Irena Ščiglienė – Melisa

Tušti delnai

Stovėjau belaukdama, kas gi atsitiks. Ji žiūrėjo į mane pusiau primerktom akim, rodos, piktom ar
šiaip abejingom, o gal susimąsčiusiom – ir laukė. Tinkamos minties, žodžio, keiksmažodžio – ko
nors, kuo galima įskaudinti. Įkąsti. Kad liktų pėdsakas, kitaip neverta tarti nieko.
Vis tiek užsidarysiu už stiklinių durų, iš žodžių piešiu manojo pasaulio pabaigą dienorašty, kurį
sudeginsiu jau kitąkart prieš naująjį minčių audros peizažo tapymą. Kiekvienąsyk turiu pradėt iš
naujo – tai būtina klykiančių minčių laisvės sąlyga. Vienintelė, nekeistina, neliečiama.
Tačiau šiandien dar priimsiu iš šiltesnių nei mano, stambesnių, savotiškai mielų delnų porą
serotonino kiekį palaikančių tablečių, nes kol kas neparašiau nieko, kuo galima pašerti liepsną.
Tyla irgi pradeda nerimaut. Pyksta, bet aš vis tiek joje. Nepasitraukiu. Taip saugiau.
Katinas dar neseniai trynėsi prie kojų, murkė. Tai būdas priminti, kad ir jam reik valgyt. Jis
visąlaik tylus. Jis gali džiugint tik buvimu. Ir džiugino dar prieš akimirką. Dar prieš... devynerius
metus.
Tebestoviu. Ji taip pat. Nervingai mirksi. Na, sakyk ką nors – aš laukiu. Aš ištroškusi. Tylos
gausybė tarp baltų tulpių žiedų. Jau pailsėjau. Jau įkvėpiau ramybės. Dabar galiu jau žengti...
Ji nusisuko. Luktelėjo minutėlę ir nuėjo. Lyg niekur nieko. Prieblanda prarijo pyktį. Tarp tuščių
delnų tyla praslydo nepastebima...
Stiklinės durys užsidarė su trenksmu, sudrebino mintis. Jos puolė klykaut, išsuktos iš ramybės
būsenos, inercijos nešamos nesugebėjo atgaut stacionarumo, daužėsi į stiklą, viena į kitą, į mano
tulpes...
Stebėjau ir juokiaus. Mano tulpės. Jos buvo, džiugino buvimu. Dar prieš akimirką, kol mano
rankos dar nebuvo pririštos prie ramybės – ilgalaikės – nestokojančios vienatvės, džiuginančiai
gydančios nuo esybės be priežasties, svetimame vilčių narve.
Jos buvo. Dabar iš kampo slenka žodžių tuštuma, minčių kančia jau nebe...

Ryte tulpės vėl žydėjo. Ir kvepėjo. Gražu. Šiek tiek skaudėjo riešus, tačiau, besigrožėdama savo
gėlių darželiu, skausmo nejutau. Bandymas atsikelti nepavyko. Ir vėl neišmiegojau, atsidusau.
– Labas rytas, Gražuolėle, – išgirstu pasirodžiusios tarpdury pagyvenusios, stambokos moters
balsą.
– Labas rytas, – atkertu sausokai.
– Na,  kaip šiandien jaučiamės? – moteriškė prieina prie mano lovos ir kažką padeda ant šalia
esančios spintelės.
– Mes pažįstamos? – klausiu pasipiktinusi.
Moteris sustingsta ir akimirka atidžiai stebi mano veidą. Raukšlės kaktoje – atrodo jai visai
tinkančios – išryškėja.
– Mažule, tu mane gąsdini... – pasako pustyliu balsu.
– Aš jus gąsdinu? – koks pasityčiojimas! – Atsiprašau, bet tai ne aš įsibroviau į svetimą butą
ankstyvą rytą ir tvarkausi lyg savo namuose!
Sidabrinių plaukų storulė paskubomis patraukė link durų.
– Ir žinokit, būtinai paskųsiu administratoriui! – sušukau, kol ji dar nespėjo išnykti už durų.
Teks pakeist spyną, pagalvoju. Kas čia per netvarka šitam name! Reiks pasidomėt, ar kam iš
kaimynų yra taip buvę? Gal ji kokia maniakė, apsėsta rūpinimosi paranojos? Ne, matyt
neužrakinau vakar durų, juk buvau užsiėmusi savo tulpėmis.
Durys vėl atsidaro ir įeina ta pati moteriškė kartu su aukštu (ir žiauriai liesu) vyru.
– Čia dabar kas? – sušukau. – Tai jau riba viskam! Prašau tučtuojau palikti mano namus!
– Dabar pats matote, daktare, – atsiliepia storulė.
– Suleiskit penkis miligramus, – tyliai taria žmogus baltu chalatu.
Mano akys merkiasi. Juk dar taip anksti, aš dar tokia bejėgė, eikit iš čia, dinkit, tyliai kartoju
mintyse. Ir jie išnyksta taip pat, kaip ir atsirado. Vėl ramu. Anksčiau vidurdienio aš nesikeliu...

1
Irena Ščiglienė – Melisa

Su rytinės kavos puodeliu išėjau į žiemos sodą pasigrožėt savo tulpėmis. Baltos lyg sniegas gėlės
žydėjo kaip pavasarį – sukurtas klimatas buvo joms labai palankus. Visiškoj – tobuloj – tyloj
viešpatavo ramybė. Užsimerkiau, kad įkvėpčiau jos visu kūnu. Esu rojuje, pagalvojau, ir tuoj pat
supratau, jog kažkas mane stebi. Įkyriai.
Ji stovėjo stikliniame kampe su nuskinta tulpe rankose. Demonstratyviai ją pauosčius metė su
akivaizdžiu pasibjaurėjimu žemėn ir su jaučiama, gan stipria jėga, sutrypė. Su ironiška šypsena
pažvelgė tiesiai į akis laukdama mano, iš anksto nuspėjamos, reakcijos. Turėjau ją tuoj pat pulti,
griebti už plaukų ir daužyt veidu į žemę iki sąmonės netekimo, keikdama ją visais įmanomais
keiksmažodžiais už mano kūrybos tyčinį sunaikinimą. Tačiau aš nesujudėjau. Sustingusios
smegenys bandė suvirškint ką tik regėtą vaizdą. Vienintelis žodis, kurį sugebėjo ištart mano
drebančios lūpos, buvo „kodėl“. Bet ji tik nusijuokė garsiai su dar didesne ironija ir – kas
svarbiausia – itin jaučiamu pasitenkinimu savo poelgiu.
Vidurdienio saulės spinduliai apakino savo šviesa. Balta tulpė puošė juodąją žemę...

To jau per daug, ryškiai per daug, pagalvojau, kupina pykčio slinkdama pustamsiu koridoriumi.
Ir čia dabar kas – imamas mokestis už „kitas paslaugas“, tuo paties ir už apšvietimą koridoriuje
bei laiptinėj, neatitinka paslaugos kokybės! Tie įsibrovėliai ryte ir ta keista mergina... Rašysiu
skundą nelaukdama jokių pasiaiškinimų.
Ta pati lieknutė, šviesiaplaukė trisdešimtmetė moteris recepcijoje šiandien atrodė
neišsimiegojusi.
– Skundų blanką prašyčiau, – tariau tvirtai.
– O kas atsitiko? – maloniai paklausė moteris.
– Kas atsitiko, tas, - atsakiau gan grubiai. Šįkart pažadai, kad tai daugiau nepasikartos,
nesuveiks, pagalvojau.
Blondinė be žodžių padavė man lapą ir vėl įkišo nosį į monitorių.
Parašysiu viską, galvojau, už ką po velnių aš pinigus moku – už tamsią laiptinę? Už apsaugą juk
irgi pinigus ima! Ir tik žada. Pažadai liejasi pro kraštus pačio grubiausio melo. Banaliausio,
pridurčiau.
Kai baigiu pildyt, iškelta galva padedu jį administratorei ant stalo ir išeinu be žodžio. Nėr čia ko
man makaronus kabint, pagalvoju, patenkinta savo sprendimu dėl skundo. Nors iš prigimties
nesu kerštinga, tačiau šįkart tai principo reikalas.

– Laba diena, – lieso vyriškio balsas išbudino mane iš gilaus susimąstymo.

– Nelabai laba, – atrėžiau.
– Kas nors ne taip? – bruneto veide perskaityt galima buvo susidomėjimą, tačiau aš jo
nepastebėjau.
– Tai kad viskas ne taip – apšvietimas, įsibrovėliai...
– Įsibrovėliai? – vyriškis, vedamas smalsumo nedavė man pabaigt sakinio.
– Taip. Šiandien ryte, – atsakau pasipiktinusi – o po to ir ta mergina...
– Kokia dar mergina? – jis atrodė pasimetęs.
– Apie tai apsaugos reiktų paklaust – kažin kuo ji užsiėmusi? – manau, jis užuodė mano ironiją.
– Panelė –aite, gal užsuktumėt į mano kabinetą, galėtume viską ramiai aptarti.
– Gerai, – be entuziazmo priimu pasiūlymą.

Įėjus namo netekau žado – ji patogiai įsitaisiusi ant lovos, draskė mano dienoraštį su ta savo
ironiška – dabar pasakyčiau, bjauria – šypsena. Išgirdusi durų trenksmą, tamsiai rudos spalvos,
ilgų plaukų bei tokių pat tamsių akių merginos žvilgsnis persmeigė mane atrodo kiaurai. Ji
žiūrėjo į mane su tokia neapykanta, su tokiu pykčiu bei agresyvumu, jog man atrodė, kad ji tuoj
šoks prie manęs kaip pantera ir perplėš gerklę. Vienu judėsiu.
– Viskas, to jau per daug! Gana šio pasityčiojimo! – sušukau, kiek oro plaučiuose ir puoliau ją.
– Kas tau davė tokią teisę, a?! – rėkiau, kiek įmanoma garsiau, turėjau leist išvysti dienos šviesą
visam pykčiui, visam susikaupusiam skausmui, pasišlykštėjimui tokiu jos elgesiu... Šaukiau,

2
Irena Ščiglienė – Melisa

įsikibusi į jos plaukus ir daužiau delnais per veidą. Ir keikiau. Visais įmanomais
keiksmažodžiais, kol staiga dingo šviesa.
Sunkiai alsuodama, šliauždama pasiekiau kambario kampą. Apkabinusi kėlius, paslėpus veidą
drėgnuose nuo raudono prakaito delnuose, pravirkau.

Jaučiau kažkokį švelnų prisilietimą, malonią šilumą, kuri vertė mane pabust iš gilaus miego.
Pramerkiau užtinusias nuo ašarų akis. Tai saulė. Šilta, tikrų tikriausio pavasario saulė.
Nusišypsojau. Dar anksti, tik devynios ryto, o aš juk anksčiau vidurdienio nesikeliu. Hm, –
pagalvojau – ir nuo kada gi taip? Juk rytas – pats nuostabiausias metas, ypač jei į langą beldžiąs
ilgai, nekantriai lauktas pavasaris...
Apsidairau po kambarį – apdulkėjęs, tamsus ir nejaukus kambarys, žiauriai nepatogi, antikvarinė,
sakyčiau, lova, tokio pat senumo spintelė prie jos, grotos ant lango... Ilgiau čia pabuvus
tikriausiai galima būtų išprotėt. Apsirengiu ir žygiuoju laiptais žemyn, į holą.
– Labas rytas, Mažule, – pakeliui sutinku sena Agnoliją, nešančią padėklą su keliais puodukais
kavos.
– Labas rytas, Agni, – pasisveikinu su šypsena ir kažkokiu neapsakomu džiaugsmu.
– Sveikinu, mano mažoji drauge, išaušo tavo paskutinė diena čia...
– Aha, – atsakau ir šiek tiek susimasčiusi tęsiu – nesuprantu, kaip aš tiek laiko ištvėriau tokiam
niūram kambary...

Einu upės pakrante besišypsodama praeiviams. Pagaliau laisva. Pagaliau  v i e n a. Ji liko ten, už
stambių ligoninės sienų. Delnuose tik vėjas. Dabar jau niekas neskriaus mano tulpių...

Lapkritis, 2004 m.