Darbo poetizavimas lietuvių literatūroje

Darbas lietuviams daug ką reiškia jau nuo senų laikų. Bendruomenės būdavo susietos
su gamta ir norint išgyventi reikėdavo dirbti. Darbo reikšmė puikiai matoma XXa.
pradžios rašytojo Juozo Tumo - Vaižganto apysakoje ,, Dėdės ir   dėdienės”. Vienas iš
pagrindinių veikėjų yra Mykoliukas – draugiškas, mandagus, smagus, nuoširdus vyras,
tačiau visų nuvertinamas ir visur varinėjamas, iš to ir kilo citata “Mykoliuk, šen, Mykoliuk,
ten”. Tačiau nors ir išnaudojamas jisai nesiskundžia kadangi niekas nelaiko Mykoliuko
tikru vyru, o jis nori įrodyti visiem priešingai, tad darbo nesibaidė. Tačiau jam taip pat
reikėjo poilsio ir ramybės kurią jis rasdavo gamtoje grodamas savo sukurtą melodiją,
per savo pasigamintą smuikelį. Bet daina buvo nebūdinga darbščiajam vyrui, žodžiai
skambėjo taip: “Jei norėsiu dirbsiu, nenorėsiu tinginiausiu”. Dėja, iš pasakojimo galima
suprasti, jog Mykoliuko psichinė sveikata sutrikus, autorius mini jog vyras esą toks
draugiškas, pasiruošęs padėti kitiems darbuose, kadangi patsai gyvena kitame
pasaulyje, pasaulyje kuriame nėra žmonių, kadangi jis jiems nereikalingas, niekas netiki
jog Mykoliukas galėtu užsiimti tikrų vyrų darbu. Taigi galime pastebėti darbo svarbą
literatūriniuose kūriniuose. Žmonės negerbiantys tavo darbo laikys tave pastumdeliu
kuriuo lengva pasinaudoti arba nenaudingu tinginiu kuris daro gėdą visai šeimai.