V.

MYKOLAITIS –PUTINAS ,,ALTORIŲ ŠEŠĖLY“ II DALIS „EINA GYVENIMAS“

IŠTRAUKA NR.1
Vasaris, nekultūringo kaimo vaikas, apdovanotas jautria menininko siela, poeto talentu ir dideliu įspūdingumu, instinktyviai ilgėjosi kultūros,
meno ir aristokratiškos atmosferos, kurioje pagyventi jį taip traukė, kaip paliegėlį traukia saulės šiluma ir sultingas šilo kvapas. Jis žinojo, kad Lietuvos dvarai
slepia didelius kultūros lobius, bet kad tie lobiai tebeglūdi tobulai izoliuoti ir neprieinami jiem, išsiilgusiem kultūros šiaudinės pastogės vaikam. Tie lobiai buvo
užkeikti svetimu žodžiu. <...>
Vasaris paėjo toliau ir pasirinko vietą, iš kur buvo matyti ežerėlis, o pro jį Kalnynų dvaras ir bažnytkaimis. Vietelė buvo jauki ir reginys gražus.
Kunigas pasitiesė apsiaustą ir pusiau gulsčiomis parvirto ant kvepiančios, saulės sušildytos žemės. Štai pagaliau jis vienų vienas, su savo mintimis ir savo
atskiru pasauliu -ir jis gali dabar į tą pasaulį pažvelgti ir jame pats su savim pabūti -niekas jo nepasaugos, niekas nesutrukdys. Tokiais momentais Vasaris
jausdavosi, tartum būtų išsinėręs iš visų laikinų savo gyvenimo aplinkybių ir pasiekęs savo pačio žmogiškąją esmę. Reti tai būdavo momentai, bet jam brangūs
ir reikalingi.
Tokiais momentais jis pajusdavo save patį kaip kokią nepaliestą versmę, kurioje glūdi dar daug niekam nežinomų pajėgų. Tuomet jis įtikėdavo
savim ir gerbdavo save. Tokiomis valandomis jis tarsi nuplaudavo nuo širdies visą per dienų dienas prisirinkusį kartumą, kai jis būdavo paprastas nusižeminęs
kunigėlis, kuriam bobelės geisdavo pabučiuoti į delną, o vyresnieji konfratrai traktuodavo bent kiek iš aukšto, su protekcija arba nebojimu.
Tokis momentas prasiskleidė jam sėdint šilely, iš kur buvo matyti ežerėlis, dvaro liepos ir Kalnynų bažnyčios bokštas. Kun. Vasaris žiūrėjo į tą
bokštą, prie kurio jį rišo vikaro pareigos, bet jo sąmonėj dabar nebuvo jokio savo kunigystės nujautimo. Ir jeigu kas būtų staiga tą nujautimą pažadinęs, jis
sunkiai būtų galėjęs apsiprasti su mintimi, kad jis iš tiesų kunigas -sacerdos in aeternum, kad jis kasdien duoną ir vyną paverčia Kristaus kūnu ir krauju, kad jis
atleidžia nuodėmes ir dalina žmonėm Dievo malones. Jis - Liudas Vasaris? Ne, tai turbūt negalimas daiktas. Juk jis štai dabar jaučia taip paprastai, žmogiškai
-ir jis nori toks pasilikti -ir jis bijo viso to, kas nepaprasta, kilnu, šventa -kaip tad jis gali būti sacerdos in aeternum?..
Jis apsivertė aukštielninkas -ir kasdieniškoji realybė visai ištirpo mėlynose dangaus erdvėse, praskydo baltuose debesėliuose, išsisklaidė lengvuose
pušų aromatuose. Vasaris jaučia, kad jis poetas, menininkas, kad jis patiria savy slaptą gamtos gyvenimą, ir jo pačio siela jungias su gamta, su pasauliu. Jo
vaizduotė gyva ir laki. Jis sugeba gyventi ir jaudintis savo fantazijos padariniais. Tiesa, jis nieko gero dar lig šiol nesukūrė. Dar jis neranda tinkamų savo
išgyvenimam motyvų nei formų. Dar tarp jo ir realybės kabo lyg kokia tiršta rūkų uždanga. Dar jis negali meniškai observuoti tikrovės ir susivokti savo pačio
emocijų gausybėj.
 Bet svarbiausia tai, kad jis jaučia savy Dievo kibirkštį, talento sąmonę, ir tas nujautimas stiprėja jame diena iš dienos nuo to laiko, kai jis galutinai
išėjo iš seminarijos mūrų<...>.
1. Kas supriešinama pirmoje ištraukos pastraipoje? Kodėl tai
aktualu Liudui?
2. Nurodykite, kaip pasakotojas pavadina Liudą Vasarį ištraukos
pradžioje. Apibūdinkite veiksmo erdvę.
Suraskite sakinį, atskleidžiantį, kodėl veikėjas čia atėjo.
3. Nurašykite sakinį, įrodantį, kad būdamas Kalnynų parapijos
vikaru Liudas Vasaris nesijaučia laisvas. Nurodykite, kieno
požiūrį jis labiau atspindi – romano protagonisto ar pasakotojo.
4. Suraskite dvi citatas, atskleidžiančias, kaip Liudas Vasaris
jausdavosi būdamas vienas. Įvardykite bent dvi meninės raiškos
priemones, atspindinčias veikėjo jauseną.
5. Remdamiesi tekstu įrodykite, kad Liudas Vasaris bodisi kunigo
darbu Kalnynų parapijoje.
Nurašykite pasakotojo žodžius, nusakančius veikėjo būseną,
mąstant apie vikaro darbą.
6. Nurašykite pasakotojo žodžius, kuriuose minima aplinkos
detalė, atspindinti Liudo Vasario suvaržymą.
Suformuluokite ir parašykite išvadą, ar būdamas vienas jis jaučiasi
labai įsipareigojęs kunigystei.
7. Išvardykite kunigo pareigas, kurias prisimena romano
protagonistas.
8. Nusakykite, koks Liudo Vasario santykis su kunigo pareigomis,
kai jis lieka vienas.
9. Suraskite pasakotojo žodžius, kuriuose Liudo Vasario situacijos
dvilypumą atspindi elgesio aprašymas.
Nusakykite, kas sukelia gilesnių apmąstymų. Argumentuokite
remdamiesi tekstu.
10. Nurašykite keturis Liudo Vasario autorefleksijos metu
suvoktus poeto bruožus. Suformuluokite ir parašykite išvadą, ar
šie bruožai dera su kunigo pašaukimu.
11. Remdamiesi tekstu įrodykite, kad Liudas Vasaris jau suvokia
turįs poeto pašaukimą. Nurodykite, kurios aplinkybės leido tai
suprasti.
 12. Suformuluokite ir parašykite pagrindinę ištraukos mintį.

IŠTRAUKA NR. 2
Naujapolio įspūdžiai paskatino Vasarį galų gale imtis plunksnos. Kapeliono Laibio žodžiai tarsi įpylė jam energijos, o pasimatymas su Liuce pažadino tiek
daug užsnūdusių jame atsiminimų ir lūkesių.
Parvažiavęs iš atlaidų, kitą dieną jau nuo pat ryto jis rausėsi. savy, ieškodamas temų ir stengdamasis sudaryti poezijos nuotaiką. Į pavakarę, kai
visi dienos darbai jau buvo baigti, jis užsidarė savo kambary ir sėdo rašyti. Bet rašyti nesisekė. Jis vieną po kito bandė visus į galvą atėjusius motyvus, bet nei
vienas jo nejaudino, nei vienas nežadino jo vaizduotės, nei vienas nesidavė suimamas į eilėraščio formą. Tas pats bandymas pasikartojo po vakarienės, -jis
pasikamavo dar porą valandų, kol galutinai įsitikino, kad šiandien jis rašyt negali... Ar vien tik šiandien? Ne, jis nerašo jau gana seniai; jau antri metai, kai jis
neberašo. Dėl ko? Juk jis jaučiasi jėgų turįs, ir poeto sąmonė jame gyva. Tada jis veltui ieškojo atsakymo į klausimą, dėl ko jis negali rašyti. Tik po daugelio
metų Liudas Vasaris, analizuodamas savo gyvenimą ir savo kūrybą, manė tą atsakymą radęs. O atsakymas buvo toks.
Rašytojas, poetas savo kūrybai pajėgų ir medžiagos semia iš dviejų šaltinių: iš savo asmenybės ir iš aplinkinio pasaulio. Bet reikia, kad asmenybė
būtų stipri ir vieninga, o pasaulis, gyvenimas, tikrovė jaučiama tiesiogiai ir gyvai. Vasaris, patekęs į seminariją tuo metu, kada jo talentas vos pradėjo busti,
buvo atskirtas nuo gyvenimo ir pasaulio, ir palinko analizuoti vien savo pačio jausmus ir mintis.
Tas atskyrimas nuo gyvenimo ir įsivilkimas į dvasiškio rūbą kėlė jame daug vidaus kovų. Tad seminarijoj, nors ir kaip neturtingas buvo jo minčių
ir jausmų pasaulis, nors ir kaip neįvairi buvo jo kūrybos medžiaga ir negausūs motyvai, jis vis dėlto šį tą rašė, šį tą kūrė.
Bet štai po subdiakonato šventimų jo likimas buvo nulemtas, jis paliovė priešinęsis nugalėjusiai jį kunigystei, jis pasislėpė su likučiais
maištingosios savo prigimties giliausiame dvasios kampely ir aprimo. Nuo pasaulio jis ir toliau liko atskirtas, o emocinis gyvenimas, nebežadinamas kovos,
apsnūdo. Ką ir kaip tad jis galėjo kurti?
Su žmonėmis jis santykių neturėjo, visuomenės reikalų jis nepažinojo, nuo moteries meilės jis pabėgo, gamtą jis įprato matyti tik pro savo jausmą.
Ką ir kaip tad jis galėjo kurti? Dvasinio gyvenimo motyvus? Kokius? Askezai jis nebuvo linkęs, pasaulėžvalgos temom jis buvo per jaunas, savo ideologijos jis
nebuvo dar išgyvenęs. Tiesa, seminarijoj jis parašė daug idėjinių eilėraščių, bet jie buvo tokie plokšti ir menki, kad, daugiau subrendęs, jis nebegalėjo prie tų
temų grįžti. Nebet Prieš subdiakonato priėmimą jis buvo bręstantis vyriškis ir bundantis poetas. Jis jautė, kad kunigystė -jo prigimties ir jo talento priešas, prieš
kurį jis kovojo, kaip galėjo. Bet jo klaida ir aplinkybės, atvedusios jį į seminariją, buvo stipresnės kaip jo pasipriešinimas. Seminarijos auklėjimas metai po
metų spaudė jį į vis ankštesnį ratą -ir jis pagaliau pasidavė. Jis kapituliavo, jis pasislėpė. Bet ar jis tapo kunigu visa savo siela, ar jis visomis savo mintimis ir
visais jausmais įsiėmė kunigo idealu? Ar jis subūrė visą savo dvasios gyvenimą apie vieną vyriausią kunigo uždavinį? Ne, jis to negalėjo padaryti. Jis priėmė
vien formą be turinio.
Dvasios atslūgimo momentais jis net nejausdavo savęs kunigu, o poniai Brazgienei jis skundėsi nugąstaudamas, ar tik ne išviršinės pareigos ir
aplinkybės riša jį su kunigyste? Tikrai taip ir buvo. Jis savąją asmenybę apmarino -ir ji nušvisdavo tik pasyviais užsimiršimo momentais, bet jokiu kūrybiniu
veiksmu pasireikšti negalėjo. Jis tapo bedvasiu kunigu, dėl to jam kunigo pareigos atrodė tokios sunkios. Nors jis stengėsi būti uolus, bet dirbo iš inercijos ir
įsikalbėjimo, iš reikalo, padariusio jį kunigu. Ką ir kaip tad jis galėjo rašyti?
Tačiau šitokis Liudo Vasario dvasios būvis negalėjo ilgai trukti. Išleistas iš seminarijos ir patekęs į gyvenimą, tegu ir netriukšmingą, bet vis dėlto
gana įvairų, pamažu jis ima atsigauti ir vėl grįžti į save. Tai, kas buvo pasislėpę giliausiame jo dvasios klode, patyrus kai kurių nepasisekimų, susitikus su kai
kuriais žmonėmis, suskambėjus kai kuriem žodžiam, ima kilti į viršų ir rodyti pirmuosius gyvybės ženklus. Ir čia Vasario dvasioj prasideda ilgas kovos
procesas, panašus į pirmąjį, tik atvirkščias. Jame atbus poetas, bet ir kunigas nenorės išsižadėti savo teisių. Jo sąžinė taps skaudžių konfliktų arena. Pažadintas
kovos, jis vėl ims rašyti, bet dar ilgai analizuos vien save; ilgėsis plataus pasaulio, bet dar ilgai nedrįs ar gal negalės į jį žengti.enkino jo nei jausminis patosas,
nei saldus sentimentalizmas.<...>

1.Kokia problema svarstoma ištraukoje?

2.Ką Liudas Vasaris priverstas sau konstatuoti?
3.Kodėl jis neranda temų?
4. Kokį atsakymą į veikėją kamuojančius klausimus pateikia
pasakotojas?
5.Kas atsitiko su bundančiu talentu atsidūrus izoliuotoje seminarijos
aplinkoje?
6. Kodėl poezijos mūza paliko Liudą po subjakono įžadų?
7. Nurašykite žodžius, atspindinčius Liudo Vasario, bręstančio
vyriškio ir bundančio poeto, santykį su kunigyste prieš
subdiakonato priėmimą.
8. I dalyje (dienoraščio ištraukoje) Liudas Vasaris tikėjosi, kad
„eiliniu kunigu darbininku“ jis galėsiąs būti. Suraskite sakinį, kuris
atspindi dabartinį jo požiūrį.
Palyginkite ir parašykite, kodėl pasikeitė Liudo Vasario požiūris.
 9. Suraskite pasakotojo žodžius, apibūdinančius poeto pašaukimo ir
kunigo pareigų – širdies ir logikos – konfliktą.
Nusakykite, kokių išgyvenimų ir kodėl būtent tokių sukelia vidinis
konfliktas romano protagonistui.
10. Remdamiesi tekstu įrodykite, kad pasakotojas ne tik vaizduoja,
bet ir analizuoja veikėjo vidaus pasaulį. Atsakymą pagrįskite dviem
citatomis.

IŠTRAUKA NR. 3
Išvažiavus iš bažnytkaimio, kelias ėjo per lygius ir tuščius kažkokio dvaro laukus. Jaunas kunigas, irdamasis rudenio sutemose ir laukų pilkumoj,
kaip anuomet grįždamas nuo Piktupių Andriaus, vėl skendėjo savo buities klausimuose. Tuomet jis pamatė begalinio moralio skurdo ir sunkaus kunigiško darbo
pavyzdį, šiandien jis pamatė kunigiško idealizmo pavyzdį. Jo protas, jo pačio idealizmas sakė jam, kad jeigu jau būti kunigu, tai būti tokiu, kaip Šlavantų
tėvelis. Ir neatidėliojant, šiandien jau reikia į tą kelią stoti. Reikia išmesti iš galvos ir iš širdies visas puoselėtas viltis ir iliuzijas apie suderinimą poezijos
kūrybos ir kunigavimo, reikia išsižadėti baronienės pažinties ir jos bibliotekos, nes iš čia jam grėsė daug didesnis pavojus, negu seminarijos laikais iš Liucės.
Įspėdamas savo prigimtį, jis jautė, kad dviem keliais -kunigo ir poeto -jis eiti negalės. Šita nuojauta, atsiradusi jame dar seminarijoj, dažnai jį
vargindavo tyliomis jo sąžinės bandymų valandomis. Bet jis stengdavosi ją nugalėti, kartais ieškodamas kompromisinio kelio, kartais gi išsižadėdamas poeto
svajonių ir pakrypdamas vien į kunigo idealus. Tokią vidaus kovą jis
gyveno ir tą vakarą, grįždamas po pasikalbėjimo su Šlavantų tėveliu.
Irdamasis krypuojančiam vežime per tuščius laukus į kaskart vis labiau tamsėjančią naktį, jis dešimtą kartą kėlė sau klausimą: ar jis nuoširdžiai
nori eiti pasaulio išsižadėjimo keliu ir būti niekas kitas, kaip tik kunigas -pastor animarum -servus servorum Dei -sacerdos in aeternum?
Ir dešimtą kartą jo iš seminarijos išsineštas pasiryžimas, jo ištikimybė Bažnyčiai ir kunigystės apžadam vertė jį atsakinėti "taip".
Bet jo prigimtis, jo širdis, jo fantazija, visi jo jaunystės polėkiai, kurių svaigulingą žavesį jis ne kartą jau buvo patyręs, atkakliai jam kuždėjo "ne".

1.Remdamiesi kūrinio ir kūrybos kontekstu charakterizuokite Šlavantų tėvelį.

Nurodykite, kodėl vizitas pas šį veikėją Liudui Vasariui sukelia daug
klausimų.
2. Remdamiesi kūrinio kontekstu paaiškinkite, kodėl norėdamas būti toks
kaip Šlavantų tėvelis romano protagonistas supranta turįs išsižadėti
 baronienės pažinties ir jos bibliotekos.
3. Apibūdinkite siužeto aplinkybes, kuriomis Liudas Vasaris pradėjo nujausti,
kad dviem keliais – kunigo ir poeto – eiti jis negalės. Nusakykite, kokią
dvilypę būseną išgyveno dėl to romano veikėjas ir kaip bandė elgtis vedamas
šios nuojautos.
4. Išvardykite argumentus, kurie verčia laikytis kunigystės, ir tuos, kurie
skatina jai priešintis. Įvertinkite, kieno – kunigo įžadų ar prigimties balso –
argumentai yra svaresni. Nurašykite ir įvardykite dvi meninės raiškos
priemones, kuriomis tai atskleidžiama.
5. Suformuluokite ir parašykite problemą, svarbią šioje ištraukoje ir visame
kūrinyje.

IŠTRAUKA NR. 4
Nieko panašaus Vasaris ligi tol nebuvo skaitęs. Jis prarijo tas knygas su keista nerimastim, save kaltindamas ir teisindamas, kartu bijodamas jų
nuodėmingo, kaip jam atrodė, aistringumo ir varomas lakios fantazijos ir jaunuoliško smalsumo. Jeigu jis save kaltino kaip kunigas, tai teisino kaip poetas, nes
juk tai buvo literatūra, o Tetmajeris -net didelis poetas. Ir, užsimiršdamas esąs kunigas, jis žavėjosi nepaprasta to poeto drąsa, jo vaizdų ryškumu, jo
išsireiškimų galia ir jaudinosi jo sukeltomis emocijomis, kurios dažniausiai sukosi aplink moterį, aistringai mylimą, geidžiamą, pasiekiamą ir glamonėjamą.
Bet jis čia rado taip pat ir niūrios nusivylimo poezijos. Poezijos, kuri savo maištingumu, savo viską griaunančia neigimo galia jį žavėjo kaip koks
demonas ir viliojo į juodas naktis, į tolimus pasviečius, kur jam, kunigui, buvo uždrausta žengti. Skaitydamas tas sielvartingas "Preliudijas", jis rado posmų,
kurie jo paties padėtį, jo mintis ir nuotaikas rodė juodam nusivylimo fone nušviestas aitriai plazdančių liepsnų ir atošvaistų. Kartais, vaikščiodamas po savo
kambarį, jis garsiai deklamuodavo, parafrazuodamas sau tinkamas vietas:

Numeskim tą kaukę, kur smaugia ir varžo,

kurią reikia mautis ant veido, kad žmonės
į sielą nelįstų. Mes esam vienatvėj
ir apgaulę galim sutrempti ir melą.

Mes esam -kas esam: ir nieks mum nerūpi,

ir nieko neturim, kas verta branginti,
ir nieko nejaučiam -tik nuovargį sunkų,
tik karčią ironiją -panieką -grasą.
 Po pasikalbėjimo su Šlavantų tėveliu ir po daugelio apmąstymų apie kunigo pašaukimą ir idealus jam liko širdy lyg kokių karčių nuosėdų, kurios
jam niekur nedavė ramybės. Ir atsiminęs jis deklamuodavo jau kitus "Preliudijų" posmus:
Su pajuoka šalta reik slėpti tą gėlą,
kur dūšią pripildo niekingo kartumo,
-ir rasti savy ištvermingų pastangų,
ir reikiant nevengti mirties būtinumo.

Ir reikia sukaupti savy didžią galią,

kad nykioj padangėj sparnai nenusvirtų,
o neštų per juodą gyvenimo naktį,-
bet ko lėkt ieškoti ir kur man kas skirta?..

Baronienė ar tai moterišku patyrimu, ar tai intuicija buvo gera psichologė, kai ji patarė Vasariui linksmai gyventi ir vaduotis smagumų ieškojimo
dėsniu, jei jis norįs ištesėti kunigystėj. Jeigu jis būtų nestatęs sau nepasiekiamų tobulo kunigo idealų, jeigu jis būtų vien džiaugęsis tuo, ką duoda jam
gyvenimas, jis, be abejo, nebūtų sau ilgai kvaršinęs galvos dėl knygų skaitymo, nebūtų graužęsis dėl savo širdies polėkių ir susižavėjimų. Jis būtų sau taręs:
įdomu, tai ir skaitau, patinka, tai ir žaviuosi. Galimas daiktas, kad, taip nusiteikęs, jis ilgainiui būtų tapęs kanauninku arba pralotu, o drauge gal ir dideliu poetu.
Bet jis įkurdino savo sąžinėj rūstų teisėją -idealą, ir nuo to laiko visas jo vidaus gyvenimas ėjo konvulsyviškais sukrėtimais, nuopuoliais, atgailomis ir
susigraužimais.
1. Suraskite pasakotojo žodžius, nusakančius, ką išgyveno Liudas
Vasaris, skaitydamas K. Tetmajerio eiles. Įvardykite bent dvi
skirtingas meninės raiškos priemones, kuriomis reiškiamas šių
išgyvenimų intensyvumas ir dramatizmas.
2. Nurodykite bent tris K. Tetmajerio „Preliudijų“ bruožus.
Remdamiesi tekstu paaiškinkite, kodėl Liudui Vasariui, kaip kunigui,
galėtų būti pavojingas šių eilių skaitymas.
Įvertinkite, kuris iš šių bruožų pavojingiausias kunigui.
3.Nurašykite žodžius, kuriais apibūdinamas „niūrios nusivylimo
poezijos“ poveikis Liudui Vasariui. Nurodykite, su kuo palyginama
neigimo galia. Paaiškinkite šio įvaizdžio prasmę.
4.Palyginkite K. Tetmajerio eilėraščio ištrauką su F. Tiutčevo kūrinio
citata dienoraštyje. Nurodykite panašumus ir skirtumus.
5.Remdamiesi kūrinio kontekstu pasvarstykite, ar būtų išdrįsęs
 Liudas Vasaris tokį kūrinį skaityti seminarijoje.
Savo nuomonę pagrįskite bent vienu argumentu.
Suformuluokite ir parašykite išvadą, kaip pasikeitė Liudas Vasaris
palyginti koks buvo mokydamasis seminarijoje.
6.Nurodykite dvi priežastis, kodėl pasakotojas baronienę apibūdina
kaip gerą psichologę.
Pakomentuokite, kaip būtų elgęsis veikėjas ir kokios galėjo būti
pasekmės.
7.Nurašykite sakinį, atskleidžiantį kunigo idealo įtaką Liudo Vasario
vidaus gyvenimui.

IŠTRAUKA NR. 5
Baronienė nusijuokė, paskui padarė dirbtinai nepatenkintą veidą ir šmėkštelėjo jam astru, kuriuo žaidė, per ranką:
-Bet tamsta esi nepataisomas, meldžiamasis! Sveikas įtrauki mane į tokias rimtas diskusijas, tarsi aš būčiau koks senas profesorius. Nieko taip
nebijau, kaip rimtos ponios išvaizdos. Mano kaktoj atsiras raukšlių, ir jei ko gero, aš imsiu ginčytis ir karščiuotis!.. Juk tai būtų baisu, kunige Liudai! Be juokų,
aš iš tamstos paskui pareikalausiu atlyginimo -ko nors labai smagaus ir malonaus. Na, bet šį kartą aš sveikam atsakysiu. Taigi aš manau, kad čia turbūt ne laiko
ir ne aplinkybių, bet dvasios, pasaulėžvalgos ir nuotaikos klausimas. Menas, mano bičiuli, yra platus kaip gyvenimas, o dvasiškis siauras kaip... Ne, aš nenoriu
tamstos įžeisti ir palyginimų vengsiu. Menas verda, kunkuliuoja visais žinomais širdies jausmais ir aistromis žmoniškumo ribose, o kunigo širdis -apmarinta ir
suvaržyta griežtomis normomis ir dėsniais. Tikėk tamsta manim: aš esu pažinus keletą labai inteligentiškų kunigų ir sugebu žmones observuoti. Kunigas negali
tiesiogiai, natūraliai pažvelgti į gyvenimą. Arba jis per griežtai smerks, arba pernelyg girs. Arba per daug liūs, arba per daug džiaugsis, nes kunigas visus
reiškinius yra pratęs vertinti doroviniu blogio ir gėrio mastu, dėl kurio jis ir pats negali likti indiferentiškas. Šitas, mano nuomone, kunigui ir kenkia pasireikšti
meno srity. Jam visuomet stoka arba kūrybinės medžiagos, arba meniško blaivumo. Antraip vertus, meniški gabumai verčia kunigą supasaulėti. Šitokia mano
nuomonė iš dalies pagrįsta observavimu, iš dalies teorija, iš dalies intuicija. O konkrečių pavyzdžių tamsta pats pasiieškoki.
Parėjęs namo, jis pervertė lietuvišką kunigiškąją literatūrą ir įsitikino, kad baronienės žodžiuose buvo daug tiesos. Duonelaitis ir Valančius rašė
didaktiniais tikslais. Baranausko poezija, parašyta dar dvasiškos karjeros pradžioj, paskui negrąžinamai nutrūksta. Vienažinskis -sentimentalus meilės dainius
-pirmas aprauda savo kunigišką "stoną" ir apvaisina lietuvių
lyriką liūdesio, ilgesio, ašarų ir siauro asmeniškumo motyvais. Maironis -poetas pilietis, patriotas. Grynoji jo lyrika taip pat sentimentali, patetiška ir siaura.
Vasariui, dabar jau skaičiusiam ne tik Mickevičių, Puškiną, Tiutčevą, bet ir Kasprovičių, ir Tetmajerį, pradėjo aiškėti, kad visos tos mūsų kunigų poetų
"sesutės", liūdesiai, ilgesiai, ašaros, visi tie švelnūs jausmai yra kilę iš suvaržymo vaizduotės, išgyvenimo ir išsireiškimo.
Ir čia pirmą kartą įkrito jam noras praplėsti savo patyrimų sritį, "pažinti gyvenimą" dėl kūrybos, nes pamažu vis labiau ėmė jame įsigalėti
nuojauta, kad jis poetu ar apskritai rašytoju bus. Ir jeigu jau rašys, tai rašys drąsiai, tai, ką matys ir jaus. Įkrito jam noras rašyti taip, kad jo raštuose nebebūtų
daugiau "kunigiškos dvasios", didaktikos, sentimentalumo, patoso ir visų to stiliaus pažymių.
-Aš pasistengsiu būti kunigu be priekaištų, -tarė jis sau, -ir visas savo luomo pareigas atlikinėsiu gerai. Bet poezijoj aš būsiu vien tik žmogus.
1. Skaitydamas iš dvaro parsineštas knygas, Vasaris įsitikina, kad
Europoje nėra žymių rašytojų kunigų. Jam pritaria baronienė: jei jie
yra, tai jų vardus „literatūros istorija minės“ smulkiomis raidėmis“.
Bandydamas ginti savo luomą, Vasaris teigia, kad kunigavimas
neatmeta galimybių būti rašytoju. Ką atsako baronienė?
2.Ištraukoje daugiausia kalba baronienė. Įrodykite, kad Liudas nėra
pasyvus klausytojas.
3.Kaip Rainakienė, ir kaip Vasaris supranta gyvenimo ir kūrybos
ryšį?
4. Kokias įdomesnes įžvalgas, tiesas sau suformuluoja Vasaris grįžęs
namo ir pervertęs „lietuvišką kunigiškąją literatūrą“?
5.Ką išgyvena Vasaris po pokalbio? Kuo šie išgyvenimai svarbūs
veikėjo charakterio raidai?
6. Kokią kompromisinę išeitį randa Vasaris, tikėdamasis suderinti du
skirtingus pašaukimus?
7. Kokia baronienės įtaka jauno kunigo gyvenime?
 III DALIS „IŠSIVADAVIMAS“

IŠTRAUKA NR. 6
Vienuolio akyse iš tiesų staiga žybtelėjo kaip ir kokia įkvėpimo ugnis, jis kilstelėjo galvą ir, įsmeigęs į Vasarį degantį žvilgsnį, prabilo:
-Kunige! Aš vadinu tave šituo kilniu vardu gal paskutinį kartą. Tu jo nori išsižadėti -ir turbūt išsižadėsi. Bet leisk man taip pat paskutinį kartą
prabilti į tavo sąžinę! Viešpats yra maloningas, ir nesuprantami Jo keliai, kuriais Jis saukia nusidėjėlį į išganymo uostą. Jeigu aš būsiu įrankiu Dievo rankoje,
šis mudviejų pasikalbėjimas nenueis niekais.
Vasaris širdy norėjo juoktis iš šito patoso, bet iš tėvo Severino veido tryško tokis susijaudinimas, kad ir jis pats jautėsi pavergiamas vienuolio
jausmo ir jo žodžių.
-Kunige Vasari! -tęsė vienuolis. -Ar tu aiškiai supranti tą padėjimą, kuriame atsidūrei? Jei tu galėtum iš šalies į save pažvelgti, tu nusigąstum savo
paties paveikslo! Štai kunigas -Dievui pašvęstasis, prisiekęs klusnumą ir ištikimybę Bažnyčiai, supasaulėja, išsižada savo pareigų ir piktina tikinčiuosius savo
elgesiu! Kas gali būti liūdnesnio už šitą nelaimingąjį?
Deja, tai buvo trafaretiškiausi rekolekcijų ir meditacijų žodžiai, daugelį kartų Vasario girdėti. O jis laukė išgirsiąs iš vienuolio ką nors nepaprasta.
Dėl to vėl atsigriebęs, dargi su pajuoka tarė:
-Graudenimais, tėve, man įspūdžio nepadarysi. Aš savo padėjimą esu apsvarstęs daugelį kartų. Mano elgesys eina iš mano pažiūrų, iš noro ir
pasiryžimo. Dėl to prašau tiksliau ir aiškiau kalbėti.
Tėvas Severinas valandėlę, matyt, svyravo, bet, tuoj susivokęs, kietu balsu pradėjo puolimą:
-Tamsta keli maištą prieš Bažnyčią!
-Ne! -atsikirto Vasaris. -Aš noriu nusikratyti vien tais varžtais, kuriuos Bažnyčia man uždėjo, o kurių aš negaliu pakelti. Aš noriu būti vien tuo,
kuo mane Dievas skyrė.
-A! Tamsta nori nusikratyti Bažnyčios varžtais, kad turėtum nuodėmės laisvę! Būk atviras, kunige, ir prisipažinki: tamsta keli maištą prieš
Bažnyčią ne dėl idėjos, ne dėl kilnaus gyvenimo tikslo, bet dėl kūno geidulių laisvės, dėl moteries, dėl mergos!
Paskutinius žodžius jis ištarė su tokiu cinizmu ir pasibjaurėjimu, tarsi pats bijodamas susitepti. Vasaris staiga sugniuždė papirosą peleninėj ir
pašoko iš vietos.
 -Tėve! -sušuko jis, vos galėdamas susivaldyti. -Aš gerbiu tamstos padėtį ir gerus norus, bet tai, ką tamsta pasakei, yra bjauri nesąmonė ir šmeižtas!
Aš nuo pirmųjų seminarijos metų kovoju dėl savo talento, dėl visų geresniųjų savo sielos savybių, dėl dvasios ir kūrybos laisvės, pagaliau, dėl vidaus
harmonijos ir sąžinės ramybės! Jei šitoj kovoj buvo ir yra įsipynusi moteris, jei ji man padeda pažinti save ir susiorientuoti savo jausmuose ir palinkimuose, tai
jūs neturit teisės sakyti, kad aš maištaująs ne dėl idėjos! Suprastinti ir subanalinti, tėve, lengva kiekvieną dalyką. Aš galėčiau pasakyti, kad ir jus mišias laikote
ne dėl idėjos, bet dėl lito, ir vienuoliu esate ne dėl idėjos, bet dėl nerūpestingo duonos kąsnio. Tai būtų tiek pat teisinga, kiek ir jūsų išvada, kad aš noriu
išsivaduoti dėl kūno smagybių ir moteries!
Žodžiai liejosi iš Vasario burnos kaip staiga prasiveržusi srovė. <...>
-Ne, tėve. Per ilga būtų tamstai pasakoti visus mano išgyvenimus ir parodyti visą mano vidaus patyrimą. Bet aš tamstą užtikrinu ir prašau manim
tikėti: suderinti savy poetą ir kunigą aš negaliu. Man tai yra psichologinė antinomija. Visą jūsų metafiziką aš pripažįstu, bet realiam kasdieniam gyvenime,
ieškant kūrybos ir ją vykdant, veikia kiti dėsniai. Ir kunigavimas man, kaip poetui, tėra davęs tik skausmo, sielvarto, abejonių ir neramumų. Jum malonu tai
skaityti, ir jūs norėtumėt, kad aš ir toliau grauždamasis ir nerimaudamas graudžias dainas dainuočiau? Ne, dėkui. Pakanka. Dabar aš gyvenime matau
naudingesnio darbo, negu savo sielvartus analizuoti. Pražudysiu savo talentą? Galbūt. Geriausią savo gyvenimo dalį aš jau pražudžiau. Gali tai atsiliepti ir
ateičiai. Bet tas manęs nebaugina. Prieš mane kunigystė jau pražudė ne vieną talentą. Aš pabandysiu išgelbėti nors likučius.<...> Dievo aš neišsižadu. Tik mano
Dievas, kurį aš tikiu, nėra reikalingas jokių priesaikų ir neuždeda jokių pančių, dėl kurių reikėtų beprasmiškai kankintis ir žudyti savo gyvenimą. Jis
tereikalauja, kad aš dorai gyvenčiau. Jo dešimtį įsakymų aš esu pasiryžęs saugoti visą gyvenimą
1. Nurodykite, kurią vienuolio portreto detalę išryškina pasakotojas.
Nurašykite ir įvardykite dvi meninės raiškos priemones, kuriomis
apibūdinama ši portreto detalė. Nusakykite, kokias vienuolio emocijas tai
perteikia.
2. Koks vienuolio elgesys su Vasariu? Kokių argumentų jis pateikia?
3.Vasario reakcija į tėvo Severino žodžius. Suformuluokite ir parašykite
išvadą, kaip pasikeitė Liudas Vasaris. Nurodykite galimas šių pokyčių
priežastis.
4.Remdamiesi tėvo Severino elgesiu ir argumentais įrodykite, kad šioje
polemikoje jis pasirodo kaip silpnas psichologas ir pralaimi. Nusakykite,
kurie žodžiai yra ginčo kulminacija.
5.Nusakykite, kaip Liudas Vasaris reaguoja į skaudžiausią vienuolio mestą
kaltinimą. Atsakymą pagrįskite citatomis.
6.Nurodykite visus argumentus, kuriais Liudas Vasaris grindžia pasiryžimą
išsižadėti kunigystės. Suformuluokite ir parašykite išvadą, kuri priežastis,
 jūsų manymu, yra svarbiausia.

IŠTRAUKA NR. 7
Šeštą valandą atėjo laiškanešys ir įteikė jam laišką. Vasaris pažiūrėjo į voką ir nutirpo: jis pažino Liucijos raštą. Drebančiais pirštais jis išvyniojo popieriaus
lapą ir pažiūrėjo į parašą. Taip, Liucija. Jis sėdo prie stalo ir ėmė godžiai skaityti.
Įsivaizduoju tavo nustebimų, brangus Liudai, kai tu paimsi šį laišką į rankas. Tuomet viskas jau bus įvykę, tu būsi sujaudintas, o gal pasipiktinęs ta beprotybe,
o aš... Kur būsiu tuomet aš?.. Na, bet negraudinsiu tavęs jokiais sentimentaliais žodžiais. Aš dabar mąstau labai aiškiai ir blaiviai ir noriu, kad paskutinis
mano laiškas liudytų apie mane geriau negu daugelis mano pasielgimų, ypač šiom dienom. Neseniai kalbėjau su tavim telefonu ir žinau, kad šį vakarą tu
ateisi. Tik dabar kilo many noras parašyti tau laišką, kurį tu gausi jau po mano mirties. Laišką aš įmesiu vakare, nusižudysiu, kai išsiskirstys svečiai,
atsisveikinus su tavim, vėliausia apie 8 val. ryto, o laišką tu gausi tą pačią dieną, bet, žinoma, vėliau. Kodėl aš tau rašau? Tu, kaip poetas, gal pamanysi, kad
dėl efekto, dėl nepaprasto įspūdžio. Pamanyk tik! Nusižudėlės laiškas! Kaip ir kokia dviejų pasaulių jungtis, nuo šermeninės lentos ištiesta ranka... Bet ne. Visa
tai man nerūpi, ir jus, gyvuosius, stebinti nepaprastumu aš dabar visai nenoriu. Rašau tau, kaip senam prieteliui, kaip seniai mylėtam ir dabar dar
tebemylimam žmogui. Aš noriu tau dar kartą padėkoti už tai, kad tu mane supratai ir iš manęs nesityčiojai, kaip daugelis kitų mano garbintojų, ir man
nemelavai, neva mane mylįs. Ir štai dar dėl ko. Svarstydama savo mirties aplinkybes, aš imu bijoti, kad laisvas mano pasitraukimas iš gyvenimo gali būti
nuslėptas. Aš numatau, kad mūsų gydytojas, į kurį, be abejo, pirmiausia bus šauktasi, norėdamas apsaugoti mane nuo paskalų, o Glaudžių nuo nemalonumų,
sugalvos kokią nekaltą mano staigios mirties priežastį. Man, žinoma, tai maža rūpėtų, bet, nežinau kodėl, būtinai noriu, kad tu žinotum, kaip aš mirštu, ir
niekad dėl to neabejotum. Aš noriu, kad mano mirtis tau nebūtų apgaubta jokiu melu, jokiais veidmainiškais aiškinimais. Apie 8 ar 7 val. ryt ryto aš paimsiu
stiklą raudono vyno, nueisiu į savo kambarį, įsipilsiu nuodų ir, atsigulusi ant kušetės, išgersiu. Aš turiu patikimų nuodų, kurie veikia beveik momentaliai. Šautis
aš nenoriu: triukšmas, kraujas, be to, niekad nesi tikra, ar gerai pataikysi.Šį vakarą tu, be abejo, stebėsiesi iš mano svečių, iš vaisių ir iš manęs pačios. Čia jau
aš tau nieko neišaiškinsiu. Manyk kaip nori. Ar aš pagaliau žinau? Gal aš panūdau atsiskirti su savo gyvenimu tokiu momentu, kada dar kartą pamatysiu visą
jo tuštumą, o gal susigundžiau efektu, teatrališka scena? Pamanyk tik! Nešiodama gedulą po sūnaus mirties, visą naktį praūžė girtoj kompanijoj, o išleidus
svečius nusinuodijo!.. Kodėl vieną kartą gyvenime nepadaryt sau tokio malonumo? Daug kas laikė mane turtinga išdidžia ponia, o maža kas, gal niekas,
nežinojo, kad savo širdy aš jausdavausi nuskriausta, pažeminta, paniekinta ir ujama kaip laukinė katė... Kodėl tad paskutinę valandą nepadaryti man tokio
karališko mosto? Bet aš imu jau karščiuotis, o buvau ketinusi rašyti šaltai ir protingai. Ką tau dar pasakyti? Tikiuosi, tu viską ir šiaip suprasi, nors ir ne
viską žinai, kas nušviestų mano mirties priežastis. O jų ne viena. Abejoju, ar pasakyt tau vieną paslaptį. Po sūnaus mirties sužinojau, kad mano dėdė -tai mano
tėvas!.. Iš tiesų, kaip kokioj komedijoj... Mane ramindamas, jis pats prisipažino. Vargšas senelis, kaip jis apsiriko! Po visų katastrofų štai tau, Liuce, paguoda:
esi kanauninko duktė! Žinoma, aš jo nesmerkiu ir ne dėl to žudausi... Bet žinai, Liudai, šita, galima sakyti, smulkmena parodė man, kad mano gyvenimas jau
nuo pat pradžios buvo vienas didelis nesusipratimas. Ta smulkmena galutinai sunarpliojo visas mano minčių gijas, ir nebežinau, nuo ko reiktų pradėti. Aš
neturėjau teisės gimti, tai kam dar čia graibstytis ir stengtis ko nors nusitverti? Tačiau prisipažinsiu tau, kad jo, to dėdės-tėvo, man be galo gaila, ir aš esu
didelė egoistė, suduodama jam tokį smūgį. Bet kas jam pagaliau būtų per džiaugsmas iš manęs tokios? Ima mane pagunda parašyti tau dar keletą šiltų,
nuoširdžių žodžių, kaip paskutinį savo atsisveikinimą ir savo palikimą. Žodžių, kurie įstrigtų tau į širdį, ir tu mane minėtum ilgai, ilgai. Et, bet kam čia! Juk kas
mum beliko bendra? Keliolika gyvenimo valandų. Neverta! Aš pati žinau, kaip trumpai gyvieji mini mirusius. Pagaliau, šį vakarą mudu dar pasimatysime. Gal
aš tau ką ir pasakysiu -gera ar bloga, nežinau.Štai mano laiškas ir baigtas. Sudie, Liudai, šįkart amžinai.
Liucija
Negreit Vasaris atsitraukė nuo to laiško. Perskaitė jį keletą kartų ir vis dar gaudė akim atskirus sakinius, atskirus žodžius. Tai štai kokia buvo
Liucija! -stebėjosi jis, bet kokia ji buvo -aptarti neįstengė. Tas laiškas, nors desperatiškas ir žiaurus, jį tarsi nuramino, tarsi paguodė ir sustiprino.

1.Kodėl Liucė imasi rašyti laišką Vasariui? Ką ji išgyvena

rašydama?
2.Remdamiesi tekstu, įrodykite, kad priešmirtinis šėlsmas Liucės
namuoseyra tarsi kaukė.
3.Po Liucės mirties gavęs paskutinį jos laišką Vasaris galėjo ją
pažinti naujai.Ką atskleidžia šis lemtingas sižeto posūkis? Kokia ji?
4.Pagrįskite teiginį, kad Liucė yra dramatiška asmenybė.

IŠTRAUKA NR. 8
-Iš tavo žodžių, Aukse, -pradėjo Liudas, -aš matau, kad tu mane laikai dabar beveik jau atbaigtu žmogum, kuriam viskas aišku, kurio klaidžiojimai ir kovos jau
pasibaigė, o belieka vien ramiai atsisėdus rašyti dramas ir poezijas. Dėl to tu vadini mane laimingu, kuriam kiti gali pavydėti...
-Na, nestvarstyk mano žodžių! Taip gerai aš apie tave nemanau.
-Bet vis dėlto... Tu ir kiekvienas, kuris taip manytų, smarkiai klystų, Aukse. Aš dabar įsitikinau, kad kas aš bebūčiau, abejojimų, vidaus kovų ir kentėjimų vis
tiek neišvengsiu. Pagaliau, ar reikia nuo jų bėgti? Aš manau, kad ne. Be vidaus kovų ir kentėjimų nėra kūrybos. Tik nuolatos degdamas ir atsinaujindamas
meno žmogus gali kūrybiškai save pareikšti.
-Tai reikėjo pasilikti kunigu. Būtum galėjęs kankintis visą amžių!
-Ne, tai visai kas kita, Aukse! Būdamas kunigu aš kovojau ir kentėjau, jausdamasis esąs ne savo vietoj, dėl savo vidaus disharmonijos -ir tai buvo egoistiškas
skausmas, savęs narpliojimas ir analizavimas. Išsivadavęs aš turėsiu kovoti dėl principų, dėl gyvenimo teisių ir santvarkos, o gal stačiai ir dėl duonos kąsnio...
Bet aš manau, kad tai bus prasmingesnė kova ne tik man, bet ir kitiem.
-Taip, Liudai,-pritarė Auksė.-Dėl viso to kovoti reikia. Tik aš manau, kad tu tą kovą įsivaizduoji per daug niauriai ir net tragiškai.
-Taip, aš esu pasiryžęs viskam! Kelias, į kurį aš stoju, bus sunkus, bet trauktis iš jo neketinu. Jei netesėsiu, beliks pasekti Liucijos pėdom.
1.Suraskite Liudo Vasario žodžius, nusakančius kūrėjo likimo
dramatiškumą. Suformuluokite ir parašykite išvadą, kaip susijusi
kūrėjo patiriama kančia ir kūryba.
Įvardykite bent vieną vaizdingą meninės raiškos priemonę,
atspindinčią kūrėjo kančią.
2.Remdamiesi Auksės žodžiais pasamprotaukite, ar ji iš tiesų supranta
Liudą Vasarį. Įvardykite, kuris jos bruožas atsispindi ištraukoje.
3.Remdamiesi tekstu įvardykite kunigo padėties nulemto konflikto
priežastis.
4.Nusakykite, dėl ko, pasak Liudo Vasario, gali tekti kovoti atsisakius
kunigystės. Suformuluokite ir parašykite išvadą, kurios žmogaus
charakterio savybės lemia, ar jis gali patirti harmoniją su savimi ir
pasauliu.
5.Remdamiesi ištraukos pabaiga ir kūrinio kontekstu paaiškinkite
paskutinio ištraukos sakinio prasmę.