Jono Radvano XVI amžiaus poeto epinėje poemoje „Radviliada“ išaukštinama Lietuva.

„Radviliados“ I dalyje nuo 31 iki 96 eilutės yra pasakojama apie Lietuvą. Pristatoma jos
geografinė padėtis nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Poetas siekdamas pabrėžti valstybės
reikšmingumą papasakoja legendą apie mitinę lietuvių kilmę iš romėnų. Būtinai pamini vietas
kurios Europos Renesanse buvo laikomos civilizacijos lopšiais pavyzdžiui Kampanijos kloniai ir
Posto rožynai Italijoje Alkinojo miškai Graikijoje persų laukai ir upeliai Persijoje ir kt. Poetas
lyg ir apgailestauja jog išskirtinumo lietuviams „išmintinga gamta pašykštėjo“ tačiau
nenusimena ir didžiuodamasis pasako kad Lietuva nors ir neturi naudingų iškasenų bet gali
pasigirti žmonių narsa ištverme karingumu kilnumu šlove. Lietuvoje anot J. Radvano gyvena tik
užsigrūdinę ir žinomi žygdarbiais kariai. Norėdamas pabrėžti valstybės didingumą poetas
daugiausia dėmesio skiria Lietuvos peizažui kuris vaizduojamas kaip neaprėpiamas
besidriekiantis ne tik horizontaliai nuo Baltijos iki Juodosios jūros bet ir vertikaliai iki
žvaigždynų (Visatos aukštybių) ir giliausių požemių mitinės Stikso upės. Patys įspūdingiausi
Lietuvoje yra miškai o pačios srauniausios ir turtingiausios žuvų upės. Lietuvos girios labai
turtingos jose veisiasi įvairiausi gyvūnai o medus net srūte srūva medžių kamienais. Iš
medaus lietuviai daro midų. Poetas išvardija nemaža upių. Pirmoji upė kurią pamini yra
Boristenis. Boristenis tai graikiškas Dnepro pavadinimas o Dnepras įteka į Juodąją jūrą.
Vadinasi poetas kalba apie Ukrainos žemes kurios praėjus dešimčiai metų po Liublino unijos
Lietuvai nebepriklausė. Antra verta dėmesio upė yra Dauguva tačiau ji tekėjo anuometinėje
Livonijoje dėl kurios poemoje dar tik užvirs karas. Vadinasi Radvanas sąmoningai vaizduoja
Lietuvą tokią kokia ji buvo Vytauto Didžiojo laikais nuo Baltijos iki Juodosios jūros netgi
didesnę. Lietuvos didybę Radvanas įrodinėja išvardydamas joje gyvenusias ir gyvenančias
tautas. Visus LDK gyventojus jis pavadina „šitos štai žemės vaikai“. Tokiu būdu poetas gražiai
įrodo kad didžiulėje valstybėje darniai sugyvena daugybė skirtingų tautų žmonių puoselėjančių
savitą kultūrą ir tikėjimą. Toliau poetas nemaža dėmesio skiria aukštindamas Lietuvos
valdovus. Jis pamini garsiausius ir žymiausius valstybei daugiausiai nusipelniusius. Šalia
karaliaus Mindaugo ir kitų didžiųjų kunigaikščių įrašomas ir Radvila Didysis. Panegiriškai
pasakoma kad Radvila Rudasis nors jis nebuvo valdovu yra nusipelnęs būti šlovinamas kaip ir
kiti valstybės valdovai. Didžiuojantis „Radviliadoje“ kalbama ir apie sostinę Vilnių. Vilnius
poemoje „gražusis“ „tirštai apgyvendintas“ ir svarbiausia „globėjas tautų“. Nors poemoje
pasakoma kad Lietuva nėra apdovanota nei išskirtiniu kraštovaizdžiu nei ji turi naudingų
išteklių kaip kitos garsios valstybės tačiau ji nėra prastesnė už kitas. Svarbiausia kad ji turi
derlingų žemių galinčių visus išmaitinti. Poemos pradžioje paminima lietuvių kilmės iš
Palemono legenda susieja Lietuvą su Europos istorija. Poetas didžiuojasi Lietuvos karių galia ir
narsa. Jis pats irgi jaučiasi atstovaująs valstybei kuri nesibaimina jokių priešų. Tokius Lietuvos
žmones anot Radvano išugdė atšiaurus klimatas jie yra ištvermingi stiprūs ir drąsūs. Dėl to
Lietuva kaimyninių kraštų netgi laikoma grėsminga. Taigi Jono Radvano XVI amžiaus poeto
epinėje poemoje „Radviliada“ gėrimasi Lietuvos peizažu bei geografine padėtimi.