Hamleto paveikslas

Hamletas buvęs Danijos karalius, itin gabus, protingas individas, kurio vienas is
svarbiausių bruožų buvo dvasinė kaita. Jis niekuomet savo veiksmų nedarydavo be
pamąstymų, kitaip tariant neskubėdavo atlikti veiksmų. Pirmiausia jis bandydavo
susivokti situacijoje ir suvokti įvykio emę bei priežastį. Filosofiškai kalbantis apie
gyvybę ir mirtį, apie pasaulį, bei žmogaus būties tikslą. Jis buvo išsimokslinęs
humanistas, kurio pagrindinė užduotis buvo kovojimas su gyvenimo blogybėmis
kaip melo skleidimas ir atkeršijimas už jo tėvo nužudymą. Tėvo mirtis Hamletui buvo
beveik kaip mirtinas smūgis į širdį. Palauštas tėvo netekties, praradęs optimizmą savo
gyvenime. Prieš šį skaudų įvykį jis galvodavo, kad žemėje yra gerbiami idealai, kad
pasaulįvaldo sielos kilnumas ir švelnūs jausmai ir manė teisingumas viešpatauja
valstybėje, o žmonių gyvenime – meilė ir ištikimybė. Jo garsusisi monologas „būti, ar
nebūti“ yra visos drams pagrindas, kulminacija, klausimas lemiantis daugelio žmonių
ateitį. Hamletui yra labai skaudu matyti šiaurų pasaulį. Gyvenimo vertybės jam
sudūžta jam prieš akis, sukaustytas grandinių, apimtas nerimo ir nevilties. Nyksta
Hamleto autoritetai, bei pasitikėjimas savimi. Sugniuždytas pasaulio neteisybės,
norys pasitraukti iš jo. Tačiau jam mirtis nebaisi, priešingai – tai būtų namai, kurie
galėtų jam suteikti prieglobstį, nuo žiaurios gyvenimo realybės. Blaškosi vienas
rinkdamasis tarp mirties ir gyvenimo. Bet jis puikiai supranta viską, kas yra ir vyksta
šalia jo, pripažįsta, kad gėris pralaimi blogiui. Visos vertybės kaip ryžtas, menas,
garbė,tuo pačiu ir gėris, turi tarnauti blogiui, apgavystei, melui, neteisybei.