Versta iš:

E L James
FIFTY SHADES FREED
Arrow books

Ši knyga – grožinės literatūros kūrinys. Visi vardai ir

pavardės, veikėjai, veiksmo vietos ir įvykiai yra arba
autorės sugalvoti, arba naudojami jos kaip
pramanyti. Bet koks panašumas į tikrus tebegyven-
ančius ar jau mirusius žmones, į įvykius ar vietas yra
visiškai atsitiktinis.

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įs-

taigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, be
kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių teisių
subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo
draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų
tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai
prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose termin-
aluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 9786090111321
 7/1506

Copyright © Fifty Shades Ltd. 2012

The author published an earlier serialized version of
this story online with different characters as “Master
of the Universe” under the pseudonym Snowqueen’s
Icedragon.
Viršelio dizainas © Jennifer McGuire
© Vertimas į lietuvių kalbą, Jovita Liutkutė, 2013
© Leidykla „Alma littera“, 2013

Iš anglų kalbos vertė Jovita Liutkutė

Redagavo Edita Vaskelaitė
Korektūra Gražina Stankevičienė
Viršelio adaptavimas Galina Talaiko
E. knygą maketavo Albertas Rinkevičius
Para mi Mamá con todo mi amor y gratitud.1
Ir savo mylimam tėvui.

Tėti, kasdien tavęs ilgiuosi.

1
Skiriu savo mamai – su didžiule
meile ir dėkingumu (isp.).
PADĖKOS

Ačiū Niallui, mano uolai.

Kathleen – tiesiog už tai, kad buvo puiki
naujų idėjų mėgintoja, draugė, patikėtinė ir
tikra technikos žinovė.
Bee – už neišsenkančią moralinę paramą.
Taylor (taip pat puikiai technikos žinovei),
Susi, Pam ir Norai, parodžiusioms, kaip gerai
leisti laiką.
Už patarimus ir taktiškumą norėčiau
nuoširdžiai padėkoti:
dr. Rainai Sluder, konsultavusiai visais
medicinos klausimais; Anne Forlines,
 10/1506

negailėjusiai patarimų finansų klausimais; El-

izabeth de Vos, maloniai sutikusiai paaiškinti,
kaip Amerikoje veikia įvaikinimo sistema.
Ačiū Maddie Blandino už puikų ir įkvepi-
antį meną.
Taip pat – Pam ir Gillian už rytinę šeštadi-
enio kavą ir grąžinimą į tikrą gyvenimą.
Dėkoju romaną išleidusios leidyklos darbuo-
tojoms: Andreai, Shay ir visada žaviai, tik
kartkartėmis rūsčiai Janine, kantriai, su dvasios
tvirtybe ir puikiu humoro jausmu kentusiai
mano kaprizus.
Taip pat ačiū Amandai ir „The Writer’s Cof-
fee Shop“ leidyklos darbuotojams, ir pagaliau –
kuo nuoširdžiausia padėka „Vintage“
kolektyvui.
PROLOGAS

„Mamyte! Mamyte!“ Mamytė miega ant

grindų. Jau ilgai miega. Glostau mamytei
plaukus, nes jai patinka. Papurtau ją.
„Mamyte!“ Man skauda pilvuką. Jis nori
valgyti. Jo nėra. Noriu gerti. Virtuvėje
prisitraukiu kėdę prie kriauklės ir atsigeriu.
Mano mėlynas megztukas apsitaško vandeniu.
Mamytė tebemiega. „Kelkis, mamyte!“ Ji guli
nejudėdama. Ji šalta. Paėmęs atnešu savo antk-
lodę, apkloju mamytę ir atsigulu šalia, ant
lipnaus žalio kilimėlio. Mamytė tebemiega.
Turiu dvi žaislines mašinėles. Jos lenktyniauja
 12/1506

ant grindų, prie miegančios mamytės. Man ro-

dos, mamytė serga. Ieškau ko nors pavalgyti.
Šaldiklyje randu žirnelių. Jie šalti. Po trupuči-
uką juos suvalgau. Nuo tų žirnelių man ima
skaudėti pilvuką. Miegu šalia mamytės. Žirneli-
ai baigėsi. Šaldiklyje yra dar kažko. Kvepia
keistai. Lyžteliu ir liežuvis prilimpa prie
radinio. Pamažu jį suvalgau. Skonis šlykštus.
Atsigeriu vandens. Žaidžiu su mašinėlėmis,
paskui vėl užmiegu šalia mamytės. Ji tokia šalta
ir nepabunda. Staiga su trenksmu atsidaro
durys. Užkloju mamytę savo antklode. Jis čia.
„Prakeikimas. Koks čia velnias? Ak, ta iš-
protėjusi suknista kalė. Mėšlas. Velnias. Ne-
sipainiok man po kojom, šūdeli.“ Jis man spiria
ir aš galva trenkiuosi į grindis. Man skauda
galvą. Jis kažkam paskambina ir išeina. Užrak-
ina duris. Vėl atsigulu šalia mamytės. Man
skauda galvą. Įeina policininkė. „Ne. Ne. Ne.
Nelieskit manęs. Nelieskit manęs. Nelieskit.
 13/1506

Liksiu su mamyte. Ne. Nesiartinkit!“ Poli-

cininkė paima antklodę ir sučiumpa mane. Imu
rėkti: „Mamyte! Mamyte!“ Noriu pas mamytę.
Bet nerandu žodžių. Negaliu ištarti nė vieno.
Mamytė manęs negirdi. Neberandu žodžių.
– Kristianai! Kristianai! – atkakliai šūkčioja
ji, žadindama jį iš košmaro, traukdama iš
nevilties bedugnės. – Aš čia. Aš čia.
Pabudęs jis išvysta ją pasilenkusią, tvirtai
suėmusią už pečių, purtančią jį, pamato jos
veide sielvartą, išplėstas ir ašarų pilnas mėlynas
akis.
– Ana… – vos girdimai sukužda jis, tas
kuždesys duslus, baimingas. – Tu čia…
– Žinoma, aš čia.
– Sapnavau…
– Žinau. Aš čia, aš čia.
– Ana… – vėl pašnibždomis ištaria jis, ir tas
vardas – tarsi talismanas, saugantis nuo niūrios,
 14/1506

kvapą gniaužiančios panikos, tekančios jo

gyslomis.
– Ššš… Aš čia…
Ji apsikabina jį, apglėbia rankomis, apsiveja
kojomis, jos šiluma smelkiasi į jo kūną, vydama
ir šešėlius, ir baimę. Ji – saulės spindulys, ji –
šviesa… ji priklauso jam.
– Prašau, nesipykime, – kimiai prataria jis ir
ją apkabina.
– Gerai.
– Įžadai. Paklusnumo nereikalausiu. Aš
galiu. Mudu rasime išeitį…
Žodžiai pilasi jam – susijaudinusiam,
sutrikusiam ir būgštaujančiam – iš burnos.
– Taip. Rasime. Visada rasime išeitį, – sušn-
abžda ji, lūpomis susiranda jo lūpas, nutildo jį
ir grąžina į dabartį.
PIRMAS SKYRIUS

Pro jūrų žolių skėčio nuo saulės pinučius žiūriu

į dangų – patį žydriausią, vasariškai žydrą, tokį
žydrą, koks būna tik Viduržemio jūros šalyse, –
ir kartkartėmis patenkinta atsidūstu. Kristianas
– šalia manęs, guli išsitiesęs ant paplūdimio
gulto. Mano sutuoktinis, mano patrauklus
gražuolis vyras, be marškinių, mūvintis džinsus
patrumpintomis klešnėmis, skaito knygą,
pranašaujančią Vakarų bankininkystės sistemos
žlugimą. Iš visko sprendžiant, knyga
nepaprastai įdomi. Dar nemačiau jo taip ramiai
sėdinčio. Jis atrodo veikiau kaip studentas, o ne
 16/1506

kaip gyvenime daug pasiekęs vienos iš sėk-

mingiausiai veikiančių Jungtinių Valstijų
privataus kapitalo įmonių generalinis
direktorius.
Besibaigiant medaus mėnesiui, tingiai tyso-
me popietės saulėje, Monako viešbučio, taikliai
pavadinto „Beach Plaza Monte Carlo“,
paplūdimyje, nors šiame viešbutyje ir negyve-
name. Atsimerkusi pažvelgiu į tolį, į uoste
prišvartuotą „Fair Lady“2. Suprantama, mudu
gyvename prabangioje motorinėje jachtoje. Ji,
pastatyta 1928-aisiais, didingai supasi ant
bangų tarsi visų kitų uoste esančių jachtų
karalienė. Atrodo kaip prisukamas vaikiškas
žaisliukas. Kristianas ją dievina – nujaučiu, kad
jaučia pagundą ją nusipirkti. Dievaži, tie berni-
ukai su savo žaisliukais…
Sėdžiu patogiai atsilošusi, per savo naująjį
„iPod“ grotuvą klausausi Kristiano Grėjaus
surinktų dainų ir snūduriuoju popiečio saulėje
 17/1506

pamažu prisimindama jo piršlybas. Ak, tos sva-

jonių piršlybos elinge… Rodos, dar ir dabar
užuodžiu malonų pievų gėlių aromatą…

– Gal galėtume susituokti rytoj? – tyliai

sušnabžda man į ausį Kristianas.
Tysau prigludusi jam prie krūtinės elinge,
gėlėmis iškaišytame buduare, ką tik aistringai
pasimylėjusi ir pasisotinusi.
– Hm…
– Ar tai reiškia „taip“? – ir su nuostaba, ir su
viltimi klausia jis.
– Hm…
– O gal „ne“?
– Hm…
Pajuntu jį šypsantis.
– Panele Stil, ar negebate kalbėti aiškiai?
Nusišypsau ir aš.
– Hm…
 18/1506

Kristianas nusijuokia, stipriai suspaudžia

mane glėbyje ir pabučiuoja į viršugalvį.
– Tad rytoj, Vegase.
Mieguista pakeliu galvą.
– Kažin ar mano tėvai tuo labai
apsidžiaugtų.
Jis pirštų galiukais švelniai perbėga man
nugara aukštyn, paskui žemyn.
– O ko nori tu, Anastazija? Susituokti Las
Vegase? O gal tradicinio vestuvių pokylio su
galybe svečių? Pasakyk.
– Ne, galybės svečių nereikia… Pakaks
draugų ir šeimos narių.
Pakeliu akis į Kristianą ir susijaudinu išvy-
dusi tylų maldavimą pilkose, spindinčiose jo
akyse. Ko nori jis?
– Gerai, – linkteli Kristianas. – Kada?
Gūžteliu pečiais.
– Ar šventė galėtų vykti čia? – nedrąsiai pa-
siteirauja jis.
 19/1506

– Tavo tėvų namuose? Ar jie neprieštarautų?

Kristianas prunkšteli.
– Mano mama būtų labai patenkinta.
– Gerai, tada švęskime čia. Neabejoju, kad
mano mamai su tėčiu taip irgi labiau patiktų.
Jis paglosto man plaukus. Argi galėčiau būti
dar laimingesnė?
– Gerai, sutarėme dėl vietos, dabar reikia
paskirti laiką.
– Laiką turėtum derinti su savo mama.
– Hm… – Kristiano šypsena priblėsta. –
Duodu jai daugiausia mėnesį. Taip tavęs
geidžiu, kad ilgiau negalėsiu laukti.
– Kristianai, juk turi mane. Ir jau senokai.
Bet gerai – tebūnie mėnuo.
Švelniai ir nekaltai pakšteliu jam į krūtinę ir
pakėlusi galvą nusišypsau.
 20/1506

– Nudegsi, – šnabždėdamas į ausį iš

snaudulio pažadina Kristianas.
– Dėl tavęs sutikčiau ir sudegti.
Kuo meiliausiai jam nusišypsau. Vėlyvą
popietę saulė pasislinko, dabar aš tiesioginiuose
jos spinduliuose. Kristianas santūriai šypteli ir
mitriai patraukia mano gultą į skėčio nuo saulės
teikiamą pavėsį.
– Saugokitės Viduržemio jūros kraštų
saulės, ponia Grėj.
– Dėkui jums už altruizmą, pone Grėjau.
– Nėra už ką, ponia Grėj, be to, aš toli gražu
nesu altruistas. Jei nudegsite, negalėsiu jūsų li-
esti, – kilsteli antakį jis, o jo akys linksmai
suspindi, ir man širdis, rodos, tuoj iššoks iš
krūtinės. – Bet numanau, kad tai žinote ir tik
juokiatės iš manęs.
– Argi aš taip galėčiau? – aikteliu, dėdamasi
nekalta ir naivi.
 21/1506

– Taip, ir galėtum, ir iš tiesų taip elgiesi.

Dažnai. Tai viena iš daugybės tavo savybių,
kurios man patinka.
Pasilenkęs jis mane pabučiuoja ir žaismingai
krimsteli apatinę lūpą.
– Tikėjausi, kad įtrinsi mane kremu nuo
saulės, – sakau nepatenkinta, papūtusi lūpas ir
atitraukusi jas nuo Kristiano lūpų.
– Ponia Grėj, tai juodas darbas, bet…
negaliu šio siūlymo atmesti. Atsisėsk, – liepia
jis kimiu balsu.
Aš paklūstu ir jis stipriais, mitriais pirštais
kruopščiai įtrina mane kremu nuo saulės.
– Tu nepaprastai žavi. Man pasisekė, –
sumurma Kristianas, kai jo pirštai, skirstydami
kremą, slysta per krūtis.
– Taip, tikrai, pone Grėjau.
Truputį kilstelėjusi blakstienas, droviai
pažvelgiu jam į akis.
 22/1506

– Kuklumas jus puošia, ponia Grėj.

Apsiversk. Noriu ištepti nugarą.
Šypsodamasi apsiverčiu ant pilvo ir jis at-
sega siaubingai brangaus mano bikinio
liemenėlės sąsagą.
– Kaip jaustumeisi, jei vaikščiočiau po
paplūdimį be liemenėlės kaip ir kitos moterys?
– klausiu.
– Nepatenkintas, – nedvejodamas pareiškia
Kristianas. – Jau ir dabar nesijaučiu laimingas,
kad tu taip išsinuoginusi. – Pasilenkęs jis sušn-
abžda man į ausį: – Nežaisk su ugnimi.
– Ar tai iššūkis, pone Grėjau?
– Ne. Tik konstatuoju faktą, ponia Grėj.
Atsidusdama papurtau galvą. Ak, Kristi-
anai… mano savininkiškasis, pavydusis Kristi-
anai, kontrolės maniake…
Baigęs darbą, jis pliaukšteli man per
užpakalį.
– Bus gerai, moterie.
 23/1506

Suzvirbia jo visur esantis ir niekada nen-

utylantis „BlackBerry“ telefonas. Susiraukiu, o
Kristianas patenkintas šypteli.
– Jūsų kūnas skirtas tik mano akims, ponia
Grėj.
Žaismingai mane įspėdamas Kristianas kil-
steli antakį, dar kartą pliaukšteli per užpakalį ir
vėl atsisėda ant savo paplūdimio gulto, ketinda-
mas atsiliepti į skambutį.
Mano vidinė dievaitė murkia kaip patenk-
inta katė. Galbūt šįvakar galėtume surengti
uždarą pasirodymą, skirtą vien jo akims. Ji
iškalbingai šypteli ir kilsteli antakį. Pagalvojusi
apie tai, plačiai nusišypsau ir vėl nugrimztu į
popiečio siestą.

– MAM’SELLE? UN „PERRIER“ POUR

MOI, un „Coca-Cola Light“ pour ma femme,
s’il vous plait. Et quelque chose a manger…
laissez moi voir la carte.3
 24/1506

Hm… nuo sklandžios Kristiano prancūzų

kalbos pabundu. Saulei plieskiant į veidą
suvirpinu blakstienas ir pamatau į mane žiūrintį
Kristianą ir jauną uniformuotą padavėją, kuri
jau nueina aukštai iškėlusi padėklą ir gundomai
mosuodama į uodegą surištais šviesiais
plaukais.
– Ištroškai? – klausia Kristianas.
– Taip, – sumurmu vis dar mieguista.
– Galėčiau visą dieną į tave žiūrėti.
Pavargai?
Nuraustu.
– Vakar naktį miegojau nedaug.
– Ir aš.
Jis plačiai nusišypso, padeda į šalį telefoną
ir atsistoja. Jo šortų klešnės truputį nusileidžia,
bet… iš po jų dar matyti maudymosi glaudės.
Kristianas nusimauna šortus, nusispiria paplūdi-
mio šlepetes. Pamirštu, apie ką galvojau…
 25/1506

– Eikš su manimi paplaukioti, – ištiesia

ranką Kristianas, o aš žiūriu į jį apdujusi. – Pa-
plaukioti, – linksmai ir kreipdamas galvą į šalį
pakartoja jis. Vis tiek nesulaukęs mano at-
sakymo, lėtai papurto galvą. – Regis, pirmi-
ausia reikia tave pažadinti.
Jis staiga pripuola, čiumpa mane ant rankų ir
pakelia, o aš suspiegiu – daugiau iš netikėtumo
nei iš išgąsčio.
– Kristianai! Paleisk mane! – klykteliu.
Jis sukikena.
– Paleisiu tik jūroje, mažyte.
Keli paplūdimyje besideginantys žmonės
truputį suglumę, bet nerodydami didelio
susidomėjimo, – dabar suprantu, kad tai tipiš-
kas prancūzų elgesys, – žiūri, kaip Kristianas
nusineša mane prie jūros ir įbrenda į vandenį.
Rankomis apsiveju jo kaklą ir tvirtai suneriu
pirštus.
 26/1506

– Tu to nepadarytum, – sakau gaudydama

kvapą ir slopindama kylantį juoką.
Jis plačiai nusišypso.
– Ak, Ana, mažyte, ar per trumpą mūsų
pažinties laiką taip nieko ir neišmokai?
Kristianas mane pabučiuoja, o aš,
naudodamasi proga, pirštais perbraukiu jam per
plaukus, abiem saujom jų sugniaužiu ir atsakau
į bučinį įleisdama liežuvį jam į burną. Kristi-
anas staiga garsiai įkvepia, atsilošia, o jo akys –
padūmavusios, bet budrios.
– Perpratau tavo žaidimą, – sukužda jis ir,
tebelaikydamas mane ant rankų, ima lėtai nirti į
vėsų, skaidrų vandenį, o jo lūpos vėl susiranda
manąsias.
Tvirtai apkabinu savo vyrą ir netrukus
pamirštu Viduržemio jūros vėsą.
– Maniau, norėjai plaukioti, – burbteliu
prikišusi lūpas jam prie burnos.
 27/1506

– Tu labai blaškai dėmesį, – Kristianas kelis

kartus dantimis grybšteli man apatinę lūpą. –
Bet nežinau, ar noriu, kad dori Monte Karlo
žmonės matytų mano žmoną, apimtą meilės
kančių.
Dantimis atsargiai brūkšteliu Kristianui per
žandikaulį jusdama, kaip jo barzdos šereliai
kutena liežuvį, ir visiškai nekreipdama dėmesio
į dorus Monte Karlo žmones.
– Ana… – sudejuoja jis.
Apsivyniojęs riešą į uodegą surištais mano
plaukais, jis švelniai trūkteli ranką ir atlošia
man galvą, kad lengviau pasiektų kaklą. Paskui,
nuo ausies keliaudamas prie sprando, apiberia
mane bučiniais.
– Gal paimti tave jūroje? – pašnibždomis
klausia.
– Taip, – sukuždu.
Kristianas atšlyja ir nužvelgia mane meiliu,
geidulingu ir linksmu žvilgsniu.
 28/1506

– Ponia Grėj, jūs nepasotinama ir begėdė…

Ir kokią pabaisą aš išugdžiau?
– Pabaisą, vertą savęs. Argi kitokią būtum
mane ėmęs?
– Paimsiu tave visaip, kaip tik įmanoma, juk
žinai. Bet ne dabar. Ne žmonėms matant, – jis
krypteli galvą į krantą.
Ką?
Na, žinoma, keli paplūdimyje gulėję ir
saulėje deginęsi poilsiautojai pamiršo abejing-
umą ir dabar susidomėję mus stebi. Staiga Kris-
tianas čiumpa mane, apglėbia per juosmenį ir
švysteli į orą: pūkšteliu į vandenį ir nugrimztu
ant švelnaus, bangų skalaujamo smėliuko.
Išnyru kosėdama, spjaudydama vandenį ir
kikendama.
– Kristianai! – priekaištingai šūkteliu, ver-
dama jį rūsčiu žvilgsniu.
Maniau, mylėsimės jūroje ir… tai bus dar
vienas pirmas kartas. Tramdydamas apėmusį
 29/1506

linksmumą, Kristianas prikanda apatinę lūpą.

Aptaškau jį vandeniu ir jis akimirksniu atsako
tuo pačiu.
– Turime visą naktį, – sako išsišiepęs iki
ausų kaip kvailys. – Tad iki, mažyte.
Jis neria po vandeniu, iškyla per metrą nuo
tos vietos, kur panėrė, o tada lengvu ir grakščiu
krauliu ima tolti nuo kranto ir nuo manęs.
Ak! Žaismingas, gundantis Penkiasdešimt!
Delnu prisidengusi akis nuo saulės, žiūriu į jį
plaukiantį. Jis mane taip vilioja… kaip man jį
susigrąžinti? Plaukdama į krantą apsvarstau
galimybes. Prie paplūdimio gultų jau atnešti
mūsų gėrimai, tad skubriai gurkšteliu dietinės
kolos. Kristianas – tik vos matomas taškelis
tolumoje.
Hm… Atsigulu ant pilvo, šiek tiek pagra-
baliojusi sąsagą, nusisegu bikinio liemenėlę ir
atsainiai numetu ją ant Kristiano deginimosi
gulto. Štai… tuoj pamatysite, kokia galiu būti
 30/1506

begėdė, pone Grėjau. Gerai įsikalkite sau į

galvą. Užsimerkiu mėgaudamasi saule,
šildančia odą, kaulus… nuo tos kaitros imu
snūduriuoti ir vėl prisimenu savo vestuvių
dieną.

– Galite pabučiuoti nuotaką, – paskelbia

pastorius Volšas.
Džiugiai nusišypsau savo vyrui.
– Pagaliau tu mano, – šnipšteli jis, apkabina
ir santūriai pabučiuoja į lūpas.
Aš ištekėjusi. Aš – Kristiano Grėjaus
žmona. Iš džiaugsmo man sukasi galva.
– Gražiai atrodai, Ana, – sumurma jis ir
nusišypso, o jo akyse atsispindi laimė ir… kaž-
kas tamsesnio, kažkas karšto. – Niekam neleisk
nuvilkti šios suknelės, tik man, supratai?
 31/1506

Jo šypsena pakelia man kūno temperatūrą

iki šimto laipsnių, skruostą liestelėję pirštų gali-
ukai užkaitina kraują.
Po galais… Ir kaip jam tai pavyksta – net ir
čia, spoksant į mudu tokiai daugybei žmonių?
Netardama nė žodžio linkteliu. Viešpatie,
tikiuosi, mūsų niekas negirdi. Laimė, pastorius
Volšas taktiškai pasitraukia tolėliau. Žvilgteliu į
čia susirinkusių ir puošniais, vestuvių pokyliui
derančiais drabužiais vilkinčių žmonių minią…
Mano mama, Rėjus, Bobas ir Grėjai ploja –
ploja net Keitė, mano vyriausioji pamergė, kuri
vilkėdama šviesiai rožine suknele atrodo stulbi-
namai graži ir stovi šalia Kristiano brolio ir
vyriausiojo pabrolio Elioto. Kas galėjo
pamanyti, kad net Eliotas gali taip skrupulingai
pasirūpinti savo išvaizda? Visi plačiai ir dži-
augsmingai šypsosi, išskyrus tik Greisę – mat
ji, neatkreipdama niekieno dėmesio, verkia į el-
egantišką baltą nosinaitę.
 32/1506

– Ar pasiruošusi švęsti, ponia Grėj? –

sumurma Kristianas ir droviai šypteli.
Man pakerta kojas. Su paprastu juodu
smokingu, sidabro spalvos liemene ir kak-
laraiščiu jis atrodo dangiškai. Jis toks… šaunus.
– Pasiruošusi – dabar ir visada, – išsišiepiu
iki ausų kaip paskutinė kvailė.
Netrukus vestuvių pokylis įsibėgėja… Kari-
kas su Greise buvo nepaprastai dosnūs. Jie vėl
pastatė palapinę – gražiai papuoštą rožine,
sidabro ir dramblio kaulo spalvomis, su atvirais
šonais, pro kuriuos matyti įlanka. Mums labai
pasisekė, nes pasitaikė puikus oras ir dabar virš
vandens šviečia vėlyvos popietės saulė. Vie-
name palapinės gale – šokių aikštelė, kitame –
gausiai valgiais nukrautas bufetas.
Rėjus su mano mama šoka ir abu juokiasi.
Matyti juos drauge – ir malonu, ir liūdna. Tiki-
uosi, mudviejų su Kristianu santuoka truks il-
giau. Nežinau, ką daryčiau, jei jis mane paliktų.
 33/1506

Kaip sakoma, tuoktis paskubėsi – ilgai

gailėsies. Šis posakis niekaip neišeina man iš
galvos.
Šalia manęs stovi Keitė, vilkinti ilgą šilkinę
suknelę ir neprilygstamai graži. Žvilgtelėjusi į
mane, ji suraukia kaktą.
– Klausyk, tai turėtų būti laimingiausia tavo
gyvenimo diena, – priekaištingai sako ji.
– Taip ir yra, – šnipšteliu.
– Ak, Ana, kas atsitiko? Žiūri į savo mamą
ir Rėjų?
Liūdnai linkteliu.
– Jie laimingi.
– Gyvendami atskirai – dar laimingesni.
– Tave apniko abejonės? – susirūpinusi
klausia Keitė.
– Ne, nieko panašaus. Tiesiog… aš jį taip
myliu…
Sustingstu negalėdama, o gal ir nenorėdama
žodžiais išreikšti savo nuogąstavimų.
 34/1506

– Ana, akivaizdu, kad jis tave dievina.

Žinau, jūsų santykių pradžia nebuvo įprasta, bet
mačiau, kokie laimingi praėjusį mėnesį buvote,
– sako ji suėmusi mano plaštakas. – Be to,
dabar jau per vėlu, – šypsodamasi priduria.
Sukikenu. Kas jau kas, o Keitė tikrai geba
konstatuoti tai, kas akivaizdu. Ji suspaudžia
mane ypatingame Ketrinos Kavanag glėbyje.
– Ana, viskas bus gerai. Ir jei dėl Kristiano
tau nuo galvos bent plaukas nukris, jis turės
reikalų su manimi.
Paleidusi mane, ji nusišypso kažkam, stov-
inčiam man už nugaros.
– Sveika, mažyte, – užklupęs iš netyčių,
Kristianas apkabina mane, pakšteli į smilkinį. –
Keite… – linktelėdamas sveikinasi.
Nors praėjo jau šešios savaitės, su Keite jis
vis dar elgiasi pabrėžtinai santūriai.
 35/1506

– Dar kartą labas, Kristianai. Einu ieškoti

tavo vyriausiojo pabrolio: taip jau sutapo, kad
jis – mano vaikinas.
Nusišypsojusi mudviem su Kristianu, Keitė
nužingsniuoja pas Eliotą, gurkšnojantį kokteili-
us ir besišnekučiuojantį su jos broliu Etanu ir
mūsų bičiuliu Chosė.
– Mums jau metas, – sumurma Kristianas.
– Taip greitai? Tai pirmas pokylis, kuriame
dalyvauju neprieštaraudama būti dėmesio
centre.
Apsisuku Kristiano glėbyje ir pažvelgiu jam
į akis.
– Nusipelnai būti dėmesio centre. Atrodai
nuostabiai, Ana.
– Tu taip pat.
Kristianas nusišypso, nuo jo veido išraiškos
man ima kaisti kraujas.
– Ši graži suknelė tau labai tinka.
 36/1506

– Ši seniena? – klausiu droviai nuraudusi,

timptelėdama už plonų nėrinių, kurie puošia
paprastą prigludusią vestuvinę suknelę, sukurtą
Keitės motinos. Man patinka, kad nėriniai vos
dengia petį – tai ir kuklu, ir žavinga. Tikiuosi…
Kristianas pasilenkęs mane pabučiuoja.
– Eime. Daugiau nenoriu dalytis tavęs su
visais šiais žmonėmis.
– Ar galime tiesiog išeiti iš savo vestuvių
pokylio?
– Mažyte, tai mūsų šventė, tad galime elgtis
kaip tinkami. Tortą jau prapjovėme. O dabar
norėčiau čiupti tave, nusinešti kur nors labai
toli ir turėti vien sau.
Sukikenu.
– Turėsite mane visą gyvenimą, pone
Grėjau.
– Labai malonu girdėti, ponia Grėj.
– Ak, štai kur jūs! Balandėliai…
 37/1506

Mintyse sunkiai atsidūstu… Mudu užtiko

Greisės motina.
– Kristianai, mielasis… Gal pašoktum dar
vieną šokį su savo močiute?
Kristianas stipriai sučiaupia lūpas.
– Žinoma, močiute.
– O tu, gražioji Anastazija, eik ir pradži-
ugink senį – pašok su Teo.
– Su Teo, ponia Trevelian?
– Seneliu Trevelianu. Manau, gali vadinti
mane močiute. Dabar turite rimtai imtis darbo ir
pasirūpinti, kad sulaukčiau provaikaičių. Šimto
metų aš negyvensiu… – ir ji mudviem paikai
nusišypso.
Kristianas pašiurpęs paspokso į ją, sumirksi.
– Eikš, močiute, – pakviečia ir, paskubomis
paėmęs ją už rankos, vedasi į šokių aikštelę.
Paskui atsigręžęs žvilgteli į mane, susiraukia ir
užverčia akis. – Iki greito, mažyte.
 38/1506

Einančią pas senelį Trevelianą, mane užkal-

bina Chosė.
– Ne, dar vieno šokio neprašysiu. Manau,
šokių aikštelėje su tavimi ir taip praleidau per
daug laiko… Džiaugiuosi matydamas tave
laimingą, bet… kalbu rimtai, Ana. Aš būsiu
netoliese… Jei tau manęs prireiktų…
– Ačiū, Chosė. Tu tikras draugas.
– Kalbu rimtai.
Tamsiose jo akyse atsispindi nuoširdumas.
– Žinau, kad rimtai. Ačiū tau, Chosė. O
dabar prašyčiau man atleisti: esu susitarusi sus-
itikti su seneliu.
Chosė sutrikęs suraukia kaktą.
– Su Kristiano seneliu, – paaiškinu.
Jis plačiai nusišypso.
– Sėkmingo susitikimo, Ane. Sėkmės tau
visur.
– Ačiū, Chosė.
 39/1506

Pašokusi su visuomet žaviu Kristiano

seneliu, stoviu prie vitrininio lango ir žiūriu,
kaip virš Siatlo palengva leidžiasi saulė, mes-
dama ant įlankos ryškiai oranžinius ir žalsvai
melsvus šešėlius.
– Eime, – paragina mane Kristianas.
– Turiu persirengti.
Paimu jį už rankos, ketindama išsivesti pro
stiklines duris ir temptis kartu į viršų. Nieko ne-
suprasdamas jis susiraukia ir švelniai truk-
telėdamas ranką mane sustabdo.
– Maniau, norėjai pats nuvilkti šią
suknelę… – primenu.
Jo akys akimirksniu sužimba.
– Gerai sakai… – Kristianas man geidulin-
gai nusišypso. – Bet neketinu nurenginėti tavęs
čia. Neišeitume iš kambario, kol… Nežinau…
– jis mosteli ilgapiršte ranka ir nebaigia sakinio,
tačiau jo prasmė ir taip gana aiški.
Nuraudusi paleidžiu jo ranką.
 40/1506

– Ir nepasileisk plaukų, – paslaptingai

priduria Kristianas.
– Bet…
– Jokių „bet“, Anastazija. Gražiai atrodai. Ir
noriu būti tas, kuris tave nurengs.
Ak… Suraukiu kaktą.
– Pasiimk kelioninius drabužius, – įsakmiai
priduria jis. – Tau jų reikės. Tavo lagaminą turi
Teiloras.
– Gerai.
Ką Kristianas sumanė? Jis man taip ir neat-
skleidė, kur vykstame. Tiesą sakant, vargu ar
išvis kas nors žino, kur keliausime. Šios in-
formacijos iš jo nepavyko išpešti nei Mijai, nei
Keitei. Atsisuku į netoliese stovinčią savo
mamą ir Keitę.
– Nepersirengsiu.
– Ką?! – nustemba mama.
– Kristianas nenori, – gūžteliu, tarsi šie
žodžiai viską paaiškintų.
 41/1506

Mama trumpai susiraukia.

– Besąlygiškai paklusti neprisiekei, – tak-
tiškai primena man ji.
Keitė prunkšteli ir tuoj pat ima kosėti, mė-
gindama tai nuslėpti. Prisimerkusi dėbteliu į ją.
Nei Keitė, nei mama net nenutuokia, kaip mudu
su Kristianu buvome dėl to susikibę. Nenoriu
vėl atnaujinti to ginčo. Viešpatie, koks piktas
gali būti mano Penkiasdešimt… ir kokius koš-
marus gali sapnuoti… Prisiminusi tai atitokstu.
– Žinau, mama, bet Kristianui ši suknelė
patinka, o aš noriu jam įtikti.
Jos veidas sušvelnėja. Keitė užverčia akis į
lubas ir taktiškai nueina, palikdama mudvi
vienas.
– Atrodai žavingai, mieloji, – Karla švelniai
timpteli išsipešusią mano plaukų garbaną ir pa-
glosto skruostą. – Labai didžiuojuosi tavimi,
aukseli. Kristianas su tavimi bus labai
laimingas.
 42/1506

Mama prisitraukia mane ir suspaudžia

glėbyje.
Ak, mama!
– Netikiu savomis akimis – šiandien atrodai
tokia suaugusi… Pradedi naują gyvenimą…
Tik nepamiršk, kad vyrai – padarai iš kito pa-
saulio, ir viskas bus gerai.
Prajunku. Kristianas priklauso kitai visatai,
– ak, jei tik ji žinotų…
– Ačiū, mama.
Maloniai mudviem šypsodamasis, prieina
Rėjus.
– Užauginai gražuolę mergaitę, Karla, – su
pasididžiavimu sako žvelgdamas spindinčiomis
akimis.
Su juodu smokingu ir šviesiai rausva
liemene Rėjus atrodo toks dabita… Pajuntu
akyse besitvenkiant ašaras. Ak, ne… kol kas
man pavyko išsilaikyti neapsiverkus.
 43/1506

– O tu rūpinaisi ja ir padėjai man ją auginti,

Rėjau, – liūdnai susimąsčiusi sako Karla.
– Ir džiaugiausi kiekviena minute. Tu vel-
nioniškai puiki nuotaka, Ane.
Rėjus užkiša man už ausies tą pačią išsly-
dusią garbanotą plaukų sruogą.
– Ak, tėti…
Sulaikau kvėpavimą, kad neimčiau kūkčioti,
o jis trumpai ir nerangiai mane apkabina.
– Ir būsi velnioniškai puiki žmona, – pašn-
ibždomis priduria Rėjus.
Kai jis mane paleidžia, šalia jau vėl išdygęs
Kristianas. Rėjus nuoširdžiai paspaudžia jam
ranką.
– Rūpinkis mano mergaite, Kristianai.
– Kaip tik tai ir ketinu daryti, Rėjau.
Karla… – jis linkteli mano įtėviui ir pakšteli į
skruostą mamai.
Kiti vestuvių pokylio svečiai sustojo taip,
kad sudarytų ilgą tunelį arkos pavidalo viršumi,
 44/1506

per kurį mudu turime išlįsti į fasadinę namo

pusę, prie lauko durų.
– Pasiruošusi? – klausia Kristianas.
– Taip.
Paėmęs už rankos, Kristianas nusiveda mane
tuneliu po sukibusiomis žmonių rankomis,
mūsų svečiai garsiai šūkčioja linkėdami laimės,
sveikindami, berdami ant mudviejų ryžius. Kit-
ame tunelio gale šypsodamiesi ir pasiruošę sus-
pausti glėbyje mūsų laukia Greisė su Kariku.
Jie apkabina ir išbučiuoja Kristianą, paskui –
mane. Greisė vėl susigraudina ir mes
paskubomis su jais atsisveikiname.
Mūsų laukia Teiloras, pasiruošęs „Audi“
visureigiu vežti ten, kur bus liepta. Kai Kristi-
anas atidaro man mašinos dureles, nusisuku ir
švysteliu baltų ir rausvų rožių puokštę į jaunų
merginų būrį. Išsišiepusi iki ausų, puokštę per-
galingai iškelia Mija.
 45/1506

Juokdamasi iš įžūlių Mijos pastangų

pačiupti puokštę, grakščiai sėdu į visureigį, o
Kristianas pasilenkia pakelti man sijono krašto.
Saugiai pasodinęs mane automobilyje, jis atsis-
veikina su laukiančių svečių minia.
Teiloras atidaro jam automobilio dureles.
– Sveikinu, sere.
– Dėkoju, Teilorai, – atsako Kristianas ir at-
sisėda šalia manęs.
Teilorui lėtai važiuojant, mūsų vestuvių po-
kylio svečiai išmaudo visureigį ryžių lietuje.
Kristianas suspaudžia man ranką, kilsteli ją ir
pabučiuoja į krumplius.
– Kol kas viskas gerai, ponia Grėj?
– Kol kas viskas nuostabu, pone Grėjau. Kur
važiuojame?
– Į Siatlo-Takomos oro uostą, – lyg niekur
nieko išpyškina jis ir paslaptingai šypteli.
Hm… Ką jis sumanė?
 46/1506

Kitaip, nei tikėjausi, Teiloras nesuka prie

išvykstančiųjų terminalo, pro apsauginius
vartus važiuoja tiesiai prie asfaltuoto kilimo ir
leidimosi tako. Kaip suprasti? O tada pamatau
jį – reaktyvinį Kristiano lėktuvą… ant kurio
fiuzeliažo didelėmis mėlynomis raidėmis
užrašyta: „Grėjaus įmonių holdingas“.
– Tik nesakyk, kad ir vėl naudojiesi įmonės
turtu asmeniniais tikslais!
– Na, manau, kad taip ir yra, Anastazija, –
šypsodamasis sako Kristianas.
Teiloras sustabdo „Audi“ prie lėktuvo trapo
ir vikriai iššokęs atidaro Kristianui mašinos
dureles. Juodu trumpai pasitaria, tada Kristianas
atidaro mano dureles ir, užuot žingtelėjęs ata-
tupstas ir palikęs man vietos išlipti, pasilenkia,
paima mane ant rankų ir pakelia.
Pala!
– Ką darai?! – klykteliu.
– Nešu tave per slenkstį, – sako jis.
 47/1506

– Ak…
Ar tas slenkstis neturi būti namų?
Kristianas lengvai užneša mane laiptais į
lėktuvą, o paskui jį užlipa Teiloras su nedideliu
lagaminu rankose. Pastatęs lagaminą prie lėk-
tuvo durų, jis grįžta į mašiną. Žvilgtelėjusi į pi-
loto kabiną atpažįstu Stefaną, Kristiano pilotą,
vilkintį uniformą.
– Sveiki atvykę į lėktuvą, sere. Ponia Grėj…
– šypsodamasis pasisveikina jis.
Kristianas paleidžia mane ir paspaudžia Ste-
fanui ranką. Šalia Stefano stovi tamsiaplaukė
moteris, tik sunku pasakyti, kokio amžiaus. Gal
pradėjusi ketvirtą dešimtį? Ji taip pat vilki
uniformą.
– Sveikiname jus abu, – priduria Stefanas.
– Ačiū, Stefanai. Anastazija, tu jau pažįsti
Stefaną. Šiandien jis bus mūsų kapitonas, o čia
– pirmoji kapitono padėjėja, ponia Begli.
 48/1506

Kristiano pristatoma ji nurausta ir kelis

kartus greitai sumirksi. Pajuntu nenumaldomą
norą užversti akis į lubas. Dar viena moteris,
visiškai pakerėta mano pernelyg gražaus – kaip
jam gerai! – vyro.
– Malonu susipažinti, – nuoširdžiai ir en-
tuziastingai sako Begli.
Mielai jai nusišypsau. Šiaip ar taip, Kristi-
anas priklauso man.
– Skrydžiui pasiruošę? – klausia jų Kristi-
anas, o aš apsidairau keleiviams skirtame
salone. Sienos šviesiai rudos, baldai – gelsvai
rusvi. Atrodo gražiai. Kitame salono gale stovi
dar viena uniformuota mergina – labai žavi
tamsiaplaukė.
– Viskas paruošta. Nuo čia iki Bostono oro
sąlygos geros.
Bostono?
– O audringumas?
 49/1506

– Iki Bostono ramu. Tik atmosferos frontas

virš Šanono gali mus kaip reikiant pakratyti.
Šanonas? Airija?
– Aišku. Na, tikiuosi, kad miegosiu ir visų
šių nemalonumų nepajusiu, – dalykiškai
pareiškia Kristianas.
Jis miegos?
– Tad ir kilsime, sere, – sako Stefanas. – Pa-
liksime jus patikimai stiuardesės Natalijos
globai.
Kristianas žvilgteli į ją ir suraukia kaktą, bet
į Stefaną atsisuka šypsodamasis.
– Puiku, – linkteli.
Paėmęs už rankos, Kristianas nusiveda mane
prie prabangaus odinio krėslo. Iš viso čia tokių
maždaug dvylika.
– Sėsk, – paliepia jis, nusivelka švarką ir at-
sisagsto puikiąją liemenę iš sidabro spalvos
brokato. Sėdime krėsluose vienas prieš kitą ir
 50/1506

mudu skiria tik nedidelis, gražiai nupoliruotas

stalelis.
– Sveiki atvykę, sere, sveika atvykusi,
ponia. Nuoširdžiausi sveikinimai.
Priėjusi Natalija pasiūlo mudviem po taurę
rožinio šampano.
– Ačiū, – padėkoja Kristianas ir ji, mandagi-
ai nusišypsojusi, grįžta į lėktuvo virtuvę.
– Už laimingą šeimos gyvenimą, Anastazija.
Kristianas kilsteli taurę, prikiša ją prie
manosios ir mudu susidaužiame. Šampanas
skanus.
– „Bollinger“? – klausiu.
– Tas pats.
– Pirmą kartą gėriau jo iš arbatos puodelio,
– plačiai nusišypsau.
– Puikiai pamenu. Tą dieną gavai uni-
versiteto diplomą.
– Kur skrendame? – daugiau nepajėgiu
tramdyti smalsumo.
 51/1506

– Į Šanoną, – paaiškina Kristianas iš

jaudulio spindinčiomis akimis. Jis atrodo kaip
mažas berniukas.
– Į Airiją?
Mudu skrendame į Airiją!
– Pasipildyti degalų, – erzindamas priduria
jis.
– O tada? – nekantriai klausiu.
Kristiano šypsena išplatėja, jis papurto
galvą.
– Kristianai!
– Į Londoną, – sako atidžiai žvelgdamas į
mane ir stebėdamas mano reakciją.
Aikteliu. Po galais… Maniau, gal vyksime į
Niujorką ar į Aspeną, galbūt į Karibų jūros
salas. Tiesiog negaliu patikėti. Visą gyvenimą
svajojau apsilankyti Anglijoje. Man sužimba
akys, iš laimės net nukaistu.
– Paskui į Paryžių.
Ką?!
 52/1506

– Tada – į Pietų Prancūziją.

Pala, pala!
– Žinau, kad visada svajojai nuvykti į
Europą, – meiliai sako jis. – Noriu išpildyti
tavo svajones, Anastazija.
– Tu esi mano išsipildžiusi svajonė,
Kristianai.
– Kaip ir jūs – manoji, ponia Grėj, – sušn-
abžda jis.
Viešpatie…
– Prisisek saugos diržą.
Plačiai nusišypsau ir padarau, kas liepta.
Lėktuvui riedant į kilimo ir leidimosi taką,
mudu, paikai vienas kitam šypsodamiesi,
gurkšnojame šampaną. Negaliu patikėti. Su-
laukusi dvidešimt dvejų metų, pagaliau palieku
Jungtines Valstijas ir skrendu į Europą, pirmi-
ausia – į Londoną.
Kai pakylame, Natalija atneša mums dar
šampano ir paruošia šventinį vestuvių stalą. Ir
 53/1506

dar kokį! Pirmiausia mums pasiūloma rūkytos

lašišos, o paskui patiekiamas kurapkos kepsnys
su žaliųjų pupelių salotomis ir karališkomis
bulvytėmis, paruoštas ir atneštas auksarankės
Natalijos.
– Gal deserto, pone Grėjau? – pasiteirauja ji.
Kristianas papurto galvą ir, klausiamai žvel-
gdamas į mane, nutaisęs niūrų, neperprantamą
veidą, pirštu persibraukia per apatinę lūpą.
– Ačiū, ne, – sumurmu, žiūrėdama jam į
akis ir negalėdama nukreipti žvilgsnio.
Kristiano lūpų kampučiai truputį pakyla, jis
santūriai, paslaptingai šypteli ir Natalija nueina.
– Gerai… – burbteli jis. – Vietoj deserto
ketinau pasilikti tave.
Ak… Čia?..
– Eikš, – pakviečia jis stodamasis ir tiesda-
mas ranką.
Ir nusiveda mane į salono gilumą.
 54/1506

– Čia vonios kambarys, – jis mosteli į gana

siauras duris, o tada nusiveda į kitą neilgo kor-
idoriaus galą ir, atidaręs duris, įleidžia mane į
kitą kambarį.
Viešpatie… miegamasis. Jo sienos dekoruo-
tos rusvais ir gelsvais tonais, o ant nedidelės
dvigulės lovos – krūva rausvai pilkų ir aukso
spalvos pagalvėlių. Ji atrodo labai patogi.
Pasisukęs Kristianas apkabina mane ir
įdėmiai pažvelgia į akis.
– Pamaniau, vestuvių naktį galėtume
praleisti dešimties kilometrų aukštyje. Niekada
nesu to daręs.
Dar vienas pirmas kartas. Žvelgiu į Kristi-
aną ir man daužosi širdis… Klubas daugiau nei
pusantro kilometro aukštyje. Kažkur girdėta…
– Bet pirmiausia turiu išlukštenti tave iš ši-
tos nuostabios suknelės.
Kristiano akys žiba, jose atsispindi meilė ir
kažkas geidulingesnio, kažkas, ką taip
 55/1506

mėgstu… kažkas, kas pažadina mano vidinę di-

evaitę. Netenku žado.
– Nusisuk, – kimiu balsu, įsakmiai ir vel-
nioniškai seksualiai tarsteli Kristianas.
Kaipgi jis geba šį vienintelį žodį prisotinti
nebylaus, bet tokio viliojančio pažado?
Mielai paklūstu ir Kristianas paliečia man
plaukus. Atsargiai vieną po kito traukdami
plaukų smeigtukus, netrukus įgudę jo pirštai
pasiekia tikslą. Sruoga po sruogos plaukai
užkrinta man ant pečių, uždengdami nugarą ir
krūtis. Stengiuosi stovėti nejudėdama, nes-
imuistyti, bet skausmingai trokštu Kristiano pri-
silietimo. Besibaigiant šiai sunkiai, varginanči-
ai, bet ir jaudulio kupinai dienai geidžiu jo –
viso.
– Kokie gražūs tavo plaukai, Ana…
Kristianas prikišęs lūpas man prie ausies,
jaučiu jo alsavimą, bet tos lūpos mano odos ne-
liečia. Ištraukęs visus smeigtukus, jis panardina
 56/1506

pirštus man į plaukus ir ima švelniai masažuoti

galvos odą… Po galais… Užsimerkiu ir
mėgaujuosi tuo pojūčiu. Jo pirštai slysta žemyn,
jis timpteli už plaukų, aš atlošiu galvą ir išriečiu
kaklą.
– Priklausai man, – sušnabžda Kristianas ir
dantimis grybšteli už ausų spenelio.
Sudejuoju.
– Ššš… – sudraudžia jis mane.
Kristianas sužeria plaukus man ant vieno
peties ir pirštu ima braukti skersai nugaros, nuo
vieno peties iki kito, palei nėriniuotą suknelės
apykaklę. Iš nekantrumo net suvirpu. Jis švelni-
ai pakšteli man į nugarą, aukščiau viršutinės
suknelės sagos.
– Tokia graži… – priduria Kristianas, mitri-
ai atsegdamas pirmą sagą. – Tavo dėka šiandien
jaučiuosi laimingiausias vyras visame pa-
saulyje, – jis neapsakomai lėtai saga po sagos
atsagsto visą suknelės nugarą. – Aš tave taip
 57/1506

myliu… – nešykštėdamos bučinių, nuo mano

sprando jo lūpos nukeliauja iki peties linkio.
Kiekvienąsyk pakštelėjęs jis sumurma: –
Labai… tavęs… geidžiu. Noriu… būti…
tavyje. Priklausai… man.
Kiekvienas žodis svaigina. Užsimerkiu,
atlošiu galvą, kad jis lengviau pasiektų kaklą, ir
leidžiuosi galutinai užkerima Kristiano Grėjaus,
savo vyro.
– Man… – dar kartą sušnabžda jis.
Tada nusmaukia suknelę nuo rankų ir ji tarsi
debesis iš dramblio kaulo spalvos šilko ir nėrin-
ių nusileidžia man prie kojų.
– Atsisuk, – staiga šiurkščiai paliepia
Kristianas.
Atsisuku ir jis aikteli.
Stoviu vilkėdama prigludusiu, šviesiai
rožiniu atlasiniu korsetu su gumelėmis
kojinėms prisegti, derančiu prie nėriniuotų kel-
naičių ir baltų šilkinių kojinių. Kristianas mane
 58/1506

godžiai nužvelgia, bet neprataria nė žodžio. Tik

žiūri išplėstomis akimis, neslėpdamas geismo.
– Patinka? – sukuždu puikiai suvokdama,
kad droviuosi, ir man po truputį ima rausti
skruostai.
– Dar ir kaip, mažyte… Atrodai fantastiškai.
Eikš.
Jis ištiesia ranką, aš ją suspaudžiu ir
žingtelėdama į priekį išlipu iš suknelės.
– Stovėk ramiai, – sudraudžia mane Kristi-
anas ir, nenuleisdamas geidulingo žvilgsnio,
didžiuoju pirštu palei korseto kraštą brūkšteli
man per krūtis.
Imu alsuoti greitai ir negiliai, o jis vėl per-
braukia per krūtis ir nuo to dirginančio piršto
man per nugarą nusirita virpulys. Tada jis ati-
traukia ranką ir ima smiliumi ore sukti ratus
duodamas ženklą suktis.
Šią akimirką dėl jo padaryčiau bet ką.
– Stok, – liepia jis.
 59/1506

Sustoju veidu į lovą, atgręžusi jam nugarą.

Kristianas viena ranka apglėbia mane per juos-
menį, prisitraukia ir nosimi švelniai brūkšteli
per kaklą. Tada atsargiai suima krūtis ir pra-
deda jas glamonėti, nykščiais sukti ratus apie
spenelius ir šie papurę įsiremia į korseto audinį.
– Mano… – sukužda Kristianas.
– Tavo… – pašnabždomis pritariu.
Palikusios glamonių trokštančias krūtis,
Kristiano rankos nuslysta liemeniu, paskui pil-
vu, šlaunimis ir galiausiai nykščiai perbraukia
per mano lytį. Nuslopinu dejonę. Jo pirštai vi-
eną po kitos užčiuopia dvi kojinių gumas ir,
kaip įprastai, mitriai vienu metu abi atsega.
Tada jo rankos keliauja į kitą pusę, pasiekia
užpakalį.
– Mano… – sušnabžda Kristianas ir,
priglaudęs delnus prie sėdmenų, pirštų galais
ima braukyti man per lytį.
– Aaa…
 60/1506

– Ššš…
Jo rankos nuslysta iki šlaunų apačios ir at-
sega dar dvi gumas. Tada jis pasilenkęs atmeta
lovatiesės kraštą.
– Sėskis.
Kristiano pakerėta, darau kaip liepiama, o jis
atsiklaupia prie kojų ir atsargiai vieną po kito
nuauna man baltus, vestuvinius, firminius
„Jimmy Choos“ aukštakulnius. Tada suima už
viršutinio kairės kojinės krašto ir neskubėdamas
ima ją traukti, nykščiu braukdamas per koją…
Taip pat numauna ir kitą kojinę.
– Lyg išvyniočiau Kalėdų dovanas, – jis
pakelia galvą, kilstelėjęs ilgas tamsias blak-
stienas pažvelgia į mane ir nusišypso.
– Šią dovaną jau turėjai…
Kristianas priekaištingai suraukia kaktą.
– Ne, mažyte. Šį kartą ji tikrai mano.
– Kristianai, aš tavo nuo tos dienos, kai
sutikau tekėti, – greitai pasilenkiu į priekį ir
 61/1506

delnais suspaudžiu jo mielą veidą. – Priklausau

tau. Ir visada priklausysiu, nes esi mano vyras.
O dabar… Sakyčiau, vilki per daug drabužių.
Lenkiuosi jo pabučiuoti, tik staiga jis pa-
kyla, įsisiurbia man į lūpas, delnais tvirtai sus-
paudžia skruostus, o pirštus panardina į
plaukus.
– Ana… – sukužda. – Mano Ana…
Jo lūpos vėl susiranda mano lūpas, o
liežuvis įžūliai, valdingai įslysta man į burną.
– Tie drabužiai… – sušnabždu abiem garsiai
šnopuojant, traukdama Kristianui nuo pečių
liemenę, ir jis, trumpai mane paleidęs, ją
nusivelka.
Paskui kelias akimirkas įdėmiai žvelgia į
mane, išplėtęs geismą spinduliuojančias akis.
– Prašau, leisk man, – tyliai ir meiliai sakau.
Noriu pati nurengti savo vyrą, savo
Penkiasdešimt.
 62/1506

Jis klūpodamas klesteli ant kulnų, o aš pal-

inkusi į priekį sučiumpu jo kaklaraištį – sidab-
riškai pilką, savo mėgstamiausiąjį, –
neskubėdama jį atrišu ir atlaisvinu. Kristianas
pakelia smakrą, kad lengviau pasiekčiau
viršutinę jo baltų marškinių sagą; atsegusi ją,
pereinu prie rankogalių. Kristiano rankogalių
sąsagos platininės, ant jų išgraviruotos su-
sipynusios raidės A ir K – tai mano vestuvinė
dovana jam. Kai atsegu rankogalius, jis paima
iš manęs sąsagas ir sugniaužia jas saujoje. Tada
pabučiuoja sugniaužtą ranką ir įsikiša sąsagas į
kelnių kišenę.
– Pone Grėjau, kaip romantiška…
– Tik dėl jūsų, ponia Grėj, širdelės ir
gėlytės. Visada.
Paimu jo ranką ir, žvilgtelėjusi pro truputį
pakeltas blakstienas, pabučiuoju į jo paprastą
platininį vestuvinį žiedą. Jis garsiai atsidūsta ir
užsimerkia.
 63/1506

– Ana… – tarsi melsdamasis sušnabžda

mano vardą.
Pakeliu ranką prie marškinių ir, sekdama jo
pavyzdžiu, kiekvieną sagą atsegusi švelniai
pakšteliu jam į krūtinę ir su pertrūkiais tarp
bučinių sakau:
– Su… tavimi… jaučiuosi… tokia…
laiminga. Myliu… tave.
Kristianas sudejuoja, vikriai sučiumpa mane
per juosmenį, užkelia ant lovos ir užgula. Jo lū-
pos susiranda manąsias, jo rankos apglėbia
mano galvą, jis laiko mane, kad nejudėčiau, o
mudviejų liežuviai mėgaujasi vienas kitu.
Staiga jis atsiklaupia palikdamas mane įsi-
jaudrinusią, sunkiai gaudančią kvapą.
– Tu tokia graži… žmona, – jis rankomis
perbraukia man per kojas, o tada suspaudžia
kairę pėdą. – Tavo kojos žavios. Noriu išbuči-
uoti kiekvieną jų centimetrą. Ir pradėti nuo čia.
 64/1506

Jis prispaudžia lūpas prie kojos nykščio,

paskui dantimis grybšteli jo pagalvėlę. Man
visas kūnas žemiau juosmens suvirpa. Jo
liežuvis slysta keltimi, dantys brūkšteli per kul-
ną ir nukeliauja aukštyn, prie kulkšnies. Kristi-
anas apiberia bučiniais vidinę blauzdos pusę;
švelniais, bet aistringais bučiniais. Užgulta jo,
pradedu rangytis.
– Nejudėkite, ponia Grėj, – įspėja jis, staiga
apverčia mane ant pilvo, o jo burna
neskubėdama keliauja per vidines mano
blauzdų puses, pasiekia šlaunis, paskui užpakalį
ir… sustoja.
Sudejuoju:
– Maldauju…
– Noriu, kad apsinuogintum, – sumurma jis
ir neskubėdamas, kabliukas po kabliuko, atsag-
sto man korsetą.
 65/1506

Kai šis mano prispaustas nukrinta ant lovos,

Kristianas liežuviu iš apačios į viršų brūkšteli
man išilgai nugaros.
– Kristianai, prašau…
– Ko norite, ponia Grėj? – prikišęs lūpas
man prie ausies švelniai klausia jis.
Kristianas, galima sakyti, užgulęs mane…
jaučiu į užpakalį besiremiančią standžią jo
varpą.
– Tavęs.
– O aš – tavęs, meile mano, gyvenime
mano… – sušnabžda jis ir, nespėjus nė
mirktelėti, apverčia mane ant nugaros.
Greitai atsikėlęs, vienu vikriu judesiu jis
nusimauna ir kostiumo kelnes, ir trumpikes, o
tada visiškai nuogas atsistoja prieš mane,
neslėpdamas išpampusio ir pasiruošusio penio.
Nedidelio kambarėlio žavesys nublanksta prieš
akinantį Kristiano grožį, prieš jo geismą ir
 66/1506

reikmę mane turėti. Pasilenkęs jis numauna

man kelnaites ir įdėmiai pažvelgia į akis.
– Mano… – be garso, vien lūpomis,
pakartoja.
– Maldauju… – gailiai ištariu, o jis plačiai
nusišypso – apdovanoja mane geidulinga, iš-
dykėliška, vylinga, tikra Penkiasdešimties
šypsena.
Keturpėsčias vėl įlipęs į lovą, šį kartą Kristi-
anas keliauja aukštyn bučiuodamas man dešinę
koją… kol pasiekia kauburėlį tarp šlaunų. Ir
pražargdina mane plačiau.
– Ak… mano žmona, – sumurma ir jo
liežuvis įsmunka į tarpkojį.
Užsimerkiu, atsiduodu neapsakomai mitriam
jo liežuviui. Panardinusi pirštus Kristianui į
plaukus sugniaužiu kumščius, o mano sėd-
menys siūbuoja ir supasi pavergti jo ritmo,
paskui ima slysti nuo nedidelės lovos. Kristi-
anas čiumpa mane už klubų ir sukausto, bet…
 67/1506

malonaus kankinimo nenutraukia. Aš arti, labai

arti ribos.
– Kristianai… – sudejuoju.
– Dar ne, – sušnabžda jis, tada paslenka
aukštyn ir netrukus jo liežuvis atranda mano
bambą.
– Ne! Prakeikimas!
Jaučiu, kad jis, prikišęs veidą man prie pil-
vo, šypsosi ir palengva keliauja aukštyn.
– Kokia jūs nekantri, ponia Grėj. Kol nusil-
eisime Airijoje, dar turime daug laiko.
Jis pagarbiai pabučiuoja krūtis ir, lūpomis
suspaudęs kairį spenelį, timpteli. Tada erzinda-
mas įdėmiai pažvelgia į mane, o jo akys –
juodos lyg artėjanti atogrąžų audra.
Dieve… Visai pamiršau. Europa…
– Sutuoktini, geidžiu tavęs. Prašau…
Kristianas pakimba remdamasis alkūnėmis į
lovą, apatine kūno dalimi slėgdamas mane.
Nosimi perbraukia man per nosį, o mano
 68/1506

plaštakos nuslysta jo raumeninga, lanksčia

nugara ir pasiekia žavų, puikų užpakalį.
– Ponia Grėj… žmona… Mudviejų tikslas –
teikti vienas kitam malonumą, – jo lūpos
trumpai prisiliečia prie mano odos. – Myliu
tave.
– Ir aš tave myliu.
– Neužsimerk. Noriu žiūrėti tau į akis.
– Kristianai… Aaa!.. – šūkteliu, mat Kristi-
anas neskubėdamas įsiskverbia vidun.
– Ana, ak, Ana… – sukužda jis ir pradeda
suptis.

– PO VELNIŲ, KĄ ČIA DARAI?! – surinka

Kristianas, pažadindamas mane iš nepaprastai
malonaus sapno.
Visas šlapias ir neapsakomai gražus, jis
stovi mano gulto kojūgalyje ir rūsčiai dėbso.
 69/1506

Ką aš padariau? Ak, ne… guliu ant

nugaros… Mėšlas, mėšlas, mėšlas – jis įsiutęs.
Prakeikimas. Jis tikrai įsiutęs.

2
Angl. „gražuolė“.
3
Panele, prašyčiau vieną „Perrier“ mineralinio vandens
man ir vieną „Coca-Cola Light“ mano žmonai. Ir ko nors
užkąsti… Parodykite man valgiaraštį. (Pranc.)
ANTRAS SKYRIUS

Staiga man išlaksto visi miegai, o erotinis

sapnas išsisklaido kaip dūmas.
– Gulėjau ant pilvo. Matyt, miegodama
apsiverčiau, – teisindamasi gailiai sušnabždu.
Kristiano akyse liepsnoja įsiūtis. Pasilenkęs
jis nuo savo gulto sugriebia bikinio liemenėlę ir
švysteli man.
– Užsisek! – piktai sušnypščia.
– Kristianai, juk niekas nežiūri.
– Dar ir kaip žiūri. Patikėk. Neabejoju, kad
reginiu gėrisi ir Teiloras, ir visa apsaugininkų
komanda! – nepatenkintas atšauna jis.
 71/1506

Po velnių! Kaipgi aš vis pamirštu, kad jie

čia? Apimta panikos, mėginu prisidengti krūtis
delnais. Nuo tada, kai kažkas tyčia sukėlė
„Čarlio Tango“ avariją, paskui mudu nuolat
sekioja prakeikti apsaugininkai.
– Taigi, – įniršęs tarsteli Kristianas. – Be to,
koks nors bjaurybė landus paparacas galėjo
tave nufotografuoti. Nori patekti ant „Star“
žurnalo viršelio? Tik šį kartą – nuoga?
Velnias! Paparacai! Prakeikimas!
Paskubomis negrabiai segdamasi bikinio
liemenėlę, išbąlu kaip drobė. Mane nukrečia ši-
urpas. Nejučia vėl prisimenu, kaip pasklidus
žiniai apie mūsų sužadėtuves buvau apspista
paparacų vos išėjusi iš „Seattle Independent
Publishing“ leidyklos, ir pasidaro negera. Bet
šią naštą gavau su visu Kristianu Grėjumi.
– L’addition4! – atžariai tarsteli Kristianas
pro šalį einančiai padavėjai.
– Jau dabar?
 72/1506

– Taip. Dabar.
Ak, šią akimirką su juo geriau nesiginčyti…
Kristianas užsimauna šortus, nors jo maudy-
mosi kelnaitės permirkusios varva, ir apsivelka
pilkus sportinius marškinėlius. Netrukus grįžta
padavėja, nešina jo kreditine kortele ir čekiu.
Nenoromis įsirangau į žalsvai melsvą
paplūdimio suknelę, įsispiriu į gumines
šlepetes. Vos tik padavėja nueina, Kristianas či-
umpa savo knygą, telefoną ir, slėpdamas įsiūtį,
užsideda akinius nuo saulės dideliais
veidrodiniais stiklais. Jis labai įsitempęs ir
supykęs. Liūdesys slegia man širdį. Nė viena
moteris paplūdimyje nesegi liemenėlės, tad
mano nusižengimas ne toks jau ir didelis.
Priešingai, keistai atrodau ją segėdama.
Nusiminusi giliai širdyje sunkiai atsidūstu.
Tikėjausi, kad Kristianas supras humorą… kad
ir savotišką… Galbūt, jei būčiau likusi gulėti
 73/1506

ant pilvo… bet jo humoro jausmas kažkur

išgaravo.
– Prašau, nepyk ant manęs, – sušnabždu im-
dama iš jo knygą, telefoną ir dėdama juos į sa-
vo kuprinę.
– Dabar jau per vėlu, – tyliai – pernelyg tyli-
ai – sako jis. – Eikš.
Paėmęs mane už rankos, jis duoda ženklą
Teilorui ir dviem jo pagalbininkams – apsaugos
darbuotojams prancūzams Filipui ir Gastonui.
Keista, bet juodu dvyniai. Tie trys vyrai iš ver-
andos visą laiką kantriai stebėjo mus ir kitus
paplūdimyje besiilsinčius žmones. Kodėl vis
pamirštu, kad jie čia? Kodėl? Teiloro veidas
sustingęs, akys slepiamos tamsių akinių. Velni-
as, ir jis ant manęs siunta. Vis dar negaliu pri-
prasti prie jo, apsirengusio laisvalaikio drabuži-
ais: šortais ir juodais sportiniais marškinėliais
atverčiama apykakle.
 74/1506

Kristianas nusiveda mane į viešbutį, per

vestibiulį mudu išeiname į gatvę. Jis neprataria
nė žodžio, žingsniuoja susimąstęs, suirzęs, ir
dėl to kalta aš. Teiloras su saviškiais seka
mums iš paskos.
– Kur einame? – pakėlusi akis į Kristianą
nedrąsiai klausiu.
– Grįžtame į laivą.
Į mane jis nė nežvilgteli.
Visai praradau laiko nuovoką. Dabar turėtų
būti penkta ar šešta valanda popiet. Pasiekus
valčių prieplauką, Kristianas vedasi mane į
doką, kur prišvartuoti „Fair Lady“ jachtai prik-
lausanti motorinė valtis ir vandens motociklas.
Kristianas atriša vandens motociklą, o aš
paduodu kuprinę Teilorui. Nervingai žvilgteliu
į jį, bet jo, kaip ir Kristiano, veidas neperpranta-
mas. Prisiminusi, ką jis matė paplūdimyje,
nuraustu.
– Štai, paimkite, ponia Grėj.
 75/1506

Teiloras iš motorinės valties paima ir

paduoda man gelbėjimosi liemenę, aš klusniai
ją apsivelku. Ir kodėl man vienintelei privalu
vilkėti gelbėjimosi liemenę? Kristianas ir
Teiloras trumpai susižvalgo. Viešpatie, ar jis ir
ant Teiloro pyksta? Tada Kristianas patikrina
mano gelbėjimosi liemenės diržus ir vidurinį
priveržia stipriau.
– Bus gerai, – vis dar nepakeldamas į mane
akių niūriai burbteli.
Mėšlas…
Tada jis vikriai apžergia motociklą ir ištiesia
ranką ragindamas sekti jo pavyzdžiu. Stipriai ją
suspaudusi, šiaip taip perkeliu vieną koją per
sėdynę ir nepliumptelėjusi į vandenį atsisėdu
Kristianui už nugaros, o Teiloras su dvyniais
sulipa į motorinę valtį. Kristianas koja atsispiria
nuo doko krašto, atstumia motociklą nuo kranto
ir šis palengva nudreifuoja į prieplaukos
vandenis.
 76/1506

– Laikykis, – paliepia Kristianas ir aš jį

apglėbiu.
Štai kodėl aš taip mėgstu keliauti vandens
motociklu. Priglundu prie Kristiano, tvirtai jį
apkabinu ir priglaudžiu nosį prie nugaros tyliai
stebėdamasi, kad dar visai neseniai jis nebūtų
leidęs man jo taip liesti. Kaip maloniai
kvepia… Kristianu ir jūra. Atleisk man, Kristi-
anai, prašau, atleisk…
Jis įsitempia.
– Atsargiai! – šūkteli, bet jau ne taip piktai.
Pakšteliu jam į nugarą ir, priglaudusi prie jo
skruostą, sau per petį pažvelgiu į krantinę, kuri-
oje pasigrožėti reginiu sustojo keli poilsiautojai.
Kristianas pasuka raktą ir variklis suūžia.
Vienas greičio rankenos sūkis – ir vandens mo-
tociklas šauna į priekį, kaip strėlė nuskrieja per
tamsų šaltą vandenį, per prieplauką ir priartėja
prie uosto vidurio, kur sūpuojasi jachta „Fair
Lady“. Ši kelionė man labai patinka – ji labai
 77/1506

jaudinanti. Lipte prilipusi prie Kristiano, aiškiai

matau kiekvieną įsitempusį liekno jo kūno
raumenį.
Teiloro motorinė valtis mus pasiveja, susily-
gina su vandens motociklu. Kristianas žvilgteli,
dar padidina greitį ir mudu šauname pirmyn
šokčiodami vandens paviršiumi tarsi įgudusios
rankos paleistas nugludintas akmenukas.
Pasiduodamas Teiloras papurto galvą ir pasuka
tiesiai prie jachtos, o Kristianas pralekia pro
„Fair Lady“ ir išplaukia į atvirą jūrą.
Mudu taško vandens purslai, šiltas vėjas
pučia man tiesiai į veidą ir kaip pašėlęs taršo į
uodegą surištus plaukus. Kaip smagu… Gal šio
plaukiojimo jaudulys išsklaidys Kristianui
prastą nuotaiką? Jo veido nematau, bet žinau,
kad jam gera, kad jis jaučiasi laisvas ir elgiasi
taip, kaip dera jo amžiaus vyrui.
Kristianas ima rėžti milžinišką pusratį per
jūros bangas ir aš atidžiai apžiūriu pakrantę:
 78/1506

laivus prieplaukoje, geltonus, baltus ir rusvus

biurų pastatus ir daugiabučius, taip pat už jų
dunksančias stačias uolas. Namai išdėstyti
chaotiškai – tai ne tvarkingai vienas prie kito
sustatyti daugiabučių korpusai, prie kurių esu
pratusi, – bet atrodo gražiai, vaizdingai. Kristi-
anas per petį žvilgteli į mane ir pagaliau jo lū-
pose šmėsteli kažkas panašaus į šypseną.
– Dar? – klausia jis, perrėkdamas variklio
ūžimą.
Entuziastingai linkteliu. Jis atsako akinama
šypsena, padidinęs greitį vėl apsuka ratą aplink
„Fair Lady“ jachtą, dar kartą išplaukia į atvirą
jūrą ir… manau, man jau atleista.

– ĮDEGEI SAULĖJE, – švelniai sako Kristi-

anas, nuvilkdamas man gelbėjimosi liemenę.
Nedrąsiai mėginu įvertinti jo nuotaiką.
Mudu ant jachtos denio ir vienas iš stiuardų
 79/1506

tyliai stovi šalia laukdamas, kol galės paimti

mano liemenę. Kristianas jam ją paduoda.
– Ar viskas, sere? – klausia jaunuolis. Man
patinka prancūziškas jo akcentas.
Žvilgtelėjęs į mane, Kristianas nusiima
akinius nuo saulės ir užkiša jų kojelę už
sportinių marškinėlių apykaklės.
– Norėtum ko nors išgerti? – pasiteirauja
manęs.
– Ar man reikia ko nors stipresnio?
Kristianas pakreipia galvą.
– Kodėl šito klausi? – tyliai pasiteirauja.
– Žinai kodėl.
Jis suraukia kaktą tarsi kažką svarstydamas.
Ak, apie ką jis galvoja?
– Prašyčiau dvi taures džino su toniku. Dar
riešutų ir alyvuogių, – sako jis stiuardui, šis
linkteli ir greitai nueina.
– Manai, ketinu tave bausti? – meiliai
klausia Kristianas.
 80/1506

– Nori?
– Taip.
– Kaip?
– Ką nors sugalvosiu. Bet gal tada, kai išger-
si kokteilį.
Nuo to grasinimo man visas kūnas nueina
pagaugais. Stipriai sučiaupiu lūpas, o mano vid-
inė dievaitė šnairomis dėbteli nuo paplūdimio
gulto, kur išsitiesusi gaudo saulės spindulius ant
sprando išskleistu veidrodiniu reflektoriumi.
Kristianas vėl susiraukia.
– Nori būti nubausta?
Ir iš kur jis žino?
– Žiūrint kaip… – rausdama sušnabždu.
– Ką turi omenyje?
– Viskas priklauso nuo to, ar nori sukelti
man skausmo, ar ne.
Pamiršęs humoro jausmą, jis stipriai suči-
aupia lūpas. Pasilenkęs pabučiuoja man į kaktą.
 81/1506

– Anastazija, tu mano žmona, o ne

nuolankioji. Nieku gyvu nenoriu sukelti tau
skausmo. Tiek jau turėtum žinoti. Tik…
neapsinuogink viešose vietose. Nenoriu, kad
visi bulvariniai laikraščiai spausdintų nuo-
traukas, kuriose tu nuoga. Pati to nenori, be to,
esu tikras, kad to nepageidautų nei tavo mama,
nei Rėjus.
Ak! Rėjus. Po galais, jis gautų infarktą. Ir ką
aš sau maniau? Širdyje griežtai save subaru.
Stiuardas ateina nešinas gėrimais bei
užkandžiais ir padeda juos ant tikmedžio stalo.
– Sėskis, – paliepia Kristianas.
Klusniai įsitaisau vadovo krėsle. Kristianas
atsisėda šalia ir paduoda man džino su toniku.
– Į sveikatą, ponia Grėj.
– Į sveikatą, pone Grėjau.
Gurkštelėjusi mažą gurkšnelį, skoniuosi
gėrimu. Šis kokteilis malšina troškulį, yra vėsus
ir skanus. Pakėlusi akis į Kristianą matau, kad
 82/1506

jis įdėmiai žiūri į mane, bet perprasti jo nuo-

taikos negaliu. Tad pasinaudoju daug kartų
išmėginta dėmesio blaškymo taktika.
– Kam priklauso ši jachta? – klausiu.
– Vienam kilmingam britui. Kažkokiam
serui. Jo prosenelis įkūrė bakalėjos krautuvę. O
jo duktė ištekėjo už vieno iš Europos sosto
įpėdinių.
Šit kaip?
– Vadinasi, jis pasakiškai turtingas?
Staiga Kristianas įtariai žvilgteli į mane.
– Taip.
– Kaip ir tu, – sumurmu.
– Kaip ir aš.
Ak…
– Kaip ir tu, – tyliai priduria Kristianas ir
įsideda į burną alyvuogę.
Kelis kartus sumirksiu… Man prieš akis vėl
iškyla Kristianas, vilkintis smokingą ir sidabro
spalvos liemenę… Per santuokos ceremoniją jis
 83/1506

nenuleidžia nuo manęs akių, o jo žvilgsnis

liepsningas ir nuoširdus…
„Visa, kas mano, dabar ir tavo“, – aiškiai ir
skambiai taria jis atmintinai išmoktus santuokos
įžadus.
Visa tai – mano?
– Keista. Dar visai neseniai neturėjau nieko,
o dabar… – mosteliu ranka, norėdama aprėpti
visą mudu supančią prabangą, – turiu viską.
– Priprasi.
– Vargu ar kada nors prie to priprasiu.
Denyje pasirodo Teiloras.
– Sere, jums skambina.
Kristianas susiraukia, bet paima Teiloro
duodamą telefoną.
– Grėjus, – šiurkščiai tarsteli, pakyla nuo
krėslo ir nuėjęs sustoja jachtos priekyje.
Žvelgiu į jūrą ir nesiklausau jo pokalbio su
Ros, kuri, regis, jam labai svarbus asmuo. Aš
turtinga… nepadoriai turtinga. Ir nepajudinau
 84/1506

nė piršto, kad tuos pinigus uždirbčiau, tiesiog…

ištekėjau už turtingo vyro. Nežinia kodėl prisi-
menu mūsų pokalbį apie vedybų sutartis ir
mane nukrečia šiurpas. Pirmą sekmadienį po
Kristiano gimtadienio sėdėjome prie virtuvės
stalo pusryčiaudami ir džiaugdamiesi tuo, kad
niekur nereikia skubėti… Visi ten buvome…
Eliotas, Keitė, Greisė ir aš aptarinėjome, kuo
rūkyta šoninė pranašesnė už dešreles, o Karikas
su Kristianu skaitė sekmadienio laikraščius…

– Tik pažiūrėkite! – klykteli Mija ir padėjusi

savo mažą nešiojamąjį kompiuterį ant virtuvės
stalo pasuka ekraną į mus. – Bulvariniame
laikraštyje „Seattle Nooz“ yra straipsnis apie
tavo sužadėtuves, Kristianai.
– Taip greitai? – nusistebi Greisė. Ir
perkreipia lūpas: akivaizdu, kad jai dingteli
kažkokia nemaloni mintis.
 85/1506

Kristianas susiraukia.
Mija garsiai perskaito straipsnio ištrauką:
„Mus, „Nooz“ redakcijos darbuotojus, pasiekė
gandai, kad geidžiamiausias Siatlo jaunikis,
garsusis Kristianas Grėjus, pagaliau suvystytas
ir netrukus ves. Bet kas gi ji, ta laimingoji? Tai
„Nooz“ dar aiškinasi. Bet galime lažintis, kad ji
šiuo metu skaito baisiai painią vedybų sutartį.“
Mija sukikena, bet tuoj nutyla, mat Kristi-
anas perveria ją rūsčiu žvilgsniu. Grėjų vir-
tuvėje įsiviešpatauja tyla, atmosfera pasidaro
itin nemaloni.
Ak, ne! Vedybų sutartis? Apie ją nė nepagal-
vojau. Stipriai sučiaupiu lūpas jausdama, kad
išbalau kaip drobė. „Maldauju, žeme, prasiverk
ir praryk mane!“ Kristianas ant kėdės neramiai
subruzda, o aš nedrąsiai į jį žvilgteliu.
– Ne, – be garso, vien lūpomis, ištaria jis
man.
– Kristianai… – švelniai sako Karikas.
 86/1506

– Daugiau to neaptarinėsiu, – piktai nut-

raukia jis Kariką, kuris, nervingai į mane žvil-
gtelėjęs, žiojasi kažko sakyti. – Nebus jokios
vedybų sutarties! – kone užrinka Kristianas ir
grėsmingai vėl imasi laikraščio, nekreipdamas
dėmesio į kitus prie stalo sėdinčius šeimos
narius. Jie visi žvilgteli į mane, į jį, o paskui…
stengiasi žiūrėti bet kur kitur, tik ne į mudu.
– Kristianai, – sumurmu, – pasirašysiu bet
kokią sutartį, kokios tik tu ar ponas Grėjus
pageidausite.
Dėl Dievo meilės, juk tai būtų ne pirmas
kartas, kai jis reikalautų pasirašyti sutartį. Kris-
tianas pakelia akis ir piktai nudelbia mane
žvilgsniu.
– Ne! – kaip kirviu nukerta.
Aš dar labiau išblykštu.
– Ta sutartis tave apsaugos.
– Kristianai, Ana… Manau, turėtumėte tai
aptarti vienudu, – priekaištingai įsiterpia
 87/1506

Greisė. Ir rūsčiu žvilgsniu sudrausmina Kariką

su Mija. Varge, rodos, ir juodu pakliuvo į bėdą.
– Ana, tu nekalta, – tyliai sako Karikas,
mane ramindamas. – Ir prašom vadinti mane
Kariku.
Prisimerkęs Kristianas šaltu kaip ledas
žvilgsniu perveria tėvą ir aš apmirštu. Po
perkūnais… Jis ne juokais įsiutęs.
Staiga visi ima entuziastingai šnekėtis apie
ką kita, o Mija ir Keitė šoka nuo kėdžių
nukraustyti stalo.
– Man vis tiek labiau patinka dešrelės, –
pareiškia Eliotas.
Nuleidusi akis, žiūriu į savo sunertus pirštus.
Mėšlas. Tikiuosi, Grėjai nelaiko manęs turtų
medžiotoja. Kristianas ištiesia ranką ir švelniai
suspaudžia abi mano plaštakas.
– Liaukis.
Iš kur jis žino, apie ką galvoju?
 88/1506

– Nekreipk dėmesio į mano tėtį, – tyliai, kad

girdėčiau tik aš, sako Kristianas. – Sužinojęs
apie Eleną, jis labai suirzo. Visi jo priekaištai
skirti man. Gaila, kad mama nenulaikė liežuvio
už dantų.
Žinau, kad Kristianas dar neatsigauna po
vakarykščio pokalbio su Kariku apie Eleną.
– Jis teisus, Kristianai. Tu labai turtingas
žmogus, o aš į šeimą neatsinešu nieko, tik
negrąžintą studijų paskolą.
Kristianas pažvelgia į mane šaltu, blausiu
žvilgsniu.
– Anastazija, jei mane paliksi, išeidama gali
pasiimti viską, ką turiu. Kartą mane jau palikai.
Žinau, koks tas jausmas.
Po galais!
– Tai buvo visiškai kas kita, – sušnabždu,
sujaudinta jo ryžto. – Bet… galbūt tu kada nors
užsimanysi palikti mane…
Nuo šios minties man pasidaro bloga.
 89/1506

Jis prunkšteli ir, demonstratyviai bjaurėdam-

asis, papurto galvą.
– Kristianai, juk žinai, kad galiu imti ir
iškrėsti kokią nors didžiulę kvailystę, o tu… –
vėl nudelbiu akis, įsistebeiliju į sunertus pirštus
ir iš skausmo negaliu pabaigti sakinio. Prarasti
Kristianą… Po perkūnais…
– Liaukis. Tuoj pat. Ši tema baigta, Ana.
Daugiau apie tai nekalbėsime. Nebus jokios
vedybų sutarties. Nei dabar, nei kada nors
vėliau, – Kristianas iškalbingu žvilgsniu užči-
aupia man burną. Tada jis kreipiasi į Greisę: –
Mama, ar mūsų vestuvių pokylis galėtų vykti
čia?

Daugiau Kristianas apie tai taip ir neužsiminė.

Tiesą sakant, jis niekada nepraleisdavo progos
patikinti, kad jo turtai… priklauso ir man. Net
šiurpas nukrečia prisiminus beprotišką pirkimo
 90/1506

šėlsmą, į kurį ruošdamasi medaus mėnesiui

Kristiano reikalavimu leidausi su Karolina Ak-
ton – asmenine „Nieman Marcus“ drabužių par-
duotuvių tinklo konsultante. Vien bikinis
kainavo penkis šimtus keturiasdešimt dolerių.
Taip, jis gražus, bet… už keturias trikampes
medžiagos skiautes mokėti tokią krūvą pinigų
vis tiek absurdiška.
– Priprasi, – grįžęs ir atsisėdęs prie stalelio
išblaško mano prisiminimus Kristianas.
– Prie ko?
– Prie turtų, – užversdamas akis sako jis.
Ak, Penkiasdešimt, galbūt… ilgainiui…
Stumteliu jam dubenėlį sūdytų migdolų ir
anakardžių.
– Jūsų riešutai, sere, – sakau nutaisiusi kuo
rimtesnį veidą, stengdamasi, kad po mane
apnikusių niūrių minčių ir netaktiško poelgio su
bikinio liemenėle pokalbis būtų bent šiek tiek
linksmesnis.
 91/1506

Kristianas iškalbingai šypteli.

– Einu iš proto dėl tavęs,5 – Kristianas
paima migdolą, jo akys linksmai ir išdykėliškai
suspindi: mano pokštas jam patiko. Paskui jis
apsilaižo. – Išgerk kokteilį. Eisime į lovą.
Ką?!
– Gerk, – be garso, vien lūpomis, paragina,
o jo akys vis tamsėja nuo geismo.
Viešpatie, vien tas žvilgsnis galėtų sukelti
pasaulyje klimato atšilimą. Paėmusi taurę,
nenuleisdama nuo jo akių išgeriu iki dugno.
Kristianas iš nuostabos išsižioja, pamatau jam
tarp dantų kyštelint liežuvio galiuką. Jis
geidulingai nusišypso. Tada vikriai atsistoja,
palinksta prie manęs ir rankomis atsiremia į
mano krėslo ranktūrius.
– Ketinu tave nubausti taip, kad
pasimokytum. Eikš. Ir nesišlapink, – sušnabžda
man į ausį Kristianas.
 92/1506

Aikteliu. Nesišlapinti? Kaip nemandagu…

Mano pasąmonė sunerimusi pakelia akis nuo
„Visų Čarlzo Dikenso raštų“ I tomo.
– Ne, visai ne dėl to, apie ką dabar galvoji, –
patenkintas savimi ir ištiesęs man ranką, šypteli
Kristianas. – Pasitikėk manimi.
Jis atrodo patrauklus ir linksmas. Kaip
galėčiau jam atsispirti?
– Gerai.
Dedu ranką ant ištiesto Kristiano delno – vi-
en todėl, kad jau patikėjau jam visą savo gyven-
imą. Ką jis sumanė? Iš nekantrumo man ima
daužytis širdis.
Kristianas nusiveda mane per denį, paskui
pro duris įžengiame į prabangią, skoningai
dekoruotą svetainę, tada siauru koridoriumi
pasiekiame valgomąjį, pereiname per jį ir
nulipame laiptais į jachtos savininko kajutę.
Šįryt kajutė buvo sutvarkyta, lova paklota. Ji
labai jauki. Čia du liukai – vienas iš dešinio,
 93/1506

kitas iš kairio borto pusės. Kajutė apstatyta

tamsiais, elegantiškais riešutmedžio baldais, si-
enų apmušalai rusvi, o minkštieji baldai –
aukso ir raudonos spalvos.
Paleidęs mano ranką, Kristianas per galvą
nusivelka sportinius marškinėlius ir numeta ju-
os ant krėslo. Tada grakščiai nusispiria paplūdi-
mio šlepetes, nusimauna šortus ir glaudes.
Viešpatie… Ar man kada nors nusibos žiūrėti į
jį nuogą? Jis neapsakomai žavingas ir besąly-
giškai priklauso man. Kristiano oda spindi –
mat ir jis truputį įdegė, – plaukai šiek tiek
paaugę, užkritę ant kaktos. Man neapsakomai
pasisekė.
Kristianas pirštais suspaudžia man smakrą ir
nestipriai trūkteli žemyn, kad liaučiausi kramči-
usi lūpą.
– Taip daug geriau.
Jis nusisuka ir nueina prie įspūdingos ko-
modos, kurioje laiko savo drabužius. Iš apatinio
 94/1506

stalčiaus paima dvi poras metalinių antrankių ir

akių raištį.
Antrankiai! Dar niekada nesinaudojome an-
trankiais. Nervingai žvilgteliu į lovą. Po galais,
kur jis ketina segti tuos antrankius? Kristianas
atsisukęs įdėmiai žvelgia į mane, o jo akys
spindi geismu.
– Šie daikčiukai gali sukelti nemenką skaus-
mą. Jei per stipriai trauksi, įsirėš į odą, – jis kil-
steli vieną antrankių porą. – Bet dabar noriu
būtinai juos panaudoti.
Po velnių… Man burnoje sausa.
– Štai, – Kristianas grakščiai prieina ir vieną
porą paduoda man. – Gal pirma norėtum pati
juos išmėginti?
Antrankiai tvirti, metalas šaltas. Kažkur są-
monės gelmėse šmėsteli viltis, kad iš tiesų man
niekada neteks būti jais surakintai.
Kristianas įdėmiai mane stebi.
 95/1506

– Kur rakteliai? – neryžtingai, drebančiu

balsu klausiu.
Jis atgniaužia kumštį ir parodo delne gulintį
metalinį raktelį.
– Jis tinka abiem poroms. Tiesą sakant,
visiems antrankiams.
Kiek antrankių jis turi? Nepamenu, kad sen-
ovinėje jo komodoje būčiau mačiusi antrankių.
Kristianas smiliumi perbraukia man per sk-
ruostą ir sustoja prie burnos. Pasilenkia, lyg
ketindamas mane pabučiuoti.
– Nori žaisti? – kimiai klausia jis ir aš papil-
vėje pajuntu silpnumą, o kažkur kūno gelmėse
ima busti geismas.
– Taip, – sušnabždu.
Jis nusišypso.
– Gerai, – sako ir labai švelniai pakšteli man
į kaktą. – Mums reikės saugos žodžio.
Ką?
 96/1506

– Žodžio „liaukis“ nepakaks, nes tikriausiai

ištarsi jį iš tiesų nenorėdama, kad liaučiausi.
Jis nosimi perbraukia man per nosį – tai vi-
enintelis mudviejų kūnų lietimosi taškas.
Man ima daužytis širdis. Prakeikimas… Ir
kaip jam pavyksta tai pasiekti vien kalbant?
– Tau neskaudės. Bet pojūtis bus stiprus.
Labai stiprus, nes ketinu neleisti tau judėti.
Sutinki?
Dieve… Kaip erotiška. Imu alsuoti pernelyg
garsiai. Mėšlas, aš jau dūsuoju. Ačiū Dievui,
kad esu ištekėjusi už šio vyro, kitaip jausčiausi
nesmagiai. Mano akys nukrypsta į išpampusią
jo varpą.
– Sutinku, – vos girdimai ištariu.
– Pasirink žodį, Ana.
Ak…
– Saugos žodį, – švelniai paragina jis.
– Čiulpinukas, – šnopuodama sakau.
 97/1506

– Čiulpinukas? – ir nustebęs, ir pralinks-

mėjęs pakartoja jis.
– Taip.
Išsišiepęs iki ausų, jis atšlyja ir įbeda į mane
akis.
– Įdomus pasirinkimas. Pakelk rankas.
Pakėlus rankas Kristianas, sučiupęs už
paplūdimio suknelės krašto, nuvelka man ją per
galvą ir švysteli ant grindų. Kai ištiesia ranką,
grąžinu jam antrankius. Tada abejus antrankius
ir akių raištį jis padeda ant naktinės spintelės,
vikriai nutraukia lovatiesę ir numeta ant grindų.
– Nusisuk.
Nusisuku ir jis atsega bikinio liemenėlę. Ši
taip pat šlepteli ant grindų.
– Rytoj tau ją sukniedysiu, – sumurma jis ir
ištraukdamas gumą paleidžia man plaukus.
Suėmęs juos, švelniai timpteli ir aš,
žingtelėjusi atatupsta, prisiglaudžiu prie jo. Prie
jo krūtinės. Prie jo penio. Paskui aikteliu, mat
 98/1506

jis staiga pakreipia mano galvą ir pabučiuoja į

kaklą.
– Buvai labai neklusni, – murma Kristianas į
ausį, keldamas per visą kūną nusiritantį malonų
virpulį.
– Taip, – sukuždu.
– Hm… Ir ką gi mums dabar daryti?
– Tiesiog su tuo susitaikyti, – sušnabždu.
Švelnūs, neskubrūs jo bučiniai mane varo iš
proto. Prikišęs lūpas man prie kaklo, jis plačiai
nusišypso.
– Ak, ponia Grėj. Jūs, kaip visada, tikra
optimistė…
Jis vėl atsitiesia. Suima mano plaukus,
susikaupęs padalija juos į tris sruogas,
neskubėdamas ima pinti, o supynęs galą suriša
guma. Tada švelniai timpteli kasą ir vėl pasilen-
kia man prie ausies.
– Aš tave pamokysiu, – sumurma.
 99/1506

Staiga pasilenkęs Kristianas stveria mane

per juosmenį, klesteli ant lovos ir persimeta
mane per kelį taip, kad jaučiu į pilvą besiremi-
ančią jo lytį. Jis vieną kartą, bet stipriai pli-
aukšteli per užpakalį. Šūkteliu, paskui akimirk-
sniu atsiduriu aukštielninka ant lovos, jis žiūri į
mane, o jo akys – lydytas plienas. Jaučiu, kaip
man kaista kraujas.
– Ar žinai, kokia esi graži?
Kristianas pirštų galiukais perbėga per
šlaunį aukštyn ir man ima dilgsėti… visur.
Nenuleisdamas nuo manęs akių, jis atsistoja
nuo lovos ir paima abejus antrankius. Tada
sučiumpa mano kairę koją ir vienu antrankiu
sukausto kulkšnį.
Oi!
Tą patį padaro pakėlęs dešinę koją, tad
dabar prie abiejų kulkšnių prisegta po vienus
antrankius. Tik vis dar neišmanau, prie ko Kris-
tianas mane prirakins.
 100/1506

– Atsisėsk, – liepia jis ir aš nedvejodama

paklūstu. – Dabar rankomis apglėbk kelius.
Pakeliu į jį akis, sumirksiu, o tada sulenkiu
kojas per kelius, prisitraukiu prie krūtinės ir ap-
kabinu. Ištiesęs ranką jis kilsteli man smakrą ir,
prieš užrišdamas akis, švelniai, geismingai
pabučiuoja į lūpas. Nieko nematau; girdžiu vien
nelygų savo alsavimą ir kaip vanduo taškosi į
jachtą, švelniai besisūpuojančią ant bangų.
Dieve… Aš jau dabar… įsiaudrinusi.
– Pakartok saugos žodį, Anastazija.
– Čiulpinukas.
– Gerai.
Paėmęs kairę ranką, Kristianas ant riešo
užsega antrankį, paskui tą patį padaro su dešine.
Kairė mano ranka prisegta prie kairės
kulkšnies, dešinė – prie dešinės. Negaliu ištiesti
kojų. Po perkūnais…
– O dabar, – sušnabžda Kristianas, – dulkin-
siu tave tol, kol imsi rėkti.
 101/1506

Ką?! Staiga man užgniaužia kvapą.

Jis čiumpa mane už kulnų ir stumteli:
aukštielninka šlumšteliu ant lovos. Kojas
tegaliu laikyti sulenktas. Jei mėginu jas tiesti,
antrankiai ties kulkšnimis skaudžiai įsirėžia į
odą. Jis teisus… jie spaudžia taip, kad beveik
skauda… Jaučiuosi keistai: sukaustytomis ko-
jomis ir rankomis, bejėgė ir dar jachtoje. Kristi-
anas patraukia kulkšnis toliau viena nuo kitos ir
aš sudejuoju.
Jis pabučiuoja man į vidinę šlaunies pusę, o
aš, jo užgulta, noriu rangytis, bet negaliu.
Neturiu į ką atsiremti ir negaliu pajudinti klubų.
Mano kojos sukaustytos. Negaliu nė krustelėti.
– Turėsi patirti šį malonumą iki galo,
Anastazija. Nejudėk, – sumurma jis slinkdamas
mano kūnu aukštyn, bučiniais brėždamas liniją
palei viršutinį bikinio kelnaičių kraštą. Tada
trūkteli šoninius raištelius ir medžiagos skiautės
nukrinta. Dabar esu nuoga ir jis gali daryti su
 102/1506

manimi ką panorėjęs. Jis bučiuoja man pilvą,

dantimis grybščioja bambą.
– Aaa… – giliai atsidūstu.
Manęs laukia stiprūs pojūčiai… Nė nenu-
manau kokie. Bučiuodamas ir švelniai krimsči-
odamas, jis pasiekia krūtis.
– Ššš… – švelniai ramina mane Kristianas. –
Tu tokia graži, Ana.
Suirzusi garsiai atsidūstu. Jei viskas būtų
kaip paprastai, dabar judinčiau klubus, atsaky-
dama į jo lietimąsi savo ritmu, bet… negaliu
pajudėti. Trūkteliu varžančius antrankius ir
sudejuoju. Metalas ima skaudžiai pjauti man
riešus.
– Ai! – šūkteliu. Bet iš tiesų skausmas man
nė motais.
– Varai mane iš proto, – sušnabžda jis. –
Todėl ir aš išvarysiu tave iš proto.
Dabar Kristianas mane užgulęs, alkūnėmis
įsirėmęs į lovą ir sutelkęs dėmesį į mano krūtis.
 103/1506

Jis kandžioja, čiulpia, suėmęs nykščiu ir smili-

umi trina spenelius ir taip mane įaudrina, kad
pašėlstu kaip laukinė. Bet jis nesiliauja. Atrodo,
išeisiu iš proto. Ak… Prašau… Jo varpa
įsiremia į mane.
– Kristianai… – imu maldauti ir pajuntu,
kad jis, prikišęs lūpas prie mano odos, šypsosi.
– Nori, kad padėčiau tau pasiekti viršūnę
žaisdamas su krūtimis? – suniurna jis, lūpomis
liesdamas krūties spenelį, ir šis nuo to prisilie-
timo dar labiau papūra. – Juk žinai, kad galiu…
Kristianas pradeda smarkiai čiulpti, aš šūk-
teliu, o malonumas tarsi strėlė iš krūtinės
sminga žemyn, tiesiai į tarpkojį. Pasidavusi
šiam pojūčiui, imu bejėgiškai traukyti
antrankius.
– Taip, – verksmingai ištariu.
– Ak, mažyte, būtų per paprasta.
– Ak… maldauju…
– Ššš…
 104/1506

Jis brūkšteli dantimis per smakrą, jo lūpos

nuslysta man prie burnos ir aš aikteliu. Kristi-
anas mane bučiuoja. Mitrus jo liežuvis įs-
ibrauna ragaudamas, tirdamas, rodydamas savo
valdžią, bet mano liežuvis šį iššūkį priima ir
ima su juo galynėtis. Jis – vėsaus džino ir Kris-
tiano Grėjaus skonio, be to, kvepia jūra. Kristi-
anas sučiumpa mano smakrą, kad nejudinčiau
galvos.
– Nespurdėk, mažyte. Noriu, kad ne-
judėtum, – sušnabžda jis, truputėlį atitraukęs lū-
pas man nuo burnos.
– Noriu tave matyti.
– Ne, Ana. Šitaip daugiau pajusi.
Taip taręs, jis kankinamai lėtai stumteli
dubenį į priekį ir iš dalies įsiskverbia. Šiaip kil-
stelėčiau dubenį ir jį pasitikčiau, bet negaliu
pajudėti. Jis ištraukia.
– Aaa! Kristianai, prašau!
 105/1506

– Dar kartą? – pašaipiai klausia jis kimiu

balsu.
– Kristianai!
Jis vėl vos vos įsiskverbia ir, bučiuodamas
mane ir pirštais minkydamas krūtų spenelius,
vėl ištraukia. Tokio malonumo man per daug.
– Ne!
– Geidi manęs, Anastazija?
– Taip, – maldaujamai sakau.
– Tai taip ir pasakyk, – sumurma jis garsiai
ir greitai šnopuodamas, o tada vėl mane paerz-
ina: truputį įkiša ir… ištraukia.
– Geidžiu tavęs, – verksmingai ištariu. –
Prašau…
Išgirstu, kaip jis, prikišęs lūpas man prie
ausies, tyliai atsidūsta.
– Geidi – ir turėsi, Anastazija.
Jis trumpai atsitraukia ir staigiu judesiu
mane perveria. Klykteliu, atlošdama galvą,
traukydama antrankius, o jis pasiekia mano
 106/1506

jautrų tašką ir aš visiškai atsiduodu tam po-

jūčiui – neapsakomai maloniai kančiai, be to,
vis dar negaliu pajudėti. Jis stabteli, tada ima
ratu sukti klubus ir to judesio sukeltas virpulys
pasiekia pačias mano kūno gelmes.
– Kodėl man nepaklūsti, Ana?
– Kristianai, liaukis…
Giliai įsiskverbęs ir nekreipdamas dėmesio į
mano prašymą, jis vėl pasuka klubus, paskui lė-
tai ištraukia ir vėl negailestingai įstumia.
– Pasakyk. Kodėl? – sušvokščia Kristianas
ir aš tarsi per miglą suvokiu, kad šiuos žodžius
jis iškošia pro sukąstus dantis.
Gailiai sušunku pati nesuprasdama, ką noriu
pasakyti… šito jau per daug.
– Pasakyk.
– Kristianai…
– Ana, turiu žinoti.
Jis vėl įstumia, įsiskverbia taip giliai, kad
pajuntu augančią įtampą… tas pojūtis toks
 107/1506

stiprus, jis apima mane visą, pirmiausia sus-

itvenkia papilvėje, paskui, sukdamasis spirale,
ima kilti aukštyn, užplūsta rankas ir kojas,
pasiekia visus keturis į odą skaudžiai įsirėžusi-
us metalinius antrankius.
– Nežinau kodėl! – surinku. – Nes galiu!
Nes tave myliu! Maldauju, Kristianai…
Garsiai suniurnėjęs, jis įsiskverbia labai gili-
ai, stumia ir stumia, dar kartą, ir dar kartą, ir aš
neatsispiriu, iki galo atsiduodu malonumui. Jis
temdo protą… sukrečia visą kūną… trokštu
ištiesti kojas, kontroliuoti neišvengiamai artė-
jantį orgazmą, bet negaliu, aš… bejėgė. Prik-
lausau jam, tiesiog priklausau, jis gali daryti su
manimi, ką tik nori… Man akyse pasirodo
ašaros. Tas pojūtis per stiprus. Negaliu Kristi-
ano sustabdyti. Ir nenoriu… aš noriu… noriu…
Ne, o ne… tai pernelyg…
– Na, štai, – dusliai sušnabžda Kristianas, –
mėgaukis, mažyte!
 108/1506

Sprogstu jo užgulta, sproginėju, dar ir dar

kartą, garsiai šaukdama, orgazmo plėšoma į
gabalus – jis nudegina mane nelyginant gaisras
mišką ir sklisdamas pakeliui viską sunaikina.
Lieku visiškai netekusi jėgų, skruostais ritasi
ašaros, o kūnas vis dar pulsuoja ir virpa.
Vis dėlto pajuntu, kad Kristianas, dar neat-
siskyręs, atsiklaupia ir pakėlęs pasisodina mane
ant kelių. Viena ranka stipriai apkabina man
galvą, kita prilaiko nugarą ir, man tebevirpant
nuo ką tik patirto orgazmo, galingai išsilieja.
Tai sekina jėgas, vargina, tai pragaras, bet…
kartu ir rojus. Atviras ir beribis hedonizmas.
Kristianas nusmaukia akių raištį ir pabuči-
uoja mane. Apiberia bučiniais akis, nosį, skru-
ostus. Paskui, delnais tvirtai juos spausdamas,
bučiniais nudžiovina ašaras.
– Myliu tave, ponia Grėj, – sušnabžda. –
Nors ėste ėdi man nervus, vis dėlto su tavimi
jaučiu, kad gyvenu.
 109/1506

Nieko jam neatsakau: neturiu jėgų nei at-

simerkti, nei prasižioti. Jis labai atsargiai vėl
paguldo mane ant lovos ir atsiskiria.
Nebyliai protestuodama pakrutinu lūpas. Jis
atsikelia nuo lovos ir nusega man antrankius.
Išlaisvinęs mane, švelniai patrina riešus ir
kulkšnis, paskui vėl atsigula šalia ir prisitraukęs
apkabina. Ištiesiu kojas. Viešpatie, kaip gera…
Jaučiuosi puikiai. Be abejo, tai buvo pats stipri-
ausias orgazmas iš visų, kuriuos teko patirti.
Hm… Kristiano Grėjaus – Penkiasdešimties –
baudžiamasis dulkinimas.
Dievaži, reikėtų nusižengti dažniau.

PABUNDU NUO NEMALONAUS

PERPILDYTOS šlapimo pūslės maudimo. At-
simerkusi ne iš karto susigaudau, kur esu.
Lauke tamsu. Kur aš? Londone? Paryžiuje?
Ak, taip, jachtoje. Jaučiu, kaip ji siūbuoja, su-
pasi ant bangų, ir girdžiu tylų variklių ūžesį.
 110/1506

Mes plaukiame. Kaip keista… Kristianas sėdi

netoliese, dirba palinkęs prie savo nešiojamojo
kompiuterio, apsirengęs laisvalaikio drabužiais:
su baltais lininiais marškiniais, medvilninėmis
gelsvai rusvomis kelnėmis, basas. Jo plaukai
dar drėgni, nesunkiai užuodžiu kūno prausiklį,
kuriuo jis ką tik muilavosi po dušu, ir ypatingą
Kristiano kūno kvapą… Hm…
– Sveika, – sumurma jis, atidžiai, bet meiliai
žvelgdamas į mane.
– Labas, – nusišypsau ir staiga susidroviu. –
Ar ilgai miegojau?
– Gal valandą, gal šiek tiek ilgiau…
– Mes plaukiame?
– Kadangi vakar vakarieniavome restorane,
žiūrėjome baleto spektaklį ir lankėmės lošimo
namuose, pamaniau, kad šiandien vakarieni-
ausime jachtoje. Ramiai pavalgysime á deux6.
Nuoširdžiai jam nusišypsau.
– Kur plaukiame?
 111/1506

– Į Kanus.
– Puiku.
Jaučiuosi sustingusi, tad pasirąžau. Kad ir
kiek būčiau treniravusis su Klodu, vis tiek ne-
būčiau tinkamai pasiruošusi šios popietės
užsiėmimui.
Man būtinai reikia į tualetą, tad atsargiai at-
sikeliu. Čiumpu savo šilkinį chalatą ir
paskubomis apsivelku. Kodėl taip droviuosi?
Jaučiu, kad Kristianas mane stebi. Kai pažvel-
giu, jis, suraukęs kaktą, vėl įbeda akis į kompi-
uterio ekraną.
Kai vis dar apsnūdusi plaunuosi rankas kri-
auklėje prie tualetinio stalelio ir prisimenu
vakarykštį vakarą lošimo namuose, chalato
diržas atsiriša ir skvernai prasiskleidžia. Pažvel-
giu į savo atvaizdą veidrodyje ir apstulbstu.
Po perkūnais! Ką jis man padarė?!
 112/1506
4
Sąskaitą (pranc.).
5
Originale – neišverčiamas žodžių žaismas: angl. nuts –
„riešutai“, o to be nuts about somebody – „labai ką nors
mylėti, eiti dėl ko nors iš proto“.
6
Dviese (pranc.).
TREČIAS SKYRIUS

Pasibaisėjusi žvelgiu į raudonas žymes, kuri-

omis nusėtos mano krūtys. Bučinių žymės! Aš
turiu bučinių žymių! Ištekėjau už vieno iš ger-
biamiausių Jungtinių Valstijų verslininkų, o jis
apdovanojo mane prakeiktomis bučinių
žymėmis. Ir kodėl nepajutau jo tai darant?
Nuraustu. Tiesą sakant, puikiai žinau kodėl: po-
nas ekstazės meistras pasinaudojo savo subtili-
ais ir neprilygstamais seksualiniais gebėjimais.
Mano pasąmonė spokso per akinių pus-
mėnulio formos rėmeliais viršų ir nepritariamai
caksi liežuviu, o vidinė dievaitė nokautuota
 114/1506

snūduriuoja išsitiesusi ant paplūdimio gulto. Įs-

istebeiliju į savo atspindį veidrodyje. Ant riešų
– rumbai nuo antrankių. Neabejoju, kad liks
mėlynės. Apžiūriu kulkšnis – ant jų rumbų dar
daugiau. Po galais, atrodau tarsi kažkokio
nelaimingo atsitikimo auka. Atidžiai pažvelgiu
į save veidrodyje mėgindama įvertinti, kaip
atrodau. Pastarosiomis dienomis mano kūnas
pasikeitė. Jis po truputį keitėsi nuo tada, kai su-
sipažinau su Kristianu… Sulysau, tapau ištver-
mingesnė, o mano plaukai tvarkingai pakirpti ir
žvilga. Rankų ir kojų nagai sutvarkyti, antakiai
išpešioti ir gražiai suformuoti. Pirmą kartą per
visą gyvenimą atrodyčiau nepriekaištingai, jei
ne tos bjaurios bučinių žymės.
Šią akimirką apie kokias nors maskavimo
priemones nenoriu nė galvoti. Esu per daug įsi-
utusi. Kaip jis drįsta šitaip mane pažymėti?
Kaip paauglys! Per visą neilgą mūsų pažinties
laiką bučinių žymių ant mano kūno jis niekada
 115/1506

nepalikdavo. Atrodau baisiai. Žinau, kodėl

Kristianas taip padarė. Sumautas kontrolės
maniakas. „Taip! – pritaria man pasąmonė
sukryžiavusi rankas žemiau nedidukės savo
krūtinės. – Šį kartą jis peržengė ribą.“ Išeinu iš
vonios kambario ir iš karto žengiu į drabužinę,
kaip įmanydama stengdamasi nė nežvilgtelėti jo
pusėn. Nusimetusi chalatą, apsimaunu treningo
kelnes, apsivelku sportinę palaidinukę. Išsipinu
kasą ir, nuo nedidelio tualetinio stalelio
pasiėmusi plaukų šepetį, imu šukuotis.
– Anastazija, – kreipiasi į mane Kristianas
su nerimo gaidele balse, – ar tau kas nutiko?
Nekreipiu į jį dėmesio. Ar man kas nutiko?
Taip, nutiko. Dėl to, ką jis man padarė, abejoju,
ar per likusį mūsų medaus mėnesį galėsiu
dėvėti maudymosi kostiumėlį, o ką jau kalbėti
apie kurį nors iš tų juokingai brangių bikinių. Ir
kaip jis drįsta? Tuoj aš jam parodysiu – „Ar tau
kas nutiko?“ Nesitveriu pykčiu, iš įsiūčio visą
 116/1506

net nudiegia. Ir aš galiu elgtis kaip paauglė!

Grįžusi į miegamąjį, sviedžiu į Kristianą plaukų
šepetį ir apsisukusi išeinu, bet prieš tai dar
spėju pamatyti siaubo ir nuostabos iškreiptą jo
veidą ir žaibišką reakciją: saugodamas galvą, jis
staiga kilsteli ranką ir plaukų šepetys, at-
sitrenkęs į dilbį, nukrinta ant lovos.
Išpuolusi iš mūsų kajutės, tekina užlekiu
laiptais ant denio ir nuskuodžiu į jachtos priekį.
Man reikia šiek tiek erdvės, kad nusiraminčiau.
Tamsu, bet oras malonus. Švelnus vėjelis
kvepia Viduržemio jūra, o nuo kranto atneša
dar ir jazminų bei bugenvilijų aromatą. „Fair
Lady“ lengvai skrodžia ramią šviesiai žydrą
jūrą ir aš, alkūnėmis remdamasi į medinius
turėklus, žvelgiu į tolumoje dunksantį krantą,
kuriame tviska ir žybsi mažytės švieselės. Dar
neišgirdusi pajuntu Kristianą stovint už
nugaros.
– Siunti ant manęs, – sušnabžda jis.
 117/1506

– Pataikei kaip pirštu į akį, Šerlokai!

– Labai?
– Pagal dešimties balų pykčio skalę duočiau
penkiolika. Nieko sau, ar ne?
– Taip supykusi… – ir nustebęs, ir pas-
ibaisėjęs sako jis.
– Taip. Taip įsiutusi, kad galėčiau griebtis
smurto, – iškošiu pro sukąstus dantis.
Kristianas neprataria nė žodžio, o kai at-
sisukusi įsmeigiu į jį rūstų žvilgsnį, žiūri į mane
išplėstomis, budriomis akimis. Iš jo veido ir iš
to, kad nė nemėgina manęs paliesti, suprantu,
kad jis visiškai sutrikęs.
– Kristianai, turi liautis vienašališkai
reikalauti iš manęs klusnumo. Savo nuomonę
jau pasakei paplūdimyje. Ir, jei gerai prisimenu,
labai aiškiai.
Jis vos pastebimai gūžteli.
– Šiaip ar taip, bikinio liemenėlės daugiau
nenusisegsi, – užsispyręs suniurna jis.
 118/1506

Bet ar tuo galima pateisinti, ką jis man

padarė? Dar kartą rūsčiai į jį pažvelgiu.
– Man nepatinka, kad ant kūno palikai
žymių. Ir dar tokią daugybę. Tai griežta riba! –
šūkteliu neslėpdama pykčio.
– Man nepatinka, kad viešumoje apsinuo-
gini. Man tai taip pat griežta riba, – atkerta
Kristianas.
– Maniau, dėl to jau esame susitarę, – piktai
sušnypščiu. – Tik pažiūrėk į mane!
Timptelėdama palaidinukę apnuoginu
viršutinę krūtų dalį. Kristianas spokso man į
akis, jo veidas ir budrus, ir sumišęs. Jis nepratęs
matyti manęs tokios įtūžusios. Bet argi nesupra-
nta, ką padarė? Argi nemato, kaip apsijuokė?
Noriu jį aprėkti, bet susilaikau – nenoriu per
daug spausti. Dievai žino, ko Kristianas galėtų
griebtis. Pagaliau jis atsidūsta ir, atvertęs del-
nus, kilsteli rankas rodydamas, kad pasiduoda ir
nori susitaikyti.
 119/1506

– Gerai, – raminamai sako. – Supratau.

Aleliuja!
– Puiku!
Jis ranka persibraukia per plaukus.
– Atleisk. Prašau, neširsk ant manęs…
Pagaliau, atsiprašydamas mano pačios
neseniai ištartais žodžiais, jis atrodo taip, tarsi
atgailautų.
– Kartais tu kaip paauglys, – vis dar
neatlyždama papriekaištauju, bet mano balse
pykčio jau nelikę ir Kristianas tai pastebi.
Jis žingteli arčiau, nedrąsiai pakelia ranką ir
užkiša išsipešusią plaukų sruogą man už ausies.
– Žinau, – romiai pripažįsta, – man dar
reikia daug ko išmokti.
Netikėtai prisimenu daktaro Flino žodžius:
„Dvasiniu požiūriu Kristianas yra paauglys. Šio
gyvenimo tarpsnio jis tiesiog neturėjo. Visas jė-
gas skyrė tam, kad sėkmingai įsitvirtintų verslo
pasaulyje, ir pasiekė daugiau, nei kas nors būtų
 120/1506

galėjęs iš jo tikėtis. O štai dvasinį pasaulį jis dar

turi ugdytis.“
Aš truputėlį atlyžtu.
– Mums abiem reikia daug ko išmokti.
Atsidususi atsargiai kilsteliu ranką ir
priglaudžiu delną Kristianui prie širdies. Jis
nekrūpteli kaip anksčiau, tik sustingsta. Tada
uždeda ranką ant mano rankos ir droviai
nusišypso.
– Ką tik patyriau, ponia Grėj, kad turite
smagią ir taiklią ranką. Niekada nebūčiau
pamanęs, kita vertus, nuolat esu linkęs deramai
jūsų neįvertinti. Jūs nesiliaujate manęs
stebinusi.
Pažvelgiu į jį ir kilsteliu antakį.
– Taiklumo pratybos su Rėjumi. Mėtau ir
šaudau taikliai, pone Grėjau, ir savo paties labui
geriau to nepamirškite.
– Stengsiuosi nepamiršti, ponia Grėj, ar bent
jau pasirūpinsiu, kad visi svaidyti tinkami
 121/1506

daiktai būtų patikimai pritvirtinti ir kad neprie-

itumėte prie ginklų, – patenkintas šypteli jis.
Atsakau jam tuo pačiu ir prisimerkusi
pasigiriu:
– Aš išradinga.
– Žinau, – sušnabžda Kristianas ir, paleidęs
ranką, mane apkabina. Suspaudęs glėbyje,
įbeda nosį man į plaukus.
Aš taip pat jį apglėbiu, tvirtai priglaudžiu ir
pajuntu, kaip įtampa jo kūne ima slūgti.
– Atleidi man?
– O tu man?
Pajuntu Kristianą šypsantis.
– Taip, – sako jis.
– Ir aš tau.
Taip ir stoviu apkabinta Kristiano, pamiršusi
savo nuoskaudą. Gal jis ir paauglys, bet nuo jo
sklinda malonus aromatas. Argi galiu Kristianui
atsispirti?
– Nori valgyti? – po minutėlės klausia jis.
 122/1506

Stoviu užsimerkusi, priglaudusi galvą jam

prie krūtinės.
– Taip. Aš išbadėjusi. Visa ta… na… veikla
sužadino man apetitą. Bet aš dar nepersirengiau
vakarienei tinkamais drabužiais.
Neabejoju, kad man pasirodžius valgoma-
jame su treningo kelnėmis ir palaidinuke ne vi-
enas žmogus susirauktų.
– Mano akimis, atrodai gerai. Visą savaitę
šis laivas priklauso mums. Galime rengtis, kaip
tik norime. Tad įsivaizduok, jog šiandien
paprastas antradienio vakaras Žydrajame
Krante ir joks aprangos kodas negalioja. Be to,
maniau, valgysime gryname ore, ant denio.
– Taip man patiktų.
Kristianas mane pabučiuoja – nuoširdžiai,
tikrai prašydamas atleisti, – o tuomet, susikibę
už rankų, nueiname į laivo priekį, kur mums jau
patiekta ispaniškos šaltos daržovių sriubos.
 123/1506

STIUARDAS ATNEŠA MUDVIEM karamelinio

kremo ir taktiškai pasitraukia.
– Kodėl visada supini man plaukus? –
pasmalsauju.
Prie stalo mudu sėdime greta, mano blauzda
apsivijusi jo koją. Ketindamas kelti prie burnos
šaukštelį deserto, Kristianas stabteli ir suraukia
kaktą.
– Nenoriu, kad tavo plaukai įsiveltų, kur
nereikia, – tyliai paaiškina jis ir susimąsto. –
Manau, tai tiesiog įprotis, – užsigalvojęs
priduria. Staiga susiraukia, išpučia akis, jų
vyzdžiai nuo nerimo, rodos, net išsiplečia.
Ką jis prisiminė? Spėju, kad Kristianą vėl
aplankė kažkoks skausmingas ankstyvos
vaikystės prisiminimas. Nenoriu jam žadinti
tokių prisiminimų. Pasilenkusi priglaudžiu
smilių jam prie lūpų.
– Ne, tai visai nesvarbu. Man nebūtina
žinoti. Tiesiog buvo smalsu.
 124/1506

Meiliai ir drąsinamai jam nusišypsau. Kristi-

anas iš pradžių dar žvelgia nepatikliai, bet po
kelių sekundžių akivaizdžiai atsipalaiduoja, jį
užplūsta palengvėjimas. Vėl pasilenkiu pabuči-
uoti jam į lūpų kamputį.
– Myliu tave, – sumurmu, o jis apdovanoja
mane drovia, širdį virpinančia šypsena ir man
pakerta kojas. – Visada tave mylėsiu,
Kristianai.
– Ir aš tave, – tyliai sako jis.
– Nepaisydamas mano neklusnumo? –
nustebusi kilsteliu antakį.
– Kaip tik dėl tavo neklusnumo, Anastazija,
– plačiai nusišypso jis.
Šaukšteliu pralaužiu savo deserto plutą iš
paskrudinto cukraus ir papurtau galvą. Ar kada
nors perprasiu šį žmogų? Hm… šis karamelinis
kremas labai skanus.
 125/1506

KAI STIUARDAS NUNEŠA DESERTO

DUBENĖLIUS, Kristianas paima butelį rožinio
vyno ir pripila man dar vieną taurę. Apsidairi-
usi ir įsitikinusi, kad niekas neišgirs, klausiu:
– Kodėl draudei man eiti į tualetą?
– Tikrai nori žinoti? – Kristianas vos
pastebimai šypteli, o jo akys geismingai
suspindi.
– O ar galėčiau?
Gerdama gurkšnelį vyno, atidžiai pažvelgiu
į jį pusiau nuleidusi blakstienas.
– Anastazija, kuo pilnesnė šlapimo pūslė,
tuo intensyvesnis orgazmas.
Išraustu.
– Šit kaip? Suprantu…
Po galais, dabar daug kas aiškiau…
Kristianas patenkintas šypsosi ir atrodo kaip
visažinis. Ar visada taip ir liksiu pono seksperto
mokinė?
– Taip. Ką gi…
 126/1506

Kol paskubomis ieškau kitos temos, Kristi-

anas manęs pasigaili.
– Ką šiandien vakare dar nori veikti?
Jis palenkia galvą ir kreivai šypteli.
Veiksiu tai, ko nori tu, Kristianai. Gal nori
vėl praktiškai patikrinti savo teoriją?
Netarusi nė žodžio, gūžteliu.
– O aš žinau, ką noriu veikti, – sumurma jis.
Čiupęs savo taurę, pakyla nuo stalo ir ištiesia
man ranką. – Eikš.
Paimu jo ranką ir Kristianas nusiveda mane
į pagrindinę svetainę.
Jo „iPod“ grotuvas padėtas ant indaujos ir
prijungtas prie garsiakalbių. Kristianas jį
įjungia ir išrenka dainą.
– Pašok su manimi.
Jis prisitraukia mane ir apkabina.
– Jei primygtinai prašai…
– Primygtinai, ponia Grėj.
 127/1506

Pasigirsta vingri melodija. Ar tai Lotynų

Amerikos ritmai? Linksmai nusišypsojęs, Kris-
tianas ima judėti, apkabinęs kone nejučiomis
nuplukdo mane per svetainę.
Tyliai, sentimentaliai, išlydytą ir dar šiltą
karamelę primenančiu balsu uždainuoja vyras.
Daina girdėta, bet niekaip negaliu jos atpažinti.
Kristianas sukteli mane ir atlenkia labai žemai,
o aš iš netikėtumo spygteliu ir nusijuokiu.
Spindinčiomis akimis, linksmai nusiteikęs, jis
nusišypso. Tada padeda atsitiesti ir, laikydamas
mano ranką iškeltą, ima sukti.
– Šoki taip puikiai, – sakau, – jog atrodo,
kad ir aš moku.
Kristianas man paslaptingai nusišypso, bet
neprataria nė žodžio, ir aš pasvarstau: gal jis
taip elgiasi todėl, kad galvoja apie ją… ponią
Robinson, moterį, išmokusią jį šokti ir… dulk-
intis. Jau seniai apie ją negalvojau. Po savo
gimtadienio Kristianas daugiau apie ją
 128/1506

neužsiminė, o jų verslo reikalai, bent jau kiek

žinau, baigėsi. Ir vis dėlto, kad ir nenoromis,
turiu pripažinti: ji buvo labai neprasta
mokytoja.
Kristianas apglėbęs mane vėl atlenkia ir
švelniai pabučiuoja į lūpas.
– Man trūktų tavo meilės, – sumurmu kar-
todama dainos žodžius.
– Man tavosios daugiau nei trūktų, – sako jis
ir dar kartą mane apsuka.
Paskui dainuoja tuos žodžius prikišęs lūpas
prie ausies ir mane svaigindamas.
Daina baigiasi, Kristianas įsmeigia į mane
geismingas, spindinčias akis, kuriose jau nelikę
nė lašelio linksmumo, ir man užgniaužia kvapą.
– Gulsi su manimi į lovą? – sukužda jis ir
nuo tokio nuoširdaus prašymo man suspaudžia
širdį.
Kristianai, priklausau tau jau pustrečios
savaitės, nuo tos akimirkos, kai ištariau „taip“.
 129/1506

Bet suprantu, kad šitaip jis atsiprašo ir nori įs-

itikinti, jog po to kivirčo mūsų santykiai vėl
tokie kaip anksčiau.

KAI NUBUNDU, PRO LIUKUS ŠVIEČIA saulė,

o ant kajutės lubų piešdamas virpančius orna-
mentus atsispindi vanduo. Kristiano niekur
nematyti. Pasirąžiusi nusišypsau. Hm… kasdi-
en ištverčiau baudžiamojo, o paskui dar kom-
pensuojamojo sekso seansą. Stebėtina, kaip
keista sugulti su dviem skirtingais vyrais:
supykusiu Kristianu ir mielu Kristianu, norinčiu
kaip nors atlyginti padarytą skriaudą. Sunku
nuspręsti, kurį Kristianą labiau mėgstu.
Atsikėlusi patraukiu į vonios kambarį. Atid-
arau duris ir randu ten Kristianą – besiskutantį
ir nuogą, tik strėnas apsijuosusį rankšluosčiu.
Jis atsisuka į mane ir džiugiai nusišypso, nė
kiek nesutrikęs, kad sutrukdžiau. Dabar jau
žinau, kad Kristianas, būdamas kambaryje
 130/1506

vienas, niekada neužsirakina durų; numanau,

kodėl jis taip elgiasi, bet ši mintis nemaloni, tad
nenoriu ilgai prie jos apsistoti.
– Labas rytas, ponia Grėj, – kuo puikiausiai
nusiteikęs, visas švytėdamas pasisveikina jis.
– Labas.
Atsakau jam šypsena ir pažiūriu, kaip
skutasi. Man patinka žiūrėti, kaip Kristianas
skutasi. Jis pakelia smakrą ir ilgais, atsargiais
brūkštelėjimais grando pasmakrę, o aš nė
nepajuntu, kaip imu jį mėgdžioti. Patempiu
viršutinę lūpą visai kaip Kristianas, be-
siskutantis panosę. Jis atsisuka ir šypteli man,
viena jo veido pusė vis dar ištepta skutimosi
putomis.
– Grožiesi reginiu? – klausia.
Ak, Kristianai, galėčiau valandų valandas į
tave žiūrėti.
– Tai vienas iš pačių mėgstamiausių reginių,
– sumurmu, o Kristianas pasilenkęs skubriai
 131/1506

mane pabučiuoja ir ištepa veidą skutimosi

putomis.
– Nori, kad vėl tave nuskusčiau? – iš-
dykėliškai sušnabžda jis, pakėlęs skustuvą.
Papučiu lūpas.
– Ne, – burbteliu dėdamasi, kad širstu. –
Kitą kartą depiliuosiu plaukelius vašku.
Prisimenu, kaip mudviem lankantis Lon-
done Kristianas džiaugėsi pamatęs, kad jam
dalyvaujant kažkokiame susitikime aš iš
smalsumo nusiskutau gaktos plaukus. Tik mano
pastangos, žinoma, neatitiko aukštų reikliojo
pono kriterijų…

– Po galais, ką padarei?! – sušunka

Kristianas.
Šį kartą jis niekaip negali nuslėpti siaubo,
sumišusio su linksmumu. Mes apsistoję
„Brown“ viešbučio netoli Pikadilio gatvės
 132/1506

apartamentuose, ir Kristianas atsisėda lovoje,

uždega lempą ant naktinės spintelės ir,
išsižiojęs iš nuostabos, įsistebeilija į mane. Jau
turėtų būti vidurnaktis. Išraustu kaip patalynė
žaidimų kambaryje ir traukiu atlasinius naktini-
us žemyn, kad jis nematytų. Bet Kristianas
čiupdamas už rankos mane sulaiko.
– Ana!
– Aš… nusiskutau.
– Matau. Bet… kodėl?
Jam smagu, žiūri išsišiepęs iki ausų.
Delnais užsidengiu veidą. Kodėl man taip
nepatogu?
– Nagi, – švelniai sako Kristianas ir pat-
raukia mano ranką. – Nesislėpk, – jis prikandęs
lūpą, kad neimtų juoktis. – Pasakyk man.
Kodėl?
Jis linksmas, akys spindi. Kodėl Kristianui
tai atrodo taip juokinga?
– Liaukis iš manęs juoktis.
 133/1506

– Aš iš tavęs nesijuokiu. Atsiprašau. Aš…

sužavėtas, – paaiškina jis.
– Ak…
– Pasakyk man. Kodėl?
Giliai atsidūstu.
– Šiandien rytą, kai išvažiavai į susitikimą,
prausdamasi po dušu prisiminiau visas tavo
taisykles.
Kristianas sumirksi. Linksmumas iš jo veido
akimirksniu pranyksta ir jis nepatikliai įsižiūri į
mane.
– Ėmiau jas vieną po kitos svarstyti, anal-
izuoti, kaip dėl tų taisyklių jaučiuosi, paskui
prisiminiau grožio saloną ir pamaniau, kad…
tau tai patiktų. Bet depiliuotis vašku nesiryžau,
– kalbu vis tyliau ir paskutinius žodžius ištariu
pašnibždomis.
Kristianas žiūri į mane spindinčiomis
akimis, bet šį kartą – ne iš juoko, kad padariau
tokią kvailystę, o iš meilės.
 134/1506

– Ak, Ana, – tyliai sako jis. Paskui pasilen-

kęs švelniai mane pabučiuoja. – Tu mane
užbūrei, – sušnabžda prikišęs lūpas prie mano
lūpų ir, delnais suspaudęs skruostus, vėl
pabučiuoja.
Po kelių kvapą gniaužiančių sekundžių Kris-
tianas atšlyja ir alkūne atsiremia į lovą. Jis vėl
kuo puikiausiai nusiteikęs.
– Manau, turėčiau atidžiai patikrinti jūsų
darbelį, ponia Grėj.
– Ką? Ne.
Jis turbūt juokauja! Saugodamasi užsiden-
giu ką tik skustą vietą.
– Oi, ne, Anastazija, taip nieko nebus.
Kristianas sučiumpa mane už rankų, nors ir
sunkiai, bet vis dėlto jas atitraukia, priglaudžia
prie šonų ir vikriai įsispraudžia man į tarpkojį.
Tada perveria tokiu liepsningu žvilgsniu, kad,
rodos, galėtų uždegti sausą pliauską, bet, man
dar nespėjus užsiplieksti, pasilenkia ir, lūpomis
 135/1506

braukdamas per nuogą pilvą, pasiekia mano

kauburėlį. Jo užgulta pasimuistau ir, nors ir
nenoriai, susitaikau su likimu.
– Na, ir kas gi čia?
Kristianas pakšteli ten, kur iki šio ryto dar
buvo gaktos plaukai, ir šiurkščiu smakru
brūkšteli per mano lytį.
– Ai! – surinku.
Oho… kokia jautri ten oda…
Kristianas staiga pakelia į mane akis, kupi-
nas gašlaus lūkesčio.
– Rodos, kelis plaukelius vis dėlto palikai, –
sumurma jis ir apačioje švelniai timpteli.
– Ak… prakeikimas… – burbteliu vildam-
asi, kad tuo ši įkyri ir kruopšti Kristiano apžiūra
ir baigsis.
– Sugalvojau!
Kristianas nuogas šoka iš lovos ir patraukia į
vonios kambarį.
 136/1506

Dėl Dievo meilės, ką jis darys? Po kelių

akimirkų jis grįžta nešinas stikline vandens,
puodeliu, mano skustuvu, savo putų šepetėliu,
muilu ir rankšluosčiu. Padėjęs vandenį, še-
petėlį, muilą ir skustuvą ant naktinės spintelės,
bet tebelaikydamas rankose rankšluostį, Kristi-
anas atidžiai pažvelgia į mane.
Na jau ne! Mano pasąmonė su garsiu taukšt
užverčia „Visus Čarlzo Dikenso raštus“, pašoka
nuo krėslo ir įsisprendžia.
– Ne, ne, ne! – imu klykti.
– Ponia Grėj, kiekvienas darbas turi būti at-
liktas iki galo ir nepriekaištingai. Pakelkite
dubenį.
Pilkos kaip vasaros dangus prieš audrą Kris-
tiano akys spindi.
– Kristianai! Tu manęs neskusi.
Jis pakreipia galvą.
– Kodėl ne?
Nuraustu… Argi tai ne akivaizdu?
 137/1506

– Nes… tai per daug…

– Intymu? – sušnabžda jis. – Ana, pati žinai,
kaip trokštu intymumo su tavimi. Be to, ka-
dangi drauge darėme tam tikrus dalykus, dabar
ant manęs neširsk. Šią tavo kūno dalį pažįstu
geriau už tave.
Įsispoksau į Kristianą. Nors jis kalba kaip
tikras pasipūtėlis, iš tiesų taip ir yra. Ir vis
dėlto…
– Taip nedera! – gailiai ir manieringai
šūkteliu.
– Čia nėra nieko nederamo, tai velniškai
patrauklu.
Patrauklu? Nejaugi?
– Tai tave audrina? – klausiu neslėpdama
nuostabos.
Kristianas prunkšteli.
– Ar nematai? – jis žvilgteli žemyn, į išpam-
pusį savo penį. – Noriu tave nuskusti, – pašn-
ibždomis priduria.
 138/1506

Ak, po velnių, tebūnie. Atsigulu ir dilbiu

užsidengiu akis, kad nieko nematyčiau.
– Jei dėl to pasijusi laimingesnis, Kristianai,
tai pirmyn. Tu tikras iškrypėlis, – sumurmu ir
kilsteliu dubenį, o jis pakiša man po sėdmen-
imis rankšluostį. Paskui pabučiuoja vidinę
šlaunies pusę.
– Ak, mažyte, tu visiškai teisi.
Matyt, jis įmerkia skutimosi šepetėlį į stik-
linę, nes išgirstu teliūskuojant vandenį, o paskui
tylų šepetėlio dzingsėjimą puodelyje. Sučiupęs
už kairės kulkšnies, Kristianas mane pražarg-
dina ir lovos čiužinys išsiduobia labiau, nes jis
atsisėda man tarp kojų.
– Šią akimirką nieko taip nenorėčiau, kaip
tave surakinti, – sumurma jis.
– Pažadu nejudėti.
– Gerai.
Tada Kristianas brūkšteli muiluotu šepetėliu
man per gaktikaulį ir aš aikteliu. Putos šiltos.
 139/1506

Matyt, vanduo stiklinėje buvo karštas. Truputėlį

pasimuistau. Kutena, bet… jausmas malonus.
– Nejudėk, – įspėja Kristianas ir vėl
brūkšteli šepetėliu. – O jei ne – surišiu, –
priduria netramdydamas geismo ir man per
nugarą nusirita malonus šiurpuliukas.
– Ar jau esi kada nors tai daręs? – nedrąsiai
klausiu jam imant skustuvą.
– Ne.
– Ak… Gerai…
Nusišypsau.
– Tai dar vienas pirmas kartas, ponia Grėj.
– Hm… Pirmi kartai man patinka.
– Ir man. O dabar – prie darbo, – ir taip
švelniai, kad net nustembu, jis brūkšteli man
per jautrią odą skustuvo ašmenimis. – Nejudėk,
– pakartoja Kristianas ir iš balso suprantu, kad
jis nepaprastai susikaupęs.
Po kelių minučių jis ištraukia rankšluostį ir
nuvalo likusias putas.
 140/1506

– Štai, dabar daug geriau… – susimąstęs

prataria jis ir aš pagaliau pakeliu ranką nuo
veido, kad galėčiau pažvelgti į jį, atsisėdusį tru-
putį toliau ir besigrožintį savo darbu.
– Patenkintas? – klausiu prikimusiu balsu.
– Labai.
Ir išdykėliškai šyptelėjęs Kristianas lėtai
įkiša pirštą man į makštį.

– Bet buvo smagu, – sako Kristianas ir jo

akyse atsispindi lengva pašaipėlė.
– Tau – galbūt.
Deduosi nepatenkinta, bet jis teisus: tai
buvo… jaudinanti patirtis.
– Rodos, pamenu, kad padariniais likai labai
patenkinta.
Kristianas grįžta prie darbo, baigs skustis.
Aš tuoj nudelbiu akis. Taip, likau patenkinta.
 141/1506

Nė nenumaniau, kad nuskutus nuo gaktos

plaukus viskas taip pasikeičia.
– Klausyk, aš tik erzinu. Argi ne taip daro
sutuoktiniai, beviltiškai įsimylėję savo žmonas?
Kristianas kilsteli man smakrą, įdėmiai
pažvelgia į akis mėgindamas perprasti, kas man
galvoj, ir jo paties akyse staiga šmėsteli baimė.
Hm… atėjo laikas atpildui.
– Sėsk, – burbteliu.
Nieko nesuprasdamas, jis spokso į mane.
Švelniai stumteliu jį prie baltos taburetės, vien-
intelės vonios kambaryje. Kristianas suglumęs
klesteli ant jos, o aš paimu iš jo skustuvą.
– Ana… – supratęs mano ketinimą įspė-
jamai tarsteli jis.
Pasilenkusi jį pabučiuoju.
– Atlošk galvą, – sušnabždu.
Jis akimirką delsia.
– Dantis už dantį, pone Grėjau.
 142/1506

Jo žvilgsnis nuotaikingas, bet budrus ir

nepatiklus.
– Ar gerai žinai, ką darai? – tyliai klausia.
Mėgindama išlaikyti kuo rimtesnį veidą,
tyčia lėtai papurtau galvą. Kristianas
užsimerkia, taip pat papurto galvą, o tada, susi-
taikęs su likimu, ją atlošia.
Po galais, jis leisis skutamas. Atsargiai
panardinu pirštus jam į plaukus prie kaktos ir
stipriai suspaudžiu, kad nejudintų galvos. Vis
dar užsimerkęs, jis sukanda dantis ir įkvėpdam-
as truputėlį praskiria lūpas. Labai švelniai
braukiu skustuvo ašmenimis per kaklą iki
smakro ir išmuiluota oda lieka be barzdos
šerelių. Kristianas iškvepia.
– Manei, ketinu tave sužeisti?
– Niekada nežinau, ko iš tavęs laukti, Ana,
bet ne, nemaniau, kad būtum tyčia norėjusi man
įpjauti.
 143/1506

Dar kartą brūkštelėdama skustuvu per kaklą

paplatinu skutimosi putomis nepadengtą ruožą.
– Nė už ką tyčia tavęs nesužeisčiau,
Kristianai.
Jis atsimerkia ir apkabina mane, o aš nuo
žandenos apačios skustuvu švelniai brūkšteliu
per skruostą.
– Žinau, – sako Kristianas lenkdamas galvą,
kad man būtų patogiau nuskusti likusią skru-
osto dalį.
Dar du brūkštelėjimai ir mano darbas
baigtas.
– Viskas nuskusta ir nepralieta nė lašo
kraujo.
Išdidžiai jam nusišypsau.
Kristiano delnas ima slysti mano koja
aukštyn kartu traukdamas naktinių sijoną, o
tada jis pasisodina mane ant kelių taip, kad
sėdėčiau jį apžergusi. Kad neprarasčiau
 144/1506

pusiausvyros, įsikimbu jo žastų. Kristianas

labai raumeningas.
– Ar galėčiau šiandien tave kur nors
nusivežti?
– Ne į paplūdimį? – klausiu pašaipiai kil-
stelėdama antakį.
Kristianas nervingai apsilaižo.
– Ne. Šiandien saulės vonių nebus.
Pamaniau, gal labiau norėtum imtis ko nors
kito.
– Na, kadangi „apdovanojai“ mane bučinių
žymėmis ir sugriovei visus planus pasivartyti
paplūdimyje, žinoma, galime veikti ir ką nors
kita.
Kristianas į mano pašaipą išmintingai
nekreipia dėmesio.
– Kelias gana tolimas, bet, sprendžiant iš to,
ką skaičiau, nuvažiuoti tenai tikrai verta. Tėtis
man rekomendavo ten apsilankyti. San Pol de
Vanse, kalnuose įsikūrusiame miestelyje. Jame
 145/1506

yra kelios meno galerijos. Galėtume išsirinkti

kelis paveikslus ar skulptūras savo naujam
namui – žinoma, jei tik rastume patinkančių.
Truputį atšlijusi įsistebeiliju į Kristianą.
Meno kūriniai… jis nori įsigyti meno kūrinių.
Argi aš galiu pirkti meno kūrinius?
– Kas yra? – klausia jis.
– Aš apie meną nieko neišmanau, Kristianai.
Jis gūžteli ir atlaidžiai šypteli.
– Pirksime tik tai, kas mums patiks. Tai ne
investicija.
Investicija? Viešpatie…
– Kas yra? – vėl sunerimęs klausia
Kristianas.
Aš papurtau galvą.
– Klausyk, suprantu, kad prieš kelias dienas
architektė mums atsiuntė tik būsimo namo pro-
jektą, bet juk pasižvalgyti po galerijas
nepakenks, be to, ir pats miestelis senovinis,
pastatytas dar viduramžiais.
 146/1506

Ak, ta architektė. Kaip tik dabar jam reikėjo

užsiminti apie ją… Apie Džiją Mateo, Elioto
bičiulę, projektavusią Kristianui namą Aspene.
Per mūsų susitikimus ji nenuleisdavo nuo Kris-
tiano akių…
– Kas vėl ne taip?! – šūkteli Kristianas.
Papurtau galvą. – Pasakyk, – paragina jis mane.
Argi galiu jam sakyti, kad nemėgstu Džijos?
Ta antipatija visiškai nepagrįsta. Nenoriu
pasirodyti esanti pavydi žmona.
– Juk nepyksti dėl to, ką padariau vakar,
tiesa?
Jis atsidūsta ir nosimi brūkšteli man tarp
krūtų.
– Ne. Aš išalkau, – sumurmu puikiai
žinodama, kad išgirdęs šiuos žodžius Kristianas
liausis mane kamantinėjęs.
– Kodėl anksčiau nesakei?
Jis nukelia mane nuo kelių ir atsistoja.
 147/1506

SEN POL DE VANSAS – gynybine siena

apjuostas viduramžių miestelis kalnuose, viena
gražiausių mano regėtų vietų. Žingsniuoju šalia
Kristiano siauromis, akmenimis grįstomis
gatvelėmis, įkišusi ranką jam į užpakalinę šortų
kišenę. Teiloras ir Gastonas arba Filipas, –
niekaip negaliu atskirti jų vieno nuo kito, – seka
mums iš paskos. Pereiname medžiais apaugusią
aikštę, kurioje trys senukai (vienas iš jų
užsidėjęs ant galvos ne skrybėlę, o tradicinę
prancūzišką beretę) žaidžia rutuliais. Miestelyje
gana daug turistų, bet apglėbta Kristiano ir prie
jo prisiglaudusi jaučiuosi puikiai. Čia tikrai yra
ką apžiūrėti: miestelyje netrūksta ir siaurų
gatvelių, ir takų, vedančių į kiemus su įmantri-
ais akmeniniais fontanais, ir senovinių bei ši-
uolaikinių skulptūrų, ir kerinčių brangių moter-
iškų drabužių parduotuvėlių, ir gerokai didesnių
parduotuvių.
 148/1506

Pirmoje galerijoje Kristianas išsiblaškęs, či-

ulpdamas akinių nuo saulės dideliais
veidrodiniais stiklais kojelę, žiūri į eksponuoja-
mas erotines fotografijas. Tai Floransos D’El
darbai, kuriuose įvairiomis pozomis nufoto-
grafuota nuoga moteris.
– Ne tokius meno kūrinius turėjau omenyje,
– nepritariamai sumurmu.
Tos fotografijos man primena nuotraukas,
rastas jo, tai yra mūsų, komodoje. Trumpai pas-
varstau, ar Kristianas tikrai jas sunaikino.
– Ir aš, – plačiai šypsodamasis sako
Kristianas.
Jis paima mane už rankos ir einame prie kito
menininko darbų. Kažkur sąmonės paribyje
man šmėsteli mintis, ar turėčiau leistis Kristi-
ano fotografuojama.
Toliau eksponuojami paveikslai tapytojos,
vaizduojančios sustingusį gyvenimą: iš labai
 149/1506

arti ir sodriomis, ryškiomis spalvomis tapančios

vaisius ir daržoves.
– Man patinka, – parodau tris paveikslus,
kuriuose nutapytos paprikos. – Jie man primena
tave, mano bute pjaustantį daržoves, – sakau ir
prajunku.
Kristianas tramdydamas juoką perkreipia lū-
pas, bet nieko jam neišeina.
– Maniau, man visai neblogai pavyko, –
sumurma jis. – Tiesa, gal darbavausi šiek tiek
per lėtai, bet… – jis mane apkabina, – tu
blaškei man dėmesį. Kur juos kabintum?
– Ką?
Kristianas nosimi brauko man per ausį.
– Tuos paveikslus – kur juos kabintum?
Jis krimsteli man ausies spenelį ir skausmas
pereina į maudimą tarpkojyje.
– Virtuvėje, – sumurmu.
– Hm… Gera mintis, ponia Grėj.
 150/1506

Pamačiusi kainą net prisimerkiu. Kiekvienas

po penkis tūkstančius eurų. Po perkūnais!
– Jie labai brangūs! – aikteliu.
– Labai? – Kristianas vėl ima nosimi
braukyti man per ausį. – Pratinkis prie to, Ana.
Jis paleidžia mane ir nužingsniuoja prie
stalo pas jauną, baltais drabužiais vilkinčią ir į
jį spoksančią moterį. Noriu užversti akis į lub-
as, bet mano dėmesį vėl patraukia paveikslai.
Penki tūkstančiai eurų… Viešpatie…

„SAINT PAUL“ VIEŠBUTYJE pavalgę pietus

ilsimės gurkšnodami kavą. Kaimiškų miestelio
apylinkių grožis tiesiog kvapą gniaužia. Visa
lyguma išmarginta vynuogynų plotų ir saulė-
grąžų laukų, tik vienur kitur tarp jų įsiterpia
tvarkingi, nedideli prancūzų ūkiai. Diena tokia
giedra ir graži, kad tolumoje, prie horizonto lin-
ijos, įžiūrime tviskant jūrą. Kristianas išblaško
svajingas mano mintis.
 151/1506

– Klausei, kodėl pinu tau plaukus, – tyliai

sako jis ir aš sunerimstu.
Jis atrodo… prasikaltęs.
– Taip, klausiau.
Ak, koks mėšlas…
– Manau, ta narkomanė prostitutė leisdavo
man žaisti su savo plaukais. Nesu tikras, ar tai
prisiminimas, ar tik sapnas.
Pala! Jis kalba apie tikrąją savo motiną.
Kristianas įdėmiai žvelgia į mane, bet jo vei-
das neperprantamas. Pajuntu, kad širdis tuoj
iššoks iš krūtinės. Ką man atsakyti, kai jis
šneka apie tokius dalykus?
– Man patinka, kai žaidi su mano plaukais, –
netvirtai sakau.
Jis nepatikliai žiūri į mane.
– Tikrai?
– Taip. – Tai tiesa. Suspaudžiu jam ranką. –
Manau, kad mylėjai savo biologinę motiną,
Kristianai.
 152/1506

Išpūtęs akis ir sustingęs jis spokso į mane

netardamas nė žodžio.
Po galais… Ar tik nebūsiu peržengusi ribos?
Pasakyk ką nors, Penkiasdešimt, prašau, pa-
sakyk ką nors… Bet jis užsispyręs tyli, veria
mane neperprantamu pilkų akių žvilgsniu ir
tarp mudviejų įsiviešpatauja tyla. Jis atrodo vis-
iškai sutrikęs.
Paskui dirsteli į mano ranką, uždėtą ant jo
plaštakos, ir suraukia kaktą.
– Pasakyk ką nors, – sušnabždu, nes ne-
bepakeliu tokios tylos.
Jis papurto galvą, giliai iškvepia.
– Eime.
Kristianas ištraukia ranką, atsistoja, jo veide
atsispindi įtampa. Ar peržengiau ribą? Nenu-
manau. Nusiminusi negaliu apsispręsti, ar dar
ką nors sakyti, ar patylėti. Nusprendusi patylėti
klusniai išeinu paskui jį iš restorano.
 153/1506

Gražioje siauroje gatvelėje Kristianas paima

mane už rankos.
– Kur norėtum eiti?
Jis kalba! Ir nesiunta ant manęs, ačiū
Dievui. Su palengvėjimu atsidūstu ir gūžteliu.
– Aš tik džiaugiuosi, kad vis dar kalbiesi su
manimi.
– Juk žinai, kad nemėgstu šnekėti apie tą
mėšlą. Kas buvo, pražuvo. Baigta, – tyliai
paaiškina Kristianas.
Ne, Kristianai, nebaigta. Ši mintis mane
nuliūdina, pirmą kartą pagalvoju, ar tai apskri-
tai kada nors bus baigta. Jis visuomet liks Pen-
kiasdešimt Atspalvių… mano Penkiasdešimt
Atspalvių. Ar noriu, kad jis pasikeistų? Ne,
tiesą sakant, nelabai – tik tiek, kad jaustųsi
mylimas. Slapta žvilgteliu į jį, nepraleidžiu pro-
gos pasigėrėti pribloškiančiu jo grožiu… ir tuo,
kad jis priklauso man. Tą žavesį kuria ne jo
nepaprastai patrauklus, tobulas veidas ir ne
 154/1506

mane pakerėjęs kūnas. Traukia tai, ką slepia re-

gima Kristiano tobulybė, mane žavi jo… trapi,
kenčianti siela.
Kristianas nužvelgia mane tuo savo ypatin-
gu žvilgsniu – ir truputį pralinksmėjęs, ir šiek
tiek atsargus, ir velniškai patrauklus, – o tada
uždeda ranką ant pečių ir mudu per turistų min-
ią nusiiriame prie Filipo (ar Gastono) pastatyto
erdvaus mersedeso. Vėl kyšteliu ranką į
užpakalinę Kristiano šortų kišenę džiaugdam-
asi, kad jis nepyksta. Ir vis dėlto, atvirai kal-
bant, argi kuris ketverių metų vaikas nemyli sa-
vo mamos, kad ir kokia bloga ji būtų? Sunkiai
atsidususi stipriau prisiglaudžiu prie Kristiano.
Žinau, kad mums už nugaros slapta tykina ap-
saugos būrys, ir man galvoje šmėsteli klausi-
mas, ar vyrai ko nors valgė.
Kristianas sustoja prie juvelyriniais dirbini-
ais prekiaujančios krautuvėlės, įbeda žvilgsnį į
vitriną, paskui – į mane. Sučiupęs laisvą mano
 155/1506

ranką, nykščiu perbraukia per rausvą, bet jau

blunkantį rumbą nuo antrankio ir atidžiai jį
apžiūri.
– Neskauda, – patikinu Kristianą.
Jis pasisuka taip, kad turiu ištraukti kitą
ranką jam iš kišenės. Tada Kristianas ją sus-
paudžia ir atsargiai atverčia delną norėdamas
apžiūrėti riešą. Raudoną rumbą dengia firminis
platininis „Omegos“ rankinis laikrodis, kurį jis
man padovanojo per pusryčius pirmąjį rytą
Londone. Nuo jame išgraviruotų žodžių vis dar
svaigsta galva.

Anastazija,
tu mano „daugiau“,
mano meilė, mano gyvenimas.
Kristianas

Nepaisant visko, nepaisant penkiasdešimties

atspalvių, mano vyras moka būti be galo
 156/1506

romantiškas… Žiūriu į vos matomas žymes ant

riešų. Kita vertus, kartais jis gali elgtis kaip
laukinis. Paleidęs mano kairę ranką ir
priglaudęs pirštus prie pasmakrės, Kristianas
kilsteli mano galvą ir tiriamai pažvelgia į veidą,
o jo akyse atsispindi susirūpinimas.
– Man neskauda, – pakartoju.
Jis pakelia mano ranką prie lūpų ir tarsi at-
siprašydamas švelniai pabučiuoja vidinę riešo
pusę.
– Eikš, – sako ir vedasi mane į parduotuvę.

– ŠTAI.
Kristianas atsegęs laiko ką tik nupirktą plat-
ininę apyrankę. Ji puiki, meistriškai padaryta,
išgraviruota smulkutėmis neaiškios rūšies
gėlytėmis, o jų žiedų viduryje inkrustuota po
deimančiuką. Jis užsega man apyrankę. Ji plati,
panaši į antrankį ir paslepia rausvus rumbus. „Ir
kainavo trisdešimt tūkstančių eurų“, – dingteli
 157/1506

man, nors iš Kristiano pokalbio su prancūze

pardavėja daug ko nesupratau. Dar niekada ne-
segėjau tokio brangaus papuošalo.
– Štai, taip jau geriau, – sumurma
Kristianas.
– Geriau? – sušnabždu įdėmiai žvelgdama į
spindinčias Kristiano akis ir jausdama, kad į
mudu pavydžiai ir nedraugiškai spokso liesa
kaip šakalys pardavėja.
– Tu žinai kodėl, – nedrąsiai sako
Kristianas.
– Man to nereikia.
Papurtau riešą ir apyrankė krusteli. Pro par-
duotuvėlės vitriną plūstanti popiečio šviesa, at-
sispindėjusi nuo deimantų, pažyra ant sienų
tviskančiais visų vaivorykštės spalvų
pliūpsniais.
– Bet man reikia, – visiškai nuoširdžiai sako
Kristianas.
 158/1506

Kodėl? Kam jam to reikia? Gal jaučiasi

kaltas? Tik dėl ko? Dėl tų rumbų? Dėl savo bio-
loginės motinos? Dėl to, kad iki galo manimi
nepasitiki? Ak, Penkiasdešimt…
– Ne, Kristianai, ir tau nereikia. Tu man jau
tiek daug davei. Pasakišką medaus mėnesį,
Londoną, Paryžių, Žydrąjį Krantą ir… save.
Man nepaprastai pasisekė, – sušnabždu ir Kris-
tiano žvilgsnis sušvelnėja.
– Ne, Anastazija, tai man labai pasisekė.
– Ačiū.
Pasistiebusi ant pirštų galiukų, apkabinu
Kristianą ir jį pabučiuoju… ne dėl to, kad
padovanojo man tą apyrankę, o dėl to, kad prik-
lauso man.

GRĮŽUS Į AUTOMOBILĮ, Kristianas užs-

isklendžia savyje, pro langą žiūri į ryški-
aspalvių saulėgrąžų laukus, užlietus popiečio
saulės spindulių. Vienas iš dvynių, – rodos,
 159/1506

Gastonas, – vairuoja automobilį, o šalia jo,

priekinėje keleivio sėdynėje, įsitaisęs Teiloras.
Kristianas apie kažką mąsto. Paimu jo ranką ir
raminamai spusteliu. Jis žvilgteli į mane, tada
paleidžia mano ranką ir ima glamonėti kelį. Se-
giu trumpą, laisvą, mėlynos ir baltos spalvos si-
joną, vilkiu mėlyną prigludusią palaidinukę be
rankovių. Kristianas dvejoja, nežinia, ar jo
ranka keliaus šlaunimi aukštyn, ar leisis žemyn,
prie blauzdos. Jusdama švelnų jo pirštų prisilie-
timą, įsitempusi ir užgniaužusi kvapą nekantriai
laukiu. Ką jis darys? Jis nusprendžia keliauti
žemyn ir staiga sučiupęs už kulkšnies užsikelia
mano koją ant kelių. Nepakeldama užpakalio
pasisuku taip, kad ant automobilio sėdynės
būčiau atsisukusi veidu į Kristianą.
– Noriu ir antros.
Nervingai žvilgteliu į Teilorą ir Gastoną,
kurie laiko akis ryžtingai subestas į priešais
besitęsiantį kelią, ir uždedu jam ant kelių kitą
 160/1506

koją. Kristianas ramiai ištiesia ranką ir pas-

paudžia durelėse įtaisytą mygtuką. Tiesiai prieš
mus ima kilti lengvai tamsinto stiklo pertvara ir
po dešimties sekundžių mudu, galima sakyti,
liekame vienudu. Nieko sau… nėra ko stebėtis,
kad užpakalinėje šio automobilio dalyje tiek
daug vietos kojoms ištiesti.
– Noriu apžiūrėti tavo kulkšnis, – tyliai
paaiškina Kristianas.
Bet žiūri baugščiai. Antrankių žymės?
Viešpatie… Maniau, šį klausimą jau aptarėme.
Jei ir liko rumbų, juos slepia vasarinių aukštak-
ulnių raišteliai. Nepamenu, kad šįryt ant
kulkšnių būčiau mačiusi kokių nors rumbų. Jis
nykščiu iš apačios viršun švelniai perbraukia
per kojos keltį, todėl nevalingai pasimuistau.
Plačiai šypsodamasis, jis mitriai atriša vieną
raištelį, bet vos tik pamato tamsiai raudonus
rumbus, šypsena išblėsta.
– Neskauda, – sumurmu.
 161/1506

Kristianas pažvelgia į mane nusiminęs, sti-

priai sučiaupęs lūpas. Paskui vos pastebimai
linkteli, tarsi patikėjęs tuo, ką sakau, o aš nus-
ispiriu batelį ir jis nukrinta ant grindų, bet
žinau, kad Kristiano mintys jau nuklydusios
kažkur kitur. Jis vėl mąslus, išsiblaškęs, nors
nejučiomis glamonėja mano pėdą, vėl sėdi nus-
isukęs ir žiūri pro mašinos langą.
– Palauk… O ko tu tikėjaisi? – švelniai
klausiu.
Jis žvilgteli į mane, gūžteli.
– Matydamas šias žymes nesitikėjau jaustis
taip, kaip dabar jaučiuosi, – sako.
Ak! Vieną minutę užsidaręs, o kitą jau
trokštantis atsiverti? Kaip… Ak, Penkiasdešimt!
Kaip man spėti prie tavęs prisitaikyti?
– O kaip jautiesi?
Jis niūriai į mane įsižiūri.
– Nejaukiai, – burbteli.
 162/1506

Ak, ne. Atsisegusi saugos diržą ir nenuleis-

dama kojų Kristianui nuo kelių paskubomis
slenkuosi arčiau jo. Noriu atsisėsti ant kelių, ap-
kabinti jį, ir tikrai taip padaryčiau, jei auto-
mobilio priekyje būtų vien Teiloras. Bet
žinodama, kad ten sėdi ir Gastonas, varžausi,
nepadeda nė tamsinto stiklo pertvara. Ak, jei tik
būtų tamsiau… Suimu Kristiano rankas ir
suspaudžiu.
– Man nepatinka tik bučinių žymės, – sušn-
abždu. – Visa kita… ką tu darei… – imu kalbėti
dar tyliau, – su antrankiais… man patiko. Netgi
daugiau, nei patiko. Pojūtis buvo stulbinamas.
Gali pakartoti tai kada panorėjęs.
Kristianas neramiai sujuda.
– Stulbinamas?
Mano vidinė dievaitė susijaudinusi pakelia
akis nuo Džekės Kolins romano.
– Taip, – plačiai jam nusišypsau.
 163/1506

Įrėmusi kojų pirštus į standėjantį Kristiano

tarpkojį, tai suriečiu juos, tai vėl ištiesiu ir
veikiau girdžiu, nei matau, kaip jis pravėręs lū-
pas staiga giliai įkvepia.
– Jums derėtų prisisegti saugos diržą, ponia
Grėj, – tyliai sako Kristianas, o aš dar kartą sur-
iečiu ir ištiesiu kojų pirštus.
Kristianas įkvepia, jo akyse blyksteli geis-
mas ir jis įspėdamas stipriai suspaudžia man
kulkšnį. Nori, kad liaučiausi? O gal kad nesili-
aučiau? Jis stabteli, perveria mane griežtu
žvilgsniu, išsiima iš kišenės telefoną, kurį
visuomet nešiojasi, ir, užmetęs akį į rankinį
laikrodį, atsiliepia. Netrukus dar labiau suraukia
kaktą.
– Barni, – šykštėdamas žodžių pasisveikina.
Mėšlas. Mums vėl sutrukdė jo darbo
reikalai. Mėginu patraukti koją, bet Kristianas
stipriau suspaudžia kulkšnį.
 164/1506

– Serverinėje? – labai nustebęs klausia jis. –

Ar įsijungė priešgaisrinė sistema?
Gaisras! Nukeliu kojas Kristianui nuo kelių,
šį kartą jis manęs nesulaiko. Grįžtu į savo vietą,
atsisėdu, prisisegu saugos diržą ir imu nervingai
čiupinėti trisdešimt tūkstančių eurų kainavusią
apyrankę. Kristianas vėl paspaudžia mygtuką
durelėse ir stiklo pertvara nusileidžia.
– Ar yra sužeistųjų? Ar didelė žala?
Suprantu… Kada? – Kristianas vėl žvilgteli į
rankinį laikrodį, o tada pirštais persibraukia per
plaukus. – Ne. Nereikia nei gaisrinės, nei poli-
cijos. Bent jau kol kas.
Gaisras? Kristiano kontoroje? Išsižiojusi iš
nuostabos spoksau į Kristianą, o galvoje sukasi
spiečius minčių. Teiloras pasisuka, kad girdėtų
Kristiano pokalbį.
– Jis tikrai tai padarė? Gerai… Puiku. Lauk-
siu išsamios ataskaitos apie patirtą žalą. Ir
kruopščiai sudaryto sąrašo asmenų, kurie per
 165/1506

pastarąsias penkias dienas galėjo ten patekti,

įskaitant valytojus… Surask Andrėją ir liepk
man paskambinti. Taip, rodos, argonas tikrai
veiksmingas ir vertas tos aukso kainos.
Ataskaita apie patirtą žalą? Argonas? Tas
žodis man kažkur girdėtas, – ar tik ne per
chemijos pamokas mokykloje? – regis, taip
vadinamas kažkoks cheminis elementas.
– Suprantu, kad metas labai ankstyvas… Per
dvi valandas atsiųsk man elektroninį laišką. Ne,
turiu žinoti. Ačiū, kad paskambinai.
Baigęs pokalbį, Kristianas tuoj pat vėl
kažkam skambina.
– Velčai… Gerai… Kada? – Kristianas vėl
pažvelgia į savo rankinį laikrodį. – Vadinasi,
prieš valandą. Taip… Nė akimirkos nepalikite
be apsaugos kontoroje sukauptų elektroninių
duomenų. Gerai.
Jis padeda ragelį.
 166/1506

– Filipai, po valandos man reikia būti

jachtoje.
– Klausau, pone…
Velnias, čia Filipas, o ne Gastonas. Auto-
mobilis staiga padidina greitį.
Kristianas žvilgteli į mane, bet jo veidas
neperprantamas.
– Ar yra sužeistųjų? – tyliai klausiu.
Kristianas papurto galvą.
– Žala visai nedidelė, – jis paima mano
ranką ir raminamai suspaudžia. – Dėl šio įvykio
nesijaudink. Mano komanda jau dirba.
Jis vėl toks kaip visada – generalinis direkt-
orius, už viską atsakingas, viską kontroliuo-
jantis ir nė kiek nesijaudinantis.
– Kur kilo gaisras?
– Serverinėje?
– Grėjaus holdingo būstinėje?
– Taip.
 167/1506

Kristianas atsakinėja glaustai, kad su-

siprotėčiau, jog jis nenori apie tai kalbėti.
– O kodėl žala visai nedidelė?
– Serverinėje įrengta moderniausia prieš-
gaisrinė sistema.
Taip, žinoma…
– Ana, prašau… nesijaudink.
– Aš nesijaudinu, – pameluoju Kristianui.
– Nesame visiškai tikri, kad tai tyčinis pade-
gimas, – sako jis, dar labiau pakurstydamas
mano nerimą.
Iš baimės pakeliu ranką ir stipriai
priglaudžiu delną prie gerklės. Visai neseniai –
„Čarlis Tango“, o dabar dar še tau.
Ko laukti toliau?
KETVIRTAS SKYRIUS

Nerandu sau vietos. Jau daugiau nei valandą

Kristianas tūno užsidaręs jachtos darbo kabine-
te. Mėginau skaityti, žiūrėti televizorių, degintis
saulėje, – su drabužiais! – bet negaliu nei atsip-
alaiduoti, nei atsikratyti irzulio. Persirengusi
šortais ir sportiniais marškinėliais, nusisegu ab-
surdiškai brangų „antrankį“ ir einu ieškoti
Teiloro.
– Ponia Grėj… – tarsteli jis, atitrauktas nuo
skaitomo Antonio Berdžeso romano.
Teiloras įsitaisęs mažoje svetainėje prieš
Kristiano kabinetą.
 169/1506

– Norėčiau pavaikščioti po parduotuves.

– Taip, ponia.
Jis atsistoja.
– Taip pat norėčiau paimti vandens
motociklą.
Teiloras išsižioja iš nuostabos.
– Hm… – pritrūkęs žodžių, jis suraukia
kaktą.
– Ir nenoriu dėl to trukdyti Kristianui.
Akivaizdu, kad Teiloras norėtų sunkiai at-
sidusti, bet susilaiko.
– Ponia Grėj… hm… Kažin ar ponui Grėjui
tai labai patiktų, o aš nenorėčiau būti atleistas.
Ak, dėl Dievo meilės! Taip suirztu, kad
mielai užversčiau akis į lubas, bet tik
prisimerkiu ir giliai atsidūstu, mano nuomone,
pakankamai aiškiai išreikšdama irzulį ir nepas-
itenkinimą, kad mano likimas – ne mano pačios
rankose. Kita vertus, nenoriu, kad Kristianas
supyktų ant Teiloro, o juo labiau ant manęs.
 170/1506

Tad ryžtingai praeinu pro Teilorą, pasibeldžiu ir

įžengiu į kabinetą.
Atsirėmęs į raudonmedžio rašomąjį stalą,
Kristianas kalbasi telefonu. Jis pakelia akis.
– Palauk, Andrėja, – rimtu veidu burbteli į
telefono garsiakalbį.
Jo žvilgsnis mandagus ir klausiamas. Po vel-
nių… Kodėl jaučiuosi tarsi mokyklos direkt-
oriaus kabinete? Vakar šis vyras buvo surakinęs
mane antrankiais. Po galais, nesileisiu jo
įbauginama, jis – mano sutuoktinis. Ištiesinu
pečius ir plačiai nusišypsau.
– Plaukiu pasidairyti po parduotuves. Ap-
saugininkus pasiimu drauge.
– Žinoma, pasiimk vieną iš dvynių ir
Teilorą, – sako Kristianas ir aš iš karto supra-
ntu, kad vyksta kažkas labai rimto, nes jis
manęs daugiau nieko neklausinėja.
Stoviu įdėmiai į jį žvelgdama ir svarsty-
dama, ar galėčiau kuo nors padėti.
 171/1506

– Dar ko nors? – klausia Kristianas.

Jis nori, kad išeičiau.
– Gal tau ko nors nupirkti? – pasiteirauju.
Kristianas apdovanoja mane miela drovia
šypsena.
– Ne, mažyte, man nieko netrūksta, – sako.
– Jachtos įgula manimi pasirūpins.
– Gerai.
Noriu jį pabučiuoti. Po velnių, ir galiu – jis
mano vyras. Ryžtingai žengiu į priekį ir
nustebinu Kristianą bučiniu į lūpas.
– Andrėja, aš tau vėliau paskambinsiu, –
sumurma jis.
Tada padeda telefoną sau už nugaros ant
rašomojo stalo, apkabina mane ir aistringai
pabučiuoja. Kai paleidžia, turiu atgauti kvapą.
Kristiano žvilgsnis tamsus ir geidulingas.
– Tu blaškai dėmesį. Turiu sutvarkyti šį
reikalą, kad galėčiau vėl džiaugtis medaus
mėnesiu.
 172/1506

Smiliumi perbraukęs man per veidą, jis

trumpai paglosto ir kilsteli smakrą.
– Gerai. Atsiprašau.
– Nereikia atsiprašinėti, ponia Grėj. Man
patinka, kai blaškote dėmesį, – jis pabučiuoja
man į lūpų kamputį. – Eik leisti pinigų.
Ir Kristianas paleidžia mane iš glėbio.
– Taip ir padarysiu.
Paikai šyptelėjusi, išeinu iš kabineto. Mano
pasąmonė papūtusi lūpas nepatenkinta purto
galvą. „Nepasakei jam, kad ketini plaukti
vandens motociklu“, – papriekaištauja ji mono-
toniškai berdama žodžius. Nekreipiu į ją
dėmesio. Bjaurybė…
Teiloras kantriai laukia.
– Viskas suderinta su vyresnybe. Ar jau
galime plaukti? – nusišypsau slėpdama pašaipą.
Šį kartą Teiloras kerinčiai nusišypso.
– Prašom eiti pirma, ponia Grėj.
 173/1506

TEILORAS KANTRIAI PAAIŠKINA, kaip

veikia vandens motociklo valdymo svirtys ir
kaip jį vairuoti. Jis santūrus ir kompetentingas –
puikus mokytojas. Mes motorinėje valtyje, be-
sisūpuojančioje ramiuose uosto vandenyse
netoli jachtos „Fair Lady“. Gastonas žiūri į
mudu, bet jo akis slepia saulės akiniai, tad
nežinia, ką galvoja, o vienas iš jachtos įgulos
narių sėdi prie motorinės valties vairo.
Viešpatie, su manimi – trys vyrai, ir tik dėl to,
kad užsimaniau pasidairyti po parduotuves.
Juokinga.
Užsitraukusi gelbėjimosi liemenės užtrauk-
tuką, maloniai nusišypsau Teilorui. Ištiesęs
ranką, jis padeda man užlipti ant vandens moto-
ciklo ir atsisėsti.
– Užvedimo raktelio dirželį prisiriškite prie
riešo, ponia Grėj. Jei nukristumėte, variklis iš
karto išsijungs, – pataria jis.
– Gerai.
 174/1506

– Pasiruošusi?
Energingai linkteliu.
– Kai motociklas atsidurs per gerą metrą
nuo valties, paleiskite variklį. Mes seksime
jums iš paskos.
– Gerai.
Jis stumteli vandens motociklą tolyn nuo
motorinės valties ir šis palengva ima dreifuoti į
pagrindinę uosto dalį. Kai Teiloras parodo, kad
galima plaukti, paspaudžiu užvedimo mygtuką
ir variklis suūžia.
– Puiku, ponia Grėj, neskubėkite ir būsite
pirma! – šūkteli Teiloras.
Spusteliu pavarų svirtį. Motociklas staiga
šoka pirmyn ir variklis užgęsta. Mėšlas! Ir kaip,
bent jau žiūrint iš šalies, Kristianui taip lengvai
viskas pavyksta? Mėgindama dar kartą vėl
užgesinu variklį. Mėšlų mėšlas!
– Pavarų svirtį spauskite labai palengva,
ponia Grėj! – šūkteli Teiloras.
 175/1506

– Taip, taip, taip, – burbu sau po nosimi.

Pamėginu dar kartą, šįkart pavarų svirtį
spaudžiu labai švelniai, ir vandens motociklas
vėl šoka į priekį – variklis neužgęsta. Valio!
Truputį padidinu greitį. Cha, cha! Variklis
negęsta! Iš susijaudinimo noriu rėkti ir klykti,
bet susitvardau. Palengva tolstu nuo jachtos,
įplaukiu į pagrindinius uosto vandenis. Už
nugaros girdžiu duslų motorinės valties variklio
ūžesį. Spusteliu pavarų svirtį stipriau ir vandens
motociklas ima skrieti vos liesdamas bangas.
Šiltas vėjelis taršo plaukus, jūros vanduo taško
abu šonus ir aš jaučiuosi laisva. Oho, kaip
supa! Nenuostabu, kad Kristianas niekada
neleidžia man vairuoti vandens motociklo.
Užuot pasukusi į krantą ir sutrumpinusi
malonumą, padarau gana staigų posūkį ir
apsuku ratą aplink didingąją jachtą „Fair Lady“.
Oho, kaip smagu! Numojusi ranka į Teilorą ir
už nugaros plaukiančius jo vyrus, dar kartą
 176/1506

dideliu greičiu apiplaukiu jachtą. Baigdama

sukti ratą ant denio pamatau Kristianą. Tikri-
ausiai jis išsižiojęs spokso į mane, nors gerai ir
nematyti. Narsiai paleidžiu vieną rankeną ir en-
tuziastingai jam pamoju. Kristianas, rodos,
sustingęs kaip akmuo, bet pagaliau jo ranka pa-
kyla ir sustoja ore nelyginant sustingusi banga.
Negaliu įžiūrėti jo veido, be to, jaučiu, kad ir
nenoriu jo matyti, tad, lėkdama per melsvus ir
popiečio saulėje ribuliuojančius Viduržemio
jūros vandenis, pasuku prie valčių prieplaukos.
Priartėjusi prie jos palaukiu, leidžiu Teilorui
įplaukti pirmam. Jo veidas niūrus, todėl
akimirksniu nusimenu, bet Gastonas, priešingai,
atrodo net linksmesnis nei anksčiau. Šmėsteli
mintis, ar tik kas nors neatšaldė galų ir
amerikiečių santykių, tačiau širdyje nujaučiu,
kad tikriausiai dėl visko kalta aš. Gastonas
iššoka iš motorinės valties ir pririša ją prie
švartfalo, o Teiloras mostu parodo man, kad
 177/1506

priplaukčiau ir sustočiau šalia. Labai atsargiai

priplukdau vandens motociklą prie motorinės
valties šono ir sustoju. Jo veidas truputį
sušvelnėja.
– Išjunkite variklį, ponia Grėj, – ramiai
paprašo jis, vieną ranką tiesdamas prie moto-
ciklo rankenų, o kitą – man, kad padėtų perlipti
į motorinę valtį.
Vikriai įlipu į valtį žavėdamasi savimi, kad
neįkritau į vandenį.
– Ponia Grėj, – nervingai prabyla Teiloras ir
jo skruostai vėl parausta. – Ponui Grėjui nelabai
patinka, kad plaukiojate vandens motociklu.
Teilorui taip nemalonu, kad jis neranda kur
dėti akių, ir staiga susiprotėju, kad, matyt, bus
sulaukęs rūstaujančio Kristiano skambučio. Ak,
vargšas mano pernelyg ir liguistai rūpestingas
sutuoktini, ką gi man su tavimi daryti?
Romiai nusišypsau Teilorui.
 178/1506

– Žinau, Teilorai. Bet pono Grėjaus dabar

čia nėra, o jei jam nelabai patinka, neabejoju,
kad jis bus toks malonus ir, kai grįšiu ant jach-
tos denio, pats man pasakys.
Teiloras susiraukia.
– Na ir puiku, ponia Grėj, – tyliai sako jis,
duodamas man rankinę.
Išlipusi iš valties akies krašteliu pamatau
Teilorą santūriai šyptelint ir taip pat užsinoriu
nusišypsoti. Pati stebiuosi, kaip mėgstu Teilorą,
bet man nepatinka, kad jis mane bara, – jis man
nei tėvas, nei vyras.
Atsidūstu. Kristianas siunta, be to, dabar
jam rūpesčių ir taip per akis. Ir ką aš sau
maniau? Stovėdama krantinėje ir laukdama, kol
Teiloras išlips iš valties, pajuntu rankinėje vi-
bruojant „BlackBerry“ telefoną ir pagra-
baliojusi jį išsitraukiu. Sade dainos „Your Love
Is King“7 motyvas suskamba, kai man skam-
bina Kristianas – tik jis.
 179/1506

– Labas, – sumurmu.
– Sveika, – sako jis.
– Atgal plauksiu motorine valtimi. Neširsk.
Išgirstu Kristianą iš nuostabos tyliai
aiktelint.
– Ir vis dėlto buvo smagu, – pašnibždomis
priduriu.
Jis atsidūsta.
– Ką gi, ponia Grėj, aš ne toks, kad nut-
raukčiau jums malonumą. Bet būk atsargi.
Prašau.
Kad mane kur! Jis man leido pasilinksminti!
– Būsiu. Ar tau iš miestelio ko nors
parvežti?
– Žiūrėk, tik pati grįžk sveika ir gyva.
– Labai stengsiuosi įvykdyti šį jūsų norą,
pone Grėjau.
– Malonu girdėti, ponia Grėj.
– Mūsų tikslas – abipusis malonumas, –
kikendama atsakau.
 180/1506

Išgirdusi Kristiano balsą suprantu, kad jis

šypsosi.
– Man kažkas skambina. Iki, mažyte.
– Iki, Kristianai.
Jis baigia pokalbį. Manau, dėl vandens mo-
tociklo kilusi krizė įveikta. Manęs jau laukia
automobilis, o Teiloras laiko atidaręs dureles.
Lipdama į mašiną pamerkiu jam akį, o jis puiki-
ai nusiteikęs papurto galvą.
Automobilyje pasiimu telefoną ir įsijungiu
elektroninį paštą.

Siuntėjas: Anastazija Stil

Tema: Ačiū
Data: 2011 m. rugpjūčio 17 d. 16:55
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Ačiū, kad per daug neniurzgėjai.

Tave mylinti žmona

 181/1506

xxx

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: Mėginu išlikti ramus
Data: 2011 m. rugpjūčio 17 d. 16:59
Gavėjas: Anastazija Stil

Nėra už ką dėkoti.
Grįžk gyva ir sveika.
Ir tai – ne prašymas…

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
ir pernelyg rūpestingas sutuoktinis

Perskaičiusi jo atsakymą šypteliu. Mano

kontrolės maniakas…

KODĖL NORIU PAVAIKŠTINĖTI po par-

duotuves? Pirkti man visai nepatinka. Bet giliai
širdyje žinau, kodėl taip elgiuosi, tad ryžtingai
 182/1506

einu pro Chanel, Gucci, Dior ir kitas garsių

dizainerių parduotuves, kol pagaliau randu
priešnuodį – mažytę prekėmis užverstą
turistams skirtą krautuvėlę. Tai plona, sidab-
rinė, ant čiurnos segima grandinėlė su
mažytėmis širdelėmis ir varpeliais. Ji maloniai
dzingsi ir kainuoja penkis eurus. Nusipirkusi iš
karto ją užsisegu. Štai tikroji „aš“, štai kas iš
tiesų man patinka. Iš karto pasijuntu daug
geriau. Noriu niekada neprarasti ryšio su mer-
gina, kuri mėgsta tokius daikčiukus. Giliai
širdyje žinau, kad mane stipriai veikia ne tik
Kristianas, bet ir jo turtai. Ar kada nors prie to
priprasiu?
Teiloras su Gastonu klusniai seka paskui
mane, braudamiesi per vėlyvą popietę miestelį
užplūdusią žmonių minią, ir netrukus apskritai
pamirštu, kad jie čia. Noriu ką nors nupirkti
Kristianui – ką nors, kas paskatintų jį bent
trumpai pamiršti, kas vyksta Siatle. Bet ką
 183/1506

nupirkti vyrui, kuris turi viską? Stabteliu ši-

uolaikiškai suprojektuotame miesto skverelyje,
supamame parduotuvių, ir vieną po kitos visas
jas nužvelgiu. Pamačiusi elektronikos prekių
parduotuvę, staiga prisimenu šiandieninį apsil-
ankymą meno galerijoje ir ankstesnį Luvre.
Tada žiūrėjome į Milo Venerą… Ir man ausyse
vėl nuskamba Kristiano žodžiai: „Visi galime
gėrėtis moters formomis. Mėgstame į jas
žiūrėti, nesvarbu, ar jos įamžintos marmure, ar
aliejiniais dažais tapytame paveiksle, ar atlasin-
iame drabužyje, ar kino juostoje.“
Man kyla mintis – drąsi mintis. Tik reikia
pagalbos, kad išrinkčiau tinkamą, ir padėti man
gali vienas vienintelis žmogus. Išsitraukiu iš
rankinės telefoną ir paskambinu Chosė.
– Kas?.. – mieguistas sumurma jis.
– Chosė, čia aš, Ana.
– Ana, sveika! Kur esi? Ar kas nutiko?
 184/1506

Sprendžiant iš balso, jis jau išvaikė miegus

ir spėjo susirūpinti.
– Aš Kanuose, Pietų Prancūzijoje, ir man
sekasi gerai.
– Šit kaip, Pietų Prancūzijoje? Apsistojai
kokiame nors prabangiame viešbutyje?
– Na… ne. Gyvename laive.
– Laive?
– Dideliame laive, – atsidususi paaiškinu.
– Suprantu… – Chosė ima kalbėti santūriau.
Velnias, nereikėjo jam skambinti. Dabar
ištverti šį pokalbį bus sunku.
– Chosė, man reikia tavo patarimo.
– Patarimo? – klausia priblokštas. – Žinoma,
– tuoj pat priduria, tik jau kur kas draugiškiau.
Ir aš atskleidžiu jam savo planą.

PO DVIEJŲ VALANDŲ TEILORAS padeda

man iš motorinės valties išlipti ant laiptelių į
jachtos denį. Gastonas su junga pritvirtina
 185/1506

vandens motociklą. Kristiano niekur nematyti,

tad džiūgaudama kaip maža mergaitė nuskubu į
mudviejų miegamąją kajutę suvynioti dovanos.
– Truputį užtrukai, – sako Kristianas, užk-
lupęs mane klijuojant paskutinį gabalėlį lipni-
osios juostos.
Atsisukusi pamatau jį, stovintį kajutės tarp-
duryje ir atidžiai žvelgiantį į mane. Ar tebesu
užsitraukusi nemalonę dėl to, kad plaukiau
vandens motociklu? O gal jis susirūpinęs dėl
kontoroje kilusio gaisro?
– Ar padėtis kontoroje kontroliuojama? –
nedrąsiai klausiu.
– Galima sakyti, taip, – linkteli Kristianas,
veide šmėsteli susierzinimas.
– Truputį pasižvalgiau po parduotuves, –
sumurmu vildamasi praskaidrinti jam nuotaiką
ir melsdamasi, kad dėl jo suirzimo nebūčiau
kalta.
 186/1506

Kristianas maloniai nusišypso ir suprantu,

kad mudviejų santykiai geri.
– Ką nusipirkai?
– Štai.
Užkeliu koją ant lovos rodydama ant čiurnos
užsegtą sidabrinę grandinėlę.
– Labai graži, – sako jis.
Tada prieina, švelniai paliečia mažyčius
varpelius ir jie man prie kojos tyliai sutilindži-
uoja. Kristianas vėl suraukia kaktą, pirštais at-
sargiai perbraukia per antrankių paliktą žymę ir
man koja aukštyn nusirita šiurpuliukai.
– Ir dar šitą, – paduodu dėžutę, tikėdamasi
išblaškyti jo dėmesį.
– Čia man? – nustebęs klausia jis.
Droviai linkteliu. Kristianas paima dėžutę ir
atsargiai pakrato. Paskui jo veidas nušvinta aki-
nama, berniokiška šypsena ir jis klesteli ant
lovos šalia manęs. Pasilenkęs pirštais sus-
paudžia man smakrą ir pabučiuoja į lūpas.
 187/1506

– Ačiū, – patenkintas, bet ir drovėdamasis

padėkoja.
– Dar net neišpakavai.
– Kad ir kas čia būtų, man patiks, – jis
pažvelgia į mane spindinčiomis akimis. –
Dovanų sulaukiu retai.
– Sunku nupirkti tau kokį nors daiktą. Tu
viską turi.
– Turiu tave.
– Tiesa, – džiugiai jam nusišypsau.
Ak, tikrai turi mane, Kristianai.
Jis mitriai nuplėšia dovanų popierių, ilgai
neužtrunka.
– „Nikon“?
Kristianas suglumęs pakelia į mane akis.
– Žinau, kad turi integruotą skaitmeninį fo-
toaparatą, bet šis skirtas… na… portretams ir
panašiai. Jis su dviem objektyvais.
Vis dar nieko nesuprasdamas, Kristianas
žiūri į mane išpūtęs akis.
 188/1506

– Šiandien, kai lankėmės meno galerijoje,

tau patiko Floransos D’El fotografijos. Be to,
prisimenu, ką sakei, kai buvome Luvre.
Žinoma, nepamiršau ir tų kitų nuotraukų…
Nutylu guidama iš atminties vaizdus jo ko-
modoje rastose fotografijose.
Pagaliau supratęs, apie ką šneku, jis sulaiko
kvapą ir išpučia akis, o aš, kol dar galiu šiaip
taip tvardytis, paskubomis vapu toliau:
– Pamaniau, gal tau… na… galbūt tau
patiktų fotografuoti… mane.
– Fotografuoti? Tave?
Jis spokso į mane, nekreipdamas dėmesio į
dėžutę ant kelių.
Linkteliu, iš paskutiniųjų stengdamasi
nepražiopsoti jo reakcijos. Pagaliau Kristianas
įbeda žvilgsnį į dėžutę ir susižavėjęs, bet ir su
baiminga pagarba pirštais perbraukia per fo-
toaparato paveiksliuką ant jos viršaus.
 189/1506

Apie ką jis mąsto? Ak, visai ne tokios reak-

cijos tikėjausi, ir pasąmonė taip rūsčiai žiūri,
tarsi būčiau prijaukintas gyvulys. Kristiano
reakcija niekada nebūna tokia, kokios tikiuosi.
Jis vėl pakelia į mane akis, o jo žvilgsnis kupi-
nas… ko? Kančios?
– Kodėl manai, kad aš to noriu? – sutrikęs
klausia jis.
Ne, ne, ne! Juk sakei, kad tau patiktų…
– Argi nenori? – klausiu atsisakydama
kreipti dėmesį į pasąmonę, svarstančią, kamgi
kas nors turėtų trokšti erotinių mano nuotraukų.
Kristianas nieko neatsako, tik ranka pers-
ibraukia per plaukus ir atrodo toks priblokštas,
toks sutrikęs… Paskui giliai įkvepia.
– Ana, man tokios nuotraukos paprastai bū-
davo tarsi draudimo polisas. Suprantu, kad
labai ilgai į moteris žiūrėjau kaip į daiktus, –
mėgina pasiaiškinti jis ir, pasijutęs nejaukiai,
nutyla.
 190/1506

– Ir tau atrodo, kad fotografuodamas…

hm… tarsi paversi mane daiktu?
Man užgniaužia kvapą, išbąlu kaip drobė.
Kristianas prisimerkia.
– Aš toks sutrikęs, – sušnabžda.
Tada plačiai atsimerkia, akyse matyti neri-
mas ir kažkoks pirmykštis jaudulys.
Velnias… Ar visa tai – per mane? Ir per tuos
mano klausimus apie biologinę motiną? O gal
dėl visko kaltas gaisras jo kontoroje?
– Kodėl taip sakai? – sušnabždu jusdama,
kaip panika vis labiau gniaužia gerklę.
Maniau, mudu buvome laimingi. Maniau,
suteikiau jam laimės. Nenoriu Kristiano trik-
dyti. O gal noriu? Imu įtemptai galvoti. Su
Flinu jis nesikalbėjo beveik tris savaites. Ar dėl
to taip jaučiasi? Ar dėl to taip netikėtai man
atsivėrė? Po galais, gal paskambinti Flinui? Tik
staiga patiriu nušvitimą ir man atsiveria akys:
gaisras, „Čarlis Tango“, vandens motociklas…
 191/1506

Jis bijo, bijo dėl manęs, o matydamas ant mano

odos antrankių žymes dar aiškiau tą baimę su-
vokia. Dėl tų rumbų Kristianas jaudinosi visą
dieną ir visiškai susipainiojo, mat nėra pratęs
jaustis blogai dėl to, kad sukėlė kam nors fizinį
skausmą. Nuo šios minties net pašiurpstu.
Kristianas gūžteli ir jo žvilgsnis vėl nukryp-
sta į mano riešą, ant kurio šią popietę segėjau jo
nupirktą „antrankį“. Pataikiau!
– Kristianai, tai nieko nereiškia, – pakeliu
ranką ir parodau jam riešą su blunkančiu
rumbu. – Prašei manęs išsirinkti saugos žodį.
Po galais, vakar buvo smagu. Man labai patiko.
Liaukis sukęs dėl to galvą: jau sakiau, kad man
patinka šiurkštus seksas.
Slopindama kylančią paniką, išraustu kaip
žarija. Jis atidžiai žiūri į mane, ir nenutuokiu,
ką galvoja. Galbūt apmąsto mano žodžius.
Sutrinku.
 192/1506

– Ar visa tai – dėl gaisro? Manai, jis kažkaip

susijęs su „Čarlio Tango“ avarija? Ar dėl to
nerimauji? Prašau, Kristianai, kalbėk su
manimi.
Jis spokso į mane nepraverdamas burnos ir
tarp mudviejų, kaip ir šiandien po pietų, vėl įs-
iviešpatauja nejauki tyla. Po velnių, na ir
mėšlas! Žinau, kad jis neketina su manimi
šnekėtis.
– Kristianai, per daug apie tai negalvok, –
tyliai papriekaištauju ir mano žodžių aidas
pažadina netolimos praeities prisiminimą, ką
Kristianas sakė apie tą absurdišką sutartį.
Paimu jam nuo kelių dėžutę ir atidarau. Jis
sustingęs žiūri į mane taip, tarsi būčiau
nematyta neregėta ateivė iš kitos planetos.
Žinodama, kad pernelyg paslaugus parduotuvės
konsultantas fotoaparatą paruošė naudoti ir juo
galima iš karto fotografuoti, išsitraukiu jį iš
dėžutės ir nuimu objektyvo dangtelį. Tada
 193/1506

nukreipiu aparatą į Kristianą ir ekranėlyje stam-

biu planu išvystu gražų, bet susirūpinusį jo
veidą. Nuspaudusi užrakto mygtuką, truputį
palaikau ir būsimoms kartoms lieka dešimt
skaitmeninių Kristiano nerimastingo veido
nuotraukų.
– Ką gi, tada aš paversiu tave daiktu, –
sumurmu, vėl spausdama mygtuką.
Paskutiniame kadre jo lūpos vos pastebimai
prasiskyrusios. Vėl paspaudžiu mygtuką – šį
kartą jis šypsosi… santūriai, bet vis dėlto
šypsosi. Dar kartą nuspaudusi palaikau my-
gtuką ir aiškiai matau, kaip Kristianas man
prieš akis atsipalaiduoja, apsimestinai nepaten-
kintas papučia lūpas – teatrališkai, tarsi prastas,
nevykusiai pozuojantis aktorius – ir mane
prajuokina. Ak, ačiū Dievui. Ponas nepastovusis
grįžo ir man dar niekada nebuvo taip malonu jį
matyti.
 194/1506

– Maniau, dovana skirta man? – paniuręs

sumurma jis, bet, man rodos, tik norėdamas
mane paerzinti.
– Na, ji turėjo teikti malonumą, bet akiva-
izdu, kad tapo moterų priespaudos simboliu, –
atkertu, darydama dar kelias Kristiano nuo-
traukas ir per labai pritraukiantį objektyvą
stebėdama linksmėjantį jo veidą.
Paskui Kristiano akys patamsėja, o jo veido
išraiška pasidaro kaip plėšrūno.
– Nori būti prispausta? – meiliai sumurma
jis.
– Prispausta – ne. Ne, – tyliai, bet ryžtingai
atsakau.
– Galėčiau prispausti jus, kada tik norite,
ponia Grėj, – kimiu balsu pagrasina man
Kristianas.
– Žinau, kad galite, pone Grėjau. Ir dažnai
taip darote.
 195/1506

Jo veidas apsiniaukia. Po galais… Nuleidžiu

fotoaparatą ir atidžiai į jį pažvelgiu.
– Kas yra, Kristianai?
Negaliu nuslėpti suirzimo. Pasakyk man!
Bet jis neprataria nė žodžio. Ak! Kaip jis
mane siutina. Vėl pakeliu fotoaparatą ir pažvel-
giu pro objektyvą.
– Pasakyk man, – neatlyžtu.
– Viskas gerai, – sako jis ir staiga dingsta iš
objektyvo aprėpiamo ploto.
Vienu vikriu mostu jis nušluoja fotoaparato
dėžę ant kajutės grindų, čiumpa mane ir pris-
paudžia prie lovos. Tada apžergia ir užsėda.
– Ei! – šūkteliu ir padarau dar kelias nuo-
traukas, kuriose Kristianas šypsosi man turėda-
mas gašlių ketinimų.
Jis stveria už fotoaparato objektyvo, atsuka
„Nikon“ į mane, nuspaudęs palaiko mygtuką ir
fotografė akimirksniu tampa fotografuojamu
objektu.
 196/1506

– Vadinasi, norite, kad jus fotografuočiau,

ponia Grėj? – kuo puikiausiai nusiteikęs
klausia. Jo veido beveik nematau, tik neklusni-
us plaukus ir plačiai besišypsančias išraiškingas
lūpas. – Manau, pirmiausia turite juoktis, –
sako Kristianas ir ima negailestingai kutenti
man šonus, o aš klykiu, kikenu ir rangausi jo
prispausta, paskui gaudau jo riešą mėgindama
apsiginti, bet nesėkmingai.
Kristiano šypsena platėja ir jis fotografuoda-
mas toliau mane kutena.
– Ne! Liaukis! – klykiu.
– Gal juokauji? – suniurna jis ir padeda fo-
toaparatą šalia mudviejų, kad toliau galėtų
kankinti mane abiem rankomis.
– Kristianai! – šūkteliu springdama ir
protestuodama, iš juoko vos atgaudama kvapą.
Jis dar niekada manęs nekuteno. Po galais,
liaukis! Sukinėju galvą į šalis, mėgindama kaip
nors iš po jo išsirangyti, kikendama ir
 197/1506

stumdama jo rankas, bet Kristianas

nepermaldaujamas: šypsodamasis žiūri į mane
ir mėgaujasi mano kančiomis.
– Kristianai, liaukis! – imu maldauti ir jis
akimirksniu liaujasi.
Sučiupęs mano rankas, prispaudžia abipus
galvos ir pasilenkia virš manęs. Iš juoko aš
dūsuoju ir vos gaudau kvapą. Kristianas alsuoja
panašiai kaip aš, jis žiūri į mane, o jo akys
tokios… kokios? Man užgniaužia kvapą. Kupi-
nos nuostabos? Meilės? Pagarbos? Po šimts…
Tas žvilgsnis!
– Tu… tokia… graži, – sušnabžda jis.
Pažvelgiu aukštyn, į be galo mielą Kristiano
veidą, nutviekstą jo akių šviesos, ir man rodos,
tarsi jis matytų mane pirmą kartą. Pasilenkęs
Kristianas užsimerkia ir lyg pakerėtas pabuči-
uoja mane. Jo atsakas pažadina mano lytinį po-
traukį… matydama jį, pametusį dėl manęs
galvą, pajuntu gyvybinių jėgų antplūdį. Dieve…
 198/1506

Paleidęs mano rankas, Kristianas pirštais sus-

paudžia galvą, panardina juos į plaukus ir švel-
niai laiko, kad nejudėčiau, o mano kūnas,
pažadintas Kristiano bučinio, kilsteli prisipildy-
damas jaudulio. Staiga jo bučinys iš esmės
pasikeičia: jis jau ne toks meilus, pagarbus ir
kupinas susižavėjimo, o veikiau kūniškas, gilus
ir plėšrus – jo liežuvis šeimininkauja mano
burnoje, ima nieko neduodamas, bučinys
atkaklus ir persmelktas žūtbūtinio geismo. Kai
aistra įkaitina man kraują pažadindama visus
raumenėlius ir gyslas, pajuntu nerimą ir virpulį.
Ak, Penkiasdešimt, kas negerai?
Kristianas giliai įkvepia ir sudejuoja.
– Ak, ką tu man darai… – sumurma visiškai
užsimiršęs ir atsidavęs geismui.
Staiga jis pasislenka, užgula mane, įs-
paudžia į čiužinį, viena ranka laikydamas
smakrą, kita braukia per mano kūną: krūtis, ju-
osmenį, klubą ir pagaliau sėdmenis. Vėl
 199/1506

bučiuodamas jis įspraudžia koją man tarp kojų,

sulenkia man kelį, spaudžiasi prie manęs, o
penis trinasi į mudviejų drabužius ir mano lytį.
Prikišusi lūpas prie Kristiano lūpų tyliai
aikteliu, paskui sudejuoju ir leidžiuosi užval-
doma karštligiškos jo aistros. Į kažkur sąmonės
paribyje skambančius pavojaus varpus numoju
ranka suvokdama, kad jis manęs geidžia, kad
jam manęs reikia ir kad bendraudamas su man-
imi mieliausiai Kristianas išreiškia save kaip tik
taip. Aš vėl visiškai nesivaržydama jį pabučiuo-
ju, pirštais perbraukiu jam per plaukus, suimu
juos ir stipriai suspaudžiu. Man patinka jo
skonis, be to, jis kvepia Kristianu, mano
Kristianu…
Staiga Kristianas paliauja bučiuoti, atsistoja,
ištempia mane iš lovos ir aš apsvaigusi sustoju
prieš jį. Kristianas atsega man šortų sagą,
klaupdamasis greitai nutraukia ir juos, ir kel-
naites, o tada, nespėjusi nė mirktelėti, aš vėl
 200/1506

atsiduriu ant lovos, užgulta jo, besisegančio

kelnių antuką. Pala! Jis nenusirengia ir
nenuvelka man sportinių marškinėlių. Tvirtai
laikydamas man galvą, be jokios įžangos įkiša
taip, kad šūkteliu – veikiau iš nuostabos nei iš
skausmo, – bet vis dar girdžiu jį garsiai šnopuo-
jant pro sukąstus dantis.
– Taaaip… – sušnypščia, prikišęs lūpas man
prie ausies. Stabteli, tada sukdamas dubenį įs-
iskverbia giliau ir aš sudejuoju. – Man tavęs
reikia, – tyliai ir dusliai suniurna.
Jis dantimis perbraukia man išilgai
žandikaulio, krimsčiodamas ir čiulpčiodamas, o
paskui dar kartą aistringai mane pabučiuoja.
Apsiveju Kristiano kūną ir kojomis, ir ranko-
mis, švelniai glaudžiu ir glamonėju tvirtai
pasiryžusi išvaduoti jį nuo visko, kas jam
neduoda ramybės, o jis ima judėti… ir juda
taip, tarsi įsibrovęs į mane mėgintų lipti
aukštyn. Tie judesiai karštligiški, laukiniai,
 201/1506

beatodairiški ir aš, prieš pasiduodama tam be-

protiškam Kristiano ritmui, dar trumpai pas-
varstau, kas jį taip vargina ir neduoda ramybės.
Bet viršų paima mano kūnas, užtemdydamas
visas mintis, vis labiau įsiaudrindamas, vis la-
biau įsitempdamas, tad netrukus atsiduodu šiam
pojūčiui pasitikdama kiekvieną Kristiano stūmį.
Klausydamasi jo garsaus, sunkaus ir smarkaus
alsavimo. Žinodama, kad jis pametęs dėl manęs
galvą… Šnopuodama garsiai sudejuoju. Kaip
erotiška, kad jam manęs reikia. Aš kylu…
kylu… o jis stumia mane dar aukščiau, užvaldo
mane, pasisavina, ir aš to noriu. Trokštu to… jo
ir savo labui.
– Perženk ribą drauge su manimi, – sunkiai
alsuodamas sušnabžda jis ir truputį atšlyja, kad
paleisčiau jį iš glėbio. – Atsimerk, – liepia. –
Turiu tave matyti.
Kristianas kalba nekantriai ir įsakmiai. Iš
karto plačiai atsimerkiu ir pamatau jį, palinkusį
 202/1506

virš manęs, o jo veide – įtampą ir aistrą, spind-

inčias alkanas akis. Jo geismas ir meilė stumteli
mane anapus ribos ir aš iš karto, atlošusi galvą
ir trūkčiodama visu kūnu, prispausta Kristiano,
patiriu orgazmą.
– Ak, Ana! – šūkteli jis taip pat pasiekęs
viršūnę.
Giliai įsiskverbęs į mane, trumpai sustingsta
ir netekęs jėgų susmunka ant manęs. Kristianas
neištraukdamas apsiverčia ir aš lieku iš-
sipleikusi tysoti ant jo. Kai atsipeikėju po or-
gazmo ir kūnas nurimsta, man kyla noras paš-
maikštauti apie tai, kad buvau paversta daiktu ir
prispausta, bet prikandu liežuvį, mat nežinia,
kaip Kristianas nusiteikęs. Pakeliu galvą nuo
Kristiano krūtinės ketindama atidžiai pažvelgti
jam į veidą. Jis užsimerkęs ir laiko mane stipri-
ai apkabinęs. Per ploną lininių marškinių audinį
pabučiuoju jam į krūtinę.
 203/1506

– Pasakyk, Kristianai, kas negerai? – švelni-

ai paprašau ir nerimaudama laukiu, ar net
dabar, pasisotinęs sekso, jis man neatsivers.
Pajuntu, kad Kristianas dar stipriau sus-
paudžia mane glėbyje, bet kitokio atsakymo
nesulaukiu. Kalbėtis jis nenusiteikęs. Bet tada
man dingteli išganinga mintis.
– Iškilmingai pasižadu būti ištikima drauge
ir tau esant sveikam, ir susirgus, būti šalia ir
gerais, ir blogais laikais, dalytis su tavimi ir
džiaugsmu, ir skausmu, – sumurmu.
Kristianas sustingsta kaip stabo ištiktas. Tik
išpučia akis, iš kurių nieko neišskaitysi, aš to-
liau kartoju santuokos įžadus.
– Pažadu besąlygiškai tave mylėti, padėti
įgyvendinti tau tavo tikslus ir svajones, vertinti
tave ir gerbti, kartu juoktis ir verkti, dalytis su
tavimi savo viltimis ir svajonėmis, o prireikus
tave guosti.
 204/1506

Trumpai patyliu tikėdamasi, kad Kristianas

ims su manimi šnekėtis. Jis žiūri į mane truputį
praskyręs lūpas, bet neprataria nė žodžio.
– Ir branginti tave, kol mirtis mus išskirs, –
atsidūstu.
– Ak, Ana… – sušnabžda jis, vėl sujudėda-
mas nutraukia neįkainojamą mudviejų ryšį ir at-
sigulame vienas šalia kito.
Jis krumpliais švelniai perbraukia man per
skruostą.
– Iškilmingai prisiekiu giliai širdyje saugoti
ir branginti mūsų sąjungą ir tave, – kimiu balsu
tyliai sako Kristianas. – Pažadu pamiršti visas
kitas ir ištikimai tave mylėti ir gerais, ir blogais
laikais, ir tau esant sveikai, ir susirgus, nes-
varbu, kur mudu nublokš gyvenimas. Ginsiu
tave, pasitikėsiu tavimi ir gerbsiu. Dalysiuosi su
tavimi džiaugsmais ir rūpesčiais, guosiu, kai tau
to reikės. Pažadu branginti tave, padėti pu-
oselėti tavo viltis ir svajones ir rūpintis, kad su
 205/1506

manimi būtum saugi. Visa, kas mano, dabar

priklauso ir tau. Atiduodu tau savo ranką, širdį
ir meilę – nuo šios akimirkos, iki mirtis mus
išskirs.
Man akyse pasirodo ašaros. Kristiano veidas
žiūrint į mane sušvelnėja.
– Neverk, – sumurma Kristianas, nykščiu
braukdamas besiritančią ašarą.
– Kodėl su manimi nekalbi? Prašau, kalbėk
su manimi, Kristianai.
Jis užsimerkia tarsi slegiamas kančios.
– Prisiekiau, kad guosiu tave, kai reikės.
Prašau, neversk manęs laužyti priesaikos, –
maldauju.
Jis atsidūsta, atsimerkia ir niūriai dėbteli.
– Tai padegimas, – paprastai ištaria ir staiga
pasirodo jaunas ir pažeidžiamas.
Ak, po perkūnais…
 206/1506

– Labiausiai nerimauju dėl to, kad jie mane

medžioja. Jei medžioja mane… – pritrūkęs
žodžių, Kristianas nutyla.
– …gali sučiupti ir mane, – pašnabždomis
baigiu jo mintį.
Jis išbąla, o aš suprantu pagaliau išsi-
aiškinusi jo nerimo priežastį. Paglostau jam
veidą.
– Ačiū, – sukuždu.
Kristianas suraukia kaktą.
– Už ką?
– Kad man pasakei.
Jis papurto galvą ir vos pastebimai šypteli.
– Kartais mokate būti labai įtaigi, ponia
Grėj.
– O tu moki mąstyti ir slėpti širdyje savo
jausmus ir rūpesčius tol, kol numirsi. Nesu-
laukusį nė keturiasdešimties tave tikriausiai
pakirs infarktas, o aš noriu, kad būtum su man-
imi daug ilgiau.
 207/1506

– Tai tu nuvarysi mane į kapus. Kai

pamačiau tave plaukiančią vandens motociklu,
vos negavau infarkto.
Kristianas aukštielninkas vėl šlumšteli ant
lovos, delnais užsidengia akis ir pajuntu, kad
visu kūnu suvirpa.
– Kristianai, aš plaukiau vandens motociklu.
Jais plaukioja net vaikai. Ar bent nutuoki, kaip
jausiesi, kai nuvažiuosime į tavo namus Aspene
ir aš pirmą kartą išsiruošiu slidinėti?
Jis aikteli ir atsisuka į mane, o aš, matydama
siaubą jo veide, vos sulaikau juoką.
– Į mūsų namus Aspene, – pagaliau sako
Kristianas.
Aš nekreipiu į dėmesio į šį sakinį.
– Aš jau suaugusi, Kristianai, be to, daug
tvirtesnė, nei atrodau iš šalies. Kada tai suprasi?
Jis gūžteli ir stipriai sučiaupia lūpas. Nus-
prendžiu keisti temą.
 208/1506

– Geriau pakalbėkime apie gaisrą. Ar poli-

cijai žinoma, kad tai padegimas?
– Taip.
Kristiano veidas visiškai rimtas.
– Gerai.
– Dar labiau sustiprinsime apsaugą, –
dalykiškai priduria jis.
– Suprantu.
Staiga nužvelgiu Kristianą. Jis vis dar mūvi
šortus ir vilki marškinius, o aš – sportinius
marškinėlius. Viešpatie, kaip mudu atrodome…
„Viens, du, išdulkinau ir ačiū, ponia.“ Pagalvo-
jusi apie tai nusijuokiu.
– Iš ko juokiesi? – suglumęs klausia
Kristianas.
– Iš tavęs.
– Iš manęs?
– Taip. Iš tavęs. Tu vis dar su drabužiais.
– A, štai kas…
 209/1506

Jis pažvelgia į save, paskui į mane ir

išsišiepia iki ausų.
– Ką gi, juk pati žinote, kaip man sunku nu-
laikyti rankas patrauktas nuo jūsų, ponia Grėj,
juolab kai kikenate tarsi mokinukė.
Ak, tiesa, kutenimas. Cha! Kutenimas.
Vikriai atsisėdu ant Kristiano, bet jis akimirks-
niu perpranta nedorus mano ketinimus ir suči-
umpa už abiejų riešų.
– Ne, – sako, ir man aišku, kad kalba rimtai.
Žvilgteliu į Kristianą susiraukusi, papūtusi
lūpas, bet nusprendžiu, kad priimti tokio atlygio
jis nepasiruošęs.
– Prašau, nereikia, – sušnabžda jis. –
Negaliu pakęsti kutenimo. Vaikystėje niekada
nebūdavau kutenamas, – Kristianas nutyla, o aš
atpalaiduoju rankų raumenis, kad jam nereikėtų
manęs laikyti. – Žiūrėdavau, kaip Karikas
kutena Eliotą ir Miją, ir atrodydavo, kad jiems
labai smagu, bet aš… aš…
 210/1506

Priglaudžiu smilių jam prie lūpų.

– Ššš… Aš viską žinau, – sukuždu ir švelni-
ai pakšteliu į lūpas, kurias vos prieš akimirką
liečiau pirštu, o tada priglundu jam prie
krūtinės.
Netrukus pajuntu krūtinėje tvenkiantis
pažįstamą skausmą ir mane vėl apima iš pačių
sielos gelmių kylantis liūdesys dėl Kristiano
vaikystės – liūdesys, kurį nešiojuosi giliai
širdyje. Žinau, kad dėl šio vyro padaryčiau
viską, nes neapsakomai jį myliu.
Jis apkabina mane, įbeda nosį į plaukus,
giliai įkvepia ir švelniai paglosto nugarą.
Nežinau, ar ilgai taip gulime, bet galų gale nut-
raukiu mudu gaubiančią jaukią tylą.
– Kiek daugiausiai esi prabuvęs be pokalbio
su daktaru Flinu?
– Dvi savaites. O kodėl klausi? Jauti
nenugalimą norą mane kutenti?
 211/1506

– Ne, – nusijuokiu. – Tik manau, kad jis tau

padeda.
Kristianas prunkšteli.
– Ir turėtų. Pakankamai dosniai jam
atsilyginu.
Jis atsargiai trukteli man už plaukų, kad at-
sisukčiau ir pakelčiau į jį akis. Pakeliu galvą ir
sutinku jo žvilgsnį.
– Ar jums rūpi mano gerovė, ponia Grėj? –
tyliai klausia Kristianas.
– Kiekvienai gerai žmonai rūpi jos mylimo
vyro gerovė, pone Grėjau, – juokais
papriekaištauju Kristianui.
– Mylimo? – sušnabžda jis ir gailus klausi-
mas tarsi pakimba ore tarp mudviejų.
– Labai mylimo.
Paskubomis pabučiuoju jį, o jis droviai
nusišypso.
– Nori išlipti į krantą pavalgyti?
 212/1506

– Noriu valgyti ten, kur tu jausiesi

laimingas.
– Gerai, – šypteli jis. – Jachtoje galiu geri-
ausiai pasirūpinti tavo saugumu. Ir ačiū už
dovaną.
Kristianas pasilenkęs paima fotoaparatą ir
ištiesęs ranką nufotografuoja mudu – ką tik
pasikutenusius, pasimylėjusius, atvirai pasikal-
bėjusius ir apsikabinusius.
– Nėra už ką. Su malonumu tai padariau, –
nusišypsau ir Kristiano akys suspindi.

Žingsniuojame per didingus, auksu puoštus,

įmantraus stiliaus aštuoniolikto amžiaus
Versalio rūmus. Kadaise čia stovėjo kuklus
medžiotojų namelis, bet karalius Saulė jį per-
statė ir pavertė įspūdinga, prabangia valdovo
rezidencija. Vis dėlto, net nespėjus pasibaigti
aštuonioliktam amžiui, tos rezidencijos sienos
 213/1506

regėjo paskutinį iš visų absoliutinės monarchi-

jos karalių.
Įspūdingiausia, be jokios abejonės,
Veidrodžių salė. Pro langus, išeinančius į
vakarus, plūsta ankstyvos popietės saulės spin-
duliai, apšviesdami ant rytinės sienos sukabin-
tus veidrodžius, auksuotas lapo formos interjero
dekoro detales ir didžiulius krištolo sietynus.
Vaizdas pribloškiantis.
– Įdomu pamatyti, koks likimas ištinka
didybės manijos apimtą despotą, užsidariusį
prabangoje ir atsiskyrusį nuo pasaulio, – tyliai
sakau šalia stovinčiam Kristianui.
Jis nuleidžia akis, pakreipia galvą ir pažvel-
gia į mane susidomėjęs ir linksmai.
– Ką norite tuo pasakyti, ponia Grėj?
– Ak, tai viso labo man šovusi mintis, pone
Grėjau.
Nerūpestingai mosteliu ranka, rodydama
visas šias grožybes. Patenkintas savimi ir
 214/1506

šypsodamasis, jis atseka paskui mane į salės

vidurį; čia sustoju ir net išsižiojusi gėriuosi va-
izdu: veidrodyje atsispindinčiu nuostabiu sodu
ir ne mažiau nuostabiu Kristiano Grėjaus, savo
vyro, atspindžiu, kuris linksmai ir įžūliai žiūri į
mane.
– Pastatyčiau tau ne prastesnius, – sušn-
abžda jis. – Ir tik tam, kad galėčiau žiūrėti, kaip
saulės spinduliai auksina tavo plaukus, taip kaip
čia ir dabar, – Kristianas užkiša man už ausies
išsipešusią sruogą. – Atrodai kaip angelas, – pa-
giria jis, pabučiuoja man žemiau ausies
spenelio, paima už rankos ir tyliai priduria: –
Mes, despotai, darome tokius dalykus dėl savo
mylimų moterų.
Išgirdusi šį komplimentą nuraustu, droviai
šypteliu ir nuseku paskui jį per didžiulę salę.
 215/1506

– Apie ką galvoji? – švelniai klausia Kristi-

anas, išgėręs gurkšnelį popiečio kavos.
– Apie Versalio rūmus.
– Jie labai pretenzingi, tiesa? – nusišypso
jis.
Pasidairau po ne tokia akinama prabanga
tviskantį jachtos „Fair Lady“ valgomąjį ir pap-
učiu lūpas.
– Ši kajutė įrengta ne taip prabangiai, – lyg
ir teisindamasis sako jis.
– Žinau. Čia gražu. Be to, tai nuostabiausias
medaus mėnuo, kokio tik mergina galėtų norėti.
– Šit kaip? – nuoširdžiai nustebęs sako Kris-
tianas. Ir droviai nusišypso.
– Žinoma.
– Mums beliko dvi dienos. Gal yra dar kas
nors, ką norėtum pamatyti arba nuveikti?
– Aš tik noriu būti su tavimi, – sumurmu.
Kristianas pakyla nuo stalo ir pakšteli man į
kaktą.
 216/1506

– Ar ištvertum be manęs maždaug valandą?

Man reikia peržiūrėti elektroninį paštą ir
sužinoti, kas vyksta namie.
– Žinoma, – meiliai sakau, stengdamasi ner-
odyti nusivylimo, kad visą valandą turėsiu
prabūti be Kristiano.
Argi ne keista, kad trokštu nuolat būti su
juo?
– Ačiū už fotoaparatą, – dar kartą tyliai
padėkoja Kristianas ir nueina į darbo kabinetą.

GRĮŽUSI Į MUDVIEJŲ kajutę, nusprendžiu

peržiūrėti savo paštą ir atsidarau nešiojamąjį
kompiuterį. Gavau elektroninius laiškus nuo
mamos ir Keitės, ji perduoda man, kas naujo
namuose, ir smalsauja, kaip man patinka
medaus mėnuo. Ką gi, man jis labai patiko, kol
vieną dieną kažkas nusprendė padegti Grėjaus
įmonių holdingo buveinę… Vos baigiu rašyti
 217/1506

laišką mamai, į pašto dėžutę atkeliauja

elektroninis Keitės laiškas.

Siuntėjas: Katerina L. Kavanag

Data: 2011 m. rugpjūčio 17 d. 11:45
Gavėjas: Anastazija Grėj
Tema: DIEVE MANO!!!

Ana, ką tik sužinojau apie gaisrą Kristiano

biure.
Kaip manai, ar jis buvo padegtas?

K xox

Keitė prisijungusi! Iš karto griebiuosi savo

neseniai atrasto žaisliuko – „Skype“ programos.

Ana: Labas, ar tu vis dar prisijungusi?

Keitė: TAIP, Ana! Kaip laikaisi? Kaip
medaus mėnuo? Skaitei mano
 218/1506

laišką? Ar Kristianas žino apie

gaisrą?
Ana: Man sekasi gerai. Medaus mėnuo
nuostabus. Taip, skaičiau tavo
laišką. Taip, Kristianas žino.
Keitė: Taip ir maniau. Apie tai, kas
nutiko, žinome labai nedaug. O Eli-
otas man nieko neatskleidžia.
Ana: Renki medžiagą straipsniui?
Keitė: Kaip gerai tu mane pažįsti…
Ana: Kristianas man irgi ne kažin ką
papasakojo.
Keitė: Eliotas apie gaisrą sužinojo iš
Greisės!

Ak, ne, Kristianas tikrai nenori, kad žinia

apie gaisrą apskrietų visą Siatlą. Tad vėl išmė-
ginu savo firminę atkakliosios Kavanag dėmesį
blaškančią taktiką.

Ana: Kaip gyvena Eliotas ir Etanas?

 219/1506

Keitė: Etaną Siatle priėmė į psichologijos

magistro studijas. O Eliotas
nuostabus.
Ana: Sėkmės Etanui.
Keitė: Kaip laikosi tavo mėgstamas
buvęs dominantas?
Ana: Keite!
Keitė: Ką?
Ana: PATI ŽINAI KĄ!
Keitė: Gerai jau, gerai… Atsiprašau.
Ana: Jam sekasi gerai. Net labai gerai. :)
Keitė: Na, kol laiminga tu, laiminga ir aš.
Ana: Aš beprotiškai laiminga.
Keitė: :) Jau turiu bėgti. Ar galėtume
pasišnekėti vėliau?
Ana: Nežinau. Pažiūrėk, gal būsiu
prisijungusi. Tos laiko juostos –
gyva bėda!
Keitė: Tikra tiesa. Myliu tave, Ana.
Ana: Ir aš tave. Iki. x
Keitė: Iki. <3
 220/1506

Neabejoju, kad Keitė šniukštinėja ir renka

medžiagą straipsniui. Užverčiu akis į lubas ir
uždarau „Skype“, kol Kristianas nepamatė, apie
ką mudvi susirašinėjome. Jam nepatiktų, kad
buvo pavadintas buvusiu dominantu, be to,
nesu tikra, jog jis buvęs…
Garsiai atsidūstu. Keitė žino viską, mat prieš
tris savaites, vestuvių išvakarėse, kartu pral-
eidome vakarą, nemažai išgėrėme ir aš pasi-
daviau Kavanag kvotai. Pagaliau radau su kuo
pasišnekėti ir man labai palengvėjo.
Žvilgteliu į rankinį laikrodį. Po pietų praėjo
maždaug valanda ir jau ilgiuosi savo vyro.
Užlipu į denį pažiūrėti, gal jis jau baigė darbus.

Aš Veidrodžių salėje, o šalia, maloniai šyps-

odamasis ir kupinas švelnių jausmų, stovi Kris-
tianas. „Atrodai kaip angelas.“ Atsakau jam
džiugia šypsena, bet pažvelgusi į veidrodį
 221/1506

matau, kad pilkoje ir niūrioje salėje stoviu vi-

ena. Ne! Iškart vėl pasuku galvą į Kristianą, bet
jo šypsena liūdna ir ilgesinga. Jis užkiša man už
ausies išsipešusią plaukų sruogą. Paskui, net-
aręs nė žodžio, apsisuka ir neskubėdamas
nueina, jam traukiant per didžiulę salę prie
puošnių dvivėrių durų žingsnių garsas aidu at-
simuša nuo veidrodžių… Vienišas vyras, vyras
be atspindžio… Staiga pabundu gaudydama
kvapą ir mane apima panika.
– Ana, – susirūpinęs sušnabžda Kristianas,
gulintis šalia manęs tamsoje.
Ak, jis čia. Jis saugus. Užplūsta neapsako-
mas palengvėjimas.
– Ak, Kristianai… – sušnabždu mėgindama
apraminti besidaužančią širdį.
Kristianas stipriai apkabina mane ir tik tada
pajuntu, kad man skruostais bėga ašarų upeliai.
– Ana, kas yra?
 222/1506

Kristianas glosto man skruostą, šluosto

ašaras, o aš jo balse aiškiai girdžiu skausmą.
– Nieko. Tik paikas košmaras.
Norėdamas paguosti, jis pakšteli man į kak-
tą, bučiniais apiberia skruostus.
– Tik blogas sapnas, mažyte, – sumurma. –
Laikau tave glėby. Aš tave apginsiu.
Kvėpdama malonų Kristiano kūno kvapą,
priglundu prie jo mėgindama užmiršti netektį ir
siaubą, kuriuos jaučiau sapne, ir tą akimirką
žinau, kad pačioje širdies gilumoje labiausiai
bijau jo netekti.

7
„Tavo meilė – karalienė“ (angl.).
PENKTAS SKYRIUS

Krustelėjusi nevalingai ištiesiu ranką

ieškodama Kristiano, bet nieko neužčiuopiu. Po
velnių! Akimirksniu išvaikau visus miegus ir
nerimaudama apsidairau kajutėje. Kristianas
sėdi nedideliame krėsle prie lovos ir žiūri į
mane. Pasilenkęs kažką padeda ant grindų,
paskui atsistoja ir pagaliau išsitiesia ant lovos,
šalia manęs. Jis mūvi džinsus patrumpintomis
klešnėmis ir vilki pilkus sportinius
marškinėlius.
– Liaukis, nebijok. Viskas gerai, – švelniai ir
raminamai, tarsi šnekindamas kampe užspeistą
 224/1506

laukinį žvėrį, sako Kristianas. Tada atsargiai

nubraukia plaukus man nuo veido ir aš iš karto
aprimstu.
Matau, kaip Kristianas mėgina nuslėpti
susirūpinimą, bet jam nepavyksta.
– Tu jau porą dienų tokia nervinga… – rim-
tai žvelgdamas plačiai atmerktomis akimis
sumurma jis.
– Man viskas gerai, Kristianai.
Kuo linksmiau nusišypsau, mat nenoriu, kad
Kristianas žinotų, kaip man neramu dėl padegto
jo biuro. Sąmonėje tai iškyla, tai vėl priblėsta
skausmingas prisiminimas jausmo, apėmusio
mane, kai „Čarlis Tango“ patyrė avariją ir Kris-
tianas dingo be žinios; tas prisiminimas
neduoda man ramybės ir spaudžia širdį. Bet
stengiuosi šypsotis ir vyti jį šalin.
– Žiūrėjai į mane miegančią?
 225/1506

– Taip, – linkteli Kristianas, nenuleisdamas

nuo manęs skvarbaus žvilgsnio. – Tu kalbėjai
per miegus.
– Ak.
Mėšlas! Ką sakiau?
– Tu nerimauji, – priduria Kristianas ir jo
akyse išvystu rūpestį.
Ar nuo šio vyro visiškai nieko negaliu
nuslėpti? Jis pasilenkia ir pakšteli man tarp
antakių.
– Kai susirauki, šioje vietoje susimeta vos
matomos V raidės formos raukšlelės. Malonu
jas bučiuoti. Nesijaudink, mažyte, aš tavimi
pasirūpinsiu.
– Nerimauju ne dėl savęs, o dėl tavęs, –
niūriai sakau. – Kas tave persekioja?
Išgirdęs, kokiu tonu kalbu, Kristianas at-
laidžiai šypteli.
 226/1506

– Aš jau pakankamai suaugęs ir grėsmingas,

galiu apsiginti. Nagi, kelkis. Prieš grįžtant
namo noriu padaryti dar vieną dalyką.
Jis apdovanoja mane plačia, berniokiška
šypsena, tarsi norėdamas sušukti: „Taip, man
tikrai tik dvidešimt aštuoneri!“, ir pliaukšteli
man per sėdynę. Taip netikėtai užklupta šūk-
teliu, paskui staiga prisimenu, kad šiandien
grįžtame į Siatlą, ir nuliūstu. Nenoriu išvaži-
uoti. Džiūgavau visą parą būdama su Kristianu
ir nesu pasiruošusi dalytis savo vyro su jo
įmone, tėvais, broliu ir seserimi. Mudu pral-
eidome nuostabų medaus mėnesį. Pripažįstu,
buvo ir sunkių akimirkų, bet ką tik susituokusi-
os poros gyvenime tai tikriausiai įprasta?
Kristianas negali nuslėpti berniokiško
jaudulio ir, nors apnikta niūrių minčių, gera jo
nuotaika pamažu užsikrečiu ir aš. Jis grakščiai
atsistoja, o aš susidomėjusi paseku jo
pavyzdžiu. Ką jis sumanė?
 227/1506

KRISTIANAS PRIRIŠA RAKTO DIRŽELĮ man

prie riešo.
– Nori, kad vairuočiau?
– Taip, – linksmai nusišypso jis. – Ne per
stipriai?
– Ne, kaip tik. Ar dėl to vilki gelbėjimosi
liemenę? – klausiu kilstelėdama antakį.
– Kaip tik dėl to.
Negaliu susilaikyti nesukikenusi.
– Kaip puikiai jūs vertinate mano gebėjimą
vairuoti, pone Grėjau.
– Kaip visada, ponia Grėj.
– Ką gi, tik nepradėk manęs mokyti.
Lyg gindamasis Kristianas kilsteli rankas,
bet šypsosi.
– Argi drįsčiau?
– Taip, drįstum, ir taip jau darei, tik čia
mudu negalime sustoti prie šaligatvio
pasiginčyti.
 228/1506

– Labai tiksliai suformuluota pastaba, ponia

Grėj. Ar stovėsime ant šios platformos visą di-
eną aptarinėdami jūsų gebėjimą vairuoti, ar vis
dėlto pasilinksminsime?
– Taikli pastaba, pone Grėjau.
Čiumpu vandens motociklo rankenas ir jį
apžergiu. Kristianas atsisėda man už nugaros ir
atsispiria koja, kad atsiskirtume nuo jachtos.
Teiloras ir du jachtos denyje dirbantys jūreiviai
susidomėję mus stebi. Kristianas pasislenka į
priekį, tvirtai apglėbia mane ir šlaunimis
prisiglaudžia prie mano šlaunų. Taip, kaip tik
dėl to šią transporto priemonę taip mėgstu.
Įkišu raktą į spynelę, paspaudžiu įjungimo my-
gtuką ir variklis suūžia.
– Pasiruošęs?! – perrėkdama triukšmą
klausiu Kristiano.
– Kaip visada, – prikišęs lūpas man prie aus-
ies atsako jis.
 229/1506

Švelniai paspaudžiu pavarų svirtį ir vandens

motociklas ima tolti nuo jachtos, tik pagal
mano skonį – per lėtai. Kristianas apkabina
mane stipriau. Dar šiek tiek spusteliu pavarų
svirtį, mudu šauname pirmyn ir man labai
smagu, kad variklis neužgęsta.
– Palauk, ramiau! – šūkteli už nugaros sėd-
intis Kristianas, bet balse aiškiai išgirstu dži-
augsmo gaidelę.
Pralekiu pro jachtą ir pasuku į atvirą jūrą.
Mes nuleidę inkarą prie Varo Sen Lorano, tolu-
moje matyti prie horizonto linijos prigludęs,
kaip iš čia atrodo, tiesiog Viduržemio jūroje
pastatytas Nicos Žydrojo Kranto oro uostas.
Nuo vakar vakaro, kai čia apsistojome, girdėjau
leidžiantis vieną vienintelį lėktuvą. Nuspren-
džiu pažvelgti į jį iš arčiau.
Slysdami bangų keteromis, mudu švilpiame
oro uosto link. Aš sužavėta ir labai džiaugiuosi,
kad Kristianas leido man vairuoti. Šitaip
 230/1506

skriedama pamirštu visus pastarąsias porą dienų

mane kankinusius rūpesčius.
– Kitą kartą plauksime dviem vandens mo-
tociklais! – šaukia Kristianas.
Nusišypsau, nes mintis, kad galėčiau su juo
lenktyniauti, tikrai viliojanti.
Per šaltus melsvus vandenis mums lekiant
link vietos, panašios į kilimo tako pabaigą,
staiga mane išgąsdina perkūniškai garsus be-
sileidžiančio reaktyvinio lėktuvo variklių gaud-
esys. Triukšmas toks, kad iš išgąsčio staiga pas-
uku vairą ir paspaudžiu pavarų svirtį, supain-
iojusi ją su stabdžiais.
– Ana! – šūkteli Kristianas, bet jau per vėlu.
Inercijos jėga išmeta mane iš sėdynės į orą,
lekiu mostaguodama rankomis ir kojomis, Kris-
tianas skrieja man iš paskos ir abu pūkštelime į
vandenį.
Klykdama panyru į šviesiai mėlynas bangas
ir nuryju gurkšnelį šlykštaus skonio
 231/1506

Viduržemio jūros vandens. Taip toli nuo kranto

jis šaltas, bet kadangi vilkiu gelbėjimosi
liemenę, nepraėjus nė sekundei išnyru.
Kosėdama ir spjaudydamasi. Nusibraukusi nuo
akių jūros vandenį, imu dairytis Kristiano. Jis
jau plaukia prie manęs. Vandens motociklas
užgesusiu varikliu lyg niekur nieko plūduriuoja
už poros metrų.
– Ar nesusižeidei? – priplaukęs klausia Kris-
tianas, o akyse – panika.
– Ne, – kimiai tarsteliu, neslėpdama nuo jo
pakilios nuotaikos.
Matai, Kristianai? Tai blogiausia, kas gali
nutikti plaukiojant vandens motociklu! Jis mane
apkabina, delnais suspaudžia smilkinius ir
atidžiai pažvelgia į veidą.
– Matai, nieko baisaus nenutiko! – plačiai
šypsodamasi sušunku, mums plūduriuojant
vandenyje.
 232/1506

Pagaliau, aiškiai atlėgusia širdimi, ir Kristi-

anas man šypteli.
– Rodos, ne. Tik tiek, kad sušlapau, – suni-
urna, bet, sprendžiant iš balso, jis puikiai
nusiteikęs.
– Aš irgi šlapia.
– Man patinka, kai tu šlapia, – išsiviepia jis.
– Kristianai! – priekaištingai šūkteliu,
dėdamasi teisėtai pasipiktinusi.
Kristianas atrodo puikiai, jis man plačiai
nusišypso, tada pasilenkia ir stipriai mane
pabučiuoja. Kai atšlyja, man trūksta oro.
– Eikš. Grįžkime. Dabar mums reikia nu-
siprausti po dušu. Vairuosiu aš.

Dykinėjame kompanijos „British Airways“ pir-

mos klasės laukiamajame Hitrou oro uoste,
Londono pakraštyje, ir laukiame jungiamojo
skrydžio į Siatlą. Kristianas susikaupęs skaito
 233/1506

„Financial Times“. Išsiimu jo fotoaparatą

norėdama padaryti kelias Kristiano nuotraukas.
Su džinsais, baltais firminiais lininiais
marškiniais ir ant jų V raidės formos apykaklės
pakabintais saulės akiniais dideliais veidrodini-
ais stiklais jis atrodo toks viliojantis… Bet
blykstė patraukia jo dėmesį. Jis pakelia į mane
akis, sumirksi ir droviai nusišypso.
– Kaip gyvuojate, ponia Grėj? – klausia.
– Liūdna, kad reikia grįžti namo, – sumur-
mu. – Man patiko turėti tave vien sau.
Kristianas paima mano ranką, pakelia prie
lūpų ir švelniai pabučiuoja krumplius.
– Ir man.
– Bet? – klausiu, nes man pasirodė, kad tarp
šių dviejų paprastų Kristiano žodelių slypėjo ir
nebylusis „bet“.
Kristianas suraukia kaktą.
– Koks dar „bet“? – apsimestinai gūžteli
pečiais jis.
 234/1506

Pakreipiu galvą ir pažvelgiu į jį nutaisiusi

kvočiamąją veido išraišką, kurią kelias dienas
tobulinau. Kristianas atsidūsta, padeda laikraštį.
– Noriu, kad tas padegėjas būtų sučiuptas ir
dingtų iš mūsų gyvenimo.
– Ak…
Teiginys, rodos, visiškai teisingas, tik mane
glumina, kad jis taip tiesiai išklojo.
– Jei Velčas leis, kad nutiktų dar kas nors
panašaus, aš jam parodysiu, iš kur kojos dygsta,
– grėsmingai sako Kristianas ir mane nukrečia
šiurpas.
Jis ramiai žvelgia į mane ir jau nesusigaud-
au, ar taip drąsina ir mane kalbėti nepagarbiai,
ar siekia ko kito. Neišmanau, kaip kitaip
panaikinti tarp mudviejų staiga kilusią įtampą,
tad pakeliu fotoaparatą ir padarau dar vieną
nuotrauką.
 235/1506

– Ei, miegale, mes jau namie, – sumurma

Kristianas.
– Hm… – sumykiu, nenoromis busdama iš
gundančio sapno, kuriame mudu su Kristianu
sėdime ant iškylų pakloto Kju soduose.
Aš išsekusi. Kelionės, net pirmąja klase,
labai vargina. Manau, nesudėjau bluosto aštuo-
niolika valandų iš eilės, o gal ir daugiau – iš
nuovargio pamečiau skaičių. Girdžiu, kaip at-
sidaro automobilio durelės ir prie manęs pasi-
lenkia Kristianas. Jis atsega saugos diržą, paima
mane ant rankų ir pažadina.
– Pala, aš moku vaikščioti, – mieguista
protestuoju.
Jis prunkšteli.
– Turiu pernešti tave per namų slenkstį.
Rankomis tvirčiau apsiveju jam kaklą.
– Užneši visus trisdešimt aukštų? – klausiu
ir provokuojamai nusišypsau.
 236/1506

– Ponia Grėj, man labai malonu pranešti,

kad priaugote truputį svorio.
– Ką?!
Kristianas vypteli.
– Todėl, jei neprieštaraujate, pasinaudosime
liftu.
Žiūrėdamas į mane, jis prisimerkia, bet
žinau, kad tik šaiposi.
Teiloras atidaro duris į Eskalos vestibiulį ir
nusišypso.
– Sveiki sugrįžę, pone Grėjau ir ponia Grėj.
– Ačiū, Teilorai, – padėkoja Kristianas.
Vos vos šypteliu Teilorui ir pažiūriu, kol jis
nueina prie „Audi“, kurioje prie vairo jo laukia
Sojeris.
– Kodėl sakai, kad priaugau svorio? – piktai
dėbteliu į Kristianą.
Kristiano šypsena išplatėja ir, nešdamas per
vestibiulį, jis tvirčiau priglaudžia mane prie
krūtinės.
 237/1506

– Priaugai visai nedaug, – patikina jis ir

staiga jo veidas apsiniaukia.
– Kas yra? – klausiu stengdamasi
neišsiduoti, kad nerimauju.
– Susigrąžinai tą svorį, kurio netekai, kai
buvai mane palikusi, – tyliai paaiškina Kristi-
anas ir iškviečia liftą.
Jo veidas vėl paniūra. Pamačius Kristianą
taip netikėtai ir staiga prislėgtą, man suspaudžia
širdį.
– Liaukis… – Pirštais perbraukiu jam per
veidą, panardinu juos į plaukus ir prisitraukiu jį
arčiau. – Jei nebūčiau išėjusi, ar dabar stovėtum
čia, laikydamas mane ant rankų?
Pilkų kaip debesis prieš audrą Kristiano akių
žvilgsnis sušvelnėja ir jis droviai nusišypso –
šią jo šypseną mėgstu labiausiai.
– Ne, – sako jis ir, tebelaikydamas mane ant
rankų, žengia į lifto kabiną. Tada švelniai mane
pabučiuoja. – Ne, ponia Grėj, nestovėčiau. Bet
 238/1506

žinočiau galįs jus apsaugoti, nes būtumėte

klusni ir man neprieštarautumėte.
Jis kalba taip, tarsi šiek tiek gailėtųsi… Po
perkūnais…
– Man patinka tau nepaklusti, – nusprendžiu
surizikuoti.
– Žinau. Ir aš dėl to… toks laimingas, –
sako Kristianas ir, nors ir suglumęs, nusišypso
man.
Ak, ačiū Dievui.
– Nors ir esu stora? – sušnabždu.
Jis nusijuokia.
– Nors ir esi stora.
Kristianas vėl mane pabučiuoja, tik šį kartą
aistringiau, panardinu pirštus jam į plaukus ir
stipriai laikau, o mūsų liežuviai susipina ir ima
šokti lėtą, bet jausmingą šokį. Liftui pasiekus
viršutinį aukštą, sustojus ir dzingtelėjus, abu
gaudome kvapą.
– Labai laimingas, – sumurma Kristianas.
 239/1506

Dabar jo šypsena vylingesnė, žvilgsnis

paslaptingas ir žadantis kūnišką pramogą. Tarsi
norėdamas atitokti, jis papurto galvą ir nuneša
mane į vestibiulį.
– Sveika sugrįžusi, ponia Grėj.
Jis vėl mane pabučiuoja, šį kartą santūriai, ir
apdovanoja firmine akinama Kristiano Grėjaus
šypsena, o jo akys spindi iš džiaugsmo.
– Sveikas sugrįžęs, pone Grėjau, – meiliai
nusišypsau ir mano širdis, tarsi atsiliepdama į
puikią jo nuotaiką, taip pat prisipildo
džiaugsmo.
Tikiuosi, kad Kristianas mane paleis, bet ap-
sirinku. Per vestibiulį ir visą koridorių jis nun-
eša mane į didžiąją svetainę, nuleidžia ant vir-
tuvės salelės ir aš lieku ten sėdėti tabaluodama
kojomis. Iš virtuvės spintelės jis išima dvi šam-
pano taures, o iš šaldytuvo – butelį atvėsinto
mūsų mėgstamiausio „Bollinger“ šampano.
Tada vikriai, neištaškydamas nė lašelio, jį
 240/1506

atkemša, įpila rožinio gėrimo į abi taures ir vi-

eną paduoda man. Paėmęs kitą, Kristianas at-
sargiai praskiria man kojas, žingteli į priekį ir
sustoja tarp jų.
– Už mus, ponia Grėj.
– Už mus, pone Grėjau, – sušnabždu jaus-
dama, kad droviai šypsausi.
Susidaužiame ir po gurkšnelį išgeriame.
– Žinau, kad tu pavargusi, – tyliai sako Kris-
tianas, nosimi braukydamas man per nosį. – Bet
aš tikrai labai norėčiau į lovą… ne miegoti… –
Jis pabučiuoja man į lūpų kamputį. – Tai pir-
moji mūsų naktis namie ir tu tikrai priklausai
man.
Nutilęs jis bučiniais apiberia man kaklą. Si-
atle dabar ankstyvas vakaras, o aš nuvargusi
kaip šuo, bet giliai papilvėje pajuntu tvenkiantis
geismą.
 241/1506

KRISTIANAS RAMIAI MIEGA ŠALIA, O aš

žiūriu į rožinius ir gelsvus tekančios saulės
spindulius, besiskverbiančius pro didelius lan-
gus. Jis guli užmetęs ranką man ant krūtų ir aš,
mėgindama užmigti, kvėpuoju tokiu pat ritmu
kaip Kristianas, bet mano pastangos beviltiškos.
Aš visiškai žvali, mano vidinis laikrodis rodo
vidutinį Grinvičo laiką, o galvoje kirba daugybė
minčių.
Per pastarąsias tris savaites, – ak, ir ką aš
mėginu apgauti – per pastaruosius tris mėnesi-
us, – tiek daug visko nutiko, kad vis dar jaučiu
žemę slystant iš po kojų. Štai jau esu ponia
Grėj, ištekėjusi už žavingiausio, patraukliausio,
filantropiškiausio, nesuvokiamai turtingo mag-
nato – geresnio moteris negalėtų rasti. Kaipgi
viskas taip greitai įvyko?
Pasiverčiu ant šono ir pažvelgiu į Kristianą.
Žinau, kad jis žiūri į mane miegančią, bet retai
turiu progą atsakyti tuo pačiu. Miegodamas jis
 242/1506

atrodo jaunas ir neslegiamas jokių rūpesčių, jo

ilgos blakstienos nuleistos ir siekia skruostus,
ant smakro matyti želiantys barzdos šereliai,
išraiškingos lūpos truputį prasiskyrusios ir at-
palaiduotos, nes jis giliai kvėpuoja pro burną.
Noriu jį pabučiuoti, įkišti liežuvį tarp lūpų, pirš-
tais perbraukti per švelnius, bet jau truputį duri-
ančius barzdos šerius. Tenka ne juokais tvardyt-
is, kad atsispirčiau pagundai jį paliesti ir pažad-
inti. Hm… Galėčiau dantimis pagrybščioti ir
pačiulpti ausies spenelį… Pasąmonė, pakėlusi
galvą nuo antro „Čarlzo Dikenso raštų“ tomo,
rūsčiai dėbteli į mane per akinių pusmėnulio
formos rėmeliais viršų ir nebyliai man
papriekaištauja: „Palik tą vargšą žmogų ramy-
bėje, Ana.“
Pirmadienį man reikia į darbą. Tad šiandien
mūsų gyvenimas turi grįžti į įprastas vėžes.
Pastarąsias tris savaites beveik kiekvieną
minutę leidus su Kristianu, bus keista visą
 243/1506

dieną jo nematyti. Atsigulusi ant nugaros įs-

ispoksau į lubas. Gal kas pamanytų, kad
praleidžiant tiek daug laiko kartu galima
pasijusti suvaržytam, bet iš tiesų taip nebuvo.
Mėgavausi kiekviena akimirka, net mudviejų
barniais. Kiekviena akimirka… išskyrus tą, kai
mus pasiekė žinia apie gaisrą Grėjaus įmonių
holdingo pastate.
Man kraujas sustingsta gyslose. Kas galėtų
trokšti pakenkti Kristianui? Man vėl neduoda
ramybės šis mįslingas klausimas. Gal koks nors
jo verslo partneris? Kuri nors iš buvusiųjų? Ne-
patenkintas darbuotojas? Neįsivaizduoju, o
Kristianas apie visa tai tebekalba labai
nenoromis, atskleidžia tik tiek, kad išsisuktų
nuo mano kamantinėjimų, ir teisinasi, kad
siekia mane apsaugoti. Atsidūstu. Mano įstab-
usis baltasis ir juodasis riteris visada mane
saugo. Ir kaip man priversti jį atsiverti?
 244/1506

Kristianas sujuda ir aš, nenorėdama jo

pažadinti, sustingstu, bet įsitempdama pasiekiu
priešingą rezultatą. Prakeikimas! Dvi spind-
inčios akys įdėmiai sužiūra į mane.
– Kas atsitiko?
– Nieko. Miegok, – pamėginu nusišypsoti ir
jį nuraminti.
Bet Kristianas pasirąžo, delnu persibraukia
per veidą ir atsako man plačia šypsena.
– Tavo kūnas dar neprisitaikė prie pasikeitu-
sios laiko juostos? – klausia.
– Negaliu užmigti.
– Žinau, kaip gydyti šią ligą, bet tas būdas
tinka tik tau, mažyte.
Kristianas lyg mokinukas taip išsišiepia iki
ausų, kad ir sukikenu, ir užverčiu akis į lubas.
Netrukus nuveju šalin visas mintis ir dantimis
švelniai suspaudžiu jo ausies spenelį.
 245/1506

AUTOMOBILIU „AUDI R8“ MUDU su Kristi-

anu važiuojame Penktuoju tarpregioniniu greit-
keliu link 520-ojo tilto. Vykstame pas jo tėvus
pietų – sekmadienio pietų, turinčių atstoti ir
mūsų sutiktuves. Susirinks visa šeima, ateis ir
Keitė su Etanu. Tiek laiko praleidus dviese, bus
keista vėl atsidurti didelėje draugijoje. Šiandien
rytą pasikalbėti su Kristianu beveik neturėjau
progos. Krausčiau mūsų lagaminus, o jis visą
laiką buvo užsidaręs savo darbo kambaryje.
Sakė, kad man nebūtina lagaminų išpakuoti,
kad tai padarysianti ponia Džouns. Be ko kito,
man reikės priprasti ir prie to, kad namie turime
aptarnaujančio personalo. Norėdama atsikratyti
apnikusių minčių, išsiblaškiusi pirštais per-
braukiu per oda apmuštas duris. Jaučiuosi tarsi
nesava. Gal dėl laiko skirtumo? Gal dėl to
padegimo?
– Ar leisi man ją vairuoti? – klausiu širdyje
stebėdamasi, kad garsiai reiškiu mintis.
 246/1506

– Žinoma, – šypsodamasis linkteli Kristi-

anas. – Visa, kas mano, dabar ir tavo. Bet jei
įbrėši mašiną, vesiuosi tave į Raudonąjį kančių
kambarį, – Kristianas žvilgteli į mane piktdži-
ugiškai šypsodamasis.
Velnias! Išpūtusi akis įsispoksau į jį. Ar tai
pokštas?
– Juokauji? Baustum mane už tai, kad
įbrėžiau tavo automobilį? Jis tau brangesnis už
mane? – klausiu norėdama paerzinti.
– Jūs abu man beveik vienodai brangūs, –
paaiškina jis ir, uždėjęs ranką man ant kelio,
spusteli. – Tik mašina naktį manęs nešildo.
– Neabejoju, kad tai galima pataisyti.
Galėtum miegoti mašinoje, – nusišaipau.
Kristianas nusijuokia.
– Nepraėjo nė para, kai grįžome namo, o jau
spiri mane lauk?
Kristianas atrodo labai patenkintas. Kai
pažvelgiu į jį, išsišiepia iki ausų, ir nors noriu
 247/1506

ant jo pykti, kai jis taip nusiteikęs, tiesiog

negaliu. Gerai pagalvojusi suprantu, kad jo
nuotaika geresnė nuo tos akimirkos, kai išėjo iš
savo darbo kambario. Dar man dingteli, kad
irztu dėl to, jog turime grįžti į tikrovę, o aš
nežinau, ar jis vėl taps uždaru Kristianu, –
tokiu, koks buvo prieš medaus mėnesį, – ar
man atiteks nauja, patobulinta Kristiano Grė-
jaus versija.
– Kodėl tu toks patenkintas? – klausiu.
Kristianas vėl apdovanoja mane akinama
šypsena.
– Nes šis pokalbis toks… normalus.
– Normalus! – prunkšteliu. – Prieš tris
savaites susituokus! O kaipgi.
Jo šypsena išblėsta.
– Juokauju, Kristianai, – paskubomis sumur-
mu, mat nenoriu gadinti jam nuotaikos.
Man dingteli, kad Kristianas kartais visiškai
nepasitiki savimi. Nujaučiu, kad visada toks ir
 248/1506

buvo, tik slėpė tą nepasitikėjimą po grėsminga

išore. Kristianą labai lengva suerzinti, galbūt
dėl to, kad jis nepratęs būti traukiamas per
dantį. Man tai tikras atradimas, stebėdamasi
galvoju, kad mudviem dar reikia vienam kitą
daug geriau pažinti.
– Nesijaudink, vairuosiu tik savo „Saab“, –
burbteliu ir nusisukusi įsižiūriu pro langą, mė-
gindama atsikratyti slogučio.
– Palauk. Kas yra?
– Nieko.
– Kartais tu mane nervini, Ana. Pasakyk,
kas yra?
Atsisukusi šypteliu Kristianui.
– Tu ne geresnis, Grėjau.
Jis suraukia kaktą.
– Aš stengiuosi, – tyliai sako.
– Žinau. Ir aš stengiuosi.
Nusišypsau ir man nuotaika truputį pagerėja.
 249/1506

UŽSIMAUKŠLINĘS VIRTUVĖS ŠEFO

KEPURĘ IR užsirišęs prijuostę, ant kurios
puikuojasi užrašas „Profesionalus mėsos kepė-
jas“, prie kepsninės stovintis Karikas atrodo
juokingai. Kiekvieną kartą į jį pažvelgusi ne-
jučia šypteliu. Tiesą sakant, nuotaika man labai
pasitaisiusi. Visi sėdime prie stalo terasoje
Grėjų šeimos namuose ir mėgaujamės
besibaigiančios vasaros saule. Greisė su Mija
dėlioja ant stalo įvairių rūšių salotas, Eliotas su
Kristianu broliškai traukia vienas kitą per dantį
ir aptarinėja naujojo namo statybos planus, o
Etanas su Keite prisispyrę klausinėja manęs,
kaip praėjo medaus mėnuo. Kristianas laiko
mane už rankos, pirštais žaisdamas su
sužadėtuvių ir vestuviniu žiedais.
– Taigi, jei baigtum derinti namo projektą su
Džija ir jį patvirtintum, galėčiau imtis darbo su
visa savo brigada, nes nuo rugsėjo iki lapkričio
vidurio turime laisvą tarpą, – sako Eliotas, tada
 250/1506

rąžydamasis ištiesia ranką ir nuleidžia Keitei

ant peties, o ši nusišypso.
– Rytoj vakare Džija turėtų ateiti pas mane
aptarti namo projekto, – paaiškina Kristianas. –
Tikiuosi, viską galutinai suderinsime.
Atsisukęs jis klausiamai pažvelgia į mane.
Ak… tai bent naujienos…
– Žinoma.
Nusišypsau jam, nes į mane žiūri visi jo
namiškiai, bet iš tiesų vėl suirztu. Kodėl jis
sprendžia tokius reikalus visiškai nesitardamas
su manimi? O gal man nuotaika subjūra
prisiminus Džiją – putliomis lūpomis,
didelėmis krūtimis, vilkinčią brangiais firmini-
ais drabužiais, išsikvepinusią išskirtiniais kve-
palais ir provokuojamai besišypsančią mano
vyrui? Pasąmonė piktai į mane dėbteli. „Jis ne-
davė tau nė menkiausios dingsties pavyduli-
auti.“ Po perkūnais, kokia nepastovi šiandien
mano nuotaika… Kas man darosi?
 251/1506

– Ana, – iš susimąstymo pažadina mane

Keitė. – Ar tu vis dar Pietų Prancūzijoje?
– Taip, – šyptelėdama atsakau.
– Puikiai atrodai, – priduria ji, nors, tardama
šiuos žodžius, susiraukia.
– Abu puikiai atrodote, – nuoširdžiai
nusišypso Greisė, o Eliotas vėl pripila mums
taures.
– Už laimingą porą, – keldamas taurę
linksmai pasiūlo tostą Karikas ir visi sėdintys
prie stalo pritariamai jį pakartoja.
– Ir sveikinimai Etanui, priimtam studijuoti
psichologijos Siatlo universitete, – neslėpdama
pasididžiavimo įsiterpia Mija. Paskui žavingai
jam nusišypso ir Etanas taip pat atsako jai
šypsniu.
Kažin, ar jai jau pavyko pralaužti ledus su
Etanu? Žvelgiant iš šalies, sunku pasakyti.
Prie stalo klausausi pokalbių ir geraširdiškų
pokštų. Kristianas pasakoja apie netrumpą, net
 252/1506

tris savaites trukusią, mūsų kelionę, tiesa, kai

ką truputį pagražindamas. Jis atrodo atsipalai-
davęs ir ramus, pamiršęs rūpesčius dėl padegto
biuro. O aš, rodos, niekaip negaliu atsikratyti
prastos nuotaikos. Stumdau maistą savo
lėkštėje paimdama vos vieną kitą kąsnelį.
Vakar Kristianas pasakė, kad esu stora. „Jis
pajuokavo!“ Pasąmonė vėl perveria mane
rūsčiu žvilgsniu. Eliotas netyčia nustumia nuo
stalo savo taurę, ši sudūžta į terasos plyteles
visus išgąsdindama ir prie stalo kyla šioks toks
sąmyšis, mat reikia sušluoti duženas ir išvalyti
terasą.
– Jei neatsikratysi niūrios nuotaikos, nus-
ivesiu tave į elingą ir pagaliau iškaršiu
užpakalį, – sušnibžda man Kristianas.
Apstulbusi tyliai aikteliu, pasisuku ir įs-
ispoksau į jį. Ką? Ar jis mane erzina?
– Nedrįstum! – sušnypščiu ir giliai krūtinėje
pajuntu jau pažįstamą malonų jaudulį.
 253/1506

Žiūrėdamas į mane, Kristianas kilsteli ant-

akį. Žinoma, kad drįstų. Paskubomis užmetu
akį į kitapus stalo prieš mane sėdinčią Keitę. Ji
susidomėjusi mudu stebi. Vėl atsisuku į Kristi-
aną ir pažvelgiu į jį primerkusi akis.
– Pirmiausia turėtum mane pagauti, o šį
kartą aviu batelius žema pakulne, – suburbu.
– Mielai pamėginčiau, – pašnibždomis at-
sako jis, apdovanodamas mane savo firmine
šypsena, manau, juokauja.
Nuraustu. Net keista, bet jaučiuosi geriau.
Vos pavalgome deserto – braškių su plakta
grietinėle, – prakiūra dangus. Visi šokame, či-
umpame nuo stalo lėkštes, taures ir nešame jas į
virtuvę.
– Gerai, kad ėmė lyti tik dabar, kai baigėme
valgyti, – einant į svetainę namo gilumoje
patenkinta sako Greisė.
Kristianas prisėda prie tviskančio juodo pi-
anino, primina tylųjį pedalą ir ima skambinti
 254/1506

girdėtą, bet man ne iš karto atpažįstamą

melodiją.
Greisė teiraujasi, kokį įspūdį man padarė
San Pol de Vansas. Juodu su Kariku tame
miestelyje lankėsi prieš daugelį metų, taip pat
per savo medaus mėnesį, ir man dingteli, kad
tai geras ženklas, juolab matant, kad jie dar ir
šiandien laimingi. Keitė su Eliotu jaukiai įsi-
taisę ant didelės, minkštos sofos, o Etanas, Mija
ir Karikas įsitraukę į rimtą pokalbį. Rodos, apie
psichologiją.
Staiga visi kaip vienas Grėjai liaujasi kal-
bėję ir įbeda akis į Kristianą.
Kas atsitiko?
Skambindamas pianinu Kristianas tyliai
dainuoja. Mus apgaubia bežadė tyla, ištempę
ausis, visi klausomės malonaus, išlavinto balso
ir dainos „Kad ir kur tu eitum“8 žodžių. Ir ank-
sčiau esu girdėjusi Kristianą dainuojant; o jie –
ne? Staiga pajutęs, kad svetainėje įsiviešpatavo
 255/1506

mirtina tyla, Kristianas nutyla. Keitė klausiamai

pažvelgia į mane, o aš tik gūžteliu. Kristianas
pasisuka su aukšta sukamąja kėde ir, supratęs,
kad tapo dėmesio centru, nepatenkintas
susiraukia.
– Nesustok, – maloniai paragina jį Greisė. –
Niekada negirdėjau tavęs dainuojant, Kristi-
anai. Niekada.
Ji nustebusi žiūri į sūnų. Mąsliai nužvelgęs
mamą, Kristianas vėl atsisėda ant pianino kėdės
ir po akimirkos gūžteli pečiais. Jis nervingai
dirsteli į mane, paskui – į vitrininius terasos
langus. Visi svetainėje vėl ima nedrąsiai
šnekučiuotis, tik aš viena nenuleidžiu akių nuo
savo mylimo vyro.
Mano dėmesį išblaško Greisė – sučiumpa
mane už rankų, o paskui staiga apkabina ir sus-
paudžia glėbyje.
– Ak, mieloji mergaite! Ačiū, ačiū tau… –
sušnabžda ji taip tyliai, kad girdėčiau tik aš.
 256/1506

Pajuntu gerklėje įstrigusį gumulą.

– Hm…
Aš ją taip pat apkabinu, nors gerai ir
nežinau, už ką ši moteris man dėkoja. Greisė
šypsosi, jos akys spindi ir ji pakšteli man į skru-
ostą. Ką ypatingo padariau?
– Išvirsiu arbatos, – kimiai, tramdydama
ašaras, sako ji.
Neskubėdama prieinu prie Kristiano, dabar
jau stovinčio ir žiūrinčio pro vitrininius langus.
– Labas, – sumurmu.
– Sveika.
Jis apglėbia mane per juosmenį, prisitraukia
arčiau, o aš įkišu ranką į užpakalinę jo džinsų
kišenę. Abu žiūrime į lietų.
– Geriau jautiesi?
Linkteliu.
– Puiku.
– O tu moki nutildyti žmones.
 257/1506

– Visą laiką tą ir darau, – atsako Kristianas

ir nusišypso.
– Taip, darbe, bet tik ne čia.
– Tiesa, ne čia.
– Niekas nėra girdėjęs tavęs dainuojant?
Niekada?
– Pasirodo, ne, – trumpai ir santūriai sako
jis. – Gal jau važiuokim namo?
Pakeliu akis į Kristianą, mėgindama nuspėti
jo nuotaiką. Jis žvelgia švelniai, maloniai, tru-
putį sutrikęs. Nusprendžiu pakeisti temą.
– Ketini iškaršti man užpakalį? – pašnibž-
domis klausiu ir staiga pajuntu virpulį
paširdžiuos.
Galbūt kaip tik to man ir reikia… Gal kaip
tik to man ir trūko?..
Kristianas nužvelgia mane, jo žvilgsnis ima
drumstis.
– Nenoriu tavęs užgauti, bet būčiau labai
laimingas, jei galėčiau pažaisti.
 258/1506

Nervingai pasidairau po erdvią svetainę, bet

mudviejų pokalbio niekas negirdi.
– Tik jei nusižengsite, ponia Grėj, – pasilen-
kęs sušnabžda man į ausį Kristianas.
Ir kaip jis geba tuos penkis žodžius ištarti
taip, lyg jie žadėtų artėjančius kūniškus
malonumus?
– Pažiūrėsiu, ką galiu padaryti, –
šyptelėdama atsakau.

ATSISVEIKINĘ NUEINAME PRIE

automobilio.
– Gaudyk! – Kristianas švysteli man „Audi
R8“ raktelius. – Bet žiūrėk, neužkabink ir
neįlenk jos, – visiškai rimtai priduria, – nes
baisiai supyksiu.
Man išdžiūsta burna. Jis leidžia man vairuoti
savo automobilį? Mano vidinė dievaitė
paskubomis užsimauna odines vairuotojo
 259/1506

pirštines ir apsiauna batelius žema pakulne.

„Taip!“ – šūkteli ji.
– Tvirtai apsisprendei? – priblokšta vos
girdimai klausiu.
– Taip. Ir sėsk prie vairo, kol
neapsigalvojau.
Nepamenu, kada taip džiugiai šypsojausi.
Kristianas užverčia akis ir atidaro man vairuo-
tojo dureles. Paleidžiu variklį jam dar nespėjus
pasiekti priekinių keleivio durelių, tad jis pas-
iskubina įšokti vidun.
– Nekantraujate, ponia Grėj? – klausia
pašaipiai šypsodamasis.
– Labai.
Pamažu pavažiuoju atbulai ir įsuku į įvažą.
Pati stebiuosi, kaip man pavyko neužgesinti
variklio. Dieve mano, kokia jautri „Audi“
sankaba! Atsargiai riedėdama per įvažą žvil-
gteliu į užpakalinio vaizdo veidrodėlį ir
pamatau Sojerį ir Rajaną, lipančius į „Audi“
 260/1506

visureigį. Nė nemaniau, kad apsauga atsekė

mudu net čia. Prieš įsukdama į gatvę, stabteliu.
– Ar tu tikras?
– Taip, – įsitempęs tarsteli Kristianas ir aš
suprantu, kad taip toli gražu nėra.
Ak, vargšas, vargšas mano Penkiasdešimt…
Noriu juoktis iš mūsų abiejų: ir iš Kristiano, ir
iš savęs, mat jaučiuosi susinervinusi ir susi-
jaudinusi. Mažytė mano asmenybės dalis nori
pabėgti nuo Sojerio su Rajanu – šiaip sau, dėl
pramogos. Apsidairau, ar nėra mašinų, ir
pamažu išvažiuoju su „Audi R8“ į kelią. Kristi-
anas neapsakomai įsitempęs, o aš… negaliu at-
sispirti pagundai. Kelias tuščias. Spusteliu
greičio pedalą ir mes šauname į priekį.
– Ramiau! Ana! – rikteli Kristianas. –
Pristabdyk, nes abu pražudysi.
Akimirksniu kilsteliu koją nuo greičio ped-
alo. Oho, kaip šis automobilis gali lėkti!
 261/1506

– Atsiprašau, – sumurmu mėgindama apsi-

mesti atgailaujanti, bet nevykusiai.
Kristianas santūriai šypteli, matyt, slėpdam-
as palengvėjimą.
– Ką gi, tai jau galima laikyti nusižengimu,
– ramiai pareiškia jis ir aš dar labiau pristabdau.
Žvilgteliu į užpakalinio vaizdo veidrodėlį.
„Audi“ visureigio nė ženklo, paskui mus važi-
uoja tik vienas tamsus automobilis tamsintais
stiklais. Įsivaizduoju Sojerį ir Rajaną sutrikusi-
us, karštligiškai mus besivejančius, ir nežinia
kodėl pajuntu jaudulį. Vis dėlto, kadangi nen-
oriu, kad mano mylimas sutuoktinis gautų šird-
ies smūgį, nusprendžiu elgtis kaip dera ir,
sumažinusi greitį ir vis labiau pasitikėdama
savimi, pasuku link 520-ojo tilto.
Staiga Kristianas nusikeikia ir šiaip taip
išsitraukia iš džinsų kišenės telefoną.
 262/1506

– Kas yra? – kažkam, kas skambina, piktai

atsiliepia jis. – Ne, – tarsteli ir žvilgteli mums
už nugarų. – Taip. Ji.
Užmetu akį į užpakalinio vaizdo veidrodėlį,
bet nieko įtartino nepamatau, tik kelis paskui
mus važiuojančius automobilius. Tarp mūsų ir
visureigio įsiterpusios keturios mašinos ir mes
visi važiuojame vienodu greičiu.
– Supratau…
Kristianas giliai ir sunkiai atsidūsta, pirštais
pasitrina kaktą; nuo jo skliste sklinda įtampa.
Kažkas negerai.
– Taip… Nežinau…
Jis žvilgteli į mane, atitraukia nuo ausies
telefoną.
– Viskas gerai. Važiuok, – ramiai sako man
šypsodamasis, bet akių ta šypsena nepasiekia.
Prakeikimas! Pajuntu gyslomis plūstelint
adrenaliną. Kristianas vėl priglaudžia prie aus-
ies mobilųjį.
 263/1506

– Gerai, ant 520-ojo. Kai tik jį pasieksime…

Taip… Taip ir padarysiu.
Jis įkiša telefoną į laikiklį su garsiakalbiu ir
įjungia laisvų rankų įrangą.
– Kas atsitiko, Kristianai?
– Tu tik žiūrėk, kur važiuoji, mažyte, –
meiliai atsako jis.
Artėju prie estakados, ant kurios nurodyta
Siatlo kryptis ir kuria užvažiuojama ant 520-ojo
tilto. Žvilgtelėjusi į Kristianą pamatau, kad jis
žiūri tiesiai į priekį.
– Nenoriu, kad pultum į paniką, – ramiai
prabyla jis. – Bet kai atsidursime ant 520-ojo
tilto, būk gera, spausk greičio pedalą ir
sprukim. Mus seka.
Seka! Po galais… Pajuntu gerklėje be-
sidaužant širdį, oda pašiurpsta, o iš baimės ima
trūkti oro. Kas mus seka? Mano žvilgsnis vėl
nukrypsta į užpakalinio vaizdo veidrodėlį –
išties, tamsus automobilis tebevažiuoja iš
 264/1506

paskos. Prakeikimas! Tai jis mus persekioja?

Prisimerkiu mėgindama per tamsintą priekinį
stiklą pamatyti, kas vairuoja, bet nieko
neįžiūriu.
– Žiūrėk į kelią, mažyte, – paragina mane
Kristianas, bet švelniai, o ne pašaipiai ir piktai,
kaip įprastai kalbėdamas apie mano vairavimą.
„Susiimk!“ – mintyse subaru save, mėgin-
dama tramdyti baimę, kuri, jaučiu, netrukus
mane visiškai sukaustys. O jei tas, kuris mus
seka, turi ginklą? Jei jis ginkluotas ir medžioja
Kristianą?! Mėšlas! Taip susijaudinu, kad mane
ima lengvai pykinti.
– Iš kur žinome, kad mus seka? – gailiai,
gaudydama kvapą sušnabždu.
– Paskui mus važiuojančio dodžo valstybini-
ai numeriai netikri.
Iš kur jis žino?
Iš estakados ruošdamasi sukti į 520-ąjį tiltą,
įjungiu posūkio signalą. Dabar vėlyva popietė,
 265/1506

ir nors lyti nustojo, asfaltas dar šlapias. Laimė,

transporto srautas palyginti nedidelis.
Staiga man galvoje nuskamba Rėjaus, dav-
usio man daug savigynos pamokų, balsas:
„Ane, ne dėl ko kito, o dėl panikos žūsi arba
rimtai susižeisi.“ Giliai įkvepiu mėgindama
išlyginti kvėpavimą. Kad ir kas mus seka,
persekiotojui reikia Kristiano. Dar kartą giliai
įkvepiu, imu alsuoti tolygiau, mąstyti blaiviau,
o mano skrandis ima rimti. Turiu pasirūpinti,
kad Kristianui nieko nenutiktų. Norėjau
vairuoti šį automobilį ir važiuoti greitai. Ką gi,
dabar pasitaikė tokia proga. Tvirtai suspaudžiu
vairą ir paskutinį kartą žvilgteliu į užpakalinio
vaizdo veidrodėlį. Dodžas artėja prie mūsų.
Gerokai pristabdau nekreipdama dėmesio į
staigų, panikos kupiną Kristiano žvilgsnį ir
įsukti į 520-ąjį tiltą pasirenku tokią akimirką,
kad dodžas būtų priverstas sumažinti greitį, o
paskui visiškai sustoti ir laukti, kol transporto
 266/1506

sraute atsiras spraga. Perjungiu aukštesnę pav-

arą ir iki galo nuspaudžiu greičio pedalą. „Audi
R8“ šoka į priekį, trumpai prispausdama mudu
prie sėdynių atlošų. Spidometro rodyklė net-
runka pakilti iki šimto dvidešimties kilometrų
per valandą.
– Taip ir važiuok, mažyte, – ramiai sako
Kristianas, nors tikrai nesijaučia ramus.
Vinguriuoju persirikiuodama tai į vieną, tai į
kitą eismo juostą tarsi juoda šaškė languotoje
lentoje, sėkmingai lenkdama lengvuosius auto-
mobilius ir vilkikus. Tiltu skriejame taip arti
ežero, jog kartais atrodo, tarsi važiuotume
vandeniu. Kaip įmanydama stengiuosi nekreipti
dėmesio į nepritariamus kitų eismo dalyvių
žvilgsnius. Kristianas pasidėjęs rankas ant kelių
ir stipriai suspaudęs, sėdi kiek galėdamas tyl-
iau, ir aš, nors galvoje kirba karštligiškos
mintys, trumpai pagalvoju, ar jis taip elgiasi
nenorėdamas manęs blaškyti.
 267/1506

– Gera mergaitė, – pašnibždomis padrąsina

jis mane. Žvilgteli atgal. – Dodžo jau nematau.
– Mes važiuojame kaip tik paskui NS, pone
Grėjau, – per laisvų rankų įrangos garsiakalbį
atsklinda Sojerio balsas. – Jis jus vejasi, sere.
Mėginsime susilygiuoti su juo, o paskui įsiterpti
tarp jūsų ir dodžo.
NS? Ką tai reiškia?
– Gerai. Poniai Grėj puikiai sekasi vairuoti.
Jei nelėtinsime tempo, o transporto srautas toks
ir bus, – kol kas nematau, kad mašinų daugėtų,
– po kelių minučių pervažiuosime tiltą.
– Gerai, sere.
Pralekiame pro tilto kontrolės bokštą ir
suprantu, kad pervažiavome pusę Vašingtono
ežero. Patikrinu greitį: spidometras teberodo
šimtą dvidešimt kilometrų per valandą.
– Tau tikrai puikiai sekasi, Ana, – žiūrėdam-
as pro užpakalinį „Audi R8“ langą, vėl
sumurma Kristianas.
 268/1506

Išgirdusi jo toną trumpai prisimenu pirmąjį

mudviejų susitikimą žaidimų kambaryje, kai
Kristianas mane kantriai drąsino dalyvauti pir-
mojoje meilės scenoje. Ši mintis mane blaško,
tad tuoj pat išmetu ją iš galvos.
– Kur man važiuoti? – šiek tiek aprimusi
klausiu.
Dabar jau jaučiu šią mašiną. Vairuoti ją –
tikras džiaugsmas: variklis veikia tyliai, o
valdyti ją taip lengva, jog sunku ir patikėti, kad
taip greitai lekiame. Net važiuojant didžiuliu
greičiu šią mašiną lengva vairuoti.
– Ponia Grėj, sukite į Penktąjį tarpregioninį
greitkelį ir važiuokite į pietus. Norime
pažiūrėti, ar dodžas visą laiką seks iš paskos, –
per laisvų rankų įrangos garsiakalbį prabyla
Sojeris.
Šviesoforo signalas žalias – ačiū Dievui! – ir
aš švilpiu pirmyn. Nervingai žvilgteliu į
 269/1506

Kristianą ir jis padrąsina mane šypsena. Tik

staiga jo veidas apsiniaukia.
– Po velnių! – tyliai nusikeikia jis.
Priekyje, prie tilto nuovažos, išsirikiavusi
automobilių eilė, todėl tenka pristabdyti. Ner-
imaudama žvilgteliu į užpakalinio vaizdo
veidrodėlį ir, rodos, pamatau dodžą.
– Jis maždaug už dešimties mašinų, ar ne?
– Taip, matau, – atsako Kristianas įdėmiai
žiūrėdamas pro gana siaurą užpakalinį langą. –
Po galais, kažin, kas jis toks?
– Ir man būtų įdomu sužinoti. Gal jau išsi-
aiškinote, ar prie vairo sėdi vyras? – garsiai pa-
siteirauju pasilenkusi prie „BlackBerry“ tele-
fono laikiklyje.
– Ne, ponia Grėj. Galbūt vairuoja vyras, o
gal ir moteris. Stiklai per daug užtamsinti.
– Moteris? – įsiterpia Kristianas.
Gūžteliu.
 270/1506

– Gal tavo ponia Robinson? – neatitrauk-

dama akių nuo kelio, prabylu apie vieną iš
galimybių.
Kristianas sustingsta, paskui išima telefoną
iš laikiklio.
– Ji – ne mano ponia Robinson, – burbteli
jis. – Nesišnekėjau su ja nuo savo gimtadienio.
Be to, Elena taip nesielgtų. Tai ne jos stilius.
– Gal Leila?
– Ji Konektikute, pas savo tėvus. Juk aš tau
sakiau.
– Ar tu tikras?
Kristianas kelias akimirkas patyli.
– Ne. Bet jei būtų pasprukusi, neabejoju,
kad jos šeimos nariai būtų pranešę Flinui.
Pasikalbėsime apie tai grįžę namo. O dabar
susikaupk ir vairuok.
– Bet tai gali būti ir koks nors atsitiktinis
automobilis.
 271/1506

– Nieku gyvu neketinu rizikuoti. Juolab kad

ir tu čia, – griežtai pareiškia Kristianas ir vėl
įdeda telefoną į laikiklį, kad turėtume ryšį su
apsaugininkais.
Ak, mėšlas… Dabar nenoriu nervinti Kristi-
ano… gal vėliau. Prikandu liežuvį. Laimė,
mašinų eilė šiek tiek aptirpsta. Padidinusi greitį,
mėtydamasi iš vienos eismo juostos į kitą ir
lenkdama automobilius, per Ežero kalno
sankirtą imu artėti prie Penktojo tarpregioninio
greitkelio.
– O jei mus sustabdys policija? – klausiu.
– Tai būtų puiku.
– Netekčiau vairuotojo pažymėjimo.
– Dėl to nesuk galvos, – numoja ranka Kris-
tianas. Jo žodžiuose netikėtai išgirstu humoro
gaidelę.
Dar stipriau spusteliu greičio pedalą ir
pasiekiu šimtą dvidešimt kilometrų per valandą.
Dieve, kaip šis automobilis skrieja! Kaip jis
 272/1506

man patinka – jį taip lengva vairuoti. Padidinu

greitį iki šimto trisdešimt šešių kilometrų per
valandą. Kažin ar esu kada važiavusi greičiau.
Džiaugdavausi, jei mano „vabalas“ išspausdavo
aštuoniasdešimt.
– Jis įveikė sangrūdą ir spaudžia, – per gar-
siakalbį atsklinda ramus, dalykiškas Sojerio
balsas. – Jo greitis – šimtas keturiasdešimt
keturi kilometrai per valandą.
Velnias! Greičiau! Dar stipriau paspaudžiu
pedalą, variklis tyliai suūžia ir, mums priartėjus
prie Penktojo tarpregioninio greitkelio, auto-
mobilis pasiekia šimto penkiasdešimt dviejų
kilometrų per valandą greitį.
– Taip ir važiuok, Ana, – sumurma
Kristianas.
Kiek pristabdau ir mes neriame į Penktąjį
tarpregioninį greitkelį. Transporto srautas jame
tikrai nedidelis, tad per sekundės dalį pavyksta
persirikiuoti į greičiausiai važiuojantiems
 273/1506

automobiliams skirtą juostą. Iki dugno nus-

paudžiu greičio pedalą, nuostabioji „Audi R8“
skriete skrieja ir mes nurūkstame kairiąja eismo
juosta, o paprastesni mirtingieji traukiasi į šalį
ir mus praleidžia. Jei nebūčiau tokia išsigan-
dusi, būtų tikrai smagu.
– Jis padidino iki šimto šešiasdešimties,
sere.
– Nepaleisk jo, Lukai, – tarsteli Kristianas
Sojeriui.
Lukai?
Į greitąją juostą įsigrūda vilkikas – po
perkūnais! – ir man tenka staiga stabdyti.
– Prakeiktas kvailys! – vilkiko vairuotoją
keikteli Kristianas ir mudu, veikiami inercijos
jėgų, staiga kniostelėjame į priekį.
Gerai, kad esame prisisegę saugos diržais.
– Aplenk jį, mažyte, – pro sukąstus dantis
liepia Kristianas.
 274/1506

Pasižvalgau per veidrodėlius ir staiga per

tris juostas metuosi į dešinę. Prašvilpiame pro
lėčiau važiuojančius automobilius ir grįžtame į
greitąją juostą.
– Puikus manevras, ponia Grėj, – pagarbiai
sumurma Kristianas. – Kur policija, kai jos la-
biausiai reikia?
– Nenoriu baudos kvito, Kristianai, – burb-
teliu, sutelkusi dėmesį į greitkelį. – Ar
vairuodamas šią mašiną kada nors gavai baudą
už viršytą greitį?
– Ne, – papurto galvą Kristianas, bet į jį
žvilgtelėjusi pamatau, kad mąsliai šypsosi.
– Policija buvo tave sustabdžiusi, tiesa?
– Taip.
– Ak…
– Žavesys… Svarbiausia – asmeninis
žavesys. O dabar susikaupk. Kur dodžas,
Sojeri?
 275/1506

– Jis ką tik padidino greitį iki šimto septyni-

asdešimt šešių, sere, – praneša Sojeris.
Dėl Dievo meilės! Širdis vėl ima daužytis
gerklėje. Ar begaliu važiuoti dar greičiau? Dar
stipriau paspaudžiu greičio pedalą ir švilpiu, pa-
likdama už nugaros visus automobilius.
– Pajunginėk ilgąsias žibintų šviesas, – pa-
taria Kristianas pamatęs, kad „Ford Mustang“
nesitraukia.
– Bet taip elgiasi tik šunsnukiai.
– Tai ir būk tokia! – atkerta jis.
Viešpatie… Gerai!
– Hm… O kaip jas įjungti?
– Posūkio svirtele. Truktelk į save.
Trukteliu ir „Ford Mustang“ pasitraukia, bet
prieš tai jo vairuotojas atkiša pirštą ir parodo
man toli gražu ne patį padoriausią gestą.
Pralekiu pro jį.
– Pats šiknius, – tyliai tarsteli Kristianas ir
staiga užrinka: – Išsuk į Stiuarto gatvę!
 276/1506

Klausau, sere!
– Išsuksime į Stiuarto gatvę, – praneša Kris-
tianas Sojeriui.
– Važiuokite tiesiai į Eskalą, sere.
Sumažinu greitį, pasižiūriu per veidrodėlius,
įjungiu posūkio signalą ir, stebėtinai lengvai
kirtusi keturias eismo juostas, palieku greitkelį.
Atsidūrę Stiuarto gatvėje, važiuojame į pietus.
Gatvėje tylu, mašinų nedaug. Kur visi dingo?
– Mums labai pasisekė, kad transporto
srautas menkas. Bet tai reiškia, kad taip pat pas-
isekė ir dodžo vairuotojui. Nemažink greičio,
Ana. Važiuokime namo.
– Neprisimenu kelio, – gailiai sumurmu vis
dar apimta panikos dėl to, kad dodžas lipa
mums ant kulnų.
– Stiuarto gatve toliau važiuok į pietus. Aš
tau pasakysiu, kada išsukti.
Kristiano balse vėl išgirstu nerimą. Prašoku
tris šonines gatves, bet prie sankryžos su Jeilio
 277/1506

alėja šviesoforo signalas pasikeičia ir įsižiebia

geltona.
– Varyk, Ana! – šūkteli Kristianas.
Taip stipriai paspaudžiu greičio pedalą, kad
automobilis trūkteli priplodamas mudu prie sė-
dynių atlošų, ir pervažiuojame sankryžą jau
įsižiebus raudonam signalui.
– Jis įsuko į Stiuarto gatvę, – sako Sojeris.
– Nepaleisk jo iš akių, Lukai.
– Lukai?
– Toks jo vardas.
Dirstelėjusi akies krašteliu pamatau, kad
Kristianas spokso į mane taip rūsčiai, tarsi
būčiau kuoktelėjusi.
– Žiūrėk į kelią! – piktai liepia jis.
Į jo toną nusprendžiu nekreipti dėmesio.
– Lukas Sojeris…
– Taip! – irzliai tarsteli Kristianas.
– A.
 278/1506

Ir kodėl aš nežinojau, kuo jis vardu? Tas

žmogus pusantro mėnesio lydėdavo mane į dar-
bą, o aš net jo vardo nežinojau…
– Taip, tai aš, ponia, – išgąsdina mane So-
jeris, prabildamas iš garsiakalbio, nors kalba
ramiai, galima sakyti, monotoniškai, kaip vis-
ada. – NS Stiuarto gatve važiuoja į pietus, sere.
Ir smarkiai didina greitį.
– Spausk, Ana. Pakaks tų prakeiktų plepalų,
– suniurna Kristianas.
– Sustojome prie pirmo šviesoforo Stiuarto
gatvėje, – praneša mums Sojeris.
– Ana, greičiau, suk čia! – sušunka Kristi-
anas, rodydamas aikštelę pietinėje Boreno alė-
jos pusėje.
Staiga pasuku vairą, padangos protes-
tuodamos sucypia ir įsuku į automobilių pilną
aikštelę.
– Važiuok į kitą pusę. Greičiau, – liepia
Kristianas.
 279/1506

Kuo greičiau nuvažiuoju į tą aikštelės pusę,

kurios iš gatvės nematyti.
– Čia, – Kristianas duria pirštu į laisvą vietą.
Po velnių! Jis nori, kad pastatyčiau mašiną.
Mėšlas!
– Po galais, dabar tik pastatyk, – sako jis.
Ir pastatau… tobulai. Tikriausiai pirmą ir vi-
enintelį kartą gyvenime tobulai pastatau
automobilį.
– Pasislėpėme aikštelėje tarp Stiuarto gatvės
ir Boreno alėjos, – pasilenkęs prie telefono sako
Kristianas.
– Gerai, sere, – sprendžiant iš balso, Sojeris
suirzęs. – Ten ir likite. Mes seksime NS.
Kristianas atsisuka į mane ir įdėmiai pažvel-
gia į veidą.
– Ar tu sveika?
– Žinoma, – sušnabždu.
Jis valiūkiškai šypteli.
 280/1506

– Žinai, kad ir kas vairuoja tą dodžą, jis neg-

ali mūsų girdėti.
Ir aš nusijuokiu.
– Dabar kertame Stiuarto ir Boreno
sankryžą, sere. Matau aikštelę. Jis pravažiavo
pro šalį, sere.
Mums abiem taip palengvėja, kad sudrim-
bame sėdynėse kaip maišai.
– Puikiai padirbėjote, ponia Grėj. Gerai
vairuojate.
Pirštų galais Kristianas švelniai paglosto
man veidą ir jo liečiama aš giliai įkvepiu. Nė
nepastebėjau, kad buvau sulaikiusi kvapą.
– Ar tai reiškia, kad liausiesi man
priekaištavęs dėl vairavimo? – klausiu.
Jis garsiai nusijuokia ir nuo to juoko įtampa
gerokai nuslūgsta.
– Tokio drąsaus pažado neduočiau…
 281/1506

– Ačiū, kad leidai vairuoti savo automobilį.

Juolab tokiomis ypatingomis aplinkybėmis, –
stengiuosi kalbėti linksmai ir nerūpestingai.
– Gal dabar vairuoti man?
– Tiesą sakant, kažin ar galėčiau išlipti ir
užleisti vairuotojo sėdynę tau. Jaučiu, kad man
iš karto pakirstų kojas.
Staiga pradedu virpėti, mane ima krėsti
drebulys.
– Tai tik adrenalinas, mažyte, – nuramina
Kristianas. – Pasirodei nuostabiai, kaip visada.
Apstulbinai mane, Ana. Tu niekada nenuvili.
Kristianas plaštakos viršumi švelniai pal-
iečia man skruostą, o jo veide atsispindi meilė,
baimė, apgailestavimas – tiek daug jausmų
vienu metu, – ir girdėdama šiuos jo žodžius
neišlaikau. Mane užplūsta jausmai, iš gerklės
išsprūsta ilgai gniaužtas kūkčiojimas ir aš
pratrūkstu raudoti.
– Ne, mažyte, ne. Prašau, neverk.
 282/1506

Kristianas pasilenkia, ir nors automobilio

salone vietos nedaug, perkelia mane per
rankinių stabdžių svirtį, pasisodina ant kelių ir
meiliai apkabina. Nubraukęs plaukus nuo
veido, ima bučiuoti lūpas, skruostus, o aš ap-
kabinu jį ir verkiu, įsikniaubusi jam tarp kaklo
ir peties. Kristianas įkiša nosį man į plaukus,
apglėbia, tvirtai suspaudžia ir mudu taip
sėdime: nepratardami nė žodžio, tik spausdami
vienas kitą.
Mudu išgąsdina Sojerio balsas.
– NS pasiekė Eskalą ir beveik sustojo. Jis
žvalgo teritoriją.
– Sek paskui jį, – liepia Kristianas.
Atpakalia ranka nusibraukiu nosį ir, mėgin-
dama susitvardyti, giliai įkvepiu.
– Šluostykis mano marškiniais, – Kristianas
pakšteli man į smilkinį.
– Atleisk, – sumurmu drovėdamasi dėl to,
kad apsipyliau ašaromis.
 283/1506

– Neatsiprašinėk. Juk nėra už ką.

Vėl nusišluostau nosį. Jis kilsteli man
smakrą ir atsargiai pabučiuoja į lūpas.
– Kai verki, tavo lūpos tokios švelnios,
mano gražuole, mano narsuole… – sušnabžda
jis.
– Pabučiuok mane dar kartą.
Kristianas trumpai sustingsta vieną ranką
uždėjęs man ant nugaros, kitą – ant užpakalio.
– Pabučiuok mane, – sušnabždu ir matau,
kaip jo lūpos prasiskiria ir jis tyliai aikteli.
Pasilenkęs man už nugaros, Kristianas išima
iš laikiklio telefoną ir numeta ant vairuotojo sė-
dynės, prie žemakulniais bateliais apautų mano
kojų. Tada ima mane bučiuoti, dešinės rankos
pirštus panardina į plaukus ir suspaudžia juos,
kad nejudėčiau, o kaire ima glamonėti veidą. Jo
liežuvis įsmunka man į burną ir aš mielai jį
pasitinku.
 284/1506

Adrenalinas virsta geismu ir netrukus apima

visą kūną. Delnais tvirtai suspaudžiu Kristianui
skruostus ir, skonėdamasi jo liežuviu, pirštais
perbraukiu per veidą. Sulaukęs tokio aistringo
atsako, jis tyliai ir dusliai sudejuoja, o man nuo
geismo staiga stipriai įsitempia papilvės
raumenys. Jo ranka slenka mano kūnu žemyn:
brūkšteli per krūtį, per juosmenį ir, nusileidusi
dar žemiau, randa užpakalį. Aš truputį
krusteliu.
– Ai! – šūkteli Kristianas ir uždusęs atšlyja
nuo manęs.
– Kas yra? – sumurmu prikišusi lūpas prie jo
lūpų.
– Ana, mes Siatle, automobilių aikštelėje.
– Na ir kas?
– Supranti, šią akimirką noriu tave išdulk-
inti, o tu sėdi man ant kelių ir vis nesiliauji ran-
giusis ir… tai nepatogu.
 285/1506

Po šių Kristiano žodžių pajuntu jau ne-

bevaldanti aistros, papilvės raumenys vėl
įsitempia.
– Tai išdulkink, – sakau ir pabučiuoju jam į
lūpų kamputį.
Geidžiu jo. Tuoj pat. Tos lenktynės buvo
jaudinančios. Net per daug. Siaubingos… O
baimė sustiprino ir išlaisvino mano lytinį po-
traukį. Kristianas atsilošia ir atidžiai mane
nužvelgia, o jo akys – tamsios ir paslaptingos.
– Čia? – klausia jis kimiu balsu.
Man išdžiūsta burna. Ir kaip jam pavyksta
įkaitinti man kraują vieninteliu žodžiu?
– Taip. Geidžiu tavęs. Tuoj pat.
Kristianas pakreipia galvą ir kelias akimir-
kas žiūri į mane.
– Ponia Grėj, kokia jūs begėdė… – rodos,
pratylėjęs visą amžinybę, pagaliau sušnabžda.
Suėmęs prie pakaušio, Kristianas stipriai
suspaudžia man plaukų uodegą ir, laikydamas,
 286/1506

kad nė nekrustelėčiau, vėl ima mane bučiuoti,

tik šį kartą drąsiau ir šiurkščiau. Kita jo ranka
keliauja mano kūnu, nuslysta per užpakalį ir,
nusileidusi dar žemiau, pasiekia šlaunies vidurį.
Panardinu pirštus į per ilgus jo plaukus.
– Kaip aš džiaugiuosi, kad segi sijoną, –
sumurma jis kyštelėjęs ranką man po margu,
baltu ir mėlynu, sijonu ir glamonėdamas šlaunį.
Sėdėdama Kristianui ant kelių, vėl
pasimuistau ir jis garsiai atsidūsta.
– Nejudėk, – suniurna.
Jis sauja suima mano lytį ir aš akimirksniu
sustingstu. Kai nykščiu brūkšteli per klitorį,
malonumas trenkia kaip elektros srovė, per
sekundės dalį pasiekdamas pačias kūno gelmes,
ir man užgniaužia kvapą.
– Nejudėk, – pašnibždomis pakartoja
Kristianas.
Jis dar kartą mane pabučiuoja, o jo nykštys
švelniai suka ratus per plonyčius firminių
 287/1506

apatinių kelnaičių nėrinius ir jaudrina mane.

Patraukęs į šalį kelnaičių tarpkojį, jis lėtai
įbruka du pirštus į makštį. Sudejuoju ir, pajutusi
jo ranką, įtempiu giliuosius raumenis.
– Prašau… – sukuždu.
– Ak… Tu visiškai pasiruošusi, – sako jis,
kankinamai lėtai kišdamas ir vėl traukdamas
pirštus. – Automobilių lenktynės tave jaudina?
– Tu mane jaudini.
Jis gašliai nusišypso, staiga ištraukia pirštus
ir palieka mane apimtą geismo. Tada pakiša
ranką po keliais, netikėtai pakelia mane ir pas-
uka veidu į priekinį automobilio stiklą.
– Atsisėsk taip, kad apžergtum man kojas, –
liepia, o pats jas suglaudžia.
Darau, kas man liepta: prasižergusi įremiu
pėdas į mašinos dugną. Kristiano delnai slysta
mano šlaunimis žemyn, o tada keliauja atgal,
keldami aukštyn sijoną.
 288/1506

– Remkis į mano kelius, mažyte. Pasilenk į

priekį. Kilstelėk savo nuostabų užpakaliuką. Ir
saugok galvą.
Mėšlas! Mudu tikrai ketiname daryti tai
viešoje automobilių aikštelėje. Paskubomis
apžvelgiu prieš akis plytinčią teritoriją ir, nors
nematau nė gyvos dvasios, kūnu vis tiek nusir-
ita jaudulio banga. Aš viešoje automobilių
aikštelėje! Tai velniškai kaitina kraują! Kristi-
anas sėdėdamas po manimi sujuda ir išgirstu
garsą, išduodantį, kad jis atsisega džinsų
užtrauktuką. Viena ranka apglėbęs mane per ju-
osmenį, kita jis patraukia į šalį nėriniuotas kel-
naites ir vienu vikriu stūmiu mane persmeigia.
– Oi! – garsiai šūkteliu užsėdusi jį, sunkiai ir
garsiai šnopuojantį pro sukąstus dantis.
Jo ranka nelyginant gyvatė nusirango
aukštyn, pasiekia smakrą ir suspaudusi jį kil-
steli. Paskui jis uždeda ranką man ant gerklės,
prisitraukia mane arčiau ir palenkia galvą, kad
 289/1506

galėtų pabučiuoti man į kaklą. Tuo metu kita

ranka suspaudžia sėdmenį ir mudu imame
suptis vienu ritmu.
Įsispiriu kojomis į mašinos grindis ir truputį
kilsteliu užpakalį, o Kristianas įkiša ir ištraukia,
įkiša ir ištraukia. Pojūtis neapsakomas… garsiai
sudejuoju. Tokia poza jis įsiskverbia labai gili-
ai… Kaire ranka įsikimbu į rankinių stabdžių
svirtį, dešine įsiremiu į dureles. Kristianas
dantimis suspaudžia man ausies spenelį, krim-
steli – truputėlį skauda. Jis stumia ir stumia, aš
tai kylu, tai leidžiuosi, o kai pagauname ritmą,
Kristiano ranka slysteli po sijonu, į tarpkojį, ir
per plonyčius kelnaičių nėrinius ima švelniai
jaudrinti klitorį.
– Ai!
– Pa-sku-bėk… – pro sukąstus dantis suš-
vokščia jis, prikišęs lūpas man prie ausies, vis
dar laikydamas ranką po smakru, ant kaklo. –
Turime baigti greitai, Ana.
 290/1506

Ir dar įžūliau ima jaudrinti man klitorį.

– Ai! – pajuntu kūno gelmėse besitvenkiant
ir vis stiprėjant jau pažįstamą malonumą.
– Nagi, mažyte… – į ausį dusliai sušnabžda
Kristianas. – Noriu tave girdėti.
Vėl sudejuoju, pasiduodu užvaldančiam po-
jūčiui ir stipriai užsimerkiu. Girdžiu jo balsą
prie ausies, kaklo oda jaučiu jo iškvepiamo oro
srovę, jaučiu malonumą, sklindantį iš tų kūno
vietų, kur darbuojasi jo pirštai ir kur jis varsto
mane ir… aš bejėgė. Viršų paima palengvėjimo
trokštantis mano kūnas.
– Taip, – sušnypščia man į ausį Kristianas,
aš trumpai atsimerkiu, paklaikusi įbedu akis į
medžiaginį „Audi R8“ stogą, tada vėl stipriai
užsimerkiu ir nesivaržydama peržengiu ribą. –
Ak, Ana, – stebėdamasis sumurma jis, stipriau
apsikabina mane, paskutinį kartą stumteli, tada
sustingsta, ima trūkčioti ir, giliai į mane įsisk-
verbęs, išsilieja.
 291/1506

Guliu ant Kristiano sumukusi, mano galva

nusvirusi jam ant sprando, o jis nosimi braukia
man per skruosto apačią, apiberia švelniais
bučiniais kaklą, skruostą ir smilkinį.
– Atsikratėte įtampos, ponia Grėj? – Kristi-
anas vėl sukanda man ausies spenelį ir trūkteli.
Netekusi jėgų, visiškai išsekusi tyliai
sumykiu. Pajuntu jį šypsantis.
– Aš tai tikrai atsikračiau, – priduria jis, tru-
putį stumtelėdamas mane. – Liežuvį prarijai?
– Taip, – sumurmu.
– Bet tu ir pasileidusi… Nė nemaniau, kad
esi tokia ekshibicionistė.
Sunerimusi iš karto atsisėdu tiesiai. Kristi-
anas įsitempia.
– Juk niekas nematė, tiesa? – neramiai
apžvelgiu aikštelę.
– Manai, leisčiau kam nors stebėti savo
žmonos orgazmą?
 292/1506

Jis ramindamas delnu perbraukia man per

nugarą, bet išgirdus jo intonaciją nubėga vir-
pulys. Atsisukusi pažvelgiu į jį ir išdykėliškai
nusišypsau.
– Seksas automobilyje! – šūkteliu.
Jis atsako man džiugia šypsena ir užkiša už
ausies plaukų sruogą.
– Grįžkime namo. Vairuosiu aš.
Kristianas atidaro dureles, kad nulipčiau jam
nuo kelių. Atsistoju automobilių aikštelėje.
Žvilgtelėjusi į saloną pamatau jį vikriai
užsitraukiant kelnių užtrauktuką. Kristianas irgi
išlipa ir palaiko atidarytas dureles, kol aš vėl
įlipu. Sparčiu žingsniu apėjęs automobilį, jis at-
sidaro vairuotojo dureles, įlipa, pasiima tele-
foną ir kažkam skambina.
– Kur Sojeris? – griežtai klausia. – O
dodžas? Kodėl Sojeris ne su tavimi?
Paskui Kristianas įdėmiai klausosi – spėju,
kad Rajano.
 293/1506

– Tai ji? – nustebęs net aikteli Kristianas. –

Nepamesk jos iš akių.
Baigęs pokalbį, jis įdėmiai pažvelgia į mane.
Ji! Paslaptingojo automobilio vairuotoja?
Kas ji galėtų būti – Elena? Leila?
– Dodžo vairuotoja – moteris?
– Rodos, taip, – tyliai atsako Kristianas.
Pykdamas jis stipriai sučiaupia lūpas. –
Parvešiu tave namo, – sumurma.
Tada įjungia „Audi R8“ variklį, taip spusteli
greičio pedalą, kad jis garsiai suūžia, o tada at-
bulomis lengvai išvažiuoja iš stovėjimo vietos.
– Kur ta… NS? Beje, ką iš tiesų šis trump-
inys reiškia? Rodos, jis iš sadomazochistų žo-
dyno. Gal „nuolankusis“?
Šyptelėjęs Kristianas išvairuoja iš aikštelės
ir vėl įsuka į Stiuarto gatvę.
– Šis trumpinys reiškia „neatpažintas sub-
jektas“. Rajanas – buvęs FTB agentas.
– Buvęs FTB agentas?
 294/1506

– Geriau per daug neklausinėk, – Kristianas

papurto galvą.
Akivaizdu, kad jis įtemptai apie kažką
mąsto.
– Na, tai kur ta NS?
– Penktajame tarpregioniniame greitkelyje,
važiuoja į pietus.
Kristianas niūriai žvilgteli į mane. Oho, –
apimtas aistros, nusiraminęs, sunerimęs, – ir
visa tai vos per kelias minutes. Tikėdamasi
praskaidrinti Kristianui nuotaiką, ištiesiu ranką
ir imu neskubėdama pirštais braukyti per vidinę
jo džinsų siūlę. Bet jis atitraukia vieną ranką
nuo vairo ir sustabdo mano plaštaką.
– Ne, – įsakmiai sako. – Jau beveik grįžome.
Juk nenori, kad likus trims gatvėms iki namų
padaryčiau avariją?
Kristianas pakelia mano ranką prie lūpų ir
santūriai pabučiuoja smilių, tarsi švelnindamas
priekaištą. Santūrus, ramus, valdingas… Mano
 295/1506

Penkiasdešimt. Jau labai seniai būdama su juo

nesijaučiau tarsi išdykusi mergaitė ir štai dabar
tas jausmas vėl grįžta. Patraukiu ranką ir kelias
minutes sėdžiu nejudėdama.
– Moteris?
– Rodos, taip.
Atsidusęs Kristianas įsuka į požeminį
Eskalos garažą ir signalizacijos pultelyje suren-
ka saugos kodą. Vartai atsidaro, jis įvažiuoja ir
lengvai pastato „Audi R8“ į vietą.
– Ši mašina man tikrai patinka, – sumurmu.
– Ir man. Be to, man labai patiko, kaip ją
vairavai, ir kad tau pavyko jos nesudaužyti.
– Galėtum nupirkti man tokią gimtadienio
proga, – paikai šyptelėjusi sakau.
Kristianas iš nuostabos net išsižioja, o aš tuo
metu išlipu.
– Manau, labiausiai norėčiau baltos, –
priduriu remdamasi į „Audi“ stogą ir plačiai
jam šypsodamasi.
 296/1506

Kristianas taip pat nusišypso.

– Anastazija Grėj, tu vis nesiliauji manęs
stebinusi.
Užtrenkiu dureles ir prie mašinos užpakalio
palaukiu Kristiano. Jis grakščiai išlipa verdam-
as mane tokiu žvilgsniu… žvilgsniu, sužadin-
ančiu visas kūno gelmes. Tas žvilgsnis man
puikiai pažįstamas. Priėjęs Kristianas pasilenkia
ir sušnabžda:
– Tau patinka šis automobilis. Man taip pat.
Išdulkinau tave jame… gal reikėtų išdulkinti
pasiguldžius ant jo?..
Tyliai aikteliu. Į garažą įvažiuoja žvilgantis
sidabro spalvos BMW. Iš pradžių Kristianas
žvilgteli į jį sunerimęs, paskui suirzęs ir klastin-
gai man šypteli.
– Bet, rodos, mudu čia ne vieni. Eikš.
Jis čiumpa mane už rankos ir patraukia prie
garažo lifto. Paskui paspaudžia iškvietimo my-
gtuką, o kol laukiame, prie mūsų prieina BMW
 297/1506

vairuotojas. Jis jaunas, apsirengęs laisvalaikio

drabužiais, jo plaukai ilgi, vešlūs ir tamsūs.
Vyrukas atrodo kaip žiniasklaidos atstovas.
– Labas, – pasisveikina jis ir maloniai
nusišypso.
Apkabinęs mane, Kristianas mandagiai
linkteli.
– Ką tik atsikrausčiau. Į šešioliktus
apartamentus.
– Labas, – atsakau jam šypsena.
Jo akys rudos, žvilgsnis švelnus, mielas.
Liftas atvažiuoja ir mes sulipame į kabiną.
Kristianas įdėmiai mane nužvelgia, bet jo vei-
das neperprantamas.
– Jūs Kristianas Grėjus? – vėl prabyla
jaunuolis.
Kristianas santūriai jam šypteli.
– Aš Nojus Loganas, – ir jis ištiesia ranką
pasisveikinti. Kristianas nenoriai ją paspaudžia.
– Į kelintą aukštą? – klausia Nojus.
 298/1506

– Turiu įvesti kodą.

– Šit kaip?..
– Apartamentai viršutiniame aukšte.
– A!.. – Nojus plačiai nusišypso. –
Žinoma… – Jis paspaudžia aštunto aukšto my-
gtuką ir lifto durys užsidaro. – O jūs, kaip
suprantu, esate ponia Grėj?
– Taip, – mandagiai jam nusišypsau ir mudu
paspaudžiame vienas kitam ranką.
Nojus užsižiūri į mane akimirksnį per ilgai
ir truputį nurausta. Man taip pat nukaista sk-
ruostai ir Kristianas apglėbia mane stipriau.
– Kada atsikraustėte? – pasiteirauju.
– Praeitą savaitgalį. Man čia labai patinka.
Kabinoje įsivyrauja nejauki tyla, bet net-
rukus liftas pakyla į Nojui reikalingą aukštą ir
sustoja.
– Buvo malonu su jumis abiem susipažinti,
– sako jis su neslepiamu palengvėjimu ir išeina.
 299/1506

Durys tyliai užsidaro. Kristianas įveda

saugos kodą ir liftas vėl pajuda.
– Jis man pasirodė visai malonus, – sumur-
mu. – Dar nebuvau sutikusi nė vieno kaimyno.
Kristianas rūsčiai dėbteli.
– Kaip tik tai man ir patinka.
– Nes tu atsiskyrėlis. Mano nuomone, tas
vaikinas buvo gana malonus.
– Aš – atsiskyrėlis?
– Atsiskyrėlis. Užsidaręs savo dramblio
kaulo bokšte, – lyg niekur nieko paaiškinu.
Kristianas pralinksmėja, jo lūpos trūkteli.
– Mūsų dramblio kaulo bokšte. Be to, ponia
Grėj, savo gerbėjų sąrašą tikriausiai turite
papildyti dar vienu vardu ir pavarde.
Užverčiu akis į lubas.
– Kristianai, tau visi vyrai yra mano
gerbėjai.
– Ar ką tik suirzusi užvertei akis?
Man ima daužytis širdis.
 300/1506

– Užverčiau, – sušnabždu vos atgaudama

kvapą.
Kristianas pakreipia galvą ir nutaiso pa-
sipiktinusį, pasipūtėlišką ir kartu linksmą veidą.
– Ir ką gi dabar darysime?
– Ką nors šiurkštaus.
Jis sumirksi mėgindamas neišsiduoti, kad
nustebo.
– Šiurkštaus?
– Prašyčiau.
– Nori dar?
Lėtai linkteliu. Lifto durys atsidaro, mudu
grįžome namo.
– Nori ko nors labai šiurkštaus? – geismin-
gai žvelgdamas į mane pašnibždomis klausia
Kristianas.
Žiūriu į jį, bet nepratariu nė žodžio. Jis
trumpai užsimerkia, paskui čiumpa mane už
rankos ir tempia į vestibiulį.
 301/1506

Pro dvivėres duris įvirtę į apartamentus, kor-

idoriuje randame nustebusį, akis išpūtusį Sojerį.
– Sojeri, po valandos laukiu tavo ataskaitos,
– sako Kristianas.
– Taip, sere.
Sojeris apsisuka ir nueina į Teiloro darbo
kambarį.
Turime visą valandą!
Kristianas vėl žvilgteli į mane.
– Nori ko nors šiurkštaus?
Linkteliu.
– Ką gi, ponia Grėj, jums pasisekė. Šiandien
tenkinu visus jūsų norus.

8
Angl. „Wherever You Will Go“.
ŠEŠTAS SKYRIUS

–Ar jau esi ką nors sumaniusi? – verdamas

mane provokuojamu ir skvarbiu žvilgsniu tyliai
klausia Kristianas.
Staiga netekusi žado ir susijaudinusi
gūžteliu. Nežinau, ar dėl to persekiojimo, ar dėl
adrenalino, ar dėl to, kad anksčiau buvau
prastai nusiteikusi, – pati nežinau kodėl, bet
noriu to – labai noriu. Kristiano veide šmėsteli
sumišimas.
– Nori iškrypėliško sekso? – mėgaudamasis
kiekvienu tariamu žodžiu klausia jis.
 303/1506

Linkteliu jusdama, kad man kaista skruostai.

Kodėl droviuosi? Su šiuo vyru jau išbandžiau
daugybę iškrypėliško sekso formų. Po galais,
jis mano vyras! O gal man nejauku dėl to, kad
noriu to, bet gėdijuosi prisipažinti? Pasąmonė
piktai dėbteli į mane. „Liaukis viską
analizuoti.“
– Carte blanche9? – pašnibždomis klausia
Kristianas mąsliai žvelgdamas ir tarsi mėginda-
mas perprasti mano mintis.
Carte blanche? Po perkūnais, ką tai reiškia?
– Gerai, – nervingai sumurmu, o jaudulys
kūno gelmėse dar sustiprėja.
Kristianas pamažu geismingai nusišypso.
– Eikš, – paragina jis mane ir ima tempti
prie laiptų.
Jo ketinimai aiškūs kaip ant delno. Eisime į
žaidimų kambarį!
Kai užlipame laiptais, jis paleidžia mano
ranką ir atrakina žaidimų kambario duris.
 304/1506

Raktas prisegtas prie pakabučio su užrašais

„Taip“ ir „Siatlas“, kurį neseniai jam
padovanojau.
– Prašom užeiti, ponia Grėj, – pakviečia jis
ir plačiai atveria duris.
Žaidimų kambaryje tvyro jau pažįstamas
odos, medienos ir neseniai naudoto valiklio
kvapas, tad truputį aprimstu. Nuraustu pagalvo-
jusi, kad kol buvome išvykę medaus mėnesio,
ponia Džouns šį kambarį tikriausiai tvarkė. Kai
įeiname, Kristianas įjungia lempas ir tamsiai
raudonas sienas užlieja švelni, išsklaidyta
šviesa. Stoviu ir spoksau į Kristianą, o gyslomis
tarsi klampus, tirštas skystis plūsta nekantrus
laukimas. Ką jis darys? Kristianas užrakina
duris ir atsisuka. Pakreipęs galvą mąsliai
nužvelgia mane.
– Ko norėtum tu, Anastazija? – atsargiai
teiraujasi.
 305/1506

– Tavęs, – tyliai, vos atgaudama kvapą

sakau.
Jis vypteli.
– Turi mane. Priklausau tau nuo tos
akimirkos, kai pargriuvai mano kabinete.
– Tuomet laukiu iš jūsų staigmenos, pone
Grėjau.
Jis perkreipia lūpas – tramdydamas links-
mumą ir leisdamas suprasti, kad galiu tikėtis
kūniškų malonumų.
– Kaip pageidaujate, ponia Grėj, –
sukryžiavęs rankas ant krūtinės ir tarsi mane
vertindamas, jis ištiesia smilių ir pakėlęs
priglaudžia prie lūpų. – Manau, pirmiausia
padėsiu jums nusimesti drabužius.
Ir žingteli artyn. Mano trumpą džinsinį
švarkelį atsega, nusmaukia nuo pečių ir
drabužis šlepteli ant grindų. Tada Kristianas
suima juodos palaidinukės kraštą.
– Pakelk rankas.
 306/1506

Pakeliu ir Kristianas nuvelka man ją per

galvą. Tada pasilenkęs meiliai mane pabuči-
uoja, o jo akys keri mane spinduliuodamos
geismą ir meilę. Palaidinukė atsiduria ten pat,
kur jau guli švarkelis.
– Imk, – sušnabždu nerimastingai žvelg-
dama į Kristianą ir, nusimovusi nuo riešo
plaukų gumą, paduodu jam.
Kristianas sustingsta, trumpai išpučia akis,
bet savo ketinimų neišduoda. Pagaliau paima
nedidukę plaukų gumą.
– Nusisuk, – liepia.
Lengviau atsikvėpusi, slapta šypteliu ir
nesvyruodama paklūstu. Rodos, šią nedidelę
kliūtį įveikėme. Suėmęs plaukus, Kristianas
vikriai ir nepriekaištingai supina kasą, o galą
suriša guma. Tada timpteli už jos, kad atloščiau
galvą.
– Mąstote teisingai, ponia Grėj, – sušnabžda
jis man į ausį ir krimsteli ausies spenelį. –
 307/1506

Dabar atsisuk ir nusimauk sijoną. Tegul krenta

ant grindų.
Kristianas paleidžia mane ir pasitraukia, o aš
atsisuku į jį. Neatitraukdama nuo jo akių, at-
sisegu sijono sagą ir atitraukiu užtrauktuką.
Platus sijonas išsipučia tarsi parašiutas, nusil-
eidžia ant grindų man prie kojų ir virsta medži-
agos gniutulu.
– Išlipk iš jo, – įsako jis.
Kai žengiu žingsnį, Kristianas staiga suk-
lumpa ir pastveria mano dešinę kulkšnį. Tada
vieną po kito vikriai atsega batelius, o aš tuo
metu stoviu palinkusi į priekį, viena ranka rem-
damasi į sieną žemiau skersinių, ant kurių ank-
sčiau kabodavo visi rimbai, botagai ir lazdos.
Dabar čia likęs tik bizūnas ir jojiko šmaikštis.
Smalsiai nužvelgiu šiuos įnagius. Ar Kristianas
juos panaudos?
 308/1506

Nuavęs man batus ir palikęs vien su nėrini-

uota liemenėle ir kelnaitėmis, Kristianas
klesteli ant kulnų ir pažvelgia į mane.
– Puikiai atrodote, ponia Grėj… – Tebeklū-
podamas jis staiga vėl pasvyra į priekį, čiumpa
mane už klubų, prisitraukia ir įbeda nosį į tarp-
kojį. – Ir kvepiate savimi, manimi ir seksu, –
giliai įkvėpęs priduria. – Tas kvapas svaigina.
Jis pabučiuoja mane per kelnaičių nėrinius,
o aš, girdėdama jo žodžius, net aikteliu ir visa
nutirpstu. Jis toks… pasileidęs. Paėmęs mano
drabužius ir batelius, jis atsistoja vikriai ir
grakščiai kaip lengvaatletis.
– Eik ir stokis prie stalo, – ramiai sako
kryptelėdamas smakrą į tą pusę.
Pats apsisukęs nužingsniuoja prie staigmenų
pilnos antikvarinės komodos. Atsigręžęs į mane
šypteli.
– Veidu į sieną, – įsako. – Tada nežinosi, ką
ketinu daryti. Mūsų tikslas – teikti vienas kitam
 309/1506

malonumą, ponia Grėj, o jūs pageidavote

staigmenos.
Atsuku Kristianui nugarą ir įtempiu klausą:
mano ausys staiga ima pagauti net menkiausią
garsą. Jis gerai moka tai daryti – žadinti man
lūkesčius ir geismą… versti mane laukti.
Girdžiu, kad padeda ant grindų mano batelius,
drabužius, rodos, sudeda ant komodos, o tada
mano ausis pasiekia išdavikiškas iš pradžių vi-
enas, paskui kitas ant grindų metamo bato bil-
stelėjimas. Hm… dievinu basą Kristianą. Po
akimirkos išgirstu jį traukiant stalčių.
Žaislai! Ak, kaip man patinka, kaip man
patinka šis nekantrus laukimas! Stalčius vėl
uždaromas, o aš imu alsuoti greičiau. Kodėl vi-
en nuo traukiamo stalčiaus garso imu visa
nevaldomai virpėti? Visiškai nesuprantama. Iš
kolonėlių pasklinda tylus šnypštimas ir aš
suprantu, kad bus muzikos. Švelniai, tyliai
suskamba pianinas ir kambarį užlieja gedulingi
 310/1506

akordai. Melodija man nepažįstama. Netrukus

pianiną papildo elektrinė gitara. Kas tai? Atsk-
linda vyro balsas ir, nors labai sunkiai, vis dėlto
suprantu jį kažką kalbant apie tai, jog neverta
bijoti mirties.
Padais garsiai tapnodamas į medines grindis,
Kristianas pamažu prieina prie manęs. Pajuntu,
kad jis sustoja man už nugaros, tada
uždainuoja, – o gal suaimanuoja? – ne, vis dėlto
uždainuoja moteris.
– Ponia Grėj, sakėte norinti šiurkštaus
sekso? – į kairę ausį sušnabžda Kristianas.
– Hm…
– Jei bus per daug, liepk man liautis. Jei pa-
sakysi „liaukis“, iš karto sustosiu. Supratai?
– Taip.
– Turi man pažadėti.
Garsiai ir giliai atsidūstu. Po galais, ką jis
darys?
 311/1506

– Pažadu, – tyliai sumurmu, prisiminusi

anksčiau jo pasakytus žodžius: „Nenoriu tavęs
užgauti, bet būčiau labai laimingas, jei galėčiau
pažaisti.“
– Gera mergaitė.
Pasilenkęs Kristianas pabučiuoja man į nuo-
gą petį, tada užkiša pirštą už liemenėlės dirželio
ir po juo ima brėžti man per nugarą liniją.
Noriu dejuoti. Ir kaip jis pasiekia, kad kiekvien-
as palytėjimas būtų toks erotiškas?
– Nusisek ją, – sušnabžda Kristianas man į
ausį, aš paskubomis įvykdau įsakymą ir
liemenėlė nukrinta ant grindų.
Kristiano rankos nuslysta mano nugara, jis
nykščiais užkabina kelnaičių juosmenį ir nu-
mauna jas iki pat kulkšnių.
– Išlipk, – liepia.
Kaip liepiama, išlipu iš nukritusių kelnaičių.
Jis pakšteli man į sėdynę ir atsistoja.
 312/1506

– Ketinu užrišti tau akis, kad pojūčiai būtų

stipresni.
Kristianui užrišus akių raištį mano pasaulį
apgaubia tamsa. Dainininkė nerišliai
aimanuoja… skamba įsimenama, širdinga
melodija.
– Pasilenk ir gulkis ant stalo, – švelniai sako
Kristianas. – Tuoj pat.
Nedvejodama pasilenkiu, viršutine kūno
dalimi užgulu poliruotą, tobulai nublizgintą
stalviršį, įkaitusį skruostą priglaudžiu prie kieto
paviršiaus. Oda jaučiu poliruotos medienos
vėsą, užuodžiu nestiprų bičių vaško ir citrinų
kvapą.
– Ištiesk rankas į priekį ir laikykis įsitvėrusi
stalo krašto.
Gerai… Ištiesusi rankas, pirštais stipriai sus-
paudžiu stalo kraštą. Stalas gana didelis, tad
mano rankos visiškai ištiestos.
 313/1506

– Jei pasileisi, iškaršiu tau užpakalį.

Supratai?
– Taip.
– Anastazija, ar nori, kad iškarščiau tau
užpakalį?
Visi raumenys žemiau juosmens maloniai
įsitempia. Susigriebiu, kad troškau to nuo tos
akimirkos, kai per pietus jis pagrasino tai
padarysiąs, ir nei automobilių lenktynės, nei
vėliau įvykusi sueitis šio poreikio nepatenkino.
– Noriu, – dusliai sušnabždu.
– Kodėl?
Ak… ar būtinai reikia priežasties? Gūžteliu
pečiais.
– Pasakyk, – ragina mane Kristianas.
– Na…
Staiga jis man skaudžiai pliaukšteli per
sėdynę.
– Ai! – klykteliu.
– Tylėk.
 314/1506

Jis švelniai patrina tą užpakalio vietą, kuriai

teko smūgis. Tada pasilenkia virš manęs,
dubeniu prisiglaudžia man prie užpakalio,
pabučiuoja į tarpumentį, o paskui apiberia
bučiniais visą nugarą. Jis nusivilkęs marškinius,
tad krūtinės plaukeliai kutena man nugarą, o
išpampusi varpa per storą džinsų audinį remiasi
į šlaunį.
– Prasižerk, – liepia Kristianas.
Praskečiu kojas.
– Plačiau.
Sudejuoju ir prasižergiu plačiau.
– Gera mergaitė, – sušnabžda jis.
Pirštu brūkštelėjęs man per nugarą, Kristi-
anas pasiekia griovelį tarp sėdmenų, tada keli-
auja toliau, per išangę, kuri nuo jo prisilietimo
akimirksniu susitraukia.
– Žaisdami su ja mes netrukus patirsime
labai didelį malonumą, – sukužda Kristianas.
Prakeikimas!
 315/1506

Jo pirštas slysta dar žemiau, per tarpvietę,

įsmunka į mane.
– Kaip matau, tu jau labai drėgna,
Anastazija. Ar iš anksčiau, ar susijaudinai
dabar?
Sudejuoju, o jis kiša pirštą man į makštį ir
ištraukia, kiša ir ištraukia…
Pasitikdama jo pirštą ir mėgaudamasi šiuo
brovimusi, kaskart stumteliu dubenį atgal.
– Ak, Ana, man rodos, kad ir iš anksčiau, ir
dabar… Sakyčiau, tau patinka čia būti. Ir prik-
lausyti man.
Ak, taip, taip, man patinka. Kristianas
ištraukia pirštą ir vėl pliaukšteli man per
užpakalį.
– Pasakyk, – kimiai ir atkakliai vėl sušn-
abžda jis.
– Taip, patinka, – gailiai ištariu.
Kristianas dar kartą stipriai pliaukšteli, kad
riktelėčiau, o tada įkiša į makštį du pirštus, tuoj
 316/1506

pat ištraukia juos ir paskleidžia mano drėgmę

plačiau, ištepa ja išangę.
– Ką ketini daryti? – gaudydama kvapą
klausiu. Viešpatie… ar jis ketina nuleisti man į
užpakalį?
– Ne, ne tai, ką tu manai, – raminamai
sukužda Kristianas. – Sakiau tau, mažyte, kad
prie šio malonumo artinsimės palengva.
Išgirstu čiurkštelint kažkokį skystį, tikriausi-
ai spaudžiamą iš tūbelės, ir jo pirštai vėl ima
masažuoti mane… ten. Tepti mane… ten!
Pasimuistau, krūtinėje grumiasi priešingi
jausmai – baimė ir nežinios persmelktas
jaudulys. Kristianas vėl man pliaukšteli, tik šį
kartą žemiau, kliudydamas lytį. Sudejuoju.
Man… labai gera.
– Nejudėk, – sako jis. – Ir nepasileisk.
– Ai…
– Tai lubrikantas.
 317/1506

Kristianas užpila dar truputį. Stengiuosi jo

užgulta nesirangyti, bet man daužosi širdis, pul-
sas nelygus, o gyslomis plūsta geismas ir neri-
mastingas laukimas.
– Jau senokai norėjau tai padaryti su tavimi,
Ana.
Sudejuoju. Ir pajuntu nugara slenkant kažką
šaltą, lyg tas daiktas būtų metalinis.
– Turiu tau dovanėlę, – sušnabžda
Kristianas.
Staiga prisimenu mudviejų žaidimą
„Atspėk, kas čia“. Po perkūnais! Tai išangės
kaištis. Kristianas braukia juo per griovelį tarp
sėdmenų.
Viešpatie…
– Noriu jį tau įkišti… Labai palengva…
Nerimaudama ir nekantriai laukdama, kas
bus, tyliai aikteliu.
– Ar skaudės?
 318/1506

– Ne, mažyte. Jis nedidelis. Kai jį įkišiu,

ketinu visiškai negailestingai tave dulkinti.
Visa suvirpu. Pasilenkęs virš manęs, Kristi-
anas dar kartą pakšteli man į tarpumentį.
– Pasiruošusi? – tyliai klausia.
Pasiruošusi? Ar aš tam pasiruošusi?
– Taip, – sumurmu ir pajuntu, kad man
sausa burnoje.
Jis kitu pirštu perbraukia man per užpakalį,
per tarpvietę ir įkiša jį į makštį. Po galais, čia jo
nykštys. Jis suima mano lytį ir kitais pirštais
pradeda švelniai jaudrinti klitorį. Sudejuoju…
jausmas toks… geras… Paskui, judindamas
stebukladarius pirštus, jis labai atsargiai ir lėtai
įkiša į išangę šaltą kaištį.
– Ai! – garsiai sudejuoju, mat šis pojūtis
man naujas, o raumenys, priešindamiesi tokiam
įsiveržimui, susitraukia.
Nykščiu sukdamas manyje ratus, jis grūda
kaištį giliau, šis lengvai slysta, ir nežinia, ar dėl
 319/1506

to, kad aš tokia susijaudinusi, ar dėl to, kad

Kristianas įgudusiais pirštais nukreipė mano
dėmesį, bet mano kūnas kaištį, rodos, priima.
Jis sunkus… svetimas ir… įsmukęs ten!
– Ak, mažyte…
Jaučiu jį… ten, kur jo nykštys suka ratus…
ir kaištis spaudžia man… oi, ak… Kristianas
pamažu pasuka kaištį ir man išsprūsta ištęsta,
kelias akimirkas trunkanti dejonė.
– Kristianai, Kristianai… – burblenu, karto-
ju jo vardą kaip mantrą ir pratinuosi prie naujo
pojūčio.
– Gera mergaitė, – sumurma Kristianas.
Laisva jo ranka slysta mano šonu ir pasiekia
klubą. Tada jis lėtai ištraukia nykštį ir išgirstu
atitraukiamo užtrauktuko garsą. Sučiupęs ir už
kito klubo, Kristianas trūkteli mane atgal ir
pražargdina plačiau, kojomis stumdamas mano
pėdas.
– Nepaleisk stalo krašto, Ana, – įspėja.
 320/1506

– Ne, nepaleisiu, – dūsuodama tarsteliu.

– Norėjai ko nors šiurkštaus? Jei būsiu per
šiurkštus, pasakyk. Ar aišku?
– Taip, – sušnabždu, o jis staiga ir gana ši-
urkščiai įkiša, vėl trūktelėdamas mane atgal ir
stumtelėdamas kaištį dar giliau… – Varyk! –
šūkteliu.
Šnopuodamas vis greičiau, Kristianas
stabteli, aš alsuoju tokiu pat ritmu kaip ir jis.
Mėginu aprėpti visus pojūčius: malonią pil-
natvę, kraują kaitinantį jausmą, kad darau kažin
ką draudžiamo, ir erotinį malonumą, kylantį
spirale iš pačių kūno gelmių ir besiveržiantį
laukan. Kristianas švelniai trukteli kaištį.
Viešpatie… Sudejuoju ir išgirstu jį garsiai
aiktelint iš tobulo, neapsimestinio malonumo.
Man užkaista kraujas. Ar kada nors anksčiau
jaučiausi tokia ištvirkusi… tokia…
– Dar kartą? – klausia Kristianas.
– Taip.
 321/1506

– Gulėk, – liepia jis.

Tada ištraukia, truputį atšlyja nuo manęs ir
smeigia vėl.
Ak… aš to ir norėjau.
– Taip, – sušvokščiu pro sukąstus dantis.
Kristianas padidina tempą, ima alsuoti dar
greičiau, visai kaip aš, vėl šiurkščiai grūda
vidun.
– Ak, Ana… – dūsuodamas kužda jis.
Pakėlęs vieną ranką nuo klubo, vėl pasuka
kaištį, atsargiai jį trukteli lauk ir vėl stumteli
gilyn. Pojūtis neapsakomas, rodos, tuoj apalp-
siu tysodama ant stalo. O jis nė akimirkos
nestabteli, skverbiasi į mane, energingai sūpuo-
jasi, juda manyje stipriai ir šiurkščiai, o gilieji
mano kūno raumenys įsitempę virpa.
– Ak, po galais! – sudejuoju.
Jaučiu, kad tuoj sprogsiu.
– Taip, mažyte, – sunkiai alsuodamas sušn-
abžda Kristianas.
 322/1506

– Prašau, – imu maldauti, nors pati nežinau

ko – sustoti, nieku gyvu nesustoti ar vėl pasukti
kaištį?
Mano raumenys įsitempia spausdami jo penį
ir kaištį.
– Labai gerai, – sušnabžda jis, stipriai pli-
aukšteli man per dešinį sėdmenį ir aš peržengiu
ribą – imu nevalingai trūkčioti, krentu, smingu
žemyn suktuku, o visas mano kūnas pulsuoja, –
ir Kristianas atsargiai ištraukia kaištį.
– Nagi! – klykteliu, Kristianas čiumpa mane
už klubų ir, stipriai laikydamas ir garsiai šauk-
damas, išsilieja.

MOTERIS TEBEDAINUOJA. Žaidimų kam-

baryje Kristianas visada įjungia muzikos kar-
tojimo funkciją. Guliu jo glėbyje, ant kelių,
mūsų kojos susipynusios, aš padėjusi galvą jam
ant krūtinės. Mudu žaidimų kambaryje ant
grindų prie stalo.
 323/1506

– Sveika sugrįžusi, – sako jis, smaukdamas

man akių raištį.
Keliskart sumirksiu, kol akys pripranta prie
šviesos, tegul ir blausios. Kilstelėjęs man
smakrą, Kristianas švelniai pabučiuoja į lūpas ir
įdėmiai, bet nerimaudamas pažvelgia į akis.
Pakėlusi ranką paglostau jam veidą. Jis
nusišypso.
– Na, ar išlaikiau egzaminą? – linksmai
klausia.
Suraukiu kaktą.
– Egzaminą?
– Norėjai, kad pamylėčiau šiurkščiai, – tyliai
sako jis.
Nusišypsau – tiesiog negaliu susilaikyti.
– Taip. Manau, išlaikei.
Kilstelėjęs antakius, Kristianas atsako man
šypsena.
– Labai džiugu girdėti. Šią akimirką atrodai
sąžiningai išdulkinta ir graži.
 324/1506

Jis ilgais pirštais braukia man per skruostą,

glosto veidą.
– Tokia ir jaučiuosi, – meiliai atsakau.
Kristianas pasilenkia ir švelniai priglaudžia
savo putlias, šiltas ir duoti, o ne imti trokštanči-
as lūpas prie manųjų.
– Tu niekada nenuvili. – Atsilošęs jis atidži-
ai nužvelgia mane. – Kaip jautiesi? – tyliai ir
rūpestingai klausia.
– Gerai, – sumurmu jusdama, kad raustu. –
Sąžiningai išdulkinta, – droviai šypteliu.
– Dėl Dievo, ponia Grėj, kokios nešvanky-
bės iš jūsų lūpų…
Kristianas dedasi pasibaisėjęs, bet iš to, kaip
taria žodžius, suprantu, kad jam smagu.
– Todėl, kad ištekėjau už labai nešvankaus
vyruko, pone Grėjau.
Kristianas užkrečiamai išsišiepia iki ausų
kaip paskutinis kvailys.
– Džiaugiuosi, kad už jo ištekėjai.
 325/1506

Jis atsargiai paima mano kasą, pakelia prie

lūpų ir pagarbiai pabučiuoja jos galą, o jo akys
spindi iš meilės. O Viešpatie… argi kada turė-
jau bent menkiausią galimybę atsispirti šiam
vyrui?
Paimu kairę jo ranką ir pabučiuoju į vestu-
vinį žiedą – paprastą platininį žiedą, visiškai
tokį pat kaip ir manasis.
– Mano, – sušnabždu.
– Tavo, – linkteli Kristianas. Tada apkabina
mane ir įbeda nosį į plaukus. – Gal nori, kad
prileisčiau tau vonią?
– Hm… Nebent jei ir tu maudytumeisi.
– Gerai, – sako Kristianas.
Padėjęs man atsistoti, pats irgi pakyla nuo
grindų ir sustoja šalia. Jis tebemūvi džinsus.
– Ar apsimausi… kitus savo džinsus?
Jis pažvelgia į mane suraukęs kaktą.
– Kokius kitus?
 326/1506

– Tuos, kuriuos visada mūvėdavai būdamas

šiame kambaryje.
– Ak, tuos… – suglumęs burbteli Kristianas
ir iš nuostabos kelis kartus sumirksi.
– Su tais džinsais atrodai labai patraukliai.
– Šit kaip?
– Taip… Nežmoniškai patraukliai, supranti?
Kristianas droviai šypteli.
– Ką gi, dėl jūsų, ponia Grėj, galbūt ir
apsimausiu.
Pasilenkęs jis pabučiuoja mane, o tada
paima nuo stalo dubenėlį su išangės kaiščiu, te-
palo tūbele, akių raiščiu ir mano apatinėmis
kelnaitėmis.
– Kas valo žaislus? – klausiu sekdama
paskui jį prie komodos.
Jis susiraukęs dėbteli į mane, tarsi nesupra-
tęs klausimo.
– Aš. Kartais – ponia Džouns.
– Ką?!
 327/1506

Kristianas linkteli, atrodo, ir linksmas, ir

susidrovėjęs. Jis išjungia muziką.
– Na, anksčiau ir…
– Tavo nuolankiosios? – pabaigiu pradėtą
sakinį.
Jis tarsi teisindamasis gūžteli.
– Imk.
Kristianas paduoda man savo marškinius, aš
juos apsivelku ir susisiaučiu skvernus. Nuo jo
kūno kvapo nusivylimas, kurį patyriau sužino-
jusi, kas plauna išangės kaiščius, greitai
pasimiršta. Visus naudotus daiktus jis palieka
ant komodos. Paskui, paėmęs už rankos, atrak-
ina žaidimų kambario duris ir nusiveda mane
laiptais žemyn. Klusniai seku iš paskos.
Nerimas, prasta nuotaika, virpulys, baimė ir
susijaudinimas dėl automobilių lenktynių –
viskas išgaravo. Aš atsipalaidavusi, pagaliau
pasisotinusi ir rami. Kai įeiname į vonios
 328/1506

kambarį, garsiai nusižiovauju ir pasirąžau…

bent kartą jausdamasi visiškai laisvai.
– Kas yra? – klausia Kristianas sukdamas
vonios čiaupą.
Papurtau galvą.
– Pasakyk, – švelniai paprašo jis.
Į vandenį Kristianas įpila jazminų kvapo vo-
nios putų ir patalpoje pasklinda salsvas, geismą
žadinantis aromatas.
Nuraustu.
– Tiesiog jaučiuosi geriau.
Jis šypteli.
– Išties, šiandien jums, ponia Grėj, buvo
kažkokia keista nuotaika, – atsitiesęs Kristianas
prisitraukia mane ir suspaudžia glėbyje. –
Žinau, kad nerimauji dėl pastarųjų įvykių. At-
siprašau, kad tave į visa tai įpainiojau. Nežinau,
ar tai kraujo kerštas, ar kurio nors iš buvusių
darbuotojų kvailiojimai, ar konkurentų darbeli-
ai. Jei per mane tau atsitiktų kas blogo… –
 329/1506

Kristianui užlūžta balsas, paskutinius žodžius

jis ištaria pašnibždomis.
Stipriai apkabinu savo vyrą.
– O jei kas blogo nutiktų tau, Kristianai? –
pagaliau ir aš garsiai išsakau savo baimę.
Jis atidžiai pažvelgia į mane.
– Pasistengsime, kad nenutiktų. O dabar
išlukštenkime tave iš marškinių ir pamerkime į
vonią.
– Ar neturėtum pasišnekėti su Sojeriu?
– Palauks.
Kristianas stipriai sučiaupia lūpas, o man
staiga pasidaro gaila Sojerio. Ir ką jis padarė,
kad Kristianas toks nepatenkintas?
Kristianas padeda man nusivilkti marškini-
us, o kai atsisuku į jį, susiraukia. Ant krūtų dar
šiek tiek matyti baigiančios išblukti nuo
medaus mėnesio likusios bučinių žymės, bet
nusprendžiu, kad neverta vėl apie jas prabilti ir
dar labiau jo erzinti.
 330/1506

– Kažin, ar Rajanas pasivijo dodžą?

– Tai sužinosime po maudynių. Lipk.
Kristianas ištiesia man ranką. Įlipu į karštą,
kvapnų vandenį ir nedrąsiai atsisėdu.
– Oi…
Man skauda užpakalį, o kai jis panyra į
karštą vandenį, net susiraukiu.
– Atsargiai, mažyte, – įspėja Kristianas, bet
jam dar nenutilus nemalonus jausmas dingsta.
Nusimetęs drabužius, Kristianas įlipa iš
paskos ir prisitraukia mane arčiau. Jaukiai įsi-
taisau jam tarp kojų ir mudu patenkinti, aptingę
tysome karštame vandenyje. Pirštais perbraukiu
jam per kojas, o jis, viena ranka suėmęs mano
kasą, atsargiai ima sukioti ją tarp pirštų.
– Turime peržiūrėti namo projektą. Gal šį
vakarą, tik truputį vėliau?
– Žinoma.
Ta moteris netrukus vėl ateis. Mano pasą-
monė pakelia akis nuo trečiojo Čarlzo Dikenso
 331/1506

raštų rinkinio tomo ir piktai į mane dėbteli.

Visiškai jai pritariu. Sunkiai atsidūstu. Deja,
Džijos Mateo projektai tokie geri, kad net
kvapą gniaužia.
– Dar turiu pasiruošti rytojaus darbo dienai,
– sušnabždu.
Kristianas sustingsta.
– Juk žinai, kad į darbą gali ir negrįžti, –
sumurma.
Ak, ne… Vėl iš naujo…
– Kristianai, mes tai jau aptarėme. Prašau,
nepradėkime vėl ginčytis.
Jis taip timpteli man kasą, kad staiga atlošiu
galvą ir vėl ją nuleidžiu.
– Tik šiaip pasakiau…
Ir jis švelniai mane pabučiuoja.

APSIMOVUSI TRENINGO KELNES ir

apsivilkusi palaidinukę, nusprendžiu atsinešti iš
žaidimų kambario savo drabužius. Eidama
 332/1506

koridoriumi išgirstu Kristianą savo kabinete

kalbant pakeltu tonu. Sustoju kaip nudiegta.
– Po perkūnais, kur buvai?!
Ak, koks mėšlas… Jis rėkia ant Sojerio.
Susigūžusi neriu laiptais aukštyn į žaidimų
kambarį. Visai nenoriu žinoti, ką Kristianas jam
sakys, – gerklę laidančio Kristiano vis dar bijau
kaip ugnies. Vargšas Sojeris. Aš bent jau galiu
taip pat pakelti balsą ir atsikirsti.
Paimu savo drabužius ir Kristiano batus, o
tada mano žvilgsnis užkliūva už porcelianinio
dubenėlio su išangės kaiščiu ant antikvarinės
komodos. Ką gi… rodos, turėčiau jį nuplauti.
Pasiėmusi dar ir dubenėlį, imu lipti laiptais.
Nervingai apžvelgiu didžiąją svetainę, bet joje
nėra nė gyvos dvasios. Ačiū Dievui.
Rytoj vakare grįš Teiloras, o kai Teiloras
namie, Kristianas jaučiasi ramesnis. Šiandien ir
rytoj Teiloras būna su dukterimi. Kažin, ar kada
nors turėsiu progą su ja susipažinti.
 333/1506

Iš pagalbinės patalpos išeina ponia Džouns.

Mudvi viena kitą išgąsdiname.
– Ponia Grėj, nemačiau jūsų…
Ak, tai dabar aš jau ponia Grėj?!
– Labas vakaras, ponia Džouns.
– Sveika sugrįžusi, nuoširdžiausiai sveikinu,
– nusišypso ji.
– Prašom vadinti mane Ana.
– Jausčiausi geriau galėdama kreiptis į jus
„ponia Grėj“.
Ak! Kodėl viskas turi pasikeisti tik dėl to,
kad ant piršto mūviu žiedą?
– Gal norėtumėte peržiūrėti savaitės val-
giaraštį? – su viltimi žvelgdama į mane, klausia
ji.
Valgiaraštį?
– Na…
Visiškai nesitikėjau, kad ponia Džouns
kreipsis į mane tokiu klausimu.
Ji vėl nusišypso ir paaiškina:
 334/1506

– Anksčiau, kai dirbau vien ponui Grėjui,

kiekvieną sekmadienį su juo peržiūrėdavome
ateinančios savaitės valgiaraštį ir įtraukdavome
į pirkinių sąrašą visus maisto produktus, kurių
jam galėtų prireikti.
– Šit kaip.
– Gal galėčiau juos paimti?
Ji ištiesia rankas prie mano laikomų
drabužių.
– Na… hm… Tiesą sakant, man jų dar
reikia.
Be to, juose paslėptas dubenėlis su išangės
kaiščiu! Išraustu kaip vėžys. Pati stebiuosi, kaip
drįstu žiūrėti poniai Džouns į akis. Ji žino, ką
mudu su Kristianu veikiame, juk tvarko tą kam-
barį. Viešpatie, kaip keista namuose neturėti nė
trupučio privatumo…
– Kai tik galėsite, ponia Grėj, mielai su ju-
mis aptarčiau tą valgiaraštį.
– Ačiū.
 335/1506

Mudviejų pokalbį nutraukia išblyškęs kaip

mirtis Sojeris, kuris, išnėręs iš Kristiano kabin-
eto, sparčiai eina per didžiąją svetainę. Jis tik
santūriai linkteli mudviem, vengdamas ir
ponios Džouns, ir mano žvilgsnių, ir įsmunka į
Teiloro darbo kambarį. Aš dėkinga Sojeriui už
netikėtą sutrukdymą, nes šią akimirką su ponia
Džouns nenoriu šnekėtis nei apie valgiaraščius,
nei apie išangės kaiščius. Šypteliu jai ir
nuskubu į miegamąjį. Ar kada nors priprasiu
prie to, kad namie yra nuo mano valios visiškai
priklausomų tarnų? Papurtau galvą. Galbūt…
Kristiano batus numetu ant grindų, savo
drabužius – ant lovos ir, nešina dubenėliu su
išangės kaiščiu, nueinu į vonios kambarį.
Atidžiai tą daikčiuką apžiūriu. Jis atrodo vis-
iškai nepavojingas ir stebėtinai švarus. Nen-
orėdama daug apie tai galvoti, greitai jį
išmuiluoju ir nuplaunu. Ar to pakanka? Reikės
pasiklausti pono seksperto, ar išangės kaištis
 336/1506

turi būti dar ir sterilizuotas. Ši mintis tokia

bjauri, kad net šiurpas nukrečia.

DŽIAUGIUOSI, KAD KRISTIANAS UŽLEIDO

MAN biblioteką. Dabar čia stovi gražus, baltas,
medinis rašomasis stalas, prie kurio galiu dirbti.
Išsiimu nešiojamąjį kompiuterį ir dar kartą per-
žiūriu pastabas apie penkis rankraščius, per-
skaitytus per medaus mėnesį.
Taip, turiu visko, ko reikia. Truputį bijau
grįžti į darbą, bet nieku gyvu negaliu apie tai
prasitarti Kristianui. Jis iš karto pasinaudotų šia
proga ir įkalbėtų mane darbą mesti. Prisimenu,
kaip sutriko ir išraudo Roučas, kai pasakiau
jam, kad ketinu tekėti ir už ko, ir kaip greitai
paskui buvo patvirtintos mano pareigos. Dabar
suprantu, taip padaryta todėl, kad ištekėjau už
leidyklos savininko. Ši mintis man nemaloni.
Jau nesu laikinai einanti redaktoriaus pareigas,
dabar aš – Anastazija Stil, redaktorė.
 337/1506

Dar nedrįsau pasakyti Kristianui, kad lei-

dykloje neketinu atsisakyti mergautinės pav-
ardės. Manau, tam turiu labai rimtų priežasčių.
Man reikia šiek tiek atsiriboti nuo Kristiano, bet
žinau: kai jis tai supras, kils audra. Gal pasakyti
jam šįvakar?..
Atsisėdusi ant biuro kėdės ir atsilošusi, imu-
osi paskutinio nuobodaus darbo. Žvilgteliu į
laikrodį savo nešiojamajame kompiuteryje – ly-
giai septynios. Kristianas iš savo kabineto dar
neišėjo, tad turiu laiko. Išimu iš „Nikon“ fo-
toaparato atminties kortelę ir įkišu ją į
nešiojamąjį kompiuterį, mat noriu perkelti nuo-
traukas. Kol jos perkeliamos, prisimenu, kaip
praėjo diena. Ar Rajanas grįžo? O gal jis vis dar
pakeliui į Portlandą? Ar pasivijo tą paslaptingą
moterį? Ar Kristianas gavo iš jo kokių nors žin-
ių? Noriu išgirsti vieną kitą atsakymą. Man ner-
ūpi, kad Kristianas užsiėmęs; noriu žinoti, kas
dedasi, ir staiga šiek tiek įsižeidžiu, jog jis
 338/1506

slepia nuo manęs informaciją. Atsistoju ketin-

dama eiti į jo kabinetą ir pareikšti savo teises,
bet staiga kompiuterio ekrane pasirodo nuo-
traukos, darytos paskutinėmis mūsų medaus
mėnesio dienomis.
Po perkūnais!
Daugybė mano nuotraukų. Mieganti – aš
daugybę kartų nufotografuota mieganti, ant
veido arba ant pagalvės užkritusiais plaukais,
truputį prasiskyrusiomis lūpomis… velnias, či-
ulpianti pirštą. Jau daug metų nečiulpiau piršto!
Kiek daug nuotraukų. Nė nežinojau, kad Kristi-
anas tiek daug mane fotografavo. Yra ir kelios
slapta darytos, tarp jų tokia, kur aš stoviu jach-
tos denyje remdamasi į turėklus ir mąsliai žvel-
gdama į tolį. Ir kaip galėjau nepastebėti, kad jis
fotografuoja? Paskui nusišypsau, pamačiusi
kitas nuotraukas, kuriose rangausi ant lovos ir
juokiuosi, mano plaukai plaikstosi ore, mat
muistausi ir ginuosi nuo jo kutenimo, nuo
 339/1506

kankinančių jo pirštų. Yra ir dar viena nuo-

trauka, kurioje mudu drauge ant lovos laivo
savininko kajutėje, – šią Kristianas padarė
ištiesęs ranką su fotoaparatu. Aš prigludusi jam
prie krūtinės, o jis žiūri į objektyvą – jaunas,
plačiai atmerkęs akis… įsimylėjęs. Kita ranka
jis laiko mano galvą, o aš šypsausi kaip iki ausų
įsimylėjusi kvaiša, bet negaliu atitraukti akių
nuo Kristiano. Ak, mano gražuolis vyras nuo
šėlionių lovoje susitaršiusiais plaukais, pilko-
mis spindinčiomis akimis, prasiskyrusiomis lū-
pomis ir su šypsena veide. Mano gražuolis
vyras, nemėgstantis kutenimo ir dar visai
neseniai negalėjęs pakęsti net prisilietimo, nors
dabar, tiesa, jau leidžiantis man jį liesti. Reikėtų
Kristiano paklausti, ar jam tai patinka, o gal
leidžiasi liečiamas tik dėl to, kad nori pamalon-
inti mane, gal pats jokio malonumo nepatiria?
Žvelgdama į Kristiano atvaizdą staiga
susiraukiu užplūdus jausmams, kuriuos jam
 340/1506

puoselėju. Kažkas nori jį nuskriausti: iš pradžių

„Čarlis Tango“, paskui gaisras Grėjaus įmonių
holdingo serverinėje, o dabar – tas nelemtas
mus sekęs automobilis. Aš aikteliu, delnu
užsidengiu burną ir netikėtai sukūkčioju. Pa-
likusi kompiuterį, skubu pas Kristianą – ne gu-
osti, o patikrinti, ar jis saugus.
Įsiveržiu į jo kabinetą net nesivargindama
pasibelsti. Kristianas sėdi prie darbo stalo ir
kalbasi telefonu. Nustebęs ir suirzęs, jis pakelia
akis, bet kai pamato, kad čia aš, nepasitenkini-
mas pranyksta.
– Vadinasi, dar labiau paryškinti negali? –
nors ir nenuleisdamas akių nuo manęs, jis toliau
kalbasi telefonu.
Ryžtingai einu už stalo, o Kristianas
suraukęs kaktą su visa kėde pasisuka į mane.
Matau, kad jis įtemptai galvoja, ko aš noriu.
Klesteliu Kristianui ant kelių ir jis nustebęs kil-
steli antakius. Apkabinu jam kaklą ir
 341/1506

prisiglaudžiu. Jis viena ranka atsargiai mane

apglėbia.
– Hm… taip, Barni. Gal galėtum truputį
palaukti?
Jis priglaudžia telefono garsiakalbį sau prie
peties.
– Ana, kas nutiko?
Papurtau galvą. Jis kilsteli man smakrą ir
pažvelgia į akis. Išvaduoju smakrą iš jo pirštų
nelaisvės, priglaudžiu galvą Kristianui prie kak-
lo ir, tebesėdėdama ant kelių, dar labiau
susigūžiu. Suglumęs Kristianas dar tvirčiau ap-
glėbia mane laisvąja ranka ir pabučiuoja į
viršugalvį.
– Gerai, Barni, apie ką kalbėjome? – tęsia
pokalbį jis, petimi spausdamas prie ausies
priglaustą telefoną ir nešiojamojo kompiuterio
klaviatūra rinkdamas kodą.
Ekrane pasirodo ne pačios geriausios koky-
bės, nespalvoti, apsaugos kamerų užfiksuoti
 342/1506

kadrai. Juose matyti tamsiaplaukis, blyškų

kombinezoną vilkintis vyras. Kristianas spusteli
vieną klavišą ir vyras žengia arčiau apsaugos
kameros, bet galvą laiko nuleistą. Kai tas vyras
visiškai priartėja, Kristianas sustabdo kadrą. Įs-
ibrovėlis stovi ryškiai apšviestoje patalpoje,
jam iš kairės – eilė baldų, iš pirmo žvilgsnio
aukštų juodų biuro spintų. Čia tikriausiai Grė-
jaus įmonių holdingo serverinė.
– Gerai, Barni, dar kartą.
Ekranas atgyja. Aplink vyro galvą atsiranda
kvadratėlis ir vaizdas jame akimirksniu labai
padidėja. Sužavėta pakeliu galvą ir atsisėdu
tiesiai.
– Ar visa tai daro Barnis? – tyliai klausiu.
– Taip, – linkteli Kristianas. – Ar gali dar
paryškinti? – paprašo jis Barnio.
Vaizdas susilieja, o paskui, sufokusuotas iš
naujo, paryškėja ir kvadrate vėl pasirodo vyras,
tyčia žiūrintis į grindis ir vengiantis apsaugos
 343/1506

kamerų. Pažvelgus į jį mane nukrečia šiurpas.

Aš jį pažįstu. Ta smakro linija man kažkur
matyta. Jo tamsūs, trumpi ir netvarkingi plaukai
tokie keisti, nesušukuoti… Be to, iš naujo
sufokusuotame kadre pamatau žiedo formos
auskarą.
Po galais! Žinau, kas jis.
– Kristianai, – sušnabždu. – Tai Džekas
Haidas.

9
Visiška veiksmų laisvė (pranc.).
SEPTINTAS SKYRIUS

–Tu taip manai? – nustebęs klausia

Kristianas.
– Sprendžiu iš jo smakro linijos, – pirštu
parodau į kompiuterio ekraną. – Ir iš auskaro, ir
iš pečių formos. Ir kūno sudėjimas panašus.
Tikriausiai dėvėjo peruką arba pasikirpo ir
nusidažė plaukus.
– Barni, girdi? – Kristianas padeda telefoną
ant rašomojo stalo ir įjungia garsiakalbį. –
Rodos, buvusį savo viršininką apžiūrėjote itin
kruopščiai, ponia Grėj, – nelabai patenkintas
sumurma.
 345/1506

Rūsčiai dėbteliu į jį, bet mane išgelbėja

atsiliepęs Barnis.
– Taip, sere. Girdėjau, ką sakė ponia Grėj.
Kaip tik veidų atpažinimo programa tikrinu
visus skaitmenintus apsaugos kamerų įrašus.
Pažiūrėsim, kuriose dar holdingo patalpose tas
subinlaižys – atsiprašau, ponia, – buvo.
Nerimaudama žvilgteliu į Kristianą, Barnio
keiksmažodį praleidusį pro ausis. Jis susikaupęs
žiūri į ekraną.
– Kodėl jis taip daro? – klausiu.
Jis gūžteli.
– Tikriausiai iš keršto. Nežinau. Kartais
tiesiog negali suprasti, kodėl kai kurie žmonės
elgiasi taip, o ne kitaip. Man tik pikta, kad ank-
sčiau su juo dirbai vos ne viename kabinete.
Kristianas supykęs stipriai sučiaupia lūpas ir
apglėbia mane per juosmenį.
 346/1506

– Taip pat turime informaciją, kuri buvo

įrašyta jo standžiajame diske, sere, – priduria
Barnis.
– Taip, pamenu. Ar žinote pono Haido namų
adresą?
– Taip, sere, žinau.
– Pranešk Velčui.
– Žinoma, tuoj pat. Be to, dar ketinu per-
filtruoti kamerų miesto gatvėse įrašus ir pamė-
ginti susekti jo judėjimą.
– Patikrink, kokiu automobiliu jis važinėja.
– Klausau, sere.
– Ar Barnis gali visa tai padaryti? –
sušnabždu.
Kristianas linkteli ir pasipūtėliškai šypteli.
– Kas buvo įrašyta jo standžiajame diske? –
tyliai pasiteirauju.
Kristiano veidas sugriežtėja, jis papurto
galvą.
 347/1506

– Nieko svarbaus, – staiga pamiršęs

šypseną, puse lūpų tarsteli jis.
– Pasakyk.
– Ne.
– Ar tie duomenys susiję su manimi, ar su
tavimi?
– Su manimi, – atsidūsta Kristianas.
– O kokia medžiaga? Apie tavo gyvenimo
būdą?
Kristianas papurto galvą ir tildydamas mane
priglaudžia smilių prie lūpų. Piktai dėbteliu į jį.
Bet jis prisimerkia – griežtas įspėjimas man,
kad prikąsčiau liežuvį.
– Jam priklauso 2006-ųjų laidos „Chevrolet
Camaro“. Taip pat perdaviau Velčui visus jo
vairuotojo pažymėjimo duomenis, – susijaud-
inęs telefonu praneša Barnis.
– Gerai. Pranešk, kuriose dar mano pastato
dalyse šlaistėsi tas niekšas. Ir palygink jo atva-
izdą su tuo, kuris yra SIP leidyklos Personalo
 348/1506

skyriuje saugomoje jo byloje, – Kristianas

nepatikliai žvilgteli į mane. – Noriu būti tikras,
kad neapsirikome.
– Jau palyginau, sere, ponia Grėj teisi. Tai
tikrai Džekas Haidas.
Išsišiepiu iki ausų. Matai? Ir aš galiu būti
naudinga. Kristianas delnu brūkšteli man per
nugarą.
– Puikiai pasirodėte, ponia Grėj, – ir,
pamiršęs ankstesnį apmaudą, nusišypso. Tada
kreipiasi į Barnį: – Pranešk man, kai nustatysi
jo judėjimą po holdingo būstinę. Taip pat
patikrink visus kitus Grėjaus įmonių holdingui
priklausančius pastatus, į kuriuos jis galėjo
patekti, ir apie esamą padėtį informuok ten
dirbančias saugos komandas, kad vyrai galėtų
dar kartą kruopščiai patikrinti patalpas.
– Bus padaryta, sere.
– Ačiū, Barni, – padėkoja Kristianas ir
baigia pokalbį.
 349/1506

– Ką gi, ponia Grėj, pasirodo, esate ne tik

namų puošmena, bet galite būti ir naudinga, –
Kristiano akyse blyksteli išdykėliškas
linksmumas.
Suprantu, kad jis tik juokais mane erzina.
– Namų puošmena? – susiraukusi pakartoju,
dėdamasi prie žaidimo.
– Didžiulė puošmena, – tyliai sako Kristi-
anas ir švelniai, meiliai pabučiuoja į lūpas.
– Jūs – didesnė namų puošmena už mane,
pone Grėjau.
Plačiai nusišypsojęs, jis pabučiuoja stipriau,
apsivynioja mano kasą apie riešą ir suspaudžia
mane glėbyje. Kai pritrūkę oro atsiskiriame,
man daužosi širdis.
– Alkana? – klausia Kristianas.
– Ne.
– O aš alkanas.
– Ko?
– Maisto – ko gi dar?
 350/1506

– Aš tau ko nors paruošiu, – juokdamasi

sakau.
– Šitas garsas man patinka.
– Patinka, kai siūlau tau valgio?
– Ne, kai kikeni.
Jis pabučiuoja man į plaukus ir aš atsistoju.
– Tad ko pageidautumėte užkąsti, sere? –
maloniai teiraujuosi.
Jis prisimerkia.
– Pataikaujate, ponia Grėj?
– Kaip visuomet, pone Grėjau… Sere…
Kristianas mįslingai šypteli.
– Vis dar galiu persimesti tave per kelį… –
gundomai sumurma jis.
– Žinau, – išsišiepiu iki ausų. Tada, at-
sirėmusi į biuro kėdės ranktūrius, pasilenkiu ir
jį pabučiuoju. – Dėl to tave ir myliu. Bet tram-
dyk savo niežtintį delną – juk tu alkanas.
Kristianas droviai šypteli ir man apmiršta
širdis.
 351/1506

– Ak, ponia Grėj, ką man su jumis daryti?..

– Pirmiausia atsakykite į mano klausimą. Ko
norėtumėte užkąsti?
– Ko nors lengvo. Lauksiu iš jūsų
staigmenos, – atsako jis mano žodžiais, visai
neseniai ištartais žaidimų kambaryje.
– Pažiūrėsiu, ką galiu padaryti.
Koketuodama išeinu iš jo kabineto ir pat-
raukiu į virtuvę. Ir labai nusimenu pamačiusi
ten ponią Džouns.
– Ponia Džouns…
– Ponia Grėj… Norėtumėte ko nors
pavalgyti?
– Na…
Puode ant viryklės ji maišo, sprendžiant iš
sklindančio kvapo, kažką labai skanaus.
– Ketinau padaryti suvožtinių ponui Grėjui
ir sau.
Ji akimirką patyli.
 352/1506

– Žinoma, – atitokusi sako. – Ponas Grėjus

mėgsta prancūziškus batonus – jų, supjaustytų
taip, kad tiktų suvožtiniams, yra šaldiklyje. Bet
mielai jus pavaduočiau, ponia.
– Žinau. Ir vis dėlto norėčiau paruošti juos
pati.
– Suprantu. Užleisiu jums virtuvę.
– Ką verdate?
– Bolonijos padažą. Jis tinka visur ir visada.
Užšaldysiu jį.
Maloniai nusišypsojusi, ponia Džouns
sumažina karštį.
– Hm… Kokie suvožtiniai10 Kristianui
patiktų? – klausiu ir suvokusi, ką pasakiau,
suraukiu kaktą. Ar ponia Džouns supras
užuominą?
– Ponia Grėj, ant suvožtinio galite dėti be-
veik visko – jei tik jis bus su prancūzišku bat-
onu, jam patiks.
Mudvi viena kitai nusišypsome.
 353/1506

– Gerai, ačiū už patarimą.

Prieinu prie šaldiklio ir susirandu jame
reikiamo ilgio gabalais supjaustytų prancūziškų
batonų šaldymo maišeliuose. Padedu ant lėkštės
du gabalus, įkišu į mikrobangų krosnelę ir
įjungiu atšildymo funkciją.
Ponia Džouns išėjo. Truputį susirūpinusi
grįžtu prie šaldytuvo ieškoti kitų produktų.
Matyt, teks su ponia Džouns susitarti, kaip
dalysimės darbą virtuvėje. Savaitgaliais mielai
pati ruoščiau Kristianui valgį. O ponia Džouns
gali ruošti maistą darbo dienomis – ko jau ko,
bet po darbo grįžusi namo virti valgio tikrai
nenoriu. Hm… grafikas panašus į tą, prie kurio
Kristianas buvo pratęs, kai turėdavo
nuolankiųjų. Papurtau galvą. Neturėčiau per
daug apie tai galvoti. Šaldytuve randu kumpio,
o daržovėms skirtoje dėžėje – visiškai prinokusį
avokadą.
 354/1506

Sutrintą avokadą gardinant druska ir citrinų

sultimis, iš darbo kabineto nešinas naujojo
namo projektais išeina Kristianas. Padeda juos
ant pusryčių baro, neskubėdamas atžingsniuoja
prie manęs ir apkabinęs pabučiuoja į kaklą.
– Basa ir virtuvėje… – sumurma jis.
– Ar neturėtų būti: „Nėščia ir basa vir-
tuvėje?“ – šypteliu.
Kristianas sustingsta, visas įsitempia.
– Dar ne, – pareiškia jis, bet jo balse aiškiai
girdėti nuogąstavimo gaidelė.
– Ne! Dar ne!
Jis su palengvėjimu atsikvepia.
– Bent dėl to sutariame, ponia Grėj.
– Bet apskritai tu nori turėti vaikų, tiesa?
– Taip, žinoma. Kada nors. Bet kol kas aš
nepasiruošęs tavęs su kuo nors dalytis.
Ir jis vėl pabučiuoja man į sprandą.
Ak… dalytis?
– Ką ruoši? Atrodo gražiai.
 355/1506

Jis pabučiuoja man į paausį ir aš suprantu,

kad taip elgiasi norėdamas išblaškyti dėmesį.
Nugara nusirita malonus virpulys.
– Suvožtinius, – sakau ir patenkinta šypteliu.
Prikišęs lūpas prie kaklo, jis nusišypso ir
dantimis grybšteli ausies spenelį.
– Kaip aš juos mėgstu.
Baksteliu jam alkūne.
– Ponia Grėj, jūs mane sužeidėte, – Kristi-
anas stveriasi už šono apsimesdamas, kad
skauda.
– Ištižėlis, – niekinamai sumurmu.
– Ištižėlis? – tarsi netikėdamas savo ausimis
pakartoja Kristianas. Tada taip pliaukšteli man
per užpakalį, kad net šūkteliu. – Greičiau nešk
valgį, merga. O paskui parodysiu tau, koks aš
ištižėlis.
Jis žaismingai pliaukšteli man dar kartą ir
nueina prie šaldytuvo.
– Gal norėtum taurės vyno? – klausia jis.
 356/1506

– Prašyčiau.

KRISTIANAS IŠSKLEIDŽIA DŽIJOS

PROJEKTUS ANT pusryčių baro. Ji tikrai turi
puikių idėjų.
– Man patinka jos siūlymas, kad visa pirmo
aukšto siena būtų iš stiklo, bet…
– Bet kas? – paragina mane kalbėti
Kristianas.
Atsidūstu.
– Nenoriu, kad tas namas visiškai prarastų
savo veidą.
– Veidą?..
– Taip. Džijos siūlymai gana drąsūs, bet…
na… tas namas man patiko toks, koks yra… su
pagražinimais ir viskuo.
Kristianas susiraukia, tarsi apie tai nenorėtų
nė girdėti.
 357/1506

– Galima sakyti, kad namas man patinka

toks, koks yra, – sušnabždu. Ar išgirdęs tai jis
pasius?
Kristianas įsispokso į mane.
– Noriu, kad tas namas būtų toks, kokio
trokšti tu. Viską darysime, kaip tu nori. Jis tavo.
– Noriu, kad jis patiktų ir tau. Kad ir tu tame
name jaustumeisi laimingas.
– Aš būsiu laimingas ten, kur būsi laiminga
tu. Visiškai paprasta, Ana.
Kristianas pakelia į mane akis ir ilgai jų
nenuleidžia. Jis kalba visiškai nuoširdžiai.
Žiūrėdama į jį kelis kartus sumirksiu, o širdis,
rodos, tuoj iššoks iš krūtinės. Po galais, jis
mane tikrai myli.
– Taigi… – užsikirtusi patyliu maldydama
jaudulį ir mėgindama atsikratyti gumulo
gerklėje, – siena iš stiklo man patinka. Galbūt
reikėtų architektės paprašyti, kad truputį sub-
tiliau integruotų ją į bendrą namo erdvę.
 358/1506

Kristianas nusišypso.
– Žinoma. Kaip nori. O ką pasakysi apie
mansardos ir pusrūsio projektus?
– Dėl jų priekaištų neturiu.
– Puiku.
Gerai… pasiryžtu užduoti nepaprastai svar-
bų klausimą.
– Ar nori įrengti ir žaidimų kambarį?
Klausdama pajuntu pažįstamą karštį, mat
veidas sparčiai rausta. Kristianas staiga kilsteli
antakius.
– O tu? – išsisuka nuo atsakymo ir nustebęs,
ir pagyvėjęs.
Gūžteliu.
– Na… jei tu nori…
Kelias akimirkas jis atidžiai žvelgia į mane.
– Gal kol kas nespręskime šio klausimo? Ši-
aip ar taip, tai bus šeimos namas.
Pajuntu skaudų nusivylimą ir pati nus-
istebiu. Manau, Kristianas teisus, nors… kada
 359/1506

mudu turėsime tų vaikų? Gali praeiti keleri

metai.
– Be to, galime improvizuoti.
– Improvizuoti man patinka, – sušnabždu.
Jis nusišypso.
– Norėčiau aptarti ir dar kai ką.
Kristianas pirštu baksteli į šeimininkų mie-
gamąjį ir mudu pradedame išsamiai aptarinėti,
kur ir kokie bus vonios kambariai, mano ir jo
drabužinės.

SVARSTYTI PLANUS BAIGIAME pusę

dešimtos.
– Dar grįši prie darbo? – klausiu Kristiano, į
ritinėlį vyniojančio namo projektus.
– Jei nenori, negrįšiu, – šypteli jis. – Ką
norėtum veikti?
– Galėtume pažiūrėti televizorių.
Skaityti aš nenusiteikusi, o gultis nenoriu…
Kol kas nenoriu…
 360/1506

– Gerai, – mielai sutinka Kristianas ir aš

nuseku paskui jį į televizoriaus kambarį.
Tame kambaryje esame buvę tris, gal keturis
kartus, Kristianas čia paprastai skaito knygą.
Televizija jis visiškai nesidomi. Jaukiai įsi-
taisau ant sofos pariesdama kojas ir padėdama
galvą Kristianui ant peties. Jis nuotolinio
valdymo pulteliu įjungia plokščiaekranį televi-
zorių ir ima be tikslo junginėti kanalus.
– Nori žiūrėti kokį nors kvailų pokalbių
šou?
– Tu televizijos nemėgsti, ar ne? – pašaipiai
klausiu.
Jis papurto galvą.
– Tuščias laiko gaišimas. Bet su tavimi ką
nors pažiūrėsiu.
– Maniau, galėtume truputį pasiglamonėti.
Kristianas akimirksniu atsisuka į mane.
– Pasiglamonėti?
 361/1506

Ir nužvelgia taip, tarsi man būtų išdygusi an-

tra galva. Tada liaujasi junginėjęs kanalus ir
palieka pernelyg blizgią ispanišką muilo operą.
– Taip.
Kodėl jis taip pakraupo?
– Glamonėtis galime ir lovoje.
– Lovoje nieko kito ir neveikiame. Bet kada
pastarąjį kartą glamonėjaisi prie televizoriaus?
– klausiu ir drovėdamasi, ir erzindama jį.
Kristianas gūžteli ir papurto galvą. Vėl
spustelėjęs pultelio mygtuką, peršoka per dar
kelis kanalus ir sustoja radęs seną „X failų“
seriją.
– Kristianai…
– Niekada nesu to daręs, – tyliai sako jis.
– Niekada?
– Ne.
– Net su ponia Robinson?
Jis prunkšteli.
 362/1506

– Mažyte, su ponia Robinson esu daręs daug

ką. Taip pat ir glamonėjęsis, – Kristianas pa-
sipūtėliškai šypteli, o tada susidomėjęs
prisimerkia ir klausia: – O tu?
Nuraustu.
– Žinoma.
Na, lyg ir esu…
– Ką?! Su kuo?
Ak, ne. Visai nenoriu apie tai šnekėtis.
– Pasakyk, – primygtinai reikalauja jis.
Dėbteliu žemyn, į savo sunertus pirštus.
Kristianas švelniai uždeda ranką man ant plaš-
takų. Pakėlusi akis matau jį šypsantis.
– Noriu žinoti. Kad tą, su kuriuo glamonė-
jaisi, galėčiau sumalti į miltus.
Sukikenu.
– Na, pirmą kartą…
– Pirmą kartą?! Vadinasi, tų šunsnukių ne
vienas? – suniurna jis.
Vėl nusijuokiu.
 363/1506

– Kodėl taip stebitės, pone Grėjau?

Kristianas trumpai susiraukia, ranka pers-
ibraukia per plaukus ir pažvelgia į mane, bet
tarsi visiškai kitomis akimis. Tada gūžteli.
– Tiesiog stebiuosi. Juolab žinodamas, kad
neturėjai patirties…
Nuraustu.
– Užtat sutikusi tave atsigriebiau su kaupu.
– Tiesa, – nusišypso jis. – Pasakok. Noriu
viską žinoti.
Pažvelgiu į kantrias pilkas Kristiano akis
mėgindama susigaudyti, kaip jis nusiteikęs. Ar
sužinojęs pasius, ar tiesiog nori žinoti? Nen-
oriu, kad pyktų… Kai pyksta, su Kristianu
sunku tverti.
– Tikrai nori, kas papasakočiau?
Jis lėtai linkteli, o jo lūpas iškreipia linksma,
pasipūtėliška šypsena.
– Buvau neseniai persikėlusi gyventi į Tek-
sasą su mama ir jos Trečiuoju Sutuoktiniu.
 364/1506

Tada mokiausi dešimtoje klasėje. Jis buvo

vardu Bredlis ir mudu kartu darydavome fiz-
ikos laboratorinius darbus.
– Kiek tau buvo metų?
– Penkiolika.
– O ką Bredlis veikia dabar?
– Nenutuokiu.
– Iki kurios bazės jis prisikasė?
– Kristianai! – papriekaištauju, tik staiga jis
čiumpa mane už kelių, paskui už kulkšnių,
patempia ir aš aukštielninka griūvu ant sofos.
Kristianas vikriai mane užgula, prispaudžia
visu kūnu ir įkiša vieną koją man tarp kojų.
Puolimas toks netikėtas, kad garsiai šūkteliu.
Jis sučiumpa rankas ir ištiesia man virš galvos.
– Taigi, tas Bredlis… Ar jis pasiekė pirmą
bazę? – sumurma Kristianas nosimi braukdam-
as man per nosį. O tada ima bučiuoti į lūpų
kamputį.
 365/1506

– Pasiekė, – sušnabždu lūpomis veik lies-

damasi prie jo lūpų.
Kristianas paleidžia vieną mano ranką ir
pirštais suspaudžia smakrą, kad negalėčiau
muistytis, o jo liežuvis įsibrauna man į burną ir
aš pasiduodu tokiam aistringam bučiavimui.
– Ar pasiekęs darė taip? – pritrūkęs kvapo ir
atšlijęs pašnibždomis klausia Kristianas.
– Ne… toli gražu ne… – šiaip taip ištariu,
nes visas kūne esantis kraujas, rodos, plūsta į
papilvę ir dubenį.
Paleidusi smakrą, Kristiano ranka keliauja
mano kūnu žemyn, o tada vėl aukštyn ir
pasiekia krūtį.
– Ar jis taip darė? Lietė tave taip?
Jo nykštys švelniai, nepaliaujamai per
palaidinukės audinį masažuoja krūties spenelį ir
šis nuo tokio išmanaus lytėjimo paburksta.
– Ne… – imu rangytis Kristiano užgulta.
 366/1506

– Ar jis pasiekė antrą bazę? – sukužda jis

man į ausį.
Jo ranka slysteli per šoną, per juosmenį ir
nusileidžia iki klubo. Sukandęs ausies spenelį,
jis atsargiai krimsteli.
– Ne, – vos atgaudama kvapą sukuždu.
Malderis iš televizoriaus ekrano lepteli
kažką apie tipelius, kurių FTB labiausiai
nemėgsta.
Kristianas stabteli ir pasilenkęs nutildo tele-
vizorių. Tada vėl įbeda akis į mane.
– O kaip sekėsi antrajam? Ar jis pasiekė an-
trąją bazę?
Jo žvilgsnis blausus ir kaitrus… Gal tai
pyktis? O gal susijaudinimas? Sunku pasakyti.
Kristianas vėl pasislenka prie manęs ir jo ranka
įsmunka už treningo kelnių juosmens.
– Ne, – sušnabždu, sukaustyta jo aistringo
žvilgsnio.
Kristianas išdykėliškai nusišypso.
 367/1506

– Gerai, – ir suima į saują mano lytį. –

Nemūvite apatinių kelnaičių, ponia Grėj.
Pritariu.
Kristianas vėl įsisiurbia man į lūpas, o jo
pirštai vėl ima daryti stebuklus: nykštys
jaudrindamas masažuoja klitorį, o smilius
nuostabiai lėtai įslysta į makštį.
– Ketinome tik glamonėtis, – dejuodama
sakau.
Kristianas liaujasi.
– Maniau, tą ir darome.
– Ne. Tai turi vykti be sekso.
– Ką?
– Be sekso…
– Be sekso, šit kaip? – Jis ištraukia ranką iš
treningo kelnių. – Gerai.
Kristianas smiliumi perbraukia man per lū-
pas ir aš paragauju savo glitaus sūrumo. Mėg-
džiodamas, ką darė vos prieš akimirką, jis įkiša
pirštą man į burną. Paskui pasislenka,
 368/1506

įsispraudžia man tarp kojų ir jo varpa įsiremia į

treningo kelnes. Jis trūkteli į priekį vieną kartą,
kitą, paskui dar ir dar. Aikteliu supratusi, kad
kelnių medžiaga pakankamai stipriai trina ir jį
jaudina. Kristianas trūkteli dar kartą, ima trintis
į mane.
– Šito nori? – sumurma ritmingai judindam-
as dubenį ir trindamasis į mane.
– Taip, – sudejuoju.
Jo ranka vėl ima slysti ir apsistoja prie
krūties spenelio, o dantys švelniai grybščioja
man žandikaulį.
– Ar žinai, kokia tu gundanti, Ana? – klausia
Kristianas kimiu balsu, stipriau į mane
trindamasis.
Prasižioju ketindama jam atsakyti, tačiau tik
beviltiškai žiopteliu ir garsiai sudejuoju. Kristi-
ano burna vėl susiranda mano burną, jis
dantimis timpteli apatinę lūpą, o tada vėl įbruka
vidun liežuvį. Kristianas paleidžia ir kitą mano
 369/1506

ranką, o tada, jam mane tebebučiuojant, jos abi

nekantriai slysteli jo pečiais ir pasiekia plaukus.
Kai suėmusi už jų trūkteliu, jis sudejuoja ir
pažvelgia man į akis.
– Ai…
– Patinka, kai tave liečiu? – pašnibždomis
klausiu.
Tarsi nesupratęs klausimo, jis suraukia kak-
tą. Ir liaujasi į mane trynęsis.
– O kaipgi. Tavo prisilietimai, Ana, man
labai patinka. Jei kalbėtume apie tavo prisilie-
timą, tai aš – kaip tas pokylyje iš bado
mirštantis žmogus, – jo žodžiai nuoširdūs ir
aistringi.
Po galais…
Kristianas atsiklaupia man tarp kojų, padeda
atsisėsti ir nuvelka palaidinukę. Po ja aš vis-
iškai nuoga. Sučiupęs už marškinių skvernų,
Kristianas nusitraukia juos per galvą ir švysteli
ant grindų, o tada tebeklūpodamas užsitempia
 370/1506

mane ant kelių ir apglėbęs sudeda rankas ant

strėnų.
– Liesk mane, – sušnabžda.
Viešpatie… Nedrąsiai pakeliu rankas ir
pirštų galais perbraukiu jam per plaukais
apžėlusią krūtinę ir nudegimo žymes. Jis aikteli
ir plačiai atsimerkia, bet ne iš baimės. Tai
juslinis Kristiano atsakas į mano prisilietimą.
Jis atidžiai žiūri į mane, o mano pirštai švelniai
slysta jo oda, pasiekia vieną krūtinės spenelį,
paskui kitą. Glamonėjami jie susitraukia ir
susiraukšlėja. Pasilenkusi švelniais bučiniais
apiberiu Kristianui krūtinę, o pirštai nuslysta
prie jo pečių čiuopdami stangrių raumenų
kontūrus. Oho… jis puikios formos.
– Geidžiu tavęs, – sumurma Kristianas ir šie
žodžiai išlaisvina mano lytinį potraukį.
Panardinu pirštus jam į plaukus, atlošiu
galvą, kad galėčiau pasiekti lūpas, man papilvę
degina aukštai šokantys kaitrios ugnies
 371/1506

liežuviai. Sudejavęs jis vėl pargriauna mane

aukštielninką ant sofos. Pats atsisėda,
paskubomis numauna man treningo kelnes ir
beveik tą pačią akimirką atsisega kelnių antuką.
– Namo, – sukužda ir vikriai mane užpildo.
– Aaa… – sudejuoju, jis stabteli ir delnais
suspaudžia man skruostus.
– Myliu jus, ponia Grėj, – sukužda ir labai
lėtai, labai švelniai mylisi su manimi, kol
pagaliau imu trūkinėti per siūles ir peržengiu
ribą šaukdama jo vardą, rankomis ir kojomis
apsivijusi jį ir nieku gyvu nenorėdama paleisti.

TYSAU IŠSIPLEIKUSI, PRIGLUDUSI

KRISTIANUI PRIE krūtinės. Gulime televi-
zoriaus kambaryje ant grindų.
– Žinai, mes praleidome trečią bazę, –
sakau.
Mano pirštai keliauja per pūpsančius Kristi-
ano krūtinės raumenis. Jis nusijuokia.
 372/1506

– Kitą kartą, – sako ir pabučiuoja man į

viršugalvį.
Pakeliu akis į televizoriaus ekraną, per kurį
jau slenka „X failų“ titrai. Paėmęs pultelį, Kris-
tianas vėl įjungia garsą.
– Mėgai tą filmą? – klausiu.
– Vaikystėje.
Ak… Kristiano vaikystė… kikboksas, „X
failai“ ir draudimas prie jo liestis.
– O tu? – pasiteirauja jis.
– Aš tada dar buvau per maža.
– Kokia tu jauna… – Kristianas meiliai
šypteli. – Man patinka glamonėtis su jumis,
ponia Grėj.
– Man su jumis taip pat, pone Grėjau.
Pakšteliu jam į krūtinę, o paskui mudu
gulime tylėdami ir žiūrime, kaip baigiasi „X
failai“ ir pradedamos transliuoti reklamos.
 373/1506

– Buvo trys nuostabios savaitės. Nepaisant

avarijų, gaisrų ir buvusių kuoktelėjusių
viršininkų, – svajingai sušnabždu.
– Mhm… – pritardamas numykia Kristianas.
– Nežinau, ar jau esu pasiruošęs dalytis tavimi
su likusiu pasauliu.
– Rytoj teks grįžti į tikrovę, – sumurmu
stengdamasi neišsiduoti, kad man liūdna.
Atsidusęs Kristianas kita ranka persibraukia
per plaukus.
– Sustiprinsime apsaugą…
Priglaudžiu pirštą Kristianui prie lūpų. Nen-
oriu klausytis dar vieno pamokslo.
– Žinau. Elgsiuosi deramai. Pažadu. – O
tada šį tą prisimenu… Krusteliu ir kilstelėjusi
pasiremiu alkūne, kad geriau matyčiau Kristi-
aną. – Kodėl barei Sojerį?
Kristianas akimirksniu įsitempia. Ak,
velniava…
– Nes mus sekė.
 374/1506

– Bet Sojeris dėl to nekaltas.

Jis ramiai pažvelgia į mane.
– Nereikėjo jiems tavęs taip toli paleisti. Ir
jie tai supranta.
Pasijutusi kalta nuraustu ir vėl padedu galvą
jam ant krūtinės. Tai buvo mano kaltė. Norėjau
nuo jų pasprukti.
– Tai nebuvo…
– Gana! – staiga šiurkštokai nutraukia mane
Kristianas. – Anastazija, dėl to išvis nėra
reikalo diskutuoti. Tai faktas, ir jie pasistengs,
kad daugiau tai nepasikartotų.
Anastazija! Kai patenku į bėdą, tampu
Anastazija, visai kaip tais laikais, kai dar
gyvenau pas mamą.
– Gerai, – sumurmu tikėdamasi jį nuraminti.
Ginčytis nenoriu. – Ar Rajanas pasivijo moterį,
vairavusią dodžą?
– Ne. Be to, nesu tikras, kad ten buvo
moteris.
 375/1506

– Šit kaip? – vėl pakeliu akis į Kristianą.

– Sojeris matė, kad vairuotojas susirišęs
plaukus į uodegą, bet vos akimirką. Dėl to jis ir
įtarė, kad vairuoja moteris. Bet dabar, kai at-
pažinai tą niekšą, gali paaiškėti, kad galbūt prie
vairo sėdėjo jis. Juk ir Haidas buvo taip susir-
išęs plaukus, – neslėpdamas pasibjaurėjimo
sako Kristianas.
Nė nežinau, ką manyti apie visas naujienas.
Norėdamas mane prablaškyti, Kristianas ranka
perbraukia man per nugarą.
– Jei tau būtų nutikę kas blogo… – sumurma
jis, rimtai žvelgdamas plačiai atmerktomis
akimis.
– Žinau… – sušnabždu. – Ir aš panašiai
jaučiuosi galvodama apie tave.
Nuo šios minties net pašiurpstu.
– Eikš. Tau šalta, – sėsdamasis sako Kristi-
anas. – Eime į lovą. Ten galėsime užimti ir
trečią bazę.
 376/1506

Jis geismingai šypteli, kaip visada visoks:

aistringas, piktas, nerimastingas, gundantis –
mano Penkiasdešimt Atspalvių. Paduodu Kristi-
anui ranką, jis trūktelėdamas padeda atsistoti ir
aš visiškai nuoga per svetainę nuseku paskui jį į
miegamąjį.

KITĄ RYTĄ MŪSŲ AUTOMOBILIUI

SUSTOJUS prie SIP leidyklos Kristianas
spusteli man ranką. Vilkėdamas tamsiai mėlyną
kostiumą ir prie jo derantį kaklaraištį, jis atrodo
kaip tikras įtakingas generalinis direktorius ir aš
jam nusišypsau. Pastarąjį kartą taip puošniai ap-
sirengusį jį mačiau tuomet, kai žiūrėjome baleto
spektaklį Monte Karle.
– Juk žinai, kad neprivalai ten eiti, –
sumurma Kristianas.
Girdėdama jo žodžius, užsinoriu užversti
akis į automobilio lubas.
 377/1506

– Žinau, kad neprivalau, – tyliai atsakau

nenorėdama, kad mane nugirstų Rajanas ir So-
jeris priekinėse „Audi“ sėdynėse.
Jis susiraukia, o aš šypteliu.
– Bet noriu, – priduriu, – pats žinai. – Pasi-
lenkusi pabučiuoju Kristianą. Bet jis vis dar
susiraukęs. – Kas yra?
Sojeris išlipa iš mašinos, o Kristianas
neramiai žvilgteli į Rajaną.
– Ilgėsiuosi tavęs, nes noriu tave turėti tik
sau.
Pakeliu ranką ir paglostau jam skruostą.
– Ir aš tavęs ilgėsiuosi, – pabučiuoju jį. –
Medaus mėnuo buvo nuostabus. Ačiū.
– Eikite į darbą, ponia Grėj.
– Ir jūs, pone Grėjau.
Sojeris atidaro automobilio dureles. Dar
kartą spustelėjusi Kristianui ranką, išlipu iš
mašinos ant šaligatvio. Eidama prie pastato dar
 378/1506

kartą jam pamoju. Sojeris atidaro duris ir

paskui mane eina į vidų.
– Labas, Ana, – pasveikina mane priimama-
jame dirbanti Klerė ir nusišypso.
– Klere, sveika, – ir aš atsakau jai šypsena.
– Nuostabiai atrodai. Geras medaus mėnuo?
– Geresnių ir nebūna, ačiū. Kas naujo
leidykloje?
– Tebevadovauja senasis Roučas, bet ap-
sauga sustiprinta, o mūsų serverinė nuodugniai
patikrinta. Hana tau viską papasakos.
Papasakos, o kaipgi. Dar kartą draugiškai
nusišypsojusi Klerei, einu į savo kabinetą.
Hana – mano padėjėja. Ji aukšta, liekna ir
tokia dalykiška, kad kartais aš jos net bijau. Bet
su manimi elgiasi maloniai, nors yra porą metų
vyresnė. Ji jau laukia manęs su puodeliu latės
kavos – tik tokios leidžiu jai atnešti.
– Sveika, Hana, – draugiškai pasisveikinu.
– Kaip medaus mėnuo?
 379/1506

– Fantastiškas. Štai, čia tau.

Ant jos darbo stalo padedu Prancūzijoje
pirktą buteliuką kvepalų ir Hana džiugiai
suploja rankomis.
– Ak, ačiū! – jausmingai šūkteli ji. – Svarbi-
ausius laiškus padėjau ant darbo stalo, be to,
dešimtą valandą jūsų laukia Roučas. Daugiau
kol kas jokių naujienų.
– Gerai. Dėkoju. Ir ačiū už kavą.
Nuėjusi į savo kabinetą, pasidedu ant stalo
portfelį ir įsistebeiliju į krūvą laiškų. Rodos,
darbo turiu per akis.

BE KELIŲ MINUČIŲ DEŠIMTĄ KAŽKAS

nedrąsiai pasibeldžia į duris.
– Prašom.
Į kabinetą galvą kyšteli Elizabetė.
– Labas, Ana. Noriu tik pasakyti „sveika
sugrįžusi“.
 380/1506

– Labas. Prisipažinsiu, skaitydama visą šitą

korespondenciją jau gailiuosi, kad nelikau Pietų
Prancūzijoje.
Elizabetė nusijuokia, bet tas jos juokas
kažkoks suvaržytas, nenatūralus, tad pakreipusi
galvą pažvelgiu į ją taip, kaip Kristianas dažnai
žiūri į mane.
– Džiaugiuosi, kad laimingai grįžai namo, –
sako ji. – Po kelių minučių pasimatysime pas
Roučą.
– Gerai, – sumurmu, o ji uždaro kabineto
duris. Žiūrėdama į jas suraukiu kaktą.
Ko ji čia atėjo? Bet nuveju šią mintį šalin.
Dzingteli mano kompiuteris: atėjo laiškas nuo
Kristiano.

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: Žmonos paklydėlės
Data: 2011 m. rugpjūčio 22 d. 09:56
Gavėjas: Anastazija Stil
 381/1506

Žmona,
siunčiau tau laišką, kurį dabar siunčiu
prisegtą, ir jis grįžo.
Mat elektroniniame pašte nepasikeitei
pavardės.
Ar tuo nori man ką nors pasakyti?

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Priedas

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: Burbulas
Data: 2011 m. rugpjūčio 22 d. 09:32
Gavėjas: Anastazija Grėj

Ponia Grėj,
man patiko su jumis pasiekti visas bazes.
Linkiu geros pirmos dienos darbe.
Jau ilgiuosi mūsų burbulo.
 382/1506

Kristianas Grėjus
Į tikrovę grįžęs Grėjaus įmonių holdingo gener-
alinis direktorius

Po galais. Nieko nelaukdama paspaudžiu

„Atsakyti“.

Siuntėjas: Anastazija Stil

Tema: Nesusprogdink burbulo
Data: 2011 m. rugpjūčio 22 d. 08:58
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Sutuoktini…

Sutinku, pone Grėjau, jūsų metaforiški

palyginimai labai vykę.
Leidykloje norėčiau pasilikti mergautinę
pavardę.
Vakare grįžusi namo viską paaiškinsiu.
Dabar turiu eiti į susirinkimą.
 383/1506

Ir aš ilgiuosi mūsų burbulo…

P. S. Maniau, privalau naudotis „BlackBerry“

telefonu?

Anastazija Stil
SIP leidyklos redaktorė

Rodos, kova bus sunki. Nujaučiu. Giliai at-

sidususi, susirenku dokumentus, kurių reikės
susirinkime.

SUSIRINKIMAS TRUNKA DVI VALANDAS.

JAME dalyvauja visi redaktoriai, taip pat
Roučas ir Elizabetė. Svarstome personalo, lei-
dyklos strategijos ir rinkodaros, saugumo ir ak-
tualius antrojo pusmečio leidybos klausimus.
Susirinkimui įsibėgėjus, imu jaustis vis nesma-
giau. Bendradarbių elgesys su manimi šiek tiek
pasikeitęs: justi šioks toks atsiribojimas ir
pagarba, nors prieš man išvykstant medaus
 384/1506

mėnesio to nebuvo. O Negrožinės literatūros

skyriui vadovaujanti Kortnė nusiteikusi tiesiog
priešiškai. Gal pasidaviau paranojai, bet dabar,
rodos, galiu paaiškinti ir tą keistą Elizabetės
pasisveikinimą.
Vėl prisimenu jachtą, paskui – žaidimų
kambarį ir „Audi R8“, visu greičiu sprunkantį
nuo dodžo Penktuoju tarpregioniniu greitkeliu.
Gal Kristianas teisus… gal tikrai nebegaliu
dirbti leidykloje? Pagalvojusi apie tai labai
nusimenu – gyvenime netroškau jokio kito
darbo. Jei negaliu dirbti leidykloje, tai ką reikės
veikti? Po susirinkimo grįždama į kabinetą
kratausi šių niūrių minčių.
Atsisėdusi prie stalo skubiai pasitikrinu
elektroninį paštą. Iš Kristiano jokių žinių. Žvil-
gteliu į „BlackBerry“ telefoną… Irgi nieko.
Gerai. Bent jau nėra priešiškos reakcijos į mano
laišką. Galbūt mano iniciatyva šiandien apie tai
pasišnekėsime. Pati nežinau kaip, bet, numojusi
 385/1506

ranka į širdį slegiančią blogą nuojautą, atsiver-

čiu susirinkime gautą rinkodaros planą.

KAIP ĮPRASTA PIRMADIENĮ, į mano kabinetą

ateina Hana, nešina lėkšte su ponios Džouns
paruoštais ir supakuotais mano pietumis, ir
kartu valgydamos mudvi aptariame, ką šią
savaitę norime pasiekti. Be to, ji perpasakoja
man visus leidykloje sklandančius gandus, bet
jų, turint galvoje, kad manęs nebuvo tris
savaites, įtartinai mažai. Mums su Hana be-
sišnekučiuojant kažkas pasibeldžia į duris.
– Užeikite.
Roučas praveria duris, o šalia jo stovi Kristi-
anas. Akimirksniu netenku žado. Kristianas
perveria mane deginančiu žvilgsniu ir įeina, o
tada mandagiai šypteli Hanai.
– Labas, tu turbūt Hana. Aš Kristianas
Grėjus, – prisistato jis.
 386/1506

Šiaip taip atsistojusi nuo kėdės, Hana

ištiesia ranką.
– Pone Grėjau… La-labai malonu, –
išlemena ji ir juodu paspaudžia vienas kitam
ranką. – Ar galėčiau atnešti jums kavos?
– Prašyčiau, – maloniai sako jis.
Suglumusi, paskubomis dirstelėjusi į mane,
Hana pro Roučą, kuris netekęs žado taip pat
kaip aš tebestovi tarpduryje, sprunka iš
kabineto.
– Atleiskite, Roučai, norėčiau su panele Stil
pasišnekėti akis į akį.
Raidę S jis ištaria pabrėžtinai ir… pašaipiai.
Tai štai ko jis čia atvažiavo… Ak, koks
mėšlas…
– Žinoma, pone Grėjau. Ana… – burbteli
Roučas ir, uždaręs mano kabineto duris, nueina.
Pajuntu atgavusi kalbos dovaną.
– Pone Grėjau, kaip malonu jus matyti, –
perdėtai meiliai nusišypsau.
 387/1506

– Panele Stil, ar galėčiau prisėsti?

– Leidykla priklauso jums.
Mosteliu į kėdę, ant kurios neseniai sėdėjo
Hana.
– Taip, išties.
Kristianas nedraugiškai man nusišypso vien
lūpomis, ne akimis. Kalba jis griežtai. Ir labai
įsitempęs – jaučiu, kad ta įtampa sukausto ir
mane. Prakeikimas. Labai nusimenu.
– Tavo kabinetas mažas, – atsisėdęs ir pas-
isukęs į darbo stalą sako Kristianas.
– Man jo pakanka.
Jis ramiai žvelgia į mane, bet žinau, kad si-
unta. Giliai įkvepiu. Laukia nelinksmas
pokalbis.
– Tad kuo galėčiau padėti, Kristianai?
– Tiesiog važinėju ir peržiūriu man prik-
lausantį turtą.
– Tau priklausantį turtą? Visą?
– Visą. Dalį jo reikia iš naujo inventorizuoti.
 388/1506

– Inventorizuoti? Kaip suprasti?

– Manau, puikiai supranti, apie ką šneku, –
grėsmingai tyliai sako Kristianas.
– Tik nesakyk, jog, tris savaites atostogavęs,
nutraukei pirmąją darbo dieną tam, kad galėtum
čia atvažiavęs pasikivirčyti su manimi dėl
pavardės.
Prakeikimas, aš nesu tau priklausantis
turtas!
Jis pasimuisto, sukryžiuoja kojas.
– Nebūtina kivirčytis. Visai ne.
– Kristianai, aš dirbu.
– Man pasirodė, kad tuščiai plepėjai su savo
padėjėja.
Man užkaista skruostai.
– Turėjome aptarti darbotvarkę, – atrėžiu. –
Be to, neatsakei į mano klausimą.
Kažkas vėl pasibeldžia į duris.
– Užeikite! – per garsiai šūkteliu.
 389/1506

Duris praveria Hana, nešina nedideliu

padėklu. Ant jo ąsotėlis pieno, cukrinė ir pilnas
prancūziškas kavinukas su stūmokliu tirščiams
nuspausti – Hana kaip reikiant pasistengė. Ji
padeda padėklą ant mano darbo stalo.
– Ačiū, Hana, – sumurmu gėdydamasi dėl
to, kad ką tik taip garsiai šūktelėjau.
– Gal pageidautumėte dar ko nors, pone
Grėjau? – šiaip taip išlemena Hana.
Ji mane taip suerzina, kad noriu užversti
akis į lubas.
– Ačiū, ne. Jau viskas, – ir Kristianas ap-
dovanoja ją akinama, kelnaites smaukiančia
šypsena.
Nuraudusi ir paikai šypsodamasi, Hana
išeina. Kristiano dėmesys vėl nukrypsta į mane.
– Taigi, panele Stil, kur mudu sustojome?
– Kalbėjome apie tai, kad tu šiurkščiai su-
jaukei man darbo dieną ketindamas kivirčytis
dėl mano pavardės.
 390/1506

Žiūrėdamas į mane Kristianas sumirksi –

matyt, iš nuostabos, kad paskutinius žodžius
ištariau taip griežtai. Ilgais vikriais pirštais nuo
kelio nusiima nematomą pūkelį. Tai išblaško
mano dėmesį. Jis tyčia taip elgiasi. Prisimerkusi
pažvelgiu į Kristianą.
– Man patinka keisti ir netikėti apsil-
ankymai. Žinodami tai, įmonių vadovai visuo-
met būna pasitempę, o žmonos – savo vietoje.
Na, supranti… – jis gūžteli ir pasipūtėliškai
vypteli.
Žmonos – savo vietoje!
– Nė nemaniau, kad galėtum turėti laisvo
laiko, – piktai atkertu.
Jo žvilgsnis staiga atšąla.
– Kodėl leidykloje nenori pasikeisti pav-
ardės? – tyliai lyg iš kapo klausia jis.
– Kristianai, ar tikrai būtina dabar apie tai
šnekėtis?
– Jau esu čia. Nesuprantu, kam atidėlioti.
 391/1506

– Tris savaites atostogavau ir dabar turiu

krūvą darbo.
Jo žvilgsnis šaltas ir skvarbus, sakyčiau, net
priešiškas. Stebiuosi, kaip po praeitos nakties ir
pastarųjų trijų savaičių jis gali atrodyti toks
santūrus. Po galais… Kristianas tikriausiai
supykęs, ne juokais įsiutęs. Kada gi jis išmoks
tinkamai įvertinti padėtį ir tinkamai reaguoti?
– Gėdijiesi manęs? – apsimestinai meiliai
klausia jis.
– Ne! Kristianai, žinoma, ne, – rūsčiai dėb-
teliu į jį. – Tu čia visiškai niekuo dėtas.
Viešpatie, kaip jis kartais mane erzina.
Valdingas, didybės manijos apimtas magnatas.
– Niekuo dėtas?
Kristianas pakreipia galvą tikrai suglumęs,
nusimetęs dirbtinio orumo kaukę, pažvelgia į
mane išplėstomis akimis ir aš suprantu, kad jis
įsižeidė. Po perkūnais… Aš užgavau jo jaus-
mus. Ak, ne… ko jau ko, bet Kristiano tikrai
 392/1506

nenorėjau įžeisti. Turiu paaiškinti jam savo

mąstymo logiką. Atskleisti, kodėl taip
nusprendžiau.
– Kristianai, kai pradėjau čia dirbti, mudu
buvome dar visai neseniai pažįstami, – imu
kantriai aiškinti atidžiai rinkdama žodžius. –
Nežinojau, kad ketini pirkti šią leidyklą…
Ką galėčiau pasakyti apie šį įvykį neilgoje
mudviejų santykių istorijoje? Nebent išvardyti
beprotiškas šio veiksmo priežastis: jo maniją
valdyti ir persekioti, jo apsisprendimą daryti, ką
nori, ir tik dėl to, kad yra turtingas. Suprantu,
kad Kristianas nori užtikrinti man saugumą, bet
šiuo metu didžiausia problema ir yra ta, jog jis
– SIP leidyklos savininkas. Jei nebūtų kišęsis,
būčiau galėjusi ramiai ir normaliai toliau čia
dirbti ir man nebūtų tekę išgirsti nepatenkintų
bendradarbių šnabždamų priekaištų. Neben-
orėdama žiūrėti jam į akis nuleidžiu galvą ir
pasiremiu ją rankomis.
 393/1506

– Kodėl ta pavardė tau tokia svarbi? –

klausiu iš paskutiniųjų stengdamasi nepasiduoti
bjūrančiai nuotaikai.
Pakėlusi akis vėl sutinku ramų jo žvilgsnį:
akys spindi, bet iš jų nieko neįmanoma suprasti,
anksčiau prasiveržęs įžeidis vėl paslėptas. Nors
ir uždaviau šį klausimą, giliai širdyje žinau at-
sakymą Kristianui dar nespėjus prasižioti.
– Noriu, kad visi žinotų, jog priklausai man.
– Juk priklausau tau – žiūrėk, – kilsteliu
kairę ranką ir parodau vestuvinį ir sužadėtuvių
žiedus.
– To nepakanka.
– Nepakanka, kad už tavęs ištekėjau? – vos
girdimai sušnabždu.
Pamatęs siaubą mano veide, jis sumirksi. Ką
dar galiu pasakyti? Ko dar galiu imtis?
– Ne tai turiu galvoje, – atrėžia Kristianas,
pirštais persibraukia per poilgius plaukus ir jie
užkrinta jam ant kaktos.
 394/1506

– O ką turi galvoje?
Jis nuryja seilę, atsikvepia.
– Noriu, kad tavo pasaulis prasidėtų ir
baigtųsi manimi, – sako jis, nutaisęs griežtą
veidą.
Kristiano žodžiai visiškai išmuša mane iš
vėžių. Tarsi jis būtų stipriai smogęs man į pilvą,
sužeidęs ir palikęs be kvapo. Staiga man prieš
akis iškyla mažas, įbaugintas rusvaplaukis
berniukas pilkomis akimis, apvilktas purvinais,
tarpusavyje nederančiais, netinkamo dydžio
drabužiais.
– Kaip tik taip ir yra, – sakau nuoširdžiai, be
jokios klastos, nes tai tiesa. – Tik siekiu šiokios
tokios karjeros ir nenoriu naudotis tavo įtaka.
Gyvenime turiu kuo nors užsiimti, Kristianai.
Negaliu likti įkalinta Eskaloje arba naujajame
mūsų name visiškai neturėdama ką veikti. Iš-
protėsiu. Uždusiu. Visada dirbau, ir man tai
patinka. Tai mano svajonių darbas; niekada
 395/1506

nieko daugiau netroškau. Bet tai, kad čia dirbu,

dar nereiškia, kad mažiau tave myliu. Tu –
visas mano pasaulis.
Man užgniaužia gerklę, pajuntu akyse tven-
kiantis ašaras. Negaliu pravirkti, čia nieku gyvu
negalima. Mintyse imu tai be perstojo kartoti.
Negaliu pravirkti, negaliu pravirkti.
Jis spokso į mane netardamas nė žodžio.
Paskui suraukia kaktą, tarsi apmąstydamas, ką
pasakiau.
– Aš tave dusinu? – nedraugiškai teiraujasi
Kristianas tokia pat intonacija kaip ir užduoda-
mas ankstesnį klausimą.
– Ne… Taip… Ne…
Šis pokalbis mane erzina – visiškai nenoriu
čia ir dabar apie tai šnekėtis. Užsimerkusi pirš-
tais pasitrinu kaktą mėgindama suvokti, kaip
mudu pakliuvome į tokią padėtį.
– Klausyk, juk apie pavardę jau šnekėjomės.
Leidykloje noriu pasilikti mergautinę pavardę ir
 396/1506

bent šiek tiek nuo tavęs atsiriboti, bet… tik čia,

leidykloje. Štai ir viskas. Pats žinai: visi mano,
kad šį darbą gavau tavo dėka, nors iš tiesų…
Kristianas išplečia akis ir aš nukandu žodį.
Ak, ne… šį darbą tikrai gavau tik jo dėka?
– Tikrai nori žinoti, kodėl buvai priimta į šį
darbą, Anastazija?
Anastazija? Mėšlas…
– Ką? Ką nori tuo pasakyti?
Kristianas pasirango ant kėdės tarsi kaup-
damasis svarbiam žingsniui. Ar aš noriu žinoti?
– Leidyklos vadovybė leido tau laikinai eiti
Haido pareigas. Jie nenorėjo švaistyti lėšų ir
samdyti leidybos patirties turinčio specialisto,
nes vyko leidyklos pirkimo procedūros. Jie nen-
utuokė, ką naujas savininkas darys su leidykla,
tad pasielgė labai išmintingai nesamdydami
papildomos brangios darbo jėgos. Haido darbą
jie atidavė tau, kad tvarkytum visus reikalus,
kol naujasis savininkas, – Kristianas trumpai
 397/1506

patyli, jo lūpos krusteli nuo pašaipios šypsenos,

– būtent aš, perims vadovavimą.
Po perkūnais!
– Ką nori tuo pasakyti?!
Vadinasi, tas pareigas gavau jo dėka.
Mėšlas! Aš priblokšta.
Matydamas mano nerimą, Kristianas
nusišypso ir papurto galvą.
– Nusiramink. Tu puikiai tvarkeisi.
Pasirodei labai gerai.
Jo balse išgirstu šiokį tokį pasididžiavimą ir
nedaug trūksta, kad pravirkčiau.
– Ak… – sumurmu sutrikusi, šis įvertinimas
apsuko man galvą.
Atsisėdusi tiesiai ir atsirėmusi į kėdės atlošą,
išsižiojusi įsispoksau į jį. Kristianas vėl
pasimuisto.
– Nenoriu tavęs dusinti, Ana. Nenoriu
laikyti auksiniame narvelyje. Na… – jis vėl
nutyla, veidas apsiniaukia. – Bent jau
 398/1506

racionaliai mąstanti mano asmenybės dalis to

nenori.
Kristianas susimąstęs pirštais persibraukia
per smakrą regzdamas kažkokį planą.
Ak, ką jis dabar sugalvojo? Staiga, tarsi
patyręs nušvitimą, Kristianas pakelia į mane
akis.
– Taigi, atvažiavau čia ne tik drausminti sa-
vo žmonos paklydėlės, – sako jis prisimerkęs, –
bet ir pasitarti, ką man toliau daryti su šia
leidykla.
Žmona paklydėlė! Aš ne paklydėlė ir ne jam
priklausantis turtas! Vėl rūsčiai žvilgteliu į jį ir
grėsmė pravirkti dingsta.
– Na, ir kokie tavo planai? – mėgdžiodama
Kristianą pakreipiu galvą, bet kad ir kaip tram-
dausi, žodžiai nuskamba truputį pašaipiai.
Jis krusteli lūpas lyg mėgindamas sulaikyti
šypseną. Oho, jo nuotaika vėl pasikeitė! Kaip
man spėti koja kojon su paslaptinguoju ponu?
 399/1506

– Ketinu pakeisti leidyklos pavadinimą. Nuo

šiol ji vadinsis Grėj leidykla.
Po galais…
– Be to, per metus tapsi jos savininke.
Aš vėl išsižioju iš nuostabos, tik šį kartą
plačiau.
– Tai mano vestuvinė dovana tau.
Susičiaupiu, tada vėl išsižioju mėgindama
suregzti kokį nors žodį, bet galvoje tuščia.
– Todėl man reikia žinoti, ar turėčiau lei-
dyklą pavadinti Stil leidykla?
Jis kalba rimtai. Po velnių…
– Kristianai, – sušnabždu, kai man tarp sme-
genų ir kalbos padargų vėl atsiranda ryšys. –
Jau padovanojai man rankinį laikrodį… Aš
negaliu turėti verslo.
Pakreipęs galvą, Kristianas priekabiai
suraukia kaktą.
– Aš savo verslą pradėjau sulaukęs
dvidešimt vienų.
 400/1506

– Bet tu esi… tu. Kontrolės maniakas, vun-

derkindas ir stebukladaris. Viešpatie, Kristianai,
prieš mesdamas universitetą Harvarde studi-
javai ekonomiką. Tu bent jau turi šiokių tokių
žinių. O aš trejus metus ne visą darbo dieną
pardavinėjau dažus ir kabelius, dėl Dievo
meilės! Aš nemačiusi pasaulio ir, galima sakyti,
esu visiška neišmanėlė! – tiradą baigiu vis la-
biau keldama balsą, kalbėdama vis greičiau ir
garsiau.
– Bet taip pat esi daugiausia knygų per-
skaitęs žmogus iš visų, kuriuos pažįstu, – rimtai
paprieštarauja Kristianas. – Tu vertini gerą
knygą. Net kai išvykome medaus mėnesio, neg-
alėjai pamiršti darbo. Kiek rankraščių per-
skaitei? Keturis?
– Penkis, – sušnabždu.
– Ir parašei visų recenzijas. Esi labai
protinga moteris, Anastazija. Neabejoju, kad
tau pavyks.
 401/1506

– Gal išprotėjai?
– Taip, dėl tavęs, – sušnabžda jis.
Prunkšteliu – kitaip reaguoti tiesiog negaliu.
Kristianas prisimerkia.
– Tapsi pajuokos objektu. Verslininku,
nupirkusiu leidyklą moterytei, kuri baigusi
studijas visu etatu dirbo vos kelis mėnesius.
– Manai, man rūpi, ką žmonės mano? Be to,
nedirbsi visiškai viena.
Įsistebeiliju į Kristianą. Šį kartą jis tikrai
išprotėjo.
– Kristianai, aš…
Pasiremiu galvą rankomis, mane užplūsta
jausmai, kurių negaliu suvaldyti. Gal jis kuok-
telėjo? Kažkur tamsiose gelmėse staiga randasi
visiškai nederamas poreikis juoktis. Kai vėl
pažvelgiu į Kristianą, jis žiūri į mane išpūtęs
akis.
– Ar jus kas nors pralinksmino, panele Stil?
– Taip. Tu.
 402/1506

Apstulbęs, bet ir pralinksmėjęs, jis dar la-

biau išplečia akis.
– Juokiesi iš savo vyro? Tai niekada nes-
ibaigia geruoju. Be to, kramtai lūpą.
Jo žvilgsnis apsiniaukia… iš geismo. Ak,
ne, šis žvilgsnis man pažįstamas. Aistringas,
gundantis, gašlus… Ne, ne, ne! Tik ne čia.
– Net negalvok apie tai, – įspėju jį neslėp-
dama nerimo.
– Apie ką, Anastazija?
– Pažįstu tą žvilgsnį. Mes darbe…
Palinkęs į priekį, Kristianas siurbte įsisiurbia
į mane savo alkanomis lydyto plieno spalvos
akimis. Po perkūnais! Nejučiomis nuryju seilę.
– Esame mažame kabinete, kur nebloga gar-
so izoliacija, o durys rakinamos, – sušnabžda
jis.
– Tai baisi moralinė niekšybė, – sakau aiški-
ai tardama kiekvieną žodį.
– Ne, jei tai darai su savo vyru.
 403/1506

– Su savo viršininko viršininko viršininku, –

sušnypščiu.
– Tu mano žmona.
– Kristianai, ne. Kalbu rimtai. Šįvakar galėsi
išdulkinti mane septyniais pikantiškiausiais
būdais. Bet ne dabar. Ne čia!
Jis sumirksi ir vėl prisimerkia. Paskui vis-
iškai netikėtai nusijuokia.
– Septyniais pikantiškiausiais būdais? –
susidomėjęs kilsteli antakį. – Gal ir priimsiu
jūsų siūlymą, panele Stil.
– Ak, liaukis vadinęs mane panele Stil! –
atšaunu ir kumščiu trinkteliu į stalą išgąsdin-
dama Kristianą ir išsigąsdama pati. – Dėl Dievo
meilės, Kristianai. Jei tau taip svarbu, pasikeis-
iu tą pavardę!
Iš nuostabos jis išsižioja, garsiai ir giliai įk-
vepia. O tada jo veide nušvinta spindulinga,
plati, džiaugsminga šypsena. Oho…
– Gerai.
 404/1506

Kristianas suploja rankomis ir staiga

atsistoja.
Kas dabar bus?
– Misija įvykdyta. O dabar manęs laukia
darbas. Todėl atsiprašysiu, ponia Grėj…
Ak, šis vyras tiesiog nepakenčiamas!
– Bet…
– Koks dar „bet“, ponia Grėj?
Susmunku biuro kėdėje kaip maišas.
– Nieko. Eik.
– Kaip tik ir ketinau eiti. Iki pasimatymo
vakare. Nekantriai lauksiu, kada galėsiu išmė-
ginti septynis pikantiškiausius būdus.
Rūsčiai į jį dėbteliu.
– Beje, netrukus turėsiu dalyvauti daugybėje
mano verslui naudingų visuomeninių renginių
ir norėčiau, kad vyktum drauge.
Įsistebeiliju į Kristianą. Gal jau eitum?
– Liepsiu Andrėjai paskambinti Hanai ir ji
pažymės tas datas tavo darbo kalendoriuje. Tau
 405/1506

būtina susipažinti su keliais žmonėmis. Nuo ši-

andien turėtum įpareigoti Haną planuoti tavo
darbotvarkę.
– Gerai, – burbteliu visiškai suglumusi ir
sukrėsta.
Priėjęs prie stalo, Kristianas pasilenkia į
priekį. Ko dar? Nuo hipnotizuojamo jo žvilgs-
nio sustingstu.
– Ponia Grėj, man patinka tvarkyti su jumis
verslo reikalus, – sako Kristianas dar labiau
lenkdamasis, aš tebesėdžiu paralyžiuota, o tada
jis atsargiai ir švelniai pakšteli man į lūpas. –
Iki, mažyte, – sumurma.
Tada staiga atsitiesia, pamerkia man akį ir
išeina.
Padedu galvą ant darbo stalo jausdamasi
taip, tarsi mane būtų pervažiavęs prekinis trauk-
inys – prekinis traukinys, kuris iš tiesų yra
mano mylimas vyras. Jis, be abejonės, yra labi-
ausiai erzinantis, labiausiai siutinantis ir
 406/1506

labiausiai prieštaravimų kankinamas žmogus

visame pasaulyje. Pakeliu galvą, atsisėdu tiesiai
ir energingai pasitrinu akis. Ir ką gi aš vos prieš
akimirką sutikau padaryti? Na, gerai, Ana Grėj,
vadovaujanti SIP… tai yra Grėj leidyklai… Tas
vyras kuoktelėjo. Kažkas pasibeldžia ir į kabin-
etą galvą kyšteli Hana.
– Ar viskas gerai? – klausia.
Spoksau į ją netardama nė žodžio. Ji
suraukia kaktą.
– Žinau, kad nemėgsti patikėti man šio
darbo, bet… gal išvirti arbatos?
Linkteliu.
– „Twinings English Breakfast“, silpnos ir
juodos?
Linkteliu.
– Tuoj atnešiu, Ana.
Nieko nematydama, vis dar sukrėsta spok-
sau į kompiuterio ekraną. Ir kaip man jam
paaiškinti, kad suprastų? Elektroniniu laišku!
 407/1506

Siuntėjas: Anastazija Stil

Tema: AŠ – NE TURTAS!
Data: 2011 m. rugpjūčio 22 d. 14:23
Gavėjas: Kristianas Grėjus
Pone Grėjau,
kitą kartą sumanęs su manimi pasimatyti dėl
susitikimo susitarkite iš anksto, kad būčiau
įspėta ir nusiteikusi ištverti jūsų nesub-
rendėliškas, valdingas didybės manijos
apraiškas.

Jūsų

Anastazija Grėj (prašyčiau atkreipti dėmesį į

pakeistą pavardę),
SIP leidyklos redaktorė

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: Septyni pikantiškiausi būdai
Data: 2011 m. rugpjūčio 22 d. 14:34
Gavėjas: Anastazija Stil
 408/1506

Brangioji mano ponia Grėj (pabrėžiu –

mano!),
kaip galėčiau pasiteisinti? Važiavau pro
šalį…
Ne, tu esi ne man priklausantis turtas, o
mano mylima žmona.
Kaip visada, pralinksminai.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
– valdingas ir apimtas didybės manijos.

Kristianas mėgina juokauti, bet aš tam

nenusiteikusi. Sunkiai atsidususi, grįžtu prie
susikaupusios korespondencijos.

KAI VAKARE ĮLIPU Į AUTOMOBILĮ, Kristi-

anas tyli.
– Sveikas, – sumurmu.
– Labas, – atsako jis, budrus ir įsitempęs,
koks ir turėtų būti.
 409/1506

– Aš šiandien dar kam nors sugadinai darbo

dieną? – apsimestinai meiliai klausiu.
Jo veide šmėsteli vos pastebima šypsena.
– Tik Flinui.
Ak…
– Kai kitą kartą pas jį važiuosi, duosiu tau
sąrašą, kokios temos mano pageidavimu turėtų
būti aptartos, – suniurnu.
– Jūs, rodos, prastai nusiteikusi, ponia Grėj.
Įbedu žvilgsnį į Rajano ir Sojerio nugaras.
Kristianas šalia manęs krusteli.
– Liaukis, – tyliai sako ir paima mane už
rankos.
Visą popietę, per kurią turėjau sukaupti
dėmesį į darbą, sukau galvą, ką jam pasakysiu.
Ir kas valandą krūtinėje tvenkėsi vis daugiau
pykčio. Man jau nusibodo pasipūtėliškas,
aikštingas ir, atvirai sakant, vaikiškas Kristiano
elgesys. Ištraukiu ranką – ir aš moku būti
aikštinga ir pasipūtusi kaip maža mergaitė.
 410/1506

– Pyksti ant manęs? – sušnabžda jis.

– Taip, – sušnypščiu.
Tarsi saugodamasi sukryžiuoju rankas ant
krūtinės ir įsistebeiliju pro langą. Kristianas vėl
sujuda, bet susilaikau į jį neatsisukusi. Pati ne-
suprantu, kodėl taip pykstu ant jo, bet… pykstu.
Siuste siuntu.
Vos sustojame prie Eskalos, numoju ranka į
visas elgesio normas ir, pasiėmusi portfelį,
iššoku iš mašinos. Tada sparčiai nužingsniuoju
į pastatą nesidairydama, kas seka iš paskos. Ra-
janas neria į vestibiulį paskui mane ir puola išk-
viesti lifto.
– Kas yra? – pasivijusi jį piktai drebiu.
Jam nurausta skruostai.
– Atleiskite, ponia, – sumurma jis.
Ateina Kristianas ir sustojęs šalia manęs
laukia lifto, o Rajanas taktiškai pasitraukia.
– Vadinasi, siunti ne vien ant manęs? –
ramiai pasiteirauja Kristianas.
 411/1506

Pakėlusi akis perveriu jį rūsčiu žvilgsniu,

bet įžiūriu vos pastebimą šypsenėlę.
– Juokiesi iš manęs? – suirzusi prisimerkiu.
– Niekaip nedrįsčiau, – sako jis keldamas
rankas, tarsi grasinčiau nutaikiusi šautuvo
vamzdį jam į krūtinę. Jis vilki tamsiai mėlyną
kostiumą, atrodo žvalus ir švarutėlis, pernelyg
ilgais, gundančiais plaukais ir nekaltu veidu.
– Tau reikia apsikirpti, – sumurmu ir, nus-
isukusi nuo Kristiano, žengiu į lifto kabiną.
– Šit kaip? – nusistebi jis braukdamasis
plaukus nuo kaktos ir įeina paskui mane.
– Taip.
Įvedu į pultą mūsų apartamentų saugos
kodą.
– Vadinasi, dabar jau šneki su manimi?
– Truputį.
– Dėl ko būtent taip ant manęs supykai?
Man reikia bent užuominos… – mane prakal-
binti atsargiai mėgina Kristianas.
 412/1506

Atsisukusi įsispoksau į jį.

– Nejau nenumanai? Būdamas protingas
turėtum numanyti. Netikiu, kad esi toks bukas.
Sunerimęs Kristianas ima trauktis.
– Tu tikrai įsiutusi. Maniau, viską išsi-
aiškinome tavo darbo kabinete, – suglumęs
sumurma jis.
– Kristianai, tiesiog neapsikentusi paklusau
aikštingiems tavo reikalavimams. Tik tiek.
Lifto durys atsidaro ir aš šaunu iš kabinos
lyg akis išdegusi. Koridoriuje stovi Teiloras.
Kai lekiu pro jį, žingteli atatupstas ir
paskubomis užčiaupia burną.
– Labas, Teilorai, – burbteliu.
– Ponia Grėj… – tyliai atsako jis.
Palikusi portfelį vestibiulyje, pasuku į
didžiąją svetainę. Ponia Džouns triūsia prie
viryklės.
– Labas vakaras, ponia Grėj.
– Labas, ponia Džouns, – sumurmu.
 413/1506

Einu tiesiai prie šaldytuvo ir išsiimu butelį

baltojo vyno. Atėjęs į virtuvę, Kristianas akylai
stebi mane, imančią iš spintelės taurę. Jis nus-
ivelka švarką ir atsainiai numeta jį ant virtu-
vinės spintelės.
– Nori išgerti? – apsimestinai maloniai
klausiu.
– Ačiū, ne, – sako jis nenuleisdamas nuo
manęs akių.
Staiga suprantu, kad Kristianas jaučiasi be-
jėgis. Kad nežino, kaip su manimi elgtis. Viena
vertus, tai juokinga, kita vertus, graudu. Po gal-
ais, man tas pats! Po mudviejų susitikimo šią
popietę net ir labai stengdamasi negaliu pajusti
jam gailesčio. Jis neskubėdamas nusiriša kak-
laraištį ir atsisega viršutinę marškinių sagą. Įsi-
pilu didelę taurę baltojo „Sauvignon“ vyno, o
Kristianas persibraukia ranka per plaukus. Kai
atsisuku, ponios Džouns virtuvėje jau nėra.
 414/1506

Mėšlas! Ji buvo mano gyvasis skydas. Godžiai

gurkšteliu vyno. Mmm… Koks skanus…
– Liaukis, – sušnabžda Kristianas.
Jis žengia du žingsnius ir sustoja prieš mane.
Švelniai užkiša plaukų sruogą už ausies, pirštų
galais paglosto ausies spenelį ir man per visą
kūną nusirita virpulys. Ar to man visą dieną ir
trūko? Jo prisilietimo? Papurtau galvą, todėl
Kristianas turi paleisti ausį, ir pakeliu į jį akis.
– Kalbėk su manim, – tyliai paprašo jis.
– Kam? Vis tiek manęs nesiklausai.
– Klausausi. Esi viena iš nedaugelio, kurių
klausausi.
Vėl gurkšteliu vyno.
– Pyksti dėl pavardės?
– Ir taip, ir ne. Man pikta dėl to, kaip elgeisi,
kai tau paprieštaravau, – rūsčiai dėbteliu į Kris-
tianą tikėdamasi, kad jis supyks.
Jis suraukia kaktą.
 415/1506

– Ana, juk žinai, kad turiu… problemų. Man

nelengva numoti ranka į klausimus, susijusius
su tavimi. Juk žinai.
– Bet aš nesu nei maža mergaitė, nei tavo
turtas.
– Žinau, – atsidūsta jis.
– Tai liaukis elgtis su manimi taip, lyg tokia
būčiau, – maldaujamai sušnabždu.
Pirštų viršumi jis perbraukia man per skru-
ostą, o nykščio galu – per apatinę lūpą.
– Neširsk. Tu man tokia brangi. Kaip
neįkainojamas turtas, kaip vaikas, – sušnabžda
Kristianas, o jo veidas ir niūrus, ir pagarbus.
Jo žodžiai patraukia mano dėmesį. Kaip
vaikas. Brangi kaip vaikas… Vaikas jam būtų
didelė vertybė!
– Bet aš – nei neįkainojamas turtas, nei
vaikas, Kristianai. Aš tavo žmona. Jei įsižeidei,
kad ketinu pasilikti mergautinę pavardę, reikėjo
taip ir pasakyti.
 416/1506

– Įsižeidžiau? Aš? – smarkiai susiraukia jis,

ir man aišku, kad mintyse svarsto tokią galimy-
bę. Paskui, vis dar suraukęs kaktą, nuleidžia
pečius ir žvilgteli į rankinį laikrodį. – Po
mažiau nei valandos atvažiuos architektė.
Mums derėtų pavalgyti.
„Ak, ne“, – paniurusi pagalvoju. Jis neat-
sakė į mano klausimą, o dabar man dar teks
stoti akis į akį su Džija Mateo. Ir taip nevykusi
diena bus galutinai sugadinta. Rūsčiai žvilgteliu
į Kristianą.
– Šio pokalbio dar nebaigėme, – sumurmu.
– Apie ką čia dar kalbėtis?
– Galėtum leidyklą parduoti.
Kristianas prunkšteli.
– Parduoti?!
– Taip.
– Manai, šiandienėje rinkoje atsirastų
pirkėjas?
– Kiek ji tau kainavo?
 417/1506

– Palyginti nebrangiai, – atsargiai ištaria jis

norėdamas išsisukti nuo atsakymo.
– O jei leidykla žlugs?
Jis atsainiai šypteli.
– Išgyvensim. Bet aš neleisiu jai žlugti,
Anastazija. Bent jau tol, kol joje dirbi.
– O jei išeisiu?
– Ir ką veiksi?
– Nežinau. Dirbsiu ką nors kita.
– Jau sakei, kad tai tavo svajonių darbas. Ir
atleisk man, jei klystu, bet pažadėjau Dievui,
pastoriui Volšui ir visiems į ceremoniją
susirinkusiems mūsų artimiausiems ir brangi-
ausiems žmonėms mylėti tave, padėti puoselėti
tavo viltis ir svajones ir rūpintis, kad su manimi
būtum saugi.
– Kartodamas santuokos įžadus elgiesi
nesąžiningai.
– Jei kalbėsime apie santykius su tavimi,
niekada ir nežadėjau elgtis sąžiningai. Be to, –
 418/1506

priduria Kristianas, – santuokos įžadus tu pirma

panaudojai kaip ginklą prieš mane.
Susiraukiu. Tai tiesa.
– Anastazija, jei vis dar ant manęs siunti, tą
pyktį galėsi išlieti vėliau, lovoje, – staiga sako
jis kimiu, viliojančiu balsu, o akys spindi.
Ką? Lovoje? Kaip?
Pamatęs mano veidą, Kristianas atlaidžiai
šypteli. Gal tikisi, kad jį surišiu? Po perkūnais!
– Septyni pikantiškiausi būdai… – sušn-
abžda jis. – Nekantriai laukiu.
Pala!
– Geile! – staiga šūkteli Kristianas ir po
kelių sekundžių pasirodo ponia Džouns.
Kur ji buvo? Teiloro kabinete? Gal slapta
klausėsi? Ak…
– Klausau, pone Grėjau…
– Jei galima, norėtume vakarieniauti.
– Žinoma, sere.
 419/1506

Kristianas nepaleidžia manęs iš akių. Budri-

ai seka kiekvieną krustelėjimą, lyg būčiau eg-
zotinis gyvūnas, tik ir laukiantis progos sprukti.
Išgeriu dar gurkšnelį vyno.
– Manau, vieną taurę išgersiu ir aš, – sako
jis ir atsidusęs vėl persibraukia ranka per
plaukus.

– NEKETINI SUVALGYTI TO, ką turi

lėkštėje?
– Ne.
Nuleidžiu akis į vos paliestą porciją juostin-
ių makaronų, kad nematyčiau vis labiau
niūrančio Kristiano veido. Jam dar nespėjus
nieko pasakyti, atsistoju ir paimu mūsų lėkštes
nuo valgomojo stalo.
– Tuoj atvažiuos Džija, – sumurmu.
Užsirūstinęs Kristianas vypteli, bet nepratar-
ia nė žodžio.
 420/1506

– Aš paimsiu lėkštes, ponia Grėj, – man

įėjus į virtuvę, sako ponia Džouns.
– Ačiū.
– Jums nepatiko? – susirūpinusi klausia ji.
– Makaronai skanūs. Tiesiog nenoriu
valgyti.
Vos pastebimai ir užjaučiamai man
šyptelėjusi, ji nusisuka ištuštinti mano lėkštės ir
sudėti indų į indaplovę.
– Turiu dar kai kam paskambinti, – pareiškia
Kristianas ir, įdėmiai mane nužvelgęs, nueina į
darbo kambarį.
Lengviau atsidususi patraukiu į miegamąjį.
Per vakarienę jaučiausi labai nejaukiai. Vis dar
pykstu ant Kristiano, o jis, rodos, nemano
padaręs ką nors blogo. „O gal ir nepadarė?“ –
mano pasąmonė kilsteli antakį ir maloniai
pažvelgia į mane per akinių pusmėnulio formos
rėmeliais viršų. Ne, vis dėlto padarė. Jis dar la-
biau apsunkino man darbą leidykloje.
 421/1506

Nepalaukė, kol šį reikalą galėsime aptarti nam-

ie, kur mažiau pašalinių akių. Kaip jaustųsi jis,
jei įsiveržčiau į jo biurą ir imčiau įsakmiai žerti
nurodymus? Negana to, jis dar nori perduoti
man SIP leidyklos vairą! Po galais, ar galėčiau
vadovauti leidyklai? Juk apie verslą, galima
sakyti, nieko neišmanau.
Mano žvilgsnis nukrypsta į Siatlo dango-
raižius, užlietus tviskančios, rausvos besileidži-
ančios saulės šviesos. Kaip visada, tarp mud-
viejų kilusius ginčus jis nori išspręsti miegama-
jame… hm… vestibiulyje… televizoriaus kam-
baryje… virtuvėje, ant spintelės… Gana! Su
juo viskas galų gale baigiasi seksu. Seksas
Kristianui yra priemonė visoms problemoms
spręsti.
Įeinu į vonios kambarį ir rūsčiai dėbteliu į
savo atspindį veidrodyje. Nelengva grįžti į tik-
rovę. Kai buvome užsidarę savo burbule, į tai,
kas mudu skiria, pavykdavo nekreipti dėmesio,
 422/1506

nes buvome nepaprastai arti vienas kito. O

dabar? Trumpai prisimenu savo vestuves ir tą
dieną mane apnikusias abejones – „Vesti
paskubėsi…“ Ne, neturėčiau taip galvoti.
Tekėdama už jo žinojau, kad Kristianas turi sa-
vo penkiasdešimt atspalvių. Tiesiog privalau
laikytis ir pasistengti viską su juo išsiaiškinti.
Atidžiai įsižiūriu į save veidrodyje. Atrodau
išblyškusi, negana to, dabar dar turiu stoti akis į
akį su ta moterimi.
Segiu pilką siaurą sijoną ir vilkiu berankovę
palaidinukę. Ir gerai! Mano vidinė dievaitė
išsitraukia buteliuką nepadoriai ryškiai raudono
nagų lako. Atsisegu dvi viršutines sagas, kad
šiek tiek matytųsi tarpas tarp krūtų. Nusiprausiu
veidą, rūpestingai iš naujo pasidarau makiažą,
blakstienoms ir antakiams dažų sunaudoju
daugiau nei įprastai, o lūpas ne tik pasidažau,
bet ir pasitepu blizgiu. Pasilenkusi energingai
nuo šaknų iki pat galiukų iššukuoju plaukus.
 423/1506

Kai atsitiesiu, plaukai atrodo tarsi kaštoninis

debesis, besileidžiantis ant pečių ir krūtų. Sruo-
gas prie smilkinių dailiai užsikišu už ausų ir,
palikusi batelius žema pakulne, einu pasiieškoti
aukštakulnių.
Didžiojoje svetainėje Kristianą randu
išvyniojusį namo projektus ant valgomojo stalo.
Be to, per garso kolonėles sklinda jo įjungta
muzika. Sustoju kaip įbesta.
– Ponia Grėj… – maloniai sako jis,
klausiamai į mane žvelgdamas.
– Koks čia kūrinys? – pasiteirauju.
Muzika nuostabiai graži.
– Forė Requiem. Atrodai pasikeitusi… –
susimąstęs sako Kristianas.
– Ak… Niekad negirdėjau.
– Ji labai ramina ir padeda atsipalaiduoti, –
paaiškina jis kilstelėdamas antakį. – Ką padarei
plaukams?
– Iššukavau, – sumurmu.
 424/1506

Mano dėmesį patraukia pagavūs balsai.

Namo projektus palikęs ant stalo, Kristianas lė-
tai, žengdamas muzikos ritmu, prieina prie
manęs.
– Gal pašoktum su manimi? – pakviečia.
– Pagal šią muziką? Juk čia Requiem! – ap-
stulbusi šūkteliu.
– Taip.
Jis trūkteli mane, apkabina ir suspaudžia
glėbyje, įbeda nosį į plaukus ir pamažu ima
sūpuotis į šonus. Nuo jo sklinda dangiškas
Kristiano aromatas…
Ak… Kaip man jo trūko… Apkabinu Kristi-
aną iš paskutiniųjų mėgindama sutramdyti
ašaras. Kodėl mane taip siutini?
– Nemėgstu su tavimi pyktis, – sušnabžda
jis.
– Tai liaukis elgtis kaip šiknius.
 425/1506

Jis trumpai nusijuokia, nuo šio patrauklaus

garso suvirpa jo krūtinė. Kristianas apglėbia
mane tvirčiau.
– Šiknius?
– Gerai, tebūnie „asilas“.
– Man labiau patinka „šiknius“11.
– Taip ir turėtų būti. Šis žodis tau labiau
tinka.
Vėl nusijuokęs, Kristianas pabučiuoja man į
viršugalvį.
– Kodėl Requiem? – sumurmu vis dar tru-
putį sutrikusi, kad šokame pagal šią muziką.
Jis gūžteli.
– Tai tiesiog puikus muzikos kūrinys, Ana.
Tarpduryje sustojęs Teiloras taktiškai kosteli
ir Kristianas mane paleidžia.
– Atvyko panelė Mateo, – praneša jis.
Ak, kaip džiugu!
– Atveskite ją čia, – sako Kristianas.
 426/1506

Jis paima mane už rankos ir tuo metu į sve-

tainę įžengia panelė Džija Mateo.

10
Originale neišverčiamas žodžių žaismas: angl. trumpinys
sub reiškia ir „nuolankioji“, ir „suvožtinis“.
11
Originale neišverčiamas žodžių žaismas: angl. arse
(„šiknius“) ir ass („asilas“) tariami vienodai.
AŠTUNTAS SKYRIUS

Džija Mateo graži moteris – aukšta, graži mo-

teris. Trumpi, šviesūs, kaip dabar madinga, tob-
ulai pakirpti ir pagarbanoti plaukai ant jos gal-
vos atrodo tarsi įmantri karūna. Ji vilki šviesiai
pilką kostiumėlį. Plačios kelnės ir prigludęs
švarkelis paryškina gundančias kūno linijas. Jos
drabužiai atrodo brangūs. Ant kaklo tviska dei-
mantas, derantis su vieno karato deimantiniais
auskarais, puošiančiais ausis. Džija gerai
pasirūpinusi savo išvaizda: ji viena iš tų, kurios
užaugo neskursdamos ir gavo tinkamą
auklėjimą, nors išsiauklėjimo šį vakarą jai,
 428/1506

rodos, trūksta. Mat jos šviesiai pilkos palaidinės

apykaklė per daug atsagstyta. Kaip ir maniškė.
Nuraustu.
– Kristianai… Ana…
Ji plačiai nusišypso parodydama tobulai
baltus dantis, tada ištiesia manikiūro padailintą
plaštaką pasisveikinti ir pirmiausia paspaudžia
ranką Kristianui, paskui man. Tai reiškia, jog
turiu paleisti Kristiano ranką, kad pasis-
veikinčiau su Džija. Ji šiek tiek žemesnė už
Kristianą, bet, žinoma, avi aukštakulnius…
– Džija… – mandagiai nusišypso Kristianas.
Aš irgi nusišypsau, bet labai jau santūriai.
– Po medaus mėnesio abu puikiai atrodote, –
nesutrikusi sako ji, verte verdama Kristianą
rudomis akimis, truputį nuleidusi ilgas, tušu
pajuodintas blakstienas.
Kristianas viena ranka apglėbia mane ir
prisitraukia arčiau.
– Ačiū. Nuostabiai praleidome laiką.
 429/1506

Jis nustebina mane, lūpomis liestelėdamas

man smilkinį.
Matai… jis priklauso man. Jis erzina, si-
utina, bet yra… mano. Plačiai nusišypsau. Šią
akimirką tikrai tave myliu, Kristianai Grėjau.
Ranka apsiveju jam juosmenį, įkišu plaštaką į
užpakalinę kelnių kišenę ir suėmusi spusteliu
sėdmenį. Džija mums blankiai šypteli.
– Ar spėjote peržiūrėti projektą?
– Taip, – sumurmu.
Pakeliu akis į Kristianą, o jis, žvelgdamas į
mane, nusišypso ir tarsi stebėdamasis pašaipiai
kilsteli antakį. Tik… kas gi jį nustebino? Mano
elgesys su Džija ar tai, kad gnybtelėjau jam
užpakalį?
– Prašom, – pakviečia Kristianas, – planai
čia.
Jis mosteli į valgomąjį stalą. Paėmęs už
rankos, nusiveda mane tenai, o Džija atseka
 430/1506

mudviem iš paskos. Pagaliau prisimenu geras

manieras.
– Gal norėtumėte ko nors išgerti? – klausiu.
– Gal taurę vyno?
– Mielai, būtų puiku, – atsako Džija. –
Sauso baltojo vyno, jei turite.
Mėšlas! „Sauvignon blanc“ sausas vynas ar
ne? Nenoriai palikusi savo vyrą vieną, einu į
virtuvę. Girdžiu, kad Kristianas išjungia
muziką.
– Ar ir tu dar norėsi vyno, Kristianai? –
paklausiu.
– Taip, mažyte, – šypsodamasis man meiliai
atsako jis.
Oho! Kartais jis gali būti toks lipšnus, kad
net silpna darosi, o kartais – toks erzinantis…
Darydama virtuvinės spintelės dureles puiki-
ai žinau, kad Kristianas nenuleidžia nuo manęs
akių, ir mane apima keistas ir šiurpus jausmas,
jog mudu su Kristianu vaidiname spektaklį,
 431/1506

drauge žaidžiame kažkokį žaidimą, tik šį kartą

esame vieningi ir stojame į kovą su panele
Mateo. Ar Kristianas mato, kad jis patinka ar-
chitektei ir kad ji nė nesistengia to slėpti?
Supratusi, kad savo elgesiu jis galbūt mėgina
mane nuraminti, staiga pajuntu šiokį tokį pas-
itenkinimą. O gal Kristianas tiesiog siunčia šiai
moteriai aiškų ženklą, kad nėra laisvas?
Jis mano. Taip, kale, mano. Mano vidinė di-
evaitė, vilkinti gladiatorės kostiumą, visiškai
nenusiteikusi juokauti. Slapta šypsodamasi,
paimu iš spintelės tris taures, iš šaldytuvo –
atkimštą butelį baltojo sauso vyno ir viską
sudedu ant pusryčių baro. Džija pasilenkusi virš
stalo, o Kristianas stovi šalia jos ir kažką rodo
projektuose.
– Man rodos, Ana norėjo kažką pasakyti
apie stiklo sieną, bet apskritai mums abiem jūsų
sumanymai patinka.
 432/1506

– Ak, malonu girdėti, – entuziastingai ir su

neslepiamu palengvėjimu sako Džija ir tuo
pačiu metu žaismingai, bet vos pastebimai
mosteli ir pirštais trumpai paliečia jo ranką.
Kristianas akimirksniu sustingsta, bet
neišsiduoda. Džija to, rodos, nė nepastebi.
Po velnių, palik jį ramybėje, panelyte. Jam
nepatinka būti liečiamam.
Lyg niekur nieko truputį pasitraukęs, kad
Džija jo nepasiektų, Kristianas kreipiasi į mane:
– Mus jau ima kankinti troškulys.
– Ateinu.
Taip, Kristianas tikrai žaidžia. Džijos
draugijoje jam nejauku. Kodėl anksčiau to
nepastebėjau? Štai kodėl jos nemėgstu. Prie
išskirtinės moterų reakcijos jis pripratęs. Gana
dažnai matau jas taip elgiantis ir paprastai Kris-
tianas visiškai nekreipia į tai dėmesio. Bet pri-
silietimas – visai kas kita. Ką gi, ponia Grėj turi
gelbėti savo vyrą.
 433/1506

Paskubomis įpilu vyno, paimu visas tris

taures ir skubiai grįžtu prie valgomojo stalo pas
savo bėdon patekusį riterį. Paduodu taurę Džijai
ir tyčia atsistoju tarp jųdviejų. Džija imdama
taurę mandagiai šypteli. Kitą taurę duodu Kris-
tianui ir šis, pralinksmėjęs ir dėkingas, noriai ją
paima.
– Į sveikatą, – tarsteli Kristianas mums
abiem, bet žiūri tik į mane.
Mudvi su Džija kilstelime taures ir vienu
balsu atsakome tą patį. Su malonumu išgeriu
gurkšnelį vyno.
– Ana, norėjote kažką pasakyti apie stiklo
sieną, tiesa? – kreipiasi į mane Džija.
– Taip. Supraskite mane teisingai: ta siena
man patinka. Bet tikėjausi, kad mums pavyks
organiškiau įterpti ją į namą. Šiaip ar taip, tas
namas man labai patinka toks, koks yra, ir nen-
oriu jokių esminių pakeitimų.
– Suprantu.
 434/1506

– Norėčiau tik vieno: kad projektas būtų nu-

osaikus, suprantate… parengtas labiau ori-
entuojantis į jau esamą namą.
Pakeliu akis į Kristianą, kuris susimąstęs
žvelgia į mane.
– Jokio esminio renovavimo? – sumurma
jis.
– Taip, jokio, – palinksiu galvą tvirtai nus-
prendusi laikytis savo pozicijos.
– Namas tau patinka toks, koks yra?
– Iš esmės taip. Visada žinojau, kad jam
tereikia rūpestingos šeimininko rankos.
Kristiano akys suspinduliuoja šiluma.
Džija žvilgteli į mudu ir jai nurausta
skruostai.
– Gerai, – sako ji. – Regis, supratau, ko jūs,
Ana, norite. O jei paliktume stiklo sieną, bet už
jos įrengtume didesnę dengtą terasą, kaip
įprasta Viduržemio jūros šalyse? Toje vietoje
jau yra akmenimis grįsta lauko terasa.
 435/1506

Galėtume iš tokių pat akmenų padaryti kolonas

ir pastatyti jas toliau vieną nuo kitos, kad
neužstotų atsiveriančios panoramos. Tada
uždengtume stogą iš stiklo lakštų arba čerpių,
kokiomis dengtas ir visas namas. Turėtumėte
nuo vėjų ir gamtos stichijų apsaugotą val-
gomąją ir svetainės zoną gryname ore.
Kad ir kaip nemėgstu šios moters, vis dėlto
turiu pripažinti… ji puiki architektė.
– Arba, užuot statę dengtą terasą, galėtume į
stiklines duris įterpti jūsų pasirinkto atspalvio
medžio elementų. Jie taip pat padėtų išlaikyti
Viduržemio jūros šalių dvasią, – priduria Džija.
– Kaip žydros langinės Pietų Prancūzijoje, –
tyliai sakau Kristianui, atidžiai žvelgiančiam į
mane.
Jis gurkšteli vyno ir pabrėžtinai atsainiai
gūžteli. Hm… Jam ši mintis nepatinka, bet jis
neatmeta mano siūlymo, neužčiaupia manęs ir
neverčia jaustis paskutine kvaiša. Viešpatie, šis
 436/1506

žmogus kupinas prieštaravimų. Prisimenu

vakarykščius jo žodžius: „Noriu, kad tas namas
būtų toks, kokio trokšti tu. Darysime viską,
kaip tu nori. Jis tavo.“ Kristianas nori, kad
būčiau laiminga, nesvarbu, ką darau. Manau,
giliai širdyje aš tai jaučiu. Tik… Staiga
susigriebiu. „Dabar apie tą ginčą negalvok“, –
subaru save. Pasąmonė piktai dėbteli.
Džija žiūri į Kristianą ir laukia, ką jis nus-
pręs. Matau, kaip išsiplečia jos akys, kaip
prasiskiria žvilgančios lūpos. Ji mitriai lyžteli
viršutinę lūpą ir išgeria dar gurkšnelį vyno. Pas-
isukusi į Kristianą regiu, kad jis tebežiūri į
mane – visai ne į ją. Taip! Matyt, teks rimčiau
pasišnekėti su panele Mateo.
– Ana, ko tu nori? – tyliai klausia Kristianas,
aiškiai parodydamas, kad mano nuomonė jam
itin svarbi.
– Mintis įrengti dengtą terasą man patinka.
– Ir man.
 437/1506

Atsisuku į Džiją. Ei, panelyte, žiūrėk į mane,

o ne į jį. Sprendimus dėl namo rekonstrukcijos
priimu aš.
– Būtų gerai pamatyti pakoreguotus brėžini-
us su didesne terasa ir prie namo derančiomis
kolonomis.
Nenoriai atitraukusi godų žvilgsnį nuo mano
vyro, Džija atsisuka į mane ir nusišypso. Ar jai
atrodo, kad nematau, kas čia vyksta?
– Žinoma, – ji maloniai man pritaria. – Gal
turite dar kokių nors klausimų?
Kitų, nesusijusių su tuo, kaip drįsti žvilgsniu
dulkintis su mano vyru?
– Kristianas nori pataisyti šeimininkų mie-
gamojo projektą, – sumurmu.
Nuo didžiųjų durų svetainės gale atsklinda
diskretiškas kostelėjimas. Visi atsisukame ir
pamatome tarpduryje stovintį Teilorą.
– Kas yra, Teilorai? – klausia Kristianas.
 438/1506

– Pone Grėjau, man reikia skubiai pasitarti

su jumis labai svarbiu klausimu.
Stovėdamas man už nugaros ir uždėjęs
rankas ant pečių, Kristianas kreipiasi į Džiją.
– Už šį projektą atsakinga ponia Grėj. Ji turi
visišką veiksmų laisvę. Gali daryti, ką tik nori.
Visiškai pasitikiu jos nuojauta. Ji labai įžvalgi,
– šiuos žodžius Kristianas ištaria šiek tiek ki-
taip. Išgirstu pasididžiavimą ir slaptą per-
spėjimą. Ar tas perspėjimas skirtas Džijai?
Jis pasikliauja mano nuojauta? Ak, kaip šis
žmogus mane erzina. Šiandien po pietų ta mano
nuojauta jam nesutrukdė skaudžiai įžeisti mano
jausmų. Suirzusi papurtau galvą, bet mintyse
dėkoju, kad šiai viliokei ir, deja, puikiai savo
darbą išmanančiai panelei Kristianas aiškiai pa-
sakė, kas čia vadovauja. Paglostau ant peties
uždėtą jo ranką.
– Trumpai atsiprašysiu, – sako Kristianas ir,
spustelėjęs man pečius, nuseka paskui Teilorą.
 439/1506

Man galvoje šmėsteli mintis, kas gi nutiko.

– Taigi… šeimininkų miegamasis? – nervin-
gai pratęsia pokalbį Džija.
Žiūriu į ją nenuleisdama akių ir laukdama,
kol Kristianas su Teiloru išeis iš svetainės ir
negalės mūsų girdėti. O tada, sukaupusi visas
dvasines jėgas ir prisiminusi, kad pastarąsias
penkias valandas kaip reikiant siutau, imu jai
viską atvirai kloti:
– Ne veltui nervinatės, Džija, nes kol kas dar
neapsisprendėme, ar rengti namo rekonstrukci-
jos projektą ir toliau patikėsime jums. Bet
neabejoju, kad viskas bus gerai, jei tik nekišite
nagų prie mano vyro.
Ji išgąstingai aikteli.
– Kitaip jūsų paslaugų bus atsisakyta.
Supratote? – pabrėžtinai aiškiai ištariu kiekvi-
eną žodį.
Visiškai suglumusi, Džija kelis kartus sum-
irksi. Negali patikėti, kad aš taip ir išdrožiau.
 440/1506

Pati negaliu tuo patikėti! Bet neatlyžtu ir ramiai

žiūriu į vis labiau besiplečiančias rudas jos akis.
Žiūrėk! Žiūrėk! Šio iš proto varančio skvar-
baus ir ramaus žvilgsnio išmokau iš Kristiano,
kuris moka žiūrėti ramiai kaip niekas kitas.
Žinau, kad architektų įmonei, kurioje dirba
Džija, pagrindinio Grėjaus gyvenamojo namo
renovacija yra prestižinis projektas – įspūdingas
laimėjimas kitų puikių laimėjimų galerijoje.
Džija negali sau leisti prarasti šio užsakymo.
Šią akimirką man visai ne galvoj, kad ji – Eli-
oto bičiulė.
– Ana… Ponia Grėj… Aš… aš atsiprašau.
Aš niekada… – nesumodama, ką daugiau
pridurti, Džija išrausta.
– Pasakysiu tiesiai. Mano vyras jumis, kaip
moterimi, nesidomi.
– Suprantama, – išbalusi kaip drobė
sumurma Džija.
 441/1506

– Kaip jau sakiau, aš tik noriu, kad viskas

būtų aišku.
– Ponia Grėj, nuoširdžiai atsiprašau, jei
pamanėte, kad aš… – ji nutyla ieškodama
tinkamų žodžių.
– Puiku. Kol tarp mudviejų nebus nesu-
sipratimų, viskas bus gerai. Dabar paaiškinsiu,
kokio norėtume šeimininkų miegamojo, o tada
norėčiau išgirsti išsamią ataskaitą apie
medžiagas, kurias ketinate naudoti. Kaip žinote,
mudviem su Kristianu labai svarbu, kad namas
būtų ekologiškas, tad norėčiau jį informuoti,
kokios ir iš kur bus atvežtos medžiagos.
– Na… žinoma… – išlemena ji išpūtusi akis
ir aiškiai manęs prisibijodama.
Tai pirmas kartas, kai įbauginau žmogų.
Mano vidinė dievaitė bėga aplink areną mo-
juodama šėlstančiai miniai.
 442/1506

Pakėlusi ranką, Džija pasitaiso plaukus

išsiduodama, kad nervinasi, ir šis gestas
nepraslysta man pro akis.
– Gal pradėkime nuo šeimininkų mie-
gamojo? – nedrąsiai, labai tyliai pasiūlo ji.
Dabar, parodžiusi, kas čia vadovauja, pirmą
kartą po susitikimo su Kristianu leidykloje
pasijuntu tikrai atsipalaidavusi. Aš galiu. Mano
vidinė dievaitė švenčia moralinę, nors ir gana
bjauriais metodais pasiektą pergalę.

BEBAIGIANT VISKĄ APTARTI grįžta

Kristianas.
– Viskas sutarta? – pasiteirauja.
Apglėbęs mane per juosmenį, jis atsisuka į
Džiją.
– Taip, pone Grėjau, – džiugiai, bet nervin-
gai nusišypso Džija. – Po poros dienų turėsiu
pakoreguotą namo projektą.
 443/1506

– Puiku. Tu patenkinta? – atvirai klausia jis,

meiliai ir įdėmiai žvelgdamas į mane.
Linkteliu ir nežinia kodėl nuraustu.
– Gal aš jau ir eisiu, – vėl pernelyg linksmai
pareiškia Džija.
Šį kartą ji pirma paspaudžia ranką man,
paskui Kristianui.
– Iki kito karto, Džija, – sumurmu.
– Iki, ponia Grėj. Pone Grėjau…
Didžiosios svetainės tarpduryje vėl išdygsta
Teiloras.
– Teiloras jus palydės, – sakau taip garsiai,
kad jis girdėtų.
Dar kartą pasitaisiusi šukuoseną, ji apsisuka
su visais savo aukštakulniais ir, lydima nė per
žingsnį neatsiliekančio Teiloro, išeina iš
svetainės.
– Ji staiga pasidarė gerokai santūresnė, –
sako Kristianas, klausiamai žvelgdamas į mane.
 444/1506

– Šit kaip? Nepastebėjau, – gūžteliu mėgin-

dama dėtis abejinga. – Ko norėjo Teiloras? –
klausiu ir iš smalsumo, ir norėdama nukreipti
kalbą.
Susiraukęs Kristianas paleidžia mane ir ima
vynioti ant stalo patiestus brėžinius.
– Pasitarti dėl Haido.
– Dėl Haido? – sušnabždu.
– Tau nėra ko jaudintis, Ana, – palikęs
brėžinius, Kristianas prisitraukia mane ir apka-
bina. – Paaiškėjo, kad jis jau kelios savaitės
nebuvo užsukęs į savo butą. Tik tiek.
Pabučiavęs į plaukus, jis mane paleidžia ir
vėl imasi pradėto darbo.
– Tai ką nusprendei? – pasiteirauja jis ir
man iškart paaiškėja, kad nepageidauja būti to-
liau kamantinėjamas apie Haidą.
– Tik tai, ką buvome aptarę. Manau, tu jai
patinki, – tyliai priduriu.
Kristianas prunkšteli.
 445/1506

– Ar tu jai ką nors pasakei? – paklausia ir aš

nuraustu.
Iš kur jis žino? Nesumodama, ką sakyti,
nudelbiu akis.
– Atvažiavusi ji vadino mudu Kristianu ir
Ana, o išeidama – ponu ir ponia Grėjais, –
nedraugiškai priduria Kristianas.
– Matyt, netyčia ką nors leptelėjau, –
sumurmu.
Kai pakeliu į Kristianą akis, jis meiliai žvel-
gia į mane, jo kaukė trumpai nuslysta ir jis
pasirodo… patenkintas. Paskui jis nudelbia
akis, papurto galvą ir jo mina persimaino.
– Ji tik reagavo į tokį veidą, – sako jis tru-
putį nusivylęs, net pasibjaurėjęs.
Ak, Penkiasdešimt, ne!
– Kas yra? – klausia Kristianas, sutrikęs dėl
sumišimo mano veide. Nerimaudamas jis plači-
ai atsimerkia. – Juk nepavyduliauji, ar ne? –
išgąstingai klausia.
 446/1506

Nuraudusi nieko jam neatsakau, paskui

nudelbiu akis į savo sunertus pirštus. Ar
pavyduliauju?
– Ana, panelė Džija – vyrų medžiotoja.
Visiškai ne mano skonio. Kaip gali dėl jos
pavyduliauti? Ar dėl kurios kitos? Džija manęs
visiškai nedomina.
Pakėlusi į Kristianą akis matau, kad jis žiūri
į mane, tarsi man būtų išdygusi dar viena
galūnė. Jis pirštais persibraukia per plaukus.
– Man rūpi tik tu, Ana, – tyliai priduria. – Ir
taip bus visada.
Viešpatie… Vėl pasitraukęs nuo namo pro-
jektų, Kristianas prieina prie manęs ir nykščiu
bei smiliumi suspaudžia smakrą.
– Kaip gali manyti kitaip? Ar daviau tau
bent menkiausią pretekstą manyti, kad galėčiau
domėtis kita? – klausia jis, stebeilydamas į
mane liepsningomis akimis.
 447/1506

– Ne, nedavei, – sušnabždu. – Tiesiog

kvailai elgiuosi. Bet tik šiandien… Tu…
Man krūtinėje susitelkia visi anksčiau ramy-
bės nedavę prieštaringi jausmai. Kaip jam
paaiškinti, kokia jaučiuosi sutrikusi? Mane sug-
lumino ir suerzino tai, kaip jis šiandien po pietų
elgėsi mano biure. Jis nori, kad likčiau namie, o
po minutės jau dovanoja man leidyklą. Kaip
man visa tai ištverti?
– O ką tau reiškiu aš?
– Ak, Kristianai… – man ima virpėti apatinė
lūpa. – Mėginu priprasti prie šio naujo gyven-
imo, kokio niekada neįsivaizdavau gyvensianti.
Man viskas buvo paduota ant lėkštutės: darbas,
tu – mano gražuolis vyras, kurio niekada…
niekada nemaniau taip įsimylėsianti… taip sti-
priai, taip greitai ir taip… fatališkai, – kad
neuždusčiau, giliai įkvepiu, o Kristianas iš
nuostabos išsižioja. – Bet tu – tarsi prekinis
traukinys, po kuriuo papulti nenoriu, nes
 448/1506

tuomet merginos, kurią įsimylėjai, nebeliks. O

kas liks? Liks tik beprasmė Anos regimybė,
lekianti iš vieno labdaros renginio į kitą, – vėl
kiek patyliu karštligiškai ieškodama žodžių,
kuriais galėčiau paaiškinti, kaip jaučiuosi. – O
dabar nori, kad būčiau leidyklos generalinė
direktorė, nors tokių planų niekada gyvenime
neturėjau. Aš blaškausi visų šių minčių sūkury
ir iš paskutiniųjų stengiuosi susigaudyti. Tu
nori, kad būčiau namie. Bet taip pat nori, kad
vadovaučiau leidyklai. Tai labai prieštaringi
pageidavimai, – pajutusi besitvenkiant ašaras
nutylu, kad nepravirkčiau. – Turi leisti man
pačiai priimti sprendimus, rizikuoti, daryti klai-
das ir iš jų mokytis. Prieš pasileisdama bėgti,
turiu išmokti vaikščioti, Kristianai, argi ne-
supranti? Noriu turėti truputį laisvės. Štai ką
man reiškia mano mergautinė pavardė.
Kaip tik tai šią popietę ir norėjau jam
pasakyti.
 449/1506

– Jautiesi lyg po traukiniu? – sušnabžda jis.

Linkteliu.
Susijaudinęs Kristianas užsimerkia.
– Aš tik noriu pakloti tau po kojomis visą
pasaulį, Ana, noriu duoti tau viską, ko tik
įsigeisi. Bet taip pat trokštu apsaugoti tave nuo
to pasaulio. Rūpintis, kad būtum saugi. Kita
vertus, noriu, kad visi žinotų, jog priklausai
man. Kai šiandien gavau tavo elektroninį
laišką, mane apėmė panika. Kodėl nesakei, kad
leidykloje ketini pasilikti mergautinę pavardę?
Nuraustu. Jis teisus.
– Kai buvome išvykę medaus mėnesio,
trumpai apie tai galvojau, bet… nenorėjau spro-
gdinti mūsų burbulo, o paskui ir pamiršau.
Prisiminiau tik vakar vakare. O tada mano
dėmesį vėl išblaškė ta istorija su Džeku… Na,
pats žinai… Atsiprašau, turėjau tau pasakyti ar-
ba aptarti šį reikalą su tavimi, bet vis neradau
tinkamos progos.
 450/1506

Skvarbus Kristiano žvilgsnis ima nervinti.

Rodos, tarsi nebyliai mėgintų įteigti man, kad
elgčiausi taip, kaip nori jis.
– Kodėl tave apėmė panika? – klausiu.
– Tiesiog nenoriu, kad išslystum man iš
rankų.
– Dėl Dievo meilės, niekur aš nedingsiu.
Kada gi pagaliau ši mintis per nepaprastai kietą
kiaušą prasismelks tau į smegenis? Aš… tave…
myliu… – ir mosteliu ranka taip, kaip kartais
mosteli jis, norėdamas pabrėžti mintį. – Tu man
brangesnis… „negu laisvė, šviesa akių ir or-
as“12.
Kristianas išpučia akis.
– Myli mane kaip duktė? – ir pašaipiai
šypteli.
– Ne, – nesusilaikau ir nusijuokiu. – Tiesiog
man staiga šovė galvon ši citata.
– Pamišęs karalius Lyras?
 451/1506

– Brangus, brangus pamišęs karalius Lyras,

– paglostau Kristianui veidą, o jis pasilenkia
arčiau manęs ir užsimerkia. – Ar sutiktum vad-
intis Kristianu Stilu, kad visi žinotų, jog prik-
lausai man?
Kristianas staiga išplečia akis ir perlieja
mane tokiu žvilgsniu, tarsi būčiau pasakiusi,
kad Žemė plokščia.
– Priklausau tau? – sumurma jis, apmąsty-
damas abiejų šių žodžių reikšmę.
– Kad esi mano.
– Tavo… – linkteli jis kartodamas žodžius,
kuriuos vos vakar sakėme žaidimų kambaryje.
– Taip, sutikčiau. Jei tau tai daug reikštų.
Viešpatie…
– Ar tau tai daug reiškia?
– Taip, – tvirtai atsako jis.
– Gerai.
Padarysiu tai dėl jo. Suteiksiu pasitikėjimo,
kurio jam vis dar taip reikia.
 452/1506

– Maniau, jau sutikai.

– Taip, sutikau, bet dabar, kai daugiau apie
tai pasišnekėjome, aš laimingesnė priėmusi tokį
sprendimą.
– Šit kaip… – nustebęs sumurma Kristianas.
Paskui staiga apdovanoja mane tokia
nuostabia, berniokiška, jaunam vyrui derančia
šypsena, kad netenku žado. Jis stveria mane,
rankomis apsiveja juosmenį ir ima sukti ratu.
Klykteliu, prajunku, bet vis tiek nesusigaudau,
ar jis tiesiog laimingas, ar jaučia palengvėjimą,
ar… ką nors kita?
– Ponia Grėj, ar žinote, kaip man tai svarbu?
– Dabar jau žinau.
Kristianas pasilenkia ir pabučiuoja mane,
panardinęs pirštus į plaukus ir laikydamas, kad
nejudinčiau galvos.
– Tai reiškia septynis pikantiškiausius bū-
dus, – sumurma prikišęs lūpas prie mano lūpų ir
nosimi brūkštelėdamas per nosį.
 453/1506

– Taip manai? – atsilošusi pažvelgiu į

Kristianą.
– Man buvo kai kas pažadėta. Siūlymas
pateiktas, sandoris patvirtintas, – sušnabžda
Kristianas, o jo akys žiba nuo nuodėmingo
pasitenkinimo.
– Hm…
Man vis dar sukasi galva mėginant suvokti
žaibišką jo nuotaikų kaitą.
– Išsižadi duoto pažado? – truputį sutrikęs
klausia Kristianas, jo veide šmėsteli
susimąstymas. – Kai ką prisiminiau, – priduria.
Ak, kokią nors iškrypėliško dulkinimosi
formą?
– Tai tikrai svarbus reikalas ir jį reikia
tvarkyti nedelsiant, – staiga visiškai rimtai
paaiškina Kristianas. – Taip, ponia Grėj.
Reikalas nepaprastai svarbus.
Pala, jis iš manęs juokiasi…
– Koks reikalas? – sušnabždu.
 454/1506

– Reikia, kad mane apkirptum. Mano

plaukai per ilgi ir mano žmonai tai nepatinka.
– Negaliu kirpti tau plaukų!
– Dar ir kaip gali.
Plačiai šypsodamasis, Kristianas papurto
galvą ir pernelyg ilgi plaukai užkrenta jam ant
akių.
– Na, jei ponia Džouns turi pudingui skirtą
dubenėlį… – pašmaikštauju.
Kristianas nusijuokia.
– Gerai, tavo mintis aiški ir puikiai suformu-
luota. Paprašysiu Franko.
Ne! Frankas dirba pas tą velnio bobą! Gal ir
aš galėčiau jį nukirpti. Šiaip ar taip, Rėjui
plaukus kirpdavau daugybę metų ir jis niekada
nesiskundė.
– Eikš, – sakau stverdama jam už rankos.
Kristianas išpučia akis. Nusivedu jį į mūsų
vonios kambarį, tada paleidžiu ranką ir paimu
iš kampo baltą medinę kėdę. Pastatau ją prieš
 455/1506

kriauklę. Kristianas žiūri į mane su neslepiamu

susidomėjimu, nykščius įkišęs į kelnių diržo
kilpas, o jo akys patamsėjusios ir geismingos.
– Sėsk, – mosteliu į tuščią kėdę, stengdam-
asi ir toliau vadovauti.
– Nori ištrinkti man plaukus?
Linkteliu. Nustebęs Kristianas kilsteli antakį
ir akimirką man pasirodo, kad ketina trauktis.
– Gerai.
Jis ima neskubėdamas nuo viršutinės sag-
stytis baltų marškinių sagas. Įgudę, miklūs pirš-
tai slenka nuo sagos prie sagos ir netrukus
marškiniai jau atsagstyti.
Viešpatie… Mano vidinė dievaitė nutraukia
triumfo žygį aplink areną.
Kristianas ryžtingai ištiesia ranką su užsegtu
rankogaliu, tarsi nebyliai liepdamas: „Atsek“, o
jo lūpos provokuojamai ir gundomai vypteli.
Ak, rankogalių sąsagos… Paimu už riešo,
atsegu vieną – platininę disko formos sąsagą su
 456/1506

paprastu kursyvu išgraviruotais jo inicialais, –

paskui ir kitą. Baigusi darbą žvilgteliu į Kristi-
aną ir pamatau, kad linksmumą jo veide pakeitė
kažkas kita, tai, kas labiau… daug labiau kait-
ina kraują. Pakėlusi rankas, nutraukiu jam nuo
pečių marškinius ir šie nukrenta ant grindų.
– Pasiruošęs? – pašnabždomis klausiu.
– Viskam, ko pageidausi, Ana.
Nuo jo akių mano žvilgsnis nukrypsta prie
lūpų. Jos truputį pravertos, kad galėtų giliau įk-
vėpti. Išraiškingos formos ir nekaltos – Kristi-
ano burna patraukli ir jis gerai žino, kaip ja
naudotis. Nejučia palinkstu į priekį norėdama jį
pabučiuoti.
– Ne, – sustabdo mane Kristianas uždėdam-
as rankas ant pečių. – Nereikia. Jei tai padarysi,
mano plaukai taip ir liks nekirpti.
Ak!
– O aš to noriu, – priduria jis.
 457/1506

Jo akys plačiai atmerktos ir nežinia kodėl

kupinos atviro lūkesčio. Man suspaudžia širdį.
– Kodėl? – sušnabždu.
Jis akimirką pažiūri į mane, tada dar plačiau
atsimerkia.
– Nes kirpdama plaukus leisi man pasijusti
mylimam.
Man vos nesustoja širdis. Ak, Kristianai,
mano Penkiasdešimt… Nė pati nepajuntu, kaip
jį apkabinu, pakšteliu į krūtinę ir priglaudžiu
skruostą prie tankių krūtinės plaukų.
– Ana. Mano Ana… – sušnabžda Kristianas.
Jis apsiveja mane rankomis ir mudu stovime
vonios kambaryje nejudėdami, apsikabinę. Ak,
kaip man patinka būti jo glėbyje. Nors jis ir
valdingas, didybės manijos apimtas šiknius, bet
– mano valdingas, didybės manijos apimtas
šiknius, kuriam visą gyvenimą reikės rūpestin-
gos žmonos rankos. Nepaleisdama jo iš glėbio,
truputį atšlyju.
 458/1506

– Tikrai nori, kad kirpčiau tau plaukus?

Kristianas linkteli ir droviai nusišypso. At-
sakau jam šypsena ir išsivaduoju iš glėbio.
– Jei taip, sėskis, – vėl liepiu.
Jis klusniai atsisėda nugara į kriauklę. Nusi-
aunu ir paspiriu batelius ten, kur ant vonios
kambario grindų guli nukritę marškiniai. Iš
dušo kabinos paimu jo „Chanel“ plaukų
šampūną. Mudu jį pirkome Prancūzijoje.
– Ar jums patiktų šis šampūnas, sere? –
laikau buteliuką suėmusi abiem rankomis, lyg
pardavinėdama prekes per komercinę televiziją
transliuojamoje laidoje. – Savomis rankomis
pargabentas iš Pietų Prancūzijos. Man patinka
jo aromatas… Jis kvepia tavimi, – pašnibž-
domis priduriu, numojusi ranka į televizijos
laidų vedėjos kalbos manierą.
– Prašyčiau jį panaudoti, – šypsodamasis
sako Kristianas.
 459/1506

Nuo rankšluosčių šildytuvo pačiumpu

rankšluostį. Ponia Džouns gerai žino, ką daryti,
kad rankšluosčiai būtų pasakiškai purūs.
– Pasilenk į priekį, – įsakau ir Kristianas
paklūsta.
Rankšluosčiu apgobusi jam pečius, atsuku
abu čiaupus ir prileidžiu į kriauklę šilto
vandens.
– Atsilošk.
Ak, kaip man patinka vadovauti. Kristianas
atsilošia, bet jis per aukštas. Sėdėdamas pas-
islenka į priekį, tada atsilošia su visa kėde ir jos
atkaltės viršus paliečia kriauklės kraštą. Atstu-
mas idealus. Tada jis atlošia galvą.
Kristianas drąsiai žvelgia į mane nenuleisda-
mas akių ir aš nusišypsau. Paėmusi vieną stik-
linę nuo tualetinio stalelio, panardinu ją į
vandenį, prisemiu, o tada išpilu Kristianui ant
galvos sušlapindama plaukus. Pasilenkusi virš
jo, šį veiksmą pakartoju kelis kartus.
 460/1506

– Nuo jūsų sklinda toks malonus aromatas,

ponia Grėj, – sumurma jis ir užsimerkia.
Kol stropiai šlapinu Kristianui plaukus, net-
rukdoma į jį žiūriu. Po galais… Ar man tai
kada nors nusibos? Ilgos tamsios blakstienos
suvirpa liesdamos paakių odą, lūpos prasiskiria
tiek, kad tarpelis įgauna mažo tamsaus dei-
manto formą, o jis tyliai pratisai įkvepia. Hm…
kaip norėčiau iškišti liežuvį ir…
Netyčia užteškiu jam ant akių vandens.
Mėšlas!
– Atsiprašau!
Kristianas čiumpa rankšluosčio kraštą ir
juokdamasis nusibraukia nuo akių vandens
lašus.
– Palauk, žinau, kad aš šiknius, bet vis tiek
manęs neskandink.
Krizendama pasilenkiu ir pakšteliu jam į
kaktą.
– Negundyk manęs.
 461/1506

Jis pakelia ranką, uždeda man ant pakaušio,

o tada pasislenka taip, kad jo lūpos pasiekia
manąsias. Iš pasitenkinimo dusliai niurnėdam-
as, jis trumpai mane pabučiuoja. Tas niurnesys
pažadina man papilvėje giliuosius raumenis. Be
galo gundantis garsas. Paleidęs mane, Kristi-
anas vėl klusniai atsilošia ir įsistebeilija laukda-
mas, ką dabar darysiu. Akimirką jis atrodo
pažeidžiamas kaip vaikas. Man nudiegia širdį.
Išspaudžiu sau ant delno šampūno ir ritmin-
gai, sukamaisiais pirštų judesiais įtrinu jam
galvą: pirmiausia smilkinius, paskui viršugalvį
ir galvos šonus. Kristianas užsimerkia ir vėl tyl-
iai, dusliai sudejuoja.
– Kaip gera, – po kelių akimirkų sako jis ir
nuo mano pirštų atsipalaiduoja.
– Taip, išties, – dar kartą pabučiuoju jam į
kaktą.
– Man patinka justi, kaip tavo nagai braukia
per galvos odą.
 462/1506

Kristianas vis dar užsimerkęs, jo veide –

palaimingas pasitenkinimas, pažeidžiamumo
nelikę nė ženklo. Dieve mano, kaip pasikeitė jo
nuotaika, ir kaip malonu, kad dėl manęs.
– Pakelk galvą, – įsakau ir jis paklūsta.
Hm… O taip įsakinėti nesunku įprasti. Na-
gais braukydama per odą, imu šampūno
putomis trinkti jam pakaušį.
– Atsilošk.
Jis atsilošia ir aš, stikline pildama vandenį,
nuplaunu putas. Šį kartą pavyksta nepritėkšti
Kristianui į akis vandens.
– Dar kartą? – klausiu.
– Prašyčiau.
Kristianas staiga atsimerkia ir romiai
pažvelgia man į akis. Nusišypsau jam.
– Tuoj grįšiu, pone Grėjau.
Nusisuku į kriauklę, kuria paprastai
naudojasi Kristianas, ir pripilu ją vandens.
 463/1506

– Skalauti, – paaiškinu pamačiusi klausiamą

jo žvilgsnį.
Klausydamasi gilaus ir ritmingo jo
alsavimo, dar kartą su šampūnu ištrenku
plaukus. Išmuilavusi kelias akimirkas pasig-
rožiu nuostabiais savo vyro veido bruožais.
Negaliu atsispirti. Švelniai paglostau Kristianui
skruostą, o jis atsimerkia ir mieguistas pažvel-
gia į mane truputį kilstelėjęs ilgas blakstienas.
Pasilenkusi švelniai ir nekaltai pabučiuoju į lū-
pas. Jis šypteli, užsimerkia ir visiškai patenk-
intas giliai atsidūsta.
Ir kas būtų pamanęs, kad po mudviejų ginčo
šią popietę jis galėtų taip atsipalaiduoti? Be
sekso? Vėl pasilenkiu virš jo.
– Hm… – patenkintas sumurma Kristianas,
kai krūtimis brūkšteliu jam per veidą.
Nuslopinusi norą nusimesti drabužius,
ištraukiu kriauklės kamštį, kad išbėgtų
 464/1506

muiluotas vanduo. Jo rankos susiranda mano

klubus, o paskui ir užpakalį.
– Glamonės dirbti man nepadeda, – sumur-
mu dėdamasi nepatenkinta.
– Nepamiršk, kad aš kurčias, – vis dar
užsimerkęs sako Kristianas, jo rankos nuslysta
man žemiau sėdmenų, o tada ima slinkti
aukštyn keldamos sijoną.
Pliaukšteliu jam per ranką. Man patinka
žaisti kirpyklą. Kristianas išsišiepia iki ausų lyg
berniukas, tarsi būčiau pagavusi jį darant tai,
kas draudžiama ir kuo jis slapta didžiuojasi.
Vėl paėmusi stiklinę, vandenį semiu iš greti-
mos kriauklės ir stropiai išskalauju muiluotus
plaukus. Vis palinkstu virš Kristiano, o jis
nepatraukia rankų nuo mano sėdynės ir spaudo
ją pirštais, keliauja tai į vieną pusę, tai į kitą, tai
aukštyn, tai žemyn… Tai vėl pirmyn ir atgal…
Hm… Pasimuistau. Jis dusliai sudejuoja.
– Na, štai. Išskalavau.
 465/1506

– Gerai, – sako Kristianas.

Jis pirštais suspaudžia man sėdmenis, staiga
atsisėda tiesiai ir vanduo nuo permirkusių
plaukų ima žliaugti jam ant pečių. Jis
prisitraukia mane, pasisodina ant kelių, jo plaš-
takos nuo sėdmenų slysta man nugara aukštyn
ir pasiekia sprandą, paskui jis pirštais suima ir
suspaudžia smakrą, kad nejudinčiau galvos. Iš
netikėtumo aikteliu, o jo lūpos susiranda mano
lūpas, aistringas ir stangrus jo liežuvis įslysta
man į burną. Panardinusi pirštus į šlapius Kris-
tiano plaukus, suspaudžiu juos ir man dilbiais
ima tekėti vanduo; jo bučinys gilėja ir plaukai
sudrėkina man veidą. Jo ranka nuo smakro keli-
auja prie viršutinės mano palaidinukės sagos.
– Gana gaišti. Noriu išdulkinti tave septyni-
ais pikantiškiausiais būdais, pradėti galime čia
arba miegamajame. Spręsk tu.
 466/1506

Kristiano žvilgsnis liepsningas, deginantis,

daug žadantis, o nuo plaukų ant mūsų abiejų
laša vanduo. Nuryju seilę.
– Kaip pirmiausia pageidausi būti išdulkinta,
Anastazija? – tebelaikydamas mane ant kelių,
klausia Kristianas.
– Tu šlapias, – sakau.
Staiga Kristianas palenkia galvą, kad var-
vantys plaukai sušlapintų man palaidinukės
priekį. Klyktelėjusi mėginu nušokti nuo kelių.
Jis apglėbia mane stipriau.
– Na jau ne, neištrūksi, mažyte.
Pakėlęs galvą, jis geidulingai man
nusišypso, o aš – „Mis šlapi marškinėliai
2011“. Mano palaidinė visiškai permirkusi ir
permatoma. Aš šlapia… visur.
– Šis vaizdelis man patinka, – sumurma
Kristianas, pasilenkia ir ima nosimi braukti
ratus apie vieną šlapią spenelį. Pasimuistau. –
Atsakyk, Ana. Čia ar miegamajame?
 467/1506

– Čia, – įsiaudrinusi sušnabždu.

Velniop tą plaukų kirpimą – nukirpsiu ir
vėliau. Jo lūpas pamažu iškreipia jusli,
nepadorius pažadus duodanti šypsena.
– Puikus pasirinkimas, ponia Grėj, – sušn-
abžda Kristianas, prikišęs lūpas prie mano lūpų.
Jis paleidžia smakrą ir uždeda ranką man ant
kelio. Tada jo plaštaka vikriai pakyla šlaunimi,
keldama sijoną, slysdama per odą ir keldama
man jaudulį. Nuo paausio per visą žandikaulį
iki smakro jis apiberia mane švelniais bučiniais.
– Ak, ką man su tavimi daryti?.. – sušn-
abžda Kristianas. Jo pirštai stabteli prie kojinių
gumos. – Jos man patinka, – priduria jis.
Užkišęs pirštą už kojinės, pasiekia vidinę
šlaunies pusę. Sėdėdama jam ant kelių, vėl tyli-
ai aikteliu ir pasimuistau.
Kristianas dusliai suniurna.
 468/1506

– Jei ketinu išdulkinti tave septyniais pik-

antiškiausiais būdais, tai man reikia, kad bent
jau nejudėtum.
– Priversk, – uždususi tyliai pasakau, mes-
dama jam iššūkį.
Kristianas aikteli. Prisimerkęs nužvelgia
mane geidulingu, įžūliu žvilgsniu.
– Ak, ponia Grėj. Jums reikia tik
paprašyti… – Nuo kojinių gumos jo ranka pas-
islenka į viršų ir pasiekia apatines kelnaites. –
Išvaduokime jus iš šio drabužio.
Kristianas atsargiai trūkteli kelnaites ir aš
krusteliu mėgindama jam padėti. Man
sujudėjus, jis garsiai išpučia orą pro sukąstus
dantis.
– Nejudėk, – suniurna.
– Noriu padėti, – pyktelėjusi atšaunu, o jis
dantimis švelniai sukanda man apatinę lūpą.
– Nejudėk, – tyliai ir niūriai pakartoja.
 469/1506

Tada per šlaunis ir blauzdas numauna kel-

naites. Užkėlęs sijoną tiek, kad jis visas susi-
metė raukšlėmis ant klubų, Kristianas abiem
rankomis apkabina mane per juosmenį ir
pakelia. Rankoje tebelaiko kelnaites.
– Sėsk. Apžerk mane, – liepia įdėmiai į
mane žiūrėdamas.
Pasislenku, apžergiu jį ir įžūliai pažvelgiu į
akis. Na, o kas toliau, Penkiasdešimt?!
– Ponia Grėj, – grėsmingai kreipiasi Kristi-
anas, – kurstote mane?
Jis žvelgia į mane ir linksmas, ir susijaud-
inęs. Tai gundantis derinys.
– Taip. Ką dabar darysite?
Išgirdus mano iššūkį, jo akys suspindi iš
geismo ir malonumo, pajuntu, kad jo varpa po
manimi sukrunta.
– Sudėk rankas už nugaros ir sunerk pirštus.
Ak! Klusniai įvykdau įsakymą ir jis vikriai
apatinėmis kelnaitėmis suriša man riešus.
 470/1506

– Surišote rankas kelnaitėmis? Pone Grėjau,

jūs visiškas begėdis, – papriekaištauju.
– Kai tenka turėti reikalų su jumis, tikrai
prarandu bet kokią gėdą, ponia Grėj, bet jums
tai ne naujiena.
Kristiano žvilgsnis įdėmus ir kupinas
geismo. Rankomis apsivijęs juosmenį, jis tru-
putį pastumia mane, kad tebesėdėčiau ant kelių,
tik kiek toliau. Per jo kaklą ir krūtinę vis dar
ritasi vandens lašeliai. Noriu pasilenkti ir juos
nulaižyti, bet dabar, kai man surištos rankos, tai
padaryti gerokai sunkiau.
Paglamonėjęs šlaunis, Kristianas delnais
brūkšteli žemyn ir pasiekia kelius. Atsargiai
praskiria juos plačiau ir, neleisdamas man keisti
kūno padėties, truputį prasižergia pats. Tada jo
pirštai imasi mano palaidinukės sagų.
– Manau, ji mums nereikalinga, – pareiškia
jis ir tvarkingai vieną po kitos atsagsto šlapios
 471/1506

ir prie kūno prilipusios palaidinės sagas, nė

akimirkos neatitraukdamas nuo manęs akių.
Kuo mažiau sagų Kristianui lieka atsegti,
tuo labiau jo žvilgsnį niaukia geismas, bet jis
neskuba, mėgaujasi. Man padažnėja pulsas, imu
alsuoti greitai ir negiliai. Negaliu patikėti: jis
vos pirštu mane palietė, o aš jaučiuosi… įsi-
audrinusi, apimta nerimo… pasiruošusi. Noriu
pasimuistyti. Jis palieka šlapią palaidinukę at-
sagstytą, tada pakelia abi rankas, pirštais pa-
glosto man veidą, nykščiu brūkšteli per apatinę
lūpą. Ir staiga įgrūda jį man į burną.
– Čiulpk, – įsakmiai sušnabžda, dar patęsda-
mas garsą l.
Tvirtai apžioju Kristianą ir darau kaip
liepiama. Ak… šis žaidimas man patinka. Kris-
tiano skonis geras. Ką dar man patiktų čiulpti?
Nuo šios minties papilvės raumenys įsitempia.
Grybštelėjus dantimis ir krimstelėjus nykščio
pagalvėlę, Kristiano lūpos truputį prasiskiria.
 472/1506

Aiktelėjęs jis palengva ištraukia seilėtą

nykštį ir perbraukia juo man per smakrą, kaklą
ir krūtinkaulį. Paskui užkiša jį už liemenėlės
kaušelio, trūkteli jį žemyn ir išlaisvina krūtį.
Kristianas nė akimirkos neatitraukia nuo
manęs akių. Atidžiai stebi, kaip reaguoju į kiek-
vieną jo prisilietimą, o aš žiūriu į jį. Tai taip
patrauklu. Taip kaitina kraują. Taip žadina
savininkiškumo jausmą. Man tai patinka. Tą
patį Kristianas padaro pakėlęs kitą ranką, tad
netrukus jau abi mano krūtys išlaisvintos; jis
švelniai suima jas ir abiem nykščiais ima
braukti ratus apie spenelius, o šie nuo įgudusių
pirštų prisilietimo sustandėja, paburksta. Sten-
giuosi, iš paskutiniųjų stengiuosi nejudėti, bet
tarp krūtų spenelių ir tarpkojo randasi
tiesioginis ryšys, tad sudejuoju, atlošiu galvą,
užsimerkiu ir pasiduodu šiam neapsakomai ma-
loniam kankinimui.
 473/1506

– Ššš… – raminamas Kristiano balsas vis-

iškai nedera su geismą žadinančiais ir vienodu
ritmu judančiais pirštais nedorėliais. –
Nespurdėk, mažyte, nespurdėk.
Paleidęs vieną krūtį, Kristianas ištiesia ranką
man už nugaros ir, išskėtęs pirštus, prispaudžia
delną man prie sprando. Tada pasilenkia į
priekį, apžioja sužadintą krūties spenelį ir ima
godžiai čiulpti, o šlapi jo plaukai liečia man odą
ir kutena. Tuo pat metu kitas nykštys liaujasi
jaudrinęs papurusį krūties spenelį. Užuot toliau
sukęs aplink jį ratus, Kristianas suspaudžia jį
nykščiu ir smiliumi, ima švelniai timpčioti ir
trinti.
– Ai! Kristianai! – sudejuoju ir pasislenku
arčiau.
Bet Kristianas nesiliauja. Lėtai, ramiai
kamuoja mane ir džiaugiasi. Man visas kūnas
užkaista, malonumas sustiprėja taip, kad virsta
geismu.
 474/1506

– Kristianai, prašau… – verksmingai ištariu.

– Hm… – tyliai sumykia jis. – Noriu, kad
patirtum orgazmą štai taip mano jaudinama.
Krūtų speneliams tenka trumpas atokvėpis,
mat jo žodžiai glamonėja mano odą – jaučiuosi
taip, tarsi Kristianas skverbtųsi į pačias tamsi-
ausias, jam vienam pažįstamas mano sielos
gelmes. Kai jis vėl ima grybščioti dantimis
krūtų spenelius ir mane jaudinti, pajuntu tokį
malonumą, kad beveik neįmanoma ištverti.
Sėdėdama jam ant kelių, imu garsiai dejuoti ir
rangytis ieškodama neįkainojamo taško, kur
galėčiau trintis jam į kelnes. Veltui tampau kel-
naites, kuriomis surišti riešai, mat jaučiu
nenugalimą norą liesti Kristianą, bet aš bejėgė –
bejėgė prieš šį klastingą pojūtį.
– Prašau… – maldaujamai sušnabždu ir
kūnu nusirita galinga malonumo banga: nuo
sprando plūsteli į kojas, pasiekia pirštų galus ir
pakeliui įtempia visus raumenis.
 475/1506

– Kokios gražios tavo krūtys, Ana, – suni-

urna Kristianas. – Vieną gražią dieną nuleisiu
ant jų.
Po velnių, ką tai reiškia? Atsimerkusi
įsižiūriu į Kristianą, o jis čiulpia mane ir jo
liečiama mano oda dainuote dainuoja. Jau ne-
jaučiu nei prie odos prilipusios permirkusios
palaidinės, nei jo šlapių plaukų… nejaučiu
nieko, tik ugnį. Ji kaitri, man iš galvos išgaruoja
visos mintys, o ji dega giliai papilvėje, kūnas
įsitempia ir sustingsta… pasiruošęs… trokšda-
mas… siekdamas palengvėjimo. O Kristianas
nesiliauja: jaudrina mane, timpčioja, varo mane
iš proto. Aš noriu… Noriu…
– Atsiverk, – sušnabžda Kristianas ir aš
paklūstu, imu garsiai šūkčioti, orgazmas
suvirpina visą kūną, o tada jis nutraukia malon-
ią kančią, apglėbia mane, stipriai priglaudžia ir
aš, nevalingai trūkčiodama nuo orgazmo, suk-
tuku smingu žemyn.
 476/1506

Atsimerkusi randu Kristianą žiūrintį į mane,

priglaudusią galvą jam prie krūtinės.
– Viešpatie, kaip mėgstu žiūrėti į tavo or-
gazmą, Ana, – su nuostaba sako jis.
– Tai buvo… – man pritrūksta žodžių.
– Žinau.
Pasilenkęs Kristianas pakšteli į lūpas vis dar
sunėręs rankas man ant sprando ir, vis dar taip
laikydamas, atlošia man galvą, kad galėtų
pabučiuoti – pagarbiai ir su meile.
Nuo Kristiano bučinio apsvaigstu.
Pritrūkęs kvapo, jis atšlyja, o jo akys –
pilkos ir drumstos kaip artėjantis atogrąžų
audros debesis.
– Dabar ketinu tave iškrušti. Negailestingai,
– sumurma.
Po galais… Apglėbęs per liemenį, jis
nukelia mane nuo šlaunų, pasisodina toliau, ant
paties kelių krašto, ir dešine ranka susiranda sa-
vo tamsiai mėlynų kelnių sagą. Kairės jo rankos
 477/1506

pirštai glamonėja man šlaunį, tai kyla, tai

leidžiasi, kaskart stabtelėdami prie prisegamos
kojinės gumos. Jis atidžiai žvelgia į mane.
Mudu žiūrime vienas kitam į akis, aš bejėgė,
varžoma savo liemenėlės, surišta savo kel-
naitėmis, ir šios akimirkos, ko gero, pačios in-
tymiausios iš visų, kurias mudviem yra tekę
patirti: juk sėdžiu jam ant kelių žvelgdama į
gražias pilkas jo akis. Kaip tik dėl to jaučiuosi
lyg pasileidėlė, bet taip pat ir neatsiejamai
susijusi su juo – nei gėdijuosi, nei droviuosi.
Tai Kristianas, mano vyras, mano meilužis,
mano valdingas ir didybės manijos apimtas
magnatas, mano Penkiasdešimt – mano gyven-
imo meilė. Jis atitraukia užtrauktuką, man
išdžiūsta burna, o jo penis išsilaisvina.
Kristianas patenkintas šypteli.
– Patinka? – pašnibždomis klausia.
– Hm… – sumurmu pritariamai
linktelėdama.
 478/1506

Kristianas švelniai suima jį ir ima kilnoti

ranką aukštyn žemyn, aukštyn žemyn… Kad
mane kur. Pakeliu akis ir iš apačios žvilgteliu į
Kristianą. Velnias, koks jis patrauklus…
– Kramtote lūpą, ponia Grėj.
– Iš alkio.
– Iš alkio? – nustebęs jis išsižioja ir truputį
plačiau atsimerkia.
– Taip, – linkteliu ir apsilaižau.
Mąsliai šyptelėjęs ir prikandęs apatinę lūpą,
jis toliau save glamonėja. Kodėl matydama,
kaip mano vyras save tenkina, taip kaistu?
– Aišku. Be reikalo nevalgei vakarienės, – ir
pašaipiai, ir priekaištingai sako jis. – Tačiau
galbūt galėčiau padaryti tau paslaugą, – jis
uždeda rankas man ant juosmens. – Atsistok, –
švelniai liepia ir aš jau žinau, ką ketina daryti.
Atsistoju ir kojos man jau nelinksta.
– Klaupkis.
 479/1506

Paklūstu ir atsiklaupiu ant vėsių vonios

kambario plytelių. Nesikeldamas nuo kėdės, jis
pasislenka truputį į priekį.
– Pabučiuok mane, – sako laikydamas
rankoje penį.
Pakeliu į Kristianą akis, o jis liežuviu per-
braukia per viršutinius dantis. Matau jo aistrą,
neslepiamą aistrą man ir mano burnai, ir tas va-
izdas mane neapsakomai jaudrina. Žiūrėdama į
jį pasilenkiu ir pabučiuoju jo penio galiuką.
Matau, kaip jis aikteli ir stipriai sukanda dantis.
Kristianas delnu paliečia man vieną smilkinį ir
aš lyžteliu tą galiuką, ragaudama išsiveržusį ra-
sos lašelį. Hm… Skonis neblogas. Kristianas
išsižioja plačiau ir aikteli, mat staiga dar labiau
pasilenkiu, apžioju jį visą ir imu stipriai čiulpti.
– Aaa…
Kristianas garsiai iškvepia pro sukąstus
dantis ir stumteli klubus į priekį, dar giliau
grūsdamas jį man į burną. O aš nesustoju.
 480/1506

Apžiojusi jo penį taip, kad nekliudyčiau

dantimis, įsileidžiu jį giliai į burną ir vėl at-
sitraukiu, įsileidžiu ir atsitraukiu. Kristianas
pajudina abi rankas, dabar abiem suspaudęs
laiko mano galvą, jo pirštai suleisti man į
plaukus, be to, jis ima lėtai sūpuotis – į burną ir
iš burnos, į burną ir iš burnos, – ir alsuoti vis
greičiau ir garsiau. Sukdama liežuvį jaudrinu jo
penio galą ir, išlaikydama tobulą kontrapunktą,
vis paimu jį giliai į burną.
– Viešpatie, Ana…
Kristianas atsidūsta ir stipriai užsimerkia. Jis
bejėgis ir nuo jo atsako man svaigsta galva.
Nuo atsako, skirto man. Lėtai atitraukiu lūpas ir
perbraukiu per jo penį dantimis.
– Ai! – Kristianas sustingsta. Pasilenkęs
sučiumpa mane ir vėl užsitempia ant kelių. –
Gana! – dusliai sušvokščia.
Suradęs už nugaros surištas mano rankas,
trūkteli kelnaites ir jas išlaisvina. Trindamasi
 481/1506

riešus iš apačios stebeiliju į liepsningas Kristi-

ano akis, žvelgiančias į mane, kupinas meilės,
ilgesio ir geismo. Staiga suprantu, kad tai aš
noriu išdulkinti jį septyniais pikantiškiausiais
būdais. Siaubingai jo geidžiu. Noriu matyti,
kaip mano užgultas jis sprogsta ir išsilieja.
Suėmusi Kristiano penį, puolu ant jo. Kita
ranka remdamasi jam į petį, labai atsargiai ir lė-
tai jį užsėdu. Kristianas išleidžia duslią, laukinę
dejonę, nutraukia man palaidinukę ir numeta
ant grindų. Tada jo rankos nuslysta man ant
klubų.
– Nejudėk, – šiurkščiai tarsteli jis, pirštais
stipriai spausdamas man klubus. – Prašau, leisk
pasimėgauti. Pasimėgauti tavimi.
Stabteliu. Viešpatie… Jaučiu jį savyje ir man
labai gera. Kristianas paglosto man veidą plači-
ai atmerkęs geidulingas akis, truputį prasižiojęs,
greitai alsuodamas. Nors aš jį užsėdusi, jis
 482/1506

kilsteli dubenį aukštyn ir aš užsimerkusi

sudejuoju.
– Čia mėgstamiausia mano vieta, – sušn-
abžda jis. – Tavyje. Žmonos gelmėje.
Oi, tai bent. Kristianai… Daugiau tvardytis
negaliu. Panardinu pirštus į drėgnus jo plaukus,
mano lūpos susiranda jo lūpas ir imu suptis.
Pasistiebiu ant pirštų galų ir vėl nusileidžiu,
pasistiebiu ir nusileidžiu mėgaudamasi ir juo, ir
savimi. Kristianas garsiai sudejuoja, jo pirštai
atsiduria mano plaukuose, paskui jo rankos
slysteli mano nugara, o liežuvis godžiai įs-
ibrauna į burną ir ima viską, ką mielai jam
duodu. Nors mudu vaidijomės, nors šiandien
baisiai pykau ant jo, o jis širdo ant manęs, mes
vis tiek dar turime tai. Ir visada turėsime. Taip
stipriai jį myliu, kad tas jausmas kone užgožia
visus kitus pojūčius. Kristianas rankomis sus-
paudžia man sėdmenis ir visiškai mane valdo,
 483/1506

kilsteli ir nuleidžia, kilsteli ir nuleidžia, kilnoja

savo nustatytu karštu, sklandžiu ritmu.
– Ai… – bejėgiškai sudejuoju jam prie pat
burnos ir atsiduodu malonumui.
– Taip. Gerai, Ana, – sušnypščia Kristianas
ir aš apiberiu bučiniais jam veidą, smakrą,
žandikaulį, kaklą. – Mažyte… – sukužda ir jo
liežuvis dar kartą įsiveržia man į burną.
– Ak, Kristianai, myliu tave. Ir visada
mylėsiu, – sakau vos atgaudama kvapą,
norėdama, kad jis žinotų, norėdama, kad jis
būtų tikras dėl mano jausmų, nors šiandien at-
siskleidė mudviejų nuomonių skirtumai ir kilo
barnis.
Garsiai dejuodamas, lyg kūkčiodamas,
rankomis stipriai apsivijęs mane, Kristianas iš-
silieja ir to pakanka – pakanka, kad vėl per-
žengčiau ribą. Rankomis stipriai suspaudžiu
jam galvą, paliauju tvardytis ir, sėdėdama
 484/1506

Kristianui ant kelių, sprogstu, išsibarstau su

ašaromis akyse, nes taip stipriai jį myliu.

– SVEIKA SUGRĮŽUSI, – SUKUŽDA

KRISTIANAS kilstelėdamas man smakrą ir
įbedęs į mane akis, kupinas nebylaus rūpesčio.
– Kodėl verki? Užgavau tave?
– Ne, – raminamai sumurmu.
Kristianas nužeria plaukus man nuo veido,
nykščiu nubraukia vienišą besiritančią ašarą ir
švelniai pakšteli į lūpas. Jis vis dar manyje.
Paskui krusteli ir, jam ištraukiant, aš susiraukiu.
– Ana, kas yra? Pasakyk.
Šniurkšteliu.
– Tiesiog… mano meilė tau tokia stipri, kad
kartais netelpa krūtinėje, – sušnabždu.
Po akimirkos Kristianas apdovanoja mane
ypatingąja drovia šypsena, kuri, manau, būna
saugoma vien man.
 485/1506

– Iš aš jaučiu tau tą patį, – sušnabžda ir dar

kartą mane pabučiuoja.
Nusišypsau, džiaugsmas krūtinėje išsilaisv-
ina ir palengva išplinta.
– Šit kaip?
Jis patenkintas šypteli.
– Juk pati žinai.
– Kartais žinau. Bet ne visada.
– Tą patį galėčiau pasakyti ir apie jūsų jaus-
mus, ponia Grėj.
Plačiai nusišypsojusi, lengvais kaip pūkas
bučiniais apiberiu jam krūtinę. Nosimi per-
braukiu per krūtinės plaukelius. Kristianas pa-
glosto man plaukus ir delnu brūkšteli per
nugarą. Tada atsega liemenėlę ir nuleidžia vi-
eną petnešėlę. Kai truputį pakeičiu kūno padėtį,
jis nusmaukia kitą petnešėlę ir numeta
liemenėlę ant grindų.
– Hm… Oda į odą, – patenkintas sumurma
ir vėl suspaudžia mane glėbyje. Pakštelėjęs į
 486/1506

petį, nosimi brūkšteli per odą ir pasiekia ausį. –

Ponia Grėj, jūsų kūno kvapas dangiškas.
– Jūsų – taip pat, pone Grėjau.
Nosimi vėl švelniai braukiu per odą kvėp-
dama Kristiano aromatą, sumišusį su svaigin-
ančiu sekso kvapu. Dabar, pasisotinusi ir
laiminga, galėčiau likti jo glėbyje amžinai. Ši-
andien, po atostogų grįžus į darbą ir ištvėrus ten
visą dieną, po visų ginčų ir kalės architektės
tramdymo, man to ir reikia. Trokštu būti tik čia:
nors Kristianas – kontrolės maniakas ir apimtas
didybės manijos, mano vieta jo glėbyje. Kristi-
anas įkiša nosį man į plaukus ir giliai įkvepia.
Patenkinta atsidūstu jusdama, kad jis šypsosi.
Paskui dar pasėdime apsikabinę, nepratardami
vienas kitam nė žodžio.
Vis dėlto ateina laikas grįžti į tikrovę.
– Jau vėlu, – sako Kristianas, pirštais stropi-
ai glostydamas man nugarą.
– Tau vis dar reikia nusikirpti.
 487/1506

Jis trumpai nusijuokia.

– Tiesa, ponia Grėj. Ar dar turite jėgų baigti
ką pradėjusi?
– Dėl jūsų, pone Grėjau, padarysiu viską.
Dar kartą pabučiavusi Kristianui į krūtinę,
nenoromis atsistoju.
– Neišeik.
Sučiupęs už klubų, jis apsuka mane. At-
sisėdęs tiesiai atsega man sijoną ir šis nukrenta
ant grindų. Tada Kristianas ištiesia man ranką.
Paimu ją ir išlipu iš sijono. Likau vien su
kojinėmis ir diržu joms prisegti.
– Nuostabiai atrodote, ponia Grėj.
Kristianas atsiremia į kėdės atlošą, sukryži-
uoja rankas ant krūtinės ir atvirai nužvelgia
mane, vertindamas išvaizdą.
Kad jo akiai būtų dar maloniau, pakeliu
rankas ir apsisuku aplink.
– Dieve, koks aš laimingas niekšelis, –
neslėpdamas susižavėjimo sako jis.
 488/1506

– Taip, išties.
Jis nusišypso.
– Apsivilk mano marškinius ir galėsi kirpti
plaukus. Jei liksi pusnuogė, blaškysi man
dėmesį ir šiąnakt mudu apskritai neužmigsime.
Nesusilaikiusi atsakau Kristianui šypsena.
Puikiai žinodama, kad jis seka kiekvieną mano
judesį, siūbuodama klubais pamažu nueinu ten,
kur numesti mano bateliai ir jo marškiniai. Iš
lėto pasilenkiu, ištiesiu ranką, paimu marškini-
us, pakėlusi pauostau – hm… – ir apsivelku.
Kristiano akys išpūstos. Užsisegęs kelnių
antuką, jis atidžiai žvelgia į mane.
– Tai bent pribloškiantis pasirodymas, ponia
Grėj.
– Ar turi kokias nors žirkles? – vasnodama
blakstienomis lyg niekur nieko klausiu.
– Darbo kambaryje, – kimiu balsu tarsteli
Kristianas.
– Einu, paieškosiu.
 489/1506

Palikusi Kristianą, nueinu į miegamąjį, nuo

tualetinio stalelio pasiimu šukas, o tada pat-
raukiu į jo kabinetą. Įžengusi į koridorių
atkreipiu dėmesį, kad durys į Teiloro kambarį
atidarytos. Už jų prie slenksčio stovi ponia
Džouns. Sustoju kaip nudiegta.
Teiloras pirštais perbraukia jai per skruostą
ir meiliai nusišypso. Tada pasilenkia ir ją
pabučiuoja.
Po perkūnais! Teiloras su ponia Džouns? Iš
nuostabos net išsižioju… na, aš maniau… tai
yra lyg ir numaniau… Bet dabar akivaizdu, kad
juodu pora! Išraudusi, kad vėpsau it vujaristė,
šiaip taip prisiverčiu pasijudinti. Per didžiąją
svetainę nukuriu į Kristiano darbo kambarį.
Užsidegu šviesą ir prieinu prie stalo. Teiloras ir
ponia Džouns… Tai bent! Man svaigsta galva.
Visada maniau, kad ponia Džouns už Teilorą
vyresnė. Ak, dėl jųdviejų tikrai neturėčiau sukti
galvos. Ištraukiu viršutinį stalčių ir mano
 490/1506

dėmesį akimirksniu patraukia kas kita – pisto-

letas. Kristianas turi ginklą!
Revolverį. Po perkūnais! Nė nenutuokiau,
kad Kristianas turi ginklą. Išimu jį, atpalaiduoju
spyruoklę, patikrinu apkabą. Ji pilna šovinių,
bet revolveris lengvas… per lengvas. Matyt, jo
korpusas – iš anglies pluošto. Kam Kristianui
revolveris? Viešpatie, tikiuosi, žino, kaip juo
naudotis. Man galvoje vienas po kito šmėsteli
visi daugybę sykių kartoti Rėjaus perspėjimai
dėl revolverių. „Jie gali tave pražudyti, Ana.
Imdama į rankas revolverį, turi gerai žinoti, ką
darai.“ Padedu ginklą atgal į stalčių ir susirandu
žirkles. Čiupusi jas, lekiu pas Kristianą, o gal-
voje knibždėte knibžda mintys. Teiloras su
ponia Džouns… Revolveris…
Prie didžiosios svetainės durų netikėtai
sutinku Teilorą.
– Ponia Grėj… Atleiskite…
 491/1506

Jis paskubomis užmeta akį į mano apdarą ir

išrausta.
– Hm… Labas, Teilorai… Kerpu Kristianui
plaukus! – sutrikusi lepteliu.
Teilorui nepatogu kaip ir man. Jis jau žiojasi
ketindamas kažką sakyti, bet paskui greitai
susičiaupia ir pasitraukia iš kelio.
– Prašom, ponia, – mandagiai sako duodam-
as man kelią.
Mano skruostai tikriausiai raudoni kaip sen-
oji „Audi“, ypatingasis automobilis, kokį Kris-
tianas pirkdavo kiekvienai savo nuolankiajai.
Vargu ar būčiau galėjusi patekti į dar keblesnę
padėtį.
– Dėkoju, – sumurmu ir tekina pasileidžiu
koridoriumi.
Mėšlas! Ar kada priprasiu prie to, kad namie
mes ne vieni? Uždususi įpuolu į vonios
kambarį.
 492/1506

– Kas nutiko? – klausia Kristianas, stovėda-

mas prieš veidrodį ir rankoje laikydamas mano
batelius.
Visi kaip pakliuvo išmėtyti mano drabužiai
gražiai sulankstyti ir tvarkingai sudėti į krūvelę
prie kriauklės.
– Ką tik netyčia sutikau Teilorą.
– Hm… – Kristianas susiraukia. – Taip
apsirengusi?
Oi, koks mėšlas!
– Teiloras dėl to nekaltas.
Kristianas dar labiau susiraukia.
– Ne. Bet vis tiek…
– Juk aš ne nuoga.
– Beveik nuoga.
– Net nežinau, kuris iš mudviejų labiau
sutriko – aš ar jis. – Nutariu imtis dėmesio
nukreipimo taktikos: – Ar žinojai, kad jie su
Geile… na… kad jie kartu?
Kristianas nusijuokia.
 493/1506

– Taip. Suprantama, kad žinojau.

– Ir man nesakei?
– Maniau, ir tu žinai.
– Nežinojau.
– Ana, jie suaugę žmonės. Gyvena po vienu
stogu. Abu laisvi. Abu patrauklūs.
Nuraustu pasijutusi kaip paskutinė kvaiša,
kad nepastebėjau anksčiau.
– Na, jei taip sakai… Tik maniau, kad Geilė
už Teilorą vyresnė.
– Vyresnė, bet nedaug, – jis suglumęs
spokso į mane. – Kai kuriems vyrams patinka
vyresnės moterys… – priduria ir, staiga nutilęs,
truputį išpučia akis.
Rūsčiai į jį dėbteliu.
– Pati žinau, – piktai atšaunu.
Rodos, Kristianas gailisi dėl savo žodžių. Jis
maloniai man nusišypso. Taip! Dėmesio
nukreipimo taktika vėl pasiteisino! Vis dėlto
mano pasąmonė suirzusi užverčia akis – bet
 494/1506

kokia kaina?! Dabar virš mudviejų vėl pakimba

ponios Robinson šešėlis, nors apie ją buvome
sutarę niekada neužsiminti.
– Kai ką prisiminiau, – linksmai sako
Kristianas.
– Ką? – aikštingai klausiu. Čiumpu kėdę ir
atsuku ją į veidrodį virš kriauklių. – Sėsk, –
paliepiu.
Kristianas atlaidžiai ir linksmai žvilgteli į
mane, bet kaip liepiamas vėl atsisėda ant kėdės.
Imu šukuoti jam dabar jau vos drėgnus plaukus.
– Kaip tik svarsčiau, kad naujajame name
virš garažų galėtume įrengti kambarius, –
paaiškina Kristianas. – Atskirą butą. Galbūt
tada Teiloro duktė galėtų dažniau aplankyti
tėvą.
Jis įdėmiai žiūri į mano atspindį veidrodyje.
– Kodėl ji negali aplankyti tėvo čia?
– Teiloras manęs to niekada neprašė.
 495/1506

– Gal turėtum jam pasiūlyti? Bet tada

turėtume elgtis gražiai.
Kristianas suraukia kaktą.
– Apie tai nepagalvojau.
– Gal dėl to Teiloras niekada ir neprašė? Ar
pažįsti jo dukrą?
– Taip. Ji miela mergaitė. Drovi. Labai
graži. Moku už jos mokslus.
Ak! Liaujuosi šukavusi ir įsistebeiliju į
veidrodį.
– Nežinojau.
Jis gūžteli.
– Pamaniau, bent tiek padėsiu. Be to, taip
Teiloras nesiprašys atleidžiamas.
– Neabejoju, kad jis mielai pas tave dirba.
Kristianas abejingai dėbteli į mane, vėl
gūžteli ir sako:
– Šito nežinau.
– Man rodos, Teiloras tave labai mėgsta,
Kristianai.
 496/1506

Vėl imuosi šukuoti ir žvilgteliu į jį. Kristi-

anas nenuleidžia nuo manęs akių.
– Taip manai?
– Taip. Manau.
Jis prunkšteli – nerūpestingai, bet, rodos, ir
patenkintas, slapta džiaugdamasis, kad jo dar-
buotojai jį mėgsta.
– Gerai. Ar pašnekėsi su Džija, kad virš
garažo norime įrengti gyvenamuosius
kambarius?
– Taip, žinoma.
Jau nesuirztu vien išgirdusi jos vardą kaip
anksčiau. Lengviau atsikvėpusi, pasąmonė prit-
ariamai linkteli. Taip… šiandien mudvi pasikal-
bėjome iš esmės. Mano vidinė dievaitė slapta
džiūgauja. Dabar architektė paliks mano vyrą
ramybėje ir jo netrikdys.
Pasiruošiu kirpti Kristianui plaukus.
– Tikrai to nori? Dar turi paskutinę progą šio
sumanymo atsisakyti.
 497/1506

– Atskleiskite prasčiausius savo gebėjimus,

ponia Grėj. Savęs vis tiek nematau, į mane
žiūrėti teks jums.
Plačiai nusišypsau.
– Kristianai, visą dieną galėčiau į tave
žiūrėti.
Jis suirzęs papurto galvą.
– Tai tik gražus veidas, mažyte.
– O tas gražus veidas – puikaus žmogaus, –
pakšteliu jam į smilkinį. – Mano vyro.
Jis droviai šypteli.
Pakeliu vieną plaukų sruogą ir suspaudžiu
tarp smiliaus ir didžiojo piršto. Įsikandu šukas,
paimu žirkles ir čekštelėdama dviem centi-
metrais patrumpinu plaukus. Kristianas
užsimerkia ir sėdi sustingęs kaip statula, paskui
patenkintas atsidūsta, o aš dirbu toliau. Kartais
jis atsimerkia, sutinku atidų jo žvilgsnį. Kol
dirbu, jis manęs neliečia, ir už tai jam ačiū. Jo
prisilietimas… blaško.
 498/1506

Po penkiolikos minučių darbas baigtas.

– Viskas.
Rezultatu aš patenkinta. Kristianas atrodo
patrauklus kaip visada, jo plaukai vis dar laisvai
krenta, gundo… tik dabar jie šiek tiek
trumpesni.
Jis žiūri į save veidrodyje, atrodo maloniai
nustebęs. Paskui nusišypso.
– Puikiai padirbėta, ponia Grėj.
Pasukiojęs galvą, jis apglėbia mane.
Prisitraukęs pabučiuoja į pilvą ir pabrauko per
jį nosimi.
– Ačiū, – padėkoja.
– Nėra už ką.
Pasilenkiu ir trumpai jį pabučiuoju.
– Jau vėlu. Eime į lovą.
Jis žaismingai pliaukšteli man per užpakalį.
– Ai! Dar turiu sutvarkyti darbo vietą.
 499/1506

Ant vonios kambario grindų visur prikritę

plaukų. Kristianas suraukia kaktą, tarsi pats
niekada nebūtų apie tai pagalvojęs.
– Gerai, atnešiu grindų šepetį, – pašaipiai
sako jis. – Nenoriu, kad nederamai apsirengusi
lakstytum po namus ir trikdytum aptarnaujantį
personalą.
– O ar žinai, kur tas šepetys? – nekaltai
pasišaipau ir aš.
Staiga Kristianas sustoja kaip įbestas.
– Hm… Ne.
Nusijuokiu.
– Pati nueisiu.

ATSIGULUSI Į LOVĄ IR LAUKDAMA

KRISTIANO, imu svarstyti, kad ši diena galėjo
baigtis visiškai kitaip. Juk dar visai neseniai be-
protiškai ant jo pykau, o jis baisiai siuto ant
manęs. Kaipgi man teks išsisukti nuo tos nesą-
monės – vadovavimo leidyklai? Visai nenoriu
 500/1506

turėti savo įmonės. Aš – ne Kristianas. Turiu iš

karto kaip nors užkirsti tam kelią. Galbūt ver-
tėtų turėti saugos žodį, kurį galėčiau ištarti, kai
jis ima elgtis per daug valdingai, mėgina
primesti savo valią arba šiaip virsta tikru šikni-
um. Sukikenu. Gal tas saugos žodis ir turėtų
būti „šiknius“? Man ši mintis labai patinka.
– Kas yra? – lipdamas į lovą klausia Kristi-
anas, mūvintis vien pižamos kelnes.
– Nieko. Tik pagalvojau…
– Ką pagalvojai?
Jis išsitiesia šalia manęs. Na, jeigu jau
paklausė…
– Kristianai, nemanau, kad norėčiau
vadovauti leidyklai.
Jis pasikelia, pasiremia alkūne į patalus ir įs-
istebeilija į mane.
– Kodėl taip sakai?
– Nes manęs niekada netraukė vadovauti
kokiai nors įmonei.
 501/1506

– Gebėjimų tau tikrai pakaktų, Anastazija.

– Man patinka skaityti knygas, Kristianai. O
jei vadovausiu leidyklai, to malonumo turėsiu
atsisakyti.
– Galėtum būti vadovė kūrybininkė.
Suraukiu kaktą.
– Supranti, – toliau kalba Kristianas, – jei
nori sėkmingai vadovauti įmonei, svarbiausia
padėti atsiskleisti darbuotojų talentui.
Žinodama, kokie tavo talentai ir domėjimosi
sritys, gali įmonės veiklą pakeisti taip, kad
padėtum tiems talentams pasireikšti. Neatsi-
sakyk šios galimybės gerai neapsvarsčiusi, Ana.
Esi labai gabi moteris. Manau, jei tikrai
norėtum, galėtum imtis bet kokios veiklos.
Pala! Iš kur jis gali žinoti, kad būčiau gera
leidyklos vadovė?
– Be to, man neramu, kad šis darbas atimtų
iš manęs per daug laiko.
Kristianas susiraukia.
 502/1506

– Laiko, kurį galėčiau skirti tau, – pasin-

audoju slaptuoju ginklu.
Jo žvilgsnis apsiniaukia.
– Suprantu, ką dabar darai, – pašaipiai
sumurma jis.
Prakeikimas!
– O ką gi aš darau? – klausiu dėdamasi
naivuole.
– Mėgini nukreipti mano dėmesį nuo
svarstomo klausimo. Nuolat taip elgiesi. Ana,
tiesiog nevyk šalin šios minties pirma neaps-
varsčiusi. Pagalvok apie tai. Nieko daugiau ir
neprašau.
Pasilenkęs jis pamalonina mane tyru
bučiniu, o tada nykščiu brūkšteli per skruostą.
Šis ginčas dar ilgai nesibaigs. Pakeliu akis,
nusišypsau jam ir visiškai netikėtai prisimenu,
ką jis pasakė šiandien ankstyvą popietę.
– Ar galiu tavęs kai ko paklausti? – tyliai ir
nedrąsiai sakau.
 503/1506

– Žinoma.
– Šiandien popiet sakei, kad jei labai pykstu,
tą pyktį turėčiau išlieti ant tavęs lovoje. Ką
turėjai omenyje?
Kristianas sustingsta.
– O kaip tu manei?
Po galais! Turiu imti ir pasakyti.
– Kad norėjai būti mano surištas.
Nustebęs jis staiga kilsteli antakius.
– Na… ne… Visai ne tai turėjau galvoje.
– Ak…
Dabar ir aš nustembu, taip pat smilkteli
šioks toks nusivylimas.
– Nori mane surišti? – klausia Kristianas, be
jokios abejonės, teisingai perpratęs mano
išraišką.
Sprendžiant iš balso, jis priblokštas.
Nuraustu.
– Na…
– Ana, aš…
 504/1506

Jis nutyla, veidu, rodos, nuslenka juodas

niūrus šešėlis.
– Kristianai… – nerimaudama sušnabždu.
Pasiverčiu ant šono ir alkūne įsiremiu į pa-
talus kaip jis. Paglostau Kristianui veidą. Jo
akys išpūstos, kupinos baimės. Jis liūdnai palin-
guoja galvą.
Mėšlas!
– Kristianai, liaukis. Tai visai nesvarbu.
Tiesiog man dingtelėjo, kad tai turėjai omenyje.
Kristianas paima mano ranką ir priglaudžia
delną prie tvinksinčios širdies. Po perkūnais!
Ką tai reiškia?
– Ana, nežinau, kaip jausčiausi, jei liestum
mane supančiotą.
Man pašiurpsta oda. Jaučiuosi taip, tarsi
Kristianas išpažintų man kažkokią baisią
paslaptį, glūdinčią pačioje jo asmenybės
gelmėje.
 505/1506

– Man tai dar visiškai nauja mintis, – susi-

jaudinęs tyliai sako jis.
Prakeikimas. Aš viso labo paklausiau, bet
dabar suprantu: Kristianas įveikė ilgą kelią, bet
dar ilgesnį turi nueiti. Ak, Penkiasdešimt, Pen-
kiasdešimt, Penkiasdešimt… Nerimas sukausto
man širdį. Pasilenkiu ir Kristianas sustingsta,
nors nieko daugiau nedarau, tik pakšteliu jam į
lūpų kamputį.
– Kristianai, aš neteisingai supratau. Prašau,
nesijaudink dėl to. Maldauju, nesuk dėl to
galvos.
Pabučiuoju jį. Kristianas užsimerkia ir de-
juodamas atsiliepia į bučinį, pirštais sučiupęs
smakrą prispaudžia mane prie čiužinio. Ir net-
rukus mudu jau bejėgiai… vėl atsidavę vienas
kitam.
 506/1506
12
Citata iš Šekspyro tragedijos „Karalius Lyras“. Vertė A.
Churginas.
DEVINTAS SKYRIUS

Rytą pabudusi anksčiau, nei buvau nustačiusi

žadintuvą, Kristianą randu apsivijusį mane
nelyginant gebenė sieną, padėjusį galvą man
ant krūtinės, viena ranka apglėbusį juosmenį,
įkišusį koją man tarp kojų. Be to, jis pasislinkęs
į mano lovos pusę. Visada tas pats: jei iš vakaro
susipykstame, jis apsiveja mane tarsi čiup-
tuvais, o man jo glėbyje karšta ir negaliu gerai
išsimiegoti.
Ak, Penkiasdešimt… Tam tikra prasme jam
manęs neapsakomai reikia. Ir kas galėjo pagal-
voti. Man vis neduoda ramybės jau ir taip
 508/1506

sąmonėje ne kartą regėtas vaizdas: prieš akis iš-

kyla Kristianas – purvinas ir nelaimingas berni-
ukas. Švelniai paglostau jam pakirptus plaukus
ir liūdesys išsisklaido. Kristianas sujuda, at-
merkia užmiegotas akis ir pažvelgia į mane.
Kol išvaiko miegus, porą kartų sumirksi.
– Sveika, – sumurma ir nusišypso.
– Sveikas.
Man patinka pabudus iš karto pamatyti tą
šypseną.
Jis švelniai priglaudžia nosį man prie krūtų
ir patenkintas tyliai kažką suniurna. Kristiano
ranka per vėsų naktinių atlasą ima slysti man
nuo juosmens žemyn.
– Koks tu gundantis kąsnelis, – sumurma jis.
– Bet kad ir kokia didelė būtų pagunda, –
priduria žvilgtelėjęs į žadintuvą, – turiu keltis.
Pasirąžęs ir paleidęs mane, jis atsistoja.
Atsigulu ant nugaros susidėjusi rankas už
galvos ir grožiuosi Kristianu, kuris ketindamas
 509/1506

eiti po dušu nusirengia. Jo kūnas tobulas. Aš

nekeisčiau nieko, nė plaukelio ant pakaušio.
– Grožitės vaizdeliu, ponia Grėj? – klausia
Kristianas, pašaipiai kilstelėdamas antakį.
– Vaizdelis tikrai neprastas, pone Grėjau.
Plačiai nusišypsojęs, jis sviedžia į mane
pižamos kelnes ir vos nepataiko į veidą, bet
laiku jas pastveriu, kikendama kaip mokinukė.
Išdykėliškai šypsodamasis, Kristianas nutraukia
pūkinę antklodę, vieną kelį įremia į lovos
kraštą, čiumpa mane už kulkšnių ir trūkteli prie
savęs, kartu smaukdamas aukštyn naktinius
marškinius… Klykteliu, o jis jau ropoja ant
manęs švelniai bučiuodamas kelį, šlaunį…
mano… oi… Kristianai!

– LABAS RYTAS, PONIA GRĖJ, – pasis-

veikina ponia Džouns.
Prisiminus vakarykštį slaptą jos pasimatymą
su Teiloru pasidaro nejauku, todėl nuraustu.
 510/1506

– Labas rytas, – atsakau ir ji paduoda man

puodelį arbatos.
Sėdžiu ant aukštos baro kėdės šalia savo
vyro, trykšte trykštančio energija: ką tik nu-
sipraususio po dušu, drėgnais plaukais, vilk-
inčio baltus kaip sniegas marškinius ir pasir-
išusio tą sidabriškai pilką kaklaraištį. Mano
mėgstamiausią kaklaraištį. Kaklaraištį, žadin-
antį malonius prisiminimus.
– Kaip jaučiatės, ponia Grėj? – meiliai žvel-
gdamas į mane klausia jis.
– Manau, pats žinote, pone Grėjau, – kil-
steliu blakstienas ir iš padilbų žvilgteliu į jį.
Kristianas išdidžiai šypteli.
– Valgyk, – liepia. – Vakar nieko burnoje
neturėjai.
Ak, valdingasis Penkiasdešimt!
– Dėl to, kad buvai tikras šiknius.
Staiga poniai Džouns kažkas išslysta iš
rankų ir tarškėdamas įkrenta į kriauklę – nuo to
 511/1506

tarškesio net pašoku. Kristianas į triukšmą, ro-

dos, visiškai nekreipia dėmesio. Numojęs ranka
į ponią Džouns, jis ramiai žiūri į mane.
– Šiknius ar ne šiknius, bet valgyk, – griež-
tai sako.
Kai Kristianas taip nusiteikęs, su juo geriau
nesiginčyti.
– Gerai! Štai imu šaukštą ir valgau javaini-
us, – suburbu it aikštinga paauglė.
Pasiėmusi natūralaus graikiško jogurto,
šaukštu pakabinu jo, užsikrečiu ant javainių,
tada užsiberiu mėlynių. Pakeliu akis į ponią
Džouns ir mudviejų žvilgsniai susitinka.
Šypteliu, o ji atsako man draugiška plačia
šypsena. Ji man patiekė tokius pusryčius, kokių
norėjau.
– Gali būti, kad antroje šios savaitės pusėje
man teks vykti į Niujorką, – išblaško mano sva-
jones Kristianas.
– Ak.
 512/1506

– Tai reiškia, kad turėsiu ten nakvoti. Noriu,

kad vyktum drauge.
– Kristianai, aš daugiau atostogų negausiu.
Jis pažvelgia į mane iškalbingu žvilgsniu,
primindamas, kad jis – leidyklos savininkas.
Atsidūstu.
– Žinau, kad leidykla priklauso tau, bet
manęs ir taip jau tris savaites nebuvo darbe.
Prašau… Kaip gali tikėtis, kad vadovausiu lei-
dyklai, jei aš vis kur nors išvykusi? Man nieko
blogo neatsitiks. Numanau, kad Teilorą pasiim-
si kartu, bet Sojeris ir Rajanas liks čia… –
Staiga nutylu, nes Kristianas žiūri į mane ir
šypsosi. – Kas yra? – suirzusi klausiu.
– Nieko. Žiūriu į tave, ir tiek, – sako jis.
Susiraukiu. Ar jis iš manęs juokiasi? Staiga
man šmėsteli bjauri mintis.
– Kaip ketini vykti į Niujorką?
– Holdingo reaktyviniu lėktuvu. O kodėl
klausi?
 513/1506

– Tik norėjau įsitikinti, kad neskrisi „Čarliu

Tango“, – tyliai sakau ir mane nukrečia šiurpas.
Prisimenu paskutinį kartą, kai jis skrido
sraigtasparniu. Atmintyje iškyla tos nerimo
kupinos valandos belaukiant naujienų, ir staiga
mane net supykina. Tai tikriausiai buvo pačios
niūriausios mano gyvenimo akimirkos.
Atkreipiu dėmesį, kad ir ponia Džouns įs-
itempia. Geriau kaip įmanydama vysiu tas
mintis šalin.
– „Čarliu Tango“ į Niujorką neskrisčiau.
Tokiems skrydžiams sraigtasparnis nepri-
taikytas. Be to, dar dvi savaites jis bus
remontuojamas.
Ačiū Dievui. Nusišypsau ne tik dėl
palengvėjimo, bet ir dėl to, kad žinau, jog per
pastarąsias savaites Kristianas daug galvojo
apie „Čarlio Tango“ avariją ir skyrė šiam
įvykiui nemažai laiko.
 514/1506

– Na, džiaugiuosi, kad sraigtasparnis jau be-

veik suremontuotas, bet… – nutylu nebaigusi
sakinio.
Kažin, ar galiu Kristianui pasakyti, kaip
nervinsiuosi, kai jis kitą kartą juo skris?
– Kas dar? – baigdamas valgyti omletą,
klausia jis.
Gūžteliu.
– Ana? – jau griežčiau kalbėti paragina
Kristianas.
– Aš tik… Na, žinai… Kai pastarąjį kartą jį
pilotavai… maniau… manėme, kad tu jau… –
nesugebu baigti sakinio, bet Kristiano veidas
sušvelnėja.
– Liaukis, – jis paglosto man veidą krumpli-
ais. – Tai buvo diversija.
Kristiano veidas trumpai apsiniaukia, o aš
tyliai pasvarstau, ar jis žino, kas kaltininkas.
– Jei būčiau tave praradusi, nebūčiau
ištvėrusi, – sumurmu.
 515/1506

– Ana, dėl tos avarijos atleidau penkis

žmones. Daugiau tai nepasikartos.
– Penkis?
Jis kuo rimčiausiai linkteli.
Po perkūnais!
– Beje, kai ką prisiminiau… Tavo rašomojo
stalo stalčiuje guli revolveris.
Kristianas suraukia kaktą, matyt, nesupra-
sdamas nei mano mąstymo logikos, nei
nuskambėjusio priekaišto, nors priekaištauti
tikrai nenorėjau.
– Ginklas Leilos, – pagaliau paaiškina jis.
– Bet jis pilnas šovinių.
– Iš kur žinai? – dar labiau susiraukia
Kristianas.
– Vakar patikrinau.
Jis piktai dėbteli į mane.
– Nenoriu, kad žaistum su ginklais. Tikiu-
osi, nuleidai apsaugą?
 516/1506

Priblokšta įsistebeiliju į jį, suklapsiu

blakstienomis.
– Kristianai, tas revolveris be jokios ap-
saugos. Ar visiškai nieko neišmanai apie
ginklus?
Jis iš nuostabos išplečia akis.
– Na… nelabai…
Tarpduryje kosteli Teiloras, norėdamas tak-
tiškai atkreipti dėmesį. Kristianas jam linkteli.
– Mums jau metas, – sako Kristianas.
Jis atsistoja akivaizdžiai galvodamas apie
kažką kita ir apsivelka pilką švarką. Nuseku
paskui jį į koridorių.
Jis turi Leilos ginklą. Priblokšta šios žinios,
pagalvoju, kaip toliau klostėsi jos likimas. Ar ji
vis dar… kur ta klinika? Kažkur šalies rytuose?
Naujajame Hampšyre? Neprisimenu…
– Labas rytas, Teilorai, – pasisveikina
Kristianas.
– Labas rytas, pone Grėjau. Ponia Grėj…
 517/1506

Jis linkteli mums abiem, bet mano žvilgsnio

atkakliai vengia. Prisimindama, kaip buvau ap-
sirengusi, kai vakar vakare atsitiktinai sus-
itikome, aš jam už tai dėkinga.
– Tik išsivalysiu dantis, – sumurmu.
Kristianas visuomet valosi dantis prieš
pusryčius. Nesuprantu kodėl.

– TURĖTUM PAPRAŠYTI TEILORO, kad

išmokytų tave šaudyti, – sakau liftu važiuojant
žemyn.
Kristianas pagyvėjęs žvilgteli į mane.
– Šit kaip? – santūriai tarsteli.
– Taip.
– Anastazija, aš negaliu pakęsti ginklų.
Mano mamai yra tekę lopyti daugybę nuo kulkų
nukentėjusių pacientų, o mano tėtis – aistringas
ginklų priešininkas. Augdamas perėmiau jų et-
ines vertybes. Čia, Vašingtono valstijoje,
 518/1506

aktyviai palaikau mažiausiai dviejų Ginklų

įstatymo pataisų projektus.
– Ak… O Teiloras ginkluotas?
Kristianas stipriai sučiaupia lūpas.
– Kartais būna ginkluotas.
– Bet tu tam nepritari? – klausiu, iš lifto
kabinos Kristiano vedama į pirmo aukšto
vestibiulį.
– Ne, – pro sukąstus dantis iškošia Kristi-
anas. – Sakykime taip: mano ir Teiloro požiūris
į ginklus labai skiriasi.
O aš šiuo klausimu palaikau Teilorą.
Kristianas atidaręs palaiko man vestibiulio
duris ir aš nueinu prie automobilio. Nuo tada,
kai sužinojo, kad „Čarlis Tango“ buvo sugad-
intas tyčia, jis nė karto neleido man pačiai važi-
uoti į SIP leidyklą. Mandagiai šypsodamasis,
Sojeris atidaro mašinos dureles ir mudu su
Kristianu įlipame.
 519/1506

– Prašau tavęs, – paimu Kristiano ranką ir

suspaudžiu.
– Ko tu manęs prašai?
– Išmok šaudyti.
Kristianas suirzęs užverčia akis į salono
lubas.
– Ne. Ir daugiau nenoriu apie tai kalbėti,
Anastazija.
Aš vėl pasijuntu tarsi pylos nusipelniusi
maža mergaitė. Žiojuosi leptelėti ko nors kand-
aus, bet nusprendžiu, kad nenoriu pradėti darbo
dienos prastai nusiteikusi. Tad sukryžiuoju
rankas ant krūtinės ir žvilgteliu į Teilorą,
stebintį mane per užpakalinio vaizdo
veidrodėlį. Jis paskubomis subeda akis į kelią,
bet, akivaizdžiai susinervinęs, vos pastebimai
kresteli galvą.
Hm… Kristianas jį kartais taip pat siutina.
Nuo šios minties šypteliu ir nuotaika man
nesubjūra.
 520/1506

– Kur dabar Leila? – klausiu Kristiano,

žiūrinčio pro automobilio langą.
– Juk sakiau. Konektikute, su savo šeima, –
atsako jis ir žvilgteli į mane.
– Patikrinai? Šiaip ar taip, jos plaukai irgi
ilgi. Dodžą galėjo vairuoti ir ji.
– Taip, patikrinau. Ji įstojo į Hamdeno meno
mokyklą. Šią savaitę pradėjo lankyti paskaitas.
– Šnekėjaisi su ja? – pašnabždomis klausiu,
baldama kaip drobė.
Išgirdęs mano intonaciją, Kristianas
akimirksniu atsisuka.
– Ne. Flinas šnekėjosi.
Jis įdėmiai nužvelgia mano veidą, tarsi
norėdamas perprasti, ką galvoju.
– Šit kaip, – su palengvėjimu sakau.
– Kas yra?
– Nieko.
Kristianas atsidūsta.
– Ana, kas yra?
 521/1506

Gūžteliu nenorėdama išsiduoti be jokio pag-

rindo pavyduliaujanti.
O Kristianas kalba toliau:
– Aš ją kontroliuoju, žiūriu, kad liktų kitame
Jungtinių Valstijų krašte. Ji sveiksta, Ana. Fli-
nas nusiuntė ją pas psichiatrą į Niu Heiveną, jos
sveikatos patikros rezultatai labai geri. Ji visuo-
met domėjosi menu, tad… – vis dar įdėmiai
žvelgdamas į mane, Kristianas nutyla.
Tą akimirką mane persmelkia nuojauta, kad
jis moka už Leilos mokslus. Tik ar noriu tai
žinoti? Gal paklausti? Suprantu, kad tokias
išlaidas Kristianas tikrai gali sau leisti, bet
kodėl jaučia pareigą tai daryti? Atsidūstu. Kris-
tianas turėjo tiek moterų, kad jo seksualinės
patirties nė iš tolo negalima lydinti su Bredlio
Kento – vaikinuko, su kuriuo drauge lankėme
biologijos pamokas, – patirtimi ir nevisiškai
vykusiais mėginimais mane pabučiuoti. Kristi-
anas paima mane už rankos.
 522/1506

– Nesijaudink dėl to, Anastazija, – sumurma

jis ir aš, atsiliepdama į gestą ir norėdama jį
nuraminti, spusteliu Kristianui ranką.
Žinau, kad jis daro tai, kas, jo nuomone,
teisinga.

ARTĖJANT VIDURDIENIUI, PASITAIKO

PERTRAUKA tarp susirinkimų. Pasiimu tele-
foną ketindama skambinti Keitei ir pamatau,
kad atėjo laiškas nuo Kristiano.

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: Meilikavimas
Data: 2011 m. rugpjūčio 23 d. 09:54
Gavėjas: Anastazija Grėj

Ponia Grėj,
sulaukiau jau trijų komplimentų dėl naujos
šukuosenos. Prie darbuotojų man žarstomų
komplimentų nesu pratęs. Matyt, sulaukiu jų
dėl to, kad vos prisiminęs vakarykštį vakarą
 523/1506

išsišiepiu iki ausų kaip tikras kvailys. Esate

nuostabi, talentinga ir graži moteris.

Ir besąlygiškai priklausote man.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Skaitant laišką, man net kojas pakerta.

Siuntėjas: Anastazija Grėj

Tema: Mėginu susikaupti…
Data: 2011 m. rugpjūčio 23 d. 10:48
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Pone Grėjau,
mėginu dirbti ir nenoriu, kad man dėmesį
blaškytų malonūs prisiminimai.
Galbūt per vėlai, bet turiu prisipažinti, kad
anksčiau dažnai kirpdavau plaukus Rėjui.
Tuomet nė nenumaniau, kad ta praktika bus
tokia naudinga.
 524/1506

Taip, priklausau jums, o jūs, mano mielasis,

per daug valdingas sutuoktini, atsisakantis
pasinaudoti antrąja Ginklų įstatymo pataisa
suteikiama konstitucine teise turėti šaun-
amąjį ginklą, esate mano. Bet nesi-
jaudinkite, nes aš jus apginsiu. Visada.

Anastazija Grėj
SIP leidyklos redaktorė

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: Anė Okli13
Data: 2011 m. rugpjūčio 23 d. 10:53
Gavėjas: Anastazija Grėj

Ponia Grėj,
malonu matyti, kad kreipėtės į IT specialis-
tus ir pasikeitėte pavardę. :)
Nuo šiol, miegodamas savo lovoje, jausiuosi
saugus, nes žinosiu, kad šalia manęs miega
ginkluota žmona.
 525/1506

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
ir hoplofobas14

Hoplofobas? Po galais, ką tai reiškia?

Siuntėjas: Anastazija Grėj

Tema: Ilgi žodžiai
Data: 2011 m. rugpjūčio 23 d. 10:58
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Pone Grėjau,
jūs vėl mane gluminate demonstruodamas
lingvistinį išprusimą.
Nors, tiesą sakant, jūsų išprusimas yra uni-
versalus, matyt, suprantate, ką turiu
omenyje…

Anastazija Grėj
SIP leidyklos redaktorė
 526/1506

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: Ak!
Data: 2011 m. rugpjūčio 23 d. 11:01
Gavėjas: Anastazija Grėj

Ponia Grėj,
ar gali būti, kad flirtuojate su manimi?

Kristianas Grėjus
Priblokštas Grėjaus įmonių holdingo genera-
linis direktorius

Siuntėjas: Anastazija Grėj

Tema: Jums labiau patiktų…
Data: 2011 m. rugpjūčio 23 d. 11:04
Gavėjas: Kristianas Grėjus

…jei flirtuočiau su kuo nors kitu?

Anastazija Grėj
Narsioji SIP leidyklos redaktorė
 527/1506

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: Brrr…
Data: 2011 m. rugpjūčio 23 d. 11:09
Gavėjas: Anastazija Grėj

NE!

Kristianas Grėjus
Savininkiškumo manijos apsėstas Grėjaus
įmonių holdingo generalinis direktorius

Siuntėjas: Anastazija Grėj

Tema: Oho…
Data: 2011 m. rugpjūčio 23 d. 11:14
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Burbate ant manęs? Nes tai… savotiškai

gundo.

Anastazija Grėj
Ant kėdės nenusėdinti (iš malonumo) SIP lei-
dyklos redaktorė
 528/1506

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: Būkite atsargi
Data: 2011 m. rugpjūčio 23 d. 11:16
Gavėjas: Anastazija Grėj

Flirtuojate ir žaidžiate su manimi, ponia

Grėj?
Gali būti, kad šiandien popiet pas jus
užsuksiu.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
ir Priapas

Siuntėjas: Anastazija Grėj

Tema: Ak, ne!
Data: 2011 m. rugpjūčio 23 d. 11:20
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Elgsiuosi gražiai. Nenorėčiau, kad darbo vi-

etoje ant manęs liptų mano viršininko
viršininko viršininkas. :)
 529/1506

O dabar leiskite tęsti darbus. Mano

viršininko viršininko viršininkas gali spirti
man į užpakalį ir atleisti.

Anastazija Grėj
SIP leidyklos redaktorė

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: &*%$&*&*
Data: 2011 m. rugpjūčio 23 d. 11:23
Gavėjas: Anastazija Grėj

Patikėkite, su jūsų užpakaliu šią akimirką jis

norėtų daryti daugybę dalykų. Bet tikrai ne
spirti į jį mesdamas jus iš darbo.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
ir užpakalio žinovas

Perskaičiusi jo atsakymą, sukikenu.

 530/1506

Siuntėjas: Anastazija Grėj

Tema: Atstokite!
Data: 2011 m. rugpjūčio 23 d. 11:26
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Ar jums nereikia valdyti savo verslo

imperijos?
Liaukitės mane gaišinęs.
Turiu skubėti į kitą susitikimą.
Maniau, esate krūtų žinovas…
Galvokite apie mano užpakalį, o aš galvosiu
apie jūsiškį…

ATM x

Anastazija Grėj
Dabar jau sudrėkusi SIP leidyklos redaktorė

Kai ketvirtadienį Sojeris nuveža mane į lei-

dyklą, niekaip negaliu atsikratyti slogios nuo-
taikos. Kaip ir žadėjo, Kristianas išvyko į
 531/1506

Niujorką, ir nors praėjo vos kelios valandos, aš

jo jau ilgiuosi. Įsijungiu kompiuterį ir randu at-
siųstą laišką. Nuotaika akimirksniu pasitaiso.

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: Jau pasiilgau tavęs
Data: 2011 m. rugpjūčio 25 d. 04:32
Gavėjas: Anastazija Grėj

Ponia Grėj,
šiandien rytą buvote nuostabi.
Neišdykaukite, kol manęs nebus.

Aš tave myliu.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Ši naktis bus pirma po mūsų vestuvių, kai

miegosime atskirai. Ketinu susitikti su Keite ir
išlenkti kelias taures koktelių – turėtų padėti
 532/1506

užmigti. Pasidavusi impulsui atrašau Kristianui,

nors žinau, kad jis tebesėdi lėktuve.

Siuntėjas: Anastazija Grėj

Tema: Ir tu neišdykauk!
Data: 2011 m. rugpjūčio 25 d. 09:03
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Kai nusileisi, parašyk, nes iki tos akimirkos

nerimausiu dėl tavęs.
Elgsiuosi gerai. Pats pagalvok, kokių gi
nusižengimų galiu pridaryti būdama su
Keite.

Anastazija Grėj
SIP leidyklos redaktorė

Paspaudžiu „Siųsti“ ir imu neskubėdama

gurkšnoti latės kavą, kurios man paslaugiai at-
nešė Hana. Tik pamanykit, pamėgau kavą. Nors
šį vakarą su Keite praleisime mieste, jaučiuosi
 533/1506

taip, tarsi man trūktų kokios nors kūno dalies –

dalies, kuri šią akimirką beveik vienuolikos
kilometrų aukštyje per Vidurio Vakarus
skrenda į Niujorką. Nesitikėjau būti tokia
sutrikusi ir nerami vien todėl, kad Kristianas
išvyko. Žinoma, ilgainiui nebejausiu tokios
netekties ir įtampos, tiesa? Sunkiai atsidususi,
mėginu dirbti toliau.
Apypiete pradedu ir kompiuteryje, ir tele-
fone karštligiškai tikrinti savo pašto dėžutę,
laukdama laiškelio. Kur Kristianas? Ar saugiai
nusileido? Hana pasiteirauja, ar pietausiu, bet
aš pernelyg susirūpinusi, tad mosteliu ranka,
kad ji eitų sau. Suprantu, jog tai visiškai
neprotinga, bet noriu būti tikra, kad Kristianas
laimingai nuskrido į Niujorką.
Mane išgąsdina suskambęs laidinis darbo
telefonas.
– Anastaz… Grėj, – atsiliepiu.
 534/1506

– Sveika, – meiliai ir nuotaikingai sako

Kristianas.
Man kūnu nusirita palengvėjimo banga.
– Labas, – išsišiepiu iki ausų. – Kaip
skrydis?
– Ilgai truko. Ką judvi su Keite veiksite?
Ak, ne…
– Nueisime kur nors, jaukiai pasėdėsime,
išgersime po kokteilį.
Kristianas iškalbingai patyli.
– Sojeris ir ta nauja moteris, ponia Preskot,
mus prižiūrės, – sakau mėgindama jį kaip nors
nuraminti.
– Maniau, Keitė atvažiuos į mūsų
apartamentus…
– Ji nori kur nors trumpai užsukti išgerti.
Maldauju, leisk man iškelti koją į miestą!
Kristianas sunkiai atsidūsta.
– Kodėl anksčiau man nesakei? – tyliai
klausia jis. Per tyliai.
 535/1506

Mintyse sau papriekaištauju.

– Kristianai, nieko mums nenutiks. Turiu
pašonėje Rajaną, Sojerį ir ponią Preskot. Mudvi
su Keite tik trumpai kur nors pasėdėsime ir
išgersime po taurę.
Kristianas užsispyręs tebetyli, neabejotinai
nepatenkintas.
– Nuo to laiko, kai mudu susipažinome, ją
mačiau vos kelis kartus. Prašau. Ji geriausia
mano draugė.
– Ana, nenoriu atskirti tavęs nuo draugių.
Bet maniau, kad ji ateis į mūsų apartamentus.
– Gerai, – nusileidžiu. – Liksime namie.
– Tik kol tas pamišėlis dar nesučiuptas.
Labai prašau.
– Aš jau sutikau, – irzliai sumurmu ir užver-
čiu akis į lubas.
Ragelyje išgirstu tylų Kristiano
prunkštelėjimą.
 536/1506

– Visada žinau, kada ant manęs pyksti ir

vartai akis.
Rūsčiai dėbteliu į telefono ragelį.
– Klausyk, aš atsiprašau. Nenorėjau kelti tau
rūpesčių. Pasišnekėsiu su Keite.
– Gerai, – sušnabžda Kristianas ir aiškiai
girdžiu, kad jam palengvėjo.
Jaučiu kaltę, kad verčiu jį nerimauti.
– Kur tu dabar?
– Ant asfaltuoto kilimo ir leidimosi tako
Džono Ficdžeraldo Kenedžio oro uoste.
– Ak, vadinasi, lėktuvas ką tik nutūpė?
– Taip. Prašei, kad paskambinčiau vos
nusileidęs.
Nusišypsau. Pasąmonė persmeigia mane
rūsčiu žvilgsniu. „Matai? Jis daro ką
pažadėjęs.“
– Ką gi, pone Grėjau, džiaugiuosi, kad bent
vienas iš mūsų skrupulingai vykdo pažadus.
Jis nusijuokia.
 537/1506

– Ponia Grėj, jūsų gebėjimas hiperbolizuoti

tiesiog beribis. Ir ką gi reikės su jumis daryti?..
– Neabejoju, kad sugalvosite ką nors dar
nepatirto. Paprastai sugalvojate…
– Flirtuojate su manimi?
– Taip.
Jaučiu, kad Kristianas plačiai nusišypso.
– Aš jau eisiu. Ana, prašau elgtis taip, kaip
liepiau. Apsaugininkų komanda žino, ką daro.
– Gerai, Kristianai, – sakau, bet vėl suirzusi.
Viešpatie, viską supratau, kiek galima
kartoti…
– Grįšiu rytoj vakare. Šiandien dar
paskambinsiu.
– Patikrinti?
– Taip.
– Ak, Kristianai! – priekaištingai šūkteliu.
– Au revoir15, ponia Grėj.
– Au revoir, Kristianai. Myliu tave.
Jis garsiai ir giliai įkvepia.
 538/1506

– Ir aš tave, Ana.
Nei jis, nei aš nepadedame ragelio.
– Dėk ragelį, Kristianai, – sušnabždu.
– Tu tikra dailutė valdinga redaktorė, tiesa?
– Tavo dailutė valdinga redaktorė.
– Mano, – tyliai pakartoja jis. – Daryk, ką
liepiu. Dėk ragelį.
– Klausau, sere.
Padedu ragelį ir kaip tikra kvailė nusišypsau
telefono aparatui.
Po kelių akimirkų į mano pašto dėžutę
atkeliauja laiškas.

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: Niežtintys delnai
Data: 2011 m. rugpjūčio 25 d. 13:42 RJL16
Gavėjas: Anastazija Grėj

Ponia Grėj,
 539/1506

šnekėtis telefonu su jumis, kaip visada,

įdomu.
Bet kalbėjau rimtai. Daryk, kas liepta.
Turiu žinoti, kad esi saugi.
Myliu tave.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Dievaži, koks jis valdingas. Bet… vienas sk-

ambutis, ir visas mano nerimas išgaravo. Jis
laimingai pasiekė Niujorką ir, kaip įprasta, per-
dėtai manimi rūpinasi. Trumpai pasidžiaugiu.
Dieve, kaip aš tą vyrą myliu! Į duris pasibeldžia
Hana: ji išblaško mano svajas ir grąžina į
tikrovę.

KEITĖ ATRODO FANTASTIŠKAI. Mūvėdama

aptemptus džinsus ir vilkėdama raudoną
palaidinukę ji pasiruošusi sudrebinti visą
 540/1506

miestą. Kai ateinu, ji linksmai šnekučiuojasi su

priimamajame dirbančia Klere.
– Ana! – šūkteli ir apkabinusi suspaudžia
taip, kaip temoka ji viena. Paskui paleidžia ir
atatupsta per žingsnį pasitraukia. – Argi
neatrodai kaip tikra magnato žmona? Ir kas
būtų to tikėjęsis iš tylios pelytės Anos Stil?
Atrodai tokia… rafinuota!
Keitė plačiai nusišypso. Pyktelėjusi ant jos,
užverčiu akis. Vilkiu rusvą suknelę paaukštintu
juosmeniu su tamsiai mėlynu diržu, aviu tamsi-
ai mėlynus aukštakulnius.
– Malonu tave matyti, Keite.
Aš ją taip pat apkabinu.
– Na, kur eisime?
– Kristianas nori, kad grįžtume į
apartamentus.
– A… Šit kaip?.. Ar negalėtume slapta
užbėgti į „Zig Zag“ ir greitai išlupti po kokteili-
uką? Aš jau užsakiau stalelį…
 541/1506

Prasižioju ketindama pasipriešinti.

– Prašau, – ima zyzti ji ir dailiai papučia
lūpas.
Matyt, bus nusižiūrėjusi šią gudrybę nuo
Mijos. Šiaip Keitė niekada nevaidina supykusi-
os ir nepapučia lūpų. O aš tikrai neatsisakyčiau
kavinėje „Zig Zag“ išgerti kokteilio. Kai pas-
tarąjį kartą ten lankėmės, smagiai pasėdėjome,
be to, kavinė visai netoli Keitės buto.
Kilsteliu smilių.
– Bet tik vieną.
Keitė nusišypso.
– Vieną.
Ji įsikimba man į parankę ir mudvi nužings-
niuojame prie automobilio, pastatyto prie šalig-
atvio. Jį vairuoja Sojeris. Mums iš paskos seka
apsaugos būrio naujokė Belinda Preskot –
aukšta juodaodė amerikietė, labai rimtai žiūrinti
į savo darbą. Prie šios moters man dar reikia
priprasti, galbūt todėl, kad ji tokia šalta ir
 542/1506

profesionali. Kol kas apie ją daugiau nieko

negaliu pasakyti, bet, kaip ir kitus apsaugos
būrio narius, ją išsirinko pats Teiloras. Ji ap-
sirengusi kaip Sojeris – tamsiu niūriu kostiumu:
mūvi kelnes ir vilki švarkelį.
– Sojeri, prašom nuvežti mus į „Zig Zag“.
Sojeris atsisukęs pažvelgia į mane ir aš
suprantu, kad nori kažką sakyti. Akivaizdu, kad
jam buvo duotas kitoks nurodymas. Tad jis
svyruoja.
– Į „Zig Zag“ kavinę. Išgersime ten po vieną
vienintelį kokteilį.
Šnairomis žvilgteliu į Keitę, o ji rūsčiai spi-
gina akimis Sojerį. Vargšas vyrukas.
– Klausau, ponia.
– Ponas Grėjus nurodė jums grįžti į aparta-
mentus, – įsiterpia Preskot.
– Pono Grėjaus čia nėra, – atšaunu. –
Prašom važiuoti į „Zig Zag“ kavinę.
 543/1506

– Klausau, ponia, – atsako Sojeris ir

pašnairuoja į Preskot, ta šį kartą apdairiai prik-
anda liežuvį.
Keitė įsistebeilija į mane taip, tarsi netikėtų
nei savo akimis, nei ausimis. Papučiu lūpas ir
gūžteliu. Gerai, dabar aš truputį labiau užs-
ispyrusi nei anksčiau – na ir kas? Keitė linkteli,
o Sojerio vairuojamas automobilis įsilieja į
pavakary įprastą miesto transporto srautą.
– Žinai, ta sustiprinta apsauga Greisę ir Miją
tiesiog iš proto varo, – lyg niekur nieko sako
Keitė.
Netekusi žado, išsižiojusi įsispoksau į ją.
– Nežinojai?!
Rodos, Keitė netiki, kad galėčiau būti tokia
naivi.
– Ko nežinojau?
– Visų Grėjų šeimos narių apsauga susti-
printa tris kartus. Ne, ne tris, o daugybę kartų.
– Šit kaip?
 544/1506

– Jis tau nesakė?

Nuraustu.
– Ne. – Po velnių, Kristianai! – Ar žinai
kodėl?
– Dėl Džeko Haido.
– Dėl Džeko? Maniau, jis persekiojo tik
Kristianą.
Aiktelėjusi delnu užsidengiu burną.
Viešpatie… kodėl jis man nepasakė?
– Nuo pirmadienio, – priduria Keitė.
Nuo praeito pirmadienio? Hm… Kad tai
Džekas, nustatėme sekmadienį. Bet kodėl
saugomi visi Grėjai?
– O iš kur tu viską žinai?
– Eliotas papasakojo.
Na, žinoma…
– Kristianas tau apie tai nė neužsiminė,
tiesa?
Vėl išraustu.
– Neužsiminė.
 545/1506

– Ak, Ana, kaip pikta…

Atsidūstu. Keitė, kaip visada, savo nauji-
enomis pribloškė mane lyg kūju trenkdama per
galvą.
– Ar žinai, kam ta apsauga?
Jei Kristianas neketina man to atskleisti, gal
atskleis Keitė.
– Eliotas sakė, girdi, tai susiję su informa-
cija, kurią dirbdamas SIP leidykloje savo
kompiuteryje saugojo Džekas Haidas.
Po perkūnais.
– Kalbi rimtai?
Staiga mane apima pyktis. Kaip gali būti,
kad Keitė žino tokius dalykus, o aš nežinau?
Pakeliu akis ir pamatau Sojerį, atidžiai
stebintį mane per užpakalinio vaizdo
veidrodėlį. Raudoną šviesoforo signalą pakeičia
žalias, jis vėl spusteli greičio pedalą ir subeda
akis į kelią. Ištiesusi priglaudžiu pirštą prie lūpų
 546/1506

ir Keitė linkteli. Galiu lažintis, kad Sojeris taip

pat viską žino, tik aš viena nieko nenutuokiu.
– Kaip sekasi Eliotui? – klausiu, kad sušnek-
tume apie ką nors kita.
Keitė paikai išsišiepia, be žodžių pasaky-
dama viską, ką turiu žinoti.
Sojeris sustoja prie pasažo, kuriame yra ir
„Zig Zag“ kavinė, Preskot atidaro automobilio
dureles. Vikriai iššoku, tada išlipa ir Keitė.
Susikibusios už parankių nužingsniuojame per
pasažą, o paskui mus seka Preskot niūriu kaip
audros debesis veidu. Ak, dėl Dievo meilės, tik
viena taurė kokteilio… Sojeris nuvažiuoja
pastatyti automobilio.

– IŠ KUR ELIOTAS PAŽĮSTA DŽIJĄ? –

klausiu ir gurkšteliu kokteilio su romu ir
braškėmis iš antros taurės.
Bare jaučiuosi saugiai ir jaukiai, tad visai
nenoriu išeiti. Mudvi su Keite nepaliaujame
 547/1506

šnekučiuotis. Jau buvau pamiršusi, kaip man

patinka su ja būti. Jaučiuosi laisva, atsipalai-
davusi ir mėgaujuosi Keitės draugija. Pas-
varstau, gal parašyti Kristianui žinutę, bet ap-
sigalvoju. Jis tik supyks ir lieps grįžti namo
kaip prasikaltusiam vaikui.
– Apie tą kalę man geriau neužsimink! –
tūžmingai sušnypščia Keitė.
Jos reakcija mane prajuokina.
– Kas tau taip juokinga, Stil? – piktai rėžia
ji, bet matau, kad iš tiesų nepyksta.
– Ir aš panašiai jaučiuosi.
– Tu?
– Aš. Ji mėgino kabinti Kristianą.
– Eliotas buvo su ja prasidėjęs! – šūkteli
Keitė ir nepatenkinta papučia lūpas.
– Ne!..
Ji linkteli, stipriai sučiaupia lūpas ir dėbteli
taip rūsčiai, kaip moka tik Ketrina Kavanag.
 548/1506

– Trumpai. Rodos, praeitais metais. Ji siekia

išsikovoti vietą po saule ir priklausyti visuo-
menės grietinėlei. Tad nesistebiu, kad į jos akir-
atį pateko ir Kristianas.
– Kristianas jau nelaisvas. Pasakiau, kad
patrauktų nuo jo nagus, kitaip atimsiu iš jos
užsakymą.
Keitė vėl spokso į mane priblokšta ir iš
nuostabos išsižiojusi. Išdidžiai linkteliu, o ji,
plačiai šypsodamasi ir reikšdama pagarbą, kil-
steli taurę. Šis mano poelgis padarė jai įspūdį.
– Ponia Anastazija Grėj! Į sveikatą!
Ir mudvi susidaužiame.

– AR ELIOTAS TURI GINKLĄ?

– Ne. Jis labai griežtai prieš juos nusiteikęs.
Keitė šiaudeliu pamaišo trečią taurę.
– Kristianas taip pat. Tikriausiai tai Greisės
ir Kariko įtaka… – sumurmu.
Jaučiuosi šiek tiek apsvaigusi.
 549/1506

– Karikas – geras žmogus, – linkteli Keitė.

– Jis norėjo, kad sudarytume vedybų sutartį,
– tyliai sakau nusiminusi.
– Ak, Ana… – ištiesusi ranką per stalelį, ji
spusteli man plaštaką. – Jis tik rūpinosi savo
berniuku. Kaip abi žinome, tau ant kaktos buvo
ištatuiruota: „Turtingų vyrų medžiotoja“.
Keitė man nusišypso, aš parodau jai liežuvį
ir nusikvatoju.
– Elkis kaip suaugusi moteris, ponia Grėj, –
tebesišypsodama sudraudžia mane Keitė. Ji kal-
ba visai kaip Kristianas. – Vieną gražią dieną
taip pat mėginsi apsaugoti savo sūnų.
– Savo sūnų?
Niekada nė nepagalvojau, kad mano vaikai
bus turtingi. Po galais… Jiems nieko netrūks.
Visiškai nieko… Tada man kyla dar viena
mintis, bet… apie tai pamąstysiu vėliau. Žvil-
gteliu į netoliese, prie gretimo stalelio, sėdinči-
us Preskot su Sojeriu, gurkšnojančius gazuotą
 550/1506

mineralinį vandenį ir stebinčius mus bei

vakarėjant į barą besirenkančius kitus
lankytojus.
– Kaip manai, gal mums ko nors užkąsti? –
pasiūlau.
– Ne. Atėjome išgerti, – atsako Keitė.
– Kodėl taip nori išgerti?
– Nes pastaruoju metu susitinkame ne taip
dažnai, kaip norėčiau. Nesitikėjau, kad imsi ir
ištekėsi už pirmo vaikino, susukusio tau galvą,
– ji vėl susiraukia, papučia lūpas. – Dievaži,
ištekėjai taip greitai, kad maniau, jog laukiesi.
Tyliai nusijuokiu.
– Visi taip manė. Bet daugiau apie tai
nešnekėkime. Prašau! Be to, man reikia į
tualetą.
Mane palydi Preskot. Netardama nė žodžio.
Jai ir nereikia kalbėti. Nepritarimas spinduli-
uoja iš jos nelyginant mirtinas izotopas.
 551/1506

– Nuo vestuvių dienos nebuvau kojos iš

namų iškėlusi, – labai tyliai suburbu po nosimi
iš vidaus žvelgdama į uždarytas tualeto kabinos
duris.
Žinodama, kad Preskot stovi už durų ir
laukia, kol nusišlapinsiu, nepatenkinta vypteliu.
Kažin, ką Haidas galėtų veikti šiame bare?
Kristianas, kaip paprastai, viską pernelyg
sureikšmina.

– KEITE, JAU VĖLU. Mums reikia eiti.

Dabar penkiolika minučių po dešimtos ir ką
tik išmaukiau ketvirtą braškinio kokteilio taurę.
Alkoholis neabejotinai veikia: man šilta, be to,
vaizdas ima truputį lietis. Kristianui viskas bus
gerai. Galų gale viskas susitvarkys.
– Taip, Ana. Buvo labai malonu vėl su
tavimi susitikti. Tiesiog atrodai daug… net
nežinau, kaip pasakyti… labiau pasitikinti
savimi. Akivaizdu, kad santuoka tau į naudą.
 552/1506

Man ima kaisti skruostai. Toks sakinys iš

panelės Ketrinos Kavanag lūpų – tikras
komplimentas.
– Taip, tiesa, – sušnabždu ir tikriausiai dėl
to, kad per daug išgėriau, pajuntu akyse
besitvenkiant ašaras.
Ar galima būti dar laimingesnei? Sutikau sa-
vo svajonių vyrą ir, nepaisydama sunkios jo
praeities naštos, jo prigimties ir jo penkias-
dešimt atspalvių, ištekėjau. Vydama šalin senti-
mentalias mintis paskubomis nukreipiu kalbą,
nes žinau, kad kitaip pravirksiu.
– Puikiai praleidau vakarą, – sakau spaus-
dama Keitei ranką. – Ačiū, kad ištempei mane į
miestą!
Mudvi trumpai apsikabiname. Kai ji mane
paleidžia, linkteliu Sojeriui ir jis paduoda
Preskot mašinos raktelius.
– Neabejoju, kad panelė Preskot, kurios
stropumas beribis, Kristianui jau pranešė, jog aš
 553/1506

ne namie. Jis pasius, – burbteliu Keitei. Ir gal-

būt sugalvos man kokią pikantišką bausmę…
Tikiuosi…
– Ana, kodėl stovi išsišiepusi iki ausų kaip
kvaiša? Tau patinka, kai Kristianas pyksta?
– Ne. Tiesą sakant, ne. Bet supyksta jis
lengvai. Mat kartais būna linkęs viską griežtai
kontroliuoti.
Beveik nuolat…
– Pastebėjau, – kreivai šyptelėjusi sako
Keitė.

SUSTOJAME PRIE KEITĖS BUTO. Ji stipriai

suspaudžia mane glėbyje.
– Nepamiršk manęs, – sukužda ir pakšteli į
skruostą.
Tada išlipa. Pamoju jai, jausdama keistą il-
gesį. Šitokio moteriško pašnekesio man labai
trūko. Taip šnekučiuotis smagu, aš pailsiu ir
prisimenu, kad esu dar jauna. Turėčiau
 554/1506

pasistengti dažniau matytis su Keite, bet tiesa,

kad nepaprastai mėgstu leisti laiką su Kristianu
mudviejų burbule. Vakar vakare kartu dalyva-
vome labdaros vakarienėje. Ten buvo daugybė
vyrų su kostiumais ir išsipusčiusių, elegantiškų
moterų, šnekančių apie nekilnojamojo turto kai-
nas, stringančią ekonomiką ir prastėjančią
padėtį akcijų biržoje. Noriu pasakyti, kad buvo
nuobodu, tikrai nyku… Tad išeiti į miestą su
bendraamže ir laisvai pasišnekučiuoti man tarsi
tyro oro gurkšnis.
Pilvas gurgia. Dar nieko nevalgiau. Velnias,
Kristianas! Rankinėje susirandu telefoną. Po
perkūnais, penki praleisti skambučiai! Viena
žinutė…

PO VELNIŲ, KUR ESI?

Ir vienas elektroninis laiškas.

 555/1506

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: Piktas… Pikto tu manęs dar
nematei…
Data: 2011 m. rugpjūčio 26 d. 00:42 RJL
Gavėjas: Anastazija Grėj

Anastazija,
Sojeris sako, kad geri kokteilius bare, nors
žadėjai man to nedaryti.
Ar bent numanai, kaip baisiai šią akimirką
siuntu?
Iki pasimatymo rytoj.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Visai nusimenu. Koks mėšlas! Dabar ne
juokais prisiviriau košės. Pasąmonė rūsčiai dėb-
teli į mane ir patraukia pečiais tarsi sakydama:
„Kaip pasiklosi, taip ir išmiegosi.“ O ko aš tikė-
jausi? Pasvarstau, gal vertėtų Kristianui
paskambinti, bet jau vėlu ir jis tikriausiai
 556/1506

miega… arba žingsniuoja po kambarį. Nus-

prendžiu, kad pakaks ir trumpos žinutės.

AŠ GYVA IR SVEIKA. PUIKIAI PRALEIDAU

LAIKĄ. PASIILGAU TAVĘS. PRAŠAU,
NEPYK…

Spoksau į telefoną laukdama, gal jis

atsilieps, bet aparatas grėsmingai tyli. Sunkiai
atsidūstu.
Preskot sustabdo automobilį prie Eskalos, o
Sojeris išlipa ir atidaręs palaiko man dureles.
Mudviem stovint ir laukiant lifto nusprendžiu
pasinaudoti proga jį pakamantinėti.
– Kada jums skambino Kristianas?
Sojeris nurausta.
– Maždaug pusę dešimtos, ponia.
– Kodėl nenutraukėte mano pokalbio su
Keite, kad galėčiau su juo pasišnekėti?
– Ponas Grėjus liepė jums netrukdyti.
 557/1506

Nepatenkinta susiraukiu. Atvažiuoja liftas ir

mudu kylame daugiau netardami nė žodžio.
Staiga apsidžiaugiu, kad atsigauti nuo pykčio
priepuolio Kristianas turi visą naktį ir kad dabar
jis – kitame Amerikos krašte. Taigi turiu laiko.
Kita vertus… ilgiuosi jo.
Atsidarius lifto durims sekundės dalį spok-
sau į stalelį vestibiulyje.
Kažkas čia negerai. Tik kas?
Ant vestibiulio grindų sudaužyta vaza, kuri-
oje buvo pamerkta gėlių, visur telkšo vanduo,
primėtyta gėlių ir smulkių vazos šukių, o stalel-
is apverstas. Man pašiurpsta oda, o Sojeris či-
umpa man už žasto ir trūkteli atgal į lifto
kabiną.
– Likite čia, – šnipšteli traukdamas ginklą.
Tada įžengia į vestibiulį ir dingsta man iš akių.
Slepiuosi lifto kabinos gilumoje.
– Lukai! – išgirstu šūktelint Rajaną didžio-
joje svetainėje. – Operacijos kodas „Mėlyna“.
 558/1506

Operacijos kodas „Mėlyna“?

– Turi tą niekšą?! – atsiliepia Sojeris. –
Viešpatie Dieve!..
Nugara prisiploju prie kabinos sienos. Po
galais, kas čia dabar? Man gyslomis plūsteli
adrenalinas, pajuntu gerklėje tvaksint širdį.
Girdžiu kažką tyliai kalbantis, paskui į vestibi-
ulį grįžta Sojeris ir sustoja baloje. Jis įsikiša
pistoletą į dėklą.
– Galite ateiti, ponia Grėj, – švelniai sako
jis.
– Kas atsitiko, Lukai? – vos girdimai
klausiu.
– Sulaukėme svečio.
Sojeris paima man už alkūnės ir ačiū jam,
kad mane prilaiko, mat jaučiu, jog linksta ko-
jos. Kartu įeiname pro atidarytas dvivėres duris.
Didžiosios svetainės tarpduryje stovi Ra-
janas. Jam prakirstas antakis, iš žaizdos srūva
kraujas, taip pat sumušta burna. Rodos, jis
 559/1506

gerokai nukentėjęs, jo drabužiai suglamžyti ir

ištepti. Bet labiausiai pribloškia tai, kad jam po
kojomis sudribęs kaip maišas tyso Džekas
Haidas.

13
Garsi snaiperė, vėliau tapusi pirmąja tikra Jungtinių Val-
stijų kino žvaigžde.
14
Žmogus, kuris bjaurisi ginklais.
15
Iki pasimatymo (pranc.).
16
Rytų juostinis laikas.
DEŠIMTAS SKYRIUS

Man daužosi širdis, ausyse juntu garsius pulso

tvinksnius; nuo alkoholio tas garsas atrodo dar
stipresnis.
– Ar jis… – tarsteliu delnu užsidengusi
burną ir, pritrūkusi žodžių minčiai baigti, pas-
ibaisėjusi, išplėstomis akimis įsistebeiliju į
Rajaną.
– Ne, ponia. Jis tik neutralizuotas ir be
sąmonės.
Man akimirksniu palengvėja. Ak, ačiū
Dievui…
 561/1506

– O kaip jūs? – klausiu nenuleisdama akių

nuo Rajano ir staiga susigriebiu nežinanti jo
vardo.
Jis šnopuoja lyg įveikęs maratoną. Delnu
nusibraukia lūpų kamputį šluostydamasis
kraują, be to, jam ant skruosto palengva ryškėja
mėlynė nuo smūgio.
– Jis priešinosi kaip pasiutęs, bet man nieko
rimto, ponia Grėj, – ramindamas mane, Rajanas
šypteli.
Jei geriau jį pažinočiau, tikriausiai sakyčiau,
kad kiek pučiasi.
– O Geilė? Ponia Džouns?
Ak… ar ji sveika ir gyva? Ar Haidas jos
nesužeidė?
– Aš čia, Ana.
Atsisukusi pamatau ją su naktiniais
marškiniais ir chalatu, palaidais plaukais,
papilkėjusiu veidu ir iš baimės išplėstomis
 562/1506

akimis – numanau, kad ir maniškės ne ką

mažiau išplėstos.
– Mane pažadino Rajanas. Ir primygtinai
liepė eiti ten, – ji mosteli sau už nugaros,
Teiloro kabineto pusėn. – Man nieko neatsitiko.
O jums ar viskas gerai?
Linktelėdama pagalvoju, kad ponia Džouns
tikriausiai ką tik išėjo iš pavojaus kambario, es-
ančio greta Teiloro kabineto. Kas galėjo tikėtis,
kad jo taip greitai prireiks. Tuoj po mūsų
sužadėtuvių Kristianas užsispyrė jį įrengti, o aš
irzdama dar varčiau akis. Bet dabar, žvelgdama
į tarpduryje stovinčią Geilę, džiaugiuosi savo
vyro įžvalgumu.
Mano dėmesį patraukia girgžtelėjusios vest-
ibiulio durys. Jos vos laikosi ant išklebusių
vyrių. Po galais, kas joms atsitiko?
– Ar jis buvo vienas? – klausiu Rajano.
– Taip, ponia. Jei būtų buvęs ne vienas,
dabar čia nestovėtumėte – dėl to galite būti
 563/1506

visiškai tikra, – rodos, šiek tiek įsižeidęs sako

Rajanas.
– O kaip jis įsigavo į apartamentus? – pas-
iteirauju nekreipdama dėmesio į Rajano
pasipūtimą.
– Tarnybiniu liftu. Apsimetęs avarinės tar-
nybos darbuotoju, ponia.
Mano žvilgsnis vėl nukrypsta į sukniubusį
Džeką. Jis vilki kažkokią uniformą, lyg
kombinezoną.
– Kada tai įvyko?
– Maždaug prieš dešimt minučių. Pamačiau
jį per monitorių, prijungtą prie stebėjimo
kameros. Jis mūvėjo pirštines. Dabar rugpjūtis,
todėl man pasirodė keista… Pažinau jį ir nus-
prendžiau leisti įsibrauti į apartamentus. Buvau
tikras, kad tada jį sučiupsime. Jūs buvote
mieste, Geilė buvo saugi, tad pamaniau, dabar
arba niekada.
 564/1506

Rajanas vėl atrodo labai patenkintas savimi,

o Sojeris nepritariamai dėbteli į kolegą.
Pirštinės? Dar kartą žvilgteliu į Džeką. Iš
tiesų jis mūvi rudas odines pirštines. Šiurpu.
– Ką dabar darysite? – klausiu mėgindama
išguiti iš galvos nereikalingas mintis.
– Turime jį sutramdyti, – paaiškina Rajanas.
– Sutramdyti?
– Jei atsipeikėtų, – Rajanas žvilgteli į Sojerį.
– Ko jums reikės? – klausia jau spėjusi at-
sigauti ponia Džouns, žengdama arčiau.
– Ko nors, kuo galėtume jį surišti – kabelio
arba virvės, – sako Rajanas.
Kabeliai… Staiga prisimenu praeitą naktį ir
nuraustu. Nejučiomis pasitrinu riešus ir
paskubomis į juos dirsteliu. Ne, žymių neliko.
Gerai.
– Kai ką turiu. Kabelių. Ar tiks?
Visi sužiūra į mane.
 565/1506

– Taip, ponia. Puikiausiai tiks, – rimtai,

suakmenėjusiu veidu sako Sojeris.
Labiausiai trokštu prasmegti skradžiai, bet
apsisuku ir patraukiu į miegamąjį. Kartais
tiesiog reikia būti įžūliai ir į nieką nekreipti
dėmesio. Gal šio ryžto man įkvėpė baimė, sum-
išusi su alkoholiu?
Grįžusi ponią Džouns randu besidairančią
po sujauktą vestibiulį, be to, prie apsaugos ko-
mandos prisidėjusi panelė Preskot. Paduodu ka-
belius Sojeriui, o šis neskubėdamas ir, mano
nuomone, pernelyg stropiai suriša Haidui
rankas už nugaros. Ponia Džouns nueina į vir-
tuvę ir grįžta nešina pirmosios pagalbos
vaistinėle. Paėmusi už rankos, nusiveda Rajaną
į didžiosios svetainės tarpdurį ir imasi gydyti
prakirstą antakį. Rajanas iš skausmo krūpčioja,
kai ji atsargiai šluosto žaizdą drėgna antiseptine
servetėle. O tada ant grindų pamatau „Glock“
revolverį su duslintuvu. Po perkūnais! Džekas
 566/1506

buvo ginkluotas? Pajuntu silpnumą ir tenka ne

juokais susiimti, kad jį įveikčiau.
– Nelieskite ginklo, ponia Grėj, – įspėja
mane Preskot, kai jau lenkiuosi jo paimti.
Iš Teiloro kabineto išeina latekso pirštines
mūvintis Sojeris.
– Ginklu pasirūpinsiu aš, ponia Grėj, – sako
jis.
– Ar jis Haido? – pasiteirauju.
– Taip, ponia, – linkteli Rajanas ir vėl
susiraukia nuo ponios Džouns prisilietimo.
Po galais… Mano namuose Rajanas stojo į
kovą su ginkluotu įsibrovėliu. Vien pagalvojus
apie tai nukrečia šiurpas. Sojeris pasilenkęs at-
sargiai paima „Glock“ revolverį.
– Ar turite teisę tai daryti? – klausiu.
– Ponas Grėjus kaip tik šito norėtų, ponia
Grėj.
Sojeris įkiša ginklą į „Ziploc“ maišelį, o
tada atsitūpęs apieško Džeką. Stabtelėjęs iš
 567/1506

kišenės ištraukia kraštelį lipniosios juostos

ritinio, tada išbalęs įkiša jį atgal į Haido kišenę.
Lipnioji juosta? Atidžiai, bet lyg ir apdujusi,
stebėdamasi, bet ir keistai atsiribojusi žiūriu,
kas vyksta toliau. Netrukus, supratusi, kokie
buvo Haido ketinimai, vėl pajuntu pykinimą.
Kuo skubiausiai atsikratau tų minčių. Negalvok
apie tai, Ana!
– Gal reikėtų pranešti policijai? – sumurmu
slėpdama baimę.
Noriu, kad Haidas dingtų iš mano namų, ir
kuo greičiau, tuo geriau.
Rajanas ir Sojeris susižvelgia.
– Manau, turime iškviesti policiją, – pakar-
toju, tik šį kartą ryžtingiau, galvodama, kodėl
Rajanas su Sojeriu nieko nesiima.
– Ką tik skambinau Teilorui, bet mobiliuoju
jis neatsiliepia. Gal miega… – Sojeris žvilgteli į
savo rankinį laikrodį. – Rytų pakrantėje dabar
beveik antra nakties.
 568/1506

Ak, ne…
– Ar skambinote Kristianui? – sušnabždu.
– Ne, ponia.
– Mėginote susisiekti su Teiloru, kad jis
duotų tolesnius nurodymus?
Sojeris trumpai sutrinka.
– Taip, ponia.
Gerokai pykteliu. Šitas vyras – dar kartą už-
metu akį į Haidą – įsibrovė į mano namus ir jį
turi išsivežti policija. Bet žiūrint į keturis kam-
baryje esančius žmones ir matant nerimą jų
akyse man dingteli, kad, matyt, ne viską žinau,
todėl nusprendžiu paskambinti Kristianui. Visa
pašiurpstu. Suprantu, kad jis ant manęs pyksta,
– labai pyksta, – ir net susigūžiu pagalvojusi, ką
jis man pasakys. Ir kaip nervinsis, kad jo čia
nėra ir kad grįš tik rytoj vakare. Suprantu, kad
šį vakarą sukėliau jam užtektinai rūpesčių. Tad
gal vis dėlto neskambinti? Tada man dingteli
kita mintis. Po galais… O jei būčiau buvusi
 569/1506

namie? Pagalvojusi apie tai išbąlu kaip popieri-

us. Ačiū Dievui, kad sėdėjau bare. Tad gal vis
dėlto daug pylos ir negausiu?
– Ar jis nesužalotas? – klausiu rodydama į
Džeką.
– Kai atsipeikės, jam skaudės galvą, – nieki-
namai žvelgdamas į Džeką paaiškina Rajanas. –
Bet dėl šventos ramybės reikės iškviesti greito-
sios pagalbos medikus, kad jį apžiūrėtų.
Išsitraukusi iš rankinės telefoną ir per daug
negalvodama apie Kristiano rūstybę surenku jo
numerį. Iš karto įsijungia balso paštas. Matyt,
jis taip siunta, kad telefoną išjungė. Nežinau, ką
ir sakyti. Apsisukusi truputį paeinu koridoriumi
toliau nuo visų.
– Labas. Čia aš. Prašau, nepyk ant manęs.
Apartamentuose manęs vos neužpuolė. Bet
nesijaudink, apsaugininkai jau kontroliuoja
padėtį. Niekas nenukentėjo. Paskambink man.
Ir padedu ragelį.
 570/1506

– Kvieskite policiją, – sakau Sojeriui.

Jis linkteli, išsiima mobilųjį ir surenka
numerį.

PRIE VALGOMOJO STALO ĮSITAISĘS

pareigūnas Skineris įsitraukęs į pokalbį su Ra-
janu. Pareigūnas Volkeris su Sojeriu užsidaręs
Teiloro kabinete. Kur Preskot, nežinau, gal irgi
Teiloro darbo kambaryje. Su detektyvu Klarku
sėdime ant sofos didžiojoje svetainėje ir jis
mane griežtai klausinėja. Jis aukštas, tam-
siaplaukis, ir jei nuolat nežvelgtų taip rūsčiai,
būtų galima sakyti, kad gražus vyras. Numanau,
kad jis buvo pažadintas ir ištemptas iš šiltos
lovos dėl įsilaužimo į vieno iš įtakingiausių ir
turtingiausių Siatlo verslininkų namus.
– Jis – buvęs jūsų viršininkas? – rūsčiai
klausia Klarkas.
– Taip.
 571/1506

Jaučiuosi pavargusi, visiškai nusivariusi nuo

kojų ir noriu eiti gulti. Kristianas taip ir
neatsiliepė. Gerai, kad bent greitoji pagalba išs-
ivežė Haidą. Ponia Džouns paduoda mudviem
su detektyvu Klarku po puodelį arbatos.
– Ačiū, – padėkoja Klarkas ir vėl kreipiasi į
mane: – O kur ponas Grėjus?
– Niujorke. Išvykęs verslo reikalais. Jis grįš
rytoj vakare, tai yra… šiandien vakare.
Mat jau po vidurnakčio.
– Haidas jau buvo patekęs į mūsų akiratį, –
sumurma detektyvas Klarkas. – Reikia, kad
nuvyktumėte į nuovadą ir parašytumėte
pareiškimą. Bet tai galima atlikti ir kitą dieną.
Jau vėlu, be to, ant šaligatvio laukia keli žurn-
alistai, pasiryžę čia būti visą naktį. Ar
neprieštarautumėte, jei pasižvalgyčiau po
apartamentus?
– Žinoma, ne, – atsakau lengviau atsik-
vėpusi, kad apklausa baigta.
 572/1506

Vien nuo minties, kad prie pastato laukia fo-

tografai, mane nukrečia šiurpas. Ką gi, iki ryto-
jaus dėl jų neverta sukti galvos. Tyliai primenu
sau, jog reikia paskambinti mamai ir Rėjui, kad
iš žiniasklaidos išgirdę, kas atsitiko, jie nepra-
dėtų jaudintis.
– Ponia Grėj, atleiskite už įkyrumą, bet gal
jau eitumėte miegoti? – maloniai ir rūpestingai
sako ponia Džouns.
Žvelgdama į meilės ir nuoširdumo kupinas
jos akis staiga pajuntu, kad tuoj pravirksiu.
Ištiesusi ranką ji paglosto man petį.
– Dabar mums niekas negresia, – tyliai sako
ji. – Rytą, šiek tiek pamiegojus, viskas atrodys
daug geriau. Be to, rytoj vakare grįš ponas
Grėjus.
Tramdydama ašaras nervingai žvilgteliu į ją.
Kristianas grįš baisiai įsiutęs.
– Gal prieš eidama gulti pageidautumėte dar
ko nors? – klausia ji.
 573/1506

Tada susivokiu, kad aš labai alkana.

– Norėčiau ko nors užkąsti.
Ponia Džouns plačiai nusišypso.
– Atnešti sumuštinį ir pieno?
Aš dėkinga linkteliu ir ji nueina į virtuvę.
Rajanas vis dar šnekasi su pareigūnu Skineriu.
Vestibiulyje detektyvas Klarkas atidžiai apžiūri
netvarką. Nors žvelgia rūsčiai, atrodo
susimąstęs. Staiga širdį man suspaudžia ilgesys
– ilgiuosi Kristiano. Rankomis susiėmusi galvą
neapsakomai stipriai trokštu, kad jis būtų čia.
Kristianas žinotų, ką daryti. Koks vakaras!
Trokštu užsiropšti Kristianui ant kelių, noriu,
kad jis apkabintų ir pasakytų, jog mane myli,
nors ir nedarau, ką jis liepia, – bet tai bus įman-
oma tik vakare. Suirzusi įsivaizduoju save
užverčiančią akis į lubas… Kodėl jis man nepa-
sakė, kad sustiprinta visų šeimos narių ap-
sauga? Kokios informacijos buvo Džeko
kompiuteryje? Kristiano elgesys labai erzina,
 574/1506

bet šią akimirką man niekas nesvarbu. Noriu,

kad grįžtų mano vyras. Aš jo labai pasiilgau.
– Štai kur jūs, Ana, mieloji…
Ponia Džouns užklumpa mane rikiuojančią
padrikas mintis. Pakeliu akis ir ji paduoda man
sumuštinį su žemės riešutų sviestu ir džemu, o
jos akys žybteli. Jau nepamenu, kada paskutinį
kartą valgiau saldų sumuštinį. Droviai
šyptelėjusi atsikandu jo.
Pagaliau įlipusi į lovą vilkėdama Kristiano
sportinius marškinėlius, susirangau jo pusėje. Ir
pagalvė, ir marškinėliai kvepia Kristianu,
grimzdama į miegus, mintyse palinkiu jam
saugiai grįžti namo ir… būti gerai
nusiteikusiam.

STAIGA PAKIRSTU IŠ MIEGO. Jau šviesu ir

man skauda galvą, smilkiniai tvinksi. Oi, ne…
Tikiuosi, ne nuo pagirių. Atsargiai atsimerkiu ir
pamatau, kad miegamojo krėslas patrauktas į
 575/1506

kitą vietą ir jame sėdi Kristianas. Jis vilki

smokingą, o iš švarko kišenės kyšo peteliškės
galas. Klausiu savęs, ar tik nesapnuoju. Kairę
ranką jis užmetęs ant krėslo porankio ir joje
laiko krištolo stiklą, į kurį įpilta gelsvai rusvo
skysčio. Brendžio? Viskio? Nežinau. Viena ilga
jo koja pakelta, sulenkta ir kulkšnimi remiasi į
kitos kelį. Jis mūvi juodas kojines, avi lakuotus
batus. Dešinė alkūnė įbesta į krėslo ranktūrį,
plaštaka jis pasirėmęs smakrą, o smiliumi lėtai
ir ritmingai brauko apatinę lūpą. Ankstyvo ryto
šviesoje niūrios Kristiano akys grėsmingai žėri,
bet veido išraiška visiškai neperprantama.
Man vos nesustoja širdis. Kristianas čia.
Kaip jis grįžo? Turėjo išskristi iš Niujorko
vakar vakare. Ar seniai jis taip sėdi ir į mane
žiūri?
– Sveikas, – sušnabždu.
Jis rūškanas pažvelgia į mane ir širdis man
vėl stabteli. Ak, ne… Kristianas patraukia ilgus
 576/1506

pirštus nuo burnos, vienu mauku išgeria gėrimo

likutį ir pastato stiklą ant naktinės spintelės.
Nedrąsiai tikėjausi bučinio, bet jis manęs nep-
abučiuoja. Patogiau įsitaiso krėsle ir sustingusiu
kaip akmuo veidu toliau mane stebi.
– Labas, – pagaliau tyliai pasisveikina ir jis.
Iš karto suprantu, kad vis dar pyksta. Labai
pyksta.
– Grįžai…
– Rodos, taip.
Neskubėdama ir neatitraukdama nuo jo akių
atsisėdu. Burnoje sausa.
– Seniai čia sėdi ir žiūri į mane miegančią?
– Senokai.
– Ir vis dar pyksti, – šiaip taip ištariu.
Jis stebeilija į mane tarsi galvodamas, ką
atsakyti.
– „Pyksti“, – pakartoja lyg tirdamas šį žodį,
lyg galvodamas, ką jis iš tiesų reiškia, lyg
svarstydamas kiekvieną reikšmės atspalvį. –
 577/1506

Ne, Ana. Aš nepykstu: tas jausmas daug sti-

presnis ir šiuo žodžiu jo nenusakysi.
Po perkūnais… Pamėginu nuryti seilę, bet
išdžiūvusia burna tai sunku padaryti.
– Tas jausmas daug stipresnis… Tokie
žodžiai nieko gero nežada.
Jis žiūri į mane visiškai ramiai ir nieko neat-
sako. Tarp mudviejų įsiviešpatauja nejauki tyla.
Pasiimu stiklinę ir išgeriu gurkšnelį vandens,
kad bent kiek aprimtų smarkiai besidaužanti
širdis.
– Rajanas sugavo Džeką, – išmėginu kitą
taktiką ir pastatau stiklinę ant naktinės spintelės
šalia Kristiano stiklo.
– Žinau, – tarsteli jis.
Aišku, kad žino.
– Ar dar ilgai ketini šykštėti man žodžių?
Jis truputį kilsteli antakius rodydamas
nuostabą, tarsi toks klausimas jam būtų
netikėtas.
 578/1506

– Taip, – galų gale teikiasi atsakyti.

Na… Gerai… Ką man daryti? Gynyba –
geriausias puolimas.
– Atsiprašau, kad išėjau į miestą.
– Tikrai gailiesi?
– Ne, – akimirką patylėjusi sumurmu, nes
tai tiesa.
– Tai kodėl taip sakai?
– Nes nenoriu, kad ant manęs pyktum.
Kristianas sunkiai atsidūsta, lyg išliedamas
daugybę valandų kęstą įtampą, ir pirštais pers-
ibraukia per plaukus. Koks jis gražus. Įsiutęs,
bet gražus. Gėrėdamasi nenuleidžiu nuo jo
akių: Kristianas grįžo – piktas, bet sveikas ir
gyvas.
– Rodos, detektyvas Klarkas nori su tavimi
pasišnekėti.
– Neabejoju.
– Kristianai, prašau…
– Ko prašai?
 579/1506

– Nebūk toks šaltas.

Jis nustebęs vėl kilsteli antakius.
– Anastazija, šią akimirką jaučiu anaiptol ne
šaltį. Priešingai, degte degu. Degu iš įsiūčio. Ir
nežinau, kaip sutramdyti šituos… – jis mosteli,
ieškodamas tinkamo žodžio, ir kandžiai baigia
sakinį: – …pojūčius.
Ak, koks mėšlas. Toks atvirumas mane
pribloškia. Nieko daugiau nenoriu, tik
užsiropšti jam ant kelių. Nuo tos akimirkos, kai
vakar vakare grįžau namo, nieko daugiau ir net-
roškau. Ak, velniop viską… Išlipu iš lovos ir
užklumpu Kristianą iš netyčių: nerangiai at-
sisėdu jam ant kelių ir sulenkusi kojas
susigūžiu. Jis manęs neatstumia, nors to bijojau.
Po kelių akimirkų Kristianas mane apglėbia ir
įkiša nosį man į plaukus. Nuo jo trenkia viskiu.
Kažin, kiek išgėrė? Bet jis kvepia ir kūno
prausikliu. Kvepia Kristianu. Rankomis
 580/1506

apsiveju jam kaklą, nosimi švelniai liesteliu

pakaklę ir jis vėl atsidūsta, šįkart labai giliai.
– Ak, ponia Grėj… Ir ką man su jumis
daryti?
Kristianas pabučiuoja man į viršugalvį.
Užsimerkiu mėgaudamasi jo prisilietimu.
– Ar daug išgėrei?
Jis sustingsta.
– Kodėl klausi?
– Paprastai stipraus alkoholio negeri.
– Šis stiklas – antras. Naktis man buvo
sunki, Anastazija. Leisk atsipūsti.
Nusišypsau.
– Kaip norite, pone Grėjau, – sušnabždu
prikišusi lūpas jam prie kaklo. – Nuo tavęs sk-
linda dangiškas aromatas. Miegojau tavo lovos
pusėje, nes pagalvė kvepia tavimi.
Jis nosimi brūkšteli man per plaukus.
– Šit kaip? Aš ir svarsčiau, kodėl miegi ano-
je pusėje. Bet vis dar labai pykstu ant tavęs.
 581/1506

– Žinau.
Kristiano ranka nesiliauja ritmingai glosči-
usi man nugaros.
– O aš – ant tavęs, – sušnabždu.
Jis suglumęs kiek patyli.
– Gal malonėtum paaiškinti, kuo
užsitraukiau tavo rūstybę?
– Paaiškinsiu vėliau, kai jau degte nedegsi iš
įsiūčio.
Švelniai pabučiuoju Kristianui į pasmakrę.
Jis užsimerkia, pasitikdamas mano bučinį pal-
inksta į priekį, bet atsakyti man tuo pačiu nė
nemėgina. Tik dar stipriau mane apglėbia ir
spusteli.
– Kai pagalvoju, kas galėjo nutikti… – vos
girdimai sukužda. Jo balsas lūžtantis, persmelk-
tas kančios.
– Aš sveika ir gyva.
– Ak, Ana… – kone kūkčiodamas sušn-
abžda Kristianas.
 582/1506

– Man nieko nenutiko. Visi mes sveiki. Tik

truputį sukrėsti. Geilė nenukentėjo. Rajanas
pasveiks. O Džeko nėra.
Jis papurto galvą.
– Ne tavo nuopelnas, – burbteli.
Ką?! Loštelėjusi rūsčiai dėbteliu į Kristianą.
– Ką čia šneki?
– Dabar nenoriu dėl to kivirčytis, Ana.
Priblokšta sumirksiu. Na, galbūt aš norėčiau
pasiginčyti, bet nusprendžiu vis dėlto patylėti.
Jis bent jau šnekasi su manimi. Vėl jaukiai įsi-
taisau Kristianui ant kelių. Jis paglosto man
plaukus ir ima su jais žaisti.
– Noriu tave nubausti, – sušnabžda. – Išvan-
oti kailį taip, kad neatsikeltum, – priduria.
Pajuntu gerklėje neramius širdies tvinksnius.
Po velnių.
– Žinau, – vos girdimai atsakau visa
pašiurpusi.
– Galbūt taip ir padarysiu.
 583/1506

– Tikiuosi, kad ne.

Jis stipriau mane apkabina.
– Ana, Ana, Ana… Bandai šventojo
kantrybę.
– Galėčiau jums prikišti daugybę dalykų,
pone Grėjau, bet kad esate šventasis – nieku
gyvu.
Pagaliau Kristianas nenoromis pamalonina
mane trumpu juoku.
– Taikli ir, kaip visada, puikiai suformuluota
pastaba, ponia Grėj.
Jis pabučiuoja man į kaktą ir krusteli.
– Grįžk į lovą. Ir tu labai vėlai atsigulei
miegoti.
Greitai atsistojęs, Kristianas paima mane ant
rankų ir paguldo į lovą.
– Neprigulsi kartu?
– Ne. Turiu reikalų, – pasilenkęs jis paima
viskio stiklą. – Pamiegok. Po poros valandų
tave pažadinsiu.
 584/1506

– Vis dar širsti ant manęs?

– Taip.
– Tada tikrai dar pamiegosiu.
– Gerai.
Jis apkloja mane pūkine antklode ir dar
kartą pabučiuoja į kaktą.
Gal dėl to, kad dar jaučiuosi silpna, gal dėl
palengvėjimo, kurį pajutau jam grįžus, o gal dėl
to, kad mūsų susitikimas šį ankstų rytą emo-
ciškai mane labai nuvargino, darau tai, kas man
liepta. Snausdama dar pasvarstau (bet ir
pasidžiaugiu, juolab jusdama burnoje šleikštų
skonį), kodėl Kristianas nepasinaudojo įprastu
metodu spręsti nesutarimus: kodėl neužgulė
manęs ir lovoje neįrodė esąs teisus?

– ATNEŠIAU TAU APELSINŲ SULČIŲ, –

sako Kristianas ir aš vėl atmerkiu akis.
Tas dvi valandas miegojau labai ramiai –
nepamenu, kada taip kietai buvau miegojusi, –
 585/1506

tad pabundu žvali, o galva jau netvinkčioja.

Malonu matyti stiklinę sulčių, savo vyrą – taip
pat. Jis mūvi treningo kelnes. Staiga prisimenu
„Heathman“ viešbutį ir pirmą rytą, kai su juo
pabudau. Jo pilki sportiniai marškinėliai per-
mirkę prakaitu. Matyt, Kristianas treniravosi
sporto salėje pusrūsyje arba buvo išėjęs pabė-
gioti, bet, šiaip ar taip, po treniruotės jis
neturėtų atrodyti taip puikiai.
– Einu, palįsiu po dušu, – sumurma jis ir
dingsta vonios kambaryje.
Susiraukiu. Jis vis dar labai santūrus. Arba
galvoja apie tai, kas nutiko, arba vis dar pyksta,
arba… ką? Atsisėdu lovoje, paimu stiklinę
apelsinų sulčių ir pernelyg greitai jas išgeriu.
Jos skanios, šaltos kaip ledas ir labai pagerina
skonį burnoje. Išsiropščiu iš lovos nekan-
traudama sumažinti atstumą – ir fizinį, ir emo-
cinį – tarp mudviejų su vyru. Žvilgteliu į žadin-
tuvą. Aštunta valanda. Nusivelku Kristiano
 586/1506

marškinėlius trumpomis rankovėmis ir paskui jį

nueinu į vonios kambarį. Jis dušo kabinoje
trenkasi plaukus, tad nedvejoju nė akimirkos.
Įsmunku į dušinę, Kristianas sustingsta, o aš
rankomis apsiveju jo kūną ir priekiu
prisiglaudžiu prie šlapios jo nugaros. Nekreip-
dama dėmesio į Kristiano reakciją, laikau jį
tvirtai apglėbusi, prispaudusi skruostą prie
nugaros, užsimerkusi. Po minutėlės Kristianas
pakeičia kūno padėtį, mudu atsiduriame po
karštoko vandens srove ir jis toliau trenkasi
plaukus. Vanduo žliaugia per kūną, o aš atsargi-
ai laikau glėbyje savo mylimą vyrą. Prisimenu
visus tuos kartus, kai jis mane čia dulkino, ir
visus kartus, kai su manimi mylėjosi. Kristianas
dar niekada nebuvo toks tylus. Pasukusi galvą,
imu švelniai bučiuoti jam nugarą. Kristiano
kūnas vėl sustingsta.
– Ana… – įspėja jis mane.
– Hm…
 587/1506

Mano rankos palengva nuslysta stangriu jo

pilvu ir pasiekia papilvę. Jis uždeda abi rankas
ant mano plaštakų ir jas sulaiko. Tada papurto
galvą.
– Nereikia, – vėl įspėjamai sako.
Iš karto jį paleidžiu. Kristianas atsisako gla-
monių? Sutrinku, mano smegenys tarsi
užstringa: ar kada nors yra taip nutikę?
Susiraukusi pasąmonė papurto galvą. Per savo
akinių pusmėnulio formos rėmeliais viršų ji
veria mane rūsčiu žvilgsniu tarsi sakydama: „Šį
kartą rimtai prisidirbai.“ Jaučiuosi tarsi gavusi
stiprų antausį. Atstumta. Mane apima ne-
saugumo jausmas ir dingteli baisi mintis, kad
jis manęs nebegeidžia. Baisi kančia nutvilko
visą kūną, net aikteliu. Kristianas atsisuka ir
man palengvėja pamačius, kad jis nėra visiškai
abejingas mano kerams. Pirštais suspaudęs
smakrą, jis atlošia man galvą ir po akimirkos
jau žvelgiu į pilkas, nerimo kupinas jo akis.
 588/1506

– Vis dar baisiai ant tavęs siuntu, – tyliai ir

rimtai sako jis.
Mėšlas! Jis priglaudžia kaktą prie mano kak-
tos, užsimerkia. Pakeliu ranką ir paglostau jam
veidą.
– Prašau, nepyk. Manau, tu per jautriai re-
aguoji, – sušnabždu.
Jis atsitiesia, išbąla. Mano ranka nusvyra.
– Per jautriai reaguoju? – susinervinęs rūsči-
ai rėžia Kristianas. – Kažkoks prakeiktas be-
protis įsibrauna į apartamentus grobti mano
žmonos, o tu manai, kad aš per jautriai
reaguoju?!
Kristiano balse aiškiai girdėti tramdomas
grasinimas ir man baugu, o jis svilina mane
liepsningu žvilgsniu, tarsi aš būčiau prakeikta
beprotė.
– Ne… visai ne tai turėjau galvoje. Kalbėjau
apie tai, kad užsibuvau mieste.
 589/1506

Jis vėl užsimerkia, tarsi kęsdamas didžiulį

skausmą, ir papurto galvą.
– Kristianai, manęs apartamentuose nebuvo,
– mėginu numaldyti Kristiano pyktį ir jį
nuraminti.
– Žinau, – atsimerkdamas sušnabžda jis. –
Bet tik dėl to, kad negali įvykdyti paprasto
prakeikto reikalavimo, – rūsčiai išrėžia jis ir
dabar išblykštu aš. – Bet nenoriu apie tai
šnekėtis dušo kabinoje. Anastazija, vis dar
baisiai pykstu ant tavęs. Tu verti mane abejoti
savo sprendimu.
Jis nusisuka, čiupęs rankšluostį išlipa iš
dušo kabinos, o paskui išeina ir iš vonios kam-
bario, palikdamas mane be žado ir šąlančią…
po karšto vandens srove.
Mėšlas. Mėšlas. Mėšlas.
Pagaliau suvokiu, ką Kristianas ką tik pa-
sakė. Pagrobimas? Po galais… Džekas ketino
mane pagrobti? Staiga prisimenu lipniosios
 590/1506

juostos ritinį ir kaip nenorėjau per daug sukti

galvos, kodėl Džekas jį turėjo. Ar Kristianas vėl
žino gerokai daugiau? Paskubomis nusiprausiu,
tada su šampūnu išsitrenku galvą. Noriu žinoti
viską. Turiu žinoti viską. Neleisiu jam slėpti
nuo manęs nieko, kas susiję su vakarykščio
vakaro įvykiais.
Išėjusi iš vonios, miegamajame Kristiano
nerandu. Viešpatie, kaip jis greitai apsirengia…
Pasiskubinu ir aš: apsiaunu juodus aukštakulni-
us ir apsivelku savo mėgstamiausią tamsiai vi-
oletinę suknelę puikiai suprasdama, jog tokią
aprangą pasirinkau todėl, kad ji patinka Kristi-
anui. Rankšluosčiu energingai išsišluostau
plaukus, tada susipinu juos ir susisuku į kuodą.
Įsisegusi prie suknelės derančius prie ausies
prigludusius auskarus su deimanto akute, vėl
dumiu į vonios kambarį pasidažyti ir žvilgtelėti
į veidrodį. Aš išblyškusi. Nuolat išblyškusi. Gili-
ai įkvepiu, kad nusiraminčiau. Vakar
 591/1506

lengvabūdiškai apsisprendžiau eiti su drauge į

barą ir puikiai ten pasibūti, tad dabar teks narsi-
ai kęsti to sprendimo pasekmes. Pagalvojusi,
kad mano noro pasilinksminti su Keite Kristi-
anas tikrai nesupras, sunkiai atsidūstu.
Ir didžiojoje svetainėje Kristiano nematyti.
Ponia Džouns sukasi virtuvėje.
– Labas rytas, Ana, – maloniai pasisveikina
ji.
– Labas rytas, – atsakau ir plačiai nusišyp-
sau. Ji vėl vadina mane Ana!
– Arbatos?
– Taip, ačiū.
– Valgysite?
– Taip. Šiandien norėčiau omleto.
– Su grybais ir špinatais?
– Ir su sūriu.
– Tuoj iškepsiu.
– Kur Kristianas?
– Ponas Grėjus savo darbo kambaryje.
 592/1506

– Ar jis jau pusryčiavo?

Žvilgteliu į dvi lėkštes ant pusryčių baro.
– Ne, ponia.
– Aišku. Ačiū.
Vilkėdamas baltus marškinius be kak-
laraiščio ir atrodydamas kaip tikras generalinis
direktorius atokvėpio valandėlę, Kristianas kal-
basi telefonu. Kokia apgaulinga gali būti
žmogaus išvaizda… O gal jis tikrai neketina
vykti į biurą? Kai sustoju tarpduryje, jis pakelia
į mane akis, bet papurto galvą rodydamas, kad
aš čia nepageidaujama. Mėšlas… Apsisuku ir
nuliūdusi grįžtu prie pusryčių baro. Į svetainę
įžengia Teiloras. Jis vilki madingą tamsų kosti-
umą ir atrodo toks žvalus, tarsi būtų aštuonias
valandas ramiai miegojęs.
– Labas rytas, Teilorai, – sumurmu mėgin-
dama įvertinti jo nuotaiką ir susigaudyti, ar
galėčiau tikėtis, kad jis atskleis man ką nors
daugiau apie tai, kas čia vyksta.
 593/1506

– Labas rytas, ponia Grėj, – pasisveikina jis

ir šiuose keturiuose žodžiuose aiškiai išgirstu
užuojautos gaidelę.
Aš taip pat užjaučiamai šypteliu Teilorui,
nes žinau, kad jam teko kęsti piktą ir susinerv-
inusį Kristianą, priverstą grįžti į Siatlą ank-
sčiau, nei planavo.
– Kaip skrydis? – vis dėlto drįstu paklausti.
– Ilgas, ponia Grėj, – trumpas Teiloro at-
sakymas nepaprastai iškalbingas. – Ar galėčiau
pasiteirauti, kaip laikotės jūs? – šiek tiek švel-
niau priduria jis.
– Man viskas gerai.
Jis linkteli.
– Prašom man atleisti…
Ir jis pasuka prie Kristiano kabineto. Hm…
Teilorui įeiti leidžiama, o man ne.
– Štai, – sako ponia Džouns, dėdama prieš
mane lėkštę su pusryčiais.
 594/1506

Praradau apetitą, bet vis tiek valgau, nes

nenoriu jos įžeisti.
Suvalgau tiek omleto, kiek pajėgiu, bet Kris-
tianas vis dar tūno savo darbo kambaryje. Ar jis
manęs vengia?
– Dėkoju, ponia Džouns, – sumurmu lip-
dama nuo baro kėdės ir nužingsniuoju į vonios
kambarį.
Valydamasi dantis prisimenu, kaip Kristi-
anui subjuro nuotaika, kai priminiau jam san-
tuokos įžadus. Ir tada jis pasislėpė savo kabine-
te. Ar ir dabar tas pats? Jam vėl subjurusi nuo-
taika? Prisiminus paskui jo sapnuotą košmarą,
mane nukrečia šiurpas. Nejau jis vėl sapnuos ką
nors panašaus? Mums tikrai reikia pasikalbėti.
Pagaliau turiu viską sužinoti apie Džeką ir apie
sustiprintą visų Grėjų šeimos narių apsaugą –
visas smulkmenas, kurios buvo nuslėptos nuo
manęs, bet ne nuo Keitės. Akivaizdu, kad Eli-
otas su ja kalbasi.
 595/1506

Žvilgteliu į savo laikrodį. Dabar penkiolika

minučių po aštuntos – vėluoju į darbą. Baigiu
valytis dantis, šiek tiek pasitepu lūpas blizgiu,
čiumpu lengvą juodą švarkelį ir grįžtu į didžiąją
svetainę. Pamačius ten pusryčiaujantį Kristianą,
man labai palengvėja.
– Jau išeini? – pamatęs mane klausia jis.
– Į darbą? Taip, žinoma.
Narsiai prieinu prie Kristiano ir pasiremiu į
pusryčių baro kraštą. Jis abejingai mane
nužvelgia.
– Kristianai, nepraėjo nė savaitė, kai
grįžome po medaus mėnesio. Privalau eiti į
darbą.
– Bet..
Jis nutyla, pirštais persibraukia per plaukus.
Ponia Džouns tyliai išeina. Taktiškoji
Geilė…
 596/1506

– Žinau, kad mums reikia apie daug ką

pasišnekėti. Galbūt galėsime tai padaryti
šįvakar, kai būsi nurimęs.
Kristianas toks nusivylęs, kad jam net lūpa
atvimpa.
– Kai būsiu nurimęs? – grėsmingai švelniai
pakartoja.
Nuraustu.
– Supranti, ką noriu pasakyti.
– Ne, Anastazija, nesuprantu, ką nori
pasakyti.
– Atėjau ne ginčytis. Atėjau paklausti, ar
galiu važiuoti savo mašina.
– Ne. Negali, – kaip kirviu nukerta jis.
– Gerai, – iš karto nusileidžiu.
Kristianas iš nuostabos sumirksi. Akivaizdu,
kad tikėjosi prieštaravimo.
– Preskot tave palydės, – jau truputį
draugiškiau sako Kristianas.
 597/1506

Po velnių, tik ne Preskot… Noriu susiraukti

ir pasipriešinti, bet apsigalvoju. Juk dabar, kai
Džekas sugautas, galėtume atleisti varžtus ir
sumažinti apsaugos darbuotojų skaičių.
Prisimenu vestuvių išvakarėse mamos duotą
išmintingą patarimą: „Ana, mieloji, turi labai
gerai pagalvoti, dėl ko verta ginčytis. Šis patari-
mas galioja ir auginant vaikus, kai jų turėsi.“
Na, Kristianas bent jau leido man eiti į darbą…
– Gerai, – sumurmu.
Bet kadangi nenoriu taip imti ir palikti Kris-
tiano, – mat dar daug ko nespėjome išsiaiškinti
ir tarp mudviejų tvyro didžiulė įtampa, –
nedrąsiai prie jo prieinu. Jis įsitempia, plačiai
atmerkia akis ir kelias akimirkas atrodo toks
pažeidžiamas, kad man dilgteli širdį. Ak, Kristi-
anai, aš labai gailiuosi. Santūriai pabučiuoju
jam į lūpų kamputį. Jis užsimerkia lyg mėgaud-
amasis mano prisilietimu.
– Neimk manęs nekęsti, – sušnabždu.
 598/1506

Kristianas stveria man už rankos.

– Nejaučiu tau neapykantos.
– Tu manęs nepabučiavai, – sušnabždu.
Jis nepatikliai mane nužvelgia, o tada tyliai
tarsteli:
– Žinau.
Man knieti paklausti kodėl, bet nežinau, ar
noriu išgirsti atsakymą. Staiga Kristianas atsist-
oja, delnais stipriai suspaudžia man skruostus ir
dar po akimirkos jo lūpos, rodos, lipte prilimpa
prie manųjų. Taip netikėtai užklupta aikteliu,
nenoromis atverdama kelią jo liežuviui. Šios
progos Kristianas nepraleidžia: įžūliai įbruka
liežuvį tarsi pareikšdamas, kad priklausau jam,
bet vos tik pamėginu atsakyti į šį puolimą, jis,
greičiau alsuodamas, mane paleidžia ir
pasitraukia.
– Teiloras nuveš tave su Preskot į SIP lei-
dyklą, – sako, o jo akyse liepsnoja geismo
ugnis. – Teilorai! – šūkteli.
 599/1506

Nuraudusi mėginu kuo greičiau nusiraminti.

– Klausau, sere.
Teiloras sustoja tarpduryje.
– Pasakyk Preskot, kad ponia Grėj važiuoja į
darbą. Ar galėtum nuvežti moteris į leidyklą?
– Žinoma.
Apsisukęs ant kulno, Teiloras nueina.
– Būčiau dėkingas, jei šiandien daugiau
rūpesčių nekeltum, – suburba Kristianas.
– Pažiūrėsiu, ką galiu padaryti, – meiliai jam
nusišypsau.
Kristiano lūpos nenoromis krusteli, bet jis
neleidžia sau šyptelėti.
– Tad iki pasimatymo, – šaltai atsisveikina
jis.
– Iki, – šnipšteliu.
Kad išvengtume lauke ant šaligatvio lauki-
ančių žiniasklaidos atstovų, į požeminį garažą
mudvi su Preskot nusileidžiame tarnybiniu
liftu. Apie Džeko suėmimą ir kad jis buvo
 600/1506

sulaikytas mūsų apartamentuose, dabar jau

paskelbta visose žiniose. Lipdama į „Audi“
klausiu savęs, ar ir prie SIP leidyklos mūsų
lauks naujienas ir gandus medžiojantys žurn-
alistai, kaip ir tądien, kai buvo paskelbta apie
mūsų su Kristianu sužadėtuves.
Važiuojame tylėdami, kol prisimenu, jog
pirmiausia turiu paskambinti Rėjui, o paskui
mamai ir nuraminti juos, kad mudviem su Kris-
tianu nieko blogo nenutiko. Laimė, abu pokal-
biai trumpi: antrąjį baigiu kaip tik tuo metu, kai
pasiekiame SIP leidyklą. Kaip ir baiminausi,
čia mūsų laukia būrelis žurnalistų ir fotografų.
Visi kaip vienas atsisuka į mus ir kupini vilčių
sužiūra į „Audi“.
– Ar tikrai norite eiti į darbą, ponia Grėj? –
klausia Teiloras.
Viena mano asmenybės dalis netrokšta
nieko daugiau, tik grįžti namo, bet tada likusią
dieną turėčiau praleisti su ponu, degančiu iš
 601/1506

įsiūčio. Tikiuosi, kad aprimęs visus tuos įvyki-

us jis ims vertinti kitaip. Džekas – policijos
rankose, tad Penkiasdešimt turėtų būti patenk-
intas, bet toli gražu toks nėra. Iš dalies suprantu
kodėl: daugelio dalykų kontrolė išslydo jam iš
rankų, jis negeba suvaldyti net manęs, bet dabar
neturiu laiko apie tai galvoti.
– Privažiuokite iš kitos pastato pusės, prie
durų, pro kurias priimamos siuntos.
– Klausau, ponia.

DABAR PIRMA VALANDA, man pavyko visą

rytą praleisti įsitraukus į darbą. Pasibeldusi dur-
is praveria Elizabetė ir kyšteli galvą.
– Ar galėčiau trumpai sutrukdyti? – maloni-
ai klausia.
– Žinoma, – tarsteliu nustebusi dėl dar-
botvarkėje nenumatyto jos vizito.
Įėjusi ji atsisėda, nusibraukia ilgus tamsius
plaukus ir užsimeta juos ant peties.
 602/1506

– Tik norėjau paklausti, ar jums viskas

gerai. Roučas manęs paprašė užeiti, – rausdama
paskubomis paaiškina ji. – Turiu omenyje
vakarykščius įvykius…
Apie Džeko Haido sulaikymą rašo visi
laikraščiai, bet, rodos, nė viename suimtasis
nesiejamas su gaisru, kilusiu Grėjaus įmonių
holdingo būstinėje.
– Man viskas gerai, – patikinu Elizabetę,
stengdamasi per daug negalvoti, kaip jaučiuosi.
Džekas norėjo mane nuskriausti. Bet anokia
čia naujiena. Jis ir anksčiau mėgino. Labiau
nerimauju dėl Kristiano.
Dirsteliu į elektroninį paštą. Kristianas teb-
etyli. Nežinau, ar pirma nusiųsdama jam
laiškelį neužsitraukčiau dar didesnės iš įsiūčio
degančio pono rūstybės.
– Puiku, – sako Elizabetė ir bent kartą
pamalonina mane tikrai nuoširdžia šypsena. –
 603/1506

Jei galėčiau kuo nors padėti, jei būčiau

reikalinga… Tik praneškite…
– Gerai.
Elizabetė atsistoja.
– Ana, suprantu, kokia jūs užsiėmusi. Tad
netrukdysiu ir leisiu jums grįžti prie darbo.
– Hm… Ačiū.
Šiandien tai tikriausiai trumpiausias ir be-
prasmiškiausias susitikimas visame Žemės
Vakarų pusrutulyje. Ir ko Roučas ją čia atsiun-
tė? Gal jam neramu, nes esu jo viršininko
žmona? Papurtau galvą norėdama atsikratyti
niūrių minčių ir pasiimu telefoną tikėdamasi,
kad galbūt rasiu Kristiano žinutę. Man belaik-
ant rankose aparatą, dzingteli nešiojamasis
kompiuteris, pranešdamas apie gautą elektron-
inį laišką.

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

 604/1506

Tema: Pranešimas
Data: 2011 m. rugpjūčio 26 d. 13:04
Gavėjas: Anastazija Grėj

Anastazija,
šiandien trečią popiet į tavo biurą užsuks
detektyvas Klarkas, kad pasirašytum
pareiškimą.
Primygtinai jo prašiau nuvažiuoti pas tave,
nes nenoriu, kad važiuotum į policijos
nuovadą.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Mažiausiai penkias minutes spoksau į Kris-

tiano laišką mėgindama sugalvoti malonų ir
šmaikštų atsakymą, kuris pakeltų jam nuotaiką.
Pagaliau, nieko nesugalvojusi, nusprendžiu at-
sakyti kuo trumpiau.
 605/1506

Siuntėjas: Anastazija Grėj

Tema: Pranešimas
Data: 2011 m. rugpjūčio 26 d. 13:12
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Gerai.

Ax

Anastazija Grėj
SIP leidyklos redaktorė

Dar penkias minutes stebeiliju į ekraną

nekantriai laukdama atsakymo, bet nesulaukiu.
Šiandien Kristianas žaisti nenusiteikęs.
Atsiremiu į biuro kėdės atlošą. Ar galiu jį
kaltinti? Vargšas mano Penkiasdešimt, tikri-
ausiai paklaikęs iš nerimo, tik paryčiui grįžo į
Siatlą. Staiga man dingteli viena mintis. Kai ši-
andien ryte pabudau, jis vilkėjo smokingą.
Kada Kristianas nusprendė grįžti iš Niujorko?
 606/1506

Iš oficialių priėmimų jis paprastai išeina tarp

dešimtos ir vienuoliktos vakaro. Bet vakar
vakare tokiu metu aš dar smagiai sėdėjau bare
su Keite.
Kodėl Kristianas grįžo namo: dėl to, kad
buvau mieste, ar dėl to, kad į apartamentus įs-
ibrovė Džekas? Jei išskrido iš Niujorko dėl to,
kad smagiai leidau laiką, tai negalėjo nieko nu-
tuokti nei apie Džeką, nei apie policiją – visa
tai sužinojo tik lėktuvui nusileidus Siatle.
Staiga pajuntu, kad man labai svarbu tai išsi-
aiškinti. Jei Kristianas grįžo tik todėl, kad
užsukau į barą, tai jis reaguoja per jautriai ir el-
giasi netinkamai. Pasąmonė iššiepia dantis ir
nutaiso pikčiurnos veidą. Tiek to, džiaugiuosi,
kad Kristianas grįžo, tad visa kita gal ir nes-
varbu. Bet vis dėlto… vos nusileidęs oro uoste
jis turėjo patirti nemenką sukrėtimą. Tad nėra
ko stebėtis, jog šiandien atrodo toks sutrikęs.
Prisimenu neseniai jo pasakytus žodžius:
 607/1506

„Anastazija, vis dar baisiai pykstu ant tavęs. Tu

verti mane abejoti savo sprendimu.“
Privalau sužinoti, ar Kristianas grįžo dėl to
mano kokteilių vakarėlio, ar dėl prakeikto
bepročio.

Siuntėjas: Anastazija Grėj

Tema: Tavo skrydis
Data: 2011 m. rugpjūčio 26 d. 13:24
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Kada vakar nusprendei grįžti į Siatlą?

Anastazija Grėj
SIP leidyklos redaktorė

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: Tavo skrydis
Data: 2011 m. rugpjūčio 26 d. 13:26
Gavėjas: Anastazija Grėj
 608/1506

Kodėl klausi?

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Siuntėjas: Anastazija Grėj

Tema: Tavo skrydis
Data: 2011 m. rugpjūčio 26 d. 13:29
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Sakykime, kad iš smalsumo.

Anastazija Grėj
SIP leidyklos redaktorė

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: Tavo skrydis
Data: 2011 m. rugpjūčio 26 d. 13:32
Gavėjas: Anastazija Grėj

Daug žinosi, greit pasensi…

 609/1506

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Siuntėjas: Anastazija Grėj

Tema: Ką?!
Data: 2011 m. rugpjūčio 26 d. 13:35
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Kaip suprasti šią netiesioginę užuominą?

Tai dar vienas grasinimas?
Juk numanai, ką noriu išsiaiškinti, tiesa?
Kodėl nusprendei grįžti: dėl to, kad nuėjau
su drauge į barą išgerti, nors man neleidai,
ar dėl to, kad į mūsų apartamentus įsibrovė
tas pamišėlis?

Anastazija Grėj
SIP leidyklos redaktorė

Stebeiliju į ekraną. Atsakymo nėra. Užmetu

akį į laikrodį kompiuterio ekrane. Be penkio-
likos dvi, o atsakymo kaip nėra, taip nėra.
 610/1506

Siuntėjas: Anastazija Grėj

Tema: Viskas aišku
Data: 2011 m. rugpjūčio 26 d. 13:56
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Tavo tylėjimą suprantu kaip prisipažinimą,

kad iš tikrųjų į Siatlą grįžai todėl, kad
APSIGALVOJAU. Esu suaugusi moteris ir
nuėjau su drauge į barą išgerti. Nesupratau,
kokią naštą PAKEISDAMA PLANUS
užkraunu apsaugos darbuotojams, nes TU
NIEKADA NIEKO MAN NEPASAKAI. Iš
Keitės sužinojau, kad labai sustiprinta ne tik
mudviejų, bet ir visų Grėjų šeimos narių ap-
sauga. Manau, mėgindamas apsaugoti
mane apskritai persistengi, ir suprantu
kodėl, bet elgiesi kaip mažas berniukas, dėl
menkniekio keliantis nereikalingą paniką.
Man visuomet sunku susigaudyti, kada
reikalas rimtas, o kada tik TAU jis toks
atrodo. Su manimi buvo du patyrę ap-
saugininkai. Maniau, mudviem su Keite
niekas negresia. Tiesą sakant, bare mes
 611/1506

buvome saugesnės, nei būtume buvusios

tuose apartamentuose. Jei mane kas nors
būtų IŠSAMIAI INFORMAVĘS apie esamą
padėtį, būčiau elgusis visiškai kitaip.
Žinau, kad tavo susirūpinimas kažkaip
susijęs su medžiaga, kuri buvo Džeko darbo
kompiuteryje, – bent jau Keitė taip mano. Ar
įsivaizduoji, kaip suirzau išsiaiškinusi, kad
mano geriausia draugė apie tave žino
daugiau nei aš? O juk esu tavo ŽMONA. Ar
pagaliau ketini viską man papasakoti? O gal
ir toliau laikysi mane mažu vaiku, versdam-
as ir toliau atitinkamai elgtis?
Tu ne vienintelis baisiai siunti. Supranti?

Ana

Anastazija Grėj
SIP leidyklos redaktorė

Paspaudžiu „Siųsti“. Štai, viską išrėžiau

tiesiai – daryk, ką nori, Grėjau. Giliai atsidūstu.
Aš kaip reikiant įpykusi. O dar visai neseniai
 612/1506

gailėjausi ir jaučiausi kalta dėl netinkamo savo

elgesio. Daugiau to nebus.

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: Viskas aišku
Data: 2011 m. rugpjūčio 26 d. 13:59
Gavėjas: Anastazija Grėj

Kaip visada, ponia Grėj, elektroniniuose

laiškuose kalbate be užuolankų ir nebijote
mesti iššūkio.
Gal galėtume aptarti šį klausimą, kai grįšite
namo, į mūsų apartamentus?
Be to, patarčiau atidžiau rinktis žodžius. Aš
taip pat vis dar mirtinai įtūžęs.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Atidžiau rinktis žodžius! Rūsčiai dėbteliu į

kompiuterį, bet suprantu, kad šis
 613/1506

susirašinėjimas daugiau man neduos jokios

naudos. Į Kristiano laišką neatsakau. Paimu
neseniai gautą naujo perspektyvaus autoriaus
romano rankraštį ir pradedu jį skaityti.

SUSITIKIMAS SU DETEKTYVU KLARKU

GANA nuobodus. Šį kartą jis ne taip prastai
nusiteikęs, galbūt dėl to, kad gavo šiek tiek
pamiegoti. O gal jam tiesiog labiau patinka
dirbti dieną.
– Ačiū, kad pasirašėte pareiškimą, ponia
Grėj.
– Nėra už ką, detektyve. Ar Haidas jau poli-
cijos nuovadoje?
– Taip, ponia. Šiandien anksti ryte iš ligon-
inės jis buvo išleistas. Turint omenyje jam
pateiktus kaltinimus, Haidas dar ilgai turėtų
būti mūsų globojamas, – detektyvas nusišypso
ir tamsių jo akių kampučiuose susimeta
raukšlelės.
 614/1506

– Gerai. Mudviem su vyru buvo gana nera-

mus metas.
– Šįryt ilgai ir išsamiai kalbėjausi su ponu
Grėjumi. Jam labai palengvėjo. Įdomus žmogus
tas jūsų vyras.
Nė nenutuoki, koks įdomus…
– Taip, išties.
Mandagiai nusišypsau detektyvui ir jis
supranta, kad mūsų pokalbis baigtas.
– Jei dar ką nors prisiminsite, galite bet kada
man skambinti. Štai mano vizitinė kortelė.
Iš piniginės jis ištraukia kortelę ir paduoda
man.
– Ačiū, detektyve. Taip ir padarysiu.
– Likit sveika, ponia Grėj.
– Likit sveikas.
Kai jis išeina, imu svarstyti, kuo tiksliai
kaltinamas Haidas. Neabejoju, kad Kristianas
man šito nepasakys. Suraukiu antakius.
 615/1506

Į ESKALĄ VAŽIUOJAME TYLĖDAMI. Šį

kartą vairuoja Sojeris, šalia jo sėdi Preskot, ir
kuo arčiau namų, tuo sunkesnis akmuo slegia
man širdį. Žinau, kad mudviejų su Kristianu
laukia įnirtingas ginčas, tik nesu tikra, kad
tokiam susirėmimui turiu jėgų.
Su Preskot liftu kildama iš požeminio
garažo, mėginu surikiuoti pakrikusias mintis.
Ką noriu pasakyti? Rodos, jau viską išklojau
laiške. Galbūt išgirsiu iš Kristiano bent kelis at-
sakymus? Tikiuosi. Bet su nervais nesus-
itvarkau. Man daužosi širdis, džiūsta burna ir
nuo prakaito drėksta delnai. Nenoriu vaidytis.
Bet kartais Kristianas būna tokio sunkaus būdo,
o man reikia ginti savo poziciją.
Lifto durys atsidaro ir mums prieš akis
atsiveria vestibiulis – vėl tvarkingas ir švarus.
Stalelis stovi kur buvęs, ant jo įprastoje vietoje
nauja vaza, o joje pamerkta nuostabi šviesiai
rožinių ir baltų bijūnų puokštė. Mudviem
 616/1506

žengiant per vestibiulį, paskubomis pažvelgiu į

paveikslus – Madonoms, rodos, nieko nenutiko.
Sulaužytos vestibiulio durys sutaisytos ir
lengvai darinėjamos, tad Preskot maloniai man
jas atveria. Šiandien ji nepaprastai rami.
Norėčiau, kad visada būtų tokia.
Numetusi portfelį prieškambaryje, einu į
didžiąją svetainę. Ir sustoju kaip įbesta. Po
perkūnais…
– Labas vakaras, ponia Grėj, – tyliai pasis-
veikina Kristianas.
Jis stovi prie fortepijono, vilki aptemptus
sportinius marškinėlius ir mūvi džinsus… tuos
džinsus – tuos pačius, kuriuos mūvėdavo žai-
dimų kambaryje. Viešpatie… Jie nuskalbti,
išblukę, šviesiai mėlyni, aptempti, ties vienu
keliu perplyšę ir… tokie gundantys. Nenuleis-
damas nuo manęs pilkų padūmavusių akių, jis
neskubėdamas prieina – basas, atsisegęs
viršutinę džinsų juosmens sagą.
 617/1506

– Gerai, kad grįžai namo. Aš tavęs laukiau.

VIENUOLIKTAS SKYRIUS

–Šit kaip? – sušnabždu.

Man dar labiau išdžiūsta burna, o širdis, ro-
dos, tuoj iššoks iš krūtinės. Kodėl jis taip ap-
sirengęs? Kas čia dabar? Ar jis vis dar pyksta?
– Taip, laukiau, – nepaprastai švelniai sako
Kristianas, bet dar artyn eina pasipūtėliškai
šypsodamasis.
Jis atrodo patrauklus, o džinsai žemiau
klubų taip gundomai krinta… Oi, ne, nesileisiu
apžavima pono seksualiomis kojomis. Kristi-
anui einant artyn, pamėginu įvertinti jo nuo-
taiką. Ar jis piktas? Gal nusiteikęs žaisti? O gal
 619/1506

apimtas aistros? Hm!.. Neįmanoma tiksliai

pasakyti.
– Šie džinsai man patinka, – sumurmu.
Kristianas nusišypso taip viliojamai, kad
man net kojas pakerta, bet jo žvilgsnis lieka
šaltas. Velnias, jis tebepyksta. O šiuos džinsus
apsimovė, kad negalėčiau susikaupti. Jis sustoja
priešais ir nutvilko mane savo liepsna. Jis žiūri į
mane plačiai atmerktomis akimis, jo žvilgsnis
deginantis, bet neperprantamas. Nejučia nuryju
seilę.
– Suprantu, kad turite neaptartų klausimų,
ponia Grėj, – sako jis kaip įmanydamas švel-
niau, o tada kažką išsitraukia iš užpakalinės
džinsų kišenės.
Negaliu atitraukti nuo jo akių, bet girdžiu,
kad išskleidžia kažkokį sulankstytą popieriaus
lapą. Kristianas pakelia jį, aš trumpai dirsteliu ir
atpažįstu išspausdintą savo elektroninį laišką.
 620/1506

Vėl pažvelgiu į Kristianą, o jo akys liepsnoja

pykčiu.
– Taip, norėčiau kai ką išsiaiškinti, – sušn-
abždu, bet jau jaučiu, kad netenku žado.
Jei ketiname šnekėtis, turiu šiek tiek pa-
sitraukti nuo Kristiano. Bet man dar nespėjus
žingtelėti atatupstai Kristianas pasilenkia ir
nosimi brūkšteli man per nosį. Prisimerkiu
mėgaudamasi netikėtu ir švelniu jo prisilietimu.
– Ir aš, – sukužda Kristianas man prie pat
odos ir aš, išgirdusi jo žodžius, atsimerkiu.
Jis atsitiesia ir dar kartą įdėmiai pažvelgia
man į akis.
– Rodos, Kristianai, numanau, apie ką nori
šnekėtis, – pašaipiai sakau, o jis prisimerkia
slėpdamas akyse blykstelėjusį linksmumą.
Ar mudviejų laukia vaidas? Dėl viso pikto
žingteliu atgal. Privalau fiziškai atitolti nuo
Kristiano – nuo jo kvapo, nuo jo žvilgsnio ir
nuo dėmesį traukiančio kūno su tais
 621/1506

gundančiais džinsais. Kai pasitraukiu, jis

suraukia kaktą.
– Kodėl iš Niujorko išskridai namo? – tyliai
klausiu.
Tai pirmiausia ir išsiaiškinkime.
– Žinai kodėl, – sako Kristianas ir jo balse
išgirstu įspėjimą.
– Todėl, kad su Keite nuėjome į barą?
– Todėl, kad nesilaikei duoto žodžio, pa-
sipriešinai man ir be reikalo rizikavai.
– Nesilaikiau duoto žodžio? Štai kaip tau
atrodo?! – susijaudinusi aikteliu nekreipdama
dėmesio į tolesnę Kristiano sakinio dalį.
– Taip.
Po perkūnais. Kaip jis viską perdeda!
Jaučiu, kad tuoj užversiu akis į lubas, bet Kris-
tianas griežtai dėbteli į mane, tad susilaikau.
– Kristianai, aš apsigalvojau, –
neskubėdama, kantriai paaiškinu jam tarsi
 622/1506

vaikui. – Esu moteris. O mes, moterys, tuo

garsėjame. Mes dažnai apsigalvojame.
Jis žiūri į mane mirksėdamas, lyg nesupra-
sdamas, ką sakau.
– Jei man būtų bent dingtelėjusi mintis, kad
dėl to gali nutraukti verslo kelionę… – pritrūk-
stu žodžių.
Susigriebiu nežinanti, ką pridurti. Staiga vėl
prisimenu ginčą dėl santuokos įžadų. Niekada
nežadėjau tau paklusti, Kristianai. Bet prikandu
liežuvį, nes giliai širdyje džiaugiuosi, kad jis
grįžo. Nors Kristianas ir įsiutęs, džiaugiuosi,
kad jis sveikas ir gyvas, kad stovi čia piktas ir
degina mane rūsčiu žvilgsniu.
– Apsigalvojai?..
Jis negali nuslėpti nei paniekos, nei
nuostabos dėl to, ką jam sakau.
– Taip.
– O paskambinti man nesusiprotėjai? – Ne-
patikliai ir rūsčiai dėbtelėjęs į mane, jis kalba
 623/1506

toliau: – Negana to, susilpninai apartamentuose

budinčių apsaugininkų pajėgas ir sukėlei pavojų
Rajanui.
Ak… Apie tai nepagalvojau.
– Man derėjo paskambinti, bet nenorėjau
tavęs jaudinti. Jei būčiau paskambinusi,
neabejoju, kad būtum man uždraudęs eiti į barą,
o aš buvau labai pasiilgusi Keitės… Norėjau su
ja susitikti. Be to, kai Džekas įsibrovė, manęs
apartamentuose nebuvo. O Rajanas tyčia jį
įsileido.
Kaip painu… Jei Rajanas nebūtų taip pasiel-
gęs, Džekas ir šiandien tebebūtų laisvas.
Kristiano akys ryškiai blyksteli, paskui
užsimerkia, o veidas suakmenėja tarsi
sukaustytas kančios. Ak… Jis papurto galvą ir,
man nespėjus nė mirktelėti, apkabina ir stipriai
priglaudžia.
 624/1506

– Ak, Ana… – jis atsidūsta ir suspaudžia

taip, kad vos galiu kvėpuoti. – Jei tau būtų kas
nors atsitikę… – vos girdimai sukužda.
– Neatsitiko, – šiaip taip ištariu.
– Bet galėjo atsitikti. Šiandien, galvodamas,
kas galėjo nutikti, neradau sau vietos. Siaubin-
gai pykau, Ana. Pykau ant tavęs. Ant savęs.
Ant visų. Nepamenu, kada buvau toks piktas,
nebent… – jis vėl nutyla.
– Kada? – paraginu jį kalbėti.
– Tada, kai įžengiau į senąjį tavo butą. Kai
jame buvo Leila.
Ak… Nenoriu apie tai galvoti.
– Šiandien rytą buvai toks nedraugiškas, –
sumurmu.
Tariant paskutinį žodį man užlūžta balsas,
mat prisimenu dušo kabinoje apėmusį siaubingą
jausmą, kad Kristianas mane atstūmė. Jo
rankos, paleidusios mane iš glėbio, pakyla prie
 625/1506

sprando ir aš giliai įkvepiu. Kristianas atlošia

man galvą.
– Neišmanau, kaip tą pyktį įveikti. Nem-
anau, kad trokštu tave nuskriausti, – plačiai at-
simerkęs ir budriai žvelgdamas sako jis. – Šian-
dien rytą norėjau tave nubausti – griežtai…
tik… – jis nutyla. Manau, pritrūkęs žodžių arba
nedrįsdamas jų ištarti.
– …tik baiminaisi, kad manęs nesužeistum?
– paslaugiai pabaigiu Kristiano mintį, nė
akimirkos nepatikėjusi, kad jis galėtų mane iš
tikrųjų sumušti, bet taip pat jausdama
palengvėjimą. Nedidelė ištvirkusi mano as-
menybės dalis bijojo, kad Kristianas neįvykdė
bausmės, nes manęs jau negeidžia.
– Nepasitikėjau savimi, – tyliai sako jis.
– Kristianai, žinau, kad niekada manęs ne-
sužeisi. Juolab fiziškai, – delnais suspaudžiu
jam skruostus.
– Šit kaip? – nepatikliai klausia jis.
 626/1506

– Taip, žinau. Taip pat žinojau, jog tai, ką

sakei, tebuvo tušti ir paiki grasinimai. Žinau,
kad neketini išvanoti man kailio taip, kad
neatsikelčiau.
– Bet norėjau.
– Ne, netiesa. Tau tik taip pasirodė.
– Abejoju – sumurma jis.
– Pagalvok apie tai, – paraginu Kristianą,
vėl rankomis apsivydama jam juosmenį ir
nosimi švelniai braukydama per krūtinę,
aptemptą juodais sportiniais marškinėliais. –
Prisimink, kaip jauteisi, kai buvau išėjusi. Gana
dažnai kartodavai, kaip buvo sunku, kai tave
palikau. Kaip pasikeitė tavo požiūris į pasaulį ir
į mane. Žinau, ko dėl manęs atsisakei. Ir dar
prisimink, kaip jauteisi per mūsų medaus
mėnesį matydamas antrankių žymes ant mano
riešų ir kulkšnių.
Kristianas sustingsta apmąstydamas mano
žodžius. Apkabinu jį stipriau, priglaudžiu
 627/1506

delnus prie nugaros ir po marškinėliais užči-

uopiu gerai ištreniruotus ir įtemptus raumenis.
Palengva Kristianas atsipalaiduoja, įtampa jo
kūne po truputį slūgsta.
Ar tai nedavė jam ramybės? Kad galėtų
mane rimtai sužeisti? Kodėl pasitikiu Kristianu
labiau nei jis pats savimi? Nesuprantu… Juk
mudu, be jokios abejonės, nuėjome ilgą kelią.
Paprastai jis stiprus, viską valdo, bet praradęs
kontrolę tampa visiškai bejėgis. Ak, Penkias-
dešimt, Penkiasdešimt, Penkiasdešimt, aš at-
siprašau. Kristianas pabučiuoja man į plaukus,
pakėlusi galvą pažvelgiu jam į veidą, jo lūpos
susiieško manąsias ir ima tirti, imti, duoti,
maldauti – tik neišmanau ko. Nieko daugiau
netrokštu, tik justi tų lūpų prisilietimą, ir ais-
tringai atsakau į Kristiano bučinį.
– Tu manimi taip besąlygiškai tiki, –
pagaliau atšlijęs sušnabžda jis.
– Taip.
 628/1506

Įdėmiai žvelgdamas į akis, krumpliais ir

nykščio galu jis švelniai paglosto man veidą.
Pyktis išgaravo. Kad ir kur buvo nuklydęs,
mano Penkiasdešimt grįžo. Gera jį matyti.
Pakeliu akis ir droviai šypteliu.
– Be to, – sušnabždu, – tau nereikia tvarkyti
popierių.
Kristianas išsižioja – ir nustebęs, ir pralinks-
mėjęs, – o tada vėl priglaudžia mane prie
krūtinės.
– Tiesą sakai. Tvarkyti popierių man
nereikia, – ir nusijuokia.
Taip ir stovime vidury didžiosios svetainės
susikibę, tiesiog spausdami vienas kitą glėbyje.
– Eime į lovą, – po nežinia kiek laiko
šnipšteli Kristianas.
Dieve…
– Kristianai, mums reikia pasišnekėti.
– Vėliau, – nekantriai sako jis.
 629/1506

– Kristianai, prašau… Pasikalbėk su

manimi.
Jis sunkiai atsidūsta.
– Apie ką?
– Pats žinai. Apie tai, kad nieko man
nepasakoji.
– Noriu tave apsaugoti.
– Aš ne vaikas.
– Puikiai tai suprantu, ponia Grėj.
Kristiano rankos nuslysta mano kūnu, delnai
spusteli man sėdmenis. Tada stumteli dubenį į
priekį ir prispaudžia prie manęs pabudusią savo
varpą.
– Kristianai! – perveriu jį rūsčiu žvilgsniu. –
Kalbėk su manimi.
Vėl suirzęs, jis sunkiai atsidūsta.
– Ką nori sužinoti? – paleisdamas mane
nuolaidžiai klausia.
Man tai visai nepatinka – nenorėjau, kad
mane paleistum… Paėmęs mane už rankos, jis
 630/1506

pasilenkia ir pakelia nuo grindų išspausdintą

elektroninį laišką.
– Daugybę dalykų, – sumurmu ir leidžiuosi
nuvedama Kristiano prie sofos.
– Sėskis, – liepia jis.
„Kai kas niekad nesikeičia“, – pagalvoju
darydama, kas liepta. Kristianas įsitaiso šalia,
palinksta į priekį ir rankomis pasiremia galvą.
Ak, ne… Ar ši užduotis Kristianui per sunki?
Paskui jis vėl atsitiesia, abiem rankomis pers-
ibraukia per plaukus, o tada atsisuka į mane – ir
susitaikęs su likimu, ir tarsi dar kažko
vildamasis.
– Klausk, – tarsteli.
Ak… Tikslą pasiekiau lengviau, nei
tikėjausi.
– Kam tavo šeimos nariams reikalinga papil-
doma apsauga?
– Haidas jiems kėlė grėsmę.
– Iš kur žinai?
 631/1506

– Iš duomenų jo kompiuteryje. Jis buvo

prikaupęs asmeninės informacijos apie mane ir
visus kitus mano šeimos narius. Ypač apie
Kariką.
– Apie Kariką? Kodėl būtent apie jį?
– Kol kas nežinau. Eime į lovą.
– Kristianai, pasakyk!
– Ką turėčiau pasakyti?
– Tu toks… suirzęs.
– Tu taip pat.
Jis piktai dėbteli į mane.
– Iš pradžių, vos tik išsiaiškinęs, kad tame
kompiuteryje yra duomenų apie tavo šeimos
narius, apsaugos nesustiprinai. Todėl ir klausiu:
kas atsitiko? Kodėl dabar sustiprinai apsaugą?
Kristianas prisimerkęs pažvelgia į mane.
– Nenumaniau, kad Haidas ketina sudeginti
mano pastatą ar… – jis kiek patyli. – Manėme,
kad tai tik persekiojimo manijos apimto vyruko
kliedesiai, – Kristianas gūžteli. – Supranti, kai
 632/1506

esi visuomenėje žinomas asmuo, žmonės tavimi

domisi. Haido surinkta medžiaga buvo gana
padrika: žinių pranešimai apie mane dar iš tų
laikų, kai studijavau Harvarde: apie irklavimo
varžybas, apie mano karjerą. Straipsniai apie
Kariką, kuriuose aprašoma jo profesinė karjera,
medžiaga apie mano mamos darbą, iš dalies ir
apie Elioto ir Mijos veiklą.
Kaip keista.
– Tu pasakei „ar“, – neatlyžtu.
– Ar?
– Pasakei: „…kad jis ketina sudeginti mano
pastatą ar…“ Lyg būtum norėjęs dar kažką
pridurti.
– Gal nori valgyti?
Ką?! Susiraukusi žvilgteliu į Kristianą ir
man sugurgia pilvas.
– Ar šiandien ko nors valgei? – jau griežčiau
pasiteirauja jis, verdamas mane lediniu
žvilgsniu.
 633/1506

Nuraudę skruostai mane išduoda.

– Taip ir maniau, – pro sukąstus dantis
iškošia Kristianas. – Juk žinai, kaip jaučiuosi,
kai nieko nevalgai. Eikš, – pakviečia. Atsistojęs
ištiesia man ranką. – Leisk tave pamaitinti, –
Kristianas vėl krusteli ir… šį kartą jo balse
girdėti kūniškų malonumų žadanti aistros
gaidelė.
– Pamaitinti? – sušnabždu ir man nutirpsta
visas kūnas žemiau bambos.
Velnias. Tai jau įprastas staigus manevras,
nukreipiantis dėmesį nuo to, apie ką šnekė-
jomės. Ar jau viskas? Ar kol kas daugiau nieko
iš Kristiano neišpešiu? Nusivedęs mane į sve-
tainę, Kristianas čiumpa baro kėdę ir nunešęs
pastato kitoje virtuvės salelės pusėje.
– Sėsk, – liepia.
– Kur ponia Džouns? – klausiu įsitaisiusi ant
aukštos kėdės ir bene pirmą kartą pasigedusi
ponios Džouns virtuvėje.
 634/1506

– Daviau jai su Teiloru laisvą naktį.

Ak…
– Kodėl?
Kristianas pažvelgia į mane vėl pasipūtęs ir
pralinksmėjęs.
– Nes galiu sau tai leisti.
– Vadinasi, ketini ruošti valgį pats? –
klausiu mėgindama nuslėpti nepasitikėjimą, bet
nenuslepiu.
– Ak, galėtumėte ir labiau pasikliauti mano
gebėjimais, ponia Grėj. Užsimerkite.
Čia tai bent! Maniau, mudviejų laukia žūt-
būtinė kova, o pasirodo, kad virtuvėje…
žaidžiame.
– Užsimerk, – įsakmiai pakartoja Kristianas.
Užverčiu akis į lubas, o tada užsimerkiu.
– Hm… Nelabai gerai… – burbteli jis.
Pramerkusi vieną akį matau, kaip Kristianas
iš užpakalinės džinsų kišenės išsitraukia tamsiai
violetinę šilkinę skarelę. Puikiai derančią prie
 635/1506

mano suknelės. Nustebusi žvilgteliu į jį. Kada

spėjo ją paimti?
– Užsimerk, – vėl liepia Kristianas. – Ir
slapta nežvilgčiok.
– Nori užrišti akis? – priblokšta sušnabždu.
Man staiga užgniaužia kvapą.
– Taip.
– Kristianai…
Jis tildydamas mane priglaudžia pirštą prie
lūpų.
Noriu kalbėtis.
– Pasišnekėsime vėliau. Dabar noriu, kad
pavalgytum. Sakei, kad esi alkana.
Jis švelniai pabučiuoja mane į lūpas. Šilkinė
skarelė švelniai priglunda prie blakstienų, o jos
galus Kristianas tvirtai suriša ant pakaušio.
– Ką nors matai? – klausia.
– Ne, – sumurmu įsivaizduodama, kad
vartau akis.
Jis tyliai nusijuokia.
 636/1506

– Gerai žinau, kada vartai akis. O tu žinai,

kaip tuomet jaučiuosi.
Susiraukiu.
– Ar galėtume šią procedūrą kuo greičiau
baigti? – piktai klausiu.
– Koks nekantrumas, ponia Grėj. Taip
trokštate šnekėtis… – žaismingai atsako jis.
– Taip!
– Pirma turiu tave pamaitinti, – pareiškia
Kristianas lūpomis švelniai brūkštelėdamas
man per smilkinį ir akimirksniu nuramindamas.
Na, gerai… Tegul bus, kaip tu nori. Susi-
taikiusi su likimu, klausausi, kaip jis vaikšto po
virtuvę. Virsteli šaldytuvo durelės ir man už
nugaros Kristianas padeda kelis indus ant vir-
tuvės spintelės. Tada nutapsi prie mikrobangų
krosnelės, kažką į ją įdeda ir įjungia. Mane
apima smalsumas. Išgirstu leidžiantis skrudin-
tuvo groteles, paskui trakšteli ir ima ciksėti
laikmatis. Hm… Kas čia bus? Skrebutis?
 637/1506

– Taip. Labai norėčiau pasikalbėti, – sakau,

bet jau šiek tiek išsiblaškiusi.
Virtuvėje pasklinda egzotiški, malonūs
kvapai ir aš, sėdėdama ant baro kėdės,
pasimuistau.
– Nejudėk, Anastazija, – sako Kristianas,
vėl priėjęs prie manęs. – Elkis gražiai, – pašn-
ibždomis priduria.
Dieve…
– Ir nekramtyk lūpos.
Jis atsargiai trūkteli man apatinę lūpą, išlais-
vina ją, o aš nesusilaikiusi nusišypsau.
Išgirstu traukiamo butelio kamščio
pokštelėjimą ir ausį glostantį į taurę pilamo
vyno kliuksėjimą. Įsiviešpatauja tyla, bet net-
rukus ją nutraukia tylus trakštelėjimas ir švel-
nus įjungtų stereogarsiakalbių šnypštimas.
Netikėtai garsiu gitaros akordu prasideda man
nežinoma daina. Kristianas sumažina garsą, kad
 638/1506

ji tebūtų garsinis fonas. Sodriu, žemu ir gun-

domu balsu uždainuoja vyras.
– Manau, pirmiausia reikėtų išgerti, – sušn-
abžda Kristianas, atitraukdamas mano dėmesį
nuo dainos. – Atlošk galvą. – Atlošiu. –
Daugiau, – paragina jis.
Paklūstu ir jo lūpos prisiliečia prie manųjų.
Man į burną ima tekėti vėsus ir gaivus vynas.
Nevalingai pradedu ryti. Viešpatie… Mane
užplūsta visai neseni prisiminimai: guliu savo
lovoje, Vankuveryje, dar neatsiėmusi uni-
versiteto diplomo, su įpykusiu ir mane surišusiu
Kristianu, kuriam nepatiko mano elektroninis
laiškas. Hm… ar kas nors pasikeitė? Beveik ne.
Tik dabar jau atpažįstu vyną – tai Kristiano
mėgstamas „Sancerre“.
– Mmm… – patenkinta sumurmu.
– Patiko vynas? – sušnabžda jis, alsuodamas
šiltu oru man į skruostą.
 639/1506

Mane persmelkia jo artumas, jo gyvybingu-

mas, jo kūno skleidžiamas karštis, nors jis
manęs nė nepalietė.
– Taip, – sušnabždu.
– Gal dar?
– Būdama su tavimi, visada noriu dar.
Galima sakyti, išgirstu jį plačiai nusišypsant.
Atsakau tuo pačiu.
– Ponia Grėj, ar tik negundote manęs?
– Gundau.
Kristianas pakelia taurę ketindamas dar sug-
irdyti man vyno ir į ją dzingteli jo vestuvinis
žiedas. Dabar šis garsas pašėlusiai vilioja. Šį
kartą Kristianas atlošia man galvą, kiek tik gali,
ir atsargiai suima ją rankomis. Vėl pabučiuoja
mane ir aš godžiai nuryju jo duodamą vyną.
Nusišypsojęs jis pamalonina mane antru
bučiniu.
– Alkana?
– Manau, tai jau išsiaiškinome, pone Grėjau.
 640/1506

Trubadūras iš „iPod“ grotuvo dainuoja apie

nuodėmingus žaidimus. Hm… kokia taikli
užuomina.
Dzingteli mikrobangų krosnelė ir Kristianas
mane paleidžia. Vėl atsisėdu tiesiai. Maisto aro-
matas dangiškas: kvepia česnakais, mėtomis, it-
ališkais čiobreliais, rozmarinais ir, man rodos,
ėriena. Atidarius mikrobangų krosnelės dureles
apetitą žadinantis kvapas sustiprėja.
– Mėšlas! Po velnių! – nusikeikia Kristianas
ir išgirstu tarkštelint ant virtuvės spintelės
dedamą indą.
Ak, Penkiasdešimt!
– Ar tau nieko nenutiko?
– Nieko! – suirzęs piktai atšauna Kristianas.
Po akimirkos jis jau vėl stovi prie manęs. – Tik
nusideginau. Štai, – ir įkiša smilių man į burną.
– Gal galėtum pagydyti?
– Ak, – suspaudusi jo ranką, atsargiai
ištraukiu iš burnos pirštą. – Nieko, nieko
 641/1506

baisaus, – imu raminti Kristianą, pasilenkusi

papučiu, pavėsinu pirštą, paskui du kartus švel-
niai pabučiuoju.
Kristianas garsiai įkvepia ir nuo to garso
pajuntu kažin ką besitvenkiant tarpkojyje. Kris-
tiano skonis nuostabus kaip visada, aš perprantu
jo žaidimą: tai lėtas žmonos gundymas.
Maniau, jis baisiai pyksta, o dabar… Šį vyrą,
mano sutuoktinį, taip sunku suprasti. Bet kaip
tik toks jis man ir patinka. Žaismingas. Są-
mojingas. Ir velnioniškai gundantis. Jis atsakė į
kelis mano klausimus, tačiau aš godi. Noriu
sužinoti daugiau, bet taip pat noriu pažaisti. Po
šiandieninio nerimo ir įtampos, po vakarykštės
nakties košmaro su Džeku tai būtų maloni
pramoga.
– Apie ką galvoji? – traukdamas iš burnos
pirštą sumurma Kristianas ir akimirksniu sust-
ingdo visas mano mintis.
– Apie tai, koks tu paslaptingas.
 642/1506

Man už nugaros stovintis Kristianas

įsitempia.
– Penkiasdešimt Atspalvių, mažyte, –
pagaliau sako jis ir švelniai pabučiuoja man į
lūpų kamputį.
– Mano Penkiasdešimt Atspalvių, – sušn-
abždu. Ir, sučiupusi už marškinėlių, vėl jį
prisitraukiu.
– Oi, ne, nelieskite manęs, ponia Grėj. Ne-
lieskite… bent kol kas.
Kristianas atplėšia mano ranką sau nuo
marškinėlių ir paeiliui pabučiuoja visus pirštus.
– Atsisėsk tiesiai, – liepia.
Susiraukiu.
– Jei raukysiesi, iškaršiu užpakalį. Dabar
plačiai išsižiok.
Ak, koks mėšlas… Išsižioju ir jis, pakabinęs
šakute, įdeda man į burną kąsnelį aromatingos,
karštos ėrienos su vėsiu, mėtomis pagardintu
jogurto padažu. Hm… Imu kramtyti.
 643/1506

– Skanu?
– Taip.
Kristianas patenkintas suniurna ir aš supra-
ntu, kad jis taip pat valgo ir mėgaujasi.
– Nori dar?
Linkteliu. Pakabinęs šakute, jis vėl įdeda
man į burną ėrienos ir aš greitai ją sukramtau.
Padėjęs šakutę, jis kažko atlaužia… rodos,
duonos.
– Išsižiok, – vėl nuskamba įsakymas.
Šį kartą burnoje atsiduria gabalėlis pitos su
graikišku užtepu humusu. Suprantu, kad ponia
Džouns, o gal pats Kristianas buvo užsukęs į
panašiais skanumynais prekiaujančią krau-
tuvėlę, kuri įsikūrusi vos už poros gatvių nuo
Eskalos ir kurią atsitiktinai aptikau maždaug
prieš penkias savaites. Patenkinta imu kramtyti.
Žaismingai nusiteikęs Kristianas tik didina man
apetitą.
– Nori dar? – klausia jis.
 644/1506

Linkteliu.
– Noriu dar. Noriu visko. Mirštu iš bado.
Išgirstu, kaip Kristianas iš malonumo
nusišypso. Jis maitina mane lėtai ir kantriai,
kartais pabučiuodamas į lūpų kamputį ir nu-
laižydamas prikibusį trupinėlį ar nubraukdamas
jį pirštais. Kas kelios minutės pasiūlo gurkšnelį
vyno ir įpila jo man į burną taip, kaip tik jis vi-
enas moka.
– Plačiai išsižiok ir kąsk, – sumurma jis.
Darau kaip liepiama. Mmm… tai vienas iš
mano mėgstamiausių valgių – įdaryti vynuogių
lapai. Tie lapai skanūs net šalti, nors man jie
skaniausi pašildyti, tik nenoriu rizikuoti, kad
Kristianas vėl nesuliepsnotų pykčiu. Jis
neskubėdamas sumaitina man visą lapą, jį
suvalgiusi švariai nulaižau jam pirštus.
– Nori dar? – tyliai teiraujasi jis kimiu balsu.
Papurtau galvą. Aš soti.
 645/1506

– Gerai, – šnipšteli jis, prikišęs lūpas man

prie ausies, – nes atėjo laikas ragauti mano
mėgstamiausio patiekalo. Tavęs.
Kristianas taip staiga čiumpa mane į glėbį,
kad iš netikėtumo klykteliu.
– Ar galiu nusiimti akių raištį?
– Ne.
Vos nesusiraukiu, bet, prisiminusi jo grasin-
imą, susilaikau.
– Į žaidimų kambarį, – sumurma jis.
Oi, nežinau, ar tai gera mintis…
– Pasiruošusi priimti iššūkį? – klausia
Kristianas.
Kadangi jis ištaria žodį „iššūkis“, negaliu at-
sakyti neigiamai.
– Nekantriai laukiu, – sumurmu jusdama,
kaip gyslomis plūsteli geismas ir dar kai kas, ko
nenoriu įvardyti.
Paėmęs ant rankų, Kristianas išneša mane
pro duris ir užlipa laiptais į antrą aukštą.
 646/1506

– Man rodos, sulysai, – nepatenkintas

sumurma jis.
Šit kaip? Puiku. Pamenu Kristiano pastabą,
pasakytą mudviem grįžus po medaus mėnesio,
ir kokia ji man buvo skaudi. Viešpatie, ar tai
tikrai nutiko vos prieš savaitę?
Sustojęs prie žaidimų kambario, Kristianas
paleidžia mane tiek, kad nuslystu žemyn ir at-
sistoju ant grindų, bet tebelaiko ranka apsivijęs
juosmenį. Ir vikriai atrakina duris.
Čia visada kvepia nublizginta mediena ir cit-
rinomis. Tiesą sakant, pastaruoju metu šis aro-
matas mane ramina. Kristianas paleidžia mane
ir pasuka taip, kad stovėčiau nugara į jį. Tada
nuriša skarelę ir aš, nespėjusi priprasti kad ir
prie gana blausios šviesos, kelis kartus sumirk-
siu. Jis atsargiai ištraukia smeigtukus iš kuodo
ir mano kasa nukrinta žemyn. Sučiupęs ją, Kris-
tianas atsargiai trūkteli, kad atatupsta
žingtelėčiau arčiau jo.
 647/1506

– Kai ką sugalvojau, – pakužda jis į ausį ir

man per nugarą nubėga malonus šiurpuliukas.
– Taip ir maniau, – sakau.
Jis pabučiuoja man į paausį.
– O kaipgi, ponia Grėj, sumanymų man net-
rūksta, – tyliai, tarsi hipnotizuodamas patikina
Kristianas. Patraukęs kasą į šalį ir ją įtempęs,
jis bučiniais apiberia man sprandą, paskui, ne-
siliaudamas bučiuoti, leidžiasi prie kaklo
duobutės. – Pirmiausia turime jus visiškai
nurengti.
Jo balsas žemas ir kimus, jo aidas nuvilnija
man per visą kūną. Kad ir ką jis sumanė,
trokštu to. Noriu sueities – tokios, kokią
mokame patirti tik mudu. Kristianas vėl atsuka
mane veidu į save. Nuduriu akis į jo džinsus, į
viršutinę vis dar atsegtą sagą, ir nesusivaldau.
Vengdama liestis prie marškinėlių, smiliumi
imu braukti liniją palei džinsų juosmens kraštą
ir juntu, kaip link papilvės besileidžianti plaukų
 648/1506

juosta kutena krumplius. Kristianas staiga

aikteli, o aš pakeliu galvą ir sutinku jo žvilgsnį.
Pasiekusi atsegtą sagą sustoju. Jo vyzdžiai ima
drumstis ir netrukus jau atrodo tamsiai pilki…
Dieve…
– Geriau jų nenusimauk, – sušnabždu.
– Ir neketinu, Anastazija.
Staiga Kristianas puola prie manęs, viena
ranka čiumpa už sprando, kita apglėbia
užpakalį. Prisitraukia, susiranda mano lūpas ir
ima bučiuoti taip, lyg tai būtų gyvybės ir
mirties klausimas.
Pala!
Jis ima žingsniuoti stumdamas mane atatup-
stą, – mūsų liežuviai tuo metu susipina, – ir net-
rukus nugara atsiremiu į medinį kryžių. Kristi-
anas pasilenkia prie manęs ir prisispaudžia visu
kūnu.
– Atsikratykime šitos suknelės, – sako jis,
traukdamas ją aukštyn per šlaunis, klubus,
 649/1506

pilvą… suknelės audinys maloniai lėtai slysta

oda, trumpai priglunda prie krūtų.
– Pasilenk, – liepia Kristianas.
Pasilenkiu ir jis, nutraukęs suknelę man per
galvą, švysteli ją ant grindų, o aš lieku tik su
aukštakulniais, kelnaitėmis ir liemenėle.
Sučiupęs rankas, Kristianas iškelia jas man virš
galvos, jo akys degte dega. Sumirksėjęs jis
pakreipia galvą ir aš suprantu, kad prašo mano
sutikimo. Ką jis ketina su manimi daryti? Sti-
priai sučiaupusi lūpas linkteliu ir jo veide
trumpai nušvinta susižavėjimo ir, galima sakyti,
net pasididžiavimo šypsena. Kristianas
sukausto man riešus prie strypo virš kryžiaus
pririštais odiniais antrankiais ir vėl išsitraukia
skarelę.
– Manau, pamatei pakankamai.
Jis vėl užriša man akis, sumezga skarelės
galus ant pakaušio, o aš pajuntu, kad per visą
kūną nubėga virpulys ir paaštrėja kiti pojūčiai;
 650/1506

girdžiu tylų jo kvėpavimą, nuo jaudulio

padažnėjusį savo alsavimą, ausyse mušantį
pulsą, uodžiu Kristiano aromatą, sumišusį su
citrinų ir nublizgintos medienos kvapu, – šie
pojūčiai sustiprėję, nes nieko nematau. Jis
nosimi paliečia man nosį.
– Dabar įaudrinsiu tave taip, kaip dar
niekada nebuvai įsiaudrinusi, – sušnabžda.
Taip taręs, jis stveria man už klubų, stipriai
suspaudžia, o tada jo rankos ima slinkti žemyn,
nusmaukia kelnaites ir įsmunka į tarpkojį.
Įaudrins, kaip dar niekada nebuvau įsi-
audrinusi… Tai bent…
– Kilstelėk koją – vieną, paskui kitą.
Paklūstu ir jis pirmiausia numauna man kel-
naites, tada nuauna aukštakulnius. Atsargiai
suspaudęs čiurną, švelniai trūkteli koją dešinėn.
– Žingtelėk į šalį, – sako Kristianas.
Dešinę čiurną jis surakina antrankiu ir
prisega prie kryžiaus, paskui tą patį padaro su
 651/1506

kaire. Aš bejėgė, išskėstomis rankomis ir ko-

jomis prikaustyta prie kryžiaus. Atsistojęs Kris-
tianas žingteli arčiau manęs ir vėl pajuntu jo
kūno šilumą, nors jis manęs nė nepalietė. Po
kelių akimirkų jis suspaudžia man smakrą,
atlošia galvą ir santūriai pabučiuoja.
– Manau, mums reikia muzikos ir vieno kito
žaislo. Taip sukaustyta atrodote nuostabiai,
ponia Grėj. Gali būti, kad leisiu sau ilgiau tuo
vaizdu pasigrožėti, – tyliai sako jis.
Visa įsitempiu.
Po poros minučių išgirstu tylų tapsenimą:
Kristianas prieina prie senovinės komodos ir
ištraukia vieną stalčių. Tą, kuriame laiko
išangės kaiščius? Nežinau. Jis kažką išima,
padeda ant komodos viršaus, paskui ištraukia
dar kažką. Staiga įsijungia garsiakalbiai ir po
akimirkos kambarį užplūsta tyli ir monotoniška
fortepijono melodija. Ji man girdėta – tai
Bachas, tik negaliu pasakyti, koks kūrinys.
 652/1506

Nesuprantu kodėl, bet suskambus tai muzikai

pajuntu susirūpinimą. Galbūt todėl, kad ji per-
nelyg šalta ir santūri. Susiraukiu mėgindama
suvokti, iš kur tas nerimas, bet Kristianas vis-
iškai netikėtai suspaudžia man smakrą ir švelni-
ai timpteli, kad paleisčiau prikąstą apatinę lūpą.
Šypteliu mėgindama save padrąsinti. Kodėl
man taip nejauku? Dėl tos muzikos?
Nuo smakro Kristiano ranka nuslysta per
kaklą, krūtinę ir sustoja prie krūties. Nykščiu
užkabinęs kaušelį, jis trūkteli ir išlaisvina krūtį
iš liemenėlės nelaisvės. Tada patenkintas dusli-
ai suniurna ir pabučiuoja man į kaklą. Jo lūpos
seka ką tik pirštų nužymėtu taku ir, berdamos
bučinius ir čiulpčiodamos odą, pasiekia krūtį.
Tada jo pirštai slysteli prie kitos krūties ir taip
pat išlaisvina ją iš liemenėlės. Nykščiu Kristi-
anas brūkšteli per kairės krūties spenelį ir aš
sudejuoju, o dešinį jis jau suspaudęs lūpomis,
 653/1506

švelniai timpčioja ir jaudrina tol, kol abu spene-

liai papūra ir sustandėja.
– Ai…
Bet Kristianas nesiliauja. Jaudrina juos
nepaprastai atsargiai ir lėtai, bet vis stipriau.
Tampau antrankius, bet veltui, o speneliuose
susitvenkęs stiprus malonumas nelyginant
žaibo išlydis perskrodžia visą kūną ir pasiekia
tarpkojį. Mėginu muistytis, bet vos galiu
pajudėti, todėl mano kančia dar stipresnė.
– Kristianai… – imu maldauti.
– Žinau, – burbteli jis. – Kaip tik taip ir tu
verti mane jaustis.
Ką?! Sudejuoju, o Kristianas vėl pradeda
viską nuo pradžių, vėl ima maloniai ir kankin-
amai jaudrinti krūtų spenelius, stumdamas
mane arčiau ribos.
– Prašau, – verksmingai sudejuoju.
Tyliai ir dusliai myktelėjęs, jis atsitiesia ir
palieka mane netekusią nuovokos, uždususią,
 654/1506

besimuistančią ir tampančią antrankius. Paskui

delnais perbraukia man per šonus ir viena plaš-
taka sustoja pasiekusi klubą, o kita nukeliauja
iki papilvės.
– Pažiūrėkime, kaip tau sekasi, – tyliai ir
švelniai sušnabžda jis.
Tada atsargiai priglaudžia delną ir nykščiu
brūkšteli per klitorį taip, kad aš garsiai šūkteliu.
Labai lėtai įkiša į makštį vieną, paskui du
pirštus. Sudejavusi stumteliu dubenį į priekį
nekantraudama pasitikti jo pirštus ir delną.
– Ak, Anastazija, tu jau visiškai pasiruošusi,
– sako jis.
Tada jo pirštai ima sukti manyje ratus, suka
ir suka, o nykštys masažuoja man klitorį –
aukštyn žemyn, aukštyn žemyn… Tai vienin-
telė kūno vieta, kurią Kristianas liečia, ir visa
per dieną susikaupusi įtampa bei nerimas sus-
itelkia kaip tik ten.
 655/1506

Po perkūnais… koks stiprus pojūtis… ir kaip

keista… ta muzika… imu artėti prie ribos…
Kristianas sujuda, jo pirštai ritmingai tebejuda
manyje, glosto klitorį, ir staiga išgirstu kažką
tyliai zvimbiant.
– Kas čia?! – aikteliu.
– Ššš… – nuramina mane Kristianas, jo lū-
pos susiranda mano burną ir tuoj mane nutildo.
Džiaugdamasi šiltesniu ir artimesniu mud-
viejų sąlyčiu aistringai jį pabučiuoju. Po
akimirkos Kristianas vėl atšlyja ir zvimbimas
sustiprėja.
– Tai stebuklinga lazdelė, mažyte. Ji
vibruoja.
Taip taręs, Kristianas priglaudžia lazdelę
man prie krūtinės – jausmas toks, tarsi vibruotų
didelis rutulio formos daiktas. Suvirpu, nes tas
žaislas ima slysti per odą, keliauja tarp krūtų,
prie vieno, paskui prie kito spenelio, ir mane
apima nenusakomas pojūtis, visas kūnas
 656/1506

dilgčioja, o nuo tų viražų papilvėje pradeda

tvenktis tamsus, nevaldomas geismas.
– Ai… – sudejuoju, Kristiano pirštams rit-
mingai tebejudant manyje.
Aš jau arti… tas jaudrinimas… Atlošiu
galvą, vėl garsiai sudejuoju ir Kristiano pirštai
sustingsta. Nuslūgsta ir mane užplūdę pojūčiai.
– Ne! Kristianai… – maldauju mėgindama
stumti dubenį į priekį, trokšdama trinties.
– Nejudėk, mažyte, – sako Kristianas ir
nenumaldomai artėjęs orgazmas ima tolti.
Jis vėl pasilenkia ir pabučiuoja mane.
– Nervina, tiesa? – sumurma.
Ak, ne! Staiga suprantu, koks čia žaidimas.
– Kristianai, prašau…
– Ššš… – nutildo jis mane ir dar kartą
pabučiuoja.
Ir vėl ima darbuotis: lazdele, pirštais,
nykščiu, vėl lėtai ir negailestingai mane kank-
ina. Paskui truputį sujuda ir mudviejų kūnai
 657/1506

trumpai susiliečia. Jis vis dar apsirengęs, švel-

nus džinsinis audinys brūkšteli man per šlaunį,
o pritvinkusi varpa – per klubą. Kristianas taip
kankinamai arti… Jis vėl leidžia priartėti prie
ribos, o kai mane įkaitina nenumaldomas geis-
mas, sustoja.
– Ne! – garsiai, verksmingai šūkteliu.
Kristianas apiberia man petį švelniais, bet
aistringais bučiniais, ištraukia iš makšties
pirštus ir ima braukti lazdele žemyn. Ji vi-
bruodama slysta per pilvą, papilvę, lytį ir
pasiekia klitorį. Velnias, koks stiprus pojūtis…
– Ai! – rikteliu, iš visų jėgų traukydama
antrankius.
Mano kūnas taip įaudrintas, kad jaučiu tuoj
sprogsianti, bet paskutinę akimirką Kristianas
vėl stabteli.
– Kristianai! – šūkteliu.
 658/1506

– Nervina, ar ne? – prikišęs lūpas man prie

kaklo sumurma. – Kaip ir tu. Žadi man viena, o
paskui… – jis nutyla nebaigęs sakinio.
– Kristianai, prašau! – imu maldauti.
Jis dar kelis kartus prispaudžia prie klitorio
lazdelę ir patraukia ją tik paskutinę akimirką,
man visiškai priartėjus prie ribos. Ak!
– Kaskart, kai stabteliu ir vėl pradedu, pojūt-
is vis stipresnis. Tiesa?
– Prašau… – verksmingai dejuoju.
Aš tokia įsitempusi, kad kūnas šaukte šauki-
asi palengvėjimo.
Zirzimas nutyla ir Kristianas mane pabuči-
uoja. Nosimi perbraukia man per nosį.
– Tu labiausiai erzinanti moteris iš visų
mano pažįstamų.
Ne, ne, ne.
– Kristianai, niekada nežadėjau tau paklusti.
Prašau, maldauju…
 659/1506

Staiga jis sujuda, čiumpa mane už sėdmenų,

stumteli į priekį dubenį ir stipriai – net aikteliu!
– priglunda prie manęs: jo tarpkojis trinasi į
manąjį, jo džinsų sagos, kone trūkdamos nuo
išpampusios varpos, įsispaudžia man į odą. Kil-
stelėjęs vieną ranką, Kristianas nutraukia man
akių raištį, suima smakrą ir aš, markstydamasi
nuo šviesos, atremiu liepsningą jo žvilgsnį.
– Tu mane iš proto varai, – šnabžda jis,
dubeniu priremdamas mane kartą, du, tris – tol,
kol mano kūnas ima kibirkščiuoti ir, rodos, tuoj
užsidegs. Tada vėl mane atstumia.
O aš jo beprotiškai geidžiu. Man jo taip
reikia… Užsimerkiu ir pakuždomis imu mel-
stis. Nieko negaliu padaryti – jaučiuosi
baudžiama. Aš bejėgė, o jis man negailestingas.
Akyse ima tvenktis ašaros. Nusisuku nuo Kris-
tiano. Tai jau ne meilė. Tai – kerštas.
– Raudona, – proverksmiais ištariu. – Raud-
ona. Raudona.
 660/1506

Man skruostais ritasi ašaros.

Kristianas sustingsta.
– Ne! – priblokštas tyliai šūkteli. – Dieve
mano, ne!
Apglėbęs per juosmenį, jis paskubomis
nusega odinius antrankius nuo riešų, tada pasi-
lenkia atrišti kojų, o aš, susiėmusi už galvos,
pravirkstu.
– Ne, ne, ne. Ana, prašau… Ne…
Paėmęs mane ant rankų, Kristianas prieina
prie lovos, klesteli ant jos ir, pasisodinęs mane,
graudžiai kūkčiojančią, ant kelių, švelniai apka-
bina. Aš perdegusi… Mano kūnas įsitempęs,
pasiekęs galimybių ribą, galvoje – nė vienos
minties, o jausmai visiškai pakrikę. Kristianas
ištiesia ranką už nugaros, nuo lovos su
baldakimu nutraukia atlasinę antklodę ir apsi-
aučia mane. Vėsios antklodės prisilietimas prie
įjautrintos odos keistas ir nemalonus. Kristianas
 661/1506

apkabina mane, priglaudžia ir ima švelniai

supti.
– Atleisk man. Atleisk, – susijaudinęs
murma. Kelis kartus pabučiuoja man į plaukus.
– Ana, maldauju, atleisk man.
Įsikniaubusi jam į kaklą tebeverkiu ir tos
ašaros teikia man palengvėjimą. Per pastarąsias
dienas tiek daug visko nutiko: gaisras server-
inėje, gaudynės automobiliais, ne mano pačios
planuojama karjera, susitikimas su pasileidusia
architekte ir ginkluotu pamišėliu mūsų aparta-
mentuose, ginčai, Kristiano pyktis ir… jo keli-
onė į Niujorką. Man nepatinka, kai jis išvaži-
uoja. Antklodės kampu nusišluostau nosį ir,
palengva vėl imdama suvokti, kas aplink mane
vyksta, atkreipiu dėmesį, kad kambaryje te-
beskamba santūri Bacho muzika.
– Prašau, išjunk grotuvą, – pasakau ir
šniurkšteliu.
– Gerai, žinoma.
 662/1506

Nepaleisdamas manęs Kristianas pasilenkia

ir iš užpakalinės džinsų kišenės išsitraukia pul-
telį. Spusteli mygtuką, fortepijono muzika
nutyla ir dabar girdėti tik garsus, trūkčiojantis
mano alsavimas.
– Taip geriau? – klausia jis.
Linkteliu jausdama, kad graudulys palengva
traukiasi. Kristianas nykščiu atsargiai nubraukia
man ašaras.
– Rodos, nesi didelė Bacho „Goldbergo
variacijų“ gerbėja?
– Ko jau ko, bet tik ne „Goldbergo
variacijų“.
Kristianas atidžiai žvelgia į mane ir, nors
mėgina nuslėpti, iš akių matau, kad jam gėda.
– Atleisk, – dar kartą atsiprašo jis.
– Kodėl taip elgeisi? – vos girdimai klausiu
mėgindama surikiuoti pakrikusias mintis ir
susigaudyti, ką jaučiu.
 663/1506

Bet jis tik liūdnai palinguoja galvą ir

užsimerkia.
– Tiesiog užsimiršau, – sako, bet man tokio
pasiaiškinimo nepakanka.
Susiraukusi žvilgteliu į Kristianą ir jis
atsidūsta.
– Ana, kliudymas patirti orgazmą yra įpras-
tas baudžiamasis… Tu niekada… – Kristianas
nutyla nebaigęs sakinio.
Sėdėdama jam ant kelių sujudu ir jis
susiraukia.
Oi… Nuraustu.
– Atsiprašau, – paskubomis burbteliu.
Jis užverčia akis į lubas, paskui staiga
lošteli, nepaleisdamas manęs virsta aukštiel-
ninkas ir po akimirkos mudu jau gulime ant
lovos, tik aš – vis dar jo glėbyje. Liemenėlė
nepatogiai pasislinkusi, tad ją pasitaisau.
– Gal padėti? – tyliai klausia Kristianas.
 664/1506

Papurtau galvą. Nenoriu, kad jis liestų krūt-

is. Kristianas truputį pasislenka, kad galėtų
pažiūrėti į mane, paskui nedrąsiai kilsteli ranką
ir pirštais švelniai perbraukia per skruostą. Vėl
susigraudinu. Kaip jis gali vieną akimirką būti
toks beširdis, o kitą – toks švelnus?
– Maldauju, neverk, – sušnabžda jis.
Šis vyras mane ir svaigina, ir trikdo. Pyktis
mano krūtinėje išgaravo tuomet, kai jo vietą
užėmė geismas… Dabar jaučiuosi lyg apk-
vaišusi. Noriu atsigulti, susiriesti ir atsiriboti
nuo viso pasaulio. Kelis kartus sumirksiu, kad
nepravirkčiau, ir pažvelgiu į rūpesčio kupinas
jo akis. Tebežiūrėdama į Kristianą,
trūkčiojamai įkvepiu. Ką gi man reikės daryti
su šiuo kontrolės manijos apsėstu vyru? Išmokti
gyventi kontroliuojamai? Na jau ne…
– Ką norėjai pasakyti? Ko „aš niekada“? –
klausiu.
 665/1506

– Tu niekada nedarai, kas liepta. Tu apsigal-

vojai. Nepranešei man, kur esi. Ana, buvau Ni-
ujorke – bejėgis ir įniršęs. Jei būčiau buvęs Si-
atle, būčiau iš karto parsivežęs tave namo.
– Vadinasi, dabar mane baudei?
Kristianas stipriai sučiaupia lūpas ir
užsimerkia. Jam nereikia nieko sakyti – ir taip
žinau, kad toks ir buvo jo tikslas.
– Turi liautis, – sumurmu.
Jis suraukia kaktą.
– Kai mane baudi, pirmiausia pats jautiesi
kaip mėšlo krūva.
Jis prunkšteli.
– Tai tiesa. Nemėgstu žiūrėti į tave tokią.
– O aš nemėgstu taip jaustis. Jachtoje sakei,
kad vedei ne nuolankiąją.
– Žinau. Žinau… – tyliai ir graudžiai sušn-
abžda Kristianas.
– Tad gal liaukis elgtis su manimi kaip su
nuolankiąja? Atsiprašau, kad tau
 666/1506

nepaskambinau. Daugiau nebūsiu tokia

savanaudė. Suprantu, kad dėl manęs jaudiniesi.
Jis nerimaudamas atidžiai žvelgia į mane.
– Gerai. Sutarta, – pagaliau ištaria.
Tada pasilenkia, bet dar neprisilietęs lū-
pomis sustingsta, nebyliai prašydamas leidimo.
Pakeliu galvą ir jis atsargiai mane pabučiuoja.
– Kai verki, tavo lūpos būna labai švelnios,
– sumurma.
– Niekada nežadėjau, Kristianai, kad tau
paklusiu.
– Žinau.
– Prašau, pagalvok apie savo elgesį. Mūsų
abiejų labui. O aš mėginsiu labiau atsižvelgti į
tavo… polinkį kontroliuoti.
Kristianas atrodo bejėgis, pažeidžiamas ir
visiškai sutrikęs.
– Pasistengsiu, – nuoširdžiai ir aistringai
sušnabžda.
 667/1506

Porą kartų be garso sukūkčiojusi, giliai

atsidūstu.
– Prašau, pagalvok. Beje, jei būčiau pasi-
likusi čia…
– Žinau, – nutraukia mane Kristianas ir
išblykšta.
Atsigulęs ant nugaros, jis laisvąja ranka
užsidengia veidą. Apkabinu jį, padedu galvą ant
krūtinės. Kelias minutes taip ir gulime, netard-
ami nė žodžio. Jo ranka pasislenka prie mano
kasos galo. Kristianas nutraukia raištį, paleidžia
plaukus ir ima švelniai, ritmingai per juos
braukyti pirštais tarsi šukomis. Štai dėl ko šitas
sąmyšis – dėl jo baimės… sveiku protu
nepaaiškinamos jo baimės dėl mano saugumo.
Man prieš akis vėl iškyla tas vaizdas: ant mūsų
apartamentų grindų su „Glock“ revolveriu
sukniubęs Džekas Haidas… Na, gal Kristiano
baimė ir nėra visiškai nepagrįsta… O tada prisi-
menu dar kai ką.
 668/1506

– Ką turėjai omenyje, kai anksčiau mudviem

šnekantis pasakei „ar“? – klausiu.
– „Ar“?
– Pasakei taip kalbėdamas apie Džeką.
Kristianas perveria mane skvarbiu žvilgsniu.
– Tu niekada nepasiduodi, tiesa?
Atremiu smakrą į jo krūtinkaulį ir mėgauju-
osi raminančia jo pirštų, braukančių man per
plaukus, glamone.
– Tiesa. Niekada. Pasakyk man. Nemėgstu,
kai nuo manęs ką nors slepi. Rodos, kažkodėl
buvai įsikalęs į galvą, kad man reikalinga ap-
sauga. Bet tu net šaudyti nemoki, o aš moku.
Manai, palūšiu sužinojusi tai, ką dabar nuo
manęs slepi? Ištvėriau, kai tavo buvusi
nuolankioji taikėsi į mane revolveriu, ištvėriau
ir tos vaikų tvirkintojos, buvusios tavo
meilužės, priekabiavimą. Ir nežiūrėk į mane
taip! – piktai užrinku pamačiusi, kad Kristianas
 669/1506

rūsčiai dėbteli. – Tavo mamos nuomonė apie ją

lygiai tokia pat.
– Kalbėjaisi su mano mama apie Eleną? –
gerokai pakėlęs balsą klausia Kristianas.
– Taip, mudvi su Greise apie ją šnekėjomės.
Jis įsistebeilija į mane.
– Ji dėl tavęs labai nusiminusi. Ir kaltina
save.
– Negaliu patikėti, kad šnekėjaisi su mama.
Mėšlas!
Jis vėl atsigula ir delnais užsidengia veidą.
– Nieko ypatingo jai neatskleidžiau.
– Tikiuosi, kad neatskleidei. Greisei nereikia
žinoti visų tų siaubingų smulkmenų. Viešpatie,
Ana… Ar ir su tėčiu kalbėjaisi?
– Ne! – smarkiai papurtau galvą.
Mudu su Kariku ne tokie artimi. Man vis dar
skaudu dėl jo užuominos apie vedybų sutartį.
– Beje, tu vėl nori užkalbėti man dantį.
Grįžkime prie Džeko. Ką jis rezgė?
 670/1506

Kristianas kilsteli ranką, žvilgteli į mane, bet

jo veidas neperprantamas. Atsidusęs delnu vėl
jį užsidengia.
– Haidas prikišo nagus prie „Čarlio Tango“
avarijos. Tyrėjai rado dalinius pirštų atspaudus
– tik dalinius, tad negalėjo to piktadario identi-
fikuoti. Bet paskui tu atpažinai Haidą server-
inėje. Jam, dar nesulaukusiam pilnametystės,
Detroite buvo paskelbti keli apkaltinamieji
nuosprendžiai, tad buvo palyginti ten saugomi
ir ant sraigtasparnio rasti pirštų atspaudai, ir jie
sutapo.
Labai susikaupusi mėginu įsisąmoninti visas
šias naujienas. Džekas sugadino „Čarlį Tango“?
Bet, pagaliau įsišnekęs, dabar Kristianas
kloja viską:
– Šįryt čia, požeminiame garaže, buvo rastas
krovininis furgonas. Jį vairavo Haidas. Vakar
jis pristatė kažkokį prakeiktą siuntinį tam ką tik
 671/1506

Eskaloje apsigyvenusiam vyrukui. Tam pačiam,

su kuriuo susipažinome lifte.
– Nepamenu nei jo vardo, nei pavardės.
– Ir aš nepamenu, – sako Kristianas. – Štai
taip, niekam nesukeldamas įtarimo, Haidas
pateko į pastatą. Jis dirbo kurjeriu siuntas
pristatančioje įmonėje.
– Na ir kas? Kuo ypatingas tas furgonas?
Kristianas tyli.
– Kristianai, pasakyk…
– Policininkai jame rado… daiktų.
Vėl nutilęs, jis stipriau mane apkabina.
– Kokių daiktų?
Dar kelias sekundes Kristianas neprataria nė
žodžio, o kai jau žiojuosi jo paraginti, prabyla
pats.
– Čiužinį, tiek veterinarinių migdomųjų, kad
būtų pakakę dešimčiai arklių užmigdyti, ir
raštelį, – paskutinius žodžius Kristianas ištaria
labai tyliai, ir baisėdamasis, ir bjaurėdamasis.
 672/1506

Po perkūnais…
– Raštelį… – mąsliai pakartoju.
– Skirtą man.
– Kas jame rašoma?
Kristianas papurto galvą leisdamas suprasti,
kad nežino, o jei ir žino, to raštelio turinio tikrai
neatskleis.
Ak…
– Vakar vakare Haidas įsibrovė į aparta-
mentus ketindamas tave pagrobti.
Kristianas staiga sustingsta, o jo veidas
suakmenėja nuo įtampos. Išgirdusi jo žodžius,
prisimenu lipniąją juostą ir mane nukrečia šiur-
pas, nors giliai širdyje jau seniai nujaučiau,
kokios buvo Haido užmačios.
– Koks mėšlas, – burbteliu.
– Taigi, – pritariamai tarsteli Kristianas.
Stengiuosi prisiminti, kaip Džekas elgdavosi
leidykloje. Ar visuomet buvo kuoktelėjęs? Ir
kaip jam šovė į galvą, kad galėtų išvengti
 673/1506

atsakomybės už žmogaus pagrobimą? Tiesa,

Džekas visada atrodė trenktas, bet kas galėjo
pamanyti, kad jam visiškai pasimaišys protas?..
– Nesuprantu kodėl, – sumurmu. – Man visa
tai atrodo beprasmiška.
– Žinau. Policija toliau narplioja šią bylą,
Velčas taip pat dirba išsijuosęs. Bet manome,
kad svarbiausia jungiamoji grandis yra
Detroitas.
– Detroitas?
Nustebusi ir sumišusi įsispoksau į Kristianą.
– Taip. Siūlo galas turi būti ten.
– Vis tiek nieko nesuprantu.
Kristianas pakelia galvą, pažvelgia tiesiai
man į akis, bet jo veidas lieka neperprantamas.
– Ana, aš gimiau Detroite.
DVYLIKTAS SKYRIUS

–Maniau, gimei čia, Siatle, – sumurmu.

O galvoje mintis mintį veja. Kuo čia dėtas
Džekas? Kristianas kilsteli vieną ranką nuo
veido ir ištiesęs ją paima pagalvę. Tada pasikiša
ją po galva, atsirėmęs patogiai įsitaiso ir atidži-
ai, bet nerimaudamas pažvelgia į mane. Po
kelių sekundžių papurto galvą.
– Ne. Mudu su Eliotu buvome įvaikinti
Detroite. Įsisūniję mane, tėvai netrukus per-
sikėlė į Siatlą. Greisė norėjo gyventi vakarinėje
šalies dalyje, toliau nuo didžiųjų miestų šurmu-
lio, tad susirado darbą Šiaurės vakarų klinikoje.
 675/1506

Iš tų laikų prisimenu labai nedaug. O Mija buvo

įvaikinta čia.
– Vadinasi, Džekas kilęs iš Detroito?
– Taip.
Hm…
– Iš kur žinai?
– Kai tapo tavo viršininku, pasidomėjau jo
biografija.
Na, be abejonės, pasidomėjo.
– Turi ir jam skirtą rudą segtuvą? – kreivai
šypsodama klausiu.
Nenorėdamas išsiduoti, kad mano klausimas
jį pralinksmino, Kristianas vypteli.
– Ne. Jo asmeninės bylos segtuvas, rodos,
šviesiai mėlynas.
Jis pirštais tebešukuoja man plaukus. Mane
tai ramina.
– Kas toje byloje?
Kristianas sumirksi. Ištiesęs ranką, paglosto
man skruostą.
 676/1506

– Tikrai nori žinoti?

– Ar jo praeitis labai baisi?
Jis gūžteli.
– Būna ir baisesnių, – sušnabžda.
Ne! Ar jis turi omenyje save? Man prieš akis
vėl iškyla Kristianas: mažas, suskretęs, išsig-
andęs ir sutrikęs berniukas. Apkabinu jį, sus-
paudžiu stipriau, užkloju antklode ir
priglaudžiu skruostą prie krūtinės.
– Kas yra? – suglumęs klausia Kristianas.
– Nieko, – sumurmu.
– Ne, ne, Ana. Jeigu kalbamės, ir tu turi būti
atvira. Kas atsitiko?
Pakeliu akis mėgindama perprasti rūpestį
Kristiano veide. Vėl priglaudusi skruostą jam
prie krūtinės, nusprendžiu pasakyti.
– Kartais įsivaizduoju tave vaikystėje…
prieš apsigyvenant pas Grėjus.
Kristianas sustingsta.
 677/1506

– Kalbėjau ne apie save. Tavo gailesčio man

nereikia, Anastazija. Ta mano gyvenimo dalis
baigta. Tai jau praeitis.
– Tai ne gailestis, – išgąstingai paaiškinu. –
Tai užuojauta ir sielvartas, tai širdgėla, kad
žmonės gali taip elgtis su mažu vaiku, – tvardy-
damasi giliai atsidūstu, mat kyla šleikštulys, o
akyse vėl ima tvenktis ašaros. – Ta tavo gyven-
imo dalis nėra baigta, Kristianai, kaipgi gali
taip sakyti? Kasdien gyveni su savo praeitimi.
Pameni, pats sakei: penkiasdešimt atspalvių…
– beveik be garso sušnabždu.
Kristianas prunkšteli, pirštais persibraukia
per plaukus, bet neprataria nė žodžio, ir jaučiu,
kad lieka įsitempęs.
– Suprantu, kodėl trokšti mane kontroliuoti.
Ir saugoti.
– Bet vis tiek nusprendei manęs neklausyti,
– priblokštas sumurma Kristianas ir man į
plaukus panardinti jo pirštai stabteli.
 678/1506

Susiraukiu. Po galais! Ar tyčia taip elgiu-

osi? Mano pasąmonė nusiima akinius pus-
mėnulio formos rėmeliais, įsikanda kojelės galą
ir, papūtusi lūpas, pritariamai linkteli.
Nekreipiu į ją dėmesio. Kaip viskas painu: juk
aš Kristiano žmona, o ne nuolankioji ar sam-
dyta darbuotoja draugijai palaikyti. Ir ne kekšė
narkomanė kaip jo motina… Prakeikimas…
Kokia šlykšti mintis. Ir staiga prisimenu dak-
taro Flino žodžius: „Tiesiog ir toliau taip
elkitės. Kristianas neatpažįstamai pasikeitęs…
Malonu tai matyti.“
Tai ir yra svarbiausia. Elgsiuosi taip, kaip
visada. Argi ne tai iš pat pradžių Kristianui ir
patiko?
Ak, šio vyro charakteris labai prieštaringas
ir trikdantis.
– Daktaras Flinas sakė, kad turėčiau tavimi
pasitikėti. Sakyčiau, pasitikiu, nors… nesu vis-
iškai tikra. Gal taip elgdamasi savotiškai
 679/1506

grąžinu tave į tikrovę, į dabartį ir padedu

užmiršti, kas buvo? – sušnabždu. – Nežinau. Ir,
rodos, ne visada numatau, kokia perdėta bus
tavo reakcija.
Kristianas kelias akimirkas patyli.
– Tas prakeiktas Flinas, – burbteli sau po
nosimi.
– Jis sakė, kad turėčiau ir toliau elgtis su
tavimi taip, kaip anksčiau.
– Šit kaip? – piktai tarsteli jis.
Gerai. Daugiau neverta apie tai šnekėtis.
– Kristianai, žinau, kad mylėjai savo mamą
ir negalėjai jos išgelbėti. Ir neturėjai išgelbėti.
Bet aš – ne ji.
Kristianas vėl suakmenėja.
– Nereikia, – sukužda.
– Ne, paklausyk. Prašau… – Pakėlusi galvą
atidžiai pažvelgiu į plačiai atmerktas ir baimės
sustingdytas jo akis. Jis be žado. Ak, Kristi-
anai… Man suspaudžia širdį. – Aš – ne ji. Aš
 680/1506

už ją daug stipresnė. Turiu tave, o tu dabar taip

pat gerokai stipresnis, be to, žinau, kad mane
myli. Ir aš tave myliu, – sušnabždu.
Kristianas kilsteli antakius tarsi nesitikėjęs
tokių žodžių.
– Vis dar myli mane? – klausia.
– Žinoma. Kristianai, aš visada tave
mylėsiu. Nesvarbu, ką man padarysi.
Ko jis nori? Kad nuraminčiau jį ir
padrąsinčiau?
Jis garsiai iškvepia, užsimerkia, dilbiu
užsidengia akis, bet mane tebelaiko apkabinęs
ir prisitraukia arčiau.
– Nesislėpk nuo manęs, – paimu jo ranką ir
patraukiu nuo akių. – Visą gyvenimą slėpeisi.
Prašau, daugiau nesislėpk. Bent jau nuo manęs.
Kristianas nepatikliai pažvelgia į mane ir
susiraukia.
– Ar aš slepiuosi?
– Taip.
 681/1506

Staiga Kristianas sujuda, pasiverčia ant

šono, o aš nuslystu ir po akimirkos jau guliu ant
lovos šalia jo. Ištiesęs ranką, jis nubraukia man
nuo veido plaukus ir užkiša juos už ausies.
– Šiandien klausei, ar tavęs nekenčiu. Tada
nesupratau, kodėl to klausi, bet dabar…
Jis nutyla ir įsistebeilija į mane, tarsi būčiau
neįmenama mįslė.
– Vis dar manai, kad tavęs nekenčiu? –
klausiu ir dabar jau mano balse suskamba
nepatiklumo gaidelė.
– Ne, – papurto galvą Kristianas. – Dabar
jau ne. – Rodos, jam labai palengvėjo. – Bet
turiu žinoti… kodėl ištarei saugos žodį, Ana?
Išblykštu. Ką jam pasakyti? Kad mane
išgąsdino? Kad nežinojau, ar lemiamą akimirką
sustos? Kad nesustojo, nors jo maldavau? Kad
nenorėjau, jog prasidėtų žaidimas be taisyklių,
kaip… kaip aną kartą? Nuo prisiminimo, kaip
jis pliekė mane diržu, nukrečia šiurpas.
 682/1506

Kelias akimirkas patyliu.

– Nes… nes buvai toks įpykęs, toks sveti-
mas ir… šaltas. Nežinojau, ar toli gali eiti.
Kristiano veidas suakmenėjęs,
neperprantamas.
– Ar ketinai leisti man patirti orgazmą? –
tyliai sušnabždu jusdama, kad rausta skruostai,
bet jo žvilgsnį atlaikau.
– Ne, – pagaliau atsako Kristianas.
Po galais…
– Tai… žiauru.
Kristianas krumpliais švelniai brūkšteli man
per skruostą.
– Bet veiksminga, – sumurma. Tada perver-
ia mane tokiu žvilgsniu, tarsi mėgintų įžvelgti
mano sielos gelmes, ir jo akys patamsėja. Po
kelių amžinybei prilygstančių akimirkų tyliai
priduria: – Džiaugiuosi, kad ištarei saugos žodį.
Šit kaip? Nežinia kodėl, bet ši mintis man
patinka… Plačiai nusišypsau. Kodėl išgirdusi
 683/1506

šiuos žodžius pasijutau tokia laiminga? Kristi-

anas taip pat šypsosi.
– Nesuprantu, kodėl šypsotės, ponia Grėj.
– Ir aš nesuprantu…
Kristianas stipriai mane apkabina,
prisiglaudžia ir padeda galvą ant krūtinės.
Mudu pavirtę į nuogų bei džinsuotų galūnių ir
raudonos atlasinės antklodės tumulą. Viena
ranka glostau jam nugarą, kita braukau per
plaukus. Kristianas atsidūsta ir mano glėbyje
atsipalaiduoja.
– Vadinasi, galiu pasitikėti, kad mane…
sustabdysi. Nieku gyvu nenoriu tavęs sužeisti, –
sumurma jis. – Man reikia… – ir nutyla ne-
baigęs minties.
– Ko tau reikia?
– Turiu viską kontroliuoti, Ana. Kontrolės
man reikia taip pat kaip ir tavęs. Kitaip neg-
alėčiau gyventi. Negaliu atsisakyti kontrolės.
 684/1506

Tiesiog negaliu. Mėginau… Ir vis dėlto… su

tavimi… – jis suirzęs papurto galvą.
Tyliu stipriai sučiaupusi lūpas. Tai ir yra
mūsų problemos esmė: jis nori ir viską kontroli-
uoti, ir turėti mane. Aš atsisakau patikėti, kad
šie du dalykai tarpusavyje nesuderinami.
– Ir man tavęs reikia, – sukuždu dar stipriau
jį glausdama. – Aš pasistengsiu, Kristianai.
Pamėginsiu būti supratingesnė.
– Noriu, kad tau manęs reikėtų, – sumurma
jis.
Po perkūnais!
– Man ir reikia! – aistringai šūkteliu.
Man jo labai reikia. Aš jį taip myliu…
– Trokštu tavimi rūpintis.
– Ir rūpiniesi. Nuolat. Kai išvykai, taip tavęs
ilgėjausi…
– Šit kaip? – nustebęs klausia Kristianas.
– Taip, labai ilgėjausi. Nemėgstu, kai
išvažiuoji.
 685/1506

Pajuntu Kristianą šypsantis.

– Galėjai vykti drauge.
– Liaukis, Kristianai. Nepradėkime vėl
ginčytis. Aš noriu dirbti.
Jis atsidūsta, o aš švelniai perbraukiu jam
per plaukus.
– Myliu tave, Ana.
– Ir aš tave, Kristianai. Ir visada mylėsiu.
Nurimus pačių sukeltai audrai, gulime ne-
judėdami, gaubiami tylos. Nuvargusi,
klausydamasi ritmiško jo širdies plakimo,
palengva imu snausti.

PAKIRSTU IŠ MIEGO ir ne iš karto susivokiu,

kur esu. Kur aš? Žaidimų kambaryje. Lempos
tebedega, blausiai apšviesdamos tamsiai raudo-
nas sienas. Kristianas vėl sudejuoja ir tuomet
suprantu, kad nuo to dejavimo ir pabudau.
– Ne… – sumurma Kristianas.
 686/1506

Jis guli šalia manęs išsikėtojęs, atlošęs

galvą, stipriai užmerktomis akimis ir kančios
iškreiptu veidu.
Po perkūnais… Jis sapnuoja košmarą.
– Ne! – rikteli jis.
– Kristianai, pabusk.
Nuspyrusi antklodę, paskubomis atsisėdu.
Atsiklaupusi prie Kristiano, suimu jį už pečių ir
papurtau, o akyse ima tvenktis ašaros.
– Kristianai, maldauju. Pabusk!
Staiga jis atsimerkia: akys pilkos, paklaiku-
sios, vyzdžiai iš baimės išsiplėtę. Nieko ne-
suprasdamas jis spokso į mane.
– Kristianai, sapnavai košmarą. Tu namie.
Saugus.
Jis sumirksi, neramiai apsidairo ir, supratęs,
kur yra, susiraukia. Tada vėl pažvelgia į mane.
– Ana… – sušnabžda ir visiškai netikėtai
abiem delnais suspaudžia man skruostus,
prisitraukia prie krūtinės ir pabučiuoja. Siurbte
 687/1506

įsisiurbia į lūpas. Jo liežuvis įslysta man į burną

ir pajuntu Kristiano skonį – nevilties ir
troškimo būti kartu skonį.
Neleidęs man nė atsikvėpti, jis pasiverčia
nenutraukdamas bučinio, pasitiesia mane
aukštielninką ant kieto lovos su baldakimu či-
užinio ir visu svoriu užgula. Viena ranka sus-
paudžia man smakrą, kitą, išskėtęs pirštus,
uždeda ant viršugalvio, kad nejudėčiau, tada
keliu praskečia kojas ir, vis dar mūvėdamas
džinsus, patogiai įsitaiso tarp šlaunų.
– Ana, – vos atgaudamas kvapą sušnabžda,
tarsi negalėtų patikėti, kad esu čia, su juo.
Jis žvilgteli į mane, bent kartelį leisdamas
įkvėpti. Tada jo lūpos vėl susiranda manąsias,
liežuvis įsiveržęs į burną ima visa, ką galiu
duoti. Kristianas garsiai sudejuoja ir,
stumtelėdamas dubenį į priekį, dar stipriau prie
manęs prisispaudžia. Jo varpa per džinsinį aud-
inį įsiremia man į šlaunį. Ak… Sudejuoju ir visa
 688/1506

ankstesnė, iki šiol tramdyta įtampa prasiveržia,

siūbteli kūnu tarsi galinga nenumaldomo
geismo banga. Skatinamas savų demonų, Kris-
tianas skubriais bučiniais apiberia man veidą,
akis ir skruostus nuo ausies iki pat smakro.
– Aš čia, – sušnabždu ramindama jį, nors,
apimti aistros, abu alsuojame nelygiai ir ne
vienu ritmu.
Apkabinu Kristianui pečius ir, pasitikdama
jį, kilsteliu dubenį.
– Ak, Ana, – šnopuodamas aistringai ir
dusliai ištaria Kristianas. – Man tavęs reikia.
– Ir man tavęs, – įsiaudrinusi sušnabždu, o
mano kūnas trokšta jo prisilietimo.
Geidžiu jo. Noriu tuoj pat. Noriu jį pagydyti.
Ir pasveikti pati. Man to reikia. Nuleidęs ranką,
Kristianas atsisega kelnių antuko sagą ir, truputį
pasičiupinėjęs, išlaisvina varpą.
Po perkūnais… Sunku patikėti, kad vos
prieš minutę dar miegojau.
 689/1506

Kristianas pasikelia ir pasilenkęs trumpai,

bet iškalbingai žvilgteli man į akis.
– Taip. Prašau… – apimta geismo dusliai
sukuždu.
Ir jis vienu vikriu judesiu į mane įsiskverbia.
– Ai! – šūkteliu – ne iš skausmo, o
nustebinta jo nekantrumo.
Kristianas kažin ką suniurna, jo lūpos vėl
susiranda mano lūpas, jis juda manyje, stumia ir
stumia, liežuvis vėl įslysta man į burną. Jis su-
pasi galingu ritmu, verčiamas savo baimės,
geismo, aistros ir… meilės? Nežinau, bet mielai
jį priimu ir pasitinku kiekvieną stūmį.
– Ana… – sumurma jis taip, kad beveik neį-
manoma suprasti, ką sako, ir perkreiptu veidu,
staiga sustingęs, galingai išsilieja, nuleidžia į
mane, o tada šnopuodamas visu svoriu užvirsta
ir… vėl palieka mane neperžengusią ribos.
Po galais… Šiąnakt man nesiseka. Laikau jį
apkabinusi, giliai alsuodama, jo prislėgta,
 690/1506

apimta geismo ir nerasdama sau vietos. Kristi-

anas ištraukia ir apkabinęs laiko mane kelias
minutes… ne, daug ilgiau. Pagaliau papurto
galvą ir atsiremia alkūne į patalus nukeldamas
nuo manęs dalį kūno svorio. O tada įsistebeilija
lyg pirmą kartą mane matydamas.
– Ak, Ana… Dieve mano… – pasilenkęs
švelniai mane pabučiuoja.
– Patenkintas? – tyliai klausiu glamonėdama
mielą jo veidą.
Jis linkteli, bet atrodo sukrėstas ir tikrai susi-
jaudinęs. Mano sutrikęs berniukas… Jis
susiraukia ir, tarsi tik dabar susivokęs, kur esąs,
atidžiai pažvelgia man į akis.
– O tu? – susirūpinęs klausia.
– Hm…
Spaudžiama jo kūno neramiai pasimuistau ir
Kristiano veide palengva nušvinta geisminga
šypsena.
 691/1506

– Ponia Grėj, jūs taip pat turite savų

lūkesčių, – sumurma jis.
Ir, greitai mane pabučiavęs, išlipa iš lovos.
Atsiklaupęs ant grindų lovos kojūgalyje,
Kristianas ištiesia rankas, sučiumpa man už ko-
jų truputį aukščiau kelių ir prisitraukia mane
taip, kad užpakalis atsiduria ant lovos krašto.
– Atsisėsk, – sumurma.
Įtempusi jėgas šiaip taip atsisėdu, plaukai
tarsi šydas užkrinta man ant veido ir krūtų.
Nenuleisdamas nuo manęs pilkų akių, Kristi-
anas švelniai skečia man kojas tol, kol daugiau
prasižergti nebegaliu. Rankomis atsiremiu į či-
užinį puikiai žinodama, ką jis ketina daryti.
Bet… jis ką tik… hm…
– Prakeikimas, tu velniškai graži, Ana, –
sukužda Kristianas, o tada nuleidžia rudaplaukę
galvą ir ima kelti ją aukštyn bučiuodamas man
dešinę šlaunį.
 692/1506

Nuo nekantraus laukimo visas mano kūnas

įsitempia. Kristianas žvilgteli į mane ir aš
prisimerkusi matau, kad jo akys patamsėjusios.
– Žiūrėk, – geismingai tarsteli jis kimiu
balsu ir lūpomis paliečia mane ten.
Dieve… Garsiai šūkteliu, mat mano pasaulis
susitraukia ir susitelkia vien tarpkojyje, be to –
po perkūnais! – matant jį geismas tik dar sti-
priau suliepsnoja. Matant jo liežuvį, liečiantį,
rodos, pačią jautriausią mano kūno vietelę. O
Kristianas negailestingas, jis jaudrina ir provok-
uoja – garbina mane. Visi raumenys įsitempia,
o ilgai buvusios ištiestos ir nejudinamos rankos
ima virpėti.
– Ne… Ai… – sudejuoju.
Kristianas atsargiai įkiša į makštį didįjį
pirštą ir daugiau tvardytis nebegaliu: aukštiel-
ninka krintu ant lovos apsalusi nuo jo lūpų ir
liežuvio tarpkojyje, nuo jo piršto giliai manyje.
Jis neskubėdamas ima švelniai masažuoti tą
 693/1506

giliai glūdintį ir nepaprastą malonumą teikiantį

taškelį. Ir to pakanka – peržengiu ribą. Sprogstu
jo akivaizdoje, šaukdama kažką panašaus į jo
vardą, o orgazmas toks stiprus, kad įsitempiu
kaip styga ir kilsteliu nuo čiužinio nugarą. Tai
toks pirmykštis, toks stiprus pojūtis, kad, rodos,
pakylu ir pasiekiu žvaigždes… Paskui,
palengva peikėdamasi, pajuntu, kad Kristianas
nosimi brauko ir švelniai bučiuoja man papilvę.
Nuleidusi ranką, paglostau jam plaukus.
– Aš dar nebaigiau, – sumurma Kristianas.
Man nespėjus grįžti į Žemę, į Siatlo miestą,
jis palinksta, suima už klubų ir nusitraukia
mane nuo lovos ten, kur klūpo, – ant kelių ir ant
darbui pasiruošusio penio.
Kai jis užpildo mane, aikteliu. Po
perkūnais…
– Ak, mažyte, – sukužda jis, apkabina mane
ir sustingsta švelniai laikydamas mano galvą ir
bučiuodamas veidą.
 694/1506

Jis stumteli dubenį į priekį ir iš mano kūno

gelmių nelyginant karšta versmė išsiveržia
neapsakomas malonumas. Suėmęs už sėdmenų
ir tebesisūpuodamas, Kristianas mane pakelia.
– Ai… – sudejuoju, o jo lūpos vėl priglunda
prie mano lūpų ir jis lėtai, kankinamai lėtai, ima
kilnotis – aukštyn žemyn, aukštyn žemyn…
Rankomis apsiveju jam kaklą, pasiduodama
švelniam jo ritmui, ir leidžiuosi vedama, kur tik
jis norės. Įtempusi šlaunų raumenis joju ant
jo… Jausmas toks nuostabus… Truputį atšlyju,
atlošiu galvą, plačiai išsižioju nebyliai
reikšdama malonumą, mėgaudamasi šiuo
meilės aktu.
– Ana, – sušnabžda Kristianas ir pasilenkęs
pabučiuoja man į kaklą.
Jis stipriai mane laiko, lėtai kiša ir traukia,
varsto mane, stumia… vis aukščiau… pačiu
laiku… stumia mane skysčio pavidalą įgavusia
kūniška jėga. Kristianas laiko mane priglaudęs,
 695/1506

o iš mano kūno gelmių sklinda neapsakomas,

protą temdantis malonumas.
– Myliu tave, Ana, – tyliai sukužda jis man į
ausį ir vėl ima mane sūpuoti: aukštyn žemyn,
aukštyn žemyn…
Vėl rankomis apsiveju jam kaklą ir
panardinu pirštus į plaukus.
– Ir aš tave myliu, Kristianai.
Atsimerkiu, o jis atidžiai žvelgia į mane, ir
aš nematau nieko, tik meilę, akinamai spind-
inčią blausioje žaidimų kambario šviesoje, tarsi
jo sapnuoto košmaro apskritai nebūtų buvę.
Jusdama, jog artėju prie ribos, suprantu, kad
kaip tik to ir troškau – mūsų meilės
patvirtinimo.
– Nagi, pasirodyk man, mažyte, – tyliai
sušnabžda Kristianas.
Stipriai užsimerkiu, nuo žemo jo balso mano
kūnas įsitempia ir, garsiai šaukdama, suktuku
smigdama žemyn, patiriu stiprų orgazmą. Jis
 696/1506

sustingsta, atrėmęs kaktą į mano kaktą švelniai

sušnabžda mano vardą, stipriai mane apkabina
ir pats patiria palaimą.

ATSARGIAI PAKĖLĘS, KRISTIANAS

PAGULDO mane ant lovos. Guliu jo glėbyje
išsekusi ir pagaliau pasisotinusi. Jis nosimi
brūkšteli man per sprandą.
– Jautiesi geriau? – tyliai klausia.
– Hm…
– Eisime į lovą ar nori miegoti čia?
– Hm…
– Ponia Grėj, kalbėkite su manimi, –
linksmai paragina mane Kristianas.
– Hm…
– Ar daugiau nieko negali pasakyti?
– Hm…
– Eikš. Leisk paguldyti tave į lovą. Nemėg-
stu čia miegoti.
Nenoriai pasiverčiu ir atsisuku į jį.
 697/1506

– Palauk, – sukuždu.
Jis pažvelgia į mane – ir nekaltas, išpūtęs
akis, ir išsidulkinęs iki paskutinio lašo, patenk-
intas savimi.
– Ar tau viskas gerai? – klausiu.
Jis linkteli šypsodamasis kaip pasipūtęs
paauglys.
– Dabar jau gerai.
– Ak, Kristianai, – priekaištingai sakau švel-
niai glostydama mielą jo veidą. – Turėjau gal-
voje tavo sapnuotą košmarą.
Kristiano veidas akimirksniu suakmenėja,
jis užsimerkia, apkabina mane stipriau ir įsikni-
aubia į kaklą.
– Liaukis, – susijaudinęs dusliai sušnabžda.
Man širdis krūtinėje trumpai sustoja ir staiga
ima daužytis; iš visų jėgų suspaudžiu jį glėbyje,
rankomis perbraukiu per nugarą ir plaukus.
– Atleisk, – sušnabždu nerimaudama dėl
Kristiano reakcijos. Po galais, kaip man ištverti
 698/1506

tokią greitą jo nuotaikų kaitą?! Ir kokį velnią jis

sapnavo? Nenoriu versti jo prisiminti visų
smulkmenų ir sukelti dar daugiau kančių. –
Viskas gerai, – tyliai sakau, iš paskutiniųjų
stengdamasi susigrąžinti prieš akimirką su man-
imi buvusį Kristianą – tą žaismingą berniuką. –
Viskas gerai, – kartoju ir kartoju norėdama jį
nuraminti.
– Eime į lovą, – po minutėlės tyliai sako
Kristianas, atsiskiria, palikdamas mane tuščią ir
įsijautrinusią, ir išlipa iš lovos.
Išsiropščiu jam iš paskos ir, apsisiautusi at-
lasine antklode, pasilenkiu pasiimti drabužių.
– Palik juos, – sudraudžia Kristianas ir, man
nespėjus nė mirktelėti, pakelia mane ant rankų.
– Nenoriu, kad netyčia užmintum ant antklodės
krašto ir nusisuktum sprandą.
Stebėdamasi, kaip jis taip greitai
nusiramino, rankomis apsiveju jam kaklą ir
 699/1506

priglaudžiu nosį prie odos, o jis laiptais nuneša

mane į miegamąjį.

STAIGA ATSIMERKIU. KAŽKAS NEGERAI.

Kristiano lovoje nėra, nors dar tamsu. Žvil-
gtelėjusi į žadintuvą su radiju matau, kad dar
ankstyvi paryčiai, be dešimt pusė keturių. Kur
Kristianas? Paskui išgirstu kažką skambinant
fortepijonu.
Greitai atsikėlusi iš lovos čiumpu chalatą ir
tekina pasileidžiu koridoriumi į didžiąją sve-
tainę. Melodija, kurią jis groja, nepaprastai
liūdna – tai graudulį kelianti elegija, kurią kartą
jau girdėjau. Sustojusi tarpduryje žiūriu į jį,
sėdintį šviesos rate, o į kambario erdvę plūsta
skausmingai liūdna muzika. Baigęs kūrinį, jis
pradeda skambinti jį iš naujo. Kodėl Kristianas
pasirinko tokią graudžią melodiją? Apglėbusi
save, lyg užkerėta klausausi. Bet man skauda
širdį. Kristianai, kodėl muzika tokia liūdna?
 700/1506

Dėl manęs? Ar aš dėl to kalta? Kai jis pradeda

skambinti kūrinį trečią kartą, neištveriu. Man
priėjus prie fortepijono jis nepakelia akių, tik
pasislenka, kad galėčiau prisėsti šalia ant pian-
isto suolelio. Kristianas skambina, o aš padedu
galvą jam ant peties. Jis pabučiuoja man į
plaukus, bet skambinti nesiliauja, kol nebaigia
kūrinio. Pakeliu galvą ir pažvelgiu į jį, o jis
budriai ir įdėmiai žiūri į mane.
– Pažadinau? – klausia.
– Pabudau, nes atsikėlei iš lovos. Kaip vad-
inasi šis kūrinys?
– Tai Šopenas. Vienas iš jo preliudų E
minor. – Kristianas kiek patyli. – Pavadintas
„Dusulys“…
Paimu jį už rankos.
– Visi tie įvykiai tave tikrai sukrėtė, ar ne?
Jis piktai prunkšteli.
– Kažkoks pamišęs niekšas įsibrauna į mano
butą grobti mano žmonos. O ši niekada nesielgs
 701/1506

taip, kaip jai liepta. Ji mane iš proto varo. Net

drįsta vartoti saugos žodžius, kad mane
sustabdytų, – Kristianas užsimerkia ir tuoj vėl
atsimerkia, jo akyse – šaltis ir sielvartas. – Taip,
aš sukrėstas.
Spusteliu jam ranką.
– Atsiprašau.
Kristianas atremia kaktą į manąją.
– Sapnavau tave mirusią, – sušnabžda.
Ką?!
– Tysojai ant grindų visiškai šalta ir niekaip
nenorėjai pabusti.
Ak, Penkiasdešimt…
– Liaukis, tai tik blogas sapnas, – pakeliu
rankas ir delnais suspaudžiu jam skruostus. Jo
akys įbestos į mane, degte dega, ir nuo kančios
jose aš tarsi atitokstu. – Aš čia ir man lovoje
šalta be tavęs. Prašau, grįžk į lovą.
Tebelaikydama jo ranką atsistoju ir laukiu
norėdama įsitikinti, kad jis seks paskui mane.
 702/1506

Pagaliau Kristianas taip pat atsistoja. Jis mūvi

pižamos kelnes, jos, kaip visada, žemiau klubų
taip gundomai krenta, kad užsimanau užkišti
pirštus už jų juosmens ir perbraukti, bet at-
sispiriu pagundai ir nusivedu jį atgal į
miegamąjį.

PABUDUSI RANDU KRISTIANĄ APSIVIJUSĮ

mane rankomis ir kojomis, ramiai miegantį. At-
sipalaiduoju ir mėgaujuosi kūną gaubiančia jo
šiluma ir jo odos prisilietimu. Guliu ne-
judėdama, kad jo nepažadinčiau.
Tai bent naktis! Jaučiuosi lyg pervažiuota
prekinio traukinio – traukinio, kuris iš tiesų yra
mano sutuoktinis. Sunku patikėti, kad šalia
manęs gulintis ir miegantis vyras, iš pirmo
žvilgsnio toks romus ir jaunas, naktį galėjo taip
kankintis ir… kankinti mane. Įsistebeiliju į lub-
as ir pagalvoju, kad visada įsivaizduoju Kristi-
aną kaip stiprią ir vadovauti linkusią asmenybę,
 703/1506

nors iš tiesų jis yra gležnas ir sutrikęs mano

berniukas. O juokingiausia, kad, jo nuomone,
aš esu trapi, nors pati taip nemanau. Palyginti
su Kristianu, aš stipri.
Tik ar mano jėgų pakaks mums abiem? Ar
man jų pakaks daryti, kas liepta, ir suteikti jam
sielos ramybę? Atsidūstu. Tiek daug Kristianas
iš manęs neprašo. Juk mudu nieko daugiau ne-
sutarėme, tik abu truputį labiau pasistengti, kad
viskas būtų gerai, tiesa? Svarbiausia, kad aš šį
vyrą myliu ir turiu nužymėti kelią mums abiem.
Kelią, kuriuo eidama likčiau ištikima sau ir sav-
arankiška, bet labiau atsižvelgčiau į Kristiano
norus. Aš esu jo, o jis – mano „daugiau“. Tvir-
tai nusprendžiu šį savaitgalį ypač pasistengti ir
nekelti jam jokių rūpesčių.
Kristianas sujuda, pakelia galvą nuo krūtinės
ir mieguistas pažvelgia į mane.
– Labas rytas, pone Grėjau, – pasisveikinu ir
nusišypsau.
 704/1506

– Labas rytas, ponia Grėj. Gerai miegojote?

Gulėdamas šalia jis pasirąžo.
– Nuo tada, kai mano vyras liovėsi daužęs
fortepijoną ir kėlęs baisų triukšmą, miegojau
gerai.
Kristianas droviai šypteli ir man apsąla
širdis.
– Baisų triukšmą? Būtinai parašysiu panelei
Keiti laišką ir perduosiu, ką sakei.
– Panelei Keiti?
– Savo fortepijono mokytojai.
Prajunku.
– Malonu girdėti tavo juoką, – sako Kristi-
anas. – Gal galėtume pasistengti, kad šiandien
būtų ramesnė diena?
– Gerai, – pritariu. – Ką nori veikti?
– Pasimylėjęs su žmona ir suvalgęs jos
paruoštus pusryčius, norėčiau nusivežti ją į
Aspeną.
Įsistebeiliju į jį išsižiojusi iš nuostabos.
 705/1506

– Į Aspeną?
– Taip.
– Į Aspeną Kolorado valstijoje?
– Į tą patį. Nebent kas nors perkėlė jį kitur.
Šiaip ar taip, už galimybę jame paviešėti suplo-
jai dvidešimt keturis tūkstančius dolerių.
Šypteliu.
– Tie pinigai buvo tavo.
– Mūsų.
– Kai varžytynėse pasiūliau tą kainą, pinigai
buvo tavo, – paaiškinu ir užverčiu akis.
– Ak, ponia Grėj, tas jūsų akių vartymas… –
sušnabžda Kristianas, delnu braukdamas man
per šlaunį aukštyn.
– Kol nusigausime iki Kolorado valstijos,
tikriausiai praeis kelios valandos, ar ne? –
klausiu norėdama atitraukti jo dėmesį nuo
glamonių.
 706/1506

– Jei skrisime reaktyviniu lėktuvu – ne, –

švelniai sako Kristianas ir jo ranka pasiekia
mano užpakalį.
Žinoma, mano vyras turi reaktyvinį lėktuvą.
Kaip galėjau pamiršti? Jo ranka keliauja mano
kūnu, pakeliui keldama naktinius marškinius, ir
netrukus pamirštu viską pasaulyje.

TEILORAS ĮSUKA Į ASFALTUOTĄ Siatlo-

Takomos oro uosto kilimo ir leidimosi taką ir
priveža mus prie Grėjaus įmonių holdingui
priklausančio ir mūsų jau laukiančio reak-
tyvinio lėktuvo. Siatle pilka, apniukusi diena,
bet nusprendžiu neleisti, kad oras gadintų man
pakilią nuotaiką. Kristianas taip pat daug geriau
nusiteikęs. Jis dėl kažko labai susijaudinęs:
šviečia kaip Kalėdų eglutė ir nenustygsta vieto-
je kaip mažas berniukas, žinantis didžiulę
paslaptį. Slapta svarstau, ką jis bus sumanęs.
Kristianas atrodo užsisvajojęs, susitaršiusiais
 707/1506

plaukais, apsirengęs baltais sportiniais maršk-

inėliais ir juodais džinsais. Šiandien visai
nepanašus į generalinį direktorių. Jis paima
mane už rankos, o Teiloras privažiavęs sustoja
prie lėktuvo trapo.
– Turiu tau staigmeną, – sako Kristianas ir
pabučiuoja man krumplius.
Nusišypsau jam.
– Malonią?
– Tikiuosi, kad taip, – meiliai nusišypso
Kristianas.
Hm… Kas tai galėtų būti?
Priekinėje sėdynėje sėdintis Sojeris vikriai
iššoka iš mašinos ir atidaro man dureles. Teilor-
as atidaro dureles Kristianui, o tada išima iš
bagažinės lagaminus. Trapo viršuje mus pas-
itinka Stivenas. Užmetusi akį į lakūnų kabiną
pamatau pirmąją kapitono padėjėją Begli,
įspūdingame kontrolinių prietaisų skyde
junginėjančią mygtukus.
 708/1506

Kristianas ir Stivenas paspaudžia vienas kit-

am ranką.
– Labas rytas, sere, – nusišypso Stivenas.
– Ačiū, kad taip greitai pasiruošei skristi, –
Kristianas taip pat atsako jam šypsena. – Ar
svečiai jau susirinko?
– Taip, sere.
Svečiai? Atsisuku ir aikteliu. Šviesiai rusvu-
ose odiniuose krėsluose sėdi Keitė, Eliotas,
Mija ir Etanas ir visi plačiai man šypsosi. Tai
bent! Atsisuku į Kristianą.
– Staigmena! – tyliai šūkteli jis.
– Kaip? Kada? Kas? – vos girdimai sumur-
mu maldydama džiaugsmą ir susižavėjimą.
– Sakei, per mažai bendrauji su draugais, –
jis gūžteli ir tarsi atsiprašydamas kreivai man
šypteli.
– Ak, Kristianai, ačiū!
Puolu jam ant kaklo ir visiems matant karš-
tai pabučiuoju. Kristianas uždeda rankas man
 709/1506

ant klubų, įkiša nykščius į džinsų diržo kilpas ir

atsako dar aistringesniu bučiniu.
Dieve…
– Jei ir toliau taip darysi, nusitempsiu tave į
miegamąjį, – sumurma.
– Neišdrįsi, – sušnabždu prikišusi lūpas jam
prie burnos.
– Ak, Anastazija…
Jis plačiai nusišypso, papurto galvą.
Paleidžia mane, o tada visiškai netikėtai pasi-
lenkia, čiumpa už šlaunų ir persimeta per petį.
– Kristianai, paleisk mane! – pliaukšteliu
jam per užpakalį.
Trumpai dar spėju pamatyti Stiveno šypsnį,
mat jis nusisuka ir žengia į pilotų kabiną.
Teiloras stovi tarpduryje mėgindamas nuslėpti
šypseną. Nekreipdamas dėmesio į mano
prašymus ir beviltišką priešinimąsi, pro Miją ir
Etaną, kurie sėdi vienas prieš kitą vienviečiuose
krėsluose, ir Keitę su Eliotu, kurie šūkauja
 710/1506

nelyginant išprotėję gibonai, Kristianas nužing-

sniuoja siauru keleivių salono taku.
– Trumpam atsiprašysiu, – kreipiasi jis į
keturis mūsų svečius. – Turiu šnektelėti su
žmona akis į akį.
– Kristianai! – šaukiu. – Paleisk mane!
– Viskam savas laikas, mažyte.
Mano žvilgsnis trumpai užkliūva už be-
sijuokiančių Mijos, Keitės ir Elioto. Prakeiki-
mas! Visai nejuokinga, kaip man nepatogu…
Etanas, išsižiojęs ir visiškai sutrikęs, spokso į
mudu, žengiančius į miegamąjį.
Kai įeiname, Kristianas uždaro duris ir mane
paleidžia: lėtai nuslystu per jo kūną pajusdama
kiekvieną kietą raumenį. Labai patenkintas
savimi, jis pamalonina mane berniokiška
šypsena.
– Nieko sau spektaklis, pone Grėjau.
Sukryžiavusi rankas ant krūtinės perveriu jį
teisėto pasipiktinimo kupinu žvilgsniu.
 711/1506

– Buvo smagu, ponia Grėj.

Kristiano šypsena išplatėja. Viešpatie… Jis
atrodo toks jaunas…
– Ketini eiti iki galo? – klausiu kilstelėdama
antakį, mat nežinau, ką manyti.
Dėl Dievo meilės, juk girdėtų svečiai…
Staiga susidroviu. Neramiai žvilgtelėjusi į lovą
pajuntu, kad rausta skruostai, ir prisimenu mūsų
vestuvių naktį. Vakar tiek daug šnekėjomės ir
tiek daug nuveikėme. Jaučiuosi taip, tarsi
būtume peršokę kažkokią kliūtį, bet tai ir yra
bėda. Nežinia, kokia ta kliūtis. Pakėlusi akis
sutinku linksmą, bet įdėmų Kristiano žvilgsnį ir
negaliu išlaikyti veide rimties. Jo šypsena per-
nelyg įtaigi.
– Manau, būtų nemandagu versti svečius
laukti, – eidamas artyn tyliai sako Kristianas.
Ar seniai jam parūpo žmonių nuomonė?
Žingteliu atatupsta prie miegamojo sienos ir
Kristianas mane prie jos priremia, jo kūno
 712/1506

karštis neleidžia man pajudėti. Pasilenkęs jis

nosimi brūkšteli man per nosį.
– Staigmena maloni? – pašnabždomis
klausia su šiokiu tokiu nerimu.
– Ak, Kristianai, tavo staigmena fantastiška.
Delnais perbraukiu jam per krūtinę, apsiveju
rankomis kaklą ir jį pabučiuoju.
– Vakar naktį, kai negalėjau užmigti…
parašiau Eliotui ir Mijai laiškelius, ir štai jie
čia.
– Tu labai dėmesingas. Ačiū. Neabejoju,
kad puikiai praleisime laiką.
– Tikiuosi, kad taip ir bus. Pamaniau,
Aspene lengviau išvengsime žiniasklaidos
dėmesio nei namie.
Paparacai! Jis teisus. Jei būtume likę
Eskaloje, dabar jaustumės kaip kalėjime. Vos
prisiminus tuos kelis spragsinčiais fotoaparatais
ir akinančiomis blykstėmis ginkluotus
 713/1506

reporterius, pro kuriuos spustelėjęs greičio ped-

alą šįryt pralėkė Teiloras, nukrečia šiurpas.
– Eikš. Geriau sėskime į savo vietas, nes St-
ivenas netrukus kils.
Kristianas ištiesia man ranką ir drauge
grįžtame į keleivių saloną. Įeinančius mus dži-
augsmingai pasveikina Eliotas.
– Neabejoju, kad aptarnavimas buvo pats
greičiausias, kokio tik galima tikėtis lėktuve! –
pašaipiai išdrožia jis.
Kristianas nekreipia į jį dėmesio.
– Ponios ir ponai, prašom sėsti į vietas, net-
rukus judėsime prie kilimo tako, – keleivių
salone nuskamba ramus ir įsakmus Stiveno
balsas.
Iš lėktuvo virtuvės į saloną ateina tam-
siaplaukė mergina (hm… Natali?), kuri mudu
su Kristianu lydėjo skrendant į povestuvinę
kelionę, ir surenka tuščius vienkartinius kavos
puodelius. Natalija… Jos vardas Natalija.
 714/1506

– Labas rytas, pone Grėjau, ponia Grėj… –

sumurkia Natalija.
Kodėl dėl šios merginos man taip
nemalonu? Gal todėl, kad ji tamsiaplaukė?
Kristianas pats sakė paprastai nepriimantis į
darbą tamsiaplaukių, nes jam jos atrodo pat-
rauklios. Sėsdamasis prie stalo prieš Eliotą ir
Keitę, jis Natalijai mandagiai nusišypso.
Trumpai apkabinusi Keitę ir Miją, o Etanui ir
Eliotui pamojavusi, atsisėdu šalia Kristiano ir
prisisegu saugos diržą. Jis uždeda ranką man
ant kelio ir švelniai spusteli. Kristianas atrodo
ramus ir laimingas, nors esame ne vieni.
Klausiu savęs, kodėl jis visada negali būti toks
– visiškai pamiršęs maniją valdyti.
– Tikiuosi, pasiėmei žygių batus, – maloniai
kreipiasi į mane Kristianas.
– Tai mes neslidinėsime?
– Rugpjūtį paslidinėti būtų tikras iššūkis, –
linksmai sako jis.
 715/1506

Na, žinoma…
– Moki slidinėti, Ana? – įsiterpia į mudviejų
pokalbį Eliotas.
– Ne.
Kristianas patraukia plaštaką nuo kelio ir
paėmęs suspaudžia man ranką.
– Neabejoju, kad mano mažasis broliukas
galėtų tave išmokyti, – pamerkia man akį Eli-
otas. – Jis greitas įveikti nuokalnes…
Nejučia nuraustu. Paskui, pakėlusi akis į
Kristianą, pamatau, kad į Eliotą jis žiūri ramiai,
bet, rodos, tramdydamas juoką. Lėktuvas trūk-
telėjęs pajuda ir ima riedėti prie kilimo tako.
Natalija aiškiu ir skambiu balsu pakartoja
saugaus elgesio lėktuve taisykles. Ji apsirengusi
dailia tamsiai mėlyna palaidinuke trumpomis
rankovėmis ir prie jos derančiu tiesaus kirpimo
sijonu. Ir nepriekaištingai pasidažiusi – ši mer-
gina tikrai graži. Pasąmonė žvilgteli į mane ir
kilsteli išpešiotą iki plonyčio brūkšniuko antakį.
 716/1506

– Ar tu gerai laikaisi? – pabrėždama kiekvi-

eną žodį klausia Keitė. – Na, klausiu apie tą
bėdą su Haidu.
Linkteliu. Apie Haidą nenoriu nei galvoti,
nei kalbėti, bet Keitės planai, rodos, visiškai
kitokie.
– Kodėl jis ėmė jus persekioti? – klausia ji,
kaip įprasta, iš karto čiupdama jautį už ragų.
Ruošdamasi kamantinėti mane toliau, ji užsi-
meta plaukus už nugaros.
Nudėbęs ją nedraugišku žvilgsniu, Kristi-
anas gūžteli.
– Aš jį atleidau, – tiesiai rėžia.
– Šit kaip? O kodėl? – klausia Keitė
pakreipusi galvą ir aš suprantu, kad ji nus-
iteikusi ryžtingai kaip Nensė Driu17.
– Jis prie manęs lindo, – sumurmu.
Mėginu po stalu įspirti Keitei į kulkšnį, bet
nepataikau. Mėšlas!
– Kada? – Keitė rūsčiai dėbteli į mane.
 717/1506

– Jau seniai…
– Niekada man nepasakojai, kad jis prie
tavęs lindo! – susijaudinusi šūkteli ji.
Pasijutusi nejaukiai, gūžteliu.
– Be abejo, negali būti, kad Haidas taip ker-
štautų vien už atleidimą iš darbo. Turiu
omenyje, kad jo reakcija pernelyg audringa, –
toliau samprotauja Keitė, bet dabar jos
klausimai jau skirti Kristianui. – Ar jis
psichiškai nestabilus? Visa ta informacija, kurią
jis surinko apie jus, Grėjus…
Keitė ne juokais ima svilinti Kristianui
padus ir dėl to mane ima siutas, bet ji jau įs-
itikino, kad aš nieko nežinau, tad toliau kvosti
manęs nemato prasmės. Ši mintis mane
suerzina.
– Mes manome, kad siūlo galo reikia ieškoti
Detroite, – švelniai sako Kristianas. Neįprastai
švelniai.
 718/1506

Ak, Keite, liaukis klausinėjusi, bent jau kol

kas.
– Haidas taip pat kilęs iš Detroito, tiesa?
Kristianas linkteli.
Lėktuvas ima didinti greitį ir aš stipriau sus-
paudžiu Kristianui ranką. Jis drąsinamai į mane
žvilgteli. Kristianas žino, kad nepakenčiu
kilimo ir leidimosi. Ramindamas mane, jis sus-
paudžia ranką ir nykščiu ima glostyti
krumplius.
– O ką tu apie jį žinai? – įsiterpia Eliotas,
nepaisydamas nei to, kad sėdėdami nedideliame
reaktyviniame lėktuve dardame kilimo taku ir
netrukus kilsime, nei to, kad Keitės kvota Kris-
tianą vis labiau erzina.
Keitė pasilenkia, ketindama įdėmiai
klausytis.
– Tai nėra vieša informacija, – tiesiai sako
jai Kristianas. Slėpdama nepasitenkinimą, Keitė
stipriai sučiaupia lūpas. Netenku žado.
 719/1506

Mėšlas… – Apie Haidą žinome nedaug, – toliau

kalba Kristianas. – Jo tėvas žuvo per muštynes
bare. Motina gėrė šviesios dienos nematydama.
Vaikystę Haidas praleido prieglaudoje ir pas
daugybę laikinų globėjų, be to, dažnai turėdavo
bėdų su teisėsauga. Daugiausia dėl automobilių
vagysčių. Nemažai laiko prabuvo nepilnamečių
kolonijoje. Pagaliau jo motina kreipėsi į
kažkokį alkoholikų reabilitacijos centrą, išlipo
iš duobės ir Haidas atsitiesė. Paskui laimėjo sti-
pendiją studijuoti Prinstono universitete.
– Prinstono universitete? – suklūsta Keitė.
– Taigi. Jis buvo galvotas vaikis, – gūžteli
Kristianas.
– Nelabai. Juk galų gale įkliuvo, – burbteli
Eliotas.
– Šiaip ar taip, aišku, kad šio pokšto jis neg-
alėjo iškrėsti vienas, tiesa? – klausia Keitė.
Šalia manęs sėdintis Kristianas staiga
įsitempia.
 720/1506

– To mes dar nežinome, – labai tyliai sako.

Po perkūnais… Ar gali būti, kad Haidas
turėjo bendrininką? Pasibaisėjusi atsisuku į
Kristianą. Jis vėl spusteli man ranką, bet į akis
nepažvelgia. Lėktuvas ima grakščiai kilti ir man
pasidaro labai negera: nutirpsta viduriai, tarsi
krisčiau žemyn.
– Kiek jam metų? – klausiu Kristiano pasi-
lenkusi, kad girdėtų tik jis.
Kad ir kaip trokštu žinoti, kas čia vyksta,
nieku gyvu nenoriu skatinti Keitės kamantinėti
toliau. Žinau, kad jos klausimai Kristianą erz-
ina, be to, neabejoju, kad po kokteilių vakarėlio
jis įtraukė Keitę į juodąjį sąrašą.
– Trisdešimt dveji. Kodėl klausi?
– Tiesiog smalsu.
Kristianas stipriai sučiaupia lūpas.
– Kai kalbame apie Haidą, geriau nesmal-
sauk, – burbteli. – Džiaugiuosi, kad tas šunsnu-
kis tupi už grotų.
 721/1506

Jo žodžiai nuskamba tarsi priekaištas, na ir

tebūnie.
– Kaip manai, ar jis veikė ne vienas?
Man bloga vien pagalvojus, kad Haidas
galėjo turėti bendrininką. Juk tai reikštų, kad
pavojus dar nepraėjo.
– Nežinau, – sako Kristianas ir nepatenk-
intas vėl stipriai sučiaupia lūpas.
– Gal čia įsipainiojęs ir kas nors kitas, nor-
intis suvesti su tavimi sąskaitas? – pakišu jam
mintį. Po galais… Tikiuosi, ta peroksidinė kalė
nagų čia neprikišo. – Kad ir Elena? –
sušnabždu.
Staiga susigriebiu, kad jos vardą ištariau per
garsiai. Laimė, tik Kristianas jį išgirdo. Baimin-
gai žvilgteliu į Keitę, bet ji kalbasi su Eliotu,
kuris, rodos, ne juokais ant jos supykęs. Hm…
– Tau patinka kalbėti apie ją kaip apie
pabaisą, ar ne? – Kristianas užverčia akis ir
bjaurėdamasis papurto galvą. – Gal ji ir griežia
 722/1506

dantį, bet tikrai nedarytų nieko panašaus, – jis

perveria mane įdėmiu pilkų akių žvilgsniu. –
Nekalbėkime apie Eleną. Žinau, kad tau ji nėra
mėgstamiausia pokalbių tema.
– Buvai su ja susitikęs? – sušnabždu, nors ir
abejodama, ar noriu tai sužinoti.
– Ana, nesišnekėjau su ja nuo tos dienos, kai
šventėme mano gimtadienį. Prašau liautis. Nen-
oriu apie ją kalbėtis.
Jis pakelia mano ranką, lūpomis švelniai
brūkšteli per krumplius. Mane nutvilko
liepsningas Kristiano žvilgsnis ir aš suprantu,
kad bent jau kol kas bus geriau apie Eleną
nieko neklausinėti.
– Eikite į atskirą kambarį, – patraukia mudu
per dantį Eliotas. – Ai, tiesa, jau buvote nuėję,
tik ilgai neužtrukote.
Kristianas pakelia akis ir perveria brolį
rūsčiu žvilgsniu.
 723/1506

– Atsiknisk, Eliotai, – griežtai, bet nepiktai

sako.
– Bičiuli, tik pasakiau, kaip yra, – Elioto
akys linksmai žybteli.
– Lyg tu žinotum, – kilstelėdamas antakį,
pašaipiai sumurma Kristianas.
Eliotas, mėgaudamasis šiuo geraširdišku ap-
sižodžiavimu, plačiai nusišypso.
– Vedei pirmą savo merginą… – ir jis
mosteli į mane.
Oi, velnias… Kuo tai baigsis? Nuraustu.
– Argi galėtum mane dėl to kaltinti? – Kris-
tianas vėl pabučiuoja man ranką.
– Ne, – purtydamas galvą, nusijuokia
Eliotas.
Nuraustu, o Keitė pliaukšteli Eliotui per
šlaunį.
– Liaukis taip bjauriai elgtis, – subara ji
Eliotą.
 724/1506

– Klausyk savo merginos, – plačiai šyps-

odamasis pritaria Keitei Kristianas ir ankstesnio
jo susirūpinimo, rodos, nelieka nė ženklo.
Lėktuvui kylant man ima spengti ausyse,
bet, pasiekus kreiserinį aukštį, oro slėgis
keleivių kabinoje vėl pasidaro normalus. Keitė
piktai dėbteli į Eliotą. Hm… Ar jųdviejų
santykiai pašliję? Sunku pasakyti.
Eliotas teisus. Prisiminusi pašaipią jo
pastabą prunkšteliu. Tikrai esu – buvau – pirma
Kristiano mergina, o dabar esu jo žmona. Ank-
stesnės penkiolika ir ta pabaisa ponia Robinson
nesiskaito. Bet Eliotas apie buvusias nieko
nežino – akivaizdu, kad Keitė jam nieko
nepapasakojo. Nusišypsau jai, o ji pamerkia
man akį lyg sąmokslininkė. Galiu būti rami:
mano paslapčių Keitė neišduos.
– Gerai, ponios ir ponai, pasiekėme kreiser-
inį, maždaug vienuolikos kilometrų, aukštį ir
skrisime apie valandą ir penkiasdešimt šešias
 725/1506

minutes, – praneša Stivenas. – Galite laisvai

vaikščioti po keleivių saloną.
Iš lėktuvo virtuvėlės iš karto ateina Natalija.
– Gal kam nors galėčiau pasiūlyti kavos? –
pasiteirauja ji.

17
Jauna seklė, pagrindinė paaugliams skirtų amerikiečių
fantastinių detektyvinių romanų serijos „Nensės Driu
paslaptys“ herojė.
TRYLIKTAS SKYRIUS

Dvylika valandų dvidešimt penkios minutės

standartiniu kalnų laiku be trukdžių nusileidžia-
me Sardifildo oro uoste. Stivenui pastačius lėk-
tuvą šiek tiek atokiau nuo pagrindinio keleivių
terminalo, pro langus pamatau mūsų laukiantį
nedidelį „Volkswagen“ furgoną.
– Puikus nusileidimas, – mums ruošiantis
lipti iš reaktyvinio lėktuvo sako Kristianas ir
šypsodamasis paspaudžia Stivenui ranką.
– Viskas priklauso nuo aukščio ir atmosfer-
os tankio, sere, – Stivenas taip pat nusišypso. –
Begli puikiai skaičiuoja.
 727/1506

Kristianas linkteli pirmajai kapitono

padėjėjai.
– Tau pavyko, Begli. Puikiai nusileista.
– Ačiū, sere, – padėkoja ji ir patenkinta
nusišypso.
– Gražaus savaitgalio, pone Grėjau ir ponia
Grėj. Iki rytojaus, – atsisveikina Stivenas ir pa-
sitraukęs į šalį leidžia mums išlipti.
Laikydamas už rankos, Kristianas nusiveda
mane trapu žemyn, prie mašinos, kur mūsų jau
laukia Teiloras.
– Furgonas? – Teilorui atidarant slankiąsias
dureles nustebęs klausia Kristianas.
Teiloras santūriai, gailiai šypteli ir vos
pastebimai gūžteli.
– Suprantu, juk viską darei paskutinę
minutę, – akimirksniu nurimęs sako Kristianas.
Teiloras grįžta į lėktuvą paimti mūsų
bagažo.
 728/1506

– Nori įsitaisyti furgono gale? – sumurma

Kristianas ir jo akys išdykėliškai sublizga.
Tyliai nusijuokiu. Kas šis vyras ir ką jis
padarė baisiai piktam ponui, su kuriuo
bendravau pastarąsias porą dienų?
– Nagi, lipkite, – paragina už nugaros šalia
Etano stovinti ir nekantraujanti Mija.
Įlipame, nusiiriame į patį automobilio galą,
kuriame yra dvivietė sėdynė, ir atsisėdame.
Jaukiai prisiglaudžiu prie Kristiano, o jis
uždeda ranką ant mano sėdynės atlošo.
– Tau patogu? – tyliai paklausia, kol Mija su
Etanu sėdasi prieš mudu.
– Taip.
Nusišypsau ir Kristianas pabučiuoja man į
kaktą. Nežinia kodėl, bet šiandien droviuosi jo
artumo. Kodėl? Dėl vakarykštės nakties? Dėl
to, kad turime draugiją? Negaliu tiksliai
pasakyti.
 729/1506

Eliotas su Keite ateina paskutiniai, kai

Teiloras pakelia užpakalines duris ketindamas
sukrauti bagažą. Po penkių minučių jau
važiuojame.
Mums artinantis prie Aspeno žiūriu pro
langą. Medžių lapai dar žali, bet kai kurių gali-
ukai jau pageltę – neabejotinas ateinančio
rudens ženklas. Dangus žydras ir visiškai
giedras, nors vakaruose matyti besitvenkiantys
tamsūs debesys. Tolumoje per visą horizontą
dunkso Uoliniai kalnai, o aukščiausia jų
viršukalnė – tiesiai prieš akis. Jie apaugę sodria
žaluma, aukščiausios viršukalnės pasipuošusios
sniego kepurėmis – vaizdas toks, tarsi vaikas
būtų nupiešęs kalnus.
Esame turtingų ir garsių žmonių mėgstamo-
je žiemos pramogų aikštelėje. Ir aš čia turiu
namą. Sunku tuo patikėti. Mane vėl ima kank-
inti iš pačių sielos gelmių kylantis jau pažįsta-
mas nejaukumas, apimantis kaskart mėginant
 730/1506

pratintis prie Kristiano turtų. Ką nuveikiau, kuo

nusipelniau tokio gyvenimo? Nepadariau nieko,
tik… įsimylėjau.
– Ar jau teko būti Aspene? – atsisukęs
klausia ir mano mintis išblaško Etanas.
– Ne, aš čia pirmą kartą. O tu?
– Paauglystėje mudu su Keite dažnai čia
važiuodavome. Tėtis – aistringas slidininkas. O
mama slidinėjimu taip nesižavi.
– Tikiuosi, vyras išmokys mane slidinėti, –
žvilgteliu į savo vienintelį.
– Pasvajok, – burbteli Kristianas.
– Aš nebūsiu beviltiška mokinė!
– Gali nusisukti sprandą, – visiškai rimtai
sako jis.
Ak… Nenoriu ginčytis ir gadinti Kristianui
nuotaikos, tad prabylu apie ką kita:
– Ar seniai turi čia namą?
 731/1506

– Netrukus bus dveji metai. Dabar tas namas

priklauso ir jums, ponia Grėj, – tyliai priduria
jis.
– Žinau, – sušnabždu.
Tik kažkodėl nesijaučiu visiškai tuo tikra.
Pasilenkusi pabučiuoju Kristianui į pažandę,
vėl jaukiai priglundu jam prie šono ir klausausi,
kaip jis juokiasi ir pokštauja su Etanu ir Eliotu.
Kartais trumpai įsiterpia ir Mija, bet Keitė tyli,
ir aš suku galvą, ar ji mąsto apie Džeką Haidą,
ar apie ką kita. Paskui prisimenu. Aspenas…
Čia esantį Kristiano namą perprojektavo Džija
Mateo, o perstatė Eliotas. Kažin ar tik ne tai ir
neduoda Keitei ramybės? Negaliu jos to klausti
girdint Eliotui, juolab turėdama omenyje
buvusius jo santykius su Džija. Tik ar Keitė
žino, kad rekonstruojant šį namą prisidėjo ir
Džija? Suraukusi kaktą pasvarstau, kas Keitei
guli ant širdies, ir pagaliau nusprendžiu, kai
liksime vienos, tiesiog paklausti.
 732/1506

Važiuojame per Aspeno centrą ir man nuo-

taika, regint miestą, iš karto pasitaiso. Pastatai
čia žemi, daugiausiai raudonų plytų šveicariško
stiliaus vasarnamiai, XIX ir XX amžių sandūro-
je statyti namukai, nudažyti įvairiausiomis
ryškiomis spalvomis. Mieste daug bankų ir ne-
didelių firminių drabužių parduotuvėlių, iš kur-
ių galima spręsti, kad čia gyvena ir lankosi pas-
iturintys žmonės. Žinoma, Kristianas – vienas
iš jų.
– Kodėl pasirinkai Aspeną? – klausiu.
– Ką turi omenyje? – klausiamai į mane
pažvelgia Kristianas.
– Kodėl namą pirkai būtent čia?
– Kai buvome vaikai, tėtis ir mama dažnai
veždavosi mus į Aspeną. Čia išmokau slidinėti,
be to, ir namas man patinka. Tikiuosi, ir tau
patiks: jei ne, parduosime jį ir nusipirksime kur
nors kitur.
Kaip paprasta!
 733/1506

Jis užkiša man už ausies plaukų sruogą.

– Šiandien atrodai žavingai, – sumurma.
Man užkaista skruostai. Aš apsirengusi
paprastais kelioniniais drabužiais: džinsais,
sportiniais marškinėliais ir plonu tamsiai
mėlynu švarkeliu. Prakeikimas… Kodėl taip
droviuosi Kristiano žodžių?
Jis pabučiuoja mane – švelniai, saldžiai ir su
meile.
Teiloro vairuojamas furgonas išvažiuoja iš
miesto ir vingriu kalnų keliuku imame kilti kitu
slėnio šlaitu. Kuo aukščiau kylame, tuo labiau
jaudinuosi, o šalia sėdintis Kristianas įsitempia.
– Kas negerai? – klausiu Teilorui sukant
kelio vingiu.
– Tikiuosi, namas tau patiks, – tyliai sako
Kristianas. – Jau atvažiavome.
Sumažinęs greitį, Teiloras pro vartus įsuka į
pilka, gelsva ir rausva skalda išpiltą įvažą. Tada
važiuoja tuo taku tolyn ir pagaliau sustoja prie
 734/1506

įspūdingo namo. Jis su dideliais langais abipus

pagrindinių durų, stačiašlaičiu stogu, pastatytas
iš tamsios medienos ir tokių pat spalvų akmenų,
kokiais išpilta įvaža. Šis namas pribloškiantis:
ir paprastas, ir modernus, puikiai atitinkantis
Kristiano stilių.
– Štai mes ir namie, – be garso, vien lū-
pomis, ištaria jis, kai mūsų svečiai ima lipti iš
furgono.
– Atrodo gražiai.
– Eikš, pažiūrėk, – sako Kristianas jaudin-
damasis, nerimaudamas, spindinčiomis akimis,
tarsi ketintų pristatyti man savo mokslinį pro-
jektą ar ką nors panašaus.
Mija tekina užlekia laiptais, kurių viršuje,
tarpduryje, stovi moteris. Ji mažutė, smulkutė,
juodus kaip anglis jos plaukus jau palietusi
laiko šarma. Mija puola jai ant kaklo ir stipriai
apkabina.
 735/1506

– Kas ji? – klausiu Kristiano, padedančio

man išlipti iš furgono.
– Ponia Bentli. Ji su vyru čia gyvena.
Prižiūri namą.
Po perkūnais… dar daugiau samdomų
darbuotojų?
Mija supažindina namo prižiūrėtoją su
Etanu ir Keite. Eliotas taip pat suspaudžia ponią
Bentli glėbyje. Kai Teiloras iškrauna iš mašinos
mūsų bagažą, Kristianas paima mane už rankos
ir nusiveda prie lauko durų.
– Sveiki sugrįžę, pone Grėjau, – nusišypso
ponia Bentli.
– Karmela, čia mano žmona Anastazija, –
didžiuodamasis pristato mane Kristianas. Tar-
damas mano vardą jis, rodos, mėgaujasi kiek-
vienu garsu, ir man dėl to apmiršta širdis.
– Ponia Grėj, – linktelėdama pagarbiai pas-
isveikina ponia Bentli.
 736/1506

Mudvi paspaudžiame viena kitai ranką. Nė

kiek nesistebiu, kad su Kristianu ji elgiasi ger-
okai santūriau nei su jo broliu ir seserimi.
– Tikiuosi, skrydis buvo malonus. Oras visą
savaitgalį turėtų būti geras, nors ką gali
žinoti… – ji žvilgteli į mums už nugaros
kabančius ir vis tamsėjančius debesis. – Pietūs
paruošti. Kai tik norėsite valgyti, pasakykite, –
ponia Bentli vėl nusišypso, tamsios jos akys
žybteli ir aš akimirksniu pajuntu jai simpatiją.
– Opa! – Kristianas čiumpa mane į glėbį ir
pakelia.
– Ką darai?! – šūkteliu.
– Ketinu pernešti jus per dar vienų namų
slenkstį, ponia Grėj.
Jis įneša mane, plačiai besišypsančią, į erd-
vų prieškambarį ir pabučiavęs atsargiai
nuleidžia ant medinių grindų. Namo interjeras
nuosaikus ir primena didžiosios svetainės
 737/1506

interjerą Eskaloje: baltos sienos, tamsus medis

ir šiuolaikiniai abstrakcionistinio meno kūriniai.
Prieškambario erdvė susilieja su didžiule
svetainės zona, kurioje prie židinio iš akmenų,
pagrindinio šio kambario akcento, stovi trys be-
veik baltos sofos. Spalvingumo svetainei teikia
vien minkštos ant sofų išmėtytos pagalvėlės.
Mija čiumpa už rankos Etaną ir tempiasi į namo
gilumą. Kristianas prisimerkęs ir stipriai suči-
aupęs lūpas stebi juos nueinančius. Paskui pap-
urto galvą ir atsisuka į mane.
Keitė garsiai švilpteli.
– Koks gražus namas!
Dairydamasi pamatau, kad Eliotas padeda
Teilorui nešti bagažą. Ir vėl paklausiu savęs, ar
Keitė žino, kad prie šio namo ranką pridėjo ir
Džija.
– Gal nori pasižvalgyti? – klausia manęs
Kristianas.
 738/1506

Kad ir kokios mintys apie Miją ir Etaną ne-

davė jam ramybės, jos jau išgaravusios. Jis
jaudinasi… o gal nerimauja? Sunku pasakyti.
– Žinoma.
Mane vėl pribloškia prabanga. Kiek šis na-
mas kainavo? O aš visiškai niekuo neprisidėjau.
Trumpai prisimenu tą dieną, kai Kristianas
pirmą kartą atsivedė mane į Eskalą. Ir tuomet
buvau priblokšta. „Priprasi…“ – irzliai sukužda
man pasąmonė.
Kristianas suraukia kaktą, bet paima mane
už rankos ir vedasi per kambarius. Šiuolaikiškai
įrengtoje virtuvėje stalviršiai iš šviesaus mar-
muro, o spintelės juodos. Be to, namuose yra
įspūdingas vyno rūsys, o žemutiniame aukšte –
ir prabangus poilsio kambarys, kuriame stovi
didžiulis plazminis televizorius, minkštos sofos
ir… biliardo stalas. Įsistebeiliju į jį, o kai Kris-
tianas sugauna mano žvilgsnį, nuraustu.
 739/1506

– Nori sužaisti? – klausia jis, o akys iš-

dykėliškai žybteli.
Papurtau galvą ir jis vėl suraukia kaktą.
Paėmęs už rankos, vedasi mane į antrą aukštą.
Viršuje įrengti keturi miegamieji – kiekvienas
su atskiru vonios kambariu.
Bet nė vienas iš jų neprilygsta šeimininko
miegamajam. Jame stovi didžiulė lova, dar
didesnė nei namie, o pro didelį langą atsiveria
puikus viso Aspeno ir žaluma apaugusių kalnų
vaizdas.
– Ten – Eidžakso, arba, jei tau labiau
patinka, Aspeno kalnas, – sako Kristianas, žvel-
gdamas į mane skvarbiu žvilgsniu.
Jis stovi tarpduryje, nykščius sukišęs į juodų
džinsų diržo kilpas. Linkteliu.
– Tu labai nešneki, – sumurma jis.
– Namas puikus, Kristianai.
Staiga skausmingai užsinoriu grįžti į Eskalą.
 740/1506

Žengęs penkis didelius žingsnius, jis at-

siduria prieš mane ir timpteli man smakrą, kad
paleisčiau apatinę lūpą, kurią nejučia buvau
prikandusi.
– Kas yra? – neatlyžta Kristianas, mėginda-
mas pažvelgti man į akis.
– Tu labai turtingas.
– Taip.
– Kartais pamirštu, koks esi turtingas, o tada
pasijuntu priblokšta.
– Mes turtingi.
– Mes… – pakartoju kaip papūga.
– Prašau, nesureikšmink to, Ana. Tai tik
namas.
– O ką būtent jame pakeitė Džija?
– Džija? – Kristianas nustebęs kilsteli
antakius.
– Taip, Džija. Juk ji rengė rekonstrukcijos
projektą, tiesa?
 741/1506

– Tiesa. Ji suprojektavo poilsio kambarį

pirmame aukšte. O Eliotas rūpinosi statybomis,
– jis pirštais persibraukia per plaukus ir
susiraukęs pažvelgia į mane. – Kodėl mudu kal-
bame apie Džiją?
– Ar žinai, kad ji buvo užmezgusi romaną su
Eliotu?
Kristianas kelias akimirkas paspokso į
mane, jo veidas neperprantamas.
– Eliotas krušosi su puse Siatlo, Ana.
Aikteliu iš nuostabos.
– Kaip suprantu, daugiausia su moterimis, –
pašmaikštauja Kristianas.
Rodos, mano veido išraiška jį pralinksmino.
– Ne!
Kristianas linkteli.
– Tai ne mano reikalas, – sako jis ir lyg
pasiduodamas kilsteli rankas.
– Kažin ar Keitė tai žino.
 742/1506

– Kažin ar jis apie tai visiems giriasi. O ji,

rodos, mėgina neprarasti orumo.
Aš sukrėsta. Mielas, kuklus, šviesiaplaukis,
mėlynakis Eliotas? Stebeiliju į Kristianą neg-
alėdama tuo patikėti.
Jis pakreipęs galvą atidžiai mane nužvelgia.
– Negali būti, kad taip elgiesi vien dėl Dži-
jos ir Elioto šėlionių.
– Tiesą sakai. Atsiprašau. Po visų šios
savaitės įvykių aš tiesiog…
Gūžteliu ir staiga susigraudinu. Kristianas,
rodos, lengviau atsikvepia, atsipalaiduoja. Ap-
kabina mane, stipriai suspaudžia glėbyje ir
įbeda nosį į plaukus.
– Suprantu. Man dėl to irgi labai gaila. Bet
dabar atsipūskime ir pasistenkime puikiai
praleisti laiką, sutarta? Gali likti namie ir
skaityti, žiūrėti tą siaubingą, bet nepakeičiamą
televizorių, išsiruošti į žygį ar net į žvejybą.
 743/1506

Daryk, ką nori. Ir pamiršk, ką tau sakiau apie

Eliotą. Pasielgiau netaktiškai.
– Dabar man jau lengviau suprasti, kodėl jis
tave nuolat traukia per dantį, – sumurmu,
įbedusi nosį Kristianui į krūtinę.
– Apie mano praeitį Eliotas tikrai nieko
nežino. Jau sakiau tau: mano šeima manė, kad
esu gėjus. Besilaikantis celibato, bet gėjus.
Prajukusi jo glėbyje imu atsipalaiduoti.
– Ir aš maniau, kad laikaisi celibato. Kaip
klydau…
Apkabinu Kristianą stebėdamasi, kaip ab-
surdiška buvo manyti, kad Kristianas gėjus.
– Ponia Grėj, šaipotės iš manęs?
– Galbūt. Truputį, – prisipažįstu. – Žinai,
nesuprantu tik vieno: kam tau reikalingas šis
namas?
– Ką turi omenyje?
Jis pabučiuoja man į plaukus.
 744/1506

– Suprantu, kodėl turi jachtą, suprantu,

kodėl turi apartamentus Niujorke – apsistoji ju-
ose nuvykęs ten verslo reikalais, bet… kam tau
namas Aspene? Neatrodo, kad būtum čia su
kuo nors gyvenęs.
Kristianas sustingsta ir kelias akimirkas tyli.
– Laukiau tavęs, – pagaliau tyliai sako žvel-
gdamas į mane tamsiai pilkomis, spindinčiomis
akimis.
– Hm… Kaip malonu girdėti…
– Tai tiesa. Tik tuo metu to dar nežinojau, –
jis droviai nusišypso.
– Džiaugiuosi, kad laukei.
– Laukti jūsų buvo verta, ponia Grėj.
Priglaudęs pirštą, Kristianas kilsteli man
smakrą, pasilenkia ir švelniai pabučiuoja.
– Tavęs taip pat, – nusišypsau. – Vis dėlto
jaučiuosi taip, tarsi būčiau sukčiavusi. Man il-
gai laukti neteko.
Kristianas plačiai nusišypso.
 745/1506

– Ar aš – aukso puodas?
– Kristianai, tu – viskas drauge: ir pag-
rindinis loterijos prizas, ir išgydytas vėžys, ir
trys Aladino lempos pildomi norai.
Jis kilsteli antakį.
– Kada pagaliau suprasi? – papriekaištauju.
– Buvai nepaprastai geidžiamas jaunikis. Ir
turiu galvoje ne visa tai, – priduriu atsainiai
mostelėdama į mudu supančią prabangą. –
Kalbu apie dvasinius dalykus, – priglaudžiu
delną Kristianui prie širdies ir jis išplečia akis.
Mano savimi pasitikintis, patrauklus sutuoktinis
kažkur dingo ir dabar prieš mane – mažas
sutrikęs berniukas. – Prašau, patikėk manimi,
Kristianai, – sušnabždu, delnais suspaudžiu jam
skruostus ir palenkiu galvą, kad lengviau
pasiekčiau lūpas. Jis sudejuoja: nežinau, ar dėl
to, ką pasakiau, ar tai tiesiog įprastas kūniškas
jo atsakas. Pasisavinu jį: mano lūpos priglunda
prie jo lūpų, o liežuvis įslysta į burną.
 746/1506

Kai abiem pritrūksta kvapo, jis atšlyja ir

nepatikliai mane nužvelgia.
– Kada per nepaprastai storą kiaušą įsikalsi į
galvą, kad tave myliu? – suirzusi klausiu.
Kristianas kelias akimirkas patyli, tada
tarsteli:
– Kada nors…
Tai jau pažanga. Nusišypsau ir jis atsaky-
damas apdovanoja mane drovia šypsena.
– Eime. Ko nors užkąskime, kitaip visi
stebėsis, kur taip užtrukome. Galėsime aptarti,
kas ką nori veikti.

– AK, NE! – STAIGA šūkteli Keitė.

Visų akys nukrypsta į ją.
– Tik pažiūrėkite, – priduria ji, pirštu rody-
dama į langą.
Lauke prapliupo lyti. Sėdime virtuvėje, prie
tamsaus medinio stalo, ką tik dalyvavę tikroje
itališkoje puotoje: prisivalgę įvairiausių ponios
 747/1506

Bentli paruoštų užkandžių ir išgėrę porą butelių

„Frascati“ vyno. Jaučiuosi soti ir šiek tiek aps-
vaigusi nuo alkoholio.
– Štai tau ir žygis, – su slaptu palengvėjimu
sumurma Eliotas.
Keitė piktai į jį dėbteli. Tarp jų tikrai kažkas
vyksta. Jie abu laisvai bendrauja su mumis
visais, bet tik ne tarpusavyje.
– Galėtume eiti į miestą, – įsiterpia Mija.
Etanas žvilgteli į ją ir vypteli.
– Puikus oras žvejybai, – pasiūlo Kristianas.
– Eisiu žvejoti, – sako Etanas.
– Skirkimės, – suploja rankomis Mija. –
Merginoms parduotuvės, vaikinams – nuobody-
bė po atviru dangumi.
Pakeliu akis į Keitę, atlaidžiai žiūrinčią į
Miją. Žvejyba ar slankiojimas po parduotuves?
Viešpatie, kas čia per pasirinkimas…
– Ana, ką nori veikti? – klausia Kristianas.
– Man tas pats, – pameluoju.
 748/1506

Sugavusi mano žvilgsnį, Keitė be garso

sužiopčioja: „Parduotuvės.“ Gal ji nori
pasišnekėti?
– Bet mielai eičiau pasižvalgyti po par-
duotuves, – kreivai šypteliu Keitei ir Mijai.
Kristianas nepatenkintas vypteli. Jis žino,
kad vaikščioti po parduotuves nemėgstu.
– Jei nori, galiu likti su tavimi namie, –
sumurma jis ir nuo šių žodžių man papilvėje
atsiveria tamsus duburys.
– Ne, eik žvejoti, – papurtau galvą.
Kristianui reikia pabūti su vyriška draugija.
– Rodos, planas aiškus, – stodamasi nuo
stalo sako Keitė.
– Teiloras jus palydės, – autoritetingai,
nepageidaudamas jokių prieštaravimų,
pareiškia Kristianas.
– Auklės mums nereikia, – kaip visuomet,
tiesiai rėžia Keitė.
Uždedu plaštaką Keitei ant rankos.
 749/1506

– Keite, gerai, kad Teiloras važiuos kartu.

Ji susiraukia, gūžteli pečiais ir pirmą kartą
gyvenime prikanda liežuvį.
Nedrąsiai šypteliu Kristianui. Jo veidas vis-
iškai ramus. Ak, tikiuosi, jis nesiunta ant
Keitės.
Eliotas suraukia kaktą.
– Turiu važiuoti į miestą, reikia nusipirkti
bateriją rankiniam laikrodžiui.
Jis vos žvilgteli į Keitę ir truputį nurausta. O
Keitė nieko nepastebi, mat demonstratyviai
nekreipia į Eliotą dėmesio.
– Paimk „Audi“, Eliotai. Grįžęs dar galėsi
pažvejoti, – sako Kristianas.
– Taip, – burbteli šis, bet jo mintys, rodos,
krypsta kažkur kitur. – Gerai sugalvojai.

– ČIA.
Pačiupusi už rankos, Mija įsitempia mane į
firminę parduotuvėlę, išpuoštą rožinėmis
 750/1506

šilkinėmis dekoracijomis ir prigrūstą neorigin-

alių prancūziškų, paprastų, kaimiškų baldų.
Keitė atseka paskui mus, o Teiloras, likęs
lauke, pasislepia nuo lietaus po stogine. Per
parduotuvėje sumontuotus stereogarsiakalbius
Areta iš širdies plėšia „Sukalbėk maldelę“18.
Man ši daina patinka. Reikėtų įrašyti ją į Kristi-
ano „iPod“ grotuvą.
– Ji tau puikiai tiktų, Ana, – Mija paėmusi
paduoda man sidabro spalvos medžiagos ski-
autę. – Imk, pasimatuok.
– Hm… Sijonas trumpokas…
– Atrodysi fantastiškai. Kristianui labai
patiks.
– Tu taip manai?
Mija džiugiai nusišypso.
– Ana, tavo kojos tokios, kad virsk iš koto,
ir jei mes šįvakar eisime į klubą, – sako ji paju-
tusi, kad lengvai mane nustebins, – savo vyrui
atrodysi nepaprastai patraukli.
 751/1506

Apstulbusi įsistebeiliju į ją, sumirksiu. Mes

eisime į klubą? Aš klubuose nesilankau.
Pamačiusi mano veidą, Keitė nusijuokia.
Dabar, kai šalia nėra Elioto, ji atrodo ramesnė.
– Šį vakarą turėtume parodyti geriausia, ką
turime, – sako ji.
– Eik, pasimatuok, – liepia Mija ir aš
nenoromis patraukiu prie matavimosi kabinos.

LAUKDAMA, KOL KEITĖ SU MIJA išeis iš

persirengimo kambarėlio, nužingsniuoju prie
parduotuvės vitrinos ir nuobodžiaudama
pažvelgiu pro langą į pagrindinę gatvę. Sielą
virpinančios dainos nesibaigia: skamba Dionės
Vorvik „Eik pro šalį“19. Puiki daina, viena iš
mano mamos mėgstamiausių. Žvilgteliu į
suknelę, kurią laikau rankoje. Nors vargu ar šį
drabužėlį galima vadinti suknele. Ji atvira
nugara, labai trumpu sijonu, bet Mija pareiškė,
kad ji geriausia ir puikiai tiks visą naktį klube
 752/1506

truksiantiems šokiams. Akivaizdu, kad man dar

reikia batelių ir stambaus kaklo vėrinio, kurio
ieškosime vėliau. Užvertusi akis į lubas dar
kartą prisimenu, kaip man pasisekė, kad turiu
Karoliną Akton, asmeninę asistentę aprangai
įsigyti.
Staiga mano mintys susijaukia, nes žvilgsnis
užkliūva už Elioto. Pamatau jį kitoje medžiais
apsodintos gatvės pusėje lipantį iš „Audi“. Jis
neria į parduotuvę tarsi slėpdamasis nuo lietaus.
Rodos, tai juvelyrinių dirbinių parduotuvė…
gal Eliotas joje tikisi gauti bateriją laikrodžiui?
Po dešimties minučių jis išeina, ir ne vienas, o
su moterimi.
Prakeikimas! Jis šnekasi su Džija! Po gal-
ais, ką ji čia veikia?
Man tebežiūrint, juodu trumpai apsikabina,
paskui jis kažką pasako, o ji, atlošusi galvą,
skambiai nusijuokia. Eliotas pabučiuoja jai į sk-
ruostą ir tekinas grįžta prie automobilio. Džija
 753/1506

nusisuka ir nužingsniuoja gatve, o aš išpūtusi

akis nulydžiu ją žvilgsniu. Kas čia dedasi? Ner-
imaudama atsisuku į persirengimo kambarėlį,
bet nei Keitė, nei Mija iš jo dar neišėjusios.
Tada pažvelgiu į Teilorą, laukiantį prie par-
duotuvės. Mūsų žvilgsniai susitinka ir jis
gūžteli. Teiloras taip pat matė šį trumpą Elioto
susitikimą. Nuraustu susigėdusi, kad buvau
užklupta šniukštinėjanti. Kai vėl atsisuku, juok-
damosi iš kambarėlio išeina Mija su Keite ir ši
nustebusi mane nužvelgia.
– Ana, kas atsitiko? – klausia ji. – Jau
nepatinka suknelė? Vilkėdama ją atrodai
pribloškiamai.
– Hm… Kažin…
– Ar tau viskas gerai? – Keitė iš nuostabos
išpučia akis.
– Man viskas gerai. Eime sumokėti už
pirkinius.
 754/1506

Taip tarusi, paskui du sijonus išsirinkusią

Miją nueinu prie kasos.
– Laba diena, ponia, – pasisveikina jauna
pardavėja, užsitepusi ant lūpų tiek blizgio, kiek
dar išvis nesu mačiusi, ir nusišypso. – Aštuoni
šimtai penkiasdešimt dolerių.
Ką?! Už medžiagos atraižėlę?! Išpūtusi akis
sumirksiu ir paduodu jai savo juodąją „Amex“
kreditinę kortelę.
– Ponia Grėj… – lipšniai sumurkia panelė
blizgiu išteptomis lūpomis.
Dvi valandas vaikštinėju su Keite ir Mija
tarsi apsvaigusi, mat krūtinėje verda kova. Ar
pasakyti Keitei? Mano pasąmonė ryžtingai pap-
urto galvą. Taip, turiu jai pasakyti. Ne,
neturėčiau. Juk gali būti, kad tai visiškai
nekaltas susitikimas. Mėšlas. Ką man daryti?

– AR PATINKA BATELIAI, ANA? –

kumščiais įsirėmusi į klubus klausia Mija.
 755/1506

– Na… Taip, žinoma…

Galų gale nusiperku firminius „Manolo
Blahnik“ batelius neapsakomai aukšta pakulne
ir su raišteliais, atrodančiais taip, tarsi būtų iš
veidrodžių. Bateliai idealiai dera prie suknelės
ir paplonina Kristiano piniginę dar daugiau nei
tūkstančiu dolerių. Su ilga sidabrine grandinėle,
kurią primygtinai siūlo Keitė, pasiseka labiau –
įsigyju ją vos už aštuoniasdešimt keturis
dolerius.
– Ar jau imi priprasti prie didelių pinigų? –
grįžtant prie automobilio maloniai klausia
Keitė.
Aplenkusi mudvi, Mija striksi priekyje.
– Juk žinai, kad tai ne man, Keite. Jaučiuosi
truputį nepatogiai. Bet puikiai suprantu, kad
turtus gavau kartu su vyru, – nepatenkinta pap-
učiu lūpas ir Keitė mane apkabina.
– Priprasi, Ana, – užjaučiamai sako ji. –
Puikiai atrodysi.
 756/1506

– Keite, kaip judu su Eliotu sutariate? –

neištvėrusi klausiu.
Ji išpučia savo mėlynas akis ir įsistebeilija į
mane.
Ak, ne…
Bet po akimirkos papurto galvą.
– Dabar visai nenoriu apie tai kalbėti, –
Keitė krypteli galvą į Miją. – Bet mūsų santyki-
ai… – sakinio ji taip ir nebaigia.
Ne, čia visai ne ta dalykiškoji Keitė, kurią
pažįstu. Mėšlas. Taip ir žinojau, kad kažkas
negerai. Ar pasakyti jai, ką mačiau? O ką
mačiau? Besikalbančius ir besiglėbesčiuojanči-
us Eliotą ir išsičiustijusią seksualinio grobio
ieškančią panelę, o paskui nekaltą bučinį į skru-
ostą. Tikriausiai juodu tik seni bičiuliai. Ne, aš
jai neprasitarsiu. Dabar ne. Linkteliu leisdama
Keitei suprasti, kad puikiai ją suprantu ir gerbiu
jos privatumą. Keitė paima man už rankos ir
dėkingai spusteli, dar žvilgteli į mane, ir per tą
 757/1506

sekundės dalį spėju pamatyti jos akyse skausmą

ir įžeistus jausmus, nors ji sumirksėdama tuoj
pat viską paslepia. Staiga pajuntu stiprų norą
ginti savo draugę. Po galais, kokius žaidimus
žaidžia tas palaidūnas Eliotas Grėjus?

GRĮŽUS NAMO KEITĖ nutaria, kad po ekstra-

vagantiško žygio po parduotuves nusipelnėme
truputį išgerti, ir suplaka saldaus romo kokteilių
su citrinų sultimis ir braškėmis. Įsitaisome ant
svetainės sofų prie besikūrenančio židinio.
– Pastaruoju metu Eliotas kažkoks… šaltas,
– įbedusi akis į liepsnas sumurma Keitė.
Mija nuėjo pasidėti pirkinių, tad mudvi su
Keite turime kelias minutes.
– Šit kaip?
– Be to, manau, prisiviriau košės dėl to, kad
pridariau tau nemalonumų.
– Jau girdėjai apie tai?
 758/1506

– Taip. Kristianas paskambino Eliotui, Eli-

otas paskambino man…
Suirzusi užverčiu akis. Ak, Penkiasdešimt,
Penkiasdešimt, Penkiasdešimt.
– Atleisk. Kristianas toks… globėjiškas. Ne-
buvai susitikusi su Eliotu nuo to vakaro, kai
gėrėme kokteilius?
– Ne, nebuvau.
– Ak…
– Ana, man jis tikrai patinka, – sušnabžda
Keitė.
Aš pašiurpstu iš siaubo pamaniusi, kad ji
tuoj pravirks. Tarsi ji būtų visai ne Keitė. Ar tai
reiškia, kad grįžta rožinių pižamų laikai? O ji
atsisuka į mane ir vėl prabyla:
– Įsimylėjau jį. Iš pradžių maniau, kad tarp
mūsų tik puikus seksas. Bet Eliotas žavus, kil-
nus, malonus ir sąmojingas. Nesunkiai įsivaiz-
duoju, kad drauge galėtume pasenti… Na,
žinai, vaikai, vaikaičiai ir visa kita…
 759/1506

– Laimingas gyvenimo saulėlydis, –

sušnabždu.
Ji liūdnai linkteli.
– Gal galėtum su juo pasišnekėti. Bent
pamėginti, kai būsite vienudu. Išsiaiškinti, koks
kirminas jį graužia.
„Kokia kirmėlė jį graužia“, – pagiežingai įs-
iterpia mano pasąmonė. Stebėdamasi savo min-
timis, niekinamai ją nužvelgiu.
– Gal rytoj rytą galėtumėte kartu
pasivaikščioti?
– Pažiūrėsim.
– Keite, man nepatinka matyti tave tokią.
Ji gailiai šypteli ir aš pasilenkusi ją ap-
kabinu. Nusprendžiu neužsiminti Keitei apie
Džiją, bet tam paleistuviui gal ir užsiminsiu.
Kaip jis drįsta taip begėdiškai žaisti su mano
draugės jausmais?
Grįžta Mija, tad pradedame šnekučiuotis
apie ne tokius asmeniškus dalykus.
 760/1506

KAI ĮDEDU Į ŽIDINĮ PASKUTINĘ PLIAUSKĄ,

laužas sušnypščia, išlekia kelios žiežirbos. Mes
jau beveik nebeturime malkų. Nors ir vasara,
tokią lietingą dieną sėdėti prie besikūrenančio
židinio labai malonu.
– Mija, gal žinai, kur laikomos malkos
židiniui? – klausiu jos, gurkšnojančios romo
kokteilį.
– Tikriausiai garaže.
– Einu, atnešiu dar kelias pliauskas. Kartu ir
teritoriją apžiūrėsiu.
Surizikavusi iškišti nosį laukan pamatau,
kad lietus apstojęs, ir patraukiu prie triviečio
garažo šalia namo. Šoninės durys neužrakintos,
tad įeinu į vidų ir uždegu šviesą, kad nereikėtų
ieškoti malkų prieblandoje. Garsiai trakštelėju-
sios sušvinta dienos šviesos lempos.
Garaže stovi automobilis, ta pati „Audi“,
kurioje šiandien po pietų mačiau Eliotą. Be to,
čia laikomi ir du sniego motociklai. Bet
 761/1506

labiausiai mano dėmesį patraukia du kroso mo-

tociklai 125 kubinių centimetrų tūrio varikliu.
Prisimenu, kaip praeitą vasarą Etanas narsiai
mėgino išmokyti mane tokiu važinėtis. Nejučia
pasitrinu ranką toje vietoje, kur tada skaudžiai
nusibrozdinau krisdama.
– Mėgsti važinėtis kroso motociklu? –
klausia man už nugaros stovintis Eliotas.
Atsisuku.
– Jau grįžai?
– Rodos, taip, – plačiai nusišypso jis ir man
dingteli, kad tą patį pasakytų ir Kristianas, tik
be tokios plačios, širdį pavergiančios šypsenos.
– Na? – tarsteli jis.
Palaidūnas!
– Nieko…
– Nori pamėginti?
Prunkšteliu.
– Na… ne… Vargu ar Kristianas labai ap-
sidžiaugtų sužinojęs, kad važinėjausi.
 762/1506

– Kristiano čia nėra.

Eliotas patenkintas savimi kreivai nusišypso
– ak, pasirodo, ši šypsena – bendras visų šei-
mos narių bruožas! – ir mosteli ranka norėdam-
as parodyti, kad mudu čia vieni. Tada
neskubėdamas prieina prie vieno motociklo,
aukštai kilstelėjęs ilgą koją apžergia jį, atsisėda
ant sėdynės ir suspaudžia rankenas.
– Kristianas labai rūpinasi… mano saugu-
mu. Man tikrai nederėtų…
– Visada darai tik tai, ką jis sako?
Žydrose kaip kūdikio Elioto akyse blyksteli
išdykėliška kibirkštėlė ir man prieš akis
šmėsteli blogiukas… blogiukas, kurį įsimylėjo
Keitė. Blogiukas iš Detroito.
– Ne, – įspėjamai kilsteliu antakį. – Bet
stengiuosi elgtis tinkamai. Kristianui ir be
manęs rūpesčių pakanka. Beje, ar jis jau grįžo?
– Nežinau.
– Nežvejojai?
 763/1506

Eliotas papurto galvą.

– Turėjau reikalą mieste.
Reikalą! Po perkūnais, išsičiustijusį,
šviesiaplaukį „reikalą“! Garsiai įkvepiu ir įs-
istebeiliju į jį.
– Jei nenori važinėtis, ko atėjai į garažą? –
susidomėjęs klausia Eliotas.
– Paimti malkų židiniui.
– Štai kur tu. Oi, Eliotai, jau grįžai, – nut-
raukia mūsų pokalbį Keitė.
– Sveika, mažyte, – jis Keitei plačiai
nusišypso.
– Ką nors sužvejojai?
Atidžiai stebiu, kaip Eliotas reaguos.
– Ne. Turėjau reikalų mieste.
Jo veide labai trumpai, sekundės dalį,
pamatau šmėstelint netikrumą.
Ak, koks mėšlas…
– Atėjau pasižiūrėti, kodėl Ana taip ilgai
užtruko.
 764/1506

Keitė sumišusi pažvelgia į mudu.

– O mes čia niekus tauškiam, – sako Eliotas
ir pajuntu, kad tarp jo ir Keitės randasi didžiulė
įtampa.
Išgirdę, kad lauke sustoja automobilis, visi
nutylame. Ak! Kristianas grįžo. Ačiū Dievui.
Išgąsdindamas mus visus, staiga garsiai suūžia
garažo vartų keltuvas, vartai palengva pakyla ir
pamatome Kristianą su Etanu, iš juodo sunk-
vežimiuko nedengta priekaba kraunančius žve-
jybos reikmenis. Pastebėjęs mus, stovinčius
garaže, Kristianas liaujasi darbuotis.
– Įkūrėte muzikos grupę? – pašaipiai klausia
eidamas į vidų ir iš karto žengia prie manęs.
Išsišiepiu iki ausų. Pamačius Kristianą, labai
palengvėjo. Po specialiu žvejo švarku jis vilki
kombinezoną, kurį pardaviau jam Kleitono
ūkinių prekių parduotuvėje.
 765/1506

– Sveika, – sako Kristianas ir nustebęs įbeda

žvilgsnį į mane, o į Keitę su Eliotu visiškai
nekreipia dėmesio.
– Labas. Gražus kombinezonas.
– Daug kišenių. Labai patogus žvejojant, –
taip tyliai, kad girdėčiau tik aš, ir gundomai
paaiškina Kristianas, o kai pažvelgia į mane, jo
veide atsispindi geismas.
Aš nuraustu, o jis plačiai nusišypso,
išsišiepia iki ausų, ir ta šypsena skirta vien man.
– Tu šlapias, – sumurmu.
– Lijo. O ką jūs veikiate garaže? – pagaliau
pasidomi jis, pripažindamas, kad mudu čia ne
vieni.
– Ana atėjo atnešti malkų, – sako Eliotas ir
kilsteli antakį. Nežinau kaip, bet jis pasiekia,
kad šis sakinys nuskambėtų kažkaip…
nešvankiai. – Mėginau sugundyti ją
pasivažinėti.
Jis tikras dviprasmybių meistras.
 766/1506

Kristiano veidas apsiniaukia ir man sustoja

širdis.
– Ji nesutiko. Sakė, kad tau tai nepatiktų, –
maloniai ir be jokios slaptos užuominos paaišk-
ina Eliotas.
Pilkų Kristiano akių žvilgsnis vėl įsminga į
mane.
– Šit kaip? – sumurma jis.
– Klausykite, aš mielai pasiklausysiu pokal-
bio apie tai, ką Ana darė paskui, bet… gal
grįžkime vidun? – pyktelėjusi pasiūlo Keitė.
Ji pasilenkusi pagriebia dvi pliauskas, ap-
sisuka ir ryžtingai patraukia prie garažo durų.
Prakeikimas… Keitė baisiai supyko, bet žinau,
kad ne ant manęs. Atsidusęs ir netardamas nė
žodžio, Eliotas nuseka jai iš paskos. Nulydžiu
juos žvilgsniu, bet Kristianas išblaško mano
dėmesį.
– Moki važinėti motociklu? – nepatikliai
klausia jis.
 767/1506

– Truputį. Etanas mane išmokė.

Kristiano žvilgsnį akimirksniu sukausto
šaltis.
– Teisingai nusprendei, – gerokai santūriau
sako jis. – Dabar žemė labai kieta, o po lietaus
dar ir nepatikima, nes slidi.
– Kur nešti žvejybos reikmenis?! – šūkteli
lauke stovintis Etanas.
– Palik juos, Etanai, Teiloras viską
sutvarkys.
– O kaip žuvis? – su šiokia tokia pašaipa
klausia jis.
– Pagavote žuvį? – nustembu.
– Ne aš. Kavanagas, – ir Kristianas taip
žaviai… susiraukia.
Nusijuokiu.
– Žuvį išdoros ponia Bentli! – šūkteli jis
Etanui.
Šis nusišypso ir pasuka prie namo.
– Aš jums juokingas, ponia Grėj?
 768/1506

– Labai. Jūs šlapias… Leiskite paruošti jums

vonią.
– Nebent maudytumėtės kartu.
Pasilenkęs jis mane pabučiuoja.

PALEIDŽIU VANDENĮ Į DIDELĘ kiaušinio

pavidalo vonią prie šeimininko miegamojo es-
ančiame vonios kambaryje ir įpilu šiek tiek
brangaus vonios balzamo, šis iš karto suputoja.
Aromatas dangiškas… sakyčiau, jazminų. Kol
vonia pildosi, grįžtu į miegamąjį ketindama
pasikabinti suknelę.
– Ar buvo smagu? – įėjęs į kambarį klausia
Kristianas.
Jis basas, vilki sportinius marškinėlius ir
mūvi treningo kelnes. Įžengęs į miegamąjį,
uždaro duris.
– Taip, – sumurmu negalėdama atplėšti nuo
jo akių.
 769/1506

Pasiilgau Kristiano. Argi ne juokinga? Juk

praėjo vos kelios valandos…
Pakreipęs galvą, jis įdėmiai pažvelgia į
mane.
– Kas yra?
– Kaip tik galvojau, kad labai tavęs
pasiilgau.
– Sprendžiant iš jūsų žodžių, jums manęs
labai trūko, ponia Grėj.
– Tikra tiesa, pone Grėjau.
Kristianas prieina ir sustoja prieš mane.
– Ką nusipirkai? – pašnabždomis paklausia
ir aš suprantu, kad jam norisi pakeisti temą.
– Suknelę, batelius ir kaklo vėrinį. Išleidau
nemažai tavo pinigų.
Jausdamasi kalta, droviai pakeliu į jį akis.
Bet Kristianas puikiai nusiteikęs.
– Gerai, – sumurma jis ir užkiša man už aus-
ies plaukų sruogą. – Ir… jau milijoną kartų
sakiau, kad tie pinigai – mūsų.
 770/1506

Jis timpteli man smakrą, kad liaučiausi

kramčiusi apatinę lūpą, ir smiliumi perbraukia
per sportinių marškinėlių priekį – per
krūtinkaulį, tarp krūtų, per pilvą ir papilvę, –
kol pasiekia kraštą.
– Vonioje tau jų nereikės, – sušnabžda jis ir,
abiem rankomis suėmęs už marškinėlių
apačios, palengva ima traukti juos aukštyn. –
Pakelk rankas.
Neatitraukdama nuo Kristiano akių pakeliu
rankas ir netrukus jis numeta mano marškinėli-
us ant grindų.
– Maniau, tik maudysimės.
Man ima daužytis širdis.
– Pirmą kartą šiuose namuose noriu kaip
reikiant ir negailestingai tave išdulkinti. Aš
tavęs irgi pasiilgau.
Jis pasilenkia ir mane pabučiuoja.

– PO PERKŪNAIS, VANDUO!
 771/1506

Ką tik patyriau orgazmą, man svaigsta galva

ir vis dėlto pamėginu atsisėsti. Bet Kristianas
manęs nepaleidžia.
– Kristianai, vonia!
Guliu kniūbsčia, prigludusi jam prie krūt-
inės, bet pasikeliu ir pažvelgiu į jį. Kristianas
nusijuokia.
– Nurimk, vonioje vanduo dažnai liejasi per
kraštus, – jis apsiverčia ir trumpai mane pabuči-
uoja. – Užsuksiu čiaupą.
Grakščiai išlipęs iš lovos, Kristianas nužing-
sniuoja į vonią. Godžiai seku kiekvieną jo žing-
snį. Hm… mano vyras… Jis nuogas ir netrukus
bus šlapias… Strykteliu iš lovos.

SĖDIME VIENAS PRIEŠ KITĄ skirtinguose

galuose vonios, kuri labai pilna – tokia pilna,
kad mudviem krustelėjus vanduo pliūpteli per
kraštus ir garsiai ištykšta ant grindų. Tai taip…
dekadentiška. O dar labiau dekadentiška, kad
 772/1506

Kristianas plauna man kojas, masažuoja pėdas,

švelniai timpčioja kojų pirštus. Paeiliui visus
juos pabučiuoja, o mažąjį nestipriai sukanda.
– Ai!
Tą jo krimstelėjimą pajuntu… ten,
tarpkojyje.
– Patinka? – sukužda Kristianas.
– Mmm… – sumykiu.
Jis vėl ima masažuoti. Ak, koks nuostabus
jausmas. Užsimerkiu.
– Mieste mačiau Džiją, – sumurmu.
– Šit kaip? Rodos, ji čia turi namą, – atsaini-
ai tarsteli Kristianas.
Naujiena jo visiškai nesudomina.
– Ji buvo su Eliotu.
Kristianas liaujasi masažavęs man pėdas. Iš-
girdęs šią žinią jis suklūsta. Kai atsimerkiu, sėdi
pakreipęs galvą, lyg nesuprasdamas, ką išgirdo.
– Kaip „su Eliotu“? – klausia jis veikiau su-
glumęs nei susirūpinęs.
 773/1506

Papasakoju, ką mačiau.
– Ana, juodu tik draugai. Manau, Eliotas iki
ausų įsimylėjęs Keitę, – trumpai patylėjęs, jis
tyliai priduria: – Tiesą sakant, aš žinau, kad Eli-
otas ją įsimylėjęs, – ir pažvelgia į mane tarsi
sakydamas: „Tik neįsivaizduoju kodėl.“
– Keitė – nuostabus žmogus, – šiurkščiai at-
rėžiu gindama savo draugę.
Kristianas prunkšteli.
– O aš vis dar džiaugiuosi, kad mano kabin-
ete tuomet parklupai tu.
Pabučiavęs didįjį kojos pirštą, jis paleidžia
mano kairę koją, tada paima dešinę ir vėl ima
masažuoti. Jo pirštai tokie stiprūs ir vikrūs, kad
netrukus vėl atsipalaiduoju. Nenoriu ginčytis su
juo dėl Keitės. Užsimerkiu ir leidžiu jo pirštams
daryti stebuklus su mano pėdomis.

SPOKSAU Į SAVE PLAČIAME, aukštame

veidrodyje ir nepažįstu į mane stebeilijančios
 774/1506

raganos. Šį vakarą Keitė išsinėrė iš kailio žais-

dama su manimi tarsi su Barbe, darydama man
šukuoseną ir makiažą. Mano plaukai – palaidi ir
tiesūs, akys paryškintos juodais vokų dažais, lū-
pos skaisčiai raudonos. Atrodau… patraukliai.
Visų žvilgsniai pirmiausia kryps į mano kojas,
juolab kad aviu „Manolo Blahnik“ aukštakulni-
us ir vilkiu tą nepadoriai trumpą suknelę. Bet
dar turiu gauti Kristiano pritarimą ir niekaip
neatsikratau siaubingo jausmo, kad taip
apsinuoginusi jam nepatiksiu. Laikydamasi
nuoširdaus mudviejų susitarimo, nusprendžiu,
kad turėčiau jo atsiklausti. Tad pasiimu „Black-
Berry“ telefoną.

Siuntėjas: Anastazija Grėj

Tema: Ar su šia suknele mano užpakalis
atrodo didelis?
Data: 2011 m. rugpjūčio 27 d. 18:53 SKL20
Gavėjas: Kristianas Grėjus
 775/1506

Pone Grėjau,

man reikia jūsų patarimo dėl aprangos.

Jūsų
ponia G x

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: Kaip iš pieno plaukęs
Data: 2011 m. rugpjūčio 27 d. 18:55 SKL
Gavėjas: Anastazija Grėj

Ponia Grėj,

labai abejoju, ar jis didelis.

Bet kad būčiau visiškai tikras, ateisiu ir
atidžiai jūsų užpakalį apžiūrėsiu.

Jūsų nekantraujantis

ponas G x
 776/1506

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Man skaitant elektroninį laišką atsidaro mie-

gamojo durys ir Kristianas ant slenksčio sustoja
kaip nudiegtas. Iš nuostabos išpučia akis, be to,
jam atvimpa lūpa.
Po galais… gali būti arba labai gerai, arba…
labai blogai.
– Kaip tau patinka? – sušnabždu.
– Ana, tu atrodai… Čia tai bent…
– Patinka?
– Taip, manau, taip, – dusliai sako
Kristianas.
Jis neskubėdamas įžengia į miegamąjį ir
uždaro duris. Mūvi juodus džinsus, vilki baltus
marškinius ir juodą švarką. Atrodo nuostabiai.
Kristianas palengva prisiartina, vos mane
pasiekęs, uždeda rankas ant pečių ir pasuka
veidu į didįjį veidrodį, o pats lieka stovėti už
 777/1506

nugaros. Veidrodyje mudviejų žvilgsniai sus-

itinka, o paskui, pakerėtas apnuogintos mano
nugaros, Kristianas žvilgteli žemyn. Jo pirštai
nuslysta nugara, keliauja prie strėnų, prie
suknelės krašto, ten, kur šviesiai rausvą odą
pridengia sidabro spalvos suknelė.
– Ji labai atvira, – sumurma Kristianas.
Tada jo delnas nuslysta dar žemiau, per
užpakalį ir nuogą šlaunį. Jis stabteli, pilkomis
akimis atidžiai žvelgdamas į mano mėlynas.
Paskui neskubėdamas ima pirštais braukti
aukštyn, prie suknelės sijono krašto.
Žiūrėdama į ilgus jo pirštus, lengvai slys-
tančius oda, kutenančius ją ir verčiančius ši-
urpti, iš malonumo išsižioju ir mano lūpos
virsta tobula O raide.
– Nuo čia, – jis paliečia suknelės sijono
kraštą ir ima kelti pirštą aukštyn, – visai netoli
iki čia, – sušnabžda.
 778/1506

Staiga aikteliu, mat Kristiano pirštai ima

glamonėti man tarpkojį, gundomai slysta per
apatines kelnaites ir mane jaudrina.
– Ką nori tuo pasakyti? – pašnabždomis
klausiu.
– Noriu pasakyti… kad nuo čia, – jo pirštai
brūkšteli per kelnaičių medžiagą ir staiga vien-
as nuslysta per šilkines, sudrėkusias lytines lū-
pas, – visai netoli iki čia. O tada… iki ten, – ir
jis įkiša pirštą į makštį.
Aikteliu ir tyliai suniurnu.
– Šis užpakalis mano, – prikišęs lūpas prie
ausies sumurma Kristianas. Ir užsimerkęs imasi
darbo: lėtai ištraukia pirštą ir vėl įkiša, ištraukia
ir vėl įkiša… – Nenoriu, kad dar kas nors jį
matytų.
Imu alsuoti nelygiai, šnopuoju judančio jo
piršto ritmu. Matau jį veidrodyje darantį tai…
Nepaprastas gundymas.
 779/1506

– Todėl būk gera mergaitė, nesilankstyk ir

neturėsi jokių bėdų.
– Tau patinka mano apranga? – pašnabž-
domis klausiu.
– Ne, bet neketinu reikalauti, kad per-
sirengtum. Atrodai pribloškiamai, Anastazija.
Staiga Kristianas ištraukia pirštą, palieka
mane vieną galynėtis su įsiplieskusiu geismu ir
atsistoja priešais. Įžūliojo piršto galiuką
priglaudžia man prie apatinės lūpos. Instink-
tyviai suglaudžiu lūpas ketindama jį pabučiuoti
ir Kristianas pamalonina mane išdykėliška
šypsena. Jis įsikiša pirštą į burną; sprendžiant iš
jo veido, mano skonis geras… tikrai geras.
Nuraustu. Ar jam taip darant visuomet patirsiu
tokį sukrėtimą?
Paskui jis čiumpa man už rankos.
– Eikš, – švelniai, bet įsakmiai sako.
Noriu jam pasipriešinti, bet, prisiminusi, kas
vakar nutiko žaidimų kambaryje, apsigalvoju.
 780/1506

PRABANGIAME, IŠTAIGINGAME MIESTO

RESTORANE laukiame deserto. Kol kas vakarą
leidome labai maloniai ir Mija tvirtai apsispren-
dė, kad taip turi būti ir toliau ir kad turime eiti į
klubą. Šią akimirką ji sėdi bent kartą užčiaupusi
burną ir atidžiai klausosi Etano, besikalbančio
su Kristianu. Akivaizdu, kad Mija dėl Etano
eina iš proto, o Etanas… na, sunku pasakyti.
Nežinau, ar juodu tik draugai, ar tarp jų vis
dėlto yra ir kai kas daugiau.
Kristianas atrodo ramus. Jis įsitraukęs į
pokalbį su Etanu. Matyt, meškeriodami su
musele juodu susibičiuliavo. Dabar jie daugi-
ausia kalba apie psichologiją. Keista, bet jų
klausantis atrodo, kad Kristianas šią sritį iš-
mano geriau. Neatidžiai klausydamasi vyrų
pašnekesio tyliai prunkšteliu ir liūdnai pagalvo-
ju, kad Kristianas įgijo šios srities žinių ilgus
metus konsultuodamasis su daugybe
psichoterapeutų.
 781/1506

Tu – geriausias gydymas. Man galvoje vėl

nuskamba žodžiai, kuriuos kartą mylintis sušn-
abždėjo Kristianas. Iš tiesų? Ak, Kristianai, tiki-
uosi, kad taip ir yra.
Žvilgteliu į Keitę. Ji atrodo gražiai, bet juk
taip būna visuomet. Juodu su Eliotu nėra sma-
giai nusiteikę. Jis atrodo nervingas, juokauja
truputį per garsiai, o juokiasi truputį ne laiku.
Ar jie susibarė? Kas Eliotui neduoda ramybės?
Ar visa – dėl tos moters? Vien pagalvojusi, kad
jis galėtų sutrypti mano draugės jausmus, labai
nusimenu. Žvilgteliu į duris giliai širdyje
tikėdamasi išvysti Džiją, per restorano salę
ramiai nešančią savo iščiustytą užpakaliuką prie
mūsų stalo. Mano sąmonė krečia pokštus,
matyt, dėl to, kad per daug išgėriau. Man ima
skaudėti galvą.
Staiga mus išgąsdina Eliotas: jis atsistoja ir
patraukia kėdę taip, kad jos kojos garsiai
brūkšteli per restorano salės grindų plyteles.
 782/1506

Visų žvilgsniai nukrypsta į jį. Kelias akimirkas

jis spokso į Keitę, o tada prieš ją priklaupia.
O… Dieve…
Eliotas paima Keitę už rankos ir restorano
salėje įsiviešpatauja mirtina tyla: žmonės li-
aujasi valgę, liaujasi šnekučiavęsi, liaujasi
vaikščioję ir įsistebeilija į juos.
– Mano gražioji Keite, myliu tave. Tavo
grakštumui, tavo grožiui ir ugningai dvasiai
nėra lygių ir tu pavergei man širdį. Noriu, kad
nugyventum gyvenimą su manimi. Tekėk už
manęs.
Po perkūnais!

18
Angl. Say a Little Prayer.
19
Angl. Walk on By.
20
Standartinis kalnų laikas.
KETURIOLIKTAS SKYRIUS

Visų restorano svečių dėmesys nukrypęs į Keitę

su Eliotu – sulaikę kvapą žmonės laukia. Tas
laukimas nepakeliamas. Įtampos persmelkta
tyla užtrunka. Atmosfera salėje slegianti, grės-
minga, bet ir kupina vilties.
Keitė tuščiu žvilgsniu dėbso į Eliotą, o šis
žvelgia į ją – plačiai atsimerkęs, ilgesingai ir
net… baimingai. Po galais, Keite! Išvaduok jį
nuo šitos kančios. Prašau… Viešpatie, ar Eli-
otas negalėjo jai pasipiršti akis į akį?
Keitės skruostu nusirita vieniša ašara, bet ji
praradusi žadą tyli. Mėšlas! Keitė verkia? Bet
 784/1506

netrukus ji atitoksta, veide palengva nušvinta

tokia šypsena, tarsi ji būtų patyrusi nirvaną ir
dar negalėtų tuo patikėti.
– Taip, – nuolankiai sušnabžda Keitė nelygi-
ai alsuodama, nors jai toks elgesys visiškai
nebūdingas.
Trumputę sekundės dalį dar viešpatauja tyla,
visi restorano svečiai su palengvėjimu at-
sidūsta, o tada salėje kyla kurtinantis triukšmas.
Nuošia spontaniškų plojimų, sveikinimo šūks-
nių ir švilpčiojimų banga, o man staiga ima
riedėti ašaros, gadindamos Barbės-Džoanos
Džet makiažą.
Nekreipdami dėmesio į sumaištį, Keitė ir
Eliotas jaučiasi tarsi mažame uždarame savo
pasaulyje. Eliotas iš kišenės išsitraukia dėžutę,
atidaro ją ir paduoda Keitei. Žiedas. Kiek
įžiūriu, puikus žiedas, bet dar reikėtų žvilgtelėti
į jį iš arčiau. Tai štai ką jis veikė susitikęs su
 785/1506

Džija… Rinko žiedą? Velnias! Ak, kaip dži-

augiuosi, kad nieko nesakiau Keitei…
Keitė pakelia akis nuo žiedo ir pažvelgia į
Eliotą, o tada rankomis apsiveja jam kaklą. Jie
pasibučiuoja – neįprastai santūriai – ir žmonės
visai pašėlsta. Atsistojęs Eliotas padėkoja
restorano svečiams už pritarimą stebėtinai
grakščiai nusilenkdamas, o tada patenkintas
savimi plačiai nusišypso ir vėl atsisėda. Negaliu
atitraukti nuo jųdviejų akių. Išėmęs iš dėžutės
žiedą, Eliotas atsargiai užmauna jį Keitei ant
piršto ir juodu vėl pasibučiuoja.
Kristianas spusteli man ranką. Nė
nepastebėjau, kaip stipriai laikiau sučiupusi jo
plaštaką. Truputį susigėdusi paleidžiu ją, o jis
pakrato ranką ir be garso aikteli: „Oi…“
– Atsiprašau. Ar tu žinojai? – pašnabždomis
klausiu.
Kristianas nusišypso ir iš to suprantu, kad
žinojo. Jis mostu pasikviečia padavėją.
 786/1506

– Prašyčiau du butelius „Cristal“ šampano.

2002-ųjų, jei turite.
Aš pašaipiai šypteliu.
– Kas yra? – klausia jis.
– Nes 2002-ųjų derliaus šampanas daug
geresnis nei 2003-iųjų, – paerzinu savo vyrą.
Kristianas nusijuokia.
– Tik jautriam gomuriui, Anastazija.
– Jūsų gomurys labai jautrus, pone Grėjau,
be to, turite išskirtinį skonį, – sakau
šypsodamasi.
– Tikra tiesa, ponia Grėj, – jis pasilenkia
arčiau. – Bet geriausias skonis – jūsų, – sušn-
abžda ir pabučiuoja tokią vietelę paausyje, kad
man pašiurpsta nugara.
Nuraudusi kaip žarija, su malonumu prisi-
menu, kaip visai neseniai Kristianas atskleidė
mano suknelės trūkumą tiesiogine prasme.
 787/1506

Pirmoji Keitę ir Eliotą apkabina Mija, o

paskui visi paeiliui pasveikiname laimingąją
porą. Apkabinu Keitę ir stipriai suspaudžiu.
– Matai? Eliotas nerimavo tik dėl piršlybų, –
sušnabždu.
– Ak, Ana… – Keitė pro ašaras nusijuokia.
– Keite, labai dėl tavęs džiaugiuosi. Ir
sveikinu.
Man už nugaros stovi Kristianas. Jis pas-
paudžia Eliotui ranką, o tada – nustebindamas
ir brolį, ir mane – prisitraukia jį ir suspaudžia
glėbyje. Vos girdžiu, ką jis sako.
– Sėkmės, Leliotai, – sumurma Kristianas.
Eliotas, ko gero, pirmą kartą gyvenime
praradęs žadą, nieko neatsako, tik taip pat
mielai apkabina brolį.
Leliotas?
– Ačiū, Kristianai, – šiaip taip pralemena jis.
Paskui Kristianas trumpai, nerangiai ir,
galima sakyti, labai santūriai apkabina Keitę.
 788/1506

Žinau, kad jo požiūris į Keitę, švelniausiai tari-

ant, yra tolerantiškas, o dažniausiai prieštarin-
gas, tad šis apsikabinimas – jau pažanga.
Paleidęs Keitę, Kristianas labai tyliai, kad
girdėtų tik ji ir aš, sako:
– Tikiuosi, tavo santuoka bus tokia pat
laiminga kaip manoji.
– Ačiū, Kristianai. Ir aš to tikiuosi, – malo-
niai padėkoja ji.
Nešinas šampanu grįžta padavėjas ir
atkemša butelį su tokia proga pernelyg tyliu
pokšt.
Kristianas pakelia taurę šampano.
– Už Keitę ir mano brangų brolį Eliotą.
Sveikiname.
Visi gurkšteli šampano, tik aš viena… sriūb-
teliu. Hm… „Cristal“ toks skanus, kad nejučia
prisimenu apsilankymą Kristiano klube, kai
pirmą kartą jo gėriau, ir vėlesnę įvykių kupiną
mudviejų kelionę liftu į pirmą aukštą.
 789/1506

Kristianas susiraukęs žvilgteli į mane.

– Apie ką galvoji? – pašnabždomis klausia.
– Apie pirmą kartą, kai gėriau šio šampano.
Vis dar suraukęs kaktą, jis klausiamai
pažvelgia į mane.
– Buvome tavo klube, – primenu.
Jis plačiai nusišypso.
– A, taip. Pamenu… – ir pamerkia man akį.
– Eliotai, ar jau išsirinkote vestuvių datą? –
sučiauška Mija.
Eliotas suirzęs dėbteli į seserį.
– Aš Keitei ką tik pasipiršau, tad kai jau
sutarsime dėl datos, pranešiu tau, gerai?
– Ak, tuokitės per Kalėdas… Tai bus labai
romantiška ir nebus sunku prisiminti vestuvių
jubiliejus, – suploja rankomis Mija.
– Turėsiu tavo patarimą omeny, – vyptelėjęs
sako jai Eliotas.
– Ar išgėrę šampaną jau galėsime eiti į
klubą? Prašau… – Mija atsisuka į Kristianą ir
 790/1506

maldaujamai pažvelgia apskritomis rudomis

akimis.
– Manau, turėtume paklausti Elioto ir
Keitės, ką jie norėtų veikti.
Visi sužiūrame į juodu laukdami atsakymo.
Eliotas gūžteli, o Keitė tirštai nurausta. Jos ket-
inimas pasimėgauti kūniškais malonumais su
sužadėtiniu toks akivaizdus, kad vos
neišpurškiu ant stalo gurkšnio keturis šimtus
dolerių kainuojančio šampano.

NAKTINIS KLUBAS „ZAX“ YRA prabangi-

ausias Aspene – taip tvirtina Mija. Apglėbęs
mane per juosmenį, Kristianas neskubėdamas
prieina prie įėjimą į klubą atitveriančios virvės
ir yra tuoj pat įleidžiamas. Pasvarstau, gal jam
priklauso ir šis klubas. Žvilgteliu į rankinį laik-
rodį: pusė dvyliktos. Man sukasi galva. Dvi
taurės šampano ir kelios taurės baltojo sauso
„Pouilly-Fumé“, išgertos per vakarienę,
 791/1506

pradeda veikti, todėl aš dėkinga Kristianui, kad

laiko mane apglėbęs.
– Malonu jus vėl matyti, pone Grėjau, – pas-
isveikina labai patraukli ilgakojė mergina
šviesiais plaukais, mūvinti juodas, atlasines, iš
koto verčiančias kelnes, derančias prie be-
rankovės palaidinukės, ir ryšinti raudoną
peteliškę. Ji plačiai nusišypso parodydama tob-
ulai baltus tikros amerikietės dantis ir aš
atkreipiu dėmesį, kad skaisčiai raudonu lūp-
dažiu paryškintos jos lūpos puikiai dera prie
peteliškės. – Maksas paims jūsų apsiaustą.
Jaunuolis, apsirengęs vien juodais, bet,
laimė, ne atlasiniais drabužiais, šypsodamasis
ištiesia ranką paimti mano apsiausto. Jo tamsių
akių žvilgsnis šiltas ir kerintis. Aš vienintelė
vilkiu apsiaustą, – mat Kristianas užsispyrė,
kad užsimesčiau neperšlampamą Mijos lietpaltį
ir prisidengčiau juo užpakalį, – tad Maksui
reikia aptarnauti tik mane.
 792/1506

– Gražus apsiaustas, – sako jis, atidžiai žvel-

gdamas į mane.
Šalia stovintis Kristianas suirzęs krusteli ir
perveria Maksą rūsčiu žvilgsniu, siunčiančiu
aiškią žinią: „Atsiknisk.“ Šis nurausta ir skubri-
ai paduoda Kristianui žetoną.
– Leiskite palydėti jus prie stalelio, – sako
panelė gundančiomis atlasinėmis kelnėmis,
mosteli blakstienomis mano vyrui, užmeta už
nugaros ilgus šviesius plaukus ir koketiškai
nužingsniuoja per fojė.
Stipriau apsikabinu Kristianą, jis nustebęs
žvilgteli į mane, paskui pašaipiai šypteli ir mes
patraukiame į barą paskui panelę gundančiomis
atlasinėmis kelnėmis.
Salėje šviesa prislopinta, sienos juodos,
baldai tamsiai raudoni. Pasieniuose pristatyta
stalelių su atitvarais, o vidury įrengtas U raidės
formos baras. Svečių daug, ypač turint
omenyje, kad dabar ne sezonas, kita vertus,
 793/1506

klubas ir neperpildytas pasiturinčių aspeniečių,

nutarusių linksmai praleisti šeštadienio naktį.
Aprangos kodas klube nenustatytas ir aš pirmą
kartą pasijuntu apsirengusi per prabangiai…
hm… arba priešingai – pernelyg apsinuoginusi.
Nė nežinau kaip… Grindys ir sienos virpa nuo
ritmingos muzikos, sklindančios iš šokių
aikštelės už baro, o šviesos sukasi ir mirkčioja.
Apsvaigusi pagalvoju, kad tai tikriausiai epi-
leptikės sapnuojamas košmaras.
Panelė gundančiomis atlasinėmis kelnėmis
nuveda mus prie kampinio virve atitverto
stalelio. Jis arti baro ir šokių aikštelės. Akiva-
izdu, kad tai geriausios šio naktinio klubo
vietos.
– Netrukus ateis padavėja ir priims jūsų už-
sakymą, – ji pamalonina mus plačia, akinama
šypsena ir, dar kartą mostelėjusi mano vyrui
blakstienomis, grakščiai nuplaukia ten, iš kur
atplaukė.
 794/1506

Mija jau nesitveria savame kailyje, nekan-

trauja eiti šokti ir Etanas jos pasigaili.
– Gal šampano? – jiedviem einant į šokių
aikštelę susikibus už rankų, pasiūlo Kristianas.
Etanas parodo jam iškeltus nykščius, Mija
energingai linkteli.
Keitė ir Eliotas, susikibę už rankų, įsitaiso
ant aksomu aptraukto minkštasuolio. Juodu
atrodo laimingi, o jų veidai ant žemo stalelio į
krištolines žvakides įstatytų žvakučių šviesoje
mieli ir švytintys. Kristianas mostu pakviečia
mane sėstis ir aš greitai atsisėdu prie Keitės. Jis
įsitaiso šalia manęs ir neramiai apsižvalgo po
salę.
– Parodyk žiedą, – perrėkdama muziką
paprašau.
Kai išeisime iš naktinio klubo, tikriausiai
būsiu užkimusi. Keitė džiugiai šypsodamasi
pakelia ranką. Žiedas puikus, su dideliu
brangakmeniu meniškuose aptaisuose, iš abiejų
 795/1506

pusių apsuptu smulkesnių deimantų. Atrodo

kaip senovinis karalienės Viktorijos laikų
papuošalas.
– Koks gražus…
Ji patenkinta linkteli ir, ištiesusi ranką,
spusteli Eliotui šlaunį. Jis pasilenkęs pabuči-
uoja Keitę.
– Žiūrėkite, kad nepritrūktų kvapo! –
šūkteliu.
Eliotas plačiai nusišypso.
Prie mūsų prieina mergina trumpais tamsiais
plaukais, su išdykėliška šypsena ir uniform-
inėmis – gundančiomis atlasinėmis – kelnėmis
priimti užsakymo.
– Ko norėtumėte išgerti? – paklausia
Kristianas.
– Tikiuosi, neketini mokėti dar ir už
gėrimus, – suniurna Eliotas.
– Nepradėk, Eliotai, nereikia, – švelniai
sako jam Kristianas.
 796/1506

Nepaisydamas Keitės, Elioto ir Etano

prieštaravimų, Kristianas ką tik apmokėjo mūsų
sąskaitą restorane. Jis tiesiog numojo į juos
ranka ir nenorėjo nė girdėti, kad už vakarienę
mokėtų kas nors kitas. Meiliai pažvelgiu į jį.
Mano Penkiasdešimt Atspalvių… visada viską
valdantis.
Eliotas jau žiojasi, kažką sakys, bet labai iš-
mintingai laiku užsičiaupia.
– Išgerčiau alaus, – sako.
– O tu, Keite? – klausia Kristianas.
– Prašyčiau dar šampano. „Cristal“ puikus.
Bet neabejoju, kad Etanas mieliau rinktųsi alų.
Ji meiliai – taip, meiliai! – nusišypso Kristi-
anui. Keitė tiesiog spindi iš laimės. Jaučiu tą
laimę sklindant iš pačių jos širdies gelmių ir
man malonu mėgautis draugės džiaugsmu.
– Ko norėtum tu, Ana?
– Šampano.
 797/1506

– Butelį „Cristal“ šampano, tris butelius

„Peroni“ alaus, butelį atšaldyto mineralinio
vandens ir šešias taures, – kaip visada
dalykiškai ir valdingai užsako Kristianas.
Tai savotiškai jaudina…
– Dėkoju, sere. Tuoj atnešiu.
Antroji panelė gundančiomis atlasinėmis
kelnėmis maloniai nusišypso, bet blakstienomis
nemosteli, nors jos skruostai, tiesa, truputį
nurausta.
Atlaidžiai papurtau galvą. Jis priklauso
man, mergužėle.
– Kas yra? – klausia manęs Kristianas.
– Ji nepamojo tau blakstienomis, – sakau at-
sainiai šyptelėdama.
– Šit kaip? O turėjo pamoti? – nustemba
Kristianas mėgindamas nuslėpti, kad mano
pastaba jį pralinksmino, bet aš juk matau.
– Moterys su tavimi paprastai taip elgiasi, –
pašaipiai paaiškinu.
 798/1506

Jis vypteli.
– Ponia Grėj, ar tik nepavyduliaujate?
– Nė kiek.
Susiraukusi žvilgteliu į Kristianą. Tą
akimirką suprantu, kad palengva imu nekreipti
dėmesio į moteris, koketiškai žvilgčiojančias į
mano vyrą. Na, beveik nekreipti… Kristianas
suspaudžia man ranką ir pabučiuoja krumplius.
– Neturite nė menkiausios dingsties pavy-
duliauti, ponia Grėj, – pasilenkęs prie manęs
sumurma ir jo iškvepiamas oras pakutena man
ausį.
– Žinau.
– Gerai.
Grįžta padavėja ir po kelių akimirkų aš jau
vėl gurkšnoju šampaną.
– Štai, – Kristianas paduoda man stiklinę
mineralinio vandens. – Išgerk.
Susiraukusi pažvelgiu į jį ir veikiau
pamatau, o ne išgirstu jo atodūsį.
 799/1506

– Trys taurės baltojo vyno per vakarienę ir

dvi taurės šampano po saldaus kokteilio su ro-
mu ir braškėmis ir dviejų taurių „Frascati“ vyno
per pietus. Gerk. Ir neatsikalbinėk, Ana.
Iš kur Kristianas žino, kad popiet gėriau
saldaus romo kokteilio? Rūsčiai į jį dėbteliu.
Bet, tiesą sakant, jis teisus. Paimu stiklinę ir,
nors damai taip elgtis nederėtų, iš karto visą
išgeriu, taip protestuodama, kad jis… vėl man
nurodinėja, ką turiu daryti. Išmaukusi vandenį,
atgalia ranka nusišluostau burną.
– Gera mergaitė, – atlaidžiai šypsodamasis
sako jis. – Kartą jau mane apvėmei. Nenoriu,
kad tai pasikartotų. Juolab taip greitai.
– Nesuprantu, ko skundiesi. Juk paskui su
manimi miegojai.
Kristianas nusišypso, jo žvilgsnis
sušvelnėja.
– Taip, miegojau.
Grįžta Etanas su Mija.
 800/1506

– Kol kas Etanui šokių pakaks. Nagi, mergi-

nos! Sudrebinkime šokių aikštelę. Priblokškime
visus, pademonstruokime figūras ir sude-
ginkime šokoladinių putėsių kalorijas.
Keitė iš karto atsistoja.
– Eini? – paklausia ji Elioto.
– Geriau leisk žiūrėti į tave šokančią, – sako
Eliotas.
Man tenka skubiai sukti akis į šalį, nes
nuraustu nuo žvilgsnio, kuriuo jis perveria
Keitę. Pamačiusi, kad ruošiuosi stotis, ji džiugi-
ai nusišypso.
– Eisiu deginti kalorijų, – paaiškinu ir pasi-
lenkusi sušnabždu Kristianui į ausį: – Galėsi į
mane žiūrėti.
– Tik nepasilenk, – suniurna jis.
– Gerai.
Staiga pakylu nuo stalelio. Ojojoi! Man
svaigsta galva, tad įsitveriu Kristiano peties, o
salė truputį krusteli ir pasvyra.
 801/1506

– Gal reikėjo išgerti daugiau vandens… –

sumurma Kristianas aiškiai įspėdamas.
– Man viskas gerai. Suolai čia žemi, o mano
batelių kulniukai aukšti…
Keitė paima mane už rankos ir aš, giliai įk-
vėpusi, nuseku paskui ją ir visus nustebinti
pasiruošusią Miją į šokių aikštelę.
Visa aplink, rodos, pulsuoja, monotoniškai
dunksi žemas technomuzikos ritmas. Šokių
aikštelėje žmonių nedaug, vadinasi, turime
nemažai erdvės. Šokančiųjų būryje matyti vi-
sokių veidų – čia šiąnakt linksminasi ir jauni, ir
pagyvenę. Niekada nebuvau gera šokėja. Tiesą
sakant, tik užsimezgus mudviejų su Kristianu
draugystei pradėjau šokti. Keitė suspaudžia
mane glėbyje.
– Aš tokia laiminga! – perrėkia muziką ji ir
pradeda šokti.
Mija daro tai, ką moka tik ji: džiugiai mud-
viem nusišypsojusi, ima nesivaržydama
 802/1506

darkytis. Viešpatie, kiek daug šokių aikštelėje

jai reikia vietos… Žvilgteliu į mūsų stalelį.
Mūsų vyrai į mus žiūri. Imu judėti. Ritmas
pribloškiantis. Užsimerkiu ir jam atsiduodu.
Atsimerkusi matau, kad šokių aikštelė pil-
dosi. Keitė, Mija ir aš turime truputį susis-
pausti. Nustembu staiga supratusi, kad man
tikrai smagu. Imu judėti… drąsiau. Keitė at-
sisuka į mane, pakelia nykščius ir aš jai plačiai
nusišypsau.
Paskui vėl užsimerkiu. Ir kodėl pirmuosius
dvidešimt savo gyvenimo metų praleidau
nešokdama? Rinkausi skaitymą, o ne šokių
aikštelę. Džeinė Ostin neturėjo geros, tikram
šokiui tinkamos muzikos, o Tomas Hardis…
Viešpatie, jis būtų jautęsis kaip baisus
nusidėjėlis, kad pašoko ne su savo pirmąja
žmona. Taip pagalvojusi nusijuokiu.
 803/1506

Visa tai – dėl Kristiano. Tai jis įkvėpė man

tikėjimo savo kūnu ir jo galimybėmis judėti
muzikos ritmu.
Staiga ant klubų pajuntu dvi plaštakas.
Šypteliu. Atėjo Kristianas. Pakraipau klubus ir
jo rankos paliečia man strėnas, spusteli, o tada
grįžta prie klubų.
Atsimerkiu. Ir pamatau Miją, spoksančią į
mane siaubo kupinomis akimis. Mėšlas… Ar aš
tokia beviltiška? Griebiu Kristianui už rankų.
Jos plaukuotos. Prakeikimas! Čia ne jo rankos.
Akimirksniu atsisuku ir išvystu prie manęs
prilipusį gerokai aukštesnį šviesiaplaukį
milžiną, turintį daugiau dantų, nei paprastai
žmogui duodama, gašliai išsiviepusį ir rodantį
man juos visus.
– Patrauk nuo manęs rankas! – klykteliu
perrėkdama ritmingai pulsuojančią muziką ir
baisiausiai įniršusi.
 804/1506

– Nagi, aukseli, tai tik pramoga, – jis šyps-

odamasis kilsteli į beždžionės letenas panašias
rankas, o jo mėlynos akys spindi, apšviečiamos
ultravioletinių šviesų pliūpsnių.
Daug negalvodama, ką darau, skeliu jam
antausį.
Oi! Mėšlas… ranka… Man skauda.
– Pasitrauk nuo manęs! – dar kartą rikteliu.
Jis spokso į mane, priglaudęs delną prie
įraudusio skruosto. Pakeliu nesumuštą ranką,
prikišu ją šviesiaplaukiam milžinui prie veido ir
išskečiu pirštus, kad geriau matytų žiedus.
– Aš ištekėjusi, pašlemėke tu!
Jis gana išdidžiai gūžteli ir atsiprašydamas
abejingai nusišypso.
Paklaikusi apsidairau. Mija stovi man iš
dešinės rūsčiai stebeilydama į šviesiaplaukį
milžiną. Keitė užsimiršusi tebešoka. Kristiano
prie stalelio nėra. Ak, tikiuosi, bus nuėjęs į
tualetą. Žingteliu atatupsta. Ak… Kristianas
 805/1506

ranka apsiveja man juosmenį ir mane

prisitraukia.
– Patrauk savo prakeiktas letenas nuo mano
žmonos, – sako Kristianas.
Nors balso jis nekelia, kažkodėl jo žodžiai
girdėti nepaisant garsios muzikos.
Po galais!
– Ji pati gali savimi pasirūpinti! – sušunka
šviesiaplaukis milžinas.
Jis atitraukia ranką nuo skruosto, per kurį
jam pliaukštelėjau, ir tą akimirką Kristianas jam
smogia. Matau tai nelyginant sulėtintame kine.
Smūgis į smakrą toks staigus ir netikėtas, kad
šviesiaplaukis milžinas visiškai nespėja sure-
aguoti. Jis susmunka ant grindų kaip maišas.
Mėšlas…
– Kristianai, ne! – sušunku apimta panikos ir
puolu prieš jį norėdama sulaikyti. Po galais, jis
tą vyruką pribaigs. – Jau trenkiau jam! – vėl
perrėkiu muziką.
 806/1506

Bet Kristianas į mane nė nežiūri. Jo rūstus

žvilgsnis nukreiptas į mano užpuoliką ir tokio
pykčio jo akyse dar nesu mačiusi. Na, gal tik
vieną kartą, kai Džekas Haidas mėgino prie
manęs lįsti.
Kiti šokėjai traukiasi tolyn nelyginant ban-
gelės tvenkinyje nuo mesto akmenuko, palikd-
ami aplink mus tuščią plotą ir laikydamiesi
saugaus atstumo. Šviesiaplaukiam milžinui ši-
aip taip atsistojus, prie mūsų prieina Eliotas.
Oi, ne! Šalia manęs stovinti Keitė pas-
ibaisėjusi spokso į mus visus. Eliotas čiumpa
Kristianui už rankos ir tą akimirką prisiartina
Etanas.
– Ramiau, ramiau… Aš nieko nenorėjau
nuskriausti…
Gindamasis iškėlęs rankas, šviesiaplaukis
milžinas paskubomis traukiasi. Kristianas
žvilgsniu išlydi jį iš šokių aikštelės. Į mane jis
nė nedirsteli.
 807/1506

Dainą „Sexy Bitch“, kurios žodžiai gana

nepadorūs, keičia pulsuojantys technomuzikos
ritmai ir aistringai dainuojanti moteris. Eliotas
pažvelgia į mane, paskui į Kristianą ir, paleidęs
brolio ranką, nusitempia Keitę šokti. Rankomis
apsiveju Kristianui kaklą ir nepaleidžiu tol, kol
galų gale mudviejų žvilgsniai susitinka – jo
akys vis dar dega, jose atsispindi pirmykštė,
laukinė liepsna. Tai peštuko paauglio žvilgsnis.
Po perkūnais…
Kristianas atidžiai žiūri man į veidą.
– Ar tau viskas gerai? – pagaliau klausia.
– Taip.
Pasitrinu delną norėdama numaldyti per-
šėjimą ir nuleidžiu rankas jam ant krūtinės.
Delnas tvinkčioja. Dar niekada niekam nesu
skėlusi antausio. Ir kas mane apsėdo? Prisiliesti
prie manęs tikrai nebuvo baisiausias nusikalti-
mas žmoniškumui. O gal… buvo?
 808/1506

Vis dėlto giliai širdyje jaučiu, kodėl jam

trenkiau. Nes instinktyviai žinojau, kaip reagu-
os Kristianas pamatęs, kad mane grabalioja
kitas vyras. Žinojau, kad jis praras man tokią
brangią savitvardą. O mintis, kad kažkoks
kvailys, kažkoks visiškai atsitiktinis tipelis,
galėtų išmušti iš vėžių mano vyrą, mano
mylimąjį… na, ta mintis mane siutina. Tikrai
siutina.
– Gal nori atsisėsti? – klausia Kristianas per-
rėkdamas trankią muziką.
Ak, maldauju, grįžk pas mane…
– Ne. Pašok su manimi.
Netardamas nė žodžio, jis ramiai mane
nužvelgia.
„Liesk mane…“ – dainuoja moteris.
– Pašok su manimi. – Jis vis dar įsiutęs. –
Pašok. Kristianai, prašau…
 809/1506

Suimu jo rankas. Kristianas dar kartą piktai

dėbteli į tą pusę, kur nuėjo tas vyrukas, bet aš
imu judėti šokio ritmu, suktis aplink jį.
Mus vėl apsiaučia šokėjai, nors pusmetrio
atstumą dėl viso pikto išlaiko.
– Tu jam trenkei? – sustingęs kaip stulpas
klausia Kristianas.
Suimu sugniaužtus jo kumščius.
– O kaipgi. Maniau, tai tu, bet jo rankos
buvo labiau apžėlusios plaukais. Prašau, pašok
su manimi.
Kristianas tebežiūri į mane, bet liepsna jo
akyse palengva keičiasi ir virsta niūriu geismu.
Staiga jis čiumpa mane už riešų, trūktelėjęs
prisispaudžia ir, sudėjęs rankas man už
nugaros, stipriai jas suima.
– Nori šokti? Pašokime, – suniurna man į
ausį ir prisiglaudęs prie manęs ima sukti
dubenį, o aš, jusdama, kaip jo rankos spaudžia
 810/1506

man sėdmenis, nieko negaliu padaryti, tik sekti

paskui jį.
Ak… Kristianas moka šokti, gerai moka…
Jis laiko mane priglaudęs, nepaleidžia, bet
rankas varžantys jo gniaužtai atsilaisvina.
Palengva ištraukiu rankas iš už nugaros ir mano
plaštakos ima šliaužti jo rankomis aukštyn, per
švarko audinį užčiuopdamos įtemptus
raumenis, pasiekia pečius. Kristianas vėl mane
prisitraukia ir aš kartoju jo judesius, kai jis lėtai
ir jausmingai šoka su manimi kurtinančios
šokių muzikos ritmu.
Kai sučiupęs ranką jis apsuka mane į vieną
pusę, tada į kitą, suprantu, kad grįžo pas mane.
Plačiai nusišypsau. Jis atsako tuo pačiu.
Mudu drauge šokame ir tas šokis išlaisvina.
Jaučiuosi smagiai leidžianti laiką. Pamiršęs ar
bent jau nuslopinęs pyktį, jis suka ir suka mane
nedideliame mums priklausančiame šokių
aikštelės plote kaip tikrai patyręs šokėjas. Dėl
 811/1506

puikių jo įgūdžių ir pati pasijuntu grakščiai jud-

anti. Su Kristianu jaučiuosi patraukli, nes toks
yra jis. Su juo jaučiuosi mylima, nes, nepaisant
penkiasdešimties atspalvių, giliai širdyje Kristi-
anas turi tikrą meilės lobį, kurį gali man duoti.
Žmogui, dabar iš šalies žiūrinčiam į Kristianą ir
matančiam jį smagiai šokantį, turėtų būti
atleista už dingtelėjusią mintį, kad šis vyras
daugiau neturi jokių rūpesčių. Žinau, Kristiano
meilę temdo polinkis pernelyg mane globoti ir
kontroliuoti, bet dėl to mano meilė jam nė kiek
nesumenksta.
Kai dainą pakeičia kita, uždususi sustoju.
– Gal galėtume prisėsti? – vos atgaudama
kvapą paprašau.
– Žinoma.
Jis išveda mane iš šokių aikštelės.
– Per tave gerokai įkaitau ir suplukau, –
sušnabždu, kai grįžtame prie stalelio.
Kristianas prisitraukia mane ir apkabina.
 812/1506

– Įkaitusi ir suplukusi tu man patinki, nors

labiausiai mėgstu, kai tokia būni pašaliniams
nematant, – meiliai sukužda Kristianas ir jo lū-
pas iškreipia geidulinga šypsena.
Atsisėdus prie stalelio to nemalonaus
nutikimo šokių aikštelėje, rodos, nė būti neb-
uvo. Truputį stebiuosi, kodėl mūsų neišmetė iš
klubo. Atsisukusi į barą apsidairau. Niekas
nekreipia į mus dėmesio, o šviesiaplaukio
milžino niekur nematyti. Gal išėjo, o gal buvo
išprašytas? Keitė ir Eliotas šokių aikštelėje vis-
iškai nesivaržo, o Etanas su Mija elgiasi
santūriau. Išgeriu dar gurkšnelį šampano.
– Štai, – Kristianas pastato man dar vieną
stiklinę vandens ir atidžiai į mane įsižiūri. Jo
veide aiškiai matyti nekantrus laukimas: „Gerk.
Tuoj pat.“
Padarau, kas liepta. Be to, jaučiuosi
ištroškusi.
 813/1506

Iš kibirėlio su ledu Kristianas pasiima butelį

„Peroni“ alaus ir godžiai gurkšteli tiesiai iš
kaklelio.
– O jei čia būtų buvęs kas nors iš žiniask-
laidos? – klausiu.
Jis iš karto supranta, kad kalbu apie patiestą
ant grindų šviesiaplaukį milžiną.
– Turiu brangiai kainuojančių advokatų, –
ramiai ir kaip tikras pasipūtėlis atšauna
Kristianas.
Susiraukusi pakeliu į jį akis.
– Bet įstatymai galioja ir tau, Kristianai. Aš
visiškai valdžiau padėtį…
Jo žvilgsnis staiga suledėja.
– Niekas nekiš nagų prie to, kas mano, –
sako su kraują stingdančiu ryžtu, tarsi nesupra-
sčiau to, kas savaime suprantama.
Ak… Išgeriu dar gurkšnelį šampano. Ir
staiga pajuntu, kad neištversiu. Muzika garsi,
 814/1506

tranki, man skauda galvą ir kojas, be to, jaučiu-

osi įkaušusi.
Kristianas stveria mane už rankos.
– Eikš, eime iš čia. Noriu parvežti tave
namo, – sako.
Prie mūsų prieina ir Keitė su Eliotu.
– Jau važiuojat? – viltingai klausia Keitė.
– Taip, – atsako jai Kristianas.
– Gerai, tada ir mes su jumis.
Prie rūbinės laukiant, kol Kristianas paims
mano lietpaltį, Keitė ima mane kamantinėti:
– Kas nutiko tam vaikinui šokių aikštelėje?
– Jis mane grabaliojo.
– Atsimerkusi pamačiau, kaip teški jam per
veidą.
Gūžteliu.
– Na, žinojau, kad Kristianas tai pamatęs
baisiai supyktų ir tas jo pyktis sugadintų mums
visą vakarą.
 815/1506

Vis dar gerai nesuvokiu, kaip jaučiuosi dėl

tokio Kristiano elgesio. Bet šią lemtingą
akimirką tik nerimauju, kad nebūtų dar blogiau.
– Mūsų vakarą, – pabrėžtinai pataiso mane
Keitė ir, žiūrėdama į Kristianą, imantį iš
rūbinės mano lietpaltį, šaltai priduria: – O jis
tikras karštakošis, tiesa?
Prunkštelėjusi šypteliu.
– Galima ir taip sakyti.
– Manau, tu gerai jį valdai.
– Valdau?..
Suraukiu kaktą. Ar aš valdau Kristianą?
– Štai, – Kristianas palaiko man lietpaltį,
kad galėčiau jį apsivilkti.

– ANA, PABUSK.
Kristianas švelniai mane judina. Par-
važiavome namo. Nenoromis atsimerkiu ir šiaip
taip išlipu iš furgono. Keitė su Eliotu kažkur
 816/1506

dingo, o Teiloras kantriai tebestovi prie

mašinos.
– Gal nunešti tave į vidų? – klausia
Kristianas.
Papurtau galvą.
– Važiuoju parvežti panelės Grėj ir pono
Kavanago, – sako Teiloras.
Kristianas linkteli ir nusiveda mane prie
laukujų durų. Man linksta kojos, bet
klupinėdama šiaip taip seku paskui jį. Prie durų
Kristianas pasilenkia, sučiumpa man už
kulkšnies ir atsargiai nuauna vieną batelį,
paskui kitą. Ak, koks palengvėjimas… Atsitiesęs
ir laikydamas rankoje „Manolo“ aukštakulnius,
jis pažvelgia į mane.
– Geriau? – linksmai paklausia.
Linkteliu.
– Mane aplankė nuostabus regėjimas, kaip
šitie pakilę man iki ausų… – sumurma Kristi-
anas, mąsliai žiūrėdamas į batelius. Paskui
 817/1506

papurto galvą ir, vėl paėmęs už rankos, per

tamsoje skendintį namą laiptais nusiveda mane
į miegamąjį.
– Tu nusivariusi nuo kojų, tiesa? – nenuleis-
damas nuo manęs akių švelniai sako jis.
Linkteliu. Jis ima segti man lietpalčio diržą.
– Pati atsisegsiu, – burbteliu ir nestipriai jį
stumteliu, kad atstotų.
– Leisk man.
Atsidūstu. Nė nemaniau, kad esu tokia
pavargusi.
– Visa tai dėl aukščio. Tu prie jo nepratusi.
Na ir, žinoma, alkoholis…
Kristianas kreivai šypteli, nuvelka man apsi-
austą ir švysteli jį ant miegamojo kėdės. Tada
paėmęs už rankos nuveda į vonios kambarį. Ko
mums ten reikia?
– Sėsk, – liepia jis.
Klesteliu ant kėdės ir užsimerkiu. Girdžiu,
kaip Kristianas kažko ieško tarp buteliukų ant
 818/1506

tualetinio stalelio. Aš per daug nuvargusi, kad

atsimerkčiau pažiūrėti, ką jis ten daro. Po kelių
akimirkų jis atlošia man galvą ir aš nustebusi
atsimerkiu.
– Užmerk akis, – sako Kristianas.
Po perkūnais, jis laiko vatos skrituliuką! At-
sargiai brūkšteli juo man per dešinę akį. Sėdžiu
nustėrusi, o jis kruopščiai nuvalo man makiažą.
– Aha! Štai ir moteris, kurią vedžiau, – šiek
tiek pasidarbavęs taria.
– Tau nepatinka makiažas?
– Nesu prieš makiažą, bet man labiau
patinka tai, kas po juo, – Kristianas pakšteli
man į kaktą. – Štai. Išgerk.
Taip taręs, jis padeda man ant delno porą
tablečių advilio ir paduoda stiklinę vandens.
Susiraukusi žiūriu į vaistus ir vandenį.
– Išgerk, – liepia jis.
Užverčiu akis į lubas, bet darau, kas liepta.
 819/1506

– Gerai. Ar tau reikia porą minučių vienai

pabūti vonios kambaryje? – pašaipiai klausia
jis.
Prunkšteliu.
– Koks jūs kuklus, pone Grėjau. Taip, man
reikia nusišlapinti.
Jis nusijuokia.
– Tikiesi, kad išeisiu?
Nusijuokiu ir aš.
– Nori likti?
Jis, linksmai nusiteikęs, pakreipia galvą.
– Esi šunsnukis ir iškrypėlis. Laũk. Nenoriu,
kad žiūrėtum, kaip šlapinuosi. To jau per daug.
Atsistojusi nuo kėdės mosteliu jam, kad
išeitų.

IŠĖJUSI IŠ VONIOS KAMBARIO, randu jį

užsimovusį pižamos kelnes. Hm… Kristianas
su pižamos kelnėmis. Tarsi pakerėta spoksau į
jo pilvą, raumenis ir prie gaktos besileidžiančią
 820/1506

plaukų juostą. Šis vaizdas labai blaško dėmesį.

Kristianas prieina prie manęs.
– Gėriesi reginiu? – truputį pašaipiai
klausia.
– Kaip visada.
– Sakyčiau, esate truputį apgirtusi, ponia
Grėj.
– Sakyčiau, bent kartą turiu su jumis sutikti,
pone Grėjau.
– Leiskite, padėsiu jums nusivilkti suknelę,
kad ir kaip mažai jūsų kūno ji dengia. Tiesą
sakant, parduotuvėse prie tokių suknelių turėtų
būti įspėjimas dėl jų pavojaus sveikatai.
Kristianas apsuka mane ir atsega vienintelę
sagą ant sprando.
– Buvai taip supykęs… – sumurmu.
– Taip. Buvau.
– Ant manęs?
– Ne. Ne ant tavęs, – jis pabučiuoja man į
petį. – Bent kartą.
 821/1506

Nusišypsau. Kristianas pyko ne ant manęs.

Tai jau pažanga.
– Kokia maloni permaina.
– Taip. Išties.
Jis pabučiuoja man į kitą petį, paskui nut-
raukia suknelę per juosmenį žemyn ir drabužis
nukrinta ant grindų. Su suknele jis numauna ir
apatines kelnaites, tad lieku visiškai nuoga.
Tada Kristianas paima mane už rankos.
– Išlipk, – įsakmiai liepia ir aš, laikydama jo
ranką, kad nepargriūčiau, išlipu iš suknelės.
Kristianas atsistoja ir suknelę su kelnaitėmis
švysteli ant tos pačios kėdės, ant kurios neseni-
ai numetė Mijos lietpaltį.
– Pakelk rankas, – tyliai priduria.
Jis apvelka man per galvą sportinius maršk-
inėlius ir timptelėdamas juos žemyn pridengia
mano nuogumą. Aš pasiruošusi gultis.
 822/1506

Tada Kristianas suspaudžia mane glėbyje,

pabučiuoja ir mėtinis mano alsavimas susi-
maišo su jo.
– Kad ir kaip norėčiau užsimiršti jumyse,
ponia Grėj, vis dėlto per daug išgėrėte, esate
beveik dviejų tūkstančių penkių šimtų metrų
aukštyje virš jūros lygio ir praeitą naktį nelabai
gerai miegojote. Eikš. Lipk į lovą.
Kristianas atverčia antklodę ir aš atsigulu.
Jis mane apkloja ir dar kartą pabučiuoja į kaktą.
– Užsimerk. Kai ateisiu gulti, tikiuosi, jau
miegosi.
Kas tai? Grasinimas, įsakymas?.. Ne,
tiesiog… Kristianas.
– Neišeik, – paprašau.
– Turiu dar kai kam paskambinti, Ana.
– Jau šeštadienis. Vėlus metas. Prašau…
Jis ranka persibraukia per plaukus.
– Ana, jei dabar su tavimi atsigulsiu, neg-
alėsi pailsėti. Miegok.
 823/1506

Jis neperkalbamas. Užsimerkiu ir Kristiano

lūpos dar kartą švelniai paliečia man kaktą.
– Labanakt, mažyte, – sukužda jis.
Man prieš akis ima šmėsčioti šiandienos va-
izdai… Kristianas, lėktuve persimetęs mane per
petį. Jo nerimas, ar man patiks šis namas. Popi-
etinis mūsų pasimylėjimas. Maudynės vonioje.
Jo reakcija pamačius mano suknelę. Ant grindų
patiestas šviesiaplaukis milžinas – prisiminus jį
man ima dilgčioti delną. Ir dar Kristianas, guld-
antis mane į lovą miegoti.
Tik pamanyk. Plačiai nusišypsau ir, mintyse
kartodama žodį „pažanga“, imu snausti.
PENKIOLIKTAS SKYRIUS

Man per karšta. Kristianas mane šildo. Jis

miega padėjęs galvą man ant peties, kvėpuoda-
mas švelniai pučia orą man į kaklą, jo kojos su-
sipynusios su mano kojomis, o ranka apsivijusi
liemenį. Delsiu peržengti ribą, skiriančią miegą
ir pabudimą, nes žinau, kad jei visiškai pabusiu,
pažadinsiu ir Kristianą, o jis ir taip per mažai
miegojo. Miglose skendinčioje sąmonėje vėl
šmėsteli praėjusio vakaro įvykiai. Per daug
gėriau… Viešpatie, kaip prisiplempiau! Stebiu-
osi, kad Kristianas man leido. Šypteliu
prisiminusi, kaip jis guldė mane miegoti. Tai
 825/1506

buvo malonu, labai malonu ir netikėta. Tada

skubriai pasitikrinu, kaip jaučiuosi. Skrandis?
Gerai. Galva? Keista, bet gerai, tik truputį
svaigsta. Nuo vakarykščio pliaukštelėjimo del-
nas vis dar paraudęs. Ai, ai! Nejučia pagalvoju
apie Kristiano delnus, kai jis iškaršia man
užpakalį… Sujudu ir jis pabunda.
– Kas negerai? – į mane susminga
mieguistos pilkos akys.
– Viskas gerai. Labas rytas.
Neperšinčiu delnu perbraukiu jam per
plaukus.
– Ponia Grėj, šįryt žaviai atrodote, – sako
Kristianas, pabučiuoja į skruostą ir mane
nutvieskia ypatinga vidinė šviesa.
– Ačiū, kad vakar vakare manimi
pasirūpinai.
– Man patinka tavimi rūpintis. Aš ir noriu
tai daryti, – tyliai sako Kristianas, bet jį išduoda
akys, kurių pilkose gelmėse šmėsteli pergalės
 826/1506

spindesys. Tarsi būtų laimėjęs beisbolo pir-

menybių finalą arba didžiąją amerikietiškojo
futbolo taurę.
Ak, mano Penkiasdešimt…
– Jaučiuosi mylima.
– Nes ir esi mylima, – sumurma jis ir man
apsąla širdis.
Kristianas suspaudžia man ranką ir aš
susiraukiu. Sunerimęs akimirksniu ją paleidžia.
– Skauda nuo smūgio? – klausia.
Jo žvilgsnis ledinis, jis atidžiai žiūri man į
akis, o balse girdėti staiga vėl atgijęs pyktis.
– Aš skėliau jam antausį. Nebuvo jokio
smūgio.
– Tas išgama!
Maniau, vakar tą reikalą jau baigėme.
– Negaliu susitaikyti su tuo, kad jis tave
palietė.
– Jis manęs neužgavo, tik netinkamai elgėsi.
Kristianai, man nieko neatsitiko. Man truputį
 827/1506

paraudęs delnas, ir tiek. Juk žinai, koks tas jaus-

mas, tiesa? – kreivai šypteliu ir jo veide
pamatau linksmumą bei nuostabą.
– O kaipgi, ponia Grėj, šis jausmas man
labai gerai pažįstamas, – pralinksmėjęs vypteli
jis. – Bet, jei pageidaujate, galiu bet kada vėl jį
patirti.
– Ak, tramdykite savo niežintį delną, pone
Grėjau.
Peršinčia ranka paglostau jam veidą, pirštais
braukiu per žandenas. Švelniai timpteliu
plaukelius. Šio judesio paskatintas, jis suima
mano plaštaką ir atsargiai pabučiuoja delną.
Tikras stebuklas, bet skausmas dingsta.
– Kodėl vakar vakare nesakei, kad taip
skauda?
– Na… Vakar tokio skausmo nejutau. Dabar
jau praėjo.
Jo žvilgsnis sušvelnėja, lūpas iškreipia
šypsnys.
 828/1506

– Kaip jautiesi?
– Geriau, nei nusipelniau.
– Turite gana smagią dešinę ranką, ponia
Grėj.
– Niekada to nepamirškite, pone Grėjau.
– Ak, šit kaip?
Staiga jis pasiverčia ir atsiduria ant manęs,
užgula visu svoriu ir, pakėlęs mano rankas virš
galvos ir laikydamas už riešų, įspaudžia mane į
čiužinį. Tada įsistebeilija man į veidą.
– Esu pasiruošęs bet kada su jumis kovoti,
ponia Grėj. Tiesą sakant, sutramdyti jus lovoje
– viena iš mano fantazijų.
Jis pabučiuoja man į kaklą.
Ką?!
– Maniau, ir taip visada mane nugali…
Staiga aikteliu, nes Kristianas ima kramsnoti
man ausies spenelį.
 829/1506

– Na, taip, bet… norėčiau sulaukti šiokio

tokio pasipriešinimo, – sumurma jis, nosimi
braukdamas man per skruosto apačią.
Pasipriešinimo? Įsitempiu. Kristianas li-
aujasi, paleidžia mano rankas ir alkūnėmis
įsiremia į patalus.
– Nori, kad tau priešinčiausi? Čia? – sušn-
abždu mėgindama neparodyti, kad esu
nustebusi. Na, gerai jau – priblokšta.
Kristianas linkteli ir neišsiduodamas, ką gal-
voja, budriai žiūri, kaip reaguosiu.
– Dabar?
Kristianas gūžteli, matau, kad apmąsto
mintį. Paskui droviai man nusišypso ir vėl lėtai
linkteli.
Viešpatie… Jis įsitempęs, tyso ant manęs, o
didėjanti jo varpa gundomai remiasi į minkštą,
geismo apimtą mano kūną taip, kad stipriai
juntu. Ką visa tai reiškia? Ar čia konfliktas? O
gal tai fantazija? Ar jis sukels man skausmo?
 830/1506

Mano vidinė dievaitė papurto galvą: „Nieku

gyvu.“
– Ar tai ir turėjai galvoje, kai sakei, kad visą
pyktį ant tavęs išliečiau lovoje?
Kristianas vėl linkteli, o jo žvilgsnis budrus.
Hm… mano Penkiasdešimt nori mane
perprasti.
– Nekramtyk lūpos, – įspėja jis mane.
Klusniai atitraukiu nuo lūpos dantis.
– Pone Grėjau, manau, jau dabar turite prieš
mane pranašumą.
Jo užgulta, kelis kartus sumirksiu ir provok-
uojamai pasirangau. Galėtų būti smagu…
– Kokį pranašumą?
– Jau guliu taip, kaip norite. Argi tai ne
pranašumas?
Kristianas pašaipiai vypteli ir vėl pris-
paudžia dubenį prie manęs.
 831/1506

– Taikli ir puikiai suformuluota pastaba,

ponia Grėj, – sušnabžda ir trumpai pabučiuoja
mane į lūpas.
Staiga, nepaleisdamas manęs, jis apsiverčia,
kad sėdėčiau jį apžergusi. Čiumpu Kristiano
rankas ir, nepaisydama įkyraus plaštakos
skausmo, prispaudžiu jas jam abipus galvos.
Ant mudviejų nusileidžia mano kaštoninių
plaukų šydas, judinu galvą taip, kad jų galiukai
kutentų Kristianui veidą. Jis atitraukia veidą,
bet manęs nestabdo.
– Tikrai nori šiurkštesnio žaidimo? – klausiu
tarpkoju trindamasi į jį.
Kristianas išsižioja ir aikteli.
– Taip, – iškošia pro sukąstus dantis ir aš
paleidžiu jo rankas.
– Palauk.
Ištiesusi ranką nuo naktinės spintelės paimu
stiklinę vandens. Matyt, ją čia paliko Kristi-
anas. Vanduo šaltas, su burbuliukais – toks
 832/1506

šaltas, kad negali būti ilgai čia stovėjęs, – ir aš

pagalvoju, kada gi Kristianas atsigulė miegoti.
Kol traukiu į burną didelį vandens gurkšnį,
Kristianas, sukdamas ratukus, pirštais braukia
man per šlaunis jaudrindamas odą, o paskui
suima ir spusteli nuogus sėdmenis. Hm…
Prisimindama įspūdingą Kristiano meilės
žaidimų repertuarą, pasilenkiu jo pabučiuoti ir
iš burnos supilu švarų vėsų vandenį jam į
burną.
Jis geria.
– Labai skanu, ponia Grėj, – sumurma ir
demonstratyviai, jaunatviškai, žaismingai
nusišypso.
Pastačiusi stiklinę ant naktinės spintelės, nu-
imu Kristiano rankas sau nuo užpakalio ir vėl
prispaudžiu jam abipus galvos.
– Vadinasi, turiu vaidinti sunkiai prieinamą?
– klausiu kreivai šypsodamasi.
– Taip.
 833/1506

– Nesu gera aktorė.

Kristianas vypteli.
– Pamėgink.
Pasilenkiu ir santūriai jį pabučiuoju.
– Gerai, suvaidinsiu, – sušnabždu burna
braukdama jam per skruosto apačią, ir dantimis,
ir liežuviu jusdama dygius barzdos šerelius.
Dusliai ir gundomai sudejavęs, Kristianas
sujuda ir nustumia mane ant lovos šalia savęs.
Iš netikėtumo šūkteliu, o jis užgriūva ant
manęs, mėgindamas sučiupti rankas. Imu
priešintis. Stipriai įsiremiu delnais jam į krūtinę
ir iš visų jėgų stumiu, mėginu jį parversti, o jis,
įkišęs kelį man tarp kojų, nori jas praskėsti.
Nesiliauju stūmusi Kristiano, – Viešpatie,
koks sunkus! – bet jis nė nekrusteli, net nesust-
ingsta kaip anksčiau. Jis tuo mėgaujasi! Mėgina
sučiupti mane už riešų ir galų gale vieną pas-
tveria, kad ir kaip stengiuosi išsivaduoti. Man tą
ranką skauda, tad pasiduodu, bet kitos rankos
 834/1506

pirštais įsikimbu jam į plaukus ir stipriai

trūkteliu.
– Ai!
Jis staigiai patraukia galvą, išsivaduoja ir
perveria mane laukiniu, kūniško geidulio
kupinu žvilgsniu.
– Laukinė… – sušnabžda Kristianas su sul-
tingu malonumu balse.
Šis vienas žodis visiškai sužadina man lytinį
potraukį ir aš liaujuosi vaidinusi. Vėl mėginu
išvaduoti ranką iš jo gniaužtų, bet nepavyksta.
Tuo pat metu stengiuosi sukryžiuoti kulkšnis ir
jį nustumti. Bet Kristianas per sunkus. Ak! Tai
ir siutina, ir… gundo.
Kažką niurnėdamas Kristianas sučiumpa
kitą mano ranką. Kairė jo ranka sugniaužia abu
mano riešus, o dešinė ramiai ir, galima sakyti,
net įžūliai nuslysta mano kūnu čiupinėdama ir
glamonėdama, pagnaibo krūties spenelį.
 835/1506

Atsakydama šūkteliu, nuo spenelio į tarpkojį

tarsi žaibas šauna stiprus, jaudinantis malonu-
mas. Nieko nelaukdama įžūli jo ranka nuo
sportinių marškinėlių krašto keliauja aukštyn
prie smakro, suspaudžia jį, kad nejudėčiau, o
tada jo burna nuslysta mano skruosto apačia –
Kristianas mėgdžioja tai, ką visai neseniai
dariau aš.
– Ak, mažyte, priešinkis man, – sumurma
jis.
Sukinėjuosi ir rangausi mėgindama iš-
sivaduoti iš negailestingų jo gniaužtų, bet tai
beviltiška. Kristianas už mane daug stipresnis.
Jis švelniai kramsnoja man apatinę lūpą, o jo
liežuvis mėgina skverbtis į burną. Tada su-
vokiu, kad visai nenoriu jam priešintis. Geidžiu
jo – noriu tuoj pat, kaip visada. Liaujuosi
priešintis ir aistringai atsakau į jo bučinį. Nes-
varbu, kad neišsivaliau dantų. Nesvarbu, kad
buvome sutarę žaisti tam tikrą žaidimą. Man
 836/1506

gyslomis siūbteli geismas – stiprus, tvilkinantis

geismas ir aš… bejėgė. Atkabinu kulkšnis, ko-
jomis apsiveju Kristianui strėnas ir kulnais imu
smaukti jam per užpakalį pižamos kelnes.
– Ana, – sukužda jis ir ima mane bučiuoti
kur pakliuvo.
Mudu jau nesigalynėjame, mūsų rankos ir
liežuviai susipynę, mes aistringai ir nekantriai
liečiame ir ragaujame vienas kitą.
– Oda, – greitai alsuodamas dusliai
sumurma Kristianas.
Tada, pasodinęs mane, vienu vikriu mostu
nutraukia per galvą marškinėlius.
– Tu… – sėdėdama sušnabždu, mat nesumo-
ju, ką daugiau pasakyti.
Tada suspaudžiu pižamos kelnių juosmenį,
trūkteliu jį žemyn ir išlaisvinu jo varpą. Suimu
ją ir spusteliu. Ji standi. Kristianas staiga garsiai
įkvepia, o aš gėriuosi jo reakcija.
– Po galais… – sumurma jis.
 837/1506

Tada atsilošia, kilsteli šlaunis ir stumteli

mane ant lovos, o aš laikau jį tvirtai sugni-
aužusi, spusčioju ir kilnoju ranką aukštyn
žemyn. Pajutusi ant galo ištryškus lašelį drėg-
mės, nykščiu sukdama ratukus ją išskirstau. Kai
Kristianas paguldo mane ant čiužinio, įsikišu
nykštį į burną ir paragauju tos drėgmės, o jo
rankos tuo metu slysta mano kūnu aukštyn, gla-
monėdamos klubus, pilvą, krūtis.
– Skanu? – klausia Kristianas pasilenkęs
virš manęs ir žvelgdamas liepsningu žvilgsniu.
– Taip. Paragauk.
Įkišu nykštį Kristianui į burną ir jis ima či-
ulpti ir kramsnoti jo pagalvėlę. Sudejavusi
rankomis suspaudžiu jam galvą ir prisitraukiu
jį, kad galėčiau pabučiuoti. Kojomis apsivijusi
jam strėnas ir pėdomis užkabinusi juosmenį,
nusmaukiu pižamos kelnes, tada vėl apsiveju
strėnas ir imu atsargiai sūpuotis. Berdamos
 838/1506

švelnius bučinius, jo lūpos mano žandikauliu

nuslysta prie smakro.
– Tu tokia graži… – jis palenkia galvą ir
pasiekia mano kaklo duobutę. – Kokia puiki
oda…
Kristianas kvėpuoja lygiai, vienodai, o jo lū-
pos nuslysta mano krūtimis.
Ką? Aš jau dūsuoju ir dabar jaučiuosi
sutrikusi – apimta geismo, laukianti. Maniau,
viskas vyks greitai…
– Kristianai… – maldaujamai sušnabždu ir,
nuleidusi rankas, čiumpu jį už plaukų.
– Ššš, – sudraudžia jis, liežuviu apibrėžia
kelis ratus apie spenelį, o tada apžioja jį, sus-
paudžia lūpomis ir trūkteli.
– Ai! – sudejuoju ir muistydamasi kilsteliu
dubenį mėgindama Kristianą sugundyti.
Jo lūpos prie pat mano odos nusišypso, o
tada imasi kitos krūties.
 839/1506

– Nekantraujate, ponia Grėj? – paklausia jis

ir ima stipriai čiulpti spenelį. Timpteliu jam
plaukus. Kristianas sudejuoja, pakelia akis. –
Supančiosiu tave, – įspėja.
– Paimk mane, – maldauju.
– Viskam savas laikas, – vėl prikišęs lūpas
prie odos, sumurma jis.
Kristiano ranka erzinamai lėtai nusileidžia
prie klubo, o burna tuo metu jaudrina spenelį.
Garsiai sudejuoju, alsuoju negiliai, nelygiai ir
toliau mėginu jį sugundyti siūbuodama ir trin-
damasi. Jo penis išpampęs, sunkus ir taip arti,
bet Kristianas niekur neskuba ir mėgaujasi
manimi.
Velniop viską. Vėl imu spurdėti ir priešintis,
tvirtai apsisprendusi jį nustumti.
– Kas čia…
Sučiupęs už rankų, Kristianas išskečia jas ir
prispaudžia prie lovos, o tada visu svoriu vėl
 840/1506

užgula mane ir galutinai sutramdo. Alsuoja gili-

ai, įniršęs.
– Norėjai, kad priešinčiausi, – vos atgaud-
ama kvapą sakau.
Jis truputį pasitraukia, kad geriau matytų, ir,
nepaleisdamas rankų, įsistebeilija į mane.
Uždedu kulnus jam žemiau sėdmenų ir
stumteliu. Jis nė nekrusteli. Prakeikimas!
– Nenori švelnaus žaidimo? – klausia
nustebęs, iš jaudulio spindinčiomis akimis.
– Aš tik noriu, kad mane pamylėtum,
Kristianai.
Jo elgesys labai glumina. Iš pradžių galynė-
jomės ir kovojome, o paskui staiga jis ėmė elgt-
is meiliai ir švelniai. Tai labai trikdo. Guliu lo-
voje su ponu, kurio neįmanoma perprasti.
– Prašau…
Vėl įremiu kulnus jam į sėdmenis. Liepsnin-
gos pilkos akys susiranda manąsias. Ak, apie ką
jis galvoja? Kelias akimirkas atrodo sutrikęs ir
 841/1506

susipainiojęs. Paleidžia mano rankas, klesteli

ant blauzdų ir prisitraukęs pasisodina mane ant
kelių.
– Gerai, ponia Grėj, darysime taip, kaip nor-
ite jūs.
Jis mane pakelia ir palengva pasisodina taip,
kad jį apžergčiau.
– Ai!
Pagaliau. Kaip tik to ir noriu. To man ir
reikia. Rankomis apsiveju jam kaklą, panardinu
pirštus į plaukus ir mėgaujuosi, jusdama jį
savyje. Paskui imu suptis. Visiškai valdydama
padėtį, atsiduodu jam savo greičiu. Kristianas
dejuoja, jo lūpos randa manąsias ir mudu tam-
pame… bejėgiai.

PIRŠTAIS PERBRAUKIU PER PLAUKELIUS

Kristianui ant krūtinės. Jis guli šalia ant
nugaros, tylus, nejudėdamas, ir mudu abu
 842/1506

gaudome kvapą. Ritmingai barbendami, jo pirš-

tai leidžiasi mano nugara.
– Tu toks tylus, – sušnabždu ir pabučiuoju
jam į petį. Atsisukęs Kristianas pažvelgia į
mane, bet iš jo veido negali pasakyti, ką gal-
voja. – Buvo smagu.
Po galais, ar kas negerai?
– Nustebinai mane, Ana.
– Nustebinau?
Jis pasislenka, kad būtume arčiau vienas
kito.
– Taip. Nustebinai. Perimdama iniciatyvą.
Tai… visiškai kitoks jausmas.
– Geras ar blogas?
Pirštu perbraukiu jam per lūpas. Kristianas
suraukia kaktą tarsi ne iki galo supratęs
klausimą. Paskui susimąstęs pabučiuoja man
pirštą.
– Geras, – sako, bet nelabai įtikinamai.
 843/1506

– Niekada anksčiau apie tai nefantazavai? –

klausiu jusdama, kad raustu.
Ar tikrai noriu daugiau sužinoti apie spalv-
ingą… hm… kaleidoskopišką savo vyro seksu-
alinę praeitį? Pasąmonė įdėmiai mane nužvel-
gia per savo akinių pusmėnulio formos stiklais
ir vėžlio kiauto rėmeliais viršų. „Ar tikrai nori
apie tai kalbėtis?“
– Ne, Anastazija. Nes tik tu gali mane liesti.
Atsakymas paprastas, bet labai iškalbingas.
Suprantama, tos prieš mane buvusios penkio-
lika nebūtų galėjusios…
– Ponia Robinson galėdavo tave liesti, –
sumurmu nespėjusi nė pagalvoti, ką sakau.
Mėšlas. Kam apie ją užsiminiau?
Kristianas sustingsta. Iš baimės išpučia akis
tarsi sakydamas: „Ak, na ir kodėl ji vėl
pradeda?“
– Tai buvo visai kas kita, – pagaliau tyliai
sušnabžda.
 844/1506

Staiga mane apima smalsumas.

– Gera ar bloga?
Kristianas spokso į mane. Jo veide šmėsteli
abejonė ir kažkas panašaus į skausmą, kelias
akimirkas jis atrodo tarsi skęstantis.
– Manau, bloga, – vos girdimai ištaria.
Po perkūnais!
– Maniau, tau patiko?
– Patiko. Anuomet.
– O dabar?
Plačiai atsimerkęs, jis įsistebeilija į mane,
paskui lėtai papurto galvą.
Dieve…
– Ak, Kristianai…
Mane užplūsta jausmai. Mano sutrikęs
berniukas. Puolu jam ant kaklo ir imu bučiuoti
veidą, kaklą, krūtinę ir nedideles apskritas
nudeginimo žymes. Jis sudejuoja, prisitraukia
mane ir aistringai pabučiuoja. O tada labai lėtai
ir švelniai, savu tempu vėl mane pamyli.
 845/1506

– ANA TAISON. NOKAUTAVO sunkesnės

svorio kategorijos priešininką! – man įžengus į
virtuvę sušunka Etanas ir paploja.
Jis su Mija ir Keite sėdi prie pusryčių baro,
o ponia Bentli kepa vaflius. Kristiano niekur
nematyti.
– Labas rytas, ponia Grėj, – šypsodamasi
pasisveikina ponia Bentli. – Ko norėtumėte
pusryčių?
– Labas rytas. Ačiū, tiks viskas, ką
paruošėte. Kur Kristianas?
– Lauke, – atsako Keitė ir galva mosteli į
užpakalinį kiemą.
Prieinu prie lango, pro kurį matyti užpaka-
linis kiemas ir tolumoje dunksantys kalnai.
Išaušo graži, giedra vasaros diena; mano
gražuolis sutuoktinis stovi maždaug už šešių
metrų nuo manęs, įsitraukęs į pokalbį su
kažkokiu vyru.
 846/1506

– Jis šnekasi su ponu Bentliu! – nuo

pusryčių baro šūkteli Mija.
Atsisukusi pažvelgiu į ją, nes mano dėmesį
patraukia irzlus jos tonas. Mija piktai dėbteli į
Etaną. Varge… Man vėl parūpsta, kas tarp jųd-
viejų vyksta. Susiraukusi įbedu akis į savo vyrą
ir poną Bentlį.
Ponios Bentli vyras – šviesiaplaukis, tam-
siomis akimis, liesas, bet raumeningas, vilkintis
darbinėmis kelnėmis ir sportiniais marškinėliais
su Aspeno priešgaisrinės gelbėjimo stoties em-
blema. Kristianas mūvi juodus džinsus ir vilki
sportinius marškinėlius. Kai jie abu, įsitraukę į
pokalbį, per pievelę palengva žingsniuoja prie
namo, Kristianas lyg niekur nieko pasilenkia ir
nuo žemės pakelia kažką panašaus į bambukinę
lazdelę, – matyt, užmirštą ar numestą į gėlių
lysvę. Laikydamas ją, Kristianas stabteli,
ištiesia ranką, atsargiai pakilnoja lazdelę ir
kartą – tik vieną kartą! – šmaukšteli ja ore.
 847/1506

Ak…
Ponui Bentliui toks jo elgesys nė kiek
nepasirodo keistas. Artindamiesi prie namo
vyrai šnekučiuojasi toliau, paskui vėl sustoja ir
Kristianas pakartoja veiksmą. Lazdelės galas
dunksteli į žemę. Pakėlęs akis, Kristianas pam-
ato mane, stovinčią prie lango. Staiga pasijuntu
taip, tarsi būčiau jį sekusi. Jis sustoja. Sutrikusi
jam pamojuoju ir apsisukusi grįžtu prie
pusryčių baro.
– Ką ten veikei? – klausia Keitė.
– Tiesiog žiūrėjau į Kristianą.
– Rodos, įklimpai iki ausų, – prunkšteli ji.
– O tu – ne, būsimoji svaine? – atsakau
plačiai šypsodamasi ir stumdama iš galvos ner-
imą keliantį Kristiano, laikančio rankose
lazdelę, vaizdą.
Keitė netikėtai pašoka ir suspaudžia mane
glėbyje.
 848/1506

– Svaine! – sušunka, ir sunku nepasiduoti

jos džiaugsmui.

– Ei, miegale, – pažadina mane Kristianas. –

Netrukus leisimės. Prisisek diržą.
Užsimiegojusi imu apgraibomis ieškoti
saugos diržo, bet Kristianas pats jį užsega. Ir,
pabučiavęs man į kaktą, vėl įsitaiso savo vieto-
je. Vėl padedu galvą jam ant peties ir
užsimerkiu.
Neįmanomai ilgas žygis pėsčiomis ir pietūs
gryname ore ant nuostabaus grožio kalno atėmė
iš manęs visas jėgas. Visa mūsų kompanija tyli,
net Mija. Šiandien ji visą dieną atrodo
nusiminusi. Kažin kaip jai sekasi vilioti Etaną.
Net nežinau, kur juodu šiąnakt miegojo. Mūsų
žvilgsniai susitinka ir aš šypteliu tarsi klaus-
dama Mijos, kaip ji laikosi. Atsakydama ji man
taip pat šypteli – trumpai ir liūdnai – ir vėl ima
 849/1506

skaityti knygą. Prisimerkusi slapta žvilgteliu į

Kristianą. Jis dirba su sutartimi ar kažkokiu kitu
dokumentu: skaito jį ir paraštėse rašo pastabas.
Bet atrodo ramus. Eliotas, užsnūdęs šalia
Keitės, tyliai knarkia.
Turiu priremti Eliotą prie sienos ir išklaus-
inėti apie Džiją, bet kol kas jo neįmanoma at-
plėšti nuo Keitės. Kristianas nemato reikalo
kamantinėti brolio ir dėl to man pikta, bet jo
nespaudžiu. Pastaruoju metu mudviem buvo
taip gera, kad negaliu taip elgtis. Eliotas
uždėjęs ranką Keitei ant kelio, tarsi visiems
rodydamas, kad ši mergina priklauso jam. Keitė
tiesiog švyti iš laimės, – kas galėtų pagalvoti,
kad dar vakar popiet ji nebuvo tikra dėl Elioto
jausmų? Kaip Kristianas jį pavadino? Leliotu?
Gal tai šeimoje įprasta pravardė? Taip jį pavad-
inti buvo miela, daug geriau nei palaidūnu.
Staiga Eliotas atsimerkia ir pažvelgia tiesiai į
mane. Užklupta spoksanti į jį, nuraustu.
 850/1506

Jis plačiai nusišypso.

– Man labai patinka, kai rausti, Ana, – rąžy-
damasis paerzina jis mane.
Keitė, patenkinta savimi kaip katė, surijusi
kanarėlę, taip pat man nusišypso.
Pirmoji kapitono padėjėja Begli praneša,
kad artėjame prie Siatlo-Takomos oro uosto, ir
Kristianas suspaudžia man ranką.

– Kaip praleidote savaitgalį, ponia Grėj? –

„Audi“ grįžtant į Eskalą, teiraujasi Kristianas.
Teiloras su Rajanu sėdi priekyje.
– Ačiū, gerai, – sakau ir staiga susidrovėjusi
nusišypsau.
– Bet kada galime ten nuvažiuoti. Gali
pasikviesti, ką nori.
– Turėtume nusivežti ten Rėjų. Jam patiktų
pažvejoti.
– Gera mintis.
 851/1506

– O kaip tu praleidai laiką? – klausiu.

– Puikiai, – po akimirkos, rodos, nustebintas
mano klausimo, atsako Kristianas. – Tikrai
puikiai.
– Atrodei ramus.
Jis gūžteli.
– Žinojau, kad esi saugi.
Suraukiu kaktą.
– Kristianai, dažniausiai aš ir šiaip būnu
saugi. Jau kartą tau sakiau: jei taip nerimausi,
patiesi kojas sulaukęs vos keturiasdešimties. O
aš noriu su tavimi pasenti ir pražilti.
Suspaudžiu jam ranką. Jis žvelgia į mane
tarsi nesuprasdamas, ką sakau. Paskui švelniai
pabučiuoja krumplius ir paklausia apie ką kita:
– Kaip tavo delnas?
– Ačiū, jau geriau.
Jis šypteli.
– Labai gerai, ponia Grėj. Pasiruošusi vėl
susitikti su Džija?
 852/1506

Ak, mėšlas… Visai pamiršau, kad šįvakar

turime su ja susitikti ir peržiūrėti galutinį pro-
jektą. Užverčiu akis.
– Gali būti, kad aš norėsiu tave saugoti ir
prašysiu tame susitikime nedalyvauti, – sakau
pašaipiai šypsodamasi.
– Argi mane reikia saugoti? – nusijuokia
Kristianas.
– Reikia. Kaip visuomet, pone Grėjau. Turiu
jus saugoti nuo seksualinių plėšrūnių, –
sušnabždu.

Į lovą įsiropščiu Kristianui dar valantis dantis.

Rytoj grįšime į tikrovę: į darbą, pas paparacus
ir prie Džeko – suimto, bet galbūt turinčio
bendrininką. Hm… Kristianas apie tai kalbėjo
labai miglotai. Ar jis žino? O jei žinotų, ar pa-
sakytų man? Atsidūstu. Pešti informaciją iš
Kristiano – tas pats kaip traukti dantį, o mudu
 853/1506

praleidome tokį malonų savaitgalį… Ar tikrai

noriu gadinti šią pilnatvės akimirką mėgindama
išpešti iš jo informacijos?
Buvo labai netikėta matyti jį nutolusį nuo
įprastos aplinkos, palikusį savo apartamentus,
ramų ir laimingą drauge su šeimos nariais. Ne-
jučia imu svarstyti, gal jis toks neramus tik
todėl, kad gyvename čia, šiuose apartamentu-
ose, saugančiuose visus prisiminimus ir
asociacijas? Gal reikėtų persikraustyti kitur?
Prunkšteliu. Juk mes ir ketiname per-
sikraustyti – vandenyno pakrantėje turime
didžiulį namą, kurį tereikia atnaujinti. Džijos
projektas baigtas ir patvirtintas, tad ateinančią
savaitę Elioto brigada pradės statybos darbus.
Trumpai nusijuokiu prisiminusi, kokia
priblokšta atrodė Džija, kai pasakiau mačiusi ją
Aspene. Pasirodo, tai buvo paprastas atsitiktin-
umas. Ji atvažiavo į savo vasarnamį, kad nieki-
eno netrukdoma galėtų padirbėti prie namo
 854/1506

projekto. Baisėdamasi trumpai pagalvojau, kad

ji padėjo Eliotui išrinkti žiedą, bet, matyt, ap-
sirikau. Vis dėlto aš Džija nepasitikiu. Noriu,
kad jos žodžius savo pasakojimu patvirtintų
Eliotas. Tiesa, šį kartą ji bent jau laikėsi atokiau
nuo Kristiano.
Pakeliu akis į naktinį dangų. Pasiilgsiu šio
vaizdo. Šios panoramos… Siatlo, plytinčio
mums po kojomis, kupino galimybių ir vis
dėlto tokio tolimo. Gal tai ir yra didžiausia
Kristiano bėda: savo noru pasirinkęs tremtį, jis
per ilgai buvo atsiribojęs nuo gyvenimo tik-
rovės. Tačiau supamas savo šeimos jis mažiau
linkęs viską kontroliuoti ir dėl visko nerimauti
– atrodo laisvesnis, laimingesnis. Įdomu, ką
apie visa tai pasakytų Flinas? Po perkūnais! Gal
tai ir yra atsakymas? Gal Kristianui reikia savo
šeimos? Bet papurtau galvą – tam mudu dar per
jauni ir per mažai pragyvenę drauge. Į kambarį
 855/1506

įžengia Kristianas, kaip visada nuostabiai atrod-

antis ir liūdnai susimąstęs.
– Ar viskas gerai? – klausiu.
Jis išsiblaškęs linkteli ir įlipa į lovą.
– Visai nenoriu grįžti į tikrovę, – sumurmu.
– Šit kaip?
Palinguoju galvą ir paglostau mielą jo veidą.
– Savaitgalis buvo nuostabus. Ačiū.
Kristianas meiliai šypteli.
– Tu esi mano tikrovė, Ana, – sumurma jis
ir mane pabučiuoja.
– Ar tau to trūksta?
– Ko? – suglumęs klausia jis.
– Na, žinai… Mušimo vytele ir panašių
dalykų, – sušnabždu jausdamasi nejaukiai.
Kristianas stebeilija į mane, bet jo žvilgsnis
visiškai ramus. Paskui veide šmėsteli abejonė ir
jis pažvelgia į mane tarsi svarstydamas, kodėl
to klausiu.
 856/1506

– Ne, Ana, netrūksta, – tyliai, bet tvirtai

sako. Tada paglosto man skruostą. – Kai buvai
mane palikusi, daktaras Flinas pasakė kai ką, ko
niekada nepamiršiu. Jis paaiškino, kad negaliu
taip elgtis, jei tu į tokius dalykus nelinkusi.
Man tai buvo didžiulis atradimas. – Kristianas
patyli, suraukia kaktą. – Kitaip mylėtis
nemokėjau, Ana. O dabar jau moku. Nuo to
laiko tu mane daug ko išmokei.
– Aš? Išmokiau tave? – pašaipiai nusijuokiu.
Jo žvilgsnis sušvelnėja.
– O tau to trūksta? – klausia jis.
Ak!
– Nenoriu, kad keltum man skausmą, bet
žaisti mėgstu, Kristianai. Tu tai žinai. Jei
norėtum ką nors padaryti… – įdėmiai į jį žvelg-
dama gūžteliu.
– Ką nors?
– Na, žinai, su bizūnu ar šmaikščiu… –
nutylu nuraudusi kaip žarija.
 857/1506

Jis nustebęs kilsteli antakį.

– Na… pažiūrėsim. O dabar norėčiau seno
gero vanilinio sekso.
Nykščiu jis perbraukia man per apatinę lūpą
ir dar kartą mane pabučiuoja.

Siuntėjas: Anastazija Grėj

Tema: Labas rytas
Data: 2011 m. rugpjūčio 29 d. 09:14
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Pone Grėjau,
norėjau pasakyti, kad jus myliu.

Tik tiek.

Visada jūsų

Ax
 858/1506

Anastazija Grėj
SIP leidyklos redaktorė

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: Atsikratyk pirmadienio melancholijos
Data: 2011 m. rugpjūčio 29 d. 09:18
Gavėjas: Anastazija Grėj

Ponia Grėj,
kaip malonu pirmadienio rytą iš savo
žmonos (nesvarbu, paklydėlės ar ne) išgirsti
tokius žodžius.
Leiskite jus patikinti, kad ir aš jaučiu tą patį.
Atsiprašau dėl priėmimo šį vakarą. Tikiuosi,
jame per daug nenuobodžiausi.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
 859/1506

A, taip. Oficialūs Amerikos laivų statyklų

asociacijos pietūs… Užverčiu akis į lubas. Vėl
tos įmitusios marškiniais apvilktos iškamšos…
Kristianas tikrai vedasi mane į pačius nuostabi-
ausius oficialius renginius.

Siuntėjas: Anastazija Grėj

Tema: Tamsoje dingstantys laivai
Data: 2011 m. rugpjūčio 29 d. 09:26
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Mielas pone Grėjau,

neabejoju, kad sugalvosite, kaip tą vakari-
enę paįvairinti…

Jūsų nekantriai laukianti

Ponia G. x

Anastazija (nepaklydėlė) Grėj,

SIP leidyklos redaktorė
 860/1506

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: Įvairovė suteikia gyvenimui
pikantiškumo
Data: 2011 m. rugpjūčio 29 d. 09:35
Gavėjas: Anastazija Grėj

Ponia Grėj,
turiu kelis sumanymus…

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktori-
us, dabar jau nekantraujantis vykti į oficialią
ALSA vakarienę

Man susitraukia visi papilvės raumenys.

Hm… Įdomu, ką jis sugalvos. Mano svajas
išblaško į duris pasibeldusi Hana.
– Ar pasiruošusi susidėlioti šios savaitės
darbotvarkę, Ana?
– Žinoma. Sėsk.
 861/1506

Atsitokėjusi nusišypsau ir nuleidžiu

elektroninio pašto langą į darbalaukio apačią.
– Turime perkelti porą susitikimų. Atein-
ančią savaitę su ponu Foksu ir su daktare…
Haną nutraukia suskambęs telefonas.
Roučas. Prašo mane užeiti.
– Ar galėtume pratęsti po dvidešimties
minučių?
– Žinoma.

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: Vakar vakare…
Data: 2011 m. rugpjūčio 30 d. 09:24
Gavėjas: Anastazija Grėj

…buvo smagu.
Kas gi būtų pamanęs, kad kasmet ALSA or-
ganizuojama oficiali vakarienė gali būti tokia
jaudinanti?
 862/1506

Jūs, ponia Grėj, kaip visuomet nenuviliate.

Myliu jus.

Kristianas Grėjus
Susižavėjęs Grėjaus įmonių holdingo genera-
linis direktorius

Siuntėjas: Anastazija Grėj

Tema: Dievinu gerą žaidimą rutuliukais…
Data: 2011 m. rugpjūčio 30 d. 09:33
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Mielas pone Grėjau,

jau buvau pasiilgusi tų sidabro spalvos
rutuliukų.
Tai jūs niekada nenuviliate.
Šį kartą tiek.

Ponia G. x
 863/1506

Anastazija Grėj
SIP leidyklos redaktorė

Tyliai pabarbendama į duris Hana nuveja

šalin erotiškus vakarykščio vakaro prisiminim-
us. Kristiano rankos… jo burna…
– Užeik.
– Ana, ką tik skambino pono Roučo sekre-
torė. Jis norėtų, kad šiandien priešpiet dalyvau-
tum susirinkime. Vadinasi, vėl turiu perkelti
kelis suplanuotus tavo susitikimus. Ar gerai?
Jo liežuvis…
– Žinoma, perkelk, – burbteliu mėgindama
surikiuoti neklusnias mintis.
Nusišypsojusi ji skubiai išeina iš kabineto…
palikdama mane vieną su maloniais
vakarykščio vakaro prisiminimais.

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

 864/1506

Tema: Haidas
Data: 2011 m. rugsėjo 1 d. 15:24
Gavėjas: Anastazija Grėj

Anastazija,
noriu pranešti, kad teisėjas atmetė prašymą
paleisti Haidą už užstatą ir jis lieka laukti
teismo už grotų. Jam pateikti kaltinimai dėl
mėginimo pagrobti žmogų ir tyčinio pade-
gimo. Kol kas teismo posėdžio data
nepaskirta.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Siuntėjas: Anastazija Grėj

Tema: Haidas
Data: 2011 m. rugsėjo 1 d. 15:53
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Puikios naujienos.
Ar tai reiškia, kad sumažinsi apsaugą?
 865/1506

Man tikrai nepatinka nuolat prieš akis

šmėžuojanti Preskot.

Ana x

Anastazija Grėj
SIP leidyklos redaktorė

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: Haidas
Data: 2011 m. rugsėjo 1 d. 15:59
Gavėjas: Anastazija Grėj

Ne. Apsauga liks tokia, kokia buvo. Ir

nepakęsiu jokių prieštaravimų.
Kuo tau neįtinka Preskot? Jei jos nemėgsti,
pakeisime ją.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
 866/1506

Rūsčiai dėbteliu į šį valdingą laišką. Preskot

ne tokia ir bloga.

Siuntėjas: Anastazija Grėj

Tema: Neniršk ir nesirauk plaukų!
Data: 2011 m. rugsėjo 1 d. 16:03
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Aš tik paklausiau (vartau akis). O apie

Preskot pagalvosiu.
Tramdyk savo niežtintį delną!

Ana x

Anastazija Grėj
SIP leidyklos redaktorė

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: Negundyk manęs
Data: 2011 m. rugsėjo 1 d. 16:11
Gavėjas: Anastazija Grėj
 867/1506

Galiu jus patikinti, ponia Grėj, kad mano

plaukai taip lengvai nenuraunami – tai
dažnai patvirtinate ir jūs pati savo
veiksmais.
Tačiau delną man tikrai niežti.
Gali būti, kad šiandien vakare man teks šią
problemą kaip nors spręsti.

Kristianas Grėjus
Dar neplikas Grėjaus įmonių holdingo genera-
linis direktorius

Siuntėjas: Anastazija Grėj

Tema: Jau spurdu
Data: 2011 m. rugsėjo 1 d. 16:20
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Pažadai, pažadai…
O dabar liaukitės man trukdyti. Mėginu
susikaupti, manęs laukia neplanuotas
 868/1506

susitikimas su autoriumi. Stengsiuosi, kad

per tą susitikimą manęs neblaškytų mintys
apie jus.

Ax

Anastazija Grėj
SIP leidyklos redaktorė

Siuntėjas: Anastazija Grėj

Tema: Buriavimas, sklandymas ir pėrimas
Data: 2011 m. rugsėjo 5 d. 09:18
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Sutuoktini,
puikiai mokate parodyti merginai, kaip gerai
praleisti laiką.
Žinoma, dabar to iš jūsų lauksiu kiekvieną
savaitgalį.
Jūs mane lepinate. Ir man tai labai patinka.
 869/1506

Jūsų žmona
xox

Anastazija Grėj
SIP leidyklos redaktorė

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: Mano gyvenimo prasmė…
Data: 2011 m. rugsėjo 5 d. 09:25
Gavėjas: Anastazija Grėj

…ir yra lepinti jus, ponia Grėj.

Ir dar saugoti, nes aš jus myliu.

Kristianas Grėjus
Iki ausų įsimylėjęs Grėjaus įmonių holdingo
generalinis direktorius

Dieve. Ar begalima būti dar

romantiškesniam?
 870/1506

Siuntėjas: Anastazija Grėj

Tema: Mano gyvenimo prasmė…
Data: 2011 m. rugsėjo 5 d. 09:33
Gavėjas: Kristianas Grėjus

…yra leistis lepinamai, nes ir aš jus myliu.

O dabar liaukitės būti toks sentimentalus.
Jūs mane graudinate.

Anastazija Grėj
Ne mažiau įsimylėjusi SIP leidyklos redaktorė

Kitą dieną sėdžiu ir spoksau į kalendorių ant sa-

vo darbo stalo. Iki rugsėjo dešimtosios, mano
gimtadienio, liko vos penkios dienos. Žinau,
kad ruošiamės važiuoti į savo būsimus namus
pažiūrėti, kaip sekasi darbuotis Eliotui ir jo bri-
gadai. Hm… Įdomu, ar Kristianas turi ir kokių
nors kitų planų? Pagalvojusi apie tai nusišyp-
sau. Į duris pasibeldžia Hana.
 871/1506

– Užeik.
Už durų stoviniuoja Preskot. Keista…
– Labas, Ana, – pasisveikina Hana. – Atėjo
Leila Viljams ir nori su tavimi susitikti. Sako,
reikalas asmeninis.
– Leila Viljams? Nepažįstu jokios…
Staiga man išdžiūsta burna, o Hana, pamači-
usi mano veidą, išpučia akis.
Leila? Prakeikimas. Ko ji nori?
ŠEŠIOLIKTAS SKYRIUS

–Nori, kad jai atsakyčiau? – sunerimusi

klausia Hana.
– Hm… Ne. Kur ji?
– Priimamajame. Ir su kažkokia mergina.
Ak!
– Be to, su jumis norėtų šnektelėti panelė
Preskot, – priduria Hana.
Kaipgi nenorės.
– Tegul užeina.
Hana pasitraukia į šalį ir į mano kabinetą
įžengia Preskot. Ji vykdo misiją, tad tiesiog
trykšta profesionalumu ir dalykiškumu.
 873/1506

– Trumpai palik mus vienas, Hana. Sėskitės,

Preskot.
Hana išeina ir uždaro duris.
– Ponia Grėj, Leila Viljams yra lankytojų,
kuriems draudžiama su jumis susitikti, sąraše.
– Ką?
Man sudarytas nepageidaujamų lankytojų
sąrašas?
– Atidžiai stebėtinų asmenų sąraše, ponia.
Teiloras su Velču yra labai aiškiai nurodę, kad
neleisčiau Leilai Viljams prie jūsų artintis.
Nieko nesuprasdama suraukiu antakius.
– Ar ji pavojinga?
– Šito pasakyti negaliu, ponia.
– O kodėl apskritai sužinojau, kad ji čia?
Preskot nuryja seilę, kelias akimirkas atrodo
sutrikusi.
– Turėjau pertraukėlę. Buvau tualete. Tuo
metu atėjo ji, kreipėsi tiesiai į Klerę, o ši
paskambino Hanai.
 874/1506

– Šit kaip? Aišku… – supratusi, kad ir

Preskot kartais prispiria reikalas, nusijuokiu. –
Varge…
– Taigi, ponia.
Pasijutusi nepatogiai, Preskot man
nusišypso ir aš pirmą kartą įžvelgiu silpną vietą
jos šarvuose. Jos šypsena graži.
– Reikės dar kartą pasikalbėti su Klere apie
elgesio taisykles, – truputį suirzusi sako ji.
– Taip ir padarykite. Ar Teiloras žino, kad ji
čia?
Nė pati nepajuntu, kaip sukryžiuoju pirštus
tikėdamasi, kad Preskot nepranešė apie Leilą
Kristianui.
– Palikau jam žinutę balso pašte.
Ak…
– Jei taip, daug laiko neturiu. Būtų įdomu
sužinoti, ko ji nori.
Preskot kelias akimirkas paspokso į mane.
 875/1506

– Privalau jums, ponia, primygtinai patarti

to nedaryti.
– Ji atėjo pas mane, vadinasi, turi kažkokį
reikalą.
– Ponia, aš čia tam, kad šis susitikimas
neįvyktų, – tyliai, bet ryžtingai sako ji.
– Labai norėčiau išgirsti, ką ji man pasakys,
– ištariu įsakmiau, nei norėjau.
Preskot nuslopina atodūsį.
– Bet prieš jums susitinkant su tomis mergi-
nomis norėčiau jas abi apieškoti.
– Sutinku. Ar galite tai padaryti?
– Esu čia tam, kad jus saugočiau, ponia
Grėj, tad galiu. Taip pat norėčiau būti su jumis
per pokalbį.
– Gerai, – dėl šito jai nusileidžiu. Šiaip ar
taip, kai pastarąjį kartą mačiau Leilą, ji buvo
ginkluota. – Darykite, ką privalote daryti.
Preskot atsistoja.
– Hana! – sušunku.
 876/1506

Hana išdygsta labai jau greitai. Matyt,

stoviniavo prie durų ir klausėsi.
– Prašyčiau patikrinti, ar laisvas pasitarimų
kambarys.
– Jau patikrinau. Laisvas.
– Preskot, ar galėtumėte apieškoti merginas
tenai? Ar ta erdvė bus pakankamai privati?
– Taip, ponia.
– Tad ateisiu ten po penkių minučių. Hana,
nuvesk Leilą Viljams ir ją lydinčią merginą į
pasitarimų kambarį.
– Tuoj pat, – Hana sutrikusi atitraukia akis
nuo Preskot ir pažvelgia į mane. – Ar man
atšaukti artimiausią jūsų susitikimą? Jis nu-
matytas ketvirtą valandą, bet reikia važiuoti per
visą miestą.
– Taip, – užsigalvojusi burbteliu.
Hana linkteli ir išeina.
Po galais, ko iš manęs nori ta Leila? Kažin
ar būtų ėjusi čia ketindama pakenkti. Ji ir
 877/1506

anksčiau nieko blogo man nepadarė, nors turėjo

progą. Kristianas siuste pasius. Mano pasą-
monė papučia lūpas, manieringai sukryžiuoja
kojas ir linkteli. Reikėtų pranešti jam, ką ketinu
daryti. Paskubomis brūkšteliu laiškelį, paskui
stabteliu, žvilgteliu į laikrodį. Trumpai pajuntu
apmaudą. Po viešnagės Aspene mudu taip gerai
sutarėme… Paspaudžiu „Siųsti“.

Siuntėjas: Anastazija Grėj

Tema: Lankytojai
Data: 2011 m. rugsėjo 6 d. 15:27
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Kristianai,
atėjo Leila ir nori su manimi susitikti. Priim-
siu ją susitikime dalyvaujant ir Preskot.
Jei reikės, pasinaudosiu visai neseniai įgy-
tais antausių skaldymo įgūdžiais ir pamosu-
osiu ką tik sugijusia ranka.
 878/1506

Pamėgink – primygtinai prašau, pamėgink –

nesijaudinti.
Aš jau didelė mergaitė.
Pasikalbėjusi su Leila iš karto
paskambinsiu.

Ana x

Anastazija Grėj
SIP leidyklos redaktorė

Paskubomis paslepiu savo „BlackBerry“

telefoną stalo stalčiuje. Tada atsistoju, delnais
persibraukiu per klubus lygindama pilką siaurą
sijoną, gnybteliu skruostus, kad atrodytų truputį
įraudę, ir atsisegu dar vieną pilkos šilkinės
palaidinukės sagą. Gerai, aš pasiruošusi. Giliai
atsidususi ir nepaisydama prislopinto „Your
Love Is King“ dainos motyvo, sklindančio iš
darbo stalo gilumos, išeinu iš kabineto susitikti
su nekaip pagarsėjusia Leila.
 879/1506

Leila atrodo daug geriau. Net ne geriau – ji

atrodo labai patraukli. Jos skruostai rausvi,
rudos akys spindi, plaukai švarūs ir blizga.
Leila vilki šviesiai rožinę palaidinę ir mūvi
baltas laisvas kelnes. Atsistoja vos man įžengus
į pasitarimų kambarį, jos pavyzdžiu paseka ir
draugė – taip pat jauna tamsiaplaukė švelniomis
rusvomis, brendžio spalvos akimis. Nė
akimirkos nenuleisdama akių nuo Leilos,
Preskot stoviniuoja kambario kampe.
– Ponia Grėj, labai jums dėkoju, kad
sutikote mane priimti, – tyliai, bet aiškiai sako
Leila.
– Hm… Atleiskite dėl apsaugos, – sumurmu
nesumodama, ką daugiau sakyti. Ir atsainiai
mosteliu į Preskot.
– Čia mano draugė, Siuzė.
– Labas.
Linkteliu Siuzei. Ji atrodo visai kaip Leila.
Ir… kaip aš. Ak, ne… Dar viena…
 880/1506

– Taip, – sako Leila tarsi skaitydama mano

mintis, – Siuzė taip pat pažįsta poną Grėjų.
Po galais, ką gi turėčiau atsakyti? Mandagiai
šypteliu.
– Prašom sėstis, – sumurmu.
Kažkas pasibeldžia į duris. Hana. Puikiai
žinodama, kodėl ji mums trukdo, mostu pak-
viečiu ją užeiti.
– Atsiprašau, kad trukdau, Ana. Skambina
ponas Grėjus…
– Pasakyk jam, kad aš užsiėmusi.
– Jis gana atkaklus, – verksmingai sako
Hana.
– Žinau. Ar galėtum atsiprašyti jo mano
vardu ir pasakyti, kad labai greitai
paskambinsiu?
Hana dvejoja.
– Hana, prašau…
Ji linkteli ir išskuba iš pasitarimų kambario.
Vėl atsisuku į sėdinčias merginas. Jos abi
 881/1506

spokso į mane neslėpdamos susižavėjimo. Man

nejauku.
– Taigi… kuo galėčiau padėti? – klausiu.
Pirmoji prabyla Siuzė:
– Suprantu, atrodo gana keista, bet ir aš
norėjau su jumis susipažinti. Su moterimi,
suvysčiusia Kris…
Kilstelėdama ranką ją užčiaupiu. Nenoriu to
klausytis.
– Hm… Esmę supratau… – tarsteliu.
– Mes vadinamės nuolankiųjų klubu, – Si-
uzė plačiai man nusišypso, o jos akys spindi
džiaugsmu.
Viešpatie…
Leila aikteli ir įsistebeilija į Siuzę – ir
pagyvėjusi, ir priblokšta. Siuzė susiraukia. Nu-
jaučiu, kad Leila po stalu jai įspyrė.
Po perkūnais, ką joms atsakyti? Nervingai
žvilgteliu į Preskot, bet ši stovi ramiai, nė nek-
rustelėdama, nenuleisdama akių nuo Leilos.
 882/1506

Netrukus Siuzė, rodos, atitoksta. Nuraudusi

linkteli ir atsistoja.
– Palauksiu priimamajame. Čia Lulu
pasirodymas…
Aiškiai matyti, kad ji jaučiasi nepatogiai.
Lulu?
– Viskas gerai, tiesa? – paklausia ji Leilos, o
ši, pakėlusi galvą, draugei nusišypso.
Tada, plačiai, atvirai ir nuoširdžiai
nusišypsojusi man, Siuzė išeina.
Siuzė ir Kristianas… nenoriu apie tai gal-
voti. Preskot išsitraukia iš kišenės mobilųjį ir
atsiliepia. Negirdėjau, kad telefonas būtų
skambėjęs.
– Ponas Grėjus, – sako.
Mudvi su Leila atsisukame į ją. Preskot
užsimerkia tarsi kęsdama skausmą.
– Klausau, sere, – tarsteli ir, žingtelėjusi
pirmyn, paduoda telefoną man.
Užverčiu akis į lubas.
 883/1506

– Kristianai… – sumurmu stengdamasi

nuslėpti irzulį.
Atsistoju nuo kėdės ir skubriai išeinu iš
kambario.
– Po perkūnais, kokius žaidimus čia žaidi?!
– užrinka Kristianas.
Jis nesitveria pykčiu.
– Nerėk ant manęs.
– Ką, nerėkti ant tavęs?! – vėl surinka jis, šį
kartą dar garsiau. – Daviau visiškai aiškius
nurodymus, o tu į juos vėl tiesiog nusispjovei.
Po galais, Ana, aš baisiai įtūžęs.
– Pasišnekėsime, kai truputį aprimsi.
– Nedrįsk padėti ragelio, – sušnypščia jis.
– Sudie, Kristianai.
Baigusi pokalbį išjungiu Preskot telefoną.
Po perkūnais… Pokalbiui su Leila daug
laiko neturiu. Giliai įkvėpusi, grįžtu į pasitar-
imų kambarį. Ir Leila, ir Preskot laukiamai
 884/1506

sužiūra į mane ir aš pastarajai atiduodu

telefoną.
– Kur mes sustojome? – klausiu sėsdamasi
prieš Leilą.
Ji truputį išpučia akis.
„Taip. Akivaizdu, kad jį valdau“, – noriu jai
pasakyti. Bet vargu ar ji norėtų tai išgirsti.
Leila nervingai pešioja plaukų galiukus.
– Pirmiausia norėčiau atsiprašyti, – tyliai
prabyla ji.
Ak…
Pakėlusi akis ji pamato mano nuostabą.
– Taip, – paskubomis priduria. – Ir padėkoti,
kad nepateikėte kaltinimų. Na, žinote, dėl sug-
adinto automobilio ir dėl įsibrovimo į jūsų butą.
– Žinau, kad turėjote bėdų… dėl sveikatos,
– sumurmu jusdama, kad ima svaigti galva. At-
siprašymo nesitikėjau.
– Taip, turėjau.
 885/1506

– Ar dabar jums geriau? – maloniai

pasiteirauju.
– Daug geriau. Ačiū.
– Ar jūsų gydytojas žino, kad jūs čia?
Leila papurto galvą.
Ak…
Rodos, ji ir pati supranta, kad rimtai
nusikalto.
– Žinau, kad už šitą poelgį vėliau teks
atkentėti. Bet turėjau pasiimti kelis daiktus, be
to, norėjau pamatyti Siuzę, jus ir… poną Grėjų.
– Norite susitikti su Kristianu?
Staiga pajuntu, kad man silpna. Tai štai ko ji
čia atvažiavo.
– Taip. Ir norėjau atsiklausti jūsų, ar
neprieštarausite.
Po perkūnais… Žiūrėdama į ją noriu pa-
sakyti, kad prieštarauju. Nesutinku, kad ji
artintųsi prie mano vyro. Ko ji čia atsibeldė?
Įvertinti priešininkės? Išmušti manęs iš vėžių?
 886/1506

O gal jai to reikia, kad šis reikalas pagaliau

būtų baigtas?
– Leila… – suirzusi pritrūkstu žodžių. – Tai
priklauso ne nuo manęs, o nuo Kristiano.
Turėsite paklausti jo. Jam mano leidimo
nereikia. Jis suaugęs vyras… dažniausiai.
Menką sekundės dalį ji spokso tarsi
nustebusi dėl mano reakcijos, o tada patyliukais
nusijuokia nervingai vyniodama ant piršto
plaukų galiukus.
– Jis jau ne kartą griežtai atsisakė su manimi
susitikti, – tyliai sako.
Ak, koks mėšlas. Turiu didesnių
nemalonumų, nei maniau.
– Kodėl jums taip svarbu jį pamatyti? –
švelniai klausiu.
– Noriu padėkoti. Jei ne jis, dabar pūčiau
dvokiančio kalėjimo ligoninės psichiatrijos pal-
atoje, – nudelbusi akis, Leila pirštu brūkšteli
per stalo kraštą. – Patyriau rimtą psichozės
 887/1506

priepuolį, ir be pono Grėjaus ir Džono… dak-

taro Flino…
Ji gūžteli ir dar kartą žvilgteli į mane, o jos
veidas kupinas dėkingumo.
Man vėl pritrūksta žodžių. Ką ji tikisi iš
manęs išgirsti? Akivaizdu, kad visa tai derėtų
pasakyti Kristianui, o ne man.
– Ir už meno mokyklą. Neišmanau, kaip
galėčiau jam už tai atsidėkoti.
Taip ir maniau! Kristianas tikrai finansuoja
jos studijas. Neišsiduodu, lieku rami ir patyli-
ukais mėginu suprasti, ką jaučiu šiai merginai
dabar, kai ji patvirtino mano įtarimus dėl Kristi-
ano dosnumo. Keista, bet nieko pikto Leilai ne-
jaučiu. Man tai labai netikėta, be to, džiaugiu-
osi, kad jai pasitaisė sveikata. Tikiuosi, dabar ji
galės gyventi toliau ir visiškai dingti iš mūsų
gyvenimo.
– Ar dabar turėtumėte būti paskaitose? –
klausiu, nes man smalsu.
 888/1506

– Praleisiu tik dvi. Rytoj grįžtu namo.

Ak, kaip gerai.
– Ką ketinate veikti, kol būsite čia?
– Pasiimsiu iš Siuzės savo daiktus ir grįšiu į
Hamdeną. Toliau tapysiu ir mokysiuosi. Ponas
Grėjus jau turi porą mano paveikslų.
Po perkūnais! Jaučiu, kad man vėl pakerta
kojas. Ar jie kaba mano svetainėje? Nuo tos
minties net krūpteliu.
– Kokius paveikslus tapote?
– Daugiausiai abstrakčius.
– Šit kaip…
Prisimenu dabar jau gana gerai pažįstamus
paveikslus, kabančius didžiojoje svetainėje.
Gali būti, kad du iš jų – buvusios Kristiano
nuolankiosios…
– Ponia Grėj, ar galiu kalbėti atvirai? –
klausia Leila, nenutuokdama apie prieštaringus
mano jausmus.
 889/1506

– Žinoma, – sumurmu žvilgtelėdama į

Preskot, kuri, rodos, truputį atsipalaidavo.
Leila palinksta prie manęs tarsi norėdama
atskleisti ilgai saugotą paslaptį.
– Mylėjau Džeofą, savo draugą, kuris šiemet
žuvo, – pašnabždomis liūdnai sako ji.
Po galais, prabilo apie asmeninį gyvenimą…
– Užjaučiu, – nesusimąstydama tarsteliu, bet
Leila kalba toliau, tarsi neišgirdusi, ką sakau.
– Mylėjau ir savo vyrą… ir kitą, – sumurma
ji.
– Mano vyrą, – lepteliu nespėjusi prikąsti
liežuvio.
– Taip, – be garso, vien lūpomis, ištaria
Leila.
Man tai ne naujiena. Leila stebeilija į mane
rudomis, plačiai atmerktomis ir prieštaringų
jausmų kupinomis akimis, ir iš visų tų jausmų
stipriausias, rodos, suvokimas… gal – mano
reakcijos suvokimas? Bet aš šiai merginai
 890/1506

pirmiausia jaučiu užuojautą. Prisimenu visus

klasikinius literatūros kūrinius, kuriuose kal-
bama apie nelaimingą meilę. Susitvardžiusi ir
stipriai sučiaupusi lūpas, mėginu rodyti
didžiadvasiškumą.
– Žinau. Jį labai lengva mylėti, – sušnabždu.
Nustebusi ji dar labiau išpučia akis ir
nusišypso.
– Taip. Tikrai lengva. Buvo lengva… –
greitai pasitaiso Leila ir nurausta.
O tada taip užkrečiamai nusijuokia, kad ne-
susilaikau ir aš. Nusijuokiu. Taip, kalbėdamosi
apie Kristianą Grėjų mudvi imame juoktis.
Mano pasąmonė nusivylusi užverčia akis ir vėl
ima skaityti „Džeinę Eir“ užsilanksčiusiais
puslapiais. Žvilgteliu į rankinį laikrodį. Giliai
širdyje jaučiu, kad Kristianas netrukus išdygs
čia.
– Jūs turėsite progą pamatyti Kristianą.
 891/1506

– Taip ir maniau. Žinau, koks jis gali būti

globėjiškas, – šypteli Leila.
Tai štai koks jos planas. Ji labai gudri.
„Arba mokanti manipuliuoti“, – sukužda man
pasąmonė.
– Dėl to pas mane ir atėjote?
– Taip.
– Suprantu.
Atvažiavęs Kristianas pateks tiesiai jai į
rankas. Kad ir nenoromis, vis dėlto turiu pri-
pažinti, jog Leila puikiai jį pažįsta.
– Jis atrodė labai laimingas. Su jumis, –
sako ji.
Ką?!
– Iš kur žinote?
– Juk anąkart buvau įsigavusi į aparta-
mentus, – nedrąsiai paaiškina Leila.
Po galais… kaip galėjau pamiršti.
– Dažnai ten lankydavotės?
 892/1506

– Ne. Bet su jumis jis elgdavosi visiškai

kitaip…
Ar noriu to klausytis? Mane nukrečia šiur-
pas. Prisimenu, kaip bijojau, kai Leila buvo
virtusi nematomu šešėliu mūsų apartamentuose,
ir man pašiurpsta oda.
– Juk žinote, kad tai nusikaltimas. Brautis į
svetimą butą.
Nudelbusi akis į stalą, ji linkteli. Tada nagu
brūkšteli per jo kraštą.
– Apartamentuose buvau tik kelis kartus ir
man labai pasisekė, kad nebuvau sučiupta. Už
tai irgi turiu padėkoti ponui Grėjui. Jis galėjo
pasirūpinti, kad būčiau įmesta į kalėjimą.
– Kažin ar jis būtų taip pasielgęs, –
sumurmu.
Staiga už pasitarimų kambario durų kyla
bruzdesys ir aš iškart suprantu, kad į leidyklą
įžengė Kristianas. Po akimirkos, kai jis įpuola
pro duris ir dar nespėja jų uždaryti, pagaunu
 893/1506

žvilgsnį Teiloro, kantriai stovinčio koridoriuje.

Jis stipriai sučiaupęs lūpas ir į nedrąsią mano
šypseną neatsako. Po galais, net jis ant manęs
pyksta…
Liepsningu žvilgsniu Kristianas prikausto
prie kėdės Leilą, paskui mane. Jis santūrus ir
ryžtingas, bet aišku, kad siunta, ir Leila tai tikri-
ausiai taip pat žino. Jo akys spindi grėsmingai
šaltai ir jose atsiskleidžia tiesa: Kristianas spin-
duliuoja įniršį, nors ir tobulai jį slepia. Su pilku
kostiumu, tamsiu atlaisvintu kaklaraiščiu ir at-
segta viršutine marškinių saga jis atrodo tikras
verslininkas, toks kasdieniškas ir… patrauklus.
Jo plaukai susitaršę – neabejoju, dėl to, kad
suirzęs braukė per juos rankomis.
Leila nervingai stebeilija į stalo kraštą ir
brauko per jį smiliumi, o Kristianas pažvelgia į
mane, paskui į Leilą ir pagaliau – į Preskot.
– Tu, – tyliai kreipiasi į Preskot. – Tu
atleista. Nešdinkis. Tuoj pat.
 894/1506

Išblykštu. Ak, ne, taip neteisinga.

– Kristianai… – sakau mėgindama atsistoti.
Jis ištiesia smilių ir kilsteli jį, mane
įspėdamas.
– Nesikišk, – sako taip tyliai ir grėsmingai,
kad iš karto užsičiaupiu ir vėl klesteliu ant
kėdės.
Nuleidusi galvą, Preskot išsliūkina iš kam-
bario pas Teilorą. Jai išėjus, Kristianas uždaro
duris ir prieina prie stalo. Mėšlas! Mėšlas!
Mėšlas! Aš dėl to kalta. Kristianas sustoja prieš
Leilą ir, delnais pasirėmęs į medinį stalą, pal-
inksta į priekį.
– Po galais, ką čia veiki?! – piktai užsipuola
jis Leilą.
– Kristianai! – aikteliu.
Bet jis į mane nekreipia dėmesio.
– Ką čia veiki? – primygtinai klausia.
 895/1506

Leila žvilgteli į jį išplėtusi akis ilgomis blak-

stienomis, mirtinai išblyškusi, jau toli gražu
netrykštanti sveikata.
– Norėjau tave pamatyti, o tu nebūtum
sutikęs… – sušnabžda ji.
– Tad atėjai čia priekabiauti prie mano
žmonos? – tyliai klausia jis. Per tyliai…
Leila vėl nuduria akis į stalą.
Kristianas stovi verdamas ją rūsčiu
žvilgsniu.
– Leila, jei dar kartą bent prisiartinsi prie
mano žmonos, nutrauksiu paramą. Nemokėsiu
nei už lankymąsi pas gydytoją, nei už mokslą
meno mokykloje, nei sveikatos draudimo.
Nieko nemokėsiu. Ar supratai?
– Kristianai… – vėl pamėginu įsiterpti.
Bet jis nutildo mane stingdančiu žvilgsniu.
Kodėl Kristianas taip žiauriai elgiasi? Pajuntu
šiai liūdnai merginai dar didesnę užuojautą.
– Taip, – vos girdimai atsako Leila.
 896/1506

– Ką priimamajame veikia Siuzana?

– Mudvi kartu atėjome.
Piktai žvelgdamas į ją, Kristianas ranka
persibraukia per plaukus.
– Kristianai, prašau… – imu maldauti. –
Leila tik nori padėkoti. Tik padėkoti.
Jis nekreipia į mane dėmesio ir visą rūstybę
lieja ant Leilos.
– Ar sirgdama taip pat gyvenai pas Siuzaną?
– Taip.
– Ar ji žinojo, ką veiki pas ją gyvendama?
– Ne. Ji buvo išvažiavusi atostogų.
Kristianas smiliumi persibraukia per apatinę
lūpą.
– Kam tau reikia mane pamatyti? Juk žinai,
kad visus prašymus turi perduoti per Fliną. Ar
tau ko nors reikia? – lyg ir truputėlį švelniau
klausia jis.
Leila vėl perbraukia pirštu per stalo kraštą.
Liaukis prie jos kabinėtis, Kristianai!
 897/1506

– Turėjau tai sužinoti, – Leila pirmą kartą

pažvelgia jam į akis.
– Ką sužinoti? – piktai klausia jis.
– Įsitikinti, kad tau viskas gerai.
Kristianas išpučia akis.
– Kad man viskas gerai? – pašaipiai ir
nepatikliai pakartoja.
– Taip.
– Man viskas gerai. Štai, į klausimą at-
sakyta. Dabar Teiloras nuveš tave į Siatlo-
Takomos oro uostą, kad galėtum grįžti į Rytų
pakrantę. Jei žengsi bent žingsnį į vakarinį Mis-
isipės krantą, nutrauksiu visą paramą. Supratai?
Po perkūnais… Kristianai! Spoksau į jį. Po
galais, kas jam užėjo? Jis negali apriboti Leilai
laisvės ir liepti jai gyventi tik vienoje šalies
pusėje.
– Taip. Supratau, – tyliai atsako Leila.
– Gerai, – šiek tiek taikiau tarsteli
Kristianas.
 898/1506

– Gal Leilai nepatogu grįžti dabar pat. Ji turi

planų, – paprieštarauju pasipiktinusi, norėdama
ją užstoti.
Kristianas piktai dėbteli į mane.
– Anastazija, – įspėja mane lediniu tonu, –
tai ne tavo reikalas.
Rūsčiai žvilgteliu į jį. Žinoma, kad reikalas
mano. Ji sėdi mano biure. Reikalas tikriausiai
daug painesnis ir aš toli gražu ne viską žinau.
Kristianas elgiasi kažkaip… neprotingai.
„Penkiasdešimt atspalvių…“ – šnipšteli man
pasąmonė.
– Leila atvažiavo susitikti su manimi, o ne
su tavimi, – suirzusi sakau.
Leila išpūtusi akis atsisuka į mane.
– Esu gavusi nurodymus, ponia Grėj. Aš jų
nevykdžiau, – ji nerimaudama žvilgteli į mano
vyrą, paskui vėl į mane. – Kaip tik tokį Kristi-
aną Grėjų ir pažįstu, – liūdnai ir ilgesingai
priduria.
 899/1506

Kristianas susiraukęs dėbteli į Leilą, o aš

netenku žado. Man trūksta oro. Ar Kristianas
visuomet taip su ja elgdavosi? Ar iš pradžių
taip bendravo ir su manimi? Man sunku tai
prisiminti. Liūdnai man šyptelėjusi, Leila pa-
kyla nuo stalo.
– Norėčiau likti čia iki rytojaus. Mano skry-
dis rytoj vidurdienį, – tyliai sako ji Kristianui.
– Dešimtą valandą atsiųsiu žmogų, kad
paimtų tave ir nuvežtų į oro uostą.
– Ačiū.
– Apsistojai pas Siuzaną?
– Taip.
– Gerai.
Vėl rūsčiai dėbteliu į Kristianą. Jis negali
Leilai šitaip įsakinėti, be to… iš kur žino, kur
gyvena Siuzana?
– Sudie, ponia Grėj. Ačiū, kad sutikote
mane priimti.
 900/1506

Atsistoju ir ištiesiu ranką. Leila dėkinga ją

paima ir mudvi paspaudžiame viena kitai ranką.
– Hm… viso gero. Laimingo kelio, – sumur-
mu, mat nežinau, kaip dera atsisveikinti su
buvusia savo vyro nuolankiąja.
Ji linkteli ir kreipiasi į Kristianą:
– Lik sveikas, Kristianai.
Šio žvilgsnis truputį sušvelnėja.
– Sudie, Leila, – tyliai ištaria. – Ir nepamiršk
prašymų perduoti per daktarą Fliną.
– Taip, sere.
Kristianas atidaro duris norėdamas išlydėti
Leilą, bet ji sustoja prieš jį ir pakelia akis. Jis
sustingsta ir nerimaudamas žvelgia į ją.
– Džiaugiuosi, kad tu laimingas. Nusipelnei
tos laimės, – sako Leila ir išeina Kristianui
nespėjus nieko atsakyti.
Jis susiraukęs žvilgteli į ją, tada linkteli
Teilorui ir tas nuseka paskui Leilą į priimamąjį.
 901/1506

Uždaręs duris, Kristianas neryžtingai pažvelgia

į mane.
– Nė nemėgink ant manęs pykti, –
sušnypščiu. – Paskambink Klodui Bastiliui ir
suspardyk jį arba važiuok konsultuotis pas
Fliną.
Kristianas net išsižioja; mano puolimas jį
labai nustebina ir jam kaktą vėl išvagoja
raukšlės.
– Žadėjai, kad to nedarysi, – dabar jau
priekaištingai sako jis.
– Ko?
– Kad man neprieštarausi.
– Ne, nežadėjau. Sakiau, kad pamėginsiu
būti supratingesnė. Pranešiau tau, kad Leila čia.
Liepiau Preskot apieškoti ir ją, ir jos draugę.
Preskot visą laiką buvo su manimi. O dabar
atleidai tą vargšę moterį, nors ji tik vykdė mano
nurodymus. Sakiau, kad nesijaudintum, bet tu
vis tiek atkūrei. Nepamenu, kad būtum įteikęs
 902/1506

man popiežiaus bulę, draudžiančią susitikti su

Leila. Nežinojau, kad pas mane patekti norintys
žmonės pirmiausia turi prasprūsti pro pavojingų
asmenų sąrašo sietą, – sakau vis labiau piktin-
damasi ir keldama balsą, vis tikresnė, kad esu
teisi.
Kristianas žiūri į mane, bet jo veidas neper-
prantamas. Po akimirkos jis vypteli.
– Popiežiaus bulė? – pralinksmėjęs ir ger-
okai aprimęs klausia jis.
Nesiekiau palengvinti mūsų pokalbio, bet
štai Kristianas man paikai šypsosi, ir tai mane
tik dar labiau siutina. Klausytis Kristiano ir jo
buvusios nuolankiosios pokalbio buvo skaudu.
Kaip jis galėjo taip atšiauriai elgtis su Leila?
– Kas negerai? – neišvydęs mano veide nė
menkiausios šypsenos ir dėl to suirzęs klausia
Kristianas.
– Tu negeras. Kodėl taip šiurkščiai su ja
elgeisi?
 903/1506

Jis atsidūsta, krusteli, žingteli prie manęs ir

atsisėda ant stalo.
– Anastazija, – kreipiasi į mane lyg į mažą
vaiką, – tu nesupranti. Leila, Siuzana – visos
jos man tėra malonios pramogos praeityje. Bet
tik tiek. Tu esi mano visatos centras. O kai pas-
tarąjį kartą buvai atsidūrusi su Leila viename
kambaryje, ji taikėsi tave nušauti. Nenoriu, kad
ji prie tavęs artintųsi.
– Kristianai, betgi tuomet ji sirgo.
– Žinau. Taip pat žinau, kad dabar Leilai jau
geriau, bet daugiau ja nebepasitikiu. Ji pasielgė
nedovanotinai.
– Bet atvažiuodamas čia tu patekai tiesiai jai
į rankas. Leila norėjo vėl tave pamatyti ir
žinojo, kad jei ateis susitikti su manimi, tu teki-
nas atlėksi čia.
Kristianas gūžteli, tarsi jam tai visiškai
nerūpėtų.
 904/1506

– Nenoriu, kad susiterštum buvusiu mano

gyvenimu.
Ką?
– Kristianai… dėl buvusio ir galbūt būsimo
savo gyvenimo šiandien esi tas, kas esi. Visa,
kas susiję su tavimi, susiję ir su manimi. Susi-
taikiau su tuo sutikdama už tavęs tekėti, nes
tave myliu.
Kristianas įsitempia. Žinau, kad jam sunku
to klausytis.
– Leila man nieko blogo nepadarė. Ji tave
taip pat myli.
– Man tas pats.
Priblokšta įsistebeiliju į jį. Stulbina dar ir
tai, kad Kristianui vis dar pavyksta mane
priblokšti. „Kaip tik tokį Kristianą Grėjų ir
pažįstu“, – galvoje nuskamba ką tik Leilos pa-
sakyti žodžiai. Kristianas sutiko ją labai šaltai –
visiškai kitaip, nei būtų sutikęs vyras, kurį
pažinau ir pamilau. Susiraukiu prisiminusi
 905/1506

gailestį, kurį jis jautė, kai Leilą buvo ištikęs

nervų priepuolis, kai jis manė, jog tam tikra
prasme galėtų būti atsakingas dėl jos kančių.
Taip pat prisimenu, kad Kristianas ją prausė, ir
stipriai sučiaupiu lūpas. Nuo tos minties man
net skrandį nudiegia, burnoje pajuntu šleikštulį.
Kaipgi Kristianas gali sakyti, kad jam tas pats?
Anuomet jis nebuvo toks abejingas. Tad kas
pasikeitė? Kartais, pavyzdžiui, kad ir dabar, aš
Kristiano tiesiog nesuprantu. Jis elgiasi
vadovaudamasis tik jam vienam žinomais, o
man visiškai nesuprantamais motyvais.
– Kodėl staiga ėmei ją ginti? – suglumęs ir
pyktelėjęs klausia Kristianas.
– Klausyk, Kristianai, nemanau, kad mudvi
su Leila artimiausiomis dienomis imsime
keistis receptais ir mezgimo raštų pavyzdžiais.
Bet niekad nemaniau, kad galėtum būti toks
beširdis.
Jo žvilgsnis padvelkia šalčiu.
 906/1506

– Kartą tau jau sakiau: aš neturiu širdies, –

sumurma jis.
Užverčiu akis į lubas – ak, dabar jis tikrai
kaip paauglys…
– Tai netiesa, Kristianai. Nekvailiok. Leila
tau rūpi. Jei nerūpėtų, nemokėtum už jos studi-
jas meno mokykloje ir už visa kita.
Staiga pasirodo, tarsi priversti Kristianą tai
suprasti būtų svarbiausia mano gyvenimo už-
duotis. Visiškai akivaizdu, kad Leila jam rūpi.
Tik kodėl tai neigia? Elgiasi labai panašiai kaip
ir su savo jausmais tikrajai motinai. Po velnių,
tai ir yra esmė! Jo jausmai Leilai ir kitoms
nuolankiosioms neatskiriamai susiję su jo jaus-
mais tikrajai motinai. Tad nieko nuostabaus,
kad Kristianas taip siunta. Atsidususi papurtau
galvą. Prašyčiau pakviesti daktarą Fliną! Kaip
jis gali nematyti to, kas akivaizdu?
Staiga dėl Kristiano man suspaudžia širdį.
Mano sutrikęs berniukas… Kodėl jam taip
 907/1506

sunku grįžti prie žmoniškumo ir užuojautos,

kurią parodė Leilai, kai ją buvo ištikęs nervų
priepuolis?
Jis rūsčiai dėbteli į mane pykčiu de-
gančiomis akimis.
– Šis pokalbis baigtas. Važiuokime namo.
Žvilgteliu į rankinį laikrodį. Dabar keturios
valandos ir dvidešimt trys minutės. Manęs
laukia darbas.
– Dar per anksti, – sumurmu.
– Namo, – primygtinai pakartoja jis.
– Kristianai, – suirzusi sakau, – pavargau
nuolat ginčytis su tavimi dėl to paties.
Jis suraukia kaktą tarsi nesuprasdamas, ką
turiu galvoje.
– Na, žinai… Padarau ką nors, kas tau
nepatinka, o tada tu sugalvoji, kaip man atker-
šyti, – paaiškinu. – Paprastai pasinaudoji
iškrypėlišku dulkinimu, kuris būna arba prit-
renkiantis, arba žiaurus.
 908/1506

Šiek tiek atlyžusi gūžteliu. Tokie pokalbiai

sekina jėgas ir jaukia mintis.
– Pritrenkiantis? – nustemba Kristianas.
Ką?
– Paprastai taip.
– Kas tave taip pritrenkė? – klausia jis žvel-
gdamas iš linksmumo, geidulingumo ir
smalsumo spindinčiomis akimis. Iš karto supra-
ntu, kad mėgina išblaškyti mano dėmesį.
Mėšlas! Nenoriu SIP leidyklos pasitarimų
kambaryje šnekėtis apie tokius dalykus. Mano
pasąmonė neslėpdama paniekos atidžiai
apžiūrinėja savo kruopščiai sutvarkytus nagus.
„Tada nereikėjo apie tai nė užsiminti.“
– Pats žinai…
Pyktelėjusi ir ant jo, ir ant savęs, nuraustu.
– Įsivaizduoju, – sušnabžda Kristianas.
Po perkūnais. Mėginu jam papriekaištauti, o
jis niekais verčia visas mano pastangas.
– Kristianai, aš…
 909/1506

– Man patinka teikti tau malonumą.

Kristianas nykščiu atsargiai perbraukia man
per apatinę lūpą.
– Ir teiki jį, – pašnibždomis pripažįstu.
– Žinau, – tyliai atsako jis. Tada pasilenkia
ir sukužda man į ausį: – Ką jau ką, o tą tikrai
žinau.
Ak, kaip maloniai Kristianas kvepia. Jis
atšlyja, įdėmiai į mane pažvelgia ir pa-
sipūtėliškai šypteli, tarsi besąlygiškai jam
priklausyčiau.
Papūtusi lūpas deduosi, kad jo prisilietimas
manęs nė kiek nejaudina. Kristianas puikiai
moka nukreipti mano dėmesį nuo to, kas skaus-
minga, arba nuo to, apie ką nenori šnekėti. „O
tu jam leidi taip elgtis“, – įsiterpia mano iš-
davikė pasąmonė, pakėlusi akis nuo „Džeinės
Eir“ ir verdama mane įdėmiu žvilgsniu.
 910/1506

– Kas tave taip pritrenkė, Anastazija? –

neatlyžta Kristianas, o jo akys išdykėliškai
tviska.
– Nori, kad pateikčiau sąrašą? – klausiu.
– Turi visą sąrašą?
Jis labai patenkintas. Ak, koks šitas vyras
įkyrus…
– Na, kad ir antrankiai, – sumurmu
prisiminusi mūsų medaus mėnesį.
Kristianas suraukia kaktą, čiumpa man už
rankos ir nykščiu brūkšteli per tą riešo vietą,
kur paprastai ieškoma pulso.
– Nenoriu palikti žymių.
Ak…
Jo veide palengva nušvinta geisminga
šypsena.
– Grįžkime namo, – gundomai sako.
– Turiu darbo.
– Namo, – šį kartą įsakmiau liepia jis.
 911/1506

Spoksome vienas į kitą, – pilkos, lydyto pli-

eno spalvos akys žvelgia į suglumusias žydras
akis, – mėgindami vienas kitą įvertinti, atrasti
vienas kito ribas ir suprasti norus. Kristiano
akyse ieškau supratimo, stengiuosi suvokti,
kaip šis vyras iš įsiutusio kontrolės maniako per
akimirką gali virsti gundančiu meilužiu. Kristi-
anas dar labiau išplečia akis, jo žvilgsnis pa-
tamsėja ir jo ketinimai aiškūs kaip ant delno. Jis
švelniai paglosto man skruostą.
– Galime likti čia, – tyliai sako prikimusiu
balsu.
Oi, ne. Ne. Ne. Ne. Tik jau ne biure.
– Kristianai, nenoriu čia mylėtis. Šiame
kambaryje ką tik buvo tavo meilužė.
– Ji niekada nebuvo mano meilužė, –
nepatenkintas suniurna jis ir stipriai sučiaupia
lūpas.
– Tai tik toks žodis, Kristianai.
 912/1506

Suglumęs jis suraukia kaktą. Gundantis

meilužis kažkur dingo.
– Per daug apie tai negalvok, Ana. Ji – jau
istorija, – atsainiai sako Kristianas.
Atsidūstu. Gal jis ir teisus. Aš tik noriu, kad
Kristianas pripažintų sau, jog Leila jam rūpi.
Staiga man apmiršta širdis. Ak, ne… Štai kodėl
man tai taip svarbu. O jei aš padaryčiau ką nors
neatleistino? Jei, pavyzdžiui, nesugebėčiau
prisitaikyti? Ar taip pat tapčiau istorija? Jei
Kristianas gali taip pasikeisti, nors dėl ser-
gančios Leilos buvo susirūpinęs ir nusiminęs,
tai galbūt… galėtų atsukti nugarą ir man?
Aikteliu prisiminusi neseniai sapnuoto košmaro
nuotrupas: auksuotus veidrodžius ir jo žingsnių
aidą – jo, einančio marmurinėmis grindimis,
palikusio stovėti mane vieną, apsuptą tos pra-
bangios didybės.
– Ne, – nejučia išsprūsta man, apimta siaubo
ištariu šį žodį pašnibždomis.
 913/1506

– Taip, – paprieštarauja Kristianas, pirštais

suspaudžia man smakrą ir pasilenkęs švelniai
pabučiuoja į lūpas.
– Ak, Kristianai, kartais tu mane labai
gąsdini…
Delnais suspaudžiu jam galvą, panardinu
pirštus į plaukus ir palenkiu jį, kad galėčiau
pasiekti lūpas. Akimirką padvejojęs, jis mane
apglėbia.
– Kodėl?
– Taip lengvai nuo jos nusigręžei…
Jis susiraukia.
– Ir manai, kad galėčiau panašiai nusigręžti
nuo tavęs? Po galais, Ana, kodėl tau taip
atrodo? Kas verčia tave taip manyti?
– Niekas. Pabučiuok mane. Ir vežkis namo,
– maldaujamai sakau.
Kai Kristiano lūpos prisiliečia prie mano
lūpų, pasijuntu bejėgė.
 914/1506

– Ak, prašau… – maldauju Kristiano, švel-

niai čiulpsinčio mano lytį.
– Viskam savas laikas, – burbteli jis.
Traukau diržus ir garsiai dejuoju, protes-
tuodama dėl tokio geismingo jo puolimo. Mano
rankos užlaužtos ir sukaustytos minkštais odini-
ais antrankiais, abi alkūnės pririštos prie kelių,
Kristiano galva sūpuojasi ir šokčioja tarpkojyje,
o įgudęs liežuvis negailestingai mane jaudrina.
Atsimerkusi, bet nieko nematydama spoksau į
mūsų miegamojo lubas, nutviekstas švelnios
vėlyvos popietės šviesos. Jo liežuvis nepali-
aujamai suka ratus, rangosi ir judina mano visa-
tos centrą. Noriu ištiesti kojas, tad imu muistyt-
is bergždžiai mėgindama valdyti savo
malonumą. Bet ištiesti jų negaliu. Panardinu
pirštus jam į plaukus ir smarkiai trūkteliu, taip
tikėdamasi nutraukti malonų kankinimą.
– Neperženk ribos, – prikišęs lūpas perspė-
jamai sumurma Kristianas ir, atsispyręs plaukus
 915/1506

pešantiems pirštams, švelniai pūsteli šilto oro į

drėgną mano odą. – Jei peržengsi ribą, gausi
per užpakalį.
Sudejuoju.
– Tvardykis, Ana. Svarbiausia – valdyti
padėtį.
Jo liežuvis tęsia erotinį puolimą.
Ak, jis puikiai žino, ką daro. Aš bejėgė at-
sispirti arba susilaikyti nuo vergiškos reakcijos,
be to, stengiuosi – tikrai stengiuosi, – bet neg-
ailestingą patarnavimą priimantis mano kūnas
vis tiek sprogsta, o Kristiano liežuvis nė
nestabteli: jis iki paskutinio lašelio išlaižo toly-
džio silpnėjantį mano malonumą.
– Ak, Ana, – subara jis mane, – peržengei
ribą…
Jis kalba tyliai – ir pergalingai, ir
priekaištingai. Tada apverčia mane ant pilvo ir
aš virpančiais dilbiais atsiremiu į čiužinį. Kristi-
anas skaudžiai pliaukšteli man per užpakalį.
 916/1506

– Ai! – surinku.
– Svarbiausia – valdyti padėtį, – įtaigiai per-
spėja jis ir, čiupęs už klubų, į mane įsiskverbia.
Vėl šūkteliu, o mano kūnas dar virpa nuo ką
tik patirto orgazmo. Giliai įstūmęs jis susting-
sta, paskui pasilenkęs atsega abu antrankius.
Apsiveja ranka man juosmenį, pasitraukia ant
kelių, lieka priekiu prisiglaudęs man prie
nugaros, o tada ranka brūkšteli man per smakrą
ir apkabina kaklą. Mėgaujuosi pilnatvės
pojūčiu.
– Judėk, – liepia Kristianas.
Dejuodama imu kilnotis aukštyn žemyn.
– Smarkiau, – sušnabžda jis.
Ir aš imu kilnotis vis smarkiau. Jis sude-
juoja, ranka suėmęs atlošia man galvą ir
dantimis ima graibšnoti kaklą. Kita jo ranka lė-
tai slysta mano kūnu: nuo klubo prie lyties, per
klitorį… vis dar jautrų nuo ypatingo dėmesio,
rodyto prieš kelias akimirkas. Kai Kristianas
 917/1506

vėl prispaudžia ten pirštus ir ima mane

jaudrinti, suinkščiu.
– Taip, Ana, – man į ausį tarsteli Kristianas.
– Tu esi mano. Tik tu.
– Taip, – sušnabždu ir raumenys vėl įs-
itempia, apglėbia jį, glamonėja pačiu intymi-
ausiu būdu.
– Parodyk man, kaip sprogsti, – liepia jis.
Ir aš pasiduodu, mano kūnas klusniai vykdo
jo įsakymą. Jis stipriai laiko mane, kad ne-
judėčiau, o mano kūnu ritasi orgazmo bangos ir
aš kelis kartus šūkteliu jo vardą.
– Ak, Ana, aš tave myliu, – dusliai sude-
juoja Kristianas, o tada, sekdamas mano
pavyzdžiu, ima ritmiškai judėti manyje ir net-
rukus patiria palaimą.

JIS PABUČIUOJA MAN Į PETĮ, nubraukia nuo

veido plaukus.
– Tai ar yra sąrašas, ponia Grėj? – sumurma.
 918/1506

Aš guliu ant pilvo, dar nevisiškai at-

sipeikėjusi, išsipleikusi lovoje. Kristianas švel-
niai pamasažuoja man užpakalį. Jis guli šalia
manęs, alkūne įsirėmęs į patalus.
– Hm…
– Ar tai reiškia „taip“?
– Hm…
Šypteliu.
Kristianas nusišypso, dar kartą mane pabuči-
uoja, o aš nenoromis pasiverčiu ant šono ir at-
sisuku į jį.
– Na? – klausia jis.
– Taip. Sąrašas yra. Bet ilgas.
Išsišiepęs iki ausų, Kristianas pasilenkia ir
švelniai mane pabučiuoja.
– Gerai. Gal papietaukime?
Kristianas žvelgia linksmai, o jo akyse at-
sispindi meilė.
 919/1506

Linkteliu. Aš alkana kaip vilkas. Ištiesiu

ranką ketindama peštelėti jam krūtinės
plaukelius.
– Noriu, kad man kai ką pasakytum, –
sušnabždu.
– Ką?
– Bet nepyk.
– Kas yra, Ana?
– Ji tau rūpi.
Kristianas plačiai atsimerkia, gera nuotaika
akimirksniu išgaruoja.
– Noriu, kad pripažintum, jog ji tau rūpi.
Nes Kristianui, kurį aš myliu ir pažįstu, Leilos
likimas rūpėtų.
Nenuleisdamas nuo manęs akių, jis tyli ir aš
matau, kad Kristiano širdyje vyksta kova, tarsi
jam reikėtų priimti Saliamono vertą sprendimą.
Netrukus jis prasižioja ketindamas kažką
sakyti, bet staiga vėl susičiaupia ir jo veide
šmėsteli kažkoks jausmas, gal… sielvartas.
 920/1506

„Pasakyk“, – netardama nė žodžio, vien

valios jėga paraginu jį.
– Taip. Taip, ji man rūpi. Patenkinta? – vos
girdimai sušnabžda jis.
Ak, ačiū Dievui, po galais. Tai bent
palengvėjimas.
– Taip. Labai.
Kristianas suraukia kaktą.
– Sunku patikėti, kad dabar, čia, mūsų lovo-
je, šnekuosi su tavimi apie…
Prispaudžiu pirštą jam prie lūpų.
– Apie nieką mes nešnekame. Eime valgyti.
Išalkau.
Jis atsidūsta, papurto galvą.
– Jūs mane ir žavite, ir trikdote, ponia Grėj.
– Na ir puiku.
Pasikeliu ir jį pabučiuoju.
 921/1506

Siuntėjas: Anastazija Grėj

Tema: Sąrašas
Data: 2011 m. rugsėjo 9 d. 09:33
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Tai neabejotinai yra pačioje sąrašo

pradžioje.

:)

Ax

Anastazija Grėj
SIP leidyklos redaktorė

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: Pasakyk man ką nors naujo
Data: 2011 m. rugsėjo 9 d. 09:42
Gavėjas: Anastazija Grėj

Kartoji tai pastarąsias tris dienas.

Apsispręsk.
 922/1506

Arba… galėtume išmėginti ką nors kita.

:)

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktori-
us, kuriam labai patinka šis žaidimas

Tebespoksodama į monitorių plačiai

nusišypsau. Kelis pastaruosius vakarus buvo…
labai smagu. Mudu vėl nusiraminome, gyven-
imą trumpai sujaukusią Leilą pamiršome. Taip
ir nedrįsau paklausti Kristiano, ar kuris nors iš
paveikslų ant sienų yra jos, bet, tiesą sakant,
man tai nelabai rūpi. Suzvimbia mano telefonas
ir aš atsiliepiu tikėdamasi išgirsti Kristiano
balsą.
– Ana?
– Taip.
– Ana, mieloji. Čia Chosė vyresnysis.
– Pone Rodrigesai! Sveiki!
 923/1506

Visa pašiurpstu. Ko iš manęs nori Chosė

tėvas?
– Mieloji, atsiprašau, kad trukdau darbe.
Skambinu dėl Rėjaus… – jis staiga užsikerta.
– Dėl Rėjaus? Kas nutiko?
Širdis ima plakti gerklėje.
– Rėjus pateko į automobilio avariją.
Ak, ne. Tėtis…
Man užgniaužia kvapą.
– Jis ligoninėje. Bus geriau, jei kuo greičiau
atvažiuosi.
SEPTYNIOLIKTAS
SKYRIUS

–Pone Rodrigesai, kaip tai nutiko? – klausiu

kimiu balsu, vos tramdydama ašaras.
Rėjus. Mielasis Rėjus. Mano tėtis…
– Jis pateko į avariją.
– Gerai, atvažiuosiu… tuoj pat atvažiuosiu.
Gyslomis plūstelėjus adrenalinui pajuntu,
kad palengva apima panika. Man sunku
kvėpuoti.
– Jie perkėlė jį į Portlandą.
 925/1506

Į Portlandą? Po galais, ką jis veikia

Portlande?
– Nuskraidino sraigtasparniu, Ana. Dabar
ten važiuoju. Į Oregono sveikatos mokslų uni-
versiteto ligoninę. Ak, Ana, aš to automobilio
nemačiau. Tiesiog nepamačiau… – jam užlūžta
balsas.
Pone Rodrigesai, ne!
– Susitiksime tenai, – šiaip taip ištaria ponas
Rodrigesas ir baigia pokalbį.
Juoda baimės letena sugniaužia man gerklę
ir parbloškia. Rėjus… Ne. Ne. Giliai įkvepiu
mėgindama nusiraminti, paskui griebiu telefoną
ir skambinu Roučui. Jis atsiliepia po antro
signalo.
– Ana…
– Džeri… Mano tėvas…
– Ana, kas atsitiko?
Vos atgaudama kvapą viską jam iškloju.
 926/1506

– Važiuokite. Žinoma, kad turite važiuoti.

Tikiuosi, jūsų tėvas pasveiks.
– Ačiū. Pranešiu apie esamą padėtį.
Neapsižiūrėjusi numetu ragelį, bet šią
akimirką mandagumas man visiškai nerūpi.
– Hana! – sušunku ir pajuntu, kad išsiduodu
labai nerimaujanti.
Po kelių akimirkų į kabinetą kyštelėjusi
galvą Hana išvysta mane besikraunančią rank-
inę ir grūdančią į portfelį šūsnį popierių.
– Klausau, Ana, – sako ji suraukusi kaktą.
– Mano tėvas pateko į avariją. Turiu pas jį
važiuoti.
– O Viešpatie…
– Atšauk visus šiandienos susitikimus. Ir
pirmadienio. Taip pat turėsi baigti rengtis
elektroninės knygos pristatymui – pastabas rasi
bendrai naudoti skirtoje rinkmenoje. Jei reikės,
pasikviesk į pagalbą Kortnę.
 927/1506

– Gerai, – sušnabžda Hana. – Tikiuosi, kad

jis pasveiks. Daugiau dėl nieko nesirūpink. Mes
kaip nors išsikapstysime.
– Nepamiršk, kad turiu telefoną.
Matydama išblyškusį, išsigandusį Hanos
veidą ir jame atsispindintį rūpestį, vos sulaikau
ašaras.
Tėtis…
Čiumpu švarkelį, rankinę ir portfelį.
– Jei ko nors reikės, paskambinsiu.
– Taip ir padaryk. Sėkmės, Ana. Tikiuosi,
jis pasveiks.
Įsitempusi, bet iš paskutiniųjų tvardydamasi
santūriai šypteliu Hanai ir išeinu iš kabineto.
Turiu kaip reikiant susiimti, kad į priimamąjį
nepasileisčiau tekina. Kai įžengiu į jį, Sojeris
akimirksniu pašoka ant kojų.
– Ponia Grėj… – suglumęs, kad taip staiga
čia išdygau, tarsteli jis.
– Važiuojam į Portlandą. Tuoj pat.
 928/1506

– Klausau, ponia, – sako jis suraukęs kaktą,

bet duris atidaro.
Eidama jaučiuosi geriau.
– Ponia Grėj, ar galėčiau paklausti, kodėl
leidžiamės į šią netikėtą kelionę? – mudviem
skubant į automobilių aikštelę teiraujasi Sojeris.
– Dėl mano tėčio. Jis pateko į avariją.
– Suprantu. Ar ponas Grėjus žino?
– Paskambinsiu jam iš mašinos.
Linktelėjęs Sojeris atidaro užpakalines
„Audi“ visureigio dureles ir aš įlipu vidun.
Virpančiais pirštais paimu telefoną ir susirandu
Kristiano mobiliojo numerį.
– Laba diena, ponia Grėj, – maloniai ir
dalykiškai atsiliepia Andrėja.
– Kur Kristianas? – sušnabždu.
– Hm… jis kažkur šiame pastate, ponia. Pa-
liko telefoną mano kabinete krautis.
Suirzusi tyliai suniurnu.
 929/1506

– Ar galėtumėte jam perduoti, kad skam-

binau ir kad man reikia su juo pasikalbėti.
Reikalas labai skubus.
– Galėčiau pamėginti jį surasti. Jis turi įprotį
kartais pavaikštinėti.
– Tiesiog pasakykite, kad būtinai man
paskambintų, – tramdydama ašaras
maldaujamai sakau.
– Žinoma, ponia Grėj. – Akimirką padve-
jojusi, Andrėja dar paklausia: – Ar viskas
gerai?
– Ne, – sušnabždu baimindamasi kalbėti
garsiau, kad neužlūžtų balsas. – Prašau, pa-
sakykite, kad man paskambintų.
– Gerai, ponia.
Padedu ragelį. Ilgiau slėpti sielvarto negaliu.
Sulenkusi kojas ir prispaudusi kelius prie krūt-
inės, susirangau ant užpakalinės sėdynės ir sk-
ruostais plūsteli ašaros.
 930/1506

– Kur važiuosime Portlande, ponia Grėj? –

švelniai klausia Sojeris.
– Į OSMU21 ligoninę, – pro ašaras šiaip taip
ištariu. – Į didelę ligoninę.
Sojeris įsuka į kelią ir važiuoja prie Penk-
tojo tarpregioninio greitkelio, o aš ant užpakal-
inės sėdynės tyliai raudu ir murmu be žodžių
melsdamasi. Prašau, kad jam nieko blogo nen-
utiktų. Prašau, kad jam nieko blogo nenutiktų.
Suskamba mano mobilusis. Mantrą staiga
nutraukia „Your Love Is King“ melodija.
– Kristianai, – aiktelėjusi atsiliepiu.
– Viešpatie, Ana, kas atsitiko?
– Rėjus… Jis pateko į avariją.
– Mėšlas!
– Taip. Aš važiuoju į Portlandą.
– Į Portlandą? Prašau, pasakyk, kad Sojeris
su tavimi.
– Taip, jis vairuoja.
– Kur Rėjus?
 931/1506

– OSMU ligoninėje.
Telefone, kažkur netoliese, išgirstu prislop-
intą balsą.
– Taip, Ros, – piktai atšauna Kristianas. –
Žinau! Atleisk, mieloji, galiu ten būti tik po
maždaug trijų valandų. Turiu čia verslo reikalų,
kuriuos privalau sutvarkyti. Paskui iš karto
atskrisiu.
Oi, koks mėšlas… „Čarlis Tango“ suremon-
tuotas ir vėl tinkamas pilotuoti, o kai pastarąjį
kartą Kristianas juo skrido…
– Manęs laukia seniai planuotas susitikimas
su partneriais iš Taivano. Negaliu jų išvyti. Tai
verslo sandoris, kuriam ruošėmės kelis
mėnesius.
Kodėl aš apie tai nieko nežinau?
– Išvyksiu, kai tik galėsiu.
– Gerai, – sušnabždu.
 932/1506

Noriu pasakyti: „Nesirūpink, lik Siatle ir

tvarkyk savo verslo reikalus“, bet iš tikrųjų
trokštu, kad Kristianas būtų šalia manęs.
– Ak, mažyte… – sušnabžda jis.
– Aš susitvarkysiu, Kristianai. Neskubėk.
Nelėk kaip akis išdegęs. Nenoriu nerimauti dar
ir dėl tavęs. Pilotuok saugiai.
– Pažadu.
– Myliu tave.
– Ir aš tave, mažyte. Atskrisiu, kai tik
galėsiu. Ir laikykis arčiau Luko.
– Gerai, laikysiuosi.
– Iki pasimatymo.
– Sudie.
Baigusi pokalbį vėl apglėbiu kelius. Apie
Kristiano verslo reikalus nieko nežinau. Po gal-
ais, ir ką jis veikia su tais taivaniečiais? Mums
važiuojant pro Tarptautinį Karaliaus apygardos
oro uostą ir lėktuvų „Boeing“ statyklą, žvelgiu
pro automobilio langą. Pilotuodamas jis turėtų
 933/1506

pasisaugoti. Vėl pajuntu skrandžio spazmą ir

mane supykina. Atsirėmusi į sėdynės atlošą, vėl
imu kalbėti mantrą: „Prašau, neleisk, kad jam
nutiktų kas nors blogo. Prašau, neleisk, kad jam
nutiktų kas nors blogo.“

– PONIA GRĖJ, – SOJERIS GRĄŽINA

mane į tikrovę, – įvažiavome į ligoninės teritor-
iją. Man tik reikia rasti Skubiosios pagalbos
korpusą.
– Žinau, kur jis.
Prisimenu savo paskutinį apsilankymą
OSMU ligoninėje, kai vos pradėjusi dirbti jau
antrą dieną nukritau nuo kopėčių Kleitono
ūkinių prekių parduotuvėje ir išsisukau kulkšnį.
Prieš akis iškyla nė per žingsnį nesitraukiantis
Polas Kleitonas ir mane nukrečia šiurpas.
Sojeris sustoja aikštelėje, skirtoje keleiviams
išlaipinti, ir vikriai iššokęs atidaro man dureles.
 934/1506

– Pastatysiu mašiną, ponia, ir tuoj vėl jus

susirasiu. Portfelį palikite, aš atnešiu.
– Ačiū, Lukai.
Jis linkteli, o aš protekine nulekiu į Skubi-
osios pagalbos korpuso priimamąjį, kuriame
girdėti zirziantys aparatai. Priimamajame dirb-
anti mergina mandagiai man nusišypso, per
kelias akimirkas sužino, kur Rėjus, ir liepia
pakilti į trečią aukštą ir laukti prie operacinės.
Jis operacinėje? Mėšlas!
– Ačiū, – sumurmu, mėgindama įsiminti
slaugės nuorodas, kaip rasti liftus.
Pasileidžiu prie jų kone tekina ir pajuntu vėl
kylant šleikštulio bangą.
Kad tik jam nebūtų nieko blogo nutikę.
Prašau, neleisk, kad jam nutiktų kas nors
blogo.
Liftas kyla kankinamai lėtai, stabčiodamas
kiekviename aukšte. Nagi… Greičiau! Minties
jėga mėginu priversti jį judėti greičiau ir rūsčiai
 935/1506

dėbčioju į žmones, kurie neskubėdami įlipa ir

išlipa, gaišindami mane ir neleisdami greičiau
patekti pas tėtį.
Pagaliau liftas pasiekia trečią aukštą, durys
atsidaro ir aš puolu prie dar vieno priimamojo
stalo, aplink kurį būriuojasi slaugės tamsiai
mėlynais darbo drabužiais.
– Kuo galėčiau padėti? – klausia nesim-
patiška, trumparegė slaugė.
– Mano tėvas, Reimondas Stilas. Jį ką tik
atvežė. Regis, dabar jis ketvirtoje operacinėje, –
net tardama šiuos žodžius trokštu, kad tai būtų
netiesa.
– Palaukite, panele Stil, patikrinsiu.
Linkteliu nusprendusi nutylėti, kad ji ap-
siriko dėl mano pavardės, o slaugė įbeda žvilgs-
nį į kompiuterio ekraną.
– Taip. Jis jau porą valandų operacinėje. Jei
norėtumėte palaukti, praneščiau gydytojams,
kad atvykote. Laukiamieji tenai, – ir ji mosteli į
 936/1506

dideles baltas duris, ant kurių paslaugiai

užkabinta lentelė su užrašu didelėmis juodomis
raidėmis: LAUKIAMASIS.
– Ar operacija buvo sėkminga? – klausiu
kaip įmanydama ramiau.
– Turėsite palaukti vieno iš operavusių
gydytojų, ponia, jis viską jums pasakys.
– Dėkoju, – burbteliu, bet giliai širdyje visa
gerkle rėkiu: „Noriu sužinoti tai dabar pat!“
Atidarau duris ir įžengiu į praktiškai ir
paprastai įrengtą laukiamąjį, kuriame jau sėdi
ponas Rodrigesas ir Chosė.
– Ana! – nustebęs šūkteli ponas Rodrigesas.
Jo ranka sugipsuota, o vienas skruostas
sumuštas ir nubrozdintas. Jis sėdi neįgaliųjų
vežimėlyje, ant vienos kojos – taip pat gipso
tvarstis. Atsargiai jį apkabinu.
– Ak, pone Rodrigesai… – sukūkčioju.
– Ana, mieloji… – sveikąja ranka jis pata-
pšnoja man per nugarą. – Man taip gaila… –
 937/1506

sumurma kimiu balsu ir staiga pritrūksta

žodžių.
Ak…
– Nereikia, tėti, – sustojęs man už nugaros,
truputį priekaištingai, bet švelniai sako Chosė.
Kai atsisuku, jis suspaudžia mane glėbyje ir
nepaleidžia.
– Chosė… – sumurmu.
Ir neišlaikau – pasiduodu tris valandas kank-
inančiai įtampai, baimei bei sielvartui ir apsi-
pilu ašaromis.
– Liaukis, Ana, neverk.
Chosė švelniai paglosto man plaukus.
Rankomis apsivijusi jam kaklą tyliai kūkčioju.
Mudu taip stovime labai ilgai ir aš jaučiu didži-
ulį dėkingumą, kad mano bičiulis čia, su man-
imi. Į laukiamąjį įžengia Sojeris ir mudu su
Chosė atšlyjame vienas nuo kito. Iš dėžutės po
ranka ponas Rodrigesas paduoda man vienk-
artinę nosinaitę ir aš nusišluostau akis.
 938/1506

– Tai ponas Sojeris. Apsaugininkas, –

sumurmu.
Sojeris mandagiai linkteli Chosė ir ponui
Rodrigesui, paskui pasitraukia ir įsitaiso kam-
bario kampe.
– Prisėsk, Ana.
Chosė nuveda mane prie krėslo viniplastiko
danga.
– Kas atsitiko? Ar žinome, kaip Rėjus
laikosi? Ką gydytojai jam daro?
Chosė kilsteli rankas stabdydamas mano
klausimų krušą ir prisėda šalia.
– Neturime jokių žinių. Rėjus, tėtis ir aš bu-
vome Astorijoje žvejoti. Ir susidūrėme su
kažkokiu prakeiktu girtu šiknium…
Ponas Rodrigesas mėgina įterpti nelabai
rišlų atsiprašymą.
– Cálmate, Papa!22 – suirzęs sušunka
Chosė. – Man nieko nenutiko, tik nus-
ibrozdinau porą šonkaulių ir susitrenkiau galvą.
 939/1506

O tėčiui… jam lūžo riešas ir kulkšnis. Bet avar-

iją sukėlęs automobilis rėžėsi į priekines kelei-
vio dureles ir į Rėjų.
Ak, ne, ne… Mane vėl apima panika, nutirp-
sta rankos ir kojos. Ne, ne, ne. Pamėginus įsiva-
izduoti, ką Rėjus patiria operacinėje, kūnu
nusirita šiurpo ir šalčio banga.
– Jis operuojamas. Iš pradžių buvome
nuvežti į viešąją ligoninę Astorijoje, bet paskui
Rėjų jie sraigtasparniu atskraidino čia. Nežinau,
ką gydytojai jam daro. Laukiame žinių.
Imu drebėti.
– Ak, Ana, tau šalta?
Linkteliu. Vilkiu baltą berankovę palaidi-
nukę ir juodą vasarinį švarkelį, bet jie manęs nė
kiek nešildo. Chosė nusivelka odinį švarką ir
nedrąsiai apsiaučia man pečius.
– Gal atnešti arbatos, ponia? – priėjęs pas-
isiūlo Sojeris.
Dėkinga linkteliu ir jis išeina iš laukiamojo.
 940/1506

– Kodėl sumanėte važiuoti į Astoriją žve-

joti? – klausiu.
Chosė gūžteli.
– Girdėjome, kad ten daug žuvų. Ketinome
praleisti šiek tiek laiko tik mes, vyrai. Prieš
prasidedant paskutiniams studijų metams, norė-
jau truputį pabūti su tėvu…
Tamsios Chosė akys plačiai atmerktos,
blizgančios, kupinos baimės ir gailesčio.
– Galėjai ir tu susižeisti. O ponui Rodrige-
sui… taip pat galėjo baigtis blogiau.
Vien pagalvojusi apie tai vėl vos susilaikau
nepravirkusi. Kūno temperatūrai vis krintant,
imu dar labiau drebėti. Chosė paima man už
rankos.
– Po galais, Ana, tu šąli.
Ponas Rodrigesas palengva privažiuoja prie
manęs ir sveikąja ranka suspaudžia man kitą
plaštaką.
– Ana, man labai gaila.
 941/1506

– Prašau, pone Rodrigesai, liaukitės. Tai

buvo nelaimingas atsitikimas… – vos girdimai
sušnabždu.
– Vadink mane Chosė, – sako jis.
Sutelkusi visas jėgas, santūriai jam šypteliu.
Mane vėl ima krėsti šaltis.
– Policija tą niekšą sulaikė. Septintą ryto
vyrukas jau buvo užsipylęs akis… – neslėpda-
mas pasibjaurėjimo piktai paaiškina Chosė.
Grįžta Sojeris, nešinas vienkartiniu puodeliu
karšto vandens ir atskirai – arbatos maišeliu. Jis
žino, kaip aš mėgstu gerti arbatą! Ir nustembu,
ir pradžiungu. Ponas Rodrigesas ir Chosė
paleidžia mano rankas ir aš dėkinga paimu iš
Sojerio puodelį.
– Gal jūs taip pat ko nors norėtumėt? – pas-
iteirauja Sojeris pono Rodrigeso ir Chosė.
Abu vyrai papurto galvas ir Sojeris vėl įsi-
taiso laukiamojo kampe. Įmerkiu arbatos
 942/1506

maišelį į vandenį, paskui ištraukiu, nuvarvinu ir

išmetu į nedidelę šiukšliadėžę.
– Ką jie ten taip ilgai daro? – sumurmu
išgėrusi gurkšnelį arbatos, į nieką konkrečiai
nesikreipdama.
Tėtis… Prašau, neleisk, kad jam nutiktų kas
nors blogo. Prašau, neleisk, kad jam nutiktų
kas nors blogo.
– Netrukus sužinosime, Ana, – švelniai sako
Chosė.
Linkteliu ir išgeriu dar arbatos. Vėl atsisėdu
šalia jo. Paskui dar ilgai laukiame: ponas
Rodrigesas užsimerkęs ir, rodos, melsdamasis,
o Chosė laikydamas mano ranką ir kartkartėmis
spustelėdamas. Neskubėdama geriu arbatą. Ne
„Twinings“, o kažkokios kitos pigios ir prastos
rūšies, tad skonis šlykštokas.
Prisimenu, kada paskutinį kartą laukiau
panašių žinių. Paskutinį kartą maniau viską
praradusi tuomet, kai dingo „Čarlis Tango“.
 943/1506

Užsimerkiu ir tyliai pasimeldžiu prašydama

Dievo, kad mano vyras saugiai atskristų. Tada
žvilgteliu į laikrodį: penkiolika minučių po
dviejų. Kristianas netrukus turėtų būti čia.
Mano arbata ataušo… Fui!
Atsistojusi kelis kartus žingsniais išmatuoju
laukiamąjį ir vėl atsisėdu. Kodėl pas mane
neatėjo niekas iš gydytojų? Paimu Chosė ranką,
jis drąsinamai spusteli manąją. Prašau, neleisk,
kad jam nutiktų kas nors blogo. Prašau,
neleisk, kad jam nutiktų kas nors blogo.
Laikas slenka labai lėtai.
Staiga durys atsidaro, visi pakeliame akis
laukdami, aš vėl pajuntu šleikštulį. Ar jau?
Įeina Kristianas. Bet vos tik pamato, kad
Chosė laiko mane už rankos, jo veidas akimirk-
sniu apsiniaukia.
– Kristianai! – susijaudinusi šūkteliu ir
pašoku nuo krėslo dėkodama Dievui, kad jis
laimingai atskrido.
 944/1506

Kristianas suspaudžia mane glėbyje, panar-

dina nosį į plaukus ir aš įkvepiu jo aromato, jo
šilumos, jo meilės. Giliai širdyje pasijuntu
ramesnė, stipresnė ir viltingesnė, nes… jis čia.
Ak, kiek dvasios ramybės Kristianas man
suteikia vien būdamas šalia!
– Ar yra naujienų?
Negalėdama nė žodžio pratarti, papurtau
galvą.
– Labas, Chosė, – sveikindamasis linkteli
Kristianas.
– Kristianai, čia mano tėvas, Chosė
vyresnysis.
– Pone Rodrigesai, mudu susipažinome per
vestuves. Kaip suprantu, per avariją nukentėjote
ir jūs?
Chosė trumpai papasakoja, kas atsitiko.
– Ar judu jaučiatės gerai ir turite jėgų čia
laukti? – klausia Kristianas.
 945/1506

– Nenorėtume būti niekur kitur, – tyliai ir

neslėpdamas sielvarto atsako ponas Rodrigesas.
Kristianas linkteli. Tada, paėmęs už rankos,
pasodina mane, ir pats atsisėda šalia.
– Ar pavalgei? – pasiteirauja.
Papurtau galvą.
– Nori valgyti?
Papurtau galvą.
– Bet… tau šalta? – klausia jis dėbtelėjęs į
Chosė švarką.
Linkteliu. Kristianas sėdėdamas neramiai
pasimuisto, bet pasielgia išmintingai ir daugiau
nieko nesako.
Vėl atsidaro durys ir įeina jaunas gydytojas,
vilkintis šviesiai mėlynais operaciniais drabuži-
ais. Jis atrodo pavargęs ir susirūpinęs.
Išbalusi kaip drobė šiaip taip atsistoju.
– Rėjus Stilas, – sušnabždu, o Kristianas at-
sistoja šalia ir ranka apsiveja man juosmenį.
– Jūs giminaičiai? – klausia gydytojas.
 946/1506

Jo akys beveik tokios pat mėlynos kaip

drabužiai, kitomis aplinkybėmis palaikyčiau jį
patraukliu vyru.
– Aš jo duktė, Ana.
– Panele Stil…
– Ponia Grėj, – pertraukia jį Kristianas.
– Atsiprašau, – sutrikęs ištaria gydytojas, o
aš staiga pajuntu norą Kristianui įspirti. – Aš
daktaras Krou. Jūsų tėvo būklė kritiška, bet
stabili.
Ką tai reiškia? Man ima linkti keliai ir ant
grindų nesusmunku tik todėl, kad Kristianas
mane laiko.
– Jis patyrė labai sunkių vidinių sužalojimų,
– toliau kalba daktaras Krou, – ypač diafragmos
srityje, tačiau mes sėkmingai operavome, be to,
pavyko išsaugoti blužnį. Deja, per operaciją,
netekus daug kraujo, jam sustojo širdis.
Pasiekėme, kad ji vėl imtų plakti, bet širdies
darbą vis dar reikia atidžiai sekti. O didžiausią
 947/1506

susirūpinimą kelia tai, kad jam labai stipriai

sumušta galva ir magnetinio rezonanso tyrimas
rodo, jog smegenys patinusios. Priverstinai
sukėlėme jam komą, kad nejudėtų ir nešnekėtų,
kol stebėsime smegenų patinimą.
Jam pažeistos smegenys? Ne…
– Tokiais atvejais tai įprasta procedūra. Kol
kas turime laukti ir stebėti.
– O kokios prognozės? – ramiai klausia
Kristianas.
– Pone Grėjau, dabar labai sunku pasakyti.
Gali būti, kad jis visiškai pasveiks, bet tai
Dievo rankose.
– Ar ilgai laikysite jį komos būklės?
– Tai priklausys nuo to, kaip reaguos sme-
genys. Paprastai tai trunka tris keturias paras.
Ak, kaip ilgai!
– Ar galiu jį pamatyti? – pašnabždomis
klausiu.
 948/1506

– Taip, galėsite jį pamatyti maždaug po pus-

valandžio. Jis nuvežtas į intensyviosios terapi-
jos skyrių šeštame aukšte.
– Ačiū, daktare.
Daktaras Krou linkteli, apsisuka ir išeina.
– Na, jis gyvas, – sušnabždu Kristianui.
O skruostais vėl ima ristis ašaros.
– Sėskis, – švelniai paragina mane
Kristianas.
– Tėti, manau, mums jau metas eiti. Tau
reikia pailsėti. Dabar gana ilgai nesulauksime
jokių naujienų, – tyliai sako Chosė ponui
Rodrigesui, kuris tuščiu žvilgsniu stebeilija į
sūnų. – Galėtume grįžti čia vakare, kai pailsėsi.
Juk galime ateiti dar kartą, ar ne, Ana? –
maldaujamai klausia manęs Chosė.
– Žinoma.
– Lieki Portlande? – klausia Kristianas.
Chosė linkteli.
– Gal parvežti namo?
 949/1506

Chosė suraukia kaktą.

– Ketinau išsikviesti taksi.
– Lukas gali jus parvežti.
Sojeris atsistoja, o Chosė, rodos, pasidaro
nejauku.
– Lukas Sojeris, – sumurmu, kad Chosė
suprastų, apie ką kalbame.
– Ak… žinoma… Taip, būtume dėkingi.
Ačiū, Kristianai.
Atsistojusi trumpai apkabinu poną
Rodrigesą.
– Laikykis, Ana, – sukužda man į ausį
Chosė. – Jis sveikas ir stiprus vyras. Visi
koziriai jo rankose.
– To ir tikiuosi.
Stipriai apkabinu Chosė. Paskui atšlijusi
nusiimu nuo pečių švarką ir grąžinu jam.
– Jei tau dar šalta, gali pasilikti.
– Ne, man jau geriau. Ačiū.
 950/1506

Nervingai žvilgtelėjusi į Kristianą pamatau,

kad jis ramiai į mudu žiūri. Paskui Kristianas
paima man už rankos.
– Jei bus kokių nors pokyčių, iš karto jums
pranešiu, – sakau Chosė, stumiančiam
vežimėlyje sėdintį tėvą prie durų, kurias atid-
aręs laiko Sojeris.
Ponas Rodrigesas kilsteli ranką ir vyrai tarp-
duryje stabteli.
– Melsiuosi už jį, Ana, – trūkčiojančiu balsu
ištaria jis. – Kaip gera buvo po šitiek metų vėl
susitikti su Rėjumi. Jis man tapo geru draugu.
– Žinau.
Jie išeina. Mudu su Kristianu liekame vieni.
Jis paglosto man skruostą.
– Tu tokia išblyškusi. Eikš…
Klestelėjęs į krėslą, jis prisitraukia mane,
pasisodina ant kelių, vėl apkabina, o aš mielai
leidžiuosi. Glaudžiuosi prie Kristiano jausdam-
asi prislėgta dėl įtėvį ištikusios nelaimės, bet
 951/1506

dėkinga, kad vyras atvyko manęs paguosti. Jis

švelniai paglosto man plaukus ir paima už
rankos.
– Kaip „Čarlis Tango“? – klausiu.
Kristianas plačiai nusišypso.
– Ak, jis veikia kaip pateptas, – neslėpdam-
as pasididžiavimo sako.
Pirmą kartą per kelias valandas nuoširdžiai
nusišypsau ir suglumusi žvilgteliu į Kristianą.
– Kaip pateptas?
– Tai citata iš „Filadelfijos istorijos“. Mėg-
stamiausio Greisės filmo.
– Nemačiau jo.
– Rodos, namie turiu jį įrašytą į „Blue-Ray“
diską. Galėsime pažiūrėti ir pasiglamonėti, – jis
pabučiuoja man į plaukus ir aš vėl nusišypsau.
– Ar man pavyktų įkalbėti tave ko nors užkąsti?
– klausia Kristianas.
Mano šypsena užgęsta.
– Ne dabar. Pirma noriu pamatyti Rėjų.
 952/1506

Kristiano pečiai nusvyra, bet nuo kelių jis

manęs nenustumia.
– Kaip sekėsi derėtis su taivaniečiais?
– Pakenčiamai.
– Ką reiškia „pakenčiamai“?
– Savo laivų statyklą jie pardavė man pi-
giau, nei buvau nusiteikęs mokėti.
Jis nusipirko laivų statyklą?
– Tai gerai?
– Taip. Tai gerai.
– Bet… maniau, kad turi laivų statyklą čia.
– Turiu. Toje, kurią nusipirkau, įren-
ginėsime laivus. Ir gaminsime laivų korpusus
Tolimuosiuose Rytuose. Savikaina bus
mažesnė.
Ak…
– O kas laukia čia esančios statyklos
darbuotojų?
– Perkelsime juos kitur. Turime pasirūpinti,
kad būtų atleista kuo mažiau, – Kristianas
 953/1506

pabučiuoja man į plaukus. – Gal jau eikime pas

Rėjų? – švelniai paragina mane.

INTENSYVIOSIOS TERAPIJOS SKYRIAUS

PALATA šeštame aukšte nejauki, steriliai švari
ir praktiškai įrengta, joje girdėti prislopinti
slaugių balsai ir medicinos aparatų pypčioji-
mas. Visi keturi pacientai įkurdinti atskirtose
zonose su moderniausia įranga. Rėjus guli prie
tolimosios sienos.
Tėti…
Didelėje lovoje, supamas visos tos mod-
ernios aparatūros, jis atrodo labai mažas. Ap-
stulbstu. Tėtis niekada neatrodė toks bejėgis.
Jam į burną įkištas vamzdelis, o iš kelių lašinių
kapsi skystis ir per kateterius, įbestus į abiejų
rankų venas, smelkiasi į kūną. Prie piršto
prisegtas nedidelis gnybtas. Trumpai pas-
varstau, kam jis reikalingas. Jo koja padėta ant
antklodės, ant jos – melsvas gipso tvarstis.
 954/1506

Ekrane matyti kreivės, rodančios širdies darbą:

pypt, pypt, pypt. Širdis plaka stipriai ir ritmin-
gai. Tai aš žinau. Palengva prie jo prieinu.
Krūtinę dengia platus, baltutėlis tvarstis, kurio
apatinis kraštas slepiasi po plona audeklo ski-
aute, dengiančia tarpkojį.
Man dingteli, kad vamzdelis dešiniame lūpų
kamputyje prijungtas prie plaučių ventiliat-
oriaus. Jo ūžesys pinasi su širdies darbą
rodančio monitoriaus pypčiojimu ir kuria sa-
votišką ritmingą muziką. Įsiurbia – išstumia,
įsiurbia – išstumia, įsiurbia – išstumia
pypčiojimų ritmu. Širdies darbą fiksuojančiame
monitoriuje matyti keturios kreivės, ir visos jos
tolygiai sklinda per ekraną aiškiai rodydamos,
kad Rėjus vis dar gyvas ir yra su mumis.
Ak, tėti…
Nors Rėjaus lūpos perkreiptos plaučių vent-
iliacijos vamzdelio, jis, rodos, guli lovoje ramus
ir kietai miega.
 955/1506

Iš vienos lovos pusės stovi jauna smulkutė

slaugė ir tikrina aparatų rodmenis.
– Ar galiu jį paliesti? – klausiu jos nedrąsiai
imdama Rėjaus ranką.
– Žinoma, – maloniai nusišypso ji.
Slaugei prie atlapo prisegtoje kortelėje
parašyta: „RMS23 Keli“, ji greičiausiai pra-
dėjusi trečią dešimtį. Jos plaukai šviesūs, o akys
labai tamsios.
Kristianas stovi lovos kojūgalyje ir atidžiai
žiūri į mane, laikančią Rėjaus ranką. Ji stebėt-
inai šilta ir tai mane labai sujaudina. Klesteliu
ant kėdės šalia lovos, atsargiai priglaudžiu
galvą prie Rėjaus rankos ir pravirkstu.
– Ak, tėti… Prašau, pasveik, – šnabždu. –
Prašau…
Kristianas uždeda ranką man ant peties ir
drąsinamai spusteli.
– Visų pono Stilo gyvybinių funkcijų rodik-
liai geri, – tyliai sako slaugė Keli.
 956/1506

– Ačiū, – sumurma Kristianas.

Laiku pakeliu akis ir pamatau ją stebeili-
jančią. Pagaliau ji atidžiai įsižiūrėjo į mano
vyrą. Bet man tai nerūpi. Tegul spokso į Kristi-
aną, kiek patinka, kad tik rūpintųsi mano tėvu ir
padėtų jam sveikti.
– Ar jis mane girdi? – pasiteirauju.
– Jis giliai miega. Bet… ką gali žinoti.
– Ar galiu čia truputį pasėdėti?
– Žinoma.
Slaugė Keli išdavikiškai nuraudusiais sk-
ruostais man nusišypso. Nei iš šio, nei iš to man
dingteli, kad jos plaukai iš prigimties nėra
šviesūs.
Nekreipdamas dėmesio į slaugę, Kristianas
nenuleidžia nuo manęs akių.
– Turiu paskambinti, – sako. – Būsiu prie
palatos. Trumpai paliksiu tave su tėčiu vieną.
Linkteliu. Pabučiavęs man į plaukus, jis
išeina. Laikydama Rėjaus ranką galvoju: „Argi
 957/1506

ne keista, kad tik dabar, kai jis guli be sąmonės

ir manęs negirdi, iš visos širdies trokštu pa-
sakyti, kaip jį myliu. Šis žmogus visuomet buvo
man atrama. Uola. Tik iki šiol niekada apie tai
nesusimąsčiau. Nesu jo kūnas ir kraujas, bet
Rėjus – mano tėtis, ir aš jį labai myliu.“ Ašaros
ritasi man skruostais. Prašau, prašau,
pasveik…
Labai tyliai, kad niekam netrukdyčiau, papa-
sakoju jam apie mūsų kelionę į Aspeną ir apie
praėjusį savaitgalį, praleistą sklandant ir
plaukiojant burlaiviu „Greisė“. Pasakoju jam
apie naująjį mūsų namą, apie mūsų planus ir
kad tikimės jį padaryti ekologišką. Pažadu nus-
ivežti jį į mūsų namus Aspene, kad galėtų
pažvejoti su Kristianu, ir patikinu, kad ponas
Rodrigesas ir Chosė ten taip pat laukiami.
Prašau, nepalik mūsų ir kada nors ten nuvaži-
uok, tėti. Prašau.
 958/1506

Rėjus nejuda, tik ventiliatorius įsiurbia ir

išstumia orą, vienintelis atsakymas – monoton-
iškas širdies darbą registruojančio monitoriaus
pypsėjimas.
Pakėlusi akis išvystu gale lovos tyliai sėdintį
Kristianą. Nenutuokiu, ar seniai jis čia.
– Sveika, – sako jis, o jo žvilgsnis kupinas
užuojautos ir rūpesčio.
– Sveikas.
– Vadinasi, žvejosiu su tavo tėčiu, ponu
Rodrigesu ir Chosė? – klausia Kristianas.
Linkteliu.
– Gerai. O dabar eime valgyti. Tegul jis
miega.
Suraukiu kaktą. Nenoriu palikti Rėjaus
vieno.
– Ana, jam koma. Daviau slaugėms mūsų
mobiliųjų numerius. Jei bus kokių pokyčių, jos
paskambins. Pavalgysime, užsiregistruosime
viešbutyje, pailsėsime, o vakare grįšime čia.
 959/1506

APARTAMENTAI „HEATHMAN“
VIEŠBUTYJE tokie patys, kokius prisimenu.
Kaip dažnai galvodavau apie pirmąją naktį ir
rytą su Kristianu Grėjumi! Sustoju tarpduryje
tarsi paralyžiuota. Viešpatie, juk čia viskas ir
prasidėjo…
– Namai, nors… ir toli nuo namų, – tyliai
sako Kristianas, dėdamas mano portfelį prie
minkštos sofos. – Gal nori po dušu? O gal
išsimaudyti vonioje? Kuo galėčiau tau padėti,
Ana?
Kristianas žiūri į mane nenuleisdamas akių
ir aš suprantu, kad nesijaučia viskam
vadovaujantis – mano sutrikęs berniukas
susidūrė su įvykiais, kurių negeba kontroliuoti.
Visą popietę Kristianas buvo užsisklendęs ir
susimąstęs. Šios situacijos jis negalėjo nei
valdyti, nei nuspėti. Tai tikro gyvenimo proza,
o Kristianas jos taip ilgai vengė, kad dabar
 960/1506

atrodo bejėgis ir pažeidžiamas. Mano mielas, il-

gai slapstęsis Penkiasdešimt Atspalvių…
– Išsimaudyti? Taip, norėčiau išsimaudyti
vonioje, – sumurmu sumetusi, kad jei nuolat
parūpinsiu Kristianui veiklos, jis geriau jausis ir
bus naudingas.
Ak, Kristianai, aš sustingusi, sušalusi, išsig-
andusi, bet laiminga, kad esi čia, su manimi.
– Vonia. Taip… Gerai…
Jis nueina į miegamąjį ir dingsta man iš akių
didžiuliame prabangiame vonios kambaryje. Po
kelių akimirkų iš ten atsklinda į vonią
leidžiamo vandens šniokštimas.
Pagaliau išsijudinu ir prisiverčiu nueiti
paskui jį į miegamąjį. Nustembu ant lovos išvy-
dusi kelis „Nordstrom“ drabužių parduotuvės
pirkinių maišelius. Kristianas grįžta paraito-
tomis rankovėmis, nusivilkęs švarką ir nusirišęs
kaklaraištį.
 961/1506

– Pasiunčiau Teilorą nupirkti drabužių. Nak-

tinių. Na, žinai… – nenuleisdamas nuo manęs
akių sako jis.
Žinoma, Kristianas tuo pasirūpino. Pritari-
amai linkteliu, kad jis pasijustų geriau. Kur
Teiloras?
– Ak, Ana… – sumurma Kristianas. –
Tokios tavęs dar nesu matęs. Paprastai tu būni
narsi ir stipri.
Nežinau, ką pasakyti. Todėl išplėtusi akis
tiesiog stebeiliju į jį. Šią akimirką nieko negaliu
Kristianui duoti. Manau, esu stipriai sukrėsta.
Rankomis apsiglėbiu šonus mėgindama neleisti
šalčiui smelktis į kūną, nors suprantu, kad ši už-
duotis neįgyvendinama, nes šaltis sklinda iš
vidaus. Kristianas suspaudžia mane glėbyje.
– Mažyte, jis gyvas. Jo gyvybiškai svarbių
organizmo funkcijų rodikliai geri. Mums tik
reikia kantrybės, – murma jis. – Eikš.
 962/1506

Paėmęs už rankos, jis vedasi mane į vonią.

Atsargiai nuvelka švarkelį ir padeda ant kėdės,
paskui atsisukęs atsagsto palaidinukę.

VANDUO MALONIAI ŠILTAS IR KVAPNUS,

tvankiame vonios kambario ore tvyro stiprus
lotosų žiedų kvapas. Guliu Kristianui tarp kojų,
nugara remdamasi jam į pilvą ir krūtinę, kojas
užkėlusi ant jo kojų. Abu sėdime tylūs,
susimąstę, be to, pagaliau jaučiuosi sušilusi.
Kartais Kristianas pabučiuoja man į plaukus, o
aš išsiblaškiusi sprogdinu vonios putų burbulus
vandens paviršiuje. Jis sėdi viena ranka ap-
glėbęs man pečius.
– Su Leila juk nebuvai įlipęs į vonią, tiesa?
Tada, kai ją maudei? – klausiu.
Jis įsitempia, prunkšteli ir ranka stipriau ap-
glėbia man pečius.
– Hm… ne, – sako neabejotinai apstulbintas.
– Taip ir maniau. Gerai.
 963/1506

Kristianas atsargiai trūkteli man už plaukų,

paskubomis susuktų į paprastą kuodą, ir atlošia
galvą, kad matytų mano veidą.
– Kodėl klausi?
Gūžteliu.
– Liguistas smalsumas… Nežinau… Kai šią
savaitę ją pamačiau…
Kristiano veidas sugriežtėja.
– Suprantu, ką turi omenyje. Bet nebūk
tokia liguistai smalsi, – priekaištingai sako.
– Ar ilgai dar ketini ją išlaikyti?
– Kol atsistos ant kojų. Nežinau, ar ilgai, –
pečiais patraukia jis. – Kodėl tau tai svarbu?
– Ar turi ir kitų?
– Kitų?
– Kitų išlaikytinių, buvusių nuolankiųjų?
– Taip, dar vieną turėjau. Bet dabar jau
nebeturiu.
– Šit kaip?
 964/1506

– Ji studijavo mediciną. Bet gavo gydytojos

licenciją ir turi kitą partnerį.
– Kitą dominantą?
– Taip.
– Leila sako, kad turi du jos paveikslus, –
sušnabždu.
– Turėjau. Bet, tiesą sakant, man jie visai
nerūpėjo. Jie nutapyti profesionaliai, bet pagal
mano skonį per daug spalvingi. Rodos, dabar
tie paveikslai pas Eliotą. Kaip visi žinome, jis
neturi skonio.
Nusijuokiu ir Kristianas sujudindamas
vandenį ir ištėkšdamas jo per vonios kraštą ap-
glėbia mane kita ranka.
– Taip bus geriau, – sukužda jis ir pabuči-
uoja man į smilkinį.
– Jis ketina vesti mano geriausią draugę.
– Tai geriau prikąsiu liežuvį, – sako jis.
 965/1506

IŠSIMAUDŽIUSI VONIOJE APRIMSTU. Sus-

isupusi į minkštą „Heathman“ viešbučio chal-
atą, įbedu žvilgsnį į kelis ant lovos padėtus
maišelius. Viešpatie, juose tikrai turėtų būti
daugiau drabužių, ne vien naktiniai. Į vieną
nedrąsiai žvilgteliu. Džinsai ir šviesiai mėlynas
medvilninis sportinis nertinis su gobtuvu – kaip
tik mano dydžio. Po perkūnais… Teiloras
pripirko drabužių visam savaitgaliui, ir jis žino,
kas man patinka. Šypteliu prisiminusi, kad tai
ne pirmas kartas, kai man apsistojus
„Heathman“ viešbutyje jis parūpina drabužių.
– Ar, neskaitant to karto, kai priekabiavai
prie manęs Kleitono ūkinių prekių par-
duotuvėje, esi bent kartą ėjęs į parduotuvę
tiesiog ko nors nusipirkti?
– Aš priekabiavau?
– Taip. Būtent priekabiavai.
 966/1506

– Jei gerai pamenu, nervinaisi. O tas

jaunuolis akių nuo tavęs nenuleido. Kuo jis
vardu?
– Polas.
– Vienas iš daugybės tavo gerbėjų.
Užverčiu akis į lubas, o Kristianas su
palengvėjimu, nuoširdžiai nusišypso ir mane
pabučiuoja.
– Gera mano mergaitė, – sušnabžda. – Ap-
sirenk. Nenoriu, kad vėl sušaltum.

– AŠ PASIRUOŠUSI, – sumurmu.
Kristianas įsitaisęs apartamentų darbo zono-
je prie „Mac“ kompiuterio. Jis mūvi juodus
džinsus ir pilką pynių raštu megztą megztinį, o
aš vilkiu džinsais, nertiniu su gobtuvu ir baltais
sportiniais marškinėliais.
– Atrodai tokia jauna, – pakėlęs spindinčias
akis tyliai sako Kristianas. – Ir kai pagalvoju,
 967/1506

kad rytoj būsi visais metais vyresnė… – mąsliai

priduria.
Liūdnai šypteliu.
– Švęsti aš nenusiteikusi. Ar jau galėtume
važiuoti pas Rėjų?
– Žinoma. Tik gaila, kad nieko nevalgei.
Vos paknaibei maisto.
– Kristianai, maldauju… Aš nealkana. Gal
pavalgysiu, kai pamatysiu Rėjų. Noriu palinkėti
jam labos nakties.

PRIE INTENSYVIOSIOS TERAPIJOS

SKYRIAUS sutinkame išeinantį Chosė. Jis
vienas.
– Ana, Kristianai, sveiki.
– Kur tavo tėtis?
– Jis toks nuvargęs, kad negali čia grįžti. Juk
šiandien ryte pateko į avariją, – liūdnai šypteli
Chosė. – Be to, pradėjo veikti skausmą malšin-
antys vaistai. Jis kietai miega. Man teko
 968/1506

pakovoti, kad slaugės leistų pamatyti Rėjų, mat

nesu jo giminaitis.
– Kaip jis? – nerimaudama klausiu.
– Gerai, Ana. Vis taip pat, bet… viskas
gerai.
Man gyslomis plūsteli palengvėjimas. Šį
kartą tai, kad nėra naujienų, jau yra gera
naujiena.
– Rytoj pasimatysime, sukaktuvininke?
– Žinoma. Būsime čia.
Chosė dirsteli į Kristianą, o tada trumpai
suspaudžia mane glėbyje.
– Mañana.
– Labanakt, Chosė.
– Sudie, Chosė, – atsisveikina ir Kristianas.
Chosė linkteli ir nueina koridoriumi.
– Jis vis dar iki ausų tave įsimylėjęs, – tyliai
sako Kristianas.
– Nieko panašaus. O jei ir būtų…
 969/1506

Patraukiu pečiais, nes dabar man tai tikrai

visiškai nerūpi. Kristianas kreivai šypteli ir aš
atlyžtu.
– Puikiai laikeisi, – burbteliu.
Jis suraukia kaktą.
– Kad neišmalei jam dantų.
Kristianas įsistebeilija į mane – ir įsižeidęs,
ir pralinksmėjęs.
– Niekada niekam nemalu dantų. Geriau
eime pas tavo tėtį. Be to, turiu tau staigmeną.
– Staigmeną? – sunerimusi išplečiu akis.
– Eikš.
Kristianas paima mane už rankos ir mudu
stumtelime dvivėres Intensyviosios terapijos
skyriaus duris.
Rėjaus lovos kojūgalyje stovi Greisė,
įsitraukusi į rimtą pokalbį su daktaru Krou ir
dar viena gydytoja, kurios dar nesu čia mačiusi.
Išvydusi mudu, Greisė nusišypso.
Ak, ačiū Dievui.
 970/1506

– Labas, Kristianai.
Ji pabučiuoja sūnui į skruostą, o tada at-
sisuka į mane ir jausmingai apkabina.
– Ana, kaip laikaisi?
– Gerai. Man neramu dėl tėvo.
– Jis gerose rankose. Daktarė Sluder – puiki
savo srities specialistė. Mudvi kartu studi-
javome Jeilyje.
Ak…
– Laba diena, ponia Grėj, – labai oficialiai
su manimi pasisveikina daktarė Sluder. Ji
smulkaus sudėjimo, trumpais plaukais, be to,
droviai šypsosi, o kai kalba, girdėti akcentas,
įprastas pietinėse valstijose. – Kaip pagrindinė
jūsų tėvą gydanti gydytoja, su malonumu galiu
patikinti, kad ligos eiga visiškai įprasta. Jo
gyvybinių funkcijų rodikliai stabilūs ir geri.
Turime pagrindo tikėtis, kad jūsų tėvas visiškai
pasveiks. Smegenų tinimas liovėsi ir net ėmė
 971/1506

mažėti. Tokia didelė pažanga per trumpą laiką

teikia daug vilčių.
– Tai geros naujienos, – sumurmu.
Ji man maloniai nusišypso.
– Išties geros, ponia Grėj. Mes juo tikrai
gerai rūpinamės.
– Džiaugiuosi vėl tave sutikusi, Greise, –
kreipiasi ji į Greisę.
Greisė šypteli.
– Ir aš džiaugiuosi, Lorena.
– Daktare Krou, palikime šiuos gerus
žmones vienus pabūti su ponu Stilu.
Ir daktaras Krou paskui daktarę Sluder pat-
raukia prie durų.
Pažvelgiu į Rėjų ir pirmą kartą po avarijos
pagalvoju, kad viskas bus gerai. Mieli daktarės
Sluder ir Greisės žodžiai grąžino man viltį.
Greisė suima mano ranką ir spusteli.
 972/1506

– Ana, mieloji. Pasėdėk prie jo. Pasikalbėk.

Viskas bus gerai. Mudu su Kristianu būsime
laukiamajame.
Linkteliu. Kristianas drąsinamai man
nusišypso ir juodu su Greise palieka mane akis
į akį su mylimu tėvu, kuris ramiai miega liūli-
uojamas švelnios ventiliatoriaus ir širdies darbą
rodančio prietaiso lopšinės.

APSIVILKUSI BALTUS KRISTIANO

MARŠKINĖLIUS, įlipu į lovą.
– Atrodai linksmesnė, – vilkdamasis pižamą
nedrąsiai sako Kristianas.
– Taip. Manau, pokalbis su daktare Sluder ir
tavo mama man labai padėjo. Ar prašei Greisės
atvažiuoti?
Kristianas įsirango po antklode, apkabina
mane ir apsuka taip, kad gulėčiau nugara į jį.
– Ne. Ji pati norėjo atvykti ir pasidomėti,
kokia tavo tėvo būklė.
 973/1506

– Iš kur ji sužinojo apie nelaimę?

– Šiandien rytą aš jai skambinau.
Ak…
– Mažyte, tu mirtinai nuvargusi. Turėtum
pamiegoti.
– Hm… – pritardama murmteliu.
Jis teisus. Aš išsekusi. Diena psichologiškai
buvo labai sunki. Atsisuku ir žvilgteliu į Kristi-
aną. Nesimylėsime? Supratus, kad ne,
palengvėja. Tiesą sakant, jis visą dieną nė
nemėgino manęs vilioti. Klausiu savęs, ar
turėčiau dėl to nerimauti, bet kadangi mano
vidinė dievaitė paspruko iš viešbučio
išsinešdama ir lytinį potraukį, manau, bus geri-
ausia pamąstyti apie tai rytoj ryte. Apsivertusi
prisiglaudžiu prie Kristiano ir koja apsiveju jo
koją.
– Pažadėk man vieną dalyką, – švelniai
prašo jis.
 974/1506

– Hm? – tai klausimas, tik aš per daug pav-

argusi jį ištarti.
– Pažadėk, kad rytoj ką nors suvalgysi. Šiaip
taip galiu pakęsti, kad nešioji kito vyro švarką,
ir neišmalti jam dantų, bet, Ana… turi valgyti.
Prašau.
– Hm, – nuolankiai suniurnu. Jis pabučiuoja
man į plaukus. – Ačiū, kad čia esi, – sumurmu
ir mieguista pabučiuoju jam į skruostą.
– O kur dar man būti? Noriu būti ten, kur tu,
Ana. Būdamas čia galvoju apie tai, kaip toli
mudu nuėjome. Ir apie pirmą naktį, kai su
tavimi miegojau. Kokia buvo naktis!.. Kelias
valandas į tave žiūrėjau. Atrodei tokia…
nuostabi, – sukužda jis.
Įsikniaubusi Kristianui į krūtinę, nusišypsau.
– Miegok, – sumurma jis, ir tai – įsakymas.
Užsimerkiu ir imu snūduriuoti.
 975/1506
21
Oregono sveikatos mokslų universiteto ligoninė.
22
Nusiramink, tėti (isp.).
23
Registruota medicinos sesuo.
AŠTUONIOLIKTAS
SKYRIUS

Krusteliu ir atmerkusi akis pasitinku giedrą rug-

sėjo rytą. Įšilusi, jaukiai įsitaisiusi švariuose, ši-
ugždančiuose pataluose, per kelias akimirkas
susivokiu kur esanti, ir mane apima jausmas,
kad visa tai jau kažkur matyta. Na, žinoma, juk
esu „Heathman“ viešbutyje!
– Po galais! Tėtis! – garsiai aikteliu
nutvilkyta skausmingo, širdį gniaužiančio ir
daužytis verčiančio prisiminimo, kodėl esu čia,
Portlande.
 977/1506

– Sveika.
Kristianas sėdi ant lovos krašto. Jis krumpli-
ais paglosto man skruostą ir akimirksniu
nuramina.
– Šįryt jau skambinau į Intensyviosios terap-
ijos skyrių. Rėjus naktį praleido be komplika-
cijų. Viskas gerai, – drąsinamai sako jis.
– Gerai. Ačiū, – sėsdamasi sumurmu.
Pasilenkęs Kristianas priglaudžia lūpas man
prie kaktos.
– Labas rytas, Ana, – sušnabžda ir pabuči-
uoja man į smilkinį.
– Labas, – sumurmu.
Jis jau atsikėlęs ir apsirengęs juodais maršk-
inėliais ir mėlynais džinsais.
– Labas, – atsako jis, o jo žvilgsnis meilus ir
geraširdiškas. – Noriu pasveikinti tave gimtadi-
enio proga. Ar gerai?
Nedrąsiai jam šypteliu, paglostau skruostą.
– Taip, žinoma. Ačiū. Už viską.
 978/1506

Jis suraukia kaktą.

– Už viską?
Kristianas kelias akimirkas atrodo sutrikęs,
bet netrukus atitoksta ir plačiai atmerktos jo
akys suspindi nekantriu laukimu.
– Štai.
Jis paduoda man gražiai supakuotą dėžutę su
mažyčiu gimtadienio atviruku.
Nors ir būgštauju dėl tėvo, persiimu Kristi-
ano nekantrumu ir jauduliu. Perskaitau įrašą
atviruke.

Už visus mūsų pirmus kartus pirmojo tavo,

kaip mano mylimos žmonos, gimtadienio proga.
Myliu tave
Kx

Dieve, kaip miela…

– Ir aš tave myliu, – šypsodamasi sumurmu.
Kristianas plačiai nusišypso.
 979/1506

– Atidaryk.
Atsargiai nuvyniojusi popierių, kad ne-
suplyštų, randu nuostabią raudona oda aptrauk-
tą dėžutę. „Cartier“. Šis vardas man pažįstamas:
jau turiu mūsų susitaikymo proga gautus aus-
karus ir rankinį laikrodį. Nedrąsiai atidarau
dėžutę, o joje – graži, plona, sidabrinė, platininė
arba baltojo aukso apyrankė, – nežinau, iš ko ji
pagaminta, bet atrodo tiesiog nuostabi. Ant jos
prikabinti keli karuliai: Eifelio bokštas, juodas
Londono taksi, sraigtasparnis – „Čarlis Tango“,
sklandytuvas, simbolizuojantis sklandymą,
katamaranas – burinė jachta „Greisė“, lova ir…
ledai vafliniame indelyje? Suglumusi pakeliu
akis į Kristianą.
– Vaniliniai… – lyg atsiprašydamas sako jis
ir gūžteli, o aš nesusilaikau ir imu juoktis.
Žinoma, o kaipgi…
– Kristianai, ji graži. Ačiū. Nuostabi dovana.
Jis plačiai nusišypso.
 980/1506

Bet labiausiai man patinka širdelės formos

medalionas.
– Gali įsidėti į jį nuotrauką ar šiaip ką nors.
– Tavo portretą, – sutrikusi žvilgteliu į jį. –
Visada esi mano širdyje.
Kristianas nusišypso taip meiliai ir droviai,
kad man net kvapą užgniaužia.
Pirštais perbraukiu per paskutinius du
karulius. Raidė K – taip, buvau pirma jo mer-
gina, vadinusi jį vardu. Pagalvojusi apie tai,
šypteliu. Ir pagaliau paimu raktelį.
– Nuo mano širdies ir sielos, – sušnabžda
Kristianas.
Man akyse susitvenkia ašaros. Puolu jam ant
kaklo, apkabinu ir atsisėdu ant kelių.
– Kaip dėmesingai išrinkta dovana. Ji man
labai patinka. Ačiū, – murmu, prikišusi lūpas
Kristianui prie ausies.
Ak, jis taip maloniai kvepia – švara, naujais
apatiniais, kūno prausikliu ir… Kristianu. Kaip
 981/1506

namuose, mano namuose. Skruostais ima ristis

susitvenkusios ašaros.
Kristianas kažką tyliai suniurna ir sus-
paudžia mane glėbyje.
– Nežinau, ką be tavęs daryčiau… – pratariu
ir užsikertu mėgindama suvaldyti gresiantį jaus-
mų antplūdį.
Kristianas tylėdamas apkabina mane
stipriau.
– Prašau, neverk, – sako.
Garsiai šniurkšteliu, nors tikrai damai taip
elgtis nederėtų.
– Atleisk. Aš tiesiog ir laiminga, ir liūdna, ir
nerami. Man tarsi… maloniai graudu.
– Taip, – kuo švelniausiai sukužda Kristi-
anas. Tada atlošia man galvą ir pabučiuoja į lū-
pas. – Suprantu.
– Žinau, kad supranti, – sušnabždu ir jis
mane vėl pamalonina drovia šypsena.
 982/1506

– Norėčiau, kad aplinkybės būtų visiškai ki-

tokios ir kad būtume namie. Bet esame čia, – jis
vėl beviltiškai gūžteli. – Nagi, stokis. Po
pusryčių aplankysime Rėjų.

KAI APSIMAUNU NAUJUS DŽINSUS,

apsivelku sportinius marškinėlius ir apartamen-
tuose susėdame pusryčiauti, apetitas nors ir
trumpai, bet grįžta. Žinau, kad Kristianui
patinka žiūrėti į mane, valgančią javainius su
graikišku jogurtu.
– Ačiū, kad užsakei man mėgstamiausius
pusryčius.
– Juk tavo gimtadienis, – švelniai sako Kris-
tianas. – Ir galėtum liautis nuolat man dėkoti.
Irztelėjęs, bet, rodos, nesupykęs jis užverčia
akis į lubas.
– Aš tik noriu, kad žinotum, kaip visa tai
vertinu.
– Anastazija, darau tai, ką reikia daryti.
 983/1506

Kristiano veidas rimtas – na, žinoma, jis vėl

vadovauja ir viską kontroliuoja. Kaip galėjau
pamiršti… Bet ar norėčiau, kad jis elgtųsi
kitaip?
Šypteliu.
– Taip, iš tiesų.
Jis suglumęs pažvelgia į mane ir papurto
galvą.
– Gal jau važiuokime?
– Tik išsivalysiu dantis.
Jis vypteli.
– Gerai.
Ko jis vaiposi? Einant į vonios kambarį ši
mintis neduoda man ramybės. Ir staiga prisi-
menu… Praleidusi su Kristianu pirmą naktį
pasinaudojau jo dantų šepetėliu. Paikai
šyptelėjusi ir užsigeidusi savotiškai paminėti tą
„pirmą kartą“, čiumpu jo dantų šepetėlį.
Valydamasi dantis spoksau į save veidrodyje –
išbalusi, pernelyg išbalusi. Kita vertus, aš
 984/1506

visada išblyškusi. Kai praeitą kartą čia lanki-

ausi, dar buvau laisva, o dabar – jau ištekėjusi ir
sulaukusi dvidešimt dvejų! Ką gi, senstu. Išs-
iskalauju burną.
Pakėlusi ranką papurtau riešą ir apyrankės
karuliai maloniai sudzingsi. Iš kurgi mano
mielasis Penkiasdešimt visada žino, ką geri-
ausia man dovanoti? Giliai įkvepiu slopindama
kūno gelmėse tebeglūdintį ir besiveržiantį
jaudulį, ir dar kartą pažvelgiu į apyrankę. Galiu
lažintis, kad ji kainuoja krūvą pinigų… Ak…
nesvarbu. Tiek Kristianas gali sau leisti.
Traukiant prie liftų Kristianas paima mane
už rankos ir pabučiuoja krumplius, jo nykštys
brūkšteli per „Čarlį Tango“, prikabintą prie
apyrankės.
– Patinka apyrankė?
– Dar ir kaip. Dievinu ją. Neapsakomai.
Kaip ir tave.
 985/1506

Jis nusišypso ir vėl pabučiuoja man krumpli-

us. Aš linksmesnė nei vakar. Gal todėl, kad
dabar rytas, o rytą pasaulyje, rodos, visuomet
daugiau vilties nei naktį. Gal todėl, kad vyras
mane taip meiliai pažadino. O gal todėl, kad
žinau, jog Rėjaus būklė nepablogėjo.
Kai įžengiame į tuščią liftą, pakeliu akis į
Kristianą. Jo žvilgsnis tuoj pat nukrypsta į
mane ir jis vėl paikai šypteli.
– Nereikia… – durims užsidarius šnipšteli.
– Ko nereikia?
– Nereikia į mane taip žiūrėti.
– Velniop tą nuobodžią kasdienybę, – šyps-
odamasi sakau.
Jis nusijuokia – berniokiškai ir nerūpestin-
gai. Tada prisitraukia mane, suspaudžia glėbyje
ir atlošia man galvą.
– Vieną gražią dieną išsinuomosiu šį liftą
visai popietei.
– Tik popietei? – nustebusi kilsteliu antakį.
 986/1506

– Ponia Grėj, jūs nepasotinama.

– Taip, jei kalbame apie jus.
– Labai malonu girdėti.
Jis švelniai mane pabučiuoja. Nežinau, gal
todėl, kad esame šitame lifte, gal todėl, kad
Kristianas jau daugiau nei para manęs nepali-
etė, o gal todėl, kad jis mano vyras ir vien jo ar-
tumas svaigina, bet man pabunda geismas ir
palengva išplinta po visą papilvę. Panardinu
pirštus jam į plaukus, įleidžiu į burną liežuvį,
priremiu prie sienos ir visu kūnu prisispaudžiu.
Jis neatitraukdamas lūpų dusliai sudejuoja,
atsargiai suima man galvą ir laiko ją besibuči-
uojant: tai tikras bučinys, mūsų liežuviai tiria
puikiai pažįstamą, bet vis tiek dar naują ir
jaudulį keliančią teritoriją – vienas kito burną.
Mano vidinė dievaitė ištraukia mano lytinį po-
traukį, slėptą po skraiste, ir ima alpėti. Gla-
monėju neapsakomai mielą Kristiano veidą.
 987/1506

– Ana… – vos atgaudamas kvapą tyliai

prataria jis.
– Myliu tave, Kristianai Grėjau. Nepamiršk
to, – sušnabždu stebeilydama į pilkas, tamsė-
jančias jo akis.
Liftas palengva sustoja ir durys atsidaro.
– Geriau eime aplankyti tavo tėvo, kol dar
nenusprendžiau šiandien išsinuomoti lifto.
Kristianas mane pabučiuoja, paima už
rankos ir vedasi į vestibiulį. Einant pro
durininką, jis duoda vos pastebimą ženklą ma-
loniam pagyvenusiam prie registracijos stalo
dirbančiam vyrui. Šis linkteli ir paima mobilųjį.
Klausiamai pažvelgiu į Kristianą, o jis
paslaptingai man nusišypso. Susiraukiu ir jis,
rodos, kiek sunerimsta.
– Kur Teiloras? – klausiu.
– Netrukus jį pamatysime.
Na, taip, jis tikriausiai nuėjo atvaryti
mašinos.
 988/1506

– O Sojeris?
– Tvarko reikalus.
Kokius reikalus?
Pro sukamąsias duris Kristianas neina, ir
man aišku kodėl – kad nereikėtų paleisti mano
rankos. Pagalvojus apie tai, krūtinėje išplinta ši-
luma. Lauke gražus besibaigiančios vasaros
rytas, bet vėjelis jau plukdo artėjančio rudens
kvapą. Apsižvalgau tikėdamasi pamatyti
„Audi“ visureigį ir Teilorą. Bet jų – nė ženklo.
Kristianas stipriau suspaudžia man ranką ir aš
pakeliu į jį akis. Rodos, jis nerimauja.
– Kas yra?
Jis gūžteli. Mano dėmesį patraukia auto-
mobilio variklio ūžesys. Duslus… pažįstamas.
Atsisuku tikėdamasi išvysti mašiną, bet ūžesys
staiga liaujasi. Iš sustojusio tviskančio balto
sportinio automobilio išlipa Teiloras.
Po perkūnais! Juk čia „Audi R8“. Staiga at-
sisuku į Kristianą, kuris įdėmiai žvelgia į mane.
 989/1506

„Galėtum nupirkti man tokį gimtadienio

proga… Man patiktų baltas.“
– Sveikinu gimtadienio proga, – sako Kristi-
anas atidžiai stebėdamas, kaip reaguosiu.
Nesumodama, ką daugiau daryti, įs-
istebeiliju į jį. Jis paduoda raktelį.
– Visai išprotėjai, – sušnabždu.
Jis man nupirko prakeiktą „Audi R8“! Po
perkūnais. Kaip ir prašiau! Išsišiepiu iki ausų
ir, apimta netikėto ir nevaržomo jaudulio, kelis
kartus pašoku. Kristianas taip pat plačiai
šypsosi ir aš puolu jam ant kaklo. Suspaudęs
glėbyje, jis mane apsuka aplink.
– Pinigų tu turi daugiau nei proto! – šūk-
teliu. – Ak, kaip jis man patinka! Ačiū.
Kristianas sustingsta, tada visiškai netikėtai
palenkia mane ir aš, kad neparvirsčiau, įsitveriu
jo žastų.
– Jums, ponia Grėj, nieko nepagailėsiu, –
sako jis ir žiūrėdamas man į akis nusišypso.
 990/1506

Dieve… Koks viešas jausmų demonstravimas.

Kristianas pasilenkia ir mane pabučiuoja. –
Eikš. Metas aplankyti tavo tėvą.
– Taip. Ar leisi man vairuoti?
Kristianas vėl šypteli.
– Žinoma. Automobilis tavo.
Jis pastato mane ant kojų ir paleidžia, o aš
nuskubu prie vairuotojo durelių. Teiloras plači-
ai šypsodamasis man jas atidaro.
– Su gimtadieniu, ponia Grėj.
– Ačiū, Teilorai.
Išmušu Teilorą iš vėžių skubriu apkabinimu,
bet, nors ir nerangiai, jis taip pat mane apka-
bina. Kai lipu į mašiną, Teiloras stovi išraudęs
ir, vos tik įsitaisau vairuotojo sėdynėje, mitriai
užtrenkia dureles.
– Vairuokite atsargiai, ponia Grėj, – sako ki-
miu balsu.
Sunkiai tramdydama jaudulį maloniai jam
nusišypsau.
 991/1506

– Stengsiuosi, – pažadu kišdama raktelį į

spynelę, o Kristianas tuo metu įlipa ir patogiai
įsitaiso šalia.
– Tik ramiai. Dabar mūsų niekas nesiveja, –
įspėja mane Kristianas.
Pasuku raktelį ir variklis suūžia. Žvil-
gtelėjusi į užpakalinio vaizdo ir šoninius
veidrodėlius ir pamačiusi, kad gatve niekas
nevažiuoja, ant asfalto nubrėžiu milžinišką tob-
ulą U raidę ir šaunu OSMU ligoninės link.
– Pala! – sunerimęs šūkteli Kristianas.
– Kas yra?
– Nenoriu, kad atgultum į ligoninę šalia
tėvo. Sumažink greitį, – piktai suniurna Kristi-
anas ir aš tuoj suprantu, kad su juo geriau
nesiginčyti.
Atleidžiu greičio pedalą ir nusišypsau.
– Geriau?
 992/1506

– Daug geriau, – sumurma Kristianas iš

paskutiniųjų stengdamasis atrodyti rūstus, bet
jam nepavyksta.

Rėjaus būklė nepasikeitė. Pamačiusi jį po

svaiginančios kelionės į ligoninę vėl nusileidžiu
ant žemės. Išties turėčiau vairuoti atsargiau.
Visų girtų pasaulio vairuotojų nenubausi.
Reikės paklausti Kristiano, kokios bausmės su-
laukė į Rėjų rėžęsis šunsnukis, – neabejoju, kad
jis žino. Nors ir apkarstytas vamzdeliais, mano
tėvas, rodos, guli patogiai įsitaisęs, be to, jo sk-
ruostai jau ne tokie išbalę. Kol pasakoju jam,
kaip praleidau rytą, Kristianas išeina į
laukiamąjį paskambinti keliems žmonėms.
Slaugė Keli stoviniuoja prie lovos tikrin-
dama Rėjaus gyvybines funkcijas fiksuojančių
aparatų rodomas vertes ir kažką rašydama jo
lentelėje.
 993/1506

– Visi jo organai funkcionuoja gerai, ponia

Grėj, – padrąsina ji mane.
– Tai labai gera žinia.
Netrukus lydimas dviejų slaugių į palatą
įžengia daktaras Krou ir draugiškai kreipiasi į
mane:
– Ponia Grėj, laikas vežti jūsų tėvą atlikti ra-
diologinių tyrimų. Darysime kompiuterinę
tomografiją. Patikrinsime smegenų būklę.
– Ar ilgai užtruksite?
– Maždaug valandą.
– Palauksiu. Norėčiau sužinoti rezultatus.
– Suprantama, ponia Grėj.
Nueinu į, laimė, tuščią laukiamąjį, po kurį
žingsniuodamas Kristianas šneka telefonu. Kal-
bėdamas jis žiūri pro langą į Portlando panor-
amą. Kai uždarau duris, jis atsisuka į mane, iš
pažiūros piktas.
– Kaip gerokai viršijo?.. A… Visi
kaltinimai, viskas… Anos tėvas ligoninėje,
 994/1506

Intensyviosios terapijos skyriuje. Sviesk jam į

veidą tą prakeiktą kodeksą, tėti… Gerai.
Pranešk man, – sako jis ir baigia pokalbį.
– Kalbėjai apie avariją sukėlusį vairuotoją?
Kristianas linkteli.
– Kažkoks prakeiktas girtuoklis vilkiko
vairuotojas, pašlemėkas iš pietinio Portlando, –
piktai išrėžia jis. Mane pribloškia jo vartojami
žodžiai ir neslepiama pašaipa. Paskui jis prie
manęs prieina ir prabyla švelniau: – Pabuvai
pas Rėjų? Jau nori važiuoti?
– Na… ne.
Žvelgiu į Kristianą pakėlusi akis, nuo tokios
jo parodytos paniekos net galva sukasi.
– O kas atsitiko?
– Nieko. Rėjų išvežė į Radiologijos skyrių
daryti kompiuterinės tomografijos ir patikrinti,
ar smegenys vis dar patinusios. Norėčiau su-
laukti rezultatų.
– Gerai, palauksime.
 995/1506

Jis atsisėda ir ištiesia rankas. Kadangi esame

vieni, mielai įsitaisau jam ant kelių.
– Ne taip įsivaizdavau švęsiantis tavo
gimtadienį, – prikišęs lūpas man prie plaukų
sumurma Kristianas.
– Ir aš, bet dabar bent jau atgavau viltį. Tavo
mama mane labai nuramino. Ji labai gera, kad
vakar vakare čia atvyko.
Kristianas paglosto man nugarą ir
priglaudžia smakrą prie viršugalvio.
– Mano mama – nuostabus žmogus.
– Taigi. Tau labai pasisekė, kad ją turi.
Kristianas pritariamai linkteli.
– Man irgi reikėtų paskambinti mamai.
Pranešti apie Rėjų… – sumurmu ir Kristianas
įsitempia. – Stebiuosi, kodėl ji man
nepaskambino.
Į galvą atėjus vienai minčiai suraukiu kaktą.
Tiesą sakant, man skaudu. Šiaip ar taip,
 996/1506

šiandien mano gimtadienis ir ji čia ne niekuo

dėta. Tad kodėl nepaskambino?
– Gal skambino? – sako Kristianas.
Iš kišenės išsitraukiu „BlackBerry“ telefoną.
Praleistų skambučių nėra, bet atėjusios kelios
žinutės – linkėjimai gimtadienio proga nuo
Keitės, Chosė, Mijos ir Etano. O iš mamos
nieko. Nusiminusi papurtau galvą.
– Paskambink jai, – švelniai paragina jis.
Taip ir padarau, bet niekas neatsiliepia, tik
įsijungia atsakiklis. Žinutės nepalieku. Kaip
mama galėjo pamiršti mano gimtadienį?
– Jos nėra namie. Paskambinsiu vėliau, kai
žinosiu smegenų tyrimo rezultatus.
Kristianas stipriau mane apglėbia, vėl įkiša
nosį į plaukus ir išmintingai patyli: apie ne-
dovanotiną mamos išsiblaškymą neprataria nė
žodžio. Veikiau pajuntu, nei išgirstu jo telefono
zirzimą. Tebelaikydamas mane ant kelių, Kris-
tianas šiaip taip išsitraukia jį iš kišenės.
 997/1506

– Klausau, Andrėja, – griežtai tarsteli.

Krusteliu mėgindama atsistoti, bet Kristi-
anas mane sulaiko suraukdamas kaktą ir sti-
priau ranka apsivydamas juosmenį. Vėl pri-
glundu jam prie krūtinės ir klausausi vienos
pusės pokalbio.
– Gerai… Kada turėtų atkeliauti? O kiti…
paketai? – Kristianas žvilgteli į savo rankinį
laikrodį. – Ar „Heathman“ viešbučio personalas
žino visas smulkmenas? Gerai… Taip. Tai gali
palaukti iki pirmadienio ryto, bet dėl viso pikto
atsiųsk elektroniniu paštu: aš išsispausdinsiu,
pasirašysiu ir nusiųsiu tau faksu. Jie gali
palaukti. Eik namo, Andrėja… Ne, mes
laikomės gerai, ačiū.
Jis padeda ragelį.
– Ar viskas gerai? – klausiu.
– Taip.
– Tai dėl sandorio su taivaniečiais?
– Taip, – Kristianas neramiai krusteli.
 998/1506

– Aš per sunki?
Jis prunkšteli.
– Ne, mažyte.
– Nerimauji dėl to sandorio su taivaniečiais?
– Nieko panašaus.
– Maniau, ta sutartis svarbi.
– Taip ir yra. Nuo jos priklauso čionykštės
laivų statyklos likimas. Ant kortos pastatyta
daug darbo vietų.
Ak!
– Mums tereikia rasti bendrą kalbą su pro-
fesinėmis sąjungomis. Tai Semo ir Ros darbas.
Bet, turint omenyje dabartinę ekonomikos
raidą, niekas neturi didelio pasirinkimo.
Nusižiovauju.
– Mano šnekos jums nuobodžios, ponia
Grėj?
Kristianas pralinksmėjęs vėl kyšteli nosį
man į plaukus.
 999/1506

– Ne! Visai ne… Tik sėdėti ant kelių labai

patogu. Labai norėčiau daugiau sužinoti apie
tavo verslo reikalus.
– Šit kaip? – nustebęs tarsteli jis.
– Žinoma, – truputį atšlyju, kad galėčiau
pažvelgti Kristianui į akis. – Mielai klausausi
visos informacijos, kokia tik teikiesi su manimi
dalytis.
Kreivai šypteliu, o jis linksmai žvilgteli į
mane ir papurto galvą.
– Nuolat jaučiate informacijos badą, ponia
Grėj?
– Papasakok man, – paraginu Kristianą ir
vėl prisiglaudžiu jam prie krūtinės.
– Ką papasakoti?
– Kodėl tai darai?
– Ką?
– Kodėl užsiimi tuo, kuo užsiimi.
– Juk reikia užsidirbti pragyvenimui.
Jis, rodos, puikiai nusiteikęs.
 1000/1506

– Kristianai, tu uždirbi daug daugiau, nei

reikia pragyvenimui, – pašaipiai sakau.
Kristianas susiraukęs patyli. Man dingteli,
kad neketina atskleisti jokių paslapčių, bet jis
mane nustebina.
– Nenoriu būti vargšas, – tyliai sako. – Man
pavyko pasiekti, kad toks nebūčiau. Ir neketinu
grįžti atgal. Be to… tai lyg žaidimas, –
sumurma jis. – Svarbiausia laimėti. Tai žaidi-
mas, kuris man visada atrodė labai lengvas.
– Kitaip nei gyvenimas, – suburbu po
nosimi. Ir susigriebiu, kad šiuos žodžius
ištariau balsu.
– Regis, taip, – susiraukia jis. – Bet su
tavimi man lengviau.
Su manimi lengviau? Stipriai jį apkabinu.
– Verslas tau negali būti vien žaidimas. Juk
užsiimi labdara.
Kristianas gūžteli ir aš suprantu, kad jam ši
tema nemaloni.
 1001/1506

– Galbūt, bet… tik kai kuriose srityse, – tyli-

ai sako jis.
– Dievinu labdara užsiimantį Kristianą, –
sukuždu.
– Tik jį?
– Na, dievinu ir didybės manijos apimtą
Kristianą, ir Kristianą kontrolės maniaką, ir
Kristianą sekspertą, ir Kristianą iškrypėlį, ir
Kristianą romantiką, ir Kristianą drovuolį… Šis
sąrašas be pabaigos.
– Daugybė Kristianų…
– Sakyčiau, mažiausiai penkiasdešimt.
Jis nusijuokia.
– Penkiasdešimt Atspalvių.
Jis sujuda, atlošia man galvą ir pabučiuoja.
– Ką gi, ponia Penkiasdešimt Atspalvių,
eime pažiūrėti, kaip laikosi jūsų tėvas.
– Gerai.

– AR GALIME PASIVAŽINĖTI?
 1002/1506

Mudu su Kristianu vėl sėdime „Audi R8“ ir

aš nusiteikusi papramogauti. Rėjaus smegenų
funkcijos normalios, patinimas praėjo. Daktarė
Sluder nusprendė rytoj pažadinti jį iš komos. Ji
sako esanti labai patenkinta ligonio pažanga.
– Žinoma, – Kristianas plačiai nusišypso. –
Juk šiandien tavo gimtadienis – galime daryti
viską, ką tik nori.
Ak! Išgirdusi šiuos Kristiano žodžius at-
sisuku ir įsižiūriu į jį. Jo žvilgsnis geismingas.
– Viską?
– Viską.
Kiek visko apima šis žodis?
– Na, dabar noriu pasivažinėti.
– Tai pirmyn, mažyte.
Kristianas plačiai nusišypso ir aš atsakau
jam tuo pačiu.
Šį automobilį nepaprastai lengva vairuoti,
todėl kai įvažiuojame į Penktąjį tarpregioninį
greitkelį, neatkreipdama Kristiano dėmesio
 1003/1506

spusteliu greičio pedalą, „Audi R8“ staiga

šauna į priekį ir mudu nugaromis prisiplojame
prie sėdynių.
– Atsargiai, mažyte, – įspėja Kristianas.

GRĮŽTANT Į PORTLANDĄ MAN šauna viena

mintis.
– Ar ketinai pietauti? – nedrąsiai paklausiu
Kristiano.
– Ne. Tu alkana? – suklūsta jis.
– Taip.
– Kur nori pietauti? Šiandien – tavo diena,
Ana.
– Žinau vieną vietelę.
Pasuku prie galerijos, eksponavusios Chosė
nuotraukas, ir pastatau automobilį prie „Le
Picotin“ restorano, į kurį ėjome apžiūrėję tą
parodą.
Kristianas šypteli.
 1004/1506

– Vieną akimirką man dingtelėjo, kad ketini

važiuoti į tą šlykštų barą, iš kurio man skam-
binai prisigėrusi.
– Kam man tave ten vestis?
– Patikrinti, ar azalijos dar žaliuoja, – jis
pašaipiai kilsteli antakį.
Nuraustu.
– Geriau neprimink! Be to… vis tiek pars-
ivedei mane į viešbučio apartamentus, – paikai
šypteliu.
– Tai buvo geriausias iš visų mano spren-
dimų, – sako Kristianas, žvelgdamas į mane
meiliu, geru žvilgsniu.
– Taip. Tiesa.
Pasilenkiu ir jį pabučiuoju.
– Kaip manai, ar tas išpuikęs šiknius vis dar
aptarnauja restorano svečius? – klausia
Kristianas.
– Išpuikęs? Man jis pasirodė visai nieko…
– Jis norėjo padaryti tau įspūdį.
 1005/1506

– Na, tai ir padarė.

Kristianas su apsimestiniu pasibjaurėjimu
vypteli.
– Gal eime pažiūrėti? – pasiūlau.
– Rodykite kelią, ponia Grėj.

PAPIETAVĘ IR UŽSUKĘ Į „HEATHMAN“

viešbutį paimti Kristiano nešiojamojo kompi-
uterio, vėl nuvažiuojame į ligoninę. Popietę
praleidžiu su Rėjumi: garsiai skaitau iš leidyk-
los atsiųstą rankraštį. Man pritaria visokius
garsus skleidžiantys aparatai, palaikantys Rėjui
gyvybę, neleidžiantys jam manęs palikti.
Dabar, žinodama, kad jis sveiksta, galiu truputį
lengviau atsikvėpti ir nusiraminti. Aš kupina
vilties. Jam tik reikia laiko, kad pasveiktų. Aš
laiko turiu – ir galiu jo duoti Rėjui. Pasvarstau,
gal vėl paskambinti mamai, bet nusprendžiu,
kad paskambinsiu vėliau. Skaitydama švelniai
laikau Rėjaus ranką ir kartais spusteliu
 1006/1506

trokšdama, kad viskas būtų gerai. Ant jo piršto

matyti vestuvinio žiedo paliktas įspaudas, nors
jau praėjo šitiek laiko…
Po kelių valandų, – tiksliai nežinau po kelių,
– pakeliu akis ir išvystu Kristianą, rankose laik-
antį nešiojamąjį kompiuterį ir su slauge Keli
stovintį Rėjaus lovos kojūgalyje.
– Mums jau metas, Ana.
Ak. Stipriai suspaudžiu Rėjui ranką. Nen-
oriu jo palikti.
– Turi pavalgyti. Eikš. Jau vėlu, – įsakmiai
sako Kristianas.
– Ketinau apšluostyti poną Stilą kempine, –
įsiterpia slaugė Keli.
– Gerai, – nusileidžiu. – Atvažiuosime rytoj
rytą.
Pabučiuoju Rėjui į skruostą ir lūpomis
pajuntu neįprastus dygius barzdos šerius. Tas
pojūtis nemalonus. Sveik, tėti. Myliu tave.
 1007/1506

– MANIAU, VAKARIENIAUSIME
VIEŠBUČIO RESTORANE. Asmeniniame kam-
baryje, – atidaręs mūsų apartamentų duris sako
Kristianas, o jo akys spindi.
– Šit kaip? Nori baigti tai, ką pradėjai ten
prieš kelis mėnesius?
Jis paikai šypteli.
– Jei jums labai pasiseks, ponia Grėj.
Nusijuokiu.
– Kristianai, aš neturiu elegantiškų
vakarienei restorane tinkamų drabužių.
Kristianas nusišypso, ištiesia ranką ir nus-
iveda mane į miegamąjį. Atidaręs spintą parodo
man baltą apsauginį drabužių maišą.
– Teiloras pasirūpino? – klausiu.
– Kristianas, – įtikinamai, bet truputį
įsižeidęs atsako jis.
Kristiano tonas mane prajuokina. Ati-
traukusi maišo užtrauktuką, randu tamsiai
mėlyną atlasinę suknelę ir ją ištraukiu. Ji
 1008/1506

nuostabi – priglundanti, su siauromis pet-

nešėlėmis. Atrodo labai maža…
– Ji žavi. Ačiū. Tikiuosi, tiks.
– Tiks, – sako kupinas pasitikėjimo savimi
Kristianas. – O čia, – jis paima batų dėžę, – prie
jos derantys bateliai.
Ir geismingai šypteli.
– Tu apie viską pagalvoji. Ačiū.
Pasistiebiu ir jį pabučiuoju.
– Pagalvoju.
Kristianas paduoda man dar vieną maišelį.
Klausiamai pažvelgiu į jį. Maišelyje – juodas
korsetas be petnešėlių su per vidurį einančia si-
aura nėrinių juosta. Kristianas paglosto man
veidą, kilsteli smakrą ir pabučiuoja.
– Nekantriai lauksiu tos akimirkos, kai
galėsiu tave nurengti.

KĄ TIK IŠSIMAUDŽIUSI VONIOJE, nu-

sipraususi, nusidepiliavusi ir pasilepinusi,
 1009/1506

atsisėdu ant lovos krašto ir įjungiu plaukų

džiovintuvą. Į miegamąjį įeina Kristianas. Tur-
būt iki šiol dirbo.
– Leisk man, – sako jis rodydamas į krėslą
prie tualetinio staliuko.
– Nori džiovinti man plaukus?
Jis linkteli. Žiūrėdama į jį kelis kartus
sumirksiu.
– Eikš, – paragina jis atidžiai žvelgdamas į
mane. Tokią veido išraišką jau esu mačiusi ir
žinau, kad geriau neprieštarauti. Kristianas
neskubėdamas, kruopščiai, sruoga po sruogos
ir, kaip įprasta, įgudusiais judesiais džiovina
man plaukus.
– Šis darbas tau, rodos, ne naujiena, –
sumurmu.
Veidrodyje matau jo šypseną, bet jis
neprataria nė žodžio ir toliau šukuoja. Hm…
Tai bent atsipalaidavimas.
 1010/1506

IŠSIRUOŠĘ VAKARIENIAUTI ĮLIPAME Į

LIFTĄ, bet šį kartą kabinoje mudu ne vieni. Su
baltais firminiais marškiniais, juodais džinsais
ir švarku Kristianas atrodo kaip saldainiukas.
Kaklaraiščio neryši. Dvi kabinoje stovinčios
moterys susižavėjimo kupinais žvilgsniais
nužvelgia Kristianą ir ne taip maloniai dėbteli į
mane. Sulaikau šypseną. Taip, ponios, jis –
mano. Tylomis leidžiantis į pusrūsio aukštą,
Kristianas paima mane už rankos ir prisitraukia
arčiau.
Restoranas pilnas žmonių vakariniais
drabužiais, visi sėdi prie stalelių, šnekučiuojasi,
gurkšnoja gėrimus ir pradeda smagiai leisti
šeštadienio vakarą. Kaip gerai, kad apranga iš
jų neišsiskiriu. Mano suknelė prigludusi, išryšk-
inanti visus figūros išlinkius. Turiu prisipažinti,
kad vilkėdama ją jaučiuosi… patraukli. Žinau,
kad Kristianui ji taip pat patinka.
 1011/1506

Iš pradžių pamanau, kad einame į tą patį as-

meninį valgomąjį, kuriame anksčiau aptarinė-
jome sutarties sąlygas, bet Kristianas praeina
pro tas duris, nusiveda mane į koridoriaus galą
ir praveria duris kito kambario, kurio sienos
iškaltos medinėmis plokštėmis.
– Staigmena!
O Viešpatie… Keitė ir Eliotas, Mija ir
Etanas, Karikas ir Greisė, ponas Rodrigesas ir
Chosė, mano mama ir Bobas – visi sėdi čia
pakėlę taures. Spoksau į juos netekusi žado.
Kaip jis tai padarė? Kada? Apstulbusi atsisuku
į Kristianą ir jis tvirčiau suima man ranką.
Mama žingteli artyn ir suspaudžia mane
glėbyje. Ak, mama!
– Mieloji, puikiai atrodai. Su gimtadieniu.
– Mama! – apkabindama ją sukūkčioju.
Ak, mamyte… Nors valgomasis pilnas
svečių, man skruostais ima ristis ašaros ir aš
įsikniaubiu mamai į kaklą.
 1012/1506

– Mieloji, aukseli, neverk. Rėjus pasveiks.

Jis toks stiprus vyras. Neverk. Tik jau neverk
per savo gimtadienį, – mamai užlūžta balsas,
bet ji lieka rami. Delnais suspaudžia man skru-
ostus ir nykščiais nubraukia ašaras.
– Maniau, pamiršai…
– Ak, Ana! Kaip galėčiau pamiršti? Septyni-
olikos valandų gimdymo kančių taip lengvai iš
galvos neišmesi.
Nusijuokiu pro ašaras, o mama nusišypso.
– Nusišluostyk ašaras, mieloji. Čia daug
žmonių, kurie šią ypatingą dieną nori su tavimi
pabūti.
Šniurkšteliu vengdama žiūrėti į kitus sveči-
us, sutrikusi ir sujaudinta, kad visi taip pas-
istengė ir atvažiavo čia su manimi pasimatyti.
– Kaip čia atvykai? Kada?
– Tavo vyras atsiuntė lėktuvą, mieloji, –
linksmai šypsodamasi paaiškina mama.
 1013/1506

Kristianas jai tikrai padarė įspūdį. Ir aš

nusijuokiu.
– Ačiū, kad atskridai, mama.
Ji nosine nušluosto man nosį, kaip gali
nušluostyti tik motina.
– Mama! – po truputį rimdama priekaištin-
gai šūkteliu.
– Štai, taip daug geriau. Su gimtadieniu,
mieloji.
Mama žingteli į šalį, kad kiti, išsirikiavę į
eilę, galėtų mane apkabinti ir pasveikinti
gimtadienio proga.
– Jis sparčiai sveiksta, Ana. Daktarė Sluder
– viena geriausių šalies gydytojų. Su gimtadi-
eniu, angelėli, – Greisė mane apkabina.
– Gali verkti, dėl ko tik nori, Ana, nes šian-
dien – tavo šventė, – mane apkabina ir Chosė.
– Su gimtadieniu, miela mergaite, – Karikas
šypsodamasis delnais švelniai suspaudžia man
skruostus.
 1014/1506

– Kas negerai, gražuole? Tavo tėvas pas-

veiks, – Eliotas irgi suspaudžia mane glėbyje. –
Su gimtadieniu.
– Gerai jau, gerai, – paėmęs už rankos, Kris-
tianas ištraukia mane iš Elioto glėbio. – Pakaks
glėbesčiuoti mano žmoną. Glaustykis prie savo
sužadėtinės.
Eliotas išdykėliškai nusišypso broliui ir
pamerkia akį Keitei.
Padavėjas, kurio anksčiau nepastebėjau,
paduoda mudviem su Kristianu po taurę rausvo
šampano.
Kristianas krenkšteli.
– Ši diena būtų tobula, jei su mumis būtų ir
Rėjus, bet jis – visai netoli. Jis sparčiai sveiksta
ir žinau, jog norėtų, kad gerai praleistum laiką,
Ana. Ačiū jums visiems, kad susirinkote čia
švęsti mano gražuolės žmonos gimtadienio –
pirmojo iš daugybės, kurių dar sulauksime. Su
gimtadieniu, mano mylimoji.
 1015/1506

Atsisukęs į mane, Kristianas kilsteli taurę,

svečiai sutartinai užtraukia „Su gimimo diena“
ir man vėl tenka susiimti, kad įveikčiau jaudulį
ir neapsipilčiau ašaromis.

ŽIŪRIU Į ŽMONES, linksmai besišnekučiuo-

jančius prie stalo. Keista būti saugiai, apsuptai
šeimos narių, ir žinoti, kad vyras, kurį laikau
savo tėvu, prijungtas prie gyvybines funkcijas
palaikančių aparatų guli sterilioje ir nejaukioje
Intensyviosios terapijos skyriaus palatoje.
Pokalbių nesiklausau, bet jaučiu dėkingumą,
kad visi šie žmonės čia atvyko. Matau Eliotą su
Kristianu, traukiančius vienas kitą per dantį,
taikliai ir geraširdiškai juokaujantį Chosė, vi-
etoje nenustygstančią ir su apetitu vakarienę
valgančią Miją ir slapta ją stebintį Etaną. Man
rodos, Mija jam patinka, nors… sunku pasakyti.
Ponas Rodrigesas kaip aš sėdi truputį nuo visų
atsiribojęs ir su malonumu klausosi pokalbių.
 1016/1506

Jis atrodo žvalesnis. Pailsėjęs. Chosė tėvui labai

dėmesingas: supjausto maistą, rūpinasi laiku
pripilti gėrimo. Suprantu, kad, ponui Rodrige-
sui vos per plauką išvengus mirties ir dabar
sėdint šalia, Chosė labiau vertina tėvo draugiją.
Pažvelgiu į mamą. Ji kaip žuvis vandenyje:
žavi, sąmojinga ir maloni. Aš ją taip myliu…
Tik turiu nepamiršti jai to pasakyti. Dabar
suprantu, koks brangus gyvenimas.
– Ar tau viskas gerai? – neįprastai švelniai
klausia Keitė.
Linkteliu ir suspaudžiu jai ranką.
– Taip. Ačiū, kad atvažiavai.
– Manai, ponas milijonierius būtų galėjęs
neleisti man susitikti su tavimi per tavo
gimtadienį? Skridome sraigtasparniu! – plačiai
nusišypso ji.
– Šit kaip?
– Taip. Visi. Tik pamanyk, Kristianas moka
jį pilotuoti…
 1017/1506

Linkteliu.
– Tai labai… kaitina kraują.
– Ir aš taip manau.
Mudvi vyptelime.
– Liksi Portlande nakvoti? – pasiteirauju.
– Taip. Turbūt visi liksime. Tu apie šią
vakarienę nieko nežinojai?
Papurtau galvą.
– Kristianas labai geras, tiesa?
Linkteliu.
– Ką tau padovanojo gimtadienio proga?
– Šitą, – kilsteliu ranką ir parodau Keitei
apyrankę.
– Ak, kokia graži!
– Taigi.
– Londonas, Paryžius… ledai?
– Patikėk, tau geriau to nežinoti.
– Numanau…
Mudvi nusijuokiame, o aš, prisimindama le-
dus „Ben & Jerry & Ana“, nuraustu.
 1018/1506

– Tiesa… dar gavau „Audi R8“.

Su gurkšniu burnoje Keitė iš nuostabos
išsižioja ir vynas gana negražiai pasrūva jai per
smakrą. Mudvi dar garsiau sukikename.
– Niekšelis visai pametė galvą, tiesa? –
juokdamasi tarsteli ji.

KAIP DESERTĄ GAUNU puošnų šokoladinį

tortą, ant kurio dega dvidešimt dvi sidabrinės
žvakutės, ir svečių garsiai traukiamą „Ilgiausių
metų“. Greisė žiūri į Kristianą, dainuojantį su
mano draugais ir šeima, ir jos akys spindi
meile. Sugavusi mano žvilgsnį, ji pasiunčia
man oro bučinį.
– Sugalvok norą, – sušnabžda man
Kristianas.
Vienu pūstelėjimu užgesinu visas žvakutes,
iš širdies trokšdama, kad mano tėvas pasveiktų.
Sveik, tėti. Prašau, sveik. Labai tave myliu.
 1019/1506

VIDURNAKTĮ PONAS RODRIGESAS su Chosė

išeina.
– Labai ačiū, kad atėjote, – padėkoju ir sti-
priai suspaudžiu Chosė glėbyje.
– Tavo gimtadienio nė už ką nebūčiau
praleidęs. Džiaugiuosi, kad Rėjus taisosi.
– Taip. Jūs, pone Rodrigesai, su Rėjumi tur-
ite atvažiuoti pas Kristianą į Aspeną pažvejoti.
– Šit kaip? Didžiai viliojantis pasiūlymas, –
linksmai nusišypso Chosė ir nueina paimti tėvo
apsiausto, o aš tuo metu pasilenkiu prie pono
Rodrigeso atsisveikinti.
– Žinai, Ana, buvo toks metas, kai… na, kai
maniau, kad judu su Chosė… – jis nutyla ne-
baigęs sakinio ir pažvelgia į mane tamsiomis,
skvarbiomis, bet meilės kupinomis akimis.
Ak, ne…
– Labai mėgstu jūsų sūnų, pone Rodrigesai,
bet jis man – kaip brolis.
 1020/1506

– Būtum buvusi puiki marti. Ir esi. Grėjams,

– jis susimąstęs šypteli, o aš nuraustu.
– Tikiuosi, susitaikysite su tuo, kad esu jūsų
šeimos draugė.
– Žinoma. Tavo vyras – geras žmogus.
Vykęs pasirinkimas, Ana.
– Ir aš taip manau, – sušnabždu. – Labai jį
myliu.
Taip tarusi, apkabinu poną Rodrigesą.
– Rūpinkis juo, Ana.
– Būtinai, – pažadu.

KRISTIANAS UŽDARO MŪSŲ viešbučio

apartamentų duris.
– Pagaliau likome vieni, – sumurma nugara
atsirėmęs į duris ir žvelgdamas į mane.
Žingteliu artyn ir pirštais perbraukiu jam per
švarko atlapus.
 1021/1506

– Ačiū už nuostabią gimtadienio šventę. Tu

pats dėmesingiausias, maloniausias ir dosni-
ausias vyras.
– Buvo malonu.
– Taip… reikia, kad tau būtų malonu.
Padarykime ką nors dėl tavo malonumo, –
sušnabždu.
Ir, stipriau gniauždama švarko atlapus,
prisitraukiu jį, kad galėčiau pabučiuoti.

Po bendrų pusryčių išpakuoju visas dovanas, o

tada linksmai atsisveikinu su visais Grėjais ir
abiem Kavanagais, „Čarliu Tango“ ketinančiais
grįžti į Siatlą. Mano mama, Kristianas ir aš sė-
dame į Teiloro vairuojamą automobilį ir važi-
uojame į ligoninę – mat trise į sportinį „Audi
A8“ netilptume. Bobas atsisakė aplankyti Rėjų
ir aš slapta tuo džiaugiuosi. Toks vizitas būtų
labai jau keistas, be to, esu tikra, kad Rėjui
 1022/1506

nepatiktų, jei Bobas pamatytų jį tokį bejėgį, o

ne trykštantį sveikata.
Iš esmės Rėjus atrodo taip pat. Tik barzdos
šereliai ilgesni. Pamačiusi jį mama patiria
sukrėtimą ir mudvi dar truputį paverkiame.
– Ak, Rėjau…
Ji suspaudžia jam ranką, švelniai paglosto
skruostą, o aš, regėdama mamos meilę
buvusiam vyrui, labai susijaudinu. Laimė, rank-
inėje turiu vienkartinių nosinaičių. Taip ir
sėdime prie Rėjaus: aš laikau mamos ranką, o
mama – jo.
– Ana, kadaise šis vyras man atstojo visą pa-
saulį. Su juo saulė tekėdavo, su juo ir leisda-
vosi. Amžinai jį mylėsiu. Jis tavimi taip gerai
rūpinosi…
– Mama… – pratariu ir pritrūkusi žodžių
staiga nutylu, o ji paglosto man skruostą ir
užkiša už ausies plaukų sruogą.
 1023/1506

– Žinau, kad visada Rėjų mylėsiu. Mudu

tiesiog palengva nutolome vienas nuo kito, – ji
atsidūsta. – Ir daugiau negalėjau su juo gyventi.
Mama stebeilija į savo pirštus, o aš klausiu
savęs, gal ji galvoja apie Stivą, savo trečiąjį
vyrą, apie kurį niekada nekalbame.
– Žinau, kad myli Rėjų, – sušnabždu šlu-
ostydamasi ašaras. – Šiandien gydytojai ketina
pažadinti jį iš komos.
– Gerai. Neabejoju, kad jis pasveiks. Rėjus
užsispyręs. Manau, užsispyrimo išmokai ne iš
ko kito, o iš jo.
Šypteliu.
– Šnekėjaisi su Kristianu?
– Ar ir jam atrodo, kad esi užsispyrusi?
– Regis, taip.
– Paaiškinsiu jam, kad tai šeimos charak-
terio bruožas. Judu atrodote puiki pora, Ana.
Tokie laimingi…
 1024/1506

– Manau, iš tiesų esame laimingi. Bent jau

tikrai artėjame prie laimės. Aš jį myliu. Jis man
svarbiausias visame pasaulyje. Man taip pat su
juo saulė teka, su juo ir leidžiasi.
– Akivaizdu, kad ir jis tave dievina, mieloji.
– O aš dievinu jį.
– Tik nepamiršk jam to pasakyti. Vyrams,
kaip ir mums, patinka tai girdėti.

UŽSISPIRIU PALYDĖTI MAMĄ SU BOBU į

oro uostą ir ten su jais atsisveikinti. Teiloras
važiuoja iš paskos sportine „Audi R8“, o Kristi-
anas vairuoja visureigį. Gaila, kad mama su
Bobu negali pabūti ilgiau, bet jie turi grįžti į
Savaną. Man šis atsisveikinimas graudus.
– Rūpinkis ja, Bobai, – sušnabždu, kai jis
mane apkabina.
– Žinoma, Ana, rūpinsiuosi. O tu žiūrėk
savęs.
 1025/1506

– Būtinai. – Atsisuku į mamą. – Sudie,

mama. Ačiū, kad atvažiavote, – tyliai sušn-
abždu kimstančiu balsu. – Labai tave myliu.
– Ak, mano miela mergaite, ir aš tave myliu.
O Rėjus pasveiks. Jis dar nepasiruošęs padėti
šaukšto. Be to, tikriausiai netrukus žais „Mar-
iners“, o tų rungtynių jis negali praleisti.
Nusijuokiu. Ji teisi. Nusprendžiu šiandien
vakare skaityti jam sporto puslapius iš sekmadi-
eninio laikraščio. Žiūriu, kaip mama su Bobu
trapu lipa į Grėjaus įmonių holdingui prik-
lausantį reaktyvinį lėktuvą. Mama pamoja su
ašaromis akyse ir daugiau jos nebematau. Kris-
tianas uždeda ranką man ant peties.
– Grįžkime, mažyte, – sumurma jis.
– Vairuosi tu?
– Žinoma.

KAI VAKARE VĖL NUVAŽIUOJAME Į ligon-

inę, Rėjus atrodo pasikeitęs. Ne iš karto
 1026/1506

pastebiu, kad nebėra plaučių ventiliavimo apar-

ato. Rėjus kvėpuoja pats. Mane užplūsta
palengvėjimas. Paglostau dygų jo skruostą ir,
išsiėmusi nosinaitę, atsargiai nušluostau iš
burnos nudrykusią seilę.
Kristianas išeina ieškoti daktarės Sluder ar-
ba daktaro Krou, tikėdamasis sužinoti, kas
naujo, o aš klesteliu ant savo kėdės šalia lovos,
nusiteikusi budėti ir akylai stebėti situaciją.
Atsiverčiu sekmadieninį „Oregonian“, susir-
andu sporto skyrių ir pradedu raiškiai ir garsiai
skaityti straipsnį apie europietiško futbolo
rungtynes tarp „Sounders“ ir „Real Salt Lake“
komandų. Sprendžiant iš visko, rungtynės buvo
permainingos, bet „Sounders“ komanda
pralaimėjo, praleidusi lemiamą Keisio Kelerio
įvartį. Tvirtai spausdama Rėjui ranką, per-
skaitau šį straipsnį.
– Rungtynės baigėsi rezultatu 1:2 „Real Salt
Lake“ komandos naudai.
 1027/1506

– Eik jau, Ane, mes prapylėm? Ne! – dusliai

suniurna Rėjus ir spusteli man ranką.
Tėti!
DEVYNIOLIKTAS SKYRIUS

Man skruostais rieda ašaros. Jis grįžo. Mano

tėtis grįžo.
– Neverk, Ane, – dusliai sako Rėjus. – Kas
čia darosi?
Abiem rankomis suspaudžiu jo ranką ir
pakėlusi atsargiai priglaudžiu sau prie skruosto.
– Patekai į avariją. Tu Portlande, ligoninėje.
Rėjus susiraukia, nežinia, ar dėl to, kad man
taip staiga atvirai parodžius švelnius jausmus
pasijuto nejaukiai, ar dėl to, kad neprisimena
avarijos.
 1029/1506

– Gal nori vandens? – paklausiu, nors net

nežinau, ar jam išvis galima gerti vandenį.
Jis sutrikęs linkteli. Man suspaudžia širdį.
Atsistoju, pasilenkiu prie jo ir pabučiuoju į
kaktą.
– Myliu tave, tėti. Sveikas sugrįžęs.
Jis sutrikęs tik mosteli ranka.
– Ir aš, Ane. Vandens…
Nuskubu į netoliese esantį slaugių budėjimo
postą.
– Mano tėvas atgavo sąmonę!
Džiugiai nusišypsau slaugei Keli ir ji atsako
man nuoširdžia šypsena.
– Pakvieskite daktarę Sluder, – liepia ji savo
kolegei ir paskubomis išeina iš už stalo.
– Jis nori vandens.
– Atnešiu.
Labai atlėgusia širdimi nuskubu atgal prie
tėvo lovos. Randu jį užsimerkusį ir iš karto su-
nerimstu, ar tik vėl nebus nugrimzdęs į komą.
 1030/1506

– Tėti?
– Aš čia, – sumurma jis, o kai ateina slaugė
Keli, nešina ąsočiu vandens su ledukais ir stik-
line, staiga plačiai atsimerkia.
– Laba diena, pone Stilai. Aš Keli, slaugė.
Jūsų duktė sako, kad norite gerti.

Laukiamajame Kristianas labai susikaupęs ir

neatitraukdamas akių spokso į nešiojamojo
kompiuterio ekraną. Kai įėjusi uždarau duris, jo
žvilgsnis nukrypsta į mane.
– Jis pabudo, – pranešu naujieną.
Kristianas nusišypso ir įtampa aplink akis
išnyksta. Ak… anksčiau nė nepastebėjau. Ar jis
visą laiką buvo toks įsitempęs? Kristianas
padeda į šalį kompiuterį, atsistoja ir mane
apkabina.
– Kaip jis jaučiasi? – klausia, o aš rankomis
apsiveju jam juosmenį.
 1031/1506

– Jis kalba, nori gerti ir yra sutrikęs. Ir vis-

iškai neprisimena avarijos.
– Tai suprantama. Dabar, kai atgavo są-
monę, noriu perkelti jį į Siatlą. Tada galėsime
grįžti namo, o mano mama prižiūrės jo gydymą.
Jau taip greitai?
– Nežinau, ar Rėjus pakankamai stiprus, kad
jį būtų galima pervežti.
– Pasikalbėsiu su daktare Sluder. Išk-
lausysiu, ką ji mano.
– Pasiilgai namų?
– Taip.
– Tada grįžkime.

– TU NĖ AKIMIRKOS NESILIOVEI
ŠYPSOTIS, – man sustojus prie „Heathman“
viešbučio sako Kristianas.
– Man tarsi akmuo nuo širdies nusirito.
Jaučiuosi laiminga.
Kristianas plačiai nusišypso.
 1032/1506

– Gerai.
Palengva temsta, tad, išlipus iš automobilio į
vėsų ir gaivų vakaro orą ir padavus raktelius
mašinas pastatančiam viešbučio patarnautojui,
mane nukrečia šiurpas. Tas vaikinas pavydžiai
nužvelgia „Audi R8“, bet argi yra ko stebėtis.
Kristianas mane apglėbia.
– Gal atšvęsime? – mums žengiant į vestibi-
ulį klausia jis.
– Ką atšvęsime?
– Tavo tėčio sugrįžimą.
Nusijuokiu.
– Ak, sugrįžimą…
– Man trūko tavo juoko.
Kristianas pabučiuoja man į plaukus.
– Gal galėtume pavalgyti apartamentuose?
Tiesiog ramiai ir jaukiai praleisti vakarą?
– Žinoma. Eikš.
Paėmęs už rankos, jis nusiveda mane prie
liftų.
 1033/1506

– Buvo skanu, – stumdama lėkštę sakau

patenkinta, pirmą kartą per nežinia kiek dienų
jausdamasi soti. – Jie gerai moka kepti kara-
melizuotą vaisių pyragą.
Ką tik išsimaudžiusi, vilkiu tik Kristiano
marškinėlius ir mūviu apatines kelnaites. Kam-
bario gilumoje tyliai groja Kristiano „iPod“ ir
Dido dainuoja apie baltas vėliavas.
Kristianas susimąstęs atidžiai žvelgia į
mane. Po bendrų maudynių vonioje jo plaukai
dar drėgni, jis vilki tik juodus marškinėlius ir
mūvi mėlynus džinsus.
– Per visą laiką čia pirmą kartą matau, kad
tiek daug valgytum, – sako jis.
– Buvau alkana.
Jis sėdėdamas palinksta į priekį, patenkintas
savimi nusišypso ir išgeria gurkšnelį vyno.
– Ką dabar norėtum veikti? – švelniai
klausia.
 1034/1506

– O tu?
Jis linksmai kilsteli antakį.
– Tai, ko noriu visada.
– O ko būtent?
– Ponia Grėj, nebūkite tokia kukli.
Paimu Kristiano ranką, apverčiu ir pirštu
perbraukiu per delną.
– Norėčiau, kad liestum mane šituo pirštu, –
sakau, kai mano pirštas keliauja per jo smilių.
Kristianas neramiai sujuda.
– Tik šituo?
Jo akys akimirksniu ir patamsėja, ir
užsiliepsnoja.
– Gal dar šituo? – brūkšteliu per didįjį pirštą
ir vėl grįžtu prie delno. – Ir šituo, – mano
pirštas stabteli prie Kristiano vestuvinio žiedo.
– Šitas žiedas labai gundantis…
– Šit kaip?
 1035/1506

– Žinoma. Juo tarsi skelbiama: „Šis vyras

mano“, – aš perbraukiu per nuospaudą, jau at-
siradusią nuo žiedo.
Kristianas pasilenkia ir kita ranka suima
man smakrą.
– Gundote mane, ponia Grėj?
– Tikiuosi, kad gundau.
– Anastazija, aš bejėgis tau atsispirti, – tyliai
sako jis. – Eikš, – patraukęs mane už rankos,
pasisodina ant kelių. – Man patinka, kad galiu
turėti tave kada panorėjęs.
Jo ranka nuslysta per mano šlaunį ir sustoja
pasiekusi užpakalį. Kita ranka jis apgniaužia
man sprandą ir, laikydamas, kad nejudėčiau,
pabučiuoja.
Jo burnoje – baltojo vyno, obuolių pyrago ir
Kristiano skonis. Pirštais suimu jo plaukus,
laikau, kad nepasitrauktų nuo manęs, o tuo
metu mūsų liežuviai grumiasi, rangosi, pinasi
 1036/1506

vienas su kitu ir man kaista kraujas. Kai abu pr-

itrūkstame kvapo, Kristianas atšlyja.
– Eime į lovą, – sumurma man prie lūpų.
– Į lovą?
Jis dar kiek atšlyja ir, suėmęs už plaukų,
trūkteli taip, kad pakelčiau akis.
– O jums, ponia Grėj, labiau patiktų kur nors
kitur?
Apsimestinai abejingai gūžteliu.
– Nustebinkite mane…
– Šį vakarą jūs labai linkusi prieštarauti, –
jis nosimi brūkšteli man per nosį.
– Gal reikėtų mane sukaustyti?
– Galbūt taip ir padarysiu. Metams bėgant
darotės vis valdingesnė.
Kristianas prisimerkia, bet linksmos
kibirkštėlės akyse nuslėpti negali.
– Tai ką darysite? – tarsi metu jam iššūkį.
Jo akys suspindi.
 1037/1506

– Žinau, kaip norėčiau spręsti šią problemą.

Bet viskas priklauso nuo to, ar ištversite.
– Ak, pone Grėjau, jau kelias dienas elgiatės
su manimi labai švelniai. Žinokite, aš ne
stiklinė.
– Nemėgstate švelnumo?
– Su jumis, žinoma, mėgstu. Bet supra-
ntate… įvairovė yra geriausias gyvenimo
prieskonis, – žvelgdama į jį pavirpinu
blakstienas.
– Norėtumėte, kad su jumis elgčiausi ne taip
švelniai?
– Taip, kad pajusčiau, jog tikrai gyvenu.
Kristianas nustebęs kilsteli antakius.
– Kad pajustum, jog tikrai gyveni? – pakar-
toja ir nustebęs, ir pralinksmėjęs.
Linkteliu. Jis kelias akimirkas paspokso į
mane.
– Nekramtyk lūpos, – sušnabžda, o tada,
čiupęs mane į glėbį, staiga atsistoja.
 1038/1506

Aiktelėjusi suspaudžiu jo bicepsus, mat bi-

jau, kad nepaleistų. Kristianas nuneša mane
prie mažiausios iš trijų sofų ir paguldo.
– Palauk čia. Nejudėk.
Jis trumpai pažvelgia į mane skubriu, gun-
domu, įdėmiu žvilgsniu, apsisuka ir nužingsni-
uoja į miegamąjį. Ak… basas Kristianas…
Kodėl matydama jo pėdas taip užkaistu? Po
kelių akimirkų jis grįžta ir, užėjęs už sofos
atlošo, užklumpa mane iš netyčių staiga
pasilenkdamas.
– Pirmiausia, matyt, reikėtų atsikratyti
šitų…
Čiupęs už marškinėlių, Kristianas nutraukia
juos man per galvą ir palieka beveik nuogą, tik
su kelnaitėmis. Tada trūkteli žemyn į uodegą
surištus plaukus ir mane pabučiuoja.
– Stokis, – liepia jis prikišęs lūpas man prie
lūpų ir mane paleisdamas.
 1039/1506

Iš karto paklūstu. Jis ant sofos patiesia

rankšluostį.
Kam tas rankšluostis?
– Maukis kelnaites.
Nuryju seilę, bet padarau, kas liepta, ir nu-
metu jas šalia sofos.
– Sėskis, – jis vėl sučiumpa už plaukų uode-
gos ir atlošia man galvą. – Jei tau bus per daug,
liepsi liautis, gerai?
Linkteliu.
– Pasakyk, – griežtai pareikalauja
Kristianas.
– Gerai, – spygteliu.
Jis geidulingai nusišypso.
– Gerai. Taigi, ponia Grėj… jūsų primy-
gtiniu reikalavimu dabar jus supančiosiu, –
labai tyliai, vos girdimai, sušnabžda Kristianas.
Vien išgirdus šiuos žodžius kūną tarsi žaibas
perskrodžia geismas. Ak, mano mielas Penkias-
dešimt, liksime čia, ant sofos?
 1040/1506

– Sulenk kelius, – tyliai įsako jis. – Dabar

atsisėsk ir atsilošk.
Įremiu pėdas į sofos kraštą, sulenkiu kojas ir
keliai atsiduria man prieš akis. Kristianas sus-
paudžia man kairę koją ir, paėmęs maudymosi
chalato diržą, vieną jo galą pririša man
aukščiau kelio.
– Chalato diržas?
– Improvizuoju.
Jis vėl geidulingai šypteli, užveržia pakinklį
slankiąja kilpa, kitą diržo galą pririša prie
dekoratyvaus sofos porankio ir gerokai mane
pražargdina.
– Nejudėk, – įspėja ir tą patį padaro su
dešine koja, tik kitą diržo galą pririša prie
dekoratyvinės smailės kitame sofos gale.
Dieve… Sėdžiu ant sofos išsipleikusi, plačiai
išsižergusi.
 1041/1506

– Viskas gerai? – rūpestingai klausia Kristi-

anas, stovėdamas už sofos atlošo ir pasilenkęs
žvelgdamas į mane.
Linkteliu tikėdamasi, kad jis man suriš ir
rankas. Bet jis to nedaro. Tik pasilenkia ir mane
pabučiuoja.
– Nė neįsivaizduoji, kaip patraukliai dabar
atrodai, – sumurma ir nosimi brūkšteli man per
nosį. – Bet muziką, regis, geriau pakeisti.
Kristianas atsitiesia ir ramiai nužingsniuoja
prie „iPod“ grotuvo.
Kaip jis taip gali? Sėdžiu surišta ir be-
protiškai įsiaudrinusi, o jis toks ramus ir abejin-
gas. Akies krašteliu stebiu Kristianą ir matau,
kaip jam keičiant muziką po marškinėliais įs-
itempia ir vėl atsipalaiduoja jo nugaros
raumenys. Kambaryje akimirksniu pasklinda
mielas, beveik vaikiškas balsas moters, kuri
dainuoja apie tai, kad žiūri į mane.
Ak, ta daina man patinka.
 1042/1506

Kristianas atsisuka, mudviejų žvilgsniai sus-

itinka, jis prieina prie sofos ir grakščiai atsik-
laupia prieš mane.
Staiga pasijuntu labai atsivėrusi.
– Jautiesi atvira? Pažeidžiama? – klausia jis,
vėl atskleisdamas savo šiurpų gebėjimą atspėti
ir garsiai pasakyti mano mintis.
Jis rankomis įsirėmęs į kelius. Linkteliu.
Kodėl jis manęs neliečia?
– Gerai, – sumurma Kristianas. – Ištiesk
rankas.
Ištiesiu rankas negalėdama atitraukti akių
nuo hipnotizuojančio jo žvilgsnio. Iš mažo
skaidraus stiklo buteliuko Kristianas man į abu
delnus įlašina į aliejų panašaus skysčio. Jis aro-
matizuotas: kvapas sodrus, muskusinis, žadin-
antis jausmus, bet ką jis primena – neatpažįstu.
– Patrink delnus.
Svilinama geismingo ir tamsaus jo žvilgs-
nio, nejučia pasimuistau.
 1043/1506

– Nejudėk, – įspėja jis.

Dieve…
– Dabar, Anastazija, noriu, kad liestum save.
Po perkūnais…
– Pradėk nuo kaklo ir leiskis žemyn.
Sutrinku.
– Nesidrovėk, Ana. Glamonėk save.
Greičiau.
Kristiano veide aiškiai matyti ir linksmu-
mas, ir iššūkis, ir geismas.
Saldžiabalsė moteris dainuoja, kad ji
anaiptol nėra miela. Priglaudžiu delnus sau prie
kaklo, brūkšteliu ir sustoju pasiekusi krūtis.
Aliejuoti delnai oda slysta labai lengvai. Mano
rankos šiltos.
– Žemiau, – sumurma Kristianas ir jo žvilgs-
nis susidrumsčia. Manęs jis neliečia.
Suimu sau krūtis.
– Jaudink save.
 1044/1506

Viešpatie… Švelniai timpteliu krūtų

spenelius.
– Stipriau, – paragina Kristianas. Jis man
tarp kojų, nejuda, tik žiūri. – Taip, kaip
tampyčiau aš, – priduria ir patamsėjusios jo
akys žybteli.
Gilieji raumenys man papilvėje susitraukia.
Sudejuoju ir drąsiau timpteliu krūtų spenelius
jusdama, kaip nuo lietimosi jie standėja ir pūra.
– Taip. Šitaip. Dar kartą.
Užsimerkusi imu stipriai juos timpčioti,
sukti ir trinti tarp pirštų. Sudejuoju.
– Atsimerk.
Atsimerkusi pamatau Kristianą ir kelis
kartus sumirksiu.
– Toliau… Noriu tave matyti. Noriu matyti,
kaip mėgaujiesi save liesdama.
Prakeikimas. Pradedu viską iš pradžių.
Kaip… erotiška.
– Rankas… žemiau…
 1045/1506

Pasimuistau.
– Nejudėk, Ana. Sugerk visą malonumą.
Žemiau… – tyliai, kimiu balsu, gundomai ir
viliojamai liepia Kristianas.
– Geriau tu, – sušnabždu.
– Ak, aš tuoj. Kol kas liesk save. Žemiau.
Nagi, – nevaržydamas geidulingumo, Kristi-
anas liežuviu brūkšteli per dantis.
Po perkūnais… Imu rangytis, traukyti chal-
atų diržus.
Jis lėtai papurto galvą.
– Nejudėk, – ir uždeda rankas man ant kelių,
kad negalėčiau nė krustelėti. – Nagi, Ana.
Žemiau…
Mano delnai nuslysta per papilvę.
– Žemiau, – be garso, vien lūpomis, tarsi
kūniškų malonumų demonas ragina jis.
– Kristianai, maldauju…
Jo delnai nuo kelių slysteli žemyn mano
šlaunimis ir priartėja prie lyties.
 1046/1506

– Nagi, Ana. Liesk save.

Mano kairė ranka slysteli per tarpkojį, imu
palengva sukti ratus pirštais ir šnopuodama iš
malonumo plačiai išsižioju.
– Dar, – sušnabžda jis.
Sudejuoju garsiau, toliau suku ratus ir dū-
saudama atlošiu galvą.
– Dar.
Garsiai sudejuoju ir staiga Kristianas giliai
įkvepia. Sučiupęs mano rankas, jis pasilenkia ir
nosimi, o paskui ir liežuviu ima braukyti man
per tarpkojį.
– Ai!
Trokštu jį liesti, bet vos pamėginu pajudinti
rankas, jis tvirčiau suspaudžia riešus.
– Surišiu ir rankas. Nejudėk.
Sudejuoju. Jis paleidžia rankas, o tada, delną
priglaudęs prie klitorio, įkiša didįjį ir bevardį
pirštą į makštį.
 1047/1506

– Pasistengsiu, kad sprogtum greitai.

Pasiruošusi?
– Taip, – dūsuodama atsakau.
Jo ranka ima judėti greitai, aukštyn žemyn,
vienu metu jaudrindama ir jautrų taškelį
manyje, ir klitorį. Ai! Pojūtis stiprus, dar ir
koks stiprus. Nuo susitvenkusio malonumo man
net bado apatinę kūno dalį. Noriu ištiesti kojas,
bet negaliu. Stipriai sugniaužusi laikau po man-
imi patiestą rankšluostį.
– Pasiduok, – sušnabžda Kristianas.
Sprogstu liečiama jo pirštų, kažką padrikai
šūkčiodama. Kol kūnu ritasi bangos nuo or-
gazmo, jis prispaudžia delną prie klitorio
pratęsdamas malonią kančią. Tarsi per miglą
suvokiu, kad jis atriša man kojas.
– Dabar mano eilė, – sumurma Kristianas,
apverčia mane kniūbsčią ant sofos ir mano keli-
ai atsiduria ant grindų.
 1048/1506

Jis praskečia man kojas ir skaudžiai pli-

aukšteli per užpakalį.
– Ai! – sušunku ir jis šiurkštokai įsiskverbia.
– Ak, Ana… – pro sukąstus dantis
sušnypščia Kristianas ir ima sūpuotis.
Pirštais stipriai spausdamas klubus, jis smei-
gia ir smeigia. Pajuntu vėl artėjant orgazmą.
Ne… Ai…
– Nagi, Ana! – rikteli jis ir aš vėl pasiduodu
sprogdama, šaukdama, užgulta jo ir
trūkčiodama.

– AR PAKANKAMAI AIŠKIAI PAJUTAI,

kad gyveni?
Kristianas pabučiuoja man į plaukus.
– O taip.. – burbteliu spoksodama į lubas.
Tysau ant savo vyro, nugara remdamasi jam
į krūtinę. Mes abu gulime ant grindų šalia so-
fos. Kristianas net nenusirengęs.
 1049/1506

– Manau, turime tai pakartoti. Tik šį kartą

reikia tave nurengti.
– Viešpatie, Ana… Leisk žmogui atsikvėpti.
Nusijuokiu, Kristianas taip pat tyliai
sukikena.
– Džiaugiuosi, kad Rėjus atgavo sąmonę.
Rodos atgavai apetitą. Ir ne tik valgiui, – su
geraširdiška pašaipėle sako jis.
Apsiverčiu ir rūsčiai į jį dėbteliu.
– Ar jau pamiršai praeitą vakarą ir šį rytą? –
aikštingai klausiu.
– Kaip galėčiau pamiršti tai, kas
nepamirštama? – Kristiano veide nušvinta plati
šypsena ir tą akimirką jis atrodo jaunas, ner-
ūpestingas ir laimingas. Jis delnais suima man
sėdmenis. – Jūsų užpakaliukas nuostabus, ponia
Grėj.
– Jūsų ne prastesnis, – pažvelgiu į Kristianą
ir kilsteliu antakį. – Bet jūsiškis vis dar
kelnėse…
 1050/1506

– Tai ką dabar darysite, ponia Grėj?

– Ką gi, teks jus išrengti, pone Grėjau.
Nuogai.
Jis nusišypso.
– Be to, manau, jūs daug kuo esate mielas, –
tyliai priduriu turėdama omenyje dainą, kuri te-
beskamba, nes nustatyta kartojimo funkcija.
Kristiano šypsena išblėsta.
Oi, ne…
– Tai tiesa, – sušnabždu.
Pasilenkusi pabučiuoju Kristianui į lūpų
kamputį. Jis užsimerkęs stipriau mane
apkabina.
– Kristianai, tu tikrai mielas. Pasistengei,
kad šis savaitgalis būtų ypatingas, nors Rėjui ir
nutiko nelaimė. Ačiū tau.
Kristianas atmerkia dideles, rimtas, pilkas
akis ir, pamačius jo išraišką, man suspaudžia
širdį.
– Tai todėl, kad tave myliu, – sumurma jis.
 1051/1506

– Žinau. Ir aš tave myliu, – švelniai pa-

glostau jam veidą. – Be to, tu man nepaprastai
brangus. Juk supranti tai, tiesa?
Kristianas sustingsta ir sutrikęs pažvelgia į
mane.
Ak, Kristianai… mano mielas
Penkiasdešimt.
– Patikėk manimi, – sušnabždu.
– Ne taip lengva… – vos girdimai ištaria jis.
– Pasistenk. Labai pasistenk patikėti, nes tai
tiesa.
Vėl paglostau jam veidą, pirštais brūkšteliu
per skruostus. Jo akys – pilki netekties,
skausmo ir kančios vandenynai. Noriu įsilipti į
jį kaip į medį, stipriai apsikabinti ir laikyti.
Galėčiau padaryti bet ką, kad tik jo žvilgsnis
nebūtų toks. Ir kada Kristianas supras, kad jis
man atstoja visą pasaulį? Kad jis neabejotinai
nusipelno ir mano, ir savo tėvų, ir brolio, ir ses-
ers meilės? Vis nesiliauju jam to kartojusi, bet
 1052/1506

šią akimirką Kristianas vis tiek žiūri į mane

sumišęs ir vienišas. Reikia laiko. Tiesiog reikia
laiko.
– Sušalsi. Eikš.
Kristianas grakščiai atsistoja ir trūktelėdam-
as už rankos padeda atsistoti man. Apglėbiu jį
per juosmenį ir mudu nueiname į miegamąjį.
Stengiuosi Kristianui neįkyrėti, bet po Rėjaus
avarijos man atrodo dar svarbiau parodyti jam,
kaip stipriai jį myliu.
Kai įžengiame į miegamąjį, neapsakomai
trokštu, kad grįžtų tas nuostabus lengv-
abūdiškumas, kuris mudu buvo apėmęs vos
prieš kelias minutes.
– Gal pažiūrėkime televizorių? – pasiūlau.
Kristianas prunkšteli.
– Tikėjausi antro kėlinio…
Mano nepastovusis Penkiasdešimt grįžo.
Kilsteliu antakį ir sustoju prie lovos.
– Jei jau taip, vadovavimą perimsiu aš.
 1053/1506

Kristianas įsistebeilija į mane, o aš stumteliu

jį, pargriaunu ant čiužinio, apžergiu ir abipus
galvos prispaudžiu rankas.
Jis plačiai nusišypso.
– Taigi, ponia Grėj, dabar, kai atsidūriau
jūsų valioje, ką ketinate su manimi daryti?
Pasilenkiu ir sušnabždu jam į ausį:
– Dulkinsiu jus. Burna.
Kristianas užsimerkia, garsiai įkvepia, o aš
dantimis švelniai brūkšteliu jam per žandikaulį.

Kristianas dirba prie kompiuterio. Dabar

giedras ankstyvas rytas ir jis tikriausiai rašo
elektroninį laišką.
– Labas rytas, – droviai sumurmu sustojusi
tarpduryje.
Jis atsisuka ir man nusišypso.
– Ponia Grėj, kokia jūs ankstyva, – ir ištiesia
rankas, norėdamas mane apkabinti.
 1054/1506

Tekina nuskuodžiu per kambarį ir patogiai

įsitaisau jam ant kelių.
– Kaip ir tu.
– Aš tik dirbau.
Krustelėjęs krėsle, jis pabučiuoja man į
plaukus.
– Kas yra? – klausiu nujausdama, kad at-
sitiko kažkas negero.
Kristianas atsidūsta.
– Gavau laišką nuo detektyvo Klarko. Jis
nori su tavimi pasikalbėti apie tą šunsnukį
Haidą.
– Šit kaip?
Truputį atšlijusi, įdėmiai pažvelgiu Kristi-
anui į akis.
– Taip. Pasakiau jam, kad šiuo metu esi
Portlande, tad turės palaukti. Bet jis pareiškė,
kad norėtų apklausti tave čia.
– Jis atvyks čia?
– Tikriausiai.
 1055/1506

Kristianas atrodo sutrikęs. Suraukiu kaktą.

– Kas gali būti taip svarbu, kad negalima
truputį palaukti?
– Taigi.
– Kada jis atvažiuos?
– Šiandien. Aš jam dar parašysiu.
– Neturiu ko slėpti. Įdomu, ką dar jis nori
sužinoti?
– Sužinosime, kai ateis. Man irgi smalsu, –
Kristianas vėl sujuda. – Tuoj mums atneš
pusryčius. Pavalgykime, o tada galėsime važi-
uoti aplankyti tavo tėčio.
Linkteliu.
– Jei nori, gali likti viešbutyje. Juk matau,
kad esi užsiėmęs.
Jis nužvelgia mane rūsčiu žvilgsniu.
– Ne, noriu važiuoti kartu.
– Gerai.
Nusišypsojusi rankomis apsiveju Kristianui
kaklą ir jį pabučiuoju.
 1056/1506

RĖJUS PRASTAI NUSITEIKĘS. Smagu jį tokį

matyti. Jis kandus, kibus, nekantrus ir
nerimstantis.
– Tėti, patekai į didelę avariją. Kad pas-
veiktum, reikia laiko. Mudu su Kristianu nor-
ime perkelti tave į Siatlą.
– Nesuprantu, kam su manimi vargstat. Aš ir
pats išsikapstysiu.
– Nekvailiok.
Švelniai spusteliu Rėjui ranką, o jis teikiasi
man šyptelėti.
– Gal ko nors nori?
– Mielai suleisčiau dantis į spurgą, Ane.
Atlaidžiai šypteliu.
– Atnešiu tau porą spurgų. Nueisiu į „Voo-
doo“ užkandinę.
– Puiku!
– Tikriausiai nori ir normalios kavos?
– Po šimts, aišku!
– Gerai, einu ir tuoj atnešiu.
 1057/1506

Kristianas vėl laukiamajame, vėl kalba tele-

fonu. Jam vertėtų perkelti į ligoninę savo kon-
torą. Keista, bet laukiamajame jis vienas, nors
visos kitos Intensyviosios terapijos skyriaus
palatos lovos taip pat užimtos. Trumpai pas-
varstau, gal kitus lankytojus Kristianas
išgąsdino ar išvijo. Jis baigia pokalbį.
– Klarkas atvažiuos į viešbutį ketvirtą
popiet.
Susiraukiu. Kas galėtų būti taip skubu?
– Gerai. Rėjus nori kavos ir spurgų.
Kristianas nusijuokia.
– Jei būčiau pakliuvęs į avariją, ir aš
norėčiau. Pasakyk Teilorui, tegul nuperka.
– Ne, pati nueisiu.
– Tegul Teiloras tave palydi, – griežtai sako
jis.
– Gerai.
 1058/1506

Užverčiu akis ir Kristianas piktai į mane

dėbteli. Paskui vypteli ir pakreipia galvą.
– Mudu čia vieni, – tyliai ir gundomai sako
Kristianas ir aš suprantu, kad taip grasina
užploti man per užpakalį.
Jau ketinu jį padrąsinti, bet į laukiamąjį
įžengia jauna pora. Moteris tyliai verkia.
Apgailestaudama gūžteliu ir Kristianas prit-
ariamai linkteli. Tada pasiima nešiojamąjį
kompiuterį, suspaudžia man ranką ir išveda iš
kambario.
– Vėliau pasismaginsime.
Koridoriuje mūsų kantriai laukia Teiloras.
– Visi eime pirkti kavos ir spurgų.

Lygiai ketvirtą pasigirsta beldimas į duris.

Teiloras įleidžia detektyvą Klarką, kuris atrodo
nusiteikęs dar prasčiau. Bet juk jis visada
 1059/1506

prastai nusiteikęs. O gal tokia veido išraiška

jam įgimta?
– Pone Grėjau, ponia Grėj, dėkoju, kad
sutikote mane priimti.
– Sveiki, detektyve Klarkai.
Kristianas paspaudžia jam ranką ir mostu
pakviečia sėstis. Aš įsitaisau ant tos pačios so-
fos, ant kurios vakar vakare patyriau didžiulį
malonumą. Pagalvojusi apie tai nuraustu.
– Norėčiau pasikalbėti su ponia Grėj, –
reikšmingai sako Klarkas Kristianui ir prie durų
stovinčiam Teilorui.
Kristianas žvilgteli į Teilorą, vos pastebimai
jam linkteli, šis apsisukęs išeina ir uždaro duris.
– Visa, ką norite pasakyti mano žmonai, gal-
ite kloti man girdint, – ramiai ir dalykiškai
pareiškia Kristianas.
Tada detektyvas Klarkas kreipiasi į mane:
– Ar tikrai norite, kad mūsų pokalbyje
dalyvautų jūsų vyras?
 1060/1506

Susiraukusi žvilgteliu į jį.

– Žinoma. Neturiu ko slėpti. Norite mane tik
apklausti?
– Taip, ponia.
– Norėčiau, kad mano vyras liktų čia.
Kristianas atsisėda šalia ir pajuntu nuo jo sk-
lindančią įtampą.
– Gerai, – nuolaidžiai sako Klarkas ir kren-
kšteli. – Ponia Grėj, ponas Haidas tvirtina, kad
seksualiai prie jo priekabiavote ir kelis kartus
mėginote nepadoriai suartėti.
Ak! Vos neprajunku, bet Kristianui
krustelėjus raminamai uždedu ranką jam ant
šlaunies.
– Tai absurdas, – susijaudinęs sako
Kristianas.
Spusteliu jam šlaunį, kad patylėtų.
– Netiesa, – ramiai ištariu. – Tiesą sakant,
buvo priešingai. Jis labai agresyviai siūlėsi
 1061/1506

užmegzti su manimi intymius santykius ir buvo

atleistas.
Detektyvas Klarkas trumpai sučiaupia lūpas,
paskui pratęsia apklausą:
– Haidas teigia, jog išgalvojote tą seksua-
linio priekabiavimo istoriją, kad galėtumėte juo
atsikratyti. Jis sako, jog taip padarėte todėl, kad
jums nepavyko jo suvilioti, ir todėl, kad
troškote leidykloje užimti jo vietą.
Susiraukiu. Po perkūnais. Džekas kuok-
telėjęs labiau, nei įsivaizdavau.
– Tai melas, – sakau purtydama galvą.
– Tik nesakykite, detektyve, jog sukorėte
tokį kelią vien tam, kad pasikabinėtumėte prie
mano žmonos ir pažertumėte jai šiuos juokin-
gus kaltinimus.
Detektyvas Klarkas perveria Kristianą sk-
varbiu žydrų akių žvilgsniu.
 1062/1506

– Man reikia, kad į klausimus atsakytų ponia

Grėj, sere, – supykęs, bet to nerodydamas tyliai
paaiškina jis.
Vėl spusteliu Kristianui šlaunį, nebyliai
maldaudama neprarasti savitvardos.
– Tau nereikia klausytis šitos bjaurasties,
Ana.
– Manau, turėčiau detektyvui Klarkui papa-
sakoti, kas iš tiesų įvyko.
Kristianas žvilgteli į mane, o tada tarsi susi-
taikęs su likimu numoja ranka.
– Tai, ką šneka Haidas, yra netiesa, – sakau
ramiai, nors rami anaiptol nesijaučiu. Tie
kaltinimai pribloškiantys ir man neramu, kad
Kristianas nepratrūktų. Kokį žaidimą Džekas
sugalvojo? – Vieną vakarą ponas Haidas ėmė
prie manęs priekabiauti leidyklos virtuvėlėje.
Paaiškino, girdi, į darbą buvau priimta tik jo
dėka ir dabar jis tikisi, kad atsilyginsiu jam
seksu. Mėgino mane šantažuoti naudodamasis
 1063/1506

mano elektroniniais laiškais, išsiųstais Kristi-

anui, kuris tuo metu dar nebuvo mano vyras.
Nežinojau, kad Haidas tikrina mano laiškus. Jis
visai kuoktelėjo – net apkaltino mane, kad esu
Kristiano siųsta šnipė, girdi, turinti padėti jam
perimti leidyklą. Haidas nežinojo, kad tuo metu
Kristianas jau buvo SIP leidyklą nusipirkęs, –
prisimindama baisų ir kupiną įtampos
susidūrimą su Haidu papurtau galvą. – Ir galų
gale aš jį… partrenkiau.
Klarkas nustebęs kilsteli antakius.
– Partrenkėte?
– Mano tėvas – buvęs kariškis. Haidas… na,
jis ėmė mane grabinėti, o apsiginti aš moku.
Kristianas žvilgteli į mane ir jo akyse tvyk-
steli pasididžiavimas.
– Šit kaip, – Klarkas atsiremia į sofos atlošą
ir sunkiai atsidūsta.
 1064/1506

– Ar kalbėjotės su kuria nors iš buvusių

Haido asistenčių? – beveik genialų klausimą
užduoda Kristianas.
– Taip, mėginome jas apklausti. Bet, tiesą
sakant, nė vienos nepavyko prakalbinti. Jos vi-
sos kaip viena kartoja, kad Haidas buvo
pavyzdingas viršininkas, nors nė viena iš tų
merginų neištvėrė darbe daugiau kaip tris
mėnesius.
– Ir mes susidūrėme su ta pačia problema, –
sumurma Kristianas.
Šit kaip?! Ir aš, ir detektyvas Klarkas įs-
istebeilijame į Kristianą.
– Na, mano apsaugos būrio viršininkas
susidūrė. Jis apklausė penkias buvusias asmen-
ines Haido asistentes.
– Kodėl?
Kristianas perveria detektyvą skvarbiu kaip
plieniniai peilio ašmenys žvilgsniu.
 1065/1506

– Nes mano žmona pas jį dirbo, o aš

saugumo sumetimais tikrinu visus, su kuriais ji
turi darbo reikalų.
Detektyvas Klarkas nurausta. Apgailes-
taudama gūžteliu, tarsi sakydama jam: „Sveikas
atvykęs į mano pasaulį.“
– Suprantu, – sumurma Klarkas. – Rodos, už
viso šito slypi kur kas daugiau, nei matyti plika
akimi, pone Grėjau. Rytoj dar kartą itin atidžiai
apieškosime Haido butą, gal tada kas nors
paaiškės. Bet, iš visko sprendžiant, tame bute
jis jau senokai negyveno.
– Jau apieškojote Haido butą?
– Taip. Bet kratą pakartosime. Šį kartą
ieškosime pirštų atspaudų.
– Jūs vis dar nepateikėte jam kaltinimų dėl
pasikėsinimo nužudyti Ros Beili ir mane, – tyli-
ai sako Kristianas.
Ką?
 1066/1506

– Pone Grėjau, vis dar tikimės rasti daugiau

įrodymų, kad jūsų sraigtasparnis buvo sugad-
intas tyčia. Mums reikia svaresnių įrodymų nei
dalinis piršto atspaudas, o kol Haidas su-
laikytas, galime rengti jam bylą.
– Ar jau sužinojote viską, dėl ko čia
atvažiavote?
Klarkas pykteli.
– Taip, pone Grėjau, viską, nebent jums kilo
minčių dėl to raštelio.
Raštelio? Kokio raštelio?
– Ne. Aš jums jau sakiau. Man jo turinys
nieko nereiškia, – Kristianui sunku nuslėpti
susierzinimą. – Be to, nesuprantu, kodėl negalė-
jome pasikalbėti telefonu.
– Rodos, sakiau jums, kad labiau mėgstu
susitikti su liudytojais akis į akį. Be to,
aplankiau Portlande gyvenančią savo senelės
seserį, taigi, kaip sakoma, vienu šūviu du
zuikiai…
 1067/1506

Klarko veidas taip ir lieka tarsi akmeninis, o

į subjurusią mano vyro nuotaiką jis visiškai
nekreipia dėmesio.
– Ką gi, jei apklausa baigta, man reikia
grįžti prie darbo.
Kristianas atsistoja, jo pavyzdžiu paseka ir
detektyvas Klarkas.
– Ačiū, kad skyrėte man laiko, ponia Grėj, –
mandagiai padėkoja jis.
Linkteliu.
– Sudie, pone Grėjau.
Kristianas atidaro duris ir Klarkas išeina.
Lengviau atsikvėpusi, sudrimbu ant sofos.
– Ar gali patikėti, ko pripasakojo tas šunsnu-
kis?! – pratrūksta Kristianas.
– Klarkas?
– Ne. Tas šūdausis Haidas.
– Ne, negaliu.
– Kokį prakeiktą žaidimą jis žaidžia? –
sukandęs dantis iškošia Kristianas.
 1068/1506

– Nežinau. Kaip manai, ar Klarkas manimi

patikėjo?
– Žinoma. Jis žino, kad Haidas – sumautas
šiknius.
– Bet tu ir keiksmakalbis…
– Keiksmakalbis? – pašaipiai vypteli Kristi-
anas. – Ar apskritai yra toks žodis?
– Dabar jau tikrai yra.
Staiga, visiškai netikėtai, jis nusišypso, at-
sisėda šalia ir prisitraukęs mane apkabina.
– Negalvok apie tą niekšelį. Važiuokime pas
tavo tėtį ir pamėginkime su juo pasikalbėti apie
rytoj numatytą perkėlimą.
– Jis buvo griežtai apsisprendęs likti
Portlande ir niekam nebūti našta.
– Aš su juo pasišnekėsiu.
– Norėčiau jį lydėti.
Kristianas įsistebeilija ir man dingteli, kad
jau ketina tai uždrausti.
 1069/1506

– Gerai. Ir aš prisidėsiu. Sojeris ir Teiloras

galės parvairuoti mašinas. Šiandien vakare leis-
iu Sojeriui pasivažinėti tavo „Audi R8“.

KITĄ DIENĄ RĖJUS JAU IMA apsiprasti nau-

joje aplinkoje – erdviame, šviesiame kambaryje
Siatlo Šiaurės Vakarų ligoninės reabilitacijos
centre. Jau vidurdienis, jis atrodo mieguistas.
Kelionė, nors ir sraigtasparniu, atėmė daug
jėgų.
– Perduok Kristianui, kad aš labai dėkingas,
– tyliai sako jis.
– Pats galėsi padėkoti. Šiandien vakare jis
ateis.
– Neketini važiuoti į darbą?
– Žinoma, važiuosiu. Bet pirma turėjau
patikrinti, ar gerai įsikūrei.
– Gyvenk kaip pratusi. Tau nereikia manimi
rūpintis.
– Man patinka tavimi rūpintis.
 1070/1506

Suzvimbia mano telefonas. Užmetu akį, kas

skambina – numeris nepažįstamas.
– Neatsiliepsi? – klausia Rėjus.
– Ne. Nežinau, kas skambina. Tegul palieka
balso pašto žinutę. Atnešiau tau kai ko
paskaityti, – sakau rodydama į stirtą sporto
žurnalų ant naktinės spintelės.
– Ačiū, Ane.
– Pavargai, tiesa?
Rėjus linkteli.
– Leisiu tau truputį pamiegoti, – sakau ir
pabučiuoju jam į kaktą. – Iki, tėti, – sumurmu.
– Iki pasimatymo, mieloji. Man patinka, kad
vadini mane tėčiu. Padeda prisiminti senus
laikus.
Ak, tėti…
Atsakydama į spustelėjimą, taip pat sus-
paudžiu jam ranką.
 1071/1506

IŠĖJUSI PRO PAGRINDINES LIGONINĖS

DURIS ir traukdama prie „Audi“ visureigio,
kuriame manęs laukia Sojeris, išgirstu kažką
šaukiant mane pavarde:
– Ponia Grėj! Ponia Grėj!
Atsisukusi pamatau artyn skubančią daktarę
Grin, kaip visada nepriekaištingai atrodančią,
nors ir truputį įraudusiais skruostais.
– Ponia Grėj, kaip laikotės? Ar gavote mano
žinutę? Neseniai jums skambinau.
– Ne, – sakau šiurpdama.
– Matote, svarsčiau, kodėl atšaukėte net
keturis planuotus vizitus.
Keturis vizitus? Įsispoksau į ją. Aš praleidau
keturis vizitus? Negali būti!
– Gal būtų geriausia, jei pasikalbėtume apie
tai mano kabinete. Kaip tik ėjau pietauti… Ar
dabar turite laiko?
Nuolankiai linkteliu.
– Žinoma. Aš…
 1072/1506

Man pritrūksta žodžių. Praleidau keturis viz-

itus? Aš vėluoju susileisti tuos vaistus. Mėšlas…
Svaigstančia galva nuseku paskui gydytoją į
ligoninę, o paskui ir į jos kabinetą. Kaip galėjau
praleisti keturis vizitus? Lyg per miglą prisi-
menu, kad perkėlėme vieną, – Hana kažką
minėjo, – bet keturis? Kaip galėjau praleisti
keturis?
Daktarės kabinetas erdvus, minimalistinio
stiliaus, bet su visa reikalinga įranga.
– Labai dėkoju, kad užkalbinote mane, dar
nespėjusią išvažiuoti, – sumurmu vis dar labai
sukrėsta. – Mano tėvas pateko į avariją ir ką tik
iš Portlando perkėlėme jį čia.
– Ak, kaip gaila. Kaip jis jaučiasi?
– Jam jau geriau, ačiū. Po truputį taisosi.
– Džiugu girdėti. Dabar suprantu, kodėl pen-
ktadienį atšaukėte vizitą.
Daktarė Grin pajudina pelę ir jos kompi-
uterio ekranas nušvinta.
 1073/1506

– Taip… praėjo jau daugiau kaip trylika

savaičių. Truputį per daug rizikuojate. Bus
geriau, jei prieš injekciją padarysime testą.
– Kokį testą? – sušnabždu baldama kaip
drobė.
– Nėštumo testą.
Oi, ne…
Daktarė atsidaro stalo stalčių ir kažką išima.
– Žinote, ką su juo daryti, tiesa? – ji
paduoda man nedidelį indelį. – Tualetas – prieš
mano kabinetą.
Atsistoju tarsi apimta transo, tarsi valdoma
savotiško autopiloto, ir klupinėdama einu į
tualetą.
Mėšlas, mėšlas, mėšlas, mėšlas, mėšlas. Ir
kaip galėjau taip neapsižiūrėti… vėl? Staiga
man pasidaro bloga ir tyliai sukalbu maldą.
Prašau, ne. Prašau, ne. Dar per anksti. Per
anksti. Per anksti.
 1074/1506

Kai vėl įžengiu į daktarės Grin kabinetą, ji

man santūriai šypteli ir mostu pakviečia sėstis
ant kėdės prieš jos stalą. Atsisėdu ir, netardama
nė žodžio, paduodu mėginį. Ji įmerkia į šlapimą
siaurą baltą juostelę ir stebi ją. Kai ši nusidažo
šviesiai mėlynai, daktarė kilsteli antakius.
– Ką reiškia mėlyna? – nuo įtampos man
gniaužia gerklę.
Ji pakelia į mane akis ir pažvelgia labai
rimtu žvilgsniu.
– Ką gi, ponia Grėj, tai reiškia, kad
laukiatės.
Ką? Ne. Ne. Ne. Po perkūnais…
DVIDEŠIMTAS SKYRIUS

Spoksodama į daktarę Grin jaučiu, kaip griūva

visas mano pasaulis. Kūdikis. Kūdikis. Nenoriu
kūdikio… kol kas dar ne. Prakeikimas! Be to,
giliai širdyje žinau, kad Kristianas pasius.
– Ponia Grėj, jūs labai išblyškote. Gal at-
nešti stiklinę vandens?
– Prašyčiau, – vos girdimai sušnabždu.
Mano mintys veja viena kitą. Aš laukiuosi?
Ar seniai?
– Kaip suprantu, jums tai netikėta.
Tylomis linkteliu gerajai daktarei, o ji
paduoda man stiklinę vandens iš po ranka
 1076/1506

pastatyto vandens vėsintuvo. Gurkšnelį godžiai

išgeriu.
– Aš priblokšta, – sušnabždu.
– Galėtume padaryti ultragarso tyrimą ir
nustatyti, kiek savaičių esate nėščia. Sprendži-
ant iš jūsų reakcijos, pastojote prieš porą
savaičių – daugiausiai prieš keturias ar penkias.
Kaip suprantu, ankstyvojo nėštumo simptomų
kol kas nejaučiate?
Netardama nė žodžio papurtau galvą. Simp-
tomų? Atrodo, nejaučiu jokių simptomų.
– Maniau… Tikėjausi, kad tai patikima kon-
tracepcijos priemonė.
Daktarė Grin kilsteli antakį.
– Paprastai – taip, jei tik nepamirštate pakar-
toti injekcijos, – šaltakraujiškai paaiškina ji.
– Matyt, praradau laiko nuovoką…
Kristianas pasius. Žinau, kad pasius.
– Ar jums buvo menstruacijos?
Susiraukiu.
 1077/1506

– Ne.
– Nėštumo laikotarpiu tai normalu. Gal vis
dėlto padarykime ultragarso tyrimą? Kaip tik
turiu laiko…
Suglumusi linkteliu ir daktarė Grin nusiveda
mane prie juodo odinio gulto, atskirto širma.
– Nusimaukite sijoną ir kelnaites, prisiden-
kite štai šiuo baltu apklotu ir galėsime pradėti, –
greitai paaiškina ji.
Kelnaites? Tikėjausi, kad ultragarso tyrimas
bus daromas per pilvą… Kam reikia nusimauti
kelnaites? Nustebusi gūžteliu, o tada vikriai
padarau, kaip liepė gydytoja, ir atsigulu po
minkštu baltu apklotu.
– Gerai.
Daktarė Grin prieina prie gulto kojūgalio,
prisitraukdama ultragarso aparatą. Jį sudaro keli
moderniausi kompiuteriai. Atsisėdusi ji
pakreipia monitorių taip, kad abi matytume, ir
 1078/1506

pajudina rutuliuką klaviatūroje. Ekranas

nušvinta.
– Prašyčiau sulenkti kojas per kelius ir
plačiai prasižergti, – dalykiškai liepia ji.
Įsitempusi linkteliu.
– Tai vaginalinis ultragarso tyrimas. Jei pas-
tojote visai neseniai, naudodamosi šiuo metodu
vis tiek turėtume rasti vaisių, – ji kilsteli ilgą
baltą zondą.
Ak, tikriausiai juokaujate?!
– Gerai, – drovėdamasi sumurmu ir padarau,
ką ji liepė.
Ant zondo galo Grin užmauna prezervatyvą
ir patepa jį skaidriu geliu.
– Ponia Grėj, pamėginkite atsipalaiduoti.
Atsipalaiduoti? Po perkūnais, aš laukiuosi!
Kaip ji gali tikėtis, kad atsipalaiduosiu?
Nuraudusi pamėginu rasti patogesnę pozą… bet
jos, matyt, reikėtų ieškoti kažkur netoli
nuskendusios Atlantidos.
 1079/1506

Gydytoja palengva, švelniai įkiša zondą.

Po galais!
Kompiuterio ekrane nematau nieko kito, tik
grafinę eterio trukdžių išraišką, nors tas sniegas
– rusvesnis. Daktarė Grin lėtai judina zondą ir
mane labai trikdo.
– Štai, – sumurma.
Spustelėdama mygtuką ji sustabdo vaizdą
ekrane ir parodo dribsniuką, supamą rusvos
pūgos.
Tai tik mažytis dribsniukas. Mano pilve –
mažytis dribsniukas. Vos matomas. Nieko
sau… Pamiršusi nejaukumą, priblokšta
stebeiliju į tą dribsniuką.
– Pamatyti širdies plakimą dar per anksti,
bet taip, jūs neabejotinai laukiatės. Sakyčiau,
nėštumas keturių arba penkių savaičių, – dak-
tarė suraukia kaktą. – Rodos, injekcijos povei-
kis baigėsi anksčiau, nei turėtų. Ką gi, kartais
taip jau nutinka.
 1080/1506

Aš taip apstulbusi, kad nesumoju, ką pa-

sakyti. Tas dribsniukas – kūdikis. Tikrų tikri-
ausias į pasaulį ateisiantis kūdikis. Kristiano
kūdikis. Mano kūdikis. Po galais… Kūdikis!
– Gal norėtumėte, kad atspausdinčiau jums
nuotrauką?
Vis dar neatgavusi žado linkteliu ir daktarė
Grin paspaudžia mygtuką. Paskui ji atsargiai
ištraukia zondą ir paduoda popierinį rankšluostį
nusišluostyti.
– Sveikinu, ponia Grėj, – man atsisėdus
sako ji. – Turime susitarti dėl kito vizito laiko.
Siūlyčiau atvykti po keturių savaičių. Tada
galėsime nustatyti tikslų jūsų kūdikio amžių ir
apytikriai numatyti gimdymo laiką. Jau galite
apsirengti.
– Gerai.
Svaigstančia galva paskubomis apsirengiu.
Turiu dribsniuką, mažą dribsniuką. Išėjusi iš už
 1081/1506

širmos, daktarę Grin vėl randu sėdinčią prie

stalo.
– Kol kas siūlau pradėti gerti folio rūgštį ir
nėščiosioms skirtus vitaminus. Ir paimkite in-
formacinį lapelį, ką galite daryti, o ko ne.
Duodama man pakelį vitaminų ir atmintinę,
daktarė dar kažką kalba, bet aš nesiklausau. Aš
priblokšta. Sukrėsta. Žinoma, reikėtų džiaugtis.
Žinoma, turėčiau būti mažiausiai… tris-
dešimties. O dabar per anksti, švelniai tariant,
per anksti. Mėginu numalšinti kylančią paniką.
Mandagiai atsisveikinusi su daktare Grin,
vėl nueinu prie ligoninės durų ir žengiu į vėsų
rudens popietės orą. Staiga pajuntu į kaulus
besismelkiantį šaltį ir giliai širdyje besitvenki-
ančią blogą nuojautą. Žinau, kad Kristianas
supyks, bet ar labai ir kaip elgsis, nenumanau.
Prisimenu jo žodžius: „Aš dar nepasiruošęs
tavimi su kuo nors dalytis.“ Mėgindama nuginti
šaltį, stipriau susisiaučiu švarkelį.
 1082/1506

Sojeris iššoka iš visureigio ir atidaro

dureles. Pamatęs mano veidą suraukia kaktą,
bet aš į jį nekreipiu dėmesio.
– Kur važiuosime, ponia Grėj? – švelniai
klausia jis.
– Į SIP leidyklą.
Jaukiai įsitaisau ant užpakalinės automobilio
sėdynės, užsimerkiu ir atremiu pakaušį į sėdyn-
ės atlošą. Turėčiau būti laiminga. Suprantu, kad
turėčiau būti laiminga. Bet nesu. Per anksti.
Gerokai per anksti. O kaipgi mano darbas? Ir
SIP leidykla? Kas bus su manimi ir Kristianu?
Ne. Ne. Ne. Mudviem viskas bus gerai. Kristi-
anas mylėjo mažytę Miją, – pamenu, Karikas
pasakojo, – ir dabar beprotiškai ją myli. Gal
reikėtų įspėti Fliną?.. Gal Kristianui nieko ne-
sakyti? Gal man… Gal man viską baigti? Su-
nerimusi dėl to, kur krypsta mintys, sudraudžiu
save ir liaujuosi kūrusi tokius šiurpius scen-
arijus. Nevalingai nuleidžiu ranką ir priglaudžiu
 1083/1506

prie pilvo, norėdama jį apginti. Ne. Mano

mažytis dribsniukas. Akys paplūsta ašaromis.
Ką man daryti?
Staiga sąmonėje iškyla vaizdas: berniukas
rudais plaukais ir šviesiai pilkomis akimis bėga
per veją, besidriekiančią prie naujojo mūsų
namo, – ir mintis, kad tai gali virsti tikrove,
sukelia man ir susierzinimą, ir sielvartą. Berni-
ukas krizena ir patenkintas spygauja, nes Kristi-
anas jį vejasi. Kristianas sučiumpa jį, aukštai
iškelia, paskui pasisodina ant klubo, ir mudu,
susikibę rankomis, grįžtame į namą.
Paskui ši vizija transformuojasi ir man prieš
akis iškyla Kristianas, kuris pasibjaurėjęs nuo
manęs nusigręžia. Aš nutukusi ir nerangi,
apsunkusi ir netrukus gimdysianti. Jis žingsni-
uoja per ilgą veidrodžių salę, tolsta nuo manęs,
o jo žingsnių aidas atsimuša nuo sidabruotų
veidrodžių, sienų ir grindų. Kristianai…
Staiga atitokstu. Ne. Jis baisiai supyks.
 1084/1506

Kai tik Sojeris sustoja prie leidyklos, išlipu

iš mašinos ir nuskubu vidun.
– Ana, malonu tave matyti. Kaip laikosi
tėvas? – vos man įžengus klausia Hana.
Perveriu ją šaltu žvilgsniu.
– Ačiū, jis jau sveiksta. Ar galėtum užeiti į
mano kabinetą?
– Žinoma, – ji nustebusi atseka man iš
paskos. – Ar viskas gerai?
– Noriu žinoti, ar perkėlei arba atšaukei
mano planuotus vizitus pas daktarę Grin?
– Daktarę Grin? Taip. Gal du ar tris kartus.
Daugiausia dėl to, kad numatei kitus sus-
itikimus arba kur nors vėlavai. O kodėl klausi?
„Todėl, po galais, kad pastojau!“ – mintyse
išlieju ant jos pyktį.
Tada giliai atsidūstu ir pamėginu
nusiraminti.
 1085/1506

– Jei perkeli susitikimus, prašau man apie tai

pranešti. Ne visada žiūriu į savo darbo
kalendorių.
– Gerai, – tyliai sako Hana. – Atsiprašau. Ar
padariau ką nors ne taip?
Papurtau galvą ir garsiai atsidūstu.
– Gal galėtum išvirti man arbatos? O tada
aptarsime, kas atsitiko leidykloje, kol manęs
nebuvo.
– Žinoma. Tuoj atnešiu.
Šiek tiek geriau nusiteikusi Hana išeina iš
kabineto.
Nulydžiu ją žvilgsniu. „Matai tą moterį? –
tyliai klausiu dribsniuko. – Gali būti, kad tik jos
dėka tu čia.“ Patapšnoju sau per pilvą ir staiga
pasijuntu kaip visiška kvaiša, nes šnekuosi su
dribsniuku. Su savo mažyčiu Dribsniuku. Pyk-
telėjusi ant savęs ir ant Hanos, papurtau galvą,
nors… giliai širdyje žinau, kad iš tiesų negaliu
 1086/1506

jos kaltinti. Prislėgta įsijungiu kompiuterį.

Gavau laišką nuo Kristiano.

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: Pasiilgau tavęs
Data: 2011 m. rugsėjo 13 d. 13:58
Gavėjas: Anastazija Grėj

Ponia Grėj,
praleidau biure vos tris valandas ir jau
pasiilgau jūsų.
Tikiuosi, Rėjus naujoje vietoje įsikūrė pato-
giai. Šiandien po pietų mama nuvažiuos ir jį
apžiūrės.
Vakare, apie šeštą valandą, atvažiuosiu
tavęs pasiimti, tad prieš grįždami namo dar
galėsime pas jį užsukti.
Ar planas geras?

Tavo mylintis vyras

Kristianas Grėjus
 1087/1506

Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Paskubomis parašau atsakymą.

Siuntėjas: Anastazija Grėj

Tema: Pasiilgau tavęs
Data: 2011 m. rugsėjo 13 d. 14:10
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Žinoma.

Anastazija Grėj
SIP leidyklos redaktorė

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: Pasiilgau tavęs
Data: 2011 m. rugsėjo 13 d. 14:14
Gavėjas: Anastazija Grėj
 1088/1506

Ar tau viskas gerai?

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Ne, Kristianai, negerai. Labai bijau, kad

siuste pasiusi. Nežinau, ką daryti. Bet pranešti
šios naujienos elektroniniu laišku negaliu.

Siuntėjas: Anastazija Grėj

Tema: Pasiilgau tavęs
Data: 2011 m. rugsėjo 13 d. 14:17
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Taip. Tik labai daug darbo.

Pasimatysime šeštą.

Anastazija Grėj
SIP leidyklos redaktorė
 1089/1506

Kada jam pasakysiu? Šiandien vakare? Gal

kai pasimylėsime? O gal besimylint? Ne, tai
galėtų būti pavojinga mums abiem. Tai gal kai
jis miegos? Susiimu galvą rankomis. Po galais,
ką daryti?

– Sveika, – man įlipus į visureigį nedrąsiai

pasisveikina Kristianas.
– Labas, – burbteliu.
– Kas yra?
Jis susiraukia. Aš papurtau galvą, o Teiloro
vairuojama mašina pajuda ligoninės link.
– Nieko.
Gal dabar? Galėčiau pasakyti jam dabar, kol
esame ribotoje erdvėje ir su mumis Teiloras.
– Ar darbe viskas gerai? – nesiliauja
kamantinėjęs Kristianas.
– Taip. Viskas gerai. Ačiū.
 1090/1506

– Ana, kas atsitiko? – jau valdingiau klausia

jis ir mane apima baimė.
– Tiesiog pasiilgau tavęs. Ir nerimavau dėl
Rėjaus.
Kristianas iš karto lengviau atsikvepia.
– Rėjui viskas gerai. Šiandien popiet šnekė-
jau su mama: ji nustebo, kad Rėjus taip greitai
sveiksta, – Kristianas suspaudžia man ranką. –
Dieve, kokia šalta tavo ranka. Ar šiandien ko
nors valgei?
Nuraustu.
– Ana, – suirzęs priekaištingai tarsteli
Kristianas.
Nevalgiau, nes žinau, kad baisiai supyksi,
kai tau pasakysiu, jog laukiuosi.
– Pavalgysiu vakare. Tiesą sakant, neturėjau
laiko.
Jis piktai papurto galvą.
 1091/1506

– Gal nori, kad į apsaugos darbuotojams

skirtų darbų sąrašą įtraukčiau ir punktą „pa-
maitinti mano žmoną“?
– Atsiprašau. Pavalgysiu. Tiesiog diena
buvo keista… Supranti, tas tėčio perkėlimas ir
visa kita…
Kristianas stipriai sučiaupia lūpas, bet
neprataria nė žodžio. Imu spoksoti pro langą.
„Pasakyk jam!“ – piktai sušnypščia pasąmonė.
Ne. Aš bailė.
Kristianas nutraukia mano apmąstymus
sakydamas:
– Gali būti, kad man teks skristi į Taivaną.
– Šit kaip? Kada?
– Šios savaitės pabaigoje. Arba ateinančią
savaitę.
– Gerai.
– Noriu, kad vyktum kartu.
Nuryju seilę.
 1092/1506

– Kristianai, prašau… Aš turiu darbą. Ne-

pradėkime vėl ginčytis.
Jis atsidūsta ir papučia lūpas kaip nepatenk-
intas paauglys.
– Pamaniau, paklausiu, – įsižeidęs sumurma.
– Ar ilgam išvažiuosi?
– Ne daugiau kaip porai dienų. Gaila, kad
nepasakai, kas tau neduoda ramybės.
Ir iš kur jis žino?
– Na, dabar, kai mano mylimas vyras ketina
išvažiuoti…
Kristianas pabučiuoja man krumplius.
– Neilgam.
– Gerai.
Ir aš santūriai jam šypteliu.

RĖJŲ RANDAME DAUG GERIAU

NUSITEIKUSĮ ir ne tokį aikštingą. Mane su-
jaudina nebylus jo dėkingumas Kristianui ir
kelias akimirkas pamirštu žinią, kurią netrukus
 1093/1506

neišvengiamai turėsiu pranešti savo vyrui,

tiesiog sėdžiu ir klausausi, kaip juodu šnekasi
apie žvejybą ir „Mariners“ futbolo komandą.
Bet Rėjus greitai nuvargsta.
– Tėti, mes jau eisime ir leisime tau
pamiegoti.
– Ačiū, Ane, mieloji. Džiaugiuosi, kad
užsukote. Šiandien buvo užėjusi ir tavo mama,
Kristianai. Ji mane labai padrąsino. Be to, ji ais-
tringa „Mariners“ sirgalė.
– Bet dėl žvejybos iš proto neina, – kreivai
šyptelėjęs ir stodamasis priduria Kristianas.
– Daug moterų, pametusių galvą dėl žūklės,
nepažįstam, tiesa? – plačiai šypsodamasis sako
Rėjus.
– Rytoj vėl tave aplankysiu, gerai?
Atsisveikindama pabučiuoju Rėjų. Mano
pasąmonė papučia lūpas. „Jei tik Kristianas
neįkalins tavęs namie arba nepadarys ką nors
dar blogesnio.“ Nuotaika staiga subjūra.
 1094/1506

– Eikš, – suraukęs kaktą, Kristianas ištiesia

man ranką.
Paimu ją ir mudu išeiname iš ligoninės.

ŠAKUTE BAKSNOJU IR STUMDAU maistą

lėkštėje. Ponia Džouns paruošė vištienos ir
daržovių troškinį, bet aš tiesiog neturiu apetito.
Skrandį tarsi stipriai suveržtas virvės mazgas
spaudžia nerimas.
– Prakeikimas! Ana, gal pagaliau pasakysi,
kas yra? – stumtelėdamas savo tuščią lėkštę
piktai klausia Kristianas. Įsistebeiliju į jį. –
Prašau… Tu mane iš proto varai.
Nuryju seilę, kaip įmanydama stengiuosi nu-
malšinti vis labiau gerklę gniaužiančią paniką.
Giliai atsidūstu, kad nusiraminčiau. Ką gi,
dabar arba niekados.
– Aš laukiuosi.
Kristianas sustingsta, o jo veidas labai
pamažu bąla.
 1095/1506

– Ką?.. – sušnabžda jis.

– Aš laukiuosi.
Sutrikęs jis suraukia kaktą.
– Kaip tai galėjo atsitikti?
Kaip… Kaip? Koks kvailas klausimas!
Nuraustu ir pažvelgiu į Kristianą tarsi klaus-
dama: „O kaip tu manai?“
Jo elgesys akimirksniu pasikeičia, žvilgsnis
tampa griežtas, kietas kaip titnagas.
– O kaip injekcija? – piktai klausia.
Ak, koks mėšlas…
– Pamiršai pakartoti injekciją?
Praradusi žadą tiesiog spoksau į jį. Mėšlas.
Jis įsiutęs – tiesiog pašėlęs.
– Viešpatie, Ana! – jis trenkia kumščiu į
stalą, kad net krūpteliu, ir atsistoja taip staiga,
kad vos nenuverčia kėdės. – Turėjai prisiminti
vieną vienintelį dalyką. Velnias! Po perkūnais,
negaliu patikėti. Kaip galėjai būti tokia kvaiša?
 1096/1506

Kvaiša! Išgirdusi šį žodį aikteliu. Po gal-

ais… Noriu jam paaiškinti, kad injekcija neb-
uvo veiksminga, bet nerandu žodžių. Nudelbiu
akis.
– Atsiprašau, – sušnabždu.
– Atsiprašai? Po velnių! – vėl nusikeikia jis.
– Suprantu, kad laikas nelabai tinkamas.
– Nelabai tinkamas?! – piktai rikteli Kristi-
anas. – Mudu pažįstami vos penkias prakeiktas
minutes. Norėjau parodyti tau visą sumautą pa-
saulį, o dabar… Po velnių… Vystyklai, vėmalai
ir visas tas mėšlas!
Kristianas užsimerkia. Regis, jis mėgina
susitvardyti ir susitaikyti su pralaimėjimu.
– Pamiršai? Pasakyk man. O gal tyčia taip
padarei? – Kristiano žvilgsnis deginantis, be to,
nuo jo sklinda neapsakomai stiprus pyktis.
– Ne, – sušnabždu.
Negaliu įduoti Hanos – jis ją atleistų.
 1097/1506

– Maniau, dėl to buvome sutarę! – užrinka

jis.
– Žinau. Buvome sutarę. Man labai gaila.
Bet jis mano žodžių negirdi.
– Štai kodėl. Štai kodėl man patinka kon-
trolė. Kad nenutiktų toks mėšlas ir neapverstų
visko aukštyn kojomis.
Ne… Dribsniukas.
– Kristianai, prašau, nerėk ant manęs.
Man skruostais ima ristis ašaros.
– Tik nepradėk dar ir žliumbti, – piktai sako
Kristianas. – Prakeikimas… – Jis ranka pers-
ibraukia per plaukus, pešteli juos. – Manai, aš
pasiruošęs tapti tėvu? – nuo įsiūčio ir panikos
jam užlūžta balsas.
Staiga man viskas paaiškėja: jo akyse
šmėsteli didžiulė baimė ir pyktis – bejėgio
paauglio įsiūtis. Ak, Penkiasdešimt, kaip gaila.
Man tai taip pat didžiulis sukrėtimas.
 1098/1506

– Suprantu, kad mes abu tam nepasiruošę,

bet manau, kad būsi nuostabus tėvas, – ištariu
gaudydama kvapą. – Mums pavyks.
– Iš kur, po velnių, žinai?! – vėl šūkteli jis,
tik šį kartą garsiau. – Sakyk, kaip mums
pavyks?!
Jo akys degte dega, o veide atsispindi
daugybė jausmų. Iš jų labiausiai matomas –
baimė.
– Ak, velniop viską! – staiga nusivylęs
surinka Kristianas ir kilsteli rankas tarsi
pasiduodamas.
Tada apsisuka ir nužingsniuoja per didžiąją
svetainę, pasigriebęs švarką, patraukia į vestibi-
ulį. Mano ausis pasiekia aidas nuo Kristiano
žingsnių per medines grindis, paskui jis pro
dvivėres duris išeina į vestibiulį ir taip stipriai
jas užtrenkia, kad net pašoku.
Lieku viena, gaubiama tylos ir sustingusios,
bežadės didžiosios svetainės tuštumos.
 1099/1506

Virpėdama įbedu buką žvilgsnį į ką tik užtrenk-

tas duris. Jis mane paliko. Mėšlas! Kristianas
reagavo daug baisiau, nei įstengiau įsivaizduoti.
Pastumiu lėkštę, atsiremiu į stalą, rankomis
susiimu galvą ir pravirkstu.

– ANA, MIELOJI…
Prie manęs stoviniuoja ponia Džouns.
Paskubomis atsitiesiu ir nusibraukiu ašaras.
– Viską girdėjau. Užjaučiu, – švelniai sako
ji. – Gal norėtumėt žolelių arbatos ar dar ko
nors?
– Mielai išgerčiau taurę baltojo vyno.
Ponia Džouns sekundės dalį sustingsta ir aš
atitokstu. Dribsniukas. Dabar man negalima
gerti alkoholio. Juk negalima? Reikėtų per-
skaityti atmintinę, įduotą daktarės Grin.
– Tuoj atnešiu taurę.
– Tiesą sakant, mieliau išgerčiau puodelį
arbatos.
 1100/1506

Nusišluostau nosį. Ponia Džouns maloniai

nusišypso.
– Puodelis arbatos. Tuoj bus.
Paėmusi nuo stalo lėkštes, ji nueina į vir-
tuvės zoną. Nuseku paskui ją, įsitaisau ant
aukštos baro kėdės ir žiūriu, kaip ji verda
arbatą.
Netrukus ponia Džouns pastato prieš mane
puodelį garuojančios arbatos.
– Gal galėčiau pasiūlyti dar ko nors?
– Ne, pakaks ir arbatos, ačiū.
– Tikrai? Beveik nieko nevalgėte.
Pakeliu į ją akis.
– Aš nealkana.
– Ana, jums reikia valgyti. Dabar jau turite
galvoti ne vien apie save. Prašau, leiskite jums
ko nors paruošti. Ko norėtumėte?
Ji žvelgia į mane vilties kupinomis akimis.
Bet į maistą negaliu nė pažiūrėti.
 1101/1506

Ką tik mane paliko vyras, nes laukiuosi,

mano tėvas neseniai pateko į rimtą avariją, o
kur dar pakvaišėlis Džekas Haidas, mėginantis
įrodyti, kad prie jo priekabiavau… Staiga mane
suima toks juokas, kad negaliu susilaikyti.
Matai, ką man padarei, Dribsniuk?! Paglostau
sau pilvą.
Ponia Džouns atlaidžiai man nusišypso.
– Ar seniai laukiatės? – švelniai klausia ji.
– Visai neseniai. Gal keturias ar penkias
savaites – gydytoja tiksliai dar nenustatė.
– Jei nevalgote, turėtumėte bent jau pailsėti.
Linkteliu ir, nešina arbata, nužingsniuoju į
biblioteką. Tai mano priebėga. Išsitraukiu iš
rankinės telefoną ir pasvarstau, gal paskambinti
Kristianui. Suprantu, kad jis sukrėstas, bet jo
reakcija vis tiek perdėta. „O kada gi jis reagavo
neperdėtai?“ – klausia pasąmonė, kilstelėdama
gražiai išpešiotą antakį. Atsidūstu. Penkias-
dešimt pagedėlio atspalvių…
 1102/1506

– Taip, tai tavo tėtis, Dribsniuk. Tikiuosi,

netrukus aprimęs jis… grįš.
Pasiimu nėščiosios atmintinę, atsisėdu ir
imu skaityti.
Bet negaliu susikaupti. Kristianas dar
niekada nebuvo manęs palikęs. Pastarosiomis
dienomis buvo toks malonus ir dėmesingas,
toks mylintis, o dabar… O jei jis išvis negrįš?
Mėšlas! Gal paskambinti Flinui? Neišmanau,
ką daryti. Aš visiškai sutrikusi. Daugeliu
požiūrių Kristianas itin pažeidžiamas, tad žino-
jau, kad išgirdęs šią naujieną reaguos audringai.
O praėjusį savaitgalį buvo toks mielas.
Aplinkybės susiklostė taip, kad jis nieko neg-
alėjo kontroliuoti, ir vis dėlto laikėsi puikiai.
Bet ši žinia jį tiesiog palaužė.
Nuo tos dienos, kai su juo susipažinau,
mano gyvenimas pasidarė sudėtingas. Ar dėl
jo? O gal dėl mudviejų santykių? O jei Kristi-
anas su šia naujiena neapsipras? Jei pareikalaus
 1103/1506

skyrybų? Pajuntu kylant šleikštulį. Ne.

Neturėčiau taip galvoti. Jis grįš. Tikrai grįš.
Žinau, kad grįš. Giliai širdyje jaučiu, kad,
nepaisant riksmų ir šiurkščių žodžių, Kristianas
mane myli. Taip, myli… Jis ir tave mylės,
Dribsniuk.
Atsirėmusi į krėslo atlošą, imu snausti.

NUBUNDU SUSTIRUSI IŠ ŠALČIO ir ne iš

karto susigaudau, kur esu. Drebėdama žvil-
gteliu į rankinį laikrodį: vienuolikta valanda
vakaro. O taip… tu. Patapšnoju sau per pilvą.
Kur Kristianas? Gal jau grįžo? Nerangiai at-
sikeliu iš krėslo ir einu ieškoti savo vyro.
Po penkių minučių suprantu, kad namie jo
nėra. Viliuosi, kad jam nieko blogo nenutiko.
Tada prisimenu ilgas nerimastingo laukimo
valandas, kai sugedo ir nukrito „Čarlis Tango“.
Ne, ne, ne. Vyk tokias mintis šalin. Jis tikri-
ausiai nuėjo… kur? Kur Kristianas galėtų eiti,
 1104/1506

su kuo norėtų pasikalbėti? Su Eliotu? O gal jis

pas Fliną? Tikiuosi. Grįžusi į biblioteką susir-
andu telefoną ir išsiunčiu jam žinutę.

Kur tu?

Tada nueinu į vonios kambarį ir prisileidžiu

vandens. Man taip šalta…

KAI IŠSIMAUDŽIUSI IŠLIPU IŠ VONIOS,

Kristiano vis dar nėra. Apsivelku praeito
amžiaus ketvirtojo dešimtmečio stiliaus atlasin-
ius naktinius marškinius ir nueinu į didžiąją
svetainę. Pakeliui kyšteliu galvą į atsarginį mie-
gamąjį. Gal čia galėtų būti Dribsniuko kam-
barys? Priblokšta šios minties, sustoju tarp-
duryje ir apsvarstau šią realią galimybę. Kaip
dažytume sienas: melsva ar rožine spalva? Bet
šią malonią mintį apkartina prisiminimas, kad
mano paklydėlis vyras pasiuto vos išgirdęs apie
 1105/1506

kūdikį. Nutraukiu nuo laisvos lovos pūkinę an-

tklodę ir, nešina ja, einu į didžiąją svetainę
budėti.

KAŽKAS MANE PAŽADINA. Kažkoks garsas.

– Mėšlas!
Vestibiulyje – Kristianas. Vėl išgirstu per
grindis traukiamo stalo girgžtelėjimą.
– Mėšlas! – pakartoja jis, tik šį kartą gerokai
tyliau.
Suskubusi keltis pamatau Kristianą įsvir-
duliuojant pro dvivėres duris. Jis girtas. Man
pašiurpsta oda. Po galais, Kristianas girtas?
Žinau, kad girtų jis negali pakęsti. Pašoku ir
tekina nulekiu prie jo.
– Kristianai, kas tau?
Jis atsiremia į vestibiulio durų staktą.
– Ponia Grėj… – neaiškiai, tęsdamas garsus,
ištaria jis.
 1106/1506

Po perkūnais. Jis labai girtas. Nežinau, ką

daryti.
– Ak… visai neblogai atrodai, Anastazija.
– Kur buvai?
Priglaudęs ištiestą pirštą prie lūpų, jis man
kreivai šypteli.
– Ššš…
– Matyt, bus geriausia, jei eisi gulti.
– Su tavim, – tyliai prunkšteli jis.
Ko čia prunkščioti?! Suraukusi kaktą, ranka
atsargiai apsiveju Kristianui liemenį, mat jis
sunkiai besilaiko ant kojų, ką jau kalbėti apie
ėjimą… Kur jis buvo? Kaip grįžo namo?
– Leisk, nuvesiu tave į lovą. Remkis į mane.
– Tu labai graži, Ana.
Kristianas pasilenkia prie manęs ir pauosto
plaukus, abiejų vos neišversdamas iš kojų.
– Kristianai, judinkis. Noriu tave paguldyti.
– Gerai, – sako jis, lyg ir mėgindamas
susikaupti.
 1107/1506

Klupinėdami pereiname per koridorių ir

pagaliau įžengiame į miegamąjį.
– Lova, – paikai išsišiepęs tarsteli jis.
– Taip, lova.
Privedu Kristianą prie lovos krašto, bet jis
įsikimba į mane.
– Gulkis kartu, – liepia.
– Kristianai, man rodos, tau reikia
išsimiegoti.
– Prasideda… Esu apie tai girdėjęs.
Susiraukiu.
– Apie ką?
– Kad jei yra kūdikis, tai nėra sekso.
– Esu tikra, kad tai netiesa. Kitaip visi
būtume iš šeimų, turinčių tik vieną vaiką.
Kristianas dėbso į mane.
– Kokia tu šmaikšti.
– O tu girtas.
– Taip.
 1108/1506

Jis nusišypso, bet kai geriau apie tai pagal-

voja, šypsena išblėsta ir veide šmėsteli
susirūpinimas – išvydus tokią jo išraišką, mane
iki kaulo geluonies nukrečia šaltis.
– Eikš, Kristianai, – švelniai sakau. Negaliu
pakęsti tos veido išraiškos. Ji liudija baisius ir
šlykščius prisiminimus, kurių nederėtų turėti
jokiam vaikui. – Paguldykime tave į lovą.
Atsargiai stumteliu Kristianą ir jis žnekteli
ant čiužinio išskėtęs rankas ir kojas, paikai
šypsodamasis, akimirksniu atsikratęs rūpesčio
veide.
– Gulkis ir tu, – neaiškiai burbteli.
– Pirmiausia nurenkime tave.
Jis nusišypso – plačiai ir paikai, kaip įprasta
girtam.
– Kaip pasakysi…
Po perkūnais. Girtas Kristianas žavus ir ža-
ismingas. Jis man daug mielesnis už piktą kaip
širšė Kristianą.
 1109/1506

– Atsisėsk. Leisk nuvilkti švarką.

– Kambarys sukasi ratu…
Mėšlas… ar jį dabar supykins?
– Kristianai, sėskis!
Jis vypteli.
– Ponia Grėj, jūs tokia valdinga
moteriškaitė…
– Taip. Todėl daryk, kas liepta, ir atsisėsk.
Uždedu rankas jam ant klubų. Kristianas vėl
išsišiepia, šiaip taip alkūnėmis įsiremia į čiužinį
ir atsisėda, bet labai nerangiai – visai ne kaip
įprastai. Kol vėl neišsipleikė ant lovos, čiumpu
už kaklaraiščio ir išvelku iš pilko švarko: pirma
ištraukiu vieną ranką iš rankovės, paskui kitą.
– Maloniai kvepi.
– O nuo tavęs trenkia stipriu alkoholiu.
– Taip… Kvie-ti-ne… deg-ti-ne… – kiekvi-
eną skiemenį jis ištaria taip pabrėžtinai, kad
mane suima juokas.
 1110/1506

Numetusi švarką ant grindų prie lovos, mė-

ginu atrišti kaklaraištį. Kristianas delnais sus-
paudžia man klubus.
– Man patinka čiupinėti šį audinį,
Anastaaazija, – neaiškiai, tęsdamas žodžius,
sako jis. – Visuomet dėvėk tik atlasinius ar
šilkinius drabužius.
Kristianas ima delnais braukyti man per
klubus aukštyn žemyn, o paskui staiga trūkteli
mane prie savęs ir įsikniaubia į pilvą.
– O čia turime įsibrovėlį…
Netenku žado. Po galais… Jis kalba su
Dribsniuku.
– Ateis metas, kai naktimis neleisi man
miegoti, ar ne? – sako Kristianas, prikišęs lūpas
man prie pilvo.
Viešpatie… Kristianas pažvelgia į mane
pakėlęs ilgas tamsias blakstienas, bet jo žvilgs-
nis apgirtęs ir apsiblausęs. Man suspaudžia
širdį.
 1111/1506

– Pasirinksi jį, o ne mane, – liūdnai ištaria

jis.
– Kristianai, pats nesupranti, ką šneki. Nek-
vailiok, aš nesirenku nė vieno iš jūsų. Be to, jis
gali pasirodyti esanti… ji.
Kristianas susiraukia.
– Ji… Dieve mano…
Jis vėl griūva ant lovos ir ranka užsidengia
akis. Man pavyko atlaisvinti kaklaraiščio
mazgą. Atrišu vieną raištelį, nuaunu batą ir
kojinę, paskui kitą. Tik atsistojusi suprantu,
kodėl nepatyriau jokio priešinimosi – pasirodo,
Kristianas visiškai išsijungė. Jis giliai įmigęs ir
negarsiai knarkia.
Žiūriu į Kristianą. Jis velnioniškai gražus –
net girtas ir knarkiantis. Dailios lūpos truputį
pravertos, viena ranka atmesta virš galvos,
taršanti ir šiaip susivėlusius plaukus, veidas ra-
mus. Jis atrodo toks jaunas… bet juk toks ir
yra: mano jaunas, įtampos kamuojamas, girtas,
 1112/1506

nelaimingas vyras. Ši mintis prislegia širdį tarsi

akmuo.
Šiaip ar taip, Kristianas bent jau grįžo namo.
Įdomu, kur jis ėjo? Vargu ar man užtektų ener-
gijos ir fizinių galių, kad jį pajudinčiau ir vis-
iškai išrengčiau. Be to, jis išsipleikęs ant pūk-
inės antklodės. Grįžusi į didžiąją svetainę,
paimu antklodę, kuria buvau užsiklojusi pati, ir
nešu į mūsų miegamąjį.
Kristianas vis dar kietai miega – su kak-
laraiščiu ir kelnių diržu. Įsitaisau ant lovos šalia
jo, nurišu kaklaraištį ir atsargiai atsegu viršutinę
marškinių sagą. Jis per miegus kažką suniurna,
bet nepabunda. Neskubėdama atsegu diržą, imu
tempti jį per kilpas ir, truputį pasistengusi,
nujuosiu. Marškinių skvernai, buvę sukišti už
kelnių juosmens, dabar išsipešę ir žemiau jų
matyti prie tarpkojo besileidžianti plaukų
juosta. Negaliu atsispirti. Pasilenkiu ir
 1113/1506

pabučiuoju. Kristianas krusteli, kilsteli dubenį,

bet miega toliau.
Atsisėdu ir vėl į jį įsižiūriu. Ak, Penkias-
dešimt, Penkiasdešimt, Penkiasdešimt… ką man
su tavimi daryti? Pirštais perbraukiu jam per
plaukus – kokie švelnūs – ir pabučiuoju į
smilkinį.
– Myliu tave, Kristianai. Nors tu girtas ir
Dievas žino, kur buvai, vis tiek tave myliu. Vis-
ada tave mylėsiu.
– Hm… – suniurna jis.
Dar kartą pabučiuoju jam į smilkinį, tada at-
sikeliu nuo lovos ir užkloju jį atsargine antk-
lode. Galiu miegoti šalia jo, išsitiesusi skersai
lovos… Taip ir padarysiu.
Bet pirmiausia sutvarkysiu jo drabužius.
Papurčiusi galvą paimu kojines ir kaklaraištį,
persimetu per ranką švarką. Tada iš jo kišenės
iškrinta „BlackBerry“ telefonas. Pakeliu jį ir
daug negalvodama atrakinu. Iš karto atsidaro
 1114/1506

žinučių skyrelis. Matau savo siųstą, o virš jos –

dar vieną.
Prakeikimas… Visa pašiurpstu.

Buvo malonu su tavimi susitikti. Dabar supra-

ntu. Nesigraužk. Būsi nuostabus tėvas.

Ta žinutė nuo jos. Ponios Elenos, kalės ir

tvirkintojos Robinson.
Mėšlas. Tai štai kur jis buvo. Nuėjo pas ją.
DVIDEŠIMT PIRMAS
SKYRIUS

Kelias sekundes spoksau į žinutę, paskui

pakeliu akis į savo vyrą, išsidrėbusį ant lovos ir
miegantį. Jis buvo išėjęs ir iki pusės antros na-
kties gėrė – su ja! Kristianas tyliai knarkia ir
miegodamas iš pirmo žvilgsnio atrodo nors ir
girtas, bet nekaltas ir nieko nesuvokiantis. Toks
romus…
Ak, ne, ne, ne. Man pakerta kojas ir aš, neg-
alėdama patikėti tuo, kas nutiko, palengva sus-
munku į fotelį šalia lovos. Nelyginant strėlė
 1116/1506

mane perveria mintis, kad esu primityviai, ži-

auriai išduota ir pažeminta. Kaip jis galėjo?
Kaip galėjo eiti pas ją? Skruostais ima ristis
tvilkančios pykčio ašaros. Pyktį ir baimę, norą
išlieti visą rūstybę ant manęs dar galiu suprasti
ir, nors ir sunkiai, atleisti. Bet šito… šitos ap-
gavystės jau per daug. Sulenkiu kojas, prit-
raukiu kelius prie krūtinės mėgindama ap-
saugoti ir save, ir savo Dribsniuką. Tyliai verk-
dama, imu sūpuotis.
O ko aš tikėjausi? Per greitai ištekėjau už šio
vyro. Supratau tai – žinojau, kad viskas taip ir
baigsis. Kodėl? Kodėl? Kodėl? Ir kaip jis galėjo
šitaip su manimi pasielgti? Juk žino, ką manau
apie tą moterį. Kaip jis galėjo kreiptis į ją? Kaip
galėjo? Giliai į širdį įsmeigti peilio ašmenys
ima lėtai skausmingai suktis ir perduria mane
kiaurai. Ar visada taip bus?
Pro ašaras ant lovos išsipleikusio mano vyro
pavidalas atrodo tarsi išplaukęs ir
 1117/1506

mirguliuojantis. Ak, Kristianai… Tekėjau už jo

iš meilės, be to, giliai širdyje žinau, kad ir jis
mane myli. Tikrai žinau, kad myli. Staiga
skausmingai prisimenu mielą gimtadienio
dovaną.

Už visus mūsų pirmus kartus pir-

mojo tavo, kaip mano mylimos
žmonos, gimtadienio proga. Myliu
tave. K x

Ne, ne, ne, netikiu, kad taip bus visada: du

žingsniai į priekį ir trys atgal. Bet iki šiol su
Kristianu visada taip buvo. Po kiekvienos
nesėkmės pamažu žengdavome į priekį. Jis ap-
sipras su ta mintimi… tikrai apsipras. O aš? Ar
atsigausiu po šios… išdavystės? Prisimenu,
kaip elgėsi Kristianas pastarąją ir siaubingą, ir
nuostabią savaitę. Tyli jo stiprybė, kai mano
įtėvis, sužeistas ir be sąmonės, gulėjo
 1118/1506

Intensyviosios terapijos skyriuje… Mano

gimtadienio vakarėlis, apie kurį nieko nežino-
jau ir į kurį susirinko mano šeima ir draugai…
Jo apkabinimas prie „Heathman“ viešbučio, kai
efektingai mane palenkęs pabučiavo visų akiva-
izdoje. Ak, Kristianai, niekais verti mano pas-
itikėjimą ir tikėjimą tavimi… o aš tave vis tiek
myliu.
Bet dabar turiu galvoti ne vien apie save.
Priglaudžiu delną prie pilvo. Ne, neleisiu jam
taip elgtis su manimi ir su mūsų Dribsniuku.
Daktaras Flinas sakė, kad turiu Kristianu pas-
itikėti, bet… šį kartą neįmanoma. Paskubomis
nusibraukiu ašaras ir atpakalia ranka
nusišluostau nosį.
Kristianas krusteli ir apsiverčia, patraukia
kojas nuo lovos krašto ir susirango po antklode.
Ištiesia ranką lyg ko ieškodamas, paskui suni-
urna, susiraukia, bet netrukus vėl užmiega, o jo
ranka taip ir lieka ištiesta.
 1119/1506

Ak, Penkiasdešimt… Ką man su tavimi da-

ryti? Ir ką, po galais, veikei su ta kale Robin-
son? Turiu sužinoti.
Dar kartą žvilgteliu į skaudinančią žinutę ir
kai ką sumanau. Giliai įkvėpusi, pasiunčiu ją į
savo telefoną. Pirma plano dalis įgyvendinta.
Paskubomis permetu kitas naujausias jo
žinutes, bet jos – tik nuo Elioto, Andrėjos,
Teiloro, Ros ir manęs. Nuo Elenos nėra. Tai jau
neblogai. Išjungiu žinučių skyrelį jausdama
palengvėjimą, kad Kristianas jai žinučių nerašė,
bet staiga širdis pašoka iki gerklės. Dieve… Jo
telefono ekrano fonas – tai daugybė mano nuo-
traukų, daugybė mažyčių Anastazijų, nufoto-
grafuotų įvairiomis pozomis per medaus
mėnesį, praėjusį savaitgalį, kai sklandėme ir
buriavome, – o tarp jų ir kelios Chosė darytos
nuotraukos. Kada jis mane fotografavo? Akiva-
izdu, kad nuotraukos darytos visiškai neseniai.
 1120/1506

Mano žvilgsnis užkliūva už interneto sim-

bolio ir galvoje palengva gimsta gundanti
mintis… Galėčiau paskaityti Kristiano
elektroninius laiškus. Pažiūrėti, ar jis nesusir-
ašinėjo su ja. Bet ar turiu tokią teisę? Mano
vidinė dievaitė, vilkinti žalsvu šilkiniu apdaru,
pritariamai linkteli, nors ir nepatenkinta,
perkreipusi lūpas. Ilgai nesukdama galvos,
paminu savo vyro teisę į privatumą.
Elektroninių laiškų čia keli šimtai.
Paskubomis permetu juos akimis, bet visi neap-
sakomai nuobodūs… Daugiausia Ros, Andrė-
jos, mano ir įvairių aukštesnio rango jo kom-
panijos vadovų. Nuo tos kalės paauglių tvirkin-
tojos – nė vieno. Peržiūrėjus tuos laiškus man
palengvėja ir dėl to, kad nuo Leilos taip pat
laiškų nėra.
Tačiau vienas laiškas patraukia dėmesį. Jį
atsiuntė Barnis Salivanas, Kristianui dirbantis
informacinių technologijų specialistas, o to
 1121/1506

laiško tema – „Džekas Haidas“. Jausdama kaltę

žvilgteliu į Kristianą, bet jis tyliai tebeknarkia.
Dar niekada nesu girdėjusi jo knarkiančio.
Atidarau laišką.

Siuntėjas: Barnis Salivanas

Tema: Džekas Haidas
Data: 2011 m. rugsėjo 13 d. 14:09
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Siatlo eismo ir transporto skyriaus kameros

pirmą kartą užfiksavo baltą furgoną Piet-
inėje Irvingo gatvėje. Prieš tai tos mašinos
niekur nebuvo matyti, tad Haidas greičiausi-
ai rado prieglobstį tose apylinkėse.
Kaip Velčas jums jau pranešė, neatpažintą
automobilį, pateikusi suklastotą vairuotojo
pažymėjimą, išsinuomojo nenustatytos
tapatybės moteris, tačiau tiesioginio ryšio
tarp šio automobilio ir Pietinės Irvingo
gatvės nėra.
 1122/1506

Išsamią informaciją apie tame rajone gyven-

ančius Grėjaus įmonių holdingo ir SIP lei-
dyklos darbuotojus pateikiu pridedamoje
laikmenoje, kurią nusiunčiau ir Velčui.
Apie buvusias asmenines asistentes Haidui
priklausiusiame SIP leidyklos kompiuteryje
jokių duomenų nėra.
Dar kartą primenu, kas rasta SIP leidyklos
kompiuteryje, kuriuo naudojosi Haidas.

Grėjų šeimos namų adresai:

penki nekilnojamojo turto objektai Siatlo
mieste,
du nekilnojamojo turto objektai Detroito
mieste.

Išsamūs gyvenimo aprašymai

Kariko Grėjaus,
Elioto Grėjaus,
Kristiano Grėjaus,
dr. Greisės Trevelian,
Anastazijos Stil,
Mijos Grėj.
 1123/1506

Laikraščių ir internetiniai straipsniai,

susiję su:
dr. Greise Trevelian,
Kariku Grėjumi,
Kristianu Grėjumi,
Eliotu Grėjumi.

Nuotraukos:
Kariko Grėjaus,
dr. Greisės Trevelian,
Kristiano Grėjaus,
Elioto Grėjaus,
Mijos Grėj.

Tęsiu tyrimą tikėdamasis rasti dar ką nors.

B. Salivanas
Grėjaus įmonių holdingo Informacinių technolo-
gijų skyriaus viršininkas

Šis keistas laiškas akimirksniu priverčia

mane pamiršti savo nakties sielvartus. Spusteliu
pridėtą laikmeną, mat noriu sužinoti daugiau
 1124/1506

apie ten minimus darbuotojus, bet dokumentas,

matyt, per didelis, kad būtų galima jį atidaryti
„BlackBerry“ telefone.
Ir ką aš čia darau? Jau vėlu. Per dieną labai
pavargau. Pasiguodžiu bent tuo, kad nuo kalės
paauglių tvirkintojos ar Leilos Viljams laiškų
nėra. Užmetu akį į žadintuvą: kelios minutės po
antros. Šiandien buvo tikra netikėtų naujienų
diena. Sužinojau, kad tapsiu motina ir kad
mano vyras bičiuliaujasi su prieše. Ką gi, tegul
pasinervina. Šiąnakt su juo nemiegosiu. Tegul
rytą nubunda vienas. Padėjusi jo telefoną ant
naktinės spintelės, pasiimu rankinę ir, paskutinį
kartą pažvelgusi į savo miegantį Judą angelo
veidu, išeinu iš miegamojo.
Atsarginis žaidimų kambario raktas guli
įprastoje vietoje – spintelėje pagalbinėje patal-
poje. Pasičiupusi jį, skuodžiu laiptais aukštyn.
Iš patalynės spintos išsiimu pagalvę, pūkinę an-
tklodę ir paklodę, paskui atsirakinu žaidimų
 1125/1506

kambario duris, įeinu ir įsijungiu blausią šviesą.

Keista, bet šio kambario kvapas ir aplinka mane
labai ramina, juolab turint omenyje, kad kai
pastarąjį kartą čia buvome, aš ištariau saugos
žodį. Įžengusi uždarau duris, o raktą palieku
spynoje. Žinau, kad rytoj rytą Kristianas karštli-
giškai manęs ieškos, bet vargu ar tikrins šį kam-
barį, jei jo durys bus užrakintos. Ir gerai, taip
jam ir reikia.
Susirangau ant sofos iškiliais kraštais, apsik-
loju pūkine antklode ir iš rankinės išsitraukiu
telefoną. Tarp žinučių susirandu tą, kurią atsi-
untė kalė paauglių tvirkintoja ir kurią per-
sikėliau iš Kristiano telefono. Paspaudusi
„Kurti“ parašau:

GAL NORĖTUM, KAD PONIA LINKOLN

DALYVAUTŲ MUMS APTARIANT JOS
ŽINUTĘ TAU? TADA TAU NEREIKĖTŲ
APSISUKUS PAS JĄ LĖKTI. TAVO ŽMONA
 1126/1506

Spusteliu „Siųsti“ ir išjungiu telefono skam-

bučio garsą. Susirangau po antklode. Nors mė-
ginu laikytis narsiai, vis dėlto įžūli Kristiano iš-
davystė gniuždo. Turėtų būti laimingos dienos.
Viešpatie, mudu tapsime tėvais. Trumpai vėl
prisimenu, kaip pasakiau Kristianui, kad laukiu-
osi, ir įsivaizduoju jį pradžiungantį, puolantį
prieš mane ant kelių, suspaudžiantį glėbyje ir
šnabždantį, kaip stipriai jis myli mane ir mūsų
Dribsniuką.
Bet tikrovė kitokia. Guliu viena sado-
mazochistiniams žaidimams skirtame kam-
baryje ir šąlu. Staiga pasijuntu sena, gerokai
senesnė, nei iš tiesų esu. Susiremti su Kristianu
visuomet tikras iššūkis, bet šį kartą jis pranoko
pats save. Ir ką jis sau manė? Ką gi, jei nori ka-
ro – karo ir sulauks. Tikrai neketinu leisti jam
mane palikus bėgti pas tą išgamą kaskart, kai
tik iškils kokia nors problema. Jam teks rinktis:
ji arba aš ir mūsų Dribsniukas. Tyliai
 1127/1506

šniurkšteliu, bet esu visiškai išsekusi, todėl net-

rukus užmiegu.

Staiga pakirstu iš miego ir kelias akimirkas ne-

susigaudau, kur esu. Ak, taip, aš žaidimų kam-
baryje… Kadangi langų čia nėra, nenutuokiu,
kelinta dabar valanda. Kažkas klebena durų
rankeną.
– Ana! – už durų šūkteli Kristianas.
Sustingstu, bet į kambarį jis neįžengia. Iš-
girstu prislopintus balsus, netrukus jie nutolsta.
Atsidususi žvilgteliu į savo telefoną, kelinta
valanda. Dabar ketvirtis aštuntos, o mano tele-
fone – keturi praleisti skambučiai ir du balso
pranešimai. Iš praleistų skambučių trys Kristi-
ano, bet vienas – Keitės. Ak, ne… Matyt, Kristi-
anas jai skambino. Balso pranešimų neturiu
kada klausytis. Nenoriu pavėluoti į darbą.
 1128/1506

Apsisiautusi antklode pasiimu rankinę ir

prieinu prie durų. Neskubėdama jas atrakinu ir
iškišusi galvą apsižvalgau. Nė gyvos dvasios.
Ak, mėšlas… Rodos, visa ši situacija labiau
juokinga nei dramatiška. Pyktelėjusi ant savęs,
užverčiu akis į lubas, giliai atsidūstu ir nulipu
laiptais.
Prie didžiosios svetainės durų stovi Teiloras,
Sojeris, Rajanas, ponia Džouns ir Kristianas.
Pastarasis energingai dėsto aptarnaujančiam
personalui kažkokius nurodymus. Staiga visi
kaip vienas atsisuka ir įsistebeilija į mane. Kris-
tianas tebevilki tuos pačius drabužius, su kuri-
ais šiąnakt miegojo. Jis susivėlusiais plaukais,
išblyškęs ir toks gražus – net kvapą gniaužia.
Didelės pilkos akys išplėstos, nežinau – iš
baimės ar iš pykčio. Sunku pasakyti…
– Sojeri, maždaug po dvidešimties minučių
būsiu pasiruošusi važiuoti, – sumurmu, stipriau
susisiausdama antklodę, tarsi saugodamasi.
 1129/1506

Sojeris linkteli ir visi sužiūra į Kristianą, vis

dar įdėmiai žvelgiantį į mane.
– Ar pageidautumėte pusryčių, ponia Grėj?
– teiraujasi ponia Džouns.
Papurtau galvą.
– Ačiū, ne.
Ji nepatenkinta papučia lūpas, bet nieko
nesako.
– Kur tu buvai? – tyliai, prikimusiu balsu
klausia Kristianas.
Sojeris, Teiloras, Rajanas ir ponia Džouns
staiga išsiskirsto: tarsi išsigandusios žiurkės iš
skęstančio laivo puola į Teiloro darbo kambarį,
į vestibiulį ir į virtuvę.
Nekreipdama į Kristianą dėmesio einu į
mūsų miegamąjį.
– Ana! – šūkteli jis man pavymui. –
Atsakyk.
 1130/1506

Įėjusi į miegamąjį ir žingsniuodama į vonios

kambarį girdžiu, kad Kristianas seka iš paskos.
Vikriai užsirakinu vonios kambario duris.
– Ana!
Kristianas kumščiu pabeldžia į duris. Atsuku
dušo čiaupą. Durys tiesiog tarška.
– Ana, atidaryk tas prakeiktas duris.
– Eik šalin!
– Niekur aš neisiu.
– Kaip nori.
– Ana, prašau…
Įlipusi į dušo kabiną veiksmingai nuo Kristi-
ano atsiriboju. Ak, kaip čia šilta. Jėgas grąžin-
antis vanduo plūsta mano kūnu, plaudamas nuo
odos praeitą naktį susikaupusį didžiulį nuovar-
gį. Viešpatie… Kaip gera… Akimirką, tik vieną
vienintelę akimirką, pavyksta apsimesti, kad
viskas puiku. Išsitrinkusi plaukus pasijuntu
geriau, stipresnė, turinti jėgų stoti prieš prekinį
traukinį, kuris iš tiesų yra Kristianas Grėjus.
 1131/1506

Apsisuku plaukus rankšluosčiu, kitu

paskubomis nusišluostau kūną ir apsigaubiu.
Atidariusi duris, Kristianą randu atsirėmusį į
sieną, susidėjusį rankas už nugaros. Jo veide at-
sispindi nerimas – medžiojamo plėšrūno neri-
mas. Praėjusi pro jį, žengiu į drabužinę.
– Nekreipi į mane dėmesio? – sustojęs prie
drabužinės slenksčio nepatikliai klausia
Kristianas.
– Koks tu nuovokus, – išsiblaškiusi sumur-
mu ieškodama tinkamų drabužių
Aha, mano tamsiai violetinė suknelė…
Nuimu ją nuo pakabo, susirandu juodus aukš-
takulnius ilgaaulius batus ir grįžtu į miegamąjį.
Stabtelėjusi palaukiu, kol Kristianas pasitrauks
man iš kelio, ir jis galų gale pasitraukia –
pasielgti kitaip jam neleidžia į kraują įsismelkęs
mandagumas. Eidama prie savo komodos
jaučiu, kad jis ryte ryja mane akimis, ir žvil-
gteliu į jį veidrodyje: stovi tarpduryje kaip
 1132/1506

mietą prarijęs ir spokso į mane. „Oskaro“ stat-

ulėlės vertu judesiu atlaisvinu rankšluostį, jis
nukrenta ant grindų, o aš apsimetu net
nepastebėjusi, kad likau visiškai nuoga. Išgirstu
prislopintą Kristiano aiktelėjimą, bet nekreipiu į
jį dėmesio.
– Kodėl taip elgiesi? – niūriai klausia jis.
– O kaip tau atrodo?
Mano balsas – švelnus kaip šilkas; iš ko-
modos išsitraukiu puikias juodas, nėriniuotas
„La Perlos“ apatines kelnaites.
– Ana… – tarsteli jis ir užsikerta, o aš tuo
metu jas apsimaunu.
– Eik ir paklausk savo ponios Robinson.
Neabejoju, kad ji tau viską paaiškins, – sumur-
mu ieškodama prie kelnaičių derančios
liemenėlės.
– Ana, aš tau jau sakiau, ji ne mano…
– Nenoriu to klausytis, Kristianai, – atsainiai
mosteliu ranka. – Reikėjo šnekėtis vakar, bet tu
 1133/1506

tik laidei gerklę ir nusilakei su moterimi, kuri

daugybę metų tave tvirkino. Skambink jai.
Neabejoju, kad ji mielai tave išklausys.
Randu prie kelnaičių derančią liemenėlę,
neskubėdama ją užsisegu. Kristianas įžengia į
miegamąjį ir rankomis įsiremia į klubus.
– Kodėl mane šnipinėjai? – klausia.
Kad ir kaip ryžtingai nusiteikusi, nuraustu.
– Ne tai svarbiausia, Kristianai, – piktai
atšaunu. – Sakyk, ką nori, bet vos tik iškyla
problema, tu bėgi pas ją.
Paniuręs jis stipriai sučiaupia lūpas.
– Buvo visai ne taip…
– Man neįdomu.
Paėmusi porą kojinių nėriniais papuoštais
galais, pasitraukiu prie lovos. Atsisėdusi
išriečiu pėdą ir atsargiai užsimaunu plonytę
kojinę iki pat šlaunies viršaus.
– Kur buvai tu? – klausia Kristianas, žvilgs-
niu sekdamas mano pirštus, slystančius koja
 1134/1506

aukštyn, bet aš vis dar nekreipdama dėmesio ir

neskubėdama apsimaunu antrą kojinę.
Atsistojusi pasilenkiu rankšluosčiu nusaus-
inti plaukų. Pro šlaunų tarpą matau basas jo ko-
jas ir jaučiu įdėmų žvilgsnį. Nusausinusi
plaukus atsitiesiu, prieinu prie komodos ir
pasiimu džiovintuvą.
– Atsakyk, – tyliai, kimiu balsu pareikalauja
Kristianas.
Įjungiu plaukų džiovintuvą, kad negirdėčiau,
ką jis sako, ir pirštais sklaidydama sruogas
prisimerkusi žiūriu į jį veidrodyje. Jis stebeilija
į mane prisimerkęs, šaltu, net stingdančiu
žvilgsniu. Nusuku akis mėgindama susikaupti ir
suvaldyti kūną pradedantį purtyti drebulį. Sti-
priai sučiaupiu lūpas ir sutelkiu dėmesį į plaukų
džiovinimą. Jis tebesiunta. Praleido pusę na-
kties mieste su ta prakeikta boba ir dar siunta
ant manęs? Kaip jis drįsta! Kai mano plaukai
ima atrodyti užtektinai susitaršę ir visiškai
 1135/1506

neklusnūs, liaujuosi juos džiovinti. Taip… man

taip patinka. Išjungiu džiovintuvą.
– Kur tu buvai? – lediniu balsu pašnabž-
domis dar kartą klausia Kristianas.
– O kas tau rūpi?
– Ana, liaukis. Tuoj pat.
Gūžteliu, o Kristianas per miegamąjį skubri-
ai prieina prie manęs. Atsisuku, jis ištiesia
rankas, o aš žingteliu atatupsta.
– Neliesk manęs, – įpykusi sakau ir jis sust-
ingsta kaip akmuo.
– Kur buvai? – primygtinai pakartoja.
Jis stovi nuleidęs rankas, sugniaužia
kumščius.
– Nebuvau mieste ir negėriau su savo
buvusiu, – sakau nesitverdama pykčiu. – Gulė-
jai su ja?
Kristianas aikteli.
– Ką? Ne!
 1136/1506

Jis spokso į mane ir dar nestokoja įžūlumo

rodyti man esąs įžeistas ir supykęs. Mano pasą-
monė tyliai, su palengvėjimu atsidūsta.
– Manai, išdaviau tave su kita? – klausia jis,
neslėpdamas moralinio pasipiktinimo.
– Taip ir buvo, – piktai atšaunu. – Išdavei
mane kaip koks bestuburis mulkis atskleisdam-
as tai moteriai asmenines mudviejų gyvenimo
smulkmenas.
Jis iš nuostabos net išsižioja.
– Bestuburis. Tu mane tokiu laikai?
Kristiano akys degte dega.
– Kristianai, mačiau jos žinutę. Aš viską
žinau.
– Ta žinutė buvo skirta ne tau! – staiga
įtūžęs surinka jis.
– Na, taip jau nutiko, jog pamačiau ją, kai
tave nurengiant iš švarko kišenės iškrito telefo-
nas, mat buvai per daug girtas, kad galėtum
 1137/1506

nusirengti pats. Ar bent nutuoki, kaip skaudžiai

mane užgavai eidamas pas tą moterį?
Kristianas akimirksniu išblykšta, bet aš jau
įsivažiavusi ir ketinu iškloti visą ant širdies
gulinčią bjaurastį.
– Ar pameni, kaip naktį grįžai namo? Prisi-
meni, ką sakei?
Kristianas spokso į mane tuščiomis akimis,
sustingusiu veidu.
– Po galais, tu teisus. Pirmiausia rinksiuosi
šį bejėgį kūdikį, o ne tave. Taip daro bet kuris
mylintis tėvas ar motina. Taip su tavimi turėjo
pasielgti ir tavo motina. Apgailestauju, kad ji to
nepadarė, nes jei būtų padariusi, dabar mudu
apie tai nesišnekėtume. Bet vis dėlto dabar tu –
suaugęs vyras, tad turėtum subręsti, atsikvošėti
ir liautis elgtis kaip aikštingas paauglys. Gal ir
nesidžiaugi, kad turėsime kūdikį. Ir aš dėl to
neskrajoju padebesiais, ypač turėdama omenyje
nelabai tinkamą laiką ir daugiau nei santūrią
 1138/1506

tavo reakciją į naują mūsų gyvenimo etapą ir

vaiką, kuris yra tavo kūnas ir kraujas. Bet gali
rinktis: arba auginsime jį kartu, arba aš tai
darysiu viena. Pats nuspręsi. Kol murkdaisi
savigailos ir neapykantos sau liūne, aš ketinu
važiuoti į darbą. O kai grįšiu, persinešiu savo
daiktus į kambarį viršuje.
Jis priblokštas išpučia akis ir kelis kartus
sumirksi.
– O dabar prašau atleisti – norėčiau baigti
rengtis, – sakau vos atgaudama kvapą.
Kristianas labai lėtai žingteli atatupstas ir
susitvardo.
– Tikrai to nori? – pašnabždomis klausia.
– Aš jau pati nežinau, ko noriu, – atsakau
Kristianui tokiu pačiu tonu, kokiu ką tik kalbėjo
jis, ir sutelkusi visas pastangas deduosi
abejinga: atsainiai kyšteliu pirštus į drėkinamąjį
kremą ir atsargiai pasitepu juo veidą. Tada žvil-
gteliu į save veidrodyje. Žydros akys plačiai
 1139/1506

atmerktos, veidas pablyškęs, bet skruostai

rausvi. Puikiai atrodai. Tik dabar nepasiduok.
Tik nepasiduok.
– Tu manęs jau nenori? – sušnabžda jis.
Ak, ne… Oi, ne – tu manęs nenori, Grėjau.
– Juk tebesu čia, tiesa? – piktai tarsteliu.
Pasiėmusi blakstienų tušą, pirmiausia imu-
osi dešinės akies.
– Svarstei galimybę mane palikti? – vos
girdimai klausia Kristianas.
– Jei sutuoktiniui labiau patinka buvusios
meilužės draugija, paprastai tai nekoks ženklas,
– atrėžiu niekinamai, bet ne per daug, ir taip
išsisuku nuo atsakymo į jo klausimą.
Dabar – lūpų blizgis. Žiūrėdama į veidrodį,
papučiu ir taip blizgančias lūpas. Laikykis,
Stil… tai yra Grėj. Po perkūnais, net savo pav-
ardės neprisimenu. Pasiėmusi batus, vėl prieinu
prie lovos, skubiai apsiaunu ir užsitempiu aulus
virš kelių. Puiku. Vien su apatiniais ir
 1140/1506

ilgaauliais batais atrodau gundomai. Žinau.

Stovėdama ramiai nužvelgiu Kristianą. Jis
žiūrėdamas į mane sumirksi, o tada jo žvilgsnis
greitai ir godžiai nuslysta mano kūnu.
– Suprantu, ką darai, – sumurma Kristianas
ir jo balse nuskamba maloni, gundoma gaidelė.
– Šit kaip? – man užlūžta balsas.
Ne, Ana… laikykis.
Nurijęs seilę, Kristianas žingteli truputį
arčiau. Pasitraukiu atatupsta ir kilsteliu rankas.
– Apie tai net negalvok, Grėjau, – grėsmin-
gai sušnabždu.
– Tu – mano žmona, – ramiai, bet ir grasin-
amai sako jis.
– Aš besilaukianti moteris, kurią vakar pal-
ikai, ir jei mane paliesi, suspiegsiu taip, kad
Eskala sugrius.
Netikėdamas savo ausimis, Kristianas kil-
steli antakius.
– Tikrai imtum rėkti?
 1141/1506

– Pakelčiau tokį triukšmą, kokio dar nesi

girdėjęs, – prisimerkusi įspėju.
– Niekas tavęs neišgirstų, – sumurma jis
atidžiai žvelgdamas į mane ir staiga prisimenu
mudviejų rytą Aspene.
Ne. Ne. Ne.
– Nori mane įbauginti? – sumurmu gaudy-
dama kvapą ir tyčia mėgindama išmušti Kristi-
aną iš vėžių.
Ir ne veltui. Jis sustingsta, stipriai sučiaupia
lūpas.
– Ne, bauginti tavęs neketinau, – sako
suraukęs kaktą.
Man trūksta oro. Jei Kristianas dabar mane
palies, palūšiu. Žinau, kokią galią jis turi man ir
mano išdavikui kūnui. Puikiai žinau. Tad
įsikimbu savo pykčio.
– Tiesiog turėjau išgerti su žmogumi, kuris
kadaise man buvo artimas. Mudu
 1142/1506

pasišnekėjome, man pasidarė lengviau.

Daugiau neketinu su ja matytis.
– Tu jos ieškojai?
– Iš pradžių ne. Mėginau susisiekti su Flinu.
Bet paskui atsidūriau jos svetainėje.
– Ir manai, patikėsiu, kad daugiau pas ją
neisi? – sušnypščiu nevaržydama įtūžio. – O
kas bus kitą kartą, kai peržengsiu kažkokią
įsivaizduojamą ribą? Šis mūsų ginčas nuolat
kartojasi. Tarsi būtume patekę į užburtą ratą. Jei
kada nors ką nors padarysiu ne taip, vėl ketini
lėkti pas ją?
– Daugiau neketinu su ja susitikti, – atkerta
Kristianas taip ryžtingai, kad net sustingstu. –
Dabar ji pagaliau supranta, kaip jaučiuosi.
Žiūrėdama į jį mirkteliu.
– Ką supranta?
Kristianas atsitiesia, ranka persibraukia per
plaukus – suirzęs, piktas ir netardamas nė
žodžio. Pamėginu keisti taktiką.
 1143/1506

– Kodėl su ja gali šnekėtis, o su manimi –

ne?
– Ant tavęs buvau baisiai įsiutęs. Ir dabar
dar pykstu.
– Anokia čia naujiena! – atkertu. – Štai aš
dabar tikrai kaip reikiant įtūžusi ant tavęs. Si-
untu, kad vakar, kai man tavęs taip reikėjo, el-
geisi taip šaltai ir šiurkščiai. Siuntu ant tavęs už
tai, kad pasakei, girdi, padariau tai tyčia, nors
tai netiesa. Siuntu ant tavęs už tai, kad mane
išdavei.
Šiaip taip susitvardau, kad neimčiau kūkči-
oti. Kristianas apstulbęs prasižioja ir
užsimerkia, lyg būčiau pliaukštelėjusi jam per
veidą. Sukandu dantis ir nuryju seilę. Ramiau,
Anastazija.
– Turėjau atidžiau žiūrėti, kada laikas kartoti
injekciją. Bet nieko nedariau tyčia. Šis nėštu-
mas ir man didžiulė staigmena, – sumurmu kaip
 1144/1506

įmanydama santūriau. – Taip pat gali būti, kad

injekcija nebuvo veiksminga.
Kristianas perveria mane rūsčiu žvilgsniu,
bet nieko nesako.
– Vakar tu tikrai susimovei, – sušnabždu ir
krūtinėje vėl užverda pyktis. – Pastarosiomis
savaitėmis turėjau nemažai reikalų ir rūpesčių.
– Ne, tai tu susimovei – ir jau prieš tris arba
keturias savaites. Tada, kai pamiršai pakartoti
injekciją.
– Ką gi, Dieve gink, kad niekada nebūčiau
tokia tobula kaip tu!
Ak, gana, gana, gana. Mudu stovime rūsčiai
dėbsodami vienas į kitą.
– Nieko sau spektakliukas, ponia Grėj, –
sušnabžda Kristianas.
– Ką gi, džiaugiuosi, kad net visiškai
susimovusi dar gebu jus pralinksminti.
Jis ramiai nužvelgia mane.
– Man reikia nusiprausti po dušu, – burbteli.
 1145/1506

– O mano kabareto programa taip pat baigta.

– Kabaretas man labai prie širdies… – sušn-
abžda jis ir žingteli artyn, o aš atatupsta truputį
pasitraukiu.
– Nelįsk.
– Man nepatinka, kad neleidi savęs liesti.
– Net keista kodėl, ar ne?
Kristianas vėl prisimerkia.
– Mes taip nieko ir nenutarėme, tiesa?
– Sakyčiau, nenutarėme. Aišku tik viena:
kraustausi iš šio miegamojo.
Jo akys blyksteli ir akimirksnį plačiai
atsimerkia.
– Ji man visiškai nieko nereiškia.
– Pradeda reikšti nebent tuomet, kai tau jos
reikia.
– Man jos nereikia. Man reikia tavęs.
– Vakar nereikėjo. Ta moteris įtraukta į
mano griežtų ribų skyrių.
– Jos mano gyvenime nebėra.
 1146/1506

– Gaila, bet aš tavimi netikiu.

– Po perkūnais, Ana…
– Prašau, leisk man baigti rengtis.
Jis atsidūsta ir vėl ranka persibraukia per
plaukus.
– Iki pasimatymo vakare, – neišraiškingai,
visiškai bejausmiu balsu sako Kristianas.
Kelias akimirkas mane apima stiprus troški-
mas suspausti jį glėbyje ir paguosti, bet… at-
sispiriu tam norui, nes pernelyg jau širstu. Jis
apsisuka ir nueina į vonios kambarį. Stoviu
sustingusi, kol išgirstu užsitrenkiant duris.
Klupčiodama prieinu prie lovos ir nuvirstu
ant jos. Aš neverkiau, nepakėliau balso,
nenužudžiau jo ir nepasidaviau jo gundoma.
Nusipelniau aukščiausio už garbę teikiamo
kariuomenės medalio, bet jaučiuosi baisiai.
Mėšlas. Mudu taip nieko ir neišsiaiškinome.
Tik priartėjome prie bedugnės krašto. Ar iškilo
pavojus mūsų santuokai? Ir kodėl Kristianas
 1147/1506

nesupranta, koks buvo niekšas ir paskutinis as-

ilas, kad lėkė pas tą moterį? Ir ką turi omenyje
sakydamas, kad daugiau niekada su ja nes-
imatys? Dėl Dievo meilės, argi galiu juo tikėti?
Žvilgteliu į žadintuvą: pusė devynių. Mėšlas!
Nenorėčiau pavėluoti. Sunkiai atsidūstu.
– Antrame kėlinyje patekome į aklavietę,
Dribsniuk, – sušnabždu, tapšnodama per pilvą.
– Gali būti, kad iš tėčio nieko gero nesulauk-
sime, bet tikiuosi, jog taip nebus. Ak, kodėl,
kodėl tu atsiradai taip anksti, Dribsniuk? Viskas
buvo pradėję taip gerai klotis, – man ima virpėti
lūpa, bet giliai įkvėpdama nuslopinu besiverži-
ančius jausmus. – Gerai. Kelkime užpakalį nuo
lovos ir – į darbą.

Su Kristianu neatsisveikinu. Kai su Sojeriu

išvažiuojame, jis tebesiprausia. Spoksodama
pro tamsintus visureigio langus vėl
susigraudinu ir akys paplūsta ašaromis. Mano
 1148/1506

nuotaiką puikiai atspindi pilkas, niūrus dangus,

apima keista, bloga nuojauta. Tiesą sakant, apie
kūdikį mudu net nepasikalbėjome. Neturėjau nė
paros susitaikyti su žinia, kad į pasaulį ateis
Dribsniukas. Kristianas tam turėjo dar mažiau
laiko.
– Jis net nežino, kuo tu vardu…
Paglostau sau pilvą, nusišluostau ašaras.
– Ponia Grėj, – išblaško mano mintis Sojer-
is, – atvažiavome.
– Ak… Ačiū, Sojeri.
– Ketinu nubėgti į kulinarijos parduotuvėlę.
Gal jums ko nors atnešti?
– Ne. Ačiū, ne. Aš nealkana.

HANA LAUKIA MANĘS IŠVIRUSI puodelį

latės kavos. Vos tik ją užuodžiu, pajuntu
šleikštulį.
– Hm… gal galėtum išvirti man arbatos? –
sumurmu jausdamasi labai nepatogiai.
 1149/1506

Dabar suprantu, kad ne šiaip sau niekada

gyvenime nemėgau kavos. Viešpatie, kaip ji
dvokia.
– Ar gerai jautiesi, Ana?
Linkteliu ir neriu į savo kabinetą, kuriame
žinau būsianti saugi. Ima zirzti mano telefonas.
Skambina Keitė.
– Kodėl Kristianas tavęs ieškojo? – iš karto
griebia jautį už ragų.
– Labas rytas, Keite. Kaip sekasi?
– Baik kvailioti, Stil. Kas yra?
Ketrinos Kavanag kvota prasideda.
– Mudu su Kristianu susibarėme, ir tiek.
– Ar jis tave užgavo?
Suirzusi užverčiu akis į lubas.
– Užgavo, bet ne taip, kaip tu įsivaizduoji.
Dabar tiesiog negaliu atlaikyti dar ir Keitės
spaudimo. Žinau, kad pravirksiu, o juk taip
didžiavausi savimi, kad šįryt nepraskydau.
 1150/1506

– Keite, man susitikimas. Paskambinsiu

vėliau.
– Sutarta. Bet tau viskas gerai?
– Taip. – Ne. – Paskambinsiu tau vėliau,
gerai?
– Gerai, Ana, daryk, kaip nori. Bet jei
reikės, aš pasiruošusi tau padėti.
– Žinau, – sušnabždu tramdydama jos
žodžių sukeltą graudulį.
Aš neverksiu. Aš neverksiu…
– Ar Rėjus sveiksta?
– Taip, – sušnabždu.
– Ak, Ana… – tyliai sako ji.
– Nereikia…
– Gerai. Pasišnekėsime vėliau.
– Taip.

VISĄ RYTĄ KARTKARTĖMIS UŽMETU AKĮ,

ar negavau laiškų, tikėdamasi, kad parašys
Kristianas. Bet pašto dėžutė tuščia. Bėgant
 1151/1506

valandoms suprantu, kad jis apskritai su man-

imi nesusisieks ir kad vis dar labai pyksta. Na,
ir aš siuntu… Stačia galva neriu į darbą, tik per
trumputę pietų pertrauką suvalgau varškės sūrio
ir bandelę su lašiša. Neįtikėtina, bet truputį pas-
istiprinusi pasijuntu daug geriau.
Penktą valandą su Sojeriu važiuojame į li-
goninę aplankyti Rėjaus. Sojeris nepaprastai
budrus ir net pernelyg rūpestingas. Tai mane
erzina. Priėjus prie Rėjaus palatos durų, jis
neatsilieka nė per žingsnį.
– Gal, kol būsite pas tėvą, atnešti jums arba-
tos? – pasiteirauja.
– Ne, ačiū, Sojeri. Man nieko nereikia.
– Palauksiu koridoriuje.
Sojeris atidaro palatos duris ir aš, bent
trumpam išsivadavusi iš jo globos, lengviau at-
sikvepiu. Rėjus sėdi lovoje ir skaito žurnalą. Jis
nusiskutęs, apsivilkęs pižamos marškinius –
atrodo toks kaip visada.
 1152/1506

– Sveika, Ane, – plačiai nusišypso.

Bet staiga jo veidas apsiniaukia.
– Ak, tėti…
Skubiai prieinu, o Rėjus, nors šiaip niekad
to nedaro, plačiai išskečia rankas ir mane
apkabina.
– Ane… – sušnabžda jis. – Kas yra?
Stipriai apkabinęs, pabučiuoja man į
plaukus. Atsidūrusi jo glėbyje staiga suprantu,
kad tokių akimirkų mudviejų gyvenime buvo
vos viena kita. Tik… kodėl? Gal dėl to man taip
patinka užsiropšti Kristianui ant kelių? Po kelių
akimirkų atšlyju nuo jo ir atsisėdu ant kėdės
šalia lovos. Rėjus suraukęs kaktą, jo veidas
susirūpinęs.
– Pasakyk savo senam tėvui, kas atsitiko.
Papurtau galvą. Dabar mano bėdų jam tikrai
nereikia.
– Nieko neatsitiko, tėti. Gerai atrodai, – sus-
paudžiu jam ranką.
 1153/1506

– Jaučiuosi beveik kaip visada, tik ta koja

gipse taip knieti…
– Knieti? – šypteliu išgirdusi šį žodį.
Rėjus taip pat nusišypso.
– „Knieti“ vis geriau nei „niežti“…
– Ak, tėti, kaip džiaugiuosi, kad sveiksti.
– Ir aš, Ane. Vieną gražią dieną ant to kniet-
inčio kelio dar norėčiau pasupti kelis vaikaiči-
us. Šio malonumo nė už ką neatsisakyčiau.
Nustebusi išpučiu akis. Mėšlas. Iš kur jis
žino? Šiaip taip sulaikau akių kampučiuose
besitvenkiančias ašaras.
– Ar judu su Kristianu gerai sutariate?
– Kaip tik susipykome, – vos ne vos sušn-
abždu, nors gerklėje įstrigęs nemenkas gumu-
las. – Bet viską išsiaiškinsime.
Rėjus linkteli.
– Jis geras žmogus, tas tavo vyras, – norėda-
mas mane nuraminti sako.
 1154/1506

– Taip, tik kartais pratrūksta. Ką apie tavo

sveikatą sako gydytojai?
Dabar nenoriu šnekėtis apie savo vyrą; man
per daug skaudu.

GRĮŽUSI Į ESKALĄ, Kristiano nerandu.

– Kristianas skambino ir pranešė, kad dirbs
iki vėlumos, – apgailestaudama sako ponia
Džouns.
– Ak… Ačiū, kad pasakėte.
Kodėl Kristianas pats negalėjo man
paskambinti? Viešpatie, jo pyktis tikrai pasiekė
dar neregėtas aukštumas. Trumpai prisimenu
mudviejų barnį dėl santuokos įžadų ir pykčio
priepuolį, kuris jį tada ištiko. Tik šį kartą
nukentėjusioji esu aš…
– Ko norėtumėte vakarienės? – ponios
Džouns žvilgsnis ryžtingas, akys žiba.
– Makaronų.
Ji nusišypso.
 1155/1506

– Spagečių, vamzdelių, sraigtelių?..

– Spagečių su jūsų bolonišku padažu.
– Tuoj paruošiu. Beje, Ana… turėtumėte
žinoti, kad šiandien rytą ponas Grėjus,
pamanęs, jog jį palikote, visai paklaiko. Atrodė
lyg nesavas.
Ji vėl maloniai nusišypso.
Ak…

DEVINTĄ VAKARO JIS DAR NEGRĮŽTA.

Sėdžiu bibliotekoje prie rašomojo stalo ir
svarstau, kur Kristianas galėtų būti.
Paskambinu.
– Klausau, Ana, – nedraugiškai atsiliepia jis.
– Sveikas.
Jis vos girdimai įkvepia.
– Labas, – sako, tik dabar jau tyliau.
– Grįši namo?
– Vėliau.
– Tu darbe, savo kontoroje?
 1156/1506

– Taip. O kur, tavo nuomone, turėčiau būti?

Su ja.
– Netrukdysiu tau.
Bet nei jis, nei aš pokalbio nebaigiame ir
tarp mudviejų įsiviešpatauja įtampos kupina
tyla.
– Labanakt, Ana, – galų gale atsisveikina jis.
– Labanakt, Kristianai.
Jis išjungia telefoną.
Ak, koks mėšlas… Įbedu žvilgsnį į savo tele-
foną. Nežinau, ko Kristianas iš manęs tikisi.
Bet kad liptų man ant galvos, tikrai neleisiu.
Taip, jis siunta ir turi dėl ko. Ir aš pykstu.
Tačiau kaip jau yra, taip. Aš bent jau nelėkiau
palaidu liežuviu pas buvusį savo meilužį pedo-
filą. Noriu, jog Kristianas pripažintų, kad taip
elgtis – visiškai nepriimtina.
Sėdėdama krėsle atremiu nugarą į atlošą,
įsižiūriu į bibliotekoje stovintį biliardo stalą ir
prisimenu nuostabias akimirkas prie jo
 1157/1506

žaidžiant anglišką biliardą. Užsidedu ranką ant

pilvo. Galbūt visa tai – tiesiog per anksti. Gal-
būt tam kūdikiui tiesiog nelemta išvysti… Bet
vos tik šmėsteli ši mintis, mano pasąmonė
suklykia: „Ne!“ Jei nutrauksiu šį nėštumą,
niekada sau to neatleisiu – ir Kristianas
neatleis. „Ak, Dribsniuk, ką tu mums
padarei?..“ Neturiu drąsos pasikalbėti su Keite.
Nedrįsčiau šnekėtis su niekuo. Nusiunčiu jai
žinutę, kad netrukus paskambinsiu…
Apie vienuoliktą valandą man ima lipti
akys. Susitaikiusi su mintimi, kad jis negrįš,
užlipu į savo buvusį kambarį. Susirangau po
pūkine antklode ir pagaliau atleidžiu gniaužtus:
įsikniaubusi į pagalvę imu kūkčioti – graudžiai
ir sielvartingai, taip, kaip tikrai damai nederėtų.

PABUNDU SUNKIA GALVA. Pro didžiulius

kambario langus plūsta ryški rudens šviesa.
Dirst į žadintuvą – pusė aštuonių. Iš karto
 1158/1506

pagalvoju: „Kur Kristianas?“ Atsisėdu,

nuleidžiu kojas nuo lovos. Šalia ant grindų guli
mano mėgstamiausias sidabriškai pilkas Kristi-
ano kaklaraištis. Kai vakar vakare guliau į lovą,
jo čia nebuvo. Pakeliu jį ir įsižiūriu, nykščiais ir
smiliais švelniai trindama šilkinį kaklaraiščio
audinį, paskui priglaudžiu prie skruosto. Kristi-
anas čia buvo ir žiūrėjo į mane miegančią. Gili-
ai širdyje vėl įsiplieskia vilties kibirkštėlė.

NULIPUSI ŽEMYN, PONIĄ DŽOUNS randu be-

sisukinėjančią virtuvėje.
– Labas rytas, – linksmai pasisveikina ji.
– Labas. Kur Kristianas? – klausiu.
Jos veidas staiga apsiniaukia.
– Jau išvažiavo.
– Vadinasi, namo jis vis dėlto buvo grįžęs?
Noriu patikrinti, nors ir turiu rankose
įrodymą – jo kaklaraištį.
 1159/1506

– Taip, buvo, – patvirtina ji ir patyli. – Ana,

prašom atleisti, jei kišuosi į ne savo reikalus,
bet… nepraraskite vilties. Jis labai užsispyręs
žmogus.
Linkteliu ir ponia Džouns akimirksniu
nutyla. Neabejoju, kad iš mano veido ji supra-
nta, jog dabar tikrai nenoriu šnekėtis apie savo
paklydėlį vyrą.

DARBE IŠKART PASITIKRINU elektroninio

pašto dėžutę. Pamačius, kad gautas laiškas nuo
Kristiano, širdis ima daužytis kaip pašėlusi.

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: Portlandas
Data: 2011 m. rugsėjo 15 d. 06:45
Gavėjas: Anastazija Grėj

Ana,
šiandien skrendu į Portlandą.
 1160/1506

Vašingtono valstybiniame universitete turiu

sutvarkyti vieną reikalą.
Pamaniau, norėtum žinoti, kur išvykstu.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Ak… Man akis aptemdo ašaros. Ir viskas,

tik tiek? Man nudiegia vidurius. Mėšlas! Tuoj
vemsiu. Tekina pasileidžiu į tualetą ir suspėju
kaip tik laiku: išverčiu į unitazą visus pusryči-
us. Tada susmunku ant tualeto grindų ir ranko-
mis susiimu galvą. Kažin ar galėčiau būti dar
nelaimingesnė? Po valandėlės į kabinos duris
kažkas švelniai pasibeldžia.
– Ana?..
Tai Hana. Velnias…
– Ką?
– Ar viskas gerai?
– Tuoj ateisiu.
– Pas tave atėjo Boisas Foksas.
 1161/1506

Mėšlas.
– Nuvesk jį į pasitarimų kambarį. Po
minutės ateisiu.
– Gal norėtum arbatos?
– Taip, prašyčiau.

PAPIETAVUSI – VĖL SUVALGIAU VARŠKĖS

SŪRIO ir bandelę su lašiša, be to, per stebuklą
jų neišvėmiau, – sėdžiu žuvies žvilgsniu vėps-
odama į kompiuterio ekraną, laukdama įk-
vėpimo ir svarstydama, kaip mudu su Kristianu
išspręsime šią didžiulę problemą.
Staiga suzvimbus telefonui iš netikėtumo
krūpteliu. Žvilgteliu į ekraną – Mija. Viešpatie,
to man betrūko – linksmo jos čiauškėjimo ir en-
tuziazmo. Dingteli mintis tiesiog neatsiliepti,
bet įdiegtas mandagumas vis dėlto nugali.
– Sveika, Mija, – linksmai pasisveikinu.
– Nagi, labas, Ana… Seniai bekalbėjom, –
šis vyriškas balsas man pažįstamas.
 1162/1506

Prakeikimas!
Man pašiurpsta oda, visi kūno plaukeliai
pasišiaušia, gyslomis plūsteli adrenalinas, o pa-
saulis nustoja suktis.
Tai Džekas Haidas.
DVIDEŠIMT ANTRAS
SKYRIUS

–Džekai… – vos girdimai ištariu, o baimė

užgniaužia man gerklę.
Kaip jis ištrūko į laisvę? Iš kur gavo Mijos
mobilųjį? Išbąlu kaip drobė, ima svaigti galva.
– Prisimeni mane? – meiliai klausia Džekas.
Jaučiu, kad jis kreivai šypsosi.
– Žinoma. Prisimenu, – automatiškai at-
sakau, o galvoje kirba daugybė minčių.
– Tikriausiai klausi savęs, kodėl tau
paskambinau?
 1164/1506

– Taip.
Padėk ragelį.
– Nepadėk ragelio. Prieš kelias minutes kaip
tik šnektelėjau su tavo vyro sesute.
Ką? Su Mija! Ne!
– Ką padarei? – pašnibždomis klausiu,
stengdamasi malšinti baimę.
– Atidžiai klausyk, tu uodegą vizginanti
kekše, turtuolių medžiotoja. Tu sumovei man
gyvenimą. Grėjus irgi sumovė man gyvenimą.
Jūs man skolingi. Turiu sučiupęs tą kalytę. Ir tu,
ir tas subinlaižys, už kurio ištekėjai, ir visa jo
prakeikta šeima dabar man už viską sumokėsit.
Haido panieka ir pyktis mane pribloškia. Jo
šeima? Kas čia per nesąmonė?
– Ko tu nori?
– Noriu jo pinigų. Tikrai labai noriu
prakeiktų jo pinigų. Jei aplinkybės būtų susik-
losčiusios truputį kitaip, vietoj jo dabar būčiau
 1165/1506

aš. Tad pinigus man atneši tu. Noriu penkių

milijonų dolerių. Šiandien.
– Džekai, prie tokių didelių pinigų aš
neprieinu.
Jis pašaipiai prunkšteli.
– Turi dvi valandas. Dvi – ir ne daugiau.
Niekam nieko nesakyk, kitaip ta kalytė atsiguls
į pavėsį. Nesugalvok pranešti policijai. Ir savo
kiaušingalviam vyreliui neprasitark. Supratai?
Džekas nutyla, aš mėginu jam ką nors at-
sakyti, bet panika atėmusi man žadą.
– Ar supratai?! – rikteli jis.
– Taip, – sušnabždu.
– Kitaip aš ją pribaigsiu.
Tyliai aikteliu.
– Mobilųjį turėk su savim. Ir laikyk liežuvį
už dantų, kitaip prieš nudėdamas aš ją dar ir iš-
dulkinsiu. Turi dvi valandas.
 1166/1506

– Džekai, man reikia daugiau laiko. Trijų

valandų. Be to, iš kur man žinoti, kad Mija
tikrai pas tave?
Staiga ryšys nutrūksta. Sustingusi stebeiliju į
telefoną, burna išdžiūvusi iš baimės, be to,
juntu bjaurų, metalą primenantį siaubo skonį.
Mija, jis turi Miją… Bet ar tikrai? Nuo minčių
apie tai, kas baisaus gali nutikti, man plyšta
galva ir vėl ima diegti vidurius. Rodos, tuoj
vemsiu, bet kelis kartus giliai įkvepiu, mėgin-
dama suvaldyti paniką, ir šleikštulys praeina.
Imu karštligiškai svarstyti visas įmanomas
galimybes. Gal pasakyti Kristianui? Gal
Teilorui? O gal paskambinti policijai? Iš kur
Džekas sužinos, kad tai padariau? Ir ar Mija
tikrai pas jį? Man reikia laiko – laiko pagalvoti,
bet tai galiu daryti tik laikydamasi jo
nurodymų. Čiumpu rankinę ir patraukiu prie
durų.
 1167/1506

– Hana, man reikia išeiti. Tiksliai nežinau,

kiek užtruksiu. Atšauk visus po pietų planuotus
susitikimus. Ir pasakyk Elizabetei, kad atsitiko
kai kas nenumatyto ir turiu tą reikalą sutvarkyti.
– Žinoma, Ana. Ar viskas gerai? – suraukusi
antakius klausia Hana.
Ji žiūri į mane, sprunkančią iš kabineto,
labai susirūpinusiu veidu.
– Taip, – išeidama atsainiai tarsteliu ir
nuskubu į priimamąjį, kur laukia Sojeris.
– Sojeri…
Išgirdęs mano balsą, jis pašoka nuo krėslo, o
pamatęs mano veidą suraukia kaktą.
– Prastai jaučiuosi. Prašom parvežti mane
namo.
– Klausau, ponia. Pageidausite palaukti čia,
kol atvairuosiu mašiną?
– Ne, eisiu su jumis. Man skubiai reikia
namo.
 1168/1506

VISIŠKAI SUKAUSTYTA SIAUBO

STEBEILIJU pro automobilio langą ir rezgu
planą. Grįšiu namo. Persirengsiu. Rasiu čekių
knygelę. Kaip nors paspruksiu nuo Rajano ir
Sojerio. Nuvažiuosiu į banką. Velniava, kiek
vietos užima penki milijonai dolerių grynaisi-
ais? Ir kiek banknotai sveria? Ar man reikės
lagamino? Ar turėčiau iš anksto paskambinti į
banką? Mija. Mija. O jei Džekas Mijos
nepagrobė? Kaip man patikrinti? Jei
paskambinsiu Greisei, ji gali imti kažką įtarti, o
tai gali sukelti pavojų Mijai. Jis sakė, kad suži-
nos. Atsisukusi žvilgteliu pro užpakalinį vis-
ureigio langą. Ar aš sekama? Smarkiai be-
sidaužančia širdimi atidžiai įsižiūriu į mašinas,
važiuojančias iš paskos. Jos visai neatrodo pa-
vojingos. Ak, Sojeri, važiuok greičiau. Mud-
viejų žvilgsniai susitinka užpakalinio vaizdo
veidrodėlyje ir jis vėl suraukia kaktą.
 1169/1506

Sojeris įsijungia „Bluetooth“ ausines ir

atsiliepia į skambutį.
– T… Norėjau pranešti, kad ponia Grėj su
manimi. – Mudviejų žvilgsniai vėl susitinka
veidrodėlyje, o tada Sojeris vėl įbeda akis į
kelią ir tęsia pokalbį: – Ji prastai jaučiasi. Vežu
ją į Eskalą… Supratau, sere… – Sojeris ati-
traukia žvilgsnį nuo kelio ir vėl žvilgteli į mane
užpakalinio vaizdo veidrodėlyje. – Gerai, –
sutinka jis ir baigia pokalbį.
– Teiloras? – pašnabždomis klausiu.
Jis linkteli.
– Jis su ponu Grėjumi?
– Taip, ponia, – Sojerio žvilgsnis sušvelnėja,
jame šmėsteli užuojauta.
– Ar jie vis dar Portlande?
– Taip, ponia.
Gerai. Turiu pasirūpinti, kad Kristianas būtų
saugus. Mano ranka nejučia nuslysta ant pilvo
 1170/1506

ir rūpestingai jį paglosto. Ir tu, Dribsniuk. Jūs

abu turite būti saugūs.
– Gal galėtume pasiskubinti? Aš prastai
jaučiuosi.
– Žinoma, ponia.
Sojeris spusteli greičio pedalą ir mūsų auto-
mobilis nuslysta per transporto srautą nelygin-
ant karštas peilis per sviestą.

KAI SU SOJERIU GRĮŽTAME į apartamentus,

ponios Džouns niekur nematyti. Kadangi
garaže jos automobilio nėra, numanau, kad ji su
Rajanu tvarko kažkokius reikalus. Sojeris
nueina į Teiloro kabinetą, o aš strimgalviais
puolu į Kristiano darbo kambarį. Kaustoma
panikos ir kliuvinėdama už rašomojo stalo,
ištraukiu stalčių ir susirandu čekių knygeles.
Žvilgsnis užkliūva už stalčiaus dugnu slys-
telėjusio Leilos pistoleto. Nežinia kodėl, bet
staiga labai suirztu, kad Kristianas nepasirūpino
 1171/1506

padėti ginklo į saugią vietą. Apie šaunamuosius

ginklus jis nieko neišmano. Viešpatie, juk
galėtų susižeisti…
Truputį padvejojusi, čiumpu pistoletą,
patikrinu, ar yra šovinių, ir užsikišu jį už juodų
laisvų kelnių juosmens. Man gali jo prireikti.
Sutrikusi stipriai sučiaupiu lūpas. Mokiausi
šaudyti tik į taikinius. Niekada nesitaikiau į
žmogų. Tikiuosi, Rėjus man atleis. Susikaupusi
randu reikalingą čekių knygelę. Jos čia penkios,
bet tik vienoje įrašyta „K. Grėjus ir ponia A.
Grėj“. Savo sąskaitoje turiu maždaug penkias-
dešimt keturis tūkstančius dolerių. Nenumanau,
kokia suma šioje sąskaitoje. Bet penkis milijo-
nus Kristianas joje tikrai turės. Beje, gal pinigų
yra ir seife? Mėšlas… Nežinau kodo. Ar tik jis
kartą neprasitarė, kad skaičių kombinacija
paslėpta jo dokumentų spintoje? Pamėginu tą
spintą atidaryti, bet ji užrakinta. Mėšlas. Teks
grįžti prie plano A.
 1172/1506

Giliai įkvepiu ir šiek tiek ramesnė,

ryžtingiau nusiteikusi nužingsniuoju į mūsų
miegamąjį. Išvydus paklotą lovą staiga nud-
iegia širdį. Gal praeitą naktį man derėjo miegoti
čia? Kokia prasmė ginčytis su žmogumi, kuris,
jo paties žodžiais tariant, yra tarsi penkias-
dešimt atspalvių? Dabar jis su manimi net
nesišneka. Ne, dabar neturiu laiko apie tai
galvoti.
Paskubomis persirengiu: nusimaunu plačias
kelnes, užsitempiu džinsus, apsivelku sportinį
medvilninį bluzoną su gobtuvu, apsiaunu sport-
bačius, o pistoletą užsikišu už džinsų juosmens
nugaroje. Pasiraususi spintoje išsitraukiu didelį
minkštą kelioninį krepšį. Ar į jį tilps penki mili-
jonai dolerių grynaisiais? Čia pat, ant grindų,
padėtas Kristiano sportinis krepšys. Atsegu jį
tikėdamasi viduje rasti krūvą prakaituotų
drabužių, bet ne – jo treniruotėms skirti rūbai
švarūs ir kvapnūs. Ponia Džouns iš tiesų
 1173/1506

pasirūpina viskuo. Iškratau sportinio krepšio

turinį ant grindų ir sugrūdu jį į kelioninį krepšį.
Na, štai, dabar vietos turėtų pakakti. Pas-
itikrinu, ar tikrai turiu vairuotojo pažymėjimą,
banke turėsiantį atstoti asmens tapatybės kor-
telę, ir žvilgteliu į laikrodį. Džekas skambino
prieš trisdešimt vieną minutę. Dabar mano už-
duotis – pasprukti iš Eskalos Sojerio
nepastebėtai.
Tyliai ir pamažu išsėlinu į vestibiulį puikiai
žinodama, kad jame įtaisyta stebėjimo kamera,
kurios objektyvas atsuktas į liftą. Sojeris tikri-
ausiai vis dar Teiloro kabinete. Atsargiai ir kaip
įmanydama tyliau atidarau duris į vestibiulį.
Įėjusi taip pat tyliai jas uždarau ir sustoju be-
veik ant slenksčio, prie pat durų, kad manęs
neužfiksuotų stebėjimo kamera. Tada iš rank-
inės išsiimu mobilųjį ir paskambinu Sojeriui.
– Klausau, ponia Grėj.
 1174/1506

– Sojeri, aš viršuje, kambaryje, ar

galėtumėte man truputį padėti? – kalbu tyliai,
mat žinau, kad jis čia pat, kitame koridoriaus
gale, už Teiloro kabineto durų.
– Tuoj ateisiu, ponia, – sako Sojeris, iš balso
suprantu, kad sutrikęs.
Dar niekada nesu jam skambinusi ir prašiusi
pagalbos. Rodos, širdis plaka gerklėje – tuksi
smarkiai, neritmingai. Ar man pavyks? Nut-
raukusi pokalbį pasiklausau, kaip jis žingsni-
uoja koridoriumi, paskui lipa laiptais. Dar kartą
įkvepiu mėgindama nusiraminti ir man dingteli,
kad vis dėlto juokinga kaip kokiai nusikaltėlei
sprukti iš savo namų.
Kai tik Sojeris atsiduria viršutinėje laiptų
aikštelėje, pribėgu prie lifto ir paspaudžiu iškvi-
etimo mygtuką. Pernelyg garsiai dzingtelėjusios
(tas garsas praneša, kad liftas pasiruošęs vežti
žmones), durys atsidaro. Neriu į kabiną ir imu
karštligiškai spaudyti požeminio garažo
 1175/1506

mygtuką. Po kelių kankinamų akimirkų durys

palengva užsidaro ir tada išgirstu Sojerio
riksmą:
– Ponia Grėj!
Baigiant užsidaryti lifto durims, dar spėju
pamatyti jį, įpuolantį į vestibiulį.
– Ana! – netikėdamas, kad galėjau taip
pasielgti, šūkteli Sojeris. Bet jis pavėluoja ir po
akimirkos dingsta man iš akių.
Liftas tyliai nusileidžia į požeminį garažą.
Lenkiu Sojerį pora minučių ir žinau, kad jis mė-
gins mane sulaikyti. Ilgesingai nužvelgusi
„Audi R8“, puolu prie „Saab“, atsidarau
dureles, švysteliu kelioninį krepšį ant priekinės
keleivio sėdynės ir sėdu prie vairo.
Įjungiu automobilio variklį, padangos
sucypia, aš šaunu prie išvažiavimo ir vienuolika
skausmingų sekundžių laukiu, kol pakils
užtvaras. Tą akimirką, kai jau galiu važiuoti,
žvilgteliu į užpakalinio vaizdo veidrodėlį ir
 1176/1506

pamatau Sojerį, iš tarnybinio lifto paknop-

stomis įpuolantį į garažą. Važiuojant pandusu ir
paskui, sukant į Ketvirtąjį aveniu, man prieš
akis tebestovi suglumusio ir įžeisto Sojerio
veidas.
Ilgai gniaužusi kvapą, pagaliau iškvepiu.
Žinau, Sojeris paskambins Kristianui ir
Teilorui, bet šią problemą spręsiu tada, kai ji
kils, – dabar neturiu laiko sukti dėl to galvos.
Neramiai pasimuistau vairuotojo sėdynėje nu-
jausdama, kad Sojeris tikriausiai jau prarado
darbą. Per daug negalvok. Privalau išgelbėti
Miją. Turiu nuvažiuoti į banką ir paimti penkis
milijonus dolerių. Žvilgteliu į užpakalinio va-
izdo veidrodėlį nervindamasi ir tikėdamasi
pamatyti iš garažo išskriejantį „Audi“ visureigį,
bet toldama nuo Eskalos Sojerio taip ir
neišvystu.
Bankas – tviskantis, modernus ir santūriai
įrengtas. Čia sklinda prislopinti balsai, nuo
 1177/1506

grindų atsimuša aidas, visur žalsvas matinis

stiklas. Patraukiu prie informacijos stalo.
– Kuo galiu padėti, ponia? – jauna moteris
apdovanoja mane malonia, bet nenuoširdžia
šypsena ir staiga pasigailiu, kad apsimoviau
džinsus.
– Norėčiau atsiimti grynaisiais didelę sumą.
Nenatūraliai besišypsanti panelė kilsteli dar
nenatūralesnį antakį.
– Turite pas mus sąskaitą? – neslėpdama
pašaipos klausia.
– Turiu, – pyktelėjusi atšaunu. – Mudu su
vyru turime šiame banke kelias sąskaitas. Jis –
Kristianas Grėjus.
Moteris truputį išpučia akis, dirbtinumas
užleidžia vietą nuostabai. Ji vėl paskubomis
mane nužvelgia, šįkart nepatikliai ir su pagarbia
baime.
– Prašom čia, ponia, – sušnabžda ir nuveda
mane į mažą, minimalistinio stiliaus kabinetą,
 1178/1506

kurio sienos taip pat iš žalsvo matinio stiklo. –

Prašom sėstis, – ji mosteli į juodą odinę biuro
kėdę prie rašomojo stalo stiklo stalviršiu, ant
kurio stovi naujausias kompiuteris ir telefono
aparatas. – Kiek šiandien norėtumėte gauti,
ponia Grėj? – maloniai pasiteirauja.
– Penkis milijonus dolerių, – sakau žvelg-
dama jai į akis, tarsi tokias sumas imčiau iš
banko kasdien.
Ji išbąla.
– Šit kaip. Pakviesiu banko valdytoją. Ak,
atleiskite, kad klausiu, bet asmens tapatybės
dokumentą turite, tiesa?
– Turiu. Bet norėčiau kalbėtis su banko
valdytoju.
– Žinoma, ponia Grėj.
Ji puola iš kabineto. Susmunku kėdėje ir
kūnu nusirita šleikštulio banga, be to, strėnas
nemaloniai spaudžia už džinsų juosmens
užkištas pistoletas. Tik ne dabar. Dabar nieku
 1179/1506

gyvu negaliu apsivemti. Giliai, raminamai įk-

vepiu ir šleikštulys praeina. Nervingai žvil-
gteliu į rankinį laikrodį. Be penkių pusė trijų.
Į kabinetą įžengia vidutinio amžiaus vyras.
Ties plaukų augimo linija bepradedantis plikti,
bet vilkintis brangų klasikinio stiliaus tamsiai
pilką kostiumą ir ryšintis prie jo derantį kak-
laraištį. Jis ištiesia ranką pasisveikinti.
– Laba diena, ponia Grėj. Aš Trojus
Velanas.
Trojus nusišypso, mudu paspaudžiame vien-
as kitam ranką, tada jis atsisėda prie stalo prieš
mane.
– Kolegė pranešė, kad pageidaujate atsiimti
didelę sumą grynaisiais.
– Tiesa. Penkis milijonus dolerių.
Jis pasisuka į žvilgantį kompiuterį ir įveda
kelis skaičius.
– Klientų, pageidaujančių atsiimti tokią
didelę sumą, paprastai prašome pranešti apie
 1180/1506

savo ketinimus iš anksto, – nutilęs jis pamalon-

ina mane drąsinama, bet pasipūtėliška šypsena.
– Laimė, banko seifuose laikome grynųjų atsar-
gas, skirtas visam Šiaurės vakarų pakrantės re-
gionui, – pagyrūniškai priduria.
Viešpatie, ar jis mėgina padaryti man
įspūdį?
– Pone Velanai, aš skubu. Sakykite, ką man
daryti. Turiu vairuotojo pažymėjimą ir bendros
mūsų su vyru sąskaitos čekių knygelę. Ar
tiesiog išrašyti čekį?
– Neskubėkite, ponia Grėj. Pirmiausia
norėčiau pamatyti jūsų asmens tapatybę patvir-
tinantį dokumentą, – iš draugiškai nusiteikusio
pagyrūno Trojus akimirksniu virsta dalykišku
bankininku.
– Štai, – paduodu jam vairuotojo
pažymėjimą.
– Ponia Grėj… Čia įrašyta Stil pavardė…
Ak, po galais.
 1181/1506

– Ak… taip. Hm…

– Paskambinsiu ponui Grėjui.
– Oi, ne, tai visai nebūtina. – Mėšlas! –
Tikrai rasiu kokį nors dokumentą su jau
pakeista pavarde.
Pasirausiu po rankinę. Kokiame iš mano tur-
imų dokumentų galėtų būti įrašyta Grėj pav-
ardė? Išsiimu piniginę, atsegu ją, randu nuo-
trauką, kurioje mudu su Kristianu gulime ant
lovos „Fair Lady“ jachtos kajutėje. Galiu jam
parodyti šitą nuotrauką! Paskui iškrapštau
juodąją „Amex“ kortelę.
– Štai.
– Ponia Anastazija Grėj, – garsiai perskaito
Velanas. – Taip, to turėtų pakakti, – jis suraukia
kaktą. – Bet tai labai neįprasta, ponia Grėj…
– Gal norite, kad pasiskųsčiau savo vyrui,
jog jūsų bankas atsisakė mane aptarnauti?
Ištiesinu pečius ir kaip įmanydama grės-
mingiau įsistebeiliju į Velaną. Jis trumpai
 1182/1506

sustingsta, matyt, paskubomis iš naujo mane

įvertindamas.
– Jums reikės išrašyti čekį, ponia Grėj.
– Žinoma. Šitos sąskaitos? – ramindama
smarkiai besidaužančią širdį parodau jam čekių
knygelę.
– Taip, ši čekių knygelė puikiausiai tiks. Be
to, man reikės, kad užpildytumėte kelis papil-
domus dokumentus. Trumpam atsiprašysiu…
Linkteliu, o Trojus atsistoja ir išeina iš
kabineto. Aš vėl lengviau atsikvepiu, truputį at-
sipalaiduoju. Nė nemaniau, kad išgryninti
pinigų bus taip sudėtinga. Nevikriai atsiverčiu
čekių knygelę ir iš rankinės išsitraukiu rašiklį.
Ar tikrai pavyks gauti pinigus? Neįsivaizduoju.
Virpančiais pirštais suspaudusi parkerį įrašau:
Penki milijonai dolerių. 5 000 000 $.
Viešpatie, tikiuosi, kad elgiuosi teisingai.
Mija… galvok apie Miją. Apie tai niekam
negaliu prasitarti.
 1183/1506

Vėl prisimenu kraują stingdančius, šlykščius

Džeko žodžius: „Laikyk liežuvį už dantų, kitaip
prieš nudėdamas aš ją dar ir išdulkinsiu.“
Ponas Velanas grįžta išblyškęs ir sutrikęs.
– Ponia Grėj… Jūsų vyras nori su jumis
pasikalbėti, – sumurma jis ir mosteli į telefoną
ant stiklinio stalviršio tarp mūsų.
Ką? Ne.
– Jis skambina pirmąja linija. Tiesiog pas-
pauskite mygtuką. Būsiu už durų.
Jam užtenka padorumo atrodyti susigė-
dusiam. Nė pats generolas Benediktas Arnoldas
neprilygtų Velanui. Rūsčiu žvilgsniu nulydžiu
Trojų, nerangiai šlepsintį iš kabineto, ir jaučiu,
kad imu blykšti.
Mėšlas! Mėšlas! Mėšlas! Ką pasakysiu Kris-
tianui? Jis iš karto supras. Įsikiš. Sukels pavojų
seseriai. Drebančia ranka pakeliu telefono ra-
gelį. Priglaudžiu prie ausies stengdamasi alsuoti
giliai ir ritmingai, o tada įjungiu pirmąją liniją.
 1184/1506

– Labas, – sumurmu mėgindama tvardytis,

bet sekasi nekaip.
– Tu mane palieki? – kaustomas sielvarto,
vos girdimai sušnabžda Kristianas.
Ką?!
– Ne! – taip pat vos girdimai sušnabždu.
Ak, ne. Ne, ne, kaipgi jis gali taip manyti?
Dėl pinigų? Jis mano, kad palieku jį, nes mė-
ginu išsigryninti pinigų? Staiga man atsiveria
akys: siaubas, bet vienintelis būdas priversti
Kristianą nesikišti, kad jis niekam nepakenktų
ir aš galėčiau išgelbėti jo seserį, yra…
pameluoti.
– Taip, – sušnabždu ir mane perveria neap-
sakomas skausmas, o akyse susitvenkia ašaros.
Kristianas aikteli, net, galima sakyti,
sukūkčioja.
– Ana, aš… – jis nutyla.
 1185/1506

Ne! Delnu užsidengiu burną norėdama su-

laikyti krūtinėje siaučiančius prieštaringus
jausmus.
– Kristianai, prašau… Nepradėk… – sakau
šiaip taip sulaikiusi ašaras.
– Tu išeini? – klausia jis.
– Taip.
– Bet kodėl šluoji pinigus? Ar tau visada
rūpėjo tik pinigai? – sielvartingai, vos girdimai
klausia jis.
Ne! Man skruostais ima ristis ašaros.
– Ne, – sukuždu.
– Ar penkių milijonų pakaks?
Ak, prašau, liaukis!
– Taip.
– O kūdikis? – vos girdimai klausia jis.
Ką? Mano ranka nuo burnos nuslysta ant
pilvo.
– Kūdikiu aš pasirūpinsiu, – sumurmu.
Mano Dribsniukas… mūsų Dribsniukas.
 1186/1506

– Tikrai to nori?
Ne!
– Taip.
Staiga Kristianas garsiai įkvepia.
– Imk visus, – piktai sušnypščia.
– Kristianai, – verksmingai ištariu. – Tai dėl
tavęs. Dėl tavo šeimos. Prašau… Nesielk taip…
– Pasiimk visus, Anastazija.
– Kristianai…
Ir aš vos nepalūžtu. Vos visko jam neiškloju
– apie Džeką, apie Miją ir apie reikalaujamą
išpirką. „Tiesiog pasitikėk manimi, prašau!“ –
mintyse maldauju.
– Aš visada tave mylėsiu, – dusliai priduria
Kristianas ir nutraukia pokalbį.
– Kristianai! Ne… Ir aš tave myliu.
Staiga visos tos kvailystės, kuriomis mudu
kelias dienas vienas kitą kankinome, pasidaro
visiškai nereikšmingos. Žadėjau, kad niekada jo
nepaliksiu. Aš tavęs ir nepalieku. Gelbėju tavo
 1187/1506

seserį. Susmunku kėdėje ir, delnais užsidengusi

veidą, pratrūkstu nevaldomai raudoti.
Nedrąsus beldimas į duris padeda man ati-
tokti. Nekviestas į kabinetą grįžta Velanas. Jis
stengiasi į mane nežiūrėti. Matyti, kad jam labai
nejauku.
Paskambinai jam, niekše! Rūsčiai dėbteliu į
Trojų.
– Jūsų vyras, ponia Grėj, sutiko, kad iš-
mokėtume jums penkis milijonus dolerių
grynaisiais. Tai labai neįprasta procedūra, bet
kaip vienas iš svarbiausių mūsų klientų… jis
primygtinai reikalavo… labai primygtinai…
Velanas nutyla ir išrausta. Tada suraukęs
kaktą pažvelgia į mane, tik nesuprantu kodėl: ar
dėl to, kad Kristiano reikalavimas buvo toks
neįprastas, ar tiesiog nežino, ką daryti su jo
kabinete sėdinčia ir verkiančia moterimi.
– Ar gerai jaučiatės? – pasiteirauja jis.
 1188/1506

– Ar jums atrodo, kad gerai? – piktai

atšaunu.
– Atsiprašau, ponia. Gal vandens?
Niūriai linkteliu. Ką tik palikau savo vyrą.
Na, bent jau Kristianas mano, kad ji palikau.
Mano pasąmonė nepatenkinta papučia lūpas:
„Nes taip jam pasakei.“
– Paprašysiu kolegės, kad kol paimsiu
pinigus, atneštų jums stiklinę vandens. Jei
galėtumėte pasirašyti čia, ponia… ir išrašyti
norimos sumos čekį, o tada taip pat jį
pasirašyti…
Jis padeda ant stalo blanką. Suraitau parašą
ant punktyrinės čekių knygelės lapo linijos, o
tada pasirašau blanke. Anastazija Grėj. Ant
stalo, vos neaptaškydamos dokumentų, kapteli
kelios ašaros.
– Paimsiu blanką ir čekį, ponia. Paruošti
pinigus užtruks maždaug pusę valandos.
 1189/1506

Iškart žvilgteliu į savo laikrodį. Džekas davė

dvi valandas – turėčiau suspėti. Linkteliu
Velanui ir jis pirštų galais išcimpina iš kabin-
eto, palikdamas mane sielvartauti vieną.
Po kelių akimirkų, o gal minučių ar valandų,
– visiškai prarandu laiko nuovoką, –
nenuoširdžiai besišypsanti panelė atneša man
grafiną vandens ir stiklinę.
– Prašom, ponia Grėj, – tyliai sako ji,
pastato stiklinę ant stalo ir įpila vandens.
– Ačiū.
Paimu stiklinę ir godžiai atsigeriu. Ji išeina
ir palieka mane vieną su savo sujauktomis,
baimingomis mintimis. Su Kristianu kaip nors
išsiaiškinsiu, jei tik… nebus per vėlu. Kol kas
jis bent jau niekur nesikiš. Dabar turiu rūpintis
Mija. O jei Džekas meluoja? Jei Mijos jis
nepagrobė? Tikriausiai turėčiau paskambinti į
policiją.
 1190/1506

„Laikyk liežuvį už dantų, kitaip prieš

nudėdamas aš ją dar ir išdulkinsiu.“ Į policiją
kreiptis negaliu. Atsiremiu į kėdės atlošą ir, jus-
dama už džinsų juosmens užkištą ir strėnas
spaudžiantį Leilos pistoletą, truputį aprimstu.
Kas būtų galėjęs pamanyti, jog kada nors būsiu
dėkinga Leilai už tai, kad taikėsi mane nudėti?
Ak, Rėjau, kaip gerai, kad išmokei mane
šaudyti.
„Rėjus!“ – tyliai aikteliu. Šįvakar jis lauks
manęs ateinant. Galbūt galiu tiesiog numesti
Džekui krepšį su pinigais? Tada jis jau galėtų
bėgti, o aš parvežčiau namo Miją. Ak, tai visiš-
kas absurdas!
Suzirzia mano telefonas. Kabinete suskamba
„Your Love is King“ dainos motyvas. Ak! Ko
Kristianas dar nori? Įbesti man į žaizdą peilį ir
pasukinėti?
„Ar tau visada rūpėjo tik pinigai?“
 1191/1506

Ak, Kristianai, kaip gali taip manyti?

Pajuntu kūno gelmėse liepsnojant pyktį. Ne ką
kita, o pyktį. Ir jis padeda. Persiunčiu skambutį
į balso paštą. Reikalus su savo vyru tvarkysiu
vėliau.
Kažkas pasibeldžia į duris.
– Ponia Grėj… – tai Velanas. – Pinigai
paruošti.
– Dėkoju.
Atsistoju ir staiga man susvaigsta galva.
Įsikimbu kėdės atlošo.
– Ponia Grėj, ar gerai jaučiatės?
Linkteliu ir dėbteliu į Velaną lyg liepdama
jam atstoti. Dar kartą giliai įkvepiu mėgindama
nusiraminti. Privalau tai padaryti. Privalau tai
padaryti. Turiu išgelbėti Miją. Trūkteliu savo
medvilninio bluzono su gobtuvu kraštą slėp-
dama už džinsų juosmens užkišto pistoleto
rankeną.
 1192/1506

Ponas Velanas susiraukia, bet atidaręs

palaiko duris, ir aš, nors ir virpančiomis ko-
jomis, žengiu pirmyn.
Prie banko durų stovi Sojeris ir žvalgosi po
klientų aptarnavimo salę. Prakeikimas! Mud-
viejų žvilgsniai susitinka, Sojeris suraukia kak-
tą ir atidžiai žiūri, kaip reaguosiu. Ak, jis ne
juokais įtūžęs. Kilstelėdama smilių duodu žen-
klą, kad tuoj prie jo prieisiu. Sojeris linkteli ir
atsiliepia mobiliuoju. Mėšlas! Galiu lažintis,
kad jam skambina Kristianas. Apsisuku taip
staiga, kad vos neatsitrenkiu į paskui einantį
Velaną, ir puolu atgal į kabinetą žalsvomis stik-
lo sienomis.
– Ponia Grėj… – sekdamas man iš paskos
tarsteli suglumęs Velanas.
Sojeris gali sužlugdyti visą mano planą.
Pakeliu akis į banko valdytoją.
– Banko salėje yra asmuo, kurio nenoriu
matyti. Asmuo, kuris mane seka.
 1193/1506

Velanas išpučia akis.

– Norite, kad iškviesčiau policiją?
– Ne!
Po perkūnais, tik jau ne policiją. Ką man da-
ryti? Žvilgteliu į rankinį laikrodį. Beveik penki-
olika minučių po trečios. Bet kurią akimirką
gali paskambinti Džekas. Mąstyk, Ana, mąstyk!
Velanas vėpso į mane vis labiau glumdamas ir
vis mažiau suprasdamas, kas čia dedasi. Jam
tikriausiai atrodo, kad kuoktelėjau. „Tu ir kuok-
telėjai“, – piktai rėžia man pasąmonė.
– Man reikia paskambinti. Prašau jūsų, ar
galėtumėte trumpai palikti mane kabinete
vieną?
– Žinoma, – sako Velanas ir, rodos, gerokai
lengviau atsikvėpęs, išeina iš kabineto.
Kai jis uždaro duris, virpančiais pirštais
surenku Mijos mobiliojo numerį.
– Tik nesakyk, kad nesurinkai pinigų, –
pašaipiai atsiliepia Džekas.
 1194/1506

Tuščiai pliaukšti neturiu laiko.

– Man iškilo sunkumų.
– Žinau. Tavo apsaugininkas atsekė paskui
tave į banką.
Ką?! Po perkūnais, iš kur jis žino?
– Turėsi jo atsikratyti. Prie banko, tik iš ki-
tos pusės, laukia mano automobilis. Juodas
„Dodge“ visureigis. Per tris minutes turi jį
pasiekti. „Dodge“ markės automobilis!
– Galiu užtrukti ilgiau nei tris minutes, –
sakau, o širdis vėl daužosi gerklėje.
– Kaip turtuolius medžiojanti kekšytė, tu
gana sumani, Grėj. Ką nors sugalvosi. O kai
prieisi prie mašinos, išmesk savo mobilųjį.
Supratai, kale?
– Taip.
– Pakartok! – surinka Džekas.
– Supratau.
Jis nutraukia pokalbį.
 1195/1506

Mėšlas! Atidariusi duris, imu dairytis

Velano – tas kantriai laukia manęs koridoriuje.
– Pone Velanai, man reikia, kad kas nors
padėtų nunešti krepšius į automobilį. Jis stovi
kitoje banko pusėje. Ar ten yra kitas išėjimas?
Jis susiraukia.
– Taip, yra. Tarnybinis.
– Gal galėtume išeiti pro jį? Taip išvengčiau
nepageidaujamo dėmesio asmens, kuris laukia
manęs prie paradinių durų.
– Kaip pageidaujate, ponia Grėj. Pakviesiu
du banko tarnautojus krepšiams nešti ir du ap-
saugininkus, kad viskas vyktų sklandžiai.
Prašyčiau sekti paskui mane.
– Norėčiau jūsų paprašyti dar vienos
paslaugos.
– Žinoma, ponia Grėj.

PO DVIEJŲ MINUČIŲ AŠ SU VISA PALYDA

jau gatvėje ir einame prie „Dodge“
 1196/1506

automobilio. Jo stiklai tamsinti, tad kas sėdi

prie vairo, nematau. Bet kai prisiartiname,
vairuotojo durelės plačiai atsiveria ir iš mašinos
grakščiai išlipa moteris juodais drabužiais, su
juoda ant akių užmaukšlinta kepuraite. Eliza-
betė iš leidyklos! Po perkūnais… Ji prieina prie
visureigio užpakalio ir atidaro dureles. Du jauni
banko tarnautojai sumeta krepšius į bagažinę.
– Ponia Grėj…
Jai net pakanka savitvardos nusišypsoti, tarsi
būtume nutarusios pasivažinėti ir prasiblaškyti.
– Sveika, Elizabete, – santūriai pasisveikinu.
– Malonu susitikti už leidyklos sienų…
Ponas Velanas krenkšteli.
– Ką gi, įdomi popietė, ponia Grėj, – sako
jis.
Aš priversta laikytis etiketo, paspausti jam
ranką ir padėkoti už pagalbą, nors galvoje kirba
minčių spiečius. Elizabetė? Kodėl ji susidėjo su
Džeku? Velanas su saviškiais nueina į banką,
 1197/1506

palikdami mane vieną su SIP leidyklos Person-

alo skyriaus vadove, įsivėlusia į žmogaus
pagrobimą, turto prievartavimą ir, galimas
daiktas, kitus sunkius nusikaltimus. Bet…
kodėl?
Elizabetė atidaro galines keleivio dureles ir
paragina mane lipti.
– Duokite mobilųjį, ponia Grėj, – liepia ji,
verdama mane budriu žvilgsniu.
Paduodu aparatą ir Elizabetė švysteli jį į
šalia stovintį šiukšlių konteinerį.
– Suklaidins pėdsekius šunis, – tarsteli ji
pašaipiai ir patenkinta savimi.
Kas iš tiesų yra ši moteris? Elizabetė
užtrenkia mano dureles ir klesteli į vairuotojo
sėdynę. Kai ji įsilieja į transporto srautą ir pas-
uka į rytus, atsigręžusi baimingai žvilgteliu pro
užpakalinį mašinos stiklą. Sojerio niekur
nematyti.
 1198/1506

– Elizabete, turite pinigus. Paskambinkite

Džekui. Pasakykite, kad paleistų Miją.
– Man rodos, jis nori asmeniškai su jumis
pasišnekėti.
Velnias! Žiūrėdama į užpakalinio vaizdo
veidrodėlį perveriu ją lediniu žvilgsniu.
Elizabetė išblykšta ir šiaip gražų jos veidą
subjauroja kaktoje susimetusios nerimo
raukšlės.
– Kodėl, Elizabete? Maniau, Džeko
nemėgstate.
Ji vėl žvilgteli į mane per užpakalinio va-
izdo veidrodėlį ir akyse pamatau šmėstelint
širdgėlą.
– Ana, mudvi puikiai sutarsime, jei liežuvį
laikysi prikąstą.
– Bet jūs negalite to daryti. Tai taip
neteisinga…
– Užsičiaupk, – atšauna Elizabetė, bet
pajuntu, kad jai nejauku.
 1199/1506

– Gal jis turi ką nors kompromituojančio ir

jus šantažuoja? – klausiu.
Staiga Elizabetė dėbteli man į akis ir taip
staiga spusteli stabdžių pedalą, kad kniosteliu į
priekį ir veidu smarkiai trenkiuosi į priekinės
sėdynės atlošą.
– Liepiau tylėti, – piktai sušnypščia ji. – Be
to, patarčiau prisisegti saugos diržą.
Tada ir suprantu, kad Džekas tikrai kažką
apie ją žino. Kažką siaubingo, kažką, dėl ko El-
izabetė ryžosi tapti jo nusikaltimo bendrininke.
Kažin kas tai galėtų būti. Leidyklos lėšų vagys-
tė? O gal kas nors susijusio su asmeniniu Eliza-
betės gyvenimu? Gal net su lytiniu? Nuo tos
minties mane net šiurpas nukrečia. Kristianas
sakė, kad nė viena iš buvusių asmeninių Džeko
padėjėjų nekalba. Gal jų visų istorijos vien-
odos? Štai kodėl jis ir mane norėjo išdulkinti.
Pagalvojusi apie tai pajuntu šleikštulį ir
pasibjaurėjimą.
 1200/1506

Pervažiavusi Siatlo centrą, Elizabetė pasuka

į rytus, kalvų link. Netrukus jau važiuojame
gyvenamojo rajono gatvėmis. Mano žvilgsnis
užkliūva už vienos gatvės pavadinimo lentelės:
PIETINĖ IRVINGO GATVĖ. Staiga Elizabetė
pasuka kairėn, į negyvenamą gatvę su apgri-
uvusia vaikų žaidimų aikštele vienoje pusėje ir
didele betonuota automobilių aikštele bei eile
tuščių žemų mūrinių pastatų kitoje. Ji įsuka į
aikštelę ir sustoja prie paskutinio eilėje pastato.
Tada atsisuka į mane.
– Spektaklis prasideda, – burbteli.
Man gyslomis plūsteli baimė ir adrenalinas,
pašiurpsta oda.
– Jums nereikia jame dalyvauti, – sušnabždu
jai.
Elizabetė paniurusi stipriai sučiaupia lūpas
ir išlipa iš mašinos.
„Visa tai – dėl Mijos. Visa tai – dėl Mijos, –
paskubomis tyliai pasimeldžiu. – Prašau,
 1201/1506

neleisk, kad jai nutiktų kas nors blogo, prašau,

neleisk, kad jai nutiktų kas nors blogo.“
– Lipk lauk, – piktai liepia Elizabetė, plačiai
atidarydama keleivio dureles.
Mėšlas. Šiaip taip išlipu, bet man taip virpa
pakinkliai, kad nežinau, ar išsilaikysiu ant kojų.
Vėsiame vėlyvos popietės ore vėjelis draiko
artėjančio rudens ir kalkėmis bei dulkėmis at-
siduodantį yrančių pastatų kvapą.
– Nagi, tik pažiūrėkim…
Pro siauras, lentomis užkaltas duris kairėje
pastato pusėje laukan išlenda Džekas. Jo
plaukai trumpi. Jis išsivėręs auskarus, be to,
vilki kostiumą. Kostiumą? Džekas neskubėda-
mas artinasi prie manęs, nuo jo iš tolo sklinda
pasipūtimas ir neapykanta. Man ima daužytis
širdis.
– Kur Mija? – šiaip taip pralemenu, mat
burna išdžiūvusi ir man sunku tarti žodžius.
 1202/1506

– Viskam savas laikas, kale, – atkerta Dže-

kas ir sustoja prieš mane. Galima sakyti, burno-
je juntu jo paniekos skonį. – Pirmiausia –
pinigai.
Elizabetė patikrina bagažinėje pūpsančius
krepšius.
– Čia krūva grynųjų, – su baiminga pagarba
susako ji, atitraukusi ir vėl užtraukusi krepšių
užtrauktukus.
– O kur jos mobilusis?
– Šiukšlių konteineryje.
– Gerai, – suniurna Džekas ir visiškai
netikėtai ranka stipriai trenkia man per veidą.
Nuo tokio žiauraus ir nepelnyto smūgio
griūvu ant žemės ir mano galva stipriai dunk-
steli į betoną. Kaukolę akimirksniu persmelkia
baisus skausmas, akys paplūsta ašaromis, nuo
sukrėtimo sutrinka rega, o visoje galvoje
išplinta pulsuojantis skausmas.
 1203/1506

Tyliai šūkteliu – ir iš skausmo, ir iš išgąsčio,

ir iš pasibaisėjimo. Ak, Dribsniukas… Bet Dže-
kas tuo nepasitenkina: po akimirkos sulaukiu
mitraus, klastingo spyrio į šonkaulius ir nuo šio
smūgio man užgniaužia kvapą. Dribsniuk,
Dribsniuk, ak, mano Dribsniuk…
– Čia tau už tai, kad išėdei mane iš leidyk-
los, kale! – surinka Džekas.
Sulenkiu kojas, prispaudžiu kelius prie krūt-
inės, susiriečiu į kamuoliuką laukdama kito
smūgio. Ne. Ne. Ne.
– Džekai! – suspinga Elizabetė. – Tik ne čia.
Po velnių, tik ne vidury dienos ir visiems
matant!
Jis liaujasi mane mušęs.
– Ta kalė gavo, ko nusipelnė! – su piktdži-
uga atrėžia Džekas Elizabetei.
Ir suteikia man vieną neįkainojamą akimirką
iš už džinsų juosmens išsitraukti pistoletą.
Virpančia ranka nusitaikau, paspaudžiu gaiduką
 1204/1506

ir iššaunu. Kulka pataiko Džekui truputį

aukščiau kelio ir jis pargriūva prie manęs klyk-
damas iš skausmo, susiėmęs už šlaunies, o per
jo pirštus srūva kraujas.
– Šūdas! – subliūva jis.
Atsisuku į Elizabetę, o ji spokso į mane pas-
ibaisėjusi ir keldama rankas virš galvos. Man
sunku ją įžiūrėti… temsta akyse. Mėšlas…
Matau ją tunelio gale. Palengva ją apgaubia
tamsa. Ir mane. Kažkur tolumoje kyla pragariš-
kas triukšmas. Sucypia automobilių padan-
gos… Stabdžiai… Dunksteli durelės… Kažkas
rėkia… Kažkas bėga… Žingsniai… Pistoletas
iškrinta man iš rankos.
– Ana! – atsklinda Kristiano balsas… Kristi-
ano balsas… Sielvartingas Kristiano balsas…
Mija… Gelbėkit Miją…
– ANA!
Tamsa… Ir ramybė.
DVIDEŠIMT TREČIAS
SKYRIUS

Jaučiu vien skausmą. Skauda galvą, krūtinę…

Deginantis skausmas. Skauda šoną ir ranką.
Skausmas. Vien skausmas ir prislopinti, prieb-
landoje kažkieno tariami žodžiai.
– Jai sumušti šonkauliai, pone Grėjau, be to,
kaukolėje yra mažytis įskilimas, bet pagrind-
inės organizmo funkcijos stabilios ir normalios.
– Kodėl ji vis dar be sąmonės?
– Stipriausias smūgis poniai Grėj teko į
galvą. Bet smegenų veikla normali, patinimo
 1206/1506

nėra. Sąmonę ponia Grėj atgaus, kai ateis

laikas. Duokite jai laiko.
– O kaip kūdikis?
Šie žodžiai nuskamba tyliai, baimingai.
– Kūdikis sveikas, pone Grėjau.
– Ak, ačiū Dievui… – Tai kaip litanija…
kaip malda. – Ak, ačiū Dievui.
Viešpatie… Jam neramu dėl kūdikio…
kokio kūdikio? Ak, žinoma, dėl Dribsniuko.
Dėl Dribsniuko. Mėginu užsidėti ranką ant pil-
vo, bet nepajėgiu. Mano rankos ir kojos nejuda,
kūnas išvis į nieką nereaguoja.
„O kaip kūdikis?.. Ak, ačiū Dievui.“
Kūdikis jam rūpi.
Kristianas jo nori. Ak, ačiū Dievui. Atsip-
alaiduoju ir sąmonė vėl užtemsta, išvaduodama
iš skausmo.

VISA SUNKU IR SKAUSMINGA: kojos ir

rankos, galva, akių vokai. Nieko negaliu
 1207/1506

pajudinti. Mano akys užmerktos, burna stipriai

sučiaupta, niekaip negaliu nei atsimerkti, nei
išsižioti, o tai reiškia, kad guliu akla, nebyli ir
kęsdama skausmą. Kai išnyru iš ūkanų, mano
sąmonė plevena visai netoliese tarsi gundanti,
bet nepasiekiama sirena. Garsai virsta balsais.
– Aš jos vienos nepaliksiu.
Kristianas! Jis čia… Sukaupusi valios pas-
tangas, mėginu nubusti – jis šneka pašnibž-
domis, įsitempęs, apimtas sielvarto.
– Kristianai, tau reikia pamiegoti.
– Ne, tėti. Noriu būti šalia, kai ji pabus.
– Aš prie Anos pasėdėsiu. Tai pats menki-
ausias atsilyginimas jai už tai, kad išgelbėjo
mano dukterį.
Mija!
– Kaip laikosi Mija?
– Ji dar silpna… išsigandusi ir pikta. Praeis
dar kelios valandos, kol rohipnolis pasišalins iš
organizmo.
 1208/1506

– Viešpatie…
– Žinau. Negaliu sau atleisti, kad buvau toks
kvailas ir numojau ranka į jos apsaugą. Tu
mane įspėjai, bet Mija gi užsispyrusi… Jei ne
Ana…
– Visi manėme, kad Haidas dingo iš mūsų
gyvenimo. O mano nutrūktgalvė pakvaišusi
žmona… Kodėl ji man nepasakė?! – sielvartin-
gai šūkteli Kristianas.
– Nurimk, Kristianai. Ana – puiki jauna mo-
teris. Ji nepaprastai drąsi.
– Drąsi, savavalė, užsispyrusi ir kvaila… –
jo balsas užlūžta.
– Nagi, – sumurma Karikas, – nebūk toks
griežtas nei jai, nei sau, sūnau. Geriau grįšiu
pas tavo mamą. Jau truputis po trečios nakties,
Kristianai. Turėtum pamėginti nusnūsti.
Aš vėl nugrimztu į ūkanas.
 1209/1506

RŪKAS IŠSISKLAIDO, BET AŠ visiškai

praradusi laiko nuovoką.
– Jei pasiguldęs ant kelių neiškarši jai
užpakalio, po velnių, aš pats tai padarysiu. Po
galais, ką ji sau manė?
– Patikėk, Rėjau, tikrai iškaršiu.
Tėtis! Jis čia. Stengiuosi nuvyti rūką šalin…
šalin… Bet suktuku vėl smengu į nežinią. Ne…

– DETEKTYVE, KAIP MATOTE, mano

žmonos būklė tokia, kad ji negali atsakyti į jūsų
klausimus, – piktai paaiškina Kristianas.
– Ji – valinga jauna moteris, pone Grėjau.
– Gaila, kad Ana to niekšo nenudėjo.
– Tada būčiau turėjęs sutvarkyti daug
daugiau popierizmo, pone Grėjau… Panelė
Morgan gieda kaip kanarėlė narvelyje. O Hai-
das – tikrai suktas šunsnukis. Jis ne juokais
griežia dantį ant jūsų tėvo ir jūsų…
 1210/1506

Mane vėl apgaubia ūkanos ir smengu kažkur

žemyn… žemyn. Ne!

– KAIP NESIKALBĖJOTE?
Tai Greisės balsas. Rodos, ji pyksta. Noriu
pajudinti galvą, bet kūnas į mano mėginimus
atsako tik negailestinga ir absoliučia tyla.
– Ką padarei?
– Mama…
– Kristianai! Ką padarei?
– Buvau taip supykęs…
Jis kone kūkčioja… Ne.
– Liaukis…
Žodžiai ima tolti, susilieja ir aš vėl prarandu
sąmonę.

GIRDŽIU TYLIUS, IŠKRAIPYTUS BALSUS.

– Sakei, kad nutraukei visus ryšius.
Vėl Greisė. Ji kalba tyliai ir priekaištingai.
 1211/1506

– Žinau, – nuolankiai sako Kristianas. – Bet

susitikus su ja viskas pagaliau stojo į vietas.
Supranti… dabar, kai turėsime kūdikį… Pirmą
kartą pajutau… kad tai, ką mudu darėme, buvo
negerai…
– Tai, ką ji darė, mielasis… Vaikai privers
tave pasikeisti. Į pasaulį imsi žiūrėti visiškai
kitomis akimis.
– Pagaliau ji suprato… Ir aš supratau…
Įskaudinau Aną, – šnabžda Kristianas.
– Mes visada įskaudiname tuos, kuriuos
mylime, mielasis. Turėsi jos atsiprašyti.
Nuoširdžiai atsiprašyti ir duoti jai laiko, kad
atleistų.
– Ji sakė, kad mane palieka.
Ne. Ne. Ne!
– Ir tu patikėjai?
– Iš pradžių – taip.
– Brangusis, tu visada galvoji blogiausia
apie visus žmones, taip pat ir apie save. Tau
 1212/1506

visada taip atrodydavo. Ana tave labai myli ir

akivaizdu, kad tu myli ją.
– Ji ant manęs labai pyko.
– Neabejoju. Aš ir dabar ant tavęs labai
širstu. Manau, tikrai pykti galima tik ant to, kurį
iš tiesų myli.
– Daug galvojau ir supratau, kad ji vis ne-
siliovė man rodžiusi, kaip mane myli… Iš tos
meilės net rizikavo gyvybe.
– Taip, išties, mielasis.
– Ak, mama, kodėl ji nepabunda? – jam
užgniaužia kvapą. – Aš jos vos nepraradau.
Kristianai! Palatoje pasigirsta prislopintas
kūkčiojimas. Ne…
Ak… Mane vėl apgaubia tamsa. Ne…

– MAN TEKO LAUKTI dvidešimt ketverius

metus, kad galėčiau štai taip tave apkabinti…
– Žinau, mama… Džiaugiuosi, kad pagaliau
pasišnekėjome.
 1213/1506

– Ir aš džiaugiuosi, mielasis. Aš visada šalia.

Negaliu patikėti, kad būsiu senelė.
Senelė!
Ir vėl nugrimztu į malonią, gundančią
užmarštį.

HM… KRISTIANAS SUSPAUDŽIA MAN

PIRŠTUS ir jo barzdos šereliai švelniai
brūkšteli man per plaštakos viršų.
– Ak, mažyte, prašau, grįžk pas mane. Aš at-
siprašau. Atsiprašau už viską. Tik pabusk.
Pasiilgau tavęs. Aš tave myliu…
Mėginu. Aš mėginu. Noriu jį pamatyti. Bet
kūnas nepaklūsta ir aš vėl užmiegu.

MAN BŪTINAI REIKIA NUSIŠLAPINTI. At-

simerkiu. Esu švarioje, sterilioje ligoninės pal-
atoje. Čia ramu ir tamsu, šviečia tik lempa ant
spintelės. Man skauda galvą ir krūtinę, bet svar-
biausia – šlapimo pūslė, rodos, tuoj sprogs.
 1214/1506

Reikia į tualetą. Pasitikrinu kojas ir rankas.

Dešinę ranką smarkiai skauda, be to, atkreipiu
dėmesį, kad į veną ties alkūnės sulenkimu įbes-
tas kateteris ir man daroma lašelinė.
Paskubomis užsimerkiu. Pasuku galvą – ap-
sidžiaugiu, kad kūnas jau paiso mano norų, – ir
vėl atmerkiu akis. Kristianas snaudžia sėdėda-
mas šalia, pasilenkęs, sukryžiavęs rankas ant
mano lovos ir pasidėjęs ant jų galvą. Ištiesiu
ranką džiūgaudama, kad kūnas pagaliau man
paklūsta, ir delnu perbraukiu per švelnius jo
plaukus.
Jis pakirsta iš miegų ir taip staiga kilsteli
galvą, kad mano ranka bejėgė šlumšteli ant
antklodės.
– Labas, – kimiai tarsteliu.
– Ak, Ana… – ir liūdnai, ir su palengvėjimu
atsako Kristianas.
 1215/1506

Sučiupęs ir stipriai spausdamas jis pakelia

mano ranką prie šiurkštaus, barzda apžėlusio
skruosto.
– Man reikia į tualetą, – sušnabždu.
Jis paspokso į mane, tada trumpai
susiraukia.
– Gerai.
Sutelkusi jėgas, pamėginu atsisėsti.
– Ana, nejudėk. Pakviesiu slaugę.
Kristianas sunerimęs greitai atsistoja ir pas-
paudžia iškvietimo mygtuką prie lovos.
– Prašau… – sušnabždu. Ir kodėl man visur
skauda? – Turiu atsikelti iš lovos.
Viešpatie, kokia aš silpna…
– Ar bent kartą manęs paklausysi? – suirzęs
atrėžia Kristianas.
– Man būtinai reikia nusišlapinti, – sakau
gergždžiančiu balsu. Mano gerklė ir burna
perdžiūvusios.
 1216/1506

Į palatą atskuba slaugė. Rodos, jau pradėjusi

šeštą dešimtį, nors jos plaukai juodut juodutėli-
ai. Ausyse ji segi per stambius perlų auskarus.
– Sveika nubudusi, ponia Grėj. Pranešiu
daktarei Bartli, kad atgavote sąmonę, – ji prie-
ina prie lovos. – Mano vardas Nora. Ar žinote,
kur esate?
– Taip. Ligoninėje. Man reikia į tualetą.
– Turite kateterį.
Ką?! Ak, kaip šlykštu.
Neramiai žvilgteliu į Kristianą, o tada į
slaugę.
– Prašau… Noriu atsikelti.
– Ponia Grėj…
– Prašau…
– Ana, – griežtai tarsteli Kristianas.
Vėl pamėginu atsisėsti.
– Leiskite išimti kateterį. Pone Grėjau, esu
tikra, kad ponia Grėj norėtų kelias minutes likti
viena.
 1217/1506

Ji išraiškingai žvilgteli į Kristianą prašy-

dama pasišalinti.
– Aš niekur neisiu, – sako jis ir piktai dėbteli
į slaugę.
– Kristianai, prašau, – sušnabždu imdama jį
už rankos. Jis spusteli man ranką, tada suirzęs į
mane žvilgteli. – Prašau… – imu tyliai
maldauti.
– Tiek to! – atšauna jis ir pirštais pers-
ibraukia per plaukus. – Duodu dvi minutes, –
šnipšteli slaugei, pasilenkęs pabučiuoja man į
kaktą, tada apsisuka ir išeina iš palatos.

PO DVIEJŲ MINUČIŲ KRISTIANAS įpuola į

palatą – kaip tik tada, kai slaugė Nora padeda
man lipti iš lovos. Aš vilkiu ploną ligoninės
drabužį. Nepamenu, kas ir kada mane išrengė.
– Leiskite man, – sako jis žengdamas prie
manęs.
 1218/1506

– Pone Grėjau, aš pati susitvarkysiu, –

nepatenkinta paprieštarauja jam slaugė Nora.
Kristianas nusvilina ją priešišku žvilgsniu.
– Po velnių, ji – mano žmona. Aš ją nunešiu,
– pro sukąstus dantis iškošia jis ir patraukia iš
kelio lašelinės stovą.
– Pone Grėjau! – priekaištingai šūkteli
slaugė.
Bet Kristianas nekreipia į ją dėmesio, pasi-
lenkia ir atsargiai pakelia mane nuo lovos.
Rankomis apsiveju jam kaklą ir pajuntu, kad
kūnui ši permaina nepatiko. Viešpatie, visur
skauda… Jis nuneša mane į tualetą prie palatos,
o slaugė Nora eina mums iš paskos stumdama
lašelinės stovą.
– Ponia Grėj, jūs pernelyg lengva, –
nepatenkintas sumurma jis, atsargiai nuleisdam-
as mane, kad atsistočiau.
Susvyruoju. Kojos nelaiko. Kristianas pas-
paudžia jungiklį ir mane akimirksniu apakina
 1219/1506

dzingtelėjusi, pamirkčiojusi ir galiausiai ryškiai

įsižiebusi dienos šviesos lempa.
– Sėskis, kol nepargriuvai, – tebelaikydamas
mane piktai tarsteli Kristianas.
Nedrąsiai atsisėdu ant unitazo.
– Eik, – sakau mėgindama jo nusikratyti.
– Ne. Tiesiog daryk, Ana.
Ar galima sulaukti dar didesnio
pažeminimo?
– Kol tu čia, negaliu.
– O jei nukrisi?
– Pone Grėjau!
Bet į slaugę mudu nekreipiame dėmesio.
– Prašau, išeik, – maldauju.
Pasiduodamas jis kilsteli rankas.
– Pastovėsiu už durų, bet jos liks atidarytos.
Kristianas žingteli porą žingsnių atatupstas
ir atsiduria už tualeto kabinos durų, šalia įpyku-
sios slaugės.
– Prašyčiau nusisukti, – sakau.
 1220/1506

Kodėl būdama su šiuo vyru aš juokingai

drovi? Jis užverčia akis į lubas, bet paklūsta.
Kai tik atsuka man nugarą… paleidžiu srovę ir
mėgaujuosi užplūstančiu palengvėjimu.
Pagaliau atkreipiu dėmesį į sužeidimus. Nuo
Džeko smūgio ir spyrio man skauda galvą ir
krūtinę, be to, šone sklinda pulsuojantis skaus-
mas – matyt, būsiu užsigavusi virsdama ant
žemės. Negana to, aš ištroškusi ir alkana.
Viešpatie, kokia išbadėjusi… Baigiu šlapintis
patenkinta, kad nereikia stotis ir plautis rankų,
mat kriauklė visai arti. Atsistoti man pritrūktų
jėgų.
– Viskas! – šūkteliu šluostydamasi rankas į
popierinį rankšluostį.
Kristianas atsisuka, grįžta į kabiną ir,
nespėjusi nė mirktelėti, vėl atsiduriu jo glėbyje.
Pasiilgau jo rankų. Jis stabteli, įkiša nosį man į
plaukus.
 1221/1506

– Ak, kaip man jūsų trūko, ponia Grėj, –

sušnabžda jis ir, slaugei Norai tūpčiojant ir be-
sičiupinėjant jam už nugaros, vėl paguldo mane
į lovą ir paleidžia, bet, rodos, nenoriai.
– Jeigu jau viskas, pone Grėjau, norėčiau
patikrinti ponios Grėj sveikatos būklę.
Slaugė Nora ne juokais įširdusi. Kristianas
pasitraukia.
– Prašom, tikrinkite, – gerokai nuolankiau
sako.
Piktai dėbtelėjusi į jį, slaugė sutelkia dėmesį
į mane.
Jis tikrai moka erzinti, ar ne?
– Kaip jaučiatės? – klausia manęs slaugė,
jos balse girdėti užuojauta ir šioks toks irzulys,
man rodos, skirtas Kristianui.
– Man skauda, be to, noriu gerti. Labai
noriu, – sušnabždu.
 1222/1506

– Kai patikrinsiu pagrindines jūsų organ-

izmo funkcijas ir jus apžiūrės daktarė Bartli, at-
nešiu vandens.
Slaugė užsega man ant žasto kraujospūdžio
matuoklio manžetę. Baimingai žvilgteliu į Kris-
tianą. Jis atrodo baisiai, išsekęs nelyginant
vaiduoklis, tarsi būtų nemiegojęs kelias naktis
iš eilės. Jo plaukai susivėlę, jis seniai nes-
iskutęs, o jo marškiniai labai susiglamžę.
Suraukiu kaktą.
– Kaip jautiesi? – nekreipdamas dėmesio į
slaugę klausia Kristianas.
Jis atsisėda ant lovos per mažiau nei metrą
nuo manęs.
– Sutrikusi. Man skauda. Aš alkana.
– Alkana? – iš nuostabos jis išpučia akis,
sumirksi.
Linkteliu.
– Ko norėtum valgyti?
– Nesvarbu. Kad ir sriubos.
 1223/1506

– Pone Grėjau, prieš ką nors valgydama,

ponia Grėj turi atsiklausti gydytojos.
Kelias akimirkas jis ramiai paspokso į
slaugę, tada iš kelnių kišenės išsitraukia tele-
foną ir paspaudžia kažkokį skaičių.
– Ana nori sriubos su vištiena… Gerai…
Ačiū.
Jis baigia pokalbį. Pakeliu akis į Norą, kuri
prisimerkusi žiūri į Kristianą.
– Skambinai Teilorui? – klausiu.
Kristianas linkteli.
– Jūsų kraujospūdis normalus, ponia Grėj.
Pakviesiu gydytoją.
Ji nuima manžetę ir, daugiau netarusi nė
žodžio, bet spinduliuodama nepasitenkinimą,
išeina iš palatos.
– Rodos, papiktinai slaugę Norą.
– Aš dažnai piktinu moteris, – vypteli
Kristianas.
 1224/1506

Imu juoktis, bet staiga liaujuosi, mat krūtinę

perveria skausmas.
– Taip, tai tiesa.
– Ak, Ana, kaip man patinka girdėti tavo
juoką.
Nora grįžta nešina grafinu vandens. Mudu
su Kristianu nutylame ir spoksome vienas į
kitą, o slaugė pripila stiklinę ir paduoda man.
– Bet gerkite atsargiai, mažais gurkšneliais,
– įspėja ji.
– Taip, ponia, – sumurmu ir patenkinta
išgeriu gurkšnelį gaivinančio vandens. Dieve…
Jo skonis neprilygstamas. Atidžiai stebima
Kristiano nuryju antrą gurkšnį.
– Kaip Mija? – klausiu.
– Ji saugi. Tavo dėka.
– Vis dėlto jie buvo ją pagrobę?
– Taip.
Vadinasi, visa ta beprotiška rizika nebuvo
beprasmė. Mano kūnu nusirita palengvėjimo
 1225/1506

banga. Ačiū Dievui, ačiū Dievui, ačiū Dievui, ji

sveika ir gyva. Staiga suraukiu kaktą.
– O kaip jie Miją pačiupo?
– Tai padarė Elizabetė Morgan, – paprastai
paaiškina Kristianas.
– Ne!
Jis linkteli.
– Elizabetė pagrobė Miją, išėjusią iš sporto
klubo.
Vis dar nieko nesuprasdama, lieku
susiraukusi.
– Ana, visas smulkmenas papasakosiu tau
vėliau. Turint omenyje, ką jai teko patirti, Mija
jaučiasi gerai. Buvo apsvaiginta narkotikais. Ji
dar silpna ir sukrėsta, tik per stebuklą sunkiau
nenukentėjusi, – Kristianas stipriai sučiaupia
lūpas. – Bet tai, ką padarei tu, – jis pirštais pers-
ibraukia per plaukus, – buvo labai drąsu ir
nepaprastai kvaila. Jie tave galėjo nužudyti.
 1226/1506

Blyškiai pilkos, šaltos kaip ledas Kristiano

akys sublizga ir aš suprantu, kad jis mėgina
suvaldyti pyktį.
– Nežinojau, ką kita daryti, – sušnabždu.
– Galėjai viską papasakoti man! – staiga
įniršęs, pasidėjęs rankas ant kelių ir sugniaužęs
kumščius, šūkteli jis.
– Džekas grasino, kad jei kam nors prasit-
arsiu, jis Miją nužudys. Negalėjau taip
rizikuoti.
Kristianas užsimerkia, iš veido matyti, kad
apimtas baimės.
– Nuo ketvirtadienio jau numiriau tūkstantį
kartų.
Nuo ketvirtadienio?
– O kokia šiandien savaitės diena?
– Galima sakyti, kad jau šeštadienis, – žvil-
gtelėjęs į rankinį laikrodį, sako Kristianas. –
Daugiau nei parą išgulėjai be sąmonės.
Ak…
 1227/1506

– O kuo viskas baigėsi Džekui su Elizabete?

– Jie sulaikyti. Nors, tiesa, Haidas čia, ligon-
inėje. Jam teko ištraukti tavo įsegtą kulką virš
kelio, – niūriai paaiškina Kristianas. – Laimė,
nenumanau, kuriame skyriuje jis guli, nes tikri-
ausiai nueičiau ir savo rankomis pribaigčiau.
Jo veidas apsiniaukia.
Ak, koks mėšlas. Džekas čia?
„Čia už tai, kad išėdei mane iš leidyklos,
kale!“ Išbąlu kaip drobė. Tuščią skrandį sus-
paudžia spazmas, akys paplūsta ašaromis, o
kūną iki pat gelmių nupurto drebulys.
– Ana, nesijaudink, – staiga labai
susirūpinęs sušnabžda Kristianas ir puola prie
manęs. Paėmęs iš rankos stiklinę, švelniai mane
apkabina. – Dabar tu saugi, – dusliai sumurma,
prikišęs lūpas man prie plaukų.
– Kristianai, man labai gaila…
Man skruostais ima ristis ašaros.
– Ššš…
 1228/1506

Jis glosto man plaukus, o aš verkiu, įsikni-

aubusi jam tarp peties ir kaklo.
– Ką aš tau sakiau? Kad niekada tavęs
nepaliksiu…
– Ššš, mažyte… Aš žinau…
– Žinai?
Išgirdusi šį jo prisipažinimą, verkti liaujuosi.
– Aš supratau. Galų gale. Dievaži, Ana, ir ką
tu sau manei? – jo balsas kupinas įtampos.
– Tu mane labai nustebinai, – sumurmu
įsikniaubusi į jo marškinių apykaklę. – Kai
banke kalbėjomės telefonu. Manydamas, kad
palieku tave. Buvau tikra, kad geriau mane
pažįsti. Kiek kartų sakiau, kad niekada tavęs
nepaliksiu…
– Bet kai aš taip šlykščiai pasielgiau… – vos
girdimai sušnabžda Kristianas ir stipriau sus-
paudžia mane glėbyje. – Kelias akimirkas
maniau, kad jau būsiu tave praradęs.
 1229/1506

– Ne, Kristianai. Niekada manęs neprarasi.

Tik nenorėjau, kad įsikištum ir sukeltum pavojų
Mijos gyvybei.
Kristianas atsidūsta, nežinia, supykęs,
suirzęs ar įsižeidęs.
– Bet kaip susigaudei, kas vyksta? –
paskubomis klausiu, norėdama išblaškyti niūri-
as jo mintis.
Jis užkiša man už ausies plaukų sruogą.
– Vos nusileidome Siatle, paskambino iš
banko. O paskutinė man pranešta naujiena apie
tave buvo tokia, kad prastai jautiesi ir grįžti
namo.
– Vadinasi, kai Sojeris skambino tau iš auto-
mobilio, dar buvai Portlande?
– Kaip tik ketinome kilti. Nerimavau dėl
tavęs, – tyliai sako jis.
– Šit kaip?
Jis suraukia kaktą.
 1230/1506

– Žinoma, – sako ir nykščiu perbraukia man

per apatinę lūpą. – Visą gyvenimą dėl tavęs
nerimavau. Juk žinai.
Ak, Kristianai!
– Džekas paskambino man į darbą, – sumur-
mu. – Pareikalavo per dvi valandas atvežti
pinigus, – gūžteliu. – Turėjau išeiti, o prasta
savijauta atrodė geriausias pasiteisinimas…
Kristianas nepatenkintas stipriai sučiaupia
lūpas.
– Ir pasprukai nuo Sojerio. Jis ant tavęs irgi
siunta.
– Irgi?
– Kaip ir aš.
Nedrąsiai paliečiu Kristianui veidą, pirštais
perbraukiu per barzdos šerelius. Jis užsimerkia,
glusteli prie mano pirštų.
– Nesiusk ant manęs. Prašau… – sušnabždu.
– Vis tiek labai pykstu. Pasielgei kaip
paskutinė kvaiša. Beveik kaip psichinė ligonė.
 1231/1506

– Jau sakiau: nežinojau, ką daryti.

– Rodos, pačios saugumas tau visiškai ner-
ūpi. Be to, dabar turėtum galvoti ne tik apie
save, – piktai priduria jis.
Man ima virpėti lūpa. Kristianas prisimena
mūsų Dribsniuką.
Mums abiem netikėtai atsidaro durys ir į
palatą įeina jauna afroamerikietė, ant melsvų li-
goninės drabužių apsivilkusi baltą gydytojos
chalatą.
– Labas vakaras, ponia Grėj. Aš daktarė
Bartli.
Ji imasi kruopščiai mane apžiūrinėti: žibin-
tuvėliu šviečia į akis, liepia pirštų galais paliesti
jos pirštus, savo nosies galą, užmerkti vieną
akį, paskui kitą – žodžiu, patikrina visus re-
fleksus. Bet kalba ji tyliai, o jos prisilietimai
švelnūs; ji draugiška ir rūpestinga. Netrukus
ateina ir slaugė Nora, tad, kol jiedvi manimi
rūpinasi, nuėjęs į palatos kampą Kristianas
 1232/1506

paskambina porai žmonių. Man nelengva vienu

metu stebėti ir daktarę Bartli, ir slaugę Norą, ir
Kristianą, bet girdžiu, kad jis paskambina savo
tėvui, motinai ir Keitei pranešti, jog atgavau są-
monę. Pagaliau jis palieka žinutę Rėjui.
Rėjus. Ak, po galais… Lyg ir prisimenu
girdėjusi čia jo balsą. Jis čia buvo… taip, jis čia
buvo, kai dar gulėjau be sąmonės.
Daktarė Bartli švelniai, bet tvirtai spusči-
odama tikrina šonkaulius. Susiraukiu.
– Jie sumušti, bet neskilę ir nelūžę. Jums
labai pasisekė, ponia Grėj.
Rūsčiai į ją dėbteliu. Pasisekė? Nepa-
sakyčiau. Kristianas taip pat nedraugiškai
nudelbia ją akimis. Jis mėgina man kažką pa-
sakyti – be garso, vien lūpomis. Manau, tas
žodis „kvaiša“, bet gerai nežinau.
– Paskirsiu jums vaistų nuo skausmo. Pri-
reiks malšinant šonkaulių ir galbūt galvos
skausmus. Bet apskritai jūsų būklė nebloga,
 1233/1506

ponia Grėj. Siūlyčiau pamiegoti. Jei rytoj rytą

gerai jausitės, galėsime išleisti jus namo. Tuo
pasirūpins mano kolegė daktarė Sing.
– Ačiū.
Pasigirsta beldimas į duris ir į palatą įžengia
Teiloras, nešinas juoda kartonine dėže, ant kur-
ios šono rusvomis raidėmis užrašytas „Fairmont
Olympic“ pavadinimas.
Po perkūnais!
– Maistas? – nustebusi klausia daktarė
Bartli.
– Ponia Grėj alkana, – paaiškina Kristianas.
– Čia sriuba su vištiena.
Daktarė Bartli nusišypso.
– Sriuba puikiausiai tiks, juolab vištienos
sultinys. Bet sunkiai virškinamo maisto dar
negalima.
Pervėrusi mus abu iškalbingu žvilgsniu, ji su
slauge Nora išeina iš palatos.
 1234/1506

Kristianas pristumia prie lovos maistui

skirtą padėklą su ratukais, o Teiloras padeda ant
jo dėžę.
– Sveika sugrįžusi, ponia Grėj.
– Labas, Teilorai. Ačiū.
– Nėra už ką, ponia.
Man rodos, jis nori dar kai ką pridurti, bet
apsigalvoja.
Kristianas atidaro dėžę, išima termosą, sri-
ubos dubenėlį, lėkštelę, lininę servetėlę,
šaukštą, krepšelį su bandelėmis, sidabro spalvos
druskinę ir pipirinę… „Olympic“ restorano vir-
tuvės darbuotojai tikrai pasistengė.
– Tiesiog nuostabu, Teilorai.
Mano pilvas sugurgia. Aš išbadėjusi.
– Ar jau viskas? – klausia jis.
– Taip, ačiū, – sako Kristianas leisdamas
Teilorui suprasti, kad jau gali eiti.
Teiloras linkteli.
– Ačiū, Teilorai.
 1235/1506

– Gal norėtumėte dar ko nors, ponia Grėj?

Žvilgteliu į Kristianą.
– Nebent švarių drabužių Kristianui.
Teiloras šypteli.
– Žinoma, ponia.
Kristianas suglumęs žvilgteli į savo
marškinius.
– Ar seniai juos vilki? – klausiu.
– Nuo ketvirtadienio ryto, – kreivai
šyptelėjęs sako.
Teiloras išeina.
– Teiloras taip pat ant tavęs siunta, – irzliai
priduria Kristianas, atsukdamas termoso
dangtelį ir pildamas į dubenėlį trintos tirštos sri-
ubos su vištiena.
Ir Teiloras?! Bet ilgai apie tai negalvoju,
nes dėmesys nukrypsta į sriubą. Ji gardžiai
kvepia, o nuo paviršiaus viliojamai kyla garai.
Paragavus sriubos skonis tikrai nenuvilia.
 1236/1506

– Skanu? – vėl sėsdamasis ant lovos klausia

Kristianas.
Paskubomis linkteliu nepaliaudama valgyti.
Aš alkana kaip vilkas. Stabteliu tik apsišluostyti
lūpų servetėle.
– Papasakok, ko ėmeisi supratęs, kas čia
vyksta.
Kristianas ranka persibraukia per plaukus ir
papurto galvą.
– Ak, Ana, kaip gera matyti tave valgančią.
– Aš alkana. Pasakok.
Jis suraukia kaktą.
– Taigi, kai paskambino iš banko ir pagalvo-
jau, kad visas mano pasaulis griūva… – neg-
alėdamas nuslėpti sielvarto sako jis ir nutyla ne-
baigęs sakinio.
Liaujuosi valgiusi. Ak, koks mėšlas…
– Valgyk, valgyk, kitaip nieko nepasakosiu,
– ryžtingai sušnabžda Kristianas ir piktai
dėbteli.
 1237/1506

Vėl imu srėbti sriubą. Gerai, gerai… Po

galais, kokia skani. Kristiano žvilgsnis sušvel-
nėja ir po akimirkos jis vėl prabyla:
– Žodžiu, vos tik mudu pasišnekėjome,
Teiloras pranešė, kad Haidas paleistas už
užstatą. Neįsivaizduoju, kaip tai nutiko,
maniau, mums pavyko sužlugdyti visus jo mė-
ginimus ištrūkti iš areštinės. Bet tada
susimąsčiau apie tai, ką man pasakei, ir…
supratau, kad atsitiko kažkas labai blogo.
– Man niekada nerūpėjo pinigai, – nei iš šio,
nei iš to nutraukiu Kristiano pasakojimą paju-
tusi, kad kažkur giliai plyksteli pyktis. Imu vis
labiau kelti balsą. – Kaip galėjai taip pagalvoti?
Man niekada nerūpėjo tavo prakeikti pinigai!
Nuo pulsuojančio galvos skausmo
susiraukiu. Nustebęs dėl tokio protrūkio, Kristi-
anas akimirką spokso į mane. Paskui
prisimerkia.
 1238/1506

– Galvok, ką šneki, – suniurna jis. –

Nusiramink ir valgyk.
Aš maištingai į jį žvilgteliu.
– Ana, – įspėja mane Kristianas.
– Tai mane įžeidė iki širdies gelmių, Kristi-
anai, – sušnabždu. – Beveik taip pat skaudžiai
kaip ir tavo susitikimas su ta moterimi.
Kristianas aikteli, tarsi būčiau tėškusi jam
per veidą, ir staiga pamatau, kad jis visiškai
išsekęs. Užsimerkęs, nenorėdamas veltis į
ginčą, jis papurto galvą.
– Žinau, – atsidūsta. – Ir gailiuosi. Nė
nežinai, kaip gailiuosi, – Kristiano akys blizga,
jose matyti nuoširdi atgaila. – Prašau, valgyk.
Kol sriuba dar neataušo, – tyliai, įtaigiai par-
agina jis ir aš darau, kas liepta.
Kristianas su palengvėjimu atsidūsta.
– Pasakok, kas buvo toliau, – sušnabždu,
kąsdama šviežutėlės bandelės.
 1239/1506

– Nežinojome, kad Mija pagrobta. Maniau,

gal Džekas tave šantažuoja ar panašiai… Dar
kartą tau skambinau, bet neatsiliepei, – jis
rūsčiai dėbteli. – Palikau tau balso pašto žinutę
ir susisiekiau su Sojeriu. Teiloras pradėjo sekti
tavo mobilųjį. Žinojau, kad esi banke, tad
pirmiausia nuvažiavome ten.
– Neįsivaizduoju, kaip Sojeris mane rado.
Ar jis taip pat sekė mano mobilųjį?
– „Saab“ automobilyje įtaisytas prietaisas,
leidžiantis jį sekti. Visuose mūsų automobiliu-
ose tokie yra. Kol nusigavome iki banko, tu jau
pajudėjai, tad nusekėme iš paskos. Kodėl
šypsaisi?
– Nujaučiau, kad mane persekiosi.
– Iš kur tokia nuojauta? – klausia jis.
– Džekas liepė man išmesti savo mobilųjį.
Tad pasiskolinau telefoną iš Velano, o paskui
kaip tik jį išmečiau. Savąjį įdėjau į vieną krepšį,
kad galėtum sekti, kur keliauja tavo pinigai.
 1240/1506

Kristianas atsidūsta.
– Mūsų pinigai, Ana, – tyliai ištaria jis. –
Valgyk.
Paskutiniu bandelės gabalėliu išvalau iš
dubenėlio sriubos likučius ir įsidedu jį į burną.
Pirmą kartą po labai ilgo laiko jaučiuosi soti,
nors mudu tik šnekėjomės.
– Suvalgiau.
– Gera mergaitė.
Pasigirsta beldimas ir į palatą vėl įeina
slaugė Nora, nešina kartoniniu puodeliu. Kristi-
anas paima mano dubenėlį, lėkštelę ir vėl
sudeda indus į dėžę.
– Vaistai nuo skausmo, – šypsodamasi Nora
parodo į kartoninį puodelį įdėtą baltą tabletę.
– Ar galiu ją gerti? Aš laukiuosi…
– Galite, ponia Grėj. Tai lortabas – jūsų
kūdikiui tikrai nepakenks.
Dėkinga linkteliu. Man skelia galvą, tad
nuryju tabletę su gurkšneliu vandens.
 1241/1506

– Jums reikėtų pailsėti, ponia Grėj, – slaugė

Nora iškalbingai žvilgteli į Kristianą.
Jis pritariamai linkteli.
Ne!
– Jau išeini?! – šūkteliu staiga apimta pan-
ikos. Neišeik, mudu tik pradėjome šnekėtis!
Kristianas prunkšteli.
– Jei bent akimirką pamanėte, kad ketinu
išleisti jus iš akių, ponia Grėj, tai labai
apsirikote.
Suirzusi Nora dar patūpčioja apie mane,
pagalves sudeda taip, kad gulčiausi.
– Labos nakties, ponia Grėj, – atsisveikina ji
ir, paskutinį kartą griežtai žvilgtelėjusi į Kristi-
aną, išeina.
Slaugei uždarius duris, Kristianas kilsteli
antakį.
– Kažin ar slaugei Norai patinka mane čia
matyti.
 1242/1506

Jis stovi prie lovos, atrodo pavargęs, ir nors

trokštu, kad pasiliktų, suprantu turinti įkalbėti jį
važiuoti namo.
– Ir tau reikia pailsėti, Kristianai. Važiuok
namo. Atrodai išsekęs.
– Aš tavęs nepaliksiu. Pasnausiu šiame
krėsle.
Susiraukusi pažvelgiu į jį ir pasiverčiu ant
šono.
– Miegok su manimi.
Jis suraukia kaktą.
– Ne. Negaliu.
– Kodėl?
– Nenoriu tavęs užgauti.
– Tu manęs neužgausi. Kristianai, prašau…
– Tau prijungta lašelinė.
– Kristianai… Maldauju…
Jis stebeilija į mane ir iš akių matau, kad
jam kyla didžiulė pagunda.
– Prašau…
 1243/1506

Pakeliu antklodę kviesdama gultis į lovą.

– Bala nematė…
Jis nusiauna batus, nusimauna kojines ir ner-
angiai įsitaiso šalia. Paskui švelniai mane ap-
glėbia, o aš padedu galvą jam ant krūtinės. Jis
pabučiuoja man į plaukus.
– Vargu ar slaugė Nora bus labai patenkinta
tokiu mūsų sprendimu, – sušnabžda jis tarsi
sąmokslininkas.
Prajunku, bet tuoj pat aprimstu, mat krūtinę
perveria skaudus dieglys.
– Nejuokink manęs. Skauda.
– Ak, bet aš taip mėgstu klausytis tavo
juoko, – tyliai ir šiek tiek liūdnai atsako Kristi-
anas. – Atleisk, mažyte, man labai gaila.
Jis vėl pabučiuoja man į plaukus ir giliai įk-
vepia, o aš nežinau, dėl ko ką tik atsiprašė…
Dėl to, kad mane prajuokino? O gal dėl to, kad
pakliuvome į tokią maišatį? Priglaudžiu delną
 1244/1506

jam prie širdies, o jis uždeda ranką ant manosi-

os. Kelias akimirkas abu tylime.
– Kodėl nuėjai pas tą moterį?
– Ak, Ana… – suirzęs suniurna Kristianas. –
Ar tikrai nori dabar apie tai kalbėtis? O gal
nereikia? Aš gailiuosi. Ar to nepakanka?
– Turiu žinoti.
– Viską pasakysiu tau rytoj, – susinervinęs
atrėžia jis. – Beje, detektyvas Klarkas taip pat
nori su tavimi šnektelėti. Įprasta procedūra. O
dabar miegok.
Jis pabučiuoja man į plaukus. Sunkiai at-
sidūstu. Turiu žinoti kodėl. Gerai bent jau kad
jis gailisi. „Tai jau šis tas“, – pritaria ir pasą-
monė. Rodos, šiandien ji sukalbama ir visai
neprastai nusiteikusi. Fui, tas detektyvas Klar-
kas… Vien pagalvojus, kad teks prisiminti ir at-
pasakoti jam ketvirtadienio įvykius, nukrečia
šiurpas.
 1245/1506

– Ar bent žinome, kodėl Džekas visa tai

darė?
– Mhm… – numykia Kristianas.
Ritmingai, pamažu besikilnojanti jo krūtinė
ramina: švelniai sūpuoja mano galvą, liūliuoja
savotiška lopšine ir migdo, nes jo kvėpavimas
tolydžio rimsta. Grimzdama į miegus dar mė-
ginu sulipdyti nuotrupas pokalbių, girdėtų tuo-
met, kai trumpai atgaudavau sąmonę ir vėl ją
prarasdavau, bet jos tik šmėsčioja kažkur at-
minties paribyje, žvitrios, nesugaunamos ir
neduodančios ramybės. Ak, kaip visa tai nerv-
ina, vargina ir…

SLAUGĖ NORA STOVI PRIEŠIŠKAI

NUSITEIKUSI, papūtusi lūpas, sukryžiavusi ant
krūtinės rankas. Priglaudžiu pirštą sau prie
lūpų.
 1246/1506

– Prašau jūsų, leiskite jam pamiegoti, –

sušnabždu prisimerkusi, akinama ankstyvo ryto
šviesos.
– Čia jūsų lova. Ne jo, – nepatenkinta
sušnypščia ji.
– Užtat išsimiegojau geriau, nes jis čia pasi-
liko, – nenusileidžiu pasiryžusi kaip
įmanydama ginti savo vyrą. Be to, tai tiesa.
Kristianas sujuda ir mudvi su slauge Nora
sustingstame.
Per miegus jis sumurma:
– Neliesk manęs. Daugiau neliesk. Tik Ana
gali.
Suraukiu kaktą. Beveik nebuvau girdėjusi,
kad Kristianas kalbėtų per miegus. Žinoma, taip
gali būti todėl, kad jis miega mažiau už mane.
Girdėjau jį kalbantį tik tada, kai sapnavo koš-
marus. Jis apglėbia mane stipriau, spusteli ir aš
iš skausmo susiraukiu.
– Ponia Grėj… – slaugė Nora piktai dėbteli.
 1247/1506

– Prašau, – maldaujamai ištariu aš.

Ji papurto galvą, apsisuka ir išeina, o aš vėl
prisiglaudžiu prie Kristiano.

PABUDUSI KRISTIANO NERANDU. Tik

dabar, pro langus plieskiant saulei, iš tiesų galiu
įvertinti, kokioje palatoje guliu. Gavau gėlių!
Vakar vakare jų nepastebėjau. Kelias puokštes.
Susimąstau, kas galėjo jas atnešti.
Mano svarstymus nutraukia beldimas į duris
ir, pravėręs jas, galvą kyšteli Karikas. Pamatęs,
kad nemiegu, jis džiugiai nusišypso.
– Galiu užeiti? – atsiklausia.
– Žinoma.
Jis įžengia į palatą ir prieina prie lovos,
įdėmiai žvelgdamas švelniomis ir skvarbiomis
mėlynomis akimis. Jis vilki tamsų kostiumą –
matyt, bus atvažiavęs iš darbo. Karikas nuste-
bina mane: pasilenkęs pabučiuoja į kaktą.
– Ar galiu prisėsti?
 1248/1506

Kai linkteliu, jis atsisėda ant lovos krašto ir

paima mano ranką.
– Nė nežinau, kaip padėkoti už tai, ką
padarei mano dukrai, tu pakvaišusi, narsi, miela
mergaite… Savo poelgiu tikriausiai išgelbėjai
jai gyvybę. Už tai amžinai liksiu tau skolingas,
– netvirtai tardamas žodžius, susijaudinęs ir
dėkingas kalba jis.
Ak… Nesumoju, ką sakyti. Spusteliu jam
ranką, bet burnos nepraveriu.
– Kaip jautiesi?
– Geriau. Bet dar skauda, – atvirai sakau.
– Ar gydytojai davė vaistų nuo skausmo?
– Kažkokio lor…
– Gerai. Kur Kristianas?
– Nežinau. Pabudusi jo neradau.
– Neabejoju, kad turėtų būti netoliese. Kai
buvai be sąmonės, jis tavęs nė akimirkos vienos
nepaliko.
– Žinau.
 1249/1506

– Kristianas ant tavęs truputį pyksta, bet taip

ir turėtų būti, – kreivai šypteli Karikas. Ak, tai
štai iš ko Kristianas išmoko taip šypsotis…
– Kristianas nuolat ant manęs pyksta.
– Šit kaip?
Karikas patenkintas vypteli, tarsi tai būtų
kas gero. Jo šypsena pralinksmina ir mane.
– Kaip laikosi Mija?
Jo žvilgsnis apsiblausia, šypsena išblėsta.
– Taisosi. Tik baisiai įsiutusi. Manau, pyktis
– visiškai sveika reakcija, turint omenyje, ką jai
teko patirti.
– Ar ji čia?
– Ne. Liko namie. Vargu ar Greisė paleistų
ją iš akių.
– Įsivaizduoju, kaip Greisė jaučiasi…
– Tave irgi reikia prižiūrėti, –
papriekaištauja Karikas. – Nenoriu, kad
daugiau taip paikai rizikuotum ir savo, ir mano
vaikaičio gyvybe.
 1250/1506

Nuraustu. Jis jau žino!

– Greisė skaitė tavo ligos istoriją. Ji man pa-
sakė. Sveikinu.
– Hm… Ačiū.
Karikas atidžiai ir švelniai pažvelgia į mane,
bet, regėdamas mano veido išraišką, suraukia
kaktą.
– Kristianas apsipras, – švelniai sako jis. –
Jam tai bus geriausia. Tik… truputį palauk.
Linkteliu. Ak… Juodu kalbėjosi…
– Geriau jau eisiu. Turiu vykti į teismo
posėdį, – jis šypteli ir atsistoja. – Užsuksiu pas
tave vėliau. Apie daktarę Sing ir daktarę Bartli
Greisė labai geros nuomonės. Jos puikiai iš-
mano savo darbą.
Pasilenkęs Karikas dar kartą mane
pabučiuoja.
– Kalbu rimtai, Ana. Amžinai liksiu tau
skolingas už tai, ką dėl mūsų padarei. Ačiū.
 1251/1506

Pažvelgiu į Kariką tramdydama ašaras,

kažkodėl staiga susigraudinusi, o jis meiliai pa-
glosto man skruostą. Tada apsisuka ir išeina.
Dieve… Nuo Kariko dėkingumo man sukasi
galva. Gal dabar tą netaktišką leptelėjimą apie
vedybų sutartį jau galėčiau pamiršti? Išmintin-
goji pasąmonė pritariamai linkčioja. Papurtau
galvą ir imu nerangiai ropštis iš lovos. Man
labai palengvėja įsitikinus, kad ant kojų laikausi
gerokai tvirčiau nei vakar. Nors vieną lovos
pusę buvau užleidusi Kristianui, išsimiegojau
gerai ir jaučiuosi žvali. Galvą vis dar skauda,
bet tai bukas maudulys, o ne pulsuojantis
skausmas kaip vakar. Kūnas dar pastiręs ir
skausmingas, bet turiu išsimaudyti vonioje.
Jaučiuosi nešvari. Nutapsiu į vonios kambarį
šalia palatos.

– ANA! – ŠAUKIA KRISTIANAS.

 1252/1506

– Aš vonioje! – atsiliepiu baigdama valytis

dantis.
Dabar daug geriau. Į savo atspindį
veidrodyje stengiuosi nežiūrėti. Po galais,
atrodau beviltiškai. Atidariusi duris randu Kris-
tianą stovintį prie lovos ir laikantį padėklą su
maistu. Jis labai pasikeitęs. Apsirengęs juodais
drabužiais, nusiskutęs, nusiprausęs po dušu ir,
rodos, puikiai pailsėjęs.
– Labas rytas, ponia Grėj, – linksmai pasis-
veikina jis. – Jūsų pusryčiai.
Kristianas atrodo žvalus ir gerokai
laimingesnis.
Oho… Plačiai šypsodamasi, vėl įlipu į lovą.
Jis pristumia padėklą su ratukais, pakelia dangtį
ir atidengia pusryčius: avižų košę su džiovintais
vaisiais, blynelius su klevų sirupu, rūkytą šon-
inę, apelsinų sultis ir „Twinings English“
pusryčių arbatą. Man nutįsta seilė; kokia aš al-
kana… Keliais gurkšniais išmaukiu apelsinų
 1253/1506

sultis ir imu kabinti avižų košę. Atsisėdęs ant

lovos krašto, Kristianas žiūri į mane. Ir paikai
šypsosi.
– Kas yra? – pilna burna paklausiu.
– Man patinka žiūrėti, kaip valgai, – sako
jis. Tik kažin ar Kristianas šypsosi dėl to. –
Kaip jautiesi?
– Geriau, – sumurmu nurijusi kąsnį ir jau
vėl keldama šaukštą košės prie burnos.
– Dar niekada nemačiau tavęs taip
kertančios.
Pakeliu akis į Kristianą ir man apmiršta šird-
is. Nederėtų pamiršti palatoje su mumis esančio
mažyčio drambliuko.
– Tai dėl to, kad laukiuosi.
Kristianas prunkšteli ir jo veidą perkreipia
pašaipi šypsena.
– Jei būčiau žinojęs, kad užtaisydamas vaiką
priversiu tave valgyti, būčiau jau anksčiau tai
padaręs.
 1254/1506

– Kristianai Grėjau! – garsiai aikteliu ir pas-

tumiu lėkštę su avižų koše.
– Geriau valgyk, – įspėja jis mane.
– Kristianai, turime apie tai pasikalbėti.
Jis sustingsta.
– Apie ką čia kalbėti? Būsime tėvai.
Jis gūžteli, iš paskutiniųjų dėdamasis abejin-
gas, bet aš aiškiai matau jo baimę. Nustūmusi
padėklą, per lovą priropoju ir suspaudžiu jam
rankas.
– Tave kausto baimė, – sušnabždu. – Aš juk
matau.
Kristianas stebeilija į mane, jo žvilgsnis be-
jausmis, akys plačiai atmerktos, o ankstesnio
žvalumo jose – nė ženklo.
– Ir aš panašiai jaučiuosi. Tai normalu, –
sukuždu.
– Koks iš manęs galėtų būti tėvas… – kimiu
balsu, vos girdimai tarsteli jis.
 1255/1506

– Ak, Kristianai, – sakau, šiaip taip tvardy-

damasi, kad nesukūkčiočiau. – Būsi tėvas, kuris
labai stengsis. Niekas iš mūsų negali padaryti
daugiau.
– Ana, nežinau, ar galiu…
– Žinoma, kad gali. Tu moki mylėti, su
tavimi linksma, tu stiprus, mokantis nustatyti ri-
bas. Mūsų vaikui nieko netrūks.
Jis vis dar sustingęs spokso į mane, o gražia-
me jo veide atsispindi abejonė.
– Tiesa, būtų buvę idealu dar palaukti. Ilgiau
pagyventi dviese, pasidžiaugti vienam kitu. Bet
dabar būsime trise ir visi drauge priprasime prie
bendro gyvenimo. Būsime šeima. Turėsime sa-
vo šeimą. Ir tavo vaikas mylės tave besąly-
giškai kaip ir aš.
Man akyse pasirodo ašaros.
– Ak, Ana… – neramiai, sielvartingai sušn-
abžda Kristianas. – Sykį jau maniau, kad tave
praradau. Šįkart pagalvojau, kad vėl tavęs
 1256/1506

netekau. Kai pamačiau tave tysančią ant žemės,

išblyškusią, sušalusią ir be sąmonės, man
dingtelėjo, kad baisiausias mano košmaras tapo
tikrove. Bet štai tu čia: narsi ir stipri, teikianti
man… vilties. Mylinti mane, net ir tiek
pridariusį.
– Taip, myliu tave, Kristianai. Beprotiškai.
Ir visada mylėsiu.
Delnais švelniai spausdamas galvą, Kristi-
anas nykščiais nubraukia man ašaras. Pilkomis
savo akimis pažvelgia į mano mėlynas ir
išvystu vien baimę, nuostabą ir meilę.
– Ir aš tave myliu, – sukužda jis. Ir pabuči-
uoja mane – atsargiai ir švelniai, kaip žmoną di-
evinantis vyras. – Stengsiuosi būti geras tėvas,
– sušnabžda prikišęs lūpas prie mano lūpų.
– Pasistengsi ir tau pavyks. Be to,
pažvelkime tiesai į akis: kitos išeities neturi,
nes mudu su Dribsniuku niekur neketiname
trauktis.
 1257/1506

– Su Dribsniuku?
– Su Dribsniuku.
Kristianas nustebęs kilsteli antakius.
– Maniau, pavadinsime jį Jaunesniuoju…
– Jei Jaunesniuoju, tai Jaunesniuoju…
– Bet man patinka ir Dribsniukas.
Kristianas droviai šypteli ir dar kartą mane
pabučiuoja.
DVIDEŠIMT KETVIRTAS
SKYRIUS

–Labai norėčiau bučiuoti tave visą dieną, bet

pusryčiai aušta, – sumurma Kristianas prie pat
mano burnos.
Jis linksmai žiūri į mane, tik jo žvilgsnis
aptemęs, geismingas. Po perkūnais, jo nuotaika
vėl pasikeitė. Mano nepastovusis ponas…
– Valgyk, – švelniai paragina mane
Kristianas.
Stebima susidrumstusio jo žvilgsnio, nuryju
seilę ir atsargiai, kad neužkliudyčiau lašelinės,
 1259/1506

nuropoju atgal prie pagalvės. Kristianas pris-

tumia padėklą. Avižų košė jau ataušo, bet
blyneliai buvo uždengti, todėl dar karšti – tiesą
sakant, į juos žiūrint net seilė tįsta.
– Žinai, – pilna burna sumurmu, – Dribsni-
ukas gali būti ir mergaitė.
Kristianas ranka persibraukia per plaukus.
– Dvi moterys namuose?..
Jo veide šmėsteli nerimas, o geismas akyse
išblėsta.
Ak, koks mėšlas…
– Ar tau ne tas pats?
– Apie ką tu?
– Kas gims: berniukas ar mergaitė?
Kristianas susiraukia.
– Labiausiai norėčiau sveiko, – tyliai sako,
aiškiai sutrikdytas mano klausimo. – Valgyk, –
griežtai paragina, ir aš suprantu, kad jis nenori
kalbėti apie kūdikį.
 1260/1506

– Valgau, valgau… Viešpatie, nesijaudink

taip, Grėjau.
Atidžiai į jį pažvelgiu. Akių kampučiuose
susimetusios rūpesčio raukšlelės. Kristianas
žada mėginti, bet žinau, kad mintis apie kūdikį
jam vis dar kelia siaubą. Ak, Kristianai, man
irgi… Jis įsitaiso krėsle prie lovos ir pasiima
„Seattle Times“.
– Apie jus vėl rašo laikraščiai, ponia Grėj, –
kandžiai tarsteli.
– Vėl?
– Rašeivos savaip atpasakoja vakarykštę is-
toriją, bet nuo faktų, rodos, pernelyg nenukryp-
sta. Nori paskaityti?
Papurtau galvą.
– Tu man perskaityk. Aš valgau.
Kristianas patenkintas šypteli ir ima garsiai
skaityti straipsnį. Jame pasakojama apie Džeką
ir Elizabetę, juodu vaizduojami kaip šių laikų
Boni ir Klaidas. Trumpai užsimenama apie
 1261/1506

Mijos pagrobimą, apie mano dalyvavimą ją

vaduojant ir apie tai, kad mudu su Džeku gy-
domi toje pačioje ligoninėje. Kaip žurnalistai
gauna visą informaciją? Reikės paklausti
Keitės.
Kristianui nutilus, sakau:
– Prašau, paskaityk ką nors kita. Man
patinka tavęs klausytis.
Jis klusniai ima skaityti straipsnį apie sparči-
ai atsigaunančią duonos gaminių rinką, paskui
apie tai, kad „Boeing“ kompanija priversta
stabdyti kažkokio modelio lėktuvo tiekimą
rinkai. Tai skaitydamas Kristianas susiraukia. Ir
vis dėlto, kad ir kas nutiko pastarosiomis di-
enomis, klausydamasi raminamo jo balso,
valgydama, būdama tikra, kad pasveiksiu, kad
Mija ir mano Dribsniukas saugūs, vieną
neįkainojamą akimirką pasijuntu rami.
Suprantu, kad Kristianas būgštauja dėl gim-
siančio kūdikio, bet negaliu išmatuoti tos jo
 1262/1506

baimės gelmės. Tvirtai apsisprendžiu išsamiau

su juo apie tai pasišnekėti. Išsiaiškinti, ar
galėčiau bent šiek tiek jį nuraminti. Vis dėlto aš
suglumusi, nes augant pavyzdžio, kaip būti
gerais tėvais, jam netrūko. Ir Greisė, ir Karikas
iš pažiūros pavyzdingi tėvai. Gal jam labai
pakenkė tos kalės paauglių tvirkintojos įsikiši-
mas? Norėčiau manyti, kad taip ir buvo. Bet
giliai širdyje nujaučiu, kad šios baimės pamatus
bus paklojusi jo tikroji motina, nors santykiai
su ponia Robinson, žinoma, irgi nepadėjo.
Staiga nuveju šias mintis šalin, mat lyg ir prisi-
menu pašnibždomis vykusį pokalbį. Prakeiki-
mas! Tie žodžiai, ištarti tuomet, kai buvau beat-
gaunanti sąmonę, šmėsčioja atminties lauko
paribyje. Kristianas šnekasi su Greise. Bet tas
pokalbis skendi mano sąmonės ūkanose. Ak,
kaip pikta…
Kažin, ar Kristianas kada nors savo noru
man paaiškins, kodėl bėgo su ja susitikti, ar
 1263/1506

teks jį paspausti? Jau ketinu jo paklausti, bet

kažkas pasibeldžia į duris.
Į palatą truputį varžydamasis įeina detek-
tyvas Klarkas. Varžosi jis ne veltui: vos jį
pamačiusi, iš karto nustėrstu.
– Sveiki, pone Grėjau, ponia Grėj… Tikiu-
osi, netrukdau?
– Trukdote, – rėžia Kristianas.
Klarkas nekreipia į jį dėmesio.
– Džiaugiuosi, kad atgavote sąmonę, ponia
Grėj. Privalau jums užduoti kelis klausimus
apie ketvirtadienio popietę. Tai įprasta pro-
cedūra. Ar dabar jums būtų patogu?
– Žinoma, – sumurmu, nors visai nenoriu
vėl prisiminti ketvirtadienio įvykių.
– Mano žmonai gydytojai liepė ilsėtis, –
piktai suburba Kristianas.
– Ilgai netruksiu, ponia Grėj. Po poros
minučių dingsiu jums iš akių.
 1264/1506

Kristianas atsistoja ir mosteli Klarkui į

krėslą, o pats įsitaiso ant lovos krašto, šalia
manęs, paima už rankos ir drąsinamai spusteli.

PO PUSVALANDŽIO KLARKAS APKLAUSĄ

BAIGIA. Nieko naujo nesužinojau, tik tyliai ir
vis užsikirsdama dar kartą nupasakojau jam
ketvirtadienio įvykius ir kalbėdama pastebėjau,
kad Kristianas keliskart išbalo ir susiraukė.
– Gaila, kad nenusitaikei aukščiau, –
sumurma jis.
– Jei ponia Grėj būtų kilstelėjusi pistoletą
aukščiau, tikriausiai būtų padariusi didžiulę pa-
slaugą visai moterų giminei, – pritaria Klarkas.
Ką?!
– Ačiū, ponia Grėj. Kol kas tiek.
– Daugiau į laisvę jo neišleisite, tiesa?
– Vargu ar šį kartą jis išsiprašys išleidžia-
mas už užstatą, ponia.
 1265/1506

– Ar žinoma, kas sumokėjo užstatą? –

klausia Kristianas.
– Ne, sere. Ši informacija konfidenciali.
Kristianas susiraukia, bet, atrodo, numano,
kas tai galėtų būti. Klarkas atsistoja ir kaip tik
tuo metu į palatą įžengia daktarė Sing su dviem
gydytojais rezidentais.

ATIDŽIAI MANE APŽIŪRĖJUSI, daktarė Sing

pareiškia, kad galiu važiuoti namo. Pajutęs
palengvėjimą, Kristianas atpalaiduoja ir
nuleidžia pečius.
– Ponia Grėj, turėsite žiūrėti, ar nestiprėja
galvos skausmai ir ar nesilpsta regėjimas. Jei
taip nutiktų, privalote nedelsdama grįžti į
ligoninę.
Linkteliu stengdamasi nerodyti, kaip dži-
augiuosi, kad galiu grįžti namo.
Išėjusią daktarę Sing Kristianas dar pasiveja
koridoriuje ir kažko trumpai paklausia. Jam
 1266/1506

užduodant klausimą, palatos durys lieka atida-

rytos. Daktarė nusišypso.
– Taip, pone Grėjau, galima.
Jis džiugiai išsišiepia ir į palatą grįžta ger-
okai laimingesnis.
– Ko klausei?
– Apie seksą, – atsako jis ir išdykėliškai
šypteli.
Ak… Nuraustu.
– Ir ką sakė gydytoja?
– Kad tau galima, – vypteli Kristianas.
Ak, tu!
– Bet man skauda galvą, – naiviai šypteliu.
– Žinau. Dar kelias dienas būsi už leistinos
ribos. Aš tik pasitikrinau…
Už leistinos ribos? Susiraukiu nuo nus-
ivylimo dieglio. Nežinau, ar noriu būti už leisti-
nos ribos.
Slaugė Nora ateina ištraukti kateterio ir
paimti lašelinės. Ji piktai dėbteli į Kristianą.
 1267/1506

Rodos, ji viena iš nedaugelio mano sutiktų

moterų, kurių Kristiano kerai neveikia. Išeina
stumdama lašelinės stovą ir aš jai padėkoju.
– Ar vežti tave namo? – klausia Kristianas.
– Pirma norėčiau pamatyti Rėjų.
– Gerai.
– Ar jis žino, kad laukiuosi?
– Pamaniau, kad tikriausiai pati norėsi jam
pranešti šią naujieną. Tavo mamai irgi dar
nieko nesakiau.
– Ačiū.
Nusišypsau Kristianui dėkinga, kad neatėmė
malonumo pirmai pranešti šią džiugią žinią.
– Bet mano mama žino, – priduria jis. – Ji
matė tavo ligos istoriją. Taip pat pasakiau
tėčiui, bet daugiau niekam. Mama sako, girdi,
prieš paskelbdamos tokią žinią, poros paprastai
palaukia bent tris mėnesius, kad… būtų tikros,
– gūžteli.
 1268/1506

– Abejoju, ar esu pasiruošusi pasakyti apie

tai Rėjui.
– Turiu tave įspėti: jis ne juokais įsiutęs.
Sakė, kad turėčiau iškaršti tau užpakalį.
Ką? Pamatęs pasibaisėjimą mano veide,
Kristianas nusijuokia.
– Pasakiau jam, kad mielai taip ir
padaryčiau.
– Ne, nepasakei! – aikteliu, bet staiga
neaiškiai prisimenu pokalbio pašnabždomis
nuotrupas. Taip, kai gulėjau be sąmonės, Rėjus
čia buvo…
Kristianas pamerkia man akį.
– Štai, Teiloras atvežė švarių drabužių.
Padėsiu tau apsirengti.

KAIP KRISTIANAS IR ĮSPĖJO, Rėjus baisiai

tūžta. Net nepamenu, kad kada nors būtų buvęs
toks piktas. Kristianas padarė labai išmintingai,
kad nusprendė palikti mudu vienus. Turint
 1269/1506

omenyje, kad šiaip jis labai nekalbus, šį kartą

Rėjus pripildo palatos erdvę įžeidžiamų žodžių
ir iškoneveikia mane už neatsakingą elgesį.
Tarsi vėl būčiau dvylikametė.
Ak, tėti, prašau, nurimk. Dėl tų nervų tau
pakils kraujospūdis.
– Negana to, man dar teko ištverti ir tavo
motinos antpuolį, – niurna jis mosuodamas
abiem rankomis.
– Atleisk, tėti.
– O vargšas Kristianas?! Tokio jo dar neb-
uvau matęs. Jis labai paseno. Per kelias dienas
mums visiems užaugo kelerių metų kupra.
– Rėjau, aš atsiprašau.
– Tavo motina laukia, kada paskambinsi, –
šiek tiek aprimęs priduria jis.
Pabučiuoju Rėjui į skruostą ir jo tirada
pagaliau liaujasi.
– Aš jai paskambinsiu. Man tikrai gaila. Bet
ačiū, kad išmokei šaudyti.
 1270/1506

Kelias akimirkas Rėjus žiūri į mane neslėp-

damas tėviško pasididžiavimo.
– Džiaugiuosi, kad šaudai taikliai, – dusliai
tarsteli jis. – O dabar grįžk namo ir truputį
pailsėk.
– Gerai atrodai, tėti, – mėginu keisti temą.
– O tu išblyškusi…
Staiga aiškiai pamatau jo baimę. Rėjus žiūri
į mane tokiu pat žvilgsniu, kokiu vakar vakare
žiūrėjo Kristianas, tad spusteliu jam ranką.
– Man viskas gerai. Pažadu, kad daugiau
nieko panašaus nedarysiu.
Rėjus suspaudžia man ranką ir apkabina.
– Jei tau būtų kas atsitikę… – sušnabžda tyl-
iai, kimiu balsu.
Man akyse susitvenkia ašaros. Aš nepratusi,
kad įtėvis atvirai reikštų jausmus.
– Tėti, viskas gerai. Dabar man geriausias
vaistas – karštas dušas.
 1271/1506

IŠ LIGONINĖS IŠEINAME PRO UŽPAKALINĮ

IŠĖJIMĄ, mat norime išvengti prie pagrindinių
durų besibūriuojančių paparacų. Teiloras mus
palydi iki laukiančio visureigio.
Vairuoja Sojeris, o Kristianas visą kelią tyli.
Vengiu Sojerio žvilgsnio užpakalinio vaizdo
veidrodėlyje: man nepatogu dėl to, kad pastarąjį
kartą, kai mačiau jį banke, pasprukau.
Paskambinu mamai, bet ji niekaip nesiliauja
kūkčiojusi. Kol važiuojame namo, beveik visą
laiką ją raminu, bet rypavimas prityla tik
pažadėjus, kad netrukus ją aplankysime. Per
visą pokalbį su mama Kristianas laiko mane už
rankos ir nykščiu brauko per krumplius. Jis
nervinasi… kažkas atsitiko.
– Kas yra? – klausiu pagaliau išsilaisvinusi
nuo mamos.
– Velčas nori su manimi susitikti.
– Velčas? Kodėl?
 1272/1506

– Jis atkapstė kažką įdomaus apie tą niekšą

Haidą, – paaiškina Kristianas piktai perkreipęs
lūpas ir mano kūnu nubėga baimingas virpulys.
– Telefonu nenorėjo pasakoti.
– Šit kaip?..
– Šiandien popiet jis atvyks čia iš Detroito.
– Manai, jis rado trūkstamą grandį?
Kristianas linkteli.
– Kaip manai, kas tai galėtų būti?
– Nenutuokiu, – Kristianas suglumęs
suraukia kaktą.
Teiloras įvažiuoja į požeminį Eskalos garažą
ir, prieš pastatydamas automobilį į vietą,
stabteli prie lifto mūsų išleisti. Garaže fotore-
porteriai mūsų jau nepasiekia. Kristianas
padeda man išlipti iš automobilio. Ranka
apsivijęs mane per juosmenį, nusiveda prie
lifto.
– Džiaugiesi grįžusi namo? – klausia jis.
– Taip, – sušnabždu.
 1273/1506

Bet pažįstamoje lifto kabinoje staiga su-

vokiu, kiek daug man teko ištverti, ir imu visa
tirtėti.
– Kas tau?.. – Kristianas apglėbia mane ir
priglaudžia. – Tu namie. Saugi, – sako jis, buči-
uodamas man į plaukus.
– Ak, Kristianai…
Užtvanka, kurios net nežinojau esant, neat-
laiko ir imu kūkčioti.
– Ššš… ramiau… – šnabžda Kristianas,
švelniai glausdamas mano galvą prie krūtinės.
Bet jau per vėlu. Pasidavusi jausmams ir
įsikniaubusi į sportinius Kristiano marškinėlius,
pratrūkstu raudoti: prisimenu žiaurų Džeko
užpuolimą („Čia tau už tai, kad išėdei mane iš
leidyklos, prakeikta kale!“), Kristianui pa-
sakytus žodžius, kad jį palieku („Tu mane pal-
ieki?“), ir baimę – kraują stingdančią baimę dėl
Mijos, dėl savęs ir dėl Dribsniuko.
 1274/1506

Lifto durims atsidarius, Kristianas paima

mane ant rankų kaip vaiką ir įneša į vestibiulį.
Rankomis apsiveju jam kaklą ir, tyliai verk-
dama, stipriai prisiglaudžiu.
Per kambarius jis nuneša mane į vonią ir at-
sargiai pasodina ant kėdės.
– Gal nori išsimaudyti vonioje? – klausia.
Papurtau galvą. Ne… ne… tik ne kaip
Leila…
– Gal norėtum dušo? – labai susirūpinęs, vos
pratardamas žodį siūlo jis.
Pro ašaras linkteliu. Noriu nusiplauti kelių
dienų purvą, atsikratyti prisiminimų apie Džeko
užpuolimą. „Tu kekše, turtuolių medžiotoja.“
Vandens šniokštimui atsimušant nuo plytelėmis
išklijuotų dušo kabinos sienų, užsidengiu veidą
rankomis ir imu kūkčioti.
– Nagi… – tyliai mane raminti mėgina
Kristianas.
 1275/1506

Klūpodamas priešais, jis patraukia mano

rankas nuo šlapių skruostų ir atsargiai
priglaudžia delnus man prie veido. Žvelgiu į jį
mėgindama sulaikyti ašaras.
– Tu saugi. Jūs abu saugūs, – sušnabžda jis.
Dribsniukas ir aš. Mano akyse vėl pasirodo
ašaros.
– Liaukis. Negaliu tverti, kai verki, – dusliai
sako Kristianas.
Jis nykščiais perbraukia man per skruostus,
bet ašaros vis tiek ritasi.
– Atleisk, Kristianai. Atleisk už viską. Už
tai, kad verčiau tave jaudintis, už tai, kad lindau
į mirtiną pavojų, už tai, ką pasakiau.
– Patylėk, mažyte, prašau… – Jis pabučiuoja
man į kaktą. – Ir aš atsiprašau. Tango šokamas
dviese, Ana, – kreivai šypteli. – Na, bent jau
taip visada sako mama. Aš taip pat prišnekėjau
to, kuo anaiptol nesididžiuoju, – jo pilkų akių
 1276/1506

žvilgsnis niūrus, bet atgailaujantis. – O dabar

nurenkime tave, – tyliai sako.
Atpakalia ranka nusišluostau nosį ir jis dar
kartą pabučiuoja man į kaktą.
Kristianas mitriai mane nurengia ir ypač at-
sargiai nuvelka per galvą sportinius marškinėli-
us. Bet galvos man taip nebeskauda. Vesdamas
mane prie dušo kabinos, jis pats vos per kelias
sekundes nusimeta drabužius ir po maloniai
karšto vandens srove atsistoja drauge. Tada ap-
kabina mane ir laiko – ilgai laiko, o iš dušo
galvutės kliokia vanduo ir mudu ramina.
Jis leidžia paverkti įsikniaubus jam į krūtinę.
Kartkartėmis pabučiuoja į plaukus, bet iš glėbio
nepaleidžia, tik švelniai sūpuoja po šilto
vandens srove. Oda juntu jo odą, mano skruos-
tas liečiasi prie jo krūtinės plaukų… Myliu šį
vyrą, šį savimi nepasitikintį gražuolį – vyrą,
kurį per lengvabūdiškumą galėjau prarasti. Vos
pagalvojusi apie tai, pajuntu tuštumą ir
 1277/1506

skausmą, bet kartu ir dėkingumą, jog jis čia, vis

dar čia, kad ir kas būtų atsitikę.
Kristianas dar turi man kai ką paaiškinti, bet
šią akimirką noriu mėgautis jo raminančiu ir
saugiu glėbiu. Tada man dingteli, kad mintis ir
noras pasiaiškinti turi kilti jo galvoje. Negaliu
Kristiano versti – jis pats turi panorėti viską
man papasakoti. Neketinu būti įkyri, ramybės
neduodanti žmona, nuolat mėginanti prisigerinti
ir iškvosti savo vyrą. Man tai per sunku. Žinau,
kad Kristianas mane myli. Žinau, kad myli
mane labiau, nei yra mylėjęs kokią nors kitą
moterį, ir kol kas man to pakanka. Tai suprasti
– tikras išlaisvinimas. Liaujuosi verkusi ir
žingteliu atatupsta.
– Tau geriau? – klausia jis.
Linkteliu.
– Gerai. Leisk man į tave atidžiau įsižiūrėti,
– sako Kristianas, o aš kelias akimirkas ne-
susigaudau, ką jis turi omenyje.
 1278/1506

Bet Kristianas paima mano ranką ir atidžiai

apžiūri tą vietą, kur užsigavau griūdama nuo
Džeko smūgio. Mano petys sumuštas, alkūnė ir
riešas nubrozdinti. Kristianas pabučiuoja kiek-
vieną žaizdą. Tada nuo lentynos paima
plaušinę, dušo želės ir man nosį pakutena sals-
vas jazminų aromatas.
– Nusisuk.
Jis ima švelniai trinti sužeistą ranką, paskui
sprandą, pečius, nugarą ir kitą ranką. Tada pas-
uka mane, ilgi jo pirštai nuslysta per mano
šonkaulius ir juosmenį. Kai jie brūkšteli per
didelę mėlynę ant klubo, iš skausmo susiraukiu.
Kristiano žvilgsnis sugriežtėja, jis stipriai suči-
aupia lūpas. Neabejotinai supykęs, pro sukąstus
dantis šaižiai išpučia orą.
– Neskauda, – sumurmu, kad jis nurimtų.
Jo pilkos liepsningos akys susiranda mano
akis.
 1279/1506

– Noriu jį nudėti. Nedaug trūko, ir man būtų

pavykę, – paslaptingai sako Kristianas.
Suraukiu kaktą, o tada, matydama niūrų jo
veidą, suvirpu. Ant plaušinės užspaudęs dar
šiek tiek dušo želės, nepaprastai švelniai,
tiesiog skausmingai švelniai, jis nuplauna man
šoną ir užpakalį, o tada atsiklaupęs ima trinti
kojas. Stabteli apžiūrėti kelio. Lūpomis
brūkšteli per mėlynę, tada vėl imasi trinti kojas
ir pėdas. Nuleidusi ranką glostau jam galvą,
pirštais braukiu per šlapius plaukus. Atsistojęs
Kristianas pirštais liesteli kraštus mėlynės ant
šono, tenai, kur Džekas man įspyrė.
– Ak, mažyte… – susirūpinęs tyliai sude-
juoja Kristianas, o jo akyse liepsnoja įsiūtis.
– Man nieko nenutiko.
Palenkiu Kristiano galvą ir pabučiuoju jį į
lūpas. Jis delsia atsakyti į bučinį, bet kai mano
liežuvis paliečia jo, jis visu kūnu palinksta
artyn.
 1280/1506

– Ne, – sušnabžda Kristianas man prie pat

lūpų ir atšlyja. – Geriau nuprauskime tave.
Jo veidas visiškai rimtas. Prakeikimas. Jis
nejuokauja. Aš pasipučiu ir niūrūs debesys tarp
mūsų akimirksniu išsisklaido. Kristianas
nusišypso ir trumpai mane pabučiuoja.
– Prausime, – pabrėžtinai ištaria jis. – Ne
purvinsime.
– Truputis purvo man patinka.
– Ir man, ponia Grėj. Bet ne dabar ir ne čia.
Kristianas čiumpa šampūną ir, nespėjus jo
perkalbėti, ima trinkti man plaukus.

MAN LABAI PATINKA APSIVALYTI. Jaučiu-

osi švari ir atsigavusi – nežinau, ar dėl to, kad
nusiprausiau po dušu, ar dėl to, kad išsiverkiau,
ar todėl, kad nusprendžiau nesikivirčyti su Kris-
tianu dėl kiekvienos smulkmenos. Jis apsiaučia
mane dideliu rankšluosčiu, kitu apsijuosia
strėnas, o aš tuo metu atsargiai džiovinuosi
 1281/1506

plaukus. Man skauda galvą, bet tai bukas, vien-

odas skausmas, beveik netrukdantis gyventi.
Turiu daktarės Sing duotų vaistų nuo skausmo,
bet ji prisakė jų gerti tik tuomet, kai negalėsiu
tverti.
Džiovindamasi plaukus galvoju apie
Elizabetę.
– Vis dar nesuprantu, kodėl Elizabetė
susidėjo su Džeku.
– O aš žinau kodėl, – niūriai atsiliepia
Kristianas.
Tai bent naujiena. Suraukusi kaktą pakeliu į
Kristianą akis ir… mano dėmesį patraukia kas
kita. Jis rankšluosčiu šluostosi plaukus, ant
krūtinės ir pečių dar matyti vandens lašelių,
tviskančių halogeninių lempų šviesoje. Jis li-
aujasi darbavęsis ir vypteli.
– Grožiesi reginiu?
 1282/1506

– Iš kur žinai? – klausiu rodydama, kad

nieko baisaus būti užkluptai spoksant į savo
vyrą.
– Kad grožiesi reginiu? – nusišaipo jis.
– Ne, – piktai atšaunu. – Iš kur žinai apie
Elizabetę?
– Detektyvas Klarkas netiesiogiai užsiminė.
Pažvelgiu į Kristianą nutaisiusi tokį veidą,
kad būtų aišku, jog noriu sužinoti daugiau, ir at-
mintyje iškyla dar vienas ramybės neduodantis
prisiminimas, įsirėžęs tuomet, kai gulėjau tai at-
gaudama, tai vėl prarasdama sąmonę. Palatoje
buvo Klarkas. Tik gaila, kad neprisimenu, ką jis
sakė.
– Haidas turi vaizdo įrašus. Ten nufilmuotos
jos visos. Jis laikė tą medžiagą keliose USB
atmintinėse.
Ką?! Suraukiu kaktą ir viršunosėje susimeta
gili raukšlė.
 1283/1506

– Vaizdo įrašus, kuriuose matyti, kaip dulk-

ina ir ją, ir visas kitas savo asistentes.
Ak!
– Taigi. Šantažui skirta medžiaga. Jam
patinka šiurkštus seksas.
Kristianas susiraukia, matau, kad pirmiausia
jo veide šmėsteli sąmyšis, o paskui pasibjaurėji-
mas. Jis išblykšta ir po akimirkos pasibjaurėji-
mas virsta neapykanta sau. Na, žinoma… Kris-
tianas taip pat mėgsta šiurkštų seksą.
– Nereikia… – tarsteliu nespėjusi prikąsti
liežuvio.
Kristianas dar labiau susiraukia.
– Ko nereikia?
Jis sustingsta ir nuogąstaudamas pažvelgia į
mane.
– Tu į jį visiškai nepanašus.
Kristiano žvilgsnis tampa atšiaurus, bet jis
neprataria nė žodžio, tad suprantu tiksliai at-
spėjusi jo mintis.
 1284/1506

– Visiškai nepanašus, – tvirtai pakartoju.

– Mudu iš to paties molio drėbti.
– Ne, ne iš to paties, – atkertu, nors ir žinau,
kodėl Kristianas taip mano.
„Jo tėvas žuvo per muštynes bare. Motina
gėrė šviesios dienos nematydama. Vaikystę
Haidas leido prieglaudoje ir pas daugybę
laikinų globėjų, be to, dažnai turėdavo bėdų su
teisėsauga. Daugiausia – dėl automobilių
vagysčių. Nemažai laiko prasėdėjo nepil-
namečių kolonijoje.“ Pamenu viską, ką lėktuvu
skrendant į Aspeną apie Haidą atskleidė
Kristianas.
– Abiejų jūsų praeitis ne rožėmis klota ir
abu esate gimę Detroite. Bet tik tiek, Kristianai.
Sugniaužtus kumščius įremiu į klubus.
– Ana, tavo tikėjimas manimi jaudina iki
širdies gelmių, juolab turint omenyje pastarųjų
dienų įvykius. Iš Velčo sužinosime daugiau, –
 1285/1506

sako Kristianas ir aš suprantu, kad šia tema

daugiau kalbėti nenori.
– Kristianai…
Jis užčiaupia mane bučiniu.
– Gana, – sukužda ir aš prisimenu
pažadėjusi sau per jėgą nepešti informacijos iš
savo vyro. – Ir nesiraukyk, – priduria jis. –
Eikš. Leisk išdžiovinti tau plaukus.
Suprantu, kad daugiau apie tai nekalbėsime.

MŪVĖDAMA TRENINGO KELNES IR

vilkėdama sportinius marškinėlius, sėdžiu Kris-
tianui tarp kojų, o jis džiovina man plaukus.
– Ar, kol gulėjau be sąmonės, Klarkas dar
ką nors tau papasakojo?
– Kiek pamenu, ne.
– Girdėjau jūsų pokalbio nuotrupas.
Šukos mano plaukuose stabteli.
– Šit kaip? – nerūpestingai tarsteli jis.
 1286/1506

– Taip. Buvo atėjęs mano tėtis, tavo tėtis,

detektyvas Klarkas, tavo mama…
– Ir Keitė.
– Buvo ir Keitė?
– Taip, trumpai. Ji ant tavęs irgi labai
pyksta.
Tebesėdėdama atsisuku į jį.
– Liaukis kaip papūga kartojęs, kad visi
baisiai pyksta ant Anos, gerai?
– Aš tik sakau, kaip yra, – pralinksmintas
mano pykčio priepuolio, sumurma Kristianas.
– Taip, pasielgiau neapdairiai, bet
nepamiršk, kad tavo seseriai grėsė pavojus.
Jo veidas ištįsta.
– Tiesa. Jai grėsė pavojus.
Išjungtą plaukų džiovintuvą Kristianas
padeda šalia ant lovos. Tada pirštais suima man
smakrą.
– Ačiū, – ištaria nustebindamas mane. – Bet
daugiau nesiimk jokių neapgalvotų veiksmų.
 1287/1506

Nes kitą kartą taip nuvanosiu užpakalį, kad il-

gai prisiminsi.
Tyliai aikteliu.
– Neišdrįstum!
– Dar ir kaip išdrįsčiau, – jis kalba rimtai.
Po perkūnais… Jis kalba labai rimtai. – Gavau
tavo įtėvio sutikimą, – vypteli.
Erzina mane! Tik… ar tikrai? Puolu ant
Kristiano, jis pasisuka taip, kad griūvu ant lov-
os ir tiesiai jam į glėbį. Griūvant skausmas nud-
iegia šonkaulius ir aš susiraukiu.
Kristianas išblykšta.
– Atsargiai! – priekaištingai šūkteli, rodos,
kiek pykdamas.
– Atsiprašau, – sumurmu, glostydama jam
skruostą.
Jis nosimi brūkšteli man per plaštaką ir švel-
niai ją pabučiuoja.
– Dievaži, Ana, turėtum būti atsargesnė.
 1288/1506

Kilstelėjęs marškinėlius, jis priglaudžia

pirštus man prie pilvo. Sulaikau kvėpavimą.
– Dabar jau turi galvoti ne vien apie save, –
sušnabžda pirštais braukdamas už treningo kel-
nių juosmens, glamonėdamas odą.
Staiga mano kūne sprogsta geismas –
karštas ir klampus plūsteli gyslomis. Aikteliu,
Kristianas nebejudindamas pirštų įsitempia ir
įsižiūri į mane. Tada pakelia ranką ir užkiša
man už ausies plaukų sruogą.
– Ne, – sukužda jis.
Ką?!
– Nežiūrėk į mane taip. Mačiau tavo
mėlynes. Ir aiškiai sakau: nieko nebus, – tvirtai
apsisprendęs išdrožia jis ir pabučiuoja man į
kaktą.
Neramiai pasimuistau.
– Kristianai… – imu verksmingai maldauti.
– Ne. Lipk į lovą.
Jis atsisėda.
 1289/1506

– Į lovą?
– Tau reikia pailsėti.
– Man reikia tavęs.
Kristianas užsimerkia ir, rodos, sutelkęs visą
valią, papurto galvą. Tada vėl atsimerkia – aps-
isprendęs, žvelgdamas spindinčiomis akimis.
– Tiesiog daryk, ką sakau, Ana.
Man kyla pagunda nusimesti drabužius, bet
prisimenu mėlynes, nubrozdinimus ir suprantu,
kad taip nieko nelaimėsiu.
Nenoromis linkteliu.
– Gerai.
Tyčia labai bjauriai susiraukiu, nors iš tiesų
taip nepykstu. Kristianas linksmai šypteli.
– Atnešiu tau ko nors pavalgyti.
– Ketini ruošti valgį? – vos ištariu jusdama,
kad man gniaužia kvapą.
Kristianas pamalonina mane trumpu juoku.
– Ko nors pašildysiu. Ponia Džouns labai
darbšti ir apdairi.
 1290/1506

– Kristianai, aš pašildysiu. Jaučiuosi gerai.

Viešpatie, jei jau noriu mylėtis, tai tikrai galiu
ir ruošti valgį.
Nerangiai atsikeliu slėpdama, kad krūptelė-
jau, kai šonkaulius vėl nudiegė skausmas.
– Grįžk į lovą! – sužaibuoja akimis Kristi-
anas ir nukreipia pirštą į pagalvę.
– Prigulk prie manęs, – sumurmu gailes-
taudama, kad nesu apsirengusi bent truputį pat-
raukliau, ne treningo kelnėmis ir sportiniais
marškinėliais.
– Ana, gulkis į lovą. Tuoj pat.
Piktai dėbteliu į Kristianą, atsistoju ir, nė
akimirkos nenuleisdama nuo jo rūstaus žvilgs-
nio, daug nesiterliodama nusimaunu kelnes. Jis
vypteli tramdydamas juoką ir vėl apgobia mane
pūkine antklode.
– Girdėjai, ką sakė daktarė Sing. Liepė tau
ilsėtis, – jau šiek tiek švelniau primena
Kristianas.
 1291/1506

Atsigulu į lovą ir suirzusi sukryžiuoju

rankas ant krūtinės.
– Nė nemėgink keltis, – įspėja jis, akiva-
izdžiai patenkintas tuo, kaip viskas klostosi.
Raukšlė man tarp antakių dar labiau
pagilėja.

PONIOS DŽOUNS VIŠTIENOS TROŠKINYS,

be jokios abejonės, yra vienas mėgstamiausių
mano patiekalų. Kristianas valgo su manimi –
sėdėdamas vidury lovos ir sukryžiavęs kojas.
– Puikiai pašildyta, – patenkinta šypteliu ir
jis man atsako šypsena.
Jaučiuosi soti ir mieguista. Ar jis to ir siekė?
– Atrodai pavargusi.
Kristianas paima mano padėklą.
– Tiesa.
– Gerai. Pamiegok, – jis pabučiuoja mane. –
Turiu sutvarkyti kelis reikalus. Jei neprieštarau-
tum, galėčiau dirbti ir čia.
 1292/1506

Linkteliu beviltiškai priešindamasi nuovar-

giui, nes akys lipte limpa. Niekad nemaniau,
kad vištienos troškinys gali taip sekinti jėgas.

PABUNDU GAUBIAMA PRIEBLANDOS. Į

kambarį plūsta blyškiai rausva šviesa. Kristi-
anas sėdi krėsle, žiūri į mane ir jo akys
neryškioje, išskaidytoje šviesoje spindi. Jis sus-
paudęs laiko kažkokius dokumentus. Veidas
atrodo papilkėjęs.
Po perkūnais!
– Kas atsitiko? – klausiu iš karto sėsdamasi,
nepaisydama nė dilgsinčių šonkaulių.
– Ką tik išėjo Velčas.
Ak, koks mėšlas.
– Ir?
– Su tuo niekšu aš gyvenau po vienu stogu,
– sušnabžda Kristianas.
– Po vienu stogu? Su Džeku?
Kristianas išplėtęs akis linkteli.
 1293/1506

– Judu giminaičiai?
– Ne. Gink Dieve, ne.
Pasislenku, atverčiu pūkinės antklodės
kraštą kviesdama Kristianą prigulti šalia, ir
nustembu, kad šį kartą jis nė akimirkos nedve-
joja. Nusispiria batus ir išsitiesia. Viena ranka
mane apglėbęs susirango ir padeda galvą man
ant kelių. Aš suglumusi. Ką tai reiškia?
– Nesuprantu, – sumurmu glostydama Kris-
tianui plaukus ir nenuleisdama nuo jo akių.
Jis užsimerkia ir suraukia kaktą tarsi mėgin-
damas kažką prisiminti.
– Po to, kai mane rado vieną su ta kekše
narkomane, bet prieš apsigyvendamas su
Kariku ir Greise, buvau patekęs Mičigano val-
stijos vaikų teisių apsaugos tarnybos globon.
Gyvenau pas laikinus globėjus. Bet iš to
laikotarpio nieko neprisimenu.
 1294/1506

Man galvoje kirba visas spiečius minčių.

Laikini globėjai? Tai didžiulė naujiena mums
abiem.
– Ar ilgai? – tyliai klausiu.
– Maždaug du mėnesius. Tiksliai nepamenu.
– Ar šnekėjaisi apie tai su tėčiu ir mama?
– Ne.
– Turėtum pasišnekėti. Gal jie papasakos
bent dalį to, ko nežinai.
Kristianas stipriai mane apkabina.
– Štai.
Jis paduoda man popierius – dvi nuotraukas.
Ištiesusi ranką užsidegu naktinę lempą, kad
geriau įžiūrėčiau. Pirmoje nuotraukoje matyti
aptriušęs namas su geltonomis pagrindinėmis
durimis ir dideliu stoglangiu. Dar čia yra ver-
anda ir nedidelis priekinis kiemas. Namas kaip
namas, tokių daugybė.
Antroje nuotraukoje nufotografuota šeima,
iš pirmo žvilgsnio – eilinė darbininkų šeima:
 1295/1506

turbūt vyras su žmona ir jųdviejų vaikai. Abu

suaugusieji vilki neskoningus, nuskalbtus
sportinius marškinėlius. Rodos, pradėję ketvirtą
dešimtį. Moters plaukai šviesūs, glotniai
sušukuoti, vyras nusirėžęs ežiuku, bet abu žiūri
į objektyvą maloniai šypsodamiesi. Vyras viena
ranka apglėbęs per pečius paniurusią paauglę.
Atidžiai įsižiūriu į vaikus: du berniukus –
identiškus dvynius, maždaug dvylikos metų,
abu šviesiaplaukius, žiūrinčius į objektyvą ir
plačiai besišypsančius; dar vieną berniuką, ger-
okai mažesnį, šviesiai rusvais plaukais,
susiraukusį ir piktą; ir ketvirtą, užlindusį pasta-
rajam už nugaros, rudaplaukį berniuką pilkomis
akimis. Plačiai atsimerkusį ir išsigandusį,
aprengtą tarpusavyje nederančiais drabužiais,
įsitvėrusį nešvarią vaikišką antklodę.
Prakeikimas.
– Čia tu, – sušnabždu ir širdis ima daužytis.
 1296/1506

Žinau, kad kai mirė Kristiano motina, jam

buvo ketveri. Tačiau šis berniukas atrodo ger-
okai mažesnis. Matyt, jis buvo labai nusilpęs
dėl prastos mitybos. Užgniaužiu besiveržiančią
raudą, bet akyse pasirodo ašaros. Ak, mano
mielas Penkiasdešimt…
Kristianas linkteli.
– Taip, čia aš.
– Šitas nuotraukas atnešė Velčas?
– Taip. Nieko neprisimenu… – vangiai ir
mąsliai sako Kristianas.
– Kodėl turėtum prisiminti gyvenęs pas
laikinus globėjus? Kodėl gi? Kristianai, tai
buvo labai seniai. Ar tai neduoda tau ramybės?
– Bet prisimenu kitus dalykus – ir daug ank-
stesnius, ir daug vėlesnius. Kai susipažinau su
mama ir tėčiu. Bet kad gyvenau ten… Tai tarsi
balta atminties dėmė.
Man suspaudžia širdį ir staiga viską supra-
ntu. Mano mielajam kontrolės maniakui
 1297/1506

patinka, kai viskas sudėliota į vietas, o dabar jis

apsižiūrėjo, kad trūksta vieno dėlionės
gabalėlio.
– Ar šioje nuotraukoje yra Džekas?
– Taip, jis – tas kitas berniukas.
Kristianas vis dar stipriai užsimerkęs ir
įsikibęs į mane tarsi į gelbėjimosi ratą. Glosty-
dama jam plaukus atidžiai įsižiūriu į tą kitą
berniuką, neklusnų ir pasipūtusį, rūsčiai žvel-
giantį į objektyvą. Atpažįstu Džeką. Bet jis –
tik vaikas, liūdnas aštuonerių ar devynerių metų
vaikas, priešiškumu maskuojantis baimę. Staiga
šį tą prisimenu.
– Kai Džekas man paskambino ir pasakė,
kad turi Miją, jis dar pridūrė, kad jei aplinkybės
būtų susiklosčiusios truputį kitaip, tavo vietoje
dabar būtų jis.
Kristianas vėl užsimerkia ir virpėdamas
šūkteli:
– Niekšas!
 1298/1506

– Manai, jis visa darė dėl to, kad Grėjai įs-

isūnijo tave, o ne jį?
– Ką gali žinoti, – su apmaudu tarsteli Kris-
tianas. – Velniop jį.
– Gal, kai ėjau į pokalbį dėl darbo, jis
žinojo, kad mudu draugaujame? Gal iš pat pra-
džių ketino mane suvilioti?
Tardama šiuos žodžius burnoje pajuntu
šleikštulį.
– Vargu, – plačiai atsimerkęs burbteli Kristi-
anas. – Rinkti medžiagą apie mano šeimos
narius jis pradėjo tik praėjus porai savaičių nuo
tada, kai buvai priimta dirbti į leidyklą. Barnis
žino tikslias datas. Be to, Ana, jis dulkino visas
asmenines padėjėjas ir tas scenas filmavo.
Kristianas užsimerkia ir vėl stipriau mane
apkabina.
Tramdydama susijaudinimo virpulį mėginu
prisiminti mudviejų su Džeku pokalbius, kai
buvau ką tik pradėjusi dirbti SIP leidykloje.
 1299/1506

Giliai širdyje jaučiau, kad jis nedoras žmogus,

bet į savo nuojautą stengiausi nekreipti
dėmesio. Kristianas teisus: turėčiau labiau
rūpintis savo saugumu. Pamenu mudviejų ginčą
dėl to, kad užsispyriau su Džeku skristi į Niu-
jorką. Viešpatie, juk ir aš galėjau pakliūti į
kokią nors niekingą vaizdajuostę. Nuo tos min-
ties pasidaro bloga. Staiga prisimenu Kristiano
saugomas jo nuolankiųjų nuotraukas…
Ak, mėšlas… „Mudu iš to paties molio
drėbti.“ Ne, Kristianai, ne iš to paties, tu vis-
iškai nepanašus į Džeką. Jis vis dar susirangęs
ir prigludęs prie manęs kaip mažas berniukas.
– Kristianai, mano galva, turėtum pasikal-
bėti su savo tėvais.
Nenoriu jo judinti, tad paslenku atbula tiek,
kad galėtume žvelgti vienas kitam į akis.
Suglumusios pilkos akys įsminga į manąsi-
as, primindamos nuotraukoje matytą berniuką.
 1300/1506

– Leisk, aš jiems paskambinsiu, – sušn-

abždu. Jis papurto galvą. – Prašau, – imu
maldauti.
Kristianas stebeilija į mane ir, kol svarsto
mano prašymą, jo akyse atsispindi kančia ir
nepasitikėjimas savimi. Ak, Kristianai,
prašau…
– Pats jiems paskambinsiu, – sušnabžda.
– Gerai. Galėsime drauge pas juos nuvaži-
uoti arba nuvažiuosi tu vienas. Padarysime taip,
kaip nori.
– Ne. Jie gali atvažiuoti čia.
– Kodėl?
– Nes nenoriu, kad tu keltum koją iš namų.
– Kristianai, kelionė automobiliu manęs
tikrai pernelyg nenuvargins.
– Ne, – tvirtai pareiškia jis ir pašaipiai
šypteli. – Be to, dabar šeštadienio vakaras ir
mano tėvai tikriausiai kokiame nors renginyje.
 1301/1506

– Paskambink jiems. Aiškiai matau, kad ši

žinia tave labai prislėgė. Galbūt jie galėtų šį tą
paaiškinti.
Užmetu akį į žadintuvą. Dabar beveik sep-
tinta vakaro. Kristianas kelias akimirkas ramiai
į mane žiūri.
– Na, gerai, – sako tarsi priimdamas iššūkį.
Atsisėdęs jis paima telefoną nuo naktinės
spintelės.
Kol Kristianas skambina, viena ranka jį ap-
kabinu ir padedu galvą ant krūtinės.
– Tėti? – Man nepraslysta pro ausis Kristi-
ano nuostaba, kad atsiliepė Karikas. – Ana
laikosi gerai. Mes namie. Ką tik buvo
atvažiavęs Velčas. Jam pavyko atkapstyti
ryšį… laikinus globėjus Detroite… Bet aš
nieko apie tai neprisimenu, – pastarąjį sakinį
Kristianas ištaria vos girdimai.
Man vėl suskausta širdį. Apkabinu Kristi-
aną, o jis spusteli man petį.
 1302/1506

– Tikrai? Atvažiuosite?.. Puiku, – jis padeda

ragelį. – Jie jau važiuoja, – neslėpdamas
nuostabos sako Kristianas ir aš suprantu, kad jis
tikriausiai niekada nėra prašęs tėvų pagalbos.
– Gerai. Man reikėtų apsirengti.
Kristianas apglėbia mane tvirčiau.
– Niekur neik.
– Gerai.
Vėl jaukiai įsitaisau jam prie šono
stebėdamasi, kad jis ką tik savo noru daug ką
apie save papasakojo.

Didžiosios svetainės tarpduryje Greisė atsar-

giai suspaudžia mane glėbyje.
– Ana, Ana, mieloji Ana… – sušnabžda. –
Išgelbėjai du mano vaikus. Kaip tau atsidėkoti?
Ir sujaudinta, ir susidrovėjusi dėl jos žodžių
nuraustu. Karikas taip pat mane apkabina ir
pabučiuoja į kaktą.
 1303/1506

Tada patenku į Mijos gniaužtus ir ji man

kaip reikiant spusteli šonkaulius. Aikteliu,
susiraukiu, bet ji to nepastebi.
– Ačiū, kad išgelbėjai mane nuo tų niekšų.
Kristianas rūsčiai žvilgteli į seserį.
– Mija! Atsargiau! Anai dar viską skauda.
– Oi! Atsiprašau…
– Nieko baisaus, – sumurmu ir, kai tik ji
mane paleidžia, iš karto lengviau atsikvepiu.
Mija atrodo atsigavusi. Nepriekaištingai ap-
sirengusi: juodi aptempti džinsai ir šviesiai
rožinė, daili palaidinukė. Džiaugiuosi, kad
vilkiu patogią suknią užmetamu skvernu ir aviu
žemakulnius batelius. Atrodau pakenčiamai.
Pribėgusi prie Kristiano, Mija ranka apsiveja
jam juosmenį.
Netaręs nė žodžio, jis paduoda Greisei nuo-
trauką. Ši aikteli, iš karto atpažinusi Kristianą,
slėpdama susijaudinimą delnu prisidengia
 1304/1506

burną. Žiūrėdamas į nuotrauką, Karikas apglė-

bia žmonai pečius.
– Ak, mielasis… – Greisė paglosto Kristi-
anui skruostą.
Didžiojoje svetainėje pasirodo Teiloras.
– Pone Grėjau… Sere, liftu kyla panelė
Kavanag, jos brolis ir jūsų brolis.
Kristianas susiraukia.
– Ačiū, Teilorai, – sutrikęs burbteli.
– Paskambinau Eliotui ir pasakiau, kad važi-
uojame pas jus, – džiaugsmingai šypsodamasi
paaiškina Mija. – Bus namo grįžusios Anos
sutiktuvių vakarėlis.
Vogčia užjaučiamai žvilgteliu į vargšą savo
vyrą, o Greisė ir Karikas suirzę nudelbia Miją
rūsčiais žvilgsniais.
– Jei taip, gal pažiūrėkime, ką turime val-
gomo, – sakau. – Mija, ar galėtum man padėti?
– Ak, mielai!
 1305/1506

Nusivedu ją į virtuvės zoną, o Kristianas

pakviečia tėvus į savo darbo kambarį.

KEITĖ ĮNIRŠUSI IR NĖ NEMANO SLĖPTI

teisėto pasipiktinimo manimi ir Kristianu, bet
pirmiausia – Džeku ir Elizabete.
– Ir ką tu sau manei, Ana?! – užspeitusi
mane virtuvėje, sušunka ji ir atkreipia į mudvi
visų kitų, esančių didžiojoje svetainėje, dėmesį.
– Keite, prašyčiau… Man jau visi atskaitė
po tokį pamokslą! – atrėžiu.
Ji taip piktai į mane pažvelgia, kad man
dingteli, jog dabar turėsiu išklausyti Ketrinos
Kavanag pamokslą, kaip nepasiduoti žmonių
grobikams, bet, užuot ėmusi pamokslauti, ji
mane apkabina.
– Viešpatie, kartais tu tiesiog nesinaudoji iš
prigimties turimomis smegenimis, Stil, – sušn-
abžda ji. Tada pabučiuoja man į skruostą ir jos
 1306/1506

akyse pasirodo ašaros. Keite! – Taip dėl tavęs

jaudinausi…
– Neverk. Sugraudinsi ir mane.
Ji žingteli atatupsta, sutrikusi nusibraukia
ašaras, paskui giliai atsidūsta ir nusiramina.
– Beje, yra ir gerų naujienų: mudu su Eliotu
išsirinkome vestuvių datą. Pamanėme, kad geri-
ausia bus tuoktis gegužę. Žinoma, norėčiau, kad
būtum mano svočia.
– Ak… Keite… Tai bent… Sveikinu!
Po galais… Dribsniukas… Jaunesnysis!
– Kas negerai? – klausia ji, neteisingai
supratusi mano abejonę.
– Hm… Tiesiog labai dėl tavęs džiaugiuosi.
Pagaliau išgirdau gerą naujieną.
Apkabinu ją ir stipriai suspaudžiu glėbyje.
Mėšlas, mėšlas, mėšlas. Kada turi gimti Drib-
sniukas? Paskubomis mėginu nustatyti gim-
dymo laiką. Daktarė Grin sakė, kad mano
 1307/1506

nėštumas keturių arba penkių savaičių. Taigi

gimdyti turėčiau gegužės mėnesį. Velnias…
Eliotas paduoda man taurę šampano.
Oi, na ir mėšlas…
Iš darbo kambario baisiai išblyškęs grįžta
Kristianas ir paskui tėvus nuseka į didžiąją sve-
tainę. Pamatęs mane, laikančią taurę šampano,
išpučia akis.
– Sveika, Keite, – santūriai pasisveikina jis.
– Labas, Kristianai, – taip pat santūriai at-
sako Keitė.
Aš atsidūstu.
– Jūsų vaistai, ponia Grėj… – ir jis iškalbin-
gai žvilgteli į mano laikomą taurę.
Prisimerkiu. Prakeikimas. Noriu išgerti
taurę šampano. Šypsodamasi Greisė ateina pas
mus į virtuvę, pakeliui pasiėmusi taurę šam-
pano iš Elioto.
 1308/1506

– Gurkšnelis tikrai nepakenks, – slapta

merkdama akį sušnabžda ji, tada kilsteli taurę ir
mudvi susidaužiame.
Kristianas svilina mus abi piktu žvilgsniu,
kol Eliotas patraukia jo dėmesį imdamas pa-
sakoti apie „Mariners“ ir „Rangers“ komandų
rungtynes.
Prieina ir Karikas, apkabina mus abi, paskui
Greisė, pabučiavusi jam į skruostą, nueina pas
Miją ant sofos.
– Kaip jis jaučiasi? – tyliai klausiu Kariko
žiūrėdama į kitus šeimos narius, sėdinčius ant
sofos. Nustembu, kad Mija ir Etanas susikibę
už rankų.
– Sukrėstas, – suraukęs kaktą, rimtu veidu
sumurma Karikas. – Jis tiek daug prisimena
apie gyvenimą su jį pagimdžiusia motina; tiek
daug dalykų, kurių geriau neprisimintų. Bet
šios nuotraukos… – Jis kiek patyli. – Tikiuosi,
 1309/1506

padėjome jam. Džiaugiuosi, kad Kristianas

mums paskambino. Sakė, tu jam liepei.
Kariko žvilgsnis sušvelnėja. Gūžtelėjusi
paskubomis išgeriu gurkšnelį šampano.
– Tu Kristianui labai tinkama žmona.
Daugiau jis nieko neklauso.
Suraukiu antakius. Kažin ar tai tiesa. Galvo-
je šmėsteli tos kalės paauglių tvirkintojos
šmėkla. Taip pat žinau, kad Kristianas kalbasi
su Greise. Pati girdėjau. Vėl kelias akimirkas
irztu mėgindama prisiminti, apie ką juodu
šnekėjosi ligoninės palatoje, bet tas pokalbis vėl
nugrimzta į tamsias sąmonės gelmes.
– Eikš, prisėsk, Ana. Atrodai pavargusi.
Neabejoju, jog nesitikėjai, kad šiandien vakare
visi čia susirinksime.
– Malonu jus visus matyti.
Nusišypsau, nes tai tiesa – man tikrai
malonu. Užaugau neturėdama nei brolio, nei
sesers, užtat atitekėjau į didelę ir draugišką
 1310/1506

giminę, ir tuo džiaugiuosi. Prisiglaudžiu prie

Kristiano ir jaukiai įsitaisau.
– Vieną gurkšnelį, – šnipšteli jis ir paima iš
manęs taurę.
– Taip, sere… – droviai nuleidžiu blakstien-
as ir visiškai jį pavergiu.
Kristianas apglėbia mane per pečius ir vėl
įsitraukia į pokalbį su Eliotu ir Etanu apie
beisbolą.

– MANO TĖVAMS ATRODO, kad esi švent-

oji, – vilkdamasis per galvą marškinėlius
sumurma Kristianas.
Susirangiusi lovoje, grožiuosi ant grindų
kylančia drabužių krūva.
– Gerai, kad bent tu žinai tiesą, –
prunkšteliu.
– Na, nežinau, kaip yra iš tikrųjų…
Jis nusimauna džinsus.
– Ar tėvai papasakojo tai, ko neprisimeni?
 1311/1506

– Kai ką papasakojo. Du mėnesius, kol

mama su tėčiu tvarkė dokumentus, gyvenau
Koljė šeimoje. Apskritai jie turėjo leidimą
įsivaikinti, nes jau buvo paėmę Eliotą, bet pagal
įstatymą reikėjo palaukti, ar neatsiras gyvų
mano giminaičių ir ar jie nepareikš norintys
mane auginti.
– Kaip dėl to jautiesi? – pašnabždomis
klausiu.
Kristianas suraukia kaktą.
– Dėl to, kad neturiu gyvų kraujo gim-
inaičių? Man tai nė motais. Jei jie tokie patys,
kokia buvo ta kekšė narkomanė…
Jis nutyla ir bjaurėdamasis papurto galvą.
Ak, Kristianai! Buvai vaikas ir mylėjai savo
mamą.
Apsivilkęs pižamą jis įlipa į lovą ir atsargiai
mane apkabina.
– Palengva imu prisiminti. Prisimenu
maistą. Ponia Koljė mokėjo ruošti valgį. Dabar
 1312/1506

bent jau žinome, kodėl tas niekšas taip neg-

ailestingai persekioja mano šeimą, – laisvąja
ranka Kristianas persibraukia per plaukus. – Po
perkūnais! – sušunka jis ir staiga atsisukęs įs-
istebeilija į mane.
– Kas yra?
– Dabar viskas aišku!
Kristiano akyse matyti nušvitimas.
– Kas aišku?
– Paukštelis. Ponia Koljė anuomet vadin-
davo mane Paukšteliu.
Suraukiu kaktą.
– O… kas čia aišku?
– Raštelio turinys aiškus, – neatitraukdamas
nuo manęs akių sako Kristianas. – Išpirkos
raštelio, kurį paliko tas niekšas. „Žinai, kas aš?
O aš žinau, kas tu esi, Paukšteli.“
Bet man visiškai niekas neaišku.
– Tai vaikiškos knygos personažas.
Viešpatie… Koljė šeima tą knygutę turėjo. Ji
 1313/1506

vadinosi… „Ar tu – mano mama?“ Mėšlas… –

Kristianas išplečia akis. – Aš tą knygą labai
mėgau.
Ak. Aš tą knygą žinau. Man suspaudžia
širdį… Penkiasdešimt!
– Ponia Koljė man ją skaitydavo.
Pritrūkstu žodžių.
– Viešpatie… Jis žinojo… Tas niekšas viską
žinojo.
– Papasakosi apie tai policijai?
– Taip. Dievas žino, kaip Klarkas šią in-
formaciją panaudos, – Kristianas papurto galvą
tarsi mėgindamas atsikratyti nereikalingų
minčių. – Šiaip ar taip, ačiū tau už šį vakarą.
Nieko sau… Tai bent netikėtas posūkis.
– Už ką būtent?
– Už tai, kad iš anksto neįspėta radai kuo
pavaišinti mano šeimą.
 1314/1506

– Dėkok ne man, o Mijai. Ir poniai Džouns

už rūpinimąsi, kad podėlis visuomet būtų
pilnas.
Lyg ir suirzęs, Kristianas staiga papurto
galvą. Gal supyko ant manęs? Bet už ką?
– Kaip jaučiatės, ponia Grėj?
– Gerai. O kaip jaučiatės jūs?
– Puikiai.
Jis susiraukia nesuprasdamas mano
klausimo potekstės.
Na, jei jau taip… Slysdami Kristiano oda,
mano pirštai keliauja žemyn, prie jo papilvės.
Jis nusijuokia ir sučiumpa mano ranką.
– Na jau ne. Nepuoselėk jokių panašių
minčių.
Nepatenkinta papučiu lūpas, o jis atsidūsta.
– Ana, Ana, Ana, ką man su tavimi daryti? –
sušnabžda ir pabučiuoja man į plaukus.
– Galėčiau kai ką pasiūlyti… – gulėdama
šalia jo pasimuistau ir staiga susiraukiu, nes
 1315/1506

sumuštus šonkaulius dar skauda ir to skausmo

banga nusirita per visą viršutinę kūno dalį.
– Mažyte, tu ir taip pakankamai visko
patyrei. Be to, prieš miegą noriu tau papasakoti
vieną istoriją.
Šit kaip?
– Norėjai žinoti…
Kristianas nutyla nebaigęs minties,
užsimerkia, nuryja seilę. Man pašiurpsta visas
kūnas. Mėšlas…
O jis tyliai prabyla:
– Įsivaizduok paauglį, ieškantį papildomo
pinigo, kad galėtų toliau slapta gerti, – Kristi-
anas pasiverčia ant šono ir mudu gulime vienas
prieš kitą, jis atidžiai žvelgia man į akis. – Štai
vieną gražią dieną darbavausi užpakaliniame
Linkolnų namo kieme: rinkau nuolaužas ir ši-
ukšles, likusias nuo pono Linkolno ką tik baigto
priestato statybos…
Po perkūnais… Jis prabilo.
DVIDEŠIMT PENKTAS
SKYRIUS

Vos kvėpuoju. Ar tikrai noriu to klausytis?

Kristianas užsimerkia, stipriai sučiaupia lūpas.
Kai vėl atsimerkia, jo akys blizga, bet jose
matyti nepasitikėjimas savimi ir nerimą keli-
antys prisiminimai.
– Buvo karšta vasaros diena. Sunkiai dirbau,
– staiga pralinksmėjęs, Kristianas prunkšteli,
papurto galvą. – Tampyti tą statybinį laužą
buvo tikras triūsas. Vienui vienas lenkiau
nugarą ir staiga iš kažkur išdygusi Ele… ponia
 1317/1506

Linkoln padavė man limonado. Mudu apie šį

bei tą šnektelėjome, aš leptelėjau kažką dvi-
prasmiško ir… ji skėlė man antausį. Smarkiai
tėškė.
Jis nejučia pakelia ranką sau prie veido, pa-
glosto skruostą, nuo to prisiminimo jo žvilgsnis
apsiblausia. Po perkūnais!
– Bet paskui ji mane pabučiavo. O atšlijusi
tėškė vėl…
Jis keliskart sumirksi, matyt, net ir po tiek
metų vis dar sumišęs.
– Dar niekas manęs nebuvo nei taip
bučiavęs, nei taip mušęs.
Ak. Ji trenkė. Vaikui…
– Ar nori išgirsti, kas buvo toliau? – klausia
Kristianas.
Taip… Ne…
– Tik jei nori man pasakoti, – tyliai sakau
pasisukusi į Kristianą.
Man sukasi galva.
 1318/1506

– Stengiuosi pasakoti taip, kad tau būtų

aiškios visos aplinkybės.
Linkteliu tikėdamasi jį padrąsinti. Bet nu-
jaučiu, kad šią akimirką tikriausiai atrodau kaip
statula – sustingusi, priblokšta ir išpūtusi akis.
Kristianas suraukia kaktą ir atidžiai pažvel-
gia man į akis stengdamasis suprasti, kaip re-
aguoju. Tada atsigula ant nugaros ir įsistebeilija
į lubas.
– Na, žinoma, buvau suglumęs, supykęs ir…
velnioniškai troškau ją išdulkinti. Šiaip ar taip,
patraukli vyresnė moteris ateina pas tave taip
nusiteikusi… – jis papurto galvą, tarsi ir dabar
dar negalėtų patikėti tuo, ką sako.
Patraukli? Pajuntu kylant šleikštulį.
– Palikusi mane užpakaliniame kieme, ji
grįžo į namą. Lyg niekur nieko. O aš visiškai
sutrikau. Tad grįžau prie darbo ir ėmiau krauti į
šiukšlių konteinerį statybinį laužą. Tą vakarą
prieš išeinant ji paprašė, kad kitą dieną vėl
 1319/1506

ateičiau. Apie tai, kas tarp mūsų įvyko, nė

žodžiu neužsiminė. Taigi kitą dieną ten nuėjau.
Nekantravau vėl ją pamatyti, – sušnabžda Kris-
tianas tarsi išpažindamas baisiausią nuodėmę,
nors… iš tiesų juk ir išpažįsta.
– Bučiuodama ji mano kūno nepalietė, –
sumurma jis ir, pasukęs galvą, pažvelgia į
mane. – Suprask… mano gyvenimas buvo tarsi
pragaras žemėje… Jaučiausi kietas, buvau pen-
kiolikos, gana aukštas, kūną purtė hormonų
audros. Merginos mokykloje…
Pritrūkęs žodžių Kristianas nutyla, bet aš jau
įsivaizduoju jį: išsigandusį, vienišą, bet pat-
rauklų paauglį. Man suspaudžia širdį.
– Pykau, baisiai pykau ant visų: ant savęs,
ant šeimos… Draugų neturėjau. Tuometinis
mano gydytojas buvo tikras šiknius. Tėvai su
manimi tuo metu elgėsi labai griežtai, nes ne-
suprato, kas man darosi.
 1320/1506

Tebespoksodamas į lubas, Kristianas vėl

persibraukia per plaukus. Man taip pat labai
knieti paglostyti jam plaukus, bet susilaikau ir
nė nekrusteliu.
– Tiesiog negalėjau pakęsti, kad mane kas
nors liestų. Negalėjau pakęsti. Negalėjau
pakęsti jokios draugijos. Mušdavausi… Po
perkūnais, kaip pliekdavausi… Įsivėliau į ke-
lerias itin bjaurias muštynes. Mane išmetė iš
poros mokyklų. Bet taip aš nuleisdavau garą.
Mušdamasis bent jau galėdavau pakęsti šiokį
tokį fizinį kontaktą, – Kristianas vėl kiek patyli.
– Na, dabar maždaug įsivaizduoji. O ji, mane
bučiuodama, tik delnais suspaudė veidą. Bet ši-
aip manęs nelietė, – vos girdimai sušnabžda jis.
Matyt, ji žinojo. Gal Greisė jai užsiminė. Ak,
vargšas mano Penkiasdešimt. Turiu pakišti
rankas po pagalve ir padėti ant jų galvą, kad at-
sispirčiau pagundai suspausti Kristianą glėbyje.
 1321/1506

– Taigi, visiškai nežinodamas, ko tikėtis,

kitą dieną vėl nuėjau į tuos namus. Pikantiškas
smulkmenas praleisiu, bet patyriau tą patį, ką ir
pirmą dieną, tik šiek tiek daugiau. Taip
užsimezgė mudviejų santykiai.
Ak, prakeikimas, kaip skaudu tai girdėti.
Kristianas vėl pasiverčia ant šono, kad matytų
mane.
– Kai ką tau pasakysiu, Ana. Mano pa-
saulyje viskas stojo į vietas. Viskas susitvarkė,
tapo paprasta ir aišku. Viskas. Kaip tik to man
ir reikėjo. Ji man buvo tarsi gaivaus oro
gurkšnis. Nes viską spręsdavo, nukėlė man nuo
pečių visą tą mėšliną naštą ir leido laisvai
kvėpuoti.
Po galais…
– Net kai viskas baigėsi, jos dėka mano pa-
saulio tvarka nesugriuvo. Ji tokia ir liko tol, kol
sutikau tave.
 1322/1506

Kad mane kur, ką jam atsakyti? Kristianas

nedrąsiai paglosto man plaukus ir užkiša už
ausies išsipešusią sruogą.
– Tu sujaukei mano pasaulį, – jis
užsimerkia, o kai vėl atsimerkia, žvilgsnis
atrodo atviras. – Mano pasaulyje viešpatavo
tvarka ir ramybė, aš viską valdžiau, o tada
pasirodei tu, neieškanti žodžio kišenėje,
nekalta, graži, tyli, bet narsi, ir… visa, kas buvo
prieš tave, tarsi savaime nublanko, ėmė atrodyti
lėkšta, vidutiniška… nieko verta.
O Viešpatie…
– Įsimylėjau, – sušnabžda Kristianas.
Sulaikau kvėpavimą. Jis paglosto man
skruostą.
– Ir aš, – sumurmu, kol dar visiškai
nepraradau žado.
Jo žvilgsnis sušvelnėja.
– Žinau, – vien lūpomis sužiopčioja
Kristianas.
 1323/1506

– Šit kaip?
– Taip.
Aleliuja! Droviai jam šypteliu.
– Pagaliau supratai, – sakau.
Jis linkteli.
– Ir tada į ankstesnį savo gyvenimą pažvel-
giau ramiai, tarsi iš šalies. Kai buvau jaunesnis,
Elena man buvo viskas. Dėl jos būčiau padaręs
bet ką. O ji taip pat daug man padėjo. Atpratino
nuo alkoholio. Privertė uoliai mokytis… Žinai,
ji išmokė mane atsipalaiduoti taip, kaip ank-
sčiau nemokėjau, ir leido patirti to, ko maniau
niekada nepatirsiąs.
– Pavyzdžiui, būti liečiamam, – sušnabždu.
Jis linkteli.
– Tam tikru mastu.
Suraukiu kaktą svarstydama, ką tai reiškia.
Tai pastebėjęs Kristianas kelias akimirkas
padvejoja.
 1324/1506

„Paaiškink!“ – mintyse šūkteliu, mėgindama

paveikti jį valios jėga.
– Kai augi visiškai menkai save vertindam-
as, manydamas, jog esi savotiškas atstumtasis ir
pabaisa, kurio niekas negali mylėti, būni tvirtai
įsitikinęs, kad nusipelnei būti mušamas.
Kristianai… tu nei atstumtasis, nei pabaisa,
kurio niekas negali mylėti.
Trumpai patylėjęs, jis ranka persibraukia per
plaukus.
– Ana, kęsti fizinį skausmą daug lengviau…
Tai vėl Kristiano išpažintis.
Ak…
– Ji suvaldė mano pyktį, nukreipė jį, – pani-
uręs jis stipriai sučiaupia lūpas. – Daugiausia į
vidų – dabar tai suprantu. Daktaras Flinas jau
gana seniai apie tai kalba. Bet tik prieš kelias
savaites man atsivėrė akys ir supratau, kokie iš
tikro buvo mano ir Elenos santykiai. Na,
 1325/1506

žinai… supratau tai per savo gimtadienio

vakarėlį.
Man galvoje iškyla nemalonus prisimini-
mas, kaip Elena ir Kristianas per gimtadienio
vakarėlį pliekė vienas kitą kandžiais žodžiais, ir
visa suvirpu.
– Elenai svarbiausia buvo seksas, galimybė
kontroliuoti ir jai, vienišai moteriai, rasti
paguodą su savo berniuku žaisliuku.
– Bet ir tau patinka kontroliuoti, –
sušnabždu.
– Taip. Patinka. Ir visada patiks, Ana. Toks
jau esu. Leidausi kontroliuojamas, bet neilgai.
Leidau, kad visus su manimi susijusius
klausimus spręstų kažkas kitas. Pats priimti
sprendimų negalėjau – dvasiškai nebuvau toks
stiprus. Bet būdamas jos nuolankusis atradau
save ir pasisėmiau jėgų imti gyvenimo vairą į
savo rankas… pradėti viską kontroliuoti ir sav-
arankiškai priimti sprendimus.
 1326/1506

– Ir tapai dominantu?
– Taip.
– Nes taip nusprendei?
– Taip.
– Ir metei studijas Harvarde?
– Iš visų mano sprendimų šis buvo pats geri-
ausias. Bent jau kol susipažinau su tavimi.
– Su manimi?
– Taip, – jis vos vos kilsteli lūpų kampučius.
– Pats geriausias mano sprendimas buvo vesti
tave.
Dieve…
– Ne kurti savo holdingą?
Jis papurto galvą.
– Ne išmokti pilotuoti sraigtasparnį?
Jis papurto galvą.
– Vesti tave, – be garso, vien krutindamas
lūpas, ištaria. Ir krumpliais paglosto man skru-
ostą. – Ji tai žinojo, – pašnabždomis priduria.
Suraukiu kaktą.
 1327/1506

– Ką ji žinojo?
– Kad iki ausų tave įsimylėjau. Elena par-
agino mane skristi į Džordžiją pasimatyti su
tavimi ir aš jai už tai dėkingas. Ji manė, kad
persigandusi pabėgsi. Ir neapsiriko.
Išblykštu. Dabar tikrai nenorėčiau apie tai
galvoti.
– Jai atrodė, kad man reikia viso to, kas
buvo gyvenime, kurį gyvenau.
– Dominanto gyvenime? – pašnabždomis
klausiu.
Kristianas linkteli.
– Taip galėjau su niekuo pernelyg artimai
nebendrauti, viską kontroliuoti ir, kaip man
atrodė, likti atsiribojęs. Neabejoju, kad jau
supratai kodėl, – švelniai priduria.
– Dėl savo tikrosios motinos?
– Nenorėjau, kad kas nors vėl mane įskaud-
intų. O tada tu mane palikai… – vos girdimai
sako jis. – Ir aš visai išskydau.
 1328/1506

Ak, ne…
– Taip ilgai vengiau artumo, kad nežinau…
kaip tai daroma.
– Tau puikiai sekasi, – sumurmu.
Smiliumi perbraukiu jam per lūpas. Kristi-
anas suglaudžia jas lyg bučiuodamas. Tu su
manimi šnekiesi.
– Pasiilgsti to? – pašnabždomis klausiu.
– Ko?
– Ankstesnio gyvenimo?
– Taip, tai tiesa.
Ak!
– Bet tik jo teiktos galimybės kontroliuoti.
Ir, tiesą sakant, ta tavo kvaila išdaiga, – jis kiek
patyli, – išgelbėjusi mano seseriai gyvybę…
Dabar visiškai įsitikinau… – su neslepiamu
palengvėjimu, pagarba ir nuostaba priduria
Kristianas.
– Kuo įsitikinai?
– Įsitikinau, kad mane myli.
 1329/1506

Susiraukiu.
– Šit kaip?
– Taip. Nes labai rizikavai… dėl manęs ir
mano šeimos…
Dar labiau susiraukiu. Ištiesęs ranką, Kristi-
anas pirštu brūkšteli per raukšlę man tarp ant-
akių virš nosies.
– Kai susirauki, čia atsiranda V raidės for-
mos raukšlė, – sumurma jis. – Ji labai minkšta,
maloni bučiuoti. Aš galiu taip baisiai pasiel-
gti… O tu vis dar čia.
– Ko stebiesi, kad aš vis dar čia? Jau sakiau,
kad neketinu tavęs palikti.
– Manau, gali mane palikti dėl to, kaip el-
giausi sužinojęs, kad laukiesi, – Kristianas
pirštu perbraukia man per skruostą. – Buvai
teisi. Elgiuosi kaip paauglys.
Ak, koks mėšlas… Aš tikrai taip sakiau.
Pasąmonė piktai į mane dėbteli. Taip sakė jo
gydytojas!
 1330/1506

– Kristianai, prišnekėjau siaubingų dalykų.

Jis priglaudžia ištiestą pirštą man prie lūpų.
– Ššš… Nusipelniau tų žodžių. Be to, šian-
dien pasaką prieš miegą seku aš, – jis vėl at-
sigula ant nugaros. – Kai pasakei, kad
laukiesi… – pritrūkęs žodžių, Kristianas patyli.
– Tikėjausi, kad dar gana ilgai gyvensime tik
dviese. Galvodavau apie mūsų vaikus, bet
neturėjau konkretaus plano. Įsivaizdavau, kad
kada nors ateityje turėsime vaiką…
Tik vieną? Ne… Tik jau ne vieną. Nenoriu,
kad jis augtų vienturtis kaip aš. Bet tikriausiai
nebūtų labai išmintinga apie tai užsiminti dabar.
– Tu dar tokia jauna ir, nors daug apie tai
nešneki, žinau, kad galvoji apie karjerą.
Apie karjerą? Aš?
– Žodžiu, nuo tavo naujienos man žemė
išslydo iš po kojų. Viešpatie, man tai buvo tarsi
perkūnas iš giedro dangaus. Klausdamas tavęs,
kas atsitiko, nieku gyvu nesitikėjau, kad
 1331/1506

atsakysi man, jog esi nėščia, – atsidūsta jis. –

Baisiai įsiutau. Ant tavęs. Ant savęs. Ant visų.
Ir tas jausmas, kad nieko negebu kontroliuoti,
tarsi grąžino mane į praeitį. Turėjau išeiti.
Nuvažiavau pas Fliną, bet jis buvo kažkokiame
mokyklos tėvų susirinkime, – Kristianas nutyla,
kilsteli antakį.
– Kokia likimo ironija, – sušnabždu.
Kristianas pritardamas vypteli.
– Tad ėjau ir ėjau, ėjau ir ėjau… ir at-
sidūriau prie grožio salono. Elena kaip tik
ruošėsi išeiti. Nustebo mane pamačiusi. Tiesą
sakant, aš irgi nustebau, kad kojos pačios nun-
ešė mane pas ją. Ji iš karto suprato, kad aš
įtūžęs, ir paklausė, ar nenorėčiau išgerti.
Ak, koks mėšlas. Štai ir pasiekėme pačią
įdomiausią vietą. Man daužosi širdis. Ar tikrai
noriu žinoti, kas vyko toliau? Mano pasąmonė,
įspėjamai pakėlusi nepriekaištingai išpešiotą
antakį, perveria mane rūsčiu žvilgsniu.
 1332/1506

– Nuėjome į nuošalų barą, kuriame esu ne

kartą buvęs, ir išgėrėme butelį vyno. Ji atsiprašė
už savo elgesį per mano gimtadienio pobūvį.
Elena įsižeidusi, kad mano mama nutraukė su
ja visus ryšius, mat dėl to labai sumažėjo žmon-
ių, su kuriais ji gali bendrauti, bet Greisės
sprendimą ji supranta. Pasišnekėjome apie
verslą, kuris, kad ir ekonomikos sąstingis,
klesti. Užsiminiau, kad tu nori vaikų…
Susiraukiu.
– Maniau, pasakei jai, kad laukiuosi?
Kristianas įbeda į mane nuoširdų žvilgsnį.
– Ne, nepasakiau.
– Kodėl nepapasakojai to man?
Kristianas gūžteli.
– Neturėjau progos.
– Turėjai.
– Ana, kitą rytą neradau tavęs. O kai radau,
ant manęs taip pykai…
Ak, tiesa.
 1333/1506

– Pykau.
– Žodžiu, tam vakarui įsibėgėjus, kai bu-
vome išgėrę maždaug pusę antro vyno butelio,
ji pasilenkė ketindama mane paliesti. O aš
sustingau, – sušnabžda Kristianas ir rankomis
užsidengia akis.
Aš pašiurpstu. Ką visa tai reiškia?
– Ji pamatė, kad aš traukiuosi. Mums abiem
buvo sukrėtimas, – tyliai, pernelyg tyliai,
priduria jis.
Kristianai, pažiūrėk į mane! Trūkteliu jo
ranką, jis ją nuleidžia ir, pasukęs galvą, pažvel-
gia man į akis. Mėšlas. Jis išblyškęs, akys
išplėstos.
– Kas yra? – pašnabždomis klausiu.
Jis suraukia kaktą, stipriai sučiaupia lūpas.
Ak… Ką jis nutyli? Ar apskritai noriu tai
žinoti?
– Elena mėgino prie manęs lįsti.
 1334/1506

Matau, kad jis sukrėstas. Man užgniaužia

kvapą. Jaučiu, kad trūksta oro, be to, rodos, sus-
tojo širdis. Prakeikta kalė, paauglių tvirkintoja!
– Tą akimirką tarsi laikas sustojo. Ji pamatė
mano veido išraišką ir suprato, kaip įžūliai per-
žengė ribą. Aš… atsisakiau. Jau daug metų neg-
alvojau apie Eleną kaip apie sekso partnerę, be
to… – jis nutyla, nuryja seilę. – Myliu tave. Pa-
sakiau jai, kad myliu savo žmoną.
Spoksau į jį ir nežinau, ką sakyti.
– Ji iš karto atsitraukė. Dar kartą atsiprašė ir
pamėgino viską nuleisti juokais. Na, sakė, kad
yra laiminga su Aizeku, kad jos verslas klesti ir
kad nė vienam iš mūsų nelinki nieko bloga. Dar
užsiminė, girdi, jai trūksta mudviejų bičiulys-
tės, bet suprantanti, kad dabar gyvenu su
tavimi. Man buvo labai nejauku, ypač
prisiminus, kas įvyko, kai paskutinį kartą visi
buvome viename kambaryje. Aš Elenai visiškai
pritariau. Mudu atsisveikinome – galutinai.
 1335/1506

Pasakiau, kad daugiau su ja nesusitiksiu, ir ji

išėjo.
Stipriai sučiaupusi lūpas jaučiu, kaip širdį
kausto baimė.
– Bučiavotės?
– Ne! – prunkšteli Kristianas. – Tokio
Elenos artumo nebūčiau ištvėręs.
Ak… Gerai.
– Jaučiausi labai nelaimingas. Norėjau grįžti
namo, pas tave. Bet… žinojau, kad elgiausi
nederamai. Likau bare, baigiau gerti butelį,
paskui dar užsisakiau degtinės. Gurkšnodamas
ją prisiminiau tave neseniai prasitarus: „Jei tai
būtų buvęs tavo sūnus…“ Tada ėmiau galvoti
apie Jaunesnįjį ir apie tai, kaip užsimezgė mūsų
santykiai su Elena. Ir pasidarė… labai nes-
magu. Anksčiau apie tai nesusimąstydavau.
Staiga kai ką prisimenu: prislopintus balsus
ir pokalbį, nugirstą gulint pusiau be sąmonės,
Kristiano balsą: „Bet susitikęs su ja pagaliau į
 1336/1506

viską pažvelgiau kitomis akimis, tarsi iš šalies.

Supranti… Dabar, kai turėsime kūdikį… Pirmą
kartą pajutau, kad tai, ką mudu darėme, buvo…
negerai.“ Jis šnekėjosi su Greise.
– Ir viskas?
– Galima sakyti.
– A.
– A?
– Ar tarp jūsų viskas baigta?
– Taip. Tarp mūsų su Elena viskas baigėsi tą
akimirką, kai pamačiau tave. Tą naktį pagaliau
tai suvokiau ir aš, ir ji.
– Atleisk, – sumurmu.
Jis suraukia kaktą.
– Už ką?
– Kad kitą rytą taip pykau.
Kristianas prunkšteli.
– Mažyte, tavo pyktis man visiškai supranta-
mas, – jis nutyla, atsidūsta. – Matai, Ana, noriu
tave turėti tik sau. Nenoriu tavimi su niekuo
 1337/1506

dalytis. To, ką dabar turime, anksčiau nesu

turėjęs. Bent kol kas noriu būti tavo visatos
centras.
Ak, Kristianai…
– Esi mano visatos centras. Ir tai nepasikeis.
Kristianas atlaidžiai, liūdnai ir nuolankiai
man nusišypso.
– Ana, – sušnabžda, – juk žinai, kad tai
netiesa.
Mano akyse pasirodo ašaros.
– Argi tai įmanoma? – sumurma jis.
Ak, ne…
– Po galais, Ana, neverk. Prašau, neverk.
Jis paglosto man skruostą.
– Atleisk.
Man virpa apatinė lūpa, todėl Kristianas
nykščiu raminamai perbraukia per ją.
– Ne, Ana, ne. Neatsiprašinėk. Turėsi ką
mylėti ir be manęs. Esi visiškai teisi. Taip ir turi
būti.
 1338/1506

– Dribsniukas ir tave mylės. Būsi Dribsni-

uko Jaunesniojo pasaulio centras, – sušnabždu.
– Vaikai besąlygiškai myli savo tėvus, Kristi-
anai. Jie tokie jau gimsta. Jiems lemta mylėti
tėvus. Visiems kūdikiams… net tau. Prisimink
tą vaikišką knygutę, kurią mėgai, kai buvai
mažas. Vis dar ilgėjaisi savo mamos. Tu ją
mylėjai.
Kristianas suraukia kaktą, patraukia ranką ir
pirštais pasikaso smakrą.
– Ne, – sušnabžda jis.
– Taip. Tu ją mylėjai, – jau nebetramdau
ašarų. – Žinoma, kad mylėjai. Neturėjai kitos
išeities. Todėl ir jautiesi taip baisiai įskaudintas.
Neslėpdamas jausmų Kristianas stebeilija į
mane.
– Kaip tik dėl to gali mylėti ir mane, –
sumurmu. – Atleisk jai. Ji turėjo savų rūpesčių
ir savų kančių. Buvo netikusi motina, bet tu ją
mylėjai.
 1339/1506

Kristianas žiūri į mane nieko nesakydamas,

o jo akyse matyti nerimas – tikriausiai jį
užplūdo prisiminimai, kurių aš negaliu nė
įsivaizduoti.
Ak, prašau, tik nesiliauk kalbėjęs.
Pagaliau jis sako:
– Šukuodavau jai plaukus. Ji buvo graži.
– Vien pažvelgęs į tave, niekas tuo
neabejotų.
– Ji nebuvo gera motina, – vos girdimai
ištaria Kristianas.
Linkteliu ir jis užsimerkia.
– Bijau, kad ir aš būsiu niekam tikęs tėvas.
Paglostau mielą jo veidą. Ak, Penkiasdešimt,
Penkiasdešimt, Penkiasdešimt…
– Kristianai, ar bent sekundę galvojai, kad
leisiu tau būti netikusiu tėvu?
Jis atsimerkia ir, rodos, visą amžinybę
spokso į mane. Paskui jo veidas palengva pra-
giedrėja ir jis nusišypso.
 1340/1506

– Ne, negalvojau, kad leistum, – žvelgdamas

į mane nuostabos kupinomis akimis, Kristianas
krumpliais švelniai paglosto man veidą. –
Viešpatie, kokia jūs stipri, ponia Grėj. Kaip aš
tave… – jis pabučiuoja man į kaktą. – Niekad
nemaniau, kad galėčiau.
– Ak, Kristianai, – sušnabždu stengdamasi
tvardytis ir nepasiduoti jausmams.
– Štai ir visa pasaka, kurią žadėjau tau
pasekti prieš miegą.
– Nieko sau pasaka… Prieš miegą…
Kristianas mąsliai šypteli, bet, regis, jam
palengvėjo.
– Ar tebeskauda galvą?
– Galvą?
Tiesą sakant, dabar, kai visko tiek pripa-
sakojai, mano galva, rodos, tuoj sprogs!
– Ar skauda?
– Ne.
– Gerai. Dabar turėtum pamiegoti.
 1341/1506

Pamiegoti?! Kaip galiu dabar miegoti?

– Miegok, – griežtai sako jis. – Tau reikia
pailsėti.
Nepatenkinta papučiu lūpas.
– Noriu užduoti vieną klausimą.
– Šit kaip? Kokį? – jis nužvelgia mane
budriu žvilgsniu.
– Kodėl staiga… atsivėrei, ėmei viską pa-
sakoti lyg ilgėdamasis gero žodžio?
Kristianas susiraukia.
– Ėmei ir viską man išklojai, nors šiaip
traukti iš tavęs informaciją yra gana sunkus ir
varginantis užsiėmimas.
– Šit kaip?
– Juk žinai, kad tai tiesa.
– Kodėl tapau šnekus? Nežinau. Gal dėl to,
kad mačiau tave tysančią ant asfalto beveik
negyvą?.. Gal dėl to, kad tapsiu tėvu?..
Nežinau. Sakei, nori viską žinoti, o aš nenoriu,
kad tarp mudviejų ir toliau šmėžuotų Elenos
 1342/1506

šešėlis. Ji negali kištis į mūsų gyvenimą. Ji –

jau praeitis, daug kartų tau sakiau…
– Jei Elena nebūtų mėginusi prie tavęs
lįsti… vis dar būtumėte draugai?
– Čia jau antras klausimas.
– Atleisk. Neprivalai man atsakyti, –
nuraustu. – Jau ir taip savo noru papasakojai
daugiau, nei išvis tikėjausi išgirsti.
Kristiano žvilgsnis sušvelnėja.
– Ne, nemanau, kad vis dar būtume draugai,
bet po mano gimtadienio ji negalėjo atsikratyti
jausmo, kad to reikalo iki galo nebaigė. Ji per-
žengė ribą ir man tie santykiai galutinai nu-
trūko. Prašau, patikėk manimi. Daugiau neket-
inu su ja matytis. Sakei, kad Elena įtraukta į
tavo griežtų ribų skyrių. Šis terminas man
puikiai suprantamas, – tyliai ir nuoširdžiai sako
jis.
Gerai. Daugiau nenoriu apie tai kalbėti.
Mano pasąmonė sudrimba krėsle. „Pagaliau!“
 1343/1506

– Labanakt, Kristianai. Ačiū už ilgą pasaką

prieš miegą.
Palinkstu jo pabučiuoti, mūsų lūpos susil-
iečia, bet kai pamėginu kišti jam į burną
liežuvį, Kristianas atšlyja.
– Nereikia, – sukužda. – Trokštu su tavimi
pasimylėti.
– Tai pirmyn.
– Ne, tau reikia pailsėti, be to, jau vėlu.
Miegok.
Jis išjungia naktinę lempą ir viską apgaubia
tamsa.
– Besąlygiškai tave myliu, Kristianai, –
sumurmu jaukiai glausdamasi jam prie šono.
– Žinau, – sušnabžda jis ir pajuntu, kad
droviai nusišypso.

Staiga pabundu. Kambarys užlietas šviesos,

Kristiano lovoje nėra. Žvilgtelėjusi į žadintuvą
 1344/1506

pamatau, kad be septynių minučių aštuonios.

Giliai atsidūstu ir susiraukiu – man vis dar veri-
amai skauda šoną, nors ir ne taip smarkiai kaip
vakar. Lyg ir galėčiau važiuoti į darbą. Taip, į
darbą. Noriu į darbą.
Šiandien pirmadienis, vakar visą dieną pras-
ivarčiau lovoje. Kristianas leido man išeiti, bet
tik trumpam, aplankyti Rėjaus. Dievaži, jis vis
dar tikras kontrolės maniakas… Meiliai
šypteliu. Mano kontrolės maniakas. Nuo tada,
kai grįžau iš ligoninės, jis buvo dėmesingas,
mylintis, šnekus ir… nė nemėgino prie manęs
lįsti. Galvos jau neskauda, dieglys šone taip pat
aprimo, – juoktis, žinoma, dar turiu atsargiai, –
bet jaučiuosi suirzusi. Rodos, taip ilgai be sekso
tvėriau tik tada, kai… laukiau savo pirmo karto.
Manau, abu jau atsigavome. Kristianas
atrodo gerokai ramesnis; pasaka prieš miegą ir
jam, ir man, rodos, padėjo atsikratyti tam tikrų
baubų. Ką gi, pažiūrėsime…
 1345/1506

Greitai nusiprausiu po dušu, nusišluostau ir

atidžiai apžiūriu drabužius. Noriu rasti ką nors
seksualaus. Drabužį, kuris paragintų Kristianą
veikti. Tik pamanyk, toks nepasotinamas vyras
iš tiesų išsiugdęs tokią griežtą savidrausmę?
Tiesą sakant, nenoriu ilgai galvoti, kaip Kristi-
anas išmoko taip ilgai susilaikyti. Po jo išpažin-
ties apie tą kalę paauglių tvirkintoją daugiau
nesikalbėjome. Ir tikiuosi, niekada nebesikal-
bėsime. Man ji – mirusi ir palaidota.
Išsirenku juodą, beveik nepadoriai trumpą
sijoną ir baltą, šilkinę, nėriniuotą palaidinukę.
Apsimaunu prisegamas kojines nėriniuotu
kraštu, apsiaunu juodus „Louboutin“ aukštakul-
nius. Dar truputį pasidažau antakius ir blak-
stienas, pasitepu lūpas blizgiu, kad atrodyčiau
natūraliai, tada energingai išsišukuoju plaukus
ir palieku juos palaidus. Taip. Turėtų suveikti.
Kristianas sėdi prie pusryčių baro ir valgo.
Kai pamato mane, šakute pasmeigtas omleto
 1346/1506

gabalėlis sustoja pakeliui į burną. Jis suraukia

kaktą.
– Labas rytas, ponia Grėj. Kur nors
susiruošėte?
– Į darbą, – sakau maloniai šypsodamasi.
– Vargu, – linksmai ir šiek tiek pašaipiai
prunkšteli Kristianas. – Daktarė Sing sakė, kad
šią savaitę turi likti namie.
– Kristianai, neketinu visą dieną viena
vartytis lovoje. O jei joje negulėsiu, vadinasi,
galiu važiuoti ir į darbą. Labas rytas, Geile.
– Labas rytas, ponia Grėj, – ponia Džouns
mėgina nuslėpti šypseną. – Norėtumėte
pusryčių?
– Prašyčiau.
– Javainių?
– Geriau plaktos kiaušinienės su kvietinių
miltų skrebučiu.
Ponia Džouns plačiai nusišypso, Kristianas
neslepia nuostabos.
 1347/1506

– Puiku, ponia Grėj, – linkteli ponia Džouns.

– Ana, į darbą tu nevažiuosi.
– Bet…
– Ne. Ir taškas. Nesiginčyk.
Kristianas nusiteikęs ryžtingai. Dėbteliu į jį
ir tik tada atkreipiu dėmesį, kad mūvi tas pačias
pižamos kelnes ir vilki tuos pačius sportinius
marškinėlius kaip vakar vakare.
– O tu ruošiesi į darbą? – klausiu.
– Ne.
Gal išprotėjau?
– Bet šiandien pirmadienis, ar ne?
Jis šypteli.
– Kiek žinau, pirmadienis.
Prisimerkiu.
– Tai tinginiauji?
– Neketinu palikti tavęs vienos, kad vėl ko
nors neiškrėstum. Be to, daktarė Sing aiškiai
sakė, kad į darbą galėsi grįžti tik po savaitės.
Pameni?
 1348/1506

Įsitaisau ant baro kėdės šalia jo ir truputį kil-

steliu sijono kraštą. Ponia Džouns atneša man
puodelį arbatos.
– Gražiai atrodai, – tarsteli Kristianas.
Sukryžiuoju kojas. – Net labai gražiai. Ypač
čia, – jis pirštu perbraukia per nuogą odą virš
prisegamų kojinių. Mano pulsas akimirksniu
padažnėja. – Šis sijonas labai trumpas, – šiek
tiek nepritariamai sumurma jis, žvilgsniu sek-
damas piršto trajektoriją.
– Šit kaip? Nepastebėjau.
Kristianas žvelgia į mane linksmai šyps-
odamasis, bet ir truputį irzdamas.
– Nepastebėjote, ponia Grėj?
Nuraustu.
– Abejoju, ar taip apsirengus derėtų važiuoti
į darbą, – tyliai sako jis.
– Na, kadangi į darbą nevažiuosiu, šio
ginčytino klausimo nėra ko nagrinėti.
– Ginčytino?
 1349/1506

– Ginčytino, – be garso, vien lūpomis,

pakartoju.
Kristianas vėl kreivai šypteli ir ima valgyti
omletą.
– Sugalvojau kai ką geriau.
– Ką?
Jis prisimerkęs pažvelgia į mane, pilkos
akys patamsėjusios. Staiga giliai įkvepiu.
Dieve… Jau pats laikas…
– Galime nuvažiuoti pažiūrėti, kaip Eliotui
sekasi rekonstruoti namą.
Ką? Ak! Koks pasityčiojimas! Neaiškiai
prisimenu, kad turėjome tai padaryti dar prieš
Rėjui susižalojant.
– Mielai nuvažiuočiau.
– Gerai.
Kristianas plačiai nusišypso.
– O tau į darbą nereikia?
 1350/1506

– Ne. Ros jau grįžo iš Taivano. Ten viskas

puikiai pasisekė. Šiandien reikalai darbe kuo
puikiausi.
– Maniau, į Taivaną ketini vykti tu.
Jis vėl prunkšteli.
– Ana, tu patekai į ligoninę.
– Ak…
– Taigi, kad „ak…“ Todėl šiandien maloniai
leisiu dieną su savo žmona.
Jis suglaudžia lūpas ir išgeria gurkšnelį
kavos.
– Maloniai leisi dieną? – klausiu, nė ne-
manydama slėpti, kad puoselėju tam tikrą viltį.
Ant pusryčių baro prieš mane ponia Džouns
padeda lėkštę su plakta kiaušiniene ir vėl ne-
susilaikiusi nusišypso.
Kristianas vypteli.
– Maloniai praleisiu dieną, – linktelėdamas
pakartoja jis.
 1351/1506

Aš per daug išalkusi, kad dar flirtuočiau su

savo vyru.
– Gera žiūrėti į tave valgančią, – sumurma
jis. Paskui, atsistojęs nuo kėdės, pasilenkia ir
pabučiuoja man į plaukus. – Einu praustis.
– Hm… gal galiu ateiti nutrinti nugaros? –
klausiu, nors mano burna pilna kiaušinienės ir
skrebučio.
– Ne. Valgyk.
Toldamas nuo pusryčių baro jis per galvą
nusivelka marškinėlius, kad galėčiau pasig-
rožėti raumeningais, puikiai ištreniruotais peči-
ais ir nugara, ir neskubėdamas išeina iš didži-
osios svetainės. Nė nepajuntu, kaip liaujuosi
kramčiusi. Juk jis tyčia taip elgiasi. Kodėl?

VAŽIUOJAME Į ŠIAURĘ, Kristianas atrodo

visiškai atsipalaidavęs. Ką tik atsisveikinome
su Rėjumi ir ponu Rodrigesu, drauge žiūrinčiais
europietiško futbolo rungtynes per naują
 1352/1506

plokščiaekranį televizorių, kurį, kaip numanau,

nupirko ir Rėjaus palatoje pastatė Kristianas.
Nuo tada, kai išsikalbėjome, Kristianas
atrodo gerokai ramesnis; tarsi būtų nusimetęs
sunkią naštą. Ponios Robinson šešėlis mūsų
gyvenimo dabar taip nebetemdo – galbūt ir dėl
to, kad aš, o gal ir Kristianas, tikrai nežinau, –
nusprendėme nekreipti į jį dėmesio. Tačiau
dabar jaučiuosi kaip niekada artima su Kristi-
anu. Gal dėl to, kad jis pagaliau atsivėrė, išsipa-
sakojo. Viliuosi, ir toliau taip bus. Be to, jis pri-
prato ir prie minties, kad turėsime kūdikį.
Tiesa, lopšelio dar nenupirko, bet tikiuosi, kad
vieną dieną taip padarys.
Žiūriu į jį vairuojantį ir negaliu atplėšti akių.
Kristianas atrodo kaip visuomet ramus… pat-
rauklus, susitaršiusiais plaukais, su „Ray-Ban“
akiniais nuo saulės, juostuotu švarku, baltais
lininiais marškiniais ir džinsais.
 1353/1506

Žvilgtelėjęs į mane, jis pirštais spusteli man

koją aukščiau kelio ir švelniai paglosto.
– Džiaugiuosi, kad nepersirengei.
Apsivilkau džinsinį švarkelį ir apsiaviau
batelius žemesne pakulne, bet tebesegiu trumpą
sijoną. Uždėjęs ranką man virš kelio, Kristianas
neskuba jos patraukti. Uždedu ant jos savo
plaštaką.
– Ketini ir toliau mane kankinti?
– Gali būti, – šypteli Kristianas.
– Kodėl?
– Nes galiu sau tai leisti, – sako jis ir, kaip
įprasta, apdovanoja mane berniokiška šypsena.
– Tai žaidimas dviem, – sušnabždu.
Jo pirštai ima gundomai slinkti šlaunimi
aukštyn.
– Tai pradėkite, ponia Grėj, – jo šypsena
paplatėja.
Paimu jo ranką ir padedu ant kelio.
– Na, rankas galite palikti ten, kur buvo.
 1354/1506

Kristianas vėl vypteli.

– Kaip pageidaujate, ponia Grėj.
Prakeikimas. Šis žaidimas gali baigtis vis-
iškai ne taip, kaip noriu.

KRISTIANAS ĮSUKA Į KELIĄ prie mūsų nau-

jojo namo. Stabtelėjęs prie skaitmenų klavi-
atūros, surenka kodą ir meniški balti metaliniai
vartai atsidaro. Suūžia mašinos variklis ir mudu
nurūkstame medžiais apsodintu keliu, o mums
virš galvų ošia žali, geltoni ir raudoni kaip
liepsna lapai. Aukšta pievos žolė jau gelsta, bet
kur ne kur dar matyti laukinių gėlių žiedelių.
Diena graži. Šviečia saulė, ore maišosi aštrokas
nuo sąsiaurio plūstantis druskos ir artėjančio
rudens kvapas. Čia gražu ir ramu. Dar neap-
sipratau su mintimi, kad čia bus mūsų namai.
Kelias daro lanką ir už posūkio jau matyti
mūsų namas. Prieš pagrindines duris stovi keli
dideli vilkikai, ant kurių šonų puikuojasi
 1355/1506

užrašas GRĖJAUS STATYBOS DARBAI.

Aplink visą namą pristatyta pastolių, keli
darbininkai su statybininkų šalmais dirba ant
stogo.
Kristianas sustoja prie portiko ir išjungia
variklį. Matau, kad jis jaudinasi.
– Eime, susiraskime Eliotą.
– Ar jis čia?
– Tikiuosi. Pakankamai jam už tai moku.
Aš prunkšteliu, Kristianas šypteli ir mudu
išlipame iš mašinos.
– Sveikas, brol! – šūkteli Eliotas, bet jo
niekur nematyti.
Abu apsižvalgome.
– Aš čia, aukštai! – Jis stovi ant stogo ir,
išsišiepęs iki ausų, moja mums. – Jau seniai
jūsų laukiame. Niekur neikit. Tuoj nulipsiu.
Žvilgteliu į Kristianą, bet jis tik gūžteli. Po
kelių minučių prie laukujų durų pasirodo
Eliotas.
 1356/1506

– Sveikas, brol, – jis paspaudžia Kristianui

ranką. – O kaip laikaisi tu, panelyte?
Jis suspaudžia mane glėbyje, pakelia ir
apsuka.
– Ačiū, man jau geriau, – nusijuokiu gaudy-
dama kvapą, mat man vėl nudiegia šoną.
Kristianas rūsčiai dėbteli į brolį, bet Eliotui
tai nė motais.
– Eime į vagonėlį statybų aikštelėje. Jums
prireiks šitų, – jis pirštu pabarbena sau į šalmą.

IŠ NAMO LIKĘ TIK GRIAUČIAI. Grindys

užtiestos standžia skaiduline medžiaga, panašia
į maišinį audeklą; kai kurios sienos nugriautos
ir vietoj jų pastatytos naujos. Eliotas vedžioja
mudu po namą aiškindamas, kaip vyksta renov-
acija, o tuo metu aplink mus dirba vyrai ir
kelios moterys. Pamačiusi, kad akmeniniai laip-
tai su meniška geležine baliustrada tebėra savo
 1357/1506

vietoje, apdengti baltais audeklais nuo dulkių,

lengviau atsikvepiu.
Tolimoji pagrindinės svetainės siena nugri-
auta, kad būtų vietos Džijos suprojektuotai stik-
linei, ir terasoje jau pradėti darbai. Nepaisant
gerokos netvarkos, vaizdas vis tiek gniaužia
kvapą. Naujoji statyba nenaikina senojo pasaul-
io namo žavesio… Džija gerai padirbėjo. Eli-
otas kantriai pasakoja apie būtinus atlikti dar-
bus ir maždaug kiek kiekvienas iš jų užtruks.
Jis tikisi, kad prieš Kalėdas galėsime
įsikraustyti, nors Kristianui atrodo, kad tai per-
nelyg optimistiška.
Po perkūnais, švęsti Kalėdas žvelgiant į
sąsiaurį… Laukiu nesulaukiu. Jaučiu, kad
apima nepaprastas jaudulys. Įsivaizduoju, kaip
puošiame milžinišką Kalėdų eglę, o rudaplaukis
berniukas žiūri į ją nuostabos kupinomis
akimis.
Ekskursiją Eliotas baigia virtuvėje.
 1358/1506

– Paliksiu judu pasivaikščioti vienus. Būkite

atsargūs. Čia – statybų aikštelė.
– Suprantama. Ačiū, Eliotai, – imdamas
mane už rankos sumurma Kristianas. – Ar tu
patenkinta? – paklausia, kai Eliotas palieka
mudu vienus.
Spoksau į tuščią patalpą ir svarstau, kur
kabinsiu paprikas vaizduojančius paveikslus,
kuriuos nusipirkome Prancūzijoje.
– Labai. Man čia nepaprastai patinka. O tau?
– Man irgi, – sako jis ir džiugiai nusišypso.
– Gerai. Kaip tik galvojau, kad čia kabos tie
paprikų paveikslai.
Kristianas linkteli.
– Be to, šiuose namuose noriu pakabinti kel-
is Chosė darytus tavo portretus. Bet turi nus-
pręsti, kur jiems derėtų atsidurti.
Nuraustu.
– Kur nors, kur dažnai jų nematyčiau.
 1359/1506

– Nebūk tokia, – subara mane Kristianas,

nykščiu braukdamas per apatinę lūpą. – Tai
mėgstamiausios mano nuotraukos. Vienos
norėčiau savo darbo kambaryje.
– Nenumanau, kam ji tau, – burbteliu ir
pabučiuoju jo nykščio pagalvėlę.
– Kad nesiimčiau blogesnių darbų, tik visą
dieną žiūrėčiau į gražų, besišypsantį tavo veidą.
Alkana? – staiga klausia jis.
– Ko? – sušnabždu.
Kristianas kreivai šypteli, jo akys patamsėja.
Man gyslomis plūsteli atgijusi viltis ir geismas.
– Valgio, ponia Grėj, – jis trumpai pabuči-
uoja mane į lūpas.
Susiraukiu dėdamasi, kad pykstu, ir
atsidūstu.
– Taip. Pastaruoju metu aš nuolat noriu
valgyti.
– Mūsų trijulė galėtų pasidžiaugti iškyla.
– Trijulė? Ar dar kas nors prisidės?
 1360/1506

Kristianas pakreipia galvą.

– Maždaug po septynių ar aštuonių
mėnesių…
Ak… Dribsniukas. Nusišypsau.
– Pamaniau, gal tau patiktų užkąsti gryname
ore?
– Pievoje? – klausiu.
Jis linkteli.
– Žinoma, – šypsodamasi sakau.
– Čia bus nuostabūs namai, kaip tik vaikams
auginti, – neatitraukdamas nuo manęs akių
sumurma Kristianas.
Vaikams! Ne vienam? Gal dabar reikėtų apie
tai pasikalbėti?
Išskėtęs pirštus, Kristianas priglaudžia ranką
man prie pilvo. Po perkūnais. Sulaikau
kvėpavimą ir uždedu plaštaką ant jo rankos.
– Sunku patikėti, – sušnabžda jis ir pirmą
kartą išgirstu nuostabos gaidelę.
 1361/1506

– Žinau. Bet… štai, turiu įrodymą.

Nuotrauką.
– Šit kaip? Pirmą kūdikio šypsnį?
Iš piniginės išimu Dribsniuko ultragarso tyr-
imo nuotrauką.
– Matai?
Kristianas kelias akimirkas stebeilija į nuo-
trauką, atidžiai apžiūri.
– Ak… Dribsniukas. Taip, matau, – sug-
lumęs, bet su pagarbia baime sako.
– Tavo vaikas, – sušnabždu.
– Mūsų vaikas, – pataiso mane Kristianas.
– Vienas iš kelių.
– Iš kelių? – klausia Kristianas sunerimęs,
išpūtęs akis.
– Bent jau iš dviejų.
– Dviejų… – jis apsvarsto šį žodį. – O gal
kol kas pakaktų ir vieno?
Nusišypsau.
– Žinoma.
 1362/1506

Vėl išeiname į lauką, į šiltą rudens orą.

– Kada ketini pasakyti saviškiams? – pas-
iteirauja Kristianas.
– Netrukus, – sumurmu. – Rėjui norėjau pa-
sakyti šįryt, bet su juo buvo ponas Rodrigesas,
– gūžteliu.
Linktelėjęs Kristianas nuleidžia „Audi R8“
stogą. Mašinoje – iškyloms skirta pintinė ir
škotiška languota antklodė, kurią pirkome
Londone.
– Eikš, – sako jis, viena ranka paėmęs
pintinę ir antklodę, o kitą tiesdamas man.
Drauge nueiname į pievelę.

– ŽINOMA, ROS, TAIP IR PADARYK.

Kristianas baigia pokalbį. Tai jau trečias sk-
ambutis per mūsų iškylą gryname ore, į kurį jis
atsiliepia. Kristianas nusispyręs batus,
nusimovęs kojines, sulenkęs kelius ir, įsirėmęs į
juos alkūnėmis, žiūri į mane. Jo švarkas guli
 1363/1506

šalia, užmestas ant mano švarkelio, nes įsauly

gana šilta. Guliu šalia Kristiano išsitiesusi ant
antklodės, aplink mudu – aukšta, žalia, bet kai
kur jau gelstanti žolė, mes toli nuo namo staty-
bų triukšmo ir patikimai pasislėpę nuo smalsių
darbininkų žvilgsnių. Mudu – asmeniniame
kaimo rojuje. Kristianas sumaitina man dar vi-
eną braškę, o aš dėkinga čiulpiu ją ir kramtau,
žvelgdama į vis tamsėjančias jo akis.
– Skanu? – pašnabždomis klausia jis.
– Labai.
– Gal jau pakaks?
– Braškių – taip.
Kristiano akys grėsmingai žybteli ir jis
plačiai nusišypso.
– Ponia Džouns puikiai žino, kokių valgių
įdėti iškylai, – sako jis.
– Tiesa, – pritariu.
 1364/1506

Staiga Kristianas atsigula taip, kad jo galva

atsiduria man ant pilvo. Jis užsimerkia, atrodo
laimingas. Panardinu pirštus jam į plaukus.
Jis sunkiai atsidūsta, paskui susiraukęs žvil-
gteli į zirziančio telefono ekraną. Suirzęs užver-
čia akis ir atsiliepia.
– Taip, Velčai, – tarsteli.
Įsitempęs porą sekundžių klausosi, o tada
staiga atsisėda.
– Visą parą, septynias dienas per savaitę…
Ačiū, – iškošia pro sukąstus dantis ir padeda
ragelį.
Kristiano nuotaika akimirksniu pasikeičia.
Mano sąmojingo, gundančio vyro nelieka nė
ženklo, o jo vietą užima racionalus ir viską
skaičiuojantis visatos valdovas. Jis prisimerkia,
paskui šypteli, bet taip šaltai, kad mane net ši-
urpas nukrečia. Nugara nueina pagaugais.
Paėmęs telefoną, jis spusteli greitojo numerio
rinkimo mygtuką.
 1365/1506

– Ros, kiek „Lincoln Timber“ įmonės akcijų

priklauso mums?
Jis atsiklaupia.
Man pašiurpsta oda. Ak, ką jis dabar
sumanė?
– Tuoj pat konsoliduok tas akcijas Grėjaus
įmonių holdinge, o tada atleisk valdybą…
Išskyrus generalinį direktorių… Man nusisp-
jaut… Girdžiu, bet daryk, kas tau liepta…
Ačiū. Ir pranešk man naujienas.
Baigęs pokalbį, Kristianas kelias akimirkas
ramiai į mane žiūri.
Po perkūnais. Jis įsiutęs.
– Kas nutiko?
– Linkas, – burbteli jis.
– Linkas? Buvęs Elenos vyras?
– Tas pats. Tai jis sumokėjo užstatą už
Haidą.
Sukrėsta išpučiu akis. Kristianas piktas, sti-
priai sučiaupęs lūpas.
 1366/1506

– Na… Jis visiškai apsikvailino, – baimingai

sumurmu. – Juk paleistas už užstatą Haidas
padarė dar vieną nusikaltimą.
Kristianas prisimerkia ir jo lūpas iškreipia
šypsnys.
– Taikli ir puikiai suformuluota pastaba,
ponia Grėj.
– O tu? Ką dabar padarei? – klausiu klaup-
damasi prieš jį.
– Aš jį pribaigiau.
Ak!
– Hm… Rodos, pasielgei truputį impulsyvi-
ai, – sumurmu.
– Toks jau esu: viską sprendžiu akimirksniu.
– Žinau.
Jis vėl prisimerkia, sučiaupia lūpas.
– Iš tiesų šį planą buvau apmetęs jau gerokai
anksčiau, – trumpai paaiškina Kristianas.
Suraukiu antakius.
– Šit kaip?
 1367/1506

Jis patyli, aiškiai kažką svarstydamas,

paskui giliai atsidūsta.
– Kai man buvo dvidešimt vieni metai,
Linkas baisiai sumušė savo žmoną. Sulaužė
žandikaulį, kairę ranką, keturis šonkaulius – ir
vis už tai, kad dulkinosi su manimi, – jo žvilgs-
nis tampa griežtas. – O dabar sužinau, kad
sumokėjo užstatą už žmogų, kuris mėgino mane
nužudyti, pagrobė mano seserį ir įskėlė mano
žmonai kaukolę. To jau per daug. Manau,
išmušė atpildo valanda.
Išblykštu. Po perkūnais…
– Taikli ir puikiai suformuluota pastaba,
pone Grėjau, – sušnabždu.
– Ana, toks jau aš esu. Paprastai nekerštin-
gas, bet šį kartą negaliu leisti jam išsisukti. Tai,
ką jis padarė Elenai… Ji turėjo iškelti jam bylą,
bet to nepadarė. Žinoma, tai buvo tik jos vienos
reikalas. Bet mokėdamas užstatą už Haidą jis
galutinai peržengė ribą. Linkas įsižeidė ir ėmė
 1368/1506

persekioti mano šeimos narius. Todėl ketinu jį

sumalti į miltus, jam prieš nosį sužlugdyti jo
verslą, o tai, kas dar liks, parduoti tiems, kurie
varžytynėse pasiūlys didžiausią kainą. Aš
nuvarysiu jį į bankrotą.
Ak…
– Be to, – Kristianas santūriai šypteli, – iš
šio sandorio mes neblogai uždirbsime.
Stebeiliju į liepsningas pilkas akis, kuriose
staiga pasirodo švelnumas.
– Nenorėjau tavęs išgąsdinti, – sušnabžda
Kristianas.
– Ir neišgąsdinai, – pameluoju.
Pralinksmėjęs jis kilsteli antakį.
– Tiesiog man tai buvo visiškai netikėta, –
sukuždu ir nuryju seilę.
Kartais Kristianas tikrai baugina.
Jis lūpomis glusteli prie mano lūpų.
– Padarysiu viską, kad tik būtum saugi. Kad
mano šeima būtų saugi. Kad šitas mažutis būtų
 1369/1506

saugus, – sumurma Kristianas, išskėtęs pirštus

priglaudžia delną man prie pilvo ir švelniai
paglosto.
Ak… Man užgniaužia kvapą. Kristianas
atidžiai žiūri į mane vis tamsėjančiomis akimis.
Įkvepiant jo lūpos truputį prasiskiria, o paskui
jis tyčia pirštų galiukais perbraukia man per
tarpkojį.
Po galais… Geismas plyksteli kaip degusis
užtaisas ir ta liepsna akimirksniu plūsteli gyslo-
mis. Staiga suspaudžiu Kristianui galvą, suči-
umpu už plaukų ir smarkiai trūkteliu, kad jo lū-
pos rastų manąsias. Taip netikėtai užpultas, jis
aikteli ir įsileidžia mano liežuvį į burną. Tada
sudejuoja, atsako į bučinį, jo lūpos ir liežuvis
išalkę mano lūpų ir liežuvio; kelias akimirkas
mudu tarsi ryjame vienas kitą, susipynus
liežuviams, susiglaudus lūpoms, sumišus
alsavimui ir neapsakomai maloniam pojūčiui,
kad vėl atradome vienas kitą.
 1370/1506

Ak, geidžiu šio vyro. Jau seniai nesimylė-

jome. Geidžiu jo dabar – gryname ore, atviroje
pievoje.
– Ana… – pakerėtas ir gaudydamas kvapą
sušnabžda Kristianas, o jo ranka nuslysta mano
užpakaliu ir pasiekia sijono kraštą.
Nerangiai pasikeliu ir imu paskubomis,
negrabiai sagstyti jo marškinių sagas.
– Palauk, Ana. Liaukis!
Sukandęs dantis, jis atšlyja ir sučiumpa
mane už rankų.
– Ne, – dantimis švelniai suspaudžiu jo apat-
inę lūpą ir trūkteliu. – Ne, – darkart sumurmu
stebeilydama į jį. Paskui paleidžiu. – Geidžiu
tavęs.
Kristianas staiga garsiai įkvepia. Jis negali
apsispręsti – matyti iš išplėstų, pilkų, spindinčių
akių.
– Prašau, man tavęs reikia, – maldauju jo
kiekviena kūno skaidula.
 1371/1506

Mums to reikia.
Pasiduodamas jis sudejuoja, jo burna vėl
susiranda mano burną ir mudviejų lūpos susil-
ieja. Viena ranka jis atsargiai prilaiko man
galvą, o kita slysta kūnu, kol pasiekia juosmenį,
tada jis paguldo mane aukštielninką ir išsitiesia
šalia, nė akimirkos nenutraukdamas bučinio.
Tada atšlyja, palinksta virš manęs ir atidžiai
pažvelgia.
– Kokia jūs graži, ponia Grėj.
Paglostau mielą jo veidą.
– Ir jūs, pone Grėjau. Iš išore, ir vidumi.
Jis susiraukia ir aš pirštu perbraukiu per
kaktoje įsirėžusią raukšlę.
– Nesiraukyk. Tu – mano, net kai pyksti, –
sušnabždu.
Kristianas vėl dusliai suniurna, lūpomis
susiieško mano lūpas ir ima spausti mane į
minkštą žolę po languota antklode.
 1372/1506

– Ilgėjausi tavęs, – sušnabžda ir dantimis

grybšteli man skruostą.
Širdis šokteli krūtinėje.
– Ir aš tavęs ilgėjausi. Ak, Kristianai…
Panardinusi vieną ranką jam į plaukus, sti-
priai sugniaužiu pirštus, o kita įsitveriu jo
peties.
Sėdamos švelnius bučinius, jo lūpos
pasiekia mano kaklą, o paskui jas seka pirštai,
vikriai atsagstydami mano palaidinukės sagas.
Praskleidęs palaidinukę, jis švelniai pabučiuoja
krūtų kalnelius. Patenkintas kažką sumurma, to
garso aidas nusirita per visą mano kūną ir
pasiekia pačias slapčiausias gelmes.
– Tavo kūnas keičiasi, – sušnabžda Kristi-
anas. Ir nykščiu jaudrina spenelį, kol šis papūra
ir įsiremia į liemenėlės audinį. – Man patinka, –
priduria jis.
Žiūriu, kaip ragaudamas odą jo liežuvis
slysta palei liemenėlės kraštelį, paskui jis
 1373/1506

trūkteli kaušelį žemyn, išlaisvina krūtį ir ima

nosimi glamonėti spenelį. Nuo jo prisilietimų ir
rudeniško vėjelio spenelis susiraukšlėja. Ap-
gaubęs spenelį lūpomis, Kristianas stipriai ir il-
gai jį čiulpia.
– Ai! – garsiai sudejuoju, o paskui
susiraukiu, mat nuo nubrozdintų šonkaulių vėl
pasklinda pulsuojantis skausmas.
– Ana! – šūkteli Kristianas, verdamas mane
rūsčiu žvilgsniu ir labai susirūpinęs. – Apie tai
ir kalbėjau, – papriekaištauja. – Apie tavo nege-
bėjimą save tausoti. Nenoriu sukelti tau
skausmo.
– Ne… nesustok… – verksmingai ištariu.
Kristianas žvelgia į mane, tarsi jo širdyje vyktų
vidinė kova. – Prašau.
– Tai laikykis.
Jis staiga apsiverčia ir po akimirkos jau
sėdžiu jį apžergusi, o trumpas mano sijonas
 1374/1506

pakeltas iki pat klubų. Kristiano delnai nuslysta

nėriniuotais prisegamų kojinių kraštais.
– Štai. Taip jau geriau, be to, ir toliau galiu
grožėtis.
Pakėlęs ranką, Kristianas ilgu smiliumi
užkabina kitą liemenėlės kaušelį ir išlaisvina
kitą krūtį. Tada suima abi į delnus ir aš atlošiu
galvą stumdama jas į švelnias ir mitrias jo
rankas. Jis mane audrina, tampo ir trina speneli-
us, kol šūkteliu iš malonumo, tada atsisėda ir
mudviejų nosys kone susiliečia, o godžios jo
akys pažvelgia į manąsias. Pirštais tebejaudrin-
damas krūtis, jis mane pabučiuoja. Įsikimbu į jo
marškinius, atsegu dvi viršutines sagas ir staiga
pasijuntu taip, tarsi mano nervams tai būtų per
didelė apkrova: trokštu vienu metu bučiuoti
Kristianą visur, išrengti jį ir su juo mylėtis.
– Palauk, – jis švelniai suima mano galvą ir
truputį atsitraukia, o jo žvilgsnis – tamsus ir
 1375/1506

žadantis kūnišką malonumą. – Skubėti nėra kur.

Pristabdyk. Noriu tavimi pasidžiaugti.
– Kristianai, mudu jau taip ilgai… –
dūsuodama sakau.
– Ramiau, – sušnabžda jis, ir man aišku, kad
tai įsakymas. Jis pabučiuoja man į dešinį lūpų
kamputį. – Ramiau… – pabučiuoja į kairį. –
Ramiau, mažyte, – dantimis grybšteli apatinę
lūpą. – Neskubėkime.
Panardinęs pirštus man į plaukus, Kristianas
juos išskečia, suspaudžia pakaušį, kad nejud-
inčiau galvos, o tada jo liežuvis įslysta man į
burną, kažko ieškodamas, ragaudamas, ra-
mindamas ir… kaitindamas kraują. Ak, kaip
mano vyras moka bučiuoti…
Glostau jo veidą, pirštai nedrąsiai nuslysta
prie smakro, niekur neskubu, o jis nesiliauja
manęs bučiavęs. Palengva praskiriu jo
marškinius ir imu pirštais braukti per raktikauli-
us, čiuopiu juos per šiltą aksominę odą.
 1376/1506

Švelniai stumteliu Kristianą, kad vėl atsigultų

aukštielninkas po manimi. Atsisėdusi pažvelgiu
žemyn į jį gerai jusdama, kaip muistydamasi
trinuosi į pampstančią jo varpą. Hm… Pirštų
galais perbraukiu jam per smakrą, žandikaulį,
paskui keliauju žemyn, per Adomo obuolį ir
pagaliau pasiekiu kaklo duobutę. Mano
gražuolis vyras. Pasilenkiu ir bučiniais apiberiu
taką, kuriuo slydo mano pirštai. Dantimis švel-
niai grybšteliu žandikaulį, pabučiuoju kaklą.
Kristianas užsimerkia.
– Ai… – sudejuoja ir atlošia galvą, kad
lengviau pasiekčiau kaklą, guli truputį
prasižiojęs ir tyliai mėgaudamasis.
Matydama Kristianą suglumusį ir susi-
jaudinusį, pati pajuntu jėgų antplūdį ir susi-
jaudinimą. Mano liežuvis slysta jo krūtinkauliu
ir skinasi kelią per krūtinės plaukus. Hm… Jis
skanus. Ir taip maloniai kvepia. Net galva
svaigsta. Iš pradžių pabučiuoju vieną, paskui
 1377/1506

kitą rausvą randelį, o tada Kristianas staiga či-

umpa mane už klubų, mano pirštai lieka jo krūt-
inės plaukuose ir aš įsižiūriu į jį. Alsuoja
greitai, nelygiai.
– Nori? Čia? – sušnabžda Kristianas, o jo
žvilgsnis drumstas nuo meilės ir geismo, kur-
iems atsispirti neįmanoma.
– Taip, – sumurmu, o mano lūpos su
liežuviu slysteli per jo krūtinę ir pasiekia
spenelį. Atsargiai jį sukandusi trūkteliu ir
pakramsnoju.
– Ak, Ana… – sušnabžda Kristianas ir, ap-
glėbęs per juosmenį, kilsteli mane, o kita ranka
atsisega džinsų sagą, antuką ir išlaisvina lytį.
Tada vėl nuleidžia mane ir aš jį užsėdu, juntu
šiltą ir standų savyje ir tuo mėgaujuosi.
Kristianas delnais perbraukia man per
šlaunis, stabteli ties prisegamų kojinių kraštais,
ten, kur oda nepridengta, ir tarpkojyje ima sukti
nedidelius, jaudinančius ratukus taip, kad
 1378/1506

nykščiais užkliudo man ten… ten, kur trokštu

būti liečiama. Aikteliu.
– Tikiuosi, tu nelabai prisirišusi prie savo
apatinių, – sumurma jis, verdamas mane spind-
inčiu, laukiniu žvilgsniu.
Jo pirštai, užkišti už kelnaičių gumos, slysta
mano papilve, paskui staiga smukteli žemiau,
paglamonėja mane, dar labiau įaudrina, o tada
stipriai sugriebia kelnaites ir nykščiai praduria
plonytį jų audinį. Jos suplyšta. Išskėtęs pirštus
Kristianas uždeda rankas ant šlaunų, o jo
nykščiai vėl nuslysta per mano tarpkojį. Jis
stumteli dubenį į priekį, kad penis trintųsi į
mane.
– Jaučiu, kokia tu sudrėkusi, – kaip tikras
kūniškų geidulių žinovas sušnabžda Kristianas,
tada staiga atsisėda, ranka vėl apglėbia mano
liemenį ir mudviejų veidai vėl kone susiliečia.
Jis ima trintis nosimi į mano nosį.
 1379/1506

– Ai… – nevalingai sudejuoju ir stipriai sus-

paudžiu jam rankas. Mėginu truputį pasikelti,
kad vėl pajusčiau tą malonią trintį, bet jis
neleidžia man nė krustelėti.
– Leisk man tavęs klausytis, – sukužda Kris-
tianas. – Ne, nejudėk, tiesiog jausk.
Atsimerkiu prasižiojusi, tarsi tariant „Ai!“
būtų sustingusios lūpos. O jis stebeilija į mane:
jo susidrumstusios, geidulingos pilkos akys
žvelgia į apsvaigusias mėlynas akis. Jis sujuda,
pasuka dubenį, bet man krustelėti neleidžia.
Dusliai suniurnu. Jo lūpos vėl liečia mano
kaklą, bučiuoja.
– Štai ką labiausiai mėgstu. Prapulti
tavyje… – sumurma jis, prikišęs lūpas prie
mano odos.
– Prašau, judėk, – imu maldauti.
– Palengva, ponia Grėj.
 1380/1506

Jis vėl stumteli dubenį į priekį ir mano kūnu

nuvilnija malonumas. Delnais suspaudžiu Kris-
tianui veidą, bučiuoju jį, ryte ryju.
– Pamylėk mane, Kristianai. Prašau…
Jo burna man nuo skruosto apačios slysteli
prie ausies.
– Važiuojam, – sušnabžda Kristianas ir ima
mane kilnoti.
Mano vidinė dievaitė visai įsišėlsta, užsėdu
jį visu svoriu, prispaudžiu prie žemės ir imu
judėti džiūgaudama, kad jis many… joju ant
jo… kaip pašėlusi šuoliuoju… Uždėjęs rankas
man ant juosmens, Kristianas prisitaiko prie
mano ritmo. Kaip aš to ilgėjausi… to svaigaus
pojūčio, kad joju jį užsėdusi, kad jis manyje…
kad saulė šviečia man į nugarą, kad ore tvyro
rudens kvapas ir pučia švelnus vėjelis. Visi šie
pojūčiai svaigina: lytėti, ragauti, uosti ir matyti
apžergtą savo mylimą vyrą.
 1381/1506

– Ak, Ana… – sudejuoja jis užsimerkęs,

atlošęs galvą, plačiai išsižiojęs.
Ai… kaip man tai patinka… Kūno gelmėse
jau ima kažkas tvenktis… kaupiasi… kyla…
vis aukščiau ir aukščiau… Kristianas uždeda
rankas man ant šlaunų, nykščiais švelniai
spusteli vieną vietelę tarpkojyje ir aš sprogstu,
išsitaškau tūkstantį kartų, paskui, netekusi jėgų,
griūvu, sukniumbu jam ant krūtinės, o tada
ateina eilė šūktelėti jam ir, su meile ir džiaugs-
mu šaukdamas mano vardą, jis išsilieja.

KRISTIANAS ŠVELNIAI GLAUDŽIA mane

prie krūtinės, viena ranka laiko galvą. Hm…
Užsimerkusi mėgaujuosi jo glėbiu. Mano plaš-
taka padėta jam ant krūtinės, jaučiu ritmingą,
lėtėjantį ir rimstantį jo širdies plakimą. Pabuči-
uoju jį, nosimi švelniai brūkšteliu per krūtinę ir
nusistebiu pagalvojusi, kad dar neseniai Kristi-
anas nebūtų leidęs man prie jo prisiliesti.
 1382/1506

– Ar geriau jautiesi? – sušnabžda jis.

Pakeliu galvą. Jis plačiai šypsosi.
– Daug geriau. O tu? – aš atsakau jam dži-
ugia šypsena.
– Pasiilgau jūsų, ponia Grėj.
Kristianas kelias sekundes atrodo itin rimtas.
– Ir aš.
– Bet daugiau – jokių žygdarbių. Sutarta?
– Sutarta, – pažadu.
– Turi visada viską man papasakoti, – pašn-
abždomis priduria Kristianas.
– Tas pats galioja ir jums, pone Grėjau.
Jis kreivai šypteli.
– Taikli ir puikiai suformuluota pastaba.
Pamėginsiu.
Jis pabučiuoja man į plaukus.
– Manau, čia mes būsime laimingi, – vėl
užsimerkdama sušnabždu.
– Taip. Tu, aš ir… Dribsniukas. Beje, kaip
jautiesi?
 1383/1506

– Puikiai. Atsipalaidavusi. Laiminga.

– Gerai.
– O tu?
– Taip, ir aš taip pat, – sumurma jis.
Pažvelgiu į Kristianą mėgindama pamatyti
veidą.
– Kas yra? – klausia jis.
– Žinai, kai mylimės, tu būni labai
valdingas.
– Priekaištauji man?
– Ne. Tik svarstau… Sakei, kad tau to trūko.
Stebeilydamas į mane, Kristianas sustingsta.
– Kartais, – sukužda.
Ak.
– Tad reikėtų pagalvoti, kaip esamą padėtį
pakeisti, – sumurmu švelniai bučiuodama Kris-
tianą į lūpas ir apsivydama jį nelyginant
vijoklis.
Prisimenu mudu žaidimų kambaryje: skam-
bant Talio muzikai, ant stalo, prie kryžiaus,
 1384/1506

antrankiais prirakinus prie lovos… man patinka

toks iškrypėliškas dulkinimasis… mūsų
iškrypėliškas dulkinimasis. Taip. Tokius
dalykus galėčiau daryti. Galėčiau padaryti tai
dėl jo ir su juo. Ir dėl savęs. Prisiminus bizūną
ima dilgsėti oda.
– Ir aš mėgstu žaisti, – sumurmu, pakeliu
akis ir pamatau drovią Kristiano šypseną.
– Žinai, tikrai norėčiau sužinoti tavo ribas, –
tyliai sako jis.
– Kokias ribas?
– Malonumo ribas.
– Ak, manau, tai man patiktų.
– Na, gal kai grįšime namo… – tyliai sako
Kristianas ir tie žodžiai lieka kyboti tarp mūsų
tarsi pažadas.
Dar kartą nosimi perbraukiu Kristianui per
krūtinę. Aš jį taip myliu…
 1385/1506

Po pietų gryname ore praėjo dvi dienos. Dvi di-

enos, kai buvo ištartas pažadas: „Na, gal kai
grįšime namo…“ Kristianas vis dar elgiasi su
manimi taip, tarsi būčiau stiklinė. Nenori
išleisti į leidyklą, tad esu priversta dirbti namie.
Ant rašomojo stalo pastumiu į šalį krūvą laiškų
su klausimais, kuriuos turiu perskaityti, ir at-
sidūstu. Žaidimų kambaryje mudu su Kristianu
nebuvome nuo tos dienos, kai ištariau saugos
žodį. O jis sakė, kad jam to trūksta. Na, man
taip pat… juolab dabar, kai jis nori ištirti, kur
yra mano malonumo ribos. Vien pagalvojusi,
koks galėtų būti tas tyrimas, nuraustu. Žvil-
gteliu į biliardo stalą… Taip, nekantrauju, kad
jis pradėtų savo tyrimą…
Mintis išblaško apartamentuose pasklidusi
tyli, lyriška melodija. Kristianas skambina
fortepijonu, ir ne vieną iš savo įprastų elegijų, o
gražų, vilties kupiną kūrinį – motyvas man
 1386/1506

pažįstamas, bet niekada negirdėjau Kristiano jo

skambinant.
Pirštų galiukais pritykinu prie arkos į
didžiąją svetainę ir pažvelgiu į Kristianą, sėd-
intį prie instrumento. Svetainėje tvyro prieb-
landa. Dangus ryškiai rožinis ir nuo vario spal-
vos jo plaukų atsispindi krintanti šviesa. Kaip
visada, jis atrodo toks gražus, kad užkanda
žadą, skambina susikaupęs, manęs nematydam-
as. Pastarosiomis dienomis jis buvo toks atvir-
as, toks dėmesingas: pasakodavo, ką ketina per
dieną veikti, dalydavosi mintimis, atskleisdavo
planus. Rodos, tarsi būtų pralaužęs nematomą
užtvarą ir ėmęs bendrauti.
Žinau, po kelių minučių jis ateis pasidomėti,
kaip man sekasi, ir man šauna išganinga mintis.
Susijaudinusi, vildamasi, kad Kristianas manęs
dar nepamatė, tyliai pasitraukiu, paskui tekina
nukuriu į mūsų miegamąjį ir pakeliui nusimetu
visus drabužius, pasilieku vien šviesiai
 1387/1506

mėlynas, nėriniuotas kelnaites. Susiradusi mels-

vą palaidinukę, paskubomis ją apsivelku. Ji
turėtų paslėpti mėlynę. Tada įsmunku į
drabužinę ir iš komodos stalčiaus paimu
išblukusius Kristiano džinsus – mano mėg-
stamiausius, jo žaidimų kambario džinsus. Nuo
savo naktinės spintelės pasičiumpu telefoną,
tvarkingai sulankstau džinsus ir atsiklaupiu ant
grindų prie miegamojo durų. Durys praviros,
tad girdžiu skambant jau kitą melodiją, tik ši
man negirdėta. Bet ir ji kupina vilties, graži.
Paskubomis surašau jam elektroninį laišką.

Siuntėjas: Anastazija Grėj

Tema: Mano vyro malonumas
Data: 2011 m. rugsėjo 21 d. 20:45
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Sere,
laukiu Jūsų nurodymų.
 1388/1506

Visada Jūsų

ponia G x

Paspaudžiu „Siųsti“.
Po kelių akimirkų muzika staiga nutyla.
Mano širdis suspurda krūtinėje ir ima daužytis.
Ilgai laukiu, kol pagaliau mano „BlackBerry“
suzvimbia.

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: Mano vyro malonumas (šis pavadini-
mas man patinka, mažyte)
Data: 2011 m. rugsėjo 21 d. 20:48
Gavėjas: Anastazija Grėj

Ponia G.,

sužadinote man smalsumą. Einu Jūsų

ieškoti.
 1389/1506

Būkite pasiruošusi.

Kristianas Grėjus
Nekantraujantis Grėjaus įmonių holdingo gen-
eralinis direktorius

Būkite pasiruošusi! Širdis daužosi kaip

pašėlusi ir aš pradedu skaičiuoti. Po trisdešimt
septynių sekundžių durys atsidaro. Žiūriu
žemyn, į basas jo kojas ant slenksčio. Hm… Jis
neprataria nė žodžio. Tyli, rodos, visą
amžinybę. Ak, koks mėšlas… Atsispyrusi pa-
gundai pakelti į jį akis stebeiliju į grindis.
Pagaliau jis pasilenkia ir pasiima džinsus.
Nieko netaręs patraukia į drabužinę, o aš lieku
sustingusi kaip statula. Dieve… dabar prasidės.
Man trankosi širdis, mėgaujuosi adrenalino
pliūpsniu, akimirksniu plintančiu gyslomis.
Susijaudinusi pasimuistau. Ką jis šį kartą
darys? Po kelių akimirkų Kristianas grįžta
mūvėdamas tuos džinsus.
 1390/1506

– Vadinasi, nori žaisti? – tyliai klausia.

– Taip.
Jam nieko neatsakant surizikuoju slapta
žvilgtelėti… į džinsus, į džinsiniu audiniu ap-
mautas jo šlaunis, į nedidelę kalvelę ties an-
tuku, į atsegtą juosmens sagą, į žemyn be-
sileidžiančią plaukų juostą, į bambą, į raumen-
ingą pilvą, į krūtinės plaukus, į pilkas, liepsnin-
gas akis ir pakreiptą galvą. Jis stovi kilstelėjęs
antakį. Ak, prakeikimas…
– Taip. O toliau? – sušnabžda jis.
Ak…
– Taip, sere.
Kristiano žvilgsnis sušvelnėja.
– Gera mergaitė, – burbteli ir paglosto man
galvą. – Manau, bus geriau, jei nusivesiu tave į
viršų, – priduria.
Aš visa apmirštu, o papilvės raumenys ma-
loniai susitraukia.
 1391/1506

Kristianas paima mane už rankos ir per

apartamentus nuseku paskui jį, užlipame laip-
tais. Priėjęs prie žaidimų kambario durų, jis
stabteli, pasilenkęs švelniai mane pabučiuoja, o
tada stipriai sučiumpa už plaukų.
– Žinai, tavo sėdmenys ima platėti, –
prikišęs lūpas prie mano lūpų sumurma jis.
– Ką?
Nesuprantu, apie ką jis kalba.
– Nesijaudink. Prie to priprasiu, – linksmai
sušnabžda Kristianas, nosimi brūkšteli man per
žandikaulį ir švelniai krimsteli ausį. – Kai įeis-
ime, atsiklaupk, kaip esu tau rodęs.
– Taip… sere.
Kristianas žvelgia į mane ir jo akyse at-
sispindi meilė, nuostaba ir geidulingos mintys.
Viešpatie… Gyvenimas su Kristianu niekada
nebus nuobodus, o manęs dar laukia labai ilgas
kelias. Myliu šį vyrą: savo sutuoktinį, meilužį,
 1392/1506

savo vaiko tėvą, kartais… savo dominantą…

savo Penkiasdešimt Atspalvių.
EPILOGAS

2014 m. gegužė, didysis namas

Guliu ant languotos vilnonės antklodės, žiūriu

aukštyn, į giedrą, žydrą vasaros dangų, rėmin-
amą pievos gėlių ir aukštos žolės stiebelių.
Kaitri vasaros popiečio saulė šildo odą, kaulus,
pilvą ir aš atsipalaiduoju, mano kūnas sug-
lemba. Kaip gera. Ne, po galais, tai… nuostabu.
Džiaugiuosi neatsidžiaugiu akimirka – ramybės
ir tobulo pasitenkinimo akimirka. Dėl šio dži-
augsmo ir pilnatvės pojūčio turėčiau jaustis
kalta, bet nesijaučiu. Čia ir dabar gyvenimas
 1394/1506

geras ir aš išmokau tai vertinti ir mėgautis šia

akimirka kaip ir mano vyras. Šypsodamasi
pasimuistau ir vėl užplūsta malonūs prisimin-
imai, ką vakar vakare mudu veikėme savo
namuose Eskaloje…

Bizūno vijos pliaukši per išsipūtusį mano pilvą

vangiai ir skausmingai lėtai.
– Gal jau gana, Ana? – sušnabžda man į ausį
Kristianas.
– Ak, prašau… – maldauju stovėdama žai-
dimų kambaryje, pririšta prie skersinio, su
raiščiu ant akių, virš galvos sukaustytomis
rankomis ir tampydama antrankius.
Nuo bizūno kirčio švelniai dilgteli užpakalio
oda.
– Prašau. O toliau?
Aikteliu.
– Prašau, sere.
 1395/1506

Kristianas priglaudžia delną man prie

dilgsinčios odos ir švelniai patrina.
– Ten. Ten. Ten, – tyliai sako. Jo ranka
nuslysta žemyn, pasisuka ir pirštai įsmunka į
mane.
Sudejuoju.
– Ponia Grėj, – sukužda Kristianas ir
sukandęs timpteli man ausies spenelį. – Jūs vis-
iškai pasiruošusi…
Jo pirštai juda manyje pirmyn atgal, pirmyn
atgal, vėl liesdami tą vietelę, tą malonumą teiki-
antį tašką. Bizūnas triukšmingai nukrinta ant
grindų, jo ranka slysteli per mano pilvą ir pa-
kyla prie krūtų. Įsitempiu. Mano krūtys jautrios.
– Ššš, – įspėja Kristianas ir suėmęs vieną
krūtį nykščiu ima švelniai braukyti per spenelį.
– Ai…
Jo pirštai švelnūs, gundantys ir malonumas
iš krūties spirale leidžiasi žemyn… žemyn…
 1396/1506

dar žemiau… Atlošdama galvą stumteliu krūtį

jam į saują ir vėl sudejuoju.
– Man patinka tavęs klausytis, – sušnabžda
Kristianas.
Jo varpa glaudžiasi man prie klubo, džinsų
antuko sagos spaudžiasi man į odą, o pirštai
tęsia negailestingą puolimą: pirmyn atgal,
pirmyn atgal, nepamesdami ritmo.
– Gal padaryti taip, kad sprogtum? –
klausia.
– Ne.
Jo pirštai liaujasi judėję.
– Nejaugi, ponia Grėj? Ar tikrai sprendžiate
jūs?
Kitos rankos pirštais jis suspaudžia man
spenelį.
– Ne… Ne, sere.
– Šis atsakymas geresnis.
– Ai… prašau… – vėl imu maldauti.
– Ko nori, Anastazija?
 1397/1506

– Tavęs. Visada.
Jis staiga garsiai įkvepia.
Ištraukia pirštus iš makšties, apsuka mane,
kad stovėčiau veidu į jį, ir nutraukia akių raištį.
Žvelgdama į patamsėjusias, pilkas, svilinančias
jo akis, kelis kartus sumirksiu. Tada jis smili-
umi perbraukia man per apatinę lūpą ir jį su
didžiuoju pirštu įkiša man į burną, leisdamas
paragauti sūroko savo jaudulio.
– Čiulpk, – sušnabžda.
Apsuku liežuviu apie pirštus, o tada tarp jų.
Hm… nuo jo pirštų net ir mano skonis
malonus…

KRISTIANO DELNAI NUSLYSTA mano ranko-

mis prie sukaustytų riešų, jis atsega antrankius
ir mane išlaisvina. Apsukęs, kad stovėčiau
veidu į sieną, trūkteli už kasos ir prisitraukęs
apglėbia. Tada palenkia mano galvą į šoną ir,
 1398/1506

stipriai laikydamas, lūpomis braukia per kaklą

prie ausies.
– Noriu į burną, – ištaria tyliai, gundomai.
Mano kūne, pasiruošusiame ir įsiaudrinusia-
me, trūkteli gilieji raumenys. Malonumas sti-
prus ir svaiginantis.
Sudejuoju. Atsisuku į Kristianą, suėmusi
palenkiu jo galvą, stipriai pabučiuoju, mano
liežuvis įsiveržia į jo burną, ragauja ir skonisi.
Jis patenkintas suniurna, uždeda rankas man ant
sėdmenų, prisitraukia, bet prie jo prisiliečia tik
pūpsantis mano pilvas. Krimsteliu jam
žandikaulį, apiberiu bučiniais kaklą ir, pirštais
brūkštelėjusi per odą, pasiekiu džinsus. Jis
atlošia galvą, o aš lyžteliu jam krūtinę ir jos
plaukus.
– Ai…
Trūkteliu už džinsų juosmens taip, kad
sagos pačios atsisega, Kristianas stipriai sus-
paudžia man pečius, o aš atsiklaupiu prieš jį.
 1399/1506

Prisimerkusi žvilgteliu į Kristianą, o jis

atidžiai žiūri į mane. Jo žvilgsnis geismingas,
lūpos prasiskyrusios, o kai išlaisvinu varpą ir ją
apžioju, jis aikteli. Man patinka Kristianui či-
ulpti. Matyti, kaip jis sprogsta, girdėti
trūkčiojantį kvėpavimą ir tylias, duslias de-
jones. Užsimerkiu ir smarkiai čiulpdama,
spausdama jį, mėgaujuosi skoniu ir begarsiu
Kristiano aikčiojimu.
Kristianas čiumpa mano galvą ir laiko, kad
nejudėčiau, o aš truputį plačiau prasižioju ir
leidžiu jo peniui įsmukti iki pat gomurio lanko.
– Atsimerk ir žiūrėk į mane, – tyliai, bet
valdingai liepia jis.
Liepsningos jo akys žvelgia į mano akis,
stumtelėdamas dubenį į priekį jis visiškai
užpildo man burną, o tada greitai atsitraukia.
Vėl įstumia ir aš kilsteliu rankas norėdama jį
suspausti. Kristianas sustoja ir neleidžia man
pajudėti.
 1400/1506

– Neliesk manęs, nes vėl sukaustysiu an-

trankiais. Noriu tik tavo burnos, – įsakmiai
suniurna jis.
Dieve… Štai kaip jis nori? Susidedu rankas
už nugaros ir pilna burna nekaltai pažvelgiu į jį.
– Gera mergaitė, – tarsteli Kristianas žvelg-
damas į mane ir gašliai šypsodamasis. Švelniai,
bet stipriai mane laikydamas, truputį ištraukia ir
vėl įgrūda. – Jūsų burna – tobula kruštuvė,
ponia Grėj.
Jis užsimerkia ir vėl įkiša man į burną, o aš
stipriai suspaudžiu penį lūpomis ir liežuviu
nepaliaujamai suku apie jį ratus. Įsileidžiu jį
labai giliai ir vėl atsitraukiu, dar kartą, dar ir dar
kartą, kol išgirstu Kristianą, sukandusį dantis,
garsiai alsuojant.
– Ai! Sustok, – sako jis ir ištraukia, palikda-
mas mane susijaudinusią ir trokštančią daugiau.
Suėmęs už pečių, padeda man atsistoti. Tada
čiumpa už kasos, godžiai pabučiuoja ir įleidžia
 1401/1506

į burną liežuvį – ir plėšrų, ir pasiruošusį duoti.

Paskui staiga mane paleidžia ir, nespėjusią nė
mirktelėti, nuneša prie lovos su baldakimu. At-
sargiai paguldo taip, kad sėdmenys atsiduria ant
paties čiužinio krašto.
– Apsivyk kojomis man juosmenį, – liepia.
Apsiveju ir prisitraukiu Kristianą arčiau. Jis
pasilenkia, rankomis atsiremia abipus mano
galvos ir tebestovėdamas lėtai įsiskverbia.
Ak, kaip gera. Užsimerkusi mėgaujuosi šiuo
lėtai besiskleidžiančiu malonumu.
– Gerai? – akivaizdžiai nerimaudamas
klausia Kristianas.
– Dieve, Kristianai. Taip. Taip. Prašau…
Stipriau apsiveju jį kojomis ir pasislenku
arčiau jo. Jis sudejuoja. Stipriai laikausi jo
rankų, o jis ima sūpuotis pirmyn atgal, nors iš
pradžių, tiesa, visai lėtai.
– Kristianai, prašau. Smarkiau – noriu per-
žengti ribą.
 1402/1506

Jis sudejuoja ir ima smūgiuoti greitai ir en-

ergingai, duria ir duria į mane. Ak, tas jausmas
dangiškas…
– Taip… – sušnabždu, dar stipriau įsikibusi į
jį ir jusdama, kad kūno gelmėse kažkas
tvenkiasi.
Jis sudejuoja, ima judėti manyje tarsi įgavęs
naujo ryžto… ir aš priartėju. Ak, prašau…
Nesustok…
– Nagi, Ana, nesivaržyk, – dusliai pro
sukąstus dantis iškošia jis ir aš sprogstu jo
užgulta, orgazmas tęsiasi ilgai.
Kol šaukiu jo vardą, Kristianas sustingsta,
garsiai sudejuoja ir nuleidžia į mane.
– Ana! – rikteli jis.

Kristianas guli šalia glamonėdamas man pilvą

plačiai išskėstais ilgais pirštais.
– Kaip sekasi mano dukrai?
 1403/1506

– Ji šoka, – nusijuokiu.
– Šoka? A, taip! Oho… Jaučiu ją.
Antras Dribsniukas manyje apsiverčia kūlio
ir Kristianas džiugiai nusišypso.
– Man rodos, seksas jai jau patinka.
Kristianas suraukia kaktą.
– Šit kaip? – piktokai tarsteli. Ir pasislinkęs
lūpomis paliečia mano pūpsantį pilvą. – Kol tau
nesukaks trisdešimt, apie seksą nė nesvajok,
jaunoji panele.
Nusijuokiu.
– Ak, Kristianai, koks tu veidmainis…
– Ne, aš tik rūpestingas tėvas.
Jis pakelia į mane akis vis dar suraukęs kak-
tą, akivaizdžiai susirūpinęs.
– Tu nuostabus tėvas. Žinojau, kad toks
būsi.
Paglostau mielą jo veidą, o Kristianas drovi-
ai nusišypso.
 1404/1506

– Man patinka, – sumurma jis glostydamas,

o paskui ir bučiuodamas man pilvą. – Dabar
tavęs turiu daugiau…
Nepatenkinta papučiu lūpas.
– Nenoriu, kad manęs būtų daugiau.
– Būna nuostabu, kai patiri orgazmą.
– Kristianai!
– Be to, nekantrauju vėl paragauti motinos
pieno.
– Kristianai! Tu toks iškrypęs…
Staiga jis puola mane, stipriai pabučiuoja,
užmeta koją ant mano kojų ir sučiupęs pakelia
rankas man virš galvos.
– Juk tau patinka iškrypėliškas dulkinimasis,
– sušnabžda ir nosimi brūkšteli man per nosį.
Matydama įtaigią, išdykėlišką jo šypseną, ir
aš nusišypsau.
– Taip, dievinu iškrypėlišką dulkinimąsi. Ir
tave. Dievinu…
 1405/1506

Pakirstu nuo spigaus ir džiugaus sūnaus

klyksmo, ir nors nematau nei jo, nei Kristiano,
patenkinta išsišiepiu iki ausų. Tedas pabudo iš
popiečio miego ir dabar juodu su Kristianu šėl-
sta. Tyliai guliu vis dar stebėdamasi Kristiano
gebėjimu įsijausti į žaidimą. Su Tedžiu jis
nepaprastai kantrus – daug kantresnis nei su
manimi. Prunkšteliu. Kita vertus, taip ir turi
būti. O mano gražuolis berniukas, savo tėvo ir
motinos kūrinys, tikras drąsuolis. Kita vertus,
Kristianas per atsargus – pernelyg saugo mus
abu. Mano mielas, nepastovusis, viską kontroli-
uojantis Penkiasdešimt…
– Suraskime mamytę. Ji kažkur čia, pievoje.
Tedas nieko nesako, – bent jau aš negirdžiu,
– o Kristianas laimingas ir nesivaržydamas
nusijuokia. Tai nepaprastas, tėviško džiaugsmo
kupinas juokas. Nebeištveriu. Pasikeliu al-
kūnėmis remdamasi į žemę ir iš savo slėptuvės
aukštoje žolėje imu slapta juos stebėti.
 1406/1506

Kristianas pakėlęs suka ir suka Tedą ratu,

berniukas susižavėjęs vėl džiaugsmingai klyk-
teli. Tada Kristianas liaujasi, švysteli sūnų
aukštyn (man net kvapą užgniaužia) ir krintantį
vėl sugauna. Tedas džiugiai, nerūpestingai
krykščia, o aš su palengvėjimu atsikvepiu. Ak,
mano mažasis vyrutis, mielas vyrutis, jis nė
akimirkos nenustygsta vietoje.
– Dar, tėti! – šūkteli jis.
Kristianas klusniai švysteli Tedą aukštyn
(vėl pajuntu širdį tuksint gerklėje) ir pagavęs
priglaudžia prie krūtinės. Pabučiuoja rusvus
Tedo plaukus, pakšteli į skruostą ir kelias
akimirkas negailestingai kutena. Tedis pratrūk-
sta kvatoti, muistosi, rankytėmis stumia Kristi-
aną, nori išsiveržti iš glėbio. Plačiai šypsodam-
asis Kristianas nuleidžia sūnų ant žemės.
– Ieškokim mamytės. Ji slepiasi žolėje.
Tedas patenkintas šypsosi, nes šis žaidimas
jam patinka, ir ima žvalgytis po pievą. Įsikibęs
 1407/1506

Kristianui į ranką, berniukas parodo ten, kur

manęs nėra, ir tai mane prajuokina. Stebėdama
žaidimą paskubomis vėl atsigulu.
– Tedai, girdėjau mamytę juokiantis. Ar ir tu
girdėjai?
– Mamyte!
Išgirdusi valdingą Tedo šūksnį nesusilaikau
ir garsiai prunkšteliu. Viešpatie, visai kaip
tėvas, nors Tedui vos dveji metukai.
– Tedi! – atsiliepiu žvelgdama į dangų ir
išsišiepusi iki ausų.
– Mamyte!
Netrukus išgirstu juodu atitapsint per pievą,
pirmas per žoles prasiskina kelią Tedas, o
paskui jį – Kristianas.
– Mamyte! – suspinga Tedas tarsi radęs din-
gusį Siera Madrės lobį ir užvirsta ant manęs.
– Labas, mažuti!
 1408/1506

Švelniai jį priglaudžiu ir pabučiuoju į putlų

skruostą. Jis nusijuokia, taip pat mane pabuči-
uoja ir iš karto ima veržtis iš glėbio.
– Sveika, mamyte, – šypsodamasis ir žvelg-
damas į mane sako Kristianas.
– Sveikas, tėti.
Aš džiugiai nusišypsau, Kristianas paima
Tedą ant rankų, atsisėda šalia manęs ir pasisod-
ina sūnų ant kelių.
– Su mamyte turi elgtis atsargiai, – truputį
papriekaištauja jis Tedui.
Išgirdusi Kristiano žodžiuose lengvą
pašaipėlę, vypteliu. Kristianas išsitraukia iš
kišenės „BlackBerry“ telefoną ir paduoda Te-
dui. Gal mums pasiseks pasimėgauti ramybe.
Daugiausia – penkias minutes. Suraukęs kak-
tytę Tedis apžiūri telefoną. Atrodo rimtutėlis,
mėlynos jo akutės tokios susikaupusios – visai
kaip elektroninius laiškus skaitančio tėčio.
Kristianas kyšteli nosį Tedžiui į plaukus ir man
 1409/1506

žiūrint į juos abu pasididžiavimas užplūsta

širdį. Juodu panašūs kaip du vandens lašai –
mano sūnus, ne daugiau kaip kelias minutes
ramiai sėdintis ant kelių, ir jo tėvas. Du mano
mylimiausi vyrai pasaulyje.
Žinoma, Tedas – pats gražiausias ir gabi-
ausias vaikas visame pasaulyje, bet esu jo mot-
ina, tad nieko keisto, kad taip manau. O Kristi-
anas… Na, jis vis toks pat. Su marškinėliais ir
džinsais, kaip visada, atrodo labai patrauklus. Ir
kaip aš nusipelniau tokio prizo?
– Puikiai atrodote, ponia Grėj.
– Jūs taip pat, pone Grėjau.
– Ar mamytė graži? – prikišęs lūpas Tedui
prie ausies, tyliai klausia Kristianas.
Bet Tedas atšlyja nuo tėvo: jam įdomesnis
tėčio telefonas.
Nusijuokiu.
– Jam galvos neapsuksi.
 1410/1506

– Žinau, – Kristianas nusišypso ir pabuči-

uoja sūnui į plaukus. – Negaliu patikėti, kad
rytoj Tedui sueis dveji, – susimąstęs priduria
jis. Tada ištiesia ranką, išskečia pirštus ir
priglaudžia delną man prie pilvo. – Turėkime
daug vaikų, – sako.
– Na, dar bent vieną turėsime, – šypteliu ir
jis mane paglosto.
– Kaip laikosi mano dukrytė?
– Gerai. Rodos, miega.
– Laba diena, pone Grėjau. Laba diena, Ana.
Mudu atsisukame ir pamatome per aukštą
žolę ateinančią Sofi, dešimtmetę Teiloro
dukterį.
– Šofi! – pažinęs ją džiaugsmingai
sukrykščia Tedas.
Numetęs telefoną, jis vikriai nusiropščia
Kristianui nuo kelių.
– Geilė man davė porą porcijų vaisinių ledų,
– sako Sofi. – Ar galiu vieną duoti Tedui?
 1411/1506

– Žinoma, – sutinku.
Vargeli, bus bėdos…
– Ledukas! – Tedas ištiesia rankas ir Sofi
paduoda jam vieną porciją.
Nuo karščio ledai jau varva.
– Palauk, duok mamytei pažiūrėti.
Atsisėdusi paimu iš Tedo ledus, paskubomis
kyšteliu juos į burną ir nulaižau atitirpusias sul-
tis. Hm… spanguoliniai, tokie šalti ir gardūs…
– Mano! – pasipiktinęs ir protestuodamas
garsiai šūkteli Tedas.
– Štai, imk.
Grąžinu jam jau ne taip varvančius ledus ir
jis iš karto kyšteli kūgelį į burną. Ir nusišypso.
– Ar mudu su Tedu galime pasivaikščioti? –
klausia Sofi.
– Žinoma.
– Tik per toli nenuklyskite.
– Gerai, pone Grėjau.
 1412/1506

Sofi žvelgia šviesiai rudomis, rimtomis ir

plačiai atmerktomis akimis. Manau, Kristiano ji
truputį bijo. Mergaitė ištiesia ranką ir Tedis
noriai į ją įsikimba. Vaikai drauge nueina per
aukštą žolę.
Kristianas nulydi juos žvilgsniu.
– Kristianai, jiems nieko blogo nenutiks.
Kas jiems čia galėtų nutikti?
Jis truputį susiraukia, žvilgteli į mane, o aš
įsitaisau jam ant kelių.
– O dėl dukters gali nesijaudinti dar maži-
ausiai tris mėnesius. Aš ją patikimai
priglaudžiau. Sutarta?
Jis pabučiuoja man į paausį ir dantimis gry-
bšteli ausies spenelį.
– Kaip pasakysite, ponia Grėj…
Ir vėl krimsteli. Iš skausmo šūkteliu.
– Praeitą naktį buvo gera, – sako jis. –
Turėtume dažniau taip daryti.
– Ir aš taip manau.
 1413/1506

– Ir galėtume, jei atsisakytum darbo.

Užverčiu akis, Kristianas tvirčiau sus-
paudžia mane glėbyje ir, prikišęs lūpas prie
kaklo, šypteli.
– Vartote akis, ponia Grėj?
Grasinimas žodžiais neišreikštas, bet junta-
mas. Pasimuistau, bet kadangi esame vidury
pievos ir netoliese laksto vaikai, į Kristiano kvi-
etimą neatsiliepiu.
– Grėj leidykla rado autorių, kurio knygos
patenka į „The New York Times“ perkamiausių
sąrašus: Boiso Fokso romanai parduodami fant-
astiškai, prekyba elektronine jo knygos versija
taip pat klesti, be to, pagaliau subūriau ko-
mandą, kokios norėjau.
– Ir šiais sunkiais laikais tau pavyksta dirbti
pelningai, – neslėpdamas pasididžiavimo
priduria Kristianas. – Bet… norėčiau tave
matyti basą, nėščią ir besisukančią virtuvėje.
 1414/1506

Pasilenkiu, kad matyčiau jo veidą. Jis žvel-

gia į mane spindinčiomis akimis.
– Man tai irgi patiktų, – sumurmu, o Kristi-
anas mane pabučiuoja neatitraukdamas rankos
nuo pilvo.
Matydama, kad jis puikiai nusiteikęs,
nutariu vėl užsiminti apie vieną nelabai malonų
reikalą.
– Ar dar svarstei mano siūlymą?
Kristianas sustingsta.
– Ana, aš nesutinku.
– Bet Ela toks gražus vardas.
– Nevadinsiu dukters savo motinos vardu.
Ne. Ne, ir viskas.
– Ar tikrai?
– Tikrai. – Pirštais suspaudęs man smakrą ir
nepaprastai suirzęs, Kristianas rūsčiai pažvelgia
man į akis. – Ana, liaukis. Nenoriu, kad duktė
nešiotų mano praeities dėmę.
– Gerai. Atsiprašau.
 1415/1506

Velnias… Nenoriu jo siutinti.

– Nieko baisaus. Tik daugiau nemėgink
manęs perkalbėti, – sumurma jis. – Privertei
pripažinti, kad ją mylėjau, nutempei prie jos
kapo… Bet dabar pakaks.
Ak, ne… Nenulipdama nuo kelių pasisuku,
apžergiu Kristiano kojas ir delnais suspaudžiu
galvą.
– Atleisk man. Labai prašau. Ir nepyk.
Pabučiuoju Kristianą, paskui dar pakšteliu į
lūpų kamputį. Po akimirkos Kristianas pirštu
parodo į kitą kamputį ir aš šypsodamasi pabuči-
uoju ir jį. Tada jo pirštas nukrypsta į nosį.
Pabučiuoju jam nosį. Jis nusišypso ir uždeda
rankas man ant užpakalio.
– Ak, ponia Grėj, ką man reikės su jumis
daryti?
– Neabejoju, kad ką nors sugalvosite, –
sumurmu.
 1416/1506

Kristianas šypteli ir staiga pasisukdamas

nustumia mane ant antklodės.
– O jei imčiausi ko nors tiesiog dabar? –
geidulingai šypsodamasis klausia.
– Kristianai! – priekaištingai šūkteliu.
Staiga mūsų ausis pasiekia spigus Tedo riks-
mas. Kristianas akimirksniu grakščiai kaip
pantera pašoka ant kojų ir tekinas pasileidžia
ten, iš kur atsklido šauksmas. Nuseku paskui jį,
bet gerokai lėčiau. Nesu tokia susirūpinusi kaip
Kristianas: riksmas nebuvo toks, kad lėkčiau
laiptais šokinėdama per dvi pakopas žiūrėti, kas
gi nutiko.
Kristianas paima Tedį ir aukštai iškelia.
Mūsų sūnelis graudžiai verkia ir pirštu rodo į
žemę: į žolę nukritęs sulčių ledų kūgelio likutis
ištežęs kaip košė ir jau baigia tirpti.
– Ledai jam iškrito, – liūdnai paaiškina Sofi.
– Būčiau atidavusi savo, bet jau buvau
suvalgiusi.
 1417/1506

– Ak, Sofi, mieloji, dėl to nesijaudink, – pa-

glostau jai galvą.
– Mamyte! – sriūbauja Tedas, tiesdamas į
mane rankas.
Kristianas nenoriai jį atiduoda man.
– Eikš čia, eikš.
– Ledukas… – sukūkčioja jis.
– Žinau, vaikeli. Nueisime pas ponią Teilor
ir gausime dar vieną porciją.
Pabučiuoju jam į viršugalvį… ak, kaip jis
maloniai kvepia. Jis kvepia mano berniuku.
– Ledukas… – šniurkšteli Tedas.
Paėmusi jo rankutę, pabučiuoju limpančius
pirštukus.
– Tų ledų skonis net ant tavo pirštų.
Tedas liaujasi verkęs ir atidžiai apsižiūri
rankytę.
– Kišk pirštukus į burnytę.
Jis įkiša.
– Ledukas!
 1418/1506

– Taip. Ledukas.
Jis nusišypso. Mano ūmaus būdo sūnus –
visai kaip tėtis. Tačiau Tedas bent jau turi pas-
iteisinimą: jam dar tik dveji.
– Eisime pas ponią Teilor?
Tedas linkteli ir apdovanoja mane nuostabia
mažo vaiko šypsena.
– Leisi, kad tėtis tave nuneštų?
Jis papurto galvą, apsikabina mane, stipriai
prisiglaudžia ir įsikniaubia man į kaklą.
– Tėtis tikriausiai taip pat nori paragauti
ledų, – sušnabždu prikišusi lūpas Tedui prie
ausytės.
Berniukas susiraukęs žvilgteli į mane,
paskui į savo ranką ir ištiesia ją Kristianui. Šis
šypsodamasis įsikiša Tedo pirštukus į burną.
– Hm… skanu.
Tedas kikendamas iškelia rankas, kad Kristi-
anas jį paimtų. Šyptelėjęs man, Kristianas
paima Tedą ir neša prispaudęs prie klubo.
 1419/1506

– Sofi, kur Geilė?

– Didžiajame name.
Žvilgteliu į Kristianą. Jis šypsosi ir maloni-
ai, ir truputį liūdnai, tad imu svarstyti, apie ką
galvoja.
– Tu jam tokia gera, – sumurma jis.
– Šiam mažiui? – pataršau Tedui plaukus. –
Tik dėl to, kad jau perpratau jus, Grėjų giminės
vyrus, – mąsliai šypteliu savo sutuoktiniui.
Jis nusijuokia.
– Taip, tikrai perpratote, ponia Grėj.
Tedis ima spurdėti, veržtis iš Kristiano glė-
bio. Dabar mano užsispyrėlis nori eiti pats.
Paimu jį už vienos rankos, tėtis už kitos ir
grįžtame namo supdami sūnų, o Sofi straksi tru-
putį mus aplenkusi.
Pamojuoju Teilorui, kuris šiandien, turėda-
mas taip retai jam suteikiamą laisvą dieną, ap-
simovęs džinsus ir apsivilkęs berankovius
 1420/1506

marškinėlius, prie garažo krapštosi su senu

motociklu.

Stabtelėjusi prie Tedo kambario durų klausausi,

kaip Kristianas skaito sūnui pasaką. „Aš Lorak-
sas! Kalbu medžių vardu…“

KYŠTELĖJUSI GALVĄ TEDĮ RANDU kietai

miegantį, o Kristianą dar tebeskaitantį. Kai
praveriu duris, jis pakelia akis ir užverčia
knygą. Tada priglaudžia pirštą prie lūpų ir
įjungia kūdikių stebėjimo aparatą. Pataiso Tedo
patalus, paglosto berniukui skruostą, atsistoja ir
tyliai, pirštų galais, pritykina prie manęs. Maty-
dama jį, vos laikausi nesusijuokusi.
Kai išeiname į koridorių, Kristianas sus-
paudžia mane glėbyje.
 1421/1506

– Dieve, kaip aš jį myliu, bet taip džiaugiu-

osi, kai užmiega… – sumurma man prie pat
lūpų.
– Puikiai tave suprantu.
Jis švelniai, įdėmiai žiūri į mane.
– Sunku patikėti, kad Tedas jau dveji metai
su mumis.
– Žinau.
Pabučiuoju Kristianą ir staiga prisimenu
Tedžio gimimą: skubiai atliktą cezario pjūvį,
neapsakomą Kristiano baimę ir daktarės Grin
profesionalumą ir ramybę, kai mano Dribsni-
uko gyvybei buvo iškilęs pavojus. Visa tai
prisiminus nukrečia šiurpas.

– Ponia Grėj, sąrėmiai trunka jau penkiolika

valandų. Ir net suleidus pitocino jie palengva
slopsta. Turime ryžtis cezario pjūviui, nes jūsų
 1422/1506

kūdikiui gresia pavojus, – griežtai pareiškia

daktarė Grin.
– Po velnių, seniai laikas! – užsipuola ją
Kristianas.
Bet daktarė Grin nekreipia į jį dėmesio.
– Kristianai, patylėk, – stipriai suspaudžiu
jam ranką. Kalbu tyliai, silpnai ir viską matau
tarsi per miglą: sienas, aparatūrą, žmones žali-
ais drabužiais… Nenoriu nieko, tik miegoti. Bet
pirma turiu atlikti kai ką labai svarbaus… A,
taip. – Norėjau pati jį išstumti.
– Prašau jūsų, ponia Grėj. Darysime cezario
pjūvį.
– Ana, sutik, – maldauja Kristianas.
– Ar tada galėsiu miegoti?
– Taip, mažyte, taip, – kone kūkčiodamas
patvirtina Kristianas ir pabučiuoja man į kaktą.
– Noriu pamatyti Dribsniuką.
– Pamatysi.
– Gerai, – sušnabždu.
 1423/1506

– Pagaliau, – burbteli daktarė Grin. –

Slauge, kvieskite anesteziologą. Daktare Miler,
pasiruoškite cezario pjūvio operacijai. Ponia
Grėj, dabar perkelsime jus į operacinę.
– Į operacinę? – vienu balsu klausiame
mudu su Kristianu.
– Taip. Ir tuoj pat.
Staiga imame greitai judėti: man, vežamai
koridoriumi, lempos palubėje susilieja į vieną
ilgą šviesos juostą.
– Pone Grėjau, jums reikės apsivilkti sterili-
us drabužius.
– Ką?
– Nedelskite, pone Grėjau.
Jis spusteli man ranką ir paleidžia.
– Kristianai! – šūkteliu jau apimta panikos.
Pravažiuojame pro dar vienas duris ir po
akimirkos slaugė pastato man ant krūtinės spe-
cialią širmą. Durys atsidaro ir vėl užsidaro,
 1424/1506

palatoje prisirenka daug žmonių… Koks čia tri-

ukšmas… Noriu namo.
– Kristianai?
Žiūriu į žmonių veidus palatoje ieškodama
savo vyro.
Po akimirkos jis jau stovi prie manęs,
apsivilkęs melsvais ligoninės drabužiais, ir aš
suspaudžiu jo ranką.
– Aš bijau, – sušnabždu.
– Ne, mažyte, nebijok. Aš čia. Nieko nebi-
jok. Nebijok, mano narsuole Ana.
Jis pabučiuoja man į kaktą ir iš nerimo jo
balse suprantu, kad kažkas negerai.
– Kas yra?
– Apie ką tu?
– Kas negerai?
– Viskas gerai. Viskas kuo puikiausiai.
Mažyte, tu tiesiog labai pavargai.
Jo akys liepsnoja baime.
 1425/1506

– Ponia Grėj, atėjo anesteziologas. Jis atliks

jums epidūrinės nejautros procedūrą, o tada
galėsime pradėti.
– Jai vėl prasidėjo sąrėmiai.
Manyje viskas susispaudžia, rodos, tarsi pil-
vą būtų suveržęs plieninis diržas. Mėšlas! Iš
visų jėgų suspaudžiu Kristiano ranką mėgin-
dama ištverti. Štai kas sekina man jėgas – tas
skausmas. Aš baisiai pavargusi. Jaučiu, kaip
bukinantis skystis plinta žemyn… žemyn…
Sutelkiu dėmesį į Kristiano veidą. Į statmeną
raukšlę jam tarp antakių. Jis įsitempęs. Kodėl
jis taip būgštauja?
– Ar ką nors jaučiate, ponia Grėj? – iš už
širmos atsklinda daktarės Grin balsas.
– Ką turėčiau jausti?
– Nejaučiate?
– Ne.
– Gerai. Daktare Miler, pradėkime.
– Tu puikiai laikaisi, Ana.
 1426/1506

Kristianas išblyškęs. Jo kakta išpilta

prakaito. Jis išsigandęs. Nebijok, Kristianai.
Nebijok.
– Myliu tave, – sušnabždu.
– Ak, Ana, – verksmingai atsiliepia jis. – Ir
aš tave labai myliu.
Giliai pajuntu keistą tempimą. Anksčiau
nieko panašaus nejaučiau. Kristianas žvilgteli
anapus širmos ir išblykšta, bet vis tiek žiūri
tarsi pakerėtas.
– Kas ten vyksta?
– Siurbti! Gerai…
Staiga išgirstu veriantį, piktą verksmą.
– Jums gimė berniukas, ponia Grėj. Atlikite
Apgar testą.
– Devyni balai.
– Ar galiu jį pamatyti? – sušnabždu.
Kristianas akimirką pradingsta ir tuoj vėl
grįžta pas mane, laikydamas ant rankų į mėlyną
audeklą suvyniotą mano sūnų. Jo veidelis
 1427/1506

rožinis, aplipęs balkšvomis nuovalomis ir

kraujo likučiais. Mano kūdikis. Mano Dribsni-
ukas… Teodoras Reimondas Grėjus.
Kristiano akyse pamatau ašaras.
– Štai jūsų sūnus, ponia Grėj, – dusliai, vos
tramdydamas jaudulį sušnabžda jis.
– Mūsų sūnus, – sukuždu. – Koks gražus…
– Išties, – sako Kristianas ir švelniai pabuči-
uoja mūsų gražuoliui berniukui į kaktą po tam-
siais plaukais. Teodoras Reimondas Grėjus
nieko nejaučia. Užsimerkęs ir pamiršęs, kad
visai neseniai rėkė, jis miega. Nieko gražesnio
už jį iki šiol nebuvau mačiusi. Jis toks gražus,
kad man ima ristis ašaros.
– Ačiū, Ana, – sušnabžda Kristianas ir jo
akys taip pat sudrėksta.

– Kas yra? – suėmęs už smakro, Kristianas

kilsteli man galvą.
 1428/1506

– Kaip tik prisiminiau Tedo gimimą.

Kristianas išbąla ir atsargiai uždeda delnus
man ant pilvo.
– Dar kartą to patirti nenoriu. Dabar iš karto
darysime cezario pjūvį.
– Kristianai, aš…
– Ne, Ana. Po galais, aną kartą vos nenu-
mirei. Ne.
– Nė nemaniau mirti.
– Ne, – kaip kirviu nukerta Kristianas ir
suprantu, kad ginčytis beprasmiška, bet kai
pažvelgia į mane, jo žvilgsnis vėl sušvelnėja. –
Febė… Šis vardas man patinka, – sušnabžda jis,
nosimi braukdamas man per nosį.
– Febė Grėj? Febė… Taip. Ir man patinka, –
žvilgteliu į jį ir nusišypsau.
– Gerai. Noriu sumontuoti Tedo dovaną.
Mano vyras paima mane už rankos ir mudu
nulipame laiptais. Kristianas labai jaudinasi;
šios akimirkos jis laukė visą dieną.
 1429/1506

– KAIP MANAI, AR JAM PATIKS? – Kristi-

anas pakelia į mane baimingas akis ir mudviejų
žvilgsniai susitinka.
– Jam labai patiks. Maždaug dvi minutes.
Kristianai, jam tik dveji.
Kristianas baigė rinkti medinį traukinuką su
bėgiais, nupirktą Tedui dovanų gimtadienio
proga. Jis liepė Barniui nusivežti žaislą į dirb-
tuves ir du elektrinius traukinuko varikliukus
pakeisti saulės baterijomis, tokiomis kaip
sraigtasparnio, kurį prieš kelerius metus
padovanojau pačiam Kristianui. Rodos, Kristi-
anas nekantriai laukia, kada patekės saulė. Nu-
jaučiu, kad jis pats nori pažaisti su traukinuku.
Traukinuko bėgiai užima didumą akmens
masės plytelėmis išklotos dengtos mūsų
terasos.
Rytoj bus Tedo gimtadienio šventė, į kurią
susirinks giminės ir draugai. Atvažiuos Rėjus,
Chosė ir visi Grėjai, taip pat ir Tedo pusseserė
 1430/1506

Eiva, Keitės ir Elioto dviejų mėnesių dukrytė.

Nekantriai laukiu, kada galėsiu pasišnekėti su
Keite, pasidalyti su ja naujienomis ir pažiūrėti,
ar motinystė jai į gera.
Žiūriu, kaip virš Olimpo pusiasalio leidžiasi
saulė. Vaizdas nuostabus, kaip Kristianas ir
sakė, ir grožėdamasi juo dabar pajuntu tokį pat
džiaugsmingą virpulį, kokį pajutau išvydusi šią
panoramą pirmą kartą. Man tiesiog kvapą
užgniaužia: sutemų gaubiamas sąsiauris. Kristi-
anas mane apglėbia.
– Neblogas vaizdas.
– Tikrai, – sako Kristianas ir atsisukusi
pamatau, kad jis atidžiai žvelgia į mane. Tada
švelniai pabučiuoja mane į lūpas. – Gražus va-
izdas, – sumurma jis. – Mano mėgstamiausias.
– Čia mūsų namai.
Jis nusišypso ir vėl mane pabučiuoja.
– Myliu tave, ponia Grėj.
 1431/1506

– Ir aš tave myliu, Kristianai. Ir visada

mylėsiu.
KRISTIANO ATSPALVIAI
PIRMOSIOS
PENKIASDEŠIMTIES
KALĖDOS

Mano megztukas graužia ir kvepia kaip naujas.

Viskas nauja. Turiu naują mamytę. Ji gydytoja.
Ji turi tetoskopą, kurį galiu įsikišti į ausis ir
girdėti savo širdį. Ji miela ir šypsosi. Visą laiką
šypsosi. Jos dantys maži ir balti.
– Nori padėti man puošti eglutę, Kristianai?
Kambaryje su didelėmis sofomis stovi
didelė eglė. Didelė eglė. Tokių mačiau ir ank-
sčiau. Bet tik parduotuvių vitrinose. Ne viduje,
 1434/1506

kur stovi sofos. Naujuose mano namuose sofų

daug. Ne viena. Tikrai ne viena ruda suskretusi
sofa.
– Štai, žiūrėk.
Mano nauja mamytė parodo į burbulų pilną
dėžę. Čia daug gražių žibančių bumbulų.
– Tai eglutės žaisliukai.
Žais-liu-kai. Žais-liu-kai. Mintyse pakartoju
tą žodį. Žais-liu-kai.
– O čia, – ji nutyla ir išima ilgą virvę su
gėlyčių žiedais, – čia – girlianda su lemputėmis.
Pirma uždėsime lemputes, o tada galėsime
puošti eglę.
Ji nuleidžia ranką ir pataršo man plaukus.
Nuščiuvęs sustingstu. Bet man patinka plauku-
ose justi jos pirštus. Patinka būti šalia naujos
mamytės. Ji maloniai kvepia. Švara. Be to,
liečiasi tik prie plaukų.
– Mama!
 1435/1506

Jis šaukia. Leliotas. Jis didelis ir garsiai

šaukia. Labai garsiai. Ir kalba. Visą laiką. O aš
visai nešneku. Neturiu žodžių. Tiksliau, turiu,
bet jie galvoje.
– Eliotai, mielasis, mes svetainėje.
Jis įbėga. Grįžo iš mokyklos. Ir parsinešė
piešinį. Nupiešė jį mano naujai mamytei. Mat ji
– ir Lelioto mamytė. Ji pritupia, apkabina jį ir
pažvelgia į piešinį. Tame piešinyje – namas su
mamyte, tėčiu, Leliotu ir Kristianu. Lelioto
piešinyje Kristianas labai mažas. O Leliotas
didelis. Jis plačiai šypsosi, o Kristianas liūdnas.
Ateina ir tėtis. Žengia prie mamytės. Tvirtai
suspaudžiu antklodėlę. Jis pabučiuoja naują
mamytę ir nauja mamytė jo visiškai nebijo. Ji
šypsosi. Atsako į bučinį. Suspaudžiu savo
antklodėlę.
– Labas, Kristianai.
Tėtis kalba žemu maloniu balsu. Jo balsas
man patinka. Jis niekada jo nekelia. Nerėkia. Jis
 1436/1506

nerėkia kaip… Prieš miegą jis man skaito

knygutes. Apie katiną, skrybėlę, žalius kiaušini-
us ir kumpį. Žalių kiaušinių dar nesu matęs.
Tėtis pasilenkia, kad atrodytų mažesnis.
– Ką šiandien veikei?
Parodau jam eglę.
– Nupirkote eglę? Kalėdų eglę?
Linkteliu.
– Graži eglė. Jūs su mamyte išrinkote puikią
eglę. Rasti tinkamą eglę – labai svarbus darbas.
Jis taip pat švelniai pataršo man plaukus, o
aš vėl sustingstu ir įsitveriu savo antklodėlės.
Tėtis manęs neskriaudžia.
– Tėti, pažiūrėk į mano piešinį.
Leliotas siunta, kai tėtis šnekasi su manimi.
Siunta ant manęs. Kai Leliotas ant manęs si-
unta, suduodu jam. Bet jei mušuosi, mamytė
ant manęs pyksta. O Leliotas manęs nemuša.
Leliotas manęs prisibijo.
 1437/1506

ŠVIESELIŲ GIRLIANDA ANT EGLĖS atrodo

gražiai.
– Leisk, aš tau parodysiu. Kabliuką prakiši
pro šią kilputę ir jau gali kabinti bumbulą ant
šakos.
Mamytė pakabina ant eglės raudoną žais-
liu-ką.
– Pamėgink pakabinti šį varpelį.
Varpelis skamba. Pajudinu jį. Varpelis
linksmai sutilindžiuoja. Dar papurtau. Mamytė
šypsosi. Džiugiai. Šypsosi tik man.
– Patinka varpelis, Kristianai?
Nieko nesakau, tik linkteliu, dar papurtau
varpelį ir jis vėl linksmai sutilindžiuoja.
– Tavo šypsena labai graži, mielasis, – ma-
mytė sumirksi ir delnu nusibraukia akis. Tada
paglosto man plaukus. – Man patinka žiūrėti,
kaip šypsaisi.
Jos ranka artėja prie mano peties. Ne.
Žingteliu atatupstas ir suspaudžiu savo
 1438/1506

antklodėlę. Iš pradžių mamytė atrodo liūdna, o

paskui vėl laiminga. Vėl paglosto man galvą.
– Gal pakabinkime varpelį?
Linkteliu nebyliai pritardamas.

– KRISTIANAI, KAI NORI VALGYTI, turi

man pasakyti. Tikrai gali tai padaryti. Gali
paimti mamytę už rankos, nusivesti į virtuvę ir
parodyti.
Ji nukreipia savo ilgą pirštą į mane. Jos na-
gas blizgus ir rožinis. Gražus. Tik nežinau, ar
mano nauja mamytė pyksta, ar ne. Suvalgiau
viską, ką gavau pietų. Makaronų su sūriu. Buvo
skanu.
– Nenoriu, kad būtum alkanas, mielasis.
Sutarta? O dabar gal nori ledų?
Mano galva linksi, nebyliai šaukdama:
„Taip!“ Mamytė man šypsosi. Jos šypsenos
man patinka. Labiau už makaronus su sūriu.
 1439/1506

KALĖDŲ EGLĖ LABAI GRAŽI. Apglėbęs savo

antklodėlę, stoviu ir žiūriu į ją. Spalvotos lem-
putės mirguliuoja, o žais-liu-kai taip pat pačių
įvairiausių spalvų. Man patinka mėlyni. O ant
eglės viršūnės matyti didelė žvaigždė. Tėtis
pakėlė Leliotą ir Leliotas užmovė ant viršūnės
žvaigždę. Leliotui patinka užmauti ant viršūnės
žvaigždę. Ir aš noriu užmauti žvaigždę ant eglės
viršūnės, bet… nenoriu, kad tėtis apkabintų
mane ir aukštai iškeltų. Nenoriu, kad jis mane
laikytų. Žvaigždė ryškiai tviska.
Šalia eglės stovi fortepijonas. Nauja mamytė
leidžia man liesti juodus ir baltus klavišus.
Juodus ir baltus. Mėgstu baltus garsus. Juodas
garsas negeras. Bet man ir juodas patinka. Nuo
balto peršoku prie juodo. Nuo balto prie juodo.
Nuo juodo prie balto. Baltas, baltas, baltas,
baltas. Juodas, juodas, juodas, juodas. Man tas
garsas patinka. Labai mėgstu garsą.
– Nori, kad tau pagročiau, Kristianai?
 1440/1506

Mano nauja mamytė atsisėda. Paliečia baltą

klavišą, paskui juodą ir suskamba daina. Ji
mindo pedalus apačioje. Kartais muzika
skamba garsiai, kartais tyliai. Daina linksma. Ir
Leliotui patinka, kai mamytė dainuoja. Ji
dainuoja apie bjaurųjį ančiuką. Mamytė juokin-
gai kreksi kaip antis. Leliotas irgi ima juokingai
kreksėti, mosuoti rankomis tarsi paukštis
sparnais. Leliotas juokingas.
Mamytė juokiasi. Leliotas juokiasi. Ir aš
juokiuosi.
– Tau patinka ši dainelė, Kristianai?
Mamytės veide išvystu ir liūdesį, ir
džiaugsmą.

TURIU KO-JI-NĘ. JI RAUDONA, o ant jos –

vyras su raudona kepure ir didele žila barzda.
Jis – Kalėdų Senelis. Kalėdų Senelis atneša
dovanų. Esu matęs Kalėdų Senelio atvaizdų.
Bet anksčiau Kalėdų Senelis niekada
 1441/1506

neatnešdavo man dovanų. Nes buvau blogas.

Blogiems berniukams Kalėdų Senelis dovanų
neneša. O dabar aš geras. Mano nauja mamytė
sako, kad esu geras, labai geras. Nauja mamytė
tiesiog nežino. Niekada negaliu to sakyti naujai
mamytei, bet… aš blogas. Nenoriu, kad nauja
mamytė tai žinotų.

TĖTIS PAKABINA KO-JI-NĘ VIRŠ ŽIDINIO.

Ir Leliotas turi ko-ji-nę. Leliotas moka per-
skaityti ant ko-ji-nės parašytą žodį. Ant jos
parašyta: „Leliotas“. Ant mano ko-ji-nės taip
pat užrašytas žodis. Nauja mamytė jį perskaito:
„Kris-ti-a-nas“.

TĖTIS SĖDI ANT MANO LOVOS krašto. Ir

man skaito. Laikau suspaudęs savo antklodėlę.
Mano kambarys didelis. Kartais jame tamsu ir
aš sapnuoju baisius sapnus. Baisius sapnus apie
tai, kas būdavo anksčiau. Kai sapnuoju baisius
 1442/1506

sapnus, nauja mamytė ateina pas mane į lovą.

Atsigula ir, kol užmiegu, tyliai dainuoja. Nuo
jos sklinda toks švelnus, naujas ir malonus kva-
pas… Mano nauja mamytė nešalta. Ne taip,
kaip… Ne taip, kaip… Kai ji miega su manimi,
blogi sapnai negrįžta.

PAS MUS BUVO KALĖDŲ SENELIS. Jis

nežino, kad buvau blogas. Džiaugiuosi, kad
nežino. Turiu traukinį ir sraigtasparnį, lėktuvą
ir sraigtasparnį, mašiną ir sraigtasparnį. Mano
sraigtasparnis gali skristi. Jis mėlynas. Jis
apsuka ratą aplink Kalėdų eglę. Lekia virš
fortepijono ir nusileidžia ant paties baltų
klavišų vidurio. Paskui praskrenda virš ma-
mytės, virš tėčio ir virš legais žaidžiančio Leli-
oto. Sraigtasparnis skrenda per visą namą, per
valgomąjį, per virtuvę. Paskui pro duris, į tėčio
darbo kambarį, į viršų, į mano miegamąjį, į
Lelioto miegamąjį, į mamytės ir tėčio
 1443/1506

miegamąjį. Jis skrenda per visus namus, nes tai

mano namai. Tai mano namai, kuriuose
gyvenu.
PAŽINTIS SU
PENKIASDEŠIMČIA
ATSPALVIŲ

2011 m. gegužės 9-oji, pirmadienis

–Rytoj, – burbteliu norėdamas atsikratyti

Klodo Bastilio, stovinčio ant mano kabineto
slenksčio.
– Šią savaitę sužaisime golfo partiją, Grė-
jau? – Bastilis truputį pasipūtėliškai nusišypso
puikiai žinodamas, kad pergalė golfo aikštelėje
jam garantuota.
 1445/1506

Klodas apsisuka ir išeina, o aš nulydžiu jį

rūsčiu žvilgsniu. Jo atsisveikinimo žodžiai –
tarsi druska ant žaizdų, mat, kad ir kaip
didvyriškai šįryt stengiausi treniruočių salėje,
mano asmeninis treneris asmeniškai išspardė
man subinę. Vieninteliam Bastiliui pavyksta
mane nugalėti, o dabar jis dar užsimanė ir an-
tros pergalės prieš mane – golfo lauke. Ne-
pakenčiu golfo, bet neformalioje aplinkoje
tvarkoma tiek daug verslo reikalų, kad turiu
kęsti dar ir jo golfo pamokas. Ir… nors labai
nenoriu to pripažinti, Bastilis iš tiesų sugebėjo
truputį pagerinti mano žaidimą.
Žvelgiant į Siatlo panoramą, į sąmonę ima
skverbtis jau pažįstamas nuobodulys. Mano
nuotaika šiandien – niūri kaip oras. Visos di-
enos man vienodos, tad reikėtų ką nors sugal-
voti ir prasiblaškyti. Visą savaitgalį dirbau ir
dabar, vėl tarsi narve įsikalinęs tarp keturių
 1446/1506

sienų, nerandu sau vietos. Neturėtų taip būti,

juolab po kelių kovų su Bastiliu. Bet taip yra.
Susiraukiu. Karti tiesa, kad pastaruoju metu
mane deramai domino tik sprendimas išsiųsti į
Sudaną du pilnus krovininius lėktuvus. Staiga
prisimenu dar vieną dalyką: Ros jau turėjo
grįžti ir pateikti man visas sąskaitas ir per-
vežimo išlaidų sąmatas. Po galais, kur ji taip
užtruko? Ketindamas išsiaiškinti, ką ji rezga,
žvilgteliu į savo darbotvarkę ir paimu telefoną.
Viešpatie! Man dar teks iškęsti atkakliąją
panelę Kavanag ir duoti interviu Vašingtono
valstybinio universiteto studentų laikraščiui. Po
velnių, ir kodėl sutikau su ja pasikalbėti? Ne-
pakenčiu interviu, tų beprasmiškų klausimų,
kuriuos uždavinėja neapsišvietę, tuščiagalviai
idiotai. Suskamba mano telefonas.
– Klausau, – piktai tarsteliu Andrėjai, tarsi ji
būtų dėl visko kalta. Galiu bent jau pasistengti,
kad tas interviu būtų trumpas.
 1447/1506

– Pone Grėjau, panelė Anastazija Stil atvyko

imti iš jūsų interviu.
– Stil? Laukiau Ketrinos Kavanag.
– Ją pavaduos panelė Anastazija Stil, sere.
Susiraukiu. Staigmenos man nepatinka.
– Kvieskite, – burbteliu puikiai žinodamas,
kad kalbu kaip paniuręs paauglys, bet man tai
nė velnio nerūpi.
Taigi… panelė Kavanag nepasiekiama.
Pažįstu jos tėvą, Kavanago žiniasklaidos kon-
cerno savininką. Mudu esame sudarę sandorių:
jis man padarė gudraus verteivos ir racionaliai
mąstančio pono įspūdį. Šis interviu yra mano
paslauga jam – paslauga, kurią kada nors, kai
prireiks, aš jam priminsiu. Be to, turiu pri-
pažinti, man buvo truputį smalsu pamatyti jo
dukterį ir pažiūrėti, ar obuolys nuo obels toli
rieda…
Prie durų kilęs sambrūzdis priverčia mane
atsistoti ir po akimirkos į kabinetą tikrąja to
 1448/1506

žodžio prasme įvirsta ilgų kaštoninių plaukų

debesis, išblyškusios rankos bei kojos ir rudi
batai. Užverčiu akis į lubas suerzintas tokio
nerangumo, bet stengiuosi elgtis ramiai ir
nuskubu pastatyti ant kojų merginos, kuri
parpuolusi dabar keturpėsčia klūpo ant mano
kabineto grindų. Suėmęs už liesų pečių, padedu
jai atsistoti.
Ji pakelia į mane vaiskias, šviesiai mėlynas,
sutrikusias akis ir aš sustingstu tarsi stabo
ištiktas. Tos akys nepaprastos spalvos – nekal-
tos, žydros kaip vasaros dangus, – ir staiga nud-
iegia siaubinga mintis, kad jos mane mato ki-
aurai. Pasijuntu tarsi… nuogas. Ši mintis su-
nervina. Jos veidelis smulkus, mielas, dabar,
tiesa, išraudęs, bet šiaip – šviesiai rožinis.
Pagalvoju, ar visa jos oda tokia –
nepriekaištinga – ir kaip ji atrodytų įraudusi ir
įšilusi nuo lazdos kirčių. Prakeikimas. Suner-
imęs nuveju šalin neklusnias ir dabar nevisiškai
 1449/1506

tinkamas mintis. Po velnių, Grėjau, ką sau

manai? Ši mergina gerokai per jauna. Ji stovi
spoksodama į mane ir aš vos susilaikau vėl
neužvertęs akių į lubas. Taip, taip, mažyte, bet
tai tik veidas, tik išorinis grožis. Noriu, kad ji
liautųsi taip atvirai susižavėjusi į mane vėpsoti
tomis savo didelėmis mėlynomis akimis.
Ką gi, spektaklis prasideda, Grėjau. Metas
pasilinksminti.
– Panele Kavanag, aš – Kristianas Grėjus.
Ar jums nieko nenutiko? Gal norėtumėte
prisėsti?
Ji dar kartą nurausta. Vėl kontroliuodamas
padėtį, atidžiau ją apžiūriu. Mergina gana pat-
raukli, nors atrodo šiek tiek netašyta:
pablyškusi, su nemenka kupeta rudų plaukų,
kuriuos plaukų raištis vos išlaiko. Tam-
siaplaukė. Taip, patraukli. Ištiesiu ranką ir ji,
kažką lemendama, nerišliai atsiprašinėdama,
įdeda savo rankutę man į delną. Oda vėsi ir
 1450/1506

švelni, bet ranką ji paspaudžia stebėtinai

stipriai.
– Panelė Kavanag negaluoja, tad atsiuntė
mane. Tikiuosi, neprieštaraujate, pone Grėjau, –
tyliai ir neužtikrintai, bet neužsikirsdama
paaiškina ir, žvelgdama didelėmis mėlynomis
akimis, kelis kartus greitai sumirksi.
Staiga prisiminęs nelabai elegantišką jos
įžengimą į kabinetą, neslėpdamas lengvos
pašaipos klausiu, kas ji tokia.
– Anastazija Stil. Studijuoju anglų literatūrą
su Keite, tai yra… Ketrina… hm… panele
Kavanag Vankuveryje, Vašingtono valstybinia-
me universitete.
Nervinga, drovi ir įnikusi į knygas? Rodos,
ji kaip tik tokia; apsirengusi siaubingai, slepia
savo liesą trapų kūną po duksliu megztiniu ir į
apačią platėjančiu rudu sijonu. Viešpatie, ar ji
apskritai turi drabužių stiliaus pojūtį? Mergina
nervingai pasidairo po kabinetą – pralinksmėju,
 1451/1506

dingteli pašaipi mintis, kad jos akys laksto vis-

ur, tik paniškai vengia manęs.
Ar ši jauna mergina tikrai gali būti žurnal-
istė? Ji neturi nė lašelio atkaklumo. Ji žavingai
nuraudusi, klusni, švelni… nuolanki. Sutrik-
dytas vėl užplūdusių nederamų minčių, papur-
tau galvą. Burbtelėjęs kažkokią banalybę, pak-
viečiu viešnią sėstis, o paskui atkreipiu dėmesį,
kad ji atidžiai žiūri į paveikslus mano kabinete,
tarsi mėgindama juos įvertinti. Ir man savaime
išsprūsta:
– Vietinės reikšmės menininkas, Trautonas.
– Šitie paveikslai puikūs. Suteikia kasdi-
enybei išskirtinumo, – svajingai sako ji, apsvai-
gusi nuo nepaprasto, subtilaus mano paveikslų
meniškumo.
Jos profilis gražus: truputį riesta nosis,
putlokos, švelnaus kontūro lūpos, be to, ji ką tik
žodžiais tobulai išreiškė mano moto. „Suteikti
 1452/1506

kasdienybei išskirtinumo.“ Tai gili įžvalga.

Panelė Stil – protinga mergina.
Sumurmu porą pritariamų žodžių ir žiūriu,
kaip jos oda vėl išplinta raudonis. Atsisėdęs
prieš ją, kaip įmanydamas tramdau savo mintis.
Ji pasigrabalioja ir iš per didelės rankinės
išsitraukia popieriaus lapą užsilanksčiusiais
kampais ir skaitmeninį diktofoną. Skaitmeninis
diktofonas? Ar jie nenugrimzdo užmarštin su
kasetiniais? Viešpatie, kiek ji dar čiupinėsis –
jau du kartus numetė tą prakeiktą dėžę ant
mano „Bauhaus“ kavos stalelio. Akivaizdu, kad
ši panelė niekada nėra ėmusi interviu, bet mane
(pats nežinau kodėl) tai tik linksmina. Paprastai
toks čiupinėjimasis ir nevikrumas sukelia man
įsiūčio priepuolį, bet dabar slepiu šypseną
priglaudęs smilių skersai lūpų, mėgindamas at-
sispirti pagundai padėti jai paruošti diktofoną.
Jai vis labiau raustant, man dingteli
išganinga mintis, kad motorinius šios merginos
 1453/1506

įgūdžius galėčiau patobulinti darbuodamasis

jojiko šmaikščiu. Sumaniai naudojamas, tas
daikčiukas išjudina net labiausiai užsispyrusias.
Ši mintis paklydėlė priverčia sėdint krėsle
krustelėti. Ji pakelia į mane akis ir prikanda
putlią apatinę lūpą. Kad mane kur! Kaip iki šiol
galėjau nepastebėti tokios burnos?
– Atsiprašau. Aš prie šito daikčiuko
nepratusi.
„Matau, brangute, – pasišaipau mintyse, –
bet dabar man tai nė velnio nerūpi, nes negaliu
atitraukti žvilgsnio nuo tavo lūpų.“
– Nesiskubinkite, panele Stil.
Man reikia dar kelių akimirkų pakrikusioms
mintims surikiuoti. Grėjau… tuoj pat liaukis.
– Ar neprieštarausite, jei jūsų atsakymus
įrašysiu? – klausia ji, nutaisiusi nekaltą ir vilties
kupiną veidą.
Vos sulaikau juoką. Ak, ačiū Dievui.
 1454/1506

– Tiek privargote galynėdamasi su dikto-

fonu, ir tik dabar manęs šito klausiate?
Kelias sekundes ji sutrikusi stebeilija
didelėmis akimis, paskui sumirksi ir aš
kažkodėl pasijuntu kaltas. Nebūk toks pašlemė-
kas, Grėjau.
– Ne, neprieštarausiu, – sumurmu nenorėda-
mas jaustis atsakingas už tokį panelės žvilgsnį.
– Ar Keitė, tai yra panelė Kavanag,
paaiškino, kam skirtas šis interviu?
– Taip. Jis bus išspausdintas universiteto ab-
solventams skirtame laikraščio numeryje, mat
šiais metais per iškilmingą ceremoniją aš
įteiksiu absolventams diplomus.
Po galais, aš ir pats nežinau, kodėl sutikau
teikti absolventams diplomus. Semas iš Person-
alo skyriaus tikina mane, kad tai garbė ir kad
Vankuveryje įsikūrusiam Aplinkotyros fakul-
tetui reikia reklamos – kitaip jis negaus
 1455/1506

papildomo finansavimo, dydžiu prilygstančio

mano suteiktai paramai.
Panelė Stil vėl sumirksi didelėmis mėly-
nomis akimis, tarsi mano žodžiai jai būtų didelė
naujiena, be to, – po galais! – rodos, ji mano
ketinimui nepritaria! Ar ji šiam interviu visiškai
nesirengė? Juk turėtų žinoti. Pagalvojus apie
tai, man kraujas sustingsta gyslose. Tai… labai
netaktiška, nieko panašaus nesitikėjau nei iš
jos, nei iš kito žmogaus, kuriam aukoju savo
laiką.
– Gerai. Turiu jums kelis klausimus, pone
Grėjau.
Ji užsikiša už ausies išsprūdusią plaukų
sruogą ir mano susierzinimas stebuklingai
išgaruoja.
– Taip ir maniau, kad galite turėti, –
dalykiškai sumurmu. Tegul truputį pasimuisto.
Ji… klusniai pasimuisto, paskui susikaupia,
atsisėda patogiau ir ištiesina petukus.
 1456/1506

Pasilenkusi paspaudžia įrašymo mygtuką, žvil-

gteli į suglamžytus savo užrašus ir suraukia
kaktą.
– Kaip žmogus, turintis tokį milžinišką
verslą, esate labai jaunas. Kam manote turįs
būti dėkingas už sėkmę?
Viešpatie! Neabejoju, kad galėjo sugalvoti ir
ką nors geriau. Koks prakeiktai nuobodus
klausimas. Nė lašelio originalumo. Nusiviliu. Ir
mesteliu jai iš anksto paruoštą atsakymą, girdi,
Jungtinėse Valstijose man dirba išskirtiniai
žmonės. Žmonės, kuriais pasitikiu, – tiek, kiek
apskritai galima pasitikėti darbuotojais, – kur-
iems gerai moku ir taip toliau, ir taip toliau…
Tačiau, panele Stil, iš tikrųjų tiesiog esu
prakeiktas verslo genijus. Man tai – kaip kortų
namelius griauti. Perku finansinių problemų
turinčią įmonę arba tokią, kuriai netinkamai
vadovaujama, ir pastatau ją ant kojų arba, jei
reikalų pataisyti neįmanoma, pasiimu iš jos tai,
 1457/1506

kas dar vertinga, o likusį turtą parduodu tam,

kas varžytynėse pasiūlo didžiausią kainą.
Tiesiog reikia mokėti atskirti, kurias įmones dar
galima išgelbėti, o tai neišvengiamai priklauso
nuo vadovaujančių darbuotojų. Kad verslas
būtų sėkmingas, reikia suburti tinkamą person-
alą, o aš geriau nei dauguma verslininkų gebu
perprasti žmones.
– O gal jums tiesiog sekasi? – tyliai klausia
ji.
Sekasi? Irzteliu. Sekasi? Ne, prakeikta sėk-
mė čia niekuo dėta, panele Stil. Tyli ir kukli ji
žiūri į mane, bet… šis klausimas? Dar niekas
niekada manęs neklausė, ar mane lydi sėkmė.
Sunkiai dirbu, uždegu savo idėja žmones,
atidžiai juos prižiūriu, jei reikia, iš naujo juos
įvertinu; ir jei paaiškėja, kad mano tikslui
pasiekti jie netinkami, negailestingai jų at-
sikratau. Štai koks mano darbas ir aš jį puikiai
išmanau. Bet tai neturi nieko bendra su sėkme
 1458/1506

ar laime! Beje, velniop visa tai. Noriu pasiro-

dyti esąs eruditas, tad pacituoju mėgstamo
amerikiečių pramonininko mintį.
– Pasakėte kaip kontrolės maniakas, – vis-
iškai rimtai pareiškia ji.
Po galais, čia dabar kas?
Galbūt šios nekaltos akys vis dėlto mato
mane kiaurai? Kontrolės maniakas – antras
mano vardas.
Piktai į ją dėbteliu.
– O kaipgi, aš kontroliuoju viską, panele
Stil.
Be to, norėčiau kontroliuoti ir tave, ir tuoj
pat.
Ji išplečia akis. Jos veide vėl pasirodo tas
patrauklus raudonis, ji prikanda lūpą. Kažką
šneku, mėgindamas nukeipti dėmesį nuo jos
burnos.
 1459/1506

– Be to, didžiulė galia įgyjama slapčiausiose

svajonėse įtikinus save, kad esi gimęs viską
kontroliuoti.
– Ar jaučiatės turįs didžiulę galią? – švelniai
ir raminamai klausia panelė Stil, bet dailus jos
antakis kilstelėtas, išlenktas, o akyse matyti
nepritarimas.
Jaučiu, kaip susierzinimas stiprėja. Ar ji
tyčia mane erzina? Ir kas iš tiesų mane siutina:
jos klausimai ir požiūris ar tai, kad man ji
patraukli?
– Panele Stil, pas mane dirba per keturias-
dešimt tūkstančių žmonių. Tai suteikia man tam
tikrą atsakomybės jausmą – jei norite, galite
vadinti jį galia. Jei nutarčiau, kad
telekomunikacijų verslas man nebeįdomus, ir jį
parduočiau, po mėnesio ar dviejų dvidešimt
tūkstančių žmonių turėtų labai pasistengti
norėdami laiku pervesti bankams įmokas už
būsto paskolas.
 1460/1506

Išgirdusi mano atsakymą, ji iš nuostabos

išsižioja. Tai man labiau patinka. Štai jums ir
atsakymas, panele Stil. Jaučiu, kad atgaunu
savitvardą.
– Argi neprivalote atsiskaityti akcininkų
valdybai?
– Holdingas priklauso man vienam.
Neprivalau atsiskaityti jokiai valdybai, –
trumpai paaiškinu.
Ji turėtų tai žinoti. Nustebęs kilsteliu antakį.
– Ar, be darbo, turite kokių nors pomėgių? –
teisingai supratusi mano reakciją, ji skubiai
pereina prie kito klausimo.
Ji žino, kad aš supykęs, ir nežinia kodėl man
tai labai patinka.
– Turiu, ir labai įvairių, panele Stil, –
šyptelėjęs sakau. – Labai įvairių.
Staiga įsivaizduoju ją savo žaidimų kam-
baryje įvairiomis pozomis: antrankiais
prikaustytą prie kryžiaus, išskėstomis rankomis
 1461/1506

ir kojomis ant lovos su baldakimu, tysančią ant

plakimo suolo. Po perkūnais! Iš kur tokios
fantazijos? Ir štai – ji vėl nurausta kaip žarija.
Tai tarsi gynybinis mechanizmas. Ramiau,
Grėjau.
– Bet jei taip sunkiai dirbate, kas padeda
jums atsipalaiduoti?
– Atsipalaiduoti?
Nusišypsau; keista girdėti šiuos žodžius iš
tokios protingos merginos. Be to, argi aš turiu
laiko atsipalaiduoti? Ar ji bent nutuokia, kiek
valdau įmonių? Bet ji žiūri į mane tomis naivi-
omis mėlynomis akimis ir pats nustembu, kad
rimtai svarstau jos užduotą klausimą. Kas man
padeda atsipalaiduoti? Buriavimas, skraidymas,
dulkinimasis… tyrimas, kiek ir ko gali ištverti
tokios rudaplaukės merginos kaip ji, ir jų verti-
mas paklusti… Pagalvojęs apie tai, sujudu
krėsle, bet atsakau jai sklandžiai, nutylėdamas
abu mėgstamiausius laisvalaikio leidimo būdus.
 1462/1506

– Investuojate į gamybą. Kodėl būtent į ją?

Jos klausimas gana šiurkščiai bloškia mane
atgal į tikrovę.
– Man patinka gaminti daiktus. Patinka su-
vokti jų funkcijas: kaip jie veikia, kaip juos
surinkti ir išmontuoti. Be to, aistringai domiu-
osi laivais. Nežinau, ką dar galėčiau pasakyti.
Jie gabena maistą į visus pasaulio kampeli-
us: paima iš tų, kurie jo turi, ir veža tiems, kur-
iems jo trūksta, o pargabena kitų prekių. Kam
tai galėtų nepatikti?
– Dabar susidaro įspūdis, kad kalbate
vadovaudamasis širdimi, o ne logika ir faktais.
Vadovaujuosi širdimi? Aš? Oi, ne, mažyte.
Mano širdis jau senų seniausiai pavirtusi
akmeniu.
– Galbūt. Nors yra žmonių, kurie sakytų,
kad širdies aš neturiu.
– Kodėl jie taip sakytų?
 1463/1506

– Nes puikiai mane pažįsta, – sakau ir

kreivai šypteliu.
Tiesą sakant, niekas manęs taip gerai ir
nepažįsta, išskyrus galbūt Eleną. Pasvarstau,
kaip ji įvertintų čia sėdinčią dailutę panelę Stil.
Ši mergina – tarsi prieštarų kamuolys: drovi,
nerangi, akivaizdžiai protinga ir velniškai pat-
raukli. Taip, gerai, pripažįstu. Ji tikrai gund-
antis kąsnelis…
Kitą klausimą ji išpyškina atmintinai:
– Ar draugai mano, kad jus lengva pažinti?
– Esu labai uždaras žmogus, panele Stil. Ir
labai stengiuosi saugoti savo privatumą.
Nedažnai duodu interviu…
Gyvenant taip, kaip gyvenu aš, privatumą
saugoti būtina.
– Kodėl šį kartą sutikote kalbėtis?
– Aš universiteto rėmėjas, be to, kad ir kaip
stengiausi, niekaip neatsikračiau panelės
Kavanag. Ji vis nesiliovė kankinusi mano
 1464/1506

Viešųjų ryšių skyriaus darbuotojų, o toks

atkaklumas mane žavi.
Bet džiaugiuosi, kad atvažiavai tu, o ne ji.
– Jūs investuojate ir į žemės ūkio technolo-
gijas. Kodėl domitės šia sritimi?
– Pinigai nevalgomi, panele Stil, o šioje
planetoje per daug žmonių, neturinčių
pakankamai maisto.
Nutaisęs neperprantamą veidą, dėbsau į ją.
– Pasakėte kaip tikras filantropas. Ar tai jus
jaudina? Norite pamaitinti visus pasaulio
varguolius?
Panelė Stil mąsliai žiūri į mane, tarsi būčiau
mįslė, kurią jai reikia įminti, bet aš nieku gyvu
nenoriu, kad tos didelės mėlynos akys žvelgtų į
tamsią mano sielą. Apie tokius dalykus kalbėtis
neketinu. Niekada.
– Tai gudrus verslas, – gūžteliu apsimesda-
mas, jog nuobodžiauju, o kad išblaškyčiau
besitvenkiančias mintis apie alkį, mėginu
 1465/1506

įsivaizduoti, jog dulkinu ją sugrūdęs kotą į

burną. Taip, šiai burnytei mankšta nepakenktų.
Ši mintis mane tikrai uždega, tad leidžiu sau
malonumą įsivaizduoti panelę Stil klūpančią
prieš mane.
– Ar remiatės kokia nors filosofija? Jei taip,
kokia? – vėl neužsikirsdama išpyškina ji.
– Filosofija nesiremiu. Vadovaujuosi tik
principu, suformuluotu Karnegio: „Žmogus,
išsiugdęs savybę visiškai valdyti savo protą,
gali užvaldyti ir visa kita, kas jam teisėtai prik-
lauso.“ Esu labai savotiškas, keistas žmogus.
Man patinka kontroliuoti: ir save, ir visa, kas
mane supa.
– Vadinasi, norite užvaldyti daiktus?
Taip, mažyte. Pirmiausia – tave.
– Noriu būti vertas juos užvaldyti, bet jei
kalbėtume apskritai – taip, noriu, kad jie man
priklausytų.
 1466/1506

– Kalbate tarsi nepasotinamas vartotojas, –

sako panelė Stil, išgirstu nepritarimo gaidelę ir
vėl suirztu.
Ji kalba kaip turtingų tėvų dukrelė, gaud-
avusi viską, ko tik užsigeisdavo, bet atidžiau
pažvelgęs į jos drabužius, akivaizdžiai pirktus
„Walmart“, na, geriausiu atveju „Old Navy“
drabužių parduotuvėse, suprantu, kad taip nėra.
Ji tikrai neaugo pasiturinčioje šeimoje.
Aš galėčiau tavimi pasirūpinti…
Po velnių, iš kur tokios mintys? Nors dabar,
gerai pagalvojus, man tikrai reikėtų naujos
nuolankiosios. Kiek laiko praėjo nuo tada, kai
atsisakiau Siuzanos? Du mėnesiai? Ir štai:
sėdžiu prieš šią rudaplaukę ir varvinu seilę.
Pamėginu nusišypsoti ir jai pritarti. Šiaip ar
taip, vartoti – nieko bloga, vartojimas varo į
priekį tai, kas dar liko iš Amerikos ekonomikos.
– Buvote įvaikintas. Kaip manote, ar tai
labai paveikė jūsų asmenybės formavimąsi?
 1467/1506

Po velnių, ką tai turi bendra su naftos kain-

omis? Suraukiu kaktą ir dėbteliu į ją. Koks
paikas klausimas. Jei būčiau likęs su ta kekše
narkomane, tikriausiai būčiau miręs. Mėginu
išsisukti nuo išsamaus atsakymo ir nekelti
balso, bet ji nuo manęs neatstoja ir domisi,
kokio amžiaus buvau įsūnytas. Užčiaupk jai
burną, Grėjau!
– Tai galėjote sužinoti perskaičiusi bet kurį
viešai skelbiamą mano gyvenimo aprašymą,
panele Stil, – griežtai sakau.
Tokias prakeiktas smulkmenas ji turėtų
žinoti. Dabar, rodos, atgailauja. Gerai.
– Dėl darbo jums teko paaukoti šeimą.
– Čia ne klausimas, – trumpai ir šiurkščiai
atkertu.
Ji vėl nurausta ir prikanda tą savo prakeiktą
lūpą. Tačiau bent jau turi padorumo atsiprašyti.
– Ar dėl darbo jums teko paaukoti šeimą?
Po galais, ko prikibai prie mano šeimos?
 1468/1506

– Turiu šeimą. Turiu brolį ir seserį, turiu

mylinčius tėvus. Ir neketinu tos šeimos plėsti.
– Ar jūs gėjus, pone Grėjau?
Po perkūnais! Negaliu patikėti, kad ji už-
davė šį klausimą! Klausimą, kurio nedrįsta už-
duoti net mano šeimos nariai! Bet tai mane
pralinksmina. Koks įžūlumas! Tenka susiimti,
kad nugalėčiau staiga kilusį norą ištempti ją iš
krėslo, persimesti per kelį, delnu kaip reikiant
iškaršti užpakalį, o tada pasiguldyti ant darbo
stalo, surišti rankas už nugaros ir išdulkinti. Tai
būtų atsakymas į jos klausimą. Kaip ši mergšė
mane nervina… Giliai įkvepiu mėgindamas
nusiraminti. Pamačius, kad uždavusi šį
klausimą ji pati pasijuto labai nepatogiai, man
truputį palengvėja, troškimas keršyti nuslūgsta.
– Ne, Anastazija, aš ne gėjus.
Kilsteliu antakius, bet mano veidas lieka ra-
mus. Anastazija. Gražus vardas. Man patinka,
kaip tie garsai slysta liežuviu…
 1469/1506

– Prašau atleisti. Bet čia… hm… taip

parašyta.
Susinervinusi ji vėl užsikiša už ausies
plaukų sruogą.
Ji nežino, kokius klausimus užsirašė? Gal tie
klausimai visai ne jos? Tiesiai paklausta ji
išbąla. Po perkūnais, ji labai patraukli… švelni-
ai tariant. Net sakyčiau, kad tikra gražuolė.
– Na… ne. Keitė… panelė Kavanag… tai ji
sudarė klausimyną.
– Jūs abi dirbate studentų laikraščio
redakcijoje?
– Ne. Mudvi tik gyvename viename bute.
Tuomet nenuostabu, kad ji tokia sutrikusi.
Pasikasau smakrą svarstydamas, ar užkurti jai
tikrą pirtį.
– Ar pati pasisiūlėte imti šį interviu? –
klausiu ir sulaukiu atlygio: tikro nuolankiosios
žvilgsnio, mat mano reakcija ją išmušė iš vėžių.
Man patinka, kad ją taip veikiu.
 1470/1506

– Ne, buvau įpareigota. Ji negaluoja, – tyliai

paaiškina panelė Stil.
– Tada daug kas aiškiau.
Pasibeldusi į duris, įeina Andrėja.
– Pone Grėjau, atleiskite už trukdymą, bet
po dviejų minučių jums kitas susitikimas…
– Mes dar nebaigėme, Andrėja. Prašom
atšaukti kitą susitikimą.
Andrėja spokso į mane, nežinodama, ką da-
ryti. Žvilgteliu į ją, kilsteliu antakius. Lauk!
Tuoj pat! Aš užsiėmęs su dailute panele Stil.
Andrėja išrausta kaip nuplikyta, bet tuoj at-
gauna savitvardą.
– Gerai, pone Grėjau, – sumurma ji ir ap-
sisukusi išeina.
Mano dėmesys vėl nukrypsta į smalsumą
žadinančią, bet ir nervinančią krėsle įsitaisiusią
būtybę.
– Kur mudu sustojome, panele Stil?
– Prašom dėl manęs nesitrukdyti…
 1471/1506

Na jau ne, mažyte… Dabar mano eilė

klausti. Noriu žinoti, ar tos gražios akys taip pat
turi neatskleistų paslapčių.
– Norėčiau daugiau apie jus sužinoti.
Manau, taip būtų sąžininga.
Kai alkūnėmis atsiremiu į krėslo porankius
ir prieš burną suglaudžiu rankų pirštų galus,
panelės Stil žvilgsnis nukrypsta į mano burną ir
ji nuryja seilę. Aha, tai įprastas poveikis. Be to,
malonu žinoti, kad ji mano žavesiui nėra vis-
iškai abejinga.
– Ne kažin ką galėčiau papasakoti, – gūžteli
ir vėl nurausta.
Ji manęs prisibijo. Gerai…
– Ką ketinate veikti baigusi studijas?
Ji gūžteli.
– Dar nesu nieko suplanavusi, pone Grėjau.
Kol kas man reikia kaip nors išlaikyti
baigiamuosius egzaminus.
 1472/1506

– Mes įmonėje turime puikią programą

stažuotojams.
Prakeikimas! Ir kas mane trūktelėjo už
liežuvio? Sulaužiau auksinę taisyklę: niekada ir
jokiomis aplinkybėmis nedulkinti personalo.
Betgi, Grėjau, šios merginos tu nedulkini. Ji
atrodo nustebusi ir jos dantys vėl suspaudžia
apatinę lūpą. Kodėl tai mane taip jaudina?
– Šit kaip? Turėsiu omenyje, – sumurma ji ir
netrukus priduria: – Nors nesu tikra, kad jūsų
įmonėje pritapčiau.
Po galais, kodėl ne? Kuo jai neįtinka mano
įmonė?
– Kodėl taip manote? – klausiu.
– Juk tai savaime aišku, ar ne?
– Ne, bent jau ne man.
Jos atsakymas mane pribloškė.
Panelė Stil vėl nurausta ir pasiima skaitmen-
inį diktofoną. Velnias, ji ruošiasi išeiti.
Paskubomis prisimenu šios popietės
 1473/1506

darbotvarkę: nėra jokio susitikimo, kurio ne-

būtų galima atidėti.
– Gal norėtumėte, kad aprodyčiau biurą?
– Esu tikra, kad jūs pernelyg užimtas, pone
Grėjau, o manęs laukia ilga kelionė
automobiliu.
– Į Vankuverį grįšite automobiliu? – Žvil-
gteliu pro langą. Sąlygos vairuoti klaikios, be
to, dar ir lyja. Prakeikimas. Tokiu oru jai neder-
ėtų vairuoti, bet uždrausti negaliu. Pagalvojęs
apie tai, suirztu. – Ką gi, vairuokite atsargiai, –
priduriu šiurkščiau ir valdingiau, nei norėjau.
Panelė Stil vis dar čiupinėjasi su diktofonu.
Ji nori kuo greičiau išeiti iš mano kabineto, o
aš, nors pats nežinau kodėl, nenoriu, kad ji
išeitų.
– Ar gavote visą reikalingą informaciją? –
dar paklausiu, beviltiškai stengdamasis ją
sulaikyti.
– Taip, pone, – tyliai sako panelė Stil.
 1474/1506

Jos atsakymas mane visiškai sugniuždo –

kaip ji ištaria tuos žodžius savo gražute burna…
Trumpai įsivaizduoju, kaip viskas atrodytų, jei
ta jos burna būtų mano valioje…
– Ačiū už interviu, pone Grėjau.
– Nėra už ką. Buvo malonu, – atsakau
nuoširdžiai, nes jau seniai jokia mergina neb-
uvo manęs taip sužavėjusi. Ši mintis kelia
nerimą.
Ji atsistoja ir aš ištiesiu ranką, nekantrauda-
mas paliesti jos delną.
– Iki kito susitikimo, panele Stil, – tyliai
sakau, o ji ištiesia man savo rankutę
atsisveikinti.
Taip, noriu plakti ir dulkinti šią merginą sa-
vo žaidimų kambaryje. Noriu matyti ją surištą ir
apimtą geismo… negalinčią be manęs ir man-
imi pasitikinčią. Stipriai sučiaupiu lūpas. Taip
niekada nebus, Grėjau.
 1475/1506

– Pone Grėjau… – linkteli ji ir ištraukia

ranką… per greitai… gerokai per greitai…
Po velnių, negaliu leisti jai taip paprastai
išeiti. Akivaizdu, kad ji nekantrauja iš čia
sprukti. Išlydint ją, tą pačią akimirką apima ir
irzulys, ir įkvėpimas.
– Tik pažiūrėsiu, kad sėkmingai išeitumėte
pro duris, panele Stil.
Tarsi gavusi mano įsakymą, ji iš karto graži-
ai nurausta.
– Jūs labai dėmesingas, pone Grėjau, –
atkerta ji.
O šitoji panelė Stil nepėsčia! Jai išeinant
neatsilikdamas nė per žingsnį seku iš paskos. Ir
Andrėja, ir Olivija priblokštos pakelia galvas.
Taip, taip… Aš tik išlydžiu merginą…
– Ar turite kokį nors apsiaustą? – klausiu.
– Striukę.
Rūsčiai nudelbiu žvilgsniu kvailai
išsišiepusią Oliviją, ta tuoj pat pašoka ir atneša
 1476/1506

tamsiai mėlyną striukę. Paėmęs drabužį, vėl

rūsčiai perveriu ją žvilgsniu, kad sėstųsi.
Viešpatie, kaip Olivija mane erzina – vis rezga
nerealias svajones.
Hm… Striukė tikrai iš „Walmart“. Panelei
Anastazijai Stil derėtų rengtis geriau. Palaikau
jai striukę, o kai kilstelėjęs užvelku ją ant liesų
pečių, trumpai prisiliečiu prie jos sprando. Nuo
to prisilietimo panelė Stil sustingsta ir išbąla.
Taip! Ji man tikrai neabejinga. Nepaprastai
malonu tai žinoti. Priėjęs prie lifto, paspaudžiu
iškvietimo mygtuką, o ji tuo metu stovi šalia
nežinodama, kur dėti rankas.
Ak, galėčiau tau parodyti, kur jas dėti,
mažyte.
Durys atsidaro, ji skubriai įlipa ir atsisuka į
mane.
– Anastazija… – atsisveikindamas ištariu.
– Kristianai… – sušnabžda ji.
 1477/1506

Tada lifto durys užsidaro ir ištartas mano

vardas lieka kyboti ore – keistai skambantis,
neatpažįstamas, bet… velniškai patrauklus.
Ak, prakeikimas. Kas tai buvo?
Apie šią merginą turiu sužinoti daugiau.
– Andrėja! – šūkteliu grįždamas į kabinetą.
– Sujunk mane su Velču. Tuoj pat.
Paskui, sėdėdamas prie darbo stalo ir lauk-
damas skambučio, žiūriu į paveikslus ant kabin-
eto sienų ir prisimenu panelės Stil žodžius.
„Suteikia kasdienybei išskirtinumo.“ Taip ji
būtų galėjusi pasakyti ir apie save.
Suskamba telefonas.
– Paskambinau ponui Velčui.
– Sujunkite.
– Klausau, sere.
– Velčai, man reikia, kad pasidomėtumėte
vienu žmogumi…
 1478/1506

2011 m. gegužės 14 d., šeštadienis

Anastazija Roza
Stil
Gimimo data: 1989 09 10, Monteseinas,
Vašingtono valstija.
Gyvenamoji 1114 SW Grinstritas, 7
vieta: butas, Heivenheitsas,
Vankuveris, 98888
Vašingtono valstija.
Mobiliojo tele- 360 959 4352.
fono numeris:
Socialinio 987-65-4320.
draudimo
numeris:
Sąskaitos „Wells Fargo“ bankas,
bankuose: Vankuveris, 98888
Vašingtono valstija,
sąskaitos numeris 309361,
 1479/1506

sąskaitos likutis 683,16

dol.
Profesija: Vašingtono valstybinio
universiteto Laisvųjų
menų koledžo paskutinio
kurso studentė. Special-
izacija – anglų kalba.
Pažymių 4,0.
vidurkis:
Ankstesnis Monteseino pradinė ir
išsilavinimas: vidurinė mokyklos.
Priėmimo į 2150 taškų.
koledžą testo
rezultatas:
Darbinė veikla: Kleitono ūkinių prekių
parduotuvė, Šiaurės
vakarų išvažiavimas iš
greitkelio į Vankuverį,
Portlandas, pardavėja
 1480/1506

(dirba ne visą darbo

dieną).
Tėvas: Franklinas A. Lambertas
(1969 09 01–1989 09 11).
Motina: Karla Mei Vilkins-
Adams, gim. 1970 07 18.
1989 03 01 ištekėjo už F.
Lamberto, 1989 09 11
tapo našle; 1990 06 06
ištekėjo už Reimondo
Stilo, išsiskyrė 2006 07
12; 2006 08 16 ištekėjo už
Stiveno M. Mortono, išs-
iskyrė 2007 12 31; 2009
04 06 ištekėjo už Robino
(Bobo) Adamso.
Politiniai nežinomi.
įsitikinimai:
 1481/1506

Religiniai nežinomi.
įsitikinimai:
Lytinė nežinoma.
orientacija:
Partnerystės šiuo metu nėra.
santykiai:

Jau gal šimtąjį kartą atidžiai perskaitau šią

prieš dvi dienas gautą biografiją mėgindamas
kaip nors perprasti paslaptingąją panelę
Anastaziją Rozą Stil. Niekaip negaliu pamiršti
tos prakeiktos mergiotės, ir tai ne juokais erz-
ina. Šią savaitę, vykstant itin nuobodiems sus-
itikimams, pagaudavau save prisimenantį mud-
viejų interviu. Kaip ji čiupinėjosi su diktofonu,
kaip užsikišo už ausies plaukų sruogą, kaip
prikando lūpą… Taip. Ta prikąsta lūpa kaskart
užkaitina man kraują.
 1482/1506

Ir štai aš jau sėdžiu automobilyje, sustojęs

prie kuklios Kleitono ūkinių prekių par-
duotuvėlės Portlando pakraštyje, nes ji čia
dirba.
Tu kvailys, Grėjau. Ko čia atvažiavai?
Žinojau, kad taip baigsis. Visą savaitę…
žinojau, kad turiu ją vėl pamatyti. Žinojau tai
nuo tos akimirkos, kai lifto kabinoje ištarusi
mano vardą ji dingo man priklausančio pastato
gelmėse. Mėginau atsispirti. Laukiau penkias
dienas, – penkias prakeiktas dienas, – norėdam-
as patikrinti, ar pavyks ją pamiršti. O šiaip aš
nelaukiu. Negaliu pakęsti laukimo… Niekada ir
nieko nelaukiu. Niekada nesu sekiojęs paskui
jokią moterį. Moterys, su kuriomis prasidė-
davau, suprasdavo, ko iš jų tikiuosi. Dabar labi-
ausiai nerimauju dėl to, kad panelė Stil yra
tiesiog per jauna ir kad galbūt tai, ką jai
pasiūlysiu, jos apskritai nesudomins… O gal
vis dėlto sudomins? Ar ji kada nors taps gera
 1483/1506

nuolankiąja? Papurtau galvą. Išsiaiškinti tėra

vienas būdas… Todėl ir esu čia: kaip paskutinis
kvailys sėdžiu mašinoje požeminėje aikštelėje,
pilkoje ir nuobodžioje Portlando dalyje.
Jos biografija niekuo neypatinga, išskyrus
paskutinę eilutę, kuri man ir buvo svarbiausia.
Todėl čia ir esu. Kodėl neturite vaikino, panele
Stil? Lytinė orientacija nežinoma: gal ji lesbi-
etė? Prunkšteliu, nes ši mintis man pasirodo
visiškai neįtikėtina. Prisimenu jos klausimą, ar
aš ne gėjus, prisimenu, kaip nepatogiai ji
pasijuto, kaip skaisčiai nuraudo… Prakeikimas.
Šios absurdiškos mintys persekioja mane nuo
tos akimirkos, kai ją sutikau.
Dėl to čia ir atvažiavai.
Nekantrauju vėl ją išvysti: tos mėlynos akys
neduoda man ramybės net sapnuose. Flinui apie
ją neužsiminiau ir dėl to džiaugiuosi, mat dabar
elgiuosi kaip tikras moterų persekiotojas. O gal
turėčiau jam pasakyti? Užverčiu akis į
 1484/1506

automobilio lubas: nenoriu, kad Flinas išūžtų

man ausis apie savo naujai išrastą, sprendimu
pagrįstą gydymo metodą. Man tik reikia
prasiblaškyti… O vienintelis dabar mano
geidžiamas prasiblaškymo objektas dirba par-
davėja ūkinių prekių parduotuvėje.
Sukorei tokį kelią. Pažiūrėkime, ar panelė
Stil tikrai tokia žavi, kokią ją prisimeni. Spek-
taklis prasideda, Grėjau. Išlipu iš mašinos ir
per aikštelę prieinu prie parduotuvės durų. Man
įeinant, monotoniškai suskamba elektroninis
skambutis.
Parduotuvė daug didesnė, nei atrodo iš
gatvės, ir nors jau beveik pietų metas, joje gana
ramu, ypač turint omenyje, kad šiandien
šeštadienis. Čia daugybė lentynų, o jose – toki-
ose parduotuvėse įprastas šlamštas. Visai
pamiršau, kad ir ūkinių prekių parduotuvė
tokiam žmogui kaip aš turi ką pasiūlyti…
Reikalingų daiktų paprastai įsigyju internetu,
 1485/1506

bet jei jau užsukau, galbūt kelis daikčiukus ir

nusipirksiu… „Velcro“ kabės ir kilpų laikikliai,
skečiamieji žiedai… Taip… Surasiu nuostabiąją
panelę Stil ir truputį pasilinksminsiu.
Kol ją pamatau, sugaištu net tris sekundes.
Susikūprinusi, atsirėmusi į prekystalį, ji atidžiai
žvelgia į monitorių ir kramsnoja pietus –
apskritą bandelę. Užsimiršusi nusibraukia prie
lūpų prilipusį trupinį ir ima čiulpti pirštą.
Atsiliepdamas į tai mano kotas trūkteli. Velni-
as! Po galais, ar aš koks keturiolikmetis? Si-
aubingai suirztu. Gal ši paaugliška reakcija
išgaruos, kai ją supančiosiu, išdulkinsiu, nu-
plaksiu… na, veiksmų eilė galėtų būti ir ki-
tokia. Taip. To man ir reikia.
Panelė Stil labai susikaupusi atlieka užduotį,
todėl turiu progą atidžiai ją apžiūrėti. Atmetus
visas gašlias mintis, ji patraukli, labai patraukli.
Gerai įsiminiau, kaip ji atrodo.
 1486/1506

Ji pakelia akis ir sustingsta, paskui tikrąja to

žodžio prasme prismeigia mane protingomis,
skvarbiomis akimis – pačiomis žydriausiomis,
rodos, veriančiomis kiaurai. Tas žvilgsnis su-
nervina taip pat kaip ir pirmą kartą, kai ją
sutikau. Ji tik žiūri, – regis, priblokšta, – ir
nežinau, ar tai į gera, ar į bloga.
– Panele Stil! Koks malonus netikėtumas.
– Pone Grėjau… – sušnabžda ji nuraudusi ir
gaudydama kvapą. Aha… jos reakcija gera.
– Kaip tik buvau netoliese. Man reikia šį bei
tą įsigyti. Malonu vėl jus matyti, panele Stil.
Tikrai malonu. Ji vilki aptemptais sportiniais
marškinėliais ir džinsais, ne tais beformiais
maišais kaip aną savaitę. Kojos ilgos, juosmuo
siauras, krūtys tobulos. Ji tebespokso, todėl
turiu gerai susiimti, kad atsispirčiau pagundai
ištiesti ranką, suimti pirštais jai smakrą ir padėti
užčiaupti burną. Atskridau iš Siatlo vien tam,
 1487/1506

kad tave pamatyčiau, ir, sprendžiant iš to, kaip

dabar atrodai, ta kelionė nebuvo veltui.
– Ana. Mano vardas Ana. Kuo galiu jums
padėti, pone Grėjau?
Ji giliai įkvepia, ištiesina pečius kaip ir im-
dama iš manęs interviu ir vangiai man
nusišypso – neabejoju, kad ši šypsena skirta
visiems klientams.
Žaidimas prasideda, panele Stil.
– Norėčiau įsigyti kelis daikčiukus. Pirmi-
ausia reikia kabelių.
Jos lūpos truputį prasiskiria ir ji staiga giliai
įkvepia.
Nustebtumėte išvydusi, ką galiu nuveikti su
keliais kabeliais, panele Stil.
– Turime įvairaus ilgio. Norėtumėt, kad
parodyčiau?
– Prašyčiau. Parodykite man juos, panele
Stil.
 1488/1506

Išėjusi iš už prekystalio ji mosteli į vieną

lentyną. Ji apsiavusi sportbačiais guminiais pa-
dais. Nejučia imu svarstyti, kaip ji atrodytų su
aukštakulniais tikrai žudomai aukšta pakulne.
Su „Louboutin“ aukštakulniais… tokios kojos
vertos „Louboutin“ aukštakulnių.
– Kabeliai elektros reikmenų skyriuje, aš-
tuntoje eilėje, – sako ji virpančiu balsu ir… vėl
nurausta.
Aš verčiu ją jaudintis. Man krūtinėje
įsižiebia viltis. Vadinasi, ji ne lesbietė. Patenk-
intas šypteliu.
– Prašom parodyti, seksiu paskui jus, –
sumurmu ir mosteliu ranka, ragindamas rodyti
kelią.
Leidęs eiti jai pirmai, turiu laiko iš tinkamo
atstumo pasigrožėti fantastišku užpakaliuku. Ji
tikrai, kaip sakoma, viskas kartu: miela,
mandagi, graži ir turi visus fizinius duomenis, į
kuriuos labai atsižvelgiu rinkdamasis
 1489/1506

nuolankiąją. Bet svarbiausias klausimas – ar ji

apskritai galėtų būti nuolankioji? Apie šį –
mano – gyvenimo būdą ji tikriausiai nieko
nežino, bet labai norėčiau ją supažindinti su to
gyvenimo ypatumais. Dėl šio sandorio per
daug neriesi iš kailio ir per daug skubi, Grėjau.
– Atvykote į Portlandą verslo reikalais? –
išblaško ji mano mintis, bet klausia pernelyg
spigiai, apsimesdama abejinga.
Staiga pajuntu norą nusijuokti, o tai jau
maloni permaina. Moterys retai mane
prajuokina.
– Lankausi Vašingtono valstybinio uni-
versiteto Žemės ūkio fakultete. Jis
Vankuveryje, – pameluoju. Iš tiesų atvažiavau
čia pasimatyti su jumis, panele Stil.
Ji nurausta, o aš pasijuntu labai nepatogiai.
– Šiuo metu finansuoju jo atliekamus tyr-
imus, susijusius su sėjomaina ir dirvotyra.
Tai bent jau tiesa.
 1490/1506

– Ar tai jūsų plano pamaitinti visą pasaulį

dalis? – vos pastebimai šyptelėjusi klausia ji.
– Kažkas panašaus, – sumurmu.
Ar ji iš manęs tyčiojasi? Jei taip, ak, su
kokiu malonumu priversčiau ją tas patyčias nut-
raukti… Tik nuo ko man pradėti? Gal, užuot
davus dar vieną interviu, tiesiog pakviesti
vakarienės, nors… kviesti vakarieniauti kandid-
atę į nuolankiąsias būtų didelė naujiena.
Prieiname prie kabelių, išdėliotų pagal ilgį ir
spalvas. Išsiblaškęs pirštais brūkšteliu per pak-
uotes. Galėčiau tiesiog pakviesti ją vakarienės.
Beveik kaip į pasimatymą? Ar ji sutiktų?
Pažvelgęs į panelę Stil matau, kad ji stebeilija į
savo sunertus pirštus. Į mane pakelti akių
nedrįsta… tai teikia vilčių. Išsirenku ilgesnius
kabelius. Šiaip ar taip, jie lankstesni – vienu
tokiu kabeliu galima surišti abi kulkšnis ir abu
riešus.
 1491/1506

– Šitie bus kaip tik, – sumurmu ir ji vėl

nurausta.
– Pageidausite dar ko nors? – tuoj pat pas-
iteirauja panelė Stil.
Net nežinau: arba ji nepaprastai dėmesinga,
arba nori kuo greičiau išgrūsti mane iš
parduotuvės.
– Dar norėčiau apsauginės dažymo juostos.
– Remontuojate būstą?
Vos susilaikau neprunkštelėjęs.
– Ne, neremontuoju.
Jau nepamenu, kada laikiau rankose teptuką.
Vien ta mintis mane pralinksmina: turiu žmon-
ių, kurie visus juodus darbus nudirba už mane.
– Prašyčiau čionai, – rodos, nusivylusi burb-
teli ji. – Apsauginės dažymo juostos
dekoravimo skyriuje.
Nagi, Grėjau. Daug laiko neturi. Kaip nors
įtrauk ją į pokalbį.
– Ar ilgai čia dirbate?
 1492/1506

Atsakymą aš, žinoma, jau žinau. Pasidomiu

žmonių praeitimi, ne taip kaip kiti. Panelė Stil
vėl nurausta… Viešpatie, koks drovumas! Po
galais, daug vilčių neturiu. Ji skubiai apsisuka
ir tarp lentynų nužingsniuoja į dekoravimo
skyrių. Klusniai nuseku jai iš paskos. Po velnių,
ar aš koks pavėpęs šunytis?
– Ketverius metus, – mudviem priėjus
dažymo juostas sumurma ji.
Pasilenkusi paima du ritinėlius – vieną si-
auresnį, kitą platesnį.
– Paimsiu šitą, – sakau.
Platesnę juostą daug patogiau naudoti burnai
užlipdyti. Kai ji paduoda man ritinėlį, mudviejų
pirštų galai trumpai susiliečia. Tą palytėjimą
pajuntu ir tarpkojyje. Prakeikimas!
Ji išblykšta.
– Gal reikia dar ko nors? – dusliai ir tyliai
klausia.
 1493/1506

Viešpatie, mes abu vienodai vienas kitą

veikiame. Galbūt…
– Manau, dar reikėtų virvės.
– Prašom čia.
Ji sparčiai nužingsniuoja tarp lentynų,
suteikdama man dar vieną progą pasigrožėti
puikiu užpakaliuku.
– Kokios virvės pageidaujate? Turime sin-
tetinių ir natūralių plaušų virvių… špagato…
storų trosų…
„Po velnių, gana“, – niūriai pagalvoju, vy-
damas šalin prieš akis iškilusį vaizdą: ją
pakabintą ant žiedų mano žaidimų kambario
lubose.
– Prašom keturis su puse metro natūralių
plaušų virvės.
Ji šiurkšti ir, jei tampai, skaudžiau įsirėžia į
odą… ją labiausiai mėgstu.
Panelės Stil pirštai suvirpa, bet jai pavyksta
pamatuoti keturis su puse metro. Iš dešinės
 1494/1506

užpakalinės kišenės išsitraukusi peilį įtraukia-

mais ašmenimis, ji vikriai nupjauna virvę, daili-
ai susuka ir suriša slankiuoju mazgu. Įspūdinga.
– Ar buvote skautė?
– Organizuota grupinė veikla tikrai nėra pats
mėgstamiausias mano užsiėmimas, pone
Grėjau.
– O koks mėgstamiausias jūsų užsiėmimas,
Anastazija?
Sugaunu jos žvilgsnį ir, kai ji spokso į mane,
vyzdžiai išsiplečia. Taip!
– Knygos, – sušnabžda ji.
– Kokios?
– Na, kaip čia pasakius… Įprastos.
Klasikiniai romanai. Daugiausia anglų rašytojų
kūriniai.
Anglų rašytojų kūriniai? Lažinuosi, kad
Brontė ir Ostin. Visos tos romantikės, kurioms
rūpi tik širdelės ir gėlytės. Prakeikimas.
Negerai.
 1495/1506

– Ar pirksite dar ką nors?

– Nežinau. Ką dar patartumėte įsigyti? –
klausiu norėdamas pažiūrėti, kaip ji reaguos.
– Meistrui mėgėjui? – nustemba ji.
Vos laikausi, kad neimčiau kvatotis. Oi,
mažyte, darbai iš serijos „Pasidaryk pats“ – ne
man. Bet sutramdau juoką ir linkteliu. Ji
nužvelgia mane ir aš įsitempiu. Ji mane
apžiūrinėja! Po galais!
– Kombinezoną, – lepteli panelė Stil.
Tai didžiausias iš jos išgirstas netikėtumas,
neskaitant klausimo, ar aš gėjus.
– Juk nenorėtumėte susitepti ar susiplėšyti
drabužių, tiesa?
Ir ji, vėl labai sutrikusi, neryžtingai mosteli į
mano džinsus.
Nesusilaikau.
– Galiu ir nusirengti…
– Hm…
Ji išrausta kaip vėžys ir nuleidžia akis.
 1496/1506

– Paimsiu kelis kombinezonus. Kad kartais,

neduok Dieve, nesusigadinčiau drabužių, –
sumurmu nenorėdamas dar labiau jos trikdyti.
Netarusi nė žodžio, panelė Stil apsisuka ir
vėl skubriai nužingsniuoja tarp lentynų, o aš su
malonumu vėl nuseku iš paskos.
– Dar ko nors? – duodama porą mėlynų
kombinezonų ir gaudydama kvapą klausia pan-
elė Stil.
Ji vis dar jaučiasi nepatogiai, stovi akis
nudūrusi į grindis, nuraudusi. Viešpatie, kaip ji
mane valdo…
– Kaip sekasi rašyti straipsnį? – klausiu
vildamasis, kad ji bent truputį atsipalaiduos.
Ji pakelia akis ir, neslėpdama palengvėjimo,
šypteli. Pagaliau.
– Straipsnį rašau ne aš, o Ketrina. Panelė
Kavanag. Mudvi gyvename viename bute. Tai
ji rašo straipsnį. Ir labai tuo džiaugiasi. Ji yra
 1497/1506

laikraščio redaktorė ir labai sielojosi, kad neg-

alėjo pati paimti to interviu.
Tai ilgiausia jos išraityta kalba per visą
mudviejų pažinties laiką, ir tiek prišnekėjo apie
kitą žmogų, o ne apie save. Įdomu.
Man dar nespėjus nieko atsakyti, ji priduria:
– Dabar vienintelis jos rūpestis tas, kad
neturi originalių jūsų nuotraukų.
Atkaklioji panelė Kavanag užsigeidė nuo-
traukų. Reklaminių, glamūrinių nuotraukų?
Galiu tuo pasirūpinti. Turėsiu progą praleisti
daugiau laiko su nuostabiąja panele Stil.
– Kokių nuotraukų ji norėtų?
Kelias akimirkas ji stebeilija į mane, paskui
papurto galvą.
– Na, aš čia dar pabūsiu. Galbūt rytoj…
Juk galiu likti Portlande. Galiu dirbti
viešbučio apartamentuose. Kad ir „Heathman“
viešbutyje. Tik reikia, kad atvažiuotų Teiloras
ir atvežtų mano kompiuterį ir drabužių. Arba
 1498/1506

paprašyti, kad tai padarytų Eliotas… nebent jis

kažkur prašapęs ir dulkinasi, mat savaitgaliais
tai pagrindinė jo veikla.
– Sutiktumėte nusifotografuoti? – neįsteng-
dama slėpti nuostabos klausia ji.
Linkteliu. Nenutuokiate, ką dar sutikčiau
daryti, kad tik galėčiau daugiau pabūti su ju-
mis, panele Stil… Tiesą sakant, ir aš pats
nenutuokiu…
– Keitė labai apsidžiaugs. Tai yra, jei tik
mums pavyks rasti fotografą.
Panelė Stil nusišypso ir jos veidas nušvinta
kaip ryto aušra. Viešpatie, kokia ji žavi – net
kvapą gniaužia.
– Praneškite man apie rytojaus planus, – iš
piniginės išimu vizitinę kortelę. – Čia yra mo-
biliojo numeris. Būtų gerai, jei rytoj rytą, prieš
dešimtą, paskambintumėte.
 1499/1506

O jei nepaskambins, nieko nelaukdamas

grįšiu į Siatlą ir pamiršiu šį kvailą nuotykį.
Pagalvojęs apie tai nuliūstu.
– Sutarta.
Ji vis dar plačiai šypsosi.
– Ana!
Mudu atsisukame ir prekių lentynų gale
pamatome jauną vyrą, apsirengusį paprastai, bet
nepigiai. Jo šypsena skirta vien panelei
Anastazijai Stil. Po velnių, kas tas tipas?
– Hm… minutėlę atsiprašysiu jūsų, pone
Grėjau.
Ji prieina prie jo, o tas niekšelis suspaudžia
ją lokio glėbyje. Man kraujas užverda. Tai in-
stinktyvi reakcija. Patrauk nuo jos savo letenas.
Sugniaužiu kumščius, bet matydamas, kad ji į
jo apkabinimą neatsako, truputį aprimstu.
Tada juodu ima pašnibždomis šnekėtis.
Mėšlas, gal Velčas apsiriko? Gal vis dėlto šis
vyrukas yra jos vaikinas? Pagal amžių tiktų, be
 1500/1506

to, jis neatitraukia nuo jos geismingo žvilgsnio.

Truputį atšlijęs, dar kelias akimirkas jis palaiko
panelę Stil, atidžiai apžiūri, o tada atsainiai ap-
glėbia per pečius. Iš pirmo žvilgsnio tai įprastas
gestas, bet aš iš karto susigaudau, kad tas šuns-
nukis leidžia man suprasti, jog mergina prik-
lauso jam ir galiu nešdintis. O ji, rodos, jaučiasi
nesmagiai ir mindžikuoja.
Mėšlas. Turiu išeiti. Tada panelė Stil jam
dar kažką pasako ir, liestelėjusi dilbį – ne plaš-
taką! – palieka jį vieną. Akivaizdu, kad artimi
santykiai jų nesieja. Gerai.
– Hm… Polai, čia Kristianas Grėjus. Pone
Grėjau, čia Polas Kleitonas. Šios parduotuvės
savininko brolis. – Ji keistai mane nužvelgia,
nors nesuprantu kodėl, ir priduria: – Su Polu su-
sipažinau vos pradėjusi čia dirbti, nors sus-
itinkame nedažnai. Jis grįžo iš Prinstono, kur
studijuoja verslo administravimą.
 1501/1506

Vadinasi, viršininko brolis, o ne vaikinas…

Netikėtai pajuntu didžiulį palengvėjimą, – net
suraukiu kaktą. Ne juokais įsižiūrėjau šitą
moterį.
– Pone Kleitonai… – tyčia pasisveikinu
labai santūriai.
– Pone Grėjau… – jis glebiai paspaudžia
man ranką. Bestuburis mulkis… – Pala, ar tik
jūs – ne Kristianas Grėjus? Iš Grėjaus įmonių
holdingo?
Polas Kleitonas akimirksniu iš karingai nus-
iteikusio savininko virsta keliaklupsčiaujančiu
vergu.
Taip, tas pats, subinlaižy tu…
– Čia tai bent! Gal galėčiau būti jums kuo
nors naudingas?
– Anastazija mane jau aptarnavo, pone
Kleitonai. Ir buvo labai dėmesinga.
O dabar – atsiknisk.
 1502/1506

– Puiku, – linksmai ir mandagiai, bet vis dar

išpūtęs akis sako Polas. – Iki, Ana.
– Iki, Polai, – atsako ji ir jis, ačiū Dievui,
nueina.
Žvilgsniu nulydžiu jį į pagalbines par-
duotuvės patalpas.
– Gal pageidausite dar ko nors, pone
Grėjau?
– Ačiū, daugiau nieko nereikia, – sumurmu.
Velnias, man visiškai neliko laiko, o vis dar
nežinau, ar kada nors vėl ją pamatysiu. Privalau
sužinoti, ar galiu puoselėti bent mažytę viltį,
kad ji apsvarstys tai, ką ketinu jai siūlyti. Tik…
kaip paklausti? Ar esu pasiruošęs turėti naują
nuolankiąją, ir dar tokią, kuri nieko apie šį
gyvenimo būdą nežino? Mėšlas. Jai reikės
papildomų mokymų. Patenkintas nebyliai suni-
urnu, mat suprantu, kokių įdomių galimybių tie
mokymai atvertų… Po galais, ją bemokant irgi
būtų galima patirti nemenkų malonumų. Tik ar
 1503/1506

ji apskritai susidomės? Gal aš viską ne taip

supratau?
Nuleidusi akis, ji grįžta prie kasos,
nuskenuoja mano pirkinius. Po velnių, pažiūrėk
į mane! Noriu vėl pamatyti jos gražias mėlynas
akis ir suprasti, kas jai galvoj.
Pagaliau panelė Stil pakelia galvą.
– Keturiasdešimt trys doleriai.
Ir viskas?
– Norėsite maišelio? – klausia ji kaip tikra
pardavėja, o aš paduodu jai „Amex“ kreditinę.
– Taip, Anastazija.
Jos vardo – gražaus vardo, puikiai tinkančio
tokiai gražiai merginai, – skiemenys nuslysta
mano liežuviu.
Ji paskubomis, mitriai sudeda pirkinius į
maišelį. Štai ir viskas. Turiu išeiti.
– Jei norėsite fotosesijos, paskambinkite
man.
Ji linkteli ir grąžina man kortelę.
 1504/1506

– Gerai. Tad galbūt iki rytojaus. – Negaliu

taip imti ir išeiti. Turiu parodyti, kad esu jai
neabejingas. – Beje, Anastazija… Džiaugiuosi,
kad panelė Kavanag negalėjo pati paimti
interviu.
Pamatęs didžiulę nuostabą jos veide ir labai
patenkintas, persimetu per petį maišelį ir
neskubėdamas išeinu iš parduotuvės.
Taip, nors sveikas protas sako ką kita,
geidžiu jos. Dabar reikės palaukti… po velnių,
laukti… ir vėl.

Štai ir viskas… kol kas.

Ačiū, ačiū, ačiū, kad skaitėte.

E L James
@Created by PDF to ePub