VILNIAUS KOLEGIJOS

SVEIKATOS PRIEŽIŪROS FAKULTETAS

Biomedicininės diagnostikos ir dietetikos katedra

BD19, 2 grupė

Savarankiškas darbas

Edmundas Husserlis

Darbą parengė: Silvija Bakanaitė ir Gabriela Zabolotskaja

 Biografija

Edmundas Husserlis (1859-1938) – fenomenologijos pradininkas, sukūrė fenomenologinę

pažinimo ir būties teoriją. Husserlis gimė Moravijoje, žydų šeimoje Leipcigo (1876 m.) ir Berlyno
(1878 m.) universitetuose jis studijavo matematiką. Husserlio auklėtojas buvo filosofijos
profesorius Tomašas Masarikas, kuris vėliau tapo pirmuoju Čekoslovakijos prezidentu. Nuo 1878
iki 1881 m. Husserlis tęsė studijas Berlyne, kur tarp jo matematikos dėstytojų buvo Leopoldas
Kronekeris ir Karlas Vejerštrasas, kurių mokslinis etosas jam padarė ypatingai didelį įspūdį.
Tačiau, matematikos mokslų daktaro laipsnį Husserlis įgijo Vienos universitete, 1883 m. sausį
apgynęs disertaciją apie variacijų teoriją. Po to sugrįžo į Berlyną ir tapo Vejerštraso padėjėju. Kai
Vejerštrasas sunkiai susirgo, Masarikas pasiūlė Husserliui grįžti atgal į Vieną ir ten mokytis
filosofijos iš žymaus filosofo ir psichologo Franco Brentano. Po trumpos karinės tarnybos Vienoje,
Husserlis pasinaudojo Masariko patarimu ir nuo 1884 iki 1886 m. mokėsi iš Brentano. Vėliau
Brentanas rekomendavo Husserlį savo auklėtiniui Karlui Štumpfui. Ši rekomendacija suteikė jam
galimybę, Štumpfo pagalba, paruošti ir pateikti savo habilituoto daktaro disertaciją. Ši disertacija
vėliau buvo integruota Husserlio pirmojoje išleistoje monografijoje „Aritmetikos filosofija“,
pasirodžiusioje 1891 m. Šiame veikale, kombinuodamas savo matematines, psichologines ir
filosofines žinias, Husserlis bando pateikti psichologinį pagrindą aritmetikai. Dėl tendencijos viską
aiškinti psichologiniu požiūriu, knyga sulaukė neigiamos kritikos iš matematiko ir filosofo
Gotlobo Frėgės. Galiausiai Husserlis nusigręžė nuo psichologizmo ir išvystė jį išgarsinusį
filosofinį metodą – fenomenologiją. Vokiečių filosofijoje fenomenologija užėmė pirmaujančias
pozicijas. Buvo Getingeno, o nuo 1916 m. – Badeno ir Freiburgo universitetų filosofijos
profesorius. Veikalai, kuriuos Husserlis paskelbė, tėra nedidelė dalis to, ką parašė; dauguma jo
kūrinių liko rankraščiuose. Iš pradžių rėmęsis ankstesnėmis kitų idėjomis, vėliau Husserlis ėmėsi
savų, tik retais atvejais leisdamasis į diskusijas su kitomis pozicijomis. Jo paties pažiūros nuolat
kito. Dėl šios priežasties jis paskelbė tiek nedaug darbų, ir nė vienas stambesnis veikalas nebuvo
baigtas spausdinti; Husserlis atiduodavo spaudai tik pirmuosius jų tomus, kiti likdavo nepaskelbti,
nes atėjus laikui juos leisti, jo pažiūros jau būdavo pasikeitusios: taip nutiko su „Aritmetikos
filosofija“, su „Loginiais tyrinėjimais“ ir „Idėjomis“.
 Edmundo Husserlio filosofija

Pirmasis Husserlio darbas

Edmundas Husserlis t ikėjo, kad pagrindinė užduotis buvo apibrėžta pirmame darbe
„Arit met ikos filosofija“. Šiame darbe pirmą kartą buvo sujungt i du pagrindiniai jo
interesai. Viena vertus, tai yra formali logika ir matemat ika, kita vertus, psichologija.
Filosofas turėjo susidurt i su tam t ikrais sunkumais. G. Frėgė atskleidė kai kuriuos iš
jų krit iškoje Husserlio darbo analizėje. Dėl šių sunkumų Edmundas at liko bendrą
„sąmoningos patirt ies“ veiklos ir struktūros tyrimą. Paskut inis knygos skyrius skirtas
aktualiam įvairių būdingų formų, pvz., Paukščių pulko ar kareivių linijos,
„konfiskavimui“. Todėl Husserlis gali būti vadinamas Geštalto psichologijos
pirmtaku.

Darbas „Loginiai tyrimai“

Garsiausias Husserlio darbas yra darbas „Loginiai t yrimai“. Jis buvo paskelbt as
1900-1901 m. Ir pirmą kartą buvo paskelbtas rusų kalba 1909 m. Autorius pats šį
darbą vertino kaip „kelią“ tokiai krypčiai kaip fenomenologija. Pagal šį požiūr į
pagrindiniai logikos principai ir sąvokos turėtų būti pateikiami psichologijos
požiūriu. „Grynos logikos idėja“ yra paskutinis skyrius, kuriame Husserlis pristatė
savo formalią logiką. Ši t endencija išsiskiria nuo psichologijos. Autorius primygt inai
teigia, kad kalbant apie ją, grynos logikos apimt is yra beprasmė. Antrajame leidinyje
pateikiami 6 pat irt ies struktūros ir vert ybių tyrimai.
 Fenomenologija

Edmundas Husserlis laikomas naujosios filosofijos metodo, turėjusio sugrąžinti stabilumą

yrančiai civilizacijai, kūrėju - fenomenologija – Edmundo Husserlio sukurtas filosofijos metodas,
kuriuo siekiama aprašyti žmogaus sąmonės turinį ir atskleisti jame esančių fenomenų (reiškinių)
esmes. „Fenomenologija“ dar vadinama visa iš Husserlio kilusi XX a. filosofijos kryptis.
Fenomenologija buvo itin reikšminga formuojantis tokioms kryptims kaip egzistencializmas ar
hermeneutika. Dėl to fenomenologais gali būti vadinami ir šių krypčių atstovai. E. Husserlio
tikinimu, nors apie nepriklausomą daiktų būtį ir negalime pasakyti nieko tikro, galime neabejoti
tuo, kad jie tiesiogiai pasirodo mūsų sąmonėje, nesvarbu, ar mūsų patiriamas daiktas tikras, ar tik
iliuzija. Į objektus galima žiūrėti ne kaip į daiktus savaime, bet kaip į formuojamus ar
„numatomus“ sąmonėje. Sąmonė visada yra ko nors suvokimas: mąstydami suprantame, kad
mintis „nurodo“ į kokį nors objektą. Mąstymo veiksmas ir minties objektas yra vidujai susiję bei
priklausomi vienas nuo kito. Sąmonė ne tik pasyviai fiksuoja pasaulį, bet ir aktyviai jį formuoja ar
„numato“. Tad, siekdami tikrumo pirmiausia turime ignoruoti ar „iškelti tarp skliaustų“ visa, kas
yra anapus mūsų tiesioginio patyrimo; išorės pasaulis privalo išsitekti tik mūsų sąmonės ribose. Ši
vadinamoji „fenomenologinė redukcija“ yra pirmas svarbus E. Husserlio žingsnis. Visa, kas nėra
„imanentiška“ sąmonei, turi būti be dvejonių atmesta; visa tikrovė, kokia ji patenka į mūsų sąmonę,
tėra gryni „fenomenai“, ir tai vienintelis absoliutus faktas, nuo kurio pradėjus galima eiti toliau.
Tačiau, šito mūsų keliamiems klausimams išspręsti nepakanka. Nes bemaž visa, ką aptinkame
žvalgydami savo sąmonės turinį, tėra atsitiktinių fenomenų kaita, chaotiškas sąmonės srautas, ir
vargu ar rasime čia nors kiek tikrumo. Vis dėlto E. Husserlio „grynieji“ fenomenai yra daugiau nei
atsitiktinės individualumo apraiškos. Jie sudaro universalių esmių sistemą, nes fenomenologija
kiekvieną objektą rutulioja vaizduotėje tol, kol suranda jame tai, kas nekinta. Fenomenologinis
pažinimas fiksuoja ne pavydą ar raudonos spalvos potyrį, bet universalius šių dalykų tipus
arba esmes, pavydą ir raudonumą kaip tokius. Suvokti kurį nors fenomeną iki galo, išgrynintu
pavidalu – reiškia perprasti, kas jame esminga ir nekintama.

Fenomenologinė laiko samprata

Žmogaus sąmonėje slypi be galo daug fenomenų. Vienas jų yra laikas. E. Husserlis sako, kad
fizinis laikas nesutampa su mūsų mąstymu. Jis priklauso nuo to, kokį laiko tarpą mes mąstome
kaip aktualų. Jo laiko atkarpa sudaryta iš dabarties taško. Tai, ką mes mąstome, priklauso nuo:
Retencijų – kiek laiko mes prisimename kaip aktualų. Jos trukmė priklauso nuo to, kiek sakinių iš
karto mes galime prisiminti. Ji dar vadinama aktualia atmintimi;
Protencijų – aktualus tikėjimas ateities įvykiais.
Pagal Huserlį dabartį sudaro retencijos ir protencijos suma. Ši struktūra yra pasyvi ir nereikalauja
specialios refleksijos akto. Pasak istorikų, retencija ilgainiui virsta asmenine atmintimi, o
protencija – asmenine viltimi. Istorija bando griauti asmeninę atmintį. Tai laiko fenomenologinė
analizė.
Pirminė asociacija – susieta ir su jusliniu dabar patyrimu, ir su pasyvia sinteze, racionaliu laiko
išplitimu. Santykis tarp pasyvios ir aktyvios vaizduotės yra Husserlio problema.
Pasyvi protencija ir retencija sukuria laiko tolydumo įspūdį. Tolydumas – psichikos fenomenas.
Laikas matuoja mūsų sąmonės tolydumą. Dabarties laiką (nors ir pasyvų, bet kiekvienas anonimas
turi savo laiką) vadina gyvąja dabartimi ir priklauso nuo dabar taško. Protencija nėra valios siekis,
o nukreiptumas, atvirumas ateičiai. Fenomenologinė filosofija pabrėžia praktinę filosofijos pusę,
tačiau ją supranta ne kaip bet kokių teorijų atsisakymą, bet kaip atsakomybę už teorijas ir jų kritinį
svarstymą atsižvelgiant į pritaikymo galimybes. Pasak Husserlio, filosofai turi prisiimti
atsakomybę už visą žmoniją. Filosofai suprantami kaip savotiški žmonijos sanitarai. Kas kitas, jei
ne filosofas, turi kritikuoti nihilistines nuostatas, galiojančias įvairiose biologinėse evoliucijos
sampratose, kai žmogus suvokiamas kaip biologinių instinktų suma arba kai jis apibūdinamas kaip
savos rasės ar genties determinuotas produktas. Fenomenologinė kritika parodo, kad tokios teorijos
naikina ne tik filosofijos, bet ir mokslų galimybę, nes žmogų supranta tik kaip natūralų faktą,
nesugebantį siekti idealios tiesos.

Alternatyvios fenomenologijos kryptys

Daugelis buvusių Husserlio kolegų ir studentų taip pat sukūrė fenomenologiją, bet alternatyviomis
kryptimis. Visų pirma M. Scheleris domisi religija ir šiuo pagrindu sukūrė fenomenologinę
koncepciją. M. Heideggeris vienas iš egzistencializmo įkūrėjų, buvo pirmasis Husserlio studentas.
Po kurio laiko jis atliko fenomenologijos, susijusios su „egzistencijos“ ir „buvimo“ sąvokomis,
peržiūrą. Husserlis, įsitikinęs savo teorijos potencialu, kritikavo Heideggerio poziciją. Iki šios
dienos susidomėjimas tokia kryptimi, kaip Edmundo Husserlio fenomenologinė filosofija,
nesumažėjo. Gyvybės pasaulis, era ir svarbiausios visų laikų problemos - visa tai atsispindi jo
darbuose.

Husserlio citatos:

o "Šis pasaulis nėra tas pats visiems."

o „Tiesos reliatyvumas susijęs su pasaulio egzistavimo reliatyvumu“.
o „Pradžia yra gryna ir, pasak sakymo, vis dar patenka į patyrimą.“
o „Siekdami tikrumo pirmiausia turime „iškelti tarp skliaustų“ visa, kas yra anapus mūsų
tiesioginio patyrimo…“
 Sąvokos:

 Fenomenologija - filosofijos metodas, kuriuo siekiama aprašyti žmogaus sąmonės turinį

ir atskleisti jame esančių fenomenų (reiškinių) esmes.
 Psichologizmas - filosofijos, literatūros mokslo, kalbotyros tendencija reiškinius ir
procesus aiškinti psichologijos požiūriu.
 Egzistencializmas - filosofijos kryptis, kurios objektas yra individo egzistencija;skelbia,
kad individo likimas nėra visuomenės ir istorijos determinuotas, jis galįs laisvai rinktis,
todėl esąs atsakingas už savo veiksmus.
 Hermeneutika – filosofijos kryptis, kilusi iš religinių tekstų aiškinimo.\
 Fenomenologas – fenomenologijos krypties atstovas.
 Fenomenologinė redukcija - sąvoka susijusi su intencionalumo sąvoka. Kai sąmonė,
būdama į kažką nukreipta, išgyvenama iš pirmojo asmens perspektyvos. Intencionalumo
samprata apima visą gyvenimą. Turime ne atskirus išgyvenimus, o išgyvenimų srautą.
 Imanentiškas - turimas, būdingas, vidinis, iš prigimties būdingas, esantis ko nors viduje,
ne išoriniu veiksnių sukeltas, sąlygojamas.
 Retencija – atminties sulaikymas.
 Protencija – atminties numatymas.
 Realityvus - reliatyv|us, reliatyvi nustatomas, lyginant su kitu, priklausantis nuo kitų,
santykinis. Reliatyvumas: reliatyvumo teorija (fiz. erdvės, laiko ir judėjimo sąryšio teorija).
 Geštaltpsichologija – psichologijos kryptis, kuri visus psichinius procesus laiko vientisais
ir kokybiškai savitais.

Šaltiniai:
 http://www.filosofija.info/category/edmundas-husserlis/
 http://lietuvai.lt/wiki/Edmundas_Huserlis
 http://lkti.lt/athena/pdf/5/5.Patarme-7-11.pdf
 https://lt.public-welfare.com/4293412-edmund-husserl-a-brief-biography-photos-major-works-
quotes