Kokios meilės reikia žmogui?

Meilė-tai vienas iš tyriausių jausmų žmogaus asmeniniame gyvenime. Ji padeda gyvenime atrasti
vidinę ramybę, laimę, pasitikėjimą savimi bei kitu. Šis jausmas tarsi galimybė, dovana, gyvastis mūsų
dvasiniam pasauliui, be kurio gyvenimo prasmė sumažėtų. Tačiau, kiekvienam asmeniui meilės poreikis yra
skirtingas. Tad, kyla klausimas, o kokios meilės reikia žmogui jo gyvenime?
Žmogui reikia tyros, dvasiniu ryšiu pagrįstos meilės. Ji nėra iliuzija, tokio tipo meilė susieja du
asmenis tvirta sąsaja. Dar senovės graikai yra pastebėję, jog žodyje meilė telpa be galo daug prasmių, bet
visos jos atskleidžiamos žmogaus noru rūpintis savo mylimuoju. Tyrai mylintis asmuo, nesiekia kūniškų
aistrų, jam pakanka stipraus ryšio su atrastu žmogumi, jų santykiai dažniausiai būna pagrįsti abipusiu
pasitikėjimu ir supratimu. Būtent tokia meilė yra pavaizduota neoromantiko Juozo Tumo-Vaižganto
apysakoje ,,Dėdės ir dėdienės”, kadangi šiam rašytojui be galo rūpėjo pavaizduoti, koks likimas tenka
žmogui ir kas vyksta žmogaus dvasiniame pasaulyje ir širdyje, tad tyra meilė šioje apysakoje užima svarbią
poziciją. Pagrindiniam apysakos ,,Dėdės ir dėdienės” veikėjui Mykoliukui meilė buvo be galo svarbi, ypač
jo dvasiniam pasauliui. Tyrą jausmą jam padėjo pajusti Severja, kuri buvo tarsi nedaloma Mykoliuko dalis,
juos siejo dvasinis ryšys, jokių kūniškų meilės fragmentų, tik tikra, nuoširdi meilė. Juozas Tumas-
Vaižgantas didelį dėmesį skyrė charakterių gilumai, aiškiai atskleisdamas subjektų vidinius išgyvenimus.
,,Jis ir ji buvo tik gamtos akordas”, tai įrodo jų sielų bendrystę, artumą, be kurių Mykoliukas gyventi
negalėtų. Už šį jausmą jis dėkoja tiek Dievui, tiek Severjai, nes tik jų dėka, jis turėjo galimybę pajusti tyrą
meilę, o tai atskleidžia Mykoliuko skaistumą bei kilnumą. Taigi Juozas Tumas-Vaižgantas įrodo, jog
žmogaus dvasiniam pasauliui reikia tyros, nuoširdžios meilės, kuri nereikalauja jokių kūniškų aistrų. Šių
dienų sociumui tyra meilė yra svarbi gyvenimo dalis. Tai puikiai įrodo gyvenimiškos situacijos, kuomet
susitinkantis du asmenis pajaučia stiprų abipusį ryšį, trauką ir norą būti kartu, jų širdis prisipildo meile ir jie
nemąstydami apie aistras bei kūnišką meilę, įrodo savo nuoširdumą bei tyros meilės reikalingumą gyvenime.
Taigi žmogui reikalinga, o galbūt netgi būtina, tyra,dvasinė meilė, kuri pagrįsta tikrumu bei tarpusavio ryšiu.
Tačiau būna ir taip, jog žmogui yra reikalinga ne tik tyra, bet ir kūniška meilė. Aistra žmogaus
gyvenime yra nesuvaldoma jėga, ji tarsi valdo žmogaus vidinį pasaulį ir jo pasąmonę. Kiekvienas asmuo turi
gaivališką prigimtį, kuri yra nevaldoma, taigi tokia paslaptinga prigimtis yra žmogaus aistra, jos
išlaisvinimas. Tai puikiai pavaizdavo lietuvių rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas savo apysakoje ,,Dėdės ir
dėdienės’’, nors šis rašytojas buvo kunigas, jam tai nebuvo kliūtis vaizduoti kūnišką meilę. Tokio tipo meilė
siejo Geišę ir Severją, mergina buvo kukli, švelni bei darbšti, tai sužavėjo Geišę, sužadino jo aistrą bei
savotišką trauką jai, o jis vyresnio amžiaus, protingas vyras, kuris savo veiksmais pažadino Severjos
gaivališką prigimtį. Merginai tai buvo nauja patirtis, kuri ją netgi sužavėjo. Jų santykiai tapo kitokie negu
Mykoliuko bei Severjos, Geišė mylėjo ją, tačiau kūniška meilė užėmė svarbią poziciją jų santykiuose, tai
buvo tarsi poreikis. Tad neoromantikas Juozas Tumas-Vaižgantas įrodė, jog žmogui reikalinga kūniška
meilė, kuri dažniausia būna sužadinama kito asmens. Šiomis dienomis visuomenėje kūniška meilė tapo
svarbi, nors anksčiau žmonėms buvo aktuali tik tyra, švelni meilė, tačiau žmonių norai bei poreikiai pradėjo
kisti, ypač paveikti kitų kultūrų žmonių. Taigi žmogui reikia kūniškos meilės, kuri sužadina žmogaus
prigimtį bei paslaptingus norus.
Meilė yra neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis, tačiau kiekvienam individualiam asmeniui reikalinga
skirtinga meilė. Būna atvejų, kuomet žmogui pakanka tyros, švelnios, nuoširdžios meilės, bet nutinka ir taip,
jog žmogui tyra meilė yra per menka, tad jo poreikis yra kūniška meilė.