Apibendrinimas

1. K. Donelaitis galėjo rinktis, kurios kultūros- vokiškos ar lietuviškos – atstovu būti. Galbūt
tarnavimas vokiškajai kultūrai būtų naudingesnis profesiniu, materialiniu atžvilgiu, tačiau
poetas, išsilavinęs Apšvietos žmogus, sąmoningai pasirinko lietuvybės – tarnavimo lietuvių
tautai ir lietuvių kultūrai kelią.
2. Toji tauta Prūsijoje buvo socialiai bene labiausiai pažeminta, nelaisvųjų žemdirbių
bendruomenė. Skirtingai nei į kraštą suvažiavę kolonistai, dauguma lietuvių privalėjo eiti į
baudžiavą. Prūsijos vokiečiai ir atvykėliai neretai į juos žvelgė su pašaipa ir panieka – kaip į
kitokius, mažiau išprususius, kitaip kalbančius, kitaip dėvinčius ir avinčius.
3. Donelaitis ir sau, ir draugams, ir savo parapijiečiams kėlė moralinį tikslą – išlikti sąmoningais,
gerais – viežlybais lietuviais.
4. “Metai” – kūrinys, turintis aiškiai išdėstytą tautinio ir kultūrinio pasipriešinimo
programą. Jis vaizduoja Vyžlaukio valsčiaus lietuvininkų bendruomenę, kovojančią dėl
savo garbės, papročių, kalbos, tapatybės, taigi – dėl išlikimo. Net pats Vyžlaukio
pavadinimas yra provokuojantis. Tokiu valsčiaus pavadinimu poetas metė iššūkį pačiam
Prūsijos karaliui Frydrichui Vilhelmui I, kuris 1742 m. įsaku buvo uždraudęs savo karalystėje
avėti vyžas. Su vyžomis neleista eiti į dvarą, bažnyčią, baudžiavą, mieste taip apsiavus
draudžiama buvo pasirodyti.
5. K. Donelaitis tautiškumą laikė prigimties dalyku ir glaudžiai siejo jį su žmogaus morale, su
Dievo duota pasaulio tvarka. Pasak poeto, išsižadėdamas savo papročių, kalbos, religijos,
lietuvis netenka dorovės ir griauna pasaulio , gamtos tvarką.
6. K. Donelaitis suteikė lietuvybei dorovinį turinį, susiejo ją su krikščioniška etika ir teigė socialiai
pažemintų lietuvių valstiečių moralinį pranašumą prieš vokiečių ponus ir atvykėlius kolonistus.
Taip stengtasi pažadinti nelaisvų žmonių tautinę savigarbą ir žmogišką orumą, paskatinti juos
vertinti ir saugoti paveldėtą savo bendruomenės gyvenimo būdą.
7. „Metuose“ atsiveria ne užguitų baudžiauninkų gyvenimo vaizdas, bet orios ir laisvos
bendruomenės vaizdas: žmogus čia išsako savo požiūrį ir reikalauja savo žmogiškų teisių.
Viena iš jų gimtosios kalbos teisė, nes be jos kultūra neturi žmogiško veido.
 KULTŪROS APŽVALGA
ISTORINĖS APLINKYBĖS Apšvietos amžius – filosofijos amžius. Išleidžiama
XVIII a. ypač buvo priešinamasi pasenusioms feodalinėms didžioji prancūzų ,,Enciklopedija, arba Aiškinamasis
institucijoms (buržuazinis perversmas Anglijoje, Didžioji mokslų ir amatų žodynas“ (35 tomai). Ją parengti
revoliucija Prancūzijoje), plito demokratinės idėjos. padėjo D. Didro, Monteskjė, Volteras, Ž.Ž. Ruso, LDK
Lietuvoje dėl 1772m įvykusio ATR pirmojo padalijimo politinis veikėjas Mykolas Kazimieras Oginskis.
akivaizdus valstybės nuosmukis – karaliaus valdžia silpna, XVIII a. aktyviai reiškėsi masonai, kurių pagrindinės
Seimas apsuptas Rusijos kariuomenės. Pavieniai bajorai nuostatos – žmoniškumas, gera valia, vadovavimasis
imasi reformų. Reformas bandė įgyvendinti Ketverių metų garbe ir sąžine, ugdyti bendruomenės, žmonijos gerovei
seimas, kuris priėmė Gegužės trečiosios konstituciją. Deja, atsidavusį žmogų, kurti teisingesnį pasaulį.
1793 m.įvyko antrasis Lietuvos ir Lenkijos valstybės Lietuvoje Apšvietos idėjos išplinta XVIII a. antrojoje
padalijimas. pusėje. 1773 metais įkurta Edukacinė komisija,
1794 metų pavasarį prasidėjo sukilimas, kuriam vadovavo pasiryžusi gelbėti valstybę, pertvarkyti švietimo sistemą.
Tadas Kosciuška, švietėjiškų įsitikinimų, laisvėjančio Didžiojoje Lietuvoje del aukštuomenės nutautėjimo
pasaulio žmogus. XVIII a. akivaizdus kultūros nuosmukis.
XVIII a. lietuviai gyveno dviejose valstybėse: Rytų Prūsijoje, Mažojoje Lietuvoje lietuvių kultūra kurį laiką išgyveno
arba Mažojoje Lietuvoje, ir Didžiojoje Lietuvoje, kuri įėjo į kultūrinį pakilimą. Kadangi plito Apšvietos idėjos,
Lenkijos ir Lietuvos valstybę. Kilus 1709 – 1710 m. marui, mokytojai, kunigai privalėjo išmokti lietuviškai
Mažojoje Lietuvoje išmirė dauguma lietuvių. Jų vieton (Karaliaučiaus universitete 1717m. įkurtas Lietuvių
buvo apgyvendinti kolonistai šveicarai, prancūzai, kalbos seminaras), pastatyta naujų mokyklų. Deja,
zalcburgiečiai, kuriems buvo suteikta daug privilegijų, ir dėl kolonizacijai įsitvirtinant plinta germanizacija, lietuviai
to kilo nesantaika itarp vietinių lietuvių ir kolonistų. ima nutautėti.
ASMENYBĖS Tuo metu Mažojoje SVARBU,
LietuvojeSĄVOKOS
plito Pietistų sąjūdis.
APŠVIETAŠvietimas yra žmogaus išsivadavimas iš nesavarankiškumo,
(XVIII a.- XIX
dėl a.kurio
pr.) žmogus pats kaltas. Nesavarankiškumas yra
Tadas Kosciuška – vyriausiasis 1794 metų sukilimo
nesugebėjimas naudotis savo protu kitų nevadovaujamam.
vadas. Gimęs istorinėje Lietuvoje, studijavo karo
<...> Turėk drąsos pats naudotis savo protu! Toks yra
inžineriją Prancūzijoje, kovojo su Dž.Vašingtonu
Švietimo šūkis. (Imanuelis Kantas)
Nepriklausomybės kare Amerikoje, už tai jam suteiktas
generolo laipsnis bei pareikšta vieša padėka. Prasidėjus Švietėjai įsitikinę, kad protas yra esminis žmogaus
sukilimui jis paskelbė manifestą, kuriame teigė, kad prigimties bruožas, jiems būdinga atsiriboti nuo tradicijų ir
valstiečiams suteikiama asmens laisvė ir nuosavybės autoritetų, pripažįstami ir vertinami tik racionaliai
teisė į dirbamą žemę. Kosciuška atsiskleidė kaip paaiškinami dalykai. Kyla kritiškas požiūris į religiją, plinta
teisingas. patriotiškas, pilietiškas bei ginąs individo deizmas (Dievas sukūrė tobulą pasaulį ir toliau nebesikiša į
orumą ir laisvę žmogus. žmonių gyvenimą). Švietėjai tiki, kad paviršutinišką
religingumą pakeis nauja humaniška katalikybė.
Apšvietos amžiaus pasaulėžiūrai svarbi prigimtinės žmonių
lygybės idėja (Ruso teigė, kad gamta žmones sukūrė lygius,
tik luomų sistema iškreipė jų santykius).
Pietizmas - 1. protestantizmo kryptis, labiau vertinanti
religinį jausmą, o ne dogmą, linkusi į asketišką dorovę,
misticizmą. 2. prk. beveik mistinis dievotumas, juo
grindžiama dorovė.
 RAŠYTOJO VIZITINĖ KORTELĖ
R

KRISTIJONAS DONELAITIS (1714 – 1780)

Gimė Lazdynėlių kaime, netoli Gumbinės, Prūsų Lietuvoje, laisvųjų valstiečių šeimoje. Mokėsi
Karaliaučiaus katedros vidurinėje mokykloje, Karaliaučiaus universitete studijavo teologiją.
Tarp Karaliaučiaus liuteronų plito pietizmo sąjūdis. Pietistai skatino žmones gyventi kukliai,
saikingai, pasisakė prieš religijos formalizmą.

Baigęs studijas Donelaitis paskirtas kantoriumi į Stalupėnų pradžios mokyklą. 1743 m.

paskirtas Tolminkiemio bažnyčios klebonu, kuriuo čia buvo iki mirties. Klebonaujant
Donelaičiui Tolminkiemyje iškilo nauja mūrinė bažnyčia, mokykla, iš jo paties lėšų pastatyti našlių namai.

Linksmo, judraus temperamento, tvirtos valios žmogus. Gyvendamas tarp valstiečių įprato į daug ką žiūrėti
jų akimis, taip susiformavo jo valstietiška ideologija. Gerai išmanė Antikos filosofiją ir literatūrą, vokiškai rašė
filosofinius eilėraščius, iš atminties citavo Vergilijaus Eneidą, domėjosi mechanika bei gamtos mokslais, visame
krašte garsėjo paties pagamintais mikroskopais, termometrais, barometrais, klavesinais ir net fortepijonu,
darbavosi užsiaugintame sode, sąmoningai rinkosi tarnavimą lietuvių tautinei bendruomenei, įsijungė į lietuvių
kalbos ir kultūros gynėjų gretas. Taigi Donelaitis ragino išlikti sąmoningais, gimtajai kultūrai dirbančiais „gerais
lietuviais“.

Literatūrinis palikimas nėra didelis: poema ,,Metai, šešios pasakėčios, keli proginiai eilėraščiai vokiečių
kalba. Jo kūrinius išleido Karaliaučiaus universiteto profesorius L. Rėza.

http://www.google.lt/imgres?imgrefurl=http%3A%2F%2Fwww.xn--altiniai-4wb.info%2Findex%2Fdetails
%2F965&tbnid=4yKFue64mlQTdM:&docid=aNuLkZe5PzRKxM&h=1500&w=1282 (nuotrauka)

AUTORIUS KRISTIJONAS DONELAITIS

KŪRINYS ,,METAI“
 ŽANRAS Epinė poema
TEMATIKA Tikroviškai vaizduojamas Vyžlaukio valsčiaus lietuvininkų bendruomenės, kovojančios dėl
papročių, kalbos, tapatybės išlikimo, gyvenimas. Aprašomi būrų darbai skirtingais metų
laikais, jų santykiai su ponais, kitataučiais kolonistais. Poemoje atsiskleidžia agrarinei kultūrai
būdinga pasaulėjauta, gamtos, kaip būrų gyvenimo mokytojos, svarba, paklusnumas
dieviškajai tvarkai, darbas parodomas kaip žmogaus vertės matas. Akcentuojama
prigimtinės lygybės idėja.
PROBLEMATIK Vargingas lietuvių gyvenimas, darbai, būrų ir ponų priešiški santykiai, lietuviai ir kitataučiai –
A lietuvybės išsaugojimo būtinybė ir nutautėjimo pavojus, gamta ir žmogus.
VEIKĖJAI Pasakotojas: visažinis, artimas autoriui, atlieka patarėjo vaidmenį, kartais tampa pokalbio
dalyviu.
Šaltyšius Pričkus: darbštus, stropus, nuolankus, jautrus, tautiškas, skelbia būrišką išmintį,
brangina būriškas dorybes, papročius.
Viežlybieji būrai: Krizas - darbštus, nagingas, tinkamai laiko samdinius, nors ir reiklus,
vaišingas, Enskys pajuokiantis ir smerkiantis apsileidėlius, Lauras - filosofas, kuris moko
saikingumo, saugo būrų moralę, nekenčia vokiečių kolonizatorių, Selmas, tvarkingas,
religingas, tautiškas, piktinasi keikūnais.
Nenaudėliai būrai: Dočys, kuris drąsiai kritikuoja ponus ir jų elgesį su būrais, bet yra
girtuoklis, peštukas, Plaučiūnas - apsileidėlis, neatsakingas bastūnas, Slunkius - tinginys
filosofas, Pelėda- nusigyvenęs nevalyvas būras.
IDĖJOS Poemoje teigiama, jog netekdami ir negerbdami gimtosios kalbos, papročių, išsižadėdami
savo protėvių gyvensenos, toldami nuo gamtos ir Dievo, būrai praranda viežlybumą.
Viežlybas yra tas „Metų“ žmogus, kuris sąžiningai atlieka savo darbą, negirtuokliauja, yra
garbingas, teisingas, dievobaimingas, apskritai doras. Būrai turi kovoti su savo ydomis
(tinginyste, nevalyvumu, polinkiu į vagystes, klastas) ir dėl asmeninio tobulumo ar amžinojo
išganymo, ir dėl bendruomenės išlikimo. Viežlybumas yra visos bendruomenės idealas,
garantuojąs jos gyvavimą bei išlikimą.
PASTABOS Anot D.Dilytės, Donelaitis sukūrė ypatingą epo rūšį, sudarančią didaktinio ir herojinio epų
sintezę. Tai savitas lietuvių tautos epas, kuriam būdingas visuotinumas, įkūnyta kolektyvinė
išmintis, bendruomenės sąmonė.(http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-01-01-darius-
kuolys-laimei-donelaitis/112178/comments/1/asc)

DOROS SAMPRATA

Kontekstas problemai aktualizuoti

Tradicija Modernybė

Dora, dorovė, anot LKDŽ: Ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje esama
moralinio autoriteto devalvacijos, tai reiškia, kad
1. Dorumas, moralė. visuomenės keičiasi ir ta kaita yra tokia, kad nėra
2. Tinkamumas, gerumas. nusistovėjusių taisyklių ir nėra žmonių, kurie tas
taisykles taip apibūdintų, kad mums visiems priliptų prie
Dorovė kaip sąvoka apibūdina autoritetines žmonių širdies, – tvirtino žurnalistas Romas Sakadolskis. – Tam
elgesio normas. Tas normas nustato visuomenė, tikros sumaišties esama, esama orientyrų stokos. Taip
religija, filosofija ir asmeninė savimonė. Dorovė
(moralė) - žmogaus dvasinės kultūros sritis, aktyviai
formuojanti visapusiškai išvystytą, tobulą asmenybę,
ugdanti jo dvasinį pasaulį. Dorovė žmones sudvasina
ir sutaurina, harmonizuoja jų santykius. Žodį ,,dora“
vartosime, vertindami asmens elgesį ir jo individualų
požiūrį į moralės normas. Moralė – daugiau išorinė,
bendra, visuomeninė (objektyvi), viešąja nuomone
palaikoma tvarka, o dora – vidinė, individuali
(subjektyvi), vidiniu įsitikinimu, sąžine palaikoma to
paties reiškinio pusė.
Įvairios epochos skirtingai apibrėždavo dorą.
Antikoje dora grindžiama laisvo individo
apsisprendimu, pabrėžiama, kad homo sapiens nuo
gyvūnų skiria protas, taigi, anot Senekos ,,Laiškuose
Lucilijui“, kiekviena dorybė yra proto pasireiškimas
arba tikrasis gėris yra tas, kurį duoda protas.
Akcentuojamos šios dorybės: išmintis, pareiga,
ištikimybė, atsakomybė, saikas, pasiaukojimas, tiesa,
laisvė, gėris. Aukščiausias gėris – Dievas.
Priklausomai nuo to, kaip individas suvokia Dievą,
taip supranta ir gėrį. Nuo seniausių mitologinių laikų
dievų elgesys ir jų priesakai, malonės bei bausmės
buvo pagrindiniai orientyrai žmogui, kaip jis privalo
elgtis. Dorybių siekimas žmogų daro žmogumi.
 Nors Krikščionybė istoriškai kilo iš antikinės kultūros
socialinio konteksto, tačiau ji kūrė naujas vertybes.
Krikščioniška dorovė, kitaip nei antikinė, remiasi
Dekalogu (http://www.dekalogas.lt/), įsako (mylėk,
nevok, nežudyk ir t.t.). Nuolankumas, kantrybė,
meilė, atlaidumas, skaistybė, kančia, dosnumas,
romumas ir t.t. – didžiosios dorybės, vedančios
krikščionį į sielos išganymą (Kalno pamokslas
http://biblija.lt/index.aspx?
cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Mt_5).
Dorovė – svarbiausias žmonijos įstatymas. Anot A.
Maceinos, dorovė turi įpareigoti žmogų būti būties
sargu.
pažiūrėjus, kad pasaulyje esama tokios tendencijos,
devalvuoti bet kokius autoritetus, būtų galima sakyti,
kad moralinių autoritetų nereikia, tačiau mes ieškome
orientyrų. Tad ir autoritetai mums reikalingi. Tarp visų
kitų autoritetų, matyt, reikalingi ir moraliniai
autoritetai.“ http://www.alfa.lt/straipsnis/10572688/ar-
reikalingi-tautai-moraliniai autoritetai?
p=2#.VBVuLvl_vh4
„Doram sunku įgyti turtų, o turtingam sunku išlikti
doram", – yra perspėjęs kažkuris senovės išminčius. Joks
turtas negali suteikti sielos ir sąžinės ramybės, o ji yra
doro gyvenimo aureolė. Jei sąžinė nerami, vadinasi,
kažką padarėme ne taip. Doros siekimas palaiko sąžinės
budrumą, o sąžinės budrumas – doros siekimą.
Kiekviename žmoguje yra jo aukštumos ir jo žemumos.
V.Mykolaitis-Putinas vadino jas viršūnėmis ir gelmėmis.
(http://www.kalbam.lt/wpcontent/uploads/2010/07/1d
alis_suvokimu_11kl.pdf)
Baimė ištirpti globalioj visuomenėj, atsidurti atmatų
duobėj verčia prisiminti savo Tautiškumą, atsiriboti nuo
belyčių, betaučių ir beveidžių žmogystų, kurių idealai
apsiriboja savo egoizmo tenkinimu. Stručio principas
tinka tik tiems, kurie paslėpę galvas, atstatę užpakalius,
plaukia pasroviui globalistų kuriama srove. Žmonės,
praradę tikrąsias vertybes, išnyksta, išnyksta ir tokios
visuomenės.
Vienyti mus turi noras išgyventi, noras atstatyti doros ir
darnos sampratą. Tik per tai gali ateiti laisvė, tik
asmeniškai prisiimta atsakomybė už savo veiksmus
suteikia laisvę. Tik pasipriešinimas svetimai, primetamai
ideologijai, savos valstybės ateities vizijos kūrimas ir
įgyvendinimas gali suteikti šansą sulaukti Lietuvai dar ne
vieną tūkstantmetį.
http://www.patriotai.lt/straipsnis/2009-03-23/zmones-
prarade-tikrasias-vertybes-isnyksta-isnyksta-ir-tokios-
visuomenes
http://www.su.lt/bylos/mokslo_leidiniai/jmd/09_02_23
/slapkauskas.pd MANO NAUJAI ATRASTAS APIE GĖRĮ,
ORUMĄ Platonas,