1

VIDURAMŽIŲ ISTORIJA I dalis

Jėzaus Kristaus mokymas
I a. Romos imperijos provincijoje Judėjoje ėmė plisti naujas tikėjimas -krikščionybė. Jos atsiradimas siejamas
su pamokslininko Jėzaus Kristaus (gr. Christos reiškia „pateptasis", t. y. Dievo palaimintasis) veikla.
Keliaudamas po daugiausia žydų gyvenamą Judėją Kristus teigė esąs vienintelio tikrojo Dievo sūnus, skelbė
apie ateisiančią Dievo karalystę, kurioje viešpataus meilė, taika ir teisingumas. Pasak Kristaus, visi žmonės yra
Dievo vaikai, kuriuos Viešpats vienodai myli. Dievo meilė begalinė: kas gailėsis dėl padarytų nuodėmių, tam
bus atleista. Kristus ragino žmones garbinti Dievą, negyventi nuodėmingai, mylėti visa, kas gyva. Doras
gyvenimas ir artimo meilė turėjo paspartinti Dievo karalystės atėjimą.
Dalis Judėjos gyventojų tikėjo, kad dievas Jahvė atsiųs savo pasiuntinį, kuris išvaduos žydų tautą nuo
romėnų jungo, įtvirtins taiką ir socialinę lygybę. Jėzus ir jo skelbiamas mokymas tarsi įkūnijo šį asmenį, tad
krikščionybės šalininkų vis daugėjo. Pasak Kristaus, žydai nebuvo vienintelė Dievo „išrinktoji tauta". Dan gaus
karalystė galėjo būti prieinama visiems, nepaisant tautybės, lyties ar turtinės padėties. Kristus nekalbėjo
įmantriai kaip žydų dvasininkai, atvirkščiai, tikėjimą skleidė paprastiems žmonėms suprantamais žodžiais bei
pavyzdžiais. Be to, varguomenę ypač masino pomirtiniame gyvenime įsiviešpatausiančios lygybės idėja.
Naujojo tikėjimo plitimas nepatiko žydų dvasininkams ir romėnų valdininkams. Ir vieni, ir kiti jautė, kad
valdžia ir autoritetas slysta iš rankų. Žydų dvasininkų prašymu apie 30-uosius metus Jėzus Kristus buvo
suimtas ir provincijos valdžios nuteistas mirti nukryžiuojant.
Nors krikščionybė yra kilusi iš judaizmo, dauguma žydų nepripažino Jėzaus mesiju. Jie ir toliau laikėsi
senojo judėjų tikėjimo. Kitaip nei krikščionys, kurie šventais laiko Senąjį ir Naująjį Testamentą, žydai šventu
pripažįsta tik Senąjį Testamentą. Abu tikėjimai laikosi Dešimties Dievo įsakymų, tačiau skiriasi judėjų ir
krikščionių religinės šventės bei jų datos. Ilgainiui judaizmas ir krikščionybė tapo skirtingomis, viena nuo kitos
atsiribojusiomis religijomis.

Krikščionių persekiojimai
Jėzaus Kristaus nukryžiavimas nesustabdė krikščionybės plitimo. Jo pradėtą mokymą tęsė mokiniai -
apaštalai. Jie skelbė, kad Jėzus prisikėlė iš mirusiųjų, įžengė į dangų ir kad Dievo karalystė vis tiek būtinai
ateis. Nuo pat tikėjimo plitimo pradžios krikščionys veikė ne pavieniui, o telkėsi į tvirtas bendruomenes, kad
prireikus pagelbėtų vienas kitam. Bendruomenėms vadovavo iš tikinčiųjų išrinkti autoritetingiausi žmonės -
vyskupai. Įžymiausio iš apaštalų šv. Pauliaus kelionių ir pamokslų dėka krikščionių bendruomenės plito
Mažojoje Azijoje, Graikijoje ir kitose Romos provincijose. Ilgainiui Jėzaus biografija ir mokymas buvo
užrašyti Naujajame Testamente. Jį sudaro keturios evangelijos ir kitų šventųjų raštų rinkinys. Kartu su Senuoju
Testamentu Naujasis Testamentas sudaro krikščionių šventųjų raštų rinkinį - Bibliją. Šis raštų rinkinys
kiekvienam krikščioniui tapo raktu į Kristaus mokymo gilesnį pažinimą, o vėliau susikūrusios Krikščionių
bažnyčios vadovams ir dvasininkams - tikėjimo tiesų aiškinimo šaltiniu.
Augantis krikščionių skaičius kliudė Romos imperijoje nusistovėjusiai tvarkai. Krikščionys neaukojo
imperatoriui, atsisakė jį pripažinti dievu, negarbino kitų romėnų dievybių. Tokį elgesį romėnai laikė
neištikimybe imperijai, tad į krikščionis imta žiūrėti kaip į valstybės priešus. Neapykantą skatino ir paskleisti
gandai, jog krikščionys neva valgantys mažus vaikus ir nevengiantys kraujomaišos.
64 m. Romą nusiaubė didžiulis gaisras, dėl kurio romėnai apkaltino krikščionis. Tuo pasinaudojęs imperatorius
Neronas pradėjo viešai persekioti naujojo tikėjimo atstovus. Krikščionys buvo uždaromi į kalėjimus arba
atiduodami laukiniams žvėrims sudraskyti gladiatorių arenose. Už naujojo tikėjimo platinimą apaštalai Petras
ir Paulius nubausti mirties bausme.
Ilgiau nei du šimtmečius trunkantys sistemingi persekiojimai tik dar labiau dvasiškai stiprino krikščionis.
Tikėjimo kankiniai vadinti šventaisiais, o mirtis už naująjį tikėjimą įsivaizduota kaip tiesiausias kelias į rojų.
Bendruomenės rinkosi nuošaliose slaptose vietose, požeminėse kapinėse - katakombose, kur meldėsi ir
garbino savo Viešpatį. Nors ir persekiojama krikščionybė Romos imperijoje plito toliau.

Krikščionybė tampa valstybine religija

IV a. pradžioje jau maždaug kas dešimtas Romos imperijos gyventojas buvo krikščionis. Valstybės
nuosmukio akivaizdoje imperatorius Konstantinas krikščionių tikėjime įžvelgė jėgą, galinčią suvienyti
imperijos gyventojus. Pasak legendos, kovodamas dėl valdžios lemiamame mūšyje Konstantinas danguje
išvydo kryžių bei užrašą: „Su šituo nugalėsi". 313 m. jis paskelbė Milano ediktą - įsaką dėl tikėjimo laisvės,
kuris draudė persekioti krikščionis. Imperatorius suteikė ir daugiau privilegijų: krikščionių dvasininkus atleido
1
 2

nuo mokesčių, dalyvavimo pagoniškose šventėse, stiprino bendruomenių vyskupų valdžią, skatino bažnyčių
statybą.
Kol nebuvo nustatytos krikščionybės bendros dogmos, ėmė plisti įvairių erezijų. Siekdamas išspręsti
bendruomenių ginčus tikėjimo klausimais ir įtvirtinti savo valdžią Krikščionių bažnyčiai Konstantinas 325 m.
sušaukė bažnytinį Nikėjos susirinkimą. Jame dalyvavo vyskupų iš įvairių imperijos regionų. Susirinkimas pa-
dėjo bendro tikėjimo tiesų aiškinimo pagrindus. Krikščionys taip pat pripažino imperatorių valdovu
žemiškajame gyvenime. Vėliau valdę imperatoriai priėmė krikštą, tęsė Konstantino pradėtą krikščionybės
įtvirtinimo politiką. Ilgainiui krikščionybė tapo vyraujančia Romos imperijos religija. 392 m. imperatorius
Teodosijus I krikščionybę paskelbė vienintele valstybine religija. Senoji romėnų religija imta vadinti
pagonybe, uždraustos pagoniškos šventės, o pagonis imta persekioti. Prasidėjo naujas - krikščioniškasis -
Romos imperijos laikotarpis.
Krikščionybė yra vienas iš antikos laikotarpio kultūros palikimo kertinių akmenų. Suformuluoti krikščionių
tikėjimo pagrindai, idėjos lėmė tolesnę Europos civilizacijos kultūrinę, politinę ir istorinę raidą. Dabar
krikščionybė yra viena iš pasaulinių religijų, vienijanti daugiau kaip milijardą tikinčiųjų visame pasaulyje.

Krikščionybės plitimas Europoje viduramžiais: frankų (Va.), sla vų (Kijevo Rusia, Lenkija - X a.)
christianizacija. Krikščionybės skilimo XI a. į Vakarų ir Rytų bažnyčias priežastys ir
padariniai. Katalikų bažnyčios įtaka Europos politiniame ir socialiniame gyvenime.
Vienuolynų vaidmuo visuomenės gyvenime
Krikščionybė atsirado Romos imperijoje I a. Paskutiniai Romos imperatoriai globojo krikščionybę. Ji
Europoje plito pamažu. Pirmiausia apkrikštytos buvusios Romos imperijos provincijos, paskui - gretimi re-
gionai, o dar vėliau -atokesni Europos kraštai. V a. šv. Patriko misijos dėka krikščionybė išplito Airijoje, V-VI
a. Frankų valstybėje, Škotijoje, Anglijoje, Šveicarijoje. Vienuolis Bonifacijus apkrikštijo Fryziją, Bavariją ir
Saksoniją. IX—X a. apsikrikštijo Europos centrinis ir šiaurinis regionai: Čekija, Slovakija, Lenkija, Vengrija
bei Danija, Norvegija, Švedija, Kijevo Rusia.
Krikščionybė plito ir iš Bizantijos. IX a. vienuoliai Kirilas ir Metodijus sukūrė slaviškąjį raidyną, išvertė į
slavų kalbą Bibliją, apkrikštijo daugelį slavų tautų. Norėdamas sustiprinti savo autoritetą, Konstantinopolio pa-
triarchas vertė lotynų kunigus perimti rytietiškas apeigas. Prieš nepaklusnius vykdė represijas. Šis konfliktas
taip išsiplėtė, kad 1054 m. Romos popiežius ir Konstantinopolio patriarchas prakeikė vienas kitą, įvyko Baž -
nyčios skilimas. Rytų ir Vakarų Bažnyčios ėmė vystytis atskiromis kryptimis. Jos abi konkuravo tarpusavyje,
rūpinosi per krikštą išplėsti savo įtaką.
Ilgą laiką dvasininkai buvo pavaldūs pasaulietinei valdžiai. Stoti į dvasininkijos luomą leisdavo karalius
arba atitinkamos žemės valdovai. Vyskupijos buvo skirstomos ir užimamos ne pagal kanonų teisę, o karaliaus
teikimu. Jis ne tik siūlydavo kandidatūras, bet ir skirdavo vyskupus. Davę priesaiką, apdovanoti sritimis ir gavę
feodalo teises, vyskupai tapo valstybių valdininkijos dalimi. Pasaulietinės valdžios skverbimasis į
dvasininkijos luomą kėlė valdžios ir Bažnyčios konfliktus. Pvz., ginčą dėl investitūros. Popiežius Grigalius
VII paskelbė draudimą prekiauti bažnytinėmis pareigybėmis, popiežiaus valdžios viršenybę prieš
imperatoriaus valdžią. Kilus konfliktui su Henriku IV, popiežius šį ekskomunikavo ir imperijos gyventojus
atleido nuo priesaikos valdovui.
Schizmos priežastys
A Popiežius siekė vienvaldystės ir aukščiausiojo autoriteto Bažnyčioje, sprendžiant religinius klausimus;
B Konstantinopolio patriarchas, remiamas Bizantijos imperatoriaus, nepripažino popiežiaus viršenybės;
C Skirtingų civilizacijų poveikis lėmė savitos kultūrinės ir kalbinės Bažnyčių aplinkos susidarymą;
D Bažnyčių atitolimas, kurį lėmė išsiskiriančios Vakarų ir Rytų krikščionių apeigos ir religinių ritualų
reikmenys.
Vienuolynų kūrimasis - kitas svarbus žingsnis plintant krikščionybei. Netoli vienas nuo kito gyvenę
atsiskyrę vienuoliai, lankę vieną bažnyčią, ėmė jungtis į bendruomenes, praktikuoti meditacijas, maldas, darbą,
dėvėti vienodus rūbus ir laikytis kasdieninio gyvenimo režimo. Sukurtos ir regulos - potvarkiai gyvenusiems
bendruomenėje krikščionims. įvedus regulą, vienuolynai buvo susieti su bažnytine hierarchija. Ypač didelis
postūmis steigtis vienuolynams - Monte Cassino vienuolyno įkūrėjo ir abato Benedikto (V-VI a.) veikla. Jo
sukurta regula derino Rytų ir Vakarų vienuolių patirtį. Iš vienuolių reikalauta trejopos priesaikos: neturto,
skaistumo ir paklusnumo. Įvestas visiems privalomas darbas, krikščioniško gailestingumo ir broliškumo
idealai.
Vienuolynai prisidėjo prie krikščionybės sklaidos Europoje. Pirmojoje viduramžių pusėje vienuolynai tapo
švietimo ir mokslo židiniais. Juose buvo mokoma skaityti ir rašyti, gilinamasi į meno ir mokslo paslaptis.
2
 3

Bažnyčios įtakoje atsidūrė ir visas visuomeninis gyvenimas, kuris viduramžiais buvo neatsiejamas nuo
dvasinio gyvenimo.

Kryžiaus žygių į Rytus (XI-XIII a.) vaidmuo Europos visuomenės kaitoje: baudžiavinių santykių
irimas, Katalikų bažnyčios pozicijų stiprėjimas, netolerancijos apraiškos, pokyčiai kasdieni -
niame gyvenime
Kryžiaus žygių idėja kilo XI a. kovose su musulmonais Ispanijoje, kur ispanams padėjo prancūzų riteriai.
Popiežiui atrodė, kad tokiu pat metodu galima kovoti su islamo išpažinėjais ir kitur. Kol Palestiną valdė ara bai,
krikščionys be kliūčių galėjo lankyti Jeruzalę. Kai Palestiną nukariavo turkai seldžiukai, jie ėmė trukdyti
piligrimystes, persekioti vietinius krikščionis. Bizantija paprašė Vakarų paramos. Klermono bažnytiniame
susirinkime 1095 m. popiežius Urbonas II pakvietė krikščionis dalyvauti šventame kare su turkais seldžiukais
ir gauti nuodėmių atleidimą.
Istorikai išskiria kelias kryžiaus žygių priežastis:
Tuo metu Europoje buvo per daug gyventojų, žemės vertė ieškoti pragyvenimo šaltinio poreikis;
Europos dykinėjęs kilmingas jaunimas eikvojo energiją tarpusavio kovoms ir griovė taiką žemyne;
valstiečiai siekė pagerinti savo buitį;
Riteriai tikėjosi Rytuose įsigyti žemės.
Riteriai vylėsi, kad šiame regione galima tikėtis didelio grobio.
Šventojoje žemėje įsitvirtinę musulmonai Jėzaus nelaikė mesijumi. Religinga Europos visuomenė ajutė
pareigą išvaduoti Palestiną iš kitatikių.
Popiežiaus siekiai gauti daugiau galios ir autoriteto.
Nemažą vaidmenį vaidino religinis fanatizmas.
1096-1270 m. įvyko septyni (kai kuriais skaičiavimais - aštuoni) kryžiaus žygiai į Rytus. Jau pirmojo žygio
metu užėmę Jeruzalę, kryžiuočiai puolė visus žudyti. Buvo sukurta Jeruzalės karalystė. Gynybai nuo mu-
sulmonų įkurti riterių ordinai. Jie išsivystė iš prieglaudų ir brolijų, kurios buvo skirtos klajojantiems
piligrimams apsaugoti. Po kurio laiko musulmonai atsiėmė Jeruzalę. Kai kurių kryžiaus žygių objektu tapo ne
Jeruzalė, o kiti miestai Rytų žemėse (pvz., Konstantinopolis).

Kryžiaus žygių padariniai ir rezultatai

A Rytuose liko ryškūs europiečių civilizacijos pėdsakai - tvirtovės užkariautose vietose ir pan.;
B Europa perėmė Rytų kultūros ir kitus laimėjimus. Pavyzdžiui, pasikeitė europiečių buitis. Prieš valgį buvo
pradėta plauti rankas, maudytis karštose voniose. Keitėsi maisto racionas, nes Europoje imta auginti ryžius,
grikius, citrinmedžius, abrikosus, arbūzus, pradėta vartoti cukranendrių cukrų;
C Kryžiaus žygiai padėjo stabilizuoti Europą, išsiuntus didelį kiekį tarpusavyje nesutariančių jaunuolių.
Monarchams dėl to buvo lengviau suvienyti valstybes, paspartėjo jų centralizacija;
D Vakarų Europoje X11—XIEI a. paspartėjo baudžiavos nykimas, nes feodalai dėl lėšų ir darbo rankų
stygiaus ėmė daryti valstiečiams nuolaidas: leisdavo išsipirkti iš baudžiavos, vietoj jos mokėti piniginę duoklę.
Kartais valstiečius iš baudžiavos į laisvę paleisdavo ir išvykstantys Šventosios žemės vaduoti riteriai;
E Kryžiaus žygiai padidino Katalikų bažnyčios prestižą. Kovose su kunigaikščiais sutvirtėjus popiežiaus
pozicijoms, jis įvedė karo žygio mokestį dvasininkijos reikmėms. Dalis šių lėšų buvo skiriama kovoti su
eretikais;
F Kryžiaus žygiai sukėlė pirmuosius žydų persekiojimus, kurie labai paplito viduramžiais.
G Po kryžiaus žygių dar labiau nusilpo Bizantija. Išaugo ir suklestėjo Venecijos, Genujos uostai.

Apie 200 m. trukusi europiečių invazija Artimuo siuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje, Bizantijos
imperijoje turėjo didžiulių ir ilgalaikių padarinių, kurie pasi reiškė ir per kryžiaus žygius, ir
ilgai po jų.
Politiniai padariniai
1. Europoje prasidėjo centralizacija, nurimo feodalų tarpusavio karai.
2. Vietoj ankstyvųjų monarchijų ėmė formuotis luominės monarchijos.
3. Popiežiai, rėmę karalius vykstant centralizacijai, darė jiems vis didesnę įtaką ir tapo
svarbiausia politine figūra.
Įdomus pavyzdys!!! Jonas Bežemis, naudodamasis savo brolio Anglijos karaliaus Ričardo
Liūtaširdžio išvykimu į kryžiaus žygį, įsitvirtino valdžioje. 1215 m., siekdamas pelnyti įvairių
gyventojų palankumą ir centralizuoti šalies valdymą, jis paskelbė Didžiąją laisvių chartiją, pagal
3
 4

kurią Anglijoje buvo įkurta luominė monarchija. Karaliaus valdžią ėmė riboti parlamentas. Ši
monarchijos rūšis įsitvirtino ir kitose Europos šalyse (Prancūzijoje karalius valdė padedamas
Generalinių luomų) ir išliko pagrindiniu valdymo būdu iki pat XVII a.ю Karaliai, atsidėkoda mi
Bažnyčiai už paramą centralizuojant valstybes, popiežiaus paskirtiems vyskupams suteikdavo di -
delę valdžią. Vyskupai tapdavo antrais asmenimis po karaliaus valstybėje pagal įtakingumą.
Padariniai tarptautiniams santykiams
1. Pašlijo vakariečių santykiai su Bizantija, Artimaisiais Rytais.
1. Ispanijoje sustiprėjo rekonkista.
2. Musulmonai prisiekė keršyti kryžiuočiams, persekiojo jų palikuonis.
Ekonominiai padariniai
Kryžiaus žygiai prisidėjo prie ekonominio pakilimo.
1. Sustiprėjo žemės ūkis, plėtėsi miestai, prekyba, amatai.
2. Aktyviau pradėta prekiauti su Bizantija, Artimaisiais Rytais, Šiaurės Afrika.
3. Europoje iškilo Šiaurės Italijos miestai, kurie dominavo Europos prekyboje iki pat XV a. pa -
baigos.
Socialiniai padariniai
1. Europoje plėšikavę feodalai persikėlė į Artimuosius Rytus. Ten jie praturtėjo, įkūrė kuni-
gaikštystes.
2. Europoje iškilo riterių sluoksnis. Riteriai tapo reikšmingiausiu, elitiniu visuomenės sluoksniu.
3. Dėl centralizacijos, spartėjančios prekybos stiprėjo trečiasis luomas, didėjo jo įtaka visoms
gyvenimo sritims.
4. Iro baudžiava: feodalai parduodavo valstiečiams laisvę, kad turėtų lėšų žygiams; baudžiauninkai,
išvykus senjorui, bėgdavo į miestus.
5. Iš Bizantijos perėmus populiarų Mergelės Ma rijos kultą, Vakaruose plėtėsi kilmingųjų damų
įtaka politiniam, kultūriniam, socialiniam gyvenimui.
6. Didėjo netolerancija Europoje gyvenantiems arabams, žydams, jie buvo persekiojami, prieš
žydus vyko masiniai pogromai, siaubiami jų getai.
Kultūriniai padariniai
1. Ėmė formuotis kurtuazinė kultūra, buvo rašomi riterių romanai, legendos, kilmingųjų dvaruose
kūrėsi tikri kultūros židiniai.
2. Formavosi higienos įpročiai plauti rankas, imta naudotis šakutėmis, porceliano, stalo indais;
mityboje gausiai pradėta vartoti Rytų priesko nių; keitėsi drabužių mados - populiarūs tapo
apsiaustai, šilko, medvilnės audiniai.
3. Feodalų giminių ženklais tapo herbai.
4. Mokslo raidai didelę įtaką padarė kryžiuočių parvežti ir vakariečiams iki tol nežinomi anti kos
mokslininkų veikalai.
5. Prasidėjo Aristotelio, Plinijaus Vyresniojo veikalų, romėnų teisės atgimimo laikai.
6. Europiečių žinias papildė Artimųjų Rytų mokslo (ypač medicinos, astronomijos), technikos
pasiekimai, išsiplėtė žinios apie pasaulį, kitas kultūras.
Religiniai padariniai
1. Popiežius tapo galingiausiu asmeniu, kontroliuojančiu visas sritis.
2. Religinis entuziazmas, pamaldumas apėmė visus visuomenės sluoksnius - kilo tikras vienuo -
lynų, religinių judėjimų, erezijų, pavienių religinių iniciatyvų bumas.
3. Kryžiaus žygiams patyrus nesėkmę, į Artimuosius Rytus imtos organizuoti piligriminės kelionės.
4. Sparčiai daugėjo bažnyčių, milžiniškų katedrų, vienuolynų, kitų religinių statinių.
Nenusisekus kryžiaus žygiams į Artimuosius Rytus, jie buvo nukreipti prieš Europoje gyve -
nančius kitatikius, eretikus, pagonis. Kas ten tokie tie paskutiniai Europos pagonys???

.......................................................
VIDURAMŽIŲ ISTORIJA II dalis
Feodalizmo pagrindiniai bruožai: viešpatavimo ir pavaldumo santykiai, hierarchija, ekonominė
sistema
Viduramžių Europoje svarbiausias turtas buvo žemės nuosavybė. Ankstyvaisiais viduramžiais dėl karų, bado,
suiručių ir nepriteklių dalis valstiečių už globą savo žemę perleido galingiems globėjams ir tapo nuo jų
4
 5

priklausomais baudžiauninkais. Karaliai už karinę tarnybą savo kariams skirdavo žemės valdą su joje dirbančiais
valstiečiais. IX - XI a. Vakarų Europoje susiklostė sudėtinga žmonių asmeninės tarpusavio priklausomybės ir
ištikimybės ryšiais bei žemės nuosavybe pagrįsta santykių sistema, vadinama feodalizmu. Feodą suteikęs žmogus
vadintas senjoru, o jį gavęs - vasalu. Feodalizmas ir luominė santvarka buvo išskirtinai europietiški reiškiniai.
Skirtingose Europos dalyse feodalizmas paplito ne vienu metu ir kiekvienoje šalyje įgijo tik jai būdingų bruožų.
Katalikų bažnyčia taip pat buvo feodalinės santvarkos dalis.
Feodalizmo įsigalėjimas, senjorų - vasalų tarpusavio santykiai lėmė centrinės karalių valdžios silpnėjimą.
Europos šalyse vyko feodalinio susiskaldymo procesas, kuris ypač paspartėjo po Karolio Didžiojo imperijos
padalijimo 843 m. Feodalinė viduramžių valstybė - aiškiai apibrėžtų ribų neturintis žemės valdų junginys,
kuriame feodalai pripažino savo aukščiausiojo senjoro - karaliaus - viršenybę. Kitaip nei despotiškose Rytų šalyse
dėl feodalizmo Europoje valdovai buvo priversti dalytis valdžia ir galiomis.
Karaliai siekė išplėsti šalyje savo valdžią ir įtaką - pamažu vyko centralizacijos procesas. Svarbiausia
centralizaciją remiančia jėga tapo stiprėjantys miestai.
Prancūzijos karalius Pilypas IV Gražusis 1302 m. sušaukė Generalinius luomus - dvasininkų, bajorų ir miestiečių
luomų atstovų susirinkimą. Išaugusi karaliaus galia lėmė tai, jog Prancūzijoje pamažu buvo einama prie
absoliučiosios valdovo valdžios.
1265 m. pirmą kartą sušauktas luomų susirinkimas - parlamentas - apribojo Anglijos karaliaus valdžią. Šalis, kaip
ir Prancūzija, tapo luomine monarchija.
Kitose Europos šalyse vyko atvirkštinis - decentralizacijos - procesas. Vienas ryškiausių jo pavyzdžių - rytinėse
buvusios Karolio Didžiojo imperijos žemėse susikūrusi Šv. Romos imperija.
Centralizuotų valstybių monarchai tapo vieni galingiausių ir įtakingiausių to meto Europoje. Dėl menkai išvystytų
prekinių - piniginių santykių, miestų silpnumo ankstyvaisiais viduramžiais Europoje vyravo natūrinis ūkis.
Svarbiausias ūkio centras buvo feodalo dvaras. Vieną jo žemės dalį sudarė baudžiauninkų dirbama feodalo valda.
Kita dalis, valstiečių sklypai, buvo nuomojami iš feodalo mainais už senjorui atliekamas prievoles — lažą ir
duoklę.
Feodalizmas - tai viduramžiams būdingas santykių tarp individų tipas. Jam atsirasti itin padėjo musulmonų,
vikingų, vengrų įsiveržimai į Europą ir Frankų imperijos byrėjimas. Feodalizmo socialinės organizacijos
pagrindas - priesaikos būdu tarp senjoro ir jo pavaldinio vasalo sudaryta sutartis. Vasalas senjorui pasižadėdavo
ištikimai tarnauti ir laikytis visų leninių įsipareigojimų. Ši ceremonija vadinosi omažo aktu. Senjoras vasalui
mainais suteikdavo investitūrą - teisę valdyti žemės valdą, vadinamą beneficija, arba lenu.
Nuo VIII a. susidarė palanki situacija vasaliteto santykiams klostytis. Tada įvyko pokyčių karyboje. Ligi tol
raiteliai buvo lankininkai ir iečių svaidytojai. Nuo šiol jie tapo riteriais, buvo įsprausti į šarvus ir apginkluoti il-
gomis duriamosiomis ietimis. Norint išlaikyti arklį, įsigyti šarvus ir ginklus, reikėjo didelių pajamų. Be to, reikėjo
daugiau įgūdžių valdyti ginklus. Todėl norintys turėti karių senjorai aprūpindavo savo vasalus žemės valdomis.
Atsidėkodamas vasalas ėjo karo tarnybą.
Pagrindinė vasalo pareiga buvo suteikti senjorui karinę pagalbą, o reikalui esant, ir materialinę (pvz., išpirkti iš
nelaisvės), posėdžiauti senjoro taryboje ir dalyvauti jo teismuose. Vasalai mokėdavo senjorui mokesčius
įvairiomis progomis, pvz., senjoro sūnaus ar dukters vestuvių proga. Senjoro pareiga buvo ginti vasalą ginklu ir
teisme, sudaryti tinkamas sąlygas naudotis lenu, suteikti pakankamai žemės. Mirus vasalui, jo lenas turėjo vėl
sugrįžti senjorui, tačiau X a. lenai tapo paveldimi - vyriausiasis sūnus paveldėdavo tėvo leną.
Kiekvienas senjoras galėjo turėti kelis ar keliolika vasalų, sudariusių leninę grupę. Atskiros leninės grupės
buvo tarpusavy susijusios: vienos lenų grupės senjoras kitoje galėjo būti vasalas ir pan. Tokiu būdu susiformavo
feodalinė hierarchija. Šioje hierarchijoje karalius teoriškai buvo vyriausiasis senjoras, tačiau praktiškai valdė tik
savo tiesioginius vasalus. Jis sunkiai priversdavo paklusti tuos asmenis, kurie nebuvo jam tiesiogiai pavaldūs.
Taip išaugo vasalų galia savo žemėse, išplito tarpusavio karai dėl įtakos ir turtų.
Feodalizmas buvo iš esmės Karolingų reiškinys, tačiau išplito ir kitur - Anglijoje, vokiečių žemėse, Centrinėje
Europoje, iš dalies Italijoje. Jis buvo susijęs su ekonomine dvarų sistema. Dvaras - tai žemės valda, valdoma
senjoro, kurioje dirbo valstiečiai. Valstiečiai ir senjorai taip pat buvo susiję tarpusavio ryšiais: senjoras gynė
valstiečius, o valstiečiai jam dirbo. Laisvieji valstiečiai prarasdavo asmeninę laisvę, dėl bado pasiduodami senjoro
globai ar kitomis aplinkybėmis. Valstiečiai kelias dienas per savaitę turėjo dirbti dvaro žemę, mokėjo už
naudojimąsi žeme, malūnu ir kt. Bažnyčiai valstiečiai mokėdavo dešimtinę.

5
 6

Vakarų Europos luominės visuomenės modelis. Luominės privi legijos (bajorija, dvasininkija) ir
neprivilegijuoti sluoksniai (trečiasis luomas)
Viduramžių Europos visuomenė buvo agrarinė. Beveik 90% gyventojų gyveno kaimuose ir vertėsi žemdirbyste.
Viduramžių visuomenė buvo hierarchinė - žemesnieji sluoksniai buvo pavaldūs aukštesniesiems.
Žmonės priklausė tam tikroms skirtingų papročių, įstatymų ir privilegijų nustatytoms visuomenės grupėms -
luomams.
Svarbiausi iš jų buvo trys: dvasininkija, kilmingieji (riterija, bajorija) ir valstiečiai. Pirmieji du luomai buvo
aukštesnės, privilegijuotos grupės, o trečioji žemesnė, be privilegijų.
Katalikų bažnyčia skelbė, kad luominė santvarka, kai vieni meldžiasi, kiti kovoja, dar kiti dirba, atitinka Dievo
valia. Priklausymas luomui, išskyrus dvasininkiją, buvo paveldimas.
Dvasininkų luomas vadovavosi atskira nuo pasauliečių bažnytine teise, turėjo griežtai nustatytą valdymo
hierarchiją. Dvasininkų misija buvo melstis, atlikti religines apeigas ir aiškinti žmonėms tikėjimo tiesas.
Kilmingųjų luomo hierarchijoje aukščiausią padėtį užėmė karaliai ir Šv. Romos imperijos imperatorius. Visi šio
luomo žmonės laikė save išskirtiniais ir ypač didžiavosi garbinga kilme. Vienas iš svarbiausių atributų buvo
kilmingumo įrodymas - herbas.
Riterių pareiga buvo kariauti ir ginti jų globai atsidavusius krikščioniškosios visuomenės narius. Svarbiausiais
kilmingųjų luomo politiniais, kultūros ir ūkiniais centrais tapo strateginėse vietose - kelių sankryžose, prie upių,
ant kalvų - įrengtos pilys. Pirmosios pilys medinės, nuo XI a. paplito tvirtesnės - mūrinės.
Gausiausias luomas buvo valstiečiai. Jie dirbo žemę ir savo darbu išlaikė kitų dviejų luomų atstovus. Iki XI a.
dauguma jų buvo įbaudžiavinti: vieni feodalams žemę atidavė savo valia mainais už apsaugą ir globą, kiti - už
skolas, dar kiti buvo įbaudžiavinti prievarta. Išliko tik maža dalis laisvųjų valstiečių, kurie už naudojimąsi žeme
mokėjo mokesčius. Daugiausia jų buvo kraštuose, kuriuose gamtos sąlygos nepalankios dideliems ūkiams kurti.
Luomų samprata keitėsi. Ilgainiui trečiasis luomas išsiskyrė į valstiečių ir miestiečių (kai kuriose šalyse laikytu
atskiru luomu) kategorijas.
Dalis žmonių, vadinamieji užribio žmonės (pabėgėliai, elgetos, nusikaltėliai), nepriklausė jokiam luomui.
Viduramžių Europos visuomenė taip pat buvo susiskaldžiusi etniniu ir kalbiniu požiūriu. To meto žmones jungė
ne tautinė savimonė, bendra kalba ar papročiai, bet religiniai ir feodaliniai pavaldumo ryšiai, pavyzdžiui,
priklausymas tam tikram valdovui.
Su feodalinių santykių raida Vakarų Europos visuomenėje atsirado trys skirtingos gyventojų grupės: dvasininkija,
bajorija, valstietija. Pastaroji grupė greitai pasipildė kitais visuomenės sluoksniais: amatininkais, pirkliais ir pan.
Pirmosios dvi grupės buvo aukštesnieji, privilegijuotieji luomai, o trečioji - žemesnė, be privilegijų. Dėl šios
priežasties kartais ji išvis luomu nelaikoma. O trečiojo luomo sąvoka taikytina tik nuo to meto, kai miestiečiai irgi
gavo privilegijų. !!! Dėmesio. Esminis luomo požymis - grupė, kurią vienija tam tikros laisvės, teisės ir pareigos
(tam tikros privilegijos, imunitetas). Baudžiauninkai valstiečiai yra asmeniškai priklausomi žmonės, neturintys
asmens laisvių ir teisių. Neišvadinkite baudžiauninkų luomu!!!:)
Viduramžiais žmogaus statusas buvo paveldimas, tačiau galėjo būti ir pakeistas. Valdovas vienam ar kitam
asmeniui galėjo suteikti naujų teisių ir privilegijų. Sugebėjęs palikti senjorą ir kurį laiką pragyvenęs mieste,
valstietis įgydavo asmeninę laisvę. Tapęs biurgeriu, miesto bendruomenės nariu, jis pakeisdavo savo statusą.
Eilinis laisvas ir net priklausomas žmogus, davęs omažą, galėjo tapti riteriu, įgydavo riteriui priklausančias
juridines teises. Priėmęs šventinimus pasaulietis įstodavo į dvasininkiją - ypatingą teisinę grupę, turinčią specialių
privilegijų.
Vakarų Europos viduramžių visuomenės socialinę struktūrą lėmė du prieštaringi, bet tarpusavyje susiję principai:
A viešpatavimo - pavaldumo ir B korporaciniai santykiai. Žmonės pagal savo padėtį visuomenėje įėjo į tam tikras
grupes, kurios gynė jų teises ir garantavo nariams priklausantį teisinį statusą. Pvz., vasalas individualiai buvo
pavaldus savo senjorui, tačiau savo statusą jis gaudavo iš grupės. O šį statusą turėjo gerbti ir jo senjoras.
Bendruomenės (grupės, korporacijos) buvo įvairios: vasalų sąjungos, riterių ordinai, vienuolynų brolijos, miesto
komunos, pirklių gildijos, amatininkų cechai, kaimo bendruomenės, kraujo giminystės sąjungos. Šios
bendruomenės teikdavo individams apsaugą ir pagalbą. Žmones į grupes jungę ryšiai buvo kur kas stipresni už
ryšius tarp grupių arba individų, priklausiusių įvairioms grupėms. Kiekviena grupė turėjo savo reglamentą,
griežtai privalomą visiems bendruomenės nariams.

Miestų savivalda (Magdeburgo teisė)

6
 7

Brandžiaisiais viduramžiais Europa išgyveno ekonomikos kilimą. Įveikus išorės priešų (vikingų, vengrų,
saracėnų) pavojų, susiklostė palankesnės sąlygos ūkio raidai. Kertant miškus, atsirado daugiau dirbamos žemės.
XII - XIII a. patobulėjo žemės ūkio technika. Gyventojų skaičiaus augimas, žemės ūkio pažanga bei amatų ir
prekybos plėtra (Kryžiaus žygių poveikis) skatino urbanizaciją: miestų kūrimąsi ir augimą. Nuo X iki XIV a.
Europoje įsikūrė tūkstančiai naujų miestų. Ilgainiui jie tapo svarbiausiais Europos amatų ir prekybos centrais.
Viduramžiais įvairiuose Europos regionuose urbanizacija vyko ne vienu metu ir savitai. Tose teritorijose, kur
valdovo valdžia buvo stipri, ji lėmė ir miestų formavimąsi. Ten, kur valdovų galia nusilpo, didieji stiprūs miestai
įgijo daugiau savarankiškumo, o maži ir silpnesni tapo priklausomi nuo žemvaldžių.
Savivaldą iškovoję miestiečiai galėjo laisvai verstis prekyba, leisti įstatymus, vykdyti teisingumą, rinkti miestą
valdančią tarybą.
Metus mieste išgyvenęs ir nesučiuptas baudžiauninkas tapdavo laisvas, tad viduramžiais sakyta: „Miesto oras
daro žmogų laisvą".
XIII - XIV a. sandūroje viduramžių Europos ūkis pasiekė augimo viršūnę. Jį nutraukė 1347 m. prasidėjusi maro
pandemija. Jai pasibaigus, Vakarų Europoje ėmė ryškėti feodalizmo irimo požymiai.
Nuo XI a. miestų Europoje skaičius ėmė augti. Miestai kūrėsi prie senjorų pilių, bažnyčių, tiltų, prekybos kelių
sankryžose. Kurdamiesi senjorų žemėse, miestai užtai privalėjo jiems mokėti duoklę. Pamažu miestai ėmėsi
kratytis senjorų globos. Kova dažnai baigdavosi miestiečių pergale. Išsilaisvinę nuo senjorų miestai steigė
savivaldybes, turėjo savo iždą, teismą. Miestui vadovavo iš pačių miestiečių renkama taryba. Jos vadovas buvo
meras arba burmistras. Miesto taryba paprastai posėdžiaudavo rotušėje. Prie jos susiformavusi aikštė tapdavo
prekybos sandėrių ir miesto gyvenimo centru.
Intensyvėjant gyvenimui ir teritoriškai plečiantis miestams, pradėjo išsiskirti anksčiau teises ir privilegijas
turėjusios vietovės. Jas imta nurodyti kaip pavyzdį naujai steigiamiems miestams ar miesto statusą gaunančioms
gyvenvietėms. Taip formavosi tam tikros miestų grupės, kurių branduolį sudarydavo vadinamieji „motininiai"
miestai. Vien vokiečių gyvenamoje erdvėje būta keliolikos tokių miesto teisių šeimų tipų. Iš jų svarbiausiais tapo
Magdeburgas ir Liubekas.
XII - X111 a. Vokietijoje, Magdeburge, susiklostė seniausioji Europoje miesto teisė - Magdeburgo teisė. Ji
reiškė, kad miestui ir miestiečiams suteikiama privilegija rinkti ir turėti savo valdžią, patiems valdyti miestą ir
spręsti reikalus miesto ir miestelėnų gerovei. Šią privilegiją miestiečiams po ilgos kovos su feodalais ir
dvasininkais XII a. antroje pusėje suteikė Magdeburgo arkivyskupas. Miestiečiai rinko savo valdžią - magistratą,
turėjo savo teismą, susidedantį iš miestiečių išrinktų prisiekusiųjų. Magistratas turėjo teisę reguliuoti prekybą ir
amatus, steigti savo turgų, iš prekeivių rinkti rinkliavas. Svarbu, kad miestiečiai, amatininkai-cechų nariai, pirkliai
- gildijų nariai buvo nepriklausomi nuo tiesioginės didikų bei dvasininkų priklausomybės, nebemokėjo jiems
mokesčių. Tiesa, mokėjo mokesčius valdovo iždui.
Magdeburgo teisė - tik viena iš viduramžiais atsiradusių miesto savivaldos teisės formų. Antai apie XII a. vidurį
miesto teisės privilegija buvo suteikta Liubekui.
(LDK) Lietuvoje Magdeburgo teisę pirmasis gavo Vilnius. Vėliau ši privilegija buvo teikiama ir kitiems Lietuvos
miestams. Pirmieji iš jų - Kaunas, Trakai, Merkinė, Veliuona, Žiežmariai. !!! Tarp dabartinės Lietuvos miestų,
seniausias Magdeburgo teisę gavęs yra Klaipėdos miestas

Vienuolynų vaidmuo visuomenės kultūriniame gyvenime. Vidu ramžių universitetų atsiradimas,

studijų juose organizavimas
Viduramžių Europos kultūra glaudžiai siejosi su krikščionybe. Švietimas, mokslas ir menas tarnavo religijai.
Viduramžių kultūrai būdingas ir nevienalytiškumas. Šalia bažnytinės egzistavo ir pasaulietinės - riterių, miestų
bei liaudies — kultūros.
Katalikų bažnyčia daug prisidėjo prie antikos kultūros paveldo išsaugojimo. Vienuolynai buvo vieni svarbiausių
senovės žinių saugojimo, kultūros bei meno židinių. Dvasininkai bene vieninteliai mokėjo skaityti ir rašyti. Daug
jų dirbo didikų raštininkais, karalių patarėjais. Jų pastangomis didėjo Bažnyčios įtaka - karaliai ir diduomenė tapo
svaria Bažnyčios atrama.
Vienuoliai kruopščiai perrašinėjo ir iliustravo šventąsias knygas, senovės autorių veikalus. Taip nuo užmaršties
išsaugojo garsių antikos mokslininkų kūrinių.
Pirmas ryškus viduramžių kultūros suklestėjimo etapas siejamas su Karolio Didžiojo švietėjiška ir kultūrine
veikla — Karolingų atgimimu. !!! Dalis pakiliai Viduramžių atžvilgiu nusiteikusių istorikų tai vadina Karolingų
RENESANSU!!! Nemaišyti su tikruoju XIV - XVI a. Renesansu.
7
 8

Bažnytinėse apeigose vartota lotynų kalba ilgai buvo vienintelė išsilavinusių žmonių kalba. Viduramžiais mokėti
skaityti ir rašyti reiškė mokėjimą skaityti ir rašyti lotyniškai.
Kultūros plėtrą brandžiaisiais viduramžiais skatino miestų augimas ir centralizuotų valstybių susidarymas. Mat
augantiems miestams bei stiprėjančiai karalių valdžiai reikėjo raštingų žmonių dirbti administracinį darbą.
Viduramžiais gyventojų daugumą sudarantys valstiečiai liko neraštinga gyventojų dauguma.
Įtaką Europos kultūros suklestėjimui turėjo ryšiai su Bizantija ir islamo civilizacija. Per jas europiečius pasiekė ir
į lotynų kalbą buvo išversti dar nežinomi antikos autorių veikalai.
Pirmosios viduramžių mokyklos steigtos prie bažnyčių ar vienuolynų. Jos rengė būsimuosius dvasininkus, mokė
skaitymo, skaičiavimo, rašymo pagrindų.
XI a. pab. Europos miestuose atsirado pirmosios aukštosios mokyklos - universitetai. Jie turėjo plačias savivaldos
teises: buvo atleisti nuo mokesčių, galėjo rinkti savo valdžią, teisti narius ir teikti mokslo laipsnius. Viduramžių
moksle svarbiausiu pažinimo būdu laikytas tikėjimas. Bažnyčia labiausiai prisidėjo prie mokslo skatinimo
viduramžiais, tačiau kartu griežtai kontroliavo, kad mokslas neprieštarautų tikėjimo tiesoms.
Viduramžiai - taip pat turtingas žmonijos kūrybos laikotarpis, daug prisidėjęs prie šiandieninės Vakarų Europos
kultūros susiformavimo.
Viduramžiais Europoje steigti vienuolynai, kurie tapo svarbūs ne tik religinio, ūkinio gyvenimo, bet ir mokslo,
švietimo, knygų perrašinėjimo ir saugojimo centrai. Jiems priklausiusių valstiečių darbu būdavo kaupiami turtai,
leidę šelpti vargšus, priglausti piligrimus, rūpintis ligoniais, steigti mokyklas. Labiausiai išsilavinę vienuoliai
mokė vienuolynų mokyklose. Vienuoliai skriptoriai skriptoriumuose metų metais perrašinėdavo knygas,
saugomas vienuolynų bibliotekose, keliavusias į kitus vienuolynus, kur taip pat buvo daromi nuorašai. Taip plito
ranka rašytos knygos. Vienuolynuose taip pat buvo rašomos kronikos, o vienuoliai mokslininkai kūrė mokslo
pradmenis. Kai kurie išsilavinę vienuoliai pagarsėjo kaip mokytojai, profesoriai (pavyzdžiui, Tomas Akvinietis).
Nuo XII a. Europoje pradėjo steigtis universitetai. Viduramžių pabaigoje, XIV - XV a., Europoje veikė 50-60
universitetų. Kad ir kurioje šalyje jie buvo įsikūrę, visuose mokyta tik lotyniškai. Garsiausi universitetai
-Bolonijos, Oksfordo, Paryžiaus. Pastarasis universitetas buvo pavyzdys kitiems Europos universitetams. Jame
veikė keturi fakultetai: Filosofijos, Teologijos, Teisės ir Medicinos. Atėjęs studijuoti į universitetą, studentas
privalėjo baigti Filosofijos fakultetą. Vėliau galėjo studijuoti kituose fakultetuose. Profesoriai skaitė paskaitas,
aiškino studentams įvairius dalykus. Siekiant išnagrinėti sudėtingus klausimus, būdavo organizuojami disputai.
Kiekvienam fakultetui vadovavo dekanas, o filosofijos fakulteto dekanas vadintas rektoriumi. Rektorių rinko
profesoriai ir studentai. Universitetai buvo nepriklausomi nuo miesto valdžios ar feodalų. Jie turėjo atskirą teismą,
nemokėjo mokesčių.

Romaninės ir gotikinės architektūros Vakarų Europoje bruožai, šių stilių skirtumai ir juos lėmusios
priežastys
X a. susiformavo romėniškos ir bizantiškos architektūros elementų perėmęs romanikos stilius. Nepaisant
regioninių skirtumų, romanika laikoma pirmuoju universaliu, beveik visoje Europoje paplitusiu stiliumi.
Masyvūs, bet paprasti romaniniai pastatai statyti iš tašytų akmens luitų. Juose ryškūs gynybinės architektūros
bruožai: paprastos geometrinės formos, uždari tūriai, sunkios proporcijos, storos sienos, nedaug angų, santūri
puošyba.
Savo rūstumu ir galingumu, storomis sienomis, prieblandoje skendinčiu vidumi romaninio stiliaus bažnyčios
panašios į tvirtoves. Jos turėjo diegti tikėjimą Dievo galybe, o neramiais laikais suteikti prieglobstį apylinkių
gyventojams.
Romaninės skulptūros buvo nenatūralių proporcijų bei erdvės ir kūnų santykio. Pavyzdžiui, žmonių ir daiktų
dydžio santykis grįstas hierarchiniais ryšiais, t.y. reikšmingos figūros išdidinamos.
XII a. tvirtėjant pasaulietinei valdžiai, suklestėjus miestams, tobulėjant amatams bei statybos technikai, romaniką
pakeitė grakšti ir lengva gotika.
Kiekvienoje šalyje gotika įgijo savitų bruožų. Vakarų bei didesnėje Vidurio Europos dalyje gotikiniai pastatai
statyti iš akmens, Rytų ir Siaurės Europos šalyse - iš plytų.
Pagrindiniai gotikinės architektūros bruožai: pastatai ypač aukšti, dominuoja vertikalios linijos, pabrėžiančios
kilimą į dangų, smailios arkos, gausu bokštelių. Statūs stogai, aukšti bokštai tarsi kėlė tikinčiuosius arčiau Dievo.
Gotikos skulptūrose vaizduojant žmones, siekta tikroviškumo, išraiškingumo. Langai dekoruoti vitražais.
8
 9

Tiek romanines, tiek gotikines bažnyčias puošiantys meno kūriniai atliko vargšų Biblijos vaidmenį —
neraštingiems žmonėms turėjo paaiškinti Biblijos tiesas.
Skirtingai nei anksčiau krikštą priėmusioje Lenkijoje, LDK romaninio stiliaus pastatų nebuvo pastatyta. Seniausia
mūrinė architektūra slaviškose LDK žemėse buvo bizantinio meno stiliaus.!!! Mūsų egzamino žinojimui nereikia
nei vieno konkretaus bizantinio stiliaus pastato.
Romanika - architektūros ir dailės stilius, plitęs XI—XII a. Pradėjo formuotis Prancūzijoje, paplito Vakarų ir
Centrinėje Europoje, kai kuriose Rytų Europos šalyse. Stiliaus paplitimą ypač skatino vienuolynų kultūra.
Būdingi pastatai - pilys, vienuolynai, bažnyčios - statyti iš tašytų akmens luitų. Statiniuose ypač ryškūs gynybinės
architektūros bruožai: paprastos geometrinės formos, sunkios proporcijos, storos sienos, nedaug angų, santūri
puošyba. Pastatams būdingas formų masyvumas, paprastumas.
Bažnyčios architektūroje vyravo lotyniškojo kryžiaus plano bazilikos, dengtos cilindriniais arba kryžminiais
skliautais, paremtais kontraforsais sutvirtintomis sienomis ir kolonomis ar pilioriais.
Lietuvoje šio stiliaus pastatų nėra. Tuo metu, kai Europoje plito pirmasis mūro architektūros stilius, Lietuvos
žmonės statėsi medinius pastatus ir tvirtoves. Bėgant amžiams, medinės architektūros paveldas tiesiog sudūlėjo:)
Gotika - XII - XVI a. Europos architektūros ir dailės stilius, taip pat pradėjęs formuotis Prancūzijoje, paplitęs
Šiaurės ir Vidurio Europoje, kai kuriose Rytų Europos šalyse. Tai stilius, kurio raida truko ilgiausiai - ir
Viduramžiais, ir Naujaisiais laikais. Romaninio stiliaus silpnėjimą ir gotikos plitimą lėmė kelios priežastys:
A silpo kultūrinė vienuolynų misija;
B stiprėjo monarcho ir diduomenės dvarai;
C stiprėjo miestų vaidmuo ir jų raida.
Pagrindiniai gotikinės bažnyčių architektūros bruožai: pastatai ypač aukšti, dominuoja vertikalios linijos,
pabrėžiančios kilimą į dangų, smailios arkos, gausu bokštelių. Bažnyčios - dažniausiai trinavės arba penkianavės,
su gerokai aukštesne už šonines centrine nava. Milžiniški langai, dekoruoti vitražais. Šie bruožai iš dalies būdingi
ir pasaulietinei architektūrai, ypač miestų rotušėms. Pastatų išorė buvo dekoruojama skulptūromis ir/ar
bokšteliais, pilonais. Gynybinių įtvirtinimų architektūroje išliko masyvios sienos, siauri langai bei šaudymo
angos. Svarbiausi pakitimai - atsirado dekoracijos bei smailios arkos.
Žinomiausi gotikos architektūros paminklai Lietuvoje - šv. Onos bažnyčia ir Trakų pilis.