„ODISĖJOS“ VEIKĖJAI – VISAIS LAIKAIS AKTUALŪS SIMBOLIAI

Kaip matėme iš pasakojimo būdų analizės, „Odisėjos“ veikėjai-žmonės gyvena intensyvų vidinį
gyvenimą. Greičiausiai kiekvienas iš mūsų atsidūrę Penelopės ar Telemacho vietoje į realybę būtume
reagavę panašiai. Homero poemoje vaizduojami veikėjai nėra tik individualybės, jie primena tipus,
kurie įkūnija tam tikrus žmogaus elgesio modelius. Kadangi tiek mitai, tiek herojiniai graikų epai buvo
kolektyvinės kūrybos rezultatas, tad tiek graikų mituose, tiek ir Odisėjoje veikėjai (tiek žmonės, tiek
mitinės būtybės) yra tapę simboliais, įkūnijančiais visų epochų žmonėms būdingas savybes ar
gyvenimiškas situacijas. Homeras apibendrina daugelio šalių mitologinius pasakojimu, tad ne veltui jo
„Odisėją“ galima vadinti pirmuoju filosofiniu kūriniu apie žmogaus gyvenimą.

SĄSAJA SU 9
SIMBOLIO CITATOS SĄSAJOS
SIMBOLIS KL.
AIŠKINIMAS NR. PAGRINDIMAS
KŪRINIU
KALIPSĖ Vyrą sužavinti ir nuo 13 Etmė iš Ievos Etmė manipuliuoja
dvasinių tikslų Simonaitytės Viliumi, nuteikinėja prieš
atitraukianti moteris. romano „Aukštujų jo paties tėvus. Ji
Šimonių likimas“. pasinaudoja vyro
silpnybėmis, kad gautų tai,
ko nori (turtus). Kalipsė
taip pat negalvoja apie
Odisėjo artimuosius ir
siekia savanaudiško tikslo
– turėti vyrą, nori, kad jis
užmirštų savo artimuosius,
todėl imasi manipuliacijos:
gąsdinti Odisėją, kad jam
teks daug iškęsti, jei nori
grįžti pas žmoną,
neprilygstančią grožiu
(Odisėjas stipresnė
asmenybė nei Vilius, todėl
Kalipsės vilionėms
atsispsiria).
Tėvynės, gimtųjų
namų, nusiraminimo,
laimės ir vidinės
pilnatvės vieta.

Žmonių, gyvenančių
tik dėl malonumo,
pamiršusių ryšį su
savo žeme ir
artimaisiais,
simbolis.
Barbariškumo,
 žvėriškumo,
nepagrįsto naikinimo
simbolis.
Primityvūs,
nebendruomeniški ir
agresyvūs žmonės,
besirūpinantys tik
savo gerove, fiziškai
ar emociškai
smurtaujantys prieš
kitus.

KIRKĖS Malonumo, 2 Dorianas Grėjus iš Dorianas, gavęs Henrio

ŽOLELĖS verčiančio pamiršti Oskaro Vaildo knygą, išgyvena virsmą,
dvasines vertybes ir romano „Doriano prilygstantį Odisėjo
pasiduoti Grėjaus portretas“ draugų virtimui kiaulėmis
gyvuliškiems suvalgius stebuklingų
instinktams, žolių: iš nekalto jaunuolio
simbolis. jis virsta gyvuliu,
siekiančiu tik malonumo,
jam svarbu tenkinti savo
gyvuliškus instinktus,
ištyrinėti pojūčius, todėl jis
pamažu praranda savo
žmogiškumą ir tarsi
sugyvulėja.
Situacija, kai reikia
kažką brangaus
paaukoti, kad
neprarastum visko,
ką turi. Būtinybė iš
dviejų blogybių
rinktis mažesnę.
Labai viliojančio, bet
pražūtingo
moteriškumo
simbolis.
Draudimo, kurį
pažeidus gresia
tragiškos pasekmės,
simbolis.
Žmogiškumo,
nesavanaudiškos
pagalbos kitam
simbolis.
Mylimosios
 ištikimybės, tyros
dvasinės meilės ir
kantraus laukimo
simbolis, žmonos
ištikimybė savo
vyrui, šeimai ir
žemei simbolis.

Vaikų ištikimybės ir
meilės tėvams
simbolis, moralinė
vaiko stiprybė, kai
reikia kovoti už
šeimos garbę ir
gerovę.
Įžūlumo,
parazitavimo, t.y. iš
kito gerovės
gyvenančių žmonių,
nesaikingo vartojimo
simbolis.

SIMBOLIAI: 1) Itakė; 2) Jaunikiai; 3) Lestrigonai; 4) Kiklopai; 5) Skila ir Charibdė; 6) Sirenos; 7)

Helijo jaučiai; 8) Fajakai; 9) Penelopė; 10) Telemachas; 11) Lotofagai; 12) Klipsė; 13) Kirkė.

SĄSAJOS SU 9 KL. KŪRINIAIS: 1) Darius ir Birutė iš Romualdo Granausko apysakos „Gyvenimas

po klevu“; 2) Lietuva Sigito Gedos eilėraštyje „Giesmė apie pasaulio medį“; 3) Etmė iš Ievos
Simonaitytės romano „Aukštujų Šimonių likimas“; 4) Vingiai iš Žemaitės apsakymo „Marti“; 5)
Grainis iš Vinco Krėvės apsakymo „Skerdžius“; 6) Vandos Juknaitės „Išsiduosi. Balsu“ pasakotoja ir
jos komanda, organizuojanti stovyklas benamiams vaikams; 7) Sovijus, kuris buvo išstumtas iš šerno
valgymo ritualo; 8) Roza iš Ericho Marijos Remarko romano „Trys draugai“; 9) Gundė iš Ignos
Šeiniaus romano „Kuprelis“; 10) Apsirijėlis ponas iš Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ „Pavasario
linksmybių“ epizodo; 11) Monika Kairienė iš Romualdo Granausko apysakos „Gyvenimas po klevu“;
12) Eglės žalčių karalienės sūnūs; 13) Dorianas Grėjus iš Oskaro Vaildo romano „Doriano Grėjaus
portretas“.

CITATOS: 1) Vieną pastvėrė staiga ir pusryčius sau pasidarė./ Likę paspruko abu ir tuoj prie laivų
atsidūrė./ <...> Jie į gigantus labiau, nei į žmones, buvo panašūs,/ Ir, atsilaužę uolų, kurių nepakeltų
joks vyras,/ Laidė į mus. Baisi maišatis laivuos pasidarė:/ Žuvo suknežinti vyrai, laivai braškėjo ir
skendo. 2) Taigi sustojo visi ties prieangiu deivės gražkasės/ Ir įsiklausė, kaip Kirkė viduj maloniai
dainavo/ <…> Juos į krases ir į krėslus visus pasodino įvedus, Sūriu vaišino ir miltais, į medų geltoną
maišytais,/ Pramniško vyno įpylus ir gausiai valgį uždarius/ Ji kerimosiom žolėm, kad savo šalį
užmirštų/. Gėrimą tą jie išgėrė visi, o Kirkė pakilo,/ Palietė juos rykštele ir suvarė į savo kiaulidę. 3)
<…> jos suvilioja/ Žmogų kiekvieną, kam tenka kada prie jų prisiartint./ Kas, nežinodamas to,
priplaukia ir gauna išgirsti/ [jų balsą], daugiau to žmona ir vaikai mažutėliai/ Nebesulauks pargrįžtant
namo, nekrykštaus iš džiaugsmo./ Savo balsingom dainom pavergia jo širdį <…>. 4) Taigi laikykis
arčiau prie [jos] ir laivą juodsnapį/ Greitai varyki pro ją, nes žymiai didesnis gerumas/ Vyrų netekti
šešių, nei visiems pražūti iš karto. 5) Tėve mūs Dzeuse ir jūs, dievai, laimingi per amžius!/ Vyrus
Laerto sūnaus Odisėjo reikia nubausti. Jie, nedorieji, papjovė man [gyvulius], kuriais aš džiaugiausi,/
<...> Jei kaltininkams nebus atmokėta, kaip jie užsipelnė, Leisiuos į Hadą tuomet ir šviesiu numirusių
šaliai. 6) Nerias į jūrą [ji] žema, ir pati paskutinė/ Ji vakaruos, o kitos daugiau pasidavę į rytus./ Kraštas
uolotas, bet vyrai jo šaunūs, ir aš negalėčiau/ Niekur sau rasti šalies, mielesnės už tėviškės žemę. 7) Bet
kai šis vargšas čionai klajodamas šiandien atėjo,/ Turim pagelbėti jam, nes Dzeuso globoj gi
vargdieniai/ Ir pakeleiviai, ir dovis, nors menkas, palenkia jo širdį,/ Duokit, mergaitės, tuojau užkąsti
svečiui ir gerti,/ Upėj išmaudykit jį, kur vėjas neužpučia jokis. 8) Kas paragauja bentsyk to vaisiaus,
saldesnio už medų,/ Grįžt nebenori atgal ir žinios neduoda saviesiems,/ Lieka visas dienas ir gyvena čia
su [jais], Raško [tą vaisių] gardų ir savo šalį pamiršta. 9) Ir į [jų], nuožmių ir nemokančių būti
vaišingų,/ Žemę atvykom. <...> Jie nei vyrijų nešaukia bendrų, nei įstatymų leidžia,/ O gyvena po vieną
aukštųjų kalnų ir uolynų Apvaliaskliaučiuos urvuos ir teisia kaip nori kiekvienas/ Žmoną arba vaikus,
nesiklausdamas niekad kaimynų. 10) Koks tu laimingas, Laerto sūnau, Odisėjau daugminti,/ Moterį,
dorą didžiai ir skaisčią, sau žmona paėmęs! Aukso turbūt širdis šitos [moters] beydės <…> nepamiršo
Tikrojo vyro, šlovė nemirtinga jos ištikimybės/ Amžiais skambės, ir žemės gyventojams giesme
gražiausia Nemirtingieji išgarsins protingą didžiai [moterį šią]. 11) Taigi jie kiauras dienas, pas mus
susirinkę, prasėdi,/ Jaučius pjauna puotoms, avis ir ožkas riebiąsias,/ Linksminas, ūžia visi ir tamsųjį
vyną be saiko/ Geria kasdien. Eikvoja turtus.12) „Kaip, Antinojau, galiu išvaryti aš motiną savo?/ Ji gi
pagimdė mane, užaugino. <...>/ Tėvas už tai nepagirtų manęs, ir dievo rūstybę/ Tuoj užsitraukčiau:
baisaus erinijų keršto/ Mels, iš namų eidama. Ir žmonių papeikimo sulauksiu/ Sau užpelnytai. To
žodžio netars niekada mano lūpos./ Jeigu dar jūsų širdy pasiliko gėdos truputis,/ Eikite man iš namų,
kitur ieškokite vaišių,/ Puskite savo turtus, lankydamies vienas pas kitą. 13) „Dzeuso gentaini, Laerto
sūnau Odisėjau daugminti!/ Taip jau tu nori namo į mieląją tėviškės žemę/ Nieko nelaukdamas, grįžti.
Keliauk laimingas ir sveikas!/ Jeigu tu savo širdy žinotum vargus ir nelaimes,/ Kiek tau žadėta išvargt
pirmiau, nei gimtinėn sugrįši –/ Liktumei čia pas mane, namus prižiūrėtum šit mūsų/ Ir nemirtingas
būtum, nors baisiai nori išvysti/ Savąją žmoną, kurios tu ilgiesi naktį ir dieną./ Bet aš didžiuojuos garbe
pranašesnė būti už jąją/ Savo stuomens grakštumu bei ūgiu ir iš veido: negali/ Juk mirtingoji žmona
grožiu varžytis su deivėm.“