Ar menas daro žmogų geresnį?

I. Augant visuomenės kultūrai ir materialinei gerovei, vystantis mokslui ir technikai, kylant

gyventojų išsilavinimo lygiui, nuolat plečiasi meno socialinio reikšmingumo sfera. Šiuolaikinis
menas kur kas įvairesniais aspektais atspindi žmonių santykį su tikrove, o tobulėjančios
informacijos priemonės daro meną prieinamą visiems gyventojų sluoksniams. Menas tampa
kasdieniu žmonių poreikiu. Kokią įtaką mums daro menas? Ar jis daro žmogų geresnį? Jei taip,
kokia kūryba turi didžiausią įtaką žmogui?
II. Menas neabejotinai yra žmonijos dvasinės kultūros dalis. Literatūroje gvildenamos socialinės,
moralinės problemos padeda susikurti savo vertybių sistemą. Šiandien vartotojiškoje visuomenėje
materialinės vertybės dažnai yra svarbesnės už dvasines, tačiau nė vienas negali likti abejingas
žmogaus vidinio pasaulio subtilybėms ir tikrosioms vertybėms. Gerumas, švelnumas, ramybė – tai,
kas reikalinga kiekvienam žmogui – tiesiog spinduliuoja žymaus lietuvių rašytojo Justino
Marcinkevičiaus kūryboje. Jis žadina kiekvieno lietuvio meilę artimam, tėvynei, vaizduodamas ne
skausmą, bet džiaugsmą. Galbūt būtent tokia kūryba skatina žmogų būti geresnį?
III. Tačiau kūryba, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo žiauri ir negailestinga, taip pat gali paveikti
žmogų, gal net labiau nei šviesi ir tyra poezija. Kiekvienas menininkas savo kūriniu siekia priversti
žmogų susimąstyti, atitraukti jį nuo kasdienių, dažnai buitiškų rūpesčių ir paskatinti iš naujo
apmąstyti savo gyvenimą. Tokia, mano nuomone, yra meno paskirtis. Todėl kūrėjai nevengia atvirai
kalbėti ir apie „juoduosius“ gyvenimo puslapius – žmogaus netektis ir nusivylimus, nusižengimus
sau ir kitiems. Tokių menininkų kūryba žeidžia ir priverčia iš naujo suvokti, rodos, seniai žinomas
tiesas. Tik vieni tai pateikia subtiliai, o kiti – be jokių pagražinimų.
IV. Štai didysis „menų alkoholikas“, rašytojas Henrikas Radauskas savo ironišką („Pasauliu netikiu,
o pasaka tikiu“), kartais net sarkastišką požiūrį į gyvenimą savo poezijoje pateikia nepaprastai
estetiškai, subtiliai ir originaliai. Jis neigė žemiškąsias vertybes, iškeldamas meną kaip aukščiausią
vertybę. Iš dalies priešingybė jam – modernusis eseistas ir poetas Sigitas Parulskis, savo kūryboje
nevengiantis šiurkštumo ir vulgarumo. Keiksmažodžiai, žargonas – viskas tinka savo idėjoms ir
vertybėms reikšti. Vaizduodamas tikrąsias vertybes šalia buitiškų, atgrasių vaizdų, autorius
netiesiogiai daro įtaką žmogui ir jo įsitikinimams. Tiek H. Radausko, tiek S. Parulskio kūryba
leidžia kritiškai ir su lengva ironija pažvelgti į mus supantį pasaulį ir padeda iš naujo susikurti
savąjį.
V. Didieji meno kūriniai kelia žmogaus sielos revoliuciją, o juk tik keisdamasis žmogus tobulėja ir
tampa geresnis. Fiodoras Dostojevskis yra pasakęs: „Grožis išgelbės pasaulį“. Kaip grožį jis
įvardino meną, kuris nebūtinai turi būti estetiškai gražus. Štai jo romane „Nusikaltimas ir bausmė“
Raskolnikovas įvykdė brutalią žmogžudystę, vedamas įsitikinimų, jog pasaulio galingieji gali
daryti, ką nori. Įtampos kupinas žmogžudystės scenos aprašymas, detalus pasiruošimo jai
vaizdavimas ir ilgas kelias iki bausmės už nusikaltimą  – visa tai sukrečia ir jaudina skaitytoją.
Moralinės vertybės, vaizduojamos tokioje neįprastoje situacijoje, tik dar labiau išryškėja.
Psichologinis poveikis skaitytojui toks stiprus, jog jis vienaip ar kitaip skatina žmogų būti geresnį.
VI. Apibendrindama norėčiau pasakyti, kad menas turėtų būti kiekvieno iš mūsų gyvenimo dalis.
Literatūra, dailė, muzika žadina moralinio tobulėjimo poreikį, skatina mus keistis ir nuolat ugdyti
savo gyvenimo filosofiją, nepamirštant tikrųjų vertybių. Nuolatinis gilinimasis į meno kūrinius ir
kritiškas požiūris praturtina asmenybę, padeda atsirinkti tai, kas svarbu, ir būti nepaviršutinišku
žmogumi.
__________________________________________________________
- 400 žodžių (Iš viso – 482 žodžiai)