STRAIPSNIAI

Rasa VARSACKYTĖ
Laikysena mirties
akivaizdoje:
kauniečių testamentai
XVII–XVIII a.

T
estamentas – tai įstatymo nu-
statyta tvarka ir forma daromas
asmeninis testatoriaus pareiški-
mas dėl savo turto mirties atveju1. Kiekvienas testamentas buvo sudaromas pa-
gal tam tikrą, dar ankstyvaisiais viduramžiais Vakarų Europoje susiformavusią
struktūrą, kurios taisyklės Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę pasiekė kartu su
valstybės krikštu XIV a. pabaigoje. Dažniausiai testatorius savo paskutiniąją va-
lią tiesiog padiktuodavo liudytojų akivaizdoje raštininkui, o šis jo sprendimus
sutvarkydavo pagal atitinkamas teisinių normų diktuojamas taisykles2. Supran-
tama, griežtoki testamentinio akto surašymo rėmai, pasak L. Karaliaus, ribojo
galimybes gilesniems egzistenciniams testatorių apmąstymams atsiskleisti. Kita
vertus, istoriko nuomone, ši „iš pirmo žvilgsnio sustabarėjusi išorinė forma
negalėjo visiškai užgožti individualumo, nors ir ribojamo teisinių nuostatų“3.
Tad nagrinėdami atskirus dokumento formuliaro komponentus drauge galime
nužymėti tam tikrų istorinių epochų tendencijas, įžvelgti įvairių etnokonfesi-
nių, socialinių grupių raiškas, aptarti anuometinio individo laikyseną mirties
akivaizdoje. XVII ir XVIII šimtmečiai pasirinkti neatsitiktinai: tai dviejų kon-
trastingų epochų – Baroko ir Apšvietos amžiai. XVII ir XVIII amžiaus pir-
mąją pusę aprėpęs Barokas skelbė Dievo ir nuolankaus pamaldumo triumfą,
akcentuojamą didingoje bažnyčių architektūroje, pompastiškuose liturginiuose

1
L. Karalius, Testamentai, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūra. Tyrinėjimai ir vaizdai, Ai-
dai, 2001, sud. V. Ališauskas, L. Jovaiša, M. Paknys, R. Petrauskas, E. Raila, p. 714.
2
Ten pat, p. 718.
3
Ten pat. Taip pat žr. O. Hedemann, Testamenty (Brasławsko-Dziśnieńskie XVII–XVIII wieku
jako źródło hystoryczne), Wilno, 1935, s. 8.

KAUNO
ISTORIJOS
85
METRAŠTIS
STRAIPSNIAI

ritualuose, religinės tematikos prisodrintuose literatūros, muzikos ir teatro kū-

riniuose. Tuo tarpu XVIII a. po truputėlį įsivyravusios Apšvietos idėjos išaukš-
tino racionalumo, mokslo ir išsilavinimo svarbą: pingant knygoms, didėja jų
tiražas, gausėja mokančių skaityti; kinta švietimo sistema – XVIII a. antrajame
ketvirtyje jau ir įvairiuose LDK mokyklose (tarp jų ir Kaune) greta lotynų kal-
bos pradėta dėstyti prancūzų bei vokiečių kalbos, kaip atskira mokymo discipli-
na išsikristalizavo istorija, didesnis dėmesys skirtas iki tol ignoruotiems gamtos
mokslams ir kt.4 Straipsnyje atliekamos analizės įrankiais tapo Kauno miesto
savivaldos aktų knygos, įvairių Kaune rezidavusių vienuolynų dokumentai,
saugomi Lietuvos valstybės istorijos archyve, Vilniaus universiteto mokslinės
bibliotekos Rankraščių skyriuje, Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Ran-
kraščių skyriuje bei Kauno Arkivyskupijos Kurijos archyve. Ruošiant straipsnį
buvo peržiūrėta 71 testamentas. Absoliuti dauguma jų sudaryti vyrų (nes mote-
rų teisės disponuoti turtu buvo labai ribotos), tik 14 testamentų buvo moterų.
Didžioji dauguma testamentų buvo katalikų – vos 10 iš visų turimų rašyti
evangelikų-liuteronų (2 iš jų – moterų)5. Pagal sudarymo laikotarpį aptikti tes-
tamentai pasiskirsto taip: XVII a. I pusė – 10 testamentų, XVII a. II pusė – 11,
XVIII a. I pusė – 20 ir XVIII a. II pusė – 30.
Kauno miesto, kaip ir kitų savivaldžių miestų, miestiečių teises, tarp jų
ir testamentinį paveldėjimą, reglamentavo Magdeburgo teisės normos. XVI a.
teisininko Bartolomiejaus Groickio (Groicki) sudarytuose miestų teisės sąva-
duose (kuriais daugelis miestų naudojosi ir XVIII a.) nurodoma, kad testamen-
tas turi būti surašomas esant septyniems liudininkams arba atitinkamoje mies-
to įstaigoje. Tačiau kartu pažymima, jog ne tik Krokuvoje (kurios vilkierius B.
Groickis taip pat analizavo savo teisės sąvaduose), bet ir daugelyje kitų miestų
testamentus buvo įprasta sudaryti dalyvaujant miesto pareigūnams, t. y. gajinio
teismo atstovams (vaito ir suolininkų arba vaito teismas) arba miesto tarybos
nariams6. 1543 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis išleido raš-
tą, skirtą Vilniaus miestiečiams, kuriuo uždraudė privačiai surašyti testamentus
ir nurodė, kad teisėti bus tik tie testamentai, kuriuos sudarant dalyvaus mies-
to valdžios atstovai7. Aptariamuoju laikotarpiu kauniečių testamentai taip pat
buvo sudaromi išimtinai oficialioje aplinkoje. XVII a. pradžioje Kauno mieste

4
E. Raila, Apšvieta, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos..., p. 44–57; E. Raila, Barokas, ten pat, p.
58–71.
5
Liuteronų skaičius Kaune XVII ir XVIII a. svyravo maždaug tarp 80 ir 100 šeimų (išskyrus
karų ir maro laikmečius). Pačiame mieste įvairiais skaičiavimais XVII a. viduryje prieš karą iš
viso gyveno apie 12–13 tūkst. gyventojų, po XVII a. vidurio karų – apie 4000–4500 gyventojų,
XVIII a. bendras Kauno gyventojų skaičius svyravo maždaug ties 4000 visų asmenų. Plačiau žr.
R. Varsackytė, Kauno miesto ir bažnyčios kultūrų sąveika XVI a. pabaigoje - XVIII a. pabaigoje,
VDU daktaro disertacija, Humanitariniai mokslai, istorija (05H), Kaunas, 2006, p. 46–47,
106–107, 236.
6
B. Groicki, Tytuly prawa magdeburskiego, Warszawa, 1954, s. 178–179.
7
L. Anužytė, Maro meto (1602) Merkinės miestiečių testamentai, Lietuvos miestų istorijos šalti-
niai, T. 3, Vilnius, 2001, p. 101.

86 KAUNO
ISTORIJOS
METRAŠTIS
 Rasa VARSACKYTĖ

testamentai būdavo sudaromi miesto taryboje, o po XVII a. vidurio karų įvy-

kusių pasikeitimų – visame magistrate (bent XVIII a. antroje pusėje ir jungti-
niame vaito-magistrato teisme, vadinamajame Compositi Judicium)8.
Visi testamentai buvo pradedami invokacijomis, t. y. Dievo vardo
šaukimosi formule. Pvz., Vardan Dievo. Amen. Arba, ypač XVIII a., Vardan
Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, Dievo (nedalaus ir vieningo), įsi-
kūnijusio Šventojoje Trejybėje9. Tokio tipo formuluotės buvo būdingos tiek ka-
talikams, tiek liuteronams. Invokacijomis buvo stengiamasi parodyti, kad tes-
tamentas yra sudaromas Dievo akivaizdoje ir paskiriamas jam10. Neatsitiktinai
katalikai, prieš rašydami testamentą, paprastai dar atlikdavo ir išpažintį. Tokiu
būdu testamentas – bent jau katalikų atveju – tapdavo tarsi savotišku sakraliniu
aktu, lydimu atitinkamų apeigų ir naudojamu, kaip įsitikinsime, tarsi dar viena
priemonė mirštančiojo sielai gelbėti.
Antroji testamento dalis paprastai būdavo vadinama arenga arba
preambulė. Čia būdavo nusakomos priežastys, pastūmėjusios testatorių sura-
šyti paskutinės valios dokumentą. Skaitant XVII–XVIII a. Kauno katalikų ir
liuteronų dokumentus, visų motyvai labai panašūs ir per šiuos du nagrinėjamus
šimtmečius iš esmės nesikeičiantys. Tai žmogaus trapumas, gyvenimo netikru-
mas, neapleidžiantis jausmas, kad mirtis yra šalia. Anuo laiku ji iš tiesų ir buvo
nuolat greta, pasirodanti karų, maro ar kitos ligos, gaisro ar bado pavidalu.
Antai 1663 m. Kauno burmistras ir lentvaitis Ambrozijus Romanovskis
(Romanowski) rašo: „Kadangi visi šiame varganame pasaulyje esame mirtingi
ir kiekvienas iš mūsų kiekvieną akimirką paskutinės savo gyvenimo ribos lau-
kia ir nežino, kada Mirtis jį ištiks, rašau dabar šį testamentą“11. Visai panašiai
buvo rašoma ir kitame šimtmetyje. Štai 1741 m. Kauno gyventojo Jono Da-
vidovičiaus (Dawidowicz) testamente teigiama: „Puikiai žinodamas, kad tas,
kuris gimė, yra ir Mirčiai pasmerktas; taigi ir aš būdamas mirtingas ir Dievo
nuosprendžiui pasmerktas, nusprendžiau iš anksto, būdamas geros atminties
ir sveiko proto, pasirūpinti savo Siela, Kūnu ir Namu“12. Liudijimas apie gerą

8
Apie XVII a. antrojoje pusėje Kauno miesto valdžioje vykusius administracinius pokyčius žr. R.
Varsackytė, Kauno miesto valdžios žmonės XVII–XVIII a. sandūroje, Kauno istorijos metraštis,
2004, T. 5, p. 16–17.
9
1584 09 12 Vilniaus kanauninko Stanislovo Goreckio testamentas, Lietuvos mokslų akademijos
bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau – MAB RS), f. 43–26616, l. 1–4; 1584 07 15 Kauno
miestiečio Kristijono Vielkovičiaus testamentas, ten pat, f. 264–418, l. 1–3 v; 1641 07 06 Vil-
niaus kapitulos kanauninko, Kauno klebono Baltramiejaus Ciešinskio testamentas, ten pat, f.
43–26596, l. 1–3 v; 1747 04 15 Kauno tarėjo, liuterono Kristoforo Valterio testamentas, Vil-
niaus Universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau – VUB RS), f. 7, K. m. a. 1743–1748,
l. 1143–1146.
10
L. Karalius, Testamentai..., p. 718.
11
1663 03 02 Kauno burmistro ir lentvaičio Ambrozijaus Romanovskio testamentas, VUB RS, f.
7, K. m. a. 1662–1673, l. 26.
12
1741 04 29 Kauno gyventojo Jono Davidovičiaus testamentas, ten pat, K. m. a. 1738–1749, l.
109 (640).

KAUNO
ISTORIJOS
87
METRAŠTIS
STRAIPSNIAI

psichinę būklę buvo labai svarbus, nes pagal Lietuvos Statutus ir Magdeburgo
teisę galiojo tik testamentas13, sudarytas turint sveiką protą ir gerą atmintį.
Juolab, kad dauguma testatorių buvo ligoti ir/arba seni. Ši priežastis dažniausiai
priversdavo juos pasirūpinti savo gyvenimo pabaiga. Štai 1690 m. Karolis Vin-
centas Vadžiagolskis (Wądziagolski) savo testamento preambulėje rašo: „Kiek-
vienas žmogus, kuris į šį pasaulį ateina, neišvengiamai miršta ir nėra apsaugotas
nuo Mirties, kurios nei dienos, nei valandos nežino. Taigi kiekvieną akimirką,
ypač kai sergi, turi Mirties laukti, ir todėl šiuo metu sirgdamas, o bijodamas,
kad toji nenuspėjama Mirtis nepasiruošus gali užklupti, rašau šį testamentą“14.
Mirties artumą galima pajusti ir iš 1710 m. maro metu rašytų testamentų,
kurių keletą pavyko aptikti. Kauno burmistras Petras Survila (Surwił) 1710
m. liepos 20 d. sudarytame testamente kalba, kad pasirūpinti šiuo dokumentu
jį paskatino nūnai Dievo valia atėję neramūs maro epidemijos laikai, kai net
jo brangią žmoną ir uošvienę mirtis pasiėmė iš šio pasaulio15. Tiesa, netrukus
maras nusineš ir paties burmistro gyvybę.
Greta panašaus pobūdžio nelaimių, savitai mirties artimumą išryškinda-
vo anuomet klestėjusios barokiškos epochos idėjos. Pasak D. Kuolio, „baroko
žmogus atsigręžia į mirtį kaip į vienatinį tikrą žemiškos išminties šaltinį – mo-
kosi gyventi „atmindamas mirsiąs“. Jis buvoja nuolatinėje mirties atvirybėje, iš-
gyvendamas šiapusį gyvenimą kaip skaudų, permainingą, miglotą, neišvengia-
mų nuopuolių pilną ir tik atgaila nušviesti valiojamą savosios sielos išganymo
kelią. Bendras pasaulio svetimumo ir asmeninio netikrumo Dievo akivaizdoje
jausmas perveria XVII a. ir vaiko, ir senio širdį“16.
Iš tiesų tie patys jausmai valdė ir XVIII a. žmogaus pasaulį. Nepaisant
po truputėlį besiskverbiančių viltingų, šviesesnių Apšvietos idėjų, XVIII a. tes-
tamentuose tebešmėkščioja analogiškos sielvartingo netikrumo, abejonės, ne-
žinios būsenos. Šio šimtmečio testamentuose gana populiarus buvo klepsidros
įvaizdis. Pavyzdžiui, 1758 m. liuteronas Povilas Gierhardas Stelmachas (Stel-
mach) testamente pažymi: „Šio pasaulio dienos skuba tekėti iš gyvenimo klep-
sidros ir akimirksniu laikas praeina, todėl aš, būdamas silpnos sveikatos [...] esu
įpareigotas, kad Mirtis nepasiimtų anksčiau be mano paskutinės valios“17.

13
L. Karalius, Testamentai..., p. 719; B. Groicki, Tytuły..., s. 180.
14
1690 07 05 Karolio Vincento Vadžiagolskio testamentas, Kauno arkivyskupijos kurijos archy-
vas (toliau – KAKA), b. 80, l. 100; tas pats, b. 82, l. 93.
15
1710 07 20 Kauno burmistro Petro Survilos testamentas, MAB RS, f. 198–140, l.1.
16
D. Kuolys, Asmuo, tauta, valstybė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinėje literatūro-
je: Renesansas, Barokas, Vilnius, 1992, p. 151; žr. taip pat B. Rok, Człowiek wobec śmierci
w kulturze staropolskiej, Wrocław, 1995, s. 78–92; B. Rok, Społeczeństwo Rzeczypospolitej
XVIII w. wobec problemów eschatologini, Prace Historycznoliterackie, t. 17: Oświecenie:
Kultura – myśl, pod red. J. Platta, Gdański, 1995, s. 203–216; Z. Kuchowicz, Człowiek
polskiego baroku, Wydawnictwo Łódskie, 1992, s. 332–349.
17
1758 07 07 Povilo Gierhardo Štelmacho testamentas, Lietuvos Valstybės Istorijos Archyvas
(toliau – LVIA), f. SA, K. m. a. 1757–1769, l. 132.

88 KAUNO
ISTORIJOS
METRAŠTIS
 Rasa VARSACKYTĖ

Beje, žodis „mirtis“, kaip ir „Dievas“, tačiau skirtingai nei „gyvenimas“,

paprastai rašomi iš didžiosios raidės, taip tarsi parodant pagarbą, nuolankumą
ir baimę. Anot mirties suvokimą Vakarų kultūroje nagrinėjusio prancūzų is-
toriko Ph. Arieso (Aries), tikroji mirties baimė Vakarų Europoje atsirado tik
XIX a., kada nebelieka naivaus pasitikėjimo lemtimi, pasyvaus nuolankumo,
kada įvairiausių atradimų dėka gyvenimą ir mirtį galima lengviau kontroliuo-
ti, ji ne tokia dažna kaip anksčiau18. Iki tol mirtis buvo prisijaukinta ir sava.
Tačiau, remdamasis Arno Borsto, A. Gurevičius teigia, kad net ir „viduriniųjų
amžių žmogus jautė didelę mirties baimę, tam buvo ne tik psichofiziologinių,
egzistencinių, bet ir religinių priežasčių: juk niekas iš mirštančiųjų negalėjo
būti tikras, kad išvengs pragaro kančių“19. Betgi Ph. Aries nuomone, pernelyg
didelė meilė gyvenimui ir pernelyg didelė mirties baimė buvo nuodėmingi, nes
prieštaravo krikščioniškam tikėjimui, teigiančiam, kad po mirties siela ženg-
sianti pas Viešpatį20.
Istorikės M. Aleksandrovič-Šmulikovskos (Aleksandrowicz-Szmulikowska)
teigimu, tokia stoiška laikysena mirties akivaizdoje ypač būdinga liuteronams,
iš kurių buvo reikalaujama mirties laukti ramiai, besąlygiškai pasitikint Vieš-
pačiu ir tuo, kad jo siela bus išgelbėta21. Kaip žinia, liuteronai netiki skaistykla,
taip pat jie yra įsitikinę, jog sielą gali išgelbėti tik tikėjimas, o ne geri darbai ar
išpažintis, mišios už mirusiuosius bei šventųjų parama. Tad liuteronui mirties
valanda – doro gyvenimo užbaigimas, o katalikui – kova už jo sielą22.
Trečioji ir svarbiausioji testamento dalis, vadinamoji dispozicija, jau aiš-
kiai parodo mirštančiojo konfesinę tapatybę. Mat kiekvienas testatorius dispo-
ziciją pradeda nuo sielos ir kūno reikalų. Tai išreiškianti testamento formulė
buvo vadinama commendatio (lot. pasitikėjimas, perdavimas)23. Liuteronų at-
veju ši dalis yra ganėtinai lakoniška: „Sielą nuodėmingą į Dievo rankas atiduo-
du, patikiu ir dovanoju“24.
Tuo tarpu katalikų rūpestis siela pirmojoje dispozicijos dalyje išreiškiamas
kur kas įmantresnėmis frazėmis. Štai minėto Kauno burmistro A. Romanovs-
kio 1663 m. sudarytame testamente rašoma: „Sielą savo nuodėmingą atiduodu
į rankas maloningiausio Dangaus Tėvo, iš kurio ji išėjo, [patikiu] begaliniam
Šv. Sosto gailestingumui, maldaudamas, kad ji [t. y. siela] per nekaltą Dievo
Sūnaus kančią ir Mirtį atpirkta, su Švč. Marijos ir Šventųjų pagalba su išrinktai-
siais susijungtų, kaip kad šioje ašarų pakalnėje su Kūnu yra sujungta taip ir nuo

18
Ph. Aries, Mirties supratimas Vakarų kultūros istorijoje, Vilnius, 1993, p 141–142.
19
A. Gurevič, Viduramžių kultūros kategorijos, Vilnius, 1989, p. 102.
20
Ph. Aries, Mirties supratimas..., p. 141.
21
M. Aleksandrowicz-Szmulikowska, Radziwiłłówny w świetle swoich testamentów : przyczynek do
badań mentalności magnackiej XVI-XVII wieku, Warszawa, 1995, s. 23.
22
Ten pat, s. 22.
23
L. Karalius, Testamentai..., p. 720.
24
1758 07 07 Povilo Gierhardo Štelmacho testamentas, LVIA, f. SA, K. m. a. 1757–1769, l. 132.

KAUNO
ISTORIJOS
89
METRAŠTIS
STRAIPSNIAI

kūno atskyrus maloningai leistų jai [t. y. sielai] dangiška šlove amžinai džiaug-
tis“25. Tokie pat maldavimai dažni ir XVIII a. Kaunietis Steponas Mickevičius
(Mickiewicz) 1784 m. sudarytame testamente visų pirma prašo: „Nepaisant
gyvenime mano padarytų nuodėmių, šaukiuosi dėl svarbiausios priežasties Gai-
lestingumo Motinos Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos ir visų šventųjų
globėjų“26. Prašymai Švč. Marijos, greta jos ir Šventųjų užtarimo taipogi buvo
itin dažnas motyvas nagrinėjamu laikotarpiu, liudijantys XVII–XVIII a. LDK
itin išpopuliarėjusį Marijos kultą27. Dievas testamentuose pabrėžtinai įvardija-
mas kaip atpirkėjas, gelbėtojas ir kūrėjas – tas, kurio gailestingumas mirštančio-
jo sielai gali suteikti ateitį. Populiarūs buvo ir kūno kaip sielos kalėjimo, laikino
sielos namo vaizdiniai. Matome atgailaujantį, nuolankų žmogų, įsitikinusį, kad
jo siela yra nuodėminga, silpna, netobula. Nuolankumas, pasak D. Kuolio,
Baroko epochoje buvo pripažįstamas kaip „tauriausias žmogaus sielos bruožas,
vienintelis galįs atverti kelią amžinon Viešpaties knygon“28.
Pasirūpinęs siela, testatorius imdavosi kūno reikalų, apie kurio laidojimą
testamente nebūdavo daug kalbama, šitaip tarsi mėginant parodyti abejingu-
mą laikinam ir ydingam sielos būstui. Ph. Arieso teigimu, nuo XVI a. ir ypač
nuo XVII a. katalikiškos reformos poveikyje religiniai autoriai griežtai smerkė
netikrų viduramžių laidotuvių religingumą, religija jau nebeteikė tokios reikš-
mės kapui nei jo vietai šalia šventųjų, nei jo poveikiui gyviesiems29. Apskritai
XVI–XVIII a. kapo vieta buvo parenkama vadovaujantis 2 motyvais: pagarba
parapijai, vienuolių ordinui, kokiam nors šventajam, brolijai ir pagarba šei-
mai30. Štai 1665 m. Kauno burmistras Stanislovas Gradovskis (Gradowski)
testamente prašo žmonos, kad ši jo „nuodėmingą kūną [...] pagal Romos ka-
talikų apeigas palaidotų“. Pabrėžia, kad kataliku esąs nuo pat gimimo ir no-
rįs, kad kūnas ilsėtųsi Kauno parapinėj Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčioj, rūsyje,
greta artimųjų31. Verta pažymėti, kad kauniečiai dažnai rinkdavosi pastarosios
bažnyčios kapines ar rūsius kaip paskutinio poilsio vietą. Kartkartėmis sakėsi
norintys būti palaidoti šios bažnyčios žemėje („iš žemės kilę į žemę tesugrįšta“)
priešais Švč. Marijos altorių32. Tokiu būdu irgi bandyta ieškoti Švč. Marijos
kaip sielų užtarėjos Paskutiniame teisme pagalbos. Neretai testatoriai rinkdavo-
si ir Kauno pranciškonų, dominikonų, bernardinų vienuolynų bažnyčių rūsius
25
1663 03 02 Kauno burmistro ir lentvaičio Ambrozijaus Romanovskio testamentas, VUB RS, f.
7, K. m. a. 1662–1673, l. 26.
26
1784 05 08 Stepono Mickevičiaus testamentas, MAB RS, f. 43–26654, l. 1.
27
A. Aleksandravičiūtė, Po Gailestingosios Dievo Motinos skraiste: pilietinis sakralinio vaizdinio
aspektas, Kultūrologija, T. 9, Vilnius, 2002, p. 96–106; B. R. Vitkauskienė, Marijos kultas,
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos..., p. 336–341.
28
D. Kuolys, Asmuo, tauta..., p. 140.
29
Ph. Aries, Mirties supratimas..., p. 185.
30
Ten pat, p. 174.
31
1665 06 02 Kauno burmistro Stanislovo Gradovskio testamentas, VUB RS, f. 7, K. m. a.
1662–1673, l. 164.
32
1741 03 06 Jokūbo Vachto (Wacht) testamentas, ten pat, K. m. a. 1738–1749, l. 69 (620).

90 KAUNO
ISTORIJOS
METRAŠTIS
 Rasa VARSACKYTĖ

arba kapines. Šie vienuolynai Kaune, kaip ir visoje Abiejų Tautų Respublikoje,
buvo populiarūs tuo, kad jų nariai pasižymėjo kaip aktyvūs, mobilūs žmonės,
nuolat bendraujantys su pasauliečiais33. Beje, ikonografijoj Šv. Pranciškus vaiz-
duojamas su virve, kuria traukdavo mirusiųjų sielas į dangų34. Liuteronai, su-
prantama, rinkdavosi savosios bažnyčios kapines.
Mirusieji priklausė bažnyčiai. Nepaisant deklaruojamo abejingumo miru-
siam kūnui, laidojimas bažnyčioje arba jos žemėje reikšdavo kontaktą su sacrum,
su šventa vieta, taip tarsi paguodžiant gyvuosius ir nuraminant mirusius35.
Užsimindami apie laidotuves, testatoriai retkarčiais pareikšdavo norą, kad
jų kūnai būtų palaidoti kiek galima paprasčiau, be ypatingų apeigų. Antai Kau-
no gyventojas J. Davidovičius 1741 m. savo testamente žmoną įpareigoja palai-
doti „pranciškonų vienuolyno žemėje be jokių išmonių ir ypatingų ceremonijų
ir iškilmių“36. Tiesa, tokie prašymai buvo gana reti, ir nepaisant nutylėjimų pa-
čiame testamente, sekdami bajorus, miestiečiai (tiek katalikai, tiek liuteronai)
paprastai rengdavo pagal išgales barokiškai iškilmingas, savotiškai teatralizuotas
laiduotuves su ilgomis procesijomis37.
Itin svarbi ir didžiajai daugumai nagrinėtų testamentų būdinga dispozici-
jos dalis yra vadinamieji „maldingieji legatai“ (legatas – testamentinė išskirtinė),
skiriami bažnyčiai38. Tiesa, XVII a. antrojoje pusėje aukojimai bažnyčiai buvo
kur kas kuklesni nei XVIII a. Nagrinėdamas analogišką situaciją Krokuvos,
Poznanės, Varšuvos ir Liublino miestuose istorikas A. Karpinskis (Karpinski)
iškelia kelias hipotetines priežastis. Visų pirma, tai miestus nualinę XVII a.
vidurio karai su rusais ir švedais, kuriais testamentuose labai skundžiasi ir kau-
niečiai, minėdami žiaurius priešus, sugriautus namus, atimtą turtą. Tačiau A.
Karpinskio nuomone, ši aplinkybė aukojimų skaičių turėjo mažinti kokybiškai,
o ne kiekybiškai. Todėl tyrinėtojas mano, kad nemažą reikšmę turėjo ir tai, jog
XVII a. pabaigoje daugelis bažnyčių ir vienuolynų jau buvo atsistatę ir turė-
jo gerą materialinį pagrindą, o bažnytinių jurzdikų plėtra vis labiau kirtosi su
miesto teise ir interesais. Čia svarbūs buvo ir psichologiniai faktoriai: turėdami
menką turtą, testatoriai, negalėdami aukoti pakankamai, neduodavo visai. Be
to, XVII a. antrojoje pusėje itin išpopuliarėjusios brolijos daugeliui potencialių
aukotojų suteikdavo progą ne tik kasdien gyventi su bažnyčia, bet ir paremti
ją finansiškai įvairiomis progomis ir kur kas anksčiau nei mirties valandą39.

33
Lietuvos vienuolynai (vadovas), Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1998, p. 20.
34
M. Aleksandrowicz-Szmulikowska, Radziwiłłówny w świetle..., p. 34.
35
A. Karpinski, Zapisy „pobożne“ i postawy religijne mieszczanek polskich w świetle tes-
tamentów drugiej połowy XVI i XVII wieku, Triumfy i porażki. Szkice z dziejów kultury
polskiej, red. M. Bogucka, Warszawa, 1989, s. 223.
36
1741 04 29 Kauno gyventojo Jono Davidovičiaus testamentas, VUB RS, f. 7, K. m. a. 1738–
1749, l. 109 (640).
37
J. A. Chrościcki, Pompa funebris: z dziejów kultury staropolskiej, Warszawa, 1974, s. 57.
38
L. Karalius, Testamentai..., p. 720.
39
A. Karpinski, Zapisy „pobożne“ i postawy..., p. 212–213.

KAUNO
ISTORIJOS
91
METRAŠTIS
STRAIPSNIAI

Manytume, kad tokio pobūdžio priežastys vienaip ar antraip veikė ir XVII a.

II pusės kauniečių elgsenas. XVIII a. kukliau aukoti bažnyčiai galbūt skatino ir
barokiškojo pamaldumo karštinę kiek atvėsinusios Apšvietos idėjos.
Pažymėtina ir tai, kad katalikai, skirtingai nuo liuteronų, šias donacijas
suteikdavo iškeldami dvasininkams tam tikras sąlygas. Tai susiję su jau minėta
katalikiška nuostata, kad maldomis, išmalda ir mišiomis galima paveikti miru-
siojo išganymą. Be to, taip buvo implikuojamas gyvųjų ir mirusiųjų bendra-
vimas40. Todėl testatoriai dažnai aukodavo ne tik tai bažnyčiai, su kuria buvo
artimiau susiję ir kurios prašė palaidojimo, bet ir visoms kitoms ar bent kelioms
mieste reziduojančioms dvasininkų kongregacijoms. Dvasininkijai buvo palie-
kami ne tik pinigai, bet ir dalis nekilnojamojo turto, pavyzdžiui, namas ar skly-
pas. Tiesa, siekiant sustiprinti miestus, 1764 m. nekilnojamą turtą dovanoti ar
testamentu palikti bažnyčiai buvo uždrausta41. Pasitaikydavo, kad amatininkas
bažnyčiai dovanodavo paties austą gelumbę42, o vienas XVIII a. Kauno pirklys
belsdamasis į dangaus vartus pranciškonams paliko burlaivį (barką), kuriuo
gabendavo prekes43. Už savo aukas testatoriai prašydavo dvasininkų melstis,
aukoti tam tikrą skaičių mišių, mirties valandą skambinti varpais. Dažnas au-
kodavo ir vargšams, kurie už tai turėdavo dalyvauti laidotuvėse ir melstis už
mirusįjį.
Analizuojant kauniečių testamentus ryškėja ir vieno ar kito vienuolyno
didesnis populiarumas miestiečių bendruomenėje. Matyti, kad greta vyrų vie-
nuolynų, moterų vienuolynai sulaukdavo kur kas mažiau dėmesio tiek kaunie-
čių testamentuose, tiek dovanojimo aktuose. Netgi prašydami varpų skambini-
mo mirties valandą ir maldų už išeinančiąją sielą, testatoriai vyrų vienuolynams
už tas pačias „paslaugas“ skirdavo daugiau pinigų nei moterų vienuolynams.
Štai 1764 m. sudarytame testamente Kauno miestietis Jurgis Stanevičius (Sta-
niewicz), prašydamas varpų ir karsto išlydėjimo iš namų, pranciškonams, do-
minikonams bei bernardinams pažada po 20 timpų44. Tiek pat karmelitams
numato sumokėti už gedulingas Mišias, rokitams už tą patį siūlo 19 timpų,
o bernardinėms bei benediktinėms po 10. 1780 m. mirus Kauno miesto ben-
druomenės prisiekusiųjų nariui Andriui Kačkovskiui (Kaczkowski), už gedu-
lingas Šv. Mišias ir varpus Kauno klebonui buvo sumokėta 18 auksinų, vietos
bernardinams 24, pranciškonams 1445. Velionio mirties valandą bernardinių
buvo paprašyta skambinti varpais, paskiriant joms 4 auksinus, buvusiems jė-

40
M. Kessel, Myris ir Mirtis, Europos mentaliteto istorija, sudarytojas P. Dinzelbacher, Aidai,
1998, p. 226.
41
R. Varsackytė, Nekilnojamo turto dalybos, Darbai ir Dienos, 2004, t. 37, p. 47–48.
42
1746 07 30 Kauno gyventojo ir audėjo Juozo Margelievičiaus (Margielewicz) testamentas, VUB
RS, f. 7, K. m. a. 1738–1749, l. 62 (1108).
43
1744 08 29 Simono Koncevičiaus (Koncewicz) testamentas, ten pat, l. 83 (962 v).
44
1764 03 03 Jurgio Stanevičiaus testamentas, LVIA, f. SA, K. m. a. 1763–1774 m., l. 173 v.
45
1781 08 22 Apolonijos Kačkovskienės (Kaczkovska) kreipimasis į Kauno miesto magistratą dėl
vyro testamento, LVIA, f. SA, K. m. a. 1780–1784 m., l. 155 v.

92 KAUNO
ISTORIJOS
METRAŠTIS
 Rasa VARSACKYTĖ

zuitams ir karmelitams po 8 (benediktinių apskritai nieko neprašyta). Tikėtina,

kad toks pinigų paskirstymas rodytų ir savotišką vieno ar kito vienuolyno bei
bažnyčios populiarumą Kaune: didesnį, gausesnį tikinčiųjų būrį į Mišias su-
kviečiantys, daugiau brolijų savo bažnyčiose turintys dvasininkai, gaudavo ir
daugiau pasauliečių paramos. Galbūt ir patys vienuoliai prašė skirtingo dydžio
aukų, tačiau ir tokiu atveju matyti tam tikra hierarchizacija.
Tik sutvarkius maldinguosius legatus, buvo pereinama prie turto paskirs-
tymo. Pirmiausia būdavo pasirūpinama būdais skoloms apmokėti. Testato-
rius kreipdavosi į tuos, kuriems jis esąs skolingas, pavesdavo sutuoktiniui ar
įpareigodavo draugą atsiskaityti su kreditoriais, nes skolos, kaip buvo sakoma,
apsunkintų sielą ir neleistų jai nurimti. Čia veikė potridentiniu laikotarpiu
Katalikų Bažnyčioj sustiprėjusios Pax Domini idėjos, pagal kurias kiekvienas
asmuo turėjo sudaryti taiką ne tik su Dievu, bet ir su žmonėmis46. Aptarus
skolų mokėjimą, galiausiai būdavo imamasi dalinti turtą artimiesiems. Verta
akcentuoti tai, kad nekilnojamąjį turtą pagal Magdeburgo teisę privalėjo pa-
veldėti įpėdiniai arba artimiausi giminaičiai. Buvo pabrėžiama, kad testatoriai
savo paskutiniosios valios aktuose privalo visus savo vaikus (sūnus) suminėti,
kad po tėvo ar motinos mirties tarp palikuonių nekiltų nereikalingų ginčų ar
nesusipratimų dėl turto. Nusprendus kurį nors palikuonį palikti be palikimo,
turėjo būti nurodomos aiškios tokio žingsnio priežastys. Priešingu atveju sūnus
(dukros neminimos), netekęs palikimo, galėjo per 5 metus apskųsti tokį testa-
mentą. Kilnojamąjį turtą (įvairius daiktus, drabužius ir kt.) testatorius galėdavo
paskirti savo nuožiūra47. Laisviau disponuoti buvo galima tik tuo nekilnoja-
mu turtu, kuris buvo užgyventas paties testatoriaus, o iš tėvų ar giminaičių
paveldėtą nekilnojamą turtą buvo privalu palikti artimiausiems palikuonims.
Testamentinio palikimo negalima buvo suteikti žydams, atsimetėliams nuo ti-
kėjimo, tarnams, svetimoteriavusiems su testatoriaus žmona, nesantuokiniams
vaikams48. Didžiąją dalį turto testatoriai palikdavo vaikams ir sutuoktiniams
(ypač žmona vyrui). Būtent sutuoktinis dažniausiai būdavo paskiriamas tvar-
kyti laidotuves.
Baigiamojoje testamento dalyje neretai būdavo įrašomas ir įspėjimas rūs-
čiu Dievo teismu tiems, kurie mėgins šiam testamentui nepaklusti. Tiesa, pa-
skutinės mirusiojo valios sulaužymai buvo gana dažni – turto troškimas pri-
slopindavo baimę prieš Dievą. Viename iš miesto teisės sąvadų B. Groickis
taip pat teigia, kad nūnai sunku surasti tinkamą testamento vykdytoją ir dažnai
tenka girdėti, kad testatorius daugiau laužo galvą ne dėl to, kaip savo valdas pa-
skirstyti, bet ką savo žmonai ar vaikams globėju paskirti. Užsimena, jog girdėjęs
esant tokių, kurie mirusiojo aukas, skirtas špitolėms, vargšams, ir kitus pinigus

46
L. Karalius, Testamentai..., p. 721.
47
B. Groicki, Tytuly prawa magdeburskiego, Warszawa, 1954, s. 179–186; B. Groicki, Arty-
kuły prawa majdeburskiego, Warszawa, 1954, s. 56–57.
48
B. Groicki, Tytuly..., s. 188.

KAUNO
ISTORIJOS
93
METRAŠTIS
STRAIPSNIAI

nesąžiningai dalina arba net sau pasilieka49. Testamente pateiktus nurodymus

buvo privalu įvykdyti per metus50.
Pačioje testamento pabaigoje mirštantysis atsisveikindavo su savo šeima,
draugais ir kaimynais, dėkodamas jiems už bendrumą ir atsiprašydamas, jei ką
įskaudinęs.
Tiesa, testamentas nustodavo galioti jei: buvo paskelbiamas antras testa-
mentas, automatiškai anuliuojantis pirmąjį; jei testatoriui po testamento pa-
skelbimo gimdavo sūnus arba anūkas, kuris testamente nebuvo paminėtas; jei
testamentą sudarė asmuo, neturintis teisės tokio dokumento surašyti51.
Tokios buvo XVII ir XVIII a. įvairia literatūra bei pamokslais propaguo-
tos „gerosios mirties“ taisyklės, t. y. gebėjimas išeiti iš gyvenimo, susitaikius su
Dievu, žmonėmis ir pačiu savimi. Būtent stovėdamas mirties prieangyje kiek-
vienas žmogus, Ph. Arieso nuomone, apžvelgdavo savo gyvenimą, vienaip ar
kitaip suvokdamas savo biografijos, vadinasi, ir savo asmenybės savitumą52. Tes-
tamentai – neabejotinai iškalbingi tyrinėjamos kultūros liudininkai. Nepaisant
griežtokos jų surašymo struktūros ir sustabarėjusių teisinių formuluočių, įmanu
atpažinti atskiros visuomenės vertybes, ryškėja religiniai skirtumai ir epochų
pokyčiai. XVII–XVIII a. žmogui testamentas buvo savotiškas sakralinis aktas,
ne tik galimybė/būtinybė vienaip ar kitaip paskirstyti turtą, bet ir atlikti tam
tikrą savianalizę, dėkojant Dievui ir jo atsiprašant, liudijant svarbiausius savo
gyvenimo momentus, minint artimiausius žmones. Žvelgant į testamentus kaip
dviejų epochų – Baroko ir Apšvietos – liudytojus, bene labiausiai išryškėja ba-
rokiškosios pasaulėjautos ženklai: testatoriai (ypač katalikai) kalba apie žmogaus
trapumą, gyvenimo netikrumą, nežinios baimę, praradimo sielvartą, atgailau-
dami šaukiasi Dievo, prašydami artimųjų maldų ir ieškodami susitaikymo. Ka-
talikų ir liuteronų testamentai skyrėsi tuo, kad pastarieji savo paskutiniąją valią
išreišdavo kur kas lakoniškesnėmis frazėmis, bemaž nesigilindami į laidotuvių
smulkmenas, neprašydami maldų ir mišių už išeinančią sielą, turtą skirdami tik
bažnyčiai ir šeimai, nes vienuolynų liuteronai neturi. XVII a. antrojoje pusėje
katalikų ir liuteronų aukojimai bažnyčioms buvo kur kas kuklesni nei XVIII
a. – išvarginti karų ir suiručių testatoriai mažai tegalėjo ką palikti. Dažniausiai
katalikai miestiečiai aukodavo parapinei bažnyčiai, be to, moterų vienuolynai
sulaukdavo kur kas mažiau dėmesio nei vyrų.

49
Ten pat, s. 189.
50
Ten pat, s. 188.
51
Testatoriais negalėjo būti berniukai iki 14 metų, mergaitės iki 12 metų (apskritai moterys savo
teisinius aktus galėdavo tvarkyti tik su vyro ar globėjo pagalba), vienuoliai (nes jie duodavo
neturto įžadus), neatsidaliję sūnūs (jie galėjo disponuoti tik savo užtarnautu turtu), asmenys,
užstatyti kitų valdžion, eikvotojai (marnotrawca, kurie išlaidauja, nejausdami ribų), nusikaltėliai,
nuteisti mirti; taip pat psichikos negalią turintys asmenys bei tie, kurie buvo nuo gimimo neby-
liai ir kurti (nebent patys moka rašyti) ir akli (nebent jie turi patikimą žmogų, kuriam paveda
sudaryti testamentą). Žr. B. Groicki, Tytuly... s. 179–181; 184-185.
52
Ph. Aries, Mirties supratimas..., p. 122.

94 KAUNO
ISTORIJOS
METRAŠTIS
 Rasa VARSACKYTĖ

Rasa Varsackytė BEARING IN THE PRESENCE OF

DEATH: TESTAMENTS OF KAUNAS
DWELLERS OF THE 17TH AND 18TH
CENTURIES

Abstract

The article deals with the testaments of Kau-

nas dwellers of the 17th and 18th centuries. It aims at finding out the view of testators
towards life and death, God and faith, family and individual. Strict limitations of will
formation, according to L. Karalius, restricted the opportunities for testators to perform
deeper contemplations. On the other hand, according to the historian, at first sight the
petrified outer form could not put in shade the individuality of a person even though
restricted by legal regulations. World alienation and personal uncertainty in the pre-
sence of God is felt throughout the 17th c. The same emotions ruled individuals’ world
view in the 18th c.
The 18th c. testaments are full of sorrows and doubts; the image of clepsydra is
very popular. The invocation to St. Mary and other saints was especially common,
which conveys the significance of the St. Mary cult in Lithuania. God in wills is named
as the redeemer, the saver and the creator, the one who can guarantee future for a dead
person’s soul. The image of the body as a prison of the soul was very frequent. Accor-
ding to the historian M. Aleksandorwicz, the stoic bearing in the presence of death is
especially characteristic to Lutherans. After taking care of the soul, testators turned
to the body concerns. However, the body burial did not receive great attention as if
claiming that body was only a temporary shelter for the soul. The graveyard place was
chosen according to the following factors: respect for the parish, monastery order, saint,
confraternity or family. Kaunas citizens usually wished to be buried in the St. Peter and
Paul church’s graveyard or cellars. The most characteristic part of will disposition is “de-
voted legates”, dedicated to church. The donations to church in the second half of the
17th c. were more modest than in the 18th c. Catholics, contrary to Lutherans, gave the
donations to the clergy setting certain requirements at the same time. This was due to
the Catholic belief that it is possible to influence the body salvation by prayers, psalms
and mass. Usually, the Catholic dwellers used to donate to parochial church. Moreover,
women convents were less popular in donations than men’s monasteries.

Gauta: 2006 11 20
Parengta: 2007 03 30

KAUNO
ISTORIJOS
95
METRAŠTIS