirta išjudinti viską iš
mirties taško, todėl sunkiai atsidusau ir
paklausiau:
– Ar esi girdėjęs apie Bastianą de
Kolą?
Džudas pašnairavo.
– Jis buvo… olandų tapytojas… piešė…
paveikslus… – Papurčiau galvą ir
nudelbiau akis jausdamasi labai kvailai,
kad malu tokias nesąmones. Tiesą
sakant, ką tokiais paistalais tikėjausi
laimėti? Na, supranti, tas tapytojas
Bastianas prieš kelis šimtus metų buvai tu,
o mergina, kurią nutapei nuogą, – buvau
aš!
Žiūrėjau, kaip Džudas šypteli, trauko
pečiais nesuprasdamas, kur suku.
Neperkėlus jo į Samerlandą ir neatkūrus
galerijos Amsterdame, – o nei to, nei kito
aš neketinau daryti, – nebuvo prasmės
toliau aiškinti. Man beliko sėdėti ir laukti,
kol prabėgs trys vienatvės mėnesiai.
Pakračiau galvą nusprendusi šį
reikalą pamiršti ir grįžti prie Rilės.
Pažiūrėjau į Džudą ir atsikrenkščiau.
– Taigi kaip galima sustiprinti
virpesius?
Pasibaigus pamokai nesijaučiau nors kiek
pasistūmėjusi į priekį – vis tiek
nenutuokiau, kaip kalbėtis su
mirusiaisiais. Bent jau ne su ta, kuri man
rūpėjo. Nors išvydau daug klaidžiojančių
sielų, dauguma jų buvo labai neryškios.
– Tam reikia laiko. – Džudas užrakino
krautuvėlės duris ir palydėjo mane iki
automobilio. – Aš keletą metų kiekvieną
savaitę lankiau spiritizmo seansus, kol
susigrąžinau gebėjimus.
– Maniau, atsinešei juos gimdamas?
– Taip. – Džudas linktelėjo. – Bet taip
ilgai stengiausi nuo jų atsiriboti, kad teko
ilgai dirbti, kol atgaivinau.
Atsidusau. Tikrai nelankysiu tokių
seansų, rasiu kitą kelią.
– Juk žinai, Rilė lanko tave sapnuose.
Prisiminusi paskutinį klaikų sapną,
užverčiau akis. Nieku gyvu netikėjau, kad
taip mane aplankė Rilė.
Tačiau Džudas tik pažiūrėjo į mane,
linktelėjo ir pasakė:
– Aišku, kad ji. Jie nuolat taip daro.
Taip lengviausia susisiekti.
Laikydama raktelius rankoje
atsirėmiau į automobilio dureles ir
atidžiai pažvelgiau Džudui į veidą.
Žinojau, kad turiu atsisveikinti, palinkėti
labos nakties ir keliauti namo, bet
kažkodėl negalėjau pajudėti.
– Naktį mus užvaldo pasąmonė, ji
išlaisvina nuo įprastinių, mūsų susikurtų
suvaržymų, išlaisvina tai, ką stengiamės
užgniaužti, nes įtikiname save, kad taip
negali būti ir kad nėra jokios mistikos.
Tačiau iš tiesų visata yra magiška,
paslaptinga ir kur kas didingesnė, negu
atrodo. Ir pasąmonei valdant nuo
mirusiųjų mus skiria tik plonytėlaitis
energijos šydas. Mus glumina simboliai,
kuriais bandoma su mumis susisiekti, ir,
prisipažinsiu, nesu tikras, kas pateikia
informaciją – mes ar mirusieji, ir kiek
jiems leidžiama mums pranešti.
Giliai įkvėpiau. Nors buvo šilta, kūnu
perbėgo drebulys. Greičiau išgąstis,
sukeltas Džudo žodžių, artumo, jo
įtaigos. Bet ne šaltis. Tikrai ne.
Svarsčiau, ką Rilė norėjo pasakyti
parodydama stiklinį kalėjimą. Aš mačiau
jame įkalintą Deimeną, o jis manęs – ne.
Mėginau perprasti sapną kaip anglų
literatūros užduotį, kaip knyginę
simboliką. Spėliojau, ar stiklinis
kalėjimas reiškia, kad Deimenas yra
suklaidintas ir nemato, kas iš tiesų
dedasi? O jeigu taip, kas iš to?
– Jei ko nors nematai, dar nereiškia,
kad tai neegzistuoja. – Džudo balsas
sudrumstė nakties tylą.
Linktelėjau, nes žinojau tai geriau už
ką nors kitą. O Džudas stovėjo priešais ir
aiškino apie dimensijas, pomirtinį
gyvenimą, apie tai, kad laikas yra tik
dirbtinė sąvoka, bet iš tiesų neegzistuoja.
Ramybės nedavė įkyri mintis – kas būtų,
jei čiupčiau jį už rankos, užsimerkčiau,
nukelčiau mus į Samerlandą ir
parodyčiau jam, kokia sena mūsų…
Džudas nutvėrė mane bespoksančią.
Žvilgsniu glosčiau švelnią, įdegusią jo
odą, auksinius vėlinukus, randuotą
antakį, kol pagaliau susidūriau su jūros
žalumo akimis. Tokiomis giliomis ir
protingomis, kad nusisukau.
– Eve… – Džudas sunkiai atsiduso,
siekė mane apkabinti ir žemu, sodriu
balsu pakartojo: – Eve, aš…
Tačiau aš tik pakračiau galvą, įlipau į
automobilį ir išvažiavau į gatvę.
Užpakalinio vaizdo veidrodėlyje
pamačiau tebestovintį ir ilgesingai
žiūrintį man įkandin Džudą.
Palingavau galva, susitelkiau į kelią ir
pasakiau sau, kad ši nepaprasta istorija,
kadaise patirti jausmai nepakeis mano
ateities.
 keturiasdešimt pirmas
skyrius

Ketinome surengti vakarėlį šeštadienį,

bet Mailsas turėjo išvykti kitos savaitės
pradžioje, o darbų buvo tiek daug, kad
perkėlėme šventę į ketvirtadienį,
paskutinę mokslo metų dieną.
Nors puikiai, geriau už visus kitus,
žinojau, kad Deimenas laikosi duoto
žodžio, vis dėlto nusivyliau, kai atėjusi į
anglų kalbos pamoką jo neradau.
Dėbtelėjau į Steisę – ji prisimerkė,
kvailai išsiviepė ir man einant pro šalį
mėgino pakišti koją, o Honora sėdėjo
greta kaip niekur nieko ir vengė pažvelgti
man į akis, nes mudvi siejo paslaptis.
Kai atsisėdau ir apsižvalgiau,
supratau, kad tik aš sėdžiu viena – visi
turi suolo draugą, su kuriuo gali
pasikalbėti. Visi, tik ne aš. Beveik visus
mokslo metus sėdėjau šalia žmogaus,
kuris dabar atsisako lankyti pamokas, jo
kėdė greta manosios liūdnai tuščia.
Tarsi saulę būtų užtemdęs tamsus
debesis.
Taigi ponas Robinsas nepaliaudamas
tauškė apie dalykus, kurie niekam
nerūpėjo, net ir jam pačiam, o aš
nusprendžiau prasiblaškyti ir nuleidau
apsauginį aiškiaregės skydą, kad galėčiau
girdėti klasės draugų mintis. Patalpą
užpildžiusi garsų ir spalvų maišalynė
priminė, kaip gyvenau anksčiau, iki
sutikdama Deimeną – tada mane
nuolatos persekiojo pašaliniai garsai.
Prisijungiau prie pono Robinso
energijos – jis nekantriai laukė
paskutinio skambučio, kai pagaliau
atsikratęs mūsų galės mėgautis ilgomis
vasaros atostogomis. Paskui prie Kreigo –
jis ketino vėliausiai šiandien vakare
išsiskirti su Honora, kad galėtų
nevaržomas pašėlti tris mėnesius.
Galiausiai prisijungiau prie Steisės, kuri
vis dar neprisiminė trumpos draugystės
su Deimenu, bet vis tiek buvo padėjusi
ant jo akį. Ji neseniai sužinojo, kur
Deimenas plaukioja banglente, todėl
nutarė atnaujinti bikinių kolekciją ir
praleisti vasarą paplūdimyje, pasiryžusi
iki mokslo metų pradžios suvystyti tą
gražuolį. Ir nors man buvo bjauru tai
matyti, prisiverčiau palikti ją ramybėje ir
prisijungiau prie Honoros. Nustebau
išvydusi jos dienotvarkę – ji neketino
leisti laiko su Steise ar Kreigu, Honoros
mintys sukosi tik apie aiškiaregystės
užsiėmimus.
 Susiaurinau paieškos lauką,
nutildžiau kitų klasės draugų mintis, kad
netrukdytų girdėti Honoros. Buvo smalsu
sužinoti, kas paskatino tokį netikėtą
susidomėjimą magija. Tikėjausi, kad tai
nekaltas susižavėjimas Džudu, ir labai
nustebau supratusi, kad nieko panašaus.
Jai nusibodo tūnoti Steisės šešėlyje,
nuolat sekioti jai iš paskos. Honorai
įkyrėjo žaisti antroje lygoje, todėl ji ketino
vieną dieną užimti Steisės vietą.
Honora per petį žvilgtelėjo man
tiesiai į akis ir prisimerkė, tarsi būtų
žinojusi, ką aš matau, ir svarsčiusi, ar
išdrįsiu ją sustabdyti. Ji vis dar stebeilijo,
kai Steisė kumštelėjo alkūne, pažvelgė į
mane ir tyliai ištarė: prietranka.
Užverčiau akis ir norėjau nusigręžti,
bet Steisė atmetė plaukus, pasilenkė prie
manęs ir nuvėrusi akimis paklausė:
– Taigi kas nutiko Deimenui? Ar tavo
kerai nebeveikia? Gal jis sužinojo, kad tu
ragana?
Papurčiau galvą ir atsilošiau kėdėje,
sukryžiavau kojas, rankas padėjau ant
suolo ir įsivaizdavau esanti visiškai rami.
Tada įsmeigiau į Steisę tokį ilgą ir
žudantį žvilgsnį, kad ji neatlaikiusi
susigūžė. Ji buvo įsitikinusi, kad esu
vienintelė ragana klasėje, ir visai
nenutuokė, kad jos pakalikė irgi
numačiusi magišką ėjimą.
 Paskui vėl dirstelėjau į Honorą – ji
metė man iššūkį, pajutau sklindant jėgą,
kurios ji anksčiau neturėjo, mudviejų
žvilgsniai susitiko, susikirto, kol pagaliau
aš nusukau akis. Kas man darbo –
neturiu teisės kištis į jų santykius, griauti
jų draugystę.
Atsitvėrusi aiškiaregės skydu nuo
spalvų ir garsų maišalynės, nudūriau
žvilgsnį į suolą ir ant sąsiuvinio
pripiešiau daugybę raudonų tulpių.
Šiandien išvydau daugiau, negu reikėjo.

Atėjusi į istorijos pamoką radau

besitrinantį prie durų Romaną. Jis
šnekėjosi su vaikinu, kurio anksčiau
nebuvau mačiusi. Vos man priėjus abudu
nutilo, atsigręžė ir įžūliai įsispoksojo.
Siekiau rankenos, bet Romanas
užtvėrė duris ir nusišypsojo, kai ranka
netyčia užkliudžiau jam klubą, o kai
susigūžiau ir mečiausi šalin, nusikvatojo.
Romanas įsmeigė į mane ryškiai mėlynas
akis ir linktelėjęs draugo pusėn paklausė:
– Ar judu pažįstami?
Nusivaipiau, tenorėjau prasmukti į
klasę ir juo nusikratyti. Troškau pamiršti
pastaruosius apgailėtinus mokslo metus,
todėl buvau pasirengusi, jei prireiks,
nustumti jį nuo durų.
Caktelėjęs liežuviu Romanas tarė:
– Kokia tu nedraugiška. Rimtai, Eve,
tavo prastos manieros. Bet šiandien
nemokysiu tavęs jėga. Gal kada kitą
kartą.
Jis linktelėjo draugui ragindamas
dingti, o man rūpėjo patekti į klasę, bet
staiga akies krašteliu pastebėjau, kad tas
vaikinas neturi auros ir yra tobulai
sudėtas. Neabejojau, kad pažiūrėjusi
atidžiau aptikčiau ir uroboro tatuiruotę,
patvirtinančią mano įtarimus.
– Ką tu rezgi? – paklausiau nukreipusi
žvilgsnį į Romaną. Spėliojau, ar tas
draugas yra vienas iš seniai matytų
našlaičių, ar kokia nelaiminga siela, kurią
Romanas neseniai padarė nemirtingą.
Romanas plačiai išsišiepė ir atsakė:
 – Eve, tai dalis mįslės. Labai greitai
tau teks ją įminti. O dabar verčiau drožk į
klasę ir pasikartok istoriją. Patikėk
manim. – Jis nusikvatojo, atidarė duris ir
mostu pakvietė vidun. – Nereikia skubėti.
Netrukus išmuš tavo valanda.
 keturiasdešimt antras
skyrius

Nors pasakiau Sabinai, kad į vakarėlį

pasikviestų Manozą, jai užteko nuovokos
suprasti, jog kviečiu tik iš pareigos, ir,
laimė, jiedu nusprendė mums
netrukdyti.
Išpuošiau namus itališka atributika –
lėkštėmis, išpieštomis spagečiais, pica ir
vamzdiniais makaronais, raudonais,
baltais ir žaliais balionais ir gausybe
paveikslų. Sukūriau Botičelio „Pavasario“
ir „Veneros gimimo“, Ticiano „Urbino
Veneros“, Mikelandželo „Šventosios
šeimos“ reprodukcijas, o prie baseino
pastačiau tikro dydžio „Dovydo“
skulptūrą. Dirbdama prisiminiau, kaip
puošėme namus su Rile prieš lemtingą
Helovino vakarėlį – tą naktį aš
pabučiavau Deimeną, susipažinau su Ava
ir Drina. Ta naktis viską pakeitė.
Vertindama apžvelgiau savo triūsą,
paskui įsitaisiau ant sofos lotoso poza.
Užsimerkiau ir sustiprinau savo
virpesius, kaip mokė Džudas. Buvau taip
išsiilgusi Rilės, kad nusprendžiau
kasdien viena rengti spiritizmo seansus,
kol ištobulinsiu gebėjimus, ir ji pasirodys.
Išgrūdau iš minčių kasdienių plepalų
nuotrupas ir triukšmą, atsivėriau visatai
ir įtempiau visas jusles. Tikėjausi, kad kas
nors sujudės, padvelks vėsa, išgirsiu
šnabždesį, kokį nors ženklą, įrodantį, kad
Rilė yra arti. Bet pamačiau tik būrį
neaiškių vaiduoklių, visiškai nepanašių į
mano įžūlią dvylikametę sesutę.
Jau rengiausi baigti seansą, kai prieš
mane sušvito virpantis, tviskantis
pavidalas – palinkau į priekį, norėdama jį
geriau įžiūrėti, ir išgirdau du spigius
balsus:
– Ką tu darai?
 Vos jas išvydusi pašokau nuo sofos.
Žinojau, kad jis atvežė jas, ir tikėjausi jį
nutverti, kol dar nedingo.
Romė uždėjo ranką man ant
plaštakos, sulaikė, papurtė galvą ir tarė:
– Mes atvažiavom autobusu, o kitą
kelią atėjom pėsčiomis. Man labai gaila,
bet Deimeno čia nėra.
Mano akys lakstė nuo vienos dvynės
prie kitos. Be galo nusiminiau, netekau
žado ir stengdamasi susitvardyti
pasakiau:
– Ak! Tai kas atsitiko? – Spėliojau, ar
jos atėjo į vakarėlį, ar jas pakvietė Heivna.
– Mums reikia pasikalbėti. – Romė su
Reine susižvelgė. – Turi šį tą sužinoti.
 Sunkiai nurijau seilę ir nekantriai
laukiau, kad jos pasakytų, koks
nelaimingas ir apgailėtinas jaučiasi
Deimenas, kaip jis gailisi nusprendęs
išsiskirti ir kaip beprotiškai trokšta mane
susigrąžinti…
– Tai liečia Romaną. – Reinė įsmeigė į
mane akis ir perprato mano veido
išraišką, o gal net mintis. – Mes manom,
kad jis kuria kitus – kitus
nemirtinguosius, tokius kaip tu.
– Tik jie ne tokie kaip tu, – pridūrė
Romė. – Tu esi gera, o ne tokia blogiukė
kaip jis.
Reinė gūžtelėjo pečiais ir apsižvalgė,
lyg abejodama sesers žodžiais.
 – Ar Deimenas žino? – paklausiau
žiūrėdama į dvynes. Norėjau Deimeno
vardo skambesiu užpildyti visą kambarį,
šaukti jį be paliovos.
– Taip, bet jis nieko nedarys. – Romė
atsiduso. – Sako, kad jie turi teisę čia
gyventi, jei nekelia kitiems grėsmės.
– O jie kelia? – Mano akys bėgiojo nuo
vienos dvynės prie kitos. – Kelia grėsmę?
Dvynės susižvelgė, kažką pasakė
viena kitai tylia dvynių kalba ir atsigręžė į
mane.
– Nesam įsitikinusios. Reinė ima
atgauti kai kurias galias, o kartais atrodo,
kad aš vėl matau vizijas, bet viskas vyksta
labai lėtai, todėl mums reikėtų žvilgtelėti
į knygą. Na supranti, „Šešėlių knygą“,
kurią laikai krautuvėlėje. Tikimės, kad ji
padėtų.
Prisimerkusi įtariai nužvelgiau
dvynes. Svarsčiau, ar joms tikrai neramu
dėl Romano pakalikų, ar tiesiog stengiasi
nuteikti mane prieš Deimeną ir pasiekti,
ko nori. Ir vis dėlto jos turbūt nemeluoja.
Paskutiniais skaičiavimais, mieste
pasirodė trys nauji nemirtingieji, visi jie
susiję su Romanu. Tikriausiai ne prieš
gera. Tiesa, iki šiol jie nepadarė nieko
blogo.
Nenorėdama, kad seserys laikytų
mane baisia lengvatike, paklausiau:
– Ar Deimenas sutinka? – Visos trys
susižvelgėme ir supratome, kad jis
nesutinka.
Tyliai pasitarusios dvynės atsigręžė į
mane. Reinė ėmėsi iniciatyvos.
– Klausyk, mums reikia pagalbos.
Deimenas moko per daug lėtai, ir, jei
stumsimės tokiu tempu, sulauksim
trisdešimties, kol atgausim galias. Nesu
tikra, kam tai labiau nepatinka – mums
ar tau? – Reinė metė į mane žvilgsnį, o aš
gūžtelėjau pečiais ir nesistengiau
paneigti jos žodžių, nes abi supratom,
kad ji teisi. – Reikia stumtis sparčiau.
Padėti mums gali tik tu ir knyga.
Mano akys lakstė nuo vienos dvynės
prie kitos, paskui žvilgtelėjau į laikrodį
svarstydama, ar spėsiu nuvažiuoti į
krautuvėlę, paimti knygą ir laiku grįžti į
vakarėlį. Iki jo buvo likusios kelios
valandos, o aš sukuosi labai greitai, taigi,
be abejonės, spėsiu.
– Bėk, lėk, verskis per galvą. – Reinė
linktelėjo – pasakyta padaryta. –
Lauksime tavęs čia.

Pirmiausia dingtelėjo, kad iki krautuvėlės

galiu nubėgti. Lėkdama pasijuntu stipri
ir nenugalima, o sunkumai, su kuriais
susiduriu, ne tokie baisūs. Bet buvo dar
šviesu, todėl nudrožiau į garažą ir
nutariau važiuoti. Atvykusi radau Džudą
jau berakinantį duris, nors buvo dar
anksti. Išvydęs mane jis pasakė:
– Ar nesiruoši vakarėliui? – Džudas
skvarbiai nužvelgė mano marškinėlius,
šortus ir sandalus.
– Šį tą pamiršau, – paaiškinau. –
Užtruksiu tik akimirką ir grįšiu.
Nesijaudink, moku užrakinti duris.
Džudas palingavo galva, nes suprato,
kad kažkas nutiko, bet atrakino duris ir
mostu pakvietė vidun. Jis sekė man iš
paskos, tiesiog lipo ant kulnų, nuo
slenksčio žiūrėjo, kaip atrakinu stalčių ir
pakeliu antrą dugną. Jau buvau
betraukianti knygą, kai jis tarė:
– Niekaip neatspėsi, kas šiandien
buvo atėjęs. – Dirstelėjau į Džudą,
įmečiau knygą kuprinėn, o jis pridūrė: –
Ava.
Apmiriau ir įsispoksojau į jį.
– Nejuokauk.
Jis linktelėjo.
Sunkiai nurijau seilę, širdis nusmuko
į kulnus. Galiausiai atgavau žadą.
– Ko jai reikėjo?
– Turbūt darbo. – Džudas gūžtelėjo
pečiais. – Ji buvo laisvai samdoma, o
dabar norėtų gauti nuolatinį darbą. Kaip
reikiant nustebo, kai sužinojo, kad vietoj
jos pasamdžiau tave.
– Tu pasakei jai? Apie mane?
Nesmagiai pamindžikavęs nuo vienos
kojos ant kitos Džudas pažiūrėjo į mane.
 – Na taip. Maniau, judvi draugės…
– Ir kaip reagavo Ava? Kai papasakojai
jai? Ką tiksliai ji pasakė? – Širdis daužėsi,
nenuleidau akių nuo Džudo.
– Tiesą sakant, nieko. Tik atrodė labai
nustebusi.
– Kas ją labiau nustebino? Ar kad aš
esu čia, ar kad tu mane nusamdei?
Džudas pašnairavo, bet norimo
atsakymo nesulaukiau.
– Ar ji ką nors užsiminė apie Deimeną
ar apie mane, ar apie Romaną… Visiškai
nieko? Klok viską, nieko neslėpk…
Džudas išėjo į koridorių ir lyg
pasiduodamas iškėlė rankas.
– Patikėk manim, tiek tebuvo tos
kalbos. Ava greitai išsinešdino, todėl
neturiu ką tau pasakoti. Na, o dabar
paskubėkim. Juk nenori pavėluoti į savo
pačios vakarėlį, tiesa?
 keturiasdešimt trečias
skyrius

Nors Džudas pasisiūlė važiuoti kartu

su manim namo ir padėti ruoštis,
nenorėjau, kad jis žinotų, jog knygą
paėmiau dvynėms. Todėl priskiedžiau,
kad trūksta plastikinių puodukų,
paprašiau jo sustoti prie parduotuvės ir
nupirkti, geriausia raudonų, baltų ir
žalių. Tada pažeisdama visus greičio
apribojimus nurūkau namo įteikti
dvynėms knygos.
– Pirmiausia aptarkim taisykles, –
pasakiau nepaleisdama knygos, nors
dvynės atkakliai tiesė rankas. – Negaliu
be niekur nieko atiduoti jums knygos,
nes ji ne mano. Nesinešite jos namo,
antraip Deimenas pasius. Taigi
vienintelė išeitis – skaityti knygą čia.
Dvynės susižvelgė, mano žodžiai
joms aiškiai nepatiko, bet kito
pasirinkimo nebuvo.
– Ar tu ją perskaitei? – Romė įdėmiai
pažiūrėjo į mane.
Gūžtelėjau pečiais.
– Stengiausi perprasti, bet toli
nepasistūmėjau. Ji man primena
dienoraštį.
Reinė užvertė akis ir vėl siekė knygos,
o Romė paaiškino:
– Reikia žvelgti giliau, skaityti tarp
eilučių.
Suglumusi žiūrėjau tai į vieną, tai į
kitą.
– Tu slysti paviršiumi. Ši knyga ne tik
parašyta užkoduotu Tėbų dialektu, kodas
jau yra patys žodžiai.
– Kodas kode, – įsiterpė Reinė. – Jį
saugo burtai. Negi Džudas tau nesakė?
Apšalau, mano akys lakstė nuo vienos
dvynės prie kitos, nes Džudas tikrai apie
tai neužsiminė.
 – Nesijaudink, mes tau parodysim, –
nuramino Romė, o jos sesuo čiupo knygą,
ir mes užlipome laiptais į viršų. –
Pamokysim tave.

Palikau dvynes svetainėje palinkusias

prie knygos, o pati nuėjau į drabužinę ir
pasiėmiau dėžutę nuo viršutinės
lentynos. Peržiūrėjau savo kristalų,
žvakių, aliejų ir žolių atsargas, viską, kas
liko nuo eliksyrų, kuriuos gaminau prieš
užtekant mėlynajam mėnuliui.
Trūkstamas dalis, nurodytas sąraše,
susikūriau pati – santalmedžio smilkalų
ir dviašmenį, brangakmeniais
inkrustuota rankena aukojimo peilį,
panašų į durklą, kurį neseniai buvo
sukūręs Deimenas.
Viską tvarkingai išdėliojau,
nusirengiau ir nusikabinau amuletą.
Padėjau jį ant lentynėlės prie blizgančios
delninės, kurią prieš kelis mėnesius man
atidavė Sabina. Ji žinojo, kad vilksiuosi
suknelę su gilia V raidės iškirpte, kuri
nepaslėps amuleto. Be to, atlikus ritualą,
man jo nebereikės.
Daugiau nieko nebereikės.
Padedama Romės ir Reinės gavau
raktą, kurio taip ilgai ieškojau.
Norėdamos iššifruoti kodą turėjome
ištarti tam tikrą slaptažodį – visos trys
sustoti ratu, susikabinti rankomis,
užsimerkti ir kartoti šias eiles:

Burtų pasauliui priklauso tomas šis,

Ir mums visoms trims lemta atverti jo
duris.
Į burtų karalystę įžengsim paslapčia,
Knygon mesim akį ir sužinosim, kas
slypi viduje.

Dalyvaujant dvynėms prispaudžiau delną

prie knygos viršelio. Buvau išgąsdinta ir
drauge sužavėta, kai puslapiai ėmė
greitai verstis ir pagaliau sustojo.
Atsiklaupiau prie knygos negalėdama
patikėti savo akimis. Sudėtingų,
neperprantamų kodų seka buvo virtusi
paprasčiausiu aprašymu, nurodančiu, ko
reikia, norint pasiekti tikslą.
Sudėjau nešvarius drabužius į
skalbinių pintinę ir pasiėmiau baltą
šilkinį chalatą, kurį retai vilkėdavau, bet
jis puikiai tiko ritualui atlikti. Atsinešiau jį
į vonios kambarį. Prisileidau pilną vonią
vandens ruošdamasi ilgai mirkti. Tai,
pasak knygos, pirmas svarbus žingsnis
atliekant ritualą. Maudynės ne tik
nuplauna kūną ir apvalo protą nuo
neigiamų minčių, bet ir duoda laiko
apmąstyti, ko nori pasiekti burtais ir
kokio rezultato trokšti.
Panirau į vandenį, įbėriau šalavijų ir
kiečių, įmečiau gabalą kalnų krištolo, kad
padėtų man sukurti ir išgryninti viziją.
Paskui užsimerkiau ir prodainiu tariau:

Vandenie, nuplauk mano kūną,

kad puikiai sektųsi burtai.
Atgimtų dvasia, pasiruošusi kovai,
ir leistų man tapti šios nakties valdove.

Kalbėdama įsivaizdavau Romaną –

aukštą, įdegusį šviesiaplaukį ryškiai
mėlynomis akimis. Įsivaizdavau, kaip jis
žiūri į mane ir atsiprašinėja už padarytas
skriaudas, maldauja atleidimo ir siūlosi
padėti, mielai atiduoda priešnuodį ir
apimtas nušvitimo supranta baisiai
klydęs.
 Kūriau tą viziją daugybę kartų, kol
mano oda susiraukšlėjo kaip džiovinta
slyva ir atėjo laikas žengti kitą žingsnį.
Išlipau iš vonios, švari ir apsivaliusi
įsisupau į chalatą, išsidėliojau įrankius ir
uždegiau smilkalus. Tris kartus peiliu
perskrodžiau kylančius dūmus ir
prodainiu pasakiau:

Ore, išvyk visas tamsiąsias jėgas iš šio peilio

Ir palik tik šviesą.
Ugnie, išdegink iš šio peilio visą blogį
Ir palik tiktai gėrį.

Paskui tą patį užkalbėjimą pakartojau

kviesdama Vandenį ir Žemę, kad išvarytų
visą blogį ir paliktų tik šviesą. Tęsiau
ritualą – užbarsčiau ant peilio druskos ir
kreipiausi pagalbos į aukščiausias
magiškas jėgas.
Išvaliau ir pašventinau kambarį tris
kartus apeidama aplink, mojuodama
smilkykle ir kartodama:

Apeinu ratu tris kartus,

Pašventinu ir suteikiu galių šiai žemei.
Žadinu jos jėgą ir prašau apsaugos,
Geriu į save jos stiprybę.

Druska išbarsčiau ant grindų magišką

ratą. Kitokį negu tas, kuriuo Reinė prieš
kelias savaites buvo apsaugojusi
Deimeną. Atsistojau viduryje,
įsivaizdavau augantį ir mane gaubiantį
galios kūgį. Išsidėliojau kristalus,
uždegiau žvakes ir išsitryniau aliejumi
kviesdama Ugnį ir Orą man padėti.
Paskui užsimerkiau, sukūriau baltą
šilkinę virvutę ir Romano atvaizdą.

Kad ir kur tu eisi, mano burtai tave seks.

Kad ir kur tu slėpsies, mano burtai tave
ras.
Kai tu ilsėsies, jie glūdės šalia.
Ši virvutė neleis tau daryti pikta.
Mano kraujas privers tave atiduoti
žinias.
Šie burtai mus susies.
Iškėliau aukojimo peilį ir persirėžiau
delną per gyvenimo liniją – į ratą įsisuko
vėjo gūsis, virš galvos nugrumėjo
griaustinis. Vėjas plaikstė plaukus, ir aš
prisimerkiau, lašinau kraują ant virvelės,
kol ši permirko ir tapo raudona. Greitai ir
stipriai užrišau virvelę Romanui ant
kaklo, įsmeigusi į jį akis paliepiau duoti
man tai, ko trokštu, paskui išmečiau iš
galvos jo atvaizdą, tarsi niekad ir
nebūčiau kūrusi.
Atsistojau. Krėtė drebulys ir pylė
prakaitas, bet džiaugiausi, kad viskas
baigta. Tereikia luktelėti, kol priešnuodis
atsidurs mano rankose ir galėsiu
susigrąžinti Deimeną.
 Vėjas ėmė rimti, nustojo mirkčioti
šviesa, aš susirinkau akmenis ir
užgesinau žvakes. Tuo metu išsižiojusios,
išpūtusios akis pro duris įgriuvo Romė su
Reine. Jos sustojo kaip įkastos ir
įsispoksojo į mane.
– Ką tu padarei? – sukliko Reinė. Ji
nužvelgė mano magišką druskos ratą,
akmenis ir žvakes, kruviną peilį.
Ramiai, tvirtai į jas pažiūrėjau ir
pasakiau:
– Nesijaudinkit. Viskas baigta. Aš tai
sutvarkiau. Dabar belieka luktelėti, kol
viskas stos į savo vietas.
Kai norėjau žengti iš rato, Romė
sukliko:
 – Stok!
Ji atkišo rankas, akys liepsnojo, o
Reinė pridūrė:
– Nejudėk. Šįkart pasitikėk mumis ir
daryk ką liepiama.
Nuščiuvau, mano akys lakstė nuo
vienos dvynės prie kitos, stebėjausi, kas
čia galėjo nutikti. Burtai suveikė. Jutau,
kaip jų energija sūkuriuoja manyje,
beliko laukti, kada pasirodys Romanas…
– Šį kartą tikrai prisidirbai. – Reinė
papurtė galvą. – Negi nežinojai, kad
dabar juodasis mėnulis? Niekada
negalima burti per juodąjį mėnulį! Šis
laikas skirtas kontempliuoti ir medituoti,
bet nieku gyvu netinkamas burti, nebent
užsiimtum juodąja magija.
Žvilgčiojau tai į vieną, tai į kitą ir
spėliojau, ar Reinė nejuokauja. O jei ir
taip, koks skirtumas? Jeigu burtai veikia,
tai veikia. Visa kita tik smulkmenos.
Tiesa?
Romė įsiterpė:
– Kokias jėgas kvieteisi padėti?
Prisiminiau savo eiles, kuriomis taip
didžiavausi, nes sukūriau ekspromtu.
Atkūriau eilutę: Žadinu jos jėgą ir prašau
apsaugos, ir pakartojau Romei.
– Jėga, – pasakė Reinė, užsimerkė ir
pakratė galvą.
Stovėdama greta Romė niūriai
pridūrė:
 – Per juodąjį mėnulį šviesos deivė
pasitraukia, pasaulį užvaldo požemių
karalienė. O tu, užuot pasitelkusi savo
burtams šviesą, kreipeisi pagalbos į
tamsos jėgas.
Ir pririšau prie savęs Romaną! Aš
žioptelėjau, išplėčiau akis, žvilgsnis
lakstė nuo vienos dvynės prie kitos,
spėliojau, ar yra koks nors būdas greitai ir
lengvai atšaukti burtą, kol dar ne per
vėlu!
– Jau per vėlu, – pažiūrėjusios į mano
veidą atsakė dvynės. – Dabar tau belieka
laukti kitos mėnulio fazės ir mėginti
atšaukti burtus. Jeigu tik jie gali būti
atšaukti.
 – Bet… – Žodis sustingo lūpose, kai
supratau, kokia baisi mano padėtis.
Prisiminiau, kaip Deimenas mane įspėjo,
kad kartais žmonės per daug įsitraukia į
raganavimą ir pasuka tamsos keliu…
Netekusi žado žiūrėjau į dvynes.
Reinė piktai purtė galvą, o jos sesuo
žvilgtelėjo į mane ir tarė:
– Dabar tegali apsivalyti pati, išvalyti
savo įrankius, sunaikinti aukojimo peilį ir
tikėtis, kad viskas bus gerai. O paskui,
jeigu tau pavyks, išleisim tave iš rato, o
visos blogosios jėgos, kurias pritraukei,
liks viduje.
– Jei man pavyks? – Žiūrint į jas
susuko pilvą. Ji nejuokauja? Negi viskas
taip blogai?
Varsčiau akimis dvynes, kol Romė
tarė:
– Nesiveržk iš rato. Nė nenutuoki,
kokią velniavą užvirei.
 keturiasdešimt ketvirtas
skyrius

Mailsas atvažiavo drauge su Holtu.

Apžiūrėjęs, kaip išpuošiau namus,
Mailsas apstulbo.
– Nebėra ko keliauti į Florenciją, nes
tu perkėlei Florenciją čia! – Jis mane
apkabino, bet greitai atsitraukė ir
atsiprašė: – Atleisk. Pamiršau, kad tu
nemėgsti glėbesčiuotis.
 Tačiau aš tik papurčiau galvą ir pati jį
apkabinau. Jaučiausi visai neblogai. Nors
ką tik buvau atlikusi trumpą, bet
veiksmingą apsauginę meditaciją,
įsivaizdavusi ryškius baltos šviesos
srautus, išvalančius mano galvą ir kūną,
– šitaip kiek galėdama stengiausi
atsikratyti to blogio, kurį, dvynių
nuomone, buvau prisišaukusi, – tuo metu
Romė su Reine stovėjo priešais lyg
Didžioji raudų siena – pakėlusios
antakius, sukryžiavusios rankas ir
patempusios lūpas.
Tiesą sakant, maniau, kad jos gerokai
perlenkia. Vos ištarusi susiejimo
burtažodį, pajutau kažkokios galios
pliūpsnį, o paskui viskas grįžo į savo
vėžes. Paklusau dvynėms tik todėl, kad
jos baisiai jaudinosi ir nuraminti galėjau
tik atlikusi meditaciją. Bet dabar
neabejojau, kad tai buvo tiesiog didelis
nesusipratimas – dvynės be reikalo
sukėlė paniką laive.
Aš esu nemirtinga, apdovanota tokia
jėga ir galia, kurios seserys net negali
įsivaizduoti. Galbūt atlikti magišką
ritualą per juodąjį mėnulį būtų pavojinga
joms, bet nekenksminga man.
Tik spėjau pasiūlyti Mailsui su Holtu
gėrimų, kai be paliovos ėmė skambėti
durų skambutis, ir netrukus į namus
sugužėjo kone visi „Lako plaukams“
artistai ir kiti Mailso draugai.
– Tikiuosi, jis nėra Heivnos draugas,
nes jiedu atvažiavo skyrium? – įėjęs į
kambarį paklausė Mailsas ir linktelėjo
Džudo pusėn. Nuoširdžiai juokdamasis
Mailsas įsipylė mergaitiškos sangrijos ir
abudu su Holtu paliko mus vienus.
– Gražios palydos, – pagyrė Džudas
apsižvalgęs. – Aš irgi užsinorėjau kur
nors važiuoti.
Pažiūrėjau į jį ir šyptelėjau, spėliojau,
ar jis pastebės, kad pasikeitė mano
energija, atsirado naujų galių…
Bet Džudas tik nusišypsojo, kilstelėjo
puodelį ir tarė:
– Paryžius. – Jis gurkštelėjo gėrimo ir
palingavo galva. – Visada norėjau
nuvažiuoti į Paryžių. Ir į Londoną bei
Amsterdamą. – Džudas gūžtelėjo pečiais.
– Į šiuos garsiausius Europos
didmiesčius.
Apstulbusi sunkiai nurijau seilę.
Svarsčiau, ar jis ką nors nujaučia, gal
žinojimas glūdi giliai pasąmonėje ir nori
išsiveržti į paviršių. Antraip kodėl jis būtų
išvardijęs miestus, taip susijusius su
mudviejų praeitimi?
Džudas tiek ilgai spoksojo į mane
žaliomis akimis, kad neišlaikiusi
atsikrenkščiau ir pasakiau:
– Še tai tau. O aš tave laikiau
ekologiškų kelionių mėgėju: Kosta Rika,
Havajai, Galapagų salos, – puikių bangų
ieškotoju ir panašiai. – Supratau, kad
garsiu juoku nepavyko paslėpti jaudulio.
Norėjau pridurti dar kokią kvailystę,
tačiau Džudas žvilgtelėjo man per petį ir
tarė:
– Nauji svečiai.
Atsigręžusi išvydau Heivną. Iš vienos
pusės ją lydėjo ir beveik užgožė
nuostabaus grožio aukšta, grakšti
mergina iš parduotuvės, kurioje dirbo
Heivna, iš kitos – Romanas, o
nemirtingasis, kurį mačiau šiandien
mokyklos koridoriuje, ėjo įkandin. Heivna
netyčia pakvietė į mano namus tris
nemirtingus niekšus – gražuolius,
beaurius ir tikriausiai besielius.
Nugurkiau seilę ir prisimerkusi
pažvelgiau į Romaną, pirštais ieškojau
amuleto, bet prisiminiau, kad
nusprendžiau jo nesegėti. Man jo
nebereikia. Aš valdau padėtį. Aš
pakviečiau čia Romaną.
– Pamaniau, kad vietos ir valgio
užteks. – Heivna nusišypsojo. Ji buvo
persidažiusi plaukus tamsiai rudai, ant
kaktos krito platininė sruoga. Įprastinį
emo įvaizdį buvo pakeitusi erzinančiu
vintažiniu – tiesiog poapokaliptiniu, jei
toks apskritai yra. Žvilgtelėjusi į tamsią
gražuolę šalia Heivnos – kaip spygliai
sulipdytais plaukais, su daugybe auskarų
ausyse, vilkinčia elegantiška suknele su
korsažu ir avinčia priderintus juodus
odinius ilgaaulius – iškart supratau, kas
paskatino draugę pakeisti įvaizdį.
– Mano vardas Misa. – Mergina
nusišypsojo, jos balse išgirdau vos
juntamą, nepažįstamą akcentą. Ji
paspaudė man ranką ir mane nukrėtė
šiurpas, kraujas sustingo gyslose, tarsi
būčiau panirusi į ledinį vandenį. Įtarimai
pasitvirtino, tačiau negalėjau pasakyti, ar
Misa yra viena iš našlaičių, ar nemirtinga
tapo neseniai.
– Romaną, tu, aišku, pažįsti. – Heivna
nusišypsojo ir pamačiau, kad jųdviejų
pirštai susipynę.
 Bet aš laikiausi ramiai. Niekuo
neišsidaviau. Tiesiog linktelėjau ir
nusišypsojau, tarsi manęs tai visai
nestebintų.
Ir nestebino.
Tereikia luktelėti, kol burtai suveiks, ir
Romanas paklus mano įsakymui. Juk kaip
tik dėl to jis čia atėjo.
– O čia Refas. – Heivna linktelėjo ir
pirštu parodė į nemirtingą niekšą už savo
nugaros.
Visa šutvė nenaudėlių, apie kuriuos
kalbėjo dvynės. Trūko tik Marko, to, kuris
važinėja jaguaru. Nors nenutuokiau, ką
jie rezga, kokie jų kėslai, bet jeigu
nemirtingieji susiję su Romanu, dvynės
jaudinosi ne veltui.
Heivna nudrožė į svetainę,
nekantraudama supažindinti Misą ir
Refą su savo draugais, o Romanas
atsiliko ir įsispoksojo į mane.
– Jau buvau pamiršęs, kaip gražiai tu
gali atrodyti, jei bent kiek pasistengi. – Jis
nusišypsojo, žvilgsnis nuslydo mano
turkio mėlynumo suknele, stabtelėjo prie
gilios V raidės formos iškirptės ir įsmigo į
tą vietą, kur turėjo kabėti amuletas. –
Turbūt išsipuošei dėl jo. – Romanas
mostelėjo į Džudą. – Abu žinom, kad
padarei tai ne dėl manęs, o Deimenas
pastarosiomis dienomis nesirodo, tiesa?
Kas atsitiko, Eve? Nori prisivilioti svečią?
 Sunkiai atsidusau ir įdėmiai
nužvelgiau sušiauštus Romano plaukus,
vardinius banglentininko šortus, odinius
sandalus ir marškinėlius ilgomis
rankovėmis. Nepamačiau jokių pokyčių,
bet abu žinojom, kad jie yra. Jo akių
blizgesys, gašlus žvilgsnis, pastangos
mane sugluminti – tiesiog priedanga,
šioks toks puikavimasis stengiantis
išsaugoti savigarbą, kol atiduos
priešnuodį.
– Tai ar įpilsi man? – Romanas
mostelėjo į sklidiną nealkoholinės
sangrijos dubenį. – Ar teks pačiam
apsitarnauti? – Jo žvilgsnis mane
įsiutino.
 – Nemanau, kad tau patiks. –
Gūžtelėjau pečiais, įsmeigiau į jį akis ir
pridūriau: – Ne tavo skonio gėrimas.
– Kaip gerai, kad atsinešiau savo. –
Romanas mirktelėjo, pakėlė stiklinį
buteliuką ir prisikišo prie lūpų, bet
negėrė, o pasiūlė Džudui. – Gal nori
pamėginti? Nepaprastas pojūtis.
Garantuoju.
Džudas kaip pakerėtas šnairavo į
buteliuką kibirkščiuojančio,
vaivorykštinio gėrimo, kurį Romanas
sukiojo jam priešais akis. Norėjau įsikišti,
bet laiptais nubildėjo Romė su Reine.
Išvydusios Romaną jos sustojo kaip
įkastos, nes žinojo, kad jis atėjo čia mano
valia.
– O, ar čia tik ne dvynės iš katalikiškos
mokyklos. – Nužvelgęs jas Romanas
plačiai išsišiepė. – Man labai patinka
naujas jūsų įvaizdis! Ypač tavo – mažoji
pankų dievaite! – Jis linktelėjo Reinei. Ši
nusigręžė, kai Romanas gėrėjosi jos
trumpa suknele, skylėtomis kojinėmis ir
juodais lakiniais Mary Jane batais.
– Lipkit į viršų, – paliepiau dvynėms,
nes norėjau, kad jos laikytųsi kaip galima
toliau nuo Romano. – O aš…
Buvau besakanti, kad tuoj pat ateisiu,
bet įsiterpė Džudas, bakstelėjo man
alkūne ir pasiūlė:
– Gal parvežti jas namo?
 Džudo sumanymas važiuoti pas
Deimeną man nepatiko. Neabejojau, kad
Deimenas irgi neliks sužavėtas, bet nieko
negalėjau padaryti. Negaliu išeiti, kol
Romanas yra mano namuose.
Palydėjau juos iki durų, Reinė
timptelėjo mane už rankovės, kad
pasilenkčiau, ir pasakė:
– Nežinau, ką tu padarei, bet nutiks
kažkas labai blogo.
Norėjau ginčytis, patikinti Reinę, kad
nieko panašaus nebus, bet ji tik papurtė
galvą ir pridūrė:
– Artėja permainos. Didelės
permainos. Ir šį kartą nesuklysk.
 keturiasdešimt penktas
skyrius

Kai Džudas grįžo, aš sėdėjau prie

baseino ir žiūrėjau į šviesiaplaukį,
įdegusį, tobulai sudėtą, auksinį berniuką
Romaną. Jis taškėsi vandenyje ir kvietė
visus prisidėti.
– Nemėgsti plaukioti? – paklausė
Džudas atsisėdęs greta ir žiūrėdamas
man į akis.
 Susiraukiau matydama, kaip Heivnos
aura šviečia lyg Liepos 4-osios deglas,
liepsnoja vis skaisčiau. Heivna
prisiglaudė Romanui prie nugaros, o šis
paniro po vandeniu. Ji nesuprato, kad
Romanas nėra jos draugas. Tai aš
pakviečiau jį čia. Dabar jis pririštas prie
manęs.
– Ar nerimauji dėl savo draugo, ar
šiaip dėl ko nors?
Pasukiojau ant riešo pasagos formos
apyrankę, kurią Deimenas padovanojo
man per arklių lenktynes. Prisimerkusi
sukau ją aplink. Stebėjausi, kodėl taip
ilgai nieko nevyksta. Jei burtai tikrai
veikia (o aš esu tuo įsitikinusi), kodėl dar
negavau priešnuodžio? Kodėl Romanas
delsia?
– O kaip dvynės? Nuvažiavot gerai? –
paklausiau. Atplėšiau akis nuo baseino ir
pažiūrėjau į Džudą.
Kai mudviejų akys susitiko, Džudas
atsakė:
– Gal Deimenas neklydo manydamas,
kad knyga sesutėms per sunki.
Prikandau lūpą. Vyliausi, kad
Deimenas nežino, jog slapta daviau
dvynėms knygą ir įsiterpiau į jo mokymą.
– Nesijaudink, – nuramino Džudas,
perpratęs mano veido išraišką. – Tavo
paslaptis išsaugota. Net neužsiminiau
apie tai.
 Su palengvėjimu atsidusau.
– Ar matei jį… Deimeną? – paklausiau.
Gumulas įstrigo gerklėje, sugniaužė
širdį, vien tik paminėjus jo vardą mintys
susijaukė. Įsivaizdavau, ką turėjo pajusti
Deimenas išvydęs vaikiną, su kuriuo
varžėsi dėl manęs kelis šimtus metų, tą
patį, su kuriuo neseniai glėbesčiavausi
paplūdimyje, dabar stovintį prie savo
pagrindinių durų su Rome ir Reine iš
šalių.
– Kai atvažiavau, Deimeno neradau,
bet dvynės buvo taip išsigandusios, kad
palaukiau, kol jis sugrįš. Neblogai
įsikūręs.
Sučiaupiau lūpas ir spėliojau, ką
Džudas pamatė, ar dvynės aprodė
namus, ar Deimeno ypatingasis
kambarys jau atkurtas.
– Deimenas gerokai nustebo aptikęs
mane savo svetainėje bežiūrintį
televizorių, bet aš jam viską paaiškinau ir
atsisveikinom gana draugiškai.
– Gana? – Kilstelėjau antakį.
Džudas gūžtelėjo pečiais ir kaip
mylimasis apkabino mane nuoširdžiu,
atviru žvilgsniu.
Neišlaikiusi nusigręžiau ir drebančiu
balsu pralemenau:
– Ką tu jam pasakei?
Džudas pasilenkė, jo vėsus
kvėpavimas paglostė man skruostą.
 – Pasakiau, kad pamačiau dvynes
autobuso stotelėje ir pavėžėjau. Juk
viskas gerai, tiesa? – sušnibždėjo jis.
Giliai įkvėpiau ir sutelkiau dėmesį į
Romaną. Mačiau, kaip jis užsikėlė
Heivną ant pečių, kad ši galėtų juokais
grumtis su Mailsu. Jie taškėsi ir žaidė,
nuoširdžiai linksminosi ir džiūgavo, kol
Romanas atsigręžė, ir laikas tarsi sustojo.
Jis žvelgė į mane blizgančiomis,
pašaipiomis akimis, lyg būtų žinojęs, ką
padariau. Bet nespėjau mirktelėti, kaip
jis vėl įsitraukė į žaidimą palikdamas
mane spėlioti, ar tikrai mačiau tai, ką
mačiau.
– Taip. Viskas gerai, – atsakiau. Pilvą
nudiegė baisus skausmas ir ėmiau
būgštauti, ko prisidirbau.
 keturiasdešimt šeštas
skyrius

Kai Mailsui trečią kartą nepavyko

prisikviesti manęs į baseiną, jis išlipo ir
paklausė:
– Ei, kas nutiko? Žinau, kad vilki bikinį
– mačiau petnešėles! – Juokdamasis
Mailsas pakėlė mane nuo šezlongo,
stipriai apkabino ir sušnibždėjo: – Eve, ar
kada nors sakiau, kaip tave myliu? Ar
sakiau? Kada nors?
Papurčiau galvą ir atsitraukiau.
Žvilgtelėjau į Holtą, stovintį Mailsui už
nugaros – jis vartė akis ir kumščiojo
Mailsą, įtikinėdamas nuo manęs atstoti ir
nešlapinti suknelės.
Tačiau Mailsas neatlyžo. Jam knietėjo
kažką pasakyti ir jis nesiruošė trauktis.
Užmetė šlapią ranką man ant peties,
prisikišo artyn ir sušveplavo:
– Šakau rimtai, Eve. Prieš tau ateinant
į šią mokyklą, buvom tik mudu su Heivna.
O nuo tada, kai tu atsišėdai prie mūšų
štalo, mes esam trys – tu, Heivna ir aš. –
Mailsas linkčiojo galva, mėgino sutelkti
žvilgsnį, apkabino mane dar stipriau ir
stengėsi išsilaikyti ant kojų.
– Oho, kokia gili mintis. – Mudu su
Holtu susižvelgėme tramdydami juoką,
apglėbėme Mailsą ir nuvedėme į virtuvę
išgerti kavos. Vos spėjome pasodinti jį
prie baro, kai įžengė Heivna ir jos trys
nemirtingi draugeliai.
– Rengiatės išeiti? – Pašnairavau
pamačiusi, kad jie apsivilkę ir laiko
rankose šlapius rankšluosčius.
Heivna linktelėjo.
– Misai ir Refui rytoj reikia į darbą, o
mudu su Romanu esame susitarę.
Norėjau pagauti Romano žvilgsnį.
Kaip jis gali išeiti, jeigu dar neatidavė man,
ko reikalavau? Kodėl nešliaužioja keliais ir
nemaldauja atleidimo, kaip buvau
įsivaizdavusi?
Kaip jis gali išeiti ir nepaklusti mano
burtams?
Besidaužančia širdimi nusekiau
paskui juos prie durų. Iš Romano
laikysenos – išdidžiai pakelto smakro,
blizgančių akių – supratau, kad jis kažką
rezga. Man nepavyko. Siaubingai
nepavyko. Nors buvau įsitikinusi, kad
atlikau ritualą taip, kaip liepė knyga, iš
Romano žvilgsnio, pašaipiai patemptų
lūpų suvokiau, kad nei šviesos deivė, nei
tamsos karalienė man nepadėjo.
– Kur važiuosit? – Dėbtelėjau, veltui
mėgindama prisijungti prie jo energijos.
 Heivna kilstelėjo antakį ir
nusišypsojo, o Romanas apkabino ją per
pečius ir pasakė:
– Į uždarą vakarėlį. Bet ir tau užteks
vietos, Eve. Galbūt prisidėsi vėliau, kai
pabaigsi čia.
Mudviejų akys susitiko. Neišlaikiusi jo
žvilgsnio vėl pažiūrėjau į Heivną. Nors
buvau pasižadėjusi to nedaryti,
pabandžiau pro Heivnos aurą įsiskverbti į
mintis nekantraudama sužinoti, ką ji
slepia, kas iš tikrųjų vyksta, bet buvau
sustabdyta, atsitrenkiau lyg į sieną.
– Ar tau viskas gerai? – Atidaręs duris
Romanas pažvairavo į mane. – Atrodai
šiek tiek … sulysusi.
 Giliai atsidusau ir prisimerkiau
nebesumodama, ką atsakyti. Tada priėjo
Džudas ir pranešė:
– Kažkas apvėmė kilimą.
Nors mano dėmesys nukrypo tik labai
trumpam, to pakako svečiams išeiti.
Romanas dar pažvelgė į mane per petį ir
tarė:
– Gaila tave palikti, Eve, bet
neabejoju, kad pasimatysim vėliau.
 keturiasdešimt septintas
skyrius

Maniau, kad sublogavo Mailsas, bet

radau jį sveiką. Jis padėjo man
susitvarkyti ir nusišypsojęs pasigyrė:
– Štai kaip reikia vaidinti. Tegyvuoja
Florencija! – Jis pergalingai iškėlė kumštį.
– Tai tu iš tikrųjų gerai jautiesi? –
Padaviau švarų rankšluostį
apgailestaudama, kad jam teko kuopti
vėmalus, nes kai tik visi išeis,
pradanginsiu seną ir sukursiu naują
kilimą. – Iš tiesų neprisigėrei?
– Visiškai ne! Bet svarbiausia, kad
įtikinau tave, jog esu girtas.
Gūžtelėjau pečiais.
– Šveplavai, vos laikeisi ant kojų – visi
ženklai tą rodė.
Mailsas sulankstė rankšluostį ir
norėjo atiduoti man, bet šalia išdygo
Džudas ir jį paėmė.
– Į skalbyklą? – pakėlęs antakį
paklausė Džudas.
Bet aš papurčiau galvą ir parodžiau į
šiukšlinę, paskui pažiūrėjau į Mailsą.
– Kas atnešė alkoholio?
 – Na jau ne. – Mailsas papurtė galvą ir
iškėlė rankas. – Su gailesčiu turiu tau
paaiškinti, Eve, kad šis nedidelis
susibūrimas, kurį surengei, dar
vadinamas vakarėliu. Ir nors tu
nepatiekei alkoholinių gėrimų, kas nors
jų atsinešė. Tik iš manęs to nesužinosi. –
Mailsas užsičiaupė ir pavaizdavo užsegąs
lūpas užtrauktuku, bet pridūrė: – Verčiau
viską pamiršk. – Jis parodė į kilimą. – Aš
padėsiu jį suvynioti. Perstatysim baldus,
ir Sabina jo nepasiges.
Tačiau aš tik pakračiau galvą. Dabar,
kai supratau, kad Romano nepaveikė
burtai, man mažiausiai rūpėjo suterštas
kilimas. Romanas nusivežė Heivną į
paslaptingą vietelę, į kurią negaliu
pažvelgti, be to, ką reiškia jo užuomina,
kad susitiksim vėliau? Ar jis turėjo galvoje
burtus, ar ką nors kita?
Mailsas stipriai mane apkabino ir
tarė:
– Ačiū už vakarėlį, Eve. Nenutuokiu,
kas vyksta tarp judviejų su Deimenu, bet
prašau manęs rimtai išklausyti.
Pasirengusi? – Jis kilstelėjo antakį ir
paleido mane iš glėbio.
Gūžtelėjau pečiais. Mano mintys
klaidžiojo toli nuo čia.
– Tu nusipelnei būti laiminga. –
Mailsas linktelėjo ir įsmeigė į mane akis.
– Ir jeigu jautiesi laiminga su Džudu,
nekaltink savęs. – Mailsas luktelėjo
atsakymo, bet aš tylėjau. Tada jis pridūrė:
– Svečiai vemia, vadinasi, vakarėlis jau
baigtas. Metas skirstytis. Bet mudu dar
pasimatysim prieš Florenciją, gerai?
Linktelėjau ir žiūrėjau, kaip Mailsas
su draugais eina prie durų. Tada
paklausiau:
– Mailsai, ar Heivna su Romanu sakė,
kur važiuos?
Mailsas atsigręžė, suraukė antakius ir
atsakė:
– Pas būrėją.
Prisimerkiau ir pajutau tuštumą
paširdžiuose.
– Prisimeni, kaip Heivna anądien
norėjo išsiburti?
Linktelėjau.
– Ji užsiminė Romanui, ir jis pasamdė
privačią būrėją.
– Taip vėlai? – Kaip įpratusi
žvilgtelėjau į riešą, bet prisiminiau, kad
neužsisegiau laikrodžio.
Tačiau Mailsas tik gūžtelėjo pečiais ir
nudrožė prie automobilio, o aš svarsčiau,
ką daryti. Gal mėginti prisivyti Romaną
su Heivna ir įsitikinti, kad jai nieko
nenutiko? Vėl pabandžiau prisijungti
prie Heivnos energijos, bet nieko
nepešiau. Nebežinojau, ko griebtis.
Kai bandžiau dar sykį, atėjo Džudas ir
pasakė:
 – Teks valyti kilimą. Bjauriai dvokia.
Išsiblaškiusi linktelėjau, nes buvau
užsigalvojusi apie kitką.
– Gal žinai kokią priemonę?
– Kavos tirščius, – sumurmėjau.
Prisiminiau, kaip kartą mama jais valė
kilimą Rilės kambaryje, nes Vėdrynas
apsinuodijo ėdalu ir pravimo.
– Taip, bet svarbu ne tik išvalyti
kilimą. Tau reikia atsipalaiduoti. Man
visada padeda.
Šypsena nušvietė Džudo veidą.
– Nejuokauju. – Džudas paėmė mane
už parankės ir išsivedė į lauką. – Kam
šitaip vargai, išpuošei namus, pripirkai
valgio ir surengei draugams vakarėlį prie
baseino, jei pati visą vakarą laikeisi
nuošaliai, tik žiūrėjai, stebėjai ir net
nenusimaudei?
Nusukau akis.
– Vakarėlis buvo skirtas Mailsui, ne
man.
– Vis tiek. – Džudas palingavo galva ir
pažvelgė į mane taip, kad užliejo ramybė.
– Atrodai įsitempusi. Juk žinai, kas
padeda įveikti įtampą? – Žvilgtelėjau į jį,
o Džudas nusišypsojo ir tarė: –
Burbuliukai.
– Burbuliukai?
Džudas parodė į sūkurinę vonią.
– Burbuliukai, – pakartojo jis rimtu
veidu, įsmeigęs į mane akis.
 Giliai įkvėpiau ir pažiūrėjau į šiltą,
viliojančią ir, aišku, burbuliuojančią
sūkurinę vonią. Džudas paėmė kelis
rankšluosčius ir patiesė ant vonios
krašto. Pamaniau, kad nieko neprarasiu,
galbūt maudynės nuskaidrins mintis ir
padės sukurpti naują planą, todėl
nusigręžiau ir nusitraukiau suknelę.
Drovėjausi, kad likau pusnuogė, bet jei
būčiau žiūrėjusi Džudui į veidą, būčiau
pasijutusi visai nuoga.
Labai panašiai kaip mergina
paveiksle.
Jis priėjo prie krašto, įmerkė kojos
pirštą ir taip išpūtė akis, kad nenorom
nusikvatojau.
 – Ar nepersigalvojai lipti į vonią? –
Apkabinau save rankomis, lyg būtų šalta,
bet iš tiesų tik stengiausi apsiginti nuo jo
žvilgsnio. Išvydau, kaip nužvelgus mane
sukibirkščiavo ir užsiliepsnojo Džudo
aura, jo skruostai paraudo, ir jis greitai
nusuko akis.
– Tikrai ne, – patvirtino Džudas kimiu,
lūžinėjančiu balsu, žiūrėdamas, kaip lipu
į vonią ir palengva nyru į karštą vandenį.
Apgaubta šilumos ir burbuliukų supratau
pasielgusi teisingai.
Užsimerkiau ir atsilošiau,
atpalaidavau raumenis, nusiraminau, o
Džudas paklausė:
– Ar užteks vietos dar vienam?
 Prisimerkusi žiūrėjau, kaip Džudas
nusivelka marškinėlius. Spoksojau į jo
plačią krūtinę, raumeningą pilvo presą, į
šortus, besilaikančius žemai ant klubų,
paskui pakėliau akis į veidą, duobutes
skruostuose ir daugybę metų pažįstamas
gilias kaip duburiai akis. Džudas jau buvo
bekeliąs koją į vandenį, bet prisiminė
turįs kišenėje telefoną. Išsiėmė jį ir
padėjo ant rankšluosčio.
– Kas šitai sugalvojo? – juokdamasis,
gūždamasis nuo garų ir karščio paklausė
Džudas, paskui atsisėdo šalia manęs ir
ištiesė kojas. Džudas pėdomis netyčia
prisilietė prie manųjų ir kiek padelsęs
atitraukė. – Čia tai bent gyvenimas, – tarė
jis, atlošė galvą ir užsimerkė, paskui
dirstelėjęs į mane pridūrė: – Tik nesakyk,
kad nesinaudoji šiais malonumais
kasdien. Pamiršti ir pasimėgauji tik tada,
kai kas nors įkalba.
– Tai čia tas atvejis? Tu mane
įkalbėjai?
Džudas nusišypsojo, ir skaidri, lengva
šypsena nušvietė jo veidą ir akis.
– Rodos, kartais tave reikia šiek tiek
pastūmėti. Turbūt nepastebėjai, bet
retkarčiais esi per daug rimta.
Nugurkiau seilę ir norėjau nusukti
žvilgsnį, bet negalėjau atplėšti nuo
Džudo akių.
– Nieko blogo, kad esi rimta…
 Mane traukė jo akių gelmė, pasijutau
kaip žuvis, prarijusi jauką. Viliodamas
mane akimis Džudas palinko artyn. O aš
užsimerkiau ir laukiau jo bučinio.
Pavargau kovoti, kaskart atstumti jį.
Įtikinėjau save, kad čia tik bučinys.
Džudo bučinys. Bastiano bučinys. Vieną
kartą ir visiems laikams norėjau įsitikinti,
ar Deimenas pagrįstai būgštauja.
Mane užliejo švelni ir rami Džudo
energijos banga. Jis uždėjo ranką man
ant kelio, pravėrė lūpas, mudu palinkome
vienas prie kito, lūpos kone susilietė, bet
iš svaigulio pažadino Džudo mobilusis.
Aiškiai susierzinęs jis atsitraukė.
– Ar turiu atsiliepti?
 – Aš ne darbe. – Gūžtelėjau pečiais. –
Pats esi aiškiaregys, tai ir spręsk.
Džudas atsistojo ir atgręžęs man
nugarą paėmė nuo rankšluosčio telefoną.
Nužvelgiau jo figūrą – plačius pečius,
siaurus klubus. Žvilgsnis užkliudė žymę
ant strėnų. Apskritą, tamsią, vos
įžiūrimą, bet…
Džudas atsigręžė suraukęs antakius ir
atsiliepė:
– Klausau. – Paskui paklausė: – Kas čia
kalba?
Jis nusišypsojo ir papurtė galvą, bet
buvo jau per vėlu.
Buvau spėjusi ją pamatyti.
Su niekuo nesupainiojamą gyvatę,
ryjančią savo uodegą.
Uroborą.
Šiuo mistiniu simboliu puikavosi visi
Romano šutvės nemirtingi niekšai.
Dabar jį pamačiau ištatuiruotą Džudui
ant strėnų.
Veltui grabaliojau amuleto. Spėliojau,
ar tai susiję su nevykusiais mano burtais,
galbūt viską suorganizavo Romanas.
– Evė? Taip, ji čia… – Džudas pažiūrėjo
į mane, vyptelėjo ir pridūrė: – Gerai…
Jis pažvelgė į mane ir norėjo paduoti
telefoną.
Bet aš jo neėmiau ir taip greitai
iššokau iš sūkurinės vonios, kad Džudas
apstulbęs sumirksėjo.
 Čiupau ir užsitraukiau per galvą
suknelę. Jutau, kaip medžiaga drėksta ir
limpa prie odos. Svilinau Džudą akimis ir
svarsčiau, kas jis per vienas.
– Skambina tau, – pasakė jis lipdamas
iš vonios ir kišdamas man telefoną.
– Kas? – paklausiau vos ne
pašnibždomis. Mintyse perkračiau visų
septynių čakrų paskirtį. Stengiausi
nuspėti, kur yra pažeidžiamiausia Džudo
vieta.
– Tai Ava. Ji nori su tavimi pasikalbėti.
Ar tau viskas gerai? – Jis pakreipė galvą,
pašnairavo, veide atsispindėjo rūpestis.
Žingtelėjau atgal. Nesupratau, kas čia
vyksta, bet tikrai nieko gero. Peržvelgiau
Džudo aurą ir mėginau įlįsti į mintis, bet
nieko nelaimėjau, nes jis buvo
prisidengęs aiškiaregio skydu.
– Iš kur ji žino tavo numerį? –
paklausiau įsmeigusi į jį akis.
– Gal pamiršai, kad ji pas mane dirbo?
– Džudas gūžtelėjo pečiais ir iškėlė
rankas. – Rimtai, Eve, kas čia dedasi?
Žvilgtelėjau į Džudą, nors širdis
daužėsi, rankos drebėjo, drąsinau save,
kad prireikus jį nudėsiu.
– Padėk telefoną ant žemės.
– Ką?
– Padėk ant žemės. Tiesiog čia. – Ir
nenuleisdama nuo Džudo akių,
parodžiau į šezlongą. – Tada greitai dink
iš mano namų ir niekada daugiau
nebesirodyk.
Džudas dėbtelėjo į mane, bet pakluso.
Atsitraukė nuo vonios krašto, o aš, vis dar
nenuleisdama nuo jo akių, griebiau
telefoną.
– Eve? Eve, klausyk, neturiu kada
aiškinti, – išgirdau kapotai, skubiai
beriamus žodžius ir įsitikinau, kad šneku
su Ava. Priblokšta apmiriau ir vis dar
spoksojau į Džudą, o Ava kalbėjo toliau: –
Heivna pateko į bėdą. Ji vos kvėpuoja.
Jeigu tuoj pat neatvažiuosi pas Romaną,
Heivna mirs.
Mėgindama susivokti papurčiau
galvą.
 – Ką čia kalbi? Kas nutiko?
– Neklausinėk ir važiuok pas Romaną.
Dabar! Kuo greičiau, kol ne vėlu!
– Skambink pagalbos telefonu! –
surikau ir išgirdau prislopintus
grumtynių garsus. Paskui ragelyje
pasigirdo ramus Romano balsas.
– Medikai nepadės, meilut, – sumurkė
Romanas. – Pasipustyk padus ir kuo
greičiau varyk čia. Tavo draugė norėjo
išsiburti. Deja, pasirodė, kad ateitis jai
nieko gero nežada. Jos gyvybė kabo ant
plauko. Patikinu tave, ant plauko. Taigi
būk gerutė ir kuo greičiau atvažiuok.
Rodos, atėjo laikas tau įminti mįslę.
Mečiau telefoną ir puoliau prie vartų.
Džudas kūrė iš paskos prašydamas
paaiškinti, kas nutiko. Kai jis išdrįso
čiupti man už peties, atsigręžiau ir
skėliau jam taip stipriai, kad nuskriejo
per kiemą ir įgriuvo į šezlongus.
Džudas spoksojo į mane mėgindamas
išsivaduoti iš kėdžių nuolaužų ir atsistoti.
Žvilgtelėjusi per petį pasakiau:
– Susirink savo daiktus ir išnyk. Kad
man grįžus tavo nė kvapo nebūtų.
Iškūriau pro vartus ir leidausi bėgti.
Vyliausi suspėti pas Heivną laiku.
 keturiasdešimt aštuntas
skyrius

Aš bėgau.
Lėkiau pro automobilius, namus,
benamius šunis ir kates. Raumenys dirbo
kaip pašėlę, kojos pačios nešė mane
greičiau už mintį. Mano kūnas veikė kaip
nauja, blizganti, gerai sutepta mašina.
Vis dėlto tos kelios sekundės virto
valandomis.
 Atrodė, kad praėjo daugybė laiko, kai
paskutinį sykį mačiau Heivną.
Praeis daugybė laiko, kol pamatysiu ją
vėl.
Vos pribėgusi Romano namą, išvydau
jį. Atvykusį tuo pat metu kaip ir aš.
Kai jį pamačiau, viskas nublanko –
svarbiausia, kad jis stovėjo priešais
mane.
Širdis nusmuko į kulnus, burna
išdžiūvo. Mane apėmė toks ilgesys, kad
praradau žadą, tik žiūrėjau į savo mielą,
nuostabų Deimeną. Gatvės žibintų
šviesoje jis atrodė dar gražesnis negu
paprastai. Deimeno lūpos maldaujamai ir
ilgesingai kuždėjo mano vardą –
supratau, kad jis jaučia tą patį ką ir aš.
Puoliau prie jo. Ilgai tramdyti jausmai
veržėsi ir kunkuliavo – turėjau tiek daug
papasakoti, tiek daug išpažinti. Bet kai
priartėjom vienas prie kito, žodžių
nebereikėjo – kūną užliejo dilgčiojanti
šiluma, troškau ištirpti jame ir niekada
nesiskirti…
Deimenas mane apkabino ir
prisitraukė arčiau. Tuo metu Romanas
pravėrė duris, žvilgtelėjo į mus ir tarė:
– Eve ir Deimenai, kaip malonu, kad
suspėjot.

Deimenas atplėšė duris, įmūrijo Romaną

į sieną, o aš prasmukau į svetainę. Ten
pamačiau skersai sofos gulinčią Heivną.
Ji buvo išbalusi, nejudėjo ir, kaip man
pasirodė, vos kvėpavo.
Puoliau prie jos, suklupau prie sofos ir
suėmusi Heivnos riešą stengiausi
užčiuopti pulsą, kaip kadaise Deimeno.
– Ką tu jai padarei? – Dėbtelėjau į Avą.
Ši susigūžusi sėdėjo šalia Heivnos.
Žinojau, kad ji Romano parankinė ir eina
su juo išvien. – Ką. Tu. Padarei? –
pakartojau. Jei prireiks, lengvai ją
išjungsiu smagiai spyrusi į šaknies čakrą,
kuri siejama su tuštybe ir gobšumu.
Anksčiau būčiau jaudinusis, kas bus,
jeigu Deimenas tvos kumščiu Romanui į
bambos čakrą ir jį pribaigs. O dabar man
tai neberūpėjo.
Dabar, kai jie šitaip pasielgė su mano
drauge.
Ava žiūrėjo į mane. Jos veidas,
apsuptas banguotų kaštoninių plaukų,
atrodė labai išbalęs. Didelės rudos
maldaujančios akys kažką priminė, bet
neturėjau kada galvoti. Ava tarė:
– Eve, aš nieko nepadariau. Prisiekiu.
Žinau, tu manim netiki, bet sakau tiesą…
– Tu teisi, aš tavim netikiu. – Vėl
sutelkiau dėmesį į Heivną, paliečiau
delnu jos kaktą, skruostą – oda buvo šalta
ir sausa, o aura nyko, tamsėjo, gyvybinė
energija seko.
– Tikrai nepakenkiau Heivnai. Jie
pasamdė mane burti, sakė, kad bus
vakarėlis. O kai atvažiavau, pamačiau… –
Ava mostelėjo Heivnos pusėn ir papurtė
galvą.
– Žinoma, tu atvažiavai! Juk pakvietė
tavo brangus draugas Romanas. –
Įdėmiai pažiūrėjau į Heivną, ieškodama
kokių nors smurto žymių, bet nieko
nepamačiau. Ji atrodė rami, nė
nenutuokė paliekanti šį pasaulį. Heivna
buvo pakeliui į anapus, į Samerlandą. Ir
ten atsidurs, jeigu jos neišgelbėsiu.
– Aš mėginau jai padėti… Mėginau…
– Tai kodėl nepadėjai? Kodėl
paskambinai Džudui, o ne pagalbos
telefonu? – Pašnairavau į Avą ir ėmiau
grabalioti kuprinės, telefono, bet per
vėlai prisiminiau jų neatsinešusi. Tada
sukūriau naują mobilųjį, o tuo metu į
kambarį įsiveržė Romanas.
Tikėjausi paskui jį ateisiant Deimeną.
Kai jo nepamačiau, suspurdėjo širdis.
Tačiau Romanas tik nusijuokė ir
papurtė galvą.
– Jis juda šiek tiek lėčiau už mane. Juk
žinai, jis senesnis! – Išplėšęs man iš rankų
telefoną pridūrė: – Patikėk manim,
meilut, šaukštai po pietų. Atrodo, tavo
draugė išgėrė puodelį labai stiprios
šunvyšnių arbatos… – Jis parodė į tuščią
porceliano puoduką ant stalo. – Jei kartais
negirdėjai, ši žolė dar vadinama
mirtinąja kiauliauoge. Ji veikia stipriai, ir
daktarai Heivnai nebepadės. Dabar ją
išgelbėti gali tik tu.
Prisimerkiau nenutuokdama, ką
Romanas turi galvoje. Pamačiau jam už
nugaros stovintį ir budriomis, kupinomis
rūpesčio akimis į mane žiūrintį Deimeną.
Jis stengėsi man kažką pasakyti, perduoti
telepatinę žinutę, bet aš jos nesupratau.
Girdėjau tik silpną aidą, bet negalėjau
išskirti žodžių.
– Štai ir atėjo ta akimirka, Eve. –
Romanas nusišypsojo. – Kurios taip
laukei! – Jis plačiai išskėtė rankas, paskui
mostelėjo į Heivną, tarsi ši būtų buvusi
didysis prizas.
 Mano akys lakstė nuo Romano prie
Deimeno. Veltui stengiausi gauti
Deimeno žinutę.
Romanas mane apžiūrinėjo, lėtai
nužvelgė basas kojas, drėgną, prilipusią
prie kūno suknelę, perbraukė liežuviu
lūpas ir pasakė:
– Mįslė labai paprasta, brangut, net ir
tu ją įminsi. Prisimeni tą dieną, kai atėjai
pas mane ir mudu kalbėjomės apie
kainą?
Dirstelėjau į Deimeną, pamačiau jo
veide plykstelint nerimą, nepasitikėjimą,
skausmą ir greitai nusukau akis.
– Netyčia išsprūdo! – Romanas
trūktelėjo pečiais ir prisidengęs burną
pažiūrėjo į mudu. – Atsiprašau.
Pamiršau, kad tavo nesankcionuotas
vizitas turėjo likti šlykščia mudviejų
paslaptėle. Tikiuosi, atleisi man takto
stoką, nes kalbame apie gyvybę ir mirtį.
Trumpai jiems viską papasakosiu. –
Romanas linktelėjo Avai su Deimenu. –
Evė užsuko pas mane norėdama sudaryti
sandorį. Ji labai nekantravo nusitempti į
lovą savo gražuolį vaikiną. – Romanas
nusikvatojo ir dėbtelėjo į Deimeną, o pats
nuėjo prie baro ir pripylė eliksyro į raižytą
krištolinę taurę. Deimenas stengėsi
išlikti ramus.
Giliai atsidusau, bet nejudėjau iš
vietos. Supratau, kad Romano mirtis
nieko nepakeis, nes viskam vadovauja jis.
Tai jo žaidimas. Jo taisyklės. Nenoromis
svarsčiau, kiek laiko Romanas kūrė šitą
planą, kiek ilgai kvailinau save
manydama, kad stumiuosi pirmyn, o iš
tiesų tik aklai klaidžiojau aplinkui. Kaip
toje vizijoje, kurią Romanas man parodė
mokykloje – visi esame jo valioje.
– Eve… – Deimenas, nebegalėdamas
bendrauti telepatiškai, kreipėsi į mane
balsu: – Ar tai tiesa?
Sunkiai nurijau seilę ir nudelbiau
akis. Vengdama jų abiejų žvilgsnio
pasakiau:
– Eikim prie reikalo.
– Ji visada taip nekantrauja. –
Romanas papurtė galvą ir caktelėjo
liežuviu. – Tikrai, Eve, dabar svarbus tik
laikas, visa kita neturi prasmės. Taigi
žaiskim. Ar turi kokį raktą mįslei įminti,
ar bent nutuoki, kur suku?
Pažiūrėjau į vos kvėpuojančią leisgyvę
Heivną ir nenorėjau pripažinti, kad
neišmanau, ko Romanas nori, ir neturiu
jokio rakto mįslei įminti.
– Ar atsimeni, kaip susitikome prie
parduotuvės?
Deimenas sukrutėjo, pajutau jo
energijos pliūpsnį, bet tiesiog papurčiau
galvą ir prisimerkusi per petį pasakiau:
– Ieškojau Heivnos. Netyčia susitikau
tave.
 – Smulkmenos. – Romanas numojo
ranka. – Aš kalbu apie mįslę. Ar
prisimeni mįslę, kurią tau užminiau?
Atsidusau ir spustelėjau šaltą, sausą
Heivnos ranką. Jai nepagerėjo.
– Duok žmonėms, ko jie nori. Ar
prisimeni šituos mano žodžius? –
Romanas patylėjo, laukdamas atsakymo,
bet nesulaukęs pridūrė: – Klausiu – ką tai
reiškia, Eve? Ko iš tiesų nori žmonės?
Mestelėk kokią mintį. – Jis kilstelėjo
antakį, luktelėjo, paskui kalbėjo toliau: –
Trumpam pamėgink peržengti savo
ribotumą ir pažvelk į viską plačiau.
Pirmyn, apsisuk, pasimatuok ir pažiūrėk,
kaip tau tinka. Patikinu, šis požiūris labai
skiriasi nuo judviejų su Deimenu
išrinktųjų nuostatų. Aš neslepiu savo
dovanų – daliju jas į kairę ir į dešinę. Ar
bent jau duodu tiems, kurie, mano
nuomone, nusipelnė.
Atsigręžiau į Romaną ir staiga viską
supratau. Kimiai sušvokščiau:
– Ne!
Mano akys lakstė nuo Romano prie
Heivnos. Supratau, ko jis nori, kokios
kainos reikalauja.
– Ne!
Mudu su Romanu surėmėm
žvilgsnius, o Ava su Deimenu tylėjo – jie
nesuprato, kas čia dedasi.
– Aš to nedarysiu, – pasakiau
Romanui. – Nieku gyvu manęs
nepriversi.
– Nė nesvajok apie tai, meilut. Kur
tada linksmybės? – Jis nusišypsojo
vangiai, tingiai kaip Češyro katinas. –
Lygiai kaip ir tu negali manęs pririšti
apgailėtinais savo užkalbėjimais ir
padedama tamsiųjų jėgų, kurių neseniai
prisikvietei. – Romanas nusikvatojo,
pagrasino man pirštu ir pridūrė: – Esi
labai išdykusi mergiotė, Eve. Imiesi
magijos, kurios nesupranti. Nesitikėjau,
kad prieš daugybę metų parduota
„Šešėlių knyga“ atsidurs tavo rankose. O
gal tikėjausi? – Jis papurtė galvą. – Kas
žino?
 Įsmeigiau akis į Romaną. Paaiškėjo
skaudi jo žodžių tiesa. Džudas. Ar
Romanas pardavė tą knygą Džudui? O jei
taip, ar jie yra sėbrai?
– Kodėl tu taip darai? – prisimerkusi
paklausiau. Nebesirūpinau, kad
Deimenas sužinos apie mano darbelius
ar ką pagalvos kamputyje tūnanti ir į
mudu stebeilijanti Ava. Atrodė, kad mudu
su Romanu esame vienu du šiame
baisiame, Dievo užmirštame kambaryje.
– Viskas labai paprasta. – Jis
nusišypsojo. – Tu esi nusistačiusi tokias
griežtas ribas, taip pasikėlusi, o dabar
turi galimybę įrodyti žodžius darbais,
įrodyti, kad esi visai nepanaši į mane. Ir
jeigu tau pasiseks, jeigu įstengsi įrodyti,
kuo aš labai abejoju, kad mudu visai
nepanašūs, duosiu tau tai, ko nori.
Duosiu priešnuodžio priešnuodį, vaisto
vaistą, ir judu su Deimenu galėsite
pradėti nesibaigiantį medaus mėnesį.
Juk apie tai taip ilgai svajojai, tiesa? Juk to
taip atkakliai siekei įvairiausiais būdais.
Tau tereikia leisti Heivnai numirti. Jei
taip padarysi, būsi laiminga su Deimenu
amžinai ir, užtikrinu, patirsi
pasitenkinimą – didesnį ar mažesnį.
– Ne. – Papurčiau galvą. – Ne!
– Atsisakai priešnuodžio ar amžinos
laimės? Kurio? – Romanas žvilgčiojo į
laikrodį ir į Heivną, paskui šypsodamasis
pridūrė: – Tik tak, laikas spręsti.
Palinkau prie Heivnos. Ji vos vos
kvėpavo. Sėdinti šalia Ava papurtė galvą,
o Deimenas – amžina mano meilė –
mano sielos draugas – žmogus, kurį aš
tiek daug kartų nuvyliau – maldavo
manęs netikėti Romanu.
– Jeigu dvejosi per ilgai, Heivna mirs.
Jei ištrauksi ją iš mirties nagų, prisidarysi
bėdos. Pati žinai. Bet jeigu išgelbėsi ją
dabar, sugirdysi eliksyro, ji pabus sveika
kaip niekur nieko. Dar sveikesnė. O
geriausia, kad tokia Heivna liks amžinai.
Juk kaip tik šito žmonės nori, tiesa?
Amžinos jaunystės ir grožio. Visad būti
sveiki ir gyvybingi. Nesenti, nesirgti ir
nebijoti mirties. Beribis horizontas. Tai
ką darysi, Eve? Remsiesi savo aukštomis,
išskirtinėmis, savanaudiškomis
nuostatomis, įrodysi, kad esi visai
nepanaši į mane, nesidalysi savo dovana
ir atsisveikinsi su drauge – jei taip,
priešnuodis tavo. Ar… – Romanas
nusišypsojo ir įsmeigė į mane akis. –
Išgelbėsi draugę. Suteiksi jėgos ir grožio,
apie kuriuos ji galėjo tik svajoti. Tai, ko ji
visada troško. Tai, ko trokšta visi. Tada
tau nereikės atsisveikinti su drauge.
Spręsti gali tik tu. Bet, kaip jau sakiau,
veltui švaistome laiką. Taigi paskubėk.
Pažiūrėjau į baltą, sumenkusį
Heivnos veidą. Draugė miršta dėl mano
kaltės. Beveik nekreipiau dėmesio į
primygtinius Deimeno įtikinėjimus.
– Mažute, paklausyk. Tu negali šito
padaryti. Negali išgelbėti Heivnos. –
Nenorėjau nė žiūrėti į Deimeną, kai šis
pridūrė: – Leisk jai išeiti, bet padaryk tai
ne dėl mudviejų, ne dėl to, kad būtume
kartu. Pažadu, mes ką nors sugalvosim.
Juk supranti, kaip tai pavojinga, juk
supranti, kad negali šito padaryti, nes pati
lankeisi Prieblandos šalyje, – sušnibždėjo
Deimenas. – Nepasmerk tokiam likimui
Heivnos.
– Oho! Prieblandos šalis – šiurpiai
skamba! – Romanas nusikvatojo ir
papurtė galvą. – Tik neaiškink, kad tu vis
dar medituoji, drauguži? Vis dar
šturmuoji Himalajus ieškodamas
gyvenimo prasmės?
Sunkiai nurijau seilę ir nusukau akis
nuo jų abiejų. Galvoje grūmėsi
prieštaringi argumentai. Galiausiai
įsiterpė Ava:
– Eve, Deimenas yra teisus.
Pašnairavau į moterį, kuri šlykščiai
mane išdavė. Nors buvo pažadėjusi
rūpintis Deimenu, paliko jį silpną ir
bejėgį, o pati mielai padėjo Romanui.
– Žinau, kad netiki manim, bet šįkart
aš tavęs neapgaudinėju. Neturiu laiko
aiškinti, todėl prašau paklausyti, Eve. Jei
neklausai manęs, tai paklausyk protingų
Deimeno žodžių. Tu neišgelbėsi Heivnos,
leisk jai išeiti…
– Kalbi kaip tikra niekšė, –
sušnypščiau. Prisiminiau, kaip Ava
nugvelbė eliksyrą ir, be jokios abejonės,
išgėrė.
– Viskas yra ne taip, kaip tu manai, –
tarė ji. – Nė iš tolo.
Bet aš jos nebesiklausiau ir
pažvelgiau į Romaną. Jis stovėjo šalia ir
sukinėjo taurę su eliksyru. Skystis
teliūskavo ir kibirkščiavo, Romanas vis
suko taurę primindamas, kad atėjo metas
rinktis.
– Heivna norėjo sužinoti savo likimą,
ir kas gali jį geriau išpranašauti už tave,
Avalona? Gaila, čia nėra Džudo.
Galėtume surengti vakarėlį arba
budynes, priklausomai nuo to, kaip
pasisuks reikalai. Eve, kas nutiko?
Atrodėt gana artimi, kai paskutinį sykį jus
mačiau.
Sunkiai nurijau seilę – Heivnos
gyvybė kabojo ant siūlo. Galėjau jį
nukirpti arba…
– Nenoriu tavęs skubinti, bet išmušė
tiesos akimirka. Prašau nenuvilti
Heivnos, ji taip troško išsiburti. Tai kas
jos laukia? Ką rodo kortos? Ar ji išgyvens,
ar mirs? Jos likimą nulemsi tu.
– Eve. – Deimenas palietė man ranką.
Tarp mūsų vis dar pleveno energijos
šydas – jis priminė, kokią didžiulę klaidą
padariau. – Prašau šito nedaryti. Pati
supranti, kad tai neteisinga. Nors ir kaip
būtų sunku, neturi kito pasirinkimo, kaip
ištarti Heivnai sudie.
– Pasirinkimas yra. – Romanas
pasukiojo taurę. – Priklauso nuo to, koks
stiprus tavo troškimas nepaminti savo
idealų ir gauti daiktą, kurio tau reikia
labiausiai pasaulyje?
– Maldauju, Eve. – Ava palinko prie
manęs. – Tai neteisinga, tai nusikaltimas
gamtos dėsniams. Leisk jai išeiti.
Užsimerkiau. Stovėjau apmirusi,
negalėjau pajudėti, negalėjau
apsispręsti. Jis manęs neprivers…
 Prie pat ausies išgirdau Romano
balsą:
– Spėju, kad jau apsisprendei. – Jis
atsiduso ir pasitraukė. – Puiku, Eve, tu
įrodei savo tiesą. Tikrai esi nepanaši į
mane. Nė trupučio. Tu esi tikra išrinktoji,
asmenybė, turinti didžius idealus ir
šviesų protą, o dabar dar galėsi mylėtis su
savo vaikinu! Puikiai padirbėta! Verta
buvo paaukoti savo draugės gyvybę. Savo
vargšės, liūdnos, sutrikusios draugės,
kuri norėjo, ko nori visi – ką tu jau turi ir
kuo puikiausiai galėjai pasidalyti. Ar galiu
pasveikinti?
Romanas nudrožė į koridorių, o aš
apsipylusi ašaromis suklupau priešais
Heivną. Liūdną, suglumusią, sutrikusią
merginą, kuri nenusipelnė tokios
baigties, tik sumokėjo už tai, kad yra
mano draugė. Šalia girdėjau Deimeno ir
Avos guodžiančius balsus, raminančius
pažadus, kad aš ištversiu netektį, kad
pasielgiau teisingai ir viskas bus gerai.
Bet staiga išvydau sidabrinį siūlą,
rišantį kūną su siela. Buvau apie tai
girdėjusi, bet niekada nebuvau mačiusi.
Siūlas taip išsitempė ir suplonėjo, kad,
atrodė, tuoj nutrūks – ir mano draugė
iškeliaus toli, tiesiai į Samerlandą…
Pašokau, čiupau iš Romano taurę
nutarusi sugirdyti eliksyrą Heivnai.
Nekreipiau dėmesio į Avos spiegimą,
Deimeno maldavimą ir Romano
aplodismentus, lydimus garsaus,
šiurkštaus juoko.
Bet man buvo nė motais.
Man rūpėjo tik ji.
Heivna.
Negalėjau jos paleisti.
Negalėjau leisti jai numirti.
Negalėjau ištarti sudie.
Kilstelėjau Heivnos galvą ir priverčiau
gerti – išbalę skruostai paraudo, ji
atmerkė akis ir įsistebeilijo į mane.
– Kas per… – Heivna bandė atsisėsti ir
apsižvalgyti. Susigūžiau, kai ji paeiliui
nužvelgė mane, Avą, Deimeną, Romaną
ir paklausė: – Kur aš esu?
 Išsižiojusi spoksojau į ją ir nežinojau,
ką atsakyti. Taip turėjo jaustis Deimenas,
kai sugrąžino mane, bet mano padėtis
buvo keblesnė.
Deimenas nežinojo apie sielos
pražūtį.
O aš žinau.
– Meilut, Deimenas su Eve nusprendė
prie mūsų prisidėti ir, spėk, kas nutiko?
Tavo ateitis pasirodė esanti šviesesnė,
negu tikėjaisi! – Romanas pripuolė prie
Heivnos ir padėjo atsistoti, paskui
mirktelėjo man ir pridūrė: – Tau pasidarė
silpna ir Evė sugirdė sulčių manydama,
kad truputis cukraus padės atsigauti. Ir,
po velnių, tikrai padėjo. O tu, Ava, būk
gerutė ir atnešk mums arbatos. Naujas
arbatinis stovi ant viryklės.
Ava atsistojo ir prieš išeidama į
koridorių norėjo pažvelgti man į akis. Bet
aš nusukau žvilgsnį. Negalėsiu. Negaliu.
Negaliu niekam pažvelgti į akis. Tik ne
po to, ką padariau.
– Sveika papildžiusi mūsų komandą. –
Romanas stabtelėjo prie durų. – Kaip jau
sakiau, mudu esame tokie patys. Susieti
amžinai. Ir visai ne dėl burtų, brangut, o
todėl, kad toks yra mūsų likimas, mūsų
lemtis. Laikyk mane dar vienu sielos
draugu. – Romanas nusikvatojo ir
pašnibždomis pridūrė: – Nagi, nagi,
meilut, neapsimesk tokia apstulbusi.
Pavyzdžiui, aš nė kiek nenustebau. Tu
paprastai nenukrypsti nuo scenarijaus.
Beveik.
 keturiasdešimt devintas
skyrius

Deimenas palinko artyn, jo žvilgsnis

buvo kaip rankos prisilietimas – šildė,
kvietė, viliojo.
– Eve, pažvelk į mane, – paprašė jis.
Tačiau aš atkakliai spoksojau į
vandenyną, į juodut juodutėlį vandenį,
kokio dar nebuvau mačiusi.
Juodas vandenynas, tamsus mėnulis
ir draugė, kuri per mane pateks į
Prieblandos šalį.
Išlipau iš automobilio ir nupėdinau
prie skardžio, suglumusi žiūrėjau į
stačias uolas, kyšančias apačioje.
Deimenas atėjo paskui ir aš pasidaviau jo
viliojančiai energijai. Jis uždėjo ranką
man ant peties, prisitraukė arčiau prie
krūtinės ir tarė:
– Pamatysi, mudu tai įveiksim.
Nustebinta Deimeno žodžių
atsigręžiau norėdama pažvelgti jam į
akis.
– Kaip? – paklausiau silpnu, tarsi
nesavu balsu. – Kaip mudu tai
padarysim? Tu sukursi jai amuletą ir
liepsi dėvėti kiekvieną dieną?
Deimenas papurtė galvą ir verdamas
mane akimis atsakė:
– Kaip galiu paliepti Heivnai jį dėvėti,
jeigu nesugebėjau įtikinti net tavęs? –
Deimeno pirštai slydo per mano kaklą,
krūtinę, pasiekė vietą, kur turėjo kaboti
amuletas. – Kas nutiko?
Nusigręžiau, nenorėjau Deimenui
aiškinti, kodėl nusiėmiau amuletą, ir
pasirodyti jo akyse dar didesnė nevykėlė.
Kad per daug pasitikėjau savo menkais
raganavimo įgūdžiais ir padėjau amuletą
ant lentynos.
– Ką turėsiu jai pasakyti? –
sukuždėjau. – Kaip jai paaiškinsiu, ką
padariau? Kaip pasakyti žmogui, kad
suteikei jam amžiną gyvenimą, bet jeigu
jis netyčia mirs, jo siela bus pražudyta?
Deimenas prikišo lūpas man prie
ausies ir sušnibždėjo:
– Mudu sugalvosim, kaip… mudu…
Aš papurčiau galvą ir atšlijau,
vengdama jo žvilgsnio įsmeigiau akis į
juodą vandenyną.
– Kaip gali šitaip sakyti… Kaip gali…
Deimenas atsistojo greta, vien nuo jo
artumo pajutau malonų dilgčiojimą.
– Kaip galiu ką?
Sunkiai nurijau seilę, nepajėgdama
įvardyti, apsakyti žodžiais savo poelgio.
Leidausi jo apkabinama, tvirtai
priglaudžiama prie krūtinės, norėjau
įsmukti į jį, susirangyti aplink širdį ir
pasilikti amžinai – saugesnės
prieglaudos niekur nebūčiau radusi.
– Kaip aš galiu atleisti mergaitei, kuri
taip labai myli draugę, kad negali duoti
jai numirti? – Deimenas užkišo man už
ausies plaukų sruogą, paėmė už smakro
ir atsuko veidą į save. – Kaip aš galiu
atleisti mergaitei, kuri paaukojo tai, ko
labiausiai troško visus šiuos mėnesius,
visus šiuos metus? Atsisakė tokios ranka
pasiekiamos galimybės būti drauge su
manim, kad išgelbėtų gyvybę draugei?
Klausi, kaip galiu jai dovanoti? –
Deimenas pažvelgė tiesiai man į akis. –
Paprastai. Juk aš irgi panašiai pasielgiau,
kai pirmą kartą daviau tau nemirtingumo
gėrimo. Be to, tu taip padarei vedama
didžiulės meilės, o aš elgiausi
savanaudiškai. Aš siekiau palengvinti
savo kančias. – Deimenas papurtė galvą.
– Įtikinėjau save, kad darau tai dėl tavęs,
nors iš tiesų buvau godus savanaudis.
Kaskart įsikišdavau, neleidau rinktis tau
pačiai. Dabar puikiai suprantu, kad taip
neteisingai susigrąžindavau tave.
Nugurkiau seilę, labai norėjosi tikėti
Deimenu – kad mano sprendimas buvo
kilnus. Tačiau mano poelgis visiškai
skyrėsi nuo jo. Aš žinojau apie
Prieblandos šalį, o Deimenas – ne.
 Žiūrėdama į jį pasakiau:
– Viskas bus gerai, kol Heivna vėl
pateks į pavojų, tada kaltė dėl pražudytos
jos sielos kris man.
Deimenas pažvelgė pro mane, kur
nematomo vandenyno bangos viena po
kitos dužo atsimušusios į krantą. Abu
supratom, kad nebėra ką pasakyti. Jokie
žodžiai nepadės ištaisyti klaidingo
žingsnio.
– Tu suklydai… – nutilau, jaučiausi
kvailai kalbėdama apie tai dabar,
tokiomis aplinkybėmis, bet vis tiek
norėjau, kad Deimenas žinotų. – Tu
suklydai dėl mano santykių su Džudu tą
dieną, kai išvydai mudu maudantis… –
Papurčiau galvą. – Iš tikrųjų viskas buvo
ne taip. – Deimenas kietai sukando
žandikaulius ir kone paleido mane iš
glėbio, bet aš jį prisitraukiau, nes turėjau
dar daug ką pasakyti. – Manau, Džudas
yra nemirtingas. Niekšas kaip ir
Romanas. – Deimenas prisimerkęs
pažiūrėjo į mane, o aš pridūriau: –
Mačiau tatuiruotę jam ant strėnų… –
Staiga dingtelėjo, kaip Deimenui turėjo
nuskambėti mano žodžiai – aš buvau taip
arti Džudo, kad pamačiau tatuiruotę
tokioje vietoje, tad suskubau paaiškinti: –
Džudas mūvėjo banglentininko šortus ir
mudu ketinome pasinerti į sūkurinę
vonią… – Pakračiau galvą, nes tik dar
labiau susipainiojau. – Viskas nutiko per
tą Mailso atsisveikinimo vakarėlį, na, kai
paskambino Ava, Džudas nusigręžė
paimti telefono ir aš pamačiau tatuiruotę.
Gyvatę, ryjančią savo uodegą. Uroborą.
Tokią turėjo Drina, tokią ant kaklo turi
Romanas. Lygiai tokią pat.
– Ar Džudo tatuiruotė lygiai tokia pat
kaip Romano?
Pašnairavau nesuprasdama, kur suka
Deimenas.
– Ar ji žybčioja? Juda? Išnyksta ir vėl
atsiranda?
Sunkiai nurijau seilę ir papurčiau
galvą, svarstydama, kodėl Deimenui
parūpo tokios smulkmenos. Mačiau
tatuiruotę labai trumpai, tik švystelint,
bet vis dėlto…
Deimenas atsiduso, pasitraukė ir
atsisėdo ant BMW variklio dangčio.
– Eve, pats savaime uroboras nėra
blogis. Nė iš tolo. Romanas su savo
sėbrais iškreipė jo reikšmę. Iš tiesų šis
senovės alchemikų simbolis reiškia
nepabaigiamą atsinaujinimą, amžiną
gyvenimą ir panašiai. Daugybė žmonių
turi tokias tatuiruotes, tai tik įrodo, kad
Džudui patinka tatuiruotės. Tatuiruotės ir
tu.
Puoliau prie Deimeno norėdama, kad
jis žinotų, jog aš neatsiliepiau į Džudo
jausmus. Paveikslas Amsterdame nieko
nereiškia.
Kai Deimenas mane priglaudė ir
prikišo lūpas prie ausies, supratau, kad
girdėjo mano mintis.
– Neabejoji? Laimėjau tavo meilę ne
prabangiu automobiliu ir magiškais
triukais?
Papurčiau galvą ir prisispaudžiau
stipriau, jutau, kad plonytis energijos
šydas, atkurtas telepatijos, vėl plevena
tarp mudviejų. Bijojau, kad būsiu jį
sudraskiusi tame baisiame kambaryje.
Žinoma, jis vėl veikia, pagalvojo
Deimenas. Baimė skiria – pasijuntame
vieniši, svetimi, o meilė – meilės galia
kitokia – ji vienija.
 – Visada mylėjau tave, – ištariau
garsiai, kad abu girdėtume. – Tik tave.
Tave ir nieką kitą.
Pažvelgiau Deimenui į akis vildamasi,
kad laukimas baigtas, kad trijų mėnesių
susitarimas pamirštas.
Jis švelniai suėmė mano veidą delnais
ir priglaudė lūpas prie manųjų. Jo šiltos
meilios glamonės atsakė į mano
klausimą. Tik tokio atsakymo ir troškau.
Turėjom apie labai daug ką
pasikalbėti: apie Romaną, Heivną,
dvynes, Džudą, „Šešėlių knygą“, Avos
sugrįžimą, – bet visa tai palauks. Dabar
tenorėjau mėgautis Deimeno artumu.
Sunėriau rankas jam ant sprando, o
jis apkabino mane. Abudu įdėmiai
žiūrėjom į tamsumą – milžinišką,
neaprėpiamą, beribę, amžiną. Abudu
žinojome, kad ji čia, nors mudu jos ir
nematom.
 atsiliepimai apie
Alyson Noël
„Nemirtingųjų“ seriją

Alyson Noël pranoko visus mano

lūkesčius. „Mėlynasis mėnulis“ yra ne tik
nuostabus tęsinys, jis labai aukštai
kilstelėjo kartelę kitoms serijos knygoms!
Perskaitęs paskutinį knygos puslapį
tegalėjau ištarti: „Oho!“
 Teens Read Too

Tik drąsus rašytojas gali nepaisyti

lūkesčių. „Mėlynajame mėnulyje“ Alyson
Noël įrodė tai su kaupu. Patikinu, kad
neturėsite supratimo, kas dedasi antroje
serijos knygoje, kol Alyson Noël priblokš
netikėčiausiais siužeto posūkiais, o jūs
nekantrausite sužinoti, kas bus toliau.
The Book Chick

Užburiantis pasakojimas apie paauglių

baimę, meilę ir beatodairišką
pasiaukojimą. Pritrenkianti, bet teikianti
pasitenkinimą pabaiga rodo, kad Noël
žino, kaip išlaikyti skaitytojų dėmesį.
Antgamtinės Evės galios yra patraukli
paauglių baimių: meilės, draugystės,
atsisveikinimo su vaikyste, – išraiška.
Publishers Weekly (starred review)

Viena geriausių šiais metais perskaitytų

knygų… Nemirtingi įsimylėjėliai,
patikimi draugai, išdavikė būrėja ir
keistos identiškos dvynės, ko daugiau gali
norėti? Perskaičiusi „Mėlynąjį mėnulį“
prašau „Prieblandos šalies“! Nekantriai
laukiu kitų serijos knygų.
The YA Book Blogger

Alyson Noël – nepaprastai talentinga

rašytoja, ji kaskart tai patvirtina
pasirodžius naujai „Nemirtingųjų“
serijos knygai. Autorė rašo su įtampa ir
aistra, jos žodžiai susilieja į nuostabų
audinį suvirpindami skaitytojų jausmus ir
širdis.
Teen Reads

„Mėlynasis mėnulis“ – nuostabus. Jei

manote, kad „Amžinai“ buvo kupina
nežinomybės ir paslapčių, tiesiog
perskaitykite „Mėlynąjį mėnulį“…
Siužetas varo iš proto gerąja prasme.
Noël pasuko šį romaną visai netikėta
kryptimi ir baigė džiaugsmingu
pasivažinėjimu mugės geležinkeliuku,
mano galva, galinčiu niekad nesibaigti.
Pasakiška.
The Story Siren

„Nemirtingųjų“ serija yra

nepakartojama; tarsi gaivaus oro
dvelksmas. Noël sugeba įtraukti
skaitytojus į savo lakios vaizduotės ir
kerinčio žodžio pasaulį. „Mėlynasis
mėnulis“ nuo pirmo iki paskutinio
puslapio skaitomas su įdomumu. Bet kai
jau tariesi perpratęs siužetą, Alyson
sviedžia į naują posūkį, todėl negali
padėti šios knygos šalin.
Fantastic Books Reviews (5 žvaigždutės!)
Evė – ryškus charakteris, „Nemirtingieji“
– nepaprastai įdomi serija paaugliams.
Greitai skaitomos ir visiškai
prikaustančios dėmesį knygos.
Vaizdingas ir gilus „Mėlynasis mėnulis“
yra puikus serijos tęsinys.
SciFChick.com

Knyga tikrai pagavo mane, pati pasijutau

istorijos dalyve, turbūt todėl ir prarijau ją
per kelias valandas. Aš taip įsitraukusi
skaičiau „Mėlynąjį mėnulį“, kad net
klykiau. Nejuokauju. Namiškiai manė,
kad kvaištelėjau. Baigusi skaityti kone
apsiverkiau. Ne dėl to, kad kas nors būtų
miręs, o todėl… Aš myliu, myliu, myliu šią
knygą. Ir neišmanau, kaip reikės sulaukti
tęsinio.
Shooting Stars Mag

Įprastas temas A. Noël pasuka pavojingu

ir netikėtu kampu. Iš paauglių baimės ir
paranormalių reiškinių rašytoja sukuria
liepsnojantį kūrinį. Garantuojame, kad
„Nemirtingieji“ jus sužavės.
RT BOOK reviews (4 žvaigždutės!)

„Amžinai“ suvirpins daugybės paauglių

vaizduotę, ypač tų, kurie neatsiplėšia nuo
Stephenie Meyer „Saulėlydžio“ sagos… A.
Noël kuria ryškiai individualizuotus,
tikrus moksleivių charakterius. Netikėtai
Evė sužino esanti nemirtinga – kaip
pasisuks jos gyvenimas? Sujaudina ir
įtikina.
Booklist

Nuostabūs pagrindiniai veikėjai, įtampa

ir bundanti meilė, tamsi paslaptis,
kerintys nemirtingieji… Ko daugiau
norėti iš šio modernaus, gotika
dvelkiančio romano?
Justine magazine
Kai gavau „Amžinai“, ketinau perskaityti
vieną ar du skyrius. Nė nepastebėjau,
kaip prarijau šimtą puslapių, kol
supratau, kad negaliu atsiplėšti nuo šios
knygos. Bet mano akys merkėsi… Rytą
čiupau romaną ir perskaičiau iki galo.
Dabar su nekantrumu laukiu tęsinio.
Blog Critics Magazine

Jūsų laukia ilgas kelias su staigiais

posūkiais, kupinas paslaptingumo,
meilės ir fantazijos… Romano stilius,
pasakojimas ir veikėjų charakteriai šiek
tiek primena geriausias Meyer ir Marr
knygas, bet kūrinys nestokoja tik Noël
būdingo savitumo, naujų potėpių.
Perskaičiusi šią istoriją, turbūt
užsimanysi turėti savo Deimeną, kad ir
kiek reikėtų dėl to aukotis.
 The Book Queen (5 žvaigždutės!)

P. C. Cast ir Stephenie Meyer gerbėjams

tikrai patiks šis puikus trileris apie
ypatingomis galiomis apdovanotus
paauglius.
Midwest Book Review

Negalėjau paleisti knygos iš rankų, nes

magėjo sužinoti, kas bus toliau… Evė
tokia tikroviška ir jos jausmai tokie
nuoširdūs, kad net šiurpas kratė. Tarsi
Alyson Noël pati būtų liūdinti, iki ausų
įsimylėjusi paauglė. Evės paveikslas
nepakartojamas – įvairiaspalvis ir tikrai
nelėkštas.
 The Frenetic Reader

Tokia nuostabi knyga kaip „Amžinai“

tinkama papildyti kiekvienai bibliotekai…
Ją tikrai pirks Stephenie Meyer ir
Melissos Marr gerbėjai. Prikaustys jūsų
dėmesį nuo pirmo puslapio!
Mind of Bibliophile
Alyson Noël sukuria puikių ir įtikinamų
personažų galeriją. Žaviuosi
„Saulėlydžio“ saga ir patariu savo
bendraminčiams perskaityti „Amžinai“.
Flamingnet book reviews

Įsimylėjau šią knygą. Negali atsitraukti

nuo pat pradžios, nes dėlionė pildoma po
truputį ir tikrai nežinai, ko tikėtis iki
pabaigos… Nuoširdžiai patariu ją įsigyti
savo draugams.
Portsmouth Teen Book Review

„Amžinai“ – pirma „Nemirtingųjų“

serijos dalis. A. Noël sukūrė gražią
įsimintiną istoriją ir ryškius personažų
charakterius, nepagailėjo taiklių
smulkmenų, kurios padeda skaitytojui
suprasti ne tik personažus, bet ir juos
supantį pasaulį. Tokios meilės istorijos
visad traukia skaitytojus, tačiau rašytoja
sugebėjo rasti originalių niuansų ir
subtilybių, išskiriančių šį romaną iš kitų.
 Darque Reviews

Mane patraukė romano „Amžinai“

nenuspėjamumas, baugus
paslaptingumas ir ypatinga magija…
Sužavėjo Evės paveikslas. Patariu
perskaityti.
The Bookworm

„Amžinai“ praskaidrino žiemą, pateikė

spalvingą, nepaprastą istoriją, kuri tikrai
sujaudino. Tai pirmas „Nemirtingųjų“
serijos romanas. Mano manymu, A. Noël
aptiko aukso gyslą. Knygoje rasime gėrio
ir blogio, patrauklius personažus, gyvus
aprašymus ir įdomų pasakojimą.
 Planet Books

Lengvai panirau į siužetą, įsimylėjau A.

Noël kuriamą pasaulį… Sudomino Evė –
personažas, turintis aiškiaregės galių. Jos
itin svarbios šioje istorijoje ir leidžia
pajusti Evės skausmą… Patikėkit, ši
knyga tikrai gera. Negalėjau nuo jos
atsitraukti. Alyson Noël sukūrė kerintį
naują pasaulį. Jis taip pribloškė, kad man
smalsu ir nė nenutuokiu, kaip viskas
baigsis.
Reading Keeps You Sane

Tokią merginą kaip Evė lengva pamėgti.

Nuoširdžiai ją užjaučiu, nes ji išgyveno
baisią netektį, bet nepasidavė…
„Amžinai“ lengvai skaitomas, traukia
puikiai sukurtais personažų paveikslais.
Tai pirmoji serijos knyga, ir aš
nekantrauju sužinoti daugiau apie Evę,
Deimeną ir jų draugus… Esu įsitikinusi,
kad antra knyga nenusileis pirmai.
Ninja reviews

Parašyta aiškiai, siužetas gerai suregztas,

žavus pasakotojos Evės balsas tikrai
patrauks paauglius.
January Magazine

Alyson Noël sukuria labai įtaigų

pasakojimą, todėl skaitytojai lengvai
įsivaizduoja personažų charakterius ir
aplinką. Skaitytojus sužavės gerai
visiems žinoma „Amžinai“ tema, bet
autorė negaili nepakartojamų
smulkmenų ir stebina mus iki galo.
The Ravenous Reader

Šis jaunimui skirtas kūrinys šlovina

nemirtingą meilę ir teigia, kad blogis
silpnina, o meilė suteikia jėgų.
„Saulėtekio“ sagos aistruoliams romanas
turėtų patikti.
Orange Coast Magazine
A. Noël parašė jausmingą, verčiantį
susimąstyti romaną. Keliose vietose net
apsiverkiau. Prarijau romaną kaip
saldainiuką ir labai laukiu tęsinio. Jeigu
žavitės Stephenie Meyer kūryba,
susižavėsite ir šia knyga.
Night Owl Romance

„Amžinai“ – naujas ir savitas kūrinys,

atveriantis skaitytojams nepažintus
horizontus. Būtinai perskaitykit.
Cool Moms Rule!

Man siaubingai patiko A. Noël

„Amžinai“. Rašytoja pradėjo naują seriją
originaliu kūriniu. Visi paaugliai ir net
suaugusieji pames galvą dėl šios knygos
ir lauks tęsinio. Šitą knygą jūs turite
nusipirkti nedelsdami, antraip daug
prarasite. Jei nebūsite perskaitę
„Amžinai“, būsite palaikytas urviniu
žmogumi. Tai tiesiog nepriimtina.
Talk About My Favorite Authors