Delnuose Puse Skausmo Pasilieiku Teise Kalbeti

Irena Ðèiglienë – Melisa
Delnuose
pusë skausmo,
pasilieku teisæ
kalbëti
Irena Ščiglienė – Melisa
Delnuose
pusë skausmo,
pasilieku teisæ
kalbëti
Vilnius
2008
Delnuose pusė skausmo, pasilieku teisę kalbėti
Autorės žodis
A. susijaudinęs perspėjo, maždaug: tu tik nesakyk gydytojai, kad

nenori gyvent, o tai uždarys į pirmąjį skyrių ir varvinsi seilę kokius
penkerius metus. Šyptelėjau, bet jis iš kitos monitoriaus pusės jos ne-
išvydo. Ir nepajautė. Jau sakiau, – surinkau klaviatūra atsakymą – bet
ji nesureagavo, matyt per dažnai tai girdi.
Anksčiau bijojau šių minčių. Vijau jas šalin lyg uodus, kuriems turiu
baisią alergiją. Dabar gi kasdien išgyvenu savąją mirtį. Ir visai gerai
jaučiuosi. Kasryt atgimstu lyg Feniksas iš pelenų, kad dienai įsibėgėjus
vėl mirčiau. Koksai įdomus ir spalvotas tas gyvenimas! O labiausiai
man patinka tamsiai raudonos, sodrios spalvos kraujas, džiaugsmingai
trykštantis lyg šaltinėlis. Dieve, juk tiek mano gyvenime džiaugsmo,
o aš nemoku jo vertinti. Juk galiu sau mirti kasdien, kada panorėjus
– ryte, vakare ar patį vidurnaktį; miškely, gatvėj (o šita mintis tai šovė
dabar – tikrai, gatvėj. Kažin, ar kas iš praeivių pastebėtų?..), parke,
sode... Neišmatuojama pasirinkimų laisvė!
Kam reikalingi durnynai, jei pilnos gatvės psichų. Jie stumdosi au-
tobusuose, eilėse parduotuvėse, gatvėse; skuba į darbą, mokslus ar
pasimatymus; tuštinasi, dulkinasi, kvėpuoja... Jie daro aibę nepaaiški-
namų dalykų. O aš tik gimstu ir mirštu kasdien. Jie nieko nenutuokia
apie tikrąjį grožį ir prasmę. Nieko.
Tokia yra mano kūryba – skęstanti šešėlyje tarp dviejų pasaulių

ribos. Neieškokite joje grožio, nes nusivilsite – rasite geliančią kas-
dienybę, bandymus išlikti savimi išprotėjusiame pasaulyje tarp krūvos
medijų, radijo, spaudos brukamų dalykų. Linkiu Jums sėkmės bren-
dant per šios knygos puslapius.
–3–
tądien
sustojęs Laikas nusišypsojo –

mat pasišaipė –
kadaise mesta sauja ryžių,

o šiandien sidabro į plaukus
pakeitė ne tik mūsų veidus:
prariję dar vieną žiupsnelį

kartumo, išsakyti žodžiai
neprarado budrumo ne būti.
Tądien žodžių stoka

besimaitinanti tyla
praskėlė mus –
vėl prisieksi kad amžiams?
–5–
proto autonomija
1.
užberk druskos
ant mano žaizdų
kad liktų randas
pastangų
kažką keist
2.
na sūneli
dar vienas
juoko kąsnelis
aš negaliu
už tave suvalgyt
man alergija
3.
laumžirgiu
Laumė ant žirgo
laimę kuprinėj
laimingiems neša
deja
4.
respublika
respektabili-sau-publika
kramto ego
tavųjų monarchų
desertui
5.
pravertose lūpose
sekundė myli
nuogas mintis
už stiklo vis tiek pavasaris
–6–
***
svetimam vilčių narve

auksinę plunksną skandinu
juodam rašale piešiu
minčių nebylių sielas
popierinis rūkas išsiblaškęs

tarp lapų tuščių gelsvų
didesnių ir mažų
tiesia pėdą
– pakutenki ir čia
pasimelsiu, pasimylėsiu...
skambinu iliuzijų
fortepijonu
kai pelėsiais dvokia
siela
kai kaukolė lūžta
į juodą ir baltą
ir smegenys katinu
murkia
uždek žvakę
aš pasimelsiu
pasimylėsiu
su mintimis blaivių
Ego aistringas šiandien
–7–
du
dvilypis peizažas dūžtančių

ant dvigubo stiklo lašų
neuronų melas gal juokas

pilkam voratinkliui jungčių
dvi balos tylos

keturakių minčių
tarp dvigubų sienų

sparnuotas ruduo
glosto dvi širdis

miegu dviejų
–8–
mintis
tarp taškų ir kablelių

mintis pasislėpė
kitame posmely
tarp žodžių
ilgų galūnių
ir brūkšniuotų kūnų
ji kikena
sakiny naujam
ant klaustuko jodama
it princesė
nuoga tobula
deivė
linksniais
lyg laiptais
ji kyla
kyla
ir išskrenda
lyg kregždutė
tarp pirštų
tušinuką pabučiavus
šiandien lietaus nebus
–9–
atsisveikinimas
atverk man lūpas

tegul būnu laisva
nuo kūno kuriame
taip siaurai šviečia saulė
užmerk jau mano akis

kada nors
pirštų pagalvėlėm sugrįšiu
į Tavo pasaulį
šuniuku
arba kačiuku
naminiu triušiuku
žiurkėnu
kuom nori
prašydama vien tik

skrandžiui ko nors
ir tiek
– 11 –
gaila
aš tik pelenai
sudegintų dienoraščių
savų ir jūsų –
svečių mano sieloj
kuriems neliepdavau
nusiauti batų
rytojų lygų
amžinybės faktorialui
dar vakar atvirkščiai proporcingą
ragautai dienai
užrašau ant baltų
kambario sienų
egzistuoju
ištirpusios snaigės šešėliu
vasaros kišenėj
ir jokie spinduliai
neištaško
į egzistencijos sieną
gaila
– 12 –
mūsų
nemoku tau duoti

nieko ypatingo
netgi šio egoizmo
rūbo
kitokia buvau
o esu ta
kuri šalia
žengia dvejodama žingsnį
mylimasis
pasidalinsiu ---
mano kryžius dabar yra
mūsų
– 13 –
šizofrenija
nusikirpau plaukus
nes man užtenka
90/60/90
[per daug standartų]
ir auskaras nosy tam
kad paklaustų
kam
suaugusiai moteriai
kažkas tokio
ir juodi plaukai
nes blondinėmis lyja mieste
nes kiekviena
nori išsiskirt
kūnu plaukais kojom krūtine
aš
noriu tik tyliai
[be jūsų leidimo]
leisti sau būti
ir realybę regėt sapnuos
[vietoje sudaužytų
(manimi kažkam) nosių]
nes logika kitoj
įvykių barikados pusėj
o mano galvoj
šizofrenija
persipjovė venas
reik gelbėt ir vėl
– 14 –
pusė arba ilgesys
mano protas susilaužė liežuvį

ir bekojė tyla šliauždama
per sustingusį kūną
atlapaširdžiam tau
atstojo mane tai akimirkai kol
mano lūpa buvo šalia
tavosios žydrosios akies
(kitą akį pavogė kleptomanė
kairioji ranka)
kol dešinioji glostė
pusę tavojo kūno su viena koja
kol kita grįžti namo skubėjai
žvaigždės lėkštėj
žvaigždės lėkštėj
tai prievarta
prieš rutininę
depresiją –
vaistą nuo
subrendimo
su metų likučiu
priedui
– šakutę prašau
– 15 –
plik-
skirta vienai literatūrinei svetainei
šiądien vienatvė kitaip kvepia

nerūko ir negirtauja tik laukia
delnai pilvus išvertę į viršų
viršų ima kvapas niekuo
nepanašus į tabaką
erzina pametusi šalčius žiema
bandyt reik bandyt
bandyt pagaliau sušalt
ant pliko asfalto plikas ledas

plikledis
plik-senis
plik-burnis
tad nekomentuok
kuolink
pavargusi saulė
pavargusi saulė
ištaško dieną
tame pačiame posūky
lūpų
stebiu savo šešėlį –

eilinis plaukas kasdienybės
žvilga jo godžiose
akyse
niekšas plikas
– 16 –
aš atjosiu ant baltojo plauko

brandumu sušukuosiu
mylimą veidą ir mintis
nutapysiu sidabrine spalva
jau gana jau laikas paslėpt
nedarbingus delnus
baltose naktyse taip jau laikas
prakalbinti protą pamirštą
už sofos kažkur o gal
pamestą dar tada pirmąsyk
nesugrįžus namo
kažkieno glėby prijaukintai
užmigus kačiuku benamiu
kaktusu pavirtus senuoliams
o dabar į spyglius susižeidus
tuos delnus nelaimingus
sudėvėtus vaikais
sunaudotus dienomis išvykimo
iš savosios vaikystės perono
kai netapytos mintys sugrįš
gal ir ne baltąją naktį...
– 17 –
nuplauk laukimą
nuplauk laukimą nuo mano rankų

galėčiau grįžti ir šiandienos išskalbti
įvykių dulkėtas užuolaidas
dabarties namuos kur praeitis
išprotėjusi daužo galvą į mano

baltas sienas su grafiti minčių
galėčiau ilgėtis tavęs kas sekundę
kad tik jausčiau kad esi ne čia
ne šituos namuos kur buvęs laikas

ir buvusios dienos barasi išsiskiria
bet vis tiek kasvakar mylisi
o dabartis kaip tavo akys – tyli
– 18 –
ištrūkti
naktis trinasi prie kojų

katinai šlapią vakaro dėmę
nuo marškinių nulaižo
nukryžiuotasis ant kaklo

kaba taip pat atkakliai
kaip vakar dar užvakar
už nugaros supančiotos
ilgos minčių rankovės
tyliai laukė
sniego
– 19 –
grąžinki
ir kai rytas nubrozdina tylą

o nakties šnabždesiai dulkėtu keliu
tampo dieną paslėptą kokone
mintyse nutapytas paveikslas sparnų

šaukia plunksną ir vėlei mylėti
popierių rudeniu išsvajotu
tikėti rytu nauju ir tyla sužeista

su diena iškeliavusiais metais
be sparnų ir kokono o akių šnabždesiais
o rodos dar vakar brandūs gandrai

jonines šventė su jaunavedžiais
grąžink mane mama grąžinki pūkais
pienių pūkais į dulkėtą pasaulį

be kūno kuris kūdikiu atkeliavo
į tavo rankas į bučinius tavo - -
– 20 –
nuprauski
kelias virtęs gatve jau senokai drėgnas

nuo pelėsių sustiprėjo imunitetas
valanda vėl viešpatauja sekundėms
užlaužtos dienos rankos dar viena suimta
beprotnamy jos visos vienodos
o gal nuo pat pradžių buvo dvynės
ką aš dabar žinau nieko nebeatsimenu
vėl vaivorykšte apsimeta duženos
nuprauski pagaliau stebuklą
toksai purvinas jis toksai netikras
maudyk gi jau
– 21 –
tai skamba lietūs
tai skamba lietūs delnų likimo linijose

akiduobes palieka trapūs žvilgsniai
sapnų klystkeliams sankryžos naktų
užleidžia vietą po mėnuliais kaskart sutemus
namuose raidžių užuolaidomis atsiskyrus
nuo liežuvio lūpų kitų prietaisų išreikšti
perteikti gal patikėti išmesti tai ką sudedi
į sakinius ir daugtaškius ištrauki iš ten kur
giliau tik fabrikas neuronų rankdarbių
taip skamba lietūs delnų likimo linijose

ir niekas niekas nepriklauso nei tau nei man
– 22 –
abipus odos
tarpupirščiuose išblukęs laumžirgis

ragučius palikęs kiekvienoje
raukšlelėje ožiukais virtę balti arkliai
keliauja arterijomis o mylimoji mana
už ką tu baudi kaskart krisdama
iš dangaus ant galvos su pagreičiu g
lygų ragučių kritimui į venas
jungiamasis kanalas užkaltas
riešai jau liečia arkliukų sparnus - - -
* mana
Biblijoje – kritęs iš dangaus maistas
keliaujantiems per dykumą žydams
medžiai be langų
medžiai be langų be stogų tik

plikės sienų rudeniui meldžiasi
melžia lietų iš belaipčio dangaus kur
kopėčiomis lipo pražilusi saulė ir

kažkur rytuose nusirito (gal vakar?)
skardžiu debesų be plaukų kur
plaka dar plaka širdis

bedurio dangaus priplakta - - -
– 23 –
yra dar ar yra jau
nutapytas paveikslas
minčių veidrodžiais liejasi
susilieja susiplaka širdys
į vieną į venas krenta išblukę
buki žodžiai iš lūpų besočių
ąsotis suskilo rankena liko
vienoje rankoje vietoje
ten kur ir priklauso būti
mėnulio spalvõs akys tylinčio
žvėries – žuvies kurią jauti
šalia šalin nuveji nubrauki
plaukus tinklus tik kabliuką
judini tikrini laša ar laša ar
yra dar ar yra jau
– 24 –
žemyn
kai ji vėl įgrius pro duris

įsigrūs tarp daiktų ir kūnų
įsispraus po nagais užpildys
šnerves bruksis į plaučius
vilksis apvijomis aplink kojas

uždususi šliauš sterilumu
purvinais kapiliarais
slinks link blakstienų bet
jų nebeužčiaups - - -
šiąnakt
ant
Olimpo
mano
pėdos
mina
taką
ž
e
m
y
n
Ar sulauksi?
– 25 –
pusiau-svyra
nuotrupos trupmenomis krenta

į protą iš proto išeina kišenės
kiškiais pabėga prisilietimai
tarpupirščiuos slepiasi dienos
mielės širdy brinksta užteks
mielieji visiems pavyks nuvysti
nuvykti bėgiais paralelėmis
lėle pavirtus išvirsti iš pusiau-
svyros dangus ir žemė virš galvos
dar ne vėlu
ir kryžium sutemos gulsis po kojom

vakarai neregiai pėdas glamonės
atsiduos plikiui rudeniui siela
ir krūtinėj neplaks - - -
išplak jutimą suplak delnais

po nagais paslėpki slėpkis
nuo žodžių prisilietimų
dar ne vėlu
– 26 –
pusiau-mylioj
kai
užsimerksiu
šaligatviuose sustings žingsniai
neoperuotos mintys nustos bliauti
į pagalvę kur migdau senuką protą
kažkur posūkių sankryžoje užsivers
dienoraščiuose raidės užsičiaupk
rašalas išgyvens beveik
pradeda snigti todėl
tavo liežuvis užstrigo
tarp mano lūpų
pirmojoj pusiau-
mylioj
* mylia
istor. kelio matas – maždaug 7 varstai
– 27 –
Dugnei
tolumoj žaibuoja laikas

žaižaruoja sekundės
ir blėsta dienos
kaktoje su delnų antspaudais

batų žymės
tu mano teisėjas ir prokuroras
mieloji aš nieko nekaltinu tarp kaltų

įkalk dar vieną vinį į laimingųjų
kryžių Dugne
kada nors
mažu speigo tiražu ant sparnų

pasklisiu
lūpose tarp pūgų
prisiglausiu
nusikirpsiu plaukus
ir
virkštelę
kada nors
– 28 –
kai pavasaris sudegs
kai pavasaris sudegs

ant medžių lapais žaliais
kai saulė nukris už vasaros
auditorijos užmiršta –
tamstos nurimkite už mane
rudens alsavimą pradurkit
mano pilve aš nenoriu gimdyti
dienoraštėjam
mūsų pavasariai atšipo

išsiritam į rudenį
viršum galvų –
pasenę gandrai
paskutinįkart apvaisinta
žiema dar devynis mėnesius
dienoraštėsim
– 29 –
einam
kai pavasaris atsiduoda žiemai

arba ji jam – koksai skirtumas kai
ji ne jo o jisai nepriklauso jai
kai visi keliai baigiasi sankryžom
koksai skirtumas kur pasuksi šiandien
vis vien girdi kaip koplytstulpiai šnabžda
ne tau ir ne tau laikas kuris dar tik bus
koksai skirtumas jei niekas nesikeičia juk
pavasaris atsidavė žiemai ir viskas įmanoma
viskas viskas kas ne mūsų kely einam kur
baigiasi saulė kur jinai atsiduoda vakarui
kur pasauliai mylisi einam kol dar sankryžos
nesimato
– 30 –
šiauryn siaurėja
tampo saulę vėjas

šiauryn siaurėja kelias į veidrodžius
kelrodžiais slenka rytai
skiauterių galiukais vakarai slampinėja
šlampa debesys lyja rytoj
per šiandienos prizmę
vakar snigo prieš savaitę gimiau
delnai rudenėja tavo plaukuos
nepasieksiu
ankšta
ryte ir rytoj
tranšėjose
aušta naktis
aukštas šiemet
ruduo
nepasieksiu
– 31 –
po vieną
ruduo raižosi ant stiklo
po vieną slenka
žmonės
ir plaukai
tuščia ir giedra. aštuntadienis
ant bėgių rūdija pėdos,

pykstasi ir mylisi dienos,
slepiasi tarp blakstienų
senstelėjusios mėnesienos.
moterys tarp pirštų mąžta,
sudėvėti delnai įkąstų
šeimininkui lyg šuo. vanduo
iš dangaus krenta už dyką,
išbarstytas savaitgalių
į save sugrįžau aštuntadienį –
tuščia ir giedra plaučiuose.
kitoj gatvės pusėj ruduo.
– 32 –
tuščia ir giedra. pagirios
pagirios. mineralinio nėra.

jo niekada nėra.
ir tavęs.
sninga lapais nuo medžių. ir dieno-raštų.

neraštingos tos dienos. neberaštingos.
nesukalbamos sienos. pirštai rūdija.
lyja. raidėmis į eilėraščių žodžius,
juodai baltomis eilėmis veidų

į posmus. eilėraščiai eilėmis
gulasi bėgiuose. dunda jau dunda-a
dundukai per girtus juodai baltus lapus.
skauda batus. vaistų nėra.

jų niekada nėra.
ir traukinių.
– 33 –
tuščia ir giedra. pilnatis
dar mažai
po medžiais lapų
po sijonu rankų
dar nesninga pirštais

tarp plaukų
dar šviesu
tarpuose tarp minčių
šyla batais keliai

dyla pėdom šaligatviai
rudenėja kojos
dar mažai per mažai

skauda pilnatį
– 34 –
tuščia ir giedra. kelyje
sunkiasi bėgiais katės

juodos katės ir naktys
kosi gatvės žibintais

byra miestai į dangų
pėdos springsta atstumais
nuo kablelio iki klaustuko

nuo posmo iki eilėraščio
– 35 –
tuščia ir giedra. dukrai
tai buvo seniai ir nupasakoti jau negaliu

o mano dukra kad tu žinotum kiek
lapų tąkart pražydo medžiuos
kiek paukščių parskrido
į uolą
kur
gimei iš minčių
tarp
manęs ir pasaulio
kur
nuogybę uždengei nesibaigiančiu
rudeniu
gimė sniegas tavo delnuos

užsimerkė dienos
pražydo gatvės žibintais
ir keliai jau vedė takeliais
ir veda veda
į tave
visos mano olos
– 36 –
tuščia ir giedra. apkabinki mane durimis
apkabinki mane durimis į pasaulius

kur šešėliai puotauja su saulės zuikiais
o nakties šnabždesiai
nemiršta ir dienai gimus
ir dienai gimus nepaleiski
manęs pro duris
į pasaulį kur gimsta naktys

į naktis kur gimsta tiesa
– 37 –
tuščia ir giedra. per tirštas šiandien ilgesys
ar matai kaip gelia rūkas

mano apynaujes lūpas?
mano plaukuose sidabras

delnuose – sniegas naktų
ir rūkas rūkas sukas
sušalę lašiukai veide –
vaidina snaiges
ir teka teka saulė ir aš
už tavęs už tavęs horizontai
pražilsta naktimis
per tirštas šiandien ilgesys
tuščia ir giedra. skauda buitį
nepraustos ausys negirdi kaip

kriauklėje skęsta purvinos šakutės
nubrozdintos maistu lėkštės
ir išgerti puodukai
mama
man taip skauda buitį
tarp tavęs ir mano kriauklės
– 38 –
tuščia ir giedra. vaikas
pakalbėk su manim
tegu sujuda tavo vis dar
rausvos lūpos
vis dar
sninga sidabru ant tavo plaukų
raukšlėmis lijo šiąnakt
o ryte šalo žvilgsniu
pakalbėki
papasakok apie
tą lemtingą penktadienį
tryliktą dieną –
juk šypsodavais pameni?
o dabar sustingusią šypseną

matau tik kartais
už lango
kai pamojuoji man
nors tyla prabilki

patylėkim
aš klausau
juk aš vis dar

tavo vaikas
mama
– 39 –
tuščia ir giedra. užmaršumas
taip tyliai brėkšta naktis

rodos ir kurčias išgirstum
snaigių virpėjimą tarp blakstienų
snaigių vienatvę tirpstančią lūpose
pamėlynavusiose lūpose
pasiklydęs ruduo vis
skauda
skauda geltonus lapus
ir melsvą dangų
ir debesis
ir mintys jau nebegrįžta
lyg paukščiai pavasarį
skęsta
viskas skęsta mano
baltose lubose
– 40 –
tuščia ir giedra. pamesta
manų košė byra į dangų ir

nesiskirsto jūros
neprimink
kaip galėjau užmerktomis

akimis bėgioti per smėlį
per įkaitusį smėlį ir laukti

lietaus – manos iš dangaus
kaip galėjau kurčia girdėti

jūrų ošimą išsiskyrimą ir
susiliejimą
neprimink
lazdelė mano jau seniai

pamesta
– 41 –
– 42 –
tuščia ir giedra. pakraščiuose
medžių šakų pakraščiuose

gęsta rudens debesys
ir dangus jau nebe geltonas
ir nagai neskęsta tavo odoje
veidrody tik undinė
juokiasi skauda plaukus
man taip skauda plaukus
ir uodegą
– 43 –
tuščia ir giedra. kartais
sutverta iš šonkaulio
ne tavo – tos kuri
nuskynė obuolį
tarp pienių dulkių
spalvota akvarele
piešiu aš savo befrua –
aš jos dukra
o ji iš šonkaulio
ne tavo netrukdyk
vardas jo Adomas rodos
mažyli jis ne tavo tėvas
tarp vitražų įvykių
nesuskaičiuojamom
troškimų arkom iš aukštyn
prisiminimų skulptūras myliu
mamyte!
ša!
po svajų skliautais
permainingų formų žaismu
nusileidžia raudonas dangus
kartais jis būna
tavo tėvu
* Gotikos katedrų aukšti bokštai – befrua – buvo žvalgybos

bokštai, varpas šaukė miestiečius į pamaldas ir į sueigas.
– 44 –
tuščia ir giedra. žemėlapiai
delnuose pelenai
nenueitų kelių
skaudančių žemėlapių
gatvių miestų kaimelių
ten kur galėčiau būti
šizofreniku ir nesirūpinti
šiandienos kamščiais mieste
ar rytojaus šalnomis
sniege tik pėdsakai
nueitų takelių ir pėdomis
virtę rankos su prakeiktu žemėlapiu
negaliu tavęs liesti
– 45 –
tuščia ir giedra. traukiuosi
traukiniai traukiasi
lyg traukuliai –
tai trumpi tai ilgi
ilginasi dienos
dienoju po skėčiu
išskėstais delnais
lyg medžių šakom
į dangų į dangų
iš kur byra vandens lašai
už dyką
dykai nukrenta rankos
ir kojos nebesiklauso
neklauso ausys negirdi
jau traukinių
traukiuosi į rudenį
– 46 –
tuščia ir giedra. apie katiną
sninga
besijuokiančiomis beždžionėmis
laiko kišenėje kur
neveda jokie bėgiai
tik katino murkimas
prie tavo kojų
neregiai vakarai
ir aklas katinas
nesijuok iš beždžionių
atsigręžk į rūdijantį laiką
– 47 –
tuščia ir giedra. mano ruduo
prakiuręs dangus stebi

kaip mano kišenės prisipildo vandens
o delnai išvertę pilvus į viršų
skęsta laukime
nesibaigiančiame rudeny mano lubose
lemputė vėl pradeda savo šokį
ant vienišo laido vėl paleistuvauja
vaidina saulę – aktorė mat nuo gimimo
rudeniškai suskamba telefonas
mobilus mano ruduo
– 48 –
bėgiais į dangų. kol guliu
mieste dyla snaigės į asfaltą

į veidus į duris dūriais kutena metai
man alergija asfaltui ir kumščiams
ir kai vėl guliu po Naujaisiais
nebeskaičiuoju tik priimu
snaigių padus į veidą tyliais
dūriais ir metų peilius
vėjų gūsiais žemynų kvapu
sustabdyčiau tavo žingsnius
kulniukų dūrius į bedievį asfaltą
bet tu eik eik šalia kol guliu
kol saugu einant praeitin nebegrįžti
– 49 –
bėgiais į dangų. po bėgiais
per raukšles traukiniai

keliauja į delnų linijas
sprogsta stebuklai įsitrina
į tarpuplaučius akimirkomis
arkomis slenka saulės
ir lubose užsiverčia verčiasi
iš koto pirštai keliaudami
per tavo veidą po bėgiais
paslėptos dienos juodai
dienai užteks ir tau ir tau
mano mylimasis pavyks nuvysti
nuvykti ten kur po bėgiais tik
rankos nenorinčios liesti
likti vienatvėj ir rašyti
apie raukšlėtus traukinius
po blakstienomis sienomis
slinks rytai rudeniop
su tušinuku po bėgiais
– 50 –
bėgiais į dangų. durų skylutės
kur prasidėjo kur baigėsi kelias

neaišku net durų skylutei
raktas netinka netikusiam
man pro pustuštį butelį
matomos tik puspilnės dienos žolės
o naktys slepiasi tarp
traukinių ir bėgių
įkalintas rudenyje ieškau
išėjimo į mirties pabaigą
pradžia jau prasidėjo
durų skylutėje nesulaukusioj rakto
mano kišenės pilnos raktų brangioji
tavo kulniukai raktas rudenėjančiam
protui ir varnos tampa draugėm
naujametinę naktį kai raktas
vėl netinka ir guliu po durimis
puspilnis alaus pilvas užpildytas
tavo kvepalais imk raktą
brangioji skaičiuosim varnas
kartu ir kartu gulėsim po tiltais
arba tarp traukinių ir visos
durų skylutės bus mūsų
– 51 –
bėgiais į dangų. kišenėse
sulaikyti tą lašantį dangų

delnuose kuriuose
mirdavo snaigės ir
trumpėjančios dienos
sulaukdavo tik smerkimo
o ruduo tęsėsi ne tik mano
galvoj ir vakarai užgesdavo
tik prasidėjus tamsai
ir tamsoje pradėjome bijotis
kūnų šnabždesių
ir šnekėjimų apie lašus
sušalusį vandenį ant skruostų
ilgėjo naktys ir atstumai
nenueitų kelių o kišenėse
atrodo dunda traukiniai
per dienas ir tą lašantį dangų
– 52 –
bėgiais į dangų. nelengvas
užsnigtos gal užlytos mintys

juk neaišku koks metų laikas
už lango ir galvoje tvanku
nuo snaigių ir veidų lūžta
žvilgsnis medžiuose
už stiklo ir popieriaus kur
neužbaigti dienoraščiai
raiščiais garma aplink
kaklą ir eilėraščiuose miršta
o kaktoje kaktusai žodžių
ne ten teka vienatvės vaga
prisilietimas taškų kablelių
sakiniai įgyja spalvą kavos
ir vemia – nelengvas nėštumas
– 53 –
bėgiais į dangų. spalvotas
sliekų skrandžiuose išsvajoti

veidai užkapotos dienos
mintimis apie tave brangusis
dangau be kopėčių
kur saulė ridenasi delnais ir
miršta lūpose o lubose
tik ta pati balta spalva ir salsvas skonis burnoje
ir ta pati lempute šokanti ant
dylančio laido ir laikas
kitaip pasiima naktis negu ten
viršuje kur tik aidas
sparnų varnų varnų mėlynakių
mielasis prisimeni
kai kartą buvai pas mane – mano dugnas toks
pavasariškai spalvotas ir šiltas nuo vėmalų
– 54 –
bėgiais į dangų. be kaupo
ar tu pameni brangusis mano

kaip gulėdavom po varnų sparnais
ir namais buvo dangus beširdis
beduris pasaulis mūsų akių
kaip lūpon skubėdavo uogos
braškėm mintom ar tu žinai
kiek metų sukaupiau stiklainaityje
atidaviau tau ir bemiegiams naktims
iš už stiklo spokso delnai iš už stiklo
šiluma stebi skruostus ir užmiega
mėnulio pilnaty tarp tavo pirštų
nepaliesta akimis tik širdis
vis taip pat daužosi kapodama
laiką skirtą be kaupo tau brangusis
– 55 –
bėgiais į dangų. kur baigiasi
po blakstienomis nusirengia naktys,

bėgiais sugrįžta sapnai, traukiniuose
užsimerkia dienos ir rankos jau nebe mano,
o medžių šakų, byrančių į kalvotą dangų,
kur saulė rogėse nesugrįžo dar,
nesugirgždėjo mintys, neprisimenu
tavo alsavimo, kai drungnos lūpos liejosi
tarp mano pirštų. kūnu slystu į mėnulį,
į mėnulį staugiu murkimu iš delnų svetimų.
– 56 –
bėgiais į dangų. tuščiai
aidu ridenasi ausimis pakaušiu

lipa į širdį susemtas laikas ne mano
ne mūsų o toks kuris paprastai
tik yRA ir Yra tarp pirštų blakstienų
tarpuplaukiuos skiria dienas ne mums
rytai blėsta kavos puoduke sudega
cigaretėje plaučiuose įsitaiso ir taisosi
sveikata ne į gerą ne i gerąją pusę
ritasi bėgiai ir vakarai išsirita iš
pernykščio rudens šlampa raukšlėjasi
skruostai nagai plaukais teka akimirkos
– 57 –
bėgiais į dangų. nelis
telefono skambučiai nutupia ant pečių,

ūžia ausyse ir skrandyje, plaučiai talpina CO2,
bėgiais baigiasi atstumai ir
keliai jau nebelinksta,
iš akių rūksta žiema, snaigės lūpose ir lubose,
dar neužšalki – išalki, priimki tuos balsus
ir pasisotink iki pavasariui išsiritant, iki
dienoms pavirtus bėgiais, iki
laukimui baigiantis.
bedievis miestas alsuoja asfaltu, kulniukais,
kumščiais, veidais, marmurinėmis mintimis –
taip kalba balsai ir skambučiai – ar girdi?
bėgiai merdi. lieka asfaltas, praeivių veidai
ir kava be puoduko. neišvirsiu
šiandieną arbatos,
nei kulniukų garso, nei rudens. nelis.
– 58 –
bėgiais į dangų. skęsk
ištaškyta saulė delnuose išblaškytu pavasariu

šnypšti, kavos puoduke skęsta šakutė, bunda
diena blakstienose, Buda tyli, skaičiuoju
akimirkas kol minėtoji paskęs,
stebimi saulės zuikučiai mylisi,
mokau šypsotis savo katę ir ruduo
nesitraukia iš galvos ir mano lubų,
iš mano lūpų kasryt išsirita ridenasi
ir miršta.ir laidoju kaskart prieš auštant kavai.
prieik arčiau. paskandinsim tą prakeiktą šakutę –
jau baigiasi kava ir ruduo išprotėjo,
nenori mirti, o šiandien visi nori mirti,
nusibaigti kur nors po saule išprotėjusiame
rudeny. ar girdi mane? skęęęsk.
– 59 –
bėgiais į dangų. pakentėsiu dar truputį
pakentėsiu dar truputį
kai teka saulė tavo akyse

kai teka tamsa tavo piniginėj
kai teka šizofrenija mano galvoje
o kišenėse tik pernykščiai kankorėžiai

gražiai išdžiuvę kaip mūsų mintys
o dienos traukiniais keliauja per venas
vakarai dužta vienatvėj tarp kūnų
ir staugia į mėnulį nelyg vilkai
kepurėj litai keli šiandien vėl grojau
ir tapiau beveidžius praeivius
fotografijos nusidažė raudonai
kai mano šizofrenija vėl pjovėsi venas
man patinka fotografuoti riešus
pažymėtus tikru gyvenimu pėdsakais
man patinka braižyti kelius į dievo
namo laiptus ir maldauti atleidimo
man patinka dilinti delnus ištariant amen
nuolat kreipiantis į mūsų tėvą
– 60 –
bėgiais į dangų. pusės tavęs
tik pusės tavęs užtektų
kad mėnulis vėl sužibėtų

nes staugiu į saulę
pusbalsiu kūrenasi mano

dangaus žydrumas
taip šilta kad šalta akims
ir delnai išvertę pilvus į viršų
kilnoja prisilietimus
dyla šnabždesių aidai

tarp pamėlynavusių lūpų –
žiema nesitraukia iš skrandžio
ir piniginės. šąla horizontas
šyla už lango ir galvoje
o juk tik pusės tavęs užtektų

kad galėčiau užmerkti delnus
tavo plaukuose
– 61 –
bėgiais į dangų. mano pusėj
o metai šaiposi vieni iš kitų ir vieni iš kitų dauginasi

ir toj kraujomaišoj mes susitinkam viens kitą
arba nesusitinkam tik užkasti būnam šalia
nu kas per mada kūnus kišti į žemę
bet žinau būna blogiau – kai skauda
tuščias kišenes ir pramiegotas naktis
loja skrandis ir rodos visi žino apie bėgius
kur slepiu poliarines meškas ir kupranugarius
o ruduo pabunda toks pat – pagiriotas patriotas
poetų metams žilstant miegam šalia
kažkokiose bažnyčiose išsakom nuodėmes
eilėraščiuose laidoju žodžius kurių neskyriau
tau brangusis laikui sningant tarp mūsų delnų
dykuma atsiveria mano pusėj bėgiai tavo dangus
– 62 –
„Delnuose pusė skausmo, pasilieku teisę kalbėti”,
Irena Ščiglienė – Melisa, 2008
UDK..888.2-1
Šč37
ISBN 978-9955-800-82-8
Irena Ščiglienė (slapyvar-
dis – Melisa) gimė Vilniuje,
1981 metais kovo 13 dieną.
1999 metais baigė Vilniaus
Simono Konarskio vidurinę
mokyklą ir įstojo į Vilniaus
Gedimino technikos univer-
sitetą, termoinžinerijos spe-
cialybę. 2003 metais, baigusi
universitetą, įstojo į magis-
trantūrą studijuoti radiacinę
saugą, įsidarbino inžiniere, o
2007 metais įstojo į Vilniaus
pedagoginį universitetą, litu-
anistikos fakultetą.
Kurti pradėjo dar vaikys-
tėje, pirmą eilėraštį parašė
būdama vienuolikos. Nuo to
laiko nesiskiria su plunksna.
Melisos kūryba buvo spausdi-
nama Kauno kultūros ir me-
no savaitraštyje „Nemunas“
bei dviejuose almanachuose.
„Ši knyga yra tarsi mano

dienoraštis – minčių, jausmų
ir nuotaikų atspindys. Jame
nėra per daug šviesos ir gro-
žio, galima užčiuopti nevilties
ir skausmo, tačiau yra vietos
meilei bei tikėjimui ja – kuo
gi mes būtume be jo?“

Delnuose Puse Skausmo Pasilieiku Teise Kalbeti

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

You might also like

Delnuose Puse Skausmo Pasilieiku Teise Kalbeti

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Delnuose Puse Skausmo Pasilieiku Teise Kalbeti

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

Irena Ðèiglienë – Melisa

A. susijaudinęs perspėjo, maždaug: tu tik nesakyk gydytojai, kad

Tokia yra mano kūryba – skęstanti šešėlyje tarp dviejų pasaulių

sustojęs Laikas nusišypsojo –

kadaise mesta sauja ryžių,

prariję dar vieną žiupsnelį

Tądien žodžių stoka

vėl prisieksi kad amžiams?

svetimam vilčių narve

popierinis rūkas išsiblaškęs

Ego aistringas šiandien

dvilypis peizažas dūžtančių

neuronų melas gal juokas

dvi balos tylos

tarp dvigubų sienų

glosto dvi širdis

tarp taškų ir kablelių

šiandien lietaus nebus

atverk man lūpas

užmerk jau mano akis

prašydama vien tik

nemoku tau duoti

pusė arba ilgesys

mano protas susilaužė liežuvį

šiądien vienatvė kitaip kvepia

ant pliko asfalto plikas ledas

stebiu savo šešėlį –

aš atjosiu ant baltojo plauko

aš atjosiu ant baltojo plauko

nuplauk laukimą nuo mano rankų

išprotėjusi daužo galvą į mano

ne šituos namuos kur buvęs laikas

naktis trinasi prie kojų

nukryžiuotasis ant kaklo

ir kai rytas nubrozdina tylą

mintyse nutapytas paveikslas sparnų

tikėti rytu nauju ir tyla sužeista

o rodos dar vakar brandūs gandrai

pienių pūkais į dulkėtą pasaulį

kelias virtęs gatve jau senokai drėgnas

tai skamba lietūs

tai skamba lietūs delnų likimo linijose

taip skamba lietūs delnų likimo linijose

tarpupirščiuose išblukęs laumžirgis

medžiai be langų be stogų tik

kopėčiomis lipo pražilusi saulė ir

plaka dar plaka širdis

yra dar ar yra jau

kai ji vėl įgrius pro duris

vilksis apvijomis aplink kojas

nuotrupos trupmenomis krenta

ir kryžium sutemos gulsis po kojom

išplak jutimą suplak delnais

tolumoj žaibuoja laikas

kaktoje su delnų antspaudais

mieloji aš nieko nekaltinu tarp kaltų

mažu speigo tiražu ant sparnų

kai pavasaris sudegs