Ląstelė – gyvybės pagrindas

1. Ląstelės sandara

Eukariotinių ląstelių sandara ir jos funkcijos

Visi gyvieji organizmai sudaryti iš ląstelių. Eukariotų (protistų, grybų, augalų ir gyvūnų)
ląstelės turi tikrą membrana apgaubtą branduolį ir membranines organeles. Eukariotinę
ląstelę sudaro trys neatsiejamos dalys: plazminė membrana, citoplazma ir branduolys.
Plazminė membrana sudaryta iš fosfolipidų, glikolipidų, glikoproteinų, baltymų ir
cholesterolio. Pagrindinė jos funkcija – medžiagų patekimo į ląstelę ir šalinimo iš jos
reguliavimas.

Plazminė membrana

Citoplazmą sudaro vanduo ir jame ištirpusios mineralinės medžiagos. Joje gausu

fermentų, vyksta medžiagų apykaita, išsidėsčiusios organelės. Branduolys nuo vidinio
ląstelės turinio atskirtas membrana, jame saugoma DNR, kurioje slypi paveldimoji
informacija. Augalų ir grybų ląstelėse virš plazminės membranos yra ląstelės sienelė.
Augalų ląstelių sienelė sudaryta iš celiuliozės, o grybų – iš chitino. Sienelė suteikia
ląstelei formą, atlieka atramos, apsauginę funkcijas, puikiai praleidžia vandenį ir jame
ištirpusias medžiagas.
Citoplazmos siūleliai – plazmodezmos, esančios augalų ląstelių sienelėje,
leidžia augalų ląstelėms jungtis tarpusavyje ir keistis maisto medžiagomis.
Dvimembranės ląstelės organelės: branduolys, mitochondrijos, chloroplastai.

Branduolys – svarbiausia ir didžiausia eukariotinės ląstelės organelė. Branduolį gaubia

branduolio apvalkalas (1), sudarytas iš dviejų membranų. Membranose yra poros (2), pro
kurias į branduolį patenka baltymai, o iš jo į citoplazmą keliauja ribosomų subvienetai.
Branduolys užpildytas nukleoplazma (3), kurioje yra chromatino. Chromatinas yra
siūliškos sandaros, prieš ląstelei dalijantis jis susiveja į gijas – chromosomas.
Branduolyje yra branduolėlis (4) (gali būti ir keli). Jame sintetinama RNR, kuri
reikalinga susidaryti ribosomoms. Pagrindinė branduolio funkcija – saugoti DNR, kurioje
užkoduota genetinė informacija apie visas kūno ląsteles ir tų ląstelių medžiagų apykaitą.

Ląstelės branduolys

Mitochondriją supa dviguba membrana, kuri reguliuoja medžiagų judėjimą į

mitochondriją ir iš jos. Išorinė mitochondijos membrana (1) yra lygi, o vidinė (2)
sudaryta iš raukšlių – kristų (5).
Mitochondrijos yra mažos (vos įžiūrimos pro šviesinį mikroskopą), tačiau kristos
padidina membranos paviršiaus plotą, kuris reikalingas aerobiniam kvėpavimui būtinų
baltymų kompleksams prisijungti. Kristų paviršiuje yra grūdelių, kurie gamina energijos
turintį junginį – ATP. Mitochondrijas užpildo matriksas (3), kuriame yra ribosomų (4), į
žiedus susijungusių DNR (6), fermentų. Mitochondrijose vyksta ląstelinis kvėpavimas.
Tai pagrindinė jų funkcija. Daugiau mitochondrijų būna tose ląstelėse, kurioms reikia
daug energijos. Jų skaičius priklauso ir nuo ląstelės paskirties, ląstelės amžiaus,
organizmo rūšies. Mitochondrijos dažniausiai būna pailgos arba apskritos formos, bet
forma gali kisti. Tai priklauso nuo ląstelės ciklo ir rūšies.
Naujos mitochondrijos susidaro ląstelėje esančioms mitochondrijoms dalijantis pusiau.
Chloroplastų yra tik fotosintezę atliekančiose augalų ląstelėse ir kai kurių protistų
ląstelėse. Chloroplastą gaubia dviguba membrana (7, 10). Jo vidus užpildytas skysta
stroma (8), kurioje yra DNR, ribosomų, fotosintezės reakcijoms būtinų fermentų. Galima
aptikti ir per fotosintezę susidariusių stambių krakmolo grūdelių. Stromos viduje yra į
suplotus maišelius panašių tilakoidų (11), kurie tam tikrose vietose sudaro krūveles –
granas (9). Granų tilakoidų membranose yra pigmento chlorofilo, kuris sugeria Saulės
šviesą. Pagrindinė chloroplasto funkcija – fotosintezės vykdymas.

Mitochondrijos ir chloroplasto sandara

Vienmembranės ląstelės organelės: endoplazminis tinklas, Goldžio kompleksas,

lizosomos, centrinė vakuolė.

Endoplazminis tinklas – tai iš membraninių kanalėlių ir maišelių sudaryta sistema.

Kanalėliai išsiraizgę po visą ląstelę. Prie branduolio apvalkalo išorinės membranos
jungiasi grūdėtasis endoplazminis tinklas (2), kurio paviršiuje daug ribosomų.
Ribosomos (1) – tai maži nemembraniniai kūneliai ant endoplazminio tinklo. Jų dar
galima rasti citoplazmoje, mitochondrijose, plastidėse. Kiekviena ribosoma sudaryta iš
dviejų subvienetų, o šie – iš skirtingų RNR ir baltymų. Ribosomos susidaro
branduolėlyje. Jose sintetinami baltymai, tad ir pagrindinė grūdėtojo endoplazminio
tinklo funkcija – išnešioti ribosomų susintetintus baltymus po ląstelę. Neapkibęs
ribosomomis endoplazminis tinklas vadinamas lygiuoju endoplazminiu tinklu (7). Jame
sintetinami lipidai, fosfolipidai ir steroidai. Endoplazminio tinklo galuose susidaro mažos
pūslelės (6). Baltymai ir lipidai supakuojami į pūsleles (5) ir pernešami į Goldžio
kompleksą.
Goldžio kompleksas (4) – tai šiek tiek išgaubtų maišelių krūvelė, kurių viena pusė
nukreipta į endoplazminį tinklą, o kita – į plazminę membraną. Goldžio komplekso
šonuose susidaro pūslelės, į kurias supakuojami lipidai ir baltymai (3) ir nunešami
plazminės membranos link. Dalis pūslelių virsta lizosomomis.
Grūdėtasis ir lygusis endoplazminis tinklas ir Goldžio kompleksas

Lizosomos – nedidelės, apvalios organelės. Tai nuo Goldžio komplekso

atsiskyrusios pūslelės, kuriose yra fermentų, padedančių ląstelei virškinti tam tikras
medžiagas. Lizosomose skaidomi baltymai, angliavandeniai, lipidai, pasenusios ar
pažeistos organelės. Lizosomos apgaubtos membrana, kuri saugo, kad jose esantys
fermentai nesuvirškintų pačios ląstelės. Lizosomos padeda ląstelei susinaikinti
(tuomet plyšta lizosomų membrana ir išsiskyrę fermentai suvirškina ląstelę). Tai
vadinama autolize.

Centrinė vakuolė randama augalų ir grybų ląstelėse. Gyvūnų ląstelėse centrinės

vakuolės nebūna, jų vakuolės smulkios, dažniausiai atlieka medžiagų pernašos
funkciją. Pirmuonių ląstelėse vakuolės yra specializuotos, pavyzdžiui,
pulsuojančioji vakuolė iš ląstelės šalina vandens perteklių, virškinančioji vakuolė
geba skaidyti maisto medžiagas. Augalų ląstelės centrinė vakuolė pilna ląstelės
sulčių, atsarginių maisto medžiagų (cukrų, aminorūgščių), joje randama pigmentų,
nuodingųjų medžiagų. Kai osmoso būdu į ląstelę skverbiasi vanduo, susidaro
turgorinis slėgis, ląstelės tūris padidėja. Taip ląstelei suteikiama atrama iš vidaus.
Tokios turgorizuotos ląstelės suteikia žoliniams augalams ir lapams atramą.
Netekęs vandens augalas nuvysta, suglemba jo lapai.

Sąvokos:
Autolizė- savaiminis ląstelės susinaikinimas, kai plyšus lizosomos membranai iš
jos išsiskiria fermentai ir suvirškina ląstelę.
Chromatinas- ląstelės branduolyje esanti siūlų pavidalo medžiaga, sudaryta iš
DNR ir baltymų. Prieš ląstelės dalijimąsi susiveja į chromosomas.
Ląstelė- smulkiausias ir svarbiausias gyvo organizmo struktūrinis ir funkcinis
vienetas.
Mikroskopas- prietaisas, skirtas stebėti labai mažus objektus ar jų struktūras.
Nukleoplazma- branduolio vidų užpildantis tirštas skystis, kuriame yra
chromatinas ir branduolėlis.
Skiriamoji geba- mažiausias atstumas tarp dviejų objektų, kuomet matome juos
pro mikroskopą kaip du atskirus, o ne susiliejusius į vieną.
Turgorinis slėgis- augalo ląstelėse esantis plazminės membranos ir ląstelės
sienelės spaudimas iš vidaus, kai į centrinę vakuolę osmoso būdu skverbiasi
vanduo.

Šviesinis ir elektroninis mikroskopai, pro juos matomi

ląstelių ir jų struktūrų dydžiai

Pagal apšvietimą mikroskopai skirstomi į šviesinius (optinius) ir elektroninius.

Tiek šviesiniame, tiek elektroniniame mikroskope naudojamas spindulių šaltinis.
Šviesiniame mikroskope vaizdas matomas regimosios šviesos spinduliams kiaurai
peršvietus stebimą objektą. Elektroniniame mikroskope vaizdas matomas
elektronų srautui kiaurai peršvietus tiriamą objektą (taip veikia elektroniniai
peršvietimo mikroskopai) arba elektronams atsispindint nuo stebimo objekto
paviršiaus (taip veikia rastriniai elektroniniai mikroskopai).
Šviesiniai mikroskopai didina iki kelių tūkstančių kartų, o elektroniniai – šimtus
tūkstančių kartų. Tai priklauso nuo bangų ilgio: vidutinis regimosios šviesos
bangos ilgis yra 400–720 nm, o elektronų pluošto – apie 0,005 nm. Kuo trumpesnis
spindulių bangos ilgis, tuo didesnė mikroskopo skiriamoji geba. Šviesinio
mikroskopo skiriamoji geba yra maždaug 200 nm, o elektroninio – vos 1 nm.
Pavyzdžiui, augalo ląstelės yra maždaug 100 µm, todėl tokio dydžio ląsteles
galima pamatyti pro šviesinį mikroskopą, o ląstelių organelės yra mažesnės negu
200 nm, todėl jų struktūrą galima stebėti tik pro elektroninį mikroskopą.