Jurgio Kunčino romanas „Tūla“

Pagrindinis veikėjas vaikšto Vilniaus gatvėmis, prisimena savo mylimąją jauną dizainerę Tūlą, jos
namus Vilniuje, tarp dviejų tiltų (dabar tuos namus ketinama paversti tapybos studijomis gerų tėvų
vaikams), jos rudus kailinukus, jos sapnų sąsiuvinį, netoli jos namų esančią Bernardinų bažnyčią, ant kurios
sienos veikėjas kadaise žaliais dažais girtas užrašė THULLA. Jis atsimena ir senus laikus, kai draugavo ir
gyveno su kaukių dirbėja Aurelita Bonapartovna, jos dukra ir motina. Jiedu su Aurelita gyveno naktinį
gyvenimą, bastėsi po paleistus parkus. Iš Aurelitos vonios lango matėsi morgas ir tai, kas ten vyko, nors
morgo langai buvo uždažyti baltai. Kartą Aurelita pro tą langą pamatė lavoną praskrostu pilvu ir du vyrus
baltais chalatais. Veikėjas ją ramino, tačiau Aurelita nebegalėjo užmigti, gėrė vyną ir galvojo, ar ir su ja taip
elgsis. Panašiai buvo ir vėliau, kai veikėjas eidamas su Tūla per tiltą pastebėjo negyvėlį, jį pasodino ir nuėjo,
tačiau grįžo drebėdami, ypač Tūla, veikėjuo net reko iš Petrylos paprašyti vyno nusiraminimui (Petryla jo
pasidėdavo šalia lovos, kad ryte galėtų gerti). Kitą rytą veikėjas lydėjo Tūlą į stotelę, jai reikėjo važiuoti į
darbą, kurio visai nemėgo (ji dirbo žaislų konstravimo biure). Tada ji sumurmėjo, kad myli veikėją, o į
autobusą nelipo, jiedu iki vakaro vaikštinėjo susikibę rankomis, veikėjas pastebėdavo ir brangindavo net
mažiausias smulkmenas (pvz. kai autobuse bevalgant kriaušę ant Tūlos smakro prilipo sėkla ir jis bučiniu ją
nuėmė). Jau tada atrodė, kad tokia laimė negali ilgai tęstis, nes po kurio laiko į smulkmenas pradedi
nekraipti dėmesio.
Veikėjas atsimena ir senę Daševską (taip pat jos paleistuves duteris ir pamišėlį sūnų Tadeką), pas kurią
gyveno su draugu Teodoru Četru kambaryje, kuriame anksčiau gyveno Čiurlionis, kai studijavo
humanitarinius mokslus (šią vietą vėliau parodė ir Tūlai. Po to, kai Daševska atsisakė pratęsti nuomą,
veikėjas norėjo nuomotis kambarį Tūlos name, tačiau tada ji ten dar negyveno, apsiguveno tik po dvidešimt
metų. Taip pat, kol dar gyveno pas Daševską, kartą vienai dėstytoją Ceciliją čią atsivedė, nes jai reikėjo
knygos, kurią teturėjo tik veikėjas, o kol jis ieškojo Dašveska moterį gėdino, kad ji landžioja pas jaunuolis. Tą
dėstytoja veikėjui buvo panaši į Tūlą). Atsimena arogantišką senmergę pusseserę Domicėlę, kuri niekino
veikėjo literatūrinius bandymus, kuri buvo mačiusi, kaip nuskuręs, nuplyšęs pusbrolis slampinėja Vilniaus
gatvėmis (tada karinė katedra jau metė veikėją iš universiteto, nors jis nesvajojo tapti karininku) ir
papasakojo apie tai jo motinai. Veikėjas atsiminė ir kaip viena estetė jam prisipažino, kad būdavo gėda su
juo vaikščioti. Veikėjas atsiminė, kad ir susitikdamas su Tūla atrodė apgailėtinai. ?Užupyje? gyveno veikėjo
tėvai bei daug Tūlos giminių? Taip pat nemažai veikėjo giminių gyveno šalia Tūlos būsimų namų, namuose
buvo išlikęs ir veikėjo tėvo pilkas sąsiuvinis, tėvo II pasaulinio karo metų dienoraštis. Užupyje veikėjas kartą
išgėrė vyno su nepažįstamaisiais, o kai gretinosi prie jos, kiti vyrai jį suspardė ir teko pagulėti meniniko
Herberto Šteino pusrūsyje. Toks suknežintas veikėjas buvo išėjęs į gatvę, kur sutiko Tūlą (jau po jų
išsiskyrimo), o ši tik užsidengusi burną pranyko tarp žmonių. Veikėjas tuo metu kartais ją sutikdavo (dažniau
sutikdavo jos brolį), bet nebandydavo užkalbinti, pakviesti išgerti kavos, „pakakdavo tik pamatyti ją“, sutikti
jos žvilgsnį (kartą buvo gėda, kai Tūla pamatė veikėją einantį su girta este. Juk Tūlos jis niekad nematydavo
su kitu vyriškiu, ji vis viena, susigūžusi. Taip pat kartą veikėjas neiškentęs sušvilpė, pamatęs pievutėje būrelį
žmonių ir jiems gėrimą pilsčiusią Tūlą. Veikėjas pabėgo, bet Tūla jį matė, šyptelėjo). Būdamas psichiatrinėje
ligoninėje veikėjas vakarias įsivaizduodavo esąs šikšnosparnis ir skrisdavo Vilniaus gatvėmis, būtinai
nuskrisdavo pas Tūlą, stebėdavo, kaip ji ruošiasi miegoti, kaip kartą iškuopė ilgai nevalytą namo šeimininko
Petrylos virtuvę ir kaip šis užsiminė, kad Tūla galėtų ištekėti už jo karininko sūnaus, bet greit atsiprašė už
tokią mintį. (Veikėjas taip „skraidė“ norėdamas užmiršti ligoninės rutiną, tabletes, nuobodulį, iš kurio ryte
rijo knygas. Kartą čia veikėją aplankė Tūlos brolis ir jo draugas, atnešė vyno, tačiau nekalbėjo apie Tūlą, o
jiems išėjus veikėją suėmė vienatvės liūdesys. Tą naktį išskridęs jis pamatė, kad pas Tūlą atėjo fotografas,
kuris surengė fotosesiją. Šikšnosparnis iš nevilties trenkėsi į sieną, o šviesoms užgesus, krito tarp Tūlos ir
fofografo, kuris šikšnosparnį išmetė pro orlaidę. Tūla ir jį patį greit išvarė).
Gyvenimas iki Tūlos : veikėjas buvo benamis, nežinojo, kur nakvos kitą naktį, stengėsi vengti
policininkų ir jų kamerų, vis prisiglausdavo pas kokį seną pažįstamą ar aspirantų bendrabučio palėpėje (iš
pradžių buvo gėda savo skurdo, nesmagu, kad žmonės kaimis nulydi gatvėje, bet vėliau visa tai tampa
nebesvarbu, „reikia saugoti savo menką gyvastį“, rūpintis, ką valgysi, nebekreipti dėmesio į savo
menkumą). Kelios dienos prieš sutinkant Tūlą, veikėją alum pavaišino vienas žurnalistas, pasipasakojęs savo
istoriją, po to veikėjas sutiko seną draugą, džiazo mėgėją iš universiteto laikų, kuris, pamatęs veikėją, išlipo
iš autobuso ir, pripirkęs vyno ir cigarų, pakvietė pas save, leido pernakvoti, o ryte davė 10 rublių ir siūlė
išeiti. Veikėjas ketino nuvažiuoti į „Ryto“ kavinę, tačiau nusprendė užsukti pas savo buvusią draugę Laviniją
(komunistė) ir jos trejų metų sūnų, o visgi rado ir nebetapančią garsenybę Romaną Būką, pasakojantį savo
nesibaigiančias istorijas svečiams (buvo vienišas, todėl mėgavosi dėmesiu). Lavinija veikėjo nenorėjo matyti,
buvo jos gimtadienis, o Romanas įsileido, įpylė vyno, davė mišrainės. Vienas svečias Ivanas, iš pažiūros labai
malonus žmogus, nė neprašytas davė veikėjui penkis rublius. Veikėjas prieš išeidamas išdergė Būką, jo
pasipūtimą. Visi nusijuokė, Būkas net bandė apkabinti veikėją, o šis alkūne jam smogė ir tada buvo Lavinijos
išvarytas (be to, Būkas perplėšė veikėjo marškinius). Beeidamas jis atsiminė, kaip kartą su būsimuoju
architektu ir kaip vėliau paaiškės Tūlos brolio bičiuliu Kardoku pateko į areštinę, nes Kardokas, kavinėjė
paklausęs Būko pasakojimų savo damoms, pašokęs išvartė baro stiklus. Apie tai begalvodamas veikėjas
nuėjo į „Ryto“ kavinę, prisėdo prie dviejų pažįstamų ir vieno nepažįstamo vyro Kanuto. Jį veikėjas pavaišino
romu, o šis vėliau, psiskolinęs iš kilmingų pažįstamų pinigų, nusivedė veikėją į tą pačią kavinukę, kurioje
Kardokas anksčiau buvo išvartęs stikliukus. Veikėjas gėrė, rūkė, pats sau deklamavo ir į jį sužiuro kelios
merginos, sėdėjusios priešais, viena pavadino ožiaragiu. Kanutas tarsi pažadino veikėją jam stuktelėdamas ir
pasakydamas, kad viena mergina į jį įstabiai žiūri. Tai ir buvo Tūla. Kanutas gatvėje paragino veikėją pasivyti
aną merginą. Šis taip ir padarė ir netrukus tyloje ėjo šalia Tūlos. Prie vieno gastronomo veikėjas paprašė
Tūlos palaukti, kol jis nupirks alaus. Ji palaukė. Veikėjui grįžus įsikibo į jo pranakę ir nusivedė į savo namus,
prisakiusi, kad jis jos senas pažįstamas, su kuriuo ji ilgai nesimačiusi (kitą rytą Tūla pamatė suplėšytus
veikėjo marškinius ir atidavė jam savuosius, minkštus, flanelinius. Po daug metų veikėjas manė, kad Tūla
buvo vieniša, todėl ir pasikvietė jį tą pirmąją naktį). Nuo tos dienos jiedu visą savaitė nesiskyrė, pajuto
„dvasinę giminystę“, juokėsi iš visko (Tūlos juokas veikėjui buvo šventas „tame juoke aš išgirdau viską, ko
man stigo – šilumą ir meilumą“) ir jautėsi laimingi (veikėjas pajuto, kad dar nori gyventi). (Veikėjas
susipažino su Tūlos broliu, kai jis akrtą buvo atėjęs į jos kambarį, Tųla jam pasakė, kad su veikėju buvo
pasimetę, bet štai susirado). Daugiausia laiko praleido Tūlos bute, vartė reprodukcijų albumą, juokėsi,
pasakodami apie save sužinojo, kad Tūlos seneliai ir kiti giminės gyveno veikėjo miestelyje, o kai išeidavo į
lauką, Tūla tuojau įsikibdavo į veikėjo parankę (nei anksčiau, nei vėliau jis nemėgo tokių įsikibimų, tačiau tuo
metu jam buvo be galo džiugu, verta pasididžiavimo). Ketvirtąją pažinties dieną menininkas Herbertas
Šteinas veikėjui įteikė 70 rublių kvitą už kadaise išverstą straipsnį (būdmas benamis veikėjas nurodydavo
Herberto adresą). Pinigai atkeliavo itin laiku, veikėjas vedėsi Tūlą į kavines, jose imdavo mąstyti, kad trokšta
visuomet būti su Tūla, su ja pasenti (jam tada buvo virš 30, Tūla 6m. jaunesnė), stebėdavosi, kokie gražūs
jam Tūlos judesiai, džiaugėsi, kad jo grožis nėra tas eilinis, į kurį gatvėse gręžiojasi plevėsos. Kavinėje „Daina“
į kurią veikėjas Tūlą iškart nusivedė po pinigų gavimo, mergina vienintelį kartą per jų savaitę paklausė, ar
veikėjas ją myli. Šis energingai linktelėjo. Jiedu ilgai plepėjo, Tūla pakštelėjo veikėjui į ausį, tačiau tada šalia
jų prisėdęs niūrus vyras pasipiktino, kad čia kavinė, kad nereikia taip elgtis, bet greit atsiprašė, paaiškino,
kad jo sūnus vakar pasikorė, jis ką tik iš morgo. Tūla su veikėju nuėjo namo, anksti atsigulė, net su drabužiais
ir susikibę rankomis klausėsi muzikos, skilndančios iš Petrylos virtuvės radijo, jiedu tylėjo net kai į langą
kažkas pasibeldė. Tūla užmigo veikėjo glėbyje, o šis pajuto neviltį, suvokė, kad bet kada gali Tūlą
prarasti.Prabudusios Tūlos akyse buvo matyti tuštumas ir netikėjimas, nesupratimas, kas toks veikėjas, o kitą
akimirką ji jau buvo apsivijusi jo kaklą. Kartą veikėjas ją vedėsi į pa-įstamo Valentino usrūsį netoli Bernardinų
kapų, nes Tūla užsimanė sužinoti, kokias simboliais žymimas auksas ir jo spalva. Valentino nebuvo namie,
tad jiedu užėjo į kapines, tačiau užsižiūrėjęs veikėjas pastebėjo, kad Tūlos nebėra šalia. Galiausiai ją rado
prie kapinių vartų, ji buvo sutrikusi, klausė, kaip čia atsirado, kur jos namai. Įsikibusi į veikėjo parankę ji
klausinėjo apie jo žieminę kepurę, su kuria jis neva pernai lydėjo Tūlą į Maskvą. Grįžusi namo Tūla užstūmė
kambario duris skląsčiu, prešė prie durų pastatyti sunkesnes dėžes, o atsigulusi tvirtai apkabino veikėją. Jis
vėliau taip ir nesužinojo, ar tikrai Tūlai užeidavo amnezijos priepuoliai. (kai Tūla išvažiavo į Antąjį miestą pas
gimines, į jos kambarį persikėlė jos brolis, vėliau ir jis išsikraustė, o veikėjas čia vis tiek užsukdavo, gerdavo
vyną su Petryla, kartą pasiėmė puodelį, kurį Tūla buvo išmetusi į lauką, nes nenorėjo plauti. Petryla leido
veikėjui Tūlos kambaryje pagyventi (truko apie dvi savaites), kol atsirado naujos nuomininkės, su kuriomis
veikėjas pergulėjo. Metus veikėjas į tuos namus nebėjo, o vėliau užsukęs rado neva jį mačiusią lituanistė
Ofeliją, kuri veikėją įsitempė į vidų, leido likti naktį, o kitą rytą pasiryžo iš veikėjo padaryti žmogų, nebeleisti
jam gerti. JI davė jam pinigų, kad jis parneštų reikalingų maisto proguktų, bet veikėjas nebegrįžo. Išėjęs iš
Girtuoklių kalėjimo veikėjas pamatė, kad Tūlos name niekas nebegyvena).
Savaitės pabaigoje Tūla pasiūlė nuvažiuoti į jos tėvoniją, nes ji nieko neslėpianti nuo motinos. Veikėjas
vis vengė atsakomybės ir įsipareigojimų, bet iškart sutiko. Tūlos tėvai buvo susitaikę su dukters vienišumu,
uždarumu, bet visgi tikėjosi rimto, darbštaus, rūpestingo jaunikio, „o tu parvežei kažkokį apsiblaususį
gyvenimo stebėtoją nutrintu puspalčiu ir ubagiška kepure“. Visgi tėvai buvo mandagūs, priešiškumo
nerodė, neklausinėjo apie praeitį ar ateities planus, tačiau Tūlai pakvietus veikėja į palėpę su broliu ir jo
draugais išgerti degtinės, Tūlai vis tekdavo nulipti žemyn, ji gįždavo vis niūresnė, tą naktį miegojo atskirai
nuo veikėjo, o kitą rytą Tūlą, įsikibusi į veikėjo rankovę, nusivedė jį į kavinę, kur ir pasakė, kad jam reiktų
dabar jau važiuoti į Vilnių, o vakare pas ją būtinai ateiti. Veikėjas prieš tai buvo naiviai įsitikinęs, kad Tūla
pasielgs taip, kaip lieps širdis, todėl dabar įsižeidė, pasakė, kad važiuos, kur norės (dabar veikėjas galvoja,
kad vis dėlto reikėjo tada paklausyti Tūlos). Prie funikulieriaus Tūla apkabino, pabučiavo veikėją ir nubėgo, o
jis išgėrė degtinės, nuvažiavo į Šančius pas draugą, gyvenantį iš bridžo, su juo prakalbėjo iki ryto, gavo
šimtinę rublių, ketino siųsti Tūlai telegramą į Vilnių, bet sutiko studijų bičiulę Erną, su kuria jos kambaryje
nusigėrė. Kitą rytą pas Erną užsuko Robrtas, siūlęs jai kartu vykti į Klaipėdą. Erna siūlė vežtis veikėją, kuris iš
tiesų norėjo būti kuo toliau nuo Antrojo miesto. Prie švisoforo veikėjui pasirodė, kad mato Tūlą ir jis
išsigando, kad jau visada ją visur matys. Klaipėdoje veikėjas pažinojo Rododendrą (ją kartą rusų poetas
Denisas pavedė gatvėje sutiktam veikėjui pasaugoti, o nesulaukdami Deniso, jiedu nuėjo į Herberto
dirbtuvę), renginių režisierę-studentę. Ji veikėją priglausti pavedė savo daugei Olyvai, gyvenusiai kitoje
gatvės pusėje. Pas ją veikėjas gyveno savaitę , o išvykdamas į Vilnių trauknių žadėjo parašyti laišką.
Veikėjas pažinojo vieną aktorių, kurio brolis dirbo psichitrinėje ligoninėje. Per jį veikėjui pavyko
įsitaisyti Antrajame skyriuje, kur buvo gydomi alkoholikai. Veikėjas buvo įrašytas į ekperimentinę grupę,
kuriuos kas antrą popietę suguldydavo ant kušečių, versdavo atsipalaiduoti, užsimerkti, o tada
psichoterapeutas (aktoriaus brolis) plūsdavo alkoholį, sakydavo, kad per jį pacientai neteko darbo, žmonos,
o tada liepdavo pacientams išsižioti ir pildavo degtinę į pražiotas burnas. Tada seansas baigdavosi. Jo tikslas
buvo suvimdyti, todėl kiekvienam buvo padėti kibirėliai ir giriami vėmikai. Veikėjas nesusivemdavo, jis net
nemanė esąs ligonis. Vakarais valgykoje jis skaitydavo, užrašydavo kai kuriuos įspūdžius bloknote, o
dažniausiai rašydavo laiškus Tūlai (nors jų neišsiųsdavo, nes nežinojo adreso). Kartą, kai vienas girtuoklis
Glebas prisiekė daktarui daugiau nebegerti, tą pačią dieną prieš veikėją užsivertė butelį degtinės, veikėjui
liepė ją pabaigti, nors jis ir nenorėjo. Ryte Glkebas buvo rastas negyvas (o tą naktį išgėręs veikėjas pirmą
kartą „pavirtęs šikšnosparniu“ lėkė pas Tūlą. Kitą vakarą, kadangi veikėjui jau buvo leidžiama pasivaikščioti
mieste, veikėjas susidūrė su Tūla. Ji pasiūlė kur nors nueiti, nors į rankovę nebesikabino. Pustuštėj kavinėj
jiedu ne itin daug ir ne itin įsimintinai šnekėjo, gėrė vermutą (vienu momentu veikėjas jos ranką kartu su
savąja uždėjo ant jos suknelės. Prisimindamas tą vakarą veikėjas jautė gėdą dėl savo neryžto), trumpam
laikė vienas kito ranką. Jiems atsisveikinant Tūla užsiminė galbūt aplankysianti veikėją. Šis grįžo į ligoninę,
seselė iš toli užuodė alkoholį, tačiau sužinojusi, kad veikėjas Domicėlės pusbrolis (su ja jos tremtyje šoko
tame pačiame tautinių šokių ratelyje, seselei būdavo gaila Domicėlės, kad jos mylimasis nesutiko skirtis su
žmona), neįrašė jo į nusižengėlių sąrašą, netgi davė spirito (juo buvo gydomi patys beviltiškiausi ligoniai,
daktaras turėdavo juos pražiodinti). Visgi ligoninėje veikėjas ilgai neliko, po savaitės jį pasikvietė gydytojas,
paaiškino, kad praėjo 45 gydymui skirtos dienos, todėl teks jį išrašyti, tačiau po savaitės galės vėl sugrįšti ir
gydytojas jį vėl priims. Veikėjas, ramiai priėmęs žinią, išėjo lauke parūkyti ir pastebėjo į raštinę ėjusią Tūlą. Ji
pamelavo, kad jai reikia kažkokio popiergalio (iš tikrųjų turėjo atsigulti į pirmąjį skyrių pas lengvus
pamišėlius ir depresinius ligonius, tačiau motina, sužinojusi, kad čia šmėsčioja ir veikėjas, plano atsisakė,
nusprendė ir dukrą kartu su vis šeima išsivežti į priemiestį prie Gudų sienos), o po to su veikėju nuėjo į
„Ryto“ kavinę (prieš tai nuėjo pas mamą), kartu su juo parūkė koridoriuj. Čia Tūla pratrūko, piktai sušuko,
kad jiems vis tiek nieko nebūtų išėję, apsiverkė, o po to negrįžtelėjusi nuėjo su motina. Nuo to laiko jiedu su
veikėju nesimatė trejus metus.
Kitą savaitę veikėjas pateko į Girtuoklių kalėjimą, kur dvejus metus, kaip ir visi, buvo vimdomas
apomorfino injekcijomis, baltais milteliais, kur pro penktojo aukšto langą stebėdavo Vilniaus panoramą, kur
tapo bibliotekininku su privilegija išeiti į miestą, kur rašė laiškus Tūlai (pirmajame dar pridėjo
eksskulptoriaus Pedro nupieštą veikėjo šaržą). Pirmąjį laišką išnešęs į pašto dėžutę prie Aušros vartų,
veikėjas nutarė užsukti į Parodų rūmus, atsisėsti ten, kur pirmąkart išvyo Tūlą, tačiau ten sutiko Romaną
Būką, kuris liepė gerti konjaką bei išeinančiam veikėjui davė 10 rublių. Už pusą sumos veikėjas išgėrė visą
butelį vyno, o su kita puse tikėjosi pasimeilinti viršininkams, tačiau tai nepadėjo, jis buvo išmestas iš
bibliotekininko pozicijų, porą dienų pasėdėjo kameroje ir gavo grįžti prie konvejerio. Veikėjas Tūlai prašaė
antrąjį laišką ir tik po to gavo jos trumpą atsakymą, kuriame ji prašė atsiųsti eilėraštį, kurio dalį veikėjas
buvo įrašęs pirmame laiške. Po tokio paskatinimo veikėjas Tūlai laiškus pradėjo rašyti kone kasdien. Tuo
tarpu buvo kartą pabėgęs iš kalėjimo, nuvykęs iki pajūrio ir už tai gavęs papildomus tris mėnesius (kiti net
nenorėdavo iš čia išeiti, nes či gaudavo maisto, lovą). Tūla buvo parašiusi prašymą jai daugiau neberašyti,
bet veikėjas tuoj pat ir vėl parašė. Veikėjas įsidarbino kroviku ir vėl galėdavo išeiti į miestą, bet ne itin
norėjo. Tada atėjo paskutinis Tūlos laiškas, kuriuo ji grąžino veikėjo siųstą nuotrauką pro kalėjimo klubo
langą bei prie jos prilipdytą iškarpą su jaunavedžių pora prie bažnyčios. Tai turėjo būti ženklas, kad veikėjas
paliktų Tūlą ramybėje. Tą pat dieną veikėjas sutiko naujoką, kuris buvo iš Pagudės, pažinojo Tūlos brolį,
žinojo, kad Tūla gyvena keistai, vengia žmonių, neįsileidžia net saviškių. Tik tikslaus adreso jis nežinojo.
Kartą sandėlyje buvo pastebėta paporščiko Štefankovičiaus žmona, dirbusi kalėjime, santykiaujanti su
vienu kaliniu. Policininkas nuo tada tapo itin griežtas ir budrus.
Kartą per kalėjimo radjo tašką veikėjas išgirdo, kad į Vilnių atgabenta Baltarusijos dailės paroda,
kurioje buvo ir Marinos Pečiul gobelenų. Veikėjas seniau, tarnaudamas Karinėse Oro pajėgose laikraštyje
buvo aptikęs Marinos eilių, parašęs jai laišką, ji net aplankė veikėją armijoje, vėliau jiedu susirašinėdavo, kol
veikėjas buvo demobilizuotas. Išgirdęs apie jos gobelenus veikėjas parašė Marinai laišką (siuntė dalininkų
sąjungos adresu), o Marina atrašė, kad gyvena viena, augina aštuonmetį sūnų Maksimą, pasiilgusi veikėjo,
taip pat gailėjosi, kad jis Girtuoklių kalėjime, siūlė išėjus nebegerti ir atvykti pas ją į Minską. Veikėjas,
kalėjime užsidirbęs 284 rublius, dalį padėjo į taupkasę, o dalį panaudojo nuvykimui į Minską bei neiškentęs
nusipirko vermuto. Iš ten su Marina ir jos sūnumi nuvyko pas jos giminaičius Abrikosovke (dieną prieš
kelionę, kai Marina veikėją nusiuntė į parduotuvę duonos, jis neiškentęs nusipirko ir alaus, o kelionės metu
irgi negalėjo tverti negėręs). Marina buvo luošė, vaikystėje girtas tėvas buvo nuvertęs vaikus nuo krosnies,
mergaitės stuburas iškrypo, užaugo nepatraukli kupra (tam pačiam tėvui ji ir šiandien veždavo dovanų,
verkdavo matydama jį toliau geriantį). Ji buvo vieniša, todėl greit priprato prie veikėjo, vis labiau prie jo
glaustydavosi, piešdavo jo portretus, torško turėti pastovų vyrą, siūlė veikėjui nebegerti, nes jie gali gražiai
gyventi, už jos gobelenus siūlomi nemaži pinigai, ji jau buvo kalbėjusi dėl veikėjui tinkančios naktinio sargo
vietos Minske (Tokioje aplinkoje veikėjas buvo primiršęs Tūlą, nebebuvo kada kankintis). Veikėjas nieko
nesakė, tačiau nenorėjo tos vietos, be to, žinojo, kad Marina mano, jog jis toks nevykėlis, kad sutiks su
viskuo, ką ji pasiūlys. Galbūt dalinai ir todėl užmezgė romaną su pas Marinos tetą gyvenusio Leichmano
drauge Maryš. Veikėjas ir Maryš du kartus apgaudinėjo savo antrąsias puses ir antrąjį kartą prie tvenkinio
buvo pastebėti Marinos. Ši nieko nesakė Leichmanui, tačiau su veikėju susitarė, kad šis vienas išvyks.
Veikėjas autostopu per visą Ukrainą grįžo į Vilnių (pakeliui teko pasikankinti dvokiančiose stotyse, būti
išmestam iš traukinio, nes važiavo be biliteo, bandyti įsiprašyti į sunkvežimį su lietuviškais numeriais, o
vėliau matyti tą patį sunkvežimį avarijoje ir jausti baimę, bet kartu džiaugtis, kad vairuotojas jo nepriėmė.
Taip pat būti išmestam iš vieno ruso automobilio pasakius, kad lietuviai nepatenkinit, nes nori laisvės).
Kelionės metu veikėjas prisiekė sau grįžęs susirasti Tūla, tačiau jos Vilniuje nebebuvo „nežinojau ką veikti
toliau – gyventi ar nebegyventi“. Veikėjas susirado sargo darbą žiemos sezonui, gavo mažą kambarėlį, algą,
pasileido pasroviui. Buvo įsidėmėjęs vieną zylutę, kurią vadindavo Tūla. Veikėjas tuo metu buvo atpratęs
nuo svaigalų, įniko į knygas, žadėjo sau Tūlą susirasti pavasarį.
„Kol gyvas, tol ir šliauži... ir dar ne mirti, dar pagyventi...“. Vieną birželio dieną veikėjas Drugelių
kapinėse prabudo sumuštas, neatsiminė, su kuo naktį buvo ėjęs ir kieno primuštas, tegalėjo blaškytis mieste
ir stebėti kažkokio pulkininko laidotuves, bet sutiko draugą juostarašį iš Antrojo skyriaus, kuris davė išgerti,
nuvedė pameigoti į karstų sandėlį jo darbe, vakare parsivedė namo, leido nakvoti jo malkinėje, duodavo
maisto, pasipasakodavo apie svajonę atidaryti savo parodą. Veikėjas padėjo juostarašiui išgabenti iš
malkinės tuščius butelius (anksčiau juostarašys čia slapta gerdavo), gautą atlygį pasidalino ir pasiūlė veikėjui
eiti savais keliais. Veikėjas taip ir padarė, o užėjus lietui, susirado kavinę, stebėjo ten sėdėjusį pažįstamą
rašytją Bernardą Malonę ir mąstė, kad pats galėjo toks būti, bet nebepavydi tiems meno pasaulio
gyventojams. Ir štai staiga į kavinę atėjo Tūla (po 7 metų nuo jų savaitės). Iš pradžių ji nė nepastebėjo
veikėjo, o pastebėjusi nustebo. Ji dar buvo trumoam nubėgusi atgal, o grįžusi pasakė, kad yra laisva, bet kitą
dieną išvažiuoja, prašė dėl to nieko neklausinėti. Ji vėl įsikibo į veikėjo ranką, kartu žygiavo per miestą, sakė,
kad veikėjui būtų buvusi ragana, o jis turbūt turėjo galybę moterų. Tą vakarą jie prisipirko maisto, vyno,
plaukė garlaiviu, glaustėsi, Tūla pasakojo, kad tėvai į laikraštį įdėjo vedybinį skelbimą, po kurio pas ją
suplaukdavo vyresni kostiumuoti rimti, suaugę, nuobodūs vyrai – felčeriai, mechanikai, inžinieriai. Iš pradžių
Tūla dar ateidavo pasisveikinti, tačiau vėliau tiesiog užsidarydavo kambaryje, nebeįleisdavo namiškių,
gerdavo vyną ir piešdavo vis tą patį medį už lango ar varną (veikėjas atsiminė pažinojęs sutuoktinius, kurie
perdien dirbdavo konservų fabrike, vakarais studijavo, o naktį vienas kitam į ausį kuždėdavo būsimųjų
kūrinių siužetus, tačiau jų kūrinių leidyklos nenorėjo leisti. Galiausiai jie išsiskyrė, vyras liko darbininku, o
moteris parašė puikų romaną apie jų gyvenimą, apie jį. Keršydamas vyras nusiuntė jai laišką, prašydamas
susitikti, ir į voką pribėrė miltelių, kurie savaitę išlaiko nemalonų kvapą. Moteris nuėjo pas vyrą, buvo pikta,
tačiau pas jį prapliupo raudoti, o vyras pasigailėjo, ant jos delnų užpylė kitokių miltelių, geltonų ). Veikėjas
dar stipriau apglėbė savo septynerių metų meilę Tūlą, išliko artimesnis jai nei bet kuriai kitai moteriai savo
gyvenime. Garlaiviu grįžę atgal ir išlipę, jiedu nuėjo link buvusio Tūlos namo, o pakeliui pamatė chemijos
profesorių (ekshibicionistą), kuris girtas ant sienos piešė ir rašė Gorbį pašiepiantį užrašą. Pamatęs žmones jis
spruko šalin, bet, supratęs, kad jie nepavojingi, profesorius Maryjan greit sugrįžo, nusivedė juos į Užupį, prie
ąžuolo, iš portfelio išsitraukė konjako ir vaišino. Prie jų prisistatė moralės policininkė Liubovė Graždanskaja,
kaltino profesorių apipaišius visą Užupį, tačiau gavusi išgerti nuėjo. Veikėjui atidavus teptuką ir dažus
profesoriui, šis nuėjo, o Tūla ir veikėjas sugulė tarp varnalėšų netoli jos buvusių namų. Tai buvo jų „varnalėšų
naktis“. „Vis tiek man nebėra gyvenimo nei mirties be tavęs...“- veikėjas.
Daugiau Tūlos veikėjas niekad nebematė. Kartą stebėjo, kaip studentai kasinėjo vandentiekio likučius
prie jos namų, atrodė, kad išniekina kokį kapą. Tada veikėjas užėjo į buvusius, bet jau nebegyvenamus Tūlos
namus, rado jos didelį emaliuotą puoduką, kurį pasiėmė, ketino mesti į jį vario monetas, vėliau parašyti
kokio vario raižytojo išraižyti Tūlos portretą (buvo praėję 3 ar 5 metai po varnalėšų nakties). Po metų nuo
apsilankymo Tūla namuose iš vieno santechniko veikėjas sužinojo, kad prieš pusmetį Tūla sudegė pirtyje ant
miškų upės kranto, nors kiti prityje buvusieji išsigelbėjo. Santechnikas itin daug nežinojo, todėl siūlė
nuvažiuoti pas Tūlos draugę Jutoką Japaką. Veikėjas taip ir padarė, iš Jutokos sužinojo, kad Tūla dažnai
kalbėdavo apie veikėją, apie garlaivį, kol Jutoka jai uždraudė, nes atsibodo. Taip pat Tūla kartais
slampinėdavo paupiais, kartu su Jutoka važinėdavo pas kažkokį mafijozą, dėl kurio Tūla ėjo iš proto, buvo ir
kitų vyrų, tačiau jaunikių neprisileisdavo. Veikėjas su Jutoka išgėrė, permiegojo, o kitą rytą ji papasakojo, kad
Tūlos giminės jos pelenus užkasė miške netoli pirties prie tokio akmens. Veikėjo prašoma ji jį nuvedė. Po
metų veikėjas grįžo į tą vietą miške, iškasė kino dėžę su Tūlos pelenais, juos perkėlė į savo maišelį („Tu vis
dar mano, o dabar jau suvisam būsi mano, bent dabar, kai esi niekam nebereikalinga“), o į dėžė pribėrė
laužo pelenų ir paukščių kaulų, įdėjo atvežtą varinę plokštelę su užrašu, kad čia ilsisi Tūla, Dievas žino jos
tikrąjį vardą. Rytą veikėjas jau traukė atgal, bet buvo sustabdytas milicijos. Kapitonas buvo Tūlos dėdė,
buvęs paplūdimio gelbėtojas, jis pažino veikėją ir jį paleido, net liepė policininkams nuvežti jį į traukinių
stotį.
Buvusiusoe Tūlos namuose vyko statybos darbai ir veikėjas keliais buteliais vyno ir konservais papirkęs
statybininką Antonijų Kurecką, vieną vakarą (po kelerių metų nuo pelenų pavogimo) urną su Tūlos pelenais
įmūrijo buvusio Tūlos kambario grindyse „Ką gi, aš dažnai čia užklysiu...“. Veikėjui išėjus į Senamiestį virš jo
galvos šmėstelėjo tikras šikšnosparnis.
 -------------------------

Praėjo apie 10m. nuo savaitės su Tūla

Tūla – jo laumžirgis

Veikėjas į Tūlos kambarį buvo atnešęs ir palikęs kėdę, ant kurios ji dėdavo savo chaki sijoną
„Tokių žmonių kaip tu, Tūla, aš dar niekad nebuvau sutikęs – drovių, tarsi atsainių, bet be galo jautrių ir
pažeidžiamų. <...> Stebėjausi, kokia tu dosni, tikra, santūriai smalsi, koks išlavintas tavo humoro jausmas,
piktoka ironija, ir kaip nuoširdžiai moki stebėtis<..> Žavėjo netgi tavo nusišnekėjimai, naivus tikėjimas, kad
mudu susitikom neatsitiktinai“

„Viskas ateina tada, kai nebėr nei sveikatos, nei ūpo“ – Kanutas, su kuriuo veikėjas gėrė tą naktį, kai
pirmą kartą sutiko Tūlą (sėdėjo prie gretimo staliuko)

Veikėjas neatsimindavo kitų savo gyvenimo moterų, o Tūlą – labai ryškiai, su ryškiom detalėm, todėl
negalėjo netikėti, kad tai buvo meilė
Savaitė su Tūla veikėjui atstojo ilgus metus, jis Tūlą matydavo įvairiuose daiktuose

,,Valkatiški bruožai išryškėja žmoguje ne iškart : dar ilgai gėda savo skurdo, alkio ir troškulio, nesmagu,
kai nulydi žvilgsniais gatvėje. Ypač jei esi matęs ,,geresnių laikų”, nors kaip tik nuo jų ir pabėgai į gatvę, miglą,
benamystę.”

Įdomus pasakymas : ,,<...> mūsų, LAIKINŲJŲ, akys.”

,,Vynas- vaizduotės bičiulis ir tamsos draugas.”

,,<...> dabar vis dažniau turiu pinigų, ir vis mažiau jie man teikia džiaugsmo – dėsninga?”

,,Jokia pabaiga vis dėlto nėra tikroji pabaiga.”

,, Mylėk mane ir sapnuodama, tyliai sirpdama ant mano suglebusio kūno, sapnuok mane mylėdama,
ilsėkis, Tūla."