Medžiai be langų arba kaip kartais gimsta kūriniai

medžiai be langų be stogų tik

plikės sienų rudeniui meldžiasi
melžia lietų iš belaipčio dangaus kur

kopėčiomis lipo pražilusi saulė ir

kažkur rytuose nusirito (gal vakar?)
skardžiu debesų be plaukų kur

plaka dar plaka širdis

bedurio dangaus priplakta - - -

Tądien, kaip įprasta, slinkau lyg sunkusis kamuolinis debesis, besprogstantis lėtumu.
Šalia autobusų stotelės, netoli mano namų, įsikūręs neįgaliųjų su Dauno sindromu centras (spėju,
kad vadinasi panašiai, gėda, bet tikslaus pavadinimo nežinau) kai kuriems kaimynams kelia
nepasitenkinimą. Tačiau man žinia, kad jį ruošiamasi įkurti čia, vietoje seniai apleisto pastato,
kuriame neretai gerdavom, apsirūkydavom, šokinėdavom nuo stogo į didžiules sniego pusnis,
kėlė ne nepasitenkinimą, o džiaugsmą. Mat tai tikrai nebuvo geriausia vieta leisti paauglystę. O
juk mes ne paskutinioji karta, atradusi tą „puikią“ vietelę susibūrimams...
Nuolat beskęstanti savo mintyse, stumdama vežimėlį su Mažąja į parką ir atgal, kaskart
girdėdavau neįgaliųjų (koks bjaurus žodis!) – sergančiųjų, vadinsiu juos sergančiais – balsus.
Niekad neįsiklausydavau, tačiau jie, žodžiai, visados mane pasiekdavo, glamonėdavo ausį ir
įsiskverbdavo į protą. Pamiršdavau juos tikriausiai tuojau pat, nes niekad nesusimąstydavau, kad
ne visiems žodžiams lemta patekti į mano neuronus. Tik anądien supratau, kad kaskart
išgirsdavau tik vienos merginos žodžius, tik jie iki manęs prasibraudavo per mano spalvotąją
kaukę ir stiklinę sieną tarp manęs ir pasaulio.
Šįsyk jos žodžiai tiesiog perskrodė mano sąmonę. Medžiai be langų. Dabar galvoju, kad
galbūt mano dėmesį patraukė netaisyklingasis kirtis žodyje „langų“, nes kaip tik tądien turėjome
fonetikos paskaitą... Medžiai be langų – kartojo neuronai, jų jungtis operatyviai perduodavo
apdorotą informaciją į smegenis. Medžiai be langų. Mano išprotėjusioje pasąmonėje jau paišėsi
naujojo mano kūrinio peizažas. Nešiojau jį skylėtame prote iki šiandien. Nešiojau, nes neturėjau
laiko išmesti į popierių – atsiprašau – į monitoriaus ekraną, į virtualią erdvę, tačiau su realiais
(jei gali būti realiais) komentarais, skaitytojų nuomonėmis. Nepaminėjau. Neparašiau pastabos
po šiandienos eilėraščiu, kad jo pavadinimas „medžiai be langų“ kilęs ne iš mano sąmonės. Tai
tos merginos žodžiai, tai ji kasdien pasirinkdama kažkokį dviejų, visiškai nederančių tarpusavy,
turbūt atsitiktinių žodžių junginį, vis kartodavo, kartodavo jį mano pasąmonei. Tai ji yra mano
minties, sudėtos į šiandienos kūrinį, autorė. Ji. O aš net nežinau jos vardo...

Vilnius, 2006-10-05