Irena Ščiglienė – Melisa

Kaip buvo pradžioje, dabar, visada ir per amžių amžius

Kovo 8 d., 1955 m.

Atsimenu, šią šaltą nedievišką dieną atėjai į pasaulį, Mama. Klyksmu pasisveikinai (arba
tai jis pasisveikino) arba paprasčiausiai davei apie save žinoti. Mama, pančiojasi mano
atmintis – bet tai tikrai kažkaip panašiai buvo.
Žinai, turi mano akis – katiniškas, žalias ir dideles. Nors iš tikrųjų nemėgstu kačių – jos
pernelyg panašios į mane, o aš mėgstu būti kitokia. Viskame. Ir nemėgstu būti glostoma.
Ir valgydindama. Ir mėgstama. Bet tas troškimas prisilietimo išlieka. Manyje per mane
kalba ne man. Tačiau jie negirdi. Esu atsargi.

Rugpjūčio 15 d., 1991 m.

Iš esmės jaučiuosi gerai, tik nejaučiu kojų – turbūt jų nėra, o iš pilvo bėga kraujas.
Juodas. Tai kepenys kiauros. Jaučiuosi gerai, tik atmintis pradingsta. Mama, neužkaskite
giliai – tamsumų bijau...

Gegužės 1 d., 2005 m.

Nešioji mane ant rankų kaip aš tave kadaise. Tas prisilietimo troškimas – atsimenu kitaip.
Užmigdyk mane, Mama, užmigdyk. Dar ne laikas, dar turiu miegoti...

Birželio 24 d., 2030 m.

Šiądien krikštijome mūsų dukrytę. Ji neprisimins kaip nešiojo ant rankų tavo senelę.
Mama, gali nebeslėpti jau nuotraukų.

Vasaris, 2006 m.