Iš anglų kalbos vertė ILONA DAUKIENE

UDK 159.92 Frances Kendall

Ke-104 SUPER PARENTS
SUPER CHILDREN
Delta books, 1990

Iliustracijos autorės

ISBN 9986-37-029-9 © Frances Kendall Louw, 1983

© Ilona Daukienė, vertimas į
lietuviu kalbą, 2001
© Svetoslavas Kuznecovas,
dizainas, 2001
© „Andrena“, 2001
SKIRIU SAVO TĖVUI
Jūsų vaikaiyra nejūsų.
Jie dukrosir sūnūsnesibaigiančios Gyvenimo tėkmės.
Atėjęperjus, tačiaune išjūsų,
Ir būdamikartujie nepriklausojums.
Galitejiems duotisavo meilę, betneprotą,
Nes turijie savasmintis.
Galite suteiktiprieglobstįjų kūnams, bet ne sieloms,
Nes sielosjųgyvena rytdienosnamuos,
Patektij kuriuosjūsnegalite net savo sapnuose.
Galite bandytibūtipanašūsįjuos, bet nesistenkitjųpadaryti
panašių į save.
Nes neįmanomagyvenimopasukt atgalarpasilikti vakarykštėj
dienoj.
Jūs - lankai, iš kuriųkaipgyvos strėlės vaikaikeliauja ateitin.

Kahlilas Gibranas „Pranašas“

TURINYS

Įžanga 13
1. Atsisakykite bandymų ir klaidų 15
2. Jei tai būtų suaugęs žmogus 17
3. TYys pozicijos ir ketvirta alternatyvioji 21
4. Pagrindinis principas 24
5. „Ant rankų“, atskyrimas ir maitinimas 30
6. Savarankiškumas, individualumas ir teigiamas savęs
vertinimas 36
7. Maistas, maitinimas ir laisvė 47
Vaikai žino, koks maistas jiems geriausias - Aš galiu
valgyti pats - Prastas maistas - Gražus elgesys -
Kieno yra maistas?
8. Ttialeto įgūdžių ugdymas 55
9. Guldymo laikas ir miegas 59
Šeimos lova - Tėvų teisė išsimiegoti.

10. Žaislai ir nuosavybė 64

Kas yra nuosavybė? - Gebėjimas dalintis - Žaislų
priežiūra - Tvarkymasis.

9
11. Apranga, namų apyvokos reikmenys ir kiti sugadinami
daiktai 71
12. Drausmė 76
Nedrausmingas kūdikis - Nuosavybės teisės -
Dėmesio atitraukimas - Negalima apdovanoti už
blogą elgesį - Ar jam reikia dėmesio? - Gražus
elgesys - Užsispyrimas - Akiplėšiškumas - Bausmės
- Kūno bausmės - Uždarymas atskiroje patalpoje -
Malonumų apribojimas - Nuostolių atlyginimas -
Melavimas - Kada prievarta yra pateisinama -
Svetimas turtas - Pasižiūrėkite į save - Atsiprašymas
- Tarpsniai.
13. Darbo pasidalijimas 97
Lenk medį, kol jaunas - Apsitarnavimas - Vaikų
pagalba - Žmogaus veiksmų motyvacija - Pinigai -
Pinigų atsiradimo istorija - Kišenpinigiai - Teigiamos
vaikų darbo pasekmės.
14. Brolių ir seserų konkurencija-arji neišvengiama? 107
Vaikų amžiaus skirtumas - Paruoškite vaiką - Gimus
kūdikiui - Jei jums labiau patinka kūdikiai - Jei jums
vienas vaikas mielesnis už kitą - Jūsų vaikai yra
asmenybės - Peštynės tarp brolių ir seserų.
15. Lytinis gyvenimas be kaltės 116
Draudimų kilmė - Slopinimas veda į smurtą - Kur
mes klystame? - Jūsų požiūris į savo kūną - Jūsų
požiūris į seksą - Slaptumas - Visuomenės nuostatos
- Paauglystė - Dvejopa moralė.

10
16. Mokymo privalumai ir trūkumai 127
Pradėkite nuo kūdikystės - Vaikų lopšelis ar darželis
- Montessori metodas - Jei vaikas nenori eiti į vaikų
darželį - Sulaikymas be teismo - Tik žaidimai ir jokio
darbo? - Vertybių sistemos skiepijimas - Jei neturite
galimybės vaiko leisti į tinkamą mokyklą.
17. Mąstymo kontrolė 135
Cenzūra - Televizija - Knygos - Seksualinė prievarta
- Religija ir filosofija - Gerbkite vaiko nuomonę.
18. Paauglystė 140
Vairavimas - Pasimatymai - Alkoholis - Narkotikai -
Disputai apie nuosavybės teises.
19. Atriškite mazgą 146
20. Kokiu žmogumi turėtų vaikas tapti 150
įžanga

Ne paslaptis, kad labai dažnai santykiai tarp tėvų ir vaikų su­

kelia nusivylimą, nepasitenkinimą, konfliktus ir skausmą. Dau­
geliui tėvų tokia padėtis atrodo neišvengiama. Kiti ieško pata­
rimų įvairiose pedagogikos knygose, kurių dabar leidžiama tik­
rai daug. Deja, beveik visos populiarios knygelės apie vaikų
auklėjimą yra nenuoseklios ir prieštaringos. Jos pataria, kaip
spręsti kai kurias problemas, tačiau nepateikia elementarių tai­
syklių, kurias galima būtų taikyti visoms amžiaus grupėms.
Si knyga iš esmės skiriasi nuo įprastos šio pobūdžio literatū­
ros. Joje aprašomi metodai yra pagrįsti paprasta filosofija, tin­
kančia visiems tėvų ir vaikų tarpusavio santykių aspektams. Čia
pateikiamos esminės rekomendacijos padės išspręsti daug iš­
kylančių auklėjimo uždavinių. Knygos tikslas - parodyti, kad
tėvai ir vaikai gali laimingai sugyventi, gerbti vieni kitus, vado­
vaudamiesi tomis pačiomis vertybėmis, kurios yra tokios ele­
mentarios ir paprastos, jog vaikas jas gali įsisąmoninti iki pen-
kerių metų.
Kadangi mūsų knyga propaguoja nuostatą, kad tėvai su
savo vaiku turi elgtis kaip lygus su lygiu, kai kurios idėjos gali
iš pradžių atrodyti drastiškos ir net piktinančios. Tačiau jas
tinkamai realizuojant gyvenime, rezultatas bus tikrai sėkmin­
gas.
Paskutiniuoju laiku vaikui per visą jo vystymosi laikotarpį
bandoma įteigti, kad suaugusieji visada geriau žino, kas vaikui
tinkama. Vaikai skatinami klausyti nurodymų, o ne patys spręsti.

13
Kadangi vaikai yra maži ir nepajėgūs apsiginti, suaugusieji gali
jėga priversti juos paklusti.
Nenuostabu, kad užaugę tokie žmonės leidžia už save spręsti
valstybei arba bažnyčiai, kuri pakeičia tėvus ir mokytojus. Šie
žmonės neturėjo galimybės išsiugdyti pasitikėjimo savo jėgo­
mis. Jiems visuomet buvo teigiama, kad jie nepakankamai di­
deli, stiprūs, protingi ir patyrę, idant galėtų spręsti, kas gerai, o
kas - blogai.
Jei vaikai būtų auginami pagal šioje knygoje aprašytus (kar­
tais revoliucinius) metodus, pasaulyje gyventų atkaklus, sava­
rankiškas ir savimi pasitikintis jaunimas. Tie jauni žmonės su­
prastų, kad veltui nieko negaunama ir kad jie kiekvienas yra
savo laimės kalvis. Jie nesistengtų savo valios primesti kitiems.
Tai būtų iš tiesų nuostabus pasaulis mūsų palikuonims!
 1. Atsisakykite bandymų ir
klaidų

Jei norite, kad jūsų namuose augtų laimingi, savimi pasitikin­

tys, savarankiški, atsakingi ir drausmingi vaikai, tai ši knyga
skirta jums.
Visas problemas, susijusias su vaikų auklėjimu, padės išspręs­
ti labai paprastos ir nuoseklios taisyklės. Kiekviename skyriuje
aiškinama, kaip šiuos principus taikyti konkrečioje situacijoje.
Daugelis šioje knygoje pateikiamų idėjų nėra naujos. Jos
išsamiai aptartos kitose knygose, nebūtinai pedagoginėse. Da­
bar šios idėjos pirmą kartą sujungtos ir suderintos su naujomis
koncepcijomis - taip suformuota originali ir reikšminga vaikų
auklėjimo teorija.
Amerikiečių mokslininkas J. L. Hymesas, stebėjęs vaikus iki
šešerių metų, teigia, kad žmogaus kūdikis gimsta jau visuome­
niškas. Vienas svarbiausių vaiko poreikių - gyventi su kitais
žmonėmis. Jis nuo gimimo yra ypač jautrus visiems dalykams,
kurie suteikia galimybę jam gyventi tarp žmonių. Augdamas ir
bręsdamas individas ieško ir mokosi elgesio būdų, leidžiančių
laimingai gyventi žmonių visuomenėje.
Aš pritariu šiam teiginiui, tačiau daugelis žmonių mano prie­
šingai. Jie pasakytų, kad augdamas vaikas išmoksta tokio elge­
sio, kuris kliudo gyventi visuomenėje.
Dažnai žmonės, nusprendę sukurti šeimą, turi labai miglo­
tą supratimą, kodėl jie tai daro. Porai susituokus, anksčiau ar
vėliau moteris pastoja (gal net visai neplanuotai). Arba sutuok­
tiniai nusprendžia turėti vaiką po kelerių bendro gyvenimo me­

15
tų. Toks yra mūsų visuomenėje įsitvirtinęs šeimyninio gyveni­
mo modelis, todėl natūralu, kad dauguma porų į jį orientuoja­
si. Busimoji mama, o labai dažnai ir busimasis tėvelis tikisi,
kad vaiko gimimas praturtins jų gyvenimą. Deja, tikrovėje taip
būna retai.
Jei tik drauge susirenka dvi ar kelios mamos, būtinai pra­
deda kalbėtis apie vaikų auginimą, ir pasipila problemų srau­
tas: „manasis toks užsispyręs“, „o manasis varo mane iš pro­
to“ ir t. t.
Jei J. L. Hymesas yra teisus ir vaikai iš esmės yra visuome­
niški, tai kaip tėvai iškreipia natūralų jų vystymąsi ir kaip vai­
kai tampa tokie nevisuomeniški? Šioje knygoje bandysiu pa­
teikti atsakymą.
Laukdamasi pirmojo vaiko, perskaičiau nemaža knygų apie
vaikų auklėjimą. Mane suglumino jų prieštaringumas. Iki dve­
jų metų savo dukterį auginau daug ką bandydama ir klysdama
(kaip ir dauguma žmonių), patirdama ir sėkmių, ir nesėkmių.
Tuomet sutikau savo dabartinį vyrą. Jis mane supažindino su
vientisa gyvenimo filosofija, kurią galima taikyti visiems žmo­
nių santykių aspektams. Šios jo idėjos mane labai paveikė. Jis
buvo įsisąmoninęs, kad jo idėjų sistema tinka ir vaikams. Taigi
mes ir dar keli mūsų draugai stengėmės auginti vaikus pagal
tos filosofijos principus.
Rezultatai buvo puikesni, negu tikėjomės. Dabar mūsų san­
tykiai su vaikais kupini gerumo ir pasitenkinimo, o juk daugu­
ma žmonių apie tai gali tik svajoti. Jei pasitaiko nedidelių pro­
blemų, bandome išsiaiškinti, kur buvome nenuoseklūs, taiky­
dami savo auklėjimo sistemą. Suradę klaidą, surandame ir pro­
blemos sprendimą.

16
2. Jei tai butų suaugęs
žmogus

Dauguma žmonių apie vaikus galvoja kaip apie kitos rūšies

būtybes. Vienaip jie bendrauja su suaugusiais žmonėmis ir vi­
sai skirtingas taisykles taiko vaikams.
Svarbu nepamiršti, kad vaikai irgi žmonės. Jie daug ma­
žesni ir silpnesni už mus, tačiau ir moterys paprastai mažes­
nės ir silpnesnės už vyrus, o dėl tojų niekas nelaiko žemesnė­
mis būtybėmis. Vaikams reikia daugiau miego, baltymų ir kal­
cio, nes jie greitai auga. Bet ir kiekvieno suaugusio žmogaus
mitybos ir miego poreikiai skirtingi, priklausantys nuo jų kū­
no sudėjimo, tačiau dėl to nė vienas iš jų nėra mažiau gerbti-
nas.Tik nuo aštuonių mėnesių kūdikis pradeda suvokti, kad
jis yra atskiras individas, o laiko tėkmę ir mirties prasmę su­
vokia gerokai vėliau. Kad tai suprastų, vaikas turi įgyti pa­
kankamai patirties. Patirtis ir yra esminis skirtumas tarp vai­
kų ir suaugusiųjų.

Vaikai yra protingi ir logiški, jie, kaip ir mes, nori būti

laimingi.

Daugelis žmonių su šiuo teiginiu nesutiktų. Jie pasakytų,

kad vaikai yra neprotingi, nelogiški ir savo elgesiu kenkia sau.
Tačiau iš tikrųjų šie argumentai reiškia tik tai, kad vaikams
trūksta žinių.

17
 Žmogų iš kitų gyvūnų išskiria mąstymas. Tai yra, dauguma
žmogaus veiksmų ne instinktyvūs, o pagrįsti protu. Mūsų vai­
kai sugebėjimą mąstyti įgyja ne tada, kai sulaukia tam tikro
amžiaus - šis jų sugebėjimas įgimtas. Kiekviena nauja gyveni­
mo situacija yra nauja proga protavimui.
Pavyzdžiui, negalima sakyti, kad vaikas yra kvailas, jeigu už­
lipo ant stiklo šukės - jis juk nežino, kad stiklas gali įpjauti.
Vaikas nėra neprotingas, kai nesileidžia skiepijamas - jis tie­
siog nesupranta, kas gali atsitikti, jei liks nepaskiepytas. Taigi
vaikas elgiasi protingai ir logiškai, bet tik tiek, kiek leidžia jo
patyrimas.
Vaikai turi minčių, idėjų, jausmų ir poreikių kaip ir mes,
tiktai neturi galimybių norimiems tikslams pasiekti. Bet iš ki­
tos pusės - vaikai apdovanoti didžiuliu smalsumu ir noru mo­
kytis. Ir kai įgyja pakankamai patyrimo ir žinių, gali siekti lai­
mės.
Visų jų tikslas - pasidaryti tiek savo gyvenimo, tiek savo
aplinkos šeimininkais. Kiekvieną minutę jie skuba kuo dau­
giau pažinti pasaulį. Mes negalime vaikams trukdyti, turime
stovėti nuošalyje visada pasiruošę padėti jiems siekti sava­
rankiškumo.
Suaugusiojo testas

Esminis skirtumas tarp suaugusiųjų ir vaikų yra patirtis.

Pabandykite įsivaizduoti, kad jūsų vaikas yra visiškai suau­

gęs žmogus iš kitos planetos. Jam čia viskas nauja. Jam sveti­
ma mūsų kultūra (sakysim, jis nieko nežino apie mandagumo
taisykles ir nuosavybės teises). Jis nežino skysčių ir kietųjų kū-

18
nu savybių, žemės traukos poveikio ir dar tūkstančių kitų daly­
kų. Jis turės viską sužinoti. Be to, jis nėra fiziškai prisitaikęs
savarankiškam gyvenimui šioje aplinkoje. Jam trūksta jėgų ir
paprasčiausių įgūdžių. Sutikę tokį žmogų, jūs visomis išgalė­
mis padėtumėt jam prisitaikyti naujame pasaulyje.
Taip pat turėtumėte elgtis ir su savo vaiku, kai jis pradeda
sąmoningai bendrauti - maždaug tarp dešimties mėnesių ir dve­
jų metų.

Jei vaikas netyčia ką nors sudaužė, padėkite jam viską sutvarkyti, kaip
kad padėtumėte draugui

19
 Jei nežinote, kaip reaguoti į vaiko veiksmus, įsivaizduo­
kite, kad prieš jus suaugęs žmogus ir paklauskite savęs:
„Ką aš daryčiau, jei tai būtų suaugęs žmogus? “

Tolesniuose skyriuose pateikiama daug pavyzdžių, kaip tu­

rėtų būti taikomas suaugusiojo testas. Įpraskite pagal jį vertin­
ti ir visus savo vaiko veiksmus. Tai geriausias ir lengviausias
kelias padėti vaikui rasti vietą visuomenėje.

Santrauka
1. Vaikai yra protingi ir logiški pagal savo patyrimą.
2. Esminis skirtumas tarp vaikų ir suaugusiųjų yra
patirtis ir per ją įgytos žinios.
3. Atsižvelgdami į vaikų patyrimo stoką, su vaikais
turėtume elgtis visai taip pat kaip su suaugusiais
žmonėmis.

20
3. Trys pozicijos ir ketvirta
alternatyvioji

Bendraudami su vaikais, tėvai laikosi vienos iš trijų principinių

pozicijų: reikalauja paklusnumo, nuolaidžiauja arba elgiasi ir
taip, ir taip.
Autoritarinio auklėjimo šalininkai įsitikinę, kad jie viską ži­
no geriausiai, o vaikai nežino nieko. Todėl gali viską už vaikus
spręsti: ką vaikams valgyti ir dėvėti, kada ir kiek miegoti, kuo
domėtis ir kaip apskritai elgtis. Ir tenebando vaikai turėti savo
nuomonės.
Iš kitos pusės, nuolaidžiaujantys tėvai mano, kad jie iš viso
neturi jokių teisių. Jų vaikai gali siautėti po namus ir kelti be­
gales reikalavimų. Tokie tėvai įsitikinę, kad privalo tenkinti vi­
sas savo atžalų užgaidas ir niekada nepasakyti pikto žodžio,
kad nesužeistų trapaus jų ego.
Abi šios kraštutinės pozicijos turi vieną privalumą: beveik
visada aišku, ko galima iš tėvų tikėtis. Tačiau labai mažai žmo­
nių yra nuoseklūs. Net patys valdingiausi tėvai pasiduoda, kai
jų sūnelis vos ne dusdamas iš pykčio žiūri į jam grūdamą košę
ir nesutinka valgyti. Taip pat net nuolaidžiausiąs tėvas netenka
kantrybės, kai jo duktė spygaudama laksto po kambarį, o jis
žiūri mėgstamą televizijos laidą. Jis nutempia rėkiančią dukte­
rį į jos kambarį ir uždaro, tačiau po kelių minučių pajutęs sąži­
nės graužimą vėl išleidžia.
Trečią poziciją užima tėvai, kurie elgiasi be jokios sistemos,
vadovaudamiesi nuotaika. Ši tarpinė pozicija yra tikrai baisi:
tėvų veiksmų neįmanoma numatyti. Vaikai niekada nežino, ko

21
tikėtis. Žino tik, kad arba gaus mušti, arba ne. Arba bus iš­
juokti, arba pamyluoti. Tarp vaiko veiksmų ir reakcijos į juos
nėra jokios logikos. Tokie vaikai per gyvenimą eina visaip steng­
damiesi išvengti netikėto skausmo, tačiau dažniausiai jiems ne­
pasiseka.

Ketvirtoji pozicija
Valdingi tėvai yra įsitikinę, kad vaikai neturi jokių teisių. Nuo­
laidūs tėvai mano, kad jie patys neturi teisių. Dar kiti tėvai iš
viso neturi aiškaus požiūrio. Laimė, yra ketvirta, alternatyvio­
ji, pozicija - paprasta, logiška ir vaikų nesunkiai priimama.
Tai tokia principinė pozicija, kai suaugusieji pripažįsta, kad
visi žmonės turi vienodas teises, nepriklausomai nuo amžiaus.
Šiuo atveju pagrindinis principas yra toks: kiekvienas žmogus
turi teisę gyventi taip kaip nori, kad tik nedarytų žalos kitiems
žmonėms ir jų nuosavybei.
Taikant šį principą mažiems vaikams, reikia atsižvelgti, kad
jie neturi patyrimo. Savaime suprantama, vaikus privalu ap­
saugoti nuo pagrindinių pavojų, apie kuriuos jie gal dar neži­
no: negalima leisti vaikui žaisti judrioje gatvėje, gerti terpenti­
ną ar valgyti nuorūkas. Išskyrus štai tokius akivaizdžius apri­
bojimus, minėto principo reiktų visada nuosekliai laikytis. Tuo­
met ir vaikas greitai suvoks jo naudą ir supras, kad pats negali
jo nepaisyti.
Šioje knygoje bandoma įrodyti, kad kiekvienas konfliktas
tarp suaugusiųjų ir vaikų (nuo metinukų iki paauglių) kyla to­
dėl, kad minėtas principas yra nesuprastas arba jo nesilaiko­
ma. Ir atvirkščiai, jį taikant nuosekliai, pasiekiama abipusės
pagarbos ir laisvės.

22
Santrauka
1. Valdingi tėvai mano, kad jų vaikai neturi jokių teisių.
2. Nuolaidūs tėvai mano, kad jie patys neturi teisių.
3. Dar kiti tėvai svyruoja tarp autoritarinės pozicijos ir
nuolaidžiavimo.
4. Egzistuoja ketvirta, alternatyvi pozicija, kai
pripažįstama, kad teisių turi tiek tėvai, tiek vaikai ir
visi gali gyventi laisvai, gerbdami vieni kitus.
4. Pagrindinis principas

Kiekvienas žmogus, jei tik nedaro žalos kitiems žmonėms

ir jų nuosavybei, gali gyventi taip, kaip nori.

Kadangi šis principas yra labai svarbus, reikia tiksliai išsiaiš­

kinti, ką jis reiškia, norint jį taikyti vaikų auklėjimui.
Sis principas susideda iš dviejų dalių. Pirma - tai pagarba
kitiems žmonėms ir jų nuosavybei, antra - veiksmų laisvė. Įsi­
gilinę suvoksime, kad tai dvi to paties medalio pusės. Viena
pusė - mano laisvė gyventi kaip noriu, kita - jūsų. Laisvė gali
būti tik abipusė.
Kas atsitinka, jei kas nors pamina pirmąją principo dalį ir
grasina jums arba jūsų nuosavybei? Šiuo atveju, norint susigrą­
žinti ar apginti laisvę, galima panaudoti jėgą. Reikalaudamas,
kad jūs sekmadienį eitumėt į bažnyčią, aš pažeidžiu jūsų lais­
vę; tačiau jei neleidžiu jums manęs mušti ar gadinti mano tur­
to, tuomet aš ginu savo laisvę.
Žmonės dažnai sako, kad „laisvė“ yra beprasmis žodis, nes
jie „priversti“ daryti daug dalykų, kurių visai nenori. Tačiau
laisvė nereiškia daryti tik tai, kas malonu. Pavyzdžiui, aš plau­
nu indus, nors šio darbo labai nemėgstu. Aš galiu pasakyti, kad
esu priversta juos plauti, nes nenoriu valgyti iš nešvarių. Ta­
čiau iš tikrųjų plaunu indus todėl, kad man labiau patinka šva­
rūs.

24
 Šiame skyriuje trumpai aptarsime, kodėl pagrindinis prin­
cipas yra nepaprastai svarbus, kad santykiai tarp tėvų ir vaikų
būtų geri.
Žmonių visuomenė puikiai funkcionuotų, jei visi žmonės
be išlygų gerbtų vieni kitų gyvybę ir turtą. Daugelyje visuome­
nių bendroji teisė yra pagrįsta šia nuostata. Vagystė, apiplėši­
mas, padegimas, žmogžudystė visur yra laikoma nusikalstamais
veiksmais (išskyrus kai kurias primityvias tautas). Tačiau bai­
siausia, kad jeigu tai susiję su vaikais, jiems yra taikomas dve­
jopas matas.
Mes visi, išskyrus pačius nuolaidžiausius, draudžiame vai­
kams kenkti mums ir mūsų nuosavybei. Tačiau ar daugelis mū­
sų gerbiame savo vaiko gyvybę ir nuosavybę?

Vaikai geriausiai mokosi iš pavyzdžių ir patyrimo. Jei no­

rime, kad vaikai mus gerbtų, privalome gerbti juos.

Jei koks nors daiktas priklauso suaugusiam žmogui, jis su

juo gali daryti ką nori, net sunaikinti. Tačiau jis mano, kad jei
tą daiktą norėtų paimti kiti žmonės, jie turėtų paprašyti jo lei­
dimo.
O savo vaikui mes dažnai pagrasiname atimsią iš jo žaislus,
jeigu jų nesaugos. Neretai žaislai išmetami ar dovanojami ki­
tiems, vaiko net nepaklausus. Jei vaikas žaislą sulaužo, jis yra
baudžiamas (kartais net mušamas). Tačiau gerbti svetimą tur­
tą iš jo reikalaujama. Vaikas gali net nesuprasti tokio reikala­
vimo esmės, nes pats niekada nėra pasijutęs tikru savininku.
Suaugusieji žmonės nebaudžiami fizinėmis bausmėmis, ne­
bent padaro baisiausią nusikaltimą. Bet netgi tada juos papras­
tai gina advokatas. O vaikai mušami beveik kasdien, ir niekas

25
jų negina. Negana to - norima, kad vaikai suprastų, jog kitam
žmogui negalima suduoti, įkąsti ar dar kitaip pakenkti. Po tru­
putį vaikas suvokia mūsų žodžių ir veiksmų prieštaringumą.
Vaikas nustos muštis ir gadinti jūsų daiktus, jei kiekvieną
kartą taip pasielgusį nubausite. Jei vaiką mušite, jis to nebeda­
rys iš baimės.
Ojeigu gerbsite vaiko nuosavybę ir niekada jam nesuduosi-
te, ir jis su jumis elgsis taip pat. Tinkamo elgesio vaikas išmoks
iš jūsų pavyzdžio, iš patyrimo. Jis supras taisyklę: „Nedaryk
kitam to, ko nenorėtum sulaukti pats“. Išsamiau apie šio prin­
cipo diegimą bus kalbama tolesniuose skyriuose.
Žmonės turi įgimtą poreikį būti savo gyvenimo ir aplinkos
šeimininkai. Dėl šio poreikio ir vyksta žmonijos progresas.

Tik pažiūrėkite, kaip vaikas pirmaisiais gyvenimo metais sie­

kia savarankiškumo. Jis nenuilsdamas mokosi iš pradžių sėdė­
ti, vėliau šliaužioti ir galiausiai vaikščioti, lakstyti ir šokinėti.
Jis nori pats šukuotis, valgyti šaukštu, atidengti ir uždengti dang­

26
čius ir 1.1. Jis čiumpa ir tyrinėja vis naujus daiktus, mokosi jais
naudotis.
Kiekvienas, susidūręs su dvejų metų mažyliu, pastebėjo, su
kokiu malonumu vaikas sako „ne“. Jis atrado galingą žodį, ku­
riuo gali išsakyti savo pasirinkimą.
Kai tik suaugęs žmogus bando vaikui primesti savo valią,
visuomet kyla konfliktas. Dženė nori eiti į baseiną neparuošu-
si pamokų ir neklauso mamos. Endis nesupranta, kodėl tėvai
neleidžia jo į mokyklos vakarėlius. Daug ką vaikai norėtų da­
ryti prieš tėvų valią. Kiekvienąkart jų planai suardomi. Todėl
galiausiai daugelis tampa apatiški ir praranda norą bei suge­
bėjimą spręsti savarankiškai. Kiti ima prieš viską maištauti, ši­
taip siekdami nepriklausomumo.
Suaugusieji turi kur kas daugiau laisvės. Bet ir jie privalo
paklusti daugeliui taisyklių ir įstatymų. Įvairiose srityse mūsų
gyvenimą reguliuoja valstybė. Pavyzdžiui, reikalauja iš mūsų
mokėti mokesčius, nešiotis asmens dokumentus ir 1.1. Kaip
mes savo vaikams aiškiname, kad jų laisvę apribojame jų pa­
čių labui, taip ir valdžia teigia, kad rūpinasi mumis. Bet pa­
klaustas kiekvienas žmogus pasakys, kad jis pats žino, kas jam
geriausia. Mes manome, kad tik kiti nemoka savim pasirū­
pinti.
Suaugusieji paprastai daro teisingus sprendimus, nes nori
būti laimingi ir vadovaujasi protu. Klysta dažniausiai tie, kurie
neišmoko savarankiškai mąstyti vaikystėje.
Taigi norėdami laisvai gyventi patys, ir vaikams turime duo­
ti laisvę gyventi taip, kaip jie nori.
Suteikite vaikams reikiamos informacijos, patarkite, kaip jie
turėtų elgtis, kad būtų laimingi. Tačiau ateina laikas, visi vaikai
užauga ir turi pradėti gyventi savarankiškai, o tada lengviau
yra tiems, kurie išmoko savarankiškai daryti sprendimus vai­
kystėje.

27
 Parėjusi iš baseino, Dženė nebeturės jėgų gerai išmokti pa­
mokas ir laiko pasižiūrėti mėgstamą TV laidą, o rytojaus die­
ną bus bėdos mokykloje. Tačiau gali būti ir priešingai: paplau­
kiojusi mergaitė pasijus tokia žvali, kad namų darbus atliks pui­
kiai (ir be jokios prievartos).
Net naujagimis bus labai patenkintas, jei atsižvelgsite į jo
rodomus ženklus. Jis savo poreikius žino geriau negu jūs. Mai­
tinkite jį, kai jis alkanas. Žaiskite su vaiku arba duokite jam
ramybę, kai jis parodo, kad būtent to nori. Primesti savo valią
kūdikiui iš vienos pusės yra lengviau negu vyresniam vaikui, o
iš kitos - sunkiau. Kūdikis nieko negali padaryti, kai jūs jį alka­
ną verčiate valandą laukti arba paliekate vieną kambaryje, kai

kite „karšta“. Šitaip jis nenusideginęs sužinos, kasyta karštis

28
mažylis nori girdėti jūsų balsą ir matyti jūsų veidą. Iš kitos pu­
sės, šlapias arba alkanas vaikas taip pašėlusiai rėkia, kad retas
žmogus gali tai pakęsti. Toks vaikas dar neturi jokio piktumo ir
visai nesupranta, kad jūs galite būti užsiėmęs.
Tačiau nesudėtingas sąvokas vaikas pradeda suprasti labai
anksti.
Vienerių metų mažylis greitai suvoks, kas yra karštis, jei ke­
lis kartus trumpam pridėsite jo pirštuką prie karšto arbatinio,
sakydami „karšta“.
Nuo dvejų metų vaikas kasdien sugeba padaryti vis daugiau
ir daugiau sprendimų. Mintis, kad vaikas gali laisvai spręsti, ką
valgyti, dėvėti ar daryti, daugeliui žmonių kelia siaubą. Jie niū­
riai įsivaizduoja, koks tada būtų chaosas.
Ši knyga nori įrodyti, kad yra visai ne taip. Jei vaikai auga to­
kiose šeimose, kur vyrauja abipusė pagarba, jie užauga atsakingi
ir drausmingi žmonės, anksti supranta, kas jiems naudinga.

Santrauka
1. Laisvė tėvų ir vaikų santykiuose gali būti abipusė.
2. Jėgą galima naudoti tik norint apginti ar susigrąžinti
laisvę.
3. Žmogus laisvai elgiasi tol, kol jo kas nors nesustabdo
jėga arba grasinimu.
4. Vaikai mokosi iš pavyzdžių, todėl jei norime, kad jie
mus gerbtų, privalome gerbti juos.
5. Vaikai mokosi iš patyrimo, todėl jei negresia pavojus,
leiskime jiems veikti savarankiškai ir mokytis iš savo
klaidų.
6. Vaikas trokšta būti savo gyvenimo ir aplinkos
šeimininkas. Kiekvieną kartą, vaikui pasipriešinus,
kyla konfliktas.

29
5. „Ant rankų", atskyrimas ir
maitinimas

Jei jūsų vaikas jaučiasi saugus ir sveikas, tai šioje knygoje reko­
menduojamais metodais bus lengva vadovautis, ir sėkmė ga­
rantuota. Jei vaikas nuo pat mažens nepatyrė fizinio artumo,
buvo anksti atskirtas nuo tėvų arba netinkamai maitintas, tai
aprašytieji metodai gali neturėti poveikio. Panagrinėkime iš­
samiau.
Laikotarpis „ant rankų“
Mažų vaikų maži poreikiai. Jiems reikia, kad būtų sotūs, gerai
išsimiegoję, kad jaustų artimųjų rankų šilumą. Tokie vaikai ži­
no tik, ko nori šią minutę ir nesupranta, kad mama kartais ne­
gali tų norų išsyk patenkinti. Tuomet kūdikiai kenčia ir nieko
negali padaryti.
Tik labai išsivysčiusiose civilizacijose kūdikiai daug laiko pra­
leidžia lovelėse, vežimėliuose, vaikštukuose vieni. Primityvio­
se visuomenėse kūdikiai (ir visų žinduolių jaunikliai) turi glau­
dų fizinį ryšį su motina tol, kol išmoksta vaikščioti. Mūsų vi­
suomenėje yra įsišaknijęs požiūris, kad per didelis dėmesys vai­
ką „sugadina“. Iš tikrųjų yra priešingai. Mes labai kenkiame
savo vaikams, palikdami juos verkiančius vienus, versdami lauk­
ti skirtos maitinimo valandos, be artimo žmogaus ir mylavimo.
Psichiatrai nustatė, kad kūdikystėje fizinis ryšys yra nepa­
prastai svarbus. Vaikų įstaigose mažyliai yra sotūs ir sausi, ta­
čiau nešnekinami ir nemyluojami tampa abejingi ir apatiški.
Yra pasitaikę atvejų, kad kūdikis mirė vien todėl, kad augo be

30
meilės. Nemylimi vaikai vystosi daug lėčiau: jie gerokai vėliau
pradeda sėdėti, šliaužioti ir kalbėti, jų intelektas vystosi irgi
labai pamažu.
Stenkitės vaiką kuo daugiau laikyti prisiglaudę prie savęs.
Jei įmanoma, maitinkite krūtimi. Krūtimi maitinamas vaikas
gauna ne tik geriausią maistą - jis jaučia motinos šilumą, mei­
lę, jaučiasi saugus. Jei kūdikį maitinate iš buteliuko, vis vien
laikykite jį priglaudusi prie krūtinės.
Nepalikite vaiko vieno verkti. Nieko gero iš to nebus. Visi
sutinka, kad jei kūdikis alkanas, jeigu jį dirgina vystyklas, tai jis
turi teisę verkti, ir mama privalo juo pasirūpinti. Tačiau jei kū­
dikis verkia iš vienišumo ir nuobodulio, jį reikia palikti „išsi­
verkti“. Taigi mes nepripažįstame bendravimo su kūdikiu svar­
bos, nors visiems žinoma, kad kūdikis normaliai protiškai vys­
tosi tik tada, kai su juo bendraujama.
Su suaugusiais žmonėmis šitaip nesielgiame. Žmona nesi­
deda nesuprantanti, ko dar iš jos nori vyras, kai ji padavė jam
vakarienę ir šlepetes. O paskambinusio draugo neklausiame,
kojis iš tikrųjų skambina. Juk dažniausiai nori tik šiaip paple­
pėti.
Aš nesiūlau vaiko nešioti visą laiką, kaip kad daroma primi­
tyviose tautose. Pirma, daugelis iš mūsų nesame fiziškai pa­
kankamai stiprūs. Antra, mūsų gyvenimo sąlygomis tai neįma­
noma. Kita vertus, vaikai žaisdami ar žiūrėdami pro langą taip
pat lavina protą ir susipažįsta su mūsų gyvenimo būdu. Taigi
niekada nepalikite verkiančio vaiko vieno. Neverskite jo išal­
kusio laukti. Myluokite kaip galima dažniau ir migdydami sup­
kite ant ranku.
• C

Vaikas išaugs visiškai savarankiškas tik tuomet, jei anksty­

voje vaikystėje jam netrūko meilės ir artumo.

31
Kuo daugiau nešiokite raiką. Jausdamas fizinį artumą, vaikas yra sau­
gus ir ramus
 Atskyrimas
Vaikui, kurio amžius tarp vieno mėnesio ir trejų metų, ilgas
atskyrimas nuo motinos yra skausmingas ir traumuojantis. Jei­
gu įmanoma, stenkitės niekada nepalikti jaunesnio nei trejų
metų vaiko ilgai, kad jis nepatirtų streso.
Paliktas vaikas iš pradžių labai nuliūsta ir visaip stengiasi
prisišaukti mamą. Mažylio patiriamo streso stiprumas priklauso
nuo aplinkos ir žmonių, su kuriais jis paliekamas - ar prie tų
žmonių vaikas pripratęs, ar jie jam svetimi. Paskui vaikas tary­
tum praranda viltį sulaukti mamos, tačiau vis dar budriai stebi,
ar ji nepasirodys. Galiausiai visai nebetenka vilties ir daugiau
apie mamą nebegalvoja. Kai mama sugrįžta (jei atskyrimo lai­
kas nebuvo labai ilgas), vaikas tiesiog įsitveria jos ir nepalei­
džia nė minutės.
Panašiai jaučiasi ir tada, kai mama nuo jo atitrūksta emo­
ciškai (sakysim, išgyvena depresiją, labai užsiėmusi kitais rei­
kalais ar panašiai).
Daugelis stebėjimų įrodo, kad vaikai drąsiai tyrinėja aplin­
ką tol, kol mama šalia, bet kai mamos nėra, tampa apatiški ir
bailūs.
Atsiskyrimo nerimą vaikas pajunta paliktas net kelioms
dienoms. Taip būna ir tuomet, kai mama pradeda dirbti ir
vaikas atiduodamas į lopšelį, nors tam dar visai nepasiruo­
šęs. Kuo ilgesnį laiką vaikas būna atskirtas, tuo liūdnesni
padariniai.
Žinoma, yra švelninančių veiksnių. Vaikas bus mažiau
traumuojamas, jei jo santykiai su mama labai geri, jei jis pa­
liekamas su artimu žmogumi (pavyzdžiui, močiute), jei jis
turi broliuką ar sesutę, jei paliekamas gerai pažįstamoje ap­
linkoje.
Nuo trejų metų vaikas jau suvokia, kad mama sugrįš, o nuo
ketverių šios problemos visai nebelieka.

33
 Maitinimas
Netinkamas maitinimas, be abejonės, turi įtakos žmogaus el­
gesiui. Vitaminų ir mineralų stygius, baltymų, riebalų ar an­
gliavandenių trūkumas veikia kiekvieną kūno dali. Padariniai
gali būti įvairūs - depresija, hiperaktyvumas, dirglumas ir per­
dėtas jautrumas.
Tyrimais nustatyta, jog Amerikoje blogai maitinasi daugu­
ma vaikų, nepriklausomai nuo tėvų socialinės padėties. Vai­
kams duodama labai daug baltos duonos ir valytų ryžių, sal­
dainių, gaivinamųjų gėrimų ir bulvių traškučių. Nustatyta, jog
taip maitinami vaikai lengvai „pasigauna“ įvairių infekcijų, aler­
gijų ir virusų.

34
 Hiperaktyvumas tapo tokia rimta problema Jungtinėse Vals­
tijose, jog beveik trečdalis visų vaikų gauna specialių vaistų hi-
peraktyvumui apraminti. Tokie preparatai turi ryškų šalutinį
poveikį, be to, atsiranda priklausomybė nuo vaistų. Mitybos
specialistai teigia, kad dauguma hiperaktyvių vaikų gali būti
lengvai išgydyti, parinkus jiems tinkamą dietą. Net autizmu
sergančių vaikų vystymasis paspartėja, tiksliai sureguliavus mi­
tybą.
Tuo atveju, jei moteris nėštumo metu maitinosi netinkamai,
o paskui ir kūdikio maitinimas buvo ydingas, labai tikėtina, kad
augdamas vaikas kentės nuo diatezės, egzemos, nuolat reika­
laus saldumynų, o vėliau mokykloje taps maištaujančiu nevy­
kėliu, nesugebančiu susikaupti, ir nesivystys emociškai.
Toliau šioje knygoje aptarsime, kaip palaikyti saikingą vai­
ko apetitą, parenkant tinkamus maisto produktus. Be to, su­
balansuota vaikų mityba aprašoma ir daugelyje kitokių vado­
vėlių.
Ši knyga jums padės auklėti vaiką, bet jeigu savo mažylio
nenešiojote ant rankų, dažnai palikdavote vieną ir netinkamai
maitinote, rezultatai nebus itin geri.
Pradėkite nuo teisingo maitinimo - tai pirmas žingsnis. O
jei jūsų vaikas išaugo nesaugus ir nelaimingas dėl to, kad ne­
jautė meilės pirmaisiais gyvenimo mėnesiais, parodykite jam
kuo daugiau šilumos ir dėmesio dabar. Galite net priimti vaiką
miegoti į savo lovą. Stenkitės daugiau jo ilgam nepalikti vieno.
Pamažu vaikas vėl atgaus pasitikėjimą ir saugumo jausmą.

35
6. Savarankiškumas,
individualumas ir teigiamas
savęs vertinimas
Būtų galima išvardinti daug priežasčių, dėl kurių žmonės turi
vaikų. Vieni vaiko gimimą planuoja, kiti naują gyvybę pradeda
atsitiktinai. Yra šeimų, kurios augina tiek vaikų, kiek gali, kad
turėtų darbininkų: namuose, laukuose arba dirbančių kur ki­
tur. Dar kiti tėvai tikisi, kad jų vaikai įgyvendins žlugusius jų
pačių siekius. Pavyzdžiui, viena motina trokšta, kad jos duktė
taptų baleto šokėja ar grožio karaliene, kita - kad būtų įžymi
teisininkė ar perimtų ateityje šeimos biznį. Daugelis tėvų pa­
prasčiausiai nori, kad jų vaikas pasižymėtų kurioje nors veik­
los srityje, sušildydamas šlove ir savo tėvus. Yra ir tokių žmo­
nių, kurie planuoja šeimą, remdamiesi religiniais ar patrioti­
niais įsitikinimais.
Vis dėlto dauguma tėvų tiesiog nori patirti malonumą ben­
draudami su vaikais, stebėdami, kaip jis auga ir vystosi.
Mes visi tikimės, kad mūsų vaikai bus laimingi, kad jų gyve­
nimas bus prasmingas ir įdomus. Toks požiūris labiausiai pa­
deda kuriant harmoningus tėvų ir vaikų santykius, tenkinan­
čius abi puses.

Tėvai turi ugdyti tris pagrindinius vaiko asmenybės bruo­

žus - savarankiškumą, teigiamą savęs vertinimą ir indivi­
dualumą.

36
 Šios. trys savybės lemia, ar vaikas bus laimingas, gyvenimo
pilnatvę jaučiantis žmogus, su kuriuo malonu bendrauti. Jei
šeimoje tarpusavio santykiai grindžiami abipuse laisve ir pa­
garba, tai minėtas savybes vaikas išsiugdo savaime. Deja, dau­
gelyje šeimų kaip tik šie vaiko asmenybės bruožai yra labiau­
siai slopinami.

Savarankiškumas
Štai situacija. Džeinė yra įsitikinusi, kad jos vaikai viską turėtų
daryti patys. Tačiau ji kaskart padeda jiems vonioje nusimau­
dyti, nusišluostyti ir apsirengti, valo vaikams nosis, pagelbsti
susitvarkyti tualete. Kaipgi jos vaikai gali įgyti kokių įgūdžių,
jeigu neturi galimybės atlikti tų veiksmų savarankiškai?
Darydami viską už savo vaiką, tuo metu jūs sutaupote laiko.

37
 Tačiau prarandate daug daugiau, nes vaikas neišsiugdo pa­
sitikėjimo savimi, užauga nesavarankiškas. Šitaip elgiasi dau­
gelis motinų, kurios savo vertę jaučia tik tada, kai esti vaikams
reikalingos. Tai mamos, kurios labiausiai mėgsta mažus kūdi­
kėlius, nes jie „tokie bejėgiai ir reikalingi globos“.
Leiskite vaikams kiek tik įmanoma veikti patiems ir nieka­
da nemenkinkite jų sugebėjimų. Vaikas nuo pat gimimo nori
būti savarankiškas. Bet per kelerius metus pačių tėvų pastan­
gomis šis prigimtinis siekis sunaikinamas, ir mes turime apgai­
lėtiną būtybę, kuri kiekvienoje sudėtingesnėje situacijoje atsa­
ko: „Negaliu“.
Visi vaikai nuo trejų metų, jei tik yra fiziškai ir psichiškai
sveiki, gali nusiprausti ir nusišluostyti, apsirengti, pasikabinti
drabužius, naudotis peiliu ir šakute, įsipilti gerti, atnešti dūž-
tamus daiktus ir atlikti daugelį kitų kasdieninių veiksmų, jei
tiktai jiems parodoma, kaip tai daryti, ir leidžiama veikti pa­
čiam.
Norėdami išauginti vaiką savarankišką, parinkite jo kamba­
riui tinkamo dydžio baldus, kad vaikas lengvai galėtų pasiekti
norimą daiktą. Pritaikykite dėžutę ar mažą kėdutę, kurią jis
galėtų lengvai nusinešti ir užsilipti, norėdamas pasiekti elek­
tros jungiklį, durų rankeną, klozeto sėdynę, stalčių, lentyną ar
dar ką kita. Išmokykite vaiką nusišnypšti nosį, užsisagstyti sa­
gas, užsirišti ir nusivalyti batus, šluoti grindis, pilti skysčius ir
atlikti kitus paprastus darbus. Šiuos dalykus išsamiai nagrinėja
Montessori pedagogika. Mažyliai labai mėgsta mokytis tvar­
kytis.
Vienoje savo knygų Jean Liedloff aprašo, kaip Pietų Ame­
rikos indėnų Jikuanų gentis ugdo vaikų savarankiškumą. Au­
torė pasakoja atsitikimą apie labai fotogenišką devynerių me­
tų berniuką, kuris buvo paimtas filmuotis į ekspediciją aukštyn
upe. Kelionės metu iškilo nesutarimų, ir berniuko gentainiai

38
nusprendė grįžti namo. Jie ir vaikui liepė eiti kartu, tačiau šis
tyliai ištarė: „Ne“.
Indėnai nevertė vaiko pakeisti savo nuomonę. Jie papras­
čiausiai pritarė vaiko sprendimui likti toli nuo namų su sveti­
mais žmonėmis, taip leisdami pasireikšti jo laisvai valiai.
Liedloff žodžiais, indėnai mano, kad blaiviai mąstantis su­
augęs žmogus visada pasirenka vieną iš kelių sprendimų, va­
dovaudamasis savo motyvais. Impulsą apsispręsti duoda tik tvir­
tas suvokimas, kad darai teisingai. Maži vaikai didelių proble­
mų nesprendžia; jie vadovaujasi savisaugos instinktu ir ten, kur
nesijaučia pakankamai kompetentingi, dažniausiai klausia su­
augusiųjų patarimo.
Mano pusbrolis pasakojo, kad būdamas devynerių metų,
labai norėjo išeiti į miestą vienas. Tėvai dėl to kiek nerima­
vo, tačiau vaiko savarankiškumas jiems buvo svarbiau. Jie
pasiūlė vaikui suskaičiuoti, kiek pinigų reikės transporto iš­
laidoms, jo norimiems pirkiniams ir telefono skambučiams.
Pinigai buvo jo paties. Be to, tėvai patarė užsirašyti telefo­
no numerius, kurių gali prireikti. Šitaip pasiruošęs berniu­
kas išėjo iš namų. Kai pagaliau sėkmingai sugrįžo, buvo ne­
paprastai savimi patenkintas. Ir iki dabar didžiuojasi ta sa­
varankiška iškyla.
Artėjant paauglystei, vaikas jau turėtų būti įpratęs pats spręs­
ti įvairius klausimus, o prireikus pasitarti su jumis. Praėjusio
amžiaus pabaigoje būdavo įprasta, kad paauglys užsidirbdavo
pats sau duoną ir padėdavo šeimai. Priešindustrinėje Europo­
je berniukas, sulaukęs aštuonerių metų, dažniausiai jau palik­
davo namus, o jei ir gyvendavo namuose, turėdavo rūpintis sa­
vimi pats.

39
 Teigiamas savęs vertinimas
Daugelis šiuolaikinių psichologų sako, kad žmonių teigiamas
savęs vertinimas yra svarbi sąlyga būti laimingam. Teigiamai
save vertinantis individas yra patenkintas, kad yra būtent toks,
koks yra. Jis su pasitikėjimu tvarko savo gyvenimą. Jo neperse­
kioja pavydas ar nesaugumo jausmas, jis neturi nevykėlio kom­
plekso. Toks žmogus jaučia savo vertę.
Reikia laiko, kol maži vaikai suvokia, kad jie skiriasi nuo jį
supančių žmonių. Žinoma, tai vyksta palaipsniui - iš pradžių
vaikas pradeda skirti žmones nuo negyvų daiktų, paskui suvo­
kia, kad jis pats yra kažkas atskira. Į antrųjų gyvenimo metų
pabaigą mažylis visiškai įsisąmonina savo individualumą, bet
kaip jis atrodo, pradeda įsivaizduoti gerokai anksčiau. Tas jo
kuriamas savo paties įvaizdis tiesiogiai priklauso nuo jį supan­
čių žmonių. Jei vaikas yra mylimas, dažnai myluojamas, džiau­
giamasi kiekviena jo šypsena, tai jis jaučiasi esąs reikalingas ir
brangus. Vaikui augant, besivysiantys jo sugebėjimai daro po­
veikį ir jo įvaizdžiui. Būtent tuo metu labai svarbu leisti vaikui
spręsti ir veikti savarankiškai, kad jis galėtų didžiuotis pats tvar­
kąs savo gyvenimą.
Kai dvimečio Džimio mama pamato jį einant per kambarį
su pilnu dubeniu vandens, tučtuojau liepia dubenį padėti, kad
vaikas neprilaistytų ant grindų. Tokia komanda Džimio įvaiz­
džiui neduoda naudos. Mama turėtų paaiškinti, kad dubuo la­
bai pilnas ir dėl to prisilaisto vandens. Reikėtų vaikui patarti
nupilti šiek tiek vandens, ir tuomet dubenį pavyktų nunešti ne-
prilaisčius. Mama galėtų paduoti vaikui pašluostę ir pamokyti,
kaip šlapias grindis išvalyti. Šitaip nėra nuvertinami vaiko su­
gebėjimai, ir jis suvokia, kad gali atlikti norimą veiksmą.
Vaiko teigiamam savęs vertinimui tiesiog pražūtingas yra
vyresniųjų smerkimas ir etikečių klijavimas. Pavyzdžiui, kai ma­
žoji Džemaima lakstydama parpuola ir užsigauna, jos mama

40
kiekvienąkart atsidūsta ir nutaiso priekaištingą veidą. O sve­
čiuojantis draugų namuose, mergaitei girdint pareiškia, kad
jos duktė labai nerangi, todėl ją reiksią vesti į brangiai moka­
mas baleto pamokas, kad taptų grakštesne. Toks mamos elge­
sys labai nekultūringas ir nemandagus, o mergaitei gali visam
laikui likti įspūdis, kad ji nevykėlė. Juk motina taip niekada
nepasakytų apie suaugusį žmogų, jam girdint. Be to, jai reikė­
tų žinoti, jog mažų vaikų judesių koordinacija nėra pakanka­
mai išsivysčiusi. Ojei tokios problemos iš tiesų esama, mergai­
tę nieko neaiškinant galima nuvesti į baleto mokyklą.
Keista, tačiau tėvai destruktyvų ir asocialų vaikų elgesį trak­
tuoja kaip įgimtą blogį, pavyzdžiui, dažnai atsidūsėjus pasako­
ma: „Berniukai yra berniukai“.

41
 Antra vertus, jei vaikas savo veiksmais parodo savarankiš­
kumą, kūrybiškumą ar sumanumą, dauguma suaugusiųjų nu­
stemba. Jie tiesiog šūkčioja iš džiaugsmo, kad vaikas taip neti­
kėtai, taip neįprastai pasielgė.
Jei savo vaikui dažnai kartojate, kad jis yra kvailas, negra­
bus ir nevėkšla, tai po kiek laiko jis toks ir pasidarys.
Vaikai, kuriems trūksta pasitikėjimo savimi, ilgainiui visai
nustoja stengtis. Jie pradeda manyti, kad net neverta vargintis,
jeigu viską atlieka blogai ir jų pastangos kiekvieną kartą sukri­
tikuojamos. Tokia nuostata labai apsunkina žmogaus gyveni­
mą ir gali jį persekioti visą laiką.
Taigi, jei norime įvertinti vaiko elgesį, pastebėkime tiek ge­
rus, tiek blogus jo poelgius, veiksmus ir jokiu būdu „neklijuo­
kime etikečių“. Stenkimės skatinti vaiką elgtis gerai, o ne blo­
gai.
Pavyzdžiui, kai pas Karolinos mamą atėjo draugė, mergaitė
buvo labai mandagi. Ji sakė „prašau“, „ačiū“ ir „atsiprašau“,
kai norėdavo įsiterpti į pokalbį. Išeidama viešnia motinai pa­
gyrė malonų mergaitės elgesį. Vakare mama viešnios žodžius
džiaugsmingai persakė dukteriai. Nuo tada Karolina ėmė la­
bai didžiuotis savo mandagumu.
Trejų ketverių metų vaikui tampa svarbus ne tik jo tėvų, bet
ir vienmečių vertinimas. Ir kuo vyresnis vaikas, juo svarbesnė
jam bendraamžių nuomonė. Jei paauglys save vertina teigia­
mai, jis nesugniūžta kritikuojamas, moka kovoti už savo įsiti­
kinimus.
Mes, tėvai, žlugdome vaikų pasitikėjimą savimi, nuolat nu­
vertindami jų mintis ir jausmus. Argi apie 18-20-tuosius vaiko
gyvenimo metus įvyksta koks stebuklas, kad mes staiga nuspren­
džiame gerbti jį kaip asmenybę! Juk žmogus gimsta su jaus­
mais ir mintimis - tam nereikia sukaupti patirties. Jei mes ger­
biame vaiko mintis ir jausmus nuo jo kūdikystės, tai vaikas tvir­

42
tai Įtiki, jog yra pats gerbiamas, ir tada gerbia mūsų, savo tėvų,
orumą.
Kai Endis Įbėgo verkdamas nubrozdintais keliais, mama su­
gėdino jį, sakydama, kad dėl tokios žaizdos dideli vyrai never­
kia. Tačiau kai šlubčiodamas įeina tėvelis ir skundžiasi, kaip
skaudžiai susitrenkė koją j mašinos dureles, mama jį labai už­
jaučia.
Kai Dženė mamai pasakoja, kad Dievas yra milžinas su juo­
da barzda ir gyvena Saulėje, mama atlaidžiai nusišypso ir kal­
basi su viešnia, kokie mieli yra vaikai su savo juokingomis min­
timis. Įsivaizduokite, kaip reaguotų tos moteriškės vyras, jei ji
panašiai Įvertintų jo naujausią kainų augimo teoriją!
Jei nenorite, kad jūsų vaikai laikytų save kvailais ir neišma­
nėliais, žiūrėkite įjuos rimtai, nežeiskite jų orumo. Pripažinki­
te, kad vaikų sakomos „kvailystės“ yra visiškai protingos, atsi­
žvelgiant Į jų ribotą pasaulio pažinimą. Jei vaiką pamokysite,
suteiksite reikiamų žinių, tai jo išvados bus tokios pat logiškos
kaip suaugusio.
Individualumas
Teigiamai save vertinantis žmogus labiausiai brangina indivi­
dualumą. Kiekvienam malonu suvokti, kad jis skiriasi nuo ki­
tų. Kai ateina meilės metas, žmogui ypač gera jausti, kad yra
asmuo, kuris žino visus jo būdo bruožus bei įpročius ir juos
labai vertina, nes jie unikalūs.
Stebėkite, kaip vystosi jūsų vaiko asmenybė, nebandykite
nuo kūdikystės spręsti, į ką vaikelis panašus. Leiskite jam būti
pačiu savimi.Tai ne visada lengva. Nuo pat gimimo kūdikiai
skiriasi vienas nuo kito. Vienas daug miega ir mažai verkia,
kitas - labai domisi pasauliu, tačiau greitai susierzina. Vaikas
dar vos trijų mėnesių, o tėvai jau svarsto, ar jis bus ramaus
būdo, ar jis bus muzikantas, nes turi ilgus pirštelius, ar futboli­

43
ninkas, nes labai smarkiai spiria. Bendravimą su vaikais ypač
aptemdo tėvų troškimas matyti juos įgyvendinant neišsipildžiu­
sius savus lūkesčius.
Taip mes vaikus surūšiuojame ir prikabiname jiems etike­
tes „jautrus ir temperamentingas“, „darbštus ir pareigingas“,
„miela ir moteriška“ ir panašiai. Nusprendžiame: „Dovydas bus
teisininkas“, „Marija tokios meniškos sielos, ji tikrai bus daili­
ninkė“, „Džeinei skirta būti mokytoja“. Mūsų pastebėjimai gali
būti visiškai teisingi, bet leiskime vaikams patiems spręsti savo
likimą.
Pavyzdžiui, Juditos tėvai nuo pat vaikystės puoselėjo jos ma­
tematinius gabumus. Judita pateisino tėvų pranašystes, tapo
programuotoja.Tačiau sulaukusi trisdešimties ji suvokė, kad ją
traukia visai kitos sritys. Judita su džiaugsmu sugrįžo į univer­
sitetą studijuoti kalbėjimo ir klausos terapijos. Žinoma, taip
ryžtingai apsispręsti galėjo tiktai teigiamai save vertinantis as­
muo, be to, apsirūpinęs finansiškai.
Visą vaikystę Gabrieliui buvo teigiama, kad jis nepapras­
tai puikus vaikas - gražus, geras ir linksmas. Tačiau paauglys­
tėje Gabrielius pradėjo laužyti visas taisykles. Jis buvo paša­
lintas iš mokyklos, ragavo narkotikų ir maištavo prieš visus ir
viską. Vėliau tokį savo elgesį jis aiškino tuo, kad atsibodo bū­
ti „geram berniukui“ ir norėjo tėvams parodyti, jog turi savo
nuomonę.
Dažnai vaikams mes diegiame elgesio stereotipus, susiju­
sius su lytimi. Žinoma, moteriai labai tinka būti grakščiai, o
vyrui - drąsiam. Tačiau daugelis su kuria nors lytimi siejamų
teigiamų savybių puošia ir priešingos lyties atstovus.
Vaikinas nebus mažiau vyriškas, jeigu jam būdingas jautru­
mas, švelnumas ir intuicija, nors paprastai šios savybės vadina­
mos moteriškomis. O stipri, ryžtinga, nepriklausoma mergina
gali būti labai moteriška.

44
 Lyčių stereotipai auklėjimui labai pavojingi kaip ir bet kuri
kita kategorizavimo forma. Nedrauskime savo berniukams kar­
tais išsiverkti, negailėkime ir jiems motinos glamonių. O duk­
terų nesistenkime apginti nuo viso pasaulio. Jos taip pat moka
už save kovoti. Neskirstykime vaikiškų žaislų atskirai mergai­
tėms ir berniukams. Berniukai irgi mėgsta žaisti su lėlėmis,
siuvinėti ir ruošti maistą. O mergaitės gali patirti daug džiaugs­
mo konstruodamos ar meistraudamos.

Nesitikėkite iš savo vaiko stereotipinio elgesio. Jūsų sunus gali mėgti

virti

Vaiko individualumą lengviau gerbti, jei gerbiame savąjį. Kol

gyvename be vaikų, kiekvienas turime savo pomėgių ir užsiė­
mimų. Kai atsiranda vaikas, jis tampa labai svarbia mūsų inte­
resų dalimi, tačiau neleiskime, kad jis atstotų mums visą pa­
saulį. Jeigu ant jo sukrausime visas savo viltis ir lūkesčius, jam
bus nepakeliamai sunku.

45
 Vaikas turi žinoti, kad tėvai juo domisi ir rūpinasi, tačiau
jam neturi būti primetama atsakomybė už tėvų laimę. Taip pat
ir tėvai neprivalo jausti atsakomybės už kiekvieną savo vaiko
sėkmę ar nesėkmę. Leiskime vaikams patiems gyventi savo gy­
venimą. Netupinėkite aplink savo vaiką kaip višta perekšlė kiek­
vienoje sudėtingesnėje situacijoje. Nesusikurkite problemos,
jei, pavyzdžiui, parėjęs iš darželio vaikas pasiskundžia, kad nie­
kas su juo nenori žaisti. Vaikas turi pats susidoroti su savo bė­
domis, o nusiminęs tėvas ar motina jam yra tiktai papildoma
našta.
Paaiškinkite vaikams, jog jūs turite gyventi savo gyvenimą,
jums taip pat reikia laiko asmeniniams interesams patenkinti
kaip ir jūsų augantiems vaikams. Vaikai supras, kad reikia gerbti
jūsų individualumą tik tuomet, kai jūs gerbsite kiekvieno jų
asmenybę.

Santrauka
1. Reikia ugdyti tris pagrindines vaiko savybes:
savarankiškumą, teigiamą savęs vertinimą ir
individualumą.
2. Kad vaikas išaugtų savarankiškas, jis turi viską daryti
ir spręsti pats.
3. Vaikui padėsite išsiugdyti teigiamą savęs vertinimą,
jei jo nesumenkinsite ir gerbsite jo jausmus. Su vaiku
reikia elgtis pagarbiai ir mandagiai kaip su draugu.
4. Neprimeskite vaikui kokio nors vaidmens. Leiskite
jam laisvai augti ir vystytis.

46
7. Maistas, maitinimas ir laisvė

Kai Dženė turėjo vienuolika mėnesių, jos mamai buvo labai

aišku, kuo ją maitinti. Tačiau vieną dieną jaunoji mama nusi­
minusi pasakė, kad mergytė nenori valgyti tinkamo sveiko mais­
to. Mama net bandė maitinti ją prievarta, užspausdama nosy­
tę ir kišdama košę į burną, bet Dženė springo ir maistą išvem-
davo. Atrodė, kad ji sąmoningai spyriojasi. Pasodinta prie sta­
lo sučiaupdavo lūpytes ir nusisukdavo, kai tik pamatydavo
šaukštą. Kartais mergaitė griebdavo šaukštą ir išdrabstydavo
košę ant grindų. Kantrybės netekusi mama vienąkart net suri­
šo Dženei rankas, tačiau mergaitė vis tiek nevalgė.
Kai Dženei sukako ketveri, mama jau buvo pakeitusi takti­
ką - atsisakė prievartos ir perėjo prie įtikinėjimo. Ji dainuoda­
vo ir deklamuodavo, kišdama šaukštą su bulvių koše mergaitei
j burnytę. Noriai Dženė valgydavo tik kukurūzų dribsnius ir
drebučius.
Kodėl šitaip atsitinka gana dažnai, jei noras valgyti yra vie­
nas iš gyvybinių instinktų ir dauguma žmonių jaučia malonu­
mą valgydami?
Vaikai žino, koks maistas jiems geriausias
Atsakymas į pateiktą klausimą būtų toks - tėvai yra įsitikinę
geriau žiną, ko ir kiek turėtų valgyti jų vaikas. Tėvai mano, kad
jeigu vaikui bus leista pačiam apsispręsti, ko ir kiek valgyti, tai
jis labai sublogs arba sustorės, valgys bevertį maistą ir įpras
netinkamai maitintis. Iš tiesų yra priešingai. Gavę laisvę vaikai

47
patys pasirinktų gerą maistą ir su apetitu suvalgytų tiek, kiek
jo reikia (žinoma, jeigu jiems nebus prieinamas menkavertis
maistas).
Vaikai labai mėgsta valgyti. Neperdedant galima teigti, kad
pirmąsias gyvenimo savaites žindimas kūdikiams yra didžiau­
sias malonumas. Nė vienas alkanas kūdikis neatsisako maisto
ir tiksliai žino, kada pakanka. Jei krūtimi maitinamam kūdi­
kiui leisime žįsti kada jis nori ir kiek nori, tai tinkamai susire­
guliuos pieno išsiskyrimas iš krūties, ir kūdikio svoris nuolat
augs. Iš buteliuko maitinamas kūdikis irgi pats supranta, kada
jam reikia pieno daugiau ir kada jau užtenka. Tokiems mažy­
liams labiausiai reikia meilės ir šilumos, kad jie galėtų mėgau­
tis gyvenimu.
Tačiau dauguma tėvų, net pripažįstančių, kad kūdikis ins­
tinktyviai žino, kiek jam reikia pieno, ima nerimauti, kai reikia
pradėti duoti kieto maisto.
Savo knygoje Kūdikių ir vaikų priežiūra dr. Špokas aprašo
tam tikrus eksperimentus, kurių rezultatai įtikina, kad tėvams
visai nėra ko nerimauti.
Daktaro asistentė norėjo išsiaiškinti, ką maži vaikai valgy­
tų, jeigu jiems būtų leista rinktis maistą, tiesiog pagal apetitą.
Eksperimentui buvo paimti trys vaikai (nuo aštuonių mėnesių
iki vienerių metų), kurie iki to laiko nebuvo ragavę nieko dau­
giau, tik motinos pieną. Atėjus valgymo laikui, vaikai galėdavo
rinktis nuo padėklo įvairaus sveiko maisto: daržovių, vaisių,
pieno produktų, neskaidytų grūdų javainių, mėsos, vaisių sul­
čių ir vandens.
Vaikus prižiūrinčioms auklėms padėti vaikui buvo leidžia­
ma tik tada, jei jis aiškiai norėjo kurio nors maisto, bet nesuge­
bėjo su juo susidoroti.
Per eksperimentą užfiksuoti pavyzdžiai sukeltų siaubą tra­
dicinių pažiūrų mamai. Kartais vaikas tiesiog įnikdavo į kurį

48
nors produktą ir, pavyzdžiui, vieno maitinimo metu išgerdavo
apie pusantro litro pieno, o kitą maitinimą prie jo net neprisi-
liesdavo. Vienas iš tiriamų vaikų visko prisiragavęs suvalgė dar
šešis virtus kiaušinius. Kartais mažyliai kelis maitinimus valgy­
davo tik vaisius ir daržoves, o paskui tik tokį maistą, kuriame
vien angliavandeniai arba baltymai. Per kiekvieną valgymą ape-

Leiskite vaikui pačiam pasiruošti valgių, ir jis išmoks naudotis įran­

kiais

49
titas būdavo labai skirtingas, ir apskritai mityba buvo visai ne­
panaši į tą, kuri vadinama „subalansuota“.
Tačiau nė vienas vaikas nevėmė ir neviduriavo, visi gerai au­
go ir buvo sveiki. Per visą stebėjimo laiką buvo registruojama,
ko ir kiek kiekvienas vaikas suvalgė, ir paaiškėjo, kad visi tiria­
mieji puikiai maitinosi.
Buvo prieita prie išvados, kad kūdikiui pritrūkus kurios nors
maisto medžiagos, jis ypač norėdavo produkto, kuris duoda
organizmui tos medžiagos, o kai poreikis būdavo patenkintas,
vaikas rinkdavosi visai kitą patiekalą.
Vėliau eksperimentas buvo pakartotas su vyresniais vaikais,
tarp jų su keliais ligoniais, ir gauti rezultatai buvo tokie pat
įspūdingi.
Ketvirtame dešimtmetyje panašus bandymas buvo atlieka­
mas vienoje JAV našlaičių prieglaudoje. Šešerius metus kele­
tas vaikų iš gausybės patiekalų galėjo laisvai rinktis, ką valgyti.
Buvo stebimi įvairaus amžiaus vaikai, jiems niekas nieko ne­
patarė. Išanalizavus rezultatus paaiškėjo, kad šie vaikai taip
pat rinkosi tinkamą maistą ir buvo visiškai sveiki. Keli į prie­
glaudą patekę vaikai sirgo rachitu: jie tarp siūlomų produktų
atrado žuvies taukų ir vartojo juos tol, kol pasveiko.
Prieglaudos personalas visada žinodavo, kad vaikas serga,
jeigu nustoja valgyti. O vaikui atgavus apetitą, būdavo aišku,
kad jis jau sveiksta.
Aš galiu valgyti pats
Pusės metų vaikui pats laikas pradėti duoti kieto maisto. Tokio
amžiaus vaikai paprastai viską kiša į burnytę, ima mėgdžioti
prie jo būnančius žmones. Dabar vaikui galite pasiūlyti nuo
šeimos stalo maisto, kurį galima valgyti rankomis - obuolio
skiltelę, kvietinių džiūvėsių, sūrio arba banano gabalėlį, vištos
kauliuką. Pusės metų vaikas žaidžia su šaukštu ir net bando

50
juo valgyti minkštą maistą. Kai kurių specialistų teigimu, devy­
nių mėnesių vaikas jau gali pats pavalgyti, jeigu buvo prie to
pratinamas.
Tėvai neturėtų nerimauti dėl maisto. Vaikai labai greitai
pajunta tėvų susirūpinimą. Valgymas neturėtų būti moralės pa­
moka nei papirkinėjimas. Jei šito paisysite, vaikai visada val­
gys viską ir su apetitu.
Prastas maistas
Daugelis žmonių mano, kad vaikams negalima leisti patiems
rinktis maisto kaip suaugusiems, nes jiems atrodo, kad vaikai
valgys tik menkavertį maistą.
Kai pas Mariją atvažiavo kelioms savaitėms paviešėti jos
krikštaduktė Karena, mergaitės mama perspėjo Mariją, kad
Karena labai nevalgi. Mama nerimavo, kad duktė per pietus
suvalgydavo vos kelis trupinėlius ir buvo labai liesutė. Mote­
rims kalbantis j kambarį įėjo Karena, rankose suspaudusi šo­
kolado plytelės likučius. Mama pasidžiaugė, kad mergaitė nors
šį tą suvalgė.
Pabuvusi pas Mariją savaitę, Karena įbėgo į virtuvę ir ne­
kantraudama paprašė valgyti. Pietums ji sukirto visą lėkštę žu­
vies, salotų su duona, paskui dar išgėrė vaisių sulčių ir pieno.
Kaip įvyko ši stebuklinga permaina? Marija namuose nie­
kada nelaikydavo prasto maisto. Nesulaukę valgymo laiko pra­
alkę vaikai užkąsdavo vaisių, riešutų bei razinų, išgerdavo pie­
no, sulčių arba net vandens (!). Pirmą kartą gyvenime Karena
per visą dieną neturėjo po ranka sausainių ir saldainių, negurkš-
nojo saldintų gėrimų. Tačiau svarbiausia, niekas nežiūrėjo, daug
ar mažai mergaitė valgo. Jai nebereikėjo nei įtikti, nei aiškintis
namiškiams.
Suprantama, negerai, jei vaikas minta prastu maistu, o jei­
gu tokio maisto prisikemša tarp pagrindinių valgymų, tai visai

51
netenka apetito. O kurgi vaikas to šlamštmaisčio gauna? Ar
ne savo namuose? Jei namuose nebūtų prieinami saldainiai,
sausainiai, bulvių traškučiai, saldinti gaivinamieji gėrimai, vai­
kas išalkęs suvalgytų ką nors maistingo.
Antra vertus, vaikas mokosi iš tėvų. Jeigu jūs valgote prastą
maistą, tai ir vaikas jį valgys. Todėl namuose turėkite tik mais­
tingų produktų ir stenkitės maitintis sveikai.
Sunkiau būna tada, kai vaikas nueina į svečius. Jūs nežino­
te, kuo jis ten bus valgydinamas, todėl baiminatės, kad prisi-
kimš prasto maisto, nes jį valgo kiti svečiai, arba todėl, kad
jūsų vaikas tokio maisto namuose negauna.
Šiuo atveju vaikui reikėtų išaiškinti, kodėl jūs valgote svei­
ką maistą ir kodėl, jūsų manymu, vaikas irgi turėtų valgyti ver­
tingus produktus. Paaiškinkite, kad kiekvienai kūno daliai rei­
kalingas tam tikras maistas. Galite ant sienos pakabinti plaka­
tą, kuriame pavaizduotas jūsų vaiko vienmetis. Aplink jį pri­
klijuokite kortelių su nupieštais įvairiais maistingais produk­
tais ir nukreipkite rodykles į tas kūno dalis, kurioms vystytis tie
produktai yra būtini. Pavyzdžiui, išgėręs pieno, vaikas gali pri­
tvirtinti kortelę su pavaizduota pieno stikline ir nubrėžti ro­
dykles į dantis, plaukus ir kaulus. Morkas galima sujungti su
akimis, jogurtą - su pilvu, vaisius - su oda ir panašiai. Paaiškin­
kite, kad saldainiai nepadeda augti jokioms kūno dalims, nuo
saldainių didėja tik skylutės dantyse. Tai labai nesudėtingas aiš­
kinimas, bet jis padeda vaikams suprasti, kaip svarbu tinkamas
maistas.
Visai mažam vaikui galite tiesiog pasakyti, kad nuo prasto
maisto genda dantukai ir galima susirgti. Tačiau labai daug apie
tai nekalbėkite, nes tuomet menkavertis maistas gali tapti „už­
draustu vaisiumi“. Kai vaikui jau paaiškinta apie prasto mais­
to žalą, leiskite jam pačiam spręsti, ką valgyti, net ir tada, kai
jam toks maistas prieinamas. Jeigu vaikas turi pinigų ir nori

52
nusipirkti saldainių ar traškučių, nedrauskite. Juk namuose jis
visuomet gauna tinkamą maistą, ir šiek tiek prasto maisto jam
labai nepakenks. Jus gali maloniai nustebinti vaiko savitvarda,
jeigu namuose jūs visada maitinatės tinkamai.
Aptarėme vaiko teisę pačiam rinktis maistą. Dar reikia ap­
tarti kitą pusę - kaip vaikas gerbia jūsų teises.
Gražus elgesys
Nė vienam suaugusiam žmogui nepatinka sėdėti už stalo su
vaikais, kurie drabsto maistą, garsiai čepsi, valgo rankomis ir
niekada nesako „prašau“ nei „atsiprašau“. Ir kodėl turėtų pa­
tikti? Valgomasis yra tėvų nuosavybė, ir jie turi teisę ten valgy­
ti malonioje aplinkoje. Tačiau jei vaikai valgys vieni, tai netu­
rėdami pavyzdžio, neišmoks tinkamai elgtis prie stalo.
Jau nuo kūdikystės vaikai mėgsta valgyti su šeima. Leiskite
jiems valgyti kartu su suaugusiais bent jau pusryčius ir prieš­
piečius. Nuo pusantrų metų, kai iš vaiko jau galima reikalauti
gražaus elgesio, mokykite jį kultūringai elgtis prie stalo. Paaiš­
kinkite, kad valgydami su kitais žmonėmis, maistą kramtome
susičiaupę, nemėtome ant grindų, sakome „prašau“ bei „atsi­
prašau“ ir 1.1. Jei mažylis užsispyręs vis tiek žaidžia su maistu,
drabstydamas aplink save, galima jį pasodinti atskirai virtuvė­
je, kol išmoks valgyti tinkamai. Taip mokant ketverių metų vai­
kas jau mokės gražiai elgtis prie stalo.
Kieno yra maistas?
Patys turite nuspręsti, kam priklauso maistas jūsų namuose.
Jei manote, kad visas maistas namuose yra jūsų nuosavybė, rei­
kia vaikams šitai paaiškinti, ir jie, norėdami ką nors suvalgyti,
turi kiekvienąkart paprašyti jūsų leidimo. Tačiau paprasčiau
yra kasdienius produktus padėti prieinamai visiems šeimos na­
riams. O skanėstų, kaip antai, riešutų, pyrago arba egzotiškų

53
vaisių (kurie yra labai brangūs), vaikai turi paprašyti. Vaikams
tai ir pasakoma. Jei vaikas ką nors iš tokių produktų paima be
leidimo, jis turi jums atlyginti. Apie kompensavimo būdus ra­
šoma drausmei skirtame skyrelyje. Jei vaikai maistą perka už
savo pinigus, jūs niekada neturėtumėte jo imti be jų leidimo.
Jei leidžiate vaikui rinktis, ką valgyti, tai nereiškia, kad jis
gali paragauti po kąsnį penkių skirtingų patiekalų ir likučius
išmesti. Vaikas turi suvalgyti visą porciją, kurios prašė, ir tik
tada jam leidžiama imti kito maisto, nebent jis ragautų patie­
kalą pirmą kartą. Jei vaikas valgo maistą, kurį jūs perkate, jūs
turite teisę neleisti to maisto švaistyti.
Kai vaikas serga, jis būna suirzęs ir dirglus, su juo sunku
susišnekėti. Jei laikysitės šiame skyrelyje aprašytos tvarkos, jū­
sų vaikai bus sveiki, valgys beveik viską ir augs laimingi ir pro­
tingi, kokius norite juos matyti.

Santrauka
1. Jei vaikams leisite rinktis maistą, jų mityba ir apetitas
bus puikūs.
2. Kad vaikas nevalgytų prasto maisto, paaiškinkite, kuo
toks maistas žalingas, nelaikykite tokioje vietoje, kur
jis galėtų jo pasiimti ir nevalgykite to maisto patys.
3. Jūsų teisė yra prie savo stalo reikalauti gražaus
elgesio. Šito vaikas nesunkiai išmoks stebėdamas jus.
4. Paaiškinkite, kurio maisto vaikas turi prašyti, o kurio
gali pasiimti pats.

54
8. Tualeto įgūdžių ugdymas

Tualeto įgūdžių ugdymas yra nelengva užduotis daugeliui mo­

tinų. Jei tai daroma neteisingai, atsiranda įvairių problemų.
Vaikai užsispiria ir atkakliai nesėda ant puoduko. Jie ir toliau
šlapinasi ir tuštinasi į kelnytes, nors galėtų to nebedaryti. Arba
jau išmokyti šlapintis ir tuštintis į puoduką vaikai kartais vėl
ima šlapintis naktį į lovą. Dažnai vaikams, jaučiantiems kaltę
dėl netinkamų tuštinimosi įpročių, išsivysto lėtinis vidurių už­
kietėjimas ir juos kankina visą gyvenimą. Taigi ir šiuos reikalus
tvarkytis leiskite vaikui pačiam.
Pirmiausia reikia susitarti dėl bendros įgūdžių „treniravi­
mo“ tvarkos. Dresuojami šunys pratinami tuštintis lauke. Bež­
džionę galima išmokyti valgant naudotis peiliu ir šakute. Ta­
čiau vaikai, ne taip kaip gyvūnai, turi sugebėjimą įsiminti. Jie
mokosi mąstydami ir mėgdžiodami. Jų nereikia „dresuoti“, no­
rint išugdyti kokius nors įgūdžius. Paprasčiausiai reikia paro­
dyti, kaip kas daroma.
Kaip vaikas, stebėdamas jus, išmoksta valgyti, taip matyda­
mas jūsų pavyzdį, išmoks naudotis tualetu ar puoduku.

Vaikai neturi įgimto poreikio prieštarauti; jie nori laiky­

tis taisyklių, pagal kurias gyvena jį supantys žmonės.

55
 Teko matyti dvejų metų vaikų, kurie jau galėjo tvarkingai
naudotis puoduku be jokio mokymo. Taip buvo ir su mano duk­
terimi Justina. Nuo tada, kai ji pradėjo aiškiai parodyti norinti
tuštintis, supratau, kad ji jau moka pakentėti, ir atkreipiau jos
dėmesį j naktipuodj. Mergaitė daug kartų buvo mačiusi žmo­
nes naudojantis tualetu. Kai ji pradėjo naudotis puoduku, nu­
stojau jai mauti sauskelnes. Per dvi savaites Justina visai pri­
prato prie puoduko.
Tuštinimasis ir šlapinimasis yra normalūs, sveiki reiškiniai.
Juose nėra nieko nešvaraus, nepadoraus ar nepriimtino. Tam
tikro amžiaus sulaukę vaikai greitai išmoksta atlikti šiuos rei­
kalus tinkamoje vietoje, kaip kad išmoksta ir sudėtingesnių da­
lykų, privalomų gyvenant visuomenėje.
Jei mažylis kartais užsimiršta ir priteršta kelnytes, tai bari­
mu ir mušimu tikrai nepadėsite įtvirtinti tuštinimosi įgūdžių.
Vaiką apims baimė, iš kurios gali atsirasti ir naujos klaidos,
vidurių užkietėjimas arba šlapinimasis į lovą.
Daug žmonių kenčia nuo „uždelsto“ tuštinimosi. Ši bėda
dažniausiai būna atėjusi iš vaikystės. Jei jus taip pat kamuoja
šis sutrikimas, stenkitės, kad taip neatsitiktų jūsų vaikams.
Klaidinga nuomonė, kad mažylis turi reguliariai tuštintis nors
kartą per parą. Jei vaikas valgo sveiką maistą ir neturi jokių
nusiskundimų dėl tuštinimosi, tai kartais dieną ar dvi susilai­
kius viduriams nereikia nerimauti. Jokiu būdu nepradėkite
vaiko klizmuoti arba girdyti liuosuojančių vaistų. Jeigu vis tiek
neramu, duokite vaikui džiovintų slyvų arba pridėkite į gėri­
mą truputį laktozės. Labai blogai daro tos motinos, kurios
mano, kad vaikas turi tuštintis mažiausiai kartą per dieną, ir
jei tik mažylio viduriai bent kiek susilaiko, tučtuojau jį kliz-
muoja.
Galite mokyti vaiką iškart naudotis klozetu (nepratinda­
mi sėstis ant puoduko), padėję ant jo specialią vaikišką sėdy-

56
nę ir pristūmę kėdutę pasilypėti. Paprastai vaikams tai labiau
patinka, negu sėsti ant puoduko, nes jie sau atrodo labiau
suaugę.

Santrauka
1. Vaikų nereikia pratinti naudotis puoduku. Jie tai
išmoksta stebėdami kitus.
2. Stenkitės, kad vaikai neturėtų tuštinimosi sutrikimų,
paveldėtų iš jūsų.
58
9. Guldymo laikas ir miegas

Suaugę eina gulti, kada užsimano. Jei kelias naktis gulė labai
vėlai, tai atsigriebia porą vakarų atsigulę anksčiau arba pa­
miegoję ilgiau iš ryto. Kas būtų, jei vaikams taip pat leistume
patiems spręsti, kada eiti gulti?
Maždaug iki pusantrų metų dauguma vaikų mielai sutinka
eiti gulti, jei tai yra malonus kasdieninis ritualas su pasimylavi­
mu ir pasaka. Bet anksčiau ar vėliau ateina metas, kai vaikai
susikuria savo supratimą, kada gulti. Tik labai nedaugeliui tė­
vų nereikia pyktis su vaikais, kad jie laiku atsigultų.
Kai mūsų duktė Justina parodė, kad pati supranta, kada rei­
kėtų eiti gulti, mes leidome jai pasirinkti gulimosi laiką. Eks­
perimentas pasiteisino. Dažniausiai mergaitė pasijusdavo pa­
vargusi apie aštuntą valandą vakaro. Tuomet ji ramiai atsigul­
davo laukdama pasakos ir pamylavimo. Kartais užmigdavo sve­
tainėje, ir mes ją nunešdavome į lovą; kitais vakarais papras­
čiausiai pasakydavo, kad nori miego, ir pati nutipendavo į lo­
velę. Jei visa šeima vakare kur nors išeidavome arba turėdavo­
me svečių iki vėlumos, tai leisdavome dukteriai ilgiau negulti
ir išsimiegoti kitą rytą ar popietę. Svetainėje leisdavome Justi­
nai būti tol, kol ji tyliai žaisdavo ir mums netrukdydavo. Jei
mergaitė pradėdavo verkšlenti, pykti arba triukšmauti (kai no­
rėdavome ramiai pasėdėti), ją paprašydavome išeiti, paaiški­
nę, kad norime ramybės. Mes neliepdavome jai eiti į savo kam­
barį, bet paprasčiausiai pasiūlydavome triukšmauti kitur, kad
netrukdytų mums.

59
 Tačiau kai dvejų metų ir astuonių mėnesių Justiną pradėjo­
me leisti į darželį, aprašytoji metodika nebetiko. Mergaitė va­
kare iki vėlumos ramiai žaisdavo, bet rytojaus dieną darželyje
jausdavosi išsekusi ir jau vidudienį imdavo pyktis su kitais vai­
kais. Popietinis miegas jai nebekompensuodavo miego stygiaus.
Aš aiškindavau dukrytei, kad, jeigu ji atsigultų anksčiau, kitą
dieną jaustųsi geriau, tačiau mergaitė šito nepajėgė suprasti.
Kai dar kartą su ja pasikalbėjau, pasiskaičiau literatūros ir
viską apsvarsčiau, išaiškėjo du dalykai. Pirma, tiek suprasti Jus­
tinai dar buvo per sunku. „Rytoj“ jai buvo miglota sąvoka, ir ji
negalėjo susieti miego stygiaus vakare su nuovargiu kitą die­
ną. Antra, mergaitė pasijusdavo išvaryta ir atstumta, kai jai kep­
davom gulti. Ši problema aktualesnė, kai turite vieną vaiką ar­
ba vyresnio amžiaus. Kartą Justina tėvelio paklausė: „Kodėl
aš turiu gultis, o jums taip smagu visiems būti?“. Kai pabandė­
me mergaitę priversti anksčiau atsigulti, ji pradėjo isteriškai
verkti (šito anksčiau niekada nebūdavo). Tai geriausias įrody­
mas, kad prievarta nieko neišspręsi.
Vėl pabandėme įsijausti į vaiko padėtį. Paklausėme savęs,
ar mums patiktų, jei kiekvieną vakarą mus vyresnieji varytų
miegoti, o patys pasilikę smagiai vakarotų. Tai tikrai nepatiktų
ir mums, suaugusiems.
Šeimos lova
Susidūrusi su migdymo sunkumais, perskaičiau Tine Thevenin
knygą Thefamily bed (Šeimos lpva). Ji man padėjo tuos sunku­
mus išspręsti. Knygoje teigiama, kad mūsų šalis yra viena iš ne­
daugelio, kur vaikai nuo kūdikystės miega atskirai. Autorė ma­
no, kad jei vaikai naktį yra izoliuojami, jie nesijaučia saugūs.
Kiti autoriai netgi teigia, kad vienas svarbiausių žmogaus porei­
kių - šalia jausti kito žmogaus kūną. Šis poreikis yra patenkina­
mas ten, kur šeimos nariai miega kartu vienoje lovoje.

60
 Minėtos knygos autorė teigia, kad vaikai turėtų miegoti kartu
su tėvais tol, kol patys pajus norą atsiskirti. Kuo anksčiau pra­
dėsite vaiką migdyti kartu, tuo greičiau galėsite jj netraumuo­
dami atskirti. Paprastai tai būna vaikui sulaukus penkerių še-
šerių metų. Tuo metu jis jau nori miegoti su vyresniais vaikais.
Tėvai lytiškai santykiauti turėtų kitame kambaryje arba vai­
kams kietai įmigus.
Jei miegoti su vaikais vienoje lovoje tėvams atrodo nepri­
imtina, galima rasti išeitį. Su savo dukterimi Justina aš dariau
šitaip. Pirmiausia paaiškinau, kad su ja sunku bendrauti, kai ji
neišsimiegojusi. Paskui leidau miegoti mūsų lovoje ir pažadė­
jau kiekvienąkart paskaityti pasaką, jeigu ji bus atsigulusi aš­
tuntą valandą. O jei ji pasirinks vakaroti ilgiau, turės žaisti ty­
liai pati sau viena, nes niekas jos neužims. Paaiškinau, kad po
ilgos darbo dienos mes vakare norime atsipalaiduoti. Ojei Jus­
tina kitą rytą pramiegos, jos nežadinsim ir nevesim į darželį,
todėl visą dieną turės žaisti viena.
Mergaitė pasirinko eiti gulti aštuntą, nes ši alternatyva jai
buvo patrauklesnė. Jei perskaičius pasaką prašydavo dar su ja
pabūti, pasėdėdavau, kol užmigdavo. Tuo metu galėdavau pa­
skaityti savo knygą, bet dukrytė visada užmigdavo greitai. O
jei norėdavau ką nors pasižiūrėti per televizorių, pasakydavau
tai Justinai ir palikdavau vieną. Jeigu namuose būdavo svečių,
mergaitė taip pat žinojo, kad turi vartyti savo knygeles viena,
nes mes norime bendrauti su savo draugais, kaip ir ji - su savo.
Gulėdama su mumis mūsų lovoje, Justina nesijausdavo vieni­
ša. Kai ateidavo metas gulti ir mums, tėvelis pernešdavo Justi­
ną į jos miegmaišį ant kilimo šalia lovos, nes visi negalėjome
sutilpti. Dabar nusipirkome didžiulę lovą ir Justina bei mūsų
jaunesnioji duktė Kamilė miega kartu su mumis.
Per atostogas leidžiame Justinai eiti gulti tada, kai nori. Kai
ateina miego laikas, mergaitė nebejaučia jokios įtampos. Po

61
ilgos dienos paprastai ji apie devintą valandą pasijunta pavar­
gusi ir atsigula savo noru.
Kiekviena šeima gali pasirinkti sau tinkamą vaikų migdymo
būdą. Mažame bute vaikas nesijaučia savo kambaryje toks izo­
liuotas kaip dideliame name. Daugelis vaikų mėgsta miegoti
kartu su broliais ir seserimis. Justina norėtų miegoti viename
kambaryje su sesute, kai ši paaugs ir norės atsiskirti nuo tėvų.
Tuomet aš jas paguldysiu plačioje lovoje. Pati atsimenu laimin­
gus savo vaikystės metus, kai miegojau vienoje lovoje su sesu­
te. Mes ištisas valandas pasakodavomės visokiausias istorijas,
kutendavome viena kitai nugaras ar dar ką susigalvodavome.
Mūsų šeimoje pasitvirtino teiginys, kad kartu miegantys vaikai
pešasi rečiau.
Vaikams atsigulus nebūtina iš karto gesinti šviesos ir reika­
lauti, kad jie tuoj pat miegotų. Kai paliekama neryški šviesa,
kūdikiai ir maži vaikai greitai užmiega po varginančios dienos.
Vienaip ar kitaip, niekada negesinkite šviesos, jei vaikas neno­
ri. Dažnai vaikams šviesos reikia per visą naktį, nes daugelį jų

Jei vaikus priimsite į savo lova, jie jausis atsipalaidavę ir saugūs

62
persekioja tamsos baimė, ypač tuos, kurie miega atskirai. Pra­
eis kiek laiko, ir ta baimė išnyks, jei vaikai prievarta nebuvo
laikomi tamsoje. Be to, reikia atminti, kad kiekvieno vaiko,
kaip ir suaugusiojo, poreikiai skirtingi - taip pat ir miego.

Tėvų teisė išsimiegoti

Žinokite, kad jei jūs gerbiate vaiko laisvę, jis privalo gerbti jū­
sų laisvę. Tėvai turi teisę po darbo dienos ramiai vakaroti sve­
tainėje arba pasikviesti draugų ir pasilinksminti. Kodėl jie tu­
rėtų būti nuolatos trukdomi vaikų, prašančių gerti, valgyti ar
dar ko nors? Vaikams reikia paaiškinti elgesio taisykles šioje
situacijoje.
Įsivaizduokite suaugusį nuomininką, kuris visą vakarą jūsų
svetainėje išdykauja, klykia ir rėkauja. Arba atsigulęs miegoti
vis reikalauja atnešti jam valgyti ir gerti. Jūs nedelsdami paaiš­
kintumėte tokiam gyventojui, kad turite teisę ramiai ilsėtis sa­
vo namuose ir nesiruošiate tenkinti kiekvienos jo užgaidos. Ta­
čiau nuvaryti jį miegot septintą valandą vakaro ir užgesinti švie­
sos taip pat negalėtumėt!
Kai baubai pranyksta ir vaikas ramiai eina miegoti, ypač ta­
da, kai jau pats gali paskaityti knygą, jam nebereikia padėti
pereiti iš dienos į naktį. Jeigu vaikas buvo tinkamai pratintas,
tai paauglystėje eis gulti savarankiškai kaip suaugęs žmogus.

Santrauka
1. Kol vaikai nelanko auklėjimo įstaigų, jie gali laisvai
pasirinkti gulimosi laiką.
2. Vaikams reikia daugiau miego negu mums, todėl prieš
darbo dieną juos raginkite atsigulti anksčiau. Vaikas
su malonumu guls į šeimos lovą.
3. Jūs turite teisę reikalauti ramybės vakare.

63
 10. Žaislai ir nuosavybė

Kalbant apie vaikų maitinimą, tualeto įgūdžių ugdymą ir mie­

gą, didžiausias dėmesys buvo kreipiamas į vaiko pasirinkimo ir
veiksmų laisvę. Dabar aptarsime pirmąją pagrindinio principo
dalį, kur teigiama, kad vaikas privalo gerbti kitų žmonių gyvy­
bę ir turtą. Šiame skyriuje bus kalbama apie žaislus, ypač pa­
brėžiant abipusės pagarbos nuosavybei svarbą.
Kas yra nuosavybė?
Kad vaikas išmoktų gerbti kito žmogaus nuosavybę, pirmiau­
sia jis turi suprasti, ką reiškia būti savininku.
Jei iš tikrųjų esate daikto savininkas, galite daryti su juo, ką
sumanysite. Galite tą daiktą sulaužyti arba saugoti, pasidalinti
juo su kuo nors arba naudoti patys, atiduoti arba parduoti. Jei
žaislas yra vaiko, jis patiria, ką reiškia būti savininku.
Dženeta, palikusi mašiną gatvėje, supranta, kad ją gali pa­
vogti. Moteris yra už tai atsakinga. Tačiau penkerių metų sū­
neliui Endžiui ji liepia dviračio nė minutę nepalikti lauke ir
dar pagrasina atiduoti jį kaimynų berniukui, jei Endis savo dvi­
račiu tinkamai nesirūpins.
Tėvelis Endžiui per Kalėdas padovanojo žaislinį geležinke­
lį, bet paskui kelias dienas su juo žaidė pats. Endis priėjo prie
žaislo tik tada, kai tėveliui nusibodo. O kai po kelių savaičių
tėvas atrado kelis bėgius kieme, apibarė sūnų, kad tas nesaugo
brangaus žaislo, ir net pagrasino grąžinsiąs geležinkelį į par­
duotuvę.

64
 Tačiau tikras pragaras namuose kyla, kai berniukas sudau­
žo mėgstamą mamos vazą arba sugadina tėvo plokštelę. Tada
Endis gauna diržo arba yra nuvaromas j savo kambarį visai po­
pietei.
Kaip Endis gali išmokti gerbti kitų žmonių nuosavybę, jei
jis nežino, ką reiškia būti savininku?
Mama turėtų paaiškinti, kaip savo nuosavybę reikia saugo­
ti, prižiūrėti. Pavyzdžiui, Dženeta galėtų priminti Endžiui, kaip
buvo pavogta kėdė, palikta lauke. Todėl ir dviračio nereikėtų
palikti lauke be priežiūros.
Endžio tėvelis, padovanojęs geležinkelį, galėtų pasisiūlyti jį
sumontuoti ir paprašyti sūnaus leidimo pažaisti. O kai bėgius
rado kieme, reikėjo paaiškinti vaikui, kad šitaip jie gali susiga­
dinti. Kadangi Endis žaislų nesaugo, tėvelis su mama daugiau
nebenorės jam pirkti brangių dovanų.
Sugadinęs svetimus daiktus, vaikas turėtų pagal išgales at­
lyginti nuostolius. Kaip jis tai galėtų padaryti, aprašoma toles­
niame skyrelyje apie darbo pasidalijimą.
Gebėjimas dalintis
Kai atėjęs pažaisti kaimynų berniukas Rikas pamatė Endžio
triratį, iš karto užšoko ant jo ir nurūko. Endis pasipiktino ir
ėmė šaukti, kad triratukas yra jo ir Rikui negalima jo imti.
Mama paaiškino sūnui, kad negalima būti savanaudžiui. Be
to, Rikas yra svečias, ir jam reikia leisti pasivažinėti, nes dau­
giau jis gali nebeateiti į svečius. Tačiau Endis ir toliau karš­
čiavosi kartodamas, kad triratukas yra jo. Supykusi mama pa­
grasino, kad Endžiui teks eiti į savo kambarį, jeigu nemoka
dalintis žaislais.
Įsivaizduokite, kad taip elgiamasi su suaugusiu žmogumi.
Pavyzdžiui, atėjusi į svečius, pamatau jūsų kieme naują maši­
ną. Staiga pačiumpu raktus, sėdu į automobilį ir nuvažiuoju.

65
Kai sugrįžtu, jūs manęs klausiate, kodėl nepaprašiau leidimo
pasivažinėti. O aš paaiškinu, kad nereikia būti savanaudžiui ir
kad svečiui galima nusileisti. Be to, jei nemokate dalintis daik­
tais, eikite ir sėdėkite savo kambaryje.
Iš tikrųjų Endžio ir Riko konfliktą reikėjo spręsti maždaug
taip. Kai Rikas čiupo triratį, Endis galėjo pasakyti, kad reikia
paprašyti leidimo, nes triratis priklauso jam, Endžiui. Ojei En­
dis užsispyrė neduoti triračio, mama turėjo paaiškinti, kad ki­
tą kartą Rikas neduos Endžiui pažaisti savo žaislų, kai jis nueis
pas jį į svečius. Be to, Rikas gali iš viso daugiau nebeateiti žais­
ti, jei Endžio namuose jam bus nesmagu.
Jei jūsų vaiko nuosavybės teises pažeidžia vyresnis ir stip­
resnis žmogus, kartais jūs galite įsikišti.
Pavyzdžiui, jei Endžio dviračiu nori pasivažinėti vyresnis už
Endį kaimynų berniukas, turite pasakyti, kad jis paprašytų En­
džio leidimo, o paskui pastatytų dviratį į vietą.
Žaislų priežiūra
Dr. Maria Montessori, išradusi savo garsųjį metodą, teigė, kad
jei priemonės, su kuriomis dirba ikimokyklinukai, nėra gerai
sutvarkytos, tai ir vaikai jų nesaugos. Todėl Montessori mo­
kyklose personalas labai žiūri, kad visos priemonės būtų geros
ir tvarkingos, ir iš vaikų reikalaujama to paties.
Užėję į vaikų kambarius, dažniausiai rastumėt dėžę su ne­
tvarkingai sumestais žaislais. Pusė jų sulaužyta, Lego detalės
sumaišytos su kubeliais ir rutuliukais. Vaikas net nepastebi, kad
kai kurie daiktai dingę arba sulūžę, ką jau kalbėti apie jų prie­
žiūrą, nes jam vis perkami nauji ir nauji žaislai.
Verta investuoti laiką ir pinigus, kad vaikai išmoktų bran­
ginti savo turtą. Pradėkite juos prie to pratinti ankstyvoje vai­
kystėje, baigiantis pirmiesiems gyvenimo metams. Nupirkite
arba sukalkite kelias lentynas, kurias vaikas galėtų lengvai pa-

66
Pampinkite vaikui sužymėtas dėžes žaislams. Tuomet jam bus leng­
viau juos prižiūrėti

67
siekti. Netaupykite vietos, tos lentynos užsipildys labai greitai.
Nupirkite keletą skirtingo dydžio plastmasinių dėžių ir ant jų
aiškiai pažymėkite paskirtį. Sakysim, užrašykite karoliukai, ku­
beliai, lėlės, mašinos, kreidinės, plastilinas ir kt. Kartkartėmis
sutaisykite sulaužytus žaislus ir suklijuokite suplėšytas knygas.
Kai vaikas jau didesnis, atsiklauskite jo prieš taisydami žaislus
ir paprašykite padėti arba pasisiūlykite padėti jam.
Jei pasinaudosite šiais patarimais, vaikas turės daugiau nau­
dos iš savo daiktų jau vien todėl, kad juos lengviau suras ir jie
atrodys patraukliau. Vaikas labiau vertins žaislus, jeigu jie bus
gerai sutvarkyti. Ir jums nereikės nervintis matant sugadintus
ir išmestus brangius žaislus. Žaislai tarnaus gerokai ilgiau. Vai­
kas išmoks perskaityti kelis žodžius ant dėžučių, o tvarkymasis
savo kambaryje jam nebebus varginantis darbas.
Tvarkymasis
Pirmiausia reikia nuspręsti, ar vaikui galima savo kambarį tvar­
kyti kaip jis nori. Suaugusieji turi savo namą ir tvarko, kaip
jiems patinka. Vaikui irgi reikia savo kambario. Mama juk ne­
gali nurodyti tėčiui, kaip jam tvarkytis garaže. Ji gali tik bandy­
ti jam patarti. Tėtis negali versti mamos susitvarkyti virtuvėje
taip, kaip norėtų jis. O vaikus tėvai visaip prievartauja dėl tvar­
kos kambaryje ir netgi baudžia.
Leiskite vaikui savo kambarį laikyti tokį, koks jam patinka.
Tik tada, kai vaikas pabūna ir tvarkingame, ir nesutvarkytame
kambaryje (ir patiria netvarkos padarinius), pats gali nuspręs­
ti, kas jam labiau patinka. O jūs galite parodyti pavyzdį ir pa­
mokyti, kaip reikėtų tvarkytis.
Pusė darbo jau atlikta, jei vaiko kambaryje įrengėte reikia­
mo aukščio lentynas su pažymėtomis dėžėmis. Kūdikio aplin­
ką tvarko tėvai, tačiau augdamas vaikas turi vis daugiau daryti
pats. Vaikas labai mėgsta padėti, ypač jei tai yra žaidimas, ir

68
visur mėgdžioja tėvus. Dvejų metų mažylį galite sudominti da­
vę jam užduotį surinkti visus mėlynus kubelius ir sudėti į dėžę.
O trejų metų vaikui galima pasiūlyti kuo greičiau surinkti ka­
roliukus (pavyzdžiui, kol mama suskaičiuos iki dešimt).
Jei tvarkymasis tampa kasdieniniu įpročiu, jis trunka 5-10
minučių vakare ir yra gera proga pabūti su vaiku dviese.
Ką daryti, jei vaikas sako „ne“, kai prašote jį padėti tvarky­
tis? Taip su mažu vaiku nutinka nedažnai (nebent jis būtų užsi­
ėmęs kuo kitu). Tačiau jei vaikas atsisakė, galite tvarkymąsi
atidėti arba paprašyti leidimo vaiko kambarį sutvarkyti be jo.
Atminkite, kad jums, o ne vaikui nepatinka netvarka vaiko kam­
baryje. Visada galite uždaryti jo kambario duris ir netvarkos
nebematysite! Be to, galite liepti to kambario duris laikyti už­
darytas, jeigu jis nesutvarkytas.
Šiais laikais vaikai turi tiek daug žaislų ir drabužių, kad ne­
vertina ir nesaugo savo turto. Jie įsivaizduoja, kad ten, iš kur
gaunami tie daiktai, jų yra dar daug. Jei taip elgiasi ir jūsų vai­
kas, kurį laiką nepirkite jam nieko naujo. Jei parduotuvėje ma­
žylis prašys ką nors nupirkti, paaiškinkite, kad jis nesaugo savo
žaislų ir rūbų, todėl nieko nepirksite. Kai vaiko požiūris pasi­
keis, tada galite jam padovanoti daiktą, apie kurį svajoja.
Praeis kiek laiko, ir vaikas jau sugebės tvarkytis pats. Jeigu
pradėjote jį pratinti pakankamai anksti, tai turėtų būti apie
aštuntus ar devintus gyvenimo metus. Dabar jis jau gali prižiū­
rėti savo nuosavybę savarankiškai. Sulūžus kokiam nors daik­
tui, gali tą daiktą sutaisyti pats arba paprašyti jūsų pagalbos.
Jei vaiko kambaryje baisi netvarka, visi daiktai išmėtyti ant grin­
dų ir jis nieko neranda, tai jo problema. Kitas dalykas, jei jūs
tikrai nepakenčiate jovalo vaiko kambaryje ir norite, kad vai­
kas susitvarkytų iš pagarbos jums. Pasakykite tai vaikui ir apri­
bokite jo pramogas, kol neįvykdys jūsų prašymo. O jei pagal
nusistovėjusias namuose taisykles vaiko kambarį tvarkote jūs,

69
galite atsisakyti tai daryti, paaiškinusi, kad neturite laiko. Šiuo
atveju su vaiku galite elgtis taip pat kaip su vyru, žmona, anyta
ar kitu suaugusiu namiškiu.

Santrauka
1. Leiskite vaikui iš tikrųjų būti savo žaislų savininku.
Tik taip vaikas pajus atsakomybę už savo nuosavybę.
2. Paskatinkite vaiką saugoti žaislus - padėkite juos
prižiūrėti ir tvarkyti.
3. Pritaikykite suaugusiojo testą ir neverskite vaikų
tvarkyti savo kambario.
 11. Apranga, namų apyvokos
reikmenys ir kiti
sugadinami daiktai
Apie žaislų nuosavybę jau kalbėjome, tačiau dėl kitų daiktų
vaiko kambaryje ir baldų galite laikytis kitokios nuostatos.
Jei šioje situacijoje taikysite suaugusiojo testą ir traktuosite
savo vaiką kaip nuomininką, tai nesunkiai nustatysite taisyk­
les, taikytinas vaiko kambariui.
Nuomininkas savo išsinuomotame kambaryje (bute arba na­
me) gali veikti ką nori, jei būstas nuo to nenukenčia. Neįprasta
iš nuomininko reikalauti kokio nors tvarkos palaikymo, nuro­
dinėti, kur statyti baldus ar kabinti paveikslus. Jei nuominin­
kas atsiveža savo baldus, jūs nenurodinėjate, kaip jam su tais
baldais elgtis. O jei nuomininkas naudojasi jūsų baldais, jūs
reikalaujate juos saugoti.
Kalbant apie vaiko kambarį, reikia aiškiai apibrėžti, kas ta­
me kambaryje priklauso vaikui ir kas jums. Nuspręskite, kieno
nuosavybė yra lova, spinta, kiti baldai, taip pat patalynė, užuo­
laidos ar dar kas. Tačiau sienos, grindys ir langai tikrai priklau­
so jums, ir vaikas neturėtų švaistytis kirviu savo kambaryje.
Kiekvienuose namuose galioja savi susitarimai dėl namų apy­
vokos daiktų.
Dažniausiai vaikų kambario įranga traktuojama kaip tėvų
nuosavybė. Kai vaikai išaugs, tėvai norėtų kam nors tuos daik­
tus padovanoti arba parduoti. Šitaip reikėtų vaikams ir paaiš­
kinti, kodėl tėvai reikalauja negadinti baldų. Jei vaikas prade­
da karpyti užuolaidą arba lovatiesę, piešti ant sienų arba spin­
tos, reikia ryžtingai uždrausti jam gadinti jūsų nuosavybę.

71
 Jei vaikas užsispyręs ir taip elgiasi toliau, paklauskite, ar jis
leistų kitiems šitaip elgtis su savo drabužiais arba žaislais. At­
imkite iš vaiko žirkles, kreidutes ar kitą gadinimo įnagį ir pa­
dėkite į šalį. Paaiškinkite, kad tos priemonės priklauso jam,
tačiau atgauti jas vaikas galės tik tada, kai norės su jomis pada­
ryti ką nors naudingo.
Kai laukiausi antrojo kūdikio, mažosios Justinos elgesys pa­
stebimai regresavo. Ji pradėjo piešti ir rašinėti ant savo lovelės
ir kitų baldų, išmėtydavo žaislus ant kilimo. Buvo aišku, kad
mergaitė jaučiasi nesaugi ir jai reikia papildomo dėmesio - tą
ji parodė savo netinkamu elgesiu. Atėmiau išjos dažus bei pieš­
tukus ir pažadėjau grąžinti tik tada, kai jais naudosis tinkamai.
Abu su vyru stengėmės daugiau būti su Justina, kad ji nesi­
jaustų nemylima. Po dviejų mėnesių, kai jau buvo gimusi antra
duktė, Justina paprašė grąžinti jai dažus ir pieštukus. Nuo ta­
da mergaitė naudojo juos kaip dera.
Jei manote, kad vaikui labai smagu piešti ant sienų, galite
leisti jam piešti ant jo kambario sienų. Arba skirti nedidelę
sienelę (arba jos dalį), kur vaikas gali patenkinti savo troškimą
piešti ant sienų ir lavinti piešimo įgūdžius bei koordinaciją. Be
to, šitaip išgelbėsite kitas namų sienas. Griežtai laikykitės to­
kio savo nusistatymo ir paaiškinkite jį vaikui.
Vaiko kambaryje turbūt yra baldų, kurie tikrai yra vaiko nuosa­
vybė, pavyzdžiui, savom rankom pasigamintas arba jam dovano­
tas stalelis ar suolas. Su šiais daiktais vaikas gali elgtis kaip nori.
Drabužiai
Su drabužiais turi būti elgiamasi taip pat kaip ir su kitais namų
apyvokos daiktais. Vieni drabužiai vaikui dovanojami. Su jais
vaikas gali elgtis savo nuožiūra. Kitus drabužius duodame tik
laikinai pasinaudoti, kad vėliau juos galėtų nešioti jaunesnieji
vaikai, todėl tuos reikia saugoti.

72
 Žinoma, nerealu tikėtis, kad vaiko drabužiai bus visą laiką
tvarkingi. Kasdien dėvimi drabužiai susitepa ir susidėvi. Tačiau
iš vaiko galima reikalauti, kad jis negadintų drabužių sąmo­
ningai (pavyzdžiui, nesukarpytų skiautinių darbeliui) ir parėjęs
iš mokyklos persirengtų prastesniais.
Jei išgalite, visus vaiko drabužius atiduokite vaiko nuosavy­
bėn. Tuomet jis bus labiau nepriklausomas ir atsakingas. Be
to, jei drabužių yra tik tiek, kiek būtina, tai pametęs ar sugadi­
nęs drabužį, vaikas iškart pajus, kad jo trūksta. Jei į mokyklą
nori apsivilkti savo geriausius apdarus, paaiškinkite, kad tuo­
met nebeturės kuo pasipuošti per iškilmes, be to, kasdien ne­
šiojami drabužiai greitai susidėvės. Tegul vaikas sprendžia pats.

73
 Jei vaikas nori, visuomet leiskit pačiam rinktis, ką rengtis.
Tuomet jis greitai įsitikins, kokie rūbai tinka skirtingu oru ir
Įvairiomis progomis. Pirkdami drabužius taip pat leiskite vai­
kams rinktis patiems, pasakę, kiek numatote skirti pinigų. Ga­
lite formuoti vaiko skonį, patardami spalvų derinius ar jam la­
biausiai tinkantį aprangos stilių. Jei vaikas žino, kad lemiamas
žodis bus jo, tikriausiai atsižvelgs įjūsų patarimą. Bet jei mirti­
nai nori to, kas, jūsų manymu, jam netinka, leiskite pačiam tuo
įsitikinti. Įsidėmėkite, kad maždaug nuo trejų metų vaikas jau­
čia poreikį prisiderinti prie standartų, vyraujančių jo amžiaus
grupėje.
Dažnai tėvai liepia vaikams šilčiau rengtis, kai patys sušąla.
Taip tikrai negerai. Juk kitiems suaugusiems nepatariate, kiek
ir kokių drabužių apsivilkti, todėl nenurodinėkite ir vaikams.
Jie daug geriau žino, kaip jaučiasi, ir puikiausiai gali patys spręs­
ti, ką rengtis. Kai Justinai buvo treji, vieną dieną ji nusprendė
eiti į darželį tik su vasarine suknele, nors buvo žiema. Ban­
džiau ją įtikinti, kad sušals, tačiau mergaitė užsispyrusi reika­
lavo lengvos suknelės. Vis dėlto įdėjau jai į kuprinę megztuką.
Paskui auklėtoja papasakojo, kad Justina visą dieną drebėjo iš
šalčio, tačiau megztuko neapsivilko. Gerai, kad tame daržely­
je buvo leidžiama vaikams patiems apsispręsti. Vakare Justina
pasisakė, kad darželyje sušalo, ir kitą dieną vėl apsirengė žie­
minius drabužius. Daugiau šitaip daryti ji nebebandė. Tačiau
ir dabar man atrodo, kad Justina žiemą rengiasi per lengvai. O
ji jaučiasi puikiai, jai nebūna šalta. Daugelio žmonių apytaka
yra sutrikusi, nes nuo mažų dienų jie buvo per šiltai rengiami.
Jei vaikui būtų leidžiama pačiam spręsti, kuo rengtis, jis tikrai
nesusigadintų puikios iš prigimties apytakos. Jei jums atrodo,
kad vaikas apsivilkęs per lengvai, atsiminkite, jis visą laiką ak­
tyviai juda, o suaugusieji daugiau laiko praleidžia sėdėdami.
Jei vaikas nesveikuoja, paaiškinkite jam, kad greičiau sveiksta­

74
ma, kai esi šiltai apsirengęs. Jei su vaiku elgiamasi pagarbiai,
jis patarimų turėtų paklausyti.
Ypač nenoriai tėvai leidžia rinktis drabužius paaugliams,
nors iš tikrųjų paaugliui būtina suteikti tokią laisvę. Paaugliui
gali patikti rūbai, kurie jums atrodo iššaukiantys. Jūs manote,
kad jūsų trylikametei visai netinka aukštakulniai bateliai ir ma-
kijažas, tačiau atsižvelkite į tai, kad ji paklūsta bandos instink­
tui. Paauglys elgiasi taip kaip jo draugai, ir tik labai savarankiš­
kas vaikas nepasiduoda bendraamžiams. Jeigu jūsų vaikas nu­
krypsta nuo normos, tai reiškia, kad jis yra nepriklausomas in­
dividualistas, kuris neseka paskui masę. Antra vertus, jis gali
imti maištauti ir prieš jus. Tada turite viską pergalvoti, pasikal­
bėti su vaiku ir pašalinti jo nepasitenkinimo priežastį. Išsamiau
šie klausimai aptariami skyriuje apie paauglystę.
Diktuodami vaikams savo reikalavimus ir taisykles dėl ap­
rangos ir bendros išvaizdos, jūs ugdote vaikų priešiškumą. Jei
leidžiate vaikams patiems spręsti, ką dėvėti, vadinasi, parodo­
te pasitikėjimą. Tuomet atžalos stengsis pelnyti jūsų pagarbą ir
neapvilti.

Santrauka
1. Savo vaiko kambariui taikykite tokias taisykles,
kokias taikytumėte tą kambarį išnuomoję.
2. Susitarkite, kam priklauso vaiko drabužiai ir jo
kambario daiktai - vaikui ar jums.
3. Neleiskite vaikui gadinti jūsų nuosavybės, tačiau su
savo nuosavybe leiskite jam elgtis savo nuožiūra.
4. Nedrauskite vaikui pačiam rinktis drabužių. Jis
praktiškai įsitikins, ką tinka dėvėti.

75
 12. Drausmė

Drausmei tėvai skiria daugiau dėmesio negu bet kuriam kitam

auklėjimo aspektui. Tėvai pergyvena, jei jų vaikas perdėtai dro­
vus arba jam nesiseka mokykloje, tačiau daug daugiau nerimo
kelia vaiko nedrausmingumas. Drausmė tokia svarbi todėl, kad
nuo jos labai priklauso kasdieninis gyvenimas šeimoje. Kiek­
vienąkart kilus konfliktui trūksta tėvų kantrybė, jie pradeda
šaukti ir sugadina vaikams nuotaiką arba net pravirkdo.
Daugelį pasaulio problemų sukelia žmonės, kurie nori lais­
vai disponuoti savo gyvenimu ir turtu, tačiau nepripažįsta kitų
žmonių teisės gyventi, kaip jie nori. Dėl to paties kyla ir kon­
fliktai tarp tėvų ir vaikų. Tam, kad žmogus gerbtų kitų žmonių
gyvybę ir turtą, jam reikalinga savidrausmė. Tai yra ne įgimta,
o įgyjama savybė.
Vyrauja nuomonė, kad elgesio taisykles vaikams turi nusta­
tyti suaugusieji. Jei vaikas blogai pasielgia, tėvai jį baudžia, kad
daugiau taip nedarytų. Tėvai labai retai susimąsto apie vaikų
savidrausmę. Jie mano, kad savidrausmė būtina tik suaugu­
siems.
Tačiau menkas vaiko nuopelnas, jei jis yra „geras“ tik todėl,
kad bijo būti nubaustas. Jei mažylis nesupranta, kodėl jam ne­
leidžiama imti mamos kvepalų ar tėvelio įrankių, jis vis tiek tai
padarys nutaikęs progą, kai niekas nematys. Jei vaikas nesu­
pranta, kodėl vienus dalykus gali daryti, o kitų negali, tai užau­
gęs neturės vertybių sistemos ir nemokės kontroliuoti savo el­
gesio.

76
 Nedrausmingas kūdikis
Kūdikis jau gimsta visuomeniška būtybe. Iš visų objektų jis tei­
kia pirmenybę žmogaus veidui, iš visų garsų - žmogaus balsui,
iš visų buvimo vietų - žmogaus rankoms. Be to, kūdikis gimsta
visiškas egocentrikas. Kitaip ir negali būti. Jis nežino nieko dau­
giau, tik savo malonius ir nemalonius pojūčius, pasitenkinimą
ir skausmą. Pirmoji mūsų, tėvų, užduotis - supažindinti kūdikį
su nuostabiu aplinkiniu pasauliu, vieta, kur jis laukiamas ir my­
limas, kur jam šilta ir gera gyventi. Tuomet vaikas pradeda gy­
venimą, teigiamai vertindamas savo aplinką.
Tačiau labai greitai mažylis sužino, kad jis pasaulyje nėra
vienintelis su savo poreikiais ir norais. Aplinkui yra daug kitų
žmonių, turinčių savo reikmes. Kad vaikas būtų laimingas, jis
turi išmokti skaitytis su kitų žmonių poreikiais kaip ir su savo
paties.
Geriausias būdas to išmokti - pabūti kito žmogaus kailyje.
Visada lengviau suprasti kieno nors kito poziciją, įsivaizduo­
jant save jo vietoje.
Dažnai į netinkamą vaiko elgesį reaguojame taip: „Juk jis
dar vaikas“. Tai anaiptol nėra komplimentas vaikui. Vaikas yra
asmenybė, nors jam dar trūksta patyrimo. Jis sugeba mąstyti,
kontroliuoti savo veiksmus ir trokšta žinių. Vaiko žinių troški­
mas nepasotinamas.
Nuosavybės teisės
Tėvai labai pyksta, kai vaikai sugadina jų daiktus. Tai pagrindi­
nė nesutarimų priežastis kiekvienuose namuose.
Kad vaikai negadintų jūsų daiktų, turite tiksliai nustatyti,
kam kas priklauso namuose. 11 skyriuje buvo siūloma vaiko
nuosavybe laikyti jo kambarį, žaislus ir drabužius. Likusi na­
mų dalis su visais daiktais priklauso jums. Dar galite vaikams
skirti žaidimų kambarį.

77
 Dabar jau vaikai turi nuspręsti, ką jie leis kitiems veikti
savo kambaryje ir su jų daiktais. Jūs irgi turite nustatyti tai­
sykles, kiek galima vaikams naudotis jūsų nuosavybe, ir nuo­
sekliai tų taisyklių laikytis. Viena mano draugė visai nekrei­
pia dėmesio, ką namuose veikia vaikai - vienintelė sąlyga,
kad nieko nelaužytų ir negadintų. Ji nepyksta, jei vaikai ką
nors išpila ant grindų arba prineša į namus purvo. Jai šitai
visai nesvarbu. Tačiau savo vaikams ji paaiškino, kad kitiems
žmonėms tai nepatinka ir kad jie privalo gerbti svetimą nuo-

78
savybę. O kita mano draugė prisiekusi švąruolė. Jos svetainė­
je stovi puikūs balti baldai, viskas namuose blizga, ir vaikai
yra pripratinti nusiauti vos įžengę pro duris, valgyti tik prie
stalo, nelipti ant baldų.
Nuspręskite, kokios tvarkos norite jūs. Jūs turite teisę ją nu­
statyti, nes turtas priklauso jums. Ir savo reikalavimų laikyki­
tės. O jei vieną dieną nuomonę pakeisite, privalote tai pasaky­
ti vaikams ir paaiškinti, kodėl taip padarėte.
10 skyriuje buvo išsamiai aptarta, kad reikia gerbti kitų nuo­
savybę. Jei vaikas žino, kad jo daiktai priklauso tik jam ir nie­
kas negali jų imti ar net liesti be jo leidimo, tai supras, kodėl
turi taip pat gerbti kito žmogaus daiktus.
Tada, kai vaikas negerbia jūsų nuosavybės, nedvejodami jį
sudrauskite.
Panagrinėkime tipingą vaizdą. Kevino mama su drauge vai­
šinasi arbata. Kevinas su batais užlipa ant sofos ir pradeda spar­
dyti pagalvėles. Mama penkis ar šešis kartus vis piktesniu bal­
su liepia jam liautis. Galiausiai jos kantrybė trūksta, ir vaikas
šiurkščiai nustumiamas nuo pagalvėlių. Šis iškart pradeda klyk­
ti. Mama čiumpa sausainį ir paduoda vaikui, kad tik jis apsira­
mintų.
Aprašytoje situacijoje reikėtų elgtis taip. Kai Kevinas užli­
pa ant sofos ir pradeda spardyti pagalvėles, mama paprašo jį
nusiauti batus, kad nesupurvintų pagalvėlių. Jei berniukas ne­
klauso, mama pagrasina nuvarysiantįjį nuo sofos. Jei vaikas ir
toliau netinkamai elgiasi, mama tvirtai, bet švelniai nukelia vai­
ką ant grindų. Mažyliui pradėjus klykti, mama paprašo netriukš­
mauti jos kambaryje. Jei vaikas nesiliauja rėkęs, mama jį pake­
lia ir nuneša į kitą kambarį, iš kur jo riksmas netrukdo ben­
drauti su viešnia. Mama pažada įleisti vaiką į svetainę, kai jis
nusiramins, ir palieka jį vieną. Mama neina pas vaiką, kol jis
nenutyla.

79
 Antruoju atveju Kevino mama paaiškino vaikui, kodėl jo
elgesys yra netinkamas, ir pasiūlė alternatyvą. Į vaiko įniršį ji
nekreipė dėmesio, kurio šis tikėjosi.
Taip elgdamiesi ir mano draugai, ir aš visada gaudavome
norimą rezultatą. Aš savo vaikus visąlaik auklėjau pagal minė­
tą metodą. Iki ketverių metų man niekur nereikėjo Justinos
prievarta varyti. Ji ir dabar žino, kad visada padarysiu taip, kaip
sakau, ir klauso mano reikalavimų. Jei Justina bando ginčytis,
primenu, kad aš jos laisvės nevaržau. Nedažnai, bet pasitaiko,
kad duktė supykusi ima ant manęs šaukti, ir aš turiu ją išprašy­
ti iš savo kambario. Tada pasakau, kad galės sugrįžti, kai norės
bendrauti draugiškai. Mergaitė išeina, o po keliolikos minučių
sugrįžta šypsodamasi ir atsiprašo.
Dėmesio atitraukimas
Jei vaikas elgiasi netinkamai, jam reikia pasiūlyti alternatyvą.
Pirmiausia taip nukreipsite jo dėmesį. Antra, jis gali pasirinkti
ir ką nors kita ir nesijausti pralaimėjęs norų kovoje. Trečia,
vaikui jau gali būti nusibodę būti draudžiamoje vietoje. Apra­
šytame pavyzdyje Kevino mama pasiūlė jam lipti ant sofos ba­
sam. O galėjo pasiūlyti ir ką nors daugiau, sakysim, surinkti
trupinius ir palesinti paukščius, suruošti arbatėlę savo mešku-
čiams ir 1.1. Ypač lengva atitraukti mažų vaikų dėmesį, nes tai
galima padaryti be jokių paaiškinimų.
Negalima apdovanoti už blogą elgesį
Niekada nebandykite nuraminti įniršusio ar piktai verkiančio
vaiko, jį apdovanodami. Daugelis tėvų pasiruošę padaryti bet
ką, kad tik vaikas neverktų ir nezirstų: duoti tai, ko jis nori,
pakišti skanėstą ar dar ką. Vaikas supranta, kad ilgiau patriukš­
mavęs viską gali išreikalauti. Iš tikrųjų vienintelė pateisinama
vaiko verksmo priežastis yra fizinis arba dvasinis skausmas. Jei

80
vaikui neleidžiama elgtis kaip nori, dvasinio skausmo jis nepa­
tiria. Vaikas pyksta todėl, kad jam prieštaraujama. Kad jis bū­
tų laimingas, turi žinoti, jog negali gauti visko, ko užsigeidžia.
Vaiko verkšlenimas niekam nepatinka. Tačiau reikia suteik­
ti galimybę vaikui pasakyti, kodėl jis taip daro. Dažnai jis inkš­
čia vien todėl, kad jo niekas neklauso, kai kalba normaliu bal­
su. Ir pastebi, kad jei savo žodžius kelis kartus pakartoja aršiu
tonu, kas nors atkreipia dėmesį. Jei jūs su kuo nors kalbatės, o
vaikas nori įsiterpti, nebūtina iškart nutraukti pašnekesio - pa­
prašykite vaiko minutėlę palaukti ir pirmai progai pasitaikius
įdėmiai jį išklausykite. Jeigu vaikas zirzia, pasakykite, kad jo
prašymą išklausysite tik tuomet, kai kalbės normaliai. Ir savo
nusistatymo laikykitės.
Jei vaiką ištinka audringas pykčio priepuolis, prašykite, kad
apsiramintų. Jeigu vis tiek nenustoja rėkęs, liepkite kur nors
išeiti. Jei ir tada vaikas nepaklūsta, paimkite ir nuneškite į kitą
vietą. Netrukus jis supras, kad taip reikšdamas pyktį vis tiek
negaus to, ko nori, ir kad stengtis neverta.
Arjam reikia dėmesio?
Dažnai vaikai blogai elgiasi todėl, kad jiems trūksta dėmesio.
Juk neretai vienintelis vaikams parodomas dėmesys yra paba­
rimas arba pliaukštelėjimas. Bet net ir šitai geriau negu nieko.
Jei vaikas nuolat blogai elgiasi, paklauskite savęs, ar jam ne­
trūksta dėmesio. Jei taip, tai nerodykite jo per daug, kai vaikas
elgiasi netinkamai, ir negailėkite visais kitais atvejais. Skirkite
kasdien bent truputį laiko tik vaikui: kartu su juo žaiskite, skai­
tykite, šnekučiuokitės ar užsiimkite kita vaiko pageidaujama
veikla. Ir kitu metu, net šeimininkaudamos virtuvėje, siūda-
mos ar vairuodamos, atidžiai išklausykite vaiką ir jam atsaky­
kite. Mažyliui būtinas jūsų dėmesys ir draugija, ir to dėmesio
jis yra vertas, kai elgiasi gerai.

81
 Gražus elgesys
Kaip negalima leisti vaikui zirzti, taip negalima toleruoti ir
blogo elgesio. Juk suaugusieji neturi teisės įsakinėti visiems
aplinkui, tikėdamiesi, kad žmonės jų klausys (jei jie taip da­
ro, tampa labai nemėgstami). Nevalia taip elgtis ir vaikui. Pa­
aiškinkite, kad nė vienas žmogus nenori nieko daryti verčia­
mas, nebent jų gražiai paprašoma ir po to padėkojama. Ypač
jie nenori padėti vaikams, kurie verkšlena arba šaukia. Jei ko
nors prašydamas jūsų vaikas nepasako „prašau“, nepildykite
jo prašymo. Paaiškinkite priežastį ir pažadėkite vaikui padė­
ti, jei jis po kiek laiko sugrįš ir dar kartą paprašys gražiai. Jei
vaikas dar visai mažas (dvejų metų ar jaunesnis), galite leisti
jam iš karto pakartoti prašymą. Pratinkite vaiką sakyti „pra­
šau“ nuo tada, kai jis pradeda šnekėti. Atsiminkite, kad vai­
kai yra didžiausi mėgdžiotojai, todėl stenkitės visada jiems
rodyti tinkamą pavyzdį. Kitaip tariant, niekada neužmirškite
patys sakyti „ačiū“ ir „prašau“. Jei vaikas ko nors užsispyrė ir
nenori gražiai prašyti, nenusileiskite ir nepildykite jo prašy­
mų - pamatysite, vaiko elgesys tuojau pasikeis. Jis supras, kad
yra smagiau norimą daiktą gauti mandagiai prašant, negu būti
ignoruojamam.
Užsispyrimas
Žmonės dažnai man sako:
- O, jūs tokie laimingi tėvai - jūsų vaikai iš prigimties pro­
tingi ir paklusnūs. O mano vaikai labai užsispyrę.
Atpasakosiu vieną savo pokalbį su drauge.
Draugė: Vakarais niekaip negaliu iškrapštyti Granto iš
vonios. Jis varo mane iš proto.
Aš: Kodėl neleidžiate jam būti vonioje kiek nori?

82
Draugė (pritrenkta):
Tuomet mes visi turėsime ilgiausiai laukti
vakarienės!
Aš: Pradėkite vakarieniauti be jo.
Draugė: O, ne. Jei Grantas nori valgyti, turi valgyti su
mumis.
Aš: Tada paaiškinkit vaikui, kad jeigu neklausys ir
nelips iš vonios, jūs vakarieniausite be jo. Antrą
kartą jam vakarienės niekas neduos, todėl turės
gulti alkanas.
Draugė: Nieko nebus. Jis mirks vonioje per naktį.
Aš: Nemanau. Taip ilgai būti vonioje jam tikrai
nusibos, tuojau nuvargs ir užsimanys miego, ypač
kai atšals vanduo. O kai nueis miegoti vienas, be
vakarienės ir pasakos, daugiau taip nebedarys.
Draugė: O, tu nepažįsti Granto. Jis toks užsispyręs.
Aš manau, kad Grantą gerai pažįstu. Jis nori daryti tik tai,
kas jam malonu, kaip ir visi žmonės, o vykdyti nurodymus ir
įsakymus nemėgsta. Jis nori būti savo gyvenimo šeimininkas.
Suteikus vaikui galimybę spręsti pačiam, jo užsispyrimas išga­
ruos. Pasipriešinimas kyla tik tada, kai yra kam priešintis.
Akiplėšiškumas
Akiplėšiškumo sąvoka naudojama apibūdinti santykiams tik
tarp aukštesnio ir žemesnio rango asmenų. Pabandykite įsi­
vaizduoti suaugusį žmogų, kurį galėtumėt pavadinti akiplėša;
be abejonės, tai bus tik žemesnis už jus žmogus. Tikriausiai
savo geriausio draugo, vyro ar viršininko akiplėša nepavadin-
tumėt, kad ir ką jie padarytų.
Labai tikėtina, kad vaikų jūs nelaikote žemesniais už save.
Tačiau jeigu taip yra, tai žinokite, kad jie jaučiasi nepatenkinti.

83
Todėl ir elgiasi su jumis akiplėšiškai. Tai jų kvailas protestas ir
savo teisių deklaravimas. Jei su vaikais elgsitės kaip su sau ly­
giais (visose srityse), ir jie nebus jums įžūlūs.
Dažnai vaikas įžūlaudamas net neteikia tamjokios prasmės.
Jis paprasčiausiai kartoja tai, ką yra kažkur matęs. Vaikas gali
parodyti jums liežuvį, pasakyti nešvankų žodį ar net spjauti į
jus. Tačiau atsiminkite, kad vaiko patyrimas dar menkas, ir jis
nežino, kokie gali būti jo netinkamų veiksmų padariniai. Jei
dėl tokio vaiko elgesio vis dėlto labai jaudinatės, paaiškinkite,
kad tokie veiksmai yra nemandagūs ir užgaulūs. Tačiau geriau­
sia būtų iš viso nekelti triukšmo, o pasakyti, kad tai neįdomu ir
daugiau nereikėtų taip daryti.
Bausmės
Dažniausios yra trys bausmių rūšys: kūno bausmės, vaiko už­
darymas atskirame kambaryje ir malonumų apribojimas.
Kūno bausmės
Vakarų visuomenėje kūno bausmės laikomos necivilizuoto­
mis ir suaugusiems netaikomos. Tačiau vaikai jas patiria kas­
dien. Negana to, kūno bausmės laikomos geriausia vaikų
drausminimo priemone. Tai akivaizdi vaikų daliai tenkanti
neteisybė.
Tėvai turėtų stengtis niekada nepakelti rankos prieš vaikus.
Jei taip atsitinka užėjus pykčiui, vėliau reikėtų atsiprašyti. Vai­
kai yra mažesni ir už mus silpnesni, mušimo jie bijo. Užuot
paaiškinę, jūs panaudojate brutalią jėgą. Mes norime, kad vai­
kai užaugtų mąstantys žmonės. O mušimas juos veikia priešin­
gai. Mušdami vaiką, jūs parodote, kad nebetekote nuovokos ir
kad esate už jį didesnis. Pastarąjį faktą jie ir taip gerai žino.
Vaikams turėtumėte paaiškinti, kad kitose šeimose vaikus gal
ir muša, bet jūsų šeimoje taip nebus.

84
 Jei vaiką mušime ar gąsdinsime, gal ir padarysime paklus­
nų. Tačiau tai bus pagiežingas paklusnumas iš baimės. Vaikai
jūsų už tai negerbs ir dar išmoks meluoti ir veidmainiauti.
JAV spaudoje buvo aprašytas atvejis, kai keli paaugliai bu­
vo teisiami už tėvų sumušimą. Perskaičiusi šj pranešimą, pir­
miausia pagalvojau, kad tėvai, panaudoję prieš vaikus smurtą,
teisiami tik labai kraštutiniais atvejais, nors tai būna beveik vi­
sose šeimose; ir antra, pamaniau sau, tie paaugliai vieną dieną
suvokė užaugę didesni bei stipresni už mamą su tėčiu ir pano­
ro susikeisti su jais vaidmenimis.

85
 Uždarymas atskiroje patalpoje
Asmens uždarymas atskiroje patalpoje, yra labai griežta
bausmė, skiriama nusikaltėliams. O tėvai dažnai baudžia sa­
vo vaikus užrakindami arba uždarydami kambaryje, kur jie
negali pasiekti durų rankenos. Ko gero, labiausiai netinka­
ma vieta vaikui uždaryti yra jo paties kambarys, nes tuomet
tas kambarys jau tampa kančios, o ne džiaugsmo vieta. Gal
ir pasitaiko vaikų, kurie padaro ką nors labai blogo, kad tu­
ri atkentėti - patirti įkalinto žmogaus baimę ir bejėgišku­
mą. Jei vaikas užsispyręs ir vis tiek elgiasi netinkamai, būti­
nai pašalinkite jį iš nusikaltimo vietos (bet švelniai) ir jokiu
būdu neužrakinkite vieno! Jei vaikas vėl sugrįžtų ir toliau
bjauriai elgtųsi, išvarykite jį iš to kambario, kuriame esate.
Svarbiausia parodyti vaikui, kad jūs ginate savo teises, o ne
norite priversti kentėti jį.
Malonumų apribojimas
Jei manote, kad vaiką būtinai reikia nubausti, tai tinkamiau­
sias būdas yra malonumų apribojimas.
Jei vaikas nepaiso jūsų pastabų ar sąmoningai erzina, galite
uždrausti jam kokį nors malonumą. Pavyzdžiui, jei tyčia išpylė
jūsų šampūną, galite jam neleisti tą vakarą žiūrėti televizoriaus
(jeigu televizorius yra jūsų) arba kitą dieną nesivesti pasivaikš­
čioti į miestą. Tačiau nedrauskite vaikui žaisti su savo mašinė­
le, neatimkite iš jo jam dovanoto žaislo. Piktumu blogio ne­
įmanoma ištaisyti.

Nuostolių atlyginimas
Dar geresnė išeitis - vaiko nebausti, o liepti jam atitaisyti pa­
darytą žalą arba atlyginti nuostolius. Tarkim, vaikas priteršė
grindis arba prirašinėjo ant sienos. Liepkite jam viską išvalyti.
Jei sulaužė kokį nors jūsų daiktą, galite jo pareikalauti atlygin­

86
ti nuostolį. Nuo kokių trejų metų vaikas turėtų turėti nuosavų
pinigų, kuriuos galėtų laisvai naudoti ir jais atlyginti už sulau­
žytą ar sugadintą jūsų daiktą.
Pritaikykite suaugusiųjų testą. Tarkim, jis netyčia sudaužė
ką nors nelabai vertingo. Tuomet paprasčiausiai liepkite vai­
kui viską sutvarkyti ir nuostolius nurašykite - vaikas mažas,
jam dar daug reikia išmokti. Juk suaugusiam žmogui, netyčia
sulaužiusiam kokią smulkmeną, neliepiate jos atpirkti. Iš kitos
pusės, jei sulaužytas daiktelis jums buvo iš tikrųjų labai bran­
gus, išsakykite savo apmaudą. Paaiškinkite, kad vietoj suga­
dinto daikto norėtumėte gauti tokį pat naują ir paprašykite
užmokėti atitinkamą pinigų sumą. Jei daiktas daug kainavo,
mažas vaikas vargu ar turės pakankamai pinigų, tačiau jis gali
bent jau atiduoti viską, ką turi taupyklėje, panašiai kaip iš su­
augusio žmogaus konfiskuojamas turtas, jei jis negali grąžinti
skolų. Paauglys turėtų atlyginti visą nuostolių sumą, jeigu ji
nėra didžiulė. Jei daiktas buvo sugadintas tyčia, nuostolį kom­
pensuoti privaloma. Jei vaikas pinigų neturi, jis turėtų jų užsi­
dirbti. Galite kaip užstatą paimti vaiko branginamą daiktą, kol
skola nebus grąžinta.
Reikalavimas atlyginti nuostolius skiriasi nuo bausmės ir turi
kelis pranašumus. Pirmiausia sumažėja tėvų pyktis, o vaikui
nereikia išgyventi bejėgiškumo ir kaltės jausmo. Antra, vaikas
yra supažindinamas su dėsniais, galiojančiais suaugusiųjų pa­
saulyje.
Aš labai gerai atsimenu, kokį beviltiškumą patyriau vai­
kystėje, kai sudaužiau kažkokį mamos daiktą ir ji labai supy­
ko. Visa tai atsitiko netyčia, tačiau ištaisyti padėties nebega­
lėjau.
Kartą mano sesers sūnus Matas per daug išdykavo žaisda­
mas su mūsų Kamile ir sulaužė jos naują apyrankę. Aš gra­
žiuoju pasiūliau Matui apyrankę atpirkti, nes mergaitė dėl to

87
buvo labai nuliūdusi. Iš pradžių mano sesuo bandė apginti sū­
nų, sakydama, kad jis tai padarė netyčia, bet paskui irgi sutiko,
kad apyrankę reikia atpirkti. Matas buvo tik penkerių ir susig­
raudino pagalvojęs apie savo sunkiai uždirbtus pinigus. Tačiau
paklausė, kiek apyrankė kainavo, ir nuėjęs į parduotuvę už dvi­
dešimt centų (jam tai buvo nemaži pinigai) nupirko naują. Ma­
tas pajuto palengvėjimą ir pasitenkinimą, kad jo pusseserė vėl
buvo linksma. Taigi niekam neliko nuoskaudos.
Melavimas
Maži vaikai apie trečiuosius gyvenimo metus ką nors pasako­
dami dažnai nejaučia ribos tarp fantazijos ir tikrovės. Tokie
pasakojimai iš esmės skiriasi nuo melagysčių, kurias vaikai ap­
galvotai sukuria, kai yra padarę ką blogo. Vaikas sąmoningai
meluoja kur kas rečiau, jeigu pasielgęs netinkamai, gali atly­
ginti žalą. Tuomet ir suaugusieji ne taip pyksta, ir vaikas ma­
žiau bijo.
Vienu metu Justina pradėjo kartkartėmis meluoti. Jos me­
las buvo toks akivaizdus! Aš pajutau, jog ji bijo sakyti tiesą dėl
to, kad bus nubausta. Pasakiau dukteriai, kad mane liūdina jos
melas ir nebegaliu ja pasitikėti. Pasiūliau susitarti taip: jei Jus­
tina pažadės nemeluoti, aš pažadu jos nebarti. Mergaitė suti­
ko. Tvirtai laikiausi savo pažado kelias dienas, tačiau labai su­
pykau ir ją vėl apibariau, kai radau neužsuktą čiaupą, o Justi­
na prisiekinėjo, kad ne ji paliko bėgantį vandenį. Kai kitą rytą
ėjau pro dukters kambarį, ji išbėgo į koridorių ir štai kaip mudvi
pasikalbėjome:

Justina: Mamyte, aš palikau bėgantį vandenį, nes negalėjau

užsukti čiaupo.
Aš: Dukrele, sakiau tau, jei negali užsukti čiaupo,
paprašyk manęs arba tėvelio.

88
Justina: Gerai, mamyte. Bet tu žadėjai ant manęs nepykti.
Aš: Argi dabar aš supykusi?
Justina: Ne, bet vakar bareisi.
Taigi aš atsiprašiau dukters ir pasakiau, kad ji visada gali
man priminti, jei sulaužyčiau pažadą. Tai pamokantis pavyz­
dys, kaip vaikas gali sudrausminti jus!
Kada prievarta yra pateisinama
Kaip matote, šioje knygoje žmonių santykiuose neskatinama
prievarta.
Tačiau dviem atvejais būtina naudoti jėgą. Vienas - yra sa­
vigyna. Kai vaikas jus puola arba gadina jūsų nuosavybę, turite
jj atstumti ir sustabdyti. Tai yra savigynos aktas. Taip jūs su-
tramdytumėt ir suaugusįjį, kuris niokotų jūsų namus.
Antras atvejis - kai reikia ginti kitus žmones ar jų nuosavy­
bę. Tai ypač taikytina, kai pavojus gresia vaikams, nes jie netu­
ri patyrimo. Jei nemokantis plaukti vaikas įkrenta į vandens
telkinį, reikia ištraukti jį į krantą. Kad vaikas neišbėgtų į judrią
gatvę, turite užrakinti kiemo vartelius ir neduoti jam laisvės.
Vaiką privalote apsaugoti nuo galimų pavojų, todėl šiais atve­
jais vaiko laisvės apribojimas pateisinamas.
Negana tik nustatyti taisykles ir jei vaikas jų nesilaiko -
bausti. Juk nebemuši vaiko, kai jis prilindo prie viryklės ir
nusidegino. Iš skaudaus patyrimo jis ir taip žinos, kad negali­
ma liesti karštos viryklės. Antra vertus, jei vaikas galvoja, kad
vienintelė priežastis ko nors nedaryti yra gresianti jūsų baus­
mė, tai užsispyręs bandys tyčia taip daryti. Nes jam aišku tik
tai, kad už vienus veiksmus jis kažkodėl baudžiamas, o už ki­
tus - ne.
Kai tik vaikas pakankamai paauga, paaiškinkite jam, kokius
pavojus slepia tam tikri veiksmai. Papasakokite pavyzdžių iš

89
90
gyvenimo. Pamatę prie kelio negyvą katę ar šunį, paaiškinkite,
kad gyvūnas išbėgo į gatvę ir buvo pervažiuotas automobilio.
Dabar jis nebegali nei lakstyti, nei žaisti. Šitaip gali atsitikti ir
vaikams, jei jie išbėgs į gatvę.
Kol nesate tikras, kad vaikas aiškiai suvokia pavojų, visom
galimom priemonėm jį saugokite. Labai nesureikšmindami, pa­
prasčiausiai paslėpkite nuodus neprieinamose vietose, užden­
kite elektros rozetes ir pan.
Tačiau dėl vaiko saugumo nereikėtų nerimauti perdėtai. Net
ir čia vaikui suteikite pakankamai laisvės, nes mažyliai gali pa­
sirūpinti savimi jau labai anksti, jei tik jiems suteikiama gali­
mybė.
Buvo atlikti bandymai su kūdikiais, tyrinėjant jų savisaugos
instinktą. Vieno bandymo metu kūdikiai buvo paleisti ropoti
ant stiklo lakšto, kurio viena dalis buvo ant kieto paviršiaus, o
kita dalis kyšojo ore be jokio pagrindo. Kūdikiai ropojo tik iki
tos vietos, kur stiklas buvo ant tvirto pagrindo. Nė vienas nero­
pojo toliau.
Aš neagituoju palikti kūdikį be priežiūros pavojingose situ­
acijose. Dabartinėje urbanizuotoje aplinkoje vaikas intuityviai
nejaučia dirbtinių objektų, pavyzdžiui, elektros lizdų grėsmės.
Tačiau aš esu prieš perdėtą saugojimą. Vaikas nesusirgs, jei įsi­
kiš į burną nešvarų daiktą. Atvirkščiai, įgaus atsparumo mik­
robams. Tačiau, be abejo, negalima vaikui ragauti gyvūnų iš­
matų. Jei vaikas ramiai žaidžia su buku peiliu, tikriausiai nesu-
sižeis. Tačiau jei laksto su skustuvu rankoje, reikia jį atimti.
Įpratinkite vaiką nešti žirkles, nukreipus jų galą nuo savęs.
Parodykite, kaip nenusideginant uždegti, laikyti ir užgesinti deg­
tuką. Nedrauskite pavojingų daiktų imti - verčiau išmokykite
vaiką jais taisyklingai naudotis, kad tie daiktai jam nekeltų pa­
vojaus.

91
 Svetimas turtas
Daugeliui žmonių atrodo, kad netinka drausminti svetimus vai­
kus. Todėl jūs patys turėtumėte žiūrėti, kad jūsų vaikas nega­
dintų svetimo turto. Pastebėję, kad sūnelis trina riebų sausainį
į kaimynės kilimą, o ji nieko nesako, turite pati jį sudrausminti
- atimti sausainį.
Visose situacijose, kur turėtumėte panaudoti jėgą prieš
vaikus, taip pat darykite ir su suaugusiais. Jei žmogus ban­
do nusižudyti, jūs stengiatės jį sulaikyti, nepaliekate jam lais­
vės nutraukti gyvybę. Juk gavęs dar vieną šansą, žmogus ap­
sigalvos.
Lygiai taip pat, jei žmogus iš necivilizuoto krašto kištų į elek­
tros lizdą vielutes, bandydamas jį ištyrinėti, žmogų sustabdy-
tumėte ir paaiškintumėte, kodėl negalima.
Pamatę, kad nenaudėlis plėšia senai moteriškei iš rankų ran­
kinę, pultumėt jai padėti, nesusimąstydami, kad kišatės į jos
gyvenimą. Jėgos naudojimas šiais atvejais yra pateisinamas, nes
siekiama apginti teises.
Pasižiūrėkite į save
Kai jūsų vaikas pasielgia blogai, atsiminkite, kad jo veiks­
mas, pavyzdžiui: įtūžis, niokojimas ar melavimas, yra dides­
nės problemos išraiška. Iš karto imkitės drausminančių prie­
monių - apribokite pramogas, pareikalaukite atlyginti nuos­
tolius, o paskui bandykite išsiaiškinti to blogo elgesio prie­
žastį.
Iš prigimties vaikai nėra blogi. Viskas, ką jie daro blogo, yra
atsakas į kokį nors jų aplinkos reiškinį.

92
 Jei jūsų vaikas blogai elgiasi, pirmiausia priežasties rei­
kia ieškoti savo pačių elgesyje. Jūs vaikui darote didžiau­
sią įtaką, todėl labiausiai tikėtina, kad jo blogo elgesio
priežastis esate patys.
Galbūt negerbiate savo vaiko nuosavybės ar savarankišku­
mo, gal labai smarkiai supykstate dėl jo menkų prasižengimų
ir todėl vaikas meluoja, kad išvengtų bausmės, o gal neskiriate
vaikui pakankamai dėmesio. Taigi visą laiką privalote sekti sa­
vo elgesį, kad patys nedarytumėt klaidų.
Toliau blogo elgesio ištakų reikia ieškoti tarp kitų vaiko ap­
linkos žmonių: jo draugų, seserų ir brolių, mokytojų ar dar ki­
tų asmenų, su kuriais vaikas nuolat bendrauja. Priežastis gali
glūdėti ir čia.
Kai tik ją išsiaiškinsite, bandykite išrauti su šaknimis.
Atsiprašymas
Visi mes klystame. Jei su vaiku pasielgėte neteisingai - sulau­
žėte duotą žodį, be reikalo supykote ar pažeidėte jo nuosavy­
bės teises - atsiprašykite. Nustebsite, kaip noriai vaikas atsa­
kys tokiu pačiu mandagumu.
Tarpsniai
Dažnai, kai mama pasiskundžia, kad jos vaiko elgesys pasida­
rė nepakenčiamas, draugė ją nuramina sakydama, kad tai tik
amžiaus tarpsnis ir sielvartauti nereikia.
Nors tokie apibendrinimai gali būti pavojingi, juose yra ir
dalis tiesos.
Žmogus vystosi ir bręsta tarpsniais, kurie yra plačiai aprašy­
ti. Kiekvienam tarpsniui būdingas tam tikras fizinis, emocinis
ir intelektualinis elgesys.

93
Jei pasielgėte neteisingai, atvirai pasakykite vaikui, kad suklydote, irjo
atsiprašykite

94
 Šioje knygoje pateikiami auklėjimo principai yra taikytini
bet kokiam vaiko amžiaus tarpsniui. Tačiau tai nereiškia, kad
jūsų vaiko elgesys bus nuoseklus. Vienu amžiaus tarpsniu vai­
kas gali būti labai savarankiškas, uždaras, o kitu - atviras ir
noriai bendraujantis.

95
Santrauka
1. Išmokę vaiką savidrausmės, labai palengvinsite jam
gyvenimą.
2. Neleiskite vaikui niokoti jūsų nuosavybės, nebent
jums tai visai nesvarbu.
3. Niekada neapdovanokite vaiko už blogą elgesį.
4. Užsispyrimas yra reakcija į despotizmą.
5. Niekada nemuškite vaiko ir neuždarykite jo
atskiroje patalpoje. Toks elgesys labai pablogina
santykius su vaiku.
6. Jei vaikas blogai elgiasi, apribokite jam malonumus
arba pareikalaukite atlyginti nuostolius.
7. Jėgos panaudojimas pateisinamas, jei norite vaikui
sutrukdyti:
• niokoti jūsų nuosavybę,
• pakenkti kitam žmogui arba jo nuosavybei,
• susižeisti.
8. Perdėtai nesibaiminkite dėl vaiko saugumo. Vaikas
sugeba rūpintis savimi geriau, negu jūs manote.
9. Jei vaikas blogai elgiasi, ieškokite priežasties savo
elgesyje.
10. Jei buvote neteisus, atsiprašykite.
11. Šioje knygoje išdėstytus principus taikykite vaikams
visais amžiaus tarpsniais.

96
 13. Darbo pasidalijimas

Kiekvienuose namuose reikia padaryti daugybę darbų: nusi­

pirkti ir paruošti maistą, suplauti indus, išskalbti rūbus, palai­
kyti švarą ir tvarką.
Daugelis žmonių, laukdami vaiko, negalvoja apie jį kaip apie
darbo jėgą. Atvirkščiai, ką tik gimę ir pradėję vaikščioti vaikai
reikalauja tėvų dėmesio ir jėgų. Tačiau ateina laikas, kai vaikas
jau gali atlikti kai kuriuos darbus, ir tada prasideda nenutrūks­
tama kova, kurioje tėvai visomis priemonėmis bando priversti
vaikus dirbti namuose.
Beveik visose šeimose vaikai anksčiau ar vėliau palieka tėvų
namus ir rūpinasi savimi patys. Viską darydami už vaiką, jūs
jam ne padedate, o kenkiate. Kuo labiau vaikai paruošiami
gyvenimui, tuo lengviau jiems būna išeiti iš namų. Tai pakan­
kamai rimtas motyvas, aiškinant vaikams, kad jie turi išmokti
darbo. Tačiau kaip elgtis, jei esate suteikę vaikui visišką veiks­
mų laisvę?
Kiekvienam šeimos nariui aptarnauti būtina atlikti tam tik­
rą darbą. Jam reikia pagaminti maistą, suplauti nešvarius jo
indus, išskalbti drabužius, sutvarkyti jo daiktus. Gyvendami kar­
tu, sutuoktiniai suranda kompromisą ir darbus pasidalija. Jei
jie abu uždirba pragyvenimui ne namuose, tai dažniausiai na­
mų ruošos darbus pasidalija per pusę. Tačiau pasitaiko ir ki­
toks modelis: vienas sutuoktinių (dažniausiai vyras) uždirba
pinigus, o kitas mainais atlieka visus namų ruošos darbus. Pa­
našiai reikia susitarti ir su vaikais.

97
 Su naujagimiu šios problemos dar nėra. Jis paprasčiausiai
negali nieko dirbti. Pats jo egzistavimas priklauso nuo kitų
žmonių pastangų, ir tėvai tų rūpesčių nesikrato, nes kaip at­
pildą turi pasitenkinimą, matydami kūdikj augant sveiką ir
laimingą.
Lenk medį, kol jaunas
Maži vaikai maždaug nuo pusantrų metų labai mėgsta padėti
mamai namuose. Deja, daugeliui mamų atrodo, kad vaikas tik
trukdo, ir jos slopina vaiko iniciatyvą. Tikrai, iš pradžių mažy­
lis labiau trukdo, negu padeda. Vis dėlto būtų labai naudinga
skirti šiek tiek laiko ir energijos ir išmokyti vaiką darbo įgū­
džių bei suformuoti gerus įpročius, kol vaikui visa tai dar pa­
tinka.
Galite jam nupirkti mažą šluotelę bei semtuvėlį ir išmokyti
jais tinkamai naudotis. Mažylis gali šluoti, valyti ir plauti šalia
jūsų. Išmokykite jį blizginti batus, lankstyti išlygintus skalbi­
nius, nunešti lėkštes į virtuvę ir daryti kitus darbus, kuriuos
vaikas mėgsta ir sugeba. Pavyzdžiui, Montessori metodiką nau­
dojančiuose darželiuose vaikai (nuo dvejų su puse iki septyne-
rių metų) dalyvauja „namų ruošoje“: plauna langus ir indus,
šveičia stalo įrankius, skalbia ir net lygina. Šie darbai patinka
tiek berniukams, tiek mergaitėms.
Apsitarnavimas
Nuo pat pradžių skatinkite, kad vaikas kiek sugeba pats rūpin­
tųsi savimi. Vaikas gali sutvarkyti viską, ką sujaukė, nusinešti
savo lėkštes į virtuvę, įsipilti gerti ir pasidaryti sumuštinį. Dar­
bai, kuriuos vaikas sugeba atlikti, priklauso nuo amžiaus, ta­
čiau nereikia sumenkinti jo galimybių.
Jei eidamas per namus vaikas visur išmėto savo daiktus, ne­
verskite jo tų daiktų rinkti. Paaiškinkite, kad jis sujaukė jūsų

98
namus, ir paprašykite viską sutvarkyti. Jeigu vaikas auga ne­
prievartaujamas, jis nesipriešins ir ramiai surinks išmėtytus
daiktus. Jei vaikas neklauso, pasielkite taip: paimkite didelę
dėžę ir dėkite j ją viską, kas numesta ne vietoje (net ir suaugu­
sių šeimos narių). Jūsų šeimynykščiai įsitikins, kad lengviau
daiktą tvarkingai pasidėti, negu paskui jo ilgai ieškoti dėžėje.
Kaip vaikas turėtų tvarkytis savo kambaryje, buvo aprašyta
skyrelyje apie žaislus. Jei jis atsisako plauti savo indus, tvarkyti
po savęs virtuvę ar vonią, kitaip tariant, palieka tokią netvar­
ką, kurios nesukišite į dėžę, galite vaiką nubausti, apribodami
pramogas.
Sulaukę paauglystės, jūsų vaikai visai pajėgūs apsitarnauti
patys, net išsiskalbti ir išsilyginti drabužius ar pasigaminti mais­
tą. Tačiau namuose, kaip ir bet kurioje kitoje veikloje, darbo
našumas didesnis, jei darbas pasidalijamas, tai yra, atskiri žmo­
nės atlieka skirtingas užduotis. Pavyzdžiui, su septynerių metų
vaiku galite susitarti, kad skalbsite ir lyginsite jo drabužius, jei
jis du kartus per savaitę suplaus indus. Jei vaikas įsipareigoji­
mų nevykdo, jūs taip pat galite nevykdyti savo. Kadangi vaikas
stengiasi neišsiskirti iš bendraamžių, jis negali išeiti nešvariais
drabužiais. Tačiau jei vaikui nerūpi, purvina ar švari jo apran­
ga, o jums rūpi, tai pripažinkite, kad ši problema yra jūsų. Jūs
skalbiate vaiko drabužius, nes tai teikia jums pasitenkinimą.
Jei vaikas nenori valgyti kartu su visa šeima ir nusprendžia pats
gamintis maistą, netrukdykite jam, tik pareikalaukite, kad bai­
gęs dirbti sutvarkytų virtuvę.

Vaikų pagalba
Visai kitas dalykas, jei norite, kad vaikas padėtų jums. Kartais
norite, kad vaikas paprasčiausiai atliktų dalį jūsų darbo, o pa­
tys galėtumėte laisvą laiką skirti mėgstamam užsiėmimui. Pra­
šykite vaiko pagalbos nuo pat mažens. Pavyzdžiui, trejų metų

99
vaikas gali pakelti telefono ragelį, įjungti televizorių ar dar ką
padaryti, kai jūs sėdite prie siuvamosios mašinos. Vaikui paau­
gus, liepkite jam nuravėti daržą, nuplauti mašiną ar padaryti
kokį kitą darbą, kurio pati nelabai mėgstate.

Žmogaus veiksmų motyvacija

Kiekvienu atveju žmogus elgiasi laisvai, esamą situaciją
pakeičia taip, kaip jam patinka.

Dantis valotės todėl, kad jums dantys labiau patinka švarūs.

Elgetai pinigus duodate todėl, kad jums smagiau padėti žmo­
gui, negu praeiti pro šalį. Kai prašote vaiko išnešti šiukšles mai­
nais už išskalbtus drabužius, jis sutinka, nes gauti švarius dra­
bužius už tokį darbą jam geriau, negu kad reikėtų dirbti ką
kita. O kas būna, kai norite, kad kitas žmogus jums ką nors
padarytų, tačiau mainais nieko nesiūlote? Galimi keturi veiki­
mo būdai.
Galite tikėtis, kad jis tai padarys iš geros valios - dažnai taip
ir būna. Tai reiškia, kad jam užteks to, kad jūs būsite patenkin­
tas. Galite žmogų priversti padaryti tą darbą. Galite jam už
darbą užmokėti, galite atlikti jį pats. Taip būtų su suaugusiu
žmogumi. O kaip su vaiku? Sakysim, norėčiau, kad mama man
pasiūtų suknelę. Man paprašius, ji gali mielai sutikti, bet gali ir
atsisakyti. Tačiau šiuo atveju negaliu pulti jos mušti. Ji yra su­
augęs žmogus ir gali apsiginti arba iškviesti policiją. Kitas spren­
dimas yra pasiūlyti mamai už darbą pinigų. Galiausiai suknelę
galiu pasisiūti pati. Taigi tokiu atveju, kai prašote vaiką pada­
ryti kokį nors darbą, o jis nesutinka, siūlau išeitį - jam užmo­
kėti.

100
 Pinigai
Mintis, kad vaikams reikia mokėti už darbą, dažnai sutinkama
su siaubu. Tėvai pareiškia, kad jie nori užauginti vaikus kilnius
ir nesavanaudžius, o ne gobšuolius, kurie dirba tik už pinigus.
Be to, daugumai žmonių atrodo, kad pasaulį ir taip per daug
užvaldę materialiniai interesai.
Jei norite, kad vaikai užaugtų dosnūs ir malonūs žmonės,
mokykite juos, remdamiesi pavyzdžiais iš gyvenimo. Išnaudo­
kite kiekvieną tinkamą, kad ir visai nereikšmingą momentą.
Pavyzdžiui, jei paprašėte sūnaus atnešti iš virtuvės šaukštą, o
jis atsisakė, perspėkite jį, kad ir jūs jam nieko daugiau nedary­
site. Kitą kartą, kai vaikas paprašys kur nors pavėžėti, primin­
kite jam, kad jis prašomas nepadėjo jums - tokiu atveju galite
nepaklausyti jo prašymo. Jei vaikas jūsų pavedimus vykdo iš
baimės būti nubaustas arba norėdamas išvengti priekabių ir
pamokslų, jis neišmoksta kilnumo. Jis tik darosi pagiežingas,
paniuręs ir priešiškas.
Tikiuosi, supratote, kad neskatinu mokėti vaikui už kiek­
vieną atliekamą darbą. Aš siūlau jam mokėti tik už darbus, ku­
rių jis neprivalo atlikti ir nenori daryti iš geros širdies.
Nuogąstavimai, kad vaikas gali tapti gobšus ir savanaudis,
yra pagrįsti prietarais ir neteisingu požiūriu į pinigus. Mums
pinigai atrodo nešvarus dalykas. Jie vadinami blogio šaknimis,
o turto kaupimas paprastai siejamas su gobšumu ir šykštumu.
Aptarkime, kas iš tikrųjų yra pinigai.
Pinigų atsiradimo istorija
Kai kuriose šalyse dabar, o daugelyje šalių ir praeityje vyravo
natūrinis ūkis. Kiekviena šeima, gentis ar individas viskuo ap­
sirūpindavo patys. Jie medžiojo, gaminosi aprangą, auginosi
daržoves. Tačiau amžiams bėgant žmonės suprato, kad daug
pranašiau yra darbus dalintis, tai yra, specializuotis. Sutaupo­

mi
ma laiko, jei vienas žmogus augina vištas ir tiekia kiaušinius,
kitas išdirba odas, trečias siuva batus ir t. t. Tuomet jie gali
keistis vienas su kitu prekėmis ir paslaugomis. Tačiau gamybai
vystantis tiesioginiai mainai tapo labai sudėtingi. Kadangi žmo­
nių poreikiai labai įvairūs, yra sunku susirasti mainų partnerį,
kuris turi jums reikalingą produktą ir nori gauti jūsų produktą.
Žmonės netruko įsitikinti, kad yra tokių daiktų, kuriuos ver­
tina visi. Įvairiose vietose jie buvo skirtingi: gražios kriauklės
ar perlai, arbata, kviečiai, druska ir dar kokie tik nori dalykai,
turintys visuotinę paklausą. Ir tokius visų vertinamus reikme­
nis žmonės pradėjo kaupti, kad galėtų iškeisti į kitokius daik­
tus. Tai ir buvo pirmieji pinigai. Labiausiai paplitę pirmieji pi­
nigai buvo auksas. Aukso savybės puikiai tiko pinigų funkci­
joms atlikti: jį galima padalinti į mažus gabalėlius, auksas ne­
genda, yra kalus, retas metalas ir labai vertinamas. Kai žmo­
gus norėdavo ką nors nusipirkti, jis nusinešdavo į parduotuvę
savo aukso gabalą ir atskirdavo nuo jo reikiamą gabalėlį. Vė­
liau auksakaliai įsteigė saugyklas, kuriose žmonės galėdavo sau­
giai palikti savo auksą ir gaudavo dokumentus, patvirtinančius
jų turimą aukso kiekį. Tai ir buvo pirmieji popieriniai pinigai.
Taigi pinigai yra tik mainų priemonė. Jie palengvina apsi­
keitimą prekėmis ir paslaugomis. Niekam nereikia pačių pini­
gų - reikia dalykų, kuriuos galima už tuos pinigus nusipirkti.
Mainais už savo darbą gaudamas pinigų, žmogus gauna gali­
mybę už juos įsigyti daugybę prekių ir paslaugų.
Mano vyras, ekonomistas, juokauja, kad vedė mane kaip
pinigus mėgstančią moterį. Tačiau po vedybų paaiškėjo, kad
pinigų aš visai nemėgstu. Kai tik vyras parneša uždirbtus pini­
gus, aš juos išleidžiu. Šituo pavyzdžiu jis nori pabrėžti, kad pa­
tys pinigai vertės neturi. Tuo pačiu jie neturi ir žalingų savybių.
Jie negyvi. Blogi gali būti žmonės, o ne pinigai. Kai vaikui mo­
kate už atliktą darbą, elgiatės taip, tarytum samdytumėte na­

102
mų darbininką. Jūs neturite konkretaus daikto, kurio jūsų sam­
dinys norėtų už darbą, todėl atsilyginate pinigais, kuriuos jis
gali išleisti savo nuožiūra.
Kišenpinigiai
Kai vaikui duodate kišenpinigių, pratinate jj prie minties, kad
pinigų galima gauti šiaip sau, už nieką. Reikėtų vaikui paaiš­
kinti, kad tuos pinigus dovanojate, norėdami jam suteikti ma­
lonumą. Tačiau geriausia būtų sudaryti galimybę vaikui tuos
pinigus užsidirbti. Jei norite, kad vaikas nemanytų, kad pasau­
lis turi jį išlaikyti ir kad iš išmaldos gyventi lengviau negu iš
darbo, nepratinkite vaiko prašinėti pinigų iš tėvų.
Teigiamos vaikų darbo pasekmės
Mokėdami vaikui už darbą, turime daug privalumų. Pirma, vai­
kas jau savo namuose sužino pagrindinius ekonomikos dės­
nius. Jis suvokia, kad viskas turi savo vertę, ir netrukus prade­
da suprasti, kas apskritai yra vertė.
Savo dukteriai Justinai pradėjau mokėti už smulkius dar­
belius nuo dvejų metukų. Vieną dieną, kai mergaitė jau buvo
ketverių, mes nuėjome kartu j parduotuvę. Ji ėmė prašyti vi­
sokiausių dalykų, kuriuos matė lentynose. Paaiškinau, kad čia
už viską reikia mokėti pinigus, kuriuos mudu su tėveliu turi­
me uždirbti. Justina nurimo ir nieko nebeprašė, nes ji iš savo
patyrimo žinojo, ką reiškia uždirbti pinigus. Pasiūliau jai pa­
čiai užsidirbti ir tada pataupius nusipirkti, ko labiausiai nori.
Jei vaikui mokėsite už darbą pinigus, ir jis norimų daiktų ga­
lės nusipirkti, o dovanas dovanosite tik per gimtadienius ir
kitomis ypatingomis progomis, tai vaikas greitai taps išma­
nančiu pirkėju. Jis įsitikins, kad kai kojis neišgalės nusipirk­
ti, o kitiems dalykams turės ilgokai taupyti. Vaikas džiaugsis,
kad yra savarankiškas, ir galės didžiuotis savimi, matydamas

103
Jei vaikui mokėsite už darbą, jis sužinos pinigą verte, ojus turėsite dau­
giau laisvo laiko

104
realius savo darbo vaisius. Be to, vaikas labai greitai pramoks
skaičiuoti.
Vaikas taip pat išmoks derėtis ir konkuruoti su kitais, įsisa­
vins rinkos dėsnius. Mūsų draugų šeimoje tėvai paprašydavo
savo trijų vaikų padaryti kokį nors darbą, sakysim, už penkias­
dešimt centų. Jei kuris nors vaikas sutikdavo, kitas pasisiūly­
davo tą darbą atlikti už keturiasdešimt penkis centus. O jei
tėvai siūlydavo menką atlyginimą už labai nemalonią užduotį,
tai turėdavo arba padidinti užmokestį, arba darbą atlikti patys.
Antras privalumas iš vaiko uždirbamų pinigų - jis gali atly­
ginti nuostolius, kuriuos padaro kitų žmonių nuosavybei. Su­
gadinęs kieno nors daiktą, vaikas gali jį atpirkti arba sutaisyti
už savo pinigus, tuo pačiu jis sužino tikrąją nuostolių vertę.
Šitaip vaikas išmoks gerbti savo ir kitų nuosavybę, nes supras,
kiek darbo įdėtąją įsigyjant.
Neretai broliai ir seserys tarpusavyje nustato panašią ap­
mokėjimo už paslaugas sistemą, net jei namuose nėra įprasta,
kad tėvai vaikams mokėtų už darbą. Vaikai greitai pasigauna
naujas idėjas.
Sulaukęs paauglystės, vaikas turėtų sugebėti dirbti pakan­
kamai rimtą darbą savo tėvams arba kitiems žmonėms ir užsi­
dirbti gana daug pinigų, kuriuos galėtų išleisti norimiems daik­
tams įsigyti. Dabar jam reikia mokėti jau kaip samdytam dar­
bininkui.
Papasakosiu atsitikimą, įvykusį mūsų giminaičių šeimoje, kur
vaikai niekada netvarkė piniginių reikalų. Savo septyniolikme­
čiui sūnui Dovydui tėvai nupirko brangų dviratį. Vieną dieną
sūnus sugrįžęs iš mokyklos pareiškė, kad išsikeitė dviratį į rie­
dučius, kurie nekainavo nė dešimtadalio dviračio vertės. Tėvai
labai supyko ir liepė tučtuojau grąžinti riedučius, o dviratį atsi­
imti. Dovydas įsižeidė dėl tėvų įsikišimo ir jų nepaklausė. Tuo­
met tėvai paskambino tam draugui ir pareikalavo atsimainyti

105
daiktus. Taip ir buvo padaryta. Dovydo tėvai labai susirūpino
dėl sūnaus neklusnumo.
Aš beveik esu įsitikinusi, kad jei Dovydas būtų iš mažų die­
nų pratintas tvarkyti piniginius reikalus, nebūtų taip kvailai iš­
keitęs dviračio, ypač jei tam dviračiui pinigus būtų užsidirbęs
pats. Tačiau net ir tada, jeigu jis būtų supratęs, kokie tie mai­
nai nelygiaverčiai, tėvai būtų turėję gerbti jo sprendimą. Kaip
matėme, tėvai neparodė pagarbos sūnaus nuosavybei ir jį pa­
žemino, veikdami be jo sutikimo. Dovydas teisėtai įsižeidė. Įvy­
kus nuostolingiems mainams, tėvai turėjo vaikui paaiškinti dvi­
račio ir riedučių kainų skirtumą ir pasiūlyti sprendimą (jei Do­
vydui dviračio tikrai nebereikėjo): įdėti į laikraštį skelbimą, kad
parduoda dviratį, ir už dalį gautų pinigų nusipirkti riedučius.
Jei už darbą vaikui mokėsite, turėsite daug daugiau laisvo
laiko, vaikai išmoks protingai ir atsakingai tvarkyti piniginius
reikalus, o svarbiausia, jie supras, kad už viską reikia mokėti.

Santrauka
1. Maži vaikai mėgsta padėti mamoms, skatinkite juos
ir mokykite tai atlikti tinkamai.
2. Pratinkite vaiką apsitarnauti nuo tada, kai tik jis
sugeba.
3. Pinigai nėra blogis, jie yra tik mainų priemonė.
4. Jei norite, kad vaikas jums dirbtų, jam mokėkite.
Šitaip jis supranta ekonomikos dėsnius, gauna
galimybę atlyginti nuostolius ir sužino tikrąją daiktų
vertę.

106
 14. Brolių ir seserų
konkurencija - ar ji
neišvengiama?
Brolių ir seserų konkurencija yra jų tarpusavio pavydo išraiš­
ka. Tas pavydas kyla tuomet, kai vaikui atrodo, kad brolis ar
sesuo gauna daugiau tėvų meilės. Daugelis žmonių mano, kad
šitoks pavydas yra neišvengiamas. Norėčiau paprieštarauti šiai
nuomonei.
Pirmiausia reikėtų atsakyti į klausimą: ar yra reali priežastis
pavydėti? Ar naujo vaiko gimimas reiškia, kad kiti vaikai šei­
moje bus mažiau tėvų mylimi? Paprastai taip nebūna - juk meilė
ne pyragas, kuris sumažėja, atpjovus nuo jo riekę. Priešingai,
meilė yra beribė. Galima mylėti daug žmonių ir labai stipriai.
Daugelis tėvų myli visus savo vaikus vienodai. Tėvai gali mylė­
ti kiekvieną vaiką skirtingai ir dėl įvairių priežasčių, tačiau ne­
būna, kad mylėtų bent vieną vaiką mažiau už kitus. Taigi vai­
kai neturi pagrindo pavydėti.
Kartais tėvai iš tiesų teikia kuriam nors vaikui pirmenybę.
Tuomet konkurencija tarp vaikų tikrai atsiras ir iškils proble­
mų, kurias reikės spręsti. Tačiau kodėl vaikui atrodo, kad tėvai
labiau myli kitą vaiką? Jis mano, kitas vaikas tėvams labiau
patinka, o jis pats nėra toks mielas, kitaip tariant, tokiam vai­
kui trūksta pasitikėjimo savimi.
Labai dažnai šeimoje pirmagimis pavydi antrajam vaikui.
Galbūt jam stigo dėmesio dar net negimus antrajam vaikui.
Rečiau pasitaiko, kad pavydą jaustų antrasis ar kitas jaunesnis
vaikas. Pirmagimis graužiasi todėl, kad dėl kokios nors prie­
žasties jaučiasi menkavertis.

107
 Jei vaiką auginsite pagal šioje knygoje siūlomas rekomen­
dacijas, jis tikrai pasitikės savimi ir jausis vertas tėvų meilės bei
pagarbos. Jis bus pagal savo amžių savarankiškas ir pajėgs su­
sidoroti su gyvenimo sunkumais. Jausis saugus ir nebijos, kad
kitas vaikas gali jj užgožti.
Jei jūsų vaikui netrūksta pasitikėjimo savimi, galite nebijoti
naujo mažylio atsiradimo. Tik reikia atkreipti dėmesį į kelis
dalykus, kad antro vaiko gimimas tikrai nesukeltų problemų.
Trumpai juos apibūdinsiu.
Vaikų amžiaus skirtumas
Laikotarpis nuo vieno vaiko gimimo iki kito turėtų būti ne ma­
žesnis kaip treji metai. Trejų metų mažylis jau turi pakankamą
suvokimą apie pasaulį. Jis jau nėra visiškai priklausomas nuo
motinos. Tėvas jam taip pat tampa labai svarbus. Jei vaikas
lanko darželį, jam daug reiškia draugai ir auklėtojos. Jei yra
sąlygos, vaikas pradeda bendrauti su seneliais, kitais giminė­
mis ir šeimos draugais. Dėl to mamai lengviau rūpintis naujai
gimusiu kūdikiu, nes vyresnysis vaikas jau vis mažiau nuo jos
priklausomas fiziškai ir emociškai, vis mažiau reikalauja jos
dėmesio ir laiko. O mama gali daugiau globoti naujagimį, kad
jis augtų saugus, neabejodamas motinos meile.
Paruoškite vaiką
Kai laukiate kūdikio, nesvarbu kokio amžiaus yra vaikas, ma­
žiausiai prieš du mėnesius iki gimdymo viską jam paaiškinkite.
Pasakykite, kad jis pats irgi užaugo mamos viduje ir gimė ma­
žutis ir bejėgis.
Maždaug nuo dvejų metų vaikui galite parodyti knygų su
paveikslėliais, kuriuose pavaizduotas kūdikio vystymasis m ute-
ro. Galite leisti mažyliui paliesti savo pilvą, kad pajustų kūdi­
kio judesius. Papasakokite, kaip maitinsite, maudysite ir reng-

108
site naujagimį. Šitaip jūsų vaikas realiau suvoks sesutės ar bro­
liuko atėjimą į pasaulį.
Gimus kūdikiui
Atsiradus naujagimiui, stenkitės kiek galima daugiau laiko
palikti ir vyresniajam vaikui. Čia labai gali padėti tėvelis, pa­
vaduodamas mamą. Jei mama iki kūdikio gimimo dirbo, tai
dabar, būdama namuose, ji tikrai savo vyresnėliui skirs dau­
giau laiko, ir problemų nebus. Nesakykite, kad naujagimis
neatima jūsų laiko! Tiesiai paaiškinkite, kad naujagimis su­
teikia daug rūpesčių (kartais ir nemalonių), ir laisvo laiko da­
bar turėsite mažiau. Nesistenkite naujagimį myluoti tik tada,
kai nemato vyresnysis vaikas, neguldykite jo paskubomis į lo­
velę, užėjus į kambarį vyresniajam - tai nenatūralu ir vaikui
gali sukelti įtarimą, kad tėvai nenuoširdūs. Jūs mylite ir nau­
jagimį, ir vyresnįjį vaiką, tačiau skirtingai. Tai turi būti mato­
ma iš jūsų veiksmų. Jei jums atrodo, kad vaikas netiki, pasa­
kykite, kad jį mylite, bet mažuoju reikia ypatingai rūpintis,
nes jis labai mažas ir bejėgis. Pagirkite vaiką, kad jis jau daug
dalykų daro pats ir taip padeda mamytei. Leiskite jam pa­
žaisti su naujagimiu ir juo pasirūpinti. Nekrūpčiokite kiek­
vienąkart vaikui prisilietus prie mažylio. Jis nenori jo nu­
skriausti. Kai kuriose šalyse keturmečiai ir penkiamečiai sa­
varankiškai prižiūri naujagimius, o Afrikoje net toli nuneša
ant nugaros.
Kadangi buvau įtikinėjama, kad vaikų tarpusavio pavydas
neišvengiamas, su nerimu laukiausi antrojo vaiko. Bet kai Ka­
milė gimė, su Justina nebuvo jokių problemų. Nepastebėjau
jokių pavydo apraiškų, gal tik kelis nereikšmingus įvykius, ku­
rių priežastis, ko gero, taip pat nebuvo pavydas. Sakysim, kai
Kamilė buvo dviejų savaičių, Justina panoro pažaisti „kūdikius“,
kaip kad dažnai žaisdavo „mamas“, ir paprašė, kad apkločiau

109
Paruoškite vaiką sutikti naujagimį, žiūrėdami su juo paprastas iliust­
ruotas knygeles apie vaikų atsiradimą
ją vystyklu. Kokius tris ar keturis kartus ji taip pažaidė ir už­
miršo.
Kai gimė mūsų trečioji duktė Milė, Justina labai mėgdavo
su ja žaisti. Rodydavo mažylę draugams ir giminėms ir labai
norėdavo ne mano, o Milės dėmesio ir šilumos! Mažoji sesutė
irgi labai džiaugdavosi. Seserys tapo dar artimesnės, kai pra­
dėjo miegoti vienoje lovoje. Aš įsitikinusi - Justinai niekada
nekilo mintis, kad mažąją Milę mes mylime labiau. Natūralu,

110
mergaitėms augant, jų santykiai keitėsi, tačiau tarp jų niekada
nebuvo jokio rimto priešiškumo.
Jei jums labiau patinka kūdikiai
Yra daug moterų, kurioms labiau patinka visai mažučiai vai­
kai. Tai dėl to, kad vaikui paaugus ir pradėjus savarankiškai
mąstyti, prasideda nuolatinis norų karas.
Jei motina visą laiką vaiką laiko labai griežtai, neišvengia­
mai kyla daug konfliktų. Nenuostabu, kad jai daug lengviau su
mažu vaiku, kuris yra visiškai priklausomas nuo jos sprendi­
mų! Vaikai daug geriau jaučia užslėptus jausmus negu suaugu­
sieji; jie dar nemoka apsisaugoti nuo poveikio iš šalies. Ir ma­
mai niekaip nepavyks nuslėpti nuo vaiko, kad mažąjį broliuką
ar sesutę myli labiau už jį. O kai pajus, tikrai ims pavydėti, ir
pagrįstai.
Tegu kiekviena mama, kuriai labiau patinka mažas bejėgis
kūdikis, paklausia savęs, kodėl taip yra, ir pasistengia teisingai
į viską atsakyti. Jei ir tada kūdikis jai bus vis tiek mielesnis, ji
turėtų paaiškinti kitiems vaikams, kad taip yra todėl, kad ma­
žiukui reikia globos ir šilumos daugiausia. Taip ji rūpinosi ir
kiekvienu iš jų kūdikystėje. Vyresniam vaikui ši tiesa gali pasi­
rodyti skaudi, tačiau bus ne tokia trikdanti kaip suvokimas, kad
jis, matyt, nėra toks geras, ir todėl mama myli mažylį labiau.
Jei jums vienas vaikas mielesnis už kitą
Ne visi tėvai myli savo vaikus vienodai. Dėl įvairių priežasčių
vienas vaikas gali jiems būti mielesnis už kitą.
Jei vienas iš jūsų vaikų yra labiau savimi pasitikintis ir ge­
resnio būdo, susimąstykite kodėl. Čia kalbu ne apie tokias bū­
do savybes kaip atvirumą ar uždarumą, o apie vidinį komfor­
tą, kurį turėtų jausti kiekvienas vaikas. Jei vaikas mažiau prisi­
taikęs, vadinasi, ne visai tinkamai jį auginate. Apgalvokite sa­

111
vo elgesį ir pamatysite, kad vienaip ar kitaip tą vaiką gniuždo­
te. Pradėkite jį skatinti, girti, ir jis taip pat pasidarys mielas ir
laimingas.
Jei vienas vaikas jums labiau patinka ne dėl charakterio bruo­
žų, o dėl to, kad jis labai gražus, artistiškas, turi matematinių
gabumų ar kitų savybių, kuriomis ypač žavitės, tai tą ir prisipa­
žinkite. Jūsų numylėtinis nėra apskritai geresnis žmogus, tik
jums kažkuo labiau patinka. Šitaip viską atvirai išsakykite ir
kitam vaikui, kai jis kelintą kartą pasipiktins, kad daugiau sim­
patijų jaučiate savo numylėtiniui. Tai gali būti nelabai malonu
jums abiem, tačiau suvokęs, kad kaltas ne numylėtasis brolis
ar sesuo, ojūs pati, vaikas pasijus lengviau.
Jūsų vaikai yra asmenybės
Kiekvienas vaikas šeimoje saugus, jeigu jaučia, kad tėvai jį pri­
ima ir myli tokį, koks yra. Kiekvienas vaikas šeimoje unikalus
ir turi būti taip traktuojamas. Vieno vaiko lyginimas su kitu
kelia priešiškumą. Vaikas įsižeidžia, jeigu jam priekaištauja­
me, kad jis nėra toks protingas kaip sesuo ar brolis. Nuošir­
džiai žavėkitės gerosiomis kiekvieno vaiko savybėmis ir leiski­
te jiems patirti skaudžius savo blogų poelgių padarinius.
Beprasmiška vaikui kartoti, kad jis yra geras. Reikia sukon­
kretinti pagyrimą, pavyzdžiui, pasidžiaugti vaiko pagalba pri­
žiūrint kūdikį. O jei norite pabarti už prasižengimą, kritikuo­
kite ne jį, o netinkamus jo veiksmus. Jei vaikas nuolat palieka
svetainėje nešvarius indus, nesakykite jam, kad yra nesugyve­
namas nevaleika. Paaiškinkite, kad kitiems labai nesmagu, kai
svetainėje palikti nešvarūs indai.
Vaikai nėra vienodi ir nereikėtų į juos taip žiūrėti. Kai nu-
perkate vienam vaikui dovanų drabužį, nebūtinai tučtuojau pul­
ti ką nors pirkti ir kitiems. Pasitaikius progai, nupirksite kitam
vaikui knygą apie dinozaurus, kuriais jis labai domisi.
 Jei kam nors perkate dovanų, norite tam žmogui suteikti
malonumą, o ne bijodami, kad jis bus nepatenkintas dovanos
negavęs. Įsivaizduokite šioje situacijoje suaugusįjį. Įsivaizduo­
kite, kad dovanojate gėlių mamai, žinodamas, kad ji labai ap­
sidžiaugs. Ar būtinai puolate pirkti ir tėvui saldainių, kad jis
neįsižeistų?
Jei savo vaikus skatinate skaičiuoti teikiamas malones, tai
skatinate juos elgtis kaip valstybės remiamas visuomenines or­
ganizacijas, kurios varžosi dėl mokesčių mokėtojų pinigų.
Peštynės tarp brolių ir seserų
Maži vaikai pešasi ne varžydamiesi, o iš nuobodulio. Jei jūsų
vaikai visą valandą linksmai žaidė, o paskui netikėtai pradėjo
ginčytis ir stumdytis, dažniausiai užtenka ramiai įsiterpti ir pa­
siūlyti naują žaidimą. Jei nesugalvojate patys, galite paieškoti
vaikiškų žaidimų knygose.
Kartais vaikai kivirčijasi dėl menkniekių, norėdami atkreip­
ti į save suaugusiųjų dėmesį. Tai neturėtų jūsų stebinti, jei su
vaikais kalbatės tik tada, kai jie pradeda peštis!
Jei vaikai susiginčija „rimtai“, tai gali būti ir dėl nuosavy­
bės, o ne tik iš nuobodumo ar noro atkreipti suaugusiųjų dė­
mesį. Gal Džeinė paėmė Merės šukas arba Džonas trukdo Pe­
teriui ruošti pamokas. Nesikiškite į vaikų ginčą tol, kol nepra­
dedamas skriausti mažesnis ar silpnesnis, kuris nepajėgus ap­
siginti pats, nebent būtumėt pašaukti ginčo išspręsti. Išsiaiš­
kinkite, kas atsitiko, ir, jei vaikai gali susitarti patys, paskatin­
kite taip ir padaryti. Jei problema iš tikrųjų kebli, galite jiems
patarti, tačiau niekuomet nepalaikykite kurios nors vienos pu­
sės.
Ginčai dėl nuosavybės teisių labai dažnai kyla tada, kai vai­
kai kartu gyvena viename kambaryje. Bet juk panašiai būna ir
suaugusiems žmonėms, gyvenantiems viename kambaryje! Jūsų
 t

Vaikai išmoks patys spręsti tarpusavio ginčus, jeigu jiems netrukdysite

vaikas teisėtai piktinasi, jei jo brolis ar sesuo atsisako tvarkyti

jų bendrą kambarį, kuriame ką tik siautė abu. Šiuo atveju gali­
ma paprasčiausiai padalinti kambarį į dvi dalis užuolaida, šir­
ma ar per grindis nubrėžta linija. Kiekvienam vaikui duokite
po atskirą dėžę žaislams, knygoms ir kitiems daiktams susidė-

114
ti. Kiekvienas vaikas turi jausti atsakomybę už savo nuosavybę
ir tvarką savo pusėje.

Santrauka
1. Šeimose, kuriose tėvai neišskiria vieno vaiko iš kitų,
nėra pagrindo vaikų tarpusavio pavydui.
2. Teigiamai save vertinančio vaiko nekamuoja pavydas,
nes jis jaučiasi esąs vertas tėvų meilės.
3. Konkurencijos tarp vaikų galima išvengti, jei vaikų
amžiaus skirtumas yra ne mažesnis kaip treji metai ir
vyresnysis vaikas yra tinkamai paruoštas naujo vaiko
atsiradimui.
4. Jei jums labiau patinka kūdikiai arba vienas vaikas
yra mielesnis už kitą, pripažinkite tai ir paaiškinkite
kodėl.
5. Parodykite vaikui, kad gerbiate jo asmenybę.
6. Vaikai pešasi tada, kai jiems nuobodu, reikia tėvų
dėmesio arba yra pažeidžiamos vaikų nuosavybės
teisės. Kiek įmanoma, vaikai turėtų spręsti savo
ginčus patys.

115
 15. Lytinis gyvenimas
be kaltės

Jei šeimoje apie lytinį gyvenimą būtų kalbama visiškai atvirai

ir vaikams būtų leidžiama natūraliai ir laisvai lytiškai vystytis,
tai mūsų visuomenėje tikrai sumažėtų lytinių problemų ir iš­
krypimų. Pabandysiu šį teiginį pagrįsti.
Lytinis aktyvumas žmogui yra toks pat svarbus kaip miegas,
maistas ir poreikis valdyti savo aplinką. Mes iš prigimties sek­
sualūs. Mes turime fiziologinius organus bei ypatybes ir hor­
monus, kurių paskirtis yra tik giminės pratęsimas. Tačiau net
šiais seksualinės laisvės laikais lytinį gyvenimą gaubia paslap­
tingumas ir iškreipia įvairūs draudimai. Mes vis dar negalime
apie seksą kalbėti laisvai kaip apie maistą, miegą ar darbą. Sek­
sas yra įprasta sąmojų ir anekdotų tema. Dažniausiai apie jį
kalbame tik juokaudami, kad paslėptume varžymąsi.
Draudimų kilmė
Kaip atsirado visi seksualiniai draudimai? Ieškant atsakymo į
šį klausimą, sukurta daug teorijų, tačiau visus draudimus gali­
ma suskirstyti į dvi pagrindines kategorijas. Jie turi arba racio­
nalų arba neracionalų pagrindą.
Tikriausiai tiek daug draudimų atsiranda vien todėl, kad sek­
sas teikia malonumo. Kai pirmykščiai žmonės norėdavo pa­
maloninti dievus, jie aukodavo tai, ką turėdavo brangiausio:
gerą maistą ir vyną, gyvulius ir net savo gyvybę. Vienas didžiau­
sių pasitenkinimo šaltinių žmogaus gyvenime yra seksas, todėl
natūralu, kad aukojamas ir jis jo atsižadant. Daugelyje religijų
ši idėja gyvuoja dar ir šiandien. Ir dabar kai kurių konfesijų
dvasininkai ir vienuolės laikosi celibato. Tai neracionalus sek­
sualinių draudimų pagrindas.
Kai kuriose pirmykštėse gentyse lytinio gyvenimo draudi­
mas racionalus dėl kraujomaišos. Pavyzdžiui, kai Arapešų gen­
ties jaunuolį paklausė, ar jis norėtų mylėtis su savo seserimi,
jaunuolis paaiškino, kad tuomet turėtų ją vesti. Ovedęs seserį,
negautų viso būrio potencialių pagalbininkų medžioklėje ir že­
mės darbuose. Todėl vesti savo sesers žmogus negali. Mūsų
visuomenėje kraujomaišos draudimas pagrįstas tuo, kad gali
gimti genetiškai silpni ar išsigimę vaikai. Praeityje daug drau­
dimų buvo sugalvota, norint apsaugoti mergaites nuo nepa­
geidaujamo nėštumo. Dvidešimto amžiaus gale, paplitus efek­
tyvioms kontracepcijos priemonėms, minėti draudimai nete­
ko prasmės.

117
 Bėda, kad mums visai neaišku, kurie draudimai raciona­
lūs, o kurie ne. Paprasčiausiai apie tai nesusimąstome. Ir
tikra tragedija yra tai, kad seksualinio auklėjimo knygos už
visas negeroves kaltina ankstyvą vaiko pažintį su draudžia­
mais dalykais, kurie, atseit, iškreipia esminį vaiko požiūrį į
seksą.
Iš tikrųjų lytinį gyvenimą reikia traktuoti kaip galima natū­
raliau, kad vaikas išsiugdytų tinkamą, sveiką požiūrį į seksą ir
vėliau galėtų džiaugtis lytiniu gyvenimu be kompleksų ir iškry­
pimų.
Kai kurie autoriai teigia, kad svarbiausia lytinių nukrypimų
priežastis yra kaltės jausmas, kurį vaikai patiria dėl tėvų požiū­
rio įjų besivystantį erotiškumą. Ir visuomenė, kaip visuma, irgi
prisideda prie to kaltės jausmo formavimo, nes mūsų vakarie­
tiška civilizacija yra dar labai netolerantiška seksualumui, lygi­
nant su daugeliu kitų kultūrų. t
Slopinimas veda į smurtą
Amerikiečių mokslininkas J.W. Prescottas tyrinėjo 49 taute­
les, norėdamas nustatyti ryšį tarp fizinės meilės kūdikiams ir
laisvo paauglių sekso iš vienos pusės bei prievartos iš kitos pu­
sės. Jis nustatė, kad tose bendruomenėse, kuriose kūdikiai pa­
tirdavo daugiausia fizinio švelnumo, buvo mažiausia vagysčių,
religinio fanatiškumo, priešai nebuvo žudomi ir kankinami. Šie
duomenys patvirtina, kad fizinio pasitenkinimo trūkumas kū­
dikystėje yra tiesiogiai susijęs su polinkiu nusikalsti ir smur­
tauti.
Be to, Prescottas atrado, kad jei vėliau būdavo slopinamas
paauglių seksualumas, tai teigiamas kūdikystėje patirto švel­
numo poveikis sumažėdavo. Autorius gina požiūrį, kad paaug­
lių lytinis gyvenimas iki santuokos yra natūralus ir net pagei­
daujamas. Jis įsitikinęs, kad tėvai turėtų suteikti reikiamų ži-
nių ir palankią aplinką ankstyvai savo vaikų lytinio gyvenimo
patirčiai. Tai padėtų susiformuoti brandžiam paauglių požiū­
riui į lytinius santykius.
Kur mes klystame?
Visi vaikai patiria tam tikrus lytinius jausmus. Kadangi tie po­
jūčiai labiausiai pasireiškia lyties organų srityje, tai tų organų
dirginimas suteikia vaikui pasitenkinimą.
Laimingas ir veiklus vaikas domisi jį supančiu nuostabiu
pasauliu, todėl masturbavimasis jam nėra labai svarbu. Tačiau
vis dėlto retkarčiais jis pažaidžia su savimi ir jaučia malonumą.
Ir kūdikis jaučia panašų jausmą, kai vystyklas trinasi tarp kojy­

119
čių ir kai užpakaliukas yra prausiamas, šluostomas ir pudruo­
jamas.
M. Wolfgangas, tyrinėjęs vyrų ir moterų lytinius iškrypimus,
teigia, kad vaikų masturbavimasis yra natūralus reiškinys. Ir
jei kategoriškų pažiūrų tėvas įpykęs vaikui šitą griežtai uždraus,
tai užaugęs jis gali nebūti laimingas, lytiškai pajėgus vyras ar
moteris.
Jei pamatėte vaiką masturbuojantis, turėtumėt reaguoti taip,
tarsi būtumėt pamatę jį kasantis. Tiktai turėtumėt jam pasaky­
ti, kad taip nedarytų prie kitų, nes žmonės visko prasimano
apie seksą, ir jiems tai gali nepatikti. Jei jūsų vaikui jau ketveri,
jis tai supras teisingai.
Tačiau kalbėti apie seksą su vaiku reikia ne tik tada, kai
jis suvokia, kad jo lyties organai suteikia malonių pojūčių.
Jei seksas jūsų namuose apskritai yra tabu, tai gavęs infor­
macijos apie jį iš kitur, vaikas pradės domėtis, kodėl tai lai­
koma paslaptyje jo namuose. Kodėl galima kalbėtis apie vis­
ką, išskyrus tail Jei vaikas nėra girdėjęs apie lyties organus,
jis įsivaizduoja, kad tie organai skirti tik šlapinimuisi ir tušti-
nimuisi. Kadangi vaikui buvo paaiškinta, kad išmatų liesti
negalima, nes užsikrės mikrobais, tai jis manys, kad bet koks
sąlytis su šia kūno vieta yra bjaurus. Aš pati atsimenu, kai
būdama dvylikos metų savo šokių būrelyje iš draugių suži­
nojau, „kaip atsiranda vaikai“, ir labai tuo pasibjaurėjau.
Parėjusi pasakiau mamai, kad niekada netekėsiu. Mama pa­
juokavo, kad kada nors savo nuomonę tikrai pakeisiu. De­
ja, ji nepasidomėjo, kodėl taip staiga pasibodėjau vedybo­
mis, nes jei mama būtų sužinojusi tikrąją priežastį, būtų vis­
ką tinkamai paaiškinusi, ir vėliau būčiau išvengusi kai kurių
nesusipratimų.
Pagrindinės vaiko pažiūros susiformuoja iki penkerių me­
tų. Jeigu jūsų namuose sekso tema buvo iš viso ignoruojama,

120
tai ir vaiko požiūris į tai bus neteisingas. Iš draugų ar mokyklo­
je gautos žinios jam visada bus paslaptingos ir nešvankios.
Jūsų požiūris į savo kūną
Daugelyje knygų apie vaikų psichologiją ir auklėjimą teigia­
ma, kad priešingos lyties vaikai neturėtų matyti jūsų nuogų ir
miegoti su jumis vienoje lovoje. Nes tada vaikus pagausiu ne­
suprantami ir nesuvaldomi norai. Iš tikrųjų yra priešingai.
Jei mes slepiame savo kūnus nuo vaikų, nepriimame jų į
savo lovą, tai seksualumą apgaubiame paslapties šydu. Taip
jiems labiau kenkiame, negu padedame. Jei jums smagu mau­
dytis vonioje kartu su vaiku, nesivaržykite. Jokių neigiamų pa­
darinių nebus.
Jūsų požiūris į seksą
Jei kartais norite pasimylėti tuomet, kai jūsų mažylis sukinėja­
si aplink, nevarykite jo iš kambario, o gražiai paprašykite pa­
likti jus su tėveliu vienus, paaiškinę, kad norite pasimylėti (kaip
ir tada, kai norite pasikalbėti). Ateis laikas, ir vaikas paklaus
jūsų, ką reiškia „pasimylėti“? Tuomet jam suprantamai pa­
aiškinkite apie lytinius santykius.
Nereikia laukti, kol vaikas pradės klausinėti, iš kur atsiran­
da vaikai. Juk paprastai mes dažniausiai mylimės neplanuoda­
mi pradėti kūdikio.
Vaikas turėtų žinoti, kas yra penis, vagina, sėklidės ir pan.
Tai žmogaus kūno dalys, atliekančios tam tikras funkcijas. Kai
kurios iš minėtų kūno dalių nematomos, taip kaip nematoma
širdis, inkstai, plaučiai, bet apie juos kalbame atvirai.
Jei vaikas jau turi supratimą apie lytinius santykius, jam leng­
va paaiškinti, iš kur atsiranda vaikai, kai jis pradeda tuo domė­
tis.

121
 Slaptumas
Anksčiau ar vėliau vaikas norės sužinoti, kodėl jis negali būti
su jumis, kai mylitės. Paaiškinkite, kad norite mylėtis vienu­
moje, nes šitaip jums labiau patinka.
Kai kurie tėvai nekreipia dėmesio į vaikus ir mylisi jiems
matant. Jei vaikai supranta, kas iš tikrųjų vyksta, jie labai ma­
žai tuo domisi. Jei vaikams tinkamai paaiškinama apie lytinius
santykius, jie suvokia, kad ši veikla labai maloni, ir tėvai ja už­
siima todėl, kad myli vienas kitą. Pagaliau jūs ir norite, kad
vaikai šitai žinotų.

122
 Nereikią baimintis, kad vaikai, sužinoję apie sekso teikiamą
pasitenkinimą, pradės nesveikai juo domėtis. Juk jūs nesimyli-
te visą laiką, be to, vaikų hormonų veikla yra ne tokia aktyvi
kaip suaugusiųjų. Skirtingais amžiaus tarpsniais rūpi skirtingi
dalykai. Justina daug laiko matė mane praleidžiančią prie ra­
šomosios mašinėlės, kai rašiau šią knygą. Tačiau pati ji tik ret­
karčiais prieidavo ir paspausdindavo kelias minutes. Ji nė ne­
manė rašyti knygos.
Visuomenės nuostatos
Daugelis žmonių mūsų visuomenėje pasipiktintų sužinoję, kad
vaikams atvirai aiškinama apie lytinį gyvenimą. Kai tik vaikas
pajėgus suprasti, kas yra lytinis gyvenimas, paaiškinkite, kad
kiekvienas žmogus seksą supranta savaip. Todėl neverta apie
seksą atvirai kalbėti su močiute, mokytoja ar nepažįstamais
žmonėmis. Jie gali labai sutrikti ir susijaudinti. Trejų metų vai­
kui dar sunku išaiškinti seksualinių draudimų kilmę ir neracio­
nalumą, tačiau nesudėtingai papasakoti įmanoma. Mūsų vai­
kai auga visuomenėje, kur seksas - didžiulė problema, ir jie
turi apie tai žinoti.
Paauglystė
Minėtas autorius M. Wolfgangas teigia, kad paauglystėje vai­
ką tiesiog užplūsta galingas lytinis potraukis. Tada paauglį gali
smarkiai sukrėsti situacija, kuriai nebuvo tinkamai pasiruošęs.
Prisiklausęs įvairių draudimų bei gąsdinimų ir nuolat kamuo­
jamas lytinės įtampos, jis ima galvoti vien apie seksą. Tai gali jį
pastūmėti asocialiai elgtis.
Jei augindami vaiką, lytinį gyvenimą traktavote kaip natū­
ralią, teigiamą veiklą, tai paauglystėje vaiko beveik nekamuos
perdėtas drovumas dėl sekso, ir rūpesčių su juo neturėsite. Vi­
siškai paruošti vaiką lytiniam gyvenimui negalima, kaip neįma-

123
noma visiškai paruošti motinos pirmam gimdymui. Tačiau bent
truputį paruoštas jūsų paauglys neturės perdėto drovumo ar
įkyrių minčių, kurios jį pastūmėtų į lytinį iškrypimą.
Žinoma, dabar jis turėtų išsamiau sužinoti apie moters cik­
lą ir apsisaugojimą nuo nėštumo. Galite užsiminti apie atsako­
mybę už pradėtą kūdikį ir su tuo susijusius draudimus, kurie
padeda išvengti nepageidaujamo nėštumo. Padėkite dukrai pa­
sirinkti tinkamą kontracepcijos priemonę, o sūnui paaiškinki­
te, kad ir jis atsakingas už lytinių santykių padarinius.
Jei suformavote sveiką vaiko požiūrį į seksą, tai nereiškia,
kad jis guls į lovą su bet kuo ar užsikrės lytinėmis ligomis. La­
biau tikėtina, kad jis patirs gerų seksualinių įspūdžių su keletu
jam labai artimų žmonių.
Atkreipkite dėmesį, kad daugelyje pasaulio kraštų paaug­
liai sėkmingai tuokiasi, susilaukia vaikų ir juos augina. Jei jus
nupurto mintis apie galimus jūsų trylikamečio lytinius santy­
kius, ir apskritai paauglių lytinio gyvenimo netoleruojate, pa­
galvokite apie seksualinių draudimų ir dvejopos moralės pa­
darinius.
Dvejopa moralė
Nereikėtų kalbėti apie pasenusią dvejopą lytinio gyvenimo mo­
ralumo sampratą - vieną berniukams, o kitą mergaitėms, jei ji
nebūtų paplitusi mūsų visuomenėje.
Turėtų būti tik vienas skirtumas, kai kalbate apie lytinį gy­
venimą su savo dukterimis ir sūnumis. Dukterys visada turi pa­
čios pasirūpinti savo kontracepcija, nes niekas kitas to už jas
nepadarys.
Mūsų visuomenėje berniukai iš tikrųjų jaučiasi laisviau ne­
gu mergaitės, pradėdami lengvabūdiškus, neįpareigojančius
lytinius santykius. Taip yra tikriausiai todėl, kad mergaitės
instinktyviai ieško gyvenimo draugo, kuris galėtų suteikti na­

124
mus būsimiems jų vaikams. Vienaip ar kitaip, ir jūsų sūnų, ir
dukterų seksualinės pažiūros ir elgesys yra jų asmeninis rei­
kalas.
Jūsų dukters lytiniam gyvenimui įtakos turės tai, kad jos no­
rės ir geis daugelis berniukų. Ji turės rinktis. O sūnus sutiks
daug mergaičių, kankinamų baimės ir drovumo. Jam reiks iš­
mokti su tuo susidoroti.
Jūsų duktė sužinos, kad kai kurie berniukai nešvankiai
galvoja apie mergaites, turėjusias lytinių santykių, vadina
jas pasileidėlėmis. Ji supras, kad tokių reikia vengti. Jūsų
sūnus sutiks merginų, kurios galvoja, kad vyrams iš jų reikia
„tik vieno dalyko“. Jis supras, kad su tokiomis neverta pra­
sidėti.
Galite vaikams paaiškinti, kodėl kai kurie žmonės taip gal­
voja ir kaip su jais bendrauti. Tačiau įveikti gyvenimo sunku­
mus jūsų vaikai turės patys.
Jei su savo paaugliu dar niekada nekalbėjote apie seksą,
padarykite tai kuo greičiau. Galite pasiūlyti jam tinkamą kny­
gą šia tema, o paskui kartu ją aptarti (jei su savo paaugliu
bendraujate pakankamai artimai). Ir daugiau nebesikiški-
te. Žinoma, tai sunkus išbandymas, bet tegu vaikas visko
išmoksta dabar, negu paskui kelis kartus išsiskiria, niekada
nepatiria tikrų lytinio gyvenimo džiaugsmų arba net tampa
iškrypėliu.
Laimė, lytinis potraukis yra labai stiprus, ir žmonės nori nor­
malaus gyvenimo. Jie eina teisingu keliu, jei tik gali.

125
Santrauka
1. Jei norite, kad ateityje jūsų vaikų lytinis gyvenimas
būtų sveikas ir laimingas, šeimoje seksą traktuokite
kaip galima natūraliau.
2. Tautose, kur nedaug seksualinių draudimų ir
nevaržomas paauglių lytinis gyvenimas, nėra lytinių
iškrypimų.
3. Iš mažų dienų vaikams privalote papasakoti apie
lytinį gyvenimą, kaip kad aiškinate kitus gyvenimo
aspektus.
4. Įspėkite vaikus, kad kiti žmonės gali turėti keistą
supratimą apie lytinį gyvenimą, todėl su jais kalbėtis
reikia atsargiai.
5. Paauglystėje ir berniukams, ir mergaitėms leiskite
išbandyti lytinį gyvenimą, jeigu jie nori.

126
 16. Mokymo privalumai
ir trūkumai

Amerikiečių mokslininkė Joana Beck teigia, kad vaikas turi

įgimtą poreikį tyrinėti, bandyti, ieškoti naujų ir jaudinančių da­
lykų, pažinti pasaulį visais pojūčiais, tenkinti begalinį savo smal­
sumą. Sis poreikis yra toks pat svarbus kaip poreikis valgyti,
gerti, saugotis pavojų ir 1.1.
Tačiau tą poreikį tiesiog žudo priverstinis valstybinių mo­
kyklų mokymas, kuris bando vaikams įteigti, kad interesai ne­
svarbūs, kad jie nežino, kas jiems yra gerai, kad tik vyresnybė
žino atsakymus į visus klausimus ir jeigu jai nepaklusi, nebūsi
laimingas.
Laimė, vaikai į mokyklas neatiduodami iki šešerių metų, o
iki to laiko vaiko protiniai sugebėjimai jau būna pusiau susi­
formavę. Nuo aštuonerių metų, nepriklausomai nuo mokymo
ir aplinkos, vaiko protinius sugebėjimus galima pakeisti tik apie
20 procentų.
Pradėkite nuo kūdikystės
Galite vaiką skatinti mokytis vos tik gimusį: leiskite jam visiš­
kai laisvai tyrinėti savo aplinką ir kūną. Nepalikite mažylio gu­
lėti lopšyje. Kai nemiega, nešiokite jį po namus. Jis gali stebėti
dirbančius šeimos narius ir žaisti sėdėdamas vaikiškoje kėdu­
tėje arba specialioje nešioklėje tėvui ar mamai iš priekio ar ant
nugaros. Prikabinkite vežimėlyje ir lovelėje ant virvutės žaislų.
Neįkalinkite vaiko ribotoje erdvėje. Pašalinkite iš aplinkos vi­
sus pavojingus daiktus ir leiskite vaikui laisvai tą aplinką tyri-

127
nėti. Kai vaikas pradeda ropoti, o paskui ir vaikščioti, jo nevar­
žykite. Namuose jis atras šimtus įdomiausių daiktų, su kuriais
galės žaisti: visokių dėžučių, virtuvės įrankių, tuščių indelių su
užsukamais dangtukais ir kitokių.

Vaikas išmoks pilti skysčius, jei leisite jam naudotis indais

128
 Vaikų lopšelis ir darželis
Vaikai mėgsta būti bendraamžių būryje, čia jie gauna svarbių
bendravimo pamokų. Šis poreikis patenkinamas vaikų lopše­
lyje ar darželyje. Džiugu, kad daugelyje ikimokyklinių įstaigų
gerbiama vaikų laisvė. Vaikai neverčiami ramiai sėdėti ant kė­
delių ir tylėti. Jei netoli namų yra toks vaikų darželis, kur vai­
kas mokomas būti savarankiškas, gerbti kitus ir save, būtinai
leiskite vaikui jį lankyti.
Montessori metodas
Dr. Maria Montessori gyveno ir dirbo devyniolikto ir dvide­
šimto amžių sandūroje. Ją stebino, kiek daug vaikai gali išmokti
laisvoje aplinkoje, ir sukūrė mokymo sistemą, kuri dabar pa­
plitusi visame pasaulyje. Jei tokio pobūdžio mokykla yra neto­
li jūsų gyvenamos vietos, leiskite savo vaiką į ją. Ten vadovau­
jamasi tomis pačiomis vertybėmis, kurias jūs diegiate namuo­
se, jeigu vaiką auklėjate pagal principus, išdėstytus šioje kny­
goje. Montessori ugdymo įstaigose mokymo priemonės yra pui­
kiai prižiūrimos ir tinkamai parinktos atskirai kiekvienai am­
žiaus grupei (nuo dvejų su puse iki septynerių metų) pagal vai­
kų pasirengimo lygį. Jos išdėstytos atvirose lentynose palei sie­
nas tokiame aukštyje, kad vaikas galėtų pasiekti. Vaikas gali
imti bet kokį daiktą, tik turi teisingai juo naudotis. Kaip tai
daryti, parodo auklėtoja. Nė vienas vaikas negali nei trukdyti
kitam, nei gadinti priemonių. Vaikų niekas neverčia dirbti, jie
dirba todėl, kad jiems tai patinka. Dirba įvairius darbus - ir
kūrybinį, ir namų ruošos: valo batus, lygina skalbinius, skaito,
rašo, mokosi matematikos, geografijos, gamtos ir daugelio ki­
tų dalykų. Didžiausias dėmesys skiriamas tikrovės pažinimui.
M. Montessori teigė, kad realus pasaulis vaikui yra nepapras­
tai nuostabus ir viliojantis, o iliuzijos nereikalingos ir kyla tik iš
nuobodulio ir nusivylimo.

129
 Montessori sistema turi pranašumą prieš vaiko lavinimą na­
muose, nes ugdo vaiko sugebėjimą bendrauti, suteikia tokių
mokymo priemonių, kurių namuose tiek daug nėra.
Tačiau namuose vaikas turi kitą privalumą - būna su ma­
ma, kuri dažnai yra geriausia mokytoja, nes atidžiai stebi vai­
ko vystymąsi ir mato, kada vaiką jau galima mokyti ko nors
naujo.
Jei vaikas nenori eiti į vaikų darželį
Jei vaikas iš tikrųjų nenori eiti į vaikų darželį, neverskite. Gali­
te pabandyti pratinti pamažu. Jei vaikas augo, neturėdamas
kitos bendrijos, tik šeimą, jis gali šiek tiek bijoti aplinkos pasi­
keitimo. Jei reikia, kelias pirmąsias dienas pabūkite darželyje
su juo kartu, kol nebebijos jūsų paleisti.
Bet jeigu vaikui ir toliau baisu pasilikti darželyje ir viskas
jam ten nemiela, daugiau nebeveskite. Taip tik be reikalo jį
nervinsite. Jis žino, kas jam gerai, ir todėl nenori būti be ma­
mos, nes jaučiasi netvirtai ir nedrąsiai.
Jeigu vaikas savarankiškas, jokių problemų neturėtų būti.
Savo dukterį Justiną pirmą kartą nuvedėme į Montessori vai­
kų darželį dvejų su puse metų. Šiek tiek jaudinausi dėl jos
reakcijos, tačiau be reikalo. Mažylė paprasčiausiai įbėgo į
grupę ir pradėjo darbuotis. Mums atsisveikinant, ji tik pamo­
javo ir dirbo toliau. Taip prasidėjo jos ilgas ir laimingas laiko­
tarpis darželyje. Kartais mergaitė norėdavo likti namuose, ir
mes neprieštaraudavome. Tomis dienomis aš dirbdavau kas­
dieninius savo darbus ir specialaus laiko jai neskirdavau. Per
trejus metus Justina namuose praleido gal kokias dvi savai­
tes.

130
 Sulaikymas be teismo
Markas Tvenas yra pasakęs: „Neleiskite mokyklai trukdyti jū­
sų lavinimuisi“. Tas trukdymas prasideda, kai vaikas įstoja į kan­
čių kelią dvylikametėje JAV mokykloje. Tai nuobodžiausias ir
beviltiškiausias laikotarpis vaiko gyvenime. Dabar vaikas aiš­
kiai suvokia, koks varginantis ir atgrasus gali būti mokymasis.
Jeigu nepaklus reikalavimams, bus sugniuždytas, pažemintas
ir išjuoktas. O jeigu suabejos mokytojo autoritetu arba tuo, ką
jis moko, arba atsisakys mokytis jam neįdomių dalykų, moky­
tojas užsirūstins. Tikra tragedija, kad iš malonumo mokymasis
virsta bausme.
Jūsų vaikui teks susidėti į galvą daug nereikalingos ir neįdo­
mios (jam) informacijos, kurią jis labai greitai pamirš. Vaikui
pasiseks, jei mokykloje sutiks vieno ar kelių dalykų mokytojus,
kurie yra ryškios asmenybės ir moka įkvėpti mokinius. Taigi
kelias valandas per savaitę vaikas mokydamasis jaus pasitenki­
nimą.
Be to, iš vaikų reikalaujama visiško paklusnumo: jie ne
tik privalo ramiai sėdėti suole didžiąją dienos dalį - jiems
neleidžiama nė pajudėti, nė žodžio ištarti, atitraukti akių
nuo mokytojo. Nepaklusnūs vaikai baudžiami arba išjuokia­
mi. Tarytum to dar maža, iš vaikų reikalaujama savo engė­
jus gerbti ir mylėti kaip draugus, besirūpinančius jų gerove.
Jei vaikas suabejoja tokių reikalavimų teisingumu, jis bau­
džiamas dar griežčiau, kartais net mušamas. Nors viešai
mokyklos atstovai kalba apie pagarbą vaiko asmenybei ir
jo savarankiškumo ugdymą, tačiau mokykloje šių idėjų ne­
paisoma.
Tokią mokyklą baigęs ne vienas mokinys pasakytų, kad ku­
rio nors dalyko, sakysim, istorijos turėjo labai gerą pažymį. Ta­
čiau dabar paklaustas neatsimintų paprasčiausių istorinių fak­
tų. Kodėl? Todėl kad iš tikrųjų istorija jam buvo visai neįdomi.

131
Ir tikrai gaila tuščiai praleistų valandų, kalant j galvą nenau­
dingą informaciją. Tą laiką galima buvo skirti mėgstamiems
dalykams.
Kai kuriose eksperimentinėse mokyklose vaikai mokosi
tik tai, kas jiems įdomu. Pasirinktoje srityje vaikas per kelis
mėnesius įgyja tiek žinių kiek kitas abejingas per kelerius
metus.
Jei galite, atiduokite vaiką į mokyklą, kurioje gerbiama vai­
ko asmenybė ir apsisprendimo teisė.
Tik žaidimai irjokio darbo?
Daugelis tėvų įsitikinę, kad neverčiamas dirbti vaikas niekuo­
met ir nedirbs.
Štai ką vienas tėvas pasakojo, kaip mokytojavo Kenijoje. Jo
klasėje buvo vienas visai netikęs keturiolikmetis mokinys. Mo­
kytojai buvo praradę viltį jam ką nors įkalti į galvą. Tačiau mo­
kinys labai domėjosi elektros prietaisais. Kadangi klasėje jo

132
laikyti nebuvo jokios prasmės, direktorius leido jam tvarkyti
mokyklos elektros įrangą. Visų nuostabai, berniukas greitai iš­
moko sklandžiai skaityti ir rašyti. Dirbdamas elektriku, jis tu­
rėdavo perskaityti daug instrukcijų, taigi nori nenori turėjo iš­
mokti rašto.
Deja, daugelis vaikų net neturi progos patirti, kad jiems pa­
tiktų dirbti. Todėl stenkitės bent nenuteikti vaiko prieš darbą
apskritai.

Vertybių sistemos skiepijimas

Valstybinės mokyklos stengiasi įdiegti mokiniams vertybių sis­
temą. Vaikai mokomi tos istorijos, religijos ir literatūros, kurią
pripažįsta valstybė, jiems skiepijamos tos vertybės, kurios pri­
imtinos valstybei.
Valstybinė vertybių sistema orientuota į tokius individus, ku­
rie yra per daug buki ir neišmanėliai, kad galėtų patys spręsti,
kiek mokėti už prekes ir paslaugas, ar prisisegti saugos diržus,
kiek laikyti atidarytas parduotuves, ar ilsėtis sekmadienį ir 1.1.
Valstybė yra „gerasis dėdulė“, kuris sprendžia už savo piliečius
ir jais rūpinasi.
Minėtos vertybės yra visiškai priešingos toms, kurios turėtų
vyrauti laisvoje visuomenėje (pastarąsias bandau įteigti ir šioje
knygoje).
Jei neturite galimybės vaiko leisti į tinkamą mokyklą
Kadangi daugumoje Vakarų valstybių vidurinis išsilavinimas
yra privalomas, tai neradę norimo tipo mokyklos arba neturė­
dami jai pakankamai lėšų, būsite priversti vaiką atiduoti į pa­
prastą bendrojo lavinimo mokyklą.
Apklausus moksleivius paaiškėjo, kad nemaža jų dalis ne­
kenčia mokyklos. Tokie vaikai turi žinoti, kad neturėdami kito
pasirinkimo, jie privalo susiimti ir ją užbaigti. Vaikui reikia pa­

133
aiškinti, kas mokykloje daroma neteisingai. Tai vienintelis bū­
das padėti vaikui išvengti brukamų vertybių ir išsaugoti savi­
garbą. Namuose palaikykite laisvės atmosferą, kuri atsvertų nei­
giamą mokyklos poveikį, ir suteikite vaikui, nešančiam kryžių
mokykloje, moralinę paramą.
Mokykloje aš turėjau itin griežtą biologijos mokytoją. Per
savo pamoką ji uždarydavo mane sandėliuke, kad „kalbomis
netrukdyčiau klasei“. Aš taip bijojau, kad per tėvų susirinkimą
tėvai nesusitiktų tos mokytojos. Tačiau pasikalbėjęs su ja ma­
no tėvas pasakė, kad tos moters siela įsprausta į tramdomuo­
sius marškinius. Man labai palengvėjo, kad tėvų nuomonė apie
biologijos mokytoją sutapo su manąja.
Jei vaikas savo mokykloje yra ypač nelaimingas ir nori per­
eiti į kitą mokyklą, neprieštaraukite. Neverskite vaiko ruošti
namų darbų. Jeigu jis šito labai nemėgsta, tai jo problema ir jis
pats turi su ja susidoroti. Jei namų darbai liks nepadaryti, vai­
kas (o ne jūs) savo kailiu patirs nemalonius padarinius.

Santrauka
1. Vaikas turi įgimtą norą mokytis.
2. Vaiko vystymąsi paspartinsite praturtinę jo aplinką.
3. Montessori ikimokyklinio ugdymo įstaigose
gerbiama vaiko laisvė ir jam suteikiamos puikios
galimybės mokytis.
4. Daugelyje tradicinių mokyklų vaikas kaip asmenybė
negerbiamas ir gali visai prarasti natūralų norą
mokytis.
5. Pabandykite surasti vaikui liberalių tradicijų
mokyklą. Jei tai neįmanoma, padėkite ištverti
mokymąsi paprastoje mokykloje.

134
 17. Mastymo kontrolė

Kaip vaikui kenkiame kontroliuodami jo veiksmus ir sprendi­

mus, taip jį žlugdome bandydami kontroliuoti jo mintis ir idė­
jas. Tėvai, kurie verčia vaikus tikėti tuo, kuo patys tiki, ir gal­
voti tai, ką patys galvoja, dažniausiai gauna priešingus rezulta­
tus. Siekdami savarankiškumo ir nepriklausomybės, paauglys­
tėje tokie vaikai pradeda maištauti ir pripažįsta tik tas idėjas,
kurios priešingos jų tėvų įsitikinimams.
Cenzūra
Valdžia neturėtų cenzūruoti to, ką žmonės kalba, mąsto, skai­
to ar žiūri per televiziją. Ir tėvai neturėtų šitaip cenzūruoti vai­
kų. Kiekvienam individui neturi būti trukdoma žiūrėti, sakyti
ir galvoti tai, ką jis nori, jei tik niekam nedaro žalos. Kiekvie­
nas suaugęs žmogus turi tokią teisę, todėl ir vaikams reikia su­
teikti minėtas laisves.
Televizija
Yra paplitusi nuomonė, kad vaikas, matydamas smurtą per te­
leviziją, išmoks smurtauti pats. Iš tikrųjų vaiko vertybes for­
muoja tiesioginė patirtis. Jei jis mato, kad tėvas išdrįsta pakelti
ranką prieš motiną ir drausmė namuose palaikoma kūno baus­
mėmis, tai dar nuolat matydamas smurtą per TV, jis tikrai pra­
dės galvoti, kad smurtas nėra blogis. Iš savo patyrimo vaikas
prieis išvadą, kad taip elgiasi visi žmonės. O jei vaikas namuo­
se niekuomet nepatiria ir nemato prievartos ir žino, kad visus

135
nesutarimus galima išspręsti pasikalbant, tai matydamas smurtą
per televiziją ar skaitydamas apie jį knygose, suvoks, jog tai yra
blogis.
Vaikams turi įtakos ne tik tėvų elgesys, bet ir jų pažiūros.
Jei tėtis su mama sėdi prilipę prie televizoriaus ir su akivaiz­
džiu pasimėgavimu žiūri smurto programas, o vaiką varo šalin
(aiškindami, kad smurtas yra baisus), tai vaikas greitai suvoks
tėvų nenuoseklumą. Jei tėvai nori įteigti vaikui, kad smurtas
yra blogis, tai prasidėjus žiaurybėms, jie turėtų išjungti televi­
zorių ir pasiūlyti šeimai kitą užsiėmimą. Tikriausiai vaikas su
tuo mielai sutiktų.
Beveik visose televizijos programose akivaizdžiai parodo­
ma, kad žiaurus žmogus yra trtcrai „blogietis“, o teigiamas he­
rojus priešinasi smurtui tik gindamasis ar norėdamas apginti

Jei leisite vaikui skaityti viską, ką nori, jis pats susidaiys vertybių siste-
mą ir praplės savo akiratį

136
kitus. Galite Į tai atkreipti vaiko dėmesį. Tačiau paprastai vai­
kai šituos dalykus supranta patys.
Knygos
Leiskite vaikui laisvai rinktis, kokias skaityti knygas - komik­
sus ar kitą literatūrą. Mes vaikams pasakojame pasakas, kurio­
se gausu siaubo elementų, ir nesvarstome, kokios bus pasek­
mės. Žinome, kad nors Jonukas ir Grytutė įstūmė raganą į kros­
nį, mūsų vaikai nepamanys, kad taip galima elgtis su visais jiems
nepatinkančiais žmonėmis. Lygiai taip pat vaikai mokės atskirti
gėrį nuo blogio, skaitydami ir kitokią literatūrą, jeigu namuo­
se patys supami išminties ir gerumo.
Galite vaikui nupirkti knygų, kurios atrodo vertingos jums,
tačiau nedrauskite jam skaityti to, ką jis nusiperka ar pasisko­
lina pats.
Seksualinė prievarta
Taigi dažnai manoma, kad vaikams nevalia žiūrėti ne tik smur­
to scenų (plėšimo, muštynių ar padegimo), dažnai manoma,
kad vaikas neturi nieko žinoti ir apie seksualinę prievartą, ža-
ginimus ir kitokius lytinius iškrypimus. Jei pas vaiką aptinka­
ma pornografijos, ji tučtuojau konfiskuojama. Tiesą sakant,
tai bergždžias darbas. Jei vaikui įdomu, jis skaitys tuos dalykus
slapčiomis kur nors kitur. Be to, tai nepadarys jam jokios ža­
los. Jei vaikas įsisąmonina, kad seksas yra tėvų meilės išraiška
ir tai nėra nieko blogo, tai jis netaps sadomazochistu ar vaikų
prievartautoju, vien perskaitęs apie taip besielgiančius nesvei­
kus žmones.
Deja, prievarta ir iškrypimai yra gyvenimo tikrovė. Vaikas
neišmoks jų atpažinti, įvertinti ir apsiginti, jeigu nieko apie
tuos dalykus nežinos. Anksčiau ar vėliau vaikai viską sužino,
ir kuo anksčiau tai įvyksta, tuo aiškesnę susidaro nuomonę,

137
nes tada jų požiūris yra nekaltas ir mažiau paveiktas įvairių
prietarų.

Religija ir filosofija
Visi tėvai turi savo supratimą apie religiją, politiką, ekonomi­
ką ir t. t. Net jei jie nėra viso to giliai permąstę, vis tiek turi
kažkokią gyvenimo filosofiją, supratimą apie gėrį ir blogį. Na­
tūralu, kad tėvai norėtų ir vaikus matyti taip galvojančius ir
jaučiančius, nes yra įsitikinę savo pažiūrų teisingumu.
Tačiau būtina neužmiršti, kad yra šimtai skirtingų filosofijų
ir religijų. Kiekvienas individas turi savo pažiūras, kurios dau­
giau ar mažiau skiriasi nuo kito individo pažiūrų. Jūs manote,
kad jūsų įsitikinimai teisingiausi, tačiau jūsų kaimynas taip pat
galvoja apie savo įsitikinimus.
Jūs galite bandyti vaiką įtikinti, kad pripažintų jūsų verty­
bes. Geriausias būdas tai padaryti - patiems gyventi pagal
savo filosofiją ir leisti vaikui susidaryti nuomonę, ar tokia fi­
losofija tinka ir jam. Atrodytų, viskas aišku, tačiau daugelis
žmonių kalba viena, o daro visai ką kita. Žinoma, jeigu nori­
te, galite vaikui pasiūlyti savo pažiūras. Bet jeigu jis klausia,
būtinai atvirai paaiškinkite, kad kiti žmonės turi teisę galvoti
kitaip.
Jei esate ateistas, o jūsų vaikas nori eiti į bažnyčią, sina­
gogą ar mečetę, nedrauskite. O jei esate prisiekęs katali­
kas, neprievartaukite vaiko dukart per dieną melstis ir eiti
kartu su jumis į bažnyčią. Jūs gal esate įsitikinęs, kad kiek­
vienas turi savo darbu siekti asmeninės gerovės ir smerkiate
elgetavimą - tai gerai, tačiau nedrauskite vaiko, jeigu jis nori
atiduoti savo pinigėlius elgetai ar padaryti už draugą namų
darbą.

138
 Gerbkite vaiko nuomonę
Nepakanka vaikui suteikti tikėjimo ir mąstymo laisvę. Jo sa­
vigarba vis tiek bus sumenkinta, jeigu nepaisysite jo minčių
arba jas išjuoksite. Kaip elgiatės su suaugusiu žmogumi? Juk
nesakote atėjusiems į svečius draugams, išdėsčiusiems savo
pažiūras kokiu nors klausimu, kad tokios kvailystės dar nesa­
te girdėjęs, kad vėliau jie supras viską teisingai, ir iš jų nesi­
juokiate.
Mes visi norėtumėm, kad vaikai gerbtų mūsų nuomonę. Ta­
čiau tai pasiekiama tiktai gerbiant jų nuomonę.
Mūsų draugų vaikams nebuvo skiepijamas joks tikėjimas.
Ir štai atėjus paauglystei vienas vaikas pasirinko judaizmą, ki­
tas - krikščionių tikėjimą, o trečias tapo ateistu!

Santrauka
1. Vaikui būtina suteikti ne tik fizinę, bet ir minčių
laisvę.
2. Necenzūruokite to, ką vaikas skaito ar žiūri per
televiziją. Jūsų įtaka vaikui yra svarbi, bet atskirti gėrį
nuo blogio vaikas moka ir pats.
3. Galite vaikui pasiūlyti savo pasaulėžiūrą, tačiau jokiu
būdu neverskite jos priimti.
4. Vaiko mintis ir idėjas vertinkite rimtai.

139
 18. Paauglystė

Įžengę į paauglystę, vaikai trokšta visiškos autonomijos. Taip

ir turėtų būti, nes netrukus jie paliks gimtąjį lizdą ir turės pasi­
kliauti savimi.
Visiems pažįstamas paauglių maištingumas, nepaklusnumas
ir nesiskaitymas su tėvų nuomone. Tačiau paaugliai, kurių tė­
vai nevaržo, neturi prieš ką maištauti. Dažniausiai paauglys ne­
klauso tėvų ne juos niekindamas, o norėdamas jaustis sava­
rankiškas.
Viskas, kas buvo anksčiau pasakyta šioje knygoje, tinka (ir
net labiau) paaugliams. Mažesniems vaikams dažnai reikia pa­
aiškinti, ką ir kodėl darai, mokyti atlikti įvairius darbus ir pa­
dėti suvokti, kokie gali būti jų veiksmų padariniai. O su paaug­
liu reikia elgtis jau kaip su suaugusiu žmogumi.
Laikas pripažinti, kad vaikas jau gali pats spręsti daugelį
klausimų, ir juo pasitikėti. Jei vaikas klysta, nesikiškite ir leis­
kite jam pačiam patirti savo veiksmų padarinius, o ne bandyki­
te jį apsaugoti. Mahatma Gandhis sakydavo, kad laisvė sutei­
kia teisę klysti.
Jūsų paauglys gali daug laiko skirti savianalizei. Dažnai jis
atrodys labai egocentriškas, pilnas vidinių konfliktų ir depresi­
jos. Nors dėl savo vaiko nerimaujate, geriausia išeitis - duoti
jam ramybę. Šiuo metu jūsų užduotis yra sukurti stabilų, gera­
norišką pagrindą, nuo kurio vaikas galėtų atsispirti. Iš jūsų pa­
augliui reikia tik patarimo ir pagalbos, kai jis paprašo. Jis jau­
sis saugus, turėdamas mylintį ir patikimą artimą žmogų, kurio

140
Kartais paauglys gali būti liūdnas ir užsisklendęs savyje. Duokite jam
ramybę. Tegul jis pabūna su savimi ir su saro jausmais

141
elgesys rodo, kad jis pasitiki savo vaiku ir jo sugebėjimu susi­
doroti su gyvenimo sunkumais.
Jei vaikus auklėjate pagal šios knygos rekomendacijas, jie
neapvils jūsų pasitikėjimo. Iki paauglystės jau bus išmokę sa­
varankiškumo ir patirs daug mažiau konfliktų bei nerimo ne­
gu kiti paaugliai. Jiems bus nesunku gyventi visai savarankiš­
kai.
Toliau aptarsiu kelias specifines problemas, kurios tėvams
sukelia ypač daug sunkumų.
Vairavimas
Kai vaikas sulaukia reikiamo amžiaus ir gauna vairuotojo tei­
ses, turite nuspręsti, ar leisite naudotis savo mašina, ar nupirk-
site jam mašiną, o gal pasiūlysite užsidirbti ir nusipirkti pa­
čiam?
Jei nusprendėte mašiną nupirkti, būtų gerai, kad vaikas pri­
sidėtų savo pinigais. Žmogus daug labiau vertina daiktą, kurį
pats užsidirba. Žinoma, mašina taps vaiko nuosavybe, jūs ne­
galėsite nurodinėti, kaip ja naudotis, ir už mašinos priežiūrą
vaikas turės mokėti pats. Jei nusprendėte vaikui leisti naudotis
jūsų mašina, būtina pareikalauti, kad jis ją tinkamai prižiūrė­
tų. Vaikas turi vairuoti jūsų mašiną labai atsargiai, o ką nors
sugadinęs pataisyti savo sąskaita. Be to, turi pats pasirūpinti
mašinos kuru ir tepalais. Jeigu mašinos prireikė jums patiems,
būtinai turi ją grąžinti tokią, kokią paėmė. Jei vaikas šių susita­
rimų nesilaiko, daugiau mašinos nebeduokite.
Pasimatymai
Jūsų paauglys turi pats spręsti, ar dažnai gali išeiti pramogauti
ir kiek išbūti. Jei vaikas pramogomis piktnaudžiauja ir tai atsi­
liepia mokymuisi, netruks pats tą pamatyti. Jūs galite tik rei­
kalauti, kad vaikas pasakytų, ar pareis valgyti kartu su šeima.

142
Jei neperspėjęs kelis kartus nepareina pietauti, nebegaminki-
te jam pietų. Taip pat galite paprašyti, kad vaikas pasakytų,
kada ketina pareiti namo, kad jums nereiktų jaudintis. Jeigu
nesiteiks taip daryti, išmokite nesinervinti. Ir jeigu jis ilgai ne­
grįžta, nepulkite piktai priekaištauti, nes nuo to bus tik blo­
giau abiem.
Daugelis tėvų nerimauja, jei duktė išeina į pasimatymą su
vaikinu, turinčiu automobilį. Jei bijote, kad vaikinas gali vai­
ruoti neatsargiai arba išgėręs, pasiūlykite dukteriai, kad parsi-
vešite ją patys - tegul tik ji paskambina.
Alkoholis
Vaikų požiūris į alkoholį formuojasi pagal tai, ką jie mato na­
muose. Jei retkarčiais išgeriate vyno ar alaus, galite pasiūlyti
paragauti ir paaugliui. Šitaip jis išmoks žiūrėti į alkoholį natū­
raliai ir protingai. Jei vaikas auga laisvoje aplinkoje ir turi pa­
kankamai savidrausmės, jam nereikia priešgyniauti ir gerti pro­
testo vardan.
Kai aš buvau septyniolikos, viename vakarėlyje vaikinai ma­
ne pavaišino kokteiliu, į kurį' buvo įmaišę ypač stipraus gėri­
mo. Kadangi to nežinojau, kokteilį išgėriau ir visiškai apgir­
tam Man buvo labai bloga. Kitą dieną verkdama apie tai papa­
sakojau tėvui. Maniau, jis ims pamokslauti, tačiau tėvas tik nu­
sišypsojo ir pasakė, kad šitaip bent kartą atsitinka kiekvienam.
Tai turėtų būti gera pamoka ateičiai, kad su alkoholiu reikia
elgtis atsargiai. Po tokių draugiškų tėvo žodžių aš nebejaučiau
didelės kaltės ir vėl patikėjau, kad esu pakankamai protinga ir
galiu pasimokyti iš savo klaidų.

Narkotikai
Paaugliai pradeda vartoti narkotikus dėl daugelio priežasčių -
maištingumo, nenoro atsilikti nuo kitų arba bandydami pabėgti

143
nuo tikrovės. Vaikui iš saugių ir laisvų namų nekyla poreikio
maištauti. Toks paauglys žino savo vertę, ir jo savigarba nepri­
klauso nuo bendraamžių nuomonės; vaikas nebėga nuo tikro­
vės, jeigu jis jaučiasi saugus ir laimingas. Namuose, kur ben­
draujama atvirai, kalbama ir apie narkotikus bei žalingųjų po­
veikį. Be to, apie narkotikų grėsmę vaikas sužino iš spaudos ir
televizijos.
Bet jeigu vaikas jau yra įnikęs į alkoholį arba narkotikus,
nedelsdami ieškokite pagalbos jam ir sau.
Disputai apie nuosavybės teises
Be abejo, jūs norite, kad paauglys pagarbiai žiūrėtų į kitų šei­
mos narių nuosavybę, kaip jūs žiūrite į jo. Jei vaikas labai neat­
sargus ir nerūpestingas, atsižvelkite į tai, kad jis dabar įsigili­
nęs į savęs pažinimo procesą. Dažniausiai užtenka tik atkreip­
ti vaiko dėmesį ir jis elgsis apdairiau.
Kiekvienuose namuose kyla problemų dėl nuosavybės tei­
sių: kieno mėgstamą televizijos programą įjungti, kokiu garsu­
mu gali groti grotuvas, kiek galima būti vonioje. Jei šeimoje
turite paauglį, susėskite visi kartu ir apsvarstykite kiekvieno
šeimos nario nusiskundimus, bandydami rasti išeitį. Šie susi­
rinkimai turėtų tapti ne dar viena proga tėvams išsakyti savo
valią, o pamoka vaikams, kaip reikia ieškoti kompromisų ir
visiems geruoju susitarti.
Neskubinkite vaiko tapti suaugusiu - leiskite jam vystytis
ir bręsti natūraliai. Neraginkite paauglio skirti pasimatymų,
dažytis ar daryti ką kita, kas, jūsų manymu, paaugliui dera,
bet ir nedrauskite šių dalykų. Leiskite jam pačiam kurti sa­
vo įvaizdį. Patikėkite, jūsų paauglys neprasimanys ko nors
per daug iššaukiančio, nes nenorės išsiskirti iš bendraam­
žių. O jeigu ir taip pasielgs, tai trukdyti jam vis tiek nerei­
kia.

144
 Jei nevaržysite paauglio laisvės, jums bus atlyginta — kai
ateis laikas vaikui palikti namus, jis išeis kaip artimas draugas,
o ne kaip įskaudintas priešas.

Santrauka
1. Leiskite paaugliui būti visiškai savarankiškam.
Elkitės su juo kaip su suaugusiu.
2. Iškilus problemoms, susėskite ir jas aptarkite,
bandydami rasti paaugliui priimtinus sprendimus.

145
19. Atriškite mazgą

Ši knyga skirta tiems, kurių vaikų amžius - nuo kelių dienų iki
dvidešimties metų. Čia išdėstytos mintys gal pasirodys jums la­
bai priimtinos, tačiau abejojate, ar įmanoma ką nors pakeisti
savo auklėjimo sistemoje, nes daugeliu atveju elgėtės priešin­
gai, negu rekomenduojama.
Kuo jaunesnis jūsų vaikas, tuo bus lengviau pritaikyti anks­
tesniuose skyriuose aprašytus metodus. Jei vaikas dar tik tre­
jų, galite iš karto pakeisti visą auklėjimo sistemą, kiekvienu
atveju paprastai paaiškindami jam savo elgesį. Pavyzdžiui, jū­
sų dvejų metų mažylis, norėdamas ką nors gauti, kiekvieną­
kart piktai rėkia. Vaikas pradeda klykti žinodamas, kad tėtis
su mama padarys viską, kad tik jis nusiramintų. Dabar jūs turi­
te vaikui paaiškinti, kad žmonės padarys jam paslaugą tik tuo­
met, jei jis mandagiai paprašys. Ši pamoka bus nelengva ir vai­
kui, ir jums. Iš pradžių vaikas suglums, pamatęs, kad jo veiks­
mai neduoda laukiamo rezultato, ir tikriausiai pradės rėkti dar
garsiau. Taigi jūs turite būti tvirti ir nuoseklūs ir vaiko spaudi­
mui nepasiduoti.

Šių metodų taikymas kartais gali būti skausmingas. Ta­

čiau kuo anksčiau tai pradėsite, tuo mažiau bus vargo ir
visiems greičiau palengvės.

146
 Taigi mažyliui pradėjus klykti, pasakykite, kad niekas jam
nepadės, kol gražiai nepaprašys. Iš pradžių vaikas j tuos žo­
džius nereaguos ir klyks dar smarkiau. Jei galite kentėti, būki­
te kambaryje ir nekreipkite dėmesio į triukšmadarį. Arba išei­
kite į kitą kambarį ir palaukite, kol isterija praeis. O kai vaikas
ko nors prašys mandagiai, būtinai pasistenkite jo prašymą pa­
tenkinti. Tai nereiškia, kad bet kuris vaiko noras turi būti tuč­
tuojau vykdomas, tačiau jei prašymas protingas, išpildykite. Ši­
taip paskatinsite vaiką tinkamai elgtis. Jei ko nors vaikui duoti
negalite, paaiškinkite kodėl. Jei būsite nuoseklūs, vaiko pyk­
čio priepuoliai praeis per kelias dienas (ilgiausiai per kelias
savaites).
Jei vaikui jau ketveri, ką nors norėdami pakeisti, turėtumėt
su juo išsamiai aptarti. Pavyzdžiui, pažadėkite, kad nuo šiol
vaiko nemušite, o jei priešgyniaus, bandysite susikalbėti geruo­
ju. Būkite su vaiku atviri, bet susitarkite, kad ir jis nemeluotų.
Nustatykite, kaip vaikui mokėsite už darbą, kurį jis jums pada­
ro. Jei vaikas pakankamai didelis, duokite jam perskaityti šią
knygą ir paskui paklauskite jo nuomonės, kaip aprašytus daly­
kus galėtumėte pritaikyti praktikoje.
Iš pradžių, kai bandysite ką nors pakeisti, jums prireiks mil­
žiniškos kantrybės ir savidrausmės. Kartais užsimiršite ir grįši­
te atgal prie senų santykių, todėl visą laiką turite save kontro­
liuoti, kol naujieji principai taps įpročiu. Vaikui taip pat turėsi­
te retkarčiais paaiškinti, kodėl dabar elgiatės su juo kitaip.
Daugelis skaitytojų atpažins, kad jau auklėja vaikus pagal
šią knygą, ir apie tai net nesusimąsto. Tokiems nesunku bus
dar šį tą pakeisti. O jei išdėstyta programa jums bus visiškai
nauja, o vaikas jau kiek vyresnis, tai pati svarbiausia sėkmės
sąlyga būti nuosekliems. Vaikai iš karto suvokia tėvų nenuosek­
lumą ir praranda pasitikėjimą. Jei jūs pažeidėte susitarimą su
vaiku, pripažinkite savo klaidą ir jo atsiprašykite.

147
 Jei jūsų vaikas per laiką pasidarė labai priklausomas nuo
jūsų ir jūs viską sprendžiate už jį, tai jums abiem bus labai ne­
lengva, kai jūs nustosite jį rėmę. Mažinkite tą paramą po tru­
putį, leisdami vaikui pačiam spręsti iš pradžių nereikšmingus,
o paskui ir svarbesnius klausimus.
Jei jūsų vaikas jau paauglys, neužmirškite, kad greitai jis tu­
rės palikti namus ir būti savarankiškas, todėl leiskite jam mo­
kytis savarankiškumo dabar, kol esate šalia ir galite padėti. Leis­
kite jam šokti į pačią gelmę dabar, kad galėtų įrodyti jums ir
sau pačiam, kad moka plaukti.
Kadangi tėvų elgesio nuoseklumas yra būtina sėkmės sąly­
ga, tai šią knygą turi perskaityti ir jūsų antroji pusė. Jei tai ne­
įmanoma, tai nors aptarkite su juo čia išdėstytas mintis. Jei
nors vienas iš tėvų gerbia vaiko laisvę, ir tai geriau negu nieko.
O jei tomis pačiomis vertybėmis vadovausis abu tėvai, tai re­
zultatas bus geresnis ir pasiektas greičiau.

148
 Jei jūsų partneris yra valdinga asmenybė - įsakinėja vaikams,
kaip jie turėtų elgtis, ir negerbia jų teisių - tai galite paaiškinti
vaikams, kad tokiam jo elgesiui nepritariate, tačiau kol vaikai
gyvena kartu, privalu jo klausyti.
Galbūt išanalizavę savo santykius su vaiku nusprendėte, kad
auklėjote klaidingai ir padarytos žalos nebegalėsite ištaisyti.
Tačiau psichologų yra įrodyta, kad nusistovėjusius santykius
keisti niekad nevėlu. Mokslininkai nurodo, kad įvairiais am­
žiaus tarpsniais individui poveikį daro skirtingi dalykai, tačiau
tokio amžiaus tarpsnio, kuriame susiformuotų visa asmenybė,
nėra. Tai reiškia, kad net ankstyvoje vaikystėje (iki dvejų me­
tų) susiformavusias būdo savybes vėliau galima sėkmingai keisti.
Taigi kad ir koks nevisuomeniškas atrodytų jūsų vaikas, pra­
dėkite su juo elgtis kaip su pagarbos verta asmenybe, ir jis taps
geresnis.

Santrauka
1. Jei iki šiol vaiką auginote netinkamai, o dabar norite
naudotis šioje knygoje išdėstytais metodais,
privalote:
(a) būti visiškai nuoseklūs,
(b) atminti, kad patyrę šiek tiek nemalonumų,
sulauksite ilgų džiaugsmo metų.
2. Jei turite vyresnių vaikų, duokite jiems perskaityti šią
knygą ir kartu aptarkite.
3. Nepraraskite vilties! Jei gerbsite savo vaiką, tai ateis
laikas, kai ir jis gerbs jus.

149
20. Kokiu žmogumi turėtų
vaikas tapti

Šiame skyrelyje pateikiama dešimt pagrindinių taisyklių,

reziumuojančių tai, kas buvo išdėstyta ankstesniuose sky­
riuose.
1. Kiekvienas žmogus turi teisę elgtis kaip tinkamas, kad
tik nekenktų kitiems žmonėms ar jų nuosavybei.
2. Vaikai yra protingi ir logiški ir nori būti laimingi, kaip
mes, suaugusieji.
3. Vaikai nuo suaugusiųjų skiriasi tik patirtimi.
4. Jei kokiu nors atveju nežinote, kaip reaguoti į vaiko
veiksmus, pritaikykite suaugusiojo testą, t. y.,
paklauskite savęs: „Ką aš daryčiau, jei tai būtų suaugęs
žmogus?“
5. Vaikai geriausiai mokosi iš pavyzdžių ir patyrimo.
Todėl, jei norite, kad vaikai jus gerbtų, privalote gerbti
juos.
6. Būtina puoselėti tris pagrindines vaiko savybes:
savarankiškumą, savigarbą ir individualumą.
7. Vaikai neturi įgimto noro prieštarauti. Jie nori laikytis
įprastų normų.
8. Jei jūsų vaikas blogai elgiasi, pirmiausia priežasties
ieškokite savo veiksmuose. Vaiko gyvenime jūs
užimate svarbiausią vietą, todėl blogą elgesį tikriausiai
išprovokavote jūs.

150
 9. Kiekvienu atveju žmogus elgiasi apgalvotai ir esamą
padėtį pakeičia taip, kaip jam geriau.
10. Jei šiuos metodus taikant kartais būna sunku ir
nemalonu, neužmirškite, kad kuo anksčiau jų imsitės,
tuo mažiau bus sunkumų ir nemalonumų.
*
Jei auklėdami vaiką, remsitės šiomis taisyklėmis, tai vaikas
išaugs tvirta asmenybė.
Jis bus pasitikintis savimi, turės savo nuomonę ir mokės ją
apginti. Jis nepasiduos minios spaudimui, kiekvieną savo ar
kito žmogaus poelgį vertins pagal aiškiai apibrėžtą vertybių
skalę.
Jis turės tikros savigarbos, jo laimė nepriklausys nuo kitų
žmonių. Jis mylės save ir galės būti geras, ištikimas draugas
kitiems.
Jis gerbs kitų žmonių laisvę, leis jiems galvoti ir elgtis savo
nuožiūra. Jis nepakęs, kad kas nors apribotų jo laisvę. Neat­
mes neapsvarstęs kitų nuomonės, o stengsis ją suprasti. Jis vi­
sada priims naujas idėjas ir nuomones. Jis nesistengs įrodinėti
kitiems savo teisybę ir piršti savo požiūrį.
Jis jus daug ko išmokys. Darbas jam bus malonumas ir savi­
raiškos priemonė. Jis nenorės užuojautos nei labdaros, o už
darbą tikėsis gauti atlygį pagal rinkos vertę.
Jis norės bendrauti su žmonėmis kaip su sau lygiais, būti
mylimas ir vertinamas už savo gerąsias savybes. Jam nereikės
nei emocinės, nei fizinės paramos. Jis nenorės, kad nuo jo pri­
klausytų kitas asmuo. Bus nepakantus parazitams ir veltė­
džiams.
Jis bus sąmoningas ir ryžtingas, mokysis iš savo klaidų ir ne­
sileis, kad klaidos jį pražudytų.
Jis bus atviras ir sąžiningas su kitais žmonėmis. Mokės rasti
su žmonėmis kompromisą, bet nesiaukos.

151
 Norėdamas, kad gyvenimas būtų lengvesnis, jis nepradės rū­
kyti, nevartos alkoholio ar narkotikų, nebus agresyvus ir žiau­
rus.
Jis rūpinsis savo sveikata: tinkamai maitinsis ir reguliariai
mankštinsis. Jis patirs nevaržomo lytinio gyvenimo džiaugsmą
be jokių iškrypimų ir nereikalingo drovumo.
Svarbiausia, jis bus laimingas ir mylės gyvenimą, lengvai su­
sidoros su jo sunkumais.
 Kendall, Frances
-104 Ypatingi tėvai - ypatingi vaikai/Frances Kendall; iš anglų k. vertė Ilona
Daukienė. - Vilnius: Andrena, 2001. - 152 p.

ISBN 9986-37-029-9

Knygoje tėvams ir vaikams pateikiama nuosekli tam tikrų auklėjimo

problemų nagrinėjimo strategija. Knygos tikslas - parodyti, kad tėvai ir
vaikai gali gyventi laimingai, gerbdami vieni kitus ir brangindami tas
pačias vertybes.
UDK 159.92
 Frances Kendall
YPATINGI TĖVAI - YPATINGI VAIKAI

Iš anglu kalbos vertė Ilona Daukienė

Dizainas Svetoslavo Kuznecovo

SL413. Užsakymas 13
Išleido „Andrena“, Pašilaičių g. 8-13,
2022 Vilnius. Spausdino UAB Leidybos centras,
Strazdelio g. L 2600 Vilnius
Viršelį spaudė UAB „Garsų pasaulis“
poligrafijos centras, Pamėnkalnio g. 14, 2001 Vilnius
 FRANCES KENDALL - ne tik pasaulyje
žinomos knygos YPATINGI TĖVAI - YPATINGI
VAIKAI autorė, bet ir sumani verslininkė, gera
motina ir žmona. Kartu su vyru Leonu Louwu ji
parašė daug knygų, kuriose propaguojama
asmenybės laisvė, gvildenamos vyro ir moters
santykių problemos ne tik namuose, bet ir darbe.
Už savo veiklą bei knygas autoriai buvo apdovanoti
Nobelio taikos premija.
Knygoje YPATINGI TĖVAI - YPATINGI VAIKAI
siūlomas daug pastangų reikalaujantis ir sunkus
revoliucinis metodas, kaip išauklėti laimingus ir
FRANCES KENDALL sveikus vaikus.

PIRMĄ KARTĄ
■ visos problemos, susijusios su vaikų auklėjimu,
gvildenamos remiantis svarbiausiais -
savidrausmės, abipusės pagarbos ir pasirinkimo
laisvės - principais
■ akcentuojamas pagrindinių vertybių suvokjmas
Ypaljngį bei tėvų įtaka šiam suvokimui
■ siūlomas naujas būdas, kaip vaiką paruošti
tėvai* savarankiškam gyvenimui

ypatingi ■ pateikiamas išsamus praktinis vadovas: nuo

valgymo įgūdžių iki seksualinės atsakomybės

vaikai