Arvydas Kšanavičius. 1990-ųjų sausio 11 d.: M.

Gorbačiovo
viešnagė Lietuvoje prieš 20 metų
2010-01-11

Prieš dvidešimt metų – 1990-jų sausio 11-ąją – likus lygiai dviem mėnesiams iki Kovo 11-osios,
kuri, anot istoriko E. Gudavičiaus, „tapo pradžia grandininės reakcijos, sugriovusios Sovietų
imperiją”, į Lietuvą atvyko Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro komiteto Generalinis
sekretorius Michailas Gorbačiovas.
Itin sunerimęs dėl Didžiosios Lietuvos komunistų partijos schizmos, įvykusios XX LKP
suvažiavime 1989 metų pabaigoje, „persitvarkymo architektas“ vizito metu nepanoro susitikti nei su
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio lyderiais, nei su susirinkusiais į sueigą „Laisvę ir
Nepriklausomybę Lietuvai!“, kurioje, V. Landsbergio žodžiais tariant, žmonės „laukė jo (t. y. M.
Gorbačiovo. – A.K.), kad pasveikintų aukštą svečią – kaimyninės valstybės vadovą“.
Vadovą, vos prieš mėnesį – 1989 metų gruodžio 24-ąją – pasirašiusį SSRS liaudies deputatų antrojo
suvažiavimo nutarimą, kuris pasmerkė Sovietų Sąjungos ir Vokietijos 1939–1941 m. slaptuosius
susitarimus, sąlygojusius Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybinių nepriklausomybių praradimą, ir
pripažino „slaptuosius protokolus teisiškai nepagrįstais ir negaliojančiais nuo jų pasirašymo
momento“. (Beje, šį istorinės svarbos teisės aktą SSRS teisių ir pareigų perėmėja Rusija šiandien
„prisimena“ perdėm nervingai.)
Pažymėtina, kad M. Gorbačiovo laukta atvykstančio dar sausio 10-ąją. Ta proga vyko Sąjūdžio
Vilniaus tarybos surengtas mitingas, kuriame daugelis iškeltų plakatų rusų kalba skelbė: „Laisvę
Lietuvai!“, „Mūsų siekis - nepriklausomybė!“ Tą dieną Sąjūdžio tarybos pirmininkas V.
Landsbergis spaudos konferencijoje pabrėžė SSKP lyderio vizito svarbą ir pažymėjo, jog šį įvykį
reikia traktuoti kaip „kaimyninės valstybės“ vadovo vizitą, nors daugeliui jo „palydovų atrodė, kad
jie keliauja savo valstybėje“.
Vėliau M. Gorbačiovas apie tokį jo vizito traktavimą pasakys: „Prisigyvenome, taip sakant. Tai –
didžiausias politinis koketavimas, bet, pasakysiu jums, ne toks jau nekenksmingas ir nepavojingas.
Nevalia žaisti politinių žaidimų, kai reikalas liečia tautų likimą. Nevalia.“
Žodžiu, sausio 10-ąją M. Gorbačiovas taip ir neatvyko, mat dėl sveikatos atidėjo kelionę vienai
dienai.
Užtat 1990 metų sausio 11-osios sueigoje „Laisvę ir Nepriklausomybę Lietuvai!“ susirinkusieji
Katedros aikštėje atvira širdimi pademonstravo visam pasauliui ir jau atvykusiam į Vilnių, nors,
kaip minėta, sueigoje nepasirodžiusiam, M. Gorbačiovui savo tvirtą pasiryžimą siekti Lietuvos
nepriklausomybės. Renginyje, tarsi simbolizuodami trimatę (disidentai – sąjūdininkai – komunistai)
Kovo 11-osios išvakarių politinę tikrovę, kalbėjo ne tik Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio atstovai,
bet ir Lietuvos Laisvės Lygos vadovas Antanas Terleckas bei LKP CK sekretorius Justas Paleckis.
(Dalyvavo ir LKP CK antrasis sekretorius Vladimiras Beriozovas.)
Įsimintinas viešnagės sausio 11 dieną momentas: Vilniaus „Kuro aparatūros“ gamykloje M.
Gorbačiovas pokalbio su darbininkais metu atkreipė dėmesį į vieną darbininką, laikantį plakatą,
kuriame rusų kalba buvo suformuluota, galima sakyti, tuometinių Lietuvos strateginių siekių
kvintesencija: „Ne daugiau teisių, o visiška nepriklausomybė!“ Šis drąsus, plakatą demonstravęs
žmogus – tai Zenys Lisauskas, deja, jau išėjęs Anapilin 2009 metų pabaigoje.
Į savarankišką – būtent savarankišką! – darbininko valios aktą tuomet dar būsimasis Nobelio taikos
premijos laureatas M. Gorbačiovas sureagavo netaikingai: „Jums bus sunkūs laikai, jeigu tokias
idėjas primesite žmonėms!“
Panašiai, beje, tik, žinoma, daug agresyviau skambėjo ir Sovietų Sąjungos vadovybės žodžiai po
„Baltijos kelio“ triumfo 1989 metų rugpjūčio mėnesį, kai Lietuva pirmą kartą sulaukė atvirų
grasinimų: SSKP CK pareiškimu tuomet įspėjo, jog „Pabaltijo tautų likimui gresia rimtas pavojus.
Žmonės turi žinoti, prie kokios bedugnės juos stumia nacionalistų lyderiai. Jeigu jiems pavyktų
pasiekti savo tikslus, padariniai galėtų būti tautoms katastrofiški. Galėtų iškilti klausimas dėl paties
jų gyvybingumo."
Sykiu reikia pripažinti, kad inteligentiškos agresijos elementais nuspalvinta, „didaktinio“ pobūdžio
retorika, nukreipta prieš Lietuvos nepriklausomybės siekius, dominavo visame „perestroikos“
architekto viešnagės 1990 metų sausio 11–13 dienomis kontekste.
Antai tą pačią sausio 11-ąją Vilniaus Spaudos rūmuose vykusiame M. Gorbačiovo susitikime su
Lietuvos „kūrybinės ir mokslinės inteligentijos atstovais“ SSKP vadovas daug kalbėjo apie
federacijos reikšmę, smerkė lietuvių norą atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos. M. Gorbačiovo
įsitikinimu, „kelias į politinį suverenitetą, į ekonominę nepriklausomybę, į kultūros ugdymą, visų
tradicijų išsaugojimą vienas – per suverenių, federacijoje susivienijusių valstybių Konstitucijas.“
„Mes už apsisprendimą iki pat atsiskyrimo“, – pažymėjo M. Gorbačiovas, dėl to ir buvo „duotas
pavedimas parengti projektą įstatymo, kuriame būtų apibūdintas mechanizmas, leidžiantis
kiekvienai respublikai realizuoti šią teisę. Toks projektas jau yra, ir jis bus pateiktas sąjunginiam
svarstymui ir referendumui.“
Galop M. Gorbačiovas pareiškė: „O jei kai kam labai supaprastintai atrodo, kad štai, girdi, šiandien
ar rytoj įvyks rinkimai, jūs susirinksite, balsuosite ir iš karto išeisite iš Tarybų Sąjungos, tai šitai –
ne politika. Tai kažkas nerimto. Juk tokiu atveju reikėtų klausimus spręsti su visomis respublikomis,
su valstybe.“
Žinoma, taip ir nutiko: Kovo 11-ąją rimtai „išėjome iš Tarybų Sąjungos“. Bet prieš tai, Kovo 11-
osios išvakarėse, dar įvyko rinkimai į LTSR Aukščiausiąją Tarybą, rinkimuose didžioji dauguma
rinkėjų balsavo už Sąjūdį, o ne už savarankišką LKP po schizmos (iš 90 išrinktų deputatų 72
atstovavo Sąjūdžiui).
SSKP CK generalinio sekretoriaus M. Gorbačiovo nuomone, kurią jis išsakė prieš 20 metų – tą
1990-jų sausio 11-ąją – Spaudos rūmuose, tokio pobūdžio problemos turėtų būti sprendžiamos
sovietinėje federacijoje; priešingu atveju „taip susikomplikuotų žmonių santykiai, kad šitai
atblokštų atgal visą Sąjungą, kiekvieną tautą, patirtume didelių nuostolių.“
Pranašiški generalinio sekretoriaus žodžiai ir paradoksalus erdvės koordinačių sutapimas: lygiai po
metų, 1991 metų sausio 11-ąją, jau nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje bus pralietas kraujas.
Vilniaus Spaudos rūmus, kuriuose tuomet dar būsimasis Nobelio taikos premijos laureatas M.
Gorbačiovas susitiko su inteligentijos atstovais, tankų palaikomi, panaudojus kovinius šovinius,
užims sovietų desantininkai.
Bandymai susisiekti su pirmuoju ir paskutiniu Sovietų Sąjungos prezidentu, 1990 metų Nobelio
taikos premijos laureatu, bus nesėkmingi.
Mat M. Gorbačiovas „pietaus“...
O Kremliaus molochas netrukus pareikalaus keturiolikos taikių žmonių gyvybių ir šimtų sužeistųjų
kraujo.
Straipsnis parengtas apibendrinant autoriaus knygą „Lietuvos Atgimimo dienoraštis“, kurioje
kruopščiai apžvelgti ir dienoraščio forma aprašyti Atgimimo epochos įvykiai nuo Lietuvos
Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susikūrimo iki Kovo 11-osios akto paskelbimo.
Bernardinai.lt