Professional Documents
Culture Documents
Friedrich Nietzsche Linksmasis Mokslas PDF
Friedrich Nietzsche Linksmasis Mokslas PDF
Friedrich Nietzsche Linksmasis Mokslas PDF
FRIEDRICH
NIETZSCHE
L in k sm a sis m ok sla s
FRI EDRI CH
NIETZSCHE
1887
FRIEDRICH
NIETZSCHE
L in k sm asis m o k sla s
("la gaya scienza")
Versta is:
Nietzsche F. Die fröhliche Wissenschaft//
Nietzsche F. Sämtliche Werke. Kritische Studienausgabe
in 15 Eittzelbänden/ Hrsg, von Giorgio Colli und Mazzino
Montinari. - Berlin; New York, 1988. - Bd. 3. - S. 343-651.
Knyga išleista
ATVIROS LIETUVOS FONDO
lėšomis
LINKSMASIS MOKSLAS
(„la gaya scienza")
Paaiškinimai......................................................... 317
Vardų rodyklė..................................................... 347
5
FRIEDRICHO NIETZSCHE'S FILOSOFAVIMO
LINKSMUMAS
7
A. Mi ckevi či us
8
FRIEDRICHO NIETZSCHE' S FILOSOFAVI MO LINKSMUMAS
9
A. Mi ckevi či us
10
FRIEDRICHO NIETZSCHE' S FI LOSOFAVI MO LINKSMUMAS
11
A. Mi ckevi či us
12
FRIEDRICHO NIETZSCHE' S FI LOSOFAVI MO LINKSMUMAS
13
A . Mic ke vič ius
14
FRIEDRICHO NIETZSCHE' S FI LOSOFAVI MO LINKSMUMAS
15
A. Mi ckevi či us
16
FRIEDRICHO N I E T Z S C H E ’S F I L O S O F A V I M O LINKSMUMAS
Arūnas Mickevičius
L IN K S M A SIS M O K SLAS
("la g a y a s c i e n z a " )
1
Šiai knygai reikalinga, ko gero, ne vien tiktai pratarmė;
galiausiai vis tiek dar liktų abejonė, ar pratarmėmis galima
padėti įsijausti į šitą kūrinį tam, kuris nieko panašaus nėra
patyręs. Jis - tarsi šilto vėjelio dvelkimas: čia esama ir
išdidumo, ir nerimo, ir prieštaringumo, ir ankstyvo pa
vasario orų nepastovumo, vienu žodžiu, nuolat prime
namas tiek žiemos artumas, tiek pergalė prieš ją, pergalė,
kuri artėja, kuri turi ateiti, kuri galbūt jau yra... Dėkin
gumas nepaliaujamai trykšta iš jo, lyg ką tik būtų įvykęs
pats nelaukčiausias dalykas; tai dėkingumas sveikstan-
čiojo, nes pasveikimas ir buvo tas didžiausias netikėtumas.
Linksmasis mokslas yra ne kas kita, kaip saturnalijos dva
sios, kantriai atlaikiusios ilgą siaubingą spaudimą - kan
trios, ištvermingos, šaltakraujiškos, nepasiduodančios, bet
irneturinčios iliuzijų, - dvasios, kurią staiga pagauna viltis
pasveikti, išgijimo svaigulys. Tad nenuostabu, jei tokiu
atveju išryškėja daug neprotingų dalykų ir kvailysčių,
daug išdykėliškos švelnybės, iššvaistytos net tokioms dyg
liuotoms problemoms, kurios nevertos nei glamonių, nei
vilionių. Visa ši knyga - tai nuotaikos atgavimas po ilgo
pasyvumo ir negalios, sugrįžtančių jėgų, vėl atgyjančio
tikėjimo rytojumi ir porytdiena džiūgavimas, ne kas kita,
kaip netikėto jausmo ir ateities, artėjančių nuotykių, vėl
prieš akis atsivėrusių jūrų, vėl leistinų, vėl viltingų tikslų
nuojautos triumfas. Kai mintyse atsigrįžtu - ko ten nebūta!
21
F. N ie tzsc he
2
Bet palikim poną Nietzsche'ę ramybėje: kas mums dar
bo, kad ponas Nietzsche vėl pasveiko?.. Psichologas retai
tesusiduria su tokiais įdomiais klausimais kaip sveikatos
ir filosofijos santykis, o tuo atveju, kai jį patį užpuola liga,
visą mokslinį smalsumą jis sutelkia į savąją ligą. Manoma,
jog jei žmogus yra asmenybė, jis būtinai turi ir savo
asmenybės filosofiją; bet čia esama esminio skirtumo.
Vienų asmenybių filosofuoja trūkumai, kitų - jų lobiai
22
ANTROJO LEI DI MO PRATARMĖ
23
F. Ni et zs che
3
Neslėpsiu, jog ne be dėkingumo noriu atsisveikinti su
tomis dienomis, kai gulėjau negalios patale - jų naudą
iki pat šiol tebejaučiu; pakankamai aiškiai suvokiu ir tai,
kiek aš, būdamas nekokios sveikatos, esu apskritai pra
našesnis už visus dvasios žaliūkus. Filosofas, persiritęs
per daugybę sveikatos būsenų bei nepaliaujamai vėl į jas
patenkąs, yra perkeliavęs ir tiek pat filosofijų: jis ir negali
elgtis kitaip, nei savo būseną kiekvieną kartą paversti
dvasine forma ir toliu, - šis transfigūracijos menas ir yra
filosofija. Mes, filosofai, neturime teisės atriboti sielos nuo
kūno, kaip tai daro liaudis, juo labiau mums nevalia
atskirti sielą ir dvasią. Mes ne mąstančios varlės, ne
objektyvavimo ir registravimo aparatai su paprasčiausiai
įmontuotais viduriais, - savo mintis nuolat turime gimdyti
skausme ir motiniškai joms atiduoti viską, ką turime:
kraują, širdį, užsidegimą, troškimus, aistrą, kančią, sąžinę,
likimą, žiaurią lemtį. Gyventi mums reiškia tik viena:
viską, kas mes esame, taip pat ir tai, kas mums nutinka,
versti šviesa ir liepsna, - kitaip negalime. O dėl sirgimo
pasakytina štai kas; beveik neįmanoma nepaklausti, ar
išvis be jo galime išsiversti. Juk tik didelis skausmas visai
išvaduoja dvasią, yra didžiojo įtarimo mokytojas, įtarimo,
kuris kiekvieną U padaro X, tikrų tikriausiu X4, t.y. prieš
paskutine raide prieš paskutinę... Tik didis skausmas, toji
ilga ir lėta kančia, kuri niekur neskuba ir degina mus
tarsi žaliomis malkomis, verčia mus, filosofus, nusileisti
į pačią mūsų gelmę ir atmesti bet kokį pasitikėjimą, bet
kokį geraširdiškumą, neatvirumą, atlaidumą, vidurio ieš
kojimą, tai, į ką pirma galbūt įdėjome savo žmoniškumą.
Abejoju, ar tokia kančia „gerina", bet žinau, kad ji mus
gūnia. Nesvarbu, ar mokomės jai priešpriešinti savo iš
didumą, savo pašaipą, valios jėgą ir elgiamės panašiai
25
F. Ni et zs che
4
Ir dar viena, kad neliktų nepasakytas svarbiausias da
lykas: iš tokios prarajos, iš tokios sunkios ligos, taip pat
ir didžiulio įtarumo negalios sugrįžti žmogus naujai gi
męs - nudirtas, jautresnis kutenimui, kandesnis, labiau
išmanantis ir vertinantis džiaugsmą, labiau jaučiantis gerų
dalykų skonį, juslingesnis, su antra, pavojingesne nekal
tybe džiaugsme, drauge ir vaikiškesnis bei šimtą kartų
rafinuotesnis negu iki tol. O, kokie šlykštūs dabar ma
lonumai, šiurkštūs, buki, rudaspalviai malonumai, kaip
juos paprastai supranta jiems atsidavusieji, mūsų „išsi
lavinusieji", mūsų turčiai ir valdovai! Kaip mus dabar
erzina tas neapsakomas mugės šurmulys, kuriame „iš
silavinęs žmogus" ir didmiesčio gyventojas per meną,
26
ANTROJO L EI DI MO PRATARMĖ
27
F. Ni et zs che
1
Kv i e t i ma s
Valgio mano paragaukit!
Ryt jūs dar gardesnio gausit,
O poryt - bus nuostabus!
Jei daugiau, tai užmaišyti
Reiks iš septynių dalykų
Dar septynis pyragus.
2
Ma no l a i mė
Kada ieškoti pavargau,
Išmokau būt radėjas.
Kai vėją vieną praradau,
Visais buriuoju vėjais.
3
Be b a i mė s
Ten, kur stovi, kask gilyn!
Čia šaltinis trykšta!
Nors tamsuoliai garsiai klyks:
„Velnio karalystė!"
29
POKŠTAS, KLASTA IR KERŠTAS
4
Di a l ogas
A. Ar sirgau? Ar aš pasveikęs?
Kas išgydė, vaistus teikė?
Kaip iškrito iš galvos!
B. Jau tikiu - tu vėlei sveikas:
Kas pamiršo, tas gyvuos.
5
Do r o vi ngi e s i e ms
Mūsų dorybės taip pat - jos lengvai turi kojas kilnoti:
Tarsi Homero giesmė, - jom ateit ir vėl iškulniuoti.
6
Gyve ni mo i šmi nt i s
Nelik stovėt laukuos!
Nekelk galvos aukštai!
Pasaulis bus gražus
Iš vidurio tiktai.
7
Vademe c um - Va d e t e c um7
Vilioju aš kalbom tave.
Ir iš paskos eini, ar ne?
Jei žengsi įkandin savęs,
Tada artėsi prie manęs!
8
Treči ą kartą neri ant i s iš kai l i o
Jau šiaušias, plyšta man oda -
30
POKŠTAS, KLASTA IR KERŠTAS
9
Mano rožės
Laimė mano - ji gaivina,
Tas laimingas, kurs ją ima.
Ar rožes manąsias skinat?
10
Ni eki nt oj as
Sviedžiu daug likimo valiai -
Niekintoju jūs vadinat.
Kas tik geria iki valiai,
Lemčiai irgi lieja dalį.
Vyną jis vis tiek brangina.
31
POKŠTAS, KLASTA IR KERŠTAS
11
Pat arl ės kal ba
Esu aštri, esu švelni,
Patikima, keista, taikli.
Išminčiui, kvailiui - paslaugi.
Tokia norėčiau būti vis -
Balandis, kiaulė ir angis!
12
Švi es os mėgėj ui
Jei akį savo, mintį saugai,
Tai tik šešėly vykis saulę!
13
Šokėjams
Skriet ledu,
Lyg su Dievu,
Tam, kurs gimęs su šokiu.
14
Na r s us i s
Verčiau jau vientisa priešystė,
Nei sulipdyta dirbtinai draugystė!
15
Rūdys
Ir rūdys būtinos: vien ašmenų - mažai!
Nes nuolat tau sakys: „Per jaunas jis, matai!"
32
POKŠTAS, KLASTA IR KERŠTAS
16
Įkal nėn
Kaip man į kalną šį geriau įkopt? -
Geriausia lipt ir negalvot!
17
Pri evart aut oj o kredo
Neprašyti! Neverkšlenti!
Imti tik, visus aplenkti!
18
Menkos s i el os
Sielų menkų aš nekenčiu:
Nei gėrio, nei blogio jose - nyku!
19
Suve dž i ot oj as per pri evart ą
Iššovė tuščią žodį jis aklai erdvėn,
Bet kliudė moterį vis vien.201*
20
Pas vars t ymui
Skausmą dvigubą lengviau iškęsti
Negu vieną - ar ryšies šitaip apsispręsti?
*
21
Pri eš i š pui ki mą
Tik nesipūsk, juk ne varlė.
Įdurs - ir sprogsi kaip pūslė.
1663. 2
33
POKŠTAS, KLASTA IR KERŠTAS
22
Vyras ir mot eri s
„Pagrobk sau tą, kurią mylėti maga!" -
Juk plėši tu, jinai - tik vagia.
23
I nt erpret aci j a
Jei aiškinu save, imu meluot.
Savęs aš negaliu interpretuot.
Bet kas patraukia jau savu keliu,
Tas ir mane gabena, kur šviesu.
24
Vai st as pe s i mi s t ui
Sakai, kad niekas neskanu.
Seni kaprizai vis kamuoja?
Girdžiu, kad keikies, kad burnoji, -
Aš jau kantrybės neturiu.
Tau siūlau, rinkis pats laisvai,
Praryti rupūžę riebiausią
Iškart, nei žvelgus, nei ko klausus!
Dispepsijos neliks tikrai!25*
25
Praš ymas
Pažint kitus ne taip sunku,
Bet nežinau, kas pats esu!
Perdėm regiu aš iš arti -
Manęs nėra čia, dievaži.
Aš naudingesnis būt galėčiau,
Jei atokiau kiek atsisėsčiau.
34
POKŠTAS, KLASTA IR KERŠTAS
26
Mano ž i aurumas
Pakilt turiu šimtu pakopų.
O jūs negalit nekartoti:
„Tu toks žiaurus! Ar mes - akmuo?"
Turiu aš kilt šimtu pakopų!
Bet kam gi būti laiptu tuo?
27
Ke l e i v i s
Nei tako nėr! Tyla! Aplinkui gelmės! -
Norėjai pats! Juk nevedė joks velnias!
Dabar, keleivi, žvelki atidžiau:
Pavojum patikėsi - galas tau!28*
28
Paguoda pr ade da nt i e s i e ms
Žiū, paršeliai puola vaiką!
Vargšas, vienas, be globos.
Spardosi ir verkia klaikiai.
Gal stovės kada, bėgios?
Nebijokit, bus tas laikas,
Kai lakstys jisai ir šoks.
Jei ant kojų stosis veikiai,
Tai stovės ir ant galvos.
35
POKŠ TAS , KLASTA IR KERŠTAS
29
Žv a i g ž dž i ų e goi z mas
Jei nesijuosčiau apsaugos
Aplink save be atvangos,
Kaip, nenusvilusi nosytės,
Galėčiau karštą saulę vytis?
30
Mano art i mas
Aš artimo arti nemėgstu.
Vis noriu jį toliau nusviesti!
Kitaip žvaigžde jis man nešviestų.
31
Už s i ma s ka v ę s š ve nt as i s
Velnio tu velkies drabužį,
Perimi ir jo liežuvį -
Savo laimę taip slepi.
Akys rodo juk, drauguži,
Kad šventasis pats esi!832*
32
Ne be l a i s v a s
A. Štai stovi jis: kas klausą ima
Trikdyti lyg šaižus džeržgimas?
Kas jam aptemdė dieneles?
B. Juk tas, kurs vilko grandines,
Visur tegirdi jų čerškimą.
36
POKŠTAS, KLASTA IR KERŠTAS
33
Vi e n i š i u s
Eit iš paskos ir vest bjauru, brolyti.
Paklusti? Ne! Ir niekados - valdyti!
Kas sau baisus, kitiems įvaro baimės,
Ir tik kas baimę kelia, gali vesti.
Šlykščiausią - tai save ir tempt, ir nešti!
Aš mėgstu, lyg tas miško, jūrų gyvis,
Klajot sau vienišas, tarytum tyruos,
Savų minčių pasaulyje tūnoti,
Iš tolių vėl save parsivilioti,
Save pačiu savim tik - suvedžioti.
34
Seneca et hoc genus o mn e 9
Jie rašo, kuria nepakenčia
mai protingus larifari,
Tarytum primum scribere,
Deinde ph'losofari10.
35
Ledai
Taip! Paruošiu jums gerų ledų:
Skrandis juos kaipmat išdažo!
Jei suvirškint reik nemaža,
Kaip norėtumėt ledų manų!36*
36
Jaunys t ės raštai
Išmintis juose mana
Čia skambėjo: kaip gražu!
37
POKŠTAS, klasta ir kerštas
37
At s ar gumas
Į kraštą jų keliaut neatsargu;
O išmintingam - dvigubai baisu!
Tave vilios, mylės, kol sudraskys
Fanatikai - kiekvienas ten kvailys
38
Pamal dži oj o kal ba
Mus myli Dievas - nes mus kūrė! -
„Ne, ne! Sukūrė jį žmogus!"
Ar nemylėt jam, ką sukūrė?
Ar darbus neigti jam savus?
Matyt, ragu čia velnias dūrė.39*
39
Vasarą
Mums savo veido prakaite
Duonelę valgyt reikia11.
Bet prakaite - verčiau jau ne:
Susirgti galim veikiai.
Žvaigždynas Šuns man moja čia.
Ką reiškia jo kvietimas?
Mums savo veido prakaite
Reik gerti savo vyną.
38
POKŠTAS, KLASTA IR KERŠTAS
40
Be pavydo
Jo žvilgsnis tyras ir nepavydus -
Jam spjaut į jūsų gerbimus visus;
Erelio akys jo - žvalgyt plačias erdves:
Jis mato juk ne jus - tiktai žvaigždes, žvaigždes.
41
Herakl i zmas
Žemėj tikrą laimę
Teikia tik kova!
O draugystės kaina -
Šautuvų daina.
Tris kartus draugužiai:
Broliai - bėdoje,
Lygūs - būna mūšy,
Laisvi - mirtyje!
42
Perdėm skrupulingų pataikūnų principas
Daug geriau jau pastaipom,
Negu šliaužiot keliais,
Ir per raktą lįst smukom,
Neg vartus atkėlus.43*
43
Draugi š ki ž odž i ai
Šlovės panūdai, juk tikrai?
Galiu tau tarti:
Nepretenduoti teks visai
l garbę!
39
POKŠTAS, KLASTA IR KERŠTAS
44
Žeminis
Tyrėjas aš? taip nesakyk! -
Esu apsunkęs tik, matau.
Aš vis krentu, krentu, brolyt,
Ant žemės pagaliau!
45
Vi s a m l ai kui
Jis tarė: „Eisiu, reikia taip/7 -
Atėjęs liko jau visai.
Žmonių nerūpi plepalai:
„Tu per anksti! Tu per vėlai!77
46
Pavar gus i ųj ų nuomonė s
Kai pievos keikia saulę vėlei,
Vertė joms medžių - tik šešėliai!
47
Nus i l e i di ma s
„Jis leidžias, krenta!77 - šaipotės baisiausiai,
Tačiau jis kopia juk į jūsų dausą!
Jo superlaimė jam pridarė daug bėdų,
Tad jo šviesa jūs7 tamsai lipa ant kulnų.48*
48
Pri eš dė s ni us
Ant kaklo man kabės nuo šiol
Be virvės laikrodis - oi, oi!
40
POKŠTAS, KLASTA IR KERŠTAS
49
I š mi nči aus kal bėj i mas
Žmonėms ne savas, bet naudingas tautai,
Aš vis einu: per debesis, per saulę.
Bet visuomet esu virš liaudies!
50
Pamet ęs gal vą
Ji turi protą, bet ar jos pačios?
Dėl jos vyriškis kraustės iš galvos,
Ir jo galva, pažinus ją ir lovą,
Nuėjo sau velniop - ne ne! pas bobą!51*
51
Dorovi ngi norai
„Te pradingsta raktai štai
Vieną gražią dieną! -
Suka visrakčiai tiktai
Užraktą kiekvieną!"
Taip svajoja, mąsto vis
Kas yra tik - visraktis.
41
POKŠTAS, KLASTA IR KERŠTAS
52
Raš ymas koj omi s
Rašiau aš ne tiktai ranka:
Ir kojos buvo man talka.
Jos bėga drąsiai - kaip smagu! -
Lauku ir popieriaus lapu.
53
Žmogi š ka, pe r ne l yg ž mogi š ka " 12
K nyga
Esi liūdna, kada atgal žiūri,
Žvalesnė bet, kai ateitin žvelgi:
O paukšte, gal tau būti ereliu?
Minervos gal apuoku mylimu?
54
Savo s kai t yt oj ui
Gerų dantų, taip pat ir gero skrandžio
Linkiu aš tau!
Jei mano knygą tu įkandai,
Įkąsi ir mane, manau!5*
55
Tapyt oj as real i st as
„Tiksliai ir visą gamtą!" - reik, brolyt,
Vaizduot paveiksle. Bet nuo ko pradėt, sakyk?
Gamtos beribė ir maža dalis!
Be to, kas jam patinka, tapo jis.
O mėgsta ką? Ką gali jis tapyt!
42
POKŠTAS, KLASTA IR KERŠTAS
56
Poet o pui kavi mas i s
Duok klijų, o jiems jau rasiu
Medžio gabalą aš pats!
Prasmę į rimus sumesti
Šiaip jau gali ne bet kas!
57
Ri nki mosi s koni s
Jei kas nors man leistų rinktis,
Imčiau rojų tučtuojau.
O jei dar - kas man patinka:
Tai prie vartų - kuo arčiau!
58
Ri esta nosi s
Jo nosis kyšo iš vandens -
Už šnervių niekas neištemps.
O, raganosi išdidus!
Be rago žūsi, kas gi bus?
Tiesi didybė - ji pora
Yra su nosim užriesta.59
59
Pl unks na keverzoj a
Kas plunksnai mano, po velnių?
Ar reiks toliau ja keverzoti?
Verčiau užliesiu rašalu
Ir imsiu sau laisvai vedžioti.
Kaip sparčiai ir rimtai podraug
Rašau, kuriu - net stalas braška.
43
POKŠTAS, KLASTA IR KERŠTAS
60
Žmonės iš aukš t ybi ų
Tas kyla vis - lai jam garbė bus!
O tas - jis iš viršaus lankys mus!
Nei girti jo, nei peikti ėmus:
Jis - iš Anapus.
61
Skept i kas kal ba
Gyvenimo beveik nebėr,
Rodyklė sukas, sieloje šiurpu!
Ji bastos, klumpa, ieško vėl,
Neranda, širsta - delsti juk sunku!
Gyvenimo beveik nebėr:
Kančia vien, klaidos - mąžta valandų!
Ko trokšti, ieškai dar? Kodėl? -
Aš ieškau priežasčių - tik jų, tik jų!
62
Ecce h o mo 13
Aišku, kur manęs ieškoti!
Aš, lyg ta liepsna besotė,
Vis degu, save ryju.
Ką liečiu - šviesa sužimba,
Kur ėjau - anglim pakvimpa:
Aš tikra liepsna esu.
44
POKŠTAS, KLASTA IR KERŠTAS
63
Žva i g ž dž i ų dorovė
Žvaigždžių keliais tu skriet skirta!
Kas, žvaigžde, tau tamsa?
1
Mokytojai apie būties tikslą. Kad ir kaip žiūrėčiau į
žmones, geraširdiškai ar piktai, aš visuomet matau juos,
visus be išimties, sprendžiančius vis tą patį uždavinį -
darančius tai, kas padeda išlaikyti žmonių giminę. Ir visai
ne iš meilės šitai giminei, o paprasčiausiai dėl to, kad
juose nėra nieko senesnio, stipresnio, negailestingesnio,
neįveikiamesnio už aną instinktą, nes būtent šitas instink
tas yra mūsų giminės ir bandos esmė. Irnors žmonės įpratę
mikliai, vienas - du, kaip tie trumparegiai, matantys po
nosim vos penkis žingsnius į priekį, savo artimus šva
rutėliai suskirstyti į žmones naudingus ir kenksmingus,
gerus ir blogus, tačiau, kai šiek tiek paskaičiuoji, kai
truputį pamąstai apie visumą, pradedi tuo švarinimu ir
skirstymu nebepasitikėti ir galiausiai įsitikini, kad nekly-
dai. Juk net pats kenksmingiausias žmogus giminės kaip
rūšies išlaikymui yra galbūt kur kas naudingesnis už kitus,
nes išsaugo pats arba savo veikla padeda išsaugoti kituose
individuose tokias paskatas, be kurių žmonija būtų seniai
nusilpusi ir sunykusi. Neapykanta, džiaugimasis kitų ne
laimėmis, plėšikavimas ir valdžios troškimas bei visa, kas
vadinama piktadarystėmis, priklauso įstabiausiam rūšies
išlaikymo mechanizmui, tiesa, labai brangiam, išlaidžiam
ir apskritai kvailam ūkiui, kuris, kaip gyvenimo įrodyta,
mūsų giminę iki šiol vis dėlto išlaikė. Man sunku dabar
46
PIRMA KNYGA
47
PIRMA KNYGA
48
PIRMA KNYGA
2
Intelektinė sąžinė. Patirtis mane nuolat moko vis to
paties, ir kiekvieną kartą aš vis jai priešinuosi - net
49
PIRMA KNYGA
50
PIRMA KNYGA
3
Taurumas ir paprastybė. Paprastiems žmonėms visi
taurūs, kilniadvasiški jausmai atrodo netikslingi ir todėl
pirmiausia neįtikėtini: išgirdę apie juos, jie ima mirksėti
akimis, tarsi norėdami pasakyti: V
„Tikriausiai iš to gau-
narna nemaža naudos, negali juk, žmogus, kiaurai sienas
matyti"; prasčiokai įtariai žiūri į taurios sielos žmogų, lyg
tas aplinkiniais keliais ieškotų sau naudos. Jei jie aiškiai
įsitikina, kad nesama nei savanaudiškų ketinimų, nei
nekvepia jokiu pelnu, tai kilnųjį laiko savotišku kvailiu:
jie neapkenčia jo, kai tas džiaugiasi, ir šaiposi iš jo akių
spindesio. „Kaip galima būti patenkintam savo nuosto
liais, kaip galima atvirom akim bristi į balą! Kilnūs po
linkiai turi būti susiję su kokia nors psichine liga", - mano
jie ir į tokį keistuolį žiūri iš aukšto; kaip prasčiokai niekina
tą džiaugsmą, kurį tas kvaiša patiria iš savo įsikaltos
idėjos! Menkysta tuo ir skiriasi nuo kitų, kad akylai ieško
sau naudos, o tas galvojimas apie tikslingumą ir naudą
yra kur kas stipresnis už pačias stipriausias paskatas:
neleisti savęs išmušti iš vėžių netikslingiems veiksmams -
štai tų žmonių išmintis ir savimeilė. Palyginti su jais,
aukštesnė prigimtis yra ne tokia protinga, nes taurus, di
džiadvasis, pasiaukojantis žmogus iš tikrųjų pasiduoda
savo polinkiams, ir geriausiomis akimirkomis jo protas
pasuoja. Žvėris, kuris, rizikuodamas gyvybe, gina savo
jauniklius arba rujos metu bėga paskum patelę tiesiai į
pražūtį, negalvoja apie pavojų ir mirtį: jo protas taip pat
neveikia, nes palaima, kurią teikia jam prieauglis arba
patelė, ir baimė to malonumo netekti jį apima visą; jis
tampa kvailesnis, negu paprastai esti - panašiai kaip tas
taurus, didžiadvasis žmogus. Šį valdo tokie stiprūs ma
lonumo ir nemalonumo jausmai, kad intelektas priver
51
PIRMA KNYGA
52
PIRMA KNYGA
4
Rūšies saugojimas. Stipriausi ir pikčiausi protai iki šiol
yra labiausiai prisidėję prie žmonijos pažangos: jie vis
įžiebdavo imančias snūduriuoti aistras - juk kiekviena
tvarkinga visuomenė aistras migdo; jie nuolat žadindavo
gretinimo, prieštaravimo, naujovių ieškojimo, rizikos, ne
patirtų dalykų išbandymo jausmą, jie vertė žmones vienas
nuomones priešinti kitoms, vienus idealus kovoti su kitais.
Tai buvo daroma ginklais, išvartant ribas žyminčius ak
menis, bet dažniausiai - pažeidžiant kito garbę, tačiau
ir išrandant naujas religijas bei doroves! Tas pats „pyktis"
būdingas kiekvienam mokytojui ir to, kas nauja, skelbėjui,
pyktis, kuris neteikia šlovės užkariautojui, nors ir reiškiasi
subtiliau, kuris nepaleidžia tuoj pat į darbą raumenų ir
kaip tik todėl taip smarkiai nediskredituoja. O tai, kas
nauja, kiekvienu atveju yra blogis, nes siekia užvaldyti,
išgriauti senus ribų žymeklius ir panaikinti senas garbės
formas; gera yra tik tai, kas sena! Visais laikais žmonės
geri tie, kurie senas mintis giliai užaria ir jomis patręšia
dirvą - tie dvasios žemdirbiai. Tačiau kiekviena dirva
galiausiai išsenka ir vėl prireikia blogio plūgo norago. -
Dabar yra sukurta išsami klaidinga dorovės teorija, ypač
gerbiama Anglijoje; pagal ją išeina taip: norint nuspręsti,
kas yra „gera", o kas „bloga", reikia surinkti patirties
duomenis apie tai, kas „tikslinga" ir kas „netikslinga";
pagal tą teoriją „gera" vadinama tai, kas saugo rūšį, o
„bloga" - kas rūšiai kenkia. Tačiau iš tikrųjų blogos
paskatos yra tokios pat didžiai tikslingos, rūšį saugančios
ir būtinos, kaip ir geros, - tik jų funkcija kita.
53
PIRMA KNYGA
5
Būtinosios pareigos. Visi žmonės, kurie jaučia, jog jiems
verkiant reikia stipriausių žodžių, garsiausio skambesio,
raiškingiausių gestų ir pozų, kad išvis galėtų reikštis:
revoliucijų politikai, socialistai, atgailos skelbėjai - su
krikščionybe ir be jos, - tie, kuriems nepriimtina pusinė
sėkmė, visi jie kalba apie „pareigas" ir visuomet tik apie
tokias, kurios būtinos, - be šių pareigų jie neturėtų jokios
teisės pretenduoti į savo didįjį patosą: tą jie žino puikiau
siai! Todėl jie griebiasi dorovės filosofijų, skelbiančių kokį
nors kategorinį imperatyvą, arba perima gerą porciją
religijos, kaip, pavyzdžiui, Mazzini4. Kadangi jie trokšta
besąlygiško kitų pasitikėjimo, pirmiausia jiems būtina
besąlygiškai pasitikėti pačiais savimi - remiantis kokiu
nors absoliučiai neabejojamu ir savaime didingu priesaku,
kurio tarnais ir vykdytojais jie norėtų jaustis ir save laikyti.
Čia mes susiduriame su pačiais tikriausiais ir dažniausiai
nepaprastai įtakingais dorovinio švietimo ir skepticizmo
priešininkais; bet jų pasitaiko retai. Tuo tarpu šių prie
šininkų ypač gausu visur, kur interesai reikalauja paklus
numo, nors reputacija ir garbė, atrodo, paklusnumą drau
džia. Kas jaučiasi pažemintas vien pagalvojęs, kad jis yra
kokio nors valdovo, kokios nors partijos ar grupės ar net
pinigų valdžios įnagis, sakysim, dėl to, kad kilęs iš senos,
didingos šeimos, bet savo ir visuomenės akyse nori arba
privalo kaip tik tokiu įnagiu būti, tam reikalingos patetinės
nuostatos, kurias bet kada galima būtų deklaruoti - be
sąlygiško privalėjimo nuostatos, kurioms nesigėdijant ga
lėtum paklusti arba vaizduoti, kad paklūsti. Kiekvienas
subtilesnis vergavimo reikalavimas laikosi įsitvėręs ka
tegorinio imperatyvo ir yra mirtinas priešas tų, kurie nori
atimti iš pareigos jos privalomybę: to iš jų reikalauja
padorumas, ir ne tik jis.
54
PI RMA KNYGA
6
Pagarbos netekimas. Visai neliko pagarbos susimąsty
mo raiškai; savo mintyse paskendusio žmogaus teatrališka
išvaizda bei iškilminga poza tapo pašaipos objektu, ir
vargu ar dabar kas bepakęstų senojo stiliaus išminčių.
Mes mąstome pernelyg greitai, pakeliui kur nors, paties
ėjimo metu, atlikinėdami visokius reikalus, net ir tada,
kai galvojame apie visų rimčiausius dalykus; mums be
veik nereikia pasirengti, netgi didesnės tylos: susidaro
įspūdis, tarsi galvoje nešiotumės nuolat besisukančią ma
šiną, nesiliaujančią veikti net nepalankiausiomis sąlygo
mis. Kadaise visuomet buvo aišku, kad žmogus rengiasi
pagalvoti - tai buvo nepaprastas atvejis! - juk tada jis
norėjo darytis išmintingesnis ir ruošėsi sutikti mintį: vei
das susikaupdavo lyg maldai, ir žmogus sulaikydavo
žingsnį; būdavo, kad jis valandų valandas išstovėdavo
gatvėje, kai mintys „eidavo" - nesvarbu, viena koja ar
abiem. Tai atitikdavo „pagarbą reikalui"!
7
Sis tas darbštuoliams. Kas dabar panorėtų imtis nag
rinėti ir tirti dorovės dalykus, tam atsivertų milžiniškas
darbo baras. Reikėtų skyrium pergalvoti visas aistras,
ištirti, kokios jos buvo įvairiose epochose, tautose - di
delėse ir mažose, ištraukti į dienos šviesą visą jų išmintį,
visus daiktų ir reiškinių vertinimus bei aiškinimus. Visa,
kas iki šiol teikė būčiai spalvų, dar neturi istorijos: ar
parašytos meilės, gobšumo, pavydo, sąžinės, pagarbos,
žiaurumo istorijos? Netgi lyginamosios teisės, dargi baus
mių istorijos iki šiol visai nėra. Ar kas nors jau tyrė įvairų
55
PIRMA KNYGA
56
PIRMA KNYGA
8
Nesuvoktos dorybės. Visos žmogaus savybės, kurias jis
suvokia - ypač jeigu jam atrodo, kad jos matomos ir
akivaizdžios taip pat ir aplinkiniams žmonėms, - paklūsta
visai kitiems raidos dėsniams, negu tos savybės, kurių
jis nėra pažinęs arba apie kurias menkai tenusimano ir
kurios dėl to, kad yra labai subtilios, išsprūsta ir iš
atidesnio stebėtojo akių ir sugeba pasislėpti tarsi už nieko.
Taip yra su mažyčiais faktūros ornamentais ant roplių
žvynų: būtų klaidinga daryti prielaidą čia esant puošmeną
arba ginklą, nes jie matomi tik mikroskopu, vadinasi,
dirbtinai sustiprinta rega, kurios neturi tie gyvūnai, kat
riems tai turėtų reikšti gražmenis arba ginklą! Mūsų
matomosios dorovinės kokybės, ypač tos, kurias manome
tokiomis esant, turi savo pobūdį, ir lygiai tokios pačios
nematomosios kokybės, nelaikomos mūsų kitų žmonių
atžvilgiu nei puošmenomis, nei ginklu, taip pat turi savo
pobūdį, tikriausiai visai kitokį - irgi su linijomis, subti
lybėmis ir raštais, kurie gal suteiktų malonumo kokiam
nors dievui su dievišku mikroskopu. Mes turime, pavyz
džiui, savo darbštumą, garbės troškimą, nuovokumą -
visas pasaulis apie tai žino; ir mes, matyt, turime dar po
vieną savo darbštumą, savo garbės troškimą, savo nuovo
kumą, bet tiems mūsų ropliškiems žvynams mikroskopas
dar neišrastas! - Ir čia instinktyviojo dorovingumo bičiu
liai pasakys: „Bravo! Nesuvoktas dorybes jis laiko bent
galimomis - to mums pakanka!" - O, jūs, pasitenkinantieji!
9
Mūsų išsiveržimai. Daugybė dalykų, kurių žmonija
ankstesnėse pakopose išmoko ir išsiugdė, bet taip silpnai
ir tik kaip užuomazgą, kad niekas nesugebėjo jų pastebėti,
57
PIRMA KNYGA
10
Atavizmo rūšis. Neeilinius kurio nors laikotarpio žmo
nes man taip ir knieti laikyti staiga išaugančiomis nebe
gyvuojančių kultūrų ir jėgų atžalomis, nelyginant tautos
ir jos papročių atavizmu - vadinasi, tautos tikrai turi dar
kai ką, ką reikėtų suprasti! Dabar tie žmonės atrodo sve
timi, reti, nepaprasti, ir kas jaučiasi turįs tokių jėgų, yra
priverstas jas puoselėti, ginti, gerbti, auginti prieš kitokio
pasaulio valią; taip jis tampa arba didžiu žmogumi, arba
nevispročiu bei keistuoliu - jeigu išvis laiku negauna galo.
Kadaise šitos savybės buvo įprastos, kitaip sakant, bū
dingos daug kam - jos nė vieno neišskyrė iš kitų žmonių.
Galimas daiktas, jų buvo reikalaujama, jos buvo numa
tomos; jas turint, nebuvo įmanoma tapti didžiu, nes ne
buvo pavojaus jomis išgarsėti kaip pamišėliui arba vie
nišiui. - Dažniausiai tokios senų polinkių atžalos prasikala
ilgą genealogiją turinčiose giminėse ir kastose; ir nėra ti
kimybės panašaus pobūdžio atavizmui, kai giminės genea
58
PIRMA KNYGA
11
Sąmonė. Sąmoniškumas - tai paskutinė ir vėlyviausią
organinio pasaulio raidos stadija, todėl jis kupinas ne
tobulumų ir itin netvirtas. Jis kaltas dėl daugybės apsi
rikimų ir klaidų, kurios lemia gyvūnų, taip pat žmonių
pirmalaikę žūtį - „aplenkiant lemtį", kaip sako Homeras5.
Jei instinktų tramdomieji marškiniai nebūtų daug stip
resni, jie apskritai negalėtų atlikti reguliavimo funkcijos:
žmonija turėtų atsisveikinti su pasauliu dėl savo nevy
kusių sprendimų ir akivaizdžiausio kliedėjimo, dėl savo
lengvapėdiškumo ir patiklumo, vienu žodžiu, dėl savo
sąmoniškumo, tikriau sakant, jei ne instinktai, žmonijos
seniai nebūtų likę nė kvapo! Kol kokia nors funkcija
susidaro ir subręsta, ji yra organizmui pavojinga: gerai,
jeigu ji palyginti ilgai kaip reikiant tramdoma! Tad ir
sąmoniškumas deramai aplamdomas - ypač tuo, kad juo
didžiuojamasi! Manoma, kad jis sudaro žmogaus esmę -
jo išliekamąją, amžinąją, didžiausiąją, pirminę vertę! Są
moniškumas laikomas pastoviu, žmogui duotu dydžiu!
Nepripažįstamas jo augimas, atmetama pertrūkių galimy
bė! įsivaizduojama jį esant „organizmo vienove"! - Šitas
juokingas sąmoniškumo pervertinimas ir esmės nepaži
nimas yra nepaprastai naudingas - tuo buvo užkirstas kelias
perdėm greitam jo formavimuisi. Kadangi žmonės manė
sąmoniškumą jau turį, todėl mažai tesistengė jį įgyti -
ir dabar reikalai dar ne kitokie! Vis dar jų laukia visai
naujas, tik dabar žmogaus akiai vos įžvelgiamas ir nelabai
59
PIRMA KNYGA
12
Apie mokslo tikslą. Kaip? Ar pagrindinis mokslo tikslas,
manote, yra teikti žmogui kuo daugiau malonumų ir kuo
mažiau nemalonumų? O kas tada, jei malonumai ir ne
malonumai yra tarsi virve surišti, ir tas, kuris kuo daugiau
nori vieno, turi kuo daugiau gauti ir kito, o tas, kuris nori
patirti „džiaugsmo didžiausio", turi būti pasirengęs „liū
dėt lig mirties"6? Ir taip, ko gero, yra! Bent jau stoikai
buvo įsitikinę, jog tai tiesa: trokšdami kuo mažiau ma
lonumų, kad iš gyvenimo gautų kuo mažiau nemalonu
mų, jie elgėsi nuosekliai (jų kartojamas posakis „Doro
vingas žmogus - laimingiausias" reiškė tiek mokyklos
iškabą daugeliui paprastų žmonių, tiek kazuistinę sub
tilybę išprususiems). Ir šiais laikais dar galite rinktis: arba
kiek įmanoma mažiau nemalonumų, trumpai tariant, gyve
nimą be kančios - socialistai ir visų partijų politikai,
būdami sąžiningi, iš tikrųjų neturėtų siūlyti nieko dau
giau, - arba kiek įmanoma daugiau nemalonumų kaip už
mokestį už puikių ir iki šiol retai patirtų malonumų bei
džiaugsmų gausėjimą! Jei apsispręsite pirmosios galimy
bės naudai, t.y., jei ketinate slopinti ir mažinti žmonių
kančias, na, tada turėsite slopinti ir mažinti jų gebėjimą
džiaugtis. Šiaip jau mokslu galima remti ir tą, ir kitą tikslą.
Galbūt mokslas dabar yra dar populiaresnis dėl savo
galios atimti iš žmogaus džiaugsmus ir daryti jį šaltesnį,
panašesnį į statulą, stoiškesnį. Bet jis gali pasirodyti ir
kaip didis kančių teikėjas! - Ir tada gal drauge atsiskleistų
60
PIRMA KNYGA
13
Kelios pastabos dėl valdžios jausmo. Geradarystėmis
ir įskaudinimais valdomi kiti - daugiau iš to nieko ir
nenorima! Įskaudinimais valdomi tie, kuriems dar tik tu
rime duoti savo valdžią pajusti, nes kančia yra kur kas
įtaigesnė negu malonumai: kančia visuomet kreipia akis
į priežastis, o malonumai linkę tenkintis savimi ir nesi
dairyti atgalios. Geradarystėmis ir prielankumu valdomi
tie, kurie vienaip ar kitaip jau priklauso nuo mūsų (kitaip
sakant, kurie yra įpratę laikyti mus savo pačių priežas
timi); mes norime jų valdžią padidinti, nes taip didiname
savąją, arba stengiamės parodyti, kaip naudinga būti
mūsų valdžioje: taip jie bus savo padėtimi labiau paten
kinti ir priešiškiau bei kovingiau nusiteikę mūsų valdžios
priešams. Tai, kad darydami gera arba ką nors įskaudin
dami, esame priversti kai ką aukoti, nekeičia tikrosios
mūsų poelgių vertės; net jei atiduodame ir gyvybę, kaip
tas kankinys, kuris miršta dėl savo bažnyčios, vis tiek
tai yra auka, dedama ant mūsų valdžios troškimo aukuro,
arba siekiant išlaikyti savąjį valdžios jausmą. Juk tas, kuris
širdyje jaučia: „Tiesa priklauso man", atiduotų daugybę
turtų, kad tik šitą jausmą išsaugotų! Kone viską jis mestų
per bortą - kad tik išliktų „viršuje", - virš kitų, kurie
„tiesos" neturi! Suprantama, ta būsena, kai suteikiame
kam nors kančių, retai esti tokia maloni, tokia gryna ir
nesudrumsta, kaip ta, kai darome gera, - tai rodo, kad
mums dar trūksta valdžios, arba atskleidžia nepasiten
kinimą ta stoka; iš čia kyla naujas nerimas, nauji pavojai
mūsų turimai valdžiai ir aptemdo horizontą keršto, pa
juokos, bausmės, nesėkmės perspektyva. Tik patiems
61
PIRMA KNYGA
14
Kas tik vadinama meile. Godumas ir meilė: kokie skir
tingi jausmai mus apima, išgirdus kiekvieną iš šitų žo
džių! - ir vis dėlto čia turėtų veikti ta pati paskata, tiktai
skirtingai vadinama: vienu atveju juodinama tų, kurie jau
šį tą turi, kurių širdyje jinai truputį aprimusi ir kurie dabar
baiminasi dėl savo „turto"; kitu atveju tų, kurie nepa
tenkinti, ištroškę, šlovinama kaip „gera". Mūsų meilė
artimui - ar ji nėra siekimas naujos nuosavybės? Ir ar ne
62
P I RMA KNYGA
63
PI RMA KNYGA
15
Iš tolo. Šitas kalnas teikia visai vietovei, kurioje jis iškyla,
nepaprastą žavesį ir reikšmę; šimtąjį kartą apie tai pa
galvoję, imame taip neprotingai jausti jam padėką, jog
pradedame manyti, kad jis, to žavesio kėlėjas, ir pats turi
būti žaviausias visoje apylinkėje, - ir štai mes įkopiame
į jį ir nusiviliame. Staiga jis pats ir visas gamtovaizdis
aplinkui, ten apačioj, atrodo lyg atburtas; mes buvome
pamiršę, kad kai kuri didybė, kaip ir kai kuris gėris, nori
būti matomi iš tam tikro atstumo, ir būtinai iš apačios,
o ne iš viršaus, - tik taip jie būna paveikūs. Galbūt pažįsti
savo aplinkoj žmonių, kuriems į pačius save dera žiūrėti
tik iš tam tikro nuotolio, kad išvis sau būtų pakenčiami
64
P I RMA KNYGA
16
Per lieptą. Bendraudamas su žmonėmis, kurie gėdijasi
savo jausmų, turi mokėti apsimesti; jie staiga ima neap
kęsti to, kuris juos užklumpa apimtus švelnaus, svajingo
ar stiprėjančio jausmo, tarsi būtum išvydęs jų paslaptis.
Jei tokiomis akimirkomis nori būti jiems malonus, tai
prajuokink juos arba suskelk kokį neutralų anekdotą: jų
jausmas atlėgs ir jie vėl susitvardys. Tačiau moralę šįkart
pateikiu pirm istorijos. - Gyvenime juk esame kartą buvę
tokie artimi, kad atrodė, jog niekas nebepamaišys mūsų
draugystei ir broliškam artumui - tik siauras lieptas be-
skyrė mus. Kaip tik tą akimirką, kai norėjai juo žengti,
aš paklausiau: „Ar žadi ateiti pas mane per lieptą?" Ir
tada tu nebenorėjai; ir kai dar kartą pasiteiravau, tylėjai.
Nuo to laiko tarp mūsų stojo kalnai ir nusidriekė sraunios
upės, visa tai, kas žmones skiria ir daro svetimus; net
jei ir norėtume pas vienas kitą, jau nebegalėtume! Pri
siminęs dabar tą siaurą lieptą, tu nebegalėtum ištarti
žodžio, - tik raudotum ir stebėtumeis.
17
Motyvuoti savo skurdumą. Jokiu triuku mes, žinoma,
menkos dorybės neperdirbsime į turtingą ir dosnią, bet
puikiausiai galime jos skurdumą įvilkti į būtinybės dra
bužį, ir jos vaizdas mūsų nebeskaudins - nebereikės
likimui dėl to priekaištauti, raukyti iš nepasitenkinimo
kaktos. Taip elgiasi išmintingas sodininkas, kuris varganą
savo sodo vandens čiurkšlę patiki najadėms ir taip
1663. 3
65
P I RMA KNYGA
18
Antikinis pasididžiavimas. Mes neturime nė vieno an
tikos laikams būdingo kilnumo atspalvio, nes mūsų sieloje
nėra antikos vergo. Kilmingos giminės graikas jautė tarp
savo aukštos padėties ir paties žemiausio rango esant tiek
daug tarpinių pakopų ir tokio atstumo, kad vargiai te
galėjo aiškiai matyti vergą: net Platonas bemaž jo nematė.
Kur kas kitaip yra su mumis, pripratusiais girdėti apie
tai, kad žmonės lygūs, bet ne prie pačios lygybės. Sub
jektas, negalintis būti savarankiškas ir neturintis laisva
laikio, mums visai neatrodo vertas paniekos; kiekviename
iš mūsų, ko gero, yra per daug vergiškumo, atitinkančio
mūsų visuomeninę santvarką ir veiklą, kurios iš esmės
skiriasi nuo anų senovės laikų santvarkos ir veiklos. -
Graikų filosofas žengė gyvenimo keliu, turėdamas slaptą
jausmą, jog vergų esama nepalyginti daugiau, negu ma
noma, - vergas juk kiekvienas, kas ne filosofas; jo pa
sididžiavimas dar labiau išaugdavo, kai jis pagalvodavo,
jog ir galingiausi pasaulio valdovai priklauso prie šitų
jo vergų. Ir šis pasididžiavimo jausmas mums svetimas
ir neįmanomas: žodis „vergas" netgi kaip palyginimas
nėra mums visiškai tinkamas.
19
Blogis. Pasidomėkite geriausių ir kūrybiškiausių žmo
nių bei tautų gyvenimu ir atsakykite į klausimą, ar gali
medis, kuriam lemta didingai augti į aukštybes, nebūti
patyręs darganų ir audrų? Ar nepalankios išorinės sąlygos
bei priešinimasis joms, visokios rūšies neapykanta, pa
66
PI RMA KNYGA
20
Kvailystės orumas. Reikia, kad po šio šimtmečio praeitų
dar keletas tūkstančių metų! - ir visuose žmogaus dar
buose išryškės didžiausias išmaningumas; bet kaip tik dėl
to išmaningumas praras visą savo orumą. Tada, nors irgi
reikės būti išmaningam, bet taip įprastai ir natūraliai, kad
prastas skonis suvoktų šią būtinybę kaip niekšiškumą. Ir
lygiai kaip tiesos ir mokslo tironija sugebėtų smarkiai
pakelti melo kainą, taip išmaningumo tironija galėtų iš
ugdyti naują taurumo rūšį. Būti tauriam - tada galbūt
reikš: kvailystes galvoje nešiotis.
21
Nesavanaudiškumo mokytojams. Žmogaus dorybės va
dinamos geromis ne pagal tai, kokį poveikį jos daro jam
pačiam, o pagal poveikį, kokio mes tikimės sau ir visuo
menei. Girdami dorybes, žmonės buvo perdėm „nesava
naudiški7/, perdėm „neegoistiški"! Kitaip jie būtų pamatę,
jog dorybės (tokios kaip darbštumas, paklusnumas, skais
tybė, pamaldumas, teisingumas) jų turėtojams yra daž
niausiai kenksmingos kaip paskatos, kurios per smarkiai
ir reikliai juose viešpatauja ir neitin nori pasiduoti proto
valiai sulyginti jas su kitomis paskatomis. Jei turi dorybę,
tikrą, visą dorybę (ne vien mažytį polinkį į dorybę!), tada
esi - jos auka! O kaimynas kaip tik dėl to tavo dorybę
ir giria! Darbštuolis susilaukia pagyros, nors tuo uolumu
3*
67
PI RMA KNYGA
68
PI RMA KNYGA
69
PI RMA KNYGA
22
Vordre du jour pour le roi8. Prasideda diena: tad pra
dėkim ir mes rikiuoti šios dienos darbus ir šventinius
renginius mūsų maloningiausiajam valdovui, kuris dabar
teikiasi dar ilsėtis. Jo Didenybė šiandien bus nekaip nu
siteikęs: būsime atsargūs ir jo nuotaikos nevadinsime
bloga; apie ją išvis neužsiminsime, o reikalus šiandien
patvarkysime šiek tiek šventiškiau, o šventinius rengi
nius- šiek tiek iškilmingiau, negu šiaip reikėtų. Jo Di
denybė galbūt net jausis nesveikas; per pusryčius pateik
sime jam pačią paskutinę gerą naujieną apie tai, kas jo
laukia vakare - kad atvyks ponas Montaigne'is, kuris taip
smagiai moka juokauti apie savo ligą - jis serga akmenlige.
Dalyvaus keletas asmenų (asmenų! - ką pasakytų tas į
varlę panašus senas pasipūtėlis, kuris bus tarp jų, jei
išgirstų šitą žodį! „Aš esu ne asmuo, - pareikštų jis, -
o visuomet pats dalykas.") - ir priėmimas truks ilgiau,
negu kai kam norėtųsi; pakankamas pamatas papasakoti
apie tą poetą, kuris ant savo durų užrašė: „Kas čia įeis,
suteiks man garbę, o kas ne - malonumą". - Iš tikrųjų
tai nemandagumas, tik išreikštas mandagia forma! Ga
70
P I RMA KNYGA
23
Korupcijos požymiai. Atkreipkite dėmesį į tas protar
piais visuomenės gyvenime neišvengiamas būsenas, ku
rios vadinamos žodžiu „korupcija". Vos tik kur nors
atsiranda korupcija, tuoj įsivyrauja visokie prietarai, o iki
tol viešpatavęs bendras tautos tikėjimas, priešingai, ima
blankti ir netekti galios; prietarai - tai antrosios pakopos
laisvamanybė: kas atsiduoda jiems, tas randa atitinkamų
pateisinamų formų bei formulių ir pasilieka teisę rinktis.
Prietaringas žmogus, palyginti su religingu, visuomet yra
daug „asmeniškesnis", o prietaringa visuomenė bus tokia,
71
P I RMA KNYGA
72
PI RMA KNYGA
73
PI RMA KNYGA
24
Skirtingas nepasitenkinimas. Silpni ir lyg moteriškai
nepatenkinti žmonės būna patys išradingiausi gyvenimo
puošėjai ir gilintojai, o stiprūs nepatenkintieji - vyrai tarp
jų, kalbant toliau vaizdingai - gyvenimo gerintojai ir
garantai. Pirmųjų silpnybę ir moteriškumą sudaro tai, kad
jie retsykiais lengvai duodasi suklaidinami ir kai kada
tenkinasi nedideliu apsvaigimu bei susižavėjimu, bet šiaip
niekada niekas jų nepatenkina - jie serga savo nepagy
doma nepasitenkinimo liga; be to, jie skatina visus tuos,
kurie moka išgalvoti visokius narkotinius, opijaus rami
nimus, ir todėl pyksta ant tų, kurie labiau vertina gydytoją
74
PI RMA KNYGA
25
Neskirtas pažinti. Esama gan neretai pasitaikančio kvai
lo nusižeminimo, kuriam save pasmerkęs žmogus niekad
gyvenime nebetinka būti pažinimo mokiniu. Būtent: tą
akimirką, kai toks žmogus pastebi ką nors nepaprasta,
tarsi apsisuka ant vienos kojos ir sako sau: „Tu apsirikai!
Kur tavo protas! Tai nepanašu į tiesą!" - ir, užuot dar
kartą atidžiau pasižiūrėjęs ir pasiklausęs, sprunka lyg
pabaidytas nuo pastebėto dalyko ir stengiasi kaip įma
nydamas greičiau išmesti jį iš galvos. Jo vidinis kanonas
toks: „Nieko nenoriu matyti, kas prieštarauja įprastinei
75
PI RMA KNYGA
26
Ką reiškia gyventi? Gyventi - reiškia: nuolat stumti nuo
savęs tai, kam laikas mirti; gyventi - reiškia: būti žiauriam
ir negailestingam viskam, kas mumyse silpsta ir sensta,
ir ne tik mumyse. Gyventi - ar tai, vadinasi, reiškia nejausti
pagarbos mirštančiajam, vargšui ir seneliui? Būti visad
žudiku? - Ir vis dėlto senasis Mozė yra pasakęs: „Ne
žudyk!"
27
Atsižadantysis. Ką daro tas, kuris atsižada? Jis veržiasi
į prasmingesnį pasaulį, jis nori skristi toliau ir aukščiau
už visus pritariančiuosius; jis atmeta daug dalykų, galinčių
sunkinti jo skrydį, nemaža ir tokių, kurie nėra jam ne
vertingi ir nemieli: juos jis aukoja savo aukštybės troš
kuliui. Šitas aukojimas, tas metimas šalin ir yra kaip tik
tai, kas jo asmenyje matoma: pagal tai jam duodamas
atsižadančiojo vardas, ir toks jis stovi prieš mus, užsi
maukšlinęs savo gobtuvą ir tarsi siela, susisupusi į ašutinę.
Tačiau tas jo sukeliamas mums efektas jį visiškai paten
kina: jis nori savo troškimą, savo išdidumą, savo ketinimą
pakilti virš mūsų laikyti paslaptyje. - Taip! Jis sumanesnis,
negu mes manėme, ir toks mandagus mums - šitas pri
tariantysis! Nes toks jis yra, kaip ir mes, net ir atsiža
dėdamas.
28
Kenkti savo geriausiomis savybėmis. Mūsų stiprybės
kartais mus nuvaro taip toli, kad nebegalime ištverti savo
76
P I RMA KNYGA
29
Pri-melnotojai. Kai Prancūzijoje imtos pulti ir, supran
tama, ginti Aristotelio tiesos, vėl buvo galima pamatyti
tai, kas šiaip jau dažnai krenta į akis, bet ko visai ne
trokštama regėti: buvo prisimeluota argumentų, dėl kurių
anos nuostatos galėtų egzistuoti, kad tik nereikėtų pri
sipažinti, jog prie jų viešpatavimo jau priprasta ir nieko
kitko nebenorima. Ir taip elgiamasi su kiekviena viešpa
taujančia dorove ir religija - nuo seniausių laikų: kai kas
nors ima nebesutikti su tuo, kas įprasta, ir pradeda kelti
įprastybės motyvų ir tikslų klausimą, tada tokių motyvų
ir tikslų visuomet prisimeluojama. Čia glūdi didžiausias
visų laikų konservatorių nesąžiningumas: jie yra pri-
meluotojai.
77
P I RMA KNYGA
30
Garsenybių komedija. Garsūs žmonės, kuriems būtina
šlovė, pavyzdžiui, visi politikai, niekados nesirenka są
jungininkų ir draugų be slaptos minties: iš vieno jiems
reikia trupučio to žmogaus dorybės spindesio ir atspin
džio, iš kito - gebėjimo įvaryti baimės kai kuriomis pa
vojingomis savybėmis, kurias visi jam pripažįsta, iš trečio
pasisavina dykinėtojo, paplūdimio saulėkaitininko repu
taciją, nes ji naudinga jų tikslams atrodyti šiek tiek ne
atidžių ir tingiu - tai pridengia jų nuolatinį tykojimą;
staiga jiems prireikia šalia savęs lyg savojo Aš tai fantasto,
tai mokovo, tai svajotojo, tai pedanto, bet taip pat staiga
jiems jų nebereikia! Taigi taip be paliovos nyksta jų aplinka
ir išorinė gyvenimo pusė, nors atrodo, tarsi viskas į šitą
aplinką tik veržiasi ir nori tapti jų „bruožu"; šiuo atžvilgiu
jie panašūs į didelius miestus. Jų reputacija nuolat keičiasi
kaip ir jų bruožai, nes to kitimo reikalauja jų kintančios
priemonės, išstatydamos scenoje tai vienas, tai kitas, tikras
arba prasimanytas savybes: jų draugai ir sąjungininkai
priklauso, kaip sakėme, prie šitų scenos savybių. Tuo
tarpu tai, ko jie geidžia, privalo išlikti, rodyti dar didesnį
tvirtumą ir kietumą, šviesti ir spinduliuoti, - nors ir tam
kai kada reikalinga sava komedija ir sava scena.
31
Prekyba ir diduomenė. Pirkti ir parduoti dabar laikoma
tokiu pat įprastu dalyku, kaip ir mokėti skaityti ir rašyti;
kiekvienas, net nebūdamas pirklys, dabar čia yra gerai
įgudęs ir kiekvieną dieną tobulina savo meistriškumą, -
lygiai taip pat kaip kadaise, kai žmonija buvo dar pus
laukinė, o visi - medžiotojai: jie irgi kasdien tobulino savo
medžiotojo įgūdžius. Tais laikais medžioklė buvo visuo
78
P I R MA KNYGA
32
Nepageidaujami mokiniai. Ką man daryti su šitais abiem
jaunikaičiais! - apmaudingai sušuko vienas filosofas, „ga
dinęs" jaunimą taip, kaip kadaise gadino Sokratas, - tokių
mokinių aš nepageidauju. Tas va negali pasakyti „ne",
o anas visais atvejais sako „ir taip, ir ne". Jeigu jie perimtų
mano mokslą, tai pirmasis per daug kentėtų, nes mano
mąstymo būdui reikalinga karinga siela, troškimas skau
dinti, mėgimas sakyti „ne", kietas kailis, - jį nugalabytų
atviros ir vidinės žaizdos. O antrasis kiekvieną dalyką,
kurio imtųsi, stengtųsi aprengti vidutinybės drabužiais
ir taip paverstų vidutinybe, - tokio mokinio linkėčiau savo
priešams.
79
PI RMA KNYGA
33
Ne auditorijoje. „Kad Jums įrodyčiau, jog žmogus iš
esmės priklauso prie nepiktybinių gyvulių, norėčiau pri
minti, koks lengvatikis jis buvo tokį ilgą laiką. Tiktai dabar,
palyginti labai vėlai ir po to, kai milžiniškomis pastan
gomis įveikė save, jis tapo nepatikliu gyvuliu, - taip!
žmogus dabar piktesnis negu kada nors anksčiau". -
Nesuprantu šito: kodėl žmogus dabar turi būti nepatik
lesnis ir piktesnis? - „Todėl, kad dabar jis turi mokslą -
kad nebegali be jo!"
34
Historia absconditaw. Visi dideli žmonės turi atgalios
veikiančią jėgą: jų dėlei kiekviena istorija iš naujo dedama
ant svarstyklių, ir tūkstančiai praeities paslapčių išlenda
iš savo užkaborių - po jų saule. Neįmanoma numatyti,
kas dar kada nors taps istorija. Galbūt praeitis vis dar
nėra kaip reikiant atskleista! Dar reikia tiek daug atgalios
veikiančių jėgų!
35
Erezija ir raganavimas. Mąstymas kitaip, negu įprasta,
jau seniai rodo, kad čia reiškiasi ne tiek tobulesnis in
telektas, kiek stiprūs ir pikti kėslai: nevaržantys, izoliuo
jantys, užsispyrėliški, piktdžiugiški, klastingi. Erezija - tai
raganavimo giminaitė ir, žinoma, lygiai taip pat kaip
raganavimas, nėra nekenksminga ir nekalta ar net savaime
verta pagarbos. Eretikai ir raganos yra dvi piktų žmonių
rūšys: bendra tarp jų tai, kad jie ir patys jaučiasi esą pikti
ir kad juos be galo traukia išlieti savo pyktį ant to, kas
viešpatauja (nesvarbu, ar tai būtų žmonės, ar nuomonės).
Reformacija, tas savotiškas viduramžių dvasios sudveji-
80
PI RMA KNYGA
36
Paskutiniai žodžiai. Skaitytojas turėtų prisiminti, kad
imperatorius Augustas, tas baisus žmogus, kuris mokėjo
ne tik puikiai valdytis, bet ir laikyti liežuvį už dantų kaip
koks išmintingas Sokratas, paskutiniais žodžiais prieš
mirtį atskleidė savo paslaptį: pirmą kartą jis nusimetė
kaukę, duodamas suprasti, jog jis ją nešiojo ir vaidino
komediją - vaidino šalies tėvą ir išmintingą valdovą,
sėdintį soste, vaidino taip gerai, kad niekas neįtarė tai
esant iliuzija. Plaudite amici, comoedia finita est!u - Mirš
tančio Nerono mintis: „Qualis artifex pereo!"12 buvo ir
mirštančio Augusto mintis: histriono13 tuštybė! Histriono
plepumas! Tikra amžiams užmiegančio Sokrato priešin
gybė! - OTiberijus, tas didžiausias savęs kankintojas, išėjo
iš pasaulio be žodžių, - jis buvo sąžiningas ir tikrai ne
artistas! Kas galėjo jam paskutinėmis akimirkomis šmės
telėti galvoje! Galbūt štai kas: „Gyvenimas - tai ilgai
trunkanti mirtis. Aš - kvailys, tokiai daugybei žmonių
sutrumpinęs gyvenimą! Argi aš buvau pagimdytas būti
geradariu? Man reikėjo jiems leisti gyventi amžinai, tada
būčiau galėjęs juos matyti amžinai mirštančius. Tam juk
turėjau tokias geras akis: qualis spectator pereo!u// Kai po
ilgo galynėjimosi su mirtimi atrodė, jog Tiberijus vėl
atgauna jėgas, buvo nuspręsta, kad tikslinga jį uždusinti
pagalvėmis - jis mirė dviguba mirtimi.
37
Trys paklydimai. Paskutiniaisiais šimtmečiais mokslas
buvo stumiamas į priekį iš dalies dėl to, kad puoselėtos
81
PI RMA KNYGA
38
Parako statinės. Kai pagalvoji, kad jaunų žmonių ener
gija yra tarsi uždelsto veikimo bomba, tai nebesistebi
matydamas, kaip jie nesubtiliai ir neišrankiai imasi vieno
ar kito dalyko, nes tai, kas juos traukia, yra ne pats dalykas,
o entuziazmas, kuris su juo susijęs, nelyginant sprogmens
rusenantis dagtis. Todėl apsukresni veikėjai sugeba juos
sužavėti sprogimo perspektyva, o apie savo reikalo mo
tyvus neužsimena: motyvais šitų parako statinių nepa
lenksi!
39
Kintantis skonis. Bendro skonio pokyčiai yra svarbesni
už nuomonių pasikeitimus; nuomonės su savo įrodymais,
prieštaravimais ir visa intelektine butaforija - tai tik pa
kitusio skonio simptomai ir toli gražu ne priežastys, kurias
taip dažnai čia norima įžvelgti. Kaip kinta bendras skonis?
Ogi taip: pavieniai, galingi ir įtakingi žmonės visai nesi
82
PI RMA KNYGA
40
Aristokratiškos formos nebuvimas. Kareiviai ir vadai
bendrauja tarp savęs vis dar nepalyginti pagarbiau negu
darbininkai ir darbdaviai. Bent tuo tarpu militaristinė
kultūra vertinama kur kas labiau už vadinamąją pramo
ninę kultūrą: šioji, kokia dabar yra, laikoma išvis pačia
šlykščiausią būties forma, kokios pasaulis nėra regėjęs.
Čia veikia paprasčiausias būtinybės dėsnis: nori gyventi,
turi save parduoti, - bet niekinamas tas, kuris, naudo
damasis šia būtinybe, darbininką perkasi. Keista, kad ga
lingų, baimę keliančių, netgi siaubingų žmonių - tironų
ir karvedžių - vergovė suvokiama toli gražu ne taip
skausmingai, kaip tokia pat vergovė, bet sukuriama ne
žinomų ir nepatrauklių žmonių, o jie - visi pramonės
magnatai: į darbdavį darbininkas paprastai žiūri tik kaip
į klastingą, jėgas iščiulpiantį, visomis bėdomis spekuliuo
jantį šunį žmogaus pavidalu, kurio vardas, išvaizda, pa
pročiai ir reputacija jam visiškai nerūpi. Fabrikantai ir
83
P I RMA KNYGA
41
Be gailėjimosi. Visa, ką mąstytojas veikia, yra jam ne
kas kita, kaip mėginimai ir klausimai, norint gauti vie
nokių ar kitokių žinių: sėkmės ir nesėkmės jam pirmiau
sia - atsakymai. O pykti, jei kas nors nepasisekė, ar net
gailėtis - tą jis palieka tiems, kurie veikia kitų įsakyti ir
kuriems gresia gauti pylos, jei maloningasis ponas nebus
patenkintas rezultatais.
42
Darbas ir nuobodulys. Ieškoti darbo dėl uždarbio - čia
beveik visi civilizuotų kraštų žmonės dabar vienodi; jiems
darbas yra priemonė, o ne tikslas, todėl, ieškodami darbo,
jie nebūna labai išrankūs, svarbiausia - kad gerai nubyrėtų
84
P I RMA KNYGA
43
Ką gali atskleisti įstatymai. Smarkiai klysta tas, katras
ima nagrinėti kurios nors tautos baudžiamuosius įstaty
mus taip, tarsi jie atspindėtų jos charakterį; įstatymai
atskleidžia ne tautą, o tai, kas jai atrodo nesava, keista,
85
PI RMA KNYGA
44
Tikimieji motyvai. Kad ir kaip svarbu žinoti motyvus,
pagal kuriuos žmonija iki šiol iš tikrųjų veikė, pažinimo
siekiančiajam, ko gero, nepalyginti svarbesnis yra tikėjimas
vienais ar kitais motyvais, kitaip sakant, tuo, ką žmonija
iki šiol pati sau pakišdavo ir įsivaizduodavo kaip tikrąsias
savo veikos paskatas. Žmonių dvasinis pasitenkinimas ar
vargai priklausė iš esmės nuo to, kokiais motyvais buvo
86
P I RMA KNYGA
tikima, bet ne nuo to, kas vienu ar kitu atveju buvo tikrasis
motyvas. Tai nėra svarbiausias dalykas.
45
Epikūras. Taip, aš didžiuojuosi tuo, kad Epikūro dvasią
jaučiu kitaip negu galbūt kas nors kitas ir kad, girdėdamas
apie jį šnekant arba skaitydamas jo veikalus, patiriu vė
lyvųjų antikos laikų laimę: aš matau jo žvilgsnį, nukreiptą
į balzganos jūros tolius viršum pakrante nusidriekusių
uolų, kur kybo saulė, o tuo metu jos šviesoje žaidžia dideli
ir maži žvėrys, pasitikintys savimi ir ramūs, kaip toji šviesa
ir anas žvilgsnis. Tokią laimę galėjo sukurti tik nuolat
kenčiantis žmogus, laimę žvilgsnio, privertusio nurimti
būties jūrą ir dabar nebegalinčio atsižiūrėti į jos paviršių
ir šitą margą, švelnią, virpančią jūros odą - niekuomet
iki tol nebuvo tokio palaimos paprastumo.
46
Mūsų nuostaba. Neapsakoma ir didžiulė laimė, kad
mokslas atskleidžia dalykus, kurie yra pastovūs ir vėl
tampa pagrindu naujam pažinimui: juk galėtų būti kitaip!
Aišku, mes taip įsitikinę savo sprendimų nepatikimumu
ir nerealumu, amžinu visų žmogaus nuostatų bei sąvokų
kintamumu, jog stačiai tenka stebėtis, kokie nepaprastai
stabilūs mokslo rezultatai! Anksčiau to visų su žmogumi
susijusių dalykų kintamumo niekas nebuvo pastebėjęs:
dorovės paprotys nuolat palaikė tikėjimą, kad visas žmo
gaus dvasinis gyvenimas amžinais kabliais pritvirtintas
prie geležinės būtinybės; galimas daiktas, jog anais laikais
žmonės, sekdami vieni kitiems pasakas ir fėjų istorijas,
jautė panašią nuostabos palaimą. Tai, kas stebuklinga,
jiems glostė širdį, žmonėms, kuriems rutina ir amžinybė
turėjo būti gerokai įgrisusios. Prarast vieną kartą po kojom
87
PI RMA KNYGA
47
Apie aistrų slopinimą. Jei ilgą laiką neleidžiama reikštis
aistroms, laikant jas tinkamomis tik „prastuomenei", ne
tašytiesiems, miesčionims ir kaimiečiams, kitaip sakant,
jei slopinamos ne pačios aistros, o tik jų kalba ir gestai,
vis tiek pasiekiama būtent tai, ko nepageidaujama - nu
slopinamos pačios aistros, bent jau jos susilpninamos ir
pakeičiamos; pamokomas pavyzdys - Liudviko XIV dva
ras ir visa, kas su juo susiję. Kitas šimtmetis, išmokytas
slopinti raišką, prarado pačias aistras - jų vietą užėmė
maloni, lėkšta, žaisminga elgsena; tai amžius, kai žmonės
neteko sugebėjimo būti nemandagūs: prieita iki to, kad
net įžeidimas buvo išklausomas ir grąžinamas niekaip
kitaip, o tik maloniais žodžiais. Gal mūsų laikai taps
nuostabia priešingybe: visur, gyvenime ir teatre, taip pat
neretai ir rašymo manieroje įžvelgiu pasitenkinimą šinrkš-
tesniais aistrų protrūkiais ir reiškimosi būdais: dabar rei
kalaujama tam tikros aistringumo konvencijos - bet tik
ne pačių aistrų! Vis dėlto jos bus galiausiai susigrąžintos,
ir mūsų palikuonys turės tikrą žvėriškumą, o ne vien išorinį
laukiniškumą ir nežabotumą.
48
Bėdos pažinimas. Ko gero, niekas taip neatitolina žmo
nių ir epochų, kaip skirtingas kančios - sielos ir kūno -
pažinimas. Pastarosios atžvilgiu mes, dabarties žmonės,
88
P I RMA KNYGA
89
P I RMA KNYGA
49
Taurumas ir panašūs dalykai. Tokius keistus reiškinius
kaip staigus gero ir nuoširdaus žmogaus elgsenos suo-
ficialėjimas, kaip melancholiko virtimas linksmuoliu, o
svarbiausia - taurumas, kai žmogus netikėtai atsisako
keršto arba patenkinti savo pavydo jausmą, - tokius
reiškinius patiria žmonės, turintys didelę vidinę energiją,
žmonės, galintys ūmai ko nors nebenorėti arba išsyk
pradėti kuo nors šlykštėtis19. Jie taip greit ir stipriai pa
sisotina, kad netrukus juos apima nuobodis ir bjaurėji
masis, ir jie kaipmat persimeta į priešingą skonį; šitoje
prieštaroje atsiranda jausmų traukuliai: vieniems tai -
staigus šaltumas, kitiems - juoko protrūkis, dar kitiems -
ašaros ir savęs aukojimas. Man atrodo, jog taurus žmo
gus - bent jau ta tauruolių rūšis, kuri visados darė di
džiausią įspūdį - yra labiausiai ištroškęs keršto, kurio
patenkinimas jamregis toks artimas ir kurio sklidiną taurę
jau vaizduojasi geriąs taip sąžiningai ir iki paskutinio lašo,
kad po to staigaus nesaikingumo taip pat staigiai kyla
baisus šleikštulys, - dabar taurus žmogus, kaip mėgstama
sakyti, įveikia „save patį" ir atleidžia priešams, netgi
laimina ir gerbia juos. Šituo savęs išprievartavimu, tuo
ką tik dar tokio stipraus keršto jausmo paniekinimu jis
tiktai pasiduoda naujam, šią akimirką jį beatodairiškai
90
P I RMA KNYGA
50
Ignoravimo argumentas. Net ir paties sąžiningiausio
žmogaus sąžinės priekaištai yra menkučiai, palyginti su
jausmu: „Štai tas ir tas dalykas prieštarauja geriems tavo
visuomenės papročiams". Šalto žvilgsnio, perkreipto vei
do tų, tarp kurių augo ir kuriems buvo auklėtos, prisibijo
ir stipriausios asmenybės. Kas iš tiesų tas dalykas, kurio
čia baugštomasi? Būti ignoruojamam! - argumentas, kuris
triuškina ir stipriausius kokio nors asmens ar dalyko
motyvus! - Taip prasikiša mūsų bandos jausmas.
51
Tiesos jausmas. Aš gerbiu kiekvieną skepticizmo atvejį,
kai galiu atsakyti: „Pamėginkime!" Bet apie jokius dalykus
ir klausimus nenoriu nieko girdėti, jei neįmanomas eks
perimentas. Tai mano „tiesos jausmo" riba, nes ją per
žengus, drąsai nebėra kas veikti.
52
Ką apie mus žino kiti. Tai, ką mes apie save žinome
patys ir esame įsidėję į galvą, nėra mūsų gyvenimo laimei
taip lemtinga, kaip atrodo. Vieną gražią dieną mus už
griūva tai, ką apie mus žino (arba mano žiną) kiti - ir
dabar pamatome, jog tai kur kas stipresnis dalykas. Su
savo ne visai švaria sąžine susidoroti lengviau negu su
pašlijusia reputacija.
91
PI RMA KNYGA
53
Kur prasideda gėris. Kai ribotas žvilgsnis nebeįžiūri vis
rafinuotesnių blogio paskatų, žmogus paskelbia nuo čia
prasidedant gėrio karalystę, ir ta savijauta, kad nuo šiol
jis įžengęs į gėrio valdas, žadina ir aktyvina visas tas
paskatas, kurioms kėlė grėsmę ir kurias ribojo blogio
paskatos: tai tokie jausmai kaip saugumas, pasitenkini
mas, prielankumas. Vadinasi: juo bukesnė akis, juo toliau
nusidriekia gėris! Tuo paaiškinama amžinai gera liaudies
ir vaikų nuotaika. Tuo grįstas didžiųjų mąstytojų niūru
mas ir jų į sąžinės graužimą panašus sielvartas.
54
Regimybės suvokimas. Kaip nuostabiai ir neįprastai, o
drauge siaubingai ir tarsi pašiepiamas jaučiuosi aš su savo
pažinimu, atsidūręs akis į akį su būtimi! Aš padariau sau
atradimą, kad senoji žmogaus ir gyvulio būtis, netgi visos
juslinės būties visa pirmykštė epocha bei praeitis toliau
manyje kuria, myli, neapkenčia, sprendžia, - aš staiga
pabudau pačiame to sapno įkarštyje, pabudau tik dėl to,
kad suvokčiau, jog dabar sapnuoju ir privalau toliau sap
nuoti, kad negaučiau galo, kaip tas lunatikas, kuris turi
nepalikti sapnų pasaulio, kad nenukristų. Tad kas man
dabar yra „regimybė"! Tikriausiai ne kokios nors esybės
priešingybė: ką aš galiu pasakyti apie kokią nors esybę
daugiau, negu tik įvardinti jos regimybės predikatus! Ko
gero, ir ne medinė kaukė, kurią galima užmaukšlinti bet
kokiam nepažįstamajam, taip pat ir nuplėšti! Regimybė
man - visa tai, kas veikia ir gyvena, kas pats save taip
išjuokia, kad man duoda pajusti, jog čia - vien regimybė,
žaltvykslės, šmėklų šokis ir niekas daugiau, jog tarp visų
tų sapnuojančiųjų ir aš, „besiveržiantysis į pažinimą",
92
P I RMA KNYGA
šoku savo šokį, jog tas, kuris veržiasi į pažinimą, yra tik
įnagis pratęsti žemiškajam šokiui ir tik šia prasme pri
klauso prie būties šventės vadovų ir jog visų pažinimo
rūšių sąsaja bei kilnusis rezultatas yra ir bus galbūt pats
pagrindinis būdas išlaikyti svajos visuotinybę bei visa
pusišką visų tų sapnuojančiųjų savitarpio supratimą ir
tuo nenutraukti sapno.
55
Didžiadvasiškumo viršūnė. Kas daro žmogų „didžia
dvasį"? Tikriausiai ne duodamos aukos - juk ir beato
dairiškas malonumų mėgėjas aukoja. Matyt, ir ne atsi
davimas kokiai nors aistrai - juk yra šlykščių aistrų. Ko
gero, ir ne tai, kad darai ką nors kitam nesavanaudiškai -
galimas daiktas, kad tauriausi žmonės yra didžiausi sa
vanaudžiai. - Didžiadvasį žmogų daro tai, kad aistra, kuri
tauruolį pasiglemžia, yra keistenybė, apie kurią jis pats
nieko nežino; tai reto ir unikalaus požiūrio realizacija
gyvenime ir kone beprotystė; tai karščio jautimas daly
kuose, kurie visiems kitiems atrodo šalti; tai gebėjimas
atskleisti vertybes, kurioms dar neišrastos svarstyklės; tai
aukų atnašavimas ant aukurų, skirtų nežinomam dievui;
tai narsa be pretenzijų įgyti garbės; tai savęs patenkinimas,
besiliejantis per kraštus ir atitenkantis žmonėms ir daik
tams. Vadinasi, iki šiol tuo, kas daro žmogų didžiadvasį,
laikyta neįprastybė ir nežinojimas tą neįprastybę turint.
Tačiau neišleistina iš akių, kad vadovaujantis šia nuostata
neteisingai buvo vertinama ir apskritai supeikiama išim
čių naudai visa, kas įprasta, artima, būtina, vienu žodžiu,
tai, kas labiausiai padeda išlaikyti rūšį ir išvis ligšiolinėje
žmonijos istorijoje yra taisyklė. Tapti taisyklės gynėju -
štai kas tikriausiai galėtų būti tobuliausia forma ir sub
tilybe, kuria žemėje reiškiasi didžiadvasiškumas.
93
PI RMA KNYGA
56
Kančios troškimas. Kai pagalvoju apie tą didžiulį norą,
kuris milijonams jaunų europiečių neduoda ramybės, ska
tindamas juos ką nors veikti, žmonėms, negalintiems
pakęsti nuobodulio ir pačių savęs, tada suvokiu, kad juose
turi glūdėti troškimas tam tikros kančios, kuri duotų jiems
į tiesą panašų pamatą pagrįsti savo veiksmams ir veiklai.
Reikalinga bėda! Tuo paaiškinamas politikų rėksmingu-
mas, tuo motyvuojamos visų įmanomų klasių nesibaigian
čios „nepaprastosios padėtys" - netikros, prasimanytos,
perdėtos - ir aklas pasirengimas jomis tikėti. Šitas jau
nimas reikalauja, kad iš išorės ateitų arba pasirodytų ne,
sakysim, laimė, o nelaimė; ir jų fantazija jau iš anksto
rūpestingai kuria pabaisą, kad su ja paskui galėtų kovoti.
Jei šitie bėdos ieškotojai jaustųsi turį jėgų patys darytis
sau malonumą, patys save šiek tiek skriausti, tai jie su
gebėtų taip susikurti ir savo, grynai nuosavą bėdą. Tada
jų išradingumas galėtų kur kas labiau pasireikšti, o jo
patenkinimas - skambėti lyg gera muzika; dabar jie pri
pildo pasaulį savo rėksmo apie bėdą ir, žinoma, pirm to
nė kiek ne mažiau bėdos nuojautų. Nepajėgdami nieko su
savimi padaryti, jie ima visus gąsdinti kitų nelaime: jiems
visuomet reikalingi kiti! Ir visada vis nauji kiti! - Atleiskit,
bičiuliai, aš išdrįsau savo laimę skelbti.
ANTRA KNYGA
57
Realistams. O jūs, blaivaus proto žmonės, kurie jau
čiatės atsparūs aistroms ir fantazavimams ir kurie savo
tuštybę mielai norėtumėte paversti pasididžiavimu irpuoš
mena, - jūs vadinate save realistais ir leidžiate suprasti,
kad pasaulis, koks jis jums atrodo, iš tikrųjų toks ir esąs:
tik jums vieniems tikrovė atsiverianti niekuo nepridengta,
o patys neva esate geriausioji jos dalis, - o jūs, mielosios
Saiso statulos1! Bet ar nesate ir jūs, būdami kad ir niekuo
nepridengti, vis dar aistringiausios ir tamsiausios, nely
ginant žuvys, būtybės, vis dar itin panašios į įsimylėjusį
menininką? - o kas įsimylėjusiam menininkui „tikrovė"?
jūs vis dar nešiojatės dvasioje vertinimus, kurių šaknys
siekia ankstesnių šimtmečių aistras ir įsimylėjimus! Jūsų
blaivybėje vis dar glūdi slaptas ir neišnaikinamas svai
gulys! Jūsų „tikrovės" meilė, pavyzdžiui, - o! tai klaikiai
sena „meilė"! Kiekviename pojūtyje, kiekviename jusli
niame įspūdyje yra truputis šitos senos meilės, ir lygiai
taip pat čia yra gerokai pasidarbavę fantazija, prietarai,
neprotingumas, nežinojimas, baimė ir dar bala žino kas!
Pažvelkite: štai kalnas, štai debesis! Kas tuose daiktuose
„tikroviška"? Nupieškite nuo jų vieną kartą iliuzijas ir
visus žmogaus priedus, jūs, blaiviapročiai! Taip, jei tai
padaryti galėtumėt! Jei įstengtumėte pamiršti savo kilmę,
praeitį, vaikystę - visą savo žmogaus ir gyvulio esmę!
Mums nėra jokios „tikrovės" - taip pat ir jums, jūs,
95
ANTRA KNYGA
58
Tik kaip kūrėjai! Man kainavo nepaprastai daug pa
stangų suvokti - ir dabar dėl to tebesikamuoju, - jog kur
kas svarbiau žinoti, kaip daiktai vadinasi, negu kas jie yra.
Kitų nuomonė, vardas ir išvaizda, pripažinimas, įprastinis
daikto dydis ir svoris - savo kilme dažniausiai klaidos
ir savivališkumai, užtempti daiktui lyg suknelė ant kūno
ir jo prigimčiai, netgi jo odai, visai netinkami - iš lėto
tarsi priauga prie daikto, o paskui ir įauga į jį dėl to,
kad tuo tikima, ir tas tikėjimas iš kartos į kartą vis stiprėja:
pradinė iliuzija bemaž visuomet virsta esme ir veikia kaip
esmė! Tiesiog paieškoti reikėtų tokio kvailio, kuris ma
nytų, jog, norint esme laikomą pasaulį, vadinamąją „tik
rovę", sunaikinti, pakanka nurodyti šitą kilmę ir šito miražo
miglos skraistę. Jei jau naikinti, tai tik kaip kūrėjai galime
tai daryti! - Tačiau nepamirškime ir štai kokio dalyko:
norint ilgam laikui sukurti naujus daiktus, užtenka su
galvoti naujus vardus, vertinimus bei tikimybes.
59
Mes, menininkai! Kai mylime moterį, tai, prisimindami
visus tuos gamtos atgrasumus, kurie skirti kiekvienos
moters daliai, tuojau imame ant gamtos širsti; šiaip jau
mes linkę išvis apie tai negalvoti, bet jei mūsų sielai šie
dalykai vieną kartą užkliūva, tai ji nekantriai suvirpa ir,
kaip sakėme, pradeda į gamtą žiūrėti su panieka: mes
pasijuntame įžeisti, gamta, mūsų galva, kiša nagus prie
96
ANTRA KNYGA
60
Moterys ir jų veikimas per atstumą. Ar turiu dar ausis?
Ar iš manęs liko vien ausys ir nieko daugiau? Štai stoviu
čia, pačiame gaisre bangų mūšos, kurios balti liepsnos
liežuviai laižo mano kojas, - iš visų pusių tik staugia,
graso, rėkia, spiegia į mane, o tuo metu bedugnėje gelmėje
senasis žemės drebintojas traukia savo ariją - dusliai, tarsi
baubiantis jautis, ir taip muša koja žemę virpinantį taktą,
kad net visų vėjų nugairintoms uoloms-baisūnėms širdys
tirta. Ir staiga ties šito pragaro labirinto vartais, tarsi iš
nieko išdygęs, už kelių sieksnių pasirodo - didžiulis
burlaivis, atslysdamas tyliai3, lyg koks vaiduoklis. O, šitoji
vaiduokliška grožybė! Kokiu žavesiu ji apima mane! Kaip?
Nejaugi čia atplaukė viso pasaulio ramybė ir tyla? Nejaugi
pati mano laimė įsitaisė šioje tylioje vietoje - mano pa
laimingasis Aš, mano antroji, amžinoji patybė? Ne mirusi,
bet ir jau nebe gyva? Lyg kokia į šmėklą panaši, tyli,
žiūrinti, slenkanti, plevenanti pusiau būtybė? Išvaizda
primenanti laivą, kuris savo baltomis burėmis lyg mil
žiniška plaštakė skuba per tamsią jūrą! Taip! Skubėti per
būtį! Štai ko noriu! Štai ko reikia! - Ar ne tas triukšmas
čia padarė mane svajotoju? Kiekvienas didelis triukšmas
verčia mus regėti laimę tyloje ir tolumoje. Kai vyras yra
savo triukšmo verpete, kai jį vėto ir mėto gyvenimo re
alybės ir planų bangų mūša, tada jis ir išvysta pro šalį
slenkančias ramias žavingas būtybes, kurių laimės ir už
darumo jis trokšta, - tai moterys. Jis beveik ima manyti,
kad jose, moteryse, gyvena jo geresnysis Aš, kad tose
ramiose vietose ir kurtinanti bangų mūša virsta mirtina
tyla, o pats gyvenimas tampa sapnu apie gyvenimą. Deja!
Deja! Mano taurusis svajotojau, net ir puikiausiuose bur
laiviuose esti tiek daug šlamesio bei triukšmo ir, nors labai
gaila, daug menkos, pasigailėjimo vertos neramybės! Mote
98
ANTRA KNYGA
61
Draugystės garbei. Kad draugystės jausmas senovėje
buvo laikomas pačiu vertingiausiu, vertingesnių net už
išminčių ir savimi patenkintųjų išdidumą, sakytume, kaž
kuo panašiu į vienintelį ir dar šventesnį išdidumo gimi
naitį, tą puikiai atskleidžia pasakojimas apie aną make
donų karalių, kuris padovanojo vienam pasaulį niekinan
čiam Atėnų filosofui talentą, o tas jam dovaną grąžino.
„Kaip? - sušuko karalius, - nejaugi jis neturi draugo?"
Tuo jis norėjo pasakyti: „Aš gerbiu šį išminčiaus ir ne
priklausomo žmogaus išdidumą, bet dar labiau gerbčiau
jo žmoniškumą, jei jo širdyje draugas būtų nugalėjęs
išdidumą. Mano akyse filosofas krito, nes parodė, jog
neturi vieno iš dviejų vertingiausių jausmų, - būtent paties
vertingiausio!"
62
Meilė. Ji atleidžia mylimajam net geidulį.
63
Moteris muzikoje. Kaip paaiškinti, kad šilti lietingi vėjai
neša drauge ir muzikinę nuotaiką bei norą kurti melo
dijas? Ar tai ne tie patys vėjai, kurie pripildo bažnyčias
ir moterims žadina meilės mintis?
64
Skeptikės. Bijau, kad senyvo amžiaus moterys slap-
čiausiame savo širdies kampelyje yra kur kas didesnės
r
99
ANTRA KNYGA
65
Atsidavimas. Esti taurių, bet ribotos sielos moterų, ku
rios, norėdamos parodyti savo nuoširdžiausią atsidavimą,
nesugalvoja nieko geresnio, kaip pasiūlyti savo dorybę
ir gėdą - didžiausią savo vertybę. Ir dažnai ši dovana
priimama, nieko tiek daug neįsipareigojant, kiek davėjos
tikisi, - labai liūdna istorija!
66
Silpnųjų stiprybė. Visos moterys labai subtiliai moka
perdėti savo silpnybę, negana to - jos net sumaniai išranda
sau silpnybes, kad tik atrodytų kaip trapiausios puošme
nos, kurioms ir dulkelę nelengva pakelti: pats jų egzis
tavimas turi vyrams įkalti į galvą ir juos įtikinti, kokie
jie netašyti stuobriai. Taip moterys kovoja su stipriaisiais
ir visokia „kumščio teise".
67
Apsimesti pačia savimi. Dabar ji myli jį ir nuo to laiko
žvelgia į pasaulį su tokiu ramiu pasitikėjimu, kaip ta
karvė. Bet ai-ai-ai! Tuo ji ir apsuko jam galvą, kad atrodė
taip nepastovi ir nesuprantama! O jame orai buvo jau
perdėm nusistovėję! Ar nereikėtų jai apsimesti tokia, kokia
buvo anksčiau? Apsimesti nemylinčia? Ar šito pagaliau
nepataria jai - meilė? Vivat comoedia!
100
ANTRA KNYGA
68
Valia ir paklusnumas. Kartą kažkas atvedė jaunikaitį
pas išminčių5sakydamas: „Žiūrėk, štai vienas iš tų, kurį
gadina moterys!" Išminčius papurtė galvą ir nusišypsojo.
„Ne kas kitas, o vyrai, - tarė jis, - gadina moteris, ir viską,
ką negerai daro moterys, turi išpirkti kaip kaltę vyrai ir
taisyti reikia juos, nes vyras susikuria moters paveikslą,
o moteris formuojasi pagal šitą pavyzdį." - „Tu per daug
geraširdis moterims, - papriekaištavo kažkas iš greta
stovėjusiųjų, - tu jų nepažįsti!" Išminčius atsakė: „Vyro
būdas - valia, moters - paklusnumas: toks lyčių įstatymas;
išties griežtas įstatymas moterims! Žmonės nekalti, kad
yra tokie, o moterys - dvigubai nekaltos: kas galėtų turėti
joms užtektinai kvapnaus aliejaus ir švelnumo." - „Kokio
aliejaus! Kokio švelnumo! - šūktelėjo iš minios kitas. -
Moteris reikia geriau auklėti!" - „Vyrus reikia geriau
auklėti", - atsakė išminčius ir davė jaunikaičiui ženklą
eiti su juo. - Tačiau jaunikaitis nėjo6.
69
Gebėjimas keršyti. Tai, kad kas nors negali, vadinasi,
ir nenori gintis, mūsų akimis žiūrint, nėra gėdinga; bet
mes nevertiname to, kuris nei sugeba, nei yra linkęs
keršyti, - nesvarbu, vyras jis ar moteris. Argi galėtų mus
patraukti (arba, kaip sakoma, „sužavėti") moteris, kurios
nelaikytume sugebančia panaudoti durklą (ką nors pa
našaus į durklą) prieš mus? - ar prieš save: tai tam tikru
atveju būtų daug skaudesnis kerštas (kinų kerštas).
70
Valdovų valdovės. Žemas stiprus moters altas - tokių
balsų retsykiais girdime teatre - staiga pakelia priešais
101
ANTRA KNYGA
71
Apie moteriškąją nekaltybę. Negali atsistebėti, stačiai
neįtikėtina, kaip auklėjamos kilmingos moterys; ko gero,
paradoksiškesnio dalyko niekur nerasi. Visas pasaulis
sutinka, kad in eroticis jos būtų auklėjamos taip, kad kuo
mažiau apie tai nutuoktų, sieloje to dalyko labai gėdytųsi,
o apie jį užsiminus, jaustų didžiausią nerimą ir norą nuo
jo sprukti. Visa moters „garbė" iš esmės tik čia ir pastatyta
ant kortos, o šiaip - ko tik joms neatleidžiama! Tačiau
apie šį dalyką jos turi absoliučiai nieko neišmanyti: šio
savo „blogio" jos neturi nei matyti, nei apie jį girdėti,
nei kalbėti, nei galvoti - jau pats žinojimas čia yra blogis.
Ir ką gi! Lyg baisus žaibas iš giedro dangaus trenkia jas
į realybę ir žinojimą - santuoka, ir kaip tik su tuo, kurį
jos labiausiai myli ir vertina: tada prireikia pasijusti pa
tekus į meilės ir gėdos prieštarą, negana to - vienu metu
patirti susižavėjimą, savęs išdavystę, pareigą, užuojautą
102
ANTRA KNYGA
72
Motinos. Gyvuliai kitaip žiūri į pateles negu žmonės;
patelė jiems yra gaminanti būtybė. Tėvo meilės gyvulių
pasaulyje nėra, bet esama kažko panašaus į meilę savo
mylimosios vaikams ir pripratimo prie jų. O patelės per
vaikus patenkina savo valdžios troškimą, įgyja nuosavybę,
užsiėmimą, joms visiškai suprantamą dalyką, kur galima
duoti valią liežuviui: visa tai drauge ir sudaro motinos
meilę, kurią galima palyginti su menininko meile savo
kūriniui. Nėštumas moteris padarė švelnesnes, kantres
nes, baikštesnes, paklusnesnes; lygiai taip pat ir dvasinis
103
ANTRA KNYGA
73
Šventojo žiaurumas. Prie vieno šventojo priėjo žmogus,
laikydamas rankose ką tik gimusį kūdikį. „Ką man daryti
su tuo vaiku? - paklausė jis. - Vaikas menkas, apsigimęs
ir nepakankamai gyvas, kad mirtų". „Nužudyk jį, - su
šuko šventasis nesavu balsu, - nužudyk ir tris dienas bei
naktis laikyk jį savo rankose, kad tai prisimintum: tada
niekuomet nebegimdysi vaiko, kai matysi, kad tau dar
ne laikas jį turėti". - Išgirdęs tuos žodžius, žmogus pa
sišalino nukabinęs nosį; daugelis peikė šventąjį už žiaurų
patarimą nugalabyti kūdikį. - „O ar ne žiauriau jį palikti
gyvą?" - atsakė šventasis.
74
Nevykėlės. Niekuomet nesiseka toms vargšėms mote
rims, kurios mylimo žmogaus akivaizdoje ima nerimauti,
jaustis neužtikrintai ir perdėm daug šneka: geriausiai
vyrams apsuka galvą tam tikras paslaptingas ir flegma
tiškas švelnumas.
75
Trečioji lytis. „Žemaūgis vyras - tai paradoksas, bet
vis dėlto vyras, - o štai mažos moterėlės, palyginti su
aukštaūgėmis moterimis, man atrodo priklausančios kaž
kokiai kitai lyčiai", - aiškino vienas senas šokių mokytojas.
Smulkutė moteris niekuomet nėra graži, - sakė senasis
Aristotelis8.
104
ANTRA KNYGA
76
Didžiausias pavojus. Jei visais laikais nebūtų buvę
tokios nesuskaičiuojamos daugybės žmonių, kurie savo
galvos - savo „protingumo" - ugdymo nebūtų laikę
pasididžiavimu, pareiga ir dorybe, žmonių, kurių kaip
„sveiko proto" bičiulių nebūtų žeidę ir jiems gėdos darę
visokie fantazavimai ir minties pasileidimai, tai žmonija
seniausiai būtų gavusi galą! Jai nuolat grėsė ir dabar
tebegresia didžiausias beprotybės protrūkio pavojus, t.y.
juslių, regos ir klausos, užgaidų protrūkis, mėgavimasis
galvos palaidumu, džiaugimasis žmogaus bukumu. Ne
tiesa ir tikrumas yra pamišėlio pasaulio priešybė, o ti
kėjimo bendrumas ir visuotinis privalomumas, vienu žo
džiu, savivalės nebuvimas priimant sprendimus. Didžiau
sios žmonių pastangos iki šiol buvo nukreiptos į tai, kad
dėl labai daugelio dalykų būtų pasiektos vienodos pa
žiūros, kad būtų susikurtas santarvės įstatymas - veikiantis
nepaisant to, ar tie dalykai teisingi, ar klaidingi. Tai yra
tas galvos ugdymas, kuris išsaugojo žmoniją, - bet prie
šingi veiksniai vis dar yra tokie stiprūs, kad apie žmonijos
ateitį sunku kalbėti optimistiškai. Vis dar be paliovos
keičiasi daiktų panorama - ir nuo šiol galbūt labiau ir
greičiau negu pirma; patys rinktiniai protai tolydžio vis
priešinasi tam visuotiniam privalomumui, o jų priekyje -
tiesos tyrėjai! Anas - visapasaulinis - tikėjimas subtilesnio
proto žmonėms nenustoja kėlęs pasišlykštėjimo ir naujo
geidulingumo, o ta lėta sparta, kurios jis reikalauja iš visų
dvasinių procesų, tas vėžlio žingsnis, kuris čia pripažįs
tamas normaliu, verčia menininkus ir poetus būti per
bėgėliais - kaip tik tuose nekantriuose protuose ir reiškiasi
tikras polinkis į beprotystę, nes beprotystė turi tokią
smagią spartą! Taigi reikalingi dorybingi intelektai - oi
ne! aš verčiau pavartosiu patį nedviprasmiškiausią žodį -
105
ANTRA KNYGA
77
Švarios sąžinės gyvulys. Visi neskoningi dalykai, pa
tinkantys man Pietų Europoje - ar tai būtų italų opera
(pavyzdžiui, Rossini ir Bellini), ar ispanų nuotykių ro
manas (lengviausiai mums prieinamas per prancūziškąją
Žilio Blaso9 versiją) - nelieka mano nepastebėti, bet ir
nežeidžia manęs, panašiai kaip ir nešvankybės, kurias
regi, vaikščiodamas po Pompėją, arba aptinki, skaityda
mas kone kiekvieną antikinę knygą: iš kur visa tai? Ar
ne dėl to, kad čia nėra gėdos ir visa, kas prasčiokiška,
reiškiasi taip tvirtai ir užtikrintai, kaip tam tikras tau
rumas, malonumas ir aistringumas tos pačios rūšies mu
zikoje arba romane? „Gyvulys, kaip ir žmogus, turi savo
teises: jis gali sau laisvai bėgioti; o tu, mano mielas
gentaini, taip pat tebesi gyvylys, nepaisant nieko!" - tokia,
man atrodo, yra to dalyko dorovė ir pietietiškojo žmo
giškumo ypatybė. Blogas skonis turi savo teises kaip ir
geras, netgi daugiau už jį, tuo atveju, jei jis labai paklausus,
be išlygų teikia pasitenkinimą ir yra tarsi bendrinė kalba,
lengvai suprantama kaukė bei gestas; tuo tarpu geras,
subtilus skonis visada dar kažko ieško, kažką mėgina, nėra
visai įsitikinęs, kad bus suprastas, - jis niekuomet nebuvo
ir nėra liaudiškas! Liaudiška buvo ir lieka kaukei Tad tegu
visas tas kaukėtumas liejasi anų operų melodijomis ir
kadencijomis, ritmo šuoliais ir smagumais! Visai kaip
106
ANTRA KNYGA
78
Už ką turime būti dėkingi. Tiktai menininkai, ir pir
miausia teatras, atvėrė žmonėms akis ir ausis, kad kiek
vienas su malonumu išgirstų ir pamatytų, kas jis pats yra,
ką pats gyvenime patiria, ko pats geidžia; tik menininkai
mus išmokė vertinti herojų, kuris slypi kiekviename iš
tų kasdienių žmonių: jie išmokė gebėjimo žvelgti į save
patį kaip į herojų iš tolo ir tarsi į supaprastintą bei
paryškintą - išmokė meno save dėl savęs „užkelti ant
scenos". Vien taip mes atsikratome kai kurių savo smulkių
ydų! Be šito meno mes būtume ne kas kita, kaip tik
avanscena, ir gyventume veikiami optinės regimybės, kuri
artimiausią aplinką ir nedorybes nepaprastai padidina,
tartum tikrovėje taip ir būtų. - Gal panašiai nusipelnė
ir toji religija, kuri į kiekvieno žmogaus nuodėmes liepė
žiūrėti pro didinamąjį stiklą ir nusidėjėlį pavertė dideliu
nemirtingu nusikaltėliu: piešdama žmogui amžinybės per
spektyvas, ji mokė jį žvelgti į save iš tolo ir kaip į tai,
kas priklauso praeičiai, kas sudaro tam tikrą visumą.
107
ANTRA KNYGA
79
Netobulybės žavesys. Čia turiu galvoje poetą, kuris, kaip
ir daugelis žmonių, labiau patraukia savo netobulybėmis
negu visu tuo, ką jo plunksna išrutulioja ir pateikia kaip
tobula, - taip, jo didžiausias nesugebėjimas atneša jam
nepalyginti daugiau naudos ir garbės, negu jo neišsen
kanti jėga. Jo kūriniai niekuomet neatskleidžia iki galo
to, ką jis norėtų pasakyti, ką norėtų vaizduotis: atrodo, kad
jis turi vizijos nuojautą, bet niekad nėra patyręs jos pačios;
tačiau nepaprastai didelis tos vizijos potraukis jo sieloje
išlikęs, ir iš jo jis semiasi lygiai tokią pat nepaprastą
troškimo bei geismo gražbylystę, kurią pasitelkęs pakylėja
kiekvieną, katras jo klauso, viršum savo kūrinio ir visų
„kūrinių", suteikdamas jamsparnus kilti taip aukštai, kaip
klausytojai šiaip jau niekados nekyla; ir taip patys virtę
poetais ir regėtojais, jie nesiliauja stebėjęsi savo laimės
dovanotoju, tarsi jis būtų juos vedęs ir tiesiogiai jų žvilgs
niui atvėręs savo didžiausią šventenybę, tarsi būtų pa
siekęs savo tikslą ir viziją tikrai regėjęs ir apie ją papa
sakojęs. Jo šlovei išeina į naudą, kad tikslo jis, atvirai
sakant, nepasiekė.
80
Menas ir natūralumas. Graikai (ar bent atėniečiai) mėg
davo klausytis gražaus kalbėjimo, tikriau sakant, jie jaus
davo tą nepasotinamą potraukį, kuris labiau negu kas kita
skiria juos nuo negraikų. Todėl net iš scenoje vaidinamos
aistros jie reikalavo iškalbingumo ir su didžiausiu ma
lonumu klausydavosi nenatūralios dramos posmų kalbos:
o juk iš prigimties aistra tokia neiškalbinga! Ji tokia nebyli
ir drovi! O kai prašneka, tai kalba painiodamasi ir ne
protingai - net pačiai gėda! Tad ir mes visi, patyrę graikų
įtaką, pripratome prie nenatūralumo scenoje, kaip pa-
108
ANTRA KNYGA
109
ANTRA KNYGA
81
Graikų skonis. „O kas čia gražaus? - pasakė vienas
matininkas, pasižiūrėjęs Ifigenijos pastatymą, - čia nieko
neįrodoma!" Ar graikams šitas skonis toks jau tolimas?
Bent jau Sofoklis „viską įrodė"12
110
ANTRA KNYGA
82
L'esprit graikams netinka. Graikų mąstymas visuomet
be galo logiškas ir paprastas; tai jiems, bent per ilgą jų
klestėjimo laiką, nenusibodo, o su prancūzais taip atsitinka
dažnokai: pastarieji perdėm mėgsta vis truputį šoktelti
į priešingybes, ir logikos dvasią išties pakenčia tik tada,
kai jinai daugybe tokių mažų šuoliukų į priešingybę
parodo savo malonų galantiškumą, supratingą pačios sa
vęs neigimą. Logika jiems atrodo būtina kaip duona ir
vanduo, bet tuoj pat pavirsta savotišku kalėjimo maistu,
kai tik juos tenka ragauti grynus ir be kito užkandžio.
Padorioje visuomenėje niekuomet nereikia stengtis pasi
rodyti visišku ir vieninteliu teisuoliu, kaip reikalauja gry
noji logika: tuo paaiškinama ta mažytė neprotingumo
priemaiša visame prancūzų espritu. - Graikų polinkis
bendrauti nė iš tolo nebuvo taip išplėtotas, koks yra ir
buvo prancūzų, todėl taip mažai esprit teturėjo jų suma-
ningiausi vyrai, todėl tokie nesąmojingi patys didžiausi
jų aštrialiežuviai, todėl - tiek to! Ir šitais mano žodžiais
niekas netikės, o kiek aš jų dar nešiojuos širdyje! - Ėst
res magna tacereu, - pataria Marcialis visiems plepiams.
83
Vertimai. Apie laikų istorinę nuovoką galima spręsti
iš to, kaip tais laikais yra verčiama ir kaip mėginama
perimti praėjusių epochų dvasią ir knygas. Comeille'io
ir taip pat dar Revoliucijos laikų prancūzai su romėnų
senove elgėsi taip, kaip mes daryti nebeturėtume drąsos -
dėl mūsų geresnės istorinės nuovokos. O pati romėnų
senovė: kaip šiurkščiai ir drauge naiviai ji uždėjo savo
leteną ant viso, kas buvo gera ir aukštos kultūros anks
tesnėje už ją graikų senovėje! Kaip ją kėlė romėnai tiesiai
111
ANTRA KNYGA
84
Apie poezijos kilmę. Fantastiškumo žmoguje mėgėjai,
pripažįstantys drauge ir instinktyvaus dorovingumo te
oriją, samprotauja taip: „Jei nauda visais laikais buvo
garbinama kaip aukščiausioji dievybė, iš kur tada visame
pasaulyje atsirado poezija? - tas kalbėjimo ritmavimas,
kuris minties aiškumui veikiau kenkia, negu prie jo prisi
112
ANTRA KNYGA
113
ANTRA KNYGA
114
ANTRA KNYGA
85
Gėris ir grožis. Menininkai amžinai viską gražina ir
aukština - jie nieko kito daugiau ir neveikia: gražina ir
aukština visas tas būsenas ir daiktus, apie kuriuos kal
bama, jog esant toms būsenoms ir su tais daiktais žmogus
gali pasijusti geras arba didelis, apsvaigęs arba linksmas,
laimingas arba išmintingas. Tie rinktiniai daiktai bei bū
senos, kurių reikšmė žmogaus laimei laikoma tvirtai nu
statyta, yra menininkų objektai: menininkai nuolat tyko
juos atrasti ir įtraukti į meno sritį. Aš sakyčiau, jie ne
patys yra laimės ir to, kas laimę teikia, vertintojai, bet
nuolat sukiojasi netoli tų vertintojų, kupini smalsumo ir
115
ANTRA KNYGA
86
Apie teatrą. Ši diena man vėl padovanojo stiprių ir
taurių jausmų, ir jei šiokį vakarą užsigeisčiau muzikos
ir meno, tikrai žinau, kokios muzikos ir kokio meno
nenorėčiau, būtent - tokių, kurie klausytojus siekia ap
svaiginti ir įstumti į ekstazę, - tuos kasdieniškos sielos
žmones, kurie vakarais panašūs ne į nugalėtojus triumfo
vežimuose, o į nuvarytus mulus, žmones, kuriuos gyve
nimas perdėm dažnai vaišino botagu. Ką išvis tie žmo
geliai žinotų apie „pakilesnes nuotaikas", jei nebūtų svai
galų ir dvasinio pobūdžio botagų! - taigi jie turi savus
įkvėpėjus lygiai taip pat kaip ir savus vynus. Bet kuo
čia aš dėtas dėl jų gėrimų ir svaiginimosi! Kam reikalingas
vynas įkvėptajam! Priešingai, į priemones ir tarpininkus,
kurie čia siekia poveikio be pakankamo pamato, jis žiūri
su tam tikru pasišlykštėjimu, nes tai ne kas kita, kaip tik
didelio sielos pakilimo pamėgdžiojimas! - Ką? Kurmiui
suteikiami sparnai ir sužadinama arogantiška vaizduotė -
prieš miegą, prieš jam įlendant į savo urvą? Jis pasiun
čiamas į teatrą ir prie jo pavargusių, neregių akių pri
dedami didžiuliai didinamieji stiklai? Žmonės, kuriems
gyvenimas yra ne „veikimas", o aibės reikalų tvarkymas,
sėdi priešais sceną ir spokso į keistas būtybes, kurioms
gyvenimas yra daugiau negu reikalų tvarkymas? „Taip
116
ANTRA KNYGA
87
Apie menininkų tuščiagarbiškumą19. Manau, kad me
nininkai dažnai nežino, ką jie geriausiai sugeba, nes yra
per daug pasipūtę, o jų sąmonė nukreipta į šiek tiek
arogantiškesnius dalykus negu tie mažyčiais atrodantys
augalėliai, kurie moka savo dirvoje augti švieži, neįprasti,
puikūs - tikros tobulybės. Savo pačių sodo ar vynuogyno
gėrybes jie lengva ranka nuvertina, jų meilė ir įžvalgumas
nėra lygiaverčiai. Yra toks muzikas, kuris meistriškiau nei
kitas moka išgauti garsus iš kenčiančių, prislėgtų, kamuo
jamų sielų karalystės ir net nebylius gyvulius apdovanoti
kalba. Jam nėra lygių perteikiant besibaigiančio rudens
spalvas, neapsakomai jaudinančią paskutinio, paties pas
kutinio, paties trumpiausio pasimėgavimo laimę; jis žino
garsus tiems paslaptingiems ir siaubingiems sielos pu-
117
ANTRA KNYGA
88
Pažiūros į tiesą rimtumas. Rimta pažiūra į tiesą! Kaip
skirtingai žmonės supranta šituos žodžius! Tos pačios
pažiūros ir įrodymo bei patikrinimo būdai, kokio nors
mąstytojo suvokiami kaip lengvabūdiškumas, kuriam jis
savo paties gėdai retsykiais pasiduoda, - lygiai tos pačios
pažiūros gali, pavyzdžiui, menininkui, susidūrusiam su
jomis ir laikinai jas priėmusiam, duoti mintį, jog dabar
jį apėmė didžiausias pažiūros į tiesą rimtumas ir reikią
118
ANTRA KNYGA
89
Dabar ir kadaise. Kas mums iš viso meno kūrinių meno,
jei netenkame kur kas didesnio meno - švenčių meno!
Kadaise visi meno kūriniai buvo sustatyti prie didžiojo
žmonijos šventės vieškelio kaip svarbių ir palaimingų
įvykių prisiminimo ženklai ir paminklai. Dabar meno
kūriniais norima nuvilioti vargšus išsekusius žmones ir
ligonius nuo didžiojo žmonijos kančios vieškelio - dėl
trumputės geidulingos akimirkos; jiems siūloma truputis
svaigulio ir beprotybės.
90
Šviesuliai ir šešėliai. įvairių mąstytojų knygos ir užrašai
yra skirtingi: vienas knygoje sutelkė šviesą, kurią sugebėjo
mikliai pasigauti iš jam nušvitusių pažinimo spindulių
ir parsinešti, kitas perteikia tik šešėlius, pilkas ir juodas
kopijas to, ką išvakarėse savo sieloje sudėliojo.
91
Atsargumas. Alfieri20, pasakodamas negalintiems atsi
stebėti bendraamžiams savo gyvenimo istoriją, kaip ži
nome, yra gerokai primelavęs. Jis dūmė akis iš despotizmo
sau pačiam, įrodydamas jį, pavyzdžiui, tuo, kaip sukūrė
119
ANTRA KNYGA
92
Proza ir poezija. Reikia neišleisti iš akių to, kad didieji
prozos meistrai beveik visuomet buvo ir poetai - nesvar
bu, vieši ar slapti, kūrę vien sau „į stalčių"; ir iš tikrųjų,
gera proza rašoma tik poezijos akivaizdoje! Juk proza yra
nepaliaujamas mandagus karas su poezija: visą jos žavesį
sudaro tai, kad ji nuolat poezijos vengia ir jai prieštarauja;
kiekviena abstrakcija čia nori būti pateikta poeziją apgau-
nant ir tarsi pašiepiamu tonu; kiekvienas sausas ir šaltas
sakinys turi mieląją Deivę stumti į malonią neviltį; dažnai
pasitaiko suartėjimų, akimirksnio susitaikymų, o paskui
vėl staiga atšokama ir tyčiojamasi; neretai pakeliama už
danga ir įleidžiama akinančios šviesos kaip tik tuo metu,
kai Deivė mėgaujasi prieblanda ir pastelinėmis spalvomis;
kai kada jai tiesiog iš burnos ištraukiamas žodis ir už
dainuojamas tokia melodija, kad ji savo švelniomis ran
kutėmis prisidengia savo švelnias ausytes, - kaip matome,
yra tūkstančiai to karo malonumų, įskaičiuojant ir pra
laimėjimus, apie kuriuos ne poezijos, vadinamieji prozos
žmonės, ničnieko nežino: tad jie ir rašo bei kalba tik prasta
proza! Karas - visų gerų dalykų tėvas22, jis taip pat ir geros
prozos tėvas! - Šis šimtmetis pagimdė keturis nepaprastus
ir tikrai poetiškus rašytojus, pasiekusius prozoje tokio
meistriškumo, kokiam šis amžius dar nėra pribrendęs -
dėl poezijos stygiaus, kaip minėjome. Palikdamas nuo
šalyje Goethe'ę, kurį teisėtai yra pasiglemžęs jį pagimdęs
šimtmetis, regiu tik Giacomo Leopardi'į23, Prosperą Meri-
120
ANTRA KNYGA
93
Bet kodėl gi tu rašai? A: Aš nesu iš tų, kurie mąsto,
laikydami rankoje į rašalą pamirkytą plunksną, juo labiau
nepriklausau tiems, kurie atsiduoda aistroms, sėdėdami
priešais atkimštą rašalinę ir spoksodami į popieriaus lapą.
Mane ima pyktis arba aš gėdijuosi visokio rašymo; ra
šymas man yra reikmė - stačiai koktu apie tai kalbėti
net palyginimais. B: Bet kodėl gi tu rašai? A: Taip, broleli,
tarp mūsų šnekant, aš iki šiol neradau kito būdo atsikratyti
savo minčių. B: Okodėl nori jų atsikratyti? A: Kodėl noriu?
Argi aš noriu? Aš privalau. - B: Užteks! Užteks!
94
Pomirtinis augimas. Tos nedidelės drąsios mintys apie
dorovės dalykus, išsakytos Fontenelle'io nemirtinguose
Mirusiųjų pokalbiuose, jo laikais buvo laikomos paradoksų
rinkiniu ir abejotino sąmojo žaismu; net patys didžiausi
skonio ir dvasinio gyvenimo teisėjai čia nieko daugiau
neįžvelgė, - ko gero, ir pats Fontenelle'is. Ir štai atsitinka
kažkas neįtikėtina: šitos mintys tampa tiesomis! Mokslas
jas įrodo! Žaismas pasirodo ne toks jau nerimtas! Ir mes
skaitome tuos dialogus visai kitokiomis akimis, negu juos
skaitė Voltaire'as ir Helvetius, ir jų autorių nejučiomis
priskiriame kitam ir daug aukštesniam protų rangui, negu
aniedu darė, - teisėtai? Ar neteisėtai?
95
Chamfort'asliy. Kad toks žmonių ir minios žinovas, kaip
Chamfort'as, kaip tik palaikė minią, o ne liko nuošaly,
121
ANTRA KNYGA
122
ANTRA KNYGA
96
Du oratoriai. Iš šių abiejų kalbėtojų vienas visiškai
protingai atskleidžia savo temą tik tada, kai pasiduoda
aistrai: tik jinai privaro jam į smegenis užtektinai kraujo
ir karščio, kad priverstų jo didelį dvasingumą atsiverti.
Kitas mėgina kai kada pasiekti to paties, aistros pade
damas pasakyti savo kalbą garsiai, tvirtai ir patraukliai, -
bet pasisekimo paprastai neturi. Jis tuoj ima kalbėti sunkiai
suprantamai ir suveltai, pradeda perdėti, daryti minties
spragas, sukeldamas nepasitikėjimą savo reikalo protin
gumu; taip, jis pats jaučia tą nepasitikėjimą, ir tuo pa
aiškinami staigūs šuoliai į šaltą ir atstumiantį kalbos toną,
sukeliantys klausytojui abejonę, ar jo aistringumas tikras.
Kiekvieną kartą jam aistra užgožia protą: galbūt dėl to,
kad jo aistra stipresnė už pirmojo kalbėtojo. Bet jis pasiekia
įtaigos viršūnę, kai atlaiko audringą jausmo antplūdį, tarsi
jį paniekindamas: štai tada jo protas visiškai išlenda iš
savo užkulisių - logiškas, pašaipus, žaismingas ir vis dėlto
baisus.
123
ANTRA KNYGA
97
Apie rašytojų plepumą. Esama pykčio plepumo - toks
dažnai esti Lutheris, taip pat ir Schopenhaueris; esama
plepumo dėl per didelės sąvokinių formulių gausos kaip
Kanto raštuose; plepumo iš pomėgio vartoti vis naujus
posakius tam pačiam dalykui - jo randame Montaigne'io31
kūryboje; klastingos prigimties žmonių plepumo: kas skai
to šiuolaikinius veikalus, prisimins šia prasme du rašy
tojus'*2; plepumo iš polinkio į rinktinius žodžius ir gražias
kalbos formas: neretai pasitaiko Goethe's prozoje; plepu
mo iš malonumo kelti jausmų triukšmą ir sumaištį, pa
vyzdys - Carlyle'is33.
98
Shakespeare'o šlovei. Gražiausi žodžiai, kuriuos galė
čiau pasakyti, šlovindamas Shakespeare'ą kaip žmogų,
būtų šie: jis patikėjo Brutu ir nė mažiausio nepasitikėjimo
šešėlio nemetė tos rūšies dorybei! Jam skyrė jis savo
geriausią tragediją - iki pat šiol ji vis dar vadinama
klaidingu vardu34, - jam ir baisiausiam didžios moralės
įkūnijimui. Sielos nepriklausomybė - štai kas čia svar
biausia! Jokia auka tokiu atveju negali būti per didelė:
tam reikia galėti paaukoti net savo geriausią draugą, nors
būtų jis, be kita ko, nuostabiausias žmogus, pasaulio
pažiba, neprilygstamas genijus, - paaukoti tada, kai laisvę
myli kaip didelių sielų laisvę ir kai šitai laisvei jis ima
kelti pavojų: tą Shakesperae'as turėjo būti pajutęs! Aukš
tybė, į kurią jis iškelia Cezarį - tai subtiliausia garbė, kokią
jis galėjo parodyti Brutui: tik taip jis neregėtai iškelia jo
vidinę problemą, lygiai taip pat ir sielos stiprybę, suge
bėjusią šitą mazgą perkirsti! - Bet ar tai buvo tikrai politinė
laisvė, kuri poetui sukėlė užuojautos jausmą Brutui -
124
ANTRA KNYGA
99
Schopenhauerio sekėjai. Ką galima pamatyti, stebint
civilizuotų tautų sąlytį su barbarais? - ogi tai, kad že
mesnioji kultūra paprastai pirma perima aukštesniosios
kultūros ydas, silpnybes ir perlenkimus, jaučiasi to su
žavėta, o paskui, toms pasisavintoms ydoms ir silpnybėms
tarpininkaujant, patiria šiokią tokią ir aukštesniosios kul
tūros vertingų jėgų įtaką, - bet visa tai galima regėti ir
125
ANTRA KNYGA
126
ANTRA KNYGA
127
ANTRA KNYGA
128
ANTRA KNYGA
100
Mokytis gerbti. Ir pagarbos žmonės turi mokytis, kaip
ir neapykantos. Kiekvienas, kuris eina nepramintais takais
ir daugelį kitų yra jais vedęs, paskui nustemba pamatęs,
kaip nemoka tie daugelis reikšti dėkingumo, kokie šykštūs
jie šiuo atžvilgiu, ir išvis kaip retai tam dėkingumui
1663. 5
129
ANTRA KNYGA
įmanoma reikštis. Būna taip, kad kai tik šis nori prabilti,
jam tarsi kažkas įstringa gerklėje ir, kiek pažiopčiojęs, jis
visai nutyla. Būdas mąstytojui pajusti savo minčių poveikį,
patirti, kokia jų pertvarkomoji jėga ir kaip jos sukrečia,
panašus kone į komediją: kai kada jam ima atrodyti, jog
tie, kurie buvo jų paveikti, tarsi jaučiasi dėl to įžeisti ir
savo, kaip jie baiminasi, pavojun patekusį savarankišku
mą geba išreikšti tik visokiausiomis blogomis išdaigomis.
Reikia ištisų kartų, kad būtų sugalvotos bent mandagios
padėkos formulės, ir tik labai negreit ateina momentas,
kai ir dėkingume pradeda būti tam tikros dvasios ir
genialumo; tuomet paprastai atsiranda ir didysis padėkos
priėmėjas ne vien už tai, ką pats yra gera padaręs, bet
daugiausia už tai, ką palengva buvo sukaupę kaip di
džiausių vertybių ir gėrio lobį jo pirmtakai40.
101
Voltaire'as. Visur, kur tik būta kokio nors dvaro, Vol
taire'as davė gražios kalbos ir drauge stiliaus pavyzdį
visiems rašantiesiems. Tačiau dvaro kalba - tai kalba
dvariškio, kuris neturi jokios profesijos ir pokalbiuose apie
mokslo dalykus tyčia vengia patogių techninių sąvokų,
nes jos atsiduoda profesionalumu, todėl dvaro kultūros
kraštuose techniniai terminai ir visa, kas rodo esant spe
cialistą, laikomi stiliaus dėmėmis. Dabar, kai visi dvarai
apskritai yra tapę karikatūromis, Voltaire'as šiuo atžvilgiu
atrodo manieringas ir pedantiškas (pavyzdžiui, vertinda
mas tokius stilistus kaip Fontenelle'is ir Montesquieu), -
mes visi su dvaro skoniu nebesusiję, o Voltaire'as buvo
jo formuotojas.
130
ANTRA KNYGA
102
Žodis filologų naudai. Kad yra knygų, tokių vertingų
ir karališkų, jog reikalingos ištisos mokslininkų kartos, kad
jų pastangomis jos būtų išlaikytos švarios ir supranta
mos, - tam tikėjimui nepaliaujamai stiprinti gyvuoja fi
lologija. Jos prielaida ta, kad esama tų nedaugelio žmonių
(nors jų iš karto ir nepamatysi), kurie tokiomis vertingomis
knygomis tikrai moka naudotis: prie jų priklauso, matyt,
tie, kurie patys tokias knygas rašo arba gali rašyti. Noriu
pasakyti, kad filologija remiasi kilniu tikėjimu - tikėjimu
tuo, jog tų nedaugelio, kurie visuomet „ateis" ir kurių
nėra tiesiogiai, labui reikia nuveikti didžiulį, varginantį,
net nešvarų darbą: tai darbas in usum DelphinorumĄ\
103
Apie vokiečių, muziką. Vokiečių muzika dabar jau lenkia
bet kurią kitą europiečių muziką todėl, kad tik joje buvo
išreikšti pokyčiai, kuriuos Europai atnešė revoliucija: vien
vokiečių muzikai geba perteikti liaudies masių judėjimą,
tą baisų dirbtinį triukšmą, kuriam net nereikia būti per
dėm dideliam, - tuo tarpu, pavyzdžiui, italų opera kupina
tarnų ar kareivių chorų, o „liaudies" - nė su žiburiu nerasi.
Dar reikia pridurti, kad visoje vokiečių muzikoje galima
girdėti nemažą biurgerišką pavydą aristokratijai, būtent
esprit ir élégance, kaip dvaro, riterių, senos, savimi pasi
tikinčios visuomenės raiškai. Tai ne ta muzika, kaip Goe
the's dainiaus prie vartų dainuojama melodija, kuri pa
tinka ir „salėj", t.y. pačiam karaliui; ten neužtrauksi:
„įdelbė riteriai akis, o damos jas nuleido"42. Jau pati gracija
vokiečių muzikoje išeina į sceną ne be sąžinės graužimo
priepuolio; tiktai pasirodžius patraukliai švelnybei, tai
kaimiškajai gracijos seseriai, vokietis pradeda jaustis visai
131
ANTRA KNYGA
104
Apie vokiečių kalbos skambesį. Yra žinoma, iš kur kilusi
vokiečių kalba, kuri jau keletas šimtmečių vartojama kaip
bendrinė rašto kalba. Vokiečiai, žiūrėdami su didžia pa
garba į viską, kas ėjo iš dvaro, stropiai ėmė kanceliarijų
pavyzdį visais tais atvejais, kai jiems prireikdavo ką nors
rašyti, bet ką - laiškus, dokumentus, testamentus ir taip
toliau. Rašyti kanceliariškai reiškė rašyti kaip dvare ir kaip
132
ANTRA KNYGA
133
ANTRA KNYGA
134
ANTRA KNYGA
105
Vokiečiai kaip menininkai. Jei vokietį kada tikrai pa
gauna aistra (o ne tik, kaip paprastai, prielankumas aist
rai!), tai jis jos apimtas elgiasi taip, kaip ir reikia, ir apie
savo elgseną daugiau negalvoja. Tačiau teisybė yra ta,
kad jis tada elgiasi labai nerangiai, baisiai, tarsi pametęs
taktą ir melodiją, ir pašaliečiams šitai matyti yra kančia
arba gaila, ne daugiau, - kitas dalykas, kai jis ima kilti
į tai, kas didinga ir žavinga, o tam kai kurios aistros
suteikti sparnus gali. Tada net vokietis pagražėjal Nuojauta
aukščio, kuriame grožis ima lieti savo žavesį ir ant vokiečių
galvų, vokiečių menininkus skatina kilti vis aukštyn ir
dar aukščiau, pasiduoti aistros nesaikingumams, - tikras
rimtas siekis atsikratyti nepatrauklumo ir nerangumo,
bent jau dirstelėti - į ten, į geresnį, lengvesnį, labiau į
pietų pusę esantį, saulėtesnį pasaulį. Taigi jų konvulsijos
dažnai tik rodo, kad jiems norisi šokti: tiems vargšams
lokiams, kuriuose siautėja pasislėpusios nimfos ir girių
dvasios - o kai kada ir aukštesnės dievybės!
106
Muzika kaip užtarėja. „Man verkiant reikalingas mu
zikos meistras, - tarė vienas novatorius44savo mokiniui, -
kad jis perimtų mano mintis ir paskui išreikštų savo kalba:
taip aš geriau prasiskverbsiu į žmonių ausis ir širdis.
Muzikos garsais žmones galima ir visaip klaidinti, ir
kiekviena tiesa suvilioti: kas įstengs muzikos garsą pa
neigti?" - „Vadinasi, tu norėtum būti nepaneigiamas?" -
patikslino mokinys. Novatorius atsakė: „Norėčiau, kad
135
ANTRA KNYGA
107
Mūsiį paskutinė padėka menui. Jei mes nepritartume
menams ir nebūtume išradę panašaus netikrovės kulto,
tai visuotinio netikroviškumo ir melagingumo supratimo,
kurį mums dabar teikia mokslas - iliuzijos ir klydimo
kaip pažįstamos ir suvokiamos būties sąlygos supratimo -
jokiu būdu neiškęstume. Sąžiningumas galų gale sukeltų
šleikštulį ir vestų prie savižudybės. Tačiau dabar mūsų
sąžiningumas turi atsvarą, kuri padeda mums tokių pa
darinių išvengti, - meną kaip geranorį regimybės siekį.
Mes ne visuomet draudžiame savo akiai konkretizuoti,
baigti kurti: ir tada nebėra tos amžinos netobulybės, kurią
mes nešame per tapsmo upę, - tada įsivaizduojame nešą
dievaitę ir vaikiškai didžiuojamės tuo patarnavimu. Kaip
estetinis reiškinys būtis mums vis dar pakenčiama, nes
menas mums yra suteikęs akis ir rankas, o pirmiausia
švarią sąžinę tam, kad iš pačių savęs galėtume tokį reiškinį
kurti. Mums būtina retsykiais pailsėti nuo savęs: pasi
žiūrėti į save nuo galvos iki kojų ir, žvelgiant iš meninio
136
ANTRA KNYGA
108
Nauji susirėmimai. Kai Buda jau buvo miręs, dar ištisus
šimtmečius vienoje oloje buvo rodomas jo šešėlis - siau
bingas, kraupus šešėlis. Dievas miręs: bet kol žmonės bus
tokie, galbūt dar tūkstančius metų bus olų, kuriose bus
rodomas jo šešėlis. - O mes - mes taip pat dar turime
jo šešėlį įveikti!
109
Būkime atsargūs! Būkime atsargūs ir nemanykime, kad
pasaulis - tai gyva būtybė. Kur jis tada turėtų plėstis?
Kuo turėtų maitintis? Kaip turėtų augti ir daugintis? Mes
apytiksliai žinome, kas yra organinis pasaulis; ir visa tai,
kas yra nepaaiškinami išvestiniai, vėlyvi, reti, atsitiktiniai
dalykai, kuriuos tik suvokiame, gyvendami ant Žemės
plutos, turėtume aiškinti esmės, bendrybės, amžinybės
sąvokomis, kaip daro tie, kurie visatą vadina organizmu?
Nuo to man darosi bloga. Būkime atsargūs ir liaukimės
tikėję, jog visata - tai mašina; ji nėra sukonstruota kokiam
nors vienam tikslui - vadindami ją „mašina", suteikiame
jai per daug garbės. Būkime atsargūs ir nedarykime prie
laidos apie tai, jog judėjimas apskritai ir visur vyksta
tokiomis apibrėžtomis trajektorijomis, kaip ciklinis mūsų
kaimyninių žvaigždžių skriejimas; jau vien metus akį į
138
TREČI A KNYGA
139
TREČIA KNYGA
110
Pažinimo kilmė. Per siaubingai ilgą laiką intelektas
nieko nesukūrė, išskyrus daugybę klaidingų dalykų; kai
kurie iš jų pasirodė esą naudingi ir padedantys išlaikyti
žmonių giminę: kas pats su jais susidūrė arba perėmė
iš kitų, tas sėkmingiau kovojo už save ir savo atžalas.
Tokie klaidingi tikėjimai, perduodami vis toliau iš kartos
į kartą ir pagaliau tapę beveik žmogaus prigimtimi, yra,
pavyzdžiui, šie: kad esama pastovių daiktų; kad esama
vienodų daiktų; kad esama daiktų, medžiagų ir kūnų;
kad daiktas yra tuo, kuo jis atrodo; kad mūsų valia laisva;
kad tai, kas gera man, gera ir savaime. Tik labai vėlai
ėmė rastis tokių teiginių neigėjų ir skeptikų, - tik labai
vėlai pasirodė tiesa kaip silpnut silpnutėlė pažinimo for
ma. Atrodė, kad su ja neįmanoma gyventi, mūsų orga
nizmas buvo orientuotas į jos priešingybę; visos svarbiau
sios funkcinės sistemos, juslės ir apskritai bet kokie po
jūčiai veikė nuo neatmenamų laikų į kūną ir kraują įėjusių
esminių iškreiptybių pagrindu. Maža to: visi tokio po
būdžio teiginiai tapo net pažinimo normomis, pagal kurias
buvo matuojama: tai „tiesa", o tai „netiesa" - iki pat
grynosios logikos gelmių. Vadinasi, pažinimo galią sudaro
ne teisingumo laipsnis, o tos tiesos senumas, jos įsišak
nijimas, jos kaip gyvenimo sąlygos pobūdis. Kai atrody
davo, jog gyvenimas ir pažinimas vienas kitam priešta
rauja, niekados nebūdavo su tuo rimtai kovojama; neigti
ir abejoti buvo laikoma beprotybe. O tie išimtį sudarantys
140
TREČI A KNYGA
141
TREČIA KNYGA
111
Logiškumo kilmė. Iš kur žmogaus galvoje atsirado lo
gika? Tikriausiai iš nelogikos, kurios karalystė iš pradžių
turėjo būti milžiniška. Bet nesuskaičiuojama daugybė bū
tybių, kurios protavo kitaip, negu mes dabar tai darome,
pražuvo: tai galėjo būti net dar teisingiau! Tas, kuris,
pavyzdžiui, ieškodamas maisto arba sutikdamas grobuo
nis, nepakankamai dažnai gebėdavo nustatyti „tokį pat",
kitaip sakant, kuris per lėtai identifikuodavo, kuris bū
davo per atsargus tapatindamas, tas turėdavo mažesnę
tikimybę išgyventi už tą, kuris iš visų panašių tuoj pat
142
TREČI A KNYGA
112
Priežastis ir padarinys. Mes vadiname „aiškinimu", o
iš tikrųjų tai - „aprašymas": jis skiria mus nuo ankstes
niųjų pažinimo ir mokslo pakopų. Aprašome mes geriau,
bet paaiškiname lygiai tiek pat nedaug, kaip ir visi pirm
takai. Mes atskleidėme ištisas sekas ten, kur naivūs se
nesniųjų kultūrų žmonės ir tyrėjai įžvelgė tik du dalykus -
„priežastį" ir „padarinį", kaip buvo įprasta sakyti; mes
patobulinome tapsmo vaizdą, bet neperžengėme jo ribų.
„Priežasčių" virtinė dabar kiekvienu atveju kur kas iš
samesnė; mes teigiame: tai ir tai turi eiti pirmyn, kad
143
TREČI A KNYGA
113
Apie nuodingas jėgas. Kiek daug turi susitelkti jėgų,
kad atsirastų mokslinis mąstymas; ir visas šitas būtinas
jėgas reikėjo pavieniui atrasti, išplėtoti ir išpuoselėti! Veik
damos skyrium, jos labai dažnai turėjo visai kitokių pa
darinių, negu dabar, kai mokslinis mąstymas jas vieną
nuo kitos riboja ir tramdo: jos veikė kaip nuodai, pavyz
džiui, abejojimo, neigimo, delsimo, kaupimo, sklaidymo
paskatos. Nesuskaičiuojama daugybė žmonių turėjo tapti
aukomis, kol šitos paskatos išmoko suvokti, jog privalo
144
TREČI A KNYGA
114
Moralumo apimtis. Mes kaipmat konstruojame naują
mums regimą vaizdą, pasitelkę visą savo turimą patirtį,
pagal savo sąžiningumo ir teisingumo laipsnį. Nėra jokių
kitų išgyvenimų, išskyrus moralinius, net ir juslinio su
vokimo srityje.
115
Keturi klystkeliai. Žmogų išauklėjo jo klaidos: pirma,
jis visą laiką matė save tik iš dalies, antra, prisiskirdavo
prasimanytas savybes, trečia, jautėsi priklausąs kitai negu
gyvuliai ir gamta kategorijai, ketvirta, jis vis išradinėjo
naujas vertybių skales ir tam tikrą laiką laikydavo jas
amžinomis ir besąlygiškomis, dėl to į pirmą vietą iškildavo
tai vienas, tai kitas siekis bei būsena, kurie, taip vertinant,
būdavo sutaurinami. Jeigu atmestume šitų keturių klaidų
padarinius, tai reikėtų atmesti ir humaniškumą, žmogiš
kumą bei „žmogaus orumą".
116
Bandos instinktas. Visur, kur susiduriame su dorove,
aptinkame žmogaus siekių ir veiksmų vertinimą bei gra
daciją. Šitie vertinimai ir gradacijos visuomet išreiškia
bendruomenės ir bandos reikmes, tai, kas jai naudinga -
145
TREČI A KNYGA
117
Sąžinės graužimas bandoje. Žiloje žmonijos senovėje
būta visai kitokio sąžinės graužimo negu mūsų laikais.
Dabar žmogus jaučia atsakomybę tik už tai, ko geidžia
ir ką daro, ir didžiuojasi pats savimi: visi mūsų teisės
teoretikai remiasi tuo individo savigarbos ir savarankiš
kumo jausmu, tarsi čia iš seno tryško teisės šaltinis. Tačiau
per ilgiausią žmonijos gyvenimo laikotarpį nebuvo nieko
siaubingesnio, kaip pasijusti vienam. Būti ir jaustis vie
nam, nei klausyti, nei įsakinėti, būti individu - tai anuomet
reiškė ne malonumą, o bausmę; būdavo nuteisiama „būti
individu". Minties laisvė buvo laikoma dideliu nepato
gumu. įstatymą ir tvarką mes jaučiame kaip prievartą ir
praradimą, o tada egoizmas buvo jaučiamas kaip kančia,
kaip tikra bėda. Būti pačiu savimi, matuoti save savo
paties matu - tai neatitiko tų laikų skonio. Polinkis į tai
būtų buvęs palaikytas beprotybe, nes su vienatve siejosi
visokie vargai ir visokia baimė. „Laisva valia" tada ne
ką tesiskyrė nuo nešvarios sąžinės: ir juo nelaisviau buvo
elgiamasi, juo ryškesnis veiksmuose buvo bandos instink
tas, o ne asmeninė nuovoka, tuo dorovingesniu žmogus
laikė save. Visa, kas bandai kenkė, nesvarbu, ar individas
146
TREČI A KNYGA
118
Geravališkumas. Ar dorybinga, jei viena ląstelė virsta
kitos, stipresnės ląstelės, funkcija? Ji tai privalo. Irar bloga,
jei stipresnioji asimiliuoja silpnesniąją? Ji taip pat turi tai
daryti; taip elgtis jai būtina, nes ji siekia kaupti atsargas
ir nori regeneruotis. Atsižvelgiant į tai, geravališkume
reikia skirti du aspektus - polinkį savintis ir polinkį
pasiduoti: priklauso nuo to, kas geravališkumą jaučia -
stipresnysis ar silpnesnysis. Džiaugsmas ir geismas reiš
kiasi stipresniajame, kuris siekia ką nors paversti savo
funkcija; džiaugsmas ir noras būti geidžiamam - silpnes-
niajame, norinčiame pasidaryti funkcija. - Užuojauta iš
esmės būdinga pirmajam- tai savinimosi geismo malonės
protrūkis, regint silpnesnįjį; čia dar būtina neišleisti iš
akių, kad sąvokos „stiprus" ir „silpnas" yra santykinės.
119
Jokio altruizmo! Pastebiu, kaip daugelis žmonių su
didžiausia energija ir noru veržiasi būti funkcijomis; jie
skverbte skverbiasi ta linkme, puikiausiai užuosdami vi
sas vieteles, kur kaip tik jie tomis funkcijomis galėtų būti.
Tokiems žmonėms priklauso moterys, pasiverčiančios ta
vyro funkcija, kuri jame kaip tik menkai išplėtota, ir taip
tampančios jo pinigine, jo gudrumu, jo draugingumu.
Tokios būtybės geriausiai išsilaiko tada, kai įsiterpia į
svetimą organizmą; jeigu joms tai nepavyksta, jos pasidaro
piktos, irzlios ir ėda pačios save.
147
TREČI A KNYGA
120
Sielos sveikata. Kad mėgstama medicininė dorovės
formulė (kurios autorius yra Aristonas Chijietis2): „Do
rybė - tai sielos sveikata"3 būtų tinkama vartoti, reikėtų
ją pakeisti bent šitaip: „Tavo dorybė yra tavo sielos svei
kata". Juk sveikatos pačios savaime nėra, ir visi mėginimai
šį dalyką apibrėžti verti pasigailėjimo. Kad būtų galima
nustatyti, ką reiškia sveikata tavo kūnui, reikia kalbėti apie
tavo tikslą, tavo akiratį, tavo jėgas, tavo polinkius, tavo
klystkelius ir ypač apie tavo sielos idealus ir iliuzijas. Taigi
yra nesuskaičiuojama daugybė kūno sveikatų, irjuo labiau
bus leidžiama nepakartojamam individui kelti galvą, juo
greičiau bus atsisakoma dogmos apie „žmonių vienodu
mą", tuo greičiau iš mūsų medikų leksikono turi dingti
sąvoka „normali sveikata", taip pat sakymai „normali
mityba", „normali ligos eiga". Tik tada bus galima pa
svarstyti, kas yra sielos sveikata ir liga, ir į jos sveikatą
dėti kiekvieno žmogaus savitą dorybę; suprantama, vieno
sveikata gali atrodyti visai kitokia negu kito. Galų gale
dar lieka neišspręstas didžiulis klausimas, ar mes galime
išsiversti be ligos, sakysim, tobulindami savo dorybę, ir
ar mūsų pažinimo bei savęs pažinimo troškimui sergan
čios sielos reikia mažiau negu sveikos: trumpai tariant,
ar vienintelis sveikatos geismas nėra prietaras, bailumas
ir galbūt truputis subtiliausios barbarybės bei atsilikimo.
121
Gyvenimas - ne argumentas. Mes susikūrėme pasaulį,
kuriame galime gyventi - nusprendę, kad esama kūnų,
linijų, plokštumų, priežasčių ir padarinių, judėjimo ir
ramybės, formos ir turinio: be šitų tikėjimo dogmų dabar
niekas neištvertų! Bet jos dar nėra įrodytas dalykas. Gyveni
148
TREČI A KNYGA
122
Dorovinis krikščionybės skepticizmas. Ir krikščionybė
įnešė svarų indėlį į švietimą: ji mokė dorovinio skepti
cizmo labai primygtinai ir veiksmingai: kaltindama, nuo
dydama, bet nepaprastai kantriai ir subtiliai, ji kiekvie
name žmoguje pražudė tikėjimą savo „dorybėmis", ji
padarė, kad Žemėje visiems laikams išnyktų tie dorovin
gieji, kurių buvo turtinga senovė, tie populiarūs žmonės,
kurie, tikėdami savo tobulumu, vaikščiojo pakelta galva,
kaip koridos didvyriai. Kai dabar mes, išėję šitą krikš
čionybės skepticizmo mokyklą, imame skaityti senųjų
autorių, pavyzdžiui, Senekos ir Epikteto dorovės knygas,
patiriame įdomų pranašumo jausmą, būdami kupini pa
slaptingo žinojimo bei panoramiško suvokimo; mus apima
nuotaika, tarsi vaikas kalbėtų senam žmogui arba jauna
graži susižavėjusi dama pasakotų La Rochefoucauld4:mes
geriau išmanome, kas yra dorybė! Galiausiai mes tą patį
skepticizmą pritaikėme ir visoms religinėms būsenoms bei
procesams, kaip antai: nuodėmei, atgailai, malonei, šven
tinimui, ir tam kirminui leidome taip giliai įsigraužti, kad
dabar net visas krikščioniškas knygas skaitydami patiria
me tą patį subtilaus pranašumo bei įžvalgumo jausmą:
mes ir religinius jausmus geriau pažįstame! Ir pats laikas
apie juos gerai nutuokti bei juos kaip reikiant aprašyti,
nes ir senojo tikėjimo šventuoliai baigia išmirti, - išgel-
bėkime jų paveikslą ir tipą bent pažinimo labui!
123
Pažinimas - daugiau negu priemonė. Ir be šitos naujos
aistros - turiu galvoje pažinimo aistrą - mokslas būtų
149
TRECI A KNYGA
150
TREČI A KNYGA
124
Begalybės horizontas. Mes palikome sausumą ir sėdome
į laivą! Mes sugriovėme už savęs tiltus, maža to - mes
atskilome nuo žemės! Na, laiveli, dabar saugokis! Aplin
kui - vandenynas: tiesa, jis ne visuomet staugia, kai kada
jis plyti ramut ramutėlis - kaip šilkas, kaip auksas, kaip
svaja apie gėrį. Bet artėja valandos, kai tu pamatysi, jog
jis - begalinis, ir nėra nieko baisesnio kaip begalybė. O,
vargingasai paukšti, kuris gyvenai laisvai, o dabar tran
kaisi į šito narvo sienas! Vargas tau, jei tave apims sau
sumos ir namų ilgesys, tarsi tenai laisvės būtum turėjęs
daugiau, - o „sausumos" jau nebėr!
125
Išprotėjęs žmogus7. Ar nesate nieko girdėję apie tą
išprotėjusį žmogų8, kuris šviesut šviesutėlį priešpietį už
sidegė žibintą, nubėgo į turgų, be perstojo kartodamas:
„Ieškau Dievo! Ieškau Dievo!" - Kadangi ten buvo su
sirinkę daugelis tų, kurie Dievu netikėjo, pasigirdo garsus
kvatojimas. „Ką, ar jis dingo?" - paklausė vienas. „Ar
jis pasiklydo, kaip vaikas?" - pridūrė kitas. „O gal jis
pasislėpė? Gal jis mūsų bijo? Gal išplaukė laivu? Iške
liavo?" - klausinėjo jie vienas per kitą, nesiliaudami kva
toję. Pakvaišėlis įšoko į jų būrį ir nužvelgė visus veriančiu
žvilgsniu. „Kur Dievas? - sušuko jis, - aš jums pasakysiu!
Mes jį nužudėme - jūs ir aš! Mes visi jo žudikai! Bet kaip
mes tai padarėme? Kaip sugebėjome išgerti jūrą? Kas davė
151
TREČI A KNYGA
126
Mistiniai aiškinimai. Mistiniai aiškinimai laikomi gi
liais; tiesa ta, kad jie net ir paviršutiniški nėra.
127
Seniausio religingumo padarinys. Tas, kuris negalvoja,
mano, kad valia yra vienintelis veiksnys; norėjimas esąs
paprastas, tiesiog duotas, nuo nieko nepriklausomas, sa
vaime suprantamas dalykas. Jis įsitikinęs, kad ką nors
darydamas, pavyzdžiui, kirsdamas smūgį, jis yra tas, kuris
smūgiuoja, ir tai jis daro todėl, kad to nori. Čia jis ne
įžvelgia jokios problemos: jamužtenka to norėjimo ne vien
priežasčiai ir padariniui pripažinti, bet ir tikėti, kad su
pranta jųsantykį. Apie vyksmo mechanizmą ir nepaprastai
subtilų darbą, kuris turi būti atliktas, kol smūgis dar
neįvyko, taip pat ir apie valios pačios savaime nesuge
bėjimą padaryti net menkiausią to darbo dalelę jis ničnieko
nenutuokia. Valia jam yra magiškai veikianti jėga: tikė
jimas valia kaip veiksmų priežastimi - tai ne kas kita,
kaip tikėjimas magiškai veikiančiomis jėgomis. Kitados
žmogus visur, kur matė ką nors vykstant, tikėjo esant
valios kaip priežasties ir nematomų, asmeniškai norinčių
būtybių, - mechanikos sąvoka jam dar buvo labai tolima.
O kadangi žmogus ilgus amžius tikėjo tik asmenimis (ne
medžiagomis, jėgomis, daiktais ir t.t.), tai tikėjimas prie
žastimi ir padariniu virto jo pagrindiniu tikėjimu, kurį
jis taiko visur, kur kas nors vyksta, - ir dabar dar tai
reiškiasi instinktyviai ir kaip seniausios kilmės atavizmo
153
TREČI A KNYGA
128
Maldos vertė. Malda sugalvota tokiems žmonėms, kurie
neįstengia savarankiškai mąstyti ir kurie nežino, kas yra
sielos polėkis, arba išgyvena jį nepastebėdami; ką jiems
daryti šventose vietose ir visose svarbiose gyvenimo si
tuacijose, kurioms reikia ramybės ir tam tikro orumo? Kad
154
TREČI A KNYGA
129
Dievo sąlygos. „Dievas pats negali egzistuoti be išmin
tingų žmonių", - yra pasakęs Lutheris, ir visiškai teisingai;
bet „Dievas dar labiau negali egzistuoti be neišmintingų
žmonių" - šito gerasis Lutheris nepasakė!
155
TREČI A KNYGA
130
Pavojingas sprendimas. Krikščioniškas nutarimas lai
kyti pasaulį šlykščių ir blogu padarė pasaulį šlykštų ir
blogą.
131
Krikščionybė ir savižudybė. Krikščionybės radimosi lai
kais buvo nepaprastai populiaru žudytis - ir ji tą troškimą
padarė savo valdžios įrankiu: ji paliko tik dvi savižudybės
formas, įvilkusi jas į didžiausios pagarbos bei kilniausių
vilčių drabužį, o visas kitas formas griežčiausiai uždraudė.
Bet kankintis ir iš lėto marinti savo kūną asketui - buvo
leista.
132
Prieš krikščionybę. Dabar nusistatymą prieš krikščio
nybę lemia mūsų skonis, nebe argumentai.
133
Principas. Neišvengiamos hipotezės, kuriomis žmonija
vis turi tenkintis, ilgą laiką bus kur kas galingesnės negu
labiausiai paplitęs tikėjimas tuo, kas nėra tiesa (pavyz
džiui, krikščionių tikėjimas). Ilgą laiką: čia tai reiškia šimtą
tūkstančių metų į priekį.
134
Pesimistai kaip auka. Ten, kur viršų pradeda imti
didelis nusivylimas gyvenimu, atsiliepia padariniai stam
bios mitybos klaidos, kurią ilgai darė tauta. Pavyzdžiui,
budizmo išplitimas (ne jo atsiradimas) labiausiai priklausė
nuo to, kad indai nesaikingai ir beveik ištisai maitinosi
ryžiais, tuo sukeldami visuotinį nusilpimą. Gal naujųjų
156
TREČI A KNYGA
135
Nuodėmės kilmė. Nuodėmė, kaip ji dabar suvokiama
visur, kur viešpatauja arba kadaise viešpatavo krikščio
nybė, yra žydiška jausena ir žydų išradimas, ir šiuo
krikščionių doroviškumo pagrindu krikščionybė iš tikrųjų
siekė „sužydinti" visą pasaulį. Kiek jai tai pavyko Eu
ropoje, puikiausiai atskleidžia tas nemažas svetimumas,
kurį mes vis dar jaučiame graikų senovei - tam pasauliui
be nuodėmės sampratos, - nepaisant to, kad ištisoms
kartoms ir daugybei nuostabių pavienių asmenybių ne
trūko geros valios su ja suartėti ir ją perimti. „Tik jei
atgailausi, Dievas bus tau maloningas", - graikui tai su
keltų juoką ir apmaudą, jis pasakytų: „Tegu taip vergai
jaučia". Čia numanoma esant galingo, supergalingo ir vis
dėlto kerštingo Dievo: jo galia tokia didelė, kad išvis jam
niekas negali pakenkti, išskyrus vieną atvejį - pažeisti jo
garbę. Kiekviena nuodėmė - tai pagarbos jam neparo-
dymas, crimen laesae majestatis divinae™- ir niekas daugiau!
Savęs niekinimas, žeminimas, voliojimasis dulkėse - štai
pirmoji ir svarbiausioji sąlyga, su kuria siejasi jo malonė:
taigi su dieviškosios garbės grąžinimu! Ar nuodėme pa
daromas kam nuostolis, ar ja sukeliama baisi didėjanti
nelaimė, kaip liga griebianti ir smaugianti vieną žmogų
paskui kitą, - tai šitam garbės trokštančiam rytiečiui
danguje visai nerūpi: nuodėmė yra nusižengimas jam, o
157
TREČI A KNYGA
136
Išrinktoji tauta. Žydai, kurie jaučiasi esą išrinktoji tauta,
ir būtent dėl to, kad įkūnija moralinį genijų tarp tautų
(kadangi labiau už kitas tautas sugebėjo niekinti žmogaus
prigimtį savyje), patiria iš savo dieviškojo monarcho ir
šventenybės panašų malonumą, kaip prancūzų aristok
ratija iš Liudviko XIV. Ši aristokratija išleido iš rankų visą
savo galią bei blizgesį ir tapo niekinga: kad šito nejaustų,
kad galėtų tai pamiršti, jai reikėjo tokio didingo karaliaus,
tokio karališko autoriteto ir valdžios galiūno, kuriam
nebūtų lygaus ir prie kurio atviras kelias būtų tik jai. Kai,
naudojantis šita privilegija, buvo pakylama iki karaliaus
dvaro aukštybės ir, žvelgiant iš jos, visa, kas po kojomis,
atrodė niekinga, tada su sąžine buvo atsisveikinama. Taip
sąmoningai buvo statomas karaliaus valdžios bokštas vis
158
TREČI A KNYGA
138
Kristaus klaida. Krikščionybės kūrėjas manė, kad dėl
nieko žmonės taip nesikamavo, kaip dėl savo nuodėmių:
tai buvo jo klaida, klaida to, kuris jautėsi esąs be nuo
dėmės, kuriam stokojo čia patyrimo! Taip jo sielą užplūdo
tas nuostabus fantastinis gailesčio jausmas, prilygęs ne
laimei, kurią net pati jo tauta, nuodėmės išradėja, retai
kada laikė didele bėda! - Bet krikščionys sugebėjo savo
meistrą vėliau pateisinti ir jo klaidą pašventinti kaip
„tiesą".
139
Aistrų spalva. Tokie žmonės, kaip apaštalas Paulius,
kreivai žiūri į aistras; jie regi jas esant nešvarias, iškry
pėliškas ir širdį gadinančias, - todėl jų idealizmas siekia
jas sunaikinti: dieviškumas jiems atrodo šiuo atžvilgiu
visiškai švarus. Ograikai, priešingai negu Paulius ir žydai,
159
TREČI A KNYGA
140
Perdėm žydiškai. Jei Dievas norėjo pasidaryti meilės
objektu, jam pirma reikėjo atsisakyti būti teisėju ir tei
suoliu: teisėjas, net ir negriežtas, nėra meilės objektas.
Krikščionybės kūrėjas čia nebuvo itin jautrus - kaip žydas.
141
Per daug rytietiškai. Kaip? Dievas myli žmones su
sąlyga, jeigu jie juo tiki, ir svaido piktus žvilgsnius bei
grasinimus tiems, kurie ta meile netiki! Kaip suprasti?
Sąlygomis apraizgyta meilė kaip visagalio Dievo pajauta!
Meilė, kuri nesugebėjo įveikti garbės ir sudirginto keršto
jausmo! Kaip visa tai rytietiška! „Jei aš tave myliu, kas
tau darbo dėl to?"15- tai jau pakankama visos krikščio
nybės kritika.
142
Smilkalai. Buda sako: „Nepataikauk savo geradariui!"
Šiuos žodžius reikėtų kartoti krikščionių bažnyčioje: jie
kaipmat išvalys iš oro bet kokį krikščioniškumą.
143
Didžiausia politeizmo nauda. Tai, kad pavienis žmogus
susikurtų sau idealą ir, juo remdamasis, nusistatytų savo
įstatymus, suvoktų savo džiaugsmus, numatytų savo tei
ses - tai iki šiol buvo laikoma siaubingiausiu iš visų
160
TREČI A KNYGA
144
Religiniai karai. Didžiausią plačiųjų masių pažangą iki
šiol išreiškė religiniai karai: religinis karas įrodo, kad
masės pradėjo pagarbiai elgtis su sąvokomis. Religiniai
karai kyla tik tada, kai dėl rafinuotesnių ginčų sektose
ūgteli bendrasis protinis lygis ir net minia pasidaro tokia
nuovoki, kad rimtai ima žiūrėti į mažmožius ir manyti,
jog „amžinasis sielos išganymas" priklauso nuo sąvokų
mažyčių skirtumų.
145
Vegetarizmo pavojus. Beatodairiškas ryžių vartojimas
maistui skatina opiumo ir kitų narkotinių medžiagų var
tojimą, panašiai kaip ir pernelyg dažnas bulvių vartojimas
skatina alkoholizmą; bet jis skatina - tik padariniai čia
ne taip ryškūs - ir tam tikrą mąstymo ir jautimo būdą,
kurie irgi veikia kaip narkotikai. Todėl suprantama, kad
narkotinio mąstymo ir jausenos šalininkai, kaip tie indų
mokytojai, giria ir norėtų padaryti įstatymu masėms tokią
dietą, kuri būtų grynai vegetariška: šitaip jie nori sukelti
ir skleisti reikmę, kurią patenkinti jie pajėgūs.
146
Vokiečių viltys. Nederėtų pamiršti, jog tautų vardai
paprastai būna įžeidžiamos pravardės. Totoriai, pavyz
džiui, pagal savo vardą yra „šunys" - taip juos pakrikštijo
kinai. „Vokiečiai" [die „Deutschen"] iš pradžių reiškė
162
TREČI A KNYGA
147
Klausimas ir atsakymas. Ką dabar pirmiausia perima
laukinės tautos iš europiečių? Degtinę ir krikščionybę,
tuos europiečių narkotikus. - O nuo ko jos greičiausiai
žūsta? - Nuo europiečių narkotikų.
148
Kur gimsta reformacijos. Didžiojo bažnyčios sugedimo
metu Vokietijoje bažnyčia buvo mažiausiai sugedusi: todėl
čia gimė reformacija kaip ženklas, kad jau gedimo pradžia
pasirodė nepakenčiama. Jei imtume lyginti, niekur neras
tume krikščioniškesnės tautos, negu vokiečiai Lutherio
laikais: jų krikščioniška kultūra buvo kaip tik pasirengusi
pražysti nuostabiu žiedu - pritrūko tik vienos nakties;
bet tą naktį kilo audra, viskam padariusi galą.
149
Reformacijų nesėkmės. Aukštą graikų kultūrą net gan
ankstyvais laikais liudija tai, jog daugelis mėginimų įkurti
naujas graikų religijas nuėjo šuniui ant uodegos; tatai
6*
163
TREČIA KNYGA
164
TREČI A KNYGA
150
Kritikos žodis šventiesiems. Nejaugi, norint turėti do
rybę, reikia geisti, kad ji atrodytų kuo drastiškiausiai? -
kaip to troško ir manė esant būtina krikščionių šventieji,
kurie kentė savo gyvenimą tik su ta mintimi, kad kiek
vienam, išvydusiam jų dorybę, kiltų noras save niekinti.
Dorybę, turinčią daryti tokį poveikį, vadinu brutalia.
151
Apie religijos kilmę. Anaiptol ne metafizinė reikmė lėmė
religijų atsiradimą, kaip to norėtų Schopenhaueris; jinai
pati yra jų atžala. Viešpataujant religinei mąstysenai, žmo
gus priprato vaizduotis „kitą pasaulį" (už jo, po juo, virš
jo esantį) irjaučia, kad jeigu bus sunaikinta religinė iliuzija,
atsivers nemaloni tuštuma, pasijaus tam tikra netektis -
tad iš šitos nuojautos formuojasi vėl „kitas pasaulis", bet
dabar jau tik metafizinis ir nebe religinis. Bet tai, kas
pirmykščiais laikais apskritai vertė daryti prielaidą apie
„kitą pasaulį", buvo ne potroškis ir reikmė, o neteisingas
kai kurių gamtos reiškinių aiškinimas, proto nepajėgumas.
152
Didžiausias pokytis. Pasikeitė visų daiktų apšvietimas
ir spalvos! Mes nelabai besuprantame, kaip senovės žmo
nės suvokė pačius paprasčiausius ir kasdieniškiausius
dalykus, - pavyzdžiui, dieną ir nemiegojimą: dėl to, kad
anų laikų žmonės tikėjo sapnais, gyvenimas dieną jiems
165
TREČIA KNYGA
153
Homo poetą. „Aš pats, kuris grynai savo rankomis šią
tragedijų tragediją padariau, tiek kiek ji užbaigta; aš, kuris
pirmasis dorovės mazgą į būtį įmezgiau ir taip suveržiau,
kad tik kas nors iš dievų jį gali atrišti, - taip juk reikalauja
Horacijus! - aš pats dabar ketvirtame veiksme nugalabijau
visus dievus, - iš doroviškumo! Kas dabar turi išeiti iš
penkto veiksmo! Iš kur imti tragišką atomazgą! - Ar
nepradėti galvoti apie komišką atomazgą?"20
166
TREČI A KNYGA
154
Nevienodas pavojus gyvybei, jūs visai nežinote, ką
darote: jūs bėgate, lyg pasigėrę, strimgalviais per gyve
nimą ir klumpate ir dardate laiptais žemyn. Bet dėl to,
kad esate girti, nenusilaužiate nei rankų, nei kojų: jūsų
raumenys per daug suglebę, o galva per blausi, kad šių
laiptų akmenys atrodytų tokie kieti, kaip mums, paša
liečiams! Mums gyvenimas kelia didesnį pavojų: mes
esame stikliniai - ir vargas mums, jei susidursimel Mums
galas, jei krisime!
155
Ko mums trūksta. Mes mėgstame gamtos didybę ir ją
atradome: tai paaiškinama tuo, kad mūsų galvose neįsi
kūniję dideli žmonės. Nepalyginsi graikų: jų gamtos jau
sena buvo kitokia negu mūsų.
156
Įtakingasis. Tai, kad žmogus nuolat savo laikui prie
šinasi, stabdo šį prie vartų ir reikalauja ataskaitos, negali
nedaryti įtakos! Ar jis to nori, neturi reikšmės; svarbiausia -
kad jis tai gali.
157
Mentiri. Saugokis! - jis galvoja: tuoj melas bus iškeptas.
Tai yra kultūros pakopa, kurią perėjo ištisos tautos. Tik
pagalvokime, ką išreiškė romėnai žodžiu mentiri!21
158
Nepatogi savybė. Įvisus daiktus žvelgti giliai - nepatogi
savybė: ji verčia nuolat įtempti akis ir galop įžvelgti vis
daugiau, negu norime.
167
TREČIA KNYGA
159
Kiekvienai dorybei savas laikas. Kas dabar nepalen
kiamas, tam sąžiningumas dažnai kelia sąžinės graužimą:
nes nepalenkiamumas yra kitos epochos dorybė, negu
sąžiningumas.
160
Bendraujant su dorybėmis. Ir su dorybe galima elgtis
negarbingai ir pataikūniškai.
161
Laiko mėgėjams. Metusysis kunigystę ir paleistas ka
linys nuolat susirūpinę dėl savo veido; abu jie trokšta
veido be praeities. - Bet ar jums teko sutikti žmonių, kurie
žino, jog jų veide atsispindi ateitis, ir kurie yra jums, jūs,
„laiko" mėgėjai, tokie mandagūs, kad nutaiso veidą be
ateities?
162
Egoizmas. Egoizmas - tai suvokimo perspektyvos dėsnis,
pagal kurį didelis ir sunkus atrodo tas dalykas, kuris yra
arčiausiai: o tolstant viskas mąžta ir lengvėja.
163
Po didelės pergalės. Didžiausia pergalės teigiamybė yra
ta, kad ji nugalėtojui atima baimę pralaimėti. „O kodėl
vieną kartą ir nepralaimėjus? - mąsto jis sau. - Aš dabar
užtektinai turtingas tam atvejui."
164
Ieškantieji ramybės. Aš lengvai atpažįstu žmones, ieš
kančius ramybės, iš to, kad jie apsistato daugybe visokių
168
TREČI A KNYGA
165
Apie atsižadančiųjų laimę. Tas, kuris rimtai ir ilgam
ko nors atsižada, vėl atsitiktinai su tuo susidūręs bus kone
įsitikinęs padaręs atradimą, - o koks laimingas esti kiek
vienas atradėjas! Būkime išmintingesni už tas gyvates,
kurios per ilgai šildosi toje pačioje saulėje.
166
Nuolat tarp saviškių. Visa, kas atitinka mano prigimtį
ir gyvenimą, kalba su manim, giria mane, skatina ir
guodžia - kitko aš negirdžiu arba tuoj pat pamirštu. Mes
nuolat esame tarp saviškių.
167
Mizantropija ir meilė. Apie tai, kad žmonės jau lenda
pro gerklę, kalbama tik tada, kai nebegalima jų suvirškinti
ir skrandis dar pilnutėlis. Mizantropija - tai nepasotina
mos meilės žmonėms ir „žmogėdrystės" padarinys, - bet
kas tau liepė ir žmones ryti, kaip austres, mano prince
Hamletai?
168
Apie vieną ligonį. „Su juo nekas!" - Kuo jis serga? -
„Jį kankina pagyrų troškimas ir jis neranda peno tam
geismui patenkinti." - Keista! Visas pasaulis jį šlovina,
ant rankų nešioja, vien apie jį tekalba! - „Taip, bet jis
kurtokas gyrimams. Kai jį giria bičiulis, jam atrodo, kad
tas giria save; kai jį giria priešas, jam atrodo, kad šis nori
169
TREČI A KNYGA
būti pats dėl to giriamas; jei pagaliau jį ima girti kas nors
kitas - o tų ne tiek jau daug: toks jisai garsus! - jis
pasijaučia įžeistas, kad nenorima jo laikyti draugu arba
priešu; jis paprastai sako: „Kas man iš tokio, kuris net
prieš mane geba vaidinti teisuolį!"22
169
Atviri priešai. Narsumas kovojant su priešu yra savo
tiškas daiktas: narsuolis vis dar gali būti bailys ir neryž
tingas neišmanėlis. Taip Napoleonas pasisakė apie „nar
siausią žmogų", kokį pažinojo, - Muratą. - Iš to išeina,
kad atviri priešai kai kuriems žmonėms yra stačiai būtini,
kai jiems reikia pakilti iki savo dorybės, savo vyriškumo
ir smagumo.
170
Su minia. Jis iki šiol laksto su minia ir vis liaupsina
ją, bet vieną gražią dieną taps jos priešininku! Juk pri
siplakė prie jos tikėdamasis, kad taip ras savo tinginystei
pateisinimą: tačiau jis dar nežino, jog minia tingumu jam
neprilygsta, kad ji vis stumia į priekį, kad niekam neleidžia
sustoti! - O jis taip noriai sustoja!
171
Šlovė. Kai daugelio dėkingumas vienam praranda bet
kokį gėdos jausmą, gimsta šlovė.
172
Skonio gadintojas. A: „Tu esi skonio gadintojas! - taip
sako visi!" B: „Žinoma! Aš gadinu kiekvienam jo partijos
skonį - šito neatleidžia man nė viena partija."
170
TREČI A KNYGA
173
Būti giliu ir atrodyti giliu. Kas jaučiasi esąs gilus, siekia
aiškumo; kas norėtų miniai atrodyti gilus, siekia tamsumo.
Minia juk mano esant gilu visur, kur nepajėgia matyti
dugno: ji yra tokia baili ir taip nenoriai brenda į vandenį.
174
Nuošaly. Parlamentarizmas, kitaip sakant, viešas leidi
mas rinktis iš penkių pagrindinių politinių nuomonių,
prisigerina ir prie daugelio tų, kurie mielai norėtų atrodyti
savarankiški ir individualūs ir kovoti už savo nuomonę.
Galiausiai yra visai vis tiek, ar bandai įsakyta turėti vieną
nuomonę, ar leistos penkios. - Kas nukrypsta nuo penkių
viešųjų nuomonių ir pasitraukia nuošalin, tas nustato prieš
save visą bandą.
175
Apie iškalbingumą. Kas iki šiol buvo iškalbingiausias?
Būgnų tratėjimas: ir kol jis karalių valdžioje, tol jie vis
dar liks geriausi oratoriai ir liaudies žadintojai.
176
Užuojauta. Vargšai kunigaikščiai! Visos jų teisės dabar
nejučiomis virsta reikalavimais, o visi tie reikalavimai ima
netrukus skambėti kaip pretenzijos! Ir užtenka jiems pa
sakyti „mes" arba „mano žmonės" - ir senoji piktoji
Europa nebeištveria nesišypsojusi. Iš tikrųjų, vyriausiasis
šiuolaikinio pasaulio ceremonmeistras su jais daug ne-
siceremonytų; ko gero, jis išleistų dekretą: „Les souverains
rangent aux parvenus"23.
171
TREČI A KNYGA
177
Dėl „auklėjimo". Vokietijoje išsilavinusiems žmonėms
trūksta svarbios auklėjimo priemonės: išsilavinusių žmo
nių šypsenos; šitie Vokietijoje nesišypso.
178
Dėl dorovinio švietimo. Vokiečiams reikia išmušti iš
galvos jų Mefistofelį - ir jų Faustą pridurmai. Tai du
doroviniai prietarai, nukreipti prieš pažinimo vertę.
179
Mintys. Mintys - tai mūsų pojūčių šešėliai, - jos visados
tamsesnės, tuštesnės, paprastesnės už pojūčius.
180
Puikūs laikai laisvamaniams. Laisvamaniai ir mokslo
atžvilgiu gina savo teises - tuo tarpu jiems jos suteikia
mos, -kol dar bažnyčia laikosi! - Todėl jiems dabar puikūs
laikai.
181
Sekti iš paskos ir eiti priekyje. A: „Iš tų dviejų vienas
visuomet seks iš paskos, kitas eis priekyje - visur, kur
juos likimas blokš. Ir vis dėlto pirmasis lenkia antrąjį tiek
dorybe, tiek dvasia!" B: „Ir vis dėlto? Ir vis dėlto? Tai
sakoma kitiems, ne man, ne mums! - Fit secundum re-
gulam."2Ą
182
Vienatvėje. Kai gyvenama vienatvėje, nekalbama per
dėm garsiai, nerašoma perdėm garsiai, nes bijoma tuščio
172
TREČI A KNYGA
183
Geriausios ateities muzika. Nepralenkiamas muzikas
man būtų tas, katras būtų pažinęs vien didžiausios laimės
liūdesį, o šiaip - jokio kito liūdesėlio: tokio muziko iki
šiol nebuvo.
184
Justicija. Verčiau tegu apvagia, negu apsistatyti kaliau
sėmis - tai mano skonis. Irvisomis aplinkybėmis tai skonio
dalykas - ne daugiau!
185
Neturtingasis. Jis šiandien neturtingas, bet ne todėl, kad
iš jo būtų viską atėmę, o todėl, kad jis viską metė velniop -
kam jam visa tai? Jis pripratęs rasti. - Vargšai tie, kurie
nesupranta jo savanoriško neturto.
186
Sąžinės graužimas. Visa, ką jis dabar daro, yra dora
ir paprasta, - ir vis dėlto jį graužia sąžinė. Mat jo už
davinys - tai, kas nepaprasta.
187
Užgauli pateikimo maniera. Šitas menininkas mane
įžeidžia tuo, kaip pateikia savo sumanymus, tikrai gerus:
jis tai daro su tokiu užmoju, taip pabrėžtinai ir tokiais
šiurkščiais bei dirbtinais įtikinėjimo būdais, tarsi šnekėtų
su prastuomene. Skyrę nemažai laiko jo menui, mes vis
jaučiamės lyg „blogoje draugijoje".
173
TREČI A KNYGA
188
Darbas. Kokie dabar artimi mums, ir patiems tingiau
siems, darbas ir darbo žmogus! O karališko mandagumo
žodžiai „mes visi darbo žmonės" dar Liudviko XIV laikais
būtų skambėję kaip cinizmas ir nešvankybė.
189
Mąstytojas. Jis yra mąstytojas: tai reiškia, kad geba
laikyti daiktus paprastesniais, negu jie yra.
190
Prieš gyrėjus: A: „Giriamas juk esi tų, kurie tau lygūs!"
B: „Taip! Ir kas tave giria, tau sako: esi man lygus!"25
191
Prieš tam tikrą gynimo būdą. Klastingiausias būdas
kokiam nors dalykui pakenkti - tyčia ginti jį klaidingais
argumentais.
192
Geraširdžiai. Kas skiria tuos geraširdžius, iš kurių veido
palankumas trykšte trykšta, nuo visų kitų žmonių? Jie
puikiausiai jaučiasi, bendraudami su nauju asmeniu, ir
greitai jį įsimyli; už tai jie linki jam to, kas gera, o jų
pirmas sprendimas būna: „jis man patinka". Jie išgyvena
vieną po kitos tokias būsenas: norą pasisavinti (kito vertė
jiems mažai terūpi), norą tai padaryti greitai, džiaugsmą,
kai turi, ir veikimą turimojo naudai.
174
TREČI A KNYGA
193
Kanto sąmojis. Kantas panūdo „visą pasaulį" stulbi
nančiu būdu įrodyti, kad „visas pasaulis" yra teisus: tai
buvo slaptas šios asmenybės sąmojis. Jis ėmė rašyti prieš
mokslininkus nukreiptus liaudies prietarą palaikančius
rašinius, tačiau rašė tik mokslininkams, o ne liaudžiai.
194
„Atlapaširdis". Tas žmogus, matyt, visuomet veikia,
turėdamas slaptų motyvų, nes visados atvirai kloja savo
argumentus, kone rodyte rodydamas juos visiems.
195
Juokas ima. Žiūrėkit! Žiūrėkit! Jis bėga nuo žmonių,
bet tie seka jam iš paskos: mat jis bėga pirm jų - tokia
jie yra banda!
196
Mūsų klausos riba. Girdime tik tuos klausimus, į ku
riuos pajėgiame atsakyti.
197
Todėl atsargiai! Mes nieko neperduodame kitiems taip
mielai, kaip slaptumo antspaudą - kartu su tuo, kas jo
apačioj parašyta.
198
Pasipūtėlio apmaudas. Pasipūtėlis jaučia apmaudą net
tiems, kas jį gabena į priekį: jis piktai žiūri į savo karietos
arklius.
175
TREČI A KNYGA
199
Dosnumas. Turtuolių dosnumas dažnai yra tik tam
tikras neryžtingumas.
200
Juokas. Juoktis - reiškia būti piktdžiugiui, tik su švaria
sąžine.
201
Aplodismentai. Aplodismentuose visados esti tam tikro
triukšmelio, net ir tuose, kuriuos skiriame sau.
202
Švaistytojas. Jis dar ne toks vargeta kaip tas turtuolis,
kuris jau kartą yra perskaičiavęs visą savo lobį, - jis švaisto
savo protą kaip ta beprotė švaistūne gamta.
203
Hic niger est26. Paprastai jis neturi jokių minčių, - bet
išimties atveju jam ateina į galvą blogos mintys.
204
Elgetos ir mandagumas. „Koks čia nemandagumas bels
tis akmeniu į tas duris, kur nėra skambučio", - mąsto
elgetos ir visokio plauko vargšai; bet niekas nesutinka,
kad jie teisūs.
205
Reikmė. Reikmė laikoma atsiradimo priežastimi. Iš tik
rųjų ji tėra tik to, kas atsiradę, padarinys.
176
TREČI A KNYGA
206
Lyjant. Lyja, ir aš prisimenu tuos vargšus žmones,
kuriuos dabar kamuoja daugybė rūpesčių ir kurie nemoka
jų nuslėpti: vadinasi, kiekvienas pasirengęs kuo nuošir
džiausiai kitą įskaudinti ir, net esant tokiam blogam orui,
susikurti sau tam tikrą menkutį pasitenkinimą. - Tai, ir
vien tik tai yra neturtingųjų skurdas!
207
Pavyduolis. Tai - pavyduolis, - jam reikia linkėti, kad
jis neturėtų vaikų: jis jiems pavydėtų, kad pats nebegali
būti vaikas.
208
Didelis vyrasl Iš to, kad kas nors yra „didelis vyras",
dar negalima daryti išvados, kad jis - vyras; gal jis tik
berniukas, arba chameleonas be jokio amžiaus skirtumo,
užkerėta boba.
209
Būdas klausinėti motyvų. Yra vienas būdas taip klau
sinėti mūsų motyvų, kad mes ne tik pamirštame pačius
geriausius savo motyvus, bet išvis mumyse prabunda
kažkoks užsispyrimas ir pasibjaurėjimas bet kokiais mo
tyvais, - tai klausinėjimas labiausiai kvailinančiu būdu;
tironiškos prigimties žmonių išbandytas metodas.
210
Stropumo matas. Nereikia norėti stropumu pralenkti
savo tėvą - gali prarasti sveikatą.
177
TREČI A KNYGA
211
Slapti priešininkai. Nuolat turėti sau slaptą priešinin
ką - tai prabanga, kuriai net labai intelektualių asmenybių
dorovingumas nebūna pakankamai pasirengęs.
212
Neapsirikti. Jo dvasia prastų manierų: ji vis skuba ir
mikčioja iš nekantrumo, tad nelabai gali nutuokti, kokioje
erdviaplautėje ir plačiakrūtinėje sieloje ji gyvena.
213
Kelias į laimę. Išminčius pasiteiravo kvailio, kur kelias
į laimę. Tas net nemirktelėjęs, lyg būtų klausiamas kelio
į artimiausią miestą, atsakė: „Stebėkis savimi ir gyvenk
gatvėje!" „Palauk, - sušuko išminčius, - tu reikalauji per
daug, užtenka vien savimi stebėtis!" Kvailys nesutiko:
„Kaip galima nuolat stebėtis, nejaučiant nuolatinės pa
niekos?"
214
Tikėjimas teikia palaimą. Dorybė tik tiems teikia laimę
ir tam tikrą palaimą, kurie tvirtai tiki savo dorybe, - ir
jokiu būdu ne toms subtilesnėms sieloms, kurios didžiai
nepasitiki savimi ir bet kokia dorybe. Vadinasi, ir čia
galiausiai „tikėjimas teikia palaimą"! - bet, gerai įsidė
mėkit, ne dorybė!
215
Idealas ir medžiaga. Tu štai turi puikų idealą prieš akis,
bet ar tu irgi toks puikus akmuo, kad iš tavęs būtų galima
iškalti tokią dievišką statulą? Irbe to - ar visas tavo darbas
nėra barbariška akmens kalyba? Tavo idealo niekinimas?
178
TREČI A KNYGA
216
Pavojus balse. Būnant perdėm gerklingam bemaž ne
įmanoma turėti subtilių minčių.
217
Priežastis ir padarinys. Prieš atsirandant padariniams,
tikima kitomis priežastimis, negu po to.
218
Mano antipatija. Aš nemėgstu žmonių, kurie, užuot
darę poveikį, ima ir susprogsta kaip bombos: būdamas
netoli jų, visuomet jauti pavojų staiga netekti klausos -
arba net dar daugiau.
219
Bausmės tikslas. Bausmės tikslas - pataisyti tą, kuris
baudžia, - štai puikiausias bausmės gynėjų prieglobstis.
220
Auka. Apie auką ir aukojimą aukojamieji gyvuliai mano
kitaip negu žiūrovai: tačiau jiems niekuomet nebuvo leista
pasisakyti.
221
Gailėjimas. Tėvai ir sūnūs gaili vienas kito daug labiau
negu motinos ir dukterys.
222
Poetas ir melagis. Poetas melagyje regi savo tikrą brolį,
kuriam neužteko motinos pieno; todėl tas ir liko vargšas,
nesugebėjęs net tapti sąžiningu žmogumi.
179
TREČIA KNYGA
223
Viena kitą pavaduojančios juslės. „Juk yra ir akys, kad
girdėtum, - pasakė vienas senas apkurtęs nuodėmklau
sys, - o tarp aklųjų karalius yra tas, kieno ilgiausios
ausys
224
Gyvulių kritika. Bijau, kad gyvuliai žmogų laiko sau
lygia būtybe, praradusia sveiką gyvulišką protą ir tuo
sukėlusią sau mirtiną pavojų: jis panašus į pakvaišusį
gyvulį, besijuokiantį gyvulį, verkiantį gyvulį, nelaimingą
gyvulį.
225
Natūralieji. „Blogis savaime visuomet darė didžiulį
poveikį! O gamta yra bloga! Tad būkime natūralūs!" -
taip širdies gilumoje mąsto didieji žmonijos efektų gau
dytojai, kurie ne taip jau retai būna priskiriami prie
didžiųjų žmonių.
226
Nepasitikintieji ir stilius. Padus stipriausius dalykus
mes sakome paprastai, manydami, kad aplink mus esantys
žmonės tiki mūsų stiprumu: tokia aplinka ugdo „stiliaus
paprastumą". Nepasitikintieji kalba pompastiškai; jie ir
elgiasi pompastiškai.
227
Klaidinga išvada, šūvis pro šalį. Jis negali susivaldyti:
iš to moteris daro išvadą, jog bus nesunku jį užvaldyti,
ir paleidžia savo lasą; vargšelė, netrukus ji bus jo vergė.
180
TREČI A KNYGA
228
Prieš tarpininkus. Kas nori būti tarpininkas tarp dviejų
ryžtingų mąstytojų, yra pažymėtas vidutinybės ženklu:
jo akys ne tokios, kad matytų nepakartojamumą; pana
šumo matymas ir lygiava - silpnų akių požymis.
229
Užsispyrimas ir ištikimybė. Jis užsispyręs laikosi to, kas
jam yra pasidarę visiškai aišku, - tačiau vadina tai „iš
tikimybe".
230
Nemokėjimas laikyti liežuvio už danty. Visa jo esybė
neįtikina: paaiškinama tai tuo, kad nė vieno savo gero
poelgio jis nėra nutylėjęs.
231
„Nuodugnumo"šalininkai. Pažinimo lėtuoliai mano, jog
lėtumas būdingas pažinimui.
232
Sapnuoti. Arba nesapnuoji nieko, arba sapnuoji įdomiai.
Reikia mokytis taip ir budėti: arba nieko, arba įdomiai.
233
Pavojingiausias požiūris. Tai, ką aš dabar darau arba
nedarau, visai ateičiai yra taip svarbu, kaip ir didžiausias
praeities įvykis: turint prieš akis šitą begalinę perspektyvą,
visi veiksmai yra vienodai dideli ir maži.
181
TREČI A KNYGA
234
Muziko paguodos kalba. „Tavo gyvenimas žmonėms
neskamba ausyse: jiems tu gyveni nebylų gyvenimą, ir
kiekvienas melodijos niuansas, kiekvienas švelnus apsi
sprendimas, kas turi eiti po ko, jų nepasiekia. Aiškus
daiktas, tu pas juos neatžygiuoji plačia gatve, trenkiant
kariškam maršui, - bet tai neduoda tiems geruoliams
teisės sakyti, kad tavo gyvenimo kely nėra muzikos. Kas
turi ausis, tegu pasiklauso/'
235
Dvasia ir charakteris. Kai kas pasiekia savo viršūnę
kaip charakteris, bet jo dvasia tai aukštumai neprilygsta, -
kai kam būna priešingai.
236
Kad galėtum judinti minią. Ar neturėtų tas, kuris nori
judinti minią, būti savęs paties aktoriumi? Ar neturėtų
jis pirma save patį paversti groteskine aiškybe ir visą savo
asmenybę bei savo reikalą vaidinti šitaip sušiurkštintą ir
supaprastintą?
237
Mandagusis. „Jis toks mandagus!" - Taip, jis visuomet
nešiojasi skanėstą Cerberiui ir yra toks bailys, kad kiek
vieną laiko Cerberiu - ir tave, ir mane, - štai ir visas
jo „mandagumas".
238
Be pavydo. Jis visai nepavydus, bet tai joks nuopelnas:
jis nori užkariauti teritoriją, kuri dar niekam nepriklausė
ir kurią vargu ar kas yra matęs.
182
TREČI A KNYGA
239
Paniurėlis. Užtenka vieno vienintelio paniurėlio, kad
ilgam būtų sugadinta nuotaika ir aptemdytas dangus
visiems namams; ir tiesiog per stebuklą atsitinka, kad šito
vieno nebūna! - Laimė toli gražu ne tokia užkrečiama
liga, - kuo tai paaiškinti?
240
Prie jūros. Aš nesistatydinčiau namo (ir net jaučiuosi
laimingas, kad nesu namo savininkas!). Bet jeigu tektų
tai daryti, tai statydinčiausi jį, kaip daugelis romėnų, kuo
arčiau prie jūros, - norėčiau su šita puikia siaubūne šiek
tiek paslapukauti.
241
Kūrinys ir menininkas. Šitas menininkas - garbėtroška,
ir tiek: o jo kūrinys - tik didinamasis stiklas, kurį jis siūlo
kiekvienam, kas nukreipia akis į autorių.
242
Suum cuique27. Kad ir koks godus mano pažinimas, iš
daiktų negaliu paimti nieko daugiau negu tai, kas man
jau priklauso, - kitų turtas lieka juose. Kaip žmogus gali
būti vagis arba plėšikas?
243
To, kas „gera" ir „bloga", kilmė. Pagerinimą sugalvoja
tik tas, kuris geba jausti: „tai nėra gera".
244
Mintys ir žodžiai. Ir savo minčių neįmanoma tiksliai
išreikšti žodžiais.
183
TREČIA KNYGA
245
Gyrimas pasirenkant. Menininkas renkasi medžiagą: tai
jo būdas pagirti.
246
Matematika. Mes stengiamės matematikos subtilumą
ir tikslumą sprausti į visus mokslus, kiek tik įmanoma,
bet ne tikėdamiesi šitaip daiktus pažinti, o norėdami
nustatyti mūsų kaip žmonių santykį su jais. Matematika -
tai tik priemonė žmogui apskritai ir iš esmės pažinti.
247
Įprotis. Įprotis daro mūsų ranką sąmojingesnę, o mūsų
sąmojį - nepaslankesnį.
248
Knygos. Kokia nauda iš knygos, kuri net neatitraukia
mūsų nuo visų knygų?
249
Pažinimo siekiančiojo aimana. „O, tas mano godumas!
Šioje sieloje nė trupučio pasiaukojimo, - joje gyvena vei
kiau visko trokštanti patybė, geidžianti tarsi įsikūnyti
individuose ir žiūrėti lyg savo akimis bei čiupti lyg savo
rankomis, - patybė, trokštanti ir sugrąžinti visą praeitį,
nenorinti prarasti nieko, kas jai iš viso galėtų priklausyti!
O, toji mano godumo liepsna! O, jei aš atgimčiau šimtuose
būtybių!" - Kas nežino šitos aimanos iš patyrimo, tam
nežinoma ir pažinimo siekiančiojo aistra.
184
TREČI A KNYGA
250
Kaltė. Nors įžvalgiausi raganų teisėjai ir net pačios
raganos buvo įsitikinę, kad nusikaltimas raganavimu aki
vaizdus, kaltės vis dėlto nebuvo. Taip yra su kiekviena
kalte.
251
Nesuprasti kentėtojai. Didingos asmenybės kenčia ki
taip, negu įsivaizduoja jų gerbėjai: labiausiai jos kenčia
dėl kai kurių blogio akimirkų, kai jas iš pusiausvyros
išveda netaurūs, menkaverčiai jauduliai, vienu žodžiu, kai
jas apninka abejonės dėl savo didingumo, - jokiu būdu
ne dėl aukos ir kančios, kurių prireikia jų uždaviniui. Kol
Prometėjas užjaučia žmones irjiems aukojasi, jis laimingas
ir didingas savo paties akyse; bet kai pajaučia pavydą
Dzeusui ir garbinimams, kuriuos šiam reiškia mirtingie
ji, - jis ima kentėti!
252
Verčiau likti skolingam. „Verčiau likti skolingam, negu
mokėti moneta, kuri neturi mūsų atvaizdo!" - taip rei
kalauja mūsų nepriklausomybė.
253
Visuomet namie. Vieną gražią dieną pasiekiame savo
tikslą, - ir nuo šiol su pasididžiavimu imame aiškinti, kokį
ilgą kelią dėl to reikėjo nukeliauti. Iš tikrųjų mes ir
nepastebėjome, kad keliaujame. Užtat taip toli ir nuėjome,
kad visą laiką manėme esą namie.
185
TREČIA KNYGA
254
Prieš išmušimą iš vėžių. Kas visuomet turi daug darbo,
tas nežino, kas yra išmušimas iš vėžių.
255
Pamėgdžiotojai. A: „Ką? Tu nenori mėgdžiotojų?" B:
„Aš nenoriu, kad kas nors mane mėgdžiotų, aš noriu, kad
kiekvienas pats darytų tai, ką aš darau". A: „Vadinasi...?"
256
Sava oda. Visi gylio žmonės svajoja apie palaimą pa
sijusti kada nors skraidančia žuvele ir pašokinėti pačiomis
bangų viršūnėmis; jie labiausiai vertina daiktuose viena:
kad tie turi paviršių - savo odą - šit venia verbo28.
257
Iš patirties. Kitas ir nežino, koks jis turtingas, kol
nepatiria, kad ir tikri turtuoliai ima jį apvaginėti.
258
Atsitiktinumo neigėjai. Nė vienas nugalėtojas netiki
atsitiktinumu.
259
Iš rojaus. „Gėris ir blogis - tai Dievo prietarai", -
paaiškino gyvatė.
260
Daugybos lentelė. Vienetas visuomet neteisus; bet nuo
dvejeto prasideda teisybė. - Vienetas negali savęs įrodyti;
bet dvejeto jau nebegalima paneigti.
186
TREČI A KNYGA
261
Originalumas. Kas yra originalumas? Matyti tai, kas dar
neturi vardo, negali būti įvardyta, nors visiems matoma.
Žmonėms taip jau įprasta - tik pavadinimas daiktą padaro
jiems regimą. - Originalai dažniausiai būna ir vardų
davėjai.
262
Sub specie aetemi29. A: „Tu vis greičiau tolsti nuo
gyvųjų: netrukus jie išbrauks tave iš savo sąrašų!" B: „Tai
vienintelis būdas pasinaudoti išimtine mirusiųjų teise".
A: „Kokia teise?" B: „Nebemirti daugiau".
263
Ne iš puikybės. Kai mylime, visados norime, kad mūsų
trūkumai liktų nepastebėti, - ne iš puikybės, o kad my
limajam nereikėtų kentėti. Negana to, mylimasis norėtų
atrodyti kone Dievas - irgi ne iš puikybės.
264
Ką mes veikiame. To, ką mes veikiame, niekas nesu
pranta, o visuomet tik giria arba peikia.
265
Didžiausias skepticizmas. Kas pagaliau yra žmogaus
tiesos? - Tai nepaneigiami jo paklydimai.
266
Kur reikia žiaurumo. Kamnesvetima didybė, tas elgiasi
žiauriai su savo dorybėmis ir ne pačiais svarbiausiais
ketinimais.
187
TREČIA KNYGA
267
Su didžiu tikslu. Turėdamas didį tikslą, jautiesi viršesnis
net už teisingumą, ką jau čia tavo darbai ir tavo teisėjai.
268
Kas yra herojiška. Eiti iškart sutikti savo didžiausią
kančią ir savo didžiausią viltį.
269
Kuo tiki? Kad visų daiktų svoriai turi būti nustatyti
iš naujo.
270
Ką sako tavo sąžinė? „Privalai tapti tuo, kuo esi."30
271
Iš kur tau gresia didžiausi pavojai? Iš užuojautos.
272
Ką mėgsti kituose žmonėse? Savo viltis.
273
Ką vadini blogu žmogumi? Tą, kuris visuomet nori kitą
sugėdinti.
274
Ką laikai žmogiškiausiu darbu? Apsaugoti kitą nuo
gėdos.
275
Koks yra pasiektos laisvės ženklas? Nebejausti gėdos
prieš save patį.
Ketvirta knyga
SANCTUS JANUARIUS
189
Ketvirta knyga
277
Asmeninė apvaizda. Esama gyvenime tam tikros vir
šūnės: kai būname ją pasiekę ir kone tikrai įrodę, kad
puikusis būties chaosas neturi nei rūpestingo proto, nei
gėrio, mes su visa savo laisve vėl patenkame į didžiausią
dvasinės nelaisvės pavojų ir privalome pasiduoti savo
sunkiausiam išbandymui. Kaip tik dabar visa jėga pri
slegia mus mintis dėl asmeninės apvaizdos, mintis, turinti
savo pusėje geriausią tarpininką - akivaizdumą, - dabar,
kai mums aiškiau negu aišku, jog visi daiktai, su kuriais
susiduriame - visi iki vieno - mums nuolat reikalingi.
Susidaro įspūdis, kad kiekvieną mielą dienelę ir valandą
gyvenimas nieko daugiau ir nenori, kaip be perstojo vis
iš naujo įrodinėti šitą tezę; ir visai nesvarbu, kas tai per
dalykas - geras ar blogas oras, draugo netektis, liga,
šmeižtas, laiku negautas laiškas, kojos išnirimas, užėjimas
į krautuvę, kontrargumentas, knygos atvertimas, sapnas,
apgaulė, - viskas tuoj pat ar netrukus pasirodo kaip
dalykas, kurio „negalėjo nebūti": viskas turi didžiausios
prasmės ir naudos kaip tik mumsl Ar įmanoma didesnė
pagunda nebetikėti Epikūro dievais, tais nerūpestingais
nepažįstamaisiais, ir imti tikėti kažkokia rūpestinga ir
smulkmeniška dievybe, kuri asmeniškai žino kiekvieną
plaukelį ant mūsų galvos ir visai nesibodi menkiausių
paslaugų? Tiek to - negaliu kitaip manyti! Palikime ra
mybėje dievus ir paslaugias dvasias; pasitenkinkime prie
laida, kad mūsų pačių praktinis ir teorinis sumanumas
aiškinti ir rūšiuoti įvykius dabar yra pasiekęs viršūnę. Taip
pat ir nepervertinkime šito savo išminties miklumo, kai
retsykiais mus perdėm nustebins nepaprasta harmonija,
atsirandanti griežiant mūsų instrumentu: harmonija, skam
banti per daug maloniai, kad drįstume ją prisiskirti sau.
Iš tikrųjų ir vienu, ir kitu atveju čia esama vieno, kuris
190
SANCTUS JANUARIUS
278
Mintis apie mirtį. Jaučiu melancholišką laimę gyven
damas šitame gatvelių, reikmių, balsų labirinte: kiek pa
sitenkinimo, nekantrumo, geismo, kiek gyvenimo trošku
lio ir gyvenimo svaigulio kyla čia kiekvieną akimirką! Ir
vis dėlto visiems šitiems triukšmaujantiems, gyvenan
tiems, ištroškusiems gyventi bus netrukus taip ramu!
Pažvelkite, kaip už kiekvieno stovi jo šešėlis, tamsusis
jo palydovas! Tarsi paskutinėmis minutėmis prieš išplau
kiant laivui su emigrantais: reikia pasakyti vienas kitam
daugiau nei kada nors, laikas bėga, okeanas, nykus ir
tylus, nekantriai laukia anapus viso šito triukšmo - godus
ir tikras savo grobiu. Ir visi, visi įsitikinę, jog tai, kas buvo
iki šiol - niekas arba labai maža, o kas bus artimiausioj
ateity - viskas: todėl ir ta skuba, tas riksmas, tas sten
gimasis perrėkti ir aplenkti vienas kitą! Kiekvienas nori
pirmas suskubti į šitą ateitį, - ir vis dėlto vienintelis tikras
ir visiems bendras dalykas šioje ateityje - tai mirtis ir
kapų tyla! Kaip keista, kad tas vienintelis garantuotas
dalykas ir toji bendrybė žmonėms beveik neegzistuoja ir
kad jie neapsakomai toli nuo to, jog jaustų mirties alsavimą!
Man smagu matyti, kad žmonės visai nenori galvoti apie
mirtį! Mielai ką nors padaryčiau, kad jie suprastų, jog
gyvenimas dar šimtą kartų vertesnis apmąstymų!
191
Ketvirta knyga
279
Žvaigždiška draugystė3. Buvome bičiuliai, o dabar ta
pome svetimi. Bet taip ir teisinga; neslėpsime to nuo savęs
ir netušuosime, tarsi to reikėtų gėdytis. Mes - du laivai,
turį savo tikslą ir savo kelią; mes galime, žinoma, susitikti
ir mūsų susitikimą atšvęsti, kaip yra būdavę, - ir tada
mūsų šaunūs laivai stovėdavo tokie ramūs viename uoste
ir apšviesti vienos saulės, jog galėjo atrodyti, tartum jie
jau pasiekę savo tikslą - abiejų tą patį. Bet visagalė mūsų
paskirties jėga mus vėl išskyrė - į skirtingas jūras ir
platumas, - ir vėl niekad nebesimatysime, o gal ir ma
tysimės, bet nebepažinsime vienas kito: skirtingos jūros
ir saulės bus mus pakeitusios! Kad mes turėjome pasi
daryti svetimi, to reikalavo dėsnis, ne nuo mūsų priklau
santis: kaip tik dėl to turime rodyti daugiau pagarbos
vienas kitam! Kaip tik dėl to mintis apie mūsų buvusią
draugystę turi įgyti daugiau šventumo! Galbūt egzistuoja
didžiulė nematoma kreivė, žvaigždžių orbita, kur mūsų
tokie skirtingi keliai ir tikslai būtų pažymėti kaip mažytės
atkarpėlės, - pakilkime iki tokios minties! Bet mūsų gy
venimas per trumpas ir mūsų rega per silpna, kad ga
lėtume būti daugiau nei draugai anos didingos galimybės
prasme. - Tad tikėkime savo žvaigždiška draugyste, nors
ir turėjome tapti žemiškais priešais.
280
Pažinimo siekiančiųjų architektūra. Reikia pagaliau su
vokti - ir galbūt netrukus taip bus, - ko pirmiausia trūksta
didiesiems mūsų miestams: nuošalių ir ramių, erdvių
vietų mąstymui, aukštų, ilgų, dengtų alėjų blogam orui
arba kai perdėm spigina saulė, kur neprasiskverbia eki
pažų dardenimas ir negirdėti prekeivių šūkaliojimų ir kur
subtilesnis padorumas net dvasininkui neleistų garsiai
192
SANCTUS JANUARIUS
281
Mokėti užbaigti. Aukščiausio rango meistrai pasižymi
tobulu mokėjimu užbaigti, nesvarbu, ar tai būtų dideli
ar maži dalykai, melodijos ar minties pabaiga, penktasis
tragedijos veiksmas ar valstybinė akcija. Antros katego
rijos meistrai prieš pabaigą visuomet ima nerimauti ir
krenta į jūrą ne taip išdidžiai ir ramiai išlaikydami pu
siausvyrą, kaip, pavyzdžiui, uolos netoli Porto Fino - ten,
kur Genujos įlanka baigia savo melodiją.
282
Eisena. Esama tam tikrų vidinės kultūros manierų, ku
rios ir didelio proto žmones išduoda esant plebėjiškos ar
pusiau plebėjiškos kilmės: tas išdavikas - tai ne kas kita,
kaip minčių žingsniai ir eisena; tie žmonės nemoka eiti.
Sakysim, ir Napoleonas savo didžiausiam apmaudui ne
mokėjo eiti valdovo ir „teisėtu" žingsniu tada, kai atrodė
būtina, pavyzdžiui, per dideles karūnavimo procesijas ir
1663. 7
193
Ketvirta knyga
283
Parengėjai. Sveikinu visus požymius, rodančius, kad
artėja vyriškesni, karingi laikai, vėl sugrąžinsiantys pa
garbą narsumui! Šie laikai turi praskinti kelią dar pažan
gesnei epochai ir sukaupti jėgų, kurių jai ateity prireiks, -
epochai, suteiksiančiai pažinimui heroizmo ir kariausian
čiai karą dėl minčių ir jų įgyvendinimo. Tam dabar reikia
daug narsių parengėjų, kurie negali rastis iš nieko, - juo
labiau iš dabartinės civilizacijos ir didmiestinio švietimo
smėlio ir dumblo; reikia žmonių, sugebančių tylėti, būti
vieni, ryžtingi, su pasitenkinimu ir nuolat dirbti iš pirmo
žvilgsnio nematomą darbą; žmonių, iš pašaukimo ieškan
čių daiktuose to, ką juose galima įveikti; žmonių, kuriems
gera nuotaika, kantrybė, kuklumas ir panieka didelėms
tuštybėms būdinga lygiai taip pat, kaip didžiadvasišku
mas, pasiekus pergalę, ir atidumas mažoms tuštybėms
tų, kurie patyrė pralaimėjimą; žmonių, galinčių drąsiai
ir laisvai pareikšti nuomonę apie visus nugalėtojus ir apie
atsitiktinumo vaidmenį siekiant pergalės ir šlovės; žmo
nių, turinčių savas šventes, savą kasdienybę, savas liū
desio valandas, įpratusių įsakinėti ir mokančių tvirtai šitai
daryti bei pasirengusių, kai reikia, paklusti, vienodai be
sididžiuojančių ir tuo, ir kitu dalyku, vienodai tarnau
jančių savo pačių reikalui: labiau linkusių rizikuoti, vai
singesnių, laimingesnių žmonių! Juk, patikėkit manimi! -
paslapties pasiekti didžiausią vaisingumą ir iš būties pa
tirti didžiausią malonumą vardas - kupinas pavojų gyveni-
194
SANCTUS JANUARIUS
284
Tikėjimas savimi. Apskritai tik nedaugelis žmonių tiki
savimi; ir iš tų nedaugelio vieni tą tikėjimą gauna kaip
naudingą aklumą arba dalinį savo dvasios aptemimą (ką
jie išvystų, jei galėtų permatyti save iki dugno!), kiti turi
jį dar įgyti: visa, ką tie daro gera, naudinga, reikšminga,
yra nukreipta pirmiausia prieš juose tūnantįv skeptiką -
jį tad reikia įtikinti arba perkalbėti, o čia turi būti kone
genijus. Tai yra didieji nepatenkintieji savimi.
285
Excelsior!4„Tu niekados nebesimelsi, niekados nebegar
binsi, niekados nebesiilsėsi patirdamas begalinį pasitikė
jimą - tu uždrausi sau sustoti prie galutinės tiesos, prie
neapsakomo gėrio, prie neribotos galybės ir nebevarginti
savo minčių - tu nebeturėsi nuolatinio sargo ir bičiulio
savo septynioms vienatvėms - tu gyvensi, neregėdamas
kalno su snieguota viršūne ir ugnimi širdyje - tu nebe
turėsi atlygintojo, tobuliausio taisytojo - nebebus proto
tame, kas vyksta, nebebus meilės tame, kas tau atsitiks -
tavo širdžiai nebebus atvertos ramybės buveinės, kur ji
galėjo vien rasti ir nebeturėjo ko ieškoti, tu nepriimsi
kokios nors galutinės taikos, tu norėsi karo ir taikos
7*
195
Ketvirta knyga
286
Replika. Štai čia visos viltys; tačiau ką jūs jose pama
tysite ir išgirsite, jei nebūsite išgyvenę savo pačių sielų
spindesio, kaitros ir rytmečio žarų? Galiu tik prisiminti -
daugiau nieko negaliu! Kad akmenis išjudinčiau, gyvulius
padaryčiau žmonėmis - ar to iš manęs norite? Ką gi, jei
tebesate akmenys ir gyvuliai, tai pirma pasiieškokite savo
Orfėjo!
287
Pasitenkinimas aklumu. „Mano mintys, - tarė keliau
tojas savo šešėliui, - turi parodyti, kur stoviu, bet neturi
išduoti, kur einu. Aš mėgstu nežinoti ateities ir nenoriu
mirti iš nekantrumo ir išankstinio mėgavimosi tuo, kas
laukia manęs."
288
Pakili nuotaika. Man atrodo, kad dauguma žmonių
išvis netiki pakilia nuotaika, nebent akimirkos ar, dau
giausia, ketvirčio valandos, išskyrus tuos ant pirštų su
skaičiuojamus, kuriems ilgiau trunkantis pakilumo jaus
mas žinomas iš patirties. Tačiau būti vien pakilaus jausmo
196
SANCTUS JANUARIUS
289
Į laivus! Kai pagalvoji, kaip kiekvieną žmogų veikia
bendras filosofinis jo gyvensenos ir mąstysenos pateisi
nimas - būtent tarsi šildanti, laiminanti, vaisingumą ska
tinanti, specialiai jam šviečianti saulė; kaip jinai, nei gir
dama, nei peikdama, pati savaime, gausiai, dosniai teikia
laimės ir geraširdiškumo; kaip ji nepaliaujamai blogį ver
čia gėriu, visas jėgas sužadina žydėjimui ir brandai, o
mažoms ir didelėms sielvarto bei apmaudo piktžolėms
neleidžia nė sudygti, - tada pagaliau geismingai sušunki:
o, kad būtų sukurta dar daug naujų tokių saulių! Irblogas,
ir nelaimingas, ir išimties žmogus turi turėti savo filosofiją,
savo teisę, savo saulės šviesą! Jokios jiems užuojautos! -
Šitą išdidumo prasimanymą reikia mesti iš galvos, nors
iki pat šiol žmonija kaip tik jos mokėsi ir prie jos pra
tinosi, - jokių išpažinties priėmėjų, sielų kerėtojų ir nuo
dėmių atleidėjų! Reikalingas naujas teisingumas! Naujas
šūkis! Nauji filosofai! Ir moralės žemė yra apvali! Ir
moralės žemė turi savo antipodus! Ir antipodai turi teisę
197
Ketvirta knyga
290
Vienas dalykas būtinas. „Suteikti stilių" savo charak
teriui - tai didelis ir retas menas! Jo mokosi tas, kuris
geba apžvelgti savo iš prigimties turimas jėgas ir silpnybes
ir paskui jas įausti į meninį audinį taip, kad kiekviena
atrodytų meniška ir protinga ir net silpnybė dar trauktų
akį. Štai čia reikia pridėti visokių smulkmenų, o ten atimti
vieną stambų dalyką - abiem atvejais ilgai mąsčius ir
kasdien gerokai padirbėjus. Va šitai, kas bjauru ir nesidavė
pašalinama, čia tenka paslėpti, o tenai - padaryti patrauk
lų. Daug visokių blankybių, iš kurių nieko negali išeiti, -
palikti ir panaudoti perspektyvai formuoti: tai turi vilioti
į neišmatuojamus begalinius tolius. Pagaliau, kai darbas
baigtas, atsiskleidžia, kokios veikė skonio jėgos, kurios
reiškėsi tiek dideliuose, tiek mažuose dalykuose: ar skonio
būta gero, ar blogo, yra ne taip reikšminga, negu ma
noma, - pakanka, kad tai skonis! - Bus stiprių, valdingų
asmenybių, kurios dėl tokios prievartos, tokios susietybės
ir pagal savo pačių nusistatytą dėsnį sukurtos tobulybės
patirs subtiliausią džiaugsmą; jų milžiniškos valios aistra
atlėgsta matydama bet kokią gamtos stilizaciją, bet kokią
įveiktą ir priverstą tarnauti gamtą; ir net tada, kai tenka
statydintis rūmus ir užveisti sodus, jie nenori duoti gamtai
valios. - Ir priešingai, yra silpnų, su savimi nesusitvar
kančių charakterių, kurie stačiai neapkenčia stiliaus varžtų:
jie jaučia, kad jeigu tektų patirti šią didžiai nemalonią
ir nelemtą prievartą, jie pasidarytų, kęsdami jos priespau
dą, niekam verti - tarnaudami jie darosi vergai, todėl
neapkenčia tarnavimo. Tokios asmenybės - jos gali pri
198
SANCTUS JANUARIUS
291
Genuja. Aš ilgokai apžiūrinėjau šitą miestą, užmiesčio
vilas ir parkus, tolimų apylinkių apgyventas kalvas bei
atšlaites; pagaliau turiu pasakyti: regiu praėjusių kartų
veidus - ši apylinkė nusėta drąsių ir puikių žmonių at
vaizdais. O tie žmonės gyveno ir vis norėjo gyventi - tą
sako jie man savo namais, statytais ir puoštais šimtme
čiams, o ne tam kartui: gyvenimui jie buvo draugiški, kad
ir kaip pikti kartais yra buvę vieni kitiems. Prieš akis
visada turiu statytoją ir matau, kaip jo žvilgsnis ilsisi ant
visų arti ir toliau esančių aplinkinių statinių ir taip pat
ant miesto, jūros, kalnų linijų, kaip iš to žvilgsnio trykšta
jėga ir geismas užvaldyti: visa tai jis nori įlieti į savo
sumanymą ir kaip jo dalį galiausiai padaryti savo nuosa
vybe. Visa šita vietovė apaugusi ta nuostabia ir nepaso
tinama turėjimo ir užgrobimo savimeile, ir panašiai kaip
tie žmonės tolumoje nepripažino jokių ribų ir, trokšdami
nauja, patupdė naują pasaulį šalia senojo, taip ir tėvynėje
vis dar kiekvienas maištavo prieš kiekvieną ir išradinėjo
būdus išreikšti savo pranašumą ir nutiesti tarp savęs ir
199
Ketvirta knyga
292
Moralės pamokslininkams. Aš nenoriu moralizuoti, bet
tiems, kurie tai daro, patariu štai ką: jei geidžiate patiems
geriausiems dalykams ir susiklosčiusioms sąlygoms ga
lutinai atimti garbę ir vertę, tęskite toliau, malkite apie
tai liežuviais kaip malę! Visa pastatykite priešais savo
moralę ir šnekėkite nuo aušros iki sutemos apie dorybės
laimę, apie sielos ramybę, apie teisingumą irneišvengiamą
atpildą: šitaip jums stengiantis, tie geri dalykai pagaliau
pasidarys populiarūs ir susilauks karšto gatvės pritarimo,
bet tada ir visas auksas bus nuo jų nutrintas, negana to -
visas auksas juose bus virtęs švinu6. Nieko nepasakysi,
jūs puikiai nusimanote apie atvirkštinį alchemijos meną,
apie didžiausių vertybių nuvertinimą! Kad išvengtumėte
200
SANCTUS JANUARIUS
293
Mūsų oras. Mes puikiausiai žinome: kas vos vieną kartą,
tarsi pro šalį eidamas, užmeta akį į mokslą, panašiai kaip
moterys ir, deja, nemaža menininkų, tamgriežti tarnavimo
jam reikalavimai, tas nepermaldomumas tiek smulkme
nose, tiek stambiuose dalykuose, tas svarstymo, spren
dimų ir nuosprendžių priėmimo greitis svaigina galvą ir
varo baimę. Ypač jį gąsdina tai, kaip čia iš žmogaus
reikalaujama to, kas sunkiausia, daroma, kas įmanoma,
be jokių pagyrimų ir apdovanojimų, veikiau priešingai,
kaip tiems kareiviams - vien barimai ir griežti nurodymai,
nes daryti gerai laikoma taisykle, o klysti - išimtimi; o
taisyklė čia, kaip ir visur, burnos neaušina. Su tuo „mokslo
griežtumu" yra panašiai kaip su etiketu ir mandagumo
formomis elito visuomenėje: nežinančiam - tiesiog baisu.
Bet kas prie visa to pripratęs, nenorėtų gyventi niekur,
kur nėra šito šviesaus, skaidraus, stipraus, smarkiai įe
lektrinto, to vyriško oro. Visur kitur - jam nepakankamai
švaru, per maža oro: jis įtaria, kad ten jo puikusis menas
201
Ketvirta knyga
294
Prieš prigimties šmeižėjus. Nemalonūs man žmonės,
kurių kiekvienas natūralus polinkis kaipmat virsta liga,
kažkuo panašiu į iškrypėliškumą ar net niekšiškumą -
kaip tik jie įpiršo mums mintį, jog žmogaus polinkiai ir
potraukiai esą blogi; ne kas kita, o jie yra priežastis, kad
mes tokie neteisingi ne vien tiktai savo, bet ir visokiai
kitokiai prigimčiai! Pasaulyje nemaža žmonių, kurie turi
teisę nieko nepiktindami ir nerūpestingai atsiduoti savo
potraukiams, tačiau to nedaro, nes bijo prigimties „blo
gosios esmės", kurią anie įkalė į galvą! Todėl ir atsitiko,
kad žmonėse taip maža kilnumo: jo požymis visuomet
bus nejautimas baimės prieš save, nesitikėjimas, kad ga
202
SANCTUS JANUARIUS
295
Trumpalaikiai įpročiai. Aš mėgstu trumpalaikius įpro
čius ir laikau juos neįkainojama galimybe susipažinti su
daugybe dalykų bei situacijų ir iki paskutinio lašo išragauti
jų saldybes ir kartybes; mano prigimtis gerai pritaikyta
trumpalaikiams įpročiams, net sveikatos reikaluose ir iš
viso, kiek galiu aprėpti akimis - nuo mažiausio iki di
džiausio. Visuomet viliuosi, kad štai šitai dabar patenkins
mane ilgai - ir trumpalaikiam įpročiui būdingas aistringas
tikėjimas, tikėjimas amžinybe, - ir kad man galima pa
vydėti tai atradus ir pažinus: ir štai dabar mane visa tai
sotina per pietus ir vakare, skleidžia nepaprastą nereik
lumą aplinkui ir manyje, vienu žodžiu - aš į nieką daugiau
nežiūriu, man nėra reikalo nei lyginti, nei niekinti, nei
neapkęsti. Bet vieną gražią dieną išmuša valanda: gerasis
įprotis mane palieka - ne sukėlęs pasišlykštėjimą, o taikiai,
pasisotinęs manimi, kaip ir aš juo, ir taip, tarsi turėtume
būti vienas antram dėkingi ir atsisveikindami paduoti
rankas. O prie durų jau laukia nauja, drauge ir mano
viltis - ta amžinoji kvailė ir išmintingoji! - kad šita viešnia
bus tikroji, pati tikriausioji. Taip man esti su valgiais,
mintimis, žmonėmis, miestais, eilėraščiais, muzika, teori
jomis, dienotvarkėmis, gyvenimo būdais. - Užtat aš ne
pakenčiu ilgalaikių įpročių; tada, kai įvykiai klostosi taip,
kad, regis, neišvengiamai turi rastis ilgalaikių įpročių,
sakysim, dėl tarnybinių pareigų, nuolatinio gyvenimo su
tais pačiais žmonėmis, pastovios gyvenamosios vietos,
203
Ketvirta knyga
296
Pastovi reputacija. Pastovi reputacija kitados buvo ne
paprastai naudingas dalykas; ir dabar dar visur, kur
visuomenę tebevaldo bandos instinktas, kiekvienam in
dividui tikslingiausia vaizduoti, kad jo charakteris ir darbai
nekinta, - net jeigu jie iš tikrųjų tokie ir nėra. „Juo galima
pasikliauti, jis pastovus" - tai pagyrimas, kuris visose
visuomenei pavojingose situacijose itin vertinamas. Visuo
menė jaučia pasitenkinimą, turėdama patikimą, visuomet
parengtą įrankį: vieną dorovingą, kitą - garbėtrošką, tre
čią - mąslų ir aistringą, - ji rodo didžiausią pagarbą šitai
savybei būti įrankiu, tai ištikimybei sau, tampažiūrų, siekių
ir net nedorybių nekintamumui. Šitoks vertinimas, įleidęs
šaknis ir visur suvešėjęs kartu su papročių dorovingumu,
ugdo „charakterius" ir diskredituoja bet kokį keitimąsi,
persimokymą, persivertimą. Kad ir kokia naudinga būtų
ši mąstysena, pažinimui tokia bendra visuomenės nuostata
yra be galo kenksminga: juk čia pasmerkiama ir sunie
kinama kaip tik gera pažinimo siekiančiojo valia kiekvieną
akimirką drąsiai pasisakyti prieš savo ligšiolinę nuomonę
ir apskritai su nepasitikėjimu žiūrėti į viską, kas nori
mumyse įsitvirtinti. { pažinimą besiskverbiančiojo nusi
teikimas prieš „pastovią reputaciją" laikomas negarbingu,
204
SANCTUS JANUARIUS
297
Mokėti prieštarauti. Kiekvienas dabar žino, jog mokėti
išklausyti prieštaravimą yra aukštos kultūros ženklas. Kai
kurie net yra girdėję, kad labiau išprusę žmonės pagei
dauja ir stengiasi sukelti prieš save kritiką, norėdami gauti
nuorodų, kur jie dar galbūt yra neteisūs. Tačiau mokėti
prieštarauti, išlikti sąžiningam kovojant su tuo, kas įprasta,
paveldėta, šventa, - tai daugiau nei viena ir kita, tai tikroji
mūsų kultūros didybė, naujovė, nuostabi ypatybė, lemia
mas išlaisvinto proto žingsnis; kas žino? -
298
Atodūsis. Sučiupau tą netikėtą mintį pakeliui ir grie
biausi pirmų pasitaikiusių nevykusių žodžių, norėdamas
ją sulaikyti, kad vėl nenuskristų. Ir štai dabar, patekusi
į tų suvytusių žodžių tinklą, ji mirė, kybo ir maskatuoja
jame, - ir aš, žiūrėdamas į ją, nelabai beprisimenu, kaip
galėjau būti toks laimingas, kai šitą paukštę pagavau.
299
Ko reikia mokytis iš menininkų. Kokių turime galimy
bių ir būdų padaryti daiktus gražius, patrauklius, vertus
jų norėti, jeigu jie tokie nėra? - o aš manau, kad patys
savaime jie niekados tokie nėra! Čia mes galime kai ko
pasimokyti iš gydytojų, kai jie, pavyzdžiui, karčius vaistus
205
Ketvirta knyga
300
Mokslo preliudijos. Ar tikite, kad mokslai būtų atsiradę
ir išsiplėtoję, jei prieš tai nebūtų buvę burtininkų, alche
mikų, astrologų ir raganų, tų, kurie savo pranašavimais
ir keistenybėmis pirma turėjo sužadinti troškulį, alkį ir
malonumą pažinti tas slaptingas ir draudžiamas jėgas? Kad
reikėjo nepalyginti daugiau žadėti, negu kada nors gali
būti įvykdyta, idant pažinimo karalystėje išvis kas nors
krutėtų? - Galbūt panašiai kaip mes čia vaizduojamės
mokslo preliudijas ir pirmuosius pasirengimus, kurių nie
kas specialiai nei praktikavo, nei taip suvokė, kokioje nors
tolimoje epochoje paaiškės, kad ir visa religija buvo tam
tikras pasirengimas ir preliudija: galbūt ji bus buvusi
keista priemonė pavieniams žmonėms vienąkart pasimė
gauti visišku kokio nors Dievo pasitenkinimu savimi ir
visa jo savęs išganymo jėga. Taip! Galima net paklausti,
206
SANCTUS JANUARIUS
301
Kontempliuojančitįjįį miražas. Išprusę žmonės skiriasi
nuo prastuomenės tuo, kad jie nepalyginti daugiau mato
ir girdi, o žiūrėdami ir girdėdami - mąsto; kaip tik tai
žmogų skiria nuo gyvulio, o labiau išsivysčiusius gyvu
lius - nuo ne tokių išsivysčiusių. Pasaulis darosi vis tur
tingesnis tam, kuris kopia į žmogiškumo viršūnę; vis
daugiau į jo pusę metama visokių interesų meškerių;
vilionių jam nuolat gausėja ir lygiai taip pat didėja jo
malonumų ir nemalonumų įvairovė, - labiau išsilavinęs
žmogus darosi vis laimingesnis ir kartu nelaimingesnis.
Tačiau vienas jo miražas lieka nuolatinis palydovas: jis
mano esąs pašauktas būti didžiosios dramos ir operos,
vadinamos gyvenimu, žiūrovu ir klausytoju; savo prigimtį
jis laiko esančia kontempliuojamojo pobūdžio ir išleidžia
iš akių tai, kad pats yra ir tikras bei nepakeičiamas
gyvenimo autorius, - kad nors jis, be abejo, labai skiriasi
nuo šios dramos vaidintojo, vadinamojo veiklos žmogaus,
bet dar labiau - nuo paprasto stebėtojo ir šventės svečio,
sėdinčio priešais sceną. Jam, kaip poetui, aišku, būdinga
vis contemplativas ir atgalinis žvilgsnis į savo kūrinį, bet
207
Ketvirta knyga
302
Laimingiausio žmogaus pavojus. Turėti subtilias jusles
ir subtilų skonį; būti pripratusiam prie rinktinių ir ge
riausių dvasios savybių kaip prie tinkamo ir kasdienio
valgio; mėgautis stipria, drąsia ir narsia siela; eiti ramiai
žvelgiant ir tvirtu žingsniu per gyvenimą, visuomet pa
sirengusiam kraštutinumams tarsi šventei ir kupinam
neatrastų pasaulių ir jūrų, žmonių ir dievų geismo; įsi
klausyti į kiekvieną linksmesnę muziką, lyg ten būtų
sustoję trumpam poilsiui ir dabar pokštautų drąsūs vyrai,
208
SANCTUS JANUARIUS
303
Du laimingieji. Iš tiesų, šitas žmogus nors ir jaunas,
bet gyvenimo improvizavimo dalykuose jo neapšausi, net
akyliausią stebėtoją priverčia nustebti: atrodo, kad jis
niekad neapsirinka, nors žaidžia rizikingiausią žaidimą.
Nejučiomis prisimeni tuos muzikos meno improvizacijos
meistrus, kuriems klausytojas pasirengęs pripažinti die
višką rankos neklystamumą, nors jie, kaip ir kiekvienas
mirtingasis, retsykiais grybšteli ne tą toną. Tačiau jie yra
miklūs ir išradingi; jie visada pasirengę net labiausiai
atsitiktinį toną, kurį jų pirštas, nuotaikai pagavus, netyčia
užkliudo, kaipmat įkomponuoti į teminį audinį ir atsi
tiktinumui suteikti gražią prasmę ir įkvėpti sielą. - O čia -
visai kitoks žmogus: jam, iš esmės, nesiseka niekas, ko
jis nori ir ką planuoja. Tai, kad jis, progai pasitaikius,
atiduodavo savo širdį, kelissyk yra atvedę jį prie katastro
209
Ketvirta knyga
fos ir pastatę prie pat bedugnės krašto; ir jei jis dar išnešė
kailį, tai, patikėkit, ne vien „su mėlyne paaky". Ar jūs
manote, kad jis dėl to nelaimingas? Jis jau seniai širdyje
nusprendęs į savo norus ir planus nežiūrėti taip rimtai.
„Jei nepasiseks viena, - galvoja jis, - tai gal pasiseks kita;
ir išvis nežinau, ar savo nesėkmėms neturėčiau būti dė
kingas labiau negu kokiai nors sėkmei. Ar aš gimęs tam,
kad būčiau užsispyrėlis ir nešiočiau, kaip jautis, ragus?
Tai, kas man vertinga ir sudaro mano gyvenimo prasmę,
yra kitur; mano pasididžiavimas ir vargas nuo manęs
nepriklauso. Apie gyvenimą aš žinau daugiau, nes dažnai
nedaug tetrukdavo, kad jį prarasčiau: ir kaip tik todėl
turiu iš gyvenimo daugiau, negu jūs visi!"
304
Veikdami paliekame. Tiesą sakant, man pykina širdį
kiekviena moralė, kuri teigia: „Šito nedaryk! Atsisakyk!
Įveik save!" - Priešingai, aš palankus toms moralėms,
kurios mane skatina nuolat ką nors veikti ir daryti - nuo
aušros iki sutemos, o naktį apie tai svajoti ir vis galvoti:
šitai turiu atlikti gerai, taip gerai, kaip niekas kitas! Kas
gyvena šitaip, nuo to palengva atkrenta visa, kas tokiam
gyvenimui nedera: be neapykantos ir apmaudo šiandien
jis atsisveikina su viena, rytoj - su kita, tarsi su pageltusiais
lapais, kuriuos menkiausias oro dvelktelėjimas atskiria
nuo medžio; arba jis net nepastebi, kad atsisveikina - taip
įtemptai žvelgia į savo tikslą ir vis į priekį, ne į šalį, ne
atgalios ir ne žemyn. „Mūsų veikla turi lemti, ką mes
paliekame: veikdami paliekame" - taip man patinka, taip
skamba manasis placitumu. Tačiau aš nenoriu atviromis
akimis imti skurdinti save, aš nemėgstu neigiamų dory
bių - dorybių, kurių pati esmė yra neigti, taip pat ir save.
210
SANCTUS JANUARIUS
305
Savitramda. Tie moralistai, kurie pirmiausia ir beato
dairiškai patarinėja žmogui imti save į nagą, padaro jį
savotišku ligoniu: žmogus ima nervingai reaguoti į visus
įprastinius siekius bei polinkius, jausti tarsi kokį niežėjimą.
Nesvarbu, kas jį dabar stumtų, trauktų, viliotų ar skatintų,
iš vidaus ar iš išorės, - visuomet tam jautruoliui atrodo,
kad dabar jis savęs nebesutramdys: jis nebedrįsta pasi
duoti jokiam instinktui, laisvai išskleisti sparnų, o stovi
nuolat pasirengęs gintis, apsiginklavęs prieš save patį,
akylai ir nepatikliai dairydamasis aplinkui, tas amžinas
sargas savos tvirtovės, kuria būti jis save pasmerkė. Taip,
jis gali būti tuo didis! Bet koks nepakenčiamas jis dabar
kitiems, koks sunkus sau, koks sumenkęs ir atsietas nuo
puikiausių sielos atsitiktinumų! Ir nuo viso tolesnio to
bulėjimo! Juk reikia galėti tam tikrą laiką užsimiršti, jei
norime ko nors pasimokyti iš daiktų, kuriais patys nesame.
306
Stoikai ir epikūrininkai. Epikūrininkas pasirenka vietą,
asmenis ir net įvykius, tinkančius jo nepaprastai jautriai
intelektinei struktūrai; viso kito - vadinasi, beveik visko -
jis išsižada, nes tai būtų jam per stiprus ir per sunkiai
virškinamas maistas. O stoikas, priešingai, lavinasi ryti
akmenis ir kirmėles, stiklo šukes ir skorpionus ir nesi-
šlykštėti; jo skrandis turi pagaliau priimti viską, ką į jį
įkratys būties atsitiktinumas; stoikas primena arabų asujų
sektos narius, kurių galima pamatyti Alžyre: kaip ir šie
nejautruoliai, savo atsparumui rodyti jis mielai kviečiasi
publiką, be kurios epikūrininkas puikiausiai išsiverčia -
juk jis turi savo „sodą"! Tiems, kuriais likimas impro
vizuoja, kurie gyvena juodas dienas ir yra priklausomi
211
Ketvirta knyga
307
Kritikos naudai. Dabar tau atrodo klaida tai, ką pirma
mylėjai kaip tiesą ar tikėjaisi esant tiesą; tu stumi tai nuo
savęs manydamas, kad tavo protas čia iškovojo pergalę.
Bet galbūt tada, kai dar buvai kitoks - o tu juk visuomet
kitoks, - ta klaida tau buvo tokia pat reikalinga, kaip ir
visos tavo dabartinės „tiesos", buvo tau lyg kokia oda,
slėpusi nuo tavęs daug visko, ko dar neturėjai matyti.
Tavo naujas gyvenimas - bet ne tavo protas - tą nuomonę
nugalabijo: tau jos nebereikia, ir dabar ji pati savaime
žlunga, o neprotingumas lenda iš jos, kaip kirmėlės, į
dienos šviesą. Kai ką nors kritikuojame, nėra nieko sa
vivališka ir neasmeniška, - tai yra - ir, beje, gan dažnai -
įrodymas, jog mumyse veikia gyvos varomosios jėgos,
metančios žievę. Mes neigiame ir turime neigti, nes mu
myse kažkas nori gyventi ir įsitvirtinti, kažkas, ko galbūt
dar nežinome, dar nematome! - Tai - kritikos naudai.
308
Kiekvienos dienos istorija. Iš ko susideda tavo kiek
vienos dienos istorija? Pasižiūrėk į savo įpročius, kurie
ją sudaro: ar tai begalės mažų bailių ir tingulių vaisius,
ar juos pagimdė tavo narsumas ir išradingas protas? Nors
abu atvejai ir labai skirtingi, bet įmanoma, kad žmonės
212
SANCTUS JANUARIUS
309
Iš begalinės vienatvės. Kartą keliauninkas, užtrenkęs
paskui save duris, sustojo ir pravirko. Paskui tarė: „O,
tas nenumaldomas tiesos, tikrumo, neiliuziškumo, pati
kimumo troškimas! Kaip pykstu ant jo! Kodėl persekioja
mane kaip tik šitas niūrus ir aistringas varovas! Norėčiau
pailsėti, bet jis neduoda ramybės. Kaip daug kas gundo
mane sustoti! Visur man yra Armidos sodų12, todėl ir vis
naujų išsiskyrimų ir naujų širdies apkartimų! Turiu toliau
kilnoti savo kojas, tas nuvargusias, žaizdotas kojas, o
kadangi negaliu kitaip, dažnai metu piktą prisiminimų
žvilgsnį į tą grožį, kuris negalėjo manęs sulaikyti, - kad
negalėjo manęs sulaikyti!"
310
Valia ir banga. Kokia godi atsirita šita banga, tarsi
turėdama kažkokį tikslą! Kaip siaubingai skubiai ji su
lenda į slapčiausius uolėtų tarpeklių kampelius! Atrodo,
kad ji nori kažką aplenkti; atrodo, tarsi ten būtų paslėpta
tai, kas vertinga, nepaprastai brandu. - Ir štai ji grįžta,
šiek tiek lėčiau, visa pabalusi iš susijaudinimo, - gal
nusivylusi? Ar ji rado, ko ieškojo? O gal tik apsimeta
nusivylusia? - Bet jau artėja kita banga, godesnė ir labiau
laukinė, negu pirmoji, ir jos siela atrodo kupina lobių
ieškotojos paslapčių ir troškimų. Taip gyvena bangos -
taip gyvename mes, norintieji! - daugiau nieko nesaky
siu. - Štai kaip? Jūs manimi nepasitikite? Jūs nirštate ant
213
Ketvirta knyga
311
Iškreipta šviesa. Ne visada juk žmogus būni narsus,
ir, užėjus nuovargiui, gali pasiguosti, sakysim, šitaip:
„Labai nelengva, kai žmones įskaudini, bet tai, deja,
būtina! Kas mums iš uždaro gyvenimo, jei nenorime
pasilikti sau to, ką gauname iš nepasitenkinimo? Ar ne
geriau būtų gyventi bendroje kamšalynėje ir taisyti pa
vieniame žmoguje tai, kuo nusižengia ir turi nusižengti
visi? Būti kvailam su kvailiais, tuščiagarbiui su tuščia
garbiais, svajingam su svajotojais? Ar taip nebūtų teisinga,
kai aplink tiek visokių nukrypimų? Kai išgirstu apie kitų
blogus poelgius mano atžvilgiu, - ar pirmasis jausmas,
kuris mane apima, nėra pasitenkinimas? Taip ir reikia! -
atrodo, sakau jiems savo širdyje, - aš taip menkai deru
prie jūsų ir tiek daug tiesos turiu savo pusėje; vis dėlto
pasidarykite sau gerą dienelę mano sąskaita, ir taip daž
214
SANCTUS JANUARIUS
312
Mano šuo. Savo širdgėlai daviau vardą ir vadinu ją
„šunimi" - ji tokia pat ištikima, tokia pat įkyri ir begėdė,
tokia pat įdomi ir protinga, kaip ir kiekvienas šuo, - ir
aš galiu ją aprėkti, išlieti ant jos savo blogą nuotaiką, kaip
tai daro ir kiti su savo šunimis, tarnais ir žmonomis.
313
Jokių kančios vaizdų. Ketinu daryti kaip Rafaelis, ir
nebepiešti jokių kančios vaizdų. Pasaulyje pakanka di
dingų dalykų, kad didingumo reikėtų ieškoti ten, kur jis
gyvena drauge su žiaurumu; be to, mano garbės troškimas
nebūtų patenkintas, jei užsigeisčiau tapti kilniu budeliu.
314
Nauji naminiai gyvuliai. Noriu savo liūtą ir savo erelį
visada turėti prie savęs, kad visą laiką, gaudamas ati
tinkamų ženklų ir signalų, žinočiau, didelė ar menka mano
215
Ketvirta knyga
315
Apie mirties valandą. Audros - tai mano pavojai: ar
turėsiu aš savo audrą, kurioje žūsiu, kaip žuvo Oliveris
Cromvvellis savojoje? O gal užgesiu kaip žvakė, kurią ne
vėjas užpūtė, o pati užsimerkė, pavargusi nuo savęs ir
pasisotinusi savimi - sudegusi žvakė? Gal pagaliau: už
pūsiu save, kad nesudegčiau?
316
Pranašauti gebantys žmonės. Jums ir į galvą neateina,
kad tie, kurie geba pranašauti, yra labai kenčiantys žmo
nės: jūs tik manote, kad jie yra gavę puikią „dovaną",
kurią neblogai būtų ir patiems turėti, - bet aš verčiau
pateiksiu palyginimą. Kiek turi prisikentėti gyvuliai dėl
oro ir debesų elektringumo! Mes matome, kad kai kurios
jų rūšys geba nujausti oro permainas, pavyzdžiui, bež
džionės (tai galima dar puikiai matyti ir Europoje, ir ne
vien žvėrynuose, konkrečiai - Gibraltare). Tačiau mes
nepagalvojame, kad jų kamavimasis - joms pranašiški žen
klai! Jei stipri teigiama elektra, veikiama artėjančio, dar
negreit pasirodysiančio debesies, staiga virsta neigiama
ir oras rengiasi keistis, šie gyvuliai ima elgtis taip, tarsi
artėtų priešas: jie ruošiasi gintis arba sprukti; dažniausiai
išsislapsto - blogą orą jie suvokia ne kaip šiaip orą, o
kaip priešą, kurį esant čia pat jau jaučia!
317
Žvilgsnis į praeitį. Mes retai suvokiame tikrąjį kiek
vienos gyvenimo atkarpos patosą kaip patosą, kol tebe
216
SANCTUS JANUARIUS
318
Išmintingumas pajutus skausmą. Skausme yra tiek pat
išminties, kiek ir malonume: ir viena, ir kita priklauso
prie svarbiausių rūšį saugančių jėgų. Jei skausmas toks
nebūtų, jo seniai būtų nelikę nė kvapo, o kad jis teikia
kančią, visai ne argumentas prieš jį - tokia jo esmė.
Skausme tarsi girdžiu laivo kapitono komandą: „Bures
nuleisti!" Drąsusis jūrų vilkas, žmogus, turėjo išmokti
tūkstančio burių valdymo būdų, kitaip gan greitai būtų
galą gavęs - okeanas būtų jį kaipmat prarijęs. Mes pri
valome mokėti gyventi ir mažiau naudodami energijos:
kai tik skausmas duoda savo įspėjamąjį ženklą, laikas
energiją mažinti, - artėja kažkoks didelis pavojus, audra,
ir mes pasielgsime išmintingai, jei kuo mažiau „šakosi-
mės". - Tiesa, yra žmonių, kurie, numanydami artėjant
didelį skausmą, girdi kaip tik priešingą komandą; jie
niekad nejaučia tokio pasididžiavimo, nebūna tokie ka
ringi ir laimingi, kaip laukdami audros; o pats skausmas
teikia jiems didingiausių akimirkų! Tai - herojiški žmonės,
didieji žmonijos skausmininkai, tie nedaugelis arba pavie
niai, kuriems būtina ta pati apologija, kaip ir skausmas
217
Ketvirta knyga
319
Aiškintis savo išgyvenimus. Viena sąžiningumo rūšis
visiems religijų kūrėjams ir į juos panašiems liko svetima:
jie niekad savo išgyvenimų nedarė pažinimo sąžinės ob
jektu. „Ką aš iš tikrųjų išgyvenau? Kas tada dėjosi manyje
ir aplink mane? Ar mano protas buvo pakankamai švie
sus? Ar mano valia priešinosi visoms juslių apgaulėms
ir ar narsiai ji gynėsi nuo to, kas fantastiška?" - tokių
klausimų nė vienas iš jų nekėlė, taip ir dabar dar neklausia
nė vienas mielasis religininkas: jie labiau trokšta dalykų,
kurie protui prieštarauja ir per daug nesivargindami tą
troškulį tenkina, - taip jie išgyvena „stebuklus" ir „at
gimimus" ir girdi angelų balsus! Tačiau mes, tie kiti, proto
trokštantieji, norime žiūrėti savo išgyvenimams tiesiai į
akis, kaip per mokslinį bandymą - kiekvieną minutę ir
valandą, kiekvieną mielą dienelę! Mes patys norime būti
ir eksperimentai, ir bandomieji gyvuliai.
320
Per pasimatymą. A: Ar aš tave suprantu dar teisingai?
Tu ieškai? Ieškai, kur dabartiniame realiame pasaulyje yra
tavo kampas ir žvaigždė? Kur tu gali išsitiesti saulėje, kad
ir tau atitektų gėrio gausybės dalis ir tavo būtis turėtų
prasmę? Tegu kiekvienas pats tuo rūpinasi - rodos, man
atsakysi - ir tas bendras kalbas, tą rūpinimąsi kitais ir
visuomene lai meta iš galvos! - B: Aš noriu daugiau, aš
visai ne ieškotojas. Aš noriu susikurti savo saulę.
218
SANCTUS JANUARIUS
321
Naujas atsargumas. Nebegalvokime tiek daug apie bau
dimus, peikimus ir taisymus! Pavienį žmogų retai kada
pasiseks pakeisti; o jei ir pavyktų, tai galbūt netyčia
pasisektų ir kai kas kita: mes patys, jo paveikti, pasikeis-
tume! Tad verčiau žiūrėkime, kad mūsų įtaka visai ateičiai
jo įtaką atsvertų ir persvertų! Nestokime į tiesiogines
grumtynes! - tai būtų juk vien peikimas, baudimas ir noras
taisyti. Geriau patys pakilkime kiek galima aukščiau!
Suteikime savo idealui vis ryškesnių spalvų! Užtemdy-
kime kitą savo šviesa! Mes nenorime dėl jo patys tamsėti,
kaip visi baudžiantieji ir nepatenkintieji! Verčiau pasitrau
kime į šalį! Nugręžkime akis!
322
Alegorija. Tie mąstytojai, kurių sąmonėje visos žvaigž
dės skrieja apskritomis orbitomis, nėra patys giliausi; kas
žvelgia į savo vidų kaip į milžinišką kosmosą ir kas savyje
nešiojasi Paukščių Takus, tas žino, kokie netaisyklingi visi
Paukščių Takai; jie nuveda į chaosą ir būties labirintą.
323
Likimo lemta laimė. Didžiausią dovaną gauname iš
likimo tada, kai jis kurį laiką leidžia mums pakovoti mūsų
priešininko pusėje. Tuo mums iš anksto būna lemta didžiulė
pergalė.
324
In media vitaXb. Ne! Gyvenimas manęs neapvylė! Prie
šingai, metai po metų jis man atrodo vis tikresnis, gei-
džiamesnis ir paslaptingesnis - nuo tos dienos, kai mane
aplankė didžioji išlaisvintoja, mintis, kad gyvenimas gali
219
Ketvirta knyga
325
Kas priklauso prie didingumo. Ar pasieks ką nors di
dinga tas, kuris nesijaučia turįs jėgų ir ryžto suteikti didelių
kančių? Galėti kęsti - paprasčiausia: čia ir silpnos moterys
ir net vergai dažnai pasiekia meistriškumo. Tačiau ne-
sugniužti dėl vidinio neatsparumo ir neryžtingumo, kai
sukeli didelę kančią ir girdi tos kančios aimaną - tai yra
didinga, tai priklauso prie didingumo.
326
Sielos gydytojai ir kančia. Visi moralės pamokslautojai,
taip pat ir visi teologai turi vieną bendrą netikusį įprotį:
jie stengiasi žmonėms įkalbėti, jog tiems esą visai bloga
ir būtiniausiai reikią stipraus, paties radikaliausio gydy
mo. Ir kadangi žmonės ištisai, atkišę ausis, itin uoliai ir
šimtus metų tų pamokymų klausėsi, jiems galų gale tikrai
kai kas iš to prietaro, kad reikalai labai prasti, įkrito į
galvą: dabar jie gan linkę dejuoti, nieko gero gyvenime
neberasti ir vieni kitiems rodyti rūškanus veidus, tarsi
būtų vos beįmanoma ištverti. Iš tikrųjų jie pašėlusiai įsikibę
220
SANCTUS JANUARIUS
221
Ketvirta knyga
327
Žiūrėti rimtai. Absoliučios daugumos žmonių intelek
tas - tai gremėzdiška, nesuprantama ir braškanti mašina,
kurią paleisti - vienas vargas: jie vadina ją „į reikalą žiūrėti
rimtai"- kai nori su tuo įrenginiu dirbti ir gerai mąstyti, -
o, koks varginantis turėtų jiems būti tas geras mąstymas!
Tasai simpatiškas gyvulys, žmogus, praranda, kaip atro
do, savo gerą nuotaiką visuomet, kai kaip reikiant gal
voja - jis „surimtėja"! O „kur juokas ir linksmybė - gal
vojimas niekam nereikalingas" - taip skamba šito rimto
gyvulio prietaras, nukreiptas prieš bet kokį „linksmąjį
mokslą". - Gerai! Parodykime, kad tai prietaras!
328
Pakenkti kvailybei. Be abejo, taip atkakliai ir įtikinamai
propaguojamas tikėjimas savanaudiškumo smerktinumu
apskritai savanaudiškumui pakenkė (bandos instinktų, kaip
aš šimtus kartų vis sakysiu, naudai/), pakenkė būtent tuo,
kad suteršė jo švarią sąžinę ir liepė jame ieškoti tikrojo
nelaimės šaltinio. „Tavo savimeilė - tavo gyvenimo ne
laimė", - taip pamokslas skambėjo tūkstančius metų: tai,
kaip sakyta, savimeilei pakenkė, atėmė iš jos daug dva
singumo, smagumo, išradingumo, grožio; apkvailino, sub
jaurojo ir apnuodijo ją! - Filosofinė senovė, priešingai,
mokė esant kitą pagrindinį nelaimės šaltinį: pradedant
Sokratu, mąstytojai nesiliovė aiškinę: „Jūsų negalvojimas
ir kvailystė, jūsų nerūpestingas ir pagal taisykles sutvar
kytas gyvenimas, jūsų pasidavimas kaimyno nuomonei -
štai tos priežastys, dėl kurių jūs taip retai būnate laimingi,
- o mes, mąstytojai, kaip mąstytojai, esame laimingiausi".
Nesigilinkime čia į tai, ar šis pamokslas prieš kvailystę
labiau pagrįstas už aną, nukreiptą prieš savimeilę; tačiau
222
SANCTUS JANUARIUS
329
Laisvalaikis ir dykinėjimas. Esama indėniško, indėnų
kraujui būdingo laukiniškumo amerikiečių aukso trošku
lyje; jų kvapą gniaužianti darbo sparta - ta tikroji Naujojo
pasaulio yda - pradeda laukiniškumu apkrėsti ir senąją
Europą ir skleisti joje nepaprastai keistą bedvasiškumą.
Dabar jau gėdijamasi ilsėtis; ilgesnis pasinėrimas į savo
mintis kelia kone sąžinės graužimą. Galvojama laikant
rankose laikrodį, kaip ir pietaujama įbedus akis į biržos
biuletenį, - gyvenama tarsi nuolat bijant kažką „pražiop
soti". „Verčiau daryti ką nors, negu nieko" - ir ši nuostata
yra ne kas kita, kaip kilpa ant kaklo lavinimuisi ir labiau
išpuoselėtam skoniui pasmaugti. Ir kadangi šitame dir
bančių žmonių skubėjime akivaizdžiai dingsta gyvenimo
formos, dingsta ir pačių formų jausena, ausis ir akis
nebesuvokia judesių melodijos. To įrodymas - dabar visur
reikalaujamas negrabus aiškumas visose tose situacijose, kur
žmogus galiausiai nori būti žmonėms sąžiningas: ben
draudamas su bičiuliais, moterimis, giminėmis, vaikais,
mokytojais, viršininkais ir vadovais, - nebėra nei laiko,
nei jėgų ceremonijoms, etiketui, pokalbių esprit ir apskritai
bet kokiamotium]7. Nes gyvenimas, vaikantis pelno, verčia
iki paskutinio lašo išeikvoti dvasines jėgas, nuolat sten
giantis apsimetinėti, pergudrauti, aplenkti: dabar tikroji
dorybė yra padaryti ką nors greičiau už kitą. Taigi belieka
tik reta valanda leidžiamam sąžiningumui: bet tuomet esi
pervargęs ir norėtum ne tik „atsipalaiduoti", bet kristi
paslikas ir ištiesti poilsiui kojas. Taip pat linkstama rašyti
223
Ketvirta knyga
330
Pritarimas. Mąstytojui nereikia pritarimo ir plojimų, jei
tik jis neabejoja savo paties aplodismentais: be šitų jis
negali išsiversti. Ar yra žmonių, kurie galėtų gyventi be
tokio pobūdžio ir apskritai be jokio pritarimo? Abejoju:
net apie pačius išmintingiausius Tacitas, kurio neapkal
tinsi negerbus išminčių, sako štai ką: quando etiam sapien-
tibus gloriae cupido novissima exuitur18- jo tekste tai reiškia:
niekados.
224
SANCTUS JANUARIUS
331
Verčiau kurčias negu apkurtintas. Kitados rūpintasi
įgyti gerą vardą: dabar to nebepakanka, nes prekyvietė
pasidarė per didelė - reikia smarkiai rėkti. Rezultatas tas,
kad ir geros gerklės persirėkia, ir kokybiškiausias prekes
siūlo bei pardavinėja girgždūs balsai; be turgaus rėksmo
ir kimulio dabar genijaus nebebūna. - Aiškus daiktas,
mąstytojui atėjo prasti laikai: jis turi mokytis tarp dviejų
triukšmų rasti dar savo tylą ir tol apsimetinėti kurčiu,
kol pats toks tampa. Viso to neišmokus, jam, be abejo,
grės pavojus gauti galą iš nekantrumo ir dėl galvos skaus
mo.
332
Nelemta valanda. Reikia manyti, kiekvienas filosofas
turėjo savo nelemtą valandą, kai pagalvojo: kuo aš dėtas,
jei net ir netikima prastais mano argumentais! - Tuokart
skrido pro jį kažkoks piktdžiugiškas paukštelis čiulbėda
mas: „Kuo tu dėtas? Kuo tu dėtas?"
333
Ką reiškia pažinti. Non ridere, non lugere, neąue detestari,
sėd intelligereZ19 - sako Spinoza taip paprastai ir pakiliai,
kaip jam būdinga. Beje, kas iš esmės yra tas intelligere,
jei ne forma, kuria mes vienu kartu galime suvokti anuos
tris veiksmus? Ar tai ne skirtingų ir sau prieštaraujančių
paskatų, noro išjuokti, apverkti, prakeikti, rezultatas? Prieš
atsirandant pažinimo galimybei, kiekviena iš šių paskatų
turi būti į daiktą ar įvykį suformavusi savo vienpusę
pažiūrą; paskui kyla tų vienpusybių kova, pasibaigianti
kai kada pusiausvyros susidarymu - apmirimu, teisumo
visoms trims pusėms pripažinimu, savotiško teisingumo
1663. 8
225
Ketvirta knyga
334
Reikia mokytis mylėti. Taip mums esti su muzika: iš
pradžių reikia figūrą ir melodiją apskritai mokytis girdėti,
ją išgirsti, atskirti, izoliuoti ir atriboti kaip kokį atskirą
gyvenimą; paskui reikia pastangų ir geros valios ją iškęsti:
nepaisant svetimumo, būti kantriam jos žvilgsniui ir raiš
kai, atlaidžiam jos keistumui, - pagaliau ateina akimirka,
kai prie jos priprantame, kai imame jos laukti, kai jaučiame,
kad atsiras tuštuma, jei jos nebus; ir štai ji pradeda mus
226
SANCTUS JANUARIUS
335
Tegyvuoja fizika! Kiekgi rastume žmonių, mokančių
stebėti! O tarp tų nedaugelio, kurie moka, - kiek jų stebi
save! „Kiekvienas mažiausiai pažįsta save" - tai žino, savo
didžiam nepasitenkinimui, visi blusinėtojai, o posakis
„Pažink save!" Dievo lūpose ir sakomas žmogui skamba
bemaž kaip pasityčiojimas. Kad savistabos reikalai tokie
beviltiški, niekas taip neatskleidžia, kaip toji maniera,
kuria kone kiekvienas postringauja apie moralinių poelgių
esmę: o, tas greitumas, tas pasirengimas bet kada apie
tai šnekėti, tas įsitikinimas ir plepumas kartu su būdingu
žvilgsniu, šypsena, paslaugiu uolumu! Atrodo, kad taip
ir nori tau pasakyti: „Kaip tik tai, mielasis, ir yra mano
dalykas! Tu kreipiesi su savo klausimu į tą, kuris turi
teisę atsakyti: atsitiktinai nieko taip neišmanau, kaip šį
dalyką. Taigi: jeigu žmogus sprendžia: „Taip yra teisinga",
jeigu iš to jis daro išvadą: „Todėl turi tai įvykti/" ir paskui
elgiasi taip, kaip pripažino esant teisinga ir pavadino
būtina, - jo poelgio esmė morali/" Tačiau, drauguži, tu
čia man kalbi ne apie vieną, o apie tris poelgius: pavyz
džiui, tavo sprendimas „Taip yra teisinga" taip pat yra
8*
227
Ketvirta knyga
228
SANCTUS JANUARIUS
229
Ketvirta knyga
336
Gamtos šykštumas. Kodėl gamta žmogui buvo tokia
nedosni, kad neleido jam šviesti - vienam skaisčiau, kitam
blankiau, kiekvienam pagal tai, kiek jo viduje esama
šviesos? Kodėl dideli žmonės savo gyvenimo aušroje ir
saulėlydyje neatrodo taip pat gražiai, kaip tekanti ir be
sileidžianti saulė? Kiek daug dviprasmybių išnyktų tada
žmonių gyvenime!
230
SANCTUS JANUARIUS
337
Ateities „žmogiškumas". Kai imu žiūrėti į mūsų epochą
kokios nors ankstesnės epochos akimis, dabartiniame žmo
guje nesugebu įžvelgti nieko keistesnio, kaip jo savotišką
dorybę ir ligą, vadinamą „istoriniu jausmu". Tai - kažkoks
visai naujas ir negirdėtas pradmuo istorijoje: jei tamdaigui
būtų skirta keletas šimtmečių ar daugiau, iš jo galiausiai
išaugtų nuostabus augalas ir taip nuostabiai kvepiantis,
jog mūsų senojoje žemėje pasidarytų kur kas maloniau
gyventi, negu iki tol. Mes, dabarties žmonės, pradedame
nerti būsimo, labai stipraus jausmo grandinę, grandį po
grandies, - mes ir patys vargiai žinome, ką darome. Kai
kada mums net atrodo, tarsi čia ugdomas ne naujas
jausmas, o naikinami visi senieji: istorinis jausmas tebėra
toks menkas ir šaltas, kad daugelis jaučiasi tarsi jo šiur
pinami ir dar labiau sumenkę bei sužvarbę. Kitiems jis
atrodo kaip atslenkančios senatvės ženklas, o mūsų pla
netą jie įsivaizduoja lyg nusiminusį ligonį, kuris, norė
damas užsimiršti, rašo savo jaunystės istoriją. Iš tikrųjų
tai tik vienas to naujo jausmo atspalvių: kas geba visą
žmonių istoriją jausti kaip savo nuosavą, tas, nepaprastai
apibendrindamas, supras ir visą tą liūdesį, kai ligonis
galvoja apie sveikatą, senis - apie jaunystės dienas, my
lintysis - apie mylimosios netektį, kankinys - apie savo
žlungantį idealą, supras didvyrio nusiminimą vakare po
kautynių, kurios nieko nelėmė, bet jam paliko žaizdas ir
pražudė draugą; bet visą šitą milžinišką visokiausio liū
desio naštą pakelti, galėti ją nešti ir dar būti didvyriu,
kuris, artėjant kitai mūšio dienai, sveikina ryto aušrą ir
savo laimę kaip žmogus, regintis sieloje tūkstantmečių
horizontą iki ir po savęs, kaip praėjusių laikų dvasios
kilnumo pavelcįėtojas, įpareigotas jį saugoti, kaip pats
aristokratiškiausias iš visos senosios diduomenės ir drauge
231
Ketvirta knyga
338
Valia kentėti ir nžjautėjai. Ar jums patiems pirmiausia
naudinga būti užjaučiančiais žmonėmis? Ar yra kokia
nauda kenčiantiesiems, jei jūs juos užjaučiate? Bet palikim
pirmą klausimą kol kas be atsakymo. - Tai, dėl ko mes
labiausiai ir giliausiai širdyje kenčiame, beveik visiems
yra nesuprantama ir neįmanoma suprasti: tuo mes esame
savo artimui neprieinami, nors ir srėbtume su juo putrą
iš vieno katilo. Ir visais atvejais, kai mūsų kančią kas nors
pastebi, ji aiškinama primityviai; pati užuojautos esmė yra
tai, kad ji iš svetimos kančios atima šios asmeniškumą -
mūsų „geradariai" labiau negu priešai menkina mūsų
savigarbą ir valią. Dažna geradarystė, daroma nelaimin
gajam, šiek tiek piktina tuo intelektiniu lengvapėdiškumu,
su kuriuo užjaučiantysis vaidina bendrą likimą: jis neturi
žalio supratimo apie dvasines pasekmes ir sampynas,
kurie ir vadinami mano arba tavo nelaime! Bendras mano
sielos ūkis ir jo pusiausvyros grąžinimas per „nelaimę",
naujų šaltinių ir reikmių atsiradimas, senų žaizdų užgy-
dymas, atsisveikinimas su ištisais praeities etapais - visa
232
SANCTUS JANUARIUS
233
Ketvirta knyga
339
Vita femina21. Kad išvystum visą kūrinio grožį, nepa
kanka nei turimų žinių, nei geros valios: reikia rečiausių
234
SANCTUS JANUARIUS
340
Mirštantis Sokratas. Žaviuosi Sokrato narsa ir išmin
timi, viskuo, ką jis darė, sakė - ir nesakė. Šitas pašaipus
ir įsimylėjęs Atėnų išsigimėlis ir žiurkių gaudytojas, pri-
versdavęs išdidžius jaunikaičius kinkas drebinti ir ašarą
nuvarvinti, buvo ne tik išmintingiausias plepys, kokio iki
tol niekas neregėjo: jis buvo lygiai toks pat didus ir
tylėjimu. Būčiau norėjęs, kad ir paskutinę gyvenimo aki
mirką jis būtų likęs toks, - galbūt tada priklausytų dar
aukštesnei protų kategorijai. Nežinau, kas - mirtis ar
235
Ketvirta knyga
341
Sunkiausias svoris. Kas būtų, jei vieną gražią dieną ar
naktį į tavo vienišiausią vienatvę įslinktų koks nors de
monas ir sakytų: „Šitą gyvenimą, kokį tu dabar gyveni
ir gyvenai, turėsi gyventi dar kartą ir dar begalę kartų;
ir jame nebus nieko nauja: kiekviena kančia ir kiekvienas
malonumas, kiekviena mintis ir kiekvienas atodūsis, men
kiausias mažmožis ir tai, kas neapsakomai didu, turės
sugrįžti, ir viskas taip pat iš eilės ir ta pačia tvarka, -
ir tas pats voras štai, ir ši pro medžius besiskverbianti
mėnulio šviesa, ir lygiai ta pati dabartinė akimirka, ir aš
pats. Amžinas būties smėlio laikrodis bus vis apverčiamas
be paliovos - ir tu drauge su juo, tų dulkių dulkele!" -
Ar nekrisi paslikas, grieždamas dantimis ir prakeikdamas
šį taip kalbantį demoną? O gal esi kada nors patyręs
nepaprastą akimirką, kai būtum jamatsakęs: „Tu - dievas,
ir nieko dieviškesnio niekuomet nesu girdėjęs!" Jei toji
236
SANCTUS JANUARIUS
342
Incipit tragoedia25. Kai trisdešimties metų Zaratustra
sulaukė, jisai paliko tėviškę ir Urmio ežerą ir pasitraukė
į kalnus. Čionai patyrė jis palaimą savo dvasios ir vie
natvės, ir dešimt metų jam tai nepabodo. Bet štai galop
pasikeitė širdis jo, - ir vieną rytą jis pakilo auštant, prieš
saulę atsistojo ir taip į ją prabilo: „Tu, šviesuly didysis!
Kokia gi būtų tavo laimė, jei neturėtum tų, kuriems siunti
tu savo šviesą! Tu dešimt metų kildavai į aukštį ties mano
landyne: tau būt įgrisę šviest ir kelią šį keliauti, jei čia
manęs nebūtų buvę, erelio ir gyvatės mano. Bet mes čia
laukdavom tavęs kiekvieną rytą, priimdavome tavo šviesą
gausią ir siųsdavome tau už tai palaiminimo ženklą. Ir
štai! Man išmintis manoji įkyrėjo, kaip bitei tai, kuri
medaus per daug pririnko, - man rankų reikia tų, kurios
manęspi tiestųs, aš dovanoti ir dalyt norėčiau, iki išmin
čiams jų kvailystės patiems pasidarys juokingos, o vargšų
širdis vėl pradės savasis turtas džiugint. Todėl turiu
žemyn aš leistis, kaip tu kas vakarą darai, kai nueini už
vandenynų ir dar į požemio pasaulį šviesos savos nu
gabeni, tu, šviesuly dosnusis! Aš privalau, kaip žmonės
sako, nužengt pas tuos, kurių taip trokštu. Palaimink tad
mane, akie ramybės, kuri ir didžią laimę gali regėti be
pavydo! Palaimink taurę šitą, kuri jau liejas per kraštus,
237
Ketvirta knyga
Carcasse, tu trembles? Tu
tremblerais bien davantage, si
tu savais, où je te mène.
Turenne1
343
Ką reiškia mūsų linksmumas. Didžiausias iš naujesniųjų
įvykių - kad „Dievas mirė", kad tikėjimas krikščionių
Dievu virto nepatikimu dalyku - jau pradeda ant Europos
mesti pirmuosius šešėlius. Bent jau tiems nedaugeliui,
kurių žvilgsnis, kurių įtarumas akyse šiam vaidinimui
pakankamai stiprus ir subtilus, atrodo, tarsi būtų kokia
saulė nusileidusi, tarsi koks nors senas gilus pasitikėjimas
būtų paverstas abejone: jie mūsų senąjį pasaulį turėtų
matyti kasdien vis labiau temstantį, įtartiną, svetimą,
„senstantį". Bet svarbiausia galima pasakyti štai ką: pats
įvykis yra perdėm didelis, perdėm tolimas, perdėm ne
prieinamas daugumos suvokimui, kad būtų galima ma
nyti, jog nors pati žinia juos pasiekė; o ką kalbėti apie tai,
kad beveik visi jau žinotų, kas iš tikrųjų čia įvyko ir kas
dabar, kai šitas tikėjimas palaidotas, turės sugriūti, nes
stovėjo ant jo pamatų, juo rėmėsi, į jį buvo įaugę, -
pavyzdžiui, visa europiečių moralė. Laukia ilgai truksianti
ir ištisa griovimų, naikinimų, žlugimų, perversmų virtinė:
kas šiandien pajėgtų visa tai pakankamai atspėti, kad
galėtų imtis šitos baisios siaubo logikos mokytojo ir skel
bėjo vaidmens, ryžtųsi tapti pranašu tokio tamsėjimo ir
saulės užtemimo, kuriems lygių tikriausiai žemėje dar
nėra buvę?.. Net mes, apsigimę mįslių minėjai, tarsi ant
239
Penkta knyga
344
Kiek ir mes dar esame dievobaimingi. Moksle įsitiki
nimai neturi jokių pilietinių teisių, todėl visai pagrįstai
sakoma: tiktai tada, kai jie ryšis nusileisti iki kuklios
hipotezės, laikino eksperimentinio požiūrio, reguliacinės
fikcijos lygmens, jiems gali būti pripažinta teisė įžengti
į pažinimo karalystę ir net suteikta tam tikra vertė joje, -
tačiau su sąlyga, kad liks policijos, nepasitikėjimo policijos
priežiūroje. - Bet ar tai, kita vertus, nereiškia, kad tik
tuomet, kai įsitikinimas liaunasi buvęs įsitikinimu, jam gali
240
ME S , BEBAI MI AI
241
Penkta knyga
242
ME S , BEBAI MI AI
345
Moralė kaip problema. Asmeniškumo trūkumas keršija
kiekviename žingsnyje; nusilpusi, sumenkusi, išblėsusi,
save neigianti ir savęs išsižadanti asmenybė netinka jo
kiam geresniam dalykui, - o mažiausiai filosofijai. „Au
kojimasis" neturi vertės nei danguje, nei ant žemės; visoms
didelėms problemoms reikia didelės meilės, o smarkiai
mylėti geba tik stiprūs, stambūs, patikimi protai, tvirtai
pasitikintys savimi. Yra didžiulis skirtumas, ar mąstytojas
atsidavęs savo problemoms asmeniškai, taip, kad jose regi
savo paties likimą, savo vargą ir taip pat savo didžiausią
laimę, ar „neasmeniškai", t.y. moka jas liesti ir čiupinėti
tik šaltos, smalsios minties čiuptuvais. Iš pastarojo atvejo
nieko gero neišeina, tą galima sakyti drąsiai: juk didelės
problemos, žinoma, jei tik jas galima užčiuopti, ne varlėms
ir skystablauzdžiams išlaikyti, - toks jau jų skonis nuo
neatmenamų laikų, skonis, kuris, beje, sutampa su visų
sąžiningų patelių skoniu. - Kaip paaiškinti, kad nesutikau
dar, net knygose, nė vieno, kurio santykis su morale būtų
šitokio asmeniško pobūdžio, kuris ją laikytų problema,
o tą problemą - savo asmeniška bėda, kančia, aistra,
palaima? Akivaizdus daiktas, moralė iki šiol nebuvo pro
blema; veikiau ji buvo panaši į tai, kur po visų nepa
sitikėjimų, vaidų, prieštaravimų būdavo pasiekiama
243
Penkta knyga
244
ME S , BEBAI MI AI
346
Mūsų klaustukas. Bet ar jūs tai suprasit? Iš tikrųjų reikės
gerokai pasistengti, kad mus suprastumėt. Mes ieškome
žodžių, ieškome galbūt ir ausų. Kas gi mes tokie? Jei
norėtume save pavadinti paprastu senu žodžiu „bedie-
viai" ar „netikintieji", ar net „imoralistai", toli gražu dar
nebūtume savęs įvardiję: mes esame visa tai kartu - ir
per vėlyvos stadijos, kad būtų suprantama, kad galėtu
mėte suprasti jūs, mano ponai smalsuoliai, kas mūsų
širdyje. Ne! Mes jau nebeturime į laisvę išsiveržusio žmo
gaus apmaudo ir aistros, žmogaus, kuris iš savo netikėjimo
pats turi susikurti dar vieną tikėjimą, dar vieną tikslą,
kankinio dalią! Mus jau perdegino, atvėsino ir užgrūdino
supratimas, kad pasaulyje gyvenimas sutvarkytas visai
ne dieviškai, kad jis, net žmogaus matu matuojant, nėra
protingas, gailestingas ar teisingas: mes žinome, jog pa
saulis, kuriame gyvename, yra nedieviškas, nemoralus ir
„nežmoniškas", - mes perdėm ilgai aiškinomės jį klai
dingai ir melagingai, bet užtat aukštindami save, kitaip
sakant, tenkindami tam tikrą reikmę. Juk žmogus - tai
garbinantis gyvulys! Bet ir nepasitikintis: tai, kad pasaulis
nėra vertas to, kuo tikėjome, yra kone pats patikimiausias
mūsų nepasitikėjimo galų gale pasiektas supratimas. Kiek
245
Penkta knyga
246
ME S , BEBAI MI AI
347
Tikintieji ir jų poreikis tikėti. Tai, kiek žmogui reika
lingas tikėjimas, kad jis gyventų laimingas, kiek jam reikia
kažko „tvirta", ką jis geidžia turėti niekieno nejudinama,
nes to laikosi, - tai yra jo stiprumo (arba, tiksliau sakant,
silpnumo) rodiklis. Krikščionybė, kaip man atrodo, dau
gumai žmonių senojoje Europoje ir šiandien dar reika
linga, todėl ja vis dar tikima. Toks jau yra žmogus:
tūkstantį kartų galima jam paneigti kokią nors tikėjimo
dogmą, bet jei tik jinai jam reikalinga, kiekvieną kartą
jis vėl laikys ją „tikra"- dėl to garsiojo „jėgos argumento",
apie kurį kalbama Biblijoje. Metafizika kai kam dar rei
kalinga; bet ir tas pašėlęs tikrumo troškimas, kuris šiais
laikais plačiosiose masėse virsta moksline pozityvistine
iškrova, troškimas turėti ką nors labai tvirta (o dėl geismo
karštumo ne taip reikliai ir aplaidžiau žiūrime į to tikrumo
pagrindimą) - ir tai dar yra ne kas kita, kaip paspirties,
atramos troškimas, vienu žodžiu, tai silpnumo instinktas,
kuris, nors ir nekuria religijų, metafizikų ir visokių įsi
tikinimų, bet tai konservuoja. Iš tikrųjų virš visos šitos
pozityvistinės sistemos tvyro tam tikra pesimistinio už
temimo migla, kažkas panašaus į nuovargį, fatalizmą,
nusivylimą, naujo nusivylimo baimę - arba kitiems ro
domas įtūžis, bloga nuotaika, pasipiktinimo anarchizmas
ir visokie visokiausi, kokių tik esama, silpnumo jausmo
simptomai ir poreiškiai. Net tas miklumas, su kuriuo
mūsų išmaningieji amžininkai pasimeta varganose pa
kampėse ir landose, pavyzdžiui, patriotystėje (taip aš
vadinu tai, kas Prancūzijoje vadinama chauvinisme, o Vo
kietijoje - deutsčh), arba estetiniuose triukuose pagal Pa
ryžiaus naturalisme madą (naturalisme, išplėšiančio iš gam
tos ir apnuoginančio tik tą jos dalį, kuri kelia drauge ir
247
Penkta knyga
348
Apie mokslininkų kilmę. Mokslininkas Europoje išauga
iš bet kokio luomo ir bet kokiomis visuomeninėmis są
lygomis, tarsi augalas, kuriam nereikia specialios dirvos,
todėl iš esmės ir savaime, nori jis to ar ne, priklauso prie
demokratinių idėjų kūrėjų ir skleidėjų. Tačiau šitos šaknys
apsinuogina. Jei esi kiek išmiklinęs akį mokslinėje knygoje,
moksliniame straipsnyje įžvelgti mokslininko intelektinę
idiosinkraziją - kiekvienas mokslininkas tokią turi - ir ją
sučiupti su įkalčiais, tai beveik visuomet čia išvysi moks
lininko „priešistorę", jo šeimą, ypač jos užsiėmimus ir
profesinius polinkius. Kai tik išryškėja jausmas, kurį ga
lima apibūdinti žodžiais: „Tai nuo šiol įrodyta, tuo mano
darbas baigtas", tada mokslininko kraujyje ir instinkte
paprastai atkunta protėvis, kuris savo požiūriu aprobuoja
„padarytą darbą", - tikėjimas įrodymu yra tik simptomas
to, ką darbšti šeima nuo seno laikė „geru darbu". Štai
pavyzdys: jei registratorių ir visokio tipo raštininkų, kurių
pagrindinis uždavinys visuomet buvo tvarkyti įvairius
popierius, dėlioti juos į skyrius, apskritai scheminti, sūnūs
tampa mokslininkais, tai šie rodo polinkį laikyti problemą
beveik išspręsta, kai jinai suscheminama. Esama filosofų,
kurie iš tikrųjų yra tik scheminės galvos, - jiems tėvų
amato formalioji pusė yra virtusi turiniu. Talentas kla
sifikuoti, sudarinėti kategorijų lenteles kai ką išduoda;
obuolys nuo obels toli nerieda. Advokato sūnus ir kaip
tyrinėtojas liks advokatu: jis savo dalyke pirmiausia sten
giasi laikytis teisėtumo, paskui - jau gali būti ir teisus.
Protestantų dvasininkų ir mokyklos mokytojų sūnūs at
pažįstami iš naivaus įsitikinimo, kad jie, kaip mokslinin
kai, savo dalyką jau įrodę, kai būna jį tik nuoširdžiai ir
karštai išdėstę: jie labai įpratę, kad jais tikima, - tai įėjo
į jų tėvų „amatą"! O žydas, priešingai, pagal savo tautos
249
Penkta knyga
349
Dar kartą mokslininką kilmė. Noras išsaugoti save patį
yra sunkios padėties, pagrindinio gyvenimo impulso ap
ribojimo išraiška, impulso, kuris nukreiptas į galios plėtimą
ir kuris šiame siekyje savęs išsaugojimo jausmą gan dažnai
daro abejojamą ir jį aukoja. Laikytina simptomu, kai
pavieniai filosofai, pavyzdžiui, džiova sergantis Spinoza,
kaip tik į vadinamąjį savęs išsaugojimo instinktą žiūrėjo,
negalėjo nežiūrėti kaip į lemiamą jėgą: tai buvo žmonės,
atsidūrę sunkioje padėtyje. Kad dabartiniai mūsų gamtos
mokslai taip susipynė su Spinoza'os dogma (galiausiai
ir itin šiurkščiai - darvinizme su jo nepaprastai vienpu
siška „kovos už būvį" teorija), yra susiję, matyt, su dau
gumos gamtotyrininkų kilme: šia prasme jie priklauso
„liaudžiai", jų protėviai buvo neturtingi eiliniai žmonės,
perdėm gerai ir iš arti pažinę vargus dėl duonos kąsnio.
250
ME S , BEBAI MI AI
350
Homines religiosi6garbei. Visiškai akivaizdu, kad kova
su bažnyčia yra, tarp kitko, - nes ta kova reiškia daug
ką - ir paprastesnių, nereiklesnių, patiklesnių, paviršu-
tiniškesnių sielų kova su sunkesnių, gilesnių, įžvalgesnių,
taigi piktesnių ir įtaresnių žmonių viešpatavimu, žmonių,
kurie su senu įtarumu mintijo apie būties, taip pat ir savo
pačių vertę: bendrasis liaudies instinktas, jos juslinis nuo
taikingumas, jos „gera širdis" maištavo prieš juos. Visa
Romos katalikų bažnyčia remiasi pietiečių nepasitikėjimu
žmogaus prigimtimi, nepasitikėjimu, kuris šiauriečių vi
suomet suprantamas neteisingai: su tokiu pat nepasiti
kėjimu Europos Pietūs perėmė ir tolimųjų Rytų, kupinos
paslapčių senovės Azijos bei jos kontempliacijos paveldą.
Jau protestantizmas yra liaudies maištas naivuolių, atvi
raširdžių ir negilių žmonių naudai (Šiaurė visuomet buvo
geraširdiškesnė ir lėkštesnė negu Pietūs), tačiau tik Pran
cūzijos revoliucija galutinai ir iškilmingai įdavė skeptrą
į rankas „gerajam žmogui" (avinui, asilui, vištai ir viskam,
kas beviltiškai lėkšta, rėksminga ir subrendę „šiuolaikinių
idėjų" beprotnamiui).
251
Penkta knyga
351
Kunigiškų sielų garbei. Man atrodo, kad nuo to, ką
liaudis (o kas šiais laikais nėra „liaudis"?) supranta kaip
išmintį, nuo tos išmintingos karviškos dvasinės ramybės,
dievobaimingumo ir kaimo kunigo romumo, kuris, dryb-
sodamas pievoje, rimtai ir atrajodamas spokso į gyveni
mą, - kaip tik nuo to filosofai visuomet jautėsi toliausiai
atitrūkę, tikriausiai todėl, kad tam dalykui jie nebuvo kaip
reikiant „liaudis", nebuvo kaip reikiant kaimo kunigai.
Jie, matyt, ir vėliausiai išmoks suvokti, kad liaudis gali
kai ką suprasti ir iš tų dalykų, kurie jai tolimiausi, -
nepaprastą aistrq į pažinimą besiveržiančio žmogaus, nuo
lat gyvenančio ir turinčio gyventi didžiausių problemų
audros debesyje bei tempti sunkiausią atsakomybės naštą
(taigi visiškai ne stebint iš šalies, ne būnant šalia, ne
abejingai, saugiai, objektyviai...). Liaudis gerbia visai ki
tokio tipo žmogų, kai savo ruožtu kuria „išminčiaus"
idealą; ir ji tūkstantį kartų teisi, skirdama geriausius
žodžius bei didžiausią pagarbą kaip tik tokio tipo žmogui:
tai yra malonūs, rimtai naivoki ir dorai atliekantys savo
pareigas dvasininkai ir panašių savybių žmonės - jiems
priklauso toji pagyra, per kurią didi liaudies pagarba
atiduodama išminčiai. Kam dar kitam liaudis galėtų būti
dėkingesnė negu šitiems žmonėms, kurie priklauso jai ir
iš jos kilę, bet kaip įšventintieji, išrinktieji, jos labui pa
aukotieji - jie patys tiki pasiaukoję Dievui, - kuriems
nebaudžiamai išlieja širdį, per kuriuos atsikrato savo pa
slapčių, rūpesčių ir įvairių blogybių (nes žmogus, kuris
„išsišneka", atitrūksta pats nuo savęs, o kas „prisipažino",
tas pamiršta). Čia esama didžiulės reikmės: ir sielos ne
švarumams reikalingi nutekamieji grioviai bei skaidrus
gryninantis vanduo juose, reikalingos sraunios meilės upės
ir stiprios, nuolankios, skaidrios širdys, kurios rengiasi
252
ME S , BEBAI MI AI
352
Kiek įmanoma verstis be moralės. Nuogas žmogus
apskritai yra gėdingas reginys - aš kalbu apie mus,
europiečius (jokiu būdu ne apie europietes!). Tarkim,
kokia nors linksma užstalės kompanija, iškrėtus burtinin
kui išdaigą, staiga pasijunta plikut plikutėlė; aš manau,
kad dingtų ne tik gera nuotaika, bet ir puikiausias ape
titas, - atrodo, kad mes, europiečiai, visai negalime iš
siversti be tų kaukių, kurios vadinamos drabužiais. Bet
ar ne tokiais pat gerais norais motyvuotas ir „moralių
žmonių" apdaras, jų apsimuturiavimas moralės formu
lėmis ir padoraus elgesio sąvokomis, visas mūsų veiksmų
geranoriškas slėpimas už pareigos, dorybės, solidarumo
jausmo, garbingumo, aukojimosi sampratos? Aš anaiptol
nemanau, kad taip žmogus maskuoja savo pyktį ir niek
šiškumą, vienu žodžiu, baisų žvėrį; priešingai, mano min
tis ta, jog mes kaip prijaukinti gyvuliai gėdingai atrodome
ir mums reikia moralės drabužių, - jog „vidinis žmogaus
253
Penkta knyga
353
Apie religijų kilmę. Tikrąjį religijų kūrėjų išradimą su
daro štai kas: pirma, nustatymas tam tikro gyvenimo būdo
ir kasdienybės papročių, veikiančių kaip disciplina volun
tatis7 ir kartu nuvejančių nuobodulį; antra, pateikimas
tokio gyvenimo interpretacijos, pagal kurią jis ima spindėti
kaip didžiausia vertybė ir nuo šiol tampa gėriu, dėl kurio
kovojama, o esant reikalui, aukojama gyvybė. Iš tų dviejų
išradimų antrasis iš tikrųjų yra esmingesnis: pirmasis -
gyvenimo būdas - paprastai jau egzistuoja, bet drauge
su kitais gyvenimo būdais ir nesuvokiant, kokia vertė jame
glūdi. Religijos kūrėjo reikšmingumas, originalumas daž
niausiai pasireiškia tuo, kad jis tą vertę regi, kad išrenka
ją, kad pirmas atspėja, kam ją panaudoti, kaip galima ją
interpretuoti. Jėzus (arba Paulius), pavyzdžiui, aptiko
paprastus žmones Romos imperijos provincijoje, gyvenan
čius kuklų, dorybingą, priespaudos gniuždomą gyvenimą:
jis išaiškino jį, priskyrė jam didžiausią prasmę ir vertę -
ir tuo įkvėpė drąsos niekinti visus kitus gyvenimo būdus,
įkvėpė tylųjį hemhutiečių8fanatizmą, slaptą nelegalų pa
sitikėjimą savimi, kuris vis augo ir augo ir pagaliau buvo
pasirengęs „nugalėti pasaulį" (t.y. Romą ir aukštuosius
254
ME S , BEBAIMIAI
354
Apie „rūšies genijų". Sąmonės (tiksliau sakant, savimo
nės) problema mums iškyla tik tada, kai pradedame
nuvokti, kiek galėtume išsiversti be jos: pradėti tai suprasti
mums dabar padeda fiziologija ir gyvūnijos istorija (ir
vienai, ir kitai prireikė dviejų šimtmečių, kad pavytų
Leibnitzo iškeltą įtarimą). Iš tikrųjų mes juk galėtume
mąstyti, jausti, norėti, prisiminti, galėtume taip pat „veik
ti" bet kuria šio žodžio prasme, ir visam tam nebūtų jokio
reikalo „įeiti į sąmonę" (vaizdingai kalbant). Gyvenimas
būtų visiškai įmanomas ir be to tokio savęs matymo tarsi
veidrodyje, kaip, beje, ir dabar dar didžioji jo dalis prabėga
išties be šito atspindžio, nors ir mąstome, jaučiame, no
rime, - suprantama, kaip nemalonu būtų tai girdėti ko
kiam nors senesnių laikų filosofui. Kam išvis ta sąmonė,
jeigu ji iš esmės nebūtina? - Man atrodo - jei galiu drįsti
mėginti atsakyti į šitą klausimą, galbūt kiek perdėda
mas savo spėjimą, - jog sąmonės subtilumas ir stiprybė
255
Penkt a knyga
355
Mūsų „pažinimo"sąvokos kilmė. Šį paaiškinimą aš imu
iš gatvės; kartą nugirdau, kaip kažkas pasakė: „Jis mane
atpažino", - tada ėmiau galvoti: kokią prasmę žmonės
priskiria sąvokai „pažinimas"? Ko jie nori, kai geidžia
„pažinimo"? Nieko daugiau, kaip tai, kas svetima, pa
daryti tuo, kas pažįstama. O mums, filosofams, - ar ši
sąvoka reiškia ką nors daugiau? Pažįstama reiškia: tai, prie
ko esame pripratę, kuo daugiau nebesistebime, - mūsų
kasdienybė, kokia nors taisyklė, kurios laikomės, visa, kur
jaučiamės kaip namie, - tad kaip? Argi mūsų reikmė
pažinti nėra reikmė to, kas jau pažįstama, noras tame,
kas svetima, neįprasta, abejotina, atskleisti ką nors, kas
mums jau nebekelia nerimo? Ar čia nesama baimės ins
tinkto, kuris verčia mus stengtis pažinti? Ar pažinimo
258
ME S , BEBAIMIAI
356
Kiek Europa darysis „vis meniškesnė". Dar ir dabar -
mūsų pereinamaisiais laikais, kai tiek daug dalykų ne
tenka prievartinio pobūdžio - gyvenimo rūpesčiai beveik
visus Europos vyrus verčia imtis tam tikro vaidmens, įgyti
vadinamąją profesiją; kai kurie turi laisvę, bent tariamą
laisvę, šį vaidmenį pasirinkti patys, bet daugeliui jis
9*
259
Penkt a knyga
260
ME S , BEBAI MI AI
261
Penkt a knyga
357
Dėl senos problemos: „Kas yra vokiška?" Paskaičiuo
kime kiekvienas, kiek tų tikrųjų vokiečių filosofinės min
ties laimėjimų, už kuriuos turime būti dėkingi vokiečių
galvoms: ar galima juos kaip nors priskirti visai rasei?
Ar turime teisę sakyti, kad jie yra drauge „vokiečių sielos"
vaisius, bent jos simptomas ta prasme, kuria esame pratę
laikyti, sakysim, Platono ideomaniją, jo beveik religinį
pamišimą dėl formų, kartu ir „graikų sielos" faktu bei
liudijimu? Ogal būtų teisinga manyti priešingai? Būtent -
kad jie yra tokie individualūs, sudaro tokią didelę rasės
dvasios išimtį, koks buvo, pavyzdžiui, nuoširdus Goethe's
pagoniškumas? Arba koks buvo vokiečiams nuoširdus
Bismarcko makiavelizmas, jo vadinamoji „realizmo po
litika"? O gal mūsų filosofai net prieštarauja „vokiečių
sielos" poreikiams? Vienu žodžiu, ar vokiečių filosofai iš
tikrųjų buvo - filosofuojantys vokiečiai? - Aš priminsiu
tris atvejus. Pirmiausia - su niekuo nepalyginamą Leibnitzo
įžvalgą, kuria jis tapo teisus ne vien Descartes'o, bet ir
visų, kurie filosofavo iki jo, atžvilgiu, - kad sąmoningumas
yra tik vaizdinio akcidencija, bet ne būtinas ir esminis
jo atributas, vadinasi, kad tai, ką vadiname sąmone, tėra
vien mūsų dvasinio ir sielos pasaulio būsena (galbūt
liguista būsena), bet anaiptol ne jis pats; ar šioje mintyje,
kurios gelmės iki šiol dar neišsemtos, esama ko nors
vokiška? Ar nėra pamato spėti, kad kokiam nors lotynui
nelengvai būtų sekęsi taip apversti regimąją tikrovę? -
nes tai yra apvertimas. Antras dalykas, prisiminkime
262
ME S , BEBAI MI AI
263
Penkt a knyga
264
ME S , BEBAIMIAI
265
Penkt a knyga
dar galioja mano senas įtarimas, kad jis mums yra per
daug miklus, noriu pasakyti, kad jis kaip tikras pokštininkas
iš pat pradžių traukė per dantį, ko gero, ne vien vokiečių
pesimizmą, - kad jis galų gale vokiečiams net testamentu
galėjo „užrašyti", kokiu mastu juos pačius naujybių am
žiuje galima laikyti kvailiais. Bet aš klausiu: o gal vo
kiečiams teikia garbę Bahnsenas12, kuris, kaip tas senas
žaislinis vilkelis, su malonumu visą gyvenimą sukosi
aplink savo realdialektinį skurdą ir „asmenišką nesise-
kimą", - ar tai tikras vokiškumas? (rekomenduoju jo raštus
panaudoti tam, kam panaudojau juos pats, - kaip anti-
pesimistinį peną - pirmiausia dėl jų elegantiae psi/cholo-
gicae]7>; jais, kaip man atrodo, galima pamaitinti ir labiau
siai prikimštą kūną bei sielą). O gal prie tikrų vokiečių
priskirti tokius diletantus ir senmerges kaip saldliežuvis
skaistybės apaštalas Mainländeris14? Galų gale šis turėjo
būti žydas (visi žydai, kai moralizuoja, ima saldliežuvau
ti). Nei Bahnsenas, nei Mainländeris, nei net Eduardas
von Hartmannas nepateikia jokios patikimesnės atramos,
ieškant atsakymo į klausimą, ar Schopenhauerio pesimiz
mas, jo siaubo apimtas žvilgsnis į Dievo netekusį, sukvai-
lėjusį, apakusį, išprotėjusį ir abejotinu tapusį pasaulį, jo
sąžiningas pasibaisėjimas... buvo tik išimtinis atvejis tarp
vokiečių, ar vokiškas reiškinys: tuo tarpu visa, kas šiaip
jau esti pirmoje vietoje - mūsų narsioji politika, mūsų
linksmasis patriotizmas, visus dalykus ryžtingai vertinan
tis vienu, nelabai filosofišku požiūriu („Deutschland, Deut
schland über Alles"), taigi sub specie specieì15, būtent vo
kiečių speciei - aiškių aiškiausiai liudija priešingą dalyką.
Ne! Dabarties vokiečiai nėra pesimistai! Dar kartą kartoju:
Schopenhaueris buvo pesimistas kaip puikus europietis,
o ne kaip vokietis.
266
ME S , BEBAIMIAI
358
Dvasioje kilęs valstiečių karas. Mes, europiečiai, regime
baisų griuvėsių pasaulį, kur šis bei tas dar didingai iškilę,
daug kas riogso kraupiai supuvę, bet didžiuma jau su
smukę ant žemės, gana vaizdingai - kur yra buvę tokių
puikių griuvėsių? - ir apaugę didelėmis bei mažomis
piktžolėmis. Bažnyčia - tai ir yra tas žlugimo miestas:
krikščionių religijos visuomenę matome sukrėstą iki pat
pamatų - tikėjimas Dievu sugnežo, tikėjimas krikščionišku
asketišku idealu tebesigrumia savo žūtbūtinėse kautynėse.
Toks ilgai ir kruopščiai ręstas statinys kaip krikščionybė -
paskutinis romėnų rankų darbas! - negalėjo, žinoma, būti
sugriautas vienu sykiu: turėjo čia prisidėti visokie žemės
drebėjimai, dvasia čia turėjo visaip gręžti, rausti, graužti,
skalauti. Bet keisčiausia, kad tie, kurie labiausiai stengėsi
krikščionybę išlaikyti ir išsaugoti, tapo jos uoliausiais
griovėjais, o tai buvo - vokiečiai. Susidaro įspūdis, jog
vokiečiai nesupranta bažnyčios esmės. Ar jie nėra tam
pakankamai dvasingi, ganėtinai įtarūs? Šiaip ar taip, baž
nyčios pastatas stovi ant Pietų kraštų laisvės ir dvasios
laisvamanybės ir nė kiek ne mažiau ant pietietiško ne
pasitikėjimo gamta, žmogumi ir dvasia pamato; jo pa
grindas, palyginti su Šiaure, - visai kitoks žmogaus ir
jo patirties pažinimas. Lutherio reformacija, visas jos už
mojis buvo naivus pasipiktinimas tam tikra „įvairove",
atsargiai sakant, šiurkštus, atviraširdis nesusipratimas,
kuriam daug ką galima atleisti, - liko nesuprastas pergales
skiriančios bažnyčios pobūdis, akys matė tik korupciją,
neteisingai buvo aiškinamas bažnyčios aristokratiškas skep
ticizmas, ta skepticizmo ir tolerancijos prabanga, kurią
leidžia sau kiekviena nugalėjusi, savimi pasitikinti val
džia... Dabar gan aiškiai matyti, kaip visus svarbiausius
valdžios klausimus Lutheris sprendė fatališkai aklai,
267
Penkt a knyga
268
ME S , BEBAI MI AI
269
Penkt a knyga
359
Kerštas dvasiai ir kiti moralės užkulisiai. Moralė - kaip
jūs manot, kas yra jos pavojingiausi ir klastingiausi ad
vokatai?.. Nevykėlis tas, kuriam neužtenka proto, kad tuo
galėtų džiaugtis, bet pakanka išsilavinimo, kad šitai
žinotų; jis - nuobodžiautojas, persisotinęs, neapkenčiantis
savęs; per truputį paveldėto turto, deja, netekęs ir pas
kutinės paguodos, „darbo palaimos", „kasdienio darbo"
užsimiršimo; tai žmogus, kuris širdies gilumoje gėdijasi
savo būties - gal, be to, laiko priglaudęs ir porą nedidelių
ydelių, - o antra vertus, negali vis labiau nepaikti ir
nesidaryti pasipūtėliškai dirglus per knygas, į kurias ne
turi jokios teisės, arba dėl bendravimo su dvasingesniais
negu pajėgia suvirškinti žmonėmis: toks iki kaulo sme
genų užnuodytas žmogus - juk tokių nevykėlių protas
virsta nuodais, išsilavinimas virsta nuodais, turtas virsta
nuodais, vienatvė virsta nuodais - galų gale grįžta į
įprastinę keršto, valios kerštui būseną... Ko, jūsų manymu,
reikia jam, būtinai reikia, kad susikurtų savo pranašumo
prieš dvasingesnius žmones regimybę, įvykdyto keršto
džiaugsmą, bent savo vaizduotėje? Tik dorovingumo -
galima kirsti lažybų, - vien skambių dorovės žodžių,
begalinio triukšmo apie teisingumą, išmintį, šventumą,
dorybę, vien judesių stoicizmo (kaip gerai stoicizmas
paslepia tai, ko žmogus neturi!..), visados tik protingo
tylėjimo, draugiškumo, švelnumo skraistės, - kad ir kaip
dar vadintųsi visos tos idealistų mantijos, kuriomis pri
sidengę vaikšto nepataisomi savęs niekintojai ir nepatai
somi pasipūtėliai. Prašyčiau nesuprasti manęs klaidingai:
iš tokių apsigimusių dvasios priešų protarpiais randasi ta
270
ME S , BEBAI MI AI
360
Dvi painiojamų priežasčių rūšys. Vienas iš mano es
minių žingsnių ir pažangos dalykų yra, kaip man atrodo,
štai kas: aš išmokau skirti poelgio priežastis nuo prie
žasčių, verčiančių elgtis taip ir taip, ta kryptimi, tuo tikslu.
Pirmoji priežasčių rūšis - tai susikaupusios jėgos kvantai,
laukiantys kaip nors ir kam nors būti sunaudoti; tuo tarpu
antroji jų rūšis, palyginti su šita jėga, yra visai nereikš
mingas dalykėlis, dažniausiai koks mažytis atsitikti
numas, dėl kurio tas kvantas dabar tam tikru būdu
271
Penkt a knyga
361
Aktoriaus problema. Aktoriaus problema nedavė man
ramybės ilgiausiai; buvo (ir dabar dar kai kada tebėra)
neaišku, ar nebūtų galima prisigauti prie pavojingos „me
nininko", tos nedovanotinai geraširdiškai iki šiol nagri
nėtos sąvokos štai kaip. Veidmainiavimas švaria sąžine,
malonumas apsimetinėti, prasiveržiantis į paviršių kaip
tam tikra galia, nustumianti šalin, skandinanti, kai kada
užgesinanti vadinamąjį „charakterį", vidinis troškimas
įeiti į vaidmenį, užsidėti kaukę, prisidengti regimybe, per
kraštus besiliejantys visokiausio prisitaikymo sugebėji
mai, nebegalintys pasitenkinti paprasčiausios tiesioginės
naudos siekimu - visa tai yra galbūt ne vien aktorius pats
savaime?.. Toks instinktas, matyt, lengviausiai susifor
272
ME S , BEBAI MI AI
273
Penkt a knyga
362
Mūsų tikėjimas Europos suvyriškėjimu. Napoleonui (o
visiškai ne Prancūzijos revoliucijai, skelbusiai tautų „bro
lybę" ir visuotinę, gėlių žiedais dabintą širdžių meilę)
reikia dėkoti, kad dabar vienas po kito turės eiti pora
karingų šimtmečių, neturinčių istorijoje sau lygių, trum
piau tariant, kad įžengėme į klasikinę karų epochą, didžiau
sio masto (priemonių, talento, disciplinos atžvilgiu) moks
lingų ir drauge liaudies karų epochą, į kurią visi busimieji
tūkstantmečiai žiūrės su pavydu ir didžia pagarba kaip
į tam tikrą tobulybės pavyzdį: juk nacionalinis judėjimas,
iš kurio išauga šita karo šlovė, yra tik šoko reakcija prieš
Napoleoną, be kurio jos visai nebūtų buvę. Taigi jam kada
nors galės būti priskirtas nuopelnas, kad vyras Europoje
vėl tapo pirklio ir miesčionio viešpačiu, galbūt net ir
„moters", kurią išlepino krikščionybė ir svajinga XVIII
amžiaus dvasia, o dar labiau „šiuolaikinės idėjos". Na
poleonas, šiuolaikines idėjas ir tiesiogiai civilizaciją su
vokęs kaip kažką panašaus į asmenišką priešą16, tuo
priešiškumu pasirodė esąs didžiausias Renesanso tęsėjas:
jis vėl iškėlė į dienos šviesą nemažą dalį antikos esmės,
galbūt lemiamą jos dalį, granito luitą. Ir kas žino, ar šita
antikos esmės nuolauža galiausiai vėl neįsivyraus nacio
naliniame judėjime ir ar jai nebus lemta pasidaryti Na
poleono darbų paveldėtoja ir tęsėja teigiama prasme, Na
poleono, troškusio, kaip žinome, vieningos Europos, o
jos - kaip pasaulio valdovės.
274
ME S , BEBAI MI AI
363
Apie vyro ir moters prietarus meilės dalykuose. Kad
ir kokių nuolaidų būčiau pasirengęs daryti monogamijos
prietarui, vis dėlto niekuomet nesutiksiu su kalbomis apie
vyro ir moters vienodas teises meilėje: jų nėra. Tai reiškia:
vyras ir moteris meilę supranta šiek tiek kitaip - tad ir
prie abiejų lyčių meilės sąlygų priklauso tai, kad viena
lytis numano kitą lytį turint ne tokį patį „meilės" jausmą,
ne tokį patį jos supratimą. Kaip moteris supranta meilę,
yra gana aišku: visiškas atsidavimas kūnu ir siela (ne vien
kūno ir sielos atidavimas), į nieką neatsižvelgiant, be jokių
išlygų, o greičiau gėdijantis ir bijant minties apie sąlygotą,
nuo ko nors priklausomą atsidavimą. Kaip tik tas sąly
gotumo nebuvimas daro jos meilę tikėjimu - kito tikėjimo
moteris neturi. - Vyras, jeigu moterį myli, nori iš jos būtent
tokios meilės, vadinasi, jo meilė, palyginti su moters,
grindžiama visai kitomis prielaidomis, neneigiant, žino
ma, kad pasitaiko ir vyrų, kuriems savo ruožtu nesvetimas
visiško atsidavimo geismas; na, tada jie - jokie vyrai.
Vyras, mylintis kaip moteris, tampa vergu, o moteris,
mylinti kaip moteris, darosi tobulesnė... Moters aistra, per
kurią ji besąlygiškai atsisako savųjų teisių, kaip tik sudaro
prielaidą, kad iš kitos pusės nebūtų panašaus patoso,
panašaus noro atsisakyti: nes jei abu iš meilės atsisakytų
patys savęs, tai dėl to atsirastų - tiesiog nežinau kas, galbūt
vakuumas? - Moteris nori būti imama, priimama kaip
nuosavybė, nori ištirpti „nuosavybės" sąvokoje, būti „tu
rima", vadinasi, nori tokio, kuris ima, kuris savęs neduoda
ir neatiduoda, kuris, priešingai, labiau nori būti turtina
mas - jėgų, laimės, tikėjimo antplūdžiu, dėl kurių moteris
jam ir atiduoda save. Moteris atiduoda, vyras priima -
aš manau, šitos prigimtyje glūdinčios prieštaros nebus
galima įveikti jokiais visuomeniniais susitarimais, net ir
275
Penkt a knyga
364
Kalba atsiskyrėlis. Menas bendrauti su žmonėmis iš
esmės remiasi didžiu gebėjimu (kurio reikia ilgai mokytis)
skanauti, valgyti maistą iš virtuvės, kuriai nejauti pasi
tikėjimo. Tuo atveju, kai sėdi prie stalo alkanas kaip šuo,
viskas einasi lengvai („Tegu aplink tave minia tamsuo
lių"17, kaip sako Mefistofelis); bet jo nebūna, to šuns alkio,
kai jo reikia! O, kaip nelengvai duodasi virškinami ar
timieji! Pirmas principas: paleisti į darbą savo drąsą, lyg
būtų atsitikusi nelaimė, narsiai čiupti ir kartu žavėtis
savimi, sukandus dantis slopinti savo bjaurėjimąsi, o šleikš-
276
ME S , BEBAI MI AI
365
Atsiskyrėlis kalba dar kartą. Ir mes bendraujame su
„žmonėmis", ir mes kukliai apsivelkame drabužiais, su
kuriais (būtent kaip tą drabužį) mus atpažįsta, vertina,
mūsų ieško, ir jais apsitaisę einame į visuomenę, t.y. pas
persirengėlius, tačiau taip vadintis nenorinčius; ir mes
darome kaip visos išmintingos kaukės: kiekvienam smal
sumui, kuris skirtas ne mūsų drabužiams, mandagiai
parodome duris. Tačiau yra ir kitų būdų bei triukų „vaikš
čioti" tarp žmonių, „bendrauti" su žmonėmis, pavyzdžiui,
vaizduojant šmėklą, - tai labai patartina, kai nori jais kuo
greičiau nusikratyti ir įvaryti jiems baimės. Toks atvejis:
mus stengiasi sugriebti, bet nepačiumpa. Tai gąsdina.
Arba: mes įžengiame pro užrakintas duris - kai visos
šviesos užgesintos ar kai jau esame mirę. Pastarasis atvejis
yra numirėlių triukas par excellence. („O ką jūs manote? -
tarė kartą vienas toks nekantraudamas. - Ar mes čia labai
trokštume iškęsti visą tą aplink mus tvyrantį svetimumą,
šaltį, kapų tylą, tą visą požeminę, slėpiningą, nebylią,
nežinomą vienatvę, kuri pas mus vadinama gyvenimu
277
Penkt a knyga
366
Perskaičius vieną mokslingą knygą. Aš nepriklausau
prie tų, kurie mąsto tik tada, kai sėdi apsikrovę knygomis,
kuriems tik knygos įjungia smegenis - aš įpratęs mąstyti
po atviru dangumi, eidamas, šokinėdamas, kopdamas,
šokdamas šokį, bet mieliausiai ant vienišų kalnų arba prie
pat jūros, ten, kur net takeliai atrodo mąslūs. Mano pir
mieji klausimai apie knygos, žmogaus ir muzikos vertę
skamba taip: „Ar vaikščioja? Negana to - ar šoka?.." Aš
skaitau retai, bet tai nereiškia, kad skaitau blogai - o,
man vieni juokai atspėti, kaip kam į galvą yra atėjusios
mintys, sakysim, sėdint prie rašalinės susirietus, parėmus
galvą ties popieriaus lapu; ir su jo knyga aš susidoroju
kaipmat! Suspaustos žarnos primena apie save - galiu
kirsti lažybų - lygiai kaip ir kambario oras, lubos, ankš
tuma. - Tokie buvo užplūdę jausmai, ką tik užvertus vieną
dorai parašytą mokslo knygą: užverčiau ją dėkodamas,
labai dėkodamas autoriui, bet ir jausdamas palengvėji
mą... Mokslininko knyga beveik visuomet šiek tiek slegia,
spaudžia: vienur ar kitur „specialistas" išlenda - su savo
uolumu, rimtumu, įniršiu, kertės, kurioje sėdi ir verpia,
perdėtu vertinimu, su savo kupra, - kiekvienas specia
listas turi savo kuprą. Mokslininko knyga visuomet at
spindi ir luošą sielą - visi amatai luošina. Susitikime su
jaunystės draugais po to, kai jie pasiglemžė savo mokslą:
deja, ir čia, kaip visados, išeina priešingai! Ne jie, o juos
nuo šiol visam laikui jis pasiglemžė ir apsėdo! įsispraudę
kiekvienas į savo kampą, sugnežę taip, kad neatpažinsi,
278
ME S , BEBAI MI AI
279
Penkt a knyga
367
Kaip pirmiausia reikia skirti meno kūrinius. Visa, kas
mąstoma, eiliuojama, tapoma, komponuojama, net stato
ma ir kalama iš akmens, priklauso arba monologiniam
menui, arba menui, skirtam kitiems, liudytojams. Prie
pastarojo pridėtinas dar ir tas tariamasis monologinis
menas, kurio turinį sudaro tikėjimas Dievu, visa maldos
lyrika, nes pamaldus žmogus dar neturi vienatvės, - šį
atradimą padarėme mes, bedieviai. Aš nežinau, ar esama
didesnio skirtumo, apibūdinančio visą menininko optiką,
už šį: ar menininkas žiūri į savo gimstantį kūrinį (į „save")
liudytojo akimis, ar jis „pasaulį užmiršo"; pastarasis po
žymis esmingas kiekvienam monologiniam menui, nes šis
remiasi užmiršimu, tai - užmiršimo muzika.
368
Kalba cinikas'9. Mano priekaištai VVagnerio muzikai yra
fiziologiniai: kam dar juos vilkti estetinių formulių dra
bužiais? „Faktas" yra tas, kad, ėmus tai muzikai mane
veikti, nebegaliu lengvai kvėpuoti; mano kojos tuoj su
sierzina ir kelia maištą - joms reikia takto, šokio, maršo;
280
ME S , BEBAI MI AI
281
Penkt a knyga
369
Mūsiį sambūvis. Ar nederėtų mums, meno žmonėms,
prisipažinti, kad mumyse glūdi baisus prieštaravimas,
kad mūsų skonis ir, antra vertus, mūsų kuriamoji jėga
egzistuoja, laikosi ir auga kažkaip keistai patys sau - noriu
pasakyti, turi visai skirtingus senumo, jaunumo, brandos,
bejėgiškumo, tingumo laipsnius ir tempi20? Pavyzdžiui,
vienas muzikas galėjo visą gyvenimą kurti tokius dalykus,
kurie prieštarauja tam, ką išpaikusi klausytojo ausis, klau
sytojo širdis vertina, kas jai malonu, ko ji geidauja, - jam
net nereikėjo nieko apie tą prieštarą žinoti! Savo skoniu,
kaip rodo kone kankinamai besikartojanti patirtis, galima
lengvai pranokti išgalių skonį, nė kiek dėl to pastarajam
nekenkiant ir netrukdant jo raiškai; tačiau galimas ir
priešingas atvejis - į tai kaip tik ir norėčiau atkreipti
menininkų dėmesį. Be perstojo kuriantis, „motinystės"
pačia kilniausia šio žodžio prasme įsikūnijimas, toks, kuris
visa esybe atsidavęs savo dvasios nėštumams ir vaikų
auginimui, visiškai neturintis laiko nei galvoti apie save
282
ME S , BEBAI MI AI
370
Kas yra romantizmas? Gal dar kas prisimena, bent iš
mano draugų, kaip iš pradžių puoliau, kai kada smarkiai
klysdamas ir perdėdamas, bet vis tiek kaip optimistas,
šiuolaikinį pasaulį. Aš laikiau - nežinau, kokios asmeninės
patirties pamatu - XIX a. filosofinį pesimizmą didesnio
minties veržlumo, drąsesnės narsos, pergalingesnės gy
venimo pilnatvės simptomu, palyginti su XVIII a., Hume'o,
Kanto, Condillaco ir sensualistų laikais: štai kodėl tas
tragiškas suvokimas rodėsi man tikra mūsų kultūros pra
banga, vertingiausiu, kilniausiu, pavojingiausiu jos švais
tymo būdu, bet vis dėlto, kadangi ji buvo perdėm tur
tinga, - leistina prabanga. Lygiai taip pat man susiklostė
vokiečių muzikos samprata kaip dionisiškojo vokiečių
sielos stiprumo raiška: man atrodė, kad toje muzikoje
girdžiu žemės drebėjimą, kuriuo pagaliau veržiasi į pa
viršių nuo seno susikaupusi pirmykštė jėga - nesirūpin
dama, ar dėl to visa, kas šiaip jau vadinama kultūra, irgi
ims drebėti. Kaip matote, tiek filosofiniame pesimizme,
tiek vokiečių muzikoje anuomet aš nepastebėjau to, kas
abiems tikrai būdinga - romantizmo. Kas yra romantizmas?
Kiekvieną meną, kiekvieną filosofiją galima laikyti vaistais
283
Pe nkt a knyga
284
ME S , BEBAIMIAI
285
Penkt a knyga
371
Mes - nesuprantamieji. Ar apgailestavome kada nors
dėl to, kad buvome blogai suprasti, neįvertinti, su kuo
nors supainioti, apšmeižti, neišgirsti ir nuleisti negirdo
mis? Kaip tik šitaip mums lemta - o, dar ilgam! tarkim,
kukliai skaičiuojant, iki 1901 metų, - tai būtų ir mūsų
iškėlimas; mes negana gerbtume patys save, jei norėtume
kaip nors kitaip. Mus painioja - vadinasi, patys augame,
nuolat keičiamės, metame seną žievę, kiekvieną pavasarį
dar neriamės iš kailio, vis jaunėjame, ateitėjame, augame,
stiprėjame, vis gilyn leidžiame šaknis - į blogį, - ir kartu
vis meiliau, vis labiau apglėbiame dangų ir vis godžiau
visomis savo šakomis ir lapais siurbiame į save jo šviesą.
Mes augame, kaip medžiai, - tai nelengva suprasti, kaip
ir visa, kas gyva! Mes augame ne vienoje vietoje, o visur,
ne viena kryptimi, o aukštyn ir išorėn, taip pat vidun
ir žemyn, - mūsų stiprybė eina sykiu į kamieną, šakas
ir šaknis, mes visai nebe laisvi daryti ką nors vieni, kuo
nors dar individualiai būti... Toksai, kaip sakyta, mūsų
286
ME S , BEBAI MI AI
372
Kodėl mes neidealistai. Kadaise filosofai baiminosi jus
lių: ar mes kartais šitos baimės perdėm nepamiršome?
Šiandien mes, dabartiniai ir ateities filosofai, visi aliai
vieno esame sensualistai - ne teoriškai, o praktiškai, gy
venime... O aniems atrodė, kad juslės nuvilios juos iš jų
pasaulio, šaltos „idėjų" karalystės, į pavojingą pietų salą,
kur, kaip jie nuogąstavo, jų filosofinės dorybės ištirps kaip
sniegas saulėje. „Vašku užsikimšti ausis" - tai buvo tada
kone filosofavimo sąlyga; tikras filosofas gyvenimo ne
begirdėjo, nes gyvenimas yra muzika, - jis neigė gyvenimo
muziką: senas filosofų prietaras, kad kiekviena muzika -
tai sirenų muzika. - Na, o šiais laikais mes linkę manyti
kaip tik priešingai (nors tai taip pat dar galėtų būti
klaidinga): būtent, kad idėjos - blogesnės suvedžiotojos
negu juslės, nepaisant visos jų šaltos, anemiškos regimy
bės ir net atsižvelgiant į šitą regimybę, - jos visuomet
mito filosofo „krauju", visuomet sekino jo jusles ir net,
jei mumis patikėsit, alino jo „širdį". Šitie senieji filosofai
buvo beširdžiai: filosofavimas visuomet buvo savotiškas
vampyrizmas. Ar nejaučiate tokiose asmenybėse kaip,
sakysim, Spinoza, tam tikro gilaus mįslingumo ir krau
pumo? Ar nematote čia vykstančio spektaklio, to nuo
latinio blyškinto, to vis idealiau aiškinamo nujuslėjimo? Ar
nejaučiate čia pat esant ilgos pasislėpusios kraują siur
biančios dėlės, kuri pirma imasi juslių, palikdama ga
liausiai kaulus ir griaučius? - turiu galvoje kategorijas,
formules, žodžius (juk tai, kas iš Spinoza'os liko, amor
287
Penkt a knyga
373
„Mokslas" kaip prietaras. Atsižvelgiant į visuomenės
hierarchijos struktūrą mokslininkai, kadangi priklauso
dvasiniam viduriniajam sluoksniui, visai neturi kišti nagų
prie didelių problemų ir neaiškumų; be to, ir drąsos jiems
per maža, ir jų žvilgsnis nesiekia taip toli, - o svarbiausia,
kad jų reikmė, daranti juos tyrėjais, jų vidinis numatymas
ir geismas, kad kurie nors dalykai būtų tokie, o ne kitokie,
jų baiminimasis ir viltys per greit nurimsta ir pasitenkina.
Tai, kas, pavyzdžiui, pedantiškąjį anglą Herbertą Spencerį
verčia svajoti taip, kaip jis tai daro, brėžti geidžiamybės
vilties brūkšnį, horizonto liniją, tą „egoizmo ir altruizmo"
galutinį susitaikymą, apie kurį jis fantazuoja, tokiems kaip
mes pykina širdį: žmonija, turinti tokias spenseriškas
perspektyvas ir laikanti jas be galo svarbiomis, mums
atrodo verta paniekos, verta sunaikinti! Tačiau jau vien
tai, kad kas nors turi būti suvokiama kaip didžiausia viltis,
kas kitiems tėra ir tegali būti vien šlykšti galimybė, yra
klaustukas, kurio Spenceris nebūtų įstengęs numatyti...
Lygiai tokie pat reikalai ir su tikėjimu, kuriuo dabar
tenkinasi tiek daug gamtininkų materialistų, tikėjimu pa
sauliu, privalančiu turėti savąjį žmogaus mąstymo, žmo
gaus vertybinių sąvokų ekvivalentą ir matą, „tiesos pa-
288
ME S , BEBAIMIAI
374
Mūsų naujasis „begališkumas". Ar toli nusidriekia bū
ties perspektyva arba gal ji turi dar kokį kitą pobūdį, ar
būtis be interpretacijos, be „prasmės" nevirsta kaip tik
„beprasmybe", kita vertus, ar visa būtis nėra iš esmės
interpretacinė būtis - į šiuos klausimus, kaip ir turi būti,
negali atsakyti net pati stropiausia bei kankinamai sąži
ningiausia intelekto analizė ir savityra, nes žmogaus in
telektas, darydamas šitą analizę, negali tarp savo perspek
tyviųjų formų nematyti paties savęs ir tik jų dėka sugeba
save regėti. Mes negalime matyti, kas yra už mūsų kampo:
beviltiškas smalsumas norėti sužinoti, kokių kitų intelekto
ir perspektyvų rūšių dar galėtų būti, pavyzdžiui, ar kokios
nors būtybės geba jausti laiko tėkmę atgal arba pirmyn
ir atgal (tuo būtų duota kita gyvenimo kryptis ir kita
priežasties ir padarinio samprata). Bet aš manau, kad
šiandien esame mažiausiai nutolę nuo to, kad taip juo
kingai nekukliai iš savosios varpinės skelbtume, jog tik
toje vietoje stovint ir galima turėti perspektyvų. Priešingai,
pasaulis dar kartą pasirodė esąs „begalinis", nes neturime
pamato atmesti galimybės, jog jame glūdi begalinė daugybė
interpretacijų. Vėl mus nukrečia šiurpas nuo galvos iki
kojų; bet ar nepanūs kas šį nepažįstamo pasaulio siaubą
senu įpročiu tuoj pat vėl sudievinti? Ir tai, kas nežinoma,
garbinti kaip „nežinomąjį"? Ak, toje nežinomybėje slypi
pernelyg daug nedieviškų interpretavimo galimybių, per
gausiai velniavos, beprotybės, interpretavimo kvailys
tės, - mūsų nuosavos žmogiškos, perdėm žmogiškos, pa
žįstamos...
375
Kodėl mes atrodome esą epikūrininkai. Mes, šių laikų
žmonės, esame atsargūs galutinių įsitikinimų atžvilgiu;
290
ME S , BEBAI MI AI
376
Mūsų gyvenimo sulėtėjimai. Taip jaučia visi menininkai
ir „kūrybos" žmonės, tie motiniškos prigimties padarai:
jie visuomet, kiekvieną savo gyvenimo atkarpą, kurią
kaskart koks darbas atkerpa, mano pasiekę patį tikslą -
dabar jie galį ramiai sutikti mirtį, jausdamiesi, jog „tam
yra pribrendę". Tai nereiškia nuovargio, - tai yra labiau
požymis tam tikro rudeniško saulėtumo ir švelnumo,
kuriuos kiekvieną kartą autoriuje palieka pats kūrinys,
jo kūrinio brendimas. Tada gyvenimo tempas sulėtėja,
10*
291
Penkt a knyga
377
Mes - žmonės be tėvynės. Tarp šiuolaikinių europiečių
netrūksta tokių, kurie turi teisę vadintis žmonėmis be
tėvynės - kilniausia ir garbingiausia šio žodžio prasme:
kaip tik į jų širdis tegu tiesiogiai kalba mano slapta išmintis
ir gaya scienzal Juk jų likimas žiaurus, viltys neaiškios;
ne toks jau paprastas daiktas juos paguosti - bet ir ką
tai padėtų! Mums, ateities vaikams, - kaip įstengti šitoje
šiandienoje jaustis kaip namie! Mes nepalankūs jokiems
idealams, kurių atžvilgiu žmogus galėtų net šiais braš
kančiais, lūžtančiais pereinamaisiais laikais dar jausti tė
vynės žemę; o dėl jų „realijų" pasakytina, kad netikime
jų ilgaamžiškumu. Ledas, kuris šiandien dar laiko, jau labai
suplonėjęs: pučia drėgnas šiltas vėjas; mes patys, žmonės
be tėvynės, esame tie, kurie laužia ledą ir kitas perdėm
trapiomis tapusias „realijas"... Mes nieko „nekonservuo
jame", taip pat nesiveržiame į praeitį, bet visai nesame
„liberalūs", nedirbame „pažangai", mums visai nereikia
užsikimšti ausų, kad negirdėtume turgaus triukšmą ke
liančių ateities sirenų: tai, ką jos dainuoja, - „lygios teisės",
„laisva visuomenė", „jokių ponų ir jokių tarnų" - mūsų
nevilioja! Mums tiesiog atrodo nepageidaujama, kad že
mėje būtų įkurta teisingumo ir santarvės karalystė (nes
visais atvejais tai būtų didžiausios vidutinybės ir Kinijos
varianto karalystė); mes džiaugiamės tais, kurie, kaip ir
mes, mėgsta pavojus, karą, nuotykius, kurie nesiduos
nuraminami, sugaudomi, sutaikomi ir išskerdžiami, mes
patys priskiriame save prie užkariautojų, mes mąstome
apie naujų santvarkų būtinybę, taip pat ir naujų vergo-
vių, - nes bet koks „žmogaus" tipo sustiprinimas ir iš
292
ME S , BEBAI MI AI
293
Penkt a knyga
378
„Ir tapsim skaidrūs vėl". Mes, dvasios turtuoliai ir jos
dosnūs dalytojai, tarsi atviri šuliniai stovime šalikelėje ir
294
ME S , BEBAI MI AI
379
Kvailio replika. Tas, kuris šią knygą parašė, anaiptol
nėra mizantropas: už tai, kad nekenti žmonių, dabar reikia
perdėm brangiai mokėti. Kad nekęstum taip, kaip kadaise
žmonės buvo nekenčiami - timoniškai24, absoliučiai, be
nuolaidų, iš visos širdies, iš pačių neapykantos meilės
pašaknų, - reikėtų atsisakyti paniekos; o kiek subtilaus
džiaugsmo, kiek kantrybės, kiek gėrio mums padovanojo
kaip tik panieka! Per ją mes tapome „Dievo išrinktaisiais":
subtili panieka yra mūsų skonis ir privilegija, mūsų menas,
galbūt mūsų dorybė, mes - patys šiuolaikiškiausi tarp
šiuolaikinių!.. Neapykanta, priešingai, sulygina ir sugre
tina, neapykantoje yra pagarbos, pagaliau neapykantoje
glūdi baimė, gera dalis baimės. O mes, bebaimiai, mes,
dvasingesnieji šios epochos žmonės, visai neblogai žinome
savo teigiamybes, kad būtent kaip dvasingesnieji gyven
tume, nebijodami šių laikų. Vargu ar mums kapos galvas,
kiš į kalėjimus, grūs į tremtį; net mūsų knygų nedraus
ir nedegins. Ši epocha mėgsta protą, ji mus myli ir mes
jai reikalingi, net jei mums reikėtų duoti suprasti, kad
esame paniekos meistrai, kad kiekvienąkart, bendraudami
su žmonėmis, truputį šiurpstame, kad mes, nors ir būtume
295
Penkt a knyga
380
„Keliauninko" kalbėjimas. Kad galėtume vieną kartą
pažvelgti į mūsų europinį moralumą iš tolo, palyginti jį
su kitais - buvusiais ir būsimais, - reikia daryti taip, kaip
daro keliauninkas, norintis sužinoti kokio nors miesto
bokštų aukštį: jis išeina iš miesto. „Mąstyti apie moralinius
prietarus", jei nemanoma kurti prietarų apie prietarus,
reiškia ištrūkti iš moralės pozicijų, rasti tam tikrą vietą
anapus gėrio ir blogio, kur reikėtų lipti, kopti, skristi: šiuo
atveju tai turėtų būti vieta anapus mūsų gėrio ir blogio,
nesusijusi su jokia „Europa", - pastaroji čia suprantama
kaip suma lemiamų vertybinių sprendimų, įėjusių mums
į kūną ir kraują. Tai, kad ištrūkti, pakilti norima, yra galbūt
mažytė kvailybė, savotiškas neprotingas „tu privalai" -
juk ir mums, siekiantiesiems pažinimo, būdingos savos
„valios nelaisvės" idiosinkrazijos: visas klausimas, ar pa
kilti tenai tikrai įmanoma. Tai priklauso nuo daugelio
sąlygų; svarbiausia - lengvi mes ar sunkūs, taigi tai mūsų
„lyginamojo svorio" problema. Reikia būti labai lengvam,
kad savo pažinimo valią nukraustytum taip toli, tarsi
pakiltum viršum savo laiko ir tuo įgautum akis apžvelgti
tūkstantmečiams ir dar išsaugotum jose skaidrų dangų!
Reikia būti atsikračius daug kuo, kas kaip tik mus, šių
laikų europiečius, slegia, varžo, neleidžia kilti, sunkina.
Tokios anapusybės žmogus, geidžiantis pats išvysti
296
ME S , BEBAIMIAI
381
Apie suprantamumą. Rašydamas knygą, nori būti ne
tik suprantamas, bet lygiai taip pat ir nesuprantamas.
Visiškai joks priekaištas knygai, jei kam nors ji atrodo
nesuprantama: gal kaip tik to autorius ir siekė - jis nenorėjo,
kad jį suprastų „bet kas". Kiekvienas save gerbiąs protas
ir skonis, prireikus jam išsakyti savo mintis, renkasi sau
ir klausytojus; pats rinkimasis reiškia, kad atsiribojama
nuo „kitų". Tuo paaiškinama ir visa subtilesnioji stilistika:
ji neprileidžia arti, laiko atokiai, neleidžia „įeiti", suprasti,
kaip sakyta, - ir atveria ausis tiems, kurie girdi panašiai
kaip mes. O šitai sakau tarp mūsų ir apie savo atvejį:
nenoriu nei savo nežinojimu, nei temperamento guvumu
trukdyti mane suprasti jums, mano bičiuliai: guvumu, nors
ir labai jis mane spiria kuo greičiau dalyką sudoroti, iš
viso jo imtis. Į dideles problemas žiūriu kaip į šaltą
maudyklę - staigiai į vandenį ir mikliai lauk iš jo. Kad
tuo, girdi, nepasiekiamas gylis, nepasineriama reikiamai
giliai, yra vandens bijančiųjų prietaras, tų, kurie nekenčia
šalto vandens; jie šneka, neturėdami patirties. O! didelis
šaltis daro viską greitai! - Tarp kitko: ar koks nors dalykas
lieka iš tikrųjų nesuprastas ir nepažintas vien dėl to, kad
jis paliečiamas, apžvelgiamas, žvilgsniu perskrodžiamas
tik probėgšmais? Ar reikia pirma ant jo gerai atsisėsti?
Patupėti, lyg vištai ant kiaušinių? Diu noctuque incubando25,
kaip Newtonas sakydavo apie save? Bent jau esama itin
297
Penkt a knyga
298
ME S , BEBAI MI AI
382
Begalinė sveikata. Mums, naujiesiems, bevardžiams,
blogai suprantamiems, dar nenusakytos ateities pirm laiko
gimusiesiems - mums reikia naujam tikslui siekti ir naujos
priemonės, būtent naujos sveikatos: stipresnės, labiau už
grūdintos, ištvermingesnės, narsesnės ir linksmesnės už
visas iki šiol buvusias sveikatas. Tam, kurio siela trokšta
patirti visas aliai vienos ligšiolines vertybes ir geidžia-
mybes ir būti apiplaukusi visas šitos įsivaizduojamos
„Viduržemio jūros" pakrantes, tam, kuris savo paties
kailiu nori pajusti, kaip jaučiasi idealo užkariautojas ir
atradėjas - kaip menininkas, šventasis, įstatymų leidėjas,
išminčius, mokslininkas, maldininkas, pranašautojas ar
senojo stiliaus šventasis atsiskyrėlis, - tam visų pirma
reikalingas vienas dalykas - begalinė sveikata, tokia, kurią
žmogus ne tik turi, bet ir nuolat papildo ir privalo pa
pildyti, nes be paliovos ją atiduoda, turi atiduoti!.. Ir štai
dabar, taip ilgą laiką buvę kelionėje, mes, idealo argo
nautai, drąsesni galbūt nei reikalauja išmintis, patyrę gan
dažnai avarijų ir nuostolių, bet, kaip sakyta, sveikesni
negu kiti mums norėtų leisti būti, pavojingai sveiki, be
galo sveiki, - mums ima atrodyti, jog kaip atlygis už tai
atsiveria prieš akis dar neatrastas kraštas, kurio ribų dar
niekas nėra apžvelgęs, savotiškas visų ligšiolinių idealo
kraštų ir užkampių anapus, taip pertekęs grožio, sveti
mumo, neaiškumo, baisumo ir dieviškumo pasaulis, kad
mūsų smalsumas, taip pat ir geismas turėti darosi ne-
besutramdomi - o, mūsų dabar niekas nebegali pasotinti!
Kaip po tokių akimirkų ir jausdami tokį žvėrišką sąžinės
ir žinių badą dar galėtume tenkintis dabartiniais žmonėmis?
299
Penkt a knyga
383
Epilogas. Bet tuo metu, kai baigdamas itin lėtai brėžiu
šį niūrų klaustuką ir dar noriu savo skaitytojams priminti
tikrojo skaitymo dorybes - o, kokios tai užmirštos ir
nežinomos dorybės! - atsitinka taip, kad aplink mane
pasigirsta pikčiausias, linksmiausias ir barzdukiškiausias
kvatojimas: pačios mano knygos dvasios užpuola mane,
tampo už ausų ir liepia laikytis tvarkos. „Mes nebegalime
ištverti, - šaukia jos, - šalin, šalin šitą juodą kaip juod
varnis muziką! Ar aplink mus - ne šviesus rytmetys? Ne
žalia minkšta žemelė ir pieva - tikra šokio karalystė? Ar
300
ME S , BEBAI MI AI
Go e t h e ' i
Amžiais nedingstantis -
Tau tik vaidyba!
Dievas klastingas - jis
Vaisius kūrybos...
Vyksmas pasaulinis
Tvarko tikslus.
Vargas rūstaujančiam.
Kvailiui - smagu.
302
PRINCO VOGELFREI'O DAINOS
303
Pr i e das
Pi etuose
Aš kybau ant kreivos šakos čia
Ir savo nuovargį supu.
Pas paukštį atėjau svečiuosna,
Lizde jo sėdžiu ir ilsiuosi,
Bet iš tiesų toli esu.
Nenoriu aš karšinčiaus,
Ir jam nereik senų.
Jis nuostabus, išminčius,
Jis žino, kas žavu!
306
PRINCO VOGELFREI'O DAINOS
O, paukšti albatrosl
Į tolį traukia amžinai mane.
307
Pr i e da s
Ištryško ašaros -
Tave regiu: taip, myliu aš tave!
Teokri t i š ko ož ka g a ni o dai na
Guliu: pilve liga.
Kamuoja blakės.
Ten muzika, šviesa!
Jie šoka, blaškos...
Nus i v y l ę s kvai l ys
Rašau ant sienų ir stalų,
Paskatintas jausmų kvailų.
Ar būstą turi tai dabinti?
309
Pr i e das
Ri mus r e me d i u m1
Arba: Kaip guodžia save sergantys poetai
Pro tavo šnervę,
Tu, laiko ragana seili,
Minutės sunkias, varva.
O, siela, tu šlykšties, šauki:
„Tą amžių lervą:
Ją - po velnių!"
Pasaulis - geležis:
Įkaitęs jautis - kurčias jis kančiom2.
Skrajaisiais durklais skausmas įrašys
Giliai galvon manon:
„Pasaulis - be širdies,
Kvailystėm lemtas jis didžiom!"
Rimtai ar tyčia
Nuodų pili man smegenin?
Tiri tu kaktą su viltim?
Ko klausi? Ko? Kad pavaryčiau
Tą kekšę tuoj šalin
Ir jos patyčias!
Žinau, atplėš
Audra duris. Į lovą lyja.
Tamsu. Bėdų dabar daugės!
Jei kas neturi šimto rimų,
Kertu lažybų,
Iškart padvės!
„O, l ai me tu mana!"
Štai vėl regiu aš balandžius San Marko:
Užsnūdo priešpietis. Aikštėj tylu.
Dainas siunčiu aukštyn iš šito parko
Lyg balandžius. Jas vėl žemyn tempiu
Kūrybine galia.
Prie plunksnų noriu rimų dar prikarti
- o, laime tu mana!
311
Pri edas
Į nauj as pl at ybes
Noriu ten: mane ten gena,
Ten veržiuos be atvangos.
Išplaukia į okeaną
Mano laivas Genujos.
Ši l s Ma r i a 4
Sėdėjau čia ir laukiau vis - kas bus:
Anapus gėrio, blogio, - ir blausus
Žvelgiau į jūrą, saulę, į medžius.
Žaidžiau aš su laiku jo žaidimus.
Mi s t r a 1i u i 5
Šokio daina
O, mistrali, vėjau šaltas,
Debesis vaikai tu baltus -
312
PRINCO VOGELFREI'O DAINOS
313
Pri edas
314
PRINCO VOGELFREI'O DAINOS
317
PAAIŠKINIMAI
PIRMA KNYGA
319
PAAIŠKINIMAI
320
PAAIŠKINIMAI
1663. 11
321
PAAIŠKINIMAI
ANTRA KNYGA
322
PAAIŠKINIMAI
ir
323
PAAIŠKINIMAI
324
PAAIŠKINIMAI
325
PAAIŠKINIMAI
326
PAAIŠKINIMAI
327
PAAIŠKINIMAI
328
PAAIŠKINIMAI
329
PAAIŠKINIMAI
330
PAAIŠKINIMAI
TREČIA KNYGA
331
PAAIŠKINIMAI
s meilė-pasitenkinimas (pranc.).
332
PAAIŠKINIMAI
333
PAAIŠKINIMAI
334
PAAIŠKINIMAI
21 meluoti (lot.).
335
PAAIŠKINIMAI
KETVIRTA KNYGA
4 Aukštyn! (lot.).
336
PAAIŠKINIMAI
11 nusistatymas (lot.).
337
PAAIŠKINIMAI
17 laisvalaikiui (lot.).
338
PAAIŠKINIMAI
339
PAAIŠKINIMAI
340
PAAIŠKINIMAI
iki šiol jau yra praėjusi begalybė. Jei pusiausvyra būtų galima,
ji būtų įvykusi. - Ir jei šita akimirksnio būsena atsiranda, tai
atsiranda ir būsena, kuri ją pagimdė, ir pirm jos buvusi būsena
ir t.t. į praeitį, - iš to išeina, kad ji ir antrą, ir trečią kartą jau
yra buvusi - lygiai taip pat, kad ji antrą, trečią kartą bus, -
begalę kartų į priekį ir atgal. Tai reiškia: visas tapsmas juda
kartodamas tam tikrą skaičių visiškai identiškų būsenų <...>
nes, tarus, kad esama nesuskaičiuojamos daugybės atvejų, di
desnė tikimybė atsitiktinai pasiekti tą patį atvejį negu absoliučią
netapatybę".
341
PAAIŠKINIMAI
PENKTA KNYGA
4 neprotaujanti (pranc.).
s protą (pranc.).
342
9 inercijos jėga (lot.).
343
16Žr. Madame de Rémusat. Mémoires 1802-08. - T. 1. - P. 112.
344
se prasidėjusiu dorovės smukimu; vengdamas žmonių, gyveno
atokioje vietoje pasistatytame, į bokštą panašiame name.
345
s Mistralis - smarkus, šaltas, sausas vėjas, pučiantis iš kalnų
visais metų laikais Prancūzijos pietryčiuose.
VARDŲ RODYKLE
347
VARDŲ RODYKLĖ
348
VARDŲ RODYKLĖ
Ši knyga priklauso
Atviros Lietuvos fondo remiamai serijai,
kurios tikslas - pateikti klasikinius
filosofijos ir politinės minties tekstus
nuo antikos iki XIX a.
ISBN 9986-405-56-4