Atminties tema Šatrijos Raganos apysakoje

Atmintis yra viena svarbiausų Šatrijos Raganos apysakos „Sename dvare“ temų. Autorė
kūrė apysaką, kai jos artimiausi žmonės (tėvas, motina bei abudu broliai) buvo mirę. Ypatingą
kūrinio nuotaiką nulemia noras grįžti į praeitį, į vaikystę, susitikti su tais, kurių jau nebėra, iš
naujo išgyventi tai, kas buvo, o norą sugrįžti į praeitį paskatina ilgesys ir vienatvė. Apysakoje
kalbama taip pat apie anapusinio pasaulio, kuriame susitiks visi artimieji, atmintį
Pats apysakos pavadinimas nurodo, kad bus kalbama apie tai, ko galbūt jau nėra, kas išlikę
atmintyje. Apysakos prieliudijoje vaizduojama, kaip pasakotoja (Irutė) priglaudžia prie veido
rožę, žiedlapių švelnumas primena mamos rankas, ir pradedama sekti pasaka apie seną dvarą,
vaikystės pasaulį, šiltą, šviesų, savą, jaukų. Tame pasaulyje tvenkinys, sodnas, parkas, o pati
gamta yra tyli ir harmoninga. Būtent atmintis leidžia atkurti šį pasaulį ir vėl susitikti su tais,
kurių ilgimasi. Irutė turi ryšį ryšį su mamate, o atmintis jį dar labiau sustiprina. Irutė prisimena,
kaip pasislėpusi savo „fotelyje“ siuva mamatei staltiesėlę vardinėms. Staltiesėlė – tai ženklas,
kuris skatins mamatę savo dukterį nuolat prisiminti. Mamatė mano, kad mylimi ir mylintys
žemėje palieka meilę, iš kurios ir patys prisimenami. Mamatė skiną puokštę, kurią galima būtų
interpretuoti kaip norą visus sujungti, prijungti ir tėvą, nė vieno neužmiršti. Irutė įsega rožę
mamatei į kasas, simboliškai ją puošia ir tarsi nujaučia dar tolimą atsisveikinimą. Taigi galima
teigti, kad atmintis atgaivina, prikelia, paguodžia.
Apysakoje vaizduojama ir kitokia atmintis. Tai atmintis kitokio, tobulo pasaulio, kurio
labai ilgimasi. Kartą mamatė su vaikais vaikščiojo sode, norėjo pamatyti, ar jau sužydo rožės.
Mamatė vaizduojama su rožėmis turinti ypatingą ryšį: eina prie jų, žiūri į jas, lyti, traukia kvapą,
klausosi. Ji poetiškai perteikia rožių kalbą: rožės jai kalba apie anapusį, apie ypatingas grožybes,
balsus, laimę. Mamatė tarsi prisimena tai, ko tikrovėje nėra mačiusi, girdėjusi. Užtat tarsi
negirdėdama dar laimingo vaiko, ji žvelgia tolyn, lyg kažko nežinomo ilgėdamasi ar akimis
ieškodama. Mamatė žino, kad trumpai težydi pasaulio rožės, kad gyvenimas praeina. Tikrasis
gyvenimas laukia anapusybėje, kur ir rožės žydi gražiau, kur nėra kančios ir atsisveikinimo.
Anapusinio pasaulio atmintis ir tai, kad ten visi susitiks, paskatina nebijoti mirties, ją
prisijaukinti.
Taigi Š. Raganos apysakoje ,,Sename dvare“ kalbama apie atminties, prisiminimo galią,
apie dvasinę energiją, sugrąžinančią mylimus mirusiuosius, prarastą erdvę, gamtos malonę. Ne
mažiau svarbi tampa ir anapusinio pasaulio atmintis, žadantį gyvenimą rojuje, raminantį,
skatinanti ilgėtis tobulybės.