Irena Ščiglienė – Melisa

Telegrafininkė

Naktį žmona ir vėl maigė mano telefono mygtukus. Kai paklausiau, kodėl kiekvieną naktį
žadina mane vaidindama telegrafininke, atsakė, jog tai ne mano reikalas.
Nusisukdavau ir, vaizduotėje suklijavęs vokus super-glue, bandydavau užmigti. Tačiau iš
tikrųjų tik gulėdavau užsimerkęs. Kai žmona baigdavo savo naktinį patikrinimą, jaučiau,
kaip į šnerves brukasi miegas.
Šiąnakt baigėsi super-glue ir kantrybė. Išgirdęs iki pirštų galiukų erzinantį garsą, puoliau
jį visu savo plaučiu stiprumu: BA-AAA-iiii-K!
Nuo to laiko padėtis tik pablogėjo. Savo mintis išgirsdavo tik naktimis, tarpe tarp
meksikietiškų serialų ir rytinio žadintuvo.

Įsitaisė prie staliuko netoli lango, pro kurį galėjo matyti tamsius debesis, šliaužiančius
dangumi, pilvais braukančius per šlapius stogus.
Nediduko miestelio geležinkelio stoties bufetas buvo pigiausia vieta pavalgyti. Ponios
Lukrecijos dešrelės buvo visai pusė velnio. Niekad nesusimąstydavo, iš kokios mėsos yra
gaminamos. Tačiau benamių šunų ir kačių miestelyje su kiekviena diena akivaizdžiai
mažėjo.
Žvilgtelėjo į sidabrinį, kadaise penkių metų vestuvių proga, žmonos dovanotą laikrodį. Į
darbą jau buvo pavėlavęs. Kaip ir į gyvenimą. Psichiškai sveikas vyras tiek metų
santuokoje būtų neištvėręs.
Padavėjos vis dar nebuvo matyti.
Abejingai perbėgo žvilgsniu pusryčiaujančius, belaukiančius už pusės valandos turinčio
atbildėti traukinio. Jis nemėgo traukinių. Jie primindavo gyvenimą: su dundesiu skubantį
į priekį ir visuomet grįžtantį į pradinį tašką.
Senis už gretimo staliuko atrodė besnaudžiantis. Raukšlėmis nusietas veidas šypsojosi.
Jau ilgai stovėjo užsimerkęs.
Prie prekystalio laukė, tikriausiai užsakytų dešrelių, smulki, dailių kūno formų blondinė.
Atsisukusi nugara į salę, ji atsiduso.
Žilstelėjęs brunetas atidžiai stebėjo šviesiaplaukę, nervingai maigydamas servetėlę
delnuose.
Dar vienas, skustagalvis stovėjo prie muzikinio automato ir „šėrė“ šį monetomis. Keistas
derinys, tačiau kuo tik nebūna mūsų laikais.
Suskambėjo mobilusis. Telegrafininkė. Valandėlę mąstė, ar atsiliepti. Atsiliepė. Dirbu,
tarė abejingai, ir tuo pačiu prisiminė, kad šiandien šeštadienis. Ragelyje pasipylė
keiksmažodžių greitakalbė ir duryse į laukiamojo salę pasirodė ji...
Užgoždamas net garsiai skambančią muziką, pro šalį pradundėjo prekinis traukinys.
Prisimena tik vieną: bėgo. Lyg nudegintas pamišėlis. Toliau nuo traukinių. Toliau nuo
naktinės telegrafininkės.

„Kai visi atsitokėjo, ant grindų jau nebegyva gulėjo šviesiaplaukė moteris.“ – įsižiojo
perskaitęs laikraštyje. Kūną užliejo karštis.

– Bičiuli, ar viskas gerai? – paklausė akiniuotasis.

– Per daug vakar išgėriau, – pamelavo – dėkui už nakvynę.

1
Irena Ščiglienė – Melisa

Iš už tamsių, sunkių debesų bandė pasirodyti saulutė. Nedrąsiai nusišypsodavo ir vėl

pasislėpdavo. Lyg drovi, geltonkasė mergaitė. Jo pirmoji meilė. Skaisti, vaikiška meilė. Ji
gyveno gretimame name, jiedu dažnai grįždavo drauge iš mokyklos.
Akimirkai pasirodė, kad saulė ne tik kad pasislėpė už debesų, o visai išnyko, užleisdama
vietą nakčiai...

– Pone, ar jums viskas gerai? – klausė kažkoks barzdotas praeivis su skėčiu.

Jis sėdėjo ant šaligatvio prie elektros stulpo, į kurį ką tik atsitrenkė.
– Paklauskite stulpo, - suburbėjo, o praeivis tik gūžtelėjo pečiais, susiraukė ir nuskubėjo
tolyn.

Lietaus baloje stebėjo savo atvaizdą: nesiskutęs, vokai patinę, plaukai susivėlę,
suplyšusios, sutepliotos rudeniniu purvu kelnes – taip, jis vakar bėgo. Ir labai stengiesi
bėgti. Tik šiandien prisiminė, kaip vienu šuoliu puolė prie lango, iššoko ir bėgo
neatsigręždamas. Kelis kartus griūdavo, peršokinėdavo tvoras, bėgo per balas, miškelį...
Bėgo nuo savo gyvenimo. Ir kas? Štai jis vėl grįžta. Į tą patį penkių aukštų namą, į tą
pačią lovą, pas tą pačią žmoną...

Telegrafininkės namie nebuvo. Tai pasirodė jam keista, nes sekmadieniais ji mėgsta
miegoti iki pietų. Bet kokių tik stebuklų šiame pasaulyje nebūna. Gal ji kartais,
išnagrinėjus beveik tuščio šaldytuvo turinį, nusprendė nueiti apsipirkti?
Kupinas vilties griuvo ant sofos ir įsijungė televizorių.

Iš gilaus miego jį pažadino telefono skambutis. Vyriškio balsas šaltai pranešė apie tai,
kad jo žmona areštuota ir jam reikėtų atvykti į nuovadą duoti parodymus, nes pasak jos,
tuo metu, kai įvykio nusikaltimas geležinkelio stoties bufete, jis irgi ten buvo.
Padėjęs ragelį patikrino kišenes – mobilaus nerado. Tikriausiai pametė jį bėgant.
Tikriausiai jame n neatsilieptų skambučių. Tikriausiai žmona jau jį prakeikė amžiams.
Kol mirtis juos išskirs. Kol i š s k i r s ...

– Išsiskyrėme ryte, kai išėjau į darbą, – pakartojo ramiu balsu.

– Ir daugiau tądien žmonos nematėte?
– Ne.
– Vadinasi, nusikaltimo metu bufete jūsų nebuvo?
– Ne. Jau sakiau. Tuo metu važiavau traukiniu į darbą.

Stebėjosi savo šaltakraujiškumu. Melavo. Ir net nesumirksėjo, nepasikasė nosies,

nejudino nervingai kojos – nepadarė nieko, kas būdinga meluojančiam žmogui. Nieko.
Jautė tik, kaip sulig kiekviena akimirka tampa lengvesnis, laisvesnis, tobulesnis savo
likimo kalėjime...

– Jūsų vyras pabėgo pro langą? – dar kartą pakartojo klausimą tardytojas.
– Taip taip taip! Kiek kartų dar turėsiu kartoti?
– Tačiau kodėl tuomet niekas daugiau to nematė?

2
Irena Ščiglienė – Melisa

– Jie meluoja. Jie visi susimokę. Tas skustagalvis įdūrė blondinei peiliu į nugarą, prišoko
prie manęs, galvojau ir mane nudurs...
– Tačiau stebuklingu būdu kruvinas peilis atsidūrė jūsų rankinėje?
– Jau sakiau, jis man tikriausiai įmetė peilį. Rankinė buvo prasegta, nes traukiau mobilųjį,
iš kurio skambinau vyrui, kai šis...
– Pabėgo pro langą, taip. Išveskite ponią.

Tądien, grįždamas į tuščius namus, geležinkelio stotyje sutiko linksmo veido senį,
žilstelėjusį brunetą ir skustagalvį, kurie tempė savo lagaminus į tuoj išvyksiantį traukinį.
Laikas ir jam krautis daiktus, pagalvojo.

Ruduo, 2007 m.