PIRMAS TEISĖS TEORIJOS SEMINARAS

Teisės teorija - tai mokslas, pateikiantis susistemintas mokslines žinias apie teisę, ir tai
nulemia jos moksliškumą bei įtaką visai teisės sistemai
Teisė subjektine prasme – kiekvienam žmogui valstybės suteiktos galimybės. Teisė į mokslą,
teisė į nuosavybę.
Loginis lingvistinis būdas, socialoginiais metodais galime tirti teisę

Teisės termino apibrėžimo problemos, kas jas lemia?

Teisė – socialinis, psichologinis, kultūrinis fenomenas. Teisė yra susijusi su vertybėmis (tai
pačiai visuomenei ar kultūrai priklausantys žmonės gali išpažinti skirtingas teisės sampratas,
viena su kita nesutaikančias, nes skiriasi žmonių interesai, vertybės). TEISĖ VISUOMET
YRA TAM TIKROS ELGESIO GALIMYBĖS BEI RIBOS IR TAS ELGESIO
REGULIATORIUS, KURIS NUSTATO ŠIAS GALIMYBES IR NUBRĖŽIA RIBAS.
TEISĖ – LAISVĖ, KURIĄ NUSTATO ARBA TOLERUOJA TEISINĖ
BENDRUOMENĖ.
Tiriant teisę ir jos principus turima galvoje tai, kad teisė yra sudėtingas reiškinys, jis gali būti
tiriamas skirtingais požiūriais. Teisinėje literatūroje teisės tyrimai skirtingais pjūviais (ir tokių
tyrimų pasekmė – šio fenomeno sampratų pliuralizmas) paprastai laikomi viena esminių
įvairiapusio teisės pažinimo sąlygų. Daugelis skirtingų teisinio mąstymo būdų išskiria
skirtingus teisės būties aspektus ir kiekvienas įneša atskirą bei savitą indėlį į teisės pažinimą.
Skirtingos teisės sampratos formuluojamos skirtingose teisinės tikrovės koordinačių
sistemose, todėl jos ne eliminuoja viena kitą, bet papildo (pavyzdžiui, pozityviosios ir
prigimtinės teisės kategorijos šiandien yra neatsiejamos).
Teisinis pozityvizmas akcentuoja įstatymų raidą. Teisė – tai kas įtvirtinta normose
Prigimtinė teisės samprata – kad į teisė svarbu įsileisti ir vertybinius dalykus. Nuo moralinių
prigimtiniu dalyku priklauso teisės samprata
Teisės realizmas – teisė apibūdinama taip, kaip ji veikia realiame gyvenime.
teisė kaip mokslas turi savo šakas – baudžiamoji, civilinė. Viešoji
o teisė

II. Teisė ir kiti reguliatoriai. Žmogaus elgesio reguliavimo prielaidos ir esmė.

Normatyviniai ir nenormatyviniai elgesio reguliatoriai.

Teisinis reguliavimas – tai teisės normomis ir principais daromas poveikis žmonių elgesiui.
Visą žmogaus gyvenimą reguliuoja įvairūs faktoriai (moralė, religija, papročiai), tai yra
priverčia juos elgtis tam tikru būdu, kad būtų užtikrintas sėkmingas visuomenės gyvavimas.
Kartais teisės moksle visi šie faktoriai yra suskirstomi į dvi grupes:
 nenormatyviniai faktoriai (tokie, kurių neina išreikšti normomis, pvz.: žmogus
pasielgia dėl emocijų ( įtūžio), žmogus elgiasi tam tikru būdu, mėgdžioja tam tikrus
autoritetus)
 normatyviniai reguliatoriai (tokie, kurie gali būti išreiškiami normomis (taisyklėmis),
tai yra tekstu ir kurių turinys nustatomas kalbinėmis, loginėmis bei kitokiomis
formaliomis priemonėmis).
Pagrindinis žmonių elgesio reguliatorius – teisės norma. Teisės norma – tai dažniausiai
teisėkūros subjektų suformuluota visuotinai privalomo elgesio taisyklė, veikianti kitų teisės
normų sistemoje. Tai socialinių normų rūšis
Norma – tinkama elgesio modelį formuojanti taisyklė.
Teisės principai - vadovaujančios, pamatinės bendro pobūdžio nuostatos, idėjos, teisės esmė,
kreipiantieji pradai, kuriuose įkūnyti būdingiausi teisės bruožai, darantys įtaką kitiems teisės
sistemos elementams ir visai teisinei sistemai
Bendro mokslo apie teisę objektas - teisinės prigimties faktai. Teisės teorijos objektas yra
teisė, kaip socialinės tikrovės reiškinys, o taip pat su ja susiję reiškiniai.

III. Fakto ir vertybės distinkcija

Teisės tikslas – siekti bendro gėrio ir taip išvengti blogio. Tai pasisakoma varžant
bendruomenės narių elgesį: nevaržomas elgesys vestų prie neišvengiamo gėrio mažinimo,
todėl piliečiai turi paklusti valstybės valiai. Piliečių paklusimą teisei užtikrina tai, kad jos
laikymasis siejamas su tam tikrais įvykiais: teisė siekia, kad su tais įvykiais susiję lūkesčiai
taptų pageidaujamo elgesio motyvu. TAIP IŠ TEISĖS IŠVALOMOS VERTYBĖS.
Benthamui ir Austinui – ryškiems moderniojo analitinio pozityvizmo atstovams,
jurisprudencijos vertybinis neutralumas – bet kokio bendros teisės sampratos konstatavimo
prielaida.
Riba tarp teisės ir moralės išlieka, nes kiekvienas žmogus negali spręsti ar įstatymas yra
moralus ar ne, ar jo reikia laikytis ar ne. Kelsenas taip pat pritaria faktui, kad nereikia
moralės suplakti su teise, jis sako, jog teisės mokslas turi būti išvalytas nuo vertybių.
Teisės mokslas turi „neįsileisti“ vertybių, nes kiekvienas jas supranta skirtingai, nėra
vienos universalios vertybės. Negalima nuspęsti kokios vertybės yra „teisingesnės“ ir
„vertingesnės“, juolab, kad jos keičiasi. Kai kurios vertybės yra vertybės, nes jos teisiškai
įteisintos. „Nei teisė turi paklusti moralei, nei moralė – teisei. Šios dvi socialinio reguliavimo
sistemos nėra tapačios, jos gali reikalauti to paties, tačiau gali ir prasilenkti“ – Kelzenas.
Teisė yra vertybė dėl to, kad ji yra norma.
Teisinio pozityvizmo, besiremiančio tik empiriniais reiškinių pažinimo būdais, atskiriamumo
tezė grindžiama fakto ir vertybės distinkcija, kurią suformulavo Davidas Hume. Pasak jo,
moralės negalima pažinti remiantis protu, ją galima patirti tik jausmais, be to, žmogaus
supratimo sritis apima tik fakto ir analitines tiesas, o moralės – neapima. Filosofinis
pozityvizmas, propaguojantis tik mokslinę reiškinių pažinimo stadiją, pabrėžė, kad reiškinius
galima tirti tokius, kokie jie yra, o ne kokie jie turi būti. Ši distinkcija tarp YRA ir TURI
BŪTI traktuojama kaip fakto ir vertybės (moralės ar kito socialinio reguliatoriaus) distinkcija.

IV. Socialinės ir techninės normos. Teisės normų požymiai

Kriterijus Socialinės normos Tikslo normos

Ką reguliuoja? Reguliuoja santykius tarp Reguliuoja santykį tarp
žmonių žmogaus ir aplinkos
(gamtinės tikrovės)
Koks tikslas? Jomis siekiama suderinti Siūlo optimaliausią aplinkos
skirtingų žmonių interesus užvaldymo būdą
mažiausiai skausmingomis
priemonėmis
Kaip normos formuojasi Yra kuriamos stichiškai arba Tikslo normos yra
tikslingai, joms būdingas formuluojamos atpažįstant
subjektyvumas objektyvius dėsningumus
Kaip užtikrinimas Socialinių normų laikymasis Tikslo normų niekas
laikymasis užtikrinamas patiriant tam neverčia, tiesiog
tikrus negatyvius padarinius nesilaikydamas nepasieksi
tikslo
Normų pavyzdžiai Moralinis reikalavimas Sodindami medį, iškasame
nemeluoti, teisinis atitinkamo dydžio duobę,
reikalavimas teikti mokesčių atidarom langą norėdami
deklaracijas, etiketo įleisti oro
reikalavimas išleisti iš
patalpos ir tik po to įeiti....

Techninės normos gali būti apibrėžiamos kaip elgesio taisyklės, nurodančios, kaip žmonės
turi elgtis su daiktais, darbo įrankiais ir technologijomis, taip pat su gamtos reiškiniais, kad
užtikrintų savo paties ir gyvenamosios aplinkos saugumą bei kuo ekonomiškiau pasiektų
praktinių tikslų.
Socialinė norma – tai elgesio taisyklė , kuri reguliuoja žmonių tarpusavio santykius ir kurios
privalumas (laikymasis) užtikrinamas įvairiomis visuomeninio poveikio priemonėmis.
Socialinės normos reguliuoja įvairius tarp žmonių egzistuojančius tarpusavio santykius –
draugystės, šeimyninius, profesinius, turtinius, valstybės valdymo, mokslo, kultūrinius ir t.t.
nustatydamos tam tikrus šių santykių standartus jos nurodo, kad tam tikras elgesys yra
laikomas normaliu, o tam tikras – nenormaliu.
Visoms socialinėms normos būdingi požymiai, kuriuos yra išskyrusi normų logika:
 Norma tai tekstu išreikštas elgesio nurodymas, kuriuo siekiama įteigti adresatui
pasielgti normoje aprašytu būdu.
  Norma išsiskiria iš panašių teiginių (tokių kaip pasiūlymas, pageidavimas) išskirtina
preferencija aprašytam elgesiui.
 Normoms nebūdingas aprašomasis pobūdis.
 Normos yra prestriktyvios, nurodo, kaip elgtis.
 Normos pasižymi tuo, kad iš adresato gali reikalauti tik objektyviai įmanomo elgesio.
 Norma pasižymi objektyvia galimybe ją pažeisti
 Norma išsiskiria specifine struktūra.

Teisės normos atitinka visus nurodytus socialinėms normoms būdingus požymius.

Teisės normų požymiai: esminiai
 Teisės normoms būdingi visi socialinių normų požymiai, tai reiškia – reguliuoja
santykius tarp žmonių.
 Formalus apibrėžtumas (teisinė taisyklė formuluojama labai tiksliai, aiškiai ir
nedviprasmiškai nurodant adresatą, elgesio modelio pobūdį ir normos veikimo
sąlygas).
 Norminamasis pobūdis (teisės normos įrėmina žmonių elgesį tam tikrose
situacijose įtvirtinant tikslų elgesio aprašymą).
 Sistemiškumas (teisės normos, skirtingai negu kitos socialinės normos, veikia tik
sąveikoje viena su kita, net pačią paprasčiausią situaciją reguliuoja 10 ar net 100
teisės normų). Su teisės pricncipais
 Teisės normos pasižymi glaudžiu ryšiu su valstybe (valstybė sukuria didžiąją dalį
teisinių taisyklių ir kontroliuoja, ar jų laikomasi, pažeidėjus nuteisdama). Dalį
taisyklių kuria visuomenė (pvz.: teisiniai papročiai), bet kad jos taptų teisėmis
valstybė turi jas sankcionuoti (patvirtinti).
 Teisės normų pažeidimas sąlygoja teisinių sankcijų taikymą.
 Viešumas (visos teisinės taisyklės privalo būti paskelbtos viešai, toje valstybėje
nustatyta forma) Lietuvoje – teisės aktų registre (TAR‘e).
 Teisės normoms keliami turinio reikalavimai (teisės normos turi derėti su
bendraisiais teisės principais ir pamatinėmis žmogaus teisėmis).
 Teisės normoms būdingas refleksiškumas ir dinamiškumas (teisė yra gyva ir kintanti).
Kuriant teisės normas valstybė reaguoja į esamą padėtį ir bando ją pakeisti.

V. Teisės normų struktūra

Reikalavimai keliami teisės normos sandarai ( struktūrai):

1. Teisės norma turi nurodyti, kokius visuomeninius santykius ji reguliuoja, su kokiomis
aplinkybėmis sieja teisės normos numatytų teisių ir pareigų atsiradimą, pasikeitimą ar
pabaigimą.
2. Turi numatyti elgesio taisyklę, t.y. teisės normos reguliuojamo santykio dalyvių teises
ir pareigas.
 3. Turi būti numatytos prievartos priemonės, kurios būtų taikomas, jei teisės normos
nustatytos elgesio taisyklės nebūtų laikomasi savanoriškai, jei ji būtų pažeidinėjama.
Adresatas Aplinkybės Elgesio modelis Elgesio modelio pobūdis
tai asmuo, kurio tai tai elgesys, kurį tai reguliavimo kryptis (normos gali
elgesį siekiama gyvenimiškos/faktiškos siekiama LIEPTI ( draudimas arba
sureguliuoti sąlygos, kurioms esant reguliuoti įpareigojimas) ir LEISTI)
norma pradeda veikti

Teisės normos struktūros elementai: hipotezė, dispozicija ir sankcija:

1. HIPOTEZĖ – teisės normos struktūrinė dalis, nurodanti faktines aplinkybes, kurioms
esant, teisės normos reguliuojamo visuomenės santykio dalyviai turi teisės normos
nustatytas teises ir pareigas. Teisės normos hipotezė nurodo, kokius visuomenės
santykius, kokias gyvenimo situacijas reguliuoja teisės norma. Pagal savo
struktūra hipotezės gali būti skirstomos į paprastąsias (teises ir pareigas sieja su viena
aplinkybe), sudėtines (teisės normoje nurodytas teises ir pareigas sieja su dviem ar
daugiau aplinkybių; sudėtinės hipotezės panaudojimas teisės normoje susiaurina jos
reguliavimo sritį, nes nurodomi papildomi požymiai, kuriuos turi atlikti teisiniai
santykiai, kad juos reguliutų būtent ši teisės normos), alternatyviąsias (jos, kaip ir
sudėtinės, nurodo kelias aplinkybes, su kurių buvimu siejamos teisės normoje
nurodytos teisės ir pareigos, tačiau, skirtingai nei sudėtinės hipotezės , nereikalauja
visų hipotezėje nurodytų aplinkybių buvimo), mišrias ( jos turi ir sudėtinių, ir
alternatyviųjų hipotezių požymių; turi kelias aplinkybes ir aplinkybės gali būti
suformuluotas alternatyviai). Pagal apibrėžtumą hipotezės gali būti skirstomos į
visiškai apibrėžtas (jos aiškiai ir konkrečiai nurodo aplinkybes, su kuriomis yra
siejamos teisės normoje nurodytos teisės ir pareigos) ir iš dalies apibrėžtas (išsamiai
nenurodo aplinkybių, su kuriomis yra siejamos teisės normoje nurodytos teisės ir
pareigos). Pagal aplinkybių, su kuriomis siejamos teisės normoje nurodytos teisės ir
pareigos, išdėstymo teisės norminio akto tekste būdus hipotezės gali būti skirstomos į
paprastąsias, nukreipiančiąsias ir blanketines.
2. DISPOZICIJA – yra vadinama teisės normos struktūrinė dalis, nurodanti teises ir
pareigas, kurios atsiranda teisės normos reguliuojamo visuomeninio santykio
dalyviams, įvykus hipotezėje nurodytoms aplinkybėms. Pagal apibrėžtumą jos
skirstomos į absoliučiai apibrėžtas (nurodo aiškią, tikslią elgesio taisyklę) ir
santykinai apibrėžtas.
3. SANKCIJA – negatyviąja (siauriąja) prasme tai neigiamos pasekmės, kurios kyla, jei
asmuo nesilaiko jam nustatytų elgesio taisyklių, nevykdo savo pareigų. Plačiąja
prasme sankcija tai ne tik reakcija į teisės normų nustatytų elgesio taisyklių
pažeidimą, bet ir reakcija į teisėtus, visuomenei naudingus asmens veiksmus, o kartais
netgi į tokius veiksmus, kurių atlikti teisės normos neįpareigoja.

VI. Teisės normų sąveika su moralės, religijos ir papročių normomis

Daugumos teisės principų turinys yra moralinis, keliantis teisėjams užduotį bei pareigą,
suprantama, kad nelengvą, atsižvelgiant į moralės normų turinį įtakojančius faktorius
(visuomeninės vertybes, pasaulėžiūrą, asmeninius įsitikinimus), tinkamai interpretuoti bei
įgyvendinti šias normas praktikoje.
Teisės ir moralės normų turinio bendrumas yra vienas iš požymių, leidžiančių kalbėti apie šių
normų sąveika. Taigi, moralės normos dažnai išreiškia teisės normų turinį, tačiau šias
norminės sistemas skiria jų kilmė (teisinės yra sukuriamos, o moralinės tai tiesiog
visuomenėje vyraujanti pasaulėžiūra, įsitikinimai) , reguliavimo apimtis (moralės
normos reguliuoja platesnę visuomenės santykių sfera) bei vykdymo užtikrinimo būdai
(moralės normos užtikrinamos įvairiai pasireiškiančiu, kartais labai efektyviu ir žymiai
didesniu nei teisės normų, visuomeniniu spaudimu, sąžinės priekaištais, o teisės normų
užtikrinimo būdas yra vasltybės spaudimas).
Paprotinės normos su teisės normomis sutampa pagal reguliavimo objektą. Jos reguliuoja
žmonių tarpusavio santykius. Tačiau paprotinių normų kilmė sietina su daugumos
visuomenės ar tam tikros grupės narių akceptavimu atitinkamos taisyklės, o teisės
normas sukuria teisėkūros objektai. Papročiai reguliuoja platesnės apimties
visuomeninius santykius, nei teisės normos, reguliuojančios tik svarbiausius
visuomeninius santykius. Papročių vykdymo užtikrinimo būdai remiasi visuomeninio
poveikio priemonėmis taip pat nacionalinėmis tradicijomis, papročių pažeidimo procesas
dažniausiai nebūna griežtai apibrėžtas, o teisės normos užtikrinamos apibusę naudą bei
aiškiai nustatytą ir pagal griežtai nustatytą tvarką taikoma valstybės prievarta.

Religijos normos - tai elgesio taisyklės, kurios reguliuoja tam tikros religinės bendruomenės
tarpusavio santykius, jų santykius su Dievu, nustato religinės bendruomenės eigos principus.
Religinės normos sukuria tikinčiojo elgesio etaloną, pavyzdį (normina jo elgesį). Šių normų laikymasis
remiasi tikėjimo elementu. Religija yra visų teisės sistemų ištakos, nes daug normų į teisę yra
atėjusios iš religijos (pvz.: monogamija yra atėjusi iš krikščionybės). Šiuolaikinėje valstybėje teisė nuo
religijos yra atskirta, teisė tiesiog gina išpažinimo laisvę, realiai religijos atstovų įtaka teisės normų
kūrimui yra milžiniška.

1. normatyviniai
nenormatyviniai faktoriai (tokie, kurių neina išreikšti normomis, pvz.: žmogus
pasielgia dėl emocijų ( įtūžio), žmogus elgiasi tam tikru būdu, mėgdžioja tam tikrus
autoritetus)
normatyviniai reguliatoriai (tokie, kurie gali būti išreiškiami normomis (taisyklėmis),
tai yra tekstu ir kurių turinys nustatomas kalbinėmis, loginėmis bei kitokiomis
formaliomis priemonėmis).
2. Socialinė norma – tai elgesio taisyklė , kuri reguliuoja žmonių tarpusavio santykius ir
kurios privalumas (laikymasis) užtikrinamas įvairiomis visuomeninio poveikio
priemonėmis.
Socialinės normos reguliuoja įvairius tarp žmonių egzistuojančius tarpusavio
santykius – draugystės, šeimyninius, profesinius, turtinius, valstybės valdymo,
mokslo, kultūrinius ir t.t. nustatydamos tam tikrus šių santykių standartus jos nurodo,
kad tam tikras elgesys yra laikomas normaliu, o tam tikras – nenormaliu.
3. Moralės normos – tai tokios normos, kurios vyrauja visuomenėje dėl pasaulėžiūros,
asmeninių įsitikinimų. Yra abstrakčios ir subjektyvios.
 Religinės normos - - tai elgesio taisyklės, kurios reguliuoja tam tikros religinės
bendruomenės tarpusavio santykius, jų santykius su Dievu, nustato religinės bendruomenės
eigos principus
4. Susiduria teisės ir religijos normos.
7. moralės normas kiekvienas asmuo gali interpretuoti savaip.
8. t