Amy J.

Fetzer
PRISIJAUKINTI PABAISĄ
Romanas
Versta iš Amy J. Fetzer, Taming the Beast,
2001
© Amy J. Fetzer, 2001
Šis leidinys publikuojamas pagal sutartį su
„Harlequin Enterprises II B. V. / s. à. r. l.”

Visos teisės į šį kūrinį saugomos, įskaitant

teisę atkurti visą arba iš dalies bet kokia
forma.

Visi šios knygos personažai yra išgalvoti. Bet

koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar
mirusius, yra visiškai atsitiktinis.

© Ilona Šalnienė, vertimas iš anglų kalbos,

2006
© Jurga Lipnickienė, dizainas, 2006
© "Svajonių knygos", 2006
© Knygute.lt, Elektroninė versija, 2011
 PIRMAS SKYRIUS
Lora Kembridž nužvelgė niūrią akmeninę pilį
ir susimąstė, ką ras viduje: žavųjį princą ar
slibiną? Greičiausiai slibiną, jei gandai, kuriais
taip noriai dalijosi keltu į gražią nedidukę salą
plaukiantys miestiečiai, turi pagrindą. "Ar Ri-
čardas Blektornas žino, kaip visi jo bijo?" - pa-
galvojo mergina, žvilgsniu slysdama per
grėsmingus akmenis ir arkinius langus, kol
taksi kilo stačiu keliuku. Dievulėliau, statinys
net su bokšteliais patrankoms ir dantyta tvir-
tovės siena! Ir su bokštu! Visa tai Lorai alsavo
vienatve.
- Ponia, - tarė prie didžiulio namo sustojęs
taksistas, - ar tikrai čia norėjote atvažiuoti?
Kodėl visi miestelio gyventojai šito klausia,
tarsi ji savanoriškai žengtų į mirtį? Dėl Dievo
meilės, Blektornas juk irgi žmogus!
- Tikrai, pone Pinkni, - atsakė ji, nežiūrėdama
į pagyvenusį taksistą.
- Turiu jus perspėti, kad ponas Blektornas ne
itin malonus.
- Nesistebiu. Kaip gali būti malonus, kai visi
elgiasi taip, lyg jis būtų juos apkandžiojęs? -
Lora pakėlė antakį ir pažvelgė į vyriškį. Jis iš-
raudo ir vėl nukreipė žvilgsnį į namą.
- Dūmų be ugnies nebūna, - lėtai tarė ir išsi-
ropštė iš taksi iškelti jos lagaminų. Lora irgi
išlipo iš automobilio ir kartu kopė stačiais pa-
grindiniais laiptais. Tarsi karaliaus baudžiau-
ninkė, ji buvo pasamdyta padėti keturmetei
Ričardo Blektorno dukrytei priprasti tėvo na-
muose. Jai teks gyventi su atsiskyrėliu, užsida-
riusiu pilyje. "Nebus lengva", - pagalvojo Lora.
Ji buvo prisiklausiusi gandų, kad jau ketverius
metus tik aptarnaujantis personalas gali įkelti
koją į šiuos namus. Lorai pagailo mergytės,
kuri buvo atskirta nuo tėvo ir neteko motinos
Kad spėtų apsižvalgyti prieš mergytei atvyks-
tant, Lora atvažiavo anksčiau. Ponas Pinknis
sukrovė jos lagaminus ant žemės. Ji atsigręžė
norėdama užsimokėti ir pamatė, kad jis kažką
keverzoja ant popieriaus skiautės. Kai Lora
padavė pinigus, jis jai įteikė lapelį.
- Čia mano numeris. Jei norėsite išvažiuoti,
paskambinkite.
Taksisto susirūpinimas ją sujaudino, nors at-
rodė nebūtinas.
- Jis ne pabaisa, pone Pinkni.
- Pabaisa, ponia! Jis aprėkia visus, kurie tik
įžengia į jo valdas. Pridaužė net maistą išve-
žiojantį pasiuntinuką. Man baisu pagalvoti, ką
jis gali jums padaryti.
Lora be jokio nuogąstavimo pažvelgė į poną
Pinknį. Šis nukreipė žvilgsnį į pilies kuorus ir
atsidusęs kalbėjo toliau:
- Namą prieš daugelį metų savo nuotakai
pastatė vienas vyras. Jaunoji moteris norėjo
gyventi kaip princesė, taigi jis ir suprojektavo
pilį. Girdėjau, kad visi akmenys buvo atgabenti
iš žemyno, kai kurie net iš Anglijos ir Airijos.
Tačiau vyrukas nespėjo vesti: mergina mirė
dar nebaigus statybų.
"Kaip liūdna", - pagalvojo Lora ir pakreipė
galvą.
- Kalbate taip, tarsi šis namas būtų prakeik-
tas. O gal jame vaidenasi?
Ponas Pinknis spoksojo į skliautuotas dvigu-
bas duris tarytum į urvo landą ir tylėjo. "Vai-
denasi, kurgi ne," - pagalvojo Lora ir šypso-
damasi paėmė šaltą žalvarinį, į slibino galvą
panašų durų plaktukėlį. "Na, pone Blektornai,
jei norit atsikratyti žmonių, jums tikrai puikiai
sekasi." Ji dunkstelėjo plaktuku į duris.
Per durų dešinėje įtaisytą garsiakalbį nu-
skambėjo:
- Įeikite.
 Balsas buvo atšiaurus ir duslus, nuo jo šiur-
puliukai perbėgo oda.
- Ar dabar suprantate, ką turėjau omeny? -
paklausė Pinknis.
- Niekai, - tvirtai atrėžė ji ir atvėrusi duris
žengė vidun. Prieškambaris skendėjo priete-
moje, tik ant dailiai išraižyto stalelio švietė
nedidelė lempa. Padėjusi rankinę ir lagaminėlį
ant žemės Lora atsisuko į poną Pinknį, kuris,
sunešęs jos lagaminus vidun, jau taikėsi
sprukti. "Suspėjo apsižvalgyti", - pagalvojo
Lora. Ji spragtelėjo jungiklį ir vestibiulį užliejo
šviesa. Taksistas krūptelėjo ir žengė žingsnį
atgal.
- Paskambinkit, ir aš atvyksiu, - tarė su dar
ryškesniu pietietišku akcentu.
Jis elgėsi kaip tie žmonės, kuriuos sutiko
miestelyje. O jie piktinosi pilies savininku, per-
spėjo ją ir, baisiausia, atvirai šaipėsi iš žmo-
gaus, kurio niekada nebuvo matę. Būtent dėl
to jai kilo nepaaiškinamas noras apginti poną
Blektorną.
- Neprireiks, - tarė Lora ir užvėrė duris. Sun-
kiai atsidususi ji atsisuko, ir širdis, regis, nukri-
to į kulnus, kai užgesus šviesai blizgančių suk-
tų laiptų viršuje šmėstelėjo žmogaus siluetas.
 - Pone Blektornai?
- Taip, čia aš, - nuaidėjo kimus jo balsas.
- Sveiki, aš‟
- Lora Kembridž, žinau, - nutraukė Blektor-
nas. - Trisdešimtmetė netekėjusi Pietų Karoli-
nos universiteto absolventė, užaugusi Čarlsto-
ne, Pietų Karolinos, Džesperio apygardos ir
Krevečių festivalio grožio konkursų nugalėtoja.
Lora juste juto pašaipų jo toną.
- Ar nieko nepraleidau?
"Pasipūtėlis", - pagalvojo ji, žvelgdama į jį,
stovintį prietemoje ant laiptų.
- Nepaminėjote, kad buvau Valstybės depar-
tamento atašė, ambasados mokyklos mokyto-
ja, filologė, puikiai mokanti italų, graikų ir ga-
lų kalbas.
- O ar mokate gaminti valgį? - paklausė jis
nepriekaištinga galų kalba.
- Jei nemokėčiau, manęs čia nebūtų.
Ji įsirėmė rankomis į šonus ir nužvelgė gre-
mėzdišką vyro šešėlį. Vestibiulio šviesoje galė-
jo įžiūrėti tik ant batų krentantį aštrų kaip
skustuvas tamsių kelnių kantą. Vyro ranka il-
sėjosi ant turėklo, šviesoje žiburiavo masyvus
auksinis žiedas su antspaudėliu. "Dieve, ko-
kios didelės jo rankos", - pagalvojo Lora ir pa-
klausė:
- Gal turiu internetinį puslapį, apie kurį neži-
nau? - Jai buvo smalsu, ką dar jis iššniukštinė-
jo apie ją.
- Telekomunikacijos - puikus informacijos
šaltinis.
- Sutinku, bet gal nesigilinkime į tokias
smulkmenas kaip mano liemenėlės dydis, ir
neprisiminkime tų senų laikų, kai prašapusi su
Greidžiu Bensonu praradau sirgalių bumbulus,
- pasiūlė mergina.
- Ar daugiau nieko nepraradote? - Blektorno
žodžiai šiurpuliukais perbėgo Lorai per nugarą.
Ją tai erzino.
- Panaršykite internete ir sužinosite, - atkirto
nepatenkinta, kad šis vyras išstudijavo jos gy-
venimą iki smulkmenų, o ji apie jį nežino nie-
ko, - tik tiek, kad yra išsiskyręs, o nuo žmonių
atsiskyrė po avarijos, per kurią buvo subjauro-
tas. Po kelių dienų turi atvykti dukra, kurios jis
nebuvo matęs. "Kuo toliau, tuo gražiau", - pa-
galvojo Lora imdama lagaminus.
- Kur aš gyvensiu?
- Antrame aukšte.
Mergina nuėjo prie laiptų.
- Palikite lagaminus ir eikite paskui mane, -
tarė Blektornas.
Lora paliko lagaminus, nešėsi tik mažą la-
gaminėlį ir rankinę. Tarytum jausdamas jos
žingsnius, jis ėjo keliais žingsniais priekyje,
nuolat slėpdamasis tamsoje. Vyras žengė ra-
miai, beveik elegantiškai. Silpna šviesa sklido
ne nuo lubų, o nuo grindų. Lora įžiūrėjo tik
baltais marškiniais apvilktus jo pečius. Kietas
riešutėlis! Blektornas sustojo prie durų ir jas
pravėrė.
- Čia, - tarė ir apsigręžė eiti.
Lora stovėjo priešais kambarį.
- O kur jūsų dukters kambarys?
Blektornas akimirką dvejojo.
- Aname koridoriaus gale, - atsiliepė jis nuo
pusės laiptų. - Liepsiu, kad suneštų jūsų laga-
minus.
- Maniau, kad gyvenate vienas.
- Taip. Namo prižiūrėtojas įsikūręs namelyje
netoliese, o tarnaitė ateina pirmadieniais.
- Norėčiau pasikalbėti apie jūsų dukters at-
vykimą, - šūktelėjo Lora jam pavymui.
- Ji atvyks po kelių dienų. Pasitikite prie kel-
to. - Blektornas žengė taip lėtai, jog Lora pa-
galvojo, ar tik jo nekamuoja skausmas.
- Ar jūs nevažiuosite kartu?
 - Tam aš pasamdžiau jus, panele Kembridž.
- Bet juk negalite nepasitikti dukters‟
Kažkur, laiptų viršuje, gūdžioje jo slėptuvėje
garsiai trinktelėjo durys.
- Puikiai pasikalbėjome, - tarė Lora ir paėjė-
jusi prie laiptų pažvelgė viršun. Išvydo tik ko-
ridorių ir masyvias poliruotas duris su žalvari-
ne rankena. Kaip jis gali būti toks atšiaurus?
Dėl Dievo meilės, juk Kelė tik ketverių metukų
mergytė. Nejau jo veidas taip subjaurotas, kad
bijo parodyti jį dienos šviesoje? O gal jis pa-
prasčiausias išpuikėlis? Tiek to, jos rūpestis -
Kelė. Lora užlipo laiptais ir stipriai pabeldė.
- Mudviem reikia pasikalbėti, pone Blektor-
nai. Tuoj pat.
Jokio atsakymo.
- Jei užsispiriu, būnu labai atkakli.
- Lipkite žemyn, panele Kembridž. Pakviesiu
jus, jei prireiks.
- Žinoma, milorde, kokia aš kvaiša! Ir kaip
man šovė į galvą, jog ponui gali rūpėti vientur-
tė jo duktė, - piktai rėžė Lora ir staigiai nusisu-
ko. Kietakaktis, neišauklėtas stuobrys! Už tokį
elgesį su moterimi jos tėtis būtų išmušęs jam
dantis.
Lora įžengė į savo kambarį ir sustojo be kva-
po. Slibino geras skonis. Apstatyta buvo praš-
matniai: kilimas, užuolaidos, net paveikslų
rėmai derėjo prie ištaigingų baldų, teikė jau-
kumo. Kampe dunksojo didžiulė lova su balda-
kimu, užtiesta storomis vilnonėmis antklodė-
mis, su daugybe pagalvėlių. Kaip ir visas kam-
barys, jos buvo vyšninės, melsvai pilkos ir bal-
tos. Netoli durų, prie sienos, ant karalienės
Anos stiliaus stalo stovėjo kompiuteris, už ke-
lių žingsnių priešais židinį - prabangūs budua-
ro baldai. Minkštasuolis su nėriniuotomis pa-
galvėlėmis buvo įtaisytas po trimis mansardos
langais. Kairėje stūksojo didžiulė spinta, kurios
Lora, kad ir kaip stengdamasi, nebūtų galėjusi
užpildyti. Bet ar nevertėtų pasistengti? Ačiū
Dievui, vonios kambarys buvo modernus. To-
kios didžiulės vonios ji dar niekada nebuvo
mačiusi. Numetusi lagaminėlį ir rankinę ant
lovos, Lora grįžo į koridorių ir jį perėjusi įžengė
į Kelės kambarį.
Dievulėliau! Aišku kaip dieną, kad Ričardui
Blektornui pinigų netrūksta. Kambarys atrodė
fantastiškai: mergaitės laukė pasakiškas roži-
nis ir sodriai žalias Viktorijos laikų lėlių name-
lis, krūva naujų žaislų, o kampe - lova su per-
matomomis baldakimo užuolaidomis, kurios
prie įmantriai išraižyto galvūgalio buvo perriš-
tos brangaus atlaso kaspinais. Ji iškart prisi-
minė pasaką"Princesė ant žirnio", nes norė-
dama užlipti ant aukštos lovos, mergytė turės
pasilypėti ant suolelio. "Blektornas viską nu-
matė", - nusprendė Lora, apžiūrėjusi trijų dy-
džių drabužių prigrūstą spintą ir stalčius. Ji
suprato, kad šis tėvas ničnieko nežino apie
dukterį, ir grįžusi į savo kambarį išsitraukė iš
lagaminėlio dokumentus, kuriuos vos prieš
kelias dienas buvo gavusi iš auklių agentūros
savininkės Katerinos Deivenport.
Iš nuotraukos žaviai šypsojosi tamsiaplaukė
mergytė mėlynomis kaip dangus akimis. Lora
atsiduso, padėjo nuotrauką į šalį ir nuėjusi prie
lango atsisėdo. Tolumoje buvo matyti žemy-
nas ir kitos šioje Pietų Karolinos pakrantėje
išsibarsčiusios salos. Spalio vėjas košė aukš-
tas lanksčias pajūrio smilgas. Tamsinančios
smėlį bangos daužėsi į krantą, dangų dengė
niūrūs, lietaus pritvinkę debesys. Liūdna. Pats
geriausias laikas pasėdėti su knyga. Įdomu,
apie ką svajoja motinos netekusi maža mergy-
tė, atvykstanti į nuošalią salą susipažinti su
nepažįstamu tėvu.
"Apie princą, kuris ją globos, - pagalvojo Lo-
ra. - Tikrai ne apie ugnimi spjaudantį drako-
ną."
 Ričardas nugara atsišliejo į duris ir užsimer-
kė. Į atmintį įsirėžęs paveikslas nedavė ramy-
bės: dar niekada nebuvo matęs gražesnės bū-
tybės. Lora iš tų moterų, dėl kurių vyrai pame-
ta galvas, krečia kvailystes, o kitos švelniosios
lyties atstovės miršta iš pavydo. Vos pažvel-
gęs į žalsvas jos akis jis pajuto vėl dilgčiojant
randus. Buvo kaip vaikas, kuriam saldainį pa-
rodė, bet neleido suvalgyti.
Loros buvimas namuose, jo šventovėje, varė
Ričardą iš proto. Mielai būtų pasmaugęs Kate-
riną Deivenport, kad atsiuntė tokią nepaprastą
moterį. Ar Keitė nesupranta, kad po avarijos
šalia jo nebuvo nė vienos moters? Iki šio ryto
jis neturėjo jokių rekomendacijų, tik Katerina
tvirtino suradusi kvalifikuotą darbuotoją. Jam
nepavyko išsiaiškinti jos praeities smulkmenų.
Nors sužinojo šį tą apie jos gyvenimą, nesura-
do nė vienos nuotraukos. Kai perskaitė apie
pergales grožio konkursuose, nuotraukų nebe-
reikėjo. Tačiau Lora tarsi slėpė savo grožį. Ri-
čardas manė turįs svarią priežastį vengti
smalsių žvilgsnių, bet kodėl taip elgiasi ji?
 Trisdešimties, bet vis dar labai graži.
Po perkūnais! Jis tiksliai suformulavo savo
reikalavimus auklei - solidi, stipri ir sveika,
kad galėtų lakstyti paskui keturmetę mergytę
ir suvoktų atsakomybę už ją. Ričardas negali
leisti, kad Kelė jį pamatytų. Niekada. Mergytė
išsigąstų, o Ričardas to neišvertų. Daugiau tai
nepasikartos. Žmonės Ričardo vengė dėl jo
fizinių trūkumų, o vaiko gąsdinti jis neketino.
Kelė. Vyras sugniaužė kumščius. Mergytė,
apie kurios egzistavimą jis sužinojo tik prieš
kelias savaites, kai žuvo žmona. Paaiškėjo,
kad jis tinkamas rūpintis savo vaiku, kai nėra
kito pasirinkimo. Jis keikė Andrėją, kad paliko
jį nepasakiusi, jog laukiasi kūdikio. Dieve, koks
būtų buvęs laimingas prieš ketverius metus.
Mintis apie būsimą kūdikį galėjo palaikyti jį
operacijų ir ilgo gydymosi metu, padėti susi-
taikyti su karčia realybe, kad jau nieko nebe-
galima pakeisti.
Ričardas pasitraukė nuo durų ir pakėlęs tele-
fono ragelį skubiai suspaudė mygtukus.
- Auklių agentūra. Katerina Deivenport klau-
so.
- Po perkūnais, Keite, ji gražuolė! Pritren-
kianti, egzotiška, - tyliai pridūrė jis, o prieš
akis matė kiekvieną jos kūno, apvilkto baltu
puikiai pasiūtu kostiumėliu, apvalumą.
- Ar jau išlindai iš savo irštvos, kad spėjai ge-
rai įsižiūrėti?
- Kodėl taip pasielgei?
Katerina atsiduso.
- Ne dėl tavęs, branguti, o dėl Kelės. Lora
labai miela moteris, myli vaikus ir yra su jais
dirbusi. Be to, atitinka visus tavo reikalavimus:
išsilavinusi, sugeba bendrauti su vaiku, yra
linksma ir kūrybinga. Leisk jai pamėginti.
- Neturiu kitos išeities. Kelė atvyksta po kelių
dienų.
- Viskas bus gerai, Ričardai.
- Tuojau pat surask kitą. Nenoriu, kad šita čia
gyventų.
Patylėjusi Katerina tarė ryžtingu šaltu balsu:
- Sutinku, Andrėja turėjo pasakyti tau apie
Kelę. Ir aš nebūčiau tylėjusi, bet mane saistė
priesaika. Kai ji pasiguodė, kad paliko tave dėl
to, jog tapai nejautrus ir irzlus, negalėjau pati-
kėti. Dabar matau, kad sakė tiesą.
Ričardas pasijuto lyg gavęs antausį.
- Andrėja mane paliko, nes nesusitaikė su
avarijos pasekmėmis. Ji norėjo, kad būčiau
toks kaip anksčiau. Deja, tai neįmanoma. - Jis
sunkiai atsiduso.
- Surask kitą auklę. - Neatsisveikinęs jis metė
ragelį ir nuėjo prie stalo.
Atsisėdęs į odinę kėdę Ričardas pasisuko į
langą. Saulės spinduliai mėgino prasiskverbti
pro debesis ir žaižaravo upėje. Vyras kratėsi
senų prisiminimų, bandė nuvyti mintis apie
avariją, draskantį skausmą ir Andrėjos reakci-
ją, kai jam nuėmė tvarsčius. Siaubą. Pasibjau-
rėjimą. Vylėsi, kad Andrėja vis dėlto liks su
juo. Kai ji išėjo, jis jautėsi sutryptas. Turėjo tai
numatyti, nes po avarijos ji nebemiegojo su
juo vienoje lovoje, vengė prisilietimų. Kaskart,
kai mėgindavo prie jos prisiartinti, jautė jos
pasibjaurėjimą. Paskutinį kartą siautulingą
švelnumo pliūpsnį su moterimi jis patyrė naktį
prieš avariją.
O dabar jo namuose apsigyveno moteris -
valstijos gražuolė. Nesvarbu, kad prabėgo jau
dešimt metų, vyrai gatvėje vis dar į ją atsigrę-
žia.
Beldimas į duris buvo toks silpnas, kad Ri-
čardas vos jį išgirdo.
- Pone Blektornai.
Jos pietietiškas akcentas ir švelnus balsas jį
pervėrė. Jis tiesiog nekentė jos už tai.
 - Sakiau, kad iškviesiu‟
- Vaje, kiek prisimenu, mano darbo aprašyme
reikalaujama rūpintis jūsų dukra, o ne jumis.
Taigi galite iškvietinėti ir reikalauti kiek tik
norite, milorde‟
- Moku jums algą.
- Na ir kas?
Jis susiraukė ir atsisukęs pažvelgė į duris.
- Ar mama jūsų nemokė, kad nemandagu
pertraukinėti kalbančią moterį?
- O ar Valstybės departamente jūsų nemokė
diplomatijos?
- Mokė, bet čia ne užsienis ir jūs negalite rei-
kalauti diplomatinės neliečiamybės.
Tramdydamas šypseną Ričardas vėl atsilošė
odiniame krėsle.
- Ko norite?
- Aha, pirmasis derybų etapas, - žaismingai
tarė Lora. - Tikriausiai manote, kad tas besko-
nis maistas šaldytuve ir šaldiklyje atitinka su-
balansuotos mitybos reikalavimus. Jei ne, gal
galėčiau tuo pasirūpinti?
- Gerai. Užsakykite, ką tik norite.
Lora atsiduso ir panarino galvą. Kokio sun-
kaus būdo žmogus! Ji pajudino padėklą, pasi-
girdo porceliano indų skimbtelėjimas.
 - Girdėjote? Atnešiau jums valgyti,- vilioja-
mai tarė ji.
- Palikite prie durų.
Mergina iš netikėtumo net sumirksėjo.
- Atsiprašau?
- Neabejoju, kad puikiausiai girdėjote, panele
Kembridž. Durys nėra jau tokios storos.
- Plonesnės už jūsų odą,- sumurmėjo ji.
- Padėkite padėklą ant žemės ir eikite.
Lora padėjo padėklą, atsitiesusi žvilgtelėjo į
medines duris, pasiryžusi ištempti atsiskyrėlį
iš urvo.
- Dėl šito mudviem bus sunku sutarti, pone
Blektornai.
- Jei nesilaikysite taisyklių.
- Kokių?
- Atsiųsiu elektroniniu paštu.
- Vaje, visiškai bevaisės derybos.
- Tai vienintelis būdas, - švelniai tarė jis,
klausydamasis, kaip Lora leidžiasi laiptais.
Ričardas ranka perbraukė kaktą, pirštų ga-
liukais užčiuopė randus, nusikeikė ir pašokęs
nuo kėdės pradėjo žingsniuoti po kambarį.
Grieždamas dantimis jis spėliojo, kaip išgy-
vens su ta nuostabia, įžūlia gražuole, išdidžiai
besisukiojančia jo namuose.

Lora energingai plovė indus. Nereikia taip

nusiminti. Na ir kas, kad jis neišlenda iš savo
urvo? Atvyksta Kelė, ir Lora negali leisti, kad
mergytė pajustų Ričardo Blektorno abejingu-
mą, nors šis ir nenori su niekuo bendrauti.
"Mes dar pažiūrėsime", - pagalvojo ji, įmetė į
skalbyklę glėbį skalbinių ir nusprendė apžiūrė-
ti namą. Jos sportiniai bateliai"cypsėjo", kai ji
ėjo plačiais koridoriais, apstatytais viduramžių
stiliaus baldais. Šarvai, skydai ir mažiausiai
trys kardai. "Vyrukas neriasi iš kailio", - pagal-
vojo ji, užmetusi akį ir į kitus kambarius, ku-
riuose pastebėjo paveikslų, senovinių baldų ir
vazą, kuri atrodė tokia trapi, jog, regis, galėjo
subyrėti vien nuo atidesnio žvilgsnio.
Lora įžengė į svetainę. O gal tai menė ar ka-
binetas? Ji praėjo pro kelis užrakintus kamba-
rius ir suprato, kad ponas Blektornas nenori,
jog ten kas nors landžiotų. Jai net šmėstelėjo
mintis, kad čia durys į požeminį kalėjimą. Ap-
tiko daugybę užkaborių ir plyšių, kuriuos ap-
žiūrėti būtų prireikę daugybės dienų. Mergina
suprato, kad viršutinis aukštas - draudžiama
zona. Ji atvėrė duris į vidinį kiemą, ir šiltas
drėgnas vėjas palietė jos veidą kaip maloni,
žaisminga glamonė. Ji giliai įkvėpė sūraus oro,
uždarė duris ir nužingsniavo link pakrantės.
Šiam malonumui Lora negalėjo atsispirti. Pa-
nardinusi pėdas į smėlį ji išskėtė rankas ir nu-
sijuokė. "Nėra jau taip blogai", - pagalvojo
lankstydamasi ir giliai kvėpuodama. Žinoma,
reikėtų daugiau judėti. Atsitiesusi ji pažvelgė į
namą, tikrą pilį ant kalvos, ir jai suspaudė šir-
dį. "Buvęs svajonių namas, - pagalvojo, - o da-
bar Ričardo Blektorno slėptuvė."
Nenuostabu, kad žmonės jo baiminasi ir ap-
kalbinėja. Rūmai ant žalio pylimo buvo iškilę
virš miestelio tarsi žemvaldžio pilis, apjuosta
septynių pėdų aukščio akmenine siena, o ap-
sauginį griovį atstojo jūra. Iš Loros kambario
atsiveria nuostabus upės ir salos vaizdas. Ne-
priekaištinga ramybė. Prisidengusi ranka akis,
ji pažvelgė į aukščiausią bokštą, styrantį virš
rūmų. Akimirką lange šmėstelėjo žmogaus sil-
uetas, balti kaip sniegas marškiniai buvo gerai
matyti greta tamsių užuolaidų, bet tuoj vėl
pasitraukė į savo akmeninę olą. "Vienišas
princas-pabaisa, - pagalvojo ji. - kuris nenori
būti išvaduotas."
 ANTRAS SKYRIUS
"Reikėjo užsisakyti prekių į namus", - pagal-
vojo Lora. Nekreipdama dėmesio į spoksančius
žmones, ji krovė pirkinius į vežimėlį. Jaunuo-
liai, kuriems net į pasimatymus vaikščioti dar
per anksti, ryte rijo ją žvilgsniais. "Taip, šitas
spinduliuoja geidulingumu", - ironiškai pagal-
vojo mergina ir demonstratyviai maloniai nusi-
šypsojo. Žuvų viduriais išsiteplioję žvejai gu-
miniais batais nenuleido akių. Nuostabu!
Lora patikrino savo pirkinių sąrašą ir patrau-
kė prie kasos. "Dabar prasidės", - pagalvojo ji,
pastebėjusi, kaip visi staiga ėmė artintis prie
jos lyg sėlinančios katės. Grindis šluojantis
paauglys ėmė šluoti arčiau, kasininkė, ne-
kreipdama dėmesio į laukiančius žmones, vis
dirsčiojo į ją akies krašteliu, o pirkėjai spokso-
jo nesivaržydami. Nenuostabu, kad Blektornas
niekada neišeina iš namų.
- Jūs čia naujokė? - paklausė blondinė kasi-
ninkė su didžiuliais auskarais, vulgariai žiau-
modama kramtomąją gumą.
- Taip. Man patinka jūsų sala, - tarė Lora, no-
rėdama įsiteikti.
- Ar apsistojote pilyje ant kyšulio?
 Lora pagalvojo, kad kitos pilies saloje nėra,
bet paaiškino:
- Aš esu pono Blektorno auklė.
- Auklė?! - vienu metu sušuko keletas žmo-
nių.
Lora apžvelgė visus susirinkusiuosius.
- Pas poną Blektorną atvažiuoja dukra, aš ją
prižiūrėsiu.
- Vargšė mergytė, - lėtai nutęsė senyva mo-
teris.
- Kodėl? - paklausė Lora, nors atsakymą jau
žinojo.
- Turi tokį baisų tėvą.
- Pažįstate poną Blektorną?
- Ne visai.
Lora apsimetė naivuole.
- Tai iš kur žinote, koks jis?
- Neišlenda iš namų, - paaiškino kasininkė. -
Ketverius metus nebuvo nosies iškišęs, net
Djujis nėra matęs jo iš arti, nors ten gyvena.
Lora suprato, kad Djujis tikriausiai yra namo
prižiūrėtojas, su kuriuo ji dar nebuvo pažįsta-
ma.
- Jis‟ jis bjaurus, - sumurmėjo jaunas vyru-
kas, kraudamas į maišus pirkinius.
 - Bet jei niekada nematėte, iš kur žinote?
Jaunuolis gūžtelėjo pečiais, lyg tai būtų gerai
žinomas dalykas, nors niekas niekada nebuvo
matęs Blektorno.
- Nesuprantu, kodėl išvaizda taip svarbu. -
Lora stengėsi tvardytis ir neparodyti, jog jai
nemalonu, kad žmonės taip vertina išorę. Šis
jausmas buvo jai pažįstamas: ji ir pati nuolat
susilaukdavo dėmesio, nors ir kitokio.
Moterys nenorėjo su ja draugauti, nes laikė
snobe ir pranašesne už jas. Vyrai nerdavosi iš
kailio stengdamiesi patikti, ir kiekvienas mė-
gindavo įsitempti į lovą arba nusivesti į kokį
viešą renginį, kur galėtų pasipuikuoti prieš
kitus. Jie trokšdavo rodyti ją kaip trofėjų. Visi,
net Loros sužadėtinis, matė tik Dievo duotą jos
veidą. Akivaizdu, jog niekam nerūpi, kas glūdi
po Blektorno randais.
Lorai tai buvo taip pažįstama, kad net ėmė
raižyti pilvą. Gailestis nuo žmonių besislaps-
tančiam vyrui ir sau pačiai kilo kartu su susi-
erzinimu.
- Įrašykite į Blektorno sąskaitą ir pristatykite
iki trečios valandos, - tarė ji ir išėjo, jausdama
į nugarą susmigusius žvilgsnius.
Lora nesėdo į taksi, mėgino nusiraminti
vaikščiodama gražiomis mažo miestelio gat-
vėmis, tačiau ją užliejo prisiminimai. Motina
net vaikystėje stūmė ją filmuotis TV reklamo-
se, dalyvauti grožio konkursuose, kurie varė į
neviltį, kėlė pasibjaurėjimą. Suaugusi ji jau
pati spręsdavo, kuriuose konkursuose daly-
vauti, nors visada jautėsi veidmainiaujanti.
Mergina norėjo studijuoti koledže, jai reikėjo
prizinių konkursų pinigų ir stipendijos.
Ji dairėsi į parduotuvių fasadus, tviskančias
vitrinas, dailius prieangius, kur ne kur pastaty-
tus baltus medinius suoliukus, į vaikštinėjan-
čius ir kažką perkančius turistus ir miestelio
gyventojus. Du prie molo sėdintys pagyvenę
vyrai pasakojo vienas kitam istorijas apie jūrą
ir drožinėjo. Sprendžiant iš krūvos drožlių po
kojomis, tai buvo kasdienis ritualas. Lora nusi-
šypsojo priminusi senelį, kuris verandoje dro-
žinėdavo jai ir broliui medinius gyvūnėlius, nes
brangesniems žaislams šeima pinigų neturėjo.
"Paprasto gyvenimo paprasti ir malonumai", -
nuolat kartodavo jai senelis. Prisiminimai pra-
skaidrino jai nuotaiką.
Lora giliai įkvėpė vėsaus jūros oro. Šviečiant
saulei spalis vis dar buvo šiltas, bet uraganų
sezono metu dažnai lydavo, debesys aptrauk-
davo dangų, oras tapdavo labai drėgnas, o
salos vėjai dar labiau jį atvėsindavo. Sukryžia-
vusi rankas ant krūtinės ji paspartino žingsnį.
Gatvelė keitė gatvelę, namų vis mažėjo - pra-
sidėjo ilgas kelio ruožas, vedantis į Blektorno
namus. "Kad būtų dar labiau atsiskyręs", - pa-
galvojo mergina ir skubiai įžengė į šiltus na-
mus.
Pastačiusi ant viryklės kavinuką ir trindama
rankas, kad sušiltų, Lora išgirdo tolimą kapo-
jamų malkų garsą. Paniurusi ji nupėdino iki
galinių durų ir atitraukė langelį dengusią
užuolaidą. Kai žvilgsnis užkliuvo už kirviu mo-
juojančio, vienu mostu pagalį perskeliančio
vyro nuogos nugaros, už jo judančių raumenų,
tarytum atgijo visas joje tūnojęs moterišku-
mas.
Blektornas!
Viešpatie, tik su džinsais ir batais jis atrodė
fantastiškai. Iš tolo Lora negalėjo gerai įžiūrė-
ti, bet buvo akivaizdu, kad mato nesužalotąją
dailaus aristokratiško veido pusę. Vėjas kede-
no tamsius ilgus jo plaukus. Dedant pagalį jo
rankų raumenys įsitempdavo, jis pakeldavo
kirvį ir kirsdavo, o pliauskos lėkdavo į orą.
Perskėlęs dar porą sustojo, atrėmė kirvio aš-
menis į kaladę, o kotą spaudė rankoje. Kai pa-
žvelgęs į šoną kažką pasakė, Lora suprato,
kad jis ne vienas, ir prikišo prie stiklo veidą.
Ant suoliuko sėdėjo pagyvenęs vyras ir žaidė
kišeniniu peiliuku. Mergina suprato, kad tai
Djujis Heiletas. Akivaizdu, kad jis ne tik namo
prižiūrėtojas, bet ir Blektorno draugas, - tik-
riausiai, vienintelis.
Djujis kalbėjosi su Blektornu, po beisbolo
kepuraite buvo matyti išraiškingas veidas, su-
džiūvęs kaip susiraukšlėjęs obuolys ir įdegęs
kaip žaliaminė oda. Jo plokščią pilvą dengė
tamsūs sportiniai marškinėliai, džinsų keliai
buvo nusitrynę iki baltumo. Lora žvelgė tai į
vieną, tai į kitą vyrą. Tarsi nujausdamas, kad jį
stebi, Blektornas visą laiką stovėjo atsukęs
nugarą. Mergina pastebėjo, kad jo šonus tarsi
ilgi durklo rėžiai vagoja šviesūs randai. "Kaip
jam turėjo skaudėti", - pagalvojo mergina spė-
liodama, kokia buvo avarija. Staiga Blektornas
atlošė galvą ir nusijuokė, o vėjas atnešė šaižų
garsą, kuris užliejo Lorą stebinančia šiluma. "Ir
jam nesvetimi paprasti malonumai", - pagalvo-
jo ji, tramdydama norą prie jų prisidėti. Jeigu
Blektornas norėtų, kad Lora jį pamatytų, nesi-
slapstytų.
Blektornas kažką pasakė Djujui, šis atsistojo
ir nusišypsojęs manieringai numetė dar glėbį
pagalių jam po kojų. Blektornas kapojo nesu-
stodamas, o Djujis rinko pliauskas ir krovė į
rietuvę. Staiga Djujis sustingo ir pro Blektorną
pažvelgė tiesiai į Lorą.
Lora irgi nenuleido nuo jo žvilgsnio.
Blektornas metė kirvį ir puolė prie striukės
su gobtuvu.
Lora išėjo į lauką.
- Atsiprašau, - sušuko, - nenorėjau jums
trukdyti.
- Norėjote, - tarė Blektornas, atsukęs nugarą
ir vilkdamasis striukę.
- Dovanokite, eisiu kitur.
Ričardas atsiduso, - būtų norėjęs atsisukti ir
pažvelgti jai į akis.
- Nesivaržykite.
- Geriau jau manęs iš viso čia nebūtų, ar ne?
- Lora pastebėjo, kaip įsitempė jo pečiai. - Ga-
lime būti vienas kitam atviri, pone Blektornai.
Ričardas stipriai suspaudė lūpas ir atsiduso.
- Galime. Pažadu, jog daugiau nežengsiu nė
žingsnio iš namų.
- Jums nereikia slapstytis.
- Aš nesislapstau. Pats pasirinkau tokį gyve-
nimo būdą, panele Kembridž, ir per pastaruo-
sius ketverius metus įsitikinau, kad man jis
geriausiai tinka.
- Norite pasakyti, kad tai lengviausias kelias?
- Nėra jau taip lengva, panele.
- O kaip jūsų dukra? Ji tikisi susitikti su tėčiu,
trokšta užuojautos. Dėl Dievo meilės, ji neteko
mamos!
Ričardo krūtinė įsitempė. Jis suprato Kelės
skausmą ir iš visos širdies troško ją guosti.
- Tam aš pasamdžiau jus, panele Kembridž.
- O jums ji nerūpi?
Ričardas sustingo. Rūpi? Kaip pasakyti Lorai,
kad vos prieš kelias savaites sužinojo apie
dukrą ir supyko ant Kelės motinos, jog ši pali-
ko jį su jo kūdikiu įsčiose. Ji neleido jam pažinti
savo vaiko. Ričardo meilė žmonai ištirpo, kai ji
liovėsi jį mylėjusi ir pasmerkė tūnoti šiame
kalėjime. Ar dabar jis turėtų pamiršti praeitį?
- Rūpi. Prašau atleisti, kad nesu tobulas tė-
vas. Mokausi juo būti. - Ir nužingsniavo garažo
link.
- Paskubėkite, - sušuko ji pavymui, - mergai-
tė atvyks poryt ir norės pasisveikinti. Kaip tu-
rėsiu paaiškinti, kad tėvas nenori jos matyti?
Jis ėjo nesustodamas, palikdamas žemėje ba-
tų pėdsakus.
- Pasakykite jai tiesą, panele Kembridž, - su-
šuko jis. - Jos tėvas nenori, kad ji dėl jo sap-
nuotų košmarus.
Lora sutriko, ir jai dar nespėjus atsakyti,
Blektornas jau buvo dingęs. Ji atsisuko į Djujį.
- Nelabai pavyko, ar ne?
Djujis atidžiai ją stebėjo ir vertino, bet Lora
nieko negalėjo įskaityti jo veide.
- Taip, ponia, - sutiko jis.
- Aš esu Lora Kembridž.
- Ponas Blektornas jau pasakė.
- O ką dar jis jums sakė?
Netaręs nė žodžio Djujis nusisuko, surinko
malkas ir sukrovė tarp dviejų medžių. Stirta
jau buvo gal trisdešimties pėdų pločio ir pen-
kių aukščio. Malkos tikriausiai praversdavo,
kai per audras dingdavo elektra - tuomet ak-
meniniame name turėjo būti drėgna ir šalta.
- Miestelyje visi apie jį mano visiškai kitaip,
bet jūs tai žinote, ar ne? - Lorai patiko, kad
senukas saugo Blektorno paslaptis, nors ir pa-
čiam tenka nukentėti.
Djujis sukrovė malkas į rietuvę ir grįžo prie
trinkos.
- Gal galėtumėte papasakoti, ką jis paprastai
veikia per dieną, kad vėl kur nors neužklup-
čiau?
 Djujis pažvelgė jai į akis, pasitaisė beisbolo
kepuraitę ir tarė:
- Ne.
Lora išpūtė akis.
- Nesupratau.
- Ponas Blektornas daro tai, ką nori, ponia.
Jei dar kartą su juo susitiksite, turėsite sugal-
voti, kaip laiku sprukti jam iš kelio.
- Ak, labai man padėjote. - Lora skėstelėjo
rankomis. - Ar norite, kad jis kaip kurmis slėp-
tųsi šiuose rūmuose, ar kad susipažintų su
dukra?
Djujis nieko neatsakė ir tęsė nuobodų Blek-
torno darbą. Lora suprato, kad daugiau iš Dju-
jo nieko neišpeš - jo lojalumas Ričardui buvo
akivaizdus. Jam einant paimti kirvio, ji palietė
jį ranka; senukas sustojo. Lora atlaikė tamsių
akių žvilgsnį ir tarė:
- Būsiu čia tol, kol įsitikinsiu, kad Kelei gera
ir saugu ir ji jaučiasi mylima. - Žodžius Lora
tarė lėtai, neslėpdama savo karolinietiškos
tarties, tikėdamasi, jog tai padės. - Supratote,
pone Heiletai?
Jis sumirksėjo, ir nors jo veido išraiška nepa-
sikeitė, tarė:
- Taip, ponia. Vadinkite mane Djuju, ponia.
 - Lora, - tarė ji ir pasisukusi į namą pridūrė:
- Paprašiau, kad pristatytų maisto produktų,
todėl turėsime svečių. Jei ir toliau ketinate ap-
simetinėti rimteiva, patariu plačiai nesišypsoti.
Djujis sumirksėjo ir vos nenusišypsojo.
- Klausau, ponia.

Po namus pasklido gardus kepinių kvapas, o

įkandin jo ataidėjo sutartinis juokas. Ričardą
tai sudomino ir jis pasinaudojo tarnams skir-
tais laiptais, kurie jau daugybę metų buvo at-
skirti siena. Slapti perėjimai apraizgė namą
labirintu, koridoriai buvo aukšti ir per siauri jo
stotui. Jis nebuvo čia užsukęs nuo tada, kai
juos aptiko, ir dabar šiek tiek bjaurėjosi savi-
mi. Tačiau namuose buvo svetimų, o juk ket-
verius metus po menes klajojo tik jis ir Djujis.
Dabar buvo dar ir ji, jautėsi kaip namuose,
gamino virtuvėje. Pagunda tai pamatyti buvo
tokia pat viliojama, kaip ir kepamų šokoladinių
sausainių kvapas. Tačiau labiausiai Ričardą
traukė juokas - ryškus, tyras, skaidrus. Lora
Kembridž palietė jautriausią jo stygą. Ji nepa-
kluso jam ir maištavo, o jis troško"parodyti jai
jos vietą", tačiau tvardėsi, nes žinojo, kad pra-
ras viską, jei ji pamatys jo veidą. Jis negali rū-
pintis savo dukra, ja turės pasirūpinti Lora.
Blektornas sustojo drėgno ir šalto korido-
riaus gale ir šiek tiek pravėrė duris. Lora sto-
vėjo prie orkaitės ir iš skardos bėrė į lėkštę
sausainius. Tokių dalykų Andrėja nemėgo. Ri-
čardo žvilgsnis užkliuvo už trijų žmonių, įsitai-
siusių prie virtuvės stalo. Lora padėjo sausai-
nius prieš juos ir pakvietė vaišintis. Šiuose
namuose pirmą kartą buvo svečių! Jam kilo
pyktis ir troškimas, kad jie kuo greičiau iš čia
dingtų. Priežastis paprasta - jis negalėjo būti
kartu. Lora taip gyvai šnekučiavosi su svečiais,
kad atsiskyrėlis dar skausmingiau pajuto savo
vienatvę.
Po perkūnais, ji tikra gražuolė! Trys prie sta-
lo įsitaisę vyrai gaudė kiekvieną jos žodį. Ri-
čardas pastebėjo, kaip jie rijo ją akimis, ne-
šančią pašauti į orkaitę dar vieną skardą sau-
sainių. "Net jei ji ir žavi būtybė, - pagalvojo jis,
- ko jiems čia reikia? Apžiūrėti jo namus, pa-
spoksoti į ją ar pamatyti jį?"
- Šis namas labai didelis, - tarė paauglys. Ri-
čardas prisiminė, kad šis vaikinukas nuolat
pristato prekes.
- Taip, labai. - Lora dėliojo sklidinus tešlos
šaukštus ant kepimo skardos.
- Ir šiurpus, - apsidairęs tarė vienas iš vyrų.
- Man jis patinka, didžiulis ir paslaptingas. Jo
architektūroje ir akmenyse atsispindi viso pa-
saulio istorija.
"Lygiai tą patį pajutau ir aš, kai pirmą kartą
įkėliau čia koją", - pagalvojo Ričardas, ir norė-
damas geriau girdėti atsirėmė į sieną.
- Ar jūs jį matėte? - paklausė bakalėjininkas.
- Žinoma.
- Ar jis‟ baisus?
Laukdamas atsakymo, Ričardas net kvėpuoti
užmiršo.
- Nepasakyčiau.
Jokio melo, jokios informacijos. Kodėl ji taip
elgiasi?
- Kam tada slapstytis?
- Akivaizdu, kad jis uždaro būdo. Gal dėl to,
jog buvo nesvetingai sutiktas ir‟ - Plušėdama
prie sausainių ji žvilgtelėjo per petį, ir tame
žvilgsnyje Ričardas išvydo grėsmingas ugne-
les. - Perspėju, jei bent vienas žmogus pami-
nės jį bloguoju prie dukros‟ aš‟ Senelis iš-
mokė mane šaudyti ir nudirti kailį trofėjui.
Ričardas užgniaužė juoką. Žvilgtelėjęs į sve-
čius jis pamatė, jog nesuprasdami, ar ji kalba
rimtai, šie nenuoširdžiai prunkščia. Lyg pagal
komandą, jie padėkojo Lorai už kavą, bakalėji-
ninkas paprašė pranešti, jei ko prireiks, ir pat-
raukė link durų.
Uždariusi duris Lora grįžo prie stalo, įkišo
skardą į orkaitę ir ėmėsi paskutinės šokoladi-
nių sausainių porcijos. Ji žinojo, kad nėra vai-
kų, kurie jų nemėgtų, ir tikėjosi pamaloninti
Kelę. Lora norėjo, kad šiuose tamsiuose na-
muose mergytė pasijustų laukiama.
Staiga pajutusi, jog yra ne viena, mergina
pakėlė akis ir pamatė Ričardą, įsispraudusį
tarp kampinės sienos ir atvirų sandėliuko du-
rų, - šešėlį, kuriame tegalėjo įžiūrėti šviesos
ruoželį, krentantį ant nutrintų džinsų. Kaip, po
galais, jis čia pateko jos nepastebėtas?
- Norėčiau manyti, kad jus priviliojo mano
sausainių kvapas, bet nesu tokia kvaila.
- Ne, jūs protinga ir graži.
Lora pajuto kylantį susierzinimą. Kodėl visi
nuolat primena jai dailų veidą?
- Norite sausainio?
- Ne, dėkui.
- Tik nesakykite, kad nemėgstate šokoladinių
sausainių.
- Mėgstu.
 - Suprantu - nenorite išlįsti į šviesą.
Tyla.
- Ko dar atsisakote lindėdamas tamsoje, po-
ne Blektornai? - Tardama paskutinį žodį, Lora
metė sausainį jo pusėn, ir Ričardo ranka mik-
liai jį sugavo. Sekundėlę žybtelėjo žiedas su
antspaudėliu. - Ir ko teks atsisakyti Kelei?
- Košmarų, panele Kembridž.
- Vadinkite mane Lora. Esu įsitikinusi, kad jūs
paprasčiausiai apsigaudinėjate.
Jis sarkastiškai nusijuokė.
- Jūs nieko apie mane nežinote, grožio kara-
liene.
Lora trenkė mentelę ant stalo.
- Jūs teisus, nežinau! Kaip ir jūs apie mane‟
pabaisa. - Lora nusisuko į viryklę, ištraukė
skardą, pašovė kitą ir nustačiusi laikmatį už-
simerkė, vydama šalin persekiojančius išda-
vystės prisiminimus. Grožio karalienė. Kas iš
to?! "Su tokiu veideliu net sužadėtinio nesu-
gebėjau išlaikyti ", - mąstė ji, gniauždama
kumščius.
Ričardas išsitiesė ir ėmė spėlioti, kodėl ji taip
staiga supyko.
- Lora! - Žemas kimus balsas svaigino tarsi
viskis mėnesienoj, ištrindamas prisiminimus ir
skleisdamas užuojautą, kurios ji visai netroš-
ko.
Visi vyrai pastebi tik jos veidą, o Ričardas juk
vyras. Ko daugiau tikėtis?
- Atsiprašau, - tarė ji, - kad buvau nemanda-
gi.
Ričardo jau nebeveikė ir kur kas skaudesni
užgauliojimai.
- Jūs supykote. Kodėl?
- Nesupykau. - Lora toliau triūsė prie sausai-
nių, apdengė juos plastikine plėvele.
- Melagė.
- Vėl prasivardžiuojate? - Mergina atsisuko į
šaldytuvą ir tyliai caktelėjusi liežuviu ištraukė
gabalą mėsos, daržovių ir padėjo ant stalo. Jie
ne tokie artimi, kad galėtų aptarinėti jos praei-
tį, o verkšlenti mergina nebuvo pratusi. Pa-
nardinusi mėsą į marinatą įkišo atgal į šaldy-
tuvą. Žinojo, kad Ričardas vis dar čia. Pjausty-
dama daržoves jautė vyriškio karštį, tarsi būtų
stovėjusi šalia ugnies.
- Spoksote?
- Iš kur žinote? - Ričardas suabejojo, ar tik
Lora neapsimeta jo nematanti.
- Jaučiu.
Ar Lora žino, kad jis irgi ją jaučia?
 - Ką jaučiate? - paklausė.
Lora stovėjo nejudėdama. Jo tyliai ištarti žo-
džiai buvo persisunkę intymumo ir karštligiš-
kos aistros. Merginos širdis ėmė daužytis.
- Tarsi būtumėte įsibrovėlis. Man tai nepatin-
ka. - Lora sudėjo daržoves į dubenį, užpylė
šaltu vandeniu ir įdėjo atgal į šaldytuvą.
- Jūs iš koto verčianti gražuolė, Lora. Koks
vyras atsisakytų paganyti akis? Bet juk jums
tai seniai žinoma.
- Žinau, kaip žmonės vertina išvaizdą, - su-
murmėjo ji.
- Aš taip pat, - liūdnai tarė jis.
- Ką gi, mudu turime šį tą bendra. - Lora iš-
traukė paskutinę skardą sausainių, padėjo pa-
dėklą ant viryklės ir atsisuko.
Ričardo nebebuvo. Tarytum šalto vėjo gūsis
palietė jos veidą.
- Man tai irgi nepatinka, pone Blektornai, -
šūktelėjo ji.
Atsakymo Lora nesulaukė, bet ir nesitikėjo.
Savo namuose Ričardas Blektornas elgiasi
kaip nori, niekas daugiau jam nerūpi.
 Nulipęs tarnų laiptais Ričardas įėjo į virtuvę.
Jis atnešė vakarienės indus - nuskalavo ir su-
dėjo į indaplovę. Iš lėkštės vidury stalo pa-
griebė sausainį ir kramsnodamas pasuko per
valgomąjį į biblioteką, tačiau pajutęs po na-
mus sklandantį švelnų vėjelį susiraukė. Įžen-
gęs į svetainę jis suakmenėjo. Balkone stovėjo
Lora. Pro plačiai atvertas stiklines duris plūdo
švelnus vėjelis. Rankomis mergina rėmėsi į
turėklą, o akys buvo pakeltos į tamsų dangų.
Žalsvas chalatas plaikstėsi jai už nugaros kaip
riterio vėliava. Apačioje į krantą dužo jūros
bangos, iš prožektorių, įtaisytų namo kampe,
sklido šviesa.
Ričardas būtų galėjęs prisiekti, jog mato an-
gelą. Vėjo sūkurys įsisuko į kaštoninius jos
plaukus, plaikstė šalia stiklinių durų kabančias
užuolaidas.
- Koks grožis, ar ne? - paklausė Lora.
Ričardas sustingo - jautėsi kaip kalinys savo
paties namuose.
- Argi ne? - dar kartą pakartojo mergina, ir
norėdama pažvelgti į jį nežymiai pasisuko.
Ričardas žinojo, kad Lora negalės aiškiai jo
įžiūrėti, nes šviesa krito iš už nugaros.
- Mėgstate tokį orą?
 Lora pažvelgė į jūrą. Tolumoje žybtelėjo žai-
bas.
- Taip, labai. Audros, kūną veriantis griausti-
nis, lietus - mano stichija.
Ričardas suprato, kad ji nusisuko tyčia, leis-
dama jam prieiti arčiau arba pasišalinti. Jos
poelgis jį sujaudino, bet neleido prarasti bud-
rumo. Smalsaudama ji galėjo įjungti šviesą.
Tačiau vyras neįstengė atsispirti pagundai pri-
eiti arčiau.
Įslinkęs į balkoną Ričardas pasislėpė už
plazdančių užuolaidų.
- Ačiū už vakarienę.
Lora buvo palikusi padėklą už durų ant mažo
staliuko, kurį užvilko laiptais.
- Nėra už ką. Neturėtumėte valgyti vienumo-
je, pone Blektornai.
- Ką galėtumėte pasiūlyti? Kad valgytume
kaip visi žmonės?
- O kodėl gi ne?
- Žinote kodėl.
- Kaip paaiškinsiu Kelei? Apgailestauju, kad
netekai mamos ir neturi tikro tėčio, tik globė-
ją?
Ričardas krūptelėjo.
- Elkitės kaip tinkama.
 - Žinau, kad ji jums rūpi, pone Blektornai.
Buvau užsukusi į jos kambarį.
- Tai, kad vengiu pasirodyti, nereiškia, jog
nenoriu sukurti jai jaukių namų. Nejau nesu-
prantate? Ji vaikas. Vos žvilgtelėjusi į tai, kas
liko iš mano veido, ji savaitę sapnuos košma-
rus. - Jis papurtė galvą. - Norėčiau, kad mes
abu to išvengtume.
Lora priėjo arčiau ir pamatė, jog jis stovi su-
akmenėjęs, sukryžiavęs ant krūtinės rankas. Ši
poza liudijo, jog jis pasiruošęs gintis ir neverta
bandyti perkalbėti. Dar ne dabar.
- Ar tikrai manote, kad mergytei pakaks tru-
pinių, pone Blektornai?
- Juk esate jūs.
- Aš jai svetima, - sušnibždėjo Lora.
- Aš irgi.
Lora sugniaužė kumščius ir susierzinusi atšo-
vė:
- Koks jūs nepalenkiamas.
Kurį laiką buvo tylu, paskui Ričardas tarė:
- Noriu ją apsaugoti.
- Saugodamas nuo savęs, nesuteiksite sau-
gumo.
- Išmanote vaikų psichologiją? - Ričardo bal-
se nuskambėjo nepasitikėjimo gaidelė.
 - Šiek tiek.
- Puiku.
"Velniop tą prokurorišką toną", - galvojo Lo-
ra, - jai kilo noras jam įspirti.
- Jums nepatinka, kad žmonės aptarinėja jūsų
fizinius trūkumus, todėl juos slepiate. Bet dėl
to juk netampate patrauklesnis. Kiekvienas
mato, ką nori, pone Blektornai. Taip, vaikų aš
neturiu, bet norėčiau turėti. Mokytojaudama
ambasados mokykloje domėjausi vaikų psicho-
logiją. Tai turėtų praversti. Be to, buvau vy-
riausia penkių vaikų šeimoje. Ar tai nieko ne-
sako?
Susierzinusi ji atsitraukė nuo turėklo ir norė-
jo eiti vidun, bet jis čiupo ją už rankos ir įsi-
traukė už tamsių užuolaidų.
- Sako.
Lora gaudė kvapą, jos širdis šėlo. Dieve,
koks jis aukštas! Ričardas apglėbė ją, įsukta į
užuolaidas Lora jautė jo artumą. Jo kvapas ir
netikėtas pavojus atsidūrus tamsoje apsivijo ją
tarsi šilkinė virvė. Lora jautė stiprias jo kojas,
jo kūno karštis nuvijo nakties vėsą.
Jis buvo per daug paslaptingas, per daug
svaiginantis.
Tačiau Lorą traukė ne jo vienatvė ir kandžios
replikos, o daug kentėjęs ir išgyvenęs, nė vie-
no žmogaus neprisileidžiantis vyras. Mergina
pastebėjo prie jos linkstantį šešėlį ir suprato,
kad Ričardas nori ją pabučiuoti. Ji ir pati be-
veik to troško.
- Tu kvepi‟ laisve, - sušnibždėjo jis. Jo kūnas
spinduliavo vyriškumą, o ji buvo švelni, graži
moteris. Kaip seniai jis šitaip nesijautė, kaip
seniai nebuvo taip trokštamas.
Nors protas ir siuntė pavojaus signalus, Lora
suprato, kad dabar ji Ričardui lengvai prieina-
ma. Tikriausiai tai pirmasis Ričardo Blektorno
fizinis kontaktas po daugelio metų. Ji nesusi-
valdė jo nepalietusi: pakėlė ranką ir priglaudė
jam prie krūtinės.
Užsitęsusią tylą pertraukė gilus Ričardo ato-
dūsis. Staiga supratęs, ką daro, jis atšoko.
- Man nereikia jūsų gailesčio.
Jis atstūmė Lorą, beveik atplėšė ją nuo sa-
vęs, ir ji suklupo. Ričardas praslinko pro tarp-
durį ir dingo - sugrįžo į savo olą.
Lora troško jam pasakyti, jog jo glėbyje ne
gailestis buvo ją užvaldęs, - jos jausmų vaivo-
rykštėje jo buvo mažiausia.
 TREČIAS SKYRIUS
Kvailys! Kvailių kvailys!
Akivaizdu, jis nė velnio nepasimokė iš to, kad
jį paliko žmona, kitaip nebūtų lietęs Loros. Au-
šo. Sėdėdamas prie stalo Ričardas maigė
kompiuterio mygtukus, nuolat klydo, ir galiau-
siai atstūmė klaviatūrą. Atsilošęs odiniame
krėsle jis užsimerkė ir vėl pajuto jos kūno pri-
silietimą, švelnų, lankstų moteriškumą, kurį
taip troško ištyrinėti.
"Ir kuris gi vyras nenorėtų", - pagalvojo jis.
Lora buvo puikios figūros, jos eisena varė iš
proto. Kvaila buvo ją liesti. Ričardas susierzino
ir papurtė galvą. Bus sunkiau nei manė - žino-
jo, kad prisiminimas nepaliks jo ramybėje.
"Ji - auklė, - kalė sau į galvą vyras. - Samdy-
ta pagalbininkė."
Pašaipiai nusišypsojęs Ričardas priėjo prie
lango. Pagalbininkė, kur jau ne. Lora, kiekvie-
no vyro svajonė, bus šiuose namuose ir jį gun-
dys.
Dzingtelėjo pranešimas apie gautą elektro-
ninį laišką, suzvimbė fakso aparatas, bet Ri-
čardas žvelgė į apačioje nusidriekusią pakran-
tę. Netoli kelio smėlyje bolavo dailūs pėdsa-
kai. Jis žinojo, kad jie Loros. Ar ji vesis Kelę
rinkti kriauklių? Ar Kelei čia patiks? Ar patiks
kambarys, žaislai? O gal bus nusiminusi ir iš-
sigandusi? Klausimai plūdo vienas po kito, ir
Ričardas suprato, kad nieko neišmano apie tai,
kaip auginti keturmetę mergytę. Bet Kelė vie-
nintelė liko jam šiame gyvenime, ir jis kiek
įmanydamas stengsis suteikti jai viską, ką tik
galės.
"Išskyrus save", - įgėlė vidinis balsas. Ričar-
dą užliejo kaltės jausmas.
O jei viso šito nepakaks, jei jis užgaus dukrai
širdį? Ji tokia tyra ir jautri. Tačiau vyras neabe-
jojo, kad Lorai puikiai seksis. Nors ir aštrialie-
žuvė, ši moteris žavi, ir jis tikėjosi, kad paga-
liau Kelė papuls į geras rankas, nes po avari-
jos keliavo iš vienų draugų namų į kitus. Nei
Ričardas, nei Andrėja neturėjo giminaičių. Po
perkūnais, apie žmonos mirtį jis sužinojo iš
uniformuoto policijos pareigūno, o po penkių
dienų advokatė, vykdžiusi Andrėjos testamen-
tą, pranešė jam apie dukrą. Jis paprašė Kateri-
nos Deivenport atsiimti Kelę iš vaikų sociali-
nės globos tarnybos, surasti auklę ir pasirū-
pinti, kad mergaitė būtų atvežta į pilį. Iki tra-
gedijos slėpusi jųdviejų dukrą, Andrėja pasiel-
gė racionaliai. Dabar Ričardas turėjo marias
laiko ir galėjo prisiminti moterį, su kuria susi-
pažino labdaros vakare ir prieš septynerius
metus vedė. Andrėja buvo trapi porcelianinė
gražuolė, tačiau jiems susituokus išryškėjo jos
savanaudiškumas ir godumas. Dabar jis su-
pranta, kad prabangų gyvenimą ji mylėjo la-
biau už jį. Žmonai patiko turėti kambarinių ir
virėją. Kuo daugiau prabangos jis teikė, tuo
daugiau ji reikalavo. Ričardas nebenorėjo
blaškytis po pasaulį, norėjo vaikų, tačiau And-
rėja spyriojosi. "Tikriausiai ji pastojo tą aistrin-
gą naktį prieš avariją", - pagalvojo jis. Nors
Andrėja jį paliko avarijos subjaurotą, Ričardas
jos nekaltino. Ji buvo silpna, gal šiek tiek ne-
subrendusi, bet ir jis dabar jau kitoks. Pasikei-
tė ne tik jo išorė, bet ir vidus. Iš pradžių Ričar-
das tuščiai spėliojo, ką Andrėja pasakojo apie
jį Kelei, bet paskui liovėsi. Tai nebesvarbu.
Atsidusęs jis grįžo prie kompiuterio ir dirbo tol,
kol vidinio ryšio kanalu pasigirdo švelnus bal-
sas: "Vien dirbdamas ir nieko nevalgydamas
ponas Blektornas pavirs bambekliu".
Ričardas nusišypsojo ir papurtė galvą. Jis pa-
spaudė ant stalo įtaisytą mygtuką.
- Ar pati gaminote?
Tarsi nujausdamas, kad tuoj gaus maisto,
sugurgė pilvas.
 - Taip, Djujis nepajėgs visko suvalgyti. - Po
pauzės ji paaiškino: - Niekada nesugebėdavau
pagaminti valgio mažiau nei šešiems. Gerai,
kad man patinka valgyti likučius.
Ričardas spėliojo, ar ši moteris būna blogos
nuotaikos, ir buvo dėkingas, kad neužsiminė
apie vakar vakarą. Nenorėjo, jog laikytų jį rujo-
jančiu patinu. Loros gailesčio Ričardui irgi ne-
reikėjo, jo pakankamai susilaukė iš buvusios
žmonos. Kaskart, kai tik mėgindavo prie jos
prisiartinti, Andrėja susigūždavo. Ričardas at-
lošė galvą. Kvailai elgėsi vakar‟ Ir vis dėlto
jam rūpėjo, ar ir Lora pajuto tokį stiprų geismą
kaip jis. Net Andrėja nesugebėdavo įžiebti ja-
me tokios ugnies, nors jis ją mylėjo.
- Aš alkanas.
Lora stengėsi pernelyg nesigundyti jo žaviu
balsu ir neprisiminti, kaip vakar tamsoje jis
supurtė jos jausmus. Iki antradienio ji dešimtis
kartų savęs klausė, kaip galėjo susižavėti vy-
ru, kurio nebuvo mačiusi, nors žinojo, kad iš-
vaizda, pinigai ir žavesys mažai susiję su kūno
kalba. O Ričardo Blektorno kūnas buvo iškal-
bus. Verčiau jau tai pamiršti.
- Užnešiu valgį į viršų, - pagaliau tarė ji.
Ričardas padėkojo, nors šįkart jam buvo ne-
malonu, kad yra paliekamas vienas.
Kiek patylėjusi Lora tarė:
- Beje, gavau jūsų elektroninį laišką. Taisyk-
les.
- Žinau, kad norite pakomentuoti, - pasakė
jis į garsiakalbį ant stalo ir įsivaizdavo tvirtai
sučiauptas jos lūpas.
- Ar bent dėl vienos iš jų galima derėtis?
"Užkietėjusi diplomatė", - pagalvojo jis.
- Pavyzdžiui?
- Dėl draudimo lipti į trečią aukštą. Kaip gali
kambarinė jį sutvarkyti?
- Ji žino taisykles. Prieš lipdama į viršų pra-
neša, ir aš paprasčiausiai pereinu į kitą namo
pusę, - paaiškino jis.
- Aišku. - Pasigirdo atodūsis. - Šie pokalbiai
vidiniu ryšiu tokie beasmeniai.
- Taip turi būti, Lora.
Apačioje, virtuvėje, Lora švelniai stuktelėjo
kakta į sieną. Užsispyrėlis!
- Bet jos nėra neginčijamos?
- Ne.
Kiek patylėjęs jis paklausė:
- Ko norite, Lora?
Ričardo susierzinimas stiprėjo. Ko ji nori? Kad
prieš atvykstant Kelei viskas būtų tinkamai
parengta. Tačiau Lora žinojo, kad Ričardas
priešinsis kiekvienam jos žingsniui.
- Nieko, - švelniai tarė ji. - Aš rasiu būdą,
kaip apeiti jūsų taisykles. Ypač tą, kuri drau-
džia vaikščioti po namus naktį. Man patinka
naktis. Mėgstu tamsoje gurkšnoti kakavą ir
žiūrėti į žvaigždes.
- Jums čia turėtų patikti.
- Tiesą pasakius, taip ir yra.
Ričardas norėjo, kad Lora jaustųsi pageidau-
jama jo namuose. Šįryt atvyks Kelė, trūks plyš
reikia, kad ji pasiliktų. Ypač po to, kai Katerina
Deivenport pranešė, jog negalės greitai surasti
kvalifikuotos pamainos. Ričardas nusprendė,
kad Ketė pyksta ir nelabai stengiasi ieškoti
kitos auklės.
Pasigirdo beldimas į duris ir Ričardas pažiū-
rėjo pro"akutę". Lora tikrai atkakli.
- Palikite prie durų.
Ji parodė jam liežuvį.
- Žavu, panele Kembridž, - šaltai tarė vyras.
Lora šyptelėjo ir padėjo padėklą ant stalelio.
- Pone Blektornai, dėl vakar vakaro‟
Ričardas sunkiai atsiduso ir įjungė vidinį ryšį
prie durų.
 - Man nereikėjo jūsų liesti.
- Kodėl?
Ričardas sumirksėjo.
- Jūs mano dukters auklė.
- Ir esu po ranka, ar ne? - Nuo jo kandaus to-
no Lora susigūžė. - Aš esu moteris ir‟
- Velniškai graži.
Lora liūdnai šyptelėjo. Jei būtų randuota kaip
Blektornas, bent jau žinotų, kad vyrai jos
trokšta ne vien dėl išvaizdos.
- Ne tai turėjau galvoje.
- Spėliojate, kiek laiko buvau be moters?
Jo sausi vangūs žodžiai pakirto jai kojas.
- Žinoma, kad ne!
- Melagė.
Sukryžiavusi rankas ant krūtinės Lora žvelgė
į duris.
- Prasivardžiavimas - vaikiška gynyba.
- Atsiprašau.
- Pamirškite, kad apie tai užsiminiau.
- Pamiršiu.
- Gerai.
Bet Lora nepatikėjo. Vyriškis, kuris slapstosi
nuo žmonių, aną vakarą griebėsi jos kaip gel-
bėjimosi rato skęstantysis. Mergina negalėjo
nekreipti dėmesio į jaudulį ir kūną užliejusį
karštį, kurį tada pajuto. Norėjo jį liesti, pajusti
jo kūno tvirtumą. Per kelias sekundes ji tapo
maža, bejėgė ir mylima.
Jai nebus lengva tai pamiršti.
- Jei nepasisotinsite, šūktelėkit, - pasakė ji ir
nukaukšėjo laiptais į apačią.
Ričardas įsinešė padėklą į vidų. Maisto kiekis
jį nustebino: kiaušiniai, blynai, šoninė, dešra,
kava, skrebutis, džemas, skrudintos bulvės ir
net kukurūzų košė. "Tiek suvalgius teks nu-
bėgti dar mylią", - pagalvojo jis ir atsisėdo
valgyti, stengdamasis negalvoti apie moterį,
kuri tai pagamino.
Likusią dienos dalį jie beveik nebendravo.
Ričardas nekantriai laukė nakties, kad jį ap-
gaubusi tamsa suteiktų laisvę. Jautėsi kaip
prakeiktas vampyras: nors ir mėgo dienos
šviesą, naktis buvo jo draugė.

Ričardas spoksojo į miegančią moterį su at-

versta knyga ant krūtinės. Norėdamas perskai-
tyti pavadinimą jis pakreipė galvą: "Vaikai ir
sielvartas". Pagalvojo, kad Lora bus Kelės at-
rama. Iš visos širdies jis troško pats guosti ir
raminti dukrą, bet būtų tik blogiau. Dieve, kaip
norėtų sūpuoti mergytę, klausytis jos čiauškė-
jimo, skaityti jai, - stebėti, kaip ji auga ir mo-
kosi. Jis negalėjo atleisti Andrėjai, kad paliko jį
nuošalėje, neįleido į Kelės gyvenimą. Skau-
džiai apgailestaudamas Ričardas suprato, kad
savo meilę dukrai turės patikėti Lorai.

Keltas prisišvartavo ir nuleistu tilteliu iš lai-

vo ėmė lipti žmonės. Minioje Lora ieškojo ma-
žos mergaitės su palydove. Pastebėjusi tam-
siaplaukę pasakiško grožio mergytę angelo
veideliu, įsikibusią į išpuoselėtus Katerinos
Deivenport pirštus, ji pliaukštelėjo rankomis ir
nusišypsojo senai studenčių draugijos seseriai:
- Džiaugiuosi, kad ją atvežėte.
Katerina pažvelgė į mergytę ir nusišypsojo.
- Pagalvojau, kad pažįstamas žmogus geriau
nei prašalietis.
Katerinos akyse Lora įžvelgė klausimą, kaip
jai sekasi su Ričardu Blektornu, tačiau nieko
neatsakė. Apsidžiaugė pamačiusi vyrą, nešiną
Kelės bagažu, ir palydėjo jį iki sportinio Ričar-
do automobilio, kur vyriškis sukrovė lagami-
nus ant galinės sėdynės. Ji davė jam arbatpi-
nigių ir grįžo į prieplauką.
Lora priklaupė priš Kelę ir nusišypsojo. Mer-
gytė įsikniaubė į Katerinos sijoną.
- Sveika, aš Lora, - vis tiek tarė ji.
- Labas, - pasigirdo tylus balselis.
Katerina atsargiai pasitraukė, ir Kelė pakėlė į
Lorą akis.
Ši sėdėjo ant žemės sukryžiavusi kojas, tarsi
niekur nereikėtų skubėti.
- Sunki savaitė, ar ne?
- Taip.
- Ką gi, aš tavimi pasirūpinsiu, Kele.
Mergytė nepatikliai žvelgė į Lorą.
- Pažadu. Moku daugybę dalykų. Galėsime
žaisti pakrantėje, važinėtis dviračiais, o gal
net pajodinėsime žirgu.
Tai pralinksmino Kelę, ir Lora meldė Dievą,
kad nebūtų pamiršusi, kaip tai daroma.
- Tavo tėvelis turi tris žirgus, jie per mažai
mankštinasi, taigi mums teks jais pasirūpinti.
- Matei mano tėvelį?
Viltis mergaitės balse pervėrė Lorai širdį.
- Taip, tavo tėvelis labai mielas.
 - Mama sakė, kad jis buvo sužeistas.
- Tavo mamytė sakė tiesą. Dabar jis jau svei-
kas, - ji neketino gąsdinti mergytės smulkme-
nomis. - Jam tik nepatinka, kai į jį spokso.
Bandydama suprasti, kodėl jam tai nepatin-
ka, jei jau sveikas, Kelė suraukė antakius. Tė-
vo ir dukros susitikimą Lora vylėsi surengti
tada, kai Kelė įsikurs ir pasijus saugi.
- Na, ar jau nori pamatyti savo naujuosius
namus?
Kelė linktelėjo, kramtydama megztinio kraš-
tą. Lora prisislinko arčiau ir jį ištraukė.
- Sakyk ką nors, aš nemoku skaityti tavo
minčių.
Mergytė šyptelėjo.
- Taip, ponia.
- Tau patiks, Kele. Pilis visai kaip"Pelenėje".
- Tikrai? - paklausė mergaitė.
- Tikrai.
Lora atsistojo ir ištiesė ranką. Kelė pasižiūrė-
jo į Kateriną ir atsidususi paėmė Lorą už ran-
kos. Merginos širdis vos neverkė iš džiaugsmo.
- Gal norite užsukti pas mus? - paklausė ji
Katerinos. - Išgertume kavos, grįžtumėte vė-
lesniu keltu.
 Pro šalį žmonės jau skubėjo į keltą, grįžtantį
į žemyną.
Katerina papurtė galvą.
- Manau, bus geriau, jei leisiu judviem susi-
pažinti. Paskambinsiu vėliau, širdele.
- Gerai, - tarė Lora. Pasilenkusi arčiau ji su-
šnibždėjo: - Šitas darbas nėra laikinas, jūs tai
žinojote.
- Jam reikia dukters, Lora.
- Žinau, bet‟ - Ji palenkė galvą ir pamatė
smalsų Kelės veidelį. Tada metė į Kateriną
iškalbingą žvilgsnį, tarsi sakydama, kad viską
papasakos telefonu. Katerina meiliai nusišyp-
sojo ir pasilenkė pabučiuoti Kelės.
Mergytė apsivijo rankomis Keitės kaklą ir se-
kundėlę nepaleido. Lorai suspaudė krūtinę.
Kokia išsigandusi ir nesaugi ji turėtų jaustis,
turėdama tik Kateriną.
Katerina ją irgi apkabino, pašnibždomis pa-
žadėjo netrukus aplankyti ir patvirtino, kad ją
myli. Kelė gailiai patraukė nosimi ir nuėjusi
prie Loros pasiuntė Katerinai ryžtingą šypsnį.
Lora nusivedė mergytę prie sportinio automo-
bilio, prisegė saugos diržu ir atsisėdusi už vai-
ro užvedė variklį.
- Pasirengusi?
 Įsikandusi megztinio kraštą ir žvelgdama į
Lorą plačiomis mėlynomis akimis Kelė linkte-
lėjo. Pastebėjusi, kad mergaitės akys sudrėko,
Lora apkabino ją ir sušnibždėjo:
- Viskas bus gerai, mieloji. Žinau, kad bijai.
Kelė stipriai įsikabino - į Lorą įsmigo mažu-
čiai piršteliai.
- Noriu namo.
Loros akys apsiblausė. Ji jautėsi apgailėtina
ir bejėgė.
- Nuvešiu į naujus namus, kur tavęs laukia
daugybė nuotykių. Gerai?
Paniurusi Kelė gūžtelėjo pečiais. Lora paglos-
tė švelnius blizgančius jos plaukus. "Ilgas ke-
lias prieš akis", - pagalvojo spėliodama, ar ka-
da nors norės iš čia išvykti: žinojo, kad jau my-
li šią mažą sutrikusią mergytę.

Kai pagaliau pasirodė pilis, Lora išgirdo, kaip

Kelė aiktelėjo iš nuostabos ir norėdama geriau
matyti pamėgino atsisėsti aukščiau. Ji priva-
žiavo prie namo iš galo, tikėdamasi, kad pa-
krantės, arklidžių ir didžiulio kiemo vaizdas
sudomins Kelę. Ji tikrai susidomėjo, ypač sū-
pynėmis ir čiuožykla, kurių vakar ten dar ne-
buvo. Lora sustabdė mašiną ir išjungė variklį.
- Bėk, išmėgink, - padrąsino ji Kelę ir atidarė
dureles.
Išlipusi iš automobilio ji padėjo Kelei išsi-
ropšti ir stebėjo, kaip ši bėga į žaidimų aikšte-
lę: plaukai plaikstosi vėjyje, o mažos kojytės
stengiasi atlaikyti trykštančią energiją. Didžiu-
lė žaidimų aikštelė buvo suręsta iš tvirtos me-
dienos. Lora šypsodamasi stebėjo, kaip Kelė
čiuožinėja. Ji jau būtų norėjusi eiti, bet mergy-
tė šypsojosi tyra, pasitenkinimu švytinčia šyp-
sena, ir Lora nenorėjo atimti iš jos džiaugsmo.
"Kiek ji ištvers?", - pagalvojo moteris, kai Kelė,
išmėginusi lėktuvo formos sūpynes, paskui ir
paprastas, palindusi po čiuožykla rado smėlio
dėžę su žaislais.
Lora išgirdo kažką einant ir pakėlusi akis
pamatė Djujį.
- Užnešiu lagaminus į viršų, - tarė jis ir ištie-
sė ranką, laukdamas raktų. Lora padavė, ta-
čiau senukas nepajudėjo iš vietos.
- Ji panaši į jį, - švelniai tarė. Kaip tik tuomet
Lora žiūrėjo į Kelę ir spėliojo, ar ji labai panaši
į savo tėvą.
Staiga Kelė nušoko nuo sūpynių, pribėgo ir
atsistojusi priešais Djujį įsmeigė į jį žvilgsnį.
Lora suprato, jog Kelė palaikė Djujį tėvu. Po
supažindinimo ceremonijos Lora pastebėjo,
kad mergytės šypsena dingo.
- Laba diena, panele, - Djujis pritūpė, net se-
ni jo keliai trakštelėjo.
Kelė išplėtusi akis žvelgė į jo džinsais ap-
trauktus kelius.
- Ar jums skauda?
- Ne, tik nuolat trakši.
- Mano tėvelis buvo sužeistas. Stipriai.
- Taip, brangioji.
- Ar jūs jį pažįstate?
- Žinoma, kad pažįstu.
- Kaip manote, ar aš jam patiksiu? - paklausė
mergaitė virpančiu balseliu; Djujis su Lora su-
sižvalgė.
- Taip, princese. Tu jam labai patiksi.
- O kur jis?
Djujis atsistojo ir pažvelgė į langus viršuje.
- Štai ten.
Kelė įsispoksojo į akmeninį namą.
Žvelgdamas į dukrą Ričardas jautė, kaip jį
užlieja meilė. Jis stebėjo, kaip ji žaidė, - plau-
kai tokie pat tamsūs kaip jo, tokios pačios
spalvos akys. Net šypsojosi kaip jis. "Andrėjai
turėjo būti sunku kasdien žiūrėti į ją ir matyti
mane", - svarstė Ričardas ir priėjo arčiau prie
lango.
Kelė pakėlė ranką ir pamojavo. Ričardas
troško lėkti žemyn, čiupti ją į glėbį, pasakyti,
kad myli, džiaugiasi, jog ji čia, kad jis pasiren-
gęs ją apsaugoti. Negalėjo. Jis dar kartą pamo-
javo ir pažvelgė į Lorą.
Atsirėmusi į automobilį ir sukryžiavusi rankas
Lora irgi žvelgė į jį. Žvilgsnis sakė, kad jis pats
turėtų žaisti su dukra. Argi įmanoma atsispirti
šiai mažai mergytei? Nejau ji nesupranta, kad
jis nori būti su Kele ir palengvinti dukters siel-
vartą? Atsiskyrėlio gyvenimas kelia jam dides-
nį skausmą nei dukrai.
Djujis su lagaminais jau ėjo per kiemą, o Lo-
ra kažką sakė mergytei. Kelė padavė Lorai
ranką, ir Ričardui kilo noras daužyti langus ir
staugti savo narve. "Aš turėčiau būti su ja!
Kelė mano dukra! Mano!" - šaukė jo širdis.

Pirmiausia Lora paruošė pietus, nes žinojo,

kad mergytei dings apetitas, kai pamatys, kokį
pasakų kambarį jai sukūrė tėvas. Ji parodė Ke-
lei, kad jos kambarys kitame koridoriaus gale,
ir ši galinti bet kada atbėgti pas savo auklę.
Regis, tai šiek tiek numalšino jos baimes. Kol
Lora sukabino mergytės drabužius, Kelė tyri-
nėjo kambarį, žaislus, ją sudomino didžiulis
meškinas žaliomis atlasinėmis ausimis ir lete-
nomis. Pliušinis gyvūnas siekė Kelei beveik iki
juosmens, ir ji tampė jį nuo vienos žaislų krū-
vos prie kitos. Užsiropštusi ant lovos ji pažvel-
gė žemyn ir prisispaudė meškiną prie krūtinės.
- Bijai? Ar lova per aukšta?
Kelė pažvelgė į ją.
- Ne, - mergaitė pagarbiai apsidairė ir nusi-
žiovavo. - Kaip čia gražu.
- Ir aš būčiau norėjusi turėti tokį kambarį, kai
buvau maža.
- O koks buvo tavo kambarys?
Imdama iš lagamino daiktus Lora tarė:
- Mažas ir tamsus. Gyvenau kartu su seseri-
mis.
Mergina neužsiminė, kad skardinis stogas
buvo kiauras ir dažnai ant jos lovos lašėdavo
vanduo.
- Seserimis?
- Turiu dvi, bet dabar jos suaugusios ir ište-
kėjusios, - pridūrė. "Dar labai jaunos", - pagal-
vojo šiek tiek pavydėdama. Lora irgi vos ne-
nuėjo prie altoriaus su netinkamu žmogumi.
Vyru, kuriam reikėjo gražaus veido, laikysenos
ir grakštumo, - nugirdo, kaip gyrėsi būsimam
vyriausiajam pajauniui. Gražuolės žmonos jam
reikėjo pasipuikuoti prieš kitus, o meilužės -
lovoje.
Lora užsimerkė ir nuvijo sunkias mintis. Po-
las buvo jos gyvenimiškų sprendimų kulmina-
cija. O, ji žinojo, kokių sulauks vertinimų daly-
vaudama grožio konkursuose, bet jai reikėjo
pinigų mokslui, norėjo ištrūkti iš miestelio. Vis
dėlto Lora manė, kad jis ją myli ne tik dėl gra-
žaus veidelio, o kai svajonė sudužo, prarado
daugiau nei savą žmogų. Ji prarado ir dalį pa-
sitikėjimo savimi. Mergina jautėsi esanti mė-
sos gabalas, kurį galima nusipirkti, nes Polas
jai suteikė viską, ko tik moteris gali norėti.
Viską, išskyrus meilę.
- Tikiuosi, kad galėsiu tave su jomis supažin-
dinti. Mano sesuo Džolina turi šiek tiek už tave
vyresnę dukrytę.
Nesulaukusi atsakymo Lora pažvelgė į lovą ir
pamatė, kad Kelė miega, padėjusi galvytę
meškinui ant pilvo. Ji priėjo prie jos, šypsoda-
masi ištraukė iš po nugaros pagalves, nuavė
batelius ir užklojo šilta antklode. Gilus trūkčio-
jantis Kelės atodūsis bylojo, kad tokiai mažai
mergytei diena tikrai buvo per sunki.
Lora švelniai pakštelėjo jai į smilkinį, išjungė
šviesą ir išėjusi iš kambario uždarė duris. Ji
iškart pajuto, kad Ričardas netoliese, ir pa-
žvelgusi į laiptus koridoriaus gale išvydo jo
kojas iki kelių ir ranką ant turėklo.
- Ar ji gerai jaučiasi?
- Taip, nors labai pavargo ir dabar miega.
- Ačiū, Lora.
- Prašom. Ji nori jus pamatyti.
- Juk žinote, kad negaliu jai pasirodyti.
- Jai reikia tėčio.
- Lora‟ maldauju.
Ričardo balse Lora išgirdo baisią kančią, kad
turi atsisakyti bendravimo su dukra. Tą aki-
mirką ji suprato, koks vienišas jaučiasi šis vy-
ras ir kaip jam turi būti sunku su dviem mote-
rimis namuose, kai metų metus galėjo laisvai
bastytis ir daryti, ką nori.
- Ji vieniša ir išsigandusi. Jai viskas nauja. Gal
tai ir džiugina, bet mergaitė nori matyti savo
tėvą.
- Gaila, bet nepamatys. Nenoriu dar labiau
gąsdinti. Be to, aš nė velnio neišmanau apie
mažas mergaites, o jūs išmanote.
 Lora nenorėjo ginčytis, ypač kai Kelė buvo
taip arti.
- Juk negyvensiu čia amžinai, - tarė ji ir perė-
jusi koridorių įėjo į savo kambarį.
Ričardas atsiduso ir persibraukė ranka per
veidą. Ji bus čia tol, kol jam reikės. Mintis apie
Loros išvykimą jį sunervino. Jis žvelgė į švies-
tuvus koridoriuje, į dukters kambario duris.
Nenorėjo rizikuoti, kad kokia nors moteris jį
pamatytų ir išsigąstų, bet troškimas būti šalia
Kelės nugalėjo. Nulipęs laiptais jis patraukė
koridoriumi ir pravėręs Kelės kambario duris
įslinko vidun. Įsmeigęs akis į miegančią mer-
gytę jis artinosi prie lovos. Ji atrodė tokia rami
ir tyra. Ir labai mažutė.
Ričardas palietė jos plaukų garbaną, nesu-
gebėdamas atsispirti paglostė skruostą. Oda
buvo švelni ir lygi, maloni liesti. Ji buvo gražu-
tė. Vyras šiek tiek atsipalaidavo. Būtų norėjęs
čiupti ją į glėbį ir prispausti prie krūtinės.
- Tėveli?
Ričardas vos galėjo sulaikyti ašaras.
- Taip, princese, čia aš. Miegok.
Kelė apsivertė ant kito šono ir jis lėtai apklo-
jo jos petukus.
- Tėvelis tave myli, - sušnibždėjo.
 Snūduriuodama Kelė patapšnojo jam ranką.
Jis kiek įsitempė, nes randai ant riešo buvo
gilūs, bet mergaitė jau miegojo.
Nenorėdamas susitikti su Lora, Ričardas ma-
nė grįšiąs slaptuoju koridoriumi, bet pyktis
nugalėjo. Po perkūnais, čia jo namai. Jis išėjo
iš kambario ir buvo jau beveik prie trečiojo
aukšto laiptų, kai Lora išpuolė į koridorių. Ri-
čardas paspartino žingsnį ir nuskubėjo korido-
riumi į tamsą: žinojo, jog išėjus iš šviesaus
kambario jos akys prie tamsos pripras per se-
kundę.
- Pone Blektornai, - švelniai pašaukė ji.
Jo juslės iškart užuodė šiltų ir sodrių jos kve-
palų aromatą.
- Pone Blektornai.
Jis sustojo.
- Aš jus ignoruoju. Traukiuosi. Nejau nesu-
prantate?
- Ša! - Ji artinosi prie jo. - Žinoma, aš juk ab-
solventė, - rėžė ji su pietietišku akcentu.
Ričardas skubiai nusisuko.
- Daugiau nė žingsnio.
- O ką jūs man padarysite? Atleisite iš darbo?
- paklausė žinodama, kad tai neįmanoma.
- Yra ir kitų būdų priversti jus laikytis atokiai,
- tarė jis, matydamas, kad Lora ryžtingai žen-
gia prie jo.
- Kokių?
- Galiu parodyti jums savo veidą.
- Mažai apie mane galvojate, ar ne? - su-
šnibždėjo ji, įsmeigusi akis į tamsą.
Jis pajuto jos užuojautą.
- Priešingai, - atskrido tylus atsakymas. -
Galvoju per daug.
Žengęs žingsnį jis atsidūrė pavojingai arti, jo
kūno karštis akimirksniu persmelkė jos drabu-
žius. Ji vos susivaldė nepuolusi prie jo - Ričar-
das buvo toks galingas ir patrauklus. Loros
kūnas reagavo taip, tarsi šį vyrą ji būtų paži-
nojusi aname gyvenime, kitu laiku. Nepatyrusi
ir alkana, ji norėjo pažinti jį dar kartą, bet ne-
galėjo. Jos grožiu jau buvo pasinaudota, o da-
bar prieš ją stovėjęs vyras tą grožį pavertė
užtvara tarp savęs ir savo dukters.
- Jus tai siutina, ar ne? Kad čia aš, o ne kas
nors kitas?
- Taip, - sušnypštė jis tarsi kirsti pasiruošusi
gyvatė. - Matau jūsų nepriekaištingą veidą ir
jaučiu kiekvieną savo randą ir žaizdą. - Jo bal-
sas pritilo, tapo šiurkštus, jis troško likti nema-
tomas. - Kai būnu šalia, girdžiu padažnėjusį
jūsų kvėpavimą, jaučiu virpantį jūsų kūną, kaip
dabar, ir‟
Loros žodžiai išsprūdo, jai nespėjus jų nuryti:
- Pasijuntate vyru.
Ričardas sustingo, kiekvienas jo kūno rau-
muo tarsi suakmenėjo.
Ji pajuto, tarsi kažkokia jėga būtų vertusi ją jį
paliesti.
- Ričardai.
Tai buvo paskutinis lašas. Jis nusisuko ir už-
lipo laiptais į savo prieglobstį. Durų trenksmas
nuskambėjo kaip šūvis tamsoje. Lora krūptelė-
jo, atsirėmė į sieną ir užsidengė veidą. Viskas!
Dabar jis niekada neišlįs į šviesą. Nei dėl po-
traukio, kurį jautė vienas kitam, nei dėl mažos
mergytės, kurią abu mylėjo.

KETVIRTAS SKYRIUS
Lora jautėsi lyg apdrabstyta purvu.
"Na ir kas, būna ir blogiau", - pagalvojo ji,
sustojusi žemutinio aukšto koridoriuje, ir susi-
dėjo rankas ant klubų. Blogiausia, kad negali
užmigti ir vidurnaktį nelieka nieko kita, kaip
klajoti po didžiulį namą. Lora apgailestavo,
kad nenulaikė liežuvio. To išmoko augdama
daugiavaikėje šeimoje, kai reikėjo išnaudoti
kiekvieną progą, jei norėjai ką nors pasakyti
anksčiau už kitus. Lora norėjo atsiprašyti, bet
Ričardas neatsiliepė nei vidiniu ryšiu, nei prie
durų.
Puiku. Lora suprato užuominą. "Užsispyrėlis",
- pagalvojo ji, nors tai, ką jis pasakė, buvo tie-
sa. Lora atgaivino Ričardo jausmus, nes gy-
vendamas šioje pilyje vienas, jis nejautė nie-
ko. Dabar ji ir jo dukra tik sustiprino vienatvę,
kuri tapo dar skaudesnė.
Bet Ričardas irgi pažadino Loros jausmus. Ji
pajuto savo moteriškumą, suvokė, kad yra
geidžiama, ir suprato, kaip stipriai jai to trūko:
po skyrybų su Polu jos nedžiugino nei kalnai
naujų drabužių, nei sūkurinės vonios ar lepi-
nančios grožio procedūros. Šalia Ričardo ji jau-
tėsi visai kitaip nei su savo sužadėtiniu ar kitu
vyru. Tik Ričardas sukeldavo jai jausmų audrą,
priversdavo pašėlusiai daužytis širdį, o veno-
mis plūstantis kraujas nudažydavo raudoniu
skruostus ir kūną užliedavo šiluma. Kiekviena
jos kūno ląstelė atgydavo ir virpėdavo iš aist-
ros lyg vidinis radaras. Ričardui net nereikėjo
jos paliesti.
Lora susiraukė. Ji nebuvo įsitikinusi, kad jai
tai patinka.
 Polas beveik sunaikino jos pasitikėjimą savi-
mi, ir norėdama būti kuo toliau nuo jo ji įsidar-
bino auklių agentūroje. Kam ji ieško bėdos su
tokiu žmogumi kaip Ričardas? Akivaizdu, kad
išvaizda jam rūpi labiausiai. Ir jo paties‟ ir
jos. Būtent to Lora norėjo išvengti.
Įėjusi į biblioteką mergina įjungė šviesą.
Gražu. Prie sienų stovėjo lentynos su knygo-
mis, šalia židinio vienas prieš kitą - krėslas ir
kanapa, o šone didžiulis stalas. Tolimiausiame
kampe, tarsi saugodami žinias, kurių čia buvo
gausu, stovėjo šarvai. "Vyriškas kambarys", -
pagalvojo Lora ir žengė toliau. Užuodusi taba-
ko kvapą ir supratusi, kad jis sklinda iš krištolo
peleninėje gulinčios pypkės, ji nutirpo iš iš-
gąsčio.
- Pone Blektornai?
Mintis, kad jį pamatys, Lorą ir gąsdino, ir
jaudino. Neišgirdusi atsakymo ji pačiupinėjo
pypkę - ši buvo dar šilta. Lora padėjo pypkę
atgal ir pagalvojo, ar Ričardas turi prie jos de-
rantį tvido švarką su odiniais lopais ant alkū-
nių.
Mergina apsidairė, mėgindama įsivaizduoti
Ričardą bibliotekoje. Ar jam jauku šių knygų
apsuptyje? Ar be Djujo jos yra vienintelės bi-
čiulės? Ją užplūdo gailesčio banga, bet Lora
mėgino ją nuvyti, nes žinojo, jog Ričardui tai
nepatiktų.
Perbraukusi pirštais per lentynose gulinčių
knygų nugarėles, ji ištraukė vieną, perskaitė
pirmą puslapį ir padėjo atgal. Priėjusi prie sta-
lo įsitaisė odiniame krėsle ir sukryžiavo kojas.
Ar kasnakt jis ateina čia? Gal Lora sutrikdė jo
naktinio gyvenimo ritmą? Ar tikrai Ričardo nu-
sistatymas nebendrauti su ja ir Kele toks ne-
palaužiamas? Lora žinojo, kad vaikai nemėgs-
ta painių dalykų, - Kelė būtinai ką nors sugal-
vos. Ji su baime laukė akimirkos, kai mergaitė
pareikalaus tėvo. Ričardas negali tikėtis, jog
pasirinkęs atsiskyrėlio gyvenimą, galės laikyti
užrakinęs ir mažą mergytę, kuri tuo tikrai ne-
sidžiaugtų. Lora pasižadėjo, kad neišvažiuos iš
pilies tol, kol įsitikins, jog Ričardas ir jo dukra
rado kelią vienas pas kitą.
Lora patrynė rankas ir sustingo, nes žvilgsnis
užkliuvo už daugybės įrėmintų nuotraukų, su-
statytų stalo kampe. Išsirangiusi iš krėslo ji
pasilenkė per stalą, norėdama jas apžiūrėti, ir
paėmė vestuvinę nuotrauką.
- Jergutėliau, - sušnibždėjo vėl panirdama į
krėslą. Nuotraukoje Ričardas buvo gražuolis -
akivaizdu, kad fotografuota buvo prieš avariją.
Jo velionė žmona buvo žavi, tinkanti dalyvauti
grožio konkursuose, bet nuotraukoje ryškesnis
buvo Ričardas. Jo nuodėmingai tamsūs plaukai
krito virš antakio, mėlynos kaip Kelės akys
šypsojosi. Vyro bruožai buvo kaip nulieti, ne-
priekaištingi ir aristokratiški. Gražiu jį pavadin-
ti būtų per maža, jis buvo pribloškiantis. Loros
širdis suplazdėjo nuo minties, kad toks vyras
ja žavisi.
Kitame koridoriaus gale, priešais biblioteką,
tamsoje pasislėpęs Ričardas pasitrynė lūpas, -
jos švelniai ištartas žodis draskė jį į gabalus.
Visai pamiršo tą nuotrauką. Dėl savo išvaizdos
universitete jis turėjo daugiau moterų, nei bū-
tų galėjęs suskaičiuoti. Bet tai buvo prieš ava-
riją.
Žvilgsnis nuslydo plikomis, per kėdę permes-
tomis Loros kojomis. Ji dėvėjo juodus ilgus
sportinius marškinėlius ir, ko gero, nieko dau-
giau. Nuo minties, kad juos skiria vos keli
žingsniai, Ričardo kūnas įsitempė dar labiau.
O gal juos skiria mylios? Jei Lora kada nors
pamatytų jo veidą, tai suprastų, kad vyras
nuotraukoje mirė prieš ketverius metus.
Lora padėjo nuotrauką ir susiraukė. Apsidairė
po kambarį, nužvelgė šarvus kampe, paskui -
duris. Vestibiulio siena perbėgo šešėlis, ji pa-
šoko nuo kėdės ir perėjusi kambarį įdėmiai
pažiūrėjo į koridorių.
- Pasirodykite, kad ir kur būtumėte.
Jokio atsakymo, tačiau merginai atrodė, kad
jis kažkur netoliese.
- Liaukitės, pone Blektornai, - įspėjo Lora ir
išėjo į prieškambarį, bandydama ką nors įžiū-
rėti tamsoje. - Jeigu jums patinka būti vaiduok-
liu, tai ir būkite. Bet jei norite pasikalbėti, tai
kalbėkite, velniai rautų.
Spengianti tyla, aidinti vienatvė.
- Gerai, bet aš noriu jums kai ką pasakyti!
Koridoriaus gale kažkas sujudėjo, ir Lora at-
skubėjo į virtuvę tada, kai Ričardas jau darė
paskui save duris. Vydamasi ji nubėgo prie jų.
- Ričardai!
Sekundę Ričardas dvejojo, bet tuoj pat, slėp-
damasis po tamsia striuke su gobtuvu, pasilei-
do bėgti pakrante. Jai beliko žiūrėti, kaip jis
pranyksta tamsoje.
"Negalėsite nuolat slapstytis tamsoje", - Lora
buvo įsitikinusi.

"Vaikai gajesni nei suaugusieji", - pagalvojo

Lora.
Ji manė, kad kitą rytą Ričardo dukra bus
baikšti ir išsigandusi, tačiau mergytė buvo
žvali. Ji atbėgo iš savo kambario pas Lorą pla-
čiai šypsodamasi ir smalsi: norėjo apžiūrėti
savo naujuosius namus, žaisti kaip visi vaikai,
ir Lora labai apsidžiaugė, kad galės mesti na-
mų ruošą ir kartu pašėlti.
Pamačiusi, kad Lora bando prakišti kojas pro
čiuožyklos turėklus, Kelė sukikeno. "Žinoma, -
pagalvojo moteris, - suaugusiesiems čia ne itin
patogu, ypač turintiems plačius klubus." Ji pa-
žvelgė į Kelę, pakrutino antakius, užsiropštė
ant platformos ir nučiuožė. Nusileido ji ant už-
pakalio.
Kelė nusijuokė ir pasileido prie jos.
- Matyt, aš tam jau per sena.
- Dar kartą! - šokinėjo Kelė.
- O ne, šiandien tu turėtum būti čiuožimo ka-
ralienė, - tarė ji ir atsistojusi ėmė valytis džin-
sus.
Kelę buvo lengva įkalbėti. Lora šypsojosi
žvelgdama į mergaitę, kuri lipo laipteliais, vos
pasiekdama juos savo trumpomis kojytėmis. Ji
sėkmingai nučiuožė iki galo, ir Lora pagalvojo,
kad su amžiumi galima pamiršti, ką esi išmo-
kęs vaikystėje.
Kelė nuo sūpynių perėjo prie supamojo suo-
lo, kol galiausiai jai viskas atsibodo, ir Lora
pasiūlė pasivaikščioti pakrante. Kelė bėgo
priekyje, Lora dar spėjo sugriebti iš smėlio dė-
žės po čiuožykla plastikinį kibirėlį ir kastuvėlį.
Jos abi bėgo pakrante. Lora numetė kibirėlį į
šalį, sugriebė Kelę ir pakėlusi apsuko aplink, -
mergytė ėmė krykštauti. "Tikriausiai ji juokiasi
nuo kutulio?" - galvojo Lora, džiaugdamasi
laimingu vaiku. Jos šleptelėjo ant šlapio smė-
lio - Kelė šiek tiek išsigando, tačiau po akimir-
kos Lora jau kasė griovį jų smėlio piliai.
- Aš visa smėlėta, - tarė Kelė, kai atsitrauku-
sios nuo kranto jos žiūrėjo, kaip potvynis
griauna jų kūrinį.
Lora susigūžė.
- Ją nuplaus‟
- Ar tu nesupyksi?
Moteris sustojo, pažvelgė į mergytę ir atsitū-
pė prieš ją.
- Žinoma, kad ne, mieloji. Juk negali gyventi
prie paplūdimio ir neaplipti smėliu.
- Mano mamytė nemėgo smėlio.
Kelės akyse pasirodė ašaros. "Vargšelė", -
pagalvojo Lora, paėmė mažylę į glėbį ir atsi-
stojo.
Ričardas iš tolo pastebėjo, kad Kelė verkia.
Lora nešė jo dukrą rūpestingai apglėbusi, ir
tas reginys sugildė jo širdį. Nenuleisdamas
nuo jų akių vyras spėliojo, kas taip nuliūdino
dukrą, ir troško būti kartu. Jį persmelkė pavy-
das. Visą dieną jis negalėjo nieko kito veikti,
tik bėgiojo nuo lango prie lango, viliojamas jų
juoko.
Ant pagrindinių laiptų Lora stabtelėjo ir pa-
žvelgė į langus. Ričardas nespėjo pasitraukti.
Jos žvilgsnis kalbėjo be žodžių: "Tu turėtum
būti šalia jos".
Lora guodė Kelę, o ši tyliai, skausmingai
kūkčiojo. Nuvilkusi šlapius, smėlėtus drabu-
žius ji panardino mergaitę į šiltą vonią su pu-
tomis.
Po pusvalandžio Kelė jau buvo švari, malo-
niai kvepianti ir pasiruošusi miegoti, nors ir
neigė esanti pavargusi. Bet Lora matė, kad
mergaitė vos neužsnūdo su sumuštiniu ranko-
je. Kai Lora nešė ją į viršų, Kelė apsivijo ją ma-
žomis rankytėmis ir kojytėmis ir padėjo galvą
ant peties. Mergina švelniai ją apkabino, pas-
kui apkamšė puošnioje lovelėje. Palikusi silpną
švieselę, kad mažoji nebijotų tamsos, ji nulipo
į pirmą aukštą suplauti indų. Dar paruošė
maisto Ričardui, nepamiršo ir Djujo, ir įjungė
vidinį ryšį.
- Pietūs paruošti, milorde, - pranešė ji per
nediduką garsiakalbį.
- Ačiū.
- Aš neatnešiu. Jums teks surizikuoti, nulipti į
apačią ir susitikti su manimi dienos šviesoje.
- Lora.
- Turiu daug darbų, pone Blektornai. Nespė-
jau, nes žaidžiau su jūsų dukra.
Kiek patylėjęs Ričardas paklausė:
- Kodėl ji verkė?
Lora nepasakojo smulkmenų, bet pagrindinę
Kelės liūdesio priežastį pasakė:
- Ji ilgisi mamos.
- Regis, mokėjote paguosti.
Prisiminus gailias Kelės ašaras jai sugėlė šir-
dį.
- Stengiausi.
- Ačiū, Lora.
- Nėra už ką. Ji miela mergytė. O dabar lipki-
te žemyn pavalgyti, atsiskyrėli.
- Jūs despotė.
Mergina nekreipė dėmesio į linksmą jo balsą.
- Tokia jau aš - Lora Negailestingoji. - Išjun-
gusi vidinį ryšį ji žengė atatupsta, bet tuoj grį-
žo ir vėl įjungė. - Kai ateisiu atsiprašyti už
praėjusią naktį, norėčiau rasti jus kambaryje,
supratote?
Išgirdusi Ričardą šaukiant ją vardu, Lora ne-
atsakė. "Jis išlįs", - galvojo ji. Kad ir kokių rei-
kėtų pastangų, ji ištrauks atsiskyrėlį į gyvųjų
pasaulį, - tegul ir šaukiantį bei besispardantį.

Ričardas išgirdo Kelės šauksmą. Jis nuskubė-

jo koridoriumi į dukters kambarį, pakeliui riš-
damasis chalato diržą. Šauksmas garsėjo. Ati-
daręs duris Ričardas pamatė lovoje besiblaš-
kančią mergytę.
Naktinė lemputė skleidė blyškiai pilką švie-
są. Kai Ričardas prisiartino, Kelės dejonės virto
klyksmu. Jis paėmė ją ant rankų, guodė ir ra-
mino. Visa įsitempusi Kelė virpėjo, jos mažos
rankytės maigė jo chalatą.
- Tėvelis čia, mažute, tėvelis su tavimi, -
šnibždėjo Ričardas, glostydamas jai nugarą.
Mergaitė prigludo jam prie krūtinės, pasigirdo
bejėgiškas verksmas. Ričardo širdis plyšo iš
skausmo.
 - Aš‟ aš išsigandau.
- Žinau, brangute, žinau.
- Ak, tėveli, mamytės nebėra, - gailiai sude-
javo ji. Ričardas užsimerkė iš skausmo. Kaip
keturmetei susitaikyti su skausmu, su mirtimi,
kurios net jis nesupranta?
- Dabar aš su tavimi, Kele.
Pamažu Kelė liovėsi kūkčiojusi, ir kai mažos
rankutės apsivijo jo kaklą, Ričardas įsitempė.
Regis, ji nė nepastebi šiurkščių randų. Šiek
tiek atsipalaidavęs jis sūpavo savo mergytę
nenorėdamas paleisti. Troško apsaugoti, įeiti į
jos sapnus ir nugalėti gąsdinančius slibinus.
Reikėjo ko nors imtis, kad ji jaustųsi saugi.
Ričardas pabučiavo ją į kaktą, kalbino, pasa-
kojo, kaip džiaugiasi, kad ji čia, ir kaip būtų
buvę gera pažinti ją anksčiau. Mergaitė užmi-
go, tačiau nesiliovė krūpčiojusi, ir jis jos nepa-
leido. Jau trečia naktis, kai Kelė sapnuoja
košmarus. Lora atskubėdavo anksčiau už jį, ir
Ričardas spėliojo, kodėl jos nėra šiąnakt. Re-
gis, jos klausa aštresnė. "Pervargo, - pagalvojo
jis ir paguldęs Kelę apklojo. - Nusikamavo per
dieną žaidimų aikštelėje ir paplūdimyje." Jis
prisiminė, kaip Lora mokė Kelę verstis kūliu,
paskui pradingo arklidėse ir pasirodė abi raitos
ant ramios kumelaitės. Jos lėtai jodinėjo pa-
krante, bet Ričardas matė, jog Lorai knieti lėk-
ti su vėju. Jis negalėjo nepastebėti ir to, kaip
greitai ji susidraugavo su jo dukra. Turėjo pri-
pažinti, jog klaikiai pavydi, nors ir džiaugiasi,
kad jos puikiai sutaria. "Lora bus gera motina",
- pagalvojo jis ir nusistebėjo, kodėl ji dar neiš-
tekėjusi.
Ričardas išgirdo prasiveriančių durų girgžde-
sį ir pašokęs smuko į slaptą koridorių.
Lora įžengė į kambarį susirūpinusi: buvo įsi-
tikinusi, kad kažką girdėjo. Ji apsidairė, pa-
žvelgė į miegančią mergytę ir pasilenkusi pa-
bučiavo plaukus. Užuodė Kelei nebūdingą
kvapą: jis nepriminė nei šampūno, nei muilo.
Kvapas buvo aštrus, vyriškas. Lora akimirks-
niu išsitiesė.
- Pone Blektornai? - sušnibždėjo ji. Atsakymo
nesulaukė - nelabai ir tikėjosi. Nors Kelė ir kie-
tai miega, jis čia buvo. Tai jau šis tas. Akivaiz-
du, kad jis ne toks šaltas, kokiu dedasi.
Lora išėjo iš kambario. Kamavo nemiga ir ji
nulipo žemyn išsivirti ramunėlių arbatos. Kori-
doriai buvo tamsūs, bet šviesa prie virtuvės
grindų šiek tiek šildė. Užsikaitusi vandens Lora
išgirdo degančių malkų traškesį. Ji nuskubėjo į
svetainę ir pamatė židinyje rusenančią ugnį.
"Jis užkūrė", - pagalvojo ir priėjo arčiau pasi-
šildyti basų kojų. Lora jautė, kad Ričardas kaž-
kur netoliese.
- Prisidėkite.
Lora atsisuko. Ričardas sėdėjo kėdėje su
aukšta atkalte, gana toli tamsoje, kad ji nega-
lėtų įžiūrėti veido. Mergina neabejojo, kad tas
žmogus žino, kur krenta kiekvienas šešėlis,
kaip atsisėsti ar atsistoti, kad ji jo nepamatytų.
Lora susierzino. Jos žvilgsnis nuslydo šilkiniu
kaštoninės spalvos chalatu, dengiančiu jo ko-
jas ir derančiu prie ilgų plačių kelnių.
- Kodėl nemiegate?
- Tikriausiai man trūksta veiklos.
Tamsoje Ričardas pakėlė prie lūpų krištolinę
vyno taurę - taurės kojelė sužibėjo tamsoje.
Lora pastebėjo, kad dešinioji ranka lygi, be
randų. Kairiąją jis slėpė prie kūno.
- Pats kaltas. Niekas neliepia sėdėti bokšte.
- Nenoriu apie tai kalbėti, Lora. Palikite mane
ramybėje arba prisidėkite. Ant bufeto yra vy-
no. - Jis mostelėjo vyno taure.
Lora dvejojo, ar išmintinga likti su Ričardu.
- Bijote? - paklausė jis. Duslus balsas kažkaip
keistai ją veikė.
 Ji tyliai nusijuokė.
- Jūsų? Ne, jūsų urzgimas baisesnis už įkan-
dimą.
- Iš kur žinote?
- Juk neišdrįsite prieiti taip arti, kad galėtu-
mėte įkasti, - pasišaipė ji.
- Drąsuolė, - burbtelėjo Ričardas. Jis visa šir-
dimi troško, kad ji atsisėstų. Ugnis peršvietė
jos juodo atlaso chalatą, išryškindama nuogą
kūną. Jis slopino susijaudinimą, tačiau lyg ma-
zochistas negalėjo atitraukti akių. Priešais jį
stovėjo viliojanti tobulybė, ir skausmas pa-
slėpsniuose stiprėjo kartu su pykčiu. Ričardas
kratėsi jį užvaldžiusio geismo, bet buvo vyras,
niekuo nesiskiriantis nuo kitų. Jo namuose ap-
sigyveno kvapą gniaužianti ilgakojė, pilnakrū-
tė gražuolė, kuri pavergė jį.
- Prisėskite, Lora, - pagaliau tarė jis, nebega-
lėdamas daugiau ištverti šio reginio.
- Atsinešiu arbatos.
Lora grįžo į virtuvę, užsiplikė arbatos ir grįžo.
Jis vis dar sėdėjo krėsle. Buvo malonu susiran-
gyti ant kanapos krašto prie židinio, nors Lora
kratėsi to jausmo. Rankomis apėmusi puodelį,
ji gurkšnojo arbatą ir spoksojo į šokančias
liepsnas. Nepakeldama akių pajuto, kad Ričar-
das sujudėjo kėdėje.
"Girdžiu, kaip šalia manęs padažnėja jūsų
kvėpavimas, kaip pulsuoja jūsų kūnas", - pa-
sakė jis aną naktį.
Ar Ričardas supranta, kaip jis ją veikia? No-
rėdama nuvyti jausmus, Lora gurkštelėjo arba-
tos, tačiau nepavyko. Ji suėmė ranka chalato
kraštus prie kaklo ir prisiminė nuotrauką. Kaip
klaikiai turėtų jaustis žavesio netekęs vyras,
dėl kurio moterys ėjo iš proto.
Lora pažvelgė jo pusėn.
- Atsiprašau už tai, ką pasakiau aną naktį.
- Kodėl? Sakėte tiesą.
Jo žodžiai nudegino kaip ugnis.
- Nemandagu buvo priminti.
Ričardas pajuto besidaužančią širdį.
- Atsiprašymą priimu.
- Ačiū, pone Blektornai.
- Manau, kad jau pakankamai vienas kitą
įskaudinome ir dabar jau galime kreiptis vie-
nas į kitą vardu.
- Ak, Ričardai, - švelniai sušnibždėjo ji ir pa-
suko į jį galvą, - nenorėjau tavęs įžeisti.
- Tiesa tave žeidė labiau nei mane.
- Nebūk toks šaltas, velniai rautų! - Lora
trinktelėjo puodeliu į stalelį.
- Ką turėčiau daryti? Neigti, kad esi man pat-
raukli? Dėl Dievo meilės, atrodai kaip iš žurna-
lo.
- Didelis čia daiktas. Mano figūra - atsitikti-
numas. Vidus kitoks, - ji nuleido kojas nuo so-
fos ir susierzinusi atsistojo. Jis verčia ją taip
nenumaldomai ilgėtis glamonių, nors vyrų ji
atsižadėjo ir prisiekė niekada neturėti reikalų
su žmogumi, nesugebančiu be jos grožio
įžvelgti ką nors daugiau. - Žinai, ką manau?
- Neabejoju, kad vis tiek pasakysi, - sumur-
mėjo jis.
Lora nekreipė dėmesio į ne itin švelnų jo bal-
są.
- Tu nepasitiki savimi, bijai pabandyti. Pamir-
šai, kaip elgiasi normalūs vyrai, todėl riaumoji
tarsi lokys, pabudintas iš žiemos miego.
- Žinau, ko tu nori, Lora, bet negaliu sau šito
leisti. Niekada.
Sudėjusi rankas ant klubų Lora pažvelgė į jį.
Ričardo pirštai mėšlungiškai spaudė vyno tau-
rę.
- Taip nieko ir nepasakysi? Matau, kad tavo
nuomonė apie mane vis prastesnė.
- Ne, bet turiu karčios patirties, - ramiai tarė
jis. Geriau jau ji būtų apsivilkusi daugiau dra-
bužių ir nestovėtų prie židinio. - Tiesiog man
nepatinka, kaip verti mane jaustis.
- Nepatinka? Nuo tokių pagyrų, Ričardai,
mergina galėtų ištirpti. Aną naktį neslėpei sa-
vo jausmų. Gal ir gerai, kad būsiu čia tik tol,
kol tapsi Kelei tikru tėvu, - ji praėjo pro jį.
- Tu niekada neišvažiuosi.
Lora atsistojo už jo kėdės ir pažvelgė žemyn,
- gailestis ir pyktis grūmėsi jos viduje. Ugnis
apšvietė tamsius Ričardo plaukus, plačius pe-
čius. Mergina troško prie jo priglusti, paskęsti
jo glėbyje, bet tuo pačiu norėjo įkrėsti jam
proto.
- Negalėsiu čia likti amžinai, Ričardai.
Staiga jis pašoko nuo kėdės ir atsistojo Lorai
už nugaros.
- Mes pasirašėme sutartį!
Ričardo balse Lora išgirdo panikos gaidelę. Ji
suprato, kad be reikalo išgąsdino beviltišką
užsispyrėlį.
- Pasirašėme, - tyliai patvirtino ji ir ištiesė į jį
ranką. Kaip įsiutęs katinas jis čiupo už riešo.
- Niekada nemėgink manęs paliesti. Tai vie-
nas iš sutarties punktų.
Jie stovėjo nejudėdami, Loros oda degė nuo
laukimo. Vienu trūktelėjimu ji būtų galėjusi
ištraukti jį į šviesą, bet nenorėjo sugriauti pasi-
tikėjimo. Ričardas negali pasikeisti pernakt.
- Susitarkime, - švelniai tarė ji ir pajuto, kaip
Ričardo pirštai krūptelėjo ant jos riešo. - Tu
man neprikaišiosi laurų grožio konkursuose, o
aš nesistengsiu tavęs pamatyti.
Jis prunkštelėjo ir Loros nugara perbėgo
šiurpuliukai.
- Sutarta. - Ričardas paleido jos ranką.
Ji linktelėjo, žengė atatupsta ir perbraukė
ranka aukštą kėdės atkaltę. Ričardas pajuto,
lyg jį būtų palietusi jos ranka. Lorai einant iš
svetainės jis stipriai suspaudė vyno taurę ir
vos nesutraiškė trapios jos kojelės. Jam buvo
nepakeliamai skaudu.
- Dar vienas dalykas, - stabtelėjusi tarpdury-
je tarė Lora.
Ričardas atsisuko. Ji stovėjo nugara į jį.
- Koks?
- Aš atvira moteris, retai ką nutyliu. Jei mane
supykdysi, pasakysiu, dėl ko, ir‟ - ji lėtai atsi-
suko ir pažvelgė į vyrą tamsoje. - Neketinu
mokėti nei už jos išdavystę‟ nei už silpnumą.
Ji kalbėjo apie Andrėją. Ričardas žinojo, kad
Lora teisi. Šios dvi moterys buvo visiškai skir-
tingos, tačiau jis niekada nenorėjo pamatyti
jos, žvelgiančios taip kaip Andrėja.
- Taip kalbi, nes niekada manęs nematei.
- Man nereikia pamatyti, kad suprasčiau,
koks esi iš tikrųjų, Ričardai.
Ji išėjo į koridorių ir nuėjo link laiptų. Basoms
kojoms dar nepalietus pirmojo laiptelio, Ričar-
das jau stovėjo už jos. Lora sustingo, bet neat-
sisuko.
Jo kūno karštis smelkėsi per chalatą - Lora
laukė užsimerkusi. Nuo jo artumo linko keliai
ir Lora atsirėmė į turėklą.
- Aš labai bjaurus, - sušnibždėjo jis jai į ausį,
ir Lorai užgniaužė kvapą.
- Žinau.
- Ką gi, nepamiršk, kad jau seniai buvau šalia
gražios moters. Po perkūnais, bet kokios mo-
ters!
- Kaip malonu, - sušnibždėjo ji, jausdama,
kaip įsitempia jos kaklas.
- Tave reikia liaupsinti, nes vienintelė pabu-
dinai manyje norą išlįsti iš tamsos.
Jos burna išdžiūvo, ėmė spazmuoti pilvą.
- Po galais, Lora, - tarė jis šaižiu, troškuliu ir
aistra pulsuojančiu balsu - lygiai tą patį jautė
ir ji. - Žvelgdamas į tave noriu tik tavęs, noriu
tave ragauti‟
Lorą perskrodė gaivališkos aistros žaibas, ji
uždėjo ranką ant pasiutusiai plakančios šir-
dies.
- ‟lūpomis jausti nuogą tavo odą‟
Ji sutramdė dejonę.
- Ir atsidurti‟ - tarė jis dar tyliau ir dusliau, -
giliai tavyje.

PENKTAS SKYRIUS
Giliai tavyje.
Jo žodžiai sužadino susivijusių kūnų, ilgų
jausmingų bučinių vaizdus, ir Lora atsilošė į
Ričardą.
Jis suėmė ją už pečių, slėpdamas veidą jos
kaklo linkyje. Vos juntamu judesiu ji atsakė į jo
prisilietimą, ir tai privertė jį suvirpėti.
- O, Lora, - sudejavo jis. Jos aromatas skver-
bėsi į jį kaip lietus į išdžiūvusią dykumą.
Lora apsilaižė, kilstelėjo ranką, norėdama
paliesti jo galvą, bet pusiaukelėje sustojo. Ji
atsisuko, bet tuo metu jis čiupo ją už riešo ir
viena ranka suėmė jos rankas jai už nugaros. Ji
palinko prie jo ir įkvėpė, jausdama prieš save
spengiančią įtampą.
 - Matai, ką man darai?
Lora pažvelgė į tamsoje skendintį veidą.
- Ne daugiau nei tu man, Ričardai, - pasakė
jausdama tokį stiprų geismą, kokio net neįsi-
vaizdavo galinti patirti.
Jo veidas priartėjo.
- Ar nemačiusi manęs pasiryžtum? - paklausė
jis, švelniai liesdamas jos lūpas savosiomis ir
gundydamas.
Tarp jų kibirkščiavo pojūčių ir jausmų žaibai.
- Taip, - sušnibždėjo ji.
Akimirksniu jo lūpos palietė ją švelniu jaus-
mingu bučiniu. Staiga jų jausmai tapo neval-
domi. Ričardas godžiai rijo jos lūpas, stipriai ir
jausmingai.
Lora atsakė jam tuo pačiu, mėgavosi ta
energija, didžiule jausmų banga, užliejančia
jos kūną aistros banga. Jos besidaužanti širdis
jautė jo širdies plakimą, o kai jis atsirėmė į
sieną, spausdamas Lorą kojomis, ji visiškai
nesipriešino. Tai buvo labai erotiškas tamsus
koridorius, ji negalėjo paliesti Ričardo, nors
norėjo sukišti pirštus jam į plaukus ir parodyti,
kad jis negali jos valdyti.
Ričardo liežuvis įslydo jai tarp lūpų, ji plačiai
išsižiojo, priversdama jį dejuoti iš nenumaldo-
mo geismo, - intymi dvikova stiprėjo. Viena jo
ranka laikė jos riešus, kita slydo nugara,
spausdama ją prie savęs. Lora sujudėjo ir ne-
viltingai atsiduso, negalėdama jo paliesti.
Ričardas jautė, kad ji tuoj gali išsivaduoti iš
jo pančių. Staiga jos liežuvis palietė jo lūpas ir
jį užliejo beprotiškos aistros banga. Aistra.
Vienintelį kartą gyvenime patirta aistra. Jie
abu tarytum mėgino užgesinti ją vieninteliu
bučiniu, tačiau nuo to ji tik stiprėjo.
Laisvąja ranka jis palietė jos petį, o pirštai
glostė chalatu nepridengtą odos lopinėlį. Nuo
paprasto prisilietimo jo kūną perskrodė stip-
raus geidulio žaibas. Ričardas spaudė Lorą, ji
rėmėsi į jį. Jis lietė ją, jo ranka slydo žemyn jos
krūtine, link krūtų. Loros bučinys buvo įnirtin-
gas, pašėlęs, ji vis stipriau glaudėsi prie aukš-
to jo kūno. Ričardas suėmė jos krūtį, sukda-
mas ratus glamonėjo spenelį, o liežuviu glostė
saldžias jos lūpas. Jis jautėsi gyvas, degantis ir
virpantis nuo geismo. Norėjo daugiau - pajusti
jos rankų prisilietimus, atsidurti jos glėbyje,
patirti moters glamones - šitos moters. Tik ši-
tos.
Bet negalėjo. Jam buvo skirta tik liek. Mielai
būtų šitaip pasilikęs likusią nakties dalį, bet
žinojo, kad peržengs ribą. Jis liovėsi ją bučia-
vęs.
- Ne, - sušuko Lora. Ji žinojo, kad jis tuoj ją
paliks - sudrėkusią ir geidžiančią.
- Negaliu. - Ričardas giliai įkvėpė, atstūmė ją
nuo savęs ir išsitiesė. Jis ją paleido, Lora su-
sverdėjo ant nusilpusių kojų ir jis vėl ją su-
griebė. Kad neprarastų pusiausvyros, ji uždėjo
rankas jam ant pečių. Ričardas įsitempė.
- Lora, nereikia.
Ji nepakluso. Jos rankos slydo žemyn šilku
pridengta jo krūtine, delnais jausdama besi-
daužančią jo širdį, įtemptus raumenis, kol pa-
siekė chalato diržą.
Ričardas suakmenėjo.
- Tai ne iš gailesčio, Ričardai, - tyliai tarė ji. -
Aš pati to noriu. - Jos pirštų galiukai perbraukė
jo kelnių juosmenėlį, pavojingai žemai. Tada ji
staiga nusisuko ir ėmė lipti laiptais. - O gal tu
nesupratai?
Ričardas liko stovėti kaip įbestas. Jis negalė-
jo pajudėti, nesugebėjo net atsikirsti, tik žiūrė-
jo, kaip ji lipa laiptais, o jos krūtys bolavo pro
prasiskleidusį chalatą. Ji nė nemėgino prisi-
dengti. Stabtelėjusi pirmoje laiptų aikštelėje ji
pažvelgė į tamsą.
- Ar tau vis dar nepatinka tai, ką jauti?
 Ričardas atlošė galvą ir atsirėmė į sieną.
- Taip‟ ir ne.
- Kas nugalės, Ričardai? Vyras, kurio bučiniai
pakylėjo mane ligi debesų, ar nuo visų užsi-
sklendusi pabaisa? - Tai tarusi Lora skubiai
užkopė laiptais lyg baimindamasi, kad nesusi-
valdžiusi gali pulti jam į glėbį.
Kai Lora jau buvo dingusi iš akių, Ričardas
trenkė kumščiu į sieną, net paveikslai sujudė-
jo, - ši mergina išties sujaukė jo sielą. Kvailys,
nereikėjo jos liesti! Vyriškis pasižadėjo sau
laikytis atokiau nuo pagundos. Bet vien mintis,
kad gali jos nepamatyti, kėlė skausmą.

Ričardas kelias dienas vengė Loros. Tiesą

sakant, dvi. Jam trūko jos draugijos. Girdėjo
žingsnius, Kelės krykštavimą, - tai varė iš pro-
to. Šie garsai susiliejo su lietaus barbenimu
lauke, ausis pasiekdavo triukšmas, muzika,
kikenimas ir vertė bent žvilgtelėti į tą pusę.
Vyras iš visų jėgų bandė save įtikinti, kad turi
darbo. Žvilgtelėjęs į tris kompiuterius, per ku-
riuos vadovavo savo kompanijoms, bendravo
ir siuntinėjo piktas pastabas darbuotojams, jis
pagriebė nuotolinio valdymo pultelį ir įjungė
televizorių. Pagarsino taip, kad negirdėtų, kaip
dvi moterys žaidžia namuose liestynes.
"Liestynės. Tik Lora galėjo sugalvoti tokį žai-
dimą", - pagalvojo Ričardas. Jis suprato, kaip
gerai spėjo pažinti šią moterį vos per kelias
dienas. Net žiūrėdamas popietinę pokalbių
laidą jis mąstė, kaip greitai Lora susidraugavo
su Kele ir kiek daug dėmesio skiria jo dukrai.
Jos ne tik juokėsi ir plepėjo. Lora rūpinosi, kad
spalvingi kaspinai Kelės plaukuose derėtų prie
drabužėlių, apdengdavo stalą staltiese ir pas-
tatydavo taures, - kaip ir sau. O kai reikėdavo
paguosti, viską mesdavo ir apkabindavo jo
dukterį. Bet jis norėjo pats apkabinti Kelę, už-
rišti jai batelius, nubraukti ašaras.
Norėdamas girdėti, kas vyksta name, Ričar-
das įjungė vidinį ryšį. Keista slapta klausytis,
nes ilgą laiką čia buvo mirtina tyla.
- Panele Lora, žiūrėk!
Jis išgirdo žingsnius ir Loros aimaną. Tas gar-
sas, - paskutinį kartą jį girdėjo, kai ji tirpo nuo
jo bučinių, - užvaldė jo kūną. Jis pirštu persi-
braukė per lūpas, ir bandydamas nuvyti prisi-
minimus sukluso.
- O, Kele, jis toks vargšelis.
 - Jei liks arklidėse, jį sumindys, ar ne?
- Taip.
- Ar galiu pasiimti?
- Gali, tik apsivilk lietpaltį ir ramiai palauk.
Jei jis prie tavęs prieis, galėsi parsinešti, o jei
ne, vadinasi, nenori gyventi su mumis ir gali
tave apdraskyti.
- Gerai, - sutiko šiek tiek nusiminusi Kelė. -
Jis prieis.
Ričardas susiraukė, atsistojo ir nuėjo prie ga-
linio lango, per kurį buvo matyti kiemas. Jo
duktė išbėgo į kiemą, apsivilkusi geltonu ne-
peršlampamu apsiaustu, ir nuėjo prie arklidės
durų. Prie jų tupėjo juodas kaip anglis kačiu-
kas. Kelė atsitūpė ir ištiesė ranką, kaip jai bu-
vo liepusi Lora. Ričardas įjungė vidinį ryšį.
- Ar ten katė, Lora?
- Kačiukas. Maniau, kad tu dirbi.
Ričardas nuleido jos žodžius negirdomis.
- Tai neišmintinga, Lora. Jai tik ketveri.
- Mergaitė nori kuo nors rūpintis. Tai sušvel-
nins netekties skausmą, Ričardai. Kelei reikia
pajusti, kad gali kažką globoti, o kačiukas ne-
pavojingas.
- Kačiukai miaukia, kada užsimano. Tai nepa-
lengvins jos sielvarto.
 - Nepalengvins. Jai reikia tėvo, bet tu juk ne-
išlįsi iš savo olos, ar ne?
Kaltė užgulė jo pečius. Ričardas pažvelgė į
randų subjaurotą ranką.
- Po galais, Lora, juk žinai, kad negaliu.
- Ne, Ričardai, nežinau, - Loros susierzinimas
buvo akivaizdus. - Bet tikrai žinau, jog tu bijai,
kad mes išsigąsime tavo išvaizdos, ir dėl to
atsisakai didžiulės meilės.
Ričardas pasitrynė sprandą.
- Žiūrėk, jis priėjo!
Susijaudinimas Loros balse sušildė Ričardo
krūtinę.
- Lora‟
Bet mergina jau buvo nuėjusi nuo mikrofono.
Ričardas išgirdo ją sakant:
- Neskubėk, brangioji, lauke slidu. Laikyk at-
sargiai, jis dar mažas, - šaukė ji nuo galinių
durų. Pliaupiant lietui Ričardas girdėjo abejo-
nes Loros balse.
Kai ji vėl priėjo prie mikrofono, balsas buvo
šiltas, bet tvirtas.
- Jei matytum jos veidą, tau nebeliktų abejo-
nių. Pažadu pasistengti, kad ji gerai jį prižiūrė-
tų. Tai mano pareiga. Patenkintas, milorde?
Ar jis galėjo priešintis?
 - Pasirūpinsiu ir tuo, kad kačiukas tavęs ne-
pamatytų.
Ričardas atlošė galvą ir susiraukęs pažvelgė
į vietinio ryšio dėžutę.
- Labai juokinga. Gerai. Tai irgi bus tavo pa-
reiga.
Lora išjungė ryšį, bet per mikrofoną ant stalo
jis vis tiek girdėjo, kaip ji padeda Kelei nusi-
vilkti apsiaustą ir nusiauti batus.
- Koks gražuolis, - dainingai tarė Lora.
- Ar galėsiu jį pasilikti?
- Žinoma, juk ir jam reikia namų.
- Bet‟ ką pasakys tėvelis? - Dukros balse
nuskambėjo baimė. Ričardui tai nepatiko. Jis
nenorėjo, kad jo dukra jo bijotų.
- Tavo tėveliui patinka kačiukas.
"Melagė", - pagalvojo Ričardas. Nors jis ne-
matė Kelės šypsenos, bet jautė, jog ji visa
spinduliuoja laime. Dukters akyse Lora buvo
pasiryžusi padaryti iš jo didvyrį.
- Čia jis ar ji? - smalsiai paklausė Kelė.
Lora patylėjo, sukikeno ir tarė:
- Čia ji, brangute.
Dabar Ričardo namuose jau trys moterys.
Esant tokiai persvarai, vyrui nėra šansų laimė-
ti. Persisvėręs per langą vyras klausėsi. Jis
troško pamatyti Kelės, rankose laikančios pū-
kuotą kamuoliuką, veidą. Jį vėl pervėrė
skausmas.
- Katytės akys kaip tavo, panele Lora.
- O, nemanau, kad maniškės tokios žalios ir
gražios.
"Tokios", - pagalvojo Ričardas. Žalios ir pa-
slaptingos kaip katės.
- Sušildykime ją. Vargšelė visa dreba. Eime į
svetainę, užkursiu židinį. Laikyk suvyniotą,
tegul prie tavęs pripranta.
- Kokį duosime vardą?
"Duosime. Ji jau priprato prie Loros", - pagal-
vojo Ričardas. Balsai nutolo ir jis nenustygo
vietoje, norėjo bent girdėti, ką jos kalba. "Jau
ir taip blogai, kad negaliu matyti dukrytės", -
galvojo jis, leisdamasis tarnų laiptais į apačią.
- Nesu mačiusi nė vienos katės, kuri atsiliep-
tų šaukiama, - po kurio laiko jis išgirdo sakant
Lorą.
- Turėjai kačiukų? - paklausė Kelė. Ričardas
įslinko pro slaptas duris į virtuvę ir stebėjo,
kaip Lora kuria židinį.
- Žinoma, kai buvau maža, mes visada turė-
davome bent tris. Dar porą šunų ir vieną arba
dvi ožkas. - Lora nusišypsojo tokia šypsena,
kuri kaip kibirkštis užtiško ant Ričardo. - Lai-
kėme galvijų, vištų, auginome žemės riešutus.
- Žemės riešutus?
- Mano tėtis juos augina.
Kelės veidas nušvito.
- Ar jis gamina riešutinį sviestą?
- Ne, parduoda derlių sviesto gamintojams. -
Smagus Kelės juokas šildė Ričardo širdį.
- Na, kaip? - paklausė Lora, linktelėjusi galva
link ugnies.
- Gera ir šilta, bet katytė vis tiek dreba.
- Ką gi, tada švelniai ją šnekink, ji pripras
prie tavo balso ir žinos, kad nenuskriausi. Iš-
džiovink jos kailiuką, o aš atnešiu šilto piene-
lio.
Susirangiusi sofos kamputyje Kelė džiugiai
nusišypsojo.
- Labai, labai ačiū, panele Lora.
- Nėra už ką, mažute, - atsakė Lora ir pabu-
čiavo ją į galvytę.
Stabtelėjusi tarpduryje ji žiūrėjo, kaip Kelė ir
jos augintinė viena kitą guodžia. Ji prisiminė,
kad gyvenant miestelyje gyvūnai ir jai buvo
vienas iš smagiausių dalykų.
 Tamsioje virtuvėje šviesa sklido tik iš už vi-
ryklės. Lora atidarė šaldytuvą, išėmė pieną,
tada nuėjo prie spintelės paimti lėkštutės. Kai
padėjo lėkštutę ant stalo, jos ranka akimirką
sustingo.
- Kiek laiko čia stovi? - švelniai paklausė ji,
jausdama jį už nugaros, kitoje stalo pusėje.
Tyloje buvo girdėti Ričardo kvėpavimas. Nuo
tada, kai jiedu bučiavosi laiptinėje, ji nebuvo
taip arti jo, ir dabar jos viduje viskas tarsi per-
sivertė ir įsitempė nuo prisiminimų. Po galais!
Ji tikėjosi, kad atskirai praleistas laikas atbu-
kins pojūčius, tačiau užteko, kad jis atsirastų
šalia, ir jos kūnas ėmė žaižaruoti į visas puses
kaip per anksti iššovęs fejerverkas.
- Ilgokai. Jau žinau, kad tu - ūkininko dukra.
Prisiminusi seną anekdotą Lora nusijuokė.
- Taip, aš Silo Kembridžo vyriausioji.
- Kiek vaikų augo jūsų šeimoje?
- Penki. Trys mergaitės ir du berniukai. - Ji
įpylė pieno į lėkštutę. - Tarp mūsų visų tik ke-
lerių metų skirtumas.
- Turėjo būti smagu. Aš augau vienturtis.
Kartais ir Lora norėdavo būti vienturtė, bet
retai.
- Pas mus buvo triukšminga ir ankšta, bet nė
už ką nebūčiau išsiskyrusi su savo šeimynykš-
čiais.
Ričardas šyptelėjo - jam patiko jos kilmę iš-
duodantis akcentas. Buvo smalsu sužinoti apie
jos praeitį.
- Be to, kad esi gražuolė, ar buvo ir kitų prie-
žasčių dalyvauti grožio konkursuose?
Gražuolė. Kiek kartų ji buvo tai girdėjusi?
Akivaizdu - per daug graži, kad sugebėtų dar
ką nors, ne tik podiumu vaikščioti. Snobė, nes
patraukli. O vyrams jos reikia dėl gražaus vei-
delio ir figūros.
- Koks skirtumas?
- Norėčiau daugiau sužinoti apie moterį, kuri
prižiūri mano dukrą. Ir man smalsu, kaip iš
žemės riešutų ūkio patekai į Valstybės depar-
tamentą.
"Jis teisus", - pagalvojo Lora. Būdama mergy-
tės mama, ji elgtųsi lygiai taip pat.
- Mano šeima buvo labai neturtinga, - tarė ji.
- Mama rūpinosi, kad uždirbtume papildomų
pinigų, taigi vertė mane dalyvauti grožio kon-
kursuose ir filmuotis reklamose, nors buvau ne
ką vyresnė už Kelę. - Lora gūžtelėjo pečiais ir
su lėkštute rankoje atsisuko į jį. - Kai jau pa-
kankamai suaugau ir galėjau suprasti, koks tai
nešvarus verslas ir žiauri konkurencija, pati
rinkdavausi konkursus, kuriuose dalyvaudavau
dėl didesnio piniginio prizo ar stipendijos, kad
galėčiau mokytis koledže ir ištrūkti iš mieste-
lio.
- Pagirtina.
Lora pašaipiai nusijuokė ir pakėlė akis. Ri-
čardas stovėjo tarp dvejų atvertų durų, - vie-
nos vedė į namo vestibiulį, kitos į slaptą laip-
tinę. Jai knietėjo įjungti šviesą viršuje, bet Lora
Kembridž nelaužo duoto žodžio. Net duoto
princui-slibinui.
- Ar mėginai pabėgti nuo savo kilmės?
- Ne, o kam? Bet nenorėjau būti ūkininko
žmona su penkiais vaikais, kiekvieną mėnesį
skaičiuoti grašius ir kas vakarą melsti lietaus,
kad saulė neišdegintų derliaus.
Jos aštrus tonas jį sujaudino.
- Užjaučiu‟
- Nereikia. - Lora atsiduso ir pakėlė ranką. -
Buvo sunku, bet iš tikrųjų mes nežinojome, jog
esame neturtingi. Visi aplinkui gyveno lygiai
taip pat. Dabar mamai ir tėčiui jau visai ne-
blogai. - Lora lyg nusijuokė, lyg pasišaipė. -
Tiesą pasakius, dabar jiems visai gerai sekasi,
bet mama taip įprato prie nepritekliaus, kad
dėl viso pikto vis dar taupo kiaulių taukus ir
senus drabužius, konservuoja daržoves ir ver-
da uogienes. - Ji papurtė galvą. - Turbūt yra
dalykų, kurie nesikeičia. - Lora paėmė lėkštutę
ir nuėjo į svetainę, nežinodama, ar sugrįžusi jį
dar čia ras. Padėjo lėkštutę ant akmeninių
grindų, nuvedė Kelę ir jos kačiuką prie židinio
ir paklausė Kelės, ar nenorėtų kakavos. Mer-
gytės šypsena pasakė viską. Kai Lora sugrįžo į
virtuvę, Ričardas vis dar buvo ten.
Lora nudžiugo, kad jis nepradingo savo atsi-
skyrėlio bokšte, bet protas kuždėjo nusileisti
ant žemės ir prisiminti, ko pasimokė iš Polo
apie vyrus ir jų mąstymą.
Ji paėmė kakavos pakelį ir užkaitė vandens.
- Norėsi?
- Ne, dėkui.
"Kaip šie du žodžiai gali taip viliojamai
skambėti tamsoje?"- pagalvojo Lora. Buvo aki-
vaizdu, jog jie abu vengia prisiminti, kad prieš
dvi dienas puolė vienas kitam į glėbį kaip pa-
augliai. Lengva būti mandagiems, kai drau-
džiama žiūrėti vienas kitam į akis.
Lora atsikrenkštė ir nuvijo erotiškus prisimi-
nimus.
- O kas tavo tėvai, kokia tavo šeima?
 - Turiu tik Kelę. Prieš vestuves per pusmetį
palaidojau abu tėvus.
"Kaip baisu būti tokiam vienišam", - pagalvo-
jo ji, bet žinojo, kad Ričardas nenorėtų jos gai-
lesčio.
- Tada tau dar svarbiau pažinti dukrą, Ričar-
dai. Greitai liksite dviese.
Ričardas negalėjo apie tai nė pagalvoti -
troško, kad Lora liktų. Jam teks įveikti pagun-
dą ir jos šalintis. Juo labiau, kad ir Kelė neturi
jo pamatyti. Ričardas žinojo, kad dukra minty-
se jau yra nupiešusi jo paveikslą, ir jos ketve-
rių metų protas negalės priimti sužaloto jo kū-
no. Kelė jį atstums, o jis nenori to patirti. Kai
Ričardui nuėmė tvarsčius, Andrėja nė nemėgi-
no slėpti savo reakcijos. Ričardas negali tikė-
tis, kad mergytė reaguos kitaip. Gal Lora ir
būtų tolerantiškesnė, bet jis nerizikuos. Tik ne
po to, kai laikė savo glėbyje, po vienintelio
bučinio, pakirtusio jam kojas. Jei Lora jį at-
stumtų, jam skaudėtų daug stipriau.
Ričardas įtikinėjo save, kad svarbiausia jam
yra Kelė, o ne jo kūno reakcijos ir moters troš-
kimai. Geriau likti tamsoje ir laikytis nuo Loros
bent per tris žingsnius. Mažesnis atstumas pa-
vojingas.
 - O tavo žmonos šeima?
- Buvusios žmonos, - pataisė jis. - Ji irgi netu-
rėjo giminių. Bent jau man nepasakojo.
Lora palingavo galva. Ji troško sužinoti apie
moterį, kurią Ričardas buvo vedęs, bet nenorė-
jo smalsauti ir draskyti neužgijusių žaizdų. Iš
to, kaip Ričardas ištarė"buvusi", Lora suprato,
jog jam vis dar skaudu apie tai kalbėti, tačiau
jis skaudino tik save. Mirusiajai neberūpėjo.
Lora nusprendė, kad tik beširdė moteris gali
palikti vyrą nelaimėje. Bet tai, kad nebuvo gi-
minių, reiškė, jog Kelė niekada nepatirs, ką
reiškia turėti senelius ir pusbrolius. "Kokie jie
abu vieniši", - pagalvojo Lora ir dar stipriau
pasiryžo ištraukti Ričardą iš tamsos.
Ji paruošė du puodelius kakavos ir nuėjo prie
durų į svetainę.
- Kas privertė tave atsisakyti darbo su užsie-
nio pasiuntinių vaikais ir įsidarbinti aukle?
Lora atsisuko - nyranti į lietingus debesis
saulė neskleidė šviesos, ji įžvelgė tik miglotą
aukštą siluetą.
- Vyras, - nuoširdžiai atsakė ji. - Vyras, kurį
labai mylėjau.
Gėdos ir sielvarto kupinas balsas lyg kardu
perrėžė Ričardo širdį - jis pajuto jos nuoskau-
dą.
- O, Lora, ką jis padarė?
- Melavo, išdavė, apgaudinėjo. Bet skau-
džiausia, kad jam manęs reikėjo tik dėl geros
mano išvaizdos. Matai, Ričardai, mudu turime
daug daugiau bendra, nei manei.
- Taip nėra.
- Ką sakai? Argi tu netrokšti manęs tik dėl to,
kad esu graži?
- Po perkūnais, tai didžiulis skirtumas. Tu net
nenutuoki, ką reiškia būti bjauriam.
- Ne, bet žinau, ką reiškia, kai esi vertinamas
pagal išvaizdą.
Netikėtai į valgomąjį įbėgusi Kelė privertė
Lorą nutilti.
- Ar kalbiesi su tėveliu? Ar jis čia? Noriu pa-
matyti. Kur jis? - Mergaitė prabėgo pro Lorą.
Pažvelgusi į virtuvę mergina suprato, kad jo
ten jau nėra.
- Taip, brangute, jis čia buvo.
Kelė pažvelgė į ją plačiomis liūdnomis aki-
mis, spausdama kačiuką po smakru.
- Ar jis nenori su manimi susitikti? - Jos lūpų
kampučiai nusviro, o mėlynose akyse subliz-
gėjo ašaros. Loros širdis plyšo iš skausmo. Te-
traukia jį velniai, kaip jis elgiasi su dukra!
 - Nori, brangute, bet dabar negali.
- Kada galės?
Šiuose žodžiuose buvo tiek liūdesio, kad Lo-
ros akys prisipildė ašarų.
- Greitai, - sušnibždėjo ji, nors abejojo, ar Ri-
čardas Blektornas kada nors išlįs iš olos pabūti
su mažąja princese.

ŠEŠTAS SKYRIUS
Ričardas išgirdo furgono gausmą, suskambė-
jo durų skambutis. Pasiuntinukas nepaliko pa-
keto, kaip visada, prie laiptų, o nuėjo į namo
galą. Kodėl? Staiga Ričardas suprato. Lora!
"Tikriausiai miestelyje sklando gandai apie
pilyje šlykščios pabaisos įkalintą gražuolę", -
pagalvojo jis ir ciniškai išsiviepė. Iki šiol čia
buvo apsilankęs tik vienas vyras, o kad Lorai
Kembridž gerbėjų netrūksta, Ričardas neabejo-
jo.
Bet juk dėl to ji ir buvo nelaiminga: vyrus
domina tik jos išvaizda. Net jos mylimas žmo-
gus ją mylėjo tik dėl grožio, o Lora paliko dar-
bą ambasadoje, paaukojo savo karjerą dėl vy-
ro, kuris ją apgaudinėjo, melavo. Ričardas nu-
sprendė, jog tas kvailys nė nevertas tokios
moters kaip Lora Kembridž. Šilta ir rūpestinga,
ji nusipelnė vyro, kuris ją vertintų. Nuostabio-
se žaliose akyse Ričardas įžvelgė dar neišny-
kusį pažeminimą, gėdą ir pyktį. Kada tai įvy-
ko? Kas jis buvo? Ričardas būtų su džiaugsmu
sugurinęs jam nosį.
Pažvelgęs į kiemą Ričardas pamatė Lorą, sė-
dinčią prie lauko stalelio, stebinčią, kaip jo
dukra supasi ant medinių sūpuoklių, ir kažką
piešiančią vaikiškame piešimo sąsiuvinyje.
Priėjus vyrukui, ji padėjo sąsiuvinį į šalį, pasi-
rašė už pristatytas prekes ir paprašė jas nu-
nešti prie galinių laiptų. Tačiau vyrukas nesi-
traukė. Tiesą pasakius, jis buvo toks įžūlus,
kad atsisėdo šalia Loros. Sėdėjo labai arti ir
spoksojo į ją. Lorą prajuokino vaikino žodžiai,
ir Ričardas sugriežė dantimis, o kai ji pasiūlė
jam pasivaišinti kava iš šalia stovinčio termo-
so, Ričardo dantys vos nesutrupėjo į miltus.
"Argi tas vaikinas neturi darbo?" - susierzinęs
pagalvojo jis.
Priėjo Djujis. Ričardas manė, kad piktas
draugo žvilgsnis nubaidys vaikiną, bet tas nė
neketino eiti. Lora įpylė kavos Djujui ir, nors
vyresnysis vyras išgėrė ją vienu mauku ir me-
tė į vaikiną iškalbingą žvilgsnį, gražus, bent
penkeriais metais už Lorą jaunesnis vyrukas
nepajudėjo. Ričardas norėjo plačiai praverti
langą ir sušukti, kad šis keliautų‟ savais ke-
liais. Jis pavydėjo. Klaikiai pavydėjo. Atsitrau-
kęs nuo lango vyras rankomis persibraukė per
veidą. Jam buvo nė motais, kad neturi jokios
teisės pavyduliauti. Lora ne jo, tik Kelė, o be
Loros neturėtų nė tiek. Ričardo nebuvo su jo-
mis. Lora, Djujis, Kelė‟ Jie gyvena šiame na-
me, o jis tik šešėlis. Žmogaus aidas. Dieve,
kaip jis iki to nusirito? Niekada nelaikė savęs
bailiu, slapstymasis buvo jam nemielas. Po
galais, juk ne dėl savęs, o dėl jų taip elgiasi!
Nenori, kad dėl jo žmonės sapnuotų košmarus
ar gautų širdies smūgį.
Beldimas į duris atitraukė Ričardą nuo min-
čių ir jis nukreipė žvilgsnį į duris. Tikriausiai
atėjo tarnaitė, ponia Koulson. Jis paprašė mi-
nutėlę palaukti ir įlindęs į tarnų laiptinę nusi-
leido į antrą aukštą. Tarnaitė ilgai neužtruks,
Ričardas nebuvo nevala. Skliautuotame name
aidėjo dulkių siurblio garsas, o jis slampinėjo
koridoriais ir sustojo prie Kelės ir Loros kam-
barių. Knietėjo įslinkti į Loros miegamąjį ir ap-
sidairyti, bet savigarba neleido. Tada jis įėjo į
Kelės kambarį, pažvelgė į aukštą princesės
lovą, pakėlė kelis žaislus. Išgirdęs juoką priėjo
prie lango ir užlindo už užuolaidos. Kelė šoki-
nėjo, o katytė mėgino nutverti jos sportinių
batelių raištelius. Ričardas sugniaužė užuolai-
dą į kumštį. Troško kartu su Kele juoktis, būtų
galėjęs atiduoti jai bet ką. Norėjo šypsotis Lo-
rai, justi veidą glostančius saulės spindulius.
Staiga Lora pasisuko ir pažvelgė į langą, prie
kurio jis stovėjo.
Net ir per tokį atstumą jis įžvelgė pyktį jos
akyse. Kas, po galais, ją taip siutina? Juk ji pati
flirtuoja su pasiuntinuku. Vaikinas irgi pažvel-
gė įkandin Loros, skubiai grąžino puodelį ir
atsisveikindamas kilstelėjo kepurę.
Lora atsuko Ričardui nugarą, atsisveikino su
pasiuntinuku ir nusišypsojo Kelei, kuri ropojo
kartu su katyte. Buvo gera vėl matyti Kelės
šypseną. Tą vakarą, kai jos rado katytę, o vos
už kelių žingsnių nuo jos stovėjęs tėvas atsi-
sakė su ja susitikti, Kelė kelias dienas liūdėjo.
Mergytė jautė nuoskaudą. Ji paklausė Loros,
kodėl tėtis jos nenori, ir ši dar labiau supyko
ant Ričardo.
Bet Lora, vos išgirdusi jo balsą, pajustavo,
kaip jis traukia ją..
"Privalai liautis apie tai galvojusi", - kalė ji
sau į galvą. Polas norėjo tavęs dėl grožio, da-
bar to nori Ričardas. Lora vis dar pyko, su Ri-
čardu buvo santūri, užsakinėjo prekes naujajai
gyventojai ir mokė ją prižiūrėti augintinę. Da-
bar juoda katytė puikavosi nauju žaliu bliz-
gančiu antkakliu su varpeliu, kuris skimbčiojo,
kai ši glaustėsi Kelei aplink kojas. Mergytė ne-
siliaudama kikeno, tempėsi katytę ant čiuo-
žyklos, o ši ramiai žvelgė tarytum sakydama:
"Ar manai, kad man linksma?"
Naujoji jų keistos šeimos gyventoja jau turėjo
vardą - Serabė. Ji nebuvo panaši į Žasminą,
Bagiras buvo berniuko vardas, bet Kelė pri-
mygtinai reikalavo vardo katytei. Pastarąsias
kelias lietingas dienas jos žiūrėjo animacinius
filmukus, todėl, Loros manymu, katytei labai
pasisekė. Kelei buvo sunku ištarti raidę"r", ir
katytės vardas skambėjo labai žaviai.
Paėmusi bloknotą Lora baigė piešti gražų Ke-
lės veidelį. Kai buvo jaunesnė, menas buvo jos
pomėgis. Mergina mėgo kurti niekučius ir dar
nebuvo praradusi įgūdžių, bet nuo koledžo lai-
kų nė karto nebuvo paėmusi į rankas nei krei-
delių, nei teptuko. Kadangi namus tvarkė tar-
naitė, ji nelabai turėjo ką veikti, o mylėti šią
mergytę buvo lengva. Lora atsiduso, liovėsi
paišiusi ir žiūrėjo, kaip Kelė bruka katytę į sa-
vo striukę. Ji dievino Kelę, jos meilė jai stiprėjo
su kiekviena mergytės šypsena, kai ji užsi-
ropšdavo jai ant kelių ir nusijuokdavo.
"Čia viskas, ką turi", - kuždėjo jos vidinis bal-
sas. Bet kodėl pastarąją savaitę ji jautė daug
daugiau nei būdama su Polu? Nuvijusi prisimi-
nimus Lora grįžo prie piešinio, kol pakilo vėjas
ir joms teko grįžti vidun.
Serabė šokinėjo aplink Kelę, bet kai tik mer-
gytė įėjo vidun, spruko apšniukštinėti daugy-
bės namo užkaborių ir plyšių.
- Ne, palauk, - tarė Lora ir sugavo Kelę, kai ši
jau norėjo sprukti paskui katytę. - Iš pradžių
nusiplauk rankas, paskui vakarieniausime.
Kelė sunkiai atsiduso ir klusniai nupėdino į
vonią.
- Patikrinsiu, ar švariai nusiplovei, jaunoji
panele.
- Gerai, panele, - išgirdo Lora ir nusišypsojo,
traukdama keptuvę ir produktus savo ypatin-
gajai jautienai su pipirais ir spagečiais. Kai Ke-
lė grįžo iš vonios, Lora patikrino jos rankutes ir
pasiuntė į svetainę, liepusi susirasti katytę ir
pažiūrėti filmuką. Vidinio ryšio spragtelėjimas
- bebalsis signalas - buvo tarsi šaltas kvieti-
mas. Ji išjungė viryklę, priėjo prie mažo mikro-
fono sienoje ir paspaudė mygtuką.
- Kvietėte, milorde?
- Daugybė juokdarių neturi darbo, o tu gami-
ni vakarienę.
 Lora šyptelėjo, pyktis mažumėlę atlėgo.
- Argi aš ne gerutė?
- Kodėl taip ilgai užsibuvo pasiuntinukas?
Ar tik ne pavydą ji išgirdo jo balse?
- Pasikalbėjome kaip kaimynai.
- Jis kalbėjo, ar tu?
- Manau, kad abu. Mielas vaikinas, nori užsi-
dirbti pinigų koledžui.
- Kad ir Oksfordo universitetui, man nerūpi!
Nenoriu, kad apie mano dukrą sukinėtųsi sve-
timi žmonės.
Lora linktelėjo.
- Suprantu. Tikiuosi kad su manim ir Djuju ji
pakankamai saugi.
- Gerai pagalvok, Lora. Aš labai turtingas
žmogus, bet neketinu rizikuoti, kad kas nors
pagrobtų mano vaiką ir reikalautų išpirkos.
Lora mirktelėjo.
- Ar nemanai, kad kiek sureikšmini visa tai?
- Nemanau.
- Ar tai reiškia - jokių svečių, jokių išvykų?
Nori, kad Kelė taptų atsiskyrėle, kai tam nėra
jokios priežasties? - Lora dūrė pirštu į mikrofo-
ną tarsi jam į krūtinę. - Ką gi, leisk tau pasaky-
ti - to nebus! Bent jau kol aš čia. Kelei reikia
lankyti mokyklą, žaisti su vaikais. Ji ilgisi
draugų, senų namų, mamos ir, atvirai pasa-
kius, lordo Blektorno, - įgėlė ji. - Aš už ją atsa-
kinga. Jeigu nepasitiki, kad galiu ją apsaugoti,
lipk žemyn ir saugok pats!
- Palūkėk‟ - sududeno balsas per garsiakal-
bį. - Tu ant manęs pyksti?
Ji pasilenkė prie mikrofono ir dūrė pirštu į
mygtuką.
- Ne, - tarė Lora. - Aš tiesiog siuntu! Vakar
įskaudinai Kelę. Buvai per kelis žingsnius, bet
nepriėjai ir nepašaukei. Ji pasijuto atstumta, -
mergina giliai įkvėpė oro, - ir galvoja, jog tu
nenori, kad ji čia pasiliktų.
- Ką?
- Mergaitei tik ketveri. Ji mano, kad jei nenori
su ja susitikti, pasikalbėti ir pripažinti, kad ji‟
tai tikrai nenori, kad ji čia būtų. Keista, ar ne?
- Po perkūnais!
- Būtent. Ką ketini daryti?
- O ką galiu?
- Susitikti su ja.
- Manai, nenoriu? Bet prakeiksiu save, jei iš-
gąsdinsiu savo vienintelę dukterį!
- Ji myli tave besąlygiškai. Vaikai tėvus myli
savaime, jiems nereikia nė stengtis. - Ji išjungė
vidinį ryšį, bet po kelių sekundžių vėl įjungė. -
Kamuolys tavo rankose. Pelnyk tašką arba
traukis iš aikštelės.
- Ką čia kalbi, Lora?
Ričardo balse skambėjo nerimas, bet Lora jį
nutraukė.
- Lindėk savo irštvoje, kol mažylė pamirš,
kad turi tėvą. Taip jai skaudės daug mažiau. -
Ji išjungė mikrofoną ir grįžo ruošti vakarienės.
Ričardas kvietė ją du kartus, bet ji neatsakė.
Susmukęs į odinį krėslą jis rankomis persi-
braukė per veidą, paskui per plaukus. Užsispy-
rusi moteris. Kas, velniai rautų, ji tokia, kad
jam nurodinėja, kaip elgtis su dukra? Dėl Die-
vo meilės - tik auklė! Šiuose namuose galioja
jo taisyklės. Kelė yra jo dukra, ir jis ją augins
taip, kaip norės.

Rišdamasis teniso batelį Ričardas pamatė

pro durų tarpą lendančią juodą letenėlę ir iš-
girdo miaukimą. Jis atsistojo ir pravėrė duris.
Katytė apžiūrėjo grindis ir pakėlusi galvytę
pažvelgė į jį. Tik beširdis būtų galėjęs nenusi-
šypsoti. Katytė švelniai glaustėsi aplink kojas
ir tyliai murkė; Ričardas paėmė ją ant rankų.
- Vaikštai kur negalima, - tarė žaliaakiam
gyvūnėliui.
Buvo jau vėlu, namuose viešpatavo tyla. Ke-
lė gulėjo lovoje. Ričardas manė, kad Lora irgi
savo kambaryje arba apačioje. Jau kelias va-
landas name nebuvo nė garso. Katytė miauk-
telėjo. Ričardas pažvelgė į ją, priglaudė prie
krūtinės ir nusprendė, kad eidamas pabėgioti
nuneš į dukters kambarį. Bet katytė užsiropštė
aukštyn, prigludo prie kaklo ir švelniai murk-
dama ėmė laižyti. Tai sujaudino vyrą - jam rei-
kėjo kitos gyvos būtybės prisilietimo. Lipda-
mas į apačią jis trynė veidą į minkštą juodą
kailiuką. Serabė ėmė murkti garsiau.
Ričardas įžengė į Kelės kambarį, apšviestą
silpnos naktinės lemputės. Jis paguldė katytę
Kelei prie krūtinės, mažylė įsitaisė tarp ant-
klodžių. Kelė iškart padėjo rankytę katytei ant
nugaros.
Lora sakė, kad Kelė mano, jog jis nenori, kad
mergaitė čia būtų. Nuo pat ryto Ričardas suko
galvą, kaip įtikinti Kelę, kad ji - pats nuosta-
biausias žmogus ir jam jos labai reikia. Atsar-
giai atsisėdęs ant aukštos lovos krašto jis ir
žvelgė į miegančią dukrą. Kačiukas pakėlė
galvą, bet tuoj ir vėl atsigulė.
 Kelė sujudėjo. Ričardas įsitempė.
Mergaitė plačiai atmerkė akis, Ričardas ne-
judėjo. Jo širdis daužėsi it pašėlusi. Buvo gana
tamsu, Kelė galėjo įžiūrėti tik jo siluetą. Jis
nenorėjo, kad mažylė pamanytų, jog nakties
tamsoje ją užpuolė baisi būtybė.
- Tėti?
Jos balselis virpėjo. Ričardas meldė Dievą,
kad dukra neišsigąstų.
- Taip, princese.
- Ar tu pyksti?
- Ne, mieloji, ne. Kodėl taip manai?
- Niekada pas mane neateini.
- Dabar aš juk čia, ar ne?
Ji patylėjo, tada tarė:
- Taip, turbūt.
Ričardas padarė tai, ko neturėjo daryti - pasi-
lenkė ir ją apkabino. Katytei tai nepatiko. Kad
gyvūnėlis netrukdytų, jis paguldė jį ant pagal-
vės. Kelė rankytėmis apsivijo tėčio kaklą. Ri-
čardui užgniaužė gerklę, švelniu raminamu
balsu jis sušnibždėjo jai į ausį:
- Myliu tave, Kele. Labai myliu. Be galo
džiaugiuosi, kad tu dabar su manimi.
- Tikrai?
 - Žinoma, mažute. Aš tave myliu. Labai norė-
čiau išeiti su tavimi į kiemą, žaisti paplūdimy-
je, bet negaliu.
- Kodėl?
- Todėl‟ kad man negalima būti saulėje, -
melas strigo gerklėje.
- Ar tau vis dar skauda žaizdas, tėti? Mamytė
sakė, kad jos buvo gilios.
Ričardas užsimerkė. Gilios? Jos pervėrė jo
sielą.
- Taip, mieloji, kartais jas vis dar skauda. - Jis
tikėjosi, kad ji niekada nesužinos, kaip stipriai.
- O, - sunkiai atsiduso mergytė ir šilta bei
švelni prigludo jam prie krūtinės. - Kartą nukri-
tau ir užsigavau kelį. Man ilgai skaudėjo.
Ričardas pajuto ugninį kamuolį gerklėje. Kelė
savaip mėgino jį užjausti ir suprasti.
- Kol tavęs čia nebuvo, jaučiausi labai vieni-
šas, Kele.
- Aš irgi, tėti. - Jos mažos rankutės suspaudė
jo randuotą kaklą, bet, regis, ji to nepastebėjo.
- Aš tave myliu, - sušnibždėjo ji ir nusižiovavo.
Lora jam sakė, kad vaikai myli besąlygiškai.
Bet ar atleidžia? Jis glostė jai nugarą, sūpavo
ir nenorėjo paleisti šios brangios Dievo dova-
nos. Rankytės atsileido ir Ričardas suprato,
kad Kelė užmigo. Jis patraukė katytę, paguldė
dukrą ir apkamšė. Abi nusižiovavo.
Ričardas pakilo nuo lovos.
- Dar neišeik, tėti.
Jis švelniai nusišypsojo ir sušnibždėjo:
- Neišeisiu, mieloji. Dar pabūsiu. - Atsisėdęs į
supamąjį krėslą jis paėmė pasakų knygą. Kelė
plačiai atsimerkė ir tamsoje švelniai sušnibž-
dėjo:
- Seniai, labai seniai tolimoje šalyje gyveno
graži mergaitė‟

Lora stovėjo pakrantėje, kalvos papėdėje,

anapus akmeninės tvoros, kuri juosė didžiulį
namą. Jos batai buvo nugrimzdę į smėlį, o ran-
kos giliai sukištos į striukės kišenes. Jautėsi
nesmagiai, kad spaudžia Ričardą, bet dar nie-
kada nebuvo sutikusi tokio užsispyrėlio kaip
Blektorno pilies valdovas. Vandens paviršiuje
atsispindėjo mėnulio šviesa. Vėjas taršė jos
plaukus, kiaurai košė per plonas medvilnines
kelnes ir nugara nubėgo šiurpuliukai. "Padau-
gėjo lietaus ir audrų", - galvojo ji ir prisiminė,
kad reikia išklausyti žinias - gal tikimasi ura-
gano? Žvilgtelėjusi į namą ji pastebėjo ristele
nuo šlaito besileidžiantį siluetą.
Ričardas! Jis dingo prie vartų, paskui vėl pa-
sirodė pakrantėje ir bėgo link jos. Lora nedels-
dama pasuko atgal. Jis buvo su gaubtuvu ir
tamsiu sportiniu kostiumu, beveik nematomas
naktyje. Vienintelė šviesa sklido nuo keliolikos
apsaugos prožektorių aplink didįjį akmeninį
namą.
Pastebėjęs Lorą Ričardas sustojo.
Ji akimirką dvejojo, paskui greitu žingsniu
patraukė link namų.
- Lora, - pašaukė jis, kai ji ėjo pro šalį nepa-
keldama akių.
- Nenoriu, kad Kelė namuose liktų viena.
- Įjungta apsaugos signalizacija.
- Jei prabustų vidury nakties ir pradėtų klajoti
po namus manęs ieškodama, signalizacija ma-
žai gelbėtų.
"Jos, ne manęs, - atsiduso Ričardas ir jį per-
smelkė pavydas. - Bet ji čia tam ir yra, - kad
rūpintųsi ir mylėtų mano dukrą."
- Lora, palauk.
- Kam? Nori pasiginčyti? Juk žinai, ką jaučiu.
- Žinau? Vieną naktį tu mano glėbyje, o kitą
jau nori nukirsti galvą.
 - Turėjau svarių priežasčių, - atkirto ji. Oras
tarp jų nuo aistros net kibirkščiavo. - Bučinys
laiptų aikštelėje neturi nieko bendra su tavo
dukra ir jos begaliniu noru būti su tėvu.
- Žinau. - Ričardas priėjo arčiau.
- Norėčiau tikėti... Bet nebekalbėkime apie
tai. - Lora žengė žingsnį atgal, tramdydama
keistą norą pulti jam į glėbį ir vėl bučiuoti.
"Kaip jam pavyksta likti šešėlyje? - spėliojo
mergina.
- Tas jausmas niekur nedings, - tarė Ričar-
das. Stojo ilga tyla. Lora girdėjo jo kvėpavimą,
vėjo čeženamą drabužį, paskui pasigirdo tylus
žemas balsas: - Nenoriu, kad dingtų.
Lora irgi jautė tą patį, tačiau ištarė žodžius,
kuriuos privalėjo ištarti:
- Neleisiu, kad manimi pasinaudotum.
- Vertinu tavo pasitikėjimą savimi, bet aš ne
tas niekšas, kuris tave įskaudino.
- Tai skirtingi dalykai. Tas bučinys parodė,
koks laikinas gali būti mūsų ryšys. "Nepapras-
tai aistringas ir nuostabus", - pridūrė ji minty-
se. - Esu šalia tavęs, o kokia aš - visai nesvar-
bu.
- Po perkūnais, kodėl taip kalbi?!
- Mėgstu tiesą. Taip lengviau gyventi.
 - Gyveni meluodama. - Staiga jis žengė prie
jos, bet šįkart ji nesitraukė. - Nemokėčiau pa-
sinaudoti moterimi. Mylėjau tik kartą gyveni-
me. - Ričardas giliai įkvėpė ir tęsė: - Nė viena
tos meilės akimirka neprilygsta tam, ką jaučiu
šalia tavęs.
Lora pajuto, kaip linksta keliai ir daužosi šir-
dis.
- Tai tik geismas.
- Geismą aš pažįstu. Jis laikina paguoda.
Lora stengėsi nuslėpti jaudulį balse.
- Aš ir esu laikina tavo gyvenime, Ričardai.
- Viešpatie aukščiausias, ką, po galais, jis tau
padarė?! - paklausė Ričardas. Kažin ką būtų
atidavęs, kad sužinotų, kodėl ji tokia baugšti ir
nepasitikinti.
Lora pakėlė akis.
- Pasipiršo, o aš suklydau, patikėjau, kad
nuoširdžiai mane myli. Likus dviem dienoms
iki vestuvių sužinojau, kad veda mane tik dėl
gražaus veido.
Ričardas su užuojauta atsiduso, bet jai nerei-
kėjo jo gailesčio - pakako iš draugių ir seserų.
- Po vestuvių Polas ketino ir toliau susitikinė-
ti su meiluže, o aš turėjau tapti jo trofėjine
žmona. Gražiai šypsotis, būti šalia, prižiūrėti
namus, rengti prašmatnius vakarėlius ir pa-
gimdyti keletą palikuonių. - Ji pasuko galvą ir
pažvelgė į jūrą. - Tai taip senamadiška, kad
man net bloga. Man iš jo nieko daugiau nerei-
kėjo, - ji pažvelgė į Ričardą, vis dar besislaps-
tantį tamsoje, - tik meilės. Jis savanaudis, pa-
sipūtęs kvailys!
"Jį mylėjo tokia graži ir protinga moteris, o jis
jos atsisakė! Mulkių mulkis", - pagalvojo Ri-
čardas.
- Man jis irgi toks atrodo. - Jis suėmė Lorą už
rankų, ji aiktelėjo. Nuo prisilietimo ją užliejo
troškimas, kurio ji kratėsi. - Nereikia, Ričardai.
Nenoriu dar kartą to patirti.
Jis šyptelėjo.
- Manau, kad mudu pažengę daug toliau. Gy-
veni mano namuose, rūpiniesi mano dukra‟ ir
varai mane iš proto. - Ričardas palenkė galvą.
- Pamėginkime dar kartą.
Lora užuodė jo kvapą, jo kūno karštis saugo-
jo ją nuo vėjo ir šildė odą. Mergina nebegalėjo
sau meluoti. Nepaisant slypinčio pavojaus, kad
ir vėl gali likti įskaudinta, nes Ričardas pasi-
rinko atsiskyrėlio gyvenimą, ji troško jo prisi-
lietimo, kaip ir jis jos. Lora norėjo, kad jis vėl
ją bučiuotų, ji beviltiškai geidė sužinoti, ar
akimirkos laiptų aikštelėje buvo tikros, ar jo
prisilietimas vis dar toks galingas, jog gali joje
sukelti tokią sumaištį. Gal ją taip veikė jo kūno
paslaptis, atsiskyrimas nuo pasaulio, skaus-
mas, kurį jis užrakindavo tamsoje, o tada tap-
davo savimi ir leisdavo prisiliesti prie savo sie-
los?
O gal tai tik geismas, kurį tamsoje sukelia jo
žemas prikimęs balsas, - vilioja pasiduoti be-
protybei?

SEPTINTAS SKYRIUS
Dar nė neprilietęs savo lūpų prie josios, Ri-
čardas jau jautė saldumą. Trūkčiojanti aimana
įstrigo giliai jos gerklėje, ji geidė daugiau,
troško numalšinti geismą. Vyras vos valdėsi,
jis švelniai paėmė ją už rankų ir ji prie jo pri-
gludo.
Kai jų lūpos susiliejo, galinga aistros banga
smelkėsi į jį ir plėšė perpus.
- Lora, - sumurmėjo jis. Ji sudejavo, pirštais
palietė jo krūtinę, jis ėmė ją glamonėti.
- Mums nereikėtų to daryti, - sušnibždėjo ji,
glamonėdama liežuviu jo lūpas ir versdama jį
garsiai dejuoti.
 - Bet mes jau darome.
Jos rankos slinko jo krūtine į viršų, Ričardas
suėmė jas už riešų ir atitraukęs sudėjo jai už
nugaros.
- Ne, - švelniai sušuko ji. Kai jo rankos atsi-
dūrė jai už juosmens, Loros aistra virto pykčiu.
- Aš taip negaliu, - sušnibždėjo ji, atitraukda-
ma nuo jo savo lūpas. - Negaliu taip gyventi.
Negalėsiu. Jei manimi nepasitikėsi, tarp mud-
viejų nieko nebus.
Mergina pasimuistė ir jis iš karto ją paleido.
Bėgdama namo Lora neatsisuko. Jos kūnas
troško jo, o širdis plyšo.
Ričardas žvelgė jai pavymui ir stengėsi lygiai
kvėpuoti. Sunkiai sekėsi, nes krūtinė buvo lyg
surakinta, kraujas virė nuo aistros, o paslėps-
niai tvinkčiojo iš geismo. Tą akimirką jis pasi-
juto apgailėtina vyro, koks kažkada buvo, ka-
rikatūra. Tai jam kėlė šleikštulį.

Po bėgimo, kuris priminė apie sužalotus

raumenis, Ričardas grįžo namo ir prieš lipda-
mas į viršų dar nugriebė stiklinę vandens. Ei-
damas pro svetainę ant stalelio pastebėjo vie-
ną iš Loros piešinių - krėsle miegančią Kelę su
katyte. Kitame lape buvo namas, dar kitame -
jo žaviai besišypsanti dukra ant čiuožyklos. Jį
nustebino ne tik puikūs piešiniai - kiekviena
linija, kiekvienas šešėlis buvo nupieštas su
meile. Ir visa tai - paprastu pieštuku vaikiška-
me bloknote. Ričardas paėmė vieną piešinį,
kuriame buvo Kelė, ir patraukė savo kambario
link, beveik nesibaimindamas, jog bus paste-
bėtas klaidžiojantis koridoriais. Jis puikiai žino-
jo, kad Lora pasistengs jo išvengti.
Kitos dvi dienos įrodė, kad jis buvo teisus.

Maistą Lora palikdavo prie durų, - pasibels-

davo ir ištardavo kokį žodį. Ji žinojo, kad jei
ims kalbėti, per daug prisimins ir per daug no-
rės. Mergina suprato, jog tai nepadės, bet no-
rėjo išlaikyti atstumą, sudėlioti mintis ir jaus-
mus. Kaskart pagalvojusi apie Ričardą jausda-
vosi sutrikusi.
Šiandien visą savo laiką Lora paskyrė Kelei,
jos žaidimams, ir mergaitė atrodė labai lai-
minga. Jos vaikštinėjo pakrante ir rinko kriauk-
les. Nuplovė jas, išdžiovino ir apklijavo seną
veidrodį, kurį Lora buvo radusi garaže ieško-
dama dar vieno kibiro. Vienoje garažo pusėje
buvo netvarka, kitoje - tvarkingai sukrautos
dėžės. Lora spėjo, kad dalis daiktų dėžėse tik-
riausiai priklausė Ričardo žmonai ir priminė
jam santuoką. Ji nuvijo šią mintį.
- Gal nudažykime taip, kad derėtų prie tavo
kambario? - paklausė Lora, bet Kelė papurtė
galvą.
- Noriu jį padovanoti tėveliui.
Lora sumirksėjo, paskui nusišypsojo.
- Neabejoju, kad jam patiks.
- Aš pati nunešiu.
- Mieloji, nemanau, kad tai geras sumany-
mas.
Bet Kelė jau bėgo į namą, prispaudusi dova-
ną prie krūtinės. Lora pasileido iš paskos ir
spėjo sugriebti dar laiptų apačioje.
- Kele, sustok, juk dar turi išdžiūti klijai. Kol
kas palaikyk jį savo kambaryje.
- Ne, noriu jam padovanoti!
Kelė išslydo iš rankų ir pasileido link laiptų.
Bet Lora buvo greitesnė, vėl sučiupo ją į glėbį
ir stipriai apkabino.
- Paleisk mane!
- Mieloji, negali jo pamatyti. Niekas negali.
 Kelė pravirko. Lora sėdėjo ant laiptų ir laikė
ją. Ištraukusi iš mergaitės gniaužtų veidrodį ji
padėjo jį į šalį. Kelios kriauklės atsiklijavo ir
nukrito ant grindų. Kelė rankomis ir kojomis
apsivijo Lorą ir ėmė taip raudoti, tarsi jai iš
skausmo būtų plyšusi širdis.
- Kas čia vyksta?
Lora nieko neatsakė balsui, sklindančiam per
vidinį ryšį, tik švelniai ramindama Kelę užnešė
kartu su dovaną į viršų. Mergytės rauda apri-
mo. Lora paguldė ją ant jos lovos ir nuavė ba-
telius. Kelė kūkčiojo ir šniurkščiojo. Nors jau
buvo pietų miego metas, ji priešinosi.
- Noriu katytės.
Lora nubraukė plaukus Kelei nuo veido ir ta-
rė:
- Tuoj surasiu.
Kai Lora išėjo, Kelė atsisėdo, paskui išlipo iš
lovos ir pristūmė prie sienos kėdę. Užlipusi ant
jos ji ėmė spaudyti vidinio ryšio skydelio myg-
tukus.
- Tėti? Turiu tau dovaną. Pati padariau. Tai
veidrodis.
Ričardas tylėjo.
- Tėti?
- Man labai malonu, mieloji. Žinau, kad jis
nuostabus.
- Ar tu jo nenori?
- Labai noriu.
- Tada ateik pasiimti, - pavargusiu balseliu
tarė Kelė.
- Negaliu, brangioji.
- Gali! - sušuko Kelė. - Mačiau tave pakrantė-
je. Mačiau. Tu gali!
Lora įėjo su katyte rankose. Ji suprato, kas
vyksta. Gailus Ričardo atodūsis praslydo vidi-
nio ryšio laidais ir pasklido ore.
- Eikš, mažute, - tarė Lora. Ji nukėlė Kelę nuo
kėdės ir nunešė į lovą.
Kelė muistėsi ir verkė. Ji spardė antklodę ir
kažką murmėjo po nosimi. Lora nenuleido nuo
jos akių.
- Jei negražiai elgsiesi, neduosiu tau Serabės.
Mergytė atsiduso ir pažvelgė į ją pro užkritu-
sius juodus plaukus: jos akyse spindėjo liūde-
sys ir vienatvė.
- Atsiprašau, - nenorom sumurmėjo ji.
Lora atsisėdo ant lovos krašto, bet katytės
nedavė.
- Tu nekalta, mieloji. Suprantu, kad pyksti,
jog tėtis pas tave neateina. "Aš irgi", - pagal-
vojo Lora. - Bet nesijaudink. Aš jam perduosiu
veidrodį.
- Kodėl tu gali jį matyti, o aš ne? - raudoda-
ma paklausė mergaitė.
- Aš irgi nesu jo mačiusi.
- Bet jis buvo su tavimi virtuvėje!
- Tamsoje aš jo nemačiau.
- A!
- Pamiegok, paskui ką nors sugalvosime. Gal
eisime pajodinėti žirgais.
- Gerai. - Kelė ištiesė rankas į kačiuką.
Lora papurtė galvą.
- Serabė dar nepasirengusi pogulio. Katytė
muistėsi norėdama ištrūkti, ir kai Lora padėjo
ją ant lovos, nušoko ant grindų ir spruko šalin.
Kelė liko visų apleista, ir Lorai sudiegė širdį.
Tai atrodė žiauriai neteisinga ir ji nesiryžo pa-
likti jos vienos. Tiesiog negalėjo.
Lora paėmė mergytę ant rankų, nusinešė į
savo kambarį ir paguldė į didžiulės lovos vidu-
rį. Tada nusiavė basutes ir atsigulė šalia. Kelė
nedelsdama susirangė prie šono, ir Lora už-
traukė antklodę. Priglaudusi lūpas prie mergy-
tės viršugalvio, ji šnibždėjo jai paguodos žo-
džius. Kartu jos grimzdo į sapnus, neįsileisda-
mos širdgėlos, kurios su kaupu suteikė vyras
iš bokšto.
- Aš tave myliu, Kele, - sušnibždėjo Lora.
- Aš tave irgi, panele Lora, - ištarė Kelė, ir
Loros liūdesys atlėgo.

Ričardas stovėjo Loros kambaryje ir žiūrėjo į

jas miegančias. Jis troško įsiropšti į lovą ir jas
apkabinti. Prakeikta akimirka, kai stiklas ir
metalas sudraskė jo kūną ir gyvenimą. Ji pri-
vertė jį priimti sprendimą, kuris užgulė jį kaip
sunki našta.
Jis jautėsi kaip supančiotas baisūnas, skaudi-
nantis mylimus žmones, vos šie pabando prie
jo prisiartinti. Buvo be galo dėkingas šioms
dviem būtybėms, atsiradusioms jo gyvenime,
kuris be jų buvo tuščias. Blektorno namuose
tvyrojo įtampa - jautė virpantį orą. Ričardas
žinojo - prabudusi Lora arba tylės, arba pasa-
kys ką nors nemalonaus. Jis nenorėjo nei vie-
no, nei kito.
Ričardas pažvelgė į veidrodį savo rankose, -
jo kraštus puošė pilkos, baltos, oranžinės ir
rūdžių spalvos kriauklės. Viršutiniame aukšte
veidrodžių nėra. Jis ir be jų žinojo, kaip atrodo.
Nesinaudojo netgi skusdamasis. Tačiau kas-
kart pamatęs šį veidrodį prisimins, kodėl nu-
sprendė slapstytis ir kodėl niekam nevalia re-
gėti jo atvaizdo.
Veidrodį jis pasiims, brangins, matys jame
Kelę ir Lorą, apsikabinusias kaip motiną su
dukra, ir žinos, kad iš tikrųjų negali turėti nei
vienos.
Ričardas paliko Kelei raštelį, jog pasiėmė
dovaną, ir išėjo iš kambario, kuriame tvyrojo
Loros kvepalų aromatas. Užlipęs laiptais į
bokštą jis ir vėl užsirakino nuo pasaulio - troš-
ko, kad taip lengva būtų užrakinti ir širdį.
Likusią popietę Lorą kamavo bukas galvos
skausmas. Ji ištesėjo Kelei duotą pažadą ir jo-
dinėjo pakrante, pasisodinusi mergaitę prieš
save. Mažylei patiko, ji laiminga šypsojosi. Lo-
ra pajuto, kad pati šypsosi per prievartą.
Po lengvos vakarienės, indų plovimo, vonios
ir pasakos prieš miegą Kelė greitai užmigo, ir
Lora liko viena pirmame aukšte, Ričardo bib-
liotekoje. Garaže ji rado dėžę senų nuotraukų
bei laikraščių ir dabar tikėjosi rasti Kelės mo-
tinos ir tėvo nuotrauką, kurią norėjo įrėminti,
kad mergytė turėtų bent tokią relikviją. Susi-
rangiusi didžiuliame odiniame krėsle, šalia
pasistačiusi taurę vyno, Lora peržiūrinėjo krū-
vas popierių. Kai kurie buvo labai seni, sulipę
nuo drėgmės ir sudriskę. Tarp jų Lora aptiko
skaidrų plastikinį voką su iškarpomis iš laik-
raščių. Ji išskleidė jas ant stalo ir paėmė pačią
didžiausią.
Antraštė skelbė: "Verslininko Ričardo Blek-
torno automobilis susidūrė su traukiniu." Šalia
buvo nuotrauka: į sumaitotą automobilį įsirė-
žęs traukinys. Lora suprato, kad vaduojant Ri-
čardą ir šios metalo krūvos prireikė pagalbinės
technikos. Ji perskaitė straipsnį. Nėščią moterį
ištiko epilepsijos priepuolis ir ji įstrigo savo
mašinoje ant bėgių. Ričardas mėgino moterį
ištraukti, bet traukuliai buvo surakinę jos ga-
lūnes, ir jis negalėjo jos pajudinti. Liudytojai
teigė, kad jis grįžo į savo automobilį ir mėgino
juo nustumti nuo bėgių nedidelį moters auto-
mobilį ir taip apsaugoti ją nuo pavojaus. Pats
pervažiuoti nebespėjo - traukinys užkabino
prabangaus automobilio galą ir bloškė Ričardą
į duris. Liudininkų teigimu, traukinys automo-
bilį vilko beveik mylią.
Dar nebaigusiai skaityti Lorai ėmė drebėti
rankos. Pabaigoje daugiausia buvo rašoma
apie Ričardo verslą, apdovanojimus ir filantro-
piškas aukas. Straipsnio apačioje buvo įdėta
nedidelė nepriekaištingai gražaus, dėvinčio
smokingą Ričardo nuotrauka, daryta prieš ava-
riją, o šalia, kaip dažnai mėgsta laikraštinin-
kai, ryški nuotrauka, kurioje Ričardas keliamas
į greitosios pagalbos automobilį. Jo kairioji pu-
sė ir galva buvo visiškai uždengtos. Nukarusi
ranka buvo pasruvusi krauju - galėjai įžiūrėti
tik žiedą su antspaudu.
Kitos antraštės teigė: "Ričardas Blektornas
ant mirties slenksčio", "Blektornas išrašytas iš
ligoninės", "Plastikos chirurgai teigia, kad su-
žalojimai labai stiprūs", "Blektornas atsisako
duoti interviu". Viename iš straipsnių buvo ra-
šoma, kad Čarlstono miestas apdovanojo jį už
drąsą. Čia puikavosi išgelbėtosios moters ir
naujagimio nuotrauka. Apdovanojimą atsiėmė
buvusi Ričardo žmona. Ji pasakė tik tiek: "Ma-
no vyro grįžimas į gyvenimą bus ilgas ir sun-
kus. Skubėdamas poniai Argail į pagalbą, jis
negalvojo apie pasekmes. Nepaisant sužaloji-
mų, jis dėl to nesigaili".
Andrėjos Blektorn komentaras laikraštyje Lo-
rai pasirodė kandus. Ji pažvelgė į dėžę, tikė-
damasi rasti dar ką nors, ir dugne pastebėjo
lentelę. "Čarlstono miestas apdovanoja savo
didžiai gerbiamą sūnų už beatodairišką drąsą,
nepaisant savo paties saugumo…"
Didvyris. Iškarpose buvo rašoma ir apie kitus
apdovanojimus bei nuopelnus, bet Ričardas nė
karto nenuvyko jų atsiimti.
Kas jas išsaugojo? Lora nė akimirką nepati-
kėjo, kad Ričardas būtų norėjęs tai prisiminti.
Ji įtarė Djujį, nors nežinojo kodėl. Andrėja
Blektorn paliko vyrą po avarijos. Lora suprato,
jog toks Ričardas, kokį pamatė nuėmus tvars-
čius, jai buvo nereikalingas.
Mergina atsiduso. Gal ji klysta? Gal ta san-
tuoka nebuvo tvirta ir anksčiau, o avarija tik
dar labiau juos atitolino? Lorai neliko abejonių
- Andrėja taip stipriai įskaudino Ričardą, kad
dar ir dabar jis slapstosi tamsoje. Kas žino,
kaip viskas būtų pakrypę, jeigu žmona būtų
susitaikiusi su pasekmėmis ir jį palaikiusi. Pra-
keikta moteris - ji turėjo didžiuotis vyro drąsa
ir nesavanaudiškumu. Lora padėjo į šalį
straipsnius ir ėmė ieškoti Kelei tinkamų nuo-
traukų. Rado Andrėjos ir Ričardo nuotrauką ir
žvelgdama į Ričardo akis matė Kelę. "Ar Kelė
šypsosi kaip jis?" - spėliojo mergina. Ji tik kar-
tą matė nesužalotą jo veido pusę, - kai jis ka-
pojo malkas.
Staiga ji pasijuto esanti stebima.
- Tu mane gąsdini, Ričardai, liaukis. Kada
nors išgąsdinsi taip, kad galiu tave sužaloti.
Kur tu? - išpyškino ji, neįžiūrėdama jo tamsoje.
 - Čia. - Jis pamojavo, ir ji pamatė jį kampe,
prie šarvų. Buvo sunku atskirti, kur žmogus, o
kur metalinis riteris.
- Gal įjungti šviesą ir paleisti dūmus, kad ga-
lėtum būti kuo arčiau gyvenimo?
- Matau, kad šįvakar tavo sąmojis aštrus kaip
skustuvas.
- Ką gi, tada tu nesi toks kvailas, kaip ma-
niau.
- Ką, po galais, tai reiškia?
- Ar reikės dar kartą pasakyti, kad įskaudinai
Kelę?
Ričardas susigūžė, patraukė kėdę su aukšta
atkalte į tamsą ir atsisėdo.
- Turėjai man padėti, Lora. Juk žinai, kad ne-
norėjau skaudinti. - Jo atodūsis atvilnijo per
kambarį, ir Lora pajuto, kaip jis apgaubia ją
skausmu. - Dieve, regis, pastaruoju metu ne-
sugebu nieko tinkamai padaryti.
- Todėl, kad vis dar nesusitaikai su tuo, jog
kas nors vis tiek brausis į tavo prieglobstį.
- Bet aš įskaudinau dukterį.
- Žinau, kad netyčia. Turi įsisąmoninti, kad
taip bus ir toliau.
- Tu turi man padėti. Lora.
- Ši tavo tvarka neveiksminga, turime sugal-
voti ką nors kita. O Kelė tau atleis, Ričardai, ji
jau atleido.
- Bet veidrodis, Lora. Dėl Dievo meilės.
Lora sumirksėjo.
- O, Dieve, Ričardai, aš net nepagalvojau.
Veidrodžių buvo tik jos kambaryje ir voniose,
daugiau niekur. Niekur.
- Kelei tai buvo malonus užsiėmimas. Ji pati
sugalvojo jį tau padovanoti.
- Žinau, žinau, - ištarė jis apgailestaudamas.
- Man reikia kaip nors išpirkti kaltę.
- Išpirksi, - tarė ji, nors ir nežinojo kaip. - Per-
skaičiau apie avariją, - ranka parodė į iškar-
pas.
Ričardas įsitempė.
- Man nepatinka, kad kaišioji nosį į mano rei-
kalus.
- Lengvai galėjau susirasti internete. Pasiel-
gei labai narsiai ir nesavanaudiškai.
- Galėjome žūti abu, - sumurmėjo jis.
- Priešingai, tavo greita nuovoka išgelbėjo
gyvybes. Vienas žmogutis net nebūtų gimęs.
Tu suteikei jam galimybę gimti ir turėti moti-
ną.
- Žinau, kad jis gimė praėjus kelioms valan-
doms po avarijos.
- Ar vėliau mateisi su ponia Argail ir jos kūdi-
kiu?
Ričardas papurtė galvą.
- Gydytojai sakė, kad ji buvo atėjusi į ligoni-
nę, bet Andrėja neįleido. Vėliau rašė savo kū-
dikį pavadinusi mano garbei. "Dabar berniukas
turėtų būti keliais mėnesiais vyresnis už Kelę",
- staiga suprato jis.
- Andrėja neįleido jos padėkoti?
- Aš ir pats nebuvau nusiteikęs priiminėti pa-
dėkas.
- Čia tavo žodžiai ar Andrėjos?
- Nesupratau.
Jo gynybinis tonas buvo tarytum raudona vė-
liava.
- Kaip jauteisi atsibudęs po avarijos?
- Džiaugiausi, kad visi likome gyvi. Man leido
tiek nuskausminamųjų, kad pirmųjų kelių sa-
vaičių beveik neprisimenu.
Praėjo kelios akimirkos - Lora gurkšnojo vy-
ną, Ričardas sėdėjo tamsoje. Ji įžvelgė kėdės
kontūrus. Lempa ant stalo skleidė blausią
šviesą, ir Lora galėjo įžiūrėti dar ir neryškų
vaizdą žemyn nuo Ričardo juosmens - tamsias
šilko kelnes ir chalatą. Ričardas sėdėjo basas,
sukryžiavęs pėdas. "Nuostabios pėdos", - pa-
galvojo ji ir nusišypsojo.
- O kaip jautėsi Andrėja?
- Ji mažai kalbėjo.
- Neabejoju.
- O ko tu tikėjaisi? Jos vyrą dėl kitos moters
sumaitojo traukinys.
- Tai jos žodžiai. Negink jos, Ričardai. Dėl
Dievo meilės, ta moteris juk nebuvo tavo mei-
lužė. Lygiai taip pat būtum gelbėjęs ir vyrą.
Elgeisi instinktyviai. Andrėja pyko, kad rizika-
vai gyvybe, o pamačiusi pasekmes supyko dar
labiau.
Ilgai tylėjęs Ričardas tarė:
- Tu teisi, velniai rautų, - tyliai tarė ir sunkiai
atsiduso. - Atsimenu, ji manęs klausė, kaip
galėjau taip beatodairiškai pasielgti. - Jis krei-
vai šyptelėjo. - Kvietė geriausius šalyje plasti-
nės rekonstrukcijos chirurgus, klausė jų nuo-
monės, bet negavo atsakymo, kokio tikėjosi.
Tada supratau, kokia ji iš tikrųjų.
- O ko ji klausė?
- "Ar galite padaryti, kad jo veidas būtų toks
kaip anksčiau?"
"Viešpatie. Šiame sakinyje - visas Andrėjos
savanaudiškumas", - pagalvojo Lora plyštančia
iš užuojautos širdimi. - Ar tada ji tave ir pali-
ko?
- Ne. - Jis sunkiai, su apmaudu atsiduso. - Dar
kurį laiką buvo šalia, bet miegojo svečių kam-
baryje. Teisinosi nenorinti per miegus užgauti
mano žaizdų.
"Turbūt jau tada ėmė ryškėti Andrėjos nėš-
tumas ir norėjo jį nuslėpti", - pagalvojo Lora.
- Ji neleido tau jos liesti, ar ne?
Ričardas tylėjo. Jis buvo toks įsitempęs, kad
ji beveik pajuto, kaip nuo pažeminimo svyra jo
pečiai.
- Taip, bet negalėjau jos kaltinti - mačiau sa-
ve veidrodyje.
- O aš kaltinu.
- Nesuprantu.
- Jei ji būtų iš tikrųjų tave mylėjusi, tai nebū-
tų svarbu.
- Tada nebuvau ponas Malonusis.
- Dabar irgi toks nesi, didelis čia daiktas?
Jis tyliai nusijuokė.
- Būtent šitas kandus sąmojis man ir patinka.
Paskutinis jo žodis suvirpino jos širdį.
- Tęsk, Lora. Žinau, kad dar turi ką pasakyti.
- Tu kentei skausmus, po siaubingos traumos
iš visų jėgų kabinaisi į gyvenimą. Perskaičiau
straipsnius. Mačiau datas. - Lora tūžo ant mo-
ters, kuri pasiėmė viską, ką jis turėjo, ir paliko
jį vieną. - Iš ligoninės tave paleido po daugy-
bės savaičių, paskui dar fizioterapija, kasdien
slaugytojos. Tau velniškai pasisekė, kad po
tokios daugybės sužalojimų likai gyvas.
Ričardui buvo sutrupintas šlaunikaulis, vietoj
jo įtaisytas plieninis virbas. Sužalotas klubas,
beveik visa kairioji kūno pusė. Sutrupintas pe-
ties sąnarys pakeistas plastikiniu, o rankos,
pirštai ir šonkauliai sukabinti varžtais.
- Žaviuosi tavo ryžtu pasveikti.
Ričardas pakėlė galvą. Išskyrus gydytojus,
Lora buvo pirmoji, kuri jam tai sakė. Po avari-
jos, girdėdamas Andrėjos priekaištus, kad pats
esąs kaltas dėl savo nelaimės ir jos sugriauto
gyvenimo, jis kurį laiką priešinosi tiems žo-
džiams.
- Stengiausi įrodyti, kad tarp mudviejų niekas
nepasikeitė, - kalbėjo jis iš tamsos. - Po kiek
laiko supratau, kad tai nesvarbu. Ji į mane žiū-
rėjo jau kitaip.
- Kaip?
- Tarsi ne į žmogų, o į kažkokią būtybę.
- Ak, Ričardai.
 Jos užuojauta perrėžė jį pusiau ir krauju už-
liejo širdį, bet jis pasakojo toliau:
- Ji miegojo viena, vakarieniavo viena ir stai-
ga, vieną rytą, aš likau vienas. Ji net neišdrįso
su manimi atsisveikinti. - Ričardas užsikėlė
koją ant kojos. - Paliko man laišką.
"Kaip žiauru ir bjauru", - pagalvojo Lora, bet
nieko nesakė.
- Suprantu, jog tikriausiai pats ją pastūmė-
jau. Negink manęs, Lora. Buvau auksinis ber-
niukas, viskas, prie ko prisiliesdavau, nešė
pinigus. Visi norėjo būti šalia manęs. - Atrodė,
lyg jis kalba apie nepažįstamą žmogų. Jam ir
nerūpėjo jį pažinti. - Tuo metu visi norėjo būti
su manimi. Priėmiau tai kaip savaime supran-
tamą dalyką, - gyvenimo būdą, laisvę, žmo-
nes, ir niekas nepasikeitė net tą akimirką, kai
pamačiau ponią Argail priekinėje mašinos sė-
dynėje, - nėščią, gaudančią orą; net ir tada,
kai jos kūdikis sujudėjo įsčiose, dar nesupra-
tau, kas esu iš tikrųjų. Ta vienintelė akimirka,
kai priėmiau sprendimą nustumti jos mašiną,
nepaisant atvažiuojančio traukinio‟ staiga
atskleidė, koks esu iš tikrųjų. Kokia mano sie-
la. Visa kita buvo tik spektaklis. - Jis palietė
ranka krūtinę. - Tai atskyrė mane nuo anks-
tesnio gyvenimo. Atrodė, tarsi jis būtų buvęs
netikras. Mano sprendimas buvo teisingas, -
sumurmėjo jis, lyg stengdamasis save įtikinti. -
Kitaip aš negalėjau pasielgti. Andrėja vargino
mane su savo chirurgų nuomonėmis, pasibjau-
rėjimo kupinais žvilgsniais. Manė, kad aš ne-
pastebiu. Pykau ant gyvenimo, kad jis mane
suvedė su tokiu žmogumi.
Lora slapta braukė ašaras ir stengėsi, kad
Ričardas jų neišgirstų jos balse.
- O kaip dabar?
- Nekeisčiau nė vienos tos nakties akimirkos,
- tarė jis ir tyliai sukikeno. - Nebent stipriau
paspausčiau akseleratoriaus pedalą.
- Ką gi, štai ir viskas.
Lora išgėrė vyną ir nustūmė likusius popie-
rius ir nuotraukas į dėžę ant grindų. Ričardas
įsitempė, kai atsistojusi nuo kėdės ji ėmė artė-
ti prie jo, tokia grakšti su kūną apglėbusiu cha-
latu.
- Nesiartink, - šiurkščiai sušnibždėjo jis.
Ji nepakluso ir pasilenkė prie jo tamsoje. Ri-
čardas užuodė citrinomis kvepiančią jos odą,
plaukus.
- Lora. - Jis sėdėjo suakmenėjęs. Ji pakėlė
ranką, bet jis sugriebė ją. Lora pasimuistė ir
ištraukusi ranką palietė sveikąją jo veido pusę,
o kai jos pirštai paniro į jo plaukus, jis tyliai
sudejavo.
- Aš ne Andrėja, o tu ne Polas. - Ji palinko
prie jo lūpų ir švelniai pabučiavo. Ričardas
tramdė norą pasisodinti ją ant kelių ir lūpomis
bei rankomis ištyrinėti kiekvieną jos odos lopi-
nėlį.
- Aš tavęs nebijau, slibine. Įdomu, ar tavo at-
siskyrėliškumas - geriausia išeitis mums vi-
siems‟ Ji priglaudė lūpas jam prie ausies ir
gundomai sušnibždėjo nakties tamsoje:
- Kodėl, kai aš šalia, tu visada prieini taip ar-
ti?
Jam dar nespėjus atsakyti, Lora atšlijo ir din-
go tamsiame koridoriuje. Ričardas žinojo ko-
dėl. Jis jau pradėjo ja pasitikėti: tokių dalykų
nebuvo niekam pasakojęs. Tai labai pavojinga,
nes greta jos jis beveik nebegalvodavo apie
savo atvaizdą veidrodyje.

AŠTUNTAS SKYRIUS
- Panele Lora, - pašaukė Kelė iš svetainės. -
Kas čia?
Lora nusišluostė rankas, užsimetė virtuvinį
rankšluostį ant peties ir perėjo valgomąjį. Ji
stabtelėjo pastebėjusi dėžes, perrištas plačiu
žaliu kaspinu.
- Gal išsiaiškinkim, mieloji?
Lora atsistojo prie stalelio ir ant dėžių, kurios
buvo adresuotos jai, pamatė raštelį. Ji ištraukė
kortelę, kurioje buvo parašyta: "Atskleisk man
ir daugiau slaptųjų savo talentų". Tarp dėžių
buvo vienas iš Loros piešinių, kuriame ji buvo
nupiešusi Kelę, o šalia raštelis: "Tai nuostabu,
tu ją perteikei tobulai. Ričardas".
- Kieno jos? - mergytė šokinėjo, nekantrau-
dama pamatyti dovanas.
- Raštelyje parašyta, kad viršutinė dėžė tau.
- Atrišusi kaspiną, ji padavė dėžę Kelei. Mergy-
tė nedelsdama įsitaisė ant kilimo, atidarė dėžę
ir iš nuostabos vos atgavo kvapą. Viduje buvo
ryškūs karoliukai, blizgučiai dekoracijoms,
spalvoti pieštukai ir žymekliai, akvarelė, kar-
tonas.
- Šios dovanos nuo tavo tėčio, - tarė Lora.
Kelė tiesiog švytėjo.
Lora nusišypsojo. Ričardas atsiprašė dukters
vieninteliu šiuo metu įmanomu būdu. Kelė pa-
klausė, ar gali išmėginti dovanas. Lora linkte-
lėjo ir nuėjusi į valgomąjį užklojo stalą sena
staltiese, - norėjo jį apsaugoti nuo dažų, - tada
atnešė mergytei puodelį su vandeniu, kad Ke-
lė galėtų piešti.
Kai mergytė įsitaisė, Lora grįžo į svetainę ir
pradėjo pakuoti dėžes. Ji atsiduso: atidariusi
pirmąją rado anglies pieštukų, popieriaus ir
visko, ko reikia piešimui. Kitoje dėžėje buvo
akvarelė, paletė, teptukai, dar kitoje - molber-
tas ir sudedamoji kėdutė, jei sugalvotų piešti
lauke. Rado dar vieną raštelį, kuriame buvo
parašyta: "Vakarinio sparno geltonajame
kambaryje geriausia šviesa, iš jo atsiveria pui-
kus upės ir miesto vaizdas".
Merginos akys priplūdo ašarų, užgniaužė
gerklę.
Visi matė tik gražų jos veidą, bet niekam
nerūpėjo vidus. Niekas nė nesivargino pa-
žvelgti giliau. Polui nerūpėjo Loros piešiniai,
gal jis nė nepastebėjo jų, kabančių ant buto
sienų. Ji mėgo piešti ir tapyti, bet turėjo viso to
atsisakyti dėl dalykų, kurie jai tuo metu atrodė
svarbesni. Menas suteikdavo jai laisvę. Kažką
sukurti iš nieko buvo tarsi pavojingas narkoti-
kas. Ričardas jai jį sugrąžino.
- O, tu irgi gavai, - tyliai tarė Kelė, netikėtai
atsidūrusi šalia jos. Lora pažvelgė žemyn į
juodaplaukę mergytę ir paglostė jai galvą.
 - Kaip nuostabu. Teks surasti specialią patal-
pą, kad galėtume visomis šiomis dovanomis
pasinaudoti, ar ne?
Kelė linktelėjo ir vėl nubėgo į valgomąjį
baigti pradėto darbelio. Lora atsisėdo ant so-
fos, pasidėjo piešimo rinkinį ant kelių ir ėmė
apžiūrinėti kiekvieną priemonę atskirai, trokš-
dama imtis darbo, - pagalvojo, ką nupieš pir-
miausia. Kilo noras nueiti ir padėkoti Ričardui,
bet žinojo, kad jis jos nepriims. Be to, laukė
daugybė darbų. Kai Kelė baigė piešti pirmą
piešinį, Lora išdidžiai priklijavo jį prie šaldytu-
vo ir nusiuntė mergytę į vonią. Teko įkalbinėti,
nes jai knietėjo viską išbandyti tuoj pat. Tačiau
Lora suviliojo ją rytdienos malonumais ir po
maudynių bei pasakos prieš miegą apkamšė
mažąją lovoje. Jos vaikiškas meno rinkinys gu-
lėjo šalia, ant stalo, lyg taip ji jaustųsi arčiau
tėvelio.
Palikusi Kelės duris atviras Lora išėjo į kori-
dorių ir pažvelgė į laiptus koridoriaus gale. Ką
dabar veikia Ričardas? Nuo vakar nakties ji su
juo nekalbėjo. Arba tiksliau - jis su ja. Nes-
kambino vidiniu ryšiu, neišlindo iš tamsos,
kaip darydavo anksčiau. Tarytum vakar jis bū-
tų jai per daug atsiskleidęs ir dabar norėjo iš-
laikyti atstumą, atsitverti dar viena užtvara.
Tačiau padovanojo puikią dovaną. "Sunkaus
būdo", - nusprendė Lora. Ji trumpam palindo
po dušu, apsivilko pižamą, chalatą ir nulipo
žemyn apžiūrėti rinkinio.

Ričardas buvo Kelės kambaryje, kai išgirdo

Lorą einant link laiptų. Jis sėdėjo supamajame
krėsle, žvelgė į miegančią mergytę, o pro lan-
gus krintanti mėnesiena gaubė ją sidabriniu
tyrumu.
Serabė, tarsi saugodama krūvą antklodžių,
sėdėjo lovos gale kaip džiunglių karalienė.
- Tėti, - švelniai sumurmėjo Kelė, tarsi paju-
tusi, kad jis čia. Jis paėmė ją už rankos ir nykš-
čiu paglostė švelnią lygią nugarą.
- Ačiū už piešimo rinkinį, tėveli. - Kelė gulėjo
užsimerkusi.
- Džiaugiuosi, kad jis tau patiko, princese, -
sušnibždėjo Ričardas.
- Panelei Lorai jos rinkinys irgi patiko, - žio-
vaudama tarė Kelė ir vėl nugrimzdo į sapnus.
Ričardą perliejo malonumo banga. Jis ilgėjosi
Loros, norėjo su ja pasikalbėti. Tik su ja jis jau-
tėsi žmogumi, tada jo randai neturėjo jokios
reikšmės. Laukdamas progos jis paėmė knygą
nuo naktinio stalelio ir atvertė ten, kur buvo
pažymėjęs. Pradėjo skaityti ir nuo mieguistos
dukros šypsenos jautėsi kaip karalius.

Ričardas keikė savo namo didumą. Įžengęs į

biblioteką jis pamatė, jog ji tuščia. Palikęs ra-
miai miegančią dukrą, jis nerado Loros jos
kambaryje. Išėjęs iš bibliotekos pasuko į kairę,
vakarinio sparno link, į nenaudojamą namo
dalį, kuri buvo skirta svečiams ir tarnams. Jis
užkopė laiptais ir ėmė ieškoti. Ričardą apėmė
panika. O jeigu ji susižeidė? Jis tyliai ją pašau-
kė ir nesulaukęs atsakymo pradėjo varstyti
visas duris iš eilės.
- Lora!
- Aš čia.
- Kur tu, velniai rautų? Po perkūnais, šitas
namas kaip labirintas.
Jos juokas nuskambėjo lengvai ir šiltai. Jis vis
dar virpėjo ore, kai Ričardas atvėrė duris.
- Sakei, kad galiu pasinaudoti geltonuoju
kambariu, ar ne?
Ji sėdėjo kėdėje, nugara į jį, priešais stovėjo
molbertas. Didžiulis popieriaus lapas buvo pri-
smeigto prie lentos.
- Ar nesakei? - tėkštelėjo ji.
- Atrodo, kad sakiau.
- Retai vaikštai po namą?
- Taip, retokai čia užklystu. Dieve, jaučiuosi
tikras kvailys.
- Nerimavai?
- Taip, po perkūnais. Šis namas toks didelis ir
senas‟
- Ir niūrus, - tarė ji ir šiek tiek pasisuko, bet į
jį nepakėlė akių - žvelgė į grindis kairėje pusė-
je.
Ričardas suprato, kad ji taip elgiasi dėl jo,
nors kambaryje prietema. Užuolaidos buvo
atitrauktos, o sidabriniai spinduliai krito per
aukštus langus.
- Tapai tamsoje, Lora.
- Vaje, Blektornai, koks tu nuovokus.
Jis tyliai sukikeno, papurtė galvą ir žengė ar-
čiau.
Lora jautė, kaip jis juda jai už nugaros, užuo-
dė jo losjoną ir pagalvojo, kad jos juslės tapo
itin jautrios. Regis, jo kūnas ištirpo ore ir prisi-
glaudė prie jos odos. Suvokė, kad juos skiria
tik plonas chalatas ir pižama. Ji troško jį pama-
tyti ne iš liguisto smalsumo. Prisileidęs artyn
jis parodytų tikrą pasitikėjimą. Lora buvo ma-
čiusi tik jo atvaizdą nuotraukoje, darytoje be-
veik prieš penkerius metus.
- Koks nuostabus vaizdas. - Lora mostelėjo į
miestelį, nusidriekusį kaip moteriška palaidi-
nė: baltutėliai namai, įstaigos, apšviestos mė-
nesienos, apraizgytos smėlėta pakrantės siūle.
Ričardo namas buvo aukščiausioje vietoje, -
makiaveliškas milžinas, iškilęs virš miestelio.
"Nenuostabu, kad visi jo bijo", - pagalvojo ji.
- Pamaniau, kad tau čia patiks.
Lora įkvėpė. Jis stovėjo šalia jos.
- Kaip tapai be šviesos?
- Norėjau užfiksuoti peizažą. Miegančią salą,
- tarė ji ir pašoko, kai jis uždėjo rankas ant jos
kėdės atkaltės.
Ričardas įdėmiai tyrinėjo įpusėtą piešinį.
- Ką gi, tau tikrai pavyko, - tarė jis.
Jo balsas skambėjo prie pat jos ausies, - ty-
lus ir švelnus, tarytum būtų sėlinęs prie lauki-
nės būtybės.
- Dangų užklojo debesys ir viską sugadino.
- Floridos pakrantėje siaučia tropinė audra.
Gali pasiekti ir mus.
- Tikiuosi, kad nepasieks. - Lora pakėlė galvą
ir pajuto šilumą, sklindančią nuo jo skruosto.
Jos kūną nudiegė naujas pojūtis. - Vasara eina
į pabaigą.
- Motulė gamta kartais gali būti labai bjauri.
Bet čia mes saugūs. Šis namas atlaikė audras
daugiau nei dvidešimt metų.
Įsiviešpatavo tyla, buvo girdėti tik kvėpavi-
mas.
- Ačiū už dažus ir visa kita. Jie puikūs.
- Nėra už ką. Turi išskirtinį talentą.
Šilumos banga perliejo Loros kūną.
- Ačiū, - teištarė ji, sujaudinta jo žodžių.
- Na, grožio karaliene, ar šį savo sugebėjimą
demonstruodavai grožio konkursų talentų
rungtyje?
Ji nusišypsojo ir tyliai nusijuokė.
- Ne. - Kažkodėl dabar šie žodžiai jos neuž-
gavo.
- Nesakysi? - Ji papurtė galvą. - Man patinka
iššūkiai, Kembridž. - Stojo tyla. - O, Dieve, kaip
skaniai tu kvepi, - sudejavo Ričardas.
- Tu irgi, - sušnibždėjo Lora, bet kai atsisuko,
jis staiga pasitraukė ir nuėjo prie lango. Ričar-
das stovėjo atsukęs nugarą, rankomis atsirė-
męs į aukštą siaurą lango rėmą. Sidabrinė
šviesa apšvietė tamsius jo plaukus, ir Lorą vėl
nustebino jo ūgis. Jis turėjo būti žymiai aukš-
tesnis nei šešių pėdų, o platūs pečiai užstojo
mėnesieną.
- Dievulėliau, Ričardai, tu milžinas.
Jis nusijuokė.
- Ar aš tave gąsdinu?
- O, taip. Nejau nematai, kaip drebu? Žinai,
šio miestelio gyventojams nebūtum toks įdo-
mus, jei nesislapstytum ir jų nevengtum.
- Jie čia neužsuka.
- Dieve, kai namą supa Didžioji kinų siena, o
prie durų pasitinka slibino formos durų plaktu-
kas? Namas atskirtas nuo viso pasaulio ir, at-
virai kalbant, Ričardai, čia trūksta gėlių ir
krūmų aplink ąžuolus. Galiu tau pasakyti, kad
nuo ąžuolų karančias tilandsijas dar šiaip taip
galima pakęsti, bet jos irgi atrodo šiurpiai. Gal
nuspalvinti‟
- Lora.
- Ką? - Ji giliai atsiduso.
- Čiurleni kaip upelis. - Ričardas nuleido ran-
kas, pasisukęs atsirėmė į dešinę sieną prie
lango ir atsuko į ją veidą. Loros širdis nukrito į
kulnus.
Ji pamatė jo veidą, randų nesubjaurotą deši-
niąją pusę. O Viešpatie, koks jis gražus su il-
gokais, ant marškinių apykaklės užkritusiais
plaukais. Marškiniai, kaip visada, buvo baltut
baltutėliai. Atrodė, jog jis turi krūvą kostiumų,
prie kurių juos reikėtų dėvėti. Balti marškiniai
ir juodos kelnės.
- Apsikerpi pats, ar ne?
Jis perbraukė pirštais plaukus ir šyptelėjo.
- Spėju, kad matai tamsoje.
- Apkirpsiu tave, jei nori. Kirpdavau brolius ir
seseris‟
- Ne, dėkui. Vis tiek niekas nemato.
- Ne tai svarbiausia. - Lora atsistojo. - Pats
matai. Dieve mano, Ričardai‟ - Lora nutilo.
- Kas?
- Negalime ilgiau taip gyventi. Slapstymasis
tamsoje nieko gero neduoda.
- Kalbėk už save.
- Kokia tau iš to nauda?
- Išsaugau privatumą, orumą. Savigarbą.
Lora papurtė galvą.
- Ne. Tu tik nuolat draskai jos paliktas žaiz-
das. Ne visi tokie kaip ji.
- Aš jau seniai pamiršau Andrėją.
- Tikiu, bet ji paliko žymę, ir man tai nepa-
tinka.
 - Labai blogai, - atkirto jis.
Lora pajuto, kad jo gynyba kyla kaip banga.
- Tai ir viskas, ar ne? Jei tik priartėsiu, pradė-
si urgzti.
- Neversk manęs ir neurgsiu.
- Liaukis, Blektornai! Žinau, kas esi, bet ne-
žinau, kaip atrodai. - Ji žengė žingsnį. - Leisk
man tave pamatyti.
- Ne.
- Niekada nesu gavusi tokios brangios dova-
nos, kokią man padovanojai, - tarė ji, rodyda-
ma ranka į dažus ir piešimo reikmenis, išdėlio-
tus ant grindų ir stalelio. - Tu įžvelgei mano
vidų, o ne veidą, laimėjusį grožio konkursuose.
Bet pats neleidi nieko tau padovanoti.
Ričardas suprato, ką ji turi galvoje. Lora lau-
kia pažado nesislapstyti ir jos neatstumti. Bet
jis negali rizikuoti. Tik ne dabar, kai vėl pasiju-
to vyru, kai ji pažadino jame norą pasirodyti
šviesoje ir įkvėpti jos kvapo.
- Tu man suteikei galimybę turėti dukterį.
- Ar tau to užtenka?
Ričardas neatsakė.
- Ar užtenka?
- Ne! - sušuko jis. - Neužtenka nuo tada, kai
peržengei mano namų slenkstį.
 Lorai trūko oro, ji žengė dar vieną žingsnį ar-
tyn.
Ričardas žvelgė į jos nuostabų veidą, ap-
šviestą mėnesienos, ir banguojančius plaukus,
krentančius ant pečių. Jos kūną dengė plonas
chalatas ir beformė pižama.
- Viskas turi likti kaip yra.
- Neturi. Tik ne man.
Užsimerkęs ir atlošęs galvą Ričardas ėmė
gniaužyti kumščius. Jis jautė jos kvepalų
dvelksmą, jie jį viliojo, jo valia silpo ir kilo
grėsmė, kad ilgiau nebegalės jos suvaldyti.
- Turiu eiti. Tuoj pat.
Lora čiupo jį už rankos.
- Po perkūnais, moterie, paleisk mane.
Jos prisilietimas svilino per drabužius.
- Kodėl?
Ričardas pakėlė galvą ir pažvelgė į ją. Ji bu-
vo visai arti. Geismas užplūdo jo kūną ir dilg-
čiojo, tarsi oda būtų bėgiojusios skruzdelės, -
vyras jautėsi susijaudinęs ir atgijęs. Atgijęs.
Jam buvo vis sunkiau įkvėpti, trūko oro. Ričar-
das sunkiai nurijo seiles ir prisipažino:
- Jei tave paliesiu, nebegalėsiu sustoti.
Loros širdis daužėsi kaip patrakusi. Ji pakėlė
kairę ranką jam prie skruosto ir priglaudė del-
ną prie lygios odos. Jis krūptelėjo pagalvojęs,
jog ji gaili jo dėl patirto skausmo ir ilgų metų
vienatvės.
- Ak, Lora! - Gaudydamas orą jis glaudė
skruostą jai prie delno ir mėgavosi jos prisilie-
timu, jos kvapu. - Aš negaliu. Negaliu. Išprotė-
siu!
- Neišprotėsi.
Ričardas drebėdamas paėmė Loros ranką ir
ėmė bučiuoti delną, pirštų galiukus.
Šis stiprus, siaubingus išmėginimus patyręs
vyras, kuris ne dėl savęs, o dėl jų slapstėsi
tamsoje, drebėjo. Lora pasijuto branginama. Ji
suprato, kad jos širdis jau karštai myli, o kū-
nas veržiasi į priekį ir trokšta būti paimtas.
Mergina suleido pirštus jam į plaukus ir prisi-
traukė prie savęs.
- Jeigu išeisi iš proto, būk geras‟pasiimk
kartu ir mane.
Akimirksniu jų lūpos susiliejo visa užvaldan-
čia, skvarbia, liepsnojančia aistra ir pašėlusiu
geiduliu. Jis jos troško labiau nei vienatvės.
Lora plačiai pravėrė lūpas, jis giliai įkišo liežu-
vį ir nesiliovė jos bučiavęs. Jie niekaip negalė-
jo pasisotinti, negalėjo kvėpuoti, galvoti, tik
jautė, nes taip ilgai nejautė nieko, išskyrus
savo išskirtinumą. Nieko, tik tuštumą. Jo tam-
siame gyvenime ji buvo tarsi saulės spindulys,
vylius, kuriam neįmanoma atsispirti. Tik ne
dabar, kai jau laiko ją glėbyje, ne dabar, kai
bučiuoja tarsi ieškodamas išsigelbėjimo arba
pamišimo.
Ričardas apglėbė jos liemenį rankomis ir
stipriai prisispaudė, - leido jai pajusti jo susi-
jaudinimą, kurį sukėlė bučinys. Buvo sutrikęs,
kad Lora taip lengvai jį sujaudino. Akimirksniu
atsitraukė ir įkvėpė pilna krūtine, norėdamas
pamatyti jos veidą ir akis.
- Šių durų mums nereikėtų atverti.
- Per vėlu, - sudejavo Lora, bučiuodama Ri-
čardą ir vis stipriau glausdamasi tarp išskėstų
jo šlaunų. Jos kairioji ranka glamonėjo jo kak-
lą, dešinį petį, slydo prie krūtinės.
Ričardas sudejavo, perbraukė ranka jos nu-
garą, suėmė už sėdmenų ir prisitraukė dar ar-
čiau. Net per drabužius jis jautė karštą jos kū-
ną. Loros dešinė ranka nuslydo randuotu jo
petimi, krūtine po šilkiniais marškiniais ir juos
nuvilko. Ričardas įsitempė. Jis pyktelėjo, ta-
čiau pulsuojant beprotiškai aistrai pajuto deši-
nę Loros ranką ant nugaros. Jos glamonės su-
griovė užtvaras. Ričardas ėmė dar stipriau ją
bučiuoti, nuplėšė chalato diržą ir praskleidęs
drabužį palietė krūtį, delnu jausdamas standė-
jantį spenelį. Jis glamonėjo švelnų Loros kūną,
ji murkė grimzdama į jo glėbį. Skubėdamas
Ričardas atsegė jos pižamos sagas, nusmaukė
drabužį nuo pečių ir ją apnuogino. Palenkęs
galvą jis žvilgsniu godžiai rijo jos nuogą kūną.
Lora atsilošė, pakibo jam ant rankos, visiškai
atsiduodama. Jis apžiojo spenelį ir ėmė aist-
ringai žįsti. Išsprūdo tyli nesutramdomos aist-
ros aimana - jos pirštai gniaužė jo petį.
Jis glamonėjo, čiulpė ir laižė įkaitusią odą ap-
link spenelius, paskui kaip išbadėjėlis karališ-
koje puotoje ėmė ryte ryti jos krūtis. Lora kve-
pėjo citrinomis, saldumu, nuostabiose nuogose
jos krūtyse atsispindėjo mėnesiena. Švelniai
braukdamas dantimis Ričardas nusileido iki
švelnios jos apačios, Loros aimanos dar labiau
jį kaitino. Jis troško suteikti jai malonumą, no-
rėjo girdėti tą moterišką veržimąsi ekstazės
link.
Troško jos.
- Turiu tave paliesti. Tu tokia šilta ir švelni.
O, nuostabu‟ - Ričardas užsikirto, kai jos pirš-
tai ėmė sukti ratus aplink jo spenelį. Jis su-
smuko ant kilimo, nusitempė ją kartu ir pagul-
dė, kad galėtų ją glamonėti.
Lora tvirtai jį apkabino, jo kūnas pridengė
mėnesieną, kai jis aistringai ją bučiavo, tarsi
norėdamas apžioti vis daugiau ir daugiau. Lora
nesipriešino.
- Tik pasakyk, kad liaučiausi, ir aš liausiuosi,
- tarė jis tiesiai jai į lūpas.
Lora uždėjo jo ranką sau ant krūties.
- Jei liausiesi, aš tave primušiu.
Ričardas šyptelėjo ir vėl pradėjo pašėlusiai
karštai bučiuoti jos lūpas, perbraukė liežuviu
kaklą, slydo aplink spenelius, prieš nusileis-
damas žemyn išglamonėjo abi krūtis.
Nuo glamonių Loros raumenys įsitempė. Kai
jo ranka nuslydo po pižamos kelnėmis, jos kū-
ną užliejo laukimas. Ten buvo šilta ir drėgna,
jis praskėtė jos jautrią vietelę ir įkišo vidun
pirštą.
Ji kilstelėjo nuo kilimo aistringai dejuodama,
sugriebė jį už marškinių rankovių, ragindama
ant jos atsigulti. Ričardas nepakluso, tik gla-
monėjo stipriau ir giliau, vesdamas ją sukre-
čiančio orgazmo link. Jos dejonės ir virpantis
kūnas pasitikdavo kiekvieną jo piršto krustelė-
jimą, o Ričardas mėgavosi kiekvienu garsu,
kvapu ir prisilietimu.
Ji buvo kaip laukinė būtybė, - neslėpė savo
pojūčių ir norų, alpėjo iš malonumo, rodė, kaip
ji to trokšta, kaip geidžia jo glamonių.
- Nagi, mano gražuole, mėgaukis. - Ričardo
lūpos buvo prie pat jos ausies, o žodžiai labiau
panašėjo į iškvėptą orą nei šnabždesį. - Noriu,
kad ištirptum mano glėbyje.
- Tirpstu, patikėk, - aistringai sudejavo ji, ap-
kabinusi jo ranką kojomis.
- Nepakankamai.
Staiga jis atšlijo, nutraukė kelnes, pražergė
jos kojas ir pakišęs stambią ranką jai po klu-
bais kilstelėjo; jo lūpos glamonėjo jos jautriąją
vietelę, o pirštai tiesiog smigo į ją. Lora deja-
vo, jos klubai judėjo, ji pajuto deginantį karštį,
aistros cikloną, pulsuojantį galūnėse. Ričardo
liežuvis suko ratus, lūpos trūkčiojo, o Lora juto
vis labiau viduje besikaupiantį spaudimą, ver-
čiantį įsitempti.
Ričardas tai jautė. Jis jautė, kaip įsitempia
gležni jos raumenys, stangrus kūnas despera-
tiškai siekia apogėjaus. Jam tai patiko, kiek-
vienas pojūtis, kurį patirdavo ji, nuvilnydavo ir
juo, jis tuo mėgavosi. Vyras beprotiškai norėjo
įsiveržti į vidų, ištyrinėti ją - bet juk ji niekada
negalės būti jo! Niekada! Jis negalėtų mylėtis
su ja tamsoje, ieškoti progos prisėlinti. Lora
nusipelnė ko kito, iš vyro ji nusipelnė daugiau.
Ričardas jai galėjo duoti tik tiek.
Jis tai darė, - švelniai čiulpė klitorį, tuo pat
metu tai įkišdamas, tai ištraukdamas pirštą.
Lora akimirksniu pajuto, kaip pašėlusi malo-
numo banga daužydamasi nuvilnijo per ją ir
užliejo Ričardą. Jo kūnas išsilenkė kaip ir jos, jį
nusmelkė nuostabus palaimos jausmas, susil-
pnindamas savikontrolę.
Ji tegalėjo ištarti:
- Aš mirštu.
- Aš mirštu, - vis kartojo ir kartojo ji, o kūnas
tvinkčiojo nuo ekstazės. Lora vis dar virpėjo
nuo nepakartojamos palaimos ir vos gaudė
kvapą. Ričardas nepaleido jos iš glėbio, bučia-
vo ir glamonėjo, ranka užtęsdamas paskuti-
nius palaimos virpulius. Nekreipdama dėmesio
į staiga įsitempusius jo pečius ir nenorą, jog ji
liestų, ji apsivijo rankomis jo kaklą ir ėmė go-
džiai bučiuoti.
- Aš noriu tavęs, tavęs.
- Ne.
- Taip! - Lora atsegė jo marškinių sagą, ir jos
ranka nuslydo po jais.
- Ne. - Jis suėmė jos ranką ir atitraukė.
- Nesimylėsiu su tavimi tamsoje. Tu verta
šviesos.
 - Tai įjunk.
Tyla.
- Tu nepasirodysi šviesoje.
Jis neatsakė.
- Supratau. - Ji giliai atsiduso. - Net dėl ma-
nęs? Net po to, ką su manimi darei?
- Ne.
- Man atsibodo girdėti tavo"ne", Ričardai, -
tarė ji, mėgindama nusiraminti, nors jos kūnas
vis dar virpėjo glamonėjamas jo rankos.
- Tai vienintelis įmanomas atsakymas.
Lora nustūmė jo rankas ir nusisuko.
- Maniau, tu manimi pasitiki. Akivaizdu, kad
tai tiesiog neįmanoma. - Ji atsistojo ir tamsoje
nesuradusi pižamos kelnių išbėgo iš kambario.
Ričardas atsisėdo, suėmė delnais galvą, pirš-
tais perbraukė plaukus. Kodėl tamsa staiga
tapo dar juodesnė?

DEVINTAS SKYRIUS
Kelės lovoje nebuvo. Lora paliko mergytę
beveik miegančią, bet kai užsuko pažiūrėti ne-
rado. Ji neatsiliepė ir Loros šaukiama. Atida-
riusi duris Lora apieškojo kitą kambarį, tada
nuėjo dar į kitą. Šaukė Kelę vardu, bet ji neat-
siliepė. Jos visą dieną daug žaidė, labiau dėl
Loros nei dėl mergytės. Lorai reikėjo kiek įma-
noma labiau prasiblaškyti, kad įstengtų negal-
voti apie Ričardą. Bet tai nepadėjo. Net po jo-
dinėjimo, ilgų valandų pakrantėje, supimosi
sūpuoklėse, "Žuvyčių" žaidimo su Djuju, laive-
lių lankstymo ji vis dar jautė jo prisilietimus. Jo
lūpas ant odos. Jos jaudulio ir geismo nenu-
malšino net šaltas dušas.
- Kele, mieloji, - pašaukė ji tuščiame kamba-
ryje. Nerasdama mergytės, Lora ėmė ją šaukti
vis garsiau.
Ją apėmė panika, ji tikrino kambarį po kam-
bario, nubėgo į vakarinį sparną, bet ten rado
tik savo dažus ir molbertą. Lora su pasibjaurė-
jimu pažvelgė į pižamos kelnes, prisiminė,
kaip lengvai, paveikta Ričardo glamonių, iš jų
išsimovė, čiupo jas ir patraukė atgal į vestibiu-
lį. Patikrino dideles ir mažas spintas.
- Išlįsk, princese. Tai visai nebejuokinga.
Išgirdusi tolimą prislopintą garsą ji sustojo,
tada pradėjo eiti jo link. Tačiau prieškambary-
je nieko nebuvo.
Lora išbėgo į lauką, kur Djujis garaže krapš-
tėsi prie sportinio automobilio.
- Padėkit surasti Kelę, aš niekur nerandu.
Tikriausiai sugalvojo pažaisti.
Djujis susirūpinęs linktelėjo, padėjo įrankius į
šalį ir ėmė dairytis aplinkui, o Lora grįžo atgal
į namą. Ji pažvelgė pro stiklines svetainės du-
ris į balkoną, bet pakrantės smėlyje ir ant ta-
kelio prie namo pėdsakų nebuvo matyti. Jai ne
ką tepalengvėjo. Kur ji gali būti? Kodėl neatsi-
liepia šaukiama? Lora grįžo į svetainę, tada į
valgomąjį, apžiūrėjo viską, kur galėjo slėptis
mergytė. Patikrino sandėliuką, vonios kamba-
rius ir vis šaukė ją vardu. Merginą persmelkė
baimė, veidas paraudo, širdis ėmė plakti daž-
niau. Nors name ir buvo įrengta moderniausia
apsaugos sistema, ji vis prisimindavo Ričardo
žodžius, kad kas nors gali pagrobti jo dukrą ir
pareikalauti išpirkos. Ji dar nenorėjo jaudinti
Ričardo ir skambinti jam vidiniu ryšiu.
Djujis įkišo galvą pro galines duris ir tarė:
- Neradau, lauke jos nė ženklo.
Padėkojusi Lora pasileido laiptais, žengdama
per du laiptelius. Ji tikėjosi, kad Kelė grįžo į
savo kambarį, bet rado jį tuščią. Ant stalo vis
dar gulėjo vaškinės kreidutės ir spalvinimo
knygelė. Po pietų miego buvo likusi nepaklota
lova.
Užsukusi į savo miegamąjį ji dar kartą pa-
šaukė Kelę.
Iš Ričardo kambario sklido garsus dundesys.
Prisiminusi praėjusią naktį Lora pyktelėjo. Ji
užbėgo laiptais iki jo durų ir ėmė daužyti.
Ričardo balsas buvo ramus.
- Klausau?
- Po perkūnais, atidaryk.
- Ne.
- Juk sakiau, kad man atsibodo klausytis ta-
vo"ne"! Atidaryk arba paimsiu vieną iš tų se-
novinių kardų ir jas išlaušiu.
Ričardas metė žvilgsnį į duris, klaikiai trokš-
damas jas atidaryti ir pabučiuoti tą susierzinu-
sią moterį.
- Ketini smurtauti, Lora?
- Man reikia tavo pagalbos, Ričardai. Dingo
Kelė!
Ričardas su trenksmu nuleido svarmenis ant
grindų.
- Ką?
- Ji namuose, esu įsitikinusi, - tarė Lora kitoje
durų pusėje. - Smėlyje nėra jokių pėdsakų,
Djujis neaptiko lauke, bet ir aš negaliu surasti.
Miegojo savo lovoje, o dabar dingo.
- Ar kačiuko irgi nėra?
 Lora susiraukė.
- Tiesą pasakius, taip.
Lora išgirdo tylų verksmą.
- O Dieve, aš ją girdžiu. Kur ji galėtų būti?
Ričardas užsivilko sportinius marškinėlius.
- Aš surasiu.
- Po galais, kaip tu ją surasi čia užsirakinęs?
Velniai rautų, Ričardai, išeik! Man reikia tavo
pagalbos!
Ričardas priėjo prie durų.
- Nusiramink, brangioji. Aš ją surasiu.
Jo balsas ramino, ir ją užliejo palengvėjimo
banga. Ričardas suras. Bet ir ji negali sėdėti
sudėjusi rankų ir nieko nedaryti. Lora vėl ėmė
ieškoti mergytės.
Pačiupęs žibintuvėlį Ričardas įslinko į tarnų
laiptus, paslėptus tarp sienų, nulipo aukštu
žemyn, paskui kitais laiptais palypėjo į viršų
kitoje namo pusėje.
- Kele? Kele?
- Tėti?
- Palauk, princese, aš ateinu.
- Man baisu.
Sukniaukė kačiukas.
- Žinau, mažute. Kalbėk su manimi. - Ričar-
das lipo siaurais laiptais. - Ar matai žibintuvė-
lio šviesą?
- Ne, - apimta panikos ji tegalėjo ištarti vieną
žodį.
- Nebijok, dukryte, tėvelis čia. Tau nieko ne-
atsitiks.
- Gerai.
Ričardas nusišypsojo - kokia drąsi ji apsime-
ta.
Jis užkopė dar vieną vingį. O, kad koridoriai
būtų apšviesti! Pusė tarnų laiptų jungėsi su
tiesiu koridoriumi, ir Ričardas, nors pats šiame
labirinte nepasiklysdavo, suprato, kad ieško-
dama išėjimo Kelė galėjo čia įstrigti kelioms
dienoms.
- Kaip radai laiptus tarp sienų?
- Serabė įlindo į kampą mano kambaryje ir
palindo po siena.
Tikriausiai po vieno iš savo naktinių apsilan-
kymų jos kambaryje paliko praviras duris. Po
galais! Tai jis dėl visko kaltas.
- Matau šviesą, tėti!
Jos silpname balselyje skambėjo palengvėji-
mas. Ričardas išgirdo čežėjimą. Jis apšvietė ją
žibintuvėliu, tada akimirksniu griebė į glėbį ir
tvirtai apkabino. Jei kas būtų jai nutikę‟ Ji ap-
sivijo rankytėmis jo kaklą, o Ričardas pabučia-
vo ją į skruostą ir paglostė nugarą. Kelė drebė-
jo ir graudžiai verkė.
- Nurimk, mažute. Tėvelis su tavimi.
- Buvo baisu, - sukūkčiojo ji.
- Žinau, mažute, žinau, - Ričardas ramino ir
guodė mergytę, nešdamas prie durų. Paspau-
dus sieną durys atsivėrė. Jis pastatė mergaitę
ant žemės ir ji nubėgo koridoriumi.
- Lora, Lora!
- Ak, Kele, - sušuko Lora ir pribėgusi čiupo
mergytę į glėbį, apkabino ir apipylė veidelį
bučinių lietumi. Kelė kikeno. Ričardas stovėjo
prietemoje ir žvelgė į Lorą ir savo dukrą. Jos
akyse, pilnose ašarų, švietė meilė Kelei.
- O, mažute, kaip aš nerimavau. Kur tu bu-
vai?
"Viskas", - pagalvojo Ričardas.
- Tarp sienų.
- Kokių sienų?
- Čia yra laiptai ir koridoriai tarnams, jun-
giantys šią namo dalį su vakariniu sparnu, -
tarė Ričardas. - Jie eina aplink visą namą.
Lora pasisuko ir pažvelgė jo pusėn. Jis užgo-
žė tarpdurį. Kiek ji galėjo įžiūrėti, jis buvo su
šortais ir juodais sportiniais marškinėliais, -
nebe su šiugždančiais baltais marškiniais ir
plačiomis kelnėmis. Šviesa krito ant sužaloto
kairiosios šlaunies raumens, ir Lora vėl prisi-
minė praėjusios nakties vaizdus. Jos pyktis
juos numalšino.
- Koridoriai? - paklausė ji. - Tu apie juos žino-
jai?
- Žinoma.
- Ir tau neatėjo į galvą apie juos pasakyti
man? Viešpatie, Ričardai, ji galėjo nukristi!
Mes‟ aš niekada nebūčiau jos radusi. Nutylė-
jęs apie laiptus pasielgei savanaudiškai ir rizi-
kingai!
- Atsiprašau, panele Lora, - tarė Kelė.
Lora akimirksniu ją nuramino.
- Tu nekalta, mažute.
- Tu jais ateidavai į mano kambarį, ar ne, tė-
ti? - Su nerimu akyse Kelė žvelgė tai į Lorą, tai
į Ričardą.
- Taip, princese.
Nenuostabu, kad jis gali klaidžioti po namus
nepastebimas. Lora nuleido mergytę ant že-
mės ir apkabino.
- Mat kaip?
- Tik į jos kambarį, - paaiškino jis, suprasda-
mas, ką ji galvoja.
 Ji šyptelėjo.
- Net nepagalvočiau, kad galėtum užsukti į
manąjį, - sumurmėjo ji. - Jame šviesu.
- Tėvelis man skaito. Kiekvieną vakarą.
Lora pažvelgė į Kelę.
- K‟ką? - Ji išsitiesė ir žiūrėdama į Ričardą
nuleido rankas. - Tu jai skaitai? Tais koridoriais
kas vakarą ateini pas ją?
- Taip.
Ji nužingsniavo tiesiai prie jo ir įrėmė pirštą
jam į krūtinę.
- Tai‟ tai‟ - Su atodūsiu išsisklaidė visas jos
įniršis, ji priglaudė delną jam prie krūtinės. -
Tai tikrai nuostabu, Ričardai. Džiaugiuosi dėl
jūsų abiejų.
- Tai nelabai ką keičia.
- Dabar matau - jeigu išvyksiu, sugebėsi susi-
tvarkyti ir pats. - Jis pasilenkė, ir Lora užuodė
prieskonių, prakaito ir vyro kvapą; jos juslės
vėl atgijo ir siuntė jam ryškius signalus.
- Tu neišvažiuosi, - burbtelėjo jis. Neištvertų
to! Nė akimirkos!
- Būk gera, neišvažiuok, panele Lora. Prašau!
- suspigo Kelė. Lorą nusmelkė panika jos bal-
se.
- Dar neišvažiuoju, mieloji.
 Kiek patylėjusi, ji tarė Ričardui tyliu balsu:
- Jau sakiau - negaliu taip gyventi.
Jis palenkė galvą - lūpos buvo per plauką
nuo josios.
- Bet gyvensi. Dėl Kelės, - tarė jis. Nekreip-
dama dėmesio į karščiu alsuojančias jo lūpas
taip arti josios, Lora žinojo, kad jis teisus. Po
perkūnais! Bet tai nereiškia, kad jai patinka jo
galantiškumas.
- Pasikalbėsime apie tai vėliau, pone Blek-
tornai. - Ji nusigręžė ir nuėjo pas Kelę.
- Taip, gražuole, gyvensim.
"Jo žodžiai skamba kaip grasinimas", - pagal-
vojo ji.
- Ar pyksti ant tėčio, Lora? - paklausė Kelė,
kai Lora paėmė ją už rankos.
- Taip, mieloji, pykstu.
- Kodėl?
- Nes jis‟ užsispyręs. - Ir išdidus, įtarus. Ji
norėjo, kad jis ja patikėtų, imtų bučiuoti iki
užsimiršimo, kaip praėjusią naktį.
- O!
Lora šyptelėjo. Kelė nieko nenutuokia, ir tai
puiku.
- Eime, mieloji, vienai dienai įspūdžių pakan-
ka. Iki vakarienės dar turi nusnausti.
Kelė liko nepatenkinta, bet prispaudusi katy-
tę prie krūtinės nuėjo į savo kambarį.
- Ir tu, Ričardai, - tarė Lora.
- Taip, - ramiai tarė jis. Žvelgdamas į jos
siaurą džinsinį sijoną jis prisiminė, ką jautė ją
liesdamas.
Lora sustojo prie Kelės kambario durų ir pa-
žvelgė į prieblandoje stovintį Ričardą.
- Tavo gražios kojos.
Jis prunkštelėjo. Jos žvilgsnis viską pasakė,
balso tonas pažadino praėjusios nakties prisi-
minimus ir nuvilnijo kaip garuojantis karštas
asfaltas. Jo raumenys įsitempė, o kūnas geiste
geidė Loros. Jautėsi tarsi stovėdamas prie
smėlyje nubrėžtos linijos. Vienoje pusėje buvo
dusinanti vienatvė, kitoje - Lora, viltis, laisvė ir
galimybė patirti dar daugiau.

Lora klestelėjo ant lovos. Pirmą kartą per

daugelį metų jos neguodė lietaus ir griaustinio
garsas. "Jei nepailsėsiu, rytoj vaikščiosiu ap-
snūdusi", - galvojo ji ir kaltino dėl to Ričardą.
Nupraususi ir pavalgydinusi Kelę ji perskaitė
keletą knygos skyrių, piešė, išgėrė ramunėlių
arbatos, bet net palengvėjimas suradus Kelę ir
žinia, kad Ričardas kiekvieną vakarą praleidžia
su dukra, nesušvelnino ją kaustančios įtam-
pos.
Ji visa liepsnojo, jautė sumaištį, jaudulį ir‟
pyko.
Pyko ant jo.
Akimirkos Ričardo glėbyje čaižė ją kaip lie-
taus šuorai stiklą. Ji numetė antklodę, išlipo iš
lovos, priėjo prie lango, atitraukė užuolaidą ir
atsisėdusi ant palangės žvelgė į audrą. Van-
duo buvo šiurpiai juodas, bangos šniokštė bal-
ta puta. Lora jautėsi kaip ta jūra - energinga ir
stipriai besidaužanti į krantą, tarytum mėgin-
dama viską nutempti į tamsą.
Lora žvilgtelėjo į chalatą, gulintį ant kėdės. Ji
svarstė, ar reikėtų pas jį nueiti ir pabandyti
įtikinti, kad ja pasitikėtų. Tačiau jautė, kad ne-
pavyks. Pasitikės, kai bus tam pasirengęs. Jei
kada nors ateis tokia diena. Lora baiminosi,
kad jeigu spaus Ričardą, jis dar labiau užsi-
sklęs. Dėl mergaitės ji negali rizikuoti. "Esu čia
dėl Kelės", - pagalvojo. Mergaitei reikia tėvo,
kuris nesibaimindamas galėtų pasirodyti duk-
rai ir likusiam pasauliui.
 Lora jautė gailestį vyrui, priverstam slapsty-
tis. Vyrui, kuris nusprendė neskaudinti kitų,
nors neišlįsdamas į šviesą skaudino pats save.
Ji suprato, kaip stipriai myli Ričardą. Tai ją
glumino, nes jis buvo vyras, kuriam išvaizda
labai svarbi. Toks jau kartą ją įskaudino, bet
Lora žinojo, kad Polui jos reikėjo tik dėl grožio
- dėl nuotraukos, kuria galėtų puikuotis prieš
draugus ir bendradarbius.
Tam tikra prasme jiedu su Ričardu turi daug
bendra. Avarija buvo lemtingas posūkis jo gy-
venime. Ji negrįžtamai jį pakeitė, privertė iš
naujo susidėlioti prioritetus. Iširusios Loros
sužadėtuvės padarė ją stipresnę, ji dar kartą
įsitikino, kad yra tik keli nuoširdūs žmonės,
kuriais gali pasitikėti, kurie vertina ją dėl vidi-
nio, o ne išorinio grožio. Polas pakeitė jos gy-
venimą. Tai buvo dalelė jos praeities, iš kurios
ji pasimokė ir gyvena toliau.
Ričardas manė, kad Lora per daug graži, kad
geistų tokio kaip jis, bet nesuprato svarbiausio
- Lora nemato jo randų, nepastebi, kaip jis
stengiasi nuslėpti šlubumą. Ji pamilo balsą
tamsoje, karštus bučinius, kurie uždegė jos
kūną. Šis vyras įžvelgė joje dailininkę, kurią
buvo užgožusios grožio konkursų nugalėtojos
karūnos ir puošnios suknelės. Mergina stebė-
josi, kaip galėjo taip stipriai pamilti tą, kuris ja
nepasitiki tiek, jog išdrįstų parodyti savo vei-
dą.

Ričardas blaškėsi kaip narve įkalintas žvėris.

Už sienų šėlstanti audra ragino gyventi. Jis
jautė griaustinio grumėjimą, žaibo žybsnius,
tarytum jie būtų skrodę jo kūną. Persibraukęs
pirštais vis dar šlapius po dušo plaukus jis pa-
sitrynė sprandą. Norėjo nueiti pas ją, pamaty-
ti, paliesti, tačiau suprato, kaip tai pavojinga.
Jiems abiem. Ana naktis tai įrodė. Vienas prisi-
lietimas, ir jo valios jėgos kaip nebūta.
Ji nori to, ko jis negali duoti. Negali leisti,
kad dar kas nors, išskyrus Djujį, jį pamatytų.
Lora nežino, ką tai reiškia. Jei jis jai pasirody-
tų, ji imtų jį apžiūrinėti. To Ričardas neleido
niekam. Ši rizika jam galėjo brangiai kainuoti.
O jei ir ji nuo jo nusisuks? Baisu pagalvoti, ką
jis prarastų. Vyras prisipažino, kad slegiantis
gyvenimas tamsoje pavertė jį ūmiu ir reikliu.
Jis ilgisi pasivaikščiojimų saulėje. Po šimts,
trokšta įeiti į apšviestą kambarį!
Jis ilgisi Loros.
 Ričardas pažvelgė į milžiniškas arkines duris.
Jos buvo iš storo medžio, išraižytos. Stūgavo
vėjas, nuo skersvėjo namuose judėjo durys,
tarsi būtų norėjusios atsidaryti pačios. Ričar-
das priėjo prie jų ir uždėjo ranką ant puošnaus
skląsčio. Pažvelgęs į savo ranką, randuotą odą
jis palankstė pirštus. Staiga čiupęs skląstį jis
atidarė duris.

Lora sėdėjo prie lango, susikėlusi kojas ant

suoliuko. Tolimame kambario kampe degė
vienintelė lempa. Mergina pagalvojo, kad jau
priprato prie nuolat prietemoje skendinčių
namų.
Sužaibavo, lempos šviesa sumirgėjo ir dingo,
bet tuoj ir vėl nušvito.
Tą akimirką ji suprato, kad Ričardas kamba-
ryje. Jos kūnas įsitempė, ji užsitraukė chalato
apykaklę iki pat smakro ir lėtai pasuko galvą į
duris.
- Ko atėjai?
- Tiesą pasakius, nežinau.
"Nuoširdu", - pagalvojo Lora.
- Prisėsk. - Ji mostelėjo į minkštasuolį.
 Ričardas žengė žingsnį prie jos ir sustojo.
- Dievulėliau, kaip čia šalta. - Nuėjęs prie ži-
dinio jis įdėjo prakurų ir malkų.
- Man nešalta.
- Čia drėgna, susirgsi. Ir elektra gali dingti.
Ričardas uždegė degtuką, liepsnelė švelniai
apšvietė jo bruožus.
Lora pastebėjo randus ant kaklo.
- Galėjau pakurti ir pati.
- Žinau.
- Išeik, Ričardai.
- Taip greitai atsibodau?
- Žinoma, ne. Bet juk tai neišmintinga. - Ji gi-
liai atsiduso. - Noriu ne tik tavo glamonių, ne
tik tavo glėbio, - atvirai tarė ji. - Noriu tavęs
viso.
Ričardas sustingo, laikydamas pliauską neto-
li ugnies.
- Noriu ne vien tik vyro prietemoje, ne vien
tik balso, kuris ramina ir verčia gyventi, kai
tari mano vardą. Ne vien tik kūno, kurio nelei-
di paliesti. - Lora nutilo kaupdama drąsą. - Jau
esu patyrusi dalinę vyro meilę ir dėmesį, esu
tenkinusis trupiniais‟ - Ji nurijo seiles. - Dau-
giau to nenoriu.
 Jis nieko neatsakė ir Loros širdį ėmė varstyti
skausmingi diegliai. Ji stengėsi kalbėti ramiai:
- Mes negalėsime nieko daugiau patirti, jei
manimi nepasitikėsi. Tai atrodo laikina, tarsi
mes vienas kitu naudotumėmės kaip daiktais.
- Mus sieja ne tik kūnų trauka, Lora.
Nuo šiurkštaus žemo balso Loros kūnu nuvil-
nijo mažytės karčio bangelės. Jos vis stiprėjo.
- Jei žinai, ką jaučiu, tai kodėl tu čia?
- Aš‟ turėjau tave pamatyti.
- Bet aš tavęs pamatyti negaliu? - Atsidususi
ji bandė sulaikyti į akis plūstančias ašaras. -
Apsaugok mus abu nuo širdgėlos, grįžk į savo
bokštą.
Tylą trikdė tik pokšinčios ir spragsinčios
malkos. Ugnis įsiplieskė, apšviesdama kamba-
rį ryškiai geltona šviesa.
Jis liko klūpoti ant kelio prie židinio ir lėtai
mėtė šakeles į ugnį. Židinio šviesa šoko ir mir-
gėjo ant jo standžių baltų marškinių, išryškin-
dama pečius, krūtinę ir didindama stotą. Tan-
kūs plaukai dengė Ričardo skruostą, garbano-
mis krito ant baltos apykaklės. Lora norėjo
juos pakedenti. Norėjo paglostyti jo plačią krū-
tinę, užsimiršti jo bučinyje, jausti jo lūpas ant
savo kūno. Ji užsidengė veidą rankomis ir vos
kvėpavo.
- Būk geras, išeik, - sušnibždėjo ji - balsas
virpėjo nuo pulsuojančios aistros. Nuo troški-
mo, kad jis ja pasitikėtų.
- Ne. - Jis atsistojo ir atsisuko į ją. Ugnis degė
jam už nugaros. - Daugiau nebeišeisiu.
Lora nuleido basas kojas nuo suoliuko, jos
rankos gniaužė kelius. Širdis daužėsi it patra-
kusi. Ričardas gniaužė kumščius. Jis nužvelgė
jos veidą, gėrėjosi kiekvienu atspalviu, kiek-
vienu išlinkimu ir vingiu. Jos grožis buvo klasi-
kinis, bruožai skausmingai tobuli. Įsitaisiusi
ant suoliuko krašto ji buvo labiau panaši į
mergaitę nei į moterį, jos pečius dengė nepa-
klusnios kaštoninės garbanos, plonas chalatas
slėpė nuostabią figūrą.
Ričardo viduje vyko kova - jis troško Loros,
bet abejojo, ar gali ją turėti. Pagaliau jis ištie-
sė jai ranką.
- Eikš, Lora. Eikš, kol dar turiu stiprybės. -
Ranka drebėjo. - Pažvelk į pabaisą, kurio gla-
monių taip trokšti.

DEŠIMTAS SKYRIUS
- Tu nesi pabaisa. - Lora lėtai atsistojo, žiū-
rėdama į ore kybančią ranką. Ričardo pirštai
virpėjo - nuo šio vaizdo jai plyšo širdis. Ji puolė
į priekį, čiupo jo ranką ir priglaudė prie skruos-
to.
- O, Lora, - sudejavo Ričardas.
Ji įsitraukė jį į prietemą.
- Tamsoje, - sušnibždėjo ji, - mes vienodi. Ne,
ša! Aš - ne grožio karalienė, o tu nesi randuo-
tas. Esame tiesiog du žmonės, Ričardai. Čia
mes be trūkumų.
- Negalime čia likti, o šviesoje‟
- Šviesoje mes du žmonės, kiekvienas su sa-
vais trūkumais. - Ji pažvelgė į jį, lyg per miglą
regėdama jo slepiamus randus. - Pasirodyk
man.
Ričardas sunkiai atsiduso. Jis žinojo, kad atė-
jo akimirka, kai gali prarasti viską, ką buvo
gavęs ir ko taip stipriai troško. Jis atsistojo
veidu į židinį; ji stovėjo šalia.
Šviesa nušvietė Ričardo veidą. Jis krūptelėjo,
tačiau nenuleido nuo jos akių. Laukė. Laukė
pasibjaurėjimo, pasišlykštėjimo jos akyse.
Taip neatsitiko.
Loros žvilgsnis slydo lėtai, ji jautė, koks Ri-
čardas įsitempęs - tarsi būtų svarstęs, ar plyšti
pusiau, sprukti pro duris, ar ją atstumti. Lora
nesiruošė niekur eiti. Jis išdrįso jai pasirodyti,
ir ji jo nenuvils. Ši akimirka buvo labai svarbi -
ji pasakė tai, ko negalėjo išreikšti žodžiai. Šis
jo pasitikėjimas buvo didžiausia dovana jo gy-
venime.
Jis vis dar buvo fantastiškai gražus. Vien mė-
lynos jo akys, tokios kaip dukters, vertė pašė-
lusiai plakti Loros širdį. Jos žvelgė tiesiai į sie-
lą.
- Tavo nuostabios akys, - tarė ji. - Jaučiuosi
tarsi būčiau laukusi dešimtmetį, kad jas pama-
tyčiau... - Akimirką ji tiesiog juo mėgavosi.
Tada jos žvilgsnis užkliuvo už randų.
"Kokį skausmą jam teko patirti, - galvojo ji. -
Kiek jis prisikentėjo dėl savo drąsaus poelgio".
Lora priėjo arčiau ir palietė pirštais užgijusias
žaizdas. Ričardas užsimerkė. Jis kvėpavo lėtai
ir sunkiai.
Jo randai buvo kaip laukinio žvėries letenos
paliktos žymės - kreivi ir iškilę. Du darkė kaktą
ties plaukų linija, vienas kirto antakį, dar vie-
nas - voko kraštą, visai prie akies. Dar daugiau
randų vagojo skruostą, leidosi prie žandikau-
lio, kaklo ir dingo po marškiniais. Kol Lora ty-
rinėjo kiekvieną randą, Ričardas stovėjo įsi-
tempęs, tarsi tuoj skilsianti akmeninė statula.
Rankas buvo prispaudęs prie šonų, o į kumštį
sugniaužtos rankos kabėjo kaip plaktukai.
Lorai plyšo širdis. Dėl metų, kuriuos jis pra-
leido vienatvėje manydamas, jog yra bjaurus.
Dėl to, kad įtikėjo, jog tokio jo niekas negali
mylėti - niekas neįžvelgė drąsos, kurios prirei-
kė šioms žaizdoms įgyti.
- Ką tau teko išgyventi, - sušnibždėjo ji su
pagarbia baime. Jos balse nuskambėjo nuo-
staba.
Ričardas žvelgė jai į akis. Lora prisiglaudė
prie jo. Prieš savo norą vyro kūnas įsitempė.
- Lora.
- Ša. - Ji apsivijo jo kaklą ir palenkė jo galvą
prie savęs. Lūpomis lietė jo randus ant kaktos,
akių, skruosto, švelniai, lėtai bučiavo kiekvie-
ną žaizdą, tada atsegė marškinių sagas ir ėmė
lūpomis glamonėti nelygius randus ant kaklo
ir peties.
Ričardas sudejavo, uždėjo rankas jai ant lie-
mens ir mėgino ją atstumti.
- Ak, Lora, nereikia.
Lora stovėjo nejudėdama, ji suprato jo neri-
mą.
- Neatstumk manęs, Ričardai. Maldauju. Iš-
tvėrei skausmą, kai buvai sužalotas. Liko ran-
dai ir tavo mintyse. - Jis papurtė galvą, bet ji
toliau bučiavo užgijusias jo žaizdas, atsegio-
dama sagą po sagos. Jos bučiniai buvo kaip
balzamas. - Aš nematau fizinių trūkumų. Tai
tavo drąsos ženklai, kovos žaizdos, - tu kovei-
si, kad išliktum.
Ričardo širdis dunksėjo vienodai ir garsiai. Jis
perbraukė ranka jos nugarą, palietė plaukus -
suėmęs juos atlošė galvą.
- Man nereikia glamonių iš gailesčio.
Loros lūpos suvirpėjo, ji pažvelgė tiesiai jam
į akis.
- O, mano gražioji pabaisa, - tarė tyliu gun-
dančiu balsu. - Gailestis - ne tas jausmas, kurį
tau jaučiu.
Jo lūpos išsikreipė, paskui stipriai įsitempė.
- Yra daugiau‟ mano šonkauliai, klubas‟ ir
koja.
- Man nerūpi. Kada tai suprasi?
- Aš niekada‟ tai yra, manęs nėra lietusi nė
viena moteris.
Ji švelniai nusišypsojo.
- Vaje, vadinasi, tu beveik skaistuolis?
Ričardas prunkštelėjo. Kai Lora stipriai prie
jo prisiglaudė, jis sustingo kaip akmuo. Juto
kiekvieną jos šilto kūno linkį ir įdubimą, tvirtai
prigludusias krūtis - suprato, kad po chalatu ji
nuoga.
Visa savo esybe Ričardas troško Loros, jo
penis stangrėjo su kiekvienu širdies dūžiu. Ši
moteris buvo jo pamišimas ir laisvė, jis troško
jos taip kaip nieko pasaulyje. Jis šnibždėjo jos
vardą, o rankos ant jos nugaros šoko pašėlusį
glamonių šokį.
Lora ištraukė jo marškinius iš kelnių, pra-
skleidė ir rankomis glostė atidengtą krūtinę.
Ričardo kūnas buvo įdegęs ir stangrus, tvirti,
galingi raumenys jai sakė, kad vienatvę jis
blaškydavo kilnodamas svarmenis. Rezultatas
buvo įspūdingas. Lora pagalvojo, kad jis yra
pats gražiausias gyvas sutvėrimas. Ją jaudino
šis vyras, jo buvimas šalia žadino aistrą.
Jų žvilgsniai trumpam susitiko, ji apžiojo jo
spenelį ir ėmė čiulpti - dabar jau virpėjo jis,
dejavo stipriai į ją įsikabinęs. Lora glamonėjo jį
ir po stipriais raumenimis juto senas žaizdas.
Su kiekvienu bučiniu Ričardas jautė, kaip
rimsta jo siela. Aplamdytas jo kūnas troško
jos, troško daugiau. Vyrui atrodė, jog subyrės į
šipulius. Jis meldė, kad taip nenutiktų. Panar-
dinęs pirštus į Loros plaukus vyras pakreipė
jos galvą ir ėmė ją bučiuoti.
 Tai buvo aistringas, visa naikinantis bučinys.
Nevaržomas, kvapą gniaužiantis bučinys. Jo
liežuvis suko ratus, lūpos įnirtingai judėjo ir
trūkčiojo tai švelniau, tai stipriau. Lora dar
aistringiau atsakė į bučinį. Jis apkabino ją ir
pakėlė. Ji buvo smulkutė, trapi ir svaiginanti.
Ričardas tirpo jos bučinyje. Bet to nepakako.
Desperatiškas laukimas kaitino juos ir plikė
kaip karštas aitrus vynas.
- Glamonėk mane, - sušnibždėjo ji jam į lū-
pas. - O, Ričardai, daugiau nebegaliu laukti.
Stiprios rankos nuslydo jos nugara, lietė
sėdmenis, šlaunis. Ričardas apkabino ją per
kojas ir užkėlė jas sau ant klubų, - iš pradžių
vieną, paskui kitą. Nepaliaudamas ją bučiuoti,
jis atsiklaupė ant kilimo, praskleidė chalatą ir
suėmė rankomis nuogas jos krūtis. Lora deja-
vo, išsilenkė lanku, atsilošė ir jis apžiojo jos
spenelį. Ji šaukė jo vardą, taršė ilgus plaukus,
jos klubai lingavo kartu su juo, o jis aistra de-
gančiomis lūpomis energingai glamonėjo jos
krūtį. Loros kūnas dilgčiojo, ją liejo pulsuojan-
čios aistros bangos ir veržėsi išorėn. Ji virpėjo,
jos tarpkojis sudrėko ir tvinkčiojo. Ričardo pa-
sididžiavimas veržėsi iš kelnių. Lora norėjo
daugiau. Norėjo, kad jis į ją įeitų, užpildytų ją
ir energingais judesiais išlaisvintų gaivališką
tvinkčiojimą viduje. Ji palietė jo pečius, pakėlė
marškinius, nuplėšė juos ir numetė šalin,
jausdama nepakartojamus jo lūpų ir rankų pri-
silietimus. Žvilgsniu lydėdama savo rankas,
Lora glamonėjo jo krūtinę, rankas, plokščią
raumeningą pilvą.
- Koks tu gražus, - tarė ji, ir Ričardas žinojo,
kad ji nemeluoja. Žinojo, kad ši vienintelė mo-
teris mato vyrą, o ne randus.
Jis nebesivaldė - kvėpavimas pasunkėjo, ran-
kos nekantriai glamonėjo jos kūną.
- Aš su tavimi mylėsiuosi, - jo balse nebuvo
nei klausimo, nei abejonių.
- Aš to trokštu.
Jis nusmaukė jos chalatą, žvilgsniu godžiai ri-
jo nuogą kūną ir jį apsivijusias šlaunis.
- Tai truks visą naktį, - sumurmėjo jis.
Lora pakėlė antakį, suėmė diržą, atsegė sag-
tį ir prasegė užtrauktuką.
- Aš niekur neskubu.
Ričardas nurijo seiles ir suėmė ją už rankos.
- Mums reikia apsaugos.
- Aš pasirūpinau. - Ji praskleidė jo kelnes ir
valiūkiškai šypsodamasi užkišo už jų ranką.
Lora tyrinėjo jį lėtai ir juto, kaip nuo jos prisi-
lietimų didėja jo varpa. Stambus jo kūnas
trūkčiojo.
- Priversi mane baigti.
- Pažadėjai visą naktį, ir aš tau padėsiu.
- Ne dabar...
Ji nusijuokė, perbraukė lūpomis jo skruostą.
Noras jį turėti, justi savyje, vertė ją trokšti
daugiau. Jis paguldė ją nugara ant kilimo ir
bučiavo jos kūną, krūtis, stangrius tamsius
spenelius, liežuviu jausdamas, kaip jie didėja
ir stangrėja. Lora nesipriešino ir švelniai mur-
mėjo. Ričardas nosimi perbraukė jos pilvą, o
kai pasilenkė tarp kojų, ją užliejo laukimas. Jis
praskėtė jautriąją vietelę, įkišo du pirštus į
vidų, ir Lora išsirietė kaip katė.
- Žiūrėk į mane, - tarė jis. Paklusdama ji lėtai
atsimerkė. Jis kaišiojo ir judino pirštus, stebė-
damas jos veidą, jos pasitenkinimą. Nenuleis-
damas žvilgsnio nuo jos akių, jis kilstelėjo ją ir
apžiojo klitorį. Lora raičiojosi ant kilimo,
šnibždėdama jo vardą ir aistringai aimanuo-
dama. Bučiuodamas ją Ričardas jautė kiekvie-
ną jos kūno kryptelėjimą, kiekvieną raumens
virptelėjimą. Jis stumtelėjo pirštus giliau, ėmė
glamonėti stipriau - jautė joje pulsuojančią
gaivališką aistrą.
Tai jį nuginklavo. Ši moteris, jos kūno skonis,
- Ričardui patiko į ją žiūrėti ir ją ragauti.
Jis juto Loros pasitenkinimą. Staiga ji prikan-
do lūpą - perliejo karštas konvulsijų pliūpsnis
ir ji pasiekė orgazmą. Ričardas jautė, kaip su-
sitraukinėja slidūs jos raumenys.
Lora suakmenėjo, prisispaudė prie jo, išsitie-
sė ir ėmė rangytis siekdama jo.
- O, Dieve! - sudejavo ji. - Ričardai! - Ji stip-
riai sudrebėjo ir krito ant žemės lyg guminė.
Ričardas nusišypsojo. Jai dar nepakėlus akių
ir nenurimus, jis atsistojo ir nusimetė drabu-
žius. Lora atsimerkė.
Ričardas buvo nuostabus - raumeningų šlau-
nų, siaurų klubų. Jis stovėjo prieš ją, stiprus ir
išdidus, ir ji atsiklaupė ant kelių, sugriebė už
šlaunų ir prispaudė lūpas prie rando žemiau
kelio. Jis virpėjo, kai ji braukė liežuviu aukštyn,
rankomis glamonėdama šlaunis. Ji suėmė jo
varpą ir pažvelgė į viršų. Ričardas sudrebėjo,
papurtė galvą ir atitraukęs jos ranką paguldė
ją ant grindų.
- Dar ne, turiu tave pajausti. - Jis apžergė jos
kojas ir klūpėdamas ant kelių įsispraudė tarp
jų.
Jis spaudė drėgną savo pasididžiavimą,
baksnojo juo, vis atsitraukdamas ir erzinda-
mas.
- Ateik pas mane, greičiau, - tarė ji, mėgin-
dama užsiversti jį ant savęs.
- Nenoriu tavęs įskaudinti.
- Neįskaudinsi, Ričardai. Niekada.
Staiga ji pakilo, užsiropštė jam ant kelių, ap-
sikabino ir padėjo jam į ją įeiti.
- Sakiau, greičiau.
- Nesakyk, kad tave atstūmiau, - sududeno
jis.
Žvelgdama tiesiai jam į akis ji čiupo jį už pe-
čių ir lėtai ant jo nusileido. Loros kūnas virpėjo
iš susijaudinimo, jos dejonės sklido tiesiai jam
į burną. Jis buvo didžiulis ir sunkus.
Ričardą supurtė gaivališkas drebulys, jis tvir-
tai suspaudė ją glėbyje.
- O, Lora, kokia palaima.
- Žinau, - tarė ji, nubraukė plaukus jam nuo
veido, suėmė už skruostų ir apipylė bučiniais. -
Žinau.
Tai pabaiga. Tai ryšys.
Lora žinojo, kad niekas jos taip stipriai nebe-
paveiks, kaip ši akimirka. Jos gyvenime nebe-
bus nieko intymesnio. Ji buvo pasirengusi ati-
duoti jam savo širdį.
 Dabar jų sielos susijungė.
Lora įnirtingai ir godžiai bučiavo jo lūpas. Ji
ėmė iš lėto judėti. Ričardas įkvėpė pro sukas-
tus dantis. Siūbuodama Lora gėrėjosi jo veido
išraiška. Stiprios rankos suėmė ją už klubų ir
padėjo jai judėti, jos slidūs moteriški raumenys
kvietė jį atgal.
Jo glėbyje ji buvo mažutė.
Sulenkusi grakščias kojas ji pakilo ir atsigulė
ant jo. Su kiekvienu judesiu jis skverbėsi vis
giliau. Ričardas nubraukė plaukus Lorai nuo
veido, žvelgė jai į akis ir žinojo, kad jo gyve-
nime nebus kitos moters. Niekada nebus to-
kios brangios akimirkos. Jį paveikė ne abipusė
jų aistra, ne geismas, užmigdęs jo savikontrolę
ir sujungęs juos į visumą. Tai ji, ji vienintelė
pamėgino jį suprasti. Atvėrė savo širdį ir protą,
išgelbėjo savo šypsena, privertė tapti geresniu
žmogumi, geresniu tėvu. Kai jis manė, kad yra
nieko vertas, ji privertė patikėti, jog yra prie-
šingai. Ji - moteris, kurios jam net nederėjo
norėti. Bet būdamas su ja, jis to nejuto.
Ričardo džiaugsmas išsiliejo bučiniu, troški-
mu suteikti jai pasitenkinimą ir priversti dejuo-
ti iš malonumo. Jis paguldė ją ant kilimo, jos
šlaunys buvo apsivijusios jo kojas, judėdamas
pirmyn atgal jis žvelgė tiesiai jai į akis. Jos
akys žibėjo, lūpos geidulingai šypsojosi, jis
prigludo prie jos ir ėmė judėti greičiau.
Židinio šviesoje nuogas Loros kūnas spindėjo
vario spalva.
Lietus barbeno į langus ir akmenines sienas.
Ričardas užkišo Lorai ranką už liemens. Jis
trūkčiojo pirmyn atgal, su kiekvienu judesiu
trintis vis didėjo, jis skverbėsi į jos kūną ir jau-
tė tvirtus drėgnų raumenų susitraukimus. Pa-
laima nuvilnijo jos veidu.
- O, Ričardai. O‟ - Draskoma aistros pliūps-
nių ji pakilo visa virpėdama. Su kiekvienu jo
įsiskverbimu spaudimas Loros pilvo apačioje
vis stiprėjo. Ričardas pasilenkė ir žvelgė tiesiai
jai į akis, skverbėsi į ją vis gilyn, šnibždėjo
meilius žodžius. Sakė, kad vos tik Lorai įžen-
gus į šiuos namus, jis vėl pasijuto vyru. Jam
patiko jos atviras nepaklusnumas ir protas, jis
norėjo, kad ji kuo greičiau sužinotų, jog jis ja
tiki. Ir šįvakar jį čia atvedė ne vien tik aistra.
Ričardas judėjo pirmyn ir atgal. Sušilęs ir su-
prakaitavęs jis troško daugiau. Randuotas kū-
nas rangėsi virš Loros, lankstėsi aistros ritmu,
jį sūpavo tobula, švelni ir lanksti moteris.
Tamsoje nesimatė, kur jų kūnai prasideda, o
kur baigiasi.
 Akmeninėje pilyje, šviečiant židinio liepsnai,
jie gimė iš naujo.
Už sienų šėlo audra. Baltiems žaibo blyks-
niams skrodžiant juodą dangų, Ričardas myla-
vo jos kūną, pažino jautrius jos slėpinius, rado
ten viltį, laisvę ir naują alkį patirti daugiau.
Ji rangėsi po juo kaip plazdantis kaspinas.
Ričardas jautė, kaip išsilaisvina pulsuojanti jos
aistra, slidūs jos raumenys gniaužė kaip ak-
sominis kumštis. Lora įsitempė, plačiau prasi-
skėtė, pirštais įsitvėrė į jo krūtinę ir glaudėsi
vis stipriau. Vyras visiškai prarado savikontro-
lę ir stipriai įsiveržė į ją.
Lorai patiko ja srūvantis jo gaivališkumas ir
energija. Kai jis stipriai į ją įėjo, ji sulaikė kva-
pą, paskui kvėpavimas padažnėjo. Draskoma
ekstazės ji susilenkė ir kojomis apsivijo jo klu-
bus.
Jis atlošė galvą, ir staiga giliu atodūsiu iš jo
išsiveržė viduje įkalinta pabaisa.
Garsas nuaidėjo ore.
Ričardas joje išsiliejo ir Lora pajuto tvinkčio-
jantį karštį.
Ji čiupo jį už šlaunų ir glaudė arčiau, tarytum
jai nebūtų gana.
Jis sudrebėjo kaip didžiulis kalnas, veidas įsi-
tempė, ji glamonėjo jo veidą, krūtinę, paskui
pargriovė ant savęs.
Židinyje tyliai šnypštė ir pokšėjo malkos.
Ričardas vos gaudė kvapą. Jos rankos glostė
randuotą jo nugarą, o jis mėgavosi šios aki-
mirkos paprastumu. Jam niekada nebus gana
jos glamonių. Niekada. Ričardas bučiavo jos
lūpas, jo sprandas degė.
Jis suprato, kad visas skausmas, kurį kaupė,
vienatvės kančia, kuri buvo vienintelė jo paly-
dovė, dingo.
Loroje jis rado laisvę.
Ir antrąjį kvėpavimą.

Kurį laiką jie gulėjo nejudėdami. Paskui Ri-

čardas pakilo ant alkūnių ir pažvelgė į Lorą.
Vedžiodama pirštu per lūpas ir smakrą ji šyp-
sojosi.
- Ką gi, - švelniai atsiduso ji, - galima drąsiai
pripažinti, kad tu puikios formos.
Jis šyptelėjo parodydamas lygius baltus dan-
tis. Ji plačiai nusišypsojo ir prisitraukė jį aist-
ringam drėgnam bučiniui.
 - Šalta?
- Ne, - atsakė ji, braukdama ranka per platų
jo petį.
- Kaip manai, ar yra elektra?
- Kam tai rūpi?
Jis nusijuokė.
- Dabar žinau, kaip priversti tave patinginiau-
ti.
Ji pramerkė akį ir pažvelgė į jį.
- Per minutę nueini mylią. Stebiuosi, kaip dar
vakare pavelki kojas.
- Man nepatinka švaistyti laiko.
- Lora‟ - Jis delsė. - Sunku net apsakyti, kaip
man svarbu, jog priėmei‟
Ji prispaudė du pirštus jam prie lūpų.
- Nereikia, Ričardai. Aš tik norėjau patenkinti
savo smalsumą. Dabar jau patenkinau.
Jo bruožai paaštrėjo.
- Tau teko išgyventi daugiau nei man, - pa-
sakė ji nuleisdama ranką. - Tu manimi patikė-
jai.
"Kad nebūsiu kaip Andrėja", - norėjo pasaky-
ti, bet garsiai neištarė. Žinoma, Lora teisi. Šią-
nakt jį paliko kur kas daugiau nei prisiminimai,
kuriuos jam buvo palikusi Andrėja. Jie dingo,
kai Lora jį priėmė.
Šypsodamasis jis atvirto ant nugaros, pasi-
imdamas su savimi ir ją.
- Noriu su tavimi mylėtis kiekviename namo
kambaryje.
- Ką gi, sakei, jog turime visą naktį. Šis na-
mas išties didelis.
Jis tyliai sukikeno, staiga atsistojęs paėmė ją
ant rankų ir nužingsniavo prie durų. Nunešė
koridoriumi iki savo kambarių ir koja atidarė
duris.
- Jei jau reikia kur nors pradėti‟ - Ričardas
įžengė į vonios kambarį. Jis buvo didžiulis ir
prabangus, tamsiai kaštoninės spalvos sieno-
mis, tačiau pirmiausia ji išgirdo burbuliuojan-
čio vandens garsą, paskui pajuto šilumą - jis
įžengė į sūkurinę vonią.
Jiedu paniro į vandenį.
- O, Viešpatie.
- Ji - mano klubui ir kojai. Padeda nesustaba-
rėti.
- Jaučiu tą tavo kūno dalį, kuri vis dar susta-
barėjusi, - tarė ji ir po vandeniu ranka suėmė
jo varpą. Jis sudejavo ir atsilošė į milžiniškos
vonios kraštą. Lora šelmiškai nusišypsojo ir
paniro po vandeniu.
 Ričardas sumirksėjo, o po akimirkos, kai ji
apžiojo varpą, garsiai sudejavo ir įsikibo į vo-
nios kraštą. Ji glostė jį ir glamonėjo, paskui
išniro, nusibraukė plaukus nuo veido ir nusi-
šypsojo.
- Tu ragana, klastinga, gundanti ragana.
Jis čiupo ją už liemens, lengvai pakėlęs pa-
sodino ant vonios krašto ir praskleidęs kojas
ėmė braukti liežuviu. Greitai jos palaimingą
juoką nuslopino visu kūnu kylanti ir pulsuojan-
ti aistra. Jis įkišo du pirštus jos vidun ir jos kū-
ną ėmė varpyti malonumo pliūpsniai. Jausda-
ma pašėlusią palaimą Lora čiupo jo galvą ir,
kai jis apvertė ją ant pilvo, sušuko:
- O, būk geras, paskubėk.
Jis įėjo į ją vienu stipriu įsiveržimu.
Ji dar niekada nebuvo jautusi tokio nuosta-
baus jausmo. Ją varstė karšta tvinkčiojanti
aistra, su kiekvienu judesiu jo varpa vis stang-
rėjo ir kietėjo. Ričardas suėmė ją už klubų ir
kėlė vis aukščiau ir aukščiau. Jis užgulė ją, Lo-
ra pajuto didžiulį slegiantį svorį - jai tai patiko.
Patiko jo energija, nesutramdoma aistra. Kai
jis įkišo ranką jai tarp šlaunų, ji tiesiog pašėlo.
Ričardą draskė gaivališka aistra, jis prarado
savikontrolę. Apglėbęs rankomis, jis vis ener-
gingiau veržėsi į ją, jo kūnas siautulingai trūk-
čiojo, išsunkdamas jėgas.
Gryna, nevaržoma palaima sujungė juos vie-
ną kitame. Lora virpėjo jo glėbyje. Jų tylios
pasitenkinimo dejonės susiliejo su burbuliuo-
jančio vandens garsu.
Lora pasisuko ir pabučiavo jį, pasijutusi ne-
sutramdoma ir laisva, bet Ričardas žinojo, kad
tai jis šįvakar išsivadavo ir išsilaisvino iš savo
kankinančio kalėjimo.
Gražuolė prisijaukino jame tūnojusią pabai-
są.

VIENUOLIKTAS SKYRIUS
Švilpaudamas Ričardas kepė kiaušinienę‟ -
Vaje, kaip tu smagiai nusiteikęs. Ir kas dėl to
kaltas?
Jis nusišypsojo ir pažvelgė į Lorą, - jam pati-
ko jos gundantis vaipymasis. Ji erzino jį iki
aušros. Ričardas stebėjosi, kaip po tokios nak-
ties ji sugebėjo taip anksti atsikelti.
- Jei nori, galiu nusivesti tave į viršų, ten su-
prasi.
- Į viršų? Tiesa, liko mažiausiai dvidešimt ne-
aplankytų kambarių. - Lora prunkštelėjo. Pri-
siminus jo glamones jos kūną perliejo šiluma.
- Dvidešimties neužteks, - tarė jis ir reikš-
mingai pažvelgė į ją.
Lora atsikrenkštė, mėgindama nuvyti mintis.
Ji įsivaizdavo, kaip jis užverčia ją ant stalo, o ji
šaukia ekstazės apimta.
Nebūtų galėjusi pasakyti, kad ta mintis jai
nepatiko.
- Ką dar šiandien esi numatęs, be peno mano
vaizduotei? - paklausė ji.
- Aš tave stebėsiu.
- Vaje, diena bus pilna įspūdžių.
Jis nukėlė keptuvę ir sukrėtė kiaušinienę į
dubenį, tada nunešė keptuvę ir mentelę prie
kriauklės, išplovė, iššluostė ir padėjo į vietą.
Lora sumirksėjo. Atsisukęs nuo spintelės jis
pastebėjo jos veido išraišką.
- Kas? - Jis nužvelgė savo džinsus ir basas
kojas, manydamas, jog apsitaškė.
- Vyras, kuris susiplauna indus? Palauk, kol
apie tai sužinos mano seserys.
Jo veidą iškreipė grimasa.
- Ilgai gyvenau vienas. Jei neplaučiau, patys
jie to nepadarytų.
- Tęsk taip ir toliau, Blektornai. Man patinka
vyras, nesibaidantis pašluostės.
Jis nusijuokė ir pačiupo Lorą, einančią pro ša-
lį su lėkšte kumpio. Ji akimirksniu padėjo lėkš-
tę į šalį. Ričardas patrynė nosimi jos kaklą,
rankas ir apkabino.
- Dieve, kaip tu maloniai kvepi.
- Tai kumpis. Suteikia paslaptingumo.
Jis šyptelėjo, apsuko Lorą glėbyje ir ėmė lė-
tai, su pasigardžiavimu bučiuoti.
Loros kūnas dar labiau įkaito, ji prisispaudė
prie Ričardo ir per mėlynus medvilninius spor-
tinius marškinėlius ėmė glostyti jo plačią krū-
tinę. Nuo geismo Lorai trūko oro ir svaigo gal-
va. Ji nubraukė plaukus jam nuo antakio.
- Jei nori, galiu tave apkirpti.
- Nepatinka piratiška išvaizda? - Jis metė gaš-
lų žvilgsnį - su randais išvagotu veidu atrodė
kaip mielas niekšelis.
- Tu per daug gražus, kad slėptumeisi po
plaukais.
Ričardas šyptelėjo. Pavadintas gražiu jis kaž-
kodėl norėjo ja patikėti.
- Palaukim iki vakaro. - Jis švelniai ją pabu-
čiavo, ir jie toliau ruošė pusryčius.
Kramsnodamas gabalėlį kumpio Ričardas
įdėjo duoną į skrudintuvą, o Lora išėmė lėkš-
tes, įrankius ir padengė stalą keturiems. Djujis
užsukdavo išgerti kavos kas rytą, bet Kelės ji
tikėjosi mažiausiai po valandos.
Ričardas išėmė iš šaldytuvo sviestą ir atsisu-
kęs pamatė, kad Lora suakmenėjusi stovi prie
stalo.
Ričardas susiraukė ir atsisuko.
Išsitaršiusiais plaukais Kelė stovėjo prie durų
ir spaudė prie savęs meškiuką.
Ričardą apėmė panika. O, Dieve, jo dukrytė!
Ji pamatys randus.
Jis dirstelėjo į Lorą ir ji pajuto jo baimę. Vie-
nas dalykas, kai mato Lora, ir visai kitas - ke-
turmetė mergytė.
- Labas rytas, Kele, - tarė Lora, ir tik Ričardas
išgirdo jos balse virpulį. Ji priėjo prie Ričardo ir
sulaikė jį, kai jis jau norėjo nusisukti nuo duk-
ters.
Kelė pasitrynė akutes ir nusižiovavo.
- Labas rytas, panele Lora. Sveikas, tėti. - Ji
užsiropštė ant kėdės, pasodino meškiuką šalia
ir pažvelgė į suaugusiuosius. - Ar pusryčiausi
su mumis, tėti?
Ji viltingai pažvelgė į jį pasakiškai tyru
žvilgsniu. Pasitikėdama. Be jokios baimės.
Ričardas dukart atsikrenkštė, kol sugebėjo
ištarti:
- Taip, princese, pusryčiausiu.
- Kaip gerai. - Ji paėmė riekelę kumpio ir ėmė
kramtyti. Lora persisvėrė per stalą, įpylė su-
lčių ir pažvelgė į Ričardą. Jis sustingęs žvelgė į
dukrytę - mėlynose jo akyse Lora pastebėjo
ašaras. Lora pastatė ąsotį ir priėjo prie jo,
spoksančio į Kelę.
- Ji nieko nepastebėjo. - Ričardas pažvelgė į
Lorą, jo balsas buvo duslus.
Lora nusišypsojo.
- Dar viena moteris, kurios reikiamai neįver-
tinai, ar ne? - Ji paglostė jam skruostą.
- Taip, - tarė jis ir čiupo ją už rankos. - Taip. -
Jis nusišypsojo ir Loros širdį užliejo tyras
džiaugsmas.
Ričardas žengė prie Kelės. Pristabdydama
Lora uždėjo ranką jam ant peties.
- Neskubėk.
Jis linktelėjo. Ričardas nenorėjo dukters iš-
gąsdinti. Iškepus skrebučiams, jis mikliai nuėjo
prie skrudintuvo patepti jų sviestu.
- Ar mėgsti džemą, Kele?
Jo dukra nusijuokė.
- Labiausiai mėlynių.
 - Taip, - tarė Lora ir šelmiškai mirktelėjo. -
Vakar buvo vynuogių, o užvakar persikų. - Ji
pakuteno mergytę ir garsiai pabučiavo į
skruostą. Ričardas pastatė lėkštę priešais duk-
rą, tada atsisėdo ant kėdės šalia Loros ir ste-
bėjo pusryčiaujančią Kelę.
"Negali būti geresnės dienos", - pagalvojo
jis.

Vėjas košė kiaurai per Loros apsiaustą. Lie-

tus jau buvo aprimęs, bet neatrodė, jog ilgam.
- Važiuokim visi kartu, - paprašė Lora.
- Judvi važiuokite ir moteriškai praleiskite
popietę.
- Prašau, tėti, - maldavo Kelė, jau sėdėdama
sportiniame automobilyje.
Lora raminamai uždėjo delną Kelei ant ran-
kos. Ji stengėsi suprasti Ričardo nuogąstavi-
mus. Daugiau nei savaitę jie gyveno nesislaps-
tydami vienas nuo kito, bet Ričardas nenorėjo
tikrinti kitų reakcijos. Bent jau kol kas. Mieste-
lio gyventojai į jį iš pat pradžių žiūrėjo nepatik-
liai, jiems jis - pabaisa iš pilies. Jie apkalbinėjo
jį, pavertė paslaptinga būtybe, koks jis kažka-
da ir buvo. Kažkada. Daugiau nebebus. Tačiau
reikės laiko, kol miestelio žmonės prie jo pri-
pras.
Lora jautė, kad įkalbėti Ričardą žengti šį
žingsnį nebus lengva.
- Gerai, - tarė ji. - Ilgai neužtruksim.
- Aš norėčiau, - sušnibždėjo jis, - bet tik kai
Kelės nebus šalia. Nežinau, ką padaryčiau, jei
ji išgirstų, kaip mane plūsta.
Lora suspaudė lūpas.
- Aš irgi.
Jis paglostė jos veidą, kilstelėjo smakrą. Jam
patiko, kad ji pasirengusi mūru stoti už Kelę ir
jį.
- Ar taip ir užsisklęsi su manimi ir mergaite?
- Negaliu, Lora. Ne dabar.
Ji susierzino.
- Taip negali tęstis amžinai, Ričardai. Būsi
kviečiamas į tėvų susirinkimus, skaučių rengi-
nius, baleto pasirodymus. Nejau atsisakysi tik
todėl, kad kažką gali pasakyti žmonės?
Ričardas pyktelėjo.
- Ne, bet tu nori, kad iš pat pradžių šokčiau į
giliausią baseino vietą.
Ji sunkiai atsiduso.
 - Gerai, suprantu. Ar bent jau stengiuosi su-
prasti. Gal dar per anksti.
Ji pažvelgė į Kelę, spaudinėjančią prietaisų
skydelio mygtukus - mergaitei suaugusiųjų
pokalbis nerūpėjo - tada vėl atsuko veidą į Ri-
čardą.
- Myliu jus abu, - švelniai tarė, ir jis nusišyp-
sojo. - Noriu, kad būtumėte laimingi, bet Kelei
tikrai nereikia slapstytis kartu su tavimi.
- O tau?
- Ir man.
Ričardas giliai atsiduso. Jis žinojo - kada nors
tai turės įvykti. Pastarosiomis dienomis ji ne-
mažai apie tai kalbėjo, tačiau dabar buvo ne-
tinkamas metas diskutuoti.
- Galėsime apie tai pasikalbėti šįvakar, ge-
rai?
- O, net neabejok.
Jam patiko jos gyvybingas žvilgsnis ir ryžtas.
Patiko viskas - nuo žaviai į uodegėlę surištų
plaukų iki nudėvėtų sportinių batelių. Bet jis
neketino vaikštinėti pagrindinės gatvės viduriu
ir laukti patyčių. O ateityje... Ričardas nenorė-
jo planuoti taip toli į priekį, tačiau žiūrėdamas
į Lorą suprato, kad ji užvaldė ne vien jo širdį.
Jis atsidavė jai laisva valia ir norėjo, kad tai
tęstųsi amžinai. Bet pasirodymas kitiems viską
sugriautų.
- Iki vakaro! - Jis pasilenkė jos pabučiuoti.
Kelė sukikeno ir Ričardas jai mirktelėjo. Mer-
gaitei viskas atrodė paprasta. Jie - šeima. Lora
buvo jo mylimoji, ir kiekvieną rytą, kai nubus-
davo laikydamas ją glėbyje, jis iš naujo patir-
davo begalinę ramybę ir visišką pasitenkini-
mą, ko niekada nebuvo anksčiau. Jis niekuo
nerizikuos. Niekuo.
- Verčiau jau važiuokite, kol vėl nepradėjo ly-
ti. - Ričardas pabučiavo dukrytę ir apėjo aplink
automobilį.
Lora apsijuosė saugos diržu ir patikrino, ar
gerai prisegta Kelė. Ričardas įlindo į automobi-
lį ir dar kartą ją pabučiavo.
- Ilgai neužtruk, mažute, - prieš atsitraukda-
mas ištarė prie pat jos lūpų.
- Ne ilgiau kaip valandą. - Lora ketino nupirk-
ti pieno, kiaušinių ir galbūt ką nors Kelei, kad
ši turėtų ką veikti, kai vėl prapliups lietus.
Prekes pristatyti vėlavo ir Lora veržėsi ištrūkti
iš namų. Ji norėjo būti su Ričardu, mylėtis ir
kartu miegoti, bet traukė ir bendravimas su
kitais žmonėmis.
Kas rytą prieš pabundant Kelei Lora skubė-
davo į savo kambarį. Ji nenorėjo, kad mergytė
imtų klausinėti, nes kiekvienas atsakymas bū-
tų iškėlęs dar daugiau klausimų. Ričardas ne-
kalbėjo apie jų ateitį, o Kelė tikrai paklaustų.
Ką reikėtų sakyti? Ar tu pasiruošęs vesti mane
kaip suviliotą mergelę? Ar tikiesi, kad kartu
slapstysiuosi? Ar tikrai mane myli, o gal esu
tau tik patogi meilužė ir motina Kelei? Ji pajuto
gumulą gerklėje. Jei ir toliau taip galvos, prisi-
šauks bėdą.
Ričardas susirūpinęs atsitraukė nuo automo-
bilio. Lora užsuko langą ir užvedė variklį, kuris
tuoj pat užgeso. Išraudusi ji pamėgino dar kar-
tą, įjungė pavarą ir nuvažiavo ilgu keliu iki
vartų. Atrodė, tarsi iš vieno pasaulio važiuotų į
kitą. "Bėgu iš pilies į baudžiauninkų laukus", -
pagalvojo ji ir priverstinai šyptelėjo, tada pa-
žvelgė į veidrodėlį. Ričardas pamojavo, ji pa-
mojo jam ir įjungė radiją. Pastarosiomis die-
nomis ji daug apie jį sužinojo. Ričardas ne tik
dėmesingas tėvas, nuostabus meilužis, sutei-
kęs jai nepakartojamų laimės akimirkų, bet ir
stambus verslininkas. Ji ir anksčiau žinojo, kad
jam priklauso kelios kompiuterinių programų
kompanijos, kurias jis valdė internetiniu ryšiu
iš savo kambarių. Jis ir pats kūrė programas
smulkiajam ir stambiajam verslui - apsaugos,
antivirusines, žaidimų, tinklalapių paieškos ir
kompiuterinės grafikos. Įvertinusi jo darbą Lo-
ra suprato, jog nėra nieko, ko jis negalėtų su-
kurti. Nekeldamas nė kojos iš namų, jis už-
dirbdavo krūvas pinigų Nenuostabu, kad ne-
jautė poreikio rodytis viešumoje.
Lorai ir Kelei sustojus automobilių stovėjimo
aikštelėje prie parduotuvės, staiga nutilo mu-
zika. Laidos vedėjas perskaitė specialų prane-
šimą. Artėjanti nuo Floridos pakrantės tropinė
audra virto uraganu ir artinosi čionai. Lora su-
siraukė.

Atitraukęs užuolaidą Ričardas stebėjo, kaip

greitai tamsa gaubia žemę. Pūtė gūsingas vė-
jas, bet lijo nesmarkiai. Tačiau liūtis artėjo, ir
Ričardas nerimavo dėl dviejų savo moterų.
Joms jau buvo laikas grįžti.
Jis bandė skambinti Lorai į mobilųjį, bet at-
sakymas buvo vis tas pats: nėra ryšio su abo-
nentu. Nesąmonė, nebent ji įšoko į keltą. Ta-
čiau mobilieji telefonai pilni kaprizų. Pasuki už
kampo, ir jie nebeveikia. Įeini į pastatą, žiūrėk,
ir vėl veikia. Nesvarbu. Ričardas nekantravo
jas pamatyti ir įsitikinti, kad viskas gerai. Ne-
kantravo apkabinti savo mergytes.
Bandė skambinti į policiją, bet linija buvo už-
imta. Jis žinojo, kad artinantis uraganui praeis
ne viena valanda, kol jie galės imtis dingusiųjų
paieškos. Nė nesvarstydamas nužingsniavo
prie spintos, užsimetė apsiaustą ir išėjęs į lau-
ką paprašė Djujo paskolinti furgoną. Senasis
draugužis pamėtėjo raktelius ir pasisiūlė va-
žiuoti kartu. Ričardas atsisveikindamas pamojo
ir liepė patikrinti teritorijos apsaugos siste-
mas.
Po kelių akimirkų, akivaizdžiai viršydamas
greitį, Ričardas jau lėkė pagrindiniu keliu, o
lietus talžė stogą ir langus. Įvažiavęs į mieste-
lį jis įjungė prožektorius, įmontuotus ant fur-
gono stogo, pasukiojo rankenėlę ir ryškia švie-
sa apšvietė tamsias gatveles. "Turbūt tai vie-
nintelis kartas, kai pasitarnavo ši senuko įran-
ga", - pagalvojo ir pajuto jam dėkingumą. Lie-
tus plovė gatvę ir tekėjo srove, mašinos klim-
po purve ir smėlyje. Ričardas įsivaizdavo
įklimpusį sportinį automobilį ir vandens ap-
semtas dureles. Lėtai šliauždamas gatvėmis
jis sukiojo prožektorių tai į kairę, tai į dešinę -
būtų norėjęs važiuoti greičiau‟.
Staiga Ričardas jas pastebėjo. Pajutęs didžiu-
lį palengvėjimą jis sustojo šalia ir išsiropštė iš
automobilio. Per variklio gausmą ir lietaus
šniokštimą jis išgirdo tyliai dainuojant.
Lora atsuko langą ir sumirksėjo iš nuostabos.
- Ričardai!
Jos veido išraiška sujaudino Ričardą: akivaiz-
du, jog ji nesitikėjo, kad dėl jos jis paliks na-
mus. Sutrikęs jis pasilenkė prie jos ir karštai
pabučiavo.
- Ačiū Dievui.
- Sveikas, tėti, - šūktelėjo Kelė.
- Ar jums nieko neatsitiko? - Jis atidarė dure-
les ir užsuko langą.
- Ne, tik kažkas varikliui, - užgeso ir nebeuž-
siveda, - tarė ji, lipdama iš automobilio.
- Mėginau paskambinti, bet mobiliojo baterija
nusėdusi. Pamiršau pakrauti.
Ričardas paėmė Kelę, įkėlė į šiltą furgoną,
padėjo įlipti Lorai ir nuėjo paimti pirkinių.
- Viešpatie aukščiausias, Lora, - murmėjo
grūsdamas perpildytus krepšius prie jų kojų. -
Manai, kad mes tiek suvalgysime?
- Išgirdau apie uraganą ir norėjau, kad turė-
tume atsargų.
"Turėtume, - pagalvojo Ričardas. - Ar ji apie
juos jau galvoja kaip apie šeimą?"
 - Uraganas mūsų neaplenks. Gal praūš pa-
krante kaip anas. Uraganai visada pavojingi,
jei gyveni pakrantėje, bet gyvenantiems saloje
kelia tikrą siaubą.
Tai kaina už ramybę ir nuostabius saulėly-
džius. Užrakinęs automobilį ir įlipęs į furgoną
Ričardas atsiduso ir pažvelgė į Kelę su Lora. Jis
nežinojo, ką būtų daręs, jei joms būtų kas nors
atsitikę. Staiga Kelė puolė jam į glėbį.
- Žinojau, kad atvažiuosi mūsų ieškoti, tėveli.
Jis spaudė dukrą prie krūtinės ir žvelgė į Lo-
rą. Ši švelniai šypsojosi.
- Dėl mūsų išvažiavai iš namų, - Lora vis dar
negalėjo atsitokėti.
- Negalėjau leisti, kad mano mylimiausios
sėdėtų per audrą be manęs.
Ji pasilenkė ir perbraukė pirštais šlapius Ri-
čardo plaukus. Lora juo didžiavosi, ir jis tai
jautė. Vyras žengė dar vieną žingsnį į gyvųjų
pasaulį.
Jis paėmė jos ranką ir priglaudė prie lūpų.
- Ar Serabei nieko neatsitiko, tėveli?
Ričardas paleido Loros ranką ir nusišypsojo
dukrai. "Vaikai greitai pamiršta pavojų", - pa-
galvojo jis.
- Kai išvažiavau, ji miegojo prie židinio, - tarė
ir prisegęs Kelę saugos diržu nuvažiavo link
namų.
- Surengsime kakavos ir animacinių filmukų
vakarą, - tarė Lora. - Šilta pižama, skrudinti
kukurūzai - tikra tinginių šventė.
Kelė suplojo delnais ir plačiai šypsodamasi
patogiai įsitaisė tarp dviejų suaugusiųjų, ne-
kreipdama dėmesio į pliaupiantį lietų.

Pasikalbėti taip ir nepavyko. Audra stiprėjo.

Norint tinkamai pasiruošti, reikėjo nuveikti
daug darbų. Įšokusi į džinsus ir sportinį nertinį
Lora, kartu su Ričardu ir Djuju, triūsė kieme ir
arklidėse. Djujis jau buvo parvilkęs automobilį
ir pastatęs garaže. Senukas atkakliai tvirtino,
kad dėl gedimo kaltas jis, ir žadėjo per audrą
suremontuoti.
Ričardas pašėrė, iššukavo žirgus ir uždarė į
gardus. Visa laimė, kad namas aukštai ant
kalvos: vanduo negreit juos pasieks, pirmiau-
sia turėtų užlieti miestelį. Ričardas perspėjo
Lorą, kad jos su Kele susikrautų daiktus ir būtų
pasiruošusios išplaukti artimiausiu keltu. Ta-
čiau Lora delsė, vis prasimanydama kokio dar-
bo. Buvo rimta priežastis nepalikti salos - Ri-
čardas neketino plaukti su jomis.

Bet kurią akimirką galėjo dingti elektra, to-

dėl Lora po visą namą išdėliojo žibintuvėlių ir
žvakių. Nors namuose buvo įrengtas elektros
generatorius, ji nerizikavo. Uraganas dar ne-
buvo priartėjęs, bet jo jėgą jau galėjai justi.
Kelė turėjo savo žibintuvėlį, ir Lorai teko nuo-
lat kartoti, kad jį išjungtų, nes elektra vis dar
šviečia, o kai tikrai prireiks, baterija jau bus
nusėdusi. Galiausiai paėmė jį iš mergaitės ir
padėjo ant šaldytuvo.
Kai pagaliau pasiruošimai buvo baigti, Kelė
su katyte taip susidomėjusios žiūrėjo vaizda-
juostę, jog net neatsigręžė. Lora pakabino ap-
siaustus galiniame sandėliuke ir ėmė virti ka-
vą.
- Noriu, kad artimiausiu keltu išplauktumėte
iš salos ir pasiieškotumėte kokio viešbučio.
- Iki Kolumbijos valstijos nė viename viešbu-
tyje neatsiras laisvų kambarių, nes visi pa-
krantės gyventojai traukia į žemyną.
Įjungusi kavos virimo aparatą Lora paklausė:
- Ar plauksi su mumis?
 - Žinoma, ne.
- Tada nebekalbėkime apie tai.
- Lora, tu turi plaukti į žemyną.
- Ne, Ričardai, aš tavęs čia nepaliksiu.
- Esu jau didelis berniukas.
Ji nužvelgė jį nuo galvos iki kojų.
- Žinau, - jos lūpos virpėjo, - bet vis tiek nie-
kur neplauksiu.
- Plauksi, velniai rautų! Jei pasakiau, vadina-
si, plauksi!
Ji sukryžiavo rankas.
- Priversk.
- Po perkūnais, Lora, nejau nesupranti, kaip
tai pavojinga?
- Nesikeik, Blektornai. Jei plauksime mes su
Kele, teks plaukti ir judviem su Djuju.
- Velniop! - Jis griebė telefoną ir puolė skam-
binti.
- Net jei man teks judvi nuvilkti iki kelto ir
jame pririšti, jūs būsite saugios!
- Mes saugios čia. Saugesnės, nei važiuotu-
mėm per lietų ieškodamos motelio. Ir tikriau-
siai saugesnės nei visas miestelis!
Paskambinęs į prieplaukos informaciją Ričar-
das pasiteiravo, kada plauks artimiausias kel-
tas. Tada apšaukė žmogų, su kuriuo kalbėjosi,
vėliau atsiprašė ir padėjo ragelį.
- Ką gi, tu laimėjai. Daugiau neplauks nė
vienas keltas.
- Nieko nuostabaus, pažvelk į jūrą.
Ričardas pažvelgė pro langą. Baltos bangų
keteros daužė krantą. Vienai bangai ištiškus,
tuojau atsirisdavo kita. Vėjas košė medžius,
debesys uždengė žvaigždes. Ričardas atsisuko
į Lorą.
- Tyčia tai padarei. Ginčijaisi, vis griebdavaisi
kokio darbo, o dabar jau per vėlu.
Tramdydama šypseną Lora gūžtelėjo pečiais,
o jis rūsčiai žvelgė į ją. Priėjusi ji apkabino jo
tvirtą juosmenį.
- Esu ten, kur noriu būti, Ričardai. Jei dabar
būtume atskirai, tu nerimautum galvodamas,
ar mudviem su Kele pavyko surasti saugią vie-
tą. Dabar mes slinktume vėžlio žingsniu kartu
su daugybe kitų žmonių, ir tu tai žinai.
Jis atlyžo ir ją apkabino.
- Taip, turbūt tu teisi.
- Kivirčas privertė nusileisti, ar ne?
- Ne.
- Melagis melavo, per tiltą važiavo. - Paste-
bėjusi liūdną Ričardo žvilgsnį Lora nusišypso-
jo. - Beje, mums dar liko daugybė kambarių,
kuriuos reikia"pakrikštyti".
Jis šyptelėjo.
- Man labai patinka audra.
- Tu nenormali.
- Normali, tik noriu, kad griaustinis užgožtų
mano šūksnius, kai imsi linguoti klubais.
- O, Lora, - sudejavo Ričardas. Jis ją bučiavo
ir pakišęs rankas po nertiniu glamonėjo jos
liemenį, krūtinę. Troško, kad ji būtų nuoga ir
jam atsiduotų.
Lora krenkštelėjo ir dar stipriau prisitraukė jį
prie savęs.
- Ar dar ne metas miegoti? - sušnibždėjo jis ir
krimstelėjo jai į lūpą.
- Jau greitai.
- Po galais!
Ji švelniai nusijuokė. Tarpdury pasirodė Kelė
ir jie vienas nuo kito atšoko.
Ričardas žengė atatupstas, pasirėmė į stalą
ir pamojo Kelei.
- Prieik ir pažiūrėk, kas čia vyksta.
- Matau, kas čia vyksta, - tarė mergaitė ir su-
kikeno.
Ričardas šyptelėjo stebėdamasis, kaip anks-
čiau galėjo gyventi be jos.

Bokšte, didžiulėje lovoje, Ričardas ir Lora

mylėjosi. Kiekviena frikcija artino jųdviejų or-
gazmą. Jis stebėjo jos veidą - šis vaizdas buvo
daug erotiškesnis nei jų susijungimas, kai jis
atsitraukdavo ir vėl be kliūčių įčiuoždavo
į"namus".
Lora aikčiojo su kiekviena jo frikcija.
Lauke šėlo audra, viduje - aistra.
Ji rėmėsi kulnais į čiužinį, keldavo klubus link
Ričardo, jų ritmas vis greitėjo. Ričardas pasi-
lenkė į priekį, savo kaktą priglaudė prie josios,
jo judesiai greitėjo, jis stebėjo, kaip ekstazė
paliečia jos veidą ir nuvilnija kūnu.
Ričardas pasiekė orgazmą.
Jis stipriai ją užgulė, jį apglėbė jos makšties
raumenys, svaigulio blyksnis pervėrė kiaurai.
Jis niekada nesijautė toks pažeidžiamas kaip
šią akimirką. Ir toks galingas.
Lora leidosi užliejama nuodėmingo pasiten-
kinimo. Ričardas stipriai sudrebėjo, tyliai sude-
javo ir išliejo sėklą. Lora jautė nuovargį, jos
tvinkčiojantis kūnas galynėjosi su nuostabiais
pojūčiais, kurie skverbėsi gilyn į širdį.
- O, Ričardai, Ričardai, - sudejavo ji ir pri-
traukė jį prie savęs, apsivydama rankomis ir
kojomis.
Ji bučiavo jo kaklą, randuotą skruostą, aistra
po truputį blėso, ir jie abu nusileido iš padebe-
sių. Abu tylėjo, nė vienas nežinojo, ką sakyti -
ar būtina mintis išreikšti žodžiais?
Tačiau Lora tyliai sau prisipažino: ji karštai ir
beprotiškai myli savo švelniąją pabaisą, ran-
duotąjį princą. Ir kartu baiminosi, kad sulauks
to, ko nusipelnė. Ją dar kartą įskaudins.
Lora žinojo, kad šįkart skausmas neužgis.

DVYLIKTAS SKYRIUS
Uraganas buvo pavadintas Elenos vardu, o
supykusi Elena būna kerštinga ir negailestin-
ga.
Vandens sūkuriai rangėsi Moso saloje nuo
upės žiočių. Net pelkė liūliavo kaip sirupas,
galingas vėjas maišė tirštą dumblą. Jūroje,
tame rojaus lopinėlyje, bangos pakildavo į
dvidešimties pėdų aukštį ir tėkšdavosi į dambą
kaip pilkšva ranka, baudžianti salos gyvento-
jus už tai, kad išdrįso gyventi taip arti vande-
nyno.
Lorai tai patiko. Ji žinojo, jog yra saugi di-
džiuliuose akmens rūmuose.
Lietus tarsi smeigtukai krito ant medinio
grindinio, griaustinis aidėjo kaip lūžtančio me-
džio aimana. Mergina žinojo, kad vėjas vis
stiprės, ir klausėsi pranešimų per radiją. Be-
veik nepralaidžios durys ir langai pasikeitus
vėjo krypčiai kartais sugirgždėdavo. Visi langai
buvo užkalti lentomis arba sutvirtinti lipnia
juosta. Lauke, prie stiklinių valgomojo durų į
balkoną, gulėjo smėlio maišai. Ant grindų Lora
priklojo rankšluosčių ir kilimėlių, kad sugertų
vandenį, kuris, genamas vėjo, po truputį
skverbėsi pro durų rėmą. Tai buvo vienintelė
vieta name, kėlusi rūpestį.
Kelė žiūrėjo televizorių arba žaidė su lėlė-
mis. Tuo metu Ričardas tikrino kiekvieną kam-
barį. Norėdamas įsitikinti, kad lietus nevarva
pro stogą, užlipo į viršutinį aukštą, įlindo į pa-
lėpę.
Lora įėjo į geltonąjį kambarį. Šviesos nejun-
gė. Elektra jau buvo kelis kartus dingusi, todėl
Lora pasišvietė žibintu. Ji priėjo prie lango ir
pažvelgė į tuščią miestelį. Vakar paskutinis
keltas iš salos išplukdė beveik visus gyvento-
jus, liko tik policininkai.
 Ryškus žaibas perrėžė juodą dangų ir kelias
sekundes apšvietė žemę apačioje. "O, Dieve!",
- pagalvojo Lora.
- Ričardai! - sušuko. - Greičiau ateik!
Jis įlėkė į kambarį.
- Nestovėk prie šito lango, - tarė eidamas
prie Loros. - Jis nesutvirtintas juosta.
Lora vis dar žvelgė į miestelį.
- Vėjas atūš iš jūros pusės, o ne iš šitos. - Ji
pažvelgė į jį pro petį. - Saloje vis dar yra žmo-
nių.
- Ką?! - Ričardas pribėgo prie lango.
- Miestelį semia vanduo. Kai blykstelėjo žai-
bas, mačiau policijos mašiną. Atrodė, polici-
ninkas mėgino juos gelbėti. - Ji ištiesė ranką,
nors žinojo, kad tamsoje Ričardas nieko nema-
to. - Reikia ką nors daryti.
- Maniau, kad visi išplaukė į žemyną.
Pastaruosius penkerius metus prieš kiekvie-
ną uraganą visi salos gyventojai būdavo eva-
kuojami, likdavo tik policininkai ir Ričardas.
Dabar jis, pats saugus, negalėjo ramiai stovėti
ir žiūrėti, kaip jie blaškosi. Iš kišenės jis išsi-
traukė raciją ir pranešė Djujui, kas vyksta.
- Paimk savo mašiną. Ar policijos radijas, kurį
turi, vis dar veikia?
 - Taip, aš kaip tik klausausi pranešimų. Se-
nosios ponios Demer namas jau dvi pėdos po
vandeniu, semia ir Magnolijos gatvę. - Djujo
balsą vis pertraukdavo racijos traškesys.
- Negalime delsti. Susisiek su šerifo pava-
duotoju.
- Supratau. Atgabensiu žmones čia.
Ričardas įsidėjo mažutę raciją į kišenę ir pa-
mojo Lorai.
- Eime, turime surasti antklodžių ir pagalvių.
- Jis išėjo iš kambario ir nulipo laiptais į apa-
čią. - Reikia medikamentų. Turbūt reikėtų iš-
virti kavos. - Jis stabtelėjo ant laiptų ir atsisu-
ko į Lorą. - Ar turėsime pakankamai maisto
kelioms dienoms?
- Taip, pasistengsiu, kad užtektų kuo ilgiau.
- Gerai. Neįsivaizduoju, kiek žmonių įstrigo
pakrantėje. - Jis leidosi į apačią. - Koks aš kvai-
lys, kad apie tai nepagalvojau.
- Nebuvo jokio pagrindo. Juk manėme, kad
saloje likome tik mes.
- Prieš akis kelios klaikios naktys.
- Po šimts, brangusis, jei tau neteko tramdyti
ožkos virtuvėje ir žiūrėti, kad ji nesugraužtų
geriausių mamos staltiesių, tai dar nežinai,
kas yra klaiku, - ji pro jį nuskubėjo į virtuvę.
 Ričardas tyliai nusijuokė.
- Ožkos? - Ričardas nusišypsojo. - Ką apie tai
pasakytų grožio konkursų rengėjai?
- Tikriausiai atimtų karūnas. - Ji sustojo, atsi-
suko ir suėmusi delnais jo skruostus pabučiavo
į lūpas. - Paklausk, ar man tai rūpi?
Ričardas patapšnojo jai per užpakaliuką, ji
žaismingai pažvelgė jam į akis ir nuskubėjo į
virtuvę.
- Antklodės ir pagalvės viršuje, pirmoje spin-
toje, - šūktelėjo. - Paimk ir iš mano kambario.
Mačiau, kad spintoje yra keturios, - ji viską
pertvarkė taip, kad dabar jam teks ieškoti visą
naktį. - Bibliotekos skrynioje yra du megzti
vilnoniai apklotai. Gerai paieškoję rasime dar
kokius šešis.
Kalbėdama ji virė kavą, ištraukė kelis termo-
sus ir pradėjo ruošti sumuštinius.
Ričardas surado žvakių ir žibintų. Jis neišdrį-
so pasakyti, kad atvykus tiems žmonėms, jai
teks suktis vienai.

Lora pylė kavą ir žvelgė į Lizą Tolar, žavią

jauną moterį, atvykusią į salą su vyru medaus
mėnesio. "Bjaurus sutapimas", - pagalvojo ji.
Bent jau turės ką papasakoti savo vaikams.
Liza tuojau pat pasisiūlė padėti, į talką atėjo ir
jos vyras, jūrų pėstininkas iš Bjuforto. Jis pilstė
kavą, gėrimus, įjungė vaizdo grotuvą ir visus
ramino. Žaidimas-viktorina padėjo stumti laiką
ir susipažinti saloje įstrigusiems žmonėms.
Kelė žaidė su Kristoferiu Ostinu, mielu rau-
donplaukiu berniuku, kurio pilkos akys ir
strazdanos bylojo, kad jis airis. Jo tėvai sėdėjo
už kelių žingsnių nuo vaikų. Buvo dar trys
žmonės, tarp jų - du policijos pareigūnai, End-
rius ir Markas. Jie nuolat išeidavo pasižvalgyti,
kas dedasi lauke. Saloje nebebuvo nieko, tik
šie žmonės Blektorno namuose.
Visi buvo susirinkę į svetainę, valgomąjį ir
virtuvę, trūko tik Ričardo.
"Dabar jo šansas", - pagalvojo ji. Ričardas
atvėrė jiems savo namų duris, jie tikrai jo neiš-
juoks. Tik ne prie Kelės. Niekas negalėtų būti
toks beširdis.
Kuo ilgiau jo nebuvo šalia, tuo labiau ji pyko.
Labiausiai dėl to, kad jis slapstosi.
- Kur ponas Blektornas? - paklausė policijos
pareigūnas Markas Lindsis.
Lora patraukė pečiais.
 - Turbūt kur nors vaikštinėja.
- Ar jūs esate jį mačiusi?
- Žinoma.
- Kaip jis atrodo?
Kelė pakėlė akis ir pažvelgė į jaunąjį polici-
ninką ir Lorą.
- Gražus, aukštas. - Lora priėjo prie Marko ir
pripylė puodelį. - Pasistenkite būti taktiškes-
nis, pareigūne Lindsi. Jis paprasčiausias žmo-
gus. Drįstu priminti, kad jis atvėrė savo namų
duris jums ir visiems čia esantiems.
Jaunuolis nuraudo ir gurkštelėjo kavos.
Kelė padėjo į šoną kreidutes, atsistojo ir nuė-
jusi į platų vestibiulį pasuko link laiptų. Lora
girdėjo jos balsą, vėliau tylų Ričardo murmė-
jimą. Netrukus mergaitė grįžo atgal.
- Štai ir jis. - Mergytė atsigręžė ir mostelėjo
ranka.
Ričardas nepasirodė.
Kelė grįžo į tamsą ir po kelių akimirkų pasi-
rodė vesdamasi tėvą už rankos.
- Čia mano tėtis.
Susijaudinęs Ričardas žvelgė į dukrytę, jo
gerklė degte degė. Jis giliai įkvėpė, žengė
žingsnį į priekį ir drąsiai pakėlė galvą - leido
jiems pamatyti pabaisą.
 Lora pastatė grafiną, priėjo prie jo, paėmė už
rankos ir laukė iečių bei strėlių - pasibjaurėji-
mo kupinų žvilgsnių. Bet jų nebuvo.
- Sveiki, pone Blektornai, - tarė Markas, lėtai
eidamas prie jo. - Malonu pagaliau su jumis
susipažinti.
Jie paspaudė vienas kitam ranką, Markas pri-
statė savo kolegą ir kitus. Ričardas šypsojosi ir
linksėjo galva laukdamas, kada viskas prasi-
dės. Kada prasidės puldinėjimas. Bet nieko
neįvyko. Nieko.
Prie jaunavedžių priėjęs Markas pasiteiravo
jų vardų.
- Garis ir Liza Tolarai, - prisistatė jauna mo-
teris. - Atvykome čia praleisti medaus mėne-
sio.
- Na ir papuolėte, ar ne? - tarė Ričardas ir
pora nusišypsojo.
Staiga dužo stiklas, šukės pažiro ant grindų.
Ričardas skubiai apibėgo žmones ir ant išdu-
žusio balkono durų užtraukė užuolaidą.
- Markai, sandėliuke yra plaktukas, vinių ir
lentų.
Policijos pareigūnas nubėgo jų atnešti, ir jie-
du su Ričardu langą užkalė. Paskui nusprendė,
kad bus geriausia užkalti visas balkono duris.
 Policininkai stūmė baldus nuo langų, o Lora
šlavė stiklo šukes. Ričardas priėjo ir priklaupė
šalia su šiukšlių semtuvėliu. Kai jis atsistojo,
Lora paėmė semtuvėlį ir netarusi nė žodžio, nė
nepažvelgusi nuėjo į virtuvę išpilti šukių.
Ričardas susiraukė. Kažkas negerai, - jį per-
vėrė bloga nuojauta. Bet pasikalbėti su Lora
nebuvo kaip - aplink per daug žmonių. Ričar-
das suprato, kad jam sunku su jais, ir pasi-
traukė į biblioteką. Ant sofos gulėjo Markas ir
skaitė.
Jaunasis policininkas atsistojo ir nuraudo.
- Dovanokite, kad landžioju po kambarius. Ši
biblioteka nuostabi. - Jis mostelėjo ranka į
knygų lentynas.
- Galite paimti paskaityti kurią nors knygą,
Markai. Kokia nauda iš jų, jei niekas neskaito?
- Ričardas priėjo prie mažo staliuko ir pakėlė
grafiną.
- Čia pirmasis leidimas, - jis dirstelėjo į se-
nos, oda įrištos knygos pavadinimą. - Autoriui
būtų malonu, jei kas nors vis dar skaitytų jo
kūrinį. Nesivaržykite.
Ričardas įpylė šlakelį brendžio ir pasiūlė jau-
nuoliui. Markas papurtė galvą, - buvo tarnybo-
je.
 Ričardas atsisėdo į odini krėslą prie stalo.
Staiga prisiminė tą dieną, kai pamatė čia Lorą,
beveik pusnuogę naršančią po jo praeities po-
pierius ir nuotraukas. Jis troško, kad audra
baigtųsi ir jis galėtų nusivesti ją į lovą.
Ričardas pasimuistė kėdėje.
- Žmonės jūsų bijo.
- Žinau.
- Visai be reikalo.
Ričardas pakėlė antakius.
Staiga Markas atlaisvino kaklaraištį, atsi-
sagstė marškinius ir parodė nudegimo randus
ant krūtinės ir peties. Prie apykaklės jų beveik
nebuvo matyti.
- Suprantu, kaip jaučiatės.
Ričardas lėtai nuleido taurę.
- Man buvo smalsu, kuris iš mudviejų sužalo-
tas smarkiau, - tarė Markas.
- Ko gero, vienodai. - Ričardas mostelėjo į
kėdę prie stalo. - Ar galiu paklausti, kaip tai
atsitiko?
Jaunasis policininkas įsitaisė ant kėdės ir
sagstydamasis marškinius ėmė pasakoti:
- Tuo metu buvau vedęs, iki Policijos akade-
mijos baigimo buvo likę dveji metai. Tarnavau
Orandžburge. Kartą gavome pranešimą, kad
berniukų bendrabutyje kilo gaisras. Tai sunkiai
auklėjamų vaikų prieglauda. Į nelaimės vietą
atvykau pirmas‟

Uraganas "Eelena" siautėjo dar dvi dienas,

paskui patraukė į šiaurę, palikdamas giedrą
saulėtą orą ir pridaręs nemažai žalos, taigi
darbo užteko visiems. Svečiai išvyko vėsų ry-
tą. Lora žinojo, kad įgijo naujų draugų, o Ri-
čardas beveik susigiminiavo su jaunuoju poli-
cininku Marku. Lorai tai patiko. Kai ji kitą rytą
nubudo ir rado Ričardą ruošiantį pusryčius Ke-
lei, pajuto didžiulį apmaudą. Jam jos neberei-
kia, Kelei irgi. Po šimts, mergytė tinkamai ap-
rengta, jos ilgi tamsūs plaukai sušukuoti ir su-
segti plaukų segtukais.
- Labas rytas, - pasisveikino Ričardas, bet kai
pažvelgė jai į akis, jo veidas pasikeitė.
Lora prisivertė plačiai nusišypsoti.
- Labas rytas abiem.
Kelė sukiojosi ant kėdės ir kramsnojo gabalė-
lį kumpio. Lora jį pagriebė, įsimetė į burną ir
pabučiavo mergytę.
- Ar gerai miegojai? - paklausė Ričardas, kai
Lora pylėsi kavos į puodelį. Ji užmigo tą pačią
akimirką, kai tik jie atsigulė į lovą, o rytą, kaip
visada, išskubėjo į savo kambarį. Ričardas ti-
kėjosi pabudęs rasti ją savo glėbyje.
- Gerai. Buvau labai pavargusi.
- Puikiai pasirūpinai tais žmonėmis, - tarė Ri-
čardas.
Ji pažvelgė į jį per puodelio kraštą.
- Tu irgi.
"Ar tik ne liūdesys jos akyse?" - pagalvojo
vyriškis, dėdamas skrebučių lėkštę prieš Kelę.
Lora prisivertė sulaukti pusryčių pabaigos,
nors jos lagaminai jau buvo sukrauti. Ji neno-
rėjo išvažiuoti, nenorėjo atsisveikinti. Bet da-
bar Ričardas gali pats pasirūpinti mergyte, ji
atliko savo darbą. Vakar jai jau skambino Ka-
terina Deivenport ir pateikė naują darbo pasiū-
lymą.
Atėjo metas išvykti.
Dieve, ji jautėsi siaubingai.
- Mudu su Kele šįryt važiuosime į parduotu-
vę, ar važiuosi kartu?
- Ne, turiu baigti skalbti ir vis dar jaučiuosi
pavargusi.
Ričardas priėjo prie jos ir apkabino.
- Šiąnakt man tavęs trūko, - tarė jis.
 Lora linktelėjo. Pamatęs tuščią jos žvilgsnį,
jis stengėsi nesusiraukti.
- Kas atsitiko?
- Nieko, man tiesiog reikia išsimiegoti.
- Grįžk į lovą, dar tik aštuonios.
- Gal ir grįšiu, - sumurmėjo ji, nedrįsdama
pasakyti, ką nusprendė.
Po kelių minučių Ričardas su Kele jau važia-
vo keliuku, pasirengę susipažinti su likusiais
salos gyventojais ir visiems laikams išsklaidyti
gandus.
Lora suplovė indus, likusius po pusryčių, pa-
ruošė pietus ir išsikvietė taksi.

Prieplaukoje Lora vos tramdė ašaras. Jos šir-

dis plyšo - ji nenorėjo palikti brangiausių žmo-
nių, bet kitos išeities nebuvo. Žinoma, ji troško
likti čia, gyventi kaip gyvenusi, tačiau širdis
šnibždėjo perspėjimą: Ričardas niekada neuž-
siminė apie jųdviejų ateitį, mergina tikriausiai
per daug idealizuoja jų santykius. Taip buvo su
Polu‟ Ir Ričardas žinojo, kad tai laikina. Ji at-
liko savo darbą.
 - Kur, po galais, susiruošei? - išgirdo balsą už
nugaros.
Lora nė nekrustelėjo.
- Namo.
- Maniau, kad tavo namai čia.
Ričardo balse nuskambėjo pykčio gaidelė.
- Ne, Ričardai. Atvykau padėti tau pasirūpinti
Kele, suvesti jus vieną su kitu, kad galėtum
būti jai tėvas.
- Ir viskas? Tu mane palieki?
Jos širdis sudrebėjo nuo skausmo jo balse.
- Privalau, - tarė ji.
Ričardas čiupo ją už rankos ir atsuko į save.
- Kodėl?
- Aš atlikau savo misiją.
Ričardas degė pykčiu.
- Vadinasi, mudu su Kele tau buvome tik
prakeikta labdaringa misija?
- Ne!
- Manei, įplauksi į mūsų gyvenimą, o paskui
išplauksi? Tai tiek aš tau rūpėjau? Vargšė su-
niokota siela, trokštanti švelnumo? - Jis pasi-
lenkė ir ėmė kalbėti tyliau. - Ar dėl to leidai
man tave liesti, bučiuoti?
- Žinoma, kad ne. - Lora nebegalėjo sulaikyti
ašarų.
- Tai kodėl taip elgiesi?
- Todėl, kad niekada nesužinosiu, ką tu man
jauti! - išrėkė Lora.
- Dieve mano, aš puikiai žinau, ką jaučiu. -
Ričardas ją paleido ir žengė žingsnį atgal. -
Esu suaugęs vyras, žinau, ko noriu, - o noriu
tavęs!
Lora papurtė galvą ir pažvelgė į jį pro ašarų
šydą. Nuo tokio reginio Ričardui iš skausmo
plyšo širdis.
- Iš kur man žinoti apie tavo jausmus? Buvai
vienišas ir slapsteisi, o dabar esi laisvas, turi
dukterį ir gali kaip tėvas ja rūpintis. Iš kur ga-
liu žinoti, kad esu tau reikalinga?
- Man jau nebereikia į tave remtis, nebereikia
tavo pagalbos, bet aš vis tiek jaučiu tą patį.
Lora sumirksėjo.
Ričardas stovėjo visai arti prie jos, beveik
liesdamasis.
- Argi tu nesupranti? Man nereikia ramsčio,
Lora, man reikia tavęs savo širdyje. - Jis glostė
jai rankas, įdėmiai žvelgė į žalias jos akis. -
Visada reikės. Vien mintis, kad tavęs nebebus,
man gniaužia kvapą. Negalėsiu be tavęs gy-
venti. Pasilik, Lora.
 Ji tyliai kūkčiojo, skruostais riedėjo ašaros.
- Aš myliu tave, Lora, - tarė jis ir suėmė jos
veidą plačiais delnais. Lora springo ašaromis. -
Myliu nuo pirmos akimirkos, kai tave pama-
čiau. Mylėjau, kai bardavai, kam slapstausi,
kai apkabindavai ir guosdavai mano dukrą. Tu
mylėjai ją, kai aš negalėjau. Mylėjau tave, kai
ginčydavaisi ir mane keikdavai. - Jo akys degė.
- Gyvenau kalėjime, Lora, bet meilė tau - ma-
no tikroji laisvė. Nesiųsk manęs atgal.
Ji šnibždėjo jo vardą, jos akys ieškojo jo
žvilgsnio ir matė jame atsiskleidžiančią savo
ateitį.
- Ir aš tave myliu, - tarė Lora.
- Ačiū Dievui. - Jis giliai atsiduso ir užsimer-
kė, bet tuoj vėl pažvelgė į ją ir tarė: - Tekėk už
manęs, Lora, būk mano žmona, mano geriau-
sia draugė. Priimk mano pavardę, pagimdyk
mums vaikų, kad būčiau laimingiausias vyras
pasaulyje. Man tavęs reikia, mano gražuole.
Ji žvelgė į jo mėlynas akis.
- Sutik, - tarė jis, švelniai liesdamas lūpomis
jos lūpas.
- Reikalauji ar prašai?
- Maldauju.
- Ak, man patinka maldaujantys vyrai.
 Jis šyptelėjo, į vėsų Karolinos orą išsiveržė
senas skausmas ir širdgėla.
- Aš tave myliu, Ričardai Blektornai, - su-
šnibždėjo Lora jam tiesiai į lūpas ir ištirpo vie-
name iš jo lėtų aistringų bučinių, verčiančių
linkti kojas.
- Ar ji sutiko, tėti? Ar sutiko?
Lora atsisuko ir pamatė nuo automobilio at-
bėgančią Kelę išsidraikiusiais tamsiais plau-
kais. Ričardas pakėlė dukrą ant rankų, ir jie
abu klausiamai pažvelgė į Lorą.
- Ar dabar būsi mano mamytė?
Lora pažvelgė į Ričardą ir palietė mergytės
skruostą.
- Taip, meilute, manau, kad būsiu.
Kelė žaviai nusišypsojo.
- Matai, tėti, tau nereikėjo keliauti jos ieškoti
į pasaulio kraštą.
Lora šypsojosi, jos akyse vėl kaupėsi ašaros,
tik šįkart džiaugsmo. Ričardas apkabino ją ir
priglaudė kaktą prie jos kaktos.
- Nereikėjo, brangute. Bet aš tikrai būčiau
ieškojęs.
 EPILOGAS

Po vienerių metų

Kai atvažiavo Ričardas, Lora kaip tik raki-

no"Blektornų galerijos" duris. Ji nusišypsojo,
kai jis išlipo iš sportinio automobilio ir priėjo
prie jos.
Ištraukusi raktą iš spynos Lora pažvelgė į Ri-
čardą.
- Labas, brangioji. Atrodai pavargusi. - Jis
švelniai ją pabučiavo.
- Mielasis, - Lora čiupo vyrą už rankų, - jau
metas!
- Kam?
Ji pažvelgė į jį padrąsinančiu žvilgsniu ir
abiem rankomis apėmė savo didžiulį apvalų
pilvą.
Ričardas sumirksėjo.
- Dabar?
- Sprendžiant pagal sąrėmius, kuriuos jau
senokai jaučiu, liko koks pusvalandis.
Vyras puolė į paniką.
- Dieve mano, Lora, kodėl man nepaskambi-
nai?
 - Ir ką tai būtų pakeitę? Sėdėčiau namie, tu
spoksotum į mane, aplink bėgiotų mama ir
sesuo…
"Na, na, - pagalvojo Ričardas, - tiek moterų
namuose nesuvaldyčiau."
- Ar gali paeiti?
- Žinoma. Dar galiu ir pašokti, matai? - Ji su-
trepsėjo porą"Čia čia čia" žingsnelių, kurie
buvo panašesni į krypavimą.
- Liaukis! - Ričardas neleido jai nė pajudėti,
jo panika jai kėlė juoką.
- Važiuojam pasiimti Kelės.
- Ne, ne, pirmiausia pas gydytoją. Djujis pa-
ims Kelę iš mokyklos.
- Bet mes jai pažadėjome.
- Turės suprasti. Eime. - Jis paėmė ją už ran-
kos. Ji tvirtai įsirėmė kojomis į žemę. Ričardas
sudejavo. - Pasakyk, kad nebesiginčysi, gerai?
- Mes pažadėjome pasiimti mergaitę.
- Viešpatie aukščiausias, Lora, tu gimdysi
mano kūdikį. Mūsų kūdikį. Mums reikia važiuo-
ti.
- Turite bėdų, pone Blektornai? - juokdama-
sis paklausė parduotuvės savininkas.
Ričardas pažvelgė į jį.
 - Ji tuoj gimdys, bet atsisako važiuoti pas gy-
dytoją! - Ričardas bedė pirštu į Lorą. - Tavo
seserys suės mane gyvą.
- Ką gi, važiuojam, nors nėra ko taip skubėti.
- Po sekundėlės ją surietė sąrėmis. - O, varge,
gal ir yra. Po šimts, tavo sūnus užsispyręs kaip
ir tu.
Ričardas tylėdamas pakėlė ją ant rankų ir
įsodino į automobilį. Kitoje gatvės pusėje pa-
reigūnas Lindsis užšoko ant motociklo ir priva-
žiavo prie jų.
- Gal reikia policijos palydos, Ričardai?
Drebančiomis rankomis Ričardas sėdo prie
vairo.
- Ačiū, Markai.
- O, nebūkit juokingi! - tarė Lora. Ji nežinojo,
ar gėdytis, ar džiaugtis, kad Markas su švytu-
rėliais ir sirena lydi juos į ligoninę. Jų draugai
išsirikiavo gatvėje ir mojuodami linkėjo kuo
geriausios kloties.
Neparėjus nė valandai mažoje ligoninėje Ri-
čardas jau laikė ant rankų sūnų. Lora pagimdė
vos ne tarpduryje. Dabar, glausdama Kelę, ji
sėdėjo lovoje. Ričardas padavė jai kūdikį, atsi-
sėdo greta ir pabučiavo Kelei į smilkinį. Mer-
gaitė skaičiavo broliuko pirštelius, o Ričardas
glaudė skruostą prie Loros.
- Myliu tave, - sušnibždėjo jis ir lėtai, aistrin-
gai ją pabučiavo. - Ačiū tau.
Ant dešinės Loros rankos piršto Ričardas už-
movė žiedą su jųdviejų sūnaus zodiako akme-
nukais, o šalia kitą, su mėlynais brangakme-
niais.
- Už ką antrasis? - paklausė ji.
- Už Kelę.
Loros akyse sublizgėjo ašaros, ji pabučiavo
jį, šnibždėdama meilės žodžius - buvo pati
laimingiausia pasaulyje. Svajonės išsipildė -
to įrodymas buvo šalia.
Ričardas apkabino savo šeimą. Dabartinis jo
gyvenimas labai skyrėsi nuo vienišų klajonių
tamsiais koridoriais. Tada jis buvo piktas ir
nelaimingas, niūriame bokšte įkalintas žmo-
gus. Į jo namus įžengusi Lora pabudino jo sie-
lą, privertė sugrįžti į gyvenimą ir džiaugtis
viskuo, ką jis teikia. Žvelgdamas į savo šeimą
Ričardas suprato, kokia dosni gali būti meilė.
Jis dėkojo Dievui už tą dieną, kai Lora pravėrė
jo kalėjimo duris ir jį pažadino. Meilė šiai mo-
teriai jį išlaisvino. Gražuolė išgelbėjo pabaisą
dovanodama jam savo širdį.