Mykoliuko paveikslas
Buitinė plotmė
Mykoliukas buvo nevertinamas, niekad nelaukė
atlygio už savo darbus, nesiskundė savo gyvenimu
ir bandė niekam nesimaišyti. "Nei savo lovos, nei
šiaip jau jam skiriamos ypatingos vietos gulėti, nei
ko pašonėn pasimesti, nei kuo užsikloti jis neturi.
Kur liko vietos, vaikams sugulus, ten jam gulti"
Mykoliukas net neturėjo savo daiktų, bet dėl to
nesiskundė, nes įprato, kad niekas nežiūri į jį
rimtai, tai reiškia kad ir jo reikalai nerimti.
"Kasdienis prastas valgis, truputis audimo ir
kailių gėdai prisidengti kitam būtų buvę mažoka
už tokį trūsą. Mykoliukui užteko"
Mykolas dirba ne mažiau už kitus, nors ir nėra tiek
vertinamas, lyg nekreipdamas dėmesio į tai, kaip
jį mato visi kiti žmonės jo aplinkoje.
"Mykoliukas bėga kaip įdygtas, krauna, mina,
braukia, triūsia pluša, - ar maža Pats-Pamarnecko
dvaruose darbų lažininkams! Dirba tikrai už du, už
tris, niekados nieko nesišaukdamas padėtų"
Vidinio pasaulio plotmė
Visuomet dirbdavo vienas, padėdavo visiems,
kas paprašydavo, tie darbai jam nebuvo
sunkūs. "Dirba tikrai už du, už tris, niekados
nieko nesišaukdamas padėtų <...> Mykoliukas
ėmės tų "darbų", lygiai meiliai ir švelniai
šypsodamos, kaip ir vežimų krauti."
Mykoliukas neturi draugų, nes jam užtenka
pačio savęs ir bendravimo su brolio vaikais.
"Mykoliukas šypsosi kitam pasauliui, su kuriuo
jis bendrauja kitiems neregimu būdu <...>.
Viena tebuvo aišku: tame pasaulyje negalėjo
būti žmonių, nes žmonių Mykoliukas nebuvo
reikalingas."
Mykoliukas susitaiko su likimu tyliai ir
neprieštaraudamas. "Tik jau toks jo buvo
būdas: ne prieštarauti, ne gilintis, ne
pretenzijas kelti, tik vis gilyn į savo kiautą
trauktis; juo skaudžiau, juo giliau, ir ten
gyventi savo gyvybe."