Professional Documents
Culture Documents
Carolina Kepnes Tu PDF
Carolina Kepnes Tu PDF
7
C A R O L I N E KEPNES
8
TU
9
C A R O L I N E KEPNES
io
TU
ii
C A R O L I N E KEPNES
-Hm.
- Supranti, įrašų parduotuvė buvo didysis lygintojas. Ji su
teikė moksliukams galios —Tikrai pirksi Teilor Svift?Net jei
grįžę namo tie moksliukai masturbuodavosi žiūrėdami į Tei
lor Svift.
Liaukis kartojęs Teilor Svift. Juokiesi iš manęs ar kartu su
manimi?
- Na, šiaip ar taip, - ištariu ir liausiuosi, jei man liepsi.
- Šiaip ar taip, - ištari ir nori, kad pabaigčiau.
- Iš tiesų pirkimas - vienas iš tų vienintelių sąžiningų
mūsų poelgių. Tas vyrukas neatėjo čia Deno Brauno ar Se-
lindžerio. Jis atėjo išpažinties.
- Ar tu kunigas?
- Ne. Aš esu bažnyčia.
- Amen.
Žvilgteli į savo krepšį ir aš skambu lyg kuoktelėjęs vie
nišius. Dirsteliu ten pat. Tavo telefonas. Tu nematai, bet aš
pastebiu. Jis įskilęs. Geltoname dėkle. Tai reiškia, kad savimi
rūpiniesi tik tada, kai išsigelbėjimo nebėra. Galėčiau lažintis,
kad cinką gerti pradedi trečią peršalimo dieną. Pakeliu tavo
telefoną ir pamėginu pajuokauti.
- Pavogei iš to vyruko?
Pasiimi telefoną ir parausti.
- Aš ir šitas telefonas... - ištari. —Aš bloga mamytė.
Mamytė. Tu tikrai nešvanki, kuo aiškiausiai.
-Ne.
Tu nusišypsai, liemenėlės tikrai nedėvi. Ištrauki knygas iš
krepšio, pastatai jį ant grindų ir pasižiūri į mane taip, kad
negalėčiau tavęs sukritikuoti už nieką, ką kada nors pada-
12
TU
D
C A R O L I N E KEPNES
14
TU
15
2
1 6
TU
i7
C A R O L I N E KEPNES
18
TU
19
C A R O L I N E KEPNES
reiškia, jog manęs geidi. Galbūt labiau, nei suvokiu, nes da
bar tavo ranka vėl slenka putės link.
Kitas interneto man įteiktas dalykas buvo tavo adresas.
Penkiasdešimt pirmoji Banko gatvė. Tyčiojiesi iš manęs? Tai
ne koks tūžmingas Midtauno kvartalas, kur j darbą ir iš jo
siaučia užvaikytos bitės darbininkės. Tai prašmatnus, mie
guistas, absurdiškai saugus ir brangus nekilnojamasis turtas
Vest Vilidže. Po tavo kvartalą tiesiog trainiotis negaliu; priva
lau pritapti prie vietos pasipūtėlių. Užsuku į dėvėtų drabužių
parduotuvę. Nusiperku kostiumą (verslininkas ir / ar vairuo
tojas ir / ar išlaikomas berniukas), staliaus kelnes ir kažkokį
įrankių diržą (darbininkas per pertraukėlę), ir idiotišką sporti
nį kostiumą (subingalvis, besirūpinantis savo numylėtu kūnu).
Beke, per pirmą apsilankymą vilkiu kostiumą ir man čia labai
patinka. Tai tikrasis Senasis Niujorkas ir tikiuosi išvysti, kaip
gatve susikibę už parankių pereina Edita Vorton ir Truma-
nas Kapotė, nešini graikiškais popieriniais puodeliais su kava,
atrodantys visai kaip pačioje savo šlovės viršūnėje, tarsi būtų
užkonservuoti formaline. Šiame kvartale gyvena princesės, ta
čiau seniai seniai, kai princesės augo gimdose, kai Manhatanas
vis dar buvo viršūnė, čia mirė Sidas Višeusas. Stoviu kitoje gat
vės pusėje ir tavo langai atviri (užuolaidų nėra), ir stebiu, kaip
į Tuppenvare dubenį beri avižinius dribsnius. Tu ne princesė.
Tavo tviteris patvirtina, kad laimėjai kažkokią būsto loteriją:
Em, nenoriu nuskambėti kaip @AnaKendrik4j, bet myliu
jus, nuostabieji @BraunorausvasmiltakmeniaiNY moksliukai,
ir negaliu sulaukti, kolpersikraustysiu į Banko gatvę.
Prisėdu ant prieangio ir įsijungiu paiešką. Brauno uni
versitetas rengia apsakymų konkursą savo absolventams, ku
20
TU
21
C A R O L I N E KEPNES
22
TU
23
C A R O L I N E KEPNES
24
TU
*5
C A R O L I N E KERNES
26
TU
28
TU
29
( A KOL I NE KEP N ES
30
TU
3i
C A R O L I N E KEPNES
32
TU
33
C A R O L I N E KEPNES
34
4
35
C A R O L I N E KERNES
36
TU
- Ar Persike ateis?
- Nepaleisk šito į eterį.
Galbūt jie kalba apie tą aukštą nesišypsančią merginą, bet
paklausti juk negaliu.
-Atsiprašau, - atsidūsta Line. - Parodų atidarymuose
bent jau dykai duoda vyno.
- Parodų atidarymuose bent jau būna meno. Atsiprašau,
bet sušiktas kaubojus?
Line gūžteli pečiais, visi pliurpia toliau tarsi kulkosvai
džiai, kurie nenurimsta, negali nurimti.
- Ir ar galim pakalbėt apie jos aprangą?
- Ji pernelyg stengiasi. Atrodo truputį liūdnai.
- Ką, po velnių, ji galvojo maudamasi tas tampres?
Line atsidūsta, patvytina, atsidūsta, vėl sutrata kulkosvai
dis, paskutinė papliūpa.
- Nenuostabu, kad į Kolumbiją ji neįstojo, - trinkteli Čana.
- Man atrodo, viskas dėl Bendžio, - tarsteli Line. - Man
jos gaila.
Bendžioi
- Na, taip jau būna, kai įsimyli sociopatišką vakarėlių liūtą.
Išgirstu tik įsimyli ir tu jį myli, ir meluoji, jiems, savo kom
piuteriui, sau, ir manai, kad jie to nežino, o jie žino, ir o, ne.
Bendžis. Ne.
Privalau neprarasti savitvardos, dėmesio. Line atsidūsta.
- Tu tiesiog pikta.
- Aš realistė, - įsižeidžia Čana. - Bendžis menkas snobiš
kas įnagis. Jis tik šniaukščia brangius narkotikus ir apsimeta
verslininku.
- Ką jis baigė? - nori žinoti Line.
37
C A R O L I N E KEPNES
38
TU
39
C A R O L I N E KEPNES
40
TU
42
TU
43
C A R O L I N E KEPNES
44
TU
45
C A R O L I N E KEPNES
46
TU
48
TU
49
C A R O L I N E KEPNES
50
TU
5i
C A R O L I N E KEPNES
52
7
53
C A R O L I N E KEPNES
54
TU
55
C A R O L I N E KEPNES
Vairuotojas linktelėjo.
- Galėsite ten įkurdinti supistą krūvą paukščių. Atsiprašau
už žodyną.
Jiems išvažiavus ponas Mūnis užrakino knygyną ir pasakė
man, kad bukapročiai vežikai ne geresni už turtingus sadis
tus, laikančius paukščius narvuose.
- Toks dalykas kaip narvas, kuriame galima skraidyti, ne
egzistuoja, Džozefai, - pasakė jis. - Tėra vienintelis dalykas,
žiauresnis už narvą, kuriame paukštis negali skraidyti, - tai
narvas, kuris toks didelis, kad paukštis mano, jog gali skrai
dyti. Tik visiška pabaisa uždarytų jame paukštį ir laikytų
save gyvūnų mylėtoju.
Mūsų narvas buvo skirtas tik knygoms ir ponas Mūnis
nejuokavo. Turėjome daug darbo. Darbininkai užsandarino
sienas, tad visas rūsys tapo nepralaidus garsui. Kiti darbinin
kai pastatė ir išplėtė galinę knygyno sieną, kad rūsio durys
pirmiausia atsivertų į prieangį, kuriame stovėjo tikrosios į rūsį
vedančios durys. Tai, ką statėme, buvo visiškai slaptas, garsui
nepralaidus klubas rūsyje, tad kasdien pabusdavau susijaudi
nęs. Padėjau ponui Mūniui dėlioti knygas su aplankais į pa
gal užsakymą pagamintus akrilo dėklus {atsargiai, Džozefai),
tada krauti apvilktas knygas į akrilo dėžes su angomis orui
{atsargiai, Džozefai). Tada jis įdėdavo dėžę į truputį didesnę
metalinę dėžę {atsargiai, Džozefai) su etikete ir spyna. Supa
kavus kokias dešimt dėžių jis užkopdavo narve stovinčiomis
kopėčiomis, aš po vieną paduodavau knygas {atsargiai, Džo
zefai), o jis padėdavo jas ant tų žiauriai aukštų lentynų. Pa
klausiau jo, kam reikia tiek vargti dėl knygų.
- Knygos juk negali išskristi, - pasakiau. - Jos ne paukščiai.
56
TU
57
C A R O L I N E KEPNES
58
TU
59
C A R O L I N E KEPNES
60
TU
61
C A R O L I N E KEPNES
62
TU
- Parodyk, ką turi.
Padedi tai ant prekystalio, nuleidžiu kojas, pasislenku j
priekį, palinkstu virš prekystalio. Galėčiau tave paliesti, esu
taip arti, ir žinau, kad mano odekolonas tau patinka, nes jūs
su Čana geidžiate barmeno, naudojančio tokį patį, būtent to
dėl jį ir nusipirkau, ir atidarau dovaną, man nuo tavęs.
Tai „Da Vinčio kodas“ italų kalba, tu suploji delnais, nusi
juoki, dievinu tavo entuziazmą, jį pasiekti tau sekasi lengviau,
nei rašyti. Tu esi davėja.
- Atidaryk, - prašai.
- Bet aš nemoku itališkai.
- Ne visa knyga itališkai.
Verčiu puslapius ir tu klysti, sugriebi knygą ir numeti ant
prekystalio.
- Tikrai žinau, kad pirmas puslapis angliškai.
Atverčiu jį.
-Ak.
- Aha, - atsiliepi. - Perskaityk.
Štai tu, juodu rašalu. Parašei man:
Garvežy, garvežy, numeris devintas
Niujorko tranzitinėj linijoj,
Jei kokiaprigėrus mergina nukris ant bėgių,
Pakelkją pakelkją pakelkją
Skaitau garsiai; žinau, kad girdėdama savo eilutes pasijun
ti pakylėta, man baigus paploji. Dabar viskas lyg juodu ant
balto. Tu tikrai kvieti tave pakylėti, linkteli, užrašei ir savo
vardą, tad galiu negąsdindamas jį ištarti:
- Ačiū tau, Gvinevere.
- Iš tiesų tai Bekė.
63
CAROLINE KEPNES
Kilsteliu knygą:
- Bet taip pat ir Gvineverė.
Nusileidi, linkteli:
- Nėr už ką...
Ženkliuką su vardu nusiėmiau narve. Apsimeti mano var
do neprisimenanti ir aš tau padedu:
- Džo. Goldbergas.
- Nėra už ką, Džo Goldbergai, - ištari, atsidūsti ir pratę
st. - Bet tai šiek tiek suknista, tiesa, nes atėjau tau padėkoti,
o dabar sakau „nėr už ką“.
- Žinai, ką, - prabylu ir viskas kaip tik taip, kaip trenira-
vausi. —Kadangi mes abu gyvi, niekas nedainuoja, o tu man
įteikei šitą liuksišką dovaną, kuri yra nuostabi, nes tarp visų
knygų, kurias čia turime, Deno Brauno itališkai nėra...
- Pastebėjau, - išdainuoji, mirkteli ir nusišypsai truputį
supdamasi ant kojų.
Įkvepiu. Štai jis, kitas žingsnis:
- Gal kada nueikime kartu išgerti?
- Žinoma, - atsakai.
Sukryžiuoji rankas, į mane nežiūri ir tikslios vietos ar lai
ko nesiūlai; po truputį, tarsi nuotrauka užtemdytame kam
baryje, ryškėja mūsų sąveikos detalės: knygoje savo numerio
neužrašei ir man atnešei tai, kas yra mūsų bendras pokštas -
Denas Braunas. Ne Paulą Foks, tai būtų rimta, ir man atrodo,
kad ant tavo kaklo matau bučinio paliktą mėlynę. Mažą, bet
vis vien. Bendžiui nupirkai Paulą Foks. Man nupirkai Deną
Brauną.
- Matai, - sakai tu, —aš vis dar neradau savo telefono, o
naujo neturiu, tad kažin ko neplanuoju, supranti?
64
TU
-Aha.
Apsimetu turįs kažką patikrinti kompiuteryje ir pagalvo
ju apie tai, ką elektroniniuose laiškuose draugėms rašei apie
mane, tai, kaip daugiau kalbėjai apie tai, kad tave išgelbėjau,
nei tai, kad dėl manęs taip pametei galvą, kad apsimetei ma
nęs neatsimenanti. Nepapasakojai Čanai ir Linei, kaip galvoji
apie mane apsižergdama žaliąją pagalvę, kaip tave jaudinu
ir gąsdinu. Tą kartą mane pamačiusi pasijutai tokia susijau
dinusi ir suglumusi, kad pametei telefoną, Beke. Prisimeni?
Tačiau rašei draugėms apie Bendžj ir turiu prabilti, nes kitaip
viską sugadinsiu.
- Taigi telefono neradai?
- Ne, turiu omeny, taip, manau, palikau jį metro stotyje.
- Taksi telefoną dar turėjai.
- Tikrai, turėjau, bet noriu pasakyti, kas gi atsimena taksi
firmos pavadinimą, tiesa?
Žemutinio Manhatano Premiere taxi.
- Niekas niekada neprisimena taksi firmos pavadinimo, -
pritariu tau.
Paprašai rašiklio, paduodu, tu pačiumpi mūsų knygų žy
meklį, apverti ir užrašai savo elektroninio pašto adresą, kurį
jau žinau.
- Padarom štai kaip, - sakai keverzodama. - Aš labai už
siėmusi mokslais ir panašiai, bet gali man parašyti ir mes ką
nors suplanuosim.
- Tikiuosi, žinai, kad šie žymekliai skirti tik pirkėjams.
Nusijuoki ir jautiesi nejaukiai neturėdama telefono, į kurį
galėtum sulįsti, tada apsidairai, ieškodama priežasties atsi
sveikinti. Tikrai turi tėtušio kompleksą, Beke.
65
CAROLINE KEPNES
- Kad jau taip, tai šitos knygos pačios nenusipirks, tad šo
kuok iš čia ir leisk man grįžti prie darbo.
Tu nusišypsai iš palengvėjimo ir traukdamasi atbula be
veik tūpteli:
- Dar kartą ačiū.
- Bet kada, - atsakau.
Suplanavau tai ir tu nusišypsai, be dantų, neatsisveiki
ni, o aš nepasakau „linkiu geros dienos“, nes esame per toli
pažengę tokioms mandagybėms, tu davei man savo elektro
ninio pašto adresą ir dabar turiu išsirinkti, kurį iš paruoštų
laiško variantų tau išsiųsti. Žinojau, kad ateisi ir duosi man
savo pašto adresą, todėl vakar parašiau kelis skirtingus pir
mo mano laiško tau variantus. Rašiau visą naktį, Beke. Visai
kaip tu. Sėdėjau savo narve, Beke. Visai kaip tu.
Įdedu žymeklį su tavo pašto adresu į Deną Brauną itališ
kai. Tinka tobulai.
8
67
CAROLINE KEPNES
ČanaLinei parašei:
Kaip čiayra, kad turiu būti stereotipine višta, kuri su
tinka gerą vaikiną irpavaro ačiū, bet ne, ačiū? Cosmo
neskaitau, valymų nesidarau, asmenukių neskelbiu ir
tai reiškia, kad nesu niekam—tikusi—mergina—kuri—ne
kenčia—gerų—vaikinų. Noriu pasakyti, Bendžis vedęs
savo verslą, o šis yrukasyra visiškapriešingybė, jis dirba
verslui, suprantat? Be to, Wythe stogaspenktadienio
vakarą?
Čana atrašė pirma:
Beke, ar tai tas vyrukas, kurį sutikai KGB?Wythe —galbūt.
Tai sako man, kad sutinki per daug vaikinų. Tu alksti
nepažįstamųjų. Štai kodėl skaitai neįpareigojančių pažinčių
skelbimus. Ne, jais neužsiimi (ačiū Dievui), bet tuo pat metu
su savo gyvenimu elgiesi tarsi vienais didžiuliais neįpareigo
jančiais santykiais, švaistai laiką Bendžiui ir atsitiktiniams
vyrukams iš tokių vietų, kaip KGB.
Line atrašė:
Universiteto miestelyjeyrapsichiatrų, kurie galėtų at
sakyti į tavo klausimą. Be to, tas vyrukas iš KGB buvo
supersimpatiškas. Be to, Wythe —taip, nebentgal UES,
įvairovės dėlei? Tikpasiūlymas...
Merginos nežino apie mūsų Deną Brauną itališkai ir tai,
kaip labai esi mane įsižiūrėjusi, nes joms nieko nepasakoji,
tad galiausiai, praėjus penkioms valandoms ir aštuonioms die
noms, vidury nakties tu atrašai:
Kaip dėl laimingosios valandos ketvirtadienį?
Prieš atsakydamas palaukiu tris valandas ir vieną dieną'.
Man tinka. Kur?
68
TU
69
CAROLINE KEPNES
70
TU
genis suka taip pat, kaip jis tau. Nuo tada, kai man parašei,
prabėgo šešios minutės, trys valandos ir viena diena:
Žinau, esu kaip žaibas išgiedro dangaus, bet esu
Grinpointe. Galbūt dabar stovi ui baro?
Atrašau:
Ne, bet galėtume susitikti Lulu.
Atsakai:
TIKRAI TAIP!Atsiprašau ui visas didžiąsias. Labai ne
kantrauju!
Prieš atrašydamas palaukiu dvylika sekundžių, devynias
minutes ir nė vienos valandos:
Cha cha. Jau pakeliui.
Neatrašai, bet tam, kad nusigaučiau į sutartą vietą, turiu
važiuoti dviem traukiniais, galvoje skamba „Hanos ir seserų“
garso takelis, visos dainos iš karto, taip garsiai, kad neįsten
giu klausytis muzikos iš savo telefono ir tavo telefono, tega
liu galvoti apie pirmą mūsų bučinį, kuris tikriausiai įvyks po
aštuoniolikos sekundžių, devyniolikos minučių ir trijų valandų,
kai abu girti sėdėsime taksi Banko gatvėje. Dabar suprantu,
kodėl bičai kartais masturbuojasi važiuodami traukiniais. Ta
čiau aš to nedarau. Ateityje manęs lauki tu. Traukinys šliau
žia per lėtai, garvežy, garvežy, numeris devintas, tik pažiūrėk,
kiek daug bendro jau turime, o dar net nesidulkinome. Be to,
turiu tau dovaną. Vežu tau „Vakarų pakrantę“. Ir ji pasirašyta:
Garvežy, garvežy, numeris devintas
Jei atsidursi slaugos namuose
Ši knyga bus tavopabaiga
Netobula, bet nedaug trūksta, turėjau tau ką nors nu
pirkti, apdovanoti už tai, kad ėmeisi iniciatyvos, traukinys
7i
CAROLINE KEPNES
72
TU
73
CAROLINE KEPNES
74
TU
76
TU
77
CAROLINE KEPNES
78
TU
79
CAROLINE KEPNES
80
10
81
CAROLINE KEPNES
82
TU
«3
CAROLINE KEPNES
84
TU
85
CAROLINE KEPNES
Tujuokingas, Dzo.
Mirkt mirkt neįtraukė manęs į tavo kvailių sąrašą, šviečia
saulė, aš užrakinu rūsio duris ir parašau tau:
Turiu eiti pardavinėti knygų. Lauk antpietinių Junjon aikš
tės laiptų. Per vidurį. Pusę devynių.
Ir išjungiu telefoną. Pasakiau tau, kur ir kada būti, tad, jei
manai, kad gausi iš manęs daugiau šiandien, kai turėsi mane
visą naktį, tavęs laukia siurprizas.
86
TU
87
CAROLINE KEPNES
88
TU
89
CAROLINE KEPNES
90
TU
9i
CAROLINE KEPNES
92
TU
93
CAROLINE KEPNES
95
CAROLINE KEPNES
96
TU
- Taip pat sakei, kad sutemus kažkur eisim, ir, na, jau be
veik tamsu.
- Žinau, - atsakau, atsisėdu, pliaukšteliu per betoną ir tu
dedi savo dailų užpakaliuką šalia manęs.
Jaučiuosi gerai. Akimirka atėjo, prieš prieidamas prie tavęs ty
čia palaukiau, kol sutems. Tu - moteris, o aš - vyras, mūsų vieta
tamsoje, kartu, ir tu kvepi maloniai, švariai. Man tai patinka.
- Tikrai turėtum retsykiais pamėginti nusivalyti batus, -
ištari ir plokščiapadžių bateliu patapšnoji į mano naujutėlius
baltus Adidas.
- Todėl ir pavėlavau, - atsiliepiu. - Šituos mažylius blizgi
nau visą valandą.
Nusijuoki ir pradedame nevaržomai šnekučiuotis, apie Paulą
Foks, sportbačius ir keistą benamį žmogėną, kuris kalbasi su
šiukšlių dėže. Abipusė trauka. Mes išlošėme! Nežinau, kaip ilgai
prasėdėjome ant laiptų, bet niekur neskubame. Tau čia patinka.
Mėgsti būti matoma ir kaskart įsitvyrojus nejaukiai tylai
juokaujame apie mano sportbačius.
- Jie rimtai balti, tiesiog Beno Stilerio baltumo, - nusijuoki tu.
- Aha, perduosiu savo batų blizgintojui, kad taip sakei.
- Labai to tikiuosi. Jis puikiai padirbėjo, Džo.
Pasakei padirbėjo ir Džo, tai privalo kažką reikšti.
- Daviau arbatpinigių, - atsakau.
Tu pradedi pasakoti, kaip iš parduotuvės netyčia pavo
gei batus, ant laiptų prasėdėjome beveik dvidešimt minučių,
nerviniesi ir jautiesi tokia susijaudinusi, kad nesiliauji kalbė
ti apie batus, tarsi privalėtum kalbėti apie batus, nes kitaip
apsižergsi mane čia pat, ant šitų laiptų. Šią vietą pasirinkau,
nes visą suknistą gyvenimą vaikščiojau pro šalį, matydavau
97
CAROLINE KEPNES
98
TU
99
CAROLINE KEPNES
ioo
TU
IOI
CAROLINE KEPNES
102
TU
103
CAROLINE KEPNES
104
TU
105
CAROLINE KEPNES
106
TU
107
CAROLINE KEPNES
108
TU
109
CAROLINE KEPNES
no
TU
m
CAROLINE KEPNES
112
TU
113
CAROLINE KEPNES
114
TU
115
CAROLINE KEPNES
Bendžis užsiplieskia:
-Ne.
Kas šitas pretenzingas subingalvis? Skaitau taviškį. Kas,
po velnių, jis toks, Beke. Nagi. Parašyk Čanai. Parašyk Linei.
Buvai geriausiame visų laikų pasimatyme ir bendrauji su kaž
kokiu rašeiva iš kurso?
- Džo, jie niekaip negalėjo būti mano.
- Bet buvo, - atsakau ir dabar Bendžis nėra tik Bendžis,
jis visi, kurie blogi, visi išsilavinę melagiai. - Tai vadinama
kokybės kontrole ir, jei bent ką nors išmanytum apie verslą,
žinotum, kad, jei neturi kokybės kontrolės, neturi nieko.
Jis atsisėda, sukryžiuoja kojas ir negaliu jo negailėti. Pa
saulis jį nuvylė ir neparuošė suaugusiojo gyvenimui. Dabar jį
spaudžia ašarų sutepti marškiniai ir pilvas, pilnas sodos van
dens ir karvės pieno. Šviesūs plaukai ir žodynas galiausiai jį
pavedė. Jis prabyla:
- Tai kas dabar?
Tačiau atsakymo nenusipelno. Neišlaikė testo. Išjungiu
šviesą ir užlipu laiptais, jis šaukia, kad jam reikia šviesos, aki
vaizdu, kad negali atsitraukti nuo Kingo, tu vis rašai ir rašai
tam bičui, o aš noriu tik kolos skardinėje ir žinutės nuo tavęs.
Apsisuku ir įjungiu jam sukruštą šviesą. Bent kartą gyvenime
perskaitys visą knygą.
12
117
CAROLINE KEPNES
118
TU
119
CAROLINE KEPNES
120
TU
121
CAROLINE KEPNES
122
TU
123
CAROLINE KEPNES
124
TU
125
CAROLINE KEPNES
šioje aplinkoje turiu šansą. Persike visai kaip aš, pusiau žydė,
pusiau katalikė. Užaugau be religijos, o ji turėjo visą religiją. Ji
švenčia viską, o aš nešvenčiu nieko, ir tu grįžai pas mane, su ja.
- Argi ne įdomus daiktas? —ištari ir atsiremi į raižinius.
- Puikus, - pritariu. - Žinai, Persike, aš irgi žydas ir ka
talikas.
- Ak, Džozefai, —pataiso ji. Jaučiu tai. - Aš ne katalikė.
Aš —metodiste, bet labai miela, ačiū.
- Tai gerai, - atsakau ir noriu eiti namo. Taip pat noriu
jai pasakyti, kad esu Džo, ne Džozefas, nesantuokinė Almos
Goldberg ir Ronio Pasero išpera.
Suvaidini, kad užsikosėjai, pasižiūri į mane, į ją, tada vėl į
mane. Tavo balsas skamba spigiai:
- Be to, jūs abu —niujorkiečiai.
Persike kalba iš lėto, lyg anglų kalba nebūtų mano gimtoji:
- Iš kurio tu rajono?
Kalė.
- Bed-Stujo.
- Skaičiau, kad žmonės pradeda ten kraustytis, - sako ji. -
Tikiuosi, suburžuazėjimas nesunaikins vietos charakterio.
Galvos jai nepraskeliu tik todėl, kad atrodai taip suneri
musi dėl mūsų susitikimo, jog nepastebi, kaip nemandagiai ji
su manimi elgiasi. Neklausiau jos, kuo ji užsiima, bet ji kaž
kodėl kalba apie savo darbą:
- Aš architektė, —sako ji. —Projektuoju pastatus.
Žinau, ką veikia architektai, tikrame gyvenime niekas
nėra architektas, jie būna tik filmuose. Ar pasakei jai, kad aš
bukas? Pamėginu išplaukti:
- Tai puiku.
126
TU
127
CAROLINE KEPNES
128
TU
129
CAROLINE KEPNES
130
TU
131
CAROLINE KEPNES
132
TU
133
CAROLINE KEPNES
134
TU
135
13
136
TU
137
CAROLINE KEPNES
138
TU
139
CAROLINE KEPNES
140
TU
141
CAROLINE KEPNES
- Nutilk.
- Džo, piktas Džo.
Jis seilėjasi, žodžiai kaip ištirpęs sviestas, kaip jo smegenys.
Tu parašai:
Greit būsipasiruošęs?
Nežinau, ką tau atsakyti, o jis šypsodamasis stebi mane.
- Ji šito neverta.
Atrašau tau:
Man reikia valandos, darbas spaudžia.
Jis iš to sukrušto švarkelio išsitraukia elektroninę cigaretę,
švilpauja ir kažkodėl įkalintas esu aš.
- Ji pamišusi, Džo.
Pasakau, kad jis apsinešęs, bet mano balsas skamba silpnai.
Jis stipriai užsitraukia tą dirbtinę cigaretę, narkomanas iki
kaulų smegenų. Jis - pasakotojas, o aš - klausytojas, galėčiau
susmeigti mačetę sau į koją ir tai nieko nepakeistų.
- Nori sužinoti apie Bekę? - pasako ir nepriverčia atsakyti
taip. - Papasakosiu tau apie Bekę. Ji nori tik pinigų. Turtingo
bičo, bet kurio. Kai mokiausi paskutiniame kurse, ji pasirodė
mano bute apsimetusi valytoja. Žinojau, kad ji ne valytoja,
bet įsileidau ją. Ir neprašiau man pačiulpti, Džo. Visai kaip
neprašiau šveisti tualeto. Bet tai padarė.
- Tu apsvaigęs, - ištariu, bet dar silpniau, mažiau įsitikinęs.
Jis sukikena:
- Nagi, Džo. Aišku, kad aš supistai apsvaigęs.
Mėginu ištrinti iš minčių vaizdą, kaip tu jam čiulpi, bet
neįstengiu.
- Jei jai taip rūpi pinigai, kodėl ji taip neduoda man ramy
bės norėdama šiandien pasimatyti?
142
TU
143
14
144
TU
145
CAROLINE KEPNES
Po velnių.
- Tai gerai. Gerai taip jaustis.
Galbūt, jei pasidalysiu su tavimi kokiu nors daiktu, tu pasi
dalysi su manimi samčiu. Išsitraukiu iš kišenės distancinį kon
dicionieriaus pultelį ir prisimenu, kaip svajojau apie šią aki
mirką tada, kai tavęs neturėjau. Tu pasižiūri į pultelį, nepalieti
jo, pasakau, kad gali, ir tu paimi jį iš mano delno. Nusišypsai.
- Aukštosios technologijos.
- Tai svarbiausias mano turimas daiktas. Jis valdo drėkin
tuvus ir kondicionierius narve, - pasakau. - Jei užkelčiau
temperatūrą ir leisčiau toms knygoms sudrėkti, jos pradingtų
amžiams. Gertruda Stain mirusi ir negrįš į gyvenimą pasira
šinėti knygų.
- Man per nugarą ką tik perbėgo šiurpulys, —sakai ir nu
sišypsai. Samtis? - Būtum geras rašytojas, Džo.
- Iš kur žinai, kad nesu? —pasakau, tau tai patinka, aš
pamėginu dar kartą: —Tavo tėvukai tikriausiai didžiuojasi
tavimi, kad gausi magistrą.
Tau smagu, žiūri į vandenį, aš seku tavo žvilgsnį. Vis dar
lieti mane ir norėčiau pabučiuoti tave, kad išvalyčiau iš tavo
burnos Bendžio penį, bet, užuot laikiusi mano ranką, žaidi
su savo plaukais.
- Neturiu tėvų, —atsakai. —Turiu mamą, bet ji viena.
Apžvelgiu kitus IKEA kelto keleivius. Nė vienas jų nepa
našus į mus. Jie kalbasi apie žurnalinius staliukus ir švedišką
maistą. Mes esame ypatingi. Mes įsimylime vienas kitą.
- Užjaučiu, —sakau ir užjaučiu.
- Mano tėtis mirė, —ištari tu.
- Užjaučiu, - sakau ir užjaučiu.
146
TU
147
CAROLINE KEPNES
148
TU
149
CAROLINE KEPNES
150
TU
151
CAROLINE KEPNES
152
TU
153
CAROLINE KEPNES
154
TU
155
CAROLINE KEPNES
157
CAROLINE KEPNES
158
TU
159
CAROLINE KEPNES
160
TU
Ji atsidūsta.
- Beke, desertas turėtų būti po vakarienės. Ką sau galvojai,
kai jis dar net nesurinko tavo lovos?
Dabar prabyli garsiai ir aiškiai:
- Džo!
Pašauktas ateinu, linktelėjimu pasisveikinu su Persike ir ji
apsimestinai nusišypso.
- Sveikas, Džozefai, - ištaria ji. - Atsiprašau, kad įsiver
žiau į jūsų vakarėlį, bet mūsų mažoji draugė buvo nusam-
džiusi kažką lovai surinkti, ir nutariau, kad mano, kaip ge
riausios jos draugės, pareiga yra prisijungti, jei tas surinkėjas
pasirodytų esąs pamišėlis.
- Ką gi, staigmena! - šūkteliu ir tu nusikvatoji, bet Persike
nesijuokia ir, po velnių, ta degtinė buvo stipri.
Ji pasižiūri į tave.
- Ar galėčiau į tualetą?
- Žinoma, - pasakai. - Vėl paūmėjimas?
-Taip, - atsako ji ir nusispiria sportbačius, butą užlieja
prakaituotų pėdų kvapas, o ji per mažą paukštišką galvą nu
sitraukia rausvą megztinį ir numeta jį ant grindų, o ne ant
kabyklos. Tada pasižiūri į mane. - Džozefai, - ištaria. —Su
prantu, kad tai daugiau, nei nori žinoti, bet sergu reta šlapi
mo pūslės liga, vadinama intersticiniu cistitu, ir, kai noriu
nusišlapinti, tikrai turiu nusišlapinti.
- Maloniai prašom, - atsakau ir ji nutrypsi į mažytį vonios
kambarį, šviesos neužsidega.
Pažįsta tavo butą. Žino, kad įjungus šviesą įsijungs ven
tiliatorius ir ji mūsų negirdės. Ji manimi nepasitiki. Tačiau
tikriausiai ji niekuo nepasitiki.
161
CAROLINE KEPNES
162
TU
163
CAROLINE KEPNES
164
TU
166
TU
167
CAROLINE KEPNES
168
TU
169
CAROLINE KEPNES
171
CAROLINE KEPNES
Privalau žinoti, kodėl ji turi tau tokios įtakos, tad visą savaitę
stebėjau, kaip ji eina į savo architektūros firmą, priešpiečių,
sveikindamasi bučiuoja žmones ir knibinėja sodo salotas. Ji
neserga. Pakviečiu tave eiti pasivaikščioti, kavos, sriubos, bet
ko. Kaskart atsakai tą patį:
As vis dar sergu. ©
Aš miegu. Nuo Bendžio mirties prabėgo šešios dienos ir
aš tavęs dar nemačiau. Bent jau nesapnuoju ar tiesiog nepri
simenu.
172
TU
173
CAROLINE KEPNES
175
CAROLINE KEPNES
177
CAROLINE KEPNES
178
TU
179
CAROLINE KEPNES
180
TU
181
CAROLINE KEPNES
viskas skirta man. Nuo pat to vakaro, kai surinkau tavo lovą,
tu spraudei mus į aseksualias, saulės nušviestas vietas. Ga
liausiai turiu tave tamsoje, daugiau nuo manęs nesislepi ir
pasistengsiu, kad viskas truktų taip ilgai, kaip tik įstengsiu.
Myliu šitai. Myliu tave.
- Eime, - pasakau ir paimu tave už rankos.
Jausti tavo delną gera, einame tylėdami ir pasirodo, kad
tie sukrušti pokalbiai telefonu davė naudos, nes dabar lim
pame vienas prie kito ir abu stebimės, kaip gerai vienas kitą
pažįstame, spusteliu tavo delną, o tu pasižiūri į mane, aš
mostu pakviečiu taksi ir jis privažiuoja, nes nuo šiol viskas
taip ir bus.
- Kur važiuojam?
- Į Centrinį parką, - atsakau.
- O Dieve, Džo. Rimtai?
- Ten, kur laiko karietas.
Sucypi ir suploji delnais, pasirinkau teisingai, nors nebu
vau tuo tikras, nes daliai manęs atrodė, kad nėra nieko la
biau nuvalkioto už arklių traukiamą karietą, bet prabėgo jau
trys savaitės po mūsų IKEA vakaro ir aš norėjau, kad mūsų
naktinis susitikimas būtų toks seksualus, kaip tik įmanoma.
Taksi pajuda Centrinio parko link, atvažiuojame greičiau, nei
maniau esant įmanoma, ir šį kartą iš taksi išlipu pirmas. Ir
šį kartą apibėgu tavo pusės link ir atidarau dureles. Pasiūlau
ranką. Paimi ją. Taksistas nužvelgia tave. Duodu jam arbat
pinigių. Dar nespėję susivokti sėdime vienas šalia kito arklio
traukiamoje karietoje, susiglaudę tarsi įsimylėjėliai.
- Drąsu, Džo, - ištari ir vėl pasislenki arčiau manęs.
- Tavo skeltukai drąsūs, —atsakau.
182
TU
183
CAROLINE KEPNES
184
TU
185
CAROLINE KEPNES
186
TU
188
TU
189
CAROLINE KEPNES
190
TU
191
CAROLINE KEPNES
192
TU
sirodė, kad jis didesnis už knygyną, įėjęs čia antrą kartą di
deliam savo liūdesiui suprantu, kad buvau teisus. Čia vienu
metu galima būtų žaisti aštuonis Twister. Ir, aišku, viskas ge
rai įrengta. Turtingieji žino, kaip iš sienų išpešti viską. Gausu
stiklinių durų. Kai kurios atsiveria į dvidešimties pėdų spintą.
Kitos —į terasą. Mano nuomone, gražiausias kambario bal
das - balinto raudonmedžio tualetinis staliukas, antikvarinis,
aštuoniolikos ar dvidešimties pėdų ilgio.
Noriu atsipalaiduoti, tad įėjęs užrakinu duris. Nusispiriu ba
tus, nusitraukiu kojines ir audinės - sušiktosaudinės—kilimėliai
tiesiog dangiškai švelnūs. Lova kambario centre, tikra karališko
dydžio gražuolė, įmantri, su keturiomis kolonomis. Ralfo Lore-
no paklodės —patikrinau, - o į sienas įmontuotose lentynose -
kalnai Virdžinijos Vulf knygų, kietais ir minkštais viršeliais,
senų ir naujų. Ji nubėgo galybę maratonų. Įrodymas - kaspinai,
kaip pakliūva sukišti į knygas vietoj žymeklių. Perbraukiu del
nu per raudonmedžio tualetinį staliuką, jis tikrai puikus. Kokia
gėda. Viršus vos matosi, nes ant jo sustatytas ištisas plastikinis
plaukų priežiūros produktų miškas. Dar yra milžiniškas televi
zorius, bet tokioj landynėj tai savaime suprantama.
Noriu išeiti į terasą, bet durys užsikerta. Trukteliu jas,
nagi, šliundra tu, atsidaryk, ir jos atsidaro. Tačiau netenku
pusiausvyros ir mėgindamas sušvelninti smūgį griebiuosi už
plastikinių butelių su plaukų marmalais. Nepadeda ir aš iš
sitiesiu ant grindų. Ant audinės kilimėlio pasipila krūva bu
telių, gerokai aptrintas „Nuosavo kambario“ egzempliorius ir
pluoštas nuotraukų. Negaliu patikėti savo sėkme, nes visose
šešiolikoje gražių, atvirų nuotraukų - tu. Pasirodo, Persike
visai neprasta fotografė.
193
CAROLINE KEPNES
194
TU
195
CAROLINE KEPNES
196
TU
198
TU
199
CAROLINE KEPNES
200
TU
201
CAROLINE KEPNES
202
TU
203
CAROLINE KEPNES
Na, fiziškai. Bet emociškai tai sudėtinga. Jai teks kurį laiką
praleisti ligoninėje.
Jei Persike būtų bent puse akies mane pastebėjusi, su ma
nimi nesikalbėtum, taigi galiu jaustis dėkingas bent už tai.
Pasiūlau padėti, bet tu užsispiri, kad tau manęs nereikia, bet
aš parodysiu tau, kad esu geras vaikinas ir praleisiu nema
čiom neteisybę, dėl kurios ji gavo lovą ligoninėje. Ji gali ten
likti tik todėl, kad jos tėvas priklauso ligoninės valdybai. Tai
nesąžininga visų tų lauk išmestų iš tikrųjų sergančių žmonių
atžvilgiu. Tačiau niekas nėra sąžininga.
21
205
CAROLINE KEPNES
206
TU
- Nepyk.
- Aš nepykstu, Beke.
- Tiesiog mes abi pamanėme, kad atsiųsti tą balioną buvo
truputį nejautru.
- Nejautru.
- Noriu pasakyti... ant jo šypsniukas.
- Tai pasveikti linkintis balionas.
- Taip, Džo, bet viskas ne taip paprasta.
- Tinklalapyje jis įtrauktas prie linkėjimų pasveikti.
- Taip, bet juk ji nesusižeidė žaisdama tenisą ar panašiai.
Tenisą.
- Beke, neperdėk.
- Aš neperdedu.
- Nenorėjau nieko bloga.
- Žinau, Džo. Tiesiog kai pasaulyje egzistuoja kažkoks iš
krypėlis, kuris įsilaužė į tavo namus, o po to tave užpuolė,
mažiausiai norisi matyti didžiulį geltoną šypsniuką. Noriu,
pasakyti, tai šypsena. Tai tarsi, na...
- Jėzau, - pasakau.
- Tiesiog metas netinkamas šypsniukams.
- Atsiprašau.
- Neturi atsiprašinėti.
- Beke, gal galėtume nueit kavos ar dar kur?
- Dabar tikrai negaliu.
Dar niekada neskambėjai labiau nutolusi, aš paimsiu tą
balioną, sudraskysiu į skutus ir tuo pat metu užrišiu Persikei
ant kaklo, nes kokia supista kalė isterikuoja dėl
BALIONO?
207
CAROLINE KEPNES
208
TU
209
CAROLINE KEPNES
210
TU
212
TU
213
CAROLINE KEPNES
214
TU
215
CAROLINE KEPNES
216
TU
217
CAROLINE KEPNES
218
TU
219
CAROLINE KEPNES
220
23
221
CAROLINE KEPNES
222
TU
223
CAROLINE KEPNES
224
TU
226
TU
227
CAROLINE KEPNES
228
TU
229
CAROLINE KEPNES
230
TU
231
CAROLINE KEPNES
232
TU
233
CAROLINE KEPNES
234
TU
236
TU
237
CAROLINE KEPNES
238
TU
239
CAROLINE KEPNES
240
TU
241
CAROLINE KEPNES
243
CAROLINE KEPNES
244
TU
245
CAROLINE KEPNES
-Ką?
- Klausyk, apie moteriškus skudurus neišmanau nieko, bet
tos kelnės, kurias mėginai grąžinti, - jos atrodo gerai.
- Ne ant manęs.
- Ar galėčiau pamatyti?
Mėgini nesišypsoti, bet tau nepavyksta.
- Čia?
- Aha, - atsakau.
Dabar eini lėčiau, persirengimo kabinų niekas neprižiūri,
nes juk Kalėdos, o Senelis žino, kad buvau geras berniukas.
Einame koridoriumi neįgaliųjų persirengimo kabinos link.
Nesakai, kodėl atidarai tas duris, ir manęs į vidų nepakvieti,
bet aš seku tau iš paskos. Atsisėdu ant suoliuko, o tu atsistoji
prieš trijų dalių veidrodį. Ištrauki iš rankinės kelnes, kas tau
negerai, kad vis dar apie jas galvoji?
Atsidūsti:
- Supranti, iš tiesų noriu timpių.
Tačiau iš tikrųjų tau reikia orgazmo, liepiu tau jas pasima
tuoti. Tu valiūkiškai nurausti, trinkteli durys, kažkas murma
susirasti kambarį, bet mes jį radome, turime šitą kabiną, tu
nusitrauki kailiu apkraštuotus batus ir atsisegi džinsus, jie
tokie aptempti, kad kartu su jais vos nenusitrauki kelnaičių.
- Ateik čia.
- Džo, tyliau.
Mosteliu tau prieiti arčiau. Esi vylinga, tad ateidama vėl
užsitrauki džinsus ir net užtrauktuką. Pasižiūriu į tave, o tu
pasižiūri į mane, tūpteli ir siekteli mano diržo sagties, bet ne.
Tvirtai sugriebiu tave už rankos.
- Atsistok.
246
TU
247
CAROLINE KEPNES
248
TU
249
CAROLINE KEPNES
250
TU
251
CAROLINE KEPNES
253
CAROLINE KEPNES
*5 4
TU
*55
CAROLINE KEPNES
- Išsirink pati.
- Raudonos?
- Gerai.
- Juodos?
- Eik, - atsakau, pasižiūriu į iškrypėlį ir šaltai kreipiuosi į
jį: - Ar jums reikėjo pagalbos, pone?
- Em, ne, tiesiog dairausi.
- Ką gi, jeigu jums reikės pagalbos, aš čia, - atsakau.
Atsakęs išjungiu „Haną ir seseris“, uždedu Beastie Boys ir lau
kiu, kol grįši, o tu grįši, nes tau patinka čia, su manimi, ir ar jau
minėjau, kad tai buvo geriausia mintis pasaulyje? Per pirmą tavo
pamainą įvyko arogantiška katastrofa, sumovei visus pardavi
mus, paskaičiuodavai tai per daug, tai per mažai, ir vilkėjai savo
suknistą Brauno universiteto bliuzoną, tarsi būtum norėjusi, kad
visi žinotų, jog esi aukščiau šitokio šūdo. Liepiau tau bliuzonų ne-
bevilkėti ir tu išraudai lygburokas, nes supranti, kada elgiesi kaip
pasikėlus bjaurybė. Iškrypėlis iš informacinių knygų skyriaus pa
klausia, ar pas mus yra tualetas, atsakau griežtai, kandžiai:
-Ne.
Išeidamas jis neatsisveikina, pasinaudoju proga nusileisti į
apačią ir greitai pasmaukyti, nes dirbdamas su tavimi ir lauk
damas, kol grįši, kad galėčiau tave užuosti, jaučiuosi susijau
dinęs lyg supistas aštuntokas, gavęs pasileidusią pavaduojan
čią mokytoją.
Suzirzia mano telefonas, tu greitai parašei man:
Tuk tuk
Pridedi nuotrauką, joje tu su raudona liemenėle, tada pa
rašai vėl:
Ar šita darbo vietai tinkama?
256
TU
Aš atrašau:
Ne
O sausis yra didžiausio štilio mėnuo pasaulyje ir galėčiau
visą dieną likti apačioje apžvelginėdamas liemenėles, tu tai
žinai ir iškart atrašai:
Tuk tuk
Aš sumaigau:
Taip?
Štai ir vėl tu, be veido, tik tavo papai, sukišti į rausvą nė
riniuotą liemenėlę, tavo speneliai sukietėję, galvoji apie mane,
aš nebeįstengiu susilaikyti ir baigiu, o tu parašai vėl:
?
257
CAROLINE KEPNES
- Ar tai tinkama?
Užverčiu Paulą Foks, pradeda groti Beck daina „Sekso
įstatymai“ - odė antrankiams ir nelogiškai puikiam pasidul-
kinimui. Mes su tavimi sukursime savo dainą, pasisuku taip,
kad stovėčiau veidu į tave, durys neužrakintos, ant jų kaban
tis ženklas skelbia „Atidaryta“, o gatvės tuštėja (pirmadienis
sausį), „Hana“ buvo įžanga, žinutės —pirma bazė, tu žingteli
truputį arčiau, aš truputį praskečiu kojas, o tu stovi ant savo
palto avėdama „išdulkink mane“ batus, nebesivaldau ir pa
lūžtu.
- Vėluoji. Tuoj užsidarome.
- Atsiprašau, bose. Kada užsidarome, bose?
- Dabar.
-Aha?
- Aha, - atsakau.
Esu kietas kaip akmuo, o tu tikra kekšė, po sijonu kelnai
čių nemūvi, pakreipi savo galvelę, suki ant piršto plaukus ir
tiesiog nuostabu, kaip gali užvesti visiškai bendriniai dalykai:
pusnuogė mergina knygyne, siekianti saldainio, kramtanti jį,
iš lėto, be garso maldaujanti, kad ją padarytų.
- Na, galbūt galėčiau tau padaryti ką nors kita, - subur-
kuoji.
Aš nepritardamas papurtau galvą ir mosteliu tau prieiti da
barpat, tau iš burnos kyšo saldainis, uždedi rankas man ant
kelių, palinksti ir prikiši saldainį man prie burnos.
Aš atsikandu. Pagaliau.
28
259
CAROLINE KEPNES
260
TU
261
CAROLINE KEPNES
262
TU
263
CAROLINE KEPNES
265
CAROLINE KEPNES
266
TU
267
CAROLINE KEPNES
268
TU
269
CAROLINE KEPNES
270
TU
271
CAROLINE KEPNES
273
CAROLINE KEPNES
274
TU
275
CAROLINE KEPNES
276
TU
278
TU
nes ją groja roko stotys (Žinai, norėčiau išgirsti, kaip kai ku
rias ankstyvas panelės Svift dainas pergroja Foo Fighters arba
gal Arcade Fire/), kantri stotys (Pasiklausykime naujausio sin
glo, kurį išleido naujausias RodAilando lobis, visi žinote, kasji,
tiesa?) ir popmuzikos stotys (Niekada nesame per seni jaustis
dvidešimt dvejų, RodAilande!). Ką gi, būk tu prakeikta, Tei-
lor Svift, nes aš per visą savo gyvenimą dar niekada nesijau
čiau labiau nutolęs nuo dvidešimt dvejų ir kodėl jie neišrado
tirpiklio, kuris neleistų greitkeliams apledėti? Jaučiuosi kaip
sukruštoje čiuožykloje.
Sustoju užsipilti benzino ir patikrinu tavo tviterį. Ką tik
parašei iš Mistiko Konektikute. Esi mergina, tad pridėjai ka
drą iš „Mistinės picos“.
Pasivažinėjimas limuzinu ir „Mistinė pica“pakeliui į LK
žiemos poilsiui? #atliktairatlikta #peperoni #geriauužseksą #pa-
plūdimionamelis
Mano asociacijos su Mistiku neturi nieko bendra su tuo
sušiktu Džiulijos Roberts filmu. Man Mistikas yra bloga vie
ta. Kartą buvau ten ketvirtos klasės išvykoje. Tuo metu bu
vau įsimylėjęs stačiokišką nepritapėlę vardu Moryn Greidi,
trumpiau - Mo. Dauguma vaikų, kaip ir suaugusiųjų, yra
tikri šunsnukiai, tad daug žmonių mėgo ją pravardžiuoti. Su
klase apžiūrinėjome didelį burlaivį ir buvo nuobodu, tad kar
tu su Mo atsiskyrėme nuo grupės ir įsilaužėme po deniu.
Tamsoje Mo pasakė, kad atims man nekaltybę. Mėginau
pabėgti, bet ji mane prispaudė. Trenkiau jai, ištrūkau ir pa
sakiau mokytojams. Mo irgi papasakojo savo istoriją ir mo
kėjo verkti. Kaip jums atrodo, ką nusiuntė pas supistą psi
chologą, į direktoriaus kabinetą, pas „patarėją“ su sušikta
279
CAROLINE KEPNES
280
TU
281
CAROLINE KEPNES
282
TU
283
CAROLINE KEPNES
284
TU
285
CAROLINE KEPNES
286
TU
287
CAROLINE KEPNES
288
TU
289
CAROLINE KEPNES
290
TU
291
CAROLINE KEPNES
292
TU
293
CAROLINE KEPNES
295
CAROLINE KEPNES
296
TU
297
CAROLINE KEPNES
298
TU
299
CAROLINE KEPNES
300
TU
301
CAROLINE KEPNES
303
CAROLINE KEPNES
304
TU
305
CAROLINE KEPNES
306
TU
307
CAROLINE KEPNES
308
TU
310
TU
turi vaikų. Ji nenori atiduodi jam penio; nori, kad jis paliktų
žmoną ir pats ateitų pasiimti. Elektroniniame laiške Blaitė
pakritikavo: „Trūksta tikros pabaigos, nėra klimakso, tikslo.
Nedrįsiu manyti, kad remiesi kažkuo realiu iš savo gyvenimo,
bet jei taip, galbūt turėtum padėti šitą istoriją į stalčių ir per
žiūrėti tada, kai truputį atitruksi nuo emocijų.“
Savaime suprantama, man neramu. Nuo grįžimo su tuo
daktaru Nikiu mateisi dukart per savaitę. O tada parašei šitą
menkai užmaskuotą istoriją apie pisimąsi su vedusiu biču. Sa
vaime suprantama, kad paskambinau tavo psichoterapeutui
ir užsirašiau priėmimui. Kaip kitaip galėčiau įsitikinti, kad
jis tavimi nesinaudoja? Be to, nesu vienintelis, kuris dėl tavęs
jaudinasi.
Čana: Ką tik buvai pas psichoterapeutą. Kas vyksta?Iš kur
trauki tiek pinigu•
Tu: Naujiprioritetai. Jokio alkoholio ir apsipirkinėjimo, tik
rašymas, dienoraštis ir augimas.
Čana: Gerai, Beke. Bet nepamiršk, kad daktaras Nikisyra...
daktaras Nikis.
Tačiau šiandien gera diena, nes liftas ką tik užvažiavo į dvy
liktą aukštą, aš išlipu į koridorių ir duris į laukiamąjį randu
praviras, kaip daktaras Nikis ir sakė. Atėjau truputį per anksti
ir tai gerai, nes turiu laiko pasikartoti savo naują asmenybę.
Vardas: Denas Foksas (Paulos foks ir Deno Brauno sūnus!)
Užsiėmimas: Kavinės vadybininkas
Problema: Obsesinis kompulsinis sutrikimas. Skaityda
mas sušiktai daug apie jį sužinojau.
Jau spėjau pasijusti gerai, man patinka šitas laukiamasis švel
niai melsvomis sienomis ir tokios pat spalvos sofa. Be to, pastatas
311
CAROLINE KEPNES
312
TU
313
CAROLINE KEPNES
314
TU
- Taip.
Lengvai galėčiau turėti, tad nieko baisaus. Paaiškinu čia
atėjęs ne dėl merginos; ji nuostabi. Pasakau, kad ieškau pa
galbos dėl OKS.
- Kuo tai pasireiškia? - paklausia jis.
Puikiai nusimanau apie atspindėjimą, Beke. Vienas ge
riausių būdų pelnyti kieno nors pasitikėjimą yra susitelkti į
tai, ką turite bendro.
- Tiesą pasakius, truputį juokingai, —atsakau. —Visi čia
kabantys albumai. Nežinau, kaip ir kodėl, bet mane tiesiog
apsėdo vienas Honeydrippers vaizdo klipas.
- Honeydrippers man labai patinka, - atsako jis. - Tik ne
sakyk, kad kalbi apie „Meilės jūrą“.
- Žinai jį, - pareiškiu ir jis mano naujas geriausias draugas.
Manau, man sekasi visai neblogai. Papasakoju, kad ne
galiu liautis žiūrėjęs to klipo (žiūrėjęs į tave), galvojęs apie jį
(apie tave) ir norėčiau apsigyventi jame (tavyje). Pasisakau per
jį (tave) praradęs susidomėjimą viskuo kitu ir kad man reikia
išmokti susivaldyti.
- Ar tai varo iš kantrybės tavo draugę?
- Ne, - atsakau, net jeigu turėčiau draugę, ji būtų perne
lyg laiminga su manimi, kad netektų kantrybės. - Kantrybė
baigiasi man, daktare.
- Aš ne daktaras, vaiki, - jis papurto galvą. - Tik turiu
magistro laipsnį.
Noriu paklausti: jeigu jis nėra tikras gydytojas, kodėl tu
vadini jį daktaru Nikiu? Tačiau negaliu, o jis atsako būsiant
sąžininga, jeigu pats irgi papasakos truputį apie savo asmeni-
nį gyvenimą.
315
CAROLINE KEPNES
316
TU
Spąstų.
- Žinai, Deni, gyvenimas kartais užknisa ir tavo namas
aptemsta.
Jis parodo sau į galvą ir aš linkteliu. Čia tikrai kartais
būna niūroka.
- Ir tada išlenda pelės.
Tu atėjai į mano knygyną ir pradėjai viską, pradėjai mus.
- Kartais taip aptemsta, kad įstengi tik klausytis, kaip ta
sukrušta pelė krebžda, graužia tavo maistą ir šika ant tavo
grindų, o aplinkui taip tamsu, kad durų rankenos neįžiūri, -
tęsia jis. - Pamiršti, kad durų rankenayra ir kaip tik tada mes
uždegame šviesą, Deni.
- Tiksliai.
- Paspendžiame spąstus, Deni.
- Tiksliai, - atsakau garsiau nei pirma.
- Tada atidarome duris, pasiimame šluotą ir išvarome pelę
lauk, - sako jis ir iškelia kumštį. - O kartais to daryti nepri
reikia, nes kartais tą pelę pribaigiame.
Ne šį kartą.
- Tai nenutinka akimirksniu. Nemeluosiu tau, Deni. Ta
čiau tai įmanoma.
- Ar kada esi dirbęs statybose? - paklausiu.
Dauguma vyrukų iš mano rajono yra dirbę ir man patinka
mintis, kad mes su Nikiu turime kai ką bendro, esame lygūs.
- Porą vasarų, prieš daugybę metų, —atsako jis ir buvau
teisus. - Tu?
- Porą vasarų, senokai, —atsakau pernelyg nekantriai.
Koks nevykėlis ir pamėgdžiotojas, bet Nikis nusišypso, o
aš susimąstau apie kelias pastarąsias savaites ir naktis, kurias
317
CAROLINE KEPNES
318
TU
320
TU
321
CAROLINE KEPNES
322
TU
323
CAROLINE KEPNES
324
TU
325
CAROLINE KEPNES
327
CAROLINE KEPNES
328
TU
329
CAROLINE KEPNES
330
TU
331
CAROLINE KEPNES
Itanui lazanijos likučių ir jis mano, kad jos mama turėtų pa
rašyti receptų knygą, nes yra tokia puiki.
4. Karena Minti yra gera virėja.
Tu mėgsti malti j miltus Blaitę, mėgsti erzinti - sukietėju
siais speneliais pačią pirmą dieną knygyne, —o Karena Minti,
na, ji mėgsta tik dulkintis. Visą laiką; nesunku suprasti, kad
ją dulkino daug kas, ir man tai visai nerūpi. Esu geriausias,
kokį yra turėjusi; jos žodžiai, ne mano.
y. Karena Minti žino, kadItanas —geras vyrukas.
Kartą buvome pasižmonėti su Blaite ir Itanu. Ėjosi nekaip.
Blaitė nepritariamai sureagavo į Karenos „greihaundus“ ir pa
reiškė, kad Leonardas di Kaprijus geria daug įvairių gėrimų,
Karena. Nejau tu tokia naivi? Kitą dieną Itanas išdygo kny
gyne atsiprašinėdamas: „Blaitė turi nedaug draugių! Tikiuosi,
Karena neįsižeidė!“ Jam tebesant užsuko Karena ir pasakė,
kad Blaitė yra „superprotinga“ ir „žiauriai graži“. Itanui nu
ėjus nusišikti Karena pareiškė, kad, jos nuomone, Blaitė yra
kalė.
- Itanas turėtų susitikinėti su miela mergina, - pasakė ji. -
Tačiau geri vyrukai visada susideda su kalėmis. Ir pakišus
faktą po nosimi neišsiskiria. Duok jam laiko. Galiausiai jis
paliks ją.
Karena minty tikrai yra slaugė.
Prieš porą dienų jis visiškai rimtai paklausė, ar ketinu Ka-
renai pasipiršti.
- Itanai, praėjo du mėnesiai.
Jis gūžtelėjo pečiais ir penkiasdešimtą kartą papasakojo,
kaip savo buvusiajai, Šelei, pasipiršo po šešių savaičių.
Atsakiau tiesiai šviesiai:
332
TU
333
CAROLINE KEPNES
334
TU
335
CAROLINE KEPNES
337
CAROLINE KEPNES
338
TU
339
CAROLINE KEPNES
340
TU
342
TU
343
CAROLINE KEPNES
3 44
TU
345
CAROLINE KEPNES
346
TU
šio. O gal tai liūdesys? Ji virpa, nuo krepšio jai dreba ranka, aš
esu sukruštas šunsnukis, o ji flebotomistė ir myli mane, mane,
jeigu Nikis nebūtų tavęs įsimylėjęs, visa tai nevyktų. Tačiau
jis tavęs nori, viščiukas kvepia gardžiai ir aš esu kvailys.
- Sėskis, - sako Karena Minti ir aš leidžiu jai padėti man
prisėsti ant laiptelio.
Kaip Nikis galėjo taip pasielgti su Karena? Ji darbšti; krep
šys pilnas. Ji turi gerą širdį; praėjusį mėnesį atitempė dulkių
siurblį visą kelią iki mano buto. Išsiurbė po sofa. Vilkėjo ma
žus kekšiškus šortus, trumpus marškinėlius ir rado purvinų
vietų, apie kurių egzistavimą nė neįtariau.
- Nenoriu, kad įsiveistų pelių, - pasakė ji. - Nes tada ne
benorėsiu čia ateiti.
Niekas niekada nėra pavertęs dulkių siurblio tuzinu rožių,
plakančia širdimi. Tai irgi Nikio kaltė, kaip ir visa kita, kas
dabar yra blogai. Tai jis liepė man įsitaisyti katę. Karena liks
su manimi amžinai ir išstenės vaikų, kai aš norėsiu vaikų,
dirbs dvigubas pamainas, kad kartą per metus galėtume nu
važiuoti į Floridą, turiu visko pilną iškylų krepšį ir šitas roz
marinas kvepia dieviškai. Tačiau iš tiesų ji niekada nėra gir
dėjusi apie Paulą Foks, „Magnoliją“ ar mėginusi pasidulkinti
su savo vedusiu psichoterapeutu. Ji nėra kitokia, tokia kaip
mes. Ji laikosi taisyklių; nedrįsta paliesti skylės mano sieno
je, nesjų turi užtaisyti prižiūrėtojas. Ji gerbia ribas ir velniop
Nikį už tai, kad iššvaistė jos laiką ir sudaužė širdį.
- Kodėl ant manęs siunti? - Ji virpa. - Maniau, tau pasiro
dys smagu, iškyla. Lauke taip gražu.
- Karena.
- Ak, užsikrušk, —atsako ir supranta, kad palieku ją.
347
CAROLINE KEPNES
349
CAROLINE KEPNES
350
TU
351
CAROLINE KEPNES
352
TU
353
CAROLINE KEPNES
ieško manęs. Kaip sako Itanas, kai žinai, tai žinai. Milžinas
policininkas laiko lazdą ir mandagybėms nenusiteikęs:
- Ar tai tu, Džo?
Iš paskutiniųjų susivaldau ir prieinu prie jo, nors noriu tik
sprukti šalin.
- Ateik čia, - sako jis.
Kai esi neturtingas, liūdna tai, kad keli maži pro šalį bėgan
tys kaimynų vaikai net nesureaguoja; tai tik dar viena diena.
- Ar galiu kuo nors padėti? - pasiteirauju, nes esu nekaltas,
tikrai nekaltas. Norėčiau būti Denu Foksu, bet iš jo irgi jau
jokios naudos.
- Taip, gali man padėti, - ištaria jis man lipant laiptais.
Dabar stoviu tiesiai priešais jį. Jo poros milžiniškos, ran
kos storesnės už mano, kakle matosi venos ir galėčiau lažintis,
kad jo tėtis ir senelis taip pat buvo policininkai.
- Gali man paaiškinti, kas manaisi esąs.
- Aa, - atsakau ir turbūt prisimyšiu kelnes. - Tai yra, kas
nors atsitiko?
Jis pamėgdžioja mane:
- Kas nors atsitiko?
Viskas įvyksta labai greitai. Jis sugriebia mane už apykak
lės ir prisitraukia artyn. Jam iš burnos atsiduoda svogūnais,
žaliais svogūnais. Jis įniršęs.
- Tu mažas šikniau.
Ar aš mirsiu? Užsimerkiu, o jis tvirčiau suima mano marš
kinėlius. Aš nekaltas, nekaltas, kol bus įrodyta priešingai. Jis
apspjauna mane. O tada paleidžia.
Veido nenusivalau, tik žingteliu atbulas. Jis trenkia lazda
į betoną.
354
TU
356
TU
357
CAROLINE KEPNES
Tai tu.
Skambini man.
Pagaliau nutarei paklausyti savo jausmų.
Mano telefono ekrane tavo vardas atrodo nuostabiai, tvis
ka virš nuotraukos, kurioje vilki baltą bikinį. Žiopsau į tave,
visą švytinčią. Nusišypsau; aš irgi švyčiu. Nustebini mane,
džiugini mane ir pasiilgsti manęs. Mėginu apraminti besi
daužančią širdį, daktaras Nikis jau už kelių kvartalų, pridedu
telefoną prie ausies ir prabylu:
- Sveika, Beke.
- Džo? —ištari, balsas švelnus lyg tavo oda. —Ar girdi
mane?
Mano balsas užlūžta, atsikosčiu. Jaučiuosi kaip nesavas,
nes ką tik ketinau užmušti Nikį policininko lazda, nes jis
mėgino užsiimti su tavimi seksu. Man svaigsta galva, tu vėl
prabyli, atrodai apgirtusi:
- Džo? Ar girdi mane?
- Blogas ryšys, - atsakau. - Laukiu traukinio.
Tu pareikalauji, tiesmukai lyg diktatorė:
- Man reikia, kad ateitum. Ar gali ateiti? Ar gali ateiti da
bar pat?
Dar niekada gyvenime nebuvau kuo nors taip įsitikinęs ir
tvirtai atsakau:
- Taip.
Užbaigiu skambutį ir negaliu patikėti tavo pasirinktu lai
ku. Man reikia minutėlės atsigauti. Tupaskambinai. Numetu
lazdą ant šiukšlių krūvos. Taip stipriai ją spaudžiau, kad man
vis dar skauda ranką, o širdį nudiegia patirtas šokas. Tu pa
skambinai. Tu sugrįžai! Truputį nurimau, einu, bus malonu
358
TU
360
TU
361
CAROLINE KEPNES
362
TU
- Ji dingo.
- Ji nedingo. Ji nusižudė.
- O, Viešpatie, - šlovėjam!
- Žinau, - atsakai ir pabaigi girą. - Kaip galėjau šito ne
suprasti?
Tu nueini į virtuvę, ištrauki iš kameros degtinę, iš kriauk
lės stiklines - Karena Minti nepalieka stiklinių kriauklėje,
bet Karena Minti nesugeba verkti taip, kaip tu, - ir papa
sakosi man istoriją. Karena Minti nesugeba pasakoti istorijų.
- Nežinau, nuo ko pradėti.
- Nuo pradžios.
Atsisėdi šalia manęs ir mes ilgai nesibučiuosime, bet Dieve,
kaip pasiilgau tavo artumo, laukimo, kol išgirsiu tavo balsą,
ir to, ką pasakysi.
- Taigi buvome Mažajame Komptone, tai toks pakrantės
miestelis Rodo saloje. Ji buvo gan prislėgta, aš irgi. Prisimeni
Bendžį, mano narkomaną buvusįjį?
- Manau, taip.
- Na, taigi jis mirė. Turiu omeny, tai visada buvo įmano
ma, nes jis nesveikas. Bet vis vien, - ištari ir prikandi apatinę
lūpą. Esi graži. - Jis miršta, o tada ji miršta. Aš traukiu mirtį.
Myliu tave už tai, kad mąstai, lyg viskas suktųsi apie tave,
už tai, kaip pompastiškai apie save kalbi. Taip akivaizdžiai
esi savimi.
- Beke, tu netrauki mirties. Tiesiog atrodo, kad pažįsti ne
visai stabilių žmonių.
Tu mane pertrauki:
- Per porą mėnesių mirė du mano draugai. Žinai, ką manau,
Džo? Manau, pasaulis baudžia mane už tai, kad esu sušikta
363
CAROLINE KEPNES
364
TU
365
CAROLINE KEPNES
367
CAROLINE KEPNES
368
TU
riu atnešti tau viso pasaulio knygas, bet apsistoju ties viena
iš mano mėgstamiausių, kurios niekada nesi skaičiusi: Timo
Obrajano „Miškų ežere“.
Įsileidi mane, švelniai paimi knygą ir pabučiuoji mane sal
džiomis, minkštomis Gvineverės lūpomis.
-Jos dar neskaičiau, ir laukiau ne be priežasties, - pasa
kai. - Tarsi būčiau žinojusi, kad kas nors kada nors man ją
įteiks ar panašiai.
- Ką gi, džiaugiuosi, kad laukei.
Septintąją dieną išrandame žaidimą: Netikrą Scrabble.
Taisyklė: negalima vartoti jokių tikrų žodžių. Tu sugalvoji
kalibrinti, aš - panklasė, nugali mane ir giriesi, myliu tave,
apsvaigintą pergalės. Mėgsti laimėti, o aš nepykstu pralai
mėjęs, po keturiasdešimties metų sutarsime lygiai taip pat,
kaip dabar.
Devintąją dieną užklumpu tave valančią dantis mano še
petėliu ir tu nurausti. Iš pradžių išsiskalauji burną ir pareiški,
kad supainiojai, bet aš permatau tave, pažįstu tavo akis, pri
kandi lūpą ir nuleidi žvilgsnį.
- Tiesiog pasakysiu tai ir sakydama negaliu į tave žiūrėti.
Man patinka valytis dantis tavo šepetėliu, nes man patinka,
kai esi manyje, ir atsiprašau, jeigu tai keista ar šlykštu.
Nieko neatsakau. Uždedu delną tau ant rankos, nutraukiu
kelnaites ir įeinu į tave ten pat, savo vonioje.
Dešimtąją dieną pasakai man, kad dar niekada gyvenime
nesijautei mažiau vieniša.
Vienuoliktąją dieną pasakau tau, kad knygyne pagavau
save dainuojantį dainą iš „Aukštos klasės“ ir nenutilau net
tada, kai žmonės pradėjo juoktis.
369
CAROLINE KEPNES
370
TU
371
43
372
TU
373
CAROLINE KEPNES
374
TU
375
CAROLINE KEPNES
376
44
377
CAROLINE KEPNES
378
TU
379
CAROLINE KEPNES
380
TU
381
CAROLINE KEPNES
382
TU
383
CAROLINE KEPNES
385
CAROLINE KEPNES
386
TU
387
CAROLINE KEPNES
388
TU
389
CAROLINE KEPNES
390
TU
392
TU
393
CAROLINE KEPNES
394
TU
395
CAROLINE KEPNES
39 6
TU
397
CAROLINE KEPNES
398
TU
399
CAROLINE KEPNES
- Jei toliau taip rėksi, ant tavo balso stygų atsiras mazgai,
kaip tavo draugei iš „Aukštos klasės“. - Pagaliau nurimsti. Aš
pasiūlau: - Beke, sumirksėk, jei pažadi daugiau nerėkti. Jei
pažadėsi, patrauksiu ranką.
Tu mirkteli. Aš laikausi žodžio ir patraukiu delną nuo
tavo burnos.
-Atsiprašau, - pasakai. Esi užkimusi ir piktai varstai
mane akimis. - Džo, mes galime apie tai pasikalbėti.
Nesusilaikau ir nusijuokiu. Cha! Manai, kad kalbėsimės,
kol esi apimta paties PMS įkarščio? Dabar negalime kalbėtis!
Tavo nuotaikų svyravimai nesveiki! Dieve mano, Beke, laikai
mane tokiu kvailu? Tačiau tu maldauji.
Prašau, Džo, prašau.
Myliu tavo balso skambesį, tai būtų buvęs paskutinis
punktas:
io. Bekė turi gražų balsą.
Deja, tu melavai ir vėl pradedi spardytis, mėginti ištrūk
ti. Tai sunkiausia zoologijos sodo prižiūrėto darbo dalis: pri
valau išgelbėti žvėrį nuo jo emocijų, nežabotos, nelogiškos
prigimties. Tu spardaisi ir klyki. Kandžiojiesi. Tačiau tavo
Portman dydžio kūnelis neprilygsta manajam, Beke. Suskai
čiuoju iki trijų. Suteikiu tau galimybę užsičiaupti. Tačiau tu
neužsičiaupi ir po trijų suimu tavo galvelę - atsiprašau - ir
trenkiu į sieną - atsiprašau. Be to, nurimusi ir supratusi, ką
privertei mane padaryti, tu labai gailėsiesi.
Tyloje jaučiuosi vienišas ir pabučiuoju tave į kaktą. Tu
akivaizdžiai turi problemų ir menstruacinio ciklo problemos
tėra ledkalnio viršūnė. Kokia mergina lenda į sieną? Būda
ma tokia sutrikusi neįstengi priimti mano meilės. Ir pagalbos
400
TU
402
TU
403
CAROLINE KEPNES
404
TU
405
CAROLINE KEPNES
406
48
407
CAROLINE KEPNES
Tu apsidairai.
- Kas čia, po velnių?
- Stalčius, Beke.
Patapšnoju per stalčių, per kurį ponas Mūnis paduodavo
man picą, per kurį daviau Bendžiui sodos vandenį. Kartais
žmonės pasikeičia ir noriu, kad paimtum korteles.
Paaiškinu:
- Turi paimti korteles. Tada pradėsime. Ant vienos užrašy
ta „taip“, ant kitos - „ne“.
- Džo, - ištari ir neateini, nesiklausai. Parodau į stalčių, tu
paklūsti ir maldauji: - Džo, klausyk, per stipriai sureagavau.
- Beke, paimk korteles, - pasakau ir tu pasižiūri į mane
kaip į pamišėlį. - Paimk jas. Kuo greičiau pradėsime, tuo
greičiau gausi maisto.
Tu paimi korteles; mėgsti testus. Atsisėdi ant suoliuko,
veidu į mane. Matau, kad valgei traškučių ir išgėrei beveik
visą vandenį. Gera mergaitė.
- Egzaminas žodžiu, - pradedu ir tu nusijuoki. Tikiuosi,
kad tau pavyks, tad nusuku žvilgsnį. - Kiekvienas klausimas
yra teisingas arba melagingas. Po kiekvieno turėsi galimybę
savo atsakymą pagrįsti.
- Turbūt juokauji?
Nekreipiu dėmesio ir tu verkšleni. Negaliu pykti. Jei bū
čiau turėjęs daugiau nei penkias valandas žiūrėti ir klausytis
„Aukštos klasės“ DVD meniu, irgi jausčiausi nekaip. Nulei
džiu akis į geltoną bloknotą ir pradedu:
-Tiesa ar melas? Turi romaną su savo psichoterapeutu,
Niku Anževinu.
- Melas, - atrėži.
408
TU
409
CAROLINE KEPNES
410
TU
411
CAROLINE KEPNES
412
TU
4U
C A R O L I N E KEPNES
414
TU
416
TU
417
CAROLINE KEPNES
418
TU
419
CAROLINE KEPNES
420
TU
uždedu ranką ant stalčiaus ir, nors jis sukonstruotas taip, kad
mūsų rankos nesusiliestų, aš jaučiu tavo pulsą. Tikrai. Tu
šniurkšteli:
- Nenoriu, kad knyga baigtųsi.
- Tai lyg „Pataisų“ pabaiga, - atsakau.
Knygų bėda ta, kad jos baigiasi. Jos suvilioja. Išskečia ko
jas ir įtraukia. Nyri vis giliau, palieki prie durų viską, ką turi,
kas sieja tave su šiuo pasauliu, o tada knyga išgaruoja. Perver
ti puslapį ir randi tuštumą, mes abu verkiame. Džiaugiamės
už Soft su Robertu ir jaučiamės pavargę po kelionės. Mes
keliavome. Retsykiais taip įsitraukdavome, kad tu buvai Soft,
Kristaus palikuonė, o aš buvau Lengdonas, Soft gelbėtojas.
Pamažu grįžtame į savo kūnus, savo mintis. Tu nusižiovauji
ir aš nusižiovauju, sutraška tavo nugara. Mes nusijuokiame.
Paklausi manęs, kiek praėjo laiko.
- Trys dienos, beveik keturios.
- Oho, - pareiški.
- Žinau, - atsakau.
- Turėtume atšvęsti.
- Kaip?
- Nežinau, - sumeluoji, nimfomane tu. - Visai norėčiau
ledų.
„Da Vinčio kodas“ yra nuostabiausia knyga pasaulyje ir
kada nors gyvendami kartu turėsime lentyną - naujutėlę,
nenaudotą, žinau, kaip mėgsti naujus daiktus, - ant kurios
stovės tik mūsų „Da Vinčio kodai“, susiglaudę, amžiams su
vienyti nežemiškos galios, kuri yra mūsų meilė.
50
422
TU
423
CAROLINE KEPNES
424
51
4 25
CAROLINE KEPNES
426
TU
427
CAROLINE KEPNES
428
TU
429
CAROLINE KEPNES
kad esu svajinga rašytoja, bet tai netiesa. Nikis turi teisę ma
nęs nekęsti. Pripažįstu tai. Iš tikrųjų jo nenorėjau. Tik no
rėjau, kad paliktų dėl manęs žmoną. Norėjau sugadinti gy
venimą jo vaikams ir taip, Džo. Aš žinau, kaip ligotai šitai
skamba.
Ne.
- Tu nesi ligonė.
Tu išpyškini:
- Mačiau tave savo skaityme tą vakarą Brukline. Žinau,
kad sekei mane.
Laikau tave ir pabučiuoju į galvą, nes mes tikrai vienodi,
esame namas ir pelė, ir tu žinai tai. Žinai.
- Taip ir maniau, - atsakau. - Tikėjausi, kad žinai.
Kojų pirštais įsikasi į mano kelnes.
- Tada žinai, kad niekada tavęs neįduočiau, Džo. Aš esu
visos šitos istorijos jungiamoji grandis. Tai aš viską užnuodi
jau. Žinau, kad dėl visko kalta aš ir į policiją niekada neičiau,
Džo. Išleisk mane ir aš pradingsiu. Amžiams.
Suteikiu tau dar vieną galimybę.
- Nenoriu, kad dingtum. Amžiams.
- Na jau, - ištari lyg draugė, lyg tarp mūsų nebūtų sekso. -
Manau, tikrai gali rasti kitą merginą, kuri su tavimi skaitytų
„Da Vinčio kodą“.
- Beke, liaukis.
Pasakyk, kad nori manęs.
- Išeisiu iš knygyno ir niekada negrįšiu atgal. Prisiekiu
Dievu, Džo.
- Beke, liaukis.
Tačiau tu nesiliauji:
430
TU
431
CAROLINE KEPNES
432
TU
433
CAROLINE KEPNES
434
TU
43 6
TU
437
CAROLINE KEPNES
438
TU
440
TU
44i
CAROLINE KEPNES
442
TU
443
C A R O L I N E KEPNES
444
Padėka
445
C A R O L I N E KEPNES
446
TU
TU
Trileris