Lisa Genova

Tą
pati A lisa
Romanas

Iš anglų kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė

Alma littera
UDK 821.111(73)-31 Versta iš:
Ge246 Lisa Genova
STILL ALICE
Gallery Books, a Division
of Simon &Schuster, Ine.,
NewYork, 2012

Ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys. Vardai, personažai,

vietos ir nutikimai yra arba autorės vaizduotės kūriniai,
arba naudojami kaip meninė priemonė. Bet koks panašumas
į tikrus įvykius, vietoves ar asmenis yra visiškai atsitiktinis.

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų

bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, draudžiama
mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti,
viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių
tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-01-1541-1
Copyright ©2007, 2009 by Lisa Genova
©Viršelyje panaudota nuotrauka, plainpicture / Stockwerk
Viršelyje panaudotos nuotraukos autorius Tom Menz
©Vertimas į lietuvių kalbą, Viktorija Uzėlaitė, 2014
©Leidykla „Alma littera“, 2014
Angie atminti

Skiriu Alenai
Jau tada, daugiau nei prieš metus, jos galvoje, netoli ausų,
buvo mirtinai smaugiamų neuronų, tokių tylių, kad ji nie­
ko neišgirdo. Kai kurie tvirtintų, kad reikalai klastingai pa­
kriko ir patys neuronai sukėlė įvykius, lėmusius jų sunaiki­
nimų. Kad ir kas tai buvo: molekulinės žudynės ar lusteliu
savižudybė, neuronai prieš mirtį nesugebėjo jos perspėti,
kas vyksta.
 2003 M. RUGSĖJIS

lisa sėdėjo prie rašomojo

A stalo savo miegamajame,

jos dėmesį blaškė Džonas,
lakstantis po kambarius pirmame aukšte. Jai reikėjo prieš iš-
skrendant pabaigti kolegos straipsnio „Journal of Cognitive
Psychology“ apžvalgą, bet ji jau trečią kartą nesuprasdama
skaitė tą patį sakinį. Žadintuvas rodė 7:30, Alisa spėjo, kad
jis maždaug dešimt minučių skuba. Iš apytikslio laiko ir vis
stiprėjančio triukšmo suprato, kad Džonas ruošiasi išeiti, bet
kažką pametė ir neranda. Stebėdama skaičius elektroniniame
laikrodyje ji raudonu rašikliu baksnojo sau į viršutinę lūpą ir
laukė to, ką žinojo įvyksiant.
-Ali?
Ji numetė rašiklį ant stalo ir atsiduso. Nulipusi į apačią pa­
matė Džoną klūpant ir grabinėjant po sofos pagalvėlėmis.
- Raktai? - paklausė ji.
 - Akiniai. Tik neskaityk pamokslų, aš vėluoju.
Alisa pasekė sunerimusį vyro žvilgsnį - jis buvo nukreiptas
į židinio atbrailą, kur už tikslumą vertinamas antikinis „Walt-
ham“ laikrodis skelbė, kad dabar lygiai astuonios. Džonas tu­
rėtų žinoti, kad juo neverta kliautis. Jų namie laikrodžiai retai
rodo tikrąjį laiką. Alisą anksčiau dažnai apgaudavo tariamai
patikima jų išvaizda, bet ji jau seniai išmoko pasitikėti tik savo
rankiniu laikrodžiu. Žinoma, įėjusi į virtuvę ji persikėlė į pra­
eitį - mikrobanginė krosnelė tvirtino, kad dar tik 6:52.
Alisa apžvelgė glotnų, neapkrautą granitinį darbastalį ir
pamatė juos prie dubenėlio su grybiene, uždengto neatplėštu
laišku. Ne po kuo nors, ne už ko nors, nieko neužstotus. Kaip
Džonas, protingas mokslininkas, nemato, kas po nosimi?
Be abejo, daugybė išdykusių jos daiktelių irgi mėgdavo pa­
sislėpti. Tačiau Alisa jam apie tai nepasakodavo ir neįtraukdavo
jo į paieškas. Štai anądien, laimė, Džonui nieko nenutuokiant,
ji visą beprotišką rytą po namus, paskui darbe savo kabinete
ieškojo delninio kompiuteriuko „BlackBerry“ kroviklio. Pa­
vargusi pasidavė, nuėjo į parduotuvę, nusipirko naują, o tada
rado senąjį, įkištą į lizdą prie lovos, - jį ten paliko vakar vakare.
O juk galėjo susiprotėti ir iškart ten pažiūrėti. Turbūt jie abu
per daug apsikrovę darbais ir per daug visko daro vienu metu.
Džonas stovėjo tarpdury žiūrėdamas į akinius jos rankoje,
bet ne į ją.
- Kitą kartą ieškodamas apsimesk, kad esi moteris, - šyp­
sodamasi pasiūlė Alisa.
- Užsisegsiu tavo sijoną. Ali, prašyčiau, aš tikrai vėluoju.
- Mikrobanginė krosnelė sako, kad turi marias laiko, - pa­
duodama akinius tarė Alisa.
- Ačiū.
Džonas stvėrė akinius kaip estafetės bėgikas lazdelę ir pa­
suko prie laukujų durų.
- Būsi namie, kai šeštadienį grįšiu? - sekdama į koridorių
Alisa paklausė jo iš nugaros.
 - Nežinau, šeštadienį turėsiu daug darbo laboratorijoje.
Jis pasiėmė lagaminą, telefoną ir raktus nuo koridoriaus
staliuko.
- Geros kelionės, apkabink ir pabučiuok nuo manęs Lidiją.
Ir pasistenk su ja nesibarti, - palinkėjo Džonas.
Alisa pagavo jų atspindį koridoriaus veidrodyje: įspūdin­
gos išvaizdos aukštas vyras kaštoniniais žilstelėjusiais plau­
kais, su akiniais, ir smulkutė garbanota moteris ant krūtinės
susinėrusi rankas - abu pasiruošę įsivelti į tą patį nesibaigiantį
ginčą. Ji sukando dantis, nurijo seiles ir nusprendė nesipykti.
- Ilgokai nesimatysim. Pasistenk būti namie, gerai? - pa­
prašė ji.
- Žinau, pasistengsiu.
Džonas pabučiavo ją ir, nors nekantravo lėkti, dar trumpą
akimirką užtruko. Jei Alisa būtų jo nepažinojusi, galbūt bučinį
būtų palaikiusi romantišku. Būtų vylusis, kad bučinys byloja:
„Myliu tave, ilgėsiuosi tavęs.“ Tačiau, stovėdama ir lydėdama
akimis gatve skubantį vyrą, ji buvo beveik tikra, kad šis pasa­
kė: „Myliu tave, bet nepyk, jei šeštadienį nebūsiu namie.“
Juodu paprastai kiekvieną rytą drauge eidavo į Harvardą.
Vienas iš privalumų dirbti už pusantro kilometro nuo namų ir
toje pačioje mokykloje - tai galimybė bendrai keliauti į darbą.
Jie visada stabtelėdavo „Jerri’s“ - juodos kavos jam ir arbatos
su citrina jai, karštų arba šaltų, nelygu, koks metų laikas, pas­
kui toliau pėdindavo iki Harvardo kiemo plepėdami apie ty­
rimus ir studentus, jųdviejų fakultetų rūpesčius, vaikus ir va­
karo planus. Neseniai susituokę jie netgi laikydavosi už rankų.
Alisa mėgavosi šiuo ramiu bendrų rytinių pasivaikščiojimų
intymumu, kol juodviejų neprislėgė ir neišvargino kasdienės
pareigos ir siekiai.
Tačiau jau kurį laiką jie į Harvardą traukdavo atskirai.
Alisa vasarą daug keliavo, lankėsi psichologų konferencijose
Romoje, Naujajame Orleane ir Majamyje, kaip egzaminų ko­
miteto narė dalyvavo Prinstone disertantams ginantis darbus.
Prieš tai, pavasarį, Džonui kiekvieną rytą reikėdavo anksčiau­
siai perskalauti ląstelių kultūras, nes šio kruopštumo reikalau­
jančio darbo jis negalėjo patikėti nė vienam iš savo studentų.
Alisa nebeprisiminė, kas buvo dar prieš tai, bet žinojo, kad
priežastys kaskart atrodydavo svarbios ir laikinos.
Ji grįžo prie stalo, ant kurio gulėjo straipsnis, vis dar jautėsi
išsiblaškiusi, dabar jau knietėjo susibarti su Džonu dėl jaunė­
lės jų dukters Lidijos. Gal jis nenumirtų, jei bent kartą žmoną
palaikytų? Alisa parašė gana paviršutinišką apžvalgą - darbas
neatitiko jos įprastų tobulumo reikalavimų, bet išsiblaškiusi
ir skubėdama turėjo tuo tenkintis. Baigusi rašyti pastabas ir
siūlymus įdėjo apžvalgą į voką ir užklijavo grauždamasi, kad
galėjo pražiopsoti kokią nors tyrimų atlikimo ir interpretavi­
mo klaidą, keiksnodama Džoną, jog sutrukdė jai sąžiningai
atlikti darbą.
Persidėjo lagaminą, taip ir neiškrautą po paskutinės kelio­
nės. Džiaugėsi, kad ateinančius mėnesius nebereikės tiek daug
keliauti. Rudens semestro kalendoriuje pieštuku buvo įrašytos
tik kelios paskaitos svetur ir daugumą jų ji skaitys penktadie­
niais, kai nedirba universitete. Rytoj pakviesta į Stanfordą pra­
dėti kognityvinės psichologijos rudens semestro koliokviumų
serijos. Paskui susitiks su Lidija. Pasistengs su ja nesikivirčyti,
bet pažadėti nieko negali.

ALISA LENGVAI RADO Stanfordo Korduros salę universi­

teto miestelio Vakarinio ir Panamos kelių sankirtoje. Baltai
tinkuotas pastatas terakotos spalvos stogu, paskendęs vešlioje
augalijoje, jos Rytų pakrantės akims atrodė veikiau kaip Kari­
bų vasarvietė nei mokslo įstaiga. Ji atvyko gana anksti, bet įėjo
vidun nusprendusi, kad turėdama šiek tiek laiko galės pasėdė­
ti tykioje auditorijoje ir peržiūrėti kalbą.
Didžiai savo nuostabai Alisa įžengė į perpildytą salę. Godi
minia spietėsi aplink baro stalą ir graibstė maistą kaip kirai
miesto paplūdimyje. Mėgindama nepastebėta įeiti ji išvydo
jai kelią pastojusį Džošą, buvusį bendramokslį Harvarde, visų
gerbiamą savimylą, šiek tiek per daug prasižergusį, lyg ruoš­
tųsi ją pulti.
- Visa tai dėl manęs? - žaismingai šypsodamasi paklausė
Alisa.
- Ką tu, mes kasdien šitaip kemšam. Juokauju, tai dėl vie­
no vakar profesoriaus vardą gavusio raidos psichologo. Na, ir
kaip tau Harvarde?
- Gerai.
- Negaliu patikėti, kad po šitiek metų vis dar esi ten. Jei
kada nors ten atsibostų, ateik pas mus.
- Jei nuspręsiu, duosiu žinią. Kaip tau sekas?
- Puikiai. Po kalbos užsuk pas mane į kabinetą, pamatysi
mūsų naujausius duomenų modeliavimo eksperimentus. Iš­
virsi iš koto.
- Deja, negaliu, turiu spėti į lėktuvą - iškart po šito skrisiu
į Los Andželą, - džiaugdamasi parankia dingstimi atsisakė ji.
- O, kaip gaila. Pastarąjį kartą, regis, matėmės pernai per
psichonomikos konferenciją. Deja, praleidau tavo pristatymą.
- Na, šiandien išgirsi nemažą jo dalį.
- Negi perkuri tas pačias kalbas?
Alisai nespėjus atsikirsti prilėkė fakulteto dekanas ir nau­
jausias Alisos didvyrių didvyris Gordonas Mileris ir paprašė
Džošo padėti dalyti šampaną. Stanfordo psichologijos fakul­
tete, kaip ir Harvarde, gyvavo tradicija kelti taures šampano
už visus profesoriaus vardą pelniusius fakulteto narius. Dėsty­
tojo karjeroje retai būdavo iškilmingai švenčiamas perėjimas
į aukštesnes pareigas, bet profesoriaus vardo suteikimas buvo
svarbi, aiški ir triukšminga proga.
Kai visi jau laikė taures, Gordonas atsistojo ant pakylos ir
patukseno į mikrofoną.
- Ar galėčiau akimirką sulaukti visų dėmesio?
 Auditorijoje nuskardėjo perdėtai garsus, trūksmingas
Džošo juokas, o Gordonas kalbėjo toliau:
- Šiandien mes sveikiname Marką, pelniusį profesoriaus
vardą. Be abejo, jis nepaprastai džiaugiasi šiuo savo laimėji­
mu. Keliu tostą už daugybę jo dar laukiančių jaudinančių lai­
mėjimų. Už Marką!
- Už Marką!
Alisa susidaužė taure su kaimynu ir netrukus visi vėl įniko
gerti, valgyti ir diskutuoti. Kai nuo padėklų buvo nurinktas
visas maistas ir iš butelių išvarvinti paskutiniai šampano lašai,
Gordonas vėl žengė į sceną.
- Jei visi susėstumėte, galėtume pradėti šiandienos kalbas.
Jis luktelėjo, kol maždaug septyniasdešimt penkių žmonių
minia susėdo ir nutyko.
- Šiandien man teko garbė pristatyti jums pirmąją šių
metų koliokviumo dalyvę. Daktarė Alisa Hauland yra garsi
psichologijos profesorė ir Viljamo Džeimso sekėja iš Harvar­
do universiteto. Pastaruosius dvidešimt penkerius metus ji
nustatė daug naujų psicholingvistikos kriterijų. Ji yra tarpdis­
ciplininių ir integruotų kalbos mechanizmų tyrimų pradinin­
kė ir kol kas šioje srityje jai niekas neprilygsta. Mums didelė
laimė, kad šiandien ji sutiko papasakoti apie kalbos struktūrą
ir neurologinius mechanizmus.
Alisa pasikeitė vietomis su Gordonu ir pažvelgė į susikau­
pusius klausytojus. Laukdama, kol nutils plojimai, prisiminė
statistiką, bylojančią, kad žmonės kalbėti viešumoje bijo la­
biau nei mirties. O jai tai buvo malonu. Ji mėgaudavosi kie­
kviena akimirka, kai stovėdavo prieš dėmesingus klausytojus,
jai patikdavo dėstyti medžiagą, vaidinti, pasakoti istorijas,
rengti karštas diskusijas. Jai patikdavo ir adrenalino antplūdis.
Kuo aukščiau būdavo iškelta kartelė, kuo išmanesni ir priešiš-
kesni klausytojai, tuo labiau ją jaudindavo visas tas nuotykis.
Džonas buvo nuostabus dėstytojas, bet kalbėti viešai jam buvo
nemalonu, baisu ir jis žavėjosi Alisos įkarščiu. Galbūt jam tai
neatrodė baisiau už mirtį, bet už vorus ir gyvates tai tikrai.
- Ačiū, Gordonai. Šiandien jums papasakosiu apie psichi­
kos procesus, leidžiančius išmokti, sisteminti ir vartoti kalbą.
Alisa šią kalbą sakė nesuskaitomą daugybę kartų, bet ne­
būtų to pavadinusi perkūrimu. Jos kalbos šerdis buvo pagrin­
diniai lingvistikos principai, dauguma jos atrasti, ir ji jau kele­
rius metus naudojo tas pačias skaidres. Tačiau Alisa ne gėdijo­
si, o didžiavosi, kad ši jos kalbos dalis, šie jos atradimai išlaikė
laiko išbandymus ir pasitvirtino. Ji kartodavosi ne iš tingumo.
Jos indėlis buvo svarbus ir skatino naujus atradimus. Be to, į
savo paskaitas įtraukdavo ir naujausius atradimus.
Kalbėdama atsipalaidavo ir pagyvėjo, jai nereikėjo žvilg­
čioti į užrašus, žodžiai liejosi patys. Tik staiga, maždaug ke­
turiasdešimtą minutę - visa paskaita truko penkiasdešimt
minučių - ji užstrigo.
- Duomenys rodo, kad netaisyklingieji veiksmažodžiai
siejasi su atmintyje esančiu...
Jai visai užkrito žodis. Daugmaž numanė, ką norėjo pasa­
kyti, bet žodžio tam nerado. Jis dingo. Alisa neprisiminė nei
pirmos raidės, nei kaip skambėjo tas žodis, nei iš kelių skie­
menų jis susidėjo. Jis nesisuko ant liežuvio galo.
Galbūt dėl šampano. Prieš sakydama kalbą ji paprastai ne­
gerdavo alkoholio. Net jei tą kalbą mokėdavo atmintinai, net
jei auditorija būdavo nereikli, ji visada stengdavosi būti kuo
aštriausio proto, ypač kai ateidavo klausimų ir atsakymų lai­
kas ir klausytojai galėdavo ko nors provokuojama paklausti ir
iš to kildavo nenumatytų diskusijų. Tačiau ji nenorėjo nieko
įžeisti ir, įtraukta į pasyviai agresyvų pokalbį su Džošu, išgėrė
šiek tiek daugiau, nei derėjo.
O gal pavargo skrisdama lėktuvu. Kol naršė po smegenų
kerteles ieškodama žodžio ir protingos priežasties, kodėl jį už­
miršo, širdis tvaksėjo, o veidas kaito. Skaitydama paskaitą dar
niekada nebuvo užmiršusi žodžio. Bet niekada ir nepanikuo­
davo, nors buvo stovėjusi prieš kur kas baisesnius klausytojus.
Ji liepė sau kvėpuoti, užmiršti tai ir eiti tolyn.
Vis dar užstrigusį žodį pakeitė miglotu ir nederamu „da­
lyku“, paliko įpusėtą nagrinėti mintį ir perėjo prie kitos skai­
drės. Alisai ši pauzė pasirodė kaip nejauki amžinybė, manė,
kad visi atkreipė dėmesį į jos užsikirtimą, bet pasižiūrėjusi į
klausytojus nepamatė nė vieno sunerimusio, sutrikusio ar
kaip nors kitaip susijaudinusio veido. Tuoj pastebėjo Džošą
surauktais antakiais, su šypsenėle lūpose kažką šnabždantį
greta sėdinčiai moteriai.

Tik lėktuve, leisdamasi į Los Andželo oro uostą, ji pagaliau

prisiminė.
Leksikonas.

LIDIJA LOS ANDŽELE GYVENO jau trejus metus. Jei po vi­

durinės būtų iškart stojusi į aukštąją, praėjusį pavasarį būtų
gavusi diplomą. Alisa būtų ja didžiavusis. Lidija, ko gero, buvo
protingesnė už brolį ir seserį, o šie įstojo į aukštąsias. Baigė
teisę. Ir mediciną.
Užuot studijavusi, Lidija išvyko į Europą. Alisa vylėsi, kad
namo dukra grįš apsisprendusi, ką nori studijuoti, į kurią
aukštąją mokyklą stoti. Tačiau Lidija tėvams pasisakė Dubline
šiek tiek vaidinusi ir įsimylėjusi. Ir nedelsdama persikrausty-
sianti į Los Andželą.
Alisa vos nepakvaišo. Dar didesnei savo nevilčiai ji suvo­
kė ir pati prisidėjusi prie šios bėdos. Lidija buvo jauniausia iš
trijų vaikų, Alisa su Džonu daug dirbo ir nuolat keliavo, ji pati
gerai mokėsi, tad tėvai jai skyrė mažai dėmesio. Jie suteikė Li­
dijai daug erdvės, davė laisvę mąstyti savarankiškai ir išvadavo
nuo nedidelių namų darbų, kokie skiriami tokio amžiaus vai­
kams. Profesinis tėvų gyvenimas jai buvo puikus pavyzdys, ko
galima pasiekti išsikėlus didžius, unikalius tikslus ir jų aistrin­
gai, uoliai siekiant. Lidija išklausė mamos patarimus, kodėl
svarbu įgyti aukštąjį išsilavinimą, bet jai užteko pasitikėjimo
savimi ir drąsos juos atmesti.
Be to, Lidija turėjo, kas ją palaiko. Aršiausias Alisos ir Džo­
no ginčas kilo po to, kai šis įkišo savo trigrašį: „Manau, tai
nuostabu, į aukštąją ji galės įstoti bet kada, jei tik panorės.“
Alisa „BlackBerry“ pasitikrino adresą, paskambino į sep­
tintą butą ir ėmė laukti. Jau ketino vėl spausti mygtuką, bet
tada Lidija atidarė duris.
- Mama, tu anksti, - tarė.
Alisa pažiūrėjo į laikrodį.
- Pačiu laiku.
- Sakei, atskrisi aštuntą.
- Sakiau penktą.
- Aš į knygelę užsirašiau aštuntą.
- Lidija, dabar be penkiolikos šešios, ir aš čia.
Lidija, regis, svyravo ir panikavo, kaip į kelią priešais atva­
žiuojantį automobilį išbėgusi voverė.
- Atsiprašau, užeik.
Prieš apsikabindamos jos padvejojo, lyg mokytųsi neseniai
išmokto šokio ir gerai nežinotų, koks turi būti pirmas žingsnis
ar kas ves. O gal tai buvo senas šokis, tik taip seniai šoktas, kad
abi buvo primiršusios choreografiją.
Alisa pro palaidinukę apčiuopė Lidijos stuburą ir šonkau­
lius. Dukra atrodė sulysusi, numetusi bent penkis kilogramus
nuo tada, kai jiedvi pastarąjį kartą matėsi. Alisa vylėsi, kad
Lidija nesilaiko kokios nors dietos, o tik daug dirba. Šviesia­
plaukė, metro šešiasdešimt septynių ūgio, septyniais centime­
trais aukštesnė už Alisą Lidija išsiskyrė iš neaukštų italių ir
azijiečių, kurių Kembridže buvo dauguma, bet Los Andžele
atrankų salės būdavo pilnos tokių moterų kaip ji.
- Užsakiau staliuką devintai. Luktelk čia, aš tuoj.
 Ištempusi kaklą Alisa iš koridoriaus apžiūrėjo virtuvę ir
svetainę. Baldai, daugiausia padėvėti ar atiduoti tėvų, kartu
sustatyti atrodė įdomiai: oranžinis minkštasis kampas, retro
stiliaus kavos staliukas, senoviškas virtuvinis stalas ir kėdės.
Baltos sienos buvo beveik tuščios, tik virš sofos kabojo pri­
klijuotas Marlono Brando plakatas. Tvyrojo stiprus valiklio
kvapas, tarsi Lidija paskutinę sekundę prieš atvykstant Alisai
būtų puolusi tvarkytis.
Tiesą sakant, čia buvo pernelyg tvarkinga. Nesimėtė kase­
tės ar kompaktinės plokštelės, ant kavos staliuko nebuvo pri­
krauta knygų ar žurnalų, ant šaldytuvo nekabėjo nuotraukos,
niekur nebuvo matyti jokių puošmenų ar Lidijos pomėgių
ženklų. Čia galėtų gyventi kas tik nori. Paskui už nugaros ant
grindų, į kairę nuo durų, Alisa pamatė krūvą vyriškų batų.
- Papasakok apie savo buto draugus, - paprašė ji, kai neši­
na mobiliuoju Lidija išėjo iš savo kambario.
- Jie dirba.
- Kuo?
- Vienas bufetininkas, kitas pristato maistą j namus.
- Maniau, jie abu aktoriai.
- Aktoriai.
- Aišku. Primink, kuo jie vardu?
- Dagas ir Malkolmas.
Tai truko tik akimirką, bet Alisa pastebėjo, ir Lidija matė,
kad mama pastebėjo. Tardama Malkolmo vardą Lidija išrau­
do, o žvilgsnis nerimastingai nukrypo nuo motinos.
- Eime? Sakė, priims ir anksčiau, - tarė Lidija.
- Gerai, tik man reikia užsukti į tualetą.

PLAUDAMASI RANKAS ALISA apžiūrėjo ant spintelės prie

kriauklės stovinčius daiktus: „Neutrogenos“veido valiklį ir drė-
kiklį, „Toms of Maine“mėtinę dantų pastą, vyrišką dezodorantą,
dėžutę „Playtex“ tamponų. Trumpai susimąstė. Jai visą vasarą
nebuvo mėnesinių. Ar paskutinės buvo gegužę? Kitą mėnesį jai
sueis penkiasdešimt, taigi nėra ko nerimauti. Kol kas jos nemušė
karštis, naktimis nepylė prakaitas, bet juk ne visoms menopauzę
patiriančioms moterims taip esti. Tuo reikia tik džiaugtis.
Šluostydamasi rankas prie Lidijos plaukų priežiūros prie­
monių pamatė dėžutę „Trojan“ prezervatyvų. Reikės daugiau
sužinoti apie tuos buto draugus. Ypač apie Malkolmą.

Jiedvi susėdo prie lauko staliuko „Ivy“, stilingame restorane

Los Andželo centre, ir užsisakė išgerti: espreso martinio Lidi­
jai ir merlot Alisai.
- Kaip tėčiui sekasi rašyti straipsnį žurnalui „Science“? -
paklausė Lidija.
Taigi ji neseniai kalbėjosi su tėvu. Alisa jos skambučio ne­
buvo sulaukusi nuo Motinos dienos.
- Jau baigė. Labai didžiuojasi.
- Kaip Ana su Tomu?
- Gerai, užsiėmę, daug dirba. Tai kaip susipažinai su Dagu
ir Malkolmu?
- Vieną vakarą man dirbant jie atėjo į „Starbucksą“.
Pasirodė padavėjas ir jos užsisakė vakarienę ir dar išgerti.
Alisa vylėsi, kad alkoholis sumažins įtampą, kuri, tokia sle­
gianti ir skausminga, tūnojo tarsi po plonyte plėvele joms kal­
bantis.
- Tai kaip susipažinai su Dagu ir Malkolmu?
- Ką tik sakiau. Kodėl niekada nesiklausai, ką sakau? Vie­
ną vakarą, man dirbant, jie atėjo į „Starbucksą“, aš išgirdau
juos kalbantis ir supratau, kad jie ieško buto draugo.
- Maniau, dirbi padavėja restorane.
- Dirbu. Paprastomis dienomis dirbu kavinėje, o šeštadie­
nio vakarais - restorane.
- Neatrodo, kad liktų daug laiko vaidinti.
- Dabar neturiu jokio vaidmens, bet lankau kursus ir
vaikštau į atrankas.
 - Kokius kursus?
- Meisnerio technikos.
- O kur eini į atrankas?
- Televizijoje ir spaudoje.
Alisa pateliūskavo vyną, išgėrė paskutinį didelį gurkšnį ir
apsilaižė lūpas.
- Lidija, ką ketini veikti?
- Neketinu liautis, jei to klausi.
Gėrimai pradėjo veikti, bet ne taip, kaip Alisa tikėjosi. Jie it
benzinas pradegino plėvelę ir į paviršių iškilo įtampa - ji ėmė
valdyti pavojingai pažįstamą pokalbį.
- Negali taip amžinai gyventi. Ar būdama trisdešimties vis
dar dirbsi „Starbuckse“?
- Iki to laiko dar aštuoneri metai! Ar tu žinai, ką veiksi po
aštuonerių metų?
- Taip, žinau. Kada nors turėsi tapti atsakinga, mokėti svei­
katos draudimą, imti kreditą, taupyti pensijai...
- Aš moku sveikatos draudimą. Galbūt man visa tai pa­
vyks padaryti dirbant aktore. Supranti, kai kuriems pavyksta.
Jie užsidirba šimtą kartų daugiau nei tu su tėčiu kartu.
- Kalbu ne tik apie pinigus.
- Tai apie ką? Apie tai, kad netapsiu tavimi?
- Nekelk balso.
- Neaiškink man, ką daryti.
- Lidija, nenoriu, kad taptum manimi. Tik norėčiau, kad
turėtum platų pasirinkimą.
- Tu nori viską spręsti už mane.
-Ne.
- Esu, kokia esu, ir darau tai, ką noriu daryti.
- Ką gi? Nešioji kavą su pienu? Turėtum studijuoti. Turė­
tum gyvenime ko nors išmokti.
- Aš ir mokausi! Tik nesėdžiu Harvardo auditorijoje ir ne-
sižudau mėgindama gauti dešimtuką iš politologijos. Aš lan­
kau svarbius aktorystės kursus, mokausi penkiolika valandų
per savaitę. Kiek valandų per savaitę tavo studentai praleidžia
paskaitose? Dvylika?
- Tai ne tas pats.
- Tėtis mano, kad tas pats. Jis už tai moka.
Alisa sugniaužė sijono šonus ir kietai sučiaupė lūpas. Tai,
ką norėjo pasakyti, buvo skirta ne Lidijai.
- Tu niekada nematei manęs vaidinančios.
Džonas matė. Pernai žiemą jis vienas atskrido pasižiūrė­
ti jos vaidinant. Apsikrovusi skubiais darbais Alisa tuo metu
negalėjo ištrūkti. Žiūrėdama į skausmo kupinas Lidijos akis
ji nebeprisiminė, kokie buvo tie skubūs darbai. Alisa nebuvo
nusistačiusi prieš aktorystę, tik manė, kad dukters siekis vai­
dinti neturint jokio išsilavinimo yra nutrūktgalviškas. Jeigu ji
dabar neįstos į aukštąją, neįgis pagrindinių kokios nors srities
žinių, ką darys neišdegus su aktoryste?
Alisa prisiminė prezervatyvus vonioje. Ojei Lidija pastotų?
Alisa nerimavo, kad Lidija vieną dieną gali pasijusti įkliuvusi į
nevisaverčio gyvenimo spąstus ir imti apgailestauti. Žiūrėda­
ma į dukrą ji matė daugybę neišnaudotų galimybių, daugybę
iššvaistyto laiko.
- Lidija, tu nejaunėji. Gyvenimas bėga labai greitai.
- Sutinku.
Buvo atnešti patiekalai, bet nė viena nepaėmė šakutės.
Lidija šluostėsi akis rankomis siuvinėta linine servetėle. Jos
visada įsiveldavo į tą patį mūšį, ir Alisai atrodydavo, lyg abi
galvomis daužytų betoninę sieną. Ginčai niekada neduodavo
naudos, tik pridarydavo ilgalaikės žalos ir abiem sukeldavo
skausmo. Alisa troško, kad Lidija jos žodžiuose išgirstų meilę
ir išmintį. Ji svajojo ištiesti rankas ir apkabinti dukrą, bet jas
skyrė lėkštės, taurės ir susvetimėjimo metai.
Moterų dėmesį patraukė bruzdesys už kelių staliukų. Blyk­
sėjo fotoaparatai, susirinko nedidelis nuolatinių lankytojų
ir aptarnaujančio personalo būrelis, visų dėmesys buvo nu­
kreiptas į moterį, šiek tiek panašią į Lidiją.
 - Kas ji? - pasidomėjo Alisa.
- Mama, - Lidijos it trylikametės balse jautėsi sumišimas
ir išdidumas, - tai Dženiferė Aniston.
Jiedvi valgė vakarienę ir kalbėjosi saugiomis temomis,
kaip antai apie maistą ir orą. Alisa norėjo daugiau išsiaiškin­
ti apie Lidijos santykius su Malkolmu, bet dukros emocijų
žarijos teberuseno ir Alisa bijojo įžiebti dar vieną karą. Ji ap­
mokėjo sąskaitą ir abi sočios, bet nepatenkintos išdūlino iš
restorano.
- Atsiprašau, madam!
Ant šaligatvio jas pasivijo padavėjas.
- Palikot šitą.
Alisa stabtelėjo mėgindama susigaudyti, kaip padavėjui
į rankas pakliuvo jos „BlackBerry“. Restorane ji nei tikrino
elektroninį paštą, nei žiūrėjo į kalendorių. Ji įkišo ranką į ran­
kinę. Delninuko ten nebuvo. Turbūt ištraukė jį, kai ieškojo pi­
niginės susimokėti.
- Ačiū.
Lidija klausiamai dirstelėjo į mamą, lyg norėdama kažką
pasakyti ne apie maistą ir orą, bet nutylėjo. Jos netardamos nė
žodžio parėjo iki Lidijos buto.

- DŽONAI?
Alisa laukė prieškambaryje rankoje laikydama lagami­
ną. Priešais ją ant grindų, ant šūsnies nepaimtų laiškų gulėjo
„Harvard Magazine“. Svetainėje tiksėjo laikrodis, burzgė šal­
dytuvas. Po šiltos, saulėtos popietės viduje atrodė vėsu, tamsu
ir dvoku. Negyvenama.
Ji paėmė laiškus ir nuėjo į virtuvę, lagaminas su ratukais
nusekė įkandin kaip ištikimas šunytis. Jos skrydis buvo ati­
dėtas, tad grįžo vėliau, netgi pagal mikrobanginę krosnelę. Jis
visą dieną, visą šeštadienį turėjo darbui.
 Nemirksėdama į ją žiūrėjo raudona atsakiklio balso pašto
lemputė. Alisa žvilgtelėjo į šaldytuvą. Ant durų jokio raštelio.
Nieko.
Tebespausdama lagamino rankeną stovėjo tamsioje virtu­
vėje ir kelias minutes stebėjo besikeičiančius mikrobanginės
krosnelės laikrodžio skaičius. Nusivylęs, bet atlaidus balsas
galvoje virto kuždesiu, jį nustelbė pirmykštis riksmas. Ali­
sa pagalvojo, gal reikėtų jam paskambinti, bet vis garsėjan­
tis riksmas išsyk atmetė siūlymą ir paniekino visus galimus
jo pasiteisinimus. Pamanė, gal nesukti dėl jo galvos, bet tas
riksmas, jau besismelkiantis į kūną, aidintis pilve, virpinantis
pirštų galiukus, buvo pernelyg stiprus ir visaapimantis.
Ir ko gi ji taip jaudinasi? Džonas atlieka kokį nors ekspe­
rimentą ir negali grįžti namo. Ji pati begalę kartų buvo atsi­
dūrusi tokioje padėtyje. Toks jų darbas. Tokie jie. Rėkiantis
balsas ją išvadino kvaila višta.
Prie galinių durų pamatė savo sportbačius. Pabėgiojusi pa­
sijustų geriau. Štai ko jai reikia.
Jei tik galėdavo, bėgiodavo kasdien. Jau daug metų bėgi­
mas jai buvo kaip valgymas ar miegas, kasdienė būtinybė, ji
galėdavo išbėgti vidurnaktį ar siaučiant baisiausiai pūgai. Ta­
čiau pastaruosius kelis mėnesius buvo užmetusi šį svarbų už­
siėmimą. Turėjo per akis darbo. Varstydamasi batus aiškino
sau nesiėmusi jų į Kaliforniją, nes žinojusi, kad ten neturės
laiko. Iš tikrųjų ji tiesiog užmiršo juos įsimesti.
Nuo namų pasukusi į Tuopų gatvę ji visada bėgdavo tuo
pačiu maršrutu: Masačūsetso aveniu, per Harvardo aikštę iki
Memorialo kelio, palei Čarlso upę iki Harvardo tilto, per jį iki
Masačūsetso technologijos instituto ir atgal, - iš viso daugiau
nei aštuonis kilometrus, ir juos įveikdavo per keturiasdešimt
penkias minutes. Jai jau seniai knietėjo dalyvauti Bostono
maratone, bet kasmet nuspręsdavo neturinti laiko treniruotis
įveikti tokį nuotolį. Galbūt kada nors turės. Būdama puikios
fizinės būklės ji neabejojo gerai bėgiosianti iki septyniasde­
šimties.
Ant šaligatvių besigrūdantys pėstieji ir sankryžose įstrigę
automobiliai trukdė bėgti Harvardo aikšte. Šeštadienį tokiu
metu čia būdavo sausakimša, minios žmonių bastydavosi ga­
tvėmis, trepsėdavo sankryžose, kol užsidegs žalia šviesa, prie
restoranų lūkuriuodavo staliukų, stovėdavo eilėse prie kino
teatrų kasų ar sėdėdavo automobiliuose gatvėje laukdami, kol
atsilaisvins vieta aikštelėje, nors tai buvo mažai tikėtina. Pir­
mas dešimt minučių jai reikėdavo susikaupti ir laviruoti, bet
kirtusi Memorialo kelią ir pasukusi prie Čarlso upės galėdavo
bėgti plačiais žingsniais ir jaustis kaip žuvis vandenyje.
Malonus, giedras vakaras prie Čarlso pritraukė daug žmo­
nių, bet žolėtas plotelis prie upės nebuvo toks sausakimšas
kaip Kembridžo gatvės. Nepaisydama nuolatinio bėgikų, šunų
su šeimininkais, vaikštinėtojų, riedutininkų, dviratininkų ir
moterų, stumiančių kūdikius vežimėliuose, srauto, Alisa, kaip
patyręs vairuotojas gerai žinomame kelio ruože, tik miglotai
matė, kas vyksta aplink. Bėgdama palei upę ji tesuvokė savo
„Nike“ dunkstelėjimą į šaligatvį, derantį su jos alsavimu. Ne­
prisiminė ginčo su Lidija. Nekreipė dėmesio į urzgiantį pilvą.
Negalvojo apie Džoną. Tik bėgo.
Kaip visada, grįžusi iki Džono Fidžeraldo Kenedžio parko,
dailiai nupjautų vejų telkinėlio, besiribojančio su Memorialo
keliu, Alisa liovėsi bėgusi. Galva išsiblaivė, kūnas atsipalai­
davo ir atjaunėjo, ji eite patraukė namo. Kenedžio parkas su
Harvardo aikšte susisiekė maloniu, suoliukais apstatytu take­
liu, nuo „Čharleso“ viešbučio vedančiu į Kenedžio vadybos
mokyklą.
Takeliui pasibaigus ji sustojo Elioto ir Bretlio gatvių san­
kirtoje. Jau ruošėsi eiti per gatvę, bet moteris stulbinama jėga
griebė ją už rankos ir paklausė:
- Ar šiandien galvojote apie dangų?
 Moteris įsmeigė į Alisą skvarbų, tvirtą žvilgsnį. Jos plaukai
buvo ilgi, jų spalva ir tekstūra kaip panaudoto puodų šveiti­
klio, ant krūtinės nešiojo pasikabinusi kortelę su ranka rašy­
tu užrašu: „Amerika, atgailauk, gręžkis nuo nuodėmės
prie Jėzaus“. Harvardo aikštėje kas nors nuolat pardavinėda­
vo Jėzų, bet Alisa niekada iki šiol nebuvo taip tiesiai ir įžūliai
užkalbinta.
- Atleiskit, - tarė ji, eismo sraute pastebėjo plyšį ir spruko
į kitą gatvės pusę.
Norėjo žingsniuoti toliau, bet sustojo kaip įbesta. Nesu­
sigaudė, kur esanti. Atsigręžė į gatvę. Moteris plaukais kaip
šveitiklis šaligatviu sekė kitą nusidėjėlį. Takelis, viešbutis, par­
duotuvės, nesuprantamai išdrikusios gatvės. Ji žinojo esanti
Harvardo aikštėje, tik nenumanė, kurioje pusėje jos namai.
Alisa pamėgino viską konkrečiai įvardyti. „Harvard Squ-
are“ viešbutis, „Eastern Mountain“ sporto prekės, „Dickson
Bros“. Technikos įranga, Maunt Oberno gatvė. Jai pažįstamos
visos šios vietos - juk šia aikšte vaikščiojo daugiau nei dvide­
šimt penkerius metus - bet jos kažkodėl netiko prie galvoje
esančio žemėlapio, nurodančio, kur ji gyvena. Juodas ir baltas
apskritas ženklas su „T“ raide tiesiai priešais ją nurodė įėjimą
į „Red Line“ metro ir požeminių autobusų stotį, bet tokių įė­
jimų Harvardo aikštėje buvo trys ir Alisa nenutuokė, kuris iš
jų yra šis.
Ėmė dunksėti širdis. Išpylė prakaitas. Ji paaiškino sau, kad
padidėjęs pulsas ir prakaitavimas - tai derama organizmo re­
akcija į bėgimą. Tačiau stovint ant šaligatvio atrodė, kad tai
panika.
Ji prisivertė nueiti vieną kvartalą, paskui kitą, regėjos, kad
linkstančios kojos gali bet kurią akimirką pasiduoti. „Coop“,
„Cardullo’s“, kampinės krautuvėlės, Kembridžo turistų centras
kitapus gatvės ir Harvardo kiemas už jo. Alisa paguodė save,
kad dar geba skaityti ir atpažinti objektus. Tačiau tai nepadėjo.
Stigo bendro vaizdo.
 Aplink ją ir pro ją zujo žmonės, automobiliai, autobusai,
buvo nepakenčiamai triukšminga. Alisa užsimerkė. Įsiklausė į
kraujo pliūpsnius ir širdies tvinksnius užausiuose.
- Meldžiu, kad tai liautųsi, - sušnabždėjo ji.
Atsimerkė. Kaip staiga paveikslas pakriko, taip staiga vis­
kas stojo į vietas. „Coop“, „Cardullo’s“, „Nini’s Corner“, Har­
vardo kiemas. Ji išsyk suprato prie kampo turinti sukti į kairę
ir Masačūsetso aveniu drožti j vakarus. Nebesijausdama keis­
tai pasiklydusi už kilometro nuo namų ji lengviau atsikvėpė.
Ir vis dėlto buvo keistai pasiklydusi už kilometro nuo namų.
Alisa kiek įkabindama ėmė kulniuoti namo.
Ji įsuko į savo gatvę, tykų, medžiais apsodintą gyvenamų­
jų namų keliuką už poros kvartalų nuo Masačūsetso aveniu.
Tvirtai žingsniuodama keliuku, matydama namus jautėsi kur
kas saugesnė, bet dar ne visai saugi. Įsmeigusi akis į laukujės
duris, kilnodama kojas ji tikino save, kad įėjus į prieškambarį
ir pamačius Džoną įnirtingai banguojanti nerimo jūra atslūgs.
Jei tik Džonas bus namie.
- Džonai?
Jis pasirodė ant virtuvės slenksčio, nesiskutęs, akinius už­
kėlęs ant „pamišusio mokslininko“plaukų, čiulpdamas raudo­
ną ledinuką, apsivilkęs laimę nešančius pilkus marškinėlius.
Jis visą naktį nemiegojo. Kaip ji ir buvo sau žadėjusi, nerimas
ėmė slūgti. Tačiau kartu su juo išseko energija ir narsa, ir ji,
trapi, išsiilgusi, suglebo jo rankose.
- Ei, jau svarsčiau, kur esi, norėjau ant šaldytuvo palikti
raštelį. Kaip sekėsi? - paklausė jis.
-Kur?
- Stanforde.
- A, gerai.
- Kaip Lidija?
Nuoskauda dėl apgavystės su Lidija, dėl to, kad jai grįžus
Džono nebuvo namie, visi tie jausmai, kurių bėgiojant pavyko
atsikratyti ir kuriuos paskui išstūmė siaubas dėl nepaaiškina­
mo pasiklydimo, dabar vėl sukilo visu smarkumu.
- Pats žinai, - atkirto ji.
- Susibarėt.
- Moki už jos aktorystės kursus? - metė kaltinimą Alisa.
- O, - pratarė jis raudonai išdažytomis lūpomis čiulpda­
mas likusį ledinuką. - Klausyk, gal galėtume apie tai pasikal­
bėti vėliau? Dabar neturiu tam laiko.
- Turi tam rasti laiko, Džonai. Tu ją išlaikai be mano ži­
nios, kai grįžtu namo, tavęs nėra ir...
- Ir tavęs nebuvo, kai aš parėjau. Kaip pabėgiojai?
Alisa suprato slaptą Džono klausimo prasmę. Jei būtų jo
laukusi, jei būtų paskambinusi, jei nebūtų paklususi savo no­
rui ir išėjusi pabėgioti, paskutinę valandą būtų praleidusi su
juo. Turėjo nusileisti.
- Gerai.
- Atleisk, laukiau, kiek galėjau, bet dabar būtinai turiu
grįžti į laboratoriją. Man kol kas neįtikėtinai sekasi, rezulta­
tai įstabūs, bet dar nebaigėme ir prieš ryte pradėdamas dirbti
turiu išanalizuoti skaičius. Namo parėjau tik tavęs pamatyti.
- Mums reikia pasikalbėti dabar.
- Ali, tai jokia ne naujiena. Mes seniai nesutariame dėl Li­
dijos. Negi tai negali palūkėti, kol grįšiu?
-Ne.
- Gal nori eiti kartu? Pasikalbėtume pakeliui.
- Neisiu į darbą, man reikia pabūti namie.
- Reikia dabar pat pasikalbėti, reikia būti namie - tau stai­
ga visko prisireikė. Gal dar kas nors nutiko?
Žodis „prisireikė“ užgavo jautrią vietą. Būti reikalingam
reiškia būti silpnam, priklausomam, nenormaliam. Jos tėvas.
Alisa visą gyvenimą stengėsi nebūti tokia kaip jis.
- Aš tik pervargau.
- Klausyk, turi sumažinti tempą.
- Man ne to reikia.
 Džonas luktelėjo, gal Alisa paaiškins plačiau, bet ji tylėjo.
- Klausyk, kuo greičiau išeisiu, tuo greičiau grįšiu. Pailsėk,
vėlai vakare būsiu namie.
Jis pabučiavo ją į prakaituotą kaktą ir išėjo pro duris.
Stovėdama prieškambaryje, kur Džonas ją paliko, Alisa
pajuto, kad užgriūva emocijos dėl to, ką neseniai patyrė Har­
vardo aikštėje. Ji atsisėdo ant grindų, atsirėmė į vėsią sieną
ir įsistebeilijo į rankas ant kelių, lyg šios būtų svetimos. Pa­
mėgino susikaupti ir nuraminti kvėpavimą, kaip darydavo
bėgiodama.
Kelias minutes tik alsavo, kol galiausiai aprimo ir jau galėjo
pamėginti susivokti, kas ką tik įvyko. Ji pagalvojo apie Stan-
forde sakant kalbą pamirštą žodį ir nutrūkusias mėnesines.
Atsistojo, įjungė nešiojamąjį kompiuterį ir „Google“ surado
„menopauzės simptomus“.
Ekraną užpildė pasibaisėtinas sąrašas: karščio bangos,
prakaitavimas naktimis, nemiga, baisus nuovargis, nerimas,
svaigulys, širdies ritmo sutrikimai, depresija, dirglumas, nuo­
taikos svyravimai, orientacijos praradimas, painiava galvoje,
atminties spragos.
Orientacijos praradimas, painiava galvoje, atminties spra­
gos. Tinka, tinka, tinka. Ji atsilošė ir pirštais persibraukė
juodus garbanotus plaukus. Pažvelgė į nuotraukas visą sieną
užimančios sekcijos lentynose: Harvardo diplomų teikimas,
juodu su Džonu šoka per vestuves, šeimos portretai su mažais
vaikais, per Anos vestuves daryta šeimos nuotrauka. Ji grįžo
prie sąrašo kompiuterio ekrane. Tai normalus moters gyveni­
mo etapas. Milijonai moterų kasdien su tuo susiduria. Gyvy­
bei nepavojinga. Nieko patologiška.
Brūkštelėjo sau raštelį, kad nueitų pas gydytoją pasitikrin­
ti. Galbūt reikės pakaitinės estrogenų terapijos. Paskutinį kar­
tą perskaitė simptomų sąrašą. Dirglumas. Nuotaikos svyravi­
mai. Išsiveržęs įtūžis ant Džono. Viskas tinka. Ji patenkinta
išjungė kompiuterį.
 Alisa dar kurį laiką pasėdėjo temstančiame kambaryje
klausydamasi tylių namų ir kaimynų kepsninių garsų. Įtraukė
kepamų mėsainių kvapo. Kažkodėl nebesijautė alkana. Išgėrė
multivitaminų su vandeniu, išsikrovė daiktus, perskaitė kelis
„The Journal of Cognition“ straipsnius ir atsigulė į lovą.
Po vidurnakčio pagaliau parėjo Džonas. Alisa prabudo jam
atsigulus į lovą, bet nesujudėjo, apsimetė mieganti. Turbūt jis
pavargęs po bemiegės nakties ir ilgos darbo dienos. Apie Li­
diją galės pasikalbėti rytą. Ji atsiprašys už tai, kad buvo tokia
dirgli ir paniurusi. Džonas uždėjo šiltą ranką jai ant klubo ir
pats susirietė pagal moters kūną. Sprandu jusdama jo alsavi­
mą ji kietai įmigo įsitikinusi, kad viskas bus gerai.
 f ‘"1 eks daug suvirškinti, -
1 atidarydama savo ka-
.JL bineto duris tarė Alisa.
- Taip, tos enčilados buvo didžiulės, - jai už nugaros išsi­
šiepęs pritarė Denas.
Alisa bloknotu švelniai pliaukštelėjo jam per ranką. Jie grį­
žo po valandą trukusio seminaro per pietų pertrauką. Ketvir-
takursis Denas atrodė kaip „J. Crew“* modelis raumeningas,
lieknas, tvarkingai nukirptais, trumpais, šviesiais plaukais,
plačiai, įžūliai besišypsantis. Pasitikėjimu savimi ir humoro
jausmu Denas Alisai priminė tokio amžiaus Džoną, nors išo­
riškai juodu nebuvo panašūs.

* „J. Crew“ - amerikiečių drabužių, avalynės ir aksesuarų prekybos

tinklas (čia ir toliau vert. past.).
 Po kelių nesėkmingų bandymų Denas pagaliau pradėjo
tyrimus savo disertacijai ir užsidegė. Alisa tuo džiaugėsi ir vy­
lėsi, kad jo įkarštis virs neblėstančia aistra. Tyrimai, jei duoda
rezultatų, gali įtraukti bet ką. Sunkiau mėgti savo darbą, kai
nesulauki rezultatų, o to priežastys lieka neaiškios.
- Kada išskrendi į Atlantą? - paklausė sklaidydama popie­
rius ant stalo, ieškodama savo taisyto jo tyrimų juodraščio.
- Kitą savaitę.
- Ko gero, iki to laiko galėsi įteikti darbą, nedaug betrūksta.
- Negaliu patikėti, kad vesiu. Dievulėliau, koks aš senis.
Alisa rado, ko ieškojo, ir padavė jam.
Denas atsisėdo ir ėmė vartyti lapus, suraukęs kaktą skai­
tinėti paraštėse brūkštelėtas pastabas. Prie įvado ir dėstymo
skyrių Alisa prisidėjo daugiausia. Perprastomis ir plačiomis
savo žiniomis ji užpildė jo pasakojimo spragas, nurodė, kokią
vietą šis veikalas užima visoje istorinėje ir dabartinėje lingvis­
tikos dėlionėje.
- Kas čia parašyta? - pirštu rodydamas vieną raudoną ke­
verzonę paklausė Denas.
- Sutelkto ir išsklaidyto dėmesio skirtumai.
- Kur ieškoti medžiagos? - pasiteiravo jis.
- A! Kaip gi ten? - Alisa stipriai užsimerkė laukdama, kol
į paviršių iškils pirmo autoriaus pavardė ir leidimo metai. -
Matai, kas nutinka, kai pasensti?
- Ak, jūs dar tikrai nesena. Nesijaudinkit, pasiieškosiu
pats.
Tas, kas rimtai pasineria į mokslą, savo atmintį apkrau­
na įvairių tyrimų paskelbimo metais, eksperimentų atlikimo
smulkmenomis ir autorių pavardėmis. Alisa dažnai apstul­
bindavo studentus ir stažuotojus po doktorantūros lyg nie­
kur nieko išberdama septynis tyrimus, susijusius su tam tikru
reiškiniu, jų autorius ir paskelbimo metus. Dauguma vyresnių
fakulteto narių tai gebėjo. Netgi vykdavo neskelbiamos varžy­
bos, kas galvoje nešiojasi išsamiausią savo disciplinos biblio-
tekos katalogą. Alisai dažniau nei kam nors kitam atitekdavo
įsivaizduojamas medalis.
- „Nye“, MBB, dutūkstantieji! - sušuko ji.
- Vis stebiuosi, kaip jūs tai sugebat. Rimtai, kaip išlaikot
galvoje šitiek žinių?
Alisa patenkinta nusišypsojo:
- Pamatysi, kaip sakiau, gyvenimas tau dar prieš akis.
Denas toliau vartė puslapius, kaktoje nebeliko raukšlių.
- Ką gi, supratau, atrodo neblogai. Labai ačiū. Rytoj grą­
žinsiu!
Ir jis iškūrė iš kabineto. Atlikusi šią užduotį Alisa pasižiū­
rėjo į darbų sąrašą geltoname lipuke, priklijuotame prie lenty­
nos tiesiai virš jos kompiuterio.

Kognityvinės psichologijos paskaita /

Seminaras per pietų pertraukų /
Deno darbas
Erikas
Gimtadienio vakarienė

Ji patenkinta padėjo paukščiuką prie „Deno darbo“.

Erikas? Kų tai reiškia?
Erikas Velmanas buvo Harvardo Psichologijos katedros
vedėjas. Ar ji ketino jam ką nors pasakyti, parodyti, ko nors
paklausti? Gal juodu turėjo susitikti? Alisa pažvelgė į kalen­
dorių. Spalio vienuolikta, jos gimtadienis. Apie Eriką nieko.
Erikas. Tikra mįslė. Ji atsidarė elektroninio pašto dėžutę. Nuo
Eriko nieko. Vylėsi, kad reikalas neskubus. Suirzusi, bet nea­
bejodama, kad galiausiai išsiaiškins, kas ten su tuo Eriku, iš­
metė į šiukšlių dėžę priminimų lapelį, šiandien jau ketvirtą, ir
atsiplėšė naują.

Erikas?
Paskambinti gydytojui
 Atminties sutrikimai, tokie kaip šis, dažnai bjauriai pasi­
reikšdavo, ir Alisai dėl to buvo neramu. Ji vis atidėliojo skam­
butį savo šeimos gydytojui, nes tikėjosi, kad šie užmaršumo
priepuoliai ilgainiui paprasčiausiai praeis. Vylėsi iš kokio
nors pažįstamo netyčia išgirsti raminamą žinią, kad šis etapas
laikinas, ir galbūt visai išvengti vizito pas daktarą. Tačiau tai
buvo mažai tikėtina, nes visi menopauzės amžiaus draugai ir
bendradarbiai iš Harvardo buvo vyrai. Alisa pripažino, kad,
ko gero, laikas pasitarti su medikais.

ALISA SU DŽONU IŠ UNIVERSITETO miestelio patraukė į

„Epulae“ Inmano aikštėje. Viduje Alisa pamatė vyresniąją
dukterį Aną, jau sėdinčią prie varinio baro su vyru Čarliu.
Abu vilkėjo įspūdį darančius mėlynus kostiumus: jis buvo
pasipuošęs įmantriu aukso spalvos kaklaraiščiu, ji - paprastu
perlų vėriniu. Juodu jau porą metų dirbo trečioje pagal dydį
Masačūsetso teisės firmoje, Ana specializavosi intelektinės
nuosavybės srityje, Čarlis dirbo su bylomis.
Iš martinio taurės rankoje ir nepasikeitusios B dydžio krū­
tinės Alisa suprato, kad Ana ne nėščia. Dukra jau pusę metų
nesėkmingai ir neslėpdama stengėsi pastoti. Kuo sunkiau bū­
davo pasiekiamas tikslas, tuo labiau Ana jo geisdavo. Alisa
jai patarė luktelėti, neskubėti vykdyti dar vienos reikšmingos
savo gyvenime užduoties. Anai tebuvo dvidešimt septyneri, ji
tik pernai ištekėjo už Čarlio ir dirbdavo aštuoniasdešimt-de-
vyniasdešimt valandų per savaitę. Tačiau Ana atkirsdavo ar­
gumentu, kuriuo galiausiai patiki kiekviena dirbanti ir vaikų
trokštanti moteris: tam niekada nebūna tinkamo laiko.
Alisa nerimavo, kaip šeima paveiks Anos karjerą. Mote­
ris daug vargo, kol pelnė profesorės vardą, bet ne todėl, kad
būtų bijojusi atsakomybės ar neatlikusi svarbių darbų lingvis­
tikos srityje, o tik todėl, kad turėjo vaikų. Pykinimai, anemija
ir preeklampsija, patirti per iš viso dvejus su puse nėštumo
metų, be abejo, blaškė dėmesį ir trukdė dirbti. O trims ma­
žoms būtybėms, gimusioms po tų nėštumų, teko skirti tiek
laiko, kiek nepareikalavo nei griežčiausias katedros vedėjas,
nei uoliausias studentas.
Alisa ne kartą su siaubu stebėjo, kaip reprodukciškai akty­
vios jos bendradarbės meta darbą ar bent jau sulėtina tempą
iki sraigės spartos. Buvo sunku žiūrėti, kaip Džonas, intelek­
tualiai jai lygus bendražygis, gerokai ją lenkia. Alisa dažnai
paspėliodavo, ar jo karjera būtų ištvėrusi tris epiziotomijas,
žindymus, vaikučių sodinimus ant puoduko, begalinį buki­
nantį dainavimą „Rieda rieda autobusas“ ir daugybę naktų,
kai gauni be pertraukos išmiegoti vos porą trejetą valandų.
Visiems apsikabinus, išsibučiavus, apsikeitus maloniais
žodeliais ir gimtadienio sveikinimais prie jų iš už baro priėjo
moteris juodais drabužiais ir smarkiai nušviesintais plaukais.
- Ar jau visi susirinkote? - paklausė ji. Šypsojosi maloniai,
bet per ilgai, taigi šypsena vargu ar buvo nuoširdi.
- Ne, dar vieno laukiam, - atsakė Ana.
- Aš čia! - už nugarų šūktelėjo Tomas. - Su gimtadieniu,
mama!
Alisa jį apkabino, pabučiavo ir tik tada suvokė, kad jis atėjo
vienas.
- Ar lauksime?..
- Džilės? Ne, mama, praėjusį mėnesį išsiskyrėm.
- Tu taip dažnai keiti merginas, kad mums sunku įsidėmėti
jų vardus, - papriekaištavo Ana. - Tai gal užimti vietą naujai?
- Dar ne, - atsakė Anai Tomas, o moteriai juodais drabu­
žiais tarė: - Mes jau visi.
Tomas merginas keitė maždaug kas šešis-devynis mėne­
sius ir niekada ilgai neišbūdavo vienas. Jis buvo protingas,
rimtas, iš akies luptas tėvas, Harvardo medicinos mokyklos
trečiakursis, ketinantis tapti širdies ir krūtinės chirurgu. At­
rodė, kad jam būtų neprašai gerai užkirsti. Jis su ironija pripa­
žindavo, kad visi jo pažįstami studentai medikai ir chirurgai
maitinasi priešokiais ir prastai: spurgomis, bulvių traškučiais,
tuo, kuo prekiaujama automatuose ir ligoninės valgykloje. Nė
vienas neturi laiko sportuoti, nebent laipiotų laiptais, užuot
važinėję liftu. Tomas pajuokaudavo, kad po kelerių metų jie
bent jau sugebės gydyti vienas kito širdies ligas.
Kai visi su gėrimais ir užkandžiais susėdo pusapvalėje pa­
talpoje, pokalbis pakrypo apie nesamą šeimos narį.
- Kada Lidija paskutinį kartą buvo kurio nors gimtadieny­
je? - paklausė Ana.
- Ji dalyvavo, kai man suėjo dvidešimt vieni, - atsakė Tomas.
- Beveik prieš penkerius metus! Ar tai buvo paskutinis
kartas? - stebėjosi Ana.
- Ne, negali būti, - paprieštaravo Džonas, bet konkrečiau
nepaaiškino.
- Ko gero, taip, - tvirtino Tomas.
- Ne. Ji čia buvo prieš trejus metus, kai jūsų tėtis Menkių
kyšulyje šventė penkiasdešimtmetį, - tarė Alisa.
- Mama, kaip jai sekasi? - paklausė Ana.
Ana, be abejo, džiaugėsi, kad Lidija nestojo į aukštąją, mat
trumpi sesers mokslai užtikrino vyresnėlei protingiausios,
daugiausia pasiekusios Haulandų dukters padėtį. Ana pirma
besidžiaugiantiems tėvams atskleidė savo protą, pirma pel­
nė talentingos dukters reputaciją. Nors Tomas irgi buvo la­
bai protingas, Ana į jį nekreipė per daug dėmesio, gal todėl,
kad jis buvo berniukas. Paskui atsirado Lidija. Abi mergaitės
buvo sumanios, bet Ana turėdavo įdėti daug pastangų, kad
mokytųsi vienais dešimtukais, o Lidija, regis, be didelio vargo
gaudavo puikius pažymius. Anai tai neprasprūdo pro akis. Jos
abi buvo savarankiškos ir linkusios įnirtingai varžytis, tik vy­
resnėlė nemėgo rizikuoti. Ji siekė saugių, visuotinai pripažintų
tikslų, tokių, už kuriuos neabejotinai pelnytų pripažinimą.
- Gerai, - atsakė Alisa.
- Negaliu patikėti, kad ji vis dar ten. Ar ji kuo nors užsii­
ma? - paklausė Ana.
 - Pernai ji puikiai vaidino tame spektaklyje, - įsiterpė
Džonas.
- Ji lanko kursus, - pridūrė Alisa.
Tik iš lūpų išsprūdus žodžiams prisiminė, kad Džonas jai
už nugaros finansavo neuniversitetinius Lidijos mokslus. Kaip
ji užmiršo apie tai pasikalbėti? Piktai dėbtelėjo į vyrą. Džonas
pajuto jos veriamą žvilgsnį. Vos matomai papurtė galvą ir pa­
glostė jai nugarą. Dabar tam netiko nei laikas, nei vieta. Turės
vėliau su juo tai aptarti. Jei tik neužmirš.
- Na, bent jau šį tą veikia, - tarė Ana, be abejo, patenkinta,
kad visi supranta aptariamos Haulandų dukters padėtį.
- Tėti, kaip einasi ląstelių žymėjimo eksperimentas? - pa­
sidomėjo Tomas.
Džonas pasilenkęs ėmė dėstyti naujausio savo tyrimo
detales. Alisa stebėjo vyrą ir sūnų, du biologus, įnikusius į
analitinį pokalbį, mėginančius padaryti įspūdį vienas kitam
savo žiniomis. Juoko raukšlelės Džono akių kampučiuose,
matomos net tada, kai jis kuo rimčiausiai nusiteikęs, kalban­
tis apie tyrimus pagilėjo ir atgijo, o rankos susikibo kaip lėlės
scenoje.
Alisai patiko stebėti jį tokį. Su ja jis taip smulkiai ir entuzi­
astingai neaptarinėjo savo tyrimų. Bent jau pastaruoju metu.
Ji daugmaž žinojo, prie ko vyras dirba, būtų galėjusi neišma­
nėliams papasakoti apie jo tyrimus, bet tik bendrais bruožais.
Alisa prisiminė, kaip turiningai jie šnekėdavosi leisdami laiką
su Tomo ar Džono bendradarbiais. Džonas jai išpasakodavo
viską, o ji įdėmiai klausydavosi. Pamėgino prisiminti, kada
tai pasikeitė, kuriam pirmam tai atsibodo: jam kalbėti ar jai
klausytis.
Kalmarai, Meino austrės su krabų plutele, gražgarsčių sa­
lotos ir ravioliai su moliūgais buvo nepriekaištingi. Po vaka­
rienės visi garsiai nedarniai užtraukė „Su gimimo diena“ ir
pelnė triukšmingus, linksmus nuolatinių klientų plojimus.
Alisa užpūtė vienintelę žvakutę ant šilto šokoladinio pyrago
trikampėlio. Visiems iškėlus taures „Veuve Clicąuot“ Džonas
savąją kilstelėjo dar aukščiau.
- Sveikinu su gimtadieniu savo žavią ir nuostabią žmoną.
Už kitus penkiasdešimt tavo metų!
Jie susidaužė ir išgėrė.

Tualete Alisa veidrodyje apžiūrėjo savo atvaizdą. Pagyvenu­

sios moters veidas nederėjo prie jos pačios susikurto savo
paveikslo. Rudos su aukso atspalviu akys atrodė pavargusios,
nors ji buvo puikiai pailsėjusi, oda blausesnė, labiau suglebusi.
Ji tikrai atrodė vyresnė nei keturiasdešimties, bet nebūtų savęs
pavadinusi sena. Nesijautė sena, nors suvokė senstanti. Ji ką
tik perėjo į vyresnių žmonių grupę, ir tai pasireiškė nepagei­
daujamu menopauzės sukeltu užmaršumu. Fiziškai ji jautėsi
jauna, stipri ir sveika.
Alisa prisiminė motiną. Jiedvi buvo panašios. Atmintyje
iškildavo rimtas ir ryžtingas mamos veidas be menkiausios
raukšlelės, su strazdanėlėmis ant nosies ir skruostų. Ji negy­
veno taip ilgai, kad būtų spėjusi susiraukšlėti. Motina žuvo
keturiasdešimt vienų. Alisos seseriai Anei dabar būtų ketu­
riasdešimt aštuoneri. Alisa pamėgino įsivaizduoti, kaip dabar
atrodytų Anė, jei šįvakar su jais sėdėtų restorane, koks būtų
jos vyras ir vaikai, bet nepavyko.
Atsisėdusi nusišlapinti pamatė kraują. Mėnesinės. Be abe­
jo, ji žinojo, kad prasidėjus menopauzei mėnesinės dažnai esti
nereguliarios, kad jos neiškart baigiasi. Vis dėlto tikimybė,
kad jai ne menopauzė, įsismelkė į galvą, tvirtai įsišaknijo ir
nebepasitraukė.
Ryžtas, susilpnintas šampano ir kraujo, visai išsisklaidė. Ji
graudžiai pravirko. Vos galėjo kvėpuoti. Jai penkiasdešimt, o
jausmas toks, lyg kraustytus! iš proto.
Kažkas pabeldė į duris.
- Mama? - kreipėsi Ana. - Ar viskas gerai?
 T~*% aktarės Tamaros Mojė ka-
ibinetas buvo trečiame
aukšte, biurų pastate, sto­
vinčiame už kelių kvartalų nuo Harvardo aikštės, netoli tos
vietos, kur Alisa buvo trumpai pasiklydusi. Laukiamieji ir ap­
žiūrų kabinetai, vis dar papuošti įrėmintomis Anselio Adam-
so* nuotraukomis ir reklaminiais farmacininkų plakatais ant
pilkų kaip mokyklų spintelės sienų, Alisai nekėlė neigiamų
asociacijų. Per dvidešimt dvejus metus, kiek daktarė Mojė
buvo jos gydytoja, Alisa čia lankėsi tik profilaktiniais tikslais:
atlikti tyrimų, pasiskiepyti, o pastaruoju metu ir pasidaryti
mamogramos.
- Alisa, kas jus šiandien čia atvijo? - paklausė daktarė Mojė.

* Anselis Adamsas (1902-1984) - amerikiečių fotografas ir gam­

tininkas.
 - Pastaruoju metu turiu nemažai bėdų su atmintimi, jas
siejau su menopauze. Mėnesinės buvo išnykusios maždaug
prieš pusę metų, bet praėjusį mėnesį vėl pasirodė, taigi gal
man ir ne menopauzė. Na, nusprendžiau ateiti pas jus.
- Ką užmirštat? - rašydama ir nepakeldama galvos pa­
klausė daktarė Mojė.
- Vardus, žodžius, kur pasidėjau delninuką, ką reiškia ko­
kia nors pastaba darbotvarkėje.
- Aišku.
Alisa atidžiai stebėjo daktarę. Jos išpažintis, regis, nejaudi­
no gydytojos. Daktarė Mojė ją išklausė kaip kunigas berniuko
prisipažinimų apie netyras mintis, susijusias su mergaite. Ko
gero, tokių nusiskundimų ji kasdien girdi iš šimtų sveikutė­
lių žmonių. Alisa vos nepuolė atsiprašinėti už tai, kad supa­
nikavo, kad buvo tokia kvaila ir be reikalo sugaišino daktarę.
Visiems pasitaiko užmiršti tokius dalykus, ypač senstant. Dar
reikia atsižvelgti į menopauzę, į tai, kad ji nuolat vienu metu
dirba tris darbus ir dar apie dvylika galvoja, ir tada šios atmin­
ties spragos staiga pasirodo menkos, įprastos, nepavojingos,
netgi tikėtinos. Visi patiria įtampą. Visi pavargsta. Visi šį tą
užmiršta.
- Be to, buvau pasiklydusi Harvardo aikštėje. Porą minu­
čių nesusigaudžiau, kur esanti, paskui viskas stojo į vietas.
Daktarė Mojė liovėsi rašiusis požymius į kortelę ir pasižiū­
rėjo Alisai į akis. Tai ją sudomino.
- Ar jums nespaudė krūtinės?
-Ne.
- Ar netirpo, nedilgsėjo galūnės?
-Ne.
- Gal skaudėjo ar svaigo galva?
-Ne.
- Ar nepajutote, kad širdis būtų ėmusi smarkiau plakti?
- Širdis daužėsi, bet tik po to, kai sutrikau ir išsigandau, tai
veikiau buvo adrenalino sukelta reakcija.
 - Ar tądien nutiko dar kas nors neįprasta?
- Ne, buvau ką tik parskridusi iš Los Andželo.
- Ar jūsų nemuša karštis?
- Ne. Na, pasiklydusi pajutau kai ką panašaus, bet juk bu­
vau išsigandusi.
- Supratau. Kaip miegat?
- Gerai.
- Kiek valandų naktį miegat?
- Penkias šešias.
- Ar ir anksčiau tiek miegodavote?
- Taip.
- Sunkiai užmiegate?
-Ne.
- Kiek kartų naktį paprastai prabundate?
- Lyg ir neprabundu.
- Ar kiekvieną vakarą einate miegoti tuo pačiu laiku?
- Dažniausiai taip. Tik kai keliauju, dienotvarkė pasikeičia,
o pastaruoju metu keliavau daug.
- Kur keliavote?
- Per šiuos kelis mėnesius lankiausi Kalifornijoje, Italijoje,
Naujajame Orleane, Floridoje, Naujajame Džersyje.
- Ar po kurios nors kelionės nebuvote susirgusi? Nekarš­
čiavote?
-Ne.
- Ar geriate kokių nors vaistų, ką nors nuo alergijos, mais­
to papildų, to, ko net nelaikytumėte vaistais?
- Tik multivitaminus.
- Graužia rėmuo?
-Ne.
- Gal pakito svoris?
-Ne.
- Ar šlapime ir išmatose nepastebėjote kraujo?
 Klausimus gydytoja bėrė vieną po kito, šokinėjo nuo temos
prie temos, Alisai nespėjant sekti minties. Tarsi užsimerkusi
važiuodama amerikietiškaisiais kalneliais ji negalėjo numaty­
ti, kur toliau pasuks traukinukas.
- Ar jaučiate didesnį nerimą ir įtampą nei paprastai?
- Tik dėl to, kad užmirštu įvairius dalykus.
- Kokie santykiai su vyru?
- Puikūs.
- Ar jūsų nuotaika gana gera?
- Taip.
- Ar nemanote, kad jums gali būti depresija?
-Ne.
Alisa žinojo, kas yra depresija. Būdama aštuoniolikos, mi­
rus motinai ir seseriai, buvo praradusi apetitą, negalėdavo be
pertraukos išmiegoti ilgiau nei porą valandų, nors jausda­
vosi siaubingai pervargusi, niekuo nesidomėjo ir niekas jos
nedžiugino. Tai truko šiek tiek ilgiau nei metus, bet vėliau ji
nebepatyrė nieko panašaus. Šįkart jai kažkas kita. Prozakas
nepadės.
- Vartojate alkoholio?
- Tik prie draugijos.
- Kiek išgeriate?
- Vieną dvi taures vyno per vakarienę, ypatingomis progo­
mis gal šiek tiek daugiau.
- Vartojate narkotikų?
-Ne.
Daktarė Mojė susimąsčiusi pažvelgė į ją. Stuksendama tu­
šinuku perskaitė užrašus. Alisa įtarė, kad atsakymas ne popie­
riaus lapelyje.
- Tai man menopauzė? - abiem rankomis įsitvėrusi perga­
mentiniu popieriumi užtiestos kėdės paklausė ji.
- Taip. Galėtume ištirti folikulus stimuliuojančio hormo­
no kiekį, bet viskas, ką pasakojote, tinka menopauzei. Ji pra­
sideda sulaukus vidutiniškai keturiasdešimt aštuonerių-pen-
kiasdešimties metų, o jūs esate kaip tik tokio amžiaus. Kurį
laiką porą kartų per metus gali atsirasti mėnesinės. Tai įprasta.
- Ar pakaitinė estrogenų terapija padėtų spręsti bėdas dėl
atminties?
- Mes moterų nebegydome estrogenais, nebent būtų su­
trikęs jų miegas, labai smarkiai piltų karštis ar sirgtų osteopo­
roze. Nemanau, kad jūsų atminties bėdos susijusios su meno­
pauze.
Alisai širdis nusirito į kulnus. Ji išgirdo kaip tik tai, ko bi­
jojo ir apie ką tik neseniai išdrįso pagalvoti. Ši specialisto iš­
sakyta nuomonė sugriovė jos tvarkingus ir dailius aiškinimus.
Jai kažkas negerai, tik kažin, arji pasirengusi išgirsti kas. Alisa
kovojo su vis stiprėjančiais vidiniais balsais, maldaujančiais
arba atsigulti, arba tučtuojau nešdintis iš apžiūrų kabineto.
- Kodėl ne?
- Menopauzei priskiriami atminties ir orientacijos sutri­
kimai yra antriniai požymiai, atsirandantys dėl prasto miego.
Moterims sutrinka mąstymas, nes jos neišsimiega. Galbūt ir
jūs nemiegate taip gerai, kaip manote. Galbūt atsiliepia jūsų
darbotvarkė ir skraidymai lėktuvu, galbūt jus naktį kamuoja
nerimas.
Alisa prisiminė, kaip ilgą laiką neišsimiegojus pindavosi
mintys. Paskutinėmis nėštumų savaitėmis, vaikams gimus,
vykdydama svarbius ir skubius projektus ji protiškai tikrai
nebūdavo geriausios formos. Tačiau tada nebuvo paklydusi
Harvardo aikštėje.
- Galbūt. Gal man staiga prireikė daugiau miego, nes pase­
nau ir prasidėjo menopauzė?
- Ne. Su tokiais atvejais nesu susidūrusi.
- Jei man netrūksta miego, kas tai galėtų būti? - Alisos bal­
se nebeliko nė kruopelės tvirtumo ir pasitikėjimo savimi.
- Na, labiausiai man neramu dėl orientacijos praradimo.
Nemanau, kad tai būtų susiję su širdimi ir kraujagyslių sis­
tema. Reikėtų atlikti kai kuriuos tyrimus. Nusiųsiu jus duoti
kraujo, pasidaryti mamogramos, išsitirti kaulų tankio, nes jau
laikas, ir pasidaryti smegenų MRT.
Smegenų auglys. Ji apie tai nė nesusimąstė. Vaizduotėje iš­
kilo naujas grobuonis, pajuto beapimantį siaubą.
- Jei nemanot, kad tai buvo insultas, ko ieškosite MRT?
- Visada pravartu tvirtai atmesti tokius dalykus. Užsirašy­
kite MRT, paskui - iškart pas mane, ir mes viską aptarsime.
Daktarė Mojė vengė tiesiai atsakyti į klausimą, bet Alisa
jos ir nespyrė atskleisti įtarimų. Ji nepritarė smegenų auglio
teorijai. Taigi abi turės laukti ir žiūrėti.

v il ia m o DŽEIMSO RŪMUOSE Kirklando gatvėje, iškart už

Harvardo kiemo vartų, buvo įsikūrusios Psichologijos, So­
ciologijos ir Socialinės antropologijos katedros. Studentai
šį rajoną vadino Sibiru. Vis dėlto geografinė padėtis nebuvo
svarbiausias veiksnys, skyręs Sibirą nuo kitos universiteto
miestelio dalies. Viljamo Džeimso rūmų negalėjai supainio­
ti su kitais prestižinį kiemą puošiančiais didingais klasikinio
stiliaus universiteto pastatais, kuriuose buvo pirmakursių
bendrabučiai, matematikos, istorijos ir anglų kalbos audito­
rijos. Juos veikiau galėjai palaikyti garažu. Rūmai nebuvo iš­
gražinti dorėninėmis ar korintinėmis kolonimis, raudonomis
plytomis, Tifanio vitražais, bokšteliais, didingu atriumu, ne­
buvo jokių matomų detalių, akivaizdžiai ar subtiliai rodančių
jo ryšį su pagrindine įstaiga. Tai buvo šešiasdešimt keturių
metrų aukščio paprastas smėlio spalvos blokinis pastatas, ko
gero, įkvėptas B. E Skinerio dėžės. Nenuostabu, kad prie jo
nevesdavo studentų ekskursijų, jo nuotraukų nebūdavo nei
pavasario, nei vasaros, nei žiemos, nei rudens mėnesių Har­
vardo kalendoriuose.
Nors Viljamo Džeimso rūmai buvo išties neišvaizdūs, per
jų langus - ypač viršutiniuose aukštuose įsikūrusių biurų ir
konferencijų salių - vėrėsi nuostabūs reginiai. Savo kabinete
dešimtame aukšte prie rašomojo stalo gerdama arbatą Alisa
atsipalaidavusi grožėjosi Čarlso upe ir Bostono Bak Bėjaus ra­
jonu, įrėmintais didžiulio į pietus žvelgiančio lango. Šį vaizdą
daug dailininkų ir fotografų atkūrė aliejiniais dažais, akvarele,
fotografinėje juostoje, įrėmintą ir matinį jį galėjai pamatyti
ant biurų sienų visame Bostono rajone.
Alisa vertino tokios puikios padėties privalumus, džiaugė­
si laime nuolat stebėti kintantį šį kraštovaizdį. Per dieną ar
bėgant metams paveikslas lange be paliovos įdomiai mainėsi.
Šį saulėtą lapkričio rytą Alisos „Bostono vaizdas iš Viljamo
Džeimso rūmų: ruduo“ vaizdavo saulės spindulius, it šampa­
no purslai tyškančius į melsvą Džono Hankoko pastato stiklą,
ir kelias baidares, grakščiai slystančias lygiu, sidabriniu Čarlso
upės paviršiumi Mokslo muziejaus link, lyg per judesio ekspe­
rimentą traukiamas už virvelės.
Naudinga buvo matyti ir tai, kas vyksta už Harvardo ribų.
Virš Fenvėjaus beisbolo parko tamsėjančiame danguje rau­
doni ir balti neoninio CITGO ženklo blyksniai jos nervų
sistemą veikdavo it netikėtas žadintuvo skambutis, budinda­
vo iš siekių ir įsipareigojimų transo ir ragindavo eiti namo.
Prieš daug metų, kol dar nebuvo profesorė, jos kabinetas
buvo mažas, belangis kambarėlis vidinėje Viljamo Džeimso
rūmų dalyje. Nematydama pasaulio už storų smėlio spalvos
sienų Alisa nuolat užsisėdėdavo iki vėlumos pati to nepaste­
bėdama. Ne sykį vakare ji buvo apstulbusi, kad šiaurrytys
apdrėbė Kembridžą pėdos storio sniegu, o ne tokie uolūs
ar langus turintys darbuotojai išmintingai paliko Viljamo
Džeimso rūmus ir patraukė ieškoti duonos, pieno, tualetinio
popieriaus ir namų.
Tačiau dabar reikėjo liautis spoksojus per langą. Vėliau
pavakare ji turės vykti į kasmetinį Psichonomikos draugijos
susirinkimą Čikagoje, o iki to laiko reikia atlikti marias darbų.
Alisa pažvelgė į darbotvarkę.
 Peržiūrėti straipsnį „Nature Neuroscience“žurnalui /
Katedros susirinkimas •/
Susitikti su asistentu </
Kognityvinės psichologijos paskaita
Užbaigti konferencijos plakatą ir žemėlapį
Pabėgioti
Oro uostas

Ji susipylė paskutinį silpnos šaltos arbatos gurkšnį ir ėmė

studijuoti paskaitos užrašus. Šiandienės paskaitos temos buvo
semantika ir kalbos reikšmė - tai trečia iš šešių lingvistikos
paskaitų, mėgstamiausio jos ciklo. Netgi po dvidešimt penke-
rių metų Alisa pasirengimui skirdavo visą valandą. Be abejo,
šiuo metu ji būtų galėjusi negalvodama tiksliai išdėstyti sep­
tyniasdešimt penkis procentus bet kurios savo kursų paskai­
tos. Tačiau kitus dvidešimt penkis procentus sudarė įžvalgos,
naujausi metodai ar tuo metu vykstantys esamų duomenų ap­
tarimai. Prieš pat paskaitą Alisa šiek tiek laiko tvarkydavo ir
ruošdavo pristatyti šią naują medžiagą. Nuolat atnaujinama
informacija neleido išblėsti jos susidomėjimui, ir kiekvieną
paskaitą ji skaitydavo susikaupusi.
Harvarde daugiausia dėmesio buvo skiriama tyrimams,
tad ir studentai, ir administracija pro pirštus žiūrėdavo į pras­
tą dėstymą. Tiek daug jėgų paskaitoms Alisa skirdavo dėl įsiti­
kinimo, kad jai teko pareiga ir galimybė ugdyti naują kartą ar
bent nepaskatinti busimųjų didžių pažinimo specialistų mesti
psichologijos ir pereiti į politologiją. Be to, jai tiesiog patiko
mokyti.
Pasirengusi paskaitai ji pasitikrino elektroninį paštą.

Alisa,
mes tebelaukiame trijų skaidrių, reikalingų Maiklo
kalbai: žodžių parinkimo grafiko, kalbos modelio schemos
ir tekstinės skaidrės. Jis kalbą sakys tik ketvirtadienį pirmą
 valandą, bet norėtų kuo greičiau gauti jūsų skaidres, kad
spėtų įtraukti jas į pranešimų ir pasirengti pristatyti.
Skaidres galite atsiųsti man arba Maiklui.
Dabar mes apsistoję „Hyatte“. Susitiksime Čikagoje.
Su širdingais linkėjimais
Erikas Grinbergas

Alisai galvoje sumirksėjo šalta, dulkina lemputė. Štai ką

reiškė tas mįslingas „Erikas“ praėjusio mėnesio darbotvarkė­
je. Tai buvo visai ne Erikas Velmanas. Tai buvo priminimas
Erikui Grinbergui, buvusiam bendradarbiui Harvarde, o
dabar Prinstono Psichologijos katedros profesoriui, nusiųsti
skaidres. Alisa su Denu sukūrė šias skaidres, pasakojančias
apie greitai ir ne itin tvarkingai atliktą eksperimentą, Deno
ir Eriko stažuotojo po doktorantūros Maiklo bendrą darbą,
kurį šis norėjo pristatyti psichonomikos konferencijoje. Kad
neužmirštų, prieš imdamasi kitų darbų Alisa išsiuntė Erikui
skaidres kartu su nuoširdžiausiais atsiprašymais. Laimė, dar
buvo apsčiai laiko. Nenutiko nieko bloga.

KAIP BEVEIK VISKAS HARVARDE, auditorija, kurioje Ali­

sa skaitė kognityvinės psichologijos paskaitas, buvo didesnė,
nei reikia. Mėlynai apmuštų pusračiu sustatytų kėdžių buvo
keliais šimtais daugiau nei į kursą užsirašiusių studentų. Pa­
talpos gale stovėjo įspūdingas šiuolaikiškas garso ir vaizdo
centras, o priekyje kabojo didžiulis kaip kino teatro ekranas.
Trims vyrams mikliai jungiant prie Alisos kompiuterio įvai­
riausius laidus, tikrinant apšvietimą ir garsą į auditoriją rin­
kosi studentai. Alisa nešiojamajame kompiuteryje atsidarė
lingvistikos kurso aplanką.
Jame buvo šeši dokumentai: „Mokymasis“, „Sintaksė“,
„Semantika“, „Supratimas“, „Modeliavimas“ ir „Patologijos“.
Alisa dar kartą perskaitė pavadinimus. Nebeprisiminė, kurią
paskaitą šiandien turėjo skaityti. Ji ką tik visą valandą nagri­
nėjo kažkurią iš šių temų, bet užmiršo kurią. Gal sintaksę?
Visos atrodė žinomos ir nė viena neišsiskyrė iš kitų.
Kai apsilankė pas daktarę Mojė, kaskart ką nors užmiršus
sustiprėdavo bloga nuojauta. Tai buvo kas kita nei užmiršti,
kur pasidėjo „BlackBerry“ kroviklį ar kur Džonas paliko aki­
nius. Tai nenormalu. Iškankintas, paranojiškas balsas vidu­
je ėmė kuždėti, kad jai veikiausiai smegenų auglys. Tačiau ji
paliepė sau nesinervinti ir nejaudinti Džono, kol išgirs pro­
tingesnį daktarės Mojė balsą. Deja, tai bus tik kitą savaitę, po
psichonomikos konferencijos.
Pasiryžusi ištverti šią valandą giliai įkvėpė. Nors neprisi­
minė, kokia šios dienos paskaitos tema, žinojo, kas jos klau­
sytojai.
- Gal kas nors galite pasakyti, kas šiandien jūsų tvarkaraš­
tyje? - susirinkusiųjų paklausė Alisa.
Keli studentai nedrąsiai šūktelėjo:
- Semantika.
Ji teisingai spėjo, kad bent keli studentai pasinaudos pro­
ga pasirodyti paslaugūs ir išmanūs. Ji nė kiek nebūgštavo, kad
jaunuoliai gali pasipiktinti ar nustebti, jog dėstytoja nežino šios
dienos paskaitos temos. Pirmų kursų studentus nuo dėstytojų
skyrė didžiulis metafizinis amžiaus, žinių ir įtakos nuotolis.
Be to, per kitas šio semestro paskaitas jie matė puikias jos
žinias ir stebėjosi, kaip dažnai jos pavardė būdavo minima
kurso literatūroje. Jei kuris nors apie tai ir susimąstė, veikiau­
siai spėjo, kad jos dėmesys bus sutelktas į svarbesnes prievoles
nei kognityvinės psichologijos paskaita ir ji prieš paskaitą net
neturėjo laiko dirstelėti į tvarkaraštį. Jie nė nenumanė, kad
Alisa ką tik visą valandą susikaupusi studijavo semantiką.

saulėta DIENA J VAKARĄ APNIUKO, tapo darganota, tarsi

kvietėsi žiemą. Smarkus lietus naktį nudaužė nuo šakų beveik
visus lapus ir medžiai liko nuogi, nepasiruošę tokiam orui.
Šiltu vilnoniu paltu apsivilkusi Alisa pamažu pėdino namo
mėgaudamasi žvarbaus rudens kvapais ir po kojomis šnaran-
čiomis lapų šūsnimis.
Namie degė šviesa, prieškambaryje prie staliuko pūpsojo
Džono krepšys ir batai.
- Labas. Aš namie, - pasisveikino Alisa.
Džonas išėjo iš darbo kambario ir įsmeigė į ją akis, atrodė
sutrikęs, net žadą praradęs. Alisa stebeilijo į jį ir sunerimusi
laukė nujausdama kažką siaubingai negera. Iškart pagalvojo
apie vaikus. Nustėrusi laukė blogos žinios.
- Ar neturėjai būti Čikagoje?

- KĄ GI, ALISA, KRAUJO TYRIMAI geri, MRT švarus, - tarė

daktarė Mojė. - Galime daryti vieną iš dviejų: laukti ir žiūrėti,
kas bus toliau, tris mėnesius stebėti, kaip miegate ir kaip jums
sekasi, arba...
- Noriu nueiti pas neurologą.
 2003 M. GRUODIS

"I "l riko Velmano iškilmių va-

karą dangumi žemai plaukė
.A ,,,J stori debesys, atrodė, tuoj
ims snigti. Alisa vylėsi, kad pasnigs. Kaip ir dauguma naujųjų
anglų, ji taip ir neišaugo iš vaikiško pirmojo žiemos sniego
laukimo. Be abejo, kaip ir dauguma naujųjų anglų, vasarį ji jau
nekentė to, ko laukė gruodį, jai būdavo įgrisę kasti sniegą ir
vaikščioti auliniais batais, šaltą vienspalvę žiemos nuobodybę
magėjo pakeisti švelniu pavasario rausvumu ir gelsva žaluma.
Bet šįvakar ji svajojo apie sniegą.
Erikas su žmona Mardžere kasmet namie rengdavo šven­
tę visai Psichologijos katedrai. Per tuos pobūvius niekada
nieko ypatinga nenutikdavo, bet Alisa nė už ką nebūtų pra­
leidusi tų akimirkų, kai, studentams ir jaunesniems darbuo­
tojams užėmus visus krėslus ir sofas, Erikas patogiai įsitai­
sydavo ant grindų, kai Kevinas su Glenu susipešdavo dėl
senos Grinčo lėlės, kai visi puldavo prie legendinio Marčio
sūrio torto.
Jos bendradarbiai buvo šaunūs keistuoliai, greiti padėti
ir greiti kivirčytis, ambicingi ir kuklūs. Jie buvo šeima. Galbūt
Alisai taip atrodė todėl, kad ji neturėjo gyvų brolių, seserų ir
tėvų. Galbūt būdavo toks metų laikas, kai apima sentimentali
nuotaika, kai visur imi ieškoti prasmės ir bendrystės. Vis dėl­
to, be viso to, buvo kai kas daugiau.
Jie buvo ne tik bendradarbiai. Jie ne tik kartu džiaugdavo­
si atradimais ir paaukštinimais, bet ir švęsdavo vaikų ir vai­
kaičių vestuves, gimimus ir laimėjimus. Jie kartu keliaudavo
į konferencijas visame pasaulyje, sueigas dažnai derindavo
su šeimos atostogomis. Kaip ir visos šeimos, jie patirdavo ne
tik laimingų valandėlių. Jie palaikydavo vienas kitą per nuos­
mukius, kai eksperimentai neduodavo norimų rezultatų, kai
būdavo atmetami prašymai suteikti dotaciją, kai apnikdavo
graužiančios abejonės savimi, kai užklupdavo ligos ar vykda­
vo skyrybos.
Tačiau labiausiai juos vienijo bendra aistra perprasti psi­
chiką, sužinoti, kokie mechanizmai valdo žmogaus elgesį ir
kalbą, emocijas ir apetitą. Nors šventasis gralis atitekdavo
vienetams, prestižinių laimėjimų pagrindas buvo bendros pa­
stangos sužinoti ką nors vertinga ir padovanoti tai pasauliui.
Tai buvo kapitalizmu varomas socializmas. Keistas, intelek­
tualus, konkurencingas privilegijuotųjų pasaulis. Ir jame jie
gyveno kartu.
Sūrio pyrago nebeliko, tad Alisa pasičiupo paskutinį šilta
karamele aplietą orinį pyragaitį ir apsižvalgė Džono. Pamatė
jį svetainėje besišnekučiuojantį su Eriku ir Mardžere, kaip tik
tada įėjo Denas.
Denas juos supažindino su savo nuotaka Bete, visi nuo­
širdžiai pasveikino jaunavedžius ir paspaudė jiems rankas.
Mardžerė paėmė iš jų paltus. Denas vilkėjo kostiumą ir ryšėjo
kaklaraištį, Betė buvo pasipuošusi raudona iki žemės suknele.
Tai buvo pernelyg oficiali apranga šiam vakarėliui, be to, jie
vėlavo, taigi veikiausiai atėjo iš kažkokio kito renginio. Erikas
pasisiūlė atnešti gėrimų.
- Ir aš dar norėčiau, - paprašė Alisa, nors rankoje tebelaikė
puspilnę taurę vyno.
Džonas paklausė Betės, kaip jai patinka vedybinis gyve­
nimas. Nors Alisa nepažinojo Betės, buvo girdėjusi apie ją iš
Deno. Jaunuoliai kartu gyveno Atlantoje. Kai vaikinas įstojo į
Harvardą, Betė liko Atlantoje, iš pradžių ją tenkino santykiai
per atstumą ir pažadas susituokti, kai Denas gaus diplomą. Po
trejų metų Denas lyg tarp kitko paminėjo, kad studijos gali
užtrukti penkerius, šešerius, gal net septynerius metus. Prieš
mėnesį juodu susituokė.
Alisa atsiprašė ir nuėjo į tualetą. Pakeliui stabtelėjo ilga­
me koridoriuje, jungiančiame naujesnę priekinę namo dalį
su senesne galine, ir gėrėdamasi linksmomis Eriko vaikaičių
nuotraukomis ant sienų baigė vyną su oriniu pyragaičiu. Su­
siradusi tualetą ir juo pasinaudojusi užsuko į virtuvę, įsipylė
dar taurę vyno ir įsitraukė į triukšmingą kelių bendradarbių
žmonų pokalbį.
Žmonos vaikštinėdamos po virtuvę lietėsi alkūnėmis ir pe­
čiais, žinojo viena kitos istorijas ir jų veikėjus, gyrė viena kitą
ir šaipėsi, linksmai kvatojosi. Šios moterys kartu eidavo apsi­
pirkti ir pietauti, lankydavo knygų klubus. Jos buvo artimos.
O Alisa artimai bendravo su jų vyrais, ir tai ją skyrė iš kitų.
Ji daugiausia klausėsi, gurkšnojo vyną, linkčiojo ir šypsojosi
klausydamasi pasakojimų, bet per daug į juos nesigilino, tarsi
būtų bėgusi ant bėgtakio, o ne tikru keliu.
Ji dar kartą prisipylė taurę vyno, nepastebėta išsmuko iš
virtuvės ir svetainėje rado Džoną, plepantį su Eriku, Denu
ir jauna moterimi raudona suknele. Alisa atsistojo prie Eri­
ko fortepijono ir, klausydamasi jų šnekų, pirštais braukė per
dangtį. Alisa kasmet tikėdavosi, kad kas nors pasisiūlys pa­
groti, bet nesulaukdavo. Jiedvi su Ane vaikystėje kelerius me­
tus mokėsi groti, bet dabar ji be natų prisiminė tik „Dram­
bliuko pasivaikščiojimą“ ir „Kalakutą šiauduose“, ir tuos tik
dešine ranka. Galbūt ši moteris prašmatnia raudona suknele
moka skambinti?
Pokalbiui trumpam nutrūkus, Alisa ir moteris raudona
suknele susižvelgė.
- Atleiskit, aš Alisa Hauland. Regis, mes nepažįstamos.
Moteris prieš atsakydama nervingai dirstelėjo į Deną.
- Aš Betė.
Ji atrodė jauna, galėjo būti doktorantė, bet iki gruodžio Ali­
sa būdavo susipažinusi net su pirmakursiais. Ji prisiminė Martį
minėjus, kad pasamdė naują stažuotoją, baigusią doktorantūrą.
- Ar jūs naujoji Marčio podoktorantė? - pasiteiravo Alisa.
Moteris vėl žvilgsniu pasitarė su Denu.
- Aš Deno žmona.
- O, kaip malonu pagaliau susipažinti. Sveikinu!
Visi tylėjo. Eriko akys nukrypo į Džoną, į Alisos vyno tau­
rę, vėl į Džoną, perdavė slaptą žinią. Alisa nesuprato.
- Kas yra? - paklausė.
- Žinai ką? Jau vėlu, o man rytoj anksti keltis. Gal verčiau
važiuojam namo? - pasiūlė Džonas.
Išėjusi į lauką ji ketino paklausti vyro, ką reiškė ta nejauki
scena, bet ją išblaškė švelnaus sniego grožis - jiems būnant
viduje ėmė kristi didelės it cukraus vatos gumulai snaigės, ir
ji užsimiršo.

LIKUS TRIMS DIENOMS IKI KALĖDŲ Alisa sėdėjo Atmin­

ties sutrikimų skyriaus laukiamajame Masačūsetso bendro­
joje ligoninėje Bostone ir dėjosi skaitanti žurnalą „Health“. Iš
tikrųjų ji stebėjo kitus laukiančiuosius. Visi buvo atėję poro­
mis. Moteris, iš pažiūros dvidešimčia metų vyresnė už Alisą,
sėdėjo prie kitos, mažiausiai dvidešimt metų už ją pačią vy­
resnės moters - veikiausiai motinos. Moteris vešliais, nena­
tūraliai juodais plaukais ir stambiais auksiniais papuošalais
sodriu Bostono akcentu garsiai, lėtai kalbėjosi su ratukinėje
kėdėje sėdinčiu tėvu, neatplėšiančiu akių nuo tobulai baltų
savo batų. Kaulėta žilaplaukė šalia antsvorio turinčio vyro to­
kiais pat plaukais ir dešine kretančia ranka pernelyg greitai
vertė žurnalo puslapius, kad spėtų ką nors perskaityti. Vei­
kiausiai jie buvo vyras ir žmona.
Alisai atrodė, kad amžių amžius pralaukė, kol buvo pa­
kviesta. Daktaras Deivisas buvo jaunas, švariai nusiskutęs vy­
ras. Nešiojo akinius juodais rėmeliais, vilkėjo baltą atsagstytą
laboratorijos chalatą. Susidarė įspūdis, kad anksčiau jis buvo
liesas, bet dabar pro atsilapojusį chalatą pūpsojo pilvukas, ir
Alisa prisiminė Tomo pastabą, kad gydytojai nesirūpina savo
sveikata. Gydytojas sėdėjo ant kėdės už rašomojo stalo, Alisai
pasiūlė sėstis priešais.
- Na, Alisa, papasakokit, kas nutiko.
- Man daug ką sunku prisiminti ir tai jau atrodo nebe-
norma lu. Skaitydama paskaitas ir kalbėdamasi su žmonė­
mis užmirštu žodžius, į darbotvarkę turiu įsirašyti „kogni-
tyvinės psichologijos paskaita“, antraip užmirštu ją išdėstyti,
man visai iškrito iš galvos, kad turėjau skristi į konferenciją
Čikagoje, taigi nenuvažiavau į oro uostą ir nespėjau į lėktu­
vą. Kartą Harvardo aikštėje kelias minutes nesusigaudžiau,
kur esu, nors dėstau Harvarde ir kasdien pro ten vaikštau.
- Kada tai prasidėjo?
- Rugsėjį, o gal vasarą.
- Alisa, ar kas nors jus atlydėjo?
-Ne.
- Aišku. Kitą kartą atsiveskite šeimos narį ar kokį nors kitą
artimą žmogų. Jūs skundžiatės atminties sutrikimais, todėl
jūsų pasakojimai apie tai, kas vyksta, gali būti ne visai tikslūs.
Ji sutriko it vaikas. O žodžiai „kitą kartą“ užvaldė visas
mintis, tarsi apsėsti traukė dėmesį kaip iš čiaupo varvantis
vanduo.
 - Supratau, - atsakė ji.
- Ar geriat kokių nors vaistų?
- Ne, tik multivitaminus.
- Migdomųjų, liekninamųjų tablečių, kokių nors narko­
tikų?
-Ne.
- Kiek alkoholio vartojate?
- Mažai. Vieną dvi taures per šventes.
- Ar jūs veganė?
-Ne.
- Ar kada nors buvote susižeidusi galvą?
-Ne.
- Ar buvote operuota?
-Ne.
- Kaip miegat?
- Puikiai.
- Ar kada nors sirgote depresija?
- Tik paauglystėje.
- Ar jūsų gyvenimas įtemptas?
- Visada toks buvo. Įtampa man į naudą.
- Papasakokit apie tėvus. Kokia jų sveikata?
- Mano motina ir sesuo žuvo autoavarijoje, kai man buvo
aštuoniolika. Tėvas mirė pernai nuo inkstų nepakankamumo.
- Hepatitas?
- Cirozė. Jis buvo alkoholikas.
- Kiek jam buvo metų?
- Septyniasdešimt vieni.
- Ar jis turėjo kokių nors kitų bėdų dėl sveikatos?
- Kiek žinau, ne. Pastaruosius kelerius metus retai jį ma­
tydavau.
O kai pamatydavo, jis būdavo girtas ir nieko nesuvokdavo.
- Kaip kiti šeimos nariai?
Alisa pasakė šiokių tokių žinių iš tolimesnių giminaičių li­
gos istorijų.
 - Gerai, pasakysiu jums vardą ir adresą, o jūs pakartosit.
Paskui pasikalbėsime apie kitus dalykus ir vėl paprašysiu pa­
sakyti tą vardą ir adresą. Pasiruošusi? Džonas Blekas, Braito­
nas, Vakarų gatvė keturiasdešimt du. Galite pakartoti?
Alisa pakartojo.
- Kiek jums metų?
- Penkiasdešimt.
- Kokia šiandien diena?
- Du tūkstančiai trečiųjų metų gruodžio dvidešimt antra.
- Koks metų laikas?
- Žiema.
- Kur mes dabar esame?
- Masačūsetso bendrojoje, aštuntame aukšte.
- Ar galėtumėte išvardyti kelias netoliese esančias gatves?
- Kembridžo, Vaisių, Storou plentas.
- Gerai, koks dabar paros laikas?
- Vėlus rytas.
- Išvardykite mėnesius nuo gruodžio atgaline tvarka.
Ji padarė, kaip liepta.
- Suskaičiuokite nuo šimto atgal kas šešis.
Jis sustabdė ją ties septyniasdešimt šešiais.
- Įvardykite šiuos daiktus.
Jis parodė šešias korteles su pieštuku pieštais paveikslėliais.
- Hamakas, plunksna, raktas, krėslas, kaktusas, pirštinė.
- Gerai, prieš parodydama į langą, kaire ranka palieskit
dešinį skruostą.
Ji taip ir padarė.
- Ar galėtumėt ant šio lapo užrašyti sakinį apie šiandienos
orą?
Alisa parašė: „Saulėtas, bet šaltas žiemos rytas.“
- Dabar nupieškit laikrodį, rodantį be dvidešimt keturios.
Ji nupiešė.
- Nukopijuokit šį brėžinį.
 Gydytojas jai parodė du susikertančius penkiakampius.
Alisa juos nukopijavo.
- Ką gi, Alisa, gulkit ant kušetės. Atliksime neurologinį ty­
rimą.
Alisa akimis sekė tušinuką su žibintuvėliu, nykščiais greitai
tukseno į smilius, dėdama koją prieš koją tiesia linija perėjo
kabinetą. Viską atliko lengvai ir mikliai.
- Gerai, kokį vardą ir adresą sakiau anksčiau?
- Džonas Blekas...
Ji nutilo ir pažvelgė daktarui Deivisui į akis. Neprisiminė
adreso. Ką tai reiškia? Gal ji tik nesusikaupė?
- Braitonas, bet gatvės ir namo neprisimenu.
- Namo numeris dvidešimt ketvirtas, dvidešimt aštuntas,
keturiasdešimt antras ar keturiasdešimt aštuntas?
Ji nežinojo.
- Spėkit.
- Keturiasdešimt aštuntas.
- Šiaurės, Pietų, Rytų ar Vakarų gatvė?
- Pietų?
Jo veidas ir kūnas neišdavė, ar ji atspėjo teisingai, bet Alisa
manė, kad ne.
- Alisa, mes turime neseniai darytus jūsų kraujo tyrimą
ir MRT. Norėčiau, kad atliktumėt dar vieną kraujo tyrimą ir
juosmeninį dūrį. Pas mane apsilankysite po keturių penkių
savaičių, prieš ateidama tą pačią dieną atliksite neuropsicho-
loginius tyrimus.
- Kaip manot, kas man darosi? Ar tai įprastas užmaršumas?
- Nemanau, Alisa, bet mes jus nuodugniai ištirsime.
Ji pažvelgė gydytojui į akis. Kartą bendradarbis jai sakė,
kad jei ilgiau nei šešias sekundes nenukreipdamas akių ir ne­
mirksėdamas žiūri žmogui į akis, tai reiškia, kad nori su juo
pasimylėti arba jį nužudyti. Alisa nepatikėjo, bet susidomė­
jo ir išmėgino tai su keliais draugais ir nepažįstamaisiais. Jos
nuostabai visi, tik ne Džonas, nusigręžė greičiau nei po šešių
sekundžių.
Daktaras Deivisas akis nuleido po keturių sekundžių. Ko
gero, tai tereiškė, kadjis nenorėjo nei jos nužudyti, nei nuplėš­
ti drabužių, bet Alisa sunerimo, jog tai galėjo reikšti šį tą dau­
giau. Ji bus badoma ir tiriama, skenuojama ir tikrinama, bet,
ko gero, gydytojui to nė nereikia. Ji papasakojo savo istoriją ir
užmiršo Džono Bleko adresą. Jis jau tiksliai žino, kas jai yra.

KŪČIŲ RYTĄ ALISA PRALEIDO SĖDĖDAMA ant sofos ir

vartydama nuotraukų albumus. Daugybę metų ji kiekvieną
naujai išryškintą nuotrauką kišdavo vis j kitą tuščią kišenėlę
skaidriu plastikiniu viršeliu. Ji stropiai laikėsi chronologijos,
bet nieko neužrašė. Nė nereikėjo. Viską žinojo atmintinai.
Dvejų metukų Lidija, šešerių Tomas ir septynerių Ana
Hardingso paplūdimyje birželį, pirmą Menkių kyšulio vasar­
namyje praleistą vasarą. Ana per jaunuolių futbolo varžybas
Pikvoseto parko aikštėje. Juodu su Džonu Septynių Mylių pa­
plūdimyje Didžiojo Kaimano saloje.
Ji ne tik žinojo, kur ir kada daryta nuotrauka, bet ir galė­
jo apie kiekvieną daug papasakoti. Kiekviena sukeldavo kitų,
neįamžintų anos dienos prisiminimų: kas dar ten buvo, ką ji
veikė tuo gyvenimo tarpsniu.
Lidija pilkai melsvu graužiančiu kostiumėliu per pirmą
šokių rečitalį. Alisa tuo metu ruošėsi profesūrai, Ana mokė­
si gimnazijoje ir nešiojo dantų kabes, Tomas buvo įsimylėjęs
mergaitę iš beisbolo komandos, o Džonas buvo pasiėmęs me­
tines atostogas ir gyveno Betesdoje.
Sunkumų kėlė tik Anos ir Lidijos dar kūdikių nuotraukos:
nuostabūs putlūs veideliai dažnai atrodydavo visai vienodi.
Vis dėlto Alisa rasdavo užuominų, pagal kurias nustatydavo
mergaičių tapatybę. Džono žandenos neabejotinai bylojo, kad
nuotrauka daryta aštuntame dešimtmetyje. Kūdikis jam ant
kelių turėjo būti Ana.
- Džonai, kas čia? - paklausė ji iškėlusi mažylės nuotrauką.
Džonas atplėšė akis nuo skaitomo žurnalo, patraukė že­
myn ant nosies akinius ir suraukė antakius.
- Tomas?
- Mielasis, kombinezonas rožinis. Tai Lidija.
Norėdama įsitikinti pasižiūrėjo į nuotraukos nugarėlėje fo­
toaparato išspausdintą datą. 1982-ųjų gegužės 29 diena. Lidija.
-O .

Jis vėl pastūmė akinius iki viršunosės ir ėmė skaityti.

- Džonai, norėjau su tavim pakalbėti apie Lidijos aktorys­
tės kursus.
Jis pakėlė galvą, užlenkė puslapį, padėjo žurnalą ant sta­
liuko, sulankstė akinius ir atsilošė krėsle. Žinojo, kad tai truks
ilgai.
- Gerai.
- Nemanau, kad turėtume ją kaip nors palaikyti, ir tikrai
nemanau, jog turėtum man už nugaros mokėti už jos kursus.
- Atleisk, tu teisi, norėjau tau pasakyti, bet apsikroviau
darbais ir užmiršau, žinai, kaip būna. Bet aš nesutinku su ta­
vim. Juk kitus du mes parėmėm.
- Tai kas kita.
- Ne. Tau tik nepatinka, ką ji pasirinko.
- Bėda ne aktorystė. Bėda ta, kad ji nestoja mokytis, o tam
lieka vis mažiau laiko. Džonai, tu jai padedi likti neišsimoks­
linusiai.
- Ji nenori stoti į aukštąją.
- Manau, ji tik maištauja prieš mus.
- Vargu ar tai kaip nors susiję su tuo, ko mes norim ar ne­
norim, ar kas esam.
- Norėčiau, kad ji gyvenime daug pasiektų.
- Ji stropiai dirba, rimtai žiūri į tai, ką daro, ir džiaugiasi
tuo - ji laiminga. To mes jai ir linkime.
 - Mūsų pareiga vaikams perduoti gyvenimo išmintį. Išties
bijau, kad ji netenka kai ko svarbaus - galimybės susipažin­
ti su įvairiais dalykais ir mąstymo būdais, iššūkių, sunkumų,
naujų pažinčių. Mudu susipažinome universitete.
- Ji visa tai turi.
- Tai ne tas pats.
- Be abejo, tai kas kita. Manau, teisinga mokėti už jos kur­
sus. Atleisk, kad tau nepasakiau, bet su tavim sunku apie tai
kalbėtis. Tu nė neketini nusileisti.
- Tu irgi.
Džonas dirstelėjo į laikrodį ant židinio atbrailos, pasiėmė
akinius ir užsidėjo juos ant galvos.
- Maždaug valandai važiuoju į laboratoriją, paskui pasiim­
siu ją iš oro uosto. Tau nieko nereikia? - kildamas paklausė jis.
-Ne.
Juodu surėmė žvilgsnius.
- Ali, nesijaudink, jai viskas bus gerai.
Ji kilstelėjo antakius, bet nieko nepasakė. Ką dar galėjo pa­
sakyti? Šią sceną jie vaidino nebe pirmą kartą ir visada baig­
davosi vienodai. Džonas logiškai rinkdavosi mažiausio pasi­
priešinimo kelią, saugodavo savo kaip mylimiausio tėvo sta­
tusą, bet taip ir neįtikindavo Alisos pereiti į daugumos pusę.
Ir Alisai nepavykdavo pakeisti jo nuostatos.
Džonas išėjo. Alisa atsipalaidavusi grįžo prie nuotraukų.
Žavios jos atžalos kūdikystėje, vaikystėje, paauglystėje. Kur
dingo tie laikai? Ji pakėlė mažytės Lidijos, kurią Džonas palai­
kė Tomu, nuotrauką. Tvirtai pasitikėjo savo atmintimi, ir tai
ramino. Žinoma, tos nuotraukos atvėrė duris tik į ilgalaikius
prisiminimus.
Džono Bleko adresas turėjo būti padėtas į trumpalaikę at­
mintį. Tam, kad gauta informacija iš naujausių prisiminimų
kertelės būtų perkelta į ilgalaikę saugyklą, reikia dėmesio, kar­
toti, detalizuoti arba emocinės reikšmės, antraip ji netrukus
savaime bus išmesta. Susitelkusi į daktaro Dervišo klausimus
ir nurodymus ji paskirstė dėmesį, todėl negalėjo pakartoti ir
detalizuoti adreso. Nors dabar tas vardas kėlė šiokią tokią bai­
mę ir pyktį, daktaro Deiviso kabinete išgalvotas Džonas Ble-
kas jai nieko nereiškė. Tokiomis aplinkybėmis vidutinės sme­
genys būtų linkusios jį užmiršti. Tačiau jos smegenys buvo ne
vidutinės.
Alisa išgirdo, kad pro plyšį duryse įkrito laiškai, ir jai į gal­
vą šovė mintis. Ji po kartą pasižiūrėjo į visus laiškus: kūdikį
su Kalėdų Senelio kepure ant šventinio sveikinimų atviruko,
atsiųsto buvusio doktoranto, sporto klubo reklaminį lapelį,
telefono sąskaitą, dujų sąskaitą, dar vieną „L. L. Bean“ katalo­
gą. Grįžo ant sofos, išgėrė arbatą, sudėjo į lentyną nuotraukų
albumus ir ramiai atsisėdo. Namie buvo girdėti tik laikrodžio
tiksėjimas ir trumpi garo šnypštelėjimai iš radiatorių. Ji pasi­
žiūrėjo į laikrodį. Praėjo penkios minutės. Gana.
Nežiūrėdama į laiškus balsiai išvardijo:
- Kūdikis su Kalėdų Senelio kepure, pasiūlymas pirkti
sporto centro abonementą, telefono sąskaita, dujų sąskaita,
dar vienas „L. L. Bean“ katalogas.
Vienas juokas. Bet, tiesą sakant, nuo tada, kai jai buvo pa­
sakytas Džono Bleko adresas, iki prašymo jį pakartoti praėjo
kur kas daugiau nei penkios minutės. Reikia palaukti ilgiau.
Alisa pasiėmė iš lentynos žodyną ir nusistatė dvi taisykles,
pagal kurias rinksis žodžius. Jie turi būti retai vartojami, ne­
kasdieniai ir jai žinomi. Ji tikrins trumpalaikę atmintį, o ne
mokysis naujų žodžių. Moteris atsivertė pirmą pasitaikiusį
puslapį ir bedė pirštu į žodį „įsiutęs“. Užsirašė jį ant popie­
riaus, šį sulankstė, įsidėjo į kelnių kišenę ir mikrobanginės
krosnelės chronometrą nustatė penkiolikai minučių.
Viena iš mėgstamiausių Lidijos knygų vaikystėje buvo „Hi­
popotamai siunta!“ Alisa kibo ruošti Kūčių vakarienės. Chro­
nometras pyptelėjo.
„Įsiutęs“ - jai nereikėjo nei pagalvoti, nei pasižiūrėti į po­
pierių.
 Ji visą dieną žaidė šį žaidimą, žodžių skaičių padidino iki
trijų, o laukimo laiką pailgino iki keturiasdešimt penkių mi­
nučių. Nors užduotis pasunkėjo, o dėmesį blaškė vakarienės
ruoša, ji nė karto nesuklydo. Stetoskopas, tūkstantmetis, ežys.
Ji padarė raviolių su rikota ir raudonuoju padažu. Katodas,
granatas, pinučiai. Ji sumaišė salotas ir marinuotas daržoves.
Žioveinis, dokumentinis, prašapti. Įkišo į orkaitę kepsnį ir ėmė
dengti valgomojo stalą.
Ana, Čarlis, Tomas ir Džonas sėdėjo svetainėje. Ana ginči­
josi su Džonu. Iš virtuvės Alisa negirdėjo, apie ką jie kalbasi,
bet iš balso tono ir garsumo suprato, kad juodu kivirčijasi. Ti­
kriausiai dėl politikos. Čarlis su Tomu nesikišo.
Lidija prie viryklės maišė karštą sidrą ir pasakojo apie savo
aktorystės kursus. Susitelkusi į vakarienę, į žodžius, kuriuos
reikėjo prisiminti, ir Lidijos pasakojimą Alisa nebeturėjo psi­
chikos galių prieštarauti ar išsakyti nepritarimą. Nesustabdo­
ma Lidija apie savo darbą kalbėjo laisvai, aistringai, ir Alisa,
nors buvo priešiškai nusistačiusi, nejučia susidomėjo.
- Kitoje scenoje turiu atsakyti.} Elijo klausimą: „Kodėl šią­
nakt, o ne kurią nors kitą naktį?“ - pasakojo Lidija.
Chronometras pyptelėjo. Lidija neprašyta pasitraukė ir
Alisa dirstelėjo į orkaitę. Taip ilgai laukė paaiškinimo iš neiš­
kepusio kepsnio, kad net ėmė degti skruostai. O! Laikas prisi­
minti tris žodžius kišenėje. Tambūrinas, žaltys...
- Niekada nevaidini kasdienio gyvenimo, visada sprendi
gyvybės ar mirties klausimą, - dėstė Lidija.
- Mama, kur kamščiatraukis? - iš svetainės sušuko Ana.
Alisa stengėsi negirdėti dukterų balsų, kuriuos jos protas
gebėjo atskirti nuo visų kitų planetos garsų, susitelkti tik į vi­
dinį savo balsą, it mantrą kartojantį tuos pačius du žodžius.
Tambūrinas, žaltys, tambūrinas, žaltys, tambūrinas, žaltys.
- Mama? - kreipėsi Ana.
- Ana, nežinau, kur jis! Neturiu laiko, pasiieškok pati.
Tambūrinas, žaltys, tambūrinas, žaltys, tambūrinas, žaltys.
 - Trumpai tariant, esmė visada yra išlikimas. Ko mano
veikėjai reikia, kad išgyventų, ir kas nutiktų, jei to negautų, -
aiškino Lidija.
- Lidija, būk gera, dabar nenoriu to klausytis, - susiėmusi
už prakaituotų smilkinių suaimanavo Alisa.
- Gerai, - tarė Lidija, pasisuko į viryklę ir, be abejo, įsižei­
dusi ėmė maišyti.
Tambūrinas, žaltys.
- Nerandu! - užriko Ana.
- Einu, padėsiu jai, - pasišovė Lidija.
Kompasas! Tambūrinas, žaltys, kompasas.
Alisa su palengvėjimu ištraukė produktus baltojo šokolado
ir duonos pudingui ir išdėliojo juos ant darbastalio: vanilės
ekstraktas, puslitris riebios grietinėlės, pienas, cukrus, balta­
sis šokoladas, baltos duonos pynė, dvi dėžutės po šešis kiauši­
nius. Tuzinas kiaušinių? Jei užrašų knygutės lapelis su mamos
receptu kažkur ir buvo, tai Alisa nenumanė kur. Daug metų
jo nereikėjo. Receptas buvo paprastas, pudingas, ko gero, iš­
eidavo skanesnis už Marčio sūrio pyragą, ir ji nuo jaunystės jį
kepdavo per kiekvienas Kūčias. Kiek tų kiaušinių? Tikrai dau­
giau nei šeši, antraip būtų paėmusi tik vieną dėžutę. Septyni?
Aštuoni? Devyni?
Ji pamėgino trumpai užmiršti kiaušinius, bet apie kitus
produktus taip pat mažai težinojo. Ar reikia supilti visą grieti­
nėlę, ar tik dalį? Kiek cukraus berti? Ar viską sumaišyti iškart,
ar tam tikra tvarka? Kokioje formoje jį kepdavo? Kokia tem­
peratūra ir kiek laiko? Nė vienas atsakymas neatrodė teisin­
gas. Visos žinios tiesiog pradingo.
Kas, po šimts, man darosi?
Ji grįžo prie kiaušinių. Vis tiek nieko. Ak, kaip nekentė tų
sumautų kiaušinių. Paėmė vieną ir iš visų jėgų tėškė į kriau­
klę. Vieną po kito sukūlė visus. Šiek tiek palengvėjo, bet ne iki
galo. Reikėjo dar ką nors sunaikinti, ką nors, kam prireiktų
raumenų, ką nors, kad pavargtų. Ji įniršusiomis, paklaikusio­
mis akimis apžvelgė virtuvę. Tarpdury sutiko Lidijos žvilgsnį.
- Mama, ką darai?
Karo laukas neapsiribojo kriaukle. Sienos ir darbastaliai
buvo aplipę lukštais ir aptaškyti tryniu, spintelės apvarvėju­
sios baltymo ašaromis.
- Kiaušiniai buvo seni. Šiemet pudingo nekepsim.
- Oi, kaipgi be pudingo, juk Kūčios.
- Na, kiaušinių nebėra, o man įgriso sukiotis šitoje karšto­
je virtuvėje.
- Nubėgsiu į parduotuvę. Eik į svetainę ir atsipūsk, pudin­
gą iškepsiu aš.
Alisa nuėjo į svetainę, visa tirtėjo, bet pyktis buvo šiek tiek
atlėgęs, ir ji nebežinojo, ar jaustis įsižeidusiai, ar dėkingai.
Džonas, Tomas, Ana ir Čarlis sėdėjo su taurėmis raudonojo
vyno ir šnekučiavosi. Regis, kamščiatraukį rado. Apsivilkusi
paltą ir užsidėjusi skrybėlę Lidija įkišo galvą į kambarį.
- Mama, kiek kiaušinių reikia?
 2004 M. SAUSIS

ausio devynioliktosios rytą ji

turėjo svarių priežasčių at-
/ šaukti vizitą pas neuropsi-
chologą ir daktarą Deivisą. Sausį, studentams grįžus po žie­
mos atostogų, prasidėjo rudens semestro egzaminų sesija ir
tą rytą buvo laikomas baigiamasis Alisos kognityvinės psi­
chologijos kurso egzaminas. Alisai nebuvo būtina dalyvauti,
bet jai patiko lydėti studentus per visą kursą iki pat pabaigos.
Mažumėlę nenoriai ji susitarė, kad bendradarbis dėstytojas
stebėtų egzaminą. Dar svaresnė priežastis buvo ta, kad sausio
devynioliktą prieš trisdešimt dvejus metus žuvo jos motina ir
sesuo. Alisa savęs nelaikė prietaringa kaip Džonas, bet tądien
niekada nesulaukdavo gerų žinių. Ji pasiteiravo registratūroje,
ar būtų galima pakeisti dieną, bet kitas laisvas laikas buvo tik
po keturių savaičių. Taigi susitikimo neatšaukė. Nenorėjo dar
mėnesį laukti.
 Ji įsivaizdavo Harvarde susirinkusius studentus, nerimau­
jančius, kokius klausimus gaus, skubančius j mėlynų egzami­
nų sąsiuvinių puslapius surašyti per semestrą sukauptas žinias,
meldžiančius, kad smarkiai prigrūsta trumpalaikė atmintis jų
neapviltų. Dauguma tą rytą jai pateiktų neuropsichologinių
testų: Strupo, Raveno spalvotų progresinių matricų, Lurijos
mintinio pasukimo, Bostono įvardijimo, Vekslerio suaugusių­
jų intelekto skalės, piešinėlių išdėstymo, Bentono vaizdų išlai­
kymo, Niujorko universiteto istorijų atpasakojimo - jai buvo
žinomi. Jie buvo skirti menkiems sklandžios kalbos, trumpa­
laikės atminties ir mąstymo trūkumams aptikti. Daugelį jų ji
jau buvo atlikusi per magistrantūros studentų tyrimus kaip
neigiamas kontrolinis asmuo. Bet šiandien tiriamoji buvo
ji pati. Ji buvo tyrimų objektas.
Alisa beveik dvi valandas kopijavo, stengėsi prisiminti,
dėliojo ir vardijo. Kai baigė patenkinta savo rezultatais, pa­
juto palengvėjimą, kaip tie įsivaizduojami studentai. Lydi­
ma neuropsichologo Alisa įžengė į daktaro Deiviso kabinetą
ir atsisėdo ant vienos iš dviejų gretimais sustatytų kėdžių,
atsuktų į gydytoją. Daktaras Deivisas, pamatęs tuščią kėdę,
nusivylęs atsiduso. Jam dar neprabilus Alisa suprato pateku­
si į bėdą.
- Alisa, argi praėjusį kartą nesitarėme, kad jus kas nors ly­
dėtų?
- Tarėmės.
- Šiame skyriuje reikalaujama, kad pacientus lydėtų juos
pažįstantis asmuo. Negalėsiu jūsų deramai gydyti, jei nesusi­
darysiu aiškaus vaizdo, kas vyksta, o neišklausęs kito žmogaus
negalėsiu būti tikras, kad viską žinau. Alisa, kitą kartą nepri­
imsiu jokių pasiteisinimų. Ar sutinkat?
- Taip.
Kitą kartą. Palengvėjimas ir pasitikėjimas savimi, kuriuos
sukėlė, jos pačios vertinimu, gerai atlikti neuropsichologiniai
tyrimai, išgaravo.
 - Turiu visų jūsų tyrimų rezultatus, taigi galėsime juos
aptarti. MRT nematau jokių nukrypimų. Nematyti nei sme­
genų kraujagyslių ligų, nei mažų, nenustatytų insultų požy­
mių, nei hidrocefalijos, nei tankio pokyčių. Viskas atrodo
puikiai. Kraujo ir smegenų skysčio tyrimai nerodo jokių pa­
kitimų. Kruopščiai jus ištyriau dėl visų ligų, kurios tik galėtų
sukelti jūsų patiriamus požymius. Dabar žinome, kad neser­
gate ŽIV, vėžiu, vitaminų trūkumu, genetine liga ar kitomis
retomis ligomis.
Sakiniai buvo rišlūs, be abejo, jis panašiai kalbėjo ne kartą.
Tai, „kas yra“, bus pasakyta pabaigoje. Alisa linktelėjo norėda­
ma parodyti, kad seka mintį ir jis gali kalbėti toliau.
- Iš dėmesio, abstraktaus mąstymo, erdvinių gebėjimų ir
kalbos sklandumo testų surinkote devyniasdešimt devynis
procentus. Deja, matau ir ką kita. Jūsų trumpalaikė atmintis
nusilpusi ne pagal amžių ir labai skiriasi nuo to, kokia buvo
anksčiau. Apie tai žinau iš jūsų pasakojimų ir apibūdinimų,
kaip kenčia profesinis jūsų gyvenimas. Aš pats praėjusį kartą
mačiau, kad jūs užmiršot adresą, kurį prašiau prisiminti. Nors
šiandien daugumą mąstymo užduočių išsprendėte puikiai, du
su trumpalaike atmintimi susijusius testus atlikote ne per ge­
riausiai. Tiesą sakant, už vieną gavote tik šešiasdešimt procen­
tų. Alisa, remdamasis visa šia informacija galiu teigti, kad jūsų
požymiai veikiausiai atitinka Alcheimerio ligos kriterijus.
Alcheimerio liga.
Nuo tų žodžių jai užėmė kvapą. Ką jis pasakė? Alisa min­
tyse pakartojo žodžius. Veikiausiai. Tai jai suteikė jėgų įkvėpti
ir prabilti:
- „Veikiausiai“ reiškia, kad mano požymiai gali neatitikti
kriterijų.
- Ne, žodį „veikiausiai“ vartojame todėl, kad galutinė Al­
cheimerio diagnozė šiuo metu nustatoma ištyrus smegenų
audinio histologiją, o tam reikia atlikti arba autopsiją, arba
biopsiją - jums netinka nei viena, nei kita. Tai klinikinė di­
agnozė. Jūsų kraujyje nėra demencijos baltymo, kuris patvir­
tintų ligą, o smegenų atrofiją MRT pamatysime tik esant daug
vėlesnėms stadijoms.
Smegenų atrofija.
- Tai neįmanoma, man tik penkiasdešimt.
- Jums ankstyvos pradžios Alcheimerio liga. Jūs teisi, pa­
prastai manoma, kad Alcheimeris yra senyvų žmonių liga, bet
dešimt procentų suserga anksti, nesulaukę šešiasdešimt pen-
kerių.
- Kuo ši ankstyva forma skiriasi nuo vėlyvosios?
- Niekuo, tik tuo, kad ji yra itin paveldima ir pasireiškia
kur kas anksčiau.
Itin paveldima. Ana, Tomas, Lidija.
- Bet jei tik tiksliai nustatėte, kuo nesergu, iš kur galite ži­
noti, kad tai Alcheimeris?
- Išklausęs, kas vyksta jūsų gyvenime, sužinojęs jūsų me­
dicininę istoriją, ištyręs jūsų orientaciją, fiksaciją, dėmesį, kal­
bą ir atmintį įsitikinau devyniasdešimt penkiais procentais.
Kadangi neurologinis, kraujo, smegenų skysčio ir MRT tyri­
mai nieko nepaaiškino, atsimetė ir tie penki procentai. Alisa,
aš tuo tikras.
Alisa.
Vardo skambesys persmelkė visas ląsteles ir, regis, išsprog­
dino odos apvalkalo laikytas molekules. Dabar ji stebėjo save
iš tolimojo kabineto kampo.
- Ką tai reiškia? - išgirdo save klausiant.
- Šiuo metu turime porą vaistų nuo Alcheimerio, norėčiau
jums jų paskirti. Pirmasis - ariceptas*. Jis stiprina cholinergi-
nę funkciją. Antrasis - namenda**. Jis buvo patvirtintas tik šį
rudenį ir pasirodė daug žadantis. Nė vienas jų nepagydo ligos,

* Šis vaistas, kurio veiklioji medžiaga yra donepezilio hidrochlori­

das, Lietuvoje registruotas kitais pavadinimais.
** Šis vaistas, kurio veiklioji medžiaga yra memantino hidrochloridas,
Lietuvoje registruotas kitais pavadinimais.
tik gali sulėtinti požymių progresavimą, o mes norime jums
laimėti kuo daugiau laiko.
Laiko. Kiek laiko?
- Dar norėčiau, kad du kartus per dieną gertumėt vita­
minų E ir C ir vieną kartą statino. Pavojaus susirgti širdies
ir kraujagyslių ligomis nematau, bet visa, kas padeda širdžiai,
yra naudinga ir smegenims. Mes sieksime išsaugoti kuo dau­
giau neuronų ir sinapsių.
Jis šią informaciją parašė receptų lapelyje.
- Alisa, ar kas nors iš šeimos žino, kad jūs čia?
- Ne, - išgirdo save sakant.
- Ką gi, turėsite kam nors apie tai pranešti. Mes galėsime
sulėtinti jūsų mąstymo silpnėjimą, bet to nesustabdysime ir
nebepataisysime. Dėl jūsų pačios saugumo svarbu, kad arti­
mas žmogus žinotų, kas vyksta. Ar pasakysite savo vyrui?
Ji išvydo save linktelint.
- Gerai. Laikykitės nurodymų, gerkite vaistus, kaip pa­
skirta, skambinkit man, jei kiltų koks nors šalutinis poveikis,
ir užsirašykite pas mane po pusės metų. Jei per tą laiką kil­
tų klausimų, skambinkit man ar rašykit elektroninį laišką, be
to, norėčiau paraginti jus susitikti su Denize Dadarijo. Ji yra
mūsų socialinė darbuotoja, padės jums ieškoti pagalbos ir pa­
laikymo. Po pusės metų lauksiu jūsų su vyru ir tada matysime,
kaip jums sekasi.
Alisa protingose jo akyse ieškojo dar ko nors. Laukė. Keistai
aiškiai suvokė, kaip jos rankos gniaužo šaltą ranktūrių metalą.
Jos rankos. Ji nevirto perregima molekulių sankaupa, plaukio­
jančia kambario kertėje. Ji, Alisa Hauland, sėdėjo ant šaltos,
kietos kėdės prie kitos tuščios neurologo kabinete Atminties
sutrikimų skyriuje, aštuntame Masačūsetso bendrosios ligo­
ninės aukšte. Jai ką tik diagnozavo Alcheimerio ligą. Gydytojo
akyse ji dar kažko ieškojo, bet matė tik tiesą ir užuojautą.
Sausio devyniolikta. Tądien niekada nieko gero nenutinka.
SAVO DARBO kambaryje, užsidariusi duris, ji perskaitė
daktaro Deiviso jai įteiktą klausimyną apie kasdienį gyve­
nimą, kurį turėjo perduoti Džonui. Pirmo puslapio viršuje
juodu šriftu buvo parašyta: „Klausimyną turi pildyti infor­
mantas, NE pacientas“. Žodis „informantas“, uždaros durys
ir tvaksinti širdis stiprino kaltės jausmą, ji jautėsi taip, lyg
slapstytus! kokiame nors Rytų Europos mieste su suklastotais
dokumentais, o jos jau ieškotų policija įjungusi sirenas.
Kiekviena veikla buvo vertinama nuo 0 (jokių problemų,
kaip visada) iki 3 (sunkus sutrikimas, ligonis visiškai priklau­
somas nuo kitų). Ji peržvelgė prie trejeto esančius apibūdini­
mus ir spėjo, kad tai būdinga paskutinėms ligos stadijoms, šio
tiesaus ir trumpo kelio pabaigai, kelio, į kurį ji staiga buvo
įstumta su automobiliu be stabdžių ir vairo.
Po skaičiumi trys driekėsi žeminantis sąrašas: dažniausiai
reikia maitinti, nekontroliuojamai šlapinasi ir tuštinasi, vais­
tus turi paduoti kiti, priešinasi prausiami ir tvarkomi, nebe­
dirba, pririšti prie namų arba ligoninės, nemoka elgtis su pi­
nigais, be palydovo niekur nebegali išeiti. Vis dėlto analitinis
jos protas iškart skeptiškai įvertino tikrąją šio sąrašo reikšmę
jai. Kažin, kiek šie požymiai susiję su Alcheimerio ligos pro­
gresu, o kiek būdingi visiems pagyvenusiems žmonėms? Ar
aštuoniasdešimtmetis nelaiko šlapimo dėl Alcheimerio, ar to­
dėl, kad jo pūslei aštuoniasdešimt metų? Galbūt tie trejetukai
neapibūdina tokio jauno ir fiziškai stipraus žmogaus kaip ji?
Baisiausias buvo bendravimui skirtas skyrelis. Kalba veik
nesuprantamai. Nesuvokia, ką sako kiti. Neskaito. Nerašo.
Nebekalba. Alisa nesugebėjo sukurti hipotezės, kodėl ji turė­
tų būti apsaugota nuo šių trejetukų - nebent diagnozė būtų
klaidinga. Šis sąrašas turėtų tikti tokiai kaip ji - sergančiai Al-
cheimeriu.
Ji pažvelgė į eiles knygų ir žurnalų lentynose, taisytinų bai­
giamųjų egzaminų šūsnį, elektroninius laiškus pašto dėžutėje,
raudoną mirksinčią telefono balso pašto lemputę. Pagalvojo
apie knygas, kurias visą laiką norėjo perskaityti, tas, kurios
puošė viršutinę lentyną jos miegamajame, tas, kurioms tikė­
josi kada nors rasianti laiko. „Mobis Dikas“. Jai reikėjo atlikti
eksperimentus, rašyti straipsnius, skaityti ir lankyti paskaitas.
Viskam, ką ji darė ir mėgo, viskam, kas ji buvo, reikėjo kalbos.
Paskutiniai klausimyno puslapiai prašė informantą įver­
tinti pastarąjį mėnesį paciento patiriamų požymių sunkumą.
Tai buvo kliedesiai, haliucinacijos, jaudulys, depresija, neri­
mas, euforija, apatija, nesivaldymas, dirglumas, pasikartojan­
tys motoriniai trikdžiai, miego sutrikimai, valgymo įpročių
pasikeitimas. Ją suėmė pagunda pačiai surašyti atsakymus,
parodyti, kad jai viskas gerai, kad daktaras Deivisas veikiau­
siai klysta. Paskui prisiminė jo žodžius: „Gali būti, kad jūs ne­
sate patikimiausias žinių šaltinis.“ Gal ir taip, bet ji prisiminė
jo žodžius. Susimąstė, kada ateis laikas, kai nebeprisimins.
Teko pripažinti, kad jos žinios apie Alcheimerio ligą tėra
paviršutiniškos. Alisa žinojo, kad Alcheimerio liga sergan­
čių žmonių smegenyse sumažėja acetilcholino, mokymuisi
ir atminčiai svarbaus neurotransmiterio. Taip pat žinojo, kad
Amono ragas, jūros arkliuko pavidalo darinys smegenyse, rei­
kalingas atsirasti naujiems prisiminimams, apsitraukia apna­
šomis ir raizginiais, nors tiksliai nežinojo, iš kur atsiranda tos
apnašos ir raizginiai. Žinojo, kad vienas iš ligos požymių yra
anomija, patologinis žodžių užmiršimas. Taip pat žinojo, kad
vieną dieną pažvelgusi į mylimus savo vyro, vaikų, bendra­
darbių veidus jų nebeatpažins.
Žinojo, kad tai dar ne viskas. Jai reikėjo išsiaiškinti visus
nemalonius dalykus. „Google“ parašė „Alcheimerio liga“. Di­
dysis pirštas pakibo virš mygtuko „įeiti“, bet smarkus beldi­
mas į duris privertė ūmai viską nutraukti ir paslėpti įkalčius.
Nelaukdamos atsakymo, be kito perspėjimo durys atsidarė.
Ji būgštavo, kad veidas neatrodytų priblokštas, sunerimęs,
kaltas.
- Pasiruošusi? - paklausė Džonas.
 Ne, ji nebuvo pasiruošusi. Jei prisipažintų Džonui, ką gir­
dėjo iš daktaro Deiviso, jei paduotų jam kasdienės veiklos
klausimyną, tai pasidarytų tikra. Džonas taptų informantu, o
Alisa mirštančia, nekompetentinga paciente. Ji nebuvo pasi­
rengusi pasiduoti. Dar ne.
- Eime, po valandos vartai užsidaro, - paragino Džonas.
- Gerai, - tarė Alisa. - Aš pasiruošusi.

MAUNT OBERNAS, 1 8 3 1 -AISIAIS įkurtos pirmosios Ameri­

kos nereliginės kapinės, o dabar nacionalinis istorinis objek­
tas, pasaulyje garsus botanikos sodas ir kraštovaizdžio draus­
tinis, buvo Alisos sesers, motinos ir tėvo paskutinio poilsio
vieta.
Šįkart tėvas pirmą kartą - gyvas ar ne - dalyvaus tos lem­
tingos autoavarijos metinėse, ir Alisą tai erzino. Tai visada bū­
davo asmeninis jos susitikimas su motina ir seserimi. Dabar
čia bus ir tėvas. Jis to nenusipelnė.
Jie praėjo Kukmedžių alėja, senesne kapinių dalimi. Ties
pažįstamais Šeltonų šeimos antkapiais ji sulėtino žingsnį,
akys nukrypo į kapą. Čarlzas ir Elizabeta palaidojo visus tris
savo vaikus: 1866-aisiais mažytę Sjuzę, galbūt gimusią negy­
vą, 1868-aisiais dvejų metukų Valterį, o 1874-aisiais - penke-
rių Karoliną. Alisa pamėgino įsivaizduoti Elizabetos skausmą
mintyse ant antkapio perkeldama savo vaikų vardus. Negalėjo
ilgai ištverti šiurpių vaizdų: pamėlusios, nejudančios ką tik
gimusios Anos, veikiausiai po ligos mirusio Tomuko geltona
pižama su pėdutėmis, sustingusios, be gyvybės ženklų Lidi­
jos, dar neseniai darželyje spalvinusios knygeles. Vaizduotėje
nuo tokių klaikumų įvykdavo trumpas jungimas ir visi trys
jos vaikai vėl greitai atgydavo.
Kai mirė paskutinis vaikas, Elizabetai buvo trisdešimt aš-
tuoneri. Alisa spėliojo, ar ji mėgino susilaukti dar vieno kū­
dikėlio, bet nepastojo, o gal juodu su Čarlzu ėmė miegoti ats­
kirose lovose, nes bijojo, kad netektų statyti dar vieno antka-
pėlio. Kažin, ar Elizabeta, gyvenusi dvidešimt metų ilgiau už
Čarlzą, kada nors rado ramybę ir paguodą?
Juodu tylėdami nužingsniavo iki Alisos šeimos kapo. Ant­
kapiai buvo paprasti, lyg granitinės milžinų batų dėžės, ir sto­
vėjo sustatyti j eilutę po bukmedžiu purpuriniais lapais. Anė
Lidija Dali 1955-1972, Sara Luiza Dali 1931-1972, Piteris
Lukas Dali 1932-2003. Žemašakis bukmedis buvo maždaug
trisdešimties metrų aukščio, pavasarį, vasarą ir rudenį pasi­
puošęs gražiais, žvilgiais, tamsžaliai purpuriniais lapais. Bet
dabar, sausį, juodos belapės šakos ant šeimos kapų metė ilgus,
iškreiptus šešėlius, atrodė kraupokai. Šis medis sausį būtų pa­
tikęs bet kuriam siaubo filmų režisieriui.
Stovint po medžiu, Džonas laikė ją už pirštinėtos ran­
kos. Nė vienas nepratarė nė žodžio. Šiltesniais mėnesiais jie
būtų girdėję paukščių giesmes, purkštuvus, kapinių tvarkyto­
jų traktoriukus ir iš automobilių radijų sklindančią muziką.
Šiandien kapinėse buvo tyku, tik tolumoje už vartų tyliai gau­
dė automobiliai.
Kažin, ką čia stovėdamas mąsto Džonas? Ji nė karto nepa­
klausė. Džonas nepažinojo nei jos motinos, nei sesers, taigi
jam būtų sunku ilgai apie jas galvoti. Ar jis mąsto apie savo
paties mirtingumą ir sielą? Apie josios? Prisimena dar gyvus
savo tėvus ir seserį? O gal jis mintimis nuklysta visai kitur, ap­
svarsto savo tyrimų detales, paskaitas, svajoja apie vakarienę?
Kaipgi ji galėjo susirgti Alcheimerio liga? Itin paveldima.
Ar motina būtų susirgusi, jei būtų išgyvenusi iki penkiasde­
šimties? O gal ji pasireiškė tėvui?
Jaunystėje jis išgerdavo beprotiškai daug, bet net neatrody­
davo girtas. Tik darydavosi vis tylesnis, vis labiau užsisklęsda­
vo, bet užtektinai išsaugojo kalbinių gebėjimų, kad užsisakytų
dar vieną porciją viskio arba įrodytų, jog galį vairuoti. Kaip tą
vakarą, kai biuiku nulėkė nuo 93-iojo plento, atsitrenkė į medį
ir užmušė žmoną su jaunesniąja dukterimi.
 Jo gėrimo įpročiai išliko, keitėsi tik elgesys - ir tai vyko
maždaug prieš penkiolika metų. Jis pratrūkdavo kažką neriš­
liai ir piktai aiškinti, nebesilaikė higienos, nežinojo, kas esąs, -
Alisa manė, kad alkoholis pagaliau atsiliepė jo pragertoms
kepenims ir užpiltoms smegenims. Ar gali būti, kad jis sirgo
Alcheimeriu, tik nebuvo nustatyta diagnozė? Jai nereikėjo at­
likti skrodimo. Viskas idealiai tiko, taigi dabar ji jau turėjo ką
kaltinti.
Na ką, tėti, patenkintas? Gavau šlykščias tavo DNR. Ga­
liausiai nužudysi mus visas. Koks jausmas išgalabyti visą savo
šeimą?
Ūmai išsiveržusi sielvartinga rauda kiekvienam šį paveiks­
lą stebinčiam pašaliečiui būtų atrodžiusi derama - žemėje
palaidoti jos mirę tėvai ir sesuo, temstančios kapinės, šiurpus
bukmedis. Džonui tai buvo visiškai netikėta. Vasarį mirus tė­
vui Alisa neišliejo nė ašaros, o širdgėlą ir gedulą dėl motinos
ir sesers numalšino laikas.
Džonas apglėbė ją, bet neprašė liautis, laikė apkabinęs taip,
lyg ketintų laikyti tol, kol ji verks. Alisa prisiminė, kad kapines
gali bet kurią minutę uždaryti. Suprato, kad Džonas, ko gero,
dėl jos nerimauja. Suvokė, kad jokios ašaros neišplaus užterš­
tų jos smegenų. Įsikniaubė veidu į vilnonę jo striukę ir verkė,
kol išseko.
Jis suėmė jos galvą ir pabučiavo į drėgnus akių kampučius.
- Ali, viskas gerai?
Negerai, Džonai. Sergu Alcheimerio liga.
Jai bemaž atrodė, kad žodžius ištarė balsu, bet ne. Jie liko
mintyse, tik ne todėl, kad smegenys būtų aptrauktos apnašo­
mis ar apraizgytos. Ji tiesiog nepajėgė jų ištarti.
Įsivaizdavo savo pačios vardą ant derančio antkapio prie
Anės. Verčiau jau mirti, nei išprotėti. Pažvelgė į Džoną: jo
žvilgsnis buvo kantrus, jis laukė atsakymo. Kaip galėtų jam
pasisakyti serganti Alcheimerio liga? Jis mylėjo jos protą.
Ar mylėtų jo netekusią? Vėl pasižiūrėjo į akmenyje iškaltą
Anės vardą.
- Tiesiog diena buvo prasta.
Verčiau jau mirti, nei jam pasisakyti.

ALISA PANORO NUSIŽUDYTI. Postūmis pakelti prieš save

ranką buvo ūmus ir stiprus, nustelbė ir išgujo visas kitas min­
tis, dienų dienoms uždarė ją tamsioje nevilties kertėje. Tačiau
jis greitai išblėso, virto žaidimu. Alisa dar nenorėjo mirti. Ji
tebebuvo gerbiama Harvardo universiteto psichologijos pro­
fesorė. Tebemokėjo skaityti, rašyti ir deramai naudotis tuale­
tu. Ji dar turėjo laiko. Reikėjo pasisakyti Džonui.
Ji sėdėjo ant sofos kojas užsiklojusi pilku pledu, apsikabi­
nusi kelius, pykino. Džonas sustingo ant krėslo kraštelio prie­
šais ją.
- Kas tau tai pasakė? - paklausė jis.
- Daktaras Deivisas, Masačūsetso bendrosios neurologas.
- Neurologas. Kada?
- Prieš dešimt dienų.
Džonas nusigręžė ir tyrinėdamas paveikslą ant sienos ėmė
sukioti vestuvinį žiedą. Alisa sulaikiusi kvapą laukė, kol jis
vėl pažvelgs į ją. Galbūt Džonas niekada nebežiūrės į ją taip,
kaip anksčiau. Galbūt ji niekada nebeįkvėps. Dar stipriau ap­
kabino save.
- Ali, jis klysta.
-Ne.
- Tau viskas gerai.
- Ne, negerai. Aš užmirštu įvairius dalykus.
- Visi užmirštame įvairius dalykus. Aš niekada neprisime­
nu, kur pasidėjau akinius. Tai gal tas daktaras ir man diagno­
zuos Alcheimerį?
- Tokios bėdos kaip mano nėra įprastos. Tai ne pamesti
akinius.
 - Gerai, gal tu šį tą ir užmiršti, bet tau menopauzė, patiri
įtampą, tėvo mirtis, ko gero, priminė mamos ir Anės netektį ir
sukėlė visokiausių jausmų. Galbūt tau depresija.
- Man ne depresija.
- Iš kur žinai? Ar tu gydytoja? Turėtum nueiti pas savo gy­
dytoją, o ne tą neurologą.
- Buvau nuėjusi.
- Ir ką ji sakė?
- Ji nesutiko, kad tai dėl depresijos ar menopauzės. Nerado
jokių paaiškinimų. Manė, gal aš neišsimiegu. Siūlė palūkėti ir
susitikti po dviejų mėnesių.
- Matai, tu tik nesirūpini savimi.
- Džonai, ji ne neurologe. Aš sočiai išsimiegu. Be to, tai
buvo lapkritį. Praėjo pora mėnesių, o man neina geryn. Tik
blogėja.
Alisa norėjo, kad jis per pirmą pokalbį patikėtų tuo, ką ji
neigė kelis mėnesius. Pradėjo nuo jam jau žinomo pavyzdžio:
- Prisimeni, nenuskridau į Čikagą?
- Taip galėjo nutikti ir man, ir bet kuriam mūsų pažįsta­
mam. Mes persidirbę.
- Mes visada persidirbdavome, bet aš niekada neužmirš­
davau įsėsti į lėktuvą. Ne šiaip pražiopsojau skrydį, bet visai
užmiršau apie konferenciją, nors rengiausi jai visą dieną.
Jis laukė. Pasirodo, būta didelių, jam nežinomų paslapčių.
- Man užstringa žodžiai. Kol iš kabineto nuėjau į auditori­
ją, visiškai pamiršau, kokią paskaitą turėjau skaityti. Po pietų
nebesuprantu, ką reiškia rytą pasirašytos užuominos mano
darbotvarkėje.
Alisa matė, kad jo neįtikino. Pervargimas, įtampa, neri­
mas. Įprasta, įprasta, įprasta.
- Per Kūčias neiškepiau pudingo, nes nemokėjau. Neprisi- .
miniau ničnieko, ką reikia daryti. Nieko galvoje neliko, nors
tą desertą atmintinai gamindavau kasmet nuo vaikystės.
 Ji pateikė prieš save stebėtinai svarių įrodymų. Prisiekusie­
siems to būtų užtekę. Bet Džonas ją mylėjo.
- Aš stovėjau Harvardo aikštėje prieš „Nini’s“ ir nenutuo­
kiau, kaip grįžti namo. Nesusigaudžiau, kur esu.
- Kada tai buvo?
- Rugsėjį.
Alisa privertė jį kalbėti, bet nepalaužė ryžto ginti jos psi­
chikos sveikatos.
- Tai tik keli pavyzdžiai. Man baisu net pagalvoti, kiek vis­
ko užmirštu pati to nesuvokdama.
Džono veido išraiška pasikeitė, lyg jis viename iš savo RNR
grandinių būtų išvydęs, ko gero, reikšmingą į Roršacho pana­
šią dėmelę.
- Deno žmona, - jis tai pasakė veikiau sau nei jai.
- Ką? - paklausė Alisa.
Kai kas stojo į vietą. Alisa tai matė. Smelkėsi galimybė, sil­
pnino Džono įsitikinimą.
- Man reikia pasiskaityti, paskui norėčiau pasikalbėti su
tavo neurologu.
Nežiūrėdamas į žmoną jis atsistojo ir nudrožė į darbo
kambarį, palikęs ją vieną, apsikabinusią kelius, varginamą py­
kinimo.
 Penktadienis:
Išgerti rytinius vaistus /
Katedros susirinkimas 9:00, 545 kabinetas /
Atsakyti į elektroninius laiškus /
Išdėstyti motyvacijos ir emocijų kursopaskaitę 1:00 Mokslo
centre, B auditorijoje (paskaita „Homeostazė irporeikiai“) </
Susitikimas su genetikos specialiste (Džonas žino)
Išgerti vakarinius vaistus

Stefanija Aaron buvo su Masačūsetso bendrosios ligoni­

nės Atminties sutrikimų centru bendradarbiaujanti gene­
tike. Juodi jos plaukai siekė pečius, išlenkti antakiai bylojo
apie smalsumą ir atvirumą. Ji pasisveikino su jais šiltai šyp­
sodamasi.
- Papasakokit, kas jus šiandien čia atvedė, - paprašė Ste­
fanija.
 - Žmona man neseniai pasisakė serganti Alcheimerio liga
ir mes norime, kad ji būtų ištirta dėl APP, PS1 ir PS2 genų
mutacijų.
Džonas atliko namų darbus. Kelias savaites praleido ap­
sikrovęs literatūra apie Alcheimerio molekulinę etiologiją.
Paklydę baltymai, sukurti vieno iš šių trijų mutavusių genų,
buvo žinomi blogiukai, kalti dėl ankstyvojo susirgimo.
- Alisa, sakykit, ką tikitės sužinoti iš šių tyrimų? - paklau­
sė Stefanija.
- Na, tai atrodo protingas būdas pamėginti patvirtinti
mano diagnozę. Tikrai geresnis už smegenų biopsiją ar au-
topsiją.
- Ar įtariate, kad diagnozė gali būti netiksli?
- Manome, kad tai tikėtina, - įsiterpė Džonas.
- Gerai, pirmiausia peržvelkime, ką jums reikštų teigiami
tyrimai. Tos mutacijos yra gana tvirtas įrodymas. Jeigu jūsų
APP, PS1 ir PS2 mutacijų tyrimai bus teigiami, tai patvirtins
jūsų diagnozę. Tačiau jei tyrimai bus neigiami, bus šiek tiek
kebliau. Tokiu atveju negalėsime tvirtai pasakyti, ką tai reiš­
kia. Maždaug penkiasdešimties procentų ankstyvuoju Alchei-
meriu sergančių žmonių šie trys genai nėra pakitę. Tai nereiš­
kia, kad jie neserga Alcheimeriu arjų liga neturi genetinio pa­
grindo, tiesiog mes dar nežinome, kuris jų genas yra pakitęs.
- Argi tokiame amžiuje kalbama ne apie dešimt procen­
tų? - paklausė Džonas.
- Tiesa, tokiame amžiuje kaip Alisos skaičiai šiek tiek ski­
riasi. Bet jei gausime neigiamus rezultatus, deja, vis vien ne­
galėsime tvirtai pasakyti, kad ji neserga. Galbūt ji priklauso
tai mažai Alcheimerio liga sergančių tokio amžiaus žmonių
grupei, kurių genetinė mutacija dar nėra nustatyta.
Jos žodžiai kartu su daktaro Deiviso medicinine nuomone
skambėjo įtikinamai. Alisa žinojo, kad Džonas tai supranta, bet
jo paties nuomonė atitiko nulinę hipotezę: „Alisa neserga Al­
cheimerio liga, mūsų gyvenimas nesugriuvo“, o Stefanijos - ne.
 - Alisa, ar jūs tai suprantate? - pasiteiravo Stefanija.
Nors šiame kontekste toks klausimas buvo pagrįstas, Alisai
jis nepatiko, nes leido dirstelėti į ateitį. Ar ji pajėgia suprasti,
kas sakoma? O gal jos smegenys tokios pažeistos ir ji tokia
sutrikusi, kad pati nebegali duoti sutikimo? Į ją visada būda­
vo kreipiamasi itin pagarbiai. Jei protinius jos gebėjimus vis
labiau pakirs liga, kas liks vietoj pagarbos? Gailestis? Užuo­
jauta? Sumišimas?
- Taip, - patvirtino ji.
- Taip pat noriu paaiškinti, kad jei tyrimų rezultatai bus
teigiami, genetinių pakitimų diagnozė nepakeis nei jūsų gy­
dymo, nei prognozių.
- Suprantu.
- Gerai. Norėčiau šį tą sužinoti apie jūsų šeimą. Alisa, ar
jūsų tėvai gyvi?
- Ne. Mano mama keturiasdešimt vienų žuvo automobilio
avarijoje, tėvas mirė pernai nuo kepenų nepakankamumo, su­
laukęs septyniasdešimt vienų.
- Ar būdami gyvi jie nesiskundė atmintimi? Ar nebuvo sil­
pnaprotystės požymių, asmenybės pakitimų?
- Mano mama buvo visiškai sveika. Tėvas visą gyvenimą
gėrė. Jaunystėje buvo ramus, bet pagyvenęs tapo irzlus, su juo
nebuvo įmanoma sklandžiai pasikalbėti. Manau, keletą metų
jis manęs nebepažino.
- Ar jis kada nors buvo nuvestas pas neurologą?
- Ne. Aš maniau, kad tai dėl gėrimo.
- Maždaug kada prasidėjo pokyčiai?
- Kai jam buvo penkiasdešimt.
- Jis kasdien būdavo įkaušęs. Mirė nuo cirozės, o ne nuo
Alcheimerio, - paaiškino Džonas.
Alisa su Stefanija patylėjo, leido jam manyti, ką nori.
- Ar turite brolių, seserų?
- Vienintelė mano sesuo žuvo per avariją kartu su mama,
jai buvo šešiolika. Brolių neturiu.
 - Kaip tetos, dėdės, pusbroliai, seneliai?
Alisa papasakojo, ką žinojo apie senelių ir kitų giminaičių
sveikatą ir mirties istorijas, - tos žinios nebuvo gausios.
- Ką gi, jei neturite daugiau klausimų, tuoj ateis seselė ir
paims kraujo. Išsiųsime jį tirti ir po poros savaičių turėtų būti
rezultatai.

Važiuodama Storou keliu Alisa žvelgė pro langą. Lauke buvo

žvarbu, pusė šešių, bet jau sutemę, palei Čarlso upę nesima­
tė narsuolių, drįstančių stoti prieš gamtos stichiją. Nė gyvos
dvasios. Džonas išjungė erdvinį grotuvą. Niekas neblaškė jos
minčių apie pažeistas DNR ir nykstantį smegenų audinį.
- Ali, jie bus negiami.
- Bet tai nieko nepakeis. Tai nereikš, kad aš nesergu.
- Teoriškai ne, bet turėsime kur kas daugiau vilčių, kad tai
kas nors kita.
- Kas kita? Kalbėjaisi su daktaru Deivisu. Jis mane ištyrė
dėl visų galimų demencijos priežasčių, kokias tik įmanoma
sugalvoti.
- Klausyk, manau, tu paskubėjai kreiptis į neurologą. Jis
pažiūrėjo į tavo požymius ir pamatė Alcheimerį - jis to mokė­
si, bet tai nereiškia, kad yra teisus. Atsimeni, pernai susižeidei
kelį? Jei būtum nuėjusi pas chirurgą ortopedą, jis būtų nu­
sprendęs, kad tau trūko raištis ar susidėvėjo kremzlė, ir būtų
siūlęs pjauti. Jis chirurgas, taigi operacija jam atrodo geriausia
išeitis. Bet tu tik porą savaičių nebėgiojai, pailsėjai, pagėrei
ibuprofeno ir pasveikai.
Manau, tu išsekusi, įsitempusi, menopauzės sukelti hor­
monų pokyčiai blogai veikia tavo fiziologiją ir dar manau, kad
tau depresija. Ali, mes su tuo galime susitvarkyti, tereikia kie­
kvieno rūpesčio imtis atskirai.
Džonas galėjo būti teisus. Mažai tikėtina, kad tokio am­
žiaus žmogus susirgtų Alcheimerio liga. Jai menopauzė, ji
pervargusi. Galbūt jai net depresija. Tai paaiškintų, kodėl taip
lengvai susitaikė su diagnoze, kodėl dantimis ir nagais neko­
vojo su nelemtu savo likimu. Jai tai išties nebūdinga. Galbūt
ji persitempusi, išsekusi, paveikta menopauzės ir depresijos.
Galbūt ji neserga Alcheimerio liga.

Ketvirtadienis:
7:00 išgerti rytinius vaistus y
Užbaigti psichonomikos apžvalgę /
i 1:00 susitikimas su Denu mano kabinete /
12:00 seminaras per pietų pertraukų 700 kabinete /
3:00 susitikimas su genetikos specialiste (Džonas žino)
8:00 išgerti vakarinius vaistus

Jiems įėjus Stefanija sėdėjo už rašomojo stalo, nesišypsojo.

- Ar prieš aptariant rezultatus norėtumėte dar kartą per­
žvelgti tai, ką kalbėjom praėjusį kartą? - paklausė ji.
- Ne, - atsakė Alisa.
- Ar tebenorite išgirsti rezultatus?
- Taip.
- Deja, Alisa, tyrimai patvirtino PS1 mutaciją.
Štai ir tvirtas įrodymas ant lėkštutės be cukraus, be drus­
kos, be vandens gurkšnelio. Jis nudegino ją visą. Ji galėtų
gerti estrogenų pakaitalų kokteilius, ksanaksą, prozaką, pusę
metų pagyventi kur nors rančoje Didžiajame kanjone, mie­
goti po dvylika valandų - tai nieko nepakeistų. Jai Alchei­
merio liga. Alisai magėjo pažvelgti į Džoną, bet neprisivertė
pasukti galvos.
- Kaip minėjau, šis pakitimas yra autosominis dominan-
tinis, jis siejamas su Alcheimerio liga, taigi rezultatai atitinka
jūsų jau girdėtą diagnozę.
- Koks laboratorijos klaidų rodiklis? Kokia tai laboratori­
ja? - kamantinėjo Džonas.
- „Athena Diagnostics“, šį pakitimą jie nustato devynias­
dešimt devynių procentų tikslumu.
 - Džonai, rezultatai teigiami, - tarė Alisa.
Dabar jau pasižiūrėjo į jį. Jo veidas, įprastai ryžtingas ir
kampuotas, dabar jai pasirodė sukritęs ir nepažįstamas.
- Užjaučiu, suprantu, kaip jūs abu norit išvengti šios dia­
gnozės.
- Ką tai reiškia mūsų vaikams? - paklausė Alisa.
- Taip, apie tai verta pamąstyti. Kokio jie amžiaus?
- Visi įkopę į trečią dešimtį.
- Taigi kol kas požymiai jiems neturėtų pasireikšti. Kie­
kvienas vaikas turi penkiasdešimties procentų tikimybę pa­
veldėti šį pakitimą, o jis šimtu procentų sukelia ligą. Net ir
nesant požymių galima atlikti genetinį tyrimą, bet apie tai rei­
kia gerai pagalvoti. Ar jie norės žinoti tiesą? Kaip tai pakeistų
jų gyvenimą? Jei vieno tyrimai bus neigiami, o kito teigiami,
kaip tai paveiktų jų tarpusavio santykius? Alisa, ar jie bent
žino jūsų diagnozę?
-Ne.
- Pasvarstykit, ar nevertėtų jiems kuo greičiau pasakyti.
Suprantu, kad jums vienu metu visko per daug, dar ir patys
ne iki galo suvokėt žinią. Bet sergant šitokia progresuojančia
liga gali nutikti, kad vis atidėliosite pokalbį, kol nebegalėsi­
te pasišnekėti, kaip ketinote. Ar norite šią pareigą perduoti
Džonui?
- Ne, mes abu jiems pasakysim, - pažadėjo Alisa.
- Ar jūsų vaikai turi vaikų?
Ana ir Čarlis.
- Dar ne, - atsakė Alisa.
- Jei ketina turėti, ši žinia jiems gali būti labai svarbi. Štai
surinkau rašytinės informacijos, jei norite, galite duoti jiems.
O čia mano kortelė ir psichoterapeuto kortelė - jis labai pade­
da šeimoms, atlikusioms genetinius tyrimus ir išgirdusioms
diagnozę. Ar dar turite klausimų?
- Ne, kol kas niekas neateina į galvą.
 - Man labai gaila, kad negalėjau jums pateikti rezultatų,
kokių tikėjotės.
- Ir man.

Abu tylėjo. Susėdo į automobilį, Džonas susimokėjo automo­

bilių aikštelės prižiūrėtojui, ir juodu nesikalbėdami nuvažiavo
iki Storou kelio. Antrą savaitę iš eilės temperatūra laikėsi že­
miau nulio, pūtė žvarbūs vėjai. Bėgikai buvo priversti tūnoti
namie ir sportuoti ant bėgtakių arba tiesiog laukti tinkames­
nio oro. Alisa nemėgo bėgtakių. Ji sėdėjo ant keleivio sėdynės
ir laukė, kol Džonas ką nors pasakys. Nesulaukė. Vairuoda­
mas namo jis verkė.
 2004 M. KOVAS

A —- —
k lisa atidarė plastikinės sa-

JL pirmadienio langelį ir į
saują susibėrė septynias mažytes tabletes. Džonas į virtuvę įžy­
giavo ryžtingai, bet, pamatęs, ką ji laiko, apsisuko ant kulno
ir išėjo, lyg būtų užklupęs nuogą motiną. Jis nenorėjo žiūrė­
ti, kaip žmona geria vaistus. Jei tik ji išsitraukdavo plastikinę
vaistų dėžutę, jis nutildavo vidury sakinio, vidury pokalbio
ir išeidavo. Pašnekesys būdavo baigtas.
Tabletes užgėrė trimis gurkšniais labai karštos arbatos ir
nusiplikė gerklę. Jai tai daryti irgi nebuvo labai malonu. Atsi­
sėdo ant virtuvinio stalo, papūtė arbatą ir ėmė klausytis, kaip
Džonas trepsi miegamajame virš jos.
- Ko ieškai? - šūktelėjo ji.
- Nieko, - atsiliepė šis.
 Tikriausiai akinių. Mėnesį po jų apsilankymo pas geneti­
kos specialistę jis nebeprašė Alisos padėti surasti akinius ar
raktus, nors ji žinojo, kaip jis vargsta su jais.
Džonas greitai, nekantriai įžengė į virtuvę.
- Kuo galėčiau padėti? - paklausė ji.
- Niekuo, viskas gerai.
Alisa susimąstė, iš kur atsirado ši nauja užsispyrėliška ne­
priklausomybė. Ar jis mėgina apsaugoti ją nuo psichologinės
naštos ieškoti jo ne vieton padėtų daiktų? Mokosi gyventi be
jos? O gal jam gėda prašyti Alcheimerio liga sergančios žmo­
nos pagalbos? Alisa gurkštelėjo arbatos ir, susidomėjusi ap­
žiūrinėdama obuolio ir kriaušės piešinį ant sienos, kabantį
mažiausiai dešimt metų, klausėsi, kaip jis ant darbastalio rau­
siasi po laiškus ir dokumentus.
Džonas pro ją išžygiavo į prieškambarį. Alisa išgirdo atsi­
darant koridoriaus spintą. Paskui užsidarant. Girdėjo ištrau-
kinėjant koridoriaus staliuko stalčius.
- Pasiruošusi? - sušuko jis.
Alisa baigė gerti arbatą ir išėjo į koridorių. Jis buvo su pal­
tu, ant susitaršiusių plaukų užsidėjęs akinius, rankoje laikė
raktelius.
- Taip, - atsakė Alisa ir išsekė paskui jį į lauką.
Pavasario pradžia Kembridže - nepatikima ir bjauri me­
lagė. Dar nesprogo medžių pumpurai, pro mėnesio senumo
kietą sniego luobą nesikalė narsios ar kvailos tulpės, neskam­
bėjo pavasariškos giesmės. Gatvių pakraščiai buvo užversti
pajuodusiomis, purvinomis pusnimis. Visa, kas apyšiltį vidur­
dienį pratirpdavo, popiet nukritus temperatūrai vėl užšaldavo
ir Harvado kiemo takeliai, miesto šaligatviai virsdavo klas­
tingais juodo ledo keliukais. Pamatę dieną kalendoriuje visi
jautėsi apgauti ir įžeisti, ji bylojo, kad visur kitur jau pavasaris,
žmonės vilki trumparankovius marškinėlius ir pabunda nuo
liepsnelių čiulbesio. Čia šaltis ir niūrumą nė neketino trauk­
tis, o vieninteliai paukščiai, kuriuos Alisa girdėjo pėdindama į
universiteto miestelį, buvo varnos.
Džonas sutiko kiekvieną rytą kartu su ja eiti į Harvardą.
Alisa pasakė bijanti pasiklysti. Iš tiesų ji tik norėjo susigrąžinti
tą laiką su juo, atgaivinti buvusią rytinę tradiciją. Deja, nu­
sprendę, kad einant gatve mažesnis pavojus būti partrenktam
automobilio, nei einant apledėjusiu šaligatviu paslysti ir susi­
žeisti, jie nesišnekėdami traukė ja vienas paskui kitą.
Jai į dešinį batą įkrito žvyro akmenukas. Ji svarstė, ar susto­
ti vidury kelio ir jį išsikratyti, ar luktelėti, kol pasieks „Jerri’s“.
Tam, kad jį išsikratytų, reikėtų ant vienos kojos laikyti pu­
siausvyrą, o kitą ištraukti į ledinį orą. Nusprendė porą likusių
kvartalų pakentėti nepatogumą.
Masačūsetso aveniu, maždaug pusiaukelėje tarp Porterio ir
Harvardo aikščių įsikūręs „Jerri’s“ dar seniai prieš „Starbuck-
so“ invaziją tapo Kembridžo kavamanų priebėga. Valgiaraš­
tis - kava, arbata, pyragaičiai ir sumuštiniai - surašytas kreida
didžiosiomis raidėmis ant lentos už prekystalio nesikeitė nuo
Alisos studentavimo laikų. Tik kainomis buvo pasirūpinta ne
per seniausiai: jos buvo atspausdintos dailiu šriftu, ne taip,
kaip kairėje išrikiuotos prekės, ir apsuptos stačiakampio mo­
kyklinio trintuko pavidalo kreidos dulkelių debesiu. Alisa su­
glumusi tyrinėjo lentą.
- Labą rytą, Džese, prašyčiau kavos ir bandelę su cinamo­
nu, - tarė Džonas.
- Ir man to paties, - užsisakė Alisa.
- Tu nemėgsti kavos, - paprieštaravo Džonas.
- Mėgstu.
- Ne, nemėgsti. Jai arbatos su citrina.
- Noriu kavos ir bandelės su cinamonu.
Džesė pasižiūrėjo į Džoną, šis nebesiginčijo.
- Gerai, dvi kavos ir dvi bandeles su cinamonu, - pakar­
tojo Džesė.
 Išėjusi į lauką Alisa gurkštelėjo. Skonis buvo aitrus, nema­
lonus, nederėjo su gardžiu kvapu.
- Kaip kava? - paklausė Džonas.
- Nuostabi.
Juodviem žygiuojant į universiteto miestelį Alisa iš pykčio
sriūbčiojo kavą. Laukė nesulaukė, kada atsidurs viena kabi­
nete ir galės išmesti bjaurų gėralą. Be to, nekantravo iš bato
išsikratyti akmenuką.

NUSIAVUSI BATUS IR į šiukšlių dėžę išmetusi kavą ji pir­

miausia ėmėsi pašto. Atsidarė Anos laišką.

Sveika, mama,
mielai nueitume vakarienės, bet šią savaitę Čarlis turi
sunkią bylą. Gal kitą savaitę? Kokios dienos tiktųjudviem
su tėčiu? Mes laisvi visus vakarus, išskyrus ketvirtadienio ir
penktadienio.
Ana

Alisa spoksojo į pašaipiai mirksintį žymeklį kompiuterio

ekrane ir bandė įsivaizduoti, ką norėtų pasakyti dukrai. Min­
tis reikšti balsu, tušinuku ar kompiuterio klavišais jai dažnai
būdavo sunku, tam prireikdavo pastangų ir susikaupti. Ra­
šymas, už kurį kadai kadės ji pelnydavo auksinių žvaigždžių
apdovanojimus ir mokytojų pagyras, dabar nekėlė pasitikėji­
mo savimi.
Suskambo telefonas.
- Labas, mama.
- O, puiku, kaip tik ruošiausi atsakyti į tavo laišką.
- Aš tau nesiunčiau laiško.
Alisa sudvejojusi perskaitė žinutę ekrane.
- Ką tik skaičiau. Čarlis šią savaitę turi bylą...
- Mama, čia Lidija.
 - O, ir ko taip anksti atsikėlei?
- Tokiu laiku visada būnu atsikėlusi. Norėjau vakar vakare
paskambinti judviem su tėčiu, bet jūsų laiku jau buvo vėlu.
Ką tik gavau neįtikėtiną vaidmenį pjesėje „Vandens atmintis“.
Režisierius nuostabus, gegužę vaidinsime šešis spektaklius.
Manau, viskas bus puiku, o dėl šio režisieriaus ir aš turėčiau
sulaukti daug dėmesio. Pamaniau, gal judu su tėčiu atskristu-
mėte pasižiūrėti?
Iš kylančios intonacijos ir paskui stojusios tylos Alisa su­
prato, kad dabar jos eilė kalbėti, bet nespėjo suvokti, ką Lidija
sakė. Pokalbiai telefonu, kai nematydavo pašnekovo, ją dažnai
trikdydavo. Žodžiai kartais susiliedavo, jai būdavo sunku nu­
matyti ir sekti staigius temos pokyčius, taigi ji mažai ką su­
prasdavo. Rašymas irgi kėlė sunkumų, bet juos ji nuslėpdavo,
nes turėdavo laiko pagalvoti.
- Jei nenori, taip ir sakyk, - tarė Lidija.
- Ne, aš noriu, bet...
- Arba jei esi užsiėmusi. Taip ir žinojau, kad reikia skam­
binti tėčiui.
- Lidija...
- Nieko tokio, turiu eiti.
Ji padėjo ragelį. Alisa jau ketino sakyti, kad reikia pasitarti
su Džonu, kad jeigu jis ištrūks iš laboratorijos, ji mielai ke­
liaus kartu. Bet jeigu jis negalės, Alisa viena neskris per visą
šalį, ir jai reikės sugalvoti kokį nors pasiteisinimą. Bijodama
pasiklysti ar sutrikti toli nuo namų ji vengė kelionių. Atsisakė
pasiūlymo kitą mėnesį sakyti kalbą Djuko universitete, išmetė
registracijos į kalbos konferenciją blanką, nors toje konferen­
cijoje dalyvaudavo kasmet nuo studentavimo laikų. Ji norė­
jo pamatyti Lidiją vaidinant, bet šįkart bus priklausoma nuo
Džono galimybių.
Ji laikė ragelį ir svarstė, gal pamėginus perskambinti Lidi­
jai. Bet apsigalvojo ir padėjo. Uždarė nebaigtą atsakymą Anai
ir pradėjo naują laišką Lidijai. Įsistebeilijo į mirksintį žymeklį,
pirštai sustingo virš klaviatūros. Šiandien smegenų baterija
veikė prastai.
- Nagi, - sumurmėjo ji, trokšdama prie galvos prisijungti
porą akumuliatoriaus laidų ir gerokai save krestelėti.
Šiandien nėra laiko Alcheimeriui. Reikia atsakyti į laiškus,
parašyti prašymą finansuoti projektą, išdėstyti paskaitą ir nu­
eiti į seminarą. O vakare pabėgioti. Galbūt pabėgiojus galvoje
prašviesės.

ALISA Į KOJINĘ ĮSIKIŠO LAPELĮ su savo vardu, adresu ir

telefono numeriu. Žinoma, jeigu ji sutriks taip, kad nebeži­
nos, kur namai, veikiausiai neprisimins, jog turi šį lapelį su
naudinga informacija apie savo tapatybę. Vis dėlto ji ėmėsi
šios atsargumo priemonės.
Bėgiojimas vis mažiau praskaidrindavo protą. Tiesą sa­
kant, pastarosiomis dienomis ji jautėsi taip, lyg vaikytųsi at­
sakymus nesibaigiančiame pabėgėlių klausimų sraute. Deja,
nors ir kaip smarkiai skuosdavo, niekaip jų nepavydavo.
Ką man daryti? Ji gėrė vaistus, naktimis miegojo šešias
septynias valandas, Harvarde gyveno įprastą kasdienį gyve­
nimą. Vaidindama Harvardo profesorę, nesergančią progre­
suojančia neurodegeneratyvine liga, kasdien dirbdama taip,
lyg viskas būtų gerai, lyg ji ir toliau galėtų tęsti darbus, jautėsi
apgavikė.
Profesoriams netekdavo kasdien atsiskaityti už nuveiktus
darbus, mažai kas juos tikrindavo. Alisai nereikėjo vesti žur­
nalų, vardyti nuveiktų darbų ar rašyti ataskaitų. Ji buvo laisva
klysti, tik nežinia, kur baigėsi ši laisvė. Galiausiai ji nebesu­
gebės vykdyti pareigų ir kas nors tai pastebės. Alisa norėjo
iki to laiko palikti Harvardą, išvengti apkalbų ir gailesčio, bet
nenumanė, kada tai nutiks.
 Nors tikimybė pasilikti per ilgai baugino, mintis išeiti iš
Harvardo gąsdino kur kas labiau. Kas ji bus, jei nebebus Har­
vardo psichologijos profesorė?
Ar reikėtų pasistengti kuo daugiau laiko praleisti su Džo­
nu ir vaikais? Kaip tai padaryti praktiškai? Sėdėti prie Anos
šiai rašant laiškus, lydėti Tomą per vizitacijas, stebėti Lidiją
kursuose? Kaip jiems pasakyti, kad kiekvienam yra penkias­
dešimties procentų tikimybė visa tai patirti? Ojeigu jie kaltins
ją ir nekęs jos taip, kaip ji kaltino savo tėvą ir jo nekentė?
Džonui dar per anksti išeiti į pensiją. Kiek laiko jis galė­
tų skirti jai nepakenkdamas savo karjerai? Kiek laiko ji turi?
Dvejus metus? Dvidešimt?
Nors ankstyvoji Alcheimerio liga paprastai progresuo­
davo greičiau už vėlyvąją, ankstyvąja sergantys žmonės
dažniausiai išgyvendavo daug ilgiau, nes psichikos liga įsi­
kurdavo gana jaunuose ir sveikuose kūnuose. Galiausiai ji
sulauks apgailėtinos pabaigos. Nebemokės valgyti, šnekėti,
neatpažins Džono ir vaikų. Gulės susirietusi kaip gemalas, o
kadangi nebemokės ryti, susirgs plaučių uždegimu. Džonas,
Ana, Tomas ir Lidija, graužiami kaltės ir džiaugdamiesi, kad
pagaliau kažkas nužudys jos kūną, susitars neskirti jai įprasto
antibiotikų kurso.
Ji liovėsi bėgusi, pasilenkė ir išvėmė pietums suvalgytą
lazaniją. Tik po kelių savaičių sniegas ištirps ir nuplaus vė­
malus.

ALISA TIKSLIAI ŽINOJO, kur esanti. Pakeliui į namus, prie­

šais episkopalinę Visų šventųjų bažnyčią, vos už kelių kvartalų
nuo namų. Ji tiksliai žinojo, kur esanti, bet dar niekada gyve­
nime nesijautė tokia sutrikusi. Bažnyčios varpai ėmė skam­
binti melodiją, primenančią senelių laikrodžio. Alisa pasidavė
akstinui, pasuko apskritą geležinę raudonų kaip pomidoras
durų rankeną ir įėjo į vidų.
 Jai palengvėjo, kad viduje nieko nebuvo, nes nespėjo su­
kurti nuoseklios istorijos, kodėl ji čia. Jos motina buvo žydė,
bet tėvas reikalavo, kad jiedvi su Ane būtų auklėjamos katali­
kiškai. Taigi vaikystėje ji kas sekmadienį dalyvaudavo mišiose,
priimdavo Komuniją, eidavo išpažinties ir buvo sutvirtinta,
bet mama tame nedalyvavo, todėl Alisa dar jaunystėje suabe­
jojo šio tikėjimo pagrįstumu. Nesulaukusi patenkinamo atsa­
kymo nei iš tėvo, nei iš Katalikų bažnyčios, ji taip ir neišsiugdė
tvirto tikėjimo.
Pro gotikinius vitražinius langus iš lauko sklindančioje ga­
tvės žibintų šviesoje Alisa matė beveik visą bažnyčią. Kiekvie­
name vitražiniame lange buvo vaizduojamas Jėzus raudonais
ir baltais drabužiais, ganantis avis ar stebuklingai gydantis
žmones. Ant vėliavos altoriaus dešinėje buvo parašyta: „DIE­
VAS - MŪSŲ PRIEGLAUDA IR STIPRYBĖ, VISADA ARTIMA
PAGALBA VARGUOSE“.
Jos vargas buvo toks didelis, kokį tik įmanoma įsivaizduoti,
ir jai siaubingai reikėjo pagalbos. Tačiau jautėsi kaip įsibrovė­
lė, neverta, neištikima. Kas ji tokia, kad bažnyčioje, apie kurią
nieko nežino, prašytų Dievo pagalbos, net nebūdama tikra,
kad jį tiki.
Ji užsimerkė, įsiklausė į tolimo transporto ūžesį lyg van­
denyno bangavimą, pamėgino atverti sąmonę. Nežinojo, kiek
laiko prasėdėjo tos šaltos, tamsios bažnyčios velvetu aptrauk­
tame klaupte laukdama atsakymo. Nesulaukė. Dar šiek tiek
pabuvo vildamasi, kad užsuks dvasininkas ar parapijietis ir
paklaus, ko jai čia reikia. Dabar ji jau turėjo paaiškinimą. Bet
niekas neatėjo.
Alisa prisiminė daktaro Deiviso ir Stefanijos Aaron duotas
vizitines korteles. Galbūt reikėtų pasikalbėti su socialiniu dar­
buotoju ar psichoterapeutu. Jie galbūt pagelbėtų. Ir tada atėjo
aiškus, paprastas atsakymas.
Pasikalbėk su Džonu.
PRO DURIS Ji |ŽENGĖ beginklė, nepasiruošusi atremti
puolimo.
- Kur buvai? - paklausė Džonas.
- Bėgiojau.
- Visą šitą laiką bėgiojai?
- Dar buvau bažnyčioje.
- Bažnyčioje? Ali, nieko nesuprantu. Klausyk, tu negeri
kavos ir nevaikštai į bažnyčią.
Ji užuodė alkoholio kvapą iš jo burnos.
- Šiandien nuėjau.
- Mes turėjom vakarieniauti su Bobų ir Sara. Teko pa­
skambinti ir atšaukti susitikimą. Negi užmiršai?
Vakarienė su jų draugais Bobų ir Sara. Buvo įrašyta į jos
kalendorių.
- Užmiršau. Man Alcheimeris.
- Neturėjau supratimo, kur esi, maniau, pasiklydai. Turi
visada nešiotis telefoną.
- Negaliu bėgioti su telefonu, neturiu kišenių.
- Tai prisiklijuok jį lipnia juosta prie galvos, man nerūpi,
nenoriu to patirti kaskart, kai tu užmirši kur nors pasiro­
dyti.
Alisa nusekė paskui jį į svetainę. Džonas nė nepažvelg­
damas į ją atsisėdo ant sofos ir pasiėmė gėrimą. Kakta buvo
aprasojusi panašiai kaip taurė škotiško viskio. Alisa padvejo­
jo, paskui atsisėdo jam ant kelių, stipriai apkabino jį per pe­
čius, delnais susiėmė alkūnes, priglaudė ausį jam prie ausies
ir pratrūko:
- Man labai gaila, kad taip atsitiko. Bijau net pagalvoti, kad
viskas eis tik blogyn. Bijau, kad vieną dieną pažvelgsiu į tave, į
mylimą veidą, ir nežinosiu, kas esi.
Ji delnais perbraukė jo žandikaulio ir smakro apribus, pa­
glostė seniai matytas juoko raukšleles. Nušluostė nuo kaktos
prakaitą ir nuo akių ašaras.
 - Net krūtinę suspaudžia, kai apie tai pagalvoju. Bet turim
apsvarstyti. Nežinau, kiek laiko dar pažinsiu tave. Turim pasi­
kalbėti apie tai, kas bus.
Džonas užsivertė taurę, išgėrė, kas buvo likę, pačiulpė le­ H
>
duko. Paskui su dar nematytu giliu liūdesiu ir baime pažvelgė
>
m - H

- Nežinau, ar galėsiu.
>

c/i

>
 2 0 0 4 M. BALANDIS

T OFS*** Prot‘n8* a^u

t \ į buvo, sukurti plano ne-
I % sugebėjo. Buvo pernelyg
daug nežinomųjų, kad pavyktų apskaičiuoti paprastą x, svar­
biausią būties klausimą: kaip greitai liga progresuos. Prieš še­
šerius metus jie buvo kartu paėmę metines atostogas, kad pa­
rašytų „Nuo molekulės iki proto“, taigi po metų vėl turės teisę
išeiti atostogų. Ar ji taip ilgai ištemps? Kol kas abu nusprendė,
kad Alisa užbaigs pavasario sesiją ir juodu visą vasarą praleis
Menkių kyšulyje. Toliau rugpjūčio jų vaizduotė nesiekė.
Abu nutarė kol kas niekam apie tai nesakyti, tik vaikams.
Tas neišvengiamas prisipažinimas, tas pats nemaloniausias
pokalbis turėjo vykti šįryt prie bandelių, vaisių salotų, meksi-
kietiško omleto, „Mimozos“kokteilio ir šokoladinių kiaušinių.
Jie jau daug metų nebuvo visi susirinkę per Velykas. Ana
Velykų savaitgalį su Čarliu kartais nuvažiuodavo į Pensilva­
niją pas jo tėvus, Lidija pastaruosius kelerius metus likdavo
Los Andžele, prieš tai buvo kažkur Europoje, Džonas prieš
porą metų dalyvavo konferencijoje Boulderyje. Buvo nelen­
gva įkalbėti Lidiją šiemet grįžti namo. Ji repetavo spektaklį ir
tvirtino negalinti daryti pertraukų ir neturinti pinigų lėktu­
vo bilietui, bet Džonas ją įtikino, kad nieko nenutiks, jei porą
dienų praleis, ir sumokėjo už skrydį.
Ana atsisakė „Mimozos“ ir „Kruvinosios Merės“, o kara­
melinius kiaušinius, kuriuos kirto kaip spragintus kukurūzus,
nuplovė stikline šalto vandens. Niekam nespėjus pasakyti įta­
rimų dėl nėštumo ėmė smulkiai pasakoti apie laukiančią dirb­
tinio apvaisinimo procedūrą.
- Buvome pas vaisingumo specialistą, jis nieko nenustatė.
Mano kiaušinėliai sveiki, kiekvieną mėnesį vyksta ovuliacija,
Čarlio sperma gera.
- Ana, klausyk, nemanau, kad jie nori klausytis apie mano
spermą, - sumurmėjo Čarlis.
- Bet tai tiesa ir kelia neviltį. Netgi išbandžiau akupunktū­
rą, ir nieko. Tik migrena išnyko. Taigi mes bent jau sužinojo­
me, kad turėčiau pastoti. Antradienį pradėsiu leistis folikulus
stimuliuojančių hormonų, kitą savaitę gausiu kažkokią injek­
ciją, nuo kurios subręs kiaušinėlis, o tada jie jį apvaisins Čarlio
sperma.
- Ana, - paprašė Čarlis.
- Na, tikėkimės, kitą savaitę būsiu nėščia!
Alisa, sukandusi dantis, slėpdama nerimą, prisivertė palai­
komai nusišypsoti. Alcheimerio ligos požymiai pasireiškia tik
pasibaigus reprodukciniam laikotarpiui, po to, kai sudarkyti
genai niekam apie tai nežinant jau būna perduoti kitai kar­
tai. O jeigu ji būtų žinojusi, kad kiekvienoje savo kūno ląste­
lėje nešiojasi šį geną, šį likimą? Ar ji vis vien būtų gimdžiusi
vaikus, o gal būtų ėmusis apsisaugojimo priemonių? Ar būtų
ryžusis likimą patikėti mejozės ruletei? Ar būtų norėjusi per­
duoti vaikams gintarines savo akis, lenktą Džono nosį ir savo
preseniliną 1? Žinoma, dabar ji be vaikų neįsivaizdavo savo
gyvenimo. Bet kol jų neturėjo, kol nebuvo patyrusi tos pir­
mykštės, anksčiau nė neįsivaizduotos meilės, ar nebūtų nu­
sprendusi, kad verčiau jų negimdyti? O ką nutars Ana?
Tomas atėjo be naujosios draugės, atsiprašė, kad vėluoja.
Na ir gerai. Šiandien turi būti tik šeimos nariai. Alisa neprisi­
minė jos vardo. Tomas nudrožė tiesiai į valgomąjį, tikriausiai
sunerimęs, kad pražiopsojo kokį nors patiekalą, paskui išsi­
šiepęs ir prisikrovęs kupiną lėkštę grįžo į svetainę. Atsisėdo
ant sofos prie Lidijos, rankoje laikančios scenarijų, užsimer­
kusios tyliai kartojančios žodžius. Štai ir visi. Laikas.
- Mudu su tėčiu norime su jumis aptarti vieną svarbų rei­
kalą, tik laukėme, kol visi susirinksite.
Alisa pažvelgė į Džoną. Šis linktelėjo ir paspaudė jai ranką.
- Jau kurį laiką mane vargina atminties sutrikimai, o sausį
man buvo diagnozuota ankstyvoji Alcheimerio liga.
Laikrodis ant židinio trankiai tiksėjo, lyg kas nors būtų jį
pagarsinęs - taip jis tiksėdavo, kai nieko nebūdavo namie. To­
mas sustingo iškėlęs šakutę su omletu. Reikėjo palūkėti, kol
jis papietaus.
- Ar jie tikri, kad tai Alcheimeris? Ar išklausei kitos nuo­
monės? - paklausė jis.
- Jai buvo atlikti genetiniai tyrimai. Nustatytas presenili-
no 1 pakitimas, - paaiškino Džonas.
- Ar liga paveldima autosominiu dominantiniu būdu? -
pasiteiravo Tomas.
- Taip.
Džonas žvilgsniu Tomui pasakė šį tą daugiau.
- Ką tai reiškia? Tėti, ką pasakei Tomui? - susirūpino Ana.
- Tai reiškia, kad mes turime penkiasdešimties procentų
tikimybę susirgti Alcheimerio liga, - atsakė Tomas.
- O mano kūdikis?
- Tu dar net nesilauki, - įsiterpė Lidija.
 - Ana, jei tavo genai pakitę, tas pat galioja ir tavo vaikams.
Kiekvienas tavo vaikas turės penkiasdešimties procentų tiki­
mybę paveldėti ligą, - paaiškino Alisa.
- Tai ką mums daryti? Eiti išsitirti? - paklausė Ana.
- Galit, - atsakė Alisa.
- Dieve mano, o jei aš tai turiu? Tada ir mano kūdikėlis gali
paveldėti, - sunerimo Ana.
- Kol mūsų vaikams to prireiks, veikiausiai jau bus atrastas
gydymas, - patikino Tomas.
- Bet mums ne - tai norėjai pasakyti? Mano vaikai pa­
sveiks, o aš virsiu pamišėliu zombiu?
- Ana, liaukis! - užriko Džonas.
Jis sukando dantis, veidas išraudo. Prieš dešimtį metų
būtų nusiuntęs Aną į jos kambarį. Dabar tik stipriai spuste­
lėjo Alisai ranką ir pamaskatavo koja. Daugeliu atžvilgių jau­
tėsi bejėgis.
- Atsiprašau, - tarė Ana.
- Labai tikėtina, kad kai sulauksite mano amžiaus, bus
sukurtas prevencinis gydymas. Tai viena iš priežasčių, kodėl
vertėtų žinoti apie pakitimą. Tokiu atveju galėtumėte pradėti
gydytis dar prieš atsirandant požymiams ir, tikėkimės, nesu-
sirgtumėte, - aiškino Alisa.
- Mama, kaip ši liga gydoma dabar? Kaip tu gydaisi? - pa­
sidomėjo Lidija.
- Na, man išrašė vitaminų antioksidantų, aspirino, statino
ir dviejų rūšių neurotransmisiją reguliuojančių vaistų.
- Ar jie sustabdys Alcheimerio ligą? - paklausė Lidija.
- Na, galbūt šiek tiek pristabdys, dar nežinia.
- Gal vyksta kokie nors klinikiniai bandymai? - paklausė
Tomas.
- Bandau išsiaiškinti, - atsakė Džonas.
Džonas bendravo su Bostono gydytojais ir mokslininkais,
tiriančiais molekulinę Alcheimerio ligos etiologiją, ir užsi­
krėtė jų požiūriu, kad naujai kuriami gydymo būdai žada
neblogų rezultatų. Džonas buvo vėžio ląstelių biologas, ne
neurologas, bet jam nebuvo labai sunku suprasti kitoje sis­
temoje siautėjančias nusikaltėles molekules. Jie visi kalbėjo
ta pačia kalba: prisijungimas prie receptorių, fosforilinimas,
transkripcinė reguliacija, klatrinu padengtos įdubos, sekre-
tazės. Priklausymas Harvardui, lyg privilegijuotųjų klubo
narystė, jam padėjo užmezgti ryšį su pačiais gerbiamiausiais
Bostono Alcheimerio ligos tyrimų bendruomenės moksli­
ninkais. Jei yra ar netrukus bus sukurtas geresnis gydymas,
Džonas jį ras.
- Bet, mama, tu atrodai visiškai sveika. Labai anksti pa­
stebėjai, aš net nebūčiau supratęs, kad kažkas negerai, - tarė
Tomas.
- Aš supratau, - įsiterpė Lidija. - Ne tai, kad jai Alcheime­
rio liga, bet kad kažkas negerai.
- Iš ko? - pasidomėjo Ana.
- Pavyzdžiui, kalbėdama telefonu ji ne viską supranta, daž­
nai kartojasi. Arba užmiršta, ką sakiau prieš penkias minutes.
O per Kalėdas nemokėjo iškepti pudingo.
- Kada tai pastebėjai? - paklausė Džonas.
- Mažiausiai prieš metus.
Alisa nė pati neprisiminė, kas buvo prieš metus, bet dukra
tikėjo. Pajuto, kad Džonas susigėdo.
- Man reikia žinoti, ar aš tai paveldėjau. Noriu išsitirti.
O jūs? - pasiteiravo Ana.
- Manau, nežinoti ir gyventi nerimaujant blogiau, nei ži­
noti, net jei turiu tai, - pritarė Tomas.
Lidija užsimerkė. Visi laukė. Alisai toptelėjo paika mintis,
kad ji atmintinai mokosi žodžius arba užmigo. Po nejaukios
tylos Lidija atsimerkė ir tarė:
- Aš nenoriu žinoti.
Lidija visada viską darė kitaip.
VILJAMO DŽEIMSO RŪMUOSE buvo keistai tylu. Stigo įpras­
to studentų šurmulio koridoriuose: klausimų, ginčų, pokštų,
skundų, pagyrų, flirto. Pavasario sesija paprastai sugindavo
studentus iš viso universiteto miestelio į atskirus bendrabučių
kambarius ir bibliotekų kabinas, bet iki jos dar buvo savaitė.
Daugeliui kognityvinės psichologijos studentų būdavo paski­
riama vieną dieną stebėti funkcinius MRT tyrimus Čarlstone.
Galbūt kaip tik šiandien ir buvo tokia diena.
Šiaip ar taip, Alisa džiaugėsi galimybe netrukdoma padir­
bėti. Ji nusprendė pakeliui į darbą nesustoti „Jerri’s“ arbatos,
bet dabar to pasigailėjo. Kofeino dozė jai būtų pravertusi.
Perskaitė naujausio „Linguistics Journal“ straipsnius, sudarė
šių metų motyvacijos ir emocijų kurso baigiamojo egzamino
klausimus, atsakė į visus neatsakytus elektroninius laiškus.
Per tą laiką nė karto nesuskambo telefonas, niekas nepabeldė
į duris.
Tik grįžusi namo ji prisiminė, kad taip ir neužsuko į „Jer-
ri’s“. Ji vis dar norėjo arbatos. Nuėjo į virtuvę ir ant viryklės
užkaitė virdulį. Mikrobanginės krosnelės laikrodis rodė 4:22.
Ji pažiūrėjo per langą. Matė tamsą ir savo atspindį stikle.
Vilkėjo naktinius.

Sveika, mama,
Apvaisinimas nepavyko. Aš nesilaukiu. Nenusiminiau
taip, kaip maniau būsiant (o Čarliui, regis, bemaž palen­
gvėjo). Tikėkimės, ir kiti mano tyrimai bus neigiami.
Rytoj viską sužinosime. Paskui mudu su Tomu užsuksime
pas jus su tėčiu ir pranešime rezultatus.
Myliu,
Ana

PRAĖJUS VALANDAI PO TO, kai Alisa tikėjosi juos pama­

tyti, galimybė, kad abiejų rezultatai dėl pakitimų neigiami, iš
tikėtinos virto mažai tikėtina. Jei abiejų tyrimai būtų neigia­
mi, pokalbis būtų trumpas: „jūs abu sveiki“, „labai ačiū ir viso
geriausio“. Gal tiesiog Stefanija šiandien vėlavo. Gal Ana su
Tomu laukiamajame prasėdėjo kur kas ilgiau, nei Alisa min­
tyse jiems leido.
O kai juodu pagaliau įžengė pro laukujės duris, galimybė
iš mažai tikėtinos virto beveik neįtikėtina. Jei rezultatai būtų
neigiami, jie būtų tuoj pat viską išpyškinę arba žinią būtų per­
davę pašėlusiai džiugūs jų veidai. Tačiau žingsniuodami į sve­
tainę jie kruopščiai slėpė jausmus, kiek įmanydami tempė lai­
ką, neskubėjo atskleisti baisios žinios, kurią, be abejo, atnešė.
Juodu susėdo ant sofos vienas šalia kito, Tomas kairėje,
Ana dešinėje, kaip vaikystėje sėdėdavo ant užpakalinės auto­
mobilio sėdynės. Tomas buvo kairiarankis ir mėgdavo žiūrėti
per langą, o Anai tikdavo ir vidurys. Dabar jie sėdėjo susiglau­
dę kaip niekad, o kai Tomas paėmė Aną už rankos, ši nesuspi­
go: „Mamyte, Tomas prie manęs lenda!“
- Pas mane pakitimų nėra, - tarė Tomas.
- O pas mane yra, - tarė Ana.
Alisa prisiminė, kokia laiminga jautėsi gimus Tomui - at­
rodė idealu turėti mergaitę ir berniuką. Po dvidešimt šešerių
metų ši palaima virto prakeiksmu. Stojiškos mamos kaukė
nukrito, ir Alisa pravirko.
- Man labai gaila, - sumurmėjo ji.
- Mama, viskas bus gerai. Kaip sakei, iki to laiko bus su­
kurtas prevencinis gydymas, - ramino ją Ana.
Vėliau tai prisiminus Alisą pribloškė likimo ironija. Ana
bent išoriškai atrodė pati stipriausia. Geriausiai mokėdavo pa­
guosti. Ir tai nebuvo keista. Ana iš visų vaikų buvo panašiausia
į motiną. Ji paveldėjo Alisos plaukus, odos spalvą ir tempera­
mentą. Ir mamos preseniliną 1.
- Ketinu tęsti apvaisinimo procedūras. Jau kalbėjausi su
savo gydytoju, prieš implantaciją bus atlikta genetinė embrio­
nų diagnostika. Jie patikrins kiekvieną embrionų ląstelę ir im­
plantuos tik tuos, kuriuose pakitimų nebus. Taigi mes būsime
tikri, kad vaikai to nepaveldės.
Tai buvo išties gera naujiena. Bet visiems ja džiaugiantis
Alisa juto ir šiokį tokį kartėlį. Nors ir priekaištavo sau, ji pa­
vydėjo Anai, kad ši padarys tai, ko negalėjo Alisa, - apsaugos
nuo negandos vaikus. Anai niekada nereikės sėdėti prieš savo
dukterį, savo pirmagimę, ir žiūrėti, kaip ji stengiasi susidoroti
su žinia, kad vieną dieną gali susirgti Alcheimeriu. Ji apgailes­
tavo, kad jos laikais reprodukcinė medicina nebuvo tiek pa­
žengusi. Tačiau tokiu atveju būtų buvę atsikratyta embriono,
iš kurio išaugo Ana.
Pasak Stefanijos Aaron, Tomas buvo sveikas, bet taip ne­
atrodė. Jis buvo išblyškęs, sukrėstas, apdujęs. Alisa manė, kad
neigiamas rezultatas bet kuriam iš jų atneštų palengvėjimą, ir
nieko daugiau. Tačiau jie buvo šeima, juos siejo istorija, DNR
ir meilė. Ana buvo vyresnioji jo sesuo. Mokė jį lošti kortomis
ir pūsti gumos burbulus, visada atiduodavo jam savo Helovi-
no saldainius.
- Kas pasakys Lidijai? - paklausė Tomas.
- Aš, - pasiryžo Ana.
 2004 M. GEGUŽĖ

A lisai buvo šovusi mintis

/ I pasiskaityti apie tą savai-
f %
JL. tę, kada išgirdo diagnozę,
bet nepaskaitė. Laimės sausainiukai, horoskopai, taro kortos
ir globos namai jos nedomino. Nors kasdien artėjo prie savo
ateities, nenorėjo j ją žvilgčioti. Tą rytą jokie ypatingi įvykiai
nepakurstė jos smalsumo ar drąsos apsižvalgyti po Maunt
Oburno rūmų slaugos centrą. Vis dėlto šiandien ji ten nuėjo.
Vestibiulis neatrodė bauginamai. Ant sienos kabojo akva­
rele tapytas vandenynas, ant grindų patiestas išblukęs rytietiš­
kas kilimas, už stalo, kampu pasukto į duris, sėdėjo moteris
smarkiai išdažytomis akimis ir trumpais, juodais kaip saldy­
medis plaukais. Vestibiulį galėjai palaikyti ir viešbučio fojė,
nederėjo tik silpnas vaistų kvapas ir tai, kad nebuvo lagaminų,
durininkų ir įeinančių bei išeinančių svečių. Čia buvo apsisto­
ję ne svečiai, o nuolatiniai gyventojai.
 - Gal galėčiau kuo nors padėti? - paklausė moteris.
- Hm, taip. Ar čia rūpinamasi sergančiais Alcheimerio liga?
- Taip, turime specialų skyrių šiems ligoniams. Norėtumė­
te pažiūrėti?
- Taip.
Alisa nusekė paskui moterį prie liftų.
- Ar ieškote vietos kuriam nors iš tėvų?
- Taip, - sumelavo Alisa.
Jiedvi laukė, liftai, kaip ir dauguma jais važinėjančių žmo­
nių, buvo seni ir lėti.
- Gražus pakabukas, - pagyrė moteris.
- Ačiū.
Alisa priglaudė pirštą prie krūtinkaulio ir patrynė mėly­
nus stikliukus ant drugelio sparno - mamos secesinio stiliaus
pakabuko. Mama jį užsisegdavo tik per sukaktis ir vestuves,
Alisa jį irgi saugojo ypatingoms progoms. Tačiau kalendoriuje
nebuvo numatyta švenčių, o papuošalas jai patiko, taigi praė­
jusį mėnesį ji vieną dieną priderino jį prie džinsų ir marškinė­
lių. Atrodė tobulai.
Be to, ji mėgo drugelius. Prisiminė, kad būdama šešerių ar
septynerių, sužinojusi, jog drugeliai gyvena tik kelias dienas,
apraudojo jų likimą. Motina ją guodė, prašė neliūdėti dėl dru­
gelių, nes tai, kad gyvenimas trumpas, dar nereiškia, jog jis
tragiškas. Žiūrėdama į saulėje sode tarp gėlyčių plevenančius
drugelius mama jai pasakė: „Matai, jų gyvenimas nuostabus.“
Alisai patikdavo tai prisiminti.
Jos išlipo trečiame aukšte ir patraukė ilgu, kilimu išklotu
koridoriumi. Praėjusios kelias nepažymėtas duris sustojo. Du­
rims automatiškai užsitrenkus, moteris mostelėjo į jas ranka.
- Specialusis Alcheimerio slaugos skyrius rakinamas, tad
nežinodamas kodo pro šias duris neišeisi.
Alisa pažvelgė į mygtukus ant sienos prie durų. Skaičiai
buvo užrašyti apversti ir išdėstyti atgaline tvarka iš dešinės
į kairę.
 - Kodėl skaičiai tokie?
- A, kad gyventojai jų neišmoktų ir neįsimintų kodo.
Tai atrodė nereikalinga atsargumo priemonė. Jeigujie pri­
simintų kodų, juk negyventų čia, tiesa?
- Nežinau, arjauesate tai patyrusi su savo tėvu armotina, bet
Alcheimerio liga sergantiems žmonėms įprasta keltis ir vaikšti­
nėti naktimis. Mūsų skyriaus gyventojams leidžiama vaikščioti
kada panorėjus, jie čia saugūs, nėra pavojaus pasiklysti. Nakčiai
jiems neduodame raminamųjų, neužrakiname kambariuose.
Stengiamės suteikti jiems kuo daugiau laisvės ir nepriklauso­
mybės. Žinome, kaip tai svarbu jiems irjų šeimoms.
Smulkutė žilaplaukė moteris rausvu ir žaliu gėlėtu chalatu
pastojo Alisai kelią.
- Tu ne mano dukra.
- Deja, ne.
- Grąžink man pinigus!
- Evelina, ji nepaėmė jūsų pinigų. Jūsų pinigai kambaryje.
Pasižiūrėkite viršutiniame staliuko stalčiuje, manau, ten juos
padėjote.
Moteris įtariai ir bjaurėdamasi nužvelgė Alisą, bet paklau­
sė viršesnės moters patarimo ir purvinomis baltomis kilpinio
audinio šlepetėmis nušliurino tolyn.
- Ji turi dvidešimties dolerių banknotą ir vis slepia jį, nes
bijo, kad kas nors pavogs. Paskui, žinoma, užmiršta, kur jį
padėjo, ir puola visus kaltinti ją apvogus. Mėginome įkalbėti
ją pinigą išleisti arba pasidėti į banką, bet ji nesutiko. Viskas
baigsis tuo, kad ji užmirš turinti banknotą.
Išsigelbėjusios nuo paranojiškos Evelinos kvotos jos ne-
bekliudomos pasiekė bendrą kambarį koridoriaus gale. Prie
apskritų staliukų pietavo pagyvenę žmonės. Atidžiau pasi-
žvalgiusi Alisa suvokė, kad čia beveik vien moterys.
- Tik trys vyrai?
- Tiesą sakant, iš trisdešimt dviejų gyventojų tik du yra vy­
rai. Haroldas kasdien ateina pavalgyti kartu su žmona.
 Turbūt prisiminę paikas vaikiškas taisykles du Alcheime-
rio liga sergantys vyrai sėdėjo prie atskiro staliuko atokiau nuo
moterų. Prie stalų buvo pristatyta vaikštynių. Daug moterų
sėdėjo ratukinėse kėdėse. Beveik visos buvo žilais, retais plau­
kais, įdubusiomis akimis, padidintomis storų akinių stiklų,
valgė lėtai. Niekas su niekuo nebendravo, nesikalbėjo, netgi
Haroldas su žmona tylėjo. Vienintelis garsas, be čepsėjimo,
buvo valgančios moters daina - vidinė jos adata vis peršok­
davo prie pirmos „Sidabrinio mėnulio šviesoj“ eilutės. Niekas
nei prieštaravo, nei plojo.

Sidabrinio mėnulio šviesoj.

- Kaip jau turbūt supratot, čia mūsų valgomasis ir veiklos

kambarys. Gyventojai kasdien tuo pačiu laiku gauna pusry­
čius, pietus ir vakarienę. Svarbu laikytis aiškaus dienos re­
žimo. Čia vyksta ir įvairios veiklos: žaidžiamas boulingas, į
taikinį mėtomas kamuoliukas, sprendžiami galvosūkiai, šoka­
ma, muzikuojama, dirbama. Šįryt gyventojai padarė štai šiuos
nuostabius inkilus. Be to, kasdien kas nors paskaito laikraštį,
kad žmonės žinotų, kas vyksta pasaulyje.

Sidabrinio

- Mūsų gyventojai turi apsčiai galimybių kiek tik įmano­

ma lavinti kūną ir protą.

mėnulio šviesoj.

- Šeimos nariai ir draugai visada laukiami, jie gali daly­

vauti bet kokioje veikloje, bet kada pavalgyti su savo myli­
maisiais.
Be Haraldo, daugiau mylimųjų nebuvo matyti. Nei vyrų,
nei žmonų, nei vaikų, nei anūkėlių, nei draugų.
 - Jei kuriam nors iš mūsų gyventojų prireiktų papildomos
pagalbos, turime įgudusių medicinos darbuotojų.

Sidabrinio mėnulio šviesoj.

- Ar yra jaunesnių nei šešiasdešimties metų gyventojų?

- O ne, man regis, jauniausiam septyniasdešimt. Vidutinis
amžius pas mus aštuoniasdešimt dveji-aštuoniasdešimt tre­
ji. Retai sutiksi jaunesnį nei šešiasdešimties Alcheimerio liga
sergantį žmogų.
Ponia, kaip tik tokia dabar stovi priešjus.

Sidabrinio mėnulio šviesoj.

- Kiek visa tai kainuoja?

- Prieš išeinant jums duosiu informacijos paketą. Nuo sau­
sio vidutinis Alcheimerio ligos specialiosios rūpybos skyriaus
įkainis yra du šimtai aštuoniasdešimt penki doleriai už dieną.
Alisa mintyse apytiksliai paskaičiavo. Maždaug šimtas
tūkstančių dolerių per metus. Padauginti iš penkių, dešimties,
dvidešimties metų.
- Dar norėtumėte ko nors paklausti?

Sidabrinio

- Ačiū, ne.
Alisa paskui savo vedlę nusekė prie dvigubų rakinamų
durų ir stebėjo, kaip ši surinko kodą.
0791925
Jai čia ne vieta.

TOKIA DIENA RETŲ REČIAUSIA Kembridže, bemaž miti­

nis laikas, apie kurį naujieji anglai kasmet svajoja, bet galiau-
šiai ima abejoti, kad taip kada nors būna: saulėta pavasariška
diena, kai oras įšyla iki dvidešimt vieno laipsnio. Žydras, lyg
nuspalvintas dangus, proga pagaliau nusimesti paltą. Tokią
dieną nevalia sėdėti kabinete, ypač jei sergi Alcheimerio liga
Alisa pražygiavo porą kvartalų į pietryčius nuo Jardo ir, ap­
kvaitusi iš laimės, kaip iš pamokų pabėgusi paauglė, įžengė į
„Ben &Jerrys“.
- Norėčiau trigubos porcijos žemės riešutų ledų su vafliu.
Velnias, kiek cholesterolio.
Ji paėmė milžinišką, sunkų vaflį, tarsi tai būtų „Oskaras“,
padavė penkių dolerių banknotą, grąžą įmetė į aukų koledžui
dėžutę ir patraukė prie Čarlso upės.
Prieš daug metų ji perėjo prie šaldyto jogurto, neva svei­
kesnės alternatyvos, ir užmiršo, kokie riebūs, minkšti ir džiu­
ginantys yra ledai. Laižydama ir vaikštinėdama mąstė apie
tai, ką matė Maunt Oburno slaugos centre. Jai reikėjo geres­
nio plano, tokio, kad netektų Alcheimerio ligos specialiosios
slaugos skyriuje su Evelina mėtytis kamuoliuku. Tokio, kad
Džonas neprivalėtų pakloti krūvos pinigų už tai, jog žmona,
kuri jo nebepažįsta ir kurios jis daugeliu svarbių atžvilgių irgi
nebeatpažįsta, būtų gyva ir sveika. Ji nenorėjo ten tūnoti, jei
emocinė ir finansinė našta nusvers visą naudą.
Ji klydo ir stengėsi taisyti klaidas, bet neabejojo, kad jos in­
telekto koeficientas vis dar yra aukštesnis už vidutinį. O žmo­
nės su vidutiniu IQ nesižudo. Na, kai kurie žudosi, bet tai ne­
susiję su intelektu.
Nors atmintį vis labiau ėdė rūdys, smegenys jai dar įvai­
riais būdais puikiai tarnavo. Pavyzdžiui, dabar ji suvalgė
ledus nė lašo nenuvarvinusi ant vaflio ar rankos, naudoda­
masi dar vaikystėje išlavinta „laižymo ir sukimo“ technika,
veikiausiai saugoma kažkur šalia gebėjimų važiuoti dviračiu
ir užsirišti batą. Alisa nulipo nuo šaligatvio ir perėjo gatvę,
motorinė žievė ir smegenėlės sprendė sudėtingas matemati­
nes lygtis, kad jos kūnas nepargriuvęs ir nepapuolęs po auto­
mobiliu patektų j kitą pusę. Ji atpažino saldų narcizų kvapą
ir trumpą kario padažo dvelktelėjimą iš indų restorano ties
kampu. Laižydama ledus gardžiavosi pasakišku šokolado ir
žemės riešutų sviesto skoniu, taigi jos smegenų malonumų
takeliai, tie patys, kurie naudojami mėgaujantis seksu ar bu­
teliu gero vyno, veikė puikiai.
Tačiau kada nors ji nebemokės valgyti ledų vaflyje, užsi­
rišti batų ir vaikščioti. Kada nors jos malonumų neuronus su­
gadins puolantys amiloidai ir ji nebegalės mėgautis anksčiau
patikusiais dalykais. Ir to net nepasiges.
Verčiaujau sirgti vėžiu. Alisa nė nemirktelėjusi Alcheimerj
iškeistų j vėžį. Ji gėdijosi tokio savo noro, žinoma, tai buvo
bergždžios derybos, bet ji leido sau pasvajoti. Su vėžiu būtų
galima kovoti. Ją operuotų, atliktų spindulinę terapiją ir che­
moterapiją. Būtų galimybė laimėti. Šeima ir Harvardo ben­
druomenė palaikytų kovojančią ir žavėtųsi ja. Net jei galiau­
siai pralaimėtų, prieš išeidama galėtų pažvelgti visiems į akis
ir sąmoningai atsisveikinti.
Alcheimerio liga - visai kitokia pabaisa. Jos nenužudysi
jokiais ginklais. Gerti ariceptą ir namendą - tai lyg žaisliniais
vandens šautuvais mėginti užgesinti siautėjantį gaisrą. Džonas
ir toliau nagrinėjo dar tik kuriamus vaistus, bet Alisa abejojo,
ar kurie nors iš jų jai smarkiai padėtų, antraip jis jau būtų pa­
skambinęs daktarui Deivisui ir pareikalavęs skirti atitinkamą
gydymą. Šiuo metu visų Alcheimerio liga sergančių žmonių
laukė ta pati baigtis, nesvarbu, ar jiems aštuoniasdešimt dveji
ar penkiasdešimt, gyvena Maunt Oburno rūmuose ar Harvar­
do universitete dėsto psichologiją. Gaisras praris juos visus.
Nė vienas neišgyvens.
Plika galva ir kaspinėlis vertinami kaip drąsos ir vilties
ženklai, o skurdus žodynas ir silpstanti atmintis byloja apie
psichikos nestabilumą ir gresiantį pamišimą. Vėžiu sergantys
žmonės gali tikėtis, kad bendruomenė juos palaikys. Alisa ži­
nojo virsianti atstumtąja. Net ir išsilavinę, geriausių ketinimų
turintys žmonės nedrįsta artintis prie psichikos ligonių. Ji ne­
norėjo tapti žmogumi, kurio vengtų ir bijotų.
Susitaikiusi su žinia, kad jai išties Alcheimeris, kad viltis
galima dėti tik į ne itin veiksmingus jai prieinamus vaistus
ir kad šios ligos nepavyks iškeisti į kitą, išgydomą ligą, Alisa
susimąstė, ko norėtų. Jei dirbtinis apvaisinimas pavyktų, ji no­
rėtų paimti ant rankų Anos kūdikį ir žinoti, kad tai jos anūkas.
Norėtų pamatyti vaidinančią ir tuo besididžiuojančią Lidiją.
Norėtų pamatyti įsimylėjusį Tomą. Norėtų dar vienų metinių
atostogų su Džonu. Norėtų perskaityti kiek tik įmanoma kny­
gų, kol dar moka skaityti.
Nustebusi, ką pati sau atskleidė, ji tyliai nusijuokė. Sąraše
nebuvo nei lingvistikos, nei dėstymo, nei Harvardo. Ji pabaigė
valgyti vaflį. Norėtų daugiau saulėtų dienų, kai oras įšyla iki
dvidešimt vieno laipsnio, ir ledų vafliniuose puodukuose.
O kai liga užgoš ledų teikiamą malonumą, ji norėtų mirti.
Bet ar jai užteks proto suprasti, kada bus peržengta ta riba?
Alisa nerimavo, kad busimoji ji nesugebės prisiminti ir įvyk­
dyti tokio plano. Prašyti pagalbos Džono ar vaikų - ne išeitis.
Ji nieku gyvu neužkrautų jiems tokios naštos.
Alisai reikėjo plano, pagal kurį busimoji ji įvykdytų dabar
apmąstytą savižudybę. Reikėjo paprasto testo, tokio, kurį kas­
dien galėtų pati atlikti. Ji prisiminė daktaro Deiviso ir neu-
ropsichologės užduotus klausimus, tuos, į kuriuos jau gruodį
nesugebėjo atsakyti. Pagalvojo apie tai, ko vis dar nori. Jos
svajonėms nereikėjo ypatingų protinių gebėjimų. Alisa sutiko
gyventi ir su didelėmis trumpalaikės atminties skylėmis.
Alisa iš žydro Anos Viljams krepšelio, Lidijos gimtadienio
dovanos, išsitraukė „BlackBerry“. Šį krepšelį kasdien nešioda­
vosi persimetusi per kairį petį, jis kadaruodavo prie dešinio
klubo. Krepšelis tapo būtinu jos priedu, kaip platininis vestu­
vinis žiedas ir sportinis laikrodis. Jis labai tiko prie pakabuko
su drugeliu. Jame būdavo mobilusis, „BlackBerry“ ir raktai. Jį
nusiimdavo tik eidama miegoti.
 Parašė:

Alisa, atsakyk į šiuos klausimus:

1. Koks dabar mėnuo?

2. Kur gyveni?
3. Kur dirbi?
4. Kada Anos gimtadienis?
5. Kiek vaikų turi?

Jei tau sunku atsakyti į kurį nors klausimų, kompiuteryje

atsidaryk aplankų „Drugelis“ir tučtuojau vykdyk
nurodymus.

Darbų kalendoriuje ji nustatė, kad kiekvieną rytą be ga­

lutinės datos aštuntą valandą vibruotų žadintuvas. Suprato,
kad jos sumanymas turi nemažai trūkumų, kad jis toli gražu
netobulas. Ji tik vylėsi, kad „Drugelį“ atsidarys nespėjusi visai
sukvailėti.

Į PASKAITĄ ALISA NET BĖGO išsigandusi, kad vėluoja, bet

kai nuėjo, paskaita dar nebuvo prasidėjusi. Atsisėdo ketvirtoje
eilėje į kairę nuo vidurinio takelio. Pro duris auditorijos gale
šmurkštelėjo keli studentai, bet dauguma jau sėdėjo pasiruo­
šę. Ji dirstelėjo į laikrodį. 10:05. Laikrodis ant sienos pritarė.
Tai buvo neįprasta. Alisa ėmėsi darbų: peržiūrėjo konspektus
ir permetė akimis praėjusios paskaitos pastabas. Susidarė li­
kusių dienos darbų sąrašą:

Laboratorija
Seminaras
Pabėgioti
Ruoštis baigiamiesiems egzaminams
 10:10. Alisa tušinuku ėmė bilsnoti „Mano Šerona“ ritmą.
Studentai ėmė muistytis ir nerimti. Dirsčiojo į sąsiuvinius
ir laikrodį ant sienos, vartė ir ne vienas užvertė vadovėlius,
įsijungė nešiojamuosius kompiuterius, spragsėjo ir rašė. Baigė
gerti kavą. Glamžė saldainių, traškučių ir kitokių užkandžių
popieriukus. Kramtė tušinukų dangtelius ir nagus. Gręžiojosi
į galą, linko pasitarti su šalia sėdinčiais draugais, kilnojo anta­
kius ir gūžčiojo pečiais. Šnabždėjosi ir kikeno.
- Gal paskaitą turi skaityti koks nors svečias? - paklausė
mergina, sėdinti už poros eilių nuo Alisos.
Ši vėl atsivertė motyvacijos ir emocijų konspektus. Ge­
gužės 4 d., antradienis: Įtampa, bejėgiškumas ir kontrolė (12
ir 14 skyriai). Apie svečią - nieko. Laukimas virto nejaukiu
sumišimu. Studentai tapo panašūs į kukurūzų grūdelius ant
karštos viryklės. Kai sprogs pirmas, juo paseks kiti, tik niekas
nežinojo, kuris bus pirmas ir kada tai nutiks. Oficiali Harvar­
do taisyklė skelbė, kad studentai vėluojančio dėstytojo privalo
laukti dvidešimt minučių, paskui paskaita laikoma neįvyku­
sią. Nebijodama būti pirma Alisa užvertė sąsiuvinį, uždarė ra­
šiklį ir viską susimetė į knygų krepšį. 10:21. Gana.
Pasisukusi eiti ji dirstelėjo į keturias užpakaly sėdinčias
merginas. Visos pakėlė galvas ir nusišypsojo, tikriausiai dė­
kingos, kad Alisa sumažino įtampą ir visus išvadavo. Ji iškėlė
riešą ir parodė laiką - tvirtą pasiteisinimą.
- Nežinau, kaip jūs, bet aš turiu svarbesnių reikalų.
Alisa užlipo laiptais aukštyn ir nė neatsigręždama pro gali­
nes duris išėjo iš auditorijos.

ALISA SĖDĖJO KABINETE ir žiūrėjo į žvilgančią piko va­

landos automobilių gyvatę, slenkančią Memorialo keliu. Prie
klubo pajuto virpėjimą. Buvo aštuonios ryto. Iš žydrojo krep­
šelio išsitraukė delninuką.
Alisa, atsakyk į šiuos klausimus:

1. Koks dabar mėnuo?

2. Kur gyveni?
3. Kur dirbi?
4. Kada Anos gimtadienis?
5. Kiek vaikų turi?

Jei tau sunku atsakyti į kurį nors klausimų, kompiuteryje

atsidaryk aplankų „Drugelis“ir tučtuojau vykdyk
nurodymus.

Gegužė
Tuopų gatvė 34, Kembridžas, MA 02138
Viljamo Džeimso rūmai, 1002 kabinetas
1976 m. rugsėjo 14 d.
Tris
 2004 M. BIRŽELIS

'%■ T abejotinai pagyvenusi

| | moteris ryškiai rausvais
-1 % nagais ir lūpomis kuteno
mažą, maždaug penkerių metukų mergytę, veikiausiai anū­
kę. Abiem, regis, buvo neapsakomai smagu. Reklama skelbė:
„PATI GERIAUSIA PILVELIO KUTENTOJA vartoja pačius
geriausius receptinius vaistus nuo Alcheimerio ligos". Alisa
sklaidė „Bostono“ žurnalą, bet nesugebėjo perversti šio pusla­
pio. Neapykanta tai moteriai ir reklamai užliejo ją lyg karštas
skystis. Ji tyrinėjo nuotrauką ir žodžius laukdama, kol mintys
supras tai, kas jau buvo aišku širdžiai, bet, jai nespėjus išsi­
aiškinti, iš kur kilo tas priešiškumas, kabineto duris atidarė
daktarė Mojė.
- Taigi, Alisa, kiek žinau, prastai miegate. Papasakokit, kas
vyksta.
 - Užmigti man prireikia daugiau nei valandos, bet po po­
ros valandų pabundu ir viskas kartojasi iš naujo.
- Ar naktį jus pila karštis, o gal vargina kokie nors kiti ne­
malonūs pojūčiai?
-Ne.
- Kokių vaistų geriate?
- Ariceptą, namendą, lipitorių, vitaminus C ir E ir aspiriną.
- Deja, nemiga gali būti šalutinis aricepto poveikis.
- Tiesa, bet negaliu jo atsisakyti.
- Papasakokit, ką veikiat, kai neužmiegat.
- Daugiausia guliu ir suku galvą. Žinau, kad man smarkiai
pablogės, tik nenumanau kada. Nerimauju, kad užmigsiu, o
kitą rytą pabudusi nebesuvoksiu, kur esu, kas esu ar ką darau.
Suprantu, tai neprotinga, bet įsikaliau į galvą, kad Alcheimeris
mano smegenų ląsteles gali žudyti tik kai miegu, o kol nemie­
gosiu, budėsiu - nepasikeisiu. Suprantu, kad tas nerimas man
neduoda užmigti, bet nieko negaliu padaryti. Kai tik nemie­
gu, imu būgštauti, paskui iš baimės nebeužmiegu. Vien apie
tai pasakojant krečia šiurpas.
Tai, ką Alisa pasakojo, iš dalies buvo tiesa. Ji išties nuogąs­
tavo. Tačiau miegodavo kaip kūdikis.
- Ar šis nerimas jus apima ir dieną? - paklausė daktarė
Mojė.
-Ne.
- Galėčiau jums išrašyti SSRI.
- Nenoriu vartoti antidepresantų. Man ne depresija.
Iš tikrųjų Alisa jautėsi šiek tiek prislėgta. Jai diagnozavo
mirtiną, nepagydomą ligą. Taip pat ir jos dukrai. Ji beveik vi­
sai liovėsi keliavusi, anksčiau gyvos paskaitos tapo nepakelia­
mai nuobodžios, o Džonas, net ir tomis retomis valandėlėmis,
kai būdavo namie su ja, atrodydavo esąs už milijono mylių.
Taip, ji šiek tiek liūdėjo. Tačiau tai atrodė derama reakcija į
esamą padėtį, o ne priežastis prie kasdienės porcijos pridėti
dar vieną vaistą su kitu šalutiniu poveikiu.
 - Galėtume išmėginti restorilą - jo reikėtų gerti vakare
prieš miegą. Padėtų greičiau užmigti ir apie šešias valandas
nepabusti, o ryte neturėtumėte jaustis apdujusi.
- Norėčiau ko nors stipresnio.
Stojo ilga tyla.
- Paskirsiu jums kitą susitikimą. Ateikit su vyru, ir mes pa­
sitarsime dėl ko nors stipresnio.
- Tai ne mano vyro rūpestis. Man ne depresija, nesu apim­
ta nevilties. Tamara, aš suprantu, ko prašau.
Daktarė Mojė įdėmiai pažiūrėjo jai į akis. Alisa atlaikė
žvilgsnį. Joms abiem buvo daugiau nei keturiasdešimt, bet
abi dar nesenos, ištekėjusios, aukštąjį išsilavinimą turinčios
dirbančios moterys. Alisa nežinojo, kokios politikos laikosi
jos gydytoja. Jei reikės, ji nueis pas kitą. Jos protas vis silpsta.
Nėra kada laukti, negalima rizikuoti. Ji veikiai viską užmirš.
Alisa buvo parepetavusi dar vieną dialogą, bet jo neprirei­
kė. Daktarė Mojė išsitraukė receptų bloknotą ir ėmė rašyti.

ALISA VĖL SĖDĖJO tame ankštame tyrimų kabinete su neu-

ropsichologe Sara Kažkokia. Moteris ką tik iš naujo prisistatė
Alisai, bet ši iškart pamiršo jos pavardę. Blogas ženklas. Ta­
čiau kabinetas buvo toks, kokį ji prisiminė nuo sausio: ma­
žas, sterilus ir neasmeniškas. Jame stovėjo rašomasis stalas su
„iMac“ kompiuteriu, dvi baro kėdės ir metalinė dokumentų
spinta. Daugiau nieko. Nei langų, nei gėlių, nei paveikslų ar
kalendorių ant sienų ir stalo. Nieko, kas blaškytų dėmesį, kas
galbūt tarnautų kaip užuomina, jokių atsitiktinių asociacijų.
Sara Kažkokia pradėjo lyg ir įprastą pokalbį:
- Alisa, kiek jums metų?
- Penkiasdešimt.
- Kada suėjo penkiasdešimt?
- Spalio vienuoliktą.
- Koks dabar metų laikas?
 - Pavasaris, nors atrodo, kad jau vasara.
- Tikrai, šiandien karšta. O kur mes dabar esame?
- Masačūsetso bendrosios ligoninės Atminties sutrikimų
skyriuje, Bostone, Masačūsetse.
- Ar galėtumėte įvardyti keturis šiame piešinyje pavaiz­
duotus daiktus?
- Knyga, telefonas, arklys ir automobilis.
- O kas čia ant mano marškinių?
- Saga.
- O ant piršto?
- Žiedas.
- Ar galėtumėte iš galo paraidžiui pasakyti „vanduo“?
- O-U-D-N-A-V.
- Pakartokit: kas, ką, kada, kur, kodėl.
- Kas, ką, kada, kur, kodėl.
- Galite pakelti kairę ranką, užsimerkti ir išsižioti?
Alisa taip ir padarė.
- Alisa, kokie keturi daiktai buvo paveikslėlyje, kuriuos
man išvardijote?
- Arklys, automobilis, telefonas, knyga.
- Puiku, parašykit man sakinį.

}Jt^atuopatikėti, (uul vUM( ctuMį to Miujebė&icc.

- Puiku, dabar per minutę pasakykite kuo daugiau žodžių

iš s raidės.
- Sara, stora, sliekas, sviestas. Skristi, sirgti. Seksas. Surim­
tėti. Stora. Oi, jau sakiau. Sakiau. Sunerimęs.
- Dabar pasakykite kuo daugiau žodžių iš p raidės.
- Pamiršti. Pamesti. Pokštas. Pirkti, parpti, pokšt. Persti, -
ji nusijuokė stebėdamasi savimi. - Atsiprašau dėl šito.
Stebėtis prasideda s.
- Nieko baisaus, dažnai jį išgirstu.
 Alisa susimąstė, kiek žodžių sugebės išberti po metų. Pa­
svarstė, kiek žodžių per minutę prisiminti normalu.
- Dabar išvardykite kuo daugiau daržovių.
- Smidrai, kopūstai, žiediniai kopūstai. Porai, svogūnai.
Pipirai. Pipirai, nežinau, daugiau nieko nesugalvoju.
- Ir paskutinė užduotis: išvardykite kuo daugiau keturkojų
gyvūnų.
- Šunys, katės, liūtai, tigrai, meškos. Zebrai, žirafos. Gazelės.
- Dabar balsiai perskaitykite šį sakinį.
Sara Kažkokia padavė jai popieriaus lapą.
- Liepos antrą, antradienį, Santa Anoje, Kalifornijoje, dėl
gaisro buvo uždarytas Džono Veino oro uostas, todėl neišskri­
do trisdešimt keleivių, tarp jų šeši vaikai ir du ugniagesiai, -
perskaitė Alisa.
Tai buvo Niujorko universiteto istorija, konstatuojamosios
atminties testas.
- Dabar pasakykit kuo daugiau ką tik perskaitytos istorijos
detalių.
- Liepos antrą, antradienį, Santa Anoje, Kalifornijoje, dėl
gaisro iš oro uosto neišskrido trisdešimt žmonių, tarp jų šeši
vaikai ir du ugniagesiai.
- Puiku. Dabar rodysiu jums korteles su piešinėliais, o jūs
įvardysite tuos daiktus.
Bostono įvardijimo tyrimas.
- Lagaminas, vėjo malūnėlis, teleskopas, iglu, smėlio lai­
krodis, raganosis, - keturkojis gyvūnas. - Raketė. Oi, pala,
žinau, kas tai, augalų kopėtėlės, grotelės? Ne. Pinučiai! Akor­
deonas, riestainis, barškutis, O, luktelkit. Tokį turime kieme
Menkių kyšulyje. Jis kabo tarp medžių, ant jo gulima. Ne her­
bariumas. Gal homeopatas? Ne. Dievulėliau, kažkas iš h rai­
dės, tik niekaip neprisimenu.
Sara Kažkokia pasidėjo ženkliuką vertinimo lape. Alisa jau
norėjo prieštarauti, kad užmiršimas gali būti ne tik Alcheime-
rio ligos požymis, bet ir natūrali blokavimo reakcija. Net ir
sveikiausiems universiteto studentams porą kartų per savaitę
pasitaiko užmiršti kokį nors žodį.
- Viskas gerai, eime toliau.
Alisa be vargo įvardijo kitus paveikslėlius, bet vis dar nega­
lėjo suaktyvinti neurono, kuriame buvo užkoduotas užmirštas
pavadinimas. Jųpoilsio tinklas kabojo tarp dviejų eglių kieme
Čatamo vasarnamyje. Alisa prisiminė, kaip dažnai pavakare
ten snausdavo su Džonu, kaip maloniai gaivindavo pavėsis ir
vėjelis, kaip ji padėdavo galvą vietoje tarp jo krūtinės ir peties,
kaip pažįstamas nuo medvilninių jo marškinėlių sklindantis
skalbinių minkštiklio kvapas sumišdavo su vasarišku nude­
gusios ir vandenyno druskos prisigėrusios odos kvapu. Ji pri­
siminė viską, tik ne tą prakeiktą daiktą iš h raidės, ant kurio
jie gulėdavo.
Ji prašuoliavo Vechslerio WAIS-R piešinėlių išdėstymo tes­
tą, Raveno spalvotas progresines matricas, Lurijos mintinio
sukimo testą, Strupo testą, geometrinių figūrų įsiminimo ir
kopijavimo testą. Pasižiūrėjo į laikrodį. Šiame kabinetėlyje ji
praleido vos daugiau nei valandą.
- Gerai, Alisa, dabar norėčiau, kad prisimintumėte tą
trumpą anksčiau skaitytą istoriją. Ką galite iš jos pasakyti?
Alisa nurijo siaubą ir jis it sunkus, gremėzdiškas gumu­
las įstrigo virš pat diafragmos, trukdė alsuoti. Arba jos take­
liai, vedantys prie istorijos detalių, buvo užaugę, arba jai stigo
elektrocheminės jėgos neuronams, kuriuose apsistojo prisi­
minimai, išjudinti. Už šio kabineto durų ji prarastą informa­
ciją galėtų susirasti savo delninuke. Galėtų iš naujo perskaityti
elektroninius laiškus ir ant limpamųjų lapelių užsirašyti pri­
minimus. Galėtų kliautis besąlygiška pagarba, kurią jai užti­
krino jos padėtis Harvarde. Už šio kabinetėlio sienų ji sugebė­
tų paslėpti užakusius savo takus ir silpnus nervinius signalus.
Nors žinojo, kad testai skirti nustatyti, kiek ji prisimena, pasi­
juto netikėtai užklupta ir susigėdo.
 - Nelabai prisimenu.
Štai ir jos Alcheimeris, nuogai išrengtas ir paguldytas po
dienos šviesos lempa, kad Sara Kažkokia galėtų jį ištyrinėti ir
įvertinti.
- Viskas gerai, sakykit, ką prisimenat, jei bent ką prisi­
menat.
- Na, regis, buvo kalbama apie oro uostą.
- Ar tai įvyko sekmadienį, pirmadienį, antradienį ar tre­
čiadienį?
- Neprisimenu.
- Spėkit.
- Pirmadienį.
- Kilo uraganas, potvynis, gaisras ar lavina?
- Gaisras.
- Ar tai vyko balandį, gegužę, birželį ar liepą?
- Liepą.
- Kuris oro uostas buvo uždarytas: Džono Veino, Daleso
ar LAK?
-LAK.
- Kiek keleivių negalėjo išskristi: trisdešimt, keturiasde­
šimt, penkiasdešimt ar šešiasdešimt?
- Nežinau, gal šešiasdešimt.
- Kiek tarp jų buvo vaikų: du, keturi, šeši ar aštuoni?
- Aštuoni.
- Kas dar neišskrido: du gaisrininkai, du policininkai, du
verslininkai ar du mokytojai?
- Du gaisrininkai.
- Puiku, baigėme. Palydėsiu jus pas daktarą Deivisą.
Puiku? Ar gali būti, kadji prisiminė istoriją, tik to nežinojo?

ĮĖJUSI Į DAKTARO DEIVISO KABINETĄ nustebo pamačiusi

Džoną sėdint ant kėdės, kuri per pirmus du jos apsilankymus
įtartinai stovėjo tuščia. Dabar susirinko visi. Alisa, Džonas ir
daktaras Deivisas. Alisa negalėjo patikėti, kad tai išties vyks­
ta, kad tai jos gyvenimas, kad ji yra ligonė, vyro atlydėta pas
neurologą. Ji jautėsi lyg spektaklio veikėja, ta moteris, sergan­
ti Alcheimerio liga. Vyras ant kelių laikė scenarijų. Tačiau tai
buvo ne scenarijus, o kasdienės veiklos klausimynas. (Gydy­
tojo kabinetas. Moters neurologas sėdi priešais moters vyrą.
Įeina moteris.)
- Sėskitės, Alisa. Mes su Džonu šiek tiek pasišnekėjome.
Džonas sukiojo vestuvinį žiedą ir sūpavo dešinę koją. Jų
kėdės lietėsi, taigi Džonas drebino ir Alisą. Kažin, apie ką juo­
du kalbėjosi? Ji norėjo pasitarti su su savo vyru, sužinoti, kas
įvyko, viską iškamantinėti. Ir dar norėjo jo paprašyti, kad liau­
tųsi ją drebinęs.
- Kaip laikotės? - paklausė daktaras Deivisas.
- Gerai.
Jis nusišypsojo. Šypsena buvo maloni, sušvelnino jos nuo­
gąstavimus.
- Kaip atmintis? Ar nuo praėjusio karto padaugėjo bėdų,
gal kas nors pasikeitė?
- Na, sakyčiau man sunkiau laikytis darbotvarkės. Turiu
visą dieną žvilgčioti į „BlackBerry“ir darbų sąrašą. Ir nemėgs­
tu šnekėtis telefonu. Jei nematau žmogaus, su kuriuo ben­
drauju, man sunku sekti pokalbį. Kol galvoje ieškau žodžių,
dažniausiai užmirštu, ką žmogus sakė.
- Kaip orientuojatės? Ar buvote vėl pasiklydusi, susipai­
niojusi?
- Ne. Na, kartais nesusigaudau, koks paros metas, net jei
žiūriu į laikrodį, bet galiausiai suprantu. Kartą nuėjau į dar­
bą manydama, kad rytas, ir tik grįžusi namo pamačiau, jog
vidurnaktis.
- Tikrai? - nusistebėjo Džonas. - Kada tai buvo?
- Nežinau, gal praėjusį mėnesį.
- O kur buvau aš?
- Miegojai.
 - Ali, kodėl tik dabar apie tai išgirdau?
- Nežinau, gal užmiršau pasakyti?
Alisa šyptelėjo, bet Džono tai nesuminkštino. Gal jis net
dar labiau įsitempė.
- Tokie susipainiojimai ir naktinės klajonės - labai įprasti,
tikėtina, kad taip vėl nutiks. Galbūt vertėtų virš laukujų durų
pakabinti varpelį ar ką nors panašaus, kad Džonas pabustų,
jeigu jos vidury nakties atsidarytų. Ir, manau, reikėtų užsira­
šyti į Alcheimerio ligos asociacijos saugaus grįžimo progra­
mą. Kainuos gal keturiasdešimt dolerių ir reikės nešioti apy­
rankę su savo duomenimis.
- Mobiliajame užprogramavau Džono numerį ir visą laiką
nešiojuosi tą krepšelį.
- Tai gerai, bet jei pasiklysit, o baterija bus išsekusi arba
Džonas bus išsijungęs telefoną?
- Gal reikėtų krepšelyje nešiotis lapelį su mano ir Džono
vardais, adresu ir telefonų numeriais?
- Praverstų, jei tik jį visą laiką turėtumėte. Galite užmiršti
pasiimti krepšelį. O dėl apyrankės nereikės sukti galvos.
- Puikus pasiūlymas, - pritarė Džonas. - Įtaisysime jai
apyrankę.
- Kaip sekasi su vaistais? Geriate visus?
- Taip.
- Ar nekamuoja koks nors šalutinis poveikis, nepykina,
nesvaigsta galva?
-Ne.
- Kaip miegate, jei nežiūrėsime tos nakties darbe?
- Gerai.
- Ar reguliariai sportuojate?
- Taip, aš vis dar bėgioju, beveik kasdien nubėgu apie aš­
tuonis kilometrus.
- Džonai, ar jūs bėgiojate?
- Ne, tik nueinu į darbą ir grįžtu namo, tiek to mano
sporto.
 - Manau, būtų pravartu pradėti bėgioti su Alisa. Tyrimai
su gyvūnais davė įtikinamų įrodymų, kad sportas gali sulėtin­
ti fi-amiloido kaupimąsi ir proto silpimą.
- Mačiau tuos tyrimus, - įsiterpė Alisa.
- Taigi ir toliau bėgiokite. Tik norėčiau, kad jus lydėtų
partneris, tada nereikėtų jaudintis, kad pasiklysit ar užmiršit
pabėgioti.
- Pradėsiu bėgioti su ja.
Džonas negalėjo pakęsti bėgimo. Jis žaisdavo skvošą, te­
nisą, kartais golfą, bet niekada nebėgiodavo. Be abejo, pro­
tiškai jis dabar ją aplenktų, bet fiziškai ji dar gerokai prana­
šesnė. Jai patiko Džono sumanymas bėgioti kartu, bet abejo­
jo, ar vyras ištvers.
- Kaip nuotaika? Ar gerai jaučiatės?
- Dažniausiai gerai. Žinoma, dažnai apima neviltis, pa­
vargstu mėgindama viską aprėpti. Nerimauju dėl to, kas ma­
nęs laukia. Bet apskritai jaučiuosi taip pat, gal kai kuriais at­
žvilgiais net palengvėjo, kai pasisakiau Džonui ir vaikams.
- Ar kam nors iš Harvardo sakėt?
- Ne, dar ne.
- Ar šį semestrą sugebėjote dėstyti paskaitas ir atlikti kitus
savo darbus?
- Taip, tam prireikė daugiau jėgų nei praėjusį semestrą, bet
susitvarkiau.
- Ar viena keliaujate į konferencijas ir paskaitas?
- Beveik lioviausi. Atšaukiau paskaitas dviejuose univer­
sitetuose, balandį praleidau didelę konferenciją, o šį mėnesį
nenuskrisiu į Prancūziją. Vasarą paprastai daug keliauju, abu
daug keliaujame, bet šiemet visą laiką ilsėsimės savo vasarna­
myje Čatame. Iškęliaujam kitą mėnesį.
- Ką gi, skamba puikiai. Regis, vasarąjumis bus deramai pa­
sirūpinta. Išties manau, kad turite pagalvoti, kaip rudenį apie tai
pranešite Harvardui, parengti planą, kaip perduosite savo par­
eigas. Mano manymu, šiuo metu keliauti vienai jums nevalia.
 Alisa linktelėjo. Ji bijojo rugsėjo.
- Reikėtų apsvarstyti ir teisinius dalykus, parašyti įgalioji­
mus ir testamentą. Gal pamąstėte, ar norėtumėte savo smege­
nis paaukoti tyrimams?
Alisa apie tai mąstė. Įsivaizdavo bekraujės, formalino priso­
tintas ir kvailomis spalvomis išdažytas savo smegenis medici­
nos studento rieškučiose. Dėstytojas rodytų įvairius vingius ir
vagas, aiškintų, kur išsidėsčiusi somatosensorinė, girdimoji ir
regimoji žievės. Vandenyno kvapas, vaikų balsai, Džono rankos
ir veidas. Arba regėjo jas suraikytas plonais apskritais griežinė­
liais, it kumpį kulinarijos parduotuvėje, priklijuotas prie stiklo
plokštelių. Šitaip apdorojus smegenis, išsiplėtę skilveliai atrody­
tų pribloškiamai. Tuščios kertės, kur kadaise jos gyventa.
- Taip, norėčiau.
Džonas susigūžė.
- Gerai, prieš išeinant duosiu jums užpildyti dokumentus.
Džonai, gal galėtumėte man duoti tą klausimyną?
Kojis ten apie maneprirašė? Jie niekada apie tai nepasikalbės.
- Kada Alisa jums pasisakė apie diagnozę?
- Netrukus po to, kai jūs jai pranešėt.
- Kaip, jūsų manymu, jai nuo to laiko sekasi?
- Manau, puikiai. Dėl telefono tiesa. Ji išvis nebeatsiliepia
į skambučius. Arba aš kalbu, arba įsijungia atsakiklis. Ji nepa­
leidžia iš rankų savo „BlackBerry’o“, tai lyg kokia manija. Rytą
prieš išeidama iš namų kartais dirsčioja į jį kas porą minučių.
Net šiurpu žiūrėti.
Alisa vis dažniau pastebėdavo, kad Džonui šiurpu į ją žiū­
rėti. Vyras į ją pažvelgdavo tik kaip tyrėjas, tarsi ji būtų jo la­
boratorinė žiurkė.
- Gal dar ką nors norėtumėte pridurti, ko Alisa nepami­
nėjo?
- Nieko nesugalvoju.
- Kaip jos nuotaika ir asmenybė? Ar pastebėjote kokių
nors pokyčių?
 - Ne, ji tokia pati. Galbūt šiek tiek labiau linkusi gintis. Ir
tylesnė, nebe taip dažnai užmezga pokalbį.
- O kaip laikotės jūs?
- Aš? Gerai.
- Duosiu jums informacijos apie globėjų tarpusavio pa­
laikymo grupes. Mūsų socialinė darbuotoja yra Denizė Da-
darijo. Turėtumėte užsirašyti pas ją ir tiesiog papasakoti, kas
vyksta.
-Aš?
- Taip.
- Man to tikrai nereikia, jaučiuosi gerai.
- Ką gi, prireikus kontaktus rasite čia. O dabar norėčiau
šio to paklausinėti Alisos.
- Dar norėčiau pasitarti dėl papildomo gydymo ir kliniki­
nių bandymų.
- Gerai, mes tai aptarsime, bet dabar pabaikime Alisos pa­
tikrą. Alisa, kokia šiandien savaitės diena?
- Pirmadienis.
- Kada jūs gimėte?
- 1953-iųjų spalio vienuoliktą.
- Kas yra Jungtinių Amerikos Valstijų viceprezidentas?
- Ričardas Čeinis.
- Gerai, dabar pasakysiu jums vardą ir adresą, o jūs pa­
kartosite. Vėliau dar kartą paprašysiu pakartoti. Pasiruošusi?
Džonas Blekas, Vakarų gatvė 42, Braitonas.
- Tas pats kaip praėjusį kartą.
- Taip, puiku. Ar galite pakartoti.
- Džonas Blekas, Vakarų gatvė 42, Braitonas.
Džonas Blekas, Vakarų gatvė 42, Braitonas.
Džonas niekada nevilki juodų* drabužių, Lidija gyvena į
vakarus nuo mūsų, Tomas gyvena Braitone, prieš aštuonerius
metus man buvo keturiasdešimt dveji.

Pavardė Blekas (angį. Black) reiškia „juodas“.

 Džonas Blekas, Vakarų gatvė 42, Braitonas.
- Ar galėtumėte suskaičiuoti iki dvidešimties ir atgal?
Alisa suskaičiavo.
- Dabar norėčiau, kad parodytumėte tiek kairės rankos
pirštų, kelinta abėcėlėje yra miesto, kuriame gyvename, raidė.
Alisa mintyse pakartojo, ko jis prašė, ir kairiu smiliumi ir
didžiuoju pirštu parodė taikos ženklą.
- Gerai. Kaip vadinasi šitas daiktas prie mano rankinio lai­
krodžio?
- Sagtis.
- Gerai, dabar šiame lape parašykite sakinį apie šiandie­
nos orą.

ŠiAtidieK ūif&hotos, iK

- Kitoje lapo pusėje nupieškite laikrodį, rodantį be pen­

kiolikos keturios.
Alisa nupiešė didelį apskritimą ir, pradėjusi nuo dvylikos,
nuo viršaus į apačią surašė skaičius.

- Oi, nupiešiau per didelį apskritimą.

Nubraukė jį.
 - Ne, ne elektroninį. Prašiau analoginio laikrodžio, - tarė
daktaras Deivisas.
- Norit išsiaiškinti, ar aš moku piešti? O gal norit sužinoti,
ar pažįstu laikrodį? Jei nupieštumėte man laikrodžio ciferbla­
tą, parodyčiau be penkiolikos keturias. Niekada nemokėjau
piešti.
Ana, kai jai buvo treji, labai mėgo arklius ir vis prašyda­
vo Alisos nupiešti arkliuką. Alisos paveikslai geriausiu atveju
atrodydavo kaip postmodernistiniai slibino ir šuns atvaizdai,
ir netenkindavo net lakią vaizduotę turinčios ir labai nuo­
laidžios ikimokyklinukės. Ne, mama, čia ne arklys. Nupiešk
man arklį.
- Alisa, mane domina abu dalykai. Alcheimeris gana anks­
ti paveikia parietalines skiltis, o ten mes saugome vidinius
mus supančios erdvės vaizdinius. Džonai, todėl ir norėčiau,
kad bėgiotumėte su ja.
Džonas linktelėjo. Jie susivienijo prieš ją.
- Džonai, juk žinai, kad nemoku piešti.
- Alisa, tai laikrodis, o ne arklys.
Apstulbusi, kad jis jos negina, Alisa dėbtelėjo į jį ir kilste­
lėjo antakius suteikdama antrą progą patvirtinti pagrįstą jos
teiginį. Džonas tik pasižiūrėjo į ją ir pasukiojo žiedą.
- Jei nupieštumėt man laikrodį, parodyčiau be penkiolikos
keturias.
Daktaras Deivisas ant naujo popieriaus lapo nupiešė lai­
krodžio ciferblatą, o Alisa pripiešė teisingą laiką rodančias
rodykles.
- Dabar norėčiau, kad pasakytumėte man vardą ir adresą,
kuriuos prašiau įsiminti.
- Džonas Blekas, Vakarų gatvė kažkiek, Braitonas.
- Gerai, tai buvo keturiasdešimt du, keturiasdešimt keturi,
keturiasdešimt šeši ar keturiasdešimt aštuoni?
- Keturiasdešimt aštuoni.
Daktaras Deivisas kažką ilgai rašė lape su laikrodžiu.
 - Džonai, liaukis purtęs mano kėdę.
- Na, o dabar aptarkime galimybę dalyvauti klinikiniuose
bandymuose. Čia ir Brigamo ligoninėje atliekami keli ilgalai­
kiai tyrimai. Į tą, kuris man labiausiai prie širdies, šį mėnesį
pradedami rinkti pacientai. Tai trečias tyrimo etapas, vaistas
vadinamas amiliksu. Regis, jis „suriša“ tirpius (3-amiloidus
ir stabdo jų kaupimąsi, taigi yra vilties, kad sustabdys ligos
progresavimą, ne taip, kaip dabar jūsų geriami vaistai. Antras
tyrimų etapas buvo daug žadantis. Pacientai puikiai toleravo
vaistą ir per metus jų mąstymas, regis, nepablogėjo, gal net
pagerėjo.
- Spėju, yra ir kontrolinė grupė, kuriai duodamas place-
bas? - paklausė Džonas.
- Taip, viskas atliekama dvigubai aklai, grupės atsitiktinai
gauna placebą arba vieną iš dviejų dozių.
Taigi galiu gauti tik cukraus piliules. Alisa įtarė, kad
(3-amiloidui nė velnio nerūpi placebo efektas ar dideli norai.
- Ką galvojate apie sekretazės inhibitorius? - paklausė
Džonas.
Džonui jie patiko labiausiai. Sekretazė - tai natūraliai
egzistuojantys fermentai, išskiriantys įprastą, nepavojingą
(3-amiloido kiekį. Dėl presenilino mutacijos sekretazė tampa
nevaldoma ir susidaro per daug (3-amiloido. Per daug jo nege­
rai. Tarsi būtų atsuktas čiaupas, kurio nebeįmanoma užsukti,
ir kriauklė sparčiai pilnėtų.
- Šiuo metu sekretazės inhibitoriai yra arba pernelyg tok­
siški, kad būtų naudojami medicinoje, arba...
- O kaip flurizanas?
Flurizanas buvo priešuždegiminis vaistas, kaip ir advilas.
Begalė farmacininkų tvirtino, kad jis pristabdo (3-42-amiloido
gamybą. Į kriauklę priteka mažiau vandens.
- Taip, jam skiriama daug dėmesio. Vyksta ilgalaikis tyri­
mas, bet tik Kanadoje ir Jungtinėje Karalystėje. Dabar jis an­
trame etape.
 - Kaip manot, ar Alisai nevertėtų pagerti flurbiprofeno?
- Kol kas neturime duomenų apie tai, ar jis veiksmin­
gai gydo Alcheimerio ligą. Jeigu ji nuspręs nedalyvauti kli­
nikiniame bandyme, sakyčiau, flurbiprofenas nepakenks.
Tačiau flurbiprofenas laikomas bandomuoju vaistu nuo Al­
cheimerio ligos, tad jei Alisa norės dalyvauti tyrime, nega­
lės jo vartoti.
- Gerai. O kaip monokloniniai antikūnai? - paklausė
Džonas.
- Man jie patinka, bet vyksta tik pirmas tyrimo etapas ir
šiuo metu tiriamieji nepriimami. Jei viskas klostysis sėkmin­
gai, antras etapas prasidės anksčiausiai kitų metų pavasarį, o
aš norėčiau, kad Alisa kuo greičiau dalyvautų tyrime.
- Ar ką nors gydėte intravenine imunoglobulinų terapi­
ja? - pasidomėjo Džonas.
Vyrui ir ši mintis patiko. Iš donoro kraujo plazmos gau­
namas intraveninis imunoglobulinas yra saugi ir veiksminga
priemonė nuo pradinės stadijos imunodeficito ir kelių autoi­
muninių neuroraumeninių sutrikimų. Vaistas būtų brangus,
jo nepadengtų draudimo bendrovė, nes jis būtų vartojamas ne
pagal paskirtį, bet jei padėtų, būtų verta mokėti tokią sumą.
- Niekada nesiūliau jo pacientams. Nesu prieš jį nusistatęs,
bet gerai nežinome dozių, be to, tai netikslus ir šiurkštus me­
todas. Gerų rezultatų nesitikėčiau.
- Mums tiktų bent kokie rezultatai, - tarė Džonas.
- Gerai, tik turit suprasti, ko dėl to atsisakot. Jei nuspręsite
gydytis IVIg terapija, Alisa negalės dalyvauti jokiuose minė­
tuose klinikiniuose bandymuose, kurie galėtų duoti konkre­
tesnės naudos ir sušvelninti ligą.
- Bet ji tikrai nepatektų į placebo grupę.
- Tai tiesa. Bet koks sprendimas susijęs su rizika.
- Ar dalyvaudama tame tyrime turėčiau atsisakyti aricepto
ir namendos?
- Ne, juos ir toliau vartotumėte.
 - Ar galėčiau gydytis pakaitine estrogenų terapija?
- Taip. Yra užtektinai įrodymų, kad ji bent šiek tiek pri­
stabdo ligą, todėl mielai išrašysiu jums „CombiPatch“. Tačiau
jis būtų laikomas tiriamu vaistu ir jūs negalėtumėte dalyvauti
amilikso bandymuose.
- Kiek laiko dalyvausiu bandymuose?
- Tyrimas truks penkiolika mėnesių.
- Kuo vardu jūsų žmona? - paklausė Alisa.
- Liusė.
- Ką pasiūlytumėte Liusei, jeigu jai taip nutiktų?
- Pasiūlyčiau dalyvauti amilikso bandymuose.
- Taigi amiliksas yra vienintelė jūsų siūloma išeitis? - ne­
atlyžo Džonas.
- Taip.
- Aš manau, turėtume gydytis IVIg kartu su flurbiprofenu
ir „CombiPatch“, - tarė Džonas.
Kabinete stojo mirtina tyla. Ką tik buvo apsikeista didžiu­
liu kiekiu informacijos. Alisa prispaudė pirštus prie akių ir pa­
mėgino analitiškai apmąstyti gydymo galimybes. Ji pabandė
galvoje nusibraižyti lentelę ir palyginti vaistus, bet įsivaizduo­
jamos eilutės ir stulpeliai nepadėjo, tad išmetė juos į įsivaiz­
duojamą šiukšlių dėžę. Tada ėmė mąstyti abstrakčiai ir galvoje
iškilo vienas vienintelis aiškus paveikslas. Šratinis šautuvas su
vienu šratu.
- Jums nebūtina šiandien pat apsispręsti. Galite grįžti
namo, pagalvoti, paskui ateiti pas mane.
Ne, jai nebereikėjo daugiau galvoti. Ji juk mokslininkė.
Žinojo, kad ieškant nežinomos tiesos tenka rizikuoti viskuo.
Kaip ir daug kartų per savo tyrimų metus ji pasirinko šratinį
šautuvą.
- Aš dalyvausiu tyrime.
- Ali, manau, turėtum kliautis manimi, - paprieštaravo
Džonas.
 - Džonai, aš dar gebu daryti išvadas. Noriu dalyvauti ty
rime.
- Gerai, atnešiu užpildyti blankus.

(Gydytojo kabinetas. Neurologas išeina. Vyras sukioja žie

dą. Moteris tikisi pasveikti.)
 2004 M. LIEPA

I P '% zonai? Džonai? Ar

tu namie?
Alisa buvo ti­
kra, kad jo nėra, bet šiomis dienomis tikrumas buvo taip išvar­
pytas, kad nebeturėjo prasmės. Jis kažkur išėjo, bet Alisa nebe­
prisiminė kada ir kur. Gal nubėgo į parduotuvę pieno ar kavos?
Nuėjo išsinuomoti filmo? Jei taip, bet kurią minutę gali grįžti.
Galbūt išvažiavo į Kembridžą? Tada jo nebus kelias valandas,
gal net pernakt. O gal jis pagaliau suprato negalįs susitaikyti su
tuo, kas jų laukia, ėmė ir išėjo ir niekada nebegrįš? Ne, jis taip
nepasielgtų. Tuo Alisa buvo tikra.
1990 metais pastatyta jų vila Čatame buvo didesnė, erdves­
nė, mažiau padalyta nei namai Kembridže. Ji patraukė į virtu­
vę. Ši nebuvo panaši į jų virtuvę namie. Baltai dažytos sienos
ir spintelės, balti prietaisai, baltos baro kėdės ir baltų plyte­
lių grindys atrodė lyg išblukinti, reginį paįvairino tik muilo
 akmens stalviršiai ir kobalto mėlynumo taškeliais nutaškyti
balti keraminiai ir skaidraus stiklo indai. Vaizdas buvo pana­
šus į spalvinimo knygelės, nedrąsiai paspalvintos vieninteliu
c mėlynu pieštuku.
>
o Dvi lėkštės ir panaudotos popierinės servetėlės ant virtu­
z vės salos stalviršio bylojo, kad vakarienei valgyta salotų su
w
u spagečiais ir raudonuoju padažu. Vienoje taurėje tebebuvo
< gurkšnis baltojo vyno. Su atsainiu smalsumu, lyg teismo me­
m
dicinos ekspertė, Alisa paėmė taurę ir lūpa patikrino tempera­
tūrą. Stiklas tebebuvo vėsus. Ji jautėsi soti. Pažiūrėjo j laikrodį.
Buvo dar tik po devynių.
Čatame juodu gyveno jau savaitę. Praėjusiais metais savai­
tę praleidusi be kasdienių Harvardo rūpesčių Alisa jau buvo
prisitaikiusi prie ramaus Menkių kyšulio gyvenimo būdo ir
įnikusi į trečią ar ketvirtą knygą. Tačiau šiemet Harvardo dar­
botvarkė, nors pareikalavo daug pastangų, buvo pažįstamos
ir raminamai veikiančios struktūros. Susirinkimai, simpozi­
umai, paskaitos ir susitikimai lyg duonos trupinėliai vesdavo
ją per dieną.
Čia, Čatame, darbotvarkės nebuvo. Ji miegodavo iki vėlu­
mos, valgydavo skirtingu laiku ir darydavo ką užsimaniusi.
Kasdien gerdavo vaistus, kas rytą atlikdavo drugelio testą ir
kiekvieną dieną bėgiodavo su Džonu. Tačiau to neužteko su­
sidaryti dienos struktūrai. Jai reikėjo didesnių ir daugiau duo­
nos trupinių.
Ji dažnai nenutuokdavo, koks paros metas ar net kokia die­
na. Ne kartą sėsdamasi valgyti nežinojo, kuris dienos valgis jai
bus patiektas. Kai vakar „Sand Bar“ padavėja prieš ją padėjo
lėkštę keptų moliuskų, ji taip pat mielai ir godžiai būtų sukir-
tusi porciją blynelių.
Virtuvės langai buvo atviri. Ji pažvelgė į įvažą. Automobi­
lio nebuvo. Ore vis dar jautėsi dienos karščio pėdsakai, vėjas
atnešė varlių kvarkuolių garsus, moters juoką ir bangų mūšą
Hardingso paplūdimyje. Prie neplautų indų ji paliko Džonui
raštelį:

Išėjau į paplūdimį. Myliu, A.

Alisa įkvėpė tyro nakties oro. Mėlynas vidurnakčio dan­

gus buvo prismaigstytas spindinčių žvaigždučių, tarsi nupieš­
tas kabojo mėnulio pjautuvas. Dar nebuvo tamsu kaip naktį,
bet jau tamsiau nei kada nors būna Kembridže. Vasarnamis
stovėjo atokiau nuo Meino gatvės, prie jo nedegė žibintai, tad
vienintelę šviesą skleidė kaimynų terasos, langai, retsykiais
automobilių žibintai ir mėnulis. Kembridže tokioje tamsybėje
ji būtų bijojusi viena vaikštinėti, bet čia, mažoje pajūrio atos­
togautojų bendruomenėje, jautėsi visiškai saugi.
Aikštelėje nebuvo automobilių, pajūryje irgi nė gyvos dva­
sios. Miestelio policija saugojo, kad naktį niekas netriukšmau­
tų. Tokiu metu nebuvo girdėti nei vaikų ar kirų krykštavimo,
nei pokalbių mobiliaisiais, į kuriuos negali nekreipti dėmesio,
jos neslėgė jokie rūpesčiai, niekur nereikėjo skubėti, niekas
netrikdė tylos.
Alisa priėjo prie pat vandens ir leido vandenynui užlie­
ti kojas. Šiltos bangos laižė pėdas. Prie Nantaketo sąsiaurio
esančiame Hardingso paplūdimyje vanduo būdavo gerais
penkiais laipsniais šiltesnis nei gretimų paplūdimių, esančių
tiesiai prie šalto Atlanto.
Ji iš pradžių nusimetė marškinėlius ir liemenėlę, paskui
vienu judesiu nusimovė sijoną ir kelnaites, įbrido. Švarus, be
dumblių, kurių paprastai atnešdavo bangos, vanduo švelniai
teškeno į odą. Ji ėmė alsuoti pagal bangų ritmą. Plūduriuoda­
ma ant nugaros stebėjosi švytinčiais karoliukais, it fėjų dulkės
besidriekiančiais nuo jos pirštų galų ir kulnų.
Mėnesiena apšvietė dešinį riešą. Ant plokščios penkių cen­
timetrų pločio nerūdijančio plieno apyrankės buvo išgravi­
ruota „SAUGUS grįžimas“. Vidinėje pusėje buvo užrašytas
astuonių skaitmenų skaičius, jos tapatybės numeris ir žodžiai
„Sutrikusi atmintis“. Jos mintys plaukė lyg bangos, nuo nepa­
geidaujamo papuošalo nukrypo į mamos drugelio pakabuką,
stabtelėjo prie savižudybės plano, susitelkė į knygas, kurias
ketino perskaityti, ir galiausiai ėmė suktis apie visiems žino­
mus Virdžinijos Vulf ir Ednos Ponteljė* likimus. Būtų labai
paprasta. Ji plauktų tiesiai į Nantaketą, kol pavargtų.
Alisa pažvelgė į tamsų vandenį. Stiprus ir sveikas jos kūnas
plūduriavo, laikėsi vandens paviršiuje, visomis jėgomis kovo­
jo už gyvybę. Tiesa, ji neprisiminė, kaip vakarieniavo su Džo­
nu ir kur jis sakėsi einąs. Galbūt rytą neprisimins šios nakties,
bet šią akimirką nejautė nevilties. Jautėsi gyva ir laiminga.
Ji atsigręžė į paplūdimį, į blausiai apšviestą kraštovaizdį.
Artinosi žmogus. Dar neįžiūrėjusi bruožų, vien iš eisenos ir
žingsnių platumo atpažino Džoną. Neklausė jo, kur ir kaip il­
gai buvo išėjęs. Nepadėkojo, kad parėjo. Jis nebarė jos, kad
vienui viena vaikštinėja be mobiliojo telefono, neliepė išlipti
ir eiti namo. Netaręs nė žodžio nusirengė ir nubrido prie jos.

- DŽONAI?
Rado jį dažantį garažo vartų apvadus.
- Šūkauju tavęs po visus namus, - papriekaištavo Alisa.
- Buvau čia, negirdėjau, - atsakė Džonas.
- Kada išvyksti į konferenciją? - paklausė ji.
- Pirmadienį.
Jis ruošėsi savaitei išskristi į Filadelfiją, į devintąją tarptau­
tinę Alcheimerio ligai skirtą konferenciją.
- Prieš tai atvažiuos Lidija, tiesa?
- Taip, ji čia bus sekmadienį.

* Amerikiečių rašytojos Kate Chopin romano „Pabudimas“ (The

Awaketting) veikėja, nusiskandinusi jūroje.
 - A, tiesa.
„Monomoy“ teatras atsiliepė į raštišką Lidijos prašymą ir
pakvietė vasarą prisidėti prie jų.
- Pasirengusi bėgioti? - paklausė Džonas.
Ryto rūkas dar nebuvo pakilęs, Alisa suprato per šaltai ap­
sirengusi.
- Tik užsimesiu dar ką nors.
Įėjusi į vidų atidarė koridoriaus spintą. Vasaros pradžio­
je Menkių kyšulyje tinkamai apsirengti visada būdavo keblu:
rytą temperatūra būdavo apie dešimt laipsnių, popiet pašok­
davo iki dvidešimt septynių, naktį vėl nukrisdavo iki dešim­
ties, be to, pūsdavo smarkus vėjas nuo vandenyno. Reikėdavo
būti kūrybingam, jausti madą ir pasiryžti daug kartų per die­
ną vilktis ir nusivilkti drabužius. Ji palietė striukių rankoves.
Nors dauguma jų būtų puikiai tikusios sėdėti ar vaikščioti pa­
plūdimyje, bėgiojimui buvo per sunkios.
Alisa užlėkė laiptais aukštyn į savo kambarį. Išnaršiusi ke­
lis stalčius susirado lengvą sportinį megztuką ir apsirengė.
Ant naktinio stalelio pamatė savo skaitomą knygą. Pasiėmė
ją ir nulipo į virtuvę. Įsipylė šaltos arbatos, išėjo į galinę tera­
są. Pažeme dar tvyrojo ryto rūkas ir buvo vėsiau, nei ji manė.
Gėrimą ir knygą padėjo ant stalo tarp baltų lauko krėslų ir
nuskubėjo į namą pasiimti pledo.
Grįžusi susisupo, atsisėdo į vieną iš krėslų ir atsivertė kny­
gą ties užlenktu puslapiu. Skaityti darėsi vis sunkiau. Tekdavo
vėl iš naujo versti puslapius, kad suvoktų pasakojimo ar min­
ties tęstinumą, o jei ilgesniam laikui užmesdavo knygą, kartais
turėdavo iš naujo skaityti visą skyrių, kad sugautų giją. Be to,
ji labai kruopščiai rinkosi, ką skaityti. O jei nespės perskaityti
visko, ką nori? Buvo skaudu vienoms knygoms teikti pirme­
nybę, o kitas atidėti, tai primindavo, kad laikrodis tiksi, kad
kai kurie darbai liks neatlikti.
Ji buvo ką tik pradėjusi skaityti „Karalių Lyrą“. Šekspyro
tragedijos jai labai patiko, bet šios nebuvo skaičiusi. Deja, kaip
jau darėsi įprasta, po kelių minučių užstrigo. Iš naujo perskai­
tė ankstesnį puslapį, smiliumi brėždama įsivaizduojamą liniją
po žodžiais. Išgėrė visą stiklinę šaltos arbatos ir ėmė stebėti
paukščius medžiuose.
- Štai kur tu! Kąveiki? Neinam pabėgioti? - sušuko Džonas.
- O taip, einam. Šita knyga mane varo iš proto.
- Tai eime.
- Ar tu šiandien išvyksti į konferenciją?
- Pirmadienį.
- Kas šiandien?
- Ketvirtadienis.
- A. O kada atvažiuos Lidija?
- Sekmadienį.
- Prieš tau išvykstant?
- Taip, Ali. Ką tik sakiau. Įsirašyk į „BlackBerry“, manau,
jausiesi geriau.
- Būtinai, atleisk.
- Pasirengusi?
- Taip. Luktelk, tik nueisiu pasisioti.
- Gerai, lauksiu prie garažo.
Ji pastatė tuščią stiklinę ant spintelės prie kriauklės, o ple­
dą ir knygą numetė ant sofutės svetainėje. Jau ketino eiti, bet
kojoms reikėjo tolesnių nurodymų. Ko ji čia atėjo? Mintimis
atgaline tvarka peržvelgė savo kelionę: antklodė ir knyga, stik­
linė ant spintelės, terasa su Džonu. Jis netrukus išvyks į tarp­
tautinę Alcheimerio ligai skirtą konferenciją. Gal sekmadie­
nį? Reikės paklausti, kad būtų tikra. Jie ruošėsi bėgioti. Lauke
buvo vėsoka. Ji atėjo pasiimti megztuko! Ne, ne megztuko.
Megztuką jau vilkėjo. Velnias.
Priėjus prie laukujų durų smarkiai suspaudė pūslę ir Alisa
prisiminė norėjusi nusišlapinti. Nuskubėjo koridoriumi ir ati­
darė tualeto duris. Tačiau, didžiai jos nuostabai, ten buvo ne
tualetas. Šluota, skuduras, kibiras, siurblys, suoliukas, įrankių
dėžė, lemputės, žibintuvėliai, valymo priemonės. Sandėliukas.
 Ji pažvelgė tolyn į koridoriaus galą. Na štai, kairėje virtuvė,
dešinėje svetainė. Juk tualetas šiame aukšte, argi ne? Turi būti
čia. Tikrai čia buvo. Dabar nebeliko. Nuskubėjo į virtuvę, bet
rado tik vienas duris, vedančias į galinę terasą. Nulėkė į sve­
tainę, bet, žinoma, ten durų į tualetą nebuvo. Išpuolė j prieš­
kambarį ir sugriebė durų rankeną.
- Dieve, meldžiu, Dieve, meldžiu, Dieve, meldžiu.
Atplėšė duris, lyg iliuzionistas, rodantis paslaptingiausią
savo triuką, bet tualetas stebuklingai neatsirado.
Kaip galiu pasiklysti savo namuose?
Pagalvojo, gal reikėtų mauti į viršų, kur yra vonia, bet su­
trikusi įstrigo šioje keistoje prieblandos zonoje, pirmo aukš­
to be tualeto matmenyje. Nebesusilaikė. Pasijuto, lyg stebėtų
save iš šalies, tą vargšę nepažįstamą koridoriuje verkiančią
moterį. Tai nebuvo panašu į santūrią suaugusios moters rau­
dą. Tai buvo nevaržomas išsigandusio, pralaimėjusio mažo
vaiko verksmas.
Nesulaikė ne tik ašarų. Pro laukujės duris įbėgęs Džonas
kaip tik spėjo pamatyti dešine koja tekantį šlapimą, merkiantį
jos sportines kelnes, kojinę ir sportbatį.
- Nežiūrėk į mane!
- Ali, neverk, viskas gerai.
- Aš nežinau, kur esu.
- Viskas gerai, tu čia.
- Aš pasiklydau.
- Ali, tu nepasiklydai, tu su manimi.
Jis laikė ją apkabinęs, švelniai siūbavo į šonus, ramino, kaip
Alisa jį matydavo raminant vaikus po nesuskaičiuojamų žaiz­
dų ir neteisybių.
- Neradau tualeto.
- Viskas gerai.
- Atleisk.
- Neatsiprašinėk, viskas gerai. Eime, pervilksime tave.
Šiaip ar taip, jau sušilo, tau reikia ko nors lengvesnio.
PRIEŠ IŠVYKDAMAS Į KONFERENCIJĄ. Džonas davė Lidijai
nurodymus dėl Alisos vaistų, bėgiojimo, mobiliojo ir saugaus
grįžimo programos. Dėl visa ko paliko ir neurologo telefo­
no numerį. Kai Alisa mintyse pakartojo neilgą jo prakalbą,
ši skambėjo kaip pamokymai paauglėms auklėms, kurioms
Meine ar Vermonte palikdavo savo vaikus. Dabar ją pačią rei­
kėjo prižiūrėti. Dukrai.
Po pirmos vakarienės dviese „Sųuire“ Alisa su Lidija ne-
sišnekėdamos žingsniavo Meino gatve. Palei šaligatvį su­
statyti prabangūs automobiliai ir visureigiai su dviračiais ir
baidarėmis ant stogų, prigrūsti vaikiškų vaikštukų, paplū­
dimio kėdžių ir skėčių, pažymėti ne tik Masačūsetso, bet
ir Konektikuto, Niujorko ir Naujojo Džersio numerių lente­
lėmis, liudijo, kad vasaros sezonas oficialiai įsibėgėjo. Gatvės
pakraščiu, nekreipdamos dėmesio į šaligatvius, neskubriai ir
be konkretaus tikslo vaikštinėjo šeimos, žmonės stabtelėda­
vo, grįždavo, spoksodavo į vitrinas. Tarsi jiems priklausytų
visas pasaulio laikas.
Dešimt minučių ramiai paėjėjusios jos ištrūko iš perpil­
dyto miesto centro. Sustojo priešais Čatamo švyturį ir, prieš
nusileisdamos trisdešimt laiptelių iki smėlio, apžvelgė žemiau
plytintį paplūdimį. Apačioje driekėsi kukli tądien nusispirtų
basučių ir paplūdimio šlepečių eilutė. Iškaba prieš jas skelbė:

dėmesio: stipri srovė. Netikėtai gali kilti gyvybei

pavojingos bangos ir srovės. Gelbėtojų nėra. Pavojinga
plaukioti ir braidyti, nardyti ir čiuožti vandens slidėmis,
plaukioti burlentėmis ir valtelėmis, plaustais ir baida­
rėmis.

Alisa stebėjo lūžtančias ir krantą skalaujančias bangas,

klausėsi mūšos. Jei ne milžiniškas pylimas palei milijoną do­
lerių kainuojančias Kranto kelio valdas, vandenynas būtų nu-
sinešęs visus namus, prarijęs juos be menkiausios užuojautos
ir nė neatsiprašęs. Savo Alcheimerį Alisa įsivaizdavo kaip šį
vandenyną prie Švyturio paplūdimio: nesulaikomą, aršų, nai­ w
kinantį. Tik jos smegenyse nebuvo pylimų, saugančių nuo H
>
antpuolio prisiminimus ir mintis.
- Man labai gaila, kad nenuėjau į tavo spektaklį, - tarė ji >
H
Lidijai.
- Nieko baisaus. Žinau, šįkart taip nutiko dėl tėčio. >
- Laukiu nesulaukiu tavo vasaros spektaklio. GO

- Hmm. >
Nepaprastai didelė saulė rausvame ir žydrame danguje ka­
bojo žemai, pasiruošusi nerti į Atlantą. Jiedvi praėjo smėlyje
klūpantį vyrą, nukreipusį į horizontą fotoaparatą, mėginantį
sugauti kartu su saule beišnykstantį grožį.
- Ta konferencija, kurioje dalyvaus tėtis, apie Alcheimerio
ligą?
- Taip.
- Ar jis mėgins rasti geresnį gydymą?
- Taip.
- Kaip manai, ar ras?
Alisa žiūrėjo, kaip kylavanduo, bangos trina pėdsakus, griau­
na įmantrią kriauklelėmis papuoštą smėlio pilį, pripildo anks­
čiau tądien plastikiniais kastuvėliais iškastą duobę, gremžia nuo
kranto dienos istoriją. Ji pavydėjo gražiems namams už pylimo.
-Ne.
Alisa paėmė kriauklelę. Nuvalė smėlį, ji liko balta kaip pie­
nas, žvilgi, su dailiais rausvais ruoželiais. Jai patiko kriaukle­
lės glotnumas, tik vienas kampelis buvo nulaužtas. Jau ketino
mesti ją į vandenį, bet tuoj nusprendė pasilikti.
- Juk jis nešvaistytų laiko ir nekeliautų, jei nesitikėtų ką
nors atrasti, - tarė Lidija.
Prie jų kikendamos žingsniavo dvi merginos Masačūsetso
universiteto megztukais. Joms praeinant Alisa nusišypsojo ir
pasisveikino.
 - Norėčiau, kad įstotum į universitetą, - tarė Alisa.
- Mama, nereikia.
Nenorėdama bendros jų savaitės pradėti barniu Alisa pa­
sinėrė į prisiminimus. Galvojo apie dėstytojus, kuriuos my­
lėjo ir kurių bijojo, prieš kuriuos apsikvailindavo, apie ber­
niukus, kuriuos mylėjo ir kurių bijojo ir prieš kuriuos dar
labiau apsikvailindavo, apie nemigos naktis prieš egzaminus,
apie paskaitas, vakarėlius, draugystes, pažintį su Džonu - ano
laiko prisiminimai buvo ryškūs, gyvi, lengvai pasiekiami. At­
eidavo pas ją net šiek tiek pasipūtę, tokie putlūs ir guvūs, tarsi
nieko nežinotų apie vos už kelių centimetrų į kairę vykstantį
žinių karą.
Kai tik susimąstydavo apie universitetą, mintys galiausiai
nukrypdavo į pirmųjų metų sausį. Tėvai ją aplankę išvažiavo
namo, o po trijų valandų Alisa išgirdo beldimą į bendrabučio
kambario duris. Ji su visomis smulkmenomis prisiminė tarp­
dury stovintį dekaną: gilią raukšlę tarp antakių, berniokiškai
perskirtus žilus kaip senio plaukus, apsigumulavusį miško ža­
lumo megztinį, žemą, rūpestingą balsą.
Jos tėvas nuvažiavo nuo 93-iojo plento ir atsitrenkė į medį.
Veikiausiai užmigo. Galbūt per vakarienę per daug išgėrė. Va­
karieniaudamasjis visada per daug išgerdavo. Jis guli Mančes­
terio ligoninėje. Motina ir sesuo žuvo.

- DŽONAI? ČIA TU?

- Ne, tai aš įnešiau rankšluosčius. Tuoj praplius, - atsakė
Lidija.
Buvo trošku ir slogu. Turėjo lyti. Visą savaitę saulėtos lyg
iš atviruko dienos kaitaliojosi su miegui idealios temperatūros
naktimis. Jos smegenys irgi kaitaliojosi. Alisa išmoko atskir­
ti dienas, kai sunku atrasti prisiminimus, žodžius ir tualetus,
nuo dienų, kai Alcheimerio liga tyliai tūno ir jai netrukdo. To­
mis ramiomis dienomis ji vėl tapdavo savimi, Alisa, kurią ji
supranta ir kuria gali kliautis. Tomis dienomis ji bemaž įtikin­
davo save, kad daktaras Deivisas ir genetikos specialistė klydo
arba pastarieji šeši mėnesiai buvo klaikus sapnas, košmaras,
netikra palovyje lindinti ir nuo jos antklodę tempianti pabaisa.
Alisa iš svetainės stebėjo, kaip Lidija lanksto rankšluosčius
ir krauna juos ant vienos iš taburečių. Lidija vilkėjo mėlyną
palaidinukę su siauromis petnešėlėmis ir segėjo juodą sijoną.
Atrodė lyg ką tik iš po dušo. Alisa po išblukusia žuvytėmis
išmarginta paplūdimio suknele vis dar buvo su maudymosi
kostiumėliu.
- Ar man persirengti? - paklausė ji.
- Jei nori.
Lidija sudėjo į spintelę švarius puodukus ir pasižiūrėjo į
rankinį laikrodį. Tada atėjo į svetainę, nuo sofos ir grindų su­
rinko žurnalus ir katalogus, sukrovė juos į tvarkingą krūvelę
ant kavos staliuko. Dirstelėjo į laikrodį. Iš krūvelės pasiėmė
Menkių kyšulio žurnalą, atsisėdo ant sofos ir ėmė jį vartyti.
Atrodė, lyg jos ko nors lūkuriuotų, tik Alisa nesuprato ko.
Kažkas buvo ne taip.
- Kur Džonas? - paklausė Alisa.
Lidija pakėlė akis nuo žurnalo, atrodė linksma arba sutri­
kusi, arba ir tokia, ir tokia. Alisa nesuprato.
- Jis gali grįžti bet kurią minutę.
- Taigi mes jo laukiam.
- Mhm.
- Kur Anė?
- Ana Bostone, su Čarliu.
- Ne, mano sesuo Anė. Kur Anė?
Lidija nemirksėdama įsistebeilijo į mamą, veide nebeliko
nė lašo linksmumo.
- Mama, Anė mirusi. Ji žuvo per automobilio avariją kartu
su tavo mama.
Lidijos akys buvo įsmeigtos į Alisą. Ši liovėsi alsavusi, širdį
užgulė sunkus akmuo. Galva ir pirštai nutirpo, supantis pa­
saulis tapo tamsus ir ankštas. Ji giliai įkvėpė. Galva ir pirštai
prisipildė deguonies, o tvaksint! širdis - įniršio ir sielvarto. Ji
ėmė drebėti ir pravirko.
- Ne, mama, tai nutiko labai seniai, prisimeni?
Lidija jai kažką sakė, bet Alisa negirdėjo ką. Tik juto, kaip
kiekvieną ląstelę užlieja įniršis ir sielvartas, kaip daužosi šir­
dis, kaip akyse tvenkiasi karštos ašaros. Dabar ji tegirdėjo bal­
są savo galvoje, besišaukiantį Anės ir mamos.
Prie jų priėjo permirkęs Džonas.
- Kas atsitiko?
- Ji paklausė, kur Anė. Mano, kad ji ką tik žuvo.
Džonas delnais suėmė jai galvą ir ėmė raminamai kalbėti.
Kodėl jis neliūdi? Jisjau seniai tai žino, štai kodėl, tik man ne­
sakė. Nevalia juo kliautis.
 2004 M. RUGPJŪTIS

otina ir sesuo žuvo,

M kai ji mokėsi pirmame

kurse. Šeimos albu­
muose nebuvo nė vieno motinai ar
nebuvo matyti per diplomų teikimą, per vestuves, per šven­
tes, atostogas ir gimtadienius kartu su ja, Džonu ir vaikais.
Alisa neįsivaizdavo savo motinos pagyvenusios, nors dabar
ji tikrai tokia būtų, o ir Anė jos mintyse neišaugo iš paau­
glystės. Vis dėlto ji buvo tikra, kad jiedvi įžengs pro laukujės
duris ne kaip praeities vaiduokliai, o gyvos ir sveikos ir visą
vasarą pasiliks su jais namelyje Čatame. Alisa mažumėlę iš­
sigando, kad taip susipainiojo, kad būdama blaivi ir nemie­
godama nuoširdžiai tikėjosi, jog ją aplankys seniai mirusios
motina ir sesuo. Dar baisiau buvo, kad ją tai tik mažumėlę
išgąsdino.
 Alisa, Džonas ir Lidija sėdėjo prie stalo terasoje ir pusry­
čiavo. Lidija pasakojo apie teatro vasaros trupę ir repeticijas.
Bet daugiausia bendravo su Džonu.
- Žinai, prieš atvykdama čia labai bijojau. Turėtum pama­
tyti jų biografijas. Teatro meno magistrantūra Niujorko uni­
versitete, narystė Aktorių studijoje, Jeilio moksliniai laipsniai,
patirtis Brodvėjuje.
- Oho, atrodo, tai labai patyrusi trupė. Maždaug kokio jie
amžiaus? - pasidomėjo jis.
- O, aš tikrai pati jauniausia. Daugumai per trisdešimt ar
keturiasdešimt, bet yra ir tokių senų kaip judu su mama.
- Tokių senų, a?
- Supranti, ką noriu pasakyti. Nežinojau, ar tiksiu jiems,
bet lankytos pamokos ir ankstesni vaidmenys labai padėjo.
Man puikiai sekasi.
Alisa prisiminė, kad atėjusi dėstyti į Harvardą pirmaisiais
metais taip pat abejojo savimi, bet greitai įgijo pasitikėjimo.
- Jie tikrai turi daugiau patirties už mane, bet nė vienas
nėra studijavęs Meisnerio. Jie visi mokėsi pagal Stanislavskio
sistemą, tik aš išties manau, kad Meisnerio metodas labiausiai
ugdo spontaniškumą. Taigi, nors neturiu daug sceninės patir­
ties, į trupę įnešu šį tą naujo.
- Nuostabu, mieloji. Turbūt tai viena iš priežasčių, kodėl
jie tave pasikvietė. O ką vaidybai reiškia spontaniškumas? -
paklausė Džonas.
Alisą tai irgi sudomino, bet jos žodžiai, įklimpę amiloidų
makalynėje, atsiliko nuo Džono, kaip dabar dažnai nutikdavo
tiesiogiai bendraujant. Taigi ji klausėsi laisvai ją aplenkiančių
vyro ir dukters ir stebėjo juos kaip žiūrovė aktorius.
Alisa perpjovė bandelę su sezamais ir atsikando. Vienos
jos nemėgo. Ant stalo buvo padėti keli užtepai: Meino mė­
lynių uogienė, stiklainiukas su žemės riešutų sviestu, sviesto
gabalėlis lėkštėje ir tūtelė baltojo sviesto. Tik jis vadinamas
ne baltuoju sviestu. Kaipgi jis vadinamas? Ne majonezas.
Ne, jis tirštas kaip sviestas. Koks jo pavadinimas? Parodė j
jį sviesto peiliu:
- Džonai, galėtum man jo paduoti?
Džonas jai padavė tūtelę baltojo sviesto. Alisa jo storai už­
sitepė ant bandelės pusės ir įsmeigė į jį akis. Puikiai prisiminė
jo skonį ir kad mėgsta jį, bet neprisivertė atsikąsti, kol nežino­
jo pavadinimo. Lidija matė, kad mama tyrinėja bandelę.
- Mama, tepamasis sūris.
- Teisingai. Tepamasis sūris. Ačiū, Lidija.
Suskambo telefonas ir Džonas nuėjo į vidų atsiliepti. Pir­
miausia Alisai į galvą šovė mintis, kad skambina jos mama,
nori pranešti vėluosianti. Mintis, iš pirmo žvilgsnio tikroviška
ir tinkanti dabarčiai, atrodė tokia pat protinga, kaip žinoji­
mas, kad po kelių minučių Džonas grįš į terasą. Alisa pataisė
tą karštą troškimą, subarė jį ir nustūmė šalin. Jos motina ir
sesuo žuvo jai studijuojant pirmame kurse. Tikra beprotybė
nuolat sau tai priminti.
Likusi viena su dukra ji pasinaudojo proga kai ką pasakyti:
- Lidija, ar nenorėtum studijuoti teatro meno?
- Mama, negi ničnieko nesupratai, ką kalbėjau? Man ne­
reikia diplomo.
- Girdėjau kiekvieną tavo žodį ir viską supratau. Aš mąs­
tau plačiau. Neabejoju, kad yra tavo dar neištyrinėtų šio meno
aspektų, kad dar turėtum ko pasimokyti, galbūt net pastudi­
juotum režisūrą. Svarbiausia, diplomas tau atvertų daugiau
durų, jeigu jų prireiktų.
- Kokių gi durų?
- Na, pirma, diplomas suteiktų teisę mokyti, jei kada nors
to panorėtum.
- Mama, aš noriu būti aktorė, ne mokytoja. Tu kalbi apie
save, ne apie mane.
- Žinau, Lidija, tu tai aiškiai pasakei. Galvoju ne tik apie
dėstytojos darbą universitete, nors galėtum imtis ir jo. Gal­
voju, kad vieną dieną galėtum vesti seminarus, tokius, kokius
pati lankei ir kurie tau labai patiko.
- Mama, atleisk, neketinu švaistyti laiko ir jėgų svarstyda­
ma, ką galėčiau daryti, jei iš manęs neišeitų aktorė. Kam man
abejoti savimi?
- Aš neabejoju, kad tu gali vaidinti. Bet jei kada nors nu­
spręsi sukurti šeimą ir sulėtinti tempą, o nenorėsi visai mes­
ti darbo? Seminarai - juos galėtum vesti netgi namie - būtų
gera išeitis. Be to, kartais svarbu ne tai, ką žinai, o ką pažįsti.
Kurso draugai, dėstytojai, kitų kursų studentai sudarytų šau­
nų pažįstamų ratą. Neabejoju, yra grupelių, į kurias be diplo­
mo ar be darbo patirties nepatektum.
Alisa stabtelėjo, laukė Lidijos „taip, bet“, tačiau dukra nie­
ko nesakė.
- Tik pagalvok. Gyvenimo tempas vis didėja. Senstant vis
sunkiau pritapti. Galėtum pasikalbėti su žmonėmis iš savo
trupės, išgirsti jų požiūrį į vaidybą sulaukus trisdešimties, ke­
turiasdešimties ir daugiau. Gerai?
- Gerai.
Gerai. Tai buvo didžiausias jų sutarimas šia tema. Alisa pa­
mėgino sugalvoti, apie ką dar galėtų pasikalbėti, bet niekas
neatėjo į galvą. Jiedvi taip ilgai šnekėdavosi tik apie tai. Tyla
ėmė slėgti.
- Mama, koks tai jausmas?
- Koks jausmas?
- Sirgti Alcheimerio liga. Ar šią akimirką ją jauti?
- Na, dabar žinau, kad nesipainioju ir nesikartoju, bet vos
prieš kelias minutes neprisiminiau tepamojo sūrio pavadini­
mo ir man buvo sunku dalyvauti judviejų su tėčiu pokalby­
je. Žinau, tik laiko klausimas, kada vėl taip nutiks, o tarpai
tarp tokių nutikimų vis trumpėja. Be to, ir patys tie nutikimai
darosi vis reikšmingesni. Taigi net tada, kai jaučiuosi visiškai
sveika, žinau, kad tokia nesu. Liga nepasitraukia, tik aprimsta.
 Baigusi kalbėti Alisa išsigando per daug prisipažinusi. Ne­
norėjo gąsdinti dukters. Bet Lidija nesigūžė, išliko susidomė­
jusi, ir Alisa nurimo.
- Taigi supranti, kada tai vyksta.
- Dažniausiai.
- Kas, pavyzdžiui, vyko, kai neprisiminei tepamojo sūrio
pavadinimo?
- Žinojau, ką noriu prisiminti, tik smegenys nepajėgė iki
to prisikapstyti. Tarsi užsinorėtum stiklinės vandens, bet ran­
ka nekiltų prie jos. Prašai gražiuoju, grasini, bet neklauso, ir
gana. Galbūt galiausiai priverti ją judėti, bet sugriebi druski­
nę arba parverti stiklinę ir palieji vandenį ant stalo. Arba, kol
ranka paima stiklinę ir pakelia ją prie lūpų, gerklės peršulys
būna praėjęs ir tu nebenori gerti. Poreikis praėjo.
- Mama, tai tikra kančia.
- Išties.
- Užjaučiu, kad tau taip nutiko.
- Ačiū.
Lidija ištiesė ranką per lėkštės, stiklines, metų nuotolį ir
suėmė mamos plaštaką. Spustelėjo ir nusišypsojo. Galiausiai
jos rado, apie ką dar gali kalbėtis.

ALISA PABUDO ANT SOFOS. Pastaruoju metu ji dažnai nu-

snūsdavo, kartais net du kartus per dieną. Nors papildomas
poilsis padėdavo susikaupti ir suteikdavo jėgų, grįžti į tikro­
vę būdavo keblu. Ji dirstelėjo į laikrodį ant sienos. Po keturių
penkiolika. Ji neprisiminė, kada užmigo. Prisiminė, kaip pie­
tavo. Su Džonu valgė sumuštinių, kažkokių sumuštinių. Vei­
kiausiai tai buvo apie vidurdienį. Klubą spaudė kažko kieto
kampas. Jos skaityta knyga. Turbūt skaitydama ir prisnūdo.
Po keturių dvidešimt. Lidija repetuodavo iki septynių.
Alisa atsisėdo ir įsiklausė. Girdėjo Hardingse krykiančius ki­
rus ir įsivaizdavo jų varžybas, pašėlusias lenktynes, kas pir­
mas ras ir praris tų nerūpestingų, nudegusių žmogystų pa­
liktą paskutinį trupinėlį. Alisa atsistojo ir puolė ieškoti, ne
taip karštligiškai kaip kirai, - jai reikėjo rasti Džoną. Žvilg­
telėjo į miegamąjį ir darbo kambarį. Pro langą dirstelėjo į
įvažą. Automobilio nebuvo. Jau ketindama jį išplūsti už tai,
kad nepaliko raštelio, rado magnetuku prie šaldytuvo durelių
prispaustą laiškutį.

Ali, išvažiavau pasivažinėti, greitai grįšiu, Džonas.

Ji atsisėdo ant sofos ir pasiėmė knygą, Džeinės Ostin „Pro­

tą ir jausmus“, bet jos neatsivertė. Dabar nelabai norėjo skai­
tyti. Įveikė maždaug pusę „Mobio Diko“ ir paskui jį pametė.
Juodu su Džonu apvertė namus aukštyn kojomis, bet nerado.
Apžiūrėjo netgi tokias keistas vietas, kur tik silpnaprotis galė­
tų nukišti knygą: šaldytuvą ir šaldiklį, maisto sandėliuką, vir­
tuvės stalčiukus, patalynės spintą, židinį. Niekur jos neaptiko.
Ko gero, bus palikusi pajūryje. To ji vylėsi. Taip būtų galėję
nutikti ir prieš Alcheimerio ligą.
Džonas pasisiūlė nupirkti jai naują knygą. Galbūt jis išva­
žiavo į knygyną. Alisa to tikėjosi. Jei ilgai lauks, užmirš, ką
buvo skaičiusi, ir turės pradėti iš pradžių. Šitiek darbo. Vien
apie tai pagalvojusi vėl pasijuto pavargusi. Per tą laiką pradėjo
skaityti Džeinę Ostin, visada ją mėgo. Tačiau ši neprikaustė
jos dėmesio.
Alisa užlipo į dukros kambarį. Iš trijų savo vaikų Lidiją ji
pažinojo mažiausiai. Ant tualetinio staliuko buvo padėta ati­
daryta kartoninė dėžutė, joje buvo papuošalai: turkio ir sida­
bro žiedai, odinė kaklo juostelė ir spalvotų rutuliukų karoliai.
Prie dėžutės padėti plaukų segtukai ir smilkalų padėkliukas.
Lidija buvo šiek tiek hipė.
Drabužiai mėtėsi ant grindų, kai kurie sulankstyti, bet dau­
guma ne. Staliuko stalčiai turbūt buvo beveik tušti. Lova ne­
paklota. Lidija buvo mažumėlę apsileidusi.
 Knygų lentynose rikiavosi poezijos tomai ir pjesės: „Mo­
tina naktis“, „Vakarienė su draugais“, „Įrodymas“, „Nestabili
pusiausvyra“, „Spuno upės antologija“, „Dievo Avinėlis“, „An­
gelai Amerikoje“, „Oleana“. Lidija buvo aktorė.
Alisa paėmė kelias pjeses ir pavartė. Kiekviena buvo tik
maždaug aštuoniasdešimties-devyniasdešimties puslapių, o
ir tie puslapiai buvo apytuščiai. Galbūt būtų lengviau ir ma­
loniau skaityti pjeses. Galėčiau aptarti jas su Lidija. Ji paėmė
„Įrodymą“*.
Ant staliuko gulėjo Lidijos dienoraštis, „iPodas“, „Sanfor-
das Meisneris apie vaidybą“ ir įrėminta nuotrauka. Alisa pa­
ėmė dienoraštį. Padvejojo, bet neilgai. Laikas buvo brangus.
Atsisėdusi ant lovos puslapis po puslapio ėmė skaityti dukters
svajones ir išpažintis. Skaitė apie sunkumus ir laimėjimus vai­
dybos kursuose, baimes ir viltis dėl konkursų, nusivylimus ir
džiaugsmus gavus vaidmenį. Ji skaitė apie jaunos moters ais­
trą ir atkaklumą.
Perskaitė ir apie Malkolmą. Lidija jį įsimylėjo, kai per kur­
sus kartu vaidino dramatišką sceną. Kartą manė pastojusi, bet
paaiškėjo, kad klydo. Jai palengvėjo, ji dar nebuvo pasirengusi
ištekėti ir auginti vaikų. Norėjo iš pradžių atrasti savo gyveni­
mo kelią.
Alisa pažiūrėjo į įrėmintą Lidijos su vyru, veikiausiai Mal-
kolmu, nuotrauką. Jų besišypsantys veidai lietėsi. Jie buvo lai­
mingi, vyras ir moteris nuotraukoje. Lidija yra moteris.
- Ali, tu čia? - šūktelėjo Džonas.
- Aš viršuje!
Ji padėjo dienoraštį ir nuotrauką ant naktinio staliuko ir
skubiai nulipo žemyn.
- Kur buvai? - paklausė.
- Pasivažinėti.

* Proof - amerikiečių dramaturgo Deivido Oburno 2000 m. išleista

pjesė (kai kuriuose šaltiniuose vadinama „Išbandymu“).
 Džonas rankose laikė po plastikinį maišelį.
- Nupirkai man „Mobį Diką“?
- Galima sakyti, taip.
Jis įteikė Alisai vieną maišelį. Jame buvo prikrauta DVD:
„Mobis Dikas“su Gregoriu Peku ir Orsonu Velsu, „Karalius Ly­
ras“ su Lorensu Olivjė, „Kasablanka“, „Skrydis virš gegutės liz­
do“ ir „Muzikos garsai“ - visų laikų mėgstamiausias jos filmas.
- Pamaniau, tau taip bus kur kas lengviau. Ir galėsime žiū­
rėti kartu.
Ji nusišypsojo.
- Kas kitame maiše?
Ji svaigo iš laimės, kaip vaikas Kalėdų rytą. Džonas ištrau­
kė pakelį kukurūzų, spraginamų mikrobanginėje krosnelėje,
ir dėžutę „Milk Duds“ saldainių.
- Gal galėtume pirmiausia pasižiūrėti „Muzikos garsus“?-
paprašė ji.
- Žinoma.
- Myliu tave, Džonai.
Apglėbė jį.
- Ir aš tave myliu, Ali.
Delnus prispaudusi prie menčių Alisa veidu įsikniaubė
jam į krūtinę, įtraukė jo kvapo. Norėjo pasakyti daugiau, pri­
sipažinti, koks jis jai svarbus, bet nerado žodžių. Jis stipriau ją
glustelėjo. Suprato. Juodu ilgai taip stovėjo virtuvėje apsikabi­
nę, nepratardami nė žodžio.
- Gerai, tu paspragink kukurūzų, o aš paleisiu filmą. Susi­
tiksime ant sofos, - pasiūlė Džonas.
- Gerai.
Ji nuėjo prie mikrobanginės krosnelės, atidarė dureles ir
nusijuokė. Nesusilaikė.
- Radau „Mobį Diką“!

ALISA VIENA PRABUVO porą valandų. Ankstyvo ryto vienu­

moje išgėrė žaliosios arbatos, šiek tiek paskaitė ir pievelėje pa­
darė jogą. Atsistojusi žemyn žiūrinčio šuns stovėsena įtraukė
pilnus plaučius gardaus rytinio vandenyno kvapo ir pasimė­
gavo keistu, bemaž skausmingu malonumu, kai išsitempia pa-
kinklinės sausgyslės ir didysis sėdmens raumuo. Akies kam­
pučiu apžiūrėjo kairės rankos trigalvius raumenis, laikančius
kūną šioje padėtyje. Tvirtus, glotnius, gražius. Visas jos kūnas
atrodė stiprus ir gražus.
Ji buvo geriausios formos per visą gyvenimą. Sveikas mais­
tas ir kasdienė mankšta sutvirtino trigalvius raumenis, padi­
dino klubų lankstumą, sustiprino blauzdas ir bėgdama šešis
kilometrus ji nė neuždusdavo. Bėda, žinoma, buvo jos protas.
Neveiklus, neklusnus, silpstantis.
Ji gėrė ariceptą, namendą, paslaptingąsias bandomąsias
amilikso piliules, lipitorių, vitaminus C ir E ir vaikišką aspiri­
ną. Valgė mėlynių ir juodojo šokolado, kad papildomai gautų
antioksidantų. Gėrė raudonojo vyno ir žaliosios arbatos. Iš­
mėgino ginkmedį. Meditavo ir sprendė galvosūkius. Dantis
valydavosi kaire, mažiau naudojama ranka. Pavargusi eidavo
numigti. Tačiau, regis, nė viena iš šių priemonių nedavė re­
gimų, apčiuopiamų rezultatų. Galbūt, atsisakius sporto, ari-
cepto ar mėlynių, jos mąstymas stipriai susilpnėtų. Galbūt
nesutikusi pasipriešinimo jos silpnaprotystė įsisiautėtų kaip
reikiant. Galbūt. O gal visi tie dalykai nėmaž nepadėjo. Nebu­
vo kaip to sužinoti, nebent mėnesį nevartoti vaistų, nevalgyti
juodojo šokolado, negerti vyno ir kiurksoti ant sofos. Tačiau
tokio eksperimento atlikti ji nenorėjo.
Atsistojo kario stovėsena. Iškvėpė ir giliau įtūpė, susitaikė
su nepatogumu, sukaupė dėmesį ir ištvermę pasiryžusi išsto­
vėti. Pasiryžusi likti karė.
Iš virtuvės išlindo Džonas, susivėlęs ir panašus į zombį, bet
apsirengęs bėgioti.
- Gal pirma norėtum kavos? - paklausė Alisa.
- Ne, eime, išgersiu grįžęs.
Jie kas rytą nubėgdavo tris kilometrus Meino gatve iki
miesto centro ir grįždavo tuo pačiu keliu. Džono kūnas pas­
tebimai sulieknėjo ir sutvirtėjo, dabar vyras lengvai įveikda­
vo tą nuotolį, bet jam nepatikdavo nė viena bėgimo sekundė.
Susitaikęs su likimu nesiskųsdamas bėgiodavo su žmona, bet
tai darė su tokiu džiaugsmu ir įkarščiu, su kokiu apmokėdavo
sąskaitas ar skalbdavo drabužius. Alisa jį už tai mylėjo.
Ji bėgo įkandin, leido jam nustatyti tempą, stebėjo ir girdė­
jo jį, lyg jis būtų įstabus muzikos instrumentas: švytuojančias
alkūnes, ritmingus, lengvus iškvėpimus, sportbačių dunksėji­
mą į smėlėtą šaligatvį. Džonas nusispjovė ir Alisa nusijuokė.
Jis nepaklausė kodėl.
Grįžtant Alisa jį pasivijo. Apimta užuojautos norėjo pasa­
kyti, kad jeigu jis nenori, gali nebėgioti su ja, ji ir viena ras
kelią. Bet tada jie pribėgo sankryžą su Milo keliu ir Džonas
pasuko į dešinę, o ji būtų bėgusi į kairę. Alcheimerio ligai ne­
patinka būti užmirštai.
Namie Alisa jam padėkojo, pabučiavo į prakaituotą
skruostą ir nesipraususi nudrožė tiesiai prie Lidijos, vis dar
su pižama terasoje gurkšnojančios kavą. Jiedvi kiekvieną rytą
prie įvairių grūdų dribsnių su mėlynėmis arba bandelių su se­
zamais, užteptų tepamuoju sūriu, prie kavos ir arbatos aptar­
davo Alisos skaitomą pjesę. Moters nuojauta neapgavo. Skai­
tyti pjeses buvo kur kas smagiau nei romanus ar biografijas,
o su Lidija aptarti tai, ką perskaitė, nesvarbu, pirmos scenos
pirmą veiksmą ar visą pjesę, buvo malonus ir veiksmingas
būdas įtvirtinti prisiminimus. Su Lidija nagrinėdama scenas,
veikėjus ir siužetą Alisa suvokė, koks skvarbus dukters protas,
kaip nepaviršutiniškai ji supranta žmonių poreikius, jausmus
ir siekius. Ji pamatė Lidiją. Ir ją pamilo.
Šiandien jos aptarė sceną iš „Angelų Amerikoje“. Susidomė­
jusios klausinėjo viena kitos ir atsakinėjo, bendravo kaip lygia­
vertės pašnekovės, ir abiem buvo smagu. Alisai nereikėjo lenk­
tyniauti su Džonu reiškiant mintis, todėl ji galėjo neskubėti.
- Kaip jauteisi vaidindama šią sceną su Malkolmu? - pasi­
domėjo Alisa.
 Lidija dėbtelėjo į ją kaip maišu pridaužta.
-Ką?
- Juk judu su Malkolmu per kursus vaidinote šią sceną, V
tiesa? H
>
- Skaitei mano dienoraštį?
Alisai net pilvą susuko. Ji manė, kad apie Malkolmą pasa­ >
kojo pati Lidija.
- Mieloji, atleisk... >
- Negaliu patikėti, kad taip pasielgei! Neturėjai teisės! cn
>
Lidija atstūmė kėdę ir išrūko palikusi Alisą prie stalo vie­
ną, priblokštą ir sutrikusią. Po kelių minučių Alisa išgirdo
trinktelint laukujės duris.
- Nesijaudink, nurims, - paguodė ją Džonas.
Visą rytą Alisa bandė ko nors griebtis: tvarkyti namus,
dirbti darže, skaityti, bet teįstengė graužtis. Ji būgštavo pada­
riusi kai ką neatitaisoma. Nuogąstavo, kad ką tik prarado duk­
ters, kurią tik pradėjo pažinti, pagarbą, pasitikėjimą ir meilę.
Po pietų Alisa su Džonu nuėjo į Hardingso paplūdimį. Ali­
sa plaukiojo, kol taip pavargo, kad nebeliko jokių jausmų. Kai
nemalonus jausmas pilve išnyko, ji grįžo prie savo paplūdimio
kėdės, atsigulė, užsimerkė ir ėmė medituoti.
Buvo skaičiusi, kad nuolat medituojant sustorėja smegenų
žievė arba dėl amžiaus ji lėčiau plonėja. Lidija kasdien medi­
tuodavo ir, kai Alisa taip pat susidomėjo, išmokė medituoti ir
ją. Nežinia, ar tai padėjo išsaugoti storą žievę, bet Alisai patiko
pabūti tyliai susikaupus, kai nuslopdavo rūpesčiai ir triukš­
mas galvoje. Meditacijos jai tiesiogine prasme teikė dvasinės
ramybės.
Maždaug po dvidešimties minučių ji išsibudino, jautėsi
labiau atsipalaidavusi, energingesnė ir sukaitusi. Vėl įbrido į
vandenyną, šįkart tik trumpai panėrė, prakaitą ir karštį iškei­
tė į druską ir vėsumą. Vėl atsigulusi ant kėdės išgirdo moterį
pasakojant apie nuostabų spektaklį, jos matytą „Monomoy“
teatre. Vėl apėmė šleikštulys.
 Tą vakarą Džonas kepė sūrainių, o Alisa taisė salotų. Lidija
vakarieniauti neparėjo.
- Tikriausiai užtruko repeticijoje, - ramino Džonas.
- Ji nekenčia manęs.
- Netiesa.
Po vakarienės Alisa išgėrė dar dvi taures raudonojo vyno,
o Džonas - dar tris taureles škotiško viskio su ledukais. Li­
dija vis dar nesirodė. Alisai į maudžiantį skrandį susimetus
vakarinę vaistų dozę, juodu susėdo ant sofos su dubeniu
spragintų kukurūzų, dėžute „Milk Duds“ ir pažiūrėjo „Ka­
ralių Lyrą“.
Džonas ją pažadino ant sofos. Televizorius neberodė, na­
mie buvo tamsu. Tikriausiai ji užmigo dar nepasibaigus fil­
mui. Neprisiminė pabaigos. Vyras ją užvedė laiptais aukštyn
į miegamąjį.
Alisa atsistojo prie lovos iš savo pusės ir netikėdama akimis
ranka užsidengė burną. Iš akių ištryško ašaros, pilve ir galvoje
nebeliko nerimo. Ant jos pagalvės gulėjo Lidijos dienoraštis.

- dovanokit, vėluoju, - įeidamas atsiprašė Tomas.

- Ką gi, jeigu jau visi susirinkome, mudu su Čarliu norime
pranešti naujieną, - tarė Ana. - Aš jau penkias savaites nėš­
čia - laukiamės dvynukų!
Po apkabinimų, bučinių ir sveikinimų pasipylė džiaugs­
mingi klausimai, atsakymai, pertraukimai, nauji klausimai ir
nauji atsakymai. Alisos gebėjimas sekti sudėtingus kelių da­
lyvių pokalbius buvo pablogėjęs, bet jos jautrumas tam, kas
neištarta, kūno kalbai ir neišreikštiems jausmams, sustiprėjo.
Prieš porą savaičių ji apie šį reiškinį papasakojo Lidijai, o du­
kra atsakė, kad tokio gebėjimo jai pavydėtų kiekvienas akto­
rius. Lidija paaiškino, kad jai ir kitiems aktoriams labai sunku
nukreipti dėmesį nuo žodinio bendravimo ir susitelkti į tai, ką
daro ir jaučia kiti aktoriai. Alisa nelabai suprato skirtumo, bet
jai patiko, kad dukra motinos negalią vertina kaip pavydėtiną
gebėjimą.
Džonas atrodė laimingas ir susijaudinęs, bet Alisa matė,
kad jis parodo tik dalį laimės ir jaudulio, tikriausiai stengiasi
paisyti Anos perspėjimo: „Dar tik pati pradžia.“ Net ir neper-
spėtas jis, kaip ir dauguma biologų, buvo prietaringas ir ne­
linkęs skaičiuoti šių dviejų dar neišsiperėjusių viščiukų. Bet jis
jau nekantravo. Svajojo apie anūkėlius.
Po Čarlio džiaugsmu ir jauduliu Alisa įžvelgė didžiulį
nervingumą ir dar baisesnį siaubą. Alisai atrodė, kad abu šie
jausmai, tarsi du sluoksniai, aiškiai matomi, bet Ana, regis, į
juos nekreipė dėmesio, o ir niekas kitas apie tai neužsiminė.
Kažin, ar tai įprastas būsimo pirmakarčio tėvelio nerimas? Ar
jis būgštauja atsakomybės maitinti iškart dvi burnas ir vienu
metu mokėti už dvejus mokslus universitete? Tačiau tai pa­
aiškintų tik pirmą jausmą. Ar jį ėmė siaubas dėl perspektyvos
turėti du vaikus studentus ir silpnaprotę žmoną?
Lidija ir Tomas stovėjo vienas šalia kito ir šnekėjosi su Ana.
Jos vaikai buvo gražūs, vaikai jau nebe vaikai. Lidija spindėte
spindėjo: ji džiaugėsi ir geromis naujienomis, ir tuo, kad visa
šeima pamatys ją vaidinančią.
Tomas šypsojosi nuoširdžiai, bet Alisa matė, kad jam šiek
tiek nejauku, kad jo akys ir skruostai vos vos įkritę, kaulai la­
biau išsišovę. Ar tai dėl mokslų? Merginos? Tomas pastebėjo
tiriamą mamos žvilgsnį.
- Mama, kaip tu jautiesi? - pasiteiravo jis.
- Dažniausiai gerai.
- Rimtai?
- Taip, kuo rimčiausiai. Jaučiuosi nuostabiai.
- Atrodai tokia tyli.
- Mūsų per daug, visi kalbame vienu metu ir per greitai, -
paaiškino Lidija.
Nuo Tomo veido dingo šypsena, rodės, tuoj apsiverks. Ali­
sai prie šlaunies žydrame krepšelyje virptelėjo delninukas:
pranešė, kad laikas gerti vakarinius vaistus. Luktels kelias mi­
nutes. Nenorėjo jų gerti dabar, matant Tomui.
- Lidija, kelintą rytoj tavo vaidinimas? - rankoje laikyda­
ma delninuką paklausė Alisa.
- Aštuntą.
- Mama, tau nebūtina užsirašyti. Mes visi čia. Juk neuž­
miršime tavęs paimti, - tikino Tomas.
- Kokį spektaklį žiūrėsim? - pasidomėjo Ana.
- „Įrodymas“, - atsakė Lidija.
- Jaudiniesi? - paklausė Tomas.
- Šiek tiek, juk premjera, be to, jūs visi būsit. Bet užlipusi
ant scenos užmiršiu, kad jūs egzistuojat.
- Lidija, kelintą spektaklis? - paklausė Alisa.
- Mama, tu ką tik klausei. Nesijaudink, - įsiterpė Tomas.
- Aštuntą valandą, - pakartojo Lidija. - Tomai, tu jai ne­
padedi.
- Tai tu nepadedi. Kam jai jaudintis ir stengtis prisiminti,
ko nebūtina?
- Ji nebesijaudins, jei įsirašys tai į savo „BlackBerry“. Ne­
trukdyk jai, - ginčijosi Lidija.
- Na, jai nevertėtų žiūrinėti į tą „BlackBerry“. Jai reikia
kuo daugiau lavinti atmintį, - pareiškė Ana.
- Tai kaip čia dabar išeina? Ar jai stengtis įsiminti mano
vaidinimo laiką, ar kliautis mumis? - įgėlė Lidija.
- Turėtum ją skatinti susikaupti ir būti dėmesingą. Ji tu­
rėtų stengtis pati įsiminti informaciją, netinginiauti, - tvir­
tino Ana.
- Ji netinginiauja, - paprieštaravo Lidija.
- Tu ir tas „BlackBerry“ jai leidžiate tinginiauti. Klausyk,
mama, kelintą rytoj Lidijos spektaklis? - paklausė Ana.
- Nežinau. Todėl jos ir klausiau, - atšovė Alisa.
- Mama, ji tau du kartus sakė. Ar galėtum pasistengti įsi­
minti, ką ji sako?
- Ana, liaukis ją kamantinėti, - subarė Tomas.
 - Ketinau tai įsirašyti į „BlackBerry“, bet jūs sutrukdėt.
- Aš neprašiau pasižiūrėti į „BlackBerry“. Prašiau prisi­
minti, ką ji sakė.
- Na, aš nesistengiau įsidėmėti laiko, nes ketinau jį įsira­
šyti.
- Mama, pamąstyk sekundėlę. Kelintą rytoj Lidijos vaidi­
nimas?
Alisa nežinojo atsakymo, bet nusprendė vargšę Aną pasta­
tyti į vietą.
- Lidija, kelintą rytoj tavo vaidinimas? - paklausė Alisa.
- Aštuntą.
- Ana, vaidinimas aštuntą.

BE PENKIŲ AŠTUONIOS JIE ĮSITAISĖ savo vietose, antroje

eilėje viduryje. „Monomoy“ teatro salė buvo jauki, tik šimto
vietų, scena vos už poros metrų nuo pirmos eilės.
Alisa laukė nesulaukė, kada užtems šviesos. Ji buvo per­
skaičiusi pjesę ir išsamiai ją aptarusi su Lidija. Netgi padėjo
dukrai mokytis žodžius. Lidija vaidino Kateriną, išprotėjusio
matematikos genijaus dukrą. Alisa nekantravo pamatyti atgi­
jusius personažus.
Spektaklis nuo pat pirmos scenos buvo nuoširdus, dau­
giaprasmis, daugiaspalvis, tad Alisa lengvai ir visiškai persi­
kėlė į aktorių kuriamą vaizduotės pasaulį. Katerina tvirtino
sukūrusi naują pirminių skaičių įrodymą, bet ja netikėjo nei
mylimasis, nei susvetimėjusi sesuo - abu abejojo jos psichi­
kos sveikata. Katerina kankinosi bijodama, kad baigia išpro­
tėti kaip genialusis jos tėvas. Alisa kartu su ja jautė sielvartą,
nuoskaudą ir baimę. Žiūrėjo pakerėta nuo pradžios iki galo.
Po spektaklio aktoriai atėjo prie žiūrovų. Katerina švytėjo.
Džonas jai įteikė gėlių ir stipriai, jausmingai apkabino.
- Buvai nuostabi, tiesiog neįtikėtina! - pagyrė.
- Labai ačiū! Argi ne puikus spektaklis?
 Kiti ją irgi glėbesčiavo, bučiavo ir gyrė.
- Buvote pasakiška, miela žiūrėti, - liaupsino ją Alisa.
- Ačiū.
- Ar šią vasarą pamatysime jus kitame spektaklyje? - pa­
sidomėjo Alisa.
Lidija prieš atsakydama sumišusi ilgai žiūrėjo į mamą.
- Ne, tai vienintelis mano vaidmuo šią vasarą.
- Ar jūs čia tik vasarai?
Klausimas, regis, nuliūdino Lidiją. Akys pritvinko ašarų.
- Taip, rugpjūčio pabaigoj išvykstu atgal į Los Andželą, bet
dažnai atskrisiu aplankyti šeimos.
- Mama, tai Lidija, tavo dukra, - tarė Ana.
Neurono gerovė priklauso nuo jo gebėjimo bendrauti su kitais
neuronais. Tyrimai parodė, kad elektrinis ir cheminis sužadini­
mas - ir iš neurono įvesties, ir išjo taikinio - palaiko gyvybiškai
būtinus ląstelių procesus. Negalintys veiksmingai sąveikauti su
kitais neuronai atrofuojasi. Apleistas, nereikalingas neuronas
miršta.
 -f'ors Harvarde oficialiai

K i prasidėjo rudens semes-

JL tras, orai ištikimai laikėsi
romėniškojo kalendoriaus taisyklių. Alisa į d
kų vasarišką rugsėjo rytą tvyrant dvidešimt septynių laipsnių
kaitrai. Kasmet prieš imatrikuliaciją* ir po jos ji stebėdavo­
si matydama pirmakursių ne iš Naujosios Anglijos. Ruduo
Kembridže siejosi su ryškiaspalviais lapais, obuolių skynimu,
futbolu, vilnoniais megztiniais ir šalikais. Nors rugsėjo rytą
Kembridže nekeista ant moliūgų išvysti šerkšną, dienos, ypač
rugsėjo pradžioje, vis dar kupinos įkaitusių oro kondicionie­
rių dūsavimo languose ir patologiškai optimistiškų diskusijų
apie „Red Sox“. Ir vis dėlto kasmet jų būdavo čia, tų naujai
persodintų studentų, baugščiai, lyg nesezoniniai turistai, sliū-

* Imatrikuliacija - oficialus priėmimas į aukštąją mokyklą.

Įeinančių Harvardo aikštės šaligatviais, visada apsimuturiavu­
sių per daug vilnos ir flanelės sluoksnių, nešinų pertekliniais
pirkinių krepšiais iš Harvardo „Coop“, apsikrovusių nereika­
lingomis rašymo priemonėmis, pasipuošusių megztiniais su
Harvardo ženklu.
Net ir su baltais berankoviais medvilniniais marškinėliais
ir juodu viskoziniu sijonu iki kulkšnių Alisa supluko, kol pa­
siekė Eriko Velmano kabinetą. Jis buvo tiesiai virš josios, tokio
pat dydžio, su tokiais pat baldais ir tokiu pat vaizdu į Čarl-
so upę ir Bostoną, bet kažkodėl jojo atrodė įspūdingesnis ir
didingesnis. Atsidūrusi jo kabinete Alisa visada pasijusdavo
kaip studentė, bet šiandien, kai Erikas ją pasikvietė „minutėlę
šnektelėti“, tas jausmas ypač sustiprėjo.
- Kaip vasara? - pasiteiravo Erikas.
- Puikiai pailsėjau. O jūs?
- Gerai. Kaip visada, atostogos per greit baigėsi. Mes visi
pasigedome jūsų konferencijoje liepą.
- Žinau, ir man gaila, kad nedalyvavau.
- Alisa, prieš prasidedant paskaitoms norėčiau aptarti pra­
ėjusių metų studentų vertinimus.
- O, dar nespėjau jų peržiūrėti.
Jos motyvacijos ir emocijų kurso studentų vertinimai,
sukrauti į krūvelę ir surišti gumyte, taip ir pragulėjo neliesti
kažkur jos kabinete. Harvardo studentų vertinimai būdavo
visiškai anonimiški, juos matydavo tik kurso dėstytojas ir ka­
tedros vedėjas. Anksčiau Alisa juos skaitydavo vien iš puiky­
bės. Žinojo esanti puiki dėstytoja, ir studentų vertinimai kas­
kart tai patvirtindavo. Tačiau Erikas niekada nesikviesdavo
jos peržvelgti vertinimų drauge. Alisa pirmą kartą per savo
karjerą išsigando, kad jai gali nepatikti studentų nupieštas jos
paveikslas.
- Štai, peržiūrėkit, palauksiu.
Erikas jai padavė savo kopiją su apibendrinimu pirmame
lape.
 Skalėje nuo vieno (visiškai nesutinku) iki penkių (visiškai
sutinku) įvertinkite teiginius:
Dėstytojas gerai išdėstė savo mokomų dalykų.

Vien ketvertai ir penketai.

Per seminarus dėstytojas padėdavo geriau suprasti

medžiagų.

Ketvertai, trejetai ir dvejetai.

Dėstytojas man padėjo suprasti sudėtingas sųvokas ir

mintis.

Vėl ketvertai, trejetai ir dvejetai.

Dėstytojas skatino kelti klausimus ir apsvarstyti skirtingus

požiūrius.

Du studentai parašė vienetukus.

Skalėje nuo vieno iki penkių bendrai įvertinkite dėstytojo

darbų.

Daugiausia trejetai. Jei gerai prisiminė, Alisa už šį punktą

niekada nebuvo gavusi mažiau nei ketvertą.
Visas apibendrinimo lapas buvo primargintas trejetų, dve­
jetų ir vienetų. Alisa stengėsi save įtikinti, kad tai atspindi tei­
singus ir apgalvotus studentų vertinimus be piktų ketinimų.
Jos dėstymas nukentėjo labiau, nei ji suvokė. Vis dėlto Alisa
galėjo iš bet ko lažintis, kad toli gražu nebuvo blogiausia kate­
dros dėstytoja. Galbūt ji greitai smuko, bet dar tikrai nebuvo
pasiekusi dugno.
 Ji pažvelgė į Eriką, pasirengusi sutikti kritiką, galbūt ne
maloniausią, bet ir ne pernelyg baisią.
W
- Jei ant šio apibendrinimo nebūčiau pamatęs jūsų pavar­
< dės, nebūčiau nieko blogo pamanęs. Rezultatai neblogi, ne
>
O tokie, kokie būdavo anksčiau, bet nieko tragiška. Labiausiai
z man nerimą kelia studentų pastabos, tad pamaniau, kad turė­
w
o tume apie tai pasikalbėti.
«< Alisa toliau apibendrinimo nebuvo atsivertusi. Erikas pasi­
t/i

H-) žiūrėjo į savo užrašus ir balsiai perskaitė:

- „Dėstydama ji praleidžia didelius skyrius, taigi ir mes
juos praleidžiame, paskui nori, kad per egzaminą viską žino­
tume.“
„Regis, ji nesupranta, ką dėsto.“
„Kursas buvo laiko švaistymas. Galėjau visa tai perskaityti
vadovėlyje.“
„Buvo sunku sekti paskaitas. Net ir ji pati kalbėdama pai­
niojasi. Šis kursas toli gražu nebuvo toks geras, kaip jos įva­
dinis.“
„Kartą ji atėjo į paskaitą, bet nedėstė. Kelias minutes pa­
sėdėjo ir išėjo. Kitą kartą išdėstė tą pačią paskaitą, kurią buvo
skaičiusi prieš savaitę. Man nė į galvą nešautų švaistyti dakta­
rės Hauland laiko, bet tegu ir ji nešvaisto manojo.“
Buvo sunku to klausytis. Dabar ji pamatė kur kas daugiau,
nei suvokė.
- Alisa, mes seniai pažįstami, tiesa?
- Taip.
- Drįsiu kalbėti tiesiai ir asmeniškai. Ar jūsų namuose vis­
kas gerai?
- Taip.
- O kaip jūs pati? Gal jaučiatės persidirbusi ar prislėgta?
-Ne.
- Nemalonu klausti, bet ar nemanote, kad turite bėdų dėl
gėrimo ar narkotikų?
 Alisai to užteko. Nenoriu pelnyti prislėgtos, pervargusios
narkomanės reputacijos. Silpnaprotystė bus mažesnė stigma.
- Erikai, aš sergu Alcheimerio liga.
Erikas sutriko. Jis buvo pasiruošęs išgirsti apie Džono ne­
ištikimybę. Ketino rekomenduoti gerą psichiatrą. Buvo pasi­
rengęs pasiūlyti jai pagerti vaistų ar gultis į Maklino ligoninę
gydytis nuo alkoholizmo. Tik šitam jis nebuvo pasiruošęs.
- Sausį man nustatė diagnozę. Praėjusį semestrą sunkiai
sekėsi dirbti, bet nežinojau, kad tai taip matyti.
- Užjaučiu, Alisa.
- Ačiū.
- To nesitikėjau.
- Ir aš ne.
- Maniau, tai kas nors laikina, kas nors, ką įveiksit. Mes
susidūrėm ne su laikina bėda.
- Tikrai ne.
Alisa matė, kad jis mąsto. Erikas visiems buvo lyg tėvas,
globėjiškas ir kilniaširdis, bet praktiškas ir griežtas.
- Tėvai už mokslus per metus moka keturiasdešimt tūks­
tančių. Jiems tai nepatiks.
Ne, tikrai nepatiks. Jie pakloja astronomines sumas ne
tam, kad jų sūnus ir dukteris mokytų Alcheimerio liga ser­
ganti dėstytoja. Alisa įsivaizdavo, koks triukšmas kiltų, kaip
tai nuskambėtų vakaro žiniose.
- Be to, pora studentų iš jūsų kurso siekia užginčyti pažy­
mius. Bijau, kad rūpesčių gali tik daugėti.
Per dvidešimt penkerius dėstytojavimo metus niekas nie­
kada nėra bandęs užginčyti Alisos parašyto pažymio. Nė vie­
nas studentas.
- Manau, jums nebereikėtų dėstyti, bet stengsiuosi gerbti
ir jūsų valią. Ar turite kokį nors planą?
- Vyliausi padirbėti čia metus, paskui išeiti metinių atos­
togų, bet nežinojau, kad mano požymiai taip krinta į akis ir
trukdo dirbti. Erikai, aš nenoriu būti prasta dėstytoja. Aš ne
tokia.
- Žinau. Gal galėtumėte gauti medicininę pažymą ir taip
sulaukti atostogų?
Erikas norėjo, kad ji tuoj pat išeitų. Alisa pavyzdingai dir­
bo savo darbą, daug pasiekė ir, svarbiausia, turėjo profesorės
vardą. Teisiškai jis negalėjo jos išmesti. Bet Alisa neketino su
juo kariauti. Nors ir kaip nenorėjo atsisakyti darbo Harvarde,
jos priešas buvo Alcheimerio liga, o ne Erikas ar Harvardo
universitetas.
- Nesu pasirengusi išeiti, bet sutinku su jumis. Nors man
plyšta širdis, manau, turiu liautis dėsčiusi. Tačiau norėčiau ir
toliau konsultuoti Deną, taip pat lankyti seminarus ir susirin­
kimus.
Aš nebe dėstytoja.
- Manau, tai sutvarkysime. Norėčiau, kad pasikalbėtumėte
su Denu, paaiškintumėte jam, kas vyksta, ir leistumėte jam
spręsti. Mielai bendradarbiaučiau su jumis, jeigu jums abiem
taip būtų patogiau. Akivaizdu, kad negalite priimti naujų dok­
torantų. Denas bus paskutinis.
Aš nebe mokslininkė.
- Ko gero, neturėtumėte priimti kvietimų kalbėti kituose
universitetuose ir konferencijose. Būtų negerai, jei tokios bū­
senos atstovautumėte Harvardui. Pastebėjau, kad beveik ne­
bekeliaujate, taigi tikriausiai ir pati tai suprantate.
- Taip, sutinku.
- Kaip norėtumėte apie tai pranešti fakulteto administraci­
jai ir katedros darbuotojams? Gerbsiu jūsų pageidavimus, kad
ir ką nuspręsite.
Ji liausis dėsčiusi, vykdžiusi tyrimus, keliavusi ir rašiu­
si straipsnius. Žmonėms tai neprasprūs pro akis. Jie spėlios,
kuždėsis ir apkalbinės. Manys, kad ji prislėgta, persidirbusi
narkomanė. Galbūt kurie nors jau taip mano.
- Aš jiems pranešiu. Jie tai turi išgirsti iš manęs.
 2004 m. rugsėjo 17 d.

Mieli draugai ir bendradarbiai,

kruopščiai viską apsvarsčiusi su giliu liūdesiu
nusprendžiau nebedėstyti Harvarde, nebevykdyti tyrimą
ir nebekeliauti. Šią metą sausį man buvo diagnozuota
ankstyvoji Alcheimerio liga. Nors veikiausiai man
tėra pradinė ar vidurinė ligos stadija, kartais padarau
nenuspėjamą klaidą, todėl nebeatitinku aukščiausią
savo pačios iškeltą reikalavimą ir negaliupateisinti jūsą
lūkesčią.
Nors manęs nebepamatysite auditorijose ant pakylos
ar vykdančios naujus projektus, liksiu Deno Malonio
disertacijos konsultante ir lankysiu susirinkimus bei
seminarus, kur viliuosi būti aktyvi ir laukiama dalyve.
Su didžia meile ir pagarba
Alisa Hauland

PIRMĄ. RUDENS SEMESTRO SAVAITĘ Alisos paskaitas

perėmė Martis. Kai Alisa jam perdavė programą ir paskaitų
medžiagą, jis apkabino ją ir išreiškė nuoširdžią užuojautą.
Pasiteiravo, kaip ji jaučiasi, ar galėtų jai kuo nors padėti.
Alisa padėkojo ir atsakė, kad jaučiasi gerai. Susirinkęs vis­
ką, ko reikėjo, Martis kuo skubiau išsinešdino iš jos kabi­
neto.
Maždaug tas pats kartojosi su kitais katedros nariais.
- Labai užjaučiu, Alisa.
- Negaliu patikėti.
- Nė nenutuokiau.
- Ar kuo nors galėčiau padėti?
- Jūs tuo tikra? Neatrodot pasikeitusi.
- Užjaučiu.
- Užjaučiu.
i68 Visi kuo greičiau palikdavo ją vieną. Susitikę elgdavosi
mandagiai, bet susitikdavo retai. Daugiausia taip buvo dėl to,
w kad visi turėjo apsčiai darbo, o Alisa beveik nieko neveikė. Ta­
čiau kita svarbi priežastis buvo ta, kad jie nenorėjo jos sutikti.
>
o Žiūrėti į ją reiškė žiūrėti į nusilpusį jos protą, neišvengiamai
z kildavo mintis, kad tas pat bet kurią akimirką gali ištikti kie­
w
O kvieną jų. Žiūrėti į ją buvo baisu. Todėl retai kas į ją pažvelg­
< davo, nebent per susirinkimus ir seminarus.
co

ŠIANDIEN VYKO PIRMAS PER SEMESTRĄ, pietų pertraukos

seminaras. Viena iš Eriko doktorančių Leslė susikaupusi ir
pasirengusi stovėjo konferencijų stalo gale, ekrane jau švietė
pirma skaidrė su seminaro pavadinimu: „Atsakymų ieškoji­
mas: kaip dėmesys veikia gebėjimą atpažinti tai, ką matome“.
Alisa irgi jautėsi susikaupusi ir pasiruošusi, ji sėdėjo pirmoje
vietoje prie stalo, priešais Eriką. Šiam kalbantis su Lesle ir į
kabinetą renkantis žmonėms ji kibo į savo pietus - baklažanų
picą su salotomis.
Po kelių minučių Alisa pastebėjo, kad visos vietos prie
stalo užimtos, laisva liko tik prie jos, o klausytojai jau stoja
kabineto gale. Vietos prie stalo buvo visų geidžiamos ne tik
todėl, kad iš čia buvo geriau matyti skaidrės, bet ir todėl, kad
atsisėdus lengviau susitvarkyti su lėkšte, stalo įrankiais, gėri­
mu, rašikliu ir sąsiuviniu. Regis, jiems mieliau buvo vargti,
nei sėstis prie jos. Alisa apžvelgė visus nežiūrinčius į ją. Į ka­
binetą susigrūdo apie penkiasdešimt žmonių, jos pažinotų
daug metų ir laikytų šeima.
Įlėkė Denas susitaršiusiais plaukais ir išsipašiusiais marš­
kiniais, vietoj kontaktinių lęšių užsidėjęs akinius. Akimirką
stabtelėjo, paskui nudrožė tiesiai į laisvą vietą prie Alisos ir
užsiėmė ją tėkštelėdamas ant stalo sąsiuvinį.
- Visą naktį rašiau, bluosto nesudėjau. Turiu atsinešti už­
kąsti, tuoj grįšiu.
 Leslė kalbėjo visą valandą. Prireikė daug jėgų, bet Alisa ją
įdėmiai išklausė. Kai Leslė parodė paskutinę skaidrę ir ekranas
liko tuščias, prasidėjo diskusijos. Alisa pirma pakėlė ranką.
- Taip, daktare Hauland, - paragino Leslė.
- Manau, eksperimentui stinga kontrolinės grupės, pagal
kurią būtų galima įvertinti tikrą distraktorių* poveikį. Dabar
galima manyti, kad kai kurie distraktoriai dėl įvairių priežas­
čių buvo tiesiog nepastebėti, taigi jų buvimas neblaškė dėme­
sio. Galima patikrinti subjektų gebėjimą pastebėti distrakto-
rius ir atkreipti į juos dėmesį arba galima atlikti kelis bandy­
mus keičiant distraktorius.
Daugelis prie stalo palinksėjo. Denas pilna burna picos su­
mykė. Alisai dar nebaigus kalbėti Leslė pasigriebė tušinuką ir
ėmė uoliai rašytis.
- Taip. Lesle, trumpam grįžkite prie eksperimento sche­
mos skaidrės, - paprašė Erikas.
Alisa apsidairė po salę. Visų akys buvo įsmeigtos į ekraną.
Jie įdėmiai klausėsi, kaip Erikas išsamiai aiškina Alisos pas­
tabą. Daugelis ir toliau linksėjo. Ji jautėsi išdidi, lyg laimėjusi
pergalę. Tai, kad jai Alcheimerio liga, dar nereiškia, jog ji ne­
geba analitiškai mąstyti. Tai, kad jai Alcheimerio liga, nereiš­
kia, jog ji neverta sėdėti salėje tarp jų. Tai, kadjai Alcheimerio
liga, nereiškia, jog ji neverta būti išgirsta.
Kelias minutes klausytojai uždavinėjo klausimus, Leslė at­
sakinėjo, paskui kildavo naujų klausimų. Alisa baigė valgyti
picą ir salotas. Denas išbėgo ir po kelių minučių grįžo. Leslė
bandė atsakyti į priešišką naujojo Marčio podoktoranto klau­
simą. Ekrane švietė jos eksperimento schema. Alisa ją peržiū­
rėjo ir pakėlė ranką.
- Taip, daktare Hauland, - tarė Leslė.
- Manau, jums stinga kontrolinės grupės, pagal kurią būtų
vertinamas tikrasis jūsų distraktorių poveikis. Gali būti, kad

* Distraktoriai - šalutiniai dėmesį trikdantys dirgikliai.

 kai kurie iš jų liko nepastebėti. Jų įtaką galėtumėte patikrinti
kitu eksperimentu arba tyčia pašalinti distraktorių.
W Tai buvo pagrįstas siūlymas. Tiesą sakant, taip ir dera at­
< likti eksperimentus, nepatenkinus šios sąlygos jos straipsniai
>
o nebūtų buvę išspausdinti. Alisa tuo neabejojo. Tačiau, regis,
Z niekas kitas to nesuprato. Ji pasižiūrėjo į visus nežiūrinčius į
U)
O ją. Jųkūnai kalbėjo apie sutrikimą ir baimę. Alisa iš naujo per­
< skaitė duomenis ekrane. Tam eksperimentui būtinai reikėjo
<Si
papildomos kontrolės. Tai, kadjai Alcheimerio liga, nereiškia,
jog ji negeba analitiškai mąstyti. Tai, kad jai Alcheimerio liga,
nereiškia, jog ji nesupranta, apie ką šneka.
- Aha, gerai, ačiū, - padėkojo Leslė.
Tačiau ji nieko neužsirašė, nežiūrėjo Alisai į akis ir neatro­
dė, kad būtų nors kiek dėkinga.

Ji NEBEDĖSTĖ paskaitų, neberašė projektų, nebevykdė

naujų tyrimų, nedalyvavo konferencijose, jos niekas nebe-
kvietė sakyti kalbų. Su tuo amžiams baigta. Alisa jautėsi taip,
lyg didžiausia jos dalis, kurią ji išsikėlusi ant aukšto pjedestalo
nuolat gludino ir kuria gėrėjosi, būtų mirusi. O kitos, mažes­
nės, ne tokios gerbtinos jos savasties dalys aimanavo iš savi-
gailos ir širdgėlos spėliodamos, ar be tos didžiosios dalies jos
išvis bus ko nors vertos.
Alisa pažvelgė per didžiulį savo kabineto langą ir pamatė
palei Čarlso vingius bėgančius sportininkus.
- Šiandien turėsi laiko pabėgioti? - paklausė ji.
- Gal, - sumurmėjo Džonas.
Gerdamas kavą jis irgi žiūrėjo per langą. Alisa spėliojo, ką
jis mato, ar jo žvilgsnį patraukė tie patys bėgikai, ar kas nors
kita.
- Norėčiau, kad mes daugiau laiko praleistume kartu, -
tarė ji.
- Ką turi omeny? Mes ką tik kartu praleidom visą vasarą.
 - Ne, ne tik vasarą, visą gyvenimą. Mąsčiau apie tai ir no­
rėčiau, kad daugiau laiko praleistume kartu.
- Ali, mes kartu gyvenam, ten pat dirbam, mes visą gyve­
nimą nugyvenom kartu.
Iš pradžių taip ir buvo. Jie gyveno kartu, vienas su kitu.
Bet ilgainiui tai pasikeitė. Jie patys leido, kad tai pasikeistų.
Alisa prisiminė atskirai praleistas metines atostogas, pareigų
pasidalijimą auginant vaikus, keliones, kiekvieno pasinėrimą
į savo darbą. Jie labai ilgai gyveno vienas šalia kito.
- Manau, mes seniai palikome vienas kitą.
- Ali, aš nesijaučiu paliktas. Man patinka, kaip mes gyve­
name, manau, tai puiki pusiausvyra tarp nepriklausomybės
bei savų pomėgių ir gyvenimo kartu.
Alisa pagalvojo apie jo pomėgius, jo tyrimus, kuriems jis
skirdavo daugiau jėgų nei ji. Net jei eksperimentas nepavyk­
davo, net jei duomenys būdavo nenuoseklūs, net jei paaiškė­
davo, kad hipotezė klaidinga, jo meilė darbui niekada neiš-
blėsdavo. Net jei kildavo sunkumų, net jei tekdavo visą naktį
nemiegoti ir rautis nuo galvos plaukus, jam tai patikdavo.
Matant, kiek laiko, dėmesio ir rūpesčio jis skiria savo aistrai,
Alisai ir pačiai kildavo įkvėpimas uoliau vykdyti savo tyrimus.
Ji taip ir darė.
- Ali, tu nesi palikta. Aš čia, su tavimi.
Jis žvilgtelėjo į rankinį laikrodį ir išgėrė visą kavą.
- Turiu bėgti į paskaitą.
Vyras pagriebė rankinę, puoduką įmetė į šiukšlių dėžę ir
priėjo prie Alisos. Pasilenkė, delnais suėmė garbanotus juodus
plaukus ir švelniai ją pabučiavo. Alisa pakėlė galvą ir išspaudė
šypsenėlę. Pavyko sulaikyti ašaras, kol jis išėjo iš kabineto.
Alisa norėjo būti jo aistra.

KOGNITYVINĖS PSICHOLOGIJOS GRUPĖ susirinko be jos.

Alisa sėdėjo savo kabinete ir stebėjo žvilgančią automobilių
juostą, šliaužiančią Memorialo keliu. Gurkšnojo arbatą. Lau­
kė visa diena be darbo. Klubas virptelėjo. Buvo aštuonios ryto.
Iš mėlynojo krepšelio išsitraukė delninuką.

Alisa, atsakyk į šiuos klausimus:

1. Koks dabar mėnuo?

2. Kur gyveni?
3. Kur dirbi?
4. Kada Anos gimtadienis?
5. Kiek vaikų turi?

Jei tau sunku atsakyti į kurį nors klausimų, kompiuteryje

atsidaryk aplankų „Drugelis“ir tučtuojau vykdyk
nurodymus.

Rugsėjis
Tuopų gatvė 34, Kembridžas
Viljamo Džeimso rūmai, 1002 kabinetas
Rugsėjo 14 d.
Tris

Ji gurkšnojo arbatą ir stebėjo žvilgančią automobilių juos­

tą, šliaužiančią Memorialo keliu.
 2 0 0 4 M. SPALIS

'Y'i sėdėjo lovoje ir mąstė, ką

i veikti. Buvo tamsu, pati nakties
f akis. Ji nesusipainiojo. Žinojo
turinti miegoti. Šalia aukštielninkas gulėjo Džonas ir parpė.
O ji negalėjo užmigti. Pastaruoju metu tapo labai sunku iš­
miegoti visą naktį, galbūt todėl, kad dieną dažnai nusnūsda-
vo. O gal eidavo pokaičio todėl, kad naktį prastai miegodavo?
Ji pakliuvo į užburtą ratą, teigiamo grįžtamojo ryšio kilpą,
svaiginamą karuselę, iš kurios negalėjo išlipti. Galbūt jei die­
ną atsispirtų poreikiui prigulti, išmiegotų pernakt ir ištrūktų
iš užburto rato. Tačiau kasdien pavakare ji pasijusdavo tokia
pavargusi, kad neištvėrusi griūdavo ant sofos pailsėti. O ilsė­
damasi nejučia užmigdavo.
Ji prisiminė su panašia bėda susidurdavusi, kai vaikams
būdavo maždaug dveji. Be pietų miegelio vakare jie pasida­
rydavo irzlūs ir tingūs. Jei pamiegodavo, atėjus laikui niekaip
neguldavo į lovą. Ji nebeprisiminė, kaip išsprendė tą klausimą.
Kai ryju šitiek tablečių, nieko nuostabaus, kad bent viena
jų sukelia mieguistumų. Ei, pala. Aš turiu receptinių migdo-
mųjų.
Ji išlipo iš lovos ir nusileido laiptais žemyn. Nors puikiai
žinojo, kad vaistų ten nėra, pirmiausia iškratė žydrąjį krep­
šelį. Piniginė, delninukas, mobilusis, raktai. Atidarė piniginę.
Kredito kortelė, banko kortelė, vairuotojo teisės, Harvardo
kortelė, sveikatos draudimo kortelė, dvidešimt dolerių, sauja
monetų.
Ji pasirausė po baltą dubenį, kur būdavo laikomi laiškai.
Sąskaita už elektrą, sąskaita už telefoną, banko kredito išrašas,
kažkas iš Harvardo, kvitai.
Darbo kambaryje atidarė ir iškraustė rašomojo stalo ir do­
kumentų spintos stalčius. Svetainėje iš krepšių ištraukė žurna­
lus ir katalogus. Perskaitė porą „The Week“ puslapių ir „J. Jill“
kataloge užlenkė puslapį, kuriame buvo dailus megztukas. Jai
patiko jūros putos mėlis.
Atidarė niekniekių stalčių. Baterijos, atsuktuvas, bespalvė
lipni juosta, mėlyna lipni juosta, klijai, raktai, keletas krovi-
klių, degtukai ir dar daugybė visa ko. Stalčius turbūt buvo
daug metų netvarkytas. Ji ištraukė jį iš bėgelių ir viską suvertė
ant virtuvinio salo.
- Ali, ką čia darai? - šūktelėjo Džonas.
Ji krūptelėjo ir pasižiūrėjo į suveltus jo plaukus, besimarks-
tančias akis.
- Ieškau...
Nukreipė žvilgsnį į priešais save ant stalo suverstus daikte­
lius. Baterijos, siuvimo rinkinukas, klijai, metras, keli krovi-
kliai, atsuktuvas.
- Kažko ieškau.
- Ali, dabar trečia nakties. O tu keli siaubingą triukšmą.
Gal galėtum paieškoti rytoj?
 Jo balsas buvo nekantrus. Jam nepatikdavo, kai kas nors
prižadindavo iš miego.
- Gerai.
Ji gulėjo lovoje ir bandė prisiminti, ko ieškojo. Buvo tamsu,
pati nakties akis. Ji žinojo turinti miegoti. Džonas be vargo
užmigo ir jau knarkė. Jis visada greitai užmigdavo. Alisa anks­
čiau irgi. Bet dabar miegas neėmė. Pastaruoju metu tapo labai
sunku išmiegoti visą naktį, galbūt todėl, kad dieną dažnai nu-
snūsdavo. O gal eidavo pokaičio todėl, kad naktį prastai mie­
godavo? Ji pakliuvo į užburtą ratą, teigiamo grįžtamojo ryšio
kilpą, svaiginamą karuselę, iš kurios negalėjo išlipti.
Ei, pala. Žinau būdą užmigti. Turiu daktarės Mojė išrašytą
tablečių. Kurgi jas nukišau?
Ji išlipo iš lovos ir nusileido laiptais žemyn.

ŠIANDIEN NEBUVO NEI SUSIRINKIMŲ, nei seminarų. Jos

nedomino kabinete gulintys vadovėliai, periodika, laiškai.
Denas dar nebuvo parašęs nieko naujo. Pašto dėžutė buvo
tuščia. Kasdienis Lidijos laiškas ateidavo tik apie pietus. Alisa
stebėjo judėjimą už lango. Vingiuotu Memorialo keliu lakstė
automobiliai, palei vingiuotą upę bėgiojo sportininkai. Pušų
viršūnės siūbavo nuo smarkaus rudens vėjo.
Iš dokumentų spintos ištraukė visus segtuvus, pažymėtus
„hauland straipsniai“. Ji buvo išspausdinusi per šimtą
straipsnių. Paėmė tiriamųjų straipsnių, komentarų ir apžval­
gų šūsnį, visų darbo metų minčių ir nuomonių santrauką.
Šūsnis buvo sunki, jos mintys ir nuomonė turėjo svorį. Bent
jau anksčiau. Jai stigo tyrimų, protinės veiklos, diskusijų, jos
pačios idėjų ir įžvalgų, elegantiško mokslo meno.
Padėjusi krūvą segtuvų iš lentynos paėmė vadovėlį „Nuo
molekulės iki proto“. Jis irgi buvo sunkus. Tai buvo didžiausias
rašytinis jos pasididžiavimas, jos žodžiai ir mintys susipynę
su Džono - kartu jie sukūrė kai ką unikalaus visoje visatoje,
paveikė ir praturtino kitų kalbas ir mintis. Alisa vylėsi, kad
jie kada nors parašys dar vieną knygą. Pavartė puslapius, bet
nesigilino. Nejautė noro nė jos skaityti.
Dirstelėjo j rankinį laikrodį. Vakare su Džonu tarėsi pa­
bėgioti. Iki tol dar daug valandų. Ji nusprendė bėgte parbėgti
namo.
Nuo darbo iki namų buvo maždaug pusantro kilometro,
tad Alisa greitai, lengvai grįžo. Kas toliau? Nuėjo į virtuvę iš­
sivirti arbatos. Iš čiaupo į virdulį įpylė vandens, uždėjo jį ant
viryklės ir pasuko rankenėlę iki aukščiausios padalos. Nuė­
jo pasiimti arbatos maišelio. Ant darbastalio niekur nebuvo
matyti dėžutės, kurioje ji laikydavo arbatos maišelius. Atidarė
spintelę, kur buvo sudėti kavos puodukai. Tačiau išvydo tris
lėkščių prikrautas lentynas. Atidarė dešiniau esančią spintelę,
kur tikėjosi pamatyti eilėmis išrikiuotas taures, bet ten buvo
dubenėliai ir puodukai.
Ji ištraukė iš spintelės dubenėlius ir puodukus ir sustatė
juos ant darbastalio. Paskui ištraukė lėkštes ir sukrovė prie
dubenėlių ir puodukų. Atidarė kitą spintelę. Ir ten buvo ne­
tvarka. Netrukus spintelės buvo nukrautos lėkštėmis, dube­
nėliais, puodukais, stiklinėmis, taurėmis, taurelėmis, puodais,
keptuvėmis, plastikiniais indeliais, puodkėlėmis, virtuviniais
rankšluostėliais ir sidabriniais stalo įrankiais. Visa virtuvė
buvo išversta. Na, ir kurgi tie daiktai buvo anksčiau? Virdulys
ėmė šnypšti ir ji nebegalėjo galvoti. Išjungė viryklę.
Išgirdo atsidarant laukujės duris. O Dieve, Džonas anks­
čiauparėjo namo.
- Džonai, ką padarei virtuvei? - užriko ji.
- Alisa, ką čia veiki?
Moters balsas ją išgąsdino.
- O, Lorena, tu mane išgąsdinai.
Lorena buvo kitapus gatvės gyvenanti kaimynė. Ji nieko
neatsakė.
- Atleisk, gal norėtum prisėsti? Kaip tik verdu arbatą.
 - Alisa, čia ne tavo virtuvė.
Ką? Ji apsidairė po patalpą: juodo granito stalviršiai, beržo
raštų spintelės, baltos plytelių grindys, langas virš kriauklės,
į dešinę nuo kriauklės indaplovė, dviguba orkaitė. Pala, juk
ji neturėjo dvigubos orkaitės, tiesa? Tik dabar Alisa atkreipė
dėmesį į šaldytuvą. Magnetukais prie durelių prilipdytos nuo­
traukos buvo Lorenos, jos vyro, katino ir Alisai nepažįstamų
kūdikių.
- Oi, Lorena, tik pažiūrėk, kaip suverčiau tavo virtuvę! Pa­
dėsiu viską sutvarkyti.
- Nieko baisaus, Alisa. Kaip jautiesi?
- Ne per geriausiai.
Ji troško lėkti namo į savo virtuvę. Negi jie negali tiesiog
užmiršti, kad taip nutiko? Negi jai dabar reikės pasakoti apie
savo Alcheimerio ligą? Alisa nekentė tokių pokalbių.
Alisa pamėgino perskaityti Lorenos veido išraišką. Kaimy­
nė atrodė suglumusi ir išsigandusi. Jos veide atsispindėjo min­
tis: „Ko gero, Alisa išprotėjo. “Alisa užsimerkė ir giliai įkvėpė.
- Aš sergu Alcheimerio liga.
Atsimerkė. Lorenos veido išraiška nebuvo pasikeitusi.

DABAR ĮŽENGUSI Į VIRTUVĘ ji kaskart dėl viso pikto pažiū­

rėdavo į šaldytuvą. Lorenos nuotraukų nėra. Ji namie. Jei dar
liktų abejonių, Džonas didelėmis, storomis raidėmis parašė
raštelį ir magnetuku prilipdė prie šaldytuvo durelių.

ALISA,
BE MANĘS BĖGIOTI NEIK.

MANO MOBILUSIS: 617-555-1122

ANOS: 617-555-1123
TOMO: 617-555-1124
 Džonas išgavo iš jos pažadą, kad be jo nebėgios. Ji prisiekė
nebėgioti viena ir persižegnojo. Žinoma, gali ir užmiršti.
Šiaip ar taip, jos kulkšniai praverstų pailsėti. Praėjusią sa­
vaitę pasisuko ją nusprūdusi nuo šaligatvio. Erdvės suvokimas
šiek tiek sušlubavo. Daiktai kartais atrodydavo esantys toliau
ar arčiau arba išvis kur nors kitur nei iš tikrųjų. Ji pasitikrino
regą. Akys buvo sveikos. Kaip dvidešimtmetės. Rūpesčių kėlė
ne ragena, lęšiai ar tinklainė. Gedimas buvo kažkur regimo­
sios informacijos apdorojimo srityje, kažkur pakaušinėje žie­
vėje, aiškino Džonas. Pasirodo, jos akys buvo kaip studentės,
o pakaušinė žievė kaip aštuoniasdešimtmetės.
Be Džono bėgioti nevalia. Ji gali pasiklysti arba susižeisti.
Bet pastaruoju metu ji ir su Džonu nepabėgiodavo. Jis daug
keliavo, o jei būdavo neišvykęs, anksti išeidavo į Harvardą ir
vėlai grįždavo. Namo pareidavo pervargęs. Alisai nepatiko,
kad jos bėgiojimas priklausė nuo Džono, juolab kad jis buvo
nepatikimas.
Ji paėmė telefoną ir surinko ant šaldytuvo užrašytą numerį.
- Alio?
- Ar mes šiandien eisim pabėgioti? - paklausė ji.
- Nežinau, galbūt, dabar aš susirinkime. Paskambinsiu vė­
liau, - atsakė Džonas.
- Man labai reikia pabėgioti.
- Paskambinsiu vėliau.
- Kada?
- Kai galėsiu.
- Gerai.
Ji padėjo ragelį, pažvelgė per langą, paskui į sportbačius
ant savo kojų. Nusitraukė juos ir tėškė į sieną.
Ji stengėsi būti supratinga. Jamreikia dirbti. Bet kodėl jis ne­
supranta, kad jai reikia pabėgioti? Jei reguliarus sportas išties
pristabdo ligą, tai ji turėtų kuo dažniau bėgioti. Kaskart, kai jis
pasako „ne šiandien“, ji tikriausiai praranda neuronų, kuriuos
būtų galėjusi išsaugoti. Miršta pirma laiko. Džonas ją žudo.
 - Taip? - suirzęs tyliai atsiliepė Džonas.
- Noriu, kad pažadėtum šiandien su manim pabėgioti.
- Trumpam atsiprašysiu, - tarė jis kažkam kitam. - Alisa,
būk gera, luktelk, kol baigsis susirinkimas, tada tau paskam­
binsiu.
- Man reikia šiandien pabėgioti.
- Dar nežinau, kada baigsis mano darbo diena.
- Na, ir?
- Todėl ir sakau, kad turėtume tau nupirkti bėgtakį.
- Eik šikt, - nusikeikė ji ir padėjo ragelį.
Ji jautė, kad pasielgė ne itin supratingai. Šiuo metu dažnai
užsiplieksdavo pykčiu. Nebūtų galėjusi pasakyti, ar tai pro­
gresuojančios ligos požymis ar pagrįstas atsakas. Ji nenorėjo
bėgtakio. Norėjo Džono. Galbūt nereikėtų taip užsispirti. Gal
ji ir pati žudosi.
Ji bet kada galėtų kur nors nueiti be jo. Žinoma, tas „kur
nors“ turi būti saugi vieta. Galėtų nužygiuoti iki darbo. Bet į
darbą nenorėjo. Darbe jai buvo nuobodu, niekas nekreipė į ją
dėmesio, ji jautėsi svetima. Juokinga. Ten jai nebe vieta. Nors
ir koks didis ir atviras buvo Harvardas, jame nebuvo vietos
pašlijusio mąstymo psichologijos profesorei.
Ji sėdėjo svetainės krėsle ir mėgino sugalvoti, ką veikti.
Į galvą nešovė jokia išganinga mintis. Ji pabandė įsivaizduo­
ti rytojų, kitą savaitę, ateinančią žiemą. Į galvą nešovė jokia
išganinga mintis. Svetainės krėsle jai buvo nuobodu, niekas
nekreipė į ją dėmesio, ji jautėsi svetima. Vėlyvos popietės
saulė metė keistus lyg Timo Bertono* šešėlius, šliaužiančius
ir vilnijančius grindimis ir aukštyn sienomis. Ji stebėjo, kaip
šešėliai nyksta, kambaryje įsivyrauja prieblanda. Užsimerkė ir
užmigo.

* Timothy Burton (gim. 1958 m.) - amerikiečių režisierius, kuriantis

niūrios, gotiškos nuotaikos filmus.
ALISA STOVĖJO m ie g a m a ja m e , nuoga, tik su kojinėmis ir
saugaus grįžimo apyranke. Niurzgėdama grūmėsi su drabu­
žiu, užtemptu ant galvos. Jos kova su galvą apsivijusiu audiniu
priminė Martos Greham* šokį ir atrodė kaip fizinė ir poetinė
kančios išraiška. Ji pratisai suklykė.
- Kas atsitiko? - įbėgęs paklausė Džonas.
Alisa pažvelgė į jį pro skylę susuktame drabužyje iš siaubo
išplėsta akimi.
- Negaliu! Nesuprantu, kaip užsitempti šitą sumautą spor­
tinę liemenėlę. Džonai, aš nebemoku užsimauti liemenėlės!
Negaliu įlįsti į savo pačios liemenėlę!
Džonas priėjo prie jos ir apžiūrėjo galvą.
- Ali, tai ne liemenėlė, tai kelnaitės.
Ji pratrūko juoku.
- Nejuokinga, - burbtelėjo Džonas.
Ji dar smarkiau prapliupo.
- Liaukis, nejuokinga. Klausyk, jei nori pabėgioti, greičiau
renkis. Neturiu laiko.
Jis išėjo iš kambario negalėdamas žiūrėti į ją nuogą su kel­
naitėmis ant galvos, kvatojančią iš savo pačios absurdiško pa­
mišimo.

ALISA ŽINOJO, KAD prieš ją sėdinti jauna moteris yra jos

dukra, bet šis žinojimas nebuvo tvirtas, ir tai glumino. Ji pri­
siminė turinti dukrą vardu Lidija, bet žinia, kad ši priešais sė­
dinti moteris yra jos dukra Lidija, buvo veikiau mokslo tiesa
nei betarpiškas suvokimas, faktas, su kuriuo ji turi sutikti, jai
pateikta ir jos priimta informacija.
Ji pasižiūrėjo į Tomą su Ana, irgi sėdinčius prie stalo. Juos
ji iškart susiejo su savo prisiminimais apie vyresniąją dukrą

* Martha Graliam (1894-1991) - amerikiečių šiuolaikinio šokio

šokėja ir choreografė.
ir sūnų. Ji prisiminė Aną nuotakos suknele, studijuojančią
teisės mokykloje, koledže, gimnazijoje, vilkinčią abiturien­
tės suknelę ir Snieguolės naktinius, kuriuos būdama trejų
kasdien norėdavo vilkėti. Ji prisiminė Tomą su studentiška
kepure ir mantija, sugipsuotą, kai čiuoždamas slidėmis susi­
laužė koją, su kabėmis, Mažosios lygos uniforma ir kūdikėlį
sau ant rankų.
Lidijos istoriją ji irgi žinojo, bet kažkodėl priešais ją sėdinti
moteris nebuvo glaudžiai susijusi su prisiminimais apie jau-
niausiąjį vaiką. Alisa skausmingai suvokė, kad liga sunkėja,
kad praeitis atsiskiria nuo dabarties, ir jai pasidarė nejauku.
Keista, bet ji be vargo atpažino prie Anos sėdintį jos vyrą Čar­
lį, į jų šeimą įžengusį vos prieš porą metų. Alcheimerio ligą
ji įsivaizdavo kaip galvoje tūnantį demoną, beatodairiškai ir
nelogiškai trypiantį sau kelius, traukantį „dabartinę Lidiją“
ir „buvusią Lidiją“ jungiančius laidus, bet paliekantį sveikus
visus Čarlio saitus.
Restoranas buvo sausakimšas ir triukšmingas. Nuo kitų
staliukų sklindantys balsai traukė Alisos dėmesį, fone skam­
banti muzika kartais išsiverždavo į pagrindinį planą. Anos ir
Lidijos balsai skambėjo vienodai. Visi vartojo per daug įvar­
džių. Jai būdavo sunku suprasti, kuris prie staliuko kalba,
ir sekti mintį.
- Mieloji, ar viskas gerai? - paklausė Čarlis.
- Smirdi, - pasiskundė Ana.
- Gal norėtum trumpam išeiti į lauką? - tarė Čarlis.
- Aš ją palydėsiu, - pasisiūlė Alisa.
Vos išėjus iš jaukios restorano šilumos Alisai įsitempė nu­
gara. Abi užmiršo pasiimti paltus. Ana paėmė mamą už ran­
kos ir prasivedė pro jaunų prie durų stypsančių rūkalių ratą.
- Aaa, tyras oras, - palaimingai kvėpuodama pro nosį su­
šuko Ana.
- Ir tyla, - pridūrė Alisa.
- Mama, kaip tu jautiesi?
 - Gerai, - atsakė Alisa.
Ana patrynė jai plaštaką, tą pačią ranką, kurią tebelaikė.
- Nors būna ir geriau, - prisipažino.
- Ir man tas pat, - pasiskundė Ana. - Ar kai laukeisi manęs
irgi šitaip pykindavo?
- Mhm.
- Kaip ištvėrei?
- Tiesiog nepasidaviau. Netrukus liausis.
- Nespėsim nė mirktelėti ir kūdikiai jau bus čia.
- Laukiu nesulaukiu.
- Ir aš, - paantrino Ana, bet jos balse nebuvo justi žvalumo
kaip Alisos. Akys staiga pritvinko ašarų.
- Mama, man visą laiką bloga, aš išsekusi, o kaskart, kai ką
nos užmirštu, išsigąstu, kad tai jau pirmieji požymiai.
- O, brangioji, tu tikrai nesergi, tik esi pavargusi.
- Žinau, žinau. Tiesiog kai pagalvoju, kad tu nebedėstai ir
tiek visko prarandi...
- Nereikia. Dabar turėtum džiaugtis. Verčiau galvok apie
tai, ką mes gauname.
Alisa spustelėjo ją laikančią ranką, o kitą delnu švelniai
priglaudė Anai prie pilvo. Dukra nusišypsojo, bet iš neramių
akių teberiedėjo ašaros.
- Nežinau, kaip visa tai ištversiu. Darbas, du kūdikiai ir...
- Ir Čarlis. Neužmiršk, kad esat dviese. Išsaugok, ką judu
turite bendra. Atrask laiko viskam: judviem su Čarliu, darbui,
vaikams, tam, ką mėgsti. Brangink tai, kas tavo gyvenime yra
gero, ir viską įveiksi. Čarlis tau padės.
- Tegu tik pabando nepadėti, - pagrasino Ana.
Alisa nusijuokė. Ana atgalia ranka nusišluostė ašaras ir pro
burną lėtai iškvėpė pagal Lamazo metodą.
- Ačiū, mama. Dabar jaučiuosi geriau.
- Puiku.
Restorane jos susėdo į savo vietas ir kibo į vakarienę. Jauna
moteris priešais Alisą, jaunėlė jos dukra Lidija, peiliu dzingte­
lėjo j tuščią vyno taurę.
- Mama, norėtume tau įteikti didžiąją dovaną.
Lidija padavė jai stačiakampį paketėlį, įvyniotą į aukso
spalvos popierių. Taigi dovana turėtų būti didelė savo svar­
ba. Alisa nuvyniojo popierių. Viduje buvo trys kompaktinės
plokštelės: „Haulandų vaikai“, „Alisa su Džonu“ ir „Alisa
Hauland“.
- Tai vaizdo atsiminimai. „Haulandų vaikuose“ surinkti
pokalbiai su Ana, Tomu ir manimi. Nufilmavau juos šią vasa­
rą. Tai mūsų prisiminimai apie tave, mūsų vaikystę ir jaunys­
tę. Filmuke su tėčiu įrašyti jo prisiminimai apie tai, kaip judu
susipažinote, vaikščiojote į pasimatymus, apie jūsų vestuves,
atostogas ir daugybę kitų dalykų. Ten yra pora tikrai šaunių
istorijų, kurių mes, vaikai, nežinojome. Trečio filmo dar ne-
sukūriau. Ten bus pokalbiai su tavimi, tavo istorijos, jei tik
norėsi.
- Žinoma, norėsiu. Man tai patiks. Ačiū, nekantrauju tai
pamatyti.
Padavėja jiems atnešė kavos, arbatos ir šokoladinį tortą su
žvakute. Visi sudainavo „Su gimimo diena“. Alisa sugalvojo
norą ir užpūtė žvakutę.
 žono vasarą nupirktus fil­
mus ištiko toks pat liki­
mas, koks buvo ištikęs
knygas, kurias jais pakeitė. Ali­
sa nebesugebėjo sekti siužeto ar prisiminti veikėjų, jeigu jie
nepasirodydavo kiekvienoje scenoje. Kai kurias ištraukėles
ji suprasdavo, bet pasibaigus titrams nebežinodavo, apie ką
buvo pats filmas. Buvojuokinga. Jei Džonas ar Ana žiūrėdavo
kartu, jie dažnai prapliupdavo juoku, krūpčiodavo iš siaubo
ar raukydavosi iš pasibjaurėjimo. Jie natūraliai, spontaniškai
reaguodavo į įvykius, o Alisa nesuprasdavo jų reakcijos. Ji
prisidėdavo prie jų, mėgdžiodavo norėdama juos apsaugoti,
stengėsi neparodyti, kokia ji sutrikusi. Žiūrėdama filmus aiš­
kiai suvokė, kokia ji sutrikusi.
Lidijos sukurti filmukai jai atiteko pačiu laiku. Kiekviena
Džono ir vaikų papasakota istorija truko vos kelias minutes,
todėl Alisa galėjo jas įdėmiai išklausyti, be to, jai nereikėjo įsi-
minti tų istorijų, kad galėtų suprasti kitas ir jomis mėgautis.
Ji ne kartą jas žiūrėjo. Prisiminė ne viską, apie ką jie kalbėjo,
bet tai atrodė visiškai normalu, nes nei vaikai, nei Džonas irgi
neprisiminė visų smulkmenų. Kai Lidija jų visų paprašė at­ H
>
pasakoti tą patį įvykį, kiekvienas jį prisiminė šiek tiek kitaip,
vienas dalis praleido, kitas pabrėžė, atskleidė individualų savo >
H
požiūrį. Net ir ligos nepaliestos biografijos buvo neatsparios
iškraipymams ir išvarpymams. >
t-
„Alisos Hauland“ vaizdajuostę tik kartą prisivertė pasi­ c/>
žiūrėti. Anksčiau ji būdavo tokia iškalbinga, taip gerai jaus­ >
davosi bendraudama su klausytojais. Dabar pernelyg dažnai
įterpdavo „kaip ten“ ir daugybę kartų pasikartodavo. Vis dėl­
to džiaugėsi turėdama šį filmą: savo prisiminimus, apmąsty­
mus ir patarimus, išsakytus ir įrašytus, apsaugotus nuo mo­
lekulinės Alcheimerio ligos sumaišties. Kada nors jos anūkai
žiūrės jį ir sakys: „Čia senelė, kai dar mokėjo kalbėti ir turėjo
atmintį.“
Ji ką tik baigė žiūrėti „Alisą ir Džoną“. Televizoriaus ekra­
nui užgesus ir toliau sėdėjo ant sofos pledu užsiklojusi kojas.
Tyla buvo maloni. Kelias minutes tik alsavo apie nieką negal­
vodama, klausydamasi ant židinio stovinčio laikrodžio tiksė­
jimo. Staiga tiksėjimas įgavo prasmę ir ji išpūtė akis.
Pasižiūrėjo į rankas. Be dešimt dešimt. Dievulėliau, kodėl
aš vis dar čia? Ji nubloškė ant žemės pledą, įsispyrė į šlepe­
tes, nulėkė į darbo kambarį ir atsegė nešiojamojo kompiute­
rio krepšį. Kur mano žydrasis krepšelis? Ant kėdės nėra, ant
rašomojo stalo nėra, kompiuterio krepšyje nėra. Ji nudūmė
į miegamąjį. Ant lovos nėra, ant naktinio staliuko nėra, ant
spintelės nėra, spintoje nėra, ant rašomojo stalo nėra. Korido­
riuje stabtelėjo, negrabiu protu prisiminė mačiusi jį kabantį
ant vonios durų rankenos.
Atsegė. Mobilusis, „BlackBerry“, raktų nėra. Juos visada
laikydavo čia. Na, tai ne visai tiesa. Ketindavo juos čia įsidė­
ti. Kartais įmesdavo juos į rašomojo stalo stalčių, į stalčių su
sidabriniais stalo įrankiais, į apatinių drabužių stalčių, į pa­
puošalų dėžutę, į kurią nors kišenę. Kartais tiesiog palikdavo
spynoje. Baisu net pagalvoti, kiek minučių kasdien prabėgda­
vo ieškant ne į vietą padėtų daiktų.
Ji nubildėjo žemyn į svetainę. Raktų nėra, bet ant krėslo
kabo paltas. Ji apsirengė ir sukišo rankas į kišenes. Raktai!
Nuskubėjo į prieškambarį, bet nepriėjusi prie durų susto­
jo. Išvydo keisčiausią vaizdą. Prie pat durų grindyse žiojėjo
didžiulė skylė. Ji buvo per visą koridoriaus plotį ir maždaug
dviejų su puse-trijų metrų ilgio, o apačioje - tik tamsus rūsys.
Praeiti neįmanoma. Prieškambario grindys jau seniai buvo iš­
siklaipiusios, girgždėjo ir ji su Džonu tarėsi, kad jas reikėtų
pakeisti. Gal Džonas pasamdė darbininkus? Ar šiandien čia
kas nors buvo? Ji neprisiminė. Šiaip ar taip, koridoriumi ne­
praeisi, kol kiaurymė nebus užtaisyta.
Jai grįžtant į svetainę suskambo telefonas.
- Sveika, mama. Būsiu apie septynias, atnešiu vakarienės.
- Gerai, - tarė Alisa, balsas šiek tik pakilo.
- Aš Ana.
- Žinau.
- Tėtis iki rytojaus Niujorke, prisimeni? Aš nakvosiu pas
tave. Iš darbo ištruksiu tik pusę septynių, tad lauk manęs su
vakariene. Gal užsirašyk tai lentelėje ant šaldytuvo.
Alisa pažvelgė į lentelę.
BE MANĘS BĖGIOTI NEIK.
Supykusi norėjo surikti į telefoną, kad jai nereikia auklės,
kad namie ji kuo puikiausiai susitvarkys ir viena. Bet tik įkvė­
pė oro.
- Gerai, iki pasimatymo.
Padėjusi telefoną pasveikino save, kad vis dar valdo lau­
kinius savo jausmus. Kada nors nebevaldys. Na ir gerai, kad
ateis Ana, dviese bus linksmiau.
Ji buvo apsivilkusi paltą, ant peties pasikabinusi nešioja­
mąjį kompiuterį žydrajame krepšelyje. Pažvelgė per virtuvės
langą. Vėjuota, šlapia, pilka. Turbūt rytas. Nesinorėjo eiti į
lauką, nesinorėjo sėdėti darbe. Ten jai buvo nuobodu, nie­
kas nekreipė į ją dėmesio, ji jautėsi svetima. Juokinga. Ten jai
nebe vieta.
Ji nusiėmė krepšį, nusivilko paltą ir pasuko į darbo kamba­
rį, bet staigus dunkstelėjimas ir spragtelėjimas privertė grįž­
ti į koridorių. Pro plyšį duryse buvo įmesti laiškai, jie gulėjo
virš kiaurymės, kažkaip ten kabojo. Turbūt pataikė ant sijos
ar grindlentės, kurių ji nemato. Skraidantis paštas. Man per­
kalto smegenys! Nuėjusi į darbo kambarį pamėgino užmiršti
traukos jėgai nepaklūstančių skylę koridoriuje. Buvo stebėti­
nai sunku.

JI SĖDĖJO DARBO KAMBARYJE apsikabinusi kelius, per lan­

gą spoksojo į temstančią dieną, laukė su vakariene ateinančios
Anos, laukė iš Niujorko grįžtančio Džono, kad galėtų pabė­
gioti. Sėdėjo ir laukė. Sėdėjo ir laukė pablogėjimo. Jai įgriso
tik sėdėti ir laukti.
Kiek žinojo, ji buvo vienintelis žmogus Harvarde, pakirstas
ankstyvojo Alcheimerio ligos. Nepažinojo nė vieno ankstyvą­
ja Alcheimerio liga sergančio žmogaus. Žinoma, ji tokia ne
vienintelė. Reikia susirasti naujų draugų. Reikia apgyvendinti
tą naują savyje atrastą pasaulį, silpnaprotystės pasaulį.
Ji „Google“ parašė „ankstyvoji Alcheimerio liga“. Kompiu­
teris išmetė daugybę faktų ir statistikos.

Jungtinėse Amerikos Valstijose yra maždaugpenki šimtai

tūkstančių žmonių, sergančių ankstyvąja Alcheimerio liga.
Ankstyvoji Alcheimerio liga diagnozuojama, jei asmuo
yra jaunesnis nei šešiasdešimt penkerių.
Požymiųgali rastis ketvirtame arpenktame dešimtmetyje.
 Buvo pateikta tinklalapių su požymių sąrašais, genetiniais
rizikos veiksniais, priežastimis ir gydymo būdais. Straipsnių
apie tyrimus ir kuriamus vaistus. Visa tai ji jau buvo mačiusi.
Į „Google“ paieškos langelį įrašė žodį „parama“ ir spuste­
lėjo mygtuką „įeiti“.
Surado forumų, nuorodų, pramogų, skelbimų lentų ir
pokalbių svetainių. Globėjams. Globėjams buvo siūlomos
globos įstaigos, atsakoma į klausimus apie vaistus, duodama
patarimų, kaip palengvinti įtampą, kaip tvarkytis su haliuci­
nacijomis, naktinėmis klajonėmis, kaip įveikti savo neigimą
ir depresiją. Globėjai siuntė klausimus ir atsakymus, reiškė
vienas kitam užuojautą, dalijosi vargais dėl Alcheimerio liga
sergančių aštuoniasdešimt vienų metų motinų, septyniasde­
šimt ketverių metų vyrų ir aštuoniasdešimt penkerių metų
senelių.
O kurgi pagalba Alcheimerio liga sergantiems žmonėms?
Kur kiti penkiasdešimt vienų metų nuo demencijos kenčiantys
žmonės? Kur tie, kurie dirbo savo darbus, kai diagnozė juos
plėšte išplėšė išgyvenimo? Alisa neneigė, kad Alcheimerio liga
bet kokiame amžiuje yra tragedija. Neneigė, kad globėjams
reikia palaikymo. Neneigė, kad jie kenčia. Žinojo, kad Džonas
kenčia. O kaipgi aš?
Ji prisiminė Masačūsetso bendrosios ligoninės socialinės
darbuotojos vizitinę kortelę. Surado ją ir surinko numerį.
- Denizė Dadarijo.
- Labą dieną, Denize, čia Alisa Hauland. Esu daktaro Dei-
viso pacientė, jis man davė jūsų kortelę. Man penkiasdešimt
vieni, prieš metus man buvo diagnozuota ankstyvoji Alchei­
merio liga. Norėjau paklausti, ar Masačūsetso bendrojoje yra
kokia nors paramos grupė Alcheimerio liga sergantiems žmo­
nėms?
- Ne, deja, tokios neturime. Turime palaikymo grupę, bet
tik globėjams. Dauguma mūsų pacientų nesugebėtų dalyvauti
pokalbiuose.
 - Bet kai kurie sugebėtų.
- Taip, bet, deja, jų nėra tiek, kad apsimokėtų įkurti ir iš­
laikyti tokią grupę.
- Kiek tam reikėtų lėšų?
- Na, į mūsų globėjų paramos grupę kas savaitę porai
valandų susirenka dvylika-penkiolika žmonių. Užleidžiam
jiems patalpą, vaišiname kava ir pyragaičiais, skiriame du
darbuotojus pokalbiams vadovauti, kartą per mėnesį pakvie­
čiame kokį nors svečią.
- O kaip dėl tuščio kambario, kuriame žmonės su anksty­
vąja demencija galėtų susitikti ir pasidalyti patirtimi?
Dėl Dievo meilės, pati galėčiau atnešti kavos ir spurgų su
uogiene.
- Reikėtų prižiūrinčio ligoninės darbuotojo, bet, deja, šiuo
metu neturime laisvo žmogaus.
Kodėl negalėtų ateiti vienas iš globėjų palaikymo grupės?
- Gal galėtumėte duoti kitų ankstyvąja demencija sergan­
čių žmonių kontaktus? Pamėginčiau ką nors suorganizuoti
pati.
- Deja, tokios informacijos duoti negaliu. Gal norėtumėte
ateiti pasikalbėti? Galėčiau jus užrašyti gruodžio septyniolik­
tai, pektadieniui, dešimtai valandai ryto.
- Ačiū, ne.

triu k šm a s PRIE la uk u jų d u r ų pažadino ją iš pogulio

ant sofos. Namie buvo tamsu ir šalta. Durys girgždėdamos at­
sidarė.
- Atsiprašau, vėluoju!
Alisa pakilo ir nusliūkino koridoriumi. Prie durų stovėjo
Ana su dideliu rudu popieriniu maišu vienoje rankoje ir ne­
tvarkinga laiškų šūsnimi kitoje. Ji stovėjo ant duobės!
- Mama, visur tamsu. Miegojai? Taip vėlai vakare neturė­
tum snausti, naktį niekaip neužmigsi.
 Alisa priėjo prie jos ir atsitūpė. Pridėjo delną prie kiaury­
mės. Tačiau pajuto ne tuštumą. Pirštai perbraukė per juodą
vilnonj kilpinį kilimėlį. Juodą koridoriaus kilimėlį. Taip plojo
per jį ranka, kad net suaidėjo.
- Mama, ką darai?
Perštėjo ranką, ji jautėsi pavargusi, nenorėjo žemintis ir
atsakinėti į Anos klausimus, o iš maišo sklindantis žemės rie­
šutų kvapas kėlė šleikštulį.
- Palik mane ramybėj!
- Mama, viskas gerai. Eime į virtuvę ir pavakarieniaukim.
Ana padėjo laiškus ir norėjo paimti mamą už rankos, už
perštinčios rankos. Alisa atitraukė ją ir suspigo:
- Palik mane ramybėj! Dink iš mano namų! Nekenčiu ta­
vęs! Man tavęs nereikia!
Žodžiai žeidė skaudžiau už smūgius. Nors riedėjo ašaros,
Anos veidas buvo ramus ir ryžtingas.
- Atnešiau vakarienę, aš išbadėjusi ir liksiu čia. Einu į vir­
tuvę valgyti, paskui miegoti.
Alisa koridoriuje liko viena, gyslomis tekėjo įniršis ir pašė­
lęs noras kovoti. Ji atidarė duris ir ėmė traukti kilimėlį. Trūk­
telėjo iš visų jėgų, net pargriuvo. Atsistojusi tampė, sukiojo
ir kraipė jį, kol išvilko į lauką. Paskui paklaikusiai spiegdama
puolė spardyti jį ir spardė tol, kol jis nučiuožė nuo laiptų ir be
gyvybės ženklų sudribo ant šaligatvio.

Alisa, atsakyk į šiuos klausimus:

1. Koks dabar mėnuo?

2. Kur gyveni?
3. Kur dirbi?
4. Kada Anos gimtadienis?
5. Kiek vaikų turi?
Jei tau sunku atsakyti į kurį nors klausimą, kompiuteryje
atsidaryk aplanką „Drugelis“ir tučtuojau vykdyk
nurodymus.
H
>
Lapkritis *0

>
Kembridže H

Harvarde >
Rugsėjį
c/i
Tris >
 2 0 0 4 M. GRUODIS

T eno disertaciją sudarė

| 'į, 142 puslapiai be nuorodų.
Alisa seniai nebuvo skai­
čiusi tokio ilgo veikalo. Ji sėdėjo ant sofos su Deno žodžiais
ant kelių, už dešinės ausies užsikišusi raudoną tušinuką, de­
šinėje rankoje laikydama rausvą žymeklį. Raudonu tušinuku
taisė tekstą, o rausvu žymekliu vedžiojo, kur skaito. Pasižymė­
davo viską, kas atrodydavo svarbu, kad prireikus grįžti atgal
užtektų perskaityti tik nuspalvintus žodžius.
Ji beviltiškai įstrigo dvidešimt šeštame puslapyje, dabar jau
prisotintame rausvos spalvos. Smegenys pervargo ir malda­
vo poilsio. Ji vaizdavosi, kad rausvi žodžiai lape virsta lipniais
cukraus vatos gumuliukais galvoje. Kuo daugiau skaitė, tuo
daugiau turėdavo pasižymėti, kad suprastų ir prisimintų, ką
skaičiusi. Kuo daugiau pasižymėdavo, tuo pilnesnė darėsi gal­
va rausvo vatinio cukraus, kemšančio ir apveliančio smegenų
grandines, reikalingas suprasti ir prisiminti skaitomą tekstą.
Pasiekusi dvidešimt šeštą puslapį ji ničnieko nebesuprato.

Pypt, pypt.

Ji nusviedė Deno disertaciją ant kavos staliuko ir priėjo

prie kompiuterio darbo kambaryje. Pašto dėžutėje rado laišką
nuo Denizės Dadarijo.

Miela Alisa,
apiejūsų sumanymų įsteigti pradinės demencijos
stadijos tarpusavio palaikymo grupę papasakojau kitiems
ankstyvąja Alcheimerio liga sergantiems žmonėmis iš mūsų
skyriaus ir Brigamo bei Moterų ligoninės darbuotojams.
Atsiliepė trys vietiniai žmonės, jie labai susidomėjo jūsų
idėja. Jie man leido pasakyti jums jų vardus ir duoti
kontaktus (žr. priedą).
Gal pageidautumėte susisiekti su Masačūsetso
Alcheimerio ligos asociacija? Jiegali žinoti daugiau
žmonių, kurie galbūt norėtų sujumis susitikti.
Rašykit, kaipjums seksis, kreipkitės, jei norėsite iš
manęs kokių nors žinių ar patarimo. Apgailestauju, kad
negalėjomejums daugiau padėti.
Sėkmės!
Denizė Dadarijo

Alisa atidarė priedą.

Merė Džonson, penkiasdešimt septynerių metų,

frontotemporalinės skilties demencija
Kati Roberts, keturiasdešimt aštuonerių metų, ankstyvoji
Alcheimerio liga
Denas Salivanas, penkiasdešimt trejų metų, ankstyvoji
Alcheimerio liga
 Štai jie, naujieji draugai. Alisa vis iš naujo skaitė jų vardus.
Merė, Kati ir Denas. Merė, Kati ir Denas. Pajuto smagų jau­
dulį, sumišusį su vos tramdoma baime, kokią jausdavo kelias
savaites prieš pradėdama lankyti vaikų darželį, mokyklą ir
aukštąją. Kokie jie? Ar jie tebedirba? Kiek laiko gyvena su šia
diagnoze? Ar jų požymiai tokie patys, švelnesni, o gal sunkes­
ni? Ar jie kuo nors panašūs į ją? Ojeigu mano liga pažengusi
kur kas labiau neijųjų?

Mieli Mere, Kati ir Denai,

aš esu Alisa Hauland. Man penkiasdešimt vieni, pernai
man buvo diagnozuota ankstyvoji Alcheimerio liga.
Dvidešimt penkerius metus dėsčiau Harvardo universitete,
bet šį rugsėjį dėl požymių turėjau palikti pareigas.
Dabar aš namie irjaučiuosi labai vieniša. Skambinau
Denizei Dadarijo iš Masačūsetso bendrosios ligoninės
norėdama pasiteirauti dėl ankstyvosios demencijos
tarpusavio paramos grupės. Tenyra tik grupė globėjams, o
mums - ne. Tačiauji man davėjūsų vardus.
Norėčiau gruodžio 5 d., sekmadienį, 14:00jus visus
pakviesti pas mane arbatos, kavos ir pabendrauti. Jūsų
globėjai mielai laukiami, jei norėsite, jie galės pabūti.
Pridedu savo adresų ir nuorodas.
Lauksiujūsų,
Alisa

Merė, Kati ir Denas. Merė, Kati ir Denas. Denas. Deno di­

sertacija. Jis laukia mano pataisymų. Alisa grįžo ant svetainės
sofos ir atsivertė dvidešimt šeštą Deno disertacijos puslapį.
Rausvumas trenkė į galvą. Net skaudėti ėmė. Alisa pradėjo
spėlioti, ar jau kas nors atsakė. Nė nebaigusi minties paliko
Deno... kaip ten ji vadinasi.

Atsidarė pašto dėžutę. Nieko naujo.

 Paėmė telefoną.
- Alio.
Nieko. Ji vylėsi, kad skambina Merė, Kati arba Denas. De­
nas. Deno disertacija.
Sėdėdama ant sofos su žymekliu rankoje ji atrodė pasiruo­
šusi darbui, bet žvilgsnis nekrypo į raides lape. Ji svajojo.
Kažin, ar Merė, Kati arba Denas vis dar perskaitytų dvide­
šimt šešis puslapius ir suprastų bei prisimintų viską, ką skaitė?
Ojeigu man vienintelei atrodo, kadprieškambario kilimėlis yra
skylė? O jeigu ji vienintelė tokia silpnaprotė? Alisa juto, kad
silpsta jos mąstymas. Jautėsi slystanti į tą silpnaprotystės kiau­
rymę. Viena.
- Aš viena, aš viena, aš viena, - aimanavo ji ir kaskart, iš­
girdusi savo balsą, tariantį žodžius, vis giliau grimzdo į vieni­
šos savo kiaurymės tiesą.

Pypt, pypt.

Skambutis į duris išvaikė mintis. Ar čia jie? Ar ji pasikvietė

juos šiandien?
- Minutėlę!
Ji eidama rankovėmis pasitrynė akis, pirštais pasišukavo
susivėlusius plaukus, giliai įkvėpė ir atidarė duris. Ten nieko
nebuvo.
Regos ir klausos haliucinacijos buvo pusės Alcheimerio
liga sergančių žmonių tikrovė, bet Alisa iki šiol nebuvo jų pa­
tyrusi. O gal ir buvo. Būdama viena ji niekada negalėdavo
tiksliai žinoti, ar tai, ką suvokia, yra tikrovė, ar Alcheimerio
ligos tikrovė. Jos pasiklydimai, klaidingi prisiminimai, haliu­
cinacijos ir kiti silpnaprotystės reiškiniai nebuvo pabraukti
švytinčiu rausvu žymekliu, jų negalėjai neklysdamas atskir-
 ti nuo to, kas normalu, tikra ir teisinga. Alisa pati neįžvelgė
skirtumo. Kilimėlis jai buvo kiaurymė. Garsas - durų skam­
W butis.
< Ji dar kartą patikrino pašto dėžutę. Naujas laiškas.
>
O
z Sveika, mama,
Ui
o kaip laikais? Ar vakar buvai nuėjusi į pietų seminarų?
< Bėgiojai? Mano užsiėmimai kaip visada buvo nuostabūs.
<Si
Šiandien manęs laukia dar viena atranka į banko reklamų.
Matysim. Kaip sekas tėčiui? Arjis šių savaitę namie? Žinau,
kadpraėjęs mėnuo buvo sunkus. Laikykis. Netrukus grįšiu
namo!
Myliu,
Lidija

Pypt, pypt.

Ji pakėlė ragelį.
- Alio?
Nieko. Atidarė viršutinį dokumentų spintos stalčių, įmetė
į jį telefoną, išgirdo, kaip jis atsitrenkė į metalinį dugną po
sukabintais straipsniais, ir užstūmė stalčių. Pala, gal tai mano
mobilusis?
- Mobilusis telefonas, mobilusis telefonas, mobilusis tele­
fonas, - naršydama po namus skandavo stengdamasi nepa­
mesti iš galvos paieškų tikslo.
Apžiūrėjo visur, bet nerado. Paskui suprato turinti ieškoti
žydrojo krepšelio. Pakeitė dainą.
- Žydras krepšelis, žydras krepšelis, žydras krepšelis.
Jį rado ant virtuvinės spintelės, mobilusis buvo viduje, bet
išjungtas. Galbūt pypsėjo kokio nors atrakinamo ar užrakina­
mo automobilio signalizacija? Ji vėl įsitaisė ant sofos ir atsiver­
tė dvidešimt šeštą Deno disertacijos puslapį.
- Labas! - kreipėsi vyriškas balsas.
 Alisa pakėlė galvą, akys išsiplėtė, ji sukluso, lyg ką tik pa­
šaukta šmėklos.
- Alisa? - pašaukė bekūnis balsas.
- Taip?
- Alisa, pasiruošusi?
Ant svetainės slenksčio pasirodė jos laukiantis Džonas.
Alisai palengvėjo, bet reikėjo daugiau informacijos.
- Eime. Vakarieniausime su Bobų ir Sara, jau šiek tiek vė­
luojam.
Vakarienė. Ji suprato esanti išbadėjusi. Neprisiminė, ar
šiandien ką nors valgė. Gal todėl ir nepajėgė perskaityti Deno
disertacijos. Gal jai tereikia užkąsti. Bet mintis apie vakarienę
ir pokalbius triukšmingame restorane ją dar labiau alino.
- Nenoriu eiti vakarieniauti. Šiandien pavargau.
- Ir aš šiandien pavargau. Eime, kartu smagiai pavalgysime.
- Eik vienas. Aš noriu pabūti namie.
- Eime, bus linksma. Nenuėjom j Eriko vakarėlį. Tau į
naudą ištrūkti iš namų, ir jie apsidžiaugs tave pamatę.
Ne, neapsidžiaugs. Jiems palengvės, jei nenueisiu. Aš esu
dramblys iš rausvos cukraus vatos. Visi, esantys viename kam­
baryje su manimi, jaučiasi nepatogiai. Aš vakarienę paveršiu
beprotišku cirku, visi žongliruoja irzliugailesčiu, priverstinėmis
šypsenomis, kokteilių taurėmis, šakutėmis irpeiliais.
- Nenoriu ten eiti. Atsiprašykjų už mane, aš nenusiteikusi.

Pypt, pypt.

Ji pamatė, kad ir Džonas išgirdo garsą, ir nusekė paskui jį

į virtuvę. Džonas atidarė mikrobanginę krosnelę ir ištraukė
puoduką.
- Šaltut šaltutėlė. Nori, pašildysiu iš naujo?
Ko gero, ji bus rytą išsivirusi arbatos ir užmiršusi ją išgerti.
Paskui įkišo į mikrobanginę krosnelę pašildyti ir ten paliko.
- Ačiū, ne.
 - Ką gi, Bobas su Sara turbūt jau laukia. Tikrai nenori va­
žiuoti?
- Tikrai.
< - Ilgai neužtruksiu.
>
o Džonas pabučiavo ją ir išėjo vienas. Alisa ilgai stovėjo vir­
z tuvėje, kur jis ją paliko, rankose laikydama puoduką šaltos
M
O arbatos.
<
C/5

II JAU RUOŠĖSI GULTIS, o Džonas dar nebuvo grįžęs po va­

karienės. Pasukus prie laiptų dėmesį patraukė melsva kom­
piuterio švieselė darbo kambaryje. Ji priėjo ir patikrino pašto
dėžutę - veikiau iš įpročio nei iš smalsumo.
Štai jie.

Miela Alisa,
aš esu Merė Džonson. Man penkiasdešimt septyneri,
prieš penkerius metus man diagnozavofrontotemporalinę
demenciją. Gyvenu Nortšore, taigi nelabai toli nuojūsų.
Tai nuostabus sumanymas. Mielai atvažiuosiu. Mane
atveš vyras Baris. Nežinau, arjis norės pasilikti. Mes
abu anksti išėjom į pensiją ir visą laiką kartu būnam
namie. Manau, jis mielai atsipūstų nuo manęs. Iki greito
pasimatymo,
Merė

Sveika, Alisa,
aš Denas Salivanas, man penkiasdešimt treji, prieš
trejus metus man diagnozavo ankstyvąją Alcheimerio ligą.
Ši liga paplitusi mūsų giminėje. Ja sirgo mano mama, du
dėdės, viena iš tetų ir keturi pusbroliai. Taigi numaniau,
kad taip gali nutikti, nuo vaikystės gyvenau su šia liga.
Keista, dėl to nebuvo lengviau susitaikyti su diagnoze.
Mano žmona žino, kur gyvenat. Netoli nuo Masačūsetso
bendrosios. Prie Harvardo. Mano dukra studijavo
Harvarde. Kasdien meldžiuosi, kadjai netektų ši dalia.
Denas

Sveika, Alisa,
ačiū už laišką ir kvietimą. Man, kaip irjums,
ankstyvąją Alcheimerio ligą diagnozavo prieš metus.
Tai išgirdus bemaž palengvėjo. Maniau, kraustausi
išproto. Nesugebėdavau sekti pokalbių, sunkiai
užbaigdavau sakinius, užmiršdavau, kaip grįžti namo,
nebesusigaudydavau savo čekių knygelėje, painiodavau
vaikų tvarkaraščius (turiu penkiolikos metų dukrą ir
trylikos metų sūnų). Kai išryškėjo požymiai, man buvo tik
keturiasdešimt šešeri, taigi, žinoma, niekas nepagalvojo,
kad tai gali būti Alcheimerio liga.
Manau, vaistai labai padėjo. Geriu ariceptą ir
namendą. Būna ir gerų, ir blogų dienų. Geromis dienomis
žmonės ir netgi šeima ima manyti, kad aš sveika, gal net
viską išsigalvoju! Tikrai šitokiu būdu nesiekiu dėmesio!
Paskui ateina bloga diena ir aš užmirštu žodžius,
nebegaliu susikaupti, nepajėgiu vienu metu dirbti
kelių darbų. Ir ašjaučiuosi vieniša. Nekantriai laukiu
susitikimo.
Kati Roberts

P. S. Ar žinote apie Tarptautinį demencijos paramos

ir palaikymo tinklą? Aplankykit jų tinklalapį www.
dasninternational.org. Tai nuostabus tinklalapis tokiems
kaip mes, sergantiems ankstyvąja Alcheimerio liga ir
esantiems pradinės stadijos. Tengalima pabendrauti,
išsilieti, surasti, kas tave palaiko, ir pasidalyti informacija.

Štai jie. Ir jie ruošiasi ateiti.

 MERĖ, KATI IR DENAS nusivilko paltus ir susėdo svetainė­
je. Jų sutuoktiniai liko su paltais, nenorom atsisveikino ir su
w
Džonu išėjo j „Jerri’s“ kavos.
< Merė buvo šviesiais iki smakro plaukais ir šokolado rudu­
>
O mo akimis po akiniais tamsiais rėmeliais. Kati buvo protingo,
2
w mielo veido, jos akys nusišypsodavo anksčiau už lūpas. Ali­
O sai ji iškart patiko. Denas buvo su vešliais ūsais, pliktelėjęs,
< kresno stoto. Jie galėtų būti iš kito miesto atvykę profesoriai,
00

skaitytojų klubo nariai ar seni bičiuliai.

- Ar kas nors norėtumėte ko nors ištverti? - pasiūlė Alisa.
Svečiai sužiuro j ją, paskui susižvalgė tarpusavyje, nė vie­
nas neskubėjo atsakyti. Gal jie drovisi ar yra tokie mandagūs,
kad nė vienas nedrįsta prabilti pirmas?
- Alisa, norėjote pasakyti „išgerti“? - paklausė Kati.
- Taip, o ką aš sakiau?
- Sakėt „ištverti“.
Alisa išraudo. Ne tokį pirmą įspūdį norėjo padaryti.
- Tikrai norėčiau puodelio ištvermės. Maniškė baigia iš­
sekti, reikėtų pasipildyti atsargas, - tarė Denas.
Visi nusijuokė ir tai juos akimirksniu suvienijo. Merei pa­
sakojant savo istoriją Alisa atnešė kavos ir arbatos.
- Dvidešimt dvejus metus dirbau nekilnojamojo turto
agente. Staiga ėmiau užmiršti susitikimus, susirinkimus, par­
duodamus namus. Ateidavau į namus be rakto. Pasiklydau su
kliente važiuodama į sklypą netoli savo namų, nors tas vietas
žinojau nuo vaikystės. Gal keturiasdešimt penkias minutes
sukau ratus, nors galėjau nuvažiuoti per dešimt. Neįsivaiz­
duoju, ką ji apie mane pagalvojo.
Greitai įtūždavau ir biure aprėkdavau kitus agentus. Vi­
sada buvau ramaus būdo, žmonės mane mėgo ir staiga pa­
garsėjau pykčio protrūkiais. Geras vardas man buvo viskas.
Gydytojas išrašė antidepresantų. Kai šie nepadėjo, skyrė kitų,
paskui dar kitų.
 - Ilgą laiką ir aš maniau, kad esu pervargusi ir per daug
apsikrovusi darbais, - prabilo Kati. - Dirbau farmacininke
ne visu etatu, auginau du vaikus, aprėpiau visus namų ruošos
darbus, puldinėjau nuo vieno prie kito kaip višta be galvos.
Man buvo tik keturiasdešimt šešeri, taigi man nė nedingte­
lėjo, kad galiu sirgti demencija. Vieną dieną užmiršau vaistų
pavadinimą ir suvokiau, kad nemoku atmatuoti dešimties
mililitrų. Tada toptelėjo, kad galėjau kam nors parduoti ne
tokį vaistų kiekį ar net ne tokius vaistus. Netgi galėjau nety­
čia ką nors nužudyti. Taigi nusivilkau chalatą, anksčiau laiko
grįžau namo ir į darbą nebėjau. Jaučiausi prislėgta. Maniau,
kraustausi iš proto.
- Kaip jūs, Denai? Į ką pirmiausia atkreipėte dėmesį? - pa­
sidomėjo Merė.
- Buvau nagingas. Vieną dieną pamačiau, kad nebemoku
pataisyti daiktų, kuriuos visada mokėdavau pataisyti. Mano
dirbtuvėse visada būdavo tvarka, viskas savo vietose. Dabar
ten velnias koją nusilaužtų. Kaltinau draugus, kad skolinasi
mano įrankius ir jų negrąžina, kad viską suverčia, o aš nieko
nerandu. Tačiau kaltas buvau pats. Dirbau ugniagesiu. Ėmiau
užmiršti būrio draugų vardus. Neužbaigdavau sakinių. Nebe­
mokėjau išsivirti kavos. Kai buvau paauglys, tas pats darėsi
mano mamai. Jai irgi buvo ankstyvoji Alcheimerio liga.
Jie išsipasakojo istorijas apie pirmuosius požymius, pasi­
guodė, kaip buvo sunku nustatyti teisingą diagnozę, atskleidė
strategijas, kaip susitaikė ir toliau gyveno su silpnaprotyste. Jie
linkčiojo, juokėsi ir verkė klausydamiesi istorijų apie pames­
tus raktus, pamestas mintis ir pamestas gyvenimo svajones.
Alisa jautėsi priimama tokia, kokia yra, jautėsi išties išklausy­
ta. Jautėsi normali.
- Alisa, ar jūsų vyras dar dirba? - paklausė Merė.
- Taip. Šį semestrą jis pasinėręs į tyrimus ir dėstymą. Daug
keliauja. Mudviem sunku, bet kitąmet abu išeisime metinių
 atostogų. Taigi man tereikia ištverti ir sulaukti kito semestro
pabaigos, tada mes visus metus kartu būsime namie.
- Ištversit, nedaug beliko, - paguodė Kati.
< Tik keli mėnesiai.
>
o
Z
w
O ANA NUSIUNTĖ LIDIJĄ Į VIRTUVĘ kepti baltojo šokolado
< ir duonos pudingo. Jau pastebimai nėščia ir nebekamuojama
co
pykinimo Ana, regis, valgė be paliovos, lyg išsikėlusi užduotį
atgauti pirmaisiais rytinio pykinimo mėnesiais prarastas ka­
lorijas.
- Turiu naujieną, - pasigyrė Džonas. - Man pasiūlė Vėžio
biologijos ir genetikos programos vadovo vietą Sloun-Kete-
ringo vėžio centre.
- Kur tai yra? - pilna burna šokoladuotų spanguolių pa­
klausė Ana.
- Niujorko mieste.
Niekas nepratarė nė žodžio. Dinas Martinas per erdvinį
grotuvą plyšavo „A Marshmallovv World“*.
- Juk neketini priimti pasiūlymo, ką? - išrėžė Ana.
- Ketinu. Šį rudenį kelis kartus buvau ten nuvykęs, ta vieta
man idealiai tinka.
- O kaip mama? - paklausė Ana.
- Ji nebedirba ir retai nueina į universiteto miestelį.
- Bet jai reikia būti čia, - tarė Ana.
- Ne, nebūtina. Ji bus su manim.
- Juokauji? Ateinu pas jus vakarais, kad galėtum dirbti iki
vėlumos, nakvoju, kai išvyksti iš miesto, savaitgaliais, kai gali,
užsuka Tomas, - kalbėjo Ana. - Mes nebūnam čia visą laiką,
bet...
- Tiesa, jūs nebūnat čia visą laiką. Nematot, kaip jai eina
blogyn. Ji dedasi žinanti daugiau, nei iš tikrųjų žino. Manot,

.Zefyrinis pasaulis“.
po metų ji supras, kad mes gyvename Kembridže? Jau už trijų
kvartalų nuo namų nebesusivokia, kur esanti. Mes kuo pui­
kiausiai galime gyventi Niujorke, aš jai pasakyčiau, kad tai
Harvardo aikštė, ir ji neatpažintų.
- Atpažintų, tėti, - nukirto Tomas. - Nekalbėk taip.
- Na, mes išsikraustytume tik rugsėjį. Iki tol dar daug
laiko.
- Nesvarbu, kada tai bus, ji turi likti čia. Jei išsikraustysit, ji
ims sparčiai ristis žemyn, - tvirtino Ana.
- Sutinku, - pritarė Tomas.
Jie šnekėjosi apie Alisą taip, lyg ši nesėdėtų krėsle už poros
metrų. Kalbėjosi prie jos taip, lyg ji būtų kurčia. Aptarė ją jai
girdint, bet nedalyvaujant, tarsi ji sirgtų Alcheimerio liga.
- Tokios vietos man gali niekada gyvenime nebepasiūlyti,
aš jiems reikalingas.
- Norėčiau, kad ji pamatytų dvynukus, - tarė Ana.
- Niujorkas ne taip jau toli. Ir dar nežinia, ar jūs visi liksit
Bostone.
- Galbūt aš gyvensiu Niujorke, - pareiškė Lidija.
Lidija stovėjo tarpdury tarp svetainės ir virtuvės. Alisa jos
nematė, kol ši neprabilo. Staigus jos atsiradimas regos lauko
pakraštyje ją išgąsdino.
- Parašiau prašymus j Niujorko, Brandeiso, Brauno ir Jei-
lio universitetus. Jei įstočiau į Niujorko universitetą, o judu
su mama persikeltumėte į Niujorką, galėčiau gyventi kartu ir
padėti. Jei liksit čia, o aš įstosiu į Brandeisą arba Brauną, irgi
būsiu netoliese, - kalbėjo Lidija.
Alisa norėjo pasakyti Lidijai, kad tos mokyklos puikios.
Norėjo paklausti, kokia studijų programa ją labiausiai domi­
na. Norėjo pasakyti, kad ja didžiuojasi. Tačiau šiandien min­
tys pernelyg lėtai ėjo iki lūpų, tarsi joms reikėtų kelias mylias
nuplaukti juoda dumblina upe, kad iškiltų į paviršių ir būtų
išgirstos, ir dauguma jų kažkur pakeliui paskęsdavo.
- Lidija, tai nuostabu, - pasidžiaugė Tomas.
 - Taigi. Tu ruošiesi gyventi toliau, lyg mama nesirgtų Al-
cheimerio liga, ir net neatsiklausi mūsų? - priekaištavo Ana.
- Aš daug aukoju, - tarė Džonas.
Jis visada mylėjo Alisą, tačiau ją mylėti buvo lengva. Ji
brangino juodviem likusį laiką. Nežinojo, kiek dar bus pati
savimi, bet neabejojo, kad išsilaikys per visus bendrų atostogų
metus. Paskutiniai atostogų metai kartu. Ji į nieką pasauly jų
neiškeistų.
Pasirodo, Džonas iškeistų. Kaip jis taip gali? Klausimas be
atsakymo murkdėsi juodų dumblių upėje jos galvoje. Kaip jis
taip gali? Pagaliau rastas atsakymas buvo lyg smūgis į pašir­
džius. Vienam iš jų teks paaukoti viską.

Alisa, atsakyk į šiuos klausimus:

1. Koks dabar mėnuo?

2. Kur gyveni?
3. Kur dirbi?
4. Kada Anos gimtadienis?
5. Kiek vaikų turi?

Jei tau sunku atsakyti į kurį nors klausimų, kompiuteryje

atsidaryk aplankų „Drugelis“ir tučtuojau vykdyk
nurodymus.

Gruodis
Harvardo aikštėje
Harvarde
Balandį
 ama, pabusk. Kiek

- Jaumaždaug I laiko ji miega?

aštuoniolika valandų.
- Ar taip yra buvę anksčiau?
- Porą kartų.
- Tėti, man neramu. Ojeiguji vakar išgėrė per daug tablečių?
- Ne, patikrinau jos buteliukus ir dėžutę.
Alisa juos girdėjo ir suprato, apie ką jie kalba, bet ją tai ma­
žai domino. Tarsi būtų klausiusis nepažįstamų žmonių pokal­
bio apie kažkokią nežinomą moterį. Ji neturėjo ūpo pabusti.
Nesuvokė mieganti.
- Ali? Girdi mane?
- Mama, čia aš, Lidija, ar gali pabusti?
Moteris, vardu Lidija, svarstė, ar nereikėtų kviesti gydy­
tojo. Vyras, vardu Tėtis, siūlė leisti moteriai, vardu Ali, dar
pamiegoti. Jie nusprendė užsisakyti meksikietiškų valgių ir
pavakarieniauti namie. Galbūt maisto kvapas pažadins mo­
terį, vardu Ali. Paskui balsai nutilo. Visur tapo tamsu ir tylu.

JI ŽINGSNIAVO SMĖLĖTU takeliu, vedančiu į miško tankmę.

Paskui vingiuotu keliuku išėjo iš miško ir atsidūrė ant stačios,
plikos uolos. Priėjo prie krašto ir pasižiūrėjo žemyn. Apačioje
plytintis vandenynas buvo užšalęs, krantas priverstas aukštų
sniego pusnių. Vaizdas prieš akis atrodė be gyvybės ženklų,
bespalvis, neįmanomai tykus ir ramus. Ji norėjo pašaukti
Džoną, bet neturėjo balso. Apsisuko ketindama grįžti, bet ne­
bebuvo nei keliuko, nei miško. Ji pažvelgė į baltas, kaulėtas
kulkšnis ir basas kojas. Neturėdama kitos išeities pasiruošė
žengti žingsnį nuo uolos.

JI SĖDĖJO PAPLŪDIMYJE ir tai užsikasdavo kojas šiltu, smul­

kiu smėliuku, tai vėl jas ištraukdavo. Žiūrėjo į Kristiną, ge­
riausią darželio grupės draugę, vis dar penkiametę, laidan­
čią drugelio pavidalo aitvarą. Rausvos ir geltonos Kristinos
maudymosi kostiumėlio gėlytės, mėlyni ir violetiniai aitvaro
sparnai, dangaus žydrynė, geltona saulė, raudonai lakuoti jos
kojų pirštų nagai, tiesą sakant, visos spalvos atrodė ryškesnės
ir gražesnės už ligi šiol matytas. Stebint Kristiną ją užliejo
džiaugsmas ir meilė - ne tiek vaikystės draugei, kiek skais­
čioms, kvapą gniaužiančioms jos maudymosi kostiumėlio ir
aitvaro spalvoms.
Jos sesuo Anė ir Lidija, abi maždaug šešiolikos metų, gu­
lėjo viena šalia kitos ant raudonai, baltai ir mėlynai dryžuotų
paplūdimio rankšluosčių. Jų karamelės spalvos kūnai su de­
rančiais rausvais dviejų dalių maudymosi kostiumėliais žvil­
gėjo saulėje. Jos irgi atrodė per daug blizgios, per daug spal­
vingos ir kerinčios.
- Pasiruošusi? - paklausė Džonas.
 - Man baisoka.
- Dabar arba niekada.
Ji atsistojo ir jis jai užmovė diržus, pritvirtintus prie oran­
žinio it mandarinas jėgos aitvaro. Džonas segiojo sagtis ir tai­
sė diržus, kol ji pasijuto apspausta ir saugi. Jis suėmė ją už
pečių, sulaikė, kad didelė, nematoma jėga nepakeltų į viršų.
- Pasiruošusi? - paklausė Džonas.
- Taip.
Jis paleido ją ir ji svaiginamu greičiu nulėkė į dangaus pa­
letę. Ją nešantys vėjai atrodė kaip spindintys pilkai mėlynos,
perlamutro, levandos ir fuksijos spalvų sūkuriai. Apačioje ty­
vuliuojantis vandenynas buvo lyg banguojantis kaleidoskopas
iš turkio, akvamarino ir violetinės spalvų.
Kristinos drugelio pavidalo aitvaras ištrūko į laisvę ir da­
bar pleveno gretimai. Tai buvo dailiausias kada nors Alisos
matytas daiktas ir ji troško jo kaip nieko kito. Ištiesė ranką
ir pamėgino sugriebti jį už virvutės, bet ūmi, stipri oro sro­
vė apsuko ją. Alisa atsigręžė, bet aitvarą užstojo švytintis lyg
besileidžianti saulė oranžinis jos jėgos aitvaras. Ji pažvelgė į
žemę, į skaisčius taškelius - jos šeimos narius. Susimąstė, ar
nuostabūs, smarkūs vėjai ją kada nors parneš pas juos.

LIDIJA GULĖJO SAVO LOVOS pusėje, susirangiusi ant lova­

tiesės.
- Ar aš sapnuoju? - paklausė Alisa.
- Ne, tu nemiegi.
- Kiek laiko miegojau?
- Porą dienų.
- O ne, atsiprašau.
- Mama, viskas gerai. Smagu girdėti tavo balsą. Kaip ma­
nai, ar ne per daug tablečių išgėrei?
- Neprisimenu. Visko galėjo būti. Nenorėjau.
- Nerimavau dėl tavęs.
 Alisa matė atskirus Lidijos veido bruožus, lyg iš arti dary­
tas nuotraukas. Atpažino kiekvieną jų, kaip žmonės atpažįsta
namus, kuriuose prabėgo vaikystė, tėvų balsus, savo rankų
raukšles - nesąmoningai, be pastangų, negalvodama. Keista,
jai buvo sunku atpažinti Lidiją kaip visumą.
- Tu labai graži, - tarė Alisa. - Labai bijau kada nors žiūrėti
į tave ir nežinoti, kas tu.
- Net jei vieną dieną ir nebežinosi, kas aš esu, manau, vis
vien jausi, kad myliu tave.
- O jei pažvelgsiu į tave ir nežinosiu, kad esi mano dukra
ir kad myli mane?
- Tada pasakysiu tau ir tu manim patikėsi.
Alisai tai patiko. Bet ar aš visadają mylėsiu?Kažin, ar mano
meilė jai gyvena galvoje, ar širdyje? Ji kaip mokslininkė buvo
įsitikinusi, kad emocijas sukelia sudėtingos limbinės smegenų
dalies schemos, kurios šiuo metu pasislėpusios apkasuose ko­
voja kovą, po kurios neliks gyvų. Kaip motina tikėjo, kad mei­
lė dukrai apsaugota nuo proto sąmyšio, nes gyvena širdyje.
- Kaip tu, mama?
- Ne per geriausiai. Šis semestras buvo sunkus, likau be
darbo, be Harvardo, liga progresuoja, tavo tėčio beveik nebū­
na namie. Vos beištveriu.
- Užjaučiu. Norėčiau daugiau pabūti čia. Kitą rudenį gy­
vensiu arčiau. Jau ketinau persikraustyti, bet gavau vaidmenį
puikiame spektaklyje. Vaidmuo mažas, bet...
- Viskas gerai. Ir aš norėčiau dažniau tave matyti, bet tikrai
neleisiu dėl manęs atsisakyti gyvenimo.
Ji susimąstė apie Džoną.
- Tavo tėtis nori persikelti į Niujorką. Jam pasiūlė dirbti
Sloun-Keteringo centre.
- Žinau. Buvau čia.
- Nenoriu ten kraustytis.
- Žinojau, kad nenorėsi.
- Negaliu iš čia išvykti. Balandį gims dvynukai.
 - Laukiu nesulaukiu tų kūdikėlių.
- Ir aš.
Alisa įsivaizdavo šiltus jų kūnelius, mažyčius, putlius pirš­
tukus, dar niekada nevaikščiojusias kojytes, apvalias, spindin­ H
>
čias akeles. Įsivaizdavo, kaip laiko juos ant rankų. Spėliojo, ar
jie bus panašūs į ją ar į Džoną. O kvapas! Ji nekantriai laukė, >
kada galės pauostyti nuostabius savo anūkėlius.
Dauguma senelių su džiaugsmu svajoja, kaip gyvens jų >
anūkėliai, laukia, kada vaikščios į jų koncertus ir gimtadie­ C/>
nius, diplomų teikimą ir vestuves. Alisa žinojo nebenueisianti >
nei į koncertus, nei į gimtadienio vakarėlius, nei į diplomų
teikimą, nei į vestuves. Bet dar galės juos palaikyti, užuosti
jų kvapą. Tegu ją velniai nujoja, jei tuo metu sėdės kur nors
vienui viena Niujorke.
- Kaip Malkolmas?
- Gerai.
- Koks jis?
Prieš atsakydama Lidija nusišypsojo.
- Jis labai aukštas, darbštus, drovokas.
- Koks jis tau?
- Labai mielas. Jis žavisi mano drąsa, didžiuojasi mano
vaidyba, visiems giria mane, net gėda. Jis tau patiktų.
- Kokia tu jam?
Lidija šiek tiek pamąstė, lyg niekada nebūtų apie tai gal­
vojusi.
- Tokia, kokia esu.
- Gerai.
Alisa nusišypsojo ir paspaudė Lidijai ranką. Ketino pa­
klausti, kaip ji jaustųsi, jei mama jos nebeprisimintų, bet min­
tis išgaravo nespėjus ištarti.
- Apie ką mes ką tik kalbėjomės? - paklausė Alisa.
- Apie Malkolmą? Niujorką? - pasakinėjo Lidija.
- Aš čia išeinu pasivaikščioti ir jaučiuosi saugi. Net jei ma­
žumėlę apsisuka galva, galiausiai pamatau ką nors pažįstama,
o parduotuvėse daug žmonių mane žino ir parodo, kur eiti.
Mergina iš „Jerri’s“ visada pasirūpina, kad neužmirščiau pini­
ginės ir raktų. Be to, čia yra mano palaikymo grupė. Man rei­
kia draugų. Su Niujorku nebesusipažinsiu. Prarasiu tą menką
dabar turimą savarankiškumą. Naujas darbas. Tavo tėtis visą
laiką dirbs. Aš ir jį prarasiu.
- Mama, turi visa tai pasakyti tėčiui.
Lidija buvo teisi, tačiau su ja kalbėtis Alisai buvo kur kas
lengviau.
- Lidija, aš taip didžiuojuosi tavimi.
- Ačiū.
- Jei užmirščiau, žinok, kad myliu tave.
- Ir aš tave myliu, mama.

- NENORIU KRAUSTYTIS J NIUJORKĄ, - tarė Alisa.

- Tai bus dar negreit, mums nebūtina dabar pat apsispręs­
ti, - atrėmė Džonas.
- Aš noriu apsispręsti dabar. Aš jau apsisprendžiau. Noriu
aiškiai pasakyti, kol dar galiu. Nenoriu keltis į Niujorką.
- O jei ten bus Lidija?
- O jei ne? Turėjai tai aptarti su manim ir tik paskui pra­
nešti vaikams.
- Aptariau.
- Ne, neaptarei.
- Aptariau, ir ne sykį.
- A, tai aš užmiršau? Kaip patogu.
Ji alsavo: įkvėpdavo pro nosį, iškvėpdavo pro burną steng­
damasi nurimti ir neįsivelti į kylantį darželinukų ginčą.
- Džonai, aš žinojau, kad susitikinėji su žmonėmis iš
Sloun-Keteringo centro, bet neturėjau supratimo, jog jie nori
tave pasikviesti kitiems metams. Jei būčiau žinojusi, nebūčiau
tylėjusi.
- Paaiškinau tau, kodėl noriu ten vykti.
 - Gerai. Ar jie tau leistų pasiimti metines atostogas ir pra­
dėti nuo kito rugsėjo?
- Ne, jiems reikia žmogaus dabar. Jau ir taip vos susitariau,
kad palūkėtų iki rugsėjo, nes man reikia užbaigti darbus labo­
ratorijoje.
- Ar jie negalėtų laikinai pasisamdyti žmogaus, kad tu pa­
atostogautum su manim ir paskui kibtum į darbą?
-Ne.
- Ar bent klausei?
- Klausyk, šioje srityje dabar didžiulė konkurencija ir
viskas labai greitai kinta. Mes stovim ant didelių atradimų
slenksčio. Nedaug trūksta ir bus atrastas gydymas nuo vė­
žio. Tuo domisi farmacijos bendrovės. Visos tos paskaitos ir
administraciniai reikaliūkščiai Harvarde man tik trukdo. Jei
nepasinaudosiu šia proga, galiu netekti vienintelės galimybės
atrasti šį tą išties reikšminga.
- Tai ne vienintelė tavo galimybė. Tu protingas ir nesergi
Alcheimerio liga. Turėsi dar apsčiai galimybių.
Vyras žiūrėjo į ją ir nieko nesakė.
- Džonai, kiti metai yra vienintelė mano galimybė, ne tavo.
Kiti metai man yra vienintelė proga gyventi savo gyvenimą ir
suprasti, ką man tai reiškia. Nemanau, kad turiu daug laiko
būti savimi, ir tą laiką noriu praleisti su tavimi. Negaliu pati­
kėti, kad tu nenori būti kartu.
- Noriu. Mes būsim kartu.
- Tai melas, pats žinai. Mūsų gyvenimas yra čia. Tomas,
Ana, kūdikiai, Merė, Kati, Denas, galbūt ir Lidija. Jei imsiesi
šių pareigų, visą laiką dirbsi, žinai, kad taip bus, o aš kiūtosiu
vienui viena. Tavo sprendimas niekaip nesusijęs su noru būti
kartu, jis tik atima iš manęs viską, kas dar likę. Aš niekur ne-
sikraustysiu.
- Nedirbsiu visą laiką, pažadu. O jei Lidija gyvens Niujor­
ke? Ojei vieną savaitę per mėnesį praleistum pas Aną ir Čarlį?
Galima ką nors sugalvoti, kad nebūtum viena.
 - Ojei Lidija gyvens ne Niujorke? Jeigu ji įstos į Brandeisą?
- Todėl ir sakau, kad turim palūkėti, spręsti vėliau, kai
daugiau žinosim.
< - Noriu, kad pasiimtum metines atostogas.
>
O - Alisa, man reikia pasirinkti ne darbą Sloune arba meti­
2 nes atostogas. Man reikia pasirinkti darbą Sloune arba darbą
tu
O Harvarde. Negaliu tiesiog imti ir išeiti atostogų.
< Džono vaizdas pasimiglojo, Alisa ėmė virpėti, akis graužė
oo
įniršio ašaros.
- Nebegaliu! Džonai, meldžiu! Be tavęs neištversiu! Tu gali
išeiti atostogų. Galėtum, jei tik panorėtum. Man tavęs reikia.
- O jei atsisakysiu šio darbo, pasiimsiu atostogas, o tu net
nebepažinsi manęs?
- O jei pažinsiu, bet po metų nebe? Kaip tu gali tą trumpą
mums likusį laiką atiduoti sušiktai laboratorijai? Nieku gyvu
taip su tavim nepasielgčiau.
- Aš ir neprašyčiau.
- Tau ir nereikėtų prašyti.
- Alisa, negaliu. Atleisk, man baisu net pagalvoti, kad reikėtų
visus metus sėdėti namie ir stebėti, kaip ta liga vagia tave iš ma­
nęs. Negaliu žiūrėti, kai tu nemoki apsirengti, nesupranti, kaip
įjungti televizorių. Jei būsiu laboratorijoje, man nereikės matyti
ant spintelių ir durų priklijuotų limpamų lapelių su tavo užrašais.
Negaliu sėdėti namie ir žiūrėti, kaip eini blogyn. Mane tai žudo.
- Ne, Džonai, tai žudo mane, ne tave. Aš einu blogyn, ne­
svarbu, esi namie ir žiūri į mane ar slapstaisi laboratorijoje. Tu
prarandi mane. Aš prarandu save. Bet jei kitąmet nepasiimsi
atostogų, pirmiausia prarasime tave. Aš sergu Alcheimerio
liga. Kuo, po galais, pasiteisinsi tu?

Ji IŠTRAUKĖ SKARDINES, dėžes ir butelius, stiklines, lėkštes

ir dubenis, puodus ir keptuves. Viską sukrovė ant virtuvinio
stalo, o kai ant jo nebeliko vietos, ėmė rikiuoti ant grindų.
 Iš koridoriaus spintos išėmė visus paltus, atsegė ir išvertė
visas kišenes. Rado pinigų, bilietų šaknelių, nosinių, ir nie­
ko. Kiekvieną nuodugniai apieškotą nekaltą paltą numetė ant
grindų.
Nuo sofų ir krėslų nusvaidė pagalvėles. Ištuštino rašomo­
jo stalo stalčius ir dokumentų spintą. Išvertė knygų krepšį,
nešiojamojo kompiuterio krepšį ir žydrąjį krepšelį. Perrinko
krūvas, kiekvieną daiktą palietė pirštu ir mintyse ištarė jo var­
dą. Nieko.
Šitaip ieškant nereikėjo prisiminti, kur jau apžiūrėta. Iška­
senų krūsnys rodė, kur vyko kasinėjimai. Ji nervinosi, siuto.
Bet pasiduoti neketino. Užlėkė laiptais aukštyn.
Iškniso skalbinių krepšį, spinteles prie lovos, komodos
stalčius, miegamojo spintas, papuošalų dėžutę, patalynės
spintą, vaistų spintelę. Apatinė vonia. Nervindamasi ir siusda­
ma nulėkė žemyn.
Koridoriuje, iki kulkšnių įbridęs į paltus, stovėjo Džonas.
- Kas čia, po perkūnais, dedas? - paklausė jis.
- Kažko ieškau.
-Ko?
Ji negalėjo įvardyti to daikto, bet tikėjo, kad kažkur galvoje
prisimena ir žino, kas tai.
- Kai rasiu, suprasiu.
- Visi namai nusiaubti. Atrodo, lyg būtume buvę apiplėšti.
Alisa apie tai nepagalvojo. Tai paaiškintų, kodėl ji kažko
neranda.
- Dieve mano, gal kas nors jį pavogė.
- Mūsų niekas neapiplėšė. Tai tu nuniokojai namus.
Svetainėje prie sofos ji pamatė neliestą krepšį su žurnalais.
Palikusi koridoriuje Džoną ir vagystės teoriją, pakėlė sunkų
krepšį, išbėrė žurnalus ant grindų, išsklaidė juos ir nuėjo.
Džonas sekiojo iš paskos.
- Liaukis, Alisa, tu net nežinai, ko ieškai.
- Žinau.
 - Tai ko?
- Negaliu pasakyti.
- Kaip jis atrodo? Kam naudojamas?
- Sakau tau, nežinau, bet kai rasiu, suprasiu. Turiu jj rasti,
antraip mirsiu.
Ji susimąstė apie tai, ką pasakė.
- Kur mano vaistai?
Spardydami dribsnių dėžutes, sriubos ir tuno skardines
juodu nužirgliojo j virtuvę. Receptinius vaistus ir vitaminų
pakelius Džonas rado ant grindų, o savaitinę dėžutę - dube­
nyje ant virtuvinio stalo.
- Štai jie, - tarė.
Stiprus poreikis, gyvybės ar mirties klausimas, neišnyko.
- Ne, ne tai.
- Tai beprotybė. Turi liautis. Namai virto šiukšlynu.
Šiukšlės.
Ji atidarė šiukšlių presą, ištraukė plastikinį maišelį ir išver­
tė jį.
- Alisa!
Pirštais perbraukė avokado žieveles, gličius vištienos rie­
balus, sugniaužytas nosines ir servetėles, tuščias kartonines
dėžutes ir popierius, kitas atliekas. Pamatė „Alisos Hauland“
plokštelę. Paėmė drėgną dėžutę ir apžiūrėjo. Ei, nenorėjaujos
išmesti.
- Na štai, tikriausiai ji, - tarė Džonas. - Džiaugiuosi, kad
radai.
- Ne, ne tai.
- Būk gera, prišiukšlinai pilną virtuvę. Liaukis, pasėdėk,
atsipalaiduok. Tu susijaudinusi. Jei pailsėsi ir nurimsi, galbūt
prisiminsi.
- Gerai.
Ramiai pasėdėjusi galbūt prisimins, kas tai buvo ir kur jį
padėjo. O gal visai užmirš, kad kažko ieškojo.
VAKAR PRADĖJĘS KRISTI SNIEGAS maždaug pusės metro
storio sluoksniu užklojo didžiąją Naujosios Anglijos dalį, bet
dabar liovėsi. Alisa galbūt to nebūtų pastebėjusi, jei pirmyn
atgal sausu stiklu švytuojantys valytuvai nebūtų ėmę gurgž­
dėti. Džonas juos išjungė. Gatvės buvo nuvalytos, bet daugiau
automobilių nesimatė. Alisai visada patikdavo tyla ir ramybė
po smarkios pūgos, bet šiandien ji erzino.
Džonas įsuko į Maunt Oburno kapinių aikštelę. Buvo nu­
kastas nedidelis plotelis automobiliams, bet pačias kapines,
takelius ir antkapius dengė sniegas.
- Bijojau, kad taip bus. Turėsim ateiti kitą dieną, - tarė jis.
- Ne, luktelėk. Leisk man šiek tiek pasižiūrėti.
Šioje žiemos stebuklų šalyje karaliavo senutėliai juodi me­
džiai gumbuotomis, mazguotomis, baltai apsnigtomis šako­
mis. Alisa matė tik pilkas itin aukštų, prašmatnių antkapių, ti­
kriausiai priklausančių buvusiems turtuoliams ir įžymybėms,
viršūnes. Jos vienintelės kyšojo iš sniego. Visa kita buvo palai­
dota. Suirę kūnai karstuose palaidoti po žeme ir akmenimis,
o šie palaidoti po sniegu. Viskas buvo juoda ir balta, sušalę ir
negyva.
- Džonai?
-Ką?
Ji per garsiai ištarė jo vardą, per staigiai sudaužė tylą, iš­
gąsdino jį.
- Nieko. Galim važiuoti. Nenoriu čia būti.

- JEI NORĖSI, GALĖSIM NUVAŽIUOTI po kelių dienų, - pa­

siūlė Džonas.
- Kur nuvažiuoti? - paklausė Alisa.
- į kapines.
-A.
Ji sėdėjo prie virtuvinio stalo. Džonas pripylė dvi taures
raudonojo vyno, vieną padavė jai. Alisa iš įpročio pateliūskavo
vyną. Ji vis užmiršdavo savo dukters, tos aktorės, vardą, bet te-
bemokėjo pateliūskuoti vyną ir prisiminė, kad jai tai patinka.
Keista liga. Jai patiko, kaip svaiginamai taurėje sukasi vynas,
patiko kraujo raudonumo spalva, ryškūs vynuogių, ąžuolo ir
žemės kvapai ir šiluma, užliejanti vynui patekus į pilvą.
Džonas stovėjo prieš atidarytą šaldytuvą ir traukė sūrį, ci­
triną, pikantišką skystį ir porą raudonų daržovių.
- Ką manai apie vištienos enčiladą?
- Tinka.
Jis atidarė šaldiklį ir ėmė raustis.
- Ar mes turim vištienos? - paklausė.
Alisa neatsakė.
- O ne, Alisa.
Jis atsigręžė ir kažką parodė. Tai buvo ne vištiena.
- Čia tavo „BlackBerry“, buvo šaldiklyje.
Jis paspaudė mygtukus, pakratė ir patrynė telefoną.
- Regis, į jį pateko vandens, kai atitirps, matysim, bet, ma­
nau, jam galas, - tarė.
Alisa apsipylė sielvarto ašaromis.
- Nieko baisaus. Jei šis sugedo, nupirksim tau naują.
Keista, kodėl taip jaudinuosi dėl sugedusio delninuko? Gal­
būt iš tikrųjų ji apverkė mirusius motiną, seserį ir tėvą. Galbūt
ją užplūdo jausmai, kurie turėjo apimti anksčiau, bet kurių
ji kapinėse nepajėgė deramai parodyti. Tai būtų logiška. Ta­
čiau tai nebuvo tiesa. Galbūt kompiuteriuko galas simboliza­
vo jos darbo Harvarde pabaigą ir ji gedėjo neseniai prarastų
pareigų. Tai irgi būtų logiška. Tačiau ji juto širdgėlą dėl paties
„BlackBerry’o“ ir jos niekas negalėjo paguosti.
 2 0 0 5 M. VASARIS

'1'*' i susmuko ant kėdės prie Džo-

I no, prieš daktarą Deivisą,
f jautėsi išsekusi emociškai ir
pervargusi protiškai. Aname kabinetėlyje su ana moterimi ji
atliko įvairiausius neuropsichologinius testus - ana moteris
aname kabinetėlyje kankinamai ilgai ją testavo. Žodžiai, in­
formacija, moters klausimų ir pačios Alisos atsakymų prasmė
buvo lyg muilo burbulai, kokius vaikai vėjuotomis dienomis
pučia iš tų plastikinių lazdelių. Jie greitai nuskrisdavo tolyn į
visas puses, net galva svaigo, ir norint juos pasekti reikėdavo
nežmoniškai įsitempti ir susikaupti. Ir net jeigu jai pavykdavo
kelis jų gana ilgai išlaikyti regos lauke, jie visada pernelyg grei­
tai pokštelėdavo ir išnykdavo, be jokios matomos priežasties
pradingdavo užmarštyje lyg nė nebuvę. Dabar atėjo daktaro
Deiviso eilė pūsti burbulus.
 - Alisa, ar galėtumėte atgaline tvarka paraidžiui pasakyti
žodį „vanduo“? - paklausė jis.
Prieš pusmetį toks klausimas jai būtų atrodęs lengvas, net
įžeidžiantis, bet šiandien tai buvo sudėtinga užduotis, kurią
sprendžiant reikėjo gerokai pasistengti. Jai buvo tik šiek tiek
neramu ir gėda, toli gražu ne taip, kaip būtų buvę prieš pusę
metų. Ji vis labiau tolo nuo savęs pačios. Savasties pojūtis: ką ji
žino ir supranta, ką mėgsta ir ko nemėgsta, kaip jaučiasi ir ką
suvokia - irgi buvo lyg muilo burbulas, skrendantis dar aukš­
čiau danguje ir dar sunkiau pastebimas, tik plonytės lipidų
membranos saugomas nuo išnykimo retame ore.
Alisa iš pradžių pati sau paraidžiui pasakė žodį „vanduo“,
sulig kiekviena raide pakeldama po pirštą.
- O, - ji užlenkė dešinės rankos nykštį. Paskui vėl parai­
džiui pakartojo sau visą žodį, tik sustojo ties kairės rankos
mažyliu ir jį užlenkė.
-U.
Vėl tą patį padarė.
-D.
Liko trys pirštai. Ji sušnabždėjo sau:
- Nav. N, A, V.
Alisa nusišypsojo, iškėlė kairę ranką, pergalingai sugniau­
žė kumštį ir pažvelgė į Džoną. Šis nusiminęs sukiojo vestuvinį
žiedą.
- Šaunuolė, - pagyrė daktaras Deivisas.
Jis plačiai šypsojosi, regis, Alisa jam padarė įspūdį. Mote­
riai jis patiko.
- O dabar norėčiau, kad parodytumėte į langą po to, kai
kaire ranka paliesite dešinį skruostą.
Ji pakėlė kairę ranką prie veido. Pokšt!
- Atsiprašau, gal galėtumėte pakartoti nurodymus? - pa­
prašė Alisa kairę ranka tebelaikydama pakeltą prie veido.
- Žinoma, - supratingai sutiko daktaras Deivisas, kaip tė­
vas, leidžiantis vaikui žaidžiant kortomis dirstelėti į viršutinę
kortą malkoje ar prieš starto komandą šiek tiek peržengti lini­
ją. - Parodykite į langą po to, kai kaire ranka paliesite dešinį
skruostą.
Jam dar nebaigus kalbėti Alisa kaire ranka palietė dešinį
skruostą, paskui kuo greičiau ištiesė ją į langą ir sunkiai atsi­
duso.
- Puiku, Alisa, - vėl šypsodamasis tarė daktaras Deivisas.
Džonas jos nepagyrė, neatrodė nei patenkintas, nei išdi­
dus.
- Gerai, dabar norėčiau, kad pasakytumėte vardą ir adresą,
kuriuos anksčiau prašiau įsidėmėti.
Vardas ir adresas. Ji kažką miglotai prisiminė, kaip pabu­
dęs po nakties miego numanai šį tą sapnavęs, gal net žinai,
apie ką buvo sapnas, tačiau kad ir kaip įtemptai mąstai, smul­
kmenų nepagauni. Jos pražuvo amžinai.
- Kažkoks Džonas. Jūs kaskart to paties klausiat, o aš nie­
kaip neprisimenu, kur tas vyrukas gyvena.
- Ką gi, paspėliokime. Ar tai buvo Džonas Blekas, Džonas
Vaitas, Džonas Džounsas ar Džonas Smitas?
Ji neturėjo supratimo, bet mielai įsitraukė į žaidimą.
- Smitas.
- Jis gyveno Rytų gatvėje, Vakarų gatvėje, Šiaurės gatvėje
ar Pietų gatvėje?
- Pietų gatvėje.
- Arlingtone, Kembridže, Braitone ar Brukline?
- Brukline.
- Gerai, Alisa, paskutinis klausimas: kur mano dvidešim­
ties dolerių banknotas?
- Piniginėje?
- Ne. Anksčiau kažkur kabinete paslėpiau dvidešimties
dolerių banknotą. Ar prisimenate kur?
- Paslėpėte man čia būnant?
- Taip. Neateina į galvą jokia mintis? Jei rasit, atiduosiu.
- Jei būčiau žinojusi, būčiau kaip nors prisiminusi.
 - Neabejoju. Ar bent numanot, kur jis galėtų būti?
Alisa pastebėjo, kaip jo žvilgsnis trumputę akimirką
kryptelėjo į kairę, jai virš peties, paskui vėl apsistojo prie
jos veido. Ji grįžtelėjo. Jai už nugaros ant sienos kabojo balta
lenta su trimis raudonu žymekliu užrašytais žodžiais: „Glu-
tamatas“, „Potenciacija“, „Apoptozė“. Raudonas žymeklis
gulėjo apačioje ant padėkliuko, prie pat sulankstyto dvide­
šimties dolerių banknoto. Alisa patenkinta nuėjo prie lentos
ir pasiėmė prizą.
Daktaras Deivisas sukikeno.
- Jei visi mano pacientai būtų tokie gudrūs, bankrutuo­
čiau.
- Alisa, negali jo pasiimti, matei, kaip daktaras žvilgtelėjo į
jį, - papriekaištavo Džonas.
- Aš jį laimėjau, - džiaugėsi Alisa.
- Viskas gerai, ji rado, - tarė daktaras Deivisas.
- Ar normalu, kad net ir gerdama vaistus ji per metus ši­
taip pasikeitė? - paklausė Džonas.
- Na, veikiausiai susidėjo keli dalykai. Jos liga, tikėtina,
prasidėjo kur kas anksčiau nei pernai sausį, kai buvo diagno­
zuota. Ji, jūs, šeimos nariai ir bendradarbiai į kai kuriuos po­
žymius nekreipėt dėmesio, laikėt juos įprastais apsirikimais
ar priskyrėt prie įtampos, miego stokos, alkoholio ir panašiai.
Tai laisvai galėjo tęstis metus, dvejus ar ilgiau. Be to, ji neapsa­
komai protinga. Paprastumo dėlei tarkim, kad vidutinis žmo­
gus turi dešimt sinapsių, vedančių prie tam tikro informaci­
jos vieneto, o Alisa jų gali turėti penkiasdešimt. Kai vidutinis
žmogus praranda tas dešimt sinapsių, informacijos vienetas
jam tampa nebepasiekiamas, jis užmirštamas. Tačiau Alisa
gali netekti dešimties sinapsių, bet jai dar liks keturiasdešimt
kitų būdų pasiekti tikslą. Todėl anatominiai nuostoliai iš pra­
džių nebuvo aiškiai matomi ir jai netrukdė.
- Bet dabar ji jų praradusi gerokai daugiau nei dešimt, -
tarė Džonas.
 - Deja, taip. Pagal trumpalaikę atmintį ji patenka į že­
miausią trijų procentų grupelę iš visų tų, kurie dar geba atlikti
testus, kalbiniai gebėjimai gerokai sumenkę, ji sunkiai suvokia
save - deja, to ir reikėjo tikėtis. Tačiau ji neįtikėtinai išradinga.
Šiandien pasitelkė kelis sumanius būdus, kad teisingai atsaky­
tų į klausimus, kurių atsakymų neprisiminė.
- Vis dėlto į daug klausimų ji neatsakė, - tarė Džonas.
- Tai tiesa.
- Ji taip greitai eina blogyn. Galbūt galėtume padidinti ari-
cepto arba namendos dozes? - paklausė Džonas.
- Ne, ji jau abu vaistus geria didžiausiomis dozėmis. Deja,
tai neišgydoma progresuojanti degeneracinė liga. Ji eis sun­
kyn ir mūsų turimi vaistai nepadės.
- Aišku, kad ji arba gauna placebą, arba tas amiliksas ne­
veikia, - tarė Džonas.
Daktaras Deivisas patylėjo lyg svarstydamas, pritarti ar
prieštarauti.
- Suprantu, jus ima neviltis. Bet aš esu matęs atvejų, kai
būklė netikėtai stabilizavosi, ir tai gali trukti gana ilgai.
Alisa užsimerkė ir įsivaizdavo tvirtai stovinti vidury ply-
naukštės. Ant nuostabaus stalkalnio. Ji regėjo tą vaizdą - į jį
buvo verta dėti viltis. Negi Džonas to nemato? Negi jis nebe­
turi vilties, negi pasidavė? O gal, dar baisiau, iš tikrųjų tikisi,
jog ji sparčiai riedės žemyn, kad rudenį abejingą ir nuolankią
ją galėtų pasiimti į Niujorką? Ar jis mieliau stovėtų su ja toje
plynaukštėje, ar nustumtų ją nuo skardžio?
Ji sunėrė rankas, sukryžiuotas kojas ištiesino ir tvirtai įrė­
mė į grindis.
- Alisa, ar jūs dar bėgiojate? - paklausė daktaras Deivisas.
- Ne, prieš kurį laiką lioviausi. Džonui bėgioti neleidžia
darbas, o man stinga koordinacijos: nepastebiu šaligatvio
krašto ar duobės kelyje, neapskaičiuoju atstumų. Kelis kar­
tus skaudžiai griuvau. Net namie užmirštu tuos pakilimus
tarpdury ir užkliūvu kaskart eidama į kambarį. Esu visa nu­
sėta mėlynėmis.
- Džonai, siūlyčiau arba visai pašalinti tuos slenksčius,
arba nudažyti juos ryškiomis, kontrastingomis spalvomis,
arba apklijuoti ryškiaspalve juosta, kad Alisa matytų. Dabar
jie tiesiog susilieja su grindimis.
- Gerai.
- Alisa, papasakokit apie savo paramos grupę, - paprašė
daktaras Deivisas.
- Mes esam keturiese. Susitinkam kartą per savaitę porai
valandų pas ką nors svečiuose ir kasdien susirašome. Nuosta­
bu, mes apie viską pasišnekam.
Daktaras Deivisas ir ta moteris kabinetėlyje šiandien jai
uždavė daug tiriamųjų klausimų, skirtų įvertinti, kiek sumen­
ko jos protas. Bet niekas geriau už Merę, Kati ir Deną nesu­
prato, kas jos dar likę gyva.
- Noriu jums padėkoti už tai, kad ėmėtės iniciatyvos ir už­
pildėte akivaizdžią mūsų paramos sistemos spragą. Jei sulauk­
čiau naujų pradinės stadijos ankstyvosios Alcheimerio ligos
pacientų, ar galėčiau jiems pasakyti, kaip jus rasti?
- Taip, būtų labai gerai. Galite jiems papasakoti ir apie
TDPPT - tai Tarptautinis demencijos paramos ir palaikymo
tinklas, demencija sergančių žmonių forumas. Jame susipa­
žinau su keliolika žmonių iš visos šalies, taip pat Kanados,
Jungtinės Karalystės ir Australijos. Na, nesu jų mačiusi, viskas
vyksta internetu, bet jaučiuosi taip, lyg pažinočiau juos ir jie
pažinotų mane geriau nei daugelis tų, su kuriais bendrauju
visą gyvenimą. Mes negaištam laiko, nes jo turim mažai. Kal­
bamės apie tai, kas svarbu.
Džonas pasimuistė ant kėdės ir pamaskatavo koja.
- Ačiū, Alisa, įdėsiu tą tinklalapį į mūsų standartinį in­
formacijos paketą. O kaip jūs, Džonai? Gal jau kalbėjotės su
mūsų socialine darbuotoja, o gal buvote nuėjęs į globėjų para­
mos grupės susitikimą?
 - Ne. Porą kartų buvau nuėjęs išgerti kavos su Alisos para­
mos grupės sutuoktiniais, ir viskas.
- Pagalvokit, galbūt jums reikia palaikymo. Jūs pats ne-
sergat, bet gyvendamas su Alisa susiduriat su liga. Globėjams
irgi sunku. Kasdien bendrauju su ateinančiais šeimos nariais
ir matau, kaip juos tai veikia. Pas mus, Masačūsetso bendrojo­
je ligoninėje, dirba socialinė darbuotoja Denizė Dadarijo, yra
globėjų paramos grupė, taip pat žinau, kad Masačūsetso Al-
cheimerio ligos asociacija turi daug globėjų grupelių įvairiose
vietose. Galite visu tuo drąsiai naudotis, jei tik reikia.
- Aišku.
- Alisa, jeigu jau prakalbome apie Alcheimerio ligos asoci­
aciją, tai ką tik gavau kasmetinės Demencijos priežiūros kon­
ferencijos programą ir pamačiau, kad jūs sakysite įžanginę
kalbą, - tarė daktaras Deivisas.
Demencijos priežiūros konferencija buvo nacionalinis
specialistų, dirbančių su demencija sergančiais žmonėmis ir
jų šeimos nariais, susibūrimas. Neurologai, bendrosios prak­
tikos gydytojai, geriatrai, neuropsichologai, seselės ir sociali­
niai darbuotojai susirinkdavo apsikeisti informacija apie dia­
gnostiką, gydymą ir pacientų globą. Tai buvo panašu į Alisos
paramos grupelę ir TDPPT, tik vyko platesniu mastu ir buvo
skirta demencija nesergantiems žmonėms. Šiųmetis susitiki­
mas turėjo vykti Bostone.
- Taip, - patvirtino Alisa. - Norėjau paklausti, ar ir jūs ten
būsite?
- Būsiu ir būtinai atsisėsiu į pirmą eilę. Žinote, manęs nie­
kada neprašė pasakyti įžanginės kalbos, - prisipažino dakta­
ras Deivisas. - Alisa, jūs narsi ir nepaprasta moteris.
Nuoširdus, bet ne globėjiškas jo komplimentas pakėlė Ali­
sos savivertę, taip negailestingai sutryptą daugybės šiandien
atliktų testų. Džonas sukiojo žiedą. Pažvelgė į ją su ašaromis
akyse ir iškankinta šypsena, nuo kurios Alisa sutriko.
 2005 M. KOVAS

4 lisa stovėjo ant pakylos

l Ą rankoje laikydama at-
,J. J l spausdintą kalbą ir žiūrėjo
į didžiojoje viešbučio pokylių salėje susėdusius žmones. Anks­
čiau ji vos užmetusi akį bemaž antgamtiškai tiksliai atspėdavo
susirinkusiųjų skaičių. Dabar šio įgūdžio nebelikę. Žmonių
buvo daug. Organizatorius, kad ir kuo jis vardu, pranešė jai,
jog į konferenciją užsiregistravo per septynis šimtus klausytojų.
Alisa daug kartų kalbėjo tokioms ir didesnėms auditorijoms.
Tarpjos klausytojų būdavo Gebenės lygos universitetų darbuo­
tojų, Nobelio premijos laureatų, pasaulinio garso psichologų ir
kalbos specialistų. Šiandien pirmoje eilėje sėdėjo Džonas. Jis
vis grįžčiojo per petį ir suko programą į standų vamzdelį. Alisa
tik dabar pastebėjo, kad vyras vilki laimę nešančius pilkuosius
marškinėlius. Juos paprastai saugodavo pačioms svarbiausioms
dienoms, kai laboratorijoje laukdavo rezultatų.
 Ana, Čarlis ir Tomas sėdėjo priėjo ir šnekučiavosi. Už kelių
eilių - Merė ir Kati su vyrais ir Denas su žmona. Priekyje per
vidurį, pasiruošęs tušinuką ir užrašų knygelę, sėdėjo dakta­
ras Deivisas. Už jų tyvuliavo sveikatos specialistų, globojančių
demencija sergančius žmones, jūra. Galbūt tai ne didžiausia ir
prestižiškiausia auditorija, bet Alisa vylėsi padarysianti jiems
stipriausią įspūdį.
Ji pirštais braukė glotnius, brangakmeniais nusagstytus
pakabuko drugelio sparnus. Pakabukas lyg įsodintas gulėjo
jai ties krūtinkaulio viršūne. Ji atsikrenkštė. Gurkštelėjo van­
dens. Dar kartą palietė drugelio sparnus, kad lydėtų sėkmė.
Mama, šiandien ypatinga proga.

- Labą rytą. Aš esu daktarė Alisa Hauland. Nesu nei neurolo­

ge, nei bendrosios praktikos gydytoja. Baigiau psichologijos
doktorantūrą. Dvidešimt penkerius metus dirbau Harvardo
universitete. Dėsčiau kognityvinės psichologijos kursą, vyk­
džiau tyrimus lingvistikos srityje, visame pasaulyje skaičiau
paskaitas.
Tačiau šiandien jums kalbėsiu ne kaip psichologijos arkal­
bos specialistė. Šiandienjums kalbėsiu kaip Alcheimerio ligos
specialistė. Aš negydau pacientų, nevadovauju klinikiniams
bandymams, netiriu DNR mutacijų, nekonsultuoju pacientų
ir jų šeimų. Aš esu šios srities specialistė, nes vos prieš metus
man buvo diagnozuota ankstyvoji Alcheimerio liga.
Man teko didelė garbė šiandien kalbėti jums, ir aš tikiuo­
si padėti jums geriau suprasti, ką reiškia gyventi kenčiant
nuo demencijos. Labai greitai, nors vis dar žinosiu, koks tai
jausmas, nebesugebėsiu jo išreikšti. O netrukus po to net ne­
bežinosiu, kad man demencija. Taigi tai, ką šiandien noriu
pasakyti, yra trumpalaikė žinia.
Mes, pradinių Alcheimerio ligos stadijų pacientai, nesame
visai bejėgiai. Mes gebame kalbėti, išsakyti savo nuomonę, pa­
tiriame ilgalaikių prašviesėjimų. Tačiau nebegalime patikimai
 vykdyti daugelio ankstesnio gyvenimo pareigų ir darbų. Mes
jaučiamės nei šiokie, nei tokie, lyg kokie nors pamišę Daktaro
Sjuzo* veikėjai keistoje šalyje. Ten mums labai vieniša irliūdna.
< Aš nebedirbu Harvarde. Nebeskaitau ir neberašau tiria­
> mųjų straipsnių ar knygų. Mano gyvenimas per trumpą laiką
O
z labai pasikeitė. Tikrovė išsikreipė. Neuroniniai kanalai, ku­
riais suprasdavau, ką sakot ir kas aplink mane vyksta, nuo
amiloidų užako. Man sunku surasti žodžių tam, ką noriu pa­
sakyti, dažnai išgirstu save tariant visai ne tuos žodžius. Ne­
galiu teisingai įvertinti atstumų erdvėje, todėl dažnai išmetu
ką nors iš rankų arba pati pargiūvu, galiu pasiklysti už poros
kvartalų nuo namų. Mano trumpalaikė atmintis kabo tik ant
poros įtrūkusių gijų.
Prarandu savo praeitį. Jei paklausit manęs, ką vakar
veikiau, kas įvyko, ką mačiau, jaučiau ir girdėjau, man bus
sunku prisiminti smulkmenas. Šį tą atspėju. Puikiai moku
spėlioti. Bet iš tikrųjų nežinau. Neprisimenu vakarykštės ar
užvakarykštės dienos.
Nuo manęs nepriklauso, kurios vakarykštės dienos išliks,
o kurios išsitrins. Su šia liga nepasiderėsi. Negaliu jai paau­
koti Jungtinių Valstijų prezidentų pavardžių mainais už savo
vaikų vardus. Negaliu jai atiduoti valstijų sostinių pavadini­
mų, o sau pasilikti prisiminimus apie vyrą.
Dažnai bijau rytojaus. O jei pabudusi nebepažinsiu savo
vyro? O jei nesuprasiu, kur esu, arba neatpažinsiu savęs vei­
drodyje? Kada aš nebebūsiu aš? Ar mano smegenų dalį, atsa­
kingą už nepakartojamą „ašiškumą“, pažeis liga? O gal mano
tapatybė yra kai kas daugiau nei neuronai, baltymai ir su­
gedusios DNR molekulės? Ar mano siela ir dvasia atsparios
Alcheimerio ligai? Tikiu tuo.
Alcheimerio ligos diagnozė - tai lyg raudonas įdagas. Ji
nusako, kas aš esu - žmogus, sergantis demencija. Bent jau aš

* Dr. Seuss (1904-1991) - amerikiečių rašytojas, poetas ir iliustrato­

rius, labiausiai išgarsėjęs paties iliustruotomis vaikiškomis knygelėmis.
kurį laiką taip apibūdindavau save. Kiti ir toliau laiko mane
ligone, bet aš nesu tai, ką kalbu, ką darau ar ką prisimenu. Aš
iš esmės esu kai kas daugiau.
Esu žmona, motina ir draugė, o netrukus būsiu senelė.
Aš vis dar jaučiu, suprantu, esu verta meilės ir bendrystės
džiaugsmo. Aš vis dar esu aktyvi visuomenės narė. Mano
smegenys dirba nebe taip gerai, bet mano ausys geba išklau­
syti, man ant peties galima išsiverkti, o mano rankos pajėgia
apkabinti kitus dėl demencijos kenčiančius žmones. Pradi­
nės stadijos paramos grupelėje, Tarptautiniame demencijos
palaikymo ir paramos tinklalapyje ir šiandien kalbėdama
jums aš padedu kitiems geriau susigyventi su demencija.
Aš ne merdžiu. Aš gyvenu su Alcheimerio liga. Ir noriu tai
daryti kuo geriau.
Norėčiau, kad gydytojai terapeutai sugebėtų laiku nustatyti
diagnozę, kad netvirtintų, jog keturiasdešimtmečiai arpenkias­
dešimtmečiai, patiriantys atminties ar mąstymo sutrikimų, yra
prislėgti, pervargę ar jiems menopauzė. Kuo anksčiau bus nu­
statyta teisinga diagnozė, tuo anksčiau bus paskirti vaistai, taigi
bus daugiau vilčių pristabdyti ligos progresavimą ir stabilizuoti
padėtį, kol bus atrastas geresnis gydymas. Aš vis dar tikiuosi,
kad netrukus bus sukurtas gydymas, gydymas man, mano de­
mencija sergantiems draugams, mano dukrai, nešiojančiai tą
patį pakitusį geną. Galbūt niekada neatgausiu, ką praradau, bet
dar galiu išsaugoti tai, ką turiu. O turiu nemažai.
Nežiūrėkit į mūsų raudoną įdagą ir nenurašykit mūsų.
Žiūrėkit mums į akis, kalbėkitės su mumis. Nepanikuokit ir
neįsižeiskit, jei klystam, nes mes klystam. Mes kartojamės,
pradanginame daiktus, pasiklystame. Užmirštame jūsų var­
dą ar ką prieš porą minučių sakėt. Tačiau mes labai stengia­
mės įveikti ar kaip nors kompensuoti mąstymo sunkumus.
Padėkite mums, o ne varžykite mus. Jei kam nors pažeis­
tos stuburo smegenys, jei kas nors prarado galūnę ar po in­
sulto turi funkcinę negalią, šeimos ir specialistai kaip įmany­
dami stengiasi jį reabilituoti, padeda jam ieškoti būdų įveikti
 negalią ir su ja tvarkytis. Dirbkite su mumis. Padėkite mums
rasti priemonių, pagelbėsiančių įveikti atminties, kalbos ir
mąstymo sutrikimus. Padrąsinkite įsitraukti į palaikymo
grupeles. Mes, ir sergantys demencija, ir jų globėjai, galim
padėti vieni kitiems susivokti keistoje Daktaro Sjuzo šalyje.
Vakarykštės mano dienos dingsta, rytojus neaiškus, tai
dėl ko gyvenu? Gyvenu šia diena. Šia akimirka. Po kažkiek
rytojų užmiršiu, kad stovėjau prieš jus ir sakiau šią kalbą. Bet
tai, kad užmiršiu šią kalbą, nereiškia, jog šiandien, šią aki­
mirką, negyvenu. Užmiršiu šiandieną, bet tai nereiškia, kad
šiandiena nesvarbi.
Manęs nebekviečia į konferencijas viso pasaulio universi­
tetuose skaityti paskaitų apie kalbą. Bet štai šiandien stoviu
prieš jus ir tikiuosi, kad ši prakalba bus svarbiausia mano gy­
venime. Nors sergu Alcheimerio liga.
Ačiū.

Pirmą kartą nuo tada, kai prabilo, Alisa pakėlė galvą. Kol
kalbėjo, nedrįso atitraukti akių nuo žodžių lapuose, bijojo pa­
mesti. Nuoširdžiai nustebo pamačiusi, kad visa salė atsistojusi
ploja. To ji nesitikėjo. Ji tikėjosi dviejų paprastų dalykų: ne­
prarasti gebėjimo skaityti ir neapsijuokti.
Žiūrėdama į pažįstamus veidus pirmoje eilėje neabejojo
smarkiai pranokusi šiuos kuklius lūkesčius. Kati, Denas ir
daktaras Deivisas švytėjo. Merė sauja rausvų nosinių šluostė­
si akis. Ana plojo ir šypsojosi, net nesustodama nusišluostyti
skruostais riedančių ašarų. Tomas plojo ir valiavo, regis, taip
norėjo pribėgti, ją apkabinti ir pasveikinti, kad vos tvardėsi.
Ir Alisa troško jį apkabinti.
Džonas su savo laimę nešančiais pilkais marškinėliais
stovėjo išsitempęs, išdidus ir su aiškiai matoma meile akyse
džiaugsmingai šypsodamasis plojo.
 2 0 0 5 M. BALANDIS

"'IK ‘T' et ir sveikam žmogui pa-

* f rašyti kalbą, gerai ją per-
•&.. ^ skaityti, spausti rankas
ir bendrauti su, ko gero, šimtais entuziastingų Demencijos
priežiūros konferencijos klausytojų būtų prireikę daug jėgų.
Sergančiam Alcheimerio liga tai beveik neįveikiama užduotis.
Veikiama adrenalino, prisimindama plojimus, įgavusi pasiti­
kėjimo savimi Alisa iš pradžių laikėsi puikiai. Ji buvo Alisa
Hauland, narsi ir šauni didvyrė.
Tačiau pakilimas buvo trumpalaikis, prisiminimai blėso.
Išsivaliusi dantis su kremu ji šiek tiek prarado pasitikėjimą
savimi. Dar labiau jo neteko visą rytą mėginusi televizoriaus
pulteliu prisiskambinti Džonui. Ir galiausiai jis visai išgaravo
užuodus nemalonų kūno kvapą, reiškiantį, kad ji jau kelias die­
nas nesiprausė. Vis dėlto Alisa nesukaupė drąsos ir nesugebėjo
įlipti į vonią. Ji buvo Alisa Hauland, Alcheimerio ligos auka.
 Jos energija išseko ir nebebuvo, kur jos pasisemti, euforija
išblėso, o praradusi pasitikėjimą savimi ir prisiminimus apie
pergalę pasijuto pervargusi ir prislėgta. Miegodavo iki vėlu­
mos, o pabudusi kelias valandas vartydavosi lovoje. Sėdėdavo
ant sofos ir be aiškios priežasties verkdavo. Nei miegas, nei
ašaros nepadėjo atsigauti.
Džonas pažadino ją iš kieto miego ir aprengė. Ji nesiprie­
šino. Jis neliepė jai susišukuoti ar išsivalyti dantų. Jai tai nerū­
pėjo. Jis skubiai įsodino ją į automobilį. Ji atrėmė kaktą į vėsų
langą. Pasaulis už jo atrodė melsvai pilkas. Alisa nenumanė,
kur jie važiuoja. Jai tai buvo neįdomu ir ji neklausė.
Džonas sustojo daugiaaukštėje aikštelėje. Jie išlipo ir tiesiai iš
aikštelės įėjo į pastatą. Baltos dienos šviesos lempos žilpino. Pla­
tūs koridoriai, liftai, ženklai ant sienų: „RADIOLOGIJA“, „CHI­
RURGIJA“, „akušerija“, „neurologija“. Neurologija.
Jie įžengė į patalpą. Alisa tikėjosi išvysti laukiamąjį, bet pa­
matė lovoje miegančią moterį. Jos akys buvo užtinusios, už­
merktos, prie rankos priklijuota lašelinė.
- Kas jai atsitiko? - sušnabždėjo Alisa.
- Nieko, ji tik pavargusi, - atsakė Džonas.
- Atrodo baisiai.
- Ššš, nekalbėk taip, dar išgirs.
Patalpa neatrodė kaip ligoninės palata. Greta moters lovos
stovėjo dar viena lova, mažesnė ir neklota, kampe buvo didelis
televizorius, ant staliuko - graži vaza su geltonomis ir rausvo­
mis gėlėmis, grindys kietmedžio. Gal čia ne ligoninė? Galėtų
būti viešbutis. Bet kodėl moteriai į ranką įdurtas vamzdelis?
įėjo žavus vyras su kava ant padėklo. Gal gydytojas? Jis
dėvėjo „Red Sox“ kepuraitę, mūvėjo džinsus ir vilkėjo Jeilio
marškinėlius. Ogal tai kambarių tarnyba?
- Sveikinu, - sušnabždėjo Džonas.
- Ačiū. Jūs kaip tik prasilenkėt su Tomu. Jis dar užsuks po
pietų. Štai atnešiau mums kavos, o Alisai arbatos. Einu, atve­
šiu kūdikius.
 Jaunasis vyras žinojo jos vardą.
Jaunasis vyras grįžo su vežimėliu, kuriame buvo du skai­
drūs plastikiniai stačiakampiai vamzdžiai. Abiejuose vamz­
džiuose gulėjo po mažytį kūdikėlį. Jųkūneliai buvo suvynioti į
baltas antklodėles, ant galvyčių uždėtos baltos kepurėlės, taigi
matėsi tik veidukai.
- Pažadinsiu ją. Ji tikrai nenorėtų pramiegoti jūsų apsilan­
kymo, - tarė jaunasis vyras. - Mieloji, pabusk, turime svečių.
Moteris budo nenoriai, bet kai pamatė Alisą su Džonu, pa­
vargusios akys džiugiai sušvito ir ji pagyvėjo. Nusišypsojo ir
jos veidas tapo pažįstamas. Vaje, čia gi Ana!
- Sveikinu, brangioji, - tarė Džonas. - Jie nuostabūs, - jis
pasilenkė ir pabučiavo Aną į kaktą.
- Ačiū, tėti.
- Atrodai nuostabiai. Kaip jautiesi? Gerai? - klausinėjo
Džonas.
- Ačiū, neblogai, tik pavargusi. O štai ir jie. Tai Elisoną
Anė, o tas mažas vyrukas - Čarlzas Tomas.
Jaunasis vyras padavė Džonui vieną kūdikį. Pakėlė antrą,
tą su rausvu kaspinėliu prie kepurėlės, ir parodė Alisai.
- Norėtumėt ją palaikyti? - paklausė jaunasis vyras.
Alisa linktelėjo.
Ji paėmė mažytę miegančią mergytę, galvelę pasidėjo ant
alkūnės linkio, užpakaliuką ant delno, kūnelį priglaudė prie
krūtinės, ausytę - prie širdies. Miegantis kūdikėlis greitai, ne­
giliai kvėpavo pro mažytes, apskritas šnerves. Alisa negalvo­
dama pabučiavo į rausvą, putlų skruostuką.
- Ana, susilaukei vaikučių, - tarė Alisa.
- Taip, mama, tu laikai savo anūkėlę Elisoną Anę.
- Ji nuostabi. Aš ją myliu.
Mano anūkėlė. Ji pasižiūrėjo į naujagimį su žydru kaspinu
Džono rankose. Mano anūkėlis.
- Jie nesirgs Alcheimerio liga kaip aš? - paklausė Alisa.
- Ne, mama, nesirgs.
 Alisa giliai įkvėpė, įtraukė pasakiško nuostabiosios savo
anūkės kvapo, ją apėmė seniai nepatirta ramybė ir palengvė­
jimas.

>
O
z - MAMA, AŠ {STOJAU į Niujorko ir Brandeiso universitetus.
ui
O - O, puiku. Ir aš prisimenu, kaip stojau. Ką studijuosi? -
< susidomėjo Alisa.
<S)
- Teatro meną.
- Nuostabu. O aš mokiausi Harvarde. Man ten patiko. Ku­
riame universitete, sakei, mokysies?
- Dar nežinau. Įstojau į Niujorko ir Brandeiso.
- Kuriame labiau norėtum studijuoti?
- Dar neapsisprendžiau. Kalbėjausi su tėčiu, jis labai nori,
kad mokyčiausi Niujorke.
- O tu nori mokytis Niujorke?
- Nežinau. Universitetas turi gerą vardą, bet man pačiai
labiau patinka Brandeisas. Būčiau arčiau Anos, Čarlio ir kūdi­
kių, arčiau Tomo ir judviejų su tėčiu, jei pasiliksite.
- Kur pasiliksime? - paklausė Alisa.
- Čia, Kembridže.
- Kur dar galėčiau būti?
- Niujorke.
- Aš nesiruošiu kraustytis į Niujorką.
Jiedvi sėdėjo šalimais ant sofos, lankstė kūdikių drabužė­
lius, rausvus skyrė nuo žydrų. Televizorius rodė vaizdus, tik
be garso.
- Jei priimsiu Brandeiso kvietimą, o judu su tėčiu išsikelsit
į Niujorką, jausiuosi ne vietoj, lyg būčiau neteisingai nuspren­
dusi.
Alisa liovėsi lanksčiusi ir pažvelgė į moterį. Ji buvo jauna,
liesa, daili. Atrodė pavargusi ir draskoma prieštarų.
- Kiek tau metų? - paklausė Alisa.
- Dvidešimt ketveri.
 - Dvidešimt ketveri. Man patiko būti dvidešimt ketverių.
Prieš akis visas gyvenimas. Nėra nepasiekiamų dalykų. Ar tu
ištekėjusi?
Žavi prieštarų draskoma moteris liovėsi lanksčiusi dra­
bužėlius ir pažvelgė Alisai į akis. Žavios prieštarų draskomos
moters akys buvo įdėmios, nuoširdžios, žemės riešutų sviesto
spalvos.
- Ne, aš neištekėjusi.
- Vaikų turi?
-Ne.
- Turi daryti tai, ko nori.
- O jei tėtis nuspręs dirbti Niujorke?
- Tokio sprendimo negali priimti remdamasi tuo, ką darys
ar ko nedarys kiti. Tai tavo sprendimas, tavo mokslai. Esi su­
augusi moteris, neprivalai elgtis taip, kaip nori tėvas. Rinkda­
masi vadovaukis tuo, kas tau svarbu gyvenime.
- Gerai, taip ir padarysiu. Ačiū.
Žavi moteris gražiomis žemės riešutų sviesto spalvos aki­
mis linksmai nusijuokė ir vėl ėmė lankstyti drabužėlius.
- Mama, mes labai pasikeitėme.
Alisa nesuprato, ką ji turi galvoje.
- Žinai, - kalbėjo ji, - tu man primeni mano studentus. Aš
buvau studentams dėstytoja. Ir visai nebloga.
- Buvai puiki. Ir dabar tebesi.
- Tai kuriame universitete ruošiesi mokytis?
- Brandeiso.
- Kur jis yra?
- Voltame, nuo čia kelios minutės.
- Ką studijuosi?
- Vaidybą.
- Nuostabu. Vaidinsi spektakliuose?
- Vaidinsiu.
- Šekspyro?
- Taip.
 - Man patinka Šekspyras, ypač tragedijos.
- Ir man.
Žavioji moteris prisislinko ir apkabino Alisą. Ji kvepėjo
gaiva ir švara kaip muilas. Jos apkabinimas persmelkė Alisą
>
o kaip prieš tai žemės riešutų sviesto spalvos akys. Alisa jautėsi
Z laiminga ir jai artima.
M
O - Mama, būk gera, nesikraustyk į Niujorką.
< - Niujorką? Nebūk kvaila. Aš gyvenu čia. Ko man kraus­
C/5
tytis į Niujorką?

- NESUPRANTU, KAIP IŠTVERI, - kalbėjo aktorė. - Beveik

visą naktį nemiegojau, baigia nučiuožti stogas. Trečią nakties
kepiau jai kiaušinienės, skrudinau duonos ir viriau arbatos.
- Ir aš nemiegojau. Jei pas tave atsirastų pieno, galėtum pa­
dėti man maitinti vieną iš tų žmogelių, - tarė kūdikių motina.
Motina sėdėjo ant sofos prie aktorės ir žindė kūdikį žydrais
drabužėliais. Alisa laikė kūdikį rausvais drabužėliais. Įėjo
Džonas, nusiprausęs ir apsirengęs, su puoduku kavos vienoje
rankoje ir laikraščiu kitoje. Moterys vilkėjo pižamas.
- Lidute, ačiū, kad šiąnakt atsikėlei. Man labai trūko mie­
go, - padėkojo Džonas.
- Tėti, negi išties manai, kad išvykęs į Niujorką apsieisi be
mūsų pagalbos? - paklausė motina.
- Pasamdysiu slaugę. Tiesą sakant, jau ieškau.
- Nenorėčiau, kad ja rūpintųsi svetimas žmogus. Slaugė
jos neapkabins ir nemylės kaip mes, - paprieštaravo aktorė.
- Be to, svetimas žmogus nežinos jos istorijos ir prisimini­
mų kaip mes. Mes kartais galime užpildyti jos spragas ir skai­
tyti jos kūno kalbą, nes ją pažįstam, - pridūrė motina.
- Nesakau, kad mes ja nebesirūpinsim, tik mąstau tikro­
viškai ir praktiškai. Mes neprivalome visko užsiversti sau ant
pečių. Tu po poros mėnesių išeisi į darbą, vakare grįši pas du
kūdikius, kurių būsi nemačiusi visą dieną. Tu pradėsi studi-
juoti. Vis kalbi, kokia įtempta programa. Tomas šiuo metu
operuoja. Jūs visi turėsit darbo kaip niekad, o jūsų mama ti­
krai nenorėtų, kad dėl jos nukentėtų jūsų gyvenimas. Ji nieku
gyvu nenorėtų būti jums našta.
- Ji mums ne našta, ji mums mama, - tarė motina.
Jie kalbėjo per greitai ir vartojo per daug įvardžių. Kūdikis
rausvais drabužėliais ėmė spurdėti ir pravirko, išblaškė jos dė­
mesį. Alisa nesuprato, apią ką jie šnekasi, bet iš veido išraiškų
ir balso tono suvokė, kad ginčas rimtas. Ir kad moterys su pi­
žamomis buvo vienoje pusėje.
- Galbūt man reikėtų pasiimti ilgesnes motinystės atosto­
gas. Nenoriu skubėti ir Čarlis neprieštarauja, kad ilgiau pa­
būčiau namie, tada galėčiau daugiau laiko praleisti su mama.
- Tėti, tai paskutinė mūsų galimybė pabūti su ja. Negali iš­
vykti į Niujorką ir jos išsivežti.
- Klausyk, jei būtum nusprendusi mokytis Niujorko, o ne
Brandeiso universitete, būtum galėjusi leisti laiką su ja kada
panorėjusi. Tu priėmei savo sprendimą, aš - savo.
- Kodėl negalim atsiklausti mamos? - paklausė motina.
- Ji nenori gyventi Niujorke, - atsakė aktorė.
- Ji nežino, ko nori, - nukirto Džonas.
- Ji sakė nenorinti. Nagi, paklausk jos. Net jeigu jai Alchei-
merio liga, tai dar nereiškia, kad ji nežino, ko nori. Trečią ryto
ji užsimanė kiaušinienės su skrebučiais, o ne avižinės košės ar
kumpio. Ir tikrų tikriausiai nenorėjo gulėti lovoje. Tu atmeti jos
norus vien todėl, kad ji serga Alcheimerio liga, - tikino aktorė.
A, jie kalba apie mane.
- Aš neatmetu jos norų. Kiek įmanydamas stengiuosi, kad
mums abiem būtų gerai. Jeigu ji gautų viską, ko užsigeidžia,
mes čia nesikalbėtume.
- Ką, po šimts, tai reiškia? - paklausė motina.
- Nieko.
- Kalbi taip, lyg jos nebebūtų, jai likęs laikas tau atrodo ne­
svarbus. Elgiesi kaip savanaudis vaikas, - barėsi motina.
 Dabar motina verkė, bet atrodė pikta. Iš veido ir balso ji
buvo panaši į Alisos seserį Anę. Bet ji negalėjo būti Anė. Tai
neįmanoma. Anė neturėjo vaikų.
- Iš kur žinai, kad jai jis atrodo svarbus? Klausyk, tai ne
mano vieno nuomonė. Senoji Alisa nebūtų norėjusi, kad to
atsisakyčiau. Ji nebūtų norėjusi šitaip gyventi, - tarė Džonas.
- Ką tai reiškia? - paklausė verkianti moteris, iš veido
ir balso panaši į Anę.
- Nieko. Klausykit, aš suprantu ir vertinu tai, ką sakot, bet
sprendimą stengiuosi priimti remdamasis protu, o ne jausmais.
- Kodėl? Kuo blogai kliautis jausmais? Kodėl nuvertini
jausmus? Kodėl jausmais grįstas sprendimas negali būti tei­
singas? - klausinėjo neverkianti moteris.
- Kol kas nieko galutinai nenusprendžiau, bet nesileisiu
jūsų spaudžiamas. Jūs ne viską žinot.
- Tai pasakyk mums, tėti, kad žinotume, - drebančiu ir
grasinančiu balsu paprašė verkianti moteris.
Grasinimas jį trumpai nutildė.
- Dabar tam neturiu laiko, skubu į susirinkimą.
Jis nebesiginčijo, atsistojo ir paliko moteris su kūdikiais.
Išeidamas iš namų trinktelėjo lauko durimis, mėlynai vil­
kintis kūdikis, ką tik užmigęs motinai ant rankų, krūptelėjo
ir pravirko. Tarsi tai būtų užkrečiama, kita moteris irgi pra­
virko. Gal ji tik pasijuto palikta. Dabar verkė visi: rausvasis
kūdikis, žydrasis kūdikis, motina ir moteris prie jos. Visi, tik
ne Alisa. Ji neliūdėjo, nepyko, nesijautė pralaimėjusi ar įbau­
ginta. Ji buvo alkana.
- Ką valgysim vakarienės?
 2005 M. GEGUŽĖ

*|f lgai prastovėję eilėje jie pasiekė

| prekystalį.
JL - Alisa, kokių norėtum? -
paklausė Džonas.
- Tokių pat kaip ir tu.
- Aš valgysiu vanilinių.
- Gerai, ir aš.
- Tu nenori vanilinių, nori šokoladinių.
- Gerai, tada valgysiu šokoladinių.
Alisai viskas atrodė paprasta ir aišku, bet Džoną jų pokal­
bis, regis, erzino.
- Man vanilinių vaflyje, o jai šokoladinių su karamele vaf­
lyje - abu didelius.
Paėjėję tolėliau nuo parduotuvių ir žmonių spūsčių juodu
atsisėdo ant grafičiais išpiešto suoliuko paupyje ir ėmė valgy­
ti ledus. Vos už poros žingsnių žolę pešiojo kelios žąsys. Jos
vaikštinėjo nuleidusios galvas, įnikusios knebinėjo žolę ir vi­
siškai nesijaudino dėl Alisos ir Džono. Alisa pagalvojo, ar tik
žąsys taip pat nemano apie juos, ir sukikeno.
- Alisa, ar žinai, koks dabar mėnuo?
Buvo paliję, bet dangus giedras, kaitri saulė ir sausas suo­
liukas šildė kaulus. Šiluma buvo labai maloni. Ant žemės buvo
pribarstyta rausvų ir baltų laukinės obelėlės žiedų lyg vakarė­
lio konfeti.
- Dabar pavasaris.
- Koks pavasario mėnuo?
Alisa palaižė šokoladinių ledų ir rimtai apsvarstė klausimą.
Neprisiminė, kada pastarąjį kartą žiūrėjo į kalendorių. Seniai
praėjo tie laikai, kai jai reikėdavo tam tikru laiku būti tam
tikroje vietoje. Arba, jei tam tikru laiku reikėdavo būti tam tik­
roje vietoje, Džonas tai žinodavo ir pasirūpindavo ją nuvežti.
Ji nebesinaudojo darbo kompiuteriu ir nebenešiojo rankinio
laikrodžio.
Pagalvokim. Mėnesiai.
- Nežinau. Koks?
- Gegužė.
-O.
- Ar žinai, kada Anos gimtadienis?
- Gegužę?
-Ne.
- Man atrodo, Anės gimtadienis pavasarį.
- Ne, ne Anės - Anos.
Netoliese ant tilto garsiai užriaumojo geltonas sunkveži­
mis ir Alisa krūptelėjo. Viena žąsis išskleidė sparnus ir ginda­
ma drauges sugageno sunkvežimiui. Alisa susimąstė, drąsu ar
nutrūktgalviška veltis į tokią kovą. Galvodama apie karingąją
žąsį vėl sukikeno.
Palaižė šokoladinių ledų ir ėmėsi tyrinėti raudonų plytų
pastato anapus upės architektūrą. Jis turėjo daug langų, lai­
krodį su senamadiškais skaičiais ir auksinį kupolą ant viršaus.
Atrodė reikšmingas ir pažįstamas.
- Koks ten pastatas? - paklausė Alisa.
- Verslo mokykla. Priklauso Harvardui.
- O. Ar aš dėsčiau tame pastate?
- Ne, tu dėstei kitame pastate šiapus upės.
-A.
- Alisa, kur tu dirbai?
- Kur aš dirbau? Harvarde.
- Taip, bet kur Harvarde?
- Pastate šiapus upės.
- Kuriame?
- Manau, pagrindiniame. Žinai, aš ten nebeyaikštau.
- Žinau.
- Taigi visai nesvarbu, kur jis yra, tiesa? Kodėl nepasikal­
bame apie tai, kas išties svarbu?
- Bandau.
Jis paėmė jos ranką. Jojo buvo šiltesnė. Alisai buvo malonu
jausti savo ranką jo delne. Dvi žąsys įbrido į tykų vandenį.
Upėje niekas nesimaudė. Žmonėms turbūt dar per šalta.
- Alisa, ar tu dar nori būti čia?
Jo antakiai rimtai išsilenkė, raukšlelės prie akių pagilėjo.
Klausimas jam buvo svarbus. Alisa nusišypsojo patenkinta sa­
vimi, kad pagaliau gali tvirtai jam atsakyti.
- Taip. Man patinka čia sėdėti su tavim. Aš dar nebaigiau.
Ji kilstelėjo savo šokoladinius su kažkuo ledus ir parodė
juos Džonui. Jie jau buvo pradėję tirpti, varvėti vaflio šonais
ir lašėti ant rankos.
- O ką? Reikia eiti? - paklausė ji.
- Ne. Neskubėk.
 Ą lisa sėdėjo prie savo kom-
L, piuterio ir laukė, kol atgis
X 3L ekranas. Ką tik sunerimu­
si skambino Kati. Sakė, kad Alisa jau senokai neatsako į laiš­
kus, kelias savaites nesilanko demencijos pokalbių svetainė­
se, o vakar praleido paramos grupės susitikimą. Tik Kati pra­
bilus apie paramos grupę Alisa suprato, kas ta susirūpinusi
Kati kitame laido gale. Kati papasakojo, kad prie jų prisidėjo
naujų narių, kad šiems grupelę rekomendavo žmonės, daly­
vavę Demencijos priežiūros konferencijoje ir girdėję Alisos
kalbą. Alisa pasidžiaugė puikiomis naujienomis. Atsiprašė
Kati, kad pridarė rūpesčių, ir liepė draugams pranešti, jog jai
viskas gerai.
Tiesą sakant, gerai nebuvo. Ji dar galėjo perskaityti ir su­
prasti trumpus tekstus, bet kompiuterio klaviatūra virto ne­
perprantamu raidžių kratiniu. Ji nebemokėjo klavišais su abė-
celės raidėmis surinkti žodžių. Kalbiniai gebėjimai, tai, kas
žmogų labiausiai skiria nuo gyvūnų, silpo, ir juos prarasdama
Alisa vis mažiau jautėsi esanti žmogus. Jau seniai ji su ašaro­
mis akyse atsisveikino su gera savijauta.
Atidarė pašto dėžutę. Septyniasdešimt trys nauji laiškai.
Priblokšta, supratusi nesugebėsianti atsakyti, uždarė elektro­
ninį paštą nieko nė neperskaičiusi. Įsmeigė akis į ekraną, prie
kurio praleido didelę profesinio gyvenimo dalį. Ekrane verti­
kaliai išdėstyti švietė trys aplankai: „Standusis diskas“, „Alisa“,
„Drugelis“. Ji spustelėjo „Alisos“ aplanką.
Viduje buvo aplankai įvairiais pavadinimais: „bendra“,
„administraciniai reikalai“, „paskaitos“, „konferencijos“,
„skaičiai“, „projektai“, „namai“, „Džonas“, „vaikai“, „semina­
rai“, „Nuo molekulės iki proto“, „straipsniai“, „pristatymai“,
„studentai“. Visas gyvenimas, tvarkingai padalytas į piktogra­
mas. Ji nedrįso dirstelėti į vidų, baiminosi neprisiminti arba
nesuprasti viso savo gyvenimo. Spustelėjo „Drugelį“.

Miela Alisa,
šį laišką tu rašei sau būdama sveiko proto. Jei dabarjį
skaitai ir negali atsakyti į vieną ar visus šiuos klausimus, tu
nebesi sveiko proto:

1. Koks dabar mėnuo?

2. Kur gyveni?
3. Kur dirbi?
4. Kada Anos gimtadienis?
5. Kiek vaikų turi?

Tu sergi Alcheimerio liga. Praradai per daug savasties,

per daug to, ką mylėjai, ir nebegyveni taip, kaip norėtum
gyventi. Ši liga nepagydoma, bet tu pasirinkai oriausią,
sąžiningiausią ir pagarbiausią sau ir savo šeimai išeitį.
Tu nebegali kliautis savo sprendimais, bet gali kliautis
 manaisiais, buvusia savastimi, tavimi, kol Alcheimerio liga
nebuvo iš tavęs tiek daug atėmusi.
Tu nugyvenai nepaprastą ir vertingą gyvenimą. Su savo
C vyru Džonu susilaukėte trijų sveikų ir nuostabių vaikų,
>
o jie yra mylimi, jiems gerai sekasi, be to, padarei įspūdingą
2 karjerą Harvarde, kupiną iššūkių, kūrybos, aistros ir
ui
O laimėjimų.
< Ši paskutinė tavo gyvenimo dalis, gyvenimas su
oo
Alcheimerio liga, ir ši pabaiga, kurią rūpestingai
apgalvojai, yra tragiška, bet tavo gyvenimas nebuvo
tragiškas. Myliu tave ir didžiuojuosi tavimi, tuo, kaip
gyvenai, ir tuo, ką nuveikei, kol galėjai.
Dabar nueik į miegamąjį. Prieik priejuodo staliuko
šalia lovos, to, ant kurio stovi mėlyna lempa. Atsidaryk to
staliuko stalčių. Gale stalčiaus rasi buteliuką su tabletėmis.
Ant to buteliuko užklijuota balta etiketė, o antjos juodomis
raidėmis užrašyta: „ALISAI“ Buteliuke yra daug tablečių.
Prarykjas visas ir užgerk stikline vandens. Būtinai išgerk
visas. Paskui gulkis į lovą ir miegok.
Eik, kol neužmiršai. Ir niekam nesakyk, ką darai.
Kliaukis manim.
Myliu, Alisa Hauland

Ji dar kartą perskaitė laišką. Neprisiminė jį rašiusi. Į ke­

turis klausimus atsakymų nežinojo, prisiminė tik, kiek vaikų
turi. Bet turbūt tai žinojo tik todėl, kad laiške buvo pateiktas
atsakymas. Jų vardų gerai nebeprisiminė. Gal Ana ir Čarlis.
Trečią užmiršo.
Ji vėl perskaitė laišką, šįkart lėčiau, jei tik tai įmanoma.
Skaityti kompiuterio ekrane buvo sunku, kur kas sunkiau
nei popieriuje, kur galėjo pasitelkti tušinuką ir žymeklį. Po­
pieriaus lapą galėtų nusinešti į miegamąjį ir ten perskaityti.
Norėjo atsispausdinti, bet nemokėjo. Pasigailėjo, kad anks­
tesnioji Alisa, ta, iš kurios Alcheimerio liga dar nebuvo tiek
daug atėmusi, nesugalvojo pridėti nurodymų, kaip atspaus­
dinti laišką.
Dar kartą jį perskaitė. Laiškas atrodė viliojantis ir siurrea­
listinis, lyg skaitytum savo paauglystės dienoraštį, slaptus,
iš širdies plaukusius žodžius, parašytus veik nepažįstamos
mergaitės. Skaitydama ji liūdėjo ir didžiavosi savimi, jautė
palengvėjimą ir stiprybę. Giliai įkvėpė, iškvėpė ir ėmė lipti
į viršų.
Užlipusi laiptais užmiršo, ko čia ėjo. Juto, kad tai būta kaž­
ko svarbaus ir skubaus, bet daugiau nieko neprisiminė. Nuli­
pusi žemyn ėmė ieškoti pėdsakų, ką veikė. Rado įjungtą kom­
piuterį su laišku ekrane. Perskaitė jį ir vėl užlipo į viršų.
Atidarė prie lovos stovėjusio staliuko stalčių. Ištraukė pa­
kelį nosinių, kelis tušinukus, limpamų lapelių šūsnį, buteliuką
losjono, porą ledinukų nuo kosulio, tarpdančių siūlą ir kelias
monetas. Viską paskleidė ant lovos ir ėmė čiupinėti. Nosinės,
tušinukas, tušinukas, tušinukas, limpamas popierius, mone­
tos, ledinukas, ledinukas, siūlas, losjonas.
- Alisa?
-Ką?
Ji atsigręžė. Tarpdury stovėjo Džonas.
- Ką čia veiki? - paklausė jis.
Ji pasižiūrėjo į daiktelius ant lovos.
- Kažko ieškau.
- Užmiršau darbe straipsnį - turiu nulėkti pasiimti. Va­
žiuosiu automobiliu, taigi po poros minučių grįšiu.
- Gerai.
- Jau laikas, išgerk jas, kol neužmiršau.
Jis padavė jai stiklinę vandens ir saują tablečių. Ji prarijo
visas po vieną.
- Ačiū, - padėkojo.
- Nėra už ką. Tuoj grįšiu.
Džonas paėmė iš jos tuščią stiklinę ir išėjo iš kamario. Ali­
sa atsigulė ant lovos prie stalčiaus turinio, užsimerkė ir ėmė
laukti. Laukdama ji liūdėjo ir didžiavosi savimi, jautė paleng­
vėjimą ir stiprybę.

- ALISA, APSIVILK MANTIJĄ, užsidėk gobtuvą ir kepurę,

turim eiti.
- Kur einam? - paklausė ji.
- Į Harvardo laipsnių teikimo ceremoniją.
Ji dar kartą apžiūrėjo savo aprangą. Nieko nesusigaudė.
- Ką reiškia „ceremonija“?
- Ceremonija - tai šventė. Harvarde teikiami mokslo
laipsniai.
Ceremonija. Teikiami mokslo laipsniai. Ji mintyse vartė
žodžius. Laipsnių suteikimas - tai šventė, profesinio gyveni­
mo pradžia, gyvenimo už Harvardo ribų pradžia. Ceremoni­
ja. Žodis jai patiko ir ji panoro jį įsiminti.
Apsivilkę violetines mantijas ir užsidėję juodas pliušines
kepures jie žingsniavo sausakimšais šaligatviais. Pirmas kelias
minutes Alisai atrodė, kad jie juokingi ir visiems krinta į akis,
ji nėmaž nepasitikėjo Džono drabužių parinkimu. Staiga to­
kių kaip jie išvydo daug. Aibės žmonių panašiomis, tik kitų
spalvų mantijomis ir kepurėmis iš visų pusių plūdo šaligatviu,
ir jie visi žygiavo lyg vaivorykštinis paradas.
Pagal lėtą, šventinę dūdmaišių melodiją įžengė į veja ap­
želdintą kiemą su šešėlį metančiais dideliais, senais medžiais,
apsuptą senų didelių pastatų. Alisai kūnas nuėjo pagaugais.
Jau esu tai dariusi. Su visa procesija jie nuplaukė prie kėdžių
ir atsisėdo.
- Tai Harvardo laipsnių teikimas, - tarė Alisa.
- Taip, - patvirtino Džonas.
- Ceremonija.
- Taip.
Po kiek laiko prasidėjo kalbos. Harvardo mokslo laipsnių
teikimo ceremonijose visada dalyvaudavo daug garsių ir įta­
kingų žmonių, daugiausia politikų.
 - Vienais metais čia kalbėjo Ispanijos karalius, - prisiminė
Alisa.
- Taip, - Džonas tyliai, linksmai nusijuokė.
- Kas tas vyras? - žiūrėdama į stovintįjį ant pakylos pa­
klausė Alisa.
- Aktorius, - atsakė Džonas.
Dabar jau Alisa linksmai sukikeno.
- Turbūt šiemet karaliaus neprisikvietė, - pajuokavo ji.
- Žinai, tavo dukra yra aktorė. Kada nors ir ji gali čia sto­
vėti, - tarė Džonas.
Alisa klausėsi aktoriaus. Jis kalbėjo linksmai, energingai.
Vis minėjo nuotykių romanus.
- Kas yra romanas? - paklausė Alisa.
- Tai ilga knyga, kurioje herojai ko nors pasimoko.
Aktorius kalbėjo apie gyvenimo nuotykį. Šiandien jis čia
atėjęs tam, kad baigusiems mokslus studentams, žmonėms,
pradedantiems savo nuotykių romaną, perduotų savo išmok­
tas pamokas. Tai penki priesakai: būk kūrybingas, būk nau­
dingas, būk praktiškas, būk dosnus ir gyvenimą baik kaip di­
dis žmogus.
Manau, ai tokia ir buvau. Tik mano gyvenimas dar nesibai­
gė. Aš dar netapau didi.
- Puikus patarimas, - tarė Alisa.
- Tikrai taip, - pritarė Džonas.
Jie sėdėjo, klausėsi, plojo, klausėsi ir plojo ilgiau, nei Alisa
būtų norėjusi. Galiausiai visi pakilo ir lėtai nužygiavo ne itin
tvarkingu būriu. Alisa, Džonas ir kai kurie kiti įėjo į netoliese
stovintį pastatą. Didinga fojė su svaiginamai aukštomis tam­
saus medžio lubomis ir siena iš saulės nutvieksto vitražinio
stiklo pakerėjo Alisą. Virš jų kabojo seni, didžiuliai, iš pažiū­
ros sunkūs šviestuvai.
- Kas čia? - pasidomėjo Alisa.
- Atminimo menė, ji priklauso Harvardui.
 Alisos nusivylimui, didingoje fojė jie neužsibuvo, iškart
patraukė į mažesnę, palyginti neįspūdingą auditoriją ir ten
w susėdo.
< - Kas bus dabar? - paklausė Alisa.
>
o - Menų ir mokslų mokyklos studentams bus teikiamas fi­
2
w losofijos mokslų daktaro laipsnis. Mes čia atėjome pasveikinti
O Deno. Jis tavo studentas.
< Alisa apsidairė po auditoriją, apžiūrėjo žmonių viole­
t/5

tinėmis mantijomis veidus. Nežinojo, kuris iš jų yra De-

nas. Tiesą sakant, nepažino nė vieno veido, bet juto pa­
talpoje tvyrančius jausmus ir energiją. Čia susirinkusieji
buvo laimingi ir išdidūs, kupini vilčių ir palengvėjimo. Jie
buvo pasirengę naujiems iššūkiams ir jų nekantriai laukė,
norėjo atrasti, kurti, mokyti, būti savo nuotykių romanų
didvyriais.
Tai, ką matė jaučiant juos, Alisa pajuto ir pati. Ši vieta, šis
jaudulys ir nekantrumas, ši nauja pradžia Alisai buvo pažįs­
tami. Tokia buvo ir jos nuotykių pradžia ir, nors neprisiminė
smulkmenų, giliai širdyje žinojo, kad jos gyvenimas buvo tu­
riningas ir vertingas.
- Štai jis, scenoje, - tarė Džonas.
- Kas?
- Denas, tavo studentas.
- Kuris?
- Šviesiaplaukis.
- Denielis Malonis, - kažkas paskelbė.
Denas žengė į priekį ir paspaudė ranką vyrui scenoje, įtei­
kusiam raudoną aplanką. Paskui Denas iškėlė raudonąjį ap­
lanką aukštai virš galvos ir pergalingai nusišypsojo. Alisa plo­
jo šiam savo studentui, kurio neprisiminė, plojo už jo džiaugs­
mą, už visa, ką jis nuveikė, kad čia patektų, už nuotykius, į
kuriuos leisis.
ALISA SU DŽONU STOVĖJO didelėje baltoje pavėsinėje tarp
studentų violetinėmis mantijomis ir jų laukiančių, už juos be­
sidžiaugiančių žmonių. Prie Alisos plačiai šypsodamasis pri­
ėjo jaunas šviesiaplaukis vyras. Nedvejodamas apkabino ją ir
pabučiavo į skruostą.
- Aš Denas Malonis, jūsų studentas.
- Sveikinu, Denai, labai džiaugiuosi dėl tavęs, - tarė Alisa.
- Labai jums ačiū. Džiaugiuosi, kad atėjot pasveikinti
manęs. Man pasisekė, kad buvau jūsų studentas. Turit žino­
ti, kad jūsų dėka savo studijoms pasirinkau lingvistiką. Jūs
mane įkvėpėt savo aistringu siekiu suprasti, kaip funkcio­
nuoja kalba, kruopščiai atliekamais ir daug žmonių įtrau­
kiančiais tyrimais, savo meile dėstytojos darbui Ačiū jums
už išmintingus pamokymus, už tai, kad iškėlėt kartelę aukš­
čiau, nei aš pats sau būčiau išsikėlęs, už tai, kad suteikėt man
apsčiai laisvės patikrinti savo idėjas. Jūs buvote pati geriau­
sia dėstytoja. Jei gyvenime pasieksiu bent dalelę to, ką pasie­
kėte jūs, būsiu laimingas.
- Ačiū, kad tai pasakei. Žinai, pastarosiomis dienomis ne
kažin ką beprisimenu. Man gera žinoti, kad prisiminsi mane.
Jis padavė jai baltą voką.
- Čia surašyta tai, ką jums ką tik sakiau, kad bet kada ga­
lėtumėte pasiskaityti ir žinoti, kiek man davėte, net jei to ne­
beprisimenate.
- Ačiū.
Jie išdidžiai ir pagarbiai laikė vokus: ji savo baltąjį, jis rau­
donąjį.
Prie jų priėjo vyresnis, stambesnis Deno antrininkas ir
dvi moterys: viena pagyvenusi, kita jauna. Vyresnysis, stam­
besnysis Deno antrininkas laikė padėklą su baltu putojančiu
vynu laibose taurėse. Jaunoji moteris visiems padavė po taurę.
- Už Deną, - iškėlęs savo taurę pasakė vyresnysis, stam­
besnysis Denas.
 - Už Deną, - pakartojo kiti, susidaužė laibomis taurėmis
ir ėmė gurkšnoti.
- Už laimingą pradžią, - pridūrė Alisa. - Ir didingą pa­
baigą.

JUODU PATRAUKĖ TOLYN nuo pavėsinių, senų plytinių pas­

tatų ir žmonių su mantijomis ir kepurėmis, ten, kur buvo ma­
žiau triukšmo ir bruzdesio. Kažin kas juoda mantija sušuko ir
pribėgo prie Džono. Šis sustojo ir paleido Alisos ranką, kad
pasisveikintų su šaukusiuoju. Alisa įsismaginusi nužingsnia­
vo tolyn.
Ilgą sekundę Alisa stovėjo ir žiūrėjo moteriai į akis. Buvo
tikra, kad jos nepažįsta, bet žvilgsnis kažką reiškė. Moteris
buvo šviesiaplaukė, ant ausies užsikabinusi telefono laisvųjų
rankų prietaisėlį, dideles, mėlynas, išsigandusias akis dengė
akiniai. Moteris vairavo automobilį.
Staiga Alisai gerklę užveržė gobtuvas ir ji buvo nutempta
atgal. Netikėtai smarkiai griuvo ant nugaros, galva trenkėsi
į šaligatvį. Mantija ir pliušinė kepurė menkai apsaugojo nuo
smūgio.
- Dovanok, Alisa, ar tu sveika? - paklausė šalia atsiklaupęs
vyras violetine mantija.
- Ne, - sėsdamasi ir trindamasi pakaušį atsakė ji. Nuogąs­
tavo ant rankos išvysianti kraują, bet delnas buvo švarus.
- Atleisk, tu išėjai tiesiai į gatvę. Tas automobilis tavęs vos
nepartrenkė.
- Ar ji sveika?
Tai buvo moteris iš automobilio, vis dar išplėstomis ir išsi­
gandusiomis akimis.
- Manau, sveika, - atsakė vyras.
- Dievulėliau, vos nesuvažinėjau jos. Jei nebūtumėt ati­
traukęs, turbūt būčiau užvažiavusi.
- Viskas gerai, jūs jos nesuvažinėjot, manau, ji sveika.
 Vyras padėjo Alisai atsistoti. Apčiupinėjo ir apžiūrėjo jos 249

galvą-
- Manau, tu sveika. Bet gali gerokai paskaudėti. Pajėgsi
eiti? - paklausė jis. m
- Taip.
- Gal jus pavėžėti? - pasiūlė moteris. >
H
- Ne, ne, viskas gerai, pareisim, - atsisakė vyras.
Jis apkabino Alisą per liemenį, pakišo ranką po alkūne ir *
ji grįžo namo su maloniu nepažįstamuoju, išgelbėjusiu jai gy- “
vybę. >
 2005 M. VASARA

#; lisa sėdėjo dideliame, pa-

įL \ togiame baltame krėsle ir
J:, X tyrinėjo laikrodį ant sie­
nos. Tai buvo laikrodis su rodyklėmis ir skaičiais, tokius su­
prasti kur kas sunkiau nei vien su skaičiais. Gal penkios?
- Kiek valandų? - paklausė ji vyro, sėdinčio kitame dide­
liame baltame krėsle.
Jis dirstelėjo į riešą.
- Beveik pusė keturių.
- Manau, man laikas namo.
- Tu namie. Čia tavo namai Menkių kyšulyje.
Ji apsidairė po kambarį: balti baldai, ant sienų švyturio ir
paplūdimių nuotraukos, didžiuliai langai, o už jų - išstypę
medeliai.
- Ne, čia ne mano namai. Aš čia negyvenu. Noriu greičiau
namo.
 - Po poros savaičių grįšim į Kembridžą. Mes atostogau-
jam. Tau čia patinka.
Vyras krėsle toliau skaitė knygą ir gurkšnojo gėrimą. Kny­
ga buvo stora, o gėrimas gelsvai rudas, jos akių spalvos, su
ledukais. Jis atsidėjęs mėgavosi abiem - knyga ir gėrimu.
Balti baldai, švyturio ir paplūdimių nuotraukos ant sienų,
didžiuliai langai ir išstypę medeliai už jų neatrodė pažįstami.
Garsai irgi svetimi. Ji girdėjo paukščius, tuos, kurie gyvena
prie vandenyno, taurėje besisukant ir skimbčiojant ledukus
vyrui krėsle gurkšnojant gėrimą, vyro alsavimą pro nosį skai­
tant knygą, laikrodžio tiksėjimą.
- Man rodos, čia prisibuvau. Norėčiau jau važiuoti namo.
- Tu namie. Čia tavo atostogų namai. Čia mes atvažiuojam
pailsėti ir atsipalaiduoti.
Ši vieta neatrodė panaši į jos namus, garsai buvo ne kaip
namų ir ji nesijautė atsipalaidavusi. Dideliame baltame krėsle
skaitantis ir geriantis vyras nežinojo, ką šneka. Gal buvo girtas.
Vyras alsavo, skaitė ir gėrė, laikrodis tiksėjo. Alisa sėdėjo
dideliame baltame krėsle ir klausėsi, kaip bėga laikas, svajo­
dama, kad kas nors parvežtų ją namo.

JI SĖDĖJO BALTAME MEDINIAME KRĖSLE terasoje, gėrė šal­

tą arbatą ir klausėsi rėksmingų nematomų varlių ir prietemos
vabzdžių pašnekesių.
- Ei, Alisa, radau tavo pakabuką, - tarė namo savininkas.
Jis pasiūbavo brangakmeniais puoštą drugelį ant sidabri­
nės grandinėlės.
- Jis ne mano - mamos. Jis ypatingas, todėl verčiau padėk
atgal, negalima su juo žaisti.
- Kalbėjausi su tavo mama, ji sakė, kad gali jį turėti. Do­
vanoja.
Alisa tyrinėjo vyro akis, lūpas ir kūną, ar nepamatys ko
nors, kas išduotų jo tikslus. Bet, nespėjusi dorai įsitikinti jo
nuoširdumu, susiviliojo žibančio mėlyno drugelio grožiu ir
susirūpinimas dėl taisyklių išsisklaidė.
- Ji sakė, kad galiu jį turėti?
- Mhm.
Vyras pasilenkė virš jos ir užsegė ant kaklo grandinėlę. Ji
pirštais perbraukė mėlynus sparnų akmenėlius, sidabrinį kū­
nelį ir deimantais nusagstytus ūselius. Ją užliejo išdidumas ir
džiaugsmas. Anė siaubingai pavydės.

JI SĖDĖJO ANT GRINDŲ priešais pailgą veidrodį kambary­

je, kuriame miegojo, ir apžiūrinėjo savo atspindį. Mergaitės
veidrodyje akys buvo įkritusios, apsuptos tamsių ratilų. Oda
suglebusi, dėmėta, ties akių kampučiais ir ant kaktos raukš­
lėta. Storus, susivėlusius antakius reikėjo išpešioti. Garbanoti
plaukai buvo beveik juodi, bet jau matyti ir žilų sruogų. Mer­
gaitė veidrodyje atrodė bjauri ir sena.
Ji pirštais persibraukė per skruostus ir kaktą, veidu juto
pirštus, o pirštais veidą. Negali būti, kad tai aš. Kas atsitiko
mano veidui?Žiūrint į mergaitę veidrodyje net bloga darėsi.
Ji susirado vonią ir įjungė šviesą. Veidrodyje virš kriauklės
išvydo tą patį atspindį. Štai jos aukso rudumo akys, didelė no­
sis, putlios lūpos, bet visa kita, kas užpildė tarpus tarp jų, buvo
groteskiška ir bjauru. Ji pirštais perbraukė per glotnų, šaltą sti­
klą. Kas nutiko tiems veidrodžiams?
Vonioje smirdėjo. Jai už nugaros ant grindų stovėjo du bal­
ti blizgantys suoliukai, teptukas ir kibirėlis. Ji atsitūpė ir pro
didelę nosį įtraukė oro. Atplėšė kibirėlio dangtį, pamirkė tep­
tuką ir stebėjo, kaip nuo jo varva tiršti balti dažai.
Pradėjo nuo tų, kurie tikrai buvo sugedę: vonioje ir kam­
baryje, kuriame miegojo. Baigusi su šitais rado dar keturis, ir
visus juos uždažė baltai.
JI SĖDĖJO DIDELIAME BALTAME KRĖSLE, o namo savinin­
kas - kitame tokiame pat. Namo savininkas skaitė knygą ir
gurkšnojo gėrimą. Knyga buvo stora, o gėrimas gelsvai rudas
su ledukais.
Ji nuo kavos staliuko pasiėmė dar storesnę knygą nei vyro
ir ėmė sklaidyti. Akys stabteldavo prie diagramų: žodžiai ir
raidės strėlytėmis, brūkšniais ir mažyčiais ledinukais jungėsi
su kitais žodžiais ir raidėmis. Versdama puslapius ji sutikdavo
pavienius žodžius: disinhibicija, fosforiliacija, genai, acetilcho­
linas, parengtis, laikinumas, siela, morfemos, fonologinis.
- Man regis, esu skaičiusi šią knygą, - tarė Alisa.
Vyras pasižiūrėjo j knygą jos rankose, paskui į ją.
- Ne tik skaitei. Tują parašei. Mes kartu parašėm šią knygą.
Alisa abejodama užvertė knygą ir perskaitė užrašą ant
žvilgaus mėlyno viršelio. Filosofijos mokslų daktaras Džonas
Haulandas, filosofijos mokslų daktarė Alisa Hauland, „Nuo
molekulės iki proto“. Ji pažvelgė į vyrą krėsle. Jis Džonas.
Alisa atvertė vieną pirmųjų puslapių. „Turinys. Nuotaikos
ir emocijos. Motyvacija. Sužadinimas ir dėmesys. Atmintis.
Kalba.“ Kalba.
Ji atsivertė knygą kažkur pabaigoje. „Begalinės raiškos ga­
limybės, išmokta, bet instinktyvu, semantiškumas, sintaksė,
gramatikos taisyklės, netaisyklingieji veiksmažodžiai, auto­
matiškai ir be pastangų, universalu.“ Perskaityti žodžiai, regis,
prasibrovė pro dusinančius dumblius ir maurus galvoje j šva­
rią, nepaliestą kertelę ir ten pasiliko.
- Džonai, - kreipėsi ji.
- Taip.
Jis padėjo knygą ir tiesus atsisėdo ant didelio balto krėslo
kraštelio.
- Aš šią knygą rašiau su tavim, - tarė ji.
- Taip.
- Prisimenu. Prisimenu tave. Prisimenu, buvau labai pro­
tinga.
 - Taip, tu buvai protingiausias žmogus iš visų, kiek paži­
nojau.
Ši stora knyga žvilgiu mėlynu viršeliu simbolizavo tai, kas
ji buvo kadaise. Aš žinojau, kaip protas valdo kalbą, ir mokė­
jau perteikti tai, ką žinau. Aš daug žinojau. Dabar niekas ne­
beklausia mano nuomonės ar patarimo. Man to stinga. Buvau
smalsi, savarankiška ir pasitikinti savimi. Pasiilgau tikrumo.
Visą laiką viskuo abejodama neturiu ramybės. Ilgiuosi laikų,
kai viskas lengvai sekėsi. Kai visur dalyvaudavau. Noriu vėl
jaustis reikalinga. Man stinga gyvenimo ir šeimos. Aš mylėjau
gyvenimą ir šeimą.
Ji norėjo papasakoti jam viską, ką prisiminė ir mąstė, bet
negalėjo tų prisiminimų ir minčių, sudarytų iš tiek daug žo­
džių, frazių ir sakinių, prastumti pro dusinančius dumblius
ir maurus ir paversti garsu. Ji ištraukė pačią esmę, visas jėgas
sudėjo į tai, kas svarbiausia. Visa kita turės likti toje neliestoje
kertelėje.
- Aš pasiilgau savęs.
- Ir aš tavęs pasiilgau, Ali, labai pasiilgau.
- Nenorėjau tokia pasidaryti.
- Žinau.
 2005 M. RUGSĖJIS

ėdėdamas ilgo stalo gale

Džonas prarijo didelį gurkšnį
V*,,/juodos kavos. Ji buvo nepa­
prastai stipri ir karti, bet jam buvo vis vien. Jis ją gėrė ne dėl
skanumo. Jei būtų galėjęs, būtų išmaukęs greičiau, bet gėrimas
buvo baisiai karštas. Jam prireiks dar dviejų trijų puodukų,
kad pažvalėtų ir taptų darbingas.
Dauguma atėjusių žmonių nusipirkdavo kofeino ir išsku­
bėdavo savais keliais. Džonui tik po valandos reikės į labo­
ratorijos susirinkimą, o į kabinetą šiandien jo netraukė. Jis
džiaugėsi, kad gali neskubėti, valgyti bandelę su cinamonu,
gurkšnoti kavą ir skaityti „New York Times“.
Pirmiausia atsivertė sveikatos skyrelį, kaip jau metus dary­
davo kaskart nusipirkęs laikraštį. Anksčiau taip daryti jį ska­
tino viltis, bet šią jau seniai išstūmė įprotis. Perskaitė pirmą
straipsnį puslapyje ir vėstant kavai nesislėpdamas pravirko.
AMILIKSO BANDYMAI NEDAVĖ REZULTATŲ
Amilikso bandymų trečio etapo rezultatai parodė, kad
lengva ar vidutinio sunkumo Alcheimerio liga sergantiems
pacientams, per penkiolika mėnesių trukusius tyrimus
gėrusiems šio medikamento, demencijos požymiai, palyginti
suplacebo gavusia grupe, nebuvo reikšmingai stabilizuoti.
Amiliksasyra selektyvi (3-amiloido kiekį mažinanti
medžiaga, šis eksperimentinis vaistas, „surišdamas“tirpų
fi-42-amiloidų, turėjo sustabdyti ligos progresavimų, ne
taip, kaip šiuo metu Alcheimerio liga sergantiems žmonėms
prieinami vaistai, geriausiu atveju galintys tik pristabdyti
ligos eigų.
Vaistas buvo gerai toleruojamas, pirmas ir antras
etapai praėjo sėkmingai ir buvo daug žadantys, Volstritas
sujuo siejo lūkesčius. Tačiau šiek tiek ilgiau nei metus
vaistus vartojusių pacientų, gavusių net irpačių didžiausių
amilikso dozę, mųstymas ir atmintis, pagal Alcheimerio
ligos vertinimų skalę ir kasdienio gyvenimo klausimynų,
nei pagerėjo, nei stabilizavosi, o gerokai blogėjo, kaip ir
buvo tikėtina.
 4 lisa sėdėjo ant suoliuko su
J į moterimi ir stebėjo juos.
X ik Ne kūdikius. Tai nebuvo
mažyliai, gyvenantys namie su motinomis. Kaip jie vadinasi?
Vidutinio amžiaus vaikai?
Ji tyrinėjo einančių vidutinio amžiaus vaikų veidus. Jie
buvo rimti, susikaupę. Uolūs. Jie kažkur traukė. Netoliese
buvo ir daugiau suoliukų, bet nė vienas vidutinio amžiaus vai­
kas nesustojo pasėdėti. Visi ryžtingai žygiavo ten, kur turėjo
žygiuoti.
Jai niekur nereikėjo skubėti. Dėl to jautėsi laiminga. Kartu
su šalia sėdinčia moterimi ji klausėsi grojančios ir dainuojan­
čios mergaitės ilgais plaukais. Mergaitės balsas buvo labai gra­
žus, dantys juokingai dideli, Alisa žavėjosi jos gėlėtu sijonuku.
Alisa niūniavo pagal muziką. Jai patiko klausytis savo niū­
niavimo, susiliejančio su dainuojančios mergaitės balsu.
 - Alisa, Lidija tuoj grįš namo. Ar norėtumėte prieš nueida­
ma sumokėti Soniai? - paklausė moteris.
Moteris stovėjo, šypsojosi ir laikė pinigus. Tarsi kvietė
Alisą prisidėti. Alisa atsistojo ir moteris padavė jai pinigus.
Alisa juos įmetė į juodą skrybėlę ant plytelėmis grįsto tako
dainuojančiai mergaitei prie kojų. Dainuojanti mergaitė ir
toliau grojo, tik akimirką liovėsi dainavusi, kad pasišnekėtų
su jomis:
- Ačiū, Alisa, ačiū, Kerole, iki pasimatymo!
Alisai su moterimi žingsniuojant tarp vidutinio amžiaus
vaikų muzika už nugarų vis tilo. Alisa dar nenorėjo nueiti, bet
moteris žingsniavo ir Alisa žinojo negalinti atsilikti. Moteris
buvo linksma, maloni ir visada žinodavo, ką daryti. Alisa tai
vertino, nes pati dažnai jausdavosi sutrikusi.
Šiek tiek paėjėjusi Alisa įvažoje pamatė raudoną dvivietį
automobiliuką ir didelį blizgantį automobilį.
- Jos abi čia, - tarė moteris pamačiusi tuos pačius automo­
bilius.
Alisa džiugiai susijaudinusi skubėjo namo. Koridoriuje jos
laukė motina.
- Susirinkimas baigėsi greičiau, nei maniau, taigi grįžau.
Ačiū, kad pabuvote, - tarė motina.
- Nėra už ką. Nuvilkau patalus, bet nespėjau užvilkti. Vis­
kas džiovyklėje, - tarė moteris.
- Gerai, ačiū, susitvarkysim.
- Ji puikiai praleido dieną.
- Nebuvo niekur nuklydusi?
- Ne. Lydi mane kaip šešėlis. Nusikaltimų bendrininkė.
Tiesa, Alisa?
Moteris šypsojosi ir džiaugsmingai linkčiojo. Alisa nusi­
šypsojo ir palinksėjo jai. Nenumanė, kam pritaria, bet jei mo­
teris to norėjo, tikriausiai tai buvo gerai.
Moteris ėmė rinktis knygas ir krepšius prie laukujų durų.
- Rytoj atskris Džonas? - paklausė moteris.
 Pravirko nematomas kūdikis ir motina nuskubėjo į kitą
kambarį.
- Ne, bet mes susidorosim, - atsakė motinos balsas.
Motina grįžo nešina melsvai aprengtu kūdikiu vis bučiuo­
dama jį į kakliuką. Vaikelis tebeverkė, bet nebe taip graudžiai.
Motinos bučinukai padėjo. Ji kūdikiui į burnytę įkišo čiulpia­
mą daiktą.
- Viskas gerai, zuikuti. Ačiū, Kerole, labai ačiū. Jūs tikra
Dievo dovana. Gero savaitgalio, pasimatysim pirmadienį.
- Iki pirmadienio. Viso, Lidija! - šūktelėjo moteris.
- Ačiū, Kerole, ir iki pasimatymo! - atsiliepė balsas kažkur
namie.
Kūdikis didelėmis, apskritomis akutėmis pažvelgė į Alisą
ir ją pažinęs nusišypsojo su tuo čiulpiamu daiktu burnytėje.
Alisa nusišypsojo jam ir mažylis plačiai išsišiepė. Čiulpiamas
daiktelis nukrito ant žemės. Motina atsitūpė ir jį pakėlė.
- Mama, palaikysi?
Motina padavė Alisai kūdikį ir šis patogiai įsitaisė jai ant
rankų ir klubo. Šlapia rankele ėmė tapšnoti jai per veidą. Jam
tai patiko ir Alisa laiminga leido tai daryti. Kūdikėlis sugriebė
jai už apatinės lūpos. Alisa apsimetė, kad atsikanda pirštuko
ir čepsėdama jį kramto. Mažylis nusijuokė ir perėjo prie jos
nosies. Alisa šniurkštelėjo, dar kartą šniurkštelėjo, suvaidino
čiaudanti. Kūdikis ėmėsi jos akių. Ji prisimerkė, kad vaikutis
neišdurtų jai akies, ir pamirksėjo norėdama blakstienomis
pakutenti jam delniuką. Kūdikis pakėlė ranką prie jos plau­
kų, sugniaužė kumštuką ir peštelėjo. Alisa švelniai atgniaužė
jo saują ir vietoj plaukų įkišo savo smilių. Kūdikis atrado pa­
kabuką.
- Matai, koks gražus drugelis?
- Neleisk jam dėtis į burną! - sušuko motina, esanti kita­
me kambaryje, bet juos girdinti.
Alisa nė neketino leisti kūdikiui kištis į burnytę pakabuko,
tad pasijuto neteisingai apkaltinta. Nuėjo į kambarį, kur buvo
motina. Jis buvo prigrūstas šventinėmis spalvomis nudažytų
sėdimų žaislų, kurie vaikui trinktelėjus imdavo pypsėti, dūgzti
ar šnekėti. Alisa buvo užmiršusi, kad čia kambarys su visomis
tomis triukšmingomis kėdutėmis. Panoro išeiti, kol motina
nepasiūlė pasodinti mažylio į kurią nors iš jų. Bet čia buvo ir
aktorė, ir Alisai norėjosi pabūti jų draugijoje.
- Tėtis atskris savaitgaliui? - paklausė aktorė.
- Ne, negali, sakė, kitą savaitę. Galėčiau juos trumpam pa­
likti tau su mama? Man reikia nulėkti į parduotuvę. Elisoną
dar turėtų valandą pamiegoti.
- Žinoma.
- Aš greitai. Ko nors norėtum? - eidama iš kambario pa­
klausė motina.
- Dar ledų, kokių nors šokoladinių! - sušuko aktorė.
Alisa surado minkštą žaisliuką be triukšmą keliančių myg­
tukų ir atsisėdo, o kūdikis jai ant kelių ėmėsi tyrinėti naują
daiktą. Alisa uostė beveik pliką galvytę ir stebėjo skaitančią
aktorę. Ši pakėlė galvą.
- Mama, norėtum paklausyti monologo, kurį ruošiu kur­
sams? Pasakytum, apie ką jis. Neatpasakotum - jis ilgokas.
Tau nereikėtų prisiminti žodžių, tik įvardyti, kokias emocijas
įžvelgi. Kai baigčiau, pasakytum, kokių jausmų tau sukėliau,
gerai?
Alisa linktelėjo ir aktorė prabilo. Alisa žiūrėjo ir klausėsi,
bet ne aktorės tariamų žodžių. Matė neviltį jos akyse, tiriantį,
tiesos maldaujantį žvilgsnį. Paskui matė švelnų ir dėkingą vei­
dą. Balsas iš pradžių skambėjo baugščiai ir droviai. Pamažu jis
darėsi pasitikintis savimi, džiugus, kartais suskambėdavo kaip
muzika, nors netapo garsesnis. Antakiai, pečiai, rankos bylojo
apie atvirumą ir švelnumą, atrodė, kad ji maldauja palanku­
mo ir siūlo atleidimą. Jos balsas ir kūnas skleidė energiją, kuri
pripildė Alisą ir sujaudino iki ašarų. Alisa spustelėjo ant kelių
sėdintį kūdikėlį ir pabučiavo jį į skaniai kvepiančią galvytę.
Aktorė nutilo ir atvirto į save. Žiūrėjo į Alisą ir laukė.
 - Na, ką jauti?
- Jaučiu meilę. Tai apie meilę.
Aktorė spygtelėjo, pripuolė prie Alisos, pabučiavo ją į
skruostą ir nusišypsojo. Kiekviena veido raukšlelė atrodė lai­
minga.
- Teisingai atspėjau? - paklausė Alisa.
- Teisingai, mama. Visiškai teisingai.
 P. s.

" f p^nygoje aprašyti klinikiniai

|-4 amilikso bandymai išgal-
J ^4- voti. Tačiau šis junginys
panašus į išties kuriamus medikamentus, kuriais siekiama
selektyviai sumažinti (3-42-amiloido lygį. Viliamasi, kad šie
vaistai ne pristabdys Alcheimerio ligos progresavimą kaip da­
bartiniai, o visiškai ją sustabdys. Visi kiti minimi vaistai yra
tikri, jų vartojimo aprašymas ir Alcheimerio ligos gydymo
veiksmingumas yra teisingi ir pritaikyti šiai istorijai.
Daugiau informacijos apie Alcheimerio ligą ir klinikinius
bandymus rasite http://www.alz.org/alzheimers_disease_cli-
nical_studies.asp.
Esu nuoširdžiai dėkinga daugeliui žmonių, su kuriais susipa­
žinau per „Dementia Advocacy“, „Support Network Inter­
national“ ir „DementiaUSA“, ypač Peteriui Ashley’ui, Alanui
Bensonui, Christineai Bryden, Billui Careyui, Lynne’ai Cu-
lipher, Morrisui Friedelliui, Shirley Garnett, Candy Harrison,
Chuckui Jacksonui, Lynn Jackson, Sylviai Johnston, Jenny
Knauss, Jaye Lander, Jeanne’ai Lee, Mary Lockhart, Mary Mc-
Kinlay, Tracey Mobley, Donui Moyeriui, Carolei Mulliken, Je-
anui Opalkai, Charley’ui Schneideriui, Jamesui Smith’ui, Jay
Smith, Benui Stevensui, Richardui Taylorui, Diane’ai Thorn-
ton ir Johnui Willisui. Jūsų protas, drąsa, humoro jausmas,
atjauta ir noras dalytis tuo, kas skaudu, baugu, viltinga ir in­
formatyvu, mane daug ko išmokė. Jūsų pasakojimai man pa­
dėjo sukurti gyvesnę ir žmogiškesnę Alisą.
Ypač norėčiau padėkoti Jamesui ir Jay, mane ne tik supa­
žindinusiems su Alcheimerio (Alzheimerio) liga ir prisidėju-
siems prie šios knygos, bet ir man asmeniškai daug davusiems.
Neapsakomai džiaugiuosi, kad su jumis susipažinau.
Taip pat norėčiau padėkoti medikams, kurie dosniai da­
lijosi su manimi savo laiku, žiniomis ir fantazijomis, padėjo
suprasti, kaip galėjo klostytis įvykiai Alisai sužinojus apie de­
menciją ir ligai progresuojant:
dr. Rudy Tanzi ir dr. Dennisui Selkoe už išsamias šios ligos
molekulinės biologijos žinias,
dr. Alirezai Atri už tai, kad leido man dvi dienas sekioti
paskui jį po Atminties sutrikimų skyrių Masačūsetso bendro­
joje ligoninėje, kad parodė man savo talentą ir atjautą,
dr. Dougui Coleui ir dr. Martinui Samuelsui už papildomą
informaciją apie Alcheimerio diagnostiką ir gydymą,
Sarai Smith už tai, kad leido pasėdėti atliekant neuropsi-
chologinį tyrimą,
Barbarai Hawley Maxam už tai, kad išaiškino socialinio
darbuotojo ir Masačūsetso bendrosios ligoninės globėjų pa­
ramos grupės vaidmenį,
Erinui Linnenbringeriui už tai, kad buvo Alisos genetinis
konsultantas,
dr. Joe Maloney’ui ir dr. Jessicai Wieselquist už tai, kad su­
vaidinote Alisos bendrosios praktikos gydytojus.

Dėkoju dr. Stevenui Pinkeriui už tai, kad leido iš vidaus pa­

žvelgti į Harvardo psichologijos profesoriaus gyvenimą, ir dr.
Nedui Sahinui, dr. Elizabeth’ai Chua už tai, kad panašiu būdu
atskleidė studentų gyvenimą.
Ačiū dr. Steve’ui Hymanui, dr. Johnui Kelsey’ui ir dr.
Toddui Kahanui už tai, kad atsakėte į klausimus apie Harvar­
dą ir dėstytojo gyvenimą.
Dėkui Dougui Coupe’ui už tai, kad suteikė žinių apie vai­
dybą Los Andžele.
Ačiū Marthai Brown, Annei Carey, Laurelui Daly, Kimui
Howlandui, Mary MacGregor ir Chrisui O’Connorui už tai,
kad skaitėte kiekvieną skyrių, už jūsų pastabas, padrąsinimą
ir pašėlusį entuziazmą.
Ačiū Diane’ai Bartoli, Lyralenai Kaye, Rose O’Donnell ir
Richardui Peppui už redakcines pastabas.
Dėkui Jocelynai Kelley iš „Kelley &Hali“ už tai, kad buvote
nepaprasta leidėja.
Nuoširdi padėka Beverly Beckham, parašiusiai geriausią
apžvalgą, apie kokią tik gali svajoti savarankiškas autorius. Be
to, jūs man padėjote surasti Julią Fox Garrison.
Julia, niekada nesiliausiu jums dėkojusi. Jūsų kilnumas pa­
keitė mano gyvenimą.
Dėkoju Vicky Bijur už atstovavimą man ir už tai, kad pa­
reikalavo pakeisti pabaigą. Jūs nuostabi.
Ačiū Louisei Burke, Johnui Hardy’ui, Kathy Sagan ir Ant-
hony’ui Ziccardi’ui už tai, kad tikėjote šia istorija.
Labai karštai ir garsiai turiu padėkoti Genovų šeimai už tai,
kad visiems pažįstamiems begėdiškai siūlė pirkti savo dukters,
dukterėčios, pusseserės ar sesers knygą. Jūs esate geriausi pa­
saulyje partizanai prekybininkai!
Dar turiu padėkoti ne tokiai didelei, bet, be abejo, tokiai
pat triukšmingai Seufertų šeimai už tai, kad skleidėte žinią.
Galiausiai norėčiau padėkoti Christopheriui Seufertui už
techninę ir internetinę pagalbą, už originalų viršelio dizainą,
už tai, kad padėjo man visa, kas abstraktu, paversti apčiuopia­
ma, ir dar daug už ką, bet labiausiai už drugelius.
 Skaitytojųklubųvadovas
Sužinokite daugiau

1. Jei norėtumėte daugiau pasiskaityti apie Alcheimerio

ligą ar padėti kenčiantiems nuo šios ligos, apsilankykite www.
actionalz.org arba www.alz.org.

2. Jei norite daugiau sužinoti apie romaną „Tapati Alisa“ar

susisiekti su Lisa Genova, apsilankykite www.StillAlise.com.

Pokalbis su Lisa Genova

Apie ką yra „Ta pati Alisa“?

„Ta pati Alisa“ yra knyga apie jaunos moters proto silpimą
dėl ankstyvosios Alcheimerio ligos. Harvarde dirbanti pen-
kiasdešimtmetė psichologijos profesorė Alisa patiria trumpa­
laikių atminties ir orientacijos sutrikimų. Bet, kaip ir daugu­
ma veiklių, dirbančių tokio amžiaus žmonių, iš pradžių šiuos
ženklus priskiria normaliam senėjimo procesui, miego stokai
ir panašiai. Reikalams prastėjant, kaip paprastai esti sergant
šia liga, ji galiausiai nueina pas neurologą ir sužino serganti
ankstyvosios pradžios Alcheimerio liga.
Prarasdama pasitikėjimą savo mąstymu ir atmintimi, ne­
tekdama protinio darbo Harvarde, su kuriuo siejo savo vertę
ir tapatybę, ji priversta ieškoti atsakymų į klausimus „kas aš
esu?“ ir „kuo aš svarbi?“ Ligai sunkėjant ir toliau vagiant tai,
ką Alisa laikė savasties dalimis, moteris supranta esanti kai
kas daugiau nei tai, ką prisimena.
Kas jus įkvėpė parašyti romaną „Ta pati Alisa“?
Keli dalykai, bet labiausiai tai, kad mano senelė, įkopusi į
devintą dešimtį, susirgo Alcheimerio liga. Tai prisimindama
suprantu, kad ji sirgo kelerius metus šeimai nieko nenuma­
nant. Tam tikras užmaršumas laikomas įprastu senoliams,
taigi į daug ką žiūrima pro pirštus. Kai susirūpinome ja, liga
jau buvo toli pažengusi. Buvome sukrėsti. Senelė visada buvo
protinga, savarankiška, džiugi ir veikli moteris. Mes matėme,
kaip liga ją pamažu graužia. Ji užmiršo vaikų vardus ir netgi
tai, kad jų turėjo (o turėjo devynis), nebežinojo, kur gyvena,
prireikus nebenueidavo į tualetą, veidrodyje nebeatpažindavo
savo veido. Matydavau, kaip ji rūpinasi plastikinėmis lėlytė­
mis, lyg šios būtų tikri kūdikiai. Man plyšo širdis, ir vis dėlto
tai keistai žavėjo. Tuo metu buvau studentė, Harvarde siekiau
neurologijos specialybės filosofijos mokslų daktarės laipsnio.
Manyje slypinti neurologe svarstė, kas dedasi jos galvoje. Iš
šalies matėme, kaip liga ją naikina. Susimąsčiau, kokie įvy­
kiai lėmė tą vidinį susinaikinimą. Taip pat ėmiau spėlioti, kaip
esti, kai smegenų dalys, atsakingos už savęs suvokimą ir ta­
patybę, tampa nepasiekiamos. Vis galvojau: kaip Alcheimerio
liga atrodo pačiam ligoniui? Mano senelė buvo per silpna, kad
atsakytų į šį klausimą, bet ankstyvąja Alcheimerio liga sergan­
tis žmogus pradiniame jos etape sugebėtų tai padaryti. Tokios
buvo „Tos pačios Alisos“ užuomazgos.

Ar profesija jums padėjo rašant romaną „Ta pati Alisa“?

Taip. Svarbiausia, ji man padėjo sutikti reikiamus žmones
ir juos užkalbinti. Harvardo universiteto neurologijos spe­
cialybės filosofijos mokslų daktaro laipsnis - tai lyg auksi­
nis bilietas, su kuriuo gali patekti kur tik nori. Bendravau su
medikais: Brigamo ligoninės Neurologijos skyriaus vedėju,
Masačūsetso bendrosios ligoninės neuropsichologinio testa­
vimo specialiste, genetikais, globėjų paramos grupių vado­
vais ir visame pasaulyje garsiais Alcheimerio ligos tyrėjais.
Profesija ir išsilavinimas man padėjo susitikti ir su pacientais,
jų globėjais: jie pasitikėjo manimi, atsivėrė man ir papasakojo
tai, ką žinojo.
Išmanau šios ligos molekulinę biologiją, tad kalbėdamasi
su gydytojais ir mokslininkais sugebėjau užduoti jiems tinka­
mus klausimus ir suprasti jų atsakymus.

Kaip užmezgėte ryšį su Nacionaline Alcheimerio ligos aso­

ciacija?
Dar prieš išleisdama knygą supratau, kad sukūriau išgal­
votą, bet iš esmės teisingą ir pagarbų sergančio Alcheimerio
liga žmogaus gyvenimo aprašymą. Knyga išskirtinė tuo, kad
istorija perteikta iš ligonio, o ne iš globėjo perspektyvos. Dau­
guma kūrinių apie Alcheimerio ligą parašyti žvelgiant globėjų
akimis.
Taigi pamaniau, kad Alcheimerio ligos asociacija gali susi­
domėti knyga, galbūt paremti ją ar į tinklalapį įdėti nuorodą.
Susisiekiau su jų Rinkodaros skyriumi ir daviau knygos tin-
klalapio nuorodą - jį irgi sukūriau knygai dar nepasirodžius.
Jie atsakė, kad su knygų autoriais verslo santykių paprastai
nepalaiko, bet paprašė rankraščio. Netrukus su manimi su­
sisiekė jų rinkodaros atstovas ir pasakė, kad knyga jiems la­
bai patiko. Jie sutiko ją patvirtinti ir pasiūlė parašyti straipsnį
nacionalinei „Voice Open Movė“ kampanijai, kurią jie ketino
pradėti mėnesio pabaigoje.
Tai mane paskatino apsispręsti dėl knygos. „Ta pati Ali­
sa“ dar nebuvo išleista. Leidyklos paieškos ir leidimo darbai
galėjo užtrukti metų metus. Pamačiusi, kad sukūriau tai, kas
Alcheimerio ligos asociacijai atrodo vertinga, kas gali padė­
ti šviesti ir guosti milijonus žmonių, mėginančių susigaudyti
Alcheimerio ligos pasaulyje, pajutau atsakomybę kuo skubiau
išleisti knygą. Taigi sutikau bendradarbiauti su asociacija ir
parašyti straipsnį. Paskui savo lėšomis išleidau knygą. Tokios
progos negalėjau praleisti.
Kaip apsisprendėte, kurią informaciją įtraukti į knygą?
Žinojau niekaip negalinti aprėpti kiekvieno žmogaus, su-
sidūrusio su Alcheimerio liga, patirties. Tačiau galėjau per­
teikti esmę. Nuolat atsiklausdavau ankstyvąja Alcheimerio
liga sergančių žmonių, ar tai, ką rašau, atrodo tikroviška. Tai
buvo mano matas. Svarbu buvo pavaizduoti pradinius požy­
mius, parodyti, kaip jie neigiami ar priskiriami kitoms prie­
žastims. Jaučiau pareigą parodyti, kaip nustatoma diagnozė.
Daugeliui ankstyvąja Alcheimerio liga susirgusių žmonių
diagnozė nustatoma labai sunkiai ir negreitai, dažnai daug
metų požymiai priskiriami kitiems kaltininkams, kaip antai
depresijai. Turbūt tai vienintelė vieta knygoje, kur nukrypau
nuo daugumos žmonių tikrovės. Alisos diagnozė buvo nu­
statyta tiksliai ir greitai. Taip norėjau parodyti pavyzdį, kaip
gali būti, ir neištempti istorijos iki penkių šimtų puslapių.
Taip pat pamaniau, kad svarbu, jog Alisa susimąstytų apie
savižudybę. Ilgai svarsčiau, ar įtraukti tai į knygą. Žmonės
turi susidarę labai tvirtą nuomonę apie tai, ar nepagydomas
ligonis turi teisę nutraukti gyvenimą - kaip ir apie mirties
bausmę ar abortus. Nenorėjau atstumti skaitytojų, bet kie­
kvienas mano pažįstamas jaunesnis nei šešiasdešimt pen-
kerių metų žmogus, kuriam buvo diagnozuota Alcheimerio
liga, galvojo apie savižudybę. Tai nepaprasta. Vidutinis pen­
kiasdešimtmetis apie savižudybę nesusimąsto, bet kiekvie­
nas Alcheimerio liga sergantis penkiasdešimtmetis apie tai
pagalvoja. Štai kam liga pastūmėja žmogų. Jaučiau, kad ir
Alisa turi tai patirti.

Ar šiuo metu ką nors rašote?

Pradėjau rašyti kitą romaną „Left Neglected“ („Užmirš­
ta kairė“). Tai istorija apie ketvirtą dešimtį įpusėjusią mote­
rį, panašią į daugelį mano pažįstamų: visą dieną be paliovos
triūsiančią, besistengiančią darbe ir namie visiems būti vis­
kuo, nuolat nespėjančią. Vieną įprastą rytą, nuvežusi vaikus į
mokyklą ir darželį, vėluodama į darbą mėgina paskambinti į
susirinkimą, kuriame turėtų dalyvauti, ir sekundei atitraukia
akis nuo kelio. Tą akimirką visos greitai besisukančios perpil­
dyto gyvenimo dalys cypdamos sustoja. Moteris patiria galvos
traumą. Atmintis ir protas lieka nepažeisti. Ji tebemoka kalbė­
ti ir skaičiuoti. Tačiau visiškai nebesidomi jokia iš kairės pusės
ateinančia informacija ir nesugeba jos suvokti.
Kairioji pasaulio pusė išnyko. Ją ištiko vienos pusės nei­
gimas.
Moteris gyvena keistą pusinį gyvenimą: maistą valgo tik
iš dešinės lėkštės pusės, skaito tik dešinį puslapį ir laisvai gali
užmiršti, kad turi kairę ranką ir plaštaką. Sveikdama siekia
atgauti ne tik kairės pusės suvokimą, bet ir gyvenimą, kokio
visada norėjo.

Dirbdama su Demencijos palaikymo ir paramos tinkla-

lapiu kasdien bendravote su žmonėmis, kenčiančiais dėl
Alcheimerio ligos. Kaip jūs vertinate tokią savo patirtį? Su
kokiais sunkumais dažniausiai susiduria tie žmonės?
Tai buvo nuostabi patirtis. Su šiais žmonėmis nepakalbė­
si paviršutiniškai, nepapilstysi iš tuščio į kiaurą. Jie nešvaisto
laiko. Mes palaikome vieni kitus ir šnekamės apie svarbius da­
lykus, todėl mūsų pokalbiai kupini meilės ir humoro, nevilties
ir džiaugsmo, o mes patys esame ir pažeidžiami, ir drąsūs. Kai
šitaip atsiveri, užsimezga nuoširdi ir glaudi draugystė. Labai
žaviuosi draugais, kuriuos susiradau toje grupėje, ir išties juos
myliu. Daugelį jų pažįstu tik iš laiškų. Su kitais buvau susitikusi
per Alcheimerio ligai skirtas konferencijas - tai nepakartojama
patirtis. Mes visi siekiame ginti demencija sergančius žmones.
Dėl Alcheimerio ligos kenčiantys žmonės visą laiką stovi
ant netvirtos žemės. Pažįstami požymiai eina sunkyn (dažnėja
ir stiprėja), atsiranda naujų, taigi kai žmogui atrodo, kad jau
prisitaikė, susitvarkė ir deramai apsirūpino, iškyla naujų bėdų.
Tai alina, kelia neviltį, žlugdo dvasią. Aš visa tai matau.
 Vis dėlto manau, kad didžiausias sunkumas, su kuriuo su­
siduria tie žmonės, yra susvetimėjimas ir vienatvė. Ši liga iš
žmogaus atima pasitenkinimą teikusį darbą, jam tenka sulė­
tinti tempą, o visi kiti ir toliau dirba, skuba. Be to, Alchei-
merio liga yra didžiulė stigma. Dėl šių priežasčių pradinėmis
stadijomis sergantys žmonės jaučiasi nepaprastai vieniši. In-
ternetinės grupės jiems labai reikalingos. Jos suvienija žmo­
nes iš visų šalies kampelių, padeda dalytis bendra patirtimi ir
ištrūkti iš vienatvės.

Kaip manote, ar žmonėms trūksta žinių apie Alcheimerio

ligą?
Tikrai taip, ypač apie ankstyvąją ligą ir pradines stadijas.
Vien Jungtinėse Amerikos Valstijose yra daugiau nei pusė
milijono žmonių iki šešiasdešimt penkerių metų, kuriems
diagnozuota demencija. Jie ne tokie, kokius žmonės įsivaiz­
duoja sergančius Alcheimerio liga. Plačioji visuomenė žino,
koks yra paskutine stadija sergantis aštuoniasdešimt penkerių
metų senolis, bet menkai nutuokia, kaip ši liga paveikia pen­
kiasdešimtmečius. Pats laikas pristatyti šią grupę.
Svarbu kuo geriau pažinti pradinius požymius ir potyrius,
kad būtų kuo anksčiau nustatyta diagnozė ir paskirtas tinka­
mas gydymas. Ankstyvąja Alcheimerio liga sergantiems žmo­
nėms reikia pagalbos (pavyzdžiui, paramos grupių), bet dabar
ji daugiausia teikiama globėjams. Farmacijos bendrovės turi
suprasti, kad tai didelė grupė, kurią verta įtraukti į kliniki­
nius bandymus. Šiuo metu dauguma ankstyvąja Alcheimerio
liga sergančių žmonių negali dalyvauti klinikiniuose bandy­
muose, nes yra per jauni. Šeimoms reikia planuoti ateitį - ir
finansiškai, ir emociškai. Žinios sumažintų su šia liga gyve­
nantiems žmonėms uždėtą stigmą.
Kurie rašytojai jus įkvepia?
Didžiausias mano įkvėpėjas - Oliveris Sacksas. Knyga „The
Man Who Mistook His Wife for a Hat“ („Vyras, savo žmoną
palaikęs skrybėle“) buvo lyg kibirkštis, iš pat pradžių įžiebusi
man susidomėjimą neurologija. Štai jo citata:

„Tyrinėdami ligą įgyjame anatomijos, fiziologijos ir

biologijos žinių. Tyrinėdami sergantį asmenį įgyjame
gyvenimo išminties. “

Tuo viskas pasakyta. To paties siekiu savo kūriniais, ir gro­

žiniais, ir moksliniais.

Ką šiuo metu skaitote?

Keista, skaitau Eckharto Tolle’io „A New Earth“ („Naujoji
žemė“), bet ne todėl, kad siūlė Ophra. Pernai rugpjūtį man ją
rekomendavo Alcheimerio liga sergantis draugas. Bendravau
su juo dėl kitos savo knygos, o jis susijaudinęs pasakojo apie
neįtikėtinus atradimus: meditaciją, dietą, savimonės ugdymą.
Liepė būtinai perskaityti „Naująją žemę“ ir pasakė, kad tai pa­
keis mano gyvenimą. Jis buvo teisus.
Dar skaitau Brunonios Barry „The Lace Reader“ („Būrėja
nėriniais“). Nuostabu!

Ką galėtumėte patarti norintiesiems rašyti?

Pažįstu daug rašančių žmonių, kurie, užbaigę darbą, sėdi
sudėję rankas ir laukia, kol atsiras literatūros agentas. Jie įstri­
gę, neleidžia sau kurti kitos knygos, nes mėgina išsiaiškin­
ti, ar jų kūrinys yra „geras“, ar jie yra „tikri rašytojai“. Tokia
laukimo, nerašymo ir abejojimo savimi būsena yra pati blo­
giausia rašytojui. Štai ką jiems patarčiau: jei nerandate litera­
tūros agento, jeigu jaučiate, kad jūsų darbas baigtas ir norite
juo pasidalyti su pasauliu, knygą leiskite patys. Išleiskite savo
kūrinį į pasaulį. Paleiskite jį. Ir rašykite toliau. Neseniai auto­
mobilyje klausiausi Diablo Cody, parašiusios „Juno“ ir „NPR“
scenarijus. Paklausta, ką patartų norintiems rašyti scenarijus,
ji pasakė: „Leiskit juos patys.“ Pati sau automobilyje sušukau:
„Ohoooo! Matot?! Diablo Cody sutinka su manim, o ką tik
buvo nominuota „Academy Award“!“

Kokia jūsų darbotvarkė, kai rašote?

Dabar turiu naujagimį berniuką, taigi dirbu priešokiais.
Knygą „Ta pati Alisa“ rašiau „Starbuckso“ kavinėje kiekvieną
dieną, kol šešiametė dukra būdavo mokykloje. Namie rašy­
ti man per sunku. Pernelyg daug kas blaško dėmesį: telefono
skambučiai, maistas šaldytuve, skalbiniai, sąskaitos. Užuot
rašiusi kitą sceną puolu mokėti sąskaitų ir gaišti laiką! Sėdė­
dama „Starbuckse“ negaliu išsisukti. Nėra ko daugiau veikti,
tik rašyti. Net svajoti ilgai negaliu, kad neatrodyčiau kaip pa­
mišėlė. Taigi tiesiog nuleidžiu galvą ir dirbu. Laikas, kai du­
kra mokykloje, visada prabėgdavo per greitai. Įpusėjusi didelę
sceną, pačiame įkarštyje turėdavau važiuoti pasiimti dukters.
Tądien darbas būdavo baigtas. Neprisėsdavau prie jo iki kito
ryto. Griežtai laikiausi šios taisyklės. Rašymo laikas buvo skir­
tas rašyti, laikas su dukrele priklausė mums. Manau, dėl ribo­
to laiko visada jusdavau rašymo alkį ir vis trokšdavau grįžti
prie knygos. Niekada nebijojau kūrybinės krizės ir nebuvau
tokios patyrusi. Kasdien nekantriai laukdavau, kada atsisėsiu
„Starbuckse“, užsisakysiu arbatos su pienu ir pulsiu rašyti.

Kokią matote kovos su Alcheimerio liga pažangą?

Svarbios žinios, padedančios anksti nustatyti diagnozę.
Šiuo metu vartojami vaistai nepakeičia ligos baigties, tačiau
jie gali gerokai pristabdyti eigą ir stabilizuoti ligonio būklę,
kad jis kur kas ilgiau pasidžiaugtų savo gebėjimais. Kuo anks­
čiau nustatoma diagnozė ir paskiriamas būklę stabilizuojantis
gydymas, tuo didesnė tikimybė sulaukti geresnio gydymo ir
juo pasinaudoti.
 Matau ir gydymo pažangą. Naujos kartos vaistai nuo Al-
cheimerio ligos pakeis pačią ligą - sustabdys jos eigą. Buvo
įprasta manyti, kad amiloidinės plokštelės ir (arba) neurofi-
briliniai raizginiai nusėda smegenyse, „užkemša“ neuronus, ir
šie žūva. Neuronų žūtis sukelia Alcheimerio ligą.
Dabar požiūris pasikeitė.
Pažintinių funkcijų mažėja - demencijos požymiai - prieš
susidarant plokštelėms, prieš žūvant neuronams. Alcheime­
rio liga sergančio žmogaus smegenyse yra per daug tirpaus
baltymo, vadinamo p-42-amiloidu. Arba jo per daug priga­
minama, arba per mažai pašalinama. Kai šio baltymo yra per
daug, pavieniai maži peptidai sulimpa ir sudaro nedidelius
oligomerus. Šie sulipdyti (5-42-amiloido oligomerai įsikuria
sinapsėse - ertmėse tarp neuronų - ir trikdo sinapsinį per­
davimą, slopina neuronų gebėjimą „kalbėtis“ tarpusavyje. Kai
taip nutinka, žmogus nebeįsisavina naujos informacijos arba
nepasiekia senos. Nukenčia sinapsių plastiškumas. Dėl to, kad
sinapsė deramai neveikia, dėl uždegimo ir kitų bėdų nervo
aksonas ilgainiui įsitraukia. Galiausiai, negebėdamas funkci­
onuoti, neuronas žūva, o jo vietoje lieka tuštuma (ši atrofija
matoma MRT) arba (3-42-amiloido sankaupa amiloidinėje
plokštelėje.
Taigi pirmiausia puolamos sinapsės. Demencijos laipsnis
koreliuoja tik su sinapsių disfunkcija, ne su neuronų prara­
dimu, ne su amiloidinių plokštelių kiekiu ar MRT matoma
atrofija.
Tad demencijos gydymas, toks, kuris pakeistų ligos eigą,
turėtų:
• pristabdyti p-42-amiloido gamybą,
• paspartinti jau pagaminto (3-42-amiloido šalinimą,
• neleisti (3-42-amiloidui sulipti ir sudaryti oligomerų arba
• išardyti jau susidariusius oligomerus.
Visi šie gydymo būdai būtų puikūs ir teikiantys vilčių, nes
nuo demencijos kenčiantį žmogų būtų galima pagydyti prieš
žūvant neuronams. Jei sinapsės būtų pataisytos, neurotrans-
misija vėl vyktų. Smegenų funkcijos būtų atkurtos!

Kodėl nusprendusi papasakoti Alcheimerio liga sergan­

čios moters istoriją veikėja pasirinkote penkiasdešimtmetę
Harvardo profesorę, o ne pensininkę aštuoniasdešimtmetę
senutę?
Viena vertus, todėl, kad penkiasdešimtmetė pastebės vos
prasidėjusią ligą ir sunerims. Visuomenėje vyrauja nuomonė,
kad aštuoniasdešimt penkerių metų žmonės yra užmaršūs,
pensininkai, senoliai nebeatsiskaito korporacijų vadovams,
jiems nereikia kasdien sukurti tam tikro skaičiaus kokybiš­
kų daiktų, jie gali būti našliai ir gyventi vieni, ir tada niekas
gerai nežino, kas su jais vyksta, žvelgiant į senolius kur kas
lengviau neigti tai, ką įtariame, ar netgi tai, kas mums kliūva -
dėl visų šių priežasčių Alcheimerio liga nustatoma gana vėlai.
Penkiasdešimtmetis, kuris yra savo karjeros viršūnėje, kurio
padėtis gyvenime ir tapatybė priklauso nuo smegenų veiklos,
ligą pastebės pačioje užuomazgoje. Kai jam iš po kojų išslys
žemė, krytis bus ilgas ir baisus.

Knygoje yra eilutė: „Jūsų pasakojimai apie tai, kas vyksta,

gali būti ne visai tikslūs.“ Vis dėlto jūs nusprendėte isto­
riją pasakoti iš ligonės perspektyvos. Ar nebuvo sudėtinga
tai daryti, kai Alisos liga pasunkėjo ir jos suvokimas išties
tapo ne itin patikimas?
Be abejo, bet toks pasakojimo būdas man atrodė pats pa­
veikiausias. Istoriją pasakodama Alisos požiūriu, skaitytoją
betarpiškai supažindinu su Alcheimerio liga. Kartais jis turė­
tų dėl to nejaukiai pasijusti. Sąmyšį, neviltį ir siaubą turėtų
patirti kartu su Alisa. Taip, dėl tokio pasirinkimo mes nesu­
žinome, kas dedasi jos vyro ir kitų veikėjų galvoje, tačiau iš
arti pažvelgiame į vis giliau Alcheimerio ligos gramzdinamo
žmogaus psichiką. Dauguma Alcheimerio liga nesergančių
žmonių niekada neatsidurs tokioje padėtyje.

Kokia jūsų mėgstamiausia knygos vieta?

Jos tikriausiai yra dvi. Viena maža scena su Alisa ir trimis
jos vaikais. Šie ginčijasi, ar motina turėtų stengtis viską prisi­
minti, ar ne. Alisa paklausia, kelintą valandą rytojaus dieną
jie eis į spektaklį. Sūnus liepia nesijaudinti, jai nebūtina dėtis į
galvą tokių dalykų, jos jie nepaliksią. Vyriausioji dukra mano,
kad motina turėtų kiek įmanoma lavinti atmintį, antraip ją
praras. Jaunėlė tvirtina, kad tereikia suteikti motinai infor­
maciją, paskui ji galės su ja daryti ką panorėjusi. Tokie ginčai
įprasti Alcheimerio liga sergančių žmonių šeimose. Žmonės
nesutaria, užsispiria, įsižeidžia. Beregint gali įsiplieksti konf­
liktas. Šioje scenoje vaikai ginčijasi, skaudina vienas kitą ir
nesutaria prie Alisos. Žmonės kalbasi apie ligonį jam girdint,
lyg jo nė nebūtų.
Kita vieta yra pirma pastraipa. Man ji patinka viskuo. Net
šiurpuliukai kūnu laksto. Ko gero, skaičiau ją šimtą kartų.

Kaip į knygą „Ta pati Alisa“ reagavo Alcheimerio ligos

bendruomenė? Ir kaip reagavo žmonės, nesusiję su šia liga?
Nepaprastai teigiamai. Negaliu apsakyti, ką man tai reiškia.
Kai toks ligonis ar mylintis globėjas pasako, kad rašau teisin­
gai, kad tiesiog šiurpiai pataikau, kad knygoje jis mato save -
tai didžiausias pagyrimas, kokio tik galima tikėtis. Pasak jų,
atskleidžiau tiesą apie šią ligą. Renkant medžiagą romanui ir
susipažįstant su vis daugiau Alcheimerio liga sergančių žmo­
nių, tai tapo vienu svarbiausių mano tikslų. Vaikščiojau peilio
ašmenimis: nenorėjau pernelyg dramatizuoti ar idealizuoti
šios ligos, bet ir neketinau jos menkinti.
Nacionalinė Alcheimerio ligos asociacija ją patvirtino. Iš
visų knygų apie Alcheimerio ligą manoji, kiek žinau, vienin­
telė, buvo pažymėta šios asociacijos ženklu.
 Atsiliepė ir žmonės, nesusiję su Alcheimerio liga. Tai jau­
dinanti istorija apie daug ką, ne tik apie Alcheimerio ligos
auką - todėl, manau, ir yra tokia paveiki. Savo knyga nepa­
mokslauju ir neskaitau paskaitų, joje nėra daug medicininių
dalykų. Tai knyga apie tapatybę, apie tai, kas svarbu gyvenime,
apie krizės poveikį tarpusavio santykiams. Esu labai laiminga,
kad ši knyga skaitytojams padėjo naujai suvokti gyvenimą su
Alcheimerio liga ir tapti jautresniems.
Christina Baker Kline
N A Š L A IČ IŲ T R A U K IN Y S
Dviejų skirtingų moterų kelias iš
vienatvės į šeimą. Sudėtingų išban­
dymų ir dramatiškų likimo posūkių
kupina istorija, sujungianti mūsų
dienų Ameriką ir devyniasdešimties
metų senumo įvykius - laikus, kai
per Ameriką kursuojantys našlaičių
traukiniai pakeliui išdalijo šimtus
tūkstančių našlaičių juos paimti pa-
norusioms šeimoms.
Kas gali būti bendra tarp turtingos
devyniasdešimtmetės našlės, gy­
venančios ištaiginguose rūmuose,
ir dygios, uždaros septyniolikmetės
našlaitės, keliaujančios iš vienos
globėjų šeimos į kitą? Pasirodo, labai
daug, nors tai paaiškėja ne iš karto...
Alice Munro
B R A N G U S G Y V E N IM E
2013 metų Nobelio premijos laureatės knyga.
Kanadiečių rašytojai Alice Munro Nobelio
literatūros premija buvo skirta už apsakymus,
kuriuose skleidžiasi žmogaus būties trapu­
mas. Rašytoja - neabejotina trumpojo žanro
meistrė, keliuose puslapiuose sutalpinanti
ištisus gyvenimus, sudėtingas jausmų istori­
jas ir painias gyvenimo dramas. Romanams
prilygstantys A. Munro apsakymai įsimena
ir dėl įtaigaus žmogaus dvasinio pasaulio
atvaizdavimo.
A. Munro pasakoja istorijas, nutinkančias
paprastiems žmonės. Jie turi trūkumų ir
neatlieka jokių žygdarbių, jie tiesiog gyvena -
mylėdami, išduodami, klysdami, ieškodami.
Tačiau kasdienio gyvenimo tėkmėje rašytojai
pavyksta užčiuopti akimirkas, kurios leidžia
prisiliesti prie žmogaus sielos gelmės, - kai
žmogų visam laikui pakeičia atsitiktinis susiti­
kimas, neatliktas veiksmas ar tiesiog netikėtas
likimo vingis.
Rinkinys „Brangus gyvenime“ yra tobulas
dėl A. Munro įžvalgumo ir neprilygstamos
pasakotojos dovanos ir liudija, koks nenuspė­
jamas, nuostabus ir nepaprastas yra žmogaus
gyvenimas.
Jodi Picoult
V IE N IŠ A S V IL K A S
Šįkart populiarios JAV rašytojos
knygos veikėjai - išsibarstę vienos
šeimos nariai, draskomi prieštarin­
gų jausmų, paslapčių, nesutarimų
bei nuoskaudų ir vėl priversti
susiburti, kad priimtų sprendimą
dėl šeimos tėvo, po autoavarijos
nugrimzdusio į komą, likimo.
Knygoje susipina medicinos ir mo­
raliniai pasirinkimai, autorė iškelia
daug nepatogių klausimų, neturin­
čių vienareikšmių atsakymų.
Ryški ir dar viena - vilkų - tema.
Rašytoja dovanoja progą pažinti
šiuos paslaptingus gyvūnus ir kai
ko labai svarbaus iš jų išmokti.
Cathy Kelly
M A Ž O M IE S T E L IO M O T E R Y S
Populiarios airių rašytojos Cathy Kelly
romanai lyginami su Santos Monte-
fiore, bestselerio „Sodininkas iš Pran­
cūzijos“ autorės, knygomis. Milijonus
ištikimų skaitytojų visame pasaulyje
turinti rašytoja labiausiai mėgstama
už optimizmą, išmintį, gebėjimą su­
kurti jaukią, šiltą atmosferą ir pasakoti
labai tikroviškas bei įkvepiančias is­
torijas. Puikios psichologės ir žmonių
santykių žinovės Cathy Kelly knygų
personažai pakliūva į sudėtingas
situacijas, jiems tenka išspręsti daug
keblumų, iškylančių bendraujant su
artimais žmonėmis. Tačiau rašytoja
įsitikinusi - svarbiausia neprarasti
vilties ir nenuleisti rankų,
o tada laimė vėl sugrįš.
Knygoje „Mažo miestelio moterys“
susipina kelių moterų, gyvenančių
mažame, jaukiame Airijos miestelyje,
istorijos. Moterys susiduria su įvairiais
sunkumais, tačiau palaikydamos
viena kitą bando atsitiesti ir vėl tapti
laimingos.
 Genova, Lisa
Ge246 Ta pati Alisa : romanas / Lisa Genova; iš anglų kalbos vertė Viktorija
Uzėlaitė. - Vilnius : Alma littera, 2014. - 280 p.
ISBN978-609-01-1541-1
Neurologijos mokslų daktarės ir Amerikos nacionalinės Alcheime-
rio asociacijos svetainės tinklaraštininkės Lizos Genovos knyga labai
tiksliai ir tikroviškai nušviečia kenčiančių nuo Alcheimerio ligos ir juos
mylinčių žmonių gyvenimą. „Ta pati Alisa“ sulaukė Amerikos naciona­
linės Alcheimerio asociacijos pripažinimo ir didžiulio visuomenės pa­
laikymo.
Prieš pat savo penkiasdešimtmetį Alisa Houland sužino, kad jai -
ankstyvoji Alcheimerio ligos stadija. Padariusi sėkmingą mokslininkės
karjerą ir susikūrusi puikų gyvenimą moteris turi gausybę planų, tačiau
supranta - visa tai iš jos bus greitai atimta. Alcheimerio ligai vis labiau
trinant atmintį ir savastį Alisa netenka savo praeities, tačiau gauna da­
bartį ir kasdieną - vis naują būdą gyventi ir mylėti.
Knyga svarbi ne tik sergantiems Alcheimerio liga ar turintiems tokių
artimųjų. Knygoje keliami klausimai apie gyvenimo prasmę, žmogaus
tapatybę ir savastį, santykius su žmonėmis, kurie yra mūsų gyvenime,
aktualūs kiekvienam. Ar mes esame tik tai, ką prisimename?

UDK 821.111(73) 31

Lisa Genova
TA PATI ALISA
Romanas
Iš anglų kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė
Už naudingas konsultacijas medicinos ir psichologijos klausimais
leidykla dėkoja gydytojai psichiatrei Aušrai Bagdonaitei.
Redaktorė Lina Kaminskienė
Korektorė Svajonė Venslovienė
Viršelį lietuviškam leidimui pritaikė Deimantė Rybakovienė
Maketavo Zita Pikturnienė
Tiražas 1800 egz.
Išleido leidykla „Alma littera“, Ulonų g. 2, LT-08245 Vilnius
Interneto svetainė: www.almalittera.lt
Spaudė UAB „Petro ofsetas“, Savanorių pr. 174D, LT-03153 Vilnius
Interneto svetainė: www.petroofsetas.lt