Anonime

MOTERIS
BERLYNE
Dienoraščiai

Iš vokiečių kalbos vertė

JŪRATĖ PAVLOV1ČIENĖ
UDK 830-94 Versta iš: Anonyma
A ir -m Eine Frau in Berlin
Eichhorn Verlag, Frankfurt am Main, 2003

ISBN 978-609-403-041-3

Copyright © 2002 Hannelore Marek

Copyright © Eichhorn AG, Frankfiirt am Main 2003
© Vertimas į lietuvių kalbą, Jūratė Pavlovičienė, 2009
© Viršelio dizainas, Andrius Morkeliūnas, 2009
© MEDIA INCOGNITO, 2009
 Įžanga

Autorės užrašai, kuriuose pasakojama apie įvykius nuo

1945 metų balandžio 20 d. iki birželio 22 d., sutalpinti į
tris smulkiai prirašytus mokyklinius sąsiuvinius. Nuo 1945
metų liepos jai artimas žmogus visus užrašus perspausdino
mašinėle. Taip trumpos tezės virto sakiniais. Neaiškios vie­
tos buvo paaiškintos, tekstas papildytas užmirštomis detalė­
mis. Atskiruose lapeliuose prikeverzoti tekstai surašyti j savo
vietas. Taip ant pilko karo laikotarpio popieriaus atsirado
121 mašinraščio puslapis su mažais tarpais tarp eilučių. Po
kelerių metų užrašai pateko į autorės pažįstamų rankas. Vie­
nas jų buvo rašytojas Kurtas W. Marekas (C. W. Ceramas),
kurio manymu, asmeninių išgyvenimų aprašymą galima
vadinti epochą charakterizuojančiu dokumentu. Rašytojas
perdavė tekstą vienam Niujorko leidėjui. Šis 1954 metų ru­
denį išleido vertimą. 1955 vasarą tekstą publikavo britai.
Nuo tada buvo išleisti vertimai švedų, norvegų, olandų,
danų, italų, japonų, ispanų, prancūzų ir suomių kalbomis.
Supratinga skaitytojų reakcija tokioje daugybėje šalių ir
tikėjimas gydančia prabėgusio laiko galia paskatino autorę
sutikti išleisti dienoraštį vokiečių kalba. Siekiant išsaugoti
6 ANONIMĖ

konfidencialumą rankraštyje buvo pakeisti visi vardai ir dau­

gybė smulkių detalių, o kai kurių faktų visiškai atsisakyta.
Kiekvienas skaitytojas supras, kodėl autorė nenori atskleisti
savo tapatybės. Be to, ji kaip asmuo nėra labai svarbi - die­
noraštyje aprašytas ne išskirtinis atvejis, o žiaurus nesuskai­
čiuojamos daugybės moterų likimas. Be autorės pasakojimo
mūsų laikų kronikos, kurias dažniausiai rašo vyrai, būtų
vienpusiškos ir nepilnos.
 Kronika pradėta tą dieną,
kai Berlynas pirmą kartą savo
akimis regėjo mūšį

1945 metų balandžio 20 d.,

16 valanda, penktadienis

Taip, karo banga atsirita į Berlyną. Garsas, vakar panašus

į tolimą ūžimą, šiandien virto nesiliaujančiu gausmu. At­
rodo, tarsi į plaučius su oru trauktum pabūklų dundėjimą.
Ausys atbunka, ir girdi tik sunkiausio kalibro šūvius. Net
neįmanoma nustatyti, kurioje pusėje. Mes gyvename pabū­
klų vamzdžių apsuptyje, ir ratas kas valandą siaurėja.
Kartkartėmis įsispengia nejauki tyla. Staiga prisimeni,
kad dabar pavasaris. Pro juodus apdegusius gyvenvietės
griuvėsius iš šeimininkų netekusių sodų vėjo šuorai atneša
alyvų kvapą. Akacijos strampas prie kino teatro suputojo
šviežia žaluma. Tikriausiai per pertraukas tarp pavojaus sire­
nų padirbėjo sodininkai - prie Berlyno gatvėje išsirikiavusių
pavėsinių juoduoja šviežiai apversta velėna. Tik paukščiai
nepasitiki šiuo pavasariu - ant mūsų stogo latako nematyti
nė vieno žvirblio.
8 A N O N IM E

Be kelių minučių trečią prie kiosko privažiavo laikraščių

išvežiotojas. Jo jau tykojo du tuzinai žmonių. Laikraštinin­
kas akimirksniu pradingo smulkias monetas tiesiančių rankų
miške. Gerda iš durininko iškaulijo visą pluoštą „naktinės“
laidos ir davė man vieną egzempliorių. Tai jau nebe tikras
laikraštis - tik speciali laida, atspausdinta ant vieno gerokai
sudrėkusio lapo abiejų pusių. Pirmiausiai perskaičiau Ver­
machto pranešimą. Vėl nauji vietovardžiai: Miunchebergas,
Zėlovas, Bucholcas. Prakeikimas - iki skausmo pažįstami
pavadinimai. Probėgšmiais užmečiau akį į naujienas iš Va­
karų fronto. Kiek jis mums berūpi? Lemtis atkeliauja iš
Rytų - ji pakeis pasaulį, kaip kažkada ledynmetis pakeitė
Žemės klimatą. Kodėl? Žmonės kamuojasi uždavinėdami
sau neatsakomus klausimus. Noriu galvoti tik apie šią dieną
ir apie tai, ką reikia nuveikti dabar.
Aplink kioską spiečiasi žmonių grupelės - niūrūs veidai,
murinantys prislopintais balsais:
- Kas galėjo pamanyti...
—Juk kiekvienas turėjo bent truputėlį vilties...
- Nuo mūsų tai nepriklauso - mes esame niekas...
Tada prisimena Vakarų Vokietiją:
—Jiems gerai. Jie ištvėrė.
Niekas neištaria žodžio „rusai“. Jis niekaip neprasisprau-
džia pro lūpas.
Vėl aukštyn į mansardą. Tai ne mano namai. Savųjų ne­
beturiu. Baldais apstatytas kambarys, kurį subombardavo,
irgi nebuvo mano, tačiau per šešerius ten pragyventus metus
 M oteris Berlyne 9

jo sienos jau buvo persigėrusios mano alsavimu, pripratu­

sios prie mano knygų, paveikslų ir šimtų niekučių, kuriuos
gyvendamas žmogus sukaupia aplink save. Ten buvo mano
jūrų žvaigždė —suvenyras iš paskutiniųjų taikių atostogų, -
dvipusis sieninis kilimas, kurį Gerdas atvežė iš Persijos, ža­
dintuvas įlenktu korpusu, fotografijos, seni laiškai, citra,
monetos iš dvylikos valstybių, nebaigti mezginiai, šiluma
dvelkiantys sendaikčiai - visi nugyventų metų prisimini­
mai, jų odos, žievės ir nuosėdos.
Dabar, kai viso to nebėra ir liko tik krepšys su keliais dra­
bužiais, jaučiuosi nuoga ir lengva. Aš nieko nebeturiu, todėl
man priklauso viskas, pavyzdžiui, šis svetimas butas palė­
pėje. Iš tiesų jis nėra visiškai svetimas. Šeimininkas —buvęs
mano kolega. Kol jis nebuvo pašauktas į karą, dažnai čia
svečiuodavausi. Mudu sudarydavome sandorius, atitinkan­
čius laikmečio dvasią: savo prancūzišką konjaką iškeičiau į
daniškus mėsos konservus, prancūzišką muilą - j puskojines,
kurias jis buvo gavęs Prahoje. Netgi turėjau progą pranešti
jam apie subombarduotą būstą ir gavau leidimą atsikrausty­
ti čia. Paskutinė jo žinutė atėjo iš Vienos —kolega pasakojo
gavęs vietą Vermachto cenzūros tarnyboje. Kur jis dabar?..
Šiaip ar taip, butų mansardoje paklausa nedidelė. Be to, per
stogą prasisunkia lietus, nes kai kur čerpės sudėtos nelygiai
arba nubyrėjusios.
Čia, viršuje, niekaip negaliu nurimti —nuolat zuju po
kambarius. Visose spintose ir stalčiuose sistemingai ieškau
ko nors tinkamo vartoti: ko nors valgomo, geriamo ir degi­
10 ANONIMĖ

namo. Deja, neradau beveik nieko. Namų tvarkytoja ponia

Vajers suspėjo užbėgti man už akių. Dabar viskas priklau­
so visiems. Ryšys tarp daiktų ir žmonių tapo labai trapus -
sunku atskirti, kas yra tavo, o kas —svetima.
Už stalčiaus radau suspaustą laišką buto šeimininkui.
Gėdijausi, kad skaitau, tačiau vis tiek perskaičiau. Jausmin­
gas meilės laiškas - nuleidau jį į klozetą. (Vanduo vis dar
tiekiamas beveik be pertrūkių). Širdis, skausmas, meilė,
geismas —kokie tolimi ir svetimi žodžiai. Akivaizdu, kad
norint patirti subtilius jausmus, būtina reguliariai sočiai pa­
valgyti. Dabar, kai rašau šias eilutes, mano dėmesio centre
yra skrandis. Visos mintys, jausmai, troškimai ir viltys susi­
jusios tik su valgiu.
Po dviejų valandų. Besigaluodamos plevena dujų liepsne­
lės. Jau kelios valandos, kai virš jų stovi puodas su bulvėmis.
Visoje šalyje varganiausios bulvės, skirtos spiritui varyti,
suverdančios į bjaurią klampynę - jų skonis panašus į kar­
tono. Vieną prarijau pusžalę. Šiandien nuo pat ryto kem­
šu į pilvą maistą. Pas Bolę ištirpinau šviesiai melsvus pieno
miltelius, kuriuos Gerdas buvo atsiuntęs prieš Kalėdas. Tai
buvo nuostabus metas. Pildama skystį iš palenkto ąsočio,
pardavėja pasakė, kad į Berlyną nebeįveža pieno. Tai reiškia,
kad mirs kūdikiai.
Porą gurkšnių nugurkiau tiesiog gatvėje. Namuose į
skrandį prikimšau manų košės, o ant jos dar užmečiau duo­
nos plutą. Teoriškai esu tokia soti, kokia seniai bebuvau.
Praktiškai mane kamuoja gyvuliškas alkis. Valgydama išba-
 M o t e r i s B er ly n 11

dėjau dar labiau. Aišku, tam yra moksliškas paaiškinimas.

Maistas skatina skrandžio sekreciją ir verčia skrandžio sultis
virškinti. Kol šis procesas kaip reikiant įsibėgėja, nedidelės
atsargos jau būna suvirškintos. Tada sultys niršta.
Besirausdama skurdžioje buto šeimininko bibliotekoje
(ten radau ir tuščią juodraščiams skirtą sąsiuvinį, į kurį da­
bar rašau), atsiverčiau vieną romaną. Anglijos aristokratijos
gyvenimas. Randu tokį sakinį: „...užmetė akį į nepaliestą
valgį, pakilo nuo stalo ir nuėjo...“ Jau buvau pasistūmėjusi
per dešimt eilučių žemyn, kai akis tarsi magnetas vėl pri­
traukė viršutinis sakinys. Perskaičiau jį bent tuziną kartų,
kol sugavau save nagais gremžiančią raides, tarsi galėčiau iš
knygiūkštės iškrapštyti nepaliestą maistą —jis buvo aprašy­
tas labai išsamiai. Kuoktelėjau. Prasideda bado sukelta len­
gvos formos beprotybė. Gaila, kad negaliu apie tai paskaity­
ti Hamsuno romane Badas. Net jeigu mano būstas nebūtų
subombarduotas, šios knygos vis tiek neturėčiau. Daugiau
kaip prieš dvejus metus metro traukinyje ją pavogė iš pirki­
nių krepšio. Knyga buvo aplenkta iš karnos pagamintu ap­
lanku. Aišku, vagis ją palaikė maisto kortelių dėžute. Varg­
šelis! Kaip jis turėjo nusivilti! Šiaip ar taip, šita istorija būtų
patikusi Hamsunui.
Šįryt pas kepėją vyko toks pokalbis: „Jeigu jie ateis, išneš
iš namų viską, kas valgoma. Mums neduos nieko. Tai reiš­
kia, kad vokiečiai turės badauti mažų mažiausiai aštuonias
savaites. Silezijoje žmonės jau bėga į miškus kasti šaknų.
Miršta vaikai. Senukai kaip gyvuliai ėda žolę.“
12 ANONIME

Apskritai tai tik vox populi. Niekas nieko nežino. Ant

laiptų jau neguli Völkischer Beobachter*. Ponia Vajers neatei­
na ir per pusryčius man neskaito riebalais ištepliotų išnieki­
nimo istorijų. „Išprievartauta septyniasdešimtmetė senutė.
Vienuolė išžaginta dvidešimt keturis kartus.“ (Įdomu, kas
skaičiavo?) Tokios straipsnių antraštės. Gal jos turėtų pa­
skatinti Berlyno vyrus bent truputėlį ginti ir saugoti mus,
moteris? Juokinga. Iš tikrųjų jos tik dar tūkstančius bejėgių
moterų ir vaikų išgina į gatves, vedančias iš miesto j vaka­
rus. Ten jie miršta badu arba krenta per miesto pakraščių
apšaudymus. Skaitant ponios Vajers akys visada išsiplėsdavo
ir imdavo žibėti. Kažkokia jos esybės dalis mėgavosi šiomis
baisybėmis. Gal moteriškė nesąmoningai džiūgavo, kad jai
nieko nenutiko. Ji bijojo ir norėjo būtinai išvykti. Nuo už­
vakar ponios Vajers daugiau nemačiau.
Radijas numirė prieš keturias dienas. Vėlgi paaiškėja, ko­
kiais abejotinais dalykais mus apdovanojo technika. Patys
savaime jie visiškai beverčiai ir tampa naudingi tik su viena
sąlyga —kai yra galimybė kur nors įkišti laido kištuką. Duo­
na yra absoliuti vertybė. Anglys irgi. Auksas yra auksas -
tiek Romoje, tiek Peru, tiek ir Breslau. Radijas, dujinė ar
elektrinė viryklė, centrinis šildymas, visi naujųjų laikų siur­
prizai, priešingai, sugedus centrinei stočiai, virsta beverčiu
balastu. Dabar mes grįžtame į praėjusius šimtmečius. Urvi­
niai žmonės.

* Völkischer Beobachter —Vokietijos nacionalsocialistų partijos laikraštis, leis­

tas nuo 1920 m. iki 1945 m. (čia ir toliau vert. past.)
 M oteris Berlyne 13

' Penktadienis, apytikriai 19 valanda. Nuskubėjau pasku­

tinį kartą pasivažinėti tramvajumi —judėjau rotušės link.
Dundėjimas ir gaudesys, nepaliaujama šūvių audra. Kon­
duktorės šauksmas apgailėtinai ištirpo tokiame fone. Žvilgs­
niu rijau bendrakeleivių veidus. Niekas balsu neištaria to,
kas svarbiausia. Tapome nebylių tauta. Tik gerai pažįsta­
mame rūsyje žmonės dar kalbasi vienas su kitu. Kada vėl
važiuosiu tramvajumi? Ar iš viso dar kada nors važiuosiu?
Vienalapiame laikraštyje rašoma, kad nuo rytdienos nega­
lios pirmos ir antros pakopos važiavimo leidimai, dėl kurių
mums kvaršino galvas dvi pastarąsias savaites, ir naudotis
transportu galės tik trečiosios pakopos kortelių turėtojai —
maždaug vienas iš keturių šimtų žmonių. Taigi —niekas.
Baigta.
Šaltas vakaras, sausi vandens čiaupai. Ant mažytėlaičių
dujų liepsnelių vis dar verda mano bulvės. Išrausiau visus
kampus. Žirnių, miežių, miltų ir kavos pakaitalo atsargas
subėriau į maišelius ir sugrūdau į kartoninę dėžę. Dar vienas
paketas, kurį teks sunkiai vilkti į rūsį. Aprišusi jį antra virve
staiga prisiminiau, kad pamiršau druską. Be druskos kūnas
negali ištverti, ypač ilgesnį laiką, o mes turime pasirengti
ilgai tūnoti rūsyje.
Penktadienis, 23 valanda. Rūsys, žibalinė lempa, sąsiu­
vinis ant kelių. Prieš dešimtą viena po kitos nukrito trys ar
keturios bombos. Tą pačią akimirką užkaukė sirenos. Tai
reiškia, kad jos dabar įjungiamos rankiniu būdu. Nei spin­
dulėlio šviesos. Nuo ketvirtadienio laiptais leidžiamės vi­
14 ANONIME

siškoje tamsoje. Visi slidinėja. Kažkur įsižiebia nešiojamas

žibintuvėlis, ir ant laiptinės sienos iškyla milžiniškas šešėlis.
Pro išdaužytus langų stiklus košia vėjas, judindamas tamsias
užuolaidas, kurių dabar jau niekas nenuleidžia - nėra pras­
mės.
Šnara pėdos. Krepšiai trankosi vienas į kitą. Lucas Lėma-
nas sušunka: „Mamyte!“ Kelias veda per gatvę prie šoninio
įėjimo, tada keli laipteliai žemyn, koridorius, kvadratinis
kiemas, virš kurio žiba žvaigždėtas dangus ir tarsi vapsvų
spiečius gaudžia lėktuvų varikliai. Dar keli laipteliai žemyn.
Slenksčiai, koridoriai. Galų gale už centnerio sunkumo ge­
ležinių guma apkraščiuotų durų su dviem skląsčiais - mūsų
rūsys. Oficialiai jis vadinamas slėptuve. Mes vadiname urvu,
požemiu, siaubo katakomba arba masine kapaviete.
Lubas prilaiko visas miškas plikai nužievintų medžių
kamienų. Net tokiame troškiame ore juntamas sakų kva­
pas. Senasis Smitas Užuolaidininkas visą vakarą plepa apie
paskaičiavimus, pagal kuriuos rąstų miškas turėtų išlaikyti
netgi nugriuvus namui. Žinoma, jeigu nuolaužų masė grius
tam tikru kampu, o jų svoris pasiskirstys tam tikru santykiu.
Namo šeimininkas, kuris tikriausiai žino, kaip yra iš tiesų,
negali mums nieko paaiškinti - jis išsikraustė į Bad Emsą ir
dabar jau yra amerikietis.
Vis dėlto rūsio bendruomenė šventai tiki, kad jos urvas
yra vienas patikimiausių. Nėra nieko svetimesnio už sveti­
mą rūsį. Jau tris mėnesius esu šio pasaulėlio dalis, bet vis
tiek jaučiuosi pašalinė. Kiekviename rūsyje galioja kitokie
 M oteris Berlyne 15

draudimai, skirtingai aidi aižėjimas, šnarėjimas ir teškė­

jimas. Mano senajame rūsyje lašėjo priešgaisrinis čiaupas.
Žmonės visur rikiavo ąsočius, kibirus, puodus ir statines,
kuriose telkšojo drumzlinas buljonas. Vis dėlto namas su­
pleškėjo kaip fakelas. Iš viso gesinimui sukaupto skystimo
naudos tebuvo tiek, kiek iš vieno spjūvio.
Ponia Vajers pasakojo, kad jos rūsyje aižėjo plaučiai. Vos
nukrinta pirmoji bomba, visi palinksta į priekį ir, prispaudę
rankas prie pilvo, kvėpuoja labai negiliai. Jiems kažkas pa­
sakė, kad taip galima išvengti plaučių trūkimo. Čia, šiame
rūsyje, ciksi mūras. Visi sėdi nugara į išorinę sieną. Plyšys
žmonių eilėje yra tik ties orlaide. Kai sudunda, į garsų jūrą
įsilieja nosinių šnarėjimas. Visi iš anksto paruoštomis nosi­
nėmis užsidengia nosį ir burną, o mazgą suriša ant pakaušio.
To dar nebuvau mačiusi nė viename kitame rūsyje. Neži­
nau, nuo ko galėtų apsaugoti tie skudurėliai, tačiau jeigu
jiems taip geriau...
Šiaip čia renkasi įprasta rūsio publika, kuri sėdi ant įpras­
tų rūsio kėdžių. Šiai kategorijai priskiriami visi sėdimi baldai
nuo paprasčiausių taburečių iki brokatu aptrauktų fotelių.
Žmonės —mažų ir didelių miestiečių mišinys proletariškais
drabužiais.
Apsidairau ir užrašau: priekyje —kepėjo žmona. Du rie­
būs raudoni skruostai po avikailio apykakle. Vaistininko
našlė, baigusi samariečių kursus, kartais sustumianti dvi kė­
des ir tarp kitų moterų dėliojanti kortas. Ponia Lėman - jos
sutuoktinis pradingo Rytuose, - ant rankų laikanti pagalvės
16 ANONIME

užvalkale miegantį kūdikį, o ant kelių pasisodinusi keturmetį

Lucą, kurio batraištis karo nutįsęs iki žemės. Jaunas vyriškis,
mūvintis pilkas kelnes, su raginiais akiniais - iš arčiau įsi­
žiūrėjus paaiškėja, kad tai jauna mergina. Trys pagyvenusios
seserys siuvėjos, tupinčios tarsi juodas pudingas. Pabėgėlė
mergina iš Rytprūsių, Kionigsbergo, vilkinti prastai pasiū­
tus skarmalus. Užuolaidų urmininkas be užuolaidų, ponas
Šmitas, perkeltas čia iš subombarduotų namų, be perstojo
plepantis, nepaisant solidaus amžiaus. Knygomis prekiau­
jantys sutuoktiniai, kelerius metus gyvenę Paryžiuje, tarpu­
savyje dažniausiai pusbalsiu leliuojantys prancūziškai...
Ką tik klausiausi, kaip keturiasdešimtmetė moteris, iki
subombardavimo gyvenusi aristokratų dvare, o dabar be­
siglaudžianti pas motiną, pasakojo apie bombardavimą.
Sprogstamasis užtaisas, išrausęs kaimynų sodą, kartu į ši­
pulius sutrupino ir jos namą bei visas sukauptas gėrybes.
Jos nupenėtą kiaulę sprogimas nusviedė net ant stogo ge­
gnių. „Ji jau buvo nevalgoma.“ Net kaimynų pora būtų tuo
patikėjusi. Juos surado tarp namo griuvėsių ir sodo purvo,
tiksliau, tik tai, ką pavyko surasti. Buvo gražios laidotuvės.
Prie kapo giedojo siuvyklos vyrų choras. Vis dėlto pabaigoje
viskas apsivertė aukštyn kojomis. Dievo garbintojų giesmę
perrėžė sirena. Karstai su mirusiaisiais nudardėjo į kapą.
Buvo girdėti, kaip bilda jų turinys. O dabar seka sąmojis,
kurį pasakotoja kikendama įterpia į iki šiol ne itin komišką
istoriją: „Ir įsivaizduokite - kai po trijų dienų duktė išėjo
pasirausti sode ir paieškoti kokių nors tinkamų daiktų, po
lietaus vandens statine rado tėvo ranką.“
 M oteris Berlyne 17

Keli žmonės trumpai nusijuokė, tačiau dauguma - ne.

Ar ranką irgi palaidojo?
Toliau apie rūsio kompaniją. Priešais mane - įsisupęs į
antklodes, nuo aukštos temperatūros prakaituojantis seny­
vas vyriškis. Jo profesija - prekybininkas. Pašonėje įsitaisiu­
si žmona, kuri kalbėdama hamburgietiška maniera vietoje
„šp“ ir „št“ taria „sp“ ir „st“, bei aštuoniolikmetė dukra, lyg
tyčia šaukiama Stinchen*. Neseniai paskirta blondinė, ku­
rios čia niekas nepažįsta, susikibusi už rankų su savo irgi
niekam nepažįstamu subnuomininku. Nebaigta pieta: pa­
liegusi į atsargą išėjusi aukšto rango pašto tarnautoja, nuolat
prie krūtinės glaudžianti kojos protezą - meniškai pagamin­
tą daiktą iš nikelio, odos ir medienos. Vienakojis sūnus guli
arba gulėjo - to niekas nežino - Breslau karo ligoninėje.
Fotelyje gūžiasi į gnomą panašus kuprotas chemijos mokslų
daktaras iš limonado fabriko. Dar durininko šeima: motina,
dvi dukterys ir tėvo netekęs vaikaitis. Erna ir Henė iš kepinių
krautuvėlės - jos negali išvažiuoti namo ir dabar gyvena pas
šeimininką. Juodbruvas garbanotas belgas Antuanas, kepėjo
pameistrys, užmezgęs romaną su Hene. Namo šeimininko
ūkvedė, artima jo giminaitė, kuri, nepaisydama visų apsau­
gos nuo oro atakų instrukcijų, ant rankų laiko senstelėjusį
foksterjerą. Ir aš - blanki blondinė, visada apsigaubusi atsi­
tiktinai išgelbėtu žieminiu paltu, leidyklos darbuotoja - iki
praėjusios savaitės, kai ši užvėrė savo kontoros langines ir
atleido ten dirbusius žmones „neribotam laikui“.

* Normine vokiečių kalba turėtų būti Štinchen. Tai bet kokia moteriško var­
do, turinčio priesagą -stin-, mažybinis trumpinys.
18 A N O N IM Ė

Dar vienas kitas bespalvis veidas. Mes —atliekos, sendaik­

čiai, nereikalingi nei frontui, nei folksšturmui. Nėra kepy­
klos šeimininko. Jis vienintelis iš viso namo turi raudoną tre­
čios pakopos važiavimo leidimą, todėl išvyko j sodo sklypelį
užkasti savo sidabro. Nėra panelės Bėn, netekėjusios pašto
tarnautojos —ką tik sulaukusi momento, kai liovėsi kris­
ti bombos, ji išsmuko į lauką atnešti šiandienos laikraščio.
Nėra dar vienos moteriškės —ji dabar Potsdame. Išvyko lai­
doti septynių giminaičių, žuvusių per didelį antpuolį. Nėra
inžinieriaus iš trečio aukšto, jo žmonos ir sūnaus. Praėjusią
savaitę jis įlipo į baržą, turėjusią jį kartu su visais baldais sau­
giai nuplukdyti Vidurio Vokietijos kanalu į Brausnšvaigą,
kur buvo evakuota ginklų gamykla. Visos jėgos kaupiamos
šalies centre. Ten tikriausiai susidarė pavojinga žmonių San­
grūda. Žinoma, jeigu dar nėra amerikiečių kareivių. Iš tiesų
čia niekas nieko nežino.
Vidurnaktis. Nėra elektros. Ant sijos virš mano galvos
smilksta žibalinė lempa. Lauke vis garsėja žemas gaudesys.
Pasigirsta medžiagos šnarėjimas. Kiekvienas iš anksto pasi­
ruošta nosine apsivynioja nosį ir burną. Vaiduokliškas turkų
haremas, pusiau apvyniotų pomirtinių kaukių galerija. Gy­
vos tik akys.
 1945 metų balandžio 21 d.,
2 valanda nakties, šeštadienis

Nuo bombų linguoja sienos. Mano pirštai drebėdami vis

dar laiko plunksnakotį. Permirkau tarsi po sunkaus darbo.
Anksčiau rūsyje valgydavau storus sumuštinius. Nuo tada,
kai mano namas buvo subombarduotas ir tą pačią naktį teko
padėti po griuvėsiais likusiems žmonėms, susirgau mirties
baime. Simptomai visada tokie patys. Pirmiausiai supra­
kaituoja galvos oda, į nugaros smegenis įsimeta gręžiantis
skausmas, užgniaužia gerklę, išdžiūsta gomurys, o širdis ima
plakti sinkopėmis. Akys įsispokso į priešais stovinčios kėdės
koją ir stengiasi prasigręžti pro sintetinės medžiagos raukš­
leles ir kauburėlius. Smegenys suleidžia nagus į formules ir
sakinių skiautes: „Būk anapus pasaulio, nes jis nieko nereiš­
kia... Ir niekas neiškrenta iš šio pasaulio... Noli timere*...“ Ir
taip toliau, kol banga atslūgsta.
Tarsi pagal komandą prapliupo karštligiškas klegesys. Visi
juokėsi, stengėsi perrėkti vienas kitą, laidė sąmojus. Panelė
Bėn, nešina vienalapiu laikraščiu, išėjo į priekį ir garsiai per­

* Eilutė iš persų poeto Anwario Soheilio kūrinio;

Eilutė iš šveicarų poeto Conrado Ferdinando Meyerio (1825-1898) kūrinio;
Nebijokite (lot.).
20 ANONIMĖ

skaitė Gebelso kalbą, skirtą fiurerio gimimo dienai (datai,

kurią dauguma buvo pamiršę). Ji skaitė ypatinga intonacija,
pasikeitusiu ironišku ir piktu balsu —čia, apačioje, tokio dar
niekas nebuvo girdėjęs. „Auksiniai grūdai laukuose... Žmo­
nės, gyvenantys taikiai...“ „Nieko nebus, —sako berlynie­
čiai. - Bet būtų gerai.“ Švilpavimas tyruose, nepasiekiantis
nė vieno žmogaus ausų.
Trečia valanda nakties. Rūsys snūduriuoja. Kelis kartus
nuskambėjo pavojaus atšaukimo signalas, tačiau kaskart
po jo —vėl naujas aliarmas. Bombos nekrenta. Aš rašau, tai
man į naudą - padeda nukreipti dėmesį. Be to, galės per­
skaityti Gerdas - žinoma, jeigu grįš, jeigu jis apskritai dar...
Ne, apie tai negali būti nė kalbos, negalima iš anksto blogai
nusiteikti.
Jauna mergina, kuri atrodo kaip jaunuolis, prisėlino prie
manęs ir paklausė, ką čia rašau. Atsakiau: „Tai nieko verta.
Tiesiog asmeninė keverzonė —kad būtų kuo užsiimti.“
Po pirmojo antskrydžio pasirodė kaimynystėje gyvenan­
tis senyvas vyriškis, pravarde Zygismundas*. Žmogelį išvi­
jo iš jo rūsio - tikriausiai už tai, kad jis neužsičiaupdamas
šneka apie pergalę. Kaip tik dėl to mūsiškiai ir prilipdė to­
kią pravardę. Zygismundas iš tiesų tiki, kad išsigelbėjimas
netoli, kad mūsų neabejotinai laukia pergalė ir kad „tas“
(tai mūsų naujausias A. H. apibūdinimas) puikiai žino, ką
daro. Zygismundui kalbant, kaimynai, sėdintys ant gretimų
kėdžių, tylėdami žiūri į jį daug sakančiu žvilgsniu. Niekas

* Vokiškai Sieg (tariama zyg) reiškia „pergalė“.

 M oteris Berlyne 21

nesileidžia į diskusiją. Kas ginčysis su kvaištelėjusiu? Be to,

išprotėję kartais būna pavojingi. Tik durininko žmona ener­
gingai pritaria ir išviepusi du iltinius dantis praneša, kad rei­
kia pasitikėti tik „tuo“ ir senuoju ponuliu Dievu.
Devinta valanda ryto. Butas palėpėje. (Visi mano užrašy­
ti duomenys apie laiką yra nustatyti iš akies. Nuo tada, kai
neturiu galimybės užmesti akį į laikrodį, gyvenu neskaičiuo­
dama valandų.) Apniukęs rytas, barbena lietus. Rašau sąsiu­
vinį pasidėjusi ant palangės - ji atstoja rašymo pultą. Kelios
minutės po trečios nuaidėjo pavojaus atšaukimo signalas.
Nusivilkau suknelę, nusiaviau batus ir griuvau į lovą, kurios
dabar niekada nepasikloju. Penkios valandos gilaus miego.
Streikuoja dujų tiekimas.
Ką tik suskaičiavau savo grynuosius. 452 markės. Neži­
nau, ką veikti su tiek daug pinigų - pakanka pfenigų sumo­
kėti už tuos kelis daiktus, kuriuos dar įmanoma nusipirk­
ti. Be to, banke dar yra mano sąskaita, kurioje dėl prekių
trūkumo liko apytikriai tūkstantis neišleistų markių. (Kai
pirmaisiais karo metais atidariau sąskaitą, dar galvojau apie
taiką ir ketinau susitaupyti kelionei aplink pasaulį. Tai buvo
labai labai seniai.) Šiomis dienomis kai kurie žmonės, jei
dar pakanka jėgų, skuba į bankus nuimti pinigų. Kuriems
galams? Jeigu mes subyrėsime, markės irgi atsidurs šiukšlių
kibire. Pinigai, tai yra, popieriniai banknotai, tėra tik fikci­
ja —kai žlunga centrinė valdžia, jie netenka vertės. Pinigų
ryšulėlį sklaidau be jokių jausmų. Pagalvoju, kad tas daiktas
galėtų būti suvenyras. Paveikslėlis, primenantis praeitin nu­
grimzdusius laikus. Spėju, kad laimėtojai atsineš savus pini­
22 ANONIMĖ

gus ir įbruks juos į mūsų pasaulį. Arba bus išspausdinti ko­

kie nors karo laikotarpio pinigai. Žinoma, jeigu mums išvis
bus leista taip toli nueiti, jeigu nebūsime pasmerkti dirbti
už sriubos samtį.
Pietų metas. Nesibaigiantis lietus. Pavaikščiojau pėsčio­
mis Parko gatve ir savo „popierinių paveikslėlių“ kolekciją
papildžiau dar vienu paketėliu. Firmos įgaliotinis sumokėjo
man paskutinę mėnesio algą ir išleido „atostogų“. Visa lei­
dykla išsisklaidė ore. Darbo birža irgi išleido paskutinį kva­
pą, čia jau niekas nemedžioja laisvų darbo vietų. Taigi mes
visi dabar esame patys sau ponai.
Biurokratinis aparatas man panašus į reiškinį, galintį eg­
zistuoti tik geru oru. Vos tik prapliumpa granatų skeveldrų
lietus, visos tarnybos kaipmat išsilydo. (Beje, dabar labai
ramu. Bauginanti tyla.) Mūsų jau niekas nebevaldo. Vis dėl­
to visur, kiekviename rūsyje, pati savaime įsigali tam tikra
tvarka. Kai mus subombardavo, savo akimis mačiau, kaip
užgriūtieji, sužeistieji ir sutrikusieji teisinga tvarka palieka
veiksmo vietą. Net ir čia, namo rūsyje, tvarkantys ir įsaki-
nėj antys protai turi autoritetą. Tai tikriausiai glūdi žmogaus
viduje. Turbūt žmonija taip funkcionavo dar akmens am­
žiuje. Bandos gyvūnai, rūšies išsaugojimo instinktas. Gyvū­
nijos pasaulyje to visada turi imtis vyriškoji lytis - kaimenei
vadovauja bulius arba eržilas. Siame rūsyje yra tik vadovau­
jančios kumelės. Panelė Bėn —viena iš jų, be to, dar itin
rami moteris iš Hamburgo. Aš nesu tokia, nebuvau ir savo
senajame rūsyje, kur teritoriją valdė galingas maurojantis
 M oteris Berlyne 23

bulius —atsargos majoras. Jis neleido greta savęs iškilti nei

kito vyro, nei moters autoritetui. Priverstinis tūnojimas rū­
syje su kitais žmonėmis man visada buvo grasus - aš atsi-
skirdavau ir susirasdavau kamputį pamiegoti. Vis dėlto, kai
bandos vadas pašaukia, aš noriai paklustu.
Pakeliui pabėgėjau greta tramvajaus. Įlipti negalėjau, nes
neturiu trečios pakopos leidimo. Tramvajus važiavo beveik
tuščias —vagone suskaičiavau aštuonis žmones. Merkiami
lietaus, šimtai bėgo greta, nors vagonas, kuris šiaip ar taip
privalo važiuoti, būtų mielai juos paėmęs. Bet ne —laiky­
kimės tvarkos principų. Jie prasiskverbę giliai į mus, mes
paklūstame.
Kepyklos krautuvėlėje nusipirkau bandelių. Lentynos
dar atrodo pilnos, paniškas pirkimas nevyksta. Tada nuėjau
į kortelių tarnybą. Šiandien mano raidė eilėje prie bulvių
skilties antspaudavimo yra tarp 75 ir 77 numerių. Viskas
vyko stebinančiai greitai, nors vietoje daugybės kortelių
damų dirbo tik dvi. Jos nežiūrėjo, antspaudavo savo skiltį
mechaniškai kaip mašinos. Kam galų gale reikia tų antspau­
dų? Niekas nežino, bet visi eina ir tikisi, kad vis dar yra kaž­
kokia prasmė. Skelbime rašoma, kad raidės nuo X iki Z turi
baigtis iki balandžio dvidešimt aštuntosios.
Per lietų miesto link lėtai traukia vežimai, uždengti kiau­
rai permirkusiu brezentu; po audeklu - kareivai. Pirmą kartą
gyvenime mačiau purvinus žilabarzdžius tipus, tikrus fronto
vilkus. Visi seni. Priešais vežimus dūlino nuo drėgmės pa­
tamsėję poniai. Vežimų krovinys —šienas. Nė kiek nepanašu
į motorizuotą žaibišką karą.
24 ANONIMĖ

Grįždama namo įsibroviau į apleistą profesoriaus K. sodą

už juodų griuvėsių - prisiskyniau krokų ir prisilaužiau alyvų.
Dalį gėlių nunešiau poniai Golc, kaimynei iš mano ankstes­
nių namų. Ponia Golc trūkinėjančiu balsu suvebleno: „Gė­
lės, nuostabios gėlės...“ ir jos veidu pasipylė ašaros. Man irgi
buvo klaikiai liūdna. Dabar grožis sukelia skausmą. Aplink
tiek daug mirties.
Šįryt svarsčiau, kiek mirusiųjų aš jau mačiau. Pirmas
buvo ponas Sermanas. Tada man buvo penkeri, jam - sep­
tyniasdešimt. Sidabro baltumo žmogus, gulintis ant balto
šilko, prie galvos —žvakės. Reikšmingas ir išaukštintas. Taigi
mirtis buvo iškilminga ir graži. Iki kol 1928 metais Hildė ir
Kėtė P. leido man pažiūrėti į prieš dieną numirusį jų brolį
Hansą. Jis gulėjo ant sofos tarsi skudurų ryšulys, smakras
parištas mėlyna skepeta, keliai suriesti —menkniekis, tikrų
tikriausias niekas. Vėliau - mirę giminaičiai. Mėlyni nagai
tarp gėlių ir rožančių. Vėliau, Paryžiuje, —suvažinėtas žmo­
gus kraujo košėje. Ir sušalęs Maskvoje...
Numirėlius - taip, tačiau pačios mirties dar nemačiau.
Galbūt netrukus man teks patirti šiuos išgyvenimus. Neti­
kiu, kad pati galėčiau to išvengti. Mirtis taip dažnai alsavo
man į nugarą, kad jaučiuosi, lyg ji būtų atidėta. Tas jausmas
tikriausiai gyvena daugybės žmonių širdyse. Kaipgi kitaip
jie galėtų šitaip linksmintis mirties apsuptyje? Nustatyta,
kad gyvybei iškilęs pavojus suteikia daugiau gyvybinių jėgų.
Degu stipriau ir didesne liepsna negu prieš bombardavimus.
Kiekviena nauja gyvenimo diena yra triumfo diena - ir vėl
 M oteris Berlyne 25

pavyko išgyventi. Žmonės nepasiduoda - jie tartum išsitie­

sia ir tvirčiau atsistoja ant žemės. Tada, kai mus pirmą kartą
iš namų išvijo bombos, ant buto sienos pieštuku užrašiau
lotyniškas eilutes, kurias pajėgiau surankioti atmintyje:

Si fractus illabatur orbis,

Impavidum ferient ruinae... *

Tada dar buvo galima parašyti j užsienį. Viename laiške

savo draugams D. į Stokholmą pacitavau šias eiles norėda­
ma pasipuikuoti tvirtybe, kartu suteikti sau jėgų ir papasa­
koti apie pavojuje atsidūrusios mūsų būties intensyvumą.
Jaučiau jiems šiokią tokią užuojautą, tarsi ką tik užaugusi ir
gavusi galimybę paliesti pačią gyvenimo esmę kalbėčiau su
nekaltais vaikeliais, kuriuos reikia saugoti ir tausoti.

* Jei griūtų virsdamas pasaulis,

Jis nepabūgtų net jo griuvėsių. (III knyga, 3 odė, 7—8)
Horacijus, Lyrika, iš lotynų kalbos vertė H. Zabulis. Vilnius: Vaga, 1977.
 1945 metų balandžio 22 d.,
1 valanda nakties, sekmadienis

Gulėjau viršuje lovoje. Vėjas pūtė per išdaužytus stiklus.

Aš snūduriavau prie kojų pasidėjusi plytą, kurią per kelias
valandas įkaitino silpnutė dujų liepsnelė. Prieš aštuntą vaka­
ro pasibeldė ponia Lėman: „Ateikite žemyn, jau nebegirdėti
pavojaus signalo ir sirenų. Visi kiti —jau apačioje.“
Laiptai žemyn - kaip tik sprandui nusisukti. Kartą užkul­
niu pakibau ant pakopos krašto. Mirtinas išgąstis —vis dėl­
to sugebėjau įsikibti į turėklus. Toliau žengiau linkstančiais
keliais. Jausdama, kaip daužosi širdis, ilgai graibiau aklinai
tamsų koridorių, kol suradau rūsio durų skląstį.
Viduje —naujas vaizdas. Atėjusieji buvo pasikloję lovas.
Aplinkui pagalvės, patalai, šezlongai. Vargais negalais prasi-
spraudžiu į savo sėdėjimo vietą. Radijas visiškai negyvas —
net iš oro uosto neatsklinda nė menkiausias signalas. Blyksi
nuvargusi žibalinė lempa. Nukrinta kelios bombos, ir vėl
tyla. Šmitas Užuolaidininkas kažką murma apie Bernau ir
Coseną - jo nuomone, ten dabar turėtų būti rusai. Zygis-
mundas —priešingai —skelbia greit įvyksiant persilaužimą.
Mes tūnome, slenka valandos, pyška artilerija —kartais ar­
 M oteris Berlyne 27

čiau, kartais toliau. „Nebeikite daugiau į ketvirtąjį aukš­

tą“, - ragina vaistininko našlė. Tada pasiūlo nakvynę savo
bute pirmajame aukšte. Mes keberiojamės aukštyn galiniais
sraigtiniais laiptais. (Anksčiau tai buvo įėjimas tarnams ir
tiekėjams.) Laiptai —tai siauras verpstas. Po mano padais
grikši stiklo šukės, per atviras angas švilpia vėjas. Mane pri­
ima sofa, stovinti kamaroje prie pat virtuvės. Ji dovanoja
dvi valandas miego po svetimu kvapu atsiduodančia vilnone
antklode. Prieš vidurnaktį netoliese nukrito bombos, ir mes
vėl sprukome į rūsį. Kankinančiai ilgos nakties valandos.
Esu pernelyg pavargusi, kad toliau rašyčiau...
Kitą rytą prieš dešimtą valandą bute palėpėje. Iki ketvir­
tos valandos iškentėjome rūsyje. Tada viena užsikeberiojau
į palėpę, ant pavargusios viryklės pasišildžiau ropių sriubą,
nuskutau bulvių, išviriau paskutinį kiaušinį - suvalgiau jį
beveik skystą. Ant kūno supurškiau paskutinius odekolono
lašus. Juokinga - kiek daug dalykų dabar darome paskuti­
nį kartą, kitaip sakant, paskutinį kartą iki kito karto, kuris
bus po neriboto ir tikriausiai labai ilgo laiko. Iš kur galėčiau
gauti kitą kiaušinį? Iš kur —kvepalų? Dėl to šiuos malo­
numus sau suteikiau visiškai sąmoningai, pagarbiai, iš visos
širdies. Tada nenusirengusi nušliaužiau į lovą ir miegojau vis
krūpčiodama nuo neramių sapnų. Dabar turiu eiti —reikia
apsipirkti...
Vėl palėpėje, 14 valanda. Lauke - tik lietaus teškenimas.
Nebeatneša laikraščio. Nepaisant to, liaudis punktualiai su­
sigrūdo prie nurodytų paskirstymo vietų, kur turėtų būti
28 ANONIMĖ

pristatomi kokie nors rašteliai arba specialios laikraščio lai­

dos. Dabar veikia tam tikras žodžių paštas. Visos naujienos
sklinda iš lūpų j lūpas.
Mes gauname avansą - taip vadinama oficialiai —mėsai,
dešrai, kruopoms ir makaronų gaminiams, cukrui, konser­
vams ir kavos pakaitalui. Užėmiau postą eilės gale, dvi va­
landas prastovėjau lietuje ir galų gale gavau 250 gramų perli­
nių kruopų, 250 gramų avižinių dribsnių, 2 svarus cukraus,
100 gramų kavos pakaitalo ir vieną kaliaropės gumbą. Dar
trūksta mėsos, dešros ir kavos pupelių. Prie mėsininko krau­
tuvės ant kampo tikra knibždėlyne, į visas puses po lietaus
šuorais rikiuojasi begalinės eilės. Ne! Mano eilėje žmonės
tarsi slaptažodžius šnabžda: „Mūsiškiai jau atidavė Kiope-
niką, Viunsdorfas užimtas, rusai stovi prie Teltovo kanalo.“
Tarsi susitarusios nė viena moteris „apie tai“ nešneka.
Po tokių pokalbių eilėse, per kuriuos nevalingai sumen­
kini savo kalbą bei jos turinį ir pasineri į minios jausmus,
visada jaučiuosi lipni ir grasi. Vis dėlto aš nenoriu atsitverti,
noriu įsilieti į žmonių minią, noriu drauge išgyventi ir viską
patirti. Prieštaravimas tarp pasipūtėliško atsiskyrimo, kuria­
me vyksta įprastas mano asmeninis gyvenimas, ir poreikio
būti kaip visi, priklausyti liaudžiai, išgyventi istoriją.
Ką galėčiau padaryti? Privalau palūkėti. Mūsų dienos
akcentas - zenitinės patrankos ir artilerija. Kartais trokštu,
kad viskas jau būtų baigta. Keistas metas. Išgyveni istoriją iš
pirmų rankų, dalykus, apie kuriuos vėliau bus dainuojamos
dainos ir pasakojamos sakmės. Deja, žiūrint iš arti, visa tai
užgožia sunkumai ir baimės. Istorija yra labai varginanti.
 M oteris Berlyne 29

Rytoj paieškosiu dilgėlių ir anglių. Dabar mus nuo bado

skiria naujai įsigytos nedidelės atsargos. Aš nerimauju dėl jų
kaip turtuoliai dėl pinigų. Jas gali subombarduoti, pavogti,
sugraužti pelės arba atimti priešai. Galų gale visą turtą su­
dėjau į dar vieną kartoninę dėžę, kurią pasiimsiu į rūsį. Net
ir dabar visą savo žemišką nuosavybę vis dar galiu lengvai
nešiotis laiptais aukštyn žemyn.
Vėlai vakare, prieblandoje. Vėl aplankiau ponią Golc. Jos
vyras sėdėjo greta apsivilkęs paltą ir apsivyniojęs šaliką, nes
kambaryje buvo šalta ir skersai išilgai pūtė vėjas. Abu sėdėjo
nebylūs ir prislėgti. Jie nesuprato pasaulio. Beveik nesikal­
bėjome. Kartkartėmis dusliai smogdavo zenitinės patran­
kos - tarsi tarp dangaus ir žemės kažkas daužytų milžiniškus
kilimus.
Kiemai sugauna šūvių aidą. Pirmą kartą suvokiau, ką
reiškia „patrankų perkūnija“. Iki šiol mano galvoje šis po­
sakis buvo greta „liūto narsos“ ir „didvyrio krūtinės“. Vis
dėlto šie junginiai tikrai puikūs.
Lauke lietus ir atakos. Pro duris stebėjau praeinančių ka­
reivių būrį. Šlepsėjo nuvargusios kojos. Kai kurie šlubčiojo.
Nebylūs, užsisklendę savyje, nederindami žingsnio jie trep­
sėjo miesto link. Šeriuoti veidai, įdubę skruostai, ant nuga­
rų - sunkus bagažas.
„Kas nutiko? —šaukiu pavymui. - Kur einate?“ Niekas
neatsako. Vienas sumurma kažką nesuprantama. Kitas aiš­
kiai išrėžia pats sau: „Fiureris įsakė - mes sekame paskui jį
į mirtį.“
30 ANONIMĖ

Visi šie pavidalai atrodo tokie vargani, net nebe vyrai.

Juos gali tik užjausti. Niekas iš jų nieko nesitiki ir nelau­
kia. Jau dabar jie atrodo nugalėti ir paimti į nelaisvę. Į mus,
stovinčius ant šaligatvio krašto, žiūri bukais ir bereikšmiais
žvilgsniais. Akivaizdu, kad mums, tautai, civiliams, berly­
niečiams ar dar kam nors jie yra visiškai abejingi. Galbūt
mes jiems netgi nemalonūs. Nemanau, kad jie gėdijasi var­
ganos savo išorės. Jie pernelyg pavargę ir atbukę. Nukariau­
ti. Nenorėjau toliau žiūrėti.
Ant sienų nuvarvėjusios ir išsiterliojusios kalkėmis už­
rašytos raidės - jos tikriausiai turėjo nurodyti laiptus, ve­
dančius j kokią nors susibūrimo vietą. Priešais, ant klevo
kamieno, gerai pritvirtinti smeigtukais kabo du skelbimai.
Kartono gabalai, tvarkingai išrašyti raudonu ir mėlynu
pieštuku. Pasirašo: „Hitleris“ ir „Gebelsas“. Vienas skelbi­
mas perspėja, kad pasiduoti draudžiama, ir grasina pakarti
arba sušaudyti. Kitas jspėja apie užsispyrusius užsieniečius
ir ragina visus vyrus kovoti. Rašteliai visiškai nekrinta į akis.
Ranka parašytas tekstas atrodo taip apgailėtinai ir nerimtai,
tarsi šnabždesys.
Taip, technika mus išlepino. Kai neveikia rotacinė maši­
na ar garsiakalbis, jaučiamės menki. Parašyta ranka ar ištarta
lūpomis —nieko nereiškia. Mūsų technika sumenkino kal­
bos ir rašto poveikį. Vienui vienas riksmas, ranka parašytas
skelbimas, 90 tezių ant Vitenbergo bažnyčios durų seniau
galėjo įsiūbuoti liaudies sukilimus. Šiais laikais reikia dau­
giau - kad žodžiai paveiktų, jie turi būti svaresni, pritraukti
platesnes mases, juos reikia padauginti ir sustiprinti apara­
 M oteris Berlyne 31

tais. Moteriškė, išstudijavusi skelbimus, viską apibendrina

vienu sakiniu: „Matyti, kaip broliukai nusigyveno.“
Rūsyje, 22 valanda. Po vakarinės sriubos šiek tiek pasi­
lepinau lovoje, tada nubėgau žemyn. Jau buvo susirinkusi
visa rūsio bendruomenė. Šiandien mažai šaudo, be to, nors
jau pats laikas, neprasideda oro ataka. Įsivyrauja nervingas
linksmumas. Iš lūpų j lūpas keliauja visokios istorijos. Ponia
V. sušunka: „Geriau ruskis ant pilvo negu jankis ant galvos.“
Tas juokelis ne itin dera prie jos gedulingo krepo. Panelė
Bėn sukrankia per visą rūsį: „Na, būkime atviros - mes visos
jau nebe mergelės.“ Jai niekas neatsako. Aš svarstau, kuri vis
dėlto dar galėtų būti. Galbūt jaunesnioji durininko dukra,
kuriai dar tik šešiolika, be to, po vyresniosios sesers nuo­
puolio ji smarkiai saugoma. Ir, žinoma, jeigu aš ką nors nu­
simanau apie jaunų mergaičių veidus, dar aštuoniolikmetė
Stinchen, kuri ramiai snūduriuoja kitoje pusėje. Labai abe­
joju dėl jaunos merginos, kuri atrodo kaip vaikinas. Tačiau
tai ypatingas atvejis.
Šiandien namo rūsyje yra nauja moteris. Iki šiol ji eidavo
į viešą bunkerį už šešių namų - jis laikomas saugiu. Moteris
gyvena viena savo bute. Dar nežinau, ar ji našlė, ar palikta,
ar išsituokusi. Kairiuoju skruostu driekiasi pūlingos egze­
mos juosta. Moteris pareiškia - iš pradžių pašnabždomis,
paskui garsiai, —kad ji savo vestuvinį žiedą pritvirtino prie
apatinių kelnaičių gumos. „Jeigu jie iki ten prasibraus, man
nerūpės ir žiedas“. Visi prapliumpa juokais. Vis dėlto pūlin­
ga egzema ant veido turėtų apsaugoti nuo tokių išgyvenimų.
Tačiau kas dabar turi reikšmės?
 1945 metų balandžio 23 d.,
9 valanda ryto, pirmadienis

Stebinančiai rami naktis, beveik negirdėti patrankų. Pa­

sirodė naujas rūsio bendruomenės narys —vyriškis, kurio
žmonos namą subombardavo, ir ji prisiglaudė čia pas savo
motiną. Vyras atėjo paslapčia ir su uniforma, o po valandos
jau vilkėjo purvinus ir nušiurusius civilius drabužius. Kaip
tai gali būti? Niekas apie tai nešneka, niekas nekreipia j jį
dėmesio. Apsimetėlis kareivis iš fronto atrodo dar gana tvir­
tas —pas mus jis nuoširdžiai laukiamas.
Staiga dezertyravimas tapo savaime suprantamas, netgi
džiuginantis. Galvoju apie tris šimtus Leonido spartiečių,
kurie nepasidavė Termopiluose ir krito kovoje, kaip reika­
lavo įstatymas. Apie tai mokėmės mokykloje —privalėjome
gėrėtis. Gali būti, kad trys šimtai vokiečių kareivių panašiai
elgiasi čia ir dabar. Trys milijonai to nedaro. Kuo gausesnis
atsitiktinių žmonių būrys, tuo mažesnės galimybės pasi­
gėrėti vadovėliuose aprašytu didvyriškumu. Mes, moterys,
iš prigimties menkiau tai vertiname. Esame išmintingos,
praktiškos prisitaikėlės. Mes skirtos gyviems vyrams.
Prieš vidurnaktį iš nuovargio vos nenuvirtau nuo rūsio
kėdės (iš kur galėčiau gauti šezlongą?) ir svirduliuodama šu­
 M oteris Berlyne 33

kėmis nubarstytais laiptais užlipau j pirmą aukštą. Ten iki

šeštos valandos pamiegojau ant sofos pas vaistininko našlę.
Nustebau sužinojusi, kad per tą laiką nukrito viena bombų
serija - aš ją tiesiog pramiegojau.
Pas kepėją dar buvo bandelių - paskutinės. Mano duo­
nos kortelės irgi paskutinės - daugiau nenumatoma. Jokių
nurodymų, jokių žinių - nieko. Mumis nė pats velnias ne­
besirūpina. Staiga tapome individais, o ne „broliais ir sesėm
tautiečiais“. Nutrūko visi senieji ryšiai su draugais ir kolego­
mis, jeigu šie gyvena toliau nei per tris namus. Urve tūnan­
tis žmonių būrys tapo šeima - kaip priešistoriniais laikais.
Horizontas priartėjo per šimtą žingsnių.
Pas kepėją girdėjau, kad rusai dabar yra prie Vaisenzės ir
Rangsdorfo. Seniau dažnai maudydavausi Rangsdorfo pa­
plūdimyje. Bandau pati sau garsiai pasakyti: „Rusai Rangs­
dorfe.“ Žodžiai niekaip nedera. Šiandien dangus rytų pusėje
švyti raudona ugnimi - nesibaigia gaisrai.
Grįžau iš anglies paieškų. Pirma valanda dienos. Eidama
pietų kryptimi aiškiai pajutau, kad artėju prie fronto. Mies­
to greitojo traukinio tunelis jau uždarytas. Prie jo stovintys
žmonės pasakė, kad kitame gale pakartas kareivis —tik su
apatinėmis kelnėmis, ant kaklo lentelė su užrašu „Išdavi­
kas“. Jis kabo taip žemai, kad galima pasūpuoti už kojų.
Tai papasakojo kažkas, kas viską matė savo akimis ir išvaikė
šitaip besilinksminančius vaikėzus.
Pusiau sugriauta ir užgriozdinta barikadomis Berlyno
gatvė atrodo tuščia. Prie krautuvėlių - eilės. Atbukę veidai
34 ANONIMĖ

zenitinių patrankų dundesy. Centro link riedėjo sunkveži­

miai. Tarp jų bidzeno murzinos, purvu aptaškytos žmogys­
tos tuščiais veidais, apraišiotos nubrizgusiais tvarsčiais. Ant
barikadų sargybą eina folksšturmo kariai margomis pasku­
bomis sulopytomis uniformomis. Tarp jų - jaunučiai vaikiš­
čiai. Iš po per didelių šalmų žvelgia skaistūs veidai. Išgirdus
skambius aukštus balsus, apima siaubas. Jiems daugių dau­
giausiai penkiolika - kadaruojančiuose uniformų švarkuose
vaikinų kūnai atrodo tokie liesi ir smulkūs.
Kodėl sukyla toks stiprus pasipiktinimas vaikų žudymu?
Jeigu šitie berniūkščiai būtų trejais ketveriais metais vyresni,
atrodytų visiškai natūralu, kad jie mirs nuo šautinių žaiz­
dų ar sudraskyti sprogimų. Kurgi tada yra riba? Kažkur ties
balso mutacija? Juk aš labiausiai kankinuosi prisimindama
tuos aukštus tyrus šių bejėgių vaikų balsus. Iki šiol žodžiai
„kareivis“ ir „vyras“ buvo tapatūs. Vyras pradeda gyvybę.
Tai, kad šie vaikinukai bus prarasti dar nesulaukę brandos,
prieštarauja gamtos dėsniams —tai kertasi su visais rūšies
išsaugojimo instinktais. Kai kurios žuvys ir vabzdžiai suėda
savo prieauglį, bet žmonių pasaulyje to negali būti. Jeigu vis
dėlto taip yra, tai jau beprotybės simptomas.
Tarnautojų apleisto leidyklos pastato rūsys vis dar pilnas
anglių. Čia paskirta moteris, kurios namas buvo subombar­
duotas, pusrūsyje puolė mane klausinėti, kas dabar bus. Pa­
sirodo, jos vyriausioji duktė, aštuonių savaičių kūdikio mo­
tina, nuo vakar nebeturi pieno. Jos krūtys staiga ištuštėjo,
ir mažylis nuolat bliauna. Kadangi nebėra ir karvės pieno,
 M oteris Berlyne 35

visi, kaip ir ji, rūpinasi, kad kūdikis išgyventų. Pasiūliau jau­

nai mamai pamėginti laukinių augalų. Galbūt tada vėl at­
siras pieno. Mes kartu lankstėmės darže tarp sulytų žolių ir,
saugodamos delnus nosinėmis, prie mūro sienos skynėme
jaunus dilgėlių ūglius. Tada —kiaulpienes, kiek tik radome.
Žolių aromatas ir žemės kvapas, raktažolių žvaigždutės, rau­
doni erškėčių žiedai —pavasaris. Bet loja patrankos.
Pagriebiau kuprinę akmens anglies - tempiau pusę cen­
tnerio. Nepaisant to, grįždama sugebėjau aplenkti kareivių
būrį. Pirmą kartą per visas šitas dienas vėl mačiau ginklus:
du faustpatronus, vieną automatą, šaudmenų dėžes. Jauni
vaikinukai ėjo šovinių diržus apsijuosę kaip barbarų papuo­
šalus.
Prieš pietus mūsų gatvėje vyko laidotuvės. Apie jas suži­
nojau tik iš nuogirdų —ceremonijoje dalyvavo vaistininko
našlė. Septyniolikmetė. Granatos skeveldra nuplėšė koją.
Nukraujavo. Tėvai mergaitę palaidojo savo namo sode, už
serbentų krūmų. Karstą atstojo šluotų spinta.
Dabar galime laisvai laidoti savo mirusiuosius kur tik
mums patinka - lyg priešistoriniais laikais. Prisiminiau, kaip
kažkada mano senajame name nugaišo didžiulė dogė. Ji irgi
buvo palaidota sode, tačiau koks prieš tai vyko spektaklis!
Namo savininkas, durininkas, kiti nuomininkai —visi stojo
prieš. O dabar - žmogus, ir niekas neprieštarauja. Aš netgi
manau, kad tėvams toks artumas bus šiokia tokia paguoda.
Staiga susivokiau, kad mažą žemės plotelį tarp namų minty­
se jau nevalingai skirstau kapams.
36 ANONIMĖ

Apie ketvirta valanda popiet. Butas palėpėje. Patyriau kai

ką nuostabaus. Ką tik buvau paguodos vizito pas ponią Golc
ir juokais pakėliau telefono ragelį. Net apstulbau išgirdusi
signalą —jo jau nebuvo daugybę dienų. Surinkau Gizelos
numerį, ir mus sujungė - o juk ji gyvena vakarinėje Berly­
no dalyje, valanda kelio nuo čia. Mes kalbėjomės godžiai
ir niekaip negalėjome liautis. Firmai, kurioje dirbo Gizela,
viskas baigėsi gerai. Viršininkas išdūmė Vakarų kryptimi,
po ugningos atsisveikinimo kalbos visą nedidelį kolektyvą
palikęs likimo valiai. Mes visi pamiršti. Įsitempę mėginame
įsiklausyti į tuštumą. Mes vieni.
Gizela telefonu papasakojo, kad ji dabar yra lygiai to­
kio pat amžiaus, net dienų tikslumu, kokio buvo jos tėvas,
kai per Pirmąjį pasaulinį karą žuvo prie Verdeno. Ji niekada
nematė savo tėvo. Sakė, kad pastarosiomis dienomis daug
apie jį galvoja, mintyse kalbasi su juo taip, tarsi dabar būtų
atėjusi jos eilė, tarsi netrukus ketintų su juo susitikti. Nie­
kada anksčiau apie tokius dalykus nesikalbėdavome - būtu­
me gėdijęsi šitaip atverti širdį. Dabar viskas iš pačių gelmių
veržiasi į paviršių. Sudie, Gizela, mudvi ir taip nugyvenome
beveik iki trisdešimties, galbūt mes dar susitiksime gyvos ir
sveikos.
Pirmadienis, aštunta valanda vakaro. Atgal į urvą rūsyje.
Šiandien pavakare netoli mūsų kvartalo pirmą kartą patai­
kė artilerijos sviediniai. Šnypštimas, švilpimas, baubimas.
Plykstelėjo ugnis. Kieme - išgąsčio riksmai. Klupinėdama
laiptais žemyn išgirdau, kad sprogo priešais kino teatrą.
 M oteris Berlyne 37

Priešai šaudo į mus. Beje, sklinda legenda, kad rusai mėto

tik smulkius daikčiukus. Mes po truputėlį pradedame abe­
joti amerikiečių kiliminiu bombardavimu, kurio taip bijo­
jome - šitaip išvalytas Berlynas jau dabar turėtų pasitikti
rusus.
Mūsų rūsyje pasklinda naujas gandas. Likerio gamyklos
savininko žmona nėra visiškai įsitikinusi - ji girdėjo iš slapto
šaltinio, tačiau išdidžiai atstačiusi krūtinę porina, esą jankiai
ir tomiai susipyko su ivanais ir dabar ketina susivienyti su
mūsiškiais ir drauge išvyti ruskius iš šalies. Pašaipus kvatoji­
mas ir ginčai. Likerio gamyklos savininko žmona giliai įžeis­
ta —iš pykčio ji prapliumpa gimtąja saksonų tarme. Mote­
riškė tik vakar iš savo likerio gamyklos (gana mažos) Morico
aikštėje, kur iki tol nakvodavo su savo vyru, sugrįžo į butą ir
į mūsų rūsį, norėdama išsaugoti čia pozicijas. Jos vyras liko
su buteliais ir destiliavimo kolbomis. Ir su raudonplauke El­
vira - tą rūsyje žinojo visi.
Beje, vis dar galima šio bei to įsigyti. Prieš pat krautuvės
uždarymą nusipirkau 150 gramų manų kruopų. Staiga prie
kampo nuaidėjo riksmas. Žmonės susijaudinę pradėjo bė­
gioti: pas Bolę iškraunamas sunkvežimis, į namą tempiamos
sviesto statinės —apkartęs produktas, kurį turi išdalyti. Po
svarą kiekvienai galvai, be to, - o tai skamba bauginančiai -
už dyką! Tiesiog į kortelę padeda antspaudą. Ar tai pirmasis
panikos ženklas? O gal išminties proveržis anapus doku­
mentų? Prie krautuvės durų akimirksniu susirinko minia -
žmonės daužėsi lietsargiais ir kumščiais. Pasigrumdžiusi ke­
38 A N O N IM Ė

lias minutes, šį tą sužinojau apie rezervus, pastiprinimą ir

iš kažkur besiartinančius vokiečių tankus - viena moteris
praėjusią naktį kažką tokio buvo girdėjusi per radiją. Tada
palikau sviestą ramybėje - nenorėjau dėl jo muštis. Bent jau
ne šiandien. Vis dėlto tikriausiai netrukus reikės to išmok­
ti.
Rami naktis. Tolumoje —sviedinių sprogimai. Rūsio pu­
blika šiandien visai nusibaigusi. Negirdėti jokio garso, nie­
kas neprataria nė žodžio. Tik knarkimas ir cypiantis vaikų
kvėpavimas.
 1945 metų balandžio 24 d.,
pietų metas

Jokių žinių. Mes atkirsti. Yra šiek tiek dujų, tačiau van­
dentiekis visiškai išdžiūvęs. Pro langą matau prie krautuvių
susirinkusias minias. Vis dar vyksta muštynės dėl nemoka­
mo apkartusio sviesto. Tiesa, šiandien duoda tik po ketvirtį
svaro vienai kortelei. Suskaičiuoju keturis policininkus, ku­
rie kaip tik dabar tramdo minią. Be to, lyja.
Sėdžiu ant palangės pirmajame aukšte pas vaistininko
našlę. Ji ką tik įlėkė siaubingai susijaudinusi ir apšaudyta.
Į eilę prie Hafterio mėsos krautuvės pataikė sviedinys. Trys
užmušti, dešimt sužeistų, bet eilė vėl stovi. Našlė demons­
truoja, kaip susirinkusieji rankovėmis valė ant mėsos korte­
lių užtryškusį kraują. Tada sako: „Na taip, užmušti tik trys.
Ką tai reiškia, kai pagalvoji apie oro ataką.“ Taip, mes išpai­
kinti.
Vis dėlto aš stebiuosi. Prieš akis matydama keletą jaučių
ketvirčių ar kiaulės užpakalių, atsilaiko net labiausiai sukly­
pusi močiutė. Jos stovi kaip mūrai —tos, kurios anksčiau
skuosdavo į bunkerius vos pamačiusios kelis naikintuvus,
sklendžiančius virš Vidurio Vokietijos. Dabar tokia moterėlė
40 ANONIMĖ

daugių daugiausiai ant galvos užsivožia kibirą arba plieninį

šalmą. Eilėse pasikeisdami stovi visi šeimos nariai —kiekvie­
nas ištveria porą valandų. Aš vis dar nesiryžtu stoti į eilę prie
mėsos —man ji dar per ilga. Be to, mėsą reikia suvalgyti visą
iš karto, kiek jos beturėtum. Man atrodo, kad visus šiuos
žmones užvaldė svajonė dar kartą, dar vienintelį ir paskutinį
kartą prisikimšti ligi soties —prieš egzekuciją suvalgyti my­
riop pasmerktųjų pietus.
Antra valanda popiet. Ką tik blykstelėjo saulė. Apie nieką
negalvodama pasileidau į terasą ir, įsitaisiusi savo pintame
krėsle, valandėlę džiaugiausi šiluma - kol virš manęs prašvil­
pė serija artilerijos sviedinių. Vienas po kito nugriaudėjo
sprogimai. Buvau visiškai pamiršusi karą. Mano galva keis­
tai tuščia. Staiga rašydama krūpteliu - visiškai netoli kažkas
sprogo, išdužo vienas stiklas. Mano skrandį vėl iš visų jėgų
kankina alkis. Turiu ką nors pakramtyti. Iš ko dabar gyvena
kūdikis, kurio motinos krūtyse nebėra pieno? Vakar, eilėje
prakalbus apie vaikų mirtis, viena sena moteris patarė, pri­
trūkus pieno, mažiausiems duoti sukramtytos ir gerai seilė­
mis suvilgytos duonos.
Kai iš rikiuotės išeina nuostabusis pienu aprūpinantis
mechanizmas, vargšas didmiesčio kūdikis tampa maita. Net
jeigu motinos, gyvendamos pusbadžiu, vis dar gali pačios
maitinti, tai tas, kas negailestingai artinasi link visų mūsų,
išsausins ir paskutines versmes. Laimei, mūsų rūsio mažiau-
siajam jau pusantrų metų. Vakar mačiau, kaip kažkas moti­
nai įbruko porą keksų, kad duotų vaikui. Šiomis dienomis
 M oteris Berlyne 41

tai buvo vienintelis {brukimo atvejis. Paprastai kiekvienas

savo turtą slepia kuo giliau ir nė negalvoja apie dalijimąsi.
Vėl rūsyje, devinta valanda vakaro. Pavakare pasirodė ne­
pažįstama moteris ir paprašė našlės ir manęs eiti padėti į
ligoninę.
Horizonte dūmai ir raudonis. Rytinė miesto dalis dega.
Tai reiškia, kad rusai jau Braunau gatvėje. Braunau - ten,
kur Adolfas išvydo pasaulio šviesą. Žiūrėdama į pašvaistę,
prisiminiau vakar rūsyje girdėtą juokelį: „Vaikine, kaip gerai
gyventume, jeigu tai būtų buvęs persileidimas.“
Ligoninėje patekome į tirštai prirūkytą kambariūkštį.
Laukinis vyrų šurmulys, kivirčai ir riksmai: „Lauke, auto­
mobilyje, turiu peršautus plaučius!“ - „Varyk lauk, važiuok
toliau, ar negirdėjai, kad neturime laisvos lovos?“ Sanitarų
automobilio vairuotojas nesitraukia: „Man nurodyta ši­
čia.“ —„Dink iš čia, arba!..“ —feldfebelis grasina kumščiais.
Įtūžęs vairuotojas atsako prapliupdamas keiksmais.
Koridoriumi slankioja lengvai sužeistieji. Vienas basas,
kojine apsivyniojęs kraujuojančią ranką. Kitas irgi basas,
eidamas palieka kruvinus pėdsakus - jam atkeliant kulnis,
kaskart pasigirsta šlapias tekštelėjimas. Geltoni lyg vaškas
veidai po galvos tvarsčiais, ant kurių greitai plečiasi raudo­
nos dėmės. Einame dar į dvi ar tris palatas.
Visur tvyro lauko stovyklos atmosfera: vyrai, dvokas,
nervinė įtampa. Vienas užsipuola: „Ko jums čia reikia?“
Mus atvedusi moteris nedrąsiai atsako, esą iš pravažiuo­
jančio lengvojo automobilio kažkas šaukė, jog ligoninėje
reikia moterų pagalbos.
42 ANONIMĖ

„Nesąmonė, mes neturime jums darbo. Grįžkite namo.“

Specifinis atmetantis, niekinantis tonas, kuriuo atsisako­
ma moterų pagalbos. Tarsi būtume mėginusios prasibrauti
prie pabūklų ar dar kaip nors pažaisti kareivius. Ir vėl tenka
atsikratyti anksčiau įsikaltų stereotipų. Per ankstesnius ka­
rus moterims buvo skirtas gerųjų angelų vaidmuo. Tvarsčių
vyniotojų. Vėsinančių rankų ant karščiuojančių vyrų kak­
tų - jos visada būdavo toli nuo šūvių. Dabar mūsų šalyje
neliko ligoninių iš fronto sugrįžusiems kariams. Frontas yra
visur.
Vis dėlto šita ligoninė mėgina išlikti sala šniokščiančia­
me vandenyne. Ant stogo nupiešti milžiniški kryžiai, o ant
pievelės priešais pastatą kryžius išdėliotas iš baltų skudurų.
Deja, fugasinės bombos neturi įsitikinimų, o bombų kriti­
me nėra gailestingumo skylių. Tą žino ir vyrai ligoninėje.
Antraip jie nebūtų taip susigrūdę į rūsius. Pro langų, esan­
čių žemės lygyje, grotas iš visų pusių žvelgia vyrų veidai...
Vėl namo rūsyje, devinta vakaro. Rūsio publika apimta
karštligiško jaudulio, visi nervingai linksmi. Hamburgietė,
pabrėžtinai tardama „st“ ir „sp“, pasakoja, kad šįryt jai pa­
vykę telefonu susisiekti su draugais, gyvenančiais Miulerš-
trasėje, šiaurinėje Berlyno dalyje. „Mes jau rusai, - šaukė
draugė į ragelį. —Kaip tik dabar apačioje rieda tankai. Ivanai
juokiasi. Žmonės būriuojasi ant šaligatvių, irgi juokiasi ir
mojuoja, kelia aukštyn vaikus...“ Raudonasis Vedingas* nuo
seno buvo komunistų rajonas. Tai gali būti tiesa. Akimirks­

* Rajonas Berlyno šiaurinėje dalyje.

 M oteris Berlyne 43

niu pratrūksta diskusija apie šią naujieną. „Nejaugi, - stebisi

kai kurie, —propaganda mus visiškai apmulkino? Galų gale,
gal JIE ne tokie ir...“ Tačiau šią mintį nutraukia pabėgėlė iš
Rytų Prūsijos —ji paprastai niekada nekalba - nerasdama
tinkamų žodžių, mostaguodama rankomis šūkauja nesu­
prantamas sakinių nuotrupas, kol pagaliau suspinga: „Jūs
tuoj patys pamatysite...“ Ir vėl nutyla.
Likerio gamyklos savininko žmona tučtuojau griebiasi
naujo ginklo - paskelbia slaptą informaciją, esą Ribentropas
su fon Papenu* ką tik drauge išskridę į Vašingtoną asmeniš­
kai pasikalbėti su amerikiečiais. Jai niekas neatsako.
Rūsyje tamsu. Žibalinė lempa vos rusena. Nuo fosforinių
žiedų, akių aukštyje nupieštų aplink rąstus, kad tamsoje kas
nors į juos neatsitrenktų, sklinda žalsva šviesa. Mūsų kom­
panija padidėjo —knygų prekijų pora atsinešė savo kanarė­
lę. Kitoje patalpos pusėje ant rąsto kabo audeklu uždengtas
narvelis. Lauke šaudo. Viduje tyla. Visi snūduriuoja arba
miega.

* Francas fon Papenas (Franz von Papeny 1879—1969) - Vokietijos politikos

veikėjas ir diplomatas.
 1945 metų balandžio 25 d.,
trečiadienis, popiet

Aš vėl darau tą patį: prieš pirmą nakties iš rūsio užlipau į

pirmąjį aukštą ir išsitiesiau pailsėti ant sofos pas našlę. Staiga
prasidėjo smarkus bombardavimas, įsišėlo zenitinės patran­
kos. Laukiu —esu taip apsvaigusi nuo miego, kad niekas
neberūpi. Lango stiklas jau išdužęs, vėjas neša vidun degėsių
kvapą. Begulint pataluose, mane užvado idiotiškas saugu­
mo jausmas, tarsi paklodė ir antklodė būtų iš geležies. O
juk pataluose ypač pavojinga. Kartą gydytojas H. pasakojo,
kaip jam teko gydyti lovoje pašautą moterį —plunksnų da­
lelės buvo įlindusios taip giliai į žaizdas, kad vos pavyko jas
ištraukti. Vis dėlto ateina akimirka, kai mirtinas nuovargis
įveikia baimę. Tada net fronto kareiviai gali miegoti purve.
Atsikėliau septintą - diena prasidėjo sienų drebėjimu.
Mūšio šėlsmas artinasi. Nėra nei vandens, nei dujų. Palūkė­
jusi pakenčiamai ramios minutės, lėkte užlėkiau per keturis
laiptų maršus į savo butą palėpėje. Į kambarį sėlinau tarsi
žvėris į pasikeitusį urvą - lėtai, pasirengusi bet kurią akimir­
ką sprukti atgal. Pastvėriau patalus, prausimosi reikmenis ir
 M oteris Berlyne 45

tučtuojau nudūmiau žemyn, pas našlę. Mudvi gerai sutaria­

me. Tokiomis dienomis žmonės greitai susipažįsta.
Abiejose rankose nešdama po kibirą, patraukiau per žy­
dintį kvartalą pompos link. Saulė spinduliavo šilumą. Prie
pompos ilga eilė. Kiekvienas pumpuoja sau. Svirtis juda
sunkiai, pasicypaudama. Ketvirtis valandos kelio atgal su
sklidinais kibirais. „Mes visos esame asilės, kurias galima
gražiai apkrauti“. (Manau, tai Nyčės mintis.) Pas Bolę vis
dar peštynės dėl nemokamo sviesto. Pas Mejerį - begalinė
tamsi eilė, vien tik vyrai. Čia parduodama degtinė, už kie­
kvieną leidimą pusė litro - nesvarbu, kokios rūšies.
Dar kartą nuėjau vandens. Grįžtant netikėtai užklupo
bombardavimas. Iš gazono priešais kino teatrą pakilo dūmų
ir dulkių stulpas. Du vyriškiai, ėję priešais mane, puolė į nu­
tekamąjį griovį ir prisiplojo prie žemės. Moterys nuskubėjo
į artimiausio namo koridorių ir pasileido laiptais žemyn.
Tempiausi ir pilnus kibirus, kitaip juos kas nors pavogtų.
Apačioje, aklinoje tamsoje - pabaidyta paklaikusių žmonių
banda. Moteriškas balsas sudejuoja: „O, Dieve mano, Dieve
mano...“ Tada vėl tyla.
Ar tai buvo malda? Mintimis grįžtu prieš dvejus metus,
matau save varganiausiame, kokį tik galima įsivaizduoti, rū­
syje - tikroje kapo duobėje, išraustoje po vienaaukšte kai­
mo troba. Kaimelyje, kur gyvena tik 3000 žmonių, visiškai
nereikšmingame, tačiau įsikūrusiame pakeliui į Rūro sritį.
Tamsoje degė žvakė, o moterys (vargu ar ten buvo vyrų)
skausmo kupinais balsais kalbėjo rožinį. Ausyse tebeskamba
46 ANONIMĖ

monotoniška, vis besikartojanti malda: „...kuris buvai dėl

mūsų sužalotas...“ Ir vėl „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“ —
vienodos, prislopintos, malšinančios baimę, atpalaiduojan­
čios, - tokios, kokios turėtų būti tibetiečių mantros: „Om
mani padme hum“. O į tarpus tarp maldų veržiasi variklių
gausmas ir bombų sprogimai, virpinantys žvakės liepsną.
Tada vėl: „...paėmei nešti kryžių.“ Anuomet beveik galė­
jau užčiuopti maldos skleidžiamą ramybę, kuri tarsi alyvos
sluoksnis apgaubė susijaudinusias sielas. Nuo tada daugiau
neteko matyti rūsyje besimeldžiančių žmonių. Čia, Berlyne,
nuomojamų keturaukščių rajone, kur gyvena pati įvairiausia
publika, vargu ar pavyktų surinkti maldininkų būrelį, galin­
tį drauge sukalbėti „Tėve mūsų“. Aišku, čia pašnabždomis
irgi meldžiamasi —tikriausiai daug dažniau negu atrodo. Ir
dar čia dejuojama: „Dieve mano, Dieve mano“. Vis dėlto
dejuojanti moteris tikriausiai net nesuvokia, ką kalba —ji
tik mechaniškai ir nesąmoningai kartoja prasmę praradusias
frazes.
Man niekada nepatiko posakis „Vargas išmoko melstis“.
Jis skamba ironiškai, tarsi „Vargas išmoko elgetauti“. Malda,
kurią baimė ir vargas išspaudžia iš lūpų, gerais laikais maldos
nepažinusių, yra ne kas kita, kaip niekingas elgetavimas*.
Posakis „Laimė išmoko melstis“. Dėkingumo malda tu­
rėtų lengvai kilti aukštyn kaip kvapnūs smilkalai. Tačiau tai
tik pamąstymai. Mūsų kalba buvo teisi, kai žodžiams „mels-

* Vokiečių kalboje žodžiai „melstis“ ir „elgetauti“ skamba panašiai - beten ir

betteln.
 M oteris Berlyne 47

tis“ ir „elgetauti“ suteikė panašų skambesį, tarsi jie būtų

broliai. Kažkada elgetos buvo tokia pat neatskiriama baž­
nyčios prieangių detalė kaip ir durų rankena. Elgetų kaip ir
karaliaus egzistavimas buvo laikomas savaime suprantamu
dalyku —Dievo malonės išraiška. Be to, šioje žemėje karalius
privalėjo turėti absoliučią priešingybę, o maldininkas, Die­
vo prašinėtojas, —žmogų, kurio atžvilgiu galėtų atlikti Visa­
galio vaidmenį - duoti. Vis dar nežinau, ar tamsiame rūsyje
nuskambėjusi dejonė buvo malda. Viena aišku: jei žmogus,
slegiamas bei kankinamas vargo ir baimės, gali lengvai ir
nesigėdindamas melstis, yra tikrų tikriausia laimė ir malonė.
Aš negaliu - dar ne. Vis dar tam priešinuosi.
Kai parnešusi vandens grįžau atgal, našlė mane išsiuntė
pasižvalgyti į eilę, nusidriekusią prie mėsos krautuvės. Ten
didžiausios rietenos. Atrodo, kad vėl stringa mėsos ir dešros
tiekimas. Šią akimirką tai nervina moteris labiau negu pats
karas. Čia slypi mūsų stiprybė. Mes, moterys, visada gal­
vojame apie tai, kas svarbiausia. Visada džiaugiamės gavu­
sios progą pasprukti nuo rūpesčių dėl ateities ir galvoti apie
dabarties problemas. Šiuo metu dešra užima pirmą planą
mūsų smegenyse ir nustumia tolyn svarbius, tačiau tolimus
dalykus.
Vėl rūsyje, greitai šešta vakaro. Nebegalėjau ilgiau gulėti
viršuje. Išsigandau, nes sprogo visai netoli, ir ant mano vil­
nonės antklodės nukrito keli dideli tinko gabalai. Čia, apa­
čioje, snūduriavau, kol iš kepyklos grįžo Henė ir papasakojo,
kad sviedinys pataikė į vaistinę prie kino teatro. Savininkas
48 ANONIMĖ

mirė vietoje. Iškart nepavyko nustatyti, ar jį pakirto skevel­

dra, ar sprogimo banga, ar širdies smūgis. Henė sakė, kad
jis nekraujavo. Iš trijų juodai apsivilkusių seserų kauburio,
primenančio pudingą, pakyla viena dama ir, aristokratiškai
atkišusi lūpas, klausia: „Prašau, pasakykite, kaip nusibaigė
tas vyras?“ Šitaip dabar bendraujame —toks mūsų kalbos
nuosmukis. Nuo liežuvių visiškai lengvai nuslysta žodis „šū­
das“. Jį tardami jaučiame pasitenkinimą, tarsi drauge su gar­
sais galėtume iš sielos gelmių išstumti šiukšles. Net žodžiais
pasitinkame artėjantį pažeminimą.
 1945 metų balandžio 26 d.,
11 valanda ryto

Rašau drebančiais pirštais. Tebekvėpuojame kalkių dul­

kėmis. Prieš trisdešimt minučių sviedinys pataikė į ketvirtąjį
aukštą. Neatgaunu kvapo - iš buto palėpėje atlėkiau šuo­
liais. Tikras šiukšlynas: pilna tinko gabalų, skeveldrų ir šu­
kių. Sudie, mano trumpalaiki prieglobsti, dabar ilgokai būsi
negyvenamas.
Pagriebiau keletą daiktų: puodą, rankšluosčių, tvarsčių -
to, ko gali prireikti. Mano gerklė perdžiūvusi, ryklė degte
dega nuo kalkių dulkių. Čia, apačioje, neturiu ko atsigerti.
Viršuje iš centrinio šildymo radiatorių ką tik ištekėjo daugy­
bė litrų vandens. Mes...
Stop, pirmiau noriu sugrįžti atgal —ilgai nerašiau, o per
tą laiką tiek daug visko nutiko. Viskas prasidėjo nuo to, kad
väkar prieš pat septintą vakaro kažkas atėjo į rūsį ir pra­
nešė, kad anapus gatvės, krautuvėlėje ant kampo, parduo­
dami pudingo miltai. Nuėjau ten ir atsistojau į eilę. Stai­
ga —rusiškos bombos. Eilė liko stovėti, tik užsisuko į greta
esančius griuvėsius, tarsi sienų liekanose būtų galima surasti
priedangą. Toje pusėje, kur yra Berlyno gatvė, pasirodė dū­
50 ANONIMĖ

mai ir liepsnos. Tada dar viena bombų serija —šįkart arčiau.

Nebegalvodama apie pudingo miltus per važiuojamąją dalį
nuskubėjau atgal į rūsį. Kažkoks vyras sušuko: „Bėk palei
sieną!“ Pasigirdo poškėjimas, ištryško nuolaužų fontanas.
Pagaliau atsidūriau rūsyje —nesvarbu, kad be pudingo mil­
tų. Durininko žmona raudojo, nes jos duktė liko kitapus
gatvės - ji nesiryžo bėgti per apšaudomą gatvę.
Mergina pasirodė po pusvalandžio - be pudingo miltų.
Kaip pati sakė, jai velniškai pasisekė. Pavyko įsisprausti į
krautuvėlės rūsį prieš pat sviediniui pataikant į namą. Vie­
nam iš tų, kurie nespėjo vidun - paaugliui berniūkščiui -
skeveldra įsmigo į galvą. Pasakotoja išeidama turėjo lipti per
jo lavoną. Dabar ji mums demonstruoja, kaip iš vaikiščio
smilkinio veržėsi balta ir rausva masė. Sako, kad rytoj pu­
dingo miltai bus dalijami toliau. Esą krautuvėje jų dar likę
pakankamai.
Prieš devynias visa rūsio bendruomenė sumigo. Našlė ir
man įrengė kažką panašaus į lovą - tiesa, prieškambaryje,
nes tarp atraminių sijų jau nebuvo likę vietos. Vis dėlto guo­
lis minkštas ir šiltas. Užmigau, bet atsibudau nuo bombų.
Kažkas laižė nukarusią mano ranką. Tai Fokselis - namo sa­
vininko terjeras, kurio šeimininko čia nėra. Fokseli, mielas
šuneli, nebijok. Prieškambaryje mudu vieni. Čia nėra atra­
minių sijų, tačiau ofas grynas, o mums netrukdo knarkimas
ir dejonės.
Atsikėliau anksti ryte ir nuėjau prie pompos atsinešti
vandens. Lauke po kelių dienų pertraukos vėl perskaičiau
 M oteris Berlyne 51

spausdintas naujienas - jos netgi buvo šviežios. Laikraštis

Panzerbär. Kažkas jį priklijavo ant kepyklos sienos, greta
vitrinos. Antradieninis Vermachto pranešimas —taigi para­
šytas prieš dvi dienas. Jame du esminiai punktai: a) priešas
veržiasi pirmyn, b) vokiečių pastiprinimas artėja. Be to, tvir­
tinama, kad Adolfas ir Gebelsas yra Berlyne ir čia pasiliks. O
Sionebergo stotyje - kaip informuoja į tolimiausią kampą
užgrūstas reportažas, - visiems matomoje vietoje tabaluoja
dezertyravusio kareivio Hionės lavonas.
Pusryčiai rūsyje. Visi, kas kaip sugeba, praktikuoja kažką
panašaus į šeimyninį gyvenimą. Ant krepšių, dėžių ir kėdžių,
užtiestų popierinėmis servetėlėmis ir staltiesėlėmis, žmonės
dengia jaukius pusryčių stalus. Nuo indų su kava, paruošta
ant medžio krosnelių ar spiritinių viryklių, kyla karštį sklei­
džiantys garų tumulai. Rikiuojamos sviestinės, dėželės su
cukrumi, marmelado stiklainiai, sidabriniai šaukšteliai. Čia
yra visko. Našlė padarė tikrą stebuklą - savo virtuvėje išar-
džiusi dėžę nuo šampano įkūrė ugnį ir išvirė tikros pupelių
kavos. Tai puiku. Oras pritvinkęs nerimo ir barnių. Rūsio
bendruomenės nariai nervina vienas kitą.
Prieš pat dešimtą ant namo stogo nukrito sviedinys.
Siaubingas smūgis, klyksmai. Pasirodė išbalusi kaip dro­
bė durininko žmona. Susvyravusi įsikibo į siją. Prilaikoma
motinos, įžengė aštuoniolikmetė Stinchen. Jos jauną veidą
gaubė išsidraikę, nuo kalkių pražilę plaukai, tarp jų sunkėsi
kraujas. Ji įkliuvo eidama per kiemą. Net paukštelis savo
52 ANONIME

narve pajuto visuotinį susijaudinimą - jis straksėjo pirmyn

atgal ir šaižiai cypsėjo.
Tik po ketvirčio valandos kažkas pastebėjo, kad iš radi­
atorių teka vanduo. Mes pasileidome viršun. Tiesą sakant,
ne visi. Pavyzdžiui, aukšto pašto pareigūno žmona, mosuo­
dama gydytojo pažyma, suriko, kad jos vyro nesveika širdis,
todėl jis negalįs eiti kartu. Užuolaidininkas irgi tučtuojau
prispaudė prie krūtinės dėmėtą senio leteną. Visi kiti taip
pat dvejojo, kol panelė Bėn tarsi kaimenei vadovaujanti ku­
melė subliuvo: „Jei jūs, avigalviai, čia pliurpsit, viršuje visos
būdos išplauks velniop“, - ir pati pirma pasileido aukštyn,
neatsigręždama pažiūrėti, kas eina iš paskos. Aš ir dar maž­
daug penkiolika žmonių nusekė paskui ją.
Viršuje, trečiame aukšte, tyvuliuoja ežeras, o vanduo
vis šniokščia ir šniokščia. Mes plūkėmės, vanduo sruvo iš
viršaus, mes iki čiurnų braidėme baloje, gręžėme kilimus,
šiukšliadėžėmis sėmėme vandenį ir skubiai pylėme tiesiai
pro langus ant saulės nutviekstos absoliučiai tuščios gatvės.
Nepaliaujamai šaudo, keli sviediniai pataikė visai netoli. Į
vandenį pliūkštelėjo stiklo šukių ir tinko gabalų sūkurys,
tačiau nieko nesužeidė.
Permirkę ir gerokai apsidraskę vėl pasukome rūsio link.
Pasibrukau po savimi šlapias kojines, savaime suprantama,
jose buvo kojos, ir pagalvojau: ar taip elgtis išmintinga, ar
ne? Nežinau. Bet kuriuo atveju elgėmės kaip kareiviai.
Leitenante Bėn veržėsi pirma, paskui ją per priešų ugnį
rizikuodamas gyvybe sekė smogiamasis savanorių būrys. Jis
 M oteris Berlyne 53

apgynė poziciją, kuriai buvo iškilusi grėsmė. (Apie troškimą

išsaugoti kilimus negali būti nė kalbos —kai kurie iš atė­
jusiųjų viršun, o tarp jų ir aš, patekome tiesiai į apsemtus
butus). Mes aklai paklusome įsakymui ir nesaugojome savo
kailio, nors tai nebus užfiksuota giesmėje, įamžinta heroji­
niame epe, už tai nenumatyta apdovanoti Geležiniu kry­
žium. Žinau tik viena: kovos įkarštyje karštligiškai veikda­
mas žmogus apie nieką negalvoja. Net nejaučia baimės, nes
yra visiškai įsitraukęs ir įsiurbtas sūkurin.
Ar mes buvome narsūs? Tikriausiai taip reikėtų apibū­
dinti. Ar panelė Bėn buvo bandos vedlė, didvyrė? Ji, kaip
leitenante, tikrai nusipelnė Geležinio kryžiaus. Taigi aš tu­
riu tučtuojau pakeisti požiūrį į didvyriškumą ir drąsą. Pusė
bėdos - žmogui būdinga tai, kad žengus vieną žingsnį kyla
noras veržtis toliau.
Tipiška ir tai, kad kliokiant vandeniui aš visiškai negalvo­
jau apie savo butą mansardoje ir tik kiti privertė mane pri­
siminti, jog sviedinys galėjo jį apgriauti. Nudūmiau viršun
ir išvydau jau aprašytą kiaulidę. Taigi nuo šiol apsigyvensiu
pas našlę. Jai tai visiškai priimtina - moteriškė bijo viena
būti savo bute, o nuomininką ji dar kovo mėnesį išlydėjo
į folksšturmą. Kas žino, ar jis dar gyvas. Tačiau apie tokius
dalykus dabar tik galvojama. Garsiai apie tai nekalbama.
Po keturių valandų, apie 15 valandą, vėl rūsyje. Vėl vos
atgaunu kvapą, vėl rašau drebančia ranka ir turiu tam rimtą
priežastį.
Kai apie pietus lauke šiek tiek aprimo, išėjau į tarpuvartę,
kad saulė pašildytų sudrėkusią kuprą. Greta atsistojo kepė­
54 ANONIME

jas. Staiga pro mus pralėkė vyras - jis atskubėjo iš buvusios

apsaugos policijos būstinės, kur pastaruoju metu buvo įsi­
kūrusios karinės oro pajėgos - rankoje mataruodamas kru­
vina jaučio nugarine. Bėgdamas pro šalį, jis riktelėjo mums:
„Paskubėkite, ten viskas dalijama.“
Mes susižvalgėme ir nulėkėme tekini - taip, kaip buvome
atėję, be kuprinių, visai be nieko. Iš paskos pasileido kepy­
klos Henė, kuri nuolat kaišiojo nosį į lauką. Saulė kepina,
palengva vėl pradeda šaudyti. Pasilenkę neriame palei namų
sienas. Prie kampo ant šaligatvio borto tupi žilagalviai ka­
reiviai —tikriausiai folksšturmas. Jie net nežiūri į mus, kiū­
to galvas nuleidę ant kelių. Prie policijos būstinės daugybė
žmonių —visi su pintinėmis, maišais, krepšiais. Įbėgu į pir­
mą pasitaikiusį koridorių. Čia tamsu, šalta ir visiškai tuš­
čia —taigi ne tas.
Skubu atgal, priešais girdžiu trepsėjimą, šnopavimą ir
šauksmus: „Čionai! Čia!“ Sučiumpu lauke besimėtančią ne­
didelę dėžę ir dabar tempiuosi ją paskui save.
Tamsoje atsitrenkiu į žmones, man kelissyk įspiria į
blauzdikaulį. Netikėtai atsiduriu rūsyje. Čia visiškai tamsu,
pilna sunkiai alsuojančių žmonių ir skausmo riksmų —ti­
kras kovos ringas tamsoje. Ne, čia niekas nieko nedalija. Čia
plėšiama.
Įsižiebia kišeninis žibintuvėlis. Įžiūriu lentynas, ant jų
skardines ir butelius, tačiau tik apačioje - viršutinės lentynos
jau ištuštintos. Pasilenkiu, puolu ant grindų ir iš žemiau­
siai esančio skyriaus išknisu butelius - į dėžę vieną po kito
 M oteris Berlyne 55

kraunu penkis, paskui ir šeštą. Tamsoje užčiuopiu konservų

skardinę, tačiau kažkas tučtuojau užlipa man ant piršto ir
vyriškas balsas subliūva: „Tai mano daiktai!“
Pagriebusi savo daiktus pasileidžiu link durų - į gretimą
patalpą. Per įtrūkimą sienoje skverbiasi blanki mirganti švie­
sa. Įžiūriu duonos kepalus. Ištisos eilės, tačiau irgi tik pačio­
je apatinėje lentynoje. Pačiumpu kelis. Vėl keliais ropoju
ant grindų, vėl graibau ir knisu. Dabar keliai vyne —galiu jį
užuosti, graibau stiklo šukėse, visą duoną, kiek tik pajėgiu
pasiekti, kemšu į dėžę. Naštą, kurios nebegaliu pakelti, tem­
piu paskui save pro duris, tada į koridorių link išėjimo —jis
atrodo tarsi ryškiai apšviesta scena pačiame siauros korido­
riaus žarnos gale.
Lauke atsitrenkiu į kepėją. Jam irgi pavyko pačiupti duo­
nos - sugrūda ją į mano dėžę. Tada vėl nulekia į pastatą
atnešti daugiau produktų. Aš negaliu atsitraukti nuo dėžės,
laukiu. Kepėjas grįžta nešinas konservais, porceliano lėkštė­
mis, šiurkščiais rankšluosčiais ir kamuoliu susivėlusių švie­
siai mėlynų vilnonių mezgimo siūlų.
Netikėtai pasirodo Antuanas - mažasis belgas kepėjo pa­
meistrys. Jis kiūtina su jautienos kumpiu. Ateina ir Henė -
atneša Chartreuse pūstašoniuose buteliuose. Ji širsta: „Visko
ten yra, visko. Kavos, šokolado, degtinės. Gerai gyveno bro­
liukai!“ Tada yėl pradingsta name. Saugau savo dėžę. Arti­
nasi kažkoks vyriškis - iš švarko pasidaręs maišą ir įvyniojęs
kelis butelius alkoholio. Jis godžiai žvelgia į mano duoną,
sukrautą dėžėje. „Ar galėtum man duoti?“ „Taip, mainais
56 ANONIMĖ

į degtinę“, - atsakau. Kareivišką duoną išmainau į butelį

Stainhėgerio*, abu liekame patenkinti.
Aplink akinančioje saulės šviesoje vyksta laukinės scenos,
kartkartėmis pertraukiamos šūvių - du pataikė visai netoli.
Vyrai daužo butelių kakliukus į mūrinės sienos briaunas ir
godžiai geria. Mes su Antuanu suimame dėžę iš kairės ir iš
dešinės, tada tarp daugybės kojų skinamės kelią namo.
Dėžė pilna ir sunki. Ją sunku suimti, tenka dažnai pasta­
tyti. Mane taip kamuoja troškulys, jog padarau kaip ką tik
buvau mačiusi: į šaligatvio bortą nudaužiu raudono vyno
butelio kaklelį (nučiupau tikrą burgundišką, su prancūziš­
kom etiketėm). Gerdama iš dantytos nuodaužos, perpus
persipjoviau apatinę lūpą, tačiau nieko nepajutau, kol An­
tuanas neparodė ir nenuvalė nosine kraujo, nė akimirkai
neatitraukdamas dėmesio nuo apžergtos dėžės. Kraujas jau
buvo nuvarvėjęs iki kaklo iškirptės. Mums iš paskos atpūk-
ši kepėjas. Priglaudęs prie krūtinės tarsi kūdikį, jis nešasi
melsvą arklio mėšlu ištepliotą jautienos kumpį. Saulė svi­
lina, mano kūnu srūva prakaitas. Porą kartų netoli pataiko
sviediniai. Be to, tolumoje girdėti kulkosvaidžių kalenimas
ir lengvųjų zenitinių patrankų dundėjimas.
Prie namo durų iškraustėme savo grobį. Visur prisivė­
lę idiotiškos mėlynos vilnos. Mano laimikis: penki buteliai
burgundiško vyno, trys skardinės konservuotų daržovių
sriubai, butelis Stainhėgerio, keturi kepalai kareiviškos duo­
nos, šeši pakeliai žirnių miltų, kuriuos man kilniaširdiškai

* Steinhäger - vokiškas džinas.

 M oteris Berlyne 51

atidavė kepėjas, ir viena skardinė balažinko —ji be etiketės.

Viską nutempiau į pirmą aukštą pas našlę.
Įkaitusi, suprakaitavusi stoviu virtuvėje prie viryklės, kai­
rėje rankoje laikydama lėkštę ir pasakoju tuzinui žmonių
apie savo nuotykius. Skubiai praryju du kupinus šaukštus
bulvių košės, kurią našlė, krosnį užkūrusi bendruomenės
suaukotais daiktais, išvirė kelioms šeimoms. Lauke vėl nu­
krinta bombų serija. Kiti išpūtę akis apžiūrinėja mano gro­
bį, tačiau nesiryžta eiti toliau plėšti policijos būstinės. Be to,
ji tikriausiai jau seniai ištuštinta.
Po kelių valandų, apie šeštą vakaro, vėl rūsyje. Per tą
laiką galėjau truputį numigti - buvau gerokai nusilakusi,
nes kartu su našle ištuštinome pradėtą butelį burgundiško
vyno. Pabudau apsvaigusi, burnoje jausdama kartumą ir ne
iš karto susivokiau, kas vyksta žibalo liepsnelėmis mirgu­
liuojančiame požeminiame pasaulyje. Stovėjau sutrikusi,
kol pamačiau iš rūsio lekiančius žmones, nešinus maišais, ir
išgirdau šaukiant: „Ei, anapus iš barakų neša bulves!“
Išlėkiau su našle. Priešai kaip tik padarė pertrauką - buvo
gana ramu. Kaip tik dėl to iki pietų tuščiose gatvėse staiga
susirinko žmonių knibždynas. Kaip tik dabar dvi moterys
sportiniame vaikiškame vežimėlyje ridena pilną statinę -
ji kvepia raugintais kopūstais. Tiek jauni, tiek ir seni kaip
medžiojami žvėrys kiek įkabindami bėga barakų link. Mu­
dvi su našle sugriebėme visus kibirus, kuriuos tik galėjome
rasti —kiekvienai teko po du. Kelias nuklotas sutryptomis
bulvėmis ir supuvusiomis morkomis - galima sekti šitais
58 ANONIMĖ

pėdsakais. Prie akmeninių laiptelių, vedančių į baraką, guli

kruvini skudurai. Paklaikusi nusigręžiu, bet našlė nusijuo­
kia: „Marmeladas!“ Tai tiesa —žmonės ridena marmelado
statines.
Braunamės knibždėte knibždančiu koridoriumi, min-
dydamos dvokiančias supuvusias bulves, leidžiamės gličiais
laiptais. Blankioje palubėje degančių lempučių šviesoje ran­
komis ir batais knisame marmalynę ir traukiame iš jos tai,
ką dar galima valgyti. Morkų ir moliu aplipusių griežčių
neimame - kibirus prikrauname bulvių. Po kojomis pasi­
painioja pusiau prikrautas' maišas. Neklausiame, kieno jis.
Užtempiame laiptais ir nuvelkame gatve j namus, tada —į
pirmą aukštą.
Mus vėl apsupa tratėjimas ir dundėjimas, bet tai niekam
neberūpi - visus apėmė plėšikavimo karštinė. Nedelsdamos
nulėkėme antrą kartą ir dabar parsitempėme pilnus kibirus
briketų. Aplink mus - lakstanti ir viską griebianti ruja.
Ką tik prasidėjo apleistų krautuvių plėšimas. Žilaplaukis
vyras, jį geriau tiktų vadinti „ponu“, velka stalčių, pilną dė­
žučių su muilo milteliais. Ant stalčiaus užrašyta: „Ryžiai“.
Vėl laipteliais į pirmą aukštą. Įsikuriame ant sofos gyve­
namajame kambaryje. Mūsų rankos vos juda, kojos dreba.
Išlikę langų stiklai švelniai virpa. Per išdužusių langų rėmus
vidun dvelkia švelni šiluma, susimaišiusi su gaisro kvapu.
Kartkartėmis pasigirsta pratiso gausmo lydimas sprogimas:
Buuuuummm! Tai sunkiųjų zenitinių patrankų šūviai, ku­
riuos seka toli besiritančios aido bangos. Tada - driokst!
 M oteris Berlyne 59

Visai trumpas smūgis, suspaudžiantis ausų būgnelius —tai

arijų sunkiosios baterijos šūviai. Kažkur toli girdėti ir labai
tankus takšt-bum, takšt-bum, lydimas kauksmo ir lojimo.
Nežinau, kas tai galėtų būti. Našlė tvirtina, kad tai vadina­
mieji rusų „Stalino vargonai“*. Šiaip ar taip, rusai iki šiol
nepatiesė kilimo —nukrenta tik pavienės bombos.
Galų gale mudvi išeiname laukan. Norime pasižiūrėti, ar
krautuvėlėje ant kampo —vienintelėje vis dar veikiančioje —
parduodami pudingo miltai, į kuriuos vakar nukrito bom­
ba. Čia iš tiesų dar yra pirkėjų —miltai tikrai parduodami.
Ant pakuočių atspausdinta kaina pfenigais, man atrodo, 38.
Pardavėjas, kartu ir savininkas, gyvenantis greta krautuvė­
lės, atkakliai stengėsi kiekvienam pirkėjui tiksliai atiduoti
grąžą, todėl net išėjęs į lauką klausinėjo, gal kas nors turi
smulkių pinigų ir gali iškeisti banknotus. Ir visa tai vyko per
apšaudymą! Taip gali būti tik pas mus. Smulkindamiesi dėl
pfenigų krentame į duobę.
Tik juokais pasukome už kampo, j mėsinę, nes dar nebu­
vau pasiėmusi savo dalies. Pasirodo, čia irgi prekiaujama -
krautuvėje daugių daugiausiai tuzinas žmonių, o prekių dau­
giau negu šiuo metu reikia. Taigi mes gavome gerus gabalus
grynų gryniausios kiaulienos, be to, padoriai pasvertus.
Mums išėjus iš krautuvės, pro šalį pravažiavo sunkve­
žimis, jam iš paskos nuriedėjo vokiečių daliniai. Raudoni
antsiuvai —vadinasi, zenitinė artilerija. Jie važiavo miesto

* Daugiašūvės raketinės mašinos BM-8, BM -13 ir BM -31, neoficialiai va­

dintos „Katiušomis“. Vokiečiai jas praminė „Stalino vargonais“.
60 ANONIME

kryptimi - tolyn nuo mūsų, centro link. Sėdėjo nebylūs,

įsmeigę sustingusius žvilgsnius tiesiai priešais save. Viena
moteris šūktelėjo jiems pavymui: „Nešate kudašių?“ Jai nie­
kas neatsakė. Mes žiūrėjome ir gūžčiojome. Ta pati moteris
tarstelėjo: „Jie paprasčiausi vargšai šunsnukiai.“
Pastarosiomis dienomis vis pastebiu, kad mano, kaip ir
visų kitų moterų, jausmai vyrams keičiasi. Jie kelia gailestį,
atrodo tokie menki ir bejėgiai. Silpnoji lytis. Atrodo, kad
sielos gelmėse visos ruošiasi kolektyviniam nusivylimui.
Vyrų valdomas ir stiprius patinus šlovinantis nacių pasaulis
svyruoja, o kartu su juo - ir mitas apie „Vyrą“. Per ankstes­
nius karus vyrai galėjo tuščiai didžiuotis, kad jiems priklausė
privilegija žudyti ir būti nužudytiems už tėvynę. Šiandien
ja tenka dalytis su mumis, moterimis. Tai mus keičia, daro
rūstesnėmis. Karui baigiantis, prie daugybės pralaimėjimų
tenka priskaičiuoti dar vieną —vyriškos lyties kritimą.
Kiek vėliau rūsyje vakarieniauja sąmojinga bendruome­
nė. Intymus natiurmortas ant vieno kvadratinio metro kie­
kvienam namų ūkiui. Vienur —arbata su sumuštiniais, ki­
tur —bulvių košė. Peiliu ir šakute valgydama raugintą agur­
ką, Stinchen demonstruoja tobulas manieras. Jos sužeista
galva aprišta švarutėliu tvarsčiu. Knygų prekeivio žmona
teiraujasi: „Ar galiu jums įpilti?“ „Labai prašom, malonin­
goji ponia“, —šnabžda Šmitas Užuolaidininkas.
Virš kanarėlės ištiestas rankšluostis. Ateina dezertyravęs
kareivis ir praneša, kad rusai dairosi į kino teatrą. Mūsų
kampą jau apšaudo mažo kalibro sviediniais. Rūsyje neturi
 M oteris Berlyne 61

būti nė vienos uniformos - taip liepia buvęs kareivis - kitaip

būsime teisiami pagal karinius įstatymus ir mums bus įvyk­
dytas karo lauko teismo nuosprendis.
Tušti svarstymai apie pranešimus 'Panzerbär lapiūkštyje.
Iš tiesų prie Berlyno turėtų artėti dvi armijos, išvaduosian­
čios miestą iš apgulties: Šiornerio* - iš pietų, o kita - iš
šiaurės. Trojenbrycenas, Oranynburgas ir Bernau jau turėtų
būti atkovoti.
O mes? Jausmai labai prieštaringi, beveik apėmė siaubas.
„Dabar fronto linija pradės stumtis tai pirmyn, tai atgal, o
mes —pačiame kovos lauko viduryje. Ar būsime priversti čia
tūnoti ištisus mėnesius? Jaučiamės visiškai sutrikę. Jei iva-
nui nepavyks, iš oro puls amerikonai. Prasidėjus kiliminiam
bombardavimui, beliks pasikliauti tik Dievo malone. Tada
būsim palaidoti rūsyje.“
Ką tik pasiekė nauja žinia iš gatvės - folksšturmas nu­
stumtas, ivanas veržiasi tiesiai į mus. Vokiečių artilerija at­
važiavo prie mūsų kampo, jos šūviai drebina visą rūsį. Tuo
metu šešios moterys sėdi ratu aplink staliuką, o našlė buria
kortomis likerio fabriko savininko žmonai. Tą ji moka to­
bulai: „Kelyje netrukus laukia nusivylimas, susijęs su jūsų
sutuoktiniu.“ (Jis vis dar su raudonplauke Elvira saugo po­
zicijas likerio gamykloje.)
Netrukus užsimanau miego. Džiaugiuosi tuo. Visą die­
ną vaikščiojau ašmenimis. Tačiau esu sveika, guvi ir įžūli,

* Ferdinandas Siorneris (Ferdinand Schörnery 1892—1973) —vokiečių armi­

jos generolas feldmaršalas.
62 ANONIME

o baimė šią akimirką nutolo. Galva pilna stiprių įspūdžių,

kuriuos paliko dieną apėmęs godumas ir pyktis. Surakin­
ta nugara, pavargusios kojos, nulaužtas nykščio nagas, šuke
perpjauta lūpa degte dega. Vis dėlto tikra tiesa - kas manęs
nenužudo, tas daro stipresnę.
Noriu papildyti: vaizdas, kurį mačiau gatvėje. Vyriškis
stūmė karutį, kuriame tarsi lenta gulėjo sustingusi negyva
moteris. Plaikstėsi žilos sruogos, kūną juosė mėlyna virtu­
vinė prijuostė. Liesos pilkomis kojinėmis apautos kojos ky­
šojo už karučio galo. Beveik niekas į ja nepažvelgė. Toks pat
įprastas vaizdas, kaip anksčiau buvo šiukšlių išvežimas.
 1945 metų balandžio 27 d.,
penktadienis, katastrofos diena,
laukinis šėlsmas - užrašyta
šeštadienį priešpiet

Viskas prasidėjo tyla. Pernelyg tyli naktis. Prieš vidurnak­

tį panelė Bėn pranešė, kad priešas prasiveržė iki kolektyvi­
nių sodų, o vokiečių kontroliuojamos zonos riba yra tiesiai
priešais mus.
Ilgai negalėjau užmigti, mintyse tikrinau savo rusų kal­
bos žinias, kartojau tuos posakius, kuriuos, mano manymu,
dabar galėčiau panaudoti. Šiandien pirmą kartą prasitariau
rūsio bendruomenei, kad šiek tiek moku rusiškai, kad tarp
tuzino jaunystėje skersai išilgai išnaršytų šalių buvo ir euro­
pinė Rusijos dalis.
Mano rusų kalba primityvi, grynai buitinė, sulesiota ke­
lionės metu. Vis dėlto aš moku skaičiuoti, galiu pasakyti
datą ir perskaityti raides. Šie įgūdžiai labai greitai sugrįš, nes
netrukus laukia pratybos. Kalbos man visada sekėsi. Skai­
čiuodama rusiškai galų gale užmigau.
Miegojau iki penktos valandos ryto. Tada išgirdau kažką
prieangyje šmėklinėjant. Tai buvo knygų prekeivio žmona —
ji atėjo iš gatvės, suėmė mano ranką ir sušnabždėjo:
64 ANONIMĖ

- Jie čia.
- Kas? Rusai? - vos pajėgiau atmerkti akis.
- Taip. Ką tik pro langą {lipo pas Mejerį (į alkoholinių
gėrimų krautuvę).
Tvarkingai apsirengiau, susišukavau. Tada moteris pa­
skelbė naujieną visai slėptuvei. Per porą minučių visas rūsys
sukilo ant kojų.
Galiniais laiptais nutipenau į pirmą aukštą —norėjau pa­
slėpti keletą maisto produktų, kurių dar nebuvome paslėpu­
sios. Pasiklausiau prie suskilusių ir nebeužsidarančių galinių
durų. Visur ramu, virtuvė tuščia. Atsiklaupusi prišliaužiau
prie lango. Ryto šviesos užlietoje gatvėje šaudė - buvo gir­
dėti pyškėjimas ir sviedinių švilpimas.
Iš už kampo kyšo rusiškos keturvamzdės priešlėktuvi­
nės patrankos - keturios geležinės žirafos grėsmingais tarsi
bokštai kaklais. Gatve plumpina du vyrai: plačios nugaros,
odiniai švarkai, ilgaauliai odiniai batai. Privažiuoja automo­
biliai ir sustoja prie šaligatvio borto. Ankstyvo ryto šviesoje
gatvėmis darda pabūklai. Dunda grindinys. Per išdužusius
langus vėjas į virtuvę atneša benzino kvapą.
Vėl grįžau į rūsį. Pusryčiavome lyg košmariškame sapne.
Vis dėlto, didžiulei našlės nuostabai, sukirtau keletą duonos
riekių. Jaučiau niežulį skrandyje. Jausmas panašus į tą, ku­
ris mokyklos laikais apimdavo prieš matematikos kontrolinį
darbą —nerimas, negalavimas ir troškimas, kad viskas jau
būtų praeityje.
Vėliau abi - našlė ir aš - užlipome į viršų. Nuvalėme dul­
kes jos bute, iššlavėme, išgramdėme ir išplovėme priešpas­
 M oteris Berlyne 65

kutiniu vandeniu. Velniai žino, kodėl save šitaip kamavome.

Tikriausiai norėjome pakrutinti galūnes arba pasprukti nuo
neaiškios ateities į aiškią dabartį.
Per tą laiką kartkartėmis vis prišliauždavome prie lango.
Gatve traukė nesibaigianti gurguolė. Stangriašonės kumelės,
joms tarp kojų —kumeliukai. Karvė, dusliu baubimu mėgi­
nanti prisišaukti melžėją. Kitoje gatvės pusėje esančiame ga­
raže jau įrenginėjama karo lauko virtuvė. Pirmą kartą įsižiū­
rime į žmones, jų veidus: standžia oda aptemptos kaukolės,
trumpai kirpti plaukai - jie sotūs, nerūpestingi. Aplinkui
nė vieno civilio. Gatvėse kol kas tik rusai. Tačiau visuose
namuose pilna šnabždėjimo ir drebulio. Jeigu tik kas galėtų
pavaizduoti šį iš baimės pasislėpusį požeminį didmiesčio pa­
saulį. Gilumoje uždarytas gyvenimas, suskilęs į smulkiausias
daleles, kurios nieko nebežino viena apie kitą.
Lauke - skaisčiai mėlynas dangus, debesų netramdomas
švytėjimas.
Per pietus - mudvi su hamburgiete buvome ką tik atne­
šusios antrą katiliuką miežinių kruopų sriubos, kurią kepėjas
kepykloje išvirė visai rūsio bendruomenei - pirmasis priešas
aptiko kelią į mūsų rūsį. Valstietiškas raudonskruostis tipas.
Mirksėdamas akimis, žibalinės lempos šviesoje jis įdėmiai
apžvelgė visus rūsio gyventojus. Tada dvejodamas žingtelėjo
du žingsnius artyn.
Širdis daužosi. Išsigandusieji atkiša jam savo lėkštes su
sriuba. Jis purto galvą ir šypsosi, bet vis dar netaria nė žo­
džio. Tada ištariau pirmuosius žodžius rusiškai, tiksliau,
66 ANONIMĖ

sugergždžiau, nes staiga užkimau: Čto vy želajete? (Ko jūs

norite?)
Vyras sugestikuliuoja ir sutrikęs įsispokso į mane. Paste­
biu, kad jam atrodau baisi. Panašu, kad dar neteko išgirsti,
kaip „nebylė“ prabyla jo gimtąja kalba. Šnekamąja kalba ru­
sai vokiečius vadina „n ie m c y tai yra, „nebyliais“. Tikriau­
siai dar nuo vokiškosios Hanzos laikų, kai prieš 500 metų,
bendraudami begarse gestų kalba, Novgorode ar kur kitur
su pirkliais audeklus ir nėrinius mainydavo į kailius ir vaš­
ką.
Šitas rusas į mano klausimą nieko neatsako, tik purto
galvą. Klausinėju toliau —gal jis norėtų ko nors valgyti. Jis
truputėlį šypteli ir vokiškai atsako: Schnaaps.
Degtinės? Visi apgailestaudami papurto galvas. Čia, apa­
čioje, alkoholio nėra. Kas šiek tiek turi, laiko gerai paslėptą.
Ivanas nešdinasi —koridorių ir kiemų labirinte ieško kelio
atgal.
Mūsų gatvėje vyksta žvalus kareivių judėjimas. Įsidrąsinu­
si kartu su dviem trim moterim einu pažiūrėti sambrūzdžio.
Mūsų tarpuvartėje jaunas vaikinukas valo motociklą - be­
veik naują vokišką Zūndapp modelį. Jis atkiša man skudurą
ir gestais paragina valyti toliau. Kai rusiškai atsakau, kad
nenoriu to daryti, ir,netgi nusijuokiu, jis nustebęs pažvelgia
į mane ir taip pat nusikvatoja.
Gatvėje keletas rusų važinėja ką tik pavogtais dviračiais.
Jie moko vienas kitą, sėdi ant balnelių įsitempę tarsi zoo­
logijos sodo šimpanzė dviratininkė Zuzė, atsitrenkia į me­
džius ir smagiai kvatoja.
 M oteris Berlyne 67

Jaučiu, kaip kai kurios baimės pamažu atslūgsta. Nes,

galų gale, rusai irgi yra „tik vyrai“, kuriuos įmanoma nuga­
lėti kokiais nors moteriškais triukais ir gudrybėmis, papirkti
kokiomis nors dovanomis, prablaškyti ir atsikratyti.
Visur ant šaligatvių stovi arkliai, nuo jų drimba mėšlas ir
šiaudai. Du kareiviai manęs paklausia, kur artimiausia pom­
pa —gyvūnai nori gerti. Ketvirtį valandos drauge plumpina­
me per sodus. Draugiškas tonas, geraširdžiai veidai. Pirmą
kartą išgirdau klausimus, kurie vėliau skambėdavo labai daž­
nai: „Ar turite vyrą?“ Atsakius „taip“, jie toliau klausinėda­
vo, kur jis yra. Atsakius „ne“ teiraudavosi, gal norėčiau „ište­
kėti“ už ruso. Tuo grubokas pajuokavimas ir baigdavosi.
Iš pradžių abu mane tujino. Aš uždraudžiau pareikšda­
ma, kad pati į juos kreipiuosi mandagiai. Ėjome tuščiu ža­
lumos juosiamu keliu. Virš mūsų lanku skriejo artilerijos
sviediniai. Vokiečių fronto linija yra per dešimt minučių
kelio nuo mūsų. Nebematyti vokiečių lėktuvų, zenitinių
patrankų irgi beveik negirdėti. Nebėra vandens, elektros,
dujų - visiškai nieko. Tik ivanai.
Atgal su kibirais vandens. Arkliai geria. Abu vyrai iš gur­
guolės linksmi žiūri į juos. Slampinėju aplinkui, paplepu
su vienu kitu rusu. Praeina popietė, saulė jau kepina beveik
taip karštai kaip vasarą. Jaučiu ore plevenant kažką svetima,
sunkiai suvokiama, pikta ir grėsminga. Kai kurie vaikinai
droviai nusigręžia nuo manęs, susižvalgo. Vienas jaunas ti­
pelis, mažas ir geltonas, smarkiai dvokiantis alkoholiu, už­
kalbina mane, stengiasi nusivilioti į nuošalų kiemą, parodo
68 ANONIME

į du laikrodžius ant plaukuoto dilbio ir žada vieną padova­

noti, jeigu aš su juo...
Sprunku atgal j rūsio koridorių, prasibraunu pro vidinį
kiemą ir tikiuosi, kad jau pavyko juo atsikratyti, tačiau stai­
ga vyrukas išdygsta greta ir kartu įsmunka į mūsų rūsį. Jis
svirduliuoja nuo sijos prie sijos, žibintuvėliu apšviečia žmo­
nes, krūpčiojantį šviesos apskritimą ilgėliau palaikydamas
ant moterų veidų.
Rūsys sustingsta. Visi tarytum suakmenėja. Niekas ne­
juda, niekas nekalba. Girdėti tik slopinamas šnopavimas.
Šviesos apskritimas sustoja ant aštuoniolikmetės Stinchen,
kuri baltu tvarsčiu aprišta galva guli ant šezlongo. Rodyda­
mas į mergaitę, rusas grasindamas vokiškai klausia: „Kiek
metai?“
Niekas neatsako. Mergaitė guli tarsi būtų nukalta iš
akmens. Rusas dar sykį grubiai ir tūžmingai suriaumoja:
„Kiek metai?“
Suskumbu atsakyti rusiškai: „Tai studentė, jai aštuonio­
lika.“ Noriu pridurti, kad jos galva sužeista, bet pritrūksta
žodžių, todėl griebiuosi tarptautinio kaputt: „Galva kaputt,
nuo bombų“.
Tada tarp mudviejų užsimezga pokalbis, karštligiškas
klausinėjimas ir atsakinėjimas, kurį aprašinėti būtų bepras­
miška, nes ir jis pats buvo beprasmiškas. Kalbėjome apie
meilę, apie tikrą karštą meilę, apie tai, kad jis myli mane, ar
aš myliu jį, ar mes norime mylėti vienas kitą. „Galbūt“, —
sakau ir žingsnis po žingsnio lėtai stumiuosi durų link. Vai­
 M oteris Berlyne 69

kinas lyg prisiklijavęs. Aplinkui rūsio gyventojai, vis dar su­

akmenėję iš siaubo, iš tolo nesuvokiantys, kas čia vyksta.
Flirtuoju plevėsuodama rankomis, širdis taip daužosi,
kad vos pajėgiu išlementi pora žodžių. Žiūriu j juodas vyro
akis ir stebiuosi pageltusiais lyg sergančio gelta baltymais.
Atsiduriame už durų, apytamsiame koridoriuje, bidzenu
atbula priešais - jis nepažįsta šio labirinto, seka iš paskos.
Šnabždu: „Ten, į aną pusę. Ten labai gražu. Nėra žmonių.“
Dar trys žingsniai, du laipteliai, ir mes stovime gatvėje ap­
šviesti skaisčios vidudienio saulės.
Tučtuojau pasileidžiu prie abiejų arklininkų, kurie kaip
tik dabar šukuoja savo kuinus. Rodau į savo persekiotoją:
„Jis yra blogas, cha cha cha!“ Vaikinas perveria mane nuo­
dingu žvilgsniu ir susigūžia. Arklių prižiūrėtojai juokiasi.
Valandėlę paplepu su jais - šitaip pailsiu. Rankos vėl nu­
rimsta.
Kol tuščiažodžiavau lauke, keletas didvyrių, kurie liovėsi
dairytis į moteris, iš mūsų rūsio surinko laikrodžius. Vėliau
mačiau kelis ivanus, ant abiejų dilbių seginčius visą kolek­
ciją - po penkis šešis. Džiūgaudami lyg vaikai, vagys juos
nuolat lygino, atsiseginėjo, užsiseginėjo ir nustatinėjo.
Mūsų kampas dabar virto stovykla. Gurguolė kuriasi
krautuvėlėse ir garažuose. Arkliai ėda avižas ir šieną, juokin­
gai kinkuoja galvas pro išdaužytas vitrinas. Ore tvyro kaž­
koks palengvėjimas - na, nieko tokio, kad laikrodžiai pra­
puolė. Voina kaputt, —sako rusai. Mums karas irgi baigėsi.
Audra praslinko pro mus, mes jau užuovėjoje.
70 ANONIMĖ

Taip mes manėme.

Viskas prasidėjo prieš šeštą vakaro. Į rūsį įvirto dramblo­
tas vyrukas, girtas kaip virvagalys, ir, mosuodamas revolve­
riu, patraukė tiesiai prie likerio gamyklos savininko žmo­
nos. Ji arba niekas. Atstatęs ginklą nusivarė per visą rūsį,
priešais save išstūmė pro duris. Ji gynėsi, daužėsi, žliumbė,
kol staiga pratrūko revolveris. Kulka pataikė į mūrą tarp sijų
ir nepridarė žalos. Vis dėlto rūsį apėmė panika: visi pašoko
iš vietų, pradėjo rėkti... Revolverį atsinešęs „didvyris“, pats
akivaizdžiai išsigandęs, puolė lauk į koridorių.
Prieš septintą su našle ramiai sėdėjome viršuje, bute, ir
vakarienei valgėme košę, kai rėkdama įsiveržė durininko
jauniausioji: „Greičiau ateikit apačion, turite su jais pasi­
kalbėti rusiškai - vėl kažkokie lenda prie ponios B.“ Taigi
vėl prie likerio gamyklos savininko žmonos. Ji akivaizdžiai
storiausia iš mūsų, su didžiulėmis atsikišusiomis krūtimis.
Visiems teko girdėti, kad jie ieško storų. Stora jiems reiškia
graži - kuo moteriškesnės formos, tuo labiau skiriasi nuo
vyro kūno. Primityviose tautose storumas garbinamas kaip
gausos ir vaisingumo simbolis. Mūsų krašte jiems teks ieško­
ti ilgai. Net pagyvenusios moterys, anksčiau buvusios apkū­
nokos, dabar beveik visos siaubingai suvyto ir susiraukšlėjo.
Savaime suprantama, likerio gamyklos savininko žmonai
neteko kęsti vargo. Ji per visą karą turėjo ką iškeisti. Dabar
atėjo laikas sumokėti už neteisėtus riebalus.
Kai nusileidau žemyn, moteriškė vaitodama ir drebėda­
ma stovėjo namo tarpduryje. Ji išlėkė iš rūsio ir sugebėjo pa­
 M oteris Berlyne 71

sprukti nuo vyrukų. Dabar nedrįsta grįžti žemyn, lygiai taip

pat bijo palypėti keturis laiptelius į savo butą, nes vokiečių
pusėje kartkartėmis iššauna artilerija. Be to, ji bijo, kad vy­
rukai gali atsekti iš paskos. Įsitveria į mano dilbį - taip stip­
riai, kad ant odos lieka nagų žymės, —ir maldauja eiti su
ja pas „komandantą“ paprašyti palydos ar kokios kitokios
apsaugos. Nežinau, kaip ji tai įsivaizduoja.
Užkalbinu pro šalį einantį vyrą su žvaigždėmis ant ant­
pečių ir pamėginu paaiškinti, ko moteris bijo. Šnekėdama
suvokiu, kad nežinau žodžio „baimė“. Jis nekantriai numo­
ja ranka: „Na, niekas jums nieko nepadarys, eikit namo.“
Galų gale moteris kūkčiodama nusvirduliuoja laiptais. Nuo
to laiko jos nebemačiau —tikriausiai pasislėpė viršuje. Tai
puiku. Ji buvo pernelyg viliojantis jaukas.
Vos tik grįžau viršun, tučtuojau vėl laiptais atlėkė duri­
ninko mergiotė, matyt, gerai išdresuota pasiuntinukės dar­
bui. Vėl vyrai rūsyje. Šįkart jie nori kepėjo žmonos, kuriai
irgi pavyko per visus karo metus išsaugoti šiek tiek kūno
riebalų.
Meistras mojuodamas pasitinka mane koridoriuje, baltas
kaip jo miltai, tiesia į mane rankas ir mikčioja: „Jie pas mano
žmoną...“ Jo balsas užlūžta. Maždaug sekundę mane užval­
do jausmas, jog dalyvauju kažkokiame spektaklyje. Miesto
kepėjas negali šitaip judėti, jo balse negali skambėti šitokie
širdies virpesiai, jo siela negali atrodyti tokia apnuoginta -
iki šiol tokius dalykus patyriau tik stebėdama didžiųjų ak­
torių vaidybą.
72 ANONIMĖ

Rūsyje. Žibalinė lempa nebedega - baigėsi kuras. Blyk­

čiojant žvakės švieselei, šokinėjančiai ant lajumi pripildyto
kartoninio dangtelio - vadinamajam Hindenburgo žibin­
tui - atpažįstu baltą kaip kalkės kepėjo žmonos veidą, trūk­
čiojančias lūpas... Greta jos stovi trys rusai. Vienas trukteli
už rankos šezlonge gulinčią moterį, o kitas, šiai mėginant
atsikelti, stumteli ją atgal į vietą. Atrodo tarsi ji būtų lėlė,
paprasčiausias daiktas.
Visi trys vyrai labai greitai šnekasi —akivaizdu, kad jie
ginčijasi. Suprantu labai nedaug - jie kalba žargonu. Ką
daryti? „Komisaras“, —išmikčioja kepėjas. Komisaras —tas,
kuris gali ką nors pasakyti. Lekiu į gatvę —čia jau nebėra
įtampos, tvyro vakaro ramybė. Šūviai ir gaisrų pašvaistės nu­
tolo. Laimei, sutinku karininką, kuris ką tik namo nusiuntė
likerio gamyklos savininko žmoną, kiek įmanoma manda­
giau užkalbinu rusiškai ir paprašau pagalbos. Jis supranta
ir nutaiso rūškaną veidą. Galų gale dvejodamas nenoromis
nuseka paskui mane.
Rūsyje visi dar tyli ir nekruta. Atrodo, kad visi šitie žmo­
nės - vyrai, moterys ir vaikai - būtų suakmenėję. Per tą laiką
vienas iš trijų vyrukų, stovėjusių prie kepėjo žmonos, spėjo
dingti. Kiti du tebestovi greta jos ir ginčijasi.
Karininkas neįsakmiu tonu įsiterpia į pokalbį, šneka kaip
lygus su lygiais. Kelis kartus išgirstu sakant ukaz Stalina —
Stalino įsakymas. Atrodo, kad šiame įsakyme kalbama apie
tai, kad „tokių dalykų“ negali įvykti. Vis dėlto man pasi­
rodė, kad karininkas kažkuo abejoja - jis gūžčioja pečiais.
Vienas iš perspėtų vyrukų įnirtingai prieštarauja. Jo veidas
 M oteris Berlyne 73

persikreipia iš pykčio: „Kaip tai? O ką vokiečiai išdarinėjo su

mūsų moterimis?“ Tada surinka: „Mano seserį jie...“ Ir taip
toliau —visų žodžių aš nesuprantu, bet suvokiu prasmę.
Karininkas vėl visai ramiai kažką kalba tam vyrui ir lėtai
eina rūsio durų link. Anuodu jau išėjo laukan. Kepėjo žmo­
na užkimusiu balsu klausia: „Jų nebėra?“
Linkteliu, tačiau atsargumo dėlei dar kartą išeinu pasi­
žvalgyti po tamsų koridorių. Jie čiumpa mane - abu tykojo
pasaloje.
Aš rėkiu, rėkiu... Man už nugaros dusliai užsitrenkia rū­
sio durys. Vienas tempia mane už alkūnių, velka koridoriu­
mi tolyn. Paskui pradeda tempti ir kitas. Jis dar delnu suima
mano gerklę - nebegaliu rėkti, iš baimės, kad pasmaugs, net
nebenoriu. Abu pargriauna mane, guliu ant grindų. Kažkas
barkšteli iš mano švarko kišenės. Tai tikriausiai raktai nuo
namų - mano raktų ryšulėlis. Mano galva atsiduria ant ap­
atinės rūsio laiptų pakopos, nugara jaučiu grindų plytelių
vėsą. Viršuje, prie durų plyšio, pro kurį patenka šiek tiek
šviesos, vienas vyriškių atsistoja į sargybą, tuo metu antrasis
plėšia mano apatinius ir jėga ieško kelio...
Kairiąja ranka graibau grindis, kol galų gale vėl užčiuo­
piu raktų ryšulėlį. Stipriai suimu jį kairiosios rankos pirštais.
Dešine ginuosi, tačiau niekas negelbėja - keliaraiščius jis pa­
prasčiausiai perplėšė. Kai galų gale svirduliuodama pamėgi­
nu atsistoti, antrasis užgriūva ant manęs, kumščiais ir keliais
prispaudžia atgal prie grindų. Dabar pirmasis eina sargybą,
jis šnabžda: „Greičiau, greičiau...“
74 ANONIMĖ

Išgirstu kažką garsiai kalbant rusiškai. Pasidaro šviesu —

atsivėrė durys. Vidun įeina du rusai, paskui trečias. Pasiro­
do, tai uniformuota moteris. Jie juokiasi. Antrasis vyrukas
sutrukdytas pašoka. Abu išeina su kitais trim, palieka mane
gulėti.
Keturpėsčia užropoju laiptais, susirenku savo daiktus ir
prisilaikydama sienos slenku prie rūsio durų. Visą tą laiką
jos buvo užsklęstos. Saukiu: „ A t id a r y k it e , aš viena, daugiau
nieko nėra!“
Galų gale abu geležiniai skląsčiai pakyla. Viduje į mane
spokso visa rūsio bendruomenė. Tik dabar pastebiu, kaip
atrodau: nuplėštos kojinės karo iš batų, plaukai ištaršyti,
rankoje tebegniaužiu keliaraiščių skutus.
Išsiveržia riksmas: „Jūs šunsnukiai! Mane du kartus iš­
niekino, o jūs užtrenkiat duris ir paliekate gulėti kaip mėšlo
gabalą!“ Apsisuku ir ketinu išeiti. Man už nugaros iš pradžių
įsispengia tyla, paskui visi prapliumpa. Kalba, bandydami
perrėkti vienas kitą, ginčijasi, mostaguoja rankomis. Galų
gale nusprendžia: „Visi drauge einame pas komendantą ir
paprašome nakčiai apsaugos.“
Saujelė moterų ir pora vyrų patraukia į vakaro prieblan­
dą, į vasarošiltį orą, persismelkusį gaisrų kvapu, ir patraukia
prie namo, kur turėtų būti apsistojęs komendantas.
Lauke ramu, pabūklai tyli. Prie kelio, vedančio į vartus,
ant žemės ilsisi žmonių pavidalai - tai rusai. Mūsų grupei
prisiartinus, vienas atsistoja. Kitas burbteli: „Ai, čia tik vo­
kiečiai“ ir vėl nusigręžia. Kieme pasiteirauju komendanto.
 M oteris Berlyne 15

Iš vyrų grupės, išsirikiavusios giliau kieme stovinčio namo

tarpduryje, atsiskiria viena figūra: „Taip, ko jums reikia?“
Aukštas vyrukas baltais dantimis, kaukazietiško tipo.
Jis tik pasijuokia iš mano vapaliojimo ir iš apgailėtinos
mūsų grupelės, kuri atėjo jam pasiskųsti. „Mat kaip. Jums
tikrai nepakenkė —visi mano vyrai sveiki.“ Jis lėtai nužings­
niuoja prie kitų karininkų, mes girdime visus pusbalsiu juo­
kiantis. Atsisuku j savo pilką būrelį: „Tai beprasmiška.“
Grupelė patraukia atgal į rūsį. Nebenoriu daugiau matyti
tos kompanijos snukių, todėl užlipu į pirmą aukštą. Kartu
eina ir našlė —ji šokinėja kaip apie ligonį, kalba tyliai, glosto
mane, nuolat stebi, ir tai jau pradeda varginti. Noriu pa­
miršti.
Vonioje nusirengiau, pirmą kartą po daugelio dienų nusi­
prausiau - tiek, kiek buvo įmanoma su keliais šlakeliais van­
dens, - stovėdama priešais veidrodį išsivaliau dantis. Staiga
be garso lyg dvasia tarpduryje išdygsta rusas —išblyškęs ir
gracingas. Tyliu balsu vokiškai klausia: „Prašau pasakyti, kur
durys?“ Suprantu, kad jis pasiklydo bute. Stoviu sustingusi
iš nuostabos su naktiniais baltiniais, tylėdama parodau jam
kelią prie paradinių durų, vedančių į laiptinę. Jis mandagiai
sako „ačiū“.
Lekiu į virtuvę. Taip, kareivis įsibrovė pro galines duris.
Šluotų spinta, kuria našlė buvo jas užrėmusi, dabar atstum­
ta. Mano kompanionė kaip tik ateina galiniais laiptais iš
rūsio. Mes kartu vėl užbarikaduojame galines duris, šįkart
labai kruopščiai. Pastatome bokštą iš kėdžių ir pristumiame
76 ANONIMĖ

sunkią virtuvės indaują. Ji atlaikys, mano našlė. Paradines

duris užsklendžiame velke - užsidarome iš abiejų pusių.
Jaučiamės beveik saugios. Virš Hindenburgo žibinto lajaus
plevena maža liepsnelė. Nuo jos ant antklodės krinta milži­
niški mūsų šešėliai. Našlė įrengė man guolį gyvenamajame
kambaryje ant savo kušetės. Pirmą kartą per ilgą laiką mes
nebenuleidome užtemdančių roletų. O kam? Šią naktį iš
penktadienio į šeštadienį mums, visiškai užgrobtiems rusų,
nebebus oro atakų. Našlė sėdi greta manęs ant lovos krašto,
ji kaip tik dabar nusiauna batus. Staiga pasigirsta dundėji­
mas, beldimas.
Vargšės galinės durys —rūpestingai pastatyta tvirtovė. Jos
jau braška, kėdės pokši į grindų plyteles. Girdėti, kaip kaž­
kas grūdasi, stumdosi, skamba daug šiurkščių balsų. Mu­
dvi susižvalgome. Pro plyšį sienoje, skiriančioje virtuvę nuo
gyvenamojo kambario, mirguliuoja šviesa. Dabar žingsniai
prieškambaryje. Kažkas stumteli mūsų kambario duris.
Vienas, du, trys, keturi vyrai. Visi su sunkia ginkluote,
prie šonų automatai. Jie trumpai žvilgteli į mus, dvi mo­
teris, tačiau nesako nė žodžio. Vienas iškart eina per kam­
barį prie spintos, išlupa abu stalčius, naršo juose, tada vėl
įstumia, kažką burbteli ir išplumpina lauk. Girdime, kaip
jis rausiasi gretimame kambaryje, kur seniau gyveno našlės
nuomininkas, kol jo nepašaukė į folksšturmą. Kiti trys sto­
viniuoja, kažką tarpusavyje kuždasi, vogčiomis apžiūrinėja
mane. Našlė vėl šmurkšteli į savo batus ir sušnabžda, kad
bėgs viršun atsivesti pagalbos iš kitų butų... Ji išeina. Nė
vienas vyras nebando sulaikyti.
 M o t e r i s B er l y n 11

Ką man daryti? Akimirką apėmė beprotiškas juokas —to­

kia komiška pati sau atrodžiau su rausvais tarsi saldainiukai
naktiniais marškiniais, išpuoštais kaspinais, sėdinti lovoje
trijų vyrų akivaizdoj. Nebegaliu ilgiau ištverti, privalau kaž­
ką pasakyti, kažką daryti. Vėl rusiškai kartoju gerai iškaltą
klausimą: Čto vy želajete?
Jie atsisuka. Trys suglumę veidai —kaipmat puola kaman­
tinėti: „Iš kur moki rusiškai?“
Pradedu kalbėti skambiomis frazėmis, vis pasakoju ir aiš­
kinu, kaip piešdama ir fotografuodama keliavau skersai ir
išilgai po Rusiją. Trys kariai įsitaiso ant fotelių, pastumia
ginklus į šoną ir ištiesia kojas. Vis plepame ir plepame, o
aš įsitempusi klausau, ar iš prieškambario neatsklinda koks
garsas, laukiu, kada našlė grįš iš kaimynų su žadėtąja pagal­
bos grupe. Deja, negirdėti nė garso.
Tuo metu pasirodo ketvirtasis vaikinas ir kartu su tre­
čiuoju kareiviu išeina į mūsų virtuvę. Girdžiu, kaip jie tarš­
kina indus. Kiti du tyliai kalbasi tarpusavyje - akivaizdžiai
nenori, kad aš ką nors suprasčiau. Keista slogi nuotaika. At­
rodo, tarsi ore sklandytų kibirkštys, tačiau neaišku, kur jos
nutūps.
Našlė neateina. Gulėdama po dygsniuota antklode, vėl
mėginu užmegzti pokalbį su dviem vyrais, įsitaisiusiais ant
fotelių, tačiau nepavyksta. Šnairi žvilgsniai slydinėja po
kambarį. Dabar turėtų tai prasidėti. Skaičiau laikraščiuose,
kol jų dar vienas kitas buvo. Dešimt, dvidešimt kartų —iš
kur galiu žinoti. Karščiuoju, mano veidas dega.
78 ANONIMĖ

Staiga anuodu kažką rikteli virtuvėje. Sėdėjusieji ant fo­

telių lėtai stojasi ir eina ten, iš kur atsklido šūksmai. Aš ty­
liai išropoju iš lovos, tarpduryje valandėlę pasiklausau, kas
vyksta virtuvėje —jie tikriausiai geria. Greitai šmurkšteliu
pro aklinai tamsų prieškambarį, sėlinu basomis pėdomis,
praeidama nugriebiu nuo kablio savo paltą ir užsivelku jį
ant naktinių marškinių.
Atsargiai praveriu paradines duris. Kadangi pro jas išėjo
našlė, durys liko tik užtrenktos. Juodos tamsos gaubiamo­
je laiptinėje įsiklausau į tylą. Nieko. Nei garso, nei šviesos
blyksnio. Kur galėjo nueiti našlė? Ketinu kopti viršun, bet
staiga iš už nugaros mane apglėbia kažkas, kas tamsoje be
garso slinko pro šalį.
Milžiniškos letenos, degtinės dvokas. Mano širdis daužo-
si lyg pašėlus. Aš šnabždu, aš maldauju: „Prašau, tik vienas,
prašau. Dėl manęs galit ir jūs. Tik išmeskite kitus lauk.“
Jis šnabždėdamas pažada ir, pakėlęs abiem rankom tarsi
ryšulį, nešasi mane koridorium. Net nežinau, kuris iš ke­
turių tai yra, kaip jis atrodo. Tamsiame, beveik be stiklų
priekiniame kambaryje, kur anksčiau gyveno nuomininkas,
paguldo mane ant nepaklotos, tik lovatiese uždengtos lovos.
Tada virtuvės pusėn grubiai rikteli keletą sakinių nuotrupų,
užtrenkia paskui save duris ir tamsoje atsigula greta manęs.
Apgailėtinai drebu, prašau ir maldauju leisti mane į greta
stovinčią paklotą lovą. Jis nenori, atrodo, bijo, kad grįš naš­
lė. Tik po pusvalandžio, kai vis dar tebebuvo ramu, jis pa­
krutėjo, ketindamas persikelti.
 M o te ris Berlyne 79

Automatinis ginklas žvanga prie lovos kojos. Savo kepurę

vyrukas užmovė ant medinio bumbulo, puošiančio lovūgalį.
Visą laiką ramiai dega lajaus žibintas. Petkos —toks kareivio
vardas - galva smaila, šiurkščių šviesių plaukų šepetys tri­
kampiu želia aplink kaktą. Palietus jie primena sofos pliušą.
Tikras milžinas, platus kaip spinta, su medkirčio letenomis
ir baltais dantimis. Jaučiuosi tokia pavargusi, tokia išsekusi,
kad vos besuvokiu, kur esu. Petka kuičiasi. Jis iš Sibiro - na,
aišku. Dabar jis netgi nusiavė aulinius batus. Man pritemsta
sąmonė, šiame kambaryje tik pusė manęs ir toji pusė ne­
besipriešina, ji suglemba prieš stangrų kūną, atsiduodantį
ūkišku muilu. Galų gale ramybė, tamsa, miegas.
Ketvirtą ryto užgieda gaidys, kurį su savimi atsivežė gur­
guolė. Ašjau visai žvali, ištraukiu ranką iš po Petkos kūno.
Jis šypsodamasis parodo batus dantis. Vikriai atsikelia, pa­
aiškina, kad dabar jo eilė eiti sargybą ir kad septintą valandą
jis vėl bus čia - būtinai grįš. Atsisveikindamas vos nesutraiš­
ko man pirštų.
Vėl įsmukau po antklode ir ketvirčiui valandos nugrimz­
dau į neramų miegą. Užsnūsdavau vėl ir vėl. Kartą pašo­
kau išgirdusi pagalbos šauksmą, tačiau tai buvo tik gaidžio
giedojimas. Dabar dar mukia karvė. Iš pirštinės išvynioju
mūsų žadintuvą (žinoma, žadintuvas priklauso našlei, tačiau
aš elgiuosi taip, tars būčiau šių namų gyventoja). Atsargumo
dėlei jis guli suvyniotas į kilpinį rankšluostį, pačiame vieno
spintos skyriaus kamputyje. Į jį pažvelgiame tik būdamos
vienos —tada, kai esame tikros, jog neatims ivanai.
80 ANONIMĖ

Buvo penkios - ilgiau miegoti nebegalėjau. Atsikėliau,

gražiai paklojau lovą, išlyginau lovatiesę, dėžėmis ir kėdėmis
vėl užstūmiau neužsidarančias galines duris su suskilusiu už­
raktu, išmečiau tuščius butelius, kuriuos paliko vyrai, patik­
rinau, ar virtuvės spintelės užkaboryje, sename kibire tebėra
burgundiškas vynas. Ačiū Dievui, jo niekas neaptiko. Pro
langus sklinda pilkšvai rausvas švytėjimas. Lauke tebevyksta
karas. Dundėjimas ir trenksmai, tačiau gana toli. Frontas
ritasi miesto centro link. Apsirengiu, šiek tiek apsiprausiu ir
atsargiai klausau, kas vyksta ryto ramybės gaubiamoje laip­
tinėje. Nieko, tik tyla ir tuštuma. Kad aš žinočiau, kur nu­
lindo našlė! Nesiryžtu pabelsti j kurias nors duris, nenoriu
nieko išgąsdinti.
Kai vėl įsiklausau į garsus laiptinėje, girdžiu artėjančius
balsus. Bėgu aukštyn. Jos jau pasitinka mane —visas būrys
moterų, o tarp jų ir apgailėtinai užsižliumbusi kūkčiojanti
našlė. Ji svirduliuodama įsikimba man į ranką ir bliauna:
„Nepyk ant manęs!“ (Nuo vakar mudvi tujinamės). Aplink
kūkčioja dar kelios moterys. Juokdamasi nutraukiu visuoti­
nį žliumbimą: „Na, ko? Juk aš gyva, o visa kita praeina!“
Kol laiptais kopiame per vieną aukštą, pas knygų prekei­
vius, našlė man pašnabždomis papasakoja, jog, ieškodama
sau ir man prieglobsčio, ji pirmiausiai bergždžiai beldėsi į
daugybę durų. Niekur neatidarė. Tiesa, pas pašto pareigūną
kažkas virš durų grandinės sušnypštė: „Ta merga? Ne, mes
nenorim atsivilioti bernų sau ant sprando.“ Tada aklinoje
tamsoje našlę kažkas sučiupo ir pargriovė ant grindų... Dar
 M oteris Berlyne 81

visai vaikas —be barzdos, švelnios odos, nepatyręs, —šnabžda

ji ir nusišypso sutinusiu nuo verksmo veidu. Tiksliai neži­
nau, kiek moteriškei metų, tikriausiai ji man ir nepasakytų.
Turėtų būti tarp keturiasdešimties ir penkiasdešimties - jos
plaukai nudažyti. Kai vyrai tamsoje ieško kūnų, tinka bet
kuri. Knygomis prekiaujančių sutuoktinių bute prisiglaudė
apie penkiolika žmonių iš viso namo. Ištiesė patalus, įsikūrė
ant sofų, ant grindų - visur, kur įmanoma, nes tiek paradi­
nės, tiek ir galinės šio buto durys užrakinamos patentuoto­
mis spynomis ir užšaunamos į grindis įstumiamomis sklen-
dėmis. Be to, paradinės durys dar apkaltos metalu.
Sėdime prie svetimo virtuvės stalo —tuščiais žvilgsniais,
žalsvai blyškūs, pervargę nuo nemigos. Kalbamės pašnabž­
domis, sunkiai kvėpuojame ir godžiai geriame salyklo kavą
(išvirtą ant krosnies, pakurtos nacių literatūra —šią paslaptį
išdavė knygų prekiautojas).
Vis žvilgčiojame į užšautas ir užbarikaduotas galines
duris, tikėdamiesi, kad jos atlaikys. Išalkusi kemšu sveti­
mą duoną. Staiga galinėje laiptinėje pasigirsta žingsniai ir
svetimos kalbos garsai, neįprasti ir gyvuliški mūsų ausims.
Visi aplink stalą suakmenėja ir nutyla. Nustojame kramtyti,
sulaikome kvapą. Rankas spazmiškai gniaužiame prie krūti­
nės. Sutrikę mirkčiojam. Už durų vėl tylu, žingsniai nutolo.
Kažkas sušnabžda: „Jeigu taip ir toliau...“
Niekas neatsako. Pabėgėlė mergina iš Kionigsbergo - ji
irgi čia rado prieglobstį —klykdama griūva ant stalo: „Dau­
giau nebegaliu! Padarysiu tam galą!“ Naktį palėpėje, kur už­
82 ANONIMĖ

vijo visa gauja persekiotojų, jai teko daug kartų tai ištverti.
Susivėlę plaukai draikosi ant veido, mergina nenori nei val­
gyti, nei gerti.
Sėdim, laukiam, klausomės. Virš mūsų gaudžia artilerijos
vargonai. Šūvių botagai plaka mūsų gatvę. Prieš septynias
mudvi su našle, atsargiai prisilaikydamos turėklų, sėliname
žemyn j mūsų butą. Sustojame pasiklausyti! Prie savo durų,
kurias palikau užremtas. Staiga jos atsiveria iš vidaus.
Uniforma. Siaubas. Našlė nagais įsikerta man į ranką.
Čia tik Petka.
Našlė tylėdama klausosi mūsų pokalbio. Bet po minu­
tės ir aš netenku žado. Mažos mėlynos Petkos akys spin­
duliuote spinduliuoja, jis purto mano ranką ir prisiekinėja,
kad laikas be manęs nepaprastai prailgo, kad jis po sargy­
bos tučtuojau atskubėjo atgal ir ieškojo manęs po visą butą,
kad jis džiaugiasi, nepaprastai džiaugiasi vėl mane matyda­
mas. Kalbėdamas jis medkirčio letenomis taip spaudžia ir
maigo mano pirštus, kad tenka ištraukti ranką. Stoviu kaip
idiote stebėdama tokius abejonių nekeliančius simptomus,
klausausi Romeo mikčiojimo, kol Petka galų gale dingsta
iš akių, pažadėjęs netrukus vėl sugrįžti —labai greitai, taip
greitai, kaip tik galės.
Stoviu praverta burna. Našlė nesuprato nė žodžio, tačiau
iš Petkos veido suprato, kas jam nutiko. Ji palingavo galva:
„Na, žinai...“ Abi jaučiamės visiškai sumišusios.
Dabar sėdžiu čia, prie virtuvės stalo. Ką tik pripildžiau
plunksnakotį rašalo ir rašau, rašau, lieju į popierių visą su­
 M oteris Berlyne 83

maištį, kuri pinasi mano galvoje ir širdyje. Kuo tai turėtų

baigtis? Kas dar laukia mūsų? Jaučiuosi lipni, nenoriu nieko
čiupinėti, net negaliu paliesti savo odos. Būtų gerai dabar
išsimaudyti vonioje arba bent turėti tinkamo muilo ir pa­
kankamai vandens. Baigta, pakaks svajoti.
Prisimenu keistą vaizdinį, aplankiusį mane anksti šįryt,
kai, išėjus Petkai, bergždžiai bandžiau užmigti. Rodės, kad
guliu išsitiesusi ant savo lovos ir tuo pat metu matau save iš
šalies, stebiu, kaip nuo tysančio mano kūno atsiskiria balta
švytinti būtybė, lyg angelas, tačiau be sparnų, ir plevenda­
ma kyla statmenai aukštyn. Dar dabar, rašydama šias eilu­
tes, jaučiu, kaip mane kažkas traukia nuo žemės ir kelia į
viršų. Savaime suprantama, tai troškimas pabėgti. Manasis
„aš“ tiesiog palieka kūną —vargšą, supurvintą, išnaudotą. Jis
tolsta ir nesuteptas keliauja į baltas tolumas. Tai ne tas „aš“,
kuriam viskas nutiko. Stengiuosi visa tai išmesti iš galvos.
O gal aš kliedžiu? Tačiau šią akimirką mano galva vėsi, o
rankos sunkios ir ramios.
 1945 metų gegužės 1 d.,
15 valanda.
Žvilgsnis Į praėjusį šeštadienį,
sekmadienį ir pirmadienį

Paskutinį kartą rašiau šeštadienį, balandžio dvidešimt

aštuntosios rytą. Nuo to laiko praėjo trys dienos, kupinos
beprotybės, šiurpių vaizdų, baimių, jausmų, todėl net ne­
bežinau, nuo ko pradėti, ką papasakoti. Mes purve, giliam
giliam purve. Už kiekvieną gyvenimo minutę mokame labai
brangiai. Virš galvų siaučia audra. Mes —sūkuryje virpantys
lapai, nežinome, kur būsim nunešti.
Nuo šeštadienio praėjo visa amžinybė. Šiandien antra­
dienis, gegužės pirmoji, o karas vis dar tęsiasi. Kiūtau fote­
lyje svetainėje. Priešais mane lovoje guli ponas Paulis, našlės
nuomininkas, namo išleistas foksšturmo karys. Jis, visus
nustebindamas, pasirodė šeštadienį popiet, po pažastim pa­
sibrukęs šešiolikos svarų sviesto gumulą, suvyniotą į rankš­
luostį. Dabar jis serga, jam neuralgija.
Vėjas švilpia pro varganai kartonu užkaltus langus, skver­
biasi pro nuoplaišas, kartkartėmis jas atknodamas, į vidų
įleisdamas dienos šviesos blyksnius. Kambaryje tai nušvin­
 M oteris Berlyne 85

ta, tai vėl sutemsta, čia nemaloniai šalta. Susisupau į vilnonę

antklodę ir rašau sustingusiais pirštais. Ponas Paulis miega,
o našlė sukinėjasi po namus ieškodama žvakių.
Iš gatvės atsklinda rusų kalbos garsai. Ivanas šnekasi su
savo kuinais. Arkliams jie draugiškesni negu mums, jų bal­
suose atsiranda šiltos, geros gaidelės, su gyvūnais bendrauja
kaip su žmonėmis. Kartkartėmis vidun įsiveržia arklių smar­
vės bangos. Grandinių žvangesys. Kažkur groja armonika.
Pro kartono nuoplaišas žvilgteliu laukan. Apačioje —ka­
rių stovykla. Ant šaligatvio stovi arkliai, vežimai, vandens
kibirai, dėžės su šienu ir avižom, mėtosi sumindžioti arklių
mėšlo gniutulai, karvių „tortai“. Kitoje gatvės pusėje, tarpu­
vartėje, dega lauželis, sukrautas iš sukapotų kėdžių. Aplink
jį tupi vatinukus vilkintys ivanai.
Mano rankos virpa. Kojos šaltos kaip ledas. Vakar vaka­
re vokiečių granata išdaužė paskutinius mūsų langų stiklus.
Dabar butas visiškai paliktas rytų vėjo valiai. Gerai dar, kad
ne sausis.
Mes lakstome pirmyn atgal tarp suaižėjusių sienų, baugš­
čiai klausomės, kas dedasi lauke, nuo kiekvieno garso kietai
sukandam dantis. Sulūžusios galinės durys, jau seniai nebe-
užremiamos, paliktos atviros. Kareiviai nuolat zuja po vir­
tuvę, koridorių ir abu kambarius. Prieš pusvalandį čia įėjo
visiškai nepažįstamas labai atkaklus vyras, norėjo manęs, bet
buvo išvarytas. Grasindamas šaukė: „Aš dar sugrįšiu.“
Ką reiškia išprievartavimas? Kai penktadienio vakarą rū­
syje pirmą kartą garsiai ištariau šitą žodį, jis šalčio banga
86 ANONIMĖ

nusirito man per nugarą. Dabar galiu visiškai ramiai apie jį

galvoti, netgi užrašyti, garsiai pati sau kartoju, kad pripras­
čiau prie garsų skambesio. Jis skamba kaip pats baisiausias
dalykas, visiškas kraštutinumas, tačiau taip nėra.
Šeštadienį popiet, apie trečią valandą, du kumščiais ir
ginklais daužė paradines duris, šiurpiai staugė, spardė me­
dines staktas. Našlė atidarė. Ji dreba kaskart, kai reikia at­
verti duris. Du svirduliuojantys girti žilagalviai. Automatų
vamzdžiais iškūlė paskutinį sveiką prieškambario langą. Šu­
kės skimbčiodamos išbyrėjo į kiemą. Tada į skutus sudraskė
užtemdymo roletus, spyrė į seną pastatomą laikrodį.
Vienas sugriebė mane ir, nustūmęs iš kelio našlę, nutem­
pė į priekinį kambarį. Antrasis pečiais užrėmė paradines du­
ris ir, grasindamas ginklu, sulaikė našlę, bet jos nelietė.
Mane tempiasi pagyvenęs vyras žilais barzdos šeriais, pra-
dvisęs degtine ir arkliais. Rūpestingai uždaro paskui save du­
ris ir, neradęs spynoje rakto, užstumia angą foteliu. Atrodo,
kad jis net nemato laimikio. Dėl to niuksas ir stumtelėjimas
guolio link mane dar labiau išgąsdina. Užsimerkiu, smarkiai
sukandu dantis.
Jokio garso. Tik tada, kai braškėdami perplyšta apatiniai,
nevalingai sugriežiu dantimis. Paskutiniai sveiki drabužiai.
Prikiša prie burnos pirštą - arklių ir tabako smarvė. At-
plėšiu vokus. Svetimi pirštai meistriškai praveria mano žan­
dikaulius. Akis į akį. Tada jis tyčia paleidžia sukauptas seiles
man į burną.
Suakmenėju. Ne pasibjaurėjimas, o tik šaltis. Atšąla nu­
garkaulis, ledinis svaigulys sukasi aplink pakaušį. Jaučiu,
 M oteris Berlyne 87

kaip slystu ir krentu vis gilyn per pagalves, per grindis. Kaip
tik taip prasmengama skradžiai žemėn.
Vėl akis į akį. Svetimos lūpos prasiveria, pasirodo geltoni
dantys —priekinis nuskeltas pusiau. Lūpų kampučiai kilste­
li, prie akių susimeta juoko raukšlelės. Jis šypsosi.
Prieš išeidamas šiek tiek pasikuičia kelnių kišenėje, tylė­
damas kažką numeta ant naktinio stalelio, nustumia šalin
fotelį ir užtrenkia paskui save duris. Paliko aplankstytą dė­
žutę su keliais papirosais. Mano uždarbis.
Kai atsikeliu, man svaigsta galva, pykina. Skarmalai nu­
krinta man ant kojų. Svirdinėdama einu prieškambariu pro
verkiančią našlę tiesiai į vonią. Vemiu. Veidrodyje - žalias
veidas, kriauklėje - trupiniai. Sėdžiu ant vonios krašto ir
nesiryžtu patraukti nuleidimo virvės - mane vis dar tąso, o
nupylimo bakelyje taip mažai vandens.
Tada garsiai surikau: „Prakeikimas!“ ir staiga nuspren­
džiau. Visiškai aišku: reikia vilko, kuris nuvaikytų nuo ma­
nęs kitus vilkus. Karininko, kiek galima aukštesnio, komen­
danto, generolo - bet ko, ką pavyktų nusičiupti. Kitaip ku­
riems galams man reikalingas protas ir šiokios tokios priešų
kalbos žinios?
Kai vėl galėjau paeiti, pasiėmiau kibirą ir nusileidau že­
myn į gatvę. Slampinėjau pirmyn atgal, apžiūrinėjau kie­
mus, dairiausi aplinkui, paskui vėl grįždavau į laiptinę ir
viską stebėjau. Dėliojau sakinius, kuriais galėčiau kreiptis į
karininką, svarsčiau, ar neatrodau pernelyg pageltusi ir ap­
gailėtina, kad galėčiau patikti. Vėl fiziškai geriau pasijutau,
88 ANONIMĖ

nes kažką dariau, planavau, kažko norėjau, nebebuvau tik

nebylus grobis.
Visą valandą nieko, tai yra, nė vienos žvaigždės. Nieko
nenutuokiu apie jų karinius laipsnius ir ženklus, bet žinau,
kad ant karininkų kepurių būna žvaigždės ir jie dažniausiai
vilki milines. Deja, mačiau vien tik žalią prasčiokų minią.
Kaip tik ketinau baigti šios dienos žygius, jau beldžiausi prie
mūsų paradinių durų, kai staiga atsivėrė priešais esančio
buto, priklausiusio laiku pasprukusiam gyventojui, durys.
Žvaigždėtasis. Aukštas, juodbruvas, gerai įmitęs. Pamatęs
mane su kibiru, jis prapliumpa juoktis ir darkyta kalba vo­
grauja: „Tu - moteris?“ Aš irgi nusijuokiu ir nustebinu jį
pačia taisyklingiausia rusų kalba. Vyras pakerėtas klausosi
savo kalbos. Mudu plepam, paikiojam, kvailiojam, ir man
pavyksta sužinoti, jog jis yra vyresnysis leitenantas. Galų
gale susitariame šįvakar septintą susitikti našlės bute. Iki to
laiko jis turi tarnybinių įsipareigojimų. Jo vardas Anatolijus
Toksirtoks, jis ukrainietis.
—O jūs tikrai ateisit? - paklausiu.
- Žinoma, ir kiek galėdamas greičiau, - atsako priekaiš­
tingu tonu.
Vakare, prieš penkias, pirmiau pasirodo kitas, beveik pa­
mirštas vyras - Petka iš praeitos nakties, vapantis Romeo su
šiurkščiais tarsi šepetys plaukais. Kartu atsiveda du bičiulius,
mums juos pristato kaip Grišą ir Jašą. Visi trys sėdi aplink
mūsų apvalų stalą, šiek tiek varžydamiesi, kaip berniūkščiai,
besisvečiuojantys pas aukštesnio rango žmones. Tik Petka
 M oteris Berlyne 89

elgiasi taip, tarsi būtų savo namuose. Neslėpdamas išdidu­

mo savininkiškai rodo kitiems mane. Visi trys rąžosi ant
fotelių - vadinasi, jaučiasi puikiai. Jaša pastato butelį deg­
tinės. Griša iš riebalais persisunkusio Pravda lapo (tai pir­
masis puslapis - gaila, kad seno numerio) išvynioja silkes ir
duoną. Petka šeimininko tonu šūkteli, kad atneščiau taures.
Pripila, trenkia kumščiu į stalą ir sukomanduoja:
—Vypit nado —išgerti!
Našlė, aš ir vos prieš pusvalandį netikėtai atsiradęs nuo­
mininkas ponas Paulis, atleistas folksšturmo karys, privalo­
me susėsti prie stalo ir gerti su tais vaikinais. Petka kiekvie­
nam atriekia po gabalėlį tamsios drėgnos duonos ir išdėlioja
ant stalo, tada nedelsdamas tiesiog ant poliruoto raudonme­
džio supjausto silkę ir nykščiu uždeda ant duonos po kelis
gabaliukus. Tai darydamas spokso į mus išdidžiai spindu­
liuojančiomis akimis, tarsi teiktų ypatingą malonę ir dalytų
pasakišką delikatesą.
Našlė išsigandusi nulekia lėkščių. Griša —tylenis, aplink
jo lūpas nuolat žaidžia šypsenėlė, jo balsas žemas, gergž­
džiantis. Jis rūpinasi, kad visiems tektų po lygiai duonos
ir silkės. Mažutis plikai nuskustas Jaša šypsosi ir linkčioja į
abi puses. Abu kilę iš Charkovo. Aš labai palengva įsišneku
su jais, pradedu versti pono Paulio pokalbį su rusais. Geria
vienas kitą sveikindami. Sibirietis Petka iš pasitenkinimo
triukšmauja.
Vis klausausi, kas vyksta prie durų, ir akimis vis ieškau
mažučio moteriško laikrodžio, užsegto ant Jašos riešo. Kiek­
90 ANONIMĖ

vieną akimirką laukiu Anatolijaus, į svečius pakviesto vyres­

niojo leitenanto, bet kartu ir baiminuosi, kad gali kilti peš­
tynės. Nors Petka tvirto sudėjimo ir švariai nusiprausęs, jis
labai primityvus ir vulgarus - taigi, nėra ko tikėtis apsaugos.
Iš vyresniojo leitenanto —priešingai —galima tikėtis, kad
bendraudama su juo kitiems tapsiu tabu. Tvirtai apsispren­
džiau. Kad ir kaip būtų, ką nors sugalvosiu. Širdyje šaipausi
iš savęs, jaučiuosi tarsi vaidinčiau scenoje. Man nusispjauti
ant visų kitų! Dar niekada nebuvau taip nutolusi nuo savęs,
niekada nebuvau tokia svetima sau. Atrodo, kad visi jaus­
mai numirė. Liko tik išgyvenimo instinktas. Neleisiu jiems
manęs sunaikinti.
Tuo metu Griša pasisakė, kad jis yra buhalteris. Mūsų
ponas Paulis, pramonės prekybininkas, irgi prisipažino esąs
buhalteris. Abu mikliai išgeria, tada puola vienas kitam ant
kaklo ir džiūgaudami krykštauja: „Aš buhalteris, tu buhalte­
ris, mes buhalteriai!“ Į Paulio skruostą pakšteli pirmasis ruso
ir vokiečio susibroliavimo bučinys. Netrukus Paulis nusila­
ka kaip virvagalys ir, apimtas susižavėjimo, šaukia mums:
„Jie šaunūs vyrukai, tie rusai. Jie turi žavesio!“
Jie vėl ištuština po stiklinę už tarptautinę buhalteriją. Net
našlė darosi žvalesnė ir pamažu pamiršta, kad ant jos poli­
ruoto stalviršio guli supjaustyta silkė (nė vienam iš vaikinų
nerūpi lėkštės). Geriu labai saikingai, paslapčia sukeičiu vie­
tomis stiklines, nes noriu išsaugoti blaivų protą būsimiems
įvykiams. Visus, ypač mus, dvi moteris, apima liguistas
linksmumas. Norim pamiršti viską, kas įvyko prieš porą va­
landų.
 M oteris Berlyne 91

Lauke temsta. Jaša ir Petka kažką melancholiškai dainuo­

ja, Griša urzgia ir baubia mėgindamas jiems pritarti. Ponas
Paulis atsipalaidavęs, apimtas palaimos. Jam visko truputėlj
per daug - dar anksti šįryt vyrukas buvo folksšturmo narys
ir kandidatas į negyvėlių gretas, kol vyrai išmintingai nu­
sprendė išsiskirstyti - trūko ginklų, negavo įsakymų, todėl
vienas kitą išleido namo. Staiga Paulis atsiraugėja, pasilen­
kia ir išpila ant kilimo visą skrandžio turinį. Našlė ir kolega
buhalteris Griša jį tučtuojau nutempia į vonią. Kiti purty­
dami galvas išreiškia užuojautą... Vėliau paaiškėja, kad po­
nas Paulis, pasinaudojęs tokia puikia galimybe, nepastebė­
tas nušliaužė į savo lovą, esančią už sienos, nuomojamame
kambaryje. Šluba antis. Gali būti, kad pasąmonėje jis netgi
pats nori būti raišas. Jo siela neuralgiška. Vis dėlto vyriškio
buvimas šiek tiek sulaiko rusus. Našlė guldo galvą už jį —ji
šventai tiki skurdžiais pasisakymais apie tarptautinę padėtį
ir masažuoja vyrukui kryžmenį.
Vakaro prieblanda, tolimas fronto staugimas. Uždegame
žvakę, kurią surado našlė, ir pastatome ant mažos lėkštelės.
Apvalų stalą apjuosia blankus šviesos apskritimas. Kareiviai
ateina ir išeina, vakarėjant juntamas pagyvėjimas. Tai bel­
džia į paradines duris, tai braunasi per galines virtuvėje. Mes
nebijome. Kol Petka, Griša ir Jaša sėdi už stalo, mums nieko
bloga negali nutikti.
Staiga kambaryje atsiranda Anatolijus —jo vyriškumas
užpildo visą patalpą. Jam iš paskos risnoja kareivis, nešinas
pilnu degtinės katiliuku, po pažastim pasibrukęs apvalų
92 ANONIME

kepalą juodos duonos. Visi vyrai gerai įmitę, kieti ir tvirti,

apsivilkę švariomis praktiškomis šiurkštaus audinio unifor­
momis, plačių mostų, labai pasitikintys savimi. Jie spjaudo
kambaryje, visur mėto ilgus cigarečių kandiklius, silkių lie­
kanas nuo stalo žeria tiesiai ant kilimo ir drybso išsikėtoję
foteliuose.
Anatolijus papasakoja, kad frontas dabar eina ties Lan-
dver kanalu, ir aš prisimenu seną kvailą dainušką: „Landver
kanale plaukia lavonas...“ Dabar ten plauks daug lavonų.
Anatolijus teigia, kad pastarosiomis dienomis pasidavė šim­
tas trisdešimt vokiečių generolų. Iš celofaninio krepšio išsi­
traukęs Berlyno žemėlapį, jis rodo, kaip slenka fronto linija.
Tai labai tikslus žemėlapis su rusiškais užrašais. Kai papra­
šyta Anatolijaus rodau, kur yra mūsų namas, mane apima
keistas jausmas.
Taigi šeštadienį, 1945-ųjų metų balandžio dvidešimt aš­
tuntąją, fronto linija eina ties Landver kanalu. Dabar, kai ra­
šau šias eilutes, yra antradienis, gegužės pirmoji. Virš mūsų
netyla gausmas. Burzgia tepaluoti rusiškų lėktuvų motorai.
Anapus, prie mokyklos, išrikiuotos ilgos eilės „Stalino var­
gonų“, kuriuos rusai švelniai vadina „Katiušomis“ ir apdai­
nuoja vienoje ypač populiarioje kareiviškoje dainoje. „Ka-
tiušos“ kaukia šaižiais vilkų balsais. Jos nepanašios į nieką -
tai vertikaliai sustatytos grotos iš plonų vamzdžių. Vis dėlto
jos staugia, riaumoja ir spiegia taip, kad mums, netoliese
stovintiems eilėje prie vandens, vos neperplėšia ausų būgne­
lių. Be to, „Katiušos“ spjaudo ugnies juostų pluoštais.
 M oteris Berlyne 93

Apkurtinta „Katiušų“ šįryt stovėjau eilėje prie vandens.

Dangų dengė kraujuoti debesys. Miesto centras degė ir ga­
ravo. Vandens trūkumas mus išginė iš visų užkaborių. Iš
visų pusių ropoja sulinkę, vargani ir purvini civiliai: mote­
rys pilkais veidais, daugiausiai senos, nes jaunas slepia, vyrai
šeriuotais smakrais, žastus apsirišę baltais kapituliacijos sku­
durais - visi stovi ir stebi, kaip kareiviai pumpuoja kibirą po
kibiro ir neša savo arkliams. Kareiviams prie pompos visada
pirmenybė - tai savaime suprantama. Dėl to nekyla jokių
ginčų, netgi priešingai - kai kažkuris iš civilių nulaužė pom­
pos svirtį, rusas ją tučtuojau prikalė vinimi.
Kolektyviniuose soduose po žydinčiais medžiais visur
įsikūrusios lauko stovyklos. Šautuvai susmaigstyti į lysves.
Tarp žalumos miega rusai. Kiti girdo arklius, pasislėpusius
po vešlia medžių lapija. Nustembame pamatę tiek daug ka­
rių merginų, vilkinčių uniformines palaidines ir sijonus, su
ženkleliais pažymėtomis beretėmis ant galvų —akivaizdu,
kad jos priklauso reguliariosios armijos daliniams. Daugu­
ma labai jaunos, mažo ūgio, tvirtos, lygiai susišukavusios
plaukus. Tarp žiedų jos skalbia savo drabužius. Marškiniai ir
moteriškos palaidinės šoka vėjyje ant paskubomis ištemptų
virvių. O virš viso to kaukia „Stalino vargonai“, dangų den­
gia juodų dūmų siena.
Toks buvo vakarykštis ankstyvas rytas, toks pat jis šian­
dien. Grįždama namo šiandien susitikau poną Golcą -
žmogelį, iki paskutinės akimirkos šventai tikintį partija. Pro
šalį einančiam rusui jis pirštu bakstelėjo į spalvotą celofanu
94 ANONIMĖ

apdengtą juostelę, prisegtą ant krūtinės, ir paklausė: „Ordi­

nas?“ (Šitas žodis vienodai skamba ir vokiečių, ir rusų kalba,
kaip paaiškino ponas Golcas, - apie mano rusų kalbos žinias
jis nieko nenutuokia.) Tada padavė man mažą sąsiuvinį -
vokiečių-rusų kalbų žodyną kareiviams —ir pasakė, kad gali
dar gauti tokių pat. Jau buvau jį išstudijavusi. Ten yra dau­
gybė labai naudingų žodžių, pavyzdžiui, „lašiniai“, „miltai“,
„druska“. Kitų svarbių žodžių, tokių kaip „baimė“ ir „rūsys“,
nėra. Nėra ir žodžio „negyvas“ - anuomet, kelionės metu,
man jo neprireikė, tačiau dabar bendraujant jo pritrūksta
dažniausiai. Jį pakeičiau gerai suprantamu kaputt, kuris tin­
ka ir daugybei kitų dalykų apibūdinti. Be to, žodynėlyje yra
tokių posakių, kurių dabar negalėtume pavartoti net labai
norėdami, pavyzdžiui: „Rankas aukštyn!“ arba „Sustot!“
Daugių daugiausiai taip gali pasakyti mums.
Vėl grįžtu į šeštadienio, balandžio dvidešimt aštuntosios,
vakarą. Prieš aštuonias Petka su saviškiais išėjo. Vaikinukus
pašaukė kažin kokia tarnybinė pareiga. Petka sumurmėjo
kažką apie greitą sugrįžimą, tačiau tyliai, kad negirdėjų vy­
resnysis leitenantas. Atsisveikindamas jis vėl suspaudė mano
pirštus ir mėgino pažvelgti į akis.
Beje, karininkų žvaigždės stebėtinai menkai veikia paval­
dinius. Buvau nusivylusi. Anatolijaus laipsnis nė vienam ne­
trukdė jaustis jaukiai. Vyresnysis leitenantas visiškai taikiai
atsisėdo greta kitų, juokėsi su jais ir plepėjo, pilstė į stiklines
degtinę ir leido per rankas savo katiliuką. Pradėjau baimintis
dėl savojo tabu. Akivaizdu, kad gerai mums pažįstama prū­
 M oteris Berlyne 95

siška karinė hierarchija čia negalioja. Žvaigždėtieji nėra kilę

iš ypatingo socialinio sluoksnio - nei kilme, nei išsilavinimu
jie nėra pranašesni už pavaldinius. Jie neturi ypatingo garbės
kodekso ir su moterimis tikrai nesielgia kitaip. Vakarietiškos
riterystės tradicijos ir galantiškumas nepasiekė Rusijos. Kiek
žinau, ten nevykdavo turnyrai, nebuvo minezangų, truba­
dūrų ir ginklus nešančių pažų. Taigi iš kur jie galėtų apie tai
nutuokti? Jie visi —valstiečių vaikai. Anatolijus irgi vienas iš
jų. Man nepakanka rusų kalbos žinių, kad iš kiekvieno vyro
žodyno ir kalbos manierų galėčiau nuspėti apie jo profesiją
ir išsilavinimą, nors galiu tą padaryti, kai kalbama kitomis
kalbomis. Apie literatūrą ir meną dar nepavyko pasikalbėti
nė su vienu. Vis dėlto jaučiu, kad šitie vaikinukai, nepaisant
triukšmingo elgesio, būdami greta manęs sielos gelmėse
jaučia nepasitikėjimą, nes jie - paprasti, neišlepinti vyrai,
tautos vaikai.
Visgi Anatolijus mažų mažiausiai yra sveikata trykštančio
du centnerius sveriančio vyro pavyzdys. Ko gera, kai leite­
nanto žvaigždės nebeveikia, įspūdį daro jo masė. Šiaip ar
taip, mano apsisprendimas išlieka tvirtas. Anatolijui, kaip
kometai, iš paskos velkasi jaunų vaikinų uodega —kareiviai
dar visai vaikigaliai, visi drauge susiradę prieglobstį šiame
apleistame bute. Tarp jų vienas vaikas: mažas veidelis, griež­
tas, susikaupęs juodų akių žvilgsnis —Vaniai šešiolika metų.
Našlė trukteli mane į šalį ir kužda, kad kaip tik jis ir galėjo
būti tą naktį laiptų aikštelėje —veidas buvęs toks pat smulkus
ir lygus, kūnas toks pat liesas. Vania nerodo nė menkiausio
96 ANONIMĖ

atpažinimo ženklo - jis ir negali atpažinti, nes moterį, kurią

berniokiškai negrabiai paėmė laiptinėje, jis tik jautė, tačiau
nematė. Vis dėlto man atrodo, kad vaikinukas žino, kas ji
tokia, nes anuomet girdėjo jos balsą - našlė pasakojo, kaip
tada verkė ir maldavo. Šiaip ar taip, Vania sekioja paskui
našlę kaip šunytis, nešioja švarias stiklines ir prie kriauklės
plauna naudotas.
Tą vakarą gėriau daug, norėjau daug gerti, norėjau nusi­
gerti, ir man tai pavyko. Dėl to prisiminimuose liko skylių.
Vėl greta savęs randu Anatolijų, o jo ginklus ir daiktus - iš­
mėtytus aplink lovą... Daugybė sagų, išverstos kišenės ir vis­
kas, kas buvo jų viduje... Draugiškas, meilus, vaikiškas... Bet
gimęs gegužę - jautis, jautis... Tikiuosi, kad buvau bejausmė
lėlė, purtoma, stumdoma —tiesiog medinis daiktas... Staiga
pajuntu, kad tamsiame kambaryje kažkas stovi, tada įjungia
kišeninį žibintuvėlį. Anatolijus grubiai rėkia ant atėjūno su
lempa, grasina kumščiais, ir tas dingsta... O gal aš visa tai
sapnavau?
Ryto prieblandoje matau Anatolijų, stovintį kambaryje
ir besidairantį. Patalpą apšviečia raudonas atšvaitas, aukš­
tai, virš tapetų, tvyksčioja gelsvi liepsnų liežuvėliai. Girdžiu
staugiant „Katiušas“. Anatolijus rąžydamasis sako: Petuch
pojot —gaidys gieda. Ir išties pertraukoje tarp šūvių išgirstu
apačioje giedant gaidį.
Vos Anatolijus išėjo, aš atsikėliau, nusiprausiau vonioje
varganais vandens likučiais, nušveičiau stalą, sušlaviau mais­
to liekanas, silkių uodegas, žirgų mėšlą, susukau kilimą ir
 M oteris Berlyne 91

užkėliau ant spintos. Tada žvilgtelėjau į gretimą kambarį,

kur našlė, saugoma nuomininko, įsirengė guolį ant sofos —
abu radau knarkiančius. Pro langus dengiančio kartono
skutus švilpia ledinis vėjas. Po penkių valandų gilaus miego
jaučiuosi atsigavusi ir pailsėjusi. Siek tiek skauda galvą, bet
daugiau nieko. Ištverta dar viena naktis.
Paskaičiavau, kad dabar sekmadienis, balandžio dvide­
šimt devintoji. Tačiau „sekmadienis“ yra civilių žodis, dabar
jis neturi prasmės. Fronte sekmadienių nebūna.
 Žvilgsnis į praėjusį sekmadienį,
1945 metų balandžio 29 d.

Dienos pradžia buvo pilna botago pliauškėjimą prime­

nančių šautuvų šūvių. Apačioje atidardėdavo ir išdardėdavo
sunkvežimiai. Grubūs riksmai, žvengimas ir grandinių barš­
kėjimas. Lauko virtuvė pro išdaužytus mūsų virtuvės langus
vidun siunčia garus. Mūsų viryklė, varganai prikrauta lentu­
čių nuo dėžių ir kartelių, taip dūmija, kad ašaroja akys.
Per dūmus našlė klausia:
- Pasakyk, ar tu iš tikrųjų nebijai?
- Kalbi apie rusus? - pasiteirauju.
- Na taip. Turiu omeny Anatolijų. Toks įmitęs netašytas
bernas.
- Ak, jis valgo man iš rankų, —atsakau.
-Taip, ir kartu daro tau vaiką, - atkerta našlė žarstydama
ugnį.
Ak taip! Šita grėsmė kybo virš visų mūsų. Iki šiol dėl to
mažiausiai sukau sau galvą. Tiesą sakant, ką daryti? Pamėgi­
nau tai paaiškinti našlei. Kartą girdėjau tokią patarlę: „Ant
dažnai trypiamo tako žolė neauga“. Kadangi našlė nemano,
jog šitas sakinys tinka mano atveju, priduriu:
 M oteris Berlyne 99

—Nežinau kodėl, bet aiškiai jaučiu, kad man šitai negali

atsitikti. Atrodo, kad mano kūnas tuo metu gali užsidaryti,
atsitverti nuo labiausiai nepageidaujamo dalyko.
Našlės ir tai neįtikina. Jos vyras buvo vaistininkas - mo­
teriškė išmano tokius dalykus. Ji sako, kad savo pilnutėlėje
vaistų spintelėje, deja, neturi nieko, kas tokiais atvejais pa­
dėtų man apsisaugoti.
—O tu pati? —paklausiu.
Ji tekina nubėga prie savo rankinės, gulinčios ant indau­
jos, ištraukia asmens tapatybės dokumentą ir atkiša jį man,
pirštu baksnodama į gimimo datą - atrodo tokia sumišusi,
tarsi būtų prieš mane apsinuoginusi. Iš tikrųjų moteriškei
šiais metais sukaks penkiasdešimt - laikiau ją kokiu pustu­
ziniu metų jaunesne.
—Man bent šitas rūpestis atkrenta, - sako. Tada pridu­
ria: - Na, nesvarbu. Dabar turim pagalvoti, pas ką eisim,
jeigu taip atsitiks.
Našlė užtikrina, kad turi ryšių dar nuo tų laikų, kai buvo
gyvas jos vyras.
—Na, nieko, aš rasiu išeitį, tu juo atsikratysi, gali būti
tikra.
Moteriškė ryžtingai linkteli ir pila vargais negalais užvi­
rusį vandenį ant miežinės kavos. Stoviu čia rankas susidėjus
ant pilvo ir jaučiuosi visiškai kvailai. Vis dėlto ir toliau šven­
tai tikiu, kad mano didžiulis nenoras gali užkirsti kelią šitai
nelaimei.
Keista, kad vyrai pirmiausiai klausia: „Ar turi vyrą?“ Kaip
būtų geriau atsakyti? Jeigu atsakai „ne“, jie tuojau pat tampa
100 ANONIMĖ

gašlūs. Jeigu atsakai „taip“ ir tikiesi, kad dėl to tave paliks

ramybėje, kamantinėjimas tęsiasi: „Kur jis? Liko prie Stalin­
grado?“ (Daugelis mūsų vyrų kovojo prie Stalingrado ir už
tai prie juostos nešioja ypatingą medalį.) Tik tuo atveju, kai
egzistuoja gyvas vyras, kurį galima parodyti (tą našlė daro
su ponu Pauliu, nors jis tik paprasčiausias nuomininkas ir
nieko daugiau), jie atsitraukia žingsnį atgal. Jiems nesvar­
bu, ką gaus —tinka ir ištekėjusios moterys. Vis dėlto jiems
smagiau, kai sutuoktinį gali pašalinti iš kelio, pavyzdžiui,
išsiųsti, įkalinti ar panašiai. Tą daro ne iš baimės. Jie jau
pastebėjo, kad čionykščiai vyrai taip greitai nesprogsta iš
pykčio. Tiesiog sutuoktiniai trukdo, žinoma, jeigu rusai dar
ne visiškai girti.
Beje, net norėdama būti sąžininga, aš nežinojau, kaip at­
sakyti į klausimą apie vyrą. Jeigu ne karas, mudu su Gerdu
seniai būtume susituokę. Gavęs šaukimą, jis apsigalvojo -
tuoktis nebenorėjo. „Paleisti į pasaulį karo našlaičius? Ne,
apie tai net negali būti kalbos. Aš pats - vienas iš jų, puikiai
viską žinau.“ Taip viskas ir liko iki dabar. Nepaisant visko,
mudu jaučiamės taip pat tvirtai susieti vienas su kitu, kaip
ir žiedais apsimainiusios poros. Dabar ilgiau kaip devynias
savaites nieko apie jį negirdėjau —paskutinis laiškas atėjo iš
Zygfrido linijos*. Jau nebežinau, kaip jis atrodo. Visos fo­
tografijos subombarduotos, o vienintelį paskutinį atvaizdą,
likusį rankinėje, sunaikinau pati —dėl uniformos. Nors jis

* Vokiečių sausumos gynybos linija - apie 600 km besitęsianti įtvirtinimų

sistema, 1936-1940 m. pastatyta vakariniame Vokietijos pasienyje.
 M oteris Berlyne 101

buvo tik puskarininkis, vis tiek bijojau. Visame name atsi-

kratėme to, kas galėtų priminti kareivius ir suerzinti rusus.
Visi degina knygas. Nykdamos ir virsdamos į dūmus jos
bent suteikia mums šilumos ir išverda sriubos.
Vos spėjome suvalgyti vogtą duoną su sviestu ir išgerti
miežinės kavos, kai vėl atėjo Anatolijaus vyrai, kuriems mūsų
namai atstojo restoraną - skirtumas tik tas, kad lankytojai
čia atsinešdavo savo maisto. Šįkart su jais ateina geras tipas,
geriausias iš visų, matytų iki šiol. Tai viršila Andrejus, pagal
profesiją mokytojas. Siaura galva, ledo mėlynumo akys - jis
tylus ir protingas. Pirmasis pokalbis apie politiką. Tai ne taip
sunku, kaip gali atrodyti, nes visos politikos ir ekonomikos
sąvokos yra tarptautiniai žodžiai. Andrejus —įsitikinęs mark­
sistas. Dėl karo jis nekaltina Hitlerio asmeniškai - kaltina
kapitalizmą, kuris gimdo hitlerius ir kaupia priežastis karui
prasidėti. Vyriškis laikosi nuomonės, kad Vokietijos ir Rusi­
jos ekonomika viena kitą papildo, kad Vokietija, sutvarkyta
pagal socialistinius principus, tikrai yra Rusijos partnerė. Šis
pokalbis, nepriklausomai nuo jo temos, apie kurią žinojau
žymiai mažiau negu Andrejus, man buvo malonus - visų
pirma dėl to, kad vienas iš jų su manimi elgėsi kaip su ly­
giaverte pašnekove, nečiupinėjo manęs ne tik rankomis, bet
net ir akimis, matė manyje žmogų, o ne bobos kūną, kas iki
šiol rūpėjo visiems kitiems.
Visą popietę į mūsų kambarius vis kas nors įeidavo ir iš­
eidavo. Andrejus sėdėjo ant sofos ir rašė raportą. Kol jis čia,
jaučiamės saugios. Jis atsinešė rusišką armijos laikraštį, aš
102 ANONIMĖ

iššifravau pažįstamus Berlyno rajonų pavadinimus. Nedaug

mūsų miesto dar priklauso vokiečiams.
Mus vis dažniau ir vis stipriau apima jausmas, kad esa­
me palikti likimo valiai. Mes vieni, todėl baugina kiekvie­
nas garsas, kiekvienas žingsnis. Mudvi su našle spaudžiamės
kuo arčiau pono Paulio lovos, kaip ir dabar, kai rašau šitas
eilutes. Valandų valandas tūnome tamsiame šaltame kam­
baryje. Ivanas laiko mus stipriai prispaudęs prie žemės, net
ir tiesiogine prasme: mūsų kvartale yra neatrastų bendruo­
menių - šeimų, kurios nuo penktadienio gyvena rūsiuose
ir tik paryčiais išsiunčia į gatvę savuosius vandens tiekėjus.
Manau, kad mūsų vyrai turėtų jaustis dar purvinesni negu
mes, suteptos moterys. Eilėje prie vandens pompos moteris
papasakojo, kaip rūsyje vienas kaimynas jai, tempiamai iva-
no, sušuko: „Na, po galais, eikit su juo, jūs statote į pavojų
mus visus!“ Maža pastabėlė žlungant Vakarų pasauliui.
Šiomis dienomis mane vis pykina nuo mano kūno. Ne­
noriu prie savęs liestis, vos prisiverčiu pasižiūrėti. Vis gal­
voju apie tai, ką mama pasakojo apie mažą vaiką, kuriuo
kažkada buvau. Kūdikis iš pieno ir kraujo - tokiu džiaugiasi
ir didžiuojasi tėvai. 1916 metais, kai tėvas buvo priverstas
tapti kareiviu, atsisveikindamas stotyje mamai dar kartą pri­
mygtinai pasakė, kad ji niekada nepamirštų prieš vesdama
mane į saulėtą vietą uždėti kepuraitę su snapeliu, saugančiu
nuo spindulių. Kaklas ir veidas turėjo likti lelijų baltumo -
to anų laikų mada reikalavo iš gerai prižiūrėtų dukterų. Tiek
meilės, tiek išlaidų kepurėlei ir vonios termometrui, tiek va­
karinių maldų tam purvo gabalui, kuriuo dabar esu.
 M oteris Berlyne 103

Dabar grįžtu atgal į sekmadienį. Sunku viską iškapstyti

iš atminties —mano galvoje viskas persimaišė. Prieš dešimtą
ryto susirinko visi mūsų „klientai“: Andrejus, Petka, Griša,
Jaša, taip pat mažasis Vania, kuris vėl virtuvėje išplovė in­
dus. Jie valgė, gėrė ir plepėjo. Vaikiškame veidelyje nutaisęs
kuo rimčiausią išraišką, Vania pasakė man: „Mes, žmonės,
visi esam blogi, visi. Aš irgi blogas - padariau bloga.“ Pa­
sirodė Anatolijus. Jis atsitempė patefoną - nežinau, iš kur.
Iš paskos atitapnojo du pavaldiniai, nešini plokštelėmis. Ir
ko gi jie klausėsi, ką dėjo vėl ir vėl, kokį tuziną kartų, prieš
tai trumpai pagroję ir numetę šalin daugumą plokštelių:
„Lohengriną“, Devintąją simfoniją, Bramsą ir Smetaną? Jie
klausėsi reklaminės plokštelės, kurią anksčiau būdavo ga­
lima gauti dovanų perkant kokį brangesnį tekstilės firmos
„C&A“ gaminį. „Ateiki tu į „C&A“ —daug grožybių čia
yra...“ Ir taip toliau: fokstroto ritmu vardijamas visas drabu­
žių asortimentas, o ivanai, puikiausiai nusiteikę, niūniuoda­
mi pritaria - jiems tai patinka.
Aplink stalą vėl sukasi degtinė. Anatolijaus žvilgsnyje
atsiranda man jau pažįstamas geidulingumas — galų gale
karininkas dėl visiems suprantamų priežasčių išgrūda visą
draugiją lauk. Net šioms durims nėra rakto - Anatolijus jas
užstumia dideliu foteliu. Vis galvoju apie tai, ką ankstų rytą,
kūrendamos plytoje ugnį, kalbėjome su našle. Sustingstu
kaip lenta, užsimerkiu ir susikoncentruoju į neigimą.
Kai našlė, nešina sriubos indu, pasiprašo įleidžiama, jis
vėl atitraukia fotelį. Kol mudvi su našle atsisėdame už stalo,
104 ANONIMĖ

o iš gretimo kambario atšlubčioja ponas Paulis, lygiai nu­

siskutęs, pasidaręs manikiūrą, su šilkiniu chalatu... Visą tą
laiką Anatolijus drybso skersai lovos, nukoręs auliniais ba­
tais apautas kojas, jo juodos garbanos netvarkingai draikosi
aplink veidą. Jis miega ir miega, švelniai pūsdamas orą.
Anatolijus tris valandas miegojo kūdikio miegu - tik su
mumis, trimis priešais. Net kai jis miega, jaučiamės saugesni
negu vieni —jis mūsų apsauginis mūras. Revolveris kyšo iš
dėklo, prisegto prie diržo - dabar Anatolijus knarkia. Tuo
metu lauke vyksta karas, miesto centras dega, pyška šūviai.
Našlė atneša butelį vogto burgundiško vyno, kurį pagro­
biau iš apsaugos policijos būstinės, įpila mums į kavos puo­
delius - dėl atsargumo, jeigu staiga įsiveržtų rusai. Kalba­
mės pašnabždomis, kad nepažadintume Anatolijaus. Mums
malonu visiems kartu draugiškai ir kultūringai sėdėti —mė­
gaujamės ramybės valanda, demonstruojame vienas kitam
gerumą. Siela ilsisi.
Prieš ketvirtą atsibunda Anatolijus ir paknopstomis iš­
lekia atlikti kažin kokių tarnybinių pareigų. Netrukus už
paradinių durų pasigirsta kažkieno žingsniai. Pradedam
drebėti, mano širdis išsimuša iš ritmo. Ačiū Dievui, tai tik
Andrejus, mokytojas ledo mėlynumo akimis. Žvelgiame į jį
spindinčiomis akimis, našlė iš palengvėjimo puola vyrukui
ant kaklo. Jis atsako šypsena.
Vėl įdomus pokalbis - šįkart ne apie politiką, o apie
žmogiškumą. Andrejus porina, kad jam nepriimtini „tokie
 M oteris Berlyne 105

dalykai“. Kalbėdamas jis sumišęs žvelgia man pro šalį —jau­

čiasi įsitikinęs savo dogmos neklystamumu.
Daugybę kartų galvojau, pasisekė man ar ne, kad moku
šiek tiek rusiškai. Viena vertus, kalbos žinios man suteikia
šiek tiek tikrumo, kurio taip trūksta kitiems. Tai, kas ki­
tiems skamba kaip šiurkštus gyvūnų urzgimas ir nežmoniški
riksmai, man yra tikrų tikriausia žmonių šneka —turtinga ir
melodinga Puškino ir Tolstojaus kalba. Vis dėlto aš bijau,
bijau, bijau (nuo tada, kai atsirado Anatolijus, baimė šiek
tiek apmalšo), tačiau kalbuosi su jais kaip žmogus su žmo­
nėmis, skiriu tame spiečiuje blogiausius nuo pakenčiamų,
susidarau nuomonę apie juos. Pirmą kartą pasijuntu istori­
nių įvykių liudytoja - nedaug žmonių šiame mieste gali su
jais pasikalbėti, nedaugelis yra matę jų beržynus, kaimus,
vyžotus valstiečius ir paskubomis pastatytus naujus pasta­
tus, kuriais jie taip didžiuojasi. Kiti, pažinę rusų tautą ir kal­
bą, kaip ir aš, dabar virto paprasčiausiu purvu po jų kareivių
batais. Dėl to tiems, kurie nesupranta nė vieno jų kalbos
žodžio, yra lengviau. Tokie lieka svetimi šitiems vyrams, to­
kie gali laikytis didesnio atstumo ir įtikinti save, kad rusai
nėra žmonės, tik paprasčiausi laukiniai gyvuliai. Aš negaliu.
Žinau, kad jie —tokie pat žmonės kaip ir mes, tik stovintys
ant žemesnės vystymosi pakopos —jaunesnė tauta, mažiau
nutolusi nuo savo šaknų. Panašiai elgėsi teutonai, kai, įsiver­
žę į Romą, grobė išsikvėpinusias, sugarbanotas, manikiūrais
ir pedikiūrais išpuoštas nukariautas romėnes. Tokia nuka­
riautųjų dalia - tenka nuryti karčiausius pipirus.
106 ANONIME

Buvo maždaug šešta valanda vakaro, kai laiptinėje staiga

nuaidėjo riksmas. Karštligiškas daktilis* j mūsų duris: „Rūsį
plėšia!“ Andrejus, sėdėdamas ant mūsų sofos, linkteli galva.
Jis sako žinojęs tai jau prieš kelias valandas - mums pataria
tučtuojau apžiūrėti savo daiktus.
Apačioje chaosas: išlaužtos sienų lentos, išluptos spynos,
supjaustytos ir sutryptos pintinės. Eidamos kliūvame už
svetimų rakandų, trypiame svetimus baltinius - dar švarius,
gulinčius tarp visokiausių nuolaužų. Pasišviesdamos žva­
kigaliu apžiūrime savo kampą, tada čiumpame vieną kitą
daiktą: rankšluosčius, špagatu pervertą lašinių bryzą. Naš­
lė rauda - dingo didžioji pintinė, kur moteriškė laikė ge­
riausius drabužius. Koridoriuje ji iškrato kažkieno perlauž­
tą krepšį ir sudeda į jį kelias išlikusias brangenybes. Nuo
grindų rieškučiomis semia išbarstytus miltus, visai praradusi
nuovoką beria juos tiesiai į pintinę. Iš abiejų pusių, apšviesti
mirguliuojančių žvakių liepsnelių, rausiasi kaimynai. Girdė­
ti šaižūs riksmai ir verksmai. Ore plevena pagalvių plunks­
nos, dvokia išlietu vynu ir išmatomis.
Aukštyn. Tempiamės savo šlamštą. Akivaizdu, kad An­
drejui nemalonu dėl plėšimo. Jis guodžia mus, sako, kad
kareiviai tikriausiai viską tik išmėtė ir sumaišė, tačiau nieko
nepaėmė —esą įsibrovėliai ieškojo tiktai alkoholio. Vaikutis
Vania, kuris ką tik įžengė į kambarį, žvelgdamas rimtomis
juodomis akimis ir kalbėdamas pusiau vokiškai, pusiau ru­

* Daktilis - eilėdaroje triskiemenė pėda, kurios pirmasis skiemuo kirčiuotas

arba ilgas.
 M oteris Berlyne 107

siškai, našlei pažada, kad rytoj anksti rytą, prie dienos švie­
sos, palydės ją žemyn ir pabus šalia, kol ji suras visus savo
daiktus.
Našlė verkia - vis sukūkčiodama ji po vieną prisimena
visus pintinėje buvusius daiktus: gerą kostiumą, megztą
suknią, tvirtus batus. Aš irgi jaučiuosi giliai sukrėsta. Mes
esame beteisiai - paprasčiausias grobis, purvas. Staiga su­
kyla pyktis ant Adolfo. Nedrąsiai klausinėjame: „Kur dabar
frontas? Kada vėl bus taika?“
Kol mes šnabždamės prie pono Paulio lovos, į kurią jis
vėl atsigulė iškart po pietų, Andrejus, sušaukęs karo tarybą,
sėdi su saviškiais už raudonmedžio stalo. Staiga išlekia vi­
sos langų sąvaros, per kambarį prašvilpia kartono skiautės ir
drioksteli sprogimas - jo banga mane nubloškia prie prieš­
priešinės sienos. Girgždėjimas, kambaryje - kalkių debesis,
lauke griūva siena... Po pusvalandžio iš kaimynų sužinojo­
me, kad ant gretimo namo užkrito vokiečių granata - su­
žeidė kelis rusus ir užmušė vieną arklį. Kitą rytą vidiniame
kieme pamatėme kruopščiai atskirtą mėsą, sudėtą ant kru­
vinos paklodės, o greta, ant raudonu skysčiu permirkusios
žemės —riebaluotų žarnų raizginį.
Šiuo momentu neprisimenu, kaip praėjo vakaras. Tik­
riausiai buvo degtinė, duona, silkė, konservuota mėsa, san-
guliavimas su Anatolijum. Dabar vėl tas pats - aplink mūsų
stalą sėdi visas ratas rusų —vienus jau pažįstame, kiti nauji.
Jie vėl ir vėl išsitraukia laikrodžius, vis tikrina savo atvežtinį
Maskvos laiką, kuris mūsiškį lenkia viena valanda. Vienas
108 ANONIME

turi storą senovišką kišeninį laikrodį, pagamintą Rytų Prū­

sijoje, su smarkiai išgaubtu aliejaus geltonumo ciferblatu.
Kodėl jie taip vertina laikrodžius? Tikrai ne dėl jų kainos,
nes į žiedus, auskarus ir apyrankes seniai nebežvilgčioja —
jų net nepastebi, kai tik pasitaiko proga nučiupti dar vieną
laikrodį. Tikriausiai todėl, kad jų krašte toli gražu ne kie­
kvienas gali jį gauti. Kad valstybė paskirtų taip trokštamą
rankinį laikrodį, reikia jo nusipelnyti - tai yra, būti šio to
pasiekus. O dabar laikrodžiai, tarsi ridikėliai, auga neįsi­
vaizduojamais kiekiais kiekvienam, kas nori jų nusiskinti.
Kiekvienas naujas laikrodis savininkui suteikia vis stipresnį
galios pojūtį. Kiekvienas, kurį savo krašte galės padovanoti
ar atiduoti, didina asmens reikšmę. Taip ir bus. Jie neskirsto
laikrodžių pagal tai, kiek jie verti pinigais. Labiausiai vertina
su visokiais niekučiais, pavyzdžiui, su chronometru arba su
sukamu ciferblatu ant metalinės įvorės. Spalvotas paveikslė­
lis ant ciferblato - irgi puikus jaukas.
Mačiau visų vyrų rankas, sudėtas ant mūsų stalo, ir staiga
pajutau šleikštulį. Jos pasirodė tokios nuogos ir tokios su­
teptos. Vyrai greitai išgeria degtinę ir vėl rėkia Vypit nado,
vos tik aš pridedu stiklinę prie lūpų —kiekvieną mano nury­
tą gurkšnelį jie palydi ovacijomis, tarsi tai būtų pripažinimo
vertas poelgis. Šįkart turi ne tik degtinės, bet ir raudono
vyno - laimikis iš apiplėšto rūsio. Prie lėkštelės prilipdyta
žvakė skleidė šokčiojančią šviesą, nuo kurios ant sienų krito
slaviškų profilių šešėliai.
Pirmą kartą užvirė tikra diskusija. Tarp susirinkusių buvo
mažiausiai trys labai gabūs vyrai. Visų pirma Andrejus —
 M oteris Berlyne 109

mokytojas ir šachmatininkas ledo mėlynumo akimis, kaip

visada santūrus ir tyliai kalbantis. Antrasis - kumpanosis
kaukazietis žaižaruojančiu žvilgsniu. („Aš ne žydas, aš -
gruzinas“ - taip prisistatė, atėjęs pas mane.) Jis nepaprastai
apsiskaitęs, laisvai cituoja poeziją ir prozą, labai iškalbus ir
vikrus kaip fechtuotojas. Trečioji inteligentiška bestija - irgi
naujokas. Visiškai jaunas leitenantas, šįvakar sužeistas ske­
veldros - blauzda paskubomis sutvarstyta, eina pasiramsty­
damas vokiška keliautojo lazda, išpuošta įvairiausiais žen­
kleliais iš visų žinomų Harco vietovių. Leitenanto plaukai
labai šviesūs, beveik balti, žvilgsnis niūrus. Vyrukas kalba
piktdžiugiškai. Kartą jis pasakė: „Aš, kaip inteligentiškas
žmogus...“ Jį tučtuojau pertraukė kaukazietis: „Čia yra kele­
tas inteligentiškų žmonių, pavyzdžiui, vokietė.“ (Tai aš.)
Diskusija apie pirminę karo priežastį - vyrai ją įžvelgia
fašizme, jo struktūroje, siekiančioje kuo greičiau užkariau­
ti. Linguodami galvas leidžia suprasti, kad, jų nuomone,
Vokietijai tikrai nereikėjo kariauti - ji buvo turtinga, gerai
sutvarkyta ir kultūringa valstybė - tokia ir išliko, nepaisant
sugriovimų. Jie valandėlę diskutuoja apie skurdų ankstyvąjį
kapitalizmą, kurio palikimą perėmė Rusijos revoliucija, ir
apie pažengusį, turtingą, tačiau pradėjusį pūti vėlyvąjį ka­
pitalizmą, kurį, jų nuomone, matė pas mus. Staiga pradeda
labai atsargiai rinkti žodžius ir kiek dvejodami pateikia ar­
gumentus, įrodančius, kad jų šalis dar tik stovi ant didžiulio
suklestėjimo slenksčio ir tik ateityje bus galima lyginti bei
vertinti.
110 ANONIMĖ

Vienas parodo į aplink stovinčius baldus (1800-ųjų sti­

lius) ir įžvelgia juose pranašesnę kultūrą. Galų gale jie palie­
čia degeneracijos temą ir pradeda ginčytis, ar mes, vokiečiai,
esame degeneravę, ar ne. Jiems patinka žaisti šį žaidimą: du
vyrai guviai svaidosi argumentais, o Andrejus, švelniai truk­
telėdamas vadeles, nukreipia pokalbį norima linkme.
Šviesiaplaukis kartkartėmis piktai išsišoka - jo pasisa­
kymai įžeidžia mane asmeniškai. Jis juokiasi ir tyčiojasi iš
vokiečių sukurtų užkariavimo planų, iš Vokietijos pralaimė­
jimo. Kiti neperima jo tono, greitai pakeičia temą, padaro
jam pastabą ir parodo, kaip taktiškai turėtų elgtis nugalėto­
jas.
Į pokalbį įsiterpia Anatolijus - pavargęs nuo tarnybos,
žiovaudamas. Prisijungia prie diskusijos, tačiau, nepajėgda­
mas dalyvauti pokalbyje, labai nuobodžiauja. Jis iš kaimo.
Kartą man pasakojo, kad savo kolchoze buvo atsakingas už
pieną, taigi dirbo pieninės vedėju. Aš atsakiau: „O, kaip įdo­
mu...“ „Na, žinai, vis pienas, tiktai pienas...“ - pasakė jis ir
atsiduso. Pusvalandį pasėdėjęs, Anatolijus vėl išėjo - paliko
kompaniją diskutuoti toliau.
Gretimame kambaryje miegojo ponas Paulis. Našlė vėl
šalia jo įsirengė nakčiai laikiną guolį. Šiaip padėtis aiški: teisę
svečiuotis dieną turi tik keli draugai, jeigu juos taip galima
pavadinti, ir Anatolijaus atvesti žmonės iš jo dalinio. Likti
nakčiai leidžiama tik vadui Anatolijui. Beje, aš dabar tikrai
tapau tabu, mažų mažiausiai šiai dienai. Kas bus rytoj? To
nežino niekas. Prieš vidurnaktį Anatolijus vėl išėjo, užstalės
 M oteris Berlyne 111

kompanija išsisklaidė net neparaginta. Paskutinis iššlubčio-

jo šviesiaplaukis, pasiramsčiuodamas keliautojo lazda. Tyri­
nėjama pikto jo žvilgsnio, ,atsisveikinau be žodžių.
Atmintyje vien skylės. Vėl gėriau labai daug, todėl nebe­
prisimenu smulkmenų. Atsitokėjau pirmadienio ryto prie­
blandoje, besikalbėdama su Anatolijum —šis pokalbis sukė­
lė nedidelį nesusipratimą. Pasakiau jam: „Tu - lokys.“ (Šitą
žodį aš žinau, rusiškai jis skamba medved —taip anksčiau
vadinosi garsus rusiškų patiekalų restoranas Tauentziehen
gatvėje.)
Anatolijus, manydamas, kad aš supainiojau žodžius, labai
kantriai tarsi mažam vaikui aiškina: „Ne, tu klysti. Medved—
tai žvėris. Rudas žvėris, kuris gyvena miške —jis yra didelis ir
mauroja. O aš esu čelovek - žmogus.“
 Žvilgsnis į pirmadienį,
1945 metų balandžio 30 d.

Ankstyvas rytas. Prieblanda ir rausva žara. Pro langų

skyles pučia šaltis, burnoje - dūmų skonis. Vėl gieda gai­
dys. Ankstaus ryto valanda tik man. Valau kambarį, šluoju
nuorūkas, silkių kaulus ir duonos trupinius, nuo stalviršio
valau degtinės stiklinių paliktus apskritimus. Tada taupiai
apsiprausiu vonioje —išsiverčiu su dviem pilnais puodeliais
vandens. Tarp penktos ir septintos ryto, kol našlė ir ponas
Paulis dar miega, yra laimingiausios mano valandos, žino­
ma, jeigu žodį „laimė“ dabar išvis tinka vartoti. Šita laimė
reliatyvi. Šiek tiek palopau ir paadau drabužius, tada išmui­
linu savo antruosius marškinius. Mes žinome, kad tokiu lai­
ku neužeina nė vienas rusas.
Nuo aštuntos vėl prasideda įprastas judėjimas per atviras
galines duris. Visiškai svetimi vyrai. Staiga atsiranda du ar
trys, jie slankioja apie mudvi su našle ir vis mėgina paliesti —
godūs kaip lapinai. Paprastai pasirodo vienas iš jau pažįsta­
mų ir padeda nuvyti svetimus. Girdėjau, kaip Griša pasakė
apie draudimą, kaip paminėjo Anatolijaus vardą. Jaučiu pa­
 M oteris Berlyne 113

sididžiavimą, kad pavyko prisijaukinti vilką, netgi patį sti­

priausią iš gaujos - tokį, kuris prie manęs neprileidžia kitų.
Prieš dešimtą užlipome pas knygų prekeivius - už saugio­
mis spynomis sutvirtintų jų durų vis dar ieško prieglobsčio
visas tuzinas namo gyventojų. Pabeldėme daktilį, ir mums
buvo leista įsmukti vidun. Tai iš anksto numatytas namo
gyventojų susirinkimas.
Vyrų ir moterų spūstis. Rūsio kompaniją atpažinau ne
iš karto. Kai kurie atrodo neįtikėtinai pasikeitę. Beveik visų
moterų plaukai staiga pražilę arba išmarginti žilomis sruo­
gomis - jos nebeturi įprastų dažų. Veidai irgi atrodo sveti­
mi, sugniuždyti ir pasenę.
Įsitaisome aplink stalą - labai skubame ir bijome, kad ru­
sai pastebės ir neteisingai supras mūsų „susirinkimą“. Pačiu
greičiausiu tempu —taip greitai, kaip bepajėgiu šnekėti -
pranešu, kokias naujienas sužinojau iš rusiškų laikraščių ir iš
pačių rusų, daugiausia iš Anatolijaus ir Andrejaus, pasakoji­
mų. Aplink Berlyną užsidarė apsupties žiedas, visi priemies­
čiai okupuoti, neužimtas tik Zoologijos sodo rajonas ir Mo-
abitas, masiškai suiminėjami generolai, Gebelsas tikriausiai
nusižudė, Musolinį tikriausiai sušaudė italai, rusai stovi prie
Elbės - čia jie susitiko ir susibroliavo su amerikiečiais.
Visi klauso ištempę ausis —jiems visa tai nauja. Apsidai­
riau, pasiteiravau hamburgietės apie jos dukrą Stinchen su
apibintuota galva. Pabrėždama „sp“ ir „st“ moteriškė atsako,
kad aštuoniolikmetė užsikeberiojo į antresolę ir visas naktis
bei daugumą dienų leidžia virtuvės palubėje. Rusai nieko
114 ANONIMĖ

nenutuokia apie antresoles. Jų namuose nebūna tokių juo­

kingų kamaraičių. Anksčiau ten buvo kraunamos pintinės,
dar seniau - nakvodavo tarnaitės. Taigi dabar Stinchen ve­
getuoja ankštoje pridvisusioje patalpoje su patalyne, nakti-
puodžiu ir odekolonu. Kaskart, kai pasigirsta žingsniai ar ki­
toks triukšmas - taip pasakoja motina —mergina tučtuojau
užveria savo urvo duris. Šiaip ar taip, Stinchen dar nekalta.
Vėl nutipename žemyn. Mūsų namas jau seniai priklauso
kareiviams. Visur dvokia arkliais. Aplink mėtosi mėšlo gu­
mulai, nukritę nuo kareiviškų batų. Nugalėtojai nieko nesi­
varžo - kur tik panorėję, šlapinasi ant sienų. Laiptų aikšte­
lėse ir apačioje, namo vestibiulyje telkšo šlapimo balos. Tai
reiškia, kad apleistuose butuose jie elgiasi lygiai taip pat.
Mūsų virtuvėje, tiesus kaip sargybinis, jau laukia vaikutis
Vania, pasiruošęs automatą. Žiūrėdamas šuniškai ištikimo­
mis akimis, jis siūlosi palydėti j rūsį. Vėl tamsoje leidomės
laiptais. Galiniame prieangyje gulėjo dar keli rusai - jie snū­
duriavo išsitiesę ant tikrų, nežinia iš kur surankiotų patalų.
Kampe po sraigtiniais laiptais, tiesiai mums ant kelio, dryb­
sojo dar vienas - jis kvatojo. Vanios įspirtas, jis bambėdamas
pasitraukė šalin. Nors Vaniai tik šešiolika, jis jau seržantas -
vaikinas elgiasi kaip ir dera pagal laipsnį. Andrejus pasakojo,
kad Vania dirbo Rytprūsių dvare ir, slenkant frontui, prisi­
jungė prie kariaujančių rusų dalinių - atlikęs kelis žygdar­
bius greitai kopė paaukštinimų kopėtėlėmis.
Rūsyje apgraibomis ieškojome našlės daiktų. Aš nežino­
jau, kaip jie atrodo, o našlė nebenorėjo žinoti - ji griebė
 M oteris Berlyne 115

viską, kas dar atrodė tinkama naudoti. Blankioje šviesoje,

pro mažyčius langus sklindančioje iš palubės ir iš Vanios ži­
bintuvėlio, mes rinkome bulves ir svogūnus, nuo lentynos
nuiminėjome dar nesudaužytus stiklainius su konservuoto­
mis gėrybėmis.
Prie mūsų artinosi vaikinas: siauros akys, nešvankūs iš­
sireiškimai, perpinti su vokiškais žodžiais. Praeidamas pro
jį, Vania tarsi į tuštumą burbtelėjo: „Na gerai, pakaks“, —ir
siauraakis išsinešdino.
Pietūs. Mums dar visko pakanka. Palyginti su menku
valgiu, kuriuo maitinausi viena šeimininkaudama viršuje,
mansardoje, dabar gyvenau sotų gyvenimą. Nebevalgau
dilgėlių - vietoje jų kemšu mėsą, lašinius, sviestą, žirnius,
svogūnus, konservuotas daržoves. Ponas Paulis, gulėda­
mas skausmo guolyje, maitinasi kaip artojas. Tik gerdamas
kriaušių kompotą jis prapliupo keiktis ir iš dantų ištraukė
ilgą aštrią stiklo šukę. Aš iš burnos irgi išsiėmiau aštrų smai­
gą. Kompotas buvo atneštas iš rūsio, stiklainis sudužęs.
Lauke tebevyksta karas. Nauja mūsų ryto ir vakaro mal­
da skamba taip: „Už visa tai dėkojame fiureriui.“ Padėkos ir
pagyrimo sakinys —taikos metais jis tūkstančius kartų buvo
rašomas plakatuose, kartojamas kalbose. Dabar jis rėžia ausį,
virsta pajuoka ir patyčiomis —nors žodžiai nepasikeitė, bet
pakito prasmė. Manau, kad tai vadinama leksine inversija.
Rami popietė. Anatolijus su savo vyrais išvykęs. Tai reiš­
kia, kad jie aptarinėja Gegužės pirmosios iškilmes. Mes bi­
jome šios šventės - visiems rusams bus dalijama degtinė.
116 ANONIME

Anatolijaus nėra. Vietoje jo vėlai vakare, prieš devynias,

pasirodė vyras - vyresnis, rauplėta oda, giliomis raukšlėmis
ant abiejų skruostų. Širdis pradėjo daužytis —toks šiurpus
veidas!
Vis dėlto stebinančiai geros, rafinuotos manieros, subtili
kalba. Pirmas kareivis, kuris į mane kreipiasi graždanka, pi­
liete —taip rusai kreipiasi į nepažįstamas moteris, kurių ne­
gali pavadinti „draugėmis“. Jis prisistatė esąs naujas Anato­
lijaus adjutantas, įpareigotas pranešti, jog viršininkas atvyk­
siąs vakarienės, ir atnešti viską, ko reikia. Visa tai jis išdėstė
stovėdamas už paradinių durų, kurias laikiau pravėrusi tiek,
kiek leido grandinėlė.
Įleidau jį vidun, pasiūliau kėdę. Regis, jam buvo smalsu
užmegzti su manim pokalbį. Aišku, vyras žinojo, kad jo vei­
das nekelia pasitikėjimo, todėl dar labiau stengėsi patikti ki­
taip. Papasakojo, kad jo namai yra Kaukaze, toje vietovėje,
kur Puškinas lankydavosi pasisemti įkvėpimo savo kūrybai.
Supratau ne viską - jis kalbėjo išsilavinusio žmogaus kalba,
ilgais, sudėtingais sakiniais. Vis dėlto aš irgi galėjau pasakyti
dviejų Puškino kūrinių pavadinimus: „Borisas Godunovas“
ir „Stoties prižiūrėtojas“. Pasakoju, kad prieš porą metų Vo­
kietijoje buvo sukurtas filmas „Stoties prižiūrėtojas“ - tai
jį akivaizdžiai džiugina. Tikrų tikriausias saloninis pašneke­
sys - įmantrus ir keistas. Nesuprantu šitų vyrukų, kaskart
suglumstu, kai jie vis iš naujo kuo nors mane nustebina.
Staiga virtuvėje kyla triukšmas - aidi vyrų balsai. Gal
Anatolijus? Mažasis kaukazietis mano, kad tai ne jis, tačiau
 M oteris Berlyne 117

nedelsdamas eina su manimi į virtuvę, iš kur kaip tik atlekia

aiškiai persigandusi našlė.
- Atsargiai - Petka! —šaukia ji.
Petka? Viešpatie, taip, juk šitas irgi dar čia. Petka su
šiurkščiais tarsi šepetys plaukais ir medkirčiojetenomis, ku­
rios taip drebėjo, kai sutrikęs Romeo mikčiojo man meilės
žodžius.
Mes visi trys {lekiame į virtuvę. Čia ant indaujos stovi
mažytis, bebaigiantis išsekti Hindenburgo žibintas. Be to,
dar blyksi mirštantis kišeninis žibintuvėlis, kuriuo mosuoja
visai nepažįstamas rusas. Antrasis neabejotinai yra Petka -
girdžiu jo balsą. Nuo užvakar (taip, tai įvyko tik prieš dvi
dienas) jo meilė man pavirto neapykanta. Atstumtasis si­
birietis Petka artinasi prie manęs - jis mane mato. Plaukų
šepetys sušiauštas, kepurė balažin kur. Mažos Petkos akys
žiba - jis mirtinai nusilakęs.
Kampe prie lango stovi siuvamoji mašina. Petka griebia
už uždengto dangčio, atplėšia prietaisą nuo grindų ir per
visą virtuvę sviedžia į mane. Baldai traškėdami griūva ant
plytelių. Susigūžiu ir šaukiu mažajam kaukaziečiui: „Pa­
kviesk Anatolijų!“ Slepiuosi už kito, nepažįstamo kareivio,
kuris atėjo su Petka, pečių, maldauju jo apginti nuo girto
draugo. Dabar Petka puola mane plikais kumščiais, tačiau
jo smūgiai beviltiškai netaiklūs, nes vyrukas nuo girtumo
stipriai pasviręs. Netikėtai jis užpučia paskutinę šviese­
lę, stovėjusią ant indaujos. Tuo pat metu visiškai išsikrau­
na kišeninio žibintuvėlio baterija, ir mus apgaubia aklina
118 ANONIMĖ

tamsa. Girdžiu, kaip šnopuoja Petka, užuodžiu iš jo burnos

sklindantį prastai išfiltruotos degtinės dvoką. Tiesą sakant,
visiškai nebijau —esu pernelyg užsiėmusi: stengiuosi išveng­
ti Petkos smūgių, pakišti jam koją, ir tuo pat metu aplink
jaučiu sąjungininkus. Galų gale visi kartu nuvelkame jį prie
galinių durų. Kišeninis žibintuvėlis vėl paskleidžia keletą
šviesos atraižų. Stumiame Petką sraigtiniais laiptais žemyn,
jis nusirita per kelias pakopas. Klupinėdamas šaukia, kad
esu bloga, purvina - tada pasipila keiksmai, kuriuose mini­
ma motina.
Pirma valanda nakties, taigi šiandien jau antradienis, ge­
gužės pirmoji. Kiūtojau fotelyje, jaučiausi nusivariusi kaip
arklys. Mažasis adjutantas vėl išėjo - dabar jis tikrai ketino
atvesti Anatolijų. Klausiausi ir snūduriavau... Našlė ir ponas
Paulis seniai nuėjo miegoti. Aš nesiryžau - vis laukiau...
Galų gale pasigirdo beldimas į paradines duris. Vėl ma­
žasis adjutantas. Šįkart nešinas lašiniais, duona, silke, keliais
kareiviškais katiliukais, pilnais degtinės. Klupinėdama nuo
mieguistumo, virtuvėje ieškau lėkščių ir stiklinių, tada den­
giu apvalų stalą - adjutantas man padeda. Silkių filė gaba­
lėliai švariai išvalyti nuo ašakų, gražiai susukti. Aš žiovauju,
mažylis mane paguodžia: „Netrukus ateis Anatolijus.“
Iš tiesų jis pasirodo po dešimties minučių - kartu atei­
na šviesiaplaukis leitenantas, vis dar besiramstantis vokiška
keliautojo lazda. Anatolijus trukteli mane ir pasisodina ant
kelių, žiovaudamas sako: „Ech, miegoti...“
Vos visi keturi —su mumis ir šviesiaplaukis leitenantas —
susėdame prie valgio ir gėrimo, už durų vėl pabeldžia. Vie­
 M oteris Berlyne 119

nas iš Anatolijaus vyrų —jis privalo Anatolijų ir jo adjutantą

nuvesti pas vadą. Atrodo, kad šiąnakt kažkas nutiko, o gal
tai susiję su gegužės švente? Anatolijus dūsaudamas stojasi
ir išeina. Mažasis adjutantas paskubomis dar kartą energin­
gai atsikanda duonos su lašiniais ir kramtydamas nuskuba
iš paskos.
Jie išėjo. Liko tik šviesiaplaukis. Baksnodamas lazda į
grindis jis neramiai paklibikščiuoja po kambarį, tada vėl
atsisėda ir įsispokso į mane. Žvakės liepsna plevena. Taip
noriu miego, kad beveik virstu nuo kėdės. Iš galvos išgaravo
visi žodžiai.
Šviesiaplaukis spokso priešais save. Sako, kad nori čia pa­
silikti. Ketinu jam parodyti galinį kambarėlį. Ne, jis nori
pasilikti čia, šiame kambaryje. Ant sofos ištiesiu antklodę.
Jis nori į lovą - užsispyręs burba vienoda intonacija kaip
pervargęs vaikas. Gerai, tegu. Apsirengusi, taip kaip stoviu,
guluosi ant sofos. Ne, aš turiu ateiti pas jį į lovą. Nenoriu.
Jis pradeda priekabiauti prie manęs ant sofos. Grasinu Ana­
tolijum. Šviesiaplaukis šiurkščiai kvatoja: „Jis šiąnakt nebe­
ateis.“
Keliuosi, ketindama eiti į galinį kambarėlį ar pas našlę,
nesvarbu kur. Jis nusileidžia, susisupa į antklodę ir paten­
kintas lieka drybsoti ant sofos. Su visais drabužiais, tik nusi-
spyrusi batus, guluosi ant lovos.
Kiek vėliau pašoku iš siaubo - girdžiu, kaip tamsoje arti­
nasi lazdos kaukšėjimas. Jis vėl čia, vėl nori pas mane į lovą.
Apgirtusi iš nuovargio aš ginuosi, kažką vapu, nenoriu. Jis
120 ANONIMĖ

nepasiduoda, irzlus ir piktas spaudžiasi vis stipriau ir stip­

riau. Kelis kartus niūriai pakartoja: „Aš - jaunas žmogus.“
Jam daugių daugiausia dvidešimt.
Gindamasi kartą užgaunu sužeistą koją. Jis sudejuoja,
keikdamasis suduoda man sugniaužtu kumščiu. Tada pasi­
lenkia prie lovos ir kažko graibo ant grindų. Tik po kelių
akimirkų suvokiu, kad jis ieško savo lazdos, kurią paliko
greta lovos. Tai gumbuota keliautojo lazda. Jeigu tamsoje
kartą stuktelės man per galvą, viskas bus baigta. Mėginu
sugriebti vyruko rankas, atitraukti jį nuo lovos krašto. Jis
vėl pradeda spaustis. „Taip daro šunys...“ —sušnabždu. Šitas
sakinys jį ypač sužavi - niūriai tęsdamas žodžius, vyrukas
kartoja: „Taaip... gerai... kaip šunys... laabai gerai... šuniška
meilė... šuniška meilė...“ Kartkartėmis mudu iš nuovargio
kelioms minutėms pasineriame į sunkų miegą, tada jis vėl
pradeda spaustis ir knistis drabužiuose... Jaučiuosi tokia
žaizdota, tokia nusibaigusi, ginuosi pusiau miegodama, jo
lūpos tokios šaltos...
Prieš penkias, pirmą kartą užgiedojus gaidžiui, jis sunkiai
pakyla, užraitoja kelnių klešnę ir atitraukia murziną tvars­
tį nuo dantytos žaizdos. Išsigandusi nevalingai atšliju, tada
klausiu: „Ar galėčiau padėti?“ Jis papurto galvą, valandėlę
spokso į mane ir staiga nusispjauna prie mano lovos - iš­
spjauna panieką. Išeina. Košmaras baigiasi. Dar tris valan­
das miegu kaip užmušta.
 1945 metų gegužės 1 d.,
antradienis, po pietų

Taip baimingai pradėjome šią dieną - nuo aštuntos sėdė­

jome pasirengę ir laukėme siaubingų įvykių. Staiga virtuvė
prisipildo vyrų atvaizdų —pažįstamų ir nepažįstamų. Vienas
atėjo su baltu chalatu, prisistatė esąs kepėjas ir pašnabždo­
mis man pažadėjo miltų ir duonos - daug miltų ir daug
duonos, - jeigu aš su juo... (jis neištarė to, ką jie paprastai
vadina „mylėtis“, „tuoktis“ arba paprasčiausiai „miegoti“,
tik reikšmingai primerkė akis).
Riksmai gatvėje —visi vaikinai akimirksniu dingsta iš
mūsų virtuvės. Netrukus jie, išrikiuoti dviem eilėm, stovi
apačioje po klevu. Anatolijus vaikšto pirmyn atgal —kiek­
vienas kūno colis byloja jį esant vyresnįjį leitenantą, tačiau
ramų: susikišęs rankas į odinio švarko kišenes, jis sako kalbą.
Iki manęs prasiskverbia tik sakinių nuotrupos: „Gegužės pir­
moji... pergalė nebetoli... būkite linksmi, tačiau nepamirš­
kite draugo Stalino įsakymo...“ Ir taip toliau. Tada šelmiškai
mirkteli savo žmonėms, vyrai jam atsako šypsniais. Andrejus
žengė į priekį, uždavė klausimą ir gavo atsakymą. Dar du ar
tiys vyrai kaip mokinukai pakėlė rankas, kažko pasiteiravo.
122 ANONIME

Vyrai kalbėjo laisvai —nepastebėjau nė menkiausios įtam­

pos ar griežtumo. Draugas vyresnysis leitenantas elgėsi kaip
tikras draugas. Anapus, prie mokyklos, per visą ceremoniją
staugė „Katiušos“, o ugnies juostos raižė sieros geltonumo
dangų.
Jaučiausi menka ir sužeista, šliaužiau kaip šluba antis.
Našlė nukėlė savo vaistinėlę iš antresolių, kur laikė ją pa­
slėptą, ir padavė skardinę dėžutę su vazelino likučiais.
Pradedu galvoti apie tai, koks geras praeityje buvo mano
gyvenimas, kad iki šiol meilė reiškė tik džiaugsmą ir malo­
numą, o ne sunkią naštą. Manęs niekada niekas nevertė,
man irgi nereikėjo nieko versti. Buvo gerai taip, kaip buvo.
Vis dėlto ne perteklius mane dabar verčia jaustis taip blo­
gai. Tai išnaudotas, prieš mano valią paimtas kūnas atsako
skausmu.
Prisimenu ištekėjusią mokyklos laikų draugę —kartą karo
pradžioje ji man prisipažino, kad dabar, gyvendama be vyro
(jis buvo pašauktas į tarnybą), fiziškai jaučiasi geriau negu
gyvendama santuokinį gyvenimą. Santuokinis bendravimas
jai dažnai buvo skausmingas ir nemalonus, o ji iš paskuti­
niųjų stengėsi slėpti tai nuo vyro. Tai vadinama frigidišku­
mu. Išlikau frigidiška visą šį sanguliavimo laikotarpį. Kitaip
ir negali būti —kol esu laimikis, noriu išlikti negyva ir be­
jausmė.
Per pietus atsitiktinai pasitaikė proga išgelbėti gyvybes
dviem žmonėms. Viskas prasidėjo tada, kai vienas vokie­
tis —nepažįstamas pagyvenęs vyriškis —pasibeldė į duris ir
pašaukė mane, tai yra „damą, kuri moka rusiškai“.
 M oteris Berlyne 123

Turiu pripažinti, kad žemyn lipau labai dvejodama, nes

vyras kažką vogravo apie revolverius ir sušaudymą. Apačio­
je radau senąjį pašto pareigūną su žmona ir, laimei, keletą
Anatolijaus vyrukų, puskarininkių. (Po Anatolijaus paskai­
tos pradedantiesiems jau gana gerai skiriu jų karinius laips­
nius.) Jis stovėjo tylėdamas, nusigręžęs į sieną, nuleidęs pe­
čius, nunarinęs galvą, su šlepetėmis. Ji, pasukusi galvą, per
petį paskubomis vis kartoja tuos pačius sakinius.
Kas nutiko? Pasirodo, pabėgėlė mergina, kuri nuomojosi
kambarį pašto pareigūno bute ir dar šeštadienio rytą tvirti­
no daugiau nebegalinti ištverti ir padarysianti viskam galą,
buvo sučiupta laiptinėje su revolveriu palto kišenėje. Gink­
lą ji atsivežė iš savo gimtinės —apie jį niekas nenutuokė.
Merga ištrūko, užlėkė laiptais aukštyn ir mansardų labirin­
tais paspruko nuo persekiotojų. Nuo to laiko ji pradingo.
Dabar pašto pareigūno kambariuose kareiviai viską apvertė
aukštyn kojomis ir galų gale surado (o, siaube!) portretinę
nuotrauką, kurioje merga nusifotografavusi su SS kareiviu.
Nuotrauką jie turi čia, apačioje, rodo ją man —turiu pa­
tvirtinti, kad čia tikrai mergina iš Kionigsbergo. Gali būti,
kad esesininkas yra jos sužadėtinis, bet labiau tikėtina, kad
brolis —jo galva tokia pat plati.
Dabar rusai, paėmę įkaitais abu senukus, nori nedelsda­
mi juos sušaudyti, jeigu šie neišduos merginos, jeigu nepa­
sakys, kur ji pabėgo.
Pirmą kartą turiu progą išaiškinti nesusipratimą. Rusai
senukus palaikė merginos tėvais. Jie, šitie vyrai, dar pripratę
124 ANONIMĖ

prie tikrų šeimų —jie nieko nenutuokia apie painų, atsisky­

rėlišką ir sujauktą mūsų gyvenimą. Išgirdę, kad šie žmonės
svetimi ir mergina pas juos tik laikinai gyveno, jie tučtuojau
pakeitė toną. Senoji moteriškė, kuri viso pašnekesio metu
nenuleido paklaikusio žvilgsnio nuo manęs ir rusų, pasinau­
dojo trumpa pauze ir, tikėdamasi, jog tai bus jai naudinga,
pradėjo plūsti pradingėlę, maišyti ją su žemėmis. Jie tiesiog
priėmę šią personą į savo namus, o iš jos sulaukę tik barnių
ir netvarkos. Ji įgrisusi iki gyvo kaulo, todėl moteriškė jau
niekuo nebesistebinti... Jei tik žinotų, kur toji merga pasi­
dėjo, ji tučtuojau pasakytų, nes neturi nė menkiausios prie­
žasties slėpti. Ir taip toliau.
Žinoma, moteris tikrai išduotų merginą, jeigu tik galėtų.
Drebančiu iš baimės balsu ji vis kartoja ir kartoja savo pos­
tringavimus, o vyras stovi nebylus, veidu nusigręžęs į sieną.
Kalbu ir kalbu, aiškinu kareiviams, kad mergina savo re­
volveriu tikrai neketino žudyti rusų, tvirtinu pati girdėjusi,
kad ji planavo nusižudyti, sakau, kad ji tikriausiai jau seniai
kur nors nusišovė ir netrukus bus rastas lavonas. (Žodžio
„savižudybė“, samoubyjstvo, irgi nėra kareiviškame žodynė­
lyje. Jį sužinojau iš Andrejaus.)
Įtampa iš lėto slūgo. Ryžausi pašto pareigūną ir jo žmo­
ną apibūdinti kaip visiškus žioplius, kurie nieko apie nieką
nenutuokia. Galų gale vyras irgi atsigręžė. Iš praviros jo bur­
nos kaip kūdikiui tįso seilių gijos. Jo žmona tylėjo, šviesios
sumišusios senos moteriškės akys šokinėjo nuo manęs prie
rusų ir atgal. Galų gale abiems buvo leista eiti.
 M oteris Berlyne 125

Man buvo liepta pranešti visiems civiliams namo gyven­

tojams, kad dar kartą radę ginklą, pagal karo teisę rusai su­
degins visą pastatą nuo stogo iki pamatų. Kareiviai prisiekė
surasti merginą ir likviduoti.
Mano linksmieji degtinės gėrikai staiga pasikeitė - jų vi­
sai nebeįmanoma atpažinti! Nei menkiausiu ženklu neišsi-
duoda, kad tiek daug kartų sveikino mane per apvalų stalą.
Jų lalėjimu negali pasitikėti. Akivaizdu, kad tarnyba jiems
yra viena, o degtinė - visai kas kita, bent jau šiems trims
vaikinukams. Turiu tai įsidėmėti ir būti su jais atsargi.
Jaučiausi visai patenkinta savimi, tačiau kartu ir šiek tiek
baiminausi. Pamažu pradedu kristi visiems į akis kaip mar­
gas šuo, ir tas mane neramina. Turiu pripažinti, kad bijau ir
norėčiau gyventi pasislėpusi. Grįžtant į namus, priėjo vyriš­
kis, kuris mane čia atsivedė, ir paprašė išversti išsireiškimą,
kurį daug kartų girdėjo iš rusų lūpų: Gitler dumk. Išverčiu:
„Hitleris —avigalvis“. Rusai šiuos žodžius mums sako trium­
fuodami, tarsi tai būtų jų atradimas.
 1945 metų gegužės 2 d.,
trečiadienis, kartu ir likusi
antradienio dalis

Pusę antradienio popietės kiūtojau ant pono Paulio lovos

ir rašiau viską, kas įvyko. Atsargumo dėlei paskutinius šios
rašliavos juodraščio lapus apipavidalinau taip, kad jie atro­
dytų kaip vokiečių-rusų kalbų žodynas —jį bet kada galiu
parodyti aplink šmirinėjantiems smalsiems rusams. Anks­
čiau kartą taip padariau ir nusipelniau pagiriamojo patapš­
nojimo per petį.
Pavakare mūsų ramybė vėl buvo sutrikdyta. Kažkas pra­
dėjo spardyti ir daužyti paradines duris. Pravėriau jas, prieš
tai užkabinusi grandinėlę, pamačiau kažką balta ir atpaži­
nau baltu chalatu vilkintį kepėją, kuris jau buvo užklydęs
antradienį. Jis norėjo vidun. Neleidau —sumelavau, kad pas
mane yra Anatolijus. Tada jis pradėjo reikalauti kitos mer­
ginos, bet kokios, —prašė pasakyti adresą ar kokią nuorodą,
kur būtų galima ją rasti, žadėjo merginai už tai duoti daug
miltų ir šiek tiek man už tarpininkavimą. Nepažįstu jokios
jam tinkamos merginos, ir nenoriu pažinoti. Tada jis pradė­
jo įkyrėti, įbruko koją į tarpdurį, išplėšė grandinėlę. Vargais
negalais išstūmiau jį lauk ir užtrenkiau duris.
 M oteris Berlyne 127

Taip, merginos yra tos prekės, kurių trūksta labiausiai.

Dabar visi žino, kokiu laiku vyrai išeina į medžioklę —tada
uždaro visas merginas, užkelia jas į antresoles, suveda į sau­
gius butus ir užrakina. Prie vandens pompos iš lūpų j lūpas
pašnabždomis perduodama slapta informacija: „Priešlėktu­
vinės apsaugos bunkeryje gydytoja įrengė infekcinę ligo­
ninę. Ant durų pakabino dideles iškabas rusų ir vokiečių
kalbomis, kad patalpoje laikomi sergantieji dėmėtąja šilti­
ne.“ Iš tiesų ten surinktos pačios jauniausios mergaitės iš
aplinkinių namų - sumaniusi gudrybę apie dėmėtąją šiltinę,
gydytoja gelbsti jų nekaltybę.
Netrukus vėl pasigirsta triukšmas. Šįkart dviem dar ne­
pažįstamiems kareiviams pavyko įsibrauti į apleistą gretimą
butą. Po paskutinio antskrydžio butus skirianti siena maž­
daug dviejų metrų aukštyje įtrūko - ten žioji maždaug ke­
turių kumščių pločio plyšys. Atrodo, kad bernai pristūmė
prie sienos stalą —dabar jie rėkauja pro plyšį ir reikalauja
įleisti į butą, kitaip grasina šaudyti. (Aišku, jie net nenu­
tuokia, kad mūsų galinės durys ir taip atidarytos.) Vienas
pašviečia kišeniniu žibintuvėliu į mūsų koridorių, antrasis
tuo metu užtaiso automatinį ginklą. Bet mes žinome, kad
jie taip greitai nepradeda šaudyti, ypač tada, kai yra pakan­
kamai blaivūs, kaip šie du, ir dar sugeba apversti liežuvį.
Pradedu paikioti, mėginu rusiškai kalbėti kvailystes. Vaiki­
nai labai jauni, jiems dar neželia barzdos. Įkalbinėju juos
gražiuoju, pamokslauju apie didžiojo Stalino įsakymą. Galų
gale jie pasitraukia nuo šaudymo angos, dar kurį laiką batais
128 ANONIME

patranko paradines duris ir išeina. Mes lengviau atsikvepia­

me. Mane šiek tiek ramina žinojimas, kad pavojaus atveju
galiu pabėgėti laiptais aukštyn ir pasišaukti į pagalbą ką nors
iš Anatolijaus vyrų. Mes - asmeninis Anatolijaus elnynas.
Dauguma tą žino.
Našlei pamažu darosi nejauku, ypač vakarop, kai nepasi­
rodo nė vienas iš mūsų nuolatinių lankytojų. Pasinaudojusi
trumpa ramybės akimirka, moteriškė šmurkštelėjo j laiptinę
ir nukūrė viršun pasikalbėti su kitais namo gyventojais. Su­
grįžo po dešimties minučių: „Prašau, eime pas ponią Vent,
pas ją susirinkę tokie malonūs rusai, ten tikrai jauku.“
Ponia Vent yra vieniša penkiasdešimtmetė su pūlinga
egzema ant skruosto - ta pati, kuri anksčiau prie savo kel­
naičių gumos buvo pritvirtinusi vestuvinį žiedą. Paaiškėjo,
kad ji apsigyveno kartu su į Vakarus pasprukusio namo savi­
ninko ekonome —dar viena baimės ir vargo sąjunga, kokios
dabar kuriamos visur. Mažoje virtuvėje tvanku, dvokia ir
pilna tabako dūmų. Žvakių šviesoje įžiūrėjau abi moteris
ir tris rusus. Prieš juos ant stalo buvo daugybė konservų,
beveik visi be etikečių —tikriausiai rusų grobis iš vokiečių
karių atsargų. Vienas rusas našlei į ranką tučtuojau įbruko
skardinę.
Paprašyta moterų, nė žodžio nepasakiau rusiškai - apsi­
mečiau kvailele. Nė vienas iš trijulės manęs nepažinojo. Vie­
nas, vardu Seriožka, prisiglaudė prie manęs ir uždėjo ranką
man ant klubų. Kitas rusas tučtuojau švelniu balsu paprašė:
„Broli, prašau, nereikia.“ Seriožka klusniai atsitraukė.
 M oteris Berlyne 129

Stebiuosi. Tas, kuris kalbėjo, buvo visai jaunas ir gražaus

veido. Tamsaus gymio, taisyklingų bruožų. Jo akys spindi,
pirštai ploni. Jis žiūri į mane rimtu žvilgsniu ir netaisyklinga
vokiečių kalba sako: Nicht haben Angst*.
Ponia Vent mums pašnabžda, kad šito ruso vardas —Ste-
panas, kad per vokiečių antskrydį Kijeve jis neteko žmonos
ir dviejų vaikų. Vis dėlto vyrukas mums viską atleido ir yra
beveik kaip šventasis.
Trečiasis rusas —mažo ūgio, rauplėta oda —atkiša skardi­
nę, kurią ką tik atidarė kišeniniu peiliu. Atkiša man peilį ir
gestais pasiūlo valgyti. Skardinėje mėsa. Pasmeigiu kelis di­
delius riebius gabalus ir susikemšu į burną —jaučiuosi labai
alkana. Visi trys rusai patenkinti žiūri į mane. Ponia Vent
atidaro virtuvės spintą ir parodo ištisas, eiles konservų dė­
žučių - visas atnešė šitie trys vaikinai. Čia iš tikrųjų jauku.
O abi moteriškės tikrai atstumiančios - ponios Vent veidą
darko egzema, o buvusi ekonomė panaši į pelę, akiniuota ir
visai sunykusi. Gali dingti noras prievartauti. Vienas Dievas
težino, kodėl šitie trys vyrai įsitvirtino šiuose namuose ir
prinešė tiek gėrybių.
Galėjau dar ilgai čia sėdėti. Stepanas padorus, greta jo
jaučiuosi saugi. Žiūriu į jį stebėdamasi, prisiminusi Brolius
Karamazovus, mintyse pavadinu Alioša. Deja, našlė pradeda
nerimauti - ji rūpinasi ponu Pauliu, kuris liko vienas savo
lovoje. Žinoma, mūsų vyrams, ypač gulintiems ligos patale,
nėra ko bijoti rusų. Neįsivaizduoju, kad kuris nors iš šitų

* N ebijoti (vok.).
130 ANONIMĖ

jaunuolių ateitų siūbuodamas klubais ir pašnabždėtų ku­

riam nors vyrui: „Eikš, mielasis.“ Jie beviltiškai normalūs.
Serioža, nešinas žvake, palydi mus iki durų —stebimas
Stepano jis ramus kaip ėriukas, tik tarpduryje surizikuoja ir
švelniai gnybteli man į žastą.
Skuosdamos žemyn, abi rankose nešamės po skardinę
konservuotos mėsos. Iš mūsų buto sklinda gyva muzika.
Viduje didžiulis sujudimas. Gyvenamajame kambaryje, įsi­
veržusi pro atviras galines duris, sėdi beveik visa Anatolijaus
kuopa. Jie iš kažkur atsitempė akordeoną ir dabar pasikeisda­
mi groja. Mėgina visi, nė vienas nemoka - rezultatas aiškus,
bet visiems juokinga. Rusai nori švęsti —šiandien Gegužės
pirmoji. Jie nežino, kur dabar yra Anatolijus, - sako, jog
išvykęs tarnybos reikalais, kad jam reikia daug kur nuvykti.
Einame į gretimą kambarį, prie pono Paulio lovos, ir ran­
dame ten rusus. Niūrusis leitenantas su kortelėmis išpuošta
keliautojo lazda ir dar vienas, kurį tikriausiai atsivedė drauge
ir atsainiai paskubomis pristatė: kažkoks -ičius -ičius -ičius
Toksirtoks, majoras. (Savo tėvavardžius ir pavardes jie taria
pašnabždomis ir švepluodami —visi stengiasi nuslėpti savo
tapatybę, pasako tik vardus ir laipsnius, kuriuos išmanantis
žmogus ir taip atpažįsta.)
Su didžiausiu pasibjaurėjimu spoksau į šviesiaplaukį lei­
tenantą ir trokštu, kad jis kur nors išsinešdintų. Jis nė men­
kiausiu ženklu neišsiduoda mane atpažinęs, elgiasi oficialiai,
kaip svetimas, ir yra nepriekaištingai mandagus. Jo atvestas
majoras dar mandagesnis. Mums įėjus, jis pašoka nuo kė­
 M oteris Berlyne 131

dės, nusilenkia kaip per šokių pamoką, su kiekviena atskirai

pasisveikina. Aukštas lieknas tipas, juodaplaukis, vilki švaria
uniforma, eidamas šiek tiek velka vieną koją.
Vėliau kambaryje pastebėjau trečią naujoką. Jis nejudė­
damas sėdėjo ant kėdės prie lango ir tik majorui paliepus
atsistojo ir žingtelėjo j mus. Jo akys žibėjo žvakės šviesoje.
Azijatas plačiais skruostikauliais, pabrinkusiomis įkypomis
akutėmis —jį mums pristatė kaip majoro pasiuntinį. Vyru­
kas tuojau pat vėl grįžo į savo kamputį prie lango ir pastatė
pilko vilnonio palto apykaklę - iš lauko pūtė žvarbus vėjas.
Aplink Paulio lovą sėdim keturiese: našlė, aš, majoras ir
niūrusis blondinas. Pokalbį palaiko majoras. Jo paprašyta, į
vokiečių kalbą verčiu daugybę mandagių banalybių, skirtų
našlei ir ponui Pauliui, kuriuos kariškis laiko sutuoktinių
pora. Kalbėdamiesi mudu paslapčia vienas kitą tyrinėjame.
Suprantu ne viską, ką jis šneka, tačiau neišleidžiu jo iš akių.
Dabar majoras pasiūlo cigarečių, kurias palaidas laiko švar­
ko kišenėje. Paulius dėkodamas čiumpa dvi, paėmęs iš ma­
joro degtukų, vieną užsirūko. Abu susimąstę traukia dūmą.
Majoras mandagiai kartkartėmis ištiesia ponui Pauliui pele­
ninę. Tada staigiai pašoka ir prašo tučtuojau paklausti, ar jis
netrukdo, —jeigu taip, nedelsiant išeisiąs iš kambario. Atro­
do, tarsi jau būtų pasirengęs bet kurią akimirką dingti. Ne,
ne, —atsakome mes, —jis visiškai netrukdo. Jis vėl atsisėda
ir tylėdamas toliau rūko. Tikras Knigė*. Dar vienas pavyz­

* Baronas fon Knigė (von Knigge) —mandagumo taisyklių sąvado autorius,

gyvenęs Vokietijoje XVIII a.
132 ANONIMĖ

dys iš neišsenkančio etalonų rinkinio, kurį SSSR atsiuntė

mums. Tarp kitko, jis nervinasi. Ranka, laikanti cigaretę,
pastebimai virpa. O gal jis karščiuoja? Majoras ką tik sakė,
kad jis sužeistas į kelį ir kad jis drauge su kitu - šviesiaplau­
kiu leitenantu —buvo ligoninėje persirišti žaizdų. (Jie užėmė
ir ligoninę. Norėčiau žinoti, kaip jie ten sutelpa ir kur padė­
jo mūsiškius, kurie dar praeitą savaitę buvo susigrūdę į visas
lovas ir į kiekvieną kertelę.)
Gretimame kambaryje stūgavusi dainininkų kompanija
jau išėjo iš mūsų buto ir išsinešė akordeoną. Aplink mus
įsispengė tyla. Pašnairuoju į blondino rankinį laikrodį. Ro­
dyklė jau artėja prie vienuoliktos. Mes - našlė, ponas Paulis
ir aš - susižvalgome. Nežinome, ko tikėtis iš šitų svečių.
Majoras kažką įsako kamputyje prie lango tūnančiam
azijatui. Šis kažką sunkiai ištraukia iš apsiausto kišenės. Tai
įspūdingas butelis vokiško rūšinio šampano! Pastato jį žva­
kės šviesos rate ant stalelio prie pono Paulio lovos. Našlė
jau lekia taurių. Susidaužiame, išgeriame. Majoras su švie­
siaplaukiu leitenantu kartkartėmis pusbalsiu persimeta tuš­
čiomis frazėmis - akivaizdu, kad man jų nederėtų girdėti.
Netikėtai majoras pasisuka į mane ir griežtai kaip mokytojas
klausia:
—Ką jūs žinote apie fašizmą?
—Fašizmą? —pakartoju užsikirsdama.
—Taip, prašom. Paaiškinkite mums šio žodžio kilmę. Pa­
sakykite, kokioje šalyje atsirado šita politinė kryptis.
Kurį laiką įtemptai galvoju, tada pradedu kažką mikčioti
apie Italiją ir Musolinį, senovės romėnus, prisimenu, kad
 M oteris Berlyne 133

žodis fascio reiškia „vytelių ryšulys“, mėginu tai paaiškinti

rodydama kortelėmis nusagstytą leitenanto lazdą... Visą tą
laiką man dreba rankos ir keliai - staiga supratau, ką rezga
šis majoras ir ko jam reikia iš manęs. Jis mėgina patikrinti
mano politines pažiūras, sužinoti apie mano įsitikinimus
bei praeitį ir įkinkyti mane dirbti rusams, įtaisyti vertėja,
armijos pagalbininke ar dar kuo nors. Jau regiu save pavers­
tą verge ir išgabentą kur nors į karo siaubiamas gatves... O
gal šie žmonės iš GPU ir nori padaryti mane šnipe? Galvoje
pinasi šimtai siaubingų minčių, jaučiu, kaip rankos darosi
tarsi švininės ir bejėgiškai nusvyra žemyn, vos bepajėgiu iš­
lementi paskutinius žodžius...
Tikriausiai išbalau, nes našlė, kuri iš mūsų pokalbio ne­
suprato nė vieno žodžio, įbedė į mane išsigandusį klausiamą
žvilgsnį. Girdžiu, kaip majoras šviesiaplaukiui sako: „Taip, ji
gerai išmano politiką“. Jo balse girdėti pasitenkinimas. Tada
pakelia taurę ir pasveikina mane.
Įkvepiu, jaučiu, kaip kakle tvinksi širdis. Egzaminas, at­
rodo, jau išlaikytas - tikriausiai majoras tik norėjo patikrinti
mano išprusimą. Išgeriu, į mano taurę supila likusį šampa­
ną. Našlės akys iš lėto merkiasi. Svečiams atėjo metas atsi­
sveikinti.
Staiga jų tonas pasikeičia - sulaukiu atviro pasiūlymo.
Šviesiaplaukis leitenantas dviem sakiniais išdėsto reikalo
esmę: „Tai majoras. Jis prašo paklausti, ar jums patinka.“
Staiga nusileidžiu į žemę —kvailai spoksau į abu vyrus.
Majoras visą dėmesį sutelkia į savo cigarą - rūpestingai
134 ANONIMĖ

spaudžia peleninėje likusį galiuką. Apsimeta net negirdėjęs,

ką jo įsakytas paklausė leitenantas. Tamsoje net neįžiūriu
prie lango sėdinčio azijato. Jis vis dar sėdi ten netardamas
nė žodžio. Sampano jis negavo.
Tyla. Našlė nekantrauja - ji klausiamai spokso į mane.
Leitenantas tęsia beveik be garso, abejingu tonu: „Ar ma­
joras jums patinka? Ar galėtumėt jį mylėti?“
Mylėti? Prakeiktas žodis, nebegaliu daugiau jo girdėti.
Jaučiuosi prablaivėjusi ir tokia išsigandusi, jog nežinau nei
ką sakyti, nei ką daryti. Šiaip ar taip, niūrusis leitenantas
priklauso Anatolijaus ratui. Taigi jis žino apie tabu. O gal
Anatolijaus čia jau nebėra? Gal šitas majoras perėmė jo pa­
reigas? Gal jis mano, kad kartu gali perimti ir mane? Tačiau
ne - juk pats ką tik papasakojo, kad šiuo metu jis gyvena
ligoninėje ir turi ten lovą.
Atsistoju ir sakau: „Ne. Aš nesuprantu.“
Pasiramsčiuodamas lazda, leitenantas nuklibikščiuoja
paskui mane per visą kambarį, tuo laiku majoras, tarsi vi­
siškai nedalyvautų veiksme, abejingas sėdi prie pono Paulio
lovos ir žvelgia į tolį pro abu išsigandusius ir bejėgiškai ty­
linčius vokiečius.
Pusbalsiu sumurmu leitenantui:
- O Anatolijus? Kas nutiko Anatolijui?
- Klausi apie Anatolijų? —garsiai ir šiurkščiai surinka
jis. - Jis jau seniai toli nuo čia. Jį perkėlė į štabą.
Anatolijus išvyko nepasakęs nė žodžio? Ar tai tiesa? Ta­
čiau leitenanto žodžiai skamba taip užtikrintai, juose junta­
mas toks iš anksto apgalvotas kandumas.
 M oteris Berlyne 135

Man sukasi galva. Majoras irgi pakyla nuo kėdės, cere­

moningai atsisveikina su našle ir ponu Pauliu —girdžiu, kaip
jis kelis kartus padėkoja už vaišingumą. Paulis ir našlė nieko
nenutuokia apie ką tik vykusį sąvadavimo aktą, o aš nedrįs­
tu abiejų rusų akivaizdoje kalbėti vokiškai. Jau žinau, kad
rusams tai nepatinka - jiems išsyk kyla įtarimų dėl sąmokslo
ar išdavystės.
Nusilenkęs mums visiems, majoras patraukia durų link.
Nuo lango atkrypuoja azijatas. Visiems trims pašviečiu kelią
žvake. Majoras, šiek tiek vilkdamas dešinę koją, tačiau iš
paskutiniųjų stengdamasis nešlubčioti, labai lėtai plumpina
koridoriumi. Leitenantas, stumtelėjęs mane alkūne, grubiai
paklausia: „Na? Vis dar svarstote?“ Tada trumpai padisku­
tuoja su majoru apie tai, kur jiems reikėtų nakvoti - ligo­
ninėje ar... Leitenantas šaltai, tačiau vėl mandagiai klausia
manęs: „Gal galėtumėte mus apnakvindinti čia? Mus, visus
tris?“ Jis parodo į majorą, save ir pusiau miegantį azijatą.
„Visus tris? Prašom, kodėl gi ne? Tada mus visą naktį sau­
gos vyrai“, - galvoju, vesdama visą trijulę už virtuvės, į galinį
kambarėlį. Ten stovi plati sofa, o ant jos yra kelios vilnonės
antklodės. Leitenantas ir azijatas prasispraudžia pro mane
į kambarėlį. Niūrusis blondinas jau ruošiasi užverti paskui
save duris, tačiau aš vis dar stoviu ir stebiu, kaip jis kišeniniu
žibintuvėliu švysčioja į visus kampus.
Stoviu virtuvėje su žvake rankoje. Greta tylėdamas styp­
so majoras. Paskui mandagiai pasiteirauja, kur yra vonia.
Parodau duris, paduodu žvakę. Kai lūkuriuodama stoviu
136 ANONIMĖ

prie virtuvės lango ir spoksau į tamsą, dar kartą atsiveria

galinio kambario durys. Išeina vienmarškinis šviesiaplaukis
ir sušnabžda man: „Apie mus... apie tai, kas tarp mūsų buvo
vakar... niekam nereikia žinoti.“ Tada vėl dingsta. Akimir­
ką galvoju: „O kas buvo tarp mūsų?“ Paskui vėl prisimenu
praėjusią naktį, šunišką meilę, spjūvį į mano lovą. Atrodo,
kad nuo tada praslinko ištisa amžinybė - viskas išstumta iš
galvos, beveik pamiršta. Galvoje persimaišė laiko sąvokos.
Viena diena atrodo kaip savaitė, kaip praraja tarp dviejų
naktų.
Majoras vėl čia - kartu su manim eina į mano kamba­
rį. Dabar Paulis ir našlė pagaliau supras, koks spektaklis
čia vyko. Per sieną girdžiu prislopintą pokalbį. Majoras iš
kišenės ištraukia naują didelę žvakę, ant peleninės nulaši­
na kelis lašus vaško, priklijuoja žvakę ir pastato ant stalelio
greta mano lovos. Rankoje tebespausdamas kepurę, tyliai
pasiteirauja:
—Ar galiu čia likti?
Rankomis ir pečiais padarau bejėgiškumo gestą. Nudel­
bęs akis jis sako:
—Pamirškite vyresnįjį leitenantą. Jau rytoj jis bus toli nuo
čia. Pats tai girdėjau.
—O jūs? —klausiu.
—Aš? Ak, aš dar pasiliksiu ilgai, labai ilgai. Mažų mažiau­
siai dar vieną savaitę, o gal net ir ilgiau. - Kalbėdamas jis
parodo į koją. - Čia yra skeveldra. Mane gydys daktarai.
Žiūrint į jį, čia stoviniuojantį, mane apėmė gailestis. Pa­
siūlau atsisėsti. Jis dvejodamas sako:
 M oteris Berlyne 137

—Jūs pavargsite. Jau taip vėlu. Jei norite atsigulti...

Tada nužingsniuoja prie lango, iš kurio dabar belikę tik
kartonas bei šukės ir pro kurį nebegirdėti nieko, net ir fron­
to garsų, ir apsimeta, kad žiūri į tolį. Aš akimirksniu nusi-
velku viršutinius drabužius, užsimetu seną našlės peniuarą ir
smunku po patalais.
Majoras artinasi, prisistumia prie lovos fotelį. Ko jis nori?
Vėl kalbėtis, žaisti pagal taisykles iš Knigės pamokymų sky­
riaus „Priešų merginų prievartavimas“?Vis dėlto ne - jis nori
susipažinti. Iš vidinių kišenių iškrausto visus dokumentus,
išdėlioja juos ant antklodės ir pritraukia arčiau žvakę, kad
galėčiau gerai matyti. Tai pirmas rusas, kuris atskleidžia apie
save visas smulkmenas. Dabar žinau jo vardą ir pavardę, kur
ir kada jis gimė, netgi žinau, kiek jis turi turto —tarp visų
dokumentų yra Leningrado taupomosios kasos knygelė su
4000 rublių sąskaita. Jis vėl surenka visus popiergalius. Kal­
ba subtilia rusų kalba - suvokiu tai, nes nesuprantu ištisų
sakinių. Atrodo, kad jis apsiskaitęs, muzikalus ir iš pasku­
tiniųjų stengiasi elgtis džentelmeniškai. Majoras netikėtai
pašoka ir nervingai klausia:
—Ar aš jums nemalonus? Norite, kad atsisveikinčiau? Pa­
sakykit atvirai!
—Ne, ne, - atsakau.
Ne, jokiu būdu nereikia. Gali būti čia, tik nieko nedaryk.
Tiesiog negaliu taip greitai susivokti. Mane kamuoja šlykš­
tus jausmas, kad keliauju iš rankų į rankas, jaučiuosi paže­
minta ir įskaudinta, degradavusi iki sekso objekto. Tada vėl
138 ANONIMĖ

pradedu svarstyti: „O kas, jeigu tiesa, kad Anatolijus dingo?

Kas, jeigu vėl prarasiu taip sunkiai įgytą draudžiamo vai­
siaus statusą, jeigu šita tvirtovė vėl bus paimta? Negi būtų
blogai dar ilgesniam laikui tapti kitiems tabu, negi blogai
pasistatyti naują tvirtovę?“
Majoras nusijuosė diržą, nusivilko švarką—viską darė tar­
si sulėtintam kine, nuolat vogčiomis žvilgčiodamas į mane.
Sėdžiu, laukiu, jaučiu, kaip delnais varva prakaitas, noriu
ir kartu nenoriu jam padėti žengti kitą žingsnį. Staiga jis
sako:
- Prašau, duokit man ranką.
Spoksau į jį. Ax jis tikrai ketina mane nudžiuginti bu­
činiu į ranką? O gal jis - delno linijų aiškintojas? Suima
mano delną abiem rankomis ir stipriai spusteli. Tada pažvel­
gia graudžiai spindinčiomis akimis ir virpančiomis lūpomis
sako:
- Atleiskit. Aš taip seniai neturėjau moters.
Neturėjau leisti, kad taip nutiktų. Guliu veidu įsikniau­
busi jam į kelius, kūkčioju, bliaunu ir staugiu visą savo sielos
skausmą. Jaučiu, kaip jis glosto mano plaukus. Prie durų pa­
sigirsta triukšmas. Abu pakeliam akis. Tarpdury stovi našlė,
nešina žvake, ir išsigandusi klausia, kas man atsitiko. Mudu
su majoru mostelim rankomis - ji mato, kad man niekas
nepadarė nieko bloga, girdžiu, kaip vėl užsiveria durys.
Truputėlį vėliau tamsoje pasakiau, kokia esu nuskriausta
ir įskaudinta, ir paprašiau būti švelniam. Jis buvo neapsako­
mai švelnus ir jautrus, greitai paliko mane ramybėje ir leido
miegoti.
 M oteris Berlyne 139

Toks buvo mano antradienis, gegužės pirmoji.

Toliau - trečiadienis. Pirmą kartą per šias vyrų dienas
išsimiegojau iki pat ryto ir atsibudusi greta savęs radau ma­
jorą. Tikriausiai jam nereikėjo į tarnybą, todėl galėjo sau tą
leisti. Mudu visai draugiškai ir protingai paplepėjome apie
šį bei tą. Jis netikėtai prisipažino nesąs komunistas ir ne­
kenčiąs jaunųjų provokatorių bei šnipų komjaunuolių. Iš
jo pasisakymo supratau, kad net aukštesnieji karininkai turi
bijoti partijos kontrolės. Stebiuosi, kad majoras su manim
kalba taip atvirai. Šiaip ar taip, liudininkų čia nėra. Taip pat
netikėtai uždavė klausimą, ar aš esu sveika... „Suprantate...
noriu pasakyti —supranti mane?“ (Jis vis dar painioja krei­
pinius „tu“ ir „jūs“). Atvirai atsakiau, kad niekada neturėjau
tokių negalavimų, tačiau, savaime suprantama, dabar neži­
nau, ar kuris nors iš išprievartavusių rusų manęs kuo nors
neužkrėtė. Jis papurto galvą ir atsidūsta:
- Ak, tie chuliganai!
(Rusų kalboje plačiai vartojamas skolinys „chuliganai“
reiškia niekšus, valkatas, storžievius.)
Jis atsikėlė. Apsirengė, koridoriuje pašaukė azijatą. Sis
atkrypavo kaipmat —dar su kojinėmis, nešinas batais. Leite­
nantas nepasirodė - jis jau buvo išėjęs. Girdėjau, kaip greti­
mame kambaryje triukšmavo našlė.
Lauke šalnotas gegužės rytas. Žvanga grandinės, žvengia
arkliai - gaidys jau seniai atgiedojo. Negirdėti „Katiušų“, nė
vieno šūvio, visiškai nieko. Šlubčiodamas po kambarį ir ju­
dindamas koją, majoras gražiu balsu dainuoja visokias dai­
140 ANONIMĖ

nas, tarp jų ir nuostabiąją „Pasilik, dar pabūk, mano gražu­

sis.“ Paskui atsisėda ant lovos krašto ir, iš kišenės išsitraukęs
mažytę lūpinę armonikėlę, užgroja maršą —groja taip vikriai
ir ugningai, kad pradedu stebėtis. Tuo metu azijatas - jis
man sakė, kad yra kilęs iš Uzbekistano - atsargiai, saugoda­
mas sužeistą koją, padėjo savo vadui apsiauti minkštą odinį
batą. Dievinančiu žvilgsniu stebi muzikuojantį majorą, pas­
kui atsidūsta ir svetimai skambančia rusų kalba sako: „Ak,
kaip tai gražu!“
Vėliau, kai abu jau buvo išėję, našlė laiptinėje išgirdo, kad
prieš ketvirtą buvo pasirašyta Berlyno kapituliacija —kažkas
tai išgirdo per detektorinį radijo imtuvą. „Taika“, - galvojo­
me mes džiūgaudami. Tik vėliau sužinojome, kad šiaurėje ir
pietuose karas vyksta toliau.
Trečiadienis. Slenka valandos. Rašymą vis kas nors per-
traukinėja, tačiau dabar mano keverzonės jau niekam ne-
beužkliūva. Užmetę akį, visi sako: „Taip, teisingai. Dabar
stropiai mokykitės rusų kalbos.“
Vėl rusai, degtinė, darbai virtuvėje, vandens nešimas.
Kažkur dar turėtų mėtytis vienas pagalys —greitai skubu,
kitaip jį nusitemps kas nors kitas. Iš apleisto buto - pastaro­
siomis dienomis jį buvo užėmę —atlėkė du Anatolijaus vyrai,
po pažastim pasibrukę čiužinius ir patalynę. Kur jie ketina
kraustytis? Paties Anatolijaus nė ženklo. Atrodo, leitenan­
tas nemelavo. Galų gale atsisveikindamas majoras pažadėjo,
kad jis gerai manimi rūpinsis ir atneš man pavalgyti. Tai
turėtų būti man į naudą. Jau keletą dienų mane siutina tai,
 M oteris Berlyne 141

kad esu priversta maitintis sviestu, kurį ponas Paulis atsine­

šė iš foksšturmo atsargų. Dabartinis gyvenimas yra kitoks
negu tada, kai iki paskutinio trupinio suvalgiusi visas maisto
atsargas alkana tūnojau bute mansardoje. Pirmiausiai —pa­
skutinius vokiečių paskirstytus produktus, paskui —laimikį,
pagrobtą iš apsaugos policijos kareivinių, ir bulves iš barako.
Našlė irgi turėjo šiokias bulvių, ankštinių daržovių ir lašinių
atsargas. O kiek duonos, silkės, lašinių kraštelių ir konser­
vuotos mėsos palikdavo Anatolijus su savo gauja! (Tik alko­
holio niekada nelikdavo.) Be to, dar yra dvi mėsos konservų
skardinės, gautos iš baltų Stepano - Aliošos - rankų! Iš to
galima gyventi. Galų gale aš jau ne vienerius metus neval­
giau nieko riebaus, o jau keletą mėnesių nebuvau pavalgiusi
sočiai. Taip negali tęstis toliau. Nors laikinai prisikimšiu iki
soties, pasisemsiu šiek tiek jėgų.
Lauke šalta, dangų slepia debesys. Šiandien ilgai stovėjau
prie vandens pompos krapnojant įkyriam lietui. Aplinkui
ištryptuose soduose kūrenasi lauželiai, pritariant akordeo­
nui, skamba vyrų dainos. Prieš mane stovi moteriškė, apsia­
vusi vyriškus batus, galvą ir pusę veido apsivyniojusi šaliku,
užverktomis akimis. Aplink tylu - pirmą kartą stovint ei­
lėje prie vandens mus gaubia tyla. „Katiušos“ nebestaugia.
Dangus teberusena geltoniu. Naktį į trečiadienį buvo daug
gaisrų. Dabar Berlyne negirdėti nė vieno šūvio. Ramybė.
Stovime čia, lietus barbena, kalbamės mažai ir patyliukais.
Pompa girgžda, svirtis cypia, rusai prisipildo vieną kanistrą
po kito. Laukiame. Apsiverkusi būtybė, stovinti prieš mane,
142 ANONIMĖ

monotonišku balsu pasakoja, kad ji iki šiol nebuvo išprie­

vartauta, nes drauge su pora kitų namo gyventojų užsidaro
rūsyje. Dabar iš dalinio sugrįžęs jos vyras ir jai reikia juo
rūpintis, slėpti jį, gauti maisto ir vandens, todėl ji nebega­
linti pasirūpinti savimi. Tuo metu už mano nugaros suaima­
nuoja nesusišukavęs tipas: „Mano geroji sofa, mano tamsiai
mėlynas aksomas, turėjau prie jos priderintus du fotelius -
jie viską sukapojo ir sukūreno!“ Galų gale vyriškis —susi­
traukęs, kaulėtas, su kumščio didumo veidu - susiprotėja
papasakoti savo istoriją. Jo name viena šeima laiko paslėptą
jauną dukterį. Ji įkurdinta po kušete, lovatiesė nuleista iki
grindų - ant jo* sėdėjo rusai ir net neįtarė, kad apačioje guli
mergina... Nežinau, ar tai tiesa, ar išsigalvojimai. Galbūt
taip ir buvo. Mes gyvename tarsi kičinių romanų ir bulvari­
nių istorijų herojai.
Pati negaliu pasislėpti, nors palėpėje žinau patikimą
landą. Neturiu žmogaus, kuris galėtų ten atnešti maisto ir
vandens. Kai būdama devynerių per atostogas lankiausi pas
senelius, su savo pussesere Klara vieną sekmadienio popietę
pasislėpėme ant aukšto. Įsmukome į kamputį po vasarošil-
čiais stogo šiaudais ir šnabždėjomės apie tai, kaip atsiranda
vaikai. Klara, jaunesnė už mane, bet daugiau išmananti, pa­
kuždėjo apie didžiulius peilius, kuriais pjaustomos moterys,
kad jų vaikai išvystų pasaulio šviesą. Ir dabar tebejaučiu,
kaip iš siaubo užgniaužė gerklę. Tūnojome, kol apačioje,
ant laiptų, senelė ramiu balsu pašaukė mudvi pavakarių.
Pajutusi palengvėjimą, nustraksėjau žemyn ir lengviau atsi­
 M o te ris Berlyne 143

kvėpiau, kai išvydau senelę su satino prijuoste, neperpjautą,

plačią ir apvalią, su nikelio akiniais ant nosies galiuko. Kve­
pėjo kava ir obuolių pyragu —žinoma, jis buvo pabarstytas
cukraus pudra, nors anuomet svaras pudros kainavo kelis
milijonus popierinių markių. Kramsnodama pamiršau Kla­
ros peilius ir savo baimę. Vis dėlto dabar manau, kad vaikai
ne be reikalo baiminasi lytinių dalykų. Juose slypi daug aš­
trių peilių.
Prie pompos susirinkę rusai tik akies krašteliu žvilgtelėjo
į mus, vandens nešėjas. Jie jau suprato, kad iš namų prie
pompos pirmiausiai siunčiamos tik senos ir šleivos moteriš­
kės. Stovėdama suraukiu kaktą, nuleidžiu lūpų kampučius,
prisimerkiu, kad atrodyčiau sena ir bjauri.
Iš pradžių, kol dar nekrisdavau visiems į akis kaip mar­
gas šuo, svečiai rusai dažnai teiraudavosi apie mano amžių.
Sakydavau, kad man neseniai sukako trisdešimt. Tada pasi­
girsdavo pašaipos ir atsakymas: „Che che, gudruolė —sako,
kad yra vyresnė negu iš tiesų.“ Vis dėlto jie būdavo priversti
patikėti pasu, kurį ištiesdavau. Jie nesiorientuoja mūsų am­
žiuje - yra pratę prie daug gimdančių, anksti susenstančių
rusių, todėl nesugeba iš mūsų kūnų nuspėti metų. Nors,
palyginti su taikos metais, dauguma iš mūsų irgi atrodo su­
vargusios ir apgailėtinos.
Raudonskruostis rusas, grodamas akordeonu, vaikšto iš­
ilgai eilės. Tada šūkteli mums: Gitler kaputt, Goebels kaputt.
Stalin gutt. Nusikvatoja, iškrenkščia rusišką keiksmą, mi­
nintį motiną, patapšnoja draugui per petį ir, nors eilėje prie
144 ANONIME

pompos jo niekas nesupranta, surinka rusiškai: „Pažvelkite!

Štai rusų karys. Jis nužygiavo nuo Maskvos iki Berlyno!“
Net pro visas drabužių kilpas liejasi pasididžiavimas dėl per­
galės. Akivaizdu, kad jie patys stebisi, jog pavyko taip toli
nueiti. Mes viską nuryjame, stovime ir laukiame.
Grįžau namo nešina dviem sklidinais kibirais vandens.
Bute naujas sujudimas. Du nepažįstami kareiviai laksto po
mūsų kambarį ir ieško siuvamosios mašinos. Parodau mūsų
„Zingerį“, stovintį virtuvėje. Nuo tada, kai Petka, mūsų Ro­
meo su šiurkščiais tarsi šepetys plaukais, pažaidė su ja tarsi
su sviediniu, siuvamoji mašina atrodo gerokai aplamdyta.
Tačiau kam gi šitiem dviem jos prireikė?
Paaiškėjo, kad jie nori į Rusiją nusiųsti siuntinius, apsiū­
tus lininiais uždangalais. Suprantama, tai buvo galima pada­
ryti ir rankomis. Pasinaudojus visomis įmanomomis gražby­
lystėmis, kurių pagrindinė figūra buvo pasikartojimas, man
pagaliau pavyko įtikinti vaikinus, kad technika dar nėra pa­
žengusi taip toli ir negali išpildyti jų norų, todėl šiuo atveju
geriausiai tiktų paprastas močiutės rankų darbas.
Galų gale jie pradeda linkčioti apvaliomis galvomis, taip
parodydami, kad sutinka su manim. Numatomas atlygis -
visas duonos kepalas. Našlė pasvarsto ir nusprendžia kara­
lišką užsakymą pateikti knygų prekiautojo žmonai - ji gerai
siuva, be to, moteriškei labai reikia duonos. Našlė nuskuba
pakviesti moteriškę iš buto, saugomo durų su trim užrak­
tais.
Po minutėlės ji tikrai pasirodo - įeina nepasitikėdama,
abejodama, bet drauge ir godžiai šnairuodama į duoną. Ji
 M oteris Berlyne 145

tvirtina jau kelias dienas burnoje neturėjusi nė kąsnio duo­

nos. Abu su vyru gyvena maitindamiesi miežių kruopomis
ir pupomis. Atsistojusi prie virtuvės lango, moteriškė rūpes­
tingai dygsniuoja baltą lininį audeklą, kuriuo apvynioti ry­
šuliai. Jų turinio mes nematome. Paketai minkšti - manau,
kad juose yra drabužiai.
Mėginu įsivaizduoti, kaip rusai turėjo jaustis matyda­
mi visas šitas nesaugomas, neturinčias šeimininkų gėrybes.
Kiekviename name yra apleistų butų, paliktų likimo valiai.
Jiems atviri visi rūsiai su juose slypinčiomis gėrybėmis. Sia­
me mieste nėra nieko, kas, rusams užsimanius, netaptų jų
nuosavybe. Paprasčiausiai visko per daug. Jie nepajėgia ap­
rėpti tokios gausybės, negalvodami stveria visokiausius bliz­
gučius, vėl juos pameta ar išdalija, daug ką nusitempia su
savimi, o paskui, paaiškėjus, kad daiktas per sunkus, tiesiog
numeta šalin. Pirmą kartą mačiau vaikinukus, siunčiančius
namo tvarkingai supakuotą savo grobį. Paprastai jie nemoka
naudotis daiktais, nieko nenutuokia apie jų kainą ir kokybę,
stveria viską, kas pirmiausiai papuola po ranka. Iš kur jie gali
nusimanyti? Kareivių kūnus visą gyvenimą dengė valstybės
paskirti drabužiai - jie nemoka peržiūrinėti ir rinktis, ne­
supranta, kas yra gera ir brangu. Pavyzdžiui, jeigu jie vagia
patalynę, tai tik tada, kai ketina miegoti. Visiškai nesvarbu,
ar patalai iš gagos pūkų, ar iš perdirbtų tekstilės atliekų. Pats
svarbiausias grobis jiems yra degtinė.
Siūdama lininį audinį, knygų prekeivio žmona mums
papasakoja savo naujienas. Taip, aštuoniolikmetę Stinchen
146 ANONIME

motina tebelaiko antresolėje - nuo tada, kai į butą kartu su

vandens nešėjais įsiveržė du rusai ir, mosuodami revolveriais,
grindų linoleume peršovė skylę, mergina savo slėptuvėje lin­
di ir dienos metu. Mažulė visai išbalusi. Nesistebiu. Užtat ji
dar sveika. Knygų prekeivio žmona papasakoja ir apie nau­
jus namo gyventojus. Tai dvi seserys, viena —kareivio našlė,
turi trejų metų sūnų. Jos įsikraustė į apleistą butą, kur dieną
naktį puotauja su kareiviais —tikriausiai ten labai linksma.
Paskui sužinome, kad name kitoje gatvės pusėje viena mo­
teris iššoko iš trečio aukšto, kai pas ją įsiveržė ivanas. Ji pa­
laidota pievelėje priešais kino teatrą. Ten atgulė ir daugiau
žmonių. Aš to nežinojau - kelias prie vandens pompos veda
į kitą pusę, o be reikalo dabar niekas niekur nevaikšto.
Knygų prekiautojo žmona dygsniuoja ir pasakoja, ką
žino. Gandai. Išgirdusi šitą žodį, visada įsivaizduoju šnabž­
dančią skara apsisiautusią moterį. Mes artėjame prie šio
įvaizdžio. Priešistoriniais laikais žmonės apie visus įvykius ir
nutikimus sužinodavo iš gandų. Ankstyvųjų kultūrų pasaulį
įsivaizduoju ne tokį jau miglotą ir neaiškų. Jis vaiduokliškas,
slogus, liūliuojantis nuo pašnabždomis papasakotų piktada­
rybių ir baimių, nuo piktavališkumo ir įvairiausių dievybių.
Šiomis dienomis mane kartais apima jausmas, kad viskas
netiesa —Adolfas povandeniniu laivu nepaspruko pas Fran­
ką, jis nesėdi Ispanijos pilyje ir nekuria su Trumanu planų,
kaip drauge išvyti rusus. Stipriausiai jaučiu, kad pralaimėjo­
me ir esam palikti likimo valiai.
Vėl pasirodo abu rusai, patenkinti paima apsiūtus pa­
ketus, duoda moteriškei šviežios duonos. Pasikalbėjau su
 M oteris Berlyne 147

abiem. Paaiškėjo, kad pagal tautybę jie ne rusai: vienas

vokietis iš Kubanės srities, kitas —lenkas iš Lembergo. Vo­
kiečio vardas Adamsas —jo protėviai prieš du šimtus metų
paliko tėvynę. Jis ištaria kelis vokiškus žodžius Pfalco dialek­
tu, pavyzdžiui, Es hot gebrennt*. Siuntinių siuntėjas lenkas
gražus tarsi iš paveikslėlio —tamsiaplaukis, mėlynakis, guvus
ir vikrus. Jis per kelias akimirkas suskaldo dėžę į šipulius.
Tada persimeta keliomis lenkiškomis frazėmis su našle - ši
vaikystėje svečiuodavosi pas giminaičius Rytprūsių dvare ir
iš pjovėjų buvo nutvėrusi kelias lenkiškas frazes. Man jis pa­
siūlo eiti atnešti vandens.
Nors šiek tiek dvejoju, bet sutinku. Eidama pirmąjį kartą
apačioje, prie namo durų, pastebėjau rusų ir vokiečių kalbo­
mis parašytą skelbimą, kad nuo šiol rusams draudžiama kel­
ti koją į vokiečių butus ir bendrauti su civiliais vokiečiais.
Mes išeiname. Džiaugiuosi, kad galiu sutaupyti mažiau­
siai valandą, kurią šiaip praleisčiau stovėdama eilėje —ka­
dangi man pumpuoja rusas, turiu pirmenybę. Vos išeiname
į gatvę, kažkoks kariškis šūkteli mano lenkui: „Ei, tu! Ką
ten darai su ta vokiete?“ Lenkas pamerkia man akį, šiek tiek
atsilieka, o paskui mane susiranda prie pompos, kur be ei­
lės pripila vandens. Mane varsto eilėje išsirikiavusių žmonių
žvilgsniai - juose matau apmaudą ir panieką. Vis dėlto nie­
kas nepasako nė žodžio.
Lenkas ūmaus būdo. Pakeliui atgal, be jokios priežasties
susikivirčija su kitu kareiviu, susipeša, prunkščia, šnarpščia

* Degė (vok.).
148 ANONIME

ir rėkia. Po vieno stumtelėjimo nusiramina, lydi mane toliau

ir, rodydamas savo pakaušį, aiškina, kad po šūvio į galvą prie
Stalingrado jis nuolat yra toks ūmus ir laukinis - dažnai nė
pats nežino, ką daro įpykęs. Anksčiau taip nebuvę. Baimin­
gai pažvelgiu į jį ir paskubomis tempiu du sklidinus kibirus.
Lenkas tikrai nešioja storą varinį Stalingrado medalį, paka­
bintą ant spalvotos celofanu aptrauktos juostelės. Nudžiu­
gau, kai jis pasilenkė prie mūsų lauko durų. Vis dėlto dar
teks truputėlį palaukti, kol rusai pradės paisyti reikalavimo
neįžengti į vokiečių butus —apleisti būstai, esantys mūsų
laiptinėje, vis dar oficialiai pripažįstami kareivių nakvynės
vieta.
 1945 metų gegužės 3 d.,
ketvirtadienis, kartu ir likusioji
trečiadienio dalis

Šis tas komiška: kol su lenku ėjau prie pompos, pas našlę
užgriuvo Petka, mano buvęs prievartautojas su šepetiniais
plaukais, mūsų siuvimo mašinos naikintojas. Žinoma, jis
neprisimena šito poelgio, nes buvo mirtinai nusigėręs, -
našlė sakė, kad šįkart vaikinas su ja elgėsi ypač draugiškai.
Atvilko gražų geltoną odinį krepšį, milžinišką kaip ir pats
Petka - kitas vargu ar būtų jį užtempęs aukštyn. Tada išdė­
liojo priešais moteriškę visą jo turinį ir paaiškino, kad ne­
reikia rinktis —viskas, kas atnešta, priklauso jai. Ir „nieko,
nieko, nieko“ man —suprantate? Žinoma, tai tik tuščios
kalbos. Petka niekaip negalėtų sutrukdyti našlei visą šlamštą
perdovanoti man, vos tik jis išeis. Veikiausiai jis visą didžiu­
lę dovaną ketino padėti man po kojomis ir pamėginti dar
kartą gauti tai, ką jis vadina meile, —paskubomis ir atsisvei­
kinimui. Vaikinukas tikrai skubėjo, nes atsisveikino su našle
ištaręs do svidanja ir paaiškino, kad iš čia iškeliauja visa jo
kompanija...
150 ANONIMĖ

Įveikusi pagundą, našlė atmetė dovaną ir išprašė Petką

su visu jo krepšiu lauk. Žinoma, taip pasielgė visai ne dėl
moralinių kliūčių! „Kaip galėčiau iki tiek nupulti, —kalbė­
jo moteris, kilusi iš geros vokiečių miestiečių šeimos. —Juk
mano krepšį irgi pavogė.“ Vis dėlto jos mintys buvo grynai
praktinio pobūdžio: „Vis tiek negalėčiau apsivilkti tų dra­
bužių, —sakė ji. —Krepšys atneštas iš kurio nors netoliese
esančio namo. Jei pasirodyčiau gatvėje su tais drabužiais,
rizikuočiau pakliūti į rankas tikrajai jų šeimininkei.“ Šiaip
ar taip, našlė ištraukė dvi poras batų. Niekaip negalėjo at­
sispirti - jie buvo kaip tik jos dydžio. Tai rudi kasdieniniai
į akis nekrintančio modelio bateliai, kuriuos, pasak našlės,
galima užmaskuoti ištepus juodu tepalu. Antrus ji nori per­
leisti man - jų tikrai prireiktų, nes turiu tik vieną porą, ku­
rią dabar aviu. Deja, batai man per maži.
Visą popietę buvo ramu. Nebematėme nė vieno mūsų
pažįstamo: nei Anatolijaus, nei Grišos, Vanios ir Jašos, nei
mokyklos mokytojo Andrejaus. Vis dėlto temstant punktu­
aliai pasirodė majoras su savo šešėliu, putniu uzbeku, ir dar
kažkas —ačiū Dievui, ne šviesiaplaukis leitenantas su savo
lazda. Ne, tai buvo nedidukas raudonskruostis berniūkštis,
apsivilkęs mėlyną jūreivio uniformą, —aštuoniolikmetis so­
vietų jūrų laivyno kareivėlis. Atrodo, kad Berlyną jie užka­
riavo ir iš vandens. Ežerų pas mus pakanka. Jūreiviūkštis
atrodo kaip mokinukas —jis atviraširdiškai šypsosi nuo au­
sies iki ausies ir pusbalsiu klausia manęs, ar galėtų kai ko
paprašyti.
 M oteris Berlyne 151

Labai prašom! Rankos mostu pasikviečiu j j prie lango, pro

kurį vidun tebedvelkia degėsių kvapas. Jūreivis labai man­
dagiai ir labai vaikiškai teiraujasi, ar negalėčiau būti tokia
maloni ir surasti jam mergaitę, tačiau tik švarią ir tvarkingą,
be to, būtinai gerą ir meilią. Jis atneštų mergaitei valgyti.
Spoksau į vaikigalį ir iš visų jėgų stengiuosi neprapliupti
juoku. Čia jau viršūnė. Dabar jie iš savo užkariautų geismo
objektų dar reikalauja švaros, narsumo ir tauraus charakte­
rio! Betrūko, kad prieš guldama mergina turėtų parodyti po­
licijos išduotą vairuotojo pažymėjimą! Tačiau vaikutis, kurio
oda švelni kaip išpuoselėto mamytės sūnelio, žvelgia į mane
su tokia viltimi, jog negaliu ant jo pykti. Parodydama, kaip
apgailestauju, papurtau galvą ir pasakau, kad šiame name
gyvenu labai trumpai, beveik nepažįstu vietinių žmonių ir,
deja, negaliu pasakyti, kur galima rasti gerą, šaunią merginą.
Išklausius mano žodžius, vaikinuko veidas apniūksta. Man
knieti perbraukti pirštais jam už ausų ir patikrinti, ar ten jau
sausa. Vis dėlto žinau, kad iš pažiūros net pats švelniausias
rusas gali virsti laukiniu žvėrimi, kai kas nors jį paliečia arba
užgauna jo savimeilę. Vis tiek norėčiau žinoti, kodėl manęs
visada prašo sąvadautojos paslaugų. Veikiausiai dėl to, kad
čia esu vienintelė, suprantanti žodžiais išsakytus rusų no­
rus.
Atkišęs vaikišką leteną, mano jūreiviukas padėkojo ir iš­
ėjo. Kodėl šitie vaikigaliai taip uoliai ieško moterų? Juk na­
muose dar palauktų, nors jie tuokiasi anksčiau negu mūsų
vyrai. Tikriausiai šitie kareiviai vaikai, kaip ir šešiolikmetis
152 ANONIMĖ

laiptinės žagintojas Vania, siekia pasirodyti prieš vyresnius

draugus, kad yra pilnaverčiai vyrai. Tiesa, laukinis, nežabo­
tas prievartavimas, vykęs pirmosiomis dienomis, dabar lio­
vėsi. Pritrūko aukų. Teko girdėti, kad kai kurios moterys
irgi paimtos į tvirtas rankas ir kitiems tapo tabu. Dabar naš­
lė daugiau išklausinėjo apie abi girtuokliaujančias ir šven­
čiančias seseris. Pasirodo, pas jas įleidžiami tik karininkai, -
jie skaudžiai baudžia nedorėlius, mėginančius įsibrauti į jų
sugulovių teritoriją. Paprastai visi, kurie dar nėra pasiruošę
išvykti, stengiasi susirasti ką nors pastovaus, kas priklausytų
tik jiems, ir net yra pasirengę už tai sumokėti. Jie jau supra­
to, kad mums sunku gauti maisto. Kalba apie duoną, laši­
nius ir silkę - dažniausias rusų dovanas - tapo suprantama
abiems tautoms.
Majoras man atnešė visko, ko tik įmanoma —negaliu
skųstis. Pasikišęs po miline, jis atgabeno pakuotę žvakių.
Be to, atnešė dar cigarečių Pauliui. Uzbekui buvo sukrauta
sunki našta - jis tempė po skardinę pieno ir mėsos kon­
servų, apdžiūvusios druskuotos lašinių palties kraštą, be to,
dar į skudurėlį įvyniotą sviesto gniužulą —mažiausiai tris
svarus, —aplipusį vilnos plaukeliais. Našlė juos tučtuojau
nugramdė. Paskui, kai jau manėme, kad daugiau lauktu­
vių nebus, jis dar ištraukė pagalvės užvalkalą, kuriame buvo
daug cukraus - apie penkis svarus! Tai tiesiog karališka ryti­
nė dovana! Ponas Paulis ir našlė stebėjosi.
Našlė suskubo slėpti dovanas virtuvės spintelėje. Majoras
su ponu Pauliu draugiškai traukė dūmą, o aš sėdėjau greta
 M oteris Berlyne 153

ir mąsčiau. Reikalai susiklostė naujai. Nieku gyvu negalima

teigti, kad majoras mane prievartauja. Manau, pakaktų vie­
nui vieno šalto žodžio, kad jis išeitų ir daugiau nebepasiro­
dytų. Taigi, aš jam tarnauju savo noru. Gal tą darau dėl to,
kad jaučiu jam simpatiją? O gal tiesiog trokštu meilės? Vie­
nas Dievas težino. Bent jau šiuo metu nuo mano pečių nu­
sirito keletas vyrų su savais vyriškais troškimais —net negaliu
įsivaizduoti, kad kada nors gyvenime dar galėsiu pati norėti
šitų dalykų. O gal viską darau dėl lašinių, sviesto, cukraus,
žvakių ir konservuotos mėsos? Ir tame yra šiek tiek tiesos.
Mane slėgė tai, kad buvau priversta misti našlės atsargomis.
Dabar jaučiuosi laisvesnė —valgau ramesne sąžine. Kita ver­
tus, man patinka majoras - kuo mažiau iš manęs reikalauja
tenkinti vyrišką aistrą, tuo labiau jis man patinka kaip žmo­
gus. Daug jis ir nereikalaus. Jaučiu tai. Jo veidas baltas -
žaizda kelyje daro savo. Atrodo, kad labiau negu sekso jam
reikia žmogiškumo ir moteriškos šilumos. O tai aš suteikiu
gera valia, netgi noriai. Iš visos pastarosiomis dienomis su­
tiktos sugyvulėjusios gaujos šitas yra pakenčiamiausias vyras
ir žmogus. Be to, aš galiu jį valdyti. Bendraudama su Ana­
tolijum, neišdrįsau to daryti, nors jis su manimi irgi elgėsi
geraširdiškai. Anas buvo toks geidulingas, toks gyvuliškas,
toks stiprus! Jei jis nevalingai, kad ir nesmarkiai, suduotų
man per veidą, tikriausiai tektų išspjauti dantis - vyrukas
turi per daug jėgos, per daug lokiškumo. Su majoru - prie­
šingai - galima pasikalbėti. Taigi vis dar negaliu atsakyti į
klausimą, ar dabar galiu save vadinti prostitute, nes prak­
154 ANONIMĖ

tiškai gyvenu iš savo kūno ir kaip atlygį už jį gaunu maisto

produktų.
Dabar, rašydama šitas eilutes, pirmą kartą susimąsčiau,
kodėl patyriau tokį moralinį nuosmukį, kodėl elgiuosi taip,
tarsi giliai po mano savigarba visada būtų slypėjusi kekšės
profesija. Visgi tai senas, garbingas amatas, siekiantis net
aukščiausius visuomenės sluoksnius. Tiesa, tik kartą gyve­
nime teko kalbėtis su tokia moterim, oficialia šios profesi­
jos atstove. Tai įvyko laive Viduržemio jūroje, kažkur netoli
Afrikos krantų. Tąkart atsikėliau labai anksti ir vaikštinėjau
po denį. Tuo metu jūreiviai šveitė storas grindų lentas. Vie­
na moteris irgi buvo atsikėlusi. Man nepažįstama, apkūni,
kukliai apsirengusi, su cigarete rankoje. Atsistojau greta jos
prie turėklų ir užkalbinau. Moteris mokėjo kelias frazes an­
gliškai —į mane ji kreipėsi „mis“, - pasiūlė cigaretę iš savo
pakelio ir nusišypsojo. Kiek vėliau mane pačiupo vyrukas
iš komandos ir dramatišku tonu pašnabždėjo, kad tai bloga
persona - jie turėję ją pasiimti, tačiau išleidžia į denį tik
labai anksti, kai ten paprastai dar nėra nė vieno keleivio.
Daugiau tos moters nebemačiau, tačiau ir dabar man prieš
akis iškyla jos tuklus draugiškas veidas. Ką reiškia „bloga“?
Tačiau ar aš, nepriklausomai nuo moralinių įsitikinimų,
versdamasi šiuo amatu, galiu pati sau patikti? Ne, niekada.
Tai prieštarauja mano prigimčiai, žeidžia mano savigarbą,
griauna išdidumą ir žaloja kūną. Viskas tik iš bėdos. Vos tik
galėsiu užsidirbti valgį kitais, malonesniais ir mano savigar­
bai priimtinesniais būdais, su mielu noru nedelsdama atsi­
 M oteris Berlyne 155

sakysiu dabartinės profesijos —jeigu taip galima pavadinti

šitą užsiėmimą.
Prieš dešimtą vakaro majoras savo uzbeką įgrūdo į kam­
barėlį už virtuvės. Ant lovos krašto vėl sužvanga diržas, ant
grindų barkšteli revolveris, kareiviška kepurė karūnuoja me­
dinio lovūgalio bumbulą. Žvakė vis dar dega, o mes dar pa­
sakojame vienas kitam visokiausius dalykus. Kitaip tariant,
pasakoja majoras - jis kalba apie savo šeimyninius ryšius, iš
piniginės ištraukia kelias mažytes fotografijas. Parodo savo
motinos nuotrauką - moteriškės plaukai žili, akys juodos,
įkypos, laukinės. Ji kilusi iš šalies pietų, kur nuo seno gyve­
no totoriai, o ištekėjo už šviesiaplaukio sibiriečio. Majoras
išoriškai labai panašus į savo motiną. Dabar, sužinojusi apie
jo kilmę, apie susimaišiusį pietietišką ir šiaurietišką krau­
ją, geriau perprantu jo būdą: karštakošiškumą, nepaliauja­
mą skubėjimo ir rimtumo, ugnies ir melancholijos kaitą,
lyriškus pakilimus ir staigų kritimą į neviltį. Majoras buvo
vedęs, tačiau jau seniai išsiskyrė, nes tikriausiai buvo sun­
kiai sugyvenamas partneris —tą jis pats pripažįsta. Vaikų jis
neturi. Pas rusus tai retas atvejis. Pastebėjau, kad jie visada
teiraujasi, ar turiu vaikų, o man papurčius galva pradeda
stebėtis, kad pas mus yra taip mažai vaikų ir tiek daug bevai­
kių moterų. Rusai nenorėjo patikėti ir tuo, kad našlė neturi
vaikų.
Majoras parodo dar vieną nuotrauką —labai gražios mer­
gaitės su lygiu sklastymu perskirtais plaukais. Tai vieno len­
ko universiteto profesoriaus dukra - praeitą žiemą majoras
buvo apsistojęs jo bute.
156 ANONIME

Kai pradeda kamantinėti apie mano šeimą, mėginu išsi­

sukti nuo atsakymų - nenoriu apie tai kalbėti. Tada klau­
sinėja apie mano išsilavinimą - su pagarba klausosi pasa­
kojimų apie gimnaziją, išmoktas užsienio kalbas ir keliones
skersai ir išilgai Europos. „Turi gerą kvalifikaciją“, - pagiria.
Tada netikėtai nusistebi, kad vokietės merginos tokios liek­
nos ir liesos —nejaugi mes taip mažai gauname valgyti? Pas­
kui pradeda pasakoti, kaip būtų, jeigu jis mane pasiimtų į
Rusiją, jeigu tapčiau jo žmona, susipažinčiau su jo tėvais...
Pažada atpenėti mane viščiukais ir grietinėle, nes prieš karą
jie gerai gyvenę... Leidžiu jam fantazuoti. Akivaizdu, kad
mano išsilavinimas - jį majoras matuoja kukliais Rusijos
mastais —sukėlė vyro pagarbą ir padarė mane dar geidžia-
mesnę. Priešingai negu vokiečiai - remdamasi savo patir­
timi galiu teigti, kad moters apsiskaitymas, žvelgiant jų
akimis, tikrai neprideda daugiau žavesio. Bendraudama su
vyrais, visada instinktyviai apsimesdavau šiek tiek kvailesne
ir mažiau žinančia, netgi slėpdavau savo išsilavinimą po de­
vyniais užraktais, kol nesusipažindavau artimiau. Vokiečiai
vyrai visada norėjo būti protingiausi, troško mokyti savo
mažytes moterėles. Sovietiniai vyrai nežino apie mažas mo­
teris, saugančias jaukų namų židinį. Išsilavinimas ten labai
vertinamas - tai reta, trokštama ir ieškoma vertybė, kuriai
pati valstybė užkabina žėrinčią aureolę. Tai reiškia, kad už
žinojimą ten mokama - kaip tik tą nori pasakyti majoras
tvirtindamas, kad jo tėvynėje aš tikrai gaučiau „kvalifikuotą
darbą“. Ačiū, tavo norai geri, tačiau man jau gana. Pas jus
 M oteris Berlyne 157

per daug vakarinių kursų. Aš jų nebenoriu. Man patinka

vakarus skirti sau.
Majoras vėl uždainavo - man patinka klausytis jo me­
lodingų dainų. Jis doras žmogus, tyros sielos, draugiškas,
tačiau toks tolimas, svetimas ir laukinis. Mes, vakariečiai,
tokie seni ir protingi, o dabar tapome purvu po jų batais.
Teprisimenu, kad naktį giliai ir ramiai miegojau, netgi
sapnavau malonius sapnus, o iš ryto, ilgai kalbėjusi apie
„kiną galvoje“, „vaizdus, matomus užmerktomis akimis“ ir
„netikrus dalykus miegant“, išpešiau iš majoro, kaip rusiškai
vadinami sapnai. Tai dar vienas žodis, neįtrauktas į kareivių
žodynėlį.
Kai prieš šeštą majoras nuėjo į kambarėlį pažadinti uzbe­
ko, ten buvo visiškai tylu. Susinervinau ir nusigandau, kad
azijatui kas nors atsitiko —gal jis be sąmonės, o gal buvo
užpultas ir nužudytas? Mes drauge klebenome rankeną, bel-
dėme į medines duris. Nieko, nė garso, tik matyti, kad iš
vidaus spynoje kyšo raktas. Taip kietai niekas nemiega, ypač
azijatai. Nulėkiau pas našlę, purtydama prikėliau ir į ausį
pašnabždėjau savo nuogąstavimus.
— Štai kaip, - nusižiovavo našlė. —Jis tik nori čia pasilikti
vienas ir pamėginti laimę su tavimi.
Ponas Paulis dažnai kalba apie našlės „moterišką gudru­
mą“, tačiau šįkart aš ja netikiu ir pradedu šaipytis.
Galų gale majoras išeina, pieš tai kelis kartus pasižiūrėjęs
į rankinį laikrodį. (Tai rusiškas laikrodis - pačioje mūsų pa­
žinties pradžioje majoras parodė gamintojo firminį ženklą.)
158 ANONIMĖ

Kaip manote, kas pasirodo koridoriuje, vos tik pradings­

ta majoras? Ogi išsimiegojęs ir švytintis uzbekas!
Atitapnoja prie manęs, žvelgia pabrinkusiomis, keistai
susidrumstusiomis akutėmis, iš milinės kišenės ištraukia
porą dar neišpakuotų šilkinių kojinių ir, brukdamas jas
man, darkyta rusų kalba sako: „Nori? Duosiu jas tau. Su­
pranti mane?“
Puikiausiai tave suprantu, mano mielas storuli! Plačiai
atveriu paradines duris ir rodau, kur jos veda.
—Eik iš čia! - sakau vokiškai.
Jis supranta ir kiūtina lauk, atsigręžęs dar kartą priekaiš­
tingai pasižiūri siauromis akutėmis ir sugrūda kojines atgal
į milinės kišenę.
Vienas nulis „moteriško gudrumo“ naudai!
 Gegužės 3 d.,
naktis iš ketvirtadienio

Dabar šiek tiek po trijų, lauke dar tamsu. Sėdžiu lovoje

viena ir rašau žvakės šviesoje. Galiu leisti sau tokią praban­
gą, nes majoras mus gausiai aprūpino žvakėmis.
Visą ketvirtadienį mūsų name vėl buvo sambrūzdis. Ne­
lauktai pasirodė trys Anatolijaus vyrukai, susėdo už stalo,
kalbėjosi, rūkė, spjaudė ant grindų, kankino užkimusį gra­
mofoną —jis vis dar stovi mūsų bute - visą laiką girgždin­
dami reklaminę drabužių firmos plokštelę. Į mano klausimą
apie Anatolijų —baimingai užduotą klausimą! - jie gūžtelėjo
pečiais leisdami suprasti, kad jis dar gali sugrįžti. Beje, vėl
pasirodė dalinio kepėjas su baltu chalatu ir pakartojo savo
standartinį klausimą, ar aš mainais į daug miltų nesurasčiau
jam merginos.
Ne, nepažįstu jokios merginos, tinkamos kepėjui. Gir­
tuokliaujančios ir švenčiančios seserys griežtai laikomos ka­
rininkų rankose. Aštuoniolikmetė miestiečių dukrelė Stin­
chen gerai paslėpta antresolėse. Apie abi durininko dukteris
pastarosiomis dienomis nieko negirdėjau, tikriausiai jos irgi
kažkur pasislėpė. Viena iš dviejų apačioje esančios kepyklos
160 ANONIMĖ

pardavėjų taip pat dingo - ji tikriausiai įlindo į svetimą rūsį.

Antroji —kaip spėja našlė —paslėpta kamaraitėje. Patalpas
jungiančios durys užstumtos didžiule spinta, o langai už­
dangstyti roletais. Merginai turėtų būti tamsu ir niūru. Teo­
riškai dar liko mergaičiukė, kuri atrodo kaip jaunuolis —tai
dvidešimt ketverių metų lesbietė. Girdėjome, kad jai iki šiol
pavyko išvengti ivanų. Ji visada vilki pilką kostiumą, juosi
diržą ir ryši kaklaraištį, o veidą slepia po vyriška skrybėle,
užmaukšlinta iki pat akių. Be to, ji trumpai kerpasi plaukus.
Taip mergaitė, atrodanti tarsi vyras, praslysta pro rusus, ku­
rie nieko nenutuokia apie tokius kraštutinius atvejus, netgi
eina atsinešti vandens ir rūkydama cigaretę stovi prie pom­
pos.
Paulis laido juokelius apie šitą merginą, nori, kad ji būtų
deramai „perkvalifikuota“, ir aiškina, jog nusiųsdama pas
ją vaikinukų, kad ir tokių kaip tvirtasis Petka su medkirčio
letenomis, tikrai padaryčiau gerą darbą. Į išprievartavimus
jau pamažu pradedame žiūrėti su humoru - žinoma, tai pa­
karuokliškas humoras.
Mums pakanka priežasčių šitaip elgtis. Šiandien prieš­
piet, priešingai visoms mano pranašystėms, tai patirti teko ir
moteriškei su pūliuojančiu skruostu. Du vaikinai ją pačiupo
bekopiančią laiptais pas kaimynus ir nusitempė į kažkurį
apleistą butą. Ten ji gavo du kartus arba, tiksliau, pusantro
karto, kaip mįslingai pati išsireiškė. Moteris pasakojo, kad
vienas iš vaikinų, rodydamas į pūliuojančią žaizdą, paklausė:
„Sifilis?“ O toji avis iš baimės papurtė galvą ir sušuko: „Ne!“
 ■Moteris B e rl y n e 161

Netrukus po įvykio ji klupinėdama įvirto pas mus —prirei­

kė kelių minučių, kol galėjo prabilti. Atgaivinome moterėlę
sklidina taure burgundiško vyno. Galų gale ji pailsėjo ir iš­
siviepusi pareiškė: „O šito teko laukti septynerius metus.“
(Šitiek metų ji gyvena atskirai nuo savo vyro.) Tada papa­
sakojo apie butą, į kurį buvo nutempta: „Kaip ten viduje
dvokia! Jie visur pridergė.“ Vis dėlto pūliuojanti moterėlė
stropiai mokosi rusų kalbos. Ji įsigijo žodynėlį ir persirašė
iš jo žodžius. Dabar prašo, kad pasakyčiau, kaip tiksliai jie
tariami. Pūliuojanti žaizda prie pat manęs —aptepta storu
tepalo sluoksniu, ji atrodo tarsi gabalas pūvančio kalafioro.
Pastarosiomis dienomis aš beveik atsikračiau pasibjaurėjimo
jausmo, kuris anksčiau mane apimdavo gana dažnai.
Apleistus butus ir mes laikome įstatymų nesaugoma teri­
torija, imame iš jų viską, ko tik prireikia, ypač maisto pro­
duktus. Todėl iš gretimo buto (to, kurio virtuvės kriauklę jie
naudojo kaip išvietę) parnešiau visą glėbį briketų, plaktuką
ir du stiklainius konservuotų vyšnių. Mes maitinamės gerai,
gerai penime ir veltėdį Paulį —į jo skausmo guolį nunešėm
keptų lašinių.
Pavakare į mūsų irštvą kaip viesulas įsiveržė Anatolijus.
Nelauktas, jau beveik pamirštas. Mane apėmė siaubas, krau­
jas sustingo gyslose. Tačiau Anatolijus juokdamasis griebia
mane į glėbį —akivaizdu, kad apie majorą jis nieko nežino.
Atrodo, kad jį atsiuntė iš štabo - vyras atnešė puikiausių
naujienų. Papasakojo apie sugriautą Berlyno centrą, apie
sovietų vėliavą, plazdančią ant reichstago griuvėsių ir ant
162 ANONIMĖ

Brandenburgo vartų. Anatolijus buvo visur. Apie Adolfą jis

nieko nežino, tačiau patvirtina, kad Gebelsas tikrai nusižu­
dė su žmona ir visais vaikais. Tada puola prie gramofono -
gaubtas jo rankose kaipmat subyra j penkias dalis. Visiškai
sutrikęs Anatolijus stovi laikydamas lentučių mišrainę.
Padriki vaizdai, vaizdinių nuotrupos - viskas susimaišo
mano smegenyse. Nieko nebegaliu atskirti. Vėl vakaras su
daug degtinės, vėl naktis. Baugščiai klausausi, kas vyksta lau­
ke, krūpčioju ir gūžiuosi nuo kiekvieno garso ir kiekvieno
žingsnio. Bijau, kad bet kurią akimirką gali pasirodyti majo­
ras, tačiau jis neateina. Tikriausiai šviesiaplaukis leitenantas,
kuris pažįsta Anatolijų ir jo vyrukus, pranešė majorui apie
sugrįžimą. Anatolijus nori išgirsti apie majorą, nori sužinoti,
ar aš su juo... Numoju ranka ir patikinu, kad mudu tik kal­
bėjomės politinėmis temomis —Anatolijus liko patenkintas.
Arba bent jau apsimetė. Pats savo ruožtu užtikrino mane,
kad Berlyne be manęs nepalietė jokios kitos moters. Tada
ištraukė laiškus, atkeliavusius iš jo tėvynės. Keturiolika laiš­
kų, trylika iš jų nuo moterų. Susigėdęs nusišypso, tada, tarsi
kalbėdamas apie savaime suprantamą dalyką, sako: „Taip,
visos mane myli.“
Kadangi Anatolijus neatsargiai prasitarė, kad trečią va­
landą nakties turės vėl išvykti ir grįžti į savo naują nakvy­
nės vietą miesto centre ir tikriausiai jau niekada nebesugrįš,
aš pamėginu tempti laiką ir kuo ilgiau atidėlioti gulimąsi į
lovą. Po vieną apžiūrinėju visus jo laiškus, klausinėju apie
viską, paprašau jį papasakoti, kaip eina frontas, ir parodyti
 M oteris Berlyne 163

Berlyno žemėlapį. Jo vyrukus raginu gerti ir klausytis plokš­

telių muzikos, paskui paprašau padainuoti. Vyrai entuzias­
tingai sutinka, tačiau po kiek laiko Anatolijus vis tiek išpra­
šo juos lauk. Lovoje, kai jis vieną kartą gauna, ko troško, aš
vėl pradedu ožiuotis, aiškinu, kad reikia padaryti pertrau­
ką, kad esu pavargusi, tiesiog nusivariusi ir turiu pailsėti.
Skaitau paskaitą apie moralę, mėginu įteigti, kad jis tikrai
nėra vienas iš „chuliganų“, netgi priešingai —dėmesingas,
kultūringas ir švelnus vyras. Užliūliavau jį saldžiais žodžiais,
nors gyvuliškai vyriška Anatolijaus prigimtis iš paskutiniųjų
priešinosi ir man teko nuolat jį stabdyti. Taip ir nemiegojau
nei minutės. Galų gale atėjo trečia valanda ir Anatolijui teko
išvykti. Draugiškas atsisveikinimas su karštakrauju eržilu,
kartu galimybė lengviau atsikvėpti ir pailsėti. Dar kurį laiką
nemiegojau —kamavo keistas jausmas, kad visi mano poel­
giai stebimi, todėl tučtuojau gali užgriūti majoras. Vis dėlto
iki šiol niekas nepasirodė. Lauke užgiedojo gaidys. Dabar
noriu miego.
 Žvilgsnis į penktadienį,
1945 metų gegužės 4 d.,
užrašyta šeštadienį, gegužės 5 d.

Prieš vienuoliktą ryto pasirodė majoras —jis jau buvo gir­

dėjęs, kad apylinkėse lankėsi Anatolijus ir norėjo sužinoti,
ar aš su juo... Pasakiau, kad ne, kad jis su savo vyrais čia
tik puotavo ir gėrė, tačiau turėjo laiku grįžti atgal. Majoras
patikėjo. Jaučiausi nemaloniai. Galų gale jiems vis tiek dar
teks susitikti. O ką man daryti? Esu tik laimikis, turiu at­
siduoti medžiotojo valiai - nuo manęs nepriklauso, ką jie
daro su laimikiu ir kam jis atitenka. Vis dėlto labai tikiuosi,
kad Anatolijus daugiau nebegrįš.
Šįkart majoras atnešė visokiausių saldumynų, vokiečių
karinėms oro pajėgoms skirto kaloringo maisto. Pavalgėm
deserto vieni, nes majoras greitai išėjo. Kai papasakojau apie
uzbeko siūlytas kojines, jis nežinojo, juoktis ar pykti. Galų
gale nusprendė, kad reikia juoktis. Žiūrėdamas veriančiu
žvilgsniu, griežtu tonu pažadėjo pavakare vėl ateiti. Nebe­
žinau, ar galiu jį valdyti - šiaip ar taip, turiu įsidėmėti ir
niekada nepamiršti, kad jie čia šeimininkai.
Didžiausiam našlės apmaudui, mudu su ponu Pauliu
kemšame kaip artojai. Sviesto tepamės per pirštą, valgome
 M oteris Berlyne 165

jį su cukrumi, riebaluose kepamės bulvių. Našlė skaičiuoja

mūsų kąsnius. Ir ji teisi. Mažos mūsų atsargos tirpsta akyse.
Rūsyje dar stovi pilna pintinė bulvių, tačiau ten negalime
patekti. Ramiomis ryto valandomis nuo penktos iki septin­
tos namo gyventojai užgriozdė priėjimą prie rūsio —sukrovė
visą kalną griuvėsių nuolaužų, užbarikadavo duris kėdėmis,
spyruokliniais čiužiniais, spintomis ir sijomis. Viską ap­
vyniojo viela ir virvėmis. Norėdami įeiti, turėtume plušti
valandų valandas. Nė vienam grobikui nepakaktų kantry­
bės —kaip tik toks ir buvo namo gyventojų tikslas. Viską
nuimti ketino tik „paskui“ - savaime suprantama, nė vienas
nežinojo, kada bus tas „paskui“.
Išprotėjusi diena! Priešpiet staiga vėl pasirodė Anatoli­
jus - šįkart atlėkė įsitaisęs ant užpakalinės motociklo sėdy­
nės. Parodė man apačioje laukiančią mašiną su vairuotoju.
Taigi šįkart jis gali pabūti labai trumpai - tai paguodžianti
žinia. Tikina, kad šis apsilankymas tikrai paskutinis —Ana­
tolijus su visu štabu iškeliamas iš Berlyno. Kur? Jis neatsako.
Į kokį kitą Vokietijos miestą? Gūžteli pečiais ir išsiviepia. Iš
tikrųjų man visiškai tas pats, tik noriu žinoti, ar dabar jis
tikrai bus toli. Našlė su Anatolijum pasisveikino draugiškai,
bet gana santūriai. Ji situaciją vertina pagal virtuvės spintelės
turinį, todėl labiau mėgsta majorą, kuris lentynas pripildo
visai kitokiomis gėrybėmis.
Sėdžiu ant lovos krašto greta Anatolijaus ir klausausi pa­
sakojimo apie „jo“ motociklą, kuriuo vyras labai didžiuoja­
si. Staiga atsilapoja durys, jau užstumtos foteliu. Anatolijus
166 ANONIMĖ

atrodo suirzęs ir sutrikęs. Tarpduryje pasirodo našlė - jos

veidas plieskia raudoniu, plaukai išsitaršę. Paskui ją vidun
braunasi rusas. Prisimenu jį ir atpažįstu - tai gražusis lenkas
iš Lembergo, kuris prie Stalingrado buvo pašautas į galvą
ir įgijo ypatingą talentą įsiūčio priepuoliams. Atrodo, kad
jis kaip tik nusiteikęs tokiam priepuoliui. Lenkas pratrūksta
rėkti ant manęs ir Anatolijaus, reikalauja, kad būtume jo
arbitrais. Aiškina esąs jaunas, jam per maža to, ką gauna
kiti, jis jau labai seniai neturėjęs moters, todėl našlės sutuok­
tinis (visi mano, kad tai ponas Paulis, kuris kaip tik dabar
gretimame kambaryje miega pietų) neturįs to pastebėti ir
sužinoti - viską reikia padaryti tučtuojau! Jis išverčia akis,
sugniaužia kumščius, purto plaukus —jaučiasi turįs visas
teises į našlę, kurios kažkada pasakytos lenkiškos frazės te­
beskamba jo ausyse ir sieloje. Jis net mėgina sakyti jai len­
kiškus žodžius - kalba neapsakomai susijaudinęs, o našlė
šluostosi skruostais besiritančias ašaras.
Anatolijus nužvelgia mane, tada našlę - atrodo, jis nenori
veltis į šitą reikalą. Atsigręžęs į mane aiškina, jog tai ne taip
jau svarbu, kad privalau įkalbėti našlę —viskas bus atlikta
greitai ir moteriškė neturėtų dėl to pykti. Paskui atsisuka į
lenką, mosteli ranka ir prašo jo pasigailėti, tvirtina skubąs
ir turįs greitai išvykti... Tada nutaiso miną, bylojančią apie
prašymą vėl užstumti duris foteliu. Paskubomis pašnabždu
našlei keletą žodžių, primenu apie šūvį į galvą ir lenką ištin­
kančius įsiūčio priepuolius. Vaikinukas atrodo kvaištelėjęs -
negavęs to, ko trokšta, gali padaryti bet ką...
 M oteris Berlyne 167

Anatolijaus greitai nebebus, jis nebegalės padėti... O gal

našlė nori pažadintini poną Paulį, kad šis nubaidytų lem-
bergietį? Našlė numoja ranką —ne, o kam? Moteriškė ver­
kia. Lenkas, jau sušvelnėjęs, ją glosto. Abu išeina.
Po ketvirčio valandos apačioje suburzgia nuvažiuojantis
motociklas. Anatolijus sėdi ant keleivio sėdynės, dar kartą
pažvelgia aukštyn į mūsų butą, pamato mane prie lango ir
energingai pamoja. Motociklas greitai dingsta už kampo.
Visą popietę našlė su manim nekalbėjo. Ji niršo. Tik va­
karop vėl suminkštėjo ir papasakojo... Pasirodo, jaunasis
karštakošis greitai pasidarė švelnus ir taikus, netgi varginan­
čiai nuobodus, kol našlė pasidavė. Be to, jis pasakė mote­
riškei komplimentą - iš pradžių ji nenorėjo kalbėti atvirai,
tačiau galų gale nusileido ir paatviravo. „Ukrainietės mote­
rys —tokios. O tu —tokia“, —šitaip pasakė vyrukas. Pirmąjį
kartą sakydamas „tokia“, jis iš abiejų rankų rodomųjų pirštų
ir nykščių sudėjo didelį ratą, o antrąjį —mažesnį ratuką iš
vieno smiliaus ir nykščio.
Ką dar atnešė ši diena? Ak, taip, dar vienas laimikis laipti­
nėje. Vėl sena moteriškė, jau sulaukusi šešiasdešimties - jau­
nesnės dieną nedrįsta iškišti nosies į laiptinę. Šįkart įkliuvo
viena iš trijų juodai apsirengusių siuvėjų. Moterėlė nugirdo,
kad Anatolijaus vyrai išsinešdino iš jos buto, todėl trise, pa­
dedamos dezertyravusio kareivio, įsibrovė į apleistus kam­
barius, iš šiukšlių ir visokio šlamšto krūvos ištraukė siuvimo
mašiną ir nutempė per du laiptų maršus aukštyn. Viena iš
tetulių dar kartą nusileido žemyn pasiimti kažkokių siuvimo
168 ANONIME

reikmenų ir pakliuvo tiesiai vienam vyrukui į nagus. Našlė

pavakare su ja pasikalbėjo - siuvėja tebegulėjo kūkčiodama
ant sofos knygų prekeivio bute, apsupta viso būrio rypuo­
jančių moterėlių.
Jauniausioji durininko duktė irgi buvo įkliuvusi —apie
tai prie vandens pompos man papasakojo jos motina. Pir­
mosiomis dienomis visa šeima - motina, dvi dukterys ir tri­
metis anūkas —slėpėsi gerai apsaugotame kaimynų rūsyje.
Kai pasklido šnekos, kad ivanai taip smarkiai nebesiautėja,
merginos grįžo į butą pirmajame aukšte ir lindėjo ten die­
nų dienas. Ten virė ir skalbė drabužius, kol jas aptiko du
dainuojantys girti kaip virvagaliai kareiviai. Motina tvirti­
no, kad vyresniajai niekas nieko nepadarė. Mačiau ją ir su­
prantu kodėl - mergina liguistai sulysusi, jos veidas mažas
ir taip sukritęs, kad per odą persišviečia kaukolės kontūrai.
Motina pašnabždomis papasakojo, kad jaunesnioji tą vietą
užbarikadavo vata, nors ir nebuvo priežasties - mergaitės
buvo girdėję, kad tada ivanai moterų nenori. Deja, gudry­
bė nepadėjo. Kvatodami ir klykaudami bernai mėtė vatą po
visą butą, o paskui šešiolikmetę paėmė virtuvėje ant šezlon­
go. .Apskritai, tai jai viskas gerai“, —pasakė motina, pati
tuo labai stebėdamasi. Vis dėlto atsargumo dėlei ji perkėlė
mažylę į trečiame aukšte esantį knygų prekeivio butą, kur ši,
kaip girdėjo našlė, visiems kartoja, kad rusai troško tik jos ir
net nežvilgtelėjo į vyresniąją seserį.
Atsisveikinti atėjo ir dar vienas žmogus - Andrejus iš Ana­
tolijaus būrio, mokytojas ledo mėlynumo akimis. Valandėlę
 M o te ris Berlyn 169

greta vienas kito pasėdėjome už stalo ir pasikalbėjome apie

politiką - Andrejus tyliu santūriu balsu padarė pranešimą,
kuriame knibždėte knibždėjo tokių žodžių kaip socialističes-
ki, kapitalističeski ir ekonomičeski. Aš ramiai sėdėjau šalia,
adžiau savo vienintelį rankšluostį ir taisiau visiškai suplyšusį
keliaraiščių diržą. Vėl galima pastebėti tam tikrą tvarką.
Vakare trise —našlė, aš ir dezertyravusio kareivio žmona -
žvakių šviesoje sėdėjome prie pono Paulio lovos. Vieną žva­
kę daviau dezertyro pačiai, už tai moteriškė mums atidavė
dėžutę degtukų. Majoras su savo apkūniu šešėliu pasirodė
labai punktualiai. Maža lūpine armonikėle, vokiečių Hohner
firmos pagamintu trofėjumi, jis ugningai grojo laukines me­
lodijas. Tada adjutantui liepė padėti nusiauti minkštos odos
aulinius ir vienomis kojinėmis pašoko krakoviaką —kariškio
klubai siūbavo lanksčiai ir žavingai, ir jis tą žinojo. Paskui
su našle pašoko tango, o mes, likusieji, dainavome šlagerį.
Vėliau vėl grojo —šįkart ištraukas iš Rigoleto ir Trubadūro.
Net neįtikėtina, kiek muzikos jis išgauna iš tokios mažos
lūpinės armonikėlės. Uzbekas nė akimirkai neatitraukė nuo
majoro savo mongoliškų, juodų kaip smala akių, kartkartė­
mis vaikiškai darkyta ir primityvia rusų kalba sakė pagyros
žodžius: „Taip, jis geras. Daugiau nėra tokio kaip jis.“ Galų
gale vaikinukas leidosi majoro įkalbamas mums padainuoti,
tiksliau, paniūniuoti labai keistą uzbekišką dainą. Po ilgų
įkalbinėjimų jis netgi pamėgino storomis savo kojytėmis
sušokti kažkokį šokį. Mūsų viešnia, paprasta Berlyno mote­
rėlė, kartu gurkšnojo majoro vyną ir priėmė jai skirtą cere­
170 ANONIMĖ

moningą vyriškio nusilenkimą. Kai majoras šoko su našle,

dezertyro žmona man sušnabždėjo: „Taip, dėl tokio galėčiau
greitai užsimiršti!“
Majoras pasiliko. Sunki naktis. Nuo šokimo jo kelis vėl
ištino ir pradėjo stipriai skaudėti. Kaskart sujudėdamas vyras
skausmingai dejuodavo. Beveik nedrįsau krustelėti - mane
jis paliko ramybėje. Miegojau giliu miegu.
 1945 metų gegužės 5 d.,
šeštadienis

Šiandien drumzlinas gegužės dangus. Šaltis nenori trauk­

tis. Kiūtojau ant taburetės, įsitaisiusi priešais viryklės lieps­
nas, vargingai maitinamas vien nacių literatūra. Jeigu taip
darytų visi žmonės —o jie taip ir daro, - Adolfo Mein Kampf
netrukus taptų bibliografine retenybe.
Ką tik surijau visą keptuvę apskrudusių spirgų, dabar
storai tepuosi sviestą, o našlė tuo metu man žarsto tamsias
pranašystes. Neklausau jos. Man nesvarbu, kas bus rytoj.
Dabar noriu gyventi kiek galėdama geriau —priešingu atve­
ju, patyrusi tokius gyvenimo pokyčius, sukrisiu kaip šlapias
skuduras. Iš veidrodžio į mane vėl žvelgia apvalus veidas.
Mes visi trys šiandien kalbėjomės apie ateitį. Ponas Pau­
lis mintimis vėl nukeliauja prie savo rašomojo stalo metalo
fabrike ir prognozuoja milžinišką ekonominį pakilimą, kurį
pasieksime padedami nugalėtojų. Našlė svarsto, ar jai ne­
įsidarbinus to paties fabriko valgyklos virėja - ją baugina
perspektyva gyventi iš kuklios pensijos, kurią moka velionio
vyro draudimas, todėl moteriškė būgštauja, kad jai teks ieš­
koti darbo. O aš? Šiaip ar taip, aš visko išmokau —kur nors
172 ANONIME

įsitaisysiu. Dėl savęs nesibaiminu. Savo likimo laivelį aklai

patikiu laikmečio srovėms. Iki šiol jos mane dažnai nešdavo
prie žaliuojančių krantų. Vis dėlto labai skaudu dėl savos ša­
lies, savos tautos. Mus vedė nusikaltėliai ir lengvabūdžiai lo­
šėjai, o mes kaip avių banda sekėme paskui juos į skerdyklą.
Dabar nelaimingos bandos širdys dega neapykanta. „Nėra
tokio medžio, kuris būtų jam pakankamai aukštas“, - taip
šįryt apie Adolfą kalbėjo prie vandens pompos.
Popiet pas mus atėjo keli vyrai - vokiečiai, gyvenan­
tys mūsų name. Bendraujant su vyrais, kurių nė truputė­
lio nebijai, liečiant juos ir stebint, apėmė keistas jausmas.
Jie papasakojo legendą apie knygų prekeivį - šiandien ta
istorija skamba visame name. Knygų prekeivis, mažas kres­
nas bavaras, tikrų tikriausiai iškoneveikė rusą. Tai atsitiko,
kai jo žmoną, grįžtančią nuo vandens pompos, pasičiupo
kažkoks ivanas. (Sitam žmogeliui žmona neleidžia eiti prie
pompos —jis buvo partijos narys.) Moteriškė sukliko, vyras
atskubėjo iš buto, puolė prie ivano ir suriko: „Tu, prakeiktas
kalės vaike! Tu išgama!“ Toliau legenda pasakoja, kaip rusas
susigūžė, kaip susiraukė ir kaip sutriko. Gyvuliška ir bar­
bariška vaikino nuojauta pakuždėjo, jog sutuoktinis labai
įsiutęs, kad tą akimirką jam visiškai niekas nesvarbu, todėl
paleido savo grobį.
Pirmą kartą girdėjau apie tokį karštą mūsiškio vyro pyktį.
Dauguma elgiasi išmintingai, reaguoja apgalvotai, stengiasi
išgelbėti savo kailį, o žmonos palaiko tokią sutuoktinių po­
ziciją. Nė vienas vyras nepraranda aplinkinių pagarbos, jei­
 M o te ris Berlyne 173

gu atiduoda moterį - nesvarbu, savo žmoną ar kaimynę - į

nugalėtojo rankas. Netgi priešingai —visi jam už tai dėkingi,
nes priešinimasis tik suerzintų šeimininkus. Vis dėlto liko ir
nesusipratusių. Esu tikra, kad knygų prekeivio žmona nie­
kada nepamirš tokio narsos - kas nori, gali tai vadinti mei­
le - protrūkio. Kiti vyrai, iš lūpų į lūpas perduodantys šitą
istoriją, kalba neslėpdami pagarbos.
Vyrai pas mus atėjo ne papramogauti. Jie stengiasi pada­
ryti ką nors naudinga: atnešė lentų, supjaustė jas pasidėję
ant virtuvės stalo ir dabar kala skersai išlaužtų galinių durų
staktos. Veikti reikia greitai —kol nepasirodė nė vienas rusas.
Kaip atlygį vyrams duodam cigarų iš pilnutėlės dėžutės, ku­
rią vakar atnešė majoras. Taip, mes turtingos.
Kai lentos uždengia visą durų plyšį, galinėje laiptinėje
pasirodo rusas. Mėgina stipriais spyriais išmušti užtvarą, ta­
čiau nepavyksta. Atsikvepiame —mums be galo palengvėjo.
Dabar svetimi bernai negalės čia dieną naktį lakstyti kada
tik panorėję. Žinoma, ateis ir prie paradinių durų, tačiau jas
laiko gera spyna, be to, jos pagamintos iš tvirtos medienos.
Tie, kurie mus pažįsta, paprastai jau už durų ramindami
sušunka, pavyzdžiui, Zdes Andrej arba dar ką nors. O su ma­
joru sutarėm dėl specialaus beldimo signalo.
Kai kas sukrečiančio - apie pietus atėjo panelė Bėn,
mūsų ištvermingoji kumelė vedlė iš rūsio laikų, —dabar ji
apsistojusi pas jaunąją ponią Lėman, kurios vyras dingo be
žinios Rytuose, ir padeda prižiūrėti jai abu vaikus. Nei pa­
nelė Bėn, nei jaunoji ponia iki šiol nebuvo išprievartautos,
174 ANONIMĖ

nors abi yra gana išvaizdžios. Jų apsauga ir priedanga - du

mažyliai. Jau pirmąjį rusų viešpatavimo vakarą moterys pa­
stebėjo, kokie jiems svarbūs vaikai. Daužydamiesi šautuvų
vamzdžiais ir rėkaudami, į moterų butą įsibrovė du šiurkš­
tūs bernai, įstūmė į kambarį duris atidariusią panelę Bėn ir
sustojo prie grotelėmis aptvertos vaikiškos lovelės, kurioje,
apšviesti žvakės liepsnos, kartu miegojo kūdikis ir keturme­
tis Lucas. Vienas, visiškai sutrikęs, vokiškai pasakė: „Mažas
vaikas?..“ Abu kelias akimirkas spoksojo į lovelę, tada ant
pirštų galiukų ištipeno iš buto.
Panelė Bėn prašo kelioms minutėms užsukti pas jas į vir­
šų —pas jas svečiuojasi du rusai —jaunas ir pagyvenęs, —ku­
rie jau kartą buvo atėję, o dabar atnešę vaikams šokolado.
Moterys norėtų su jais pasikalbėti ir prašo manęs pavertė­
jauti.
Galų gale susėdame: du kareiviai, panelė Bėn, ponia Lė-
man, ant kurios kelių tvirtai įsikibęs sėdi keturmetis Lucas,
ir aš. Priešais mus vežimėlyje miega kūdikis. Išverčiu, ką
pasako vyresnysis rusas: „Kokia daili maža mergaitė! Tikra
grožybė.“ Jis užsivynioja ant piršto varinę mažylės plaukų
sruogelę. Tada paprašo abiem jaunoms moterims išversti,
kad jis irgi turi du vaikus, du berniukus, kurie gyvena pas
močiutę kaime. Iš nutrintos kartoninės piniginės vyras iš­
traukia fotografiją - iš parudavusio ir patamsėjusio popie­
riaus žvelgė du šepečgalviai berniūkščiai. Tėvas jų nematė
nuo 1941 metų. Apie atostogas rusai nėra net girdėję —tą
aš jau žinau. Jie atskirti nuo savo šeimų nuo pat karo pra­
 M o te ris Berlyne 175

džios, taigi beveik ketverius metus. „Jeigu jų šalyje nepa­

liaujamai vyko karo veiksmai, o civiliai buvo blaškomi tai
vienur, tai kitur, nė vienas tiksliai nežino, kur dabar yra jo
šeima“, - pamaniau sau. Be to, dar didžiulis atstumas nuo
namų ir apgailėtini transporto keliai. Tikriausiai jų valdžios
vyrai baiminosi - bent jau pirmaisiais vokiečių veržimosi
metais, —kad jų žmonės pradės dezertyruoti arba perbėgi-
nėti. Kad ir kaip būtų, šitie vyrai, priešingai negu mūsiškiai,
neturėjo pretenzijų į atostogas. Paaiškinu tai abiem mote­
rims, ponia Lėman supratingai sako: „Taip, dėl to daug kas
yra atleistina.“
Antrasis besisvečiuojantis rusas yra jaunas vaikinas, vos
septyniolikos metų. Jis buvo partizanas, o paskui kartu su
kariaujančiu daliniu patraukė j Vakarus. Jis pažiūri j mane
griežtai suraukęs kaktą ir paprašo išversti, kad vokiečių ka­
riai jo gimtajame kaime nudūrė kelis vaikus, o kitiems, pa­
ėmę už kojyčių, suknežino į sieną galvas. Prieš išversdama
pasiteirauju: „Girdėjai apie tai? Ar matei pats?“ Jis griežtu
tonu burbteli sau po nosim: „Du kartus mačiau pats.“ Aš
išverčiu.
„Netikiu, - atsako ponia Lėman. - Mūsų kareiviai? Mano
vyras? Niekada!“ Panelė Bėn reikalauja, kad paklausčiau, ar
tų kareivių varnelės buvo „čia“ (ant rankovių), ar „čia“ (ant
kepurių), tai yra, ar tai buvo Vermachto kariai, ar esesinin­
kai. Rusas kaipmat supranta klausimo esmę - atskirti vokie­
čių karius jie jau buvo išmokę Rusijos kaimuose. Tačiau net
jeigu tąkart ir kitais panašiais kartais veikė esesininkai, dabar
176 ANONIMĖ

mūsų nugalėtojai juos priskirs visai tautai ir pateiks sąskai­

tas mums visiems. Tokios kalbos jau sklinda —prie vandens
pompos daug kartų girdėjau sakant: „Mūsiškiai ten irgi el­
gėsi ne kitaip.“
Tyla. Visi spoksome priešais save. Kambaryje stovi šešėlis.
Kūdikis nieko apie tai nenutuokia. Mažylė kandžioja sveti­
mo žmogaus smilių, ulba ir spygauja. Mano gerkle pakyla
gumulas. Man šitas vaikas atrodo tarsi stebuklas - rausvai
baltas, su varinėmis garbanėlėmis, žiedas žydi šiame pustuš­
čiame netvarkingame kambaryje tarp mūsų, susipurvinusių
žmonių. Iškart suvokiu, kodėl šį karį taip traukia prie vai­
kų.
 1945 metų gegužės 6 d.,
sekmadienis

Pirmiausiai apžvelgsiu likusią šeštadienio dalį. Vakare,

prieš aštuntą, vėl pasirodė majoras su savo mongolu. Šįkart
iš savo bedugnės kišenės vyrukas ištraukė du otus —nedi­
delius, bet šviežius. Našlė pavoliojo skanias žuvis miltuose
ir iškepė. Valgėme visi drauge —gabalėlis teko net uzbekui,
įsitaisiusiam kamputyje prie lango, - jis visada ten nulenda
kaip ištikimas šuva. Skanumėlis!
Ar majoras liko nakčiai? Viena nebūčiau išdrįsusi nusi­
rengti, viena nebūčiau gulusi miegoti kambaryje —tą tiksliai
žinau. Nors dabar galinės durys užkaltos, nors lauke nesiau­
čia karas, mumyse išliko stipri baimė. Bijome išgėrusių,
bijome įsiutusių. Majoras mus dengia nuo jų. Našlė, kuri
tokiems dalykams turi švelnias rankas, majorui uždėjo kom­
presą. Paskui jis atsigulė su manim. Papasakojo, kokiais švel­
niais vardais į jį kreipdavosi motina, paskui, pridėjęs švelnią
mažybinę priesagą, mano vardą išvertė į rusų kalbą. Taigi
mudu esame draugai. Vis dėlto aš toliau stengiuosi išlikti
budri ir kalbėti kuo mažiau.
178 ANONIMĖ

Iš ryto vėl buvome vieni, sėdėjome prie pono Paulio lo­

vos, solidžiai pusryčiavom ir klausėmės už durų sklindančių
garsų. Galų gale našlė išdrįso išeiti į laiptinę, nulėkė aukš­
tyn į knygų prekeivių butą, kur vis dar gyvena visas tuzinas
kaimynų. Paskui grįžo ir paprašė manęs:,Ateik, duok likusį
vazeliną.“ Ji jau kūkčioja, akys pilnos ašarų.
Moteriškė girdėjo, kad praėjusią naktį, gaubiamas tam­
sos, pas savo žmoną sugrįžo likerio fabriko savininkas. Kar­
tu su raudonplauke Elvira, kuri iki šiol drauge laikė pozici­
jas likerio fabrike, jis prašliaužė ir praropojo fronto liniją bei
kareivių dalinius. Kodėl jie taip elgėsi, aš nenumanau. Gal
norėjo kartu ginti likerio butelius? Labai stiprus pirmykštis
instinktas turi slypėti žmoguje, kad net šitokios grėsmės aki­
vaizdoje jis iš paskutiniųjų suleistų nagus į savo turtą.
Mudvi su našle kartu nuėjome į viršų. Jų butas ketvir­
tame aukšte. Paaiškėjo, kad didžiakrūtė likerio gamyklos
savininko žmona, kuriai teko garbė rūsyje tapti pirma rusų
persekiojamąja, nuo to laiko - minutėlę, kada tai buvo? -
daugiau nei prieš savaitę —ramiai gyvena viršuje, ketvirta­
jame aukšte. Ji turi pilną vonią vandens ir šiek tiek maisto
atsargų - moteriškė gyvena visai viena. Tuo visiškai tikiu.
Akivaizdu (nors mes tą pastebėjome gana vėlai), kad rusai
nemėgsta kopti laiptais. Jų kareiviai - daugiausia valstiečių
vaikai, užaugę pirmame aukšte, arti žemės. Jie neįgudę kars­
tytis laiptais. Be to, viršuje jie jaučiasi atskirti nuo pasaulio,
nes nusileidimas per keturis aukštus užima šiek tiek laiko.
Trumpiau tariant, jie nesiryžta keberiotis taip aukštai.
 M oteris Berlyne 179

Į butą jtipename ant pirštų galų, tarsi eitume pas ligo­

nį. Raudonplaukė kiūto virtuvėje ant kėdės ir spokso prie­
šais save. Jos kojos įmerktos į kibirą su vandeniu —mergina
mirko pėdas, nes kojų pirštai, pasak fabrikanto, yra nutrinti
ir kraujuoja. Abu vienomis kojinėmis perėjo fronto liniją,
įveikė nusiaubtas gatves ir griuvėsius. Pasirodo, rusai atėmė
jų batus.
Kol raudonplaukė, po apatinuku vilkinti gerokai per
plačią namų šeimininkės palaidinę, vaitodama judina kojų
pirštus, vyras papasakoja, kad jo gamykla ištisas dvi dienas
buvo fronto linijoje ir kad iš pradžių vokiečiai, o paskui rusų
būriai išmaukė paskutines alkoholio atsargas. Galų gale ru­
sai, ieškodami degtinės, už lentinės pertvaros aptiko Elvirą,
gamyklos savininką ir dar vieną moterį, firmos darbuotoją,
kuri irgi mėgino ten pasislėpti. Vyras gūžteli pečiais - jis
nebenori toliau pasakoti ir išeina į virtuvę.
„Jie stovėjo eilėje, —pusbalsiu aiškina likerio gamyklos
savininko žmona, tuo metu raudonplaukė vis dar tyli. —
Vienas laukė, kol kitas baigs. Ji sakė, kad rusų buvo mažiau­
siai dvidešimt, tačiau tikslaus skaičiaus nežino. Visi teko jai
vienai —antroji moteris buvo nesveika.“
Spoksau į Elvirą. Jos išblyškusiame veide tarsi mėlyna sly­
va karo ištinusi burna. „Parodyk joms“, —sako šeimininkė.
Raudonplaukė tylėdama atlapoja palaidinę ir rodo sukan­
džiotas, visomis spalvomis išmargintas krūtis. Vos galiu ra­
šyti, mane vėl smaugia ašaros.
Palikome jai vazelino likučius. Tokioje situacijoje nėra ką
pasakyti. Mes nieko ir nesakome, tačiau mergina pati prade-
180 ANONIMĖ

da šnekėli —lūpos tokios sutinusios, kad vos galime suprasti

jos žodžius. „Tuo metu meldžiausi, - kalbėjo ji, - vis mel­
džiausi: mielasis Dieve, ačiū tau, kad esu girta.“ Vaikinai,
prieš susirikiuodami į eilę, moterį prigirdė tuo, kas pakliuvo
po ranka. Be to, per pertraukėles irgi davė išgerti. Už visa tai
mes dėkojame fiureriui.
Šiaip visą popietę turėjome daug darbo - daug valėme ir
plovėme, todėl laikas bėgo greitai. Labai nustebau, kai staiga
kambaryje išdygo majoras - pasirodo, jį įleido našlė. Šįkart
jis atsinešė naujutėlaitę kortų kaladę —Paulis kortas išdėlio­
jo priešais jį ant patalų. Atrodo, pavyko rasti žaidimą, kurį
supranta abu. Aš apie tai nieko nenutuokiu, todėl nulindau
į virtuvę pas našlę ir paskubomis rašau šias eilutes. Majoras
atsinešė net „žaislinius pinigus“ - vokiškus trijų ir penkių
markių banknotus, kurie pas mus nuo neatmenamų laikų
išimti iš apyvartos. Kaip jam pavyko tokių gauti? Klausti
nesiryžtu. Išgerti šiandien neatnešė nieko, dėl to atsiprašė
kiekvieno atskirai. Nieko nepadarysi, jis šiandien mūsų sve­
čias, o mes turime vieną butelį gėrimo, paveldėtą iš likerio
gamyklos savininko.
 1945 metų gegužės 7 d.,
pirmadienis

Vis dar vėsu, tačiau dangus jau giedrėja, prasiskverbia

mažytis saulės spindulėlis. Naktis vėl buvo nerami —majo­
ras dažnai atsibusdavo, o mane vis pažadindavo jo dejonės.
Šiaip jo kelis jau turėtų gyti - skauda tik tada, kai sužeistą­
ja koja pasiremia. Vis dėlto majoras man nedavė ramybės.
Beje, jis papasakojo apie girtaujančias ir puotaujančias se­
seris. Akivaizdu, kad moterys, kurių vardai Ana ir Liza, yra
labai populiarios tarp rusų kariškių. Vieną iš seserų mačiau
laiptinėje —ji labai graži: juodaplaukė, šviesiaodė, aukšta ir
gležna. Majoras gūžčioja pečiais ir beveik susidrovėjęs pasa­
koja apie abiejų moterų „verslą“. Šiandien priešpiet, dienos
šviesoje, jis buvo pakviestas į butą, kur abi merginos gulėjo
lovoje su dviem vyrukais ir juokdamosi kvietė majorą gultis
greta - toks pasiūlymas geroje pasiturinčioje šeimoje išau­
gusiam vyrui sukėlė šoką net pasakojant. Rusus traukia ir
gražutis trimetis vyresniosios sesers sūnelis —majoras sako,
kad jis jau švebeldžiuoja tris žodžius rusiškai, o besilankan­
tys vyrai jį lepina kaip išgalėdami.
182 ANONIME

Toliau —vėl nauja diena. Keista gyventi be laikraščio, ka­

lendoriaus, laikrodžio ir nustatytų terminų. Begalinis laikas
teka kaip vanduo - vienintelis orientyras mums yra vyrai
svetimomis uniformomis.
Kartais net pati stebiuosi, kaip kantriai fiksuoju šitą be­
galinį laiką. Tai antras mano mėginimas raštu kalbėtis su
savimi. Pirmasis kartas buvo mokyklos laikais. Mums buvo
penkiolika ar šešiolika metų, nešiodavome vyno raudonu­
mo mokyklines kepuraites ir nuolat diskutuodavome apie
Dievą ir pasaulį. (Kartais ir apie vaikinus, tačiau labai atsai­
niai.) Kai įpusėjus mokslo metams mūsų istorijos profesorių
ištiko insultas, jį pavaduoti atėjo pradedanti mokytoja. Tai
buvo riestanosė asesorė, kuri tarsi sprogimo banga įsiveržė
į mūsų klasę. Ji įžūliai prieštaravo patriotiniam istorijos va­
dovėliui. Fridrichą Didįjį vadino lengvabūdžiu lošėju, be to,
gyrė socialdemokratą prezidentą Ebertą, kurį buvęs profe­
sorius ironiškai vadindavo „balniaus pameistriu“. Po tokių
narsių išsišokimų mokytoja perverdavo mus juodomis aki­
mis ir, maldaujamai pakėlusi rankas, sušukdavo: „Mergai­
tės, pakeiskite pasaulį, nes jums to reikia!“
Mums tai patiko. 1930-ųjų pasaulis mums irgi neatro­
dė mielas —labai entuziastingai jo atsisakinėjome. Jauniems
žmonėms viskas atrodė pernelyg painu ir sudėtinga. Buvo
milijonai bedarbių. Kasdien girdėjome, kad dauguma iš
mūsų pasirinktų profesijų yra neperspektyvios, kad pasaulis
tikrai mūsų nelaukia.
Visiškai atsitiktinai tuo metu artėjo eiliniai reichstago
rinkimai. Kiekvieną vakarą vykdavo dešimties ar penkioli-
 M oteris Berlyne 183

kos didžiausių partijų susibūrimai. Mes, pakurstytos aseso-

rės, grupelėmis kulniuodavom į tokius renginius. Plūkėmės,
per centrą ir demokratus keliaudamos nuo nacionalsocia­
listų pas komunistus, pas nacius kilnojome rankas sveikin­
damos Hitlerį, o komunistams leidome vadinti mus „drau­
gėmis“. Kaip tik tada pradėjau pirmąjį dienoraštį - tiesiog
norėjau susidaryti savo nuomonę. Jei neklystu, devynias
dienas tiksliai žymėjau svarbiausius oratorių teiginius, o
greta užrašinėjau savo kontrargumentus. Dešimtą dieną vis­
ką mečiau, nors mano užrašuose dar buvo likę daug tuščių
lapų. Nebegalėjau susiorientuoti politikos brūzgynuose. Tas
pats atsitiko ir mano bendramokslėms. Atrodė, kad kiekvie­
na partija buvo šiek tiek teisi. Tačiau kiekviena užsiiminėjo
tuo, ką mes vadinome „karvių turgumi“: spekuliacija, postų
medžiokle ir valdžios kritika. Supratome, kad nė viena par­
tija nebuvo dora. Šiandien manau, kad tada mums reikėjo
įkurti šešiolikmečių partiją, jog galėtume išreikšti savo mo­
ralinius reikalavimus. Augdami susitepame.
Pirmadienį per pietus sulaukėme viešnios. Ne iš mūsų
namo, net ne iš kaimynystės, o iš Vilmersdorfo - miesto da­
lies, esančios už dviejų valandų kelio nuo čia. Pas mus atėjo
mergaitė vardu Frida —našlė apie ją žinojo tik iš nuogirdų.
Apie ją galima papasakoti ištisą istoriją, kuri prasideda
nuo našlės sūnėno, jauno medicinos studento. Vieną naktį
minėtas studentas turėjo budėti priešlėktuvinėje apsaugoje.
Tuo pat metu į tą pačią sargybą buvo paskirta ir jauna me­
dicinos studentė. Bendro budėjimo pasekmė buvo neštu-
184 ANONIME

mas ir, kadangi spaudė merginos tėvai, skubotos vedybos.

Jai tebuvo devyniolika, jam - dvidešimt vieneri. Neseniai
kažkoks generolas Heldenklau* jaunąjį vyrą pačiupo į fron­
tą. Dabar niekas nežino, kur jis prapuolė. Jo sutuoktinė, jau
aštuntą mėnesį nėščia, susikraustė į vieną butą su drauge,
irgi vardu Frida, kuri kaip tik ir atėjo pranešti naujieną, o
dabar murkso mūsų virtuvėje ant kėdės.
Pirmiausia našlė paklausė: „Ar jus irgi?..“
Ne, Fridai pavyko išlikti nepaliestai, tiksliau, beveik ne­
paliestai —rūsio koridoriuje vienas ją buvo truputėlį pri­
spaudęs prie sienos, tačiau tuojau pat turėjo bėgti kariauti,
todėl nespėjo visiškai patenkinti geidulio. Galima sakyti,
kad rusų daliniai prieš pat kapituliaciją tiesiog prašuoliavo
pro kvartalą, kuriame apsigyveno abi merginos, ir niekur
neapsistojo. Busimoji mama pabaksnojo pirštu sau į pilvą ir
pasakė baby —jos niekas net nepalietė.
Tai pasakodama mažoji spokso į mus žvilgančiomis tarsi
nupoliruotomis akimis. Pažįstu tą išraišką —kai buvau gyva
vien dilgėlėmis ir grūstine, iš veidrodžio dažnai taip žvelg­
davo mano pačios akys. Akivaizdu, kad mergaites prispaudė
alkis, todėl Frida ir ryžosi sekinančiai dviejų valandų kelio­
nei pėsčiomis. Kaip pati sakė, teko eiti visiškai tyliomis, tuš­
čiomis gatvėmis. Atvyko ištekėjusios dukterėčios ir jos būsi­
mo mažylio vardu našlės paprašyti maisto. Papasakojo, kad

* Generali Heldenklau (liet. Generolas didvyrių vagis) - pėstininkų generolo

Valterio fon Unru ( Walter von Unruh, 1877-1956) pravardė. Karo metu jis
rūpinosi papildomo personalo siuntimu į frontą.
 M oteris Berlyne 185

jaunoji moteris dienų dienas guli ant nugaros, o nuo men­

kiausio mėginimo atsistoti ją ištinka silpnumo priepuolis.
Kartais ją apžiūrinti medicinos sesuo paaiškino, kad, jeigu
nėščia moteris nepakankamai maitinasi, vaisius parazituoja
ir ima iš motinos kūno reikalingas medžiagas: kalcį, kraują
ir raumenų audinį.
Mudvi su našle ieškome, ką galėtume atiduoti: šiek tiek
majoro atnešto sviesto ir cukraus, skardinę pieno, duonos
kepalą ir gabalą lašinių. Frida devintame danguje. Ji irgi
atrodo apgailėtinai —kojos kaip smeigtukai, kaulėti keliai
išsišovę. Ji pažvalėja ir visiškai nesibaimina, kad vėl teks dvi
valandas kulniuoti namo. Džiaugiamės pasiuntine iš toli­
mos miesto dalies, išklausome išsamaus jos pasakojimo, ko­
kiu keliu ji ėjo ir ką matė mieste. Žvelgiame spindinčiomis
akimis į merginą, paglostome vaikišką, leisgyvę nuo bado
aštuoniolikmetę, kuri, kaip pati papasakoja, kada nors
gyvenime nori tapti gimnastikos mokytoja. Na, artimiau­
siu metu mūsų kraštui vargu ar reikės gimnastikos - da­
bar džiaugiamės kiekvienu judesiu, kurio galime išvengti.
Tai reiškia, kad kiti, badaujantys, tuo džiaugiasi dar labiau.
Kol kas apie save to negalėčiau pasakyti —turiu pakankamai
jėgų. Našlė prakalba skausminga tema: „Vaikuti, gal galė­
tum palinksminti kokį nors pakenčiamai malonų rusą? Už
tai jis atneštų šiek tiek maisto.“
Frida kvailai išsišiepia ir paaiškina, kad jų kvartale, ga­
lima sakyti, nėra rusų, be to... Mergina suspaudžia mūsų
dovanas ir paslepia jas atsineštame pirkinių krepšyje.
186 ANONIMĖ

Šitas apsilankymas mus gerokai atgaivino. Akivaizdu,

kad nesame atkirsti nuo viso pasaulio, kad galime surizi­
kuoti ir leistis į kelionę pėsčiomis pas kitose miesto dalyse
gyvenančius draugus ir pažįstamus. Nuo to momento mes
vis planuojame ir svarstome, ar turėtume ryžtis. Ponas Pau­
lis nusiteikęs prieš. Jis jau mato mus sučiuptas kokiems nors
priverstiniams darbams ir išgabentas kur nors toli, galbūt
netgi Sibiro link. Mudvi vis kalbame apie Fridą, aiškiname,
kad jai pavyko, ir toliau įkyriai įrodinėjame savo.
Toliau rašau pavakare. Pirma didelė kelionė jau praeityje.
Viskas įvyko labai netikėtai. Sėdėjau ant palangės, nors gat­
vėje retai kada tenka pamatyti kokį žmogų, išskyrus, žino­
ma, vandens nešėjus ir rusus. Staiga pamatau dviračiu atrie­
dantį rusą, jis sustoja tiesiai prie mūsų durų - tai majoras.
Aš akimirksniu pasileidžiu laiptais žemyn. Naujas bliz­
gantis vokiškas armijos dviratis. Prašau, netgi maldauju: „Ar
galiu šiek tiek pavažiuoti? Tik penkias minutes!“ Majoras
stovi ant šaligatvio krašto ir linguoja galva. Jis dvejoja - bijo,
kad pakeliui iš manęs kas nors gali atimti dviratį. Galų gale
pavyksta jį įkalbėti.
Saulė. Akimirksniu pasidaro šilta. Minu pedalus kaip
galėdama greičiau. Vėjas švilpia ausyse. Dumiu kiek įma­
nydama - po sunkaus priverstinio sėdėjimo namuose mane
tai daro laimingą. Be to, skubu, kad niekas nesustabdytų ir
nepavogtų dviračio. Pro šalį lekia juodi apdegę griuvėsiai.
Čia karas baigėsi viena diena anksčiau negu pas mus. Kai
kur netgi matyti civiliai, jau šluojantys šaligatvius. Dvi mo­
 M oteris Berlyne 187

terys stumia visiškai atvėsusį operacinės vežimėlį, taip pat

ištrauktą iš griuvėsių. Ant jo guli vilnone antklode užklota
senolė bekrauju veidu - vis dėlto ji dar gyva.
Kuo toliau važiuoju į pietus, tuo labiau tolsta karas. Čia
jau matau vokiečius, sustojusius į grupeles ir plepančius.
Mūsų kampe žmonės to dar nedrįsta. Matyti netgi vaikų -
įkritusiais skruostais ir neįprastai tylių. Kolektyviniuose so­
duose triūsia vyrai ir moterys. Pastebiu tik vieną kitą rusą.
Priešais tunelį teberiogso folksšturmo suręsta barikada. Nu­
lipu ir prastumiu dviratį pro tuščią plyšį jos pakraštyje. Už
tunelio, pievelėje priešais greitojo traukinio stotį, kyšo maž­
daug kelius siekiantis žemės kauburėlis, apkaišytas žalumy­
nais, papuoštas trimis ryškiai raudonai nudažytais maždaug
klubus siekiančiais mediniais stulpeliais. Prie kiekvieno pri­
tvirtinta plokštė - ranka parašytas lapelis, pridengtas stiklu,
apjuostas popieriumi. Perskaitau tris rusiškas pavardes ir
mirties datas —1945 metų balandžio dvidešimt šešta ir dvi­
dešimt septinta.
Valandėlę pastovėjau. Kiek pamenu, tai pirmasis rusų ka­
pas, matytas netoliese. Keliaudama po jų šalį, tik probėgš­
mais žvilgtelėjau į amžino poilsio vietas: apsitrynusias len­
teles, pasvirusius ir persikreipusius kryžius —skurdaus kai­
mo liūdesį ir kartu užmarštį. Mūsų laikraščiai vis skelbė,
jog rusai kare kritusius saviškius slėpdavo kaip didelės gėdos
ženklą, kad sumesdavo juos į masinius kapus ir sutrypdavo
ant jų užverstą žemę - kad tokia vieta niekam nekristų į
akis. Tai negali būti tiesa. Atrodo, rusai su savimi vežiojasi
188 ANONIME

plokštes ir tokius medinius stulpelius. Jie pagaminti fabrike

pagal vieną šabloną, su balta medine žvaigžde viršuje —gru­
baus darbo, pigūs, visiškai negražūs, tačiau sodriai raudoni,
krentantys į akis, rėkiantys ir akinantys —tokie nepraslysta
pro akis. Tokius pat stulpelius jie stato ir savo krašte. Be
to, praktikuoja ir laidojimo kultą, netgi didvyrių garbinimą,
nors oficialioji dogma nepripažįsta kūno prisikėlimo. Jeigu
jiems rūpėtų tik pažymėti kapavietes, kad vėliau galėtų per­
laidoti, pakaktų paprastos kortelės su pavarde ir numeriu.
Tai padėtų sutaupyti daug raudonų dažų ir išvengti žvaigž­
džių pjaustinėjimo. Vis dėlto jie apgaubia kareivių mirtį
raudona aureole, aukoja triūso valandas ir tokią reikalingą
medieną gamindami paminklus, kad ir kaip skurdžiai jie
beatrodytų.
Vėl iš visų jėgų minu pedalus - jau matau pirmą užmies­
čio namą, į kurį anksčiau buvo evakuota mano firma. Ar
mažytis bejėgis kūdikėlis pirmajame aukšte išgyveno laiko­
tarpį, kai nebuvo pieno?
Nei vaiko, nei jaunos mamos - nė vieno žmogaus, kurie
buvo apsistoję pirmajame aukšte. Ilgokai beldžiau ir šau­
kiau, kol galų gale pasirodė senyvas vyras - apšepęs, su mur­
zinais triko apatiniais marškiniais. Praeina nemažai laiko,
kol jį atpažįstu. Tai buvusios mūsų leidyklos buvęs atsto­
vas, anksčiau nepriekaištingai švarus, iškrakmolyta marški­
nių apykakle, o dabar morališkai sužlugdytas ir purvinas.
Jis atpažįsta mane, bet neparodo nė menkiausio jaudulio -
burbteli, kad čia lindi kartu su savo žmona, nes į jų butą
 Moteris Berlyne 189

pataikė pačią paskutinę karo dieną. Šiaip užmiesčio namas

tuščias, nėra net baldų - leidyklos atstovas jį jau rado tuščią.
Sako nežinąs, ar tą padarė rusai, ar vokiečiai —tikriausiai ir
vieni, ir kiti. Namas apkuistas ir pridergtas —visur dvokia
išmatomis ir šlapimu. Rūsyje tebestūkso kalnas anglių. Su­
siradau tuščią kartoninę dėžę ir didžiuliam leidyklos atstovo
nepasitenkinimui pilną prisikroviau briketų - šiaip ar taip,
jam anglys priklauso ne daugiau negu man. Jis net neketino
man padėti. Sunkiai nutempiau dėžę prie dviračio, suknios
diržu ir rastu virvagaliu tvirtai pririšau prie bagažinės.
Dabar visu greičiu atgal. Dūmiau gatve, šįkart pro ne­
sibaigiančias kareivių, susėdusių ant šaligatvio krašto, ei­
les. Tipiški vaikiščiai, fronto suskretėliai: pavargę, purvini,
aplipę dulkėmis, apšepusiais murzinais veidais. Iki šiol dar
nebuvau mačiusi tokių rusų. Pradėjau suvokti, kad mūsų
apylinkėse apsistoję tik elitiniai daliniai: artilerija, ryšinin­
kai —nusiprausę ir tvarkingai nusiskutę vyrai. Ant žemutinės
pakopos stovėjo gurguolė ir jos palyda —jie dvokė arkliais,
tačiau vis tiek neatrodė tokie išsekę kaip šitas būrys. Jie per-
nelyg pavargę nuo kovų, kad susidomėtų manimi arba dvi­
račiu. Jie vos pajėgia pakelti akis - akivaizdu, kad neseniai
teko atlikti forsuotą žygį.
Greitai, greitai - jau čia pat mūsų namo kampas. Aplink
buvusias apsaugos policijos kareivines knibžda automobilių.
Važiuodami jie skleidžia žemą duslų burzgesį. Jaučiu tikro
benzino kvapą —tokio vokiški automobiliai neskleisdavo.
Šnopuodama tempiu laiptais dviratį ir briketus. Šįkart
mane pasitinka majoras. Jis smarkiai susijaudinęs —jau pa­
190 ANONIMĖ

manė, kad dviratį pavogė, o aš kažkur pradingau. Per tą lai­

ką spėjo atšliurinti ir uzbekas. Našlė jam įbruka du kibirus
ir nusiunčia prie pompos atnešti mums vandens. Mums
vyrukas jau tapo šeimos nariu - jis geraširdiškai nusiteikęs
išžingsniuoja laukan.
Nuo saulės jaučiuosi tarsi apgirtusi, o nuo greito važia­
vimo apėmė palaima - jaučiuosi tokia linksma ir pakylėta,
kokia nebuvau jau daugybę savaičių. Be to, majoras atsine­
šė saldaus tokajaus. Mes geriame, jaučiuosi kaip patenkinta
katė. Majoras pabuvo iki penktos valandos vakaro. Kai išė­
jo, man jau buvo bloga. Verkiau.
(Po kelių savaičių prirašyta paraštėje, skirta naudoti ro­
manų autoriams: „Tiek, kiek trunka trys širdies dūžiai, jos
kūnas buvo susiliejęs su svetimu ją užgulusiu kūnu. Jos nagai
įsikirto į svetimus plaukus, iš jos gerklės veržėsi riksmai, o ji
girdėjo svetimą balsą, šnabždantį svetimus, nesuprantamus
žodžius. Po ketvirčio valandos jau buvo viena. Pro išdužu-
sius langus krito platūs saulės spindulių pluoštai. Ji išsitiesė
ir mėgavosi savo galūnių sunkumu. Nuo kaktos nusibrau­
kė suveltus plaukus. Staiga pakraupo, aiškiai pajutusi, kaip
kita ranka - tolima, galbūt seniai mirusio draugo - palenda
po jos plaukais. Jaučia, kaip kažkas jos viduje brinksta ir ją
užvaldo. Iš akių liejasi ašaros. Ji blaškosi į šonus, kumščiais
daužo apmušalus, kandžioja savo delnus ir dilbius, ant ku­
rių tuojau pat atsiranda melsvai raudonos apskritos dantų
žymės. Ji staugia į pagalvę ir trokšta numirti.“)
 1945 metų gegužės 8 d.,
antradienis, kartu ir likusioji
pirmadienio dalis

Vakare buvome vieni - tik ponas Paulis, našlė ir aš. Lei­

dosi raudona saulė. Bjaurus vaizdas - jis man primena visus
gaisrus, kuriuos mačiau pastaraisiais metais. Mudvi su naš­
le patraukėme prie nedidelio tvenkinuko atsinešti vandens.
(Prie geriamo vandens pompos vokiečiams vis dar tenka
stovėti eilėje visą valandą.)
Tikriausiai jau apie aštuonias. Gyvename be laikrodžio —
į rankšluostį įvyniotas ir giliai spintoje paslėptas žadintuvas
pradėjo ožiuotis ir stabčioti, kada jam patinka. Aplink tven­
kinį visiškai tylu. Padvisusiame vandenyje plaukioja me­
dienos nuolaužos, skudurai, žali parko suolai. Prisemiame
kibirus drumzlino marmalo ir pėdiname atgal. Trečiasis ki­
biras teliūškuoja tarp mūsų. Greta sutrūnijusių laiptų, besi­
leidžiančių žole apaugusiu šlaitu, kažkas guli. Tai žmogus —
vyriškis, sulenkęs kelius, drybso žolėje ant nugaros.
Gal miega? Taip, miega labai tyliai - jis negyvas. Abi sto­
vime ir spoksome. Vyro burna plačiai pražiota —galėtų tilp­
ti kumštis. Lūpos mėlynos, šnervės siauros, vaškinės. Vyrui
192 ANONIMĖ

maždaug penkiasdešimt —jis švariai nusiskutęs, praplikęs.

Atrodo labai tvarkingas —vilki šviesiai pilką kostiumą, mūvi
pilkas rankų darbo kojines, avi senamadiškus iki blizgesio
išvalytus suvarstomus batus. Paliečiu rankas - jos guli ant
žolės, prie juosmens. Pirštai išriesti, nagai atstatyti aukštyn.
Delnai drungni, o ne šalti kaip numirėlio. Tai dar nieko ne­
reiškia —numirėlį galėjo sušildyti saulė. Vis dėlto pulso nėra,
jis tikrai negyvas. Vyras neapiplėštas - jo kaklaraištyje smyg-
so sidabrinis segtukas. Svarstome, ar pasirausti liemenėje ir
paieškoti dokumentų, kad galėtume pranešti kokiems nors
artimiesiems. Mums labai nejauku. Dairomės žmonių. Nie­
ko nematyti. Paeinu kelis žingsnius gatve ir prie namo durų
pastebiu porą —jauną merginą ir jauną vyrą. Prašau jų eiti
su manim, nes ten guli...
Jie dvejodami seka iš paskos, valandėlę pastovi prie ne­
gyvėlio, tačiau nieko nedaro. Tada gūžteli pečiais ir tylėda­
mi patraukia atgal. Mudvi dar bejėgiškai pastovime, paskui
nueiname. Širdyje jaučiame sunkumą. Vis dėlto beeinant
namo mano akys mechaniškai fiksuoja kiekvieną medienos
nuolaužą, o rankos taip pat mechaniškai kiša jas į specialiai
tam paruoštą ant peties nešiojamą krepšį.
Prie savo namo sutinkame senąjį Šmitą Užuolaidininką ir
dezertyravusį kareivį. Stebiuosi, kad šiedu ryžosi iškišti no­
sis laukan. Papasakojame apie negyvėlį, našlė parodo, kaip
pražiota jo burna. „Insultas“, - burbteli buvęs kareivis. Tada
pasiteirauja, ar jiems eiti drauge. „Štai kas, - sako Šmitas
Užuolaidininkas. —Paskui paaiškės, kad kas nors dingo, o
 M oteris Berlyne 193

mes liksim kalti.“ Tada netikėtai praneša: „Visi rusai išvyko.“

Akimirksniu pamirštame numirėlį. Pasirodo, jie išsikraustė
iš mūsų namo ir iš viso kvartalo —kol sėmėm tvenkinio van­
denį, išvažiavo visi sunkvežimiai. Smitas Užuolaidininkas
pasakoja, kad jie buvo prigrūsti čiužinių ir sofų, prisigrobtų
iš apleistų butų.
Išvažiavo! Visi išvažiavo! Vos galime tai suvokti, nevalin­
gai dairomės po gatvę —atrodo, kad iš ten vėl turi atriedė­
ti sunkvežimiai su naujais daliniais. Nieko, tik tyla, keista
tyla. Nei kuinų, nei arklių žvengimo, nei gaidžio. Tik arklių
mėšlas, kurį nuo paradinių durų jau šluoja durininko jau­
niausioji duktė. Žiūriu į šešiolikmetę, kiek žinau, vienin­
telę, praradusią nekaltybę dėl rusų kaltės. Jos veidas kaip
visada kvailas ir patenkintas savimi. Mėginu įsivaizduoti,
kaip jausčiausi, jeigu man pirmą kartą tai būtų tekę patirti
šitokiu būdu. Turiu stabdyti save —net įsivaizduoti to nega­
liu. Viena aišku: jeigu taikos metais kokia nors mergaičiukė
būtų patyrusi aplink besibastančio vaikino prievartą, kiltų
didžiausias triukšmas: pareiškimas policijai, protokolas, ap­
klausa, suėmimas ir akistata, straipsnis laikraštyje ir kaimynų
vaipymasis —mergina reaguotų visiškai kitaip, patirtų kitokį
šoką. Dabar kalbama apie kolektyvinį išgyvenimą, apie tai,
ką merginos iš anksto žinojo ir ko iš anksto baiminosi, apie
tai, kas nutiko ir kitoms netoliese buvusioms moterims, kas
jas suartino ir tam tikra prasme buvo susiklosčiusios situ­
acijos dalis. Kolektyvinį išprievartavimą moterys išgyveno
drauge. Padėjo viena kitai, kalbėjosi, giežė apmaudą, taip
194 ANONIMĖ

suteikdamos galimybę ir kitoms išsikalbėti, tiesiog išspjauti

skaudžius išgyvenimus. Žinoma, tai dar nereiškia, kad jau­
tresni organizmai, ne tokie kaip šitoji gėdą praradusi Berly­
no padauža, suklups tokių skaudžių išgyvenimų akivaizdoje
arba visą gyvenimą nešios juos sielos gelmėse.
Pirmą kartą nuo balandžio dvidešimt septintosios namo
laukujės durys vėl buvo užrakintos nakčiai. Jeigu name ne­
dislokuos naujų dalinių, mums visiems prasidės naujas gy­
venimo tarpsnis.
Vis dėlto prieš devintą valandą vakaro lauke kažkas mane
pašaukė. Uzbekas gergždžiančiu balsu daug kartų kartojo
mano vardą (tai yra, surusintą mano vardo formą, kurią
man „prikabino“ majoras). Kai pažvelgiau pro langą, uzbe­
kas prapliupo keiktis ir grasinti, pasipiktinęs rodė į užrakin­
tas namo duris. Cha, mano rubuili, tas tau tikrai nepadės.
Įleidau, jam pavymui sekė majoras - jis pastebimai šlubavo.
Važinėjimas dviračiu jam neišėjo į gera. Našlė vėl uždėjo
kompresą. Žaizda atrodė pavojingai —stipriai sutinusi, rau­
dona. Neįsivaizduoju, kaip žmogus su ja galėjo važinėti dvi­
račiu, šokti ir kopti laiptais. Tą gali tik laukinės prigimties
žmogus, mes negalime.
Bloga naktis su karščiuojančiu vyru. Jo rankos karštos,
akys apsiblaususios, jis negali normaliai užmigti ir neleidžia
man miegoti. Galų gale pradeda brėkšti rytas.
Nulydėjau majorą ir jo adjutantą žemyn, atrakinau, o
paskui vėl užrakinau namo duris. Dar laukia bjaurus darbas:
uzbekas serga kažkuo panašiu į dizenteriją —jis apšlapino
 M oteris Berlyne 195

unitazą, sieną ir apdailos plyteles. Nuvaliau keliais po ran­

ka pakliuvusiais specializuotais nacionalsocialistų žurnalais,
skirtais vaistininkams. Iššveičiau kaip galėjau —sunaudojau
beveik visą vakar vakare iš tvenkinio atsitemptą vandenį.
Jeigu tai žinotų išlepęs, išpuoselėtu manikiūru ir pedikiūru
pasidabinęs ponas Paulis!
Toliau - apie antradienį. Prieš devintą ryto į paradines
duris subarba namo gyventojų sutartas daktilis —jį tebenau-
dojame, nors name nė vieno ruso. Atėjo pūliuojančioji po­
nia Vent—ji girdėjusi gandą, kad prasidėjo taika. Pietuose ir
šiaurėje palaužtas paskutinis chaotiškas vokiečių pasiprieši­
nimas. Mes kapituliavome.
Našlė lengviau atsikvepia. Gerai, kad viskas vyko taip
greitai. Ponas Paulis keikia folksšturmą, beprasmiškas žūtis
karo paskutinėmis valandomis, aprauda senus ir pavargu­
sius, nukraujavusius dėl nesuteiktos pagalbos, nes nebuvo
net skudurėlių žaizdoms aprišti. Suaižėję kaulai, styrantys
iš perplėštų civilių žmonių kelnių, balti kaip sniegas ryšulė­
liai ant žaizdų, iš kurių monotoniškai kapsi drungni glitaus
kraujo klanai visuose praėjimuose...
Akivaizdu, kad Pauliui teko sunkūs išgyvenimai. Kaip tik
dėl to neuralgiją, kuri maždaug prieš savaitę prirakino vyrą
prie lovos, iš dalies laikau psichikos liga, o kartu ir galimybe
pasprukti ir pasislėpti. Kai kurie mūsų namo vyrai irgi rado
priedangą. Knygų prekeivis slepia narystę partijoje, dezer­
tyras - dezertyravimą, kai kurie kiti tipai slepia savo, kaip
nacių, praeitį, už kurią baiminasi būti deportuoti ar kaip ki­
196 ANONIME

taip nubausti. Jie visi dangstosi savo baime, kai reikia atnešti
vandens ar ryžtis kokiam kitam poelgiui. Moterys irgi kaip
įmanydamos slapsto vyrus ir saugo juos nuo piktų priešų.
Tačiau ką dar jie gali mums padaryti? Juk jau viską padarė.
Taigi mes įsikinkome į vežimą. Tai logiška, tačiau vis
tiek kažkaip nejauku. Pastaruoju metu dažnai galvoju, kiek
triukšmo aš sukėliau dėl pravažiuojančių atostogautojų,
kaip juos lepinau, kiek pagarbos parodžiau. Kai kurie ke­
liavo iš Paryžiaus ar Oslo —miestų, esančių žymiai toliau
nuo fronto negu nuolat bombarduojamas Berlynas. Kiti —
priešingai - važiavo iš pačių aršiausių priešų —iš Prahos arba
Liuksemburgo. Net atvykusieji tiesiai iš fronto iki 1943
metų atrodė švarūs ir gerai maitinami —dabar taip atrodo
tik nedaugelis. Jie mėgdavo pasakoti istorijas, kuriose patys
atlikdavo teigiamą vaidmenį. Mes - priešingai —turėsime
laikyti liežuvį už dantų, turėsime apsimesti, kad mums, tik
mums, pavyko viso to išvengti. Kitaip ateis toks metas, kai
mūsų nenorės paliesti nė vienas vyras. Bent būtų tinkamo
muilo! Kartais taip trokštu gerai nusišveisti odą ir taip tikiu,
kad tada pasijusčiau ir dvasiškai švaresnė.
Popiet dalyvavau maloniame pokalbyje - norėčiau jį
kuo tiksliau užrašyti pažodžiui, vis nesiliauju apie tai gal­
voti. Vėl netikėtai pasirodė kuprotas daktaras iš limonado
fabriko - jau buvau jį beveik užmiršusi, nors anksčiau, slėp­
tuvėje, dažnokai persimesdavome vienu kitu žodžiu. Pasta­
ruoju metu jis slėpėsi viename kaimyninio namo rūsyje. Jo
neaptiko nė vienas rusas. Vis dėlto vyras girdėjo naujausias
 M o te ris Berlyne 197

išprievartautų vandens nešėjų istorijas. Viena mergina, sti­

priai trumparegė, užpulta prarado akinius ir dabar visiškai
bejėgė slampinėja aplinkui.
Paaiškėja, kad kuprotasis daktaras yra „draugas“. Tai reiš­
kia, kad iki 1933-iųjų jis buvo Komunistų partijos narys -
netgi su užsienio turistų grupe dvi savaites keliavo po Sovie­
tų Sąjungą ir šiek tiek supranta rusiškai. Anuomet, rūsyje,
mudu neprisipažinome vienas kitam nei apie keliones, nei
apie kalbos žinias. Trečiasis reichas mus buvo atpratinęs nuo
neapgalvoto pasitikėjimo aplinkiniais. Vis dėlto aš stebiuo­
si:
- Kodėl gi jūs iki šiol nepasakėte rusams, kad jaučiate
jiems prielankumą?
Vyras suglumęs spokso į mane. Tada sako:
- Būčiau tą padaręs. Tiesiog norėjau pralaukti pirmąsias
laukinio siautėjimo dienas. Paskui priduria: - Artimiausio­
mis dienomis ketinu prisistatyti į rotušę. Kai tik vėl bus ko­
kie nors valdžios organai, pasisiūlysiu padėti.
(Nepasakau to jam, tačiau manau, kad jis nesiryžo dėl
kupros. Kai aplinkui kunkuliuoja šitoks vyrų įtūžis, žmo­
gelis dar skaudžiau justų savo defektą, šių stiprių barbarų
akyse paverčiantį jį pusvyriu ir kažkokiu apgailėtinu sutvė­
rimu.) Jo galva įsprausta giliai tarp pečių - vyras juda labai
sunkiai. Vis dėlto jo akys spinduliuoja, žvilgsnis išmintin­
gas, kalba sklandi.
- Ar jūs dabar prablaivėjote? —paklausiu. —Ar nusivylėte
savo bendrapartiečiais?
198 ANONIMĖ

- Ne itin, - atsako jis. Tada tęsia: —To, kas įvyko, nerei­

kėtų vertinti pernelyg menkai ir asmeniškai. Tiesiog įsisiau­
tėjo geiduliai ir instinktai. Be to, dar ir keršto troškimas -
juk mes jų krašte irgi šį tą pridarėme. Privalome atsitokėti ir
pasitaisyti —tiek mes, tiek ir kiti. Mūsų senieji Vakarai yra
vakarykštis pasaulis. Jis gimdo naują rytdienos pasaulį, ir tai
vyksta skausmingai. Jauna ir nesugadinta slavų tauta žengia
į istorijos šviesą. Europos valstybės sugriaus savo sienas ir
peraugs į didesnes erdves. Taip, kaip Napoleonas kažkada
nušlavė nuo žemės paviršiaus mažus sostus ir valstybėles,
taip dabar nugalėjusios didžiosios jėgos sunaikins valstybes
ir tautas.
- Taigi jūs manote, kad Vokietija ateityje taps Sovietų
Sąjungos dalimi, viena iš sovietinių respublikų? - klausiu.
- Tai būtų gerai, - sako daktaras.
Aš suabejoju:
- Tada mus išbarstys ir pavers žmonėmis be tėvynės, kad
prarastume tautiškumą.
- Galimas daiktas, kad mes, šiais laikais gyvenantys vo­
kiečiai, esame tik aukos, trąšos ir virsmas —ir galbūt dar
istorijos mokytojai. Vis dėlto aš manau, kad privalome ir
naujomis sąlygomis savo būtį paversti prasmingą. Kiekvie­
nas turi išlikti savimi bet kur, - aiškina jis.
- Net ir Sibire? - paklausiu.
- Drįstu tikėtis, kad man ir Sibire pavyks susikurti pras­
mingą gyvenimą, —atsako daktaras.
Tikiuosi, kad luošam vyrui pavyks. Jis ir čia buvo išsiko­
vojęs gerą poziciją - dirbo vyriausiu chemiku didelėje mi­
 M oteris Berlyne 199

neralinio vandens įmonėje. Tačiau ar jis fiziškai ištvers tai,

kas mūsų laukia ateityje? Ar ištversime ir mes? Vyras gūžteli
pečiais.
Kartais galvoju, kad nuo šiol galėčiau ištverti bet ką, kas
tik mane užkluptų iš išorės, tik ne savo pačios širdies pin­
kles. Jaučiuosi tokia išdeginta ir nukamuota, kad net neži­
nau, kas šiandien ar rytoj galėtų mane stipriai sujaudinti
ar sukrėsti. Jeigu jau reikia toliau gyventi, galima tą daryti
ir ledo dykumose. Mudu su daktaru paspaudžiame vienas
kitam rankas - abu jaučiamės sustiprėję.
Vis dėlto čia, bute, mane gaubia bauginančiai saugus
miesčioniškumas. Našlė vėl jaučiasi savo kambarių šeimi­
ninke. Ji šluoja ir valo, įbruka man į rankas šukas su išlū-
žinėjusiais dantimis, kad iššukuočiau kilimų kutus. Paskui
darbuojasi virtuvėje - viską šveičia smėliu ir soda, aprauda
Meiseno porceliano figūrėlę, kuriai per rūsio plėšimus buvo
nudaužta nosis ir ranka, dejuoja dėl savo velionio vyro ka­
klaraiščio perlo, kurio slėptuvės niekaip negali prisiminti.
Kartais sėdi tyli ir susimąsčiusi, o paskui staiga sušunka: „O
gal aš jį padėjau į siuvimo reikmenų dėžutę?“ Tada pradeda
į visas puses svaidyti siūlų kamuoliukus ir senas sagas, tačiau
perlo taip ir neranda. Šiaip ji sumani moteriškė, nieko ne­
sibaiminanti. Ji geriau už mane ardo dėžes - šitos gudrybės
išmoko iš savo lenko lembergiečio, kuriam dėl polinkio į
įsiūčio priepuolius puikiai sekėsi daužyti dėžes. (Beje, jau
visas namas žino skirtumą: „Ukrainietės moterys —tokios.
Tu —tokia!“)
200 ANONIME

Šiandien lauke šviečia saulė. Mes nešėm ir nešėm vande­

nį, išplovėm paklodes - mano lova švariai paklota. Po visų
kareiviškais batais avinčių svečių apsilankymų tai buvo bū­
tina.
Apačioje, pas kepėją, grūdasi daug žmonių - pro išdaužy­
tus langus atsklinda jų keliamas triukšmas ir klegesys. Šian­
dien duonos dar nėra, tačiau jau surašinėjama eilė rytojui
arba porytdienai. Viskas priklausys nuo miltų ir anglių - jų
laukia kepėjas. Uždegęs paskutinius briketus, jis jau iškepė
kelis kepalus namo gyventojams. Gavau nemenką savo dalį.
Kepėjas nepamiršo, kad stojau ginti jo žmoną, kai ją tem­
pėsi keli bernai. Kepyklos pardavėja Erna - ta pati, kuri už
spinta užremtų kamaros durų išsaugojo nepaliestą kūną, —
kepalus atnešė į mūsų butą. Už duoną namo gyventojai
irgi atsilygino darbu - keli vyrai, vadovaujami panelės Bėn,
mažu karučiu atvežė kibirus su vandeniu tešlai užmaišyti.
Kelios moterys, kaip grubiai išsireiškė ponia Vendt, „sėmė
šūdus“. Rusai vieną iš kepykloje stovėjusių minkštasuolių
pavertė išviete - atitraukė jį šiek tiek nuo sienos ir sėsdavosi
ant atlošo... Taigi duoną mes sąžiningai užsidirbome.
Rusai atvežė keistus pinigus. Kepėjas parodo penkias­
dešimties markių banknotą - kažkokius iki šiol nematytus
specialiai Vokietijai išleistus karo laikotarpio pinigus. Ban­
knotą kepėjas gavo iš rusų karininko už keturiolika kepalų
duonos. Kepėjas negalėjo duoti grąžos, bet karininkas dėl to
ir nesisielojo - meistras sakė, kad vyras turėjo pilną piniginę
tokių banknotų. Dabar kepėjas nežino, ką su tais pinigais
 M oteris Berlyne 201

daryti - jis būtų davęs rusui duonos ir veltui, tačiau tas pri­
mygtinai reikalavo, kad leistų sumokėti. Ko gero, vėl sugrįž­
ta kažkas panašaus į pasitikėjimą ir tikėjimą. Manau, kad
šitų pinigų duos ir mums, o mūsų tikruosius supirks bent
jau už pusę jų vertės.
Šiaip ar taip, perspektyva gauti duonos liudija, kad ten,
viršuje, mumis rūpinasi tie, kurie privalo rūpintis. Antrasis
įrodymas priklijuotas apačioje, prie namo durų. Tai mašin­
raščiu per kopijavimo popierių išspausdintas lapas - krei­
pimasis, pasirašytas apygardos burmistro Dr. Tokioirtokio.
Jame reikalaujama grąžinti visus daiktus, pavogtus iš par­
duotuvių ir įstaigų: rašomąsias mašinėles, biuro baldus,
krautuvių įrangą ir taip toliau. Kol kas grąžinusieji nebus
baudžiami. Tik vėliau, atradus vogtų daiktų, grės bausmė
pagal karinius įstatymus. Toliau rašoma, kad privalu atiduo­
ti visus ginklus. Namų, kuriuose bus aptikta ginklų, gyven­
tojams grės kolektyvinė bausmė. Namų, kuriuose kas nors
atsitiks rusams, gyventojai bus baudžiami mirties bausme.
Net negaliu įsivaizduoti mūsiškių, kur nors tūnančių su gin­
klais ir tykančių, kol pasirodys rusai. Bent jau pastarosiomis
dienomis tokių vyrų neteko sutikti. Mes, vokiečiai, nesame
partizanų tauta. Mums reikia vadovybės ir įsakymų. Rusijo­
je, važiuojant traukiniu, kuris kiaurą dieną sūpavosi per kai­
mus, vienas rusas man pasakė: „Jūs, vokiečiai, šturmuojate
geležinkelio stotį tik įsigiję galiojančius bilietus.“ Kalbant
paprasčiau ir be ironijos, tą patį galima pasakyti aiškiau:
dauguma vokiečių bijo savivaliauti ir pažeisti įstatymus.
202 ANONIME

Be to, dabar mūsų vyrus kausto baimė. Protas jiems sako,

kad yra nugalėti ir menkiausias krustelėjimas ar mėginimas
priešgyniauti tik sukels skausmą, tačiau niekuo nepadės.
Mūsų namo vyrai dabar uoliai rūpinasi ginklais. Nelydi­
mi nė vienos moters, jie eina iš buto į butą ir visur teirauja­
si šautuvų, tačiau suranda tik vieną senutėlaitį karabiną be
gaiduko. Pirmą kartą po ilgos pertraukos vėl girdėjau vokie­
čius vyrus garsiai kalbant, mačiau energingus jų judesius.
Jie netgi atrodė vyriški arba bent jau tokie, kokius anksčiau
apibūdindami naudodavome žodį „vyriški“. Dabar turime
ieškoti naujo, geresnio žodžio, kuris „atsilaikytų“ bet kokio­
mis sąlygomis.
 1945 metų gegužės 9 d.,
trečiadienis, be likusios
antradienio dalies

Praėjo dar viena naktis. Apie ją negalėčiau pasakyti nie­

ko, visiškai nieko, išskyrus tai, kad turėjau galimybę ją pra­
leisti viena. Nuo balandžio dvidešimt septintosios pirmą
kartą savo pataluose gulėjau viena. Nepasirodė nei majoras,
nei uzbekas. Našlė vėl baiminosi dėl mūsų egzistencijos —ji
kažką kranksėjo apie nykstantį sviestą ir kalbėjo, kad būtų
gerai, jei majoras greitai vėl atneštų naujų atsargų. Aš tik
juokiausi. Jis vėl ateis. Visą naktį gulėjau išsitiesusi švariai
išskalbtuose pataluose, raiviausi, paskui giliai įmigau ir atsi­
budau labai patenkinta. Nusiprausiau šiltu vandeniu, kurio
davė našlė, apsirengiau švarius drabužius ir pradėjau švil­
pauti.
Tai užrašiau devintą valandą. Dabar vienuolika, ir viskas
atrodo kitaip.
Iš gatvės mus pašaukė eiti semti šiukšlių. Išsėmėm ant
kampo suverstą šiukšlių krūvą, įvairiausias nuolaužas ir ar­
klių mėšlą karučiu vežėme į artimiausių namų griuvėsius.
Apačioje riogsojo senos kalkės ir metalo laužas, suverstas dar
204 ANONIMĖ

prieš oro atakas, ant jo - neseniai artilerijos sugriautų namų

liekanos, o pačiame viršuje - kalnai skudurų, skardinių ir
tuščių butelių. Aptikau du sidabro bromido emulsija pa­
dengtus pašto atvirukus, pagamintus Vokietijoje, ir daugybę
nykščių atspaudų ant nufotografuotų nuogų apsikabinusių
žmonių. Staiga prisimenu, kaip kartą biure Maskvoje keletą
minučių varčiau vokiškus ir amerikietiškus žurnalus. Vėliau
dar kartą juos paėmiau ir skaitydama pastebėjau, kad pasku­
bomis nuplėšta puslapio dalis - kaip tik ta vieta, kur buvo
moteriškų apatinių, korsetų ir liemenukų reklama. Tokių
skelbimų rusai nematę. Jų laikraščiuose nėra seksualumo.
Tikriausiai paikos reklaminės fotografijos, į kurias dėmesio
neatkreiptų nė vienas vakarietis vyras, rusų akims atrodė
grynų gryniausia pornografija.
Rusai tai suvokia kaip ir visi vyrai, tačiau namuose tokių
dalykų jie negauna. Ko gera, tai klaida. Idealios moterų fi­
gūros galėtų apsigyventi jų fantazijose, tada vyrukai nepultų
prie kiekvienos senos ir baisios. Reikia apie tai pagalvoti.
Kai prieš dešimtą grįžau į butą išgerti gurkšnį miežinės
kavos, čia radau majorą. Jis buvo vienas. Laukė manęs —
atėjo atsisveikinti. Kadangi kelio žaizda sunkiai gijo, vyras
gavo du mėnesius atostogų, kurias turės praleisti kareivių
poilsio namuose netoli jo gimtojo Leningrado. Išvyksta jau
šiandien.
Majoras labai rimtas, beveik griežtas —jo savitvarda ge­
ležinė. Detaliai užsirašinėja ant lapelio mano adresą - keti­
na man parašyti, nori töliau palaikyti su manim ryšį. Pra­
 M oteris Berlyne 205

šo nuotraukos, tačiau negaliu duoti, nes pati neturiu. Visa

nufotografuota mano praeitis, sukaupta albume ir storame
voke, buvo subombarduota ir sudegė. Per tas kelias savaites
naujo atvaizdo nepasidariau. Majoras ilgai žiūri j mane, tarsi
norėtų nufotografuoti akimis. Tada pagal rusišką tradiciją
pabučiuoja j abu skruostus ir šlubčiodamas išgūrina pro du­
ris. Daugiau nebeatsigręžia. Man šiek tiek skaudu, jaučiu
šiokią tokią tuštumą. Prisimenu odines pirštines, kurias jis
šiandien parodė pirmą kartą. Elegantiškai laikė jas kairiojoje
rankoje. Netikėtai jos nukrito ant grindų. Majoras jas tuč­
tuojau pakėlė, tačiau spėjau pastebėti, kad pirštinės skirtin­
gos —vienos viršus su siūlėmis, kitos - lygus. Vyras suglumęs
nusuko akis. Tą akimirką jis man labai patiko.
Vėl atgal j gatvę - privalau toliau valyti šiukšles. Paskui
ketiname eiti ieškoti medienos - viryklei reikia ugnies, o
dažnai verdama žirnių sriuba sunaudoja daug karščio. Stai­
ga suvokiu, kad daugiau niekas nebeatneš valgio, žvakių ir
cigarečių. Kai našlė grįš nuo pompos, turiu jai atsargiai iš­
dėstyti šį faktą. Pauliui išvis nieko nesakau. Našlė galės pati
paaiškinti jam padėtį.
Ieškodama medienos pirmą kartą po dviejų savaičių
pertraukos atėjau į pievutę priešais kino teatrą. Dabar čia
laidojami mūsų kvartalo mirusieji. Tarp griuvėsių nuo­
laužų ir sviedinių išmuštų kraterių pamatau tris dvigubus
kapus - trys sutuoktinių poros, trys dvigubos savižudybės.
Ant akmens sėdinti švepla senė su karčiu pasitenkinimu ir
vis linkčiodama galva detaliau papasakoja apie mirusiuo­
206 ANONIMĖ

sius. Kape dešinėje guli vietinės nacių grupės vadas su žmo­

na (revolveris). Viduriniame, ant kurio vysta kelios įbestos
alyvų šakelės —papulkininkis su žmona (nuodai). Apie tre­
čiajame kape palaidotą porą senė nieko nežino. Kažkas į
smėlį įbedė pliauską, ant kurios raudonu rašikliu užrašyta
„2 Miuleriai“. Viename atskirame kape guli moteris, iššo­
kusi iš trečio aukšto, kai ją norėjo išprievartauti ivanai. Ant
kauburėlio stovi kažkas panašaus į kryžių - jis padarytas iš
dviejų iki baltumo nupoliruotų durų staktos gabalų, kreivai
surištų metaline viela. Man sugniaužė gerklę. Kodėl kryžius
taip daug mums reiškia? Net tada, kai mes nebeturime teisės
vadintis krikščionimis? Vėl sugrįžo ankstyvos vaikystės įspū­
džiai. Pamačiau ir išgirdau panelę Draier, kuri mums, sep­
tynmečiams, ašarodama su visomis smulkmenomis pasakojo
apie Išganytojo kančią... Mums, krikščioniškai išauklėtiems
vakariečiams, ant kryžiaus visada kabo Dievas - nesvarbu,
kad tas kryžius padarytas iš dviejų durų staktos nuolaužų,
sutvirtintų viela.
Aplink purvas, arklių mėšlas ir žaidžiantys vaikai. Ar ga­
lima tai pavadinti žaidimais? Jie stumdosi aplinkui, spokso į
mus ir kažką tarpusavyje šnabždasi. Nuaidi garsus basas - tai
rusas. Jis plumpina nešinas per petį permestomis užuolaido­
mis. Praeidamas rikteli mums nešvankybę. Rusus dabar ga­
lima pamatyti tik po vieną arba išžygiuojančiuose būriuose.
Šiurkščios ir provokuojančios jų dainos rėžia mūsų ausis.
Už du duonos kepalus kepėjui nunešiau 70 pfenigų- man
tai atrodė labai keista, jaučiausi taip, tarsi būčiau įspraudusi
 M oteris Berlyne 207

jam į delną kažką visiškai bevertį. Vis dar nesiryžtu mūsų

vokiškus pinigus laikyti tikrus. Erna iš kepyklos surinko
visų namo ūkių dokumentus ir sąraše sužymėjo pavardes bei
likusių gyventojų skaičių. Atrodo, numatoma gauti naujų
maisto produktų. Erna išsidabino - atėjo apsivilkusi gėlėtą
vasarinę suknią. Neįprastas vaizdas —keturiolika dienų mo­
terys drįsdavo pasirodyti lauke tik apsirengusios tarsi tikros
apsileidėlės. Aš irgi galvoju apie naują suknelę. Dar sunku
suvokti, kad joks rusas jau nebepabels į mūsų duris, nebesi-
raivys ant mūsų sofos ir fotelių. Kruopščiai sutvarkiau kam­
barius - po lova aptikau sovietinę žvaigždę iš raudono stiklo
ir prezervatyvą popieriniame pakelyje. Neįsivaizduoju, kas
tai pametė. Net nežinojau, kad jie išvis ką nors nutuokia
apie tokius dalykus. Bet kuriuo atveju jie nemanė, kad vo­
kietės moterys vertos šitokių pastangų.
Gramofoną jie išsinešė, kartu ir plokštelę su tekstilės
firmos reklamine daina („...poniai, vaikui ir vyriškiui —čia
pas mus surasit viską...“) Mums liko 43 klasikinės muzikos
plokštelės - nuo Bacho iki Pficnerio, be to, dar pusė „Lo-
hengrino“. Liko ir Anatolijaus sulaužytas gaubtas —dėkin­
gos sudeginame jį krosnyje.
Jau vakaras, trečiadienis, gegužės devintoji. Rašau sėdė­
dama ant palangės. Lauke šviečia saulė, klevas tamsiai žalias,
gatvė švariai nušluota, tuščia. Naudojuosi paskutine dienos
šviesa, nes žvakes dabar taupome. Naujų niekas neatneš.
Baigėsi ir degtinė, cukrus, sviestas, mėsa. Būtų gerai, jei
galėtume bent nueiti bulvių! Deja, nė vienas nesiryžta at-
208 ANONIME

barikaduoti rūsio. Niekas nėra tikras, kad rusai negrįš arba

nepasirodys nauji būriai. Našlė pamokslauja ir pamokslauja,
tačiau ne apie lauko lelijas, nors šis pavyzdys mums puikiai
tiktų*. Ji audžia šiurpias mintis apie ateitį, mato mus vi­
sus mirštančius badu, o kai aš paprašau antros lėkštės žirnių
sriubos, reikšmingai susižvalgo su ponu Pauliu.
Mano rašymą pertraukia artilerijos pyškėjimas. Tai reiškia,
kad jie ruošiasi pergalės paradui, prie kurio turi prisijungti
ir amerikiečiai. Visko gali būti. Jie gali švęsti —mums tai ne
šventė. Mes kapituliavome. Vis dėlto gyvenimo džiaugsmą
aš jaučiu.
Toliau rašau naktį žvakės šviesoje, ant kaktos užsidėju­
si kompresą. Prieš aštuntą vakaro kažkas pradėjo daužyti
kumščiais mūsų duris ir rėkti: „Ugnis! Ugnis!“ Mes - tekini
į kiemą. Lauke plieskė šviesa. Liepsnos liežuviai kyščiojo iš
dviejų netoliese esančių sugriautų pastatų rūsių ir jau laižė
mūrinę gretimo sveiko namo sieną. Aštrūs dūmai skverbėsi
iš griuvėsiuose žiojinčios skylės ir šliaužė tolyn gatve. Knibž­
dėjo civilių šešėliai, aidėjo šauksmai ir riksmai.
Ką daryti? Vandens nėra. Gaisro židinys - apačioje, rūsy­
je po griuvėsiais. Oras svilinančiai karštas, kyla vėjas. Jaučia­
mės kaip anuomet, bombardavimo naktimis. Dėl to niekas
nesinervina. „Uždusinti, - pasakė kažkas. - Reikia griu­

* Evangelijoje pagal Matą Kristus ragina savo mokinius nesirūpinti maistu

ir drabužiais, nes Dievas turi jais pasirūpinti. Ir kam gi rūpinatės drabu­
žiu? Žiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau
jums: nė Saliamonas visoje savo šlovėje nebuvo taip pasipuošęs, kaip kiekviena
išjų (M 16, 29—30).
 M oteris Berlyne 209

vėsiais užversti ugnį.“ Per akimirką buvo suformuotos dvi

žmonių grandys. Uolienos gabalai keliavo iš rankų į rankas.
Paskutinis eilėje mesdavo nuolaužas į ugnį. Kažkas šūktelė­
jo, kad reikia skubėti, nes tuoj devynios —nuo dešimtos visi
civiliai turi dingti iš gatvių.
Kažkokie pavidalai iš kažkur atrideno statinę —mes kibi­
rais sėmėm dvokiantį marmalą. Perduodama kibirą, viena
moteris cinkuotu kraštu netyčia stuktelėjo man į smilkinį.
Tą pat sekundę akyse pasipylė kibirkštys, aš nusvirduliavau
prie sienos nuolaužos, gulinčios kapų klomboje - pievelė­
je kitapus gatvės, - ir atsisėdau. Greta įsitaisiusi moteriškė
monotonišku balsu aiškino, kad „ten, apačioje“ guli kari­
ninkas su žmona, nusinuodiję kalio cianidu. Tą jau žinojau,
tačiau moters nepertraukiau. „Nei karsto, nieko, - kalbėjo
ji. - Juos paprasčiausiai suvyniojo į temdomąjį popierių ir
apjuosė virvele. Ant jų lovų net nebuvo paklodžių - pora
buvo čia paskirta, kai subombardavo jų namą.“ Vis dėlto
nuodų jie buvo pasiruošę.
Svaigo galva, jaučiau, kaip ant kaktos didėja guzas. Ugnis
netrukus buvo apsupta ir uždengta. Prisijungiau prie grupės
besibarančių žmonių ir sužinojau gaisro priežastį. Pasiro­
do, delikatesų prekiautojas, kuris sugriautame name anks­
čiau turėjo krautuvėlę, išlikusioje sveikoje rūsio dalyje buvo
palikęs vyno atsargas. Rusai jas surado, užuodė - norėjau
pasakyti aš, - ir, atsinešę žvakes, viską iškraustė. Nuo palik­
tos žvakės pradėjo smilkti šiaudai, kuriuose gulėjo gėrimo
buteliai, ir iš lėto įsiplieskė gaisras. Vienas vyriškis pareiš­
210 ANONIMĖ

kė: „Vyrukai nusilakę gulėjo nuotekų griovyje. Pats mačiau,

kaip vienas - tas, kuris dar pajėgė išstovėti savo batuose, -
ėjo išilgai miegančiųjų eilės ir nuo draugų riešų nuseginėjo
laikrodžius.“ Visi prapliupo kvatotis.
Dabar guliu lovoje, rašau ir šaldau savo guzą. Rytoj pla­
nuojame didžiulę kelionę —per visą Berlyną keliausime j
Sionebergą.
 1945 metų gegužės 10 d.,
ketvirtadienis

Rytas praslinko dirbant namų ruošos darbus, skaldant

pagalius, nešant vandenį. Našlė išmirkė kojas vandenyje su
soda ir išmėgino įvairias šukuosenas, padedančias užmas­
kuoti kuo daugiau žilų plaukų. Trečią valandą popiet jau
buvome pasiruošusios startui. Pirmasis žygis per okupuotą
miestą.
Žodžių neužtenka, kalba — pernelyg skurdi priemonė
matytiems vaizdams nupasakoti.
Keliavome per kapines prie Hazenhaidės. Ilgos vienodos
geltono smėlio kapų eilės čia atsirado po paskutinio dide­
lio antskrydžio kovo mėnesį. Kepino vasaros saulė. Parkas
virtęs dykyne - mūsiškiai iškirto medžius, kad apšaudymo
zona būtų tuščia. Aplink tranšėjos, į jas primesta skudurų,
butelių, skardinių, vielų, šaudmenų. Ant vieno suolo sėdi du
rusai su mergina. Rusai retai lauke vaikšto po vieną. Dviese
jie jaučiasi saugesni. Toliau keliaujame po kažkada tankiai
apgyvendintas darbininkų kvartalo gatveles. Dabar galima
pamanyti, kad dešimt tūkstančių čia gyvenusių žmonių iš­
vyko arba mirė —namai atrodo nebylūs, užsidarę ir susigū-
212 ANONIME

žę. Jokio garso, kurį galėtų skleisti gyvas žmogus, gyvūnas,

automobilis, radijas ar tramvajus. Tik slegianti tyla, kurioje
aidi mūsų žingsniai. Jeigu iš namų mus kas nors ir stebi, tai
paslapčia. Už langų nematyti nė vieno veido.
Toliau prasideda Sionebergo rajonas. Tuoj paaiškės, ar ga­
lime eiti toliau, ar liko sveikas nors vienas tiltas, vedantis per
greitojo traukinio bėgius į vakarinę miesto dalį. Pirmą kartą
prie kai kurių namų išvystame raudonas vėliavas - daugybę
mažų vėliavėlių, aišku, iškirptų iš buvusių didelių su svas­
tika. Kai kur dar matyti tamsesnis apskritimas, nuo kurio
buvo nukirpta balta medžiaga su juoda svastika. Vėliavėlės
tvarkingai apsiūlėtos moterų rankomis —kaipgi kitaip galė­
tų būti mūsų šalyje?
Pakeliui visur pastebime rusų būrių paliktų pėdsakų: iš­
ardyti automobiliai, sudeginti tankai, sulankstyti lafetai. Kai
kur pritvirtinti rusiški plakatai, šlovinantys Gegužės pirmąją,
Staliną ir pergalę. Ir čia vos vienas kitas žmogus. Retkarčiais
pro šalį praslenka kokia apgailėtina būtybė - vienmarškinis
vyras, nesišukavusi moteris. Niekas nekreipia į mus dides­
nio dėmesio. „Taip, tiltas tebestovi“, - į mūsų klausimą atsa­
ko basa sunykusi moteris ir tučtuojau nuskuba šalin. Basa?
Berlyne? Anksčiau niekada neteko matyti tokių dalykų. Ant
tilto teberiogso barikada iš griuvėsių. Prasmunkame pro tar­
pą —tą akimirką mano širdis daužosi kaip pašėlusi.
Akinanti saulė. Tiltas tuščias. Sulaikiusios kvapą pažvel­
giame žemyn, į geležinkelio sankasą. Apačioje —geltonų tar­
si šiaudai bėgių košė, tarp jų - metro gylio krateriai. Išlin-
 M oteris Berlyne 213

kusių bėgių galai styro ore. Iš subombarduotų miegamųjų

ir valgomųjų vagonų plevėsuoja apmušalų skiautės. Kepina
karštis. Virš bėgių tvoskia gaisro dvokas. Aplinkui —apleista
dykynė, nė menkiausio gyvybės ženklo. Tai Berlyno lavo­
nas.
Einame toliau į Sionebergą. Staiga tarpduryje pasirodo
moteris, tiksliau, mergina - tuščias žvilgsnis, veidas išpurtęs
ir pabrinkęs. Iš jo suprantu, kad karas čia baigėsi vos prieš
kelias dienas. Žmonės dar nesuvokia situacijos, tokie pri­
blokšti, kokie ir mes buvome kelias dienas.
Einame Potsdamo gatve pro išdegusius juodais langais
žiojinčius įstaigų pastatus, tuščius daugiaaukščius namus,
nuolaužų krūvas.
Prie vieno kampo pamatome sukrečiantį vaizdą: dvi su­
lysusios senutės anglių semtuvu po truputėlį krapšto purvą
nuo didžiulės, daug už jas aukštesnės nuolaužų krūvos ir
krauna į karutį. Jei taip ir toliau, joms prireiks daugybės
savaičių kalnui įveikti. Moteriškių rankos gumbuotos - tik­
riausiai jos sugebės.
Kleisto parkas virtęs dykuma. Po arkadomis išmėtyti sku­
durai, čiužiniai ir išdraskyti automobilių sėdynių apmušalai.
Aplinkui musių apspistos išmatų krūvos. Viduryje pusiau
užbaigta antžeminė slėptuvė, tarsi ežys apkaišyta metaliniais
dygliais. Tikriausiai septintaisiais karo metais turėjome joje
ieškoti prieglobsčio nuo bombų. Prie sijų krūvos triūsia
du civiliai, vienas sijas pjausto į trumpesnius gabalus, kad
būtų lengviau nusitempti. Viskas visų. Graudus pjūklo gar­
sas raižo tylą. Mudvi su našle nevalingai pradedam kalbėtis
214 ANONIMĖ

pašnabždomis, mums perdžiūva gerklės —miręs miestas už­

gniaužia kvapą. Parko oras pilnas dulkių, visi medžiai atro­
do tarsi apiberti balta pudra, prakiurdyti šūvių ir sunkiai
sužaloti. Pro šalį nuskuba vokiečio šešėlis, sunkiai tempian­
tis patalynę. Prie išėjimo - viela aptvertas rusų kapas. Vėl
ryškiai raudoni mediniai stulpeliai, tarp jų nedidelė granito
plokštė, ant kurios kalkėmis užrašyta, kad čia ilsisi už tėvynę
kritę didvyriai. Geroi —taip skamba žodis. Herojai, didvy­
riai. Jis skamba kaip prūsiškas.
Po dvidešimties minučių stovime prie namo, kuriame
gyvena našlės draugai. „Buvo vienoje studentų korporaci­
joje su mano vyru“, —sako našlė. Studienratas*, senosios
filologijos specialistas, vedęs. Namas atrodo kaip išmiręs.
Paradinės durys užkaltos lentelėmis. Ieškodamos galinio įė­
jimo staiga pamatome moterį - pasikėlusi sijoną, ji nesivar­
žydama mūsų akivaizdoje atlieka gamtinius reikalus kiemo
kampe. Tokį vaizdą irgi pirmą kartą matau viešoje vietoje
Berlyne. Galų gale radome įėjimą, palypėjome per du laiptų
maršus, pasibeldėme ir kaip slaptažodį šūktelėjome našlės
vardą... Viduje bildesys, žingsniai ir šnabždesys, kol pagaliau
žmonės supranta, kas stovi už durų. Durys staiga atsilapo­
ja, mes puolame vieni kitiems ant kaklo, veidu spaudžiuosi
prie visai nepažįstamo veido —šitų žmonių niekada anks­
čiau nesu mačiusi. Pirmoji pasirodo studienrato žmona, jai
iš paskos atskuba vyras. Jis ištiesia mums rankas ir kviečia
vidun. Našlė kalba tarsi karščiuodama - žodžiai ir mintys

* Mokytojo laipsnis vidurinėje mokykloje.

 M oteris Berlyne 215

painiojasi. Kita moteris irgi šneka ir nė viena nesiklauso.

Praeina nemažai laiko, kol susėdame vieninteliame gyvena­
mame mažai aptvarkyto buto kambaryje. Iš krepšio ištrau­
kiame sviestu apteptą duoną ir pasiūlome šeimininkams.
Abu labai nustemba. Šviežios duonos čia dar neiškepė, o
rusai irgi nepaliko. Į standartinį klausimą „Ar dažnai jie?..“
namų dama melodinga Rytprūsių intonacija atsakė: „Mane?
Tik kartą, pačią pirmą dieną. Mes buvome užsidarę slėptu­
vėje, ten turėjom visą kubilą vandens.“ Čia nugalėtojai atėjo
vėliau ir anksčiau dingo, viskas vyko labai greitai.
Iš ko jie abu gyvena? „Dar turime maišelį grūstinės ir
kelias bulves. Ai, dar yra ir mūsų arklys!“
Arklys? Pasigirsta kvatojimas, o paskui šeimininkė, vaiz­
dingai gestikuliuodama, papasakoja, kad tada, kai gatvėse
dar buvo vokiečių būriai, kažkas atlėkė į rūsį su linksma
naujiena, kad lauke kritęs arklys. Visa rūsio bendruomenė
akimirksniu išlėkė laukan. Gyvulys dar krūpčiojo ir vartė
akis, o į jo kūną jau smigo pirmieji duonriekiai ir kišeniniai
peiliai. Žinoma, viskas vyko per apšaudymą. Kiekvienas
pjovė ir rausė ten, kur buvo pradėjęs. Studienrato žmona
mėgino griebti ten, kur žvilgėjo gelsvi riebalai, tačiau gavo
peilio rankena per pirštus. „Ei, jūs! Pjaukite ten, kur pradė­
jot!“ Šeimininkė iškirto maždaug šešių svarų gabalą. „Kas
buvo likę, suvalgėm per mano gimtadienį, - sakė ji. - Sko­
nis buvo nepriekaištingas, mėsą buvau užmarinavusi pasku­
tiniuose acto lašuose.“
Mes nuoširdžiai ją pasveikinome. Atsirado ir butelis bor­
deaux. Gėrėme, linkėjome šeimininkei sėkmės, našlė papa-
216 ANONIME

šakojo apie palyginimą su ukrainiete. Mes visi nebeturime

saiko.
Atsisveikinome kelis kartus. Studienratas zujo po kamba­
rį ieškodamas kažko, ką norėjo mums padovanoti atsilygin­
damas už sumuštinius, tačiau taip nieko ir nerado.
Toliau patraukiame į Bavarijos kvartalą —norim aplanky­
ti mano draugę Gizelą. Gatvė užblokuota nesibaigiančiomis
vokiškų lengvųjų automobilių eilėmis —beveik visos mainos
išardytos. Kitapus gatvės kirpėjas vėl atidarė savo kirpyk­
lą - raštelyje informuojama, kad jis vyrams kerpa plaukus,
o moterims netgi išplauna galvą, jeigu jos atsineša šilto van­
dens. Iš tikrųjų prieblandoje įžiūrime vieną klientą ir žmo­
gų, aplink jį besisukinėjantį su žirklėmis rankoje. Pirmieji
gyvybės požymiai miesto dvėselienoje.
Kopiame laiptais pas Gizelą. Pabeldžiu ir pašaukiu - iš
susijaudinimo virpa visas kūnas. Vėl susiglaudžiame veidais,
nors anksčiau mudvi daugių daugiausiai tik paspausdavome
viena kitai ranką.
Gizela buvo ne viena - priėmė dvi jaunas merginas, ku­
rias pas ją atsiuntė kažkoks pažįstamas. Tai studentės, pa­
bėgusios iš Breslau. Jos tylėdamos sėdėjo beveik tuščiame,
tačiau švariame kambaryje su išdaužytais langais.
Po pirmųjų susijaudinus pasakytų žodžių ir trumpų pasi­
šnekučiavimų stojo tyla. Jaučiau, kad čia viešpatauja skaus­
mas. Abiejų merginų akis juosė juodi ratilai. Jų pasakytuose
žodžiuose nuskambėjo didžiulė neviltis ir nuoskauda. Bal­
kone Gizela pašnabždėjo, kad rusai abiems atėmė nekal­
tybę —merginoms teko daug kartų iškęsti prievartavimą.
 M oteris Berlyne 217

Šviesiaplaukę Hertą nuo to laiko nuolat kamuoja skausmai,

ir mergina nežino, ką daryti. „Ji daug verkia“, —sako Gi-
zela. Apie artimuosius Herta nieko nežino —iš Silezijos jie
išsibarstė į visas puses, žinoma, jeigu tebėra gyvi. Mergina
isteriškai įsikibo į Gizelą. Daili vos devyniolikos sulaukusi
Brigita sielos žaizdas gydosi piktu cinizmu. Įniršis ir tulžis
liejasi per kraštus - mergina tvirtina, kad gyvenimas yra
purvinas, o visi žmonės - ji turi galvoje visus vyrus - tikri
niekšai. Mergina nori iškeliauti kur nors labai toli, ten, kur
nėra uniformų, kurias vos pamačius širdis pradeda plakti
neritmingai.
Pati Gizela liko nepaliesta —ji griebėsi gudrybės, kurią aš,
deja, sužinojau per vėlai. Prieš tapdama redaktore ji svajojo
apie aktorystę ir per teatro užsiėmimus buvo šiek tiek pra­
mokusi grimuoti. Tūnodama rūsyje, ji ant veido užsitepė
nuostabią senės kaukę, o plaukus paslėpė po skara. Kai atėjo
rusai ir kišeniniais žibintuvėliais apšvietė abi jaunas studen­
tes, Gizelą, pasidabinusią anglimi nupieštomis raukšlėmis,
stumtelėjo į guolį ir pasakė: „Tu, babuška, eik miegoti.“ Aš
nevalingai prapliupau kvatoti, tačiau tuoj pat susivaldžiau -
į mane įsmigo niūrūs ir pikti abiejų merginų žvilgsniai.
Iš šitų mergaičių visiems laikams atimta galimybė džiaug­
tis pirmaisiais meilės vaisiais. Tos, kurios pradėjo nuo pa­
skutinio žingsnio, ir dar tokiu bjauriu būdu, niekada ne­
bevirpės nuo pirmųjų prisilietimų. Tas, apie kurį dabar gal­
voju, vardu Paulius. Jam, kaip ir man, buvo septyniolika,
kai Ulmo gatvėje įstūmė mane į šešėlio gaubiamą svetimo
namo tarpuvartę. Ėjome iš mokykloje vykusio koncerto —
218 ANONIME

atrodo, grojo Šubertą —dar susijaudinę nuo muzikos, apie

kurią nieko negalėjome pasakyti. Abu buvome nepatyrę.
Laukiau ir tikėjausi iš bučinio kažko nuostabaus, tačiau
tąkart tik dantys spaudėsi į dantis. Staiga pastebėjau, kad
mano plaukai palaidi. Sagutis, paprastai laikantis juos su­
segtus ant sprando, buvo dingęs.
Koks siaubas! Išpurčiau suknelę ir apykaklę. Paulius tam­
soje čiupinėjo gatvės grindinį. Padėjau jam ieškoti - mūsų
rankos vis susitikdavo ir liesdavo viena kitą, tačiau dabar
visai šaltai. Plaukų segtuko taip ir neradome. Tikriausiai bu­
vau pametusi jį pakeliui. Buvo labai pikta. Žinoma, mama
iškart pastebės, kamantinės mane, žiūrės tiriamu žvilgsniu.
Ar mano veidas neišduos, ką mudu su Paulium darėme pa­
keliui? Suglumę paskubomis išsiskyrėme ir daugiau niekada
nesiartinome vienas prie kito. Vis dėlto tos drovios minutės
tarpuvartėje labai ryškiai įsispaudė mano atmintyje.
Po valandos prasideda ilga atsisveikinimo ceremonija.
Dabar taip sunku išsiskirti su draugais - nežinia, kada vėl
pamatysime vieni kitus. Gali daug kas atsitikti. Vis dėlto
pakviečiau Gizelą kitą dieną apsilankyti pas mus. Našlė irgi
pasikvietė savo draugus. Norim sužinoti, ar galėsime gauti
jiems kriaukšlelę duonos.
Atgal grįžtame tuo pačiu ilgu, apleistu, dulkėtu keliu.
Našlei to jau per daug - jos pėdos degė, mudvi kartkartėmis
vis prisėsdavome ant šaligatvio krašto pailsėti. Šliaužiau lyg
slegiama centnerio sunkumo naštos - atrodo, kad Berlynas
niekada nebeprisikels, kad visą mūsų gyvenimą čia stūksos
griuvėsių kalnai. Pirmą kartą į mano galvą įsėlino mintis
 M oteris Berlyne 219

palikti šį miestą, pasiieškoti duonos ir pastogės kur nors ki­

tur - ten, kur išlikęs tyras oras ir gamtovaizdis.
Parke pailsėjome ant suolelio. Greta sėdėjo jauna pora,
išėjusi pasivaikščioti su dviem mažyliais. Prie mūsų priėjo
vienas rusas ir pamojo antrajam, ėjusiam drauge. ,Ateik, -
pašaukė rusiškai. - Čia vaikai - vieninteliai, su kuriais gali­
me pasikalbėti.“ Motina gūžtelėjo pečiais ir išsigandusi pa­
žvelgė į mus. Ir tikrai tarp vyrų ir abiejų mažylių užsimezga
pokalbis - jie ramiai pasisodina vaikus ant kelių ir sūpuoja
dainuodami rusišką jodinėjimo dainą.
Tada vienas kareivis atsigręžia į mane ir draugiškiausiu
pasaulyje tonu sako rusiškai: „Juk nesvarbu, kas su kuo mie­
ga. Pimpalas yra pimpalas.“ (Šito žodžio mane išmokė neta­
šytas kaimietis Anatolijus.) Turėjau susitvardyti ir išsaugoti
kvailą, nesuprantančią veido išraišką - kaip tik to ir tikėjosi
šis jaunuolis. Tiesiog nusišypsojau, o abu bernai prapliupo
skambiu juoku. Maloniai prašom!
Pavargusiomis kojomis grįžtame namo. Ponas Paulis budi
įsitaisęs fotelyje prie lango, dairosi mūsų. Jis nenori tikėti,
kad per tris kelionės valandas sutikome tik porą besibastan­
čių rusų. Paulis įsivaizdavo, kad miesto centre knibždėte
knibžda rusų būrių. Iš tiesų ir mes tuo labai stebėjomės ir
svarstėme, kur galėjo pradingti visi nugalėtojai. Giliai trau­
kėme gryną savo užkampio orą ir šiurpome prisiminusios
dulkėtą Sionebergo dykynę.
Užmigau sunkiai. Kamavo niūrios mintys. Praslinko
liūdna diena.
 1945 metų gegužės 11 d.,
penktadienis

Namų ruoša. Užmerkėm skalbinius, nuskutome pasku­

tines virtuvėje užsilikusias bulves. Panelė Bėn atnešė naujas
maisto produktų korteles. Jos atspausdintos ant laikraščių
popieriaus vokiečių ir rusų kalbomis. Vieno pavyzdžio kor­
telės skirtos suaugusiems, kito —vaikams iki keturiolikos
metų.
Pasidėjau kortelę greta savęs ir pasižymėjau dienos ra­
cioną: 200 gramų duonos, 400 gramų bulvių, 10 gramų
cukraus, 10 gramų druskos, 2 gramai miežinės kavos, 25
gramai mėsos. Nė lašo riebalų. Jeigu šiuos produktus mums
tikrai duos, tai jau bus šis tas. Tvirtai tikiu, kad į mūsų su­
jauktą gyvenimą sugrįžo bent šiek tiek tvarkos.
Kai apačioje, daržovių krautuvėlėje, pamačiau eilę, atsi­
stojau ir pagal mūsų korteles gavau raudonųjų burokėlių bei
džiovintų bulvių. Eilėje lygiai tokios pačios kalbos kaip ir
prie vandens pompos: dabar visi nusigręžia nuo Adolfo ir
teigia niekada jo nepalaikę. Visi yra persekiojami, bet kaip
vienas tvirtina nieko neišdavę.
 M oteris Berlyne 221

Ar aš pati j j palaikiau? Ar buvau prieš? Šiaip ar taip, bu­

vau kažkur per vidurį - kvėpavau tuo pačiu mus supančiu
oru, kuris visus nudažė tam tikra spalva, norėjome to ar ne.
Man tą įrodė Paryžius, tiksliau, jaunas studentas, kurį tre­
čiaisiais Hitlerio eros metais sutikau Jardin de Luxembourg*.
Mudu pasislėpėme nuo liūties po medžio laja. Plepėjome
prancūziškai, bet netrukus iš akcentų supratome, kad abu
esame užsieniečiai. Kur mūsų namai? Smagiai erzindamiesi
pradėjome spėlioti. Dėl mano plaukų spalvos jis nusprendė,
kad galėčiau būti švedė. Aš atkakliai vadinau jį monegas-
ku - buvau neseniai sužinojusi, kad taip vadinami Monako
gyventojai, tas pavadinimas man pasirodė labai juokingas.
Lietus baigėsi taip pat staiga, kaip ir buvo prasidėjęs. Lei­
domės į kelią. Eidama padariau mažą žingsnelį, kad savo
žingsnį priderinčiau prie naujojo pažįstamo. Jis staiga susto­
jo ir sušuko: Ach, unefille du Führer! —Hitlerio dukra. Aki­
mirksniu suprato, kad esu vokietė, nes stengiuos žygiuoti
koja kojon su greta einančiu vyru.
Smagumas ir erzinimasis staiga baigėsi. Jaunuolis prisi­
statė - jis visai ne monegaskas, o Olandijos žydas. Apie ką
dar mums kalbėtis? Prie artimiausio kelio vingio išsiskyrė­
me. Anuomet man šitas įvykis sukėlė kartėlį, kurį jaučiau
dar ilgai.
Staiga man toptelėjo, kad jau seniai nieko negirdėjau apie
ponią ir poną Golcus - kaimynus iš sudegusio mano buto,

* Liuksemburgo sodai (pranc.).

222 ANONIMĖ

įsitikinusius partijos šalininkus. Perėjau porą namų bergž­

džiai klausinėdama apie juos. Iš kaimynų, kurie po ilgo bel­
dimo per sprindį praverdavo grandinėlės prilaikomas duris,
sužinojau tik tiek, kad ponas ir ponia Golcai nepastebėti
kažkur pradingo. Tai ir gerai —pridurdavo žmonės, nes da­
bar rusai jau ieškotų vyro, kurį tikriausiai kas nors išdavė.
Pavakare kažkas pasibeldė į mūsų duris ir pašaukė mane.
Labai nustebau pamačiusi beveik pamirštą personažą iš
mūsų praeities rūsyje - Zygismundą, šventai tikėjusį perga­
le. Jis iš kažkur sužinojęs, kad palaikau santykius su „aukštą
postą užimančiu rusu“. Vyrukas troško sužinoti, ar tiesa, kad
visi buvę partijos nariai privalo savanoriškai užsiregistruoti
į darbą, priešingu atveju bus surikiuoti prie sienos. Sklin­
da tiek daug paskalų, kad neįmanoma paskui jas suspėti.
Pasakiau jam, kad nieko apie tai nežinau ir nemanau, jog
kažkas panašaus buvo planuojama —patariau palūkėti. Vyrą
vos įmanoma pažinti. Kelnės kadaruoja ant sulysusio juos­
mens, jis visas atrodo nutriušęs ir susilamdęs. Našlė paskaito
pamokslą apie „nepavojingą“ bendradarbiavimą - dabar jis
pats matąs, kas iš viso to išėjo...
Zygismundas —aš vis dar nežinau jo tikrojo vardo —nuo­
lankiai viską išklausė ir paprašė gabalėlio duonos. Žinoma,
jis gavo, tačiau vyrukui išėjus prasidėjo šeimyninis skanda­
las. Ponas Paulis siautėjo ir rėkė —kur tai matyta, kad našlė
kažką duotų šitam vyrukui. Jis vienas esąs kaltas dėl visų ne­
sėkmių, jam dar nepakankamai blogai, jį reikėtų patupdyti
į cypę, atimti maisto korteles. (Žinoma, pats Paulis visada
 M oteris Berlyne 223

buvo prieš, bet tik dėl to, kad yra tikras priešgyna - visada
neigiantis, besiginčijantis - tikras nenuorama, kuris visada
sako „ne“. Kiek iki šiol girdėjau, pasaulyje nėra tokių da­
lykų, kuriems jis besąlygiškai pritartų.) Taip, dabar niekas
nenori nieko žinoti apie Zygismundą. Čia, šiame name,
jam neleidžiama pasisakyti —visi skaudžiai suduoda jam per
burną, niekas nenori turėti su juo reikalų. Tie, kurie atsidū­
rė tokioje pat padėtyje, paprasčiausiai susilaiko. Šito vyro
sieloje tikriausiai viešpatauja tuštuma ir painiava. Aš irgi jį
negailestingai išgujau - šią akimirką mane tai labai siutina.
Kaip nusiritau iki tokio lygio, kad pasiduodu minios nuo­
taikoms? Ausyse vis dar skamba Hosiannah-Crucifige!
Prieš pusvalandį vakaro prieblandoje staiga supoškėjo
šūviai. Iš kažkur toli ataidėjo šaižus moters riksmas: „Padė-
ėėėkit!“ Mes net nepažvelgėme pro langą. O kam? Gerai,
kad tokie dalykai neleidžia mums užsimiršti ir prarasti bud­
rumą.
 1945 metų gegužės 12 d.,
šeštadienis

Perpiet visa namo bendruomenė —dabar ji vėl oficialiai

taip vadinasi - susirinko galiniame sode, kurį savo laiku fan­
tazijose buvau pavertusi kapinėmis, ir iškasė duobę, tačiau
tik šiukšlėms, kurios milžiniškais kalnais kilo virš šiukšlia-
dėžių. Žvalumas, darbo įkarštis, linksmos kalbos - visi jautė
palengvėjimą ir džiaugėsi užsiimdami naudinga veikla. Taip
keista, kad niekam nebereikia eiti „į firmą“, kad visiems tam
tikra prasme yra atostogos, kad sutuoktinių poros nuo ryto
iki vakaro gali būti kartu.
Paskui išvaliau gyvenamąjį kambarį, iš prieškambarių iš-
gremžiau rusų spjaudalus, kareiviškų batų tepalo likučius ir
paskutinius arklių mėšlo trupinius. Taip padirbėjusi smar­
kiai praalkau. Dar turime žirnių ir miltų. Našlė pagardina
košę lydytu sviestu, kurį padarė iš paskutinių apkartusių
pono Paulio atneštų foksšturmo atsargų.
Kai pro duris įžengia svečiai iš Šionebergo, mūsų butas
spindėte spindi. Jie atkeliavo visi kartu, nors mano drau­
gė Gizela iki šiol nepažinojo našlės draugų. Visi trys buvo
nusiprausę, tvarkingai susišukavę, švariai apsirengę. Jie ėjo
 M oteris Berlyne 225

tuo pačiu keliu kaip ir mes, todėl matė tuos pačius vaizdus:
žmonių beveik nėra, vos vienas kitas rusas —tik tuštuma ir
tyla. Patiekėme kavos ir po riebų sumuštinį - kokios gausios
vaišės!
Nusivedžiau Gizelą paplepėti į gyvenamąjį kambarį -
norėjau sužinoti, ką ji mano apie tolesnį gyvenimą. Ji mato
juodą ateitį. Vakarietiškas Gizelos pasaulis, persunktas menu
ir kultūra, - jai mielas tik toks - dabar, rodos, pradingo am­
žiams. Ji jaučiasi dvasiškai pernelyg pavargusi, kad galėtų
viską pradėti iš naujo. Draugė netiki, kad kitaip mąstančiam
žmogui pakaks erdvės laisvai kvėpuoti arba bent dirbti pro­
tinį darbą. Ne, ji nenori veronalio ar kitokių nuodų. Ketina
ištverti, nors be malonumo ir džiaugsmo. Gizela aiškina,
kad ieško savyje „dieviškumo“, stengiasi susitaikyti su savo
sielos gelmėmis ir taip tikisi būti išganyta. Ji nusibadavusi,
paakiuose - tamsūs ratilai. Turės ir toliau badauti su dviem
jaunom merginom, kurias priėmė pas save. Nujaučiu, kad
joms ji atiduoda ir dalį savo porcijos. Nedideles avižinių
dribsnių ir ankštinių daržovių atsargas dar prieš įsiveržiant
rusams iš slėptuvės pavogė vokiečiai. Homo homini lupus*.
Atsisveikindama daviau jai du cigarus - juos paslapčia nu­
kniaukiau iš majoro dėžutės, kurios pusę jau buvo surūkęs
ponas Paulis. Galų gale juk aš, o ne jis, aukojausi, kad gau­
tume šitą dovaną —dalis priklauso ir man. Gizela galės ciga­
rus iškeisti į ką nors valgoma.

* Žmogus žmogui vilkas (lot.).

226 ANONIMĖ

Vakarais vis dar einu parnešti vandens. Mūsų pompa —

puikus daikčiukas. Korpusas nulaužtas, svirtis, daug kartų
išlupta, dabar rūpestingai pririšta keliais metrais virvės ir vie­
los. Kol du žmonės pumpuoja, trys būtinai turi laikyti visą
konstrukciją. Visi įgijo kolektyvinio darbo įgūdžių —pum­
puodami neištariame nė žodžio. Abiejuose mano kibiruo­
se plaukioja pašinai ir skiedros, nubyrėjusios nuo pompos.
Vandenį teko perkošti. Vėl stebiuosi, kad „jie“ statė niekam
nenaudingas barikadas, tačiau net nepagalvojo apgulčiai pa­
ruošti bent porą tvarkingų vandens pumpavimo įrenginių.
Juk patys laikė miestus apgultyje - turėjo žinoti. Bet tikriau­
siai kiekvienas valdžioje buvęs vyras, drįsęs prašnekti apie
pompų statybą, buvo apšauktas kapituliantu ir šunsnukiu
bei išmestas lauk.
Šiandien ramus vakaras. Pirmą kartą per tris savaites at­
siverčiau knygą —Džozefo Konrado „Šešėlio liniją“. Įsijausti
nepavyko - mano protas ir taip buvo perpildytas vaizdinių.
 1945 metų gegužės 13 d.,
sekmadienis

Saulėta vasaros diena. Nuo ankstaus ryto sklinda opti­

mizmo kupini garsai: tuksėjimas, brūžinimas, kalimas. Ta­
čiau kartu sklando baimė, kad savo namą ir savo butus turė­
sime užleisti kariškiams. Prie pompos kažkas paleido gandą,
kad mūsų kvartale bus dislokuoti būriai. Šioje šalyje mums
niekas nebepriklauso, tik šita valanda. Ir mes ja džiaugiamės
trise susėdę prie gausiai padengto pusryčių stalo. Ponas Pau­
lis vis dar su chalatu, tačiau jau beveik sveikas.
Virš Berlyno skamba sąjungininkų pergalės varpai. Kaž­
kur šią valandą vyksta garsusis paradas, kuris skirtas ne
mums. Paskelbta, kad rusams ši diena yra šventė, kad per­
galės proga visiems eiliniams dalijama degtinė. Prie pompos
kalbama, kad moterims, jei tik yra galimybė, šiandien ge­
riau neiti iš namų. Nesam tikros, ar tuo tikėti. Našlė susi­
mąsčiusi linguoja galva. Ponas Paulis vėl trina kryžmenį ir
pareiškia, kad jam reikia gulėti... Aš laukiu.
Tuo metu užsimezga pokalbis apie alkoholį. Ponas Paulis
kartą girdėjo, kad kariaujantis vokiečių dalinys gavo įsaky­
mą traukiantis jokiu būdu nenaikinti alkoholio atsargų, o
22 8 ANONIME

palikti jas persekiojamiems priešams - patirtis parodžiusi,

kad alkoholis gali juos sulaikyti, o paskui ir sumažinti ko­
vingumą. Tai diedų tauškalai, vienų vyrų išgalvoti kitiems.
Jiems reikėjo tik porą minučių pagalvoti apie tai, kad al­
koholis smarkiai didina potraukį ir daro vyrus gašlius. Esu
tikra, kad be alkoholio, kurio vaikinai pas mus rado visuose
kampuose, būtų buvę perpus mažiau išprievartavimų. Šitie
vyrai ne kazanovos. Jie pirmiausiai turi nusiteikti įžūliems
poelgiams, pašalinti kliūtis. Jie tą žino arba bent nutuokia -
kitaip nebūtų taip energingai puolę prie visko, kas geriama.
Per kitą karą, kuriame dalyvaus moterys ir vaikai (dėl kurių
saugumo neva į karą išėjo vyrai), besitraukiantys daliniai
privalės išpilti į nuotekų griovius kiekvieną užsilikusį geis­
mus kurstančių gėrimų lašą, išsprogdinti vyno saugyklas ir
paleisti į orą alaus rūsius. Arba, jei būtų mano valia, prieš
pasitraukdami jie turėtų greitai saviškiams suorganizuoti
dar vieną linksmą naktį. Kol priešų moterys lengvai pasie­
kiamos, alkoholio neturi būti.
Rašau toliau. Vakaras. Sekmadienis, kurio taip bijojome,
baigėsi. Nieko nenutiko. Nuo 1939-ųjų rugsėjo trečiosios
tai pats taikiausias sekmadienis. Gulėjau ant sofos. Už lango
saulė ir paukščių čiulbėjimas. Knebinėju pyragą, kurį našlė
mums iškepė sukūrenusi nusikalstamai daug medienos, ir
galvojau apie gyvenimą. Balansas toks: viena vertus, reikalai
klostosi man palankiai. Esu sveika ir žvali. Fiziškai aš nenu­
kentėjau. Jaučiu, kad gyvenimui esu pasirengusi geriausiai,
tarsi tarpupirščiuose turėčiau plaukiamąsias plėves, pritaiky­
tas egzistuoti pelkėje, lyg mano kūnas būtų iš itin tampraus
 M oteris Berlyne 229

ir lankstaus pluošto. Tinku šiam pasauliui, nesu aukštakil-

mė - mano senelė vežiojo mėšlą. Deja, kitoje pusėje - ryš­
kūs minuso ženklai. Nebežinau, ką turėčiau veikti šiame
pasaulyje. Nė vienam iš artimųjų nesu būtinai reikalinga,
tiesiog stoviniuoju ir laukiu, šiuo metu nematydama nei už­
duoties, nei tikslo. Staiga mintimis sugrįžtu prie pokalbio
su išmintinga šveicare. Nepaisant visų pasaulio tobulinimo
planų, tąkart laikiausi vieno savo teiginio:,Ašarų kiekis yra
pastovus.“ Visiškai nesvarbu, po kokiomis vėliavomis ir su
kokiomis idėjomis gyvena tautos, nesvarbu, kokiems die­
vams jos meldžiasi ir kokį realų darbo užmokestį gauna,
baimės ir skausmo, kuriuo užmokame už savo būtį, kiekis
visada yra vienodas. Sočios tautos grimzta į neurozes ir nuo­
bodulį. Pernelyg iškankintiems, kaip dabar mums, į pagalbą
atskuba atbukimas. Kitaip turėčiau verkti nuo ankstaus ryto
iki gilios nakties, tačiau darau tą taip pat mažai kaip ir kiti.
Čia galioja dėsnis. Žinoma, kas tiki žemiškų ašarų kiekio
nekintamumu, tas bus prastas pasaulio tobulintojas —toks
žmogus niekada nesiryš drastiškam poelgiui.
Paskaičiuokime: lankiausi dvylikoje Europos šalių, gyve­
nau Maskvoje, Paryžiuje ir Londone, būdama eiliniu žmo­
gumi iš arti pažinau bolševizmą, parlamentarizmą ir fašiz­
mą. Ar tarp jų yra skirtumų? Taip, netgi žymių. Deja, man
peršasi mintis, kad skiriasi tik spalvos, formos ir kiekvienoje
sistemoje galiojančios žaidimo taisyklės, bet ne gyventojų
daugumos laimės kiekis —ne tai, ko troško Kandidas*.

* Aliuzija į prancūzų filosofo ir rašytojo Voltero (Voltaire, 1694—1778) apsa­

kymą „Kandidas, arba optimizmas“.
230 ANONIMĖ

Mažas nuolankus žmogus, iš tiesų pažįstantis būtį, kuriai

užgimė, Maskvoje man pasirodė ne daugiau nelaimingas
negu Paryžiuje ar Berlyne. Jo siela prisitaikiusi prie gyveni­
mo sąlygų, kurias rado atėjusi į pasaulį.
Šiuo metu sprendimus priimu vadovaudamasi pačiu as­
meniškiausiu dalyku - savo skoniu. Maskvoje gyventi neno­
rėčiau. Mane ten labiausiai slėgė nepaliaujamas ideologinis
švietimas. Be to, vietiniams neleidžiama laisvai keliauti po
platųjį pasaulį. Ir, galų gale, ten nėra nė menkiausių erotinių
fluidų. Vietos režimas man netinka. Paryžiuje ir Londone —
priešingai —man patiko. Vis dėlto ten dažnai skausmingai
jausdavau, kad stoviu kažkur šalia, kad esu svetima - užsie­
nietė, kurią visi tik pakenčia. Savo noru parvažiavau į Vokie­
tiją, nors draugai man patarė emigruoti. Gerai, kad grįžau
namo. Svetimame krašte niekada negalėčiau įleisti šaknų.
Jaučiu, kad priklausau savo tautai, net ir dabar noriu kartu
su ja pasitikti lemtį.
Tačiau kaip? Nematau kelio atgal prie raudonos vėlia­
vos, kuri jaunystės metais atrodė tokia ryški. Ašarų kiekis
ir Maskvoje išliko pastovus. Pamaldumu apgaubtas kūdi­
kio lopšys irgi seniai nugrimzdo praeitin - Dievas ir ana­
pusinis pasaulis seniai virto simboliais ir abstrakcijomis. O
kaip progresas? Taip, jis vyksta —bombos tampa didesnės.
Daugumos laimė? Ji skirta Petkai ir jo kompanijai. Idilė ko­
kiame nors kampelyje —kilimų kutų šukuotojoms. Turtas?
Pasitenkinimas? Ne, aš, didmiesčio be namų klajoklė, ne­
sijuokiu. Meilė? Ji sutrypta guli ant žemės. Net jeigu vėl
 M oteris Berlyne 231

prisikeltų, nuolat dėl jos baiminčiausi, nerasčiau užuovėjos,

niekada nebeišdrįsčiau tikėtis ilgalaikiškumo.
Gal menas, tarnystė formai? Taip, jis skirtas pašauktie­
siems, kuriems aš nepriklausau. Esu tik menka pakalike —
turėčiau kuklintis. Galiu daryti įtaką ir būti gera drauge tik
labai siauram žmonių ratui. Visa kita - pabaigos laukimas.
Vis dėlto tamsus ir keistas gyvenimo nuotykis mane žavi.
Čia liksiu tik iš smalsumo. Ir dar dėl to, kad man patinka
kvėpuoti ir jausti sveikas galūnes.
 1945 metų gegužės 14 d.,
pirmadienis

Vakar vakare iš pirmojo miego mane išplėšė variklio gaus­

mas. Lauke šauksmai, signalo pypsėjimas. Klupinėdama
nuskubėjau prie lango. Apačioje iš tikrųjų stovėjo rusiškas
sunkvežimis, pilnas miltų. Kepėjas jau turėjo anglių, taigi jis
jau gali kepti, gali aprūpinti korteles ir numerius. Girdėjau
jį džiūgaujant ir mačiau, kaip vyras puolė ant kaklo rusui
vairuotojui. Tas irgi spinduliavo iš laimės. Jie mėgsta vaidin­
ti Kalėdų senelius.
Auštant rytui mane prižadino eilėje prie duonos stovinčių
žmonių gagenimas. Eilė vingiavo per pusę kvartalo - pasku­
tinieji prieis tik popiet. Daug moterų atsinešusios taburetes.
Girdžiu, kaip su šnabždesiu iš lūpų į lūpas keliauja gandai.
Pirmą kartą vandens atsinešėme iš tikro hidranto, esan­
čio visai netoli. Tai kažkas nuostabaus. Automatinė pompa
su trimis čiaupais, iš kurių stora srove čiurškia vanduo.
Kibiras prisipildo akimirksniu. Eilėje laukti reikia tik ke­
lias minutes. Tai keičia mūsų dienotvarkę, daro mūsų gyve­
nimą lengvesnį.
Pakeliui prie hidranto praėjau daugybę kapų. Beveik kie­
kviename sodelyje priešais namą įsikūrę tylūs nuomininkai.
 M oteris Berlyne 233

Ant kai kurių kapų guli vokiški plieniniai šalmai, ant kitų
švyti ryškiai raudoni vienodi mediniai stulpeliai su balto­
mis sovietinėmis žvaigždėmis. Tikriausiai rusai atsivežė pil­
nus vagonus tokių paminklų. Ant šaligatvio bortelių stirkso
medinės Jentelės su vokiškais ir rusiškais užrašais. Vienoje
įrašyti Stalino žodžiai, kad Hitleris ir į jį panašūs išnyks, o
Vokietija liks. Tokias sentencijas rusai vadina vokišku sve­
timžodžiu lozungi.
Prie mūsų namo durų priklijuotos spausdintos „Žinios
vokiečiams“. Sis žodžių junginys man atrodo toks keistas
ir svetimas, lyg koks keiksmažodis. Lape galima perskaityti
besąlygiškos mūsų kapituliacijos tekstą, pasirašytą Kaltelio,
Štumfo ir Frydeburgo. Be to, pridėti pranešimai apie gin­
klų sudėjimą visuose frontuose. Geringas sučiuptas. Viena
moteriškė teigia per detektorių nugirdusi, kad suimamas
jis verkė kaip vaikas, o Hitleris jį jau buvo nuteisęs mirties
bausme. Kolosas molio kojomis.
Kitas visų skaitomas pranešimas, sukėlęs daugybę ginčų,
skelbia, kad rusai turi naują žymiai platesnį maisto produk­
tų racioną, kuris bus suskirstytas penkioms grupėms ir iš­
dalytas mums: dirbantiems sunkius darbus, darbininkams,
tarnautojams, vaikams ir kitiems gyventojams. Duona, bul­
vės, kruopos ir makaronai, kavos pakaitalas, pupelių kava,
cukrus, druska, net riebalai. Jei tai tiesa, visai neblogai. Ra­
cionas didesnis negu paskutiniais Adolfo viešpatavimo mė­
nesiais. Šios naujienos poveikis didžiulis. Girdžiu kažką sa­
kant: „Paaiškės, kad mūsų propaganda mus apmulkino.“
234 ANONIMĖ

Taip, tas tiesa - mus taip dažnai baugino, kad priešų pa­
jėgos visus numarins badu ir visiškai sužlugdys psichologiš­
kai, kad dabar kiekvienas duonos kąsnis, kiekviena užuo­
mina, kad mumis ir toliau bus rūpinamasi, kelia nuostabą.
Šiuo požiūriu Gebelsas neblogai pasitarnavo nugalėtojams.
Dabar kiekviena duonos pluta, gauta iš jų rankų, atrodo
tarsi dovana.
Popiet stovėjau eilėje prie mėsos. Jokioje pamokoje ne­
sužinosi daugiau negu stovėdamas eilėje. Išgirdau, kad Ste-
tino, Kiustino ir Frankfurto prie Oderio kryptimis jau kur­
suoja daug traukinių. Miesto transportas - priešingai —dar
visiškai nejuda.
Viena moteriškė patenkinta pasakojo, kodėl rusai po
trumpo įsibrovimo ėmė vengti jų namo. Pirmajame aukšte
jie rado ant lovų gulinčią nusinuodijusią šeimą, antrajame -
pasikorusią ant virtuvės lango rėmų. Tada persigandę išlėkė
lauk ir daugiau nebesugrįžo. Dėl visa ko atbaidantys objek­
tai dar kurį laiką buvo palikti savo vietose... Gryna jautie­
na - ji padės mums išgyventi.
„Pusę penktos visa namo bendruomenė susitinka rūsy­
je“, - tokia informacija perduodama nuo vienų durų prie
kitų. Pagaliau rūsio barikada bus nuimta. Puiku - kelias prie
likusių našlės bulvių bus laisvas. Koridoriuje susirikiavome
į ilgą eilę. Žvakigalis, priklijuotas prie kėdės, skleidė silpną
šviesą. Čerpės, lentos, kėdės ir čiužinių dalys keliavo iš ran­
kų į rankas.
Rūsyje viskas sujaukta, išmėtyta. Dvokia išmatomis.
Kiekvienas susipakavo savo šlamštą. Be šeimininkų likusias
 M o te ris Berlyn 235

gėrybes kol dar šviesu reikia išdėlioti kieme. (Našlė į savo

krepšį atsargiai įsideda šilkinį baltinių komplektą, kuris jai
nepriklauso. Paskui vis dėlto prisimena Dešimt Dievo įsa­
kymų ir daiktus, ant kurių išsiuvinėta monograma išduo­
da tikrąją šeimininkę, grąžina tikrajam adresatui pasakiusi,
kad įsidėjo juos „per klaidą“.) Nuosavybės sąvoka visiškai
prarado savo prasmę. Visi vagia vieni iš kitų, nes patys jau­
čiasi apvogti, be to, visiems visko reikia. Dėl to „niekieno“
daiktų krūvoje netrukus liko tik visiškas šlamštas: nuskalbti
apatinukai, skrybėlės, vienas batas. Kol našlė įniršusi ieš­
kojo kaklaraiščio perlo, kurio slėptuvę buvo pamiršusi, aš
nutempiau bulves aukštyn ir pastačiau jas priešais pono
Paulio lovą. Grįžusi našlė tarsi Kasandra vėl pradėjo berti
pranašystes apie badmetį, kuris mus užklups, kai suvalgysi-
me šitas bulves. Ponas Paulis kaip įmanydamas jai antrino.
Staiga apėmė jausmas, kad šiuose namuose į mane pradeda
žiūrėti kaip į šeimą apsunkinančią valgytoją, kad skaičiuoja
kąsnius mano burnoje ir pavydi kiekvienos bulvės. Šiaip ar
taip, ponas Paulis sėkmingai minta majoro atneštu cukru­
mi. Vis dėlto norėčiau pamėginti vėl savarankiškai apsirū­
pinti maistu, tačiau kaip?
Pykti ant jųdviejų negaliu. Nors pati to nepatyriau, ta­
čiau visai gali būti, kad atsidūrusi panašioje padėtyje taip
pat nenoriai dalyčiausi maistu. Deja, naujo majoro horizon­
te nematyti.
 1945 metų gegužės 15 d.,
antradienis

Kasdieniai namų ruošos darbai taip įgrysta. Viršuje, man­

sardoje įrengtame bute, į kurį šiandien įžengiau pirmą kartą
po rusų atėjimo, rausiasi du stogdengiai. Atlygį už darbą jie
gauna duona ir cigaretėmis. Į mansardą neįsibrovė nė vie­
nas rusas. Kai įleidau stogdengius, plonas kalkių sluoksnis,
išduodantis kiekvieną pėdos atspaudą, buvo dar nepaliestas.
Jei turėčiau pakankamai vandens ir maisto atsargų, tikriau­
siai būčiau galėjusi čia gyventi tarsi neatrasta Miegančioji
gražuolė. Tačiau taip tikriausiai būčiau išprotėjusi nuo vie­
natvės.
Į rotušę vėl turi prisistatyti visi gyventojai. Šiandien at­
ėjo eilė mano pavardės raidei. Registracijos valandą gatvėje
buvo neįprastai daug žmonių. Vestibiulyje vyras plaktuku ir
kaltu nuo sienos daužė Adolfo bareljefą. Mačiau, kaip nu­
skėlė nosį. Kas yra akmuo, kas yra paminklai? Šiomis dieno­
mis per Vokietiją ritasi neprilygstama atvaizdų šturmo ban­
ga. Ar po tokios dievų žūties* dar kada nors prasidės nacių
atgimimas? Kai tik galva bus ne taip užimta, būtinai reikės

* Aliuzija į R.Vagnerio operos pavadinimą.

 M oteris Berlyne 237

daugiau pasidomėti Napoleonu —kažkada jis irgi buvo iš­

tremtas ir ištrintas iš atminties, tačiau vėliau vėl prisimintas
ir išaukštintas.
Mes, moterys, turėjome sustoti į eilę viršuje, trečiajame
aukšte. Aklinai tamsus prieangis, besigrūdančios moterys -
jas girdžiu, tačiau nematau. Priešais mane kažkas kalbasi
apie šparagų sodinimą —j šį darbą jau išsiųstos kelios mote­
rys. Būtų visai nebjauru. Už manęs stovi dvi moterys, pagal
kalbos manierą - damos. Viena sako:
- Žinote, man buvo visiškai tas pats. Mano ten labai
siaura, todėl mano vyras visada į tai atsižvelgdavo.
Panašu, kad po daugybės išprievartavimų ji bandė nuo­
dais atimti sau gyvybę. Moteris tęsė toliau:
- Aš to nežinojau. Paskui man paaiškino, kad skrandyje
turi būti rūgščių. Negalėjau to išlaikyti savyje.
- O kaip dabar? - teiraujasi antroji.
- Ai, taip ir gyvenu. Gražūs laikai vis tiek jau baigėsi.
Džiaugiuosi tik tuo, kad mano vyras to nesulaukė.
Vėl galvoju apie tai, ką reiškia visiškai vienai gyventi
baimėje ir skurde. Man atrodo, kad lengviau tik todėl, jog
nereikia kęsti aplinkinių užuojautos. Ką turėtų jausti išprie­
vartautos mergaitės motina? Ką jautė kiekvienas tikrai my­
lintis žmogus, kai negalėjo arba neišdrįso padėti? Atrodo,
kad tvirčiausiai laikosi vyrai, daug metų išgyvenę santuoko­
je. Žinoma, nepažiūrėsi, kas dedasi jų sielose. Vieną dieną ir
jiems žmonos pateiks sąskaitas. Atrodo, sunkiausia tėvams.
Puikiai suprantu, kodėl ištisos šeimos apsikabinusios pasi­
renka mirtį.
238 ANONIME

Viduje registracija vyksta akimirksniu. Kiekvienas turi

pasakyti, kokias moka užsienio kalbas. Kai prisipažįstu šiek
tiek mokanti rusiškai, man į ranką įspraudžia raštelį, įparei­
gojantį rytoj anksti rytą prisistatyti rusų komendantūroje
dirbti vertėja.
Visą vakarą preparavau rusiškus žodžius, rinkau skurdžias
kalbos nuotrupas. Dieną užbaigiau apsilankymu viršuje, pas
hamburgietę. Aštuoniolikmetė studentė Stinchen pagaliau
nusileido iš antresolių. Griuvėsių nuolaužos padaryta žaizda
ant jos kaktos jau sugijo. Mergina elgėsi kaip gerai išauklėta
vyresnioji dukrelė, iš virtuvės nešiojo arbatinį su tikra ar­
bata ir klausėsi mūsų pokalbio. Panašu, kad mūsų jaunoji
panelė, atrodanti kaip vyrukas, irgi praslydo nepaliesta. Už­
siminiau, kad vakar vakare mačiau tą merginą laiptinėje. Ji
kaip tik kivirčijosi su kita mergiote —ši buvo tikrai graži,
bronzine oda, apsivilkusi baltu megztiniu, tačiau vulgari,
nesulaikomai besikeikianti. Čia, prie arbatos stalelio, suži­
nojau, kad barnis kilo dėl pavydo: rudaodė, galima sakyti,
savo noru prasidėjo su vienu rusų karininku, kartu su juo
gėrė ir ėmė iš jo maistą. Tai sunervino jaunąją draugę, nes
ji priklauso altruistiškai mylinčių žmonių kategorijai ir pas­
taraisiais metais nuolat tempė jai dovanas. Visa ši istorija
buvo ramiai prabėgomis aptarta miestiečių namuose prie
arbatos. Niekas neišsakė savo nuomonės, niekas neįvertino.
Mes nebesikuždame. Mūsų nebeglumina tam tikri žodžiai
ir tam tikri dalykai. Gūžčiodami pečiais priimame juos kaip
neperprantamą dovaną iš Sirijaus.
 1945 metų gegužės 16 d.,
trečiadienis

Atsikėliau septintą valandą Maskvos laiku. Tuščiose ga­

tvėse viešpatauja ryto tyla. Krautuvės dar tuščios, naujos
kortelės neišdalytos. Prie grotuotų komendantūros vartų
stovi uniformuota mergina —ji nori mane sustabdyti, tačiau
aš atkišu savo pažymėjimą.
Galų gale sėdžiu viduje, komendanto raštinėje. Jis dabar
yra mažiausiai šimto tūkstančių sielų viešpats. Tai liesas vy­
rukas, švariai nusiprausęs ir nusiskutęs, šviesiaplaukis, kal­
bantis labai tyliu balsu. Jis moka tik rusiškai, tačiau pašonėje
turi vertėją,. nepaliaujamai tarškančią rusų ir vokiečių kalbo­
mis - abiem be akcento. Tai akiniuota mergina, vilkinti lan­
guota suknele —ji ne kariškė. Mergina akimirksniu išverčia,
ką sako smailianosė kavinės savininkė. Ji nori vėl atidaryti
savo krautuvėlę? Nuostabu, taip ir turi būti. Ko jai reikia?
Miltų, cukraus, riebalų, dešros. Krenkštelėjimas. O ko ji da­
bar turi? Miežinės kavos? Puiku, tada tegu ją ir pardavinėja,
ir, jeigu yra galimybė, tegu siūlo klientams pasiklausyti mu­
zikos, pavyzdžiui, tegu įjungia patefoną - nuo to priklauso,
ar gyvenimas tikrai greitai normalizuosis. Rytoj jos gatvėje
240 ANONIME

vėl atsiras elektra - tą pažada komendantas. Pakviestas ver­

tėjos, iš gretimos patalpos ateina vyriškis, tikriausiai elektros
inžinierius - pailiustruodamas šviesoraščiu jis aiškina ko­
mendantui, kaip elektra tiekiama į jo aptarnaujamą rajoną.
Ištempiau kaklą - deja, mūsų kvartalas paminėtas nebuvo.
Toliau seka keli prašytojai: vyriškis mėlynu monterio dar­
biniu chalatu teiraujasi, ar gali parsigabenti namo ir išgydyti
raišą arklį, kuris kruvinas guli parke. Labai prašom, jeigu tik
ką nutuokiate apie arklius. Slapčia stebiuosi, kaip tas arklys
dar nesukapotas į puodan telpančius gabalus. O gal lauki­
nio skerdimo laikai jau baigėsi? Keista, kad staiga kiekvienas
pradėjo atsiklausti leidimo pasielgti vienaip ar kitaip ir taip
iš anksto apsidrausti. Šiomis dienomis žodis „komendantas“
virto raktažodžiu.
Įmonės savininkas su dviem stenografistėmis užregistruo­
ja savo smulkią įmonę - dūmtraukių gamyklėlę, - kuri dėl
žaliavų trūkumo dabar sustabdyta. Budit, - sako komen­
dantas. Budit —stebuklingas rusiškas paguodos žodis, kurį
vertėja išverčia: „Greitai vėl bus.“ Taip, budit galiu išversti ir
aš, kaip ir kitą stebuklingą žodį zavtra - jis reiškia „rytoj“.
Vėliau įeina du ponai, regis, šokolado fabriko direktoriai.
Jie atsivedė ir savo vertėją - ši išmano maždaug tiek pat,
kiek ir aš, —ir kažkokį tipą —jis kurį laiką dirbo ar kariavo
Rusijoje. Apie šokoladą dar negali būti nė kalbos - vyrai
nori atsigabenti ruginių miltų iš užmiestyje esančio sandėlio
ir pradėti gaminti makaronus. Tą ir reikia daryti! Komen­
dantas jiems pažada zavtra parūpinti sunkvežimį.
 M oteris Berlyne 241

Dalykiška atmosfera, nors dokumentų labai mažai, o

antspaudo netgi visai nėra. Komendantas dirba su mažais
prikeverzotais popierėliais. Sėdėjau įtempusi akis bei ausis ir
stebėjau dirbančius viršininkus - tai buvo įdomu ir džiugu.
Galų gale atėjo mano eilė. Pradėjau drąsiai, prisipaži­
nau, —tą komendantas ir taip girdėjo, - kad mano kalbos
žinios nėra pakankamai ištobulintos įvairiapusiškam vertė-
javimui žodžiu. Jis draugiškai pasiteiravo, kaip įgijau rusų
kalbos žinių ir kokios specialybės esu išmokusi. Tada pasa­
kė, kad artimiausiu laiku tikrai prireiks žmonių, gebančių
naudotis kamera ir plunksna, tiesiog turiu truputį palūkėti.
Esu patenkinta.
Tuo metu įėjo du rusai, abu apsiavę blizgančiais batais,
smarkiai išsipuošę, ką tik išlygintomis uniformomis. Nusi-
prausimas ir išsičiustymas jiems yra kultūros požymis, aukš­
tesnio žmogiškumo lygio įrodymas. Prisimenu plakatus,
kažkada kabojusius visose Maskvos įstaigose ir kiekviename
tramvajaus vagone: „Kasdien plaukis veidą ir rankas, ma­
žiausiai kartą per mėnesį išsitrink plaukus.“ O greta - maži
gražūs paveikslėliai su daugybe linksmų vaizdelių. Batų va­
lymas jiems irgi šios kultūros ir švarumo religijos dalis. To­
dėl manęs nestebina, kad pasitaikius progai jie visada ateina
taip pasidabinę.
Abu vyrai pusbalsiu kalbasi su komendantu. Galų gale šis
kreipiasi į mane - klausia, ar galėčiau į kelias išvykas lydėti
vyresnįjį leitenantą Tokįirtokį (kažkokį -ičių -ičių..., šįkart
ištaria aiškiai, bet aš tučtuojau vėl viską pamirštu) ir jam
242 ANONIMĖ

vertėjauti. Jis esąs paskirtas tikrinti apylinkės bankus. Man

šis darbas kaip tik. Džiaugiuosi bet kokia veikla, tik ne van­
dens nešimu ir medienos ieškojimu.
Einu Berlyno gatvėmis greta išvaizdaus, tamsaus gymio
karininko. Iš lėto, aiškiai tardamas žodžius, taip, kaip kal­
bama su kalbos besimokančiais užsieniečiais, aiškina, kad
pirmiausiai turime susirasti vokietį burmistrą ir jo paprašyti
bankų filialų sąrašo.
Burgemestr —taip dabar rusiškai vadinamas burmistras.
Rotušėje žmonių knibždėlyne, zujimas tamsiais koridoriais.
Vyrai laksto iš vieno kabineto į kitą, nuolat trinksi durys.
Kažkur kalena rašomoji mašinėlė. Ant šiek tiek apšviestų
kolonų priklijuoti vienodi ranka parašyti rašteliai, skelbian­
tys, kad artimieji ieško moters, kuri balandžio 27 dieną iš­
protėjo ir pabėgo. „Minėta moteris yra keturiasdešimt trejų
metų amžiaus, juodai dažytais plaukais, sugedusiais danti­
mis, avėjo šlepetes.“
Aplink burmistro stalą būriuojasi pulkas vyrų. Jie kalba,
smarkiai gestikuliuoja, tarp jų gagena vertėjas. Po kelių mi­
nučių vyresnysis leitenantas gauna prašytą bankų filialų są­
rašą. Mergina mašinėle išspausdina adresus. Palangę puošia
alyvų puokštė.
Iškeliaujame. Vyresnysis leitenantas santūrus ir labai
mandagus. Pasiteirauja, ar ne per greitai eina, paskui pa­
klausia, ar ką nors išmanau bankų reikaluose, ar man tikrai
nesunku jį lydėti...
Drezdeno banke jau randame tvarką: švarūs stalai, ant
kurių, išdėlioti stačiakampiais, guli pieštukai. Juodraščiai at­
 M oteris Berlyne 2 43

versti, visi seifai sveiki. Įėjimas į šį banką yra tarpuvartėje, jis

tikriausiai liko nepastebėtas.
Komerciniame banke visai kitokia situacija: jis panašus
į apdergtą tvartą, apleistas ir tuščias. Visi seifai sudaužyti,
nedegamosios spintos sulaužytos, krepšiai supjaustyti ir su­
trypti. Visur pilna išmatų, dvokia. Lekiam lauk.
Deutsche Bank atrodo pusėtinai švarus. Čia su šluoto­
mis darbuojasi du vyrai. Seifai ištuštinti, tačiau tvarkingai,
atrakinti tinkamais banko raktais. Vienas vyrų man sako,
kad „jie“ gavo banko direktoriaus adresą, atidūmė su sunk­
vežimiu jo pasiimti, tačiau rado nusinuodijusį su žmona ir
dukra. Negaišdami laiko jie nuvažiavo pas direktoriaus pa­
vaduotoją ir iš jo pareikalavo atidaryti seifus. Dabar bankas
jau dirba. Iškaba skelbia, kad nuo 13 iki' 15 valandos langelis
atidarytas ir priima įmokas. Na, norėčiau savo akimis pama­
tyti tą, kas dabar čia atneša indėlį. Senamadiškas metodas
saugoti pinigus čiužiniuose ir kojinėse šiuo metu atrodo kur
kas patikimesnis.
Nesuvokiu, kaip rusai galėjo taip kryptingai knistis ban­
kuose. Oficialaus leidimo plėšti bankus tikrai nebuvo, ta­
čiau grubiai sudaužyti ką tik aplankyto banko seifai liudija
visai ką kitą. Ten, apačioje, daugybė fekalijų vis dar skleidžia
plėšikų kvapą. Tikriausiai mokyklose jie buvo girdėję, kad
mūsų krašto bankai yra neįveikiamos blogųjų kapitalistų
tvirtovės, ir nusiaubdami juos jautėsi tarsi „eksproprijuoda­
mi ekspropriatorius“ - taip jų dogmoje vadinamas šis pa­
girtinas ir sveikintinas poelgis. Vis dėlto čia kažkas ne taip.
244 ANONIMĖ

Panašu, kad vyko laukinis plėšimas, po kurio viską stropiai

nusigvelbė vienas žmogus. Norėčiau apie tai paklausti vyres­
nįjį leitenantą, tačiau nedrįstu.
Miesto taupomojoje kasoje vyksta didysis valymas ir plo­
vimas. Dvi pagyvenusios moterys gremžia grindis. Seifų čia
nėra. Kiek matyti, kasos visiškai tuščios. Vyresnysis leite­
nantas pažada nuo rytdienos atsiųsti apsaugą. Tačiau ką čia
saugoti?
Kurį laiką bergždžiai ieškojome Kredito ir žemės banko
filialo. Galų gale aptikome jį vidiniame kiemelyje, už nu­
leistų grotų, nepaliestą tarsi Miegančioji gražuolė. Paklau­
sinėjau name ir netrukus galėjau vyresniajam leitenantui
pasakyti komercijos direktoriaus adresą. Banko nepastebėjo
nė vienas rusas. Iš stiklinės iškabos, kuri anksčiau gatvėje ir
skelbė čia esant banko filialą, buvo likusios tik kelios šukės,
laisvai kadaruojančios ant varžtų.
Liko dar vienas Deutsche Bank filialas, esantis rajono pa­
kraštyje. Leidžiamės į kelią. Kepina saulė. Man silpna, pa­
vargusi sunkiai velkuosi. Vyresnysis leitenantas klausinėja
apie manąsias kalbų žinias. Staiga, nežiūrėdamas į mane,
pusbalsiu sako prancūziškai: Dites-moi, est-ce quon vous a
fait du mal?*
Aš priblokšta sumikčioju: Mais non, pas du tout.** Paskui
pasitaisau: Oui, monsieur, enfin, vous comprenez. ***

* Sakykite, ar labai nukentėjote? (pranc.)

** Ne, nelabai (pranc.).
*** Taip, pone, dabar jūs suprantate (pranc.).
 M o te r is Berlyne 245

Atmosfera tarp mudviejų akimirksniu atšyla. Iš kur jis

taip tobulai moka prancūziškai? Nors to nepasako, suprantu
pati, jis yra iš byvše, buvusiųjų - priklauso sluoksniui, kaž­
kada valdžiusiam senąją Rusiją. Dabar vyresnysis leitenantas
papasakoja ir apie savo kilmę - jis maskvietis, tėvas buvo
gydytojas, o senelis - garsus chirurgas ir universiteto profe­
sorius. Tėvas studijavo užsienyje: Paryžiuje, Berlyne. Šeima
buvo pasiturinti, todėl namuose turėjo prancūzę guvernan­
tę. Vyresnysis leitenantas, gimęs 1907 metais, dar spėjo šiek
tiek paragauti „buvusio“ gyvenimo.
Po pirmojo prancūziško klausimo ir atsakymo tarp mu­
dviejų vėl įsispengia tyla. Akivaizdu, kad vyresnysis leite­
nantas greta manęs pasijuto netvirtai. Staiga jis, žvelgdamas
kažkur pro šalį, sako: Oui, je comprends. Mais je vous prie,
Mademoiselle, riy penzes plus. IIfaut oublier. Tout. * Ieško tin­
kamų žodžių, kalba rimtai ir įsakmiai. Atsakau: C’estlaguer-
re. N ’en parlonsplus.** Daugiau apie tai nebesišnekėjome.
Tylėdami įžengėme į atidarytą, visiškai išdaužytą ir api­
plėštą banko filialą. Kliuvinėjome už išmėtytų stalčių ir kar­
totekų dėžių, bridome per popierių tvaną, atsargiai statėme
kojas tarp išmatų krūvų. Aplinkui tik musės, musės, musės...
Dar niekada Berlyne neteko matyti ir girdėti tokio musių
antplūdžio. Net neįtariau, kad jos gali kelti tokį triukšmą.
Metalinėmis kopėčiomis nusikeberiojome žemyn į nede­
gamųjų spintų patalpą. Apačioje išmėtyta daugybė čiužinių.

* Taip, aš jus suprantu. Tačiau prašau jūsų, panele,viską pamiršti. Mes priva­
lome pamiršti. Viską (pranc.).
** Tai karas, daugiau nepasikartos, (pranc.).
246 ANONIMĖ

Tarp jų —buteliai ir autai, supjaustyti krepšiai ir portfeliai.

Viską gaubia siaubinga smarvė ir mirtina tyla. Vėl išeiname
viršun, į šviesą. Vyresnysis leitenantas pasižymi savo užra­
šuose.
Lauke saulės spinduliai bado odą. Vyresnysis leitenantas
nori atsipūsti, išgerti stiklinę vandens. Šiek tiek paeiname
gatve —vieniša, nyki ir tyli gatvė, rodos, nutiesta mums
vieniems. Atsisėdame ant tvorelės gėlyne, po alyvų krūmu.
Ah, c ėst bien*, - sako rusas. Vis dėlto su manimi jam labiau
patinka šnekėtis rusiškai. Nors prancūziškai jis kalba taisy­
klingai ir be akcento, po pirmųjų klausimų ir frazių žinių
bagažas išsenka dėl akivaizdaus praktikos trūkumo. Mano
rusų kalbos žinias jis įvertina kaip pakankamai geras, tačiau
juokiasi iš akcento, kuris jam - Excuzes, s’il vous plait** —
atrodo žydiškas. Tas suprantama, juk Rusijos žydų gimtoji
kalba jidiš yra vokiečių kalbos dialektas.
Žvelgiu į rusvą vyresniojo leitenanto veidą ir svarstau, kad
galbūt jis pats yra žydas. O jeigu paklausčiau? Tučtuojau nu­
veju šitą mintį kaip netaktišką. Paskui pagalvoju, kad tarp
visų rusų plūdimų ir man išsakytų kaltinimų niekada nebu­
vo priekaištų dėl žydų persekiojimo. Prisimenu, kaip kau­
kazietis, vos prakalbęs su manimi, pirmu sakiniu energingai
perspėjo, kad nepalaikyčiau jo žydu. Anketose, kurias turė­
jome užpildyti būdami Rusijoje, žodis „žydas“ buvo įrašytas
į etnografinės kilmės skiltį, kaip ir „totorius“, „kalmukas“

* Ak, kaip gera (pranc.).

** Prašyčiau atleisti (pranc.).
 M oteris Berlyne 24 7

ar „armėnas“. Prisimenu ir biuro tarnautoją, kuris plūsda-

masis reikalavo, kad jo anketoje nebūtų įrašyta „žydas“, esą
jo motina buvusi rusė. Vis dėlto įvairiose įstaigose, į kurias
turėjo prisistatyti užsieniečiai, dirbo labai daug žydų grynai
vokiškomis skambiomis pavardėmis: Goldšteinas, Perlma-
nas, Rozencveigas. Tai daugiausia užsienio kalbas mokantys
žmonės, priėmę sovietines dogmas ir nepripažįstantys Jah­
vės, Sandoros skrynios ir šabo.
Sėdime pavėsyje. Už mūsų - dar vienas raudonas stulpe­
lis. Po juo amžinuoju miegu ramiai miega viršila Markovas.
Kai per sprindį prasiveria rūsyje įrengto buto durys ir dai­
rydamasi išlenda senučiukė, paprašau atnešti rusui stiklinę
vandens. Moteriškė draugiškai ištiesia aprasojusią stiklinę.
Vyresnysis leitenantas atsistoja ir dėkodamas nusilenkia.
Galvoju apie majorą ir jo elgesį pagal barono Knigės
taisykles. Vieni kraštutinumai: „Moterie, ateik!“ ir išmatos
kambaryje arba švelnumas ir nusilenkimai. Vyresnysis lei­
tenantas tobulai mandagus, jis elgiasi su manimi kaip su
tikra dama. Tikriausiai jo akyse aš ir esu dama. Apskritai
atrodo, kad mes, vokietės moterys, švarios, manieringos ir
išsilavinusios, rusų akyse esame didžiausios pagarbos vertos
būtybės, aukštesnės kultūros atstovės. Kažką panašaus jautė
net medkirtys Petka. Galbūt įtakos turi ir aplinka, kurioje
mus rado: poliruoti poilsio baldai, pianinai, paveikslai ir ki­
limai - visas miesčioniškas šlamštas, kuris jiems atrodo tie­
siog nuostabus. Prisimenu, kaip Anatolijus kartą stebėjosi
mūsų valstiečių turtingumu, kurį matė eidamas per kaimus
248 ANONIME

karo takais: „Jų stalčiai pilni daiktų!“ Taip, daugybė daiktų.

Tai nieko nauja. Pas juos žmonės turi vos vieną kitą daik­
tą. Viskas telpa viename kambaryje. Kai kurioms šeimoms
net nereikia drabužių spintos —pakanka poros kablių ant
sienos. JęiJįe ir turi vieną kitą drabužį, labai greitai jį su-
nešioja. Lopymas ir adymas, taip įprastas vokietėms namų
šeimininkėms, rusėms neteikia nė menkiausio malonumo.
Pati mačiau, kaip vienoje inžinieriaus šeimoje šeimininkė
sušlavė nuo grindų šiukšles, o paskui nustūmė jas po spinta,
kur tikriausiai jau buvo daugybė tokių pat nešvarumų. O už
trobos durų kabojo rankšluostis, į kurį išsišnypšdavo nosis
visi trys šeimos vaikai - mažiausias apačioje, vyresni kiek
aukščiau. Tokie kaimo papročiai.
Valandėlę sėdėjome ant mūrinės tvorelės, ilsėjomės ir
plepėjome. Vyresnysis leitenantas norėjo sužinoti, kur ir
kaip aš gyvenu. Norėjo geriau mane pažinti, bet iškart per­
spėja, kad man nekiltų jokių neteisingų įtarimų. Pas ęa, vous
comprenez?*- sako jis, žvelgdamas padūmavusiomis akimis.
Ak taip, aš suprantu.
Susitariame susitikti vakare. Gatvėje jis mane pašauks.
Aš sutartu laiku klausysiu prie lango. Jo vardas Nikolajus.
Mama jį vadina Kolia. Neklausiau apie žmoną - tikriausiai
jis turi moterį ir vaikų. Bet kodėl man tai turi rūpėti? Atsi­
sveikindamas Nikolajus pasako au revoir.**
Grįžtu namo ir iškloju našlei visas karštas naujienas. „Šitą
pasilaikyk. Šiaip ar taip, tai išsilavinęs žmogus iš geros šei­

* As ne apie tai, suprantate? (pranc.)

** Iki pasimatymo (pranc.).
 M oteris Berlyne 249

mos - su juo galima pasikalbėti.“ (Paulis ir našlė taip pat

šiek tiek moka prancūziškai.) Be to, našlė svajonėse jau mato
atkeliaujančius maisto produktus - ji įsitikinusi, kad Niko­
lajus gali jų gauti, bent jau šiek tiek man, o kartu, aišku,
ir visiems trims. Nežinau, kaip pasielgti. Išties, negalėčiau
teigti, kad jis nesimpatiškas. Tai pats vakarietiškiausias iš
visų nugalėtojų rusų, kuriuos man iki šiol teko pažinti. Ta­
čiau aš visiškai nenoriu naujo vyro —mane vis dar svaigina
galimybė miegoti vienai švariuose pataluose. Bet labiausiai
trokštu išsikraustyti iš pirmojo aukšto, iš našlės namų, ypač
kuo toliau nuo pono Paulio, kuris pavydi man kiekvienos
bulvės. Noriu vėl įsikraustyti į butą mansardoje, išvalyti jį ir
paversti gyvenamu. Nejaugi turiu dar porai dienų išsangu-
liauti tingiajam ponui Pauliui maisto? (Tai dar vienas naujas
mūsų sugalvotas žodis. Laikui bėgant mes susikūrėme savo­
tišką žargoną: kalbame apie majoro cukrų, žagintojų batus,
pagrobtą vyną ir vogtas anglis.)
Toliau rašau vėlai vakare. Prieš aštuntą vakaro, kaip buvo
sutarta, tykojau prie lango, bet Nikolajus neatėjo. Ponas
Paulis šaipėsi iš manęs dėl naujo susižavėjimo objekto neiš­
tikimybės. Našlė, vis dar neprarasdama vilčių, žvalgėsi į ža­
dintuvą. Kai jau pradėjo leistis sutemos, lauke nuskambėjo
šūksnis: C ėst moi!* Ne juokais susijaudinusi atidariau duris
ir nusivedžiau jį aukštyn į mūsų butą. Nikolajus užsuko tik
pusvalandžiui - norėjo pasakyti, kad negali ateiti ir pasilikti.
Našlę ir poną Paulį jis iškilmingai pasveikino prancūziškai,

* Tai as (pranc.).
250 ANONIMĖ

o atsisveikindamas vėl pasakė Au revoir. Prieškambaryje,

spausdamas man ranką, rusiškai pridūrė: „Iki sekmadienio,
aštuntos vakaro.“ O tada vėl prancūziškai: Vouspermettez?*
Ką mes galėtume leisti ar neleisti? O gal dabar jau pučia kiti
vėjai? Apie infliaciją ar naujus pinigus Nikolajus nieko ne­
žino —šįryt jį apie tai paklausiau. Jis mano, kad dabartiniai
pinigai, bent kol kas, tikrai išliks apyvartoje, tik bankinin­
kystės sistema bus smarkiai supaprastinta. „Aha, tai bankai
bus suvisuomeninti?“ —pasiteiravau. „Ne, sąlygos yra visiš­
kai kitokios“, —atsakė jis ir nukreipė kalbą apie kažką kita.

* Ar leisite? (pranc.)
 1945 metų gegužės 17 d.,
ketvirtadienis

Atsikėliau anksti, iš naujo hidranto atnešiau vandens.

Krautuvės vitrinoje kabo laikraštis Tägliche Rundschau* —
Raudonosios armijos dienraštis „Berlyno gyventojams“. Da­
bar mes jau ne tauta, tik gyventojai - vis dar egzistuojame,
tačiau neatliekame jokio vaidmens. Kitose kalbose irgi eg­
zistuoja šitas žmonių vertės skirtumas:, peuple ir population,
people ir population. Skaitant apie pergalės iškilmes Maskvo­
je, Belgrade ir Varšuvoje apėmė kartėlis. Į vokiečius kreipėsi
grafas Sverinas - Krozigas - jis paragino žmones pažvelgti
faktams į akis. Tačiau kaip, jeigu tą patį turi daryti Geležinio
kryžiaus kavalieriai, generolai ir gauleteriai? Norėčiau žino­
ti, kiek vokiečių nusižudė šiomis dienomis.
Pastaruoju metu ponas Paulis pilnas optimizmo. Kalba
apie greitą ekonomikos pakilimą, apie Vokietijos įsijungimą
į pasaulinę prekybą, apie tikrąją demokratiją ir gydymo kur­
są Bad Ojenhauzeno kurorte - pirmiausiai jis trokšta kaip
tik šito. Kai aš, apsiginklavusi Nikolajaus išmintimi, pamė­
ginau sugrąžinti jį į realybę, ponas Paulis kaip reikiant įsiuto

* „Kasdieninė apžvalga“
25 2 ANONIME

ir uždraudė man pliurpti apie dalykus, kurių visiškai neiš­

manau. Jaučiau, kad jo pyktis kilo dėl kvailos priežasties -
tiesiog vyrukui įgrisau iki gyvo kaulo. Seniau našlė priklausė
tik jam - aptarnavo jį nuo ryto iki vakaro. Aš trukdau.
Po valgio —pietums buvo žirnių sriuba, nes aš maitinu
iš savo atsargų - Paulis vėl nurimo. Našlė netgi leido įsipilti
antrą porciją. Jaučiu, kad mano akcijų vertė šiuose namuose
vėl kyla. Šiam pakilimui turėjo įtakos Nikolajus. Ar privalau
dėl to nervintis? Ar turiu vertinti buto bičiulius pagal kokius
nors moralinius kriterijus? Aš to nedarau. Homo homini lu­
pus ėst —šis posakis teisingas visada ir visur. Šiais laikais jis
teisingas netgi kalbant apie kraujo giminių santykius. Kad ir
kaip būtų, įsivaizduoju, kad motinos, pačios badaudamos,
turėtų iš paskutiniųjų stengtis pasotinti vaikus - juk juos
jaučia kaip savo kūną ir kraują. Tačiau kiek motinų pastarai­
siais metais buvo nuteista už tai, kad mėgino parduoti savo
vaikų pieno korteles arba iškeitė jas į cigaretes. Badaujančio
žmogaus sieloje nugali vilkas. Laukiu akimirkos, kai pirmą
kartą gyvenime iš silpnesniojo rankos išplėšiu duonos kąsnį.
Kartais tikiu, kad tokia akimirka niekada neateis. Galiu įsi­
vaizduoti, kaip po truputį vis silpstu, silpstu, kaip traukiasi
kūnas, kaip temsta akyse ir aš nebeturiu jėgų grobti ir plėšti.
Keistos fantazijos sėdint prikimštu pilvu ir horizonte ma­
tant naują tiekėją rusą!
Laiptinėje pasklinda naujiena: mūsų name ieškojo bu­
vusio partijos šulo, reichsamtsleiterio ar kažko panašaus —
menkai nutuokiu nacių hierarchijoje. Rūsyje dažnai jį ma­
čiau, vis dar atsimenu pas mus paskirtą blondinę, kurios
 M oteris Berlyne 253

niekas kaip reikiant nepažinojo. Ji visada sėdėjo susikibu­

si už rankų su irgi niekam nepažįstamu nuomininku —du
burkuojantys balandėliai. Tas paukštelis kaip tik ir buvo mi­
nėtasis partijos šulas. Jis nė kiek nepanešėjo į tokį - vilkėjo
kuklius drabužius, kalbėjo mažai ir kvailokai. Tai vadinama
gera maskuote.
Norėčiau sužinoti, kaip išaiškėjo tiesa. Mylimoji jo ne­
išdavė. Kaip pasakojo knygų prekiautojo žmona, ji dabar
graudžiai žliumbdama sėdi bute trečiajame aukšte, kur pra­
buvo beveik nepaliesta, išskyrus du ivanus pirmąją naktį.
Mergina, galima sakyti, nedrįsta išeiti laukan - bijo irgi būti
išvesta. Vyrą rusai išvežė kariniu automobiliu.
Besikalbant mus užvaldė prieštaringi jausmai. Negalėčiau
tvirtinti, kad nepajutau piktdžiugos. Naciai buvo pernelyg
susireikšminę —jų smulkios patyčios jau gerokai įgriso tau­
tai, ypač pastaraisiais metais. Dabar jiems teks atgailauti už
visos tautos pralaimėjimą. Vis dėlto nenorėčiau būti viena
tų, kurie buvusius rėksnius dabar siunčia į skerdyklą. Galbūt
jausčiausi kitaip, jeigu jie būtų asmeniškai mane mušę arba
nužudę man artimus žmones. Vis dėlto didžiulis ugningas
kerštas neįsišėlo —suklestėjo smulkios niekšybės: šitas mane
nužvelgė pašaipiu žvilgsniu, jo žmona mano žmonai kan­
džiai suviauksėjo Heil Hitler, be to, jis daugiau uždirbdavo,
rūkė storesnius cigarus —todėl jį sugniuždysiu, užkimšiu
snukį jam ir jo seniams...
Be to, laiptinėje sužinojau, kad kitą sekmadienį bus Sek­
minės.
 1945 metų gegužės 18 d.,
penktadienis

Atsikėliau anksti, atnešiau vandens, parankiojau me­

dienos. Mano akys pamažu prisitaiko pastebėti kiekvieną
medžio gabalėlį —pro jas nepraslysta net menkiausia skie­
dra. Randu vis naujų, dar neapieškotų teritorijų rūsiuose,
griuvėsiuose, apleistuose barakuose. Per pietus panelė Bėn
atneša mums naujas korteles. Našlė, Paulis ir aš priskirti
penktajai, pačiai žemiausiai, „kitų gyventojų“ kategorijai.
Pažiūrėjusi į kortelę, užrašau vienai dienai skirtas produktų
normas: 300 gramų duonos, 400 gramų bulvių, 20 gramų
mėsos, 7 gramai riebalų, 30 gramų kruopų ir makaronų ir
15 gramų cukraus. Be to, kartą per mėnesį 100 gramų kavos
pakaitalo, 400 gramų druskos, 20 gramų tikros arbatos, 25
gramai kavos pupelių. Palyginimui išvardysiu kai kuriuos
skaičius iš kortelių, skirtų pirmosios kategorijos valgyto­
jams, dirbantiems sunkius darbus. Šiai grupei priskiriami
ir „garsūs menininkai“, įmonių vadovai, pastoriai, mokyklų
direktoriai, gydytojai ir seselės, prižiūrinčios sergančiuosius
šiltine. Jiems per dieną skiriama 600 gramų duonos, 100
gramų mėsos, 30 gramų riebalų bei 60 gramų kruopų ir
 M oteris Berlyne 255

makaronų. Be to, dar 100 gramų kavos pupelių per mėnesį.

Antros kategorijos kortelės, skirtos darbininkams, suteikia
teisę per dieną gauti 500 gramų duonos, o trečiosios katego­
rijos, tarnautojams, —400 gramų. Tik bulvės demokratiškai
dalijamos visiems skrandžiams po lygiai. Antraeiliams dar­
buotojams, dirbantiems protinį darbą, numatytos antrosios
kategorijos kortelės - galbūt man pavyks prasmukti į šias
gretas.
Aiškiai juntamas liaudies nusiraminimas. Visi sėdi ir ty­
rinėja savo korteles. Valstybė vėl valdoma, kažkas viršuje
mumis rūpinasi. Stebiuosi, kad gavome tiek daug, tačiau
abejoju, ar viskas bus laiku paskirstyta. Našlė džiaugiasi ka­
vos pupelėmis, žada gerdama pirmąjį puodelį pasakyti tostą
Stalino garbei.
Popiet su hamburgiete ir jos dukra Stinchen einame į ro­
tušę. Hamburgietė manęs paprašė, kad dėl jos dukros eičiau
drauge. Atrodo, kad Stinchen buvo Jungmädelfiikrerin* ar
kažkas panašaus, todėl baiminasi represijų —jeigu prireiks,
aš galėsiu padėti jų išvengti pasikalbėjusi rusiškai. Našlė irgi
keliauja su mumis.
Gatvėje, vedančioje į rotušę, vėl skubėjimas ir žmonių
knibždėlyne. Nors daugumą vis dar sudaro moterys, tarp jų
pastebime ir gana daug vyrų. Pamačiau netgi skrybėle pasi­
puošusią moterį - pirmą po ilgos pertraukos.
Prie kai kurių bankų filialų, kuriuos vėl turėjome tikrinti
su vyresniuoju leitenantu, pastatyti sargybos postai —po du

* Vadovaujančios pareigos nacionalsocialistinėje jaunimo organizacijoje H it-

lerjugende.
256 ANONIMĖ

rusus su pakeltais šautuvais. Jie galutinai atbaidė potencia­

lius klientus.
Rotušė vėl dūzgia kaip bičių avilys. Stovėjome visiškai
tamsiame koridoriuje ir laukėme. Aplink mus tamsoje kal­
bėjosi žmonės. Tema —pastojimas.
Taip, tai domina mus visas —tas, kurias jiems pavyko
pačiupti.
- Tikriausiai pastojo kas antra moteris, —tvirtina vienas
balsas.
Kitas, rėžiantis ausį, atsako:
- Net jeigu ir taip, tai visos pasistengs atsikratyti.
- Stalinas liepė paskirti pirmos kategorijos korteles vi­
soms, kurios nešioja rusų kūdikius, —pareiškia trečia.
Visos prapliumpa juoktis.
- A r norėtumėt už tai?.. - klausia kažkuri.
- Ne, jau verčiau ką nors pasidaryčiau.
Našlė tamsoje stumteli mane - nori sugauti mano žvilgs­
nį. Nenoriu, kad taip nutiktų. Net nenoriu apie tai galvoti.
Kitą savaitę tokiu laiku žinosiu geriau.
- Ar jau buvote ligoninėje? - paklausia kažkuri iš eilėje
stovinčių moterų.
- Ne, o kam?
- Jie ten įrengė patikrinimo punktą išprievartautoms
moterims. Nueiti turi visos. Dėl venerinių ligų.
Našlė vėl mane kumšteli. Dar nežinau - jaučiuosi švari,
reikėtų dar palaukti.
Savaime suprantama, su Stinchen viskas vyko sklan­
džiai - jos šlovinga praeitimi niekas nesidomėjo. Panašu į
 M oteris Berlyne 257

pokštą, kad net nepilnamečius verta bausti už tokius daly­

kus, kuriuose jie dalyvavo pritariant tėvams, mokytojams ir
vadovams. Kiek žinau iš istorinių šaltinių, mūsų protėviai
degino mažas „raganas“, nes tuos vaikus laikė apsėstaisiais
ir velnių išperomis. Labai sunku pastebėti ribą, ties kuria
vakarietiškoje sąmonėje prasideda kaltės primetimas.
Einant namo prie mūsų kompanijos prisijungė moteris
iš gretimo namo. Ji papasakojo, kaip tame pačiame aukš­
te gyvenusią kaimynę, kuri daugybę kartų gėrė ir miegojo
su vienu rusu, prie viryklės pistoletu nušovė sugrįžęs vyras.
Paskui žudikas —tarnautojas, dėl širdies ligos išleistas iš ver­
machto - pasileido kulką į burną. Liko vienintelis poros vai­
kas —septynerių metų mergaitė. „Visas tas dienas ji prabuvo
su mano sūnumi, —aiškina moteris. —Norėčiau ją pasilikti.
Tai patiks mano vyrui, jeigu jis sugrįš. Jis visada labai norėjo
mergaitės.“ Tėvus žmonės suvyniojo į vilnones antklodes ir
paskubomis palaidojo namo kieme. Kartu užkasė ir pistole­
tą. „Gerai, kad name nebuvo nė vieno ruso“, —sako moteris.
Kitaip dėl draudžiamo ginklo laikymo visi būtų gavę pylos.
Minutėlę pastovėjome prie kapų, supiltų veja apaugu­
siame gėlyne. Hamburgietė pareiškė, kad viskas susiklos­
tė taip, kaip ir turėjo būti. Jeigu Hitleris būtų pašalintas
1944-ųjų liepos dvidešimtąją, būtų išlikusi bent dalis jo
aureolės. Daugelis ir toliau tikėtų mirusiuoju. O ar dabar
jis tikrai miręs? O gal išskrido arba paspruko povandeniniu
laivu? Sklinda įvairiausi gandai, tačiau jais niekas rimtai
netiki.
258 ANONIMĖ

Vakare pas mus atėjo moteris pūliuojančiu veidu ir papa­

sakojo liūdną istoriją: šiandien ji nužygiavo į Liucovo aikš­
tę norėdama susirasti savo viršininką - advokatą, kuriam ji
daugybę metų dirbo mašininke. Kadangi advokatas buvo
vedęs žydę ir atsisakė skirtis, Trečiajame Reiche jam teko
daug iškentėti, ypač pastaraisiais metais, kai jis vos rasda­
vo, kaip užsidirbti duonai. Prieš kelis mėnesius sutuoktiniai
džiūgaudami laukė Berlyno išvadavimo, per naktis sėdėjo
prie radijo aparato ir klausėsi užsienio stočių. Kai į slėptuvę
įsiveržė pirmieji rusai ir pradėjo reikalauti moterų, užvirė
muštynės ir susišaudymas. Viena kulka, rikošetu atšokusi
nuo sienos, pataikė advokatui į klubą. Jo žmona puolė prie
rusų, vokiškai maldavo padėti. Ją ištempė į koridorių ir už­
gulė trys vyrukai. Moteris be paliovos verkė ir kartojo: „Aš
žydė, juk aš žydė.“ Per tą laiką vyras nukraujavo. Jį palaido­
jo gėlyne priešais namą. Žmona išėjo, ir niekas nežino kur.
Rašant šią istoriją mane krečia šaltis. Nieko panašaus nesu­
kursi ir neišgalvosi - tai tikrojo gyvenimo žiaurumas, baisus
atsitiktinumas. Moteris pūliuojančiu veidu verkė, jos ašaros
gėrėsi į šašus. Tada pasakė: „Būtų gerai, kad tas varganas
gyvenimas jau būtų pasibaigęs.“
 1945 metų gegužės 19 d.,
šeštadienis

Egzistuojame be laikraščio ir net be tikslaus laiko - tarsi

gėlių žiedai gręžiamės j saulę. Atnešusi vandens ir parinkusi
medienos nuėjau apsipirkti. Viena pirmųjų pagal naujas kor­
teles gavau grūstinės, kiaulienos ir cukraus. Grūstinė pilna
pelų, cukrus sudrėkęs ir sulipęs į gabalus, o mėsa sukietėjusi
nuo druskos. Ir vis dėlto tai maistas. Mes juo džiaugiamės.
„Aš ruošiuosi, rytoj ateina tavo Nikolajus“, - sako našlė ant
stalo rikiuodama maišelius ir paketėlius.
Popiet šventėme buto švaros dieną. Iškilmes pradėjo
našlės šūksnis: „Ei, pažiūrėk čia!“ Iš čiaupo kapsėjo van­
duo - vandentiekiu, kuris taip ilgai buvo sausas, ritosi patys
tikriausi stambūs lašai. Atsukome kraną kiek tik galėjome.
Iš jo šovė stipri čiurkšlė —iš pradžių ruda, paskui šviesi ir
skaidri. Vandens trūkumui ir begaliniam tąsymuisi su ki­
birais atėjo galas! Bent jau pirmajame aukšte - vėliau išgir­
dome, kad vandens teikiama palaima baigėsi ties trečiuoju.
Vis dėlto aukščiau gyvenantys žmonės dabar vandenį nešis
iš kiemo arba iš aukštu žemiau gyvenančių pažįstamų. Rei­
kia pridurti, kad garsioji gyventojų, namo ir oro saugotojų
260 ANONIMĖ

draugija po truputį byra. Pagal didmiesčio papročius visi vėl

užsisklendžia tarp savo keturių sienų ir atsargiai renkasi, su
kuo bendrauti.
Apvertėme namus aukštyn kojomis ir suorganizavome
tikrų tikriausią generalinio švarinimosi akciją. Negaliu atsi­
gėrėti vandeniu - vis knebinėjuos aplink čiaupą. Nors pava­
kare šaltinis išseko, mes jau buvome prisileidusios sklidiną
vonią.
Apima keistas jausmas, kai vieną po kito dovanų gau­
name „technikos stebuklus“ - naujųjų amžių pasiekimus.
Dabar aš jau vėl džiaugiuosi elektros srove.
Tuo metu, kai pas mus visur telkšojo balos, pasirodė švie­
siaplaukė —į mūsų slėptuvę paskirta mergina, kurios myli­
mąjį kaip aukštą partijos šulą užvakar išsivežė rusai. Man
teko išklausyti žurnalo puslapių vertą istoriją apie meilę ir
ištikimybę:
- Jis man sakė, kad anksčiau nebuvo patyręs nieko pana­
šaus į mudviejų meilę. Tai tikrai didelė meilė, sakė jis.
Galbūt apie tikrai didelę meilę taip ir kalbama, bet man
tie sakiniai pasirodė bjaurūs, kaip pati pigiausia melodrama
ar bulvarinis skaitalas. Kol gremžiau prieškambarį, mergina
verkšleno:
- Kurgi jis dabar galėtų būti? Ką jam ketina daryti?
Aš to irgi nežinau. Bet šitos temos ji ilgai negvildeno -
greitai atsitokėjo ir prabilo apie save:
- Ar mane jie irgi išsiveš? O gal man geriau iš čia dingti?
Tačiau kur?
 M oteris Berlyne 261

—Nesąmonė, —sakau aš. - Niekur nebuvo skelbta, kad

paprasti partijos nariai turi užsiregistruoti. - Paskui klau­
siu: - O kas išplepėjo?
Mergina gūžtelėjo pečiais.
—Manau, jo žmona. Ji su vaikais buvo evakuota į Svybą,
o dabar, žinoma, sugrįžo į Berlyną —jie turi namą Treptove.
Tikriausiai iš kaimynų sužinojo, kad jis dažnai ateidavo su
manimi pasiimti daiktų.
—Pažinojot jo žmoną? —pasidomiu.
—Truputį. Anksčiau buvau jo sekretorė.
Įprastas „atsarginis guolis“ —taip berlyniečiai juokais va­
dino vyrų neištikimybę, kai vyresnybės įsakymu —o daž­
nai ir mielu noru —tekdavo evakuoti žmoną ir vaikus. Apie
evakuotas be sutuoktinių likusias motinas su vaikeliais ir
puikų jų gyvenimo būdą irgi sklido įvairiausių istorijų. Pa­
prastus žmones perkėlus į naują vietą pasireiškia moralinis
silpnumas. Įprasta aplinka —giminaičiai, kaimynai, poliruo­
ti baldai ir laiką užpildanti veikla - yra stiprus moralinis
korsetas. Man atrodo visai įtikėtina, kad supykdyta žmona
galėjo išduoti savo vyrą —tikriausiai ji tikėjosi, jog kartu bus
nubausta ir „atsarginio guolio“ bendražygė.
—Ak, jis buvo toks žavus, —patikino šviesiaplaukė, kai
galų gale lydėjau ją durų link. Tada nusibraukė ašarą.
(Liepos 25 d. prikeverzota paraštėje: mūsų name tai buvo
pirma moteris, turėjusi meilužį jankį. Jis virėjas: pilvas, rie­
bus sprandas. Atneša maisto paketų.)
 1945 metų gegužės 20 d.,
Sekminės

Saulėta diena. Nuo ankstaus ryto mūsų gatvė aidi nuo

daugybės žmonių žingsnių - visi eina aplankyti draugų ir
giminaičių, gyvenančių kituose miesto rajonuose. Pusry­
čiaujame iki vienuoliktos - valgome pyragą, geriame kavos
pakaitalą, j kurį įmaišyta ir tikrų pupelių. Našlė įdomiau­
siai pasakojo šeimyninius anekdotus. Tai jos stiprioji pusė.
Moteriškės giminaičiai tikrai juokingi —jie elgiasi visiškai
nesuvokiamai. Jos šešuras buvo vedęs tris kartus su dideliais
laiko tarpais. Jis pragyveno dvi iš trijų žmonų. Dabar aplink
zuja vaikai, gimę visose trijose santuokose, ir tų vaikų vaikai.
Tetos jaunesnės už savo dukterėčias, o dėdė mokosi vienoje
klasėje su sūnėnu. Be to, našlė prisipažįsta, kad vienintelė iš­
gyvenusi šešuro sutuoktinė, antroji jo žmona, ištekėjo antrą
kartą —šįkart už žydo. Tas žydas patėvis - šešuras mirė gero­
kai prieš Trečiojo Reicho sukūrimą, tačiau šeimos istorijoje
liko dėmė. Dabar našlė apie jį porina su pasitenkinimu ir
netgi juo didžiuojasi.
Po pietų išėjau viršun, į butą mansardoje. Prasibroviau
pro kalkių ir nuolaužų kalnus, nutempiau žemyn šiukšlių
 M oteris Berlyne 2 63

kibirą, išploviau grindis. Balkone, sutrešusiuose gėlių love­

liuose, pasodinau garščių ir agurklių - tai reiškia, kad į ne­
gilias vageles pabėriau rudų grūdelių ir juodų kirminiukus
primenančių sėklų, iš kurių turėtų išaugti mano darželis.
Kaip atrodys augalai, žinau tik iš paveikslėlių ant sėklų pa­
kelių- juos iš senų likučių padovanojo hamburgietė. Paskui
gulėjau prieš saulę terasoje. Gilaus pasitenkinimo valanda,
tačiau ilgainiui užplūsta nerimas. Mane kažkas šaukia ir ra­
gina. Negaliu toliau gyventi kaip augalas, turiu judėti, kaž­
ko griebtis. Jaučiuosi taip, lyg rankose turėčiau gerą kortą.
Ar pavyks išlošti? Su kuo žaisti? Šiuo metu blogiausia yra tai,
jog esu atkirsta nuo pasaulio.
Kai grįžtu į pirmąjį aukštą pas našlę, randu ją nepaprastai
džiūgaujančią. Netyčia, visiškai neieškodama, moteriškė at­
sitiktinai rado dingusį jos velionio vyro kaklaraiščio perlą —
pasirodo, tą brangenybę ji buvo įgrūdusi į užadytą kojinę.
„Kaip galėjau užmiršti tokį dalyką?“ —vis stebisi našlė.
Sekminės praėjo ramiai. Nuo aštuntos valandos vaka­
ro pradėjau laukti vyresniojo leitenanto Nikolajaus, kuris
trečiadienį manęs klausė, ar gali šiandien ateiti. Jis neatėjo,
tikriausiai ir nebeateis. Ponas Paulis neištvėrė nepasakęs ati­
tinkamos pastabos.
 1945 metų gegužės 21 d.,
pirmadienis

Šventinės Sekminių atmosferos pirmadienj nė kvapo.

Kol kas dirba tik labai mažai žmonių. Berlynas atostogau­
ja. Ieškodama medienos pastebėjau skelbimą, kad šiandien
vienuoliktą valandą į rotušę turi susirinkti visi „kultūros kū­
rėjai“: menininkai, spaudos ir leidybos darbuotojai. Būtina
atsinešti darbo knygelę ir kuriamo meno pavyzdžių.
Skubu į nurodytą vietą. Eilė rikiuojasi antrajame aukš­
te. Taip, tai tikrai jie —tuo negali abejoti. Keistos šukuo­
senos, saviti drabužiai. Teatro mergužėlės greta pagyvenu­
sių tapytojų, atsitempusių aliejiniais dažais atsiduodančių
paveikslų. Atėjo ir vyriška moteris, ir moteriškas jaunuolis,
žvelgiantis pro ilgas blakstienas, —tikriausiai šokėjas. Stoviu
pačiame viduryje ir klausausi kalbų, atsklindančių iš kairės
ir iš dešinės. Kažkas pasakoja apie neva pakartą garsų kolegą
Tokįirtokį, kol šaižus moteriškas balsas nutraukia kalbantįjį:
„Ne, priešingai! Juk tik dabar paaiškėjo, kad jis buvo pusiau
žydas.“ Ko gera, tai tiesa. Iki šiol su baime slėpti „ne arijai“
dabar ryškiu šriftu įrašomi į protėvių lentelę, o ši iš naujo
nupoliruojama.
 M oteris Berlyne 265

Registracija tebuvo formalumas. Pagyvenusi žydiškų

veido bruožų moteris į storą juodraštį įtraukė asmens duo­
menis, kiekvienam padavė registracijos pažymėjimą, ir tuo
viskas baigėsi. Ar mums čia dar kažko laukti - kokio nors
ženklo ar nurodymo? Abejoju.
Pietums našlė atidarė vieną iš konservuotos vištienos sti­
klainių, skrupulingai saugotų nuo 1942-ųjų. Taip, vištiena,
tačiau jos skonis kaip tablečių nuo kandžių. Stiklainis kele­
rius metus stovėjo rūsyje tarp kilimėlių, pabarstytų priemo­
nėmis nuo šių vabzdžių, todėl ilgainiui persigėrė naftalino
kvapu. Dėl to visi pradėjome kvatotis. Maisto atsisakė net ir
ėdrusis Paulis. Našlė nurijo kelis gabalėlius, o likusius atida­
vė man. Sugalvojau metodą - rijau užsikimšusi nosį, bet vis
tiek dar kelias valandas raugėjau tabletėmis nuo kandžių.
Prieš keturias pėsčiomis patraukiau į Sarlotenburgą paieš­
koti Ilzės. Ponia Ilzė R. buvo elegantiškų madų fotografė
ir vieno moterims skirto žurnalo redaktorė, iki ištekėjo už
inžinieriaus. Vyras specializavosi ginklų pramonėje —gene­
rolas Heldenklau tikriausiai paliko jį žmonai.
Leidausi į kelią po ilgo atsisveikinimo su našle. Ilgos,
tuščios, negyvos gatvės. Tunelyje, kur anksčiau kiaurą dieną
degdavo žibintai, dabar aklina tamsa ir išmatų tvaikas. Beei­
nant man iš baimės daužėsi širdis.
Toliau keliavau Sionenbergo link. Per ketvirtį valandos
sutikau tik du žmones —basas moteris su išsiplėtusiomis ve­
nomis, storomis tarsi virvės. Vaizdas atrodė kažkoks iškreip­
tas ir vaiduokliškas - tikriausiai dėl to, kad tamsūs akinių
stiklai aplipo dulkėmis. Prie sankryžos ant medinės pakylos
266 ANONIMĖ

striksėjo uniformuota juodaplaukė garbanota rusė. Artinan­

tis rusų automobiliams, ji mojavo raudonomis ir geltonomis
vėliavėlėmis ir šypsojosi pravažiuojantiems. Kartu šoko ir
putni jos krūtinė. Pro šalį nedrąsiai praslinko keli vokiečiai,
nešini vandens kibirais.
Nesibaigiančios tuščios gatvės. Staiga iš kažkur pasipila
neįprastai daug žmonių - gal dvidešimt ar trisdešimt vyrų.
Jie eina iš kino teatro, kur rodomas rusų filmas Capajevas —
taip skelbia ranka parašytas lapelis. Kažkuris vyras pusbal­
siu sako: „Kokia nesąmonė!“ Ant sienų kabo spalvoti ranka
piešti plakatai, skelbiantys apie varjetės programą įvairiuose
restoranuose. Priekyje pavaizduoti artistai.
Važiuojamąja dalimi darda dviračiai. Jie tikrai tarška, nes
rieda be padangų, plikais ratlankiais - tai naujas veiksmin­
gas metodas išvengti „konfiskavimo“. Tarp kitko, šiomis
dienomis dviračius „rado“ ir kai kurie vokiečiai —rusai juos
palieka vos tik prakiūra padanga ir tučtuojau pradeda dairy­
tis naujų, geresnių.
Toliau keliauju per žalumos supamas gyvenamųjų kvar­
talų gatves. Visur tyla ir kažkoks sąstingis. Atrodo, kad visi
išgąsdinti ir išsislapstę. Pro šalį pratipena viena kita gražiai
aprengta jauna būtybė. Kai kur vėl organizuojami šokiai -
tą našlė sužinojo pas kepėją.
Vos pasukus į gatvę, kur gyveno draugė, nuo įtampos
perdžiūvo gerklė. Jeigu žmonės nemato vienas kito du mė­
nesius —ir dar kokius mėnesius! —tai nežino, ar dar tebesto­
vi namai, ar dar gyvi juose gyvenę asmenys.
 M o te ris Berly 267

Namas tebestovi sveikas, tačiau užrakintas, negyvas.

Maždaug ketvirtį valandos klaidžiojau aplinkui šūkauda­
ma ir švilpaudama, kol galų gale kartu su viena namo gy­
ventoja įsmukau vidun. Viršuje, ant koridoriaus durų, vis
dar užrašyta ta pati pažįstama pavardė. Beldžiu ir šūkauju.
Prisistatau, kas tokia esu. Viduje —džiaugsmo šūksnis. Vėl
apsikabinu su moterimi, kuriai anksčiau daugių daugiausiai
paspausdavau ranką. Vyras šūkteli:
- Štai kaip! Ji ateina pasišokinėdama, tarsi nieko nebūtų
atsitikę!
Pirmuosius sakinius mudvi beriame kaip žirnius:
- Ar tave daug kartų išprievartavo, Ilzę? - klausiu.
- Keturis. O tave?
- Net nežinau, - prisipažįstu. - Pasprukau nuo visų ir
perbėgau tarnauti vienam majorui.
Visi kartu sėdime virtuvėje, geriame tikrą arbatą, spe­
cialiai šiai iškilmingai dienai ištrauktą iš slėptuvės, valgom
marmeladu apteptą duoną ir pasakojam... Taip, mes visos
tą ištvėrėme keletą kartų. Ilzė vieną kartą įkliuvo rūsyje, li­
kusius tris —pirmajame aukšte, tuščiame bute, į kurį buvo
įstumta daužant per nugarą šautuvo buožėmis. Draugė pa­
pasakojo, kad vienas ketino gultis greta jos su šautuvu. Ji
persigando ir gestais paaiškino, kad vaikinas pirmiausiai turi
padėti savo ginklą į šalį - jis taip ir padarė.
Kol aptarinėjome šią temą, Ilzės vyras išėjo pas kaimy­
nus, kaip pats paaiškino, atnešti man vieną kitą per detekto­
rių išgirstą naujieną. Ilzė nusivaipė jam pavymui:
- Taip, jam nėra labai malonu tą girdėti.
268 ANONIMĖ

Jis kamuojasi priekaištaudamas sau, kad liko dykinėti

rūsyje, o ivanai tuo metu prievartavo jo žmoną. Kai pirmą
kartą prievartavo slėptuvėje, vyras buvo netoliese ir galėjo
viską girdėti. Tai turėjo būti keistas jausmas.
Pasinaudojusios proga, kad nėra pono R., mudvi leido­
mės į bobiškus plepalus. Ilzė —išlepusi moteris, apvažinėjusi
visą pasaulį, elegantiška ir išvaizdi. Ką ji galėtų pasakyti apie
rusus kavalierius?
- Menki, - įvertino ji ir suraukė nosį. - Jie neturi fan­
tazijos. Primityvūs ir grubūs, be to, kiek teko girdėti mūsų
name, jie visi kaip vienas. Gal tu įgijai daugiau patirties ben­
draudama su aukštais karininkais?
- Ne, šitoje srityje nieko įdomaus, —atsakau.
- Galbūt pas juos,i_r įdiegta naujausia socialistinė planinė
ekonomika, —sako Ilzė, —bet erotikos srityje jie nė kiek
nepatobulėjo nuo Adomo ir Ievos laikų. Taip ir pasakiau
savo vyrui - bent tokia jam paguoda. - Tada pamerkia akį
ir priduria: —Kai trūksta maisto, vargšas vyrukas tikrai ne­
daug tevertas. Manasis jau pradeda dėl to kompleksuoti ir
įsivaizduoja, kad Raudonosios armijos pramuštgalviai tikrai
pas mus turi šansų.
Mudvi prapliupome kvatoti ir priėjome išvadą, kad mūsų
brangūs priešai natūraliomis sąlygomis, kaip normalūs pre­
tendentai, turėtų ne daugiau vienos galimybės iš šimto atve­
jų. O ir tam vienam iš šimto pas mus dar tektų laikyti tin­
kamumo testą.
Taip mudvi tauškėme ir mėginome keršyti tiems, kurie
mus pažemino.
 M oteris Berlyne 269

Inžinierius tikrai iš kaimynų atnešė kelias naujienas. Pa­

aiškėjo, kad Berlynas taps tarptautiniu miestu, paskirstytu
visiems nugalėtojams, o Leipcigas bus rusų sostinė. Vadi­
nasi, Himleris sučiuptas. Apie Adolfą vis dar jokių patiki­
mų žinių. Ilzė atrodė labai rami —su damoms būdingu pra­
našumu ji padarė kelias ironiškas pastabas apie dabartinę
padėtį, o jos vyras atrodė suglumęs ir sutrikęs. Jo kantrybė
jau baigėsi. Ginklų gamybos įmonė, jeigu dar išliko nesu­
bombarduota, vis tiek bus ištuštinta. Rusai išsiveš vokiškus
įrengimus. Grįždama namo sutikau kelis sunkvežimius, pri­
krautus didžiulių mediena apkaltų daiktų. Dabar jau žinau,
kas yra viduje. Ponas R. baiminasi, kad dabar sumenkės jo
socialinė padėtis —teks imtis juodo darbo. Vyras trokšta ben­
drauti, nori sužinoti naujienas, labai bijo ateities ir iš pasku­
tiniųjų stengiasi vėl kaip nors užsidirbti duonai. Jis mėgino
gauti šildymo sistemos prižiūrėtojo vietą ligoninėje. Nuo
sukrėtimo jis vis dar priblokštas. Tai dar vienas įrodymas,
kad mes, moterys, lengviau iškenčiame sukrėtimus - mus
sunku apsvaiginti. Ilzė ir jos vyras mokosi rusiškai. Nors ir
labai nenoromis, jis svarsto apie galimybę persikelti į Rusi­
ją. Pono R. teigimu, „iš čia jie išsiveš ir žaliavas“. Jis netiki,
kad mums, vokiečiams, greitai bus leista gaminti ginkluo­
tę - pas kaimynus per detektorių girdėjęs, kad visa šalis bus
apsodinta bulvėmis. Mes laukiame.
Atsisveikiname kelis kartus. Niekas nežino, ar dar kada
nors pasimatysime. Grįždama namo dar užsukau pas iš­
tekėjusią našlės dukterėčią, kuri gyvena su drauge Frida ir
laukiasi kūdikio. Mažylė gulėjo ant nugaros, atrodė labai
270 ANONIME

miela ir spinduliuojanti iš vidaus. Vis dėlto išsipūtęs pilvas

kūpsojo ant per lieso moters kūno. Atrodo, kad gali ste.bėti,
kaip būsimas kūdikis siurbia iš motinos visas jėgas. Savaime
suprantama, iš būsimo tėvelio jokių žinių. Atrodo, kad per
kasdieninius rūpesčius, kaip susirasti maisto ir medienos, jis
liko visai pamirštas. Kadangi bute yra vienintelė viryklė - ir
iš tos pačios jokios naudos, nes ji elektrinė, - balkone iš
plytų merginos pasistatė kažką panašaus į krosnį, kurią kū­
rena sunkiai surankiotomis pušų šakelėmis. Užtrunka visą
amžinybę, kol išverda truputėlį košės. Be to, Fridai tenka
nuolat sėdėti prie ugnelės, ją kurstyti ir vis mesti šakeles.
Sakų kvapas primena Kalėdas.
Paskui žygiuoju namo. Rusiškai ir vokiškai užrašytame
skelbime informuojama, kad netrukus bus atidarytas „lais­
vas turgus“. Kas jį atidarys? Kam jis bus skirtas? „Sienlai­
kraštyje“ išvardyta nauja miesto valdžia. Vien nežinomos
pavardės - tikriausiai iš Maskvos sugrįžę emigrantai. Su­
sitikau margaspalvius italų būrius - žygiavo dainuodami,
apsikrovę krepšiais ir ryšuliais. Tikriausiai išsirengė namo.
Vėl dviračiai, važinėjantys ant plikų ratlankių. Sionenber-
ge pasijutau vienišesnė, o vaiduokliškas tunelis prie greitojo
traukinio stoties tebestovėjo tamsus ir apleistas. Džiaugiausi
jį perėjusi ir pamačiusi mūsų kvartalo namus. Namo grįžau
tarsi iš ilgos kelionės ir išklojau visas naujienas.
Pavargusios kojos, tvanki diena. Vakaras atneš ramybę ir
lietų.
 1945 metų gegužės 22 d.,
antradienis

Anksti rytą, šeštą valandą, našlė jau šmirinėjo po butą.

Vakar ji gavo namo seniūno raštelį. (Namo seniūnas —dar
vienas naujas išgalvojimas! Pas mus šias pareigas eina ham-
burgietės vyras.) Įsakyme - per kalkę parašytoje skiautėje -
nurodoma, kad šiandien aštuntą valandą našlė turi prisista­
tyti į rotušę dirbti. Daugiau nieko. „Būtų puiku, jeigu reikė­
tų sodinti šparagus“, —viliasi našlė ir jau vaizdžiai pasakoja
apie skanius šparagų miltus.
Taigi šiandien aš atlieku namų šeimininkės vaidmenį —
sau ir Pauliui išverdu žirnių sriubos, sutirštintos miltais.
Prieš antrą valandą gatvėje priešais mūsų namą nuaidi gar­
sus balsas - tai šauklys, atėjęs kviesti žmones į darbus. Kaip
prieš tūkstantį metų. Įsitaisęs po klevu, jis monotoniškai
skaitė vieną savo popiergalių - jame skelbiama, kad visi dar­
bingi ir dar nedirbantys vyrai ir moterys nuo penkiolikos iki
penkiasdešimt penkerių metų privalo nedelsiant ateiti prie
rotušės įdarbinimui.
Laiptinėje užverda arši diskusija: ar mums eiti, ar ne? Kny­
gų prekeivio žmona buvo už —ji baiminosi, kad nepaklusę
272 ANONIME

galime būti išvežti jėga. Palaikiau jos nuomonę. Mudvi iške­

liavome. Paklausiau, ar ji jau žino, koks likimas ištiko kny­
gyną. „Balandžio pabaigoje sudegė“, —atsakė trumpai. Vis
dėlto moteriškė optimistiškai žvelgia į ateitį. Ji prisipažįsta,
kad Trečiojo Reicho laikais rūsyje išsaugojo milžinišką dėžę
knygų, daugiausiai uždraustos literatūros —tai yra knygų,
kurios pas mus buvo draudžiamos nuo 1933-iųjų. Pirmiau­
siai uždrausti žydų ir emigrantų autorių kūriniai, vėliau -
mūsiškių karo priešininkų knygos. „Dabar žmonėms tokių
reikia, —sako knygų prekiautoja. —Savo krautuvėlėje išmū­
rysime kampą ir įrengsime bibliotekėlę —žinoma, su dideliu
užstatu, kitaip mūsų knygos greitai dings.“ Užsiregistravau
pirmąja skaitytoja - privalau pasivyti laiką.
Prie rotušės laiptų jau grūdasi daugybė moterų. Vyrų -
priešingai - matyti vos vienas kitas. Rėkaudamas ir mos­
taguodamas rankomis jaunuolis įtraukė į sąrašą mudvie­
jų pavardes. Gatvė priešais rotušę atrodo tarsi darbininkų
knibždanti statybų aikštelė. Duobę, kurią važiuojamojoje
dalyje paslaptingiems kariniams tikslams kažkada iškasė
keli vokiečiai ir daugybė į vatinius švarkus susisupusių ru­
sių merginų, dabar mūsiškiai užberia - šito proceso tikslas
man aiškus. Duobę užpildo smėliu, plytų nuolaužomis ir
juodais nuodėguliais. Moterys stumia vagonėlius, kuriais
nuolaužų masė gabenama prie duobės krašto, ir išverčia jų
turinį. Rankų grandinė iš visų aplinkinių gatvių vagonėlių
link siunčia kibirą po kibiro. Rytoj aštuntą valandą aš irgi
privalau įsijungti į šitą darbą. Neprieštarauju.
 M oteris Berlyne 273

Tarp triūsiančių moterų bergždžiai dairausi našlės. Kar­

tą pro šalį praburzgia automobilis su garsiakalbiu, per kurį
kažkas riaumoja vokiškai su rusišku akcentu. Man jų nau­
jienos jau girdėtos.
Vakarienei valgėme duoną su konservuota mėsa. Našlės
vis dar nebuvo. Tik devintą vakaro galų gale apačioje pasiro­
dė raudona skrybėlė. Moteriškė buvo išsekusi, nusibaigusi ir
pervargusi taip, kad net nenorėjo kalbėti, tik skleidė trum­
pus, nesuprantamus, apie didžiulį įtūžį bylojančius garsus.
Tik po visą amžinybę trukusių prašymų ji šiaip ne taip išle­
meno kelis sakinius. Apie šparagų sodinimą nebuvo net kal­
bos. Rusų sunkvežimis jas nuvežė į įrengimų gamyklą, kur
našlė su kitomis moterimis visą dieną pagal rusų komandas
pakavo į dėžes įvairiausius daiktus, paskui vėl išpakavo ir
perpakavo iš naujo —jas nuolat stumdė ir kumščiavo, o per
pietus pamaitino sausomis duonos plutomis. „Ir tai vadi­
nasi organizavimas! —piktinosi našlė. —Šitas sąmyšis, šita
netvarka!“
Paskui ji papasakojo: „Mes iškart pasakėme, kad geleži­
nės detalės yra per sunkios dėti į tas dėžes, paaiškinome, kad
išlūš dėžių dugnai. Tada jie pradėjo rėkti: „Tylėt!“ ir Rabota,
rabota! O kai keliant pirmą dėžę dugnas tikrai išlūžo, jie
visai įsiuto ir pradėjo staugti —žinoma, kaltos likom mes! -
našlė nusipurto. - Niekaipį neįsivaizduoju, kaip šitie žmonės
galėjo laimėti karą. Jie kvailesni už vokiečių mokinukus!“
Ji toliau vardija nepavykusias rusų priemones ir pasakoja
apie jų užsispyrimą —moteriškė niekaip negali nusiraminti.
274 ANONIMĖ

Jai teko pusantros valandos pėsčiomis skuosti namo —po

sekinančio darbo moterų nepavežė nė vienas sunkvežimis.
Šitos kelionės pasekmė —pūslė ant kojos piršto. Našlė dėl
jos aimanuoja, skundžiasi likimu ir vokiečių pralaimėjimu.
Niekas negali jos nuraminti —nei plaktukas ar replės, nei
dulkių pašluostė ar skardinis puodelis - daiktai, kuriuos
našlė, paslėpusi po suknele, išnešė iš fabriko.
 1945 metų gegužės 23 d.,
trečiadienis

Apsiginklavusi kibiru ir šiukšlių semtuvu, lietingą pilką

rytmetį žygiuoju rotušės link. Jau beeinant pradeda pilti
kaip iš kibiro. Jaučiu, kaip mano megzta suknutė sugeria
vandenį.
Lyja be pertraukos - tai smarkiai pila, tai smulkiai kra­
pnoja. Mes vis tiek krauname nuolaužas ir siunčiame kibirą
po kibiro, kad rankų grandinė nenutrūktų. Mūsų buvo apie
šimtas moterų - pačių įvairiausių. Kai kurios man pasiro­
dė tingios ir liūdnos - jos judėjo tik stebimos kurio nors
iš dviejų vokiečių prižiūrėtojų. (Prižiūrėtojo darbą gauna
tik vyrai.) Kitos, nors ir įniršusios, dirbo su namų šeimi­
ninkėms būdingu įkarščiu. „Vis tiek darbą reikės padary­
ti“, - šventai tikėdama savo teisumu pasakė viena. Prikrautą
vežimėlį prie duobės stūmėme keturiese. Išmokau elgtis su
grįžračiu. Dirbome, kol galingi lietaus šuorai privertė pada­
ryti pertrauką.
Susigrūdusios kaip gyvuliai stovėjome po balkonu. Šlapi
drabužiai lipo prie kūnų. Moterys drebėjo ir kaleno dan­
timis. Pasinaudojusios proga, suvalgėme drėgną duoną -
daugiau nieko neturėjome. Viena moteriškė sumurmėjo:
276 ANONIME

- Prie Adolfo aš nieko panašaus nevalgiau.

- Tai galite įrašyti savo Adolfui į sąskaitą, - pasigirdo bal­
sai iš visų pusių.
Moteriškė, labai sutrikusi, išlemeno:
- Aš visai ne tai turėjau galvoje.
Taip stovėjome ilgiau nei valandą. Aplinkui barbeno
lietus. Kai jis susilpnėjo, mūsų prižiūrėtojas, jaunas vyras
čekiška pavarde, vokiškai kalbantis Vienos tarme, nuvedė
mus atgal prie vagonėlių. Ant mano vagonėlio buvo užrašy­
ta: „Besijuokiantis vagonėlis.“ Kitas kreida pažymėtas kaip
„Verkiantis vagonėlis“, tačiau kažkieno ranka buvo perbrau­
kus žodį „Verkiantis“ ir viršuje užrašiusi „Besišypsantis“.
Prieš trečią vienietis mus išbraukė iš sąrašo ir leido eiti
namo. Eidama išdykėliškai mosavau kibiru ir galvojau:
„Nuo ko nemirsiu, nuo to pasidarysiu stipresnė.“
Namie radau našlę smarkiai sunerimusią. Ji prisipažino,
kad pastarosiomis dienomis jautė „niežėjimą ir perštėjimą“,
todėl pavartė enciklopediją, straipsnius „gonorėja“ ir „sifi­
lis“. Būdama vaistininko žmona, ji sukaupė daug žinių apie
žmonių negalavimus, tačiau šioje srityje jai trūksta patirties.
„Yra mazgelių“, - tvirtai konstatuoja moteriškė. Enciklo­
pedijoje nurodoma, kad tokie mazgeliai būdingi pradinei
sifilio stadijai - jie atsiranda praėjus maždaug trims - ketu­
rioms savaitėms nuo užsikrėtimo. Našlė paskaičiuoja, kad
laiptinės prievartautojas, bebarzdis mažylis, ją paėmė lygiai
prieš keturias savaites.
- Ką? Vania? Tas vaikiščias? —negaliu patikėti. - Ar jis
galėtų?
 M oteris Berlyne 277

— O kodėl gi ne? Toks apdujęs kūdikėlis. Be to, nesu įsi­

tikinusi, ar ten tikrai buvo Vania.
O kaip sužinoti? Be to, paskui dar buvo lenkas!..
Našlė aimanuoja ir kūkčioja. Kaip turėčiau elgtis? Apžiū­
rinėti nėra prasmės - nieko apie tai nenutuokiu. Pasiūliau
paklausti poną Paulį, tačiau ji kategoriškai atmetė mano
pasiūlymą. Belieka laukti rytojaus ir kuo anksčiau surasti
punktą, ligoninėje įrengtą išprievartautoms moterims ap­
žiūrėti. Staiga prisimenu, kaip man niežėjo ausis, kai moky­
kloje tyrinėjome labai padidintą žmogaus ausies anatomijos
modelį. Tikriausiai našlei simptomai irgi atsirado tik tada,
kai ji enciklopedijoje perskaitė ligos aprašymą. Reikia laukti
rytojaus. Tikriausiai ir man reikėtų nueiti pasitikrinti. Jau
vieną dieną vėluoju.
 1945 metų gegužės 24 d.,
ketvirtadienis

Subirbė žadintuvas —reikia keltis ir eiti semti nuolaužų.

Šįkart užsimaunu mėlynas sportines kelnes ir užsij uosiu vir­
tuvinę prijuostę. Dangus vėl debesuotas. Kai susirinkome,
jau dulksnojo. Dirbome uoliai. Šįkart su mumis nuolaužas
sėmė ir du vyrai - tiesą sakant, darbavosi tik tada, kai juos
stebėjo prižiūrėtojo akys. Prieš dešimtą staiga nuaidi riks­
mas - kažkoks rusas šaukia: „Moterie, ateik! Moterie, ateik!“
Dabar tai itin populiarus sakinys. Moterys akimirksniu išsi­
lakstė. Pasislėpė už durų, vagonėlių, nuolaužų kalnų. Visos
pritūpė ir susigūžė. Po valandėlės dauguma - o tarp jų ir
aš - vėl pasirodėme. „Tikiuosi, jis neketina?.. Čia, vidury
gatvės? Juk jis vienui vienas.“
Tačiau šitas ėmėsi veiksmų. Atrodo, jis apsiginklavęs
tik įsakymais - surinko į krūvą visas likusias moteris. Mes
drimbinome prieš jį. Jis lakstė aplink mus kaip aviganis šuo
aplink bandą. Tai leitenantas su užtaisytu šautuvu. Risnojo-
me per kolektyvinius sodus, kol pagaliau pasiekėme staklių
gamyklos teritoriją.
 M oteris Berlyne 279

Erdvūs cechai su šimtais darbastalių stovi apleisti. Nuo

plikų sienų aidi vokiškas Hau-ruck*. Didžiules, už vyrus
aukštesnes kalimo preso detales pagal rusų komandas vo­
kiečiai kėlimo kranais krauna į vagonus. Aplinkui daugybė
vyrų —jie kažką atsukinėja, tepa alyva, neša lauk. Lauke,
ant geležinkelio bėgių, stovi daugybė prekinių vagonų - kai
kurie jau prikrauti įrengimų detalių.
Ką čia turėtų daryti moterys? Susigrūdome ceche ir ne­
žinojome, kur toliau eiti. Greitai supratome, kad pasprukti
negalėsime - visus vartus saugojo kareiviai.
Pagaliau gavome įsakymą —didžiuliame montavimo ce­
che turime surinkti visas žalvarines ir iš kito „šviesaus me­
talo“ pagamintas detales, sukrauti į dėžes ir nešti į vieną iš
lauke stovinčių vagonų.
Su pirma pasitaikiusia likimo drauge, kuri nežiūrėjo į
mane ir kalbinama atkakliai tylėjo, tempiau dėžę ir kaip
šarka rankiojau visas žvilgančias detales: varines vijas, žal­
varines pertvaras. Išrausiau geležines darbininkų spintas -
radau pypkių, suglamžytų nosinių, tvarkingai sulankstyto
tualetinio popieriaus - viskas atrodė taip, tarsi vyrukai tik
vakar paliko darbo vietas.
Visą „šarkų grobį“ paprasčiausiai numetėme ant vagono
grindų. Viduje sukinėjosi dvi moteriškės ir kruopščiai tarsi
namų šeimininkės rūšiavo metalines detales pagal dydį.
Per pietus mums liepė eiti į cechą, kuriame įrengtas san­
dėlis. Ant aukštų bortų sukrautos įvairiausios metalinės per-

* Komanda, sakoma keliant sunkų daiktą.

280 ANONIME

tvaros, vielos, varžtai ir veržlės - kai kurios net kumščio dy­

džio. Perdavinėjome šias detales iš rankų j rankas - atrodė,
kad tai niekada nesibaigs. Paskutinė eilėje stovinti moteris
pagal įsakymus viską krovė į dėžes.
Galvojau apie vakarykščią našlės patirtį ir įsitempusi lau­
kiau akimirkos, kada transportuojant pradės lūžti dėžių du­
gnai. Vis dėlto taip nenutiko. Vos kilstelėjus pirmąją dėžę
paaiškėjo, kad ji per sunki. Jos negalėjo pajudinti net mūsų
„varovas“ - žvairas puskarininkis plačia kaip spinta krūtine.
Karučių ar ko nors panašaus čia nebuvo. Taigi žvairaakis,
grubiai keikdamasis, įsakė viską iškrauti iš dėžių ir per ran­
kas siųsti iki pat vagonų. Taip maksimaliomis pastangomis
buvo atliktas minimalus darbas.
Pasirodė nauji būriai —daugiausiai moterys, tiek jaunos,
tiek ir senos. Sklido legenda, kad kažko gausime valgyti. Ir
iš tiesų prieš trečią valandą mums nurodė eiti į gamyklos
valgyklą. Davė tirštos garuojančios duonos sriubos. Trūko
skardinių lėkščių, taip pat ir šaukštų, todėl vienos moterys
laukė, kol pavalgys kitos. Tik viena kita nulėkė prie vandens
čiaupo. Dauguma tik stropiai nuvalė šaukštus į sijonus arba
prijuostes ir perėmė lėkštes iš jau pavalgiusių moterų.
Atgal, rabota! Sandėlyje smarkokai traukė skersvėjis. Da­
bar per rankas siuntėme cinkuotas detales - dirbome valan­
dų valandas. Galų gale maždaug prieš aštuntą vakaro pasi­
rodė mūsų žvairasis varovas ir pranešė: Frau —nach Chame!*

* Netaisyklingai „Moterys namo!“ (vok.)

 M oteris Berlyne 281

Tada rankomis padarė judesį, tarsi baidytų vištas. Palengvė­

jimo šūksniai. Valgykloje mums dar išdalijo po 100 gramų
duonos. Kažkas atrideno statinę —ištraukus kaištį, iš skylės
pasipylė baltas tąsus skystis —kažkas panašaus į cukraus si­
rupą. Išsirikiavome į eilę. „Nuostabus skonis“, - čepsėda-
mos užtikrino tos, kurios prie statinės atsidūrė pirmos. Ne­
žinojau, kur jį pilti, kol viena moteris ištiesė man gabalėlį
bjauriai žalio popieriaus - jį buvo radusi sandėlyje. Sirupas
nuo popieriaus pažaliavo, tačiau moterys tvirtina, kad tai
nenuodinga.
Prieš dešimtą vakaro išdidi su savo laimikiu pasirodau pas
našlę. Kai išvyniojau popierių su pažaliavusia lipnia mase, ji
tik palingavo galvą. Pasėmiau šaukštu ir paragavau - burnoje
pajutau popierių. Nieko nepadarysi - vis tiek saldu. Tik po
valandėlės prisiminiau enciklopediją ir našlės „mazgelius“.
- Ai, nieko tokio, - paklausta atsakė moteriškė. - Gydy­
tojas sakė, kad man viskas tvarkoje.
Kamantinėjau toliau —norėjau sužinoti, kas vyksta pati­
krinimo poste.
—Be manęs, ten buvo dar dvi moterys, - raportuoja naš­
lė. —Gydytojas pasitaikė gana linksmas. Siek tiek pasikrapš­
tė ir pasakė: „Žalia šviesa, kelias laisvas.“
Našlė nusipurtė: „Ne, su tuo jau baigta.“ Be to, paaiškėjo,
kad jau išgalvotas oficialus išprievartavimo pavadinimas —
valdžia tai vadina „prievartiniu santykiavimu“. Tikriausiai
šitą žodį įtrauks į naują kareivių žodynėlio laidą.
 1945 metų gegužės 25 d.,
penktadienis

Vėl atsikėliau anksti ir giedrą rytą nužygiavau j gamyklą.

Moterys rinkosi iš visų pusių. Šiandien dauguma atsinešė
metalinius puodus. Prie mano diržo irgi kadarojo kareiviš­
kas puodas. Pagal įsakymą pirmiausiai išsirikiavome į tris
eiles, paskui į keturias. Galų gale mus suskaičiavo, surūšiavo
ir paskirstė. Vieniečiui, kuris prižiūrėjo mus, dirbančias prie
vagonėlių, —jis tikriausiai muzikantas —prireikė beveik va­
landos, kol galų gale visas įtraukė į savo sąrašus. Kai kurios
moterys atėjo pirmą kartą. „Mes vis tiek turime dirbti, —gir­
dėjau sakant vieną. - Čia bent jau gaunam pavalgyti.“
Iš tiesų ši darbo diena prasidėjo tiršta miežine sriuba.
Paskui geležinkelio pylimu patraukėme į cechus. Prie py­
limo plūkėsi vokiečiai karo belaisviai - varganai apsirengę
žilagalviai, tikriausiai folksšturmas. Vaitodami kėlė sunkius
guolius į vagonus. Įsakmiai žvelgė į mus ir grūdosi arčiau.
Nesuvokiau, kodėl jie taip elgiasi. Kitos suprato ir paslapčia
atkišo vyrams duonos gabalėlius. Tai draudžiama, tačiau le­
diniai rusų sargybinių žvilgsniai žiūri į kitą pusę. Vyrai buvo
nesiskutę ir išsekę, žiūrėjo alkanų šunų akimis. Man jie pa­
 M oteris Berlyne 2 83

sirodė visai nepanašūs į vokiečius. Labiau panešėjo į rusus

belaisvius, kuriuos karo metais jau buvau mačiusi kuopian­
čius griuvėsių krūvas. Tai inversija, kurios logika yra visiškai
aiški.
Vėl ceche. Dviese arba trise tampome nepatogias meta­
lines pertvaras, paskui iš rankų j rankas į vagonus perda-
vinėjame plokštes ir kartis. Ceche pasirodo rusas, peržvel­
gia moterų eiles ir liepia trims eiti su juo. Trečioji esu aš.
Nurisnojame jam iš paskos. Kur einame? Viena pamėgino
spėlioti: „Gal skusti bulvių?“ Prie geležinkelio pylimo, kur
ant bėgių stovėjo užuolaidomis papuoštas rusų miegamasis
vagonas, jau buvo atvesta maždaug tuzinas moterų.
Ne, mus jis vedė kitur, prie barako. Žingsniavome tam­
siu koridoriumi, jautėme vis stiprėjantį išmatų kvapą. Viena
moteriškė paspruko - ji tiesiog pasileido atgal skersai per
visą gamyklos teritoriją. Mudvi rusas nusivedė toliau, į pa­
talpą su akmeninėmis grindimis. Čia stovėjo skalbimo ku­
bilas, vonios, skalbimo lentos, kibirai. Rusas ranka parodė
visus šiuos daiktus ir gestais paaiškino, kad turime skalbti.
Labai prašom. Bet tik ne šitoje kamaroje! Kartu su savo
atsitiktine likimo drauge, maža moteriškaite įžūliomis aki­
mis, išnešėme didžiausią kubilą į lauką ir pastatėme prie ba­
rako durų, pastogėje, panašioje į verandą. Iškart pasijutome
geriau —čia taip nedvokė. Rusui tai irgi pasirodė teisinga.
Jis atnešė du gabalėlius ūkiško muilo ir visą krūvą kažkada
buvusių baltų prijuosčių, marškinių ir rankšluosčių. Žen­
klais parodė, kad turime visa tai išskalbti. Kalbėjo trumpais
284 ANONIME

sakiniais, tačiau negalėčiau pasakyti, kad nedraugiškai, ne­

kumščiavo mūsų ir net nebaksnojo žvilgsniu.
Mano bendradarbė pasisakė esanti iš Dancigo —ji su rusu
šiek tiek pasikalbėjo lenkiškai. Taip dar geriau! Man nerei­
kės kalbėti, galėsiu nuslėpti, kad moku rusiškai. Aš, skalbė­
ja, visai nenoriu su jais plepėti.
Jie ateina grupelėmis, skeryčiojasi aplink kubilus ir kal­
basi apie mus. Pavyzdžiui, du susiginčija, kiek mums galėtų
būti metų. Po ilgų ginčų jie nutarė, kad man dvidešimt ket­
veri. Visai neblogai!
Valandos slinko lėtai. Mes muilavome, trynėme, pils­
tėme vandenį —šiltą nešėme iš kareiviško katilo, šaltą - iš
hidranto, esančio gatvėje. Į purvinus drabužius iki žaizdų
nusitryniau pirštus. Rankšluosčiai buvo sukietėję nuo rieba­
lų. Vien vokiški šeimyniniai rankšluosčiai su monogramo­
mis - tai karo grobis. Tryniau skalbinius plaukų šepečiu - tai
buvo kankinamas darbas. Tuo metu rusai grūdosi aplinkui
ir žnaibė, kur tik galėjo pasiekti ranka. Įsiutau kaip arklys ir
plaukų šepečiu aptaškiau juos nuo galvos iki kojų. Vis dėlto
neišleidau nė garso. Kartkartėmis užeidavo mūsų „užsako­
vas“ ir išvaikydavo įsiaistrinusius bernus lauk. Paskui atnešė
visą kalną apatinių kelnių. Jose nebuvo sagų, tik raišteliai.
Dancigietė monotoniškai pasakojo, kaip keli ivanai išprie­
vartavo jos seną motiną. Motina, jau močiutė, Dancigo len­
kų tarme paklausė, ar berniukams negėda prievartauti tokią
seną moterį.
Jie atsakė vokiškai, klasikine tokiu atveju vartojama fraze:
„Tu sena - tu sveika.“
 M oteris Berlyne 28 5

Jau maniau, kad nugriūsiu prie skalbinių katilo, tačiau

atėjo mūsų viršininkas ir paskelbė pietų pertrauką. Atnešė
kiekvienai po pilną puodą riebios sriubos su mėsos gabalė­
liais, agurkais ir lauro lapais, be to, dar po lėkštę žirnių košės
su spirgais. Atrodo, kad mūsų viršininkas yra virėjas, be to,
visai neblogas. Valgis pasakiškai skanus. Jaučiau, kaip man
sugrįžta jėgos.
Skalbėme toliau - atrodė, kad tai niekad nesibaigs. Jau
atėjo antra valanda po pietų, paskui trečia, ketvirta, penkta
ir šešta. Skalbėme be pertraukos - prižiūrėtojas nenuleido
nuo mūsų akių. Muilavome, gręžėme, tempėme vandenį.
Paskaudo kojas, krumpliai jau seniai nutrinti iki kraujo.
Rusai manė, kad šis darbas mus stipriai įžeidžia. Jie pikt­
džiugiškai trynė delnus: „Cha cha, jūs turite mums skalbti -
taip jums ir reikia!“ Dancigietė tik nusivaipė. Aš tylėjau kaip
nebylė, tik visiems nusišypsojau ir toliau skalbiau. Bernai
nusistebėjo. Išgirdau vieną sakant: „Jos gerai dirba. Ir visada
linksmos.“
Paskutinius rankšluosčius įveikėme prieš šeštą, išplovėme
kubilus ir patraukėme į valgyklą, kur visiems davė po samtį
grūstinės. Paskui, kai su kitomis moterimis jau ketinome
eiti namo, mus sustabdė prie vartų ir vėl sušuko: rabota!
Moterys šaukė viena per kitą, grūdosi prie vartų, maištavo.
Deja, pralaimėjusiems aštuonių valandų darbo diena neeg­
zistuoja. Vienas kareivis, iškėlęs šautuvą, grasindamas suri­
ko: „Moterie, rabota!“ Rusiškas žodis, kurį išmoko visi.
Visos turėjome grįžti į cechą ir toliau krauti geležines de­
tales. Atbukusios tylomis perdavinėjome viena kitai plokštes
286 ANONIMĖ

ir metalines lazdas. Siaubingai skauda, kai nutrintomis ran­

komis reikia liesti šaltą geležį.
Galų gale prieš aštuonias mūsų prižiūrėtojas šūkteli, kad
vagonas jau pilnas. Taip, netgi perpildytas —kai lokomoty­
vas jį tempė iš cecho, vagonas dejavo ir aikčiojo. Tikriausiai
važiuojant iki Maskvos išlūš dugnas. Iš važiuojančio trau­
kinio iššoko senas darbininkas ir pareiškė, kad ir jis norėtų
būti perkraustytas kartu su įrengimais, nes „čia nebėra ko
veikti“. Ir parodė į apleistus, ištuštėjusius cechus. Moterys
klausinėjo: „O kur dabar dirbs mūsų vyrai?“
Po valandos buvau namie - šįkart mirtinai pavargusi,
sustingusiomis rankomis. Šiandien rašydama raukausi iš
skausmo. Vis dėlto dar jaučiuosi maloniai apsvaigusi nuo
sočių riebių pietų. Rytoj vėl skalbsime. Mūsų viršininkas jau
paskyrė naujus darbus.
 1945 metų gegužės 26 d.,
šeštadienis

Vėl nesibaigiantis galvijų skaičiavimas gamyklos teritori­

joje, nors mūsų vienietis šįkart jau surašinėja greičiau. Die­
na vėl prasidėjo karšta miežine sriuba. Moterys patenkintos
skaičiavo savo lėkštėse mėsos gabalėlius. Džiaugiuosi, kad
priešais nesėdi ponas Paulis, skaičiuojantis kiekvieną kąsnį
mano burnoje.
Bergždžiai dairausi savo bendradarbės. Maža įžūli danci-
gietė nepasirodė. Įkalbėjau kitas dvi moteriškes: vieną visai
jaunutę, kitą keturiasdešimtmetę - abi man pasirodė gana
draugiškos - eiti su manimi prie skalbimo kubilo. Kibiruo­
se jau mirko paruoštos uniforminės palaidinės, dėmėtos ir
tepaluotos, nes jas vilkėjo motorizuota grupė.
Diena praslenka taip pat, kaip ir vakar. Naujos skalbėjos
stropios ir malonios. Aplink mus vėl grūdasi rusai. Mėgina­
me gintis niuksais ir kvailu kikenimu. Vienam siauraakiui
šovė mintis išvesti mus iš kantrybės. Parodęs kelias ant au­
dinio likusias dėmes, jis metė atgal į kubilą dvi palaidines,
kurios jau džiūvo ant virvės. Taip, dėmių dar liko. Šiek tiek
prasto muilo ir trynimo šepečiu nepakanka. Kiti vaikinai
288 ANONIMĖ

elgiasi draugiškiau —greta savo palaidinių jie padeda duo­

nos.
Prieš pietus viršininkas lauke pastato dėžę ir du apverstus
stalčius —čia bus mūsų valgomasis. Pakviečia sėstis ir, vis
dar nutaisęs draugišką veido išraišką, patiekia didelį puodą
riebios mėsos sriubos. Valgėme sėdėdamos saulės atokaitoje.
Mano bendradarbėms valgis irgi labai patiko. Į mano stan­
dartinį klausimą, po kiek kartų joms tai nutiko, abi vengė
atsakyti tiesiai. Vyresnioji, elegantiška persona sugedusiais
dantimis, tačiau nesugedusiu humoro jausmu, pasakė, kad
jai buvę vis tiek - svarbiausia, kad jos vyras, jeigu jis dar grįš
iš Vakarų fronto, nieko apie tai nesužinotų. Beje, ji irgi pri­
pažįsta, kad geriau „ruskis ant pilvo negu jankis ant galvos“.
Moteriškė papasakoja, kaip, sprogus sviediniui, ji su kitais
namo gyventojais buvo užpilta rūsyje. Buvo sužeistų, o vie­
na moteris žuvo. Pagalba atvyko tik po dviejų valandų —jie
atkasė rūsyje užpiltus žmones. Pasakodama apie žuvusiąją,
seną moterį, bendradarbė labai susijaudina. „Ji sėdėjo prie
sienos, tiesiai prieš veidrodį.“ Darbininkai veidrodį buvo
pritvirtinę labai žemai, nes rūsį iš pradžių planavo skirti vai­
kų darželio mažyliams —darželis veikė gretimame barake.
Kai vaikus evakavo iš Berlyno, darželį uždarė, o rūsį užleido
namo gyventojams. „Šimtai veidrodžio šukių susmigo senu­
tei į nugarą ir pakaušį. Ji tyliai nukraujavo, o iš susijaudini­
mo tamsoje niekas to net nepastebėjo.“ Pasakotoja pasipik­
tinusi šaukštu mosuoja ore: „Veidrodis! Bjaurus daiktas!“
Žinoma, tai keista mirtis. Tikriausiai vaikučiai, kuriems
buvo įrengtas rūsys, po bombardavimo nakties priešais tą
 M oteris Berlyne 289

veidrodį turėjo kedenti savo garbanas. Aišku, šitą interjero

puošmeną kažkas pakabino vos prasidėjus antskrydžiams,
kai apsaugą nuo bombų dar siejome su komfortu ir patiki­
mumu.
Skalbėme visą popietę, ištinusiomis ir susiraukšlėjusio­
mis rankomis trynėme palaidines, kelnes ir kepures. Prieš
septintą pasitaikė galimybė paslapčia išsmukti pro šoninius
vartelius į gatvę. Nuostabus laisvės pojūtis pasibaigus darbo
dienai - tarsi būtume pabėgusios iš pamokų.
Namie visi trys - našlė, ponas Paulis ir aš - išgėrėme bur­
gundiško vyno likučius. Gėrimą kažkada buvau nugvelbusi
iš apsaugos policijos būstinės. Rytoj sekmadienis, tačiau ne
man. Vienietis išrėžė kalbą - jeigu rytoj neateisime, pagra­
sino, kad būsime prievarta atvesdintos iš namų tęsti darbo
gamykloje.
 1945 metų gegužės 27 d.,
sekmadienis

Ilga, nyki, varginanti diena. Ilgiausias sekmadienis per

visą mano gyvenimą. Nuo aštuntos ryto iki aštuntos va­
karo be pertraukos dirbome saulės kepinamoje gamyklos
teritorijoje. Šiandien neskalbėme —mūsų rusams išeiginė.
Išsirikiavusios j eilę stovėjome gamyklos kieme, odą svilino
saulė. Perdavinėjome iš rankų į rankas cinkuotas pertvaras ir
aštriabriaunes cinkuotų detalių duženas. Žmonių grandinė,
nusidriekusi apie šimtą metrų, turėjo plonas galūnes. Kelių
metrų atstumą iki arčiausiai stovinčios moters reikėjo nu­
eiti nešinai sunkiomis detalėmis. Netrukus nuo tiesioginės
saulės įsiskaudėjo galvą. Be to, dar skaudėjo nugarą ir nuo
skalbimo žaizdomis nusėtas rankas.
Aplinkui kvailos šnekos ir kivirčai. Galų gale kažkas
pradeda dainuoti keistą dainą. Moterys be paliovos mo­
notoniškai kartoja tas pačias eilutes: „Šviečia mieloji saulė
iš dangaus kaitriai, sėdi burmistras prie upelio ir... šviečia
saulė...“ Ir taip toliau. Taip moterys lieja įtūžį dėl pavogto
sekmadienio.
 M oteris Berlyne 291

Aukšta kaulėta moteris iš apatinių drabužių gilumos

kartkartėmis ištraukdavo į nosinę įvyniotą rankinį laikrodį
ir visoms pranešdavo, kiek valandų. Valandos slinko lėtai.
Per trumpą pertraukėlę paskubomis nugurkėme po samtį
grūstinės.
Atgal į saulės kepinamą kiemą. Cinkas, cinkas, vis tik
cinkas - ir taip be galo. Prieš ketvirtą pripildėme pirmą va­
goną. Jis žvilgėjo sidabru. Šaukdamos hau-ruck! visos drauge
jį šiek tiek pastūmėjome bėgiais aukštyn, tada atridenome
kitą prekinį vagoną. Tai prancūziškas vagonas iš Bordo, pa­
žymėtas gerai pažįstamu ženklu SNCF. Iš jo sklinda smarvė.
Žmonės vagoną naudojo kaip tualetą. Kažkuri moteris rik­
telėjo: „Sūdai irgi važiuos į Maskvą.“
Ir vėl nesibaigianti cinkuotų detalių kelionė iš rankų į
rankas. Galų gale ir abu mūsų prižiūrėtojai pradėjo nuo­
bodžiauti. Jau puikiai pažįstame abu kareivius. Vieną vadi­
name Tedžiu, kitą —Žvairaakiu. Šiandien jie buvo ne itin
griežti —per visą dieną net du kartus šūktelėjo nuostabų
vokišką žodį Pause!* Be to, Zvairaakis netgi ryžosi pašokti
su viena iš mūsų merginų, o mes, likusios, plojome į taktą.
Prieš penktą abu staiga dingo. Jiems laisvas vakaras - mums,
deja, ne. Akimirksniu gamyklos teritorijoje stoja visiška tyla.
Jokių raginimų, jokio plepėjimo ar dejonių - visiškai nieko.
Tik čeža mūsų pėdos, o kai kuri nors moteriškė prisnūsta,
nuskamba silpnas: „Dėmesio!..“ O paskui, savaime supran­
tama, vėl klausimas, kiek valandų.

* Pertrauka! (vok.)
292 ANONIMĖ

Iš rūsio, kur visą dieną stovėjo moterys, atėjo žinia, kad

ten dar liko begalės cinkuotų pertvarų. Prieš septintą at­
sklido gandas, kad darbas jau baigtas - paaiškėjo, kad tai
nesusipratimas. Vėl cinkas, cinkas, cinkas... Galų gale prieš
aštuonias pasirodė rusas ir rankos mostu pakvietė į valgyklą.
Surijome riebią sriubą ir grįžome namo. Iš nuovargio vos
laikiausi ant kojų, mano rankos buvo tamsiai pilkos. Nusi­
prausus vandens paviršiuje liko plaukioti stori pilki dribs­
niai. Išsitiesiau ant lovos - našlė mane palepino arbata ir
pyragu.
Nuo vakar namuose vėl yra elektra. Žvakių laikotarpis
baigėsi, daugiau nebereikės belstis į duris, bute jau nebe-
spengs tyla. Vėl transliuoja Berlyno radijas. Jo žinios dvelkia
krauju - vien demaskavimai, lavonai ir žiaurumai. Pasirodo,
didžiulėse stovyklose šalies rytuose sudeginti milijonai žmo­
nių, daugiausiai žydai. Iš jų pelenų buvo pagamintos trąšos.
O nuostabiausia, kad visa tai buvo kruopščiai žymima sto­
rose knygose - tikra mirties buhalterija. Mes - tvarkinga
tauta. Vėlai vakare užgrojo Bethoveną - iš akių pasipylė aša­
ros. Išjungiau radiją. Dabar to neįmanoma iškęsti.
 1945 metų gegužės 28 d.,
pirmadienis

Vėl skalbykla. Šiandien mūsų ivanai itin geros nuotaikos.

Jie mus gnaibo ir kumščiuoja ir vis kartoja vokišką posakį:
Speck, Eier, schlafen zu Hause*, o kad mes geriau suprastume
užuominą, pasideda galvas ant dilbių tarsi kokie Rafaelio
angeliukai.
Lašiniai, kiaušiniai - mums jie tikrai praverstų. Deja,
kiek pasiekia mano žvilgsnis, gundančiu pasiūlymu nė vie­
na nesusidomi. Išprievartauti vidury baltos dienos atviroje
teritorijoje, kur knibžda šitiek daug žmonių, tikrai neįma­
noma. Visur vyksta darbas - vaikinai niekur nerastų ramaus
kampelio. Schlafen zu Hause reiškia, kad jie norėtų eiti į na­
mus pas merginas, kurioms reikia lašinių. Žinoma, tokių
gamykloje daug, tačiau visas sulaiko baimė.
Vėl skalbėme palaidines, marškinius ir nosines. Paaiškė­
jo, kad kažkas vietoje nosinės naudojo naktinio stalelio stal­
tiesėlę - mažą raudonai apsiūlėtą medžiagos stačiakampį,
ant kurio kryželiu išsiuvinėta „Miegok ramiai“. Pirmą kartą

* Lašiniai, kiaušiniai, miegoti namuose (vok.).

294 ANONIME

gyvenime skalbiau svetimų žmonių prišnerkštas nosines. Ar

priešų snargliai kelia šleikštulį? Taip, nosinės šlykštesnės už
apatines kelnes —vos susilaikiau neapsivėmusi.
Akivaizdu, kad mano bendradarbės nejautė nieko pa­
našaus —jos įniršusios skalbė. Dabar abi moteris jau gerai
pažįstu. Mažajai Gretei devyniolika. Švelni ir susimąsčiusi
mergina pusbalsiu išpasakojo visas meilės nesėkmes. Apie
vieną draugą, kuris ją paliko, apie kitą, kuris krito kare...
Nukreipiau pokalbį, kad mergina papasakotų apie paskuti­
nes balandžio dienas. Galų gale nuleidusi akis ji prisipažino,
kad trys rusai buvo išsitempę ją iš slėptuvės ir visi išprievar­
tavo ant sofos svetimame bute pirmajame aukšte - iš pra­
džių vienas paskui kitą, o paskui kaip papuolė. O paskui tie
jaunuoliai pasirodė esą tikri pokštininkai. Jie iškuitė svetimą
virtuvės spintelę —tokią, kokios stovėjo daugumos vokie­
čių namuose, —ir rado tik marmelado bei kavos pakaitalo.
Kvatodami sutepė marmeladą mažajai Gretei ant plaukų, o
paskui dar užbarstė kavos pakaitalo.
Spoksojau į merginą, kai, palinkusi virš skalbimo lentos,
ji tyliai ir gėdindamasi pasakojo šią istoriją. Pamėginau įsi­
vaizduoti tą šiurpią situaciją. Niekada jokiam rašytojui ne­
pavyktų to sugalvoti.
Aplink mus visą dieną skamba raginimai: Davai, puskai,
rabota, skareje! —„Judėk, nuleisk, dirbk, greičiau!“ Visi sku­
ba kaip per gaisrą. Matyt, greitai reikės baigti.
Mums, skalbėjoms, kyla problemų dėl tualeto. Mes eina­
me į klaikią vietą —ten vos įmanoma įžengti. Pirmąją dieną
 M oteris Berlyne 29 5

mėginome nuleisti vandenį, tačiau paaiškėjo,'kad vamzdžiai

užsikimšę. Blogiausia, kad mus iš pasalų stebi rusai. Dabar
darome taip: dvi eina sargybą, o trečioji atlieka gamtinius
reikalus. Muilą ir šepečius kiekvieną kartą nešamės su savi­
mi —kitaip viskas tuojau pat dings.
Per pietus visą valandą sėdėjome saulės atokaitoje ant
apverstų stalčių, valgėme riebią sriubą ir snūduriavome.
Paskui vėl skalbėme, skalbėme. Permirkusios nuo prakaito
prieš septintą vakaro patraukėme namų link. Šįkart vėl pa­
vyko paslapčia išsmukti pro šoninius vartelius.
Namuose nusiprausiu, apsivelku gražią suknelę ir ramiai
leidžiu vakarą. Reikia pamąstyti. Mūsų dvasinis skurdas di­
džiulis. Laukiame širdies balso, kuris mus užkalbintų ir grą­
žintų į gyvenimą. Deja, mūsų širdys ištuštėjo —jos alksta to,
ką Katalikų Bažnyčia vadina „gyvybės duona mana“. Jeigu
kitą sekmadienį būčiau laisva, o pamaldos vėl vyktų, norė­
čiau nueiti į bažnyčią - turiu sužinoti, ar ten žmonės randa
peno sielai. Tokie kaip aš, nepriklausantys jokiai Bažnyčiai,
kankinasi vieni tamsoje. Ateitis tarsi švino našta slegia mūsų
pečius. Priešinuosi tam, stengiuosi išsaugoti manyje ruse­
nančią ugnį. Kam? Dėl ko? Koks mano tikslas? Vienatvė
šiame pasaulyje atrodo tokia beviltiška.
 1945 metų gegužės 29 d.,
antradienis

Vėl ilga ir karšta skalbimo diena. Šįkart pasipylė unifor­

minės palaidinės ir kelnės. Viena palaidinė dingo nuo vir­
vės - rodos, ypač gera, priklausiusi kažkuriam karininkui.
Niekam, net ir pačiam apvogtajam, nekilo mintis, kad dra­
bužį galėjo pasisavinti kuri nors iš mudviejų. Vyrai rėkavo
vienas ant kito, tačiau buvo akivaizdžiai matyti, kad vagystę
jie suvokia kaip natūralų dalyką. Juose glūdi polinkis vogti.
Kai buvau Rusijoje, ypač pirmosiomis dienomis, iš manęs
pavogė viską, ką tik įmanoma pavogti: rankinę, dokumen­
tų portfelį, paltą, pirštines, žadintuvą, net kojines, kurias
palikau džiūti vonioje. Kartą kontoroje, kur buvo tik trys
tarnautojai, iš manęs kažkas nugvelbė mažas žirklutes —jos
dingo kaip tik tą akimirką, kai pasilenkusi stalčiuje ieškojau
kažkokios nuotraukos. Vagis galėjo būti tik vienas iš trijų
patalpoje buvusių asmenų —draugiškų ir manieringų biuro
tarnautojų. Nedrįsau nė vienu žodžiu užsiminti apie vagystę,
tylėdama kuičiau visus ant stalo išdėliotus daiktus, už vagį
pati raudonavau iš gėdos. Tuo metu visi trys toliau kuo ra­
miausiai dirbo savo darbus. Iki šiol nenumanau, kuris galėjo
 M oteris Berlyne 297

tai padaryti. Žinau tik tiek, kad anuomet paprastas rusas

tokių žirklių nusipirkti negalėjo. Žinoma, vagysčių daugėja
dėl skurdo - dabar jo protrūkis prasidėjo ir pas mus. Vis
dėlto rusai daiktus nukniaukia kažkaip ypatingai, atvirašir­
diškai ir taip nuoširdžiai, tarsi darytų savaime suprantamą
dalyką. Jeigu jau taip yra, ką galima padaryti?
Visą dieną vaikinai vėl įkyriai kartojo savo standartinį
pasiūlymą: Speck, Eier, schlafen zu Hause. Vienas paslapčia
kyštelėjo man vokišką dvidešimties markių banknotą, pas­
kui parodė prie jo pridėsiąs dar dvidešimt, jeigu čia, barake,
aš su juo greitai... Tą patį kiek anksčiau jis jau siūlė mažajai
Gretei.
Šiandien greta mūsų dirbo ir viena rusė, kapitono žmona
arba draugė, didžiakrūtė blondinė. Ji skalbė vyriškus marš­
kinius iš dirbtinio šilko ir lialiavo vokišką šlagerį, kurį ti­
kriausiai buvo girdėjusi iš gramofono plokštelių. Gretė ir
kita mūsų bendradarbė, abi gerą klausą turinčios daininin­
kės, pradėjo jai pritarti. Rusė mums nusišypsojo. Oras prisi­
pildė draugiškos šilumos.
Lauke gražus sausas oras, saulė ir vėjelis. Dauguma rusų
miegojo kur nors gamyklos teritorijoje. Niekas neatėjo
mūsų gnaibyti ir baksnoti. Mes ramiai skalbėme. Kažkaip
pradėjome deklamuoti eilėraščius. Paaiškėjo, kad mažoji
Gretė moka mintinai pusę savo skaitinių vadovėlio. Dekla­
mavau kartu su mergina - valandėlę virš skalbinių kubilo ai­
dėjo Miorikės, Eichendorfo, Lenau ir Gėtės eilės. Nuleidusi
blakstienas Gretė deklamuoja: „Palauk valandėlę, užmigsi
298 ANONIME

ir tu.“* Tada kūkčiodama tęsia: „Kad taip būtų ir toliau.“

Antroji skalbėja nusipurto. Ji maždaug du su puse karto vy­
resnė už mažąją Gretę, tačiau apie mirtį nemąsto. Moteriškė
nuolat kartoja: „Viskas praeina.“
Prieš aštuntą vakaro nuvargusi parėjau namo. Paaiškėjo,
kad žodis „namo“ jau nebetinka. Mūsų atsitiktinai susibū­
rusi šeima subyrėjo. Rodydamas ką tik ištuštėjusį bulvių
krepšį, ponas Paulis sukėlė našlei ilgai brendusį skandalą ir
pareikalavo nebeleisti man toliau kartu gyventi ir maitintis.
Taip, nuo tos dienos, kai Nikolajus prapuolė kaip į vandenį,
o aplinkui nebeliko nė vieno potencialaus sugulovo, mano
akcijų vertė gerokai nukrito. Našlė krenkšėjo ir slampinė­
jo aplinkui, kol ištaikiusi progą sugavo mane koridoriuje,
ketindama perduoti Jobo žinią**. Viena vertus, moteriškė
mane mėgo —mus suartino pačios sunkiausios dienos. An­
tra vertus, poną Paulį ji pažįsta ilgiau negu mane - jaučiasi
jam priklausanti, tikisi, kad ateityje jis kaip nors ja pasirū­
pins, todėl nenori jo liūdinti.
— Ačiū Dievui, aš žinau, ką daryti. Šiuose namuose jau
seniai man stringa kiekvienas kąsnis. Džiaugiuosi, kad pas­
tarąją savaitę maitinausi pas rusus, —pasakau.
Iš tiesų dar nežinau, kaip pragyventi kitą savaitę, kai dar­
bas pas rusus bus baigtas ir aš viena sėdėsiu viršuje, bute
mansardoje, ir žiūrėsiu į tuščias spinteles. Nors mums pa­

* Eilutė iš J. V. Gėtės „Vakarinės keleivio dainos“.

** Senojo Testamento Jobo knygoje pasakojama, kad apie visas Jobą ištikusias
nelaimes jam pranešdavo tarnas. Jo perduotos naujienos vadinamos „Jobo
žiniomis“.
 M oteris Berlyne 299

skirtas šioks toks maisto davinys, tačiau iki šiol jo dar ne­
gavome. Susikraunu savo menką mantelę —porą šaukštų ir
skudurus, viską nunešu aukštyn, tačiau paskutinį kartą lieku
nakvoti našlės bute, kur dabar rašau šitas eilutes. Našlaičiai
privalo keliauti. Vienišos moters gyvenime skaudžiausia, kad
vos pajutus šeimyninio gyvenimo skonį ji netrukus pradeda
trukdyti, kad vienam šeimos nariui nepatinka, jog ji patinka
kitam, ir galų gale dėl šventos ramybės ji išstumiama lauk.
Ant šio puslapio liko ašarų dėmės.
 1945 metų gegužės 30 d.,
trečiadienis

Paskutinė skalbimo diena. Nuo rytojaus mes visos lais­

vos. Rusai raišioja savo ryšulius —visur išvykimo nuotaikos.
Apačioje, po skalbimo kubilu, jie patys sukūrė ugnį - vienas
karininkas užsimanė išsimaudyti. Eiliniai švarinosi lauke -
prausėsi ant kėdžių pasistatę dubenis, drėgnais rankšluos­
čiais iki baltumo trynė plačias krūtines.
Šiandien kai ką pavergiau - jaunieji mūsų kibintojai ges­
tais ir vokiškų frazių nuotrupomis puolė aiškinti, kad „štai
tas“ mane įsimylėjo ir yra pasirengęs dėl manęs padaryti bet
ką, jei tik aš su juo... Paaiškėjo, kad „štai tas“ yra aukštas pla­
čiapetis kareivis valstiečio veidu, tyromis mėlynomis akimis
ir jau žilstelėjusiais smilkiniais. Kai pažvelgiau į jį, vyrukas
susigėdęs nusigręžė, paskui iš lėto prisiartino, paėmė iš mano
rankų sunkų kibirą su vandeniu ir nunešė jį iki kubilo. Dar
nematytas ruso šablonas! Iki šiol nė vienam nešovė į galą to­
kia puiki mintis. Tačiau dar labiau nustebau, kai jis be jokio
rusiško akcento prabilo vokiškai: Morgen geht es fort, weit
fort von hier*. Jis ištarė hier, o ne chier, kaip kiti rusai. Buvau

* Rytoj išvyksta, toli nuo čia (vok.).

 M oteris Berlyne 301

priblokšta. Jis vokietis? Vaikinas patvirtina mano spėjimą,

aiškina, kad gyvena Pavolgyje, o vokiečių kalba - šiek tiek
senstelėjusi - yra jo gimtoji. Jis visą dieną sukinėjosi aplink
mane, visur lydėjo draugiškas jo akių žvilgsnis. Jis nesikabi-
nėjo prie manęs —buvo labai drovus, tikriausiai valstietis.
Žvelgė ištikimo šuns akimis, mėgindamas žvilgsniu išsakyti
viską, ką jaučia. Kol jis sukinėjosi netoliese, kiti vyrai nebe-
lindo prie kubilo, nebegnaibė ir nebebaksnojo mūsų.
Mes visos trys toliau sąžiningai kamavomės. Mažoji Gre-
tė buvo itin patenkinta —vis dainavo ir niūniavo. Ji tokia
laiminga, nes šiandien sužinojo, kad tąkart ant sofos nebuvo
pradėtas mažas ruskis. Aš galvoju apie tai, kad vėluoju jau
visą savaitę. Vis dėlto bloga nuojauta manęs nekamuoja -
tvirtai tikiu, kad mane turėjo apsaugoti vidinis neigimas.
Laimingoji Gretė kentė stiprius skausmus. Stengėmės
mergaitę pasaugoti, skalbėme už ją. Diena buvo apsiniauku­
si ir tvanki, valandos slinko lėtai. Pavakare vienas paskui kitą
pradėjo eiti rusai - jie rinko jau spėjusius išdžiūti drabužius.
Vienas prispaudė prie širdies puošnią nėriniuotą moteriš­
ką nosinaitę ir, svajingai užvertęs akis, pasakė vienui vieną
žodį. Tai buvo vietovardis —Landsbergas. Atrodo, tai dar
vienas Romeo. Tikriausiai kada nors Sibiro miškuose Petka
irgi spaus prie širdies savo lokišką leteną ir panašiai pervertęs
akis šnabždės mano vardą, nors vėliau, kirsdamas medžius,
mane ir keiks.
Išvykimo šurmulyje virėjas šiandien pamiršo mums at­
nešti kareivių maisto. Turėjome valgykloje srėbti miežinę
sriubą. Čia sklido gandai, kad aną savaitę pažadėtas atlygi­
302 ANONIMĖ

nimas po aštuonias markes per dieną niekada nebus sumo­

kėtas, nes visus pinigus pasiglemžę rusai. Antrasis gandas
buvo daug šiurpesnis —esą kažkas per radiją nugirdęs, kad
Berlyną ketina šturmuoti mongolai, kad net pats Stalinas
negalįs jų sutramdyti, todėl buvo priverstas leisti tris dienas
plėšikauti ir prievartauti, o visoms moterims patariama pa­
sislėpti namuose...
Neabejoju, kad čia nesusipratimas. Tačiau moterys tuo
tiki - jos skundžiasi ir aimanuoja viena garsiau už kitą, kol
galų gale įsiterpia vertėja - tvirta bobavtikra dragūne. Ji vi­
sas tujina ir pučia į vieną dūdą su prižiūrėtojais, nors jos to
niekas neprašė. Moteriškė buvo pašaukta į darbą, kaip ir vi­
sos kitos, bet kadangi moka kelias frazes rusiškai, - ji kilusi
iš lenkiškos Aukštutinės Silezijos, —buvo paaukštinta į ver­
tėjas. Aš seniai moku rusiškai ne blogiau už ją, tačiau džiau­
giuosi, kad neišsidaviau. Tikrai nenorėčiau versti įsakymų ir
raginimų dirbti. Mes visos bijome šitos vertėjos. Jos dantys
aštrūs, kampuoti, o žvilgsnis skvarbus ir piktas. Kaip tik to­
kias įsivaizduoju koncentracijos stovyklų prižiūrėtojas.
Vakare valgykloje mums buvo pranešta apie atleidimą iš
darbo. Algos - taip jie vadino darbo užmokestį - liepė kitą
savaitę teirautis rotušėje, tokiame ir tokiame kabinete, kaso­
je. Gal ten tikrai gausime užmokestį, o gal ir ne. Turime pa­
lūkėti. Paspaudžiau ranką mažajai Gretei ir kitai savo ben­
dradarbei - spaudžiau atsargiai, nes visų trijų delnai buvo
nutrinti nuo skalbimo - ir palinkėjau joms gero kelio. Gretė
ketina vykti į Sileziją, kur gyvena jos tėvai. Arba gyveno - to
niekas nežino.
 1945 metų gegužės 31 d.,
ketvirtadienis

Šiandien prasidėjo savarankiškas badavimas bute man­

sardoje. Manau, mano rajumas gyvenant pas našlę buvo
atsiradęs instinktyviai nujaučiant nepriteklių. Žinojau, kad
tai negali tęstis amžinai, todėl kimšau j save tiek, kiek tilpo.
Dabar to niekas neatims, tačiau perėjimas nuo riebaus gyve­
nimo prie beveik visiško bado atrodo da:r sunkesnis. Atsargų
aš neturiu. Iki šiol nedavė ir paskirtų produktų. Lieka tik
duona, kurią gauname laiku ir reguliariai. Man duoda 300
gramų per dieną - tai šešios pilkos ruginės bandelės, kurias
nesunkiai įveikiu pusryčiams. Šiandien bandelių nėra, todėl
turiu imti tūkstančio gramų duonos kepalą. Ant jo įspaustas
kryžius, kaip anksčiau darydavo pamaldžios motinos. Ti­
kiuosi, kad čia, viršuje, duonos man netrūks. Duonos plu­
toje padariau įpjovas, žyminčias tris dienos dalis. Riebalų
aptepimui neturiu. Liko džiovintos bulvės ir šiek tiek žirnių
miltų, kuriuos našlė man davė nusinešti į savo butą - jų pa­
kaks dvejiems pietums. Vakarienei nėra nieko, tik dilgėlės.
Nuo tokio maisto greitai nusilpstama. Dabar, rašydama šias
eilutes, jaučiuosi taip, lyg mano galva būtų oro balionas,
304 ANONIMĖ

kuris greitai pakils ir nuskris aukštyn. Pasilenkus kaskart ap­

svaigsta galva. Perėjimas prie nepritekliaus pernelyg ryškus.
Vis dėlto džiaugiuosi, kad turėjau dvi sočias savaites. Man
dar liko jėgų. Vis tiek kada nors turi pradėti dalyti produk­
tus. Tikėtis tiekėjo ruso negaliu. Tai jau praeitis.
Šiandien visą dieną plūkiausi bute mansardoje. Visiš­
kos tylos ir vienatvės diena —pirma po ilgos pertraukos.
Pastebėjau, kad per tą laiką dingo buto šeimininko radijo
aparatas. Toje vietoje, kur jis stovėjo, kalkėse matyti ran­
kų pėdsakai —tikrų tikriausi pirštų atspaudai. Tai medžiaga
Šerlokui Holmsui. Nusprendžiau, kad iš to praturtėjo po­
nai stogdengiai —dabar pati pasistengsiu užlipti jiems ant
„stogo“. Adresą sužinojau iš Vakarų Vokietijoje prapuolusio
namų šeimininko ūkvedės. Pasinaudojusi savininko dingi­
mu, ji ėmėsi jo vaidmens ir pradėjo rinkti nuomos mokestį
už birželio mėnesį. Kadangi gegužę neveikė jokios tarnybos,
mokesčio už šį mėnesį niekas nemokėjo —1945 metų gegu­
žę civilinis gyvenimas nevyko.
 1945 metų birželio 1d.,
penktadienis

Balkono loveliuose dygsta garščiai, iš žemės skverbiasi

ir apvalūs agurklių lapai. Nuo ryto džiaugiuosi maža žalia
gyvybe. Pusryčiams suvalgiau tris riekes duonos, apteptos
glajumi, kurj pati paruošiau iš vandens ir džiovintų mielių.
Viešpatauja badas.
Vis dėlto susiruošiau į ilgą žygį —šįkart į Steglicą, pas
jauną sekretorę, dirbusią mano buvusioje firmoje.
Berlynas švarinasi. Vaikai vėl laksto nuprausti. Aplinkui
daugybė šeimyninių vilkstinių su rankiniais vežimėliais - tai
pabėgėliai, iš Berlyno apylinkių grįžtantys namo. Šen bei
ten ant sienų ir gatvės apšvietimo stulpų kabo skelbimai,
kviečiantys Silezijos ar Rytprūsių gyventojus rinktis kelionei
į tėviškę. Keliauti į vakarus dar sudėtinga —toje pusėje ke­
lią pastoja neįveikiama Elbė. Kaip tik ten susitiko ruskiai ir
jankiai, ten, kaip praneša radijas, jie švenčia susibroliavimą.
Praėjau pro ilgas mėlynai ir pilkai apsirengusių moterų
eiles —jos driekėsi per griuvėsių kalnus. Kibirai keliavo iš
rankų į rankas. Grįžimas į piramidžių laikus - skirtumas tik
toks, kad mes ne statome, o išnešiojame nuolaužas.
306 ANONIMĖ

Namas tebestovėjo, tačiau atrodė gerokai apgriautas,

perpučiamas vėjo. Bute —gaisro pėdsakai ir suskilinėjusios
sienos. Draikosi nuplėšyti tapetai, tačiau Hildos kambarė­
lyje vazose žydi gėlės. Aš karštligiškai kalbėjau, tačiau Hilda
buvo keistai tyli —stengiausi prisiminti ką nors komiška ir
ją prajuokinti. Kalbėjau, kol ji prabilo. Tada aš tylėjau pri­
blokšta merginos pasakojimo.
Hilda vilkėjo tamsiai mėlyną suknelę, nes juodos neturi.
Balandžio 26 dieną ji prarado vienintelį brolį. Tądien moti­
na su seserimis liko rūsyje, o jis išėjo į gatvę apsidairyti, ko­
kia padėtis. Granatos skeveldra įsmigo vaikinui į smilkinį.
Vieni vokiečiai apvogė mirusįjį, kiti nuogą lavoną nunešė
į netoliese esantį kino teatrą. Hilda visur ieškojo dingusio
brolio, bet rado jį tik po dviejų dienų. Motina su dukra
rankiniu vežimėliu nuvežė mirusįjį į miesto parką, kastuvu
išrausė negilų kapą ir ten palaidojo į lietpaltį įvyniotą sep­
tyniolikmetį. Ten jis tebeguli. Motina ką tik buvo nuėjusi —
nunešė ant kapo alyvų puokštę.
Nei motina, nei duktė nuo rusų nenukentėjo - jas sau­
gojo laiptai, vedantys į ketvirtąjį aukštą. Be to, nuo trečiojo
aukšto buvo išlaužti turėklai - niekas net neįtarė, kad viršuje
dar kas nors gyvena. Hilda papasakojo, kad pas jas rūsyje
per skubėjimą buvo palikta pašauta dvylikametė. Laimei,
netoliese buvo gydytojas - jis suskubo mergaitei į pagalbą.
Pas vieną namo gyventoją skubėdamas rusas paliko nešvarią
nosinę, į kurią buvo įvyniojęs visokiausių papuošalų iš tikro
aukso - dabar apie jų pasakišką vertę name sklinda legendos
ir visokiausi gandai.
 M oteris Berlyne 307

Visa tai Hilda pasakoja net nekrustelėdama. Jos veidas

pasikeitė, atrodo tarsi apdegintas. Laikmetis jame paliko
savo įspaudą.
Grįždama namo padariau lankstą - norėjau aplankyti
savo draugę Gizelą. Pas ją tebegyvena dvi buvusios studen­
tės iš Breslau. Trys murzinos mergaičiukės - rytą jos kelias
valandas stovėjo griuvėsius kuopiančių moterų gretose.
Šviesiaplaukė Herta tysojo ant sofos - jos veidas buvo skais­
čiai raudonas. Netoliese gyvenanti gydytoja jai diagnozavo
kiaušidžių uždegimą. Be to, didelė tikimybė, kad Herta nėš­
čia - ji kasryt išvemia net tą truputėlį duonos, kurį gauna
pusryčiams. Mongolas, atėmęs merginai nekaltybę, išprie­
vartavo keturis kartus iš eilės.
Pietums trys moterys turėjo labai skystos miltų sriubos.
Nenorėdama jų įžeisti valgiau kartu. Be to, mane kamavo
vilkiškas alkis. Gizela į lėkštes įbėrė dilgėlių - jos pačios už­
augo balkono loveliuose.
Namo — aukštyn į butą mansardoje. Pakeliui matytas
vaizdas: ant rankinio vežimėlio darda virve pririštas juodas
karstas. Jis skleidžia stiprų kvapą, nes yra šviežiai išteptas
degutu. Vežimėlį stumia vyras ir moteris, ant karsto sėdi
vaikiščias. Dar vienas vaizdas - Berlyno miesto šiukšliavežė.
Ant jos - šeši karstai, ant vieno jų įsitaisę šiukšlių vežėjai.
Važiuodami jie pusryčiauja, siunčia ratu alaus butelį, kiek­
vienas pakeldamas jį prie burnos.
 1945 metų birželio 2 d.,
šeštadienis

Apsilankiau pas vieną iš stogdengių —prie durų trumpai

ir aiškiai pasakiau, kad atėjau pasiimti radijo aparato, kuris
dingo iš mano buto mansardoje. Iš pradžių gerasis vyriškis
apsimetė nesuprantąs, apie ką kalbu —jis nežinąs apie jokį
aparatą, aš tikriausiai klystu.
Tada griebiuosi nešvarios gudrybės - atkišu seną rotušėje
gautą raštelį, kuriame teigiama, jog esu paskirta apylinkės
komendanto vertėja, ir pasakau, kad galiu bet kada atsives­
ti rusą, kuris apieškos vyriškio namus. Atmintis tučtuojau
sugrįžta —ak, taip, gali būti, jog jo kolega, kuris irgi gyve­
na šiame name, pasiėmė be šeimininko likusį aparatą, kad
galėtų jį saugiai paslėpti. Vyras paprašė manęs palūkėti, o
pats užlipo į aukštu aukščiau esantį butą. Po trijų minučių
grįžo nešinas supakuotu ir netgi perrištu aparatu. Dabar pa­
stebėjau, kad iš buto mansardoje jie buvo nugvelbę net ir
pakavimo popierių.
Pasinaudojau valdžia kaip prievartos priemone. Vienin­
telis popierėlis man padėjo apsimesti, kad turiu valdžią savo
rankose. Gudrybė pavyko puikiai. Esu tikra, kad kitaip ra­
 M oteris Berlyne 309

dijo nebūčiau atgavusi. Vis dėlto nemalonus jausmas išliko.

Gali būti, kad kaip tik tokios gudrybės išjudina daugumą
gyvenimo mechanizmų: santuokas, firmas, valstybes, armi­
jas.
Per pietus gulėjau saulės atokaitoje mansardos balkone.
Spoksojau į priešais esantį langą. Kažkokia moteris prie jo
atsinešė siuvamąją mašiną ir pradėjo vieną prie kitos siūti
mėlynas ir raudonas juostas. Paskui iš balto audeklo iškirpo
apskritimus, iš jų iškarpė žvaigždes. Stars and stripes*. Čia
bus Amerikos vėliava. Moteris pūliuojančiu veidu laiptinėje
teiravosi, kiek žvaigždžių turi būti Amerikos vėliavoje. Tiks­
liai nežinojau, keturiasdešimt aštuonios ar keturiasdešimt
devynios, todėl patariau pasižiūrėti į našlės enciklopediją.
Vokietėms, siuvančioms rankomis, tai sudėtinga vėliava -
sunku sudėlioti spalvas, dar sunkiau prisiūti žvaigždes. Rusų
vėliava - priešingai —tokia paprasta. Pakanka iš senų vėliavų
su svastika - tokių yra kiekviename nesubombarduotame
bute —iškirpti baltą apskritimą su juoda svastika. Tada prie
raudono audeklo belieka prisiūti geltoną pjautuvą, kūjį ir
žvaigždę. Teko matyti graudžiai kreivų kūjų ir keistai išlin-
kusių pjautuvų. Geriausiai sekasi siūti trispalves —juk pran­
cūzai irgi yra tarp nugalėtojų. Pakanka paimti mėlyną, baltą
ir raudoną juostas, išilgai jas susiūti, ir baigta. Raudonas
juostas siuvėjos paprastai iškerpa iš nacių vėliavų likučių.
Baltų irgi randa nesunkiai - puikiai tinka patalynės atrai­
žos. Problemiškiausia su mėlynomis. Mačiau, kaip karpomi

* „Žvaigždės ir juostos“ (angį.) - JAV vėliava.

310 ANONIME

vaikų drabužėliai ir staltiesės. Pjautuvui, kūjui ir sovietinei

žvaigždei našlė paaukojo seną geltoną palaidinę. Pagal jos
enciklopediją buvo sudurstyta ir britų vėliava - Union Jack.
Viena bėda, kad ji neplazda, o styro nuo koto tarsi koks
lentgalys. Vėliava pasidarė kieta nuo juostelės, kuri buvo
prisiūta prie jos pagrindo, iškirpto iš prijuostės medžiagos -
ji turėjo sutvirtinti įstrižai besikryžiuojančias juostas.
Tokie dalykai įmanomi tik šiame krašte. Kažkas - aš ne­
žinau, kas - išleido įsakymą, jog būtina iškelti keturių šalių
nugalėtojų vėliavas, ir vokietės moterys tuojau pat siuva jas,
galima sakyti, iš nieko. Jei būčiau kolekcininke iš kurios nors
nugalėjusios šalies, vaikštinėčiau aplinkui ir kaip didžiausią
kuriozą rankiočiau iš tokių skirtingų audinių sukurptas įvai­
riausių spalvų ir formų vėliavas. Popiet mūsų gatvės namus
vienas po kito papuošė pritrenkiančiai kreivi, išblukę, sku­
durines lėles primenantys skarmalai.
Prieš penkias pas mane netikėtai pasirodė Ilzė R., kurią
beveik prieš dvi savaites aplankiau Sarlotenburge. Visą ilgą
kelią ji įveikė aukštakulniais bateliais, nes kitokių neturėjo -
kažkada Ilzė buvo subtili ponia. Ji atėjo išdėstyti savo planą.
Pasirodo, jos vyras pažįsta vieną vengrą, kuris prieš pat karą
persikėlė į Vokietiją. Ilzė tvirtina, kad vengras turi visą pake­
tą JAV dolerių ir nori pradėti kokį nors verslą. Vengro įsiti­
kinimu, pelningiausia būtų atidaryti leidyklą —leisti laikraš­
čius, žurnalus ir knygas. Jis sako, kad senosios leidyklos jau
pasmerktos, nes bendradarbiavo su naciais. Taigi visa rinka
dabar priklauso pirmajam - tam, kuris ateis visiškai nesu­
 M oteris Berlyne 311

sitepęs ir sugebės gauti popieriaus. Jiems reikia manęs, nes

turiu darbo leidykloje patirties ir galiu padaryti perversmą.
Vengro aš nepažįstu, iki šiol nesu nieko apie jį girdėjusi, to­
dėl manau, kad visi šie planai yra grynų gryniausi paistalai.
Bet gali būti, kad klystu. Kad ir kaip būtų, pasiūlymą aš pri­
ėmiau. Vos tik bus įsteigta firma, gausiu darbo pažymėjimą,
o kartu su juo ir antrosios kategorijos kortelę - 500 gramų
duonos vietoj įprastų trijų šimtų. Tai neįsivaizduojama!
Besisvečiuojant Ilzei, pas mane atėjo našlė. Plepėjome
trise kaip koks damų būrelis. Trūko tik kavos ir pyrago -
pavaišinti neturėjau kuo. Vis dėlto mums buvo tikrai links­
ma —lenkdamos viena kitą, laidėme pokštus apie išprievar­
tavimus.
Ramus vakaras - jį paįvairina iš stogdengio atsikovotas
radijo aparatas. Vis dėlto netrukus jį vėl išjungiau. Po džiazo,
informacijos apie demaskuotus asmenis, Heinricho Heinės
eilių ir žmogiškumo sekė pagyros Raudonajai armijai - man
jos pasirodė gerokai persaldintos. Verčiau jie nesakytų nieko
arba kuo dažniau kartotų: „Viską nubraukiame ir atverčia­
me naują puslapį.“
 1945 metų birželio 3 d.,
sekmadienis

Ramus rytas, kepina saulė. Gatvę įvairiaspalviais taškais

išmargino varganos namuose siūtos vėliavos. Smirinėju po
butą, ant kartkartėmis išsijunginėjančios elektrinės viryklės
verdu miežių sriubą. Dar du puodai sriubos, ir miežių nebe­
liks. Nebeturiu jokių riebalų —produktų dar nedalijo. Prie
krautuvės girdėjau, kad jau vežama rusiško saulėgrąžų alie­
jaus siunta. Prisiminiau Ukrainoje matytus plačius auksa­
spalvius saulėgrąžų laukus. Būtų nuostabu.
Po pusryčių antrą kartą išsiruošiau į Sarlotenburgą —ke­
liavau per ištuštėjusį ūkanų gaubiamą Berlyną. Mano kojos
judėjo mechaniškai - jaučiuosi tarsi kokia ėjimo mašina.
Ilzės ir jos vyro namuose radau vengrą —jį tikrai apė­
musi laukinė firmos steigimo karštinė. Tai juodbruvas tipas
keturkampe kakta, vilkintis ką tik išlygintus marškinius -
atrodo, kad vyrukas puikiai maitinasi, todėl pradedu tikėti
jo doleriais. Gerokai laužyta vokiečių kalba jis pareiškia, kad
ketina pirmasis įsteigti naują dienraštį. Tą leidinį jis norėtų
pavadinti Die neue Tat*. Dabar pas mus viskas nauja. Dis­

* Naujas veiksmas (vok.).

 M oteris Berlyne 313

kutuojame apie laikraščio pakraipą ir pobūdį. Čia buvo ir

iliustratorius —vyrukas jau padarė laikraščio maketo eski­
zą —man piešinys pasirodė labai drąsus.
Vengras nori leisti ir kelis žurnalus: vieną moterims,
kitą - labiau subrendusiems jaunuoliams. Pastarasis skirtas
demokratiškam jaunimo perauklėjimui. (Šitą žodį vyrukas
nugirdo per radiją.) Pasiteiravau, kaip toli pažengė derybos
su rusais. Vengras atsakė, kad dar yra laiko —pirmiausiai
reikėtų supirkti visą Berlyne likusį popierių, nes tai padės
apsisaugoti nuo galimų konkurentų.
Vengras abejoja Ullstein ir Hearts ateitimi. Ten, kur mes
matome griuvėsių krūvas, jis įžvelgia daugiaaukščius namus
ir svajoja apie milžinišką koncerną. Tokį įkvėpimą jam žadi­
na pilna kišenė JAV dolerių.
Nepaisant dvejonių ir abejonių, tuojau pat drauge su
iliustratoriumi paruošėme pirmojo numerio titulinio lapo
projektą. Vengras nori didelio formato ir daugybės nuotrau­
kų. Spausdinimo mašina turėtų pasirūpinti Ilzės vyras - jis,
kaip inžinierius, apie tai gerai išmano. Jis žino spaustuvę,
kuri iki pusės užversta lengvai pašalinamais nuodėguliais.
Vyro nuomone, po jais likusias mašinas specialistai galėtų
be didelio vargo vėl priversti dirbti. Pasakau, kad spaustuvę
galima atkasti tik tada, kai išvyks rusų daliniai. Ponas R.
šypsodamasis paaiškina, kad tokios mašinos, kokios stovi
minėtoje spaustuvėje, nugalėtojams yra pernelyg senama­
diškos. Jis patikina, kad rusai turi specialistų, kurie išrenka
tik naujausius ir geriausius įrengimus.
314 ANONIME

Sėkmingai grįžau namo, tačiau nuo greito ėjimo kojos

pasidarė kaip medinės. Vis dėlto jaučiuosi žvali —užuodžiu
naują galimybę.
Dabar ji pati mane surado. Rytoj turėtume pradėti laik­
raščio planavimo darbus. Biurą kol kas įsirengėme inžinie­
riaus bute. Iš maišelio iškračiusi cukraus likučius, pripildžiau
mažą stiklinaitę ir vieną šaukštelį. Iš jo smiliaus galiuku po
truputėlį ėmiau saldžius grūdelius —tą dariau lėtai ir apgal­
votai. Džiaugiuosi kiekvienu lyžtelėjimu, ant liežuvio tirps­
tantys saldūs kristalai teikia daugiau malonumo negu visa
saldainių dėžė taikos metais.
 1945 metų birželio 4 d.,
pirmadienis

Anksti rytą žygiuoju į Šarlotenburgą. Kamuoja nerimas.

Po truputį ryškėja mūsų laikraščių kontūrai. Renku tekstus
iš visų po ranka pakliūvančių uždraustų autorių kūrinių —jų
randu pono R. bibliotekoje ir kituose namo užkaboriuose.
Maksimas Gorkis, Džekas Londonas, Žiulis Romėnas, To­
mas Volfas ir kiti autoriai - Mopasanas, Dikensas, Tolstojus.
Tik kyla klausimas, kaip bus su autorinėmis teisėmis, jeigu
tie rašytojai dar ne laisvi, o nė viena sena leidykla nebeegzis­
tuoja. Vengro tokios problemos visiškai netrikdo. Jis mano,
kad reikia spausdinti. „Jeigu paskui kas nors ateis ir parei­
kalaus pinigų, mes sumokėsime“, —sako jis ir pliaukšteli
sau per kelnių kišenę. Vyrukas jau gavo dviratį —jį kilniašir­
diškai leidžia naudoti leidyklos, kuri kol kas egzistuoja tik
svajonėse, reikmėms.
Pietums tikrai buvo žirnių sriubos, tiesa, išvirtos ne visai
pagal receptą. Ilzė sako, jog žirnių neįmanoma išvirti, kad
jie visiškai suminkštėtų. Dėl to visą masę ji sutrynė mės­
male. Skonis kaip smėlio, tačiau nuryti įmanoma. Šiaip ar
taip, sriuboje virė ir lašinių kraštelis —kadangi turėjau daug
316 ANONIME

vaikščioti, gavau gabalėlį odos. Reikėtų pasisverti - jaučiu,

kad mano kūnas labai greitai nyksta. Jau kadaruoja visi si­
jonai.
Prieš šeštą vakaro žingsniuoju namo. Gatvėse pagyvėji­
mas - daugybė mažų pavargusių vilkstinių. Iš kur ir į kur
jos keliauja? Dauguma grupelių traukė rytų kryptimi. Visi
keleiviai atrodė panašiai: vargani rankiniai vežimėliai, ap­
krauti maišais, dėžėmis ir pintinėmis. Priekyje, dažniausiai
pasikinkę virvele, vežimėlius traukia moterys arba ūgtelėję
berniūkščiai. Iš paskos seka mažesni vaikai arba vežimėlį stu-
miantys seneliai. Viršuje, ant visų krovinių, dar sėdi kokios
nors žmogiškos būtybės: maži vaikai arba visiški senučiukai.
Senukai, nesvarbu, vyrai ar moterys, tarp visų rakandų at­
rodo šiurpiai. Išblyškę, sukritę, jau pusiau numirę —viskam
abejingi kaulų ryšuliai. Kažkada klajoklių tautos, pavyzdžiui,
lapiai ar indėnai, bejėgius senukus pakardavo ant šakos arba
palikdavo numirti ant sniego. Krikščioniškose Vakarų šalyse
juos tamposi su savimi, kol tie kvėpuoja. Daugelį jų tenka
palaidoti pakelėse.
„Gerbkite amžių.“ Taip, tačiau ne ant pabėgėlių vežimai­
čių —čia tam ne vieta ir ne laikas. Mąsčiau apie senukų so­
cialinę padėtį, apie ilgai gyvenančių žmonių vertę ir orumą.
Kažkada seni žmonės būdavo šeimininkai, valdantys kokią
nors nuosavybę. Beturtėse masėse, kurioms dabar priklau­
some beveik visi, amžius nebeteko reikšmės. Tai negarbinga,
o greičiau verta užuojautos padėtis. Tačiau atrodo, kad kaip
tik šita grėsminga situacija skatina ir kursto senukų gyvybi­
 M oteris Berlyne 317

nius instinktus. Mūsų name gyvenantis dezertyravęs karei­

vis pasakojo našlei, kad nuo nusenusios jo uošvės teko slėpti
kiekvieną valgio kąsnelį. Ji vogė viską, ką galėjo pasiekti, ir
slapta kimšdavo į save —moteriškė be skrupulų suvalgydavo
visą savo dukters ir žento maisto davinį. Jei kas nors pa­
priekaištaudavo, moteriškė pradėdavo kaltinti, jog ją nori
numarinti badu, nužudyti, kad paveldėtų jos butą... Taip
garbingos matronos pavirsdavo gyvuliais, godžiai besikau­
nančiais į paskutinius gyvenimo likučius.
 1945 metų birželio 5 d.,
antradienis

Miegojau blogai —skaudėjo dantį. Vis dėlto atsikėliau

anksti ir nužygiavau į Sarlotenburgą. Šiandien vėl visur ple­
vėsuoja vėliavos. Teigiama, kad oro uoste nusileido tūks­
tančiai sąjungininkų: anglai, amerikiečiai, prancūzai. Kaip
tik jų garbei iškeltos tos komiškos, tokios skirtingos vėlia­
vėlės - vokiečių moterų savaitgalio triūso rezultatas. Tuo
metu vis rieda rusų sunkvežimiai, prikrauti mūsų staklių.
Kasdien nužingsniuoju apie dvidešimt kilometrų, o valgau
labai mažai. Darbas teikia malonumo. Vengras kasdien su­
galvoja kažką nauja. Jis kažkur nugirdo, kad pirmiausiai
popierius bus skiriamas vadovėliams. Todėl į leidyklos pla­
nus vyrukas įtraukia ir vadovėlių spausdinimą. Jis pabrėžė,
kad nuolat trūksta metą atitinkančių vokiškų elementorių
ir rusų kalbos gramatikų, ir liepė man pasukti galvą, ko ga­
lėtume imtis. Per pertrauką Ilzė pavaišina puodeliu pupelių
kavos. Apie šeštą valandą vakaro patraukiau namo - mano
batų padai jau pasidarė ploni kaip popierius. Pakeliui pa­
mačiau pirmą vėl eksploatuojamą vokišką automobilį —kas
pusvalandį kursuojantį autobusą. Jis beviltiškai perpildytas,
 M oteris Berlyne 319

nė menkiausios tikimybės įlipti. Be to, pamačiau vokiečius

policininkus —jie vėl pašaukti į tarnybą. Keistai gležni vai­
kėzai, besistengiantys niekam nekristi į akis.
Namo parėjau permirkusi prakaitu, degančiomis pėdo­
mis. Ant laiptų mane pasitiko našlė ir pranešė apie staigme­
ną - čia buvo atėjęs Nikolajus. Jis teiravosi manęs! Niko­
lajus? Turėjau ilgokai pagalvoti, kol vėl jį prisiminiau —tai
vyresnysis leitenantas ir bankų inspektorius iš tolimos praei­
ties. Nikolajus, kuris norėjo ateiti, tačiau neatėjo.
— Aštuntą jis ketino vėl pasirodyti, —sako našlė. —Viršuje
paskambins į tavo duris. Džiaugiesi?
—Je ne saipas, —atsakau prisiminusi, jog Nikolajus moka
prancūziškai.
Net nežinau, ar turėčiau džiaugtis. Po to, kai vyrukas du
kartus pradingo kaip į vandenį, nebegalėjau patikėti, kad jis
gali tikrai ateiti. Be to, jau praėjo per daug laiko. Nebenoriu
to prisiminti. Esu tokia pavargusi.
Vos spėjau paskubomis apsiprausti ir, kaip dažnai darau
po varginančios kelionės pėsčiomis, valandėlę numigti, nu­
aidėjo skambutis. Tikrai Nikolajus. Apytamsiame korido­
riuje persimetame keliomis prancūziškomis frazėmis. Kai
pakviečiu į kambarį, jis pamato mane ryškesnėje šviesoje
ir išsigąsta: „Kas nutiko? Kodėl jūs taip atrodote?“ Pama­
tęs mane tokią suvargusią ir sublogusią, kamantinėja, kaip
tai galėjo nutikti per tokį trumpą laiką. Taip, daug darbo ir
begaliniai žygiai pėsčiomis, nuolatinis alkis ir tik truputėlis
sudžiūvusios duonos - nuo tokio gyvenimo kūnas greitai
320 ANONIMĖ

nyksta. Nėra galimybės pasisverti, o ir į veidrodį žvilgteliu

tik probėgšmais. Bet nejaugi viskas taip blogai?
Sėdėjome prie rūkomojo staliuko vienas priešais kitą.
Buvau tokia pavargusi, kad nepajėgiau sulaikyti žiovulio,
neberadau tinkamų žodžių ir apsnūdusi net nesuvokiau, ką
kalba Nikolajus. Susikaupiau ir liepiau sau elgtis su juo ma­
loniai —vyras buvo draugiškas, tačiau man visiškai svetimas.
Akivaizdu, kad jis tikėjosi visai kitokio priėmimo. O gal
blyškiaveidis vaiduoklis, į kurį dabar pavirtau, jam papras­
čiausiai nebepatinka. Pagaliau supratau, kad Nikolajus ir šį­
kart užsuko tik atsisveikinti, nes yra perkeltas už Berlyno ir
tik vieną dieną turėjo reikalų mieste. Kaip pats pasakė, atėjo
paskutinį kartą. Taigi neprivalau demonstruoti draugiško
veido ir apsimetinėti, kad juo domiuosi. Vis dėlto visą laiką
tyliai gailiuosi, kad su Nikolajumi viskas susiklostė kaip tik
taip. Jo veidas geras. Atsisveikindamas namo vestibiulyje jis
kažką įspraudė man į delną ir sušnabždėjo:
—En camerades, nest-ce pas?
Ten buvo banknotai, daugiau kaip du šimtai markių.
O juk jis iš manęs negavo nieko, išskyrus kelias žiovaujant
ištartas frazes. Norėčiau už šiuos pinigus nusipirkti kokio
nors maisto, kad tik šiandien galėčiau pavalgyti vakarienę.
Deja, tokiais laikais kiekvienas laiko tai, ką turi. Juodoji rin­
ka merdėja.
 1945 metų birželio 6 d.,
trečiadienis

Vėl vakaras - ėjimo mašina grįžo namo. Lauke krapnoja.

Viduje, mansardoje, - o, džiaugsme! - lašai kapsi tik iš van­
dentiekio. Prisipyliau vonią ir pradėjau taškytis. Varginantis
kopimas laiptais su sunkiais vandens kibirais jau praeityje.
Vėl įtempta darbo diena. Kartu su vengru ėjau tartis dėl
darbo patalpų nuomos. Prieš tai apsilankėme rotušėje, kur
vengras gavo dokumentus, antspaudą ir parašus, patvirti­
nančius jo planus ir liudijančius apie nesuteptą reputaciją.
Sutikau keistų žmonių: jaunų šokėjų, apsikrikštijusią žydę,
kuri pasakojo apie ištvertą nosies operaciją, pagyvenusį vyrą
su raudona kaip ugnis asiriška barzda - „išsigimusių“ pa­
veikslų tapytoją. Tipai, kurių daugybę metų niekas neregėjo
akyse, dabar ropoja iš visų užkampių.
Po puodelio tikros pupelių kavos užverda karšta diskusija
su Ilze ir jos vyru. Ar ponas R. turėtų priimti pasiūlymą ir
vykti į Maskvą? Jam siūlo vadovaujančias pareigas ir gerą
užmokestį... Ilzė prieštarauja mosuodama rankomis ir tryp­
dama kojomis - visų pirma dėl to, kad vyras iš pradžių į
Maskvą turėtų vykti vienas. Jis irgi nenori —trokšta toliau
322 ANONIME

kvėpuoti vakarietišku oru. Be to, jis jau ryžosi imtis leidy­

klos reikalų ir tikisi kada nors vėl galėsiąs dalyvauti vyriškoje
kovoje dėl pinigų, valdžios ir didelių automobilių.
Šiandien vyksta sąjungininkų derybos. Radijas spjaudo­
si kalbomis, springsta gražiomis frazėmis, kuriomis mūsų
buvę priešai šlovina vieni kitus. Suvokiu tik tiek, kad mes,
vokiečiai, esame galutinai sužlugę. Mes —tik likimo valiai
palikta kolonija. Nieko negaliu pakeisti, todėl privalau su­
sitaikyti. Pamėginsiu išvairuoti savo menką laivelį. Sunkus
darbas, mažai duonos, tačiau danguje tebešviečia ta pati
saulė. Galbūt kada nors širdis prabils dar kartą. Kiek daug
visko nutiko mano gyvenime —netgi per daug!
 1945 metų birželio 7 d.,
ketvirtadienis

Šiandien ėjimo mašina gavo vieną dieną atostogų. Nuo

ankstaus ryto stovėjau prie daržovių krautuvėlės laukdama
eilėje prie moliūgų. Deja, paaiškėjo, kad jie ištraukti iš sūry­
mo - net negalėjau nuryti. Laimei, gavau du padėklus džio­
vintų daržovių, vadinamų „vieline užtvara“, ir pakelį džio­
vintų bulvių. Be to, gėlyne priešais griuvėsius prisignaibiau
maišelį dilgėlių - jas skyniau užsimovusi iš priešlėktuvinės
apsaugos paketo kilniai išgelbėtomis žvynuotomis piršti­
nėmis. Godžiai prarijau žalumynus, paskui išgėriau ir žalią
nuovirą - jaučiausi kaip reikiant atsigavusi.
Paskaičiavau, kad mėnesinės vėluoja jau daugiau kaip
dvi savaites, todėl nudrožiau už septynių namų, kur kabėjo
vienos gydytojos kabineto iškaba. Anksčiau niekada čia ne­
silankiau, todėl net nežinojau, ar gydytoja tebepraktikuoja.
Sutikau šviesiaplaukę moterį, nedaug už mane vyresnę, dir­
bančią vėjo perpučiamoje būdoje. Vietoje stiklų langų angas
dengė senos rentgeno nuotraukos su svetimomis krūtinės
ląstomis. Moteris nesileido į ilgas kalbas - ėjo tiesiai prie
tikslo.
324 ANONIMĖ

- Ne, —pasakė po apžiūros, —nieko negaliu diagnozuoti,

viskas tvarkoje.
- Tačiau man dingo mėnesinės - nieko panašaus anks­
čiau nėra buvę, - suabejojau aš.
—Jei išgirstumėte, kokiai daugybei moterų dabar taip nu­
tiko, net nepatikėtumėte. Man jos irgi pradingo. Taip yra
dėl mitybos. Kūnas taupo jėgas ir nebekraujuoja. Žiūrėkite,
kad ant šonkaulių vėl užaugtų šiek tiek mėsos. Tada ir ciklas
susitvarkys.
Gydytoja paprašė dešimties markių —padaviau graužia­
ma sąžinės. Ką ji galėtų veikti su tokia suma? Galų gale iš­
drįstu pasiteirauti, ar tikrai rusų apvaisintos moterys ateina
pas ją prašyti pagalbos.
- Apie tai geriau nekalbėti, - grubiai atkirto gydytoja ir
išleido mane iš kabineto.
Ramus vakaras, skirtas man vienai. Per tuščius langų rė­
mus pučia vėjo gūsiai ir neša į kambarį dulkių sūkurius. Kur
reikės kraustytis, kai vieną gražią dieną sugrįš buto šeiminin­
kas? Aišku viena - jeigu čia nebūtų buvę manęs, mansardą
seniai būtų ištuštinę stogdengiai ir kiti apylinkės gyventojai.
Svetimi baldai šildo geriau negu savi.
 1945 metų birželio 8 d.,
penktadienis

Ėjimo mašina ir vėl kelyje. Šiandien pamačiau nuostabų

dalyką: išbandoma viena nedidelė greitojo traukinio atkarpa.
Viršuje, perone, pamačiau stovinčius geltonus ir raudonus
vagonus. Užkopiau laiptais, už dvi senas mūsiškes monetas
įsigijau bilietą ir įlipau. Viduje ant suolų sėdėjo šventiškai
nusiteikę žmonės. Du iškart pasislinko arčiau vienas kito ir
padarė man vietos. Kaip vėjas lėkėme pro saulės kepinamas
griuvėsių dykumas. Mintyse praplaukė visos varginančios
begalinio ėjimo minutės. Apgailestavau, kad turiu taip grei­
tai išlipti. Kelionė buvo tokia maloni, tarsi dovana.
Šiandien stropiai dirbau. Kartu su Ilze parengėme pla­
nuoto žurnalo moterims pirmojo numerio maketą. Tik ru­
brikų pavadinimai dar nepatvirtinti —mudvi kartu sukame
dėl jų galvas. Bet kuriuo atveju kiekviename puslapyje turi
būti žodis „naujas“.
Neapsakoma diena - visus daiktus ir žmones mačiau tar­
si pro šydą. Namo ėjau žaizdotomis kojomis, suglebusi nuo
bado. Pas Ilzę gavau tik vieną lėkštę žirnių sriubos —kiekvie­
nam po du samčius, kad ilgiau nesibaigtų atsargos. Atrodė,
326 ANONIMĖ

kad visi praeiviai žvelgia nuo bado įdubusiomis akimis. Ry­

toj vėl paieškosiu dilgėlių. Eidama atidžiai apžiūrinėju kie­
kvieną žalią plotelį.
Visur žmonės baiminasi dėl duonos, gyvybės, darbo, at­
lyginimo ir rytojaus. Skausmingas, labai skausmingas pra­
laimėjimas.
 1945 metų birželio 9 d.,
šeštadienis

Dar viena poilsio diena. Susitarėme, kad aš, kadangi ne-

begaunu valgyti, varginantį dvidešimties kilometrų kelią ei­
siu tik kas antrą dieną.
Krautuvėje, kuri buvo man paskirta, pagal korteles gavau
grūstinės ir cukraus —vėl garantuoti du ar trys pavalgymai.
Be to, taurios medžiagos pirštinėmis apmautomis rankomis
prisiskyniau visą kalną dilgėlių, balandų ir kiaulpienių.
Popiet pirmą kartą nuo neatmenamų laikų apsilankiau
pas kirpėją. Jis iš plaukų išplovė visą svarą purvo ir pada­
rė cheminį sušukavimą. Kirpėjas atsirado staiga, nežinia iš
kur ir įsikraustė į gerokai sujauktą saloną, kuris priklauso
vienam jo kolegai - pastarąjį paskutinę minutę pašaukė į
folksšturmą, o visą šeimą evakavo į Tiuringiją. Veidrodis
sveikas, įlenktą plaukų džiovintuvą dar galima pusėtinai
naudoti. Kirpėjas kalbėjo itin ramiu tonu: „Taip, malonin­
goji ponia, žinoma, taip, mielai, maloningoji ponia...“ Šie
įmantrūs išvedžiojimai man pasirodė visiškai svetimi. Tik­
riausiai „maloningoji ponia“ yra tarsi tam tikra valiuta -
moneta, galiojanti tik mums. Visam likusiam pasauliui mes
esame tik griuvėsių bobos ir mėšlas.
 1945 metų birželio 10 d.,
sekmadienis

Per radiją pranešė, kad į Berlyną atvyks karinė rusų val­

džia ir kad ateityje Rusija tęsis iki Bavarijos, Hanoverio ir
Holšteino. Anglai gauna Reiną ir Rūrą, o amerikiečiai - Ba­
variją. Pakrikęs pasaulis, išdraskyta šalis. Jau visas mėnesis,
kai pas mus taika.
Apmąstymų popietė šviečiant saulei ir grojant muzikai.
Skaitinėjau Rilkę, Gėtę, Hauptmaną. Guodžiuosi mintimi,
kad ir jie priklauso mūsų tautai, kad yra tos pačios žmonių
rūšies.
Apie pusę antros išėjau iš namų. Slegianti kelionė per vis
dar tuščią, nebylų Berlyną į Šarlotenburgą - čia vėl sėdi­
me ir tariamės. Pas mus atsiuntė naują žmogų —spaudos
specialistą. Jo nuomone, pirmiausiai prisipirkti popieriaus
yra beprasmiška. Visų pirma tie, kurie saugo popierių, lai­
ko jį paslėptą, nes bijo konfiskacijos. Net jeigu ir sutiktų
dalį parduoti, mes neturime transporto gabenimui ir patal­
pų laikymui iki tos dienos, kol prasidės spausdinimas. Šiuo
metu mūsų įmonės autoparką sudaro tik du dviračiai —beje,
tai yra daugiau negu turi kitos firmos. Spaudos specialis-
 M oteris Berlyne 329

tas mano, kad pirmiausiai reikėtų iš valdžios išreikalauti li­

cenciją ir paprašyti, kad ji skirtų popieriaus. Inžinierius jau
buvo spėjęs apeiti visas rusų ir vokiečių tarnybas ir prislėgtas
pasakojo apie visus trukdžius, su kuriais teko ten susidurti.
Tik vengras trykšta optimizmu. Akivaizdu, kad tai gudrus
lapinas. Kai užsiminiau, kad mano ankstesniojo darbdavio
rūsyje yra likusi visa dėžė įrėmintų Geležinio kryžiaus ordi­
no kavalierių nuotraukų, kurias kažkoks prizų skirstytojas
buvo sumanęs kaip dovaną, tačiau nebeturėjo galimybės iš­
siuntinėti, vengras iškart pažvalėjo ir paklausė:
- Ar nuotraukos su stiklu? - Tada sukomandavo: - Stiklą
atsinešime čia.
Jis kažkur jau turėjo kontorą, tačiau, kaip ir dauguma
patalpų Berlyne, ji buvo be langų. Na, man nesvarbu - jeigu
ryšis įsilaužimui, tai jo reikalas. Mielai pastovėsiu sargybo­
je. Tačiau dabar nieko nematau - tikriausiai visi daiktai jau
seniai išnešti.
Grįždama namo aplankiau Gizelą. Serganti Herta vėl gu­
lėjo ant sofos, tik šįkart jos veidas nebeplieskė raudoniu, o
buvo baltas kaip sniegas. Gizela sako, kad merginai įvyko
persileidimas. Daugiau neklausinėjau. Visoms trims mergi­
noms duodu po ledinuką, kuriuos beeidamas namo man
įbruko vengras „kaip atlygį už puikų patarimą“. Mokos pu­
pelės su įdaru —labai puiku. Buvo miela žiūrėti, kaip burno­
se tirpstant saldžiam ledinukų įdarui atsipalaiduoja įsitempę
ir persikreipę merginų veidai.
Pasikalbėjau su Gizela apie leidyklos steigimo planus. Kai
tik vienas mūsų projektų įgaus pavidalą, draugė galės irgi
330 ANONIMĖ

pradėti dirbti. Ji į tokius planus žiūri skeptiškai. Negali net

įsivaizduoti, kad mūsų šalyje bus leidžiama spausdinti pačių
parinktus tekstus. Gizela mano, kad bus leidžiami spausdin­
ti tik maskvietiškos pakraipos leidiniai, svetimi vokiečiams.
Ji vis dar gėdijasi man girdint ištarti žodį „Dievas“, tačiau
viskas, ką kalba, veda į šią temą. Esu tikra, kad Gizela mel­
džiasi ir iš maldos semiasi jėgų. Valgio ji turi ne daugiau
už mane. Jos akis juosia tamsūs ratilai. Vis dėlto šitos akys
spinduliuoja, o mano vos vos žvilga. Dabar negalime padėti
viena kitai, tačiau vien žinojimas, kad aplink yra ir daugiau
badaujančių, padeda išsaugoti stiprybę.
 1945 metų birželio 11 d.,
pirmadienis

Vėl diena, skirta tik man. Apsilankiau policijoje ir pamė­

ginau gauti kokį nors oficialų leidimą naudotis apleistu sodo
sklypu, esančiu už gero senų laikų pažįstamo, profesoriaus
K., sudegusio namo. Padėjau ant stalo buvusio šeimininko
laišką, kurį profesorius dar kovo mėnesį buvo atsiuntęs iš
savo laikino prieglobsčio Brandenburgo provincijoje. Laiške
jis prašė prižiūrėti sodą. Mane siuntinėjo nuo Poncijaus pas
Pilotą. Pasirodo, niekas nebuvo kompetentingas. Tamsiuose
biuro kabinetukuose su kartonu apkaltais langais tvyro smar­
vė ir erzelynė. Čia niekas nepasikeitė. Pakeliui prisignaibiau
savąją dilgėlių normą. Buvau labai nusilpusi, ant kūno neli­
ko riebalų. Akis vis dar gaubia siūbuojanti uždanga, nuolat
jaučiuosi plevenanti ir kylanti į orą. Darosi sunku net rašyti,
tačiau rašymas užpildo mano vienatvę - tai tarsi pokalbis,
leidžiantis išlieti širdį. Našlė papasakojo, kad naktimis sa­
pnuoja siautėjančius laukinius rusus. Man nenutiko nieko
panašaus —gal dėl to, kad viską išliejau ant popieriaus.
Blogiausia su bulvėmis. Jų normą, priklausančią iki lie­
pos pabaigos, jau išdalijo, galima sakyti, prievarta. Kiekvie-
332 ANONIMĖ

nas supranta, kodėl. Tik dabar paimti iš kaupo gumbai

pūva. Pusė bulvių —dvokianti košė. Virtuvėje toks dvokas,
kad vos įmanoma iškęsti. Vis dėlto bijau, kad balkone jos
pus dar greičiau. Kuo maitinsimės liepą? Be to, man kelia
rūpesčių dujinė viryklė. Vos tik sumažėja slėgis, vamzdžiuo­
se pradeda garsiai pokšėti. O taisyta ir pertaisyta elektrinė
kaitlentė nebeveikia.
Duoną turiu saugoti nuo savęs. Jau ir taip šimtu gramų
viršijau rytinę normą - tokių dalykų privalau vengti.
 1945 metų birželio 12 d.,
antradienis

Ėjimo mašina vėl buvo Šarlotenburge. Nuostabių kelio­

nių greituoju traukiniu vėl nebėra. Iškart po pirmųjų mė­
ginimų kažkas sugedo —greitasis geležinkelis vėl streikuoja.
Dirbome stropiai. Mūsų pasiūlymai ir projektai turi būti
pateikti visoms įmanomoms kompetentingoms tarnyboms.
Pakeliui pamačiau šį tą nauja. Iš pievelės buvo kasami la­
vonai —juos ketino perlaidoti į kapines. Vienas negyvėlis jau
gulėjo ant nuolaužų krūvos. Moliu aplipęs pailgas ryšulys,
suvyniotas į brezentą. Kasantis vyriškis, pagyvenęs civilis,
marškinių rankovėmis braukė srūvantį prakaitą ir vėdavosi
kepure. Pirmą kartą pajutau, kaip dvokia žmogaus maita.
Žodžius „salsvas lavono kvapas“ skaičiau daugybėje aprašy­
mų. Vis dėlto būdvardis „salsvas“ man atrodo netikslus —jo
jokiu būdu nepakanka šitam kvapui apibūdinti. Tiesą sa­
kant, to tvaiko net negalima pavadinti kvapu - tai kieta,
tiršta oro košė, garai, kurie kaupiasi aplink veidą bei šnerves
ir nori būti įkvėpti. Dvokas gniaužia kvapą —atrodo, kad
kažkas kumščiais stumia orą atgal.
334 ANONIME

Dabar smirda visas Berlynas. Siaučia šiltinė, jai nenusi­

leidžia dezinterija. Ponas Paulis pasigavo sunkią šios ligos
formą. Vakare sužinojau, kad išvežė moterį pūliuojančiu
veidu - ją paguldė į vieną barakų, kur laikomi sergantieji šil­
tine. Aplinkui musių apspisti šiukšlių laukai. Daugybė mė­
lynai juodų riebių musių - tai bent gyvenimas vabzdžiams!
Kiekvienas išmatų kauburėlis — tai dūzgiantis ir judantis
juodas kauburėlis.
Našlė nugirdo kalbas, dabar sklandančias po Berlyną: „Jie
mus baudžia badu už tai, kad keli „vilkolakiai“ pastarosio­
mis dienomis šaudė į rusus.“ Netikiu tuo. Mūsų apylinkėse
išvis nematyti nė vieno ruso, todėl „vilkolakiams“ čia nebū­
tų laimikio. Našlė tvirtina, kad viena iš dviejų mūsų name
girtavusių ir puotavusių seserų, Anja, ta, kuri turi dailų sū­
nelį, vis dar sulaukia rusų, kurie jai stropiai tempia maistą.
Kas žino, ar tai baigsis gerai. Vaizduotėje prieš akis iškyla
baltas Anjos kaklas, perpjautas ir atloštas ant sofos atkaltės.
(Birželio gale prirašyta paraštėje: Ne Anja ir ne perpjauta
gerklė. Už dviejų namų gyvenanti Ingė po girtavimo nak­
ties, praleistos su keturiais iki šiol nepažįstamais ir nenusta­
tytais vyrais, buvo rasta sutrupinta kaukole. Užmušta alaus
buteliu, žinoma, tuščiu. Aišku, ne iš piktos valios ir ne iš
troškimo žudyti - paprasčiausiai vyrukai susiginčijo, kieno
eilė. O gal Ingė pasišaipė iš lankytojų. Girti rusai pavojin­
gi —suirzę jie elgiasi kaip buliai, žiūrėdami į raudoną spalvą,
niršta ant savęs ir ant kitų.)
 1945 metų birželio 13 d.,
trečiadienis

Diena, skirta man. Su našle ieškojome dilgėlių ir balan­

dų. Slankioj ome po apleistą, sulaukėjusį profesoriaus sodą.
Net jeigu gaučiau oficialų leidimą juo naudotis, būtų per
vėlu. Svetimos rankos nukapojo visas vyšnių šakas, nuskabė
vos pradėjusias gelsti uogas. Čia niekas nesunoks - išbadėję
žmonės viską skina per anksti.
Šaltis, audra ir lietus. Mūsų gatve pirmą kartą vėl prava­
žiavo tramvajus. Įlipau tik pasivažinėti, tačiau pakeliui pra­
dėjau svarstyti, gal nuvykus į rotušę pasiteirauti apie užmo­
kestį už savaitę, gamyklos teritorijoje atitarnautą rusams. Iš
tiesų sąraše aptikau savo pavardę —čia tvarkingai pažymėta
kiekviena mano ir kitų moterų darbo diena. Net parašy­
ta, kiek išskaičiuota mokesčių. Gausiu penkiasdešimt šešias
markes, tačiau tik tada, kai miesto biudžete vėl bus pinigų.
Tarnautojas patarė dar kartą pasiteirauti kitą savaitę. Regis­
tracija tebevyksta, todėl tikrai kiek nors gausiu.
Siaučiant audrai ir pliaupiant lietui laukiau tramvajaus.
Stotelėje pasikalbėjau su pabėgėlių pora. Vyras ir moteris
336 ANONIMĖ

keliauja jau aštuoniolika dienų. Atvyko iš Čekijos - papasa­

kojo baisių dalykų.
—Pasienyje čekai nuvelka vokiečiams marškinius ir plaka
nugaras šunų botagais, —sako vyras.
Moteris jam antrina pavargusiu balsu:
—Negalim skųstis. Patys prisiprašėme.
Rytuose visose gatvėse knibždėte knibžda pabėgėlių.
Važiuodama namo mačiau žmones, einančius iš kino te­
atro. Tučtuojau išlipau ir įsitaisiau apytuštėje salėje laukti
kito seanso. Rodo rusų filmą „Šešta valanda vakaro, pasibai­
gus karui“. Keistas jausmas - po visų patirtų sukrėtimų vėl
sėdžiu kine ir stebiu, ką man rodo ekrane.
Salėje tarp kelių tuzinų vokiečių, daugiausiai vaikų, sėdi
vienas kitas kareivis. Moterų beveik nėra - jos vis dar bijo
tamsos ir uniformų. Šiaip ar taip, nė vienas kareivis civiliais
nesusidomi - visi spokso į ekraną ir nuoširdžiai juokiasi.
Susidomėjusi pažiūrėjau filmą iki pabaigos. Jame daugybė
stiprių žmonių —stambių merginų, sveikų vyrų. Filmas gar­
sinis, įkalbėtas rusiškai. Kadangi jis pasakoja apie paprastus
žmones, supratau gana daug. Pabaigoje - happy end: virš
Maskvos bokštų sužimba pergalės fejerverkas. Filmas pasta­
tytas dar 1944-aisiais. Nepaisant visų išankstinių pergalės
fanfarų, mūsų valdžia tam nebūtų ryžusis.
Mane vėl prislegia mūsų, vokiečių, nelaimė. Iš kino tea­
tro išėjau labai nusiminusi —iš paskutiniųjų stengiuosi gal­
voti apie viską, kas kursto manyje ugnelę ir žadina troški­
mą gyventi. Prisiminiau trumpą Šekspyro ištraukėlę iš savo
 M oteris Berlyne 337

paryžietiško dienoraščio —anuomet buvau ką tik atradusi

Osvaldą Špenglerį ir jo Vakarų saulėlydis mane nepaprastai
nuliūdino. Lape įrašiau: A tale told by an idiot, füll ofsound
andįurry, and signijying nothing*. Po dviejų pralaimėtų pa­
saulinių karų mus tvirtai sukaustė prakeikta baimė.

* Idioto pasaka triukšminga, neturinti prasmės (angį.). Šekspyras, „Makbe­

te
tas .
 1945 metų birželio 14 d.,
ketvirtadienis

Ėjimo mašina vėl lankėsi Šarlotenburge. Būtų gerai, jei­

gu mūsų įmonė jau egzistuotų ir aš gaučiau dirbančiojo kor­
telę, pagal kurią kasdien duodama po penkis šimtus gramų
duonos - tada truputėlį galėčiau išlaikyti iki vakaro. Dabar
šešias rugines bandeles, kurias pasiimu kiekvieną rytą, išsyk
suvalgau pusryčiams. Tai reiškia, kad dvi jų pasiimu į kelio­
nę ir suvalgau po vieną abiejose poilsio vietose. Leidžiu sau
atsipūsti, kitaip beeidama visiškai suglebčiau. Užuot gražiai
apskrudusios, apipuvusios bulvės sulimpa ir yra tokios ne­
skanios, kad vos galiu nuryti. Vėl turiu kelias išmesti - krū­
velė grėsmingai mažėja.
Šiandien inžinieriaus koridoriuje stovi keli tuzinai telefo­
no aparatų. Dabar jie renkami visuose namuose - sakoma,
kad rusams. Berlynas liks be ryšio! Atrodo, privalėsime vėl
tapti urviniais žmonėmis.
Vakare nutinka kai kas malonaus —kampinėje krautuvėlė­
je gaunu pavėlavusią riebalų normą už dvi dekadas. Dvide­
šimt kart septyni - lygiai šimtas keturiasdešimt gramų saulė­
grąžų aliejaus. Pagarbiai nešiau buteliuką, kurį jau visą savaitę
bergždžiai tampiausi su savimi. Dabar mano virtuvė kvepia
kaip Maskvos stolovaja*—restoranas paprastiems žmonėms.
* Valgykla (rus.).
 1945 metų birželio 15 d.,
penktadienis

Šešias man priklausančias kasdienines bandeles parsine­

šiau labai anksti. Jos drėgnos ir tamsios —anksčiau taip ne­
būdavo. Nebesiryžtu pirkti duonos kepalo —taip per anksti
išeikvosiu artimiausių dienų normą.
Šiandien įsilaužėme į mano buvusio duondavio rūsį.
Vengras, inžinierius ir aš pro skalbyklą įsmukome namo vi­
dun. Dėžę, kurią nepaliestą aptikome podėlyje, jau buvo­
me pajudinę iš vietos, kai staiga viršuje ant laiptų pasirodė
mūsų buvusio atstovo žmona —jiedu tebegyveno čia. Kažką
sumikčiojau apie dokumentus, kuriuos buvau čia palikusi.
Abu vyrai užsispraudė už dėžės. Paskui sulaužėme nuotrau­
kų rėmus, suplėšėme atvaizdus su jaunųjų Geležinio kry­
žiaus ordino kavalierių parašais ir sukrovėme stiklus. Paka­
vimo popierių ir virveles pasiėmėme. Nepastebėti galėjome
pasprukti pro galinius vartelius. Nieko nepadarysi, jeigu
žmonės ir turės nuostolių. Šiaip ar taip, bet per paskutinį,
stipriausią, bombardavimą praradau fotoaparatą ir visą įran­
gą, kurią viršininko pageidavimu laikiau įmonės patalpose.
Ką, palyginti su tokiu nuostoliu, reiškia keli stiklo lakštai?
Nešini savo grobiu kiek galėdami greičiau išsmukome lau­
kan. Abu vyrai prie manęs sunkiai atvilko stiklo paketus.
340 ANONIME

Čia stovėjo paslėpti brangūs mūsų firmos dviračiai. Komisi­

nių gavau keturis stiklo lakštus - jais galėčiau įstiklinti vieną
mansardos langą, žinoma, jei turėčiau glaisto.
Vakare skaitinėjau gana išmintingai sukauptos buto šei­
mininko bibliotekos leidinius. Radau Tolstojaus Polikušką —
perskaičiau n-tąjį kartą. Išrausiau Aischilo dramų tomelį ir
aptikau Persus. Nugalėtojų skausmo šauksmai puikiai de­
rėjo prie mūsų pralaimėjimo, tačiau daugiau nederėjo nie­
kas. Mūsų, vokiečių, nelaimė turėjo pasibjaurėjimo, ligų
ir beprotybės prieskonį - jo neįmanoma sulyginti su jokiu
kitu istoriniu įvykiu. Per radiją vėl transliuojamas reportažas
apie koncentracijos stovyklas. Mane labiausiai šiurpino tų
įstaigų tvarka ir taupumas. Milijonai žmonių virto trąšomis,
čiužinių užpildu, muilu ir veltiniais - tokių dalykų Aischilas
nežinojo.
 Nuo 1945 metų birželio 16 d., šeštadienio,
iki 22 d., penktadienio

Daugiau nieko nežymėjau. Daugiau nieko neberašysiu -

tas laikas baigėsi. Šeštadienį, prieš penktą valandą popiet,
suskambėjo durų skambutis. „Našlė“, —pamaniau aš. Ta­
čiau tai buvo Gerdas. Vilkėjo civilinius drabužius, buvo ru­
dai įdegęs, plaukai gerokai nušviesėję. Mudu ilgai tylėjome,
tarsi dvi pamėklės stovėjome apytamsiame prieškambaryje
ir spoksojome vienas į kitą.
- Iš kur atvykai? Ar tave atleido iš tarnybos?
- Ne, aš pasprukau. Bet pirmiausiai leisk įeiti.
Gerdas paskui save įtempė mažą vežimėlį su miniatiūri­
niais ratukais —ant jo pūpso maišas ir pintinė.
Iš džiaugsmo mane ėmė mušti karštis. Ne, Gerdas grįžo
ne iš Vakarų fronto. Pasirodo, jo korpusas paskutinę minutę
buvo pasiųstas į Rytus. Kai į jų punktą pataikė priešo svie­
dinys, Gerdas su kitais dviem kariais įsikūrė apleistoje viloje,
kur rado kostiumų, batų, tabako gniužulą ir pakankamai
maisto. Ten gyveno, kol pasilikti tapo pavojinga - vietos vy­
resnybė, suformuota ir rusų iš lenkų, pradėjo šukuoti vietos
gyventojų namus. Visi trys vyrai prisijungė prie evakuotų
342 ANONIMĖ

berlyniečių grupės ir kartu su jais sugrįžo namo. Gerdas žino­

jo mano dabartinį adresą, nes paskutinis fronto paštu gautas
laiškas buvo raudonai apkraščiuotas atvirukas su žinute apie
mano namo subombardavimą. Gerdas manė, kad ir naujas
mano prieglobstis bus sugriautas, o aš pradingusi nežinia
kur. Jis labai nustebo, pamatęs nepažeistą mano būstą. Išgir­
dęs apie badavimą, jis papurtė galvą ir pareiškė, kad nuo šiol
gaus visko, ko tik prireiks. Maiše atgabeno nepriekaištingos
kokybės bulvių ir net lašinių palties kraštelį. Tučtuojau pra­
dėjau kepti, paskui pakviečiau našlę. Iš mano pasakojimų ji
pažinojo Gerdą —nors anksčiau niekada nebuvo jo mačiusi,
pasisveikindama apkabino ir apipylė žodžių lavina, o netru­
kus pademonstravo, kaip kažkada kareivis, sudėjęs nykščius
ir smilius, pasakė: „Ukrainietės —tokios, o tu - tokia.“
Mačiau, kad Gerdas buvo susvetimėjęs. Po kiekvieno sa­
kinio jis darėsi vis šaltesnis, nuolat pabrėždavo esąs pavargęs.
Mudu apsikabinome ir tylėjome. Blogiausia, kad jis neturi
rūkyti. Įsivaizdavo, kad juodoji rinka klesti po senovei.
Po neįprastai riebaus valgio jaučiausi įkaitusi ir energin­
ga. Vis dėlto naktį, atsidūrusi Gerdo glėbyje, atšalau kaip le­
das —džiaugiausi, kai jis paliko mane ramybėje. Pirmą kartą
pasijutau netinkama vyrui.
Neritmingos dienos, neramios naktys. Mus lankė visi,
kurie pažinojo Gerdą. Dėl to tarp mudviejų buvo nuolatinė
trintis. Gerdas norėjo, kad vaišinčiau svečius, o aš stengiausi
bulves ir lašinius kuo ilgiau išsaugoti tik mudviem. Jeigu
sėdėdavau tylėdama, jis bardavosi. Jeigu būdavau linksma ir
 M oteris Berlyne 343

pasakodavau istorijas apie tai, kaip gyvenome pastarosiomis

savaitėmis, paskui užvirdavo tikras barnis. Gerdas šaukia:
- Jūs pasidarėte begėdės kaip kalės - visos šiame name
vienodos. Nejaugi to nepastebite? —Tada iš pasibjaurėjimo
suraukia veidą ir tęsia: - Baisu su jumis bendrauti. Jums
nebegalioja jokios normos.
Ką turėčiau atsakyti? Gūžiausi ir spyriojausi. Verkti nebe­
galėjau - viskas atrodė taip kvaila ir beprasmiška.
Gerdai, ar tu dar prisimeni? Tai buvo antradienį, besibai­
giant 1939-ųjų rugpjūčiui, apie dešimtą valandą ryto. Tu
paskambinai man į biurą ir paprašei, kad likusią dienos dalį
paskirčiau išvykai su tavimi. Sutrikusi kamantinėjau, kodėl
ir kaip. Sumurmėjai kažką apie išvykimą ir dar kartą pri­
mygtinai paprašei: „Ateik, prašau, ateik.“
Vidury baltos darbo dienos ėjome per Brandenburgo pu­
šyną. Buvo karšta, kvepėjo sakais. Apėjome miško ežeriuką
ir papuolėme į peteliškių debesį. Tu pradėjai juos vardyti:
mėlsviai, citrinukai, ugnies paukščiai, spungės, machaonai
ir dar daugybę margaspalvių drugių pavadinimų. Vidury
kelio prieš saulę šildėsi virpančius sparnus išskleidęs didžiu­
lis drugys, kurį pavadinai Trauermantel* - jo sparnai buvo
aksominiai, rudi, su geltonais ir mėlynais krašteliais. Kai po
valandėlės ilsėjomės ant medžio kamieno ir tu tylėdamas
žaidei mano pirštais, aš paklausiau: „Ar kišenėje turi šau­
kimą?“ —„Ne kišenėje“, —atsakei, tačiau tą rytą jau buvai

* Trauermantel - peteliškė šeirys, tačiau išvertus pažodžiui šis pavadinimas

reiškia „gedulo apsiaustas“.
344 ANONIMĖ

jį gavęs ir mes abu pajutome, ką reiškia karas. Pernakvojo­

me nuošalioje miško užeigoje. Po trijų dienų išvykai, o mus
užklupo karas. Mudu abu likome gyvi, tačiau ar tai atnešė
laimės?
Neseniai daviau Gerdui savo dienoraščius (prirašiau pil­
nus tris sąsiuvinius). Jis valandėlę pasėdėjo, tada grąžino
juos man ir pareiškė, kad nesusigaudo mano keverzonėse ir
daugybėje įdėtų popiergalių su stenografijoje naudojamais
trumpiniais.
- Ką, pavyzdžiui, tai galėtų reikšti? - paklausė jis ir pirštu
bakstelėjo į „IŠP“.
Pradėjau juoktis:
—Na, suprantama, tai „išprievartavimas“.
Pažvelgė į mane taip, lyg būčiau išprotėjusi, ir daugiau
nieko nesakė.
Nuo vakar jo čia nebėra. Su fronto draugu patraukė į
Pomeraniją pas pastarojo tėvus. Ketino atgabenti maisto.
Nežinau, ar jis dar sugrįš. Tai blogai, tačiau kartu jaučiu ir
palengvėjimą —jis nebegalėjo ištverti nuolatinio potraukio
alkoholiui ir tabakui.
Kas dar? Mūsų leidyklos projektas kabo ore. Laukiame
valdžios atsakymo. Vengro elgesyje ryškėja pirmi nuovargio
simptomai - jis jau pradėjo postringauti apie politinį kaba­
retą, kurį dabar būtinai reikia atidaryti. Nepaisant to, mes
toliau stropiai dirbame prie savo planų, darome, ką galime,
ir iš paskutiniųjų stengiamės nepasiduoti sąstingiui. Esu ti­
kra, kad aplinkui kruta ir daugiau žmonių grupių - tiesiog
šiame salelių mieste jos nežino viena apie kitą.
 M oteris Berlyne 3 45

Politinis gyvenimas vyksta vangiai. Iškyla iš Maskvos su­

grįžę emigrantai - jie užima atsakingiausius postus. Iš lai­
kraščių daug nesužinosi, net jeigu kartais ir pavyksta nutver­
ti vieną kitą egzempliorių. Dažniausiai juodoje skelbimų
lentoje prie kino teatro paskaitau Rundschau —ten laikraštis
iškabinamas, kad galėtų paskaityti liaudis. Naujosios mies­
to valdžios programa keistoka. Atrodo, ji atsisakė sovietinės
ekonomikos sistemos, vadinasi demokratine ir mėgina po
savo sparnu suburti visus „antifašistus“.
Jau visą savaitę sklando gandai, kad pietinius miesto ra­
jonus užims amerikiečiai, o vakarinius - anglai. Našlė, ap­
šviesta pono Paulio, šventai tiki, kad jau labai greitai prasi­
dės staigus ekonomikos šuolis. Nežinau, ką galvoti, - bijau,
kad mums nebus didelio skirtumo, kas užims mūsų rajoną.
Svarbiausia, kad visi nugalėtojai širdingai apsikabino prie
Elbės. Reikia laukti. Manęs jau nebeįmanoma taip lengvai
sukrėsti.
Kartais stebiuosi, kad dėl išsiskyrimo su Gerdu kanki­
nuosi ne taip stipriai —kažkada šis vyras man buvo viskas.
Galbūt alkis užslopino jausmus. Turiu tiek daug darbo. Tu­
riu pasirūpinti, kad namuose būtų gabalėlis titnago dujinei
viryklei uždegti —paskutiniai degtukai jau baigėsi. Turiu
bute valyti per lietų atsirandančias balas. Stogas vėl varva —
jį uždengė tik senomis lentomis. Turiu lakstyti po apylinkes
ir pakelėse ieškoti žalumynų, turiu stovėti eilėje prie grūsti-
nės. Dvasiniam gyvenimui laiko nelieka.
Vakar nutiko kai kas komiška: priešais mūsų namą susto­
jo vežimas - į jį įkinkytas stovėjo senas kuinas - vargšas gy­
346 ANONIMĖ

vulys, vien oda ir kaulai. Keturmetis Lucas Lėmanas sustojo

prie vežimo ir svajingu balsu paklausė:
—Mamyte, ar šitą arklį galima suvalgyti?
Dievas žino, kada pradėsime valgyti viską. Mano gyvybė
jau seniai balansuoja ties pavojinga riba - net nežinau, kiek
man trūksta, kad ją peržengčiau. Žinau tik tiek, kad noriu
išgyventi. Toks troškimas prieštarauja sveikam protui - tai
paprasčiausias gyvuliškas instinktas.
Ar Gerdas tebegalvoja apie mane?
Galbūt kada nors vėl atrasime vienas kitą.
 Baigiamasis žodis

Autorė - vokietė, anuomet vos įžengusi į ketvirtąją de­

šimtį, - 1945 m. balandžio 20 d. pradėjo rašyti dienoraš­
tį, kuris tapo siaubingų įvykių liudytoju. Žano Žako Ruso
Confession įžangoje, kūrinyje, kuris tais laikais buvo laiko­
mas pačiu drąsiausiu savęs kaltinimu, yra sakinys: „Imuosi
sumanymo, kuris dar neturi pavyzdžių, ir kurio vykdytojas
neras sau sekėjų“ Joks kitas sakinys nebūtų tinkamesnis šio
kūrinio įžangai.
Kai pirmą kartą rankose laikiau rankraštį, visų pirma
mintyse pradėjau jį lyginti su kitais dienoraščiais, prisipa­
žinimais, didžiaisiais apsinuoginimais. Pervertęs kelis pus­
lapius supratau, kad jis neturi nieko bendra su gašliu Ž. Ž.
Ruso ekshibicionizmu - prisiminiau norvego Knuto Ham-
suno Badą, šiurpinančių pastabų radau ir prancūzo Liuso
Ferdinando Selino Voyage au Bout de la Nuit („Kelionė į
nakties pakraštį“) —čia irgi buvo skirsnių, kuriuose pasako­
jama grynų gryniausia tiesa. Apie tai svajojo Henris Mileris.
Galų gale aptikau ir sąsajų su, deja, pamirštu norvegu Han­
su Jėgeriu ir jo kūriniu Serganti meilė —viena begėdiškiausių
ir labiausiai nuviliančių knygų.
348 ANONIME

Vis dėlto apie visus kūrėjus kalbu ne tam, kad įvardyčiau

autorės vietą literatų hierarchijoje. Noriu pabrėžti knygos
unikalumą, priminti, kad ji užgimė siaubingomis dienomis
ir naktimis. Priešingai negu vadinamoji Išpažintis, ji nepre­
tenduoja vadintis literatūra - tai labiau pagalbos sau prie­
monė.
Kadangi tai ne literatūros kūrinys, kurį autorius visada
mato publikos akimis, o labiau dokumentas, būtina pa­
kalbėti apie jo autentiškumą. Autorę pažįstu daug metų. Ji
kilusi iš miestiečių šeimos - prieš penkiasdešimt metų to­
kios merginos buvo auginamos ir ruošiamos tik santuokai.
Ji gavo puikų išsilavinimą. Labai greitai išryškėjo gabumai,
kurie suteikė galimybę anksti pradėti savarankišką gyveni­
mą. Piešdama, fotografuodama ir studijuodama ji apkeliavo
didelę dalį Europos iš vakarų į rytus ir iš šiaurės į pietus.
Gyvenimiška patirtis ir asmeniniai išgyvenimai jai neleido
užmegzti kontakto su Trečiojo Reicho organizacijomis. Au­
torė savarankiškai nusprendė paskutiniaisiais karo metais
dirbti Berlyne - kol buvo per vėlu iš ten išvykti. Kai mies­
tą užklupo raudonoji apokalipsė, kuri anuomet, nepaisant
gyventojų evakuacijos, užklupo keturis milijonus žmonių,
autorė pradėjo savo užrašus. Nuo 1945 m. balandžio 20 d.
iki birželio 22 d. mokykliniuose sąsiuviniuose ir atskiruose
lapeliuose ji užrašinėjo viską, ką patyrė pati ir jos namo gy­
ventojai.
Rašau šias eilutes žiūrėdamas į jos dienoraščio puslapius.
Trumpi, paskubomis pieštuku užrašyti dienoraščio įrašai
 M oteris Berlyne 3 49

liudija apie moters energingumą, autorės jauduliu alsuoja

plunksna užrašyti tekstai. Įprasto rašto, trumpinių ir užšif­
ruotų žodžių (jie reiškia, kad rašyti tokį dienoraštį buvo itin
pavojinga) mišinys bei siaubingi sutrumpinimai (vis besi­
kartojantis IŠP - „išprievartavimas“) - visa tai pradangina
spausdinto žodžio neutralumas. Vis dėlto manau, kad rašy­
sena išduoda tai, apie ką nutyli spausdintas tekstas.
Žinau namą, kuris aprašytas šiame dienoraštyje. Gyve­
nau netoliese. Taip jau išėjo, kad daugiau ar mažiau pažino­
jau kai kuriuos autorės namo gyventojus.
Ieškodamas dingusios draugės 1946 metais vėl grįžau į
Berlyną. Aplankiau ir tą namą. Vos spėjau įžengti į laiptinę,
kai mane užgriuvo įvykių lavina. Ne tik vyrai, bet ir moterys
bei mergaitės taip troško man išsipasakoti, kad vos nesu­
reagavau taip, kaip paskutiniuose dienoraščio puslapiuose
paminėtas namo sugrįžęs draugas. Būčiau taip ir padaręs,
jeigu kitur savo kailiu nebūčiau patyręs išlaisvinančios išsi­
kalbėjimo galios.
Po pusmečio autorę vėl sutikau kitoje vietoje. Iš jos užuo­
minų sužinojau apie dienoraščio egzistavimą. Praslinko dar
pusmetis, kol man buvo leista jį perskaityti. Ten labai deta­
liai buvo papasakoti tokie dalykai, apie kuriuos jau buvau
girdėjęs iš kitų. Susiradau žmones, kuriuos pažinojau. Pra­
ėjo daugiau nei penkeri metai, kol pavyko įkalbėti autorę
publikuoti unikalųjį dienoraštį.
Visos šios aplinkybės dar kartą patvirtina, kad tai, kas
rašoma šioje knygoje, yra grynų gryniausia tiesa. Įprasto
350 ANONIMĖ

perspėjimo „Visi šioje knygoje minimi asmenys ir aprašomi

įvykiai yra išgalvoti. Jeigu pastebėjote sąsajų su gyvais arba
mirusiais asmenimis, tai yra tik sutapimas“ negalima rašy­
ti knygos pradžioje. Vis dėlto siekiant konfidencialumo ir
politiniais sumetimais, kai kurios detalės ir dauguma vardų
yra pakeisti.
Skaitytojui tikriausiai nereikia aiškinti, kodėl autorė nori
išsaugoti anonimiškumą.
Ši knyga kelia prieštaringus jausmus. Tai lemia autorės
asmenybė. Labiausiai šiurpina pasakojimo šaltakraujišku­
mas. Sukrėstas skaitytojas suvokia, kad niekas nėra išgal­
vota (kaip, pavyzdžiui, literatūroje naudojamas Dos Pasos
išradimas „Akis-kamera“). Šaltis sklinda dėl to, kad iš bai­
mės sustingsta jausmai. Edgaro Alano Po apsakyme jūrei­
vis, kuriam pavyko ištrūkti, labai ramiai sako: „Manau, kad
mano nervus sustingdė neviltis.“ Autorės požiūrio negalima
pavadinti fatalistiniu, nors jis turi tam tikrą polinkį į fata­
lizmą. Tikriausiai kyla klausimas: ar aš, žinodamas autorės
socialinę aplinką, galėčiau užtikrinti, kad vienoje ar kitoje
situacijoje ji galėjo pasielgti kitaip? Man knieti pasakyti tai,
apie ką autorė ne kartą užsiminė. Kadangi mokėjo rusiškai,
ji tapo vienintele visų namo gyventojų atstove. Kare tarp
Rytų ir Vakarų tautų balta vėliava niekada nebuvo patikima
apsauga —tarp frontų mirė ne vienas savanoris atstovas.
Kai vienodas likimas ištinka ištisas mases, kam gali šauti
mintis ieškoti moralinio mastelio - juk jį galima taikyti tik
individui! Pernelyg daug vyrų, žvelgdami į automato vamz-
 M oteris Berlyne 351

dį, sakė savo žmonoms: „Eime kartu!“ Daugybę moterų nu­

sinešė bendro likimo srovė. Kad būtų saugiau, lengviausia
pasiduoti likimui.
Keista, kad knygoje nėra pykčio. Tačiau ten, kur sustings­
ta visi jausmai, nebelieka vietos pykčiui. Iš Zigmundo Froi­
do žinome (noriu perspėti, kad plačiai vartojami psichoa­
nalizės terminai gali nuvesti per giliai), kad troškimai gali
pakeisti savo tikslą, „vienas pavirsti kitu, o vieno instinkto
energija virsti kito instinkto energija.“ Visiems skaitytojams
aišku, kad vienas Berlyno namo gyventojų instinktas buvo
stipresnis už visus kitus - tai badas. Tai instinktas išgyventi,
nesvarbu, kokia kaina.
Man atrodo reikšminga, kad 1947 metais autorė yra pa­
sakiusi: „Nė viena auka savo kančių negali nešioti kaip erš­
kėčių karūnos. Jaučiu, kad man nutiko kažkas, kas suvedė
balansą.“ Vienas svarbiausių šiame dokumente užfiksuotų
dalykų —teisingumo paieškos ten, kur neliko nieko žmogiš­
ka. Dėl to dienoraštis yra document humain, o ne document
politiąue.
Iš likimo sūkurių autorė ištrūko slapčia triumfuodama,
kad jai pavyko išsikapanoti iš Malstrimo gelmių. Padėjo ne
fizikos dėsnis —tiesiog ji neleido sau pasiduoti.

C. W. Ceram, 1954 metų rugpjūtis. (Kurt W. Marek)

 Anonyma
A n -119 Moteris Berlyne : [dienoraščiai] / Anonime ; iš vokiečių kalbos vertė
Jūratė Pavlovičienė. - Kaunas : Obuolys [i.e. M E D IA IN C O G N IT O ,
2 0 0 9 ].-3 5 2 p.
ISBN 978-609-403-041 -3
Tai labiausiai šokiruojanti knyga, kokią tik esate skaitę apie Antrąjį pasaulin] karą.
Anonimės pasirašytas dienoraštis ilgai keliavo Vakarų Berlyne iš rankų j rankas kaip
1959 m. Švedijoje vokiečių kalba išleistos knygelės fotokopija. Tai didelė ir labai ne­
patogi sensacija. Viskas, kas čia aprašyta, yra tikra. Jūs daugiau niekuomet nežiūrėsite
j Antrojo pasaulinio karo baigtį taip, kaip anksčiau. Jūs iš naujo perkainosite, kas yra
laimėtojai, pralaimėtojai ir tikrosios aukos. Tik dabar, iš naujo perleidus knygą, atėjo
laikas atviram ir nuodugniam šio teksto vertinimui.

U D K 830-94

Anonime
M O TER IS BERLYNE

Iš vokiečių kalbos vertė Jūratė Pavlovičienė

Viršelio dizaineris Andrius Morkeliūnas
Maketavo Alma Liuberskienė

22 sp. 1. Užsakymas Nr. 552

Išleido OBUOLYS®
(OBUOLYS yra registruotas
UAB „M E D IA IN C O G N IT O “ leidybinis ženklas)
Butrimonių g. 9, LT-50220 Kaunas.
f Tel.: +370 699 37779
\ knygos@obuolys.lt | www.obuolys.lt
* * Spausdino AB ,Aušra“,
/! M
1
, u
1
Vytauto pr. 23, LT-44352 Kaunas.
Tel. (8-37) 22 64 57, faks. (8-37) 20 77 95
www.ausra.lt
 TAI LABIAUSIAI ŠOKIRUOJANTI
KNYGA APIE ANTRĄJĮ PASAULINĮ
KARĄ, KOKIĄ TIK ESATĘ SKAITĘ.
Anonimės pasirašytas dienoraštis ilgai keliavo
Vakarų Berlyne iš rankų j rankas kaip 1959 m.
Švedijoje vokiečių kalba išleistos knygelės
fotokopija. Tai didelė ir labai nepatogi sensacija.
Viskas, kas čia aprašyta, yra tikra. Jūs daugiau
niekuomet nežiūrėsite j Antrojo pasaulinio karo baigtj
taip pat. Jūs iš naujo perkainosite, kas yra
laimėtojai, pralaimėtojai ir tikrosios aukos.
Tik dabar, iš naujo perleidus knygą, pribrendo
laikas atviram ir nuodugniam
šio teksto vertinimui.