Samprotavimo rašinys

Kuo svarbi atmintis tautai ir žmogui?

Kažkas yra pasakęs: ,,Kol mes kiekvienas atskirai, mes – niekas.“ Manau, šie žodžiai
atskleidžia vieningos tautos svarbą. Visais laikais noras kurti tobulesnę visuomenę lėmė
herojišką tautos kūrimo ir vienijimo idėja tikėjusių žmonių pasiaukojimą. Iš praeities semiamasi
stiprybės, praeitis – tai žmonijos patirtis, tai galimybė siekti aukštesnių idealų. Tad kodėl būtina
prisiminti?

Svarbu puoselėti tautiškumo simbolius, nes protėviai šį palikimą gynė, dėl jo aukojosi.
Būtent gimtoji kalba, žemė ir papročiai buvo ramstis sunkiu etapu. Ginti ir puoselėti privalu, nes
tai mūsų tautinio identiteto dalis. 1863m. po sukilimo uždrausta raštija lietuvių kalba, mokyklose
mokyta rusiškai. Tačiau sąmoningi lietuviai vaikų į tokias mokyklas neleido, mokė lietuviškai
namuose. Platinamos knygos, gimtąja kalba sukurti eilėraščiai kvietė žmones priešintis carinei
valdžiai. Jau tada žmonės suprato, kol gyva tėvų kalba, tol gyvuos ir tauta. Iš Raseinių krašto
kilęs kunigas Jonas Mačiulis-Maironis ne veltui laikomas didingiausiu tautos dainiumi. Jo
eilėraščiuose atsispindėjo visa Lietuvos istorija – Maironis žvelgė į praeitį kaip į pavyzdį, kuriuo
privalu sekti. Siekdamas paskatinti žmones veikti, dirbti tautos labui, poetas kvietė į kovą, nes
suvokė, kad tik vieninga tauta gali pasipriešinti. Eilėraštyje ,,Nebeužtvenksi upės" Maironis
reikalauja žmonių susipratimo, ryžto, kurį įkvepia meilė Tėvynei. Veiksmažodžiai
,,nebeužtvenksi", ,,nebsulaikysi" atskleidžia, kad lietuviai stiprėja, imasi darbo ir niekas jų
nesustabdys. Svarbu ginti Tėvynę, skatinti jos atgimimą, todėl ,,Ginkim, ką mūsų proseniai
gynė!" Aukodamiesi už tautos laisvę, protėviai tikėjo, kad ateinančios kartos taip pat kovos ir
sieks laisvos Lietuvos statuso. Manau, kad išdrįsti pasipriešinti gali tik dvasiškai stiprūs
idealistai, suvokiantys laisvės kainą. Būtent troškimas ginti protėvių žemę ir kalbą lėmė taurią
šių žmonių auką. Net ir nepalankiomis istorinėmis aplinkybėmis būtina puoselėti gimtąją kalbą,
saugančią tautos dvasią. Vadinasi, žmonės, asmeninę laimę aukojantys kilniai pareigai, kelia iš
užmaršties tautos istoriją.

Neretai praeities ir dabarties kontrastas atskleidžia tai, kas prarasta dėl vertybių stokos.
Keičiantis laikams, keičiasi ir individų požiūris į tautą ir į patį žmogų. Kartais nesugebėjimas
vertinti, ką turi, lemia skaudžius praradimus, tačiau tai, kas žmogui svarbiausia – šeima, Tėvynė,
kalba – dažnai tampa akstinu kovoti. XIX a. pradžia – sunkus metas lietuviui – įsigalėjusi lenkų
kalba buvo vartojoma tiek kasdieninėje, tiek literatūrinėje kalboje, o lietuvių kalba laikyta
,,mužikiška". Tik drąsiausi ir šviesiausi lietuviai kalbėjo gimtąja kalba – Antanas Baranauskas
jau kunigų seminarijos koridoriuose kalbėjo lietuviškai. Lietuvių kalba ir jos grožis poetui buvo
kaip įrankis kovoti prieš gimtąją kalbą niekinančius. Nuostata kurti lietuvių kalba – tautinės
savimonės patvirtinimas. Troškimas pagerbti protėvių gimtąją kalbą lėmė poemos ,,Anykščių
šilelis", kuri sukurta per dvejas vasaros atostogas, atsiradimą. Poemoje gamtos pasaulis
idealizuojamas, supriešinama praeitis ir dabartis – tai romantizmo literatūros bruožai. Poemoje
vaizduojamo miško tikrovėje nebėra – pirmoje dalyje miškas žaliuoja tik pasakotojo atmintyje.
Antroje dalyje paaiškėja, kad miškas iškertamas rusų valdininkų įsakymu, todėl giesmė tarsi
,,nulūžta". Miško likimas susipina su tautos likimu. Tai metaforiškai nužymi dramatišką Lietuvos
likimą – XIX amžiuje šalis caro priespaudoje, inteligentai kalba tik lenkiškai, nyksta
tautiškumas. Tačiau atmintyje sužaliavęs miškas – Tėvynės nemirtingumo metafora. Kol žmonės
atmins ir puoselės tautinę savimonę, tol gyva tauta. Manau, praeities ir dabarties sugretinimas
parodo, kad tauta gali susivienyti ir kovoti už kitokią – už laisvą – šalį taip, kaip tai darė mūsų
protėviai. To ir siekė žymiausi tautinio atgimimo idealogai, t.y. mokyti ir ugdyti ateinančias
kartas, nes viltis esame mes patys ir mūsų – Lietuvos – vaikai. Taigi, atminti svarbu, nes praeitis
moko prisiimti atsakomybę už tautos likimą.

Apibendrindama galiu teigti, kad praeitis svarbi, nes saugodami praeitį,kaupdami žinias
apie ją turime tai, ko siekė mūsų protėviai. Svarbu atminti garbingas taurių žmonių, kurių dėka
galime laisvai gyventi ir kurti, aukas. Juk vertindamas protėvių palikimą ir atmindamas jų
garbingus darbus, lietuvis gali išlikti stojiškos laikysenos ir didžiuotis savo kilme.