Baudžiamoji teisė

BT samprata ir funkcijos

BT nuo kitų šakų skiriasi tuo, kad nereguliuoja santykių kuriančių gėrybes, o atlieka apsauginę funkciją,
saugo visuomenę nuo veikų pažeidžiančių asmenų valstybės interesus – pavojingų veikų. Apibūdina veikas
kurios sukelia sunką žalą.
Veika – apima tiek aktyvų tiek ir pasyvų elgesį – veikimą ir neveikimą.
BT apibūdina veikas, kurių padarytojams numatytos bausmės. Vardina veikas ir bausmes ar kitas poveikio
priemones.
Baudžiamoji atsakomybė kyla už nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus. Nusikaltimų sąrašas yra
baigtinis ir yra specialiojoje dalyje. BK numato atsakomybę už konkrečiai BK įvardintas pavojingas
veikas. BT nurodo ir atvejus kai atleidžiama nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės.
BT atlieka ir reguliacinę funkciją. Reguliuojami baudžiamieji teisiniai santykiai kilę tarp valstybės ir
subjekto padarius pavojingą veiką, pažeidus baudžiamąjį įstatymą. Subjektai gali būti tiek FA tiek ir JA.
Valstybė taip pat yra subjektas. Valstybė turi pareigą atskleisti veikas, nustatyti kaltininką ir jį nubausti, t.y.
užtikrinti svarbiausių interesų apsaugą. Asmuo turi pareigą paklūsti valstybei. Išskyrus viešųjų darbų atvejį
asmens valios skiriant bausmes nepaisoma. Valstybė gali atsižvelgti, tačiau neprivalo.
Asmuo padaręs nusikalstamą veiką turi teisę reikalauti, kad valstybė laikytųsi baudžiamųjų ir procesinių
įstatymų, ir kad būtų baudžiama tik už padarytą veiką. Valstybė turi atsižvelgti ir į asmens padėtį. Bausmės
turi būti skiriamos nepažeidžiant bausmių skyrimo taisyklių.
BT reguliavimo metodas yra imperatyvus. BT veikia kartu su BPT nustatančia proceso vykdymo taisykles.
BT – tai visuma normų nustatančių pavojingas draudžiamas viekas ir teisines pareigas veikas padariusiems
subjektams, taip pat nurodo atvejus kai yra atleidžiama nuo bausmės ar baudžiamosios atsakomybės ir
atvejus kai baudžiamoji atsakomybė nekyla.
BT objektyviąja prasme tai teisės šaka nustatanti draudimus ir įpareigojimus, taip pat sauganti gėrius ir
vertybes.
Subjektyviąja prasme atskleidžia valstybės teisę bausti asmenis, kodėl gali taikyti bausmes. Baudžiamasis
įstatymas įpareigoja bausti tik esant nusikaltimo sudėčiai – kai yra aiškūs pagrindai, veika pavojinga,
žalinga ir pažeidžia teises ir laisves. Baudžiami kalti savo veiksmus suvokiantys asmenys, kurie numatė
savo veiksmų pasekmes arba turėjo jas numatyti. Baudžiami tik pakaltinami t.y. savo veiksmus galintys
koreguoti asmenys.
BT sistema
BK yra vienintelis baudžiamasis įstatymas. Skiriama bendroji ir specialioji dalys. Bendroji dalis pateikia
pavojingos veikos sąvoką.
Nusikalstama veika – tai pavojinga sąmoninga ir valinga baudžiamąja įstatymui priešinga veika.
Baudžiama tik už įstatymų numatytas veikas, baudimas nepriklauso nuo asmens sluoksnio.
Bausmė skiriama ne tik siekiant nubausti bet ir pataisyti. Bausmės turi turėti nubaudimo elementą, tačiau
negali sugniuždyti žmogaus, o turi jį taisyti. Negalima žmogaus kankinti žeminti jo orumo bausmėmis.
Bausmės turi būti pagrįstos teisėtumo ir humaniškumo principais.
Bendrojoje dalyje įtvirtinami subjektai, jų požymiai ir požymiai įtvirtinantys baudžiamosios atsakomybės
pagrindus.
Tiek bendroji tiek ir specialioji dalis negali būti taikoma viena be kitos. Bendroji dalis yra taikoma visiems
specialiosios dalies straipsniams ar bent jų daugumai.
Specialioji dalis pateikia nusikalstamų veikų sąrašą. Sąrašas yra išsamus ir keičiamas tik įstatymų leidėjų.
Kriminalizavimas – tokios veikos kurios pasiekia pavojingumo lygį yra pripažįstamos nusikalstamomis.
Dekriminalizavimas – veikų pripažinimas nepavojingomis iš esmės pasikeitus situacijai. Specialiojoje
dalyje pateikiama kiekvienos veikos samprata, sudėtis. Samprata – tai požymiai atskleidžiantys veikos
esmę ir pavojingumą. Sudėtis – visuma objektyvių ir subjektyvių požymių, kurių visuma leidžia veiką
kvalifikuoti kaip nusikalstamą.
BT teisės sistemoje
Sąsajos su konstitucine teise – konstitucinė teisė turi pamatinę reikšmę BT. BT turi visiškai atitikti
konstitucinę teisę. K įtvirtintos vertybės yra ginamos BT. Iš K kyla BT principai ir juos lemia. K lemia BT
reguliavimą.
BT ir BPT – BT yra materialinė teisė, o BPT procesinė, t.y. kaip įgyvendinama BT. Griežta procedūra yra
numatyta dėl BT reikšmės, siekiant panaikinti savivalę ir užtikrinti proceso šalių teises. BT neturi pažeisti
kaltininko teisių. BPT yra pradedama naudoti nuo pat nusikaltimo padarymo. BPT užtikrina, kad vienodos
priemonės būtų taikomos visiems subjektams.
BT ir bausmių vykdymo teisė – bausmių vykdymo teisė nustato tvarką, kuria vykdomos teismo paskiros
bausmės, taip pat nustato vykdančius subjektus, bei atleidimo nuo bausmių pagrindus.
Nesant procesinių nuostatų BT neveiktų ir būtų deklaratyvi.
BT ir tarptautinė teisė – BK aptaria ekstradicijos, teisės taikymo asmenins ir erdvėje klausimus. Lietuva
ratifikavo tarptautines sutartis. BT ypač svarbūs tarptautinių nusikaltimų klausimai, kurie yra aptariami
specialiojoje dalyje. Tarptautinės BT vystymasis daro įtaką ir nacionalinei BT. Vienodai turi būti
traktuojami tarptautiniai nusikaltimai.
BT ir ADMT – ADMT nustato nuobaudas už mažiau pavojingas veikas, o BT už didesnio pavojingumo
veikas. BT įtvirtina ir baudžiamąjį nusižengimą, kuris yra arti administracinio pažeidimo, tačiau užtraukia
baudžiamąją atsakomybę. Skiriasi pavojingumo laipsni ir nuobaudomis. Tačiau yra daug analogiškų
institutų.
BT funkcijos:
a) Apsauginė – saugo egzistuojančias vertybes, naujų vertybių nekuria.
b) Reguliacinė – reguliuoja tam tikrų teisinių santykių grupę susijusią su baudžiamaisiais santykiais.
c) Bendroji prevencija – „Bausti taip, kad kiti bijotų“. Šiuolaikinėse valstybėse tokai funkcija
nublankusi, tačiau ne tokio aukšto išsivystymo valstybėse arba per katastrofas tokios funkcijos
reikšmė išauga. Bendroji prevencija yra siejama ne su bausmių griežtumu o su bausmės
neišvengiamumu.
d) Informacinė – neatsiejama nuo bendrosios prevencijos. BT turi būti prieinama ir suprantama, nes
negali būti bendrosios prevencijos jei žmonės nesupranta BT. Taip pat BT turi būti vienodai
aiškinama.
e) Represinė – BT varžo teises ir laisves – turtinio ir asmeninio pobūdžio suvaržymai. LT linkę taikyti
griežtas bausmes, ypač laisvės atėmimą. Šią praktiką stengiamasi keisti (išskyrus nužudymo bylas).
Represinė funkcija yra realizuojama tik baudžiamųjų įstatymų pagrindu (nieko naujo/nenumatyto
 negalima). Represinė funkcija nepanaikina galimybės taikyti atleidimo nuo bausmės instituto, nes
derinama su humanizmo ir kitais principais.
f) Individuali prevencija – bausmė skiriama ne tik nubausit. Bausmė konkrečiam asmeniniu skiriama
tam, kad pasikeistų jo elgesys ateityje ir ateityje neatsirastų baudžiamieji santykiai. Taikoma
resocializacija. Pasitaisymą lemia pati asmenybė, bausmės vykdymo sąlygos, valstybės pastangos,
psichologų ir pedagogų panaudojimas. Lietuvos pastangos nedidelės, neužtikrina darbo,
gyvenamosios vietos. Individuali prevencija atskleidžiama per recidyvą. Lietuvoje apie 25-28% t.y
kas ketvirtas kartoja nusikaltimą.
g) Sutaikymo – malonės ir amnestijos institutai. Yra įtvirtinta ne tik nusikaltimas ir bausmė, tačiau yra
ir daugiau galimybių dalyvauti byloje nukentėjusiajam ir ginti savo interesus. 38 str. pateikia
susitaikymo institutą. Susitaikius kaltininkas yra atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės.
Realizuojamas K reikalavimas derinti visuomenės interesus (teisinga, darni visuomenė). Valstybė
dėl susitaikymo instituto sutaupo daug lėšų.
BT mokslas
BT mokslas tiria BT įstatymų taikymą, lygina su kitomis šakomis ir t.t.
BT mokslo dalykas:
a) Pagrindas – mokymas apie nusikaltimą ir bausmę. Vertinama socialinio būtinumo, pagrįstumo
požiūriu kiek būtina yra kriminalizacija.
b) BT principų reikšmės atskleidimas.
c) Baudžiamųjų įstatymų analizė. BT kaip sistemos analizė. Santykių su kitomis šakomis analizė.
Socialinio būtinumo analizė.
d) Taikymo praktikos analizė. Ji svarbi tiek taikant įstatymus tiek ir leidžiant.
e) Istorija. BT raida.
f) Šiuo metu BT mokslui ypatingai svarbu kaip saugoti naujus teisinius santykius, besivystančius
santykius. Prognozuojami ir analizuojami santykiai. Šią veiklą parodo specialiosios dalies
papildymas naujomis veikomis (pvz.: medicinoje, genetikoje). Neturi būti atotrūkio tarp BT ir
visuomenės gyvenimo aktualijų.
g) BT mokslas ieško efektyviausių BT taikymo procedūrų. Ieškoma balanso tarp pigumo ir
efektyvumo.
h) Baudžiamosios atsakomybės ribų nustatymas. BT ribos turi būti kuo optimalesnės. Priklauso nuo
amžiaus, kaltės formos, girtumo, kitų aplinkybių reikšmės. BT ir ADMT veikų atribojimas.
Proporcingumo principas skiriant sankciją, bausmės individualizavimas konkrečiam asmeniui.
i) Organizuoto nusikalstamumo klausimas. Tikslios ir aiškios bendrininkavimo instituto definicijos,
kurios atskirtų organizuotą nusikalstamumą nuo nusikalstamo susivienijimo. Su organizuotu
nusikalstamumu kovojama atleidžiant nuo atsakomybės kai išduodami gaujos nariai.
j) Recidyvo problema. Recidyvisto atsakomybės klausimai.
k) Nusikaltimo ir bausmės santykis. Kokiomis priemonėmis ir kokiais kriterijais nustatyti bausmę,
kaip valstybės reakciją. Nusikalstamų veikų klasifikacija. Ieškoma protingos proporcijos. Lyginama
su kitomis šalimis. Ieškoma bausmių sistemos kuri būtų efektyvi įvairiose situacijose. Kiek laisves
palikti teismams? Įstatymų leidėjai pateikia bausmes nuo minimalios iki maksimalios. Visiškai
nepaliekant laisvės negalima individualizuoti bausmės. Atleidimas nuo baudžiamosios
atsakomybės.
l) Kuo tiksliau apibūdinti baudžiamąsias veikas.
BT mokslo ryšys su kitomis teisinėmis disciplinomis;
 a) Kriminologija – mokslas tiriantis nusikaltimo priežastis, nusikaltėlio asmenybę, prevencines
programas. Tiria kiek efektyviai veikia BT ar atskiri jos institutai. Kriminologija remiasi BT ir BT
mokslu, jų sukurtomis sampratomis ir sąvokomis. Kriminologiniai tyrimai remiasi BT.
b) Kriminalistika – mokslas apie būdus ir metodus fiksuojant įrodymus, veikų atskleidimą,
nusikaltėlių suradimą. Kriminalistika yra pagrindas įgyvendinti BPT. Kriminalistika padeda
suprasti veikų padarymo mechanizmą, tada BT mokslas gali pateikti nusikaltimų sudėtis ir
klasifikuoti veikas. Kriminalistika padeda nustatyti išorinius objektyviuosius požymius, kurie gali
būti įvertinti įstatyme (sudėtyse).
c) Teisminė statistika – jei objektyvi ir patikima, statistika padeda atskleisti keik efektyvus yra BK.
Pateikiama informacija gali lemti pakeitimus BK, kriminalizaciją ir dekriminalizaciją. Tiria
kiekybinę nusikaltimo būklę.
d) Teismo medicina – pasiūlo kriterijus pagal kuriuos nustatomi sužalojimai, pagal tai klasifikuojamos
veikos. Pagrindžia baudžiamosios atsakomybės amžių. Sprendžia riboto pakaltinamumo ir
nepakaltinamumo klausimus – baudžiamosios atsakomybės pagrindus.
e) BPT mokslas.
f) Bausmių vykdymo mokslas.
g) KT mokslas.
BT mokslo metodai:
a) Dogmatinis / formalusis / loginis – formalios logikos taisyklėmis atskleisti, komentuoti ir
sistematizuoti / kodifikuoti BT. Šiuo metodu pateikiamas sąvokos ir sampratos. Būtinas kuriant ir
aiškinant BT. Šiuo metodu analizuojamas įstatymas, bet ne tikrovė. Išvystytas klasikinėje
baudžiamosios teisės mokykloje.
b) Sociologinis – normų ir įstatymo analizė kaip socialinių reiškinių. Tiriama ir vertinama praktika.
Tiriami faktoriai kuria pagrindžia socialinį reikalingumą, efektyvumą ir proporcingumą.
c) Lyginamasis metodas - lyginami atskiri BT institutai, kategorijos, sąvokos, ieškoma neatitikimų.
Lyginama ir su kitais įstatymais, BK ir BPK sąvokos, kategorijos ir t.t. metodas taikomas ir
lyginant BT ar atskirus institutus su kitų šalių BT ar institutais. Ypač svarbu lyginant naujus
institutus ar keičiant BK. Tačiau neprotingai perkeliant institutus ir vienos šalies į kitą gali kilti
problemų.
Baudžiamoji politika
Sampratos:
a) Tai tik BT ir jos kūrimas – pagal Fojerbachą.
b) Apima ne tik teisines bet ir neteisines, tačiau teisėtas priemones.
c) Pagal Bliukšteiną – tai baudžiamųjų įstatymų kūrimas ir taikymas. Tai remiasi valdžių padalijimo
principu. Tačiau realybėje baudžiamąją politiką lemia praktika: kaip realizuojama ir efektyvu.
1998.06.25 LRS nutarimas dėl teisinės sistemos reformos metmenų ir jų įgyvendinimo.
BP nėra vien įstatymų kūrimas ir jų taikymas. Tai teisė ir jos įgyvendinimas. BK 1 ir 47 str.
BP kyla iš K. K antras skirsnis. Taip pat svarbūs tarptautiniai dokumentai – žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių konvencija, JTO žmogaus teisių deklaracija.
BP atspindi gyvenimo realijas. BP daro poveikį besikeičiantys santykiai, vertybių kaita (ypač ryšku
buvo po nepriklausomybės atkūrimo), elektroninių santykių vystymasis, socialinė atskirtis, tarptautinė
situacija (terorizmas) supratimas, kad BP politikos pagrindas prievarta ar per daug griežta bausmių
sistema, BP įtakos turi ir visuomenės supratimas.
 BP teiginiai / kryptys šiandien:
a) Dominuoja konstitucinis aspektas. Valstybė ieško konstitucinių priemonių. Analizuojamas
baudžiamųjų įstatymų atitikimas K ir tarptautiniams dokumentams. Tarptautinių aktų prioriteto
pripažinimas.
b) Greta kaltinamojo / įtariamojo teisių apsaugos, įtvirtinta ir nukentėjusiojo teisių apsauga.
c) BP įsitvirtina pozicija, kad BT turi ginti žmogaus teises ir laisves ir teisėtus interesus, žmogaus
teisėms turi būti teikiamas prioritetas. Tai matoma iš tokių institutų, kuriais leidžiama gintis patiems
(plečiamos būtinosios ginties ir būtinojo reikalingumo institutų ribos).
d) Organizuotas profesionalus nusikalstamumas (recidyvas) – siekiama resocializacijos, kuriamos
geresnės programos.
e) Ekologinių nusikaltimų problema.
f) Ekonominiai nusikaltimai, korupcija.
g) Nepilnamečių nusikalstamumas, atsakomybės tobulinimas ir lengvinimas.
h) Tarptautinis nusikalstamumas, kooperacija su kitų valstybių institucijomis sprendžiant šį klausimą.
Turėtų būti didesnis mokslo ir praktiko ryšys baudžiamojoje politikoje. BP tai bendrosios valstybės
politikos dalis sauganti žmogų, jo interesus, valstybės ekonomiką.
BP turi vykti pagal K, tarptautinius dokumentus ir įstatymus.
BT principai
Principas – pamatinė vadovaujanti idėja, atskleidžia reiškinių esmę, atskleidžia idealą, koks reiškinys turi
būti, parodo praktinės veiklos kryptis. Teisėje esminės nuostatos kokia turi būti teisė, tame tarpe ir
baudžiamoji.
Kiekvienam laikotarpiui būdingi savi principai. Pvz.: feodalizme nelygybės principas buvo savaime
suprantamas.
BT principai – tai BT įtvirtintos teisinės politinės moralinės nuostatos, kurios nukreipia BT funkcijas,
baudžiamąjį įstatymą, BP įgyvendinimą, tikslus.
BT principai yra užfiksuoti BT: tiesiogiai deklaruojami arba išvedami apibendrinant. BK tiesiogiai
neįvardija BT principų.
Reikšmė – nustato valstybinio poveikio priemonių turinį, apimtį, ribas (kokios galimos valstybės poveikio
priemonės) ir taikymo pagrindus. Parodo būdingiausius reguliavimo bruožus, metodus ir esmę.
Konstitucinių principų išraiška BT, principai derina BT į teisės sistemą, leidžia sisteminti pačią BT.
Teisinio reguliavimo priemonė – principai svarbūs tiek kuriant, tiek taikant BT. BT principai padeda
suvokti BT kaip sisteminė reiškinį, kaip normų visumą.
BT principai:
a) Nullum crimen / nulla poema sine lege.
b) Teisėtumo – viskas turi vykti taip kaip numatyta įstatyme. Analogijos netaikymas BT. Padeda
realizuoti kitus principus. Nesilaikymas sudaro prielaidas masinei represijai. Realizuojamas
nustatant aiškius atsakomybės pagrindus.
c) Lygybės prieš įstatymą – K 29 str. juridinė lygybė tiek piliečių tiek nepiliečių. Atsakoma vienodais
pagrindais už padarytas veikas. Lygi pareiga atsakyti. Realizuojama nustatant vienintelį
nusikalstamos veikos pagrindą – nusikalstamos veikos sudėtį. Kartu ir teisėtumo principo išraiška.
Šis principas neužkerta kelio vertinti asmenybę ir individualizuoti bausmę. Šis principas iškeipimas
esant tam tikrų grupių imunitetais, papildomos sąlygos baudžiamajam persekiojimui pradėti.
 d) Kaltės (asmeninės atsakomybės / subjektyvaus kaltinimo) – baudžiama tik už kaltai padarytas
veikas. Negalima bausti be kaltės. Baudžiama tik asmenine atsakomybe. Tik kaltasis yra
baudžiamas. Pašalinama masinių represijų galimybę. Į baudžiamąją atsakomybę galima patraukti ne
tik dėl fizinių padarinių bet ir psichologinių aspektų (suvokė, suprato savo veiksmų pavojingumą,
tačiau savo elgesio nekoregavo). Principas įtvirtintas tiek bendrojoje tiek specialiojoje dalyje.
Specialioji dalis įsakmiai nurodo kaltės formą (pvz.: kai veika gali būti padaryta neatsargiai).
e) Teisingumo (teisingo nubaudimo principas) – BK 41 str. 5 d. 54 str. 3 d. Teismas paskiria bausmę
atitinkančią veikos pavojingumą atsižvelgiant į nusikaltėlio asmenybę. Principas reikalauja iš
įstatymų leidėjo, kad būtų nustatytos protingos ir proporcingos bausmės. Įstatymai turi būti
koreguojami keičiantis laikotarpiams. BK nustato galimybę skirti švelnesnes bausmes esant
išimtinėms / išskirtinėms aplinkybėms. Teisingas nubaudimas siejamas ne vien tik su bausmės
individualizavimu, bet ir su nukentėjusiojo interesų gynimu ir saugojimu. Principui svarbu
dekriminalizacija ir tinkamas veikų kvalifikavimas. Tikslūs atleidimo nuo bausmės ar
baudžiamosios atsakomybės pagrindai.
f) Humaniškumo principas – nėra skiriamas vien kaltininkui, bet ir nukentėjusiajam. Tačiau balansas
vargiai pasiekiamas. Tačiau BT yra humaniška, nes saugo vertybes. Taip pat individualizuoti
bausmė atleisti nuo atsakomybės galima. Tik kaltas gali būti baudžiamas. Kaltininkas turi būti
vertinamas įvairiais pagrindais.
g) Baudžiamojo įstatymo taikymo ekonomijos principas – BP ir baudžiamasis įstatymas turi būti tokie,
kad poveikį patirtų tik kaltininkas, o ne jo artimieji, ar visuomenė. Racionalaus baudimo sistemos
paieška.
h) In dubio pro rero – kiekvienas neaiškumas aiškinamas kaltininko naudai. Garantija, kad bus
nubaustas tik tas, kuris tikrai padarė nusikalstamą veiką.
Baudžiamoji atsakomybė
Atsakomybė – visuomenė nustato savo nariams draudimus, o jų nevykdant susilaukia atsakomybės. Jei
santykiai buvo sureguliuoti teisinėmis normomis, susilaukiama teisinės atsakomybės.
Atsakomybės formos – baudžiamoji yra pati griežčiausia atsakomybės forma. Ji derinama su moraline
atsakomybe.
Atsakomybė:
a) Perspektyvi (pozityvi) atsakomybė – atsakomybė numatyta už veiksmus ateityje. Ji formuoja
elgesio stereotipus, įpročius, supratimo ugdymas, sąžiningas pareigų vykdymas ir t.t. Tai
prevencinis atsakomybės aspektas.
b) BT būdinga retrospektyvi (negatyvi) atsakomybė – už padarytas veikas, už ateities veiksmus
nebaudžiama. Turi būti objektyvių ir subjektyvių požymių visuma įrodantys buvus veiką ir kaltę.
Baudžiamoji atsakomybė tai santykis tarp valstybės ir asmens pažeidusio BK. Valstybė turi pareigą
išaiškinti ir nubausti asmenį. Asmuo – iškęsti suvaržymus.
Baudžiamosios atsakomybės atsiradimo momentas:
a) Nuo veikos padarymo
b) Nuo įtarimų pateikimo
c) Surašius kaltinamąjį aktą
d) Paskelbus apkaltinamąjį nuosprendį
e) Įsiteisėjus apkaltinamajam nuosprendžiui ir pradėjus jį vykdyti
Prasideda nuo veikos padarymo, nes jau atsiranda galimybė taikyti procesines priemones ir suvaržymus.
BK 66 str. – kardomasis kalinimas prilyginamas laisvės atėmimui po nuosprendžio, t.y. įskaitomas laikas.
Skiriant bausmę atsižvelgiama į ikiteisminio tyrimo metu paskirtas priemones ir jų trukmę.
Tačiau ne visada aiškus veikos subjektas. Bet net ir tada žmogui kyla nepatogumai. Atsakomybę sudaro ne
tik bausmė, bet ir procesinės priemonės.
Atsakomybės turinį sudaro paskelbimas kaltu, bausmės paskyrimas ir teistumas.
Teistumas – tai būsena, kuri tęsiasi bausmės atlikimo laiką ir tam tikrą laiką po bausmės atlikimo.
AT 2001 06 15 nr. 15 nepilnamečių... apžvalga.
Baudžiamoji atsakomybė yra teisinė kategorija, tačiau jos turinys nėra vien teisinis. Dar yra moralinis ir
filosofinis aspektai.
Baudžiamoji atsakomybė – tai visuma priemonių taikomų valstybėje, valstybės reakcija.
Socialinius aspektu vertinant padeda nustatyti racionalias atsakomybės ribas, kad nusikalstamumas būtų
mažinamas.
a) Taikymo sfera – lemia kriminalizacijos lygis, galimybė taikyti atleidimą nuo atsakomybės, praktika
kaip suprantami ir taikomi baudžiamieji įstatymai (vertinamieji kriterijai), latentiškumas – oficialiai
nefiksuojamas nusikalstamumas. Latentiškumas yra mažas ten kur nusikaltimai sunkūs.
b) Baudžiamosios atsakomybės struktūra – kokios poveikio priemonės yra dominuojančios (Lietuvoje
dominuoja laisvės atėmimas). Atsakomybės regresyvumas, ekonomiškumas. Pasikeitimai būna
lemiami istorinių ir politinių aplinkybių.
c) Dinamika – pasikeitimai baudžiamosios atsakomybės taikymo sferoje ir struktūroje. Padeda
suprasti tendencijas, kiek realiai praktikoje išreiškiama įstatymo leidėjo valia.
d) Efektyvumas – kaip pasiekiami BP tikslai. Recidyvo skaičius, bendroji prevencija, represyvumo
rodiklis – bausmės trukmė (LT – vidutiniškai skiriami penki metai, realiai atliekami du).
Baudžiamosios atsakomybės pagrindai
Istoriškai kokią teisę valstybė turi bausti? Kaltė vienas iš nubaudimo pagrindų. Viduramžiais buvo
remiamasi tik objektyviais kriterijais. Kaltė buvo pagrindžiama ordalijomis. Atsakomybė buvo siejama su
žmogaus valia ir elgesio laisve.
Kas lemia nusikaltimą?
a) Indeterminizmas – neteisėtas elgesys smerkiamas, nes asmuo turi visišką laisvę. Jei asmuo
turėdamas laisvę pažeidžia įstatymą tai valstybė gali jį bausti, nes jis turėjo galimybę pasirinkti.
Šiuo atveju sunku paaiškinti, kodėl nebaudžiama jei neuždrausta. Tokiu atveju galima arba nebausti
arba bausit keršto pagrindu. Toks baudimas nevykdo prevencijos funkcijų.
b) Determinizmas – realybėje viskas yra priežastiniame ryšyje, viskas yra iš anksto nulemta, žmogaus
elgesys yra nulemtas. Tada žmogus nėra laisvas, elgesys nuo žmogaus nepriklauso. Tada baudimas
atlieka tik keršto funkciją.
c) Pozityvizmas – asmenybė yra pakankamai laisva reaguoti į pasaulį, tačiau aplinkybės gali koreguoti
elgesį. Tačiau aplinkybių poveikis nėra fatališkas. Asmenybė turi ryšį su aplinka, tačiau aplinkybes
galima šalinti – tai valstybės pareiga. Bausmė negali būti ekvivalentiška padarytam nusikaltimui,
nes įtaką darė aplinka (o tai valstybės kaltė, kad nepašalino aplinkybių). Nusikaltime vertinama
sąmonė. Vertinami sąmoningi veiksmai ir aplinkybės. Baudžiama dėl valstybės saugumo. Net ir
dabar vienas iš baudimo pagrindų yra – suprato veikos pavojingumą.
 Atsakomybės pagrindas
BK 2 str. 1 ir 4 dalys. BK pabrėžiama kaltumo institutas ir nusikaltimo sudėtis.
Nusikaltimo sudėtis buvo įtvirtinta klasikinės baudžiamosios teisės mokyklos.
Nusikaltimo sudėtis – tai visuma objektyvių ir subjektyvių požymių.
Baudžiama tik už kaltai padarytą veiką.
Sudėti sturį būti suprantama ir aiški ne tik tiems kurie taiko, net ir tiems kurie laikosi BK. Todėl pagrindai
turi būti išdėstyti BK, t.y. negali būti blanketinių normų.
Sudėtyje yra išdėstomi būtini požymiai. Tikrovėje gali būti ir daugiau faktų ir aplinkybių, tačiau jos neturi
reikšmės pagrindžiant atsakomybę. Kartu tai pakankami požymiai kad kiltų baudžiamoji atsakomybė.
Baudžiamoji atsakomybė kyla ne tik padarant baigtas veikas, bet ir už nebaigtus nusikaltimus – rengimąsi,
kėsinimąsi. Turi būti konstatuojama sudėtis, tačiau turi būti konstatuojami kiekvienai stadijai būdingi
požymiai ir veikos kurią buvo rengtasi padaryti sudėtis. Panaši situacija ir su bendrininkavimu. Visiems
bendrininkams sudėtis turi būti nustatyta atskirai.
Nusikaltimo sudėtis turi būti konstatuota ir tais atvejais kai atleidžiama nuo baudžiamosios atsakomybės.
Šalinant baudžiamąją atsakomybę sudėtis formaliai yra, tačiau valstybė pateisina tam tikras situacijas ir
baudžiamoji atsakomybė nekyla.
Sudėties požymiai turi būti veikoje, mintyse sudėties būti negali.
Veika turi būti pavojinga.
Veika kvalifikuojama nustatant tipinių požymių nustatytų BK sutapimą su realiomis aplinkybėmis.
Nuo kitų atsakomybės rūšių skiriasi:
a) Skirtingi pagrindai – baudžiamosios atsakomybės pagrindas BK nustatytų normų pažeidimas. CK
nustato daug įvairių pagrindų.
b) Reagavimo forma BT yra pati griežčiausia, represyviausia.
c) Ne visada galima atstatyti pažeistas vertybes, tačiau yra kompensacinių momentų.
d) Baudžiamąją atsakomybę taiko ikiteisminio tyrimo institucijos, prokuratūra, teismai, penetencinė
sistema.
e) Skirtingos pasekmės – yra panašumų su ADMT. Tačiau BT yra pati griežčiausia, tai ypač gerai
parodo teistumas.
f) Procesinių garantijų taikymas, kad nebūtų nepagrįstų suvaržymų.
g) Baudžiamoji atsakomybė taikoma tiek FA tiek JA. Tačiau JA baudžiamoji atsakomybė taikoma tik
konkrečiai BK numatytais atvejais.
Lietuvos baudžiamosios teisės šaltiniai
Pirmieji įstatymai remiasi nusistovėjusiais papročiais. Lietuvoje jau pirmieji šaltiniai pasižymėjo
pažangiomis idėjomis. Naujaisiais laikais tik atgavusi nepriklausomybę Lietuva sukūrė
baudžiamuosiuos įstatymus dėl aneksijų ir okupacijų.
Lietuvos baudžiamosios teisės raidą galima suskirstyti į laikotarpius:
a) Ikistatutinė teisė
b) LDK statutinė teisė
c) Carinės Rusijos įstatymų galiojimas
d) Nepriklausomos Lietuvos įstatymai
e) Sovietinė ir fašistinė okupacijos
f) Nacionalinė teisė

a) Ikistatutinė teisė (iki XVI a. antros pusės (1529 m.)) – vadovaujamasi paprotinėmis normomis.
Pamdės teisynas 1340 m. ir Kazimiero teisynas 1468 m. Teisės mokslo teorijos ir jurisprudencijos
nėra.
Pamedės teisynas (prūsų) – užrašyti ir kodifikuoti papročiai. Šis teisynas buvo taikomas
Žemaitijoje. Pagrindinės BT sąvokos ir institutai – nusikaltimai viešajai tvarkai (saugo vokiečių
gyvybę ir sveikatą), siekiama užtikrinti teismų darbą (nusikaltėlio slėpimas baudžiamas), žmonių
saugumo kelyje užtikrinimas, turtiniai nusikaltimai (vagystė, atvirta vagystė). Nusikaltimai
skirstomi pagal vertę, o bendrininkavimas prilyginamas vagystei. Nusikaltimai žmogui – gyvybės
atėmimas, ypač saugomos moterys, nusikaltimai sveikatai, paprastai tyčiai, sužeidimai, lytiniai
nusikaltimai. Nusikaltimai žmogaus orumui – viešas antausis, namų ramybės drumstimas.
Bausmės – piniginė bauda (bauda, dviguba išpirka, kaklo išpirka), baudos dydis priklauso nuo
socialinio sluoksnio. Kūno bausmės (ausies, pirštų nukirtimas, mirties bausmė). Už nusikaltimą
atsakydavo visa šeima, nėra asmeninės atsakomybės. Kaltė buvo svarbi tik nužudymui ir
sužalojimui. Už vaikų veikas atsakė tėvai.
Kazimiero teisynas pirmiausia saugojo nuosavybę ir užtikrino teismų darbą. Nėra amžiaus ribos
nuo kurios taikoma atsakomybė.
Nei Pamedės nei Kazimiero teisynų originalai neišliko.
Kazimiero teisynas daug dėmesio skiria nusikaltimams turtui – vagystė, neteisėtas miško kirtimas,
turo plėšimas užpuolant. Nusikalstamos veikos subjektais galėjo būti visi valstybės subjektai:
valkatos, pono žmonės, kunigaikščio žmonės. Didesnio skirtumo tarp subjektų statuso nėra.
Bausmės skyrėsi pagal statusą, tačiau atsakomybė numatoma visiems.
Nusikaltėlis atribojamas nuo šeimos – vyrauja individualios atsakomybės principas. Šeima atsako
tik žinojus ir vogtu daiktu naudojusis – bendrininkavimo institutas (šeima atsako materialiai).
Atsakomybė siejama su pakartotinumu – skiriama didesnė bausmė, jei nusikaltimas kartojamas.
Matoma, kad siekiama prevencijos griežtinant atsakomybę. Pakartotinumas nustatomas įrodant, kad
asmuo anksčiau mokėjo baudas, taip pat jei buvo panašių vagysčių ir jos nebuvo išaiškintos.
Kaltė – baudžiama pagavus su vogtu daiktu, savanoriškai prisipažinus, paliudijus geram liudytojui,
prisipažinus kankinant.
Bausmę lėmė socialinis kriterijus. Baudžiant valstietį bausmė būdavo atlyginti padarytą žalą ir
nubausti. Tačiau didžiausias dėmesys skiriamas žalos atlyginimui. Buvo įpareigojama atlyginti
prarasto daikto vertę. Žalą atlygindavo pats kaltininkas, o jei jis negalėdavo o šeima žinojo daiktą
buvus vogtą ir juo naudojosi – žalą atlygina šeima. Pavogtas daiktas atiduodamas teismo naudai /
atiduodamas nukentėjusiajam. Beturčiams skiriamos bausmės išplakimas, įdėjimas į kaladę,
pakorimas. Mirties bausmė skiriama kaip papildoma. Taikoma recidyvo atveju arba kai pavogto
daikto vertė didesnė nei 30 grašių (tiek vertas žirgas, karvė ir pan.). Feodalų bausmės
nekonkretizuojamos. Feodalai baudžiami kunigaikščio su ponų taryba.
Akcentuojamas atsakomybės individualizavimas.

b) Lietuvos statutai (1529 m. 1566 m. 1588 m.) – labai pažangūs teisės aktai. Jais buvo siekiama
stiprinti valstybę, teisingumo apsauga. Statutai veikė daugiau nei tris šimtus metų t.y. iki XIX a.
vidurio.
Pagal statutus galėjo atsakyti tik FA – gyvūnai, daiktai nebuvo baudžiami. Asmuo neturi būti
nubaustas anksčiau nei stos prieš teismą – uždrausti Linčo teismai. Bausti gali tik teisės numatytos
 institucijos. Nusikaltę asmenys priklausomai nuo luominės padėties atsakė prieš įvairius subjektus.
Nelaisvus žmones teisė ponas, poną – valstybės pareigūnai. Atsakomybę galima taikyti tik už
statuto numatytas veikas.
Nusikaltimas apibūdinamas kaip skriauda (nuketėjusiajam ir jo turtui). Nusikaltimų valstybei ir
visuomenei I statute nėra daug. II statute jau ginami ne tik individo, bet ir valstybės ir visuomenės
interesai. III statute prioritetas teikiamas valstybei, o skriauda individui – antraeilė.
Normos statutuose grupuojamos pagal saugomas vertybe – objektą.
Vardijami objektyvieji veikos požymiai, tačiau nagrinėjamas ir priežastinis ryšys. Pvz.: tarp
sumušimų ir mirties turi būti priežastinis ryšys. Jei įsiterpia kiti veiksniai atsakomybė už mirtį
nekyla. Estetiniai kriterijai – baudžiami veido sužalojimai, kurių negalima paslėpti.
Asmuo gali būti baudžiamas nepriklausomai nuo psichinės būklės. Išskyrus kai kuriuos psichinius
ligonius.
II statutas įtvirtino amžiaus cenzą – 14 m. III statute – 16 m.
Atskiroms veikoms išskiriamos subjektų grupės, pvz.: nepilnamečiai būdavo baudžiami švelniau,
dažniausiai atsipirkdavo bauda. Baudą mokėjo tėvai iš vaiko dalies. Jei sumokėti neišgalėdavo
baudą nepilnametis turėjo atidirbti. Kūno bausmės būdavo taikomos tik pakartotinai padarius
nusižengimą.
Nėra kaltės – nėra atsakomybės. Yra įtraukiamas neatsargumas.
Atsakomybę šalinančios baudžiamąją atsakomybę – būtinasis reikalingumas, būtinoji gintis,
nukentėjusiojo sutikimas.
Baudžiama bausmėmis numatytomis statute. Jomis siekiama nubausti nusikaltėlį ir patenkinti
nukentėjusįjį. Interesai ir kerštas, prevencinis įbauginantis poveikis. Kompozicinės bausmės –
susideda iš kelių bausmių. Dominuoja turtinės bausmės. Skriaudos atlyginimas – statutas išvardija
kiek už kokią veiką. Turto konfiskavimas taikomas už nusikaltimus valstybei. Garbės netekimas –
taikoma šlėktoms. Ištrėmimas – visų teisių netekimas už nusikaltimus valstybei, tai visų teisių
praradimas, tokio asmens negynė įstatymai. Nušalinimas nuo tarnybos už tarnybinius pažeidimus
(kyšiai, dokumentų klastojimas). Paveldėjimo teisės atėmimas už tėvų ar šeimos narių nužudymą.
Asmeninės įbauginančios bausmės – mirties bausmė už sunkius nusikaltimus, čia plačios
nukentėjusiojo teisės. Mirties bausmė gali būti netaikoma jei nukentėjusysis sutinka. Mirties
bausmė būdavo vykdoma viešoje vietoje. Laisvės atėmimas taikomas retai ir laikotarpiai trumpi –
iki 1,5 m. požemio / bokšto kalėjime. Kūno bausmės – plakimas, kūno dalių nukirtimas,
sužalojimas – atliekamos viešai. Statutai numatė visas galimas bausmes, kitaip bausti nebuvo
galima.
Buvo galima skirti diferencijuotas bausmes – turtines ir / arba įbauginančias. Nustatytas bausmės
ekonomizacijos principas – asmuo pats susimoka už kalinimą ar mirties bausmę.
Pagal II statutą atsakė vyrai nuo 18 m., o moterys nuo 15 m. amžiaus. Pagal III statutą vyrai nuo 18
m. moterys nuo 13 m. – taikomos griežčiausios bausmės.
Nužudžius tėvus baudžiami mirtimi, netenka garbės ir turto. Turtas pereina broliams seserims.
Baudžiami gėdinga mirtimi.
Statutai įtvirtina paveldėjimą, bendrininkavimą, bausmės procedūras.

c) Carinės Rusijos baudžiamųjų įstatymų galiojimas. 1840 06 25 d. panaikintas statutų galiojimas,

tačiau kai kuriose teritorijose dar buvo taikomas.
Buvo įtvirtintas įstatymų galiojimas atgal. Veikos padarytos pagal vienus įstatymus, o procesas
baigiamas pagal kitus.
 1919 01 16 d. Lietuvos baudžiamuoju įstatymu tapo 1903 m. Rusijos baudžiamasis statutas. Tokį
sprendimą taryba priėmė, kad neatsirastų vakuumas.
Šis įstatymas pritaikomas Lietuvai. Nevartojamas Rusijos pavadinimas, nelieka normų
stačiatikiams, pasiskelbimu imperatoriaus šeimos nariu ir pan. Buvo daug pildomas ir keičiamas.
Įtrauktos nuostatos bausti už ginkluotą sukilimą prieš nepriklausomą Lietuvą.
1919 m. ypatingieji valstybės apsaugos įstatai numatė bausmes karinės padėties metu. Kiti įstatymai
numatė karių atsakomybę.
Statutas remiasi sudėties institutu, stengiamasi kuo labiau detalizuoti. Baudžiama tik už įstatymo
numatytas veikas. Būtina prielaida – kaltė. In dubio pro rero principas.
Bausmės: mirties bausmė, įvairūs kalėjimai, piniginės baudos.
Bausmės diferencijuojamos pagal nusikaltimo sunkumą – sunkūs nusikaltimai, nusikaltimai ir
nusižengimai. Bendrininkų atsakomybė diferencijuojama priklausomai nuo veiksmų.
Kazusas neleido atsirasti baudžiamajai atsakomybei. Nebaudžiama už prietarus, prakeikimus ir pan.
– tai buvo pasikėsinimas netinkamom priemonėm. Baudžiamąją atsakomybę taip pat šalino būtinoji
gintis, būtinasis reikalingumas, klaidos dėl veikos požymių.
Laisvės atėmimas buvo humaniškumo pavyzdys: buvo galimybė paleisti iki trijų mėn. susirgus,
šeimos reikmėms, darbams atlikti – netaikoma už sunkius nusikaltimus, taikoma tik gerai
besielgiantiems.
Dažnos ir pakankamai didelės piniginės baudos. Baudos individualizuojamos. Baudos skiriamos už
savanaudiškus nusikaltimus. Laisvės atėmimas galėjo būti keičiamas bauda. Galėjo būti siunčiami į
darbo namus – resocializacija. Asmenys paleisti iš sunkiųjų darbų kalėjimo negalėjo apsigyventi
tam tikrose vietose. Taikomos lygtinės bausmės.
Sunkinančių ir lengvinančių atsakomybę aplinkybių sąrašo nebuvo, motyvuodavo teismas.
1919 01 16 d. buvo numatyta, kad mirties bausmė panaikinama. Tačiau realiai nebuvo galima šios
nuostatos realizuoti, nes veikė ypatingi valstybės apsaugos įstatai, kurie numatė, kad gali būti
taikoma. 1920 m. buvo įtraukta mirties bausmė į baudžiamąjį statutą. Steigiamasis seimas
panaikino mirties bausmę, tačiau po mėnesio vėl buvo grąžinta dėl tarptautinės padėties. Mirties
bausmė buvo vykdoma dujomis.
Subjektai amžiaus aspektu: asmenims iki 10 m. nelaikomi subjektais, nes laikomi nepakaltinamais.
Nuo 10 iki 14 m. vietoj mirties bausmės ar kalėjimo buvo atiduodami į drausmės įstaigas. Nuo 14
iki 17 m. mirties bausmė ir sunkiųjų darbų kalėjimas buvo keičiami paprastu kalėjimu. 18-21 m.
mirties bausmė keičiama sunkiųjų darbų kalėjimu iki gyvos galvos. Asmenys iki 10 m. padarę
sunkius nusikaltimus buvo atiduodami į bendrabučius prie kalėjimo ar vienuolyno.
Specialioji dalis pradedama nusikaltimais religijai, tada valstybei. Nusikaltimai žmogui yra daug
vėliau. Toliau šeima, tarnybiniai nusikaltimai it t.t. Šeimyniniai nusikaltimai už daugpatystę,
svetimoteriavimą, prievartinę santuoką.
Atskirose teritorijose galioji ir kiti aktai. Klaipėdoje – Vokietijos baudžiamieji įstatymai. Ši
situacija pasikeitė kai Klaipėda buvo prijungta prie Lietuvos. Užnemunėje galiojo Napoleono
kodeksas.

d) Okupaciniai laikotarpiai. 1919 01 – perversmas, valdžia tarybų rankose. Lietuvoje revoliuciniai

komitetai turėjo visus baudžiamosios teisės klausimus savo jurisdikcijoje.
1940 06 15 Rusijos baudžiamasis kodeksas, vėl įsigaliojo atgal pagal federacijos kodeksą. Tuo
buvo pateisintos masinės represijos.
1940 m. po LTSR konstitucijos, tarybos prezidiumas priiminėjo baudžiamuosius aktus, juos keitė.
Taikomi kariniai įstatymai.
 1941 06 fašistinė Vokietija okupuoja Lietuvą. Lietuvos sukilimas vykdė aukščiausią valdžią. 1941
01 buvo panaikinti sovietų įstatymai ir atkurti Lietuvos įstatymai.
1941 08 paskelbta, kad bylų nagrinėjimas vyks pagal Lietuvos teismų santvarką, tačiau neapima
vokiečių ir žydų bylų. Pagal vokiečių įstatymus nagrinėjama žemės ir įmonių bylos. Kariuomenė ir
policija turėjo prioritetą prieš teismus.
1947 05 06 SSRS panaikino mirties bausmę išskyrus šnipus ir išdavikus. 1954 04 buvo grąžinta.
Tai buvo padaryta siekiant leisti vykdyti trėmimus ir masines represijas.
Sovietiniai įstatymai buvo labai regresyvūs apie 30 str. numatė mirties bausmę. Praktikoje laikoma
ne už visas veikas. Dažniausiai padaromi nusikaltimai už valstybės turto grobstymą galėjo būti
skiriama 10-25 metai. Kooperatinė 8-20 metų. Asmeniniam turtui su plėšimu 15-20 metų.
Baudžiamaisiais įstatymais pagrindžiamos masinės represijos. Buvo labai išplėstos
bendrininkavimo instituto ribos. Baudžiamos šeimos, giminės, regionai.
Po 1958 m. Stalino mirties švelnėja politika. Paleidžiami sunkiausi nusikaltėliai, o represuoti,
politiniai kaliniai paliekami.
1958 m. priimami TSRS ir sąjunginių valstybių baudžiamųjų įstatymų pagrindai – leido nustatyti
tam tikrus pakeitimus.
Baudžiamosios teisės šaltiniai
Teisės šaltinis – nustatyta tvarka, priimti teisės aktai.
a) Konstitucija
b) Tarptautinės sutartys – konstitucija numato, kad tarptautinės sutartys kurias ratifikavo seimas tampa
sudėtine Lietuvos teisės dalimi. Vienos konvencija – privalomos ir kitos sudarytos vienos
konvencijos patvirtinta tvarka sutartys. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija.
Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas. Romos
statutas. JT konvencija prieš korupcija.
Ekstradicijos institutai – dvišalės ir daugiašalės sutartys dėl ekstradicijos. Tarptautinės sutartys turi
viršenybę nacionalinės teisės atžvilgiu. EU teisės aktai kurie yra priimti EU sutarčių pagrindu.
c) Baudžiamieji įstatymai – BK su visais pakeitimai ir papildymais. BK įsigaliojimo ir įgyvendinimo
įstatymas. Amnestijos įstatymas. Baudžiamoji byla gali remtis ne tik baudžiamaisiais aktais.
d) BK tiesiogiai nurodyti poįstatyminiai aktai skirti įgyvendinti BK nuostatos.
e) KT nutarimo kuriuo pripažįstama baudžiamojo įstatymo prieštaravimas konstitucijai, rezoliucinė
dalis. Tai šaltinis kuris panaikina įstatymo galiojimą – negatyvusis įstatymo leidėjas. Pvz.: KT
pripažino mirties bausmę prieštaraujančia K.
BT šaltiniai plačiąja prasme (dar prisideda):
f) Europos žmogaus teisių teismo ir Europos bendrijos teisingumo teismo sprendimai BT srityje.
Tarptautinio baudžiamojo teismo ir tarptautinių tribunolų sprendimai.
g) KT nutarimų konstatuojamoji dalis
h) Teismų praktikos apžvalgos biuletenyje „Teismų praktika“
i) Kitos paskelbtos LAT nutartys. Visos LAT paskelbtos nutartys yra teisės šaltiniai. Žemesnieji
teismai yra saistomi aukščiausiojo teismo precedentų.
j) Travaux preparatoires – seimo posėdžių stenogramos, komitetų pasitarimai.
k) Netekę galios norminiai BT aktai jų taikymo ir aiškinimo praktika.
l) BT doktrina – komentarai ir vadovėliai
m) Užsienio valstybių BT šaltiniai
Pirminiai BT šaltiniai įtvirtina BT teisės normas, jas pakeičia ar panaikina. Antriniai BT šaltiniai tai tokie
aktai iš kurių galima sužinoti kaip reikia taikyti pirminius šaltinius. Jei yra privalomi.
BK galiojimas teritorijoje ir asmenims (SV)
Nusikalstama veika
BK įtvirtina nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo sąvokos BK 11 str.
Nusikaltimas yra pavojinga BK uždrausta veika, baudžiama laisvės atėmimu. Baudžiamasis nusižengimas
– pavojinga ir BK uždrausta veika, už kurią laisvės atėmimas netaikomas išskyrus areštą.
Pabrėžiamas pavojingumas – materialusis aspektas ir uždraustumas / baudžiamumas – formalusis požymis.
Pavojingumas paaiškina, kodėl už tam tikras veikas yra nustatytos bausmės. Ši savybė nepriklauso nuo
įstatymo leidėjo ar pareigūno valios. Tai socialinis aspektas, pažeidžiami asmens ir visuomenės interesai.
Formalusis aspektas įtvirtina elgesio sampratas, priešingumas teisei yra realizuojamas per nusikalstamų
veikų sudėtis. Veikos tiek pavojingos, kad baudžiamos griežčiausia atsakomybės forma.
Baudžiamumas yra draudimų nesilaikymo rezultatas.
Ankstesniuose baudžiamuosiuose įstatymuose nusikalstama veika buvo apibrėžta per saugomą objektą.
Tačiau išvardyti visus objektus neįmanoma.
Nusikaltimo sąvoka atsiranda XVIII a. Prancūzijos baudžiamajame įstatyme. Žmogaus ir pieliečio teisių
deklaracijoje įtvirtinta, kad nėra nusikaltimo, jei neuždrausta.
Ankstesni šaltiniai nesigilino į nusikaltimo apibrėžimą, dėmesys skiriamas veikos apibūdinimui ir bausmei.
Nusikaltimo sąvoka siejama su sudėtimi nuo klasikinis teisės mokyklos.
Pavojingumas
Uždrausta veika – veikimas arba neveikimas. Mintys, niekaip nepasireiškiančios išorėje nėra pagrindas
nusikaltimui. Tik pavojinga veika yra pagrindas nusikaltimui.
Pavojingumas yra objektyvi savybė nepriklausanti nuo vertinimo. Pavojingumas apibūdinamas per
įstatymo leidėjo suvokimą nustatant sankcijas.
Pavojingumas yra kintantis, todėl vyksta kriminalizacija ir dekriminalizacija, penalizacija ir depenalizacija.
Pavojingumas:
a) Veikos pavojingumo pobūdis – yra kokybinė charakteristika. Atskleidžia atskirų nusikaltimų esmę.
Pagal pobūdį atskiriamos nusikaltimų rūšys: neatsargūs, tyčiniai nužudymai ir t.t. Parodo supratimą.
Atsakomybės diferenciacija remiantis pobūdžiu yra vykdoma įstatymo leidėjo, jis suvokdamas
nusikaltimo pobūdį nustato sankciją. Pobūdis lemia veikos pripažinimą nusikalstama.
Pobūdis priklauso nuo objekto turinio ir nuo padaromos žalos pobūdžio (fizinė / moralinė žala), taip
pat nuo kaltės formos (tyčia / neatsargumas). Veikos padarymas neatsargiai nurodomos atskirai.
Dar priklauso nuo motyvų.
b) Pavojingumo pobūdis – kiekybinis požymis – lyginama su tos pačios rūšies nusikaltimais.
Diferencijuojama pagal pavojingumą. Svarbus pirmiausia taikant BK. Skiriant bausmę
atsižvelgiama į pavojingumo laipsnį. Pavojingumo laipsnis svarbus individualizuojant bausmę.
Svarbu ir įstatymų leidėjui, nes atsižvelgiant į veikos pavojingumo laipsnį sudaromos sudėtys
(paprasta sudėtis, kvalifikuota, priveligijuota).
Priklauso nuo:
 a) Žalos dydžio (padarinių)
b) Kaltės laipsnis (tyčia, neatsargumas, tyčios rūšys)
c) Motyvų, tikslų smerkimas
d) Situacija kurioje padaryta veika
Mažareikšmiškumas – dėl tam tikrų aplinkybių veika nors ir formaliu požiūriu yra pavojinga, tačiau realiai
veika nėra pavojinga, mažas nepavojingumo laipsnis. (Senato nutarimas dėl mažareikšmiškumo).
Priešingumas teisei
Vien veikos pavojingumo neužtenka, ji turi būti uždrausta – teisinis pagrindas. Apibrėžiamos veikos ir
represinės priemonės.
Padaryta veika pripažįstama nusikaltimu, kai yra pažymių visuma, kuri yra aprašyta kurioje nors
nusikaltimo sudėtyje. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje: negalima bausti už tai kas nebuvo
uždrausta.
Tik konstatavus pavojingumą ir priešingumą teisei veika kvalifikuojama kaip nusikalstama.
Amoralumas, baudžiamumas, kaltumas – papildomi kriterijai. Amoralumas išreiškiamas per priešingumą
teisei. Baudžiamumas – pasireiškia per priešingumą teisei, sukonkretina, tai padaryto nusikaltimo
padarinys. Tačiau nuo bausmės galima atleisti. Kaltumas – tik kaltas asmuo gali būti patrauktas
atsakomybėn. Tai tik vienas iš subjektyvių kriterijų. Uždraudimas apima tai kad tik kaltas asmuo gali būti
patrauktas atsakomybėn.
Nusikalstamų veikų klasifikacija:
a) Pagal objektą
a. Valstybė
b. Gyvybė
c. Sveikata
d. Nuosavybė
e. T.t.
b) Pagal subjektą
a. Tėvas
b. Vaikas
c. Vyras
d. Moteris
e. Karys
f. T.t.
c) Pagal padarymo būdus
d) Pagal pasekmes
e) Pagal baudžiamojo proceso klausimus
a. Teismingumas
b. Privataus kaltinimo bylos
f) Pavojingumo pobūdis ir laipsnis
a. Nusikaltimai
b. Baudžiamieji nusižengimai

a. Tyčiniai
b. Neatsargūs
 g) Bausmės dydis

Kvalifikacijos reikšmė
Padeda vienodinti praktiką, kyla teisės autoritetas. Turi reikšmės sprendžiant atleidimą nuo bausmės,
baudžiamosios atsakomybės. Pvz.: padarius sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, nuo baudžiamosios
atsakomybės negalima atleisti.
Baudžiamoji atsakomybė už rengimąsi padaryti veikas iškyla tik už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus.
Baudžiamąją atsakomybę lemia nusikaltimo kategorija.
Jei asmuo padarė nesunkų ar apysunkį nusikaltimą pirmą kartą laisvės atėmimas negali būti skiriamas.
Sunkių ir labai sunkių nusikaltimų atveju negalima atidėti bausmės vykdymo.
Kategorija lemia amnestijos klausimų sprendimų, malonės prašymų nagrinėjimą.
Padarius neatsargius nesunkius ar apysunkius nusikaltimus galima išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Nusikalstamumas
Nusikalstamumas – tai istoriškai besikeičiantis socialinis teisinis reiškinys, atskleidžiantis visumą
nusikalstamų veikų tam tikroje teritorijoje per tam tikrą laiką.
a) Socialinis – nusikaltimai daromi žmonių visuomenėje. Nusikalstamumo priežastys – socialinės
anomalijos, socialiniai faktoriai.
b) Teisinis – nusikaltimais pripažįstamos tik tos veikos, kurios uždraustos BK. Nusikalstamumą lemia
kriminalizacijos lygis ir dekriminalizacija.
c) Istorinis kitimas – priklausomai nuo laikotarpio kinta saugomos vertybės.
Nusikalstamumas būdingas kiekvienai visuomenei. Jis negali būti panaikintas.
Charakteristikos:
a) Būklė – paplitimo charakteristika. Gali būti išreikšta absoliučiais skaičiais arba koeficientais.
Vertinami duomenys apie oficialiai registruotas veikas, pagal teismų duomenis ir neišakintas
veikas. Latentinis nusikalstamumas – oficialiai neregistruotas nusikalstamumas dėl netinkamos
teisėsaugos institucijų ar nukentėjusiųjų reakcijos. Latentiškumas didesnis ten, kur veikų
pavojingumas nedidelis.
b) Struktūra – kokybinis kriterijus. Kokią dalį sudaro atskiros nusikaltimų rūšys. Pirmiausiai žiūrima į
sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, recidyvą, nepilnamečių nusikalstamumą.
c) Dinamika – nusikalstamumo būklės ir struktūros kitimas. Tai vyksta valstybės vystymosi kontekste.
Dinamiką veikia:
- Nusikalstamumo registracijos lygis
- Registravimo metodika
- Teisėkūra: kriminalizacija ir dekriminalizacija
- Latentinis nusikalstamumas
- Kitų reformų vykdymas
- Demografiniai veiksniai
- Socialiniai veiksniai
- Ekonominiai pokyčiai
- Teisėsaugos institucijų efektyvumas
Bendra tendencija – nusikaltimų mažėja penktadaliu, tačiau turtinių nusikaltimų daugėja. Sunkių
nusikaltimų mažėja.
Nusikalimų sąlygos ir priežastys:
a) Kosminiai ir fiziologiniai reiškiniai
b) Genetinės ligos ir nepakaltinamumas
c) Neurozė
d) Patyčios mokyklose
e) Socialinės rizikos ir asocialios šeimos
f) Socialiniai faktoriai yra pagrindiniai veiksniai
Objektyvios sąlygos:
a) Reiškiniai ekonomikoje
b) Socialinė atskirtis
c) Prieštaravimai politikoje
d) Pokyčiai moralėje, vertybių sistemoje
e) Nesklandumai teisinėje sistemoje
Subjektyvūs faktoriai:
a) Klaidos, nepakankamas valdžios dėmesys tam tikroms sritims (pvz.: resocializacijos programoms)
b) Žmonių teisinės socialinės politinės psichologijos defektai – pirminiai nusikalstamumo šaltiniai;
savanaudiškumas, žema moralė, teisinis nihilizmas, žema teisinė kultūra, teisinės atsakomybės
išvengimas, chuliganizmas.
c) Žema poilsio kultūra
d) Narkotikai
Nusikaltimo sudėtis (corpus delicti)
Specialioji BK dalis numato nusikalstamų veikų sudėtis – aprašymas įstatymo formuluotėmis. Tai
vienintelis teisinis baudžiamosios atsakomybės pagrindas.
Nusikalstama veika tai pavojinga veika, todėl pirmiausia aprašomi tie požymiai, kurie sudaro esmę,
atskleidžia pavojingumą ir pobūdį. BK numato rūšines veikų sudėtis – tinkamas bet kokiai situacijai.
Atskleidžiant esmė turi būti aprašoma požymių visuma – objektyvieji pusė, objektas, subjektyvioji pusė ir
subjektas.
Sudėtyje nurodomi tik požymiai atskleidžiantys esmę, jei yra tipiniai tam tikrai rūšiai nusikaltimų.
Realybėje veikos turi daug daugiau aplinkybių. Tačiau baudžiant tik pagal sudėtį nustatomi tipiniai
požymiai. Kitos aplinkybės nėra svarbios nusikaltimui, nes neatskleidžia jo pavojingumo pobūdžio, nebent
laipsnį.
Sudėties požymiai yra būtini. Jei nenustatytas nors vienas požymis, baudžiamoji atsakomybė pagal tą
straipsnį kilti negali. Požymiai kartu yra ir pakankami, nes užtenka konstatuoti tuos požymius, kurie
aprašyti sudėtyje, tam kad asmuo būtų patrauktas į baudžiamąją atsakomybę.
Sudėtis yra mokslinio proceso rezultatas. Abstrahacijos procesas – atsiribojama nuo neesminių aplinkybių.
Derinamas mokslinis ir praktinis supratimai. Buvo nustatytas reguliavimas, kad BK negalima keisti
neturint BK rengimo grupės išvadų.
Plačiąja prasme sudėtis – tai visuma objektyvių ir subjektyvių aplinkybių. Tai bendroji sąvoka.
Specialiojoje BK dalyje yra rūšinės veikų sudėtys – atskirų veikų rūšių sudėtys. Tik BK specialioji dalis
yra nusikalstamų veikų sudėčių šaltinis. Tik BK gali įtvirtinti sudėtis. K reikalauja, kad sudėtys būtų
įtvirtintos įstatymu.
Apibūdinimai gali būti abstraktūs arba labai konkrečiai apibūdinamos. Pagrindiniai atsakomybei turi būti
aiškūs. Tačiau BK kai kuriuos požymius įtvirtina bendrojoje dalyje. Tam tikros sąvokos aiškinamos per
kitus įstatymus pavyzdžiui proceso, valstybės tarnybos įstatymas ir t.t.
Įstatymų leidėjas skirtingai aprašydamas sudėtis, vartojamos savaime suprantamos sąvokos, taip pat
remiamasi teismų praktika, ypač vertinant vertinamuosius kriterijus, teismai aiškina sudėčių turinį,
požymius. Sudėtis analizuoja ir moksliniai darbai.
Rūšinių sudėčių reikšmė:
a) Kriminalizacijos procesas vyksta įvertinant atskirų rūšių nusikalstamų veikų rūšis.
b) Tai vienintelis ir pakankamas pagrindas baudžiamajai atsakomybei.
c) Kadangi sudėtis pateikiama tik įstatymų, tai padeda vienodai suvokti nusikalstamas veikas.
Pagrindas vienodinti praktiką (teisėtumo lygybės garantija).
d) Požymiai būtini ir pakankami – lygybės prieš įstatymą garantija. Bet kuris asmuo padarė veiką
atitinkančią požymius yra traukiamas atsakomybėn. Kitos aplinkybės gali būti svarbios vėliau pvz.:
skiriant bausmę.
e) Padeda atriboti baudžiamąsias veikas nuo kitų pavojingų veikų.
f) Padeda atriboti vienas veikas nuo kitų (skiriasi tik vienu požymiu). Nėra sudėčių su visiškai
sutampančiomis sudėtimis.
g) Sudėtys užtikrina tinkamą veikos kvalifikavimą. Dažnai apibūdinamas procesiniuose
dokumentuose.
Bendroji nusikalstamos veikos sudėtis neatsiejama nuo nusikaltimo sampratos. Pavojinga teisei priešinga
įtvirtinta įstatymuose.
Sudėčių požymių klasifikacija
(Geriau vartoti požymio sąvoką, o ne elementą. Elemento terminas taikomas nusikaltimo nusižengimo
struktūrai.)
a) Pozityvūs požymiai – aiškiai nurodyti sudėtyje
b) Negatyvūs – skaitant sudėtį tiesiogiai nenumatyti, tačiau suprantami taikant aiškinimą, pvz.: iš
bendrosios BK dalies.
- Požymių pastovumas – yra išreikšti bet kokioje sudėtyse.
- Kintami – atskirose sudėtyse gali ir nebūti.
a) Pagrindiniai – yra kiekvienos veikos sudėtyje: objektas, dalykas, veika, pakaltinamumas, amžius,
kaltė.
b) Fakultatyvūs – pvz.: motyvas, tikslas ne visada išreiškia esmę ar kaičia pavojingumą. Kai kuriose
sudėtyse nėra svarbūs pagrindžiant atsakomybę: padariniai, priežastinis ryšys, padarymo būdas,
laikas, vieta, specialieji požymiai – pareigų užėmimas, giminystė ir pan. motyvas, tikslas.
Šis skirstymas yra sąlyginis, nes kiekvienas sudėties požymis konkrečioje sudėtyje yra privalomas.
Svarbu tik klasifikacijos aspektu.
a) Vertinamieji – sukelia problemų, nes požymis vertinamas visų aplinkybių kontekste pvz.: didelė
žala.
b) Aprašomieji.
 Sudėčių rūšys
Bendroji samprata – teorinė konstrukcija.
a) Pavojingumo laipsnis – aplinkybės gali didinti ar mažinti pavojingumo laipsnį, nors pobūdis lieka
tas pats. Šios aplinkybės turi būti dažnai pasikartojančios.
a. Pagrindinės – veikos požymiai pasireiškia kiekvienu veikos darymo atveju. Nelengvina ir
nesunkina baudžiamo asmens padėties. Būna veikų, kurios aprašomos tik šia sudėtimi.
b. Kvalifikuotos – paprastai išdėstomos tame pačiame straipsnyje. Be pagrindinės sudėties
požymių nurodomos aplinkybės, kurios iš esmės keičia pavojingumą. Pvz.: BK 129 str.
nužudymas 2 d. pavojingumo laipsnis didėja. Taip sudaroma galimybė diferencijuoti
atsakomybę, tiksliau apibūdinti veikas. Dažnai būna subjekto ypatybės, pasekmės,
nukentėjusysis. Jei sudėtyje aplinkybė nenumatyta, tačiau numatyta sunkinanti aplinkybė –
tuomet ir nelaikoma kvalifikuojančiu požymiu.
c. Itin kvalifikuotos sudėtys – veikos suvokiamos kaip ypač pavojingos.
d. Privilegijuota – be bendrųjų požymių nerodomos aplinkybės, kurios mažina pavojingumą ir
yra danai pasikartojančios. Paprastai aprašomos atskirais straipsniais dėl juridinės technikos
ypatumų.
Kvalifikuota ir privilegijuota sudėtis – prieš tai turi būti įrodyta pagrindinė sudėtis ir paskui papildomi
požymiai. Paprastai taikoma tik nusikaltimams, o ne baudžiamiesiems nusižengimams.
b) Pagal aprašymo būdą:
a. Paprastos – kiekybine prasme požymiai išreikšti vieną kartą (vienas objektas, kaltės forma,
padariniai).
b. Sudėtingos – požymiai apibūdinantys kelis objektus, keli veikimo būdai. Užtenka įrodyti
vieną – alternatyvios.
c. Sudėtinės-sudėtingos – susideda ir kelių rūšių sudėčių, kurios praranda savo
savarankiškumą tampa sudėtine sudėtingos sudėties dalimi. Pvz.: plėšimas.
c) Objektyvioji pusė
a. Materialios sudėtys – objektyvioji pusė apibūdinta pilnai: veika ir padariniai
b. Formalios – veikos baigtos nelaukiant padarinių, tik veikos nurodymas
c. Nukirstinės – patys pirminiai veiksmai (pasiruošimas) pakankama konstatuoti bandymui.
Paprastai nėra veikos be padarinių. Tačiau įstatymų leidėjas ne visada nurodo padarinius. Pačios veikos
padarymas tiek pavojingos, kad ir be padarinių yra pagrindas patraukti atsakomybėn, arba padarinių per
daug kad išvardytum arba jų laukiama labai ilgai. Suteikiama galimybė reaguoti greičiau.
Formalios veikos nėra nusikaltimai. Tai skiriasi nuo formalios sudėties, kuri siejasi su padarinių
neįvardijimu. Formaliai būtinoji gintis nusikaltimas, tačiau pavojingumo požymio nėra.
Nebūna blanketinių ar nukreipiančių sudėčių – būna tik tokios dispozicijos. Visi požymiai yra įtvirtinti BK,
tačiau jų interpretavimui gali reikėti pasinaudoti ir kitais aktais.
Bendros ir specialios sudėtys. 228 str. BK piktnaudžiavimas tarnyba ir tarnyba, įgaliojimų viršijimas.
Tačiau kyšininkavimas išskiriamas atskirai, kaip specialios sudėtis. Čia taikomos bendrosios ir
specialiosios normų santykį reguliuojančios taisyklės.
Nusikalstamos veikos objektas
Nusikaltimas tai veika pasireiškianti išorėje, kuria sudaromos prielaidos pažeisti vertybes. Yra dvi
pozicijos: objektas yra teisinis gėris / objektas yra teisiniai santykiai saugomi baudžiamosios teisės.
Baudžiamoji teisė saugo teisinius santykius, į kuriuos yra kėsinamasi nusikalstama veika. Baudžiamajai
teisei svarbūs tie santykiai, kuriuos įmanoma reguliuoti ir kurie yra svarbūs visuomenei ir individui.
Tai istorinė kategorija kintanti kartu su socialinėmis ir ekonominėmis sąlygomis. Saugomi skirtingi
objektai. Tai priklauso nuo politinių jėgų.
Saugomi santykiai yra išvardyti BK specialiojoje dalyje, turinyje.
Objekto reikšmė:
a) Leidžia atriboti nusikalstamas veikas nuo kitų teisės pažeidimų.
b) Objekto reikšmė pagrindžia pavojingumą ir atsakomybės taikymą.
c) Turi reikšmės veikos kvalifikavimui.
d) Padeda sistematizuoti specialiąją BK dalį.
Klasifikavimas:
a) Bendrosios dalies objektas – visi teisiniai santykiai saugomi baudžiamojo įstatymo BK 1 str.
b) Rūšinis / specialiosios dalies objektas – visuma vienarūšių teisinių santykių saugomų BT. Tai
specialiosios dalies sisteminimo pagrindas.
c) Integruotas – keli rūšiniai ar specialieji objektai (kėsinamasis į kelis objektus).
Objektas yra teisniai santykiai, reguliuoji BT nuostatomis. Jie atsiranda ir vystosi priklausomai nuo
padarytos veikos.
Rūšinis objektas atskleidžia vienarūšių veikų specifiką.
Sąsajos tarp teisinių santykių, pagal kuriuos nustatomi rūšiniai objektai yra labai įvairios pvz.:socialiniai.
Nustačius rūšinį objektą, nustatoma veiklos esmė ir pobūdis, sudaro pagrindą sudaryti vertybių hierarchiją.
Taip išdėlioti straipsniai specialiojoje BK dalyje.
Bendrasis objektas išskiriamas nustatant tiesioginį objektą. Ta pati veika gali turėti kelis objektus – tada
objektas integruotas.
Sudėtinės sudėtys – bent dviejų objektų pažeidimas. Abiem objektam įstatymų leidėjas numato būtino
požymio reikšmę veikos kvalifikavimui. Tačiau vienam suteikiama prioritetinė reikšmė. Pagal tai
nustatoma vieta BK.
Yra sudėčių, kur nurodomas vienas objektas, bet gali būti ir kiti objektai – fakultatyvūs. Jų pažeidimas
reikšmės kvalifikacijai neturi. Pvz.: viešosios tvarkos sutrikdymas – kiti padariniai neturi reikšmės veikos
kvalifikavimui.
Tiesioginio objekto reikšmė:
a) Lemai straipsnio vietą BK skyriuje.
b) Dėl tiesioginio objekto yra sukuriamos atskiros normos – išimtys sudėtinis sudėtys.
c) Turi tiesioginę reikšmę veikos kvalifikavimui.
Nusikalstamos veikos dalykas:
a) Yra daiktai, dėl kurių padaromi nusikaltimai
b) Daiktai tiesiogiai veikiami nusikaltimo metu
c) Materiali teisinio gėrio išraiška.
Jei laikoma pirmais dviem variantais, tai teorija nepaaiškina moralinių politinių ir pan. padarinių. Neapima
ir fizinės žalos. T.y. nepaaiškina padarinių įvairovės.
Teisinio santykio turinys:
a) Subjektas
b) Dalykas
c) Teisės ir laisvės
Nusikalstamomis veikomis gali būti kėsinamasi į bet kurią dalį. Tačiau subjekto dalyku nevadinsi,
vadinama nukentėjusiuoju. Kėsintis galima ir į daiktus ir vertybes. Kėsinamasi ir suvaržant teises ir laisves.
Dalyku yra bet kuris teisnių santykių struktūrinis elementas.
Bet kuria veika sukeliami padariniai. Tačiau įstatymų leidėjas ne visada vardina padarinius. Tačiau dalykas
nusikalstamoje veikoje yra visada.
Atskirais atvejais dalykas gali būti būtinu sudėties požymiu, pvz.: BK 324 str. kitais atvejais dalukas
neįvardijamas. Tai paliekama praktikai konkrečioje situacijoje. Dar kitais atvejais laiko kvalifikuojančiu
požymiu.
Dalykas nėra nusikalstamos veikos priemonės ir įrankiai. Dalykas yra pasyvus. Priemonėmis yra sukeliami
padariniai, siekiam dalyko. Dalykas yra grąžinamas nukentėjusiajam jei nebuvo sunaikintas. Įrankiai yra
konfiskuojami valstybės naudai.
Dalykas skirtingai nuo objekto žalos nusikalstamos veikos metu gali ir nepatirti. Objektui žala padaroma
visada.
Reikšmė:
a) Dalykas padeda atriboti nusikalstamas veikas nuo nenusikalstamų.
b) Atribojimui vienų veikų nuo kitų.
c) Pagal dalyką nustatomos kvalifikuotos sudėtys.
Objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai
Sudėties skaidymu į objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius yra siekiama palengvinti suvokimą.
Objektyviaisiais požymiais yra laikomas objektas, dalykas ir objektyvioji pusė (kuo veika pasireiškia
išorėje).
Objektyviąją pusę sudaro veika, veikos padariniai, priežastinis ryšys, vieta, laikas, būdas, priemonės,
aplinkybės.
Tikrovėje veika pasireiškia visuma požymių, tačiau sudėtis apima tik būdingiausius. Sudėties objektyvioji
pusė – tai požymiai kuriais BK aprašo veika objektyviais kriterijais.
- Pagrindiniai požymiai – veika
- Fakultatyvūs požymiai – visi kiti
Jei fakultatyvūs požymiai nurodyti sudėtyje jie yra privalomi.
Priešingumas teisei ir pavojingumas atsiskleidžia viso nusikaltimo požymiais, o ne tik būtinais
objektyviajai pusei. Pavojingumas būdingas ir subjektyviajai pusei.
Reikšmė:
a) Būtinas pagrindas baudžiamajai atsakomybei. Mintys įsitikinai, nepasireiškiantys išorėje,
nebaudžiami, baudžiama už veiką.
b) Sudaro garantijas asmenims nepadariusiems veikos neliečiamybei.
 c) Nusikaltimai daugiausia aprašomi objektyviais požymiais, todėl objektyvioji pusė padeda atskirti
nusikalstamas veikas.
d) Tik nustačius objektyviąją pusę gali būti atskleista subjektyvioji pusė.
e) Pagal objektyvius požymius gali būti formuojamas ir atskirų veikų prevencijos programos.
Veika
Svarbi tik pavojinga ir baudžiamojo įstatymo uždrausta veika. Ši sąvoka apima ir veikimą ir neveikimą.
Daugiausiai veikos padaromos aktyviais veiksmais (apie 80 %) neveikimu mažiau (10 %). Kai kurios
veikos gali būti padaromos ir veikimu ir neveikimu (mišria forma).
Veika yra žmogaus elgesys. Veika turi būti sąmoninga ir valinga, t.y. atspindi pakaltinamumą. Asmuo
galėjo kontroliuoti savo valią. Refleksiniai veiksmai, savo elgesio negalinčio valdyti asmens veiksmai
veika nėra pripažįstami.
Nenusikalstamomis gali būti pripažintos veikos esant nenugalimai jėgai ar būtinajam reikalingumui, esant
fizinei prievartai. Asmuo negali kontroliuoti savo veiksmų, todėl atleidžiamas nuo atsakomybės.
Psichinė prievarta ne visada yra pagrindas atleisti nuo atsakomybės, tačiau gali būti pagrindas lengvinti
atsakomybę.
Veikia siejama su žmogaus judesių visuma. Atskirais atvejais gali būti vienas veiksmas (judesys).
Neveikimas – teisinę reikšmę neveikimas turi tik tada, kai asmuo galėjo, turėjo ir privalėjo veikti.
Neveikimas gali pasireikšti kaip vienkartinis aktas, tačiau dažniau pasireiškia kaip tęstinis veiksmas.
Neveikimas yra galėjo ir privalėjo veikti suma. Nesant nors vieno iš šių reikalavimų, atsakomybė nėra
galima. Privalomumas gali kilti iš: teisinio įpareigojimo, darbinių funkcijų, profesinės pareigos ar
visuomenės saugumo supratimo.
Veika tai pavojingas priešingas teisei sąmoningas ir valingas veikimas ar neveikimas padaręs žalą
nusikalstamos veikos objektui.
Padariniai
Kiekviena veika padaro žalos objektui, sukelia padarinius. Žalos įvairovę lemia dalyko ir objekto įvairovė.
Padarinių pobūdis kinta priklausomai nuo to į ką kėsinamasi. Padariniai yra kriterijus veikos pavojingumui
vertinti. Padariniai sieja veiką su objektu.
Dauguma veikų padaro realią žalą, kuri gali būti numatyta sudėtyse. Realios žalos grėsmės sukėlimas taip
pat vertinamas kaip padariniai. Nukirstinės sudėtys pvz.: pasikėsinimo veiksmai – baigtumui nereikia laukti
realaus padarinių atsiradimo.
Padarinių rūšys: pagal žalos pobūdį:
a) Fizinė
b) Turtinė
c) Moralinė
d) Intelektinė
e) Politinė
Pagal žalos pobūdį:
a) Sunkūs / nesunkūs
b) Paprasti / kvalifikuoti / privilegijuoti
Reikšmė:
 a) Padarinių konstatavimas palengvina nusikalstamos veikos nustatymą.
b) Veikų kvalifikavimui reikšmės turi padarinių dydis (turtinė / fizinė žala).
c) Vienų veikų atribojimui nuo kitų.
d) Veikos pavojingumas priklauso nuo padarinių.
e) Skiriant bausmę sunkūs padariniai yra sunkinanti aplinkybė.
Formalios sudėtys nereikalauja padarinių dėl pačios veikos pavojingumo arba dėl padarinių įvairovės ar
ilgo laiko tarp veikos ir padarinių.
Padariniai objektui gali atsirasti ir nepadarant žalos dalykui.
Fakultatyvūs požymiai
a) Priemonės įrankiai būdai yra tiesiogiai susiję su veikos padarymo mechanizmu.
b) Laikas ir vieta
Būdai – visuma metodų veiksmų, kuriais pasiekiamas nusikalstamos veikos tikslas. Paprastai
neįtraukiamas į sudėtį, nes paprastai veikos pavojingumo nekeičia. Tačiau būdas gali būti pagrindas atskirti
veikas pvz.: vagystė ir plėšimas. Būdas gali būti numatytas kaip sudėties požymis. Būdas gali būti
kvalifikuojanti požymis. Būdas dažnai būna sunkinančia aplinkybe.
Veikos padarymo priemonės ir įrankiai – tai kas veikos padarymo metu naudojama padaryti poveikiui
objektui ar dalykui. Įrankiais gali būti ir žmonės (neveiksnūs ir nepilnamečiai) nukreipiami padaryti
nusikaltimą. Įrankiais tiesiogiai veikiamas objektas. Priemonės sudaro prielaidas nusikalstamai veikai,
palengvinimas. Įrankiai glaudžiai susiję su padarymo būdu.
Reikšmė:
a) Priemonėms atskirais atvejais suteikiamas būtinasis požymis BK 272 str. brakonieriavimas.
b) Kartais turi kvalifikuojančia reikšmę BK 180 str. 2 ir 3 d. plėšimas.
c) Gali turėti sunkinančios aplinkybė reikšmę BK 60 str. 1 d. 10 p.
Įrankiai ir priemonės yra nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo dalis.
Laikas vieta ir t.t. retai keičia pavojingumą ir nėra mechanizmo dalis.
Karatais vietai suteikiama būtina reikšmė (BK 15 ir 16 skyriai).
Laikas irgi nėra dažnai įtrauktas į būtinus požymius: nusikaltimai krašto apsaugai, aplinkai
(brakonieriavimas), naujagimio nužudymas BK 121 str. vado įsakymo nevykdymas karo padėties metu.
Aplinkybės gali būti požymis turintis būtino požymio reikšmę BK 284 str. – padaryta viešoje vietoje.
Kvalifikuojanti reikšmė BK 129 str. 10 p. dėl tarnybos ar pilietinės pareigos vykdymo. Sunkinanti-
lengvinanti aplinkybė – didelis susijaudinimas dėl nukentėjusiojo veiksmų.
Priežastinis ryšys
Realybėje padarinius sukelia konkretus asmuo savo veika. Veika yra nusikalstama kai pripažįstama, kad
asmens vieką sukėlė padarinius.
Atskirais atvejais priežastinį ryšį konstatuoti nesudėtinga. Tačiau kartais sunku konstatuoti ryšį, o
konstatuoti reikia visada, nors būtinuoju požymiu tampa tik įtvirtinus sudėtyje. Net formaliose sudėtyse
padarinių svarba ir priežastinis ryšys turi būti konstatuotas.
Priežastinis ryšys yra objektyvi aplinkybė. Jis turi būti įrodytas ir veikos padarinių ir t.t.
Įstatymas nepateikia taisyklių kaip konstatuoti priežastinį ryšį.
Iš visų aplinkybių konstatuoti priežastinį ryšį išskiriami veika ir padariniai. Konstatavus vieką ir padarinius
aiškinamasi jų ryšio pobūdis. Dažnai nustatyti padeda ekspertizės.
Priežastinio ryšio sąlygos:
a) Buvo veika
b) Ta veika padaryta kaltininko
c) Padariniai kyla vėliau nei veika / veika buvo pirmiau nei padariniai – laiko seka.
d) Kokio laipsnio / kokia reikšmė veikos padariniams (ta veika buvo aplinkybė, be kurios nebūtų kilę
padariniai) t.y. būtina sąlyga. Mechanikas išleidžia automobilį be stabdžių. Automobilio vairuotojas
padaro avariją ir žūsta žmogus. Bet asmuo užmigo prie vairo ir nestabdė. Mechaniko veika nėra
priežastinis ryšys. Jei į įvykių seką įsijungia atsitiktinumas ar trečiasis asmuo, nėra tiesioginio ryšio
tarp priminio veiksmo ir padarinių.
Atsitiktiniai ir būtini ryšiai yra vertinamasis pagrindas. Priežastinį ryšį konstatuoti galima tik esant
būtiniems ryšiams. Padariniai užprogramuoti pačioje veikoje – priežastinis ryšys.
Tie patys padariniai gali būti sukeliami kelių subjektų veiksmais. Tai nebūtinai daroma bendrininkaujant.
Konstatavus, kad kiekviename veiksme glūdi tų padarinių galimybė. Tokiu atveju turi būti konstatuotas
kiekvienos veikos ir kilusių padarinių priežastinis ryšys. Tai vykdoma pagal tas pačias taisykles.
Įmanoma, kad tie patys padariniai inkriminuojami pagal skirtinus straipsnius skirtingiems subjektams.
Kai asmuo kaltinamas neveikimu taip pat reikia konstatuoti priežastinį ryšį, tačiau subjektas pats tiesiogiai
neveikia. Čia turi būti konstatuota pareiga, kad turėjo veikti ir turėjo galimybę. Nustatoma tarp neveikimu
sukeltos situacijos ir sukeltų padarinių atsiradimo. Nėra atsitiktinių jėgų ir trečiųjų asmenų įsikišimo.
Padarinių ir veikos priežastinio ryšio nepakanka reikia subjektyvaus požymio – supratimo / suvokimo.
Reikia konstatuoti, kad asmuo suprato, kad jo veika sukels padarinius. Tyčios atveju. Neatsargumo atveju –
būtinybė, pareiga ir galimybė konstatuojama.
Teorijos apie priežastinį ryšį:
a) Besąlygiško priežastingumo teorija – XIV-XV a. A. Gandino. Siekiama apriboti baudžiamąją
atsakomybę už nužudymą ir atleisti nuo mirties bausmės.
Pasekmės turi būti nulemtos išimtinai kaltininko veiksmų ir jis turi tai suprasti. Jei prie kaltininko
mirties prasideda kitos aplinkybės priežastinis ryšys paneigiamas. Nukentėjusiojo būsena yra
pagrindas nerasti priežastinio ryšio. Priežastinis ryšys nužudymui kai galima suteikti medicininę
pagalbą.
Skiriami besąlygiški sužalojimai – visiems baigiasi mirtimi – ir atsitiktiniai pvz.: infekcija.
Praeiti (nuo sužalojimo iki mirties) turi ne daugiau nei kritinis dienų skaičius. Praėjus šiam
laikotarpiui buvo laikoma, kad nebuvo priežastinio ryšio.
Buvo reikalaujama ekspertizių priežastiniam ryšiui nustatyti. Priežastinį ryšį lėmė objektyvios
aplinkybės.
b) Conditia sine pro non (sąlyga be kurios nėra) F. Konlistas, Milis.
Remiamasi: nusikaltimo padarinių priežastimi yra visos sąlygos, kurios nulėmė padarinius. Žmogus
veiksmai yra padarinių priežastis, jei be tų veiksmų padariniai nebūtų kilę. Sąlygos neskiriamos į
abstrakčias ar būtinas – jos pripažįstamos lygiareikšmėmis.
Konstatuojant priežastinį ryšį reikia vertinti situaciją protingai, teisingumo jausmu.
Teorija nesusiaurina atsakomybės, nors kurta kaip tik šiuo tikslu. Nėra subjektyvaus momento.
c) Adekvataus (tipinio) priežastingumo teorija. Krizas.
Asmuo turi atsakyti tik už adekvačias savo veiksmų padarinius. Šioje teorijoje skiriamos kryptys:
 - Subjektyvi – priežastinis ryšys konstatuojamas tik tyčia
- Objektyvi – padarinių adekvatumą konstatuoja teismas pagal tipinius padarinius.
Siekai mažinti atsakomybės taikymą.
Pagal šią teoriją priežastinis ryšys yra tik tipiniais atvejais, kai veika pagal bendrą supratimą,
sukelia padarinius. Veika vertinama apskritai, o ne konkrečioje situacijoje. Čia remiamasi
subjektyviu vertinimu.
Nusikalstamos veikos subjektas
Subjektu priimta pirmiausia laikyti FA, tačiau pagal nauja BK gali būti ir JA.
Subjekto sąvoka BK nevartojama. BT yra kaltininkas, kaltasis, nuteistasis – skirtingose proceso stadijose
įgijo kitą paveldimą.
BT yra skirta daryti poveikį žmonėms, todėl poveikis turi būti suvokiamas. Poveikis taikomas tik
sąmoningiems asmenims.
Suvokimas sulaukiamas nuo tam tikro amžiaus. Amžius leidžia koreguoti savo elgesį. Asmuo turi būti
pakaltinamas, kad suvoktų taikomos bausmės tikslą. Asmuo nesulaukęs taikomo amžiaus arba psichiškai
nesveikas nėra subjektas. Tai būtini ir pakankami požymiai.
Specialiojoje dalyje nustatyti ir kiti subjekto požymiai – specialieji požymiai, tada jei yra būtini veikai
kvalifikuoti pagal tam tikrą straipsnį. Specialieji požymiai nurodomi vykdytojui. Kvalifikuoti reikia
nustatyti ir bendruosius ir specialiuosius požymius.
Bendrieji požymiai pagrindžia lygybės prieš įstatymą principą.
Amžius
Amžius – riba nuo kurios asmuo gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.
Minimalią ribą nustato pagal tai, kad jau galima reikalauti bendro supratimo teisėje. Vertinamas vidutinis
asmuo. Amžius, nuo kurio gali surasti draudimų reikšmę. Amžius nuo kurio susiformuoja tam tikra
mąstysena. Asmuo gali suvokti baudžiamosios teisės priemonių pasekmes. Ši riba nustatoma remiantis
psichologija, pedagogika, fiziologija, penetencija ir t.t. Visuomenė remiasi kitokiomis nuostatomis. Yra
siekiama sumažinti amžių.
Minimali riba yra 14 m. už tam tikrus nusikaltimus. Bendroji riba yra 16 m. BK 13 str. numato
nusikaltimus, kurie yra pavojingi ir nesunkiai suvokiami. Tai tyčinės ir pakankamai dažnai daromos
nepilnamečių veikos.
Rytų valstybėse pagal BK taikoma nuo 6-7 m. Skandinavijoje 18-20 m. kai kur taikoma ekspertizė ar
asmuo pakankamai subrendęs.
Pakaltinamumas
Užtikrina BK efektyvumą. BT realizavimas naudingas tik asmeniui, kuris suvokia savo veiksmus ir tų
veiksmų pasekmes, t.y. baudžiamąją atsakomybę. Asmuo turi valdyti savo veiksmus ir juos suvokti, kad
būtų galima taikyti atsakomybę.
Pakaltinamumas atskleidžia intelektualumą.
Pakaltinamumas pagrindžia atsakomybės taikymą. Atsakomybėn traukiamas tik valios laisvę turintis
asmuo.
Vyrauja subjektyvus kaltinimo principas išskyrus atskirus momentus.
BK vartoja sąvoką nepakaltinamumas. Pakaltinamumas preziumuojamas. Nepakaltinamumas turi būti
įrodomas medikų ekspertų išvadomis konkrečiam asmeniui konkrečiomis aplinkybėmis.
BK 17 str. – nepakaltinamumas apibūdinamas medicininiu ir juridiniu kriterijumi. Tam, kad būtų
pripažintas nepakaltinamumas reikia nustatyti abu.
Medičinis kriterijus atsiranda dėl psichikos sutrikimo. Ankstesniame BK buvo bandoma pateikti sąrašą,
tačiau vystantis medicinai vardyti tapo netikslinga. Šio kriterijaus nustatymas yra pradžia nepakaltinamumo
konstatavimui, tačiau vien jo nepakanka.
Juridinis kriterijus – dėl sutrikimo negalėjo suvokti pavojingumo arba valdyti savo veiksmų.
a) Negalėjo suvokti pavojingumo – intelektinis momentas.
b) Negalėjo valdyti – valinis.
Juridiniam momentui konstatuoti pakanka vieno iš šių momentų. Tai savarankiški kriterijai. Pvz.:
abstinencija, piromanija, kleptomanija.
Dažnai teigiama, kad juridinis kriterijus turėtų būti vadinamas psichologiniu.
Teigiama, kad turi būti atsižvelgiama ir į emocinę būseną. BK atsižvelgiama: stipriai susijaudinus, po
gimdymo ir pan. Bet tai galima įtraukti į juridinį aspektą.
Nepakaltinamumas pripažįstamas kiekvienai konkrečiai veikia konkrečiu momentu. Taip yra todėl, kad
galimi ligos pagerėjimai. Be to būna silpnaprotystė, kai vienus veiksmus supranta normaliai, o kitu visiškai
iškreiptai.
Ribotas pakaltinamumas
Asmenys padarę sunkius smurtinius nusikaltimus dažnai pasižymi tipinėmis savybėmis.
Ribotas pakaltinamumas taikomas, kai asmuo negali visiškai suvokti savo veiksmų, tačiau nėra praradę
pakaltinamumo.
Klasikinė BT mokykla atmeta ribotą pakaltinamumą. Sociologai teigė, kad galvojant apie visuomenės ir
asmenų (nusikaltėlių) saugumą, jiems turi būti taikomos socialinės apsaugos priemonės.
LT riboto pakaltinamumo institutas atsiranda 1984 m. Tačiau buvo aršiai kritikuojama. Buvo teigiama, kad
rengiamasi padėti Brigados nariams. Dėl politikų darbo buvo institutas panaikintas. Naujajam BK tokių
problemų nekilo.
Ribotas pakaltinamumas nėra tarpinė būsena. Jis nustatomas remiantis tais pačiais kriterijais, tačiau
reikalinga tikslesnė diagnozė.
Ribotas pakaltinamumas ne visada yra pagrindas mažinti atsakomybę. Tai priklauso nuo įstatymo leidėjo.
Tačiau tai niekada nėra sunkinanti aplinkybė. Paprastai (iki sunkių nusikaltimų) švelnina baudžiamąją
atsakomybę ar nuo jos atleidžia.
Ribotas pakaltinamumas lemia penetencinę sistemą. Tokiems asmenims taikomas medicininės priemonės.
Jie atskiriami nuo sveikų asmenų.
Institutas reikšmingas vertinant bendrininkavimą.
Ribotas pakaltinamumas konstatuojamas konkrečioje situacijoje konkrečiai veikai.
Apsvaigimas nuo alkoholio, narkotinių ir psichotropinių medžiagų
BK 19 str. – nuo atsakomybės neatleidžia kaip bendroji taisyklė. Tačiau skiriamas savanoriškas ir
priverstinis. Taip pat skiriamas fiziologinis ir patologinis apsvaigimas.
Fiziologinis apsvaigimas – asmuo nepraranda subjekto pažymių, nes visiškai neprarandamas ryšys su
aplinka. Tai nėra liguista būsena, todėl bausmė nėra švelninama.
Patologinis apsvaigimas – sukelti gali ir mažos dozės – haliucinacijos, kliedesiai, iškreiptas pasaulio
suvokimas. Tai pagrindas konstatuoti nepakaltinamumą. Veikiama intelektinė ir valinė sferos.
Priverstinis apsvaigimas – jei asmuo apsvaiginamas prieš jo valią ir padaro nesunkius nusikaltimus jis
atleidžiamas nuo atsakomybės, o sunkius nusikaltimus – bausmė gali būti švelninama.
Savanoriškas – jei apsvaigo pats tie, kad nebesuvokia veiksmų – atsakomybė neišnyksta.
Kitose šalyse nustatyta, kad bendrosios nepakaltinamumo taisyklės netaikomos, kai asmuo apsvaigo pats.
Taip siekiama užkirsti kelią atsakomybės išvengimui.
Jei ne ruošdamasis nusikalstamai veikai, apsvaigsta tiek, kad nebesuvokia savo veiksmų padaro
nusikalstamą veika, apsvaigimas yra sunkinanti aplinkybė. Tokia reguliacija yra tam tikras nenuoseklumas
– duoklė visuomenei, kad būtų mažinamas girtavimas.
Specialusis nusikalstamos veikos subjektas
BK yra straipsnių kuriose subjektas be bendrųjų požymių privalo turėti ir specialiuosius požymius.
Papildomi požymiai yra būtini vykdytojui, kitiems bendrininkams tokie požymiai nėra būtini, pakanka
bendrųjų požymių.
Specialieji požymiai:
a) Teisinė padėtis:
a. Pilietis
b. Užsienietis
c. Apatridas
b) Demografiniai požymiai:
a. Lytis
b. Amžius
c. Giminystės ryšiai
d. Tarnybinė padėtis
e. Karinės prievolės
f. Užimamos pareigos
g. Atliekamo darbo pobūdis
h. Procesinės prievolės
i. Padėtis veikos atžvilgiu
j. Santykiai su nukentėjusiuoju
Specialus subjektas gali būti pagrindas atsakomybei, nes yra sudėtyje. Gali turėti kvalifikuojančio požymio
reikšmę. Gali būti, kad tiesioginės reikšmės neturi, tačiau atsižvelgiama individualizuojant bausmę –
švelninant ar sunkinant.
Nusikalstamos veikos subjektas
Nusikaltėlio asmenybė
Nusikaltėlio asmenybė, tai visuma socialiai reikšmingų nusikaltėlio savybės, tos kurios vertina asmens
pavojingumą ir švelnina ar sunkina asmens padėtį.
Be asmenybės suvokimo negalima individualizuoti bausmės. Nusikaltėlio asmenybės institutas sudaro
prielaidas BT humaniškumui. Pvz.: nustatyta, kada galima atleisti nuo atsakomybės.
Praktikoje asmenybės vertinimas yra dažnai pervertinamas. Tačiau nei vienai bausmės skyrimo taisyklei
neskiriamas prioritetinis vaidmuo. Asmenybė negali užgožti veikos pavojingumo vertinimo ir padarinių.
Galima diferencijuoti atsakomybė priklausomai nuo asmenybės. Pirmiausia tai kriminologijos klausimas.
Asmenybė yra įrodinėjimo dalykas.
JA kaip subjektas (SV)
JA baudžiamosios atsakomybės tikslingumas.
Kritika: yra pakankamai galimybių priversti JA atsakyti už savo veiksmus. Pvz.: už aplinkos teršimą skirti
baudą arba atleisti JA vadovą, taip pat galima kartu pareikšti civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo. Taigi
galima įgyvendinti tiek bendrąją, tiek individualiąją prevenciją.
JA apima ypatingai didelę mūsų gyvenimo dalį. Nepriklausomai, kad JA apima įvairių sferų veiklą
administracinė, civilinė ir socialinė atsakomybė nėra pakankama.
JA likvidavimas ar veiklos apribojimas turi būti sprendžiamas remiantis baudžiamąja atsakomybe, nes
administracinė atsakomybė yra per švelnaus pobūdžio, kadangi JA veikos gali būti ne mažiau pavojingos
nei FA.
JA baudžiamosios atsakomybės doktrinos:
a) Fikcijos doktrina
b) Organinė doktrina
Traktuojant JA baudžiamojon atsakomybėn už veiksmus, kuria yra itin susiję su FA savybėmis kyla
sunkumų. Tačiau LT JA atsako net už išžaginimą.
ES teisė pripažįsta JA baudžiamosios atsakomybės taikymo galimybes.
Kaip JA gali būti nusikaltimo subjektu. JA baudžiamosios atsakomybės taikymo doktrinos:
a) Responte superior – atsako vyresnysis. FA atstovaudamas JA padaręs nusikalstamą veiką JA
interesais, jo naudai, laikoma, kad kaltas ne tik FA, bet ir JA. Pirmiausia žiūrima ar FA veiksmuose
yra nusikalstamos veikos sudėtis (kvalifikavimas). Antra, veika kvalifikuojama atsižvelgiant į
sąlygas būtinas JA baudžiamajai atsakomybei taikyti:
a. FA yra JA darbuotojas ar asmuo įgaliotas veikti JA interesais.
b. JA atstovaujantis asmuo neturi veikti ultra vires, o tik savo įgaliojimų ribose.
c. FA turi veikti JA naudai, JA interesais.
d. Nepakankama JA organų priežiūra BK 20 str. 3 d.
b) Tiesioginės atsakomybės doktrina – buvo laikoma, kad JA smegenų ir nervų centras yra JA
vadovas. Todėl vadovo veiksmai gali būti priskiriami JA. Vadovo valia – JA valia, o darbuotojai –
tik rankos.
Ši doktrina dar vadinama alter ego doktrina. Ji peraugo į identifikacijos doktriną, kuri skiriasi tuo,
kad teismai vadovu laikė ne tik asmenis pagal popierius, bet ir vadybininkus. Šiuo atveju JA yra
identifikuojamas per FA, kurie jam vadovauja.
Svarbu vertinti ar JA iš vidaus linkęs daryti nusikalstamas veikas, į sąlygas (ar veikta JA interesais)
nebuvo atsižvelgiama, kaip responte superior doktrinoje BK 20 str. 2 d.
c) Visumos / kolektyvinės kaltės doktrina. Remiasi prielaida, kad jei įmonės darbuotojas žino visas
aplinkybes, o kitas darbuotojas ir dar kitas ir dar ir t.t., tai JA žino visas aplinkybes.
 Todėl subjektyvios pusės (kaltės) nebuvimą, negalima pagrįsti nežinojimu. Taikoma JAV ir
Olandijoje.
Bausmės: bauda, veiklos apribojimas, likvidavimas, viešas nuosprendžio paskelbimas. Galėtų dar būti
taikoma bausmė: draudimas naudoti JA ženklą.
Subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai
Kiekvienas elgesys prasideda nuo paskatų ir poreikių. Po to suformuojami konkretūs motyvai, poreikiai dėl
kurių yra daroma veika.
Suvoktus motyvus apibrėžia tikslas, kurio siekiama daroma veika. Kai aiškus tikslas, suformuojamas
sprendimas kaip veikti: įrankiai, priemonės ir t.t. Tada pradedama veikti. Jei elgesys yra suvokiamas
prasideda psichinė veikla – psichinis santykis tarp veikos ir padarinių. Yra skiriamas valinis ir intelektinis
momentas.
Veiką seka tam tikros emocijos.
Vidiniai procesai – subjektyvioji nusikalstamos veikos pusė.
BK formalizuoja subjektyviąją pusė atrenkant tuos požymius, kurie svarbūs ir juos įtvirtina.
Pagal BK ne visi subjektyvieji požymiai yra atsakomybės pagrindas. Abstrahuojami tie požymiai, kurie
lydi nusikalstamą veiką. Sudėties subjektyvioji pusė yra siauresnė nei subjektyvioji pusė. Sudėties
subjektyviosios pusės pakanka baudžiamajai atsakomybei kilti.
Santykis su veika apibūdinamas kaltės institutu. Kiti kriterijai pvz.: motyvai, turi reikšmę tik atskirose
nusikalstamose veikose.
Atsakuose veikose motyvas ir tikslas būtinu požymiu tampa ne visada. Emocinė būsena atskirose veikose
gali tirėti reikšmę. Tačiau veikos be kaltės būti negali.
Reikšmė:
a) Subjektyvioji pusė padeda veikų kvalifikavimui
b) Sudaro pagrindą veikų diferencijavimui (tyčia laikoma pavojingesnė nei neatsargumas)
c) Apibūdina nusikaltėlio asmenybę.
Kaltė
BT būdingas kaltumo principas. Atsakomybė kyla tik už kaltai padarytas veikas. BK 14 str. atmetamas
objektyvusis pakaltinamumas – lieka tik kai kurie atskiri momentai.
Kaltė paaiškina subjekto požymius. Kaltė pagrindžia atsakomybės pagrindus filosofine prasme.
Kaltė – visuomenės smerkiamas subjekto psichinis ryšys su daroma veika ir jos padariniais.
Kaltės turinys – dviejų elementų visuma. Intelektas / sąmonė – asmens suvokimas ir valinis momentas –
gali valdyti savo veiksmus. Kaltės turinys įvairus, nes skirtingi valinis ir intelektinis momentai.
Kaltė turi socialinę reikšmę, nes parodo kaltininko požiūrį į BT saugomas vertybes. Asmens socialini
supratimas.
Kaltė – objektyviai suvokiamas procesas, objektyviai egzistuojantis reiškinys. Kaltė gali būti įvertinta
proceso metu.
Kaltė visada yra konkreti, jos turinys nulemtas nusikalstamos veikos. Atskiroje nusikalstamoje veikoje
kaltės turinys – kaip subjektas suvokė objektyvius požymius. Kaltėje turi atsispindėti visi veikos požymiai.
 a) Kaltė pirmiausia siejasi su subjektu – pakaltinamumas, amžius.
b) Kaltė paaiškina baudžiamosios atsakomybės taikymą.
c) Egzistuoja objektyviai realybėje.
d) Kaltė prasideda kartu su objektyviąja puse (tik pradėjus veiką) ir baigiasi kilus padariniams
(materialiose sudėtyse). Formaliose sudėtyse padarinių nereikalaujama, todėl kaltė baigiasi su
veika.
e) Turinį sudaro intelektinis ir valinis momentai.
Kaltę sudaro intelektinis ir valinis momentai. Jų visuma sudaro kaltę. Intelektinis ir valinis momentai
atskiriami siekiant geriau nustatyti kaltės formas.
Tyčia. Intelektinio momento turinys – kaltininkas suvokia nusikalstamos veikos pavojingą pobūdį ir
numato padarinius. Neatsargume: intelektinis momentas faktiškai nenumatytas, padarinių numatymas arba
nenumatymas – suvokimas to, kad yra daromas.
Konkrečios veikos kaltės turinys: tyčia – psichinis santykis su visais veikos požymiais, tiek pagrindiniais,
tiek kvalifikuojančiais.
Valinis momentas – požymis, kuriuo skiriasi tyčios rūšys ir neatsargumo rūšys. Tyčioje – siekiama
padarinių. Neatsargumas: lengvabūdiškai tikimasi išvengti padarinių arba nenumatė padarinių –
nepanaudoja valios pastangų, kad išvengtų padarinių.
Reikšmė:
a) Kaltės formų išskyrimas, turi reikšmę sprendžiant ar veika nusikalstama.
b) Kaltės formos diferencijuoja atsakomybę.
c) Kaltės formos nustatymas turi tiesioginę reikšmę kvalifikavimui, o taip pat ir atsakomybės
individualizavimui.
d) Vienas padarinių kriterijų nusikalstamų veikų klasifikavimui.
e) Bausmės atlikimo sąlygos.
f) Reikšmė pažįstant nusikaltėlio asmenybę.
g) Sprendžiant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės.
h) Recidyvas. Tyčinis nusikaltimus darantys asmenys recidyvistais pripažįstami greičiau.
i) Tyčia padarytos veikos lemia atsakomybę nuo 14 m.
j) Teisėtumo trukmė priklauso nuo kaltės formos. Neatsargiai padarytos veikos teisėtumas trunka
bausmės atlikimo metu.
Kaltės formos
Tyčia
Tyčios rūšys:
a) Tiesioginė
b) Netiesioginė
Intelektinis momentas: atskleidžiamas atsižvelgiant į tai ar veika formali ar materiali. Jei veika materiali –
kaltė turi apimti ir veiką ir padarinius. Jei veika formali – pakanka psichinio santykio su veika.
Asmuo suprato pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį. Šį faktą leidžia konstatuoti:
a) Suvokiama ir faktinė ir socialinė pusė – asmuo suprato, kad kėsinasi į saugomas vertybes.
b) Kaltininkas suvokia, kad jo elgesys yra toks, kad nukentės vertybės, į kurias nukreipiamas jo
elgesys.
 c) Kaltininkas suvokia, kad nėra tokių faktorių, kurie sukliudys kilti padariniams.
Baudžiama dėl to, kad asmuo supranta – baudžiamosios atsakomybės pagrindas.
Asmuo supranta, kad kils padariniai – bus padaryti pokyčiai objekte, supranta tų padarinių žalą.
Kaltininkas taip pat turi bent bendrais bruožais suvokti priežastinį ryšį. Gali kilti padariniai – pakankamai
didelę tikimybė. Jei konstatuojama, kad suprato, kad dėl jo veikos neišvengiamai kils padariniai –
konstatuojama tiesioginė tyčia (padarinių neišvengiamumas).
Valinis momentas: tiesioginė tyčia – norėjo padarinių. Pastangos sutelktos, kad padariniai kiltų.
Netiesioginė tyčia – padarinių nenorėjo, bet sąmoningai leidžia jiems kilti. Gali būti pasikliaujama
neapibrėžta jėga. Valinis momentas leidžia atriboti nuo nusikalstamo pasitikėjimo – čia elgiamasi pasitikint
konkrečiais faktoriais, kurie neleis kilti padariniams, t.y. pervertinamos aplinkybės.
Nebūtinai pasekmės yra galutinis tikslas, gali būti tarpinis rezultatas. Emocinis santykis įtakos nedaro, tik
psichinis ryšys.
Kalbant apie formalios sudėties valinį momentą, jis apibūdinamas tik per veikos atlikimą. Pastangos tik
siekiant pačios veikos.
Be įstatymo numatytų tyčios rūšių dar skiriama:
a) Iš anksto apgalvota tyčia – ketinimas realizuojamas per tam tikrą laiką. Tarp plano ir realizavimo
yra laiko tarpas. Jei išankstinė tyčia, praeina laiko tarpas rodo didesnį pavojingumą pačios
asmenybės. Tačiau reikia vertinti visas aplinkybės pvz.: jei asmuo abejoja / dvejoja. Kita vertus
pavojingumas didėja jei ruošiasi planuoja. Reikia vertinti aplinkybių visumą.
b) Staiga atsiradusi tyčia – realizuojama iš karto.
a. Paprasta – formuojasi normalioje psichinėje būsenoje.
b. Afektinė tyčia – psichologinės realizavimo aplinkybės. Afektinė tyčia gali formuotis ilgą
laiką. Afektas gali formuotis dėl neteisėto nukentėjusiojo elgesio. Smurtas – fizinis ar
psichologinis trunkantis ilgą laiką. Afekto būsena iškreipia kaltininko suvokimą. Afekto
būsenoje padaryta veika yra mažiau pavojinga.
- Tiesioginė
- Netiesioginė
Pagal tai kokia apimtimi kaltininkas suvokia padarinius:
a) Apibrėžta tyčia / konkretizuota – subjektas suvokia savo veikos padarinius.
a. Paprasta apibrėžta tyčia – aiškūs padariniai.
b. Alternatyvi tyčia – kelios vienodai tinkamos padarinių galimybės. Šiuo atveju veika
kvalifikuojama pagal padarinius.
b) Neapibrėžta tyčia – numato, kad gali būti įvairūs padariniai. Svarbiausia, kad būtų atlikti veiksmai.
Kvalifikuojama pagal kilusius padarinius.
Neatsargumas
BK nustato, kad už neatsargias nusikalstamas veikas baudžiama tik BK specialiojoje dalyje numatytais
atvejais. Dažnai neatsargios veikos sukelia sunkesnius padarinius nei tyčiniais veiksmais. Daugėja
neatsargių veikų, junkėja jų padariniai dėl technologijų ir pan.
Nusikalstamas pasitikėjimas:
Intelektinis momentas: numatė, kad gali atsirasti padariniai, psichinis santykis nėra nurodomas. Psichinį
santykį galima apibūdinti taip:
 a) Jei galima konstatuoti, kad numato padarinius, tai suvokia ir tai, kad veika yra neteisėta,
draudžiama ir pavojinga.
b) Suprasdamas, kad rizikuoja atranda realius faktorius, aplinkybes, kurie leis išvengti padarinių.
Vyksta situacijos vertinimas. Kaltininkui padarinių galimybė yra tolima ir abstrakti. Pavojingumą
suvokia, tačiau randa aplinkybių, kurios kaltininko įsitikinimu neleis kilti padariniams.
Nuo netiesioginės tyčios skiriasi tuo, kad padarinių galimybė egzistuoja tik tam tikrą laiką – abstraktus ir
nuo realios situacijos atitrūkęs padarinių vertinimas.
Valinis momentas: kaltininkas įvertinęs riziką ir mato aplinkybes, kurios tiems padariniams, kurie paprastai
kiltų, neleis atsirasti. Padarinių nesiekia, yra įsitikinęs, kad padariniai nekils. Aplinkybės – asmeninės
savybės (pasitikėjimas savimi), kitų asmenų veiksmai / savybės, aplinkos faktoriai (pvz.: geras
matomumas), gamtos sąlygos, įrankių / priemonių patikimumas, gali būti faktorių visuma.
Jei kaltininkas nėra įsitikinęs, kad padariniai nekils, kaltės forma yra arčiau netiesioginės tyčios.
Kaltinama pervertinimu, lengvabūdiškumu, kad leido kilti padariniams. Kaltės forma lengvesnė nei
netiesioginės tyčios atveju, nes imamasi realių veiksmų, kad išvengtų padarinių. Tačiau kaltininkas
privalėjo teisingai vertinti situaciją. Konstatuoti dar reikia ir kad galėjo numatyti aplinkybes.
Nusikalstamas nerūpestingumas:
Intelektinis momentas: nesuprato veikos pavojingumo ir padarinių. Subjektas yra abejingas. Neigiamas
psichinis santykis, nėra jokio supratimo.
Objektyvus kriterijus – nors privalėjo ir galėjo numatyti padarinius. Abu kriterijai taikomi tiek valinio, tiek
intelektinio momentų atžvilgiu.
Pareiga numatyti padarinius gali kilti iš įstatymų, profesijos, bendrabūvio taisyklių. Tačiau vien pareigos
nepakanka. Dar turi būti nustatytas subjektyvus kriterijus – galimybė suvokti padarinius. Reikia
konstatuoti, kad pagal galimybes galėjo suvokti padarinius ir jų realiai galėjo išvengti padarinių.
Atsakomybės pagrindas problemiškas.
Kazuso atveju nebūna pareigos arba nėra galimybių numatyti padarinius.
Neatsargumo ir tyčios skirtumai:
a) Neatsargumas konstatuojamas pagal padarinius. Neatsargumas siejamas pagal kilusius padarinius.
Tyčios atveju kvalifikaciją gali nulemti veiksmų subjektyvus kryptingumas.
b) Neatsargumas negalimas bendrininkavimo, pasirengimo ar kėsinimosi atvejais.
Neatsargumo rūšys, neskiriamos BK:
a) Teisinis neatsargumas – subjektas supranta veikos faktinę pusę, bet klystama dėl veiksmų
pavojingumo (duoda nuodus mirtinai sergančiam ligoniu). Čia yra pareiga ir galimybė suvokti.
b) Valinis apsileidimas – subjektas atsiduria pavojingoje situacijoje, kur reikia priimti sprendimą,
sprendimas priimamas klaidingas arba jis visai nepriimamas. Subjektas nenori padarinių, tačiau
negali jų išvengti.
c) Teisinis nemokšiškumas – padariniai sukeliami dėl pakankamo žinių lygio ar kvalifikacijos
nebuvimo. Čia asmuo negali numatyti padarinių. Tačiau būtų pateisinta situacija, kai dėl
kvalifikacijos nebuvimo daromos klaidos darbe reikalaujančių įgūdžių.
Motyvas ir tikslas
Motyvas ir tikslas ne visada yra nurodyti sudėtyje.
Motyvas yra poelgio stimulas, vidiniai poreikiai ir interesai nelemiantys veiką. Tikslas – tai
įsivaizduojamas rezultatas, kurio siekiama. Tikslas nulemia veiklos pobūdį.
Jei susiformuoja motyvas, turi būti išsiaiškinama kaip ir ką pasiekti – tikslas.
Motyvas ir tikslas formuoja kaltės turinį. Jei yra tikslas – tiesioginė tyčia.
Tyčinėse veikose – motyvas ir tikslas yra baudžiamojo nusikaltimo (materialiose sudėtyse) viso
nusikaltimo metu išsaugojo ryšį su padariniais.
Neatsargiuose nusikaltimuose – padarinių siekiama išvengti arba nenumato, todėl yra elgesio motyvas ir
tikslas. Psichinis santykis atitrūksta nuo padarinių. Veika atliekama dėl kitų tikslų ir motyvų.
Reikšmė:
a) Gali būti būtinas sudėties požymis, neretai – kvalifikuojantis požymis.
b) Lengvinanti arba sunkinanti aplinkybė.
c) Svarbūs individualizavimui.
d) Padeda nustatyti kaltės formą.
e) Kriminologijai svaru, nes atskleidžia asmenybę.
Padariniai turi materialinę išraišką ir yra objektyvioji pusė, tikslas yra subjektyvus požymis.
Mišri kaltės forma
Mišri kaltės forma būna tokiose veikose, kad asmuo supranta, kad elgiasi tyčia, tačiau su padariniais ji sieja
neatsargumas. Pvz.: asmuo smogdamas į galvą nužudant vienu smūgiu – veika kvalifikuojama pagal du
straipsnius. Neatsargų nužudymą ir sunkų sveikatos sutrikdymą.
BK įstatymų leidėjas neskaido psichinio santykio veikoje ir padarinių atžvilgiu. Kaltė yra vieninga veikos
ir padarinių atžvilgiu. Įstatymų leidėja sprendžia visus klausimus vadovaudamasis tik tyčia arba
neatsargumu.
Tačiau praktikoje konstatavus, kad suvokiant vieną veikos momentą, kaltė nustatoma visos veikos
atžvilgiu. Asmuo suvokdamas savo veikos pavojingumą negalima konstatuoti, kad numatė ir pasekmes.
Tik visuma psichinio santykio su veika ir padariniais lemia kaltės formą, tačiau BK panaikina mišrios
kaltės galimybę – įmanoma tik viena kaltės forma.
Klaida ir jos reikšmė
Gali būti, kad iškreiptai / neteisingai suvokiamas padaryti padarinių sudėtyje numatytų požymių faktinis ir /
ar juridinis įvertinimas – klaida.
Klaida gali būti dėl faktinių aplinkybių. Teisinė klaida – asmuo neteisingai suvokia teisines veikos
pasekmes. Klystama dėl veikos baudžiamumo ar nebaudžiamumo.
Subjektas nebaudžiamą veiką laiko nusikalstama. Pvz.: veikoje nėra pavojingumo ir / ar priešingumo teisei,
o subjektyvaus požymio atsakomybei kilti nepakanka.
Kai asmuo daro nusikalstamą veiką mano, kad tai nedraudžiama. Tačiau BK 2 str. numato, kad įstatymo
nežinojimas nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžia.
Klaida dėl kvalifikacijos, baudžiamumo – tokios klaidos teisinės reikmės neturi.
Įstatymo leidėjas nereikalauja baudžiamumo ar teisėtumo suvokimo. Toks nesupratimas neatleidžia nuo
atsakomybės. Reikalaujama numatyti / suvokti pavojingumą.
BK juridinės klaidos neatskleidžia.
Faktinė klaida – neteisingas faktinių aplinkybių, kurios yra nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai
(turintys teisinę reikšmę) suvokimas.
Klaidos dėl kitų požymių baudžiamajai atsakomybei reikšmės neturi.
Klystama dėl objekto, dalyko, priežastinio ryšio, įrankių ir pan.
Klaida dėl objekto – čia susiduriama su konkretizuota tyčia – subjektas norėjo pasikėsinti į vieną objektą,
tačiau žala padaryta kitam objektui. Pvz.: siekiant pagrobti narkotikus, pagrobiama vaistų. Kai klystama dėl
objekto yra kvalifikuojama kaip pasikėsinimą pagrobti narkotines medžiagas – juridinė fikcija.
Galima situacija kai asmuo siekdamas pasikėsinti mažesnės vertės turtą, pagrobia daug didesnės vertės
objektą. Veika vėl kvalifikuojama pagal tyčios kryptį – klaida gali būti vertinama skiriant bausmę, tačiau
kvalifikuoti pagal tai negalima.
Klaida dėl netinkamo objekto, pvz.: kėsinamasi į mirusį asmenį. Kvalifikuojama pagal tyčios kryptingumą.
Klaida dėl dalyko – teisinės reikmės neturi, neesminė klaida.
Klaida dėl nukentėjusiojo asmenybės reikšmės neturi nes įstatymas nedaro skirtumo tarp skirtingų asmenų
teisių (vertybių).
Klaida dėl objektyvių požymių. Klaida dėl priežastinio ryšio vystymosi – veikos kvalifikacija pagal tyčios
turinį. Močiutę nualpusią įmetė į šulinį ir ši minė. Kvalifikuojama kaip plėšimas ir neatsargus gyvybės
atėmimas.
Klaida dėl pasekmių – dėl priežasčių nepriklausančių nuo kaltininko valios nukenčia ir kiti pašaliai
asmenys. Vertinama skirtingai atsižvelgiant į aplinkybes.
Klaida dėl priemonių ir įrankių – klaidingas priemonių ir įrankių veikimo suvokimas. Medžiotojas
norėdamas nužudyti kaimynę apsiriko įdėdamas šratus.
Dėl klaidos panaudojus netinkamas priemones. Bandė nunuodyti antifrizu. Nepavyko, nes jau daug buvo
išbandęs visko – tyčios kryptis rodo, kad buvo pasikėsinta nužudyti.
Už netinkamų priemonių (prakeikimų, burtų ir pan.) naudojimą baudžiamoji atsakomybė negali kilti.
Nusikalstamos veikos padarymo stadijos
BK 21-23 str.
Nusikalstama veika – tai vienas iš žmogaus elgesio variantų. Paprastai elgesys prasideda iš veiksmų
motyvų. Elgesys gali pasireikšti vienu aktu, kitais atvejais yra pasirengimo stadija – ieškoma bendrininkų,
analizuojamas nukentėjusysis, renkamos priemonės. T.y. įvairūs variantai. Tai įvertinant įstatymų leidėjas
pratęsia objektyviąją nusikaltimo pusę. BK specialiojoje dalyje veikos pateikto kaip baigtos, tačiau yra
kėsinimais rengimasis ir pan. Bendrojoje dalyje yra įtvirtintos rengimosi ir kėsinimosi sudėtys- pratęsia
veikų sudėtis. Rengimasis ir kėsinimasis pasitaiko ne visose veikose. Kai tokios veikos pavojingos,
baudžiama ir už kėsinimąsi / rengimąsi.
Veika gali pasireikšti dviem būdais:
a) Veika padaroma vienu aktu – įžeidimas, greitas atsakas.
b) Veika tęsiasi ilgą laiką – tiek subjektyvia tiek objektyvia prasme ir galima išskirti stadijas:
rengiamasi, kėsinamasi, kėsinimasis gali peraugti į baigtą veiką.
Vienais atvejais išskyrimas turi reikšmę, tačiau jei veika paneigiama, realizuojama sudėtis – išskyrimas
nebeturi reikšmės, nes vėlesnė stadija apima ir ankstesnę.
Kartais ir baigtoje veikoje gali išskirti stadijas – kai daroma bendrininkų ir atskirų subjektų veika nutrūksta
ankstesnėje stadijoje. Tada individualizavimui bausmės turi reikšmę kur veika nutrūko.
Savo esme tiek rengimasis tiek kėsinimasis yra tyčinės veikos – galima tik tiesiogine tyčia. Negalima
nenorėti pasirengti ir rengiamasi. Neatsargiai kėsintis padaryti nusikaltimą neįmanoma. Įstatymų leidėjas
numato kad galima atlikti tik tyčia. Tyčia gali būti iš anksto apgalvota arba afektinė. Rengimosi atveju
kalbėti apie afektinę tyčią nėra galimybių. Kėsinimasis gali būti ir afektinės tyčios padarinys.
Kėsinimasis ir rengimasis skiriasi padarytų veiksmų pobūdžiu, ketinimo realizavimo laipsniu ir veikos
nutrūkimo momentas. Neretai galimybė vienos ar kitos stadijos skiriasi materialiomis formaliomis
sudėtimis. Materialiomis sudėtimis aprašytos veikos gali turėti ir rengimąsi ir kėsinimąsi. Formaliose
sudėtyse praktika rengimosi ar kėsinimosi nėra gausi. Tačiau kai formali veika gali būti padaryta
neveikimu rengimasis sunkiai įsivaizduojama. Jei formali veika susideda iš kelių veiksmų tai galima
kalbėti apie rengimąsi ir kėsinimąsi.
115-116 str. kėsinimasis šiuo atveju jau pripažįstamas baigta nusikalstama veika. Tokiai nusikalstamai irgi
galima rengtis. Dėl ypatingos objekto apsaugos ir veikos pavojingumo.
Kalbant apie subjektyvią pusę, kaltė prasideda tada, kai priimtas sprendimas pradedamas realizuoti
veiksmais, tačiau iki kaltės veika pereina tam tikrus motyvus tikslus. Kai išaiškėja motyvas, tikslas tačiau
dar nėra veiksmų, pagal bendrąją teisės teoriją tokia kaltė nėra baudžiama, ir negalima kalbėti apie tokį
paskelbimą, kaip rengimosi ar kėsinimosi stadijas.
Tačiau yra situacijų kai kaltininkas atskleidžia savo nusikalstamus ketinimus ir neretai tokios veikos gali
būti apibūdinamos kaip kėsinimasis padaryti veiką. Painiojama su veikomis kai vien ketinimai gali tapti
savarankiška sudėtimi pvz.: grasinimai nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą. BK numatyta baudžiamoji
atsakomybė, kai yra sąlyga kad yra realus pagrindas manyti kad bus realizuota. Vien tokios informacijos
paskleidimas sukelia padarinis – psichologinius, saugumo.
Tyčios atskleidimas – liežuvio nusikaltimas – gali būti kurstymai smurtu pažeisti Lietuvos suverenitetą.
Pats skleidimas dėl pavojingumo laikomas nusikaltimu.
Parengtinė nusikalstama veika – tai galimybė praplėsti baudžiamąją atsakomybę, kai realių padarinių dar
nėra. Pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę atsakomybė yra sunkiau pagrįsti. Reikia bent dviejų sudėčių
visumos. Viena yra įtvirtina BK bendrojoje dalyje – konstatuoti reikia rengimosi veiksmus kaip apibūdinta
21 str. pirmoje dalyje. Ir dar reikia konstatuoti kad rengtasi padaryti konkrečia veiką iš specialiosios dalies.
BK atsakomybę už rengimąsi padaryti nusikalstą veiką riboja – tik už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Už
mažesnio pavojingumo veikas gali būti taikoma kitokia atsakomybė.
Taip pat ir kėsinimasis – turi būti konstatuojamas kėsinimasis 22 str. ir konkretus BK specialiosios dalies
straipsnis. Bet koks nusikaltimas ar nusižengimas pasikėsinimo atveju baudžiamas.
Baigiamoji stadija
Kai konstatuojami visi požymiai numatyti sudėtyje yra realizuoti veika yra baigta. Atskirais atvejais gali
būti baigta pagal įstatymą tačiau subjektas mano kad veika nėra baigta. Pvz.: ketinta pavogti seifą su
milijonu, o atidarant pasirodė kad yra daug mažiau. Tačiau BK vertina kaip baigtą, nors subjekto ketinimai
nėra įgyvendinti.
Baigtumo momentas priklauso nuo sudėties konstrukcijos – materialios ir formalios sudėtys. Jei pasiekti
padariniai laikoma kad veika yra baigta.
Nepabaigtos veikos
Kai dėl priežasčių nepriklausančių nuo kaltininko valios yra nerealizuota objektyvioji sudėties pusė. Jei
paties kaltininko valia nutraukiama tada tai savanoriškas atsisakymas nuo nusikalstamos veikos.
Parengtinė nuo baigtos veikos skiriasi tuo kad nėra realizuoti visi sudėties požymiai. Nerealizuota
pirmiausia objektyvioji pusė ir subjektyvioji taip kaip aprašyta BK sudėtyje.
Rengimais padaryti nusikaltimą
BK 21 str. nurodomi tik tipiškiausi veiksmai, o sąvoka ir kitoks palieka teisę vertinti rengimusi ir kitus
veiksmus. Padidinama tikimybė kad susidariusi tyčia bus realizuota.
Laiką būdą ir pan. lemia nusikaltimo pobūdis – nusikaltimo veiksmų turinį. Kai padaromi situaciniai
nusikaltimai šios stadijos trukmė būna labai trumpa.
Kilo klausimas ar reikia kriminalizuoti pasirengimą. Sunku įrodyti pasirengimo nusikalstamumą. Gali būti
kad pasirengimas yra atitolęs nuo kėsinimosi. Rengimasis turi teisinę reikšmę tik tada kai rengiamasi
padaryti sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Jei rengimasis nekriminalizuojamos, atskirais atvejais kai
kaltininkas atlieka veiksmus ir nusprendžia atsisakyti tęsti veiką, tokios galimybės nėra nes pats rengimasis
gali būti pripažinti nusikalstama veika.
Objektyvieji požymiai rengimosi stadijoje – nėra tiesioginio kėsinimosi į nusikalstamos veikos objektą.
Rengimosi veiksmai gali sudaryti kitos veikos sudėtį. Pvz.: nelegaliai nusipirko šaunamąjį ginklą. Veikos
kvalifikacija darosi sudėtinga, nes turi būti kvalifikuota kaip neteisėtas įgijimas, ir pasirengimas kitam
nusikaltimui.
Rengimosi veiksmai yra aktyvūs, tačiau BK neuždraudžia ir rengimosi neveikimu. Pvz.: susitarus pagrobti
turtą nurodo sargui neįjungti signalizacijos.
Objektyvieji veiksmai rodantys rengimąsi nutrūksta be kaltininko valią. Atsiranda aplinkybės kurių jis
negali įveikti. Jei atsisakoma kaltininko valia – savanoriškas atsisakymas.
Subjektyvieji požymiai – tai tyčiniai veiksmai, tiesioginė tyčia. Asmuo suvokia savo daromų veiksmų
esmę, veiksmų pavojingumą. Nereikalaujama suvokti konkretaus teisinio įvertinimo, tačiau nuostata kad
atsakomybė iškyla tik už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą suponuoja kad asmuo turėjo suvokti, kad
kėsinasi į svarbias vertybes ir kartu baudžiamumą. Reikalaujama suvokti objektą. Turi būti konstatuota,
kad asmuo siekė atlikti tuos pavojingus veiksmus, kuriuos vertina kaip labai svarbių sąlygų sudarymą
nusikaltimui. Tiesioginė tyčia gali būti tiek afektinė tiek apgalvota, konkreti alternatyvi ar nekonkretizuota.
Įmanoma visos tyčios rūšys. Afektinė tyčia rengimosi veiksmais pasireiškia ypač retai.
Pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veika
Pasikėsinimo veiksmai laikomi pavojingesniais, nei rengimosi, taigi baudžiama ir už kėsinimąsi padaryti
baudžiamuosius nusižengimus.
Pasikėsinimo veiksmais pradedamas daryti poveikis objektui, pradedama realizuoti objektyvioji pusė.
Veiksmai kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas – klasikinis
kėsinimosi supratimas.
Praktikoje pasikėsinimas gali pasireikšti labai įvairiai. Tačiau visada turi būti konstatuota kad objektyvioji
pusė nėra baigta. Veika nutrūko dėl priežasčių atsiradusių be kaltininko valios / prieš kaltininko valią.
Objektyvieji požymiai – tiesioginis kėsinimasis į objektą, arba sudaromos realios grėsmingos sąlygos kad
objektas bus pažeistas, sudarytas pavojus. Kaltininkas paprastai tęsia realizavimą objektyviosios pusės /
stengiamasi realizuoti objektyviosios pusės turinį, tačiau veika nebaigiama dėl veiksmų nepriklausančių
nuo kaltininko valios.
Subjektyvioji pusė – gali būti baigta subjektyviąja prasme, tačiau nėra padarinių. Turinys priklauso nuo
sudėties turinio. Jei veika aprašyta materialia sudėtimi pasikėsinimas yra kai nekyla padariniai. Formaliose
veikose pasikėsinimas galimas kai sudaro keli veiksmai. Tačiau yra BK straipsniai kuriuose yra sudėtys
kurios yra alternatyvūs veiksmai – čia yra alternatyvios sudėtys ir reikia įrodyti kiekvieną sudėtį. Jei šios
veikos pačios gali būti vertinti kaip savarankiška sudėtis laikoma baigtu nusikaltimu ir pasikėsinimu
nelaikoma. Pasireiškia ne tik tiesiogine tyčia. Gali būti ir afektinė tyčia.
Negalimas pasikėsinimas tose veikose kur pats kėsinimais yra laikomas baigtu nusikaltimu. Į prezidentą.
Kėsinimosi turinys – asmuo suvokia savo veikos pobūdį, suvokia kad veiksmai pavojingi ir uždrausti. Čia
nereikia suvokti konkretaus objekto suvokimo nes galima kėsintis padaryti bet kokia nusikalstamą veiką.
Turi būti konstatuota ir tai kad jo veiksmai tiesiogiai realizuoja nusikalstamą ketinimą. Asmuo suvokia
savo veiksmų didelę tikimybę ar neišvengiamybę. Asmuo siekia padarinių. Valia koncentruota į tikslą.
Pasikėsinimo variantai BK 22 str. antra dalis.:
a) Baigtas pasikėsinimas
b) Nebaigtas pasikėsinimas
Svarbiausia vertinant yra subjektyvioji pusė. Baigtas yra tada kai kaltininkas jo supratimu padarė viską kas
yra būtina / reikalinga, kad kiltų padariniai. Tačiau buvo aplinkybės kurių negalėjo įveikti be kaltininko
valios. Nebaigtas yra tada kai kaltininkas suvokia kad nepadarė visko kad pasiektų rezultatą dėl aplinkybių
nepriklausančių nuo jo valios. Nebaigto kėsinimosi atveju veika yra nepabaigta ne tik objektyviai, bet ir
subjektyviai. Baigto pasikėsinimo atveju subjektyvioji pusė yra baigta, objektyvioji nėra baigta. Baigto
pasikėsinimo atveju veika labiausiai priartėja prie baigtos veikos.
a) Pasikėsinimas į netinkamą dalyką – dalykas netekęs tų savybių, kurios laiko vertybes – šauna į jau
mirusį. Vertinama kaip faktinė klaida ir vertinama pagal tyčios kryptį. Būtų pasikėsinimas nužudyti.
b) Netinkamos priemonės – faktinė klaida. Apskritai netinkamos priemonės (pvz.: burtai, kerėjimai,
prakeikimai), arba tik atskiroje situacijoje yra netinkamos (pvz.: šaunama iš neužtaisyto ginklo).
Atskiriant rengimąsi nuo pasikėsinimo – kas padaryta iki veikos BK numatytos specialiojoje dalyje
realizavimo yra rengimasis, nutrūksta iki pradžios. Kėsinimasis jau yra nusikalstamos veikos pradžia ir
realizuojamos rengimosi metu sukurtos sąlygos. Gali rengimosi ir nebūti jei kėsinimasis kyla staiga.
Baudžiamosios atsakomybės už parengtinę veiką pagrindai
Tai visuma dviejų sudėčių. Rengimosi ir nusikaltimo kurį rengiamasi arba kėsinamasi padaryti. Baudžiama
pagal 21-22 str. kvalifikuojant veiką ir pagal specialiosios dalies straipsnį pagal veiką kuri buvo daroma.
Skiriama bendraisiais pagrindais pagal straipsnį numatantį baigtą veiką, tačiau atsižvelgiama į tai, kad
veika nebaigta, ir vertinama kaip mažiau pavojingos veikos. 57 str. gali būti švelninama bausmė remiantis
62 str. bausmė gali būti švelninama jei veika nebaigta. T.y įpareigojama atsižvelgti į tai kad veika nebuvo
baigta. Taikyti 62 str. gali ir nebūti sąlygų. 54 str. trečia dalis leidžia švelninti atsakomybę ir nesant 62 str.
numatytų aplinkybių.
Rengimosi veiksmai gali būti vertinami ir 37 str. kontekste – mažareikšmiškumas. Veika formaliai atitinka
sudėtį, tačiau yra mažareikšmė.
Atskiros valstybės atsakomybės klausimą sprendžia įvairia. Kitų valstybių baudžiamieji įstatymai numato
kad kėsinimasis baudžiamas (konkrečiai nurodoma prie veikos sudėties). Rusijoje įtvirtinta kad jei veika
įvertinama kaip kėsinimasis tai negali būti skiriama mirties bausmė ar laisvės atėmimas iki gyvos galvos.
Visiškas kėsinimosi dekriminalizavimas gali būti ne tiek naudingas kiek žalingas, nes negali atsisakyto
veikos.
Turi būti įvertinta situacija tiek rengimosi tiek pasikėsinimo stadijose – reikia įvertinti nusikalstamos
veikos realizavimo laipsnį. Taip pat reikia konstatuoti keik yra priartėta prie nusikalstamos veikos
rezultato, koki tikimybė, kad iškils realus pavojus ar bus sukelti padariniai. Kokia konkreti žala buvo
pasiekta. Taip pat svarbu konstatuoti kokia yra pasikėsinimo stadija. Ceteris paribus baigtas pasikėsinimas
yra pavojingesnis nes pati asmenybė yra pavojingesnė. Reikia įvertinti ir aplinkybes dėl kurių kaltininkas
nepasiekė veikos rezultato. Pvz.: stiprus aukos pasipriešinimas, kitų žmonių netikėtas pasirodymas, menkas
priemonių efektyvumas. Tai paprastai aplinkybės kurių kaltininkas neįvertino ar nenumatė. Tačiau jei
kaltininkas pats atsisakė (dėl baimės ar moralinių paskatų), atsisako savanoriškai.
Šių aplinkybių išsiaiškinimas rodo kiek pavojinga yra nusikaltėlio asmenybė.
Atsakomybė už netinkamą kėsinimas – vertinama pagal faktinės klaidos taisykles.
Savanoriškas atsisakymas
Kaltininkas pradėjęs veiką ir būdamas įsitikinęs, kad gali tą veiką pabaigti ją nutraukią. Tokiu atveju
baudžiamoji atsakomybė neiškyla, jei atitinka visas sąlygas. Tai nėra atleidimas nuo baudžiamosios
atsakomybės, baudžiamoji atsakomybė negali kilti.
Jei rengtasi / kėsintasi padaryti veiką ir tai laikoma pavojingomis veikomis ir esant savanoriškam
atsisakymui nekyla baudžiamoji atsakomybė yra sąlygos:
a) Kaltininkas turi suvogti kad nėra neįveikiamų kliūčių pasiekti rezultatą. Jei atsisakymas priverstinis
– pasikėsinimas savo pavojingumą išsaugo. Jei manoma, kad gali pasiekti rezultatą, tačiau
objektyviai negalima įgyvendinti veikos (nežinojo kad nebegali padaryti) – laikoma savanorišku
atsisakymu. Taikomas 23 str.
b) Asmuo galutinai nutraukia nusikalstamą veiką.
c) Savanoriškas atsisakymas galimas tik parengtinėje veikoje.
Atsisakyti galima įvairiomis formomis priklauso nuo situacijos – galima tiek aktyviais veiksmais, tiek ir
pasyviai. Atsisakymas galimas tiek baigto tiek nebaigto pasikėsinimo atveju. Tačiau baigto pasikėsinimo
atveju, kaltininkas turi galimybę kontroliuoti priežastinį ryšį ir jį nutraukia yra laikomas savanorišku
atsisakymu (jei laiku suspėja nutraukti). Pvz.: duoda nuodų kurie ilgai veikia, tačiau apsigalvoja ir duoda
priešnuodžių, tačiau šiuo atveju veika yra tiek pavojinga, kad vis vien traukiama atsakomybėn.
d) Savanoriško atsisakymo motyvai – gali būti įvairūs – gailestis, baimė, gėda. Nesvarbu kieno
iniciatyva kyla atsisakymas. Motyvai neturi paveikti kaltininko nuostatos, kad gali pabaigti veiką.
e) Veiksmuose kurie yra atlikti neturi būti kito nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties
požymių. Jei rengimosi veiksmuose yra nusikalstamų požymių, tačiau persigalvojo ir neatliko,
asmuo už kėsinimąsi padaryti kitą veiką netraukiamas, bet atsako už tas veikas, kurios buvo
padarytos rengimosi stadijos metu.
Priklausomai nuo bendrininko vaidmens atsisakymo dar reikia:
a) Organizatorius - turi neutralizuoti tą indėlį kurio kiti asmenys buvo sukurstyti.
b) Vykdytojui pakanka sustoti.
c) Padėjėjas jei jau suteikė pagalbą turi neutralizuoti savo indėlį – atkalbinėjant informuojant
teisėsaugą, tačiau jei veika buvo padaryta nors ir atsisakius atsakomybės neišvengia, bet
atsakomybė gali būti švelninama jei siekė neutralizuoti.
Aktyvi atgaila – tai aktyvus elgesys po veikos padarymo. Kaltininkas siekdamas sumažinti padarinius ar
padėdamas išaiškinti veiką ir kitus dalyvius. Tai vertinama kaip lengvinanti aplinkybė. Kitais atvejais gali
būti pagrindu atleisti nuo baudžiamosios atsakomybes 39(1) str. – organizuoto nusikalstamo išaiškinimas.
Savanoriškai atsisakius sudėties nusikalstamos veikos nėra ir asmuo netraukiamas į baudžiamąją
atsakomybę. Aktyvios atgailos atveju sudėtys yra, tačiau teisinė reikšmė gali būti pagrindas atleisti nuo
atsakomybės ar švelninti bausmę.
Būtinoji gintis ir jos ribų peržengimas (SV)
BK 28 str. 2 dalis – būtinoji gintis tai baudžiamojo įstatymo numatytos veikos, kuri formaliai atitinka
nusikaltimo pobūdį, tačiau veiką padarė gindamasis, gindamas kitą asmenį ar turtą.
1997 birželio 13 Nr. 4 LAT senato nutarimas.
2008 rugsėjo 16 d. 2K-336
Kiekvienam žmogui priklauso ginties teisė ir šią teisę galima įgyvendinti nepriklausomai nuo to ar galėjo
išvengti kėsinimosi, pabėgti ar gauti kitų asmenų pagalbą. Asmuo turi teisę į efektyvią gynybą.
Ginti galima ne tik save, bet ir kitą asmenį. Ginant kitą asmenį to asmens sutikimas nebūtinas. Vokietijoj
jei užpultasis nukentėjusysis nenori būtinosios ginties, ir tai parodo, ginti negalima.
Būtinosios ginties pagrindas (dvi pozicijos). Vieni teigia, kad galima gintis esant tik užpuolimui. Tačiau
baudžiamasis kodeksas kalba apie gynybą nuo pavojingo kėsinimosi. Tai reiškia kad ne tik gintis nuo
užpuolimo. Gintis galima ne tik nuo nusikaltimo (pvz.: jei nėra subjekto – nepilnametis užpuola).
Būtinosios ginties teisė suteikiama visais atvejais. Galima ginti ir nuosavybę ir turto neliečiamybę, kai
tiesiogiai paties asmens nepuola.
Kėsinimosi nuo kurio galima gintis požymiai:
a) Pavojingas – rodo tai kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia BK saugomas vertybes
28 str.
b) Realus – kėsinimas turi būti tikras ir realiai egzistuojantis. Besikėsinančių asmenų elgesys yra
išreikštas išoriškai. Elgesys gali pasireikšti įvairiai – grasinama žodžiais ir / ar veiksmais, atimant
galimybę priešintis, smurtaujant / prievarta.
c) Akivaizdus – reali žala jau daroma ar jos grėsmė jau aiški. (kėsinimasis jau pradėtas ir pavojus
gresia saugomoms vertybėms). Vien tai kad pats asmuo gali būti vertinamas kaip pavojingas (pvz.:
dažnai teistas) nėra pagrindas būtinajai ginčiai. Ginčija pagrindas yra pavojingas kėsinimasis. Tik
nuo kėsinimosi pradžios atsiranda teisė į būtinąją gintį ar kai kyla reali jos grėsmė.
Tariamoji būtinoji gintis – kai realaus kėsinimosi nebuvo, tačiau asmuo pagrįstai manė, kad kėsinimasis
realiai buvo, ir negalėjo numatyti, kad jis klysta.
Būtinoji gintis negalima nuo įžeidimo – pagal LAT.
Besiginančiojo veiksmai kai pavojingas kėsinimasis jau buvo atremtas ir nebebuvo aiškaus ir realaus
reikalo toliau gintis.
Gynyba gali būti ir aktyvi, tačiau išlieka gynybinis pobūdis. Vien tai kad ginklu pavartotas kėsinimasis
pabaigiamas, nereiškia, kad baigėsi kėsinimasis jei išlieka pavojingas kėsinimasis.
Būtinosios ginties ribų peržengimas galimas tik esant būtinosios ginties situacijai. 2004 m. kovo 2 d. 2K-
175.
Nelaikoma kad buvo peržengta būtinosios ginties ribos, jei asmeniui nebuvo aišku kad pavojingas
kėsinimasis pasibaigęs, ar kad kėsinimasis laikinai sustabdytas. Asmeniui gali būti neaiškus kėsinimosi
pasibaigimas.
Nėra būtinosios ginties kai iš anksto savo teises ginant įtaisomi pavojingi įrenginiai ir kyla rimti padariniai.
Šiuo atveju nėra akivaizdaus kėsinimosi ir yra apsisaugojimas ateičiai. Taip pat tokioje situacijoje galimi
atsitiktiniai nukentėjusieji, o būtinoji gintis galima tik prieš besikėsinantį asmenį.
Būtinoji gintis neatsiranda muštynių metu. Būtinoji gintis yra gynybinio pobūdžio veiksmai. Muštynių
metu abi pusės smurtą naudoja ne gynybos o puolimo tikslais. Išimtis: kai viena iš pusių muštynes
nutraukia, o kita toliau puola, tada atsiranda teisė į būtinąją gintį.
Reikia atskirti kas yra muštynės, o kas gynyba nuo užpuolimo. Nesant muštynių iniciatoriumi suteikiama
teisė gintis.
Būtinoji gintis prieš pareigūnus. Iš principo tokia gintis nėra galima išskyrus tokius atvejus kai pareigūnai
elgiasi akivaizdžiai nusikalstamai – areštuotojų gyvybei ar sveikatai kyla neišvengiamas pavojus.
Būtinosios ginties ribų peržengimas – ribų peržengimas gali būti daromas kai ginamasi nuo realaus ir
akivaizdaus pavojingo kėsinimosi, tačiau gynybos priemonės neatitinka kėsinimosi pobūdžio. Kad būtų
pripažinta kad peržengtos ribos reikia nustatyti kad buvo kilusi būtinosios ginties situacijos ir kad
kėsinimasis nėra pasibaigęs. Priemonės gynybai skiriasi priklausomai nuo saugomų vertybių ir kėsinimosi
pavojingumo. Kėsinimosi pavojingumą lemia – jėgų santykis, naudojami įrankiai ir priemonės, žalos dydis,
intensyvumas, besikėsinančiųjų skaičius, pavojaus pobūdis.
Vertinti reikia iš besiginančio asmens pozicijų. Reikia vertinti jo subjektyvų suvokimą ir kaip objektyviai
galima suvokti aplinkybes konkrečioje situacijoje.
Draudžiama naudoti tik akivaizdžiai neadekvačias priemones ar akivaizdžiai netinkamu būdu (pvz.: šauta į
galvą).
Būtinosios ginties ypatumai grupinio užpuolimo atveju. Jei kėsinimąsi vykdo grupė asmenų besiginantis
turi teisę bet kurio iš užpuolikų atžvilgiu gali panaudoti tokias priemones kurios yra nulemtos visos grupės
veiksmų pavojingumo ir pobūdžio. Reikia žiūrėti į tai kokias realias galimybes asmuo turėjo apsiginti.
Nereikalaujama kad besiginančiojo atsakas būtų visiškai smulkmeniškai adekvatus.
Būtinosios ginties ribos gali būti peržengiamos tik tiesiogine neapibrėžta tyčia.
Ginties provokacija – veiksmai kai asmuo tyčia išprovokuoja kito asmens pavojingą kėsinimąsi siekdamas
būtinosios ginties pretekstu susidoroti su užpuoliku.
Kitos aplinkybės šalinančios baudžiamąją atsakomybę
Nusikaltėlio sulaikymas 29 str.
Šis institutas yra gana arti būtinosios ginties. Anksčiau kai institutas nebuvo numatytas buvo sprendžiama
pagal būtinąją gintį. Dabar tai savarankiškas institutas nuo 1993 m.
Čia asmuo sulaikomas ir daromas jam poveikis (kai jam padaroma žala), svarbus sulaikymo laikas.
Sulaikyti galima nusikalstamą veiką padarius. Kai nusikalstama veika nutraukiama tačiau jau vis vien yra
pabaigtas kėsinimas ar pan. Čia siekiama sudaryti sąlygas teisingumui t.y. patraukti į baudžiamąją
atsakomybę – teisėto atpildo aktas.
Sulaikymo teisėtumo pagrindai:
 a) Sulaikymo pagrindas teisėtas kai yra apkaltinamasis nuosprendis, nutarimas paieškai, tačiau
dažniausiai kai patenkama į nusikalstamą įvykį arba iš karto po jo padarymo, kai matoma iš
aplinkybių. Neprivalo būti teismo konstatavimas kad asmuo padarė veiką. Visada turi būti
konstatuota kad asmuo kuris sulaiko turi būti įsitikinęs kad asmuo yra būtent tas kuri reikia
sulaikyti, kad jis padarė veiką. Suklydus dėl sulaikymo taikomos faktinės ar juridinės klaidos
taisyklės.
Jei sulaikydamas asmenį asmuo suvokia kad veiksmai neturi pagrindo, tada asmuo traukiamas už
tyčinį žalos padarymą. Jei tokius veiksmus padaro pareigūnas, be bendrosios atsakomybės gali kilti
klausimas dėl įgaliojimų viršijimo ar piktnaudžiavimo tarnyba.
Jei atliekami veiksmai sukeliantys žalą nusikalstamos veikos padarymo metu yra ne nusikaltėlio
sulaikymas, o būtinoji gintis. Nusikaltėlio sulaikymas yra po pabaigtos veikos.
b) Sulaikymo būdas yra teisėtas – kadangi asmeniui yra apribojama laisvė. Jei asmuo sulaikomas
nesipriešina o vartojama prievarta tai baudžiamoji atsakomybė kyla.
Prievarta neturi būti per didelė. Įstatymas numato prievartos dydį. Tai lemia ne tik sulaikomojo
elgesys bet ir veikos pobūdis. Gali būti nesunkus sveikatos sutrikdymas arba sunkus sveikatos
sutrikdymas asmeniui kuris padarė smurtinius nusikaltimus. Taip užkertamas kelias susidorojimui.
Strasbūras konstatavo kad gyvybės atėmimas negali būti panaudotas sulaikymo metu, net jei asmuo
gali pabėgti jei nėra pavojaus kitų asmenų gyvybei.
Jei suėję senaties terminai, išteisinamasis nuosprendis, ar yra amnestijos aktas ir sulaikantis asmuo
žino apie tokius aktus sulaikymas nebus teisėtas.
Reikia atsižvelgti ir į sulaikomojo elgesį, aplinkybes, asmenų skaičių. Jei pavartojama per didelė
prievarta gali kilti atsakomybės klausimas.
Šio instituto užuomazgos atsirado LDK statutuose. Buvo skatinama prisidėti prie teisingumo vykdymo.
Būtinasis reikalingumas
Asmuo neatsako už veiką kurią padarė siekdamas pašalinti gresiantį pavojų jei šis pavojus negalėjo būti
pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė nei būtų atsiradusi.
Čia susiduriama su situacija kai asmuo gelbėdamas teisėtus interesus sukelia žalą kitiems teisėtiems
interesams – interesų konfliktas. Tačiau nurodoma kad išvengtoji žala turi būti didesnė – saugomas
svarbesnis interesas. Tik padarius žalą trečiųjų asmenų interesams galima išgelbėti kitą vertybę.
Teisėtumo sąlygos:
a) Pavojaus šaltinis – gali būti patys įvairiausi. Liga, aplinka (gyvūnai), technikos priemonės
(nevaldoma transporto priemonė), padidinto pavojaus medžiagos (sprogmenys). Žmonių veiksmai
gali sukelti tokią situaciją. Kartai asmuo tyčia sukelia būtinojo reikalingumo situaciją kad padarytų
žalą. Asmuo sukėlęs tokią situaciją gali pasiremti tik tada kai situacija sukelta dėl neatsargumo. Už
tokius veiksmus atsakomybė iškyla, tačiau ne už žalą.
Negalima remtis būtinojo reikalingumo institutu kai atsisakoma vykdyti tarnybinę pareigą.
Pavojaus šaltinis turi būti akivaizdus, realiai egzistuojantis tikrovėje.
Esant tariamam būtinajam reikalingumui remiamasis klaidos taisyklėmis. Jei asmuo turėjo numatyti
baudžiamoji atsakomybė kyla, o jei suprasti negalėjo laikoma kazusu.
b) Žala gali būti padaroma tik įstatymo saugomiems interesams (teisėtiems), žala padaroma tretiesiems
asmenims. Jei žala padaroma tam kuris sukėlė pavojų tai remiamasi būtinosios ginties institutu.
Nebuvo galima kitaip išvengti žalos – neišvengiama situacija.
Padaryta žala turi būti mažesnė nei ta kuri būtų kilusi. Įstatymo leidėjas nereikalauja kad žala būtų
pati mažiausia, nes gali būti sunku įvertinti visas aplinkybes. Vertinami tiek kokybiniai tiek
 kiekybiniai kriterijai. Pvz.: padarytas sveikatos sutrikdymas jei išsaugoma kito asmens gyvybė.
Tačiau negalima gelbėti vieno asmens gyvybės aukojant kito gyvybės. Vieno asmens gyvybė gali
būti aukojama išsaugant kelių asmenų gyvybes.

Padaryta žala turi būti atlyginama, skirtingai nuo būtinosios ginties. Žalą atlygina tas kurio vertybės yra
išsaugotos, tačiau dažniau yra atlyginama sukėlusio žalą asmens.
Būtinąjį reikalingumą gali nulemti fizinė ar psichinė prievarta. Prievarta gali būti įvairi – kankinimai,
grasinimai, tiesioginis poveikis psichikai (narkotikai). Kai asmens galimybė elgtis teisėtai atimama
sukuriama būtinojo reikalingumo (kasininkui įremtas ginklas). Tačiau karais prievarta neatima visiškos
galimybės veikti. Grasinama nužudyti jei nenužudysi – paliekama galimybių veikti kitaip.
Situacija kai padaryta veika pažeidžiant būtinojo reikalingumo taisykles bausmė gali būti švelninama –
lengvinanti aplinkybė.
Būtinasis reikalingumas įtvirtinamas jau statutuose. Jei buvo padaryta žala ginant kitas vertybes asmuo
nebuvo baudžiamas.
Būtinosios ginties ir reikalingumo palyginamas:
a) Būtinosios ginties atveju yra konkretus pavojaus šaltinis, o reikalingume pavojaus šaltiniai yra
įvairūs.
b) Reikalingumo atveju yra interesu konfliktas, o ginties atveju teisėti interesai yra tik vienoje pusėje.
c) Reikalingumo atveju yra žalos padarymo būtinybė nes darai žalą kad išvengtu kitos žalos, o ginties
atveju žala gali būti ir nepadaroma.
d) Būtinosios ginties atveju proporcijos nereikalaujama, reikalingumas reikalauja žalos proporcijos.
e) Reikalingumo atveju būtina atlyginti žalą.
Profesinių pareigų, teisėsaugos institucijų užduoties, įstatymų vykdymas, eksperimentas,
pateisinama ūkinė rizika (sv)
Kitų valstybių aplinkybės šalinančios baudžiamąją atsakomybę
Eutanazija – nukentėjusiojo sutikimas / prašymas, kad jam būtų padaryta žala. Prašymas padaryti turtui,
sveikatai. Savęs žaloti nedraudžiama pagal įstatymus jei tai daroma nepavojingu kitiems būdu. Tačiau kai
tai padaroma kito asmens tačiau sutinkant įstatymas diferencijuojama pagal daromą žalą. Lengvas
sveikatos sutrikdymas yra privataus kaltinimo dalykas. Tačiau jei padaromas apysunkis arba sunkus
sveikatos sutrikdymas ar gyvybės atėmimas baudžiamoji atsakomybė kyla.
Tačiau 59 str. kaip lengvinančią aplinkybę numato kad veika padaroma nuketėjusiojo esančio beviltiškoje
būklėje prašymu.
Yra valstybių kuriose eutanazija yra įteisinta – Olandija. Tačiau nustatomos labai griežtos sąlygos, kad
nebūtų piktnaudžiaujama. Nustatoma kad tai turi būti tik suaugusių sąmoningų asmenų atžvilgių tik pagal
medikų išvadas kad nėra galimybių pagyti. Šveicarija Kolumbija JAV kai kurios valstijos irgi numato
galimybę padėti numirti.
Pagrindinis priešininkas yra bažnyčia.
Asmens prašymu galima naikinti jo turtą, tokiu būdu kuris nepavojingas kitiems. Taip pat taikomos sąlygos
kad asmuo suaugęs ir sąmoningas.
Bendrininkavimas padarant nusikalstamą veiką
Bendrininkavimas atsirado palyginus neseniai kaip institutas. Neišaiškinant kas yra bendrininkavimas yra
pagrindas pernelyg plėsti represijas pripažįstant bendrininkais niekuo dėtus asmenis.
Bendrininkavimas svarbus nes kai veikos daromos bendrininkaujant jos tampa daug pavojingesnės. Kelių
asmenų pastangos ir žinios sudaro didesnį pavojingumą. Skatina nebaudžiamumo jausmą.
Bendrininkavimas yra specifinė vaikos padarymo forma. Veikas paprastai įstatymų leidėjas aprašo taip lyg
jas darytų vienas asmuo tačiau praktiškai visos veikos gali būti padaromos bendrininkaujant. Todėl
bendrininkavimas nustatytas bendrojoje dalyje. Tik atskiri nusikaltimai formuojami taip kad vienas asmuo
padaryti negali – riaušės gali būti padarytos tik grupės, nusikalstamos grupės kūrimas ir organizavimas.
BK 24 str. bendrininkavimas tai tyčinis dviejų ar daugiau subjekto požymius atitinkančių asmenų
dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Konstatuojant atskirus bendrininkavimo variantus gali skirtis
teisinė reikšmė dėl bendrininkavimo formos.
Bendrininkavimo sudėtis – traukiant į baudžiamąją atsakomybę reikia konstatuoti ne tik veikos, bet ir
bendrininkavimo sudėtį.
Objektyvieji požymiai – turi dalyvauti bent du asmenys, kiekvieno iš bendrininkų veiksmai turi būti būtina
ar esminė sąlyga veikai atlikti, konstatuotas priežastinis ryšys kiekvieno bendrininko atžvilgiu su bendrais
nusikalstamais padariniais ar veika.
a) Bent du subjektai – pakaltinami nustatyto amžiaus sulaukę asmenys, bendrosios subjekto sąlygos.
Jei reikia specialiojo subjekto požymių bent vienas iš asmenų turi atitikti šiuos požymius. Pagal
praktiką yra preziumuojamas kito subjekto subjektiškumas kai bendrininkas nustatytas, tačiau tai
nėra visai teisinga nes asmuo gali būti ir nepakaltinamas ar neturintis amžiaus, o tada negalima
konstatuoti bendrininkavimo. Negali būti bendrininkais tie asmenys kurie nesuprato ką daro ar
apgaulės įtakoje veikęs ar neatitinkančio amžiaus ribos asmenys. Tie kurie pasinaudoja tokiais
asmenimis laikomi vykdytojais kaip vieni padarę veiką, o panaudotieji asmenys laikomi įrankiais.
Bendrininkavimas per tarpininką netinkama sąvoka nes nėra bendrininkavimo nes nėra
subjektiškumo.
b) Nusikalstamos veikos bendrumas – kiekvieno iš bendrininkų veiksmai yra nukreipti į tą pačią veiką
ir/ar pasiekti tuos pačius padarinius. Nebus bendrininkavimo jei rezultatas pasiekiamas atskirais
veiksmais kiekvienam siekiant kitų tikslų.
c) Kiekvieno bendrininko veika sudaro būtinas, esmines sąlygas veikai padaryti. Tokia pagalba be
kurios būtų esmingai pasunkėjęs veikos padarymas. Paprastai veikiama aktyviais veiksmais. Kartais
galima padaryti veiką ir neveikimu, kai asmuo turi pareigą veikti (susitaria su sargu, kad nejungs
signalizacijos).
d) Kiekvieno asmens veiksmai nukreipti padaryti tą patį nusikaltimą, bendrą veiką. Indėlis gali būti
skirtingas, tačiau į tą pačią veiką ir pasiektas rezultatas yra bendras. Kiekvienas traukiamas į
atsakomybę už tą pačią veiką, o bausmė diferencijuojama pagal indėlį.
e) Kiekvienam taikomas priežastinio ryšio reikalavimas. Atriboja nuo prisidėjimo prie nusikaltimo.
Priežastinis ryšys apriboja kaip plačiai taikomas bendrininkavimo institutas. Priežastinį ryšį
lengviausia konstatuoti vykdytojui, kitiems sunkiau paprastai tada teigiama, kad jų veiksmai buvo
priežastis kitų bendrininkų veiksmams.
f) Bendrininkavimas yra įmanomas bet kurioje veikos stadijoje.
Subjektyvieji požymiai:
a) Tyčinis – tik tyčioje galima bendrininkauti. Skirtingai nuo pavienio asmens bendrininkų, kaltės
turinys platesnis. Be veikos supratimo reikia suvokti ir bendrininkavimo požymius. Jei veika
 padaryta kelių asmenų neatsargiais veiksmais, veika inkriminuojama atskirai kiekvienam. Nėra
bendrininkavimo kai panaudojami asmenys, kurie nesuvokia, kad daro nusikalstamas veikas. Ta
pati taisyklė taikoma ir tais atvejais kai asmuo neatitinka subjekto požymių – tarpinis vykdymas.
b) Abipusis ryšys bent tarp dviejų asmenų – bent du asmenys suvokia kad veiką daro ne po vieną.
Kiekvienas bendrininkas turi suvokti, kad veikia su bendrininkais. Bendrininkai turi suprasti
daromų veiksmų pobūdį – tiek savo daromų veiksmų, tiek bent vieno bendrininko veiksmus.
Sąvoka tarpusavyje susitarus nurodo, kad bent du subjektai turi tai suvokti. Abipusis ryšys –
supranta, kad veikia ne vienas. Jei veikia daugiau bendrininkų nereikia, kad ryšys būtų tarp visų,
pakanka konstatuoti ryšį nors tarp dviejų.
Kiekvienas bendrininkas turi žinoti, kad yra vykdytojas, kuris realizuos nusikalstamą veiką.
Vykdytojas privalo žinoti bent dar vieno asmens dalyvavimą.
Tarpusavyje susitarus – reikia konstatuoti susitarimą. Susitarimas gali pasireikšti įvairiai ir įvairiu
metu, teik prieš veiką, tiek veikos metu. Susitarimo formos nenumatytos.
Intelektinis momentas – bendrai veikiantis asmenys suvokia savo veiksmų pobūdį ir pavojingumą, suvokia,
kad yra vykdytojas ir suvokia jo daromų veiksmų pobūdį. Suvokia bendrai daromų veiksmų pobūdį ir
suvokia, kad jo veiksmai svarbūs kitiems bendrininkams darant veiką. Supranta kad kils padariniai ar bus
pasiektas bendras rezultatas.
Valinis momentas – tiesioginė tyčia – siekiama veiksmų kurie numatomi. Aktyvios valios pastangos.
Motyvas tikslas bendrininkų gali skirtis. Taip gali būti tik tada kai motyvas ar tikslas nėra būtinasis
požymis. Kai tikslas ir motyvas yra būtinas požymis reikia jų sutapimo tarp bendrininkų.
24 str. 1 dalis – bendrininkavimo sudėtis.
Bendrininkų vaidmuo yra skirtingas, skirtingas indėlis. Priklausomai nuo kiekvieno indėlio veikoje
skiriamos formos:
a) Paprastas bendrininkavimas – visi realizuoja objektyviąją pusę, visi vykdytojai.
b) Sudėtingas bendrininkavimas – kai tarp bendrininkų yra asmenų, kurie tiesiogiai objektyviosios
pusės nerealizuoja, veikai tik vykdytojas/vykdytojai. Greta vykdytojo yra asmenų kurie atlieka kitus
veiksmus numatytus BK.
Bendrininkų sąrašas:
a) Vykdytojas – asmuo kuris veiką padaro pats arba pasitelkęs kitus asmenis nesančius BT subjektais
arba asmenimis įtrauktais per apgaulę. Jei tokią veiką padarė keli asmenys jie laikomi
bendravykdytojais. Objektyviąją pusę vykdytojas gali atlikti tik iš dalis. Bet kurio veiksmo
sudarančio objektyviąją pusę atlikęs asmuo laikomas vykdytoju. Net jei ir neatlieka visos veikos.
Konstatuojant, kad asmuo yra vykdytojas reikia, kad jis suvoktų, kad daro nusikalstamą veiką kartu
su kitais asmenimis. Vykdytojas turi atitikti subjekto požymius. Asmuo numato savo veikos
pavojingu padarinius. Suvokia bent vieno kito asmens daromus veiksmus.
b) Organizatorius – asmuo kuris organizavo ar vadovavo nusikalstamos veikos padarymui. Jis
paprastai suburia grupę ir jai vadovauja, koordinuoja veiką. Organizatoriaus formuoja ir nukerpia
bendrą veiką. Jis vienas iš pavojingiausių bendrininkų, tačiau tiesiogiai dažniausiai pačios veikos
nedaro. Jis paruošia sąlygas sėkmingam kitų asmenų veikų padarymui, užtikrinti veikos nuslėpimą
ir nebaudžiamumą. Organizatorius sutinkamas dažniausiai sunkiausiuose nusikaltimuose, kai reikia
pasiruošimo, specifiniai būdai ir pan. Organizatorius suburia grupę. Organizatorius kartu gali atlikti
ir vykdytojo ar kurstytojo veiklos elementų, tačiau dominuoja organizacinė funkcija.
 Organizatoriui turi būti konstatuota, kad savo veiksmai sukuria nusikalstamą grupę ar ją
organizuoja. Jis turi suprasti, kad tai, ką jis organizuoja tą visa veikla yra tam, kad būtų daromi
nusikaltimai – kriminalinis pobūdis. Organizatorius konkrečiai supranta kokiam nusikaltimui
sudaroma grupė.
c) Padėjėjas – asmuo padedantis padaryti nusikaltimą, BK vardija veiksmus, kurie laikomi padėjimu.
Sudaro sąlygas kitiems asmenims veikti arba padeda paslėpti veikos padarymą. Padėjėjas
objektyviosios pusės dar neatlieka. Padėjimų formų vardijamas dar nereiškia, kad yra
bendrininkavimas. Kad būtų pripažintas padėjėju pagalba turi būti esminė veikai padaryti.
Padėjimo rūšys:
- Fizinis padėjimas – veikos priemonių įrankių suteikimas, kliūčių pašalinimas, materialinė
pagalba. Paprastai tai aktyvūs veiksmai, tačiau galima padėti ir neveikimu, jei tarnybinių
asmens funkcijų neatlikimas gali prisidėti prie nusikalstamos veikos galima prisidėti ir
neveikimu – teisinė pareiga.
- Intelektinis padėjimas – patarimai, kaip sėkmingai padaryti ir paslėpti nusikalstamą veiką. Tai
turi būti tokia informacija, kuri stiprina pasiryžimą daryti veiką. Tas, kuris gauna informaciją
turi suprasti, kad ta informacija yra naudinga konkrečiam jo daromam nusikaltimui ir
suteikiama asmens, kuris dalyvauja darant nusikaltimą. Intelektiniu padėjimu laikomi ir tie
atvejai, kai pažadama paslėpti nusikaltėlius, įrankius ir pan., nes tai sustiprina pasiryžimą daryti
veiką. Pasižadėjimas gali būti tiek jo paties, tiek kitų asmenų iniciatyva. Turi būti
konstatuojamas priežastinis ryšys tarp suteiktos informacijos ir kitų bendrininku daroma veika.
Informacija turi būti esminė sąlyga tolesnei veikai, o per jų veiką pasiekia ir bendrą rezultatą.
Gali būti, kad suteikta informacija yra aktyvi ir naudinga, tačiau nebuvo panaudota (pasinaudojo
kitų patarimais, ar pasikeitė aplinkybės), nepriklausomai nuo to, asmuo nėra atleidžiamas nuo
atsakomybės, jei nebuvo savanoriško atsisakymo požymių. Į tai gali būti atsižvelgiama skiriant
ir individualizuojant bausmę.
Gali būti praktikoje pripažintas bendrininkavimu ir tai, kad asmuo nuolat atlieka tam tikrus
veiksmus (supirkinėja vogtus daiktus ir pan.) Tačiau BK 189 str. tokią nusikalstamą veiką vertina
kaip savarankišką. Vertinti kaip bendrininkavimo pagrindo nėra. Būtina konstatuoti išankstinį
pasižadėjimą bendrininkavimui.
Subjektyvioji pusė padėjime: asmuo supranta daromų veiksmų pobūdį ir lemai kitų bendrininkų
veiksmus. Supranta, kad jo veiksmai yra pavojingi, nes supranta kokiam bendram nusikaltimui
teikia pagalbą. Tokių veiksmų padėjėjas aktyviai siekia – tiesioginė tyčia.
d) Kurstytojas – asmuo, kuris palenkia kitą asmenį daryti nusikalstamą veiką. Jis tiesiogiai bendrauja
su vykdytoju jis įtikina padaryti veiką, tyčia veikia kito asmens sąmonę. Palenkimo būdai gali būti
patys įvairiausi – patarimai, įkalbinėjimai, prašymai, papirkimai, pykčio kurstymas, įsakymai,
grasinimai, šantažas ir t.t.
Kurstyti lenkiama daryti konkretų nusikaltimą, o ne nusikaltimą apskritai. Bendri kvietimai daryti
nusikalstamą veiką nėra lenkimas daryti nusikalstamą veiką. Baudžiama tik už lenkimą daryti
konkrečią veiką.
Gali būti kad pats lenkimas turi nusikalstamos veikos sudėtį (pvz.: lenkimas vartoti narkotines
medžiagas).
Kurstytojas turi suvokti, kad kursto nusikalstamą veiką.
Kurstymas neturi likviduoti kurstomo asmens valios. Kitaip būtų laikoma būtinuoju reikalingumu.
Tada asmuo, kuris kurstė, bus laikomas vykdytoju.
Kurstytojas turi suvokti faktines ir juridines aplinkybes tos nusikalstos veikos, kurią kursto padaryti.
Taip pat kurstytojas turi suvokti, kad kurstomas asmuo suvokia, kad jam siūloma daryti
 nusikalstamą veiką. Kitaip tai bus tarpinis vykdymas. Kurstytojas suvokia ir tai, kad jo veiksmai
sudarys prielaidas ar bus esminiai svarbūs.
Valinė būsena išreiškiama siekimu palenkti konkretų asmenį palenkti daryti nusikalstamą veiką.
Tikslai ir motyvai gali skirtis nuo kurstomojo, kai tikslai ir motyvai nėra privalomas sudėties
elementas.
Kurstymas įmanomas bet kurioje veikos stadijoje.
Sąrašas išsamus. Tačiau netiesiogiai galima kalbėti ir apie vadovą (vadovauja ir organizatoriams). Ypač
organizuotose grupėse atsiranda vadovas.
Rūšių išskyrimas svarbus bausmės individualizavimui ir kvalifikavimui.
Tais atvejais, kai tarnybų darbuotojai prisijungdavo prie nusikalstamos veikos, kad ją išaiškintų rizikavo
būti patraukiamas į baudžiamąją atsakomybę dėl kurstymo. Darba BK 32 str. apsaugo juos nuo
baudžiamosios atsakomybės kai laikomasi įstatymų numatytų reikalavimų.
Strasbūro praktika tikslina praktiką. Kas veikos imitavimas netaptų kurstymų numatyta kad gali būti tik
prisijungiama veikos kuri jau daroma, o ne ją sukurti. Net negalima per daug aktyviais veiksmais imituoti
veikos.
Dabartiniu metu pavojingų nusikaltimų atskleidimas darosi problematiškas dėl tokios praktikos. Darosi
sudėtinga, kai veikos imitavimas gali būti panaudotas teisėtai.
KT 2000 gegužės 8 d. dėl operatyvinės veiklos. Negalima nustatyti tokio reguliavimo kuriuo būtų
leidžiama atlikti veikas, kurios išprovokuoti asmenis daryti nusikalstamas veikas ir tuo pagrindu juos
suimti.
Bendrininkavimo formos – apibūdina visą bendrininkų veikos pobūdį. Išskyrimo teisinė reikšmė – pati
forma (jos sukūrimas) gali būti laikoma baigta nusikalstama veika. Kitais atvejais bendrininkavimo forma
turi kvalifikuojančio požymio reikšmę (BK 149 str. 2 d.). Įtvirtinant formas joms suteikiama skirtinga
reikšmė. Bendrininkavimo forma gali lemti atsakomybės didinimą BK 60 str. – bendrininkavimas gali būti
pripažintas sunkinančia atsakomybę aplinkybe. Organizuota grupė visada sunkina atsakomybę. BK 58 str.
bausmių skyrimo taisyklės. BK 25 str.:
a) Bendrininkų grupė
b) Organizuota grupė
c) Nusikalstamas susivienijimas
BK 24 str. nurodo, kad galima bendrininkauti ir ne būtinai tomis formas kuriomis numato 25 str., nes
galima bendrininkauti ir kitaip. Jei negalima konstatuoti formos tai negalima griežtinti atsakomybės.
Bendrininkų grupė – mažiausiai pavojinga bendrininkavimo forma. Tai situacija, kai bet kurioje stadijoje
susitaria daryti, tęsti ar užbaigti veiką, jei bent du asmenys yra vykdytojai. Susitarimas gali būti tiek pačios
veikos darymo metu t.y. susitarimo BK nekonkretizuoja taip pat nenumato furmos galima susitarti ir
žodžiu, konkliudentiniais veiksmais, pasitaiko ir raštu. Nėra vieningos pozicijos kaip pateikti kvalifikaciją.
Jei visi asmenys yra vykdytojai nėra reikalo pateikti bendrininkavimą, nes visi yra vykdytojai. Tačiau
pateikiant pilną kvalifikaciją turi atsispindėti ir tai kad buvo bendrininkauta ir kokia forma. Konstatavus
bendrininkavimą jis svarbus individualizuojant bausmę.
Tiesioginę teisinę reikšmę bendrininkavimui grupe įstatymų leidėjas suteikia retai (kad sukeltų sunkesnes
pasekmes). Bendrininkavimas grupe pripažįstamas kaip kvalifikuojantis požymis. BK 149 str. 2 d. grupė
yra kvalifikuojanti požymis. BK 150 str. 2 d.
Kitais atvejais suteikta galimybė pripažinti bendrininkavimą sunkinančia aplinkybe.
Organizuota grupė – susitarimas dėl bendrininkavimo ir kitų veikos požymio. Kai du ar daugiau asmenų
susitaria daryti du ar daugiau nusikaltimų ar labai sunkų nusikaltimą ir yra nustatyti vaidmenys.
Bendrininkai paprastai aptaria ne tik veikos padarymo būdus, įrankius ir priemones, bet ir vaidmenis.
Susitrems gali būti sudarytas iki veikos darymo, retesniais atvejais ir nusikalstamos veikos darymo metu.
Paprastai yra organizacinis darbas.
Tai pastovių ryšių grupė sukurta padaryti kelis nusikaltimus ar užsiimti tam tikra nusikalstama veika.
Pakanka konstatuoti kad grupė sukurta tam kad darytų sunkų ar labai sunkų nusikaltimą jau konstatuojama
organizuota grupė.
Ji paprastai pasižymi pastovumu. Jie kruopščiai planuoja nusikaltimus. Ginklai nėra būtinas požymis
organizuotai grupei.
Organizuota grupė gali būti sudaryti vien iš vykdytojų – kiekvienas grupės narys atlieka tam tikrą vaidmenį
(gali būti ir tas pats vaidmuo). Tačiau būdingesnis požymis kad kiekvienas iš asmenų turi skirtingą
vaidmenį. Įmanoma kad keičiasi vaidmenimis (pvz.: kai geriau išmano tam tikrą nusikalstamą veiką).
Organizuota grupė visais atvejais yra sunkinanti aplinkybė. BK 58 str.
Kaip kvalifikuojanti aplinkybė nurodoma retai BK 180-181 str. 3 d.
Panašumai ir skirtumai:
a) Skiria tarpusavio ryšių pobūdis. Organizuotai grupei labiau būdingas pastovumas, stiprumas,
nuolatiniai ryšiai. Bendrininkų grupėje paprastai susitariama padaryti vieną nusikaltimą jos
sukuriamos ne tolimai perspektyvai.
b) Nusikaltimų kategorija.
Nusikalstamas susivienijimas – tai pati pavojingiausia bendrininkavimo forma. BK 249 str. patį sukūrimą
įstojimą ar organizavimą laiko baigta veika. Kiekvienas susivienijimo narys yra laikomas vykdytoju.
Tikrovėje vaidmenys išsiskiria ir turi reikšmės individualizavimas.
Tai bendrai nusikalstamai veikai sunkiems ar labai sunkiems nusikaltimams daryti sukurta grupė iš trijų ar
daugiau asmenų ir pasiskirsčiusių vaidmenimis. Be to kad sukurta labai sunkiems ar sunkiems
nusikaltimams tai didelio organizuotumo laipsnio pastovi bendrija. Čia paprastai yra įstojimo procedūra.
Konstatuojama kad grupei būdingas tvirtas sutelktas kolektyvas kuriame akivaizdūs organizaciniai ryšiai ir
hierarchija, ryšių su teisėsaugos institucijomis ar atskirais jų pareigūnais (korupciniai ryšiai).
Šiose grupėse yra apsaugos priemonių sistemos – žvalgyba ir kontržvalgyba, fizinė apsauga – smogikai
apsauginiai ir pan.
Nusikalstamą susivienijimą sudaro bent trys asmenys.
Kaip požymis gali sudaryti sudėtingą organizacinę struktūrą. Jungia įvairias nusikaltėlių grupes kurios
valdomos iš vieno centro.
Paprastai susivienijimas turi ir savo teritoriją. Kuri neretai nesutampa su valstybės teritorija.
Visi dalyviai laikomi vykdytojais tačiau jau darymas kitų nusikalstamų veikų yra pagrindas plėsti
atsakomybę: kvalifikuojama kaip nusikalstama susivienijimas ir pagal straipsnius kuriuos padarė
susivienijimas. Jei ne organizatorių atsakomybė yra pakankamai konkreti tai vadovų ir organizatorių
atžvilgiu inkriminuojama visos padarytos veikos.
Atsižvelgiant į pavojingumo laipsnį nusikalstamam susivienijimui prilyginamos ir kitos bendrijos –
antikonstitucinė grupė ar organizacinė. BK 121 str. – ja siekiama pakirsti valstybės egzistavimo pagrindus.
Taip pat prilyginama ir teroristinė grupė.
Bendrininkų atsakomybė – baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra sudėtis. Kalbant apie bendrininkų
atsakomybę reikia konstatuoti kad jų veika atitinka bendrosios dalies numatytus požymius ir sudėtį veikos
dėl kurios buvo bendrininkauta. T.y. visuma bent dviejų sudėčių – bendrininkavimo ir specialiosios dalies
numatytos veikos.
Pati atsakomybė po kvalifikavimo vyksta pagal tą patį straipsnį pagal kurį kvalifikuojama veika. T.y.
specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribose. Tačiau tai nereiškia kad kiekvieno bendrininko atsakomybė
nėra individualizuojama. Įvertinamas kiekvieno bendrininko indėlis ir jo veiksmų pavojingumo laipsnis.
Akcesoriškumas – kiek atsakomybė priklauso nuo vykdytojo atsakomybės? Pagal griežtąją teoriją – visų
bendrininkų atsakomybė priklauso nuo vykdytojo atsakomybės. Pagrįsta tuo kad nėra vykdytojo nėra
bendrininkavimo, nes visi deda pastangas kad jis įvykdytų veiką. Tačiau vis dėl to baudžiama už bendrą
veiką. Todėl nors kitų atsakomybė priklauso nuo vykdytojo, tačiau turi ir savarankiškumo. Priklauso nuo to
kurioje stadijoje nutrūksta tai lemai ir kitų bendrininkų atsakomybę pagal stadiją. Teoriškai bendrininkauti
galima ir be vykdytojo, bet praktikoje pasitaiko retai. Todėl BK taiko loginio akcesoriškumo teoriją.
Atsakomybė kyla to paties straipsnio ribose tačiau kiekvienam asmeniui taikoma atsakomybė
individualiai / savarankiškai. Pagrindus nustato bendra veika tačiau individualizuojant bausmę kiekvieno
indėlis vertinamas atskirai. Vieno iš bendrininkų atleidimas nuo atsakomybės ar lengvinančių aplinkybių
buvimas netaikomas kitiems bendrininkams.
Kiekvieno bendrininko atžvilgiu taikomi bendrieji bausmės skyrimo pagrindai BK 54 str.
Nusikalstamam susivienijime visi laikomi vykdytojais, tačiau jei jie savarankiškai atlieka ir kitas veikas tai
kvalifikuojama individualiai.
Bausmių skyrimo taisyklės – reikia įvertinti rūšį vaidmenį ir formą / pavojingumo laipsnį. Atsakomybė gali
nepriklausyti nuo vaidmens. Įstatymų leidėjas nepateikia. Tai fakto klausimas priklausantis nuo aplinkybių.
Atsakomybė priklausomai nuo akceso – galimas bet kurio bendrininko akcesas bet paprastai būna
vykdytojas – kai vykdytojo padaryti veiksmai neapimami kitų bendrininkų tyčia (vykdytojas nukrypsta nuo
susitartų veikų). Greta sumanyto nusikaltimo padarius kitą nusikaltimą. Padaro tapatų bet sunkinančiomis
aplinkybėmis – kiekvienas atsako pagal savo veiksmus todėl akceso atveju atsako vykdytojas.
Bendrininkai nežino kad vykdytojas nesilaiko susitarimo ribų. Vykdytojas gali būti priverstas daryti kitą
veiką. Todėl galima kalbėti apie kokybinį ir kiekybinį akcesą.
Kiekybinis – vienarūšių veikų padarymas besiskiriančios tik atskirais požymiais, priežastinis ryšys ir
bendrininkavimas išlieka tačiau bendrininkai neturi atsakyti už tai ko neapėmė jų tyčia.
Kokybinis – padaroma ne vienarūšė veika, padaroma visiškai skirtinga veika. Tokia kvalifikacija paprastai
daroma pagal skirtingus straipsnius / skyrius. Bendrininkai nebuvo to numatę ar aptarę. Tokiu atveju už
tokią veiką vykdytojas atsako už savo veiką, kaltinti kitus bendrininkus būtų nepagrįsta.
Konstatuojant bendrininkavimą turi būti konstatuojama visų bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų
požymių visuma, kad būtų sprendžiama atsakomybė.
Savanoriškas atsisakymas pabaigti veiką bendrininkavimo atveju BK 23 str. (žr. savanorišką atsisakymą):
a) Vykdytojui paprastai pakanka sustoti
b) Kitų vaidmuo turi būti aktyvus ir neutralizuoti savo vaidmenį.
Prisidėjimas prie nusikaltimo – tai specifinis institutas. Tai situacija kai kitų asmenų nusikalstama veika yra
labai arti kito asmens veikos. Tačiau nėra būtinų požymių leidžiančių konstatuoti bendrininkavimo.
Paprastai nėra priežastinio ryšio su kitų asmenų daroma veika ar padariniais. Tačiau prisidėjimo atveju yra
apsunkinamas kitų asmenų padarytų veikų išaiškinimas. T.y. netrukdoma kitų asmenų veiklai. Prisidėjimu
gali būti neutralizuojamas teisėsaugos institucijų darbas, slepiama veika ir pan. tačiau ne iš anksto
susitarus.
a) Nusikaltimo slėpimas – nepranešimas apie tikrai žinomą nusikaltimą.
b) Nusikaltėlio slėpimas
BK 237-238 str. nustato straipsnių taikomas ribas: netaikoma artimiesiems giminaičiams ir šeimos nariams.
Ankstesnis BK netaikė tokio instituto. Siejama su K nuostata kad draudžiama versi liudyti prieš save.
Netaikoma ir tada kai informacija apie nusikalstamas veikas įgyjama vykdant profesines pareigas (pvz.:
kunigas per išpažintį). Advokatų žurnalistų atsakomybė ribojama – numato BPK.
Prisidėjimu taip pat galima laikyti tarnybinių profesinių pareigų neatlikimą užkertant kelią nusikalstamą
veiką BK 299 str. laikyti bendrininkais nepagrįsta, tačiau taikomas prisidėjimas prie nusikalstamos veikos.
Taip pat gali būti įtraukiama ir savo priedermės / pareigos ignoravimas tyčia – piktnaudžiavimas tarnybos
įgaliojimų nevykdymas.
Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės
Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės – tai kompetentingos valstybės institucijos atsisakymas taikyti
bausmes ir kitas poveikio priemones, taip pat netaikomos procesinės priemonės. Net ir esant visiems
pagrindams bausti atsisakoma ir nuo pasmerkimo valstybės vardu. T.y. teismo posėdis nevyksta.
Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės mažiausiai atsispindi procese. Atleidimui nuo atsakomybės
pakanka rezoliucinio ikiteisminio tyrimo teisėjo akto. Teismo taip ir nepasiekia. O K teigia, kad asmuo
pripažįstamas kaltu teismo procese, tačiau tai ilgia užtrunka ir daug kainuoja. Atleisti nuo atsakomybės
galima tik kaltus asmenis. O kaltumas turi būti įrodytas teisme.
Valstybė įstatyme įtvirtina galimybę atsisakyti kompetentingoms institucijoms atsisakyti kaltam asmeniui
taikyti bausme ir priemones. Atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo nepatiria BK suvaržymų.
Tačiau, kai asmuo patiria ikiteisminio tyrimo spaudimą, žiniasklaidos įtaka ir t.t. jau yra patiriami ir
suvaržymai. Asmuo išvengia tik bausmės, todėl instituto pavadinimas nėra labai tikslus. Didelę dalį
suvaržymų asmuo jau patyrė. Šį institutą labiau tiktų vadinti atleidimu nuo bausmės.
Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui nesukelia teistumo.
Atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės veika, kurią buvo padaręs asmuo, savo pavojingumo
nepraranda. T.y. asmuo nėra reabilituojamas. Privaloma konstatuoti veikos sudėtį. Veika vis vien yra
nusikalstama. Tačiau valstybė suteikia galimybes asmeniui išvengti bausmės.
Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės nėra tapatu atvejams, kai baudžiamoji atsakomybė apskritai
nekyla – aplinkybės šalinančio baudžiamąją atsakomybę (būtinoji gintis; atsisakymas pabaigti veiką ir t.t.).
Tai pat nėra tapatu dekriminalizacijai. Dekrinminalizacija – konstatavimas, kad veika nepavojinga ir
išbraukimas ir BK. Atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės atsižvelgiama į konkrečias aplinkybes.
Dekriminalizacija panaikina baudimo pagrindą apskritai. Dekriminalizacija gali pasireikšti tuo, kad kyla ne
baudžiamoji, o kitokios formos atsakomybė. Dekriminalizacija taikoma dėl įvairių aplinkybių (kultūrinių,
ekonominių) ir valstybės pajėgumo patraukti į baudžiamąją atsakomybę.
Dekriminalizacija turi panašumo su depenalizacija. Įstatymų leidėjas mano, kad veika išsaugo
pavojingumą, bet galima asmenims padariusiems šias veikas numatyti lengvesnes bausmes, taip pat ir
atleidimo nuo atsakomybės kriterijus. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės labiau panašus į
depenalizacija.
Taikymas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės yra labai platus. 9 atvejais iš 10 veikų yra galimybių
atleisti asmenį nuo atsakomybės.
Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės nėra tapatus su bylos nutraukimu, kai veikoje nėra
baudžiamosios veikos sudėties. Asmuo šiuo atveju turi būti reabilituojamas ir laikomas nekaltu. Atleidimas
nuo baudžiamosios atsakomybės nėra reabilitacija.
Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės taip pat nėra tapatus baudžiamosios atsakomybės nutrūkimui.
Sistema atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės – 6 skyrius BK. Atleidimas nuo baudžiamosios
atsakomybės gali būti sąlyginis ir besąlyginis. Kai įstatymų leidėjas sąlygų nekelia, laikoma, kad
atleidžiamas besąlygiškai BK 36 str. kai asmuo ar veika netenka pavojingumo; BK 37 str. kai nusikaltimas
pripažįstamas mažareikšmiu BK 95 str. apkaltinamojo nuosprendžio senatis. Kitais atvejais įstatymų
leidėjas atleidimui kelia tam tikras sąlygas: kai kaltininkas ir nukentėjas susitaiko; kai atleidžiama esant
lengvinančių aplinkybių; asmuo aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo
susivienijimo veikas ir narius; kai asmuo atleidžiamas pagal laidavimą.
Yra ir kitų normų ne 6 skyriuje, kurios įtvirtina atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės. BK 3 str. 2
dalis – BK galiojimas atgal. Jei numatyti papildomi kriterijai atleidimui, juos galima pritaikyti ir atgal.
Riboto pakaltinamumo institutas – numato galimybes atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 18 str. 2
dalį. BK 19 str. asmuo prieš jo valią paveiktas alkoholio ar narkotikų atleidžiamas nuo atsakomybės.
Nepilnamečių atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės. BK specialiojoje dalyje 114 str. 3 dalis –
valstybės perversmas – atleidžiama jei valstybės institucijoms pateikė informaciją. BK 274 str. 2 d. kyšio
davimas – jei vertė duoti kyšį ir provokavo – atleidžiama nuo atsakomybės. BK 235 str. 3 d. 237 str. 2 d. –
netraukiama į atsakomybę, jei nepraneša apie nusikaltimo padarymą kai jį padaro šeimos nariai ir kai
liudijama melagingai apie šeimos narius / artimuosius – šias nuostatas galima laikyti ir aplinkybėmis
šalinančiomis baudžiamąja atsakomybę. BK 291 str. 3 d. neteisėtas sienos kirtimas. Dabar kalbama apie
šešėlinės ekonomikos legalizavimą – sumokėjus mokesčius už neteisėtą turtą bus atleista nuo
baudžiamosios atsakomybės.
Visais atvejais kai yra numatyti pagrindai tai yra teismo teisė, bet ne pareiga. Teismas gali nuspręsti
netaikyti atleidimo atsižvelgęs į visas aplinkybes. Tai valstybės ir asmens kompromisas. Jie bausme
daugiau praranda tiek individas, tiek visuomenė tai geriau suderinti interesus. Subalansuojami kaltininko ir
nukentėjusiojo interesai. Siekiama mažinti latentiškumą kai kuriose srityse – žmonių / nusikaltėlių
skatinimas atskleisti nusikaltimus mainais į atsakomybės išvengimą.
Atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės bausmės nepatiria ir teistumas nekyla, panaikinamos ir
ikiteisminės priemonės. Tačiau atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės nepašalina atsakyti drausmine /
administracine / civiline tvarka.
Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės sovietiniu laikotarpiu buvo atšilimas ir atsirado nauji
atleidimo variantai. Tai lėmė situaciją, kad apie 70% veikų baigdavosi iki teismo. Ir dabar dažnai taikoma.
Iki 2000 asmenų išvengia atsakomybės dėl susitaikymo su nukentėjusiuoju. Taip pat labai daug atleidžiama
nepilnamečių – praktiškai nenuteisia.
Institutas įtvirtintas dar baudžiamajame statute – bausmės pašalinamosios aplinkybės – nebaudžiam dėl
nusenėjimo (senatis).
Atskiri atleidimo pagrindai:
a) BK 36 str. – kai asmuo ar veika prarado pavojingumą. Nėra numatyta jokių papildomų sąlygų, kai
gali būti grįžtama prie atsakomybės – tai besąlyginis atleidimas. Kai veika ar asmuo nepavojingas
nėra prasmės siekti bausmės tikslų. Nusikalstama veika prarado pavojingumą – taikoma tiek
nusikaltimų tiek baudžiamųjų nusižengimų.
Nėra ribojimo dėl sunkumo, todėl teoriškai galima atleisti ir nuo sunkių ir labai sunkių veikų, tačiau
realiai konstatuoti, kad veika prarado pavojingumą gana sudėtinga. Veika šiuo atveju
kriminalizavimo nepraranda, tačiau konkreti veika konkrečioje situacijoje yra praradusi
pavojingumą.
Veikos darymo metu arba iki bylos nagrinėjimo teisme gali atsirasti aplinkybės. Pavojingumą gali
sumažinti: objektyvios aplinkybės – šaukimas į karo tarnybą; subjektyvios aplinkybės – pradėjo
gydytis ar pan. Aplinkybės, kad veika prarado pavojingumą, gali būti visos valstybės mastu –
spekuliacija. Aplinkybėmis gali būti ir pasikeitusi situacija regione – kai buvo neteisėtai kertamas
miškas, tačiau ta teritorija buvo užtvenkta ir veika prarado pavojingumą.
Jokių lengvinančių aplinkybių nereikalaujama.
Atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės jokių įpareigojimų ar draudimų nenustato.
Nelieka jokių pagrindų bylos atnaujinimui. Vėlesnės veikos nevertinamos kaip pakartotinos.
Institutas paprastai taikomas ikiteisminėje stadijoje dalyvaujant ikiteisminio tyrimo teisėjui. Šiuo
atveju suderinta su K, nes paskutinį žodį turi teismas.
b) BK 27 mažareikšmiškumas. 2000 12 21 nr. 29 senato nutarimas dėl veikos pripažinimo
mažareikšme. Atleisti galima tik dėl nusikaltimo pagal BK. Dėl baudžiamojo nusižengimo
negalima – įstatymų leidėjo klaida.
Visose teisminio nagrinėjimo stadijose gali būti taikoma ši norma.
Išoriškai veika atitinka konkretaus nusikaltimo požymius, tačiau atskiri požymiai yra tokie
nereikšmingi (padaryto žalos dydžio, dalyko ar kitų pagrindų) kad veika nėra tiek pavojinga, kad
būtų baudžiama.
Objektyvieji kriterijai – žalos pobūdis laipsnis, dydis ir pan. Subjektyvieji – motyvai, kaltės forma,
tikslai.
Kai kaltininko padarytos veikos sudaro idealią sutaptį ir kai padarytos veikos sudaro realiąją sutaptį
(Skaityti nutarimą 2000 12 21).
Tai bes1lyginis atleidimas – nėra jokių reikalavimų dėl kaltininko elgesio ateityje. Asmuo
nelaikomas turinčiu teistumą.
Taikyti institutą yra teismo teisė, o ne pareiga.
c) Kaltininkas susitaiko su nukentėjusiuoju – įtvirtinama nuketėjusiojo teisės baudžiamajame procese
lemti kaltininko likimą. Dažniausiai taikomas straipsnis. Valstybei labai apsimoka finansiškai. Apie
90% sudėčių galima taikyti šį pagrindą. Likę straipsniai įtvirtina sunkais ir labai sunkias veikas. O
jų atveju negalima taikyti šio pagrindo.
Susitaikyti galima ne tik su FA bet ir JA. Einama prie to, kad galima susitaikyti ir su valstybe. Kai
pašalina žalą ir pan.
Be to ne tik atitikti sunkumo laipsnį, susitaikyti, bet ir prisipažinti padarius nusikaltimą, atlyginti
padarytą žalą, arba pažadėjo atlyginti žalą ir yra pagrindas manyti, kad asmuo daugiau nusikalstamų
veikų nedarys. Įstatymas vardija sąlygas tokia tvarka, kokia turi būti vertinama.
Prisipažinimas turi būti savanoriškas ir laisvas – paties asmens iniciatyva. Prisipažinimo laikyti
savanorišku negalima laikyti, kai keičiami parodymai.
Žala gali būti atlyginama arba pašalinama.
 Susitaikymas procese turi būti reglamentuotas taip, kad netaptų nukentėjusiojo pasipelnymo
šaltiniu, todėl teismas gali remtis ekspertų išvadomis. Galima susitarti ir dėl vėlesnio žalos
atlyginimo. Ypač aktualu kai žala yra labai didelė. Tai pasitaiko autoįvykių metu. Buvo laikoma,
kad autoįvykio metu žuvus asmenims galima susitaikyti su žuvusiojo artimaisiais.
Susitaikymas – tai nereiškia, kad buvusi priešprieša panaikinta. Turi būti konstatuota, kad
nukentėjusysis pretenzijų nebeturi. Tačiau negali būti naudojama prievarta susitaikymui.
Susitaikymas turi būti fiksuojamas, tačiau įstatymai nenurodo kaip fiksuoti susitaikymą. Todėl
galima fiksuoti įvairiai – notaro; ikiteisminio tyrimo teisėjo; teismo posėdžio protokole ir t.t. Turi
nekelti abejonių.
Galima susitaikyti ir su institucijų atstovais.
Nedarys nusikalstamų veikų – vertinama asmenybė ir nusikalstama veika. Šis pagrindas turi būti
argumentuojamas.
Šio instituto taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Tačiau teismas turėtų sprendimą motyvuoti.
Kai padaromos kelių veikų sutaptį (realioji sutaptis) galima susitaikyti visų veikų atžvilgiu, arba
kelių iš jų. Jie yra keli nukentėjusieji, galima susitaikyti su keliais atleisti negalima, tačiau
atsižvelgiama skiriant bausmę. Kad būtų atleista reikia susitaikyti su visais.
Kai veikos padaromos bendrininkaujant ir vienas susitaiko, jis gali būti atleistas nepriklausomai nuo
kitų bendrininkų.
Institutas numato ir bandomuosius laikotarpius – vienų metų. Jei padaromi kiti nusikaltimai gali
būti svarstomas atleidimo anuliavimas. Tada bus taikomos griežtesnės bausmė skyrimo taisyklės.
Teigiama kad esant sąlyginiam atleidimui reikia išnagrinėti byla iš esmės ir skirti bausmę, kad
grįžus prie bausmės vėliau nebūtų sudėtinga skirti bausmę, tačiau tai apsunkintų procesą ir
praktikoje nėra taikoma.
d) Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai asmuo aktyviai padėjo atskleisti organizuotos
grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas. Asmuo dalyvavęs
tyčiniame nužudyme atleistas šiuo pagrindu būti negali. Taip pat neatleidžiami organizatoriai ir
vadovai, asmenys, kurie šiuo pagrindu jau buvo atleisti.
e) Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai yra lengvinančių aplinkybių BK 39 str. įstatymų
leidėjas nepateikia išsamaus aplinkybių sąrašo, todėl yra plačios šio instituto taikymo ribos. Tačiau
nurodoma ir tai kad jei yra ne mažiau kaip dvi lengvinančios aplinkybės. Remiamasi 59 str.
numatytomis aplinkybėmis ir naujų taikant institutą taikyti negalima. Taip pat taikoma asmeniui
pirmą kartą padariusiam BK numatytą nusikalstamą veiką arba kai jau suėję senaties terminai arba
jau išnykęs teistumas. Šiuo pagrindu galima atleisti tik už nusižengimus ir neatsargius nusikaltimus,
yra bent dvi lengvinančios aplinkybės ir nėra sunkinančių aplinkybių.
Tai vėl yra teismo teisė, tačiau atleidžiant pagal 39 str. taikomos baudžiamojo poveikio priemonės.
Jei vėliau vėl padarė veiką ir dar nebuvo suėję senaties terminai bus laikoma kad padaryta
pakartotinė veika.
f) Atleidimas pagal laidavimą BK 40 str. – taikoma ir nusikaltimams ir nusižengimams ir tyčiniams ir
neatsargiems iki sunkių ir labai sunkių nusikaltimų. Turi būti aiškus ir pagrįstas konstatavimas, kad
laiduotojas turės poveikį kaltininkui. Reikia kad veika padaryta pirmą kartą, prisipažinta; atlyginta
žala, gailisi. Taip pat papildomi reikalavimai laiduotojui.
Laiduojama įnešus užstatą, jei laidavimas pažeidžiamas užstatas atitenka valstybei.
Nusikalstamų veikų daugetas
BK 63-64 str. konstatuoja, kad tikrovėje galimos situacijos, kai tas pats asmuo padaro kelias nusikalstamas
veikas. Šie straipsniai įtvirtina taisykles kaip skirti bausmes tokiems asmenims.
Nusikalstamų veikų daugėto samprata gali būti atskleista bendruoju mokymu apie nusikalstamų veikų
sudėtį. Tiks tikslus veikų konstatavimas leidžia prieiti išvados ar buvo nusikalstamų veikų daugetas.
Požymiai:
a) Tai bent dviejų savarankiškai kvalifikuojamų nusikalstamų veikų dauguma.
b) Turi būti neišnykę bent dviejų veikų baudžiamosios teisinės pasekmės. Tai reiškia, kad bent už dvi
veikas nėra suėję senaties terminai.
c) Turi nebūti išnykęs teistumas. Teistumas nėra panaikintas ar išnykęs. Amnestija ir malonė
nepanaikina teistumo.
d) Neturi būti kliūčių baudžiamajam persekiojimui pradėti. Pvz.: reikia nukentėjusiojo kreipimosi –
privataus kaltinimo bylos. Jei viena byla yra tik privačiojo kaltinimo byla, o skundo nėra, tai yra
procesinė kliūtis baudžiamajam procesui.
e) Daugeto konstatavimui nesvarbu, kurią stadiją yra pasiekusios veikos.
Sutaptis rodo padidintą pavojų tiek padarytos nusikalstamos veikos, tiek ir didesnį pavojingumą asmens,
kuris daro nusikalstamas veikas.
Kitos juridinės nusikalstamų veikų daugeto pasekmės:
a) Skiriasi bausmės skyrimo taisyklės
b) Skiriasi bausmės atlikimo rėžimai
c) Sudėtingesnės sąlygos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, o atskirais atvejais yra net
neįmanomas.
Pavienis nusikaltimas:
a) Tai veika kuri atitinka konkrečios veikos sudėtį ir kvalifikuojama pagal atskirą BK straipsnį ar
punktą.
b) Pavieniu nusikaltimu paprastai kėsinamasi į vieną objektą.
c) Tai nusikaltimas, kuris daromas vientisa vieninga veika.
d) Padariniai yra susiję vieningu priežastiniu ryšiu, net jei sukeliami skirtingi padariniai.
e) Pavienį nusikaltimą veikia vieninga subjektyvioji pusė – ta pati kaltė.
Sudėtingi pavieniai nusikaltimai – grupuojami į rūšis:
a) Tęstiniai – tai laiko atžvilgiu besitęsianti nusikalstama veika. Priklausomai nuo veikos pobūdžio
susideda iš panašių tapačių ar vienarūšių veiksmų. Veika gali būti kartojama karts nuo karto – pvz.:
kyšis duodamas per kelis kartus. Čia yra vieninga tyčia ir bendras siekiamas rezultatas / tikslas.
Tęstinei veikai svarbiausias vieningas tikslas.
Šios veikos gali būti padaromos tiek aktyviais veiksmais, tiek ir neveikimu (pvz.: tarnybos pareigų
neatlikimas). Gali būti ir neatsargūs tęstiniai nusikaltimai (pvz.: neatsargus tarnybos pareigų
neatlikimas).
Tęstines veikas sudaro nebūtinai visiškai identiški veiksmai, tačiau tai vienarūšiai veiksmai.
Veiksmai gali būti įvairūs – pvz.: kankinti galima įvairiai, tačiau siekiama vieningo rezultato.
Paprastai sukelia vienarūšius padarinius. Jei padariniai skirtingi galima įtarti kad yra veikų
daugetas.
Ta pati kaltės forma.
Tęstinis nusikaltimas – tai nuosekliai vienas po kito daromi analogiški ar vienarūšiai veiksmai
sukeliantys tuos pačius ar panašius padarinius ir padariniai apjungti tos pačios kaltės formos.
b) Trunkamieji – tai veikimas ar neveikimas besitęsiantis tam tikrą laiko tarpą. Čia nėra atotrūkio tarp
veiksmų – veika yra procesas. Veika yra realizuojama kiekvienu momentu. Tai paprastai veikos
 kaip pareigų nevykdymas, neteisėtai atimta laisvė, pabėgimas iš įkalinimo vietos, neteisėtas
disponavimas narkotinėmis medžiagomis ir pan.
Veikos trunka tol, kol veika yra nutraukiamos, arba kai kiti faktai ar veiksmai sutrukdo tęsti
nusikalstamą veiką.
Trunkamieji nusikaltimai gali būti tiek veikimu tiek neveikimu padaromi. Kaltės formos tiek tyčia
tiek neatsargumas.
c) Sudėtiniai – paprastai tai nusikaltimai (nusižengimų šiuo metu nėra). Tai nusikaltimai kurių
sudėtyse yra apjungtos kelios sudėtys, kurios esant kitokioms aplinkybėms galėtų būti
kvalifikuojami kaip atskiri nusikaltimai. Tačiau dėl tarpusavio ryšio ir neatskiriamumo yra vienoje
sudėtyje. Sudėtinė veika yra plėšimas – gerbiant turtą naudojamas smurtas, taip sukeliant pavojų
sveikatai. Kiekviena ši veika galėtų būti kvalifikuojamos atskirai.
Gali būti pateiktos veikų alternatyvos, kurios turi savarankišką teisinę reikšmę. Galimos situacijos,
kad veikoje yra viso alternatyvos. Kai realizuojamos visos sudėtys kvalifikuojama pagal tą patį BK
straipsnį. Veika kvalifikuojama kaip pavienė veika. Sudėtinių sudėtingų nusikaltimų požymiu gali
būti tie nusikaltimai, kuriose įtvirtintos kelios pasekmės – BK 125 str. Veikos baigtumui pakanka
bet kurių padarinių.
Nusikalstamos veikos daugeto formos:
a) Sutaptis – tas pats asmuo padaro bent dvi veikas, dėl kurių nėra teisinių kliūčių persekiojimui.
- Idealioji – esminis požymis tas pats asmuo ta pačia veika padaro kelias nusikalstamas veikas.
Idealiosios sutapties atveju objektyvieji požymiai apibūdinantys veikas būdingi visiems
nusikaltimams / visoms veikoms. Tais pačiais veiksmais / ta pačia veika sukeliami skirtingi
padariniai.
Yra atitinkami priežastiniai ryšiai tarp veikos ir padarinių. Tarp veikos ir kilusių padarinių turi
būti konstatuojamas priežastinis ryšys iš tos pačios veikos į skirtingus padarinius.
Idealiąja sutaptimi kėsinamasi į skirtingus objektus. Bet sutaptį galima konstatuoti ir tada kai
kėsinamasi į vieną objektą, tačiau padaroma skirtinga žala tam pačiam objektui. Čia paprastai
gali būti konstatuojama skirtinga kaltės forma. Tyčios atveju sąvoka suprato pavojingą veikos
pobūdį gali turėti skirtingą reikšmę. Todėl gali būti kad vienu atveju yra tyčia, o kitu atveju kita
kaltės forma.
Asmuo siekdamas atkeršyti kaimynui šauna į jį. Nepatiko ir šauna dar kartą ir pataiko. O pirmas
šūvis kliudė žmoną, kuri mirė. Tai moters atžvilgiu tyčios konstatuoti negalima. O vyro
atžvilgiu konstatuojama tyčia.
Normų konkurencija ir idealioji sutaptis. Įmanomos situacijos kai įstatymų leidėjas įvertinęs
veikų įvairovę ir siekdamas tikslesnės juridinės kvalifikacijas įtvirtina normas, kurios apima
visus veikų atvejus (šitos normos guminės – kur nori ten užtempsi ). Kitos dispozicijos
apibūdina specifinius veikos požymius. Esant bendrosios ir specialiosios normos konkurencijai
taikoma specialioji norma, nes ji tiksliau apibūdina veiką. Todėl nors išoriškai yra idealioji
sutaptis, tačiau kvalifikacija pagal du straipsnius yra beprasmiška.
- Reali – nusikalstamos veikos eina viena po kitos ir yra netapatūs savarankiški veiksmai. (grobė
po to padegė; plėšė paskui nužudė). Visada galima išskirti pirmesnę ir vėlesnę veiką, nors laiko
tarpas gali būti labai mažas arba gali būti atotrūkis. Atotrūkis nėra esminis.
Idealiojoje sutaptyje viena nusikalstama veika yra priemonė pasiekti kitą nusikalstamą rezultatą.
Realios sutapties atveju gana dažnai vėlesnis nusikaltimas yra skirtas paslėpti pirmesnį
nusikaltimą.
 Skirti idealiąją ir realiąją sutaptis reikia, nes skiriasi jų teisinės pasekmės – lemia skirtingas
bausmes. Realios sutapties atveju yra daugiau galimybių taikyti griežtesnes bausmes.
Skirtinga senaties terminių skaičiavimo tvarka. Idealiosios atveju už visas veikas senaties
terminai pradedami skaičiuoti tuo pačiu metu. Realios – skaičiuojama kiekvienai veikai atskirai.
Spendžiat atleidimą nuo bausmės idealiosios sutapties atveju tiri daugiau šansų, nes visi
veiksmai padaryti pirmą kartą. Realiosios sutapties atveju nėra pirmo karto, nes veikos daromos
viena po kitos, todėl mažiau galimybių pasinaudoti šiuo institutu.
Už kiekvieną veiką bausmė skiriama atskirai abiejų atveju.
b) Recidyvas (legalus) – kai asmuo nuteistas už nusikalstamas veikas vėl daro nusikalstamas veikas.
Legalusis recidyvas – tai numatytas baudžiamuosiuose įstatymuose:
- Paprastas (recidyvistas) – BK 27 str. asmuo pirmiau teistas už nusikaltimo padarymą padaro
vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų.
- Pavojingas (pavojingas recidyvistas) – kai turintis neišnykusį teistumą už sunkų nusikaltimą
padaro kitą sunkų nusikaltimą.

- Bendrasis – recidyvas, kuris apima tai kad asmuo teistas už nusikalstamas veikas padaro naujas
nusikalstamas veikas.
- Penetencinis – asmuo specializuojasi tam tikroje srityje (ką moką tą ir daro). Analogiška veika.
- Specialusis – asmuo nuteistas laisvės atėmimo bausme, vėl padaro nusikaltimą ir baudžiamas
laisvės atėmimo bausme.
- Vienkartinis – po nuteisimo padaro dar vieną veiką, o daugiau nekartoja veikų.
Asmuo padaręs veikas numatytas kaip recidyvą yra automatiškai pripažįstamas recidyvistu. Jei
konstatuojamas pavojingas recidyvas, teismas turi konstatuoti, kad asmuo yra pavojingas
recidyvistas. Prižinti pavojingu recidyvistu yra teismo teisė, bet ne pareiga.
Recidyvistui skiriasi bausmių skyrimo tvarka BK 56 str. Recidyvistui negalima taikyti susitaikymo
instituto. Recidyvistui lygtinis atleidimas galimas atlikus dalį bausmės. Pavojingam recidyvistui
reikia ¾ bausmės. Recidyvistui kad pakeistų bausmę švelnesne reikia atlikti ¾ bausmės,
pavojingiems netaikoma. Malonė pavojingiems recidyvistams netaikoma – nors įstatymu
nenumatyta. Ilgesni teistumo terminai (pagarba tarp nusikaltėlių ).
Bausmė
Bausmės sąvokos BK nenustato. Tik sako, kad tai valstybės prievartos priemonė. Nurodomi bausmės
tikslai ir paskirtis.
Požymiai:
a) Bausmė yra valstybės ypatinga reakcija į nusikalstamą veiką. K 31 str. bausmės nustatomos tik
įstatymu.
b) Bausmės gali būti taikomos tik padarius nusikalstamas veikas. Negalima bausmės taikyti esant
pavojingai asmens būsenai.
c) Bausmė skiriama tik teismo nuosprendžiu valstybės vardu. Jei baudžia ne teismas, tai negali būti
laikoma bausme.
d) Bausmės paskyrimas valstybės vardu, kaltininkas yra pasmerkiamas – išreiškiama valstybės
pozicija.
e) Tik teismas skiria bausmę, todėl tik teismas gali keisti bausmę ar nuo jos atleisti. Tai nepaneigia
valstybės galimybės trumpinti bausmę įstatymais ar amnestija.
f) Terminas kriminalinė bausmė nėra tikslus, nes jokia kita šaka nenumato bausmės.
 g) Teisėjo nuosprendžiai kuriais skiriami nuosprendžiai yra privalomi visiems.
h) Bausmę privalo atlikti tas, kuriam ji paskirta.
i) Tik šios priemonės sukelia pačias sunkiausias pasekmes asmeniui.
j) Tik bausmės sukelia teistumą.
k) Bausmės yra asmeninio pobūdžio. Tai nepaneigia JA atsakomybės.
l) Bausmė visada turi baudžiamąjį elementą – represinį momentą.
Bausmės paskirtis – 41 str. sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti, apriboti galimybę
daryti naujas veikas, užtikrinti teisingumo principą, paveikti nusikaltėlį. T.y.:
a) Bendroji prevencija – bausmės tikslai nurodyti 41 str. 2 d. 1-2 punktai. Turi įtaką tada, kai
paskiriamos teisingos bausmės, ir kai atsakomybė yra neišvengiama. Informacinė funkcija taip pat
yra svarbi. Efektyvumas priklauso nuo to koks yra pragyvenimo lygis kalėjime – jie gerokai
aukštesnis nei įprastas kalinių tai nėra gerai.
b) Individualioji prevencija – tai pirmiausia asmens nubaudimas. Įstatymas nurodo, kad nuteistajam
turi būti sukuriamos tokios sąlygos, kad negalėtų daryti daugiau nusikalstamų veikų. Bausmės turi
būti atliekamos taip, kad sudarytų sąlygas grįžti prie ar išmoktų normalaus gyvenimo. Pasiekiama
bent jau tada kai nepažeidinėja BK ir gal dar ATPK. Individualiosios prevencijos veiksmingumą
rodo recidyvas.
Specialiosios prevencijos tikslai pasiekiami užtikrinant tam tikrą rėžimą, sudarant sąlygas darbui
(jei nuteistieji nori – versti dirbti negalima).
c) Teisingumo principo realizavimas – BK akcentuoja teisingumo principą. KT jurisprudencija – šis
principas laikomas universaliu, juo turi būti vadovaujamasis kuriant ir realizuojant baudžiamuosius
įstatymus. Teisingumo principu grindžiama visa teisinė sistema. Teisingumo principas yra vienas
pagrindinių teisės, kaip socialinio reguliatoriaus, principas. Tai vienas teisinės valstybės pagrindų.
Padeda užtikrinti interesų pusiausvyrą. K 18 str. 29 str. – lygybės ir nediskriminacijos principai 21
str. 31 str. 109 str. ir t.t.
BK 54 str. 3 d. Jie bausmės sankcijoje numatyta bausmė aiškiai neatitinka nusikaltimo, teismas
motyvuotai gali skirti ir mažesnę bausmę – teisingumo nuostatų realizavimas suderinant ir
atsižvelgiant į visų asmenų interesus. Tačiau ši nuostata turi būti derinama su 62 str., kad teismas
negalėtų piktnaudžiauti.
Bausmė nėra kerštas. Bausmė vykdoma tik gyvam asmeniui.
Bausmės neturi kelti kančios, žeminti ar kankinti asmens.
Visi bausmės tikslai, ir pačiose bausmėse užtikrinti momentai siekiantys pataisyti, bendri visoms
bausmėms. Šie tikslai turi būti vertinamai atsižvelgianti į visumą bylos aplinkybių turi būti pakankamai
realūs. Bausmės tikslai turi būti tokie kad įtakotų kaltininko gyvenimą ne tik bausmės atlikimo metu, bet ir
po jos atlikimo. Pagal bausmes ir jų tikslus galima spręsti apie visuomenės kultūrą ir papročius, teisinę
sistemą. Bausmės tikslai nulemia ir penetencinė sistema.
Bausmių teorijos:
a) Bausmės teisėtumas / bausmės neteisėtumas – tvirtinama, kad bausmė yra valstybės teisė ir pareiga.
Teorijos tikinčios, kad bausmė yra blogis, o žmonija vystosi tik gėrio pagalba, todėl bausmės yra
neteisėtos. Dorovinis įstatymas reikalauja gerbti žmogaus asmenybę, o bausmė yra žmogaus
žeminimas. Šios teorijos formuluoja nuostatas, kad bausti negalima, o reikia žmones auklėti ir
pataisyti. Tvirtinama, kad bausmė yra valstybės elementas, o valstybė yra laikinas darinys, todėl
neturi teisės bausti. Valstybei išnykus pagrindinė mintis bus sutarčių reikia laikytis. Tvirtinama, kad
 bausmės nesukelia laukto efekto (nusikaltimų vis vien yra), todėl yra nereikalingos. Visuomenė pati
yra kalta, kad daromi nusikaltimai. Žmonių valia yra nulemta visuomenės, todėl negalima bausti.
b) Pagal bausmių tikslus.
a. Absoliutinės – bausmės tikslas yra nubaudimas. Akvinietis Kantas Hėgelis
i. Metafizinė
ii. Teologinė
b. Santykinės – bausmė turi tik specialius tikslus arba tik prevencinius. Fojerbachas Bentamas
c. Eklektinės bausmės teorijos – jungia esminius absoliutinių ir santykinių teorijų teiginius.
Bausmės elementai / bausmės yra siejamos su nubaudimu ir prevencija.
c) Pagal konkrečius tikslus:
a. Atpildo / nubaudimo – siejama su keršto / kraujo / taliono principu. Pagrindinės idėjos.
Kiekvienam turi būti atlyginta už padarytą nusikaltimą. Atpildas turi būti toks, kokia žala
padaryta nukentėjusiajam.
Teologinė atpildo teorija – žmogus padaręs nuodėmę privalo ją išpirkti. Bausmė tai
nuodėmės išpirkimas. Išpirkimas turi būti tolygus nuodėmei.
Metafizinė teorija – kiekvienas asmuo turi teisę rinktis elgesį, tai logiška nusikaltimo
pasekmė. Bausmė yra nusikaltimo pasekmė, o bausti reikia todėl, kad tik tokiu būdu galima
užtikrinti teisingumą visuomenėje, sukuriama tvarka, išsaugoma visuomenė. Pats
nusikaltėlis siekia, kad jam būtų taikoma bausmė. Nusikaltėlio padėtis turi būti sulyginta su
nekentėjusiojo padėtimi – lygybės principas.
Kantas tvirtino kad atpildas bus pasiektas tik tada, kai nusikaltėlio padėtis bus sulyginta su
nukentėjusiojo. Hegelis teigė kad nusikaltimas yra blogis, o naikinti nusikaltimą tokiu pačiu
blogiu nėra prasmės. Su nusikaltėliu turi būti pasielgta taip, kaip jis nusipelnė, bet ne taip
kaip pats pasielgė.
Pagrindiniai teiginiai. Bausmė neišvengiamas atpildas už nusikaltimą, todėl pagrindinis
tikslas – bausti nusikaltėlį. XIX-XX a. šis principas dominavo. Bausme buvo siekiama
ekvivalentiškumo.
Teologinė kryptis – sieja su dievo nustatytu teisingumo principu. Tai pačios seniausios
teorijos. Dabar teorijos įtaka nebėra didelė. Išskyrus musulmonų valstybes ir dar kai kurias.
Ginčijamasi dėl atpildo dydžio. Vieni pasisako už griežtas bausmes ir nesvarbu klaida, nes
gal jis atsako už kito nuodėmes.
Europoje atpildo teorija yra derinama su kitomis ir aptinkamos tik šios teorijos liekanos.
Lt atpildo teorija vis dar stipri.
Šia teorija pirmą kartą siekiama pagrįsti bausmės būtinybę. Dominuoja ekvivalentiškumo
principas, kas yra pagrindas dabartiniam proporcingumui. Atsakomybės neišvengiamumo
principo užuominos. Prevencijos užuomazgos.
b. Galimybės padaryti nusikaltimą atėmimo teorija – šios teorijos atsiradimas siejamas su
antropologijos mokyklos atsiradimu. Pagrindinės tezės – nusikaltimas yra biologinis
reiškinys. Nusikaltėliai yra tam tikra žmonių rūšis su tam tikrais požymiais nulemtais
gamtos. Nusikaltėlio elgesį lemia biologinės savybės. Skiriant bausmes reikia neutralizuoti
tas savybes. Šios teorijos autoriai teigė, kad bausmės tikslas atskirais atvejais turi būti
sunaikintas ir pats nusikaltėlis. Reikia atimti galimybę padaryti nusikaltimus.
Paskiriant bausmę neprivalo būti padarytas nusikaltimas, pakanka pavojingos būsenos. Jei
nusikaltimas padarytas tai tik patvirtina asmens nusikaltėlišką prigimtį. Skiriant bausmę
reikia atsižvelgti į nusikaltėlio antropogeninę kategoriją, nusikaltėlio pavojingumą ir jų
galimybę prisitaikyti prie aplinkos. Tiems kurie daro nusikaltimus nuolat, turi būti taikomos
 mechaninės priemonės – sunaikinto savybės. Teims kurie daro atsitiktinai – psichologinė.
Turi būti taikomos prevencinės pagalbinės priemonės. Realios bausmės – izoliavimas nuo
visuomenės, ir mirties bausmės taikymas.
Nusikaltėliai neturi pratęsti savo giminės – juo reikia kastruoti ir sterilizuoti.
Šiuolaikinėje visuomenėje asmenys kurie yra pavojingos būsenos yra izoliuojami medicinos
ir auklėjimo priemonės. Recidyvistai turi būti kuo ilgiau laikomo laisvės atėmimo vietose.
Tvirtinama, kad įstatymai turi nustatyti formalius pavojingos būsenos požymius. Lt BK 41
str. atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujus nusikaltimus.
Teorijos svarba – pripažinta, kad kiekviena visuomenė kenčia nuo nusikalstamumo. Ši
teorija jau bando paaiškinti nusikalstamumo priežastis, tačiau aiškinama pakankamai
siaurai. Bandoma spręsti recidyvo problemą – turi būti atimta galimybė daryti nusikaltimą.
Šios teorijos trūkumai – per siaurai suprantamos nusikalstamumo priežastys, lemia ne tik
biologinės, bet ir socialinės priežastys. Bausmės neturėtų būti vien tik nusikaltimus
sukeliančių savybių sunaikinimui. Be to vertinti žmogų tik pagal biologines savybes nėra
moralu. Nehumaniška riboti gimstamumą, tačiau jų aktualumas keliamas ir šiandien.
c. Įbauginimo – bausme turi būti įbauginama, tai pasireikšią priimant įstatymu bausmių
sistemą ir jas vykdant. Tvirtinama, kad įbauginimas nukreiptas į dvi visuomenės grupes.
Bendroji prevencija – įbauginti asmenis linkusius nusikalsti. Kuo griežtesnė bausmė, tuo
didesnis poveikis. Individualioji prevencija – sustabdyti asmenį nuo nusikaltimo. Turi būti
griežtos bausmės – mirties bausmė, viešos bausmės ir t.t.
Naujoji įbauginimo teorija – bausmė tai psichologinės prievartos priemonė. Bausmė
nustatoma įstatymais. Įstatymai turi būti griežti, juose turi būti realizuoti įbauginimo tikslai.
Žmonių poveikis turi būti per psichines ir fizines prievartos priemonės. Kaltininkas turi
patirti daugiau kančių nei naudos ir pasitenkinimo nei darydamas nusikaltimą. Buvo
tvirtinama, kad ne primityvus bausmės taikymas daro poveikį žmogui, nes jis protaujanti
būtybė. Griežtai apibrėžtos sankcijos.
Pažangūs momentai: akcentuojamas teisinis reguliavimas – siekiam išvengti teismo
savivalės. Prioritetas bendrajai prevencijai, tačiau yra krypčių ir specialiosios prevencijos –
išvengti recidyvo – turi bijoti naujos bausmės, nes buvo labai stipriai nubaustas prieš tai.
Teismas turi skirti neapibrėžtas sankcijas, o jas konkretintų įstaigų, kur atliekama bausmė,
administracija priklausomai nuo elgesio. Jei nėra recidyvo tikslas pasiektas.
Įbauginti yra progresyviau nei kerštauti ar siekti atpildo. Siekiama, kad nebūtų nusikaltimų.
Neigiama – bausmės tikslai gali būti pasiekti tik griežtomis bausmėmis. Bausmės susijusios
su fizinėmis kančiomis ir žeminimu. Tik baudimo politika turi įtakos nusikalstamumu.
Tokia politika neturi perspektyvos, nes bausmių paskyrimas nereiškia, kad mažėja
nusikalstamumas.
d. Pataisymo / reabilitacijos
Pataisymo teorija paaiškina bausmės poveikį psichikai. Reabilitacijos teorijos – kaip
konkreti bausmė keis žmogaus gyvenimą ją atlikus. Reabilitacijos siekiam bausmių, kurios
būtų efektyvios siekiant išvengti konfliktų su baudžiamaisiais įstatymais.
Pataisymo teorija – iškyla XIX-XX a. bausmė nėra skirta blogio išnaikinimui, o nusikaltėli
pataisymui. Žmogus visada turi tam tikrą orumą ir suvokia savo vertę, todėl turi teisę
reikalauti, kad jam būtų suteikta galimybė taisytis, keisti savo nuostatas. Valstybė turi teisę
taikyti bausmę, tačiau turi gerbti ir sudaryti galimybes nusikaltėliui taisytis. Pataisymo
teorija atmeta žiaurias ir žeminančias bausmes stengiasi atmesti. Bausmės turi būti
nustatomos įstatymų ir teismo. Priklausomai nuo elgesio bausmė individualizuojama
 bausmė jos atlikimo metu. Teismas turi turėti teisę peržiūrėti bausmę remiantis laisvės
atėmimo įstaigų administracijos duomenimis. Žmogaus elgesys yra neprognozuojamas ir jis
keičiasi. Todėl negalima numatyti bausmės labai ilgam laikui.
Stankevičius Jonaitis taip pat priklausė šiai teorijai. Jie siekė kad bausmė turėtų taisyti.
Nusikaltėliai turi būti grupuojami ir tiriami ir jiems turi būti taikomas gydymas. Skiriant
bausmę reikia atskirti įgudusius nusikaltėlius ir atsitiktinius nusikaltėlius. Perspektyvi
bausmės atlikimo sistema – gerėjant elgesiui gerinamos sąlygos.
Socialinė gynyba. Gramatikas siūlė keisit įstatymo sąvokas ir atsisakyti baudžiamosios
teisės sąvokų. Reikia atsisakyti teismų ir vertinti socialiai.
Reikia taikyti ne baudžiamąsias priemones, o reikia taikyti socialines resocializacines
priemones. Reikia ne bausti, o gydytis. Atitinkamai reikia pakeisti ir penetencinę sistemą.
Nepataisomi nusikaltėliai turi būti izoliuojami nuo visuomenės.
Ranceslis – bausmė neturi būti atmetama, bet turi būti taikomos papildomos priemonės,
kurios paveiktų nusikaltėlį. Turi būti vertinama nusikaltėlio asmenybė. BK nepilnamečių
atsakomybė – ypač vertinama asmenybė. Negali būti bausmių kurios žemintų garbę ir
orumą, keltų neapykantą. Turi būti sudarytos sąlygos jam grįžti į visuomenę.
Įtaka: tiesiogiai pasireškia JT minimalios elgesio su kaliniais taisyklės – negalima kankinti
žeminti nusikaltėlio.
Pozityvi pataisymo teorijos pusė: griauna nuomonę, kad nusikaltėlis nepataisomas; bausmės
tikslas – resocializacija; bausmės turi būti derinamos su kitomis priemonėmis; siūloma
visapusiška individo analizė; bausmės neturi žeminti kankinti.
Neigiami momentai: teorija nukreipta į bausmės atlikimo faktą, o gyvenimas po bausmės
atlikimo paliekama nusikaltėliui.
XX a viduryje ji taisoma ir atsiranda reabilitacijos teorija. Vystoma mintis apie pasitaisymo
siekimą, kas asmuo galėtų tinkamai gyventi po bausmės atlikimo. Suteikiama pagalba po
bausmės atlikimo – pašalpos perkvalifikavimas ir pan. Idėjos realizuojamos pakankamai
sudėtingai. Ši teorija geriausiai realizuojama Skandinavijos valstybėse.
Bausmių sistema
Norint pasiekti bausmių tikslus reikia numatyti poveikio priemonių sistemą. Todėl numatyta bausmių
sistema. Bausmių turinys taip pat nurodomas. Bausmių sąrašas sudarytas pagal tikrus principus.
BK vardija bausmes nuo pačių švelniausių prie griežčiausių. Toks sąrašas rodo valstybės politikos ir
represyvumo lygį. Įstatymų leidėjas rekomenduoja, kad baudžiant turėtų būti pradedama svarstyti nuo
švelniausios bausmės, o tik tada, kai neatitinka tikslų reikiką svarstyti griežtesnes. Tokio tvarka
formuojamos ir sankcijos.
Bausmių sistemos teisinė reikšmė. Bausmių sistema privaloma teismui ir įstatymų leidėjui (kuriant naujas
sudėtis, sankcijose negali būti kitokių bausmių nei numatyti). Šis sąrašas išsamus ir baigtinis. Skirti galima
tik numatytas bausmes (bendrojoje dalyje ir sankcijoje). Ši taisyklė netaikoma kai kalbama apie viešųjų
teisių atėmimą, teisės dirbti tam tikrą darbą, bauda areštas – sankcijoje ji gali būti nenumatyta, arba
nenumatytas jos dydis, o teismas skiria savo diskrecija. Teismas gali neskirti ir sankcijoje numatytos
bausmės – galima skirti švelnesnę bausmę BK 54 str.
Asmeniui padariusiam vieną nusikalstamą veiką gali būti skiriama tik viena bausmė. Dvi bausmes galima
skirti jei padaryta daugiau veikų. Daugiau nei dviejų skirti negalima.
Bausmių sąrašas vienodina praktiką, varžo įstatymų leidėją, padeda teismui orientuotis vertinant bausmės
girtumą – tai svarbu keičiant ar sudedant bausmes.
BK numato:
a) Viešųjų teisių atėmimas – tai pati švelniausia bausmė. 49 str. teisės būti išrinkam ar paskirtam į tam
tikras pozicijas. Reikia remtis valstybės tarnybos įstatymu, viešo administravimo įstatymu ir kt. Ši
bausmė taikoma palyginus retai.
b) Teisės dirbti tam tikrą darbą atėmimas arba užsiimti tam tikra veikla – žmogus kuriam paskiriama
tokia bausmė praranda kvalifikaciją. Ši bauda skiriama labai retai.
c) Viešieji darbai – ši bausmė gali būti skiriama tik pačiam nuteistajam, o jei nesutinka keičiama kita
bausme. Ji taikoma pakankamai dažnai.
d) Bauda – efektyvi, nes realizuoja daug principų, nekainuoja ir net papildo valstybės biudžetą.
Taikoma labai dažnai.
e) Laisvės apribojimas – nuo 3 mėn. iki 2 m. Gyvenimo vietos apribojimas, komendanto valanda,
draudimas susitikti su asmenimis ir t.t. vienam asmeniui galima skirti kelias bausmes. Taikomas vis
dažniau. Tačiau paskyrus nelogiškus ribojimus gali būsi sunkesnės pasekmės (negali dirbti darbo ir
pan.). Anksčiau buvo pagrindinė bausmė – laisvės atėmimas.
f) Areštas – (šokinė bausmė ) trumpalaikis laisvės atėmimas atliekamas areštinėje. Asmuo
izoliuojamas nuo visuomenės ir visi suvaržymai taikomi tokie, kaip laisvės atėmimo bausmės. (Tik
gyvenimo sąlygos prastesnės). Nuo 10 iki 40 parų nusižengimams ir nuo 15 iki 50 nusikaltimams.
Arešto para prilyginama vienai dienai laisvės atėmimo arba 2 MGL baudai, 6 val. viešųjų darbų, 2
d. laisvės apribojimo. Bausmė pakankamai populiari, nes bauda gali būti keičiama į areštą (ne visi
gali sumokėti). Taikomi tie patys paskatinimai ir nuobaudos. (pasivaikščiojimo laiko trumpinimas
ar ilginimas, uždarymas į karcelį ir t.t. Nuobaudas ir paskatinimus skiria areštinės direktorius.).
g) Terminuotas laisvės atėmimas – klasikinė bausmė. BK 50 str. Šiai bausmei sukurta penetencinė
sistema. Trumpiausias terminas 3 mėn. net švelninant bausmę pagal BK 62 str. ar 54 str. 3 d.
negalima skirti mažiau. Trumpesnis gali būti tik keičiant ar sudedant bausmes. Maksimali bausmė
20 m. Nepilnamečiam ir už neatsargius nusikaltimus 10 m. 25 m. terminas gali būti kai taikomas
BK 64 str. – nuteisus dar katą po to kai jau buvo nuteistas.
Konkrečią įstaigą paskiriama pagal praktiką – atvira kolonija paskiriama pirmą kartą padariusiems
arba už nesunkius tyčinius arba už neatsargias veikas. (Kalėjimuose surenkama grietinėlė ).
Paprastai galima skirti dalimis – dalį kalėjime, dalį kitose įstaigose.
Į laisvės atėmimą įskaitomas kardomasis kalinimas, laikotarpis laukiant teismo nuosprendžio, laikas
gydymo įstaigose.
Gali būti atleisti prieš terminą: remiantis amnestijos įstatymu, malonės taikymas (prezidentas taiko),
dėl atitinkamo sunkumo ligos, atleidžiama lygtinai, gali bausmė būti pakeista į švelnesnė BK 77 str.
Ši bausmė praktikoje yra populiariausia. Tačiau retai yra numatoma kaip vienintelė, todėl turi būti
pagrįsta, kodėl taikoma sunkiausia bausmė. 2009 m. 8000 įkalinti 1000 laukė nuosprendžio, 97% iš
jų pilnamečiai, kiti 14-17 m. Daugiausiai atlieka šią bausmę atlieka už vagystę ar plėšimą. Kas 4
nuteistas už nužudymą ar pasikėsinimą. Vidutinė bausmė daugiau nei 5 m. Realiai atliekama apie 2
m.
- Atviros kolonijos
- Pataisos namai
- Nepilnamečių pataisos namai
- Kalėjimai
- Taip pat priliginama laisvės atėmimo ligoninėse.
h) Neterminuotas laisvės atėmimas (iki gyvos galvos) – asmenys izoliuojami nuo visuomenės ir
laikomi po vieną. 11 straipsnių numato šią bausmę. Tai patys sunkiausi nusikaltimai. Ši bausmė
 visada yra numatoma alternatyviai su terminuotu laisvės atėmimu. Galima švelninti, nors praktikoje
dar netaikyta (gali prašyti malonės, bet negali būti trumpiau nei 25 m.)
Klasifikacija:
Pagal tai kokios veikos padaromos:
a) Bausmės skiriamos asmeniui padariusiam nusikaltimą
b) Bausmės skiriamos nepilnamečiams
c) Bausmės skiriamos JA – bauda, veiklos apribojimas, likvidavimas.
Pagal bausmių skyrimo privalomumą:
a) Sankcijos, kur nurodytos bausmės skiriamos privalomai
b) Bausmės skiriamos teismo diskrecija
Kiti:
a) Nesusijusios su laisvės atėmimu
b) Ribojančios laisves
Pagal subjektus kuriems taikomos:
a) Taikomos visiems
b) Konkretiems subjektam pagal specialius subjekto požymius
c) JA
Bausmės apibrėžiamos laiku:
a) Terminuotos
a. Minimaliu terminu apibrėžtos
b. Maksimaliu terminu
Bausmės susijusios su darbiniu poveikiu
Turtinio pobūdžio

Istorija. Mirties bausmė galėjo būti labai įvairia. Lietuvoje buvo paprastas ir kvalifikuotas mirties bausmės
vykdymas. Įvairiausias bausmes turėjo Rusijos imperija. (SV) Bausme siekiama tam tikro efektyvumo
atgrasinant kitus.
Dabartiniu metu JAV numato galimybę skirti bausmes atsižvelgiant į atskiras situacijas.
Bausmės skyrimas BK 54 str.
BK 54 str. 1 d. – šios nuostatos užtikrina teisėtumo principo reikalavimo įgyvendinimą skiriant bausmę –
skirti sankcijos ribose. Pirminės taisyklės, kurių reikia laikytis skiriant bausmę.
2 d. skirta realizuoti bausmės individualizavimą. Šių momentų įgyvendinimas yra būtinas kiekvienoje
veikoje už keik vieną nusikalstamą veiką, net idealiosios sutapties atveju.
3 d. skirta teisingumo principui įgyvendinti. – komentare sakoma, kad ši dalis užtikrina teisingumo
principo viršenybę, tačiau principų sistemoje negalima vieno principo iškelti aukščiu už kitus, negali būti
dominuojančiu dalyku, todėl toks pasakymas nėra visiškai teisingas.
Visa tai turi būti įgyvendinta kiekvienoje byloje. Tada laikoma, kad įvykdytas teisingumas. Skiriant
bausmę, turi būti realizuojami visi 54 str. reikalavimai. Visuma reikalavimų turi būti realizuojami skiriant
kiekvieną bausmę.
Baudžiamasis procesas vyksta tam, kad būtų pasiektas bausmės skyrimas. Tinkamai pritaikius materialines
ir procesines normas, turi būti tinkamai pasiektas galutinis tikslas – bausmės paskyrimas. Užtikrina
teisingumo institucijų autoritetą. Teisingai paskirta bausmė pagrindas tam, kad bus pasiekta bausmės
paskirtis.
Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai:
a) 1 d. įtvirtina visumą reikalavimų kurie susiję su bausmės teisėtumu. Teismas turi patikrinti ar tikrai
yra pagrindai bausmei paskirti. Įtvirtintas reikalavimas, kad visa veika ir visas kaltinimas turi būti
patikrinamas bendrosios dalies kontekste (ar yra pagrindai atsakomybei – sudėtis; ar nėra
aplinkybių šalinančių baudžiamąją atsakomybę ir t.t.).
Teismas nėra visiškai laisvas, be įpareigojimo patikrinti visus pagrindus, skirdamas bausmę. Jis
laisvas tik sankcijos straipsnio, pagal kurį kvalifikuojama, ribose. Taip pat reikia atsižvelgti ir į
bendrąją dalį – dažnai būna nenurodytas minimalus bausmės terminas.
a. Teismas, priėjęs prie sankcijos skyrimo stadijos, parinkdamas bausmę, jei yra alternatyva
reikia remtis BK pateikta bausmių sistema. Parenkant bausmę turi būti pradedama svarstyti
nuo švelniausios. Taip pat gali būti situacija, kai teismas skiria bausmę, kuri nėra numatyta
sankcijoje. Įvertinant visas aplinkybes ir asmenybę, galima skirti ir švelnesnę bausmę, nei
numatyta sankcijoje.
b. Bausmės skyrimas tai ne tik bendrosios dalies nustatytų taisyklių laikymasis, bet ir
baudžiamojo proceso nuostatų įgyvendinimas. Įstatymų leidėjas aiškiai reglamentuoja
baigiamųjų aktų formą ir turinį. Kiekviename dokumente turi būti išdėstyta tai, kas
pagrindžia kaltę, teismo pozicija ir t.t. pažeidus proceso reikalavimas yra pagrindas naikinti
sprendimus. Dažniausiai pažeidžiama įrodymų pripažinimas, vertinimas, pateikimas.
c. Skiriant bausmę svarbūs ir bausmės tikslai. Jie taikytini kiekvienos bausmės atžvilgiu. Turi
būti įvertinta ar skiriama bausmė pasieks tuos tikslus, kuriuos numato BK.
Pirmoji dalis nurodo įstatymų leidėjo poziciją veikos atžvilgiu.
b) 2 dalis numato bausmės individualizavimo pagrindus.
a. Pavojingumo laipsnis – (anksčiau buvo atsižvelgiama ir pobūdį. Tačiau dabar tokio
reikalavimo nebeliko. Pobūdis yra reikšmingas, kad būtų suprasta kodėl tam tikros yra
baudžiamos. Jis turi būti suprastas, tačiau kadangi tai nustato įstatymų leidėjas tai
papildomai nekartojama 54 str.) pavojingumo laipsnis yra lyginamoji charakteristika.
Teismas turi suprasti kaip yra baudžiami tokio pobūdžio nusikaltimai? Tam analizuojama
teismų praktika. Teismų praktikos apibendrinimai yra pavojingumo tam tikrų veikų grupės
laipsnio analizė. Pavojingumo laipsnį apibūdina subjektyvių ir objektyvių požymių
pasireikšiančių tikrovėje visuma.
b. Kaltės forma ir rūšis – turi būti konstatuojama ne tik kaltės forma, bet ir konkrečios kaltės
turinys – asmuo suprato ir suvokė visus nusikalstamos veikos požymius. (Jei kalbama apie
neatsargumą atspindys yra kitokios apimties, bet tada reikia konstatuoti ir pareigą suprasti.)
c. Motyvai ir tikslai – jei nėra motyvų reikia kalbėti apie asmens nepakaltinamumą. Tikslai ir
motyvai ir skirtingi priklausomai nuo tyčios rūšies. Neatsargiose veikose yra elgesio bet ne
padarinių motyvai.
d. Nusikalstamos veikos stadija – ši nuostata dar įtvirtinta ir 57 str. kuriame įtvirtintos
nuostatos, kaip skiriama bausmė už kėsinimąsi ir rengimąsi.
 e. Atsižvelgiama į kaltininko asmenybę – visi punktai turi vienodą reikšmę (viena pozicija);
kriminologai laiko individo asmenybę dominuojančiu elementu. Asmenybė leidžia spręsti
apie padarytos veikos pavojingumo laipsnį. Teisingas asmenybės supratimas yra
reikšmingas, tačiau asmenybės įvertinimui neturi būti suteikiama dominuojanti reikšmė. Jis
negali užgožti kitų momentų, kurie turi būti įvertinti skiriant bausmę.
Asmenybė suvokiama kai įvertinama visuma duomenų, ne vien remiantis charakteristika.
Turi būti vertinamas elgesys ir nusikalstamos veikos padarymo metu (kartais veika gali
trukti ilgą laiką; padarymo būdas; elgesys po nusikalstamos veikos padarymo – pvz.:
turtinio nusikaltimo metu atlygino žalą). Spręsti reikia iš visumos aplinkybių.
Nutiestojo asmenybės vertinimas turi turėti esminę reikšmę, kai vertinamas lygtinis
atleidimas, bausmės pakeitimas švelnesne forma ir pan.
f. Bendrininkavimo forma ir rūšis – bendrininkavimas atskleidžia veikos ir asmenybės
pavojingumą. (Žr. bendrininkavimo teisinė reikšmė).
g. Atsakomybę lengvinančios bei sunkinančios aplinkybės. 59 ir 60 str. LAT praktika
analizuojant lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Straipsnis gali joms suteikti atskirą
teisinę reikšmę – jos tampa sudėties būtinu požymiu – privilegijuotos ir kvalifikuotos
veikos. Tokiais atvejais aplinkybės yra sudėties požymis. Lengvinančių aplinkybių sąrašas
nėra išsamus.
BK yra prieštaringas reguliavimas 59 str. 3 d. numato, kad teismas neatsižvelgia į tokią
aplinkybę, kuri lemia privilegijuotą sudėtį. Analogiškai yra ir su sukinančiomis
aplinkybėmis. Įstatymų leidėjas apibūdindamas veikas į jas jau atsižvelgė ir įvertino. Todėl
nebereikia į jas atsižvelgti. Tačiau teismų praktika paneigia tokią nuostatą. Praktikoje
atsižvelgiama į jas, nes veikos pavojingumo laipsnį atskleidžia tai kaip tie požymiai
pasireikšią tikrovėje. Joms neturi būti suteikiama dominuojanti aplinkybė.
Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į lengvinančias ir
sunkinančias aplinkybes. Turi būti vertinamos visos – sveriamos tiek sunkinančios tiek
lengvinančios. Jos viena kitos neanuliuoja. Teismas turi vadovautis protingumo kriterijumi.
Yra klasifikacijos tiek lengvinančios tiek sunkinančios aplinkybės:
1) Kvalifikuojanti / privilegijuojanti
2) Kokius nusikaltimo požymius išryškina ir keičia jų esmę. Apibūdina kaltininką /
nukentėjusįjį / susiję su subjektyviąja puse / objektyviąja puse.
Yra teismų praktikos apžvalga.
c) 3 dalis numato, kad teismas gali skirti ir švelnesnę bausmę, jei straipsnyje numatyta sankcija
prieštarauja teisingumo principui. 54 str. 3 d. gali būti taikoma išimtinėms aplinkybėms. Vien
paprastų lengvinančių aplinkybių. Tai turi būti ne dažna situacija. Asmenybė aplinkybės ir t.t. turi
išskirtinę išimtinę reikšmę. Šios sąvokos yra vertybinės. Praktikoje taikomas vis dažniau. Suteikia
galimybių teismui kelti teisingumo institucijos autoritetą.
Be šių bendrųjų bausmės skyrimo taisyklių dar yra 55-58 str. kartoja nuostatas bendrųjų taisyklių, kad
praktikoje nebūtų apeiti šie institutai. Taip pat 59-60 str.
LAT apibendrinimai 1999 m. 12 23 str. ir teismų praktikos skiriant bausmes 54-60 apžvalga 2007 m. 06
28.
Naujajam BK atsisakyta teisinės sąmonės sąvokos. Tačiau skiriant bausmę visada reikia vadovautis sveiku
protu. Reikia suvokti BK formuluočių socialinį pobūdį. Reikia vertinti ir visuomenės požiūrį.
Bausmės švelnesnės nei numatyta įstatyme skyrimas
 BK 62 str.
Tokai nuostata įtvirtinta ir 54 str. 3 d. Tačiau tai nėra konkurencija, o bendroji ir specialioji norma. 54 str.
norma yra universali ir gali būti taikoma visais atvejais (remiantis sveiku protu). 62 str. įtvirtina konkrečias
teisines situacijas, gali būti taikomas kai yra tie konkretūs pagrindai, kurie ten išvardinti. Tačiau jei iškyla
klausimas kai iškyla klausimas kai aplinkybės nepatenka į 62 str. gali būti taikoma 54 str. 3 d.
Taikant BK 62 str. nenurodoma kokioms veikoms gali būti taikoma. Gali būti taikoma ir labai sunkiems
nusikaltimams.
Teismas turi teisę skirti žemesnę bausmę, nei minimali bausmė numatyta įstatyme. Skiriama bausmė negali
būti mažesnė nei minimali bausmė (pvz.: laisvės atėmimui 3 mėn. ir mažiau negalima). Teismas gali
parinkti ir kitą švelnesnę bausmės rūšį. Tai nustatoma pagal bausmių sistemą. Teismai gali paskirti ir
mažesnę bausmę nei BK numatyta bausmė pavojingam recidyvistui. (mažiau nei vidurkis nepaisant BK 56
str. 2 dalis).
Galima skirti švelnesnę bausmę kai yra numatytos sąlygos 62 str. Tai teismo teisė, bet ne pareiga. Pareiga
atsiranda tik motyvuoti kai netaikoma, jei yra pagrindas taikyti.
BK 62 str. nuostatos gali būti taikomos kiekvienos nusikalstamos veikos atveju (daugeto ar sutapties
atveju) kiekvienos atskirai.
Pagrindai kai skiriama švelnesnė bausmė 62 str. 1 d. Teismas atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes gali
paskirtis švelnesnę bausme atsižvelgiant į asmens elgesį po nusikalstamos veikos. Savo noru atvyko ir
pranešė apie šią veiką – gali būti užfiksuota kad buvo padaryta veika, tačiau kaltininkui turi būti aišku, kad
jo dar neišaiškino. Asmuo prisipažįsta ir gailisi. Gali atskleisti bendrininkus ar kitas veikas padeda
išaiškinti.
Gali būti skiriama padarius bet kokio sunkumo nusikaltimą. Įstatymas nedraudžia. Tokia teisė turi būti
naudojama sunkių nusikaltimų atveju labai atsargiai.
62 str. 2 d. numato kad gali būti skirta kai yra bent dvi lengvinančios aplinkybės, pašalinta turtinė žala ir
dar prie šių turi būti bent vienas iš numatytų atvejų:
a) Išlaiko asmenis kurie serga sunkia liga arba yra neįgalūs
b) Kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos bausmės nebūtų kam jų prižiūrėti. Pagal
formuluotę atrodo, kad turi būti bent du vaikai, tačiau praktika yra tokia, kad taikoma ir kai yra nors
vienas vaikas. Turi būti ginami visų vaikų interesai. Todėl toks aiškinimas iškreiptų įstatymo
prasmę. Kai teisiami abu tėvai, negali būti tiek lengvinanti situacija, kai abu tėvai atleidžiami.
Šeimoje galima pasinaudoti tik vieną kartą.

Teismas kartais priima sprendimą švelninti bausmę ir atideda bausmės vykdymą. Tačiau tokiu atveju matyt
nebereikėtų paskirti bausmės iš viso. Nes humaniškumo principu reikėtų remtis vieną kartą.
Švelninimas gali būti taikomas visose teisminėse instancijose.
Bausmės skyrimas esant nusikalstamų veikų sutapčiai
BK 63 str.
Dažnai yra atvejai kai padaromos kelios nusikalstamos veikos. Šis institutas taikomas kai padaromos bent
dvi veikos, kurios kvalifikuojamos kaip savarankiški nusikaltimai ar baudžiamieji nusižengimai.
Visos veikos turi būti padarytos iki nuosprendžio priėmimo. Jo atžvilgiu neturi būti priimtas apkaltinamasis
nuosprendis, nes kitu atveju galioja kitos taisyklės.
Neturi būti suėję senaties terminai arba kitų procesinių kliūčių.
63 str. gali būti taikomas ir tais atvejais, kai asmuo pripažįstamas kaltu padaręs bent dvi nusikalstamas
veikas ir už jas yra teisiamas arba kai asmens padarytos kitos veikos, kurios išaiškinamos jau po
nuosprendžio paskelbimo.
Turi būti skiriama bausmė už kiekvieną veiką. Kiekvienu atveju realizuojami 54 str. reikalavimai. Kadangi
realizuojamas individualizavimas. Kiekviena veika yra įvertinama baudžiamuoju teisiniu aspektu vertinant
bausmės skyrimo aspektu. Paskirti bausmę reikia už kiekvieną veiką, nes gali būti taikoma amnestija tik
vienoms asmens padarytoms veikoms, bet ne kitoms. Svarbu senaties, bylos atnaujino atvejais.
a) Bausmių apėmimas – taikoma griežčiausia bausmė. Susidaro įspūdis, kad už švelniau nubaustas
veikas, nebaudžiama. Taikymo ribos – taikyti reikia kai yra ideali sutaptis (kadangi yra vientisas
nusikaltimas); gali būti taikoma kai veikos labai skiriasi pagal pavojingumą (turi būti remiamasis
BK 10-11 str.) ir priskiria skirtingoms rūšims ir kategorijoms (10-11 str.) praktikoje taikoma kai
pavojingumas skiriasi nors viena kategorija; už vieną nusikalstamą veiką kai paskirta laisvės
atėmimas 20 m. arba iki gyvos galvos (kitą bausmę paskirti nebetikslinga). Taikomas 63 str. 5 d. –
nepalieka pasirinkimo teismui ir privaloma taikyti bausmių apėmimą. Apėmimo principas remiantis
sistemine analize leidžia teigti, kad kitais atvejais teismas turi teisę pasirinkti išskyrus BK 64 str. 5
d.
Apėmimo principo esmė – švelnesnės bausmės yra apimamos griežtesnės. Jei yra kelios bausmės ir
taikomas apėmimo principas tai pati griežčiausia bausmė „susiurbia“ visas kitas. Jei yra tos pačios
rūšies bausmės pvz.: laisvės atėmimai, tada taikoma ilgiausia pagal trukmę. Galutinė subendrinta
bausmė negali būti griežtesnė, nei bausmė numatyta įstatymo sankcijoje. Kai paskiriamos skirtingų
rūšių bausmės, kuri bausmė yra griežčiausia numato bausmių sistema BK.
b) Bausmių sudėjimas – skiriant galutinę subendrintą bausmę šis principas realizuojamas dviem
variantais:
a. Bausmės sudedamos visiškai
b. Bausmės sudedamos iš dalies
Susidaro įspūdis, kad kaltininkas nubaudžiamas už kiekvieną nusikalstamą veiką. Čia bausmė bus
nors kiek griežtesnė nei viena bausmė. Sudėjimas nėra begalinis. Sudedant bausmė negali viršyti
bausmės didžiausios ribos numatytos BK. Maksimali riba pvz.: laisvės atėmimo negali būti daugiau
nei 20 m. (sutaptyje).
Galimos situacijos, kai reikia sudėti bausmes, kurios yra skirtingų rūšių. Tada jos keičiamos pagal
BK 65 str. šis straipsnis numato santykį vienos bausmės su kita (kaip valiutos konvertavimas ).
Kai kurios bausmės negali būti keičiamos ar sudedamos. Bauda nekeičiama ir skiriama kartu su
kitomis bausmėmis (Tik tada kai bauda negali būti įvykdyta, tada gali būti keičiama). Taip pat yra
atvejų kai negali būti sudedamos – viešųjų teisių atėmimas ir teisės dirbti tam tikrą darbą atėmimas.
Šias bausmes galima subendrinti tik taikant apėmimą.
Galima paskirti ir ne vieną, o dvi bausmes BK 63-64 str. kai bausmė skiriama esant veikų sutapčiai.
Kai bausmės sudedamos visiškai prie griežčiausios pridedamos visos kitos švelnesnės bausmės.
Galutinė subendrinta bausmė turi būti griežtesnė už pačia sunkiausią bausmę už padarytą veiką.
Sudėti galima iš dalies, kai prie griežčiausios bausmės pridedama dalis kitų bausmių.
Taisyklės, kai padaryti nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai, taikomos tos pačios.
Šios taisyklės taikomos, kai visos veikos buvo padarytos iki nuosprendžio priėmimo.
Kai yra veikų, už kurias baudžiama po nuosprendžio priėmimo, kai paskiriamos bausmės už naujas veikas,
jos turi būti subendrinta. Teismas neturi teisės (išskyrus apeliacinę instanciją) leisti ankstesnių
nuosprendžių. Prie ankstesnės bausmės yra pridedama nauja bausmė ir vėl taikomos tos pačios taisyklės.
Dažniausiai taikomas sudėjimo principas – prie ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama visa
arba iš dalies nauja paskirta bausmė. Įskaitomas laikas, kurią jau įvykdė pagal ankstesnį nuosprendį.
BK 63 str.10 d. nelaikoma kad asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, jei jis padarė tęstinę veiką. Tada
ankstesnės sudėjimo ir apėmimo taisyklės netaikomos.
Bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje vaikai nutrūkus taikomos tos pačios taisyklės be jokių išimčių.
Taip pat ir bendrininkavimui.
Jei galutinė subendrinta bausmė yra laisvės atėmimas ir ji buvo paskirta ir už kitas veikas. Kur bus
atliekama bausmė, nustatoma tik paskrus galutinę subendrintą bausmę.
Taip pat ir bausmės vykdymo atidėjimas sprendžiamas tik po subendrintos bausmės paskyrimo. 75 str. Gali
būti kad yra dvi bausmės laisvės atėmimas ir bauda. Tada atidedama tik viena bausmė.
Galima situacija kai nauja nusikalstama veika padaryta po nuosprendžio dar iki įsiteisėjimo. Nuosprendžių
sudėjimas. Atidėjus bausmės vykdymą, paleidus lygtinai ir kai padaroma nauja veika taikomas 64 str. Tada
asmuo negalima taikyti bausmių apėmimo. Išskyrus atvejus kai bausmė iki gyvos galvos.
Dominuoja praktika, kad neįsiteisėjus nuosprendžiu laikoma, kad apima situacija 64 str. nuosprendžių
sudėjimas. Čia įtvirtintos griežtesnės taisyklės. Taikomas bausmių sudėjimo principas.
Jei nusikalstamos veikos padaromos bausmės atlikimo metu, taikomas 64 str. (kalėjimas – nusikaltėlių
akademija ). Taikomas sudėjimo principas. Pirmiausia skiriama bausmė už naujai padarytą veiką. Prie
naujai paskirtos bausmės pridedama visiškai arba iš dalies neatlikta bausmės dalis. Galutinė subendrinta
bausmė negali būti švelnesnė nei anksčiau paskirta bausmė.
Skiriant galutinę bausmę galutinės subendrintos bausmės riba yra maksimali riba bausmės rūšiai numatytai
BK bendrojoje dalyje. Pvz.: laisvės atėmimo atveju maksimali riba yra 25 m. esant nuosprendžių sutapčiai.
Apėmimo principo griežčiausia bausmė yra maksimali paskirtos veikų sutaptyje esančios veikos bausmė.
Nuosprendžių ankstesnių išbendrinti negalima !!!
Gali būti sudedamos ir skirtingų rūšių bausmės esant nuosprendžių sutapčiai. Taikomos tos pačios
taisyklės. Prie griežtesnių bausmių pridedamos švelnesnės. Sudedant negali būti pažeidžiama minimali
bausmės riba, išskyrus atvejus, kai peržengiama maksimali riba.
Į bausmės atlikimo laiką turi būti įskaitomas kardomasis kalinimas. Jei skiriamas ne laisvės atėmimas,
bausmės konvertuojamos. Taip pat įskaitomas ir sulaikymas – BK nenumato bet teismas įskaito. Taip pat
įskaitomas ir laikas kai asmuo patalpinamas į medicinos įstaigą priverstiniam tikrinimui, kurios rėžimas
atitinka kalinimo įstaigą.
Baudžiamojo poveikio priemonės
Institutas atsirado todėl, kad buvo atsisakyta papildomų bausmių instituto. Šios buvo skiriamos greta
pagrindinių bausmių.
Baudžiamojo poveikio priemonės yra skirtos tuo atveju kai asmuo yra atleidžiamas nuo baudžiamosios
atsakomybės ar bausmės ir teismas mano, kad be jokio poveikio asmens paleisti negalima gali skirti
poveikio priemones. BK IX skyrius. Tai nėra bausmė. Tačiau turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį.
Kitos poveikio priemonės (išskyrus turto konfiskavimą) neskiriamos kartu su bausme.
Šios poveikio priemonės skiriamos pilnamečiam asmeniui. Nepilnamečiui gali būti skiriamas tik turto
konfiskavimas. Kitos poveikio priemonės negali būti skiriamos. Taip pat ir JA galima skirti tik turto
konfiskavimą.
Baudžiamojo poveikio priemonės yra teismo diskrecija. Net ir atidedant bausmės vykdymą.
Baudžiamojo poveikio priemonės suvaržo asmenų padariusių nusikaltimas veikas teises. Kitos poveikio
priemonės numato specialias pareigas, jos daugiau prevencinio auklėjamojo poveikio. Jei asmuo šių
priemonių nevykdo, gali kilti baudžiamoji atsakomybė. Teismas turi teisę jas derinti. Gali parinkti
tinkamiausias ir kelias, tačiau jos turi būti suderintos, kad būtų galima įvykdyti kartu.
Baudžiamojo poveikio priemonės gali būti skirstomos:
a) Turinčios prevencinį poveikį
a. Uždraudimas naudotis specialiąja teise
b. Konfiskuojami įrankiai priemonės
c. Draudžiama kaltininkui prisiartinti prie nukentėjusiojo
b) Nukentėjusiojo teisių atstatymas
a. Atlyginti žalą
b. Įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikalstamų veikų fondą
c. Apsauga nukentėjusiajam – draudžiama kaltininkui prisiartinti
c) Siekiama kaltininką pataisyti
a. Nemokami darbai – turi sutikti
b. Dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose
Atskirais atvejais baudžiamojo poveikio priemonės gali būti skiriamos BK 18 str. 2 d. ribotai
pakaltinamiems asmenims, BK 19 str. 2 d. prievarta nugirdytam asmeniui, BK 30 str. atleidimas nuo
atsakomybės; atleidimas dėl ligos (fizinės) . BK 49? Str. kai kaltininkas negali atlikti paskirtos bausmės ir
kitais atvejais.
Baudžiamojo poveikio priemonės turi privalomą pobūdį – kaltininkas privalo atlikti. Jei atlikti vengia ir
konstatuojama, kad nėra pateisinamų priežasčių, tai taikomas BK 243 str.
Baudžiamojo poveikio priemonės teistumo neužtraukia.
JA gali būti skiriamas turto konfiskavimas jei jis sukurtas nusikalstamoms veikoms daryti arba kai turtas
įgytas nusikalstamu būdu arba kai jis įkurtas iš turto, kuris gautas nusikalstamu būdu.
Baudžiamojo poveikio priemonės:
a) Uždraudimas naudotis specialia teise. BK nurodo pavyzdinį sąrašą. Reikia skirti nuo teisė dirbti tam
tikrą darbą čia uždraudžiama naudotis tokiomis teisėmis, kurios nesudaro profesinės veiklos arba
pragyvenimo šaltinio sukūrimu – skirtumas nuo bausmės. Specialios teisės neprarandamos jomis
naudotis uždraudžiama laikinai. Siekiama paimti dokumentus suteikiančius tokias teises. Šie
dokumentai pasibaigus laikui grąžinama. BK nenurodo kiek teisių turi būti uždrausta. Tačiau reikia
taikyti protingai. Reikia nustatyti, kad tos teisės buvimas lėmė nusikalstamos veikos padarymą.
b) Turtinės žalos atlyginimas arba pašalinimas. Papildomai gina nukentėjusiojo teises. Ši poveikio
priemonė gali būti skiriama pilnamečiui sukėlusiam turtinę žalą. Už moralinę žalą skirti negalima.
Yra du variantai: žala gali būti atlyginama arba pašalinama. Bet kuriuo atveju turi būti nustatytas
žalos dydis pinigais. Turi būti išsiaiškinta ar kaltininkas yra pajėgus materialiai įgyvendinti šią
priemonę realizuoti. O jei galvojama apie pašalinimą – turi būti atsižvelgta ar fiziškai asmuo yra
pajėgus pašalinti žalą.
 Jei žalos atlyginti arba pašalinti neįmanoma, galima parinkti kitą poveikio priemonę.
Padarytos žalos dydis turi būti apskaičiuojamas tiksliai, kad nebūtų siekiama pasipelnyti iš
kaltininko.
Į žalos dydį negali būti įskaitomos išmokos iš draudimo ar kitų įmonių.
Teismas turi nustatyti terminą, per kurį turi būti pašalinta žala arba atlyginimas. T.y. pakankamai
realus ir galimybei įvykdyti ir nukentėjusiajam patenkinti (pvz.: kol gyvas).
Neanuliuoja civilinio ieškinio.
c) Nemokami darbai – atliekami sveikatos priežiūros, globos ir pan. įstaigose tiek valstybinės tiek
nevalstybinėse. Esminė sąlyga – turi būti rašytinis asmens sutikimas, kuriame aiškiai konstatuojama
kad sutinka ir kur ir kokie darbai (kokio pobūdžio) darbai bus atliekami. Teismas turi nurodyti kur
ir kada dirbs. Galima skirti nuo 20 iki 100 valandų. Ši poveikio priemonė gali būti atliekami ne
ilgiau kaip metus. Jie nuteistasis nustatyto tvarkos nesilaiko tai gali būti konstatuota kad yra
pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę už priemonių nevykdymą. Jei asmuo nevykdo dėl
pateisinamų priežasčių turi būti skiriama kita poveikio priemonė. Tai atlieka teismas.
d) Įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikalstamų veikų asmenų fondą. Šis fondas turi padėti tiems, kurie
nepajėgūs spręsti problemų iškilusių dėl nusikaltimų. Tai turi atlikti valstybė, tačiau ji pasinaudoja
ir kitais šaltiniais. Pagal BK 71 str. fondas gali būti papildomas kaltininkų lėšomis. Įmoka yra nuo 5
iki 25 MGL. Teismas nėra suvaržytas nei veikos pobūdžio, nei asmenybės, nei turtinės padėties
(galės sumokėti vėliau). Įmokos gali būti skiriamos vietoj viešųjų darbų, laisvės apribojimo ar esant
objektyvioms nevykdymo aplinkybėms. Yra atskiras įstatymas, kuriame numatyta valstybės pareiga
atlyginti smurtinių nusikaltimų aukoms.
e) Turto konfiskavimas – gali būti skiriamas kartu su bausme. Šiuo metu esmė: daryti nusikaltimus
neturi būti naudinga. Iš kaltininko turi būti atimta viskas, ką jis įgyji nusikalstamu būdu. Tai
prevencinė priemonė, nes tas turtas nebegali būti tolia investuojamas į nusikalstamą veiką. Turto
konfiskavimas galima tik iš nusikalstamos veikos, arba priemonės įrankiai – tiesioginė sąsaja su
nusikalstama veika. Kito turto konfiskavimo atsisakyta.
Konfiskuoti galima daiktus kurie yra uždrausti civilinėje apyvartoje.
Teismas yra įpareigojamas konstatuoti turtą jei konstatuojama kad yra ryšys su nusikalstama veika.
72 str. 2 d. gali būti konstatuojamas turtas vėliau tapęs nusikalstamos veikos priemone neatsargiai –
paskolino mašimą, o ją panaudojo kontrabandai. Tokia priemonė gali būti konfiskuojama, nes
asmuo turėjo ir galėjo žinoti, kad bus panaudota nusikalstamai veikai. Toks konfiskavimas LAT
apžvelgtas !!!
BK taiko identifikuoto nusikalstamo būdu įgyto turto konfiskavimas – reikia konkrečiai konstatuoti,
koks turtas buvo panaudotas arba įgytas nusikalstamu būdu. Kitose valstybėse remiamasi įtarimu, o
įrodyti turėtų kaltininkas. Išplėstinis konfiskavimas. Anksčiau toks buvo ir Lietuvoje bet KT
pripažino antikonstituciniu.
f) Draudimas prisiartinti prie nukentėjusiojo asmens jei tai būtina siekiant apsaugoti nukentėjusiojo
asmens interesus. Ši poveikio priemonė yra speciali prevencija saugant nukentėjusiojo interesus.
Tai ne tik fizinis draudimas, bet ir apskritai prisiartinti. BK 721 str.
g) Įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose BK 722 str.
Baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas. Skiriama pilnamečiams išskyrus turto konfiskavimą. Skiriama
atsižvelgiant į asmenybę ir veikos pobūdį. Teismas yra laisvas skirti tačiau turi būti realiai įgyvendinamos
ir protingos.
Gali būti skiriama kartu su bausme. Bausmės su poveikio priemonėmis vykdomos atskirai. Baudžiamojo
poveikio priemonės teistumo nesukelia.
2007 m. Baudžiamojo poveikio priemonės buvo pritaikytos 2300 žmonių. Tačiau atleistų nuo atsakomybės
ir bausmės buvo atleista trigubai. 2008 m. paskirta kas 4 atleistam.
Nevykdymo teisinės pasekmės BK 74 str. gali būti viena keičiama kita, jei negali vykdyti dėl objektyvių
priežasčių. Toks asmuo gali kreiptis pats. Kai atlikti vengiama (tyčia ir piktybiškai) gali būti taikomas BK
243 str.
Atleidimas nuo bausmės ir bausmės vykdymo atidėjimas
Tai vienas iš pavyzdžių kaip pasireiškia humaniškumo ir teisingumo reikalavimas. Teismas gali atidėti
bausmės vykdymą. Įstatyme įtvirtinta depenalizacijos galimybė.
Skirtingai nuo atleidimo nuo atsakomybės atleidimo nuo bausmės galimybės nėra ribojamos nusikaltimo
sunkumu (pvz.: susirgus). Atleidžiant nuo atsakomybės atleidimo ribos sustoja ties sunkiu nusikaltimu.
Atleidžiant nuo atsakomybės neiškyla teistumas. Atleidžiant nuo bausmės paprastai būna ir teistumas (nors
gali būti kad teistumas nefiksuojamas).
Bausmės vykdymo atidėjimas BK 75 str.
Galimas skiriamas asmeniui nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nusikaltimus. Anksčiau buvo ir
bauda, tačiau BK buvo pakeistas ir bausmės atidėjimo ribos susiaurintos.
BK šis institutas atsirado 1977 m. Pirmiausia buvo taikoma nepilnamečiams paskui dar ir kariškiams.
Įsitikinus efektyvumu buvo pradėta taikyti ir visiems kitiems. Nepilnamečiams dabar taikomas
palengvintas šio instituto variantas.
Taikymo galimybės pakankamai plačios. Ribos – laikotarpis, kuriam nuteistas laisvės atėmimu (tyčiniam –
3 m. neatsargiam – 6 m.). Taikant šį institutą turi būti konstatuota, kad asmenybė yra tokia, kad bausmės
tikslai bus pasiekti ir be realaus bausmės atilikimo. Kaltininko asmuo ir elgesys nusikaltimo padarymo
metu ir po jo turi būti pakankamai įvertintas ir nuspręsta, kad toks asmuo nepažeidinės įstatymų.
Dabar nebėra reikalavimo, kad asmuo atlygintų žalą.
Atleisimas nėra besąlyginis. Teismas paskiria nuteistajam baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar
kelis įpareigojimus (BK formuluotė). LAT plenarinė sesija išaiškino, kad teismo diskrecija neišnyksta ir
teismas turi teisę, o ne pareigą paskirti baudžiamojo poveikio priemones. Teismas gali paskirti
baudžiamojo poveikio priemones ir kartu gali paskirti įpareigojimus – žr. BK 75 str. 2 d. Sąrašas yra
baigtinis. Poveikio priemonės skiriamos atsižvelgiant į asmenį, šeimos būklę ir t.t.
Bausmės vykdymas atidedamas nuo 1 iki 3 m. Per tą laikotarpį tam tikra prasme asmuo yra
kontroliuojamas. Šis terminas nesiejamas su įpareigojimų laiku. Nes kai kurie įpareigojimai tęsiasi laike
kitaip nei atidėjimas pvz.: mokytis, įgauti profesiją. Tačiau pvz.: žalos atlyginimas turi būti padarytas iki
bausmės atidėjimo pabaigos. Todėl būtų prasminga kai kurių įpareigojimų trukmę sieti su terminu.
Termino sutrumpinti negalima, tačiau turėtų būti galima pratęsti.
Terminas skaičiuojamas ne nuo nuosprendžio įsitesėjimo, o nuo nuosprendžio paskelbimo.
Įmanomos situacijos kai asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas. Tada bausmės vykdymo atidėjimo
klausimas sprendžiamas tik paskyrus galutinę subendrintą bausmę. Kai skiriamos kelios skirtingos
bausmės, bausmės vykdymą galima atidėti tik laisvės atėmimo atžvilgiu. Kitos bausmės turi būti
vykdomos. Kartais pasitaiko situacijos kai švelnesnės bausmės neskiriamos nes jų negalima atidėti.
Nėra draudimo atidėti bausmę, kai asmuo atidėjimo laikotarpiu padaro naują veiką. LAT pozicija yra, kad
jei asmuo padaro naują nusikalstamą veiką atidėjimo laikotarpiu, prieštarauja nuostatai, kad turi būti
skiriama, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad daugiau asmuo nenusikals. Ypač jei veika yra tyčinė.
BK 75 str. nenumato galimybės atidėti baudžiamojo poveikio priemonių. Jei atidėtas laisvės atėmimas tai
baudžiamojo poveikio priemonės nėra subendrinamos ir yra vykdomos.
Svarbi asmenybės analizė. Be bendrojo įvertinimo (yra pagrindo manyti, kad nedarys nusikalstamų veikų)
teismai taip pat vertina ar realus bausmės vykdymas nenutraukia socialinių ryšių. T.y. visuomenė ar šeima
praras daugiau nei rizika palikti laisvėje.
Bausmės atidėjimas gali būti panaikintas. Atidėjimo terminas gali būti pratęstas jie nevykdo įpareigojimų
dėl pateisinamų priežasčių. Jei dėl nepateisinamų priežasčių – atidėjimas gali būti panaikintas. Jei
paaiškėja, kad tuo laikotarpiu padarė nusikalstamą veiką, bausmės sudedamos pagal BK 64 str.
Atleidimas nuo bausmės dėl ligos BK 76 str.
K draudžia žaloti kankinti asmenį. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija taip pat
įtvirtina tokį draudimą. Jei liga yra tokio pobūdžio, kad bausmės atlikimas darosi neįmanomas, tokio
asmens laikymas įkalinimo įstaigoje gali būti prilygintas kankinimui. Asmeniui susirgus psichine liga jis
nebesupranta bausmės poveikio. Tolesnis bausmės vykdymas tampa beprasmiu.
Atleidžiama tiek iki apskyrimo tiek jau paskyrus bausmę.
BK numato 3 situacijas kai gali būti atleista dėl ligos:
a) Asmuo suserga sunkia nepagydoma liga iki nuosprendžio priėmimo
b) Asmuo suserga sunkai nepagydoma liga po nuosprendžio priėmimo
c) Asmuo po nusikalstamos veikos padarymo ar nuosprendžio priėmimo suserga sunkia psichine liga
BK nenurodo nuo kokios bausmės gali būti atleidžiama. Todėl gali būti atleidžiama nuo bet kokios
bausmės. Atleisimas nuo bausmės gali būti taikomas bet kurios paskirtos bausmės atžvilgiu jei yra visos
kitos numatytos sąlygos.
Baudžiamojo poveikio priemonės yra vykdomos. Pvz.: paskyrus konfiskavimą būtų nelogiška, jei asmeniui
liktų nusikalstamai įgytas turtas.
Ligos, kurių atveju galima atleisti, nevardijamos niekur. Kiekvienu atveju sprendžia gydytojų komisija. Ši
komisija pateikia išvadas. Tai paprastai daroma kalėjimo ligoninėje. Teismas turi teisę spręsti esant sunkiai
nepagydomai ligai, net ir esant išvadai. Vertinamas poveikis aplinkiniams galimybės gydyti ir t.t.
Jei požymiai išryškėja po nuosprendžio po veikos padarymo, nors sirgo ir padarydamas, laikoma kad jei
liga nesutrukdė padaryti nusikalstamos veikos tai gali ir bausmę atlikti. Atskirais atvejais gali būti atvejai,
kad sergančiųjų būklė sukelia nepakeliamas sąlygas aplinkiniams.
Tais atvejais kai nuteistieji patys save sužaloja siekdami išvengti bausmės vykdymo, paprastai nuo
bausmės neatleidžiama. Taip daroma tam, kad nepaplistų tokia praktika.
Jei konstatuojama psichinė liga ir asmuo nesupranta bausmės ir valdyti savo veiksmų, toks asmuo
remiantis nepakaltinamumo kriterijais teismui kyla pareiga atleisti nuo bausmės. Remiamasi medikų
išvadomis.
Teismas atleisdamas nuo bausmės turi rūpintis ir aplinkinių saugumu ypač atleidžiant dėl psichines ligas,
teismas gali skirti priverčiamąsias medicinos priemones. Siekiama apsaugoti aplinkinius ir patį asmenį (jis
gali sukelti būtinosios ginties situacijas).
Jei psichinė būklė praeina, tai teismas gali likusią bausmės dalį paskirti vykdyti, jei nėra suėję bausmės
vykdymo senaties terminai. Jei asmuo buvo priverstinai gydomas tai tas laikas įskaitomas į bausmės laiką.
Lygtinis atleidimas nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą ir neatliktos laisvės atėmimo
bausmės pakeitimas švelnesne bausme. BK 77 str.
Taikymo sąlygos abiem atvejais:
a) Asmuo nuteistas laisvės atėmimo bausme.
b) Bausmė turi būti jau atliekama. Turi būti atlikta tam tikra bausmės dalis.
c) Visiškai arba iš daleis atlyginta padaryta turtinė žala.
d) Asmuo turi būti įrodęs savo darbu ir elgesiu, kad pasiteisė ir kad nesukels pavojaus aplinkiniams ir
galės prisitaikyti prie visuomenės.
Šis institutas netaikomas:
a) Pavojingam recidyvistui
b) Asmeniui, kuriam paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos
c) Asmeniui, kuri buvo lygtinai atleistas arba buvo pakeista kita bausme ir per tą laiką padarė naują
tyčinį nusikaltimą.
Institutas taikomas kai kreipiamasis į teismą įkalinimo institucijos įstaigos teikimu.
Jei priimamas sprendimas atleisti gali būti paskiriami įpareigojimai – vienas ar keli BK 75 str. 2 d.
Atleidimas nėra besąlyginis. Nustatomas tam tikras bandomasis terminas. Paprastai jo laikotarpis yra toks,
kokia yra neatliktos bausmės dalis. Tas terminas negali būti nei trumpinamas nei pratęsiamas.
Terminas pradedamas skaičiuoti nuo nutarties paskelbimo. Tam, kad nebūtų padarytas nusikaltimas tol, kol
įsiteisėja nutarimas.
Jei asmuo nevykdo įpareigojimų ar pažeidžia 5 d. įpareigojimus arba padaro naujas veikas neatlikta
bausmė yra vykdoma toliau.
Keitimas neatliktos bausmės švelnesne – teismas negali paskirti jokių papildomų įpareigojimų. Keisti
galima į bet kurią kitą išskyrus bausmę. Padarius naują nusikalstamą veiką neatlikta bausmės dalis nebus
vykdoma.
Bausmių vykdymo kodekse taip pat numatytas variantas kai galima lygtinai paleisti (skaityti namie ir
palyginti).
Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai
Nepilnametis – asmuo nesulaukęs 18 m. tačiau turintis pakankamai amžiaus, kad būtų galima taikyti
baudžiamąją atsakomybė t.y. 16 ar 14 m.
Nepilnamečiams nusikaltėliams nustatomas siauresnis bausmių rūšių sąrašas. Lieka mažiau galimybių
individualizuoti, tačiau tai reiškia, kad negali būti skiriamos pačios griežčiausios bausmės. Negalima skirti
laisvės atėmimo iki gyvos galvos ir laisvės atėmimo daugiau nei 10 m.
Nepilnamečiams taikomos visos taisyklės, kurios taikomos skiriant bausmes bendraisiais pagrindais. Be to
teismui reikia papildomai analizuoti subjektą, taip pat reikia atsižvelgti į asmens gyvenimo ir auklėjimo
sąlygas.
Galima taikyti auklėjimo priemones.
Atleidimo nuo bausmės ar atsakomybės pagrindai nepilnamečiams yra palengvinti.
Nepilnamečiams taikomi trumpesni (paprastai per pus) teistumo terminai.
Bausmės, kurios skiriamos nepilnamečiams turi tuos pačius tikslus. Tačiau kartu reikalaujama, kad šita
bausme būtų užtikrinta, kad bausmė atitiktų asmens amžių ir socialinę brandą. Turi būti derinamas
nubaudimas su auklėjimu. Skatinimas auklėjimas, o ne nubaudimas.
BK nustato, kad šios poveikio priemonės gali būti taikomos (lengvinantys nepilnamečio padėtį) gali būti
taikomi ir asmenims kurie turi daugiau nei 18 m. net iki 21 m. jei konstatuojama, kad socialinė branda nėra
pakankama, kad būtų laikomas suaugusiu. Tačiau tokią padėtį turėtų konstatuoti specialistai (tačiau nėra
nei praktikos nei kriterijų pagal kuriuos galima nustatyti socialinę brandą).
Nepilnamečiams padariusiems nusikalstamą veiką ir atleistam nuo atsakomybės ar bausmės gali būti
skiriamos auklėjamojo poveikio priemonės.
Vienam asmeniui gali būti skiriamos iki 3 poveikio priemonių. Jos turi būti suderinamos. Suderinimo
taisyklių nėra, teismas sprendžia kiekvienu atveju. Tačiau sąlygos gali būti: atidavimas į įstaigą negali būti
skiriamas su įspėjimu(?), bet gali būti skiriamas su turtinės žalos atlyginimu.
a) Įspėjimas – gali būti skiriamas kaip atskira priemonė arba kartu su kitomis priemonėmis. Paprastai
skiriama tiems asmenims kurie padaro veikas atsitikrinai ir yra linkęs pasitaisyti. Vertinama ar
supranta savo elgesio netinkamumą, nuoširdžiai gailisi. Įstatymas reikalauja, kad skiriant šią
priemonę, turi būti fiksuojamos nevykdymo pasekmės. Jei vėl padarys nusižengimą gali būti
paskirta sunkesnė bausmė, o jei nusikaltimą, nebus atleistas nuo atsakomybės.
b) Turtinės žalos atlyginimas – galima skirti tik tada kai priemonė skirta pačiam asmeniui, o ne
artimiesiems, todėl gali skirti tik tada kai asmuo turi lėšų, kuriomis gali disponuoti, arba
savarankiškai gali pašalinti žalą.
c) Nemokami auklėjamojo pobūdžio darbai – gali būti skiriama atlikti įvairiose įstaigose, kurios turi
auklėjamąjį poveikį. Paprastai orientuojamasi į sveikatos priežiūros globos ir rūpybos ar kitose
visuomeninėse įstaigose. Skiriama nuo 20 iki 100 valandų. Pagal TT reikalavimus galima skirti tik
nepilnamečio sutikimu. Nesutinkant reikia ieškoti kito poveikio. Ši poveikio priemonė negali būti
skiriama kartu su atidavimu į specialią auklėjimo įstaigą – nesuderinama.
d) Atidavimas tėvams arba kitiems asmenims kurie rūpinasi vaikais auklėti ir prižiūrėti – gali būti
šeima, įtėviai, globėjai, rūpybos įstaigos ir t.t. gali būti skiriamas nuo 6 mėn. iki 3 m. bet ne ilgiau
nei sueis 18 m. Įpareigojama, kad nepilnametis keistų elgesį.
e) Elgesio apribojimas – nuo 30 d. iki 12 mėn. atlikti gydymosi nuo alkoholizmo narkomanijos kursą
sutinkant arba prašant tėvams, nurodymas būti tam tikru laiku namie, įgyti žinių. Privalo atsiskaityti
tiems asmenims, kurie prižiūri. Netaikoma kartu su atidavimu į specialiąją auklėjimo įstaigą.
f) Atidavimas į specialiąją auklėjimo įstaigą – tai pakankamai netoli nuo laisvės atėmimo vietos. Nuo
6 mėn. iki 3 m. bet ne ilgiau nei sueis 18 m.
Baudžiamosios atsakomybės senatis
BK nustato tokius senaties variantus:
a) Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis – asmeniui padariusiam nusikalstamą veiką suėjus
tam tikram terminui apkaltinamasis nuosprendis nebegali būti priimtas.
b) Apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatis – nuosprendis priimtas, tačiau nevykdomas.
Kadangi praėjus tam tikram laikui nebegali būti priimtas nuosprendis arba vykdomas reiškia, kad
kaltininkas nebegali būti baudžiamas. Skiriamos po keliolikos metų bausmės nebeturi nei bendrosios nei
specialiosios prevencijos. Senatis taikoma tik nesislapstant ir nepadarant naujų veikų tada galima laikyti,
kad asmuo yra pasitaisęs. Pats laukimas yra pakankamas suvaržymas-nubaudimas. Be to jei valstybė
turėdama represinį aparatą nesugeba realizuoti atsakomybės turi prisiimti dalį kaltės, kad neįgyvendino
bausmės ar atsakomybės.
Senaties institutas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo atveju netaikoma dažnai.
Šis institutas išreiškia humaniškumą, nes negali būti kiekvienu momentu baiminamasi, kad bus realizuota
atsakomybė. Tai valstybės kaltė ir ji turi prisiimti atsakomybę. Humaniškumas pasireiškia ir tuo, kad
neiškyla jokios teisinės pasekmės.
Yra reikalavimas, kad ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas turi būti įvykdytas per kuo trumpesnį
įmanomą laiką.
Reikalavimai:
a) Turi būti suėję atitinkami terminai. Terminų trukmę lemia nusikalstamų veikų kategorijos (pvz.:
baudžiamasis nusižengimas – 2 m.; nusikaltimui: priklausomai nuo sunkumo ir kategorijos
(neatsargūs / tyčiniai)). Įstatymas nurodo situacijas kai senatis netaikoma. Paprastai tai taikoma
tarptautinių dokumentų nustatytiems nusikaltimams. Europos konvencija dėl senaties termino
netaikymo už karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmonijai. BK 95 str. 5 d. numato Lietuvos BK
nustatytus nusikaltimus, už kuriuos netaikoma senatis. (yra siūlymų iš viso netaikyti senaties
terminų kai kuriems nusikaltimui, tačiau negalėtų visiškai panaikinti nes yra teisinė valstybė, tačiau
yra galimas senaties terminų ilginimas).
b) Senaties eiga gali sustoti ir nutrūkti. Senaties terminas sustoja kai asmuo pasislepia nuo teisėsaugos
institucijų. Atnaujinamas jei grįžta ar yra randamas. Jei pasislepia tyčia nužudęs asmeniui po 20 m.
nebegali būti taikoma atsakomybė, tačiau negali būti padarytas naujas nusikaltimas (ne
nusikalstamos veikos). Senaties eiga nutrūksta, jei iki senaties eigos pabaigos padaroma naujas
nusikaltimas. Senaties terminas pradedamas skaičiuoti iš naujo.
Apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatis. Jei valstybė turėdama represinį aparatą, bet negali įvykdyti
nuosprendžio ji turi prisiimti atsakomybę.
Senatis skaičiuojama nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki bausmės vykdymo.
Terminai diferencijuojami atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą ir paskirtą bausmės rūšį. Taip pat
nustatyta, kad per terminą turi būti nepadaryta nauja nusikalstama veika t.y. ir baudžiamojo nusižengimo
negalima.
Eiga sustoja pasislėpus / vengiant. Nutrūksta padarius naują veiką. Net jei pasislėpė yra taikoma senatis po
tam tikrų terminų.
Teistumas
Įstatymas teistumo sąvokos nepateikia. Teistumas apibūdinamas kaip specifinė teisinė padėtis, kurio teismo
pripažintas kaltu nusikalstamos veikos padarymu ir nubaustas bausme. Teistumas reiškia tam tikrus
suvaržymus, ne tik bausmės atlikimo metu, bet ir atitinkamą laikotarpį po to.
BK 97 str. įtvirtina šį institutą i nustato sąlygas jo atsiradimui ir panaikinimui. Taip pat galima skirti
baudžiamąsias pasekmes ir bendrąsias teisines pasekmes. Į teistumą teismas atsižvelgia skirdamas naują
bausmę, spręsdamas atleidimo nuo bausmės atidėjimo klausimus, pripažinimo recidyvistu. Problemų kelia
tai kad teismas atsižvelgia į teistumą kyla klausimas dėl baudimo antrą kartą. Todėl aiškinama, kad
atsižvelgiama į asmenybę. Teistumo turėjimas nėra tiesiogiai vertinamas.
Sunkinančių aplinkybių sąraše teistumo nėra.
Tačiau teistumas įgyja tada, kai yra padaroma nauja veika. Nuosprendžių sutapties situacijoje.
Teistumas sustiprina bausmės poveikį ir pasunkina tam tikrų priemonių taikymą. Baudžiamosios teisinės
pasekmės:
a) Asmuo oficialiose apklausose ir anketose turi informuoti apie teistumą.
b) Suvaržymai gali pasireikšti administracine priežiūra.
c) Suvaržymai karjeros atžvilgiu. (Teisininkui teistumas – karjeros pabaiga, nes reikalaujama
nepriekaištingos reputacijos ).
d) Teistiems asmenins neišduodamas ginklas.
Bendrosios pasekmės:
a) Siekiama išvengti recidyvo.
Teistumas yra viena iš baudžiamosios atsakomybės turinio sudėtinių dalių.
Teistumo instituto reglamentavimas dabartiniame BK skiriasi nuo senojo, nes nurodoma, kad atsižvelgiant
į teistumą gali būti ribojamos tik tos teisės ir laisvės, kurios numatytos įstatymuose kaip galimos varžyti.
Teistumas atsiranda nuo įsiteisėjusiojo nuosprendžio. Tačiau yra išimčių. Jei nuosprendžiui taikoma
vykdymo senatis – teistumas netaikomas. Atleidimas nuo bausmės dėl ligos. BK 76 str. ir 96 str. nėra
teistumo jei atleistas ir kitais pagrindais.
Teistumo išnykimas ir panaikinimas – išnyksta savaime pasibaigus terminui. Panaikinamas praėjus pusei
termino gali panaikinti teismas asmens prašymu. Įstatymas nedraudžia spręsti teistumo panaikinimo
amnestijos keliu (tačiau kol kas nereguliuojama). Teistumui išnykstant teismo sprendimo nereikia, visi
ribojimai išnyksta (ir asmuo gali rašyti neteistas ). Tačiau padarius naują veiką, yra įvardijami ir išnykę
teistumai. Tai apibūdina kaltininko asmenybę. Tačiau kaip teistas asmuo negali būt vertinamas.
Teistumo terminą lemia tiek, kiek atidėtas bausmės vykdymas. Laikotarpį nulemiamas nusikalstamos
veikos sunkumo ir kategorijos. Neatsargius – bausmės atlikimo laikotarpiu laikomas teistu. Už tyčinius – ir
po bausmės pasibaigimo. Ilgiausias terminas pavojingam recidyvistui – 10 m. Atskiras kriterijus – subjekto
požymiai (recidyvistas). Nepilnamečiams visi terminai trumpinami per pus.
Teistumo panaikinimas nereiškia reabilitacijos – asmuo laikomas padariusiu nusikaltimą.
Amnestija ir malonė
Tai teisės aktai, kurie anuliuoja teisines pasekmes nusikaltėliui. Šiuos aktus priima ne teisėsaugos
institucijos, ne teismas. Šie aktai taikomi asmenims, kurie išsiskiria iš kitų nuteistųjų tiek patys savo
asmeninėmis savybėmis, tiek ir padaryta veika. Dėl to sudaromo galimybės taikyti bausmės palengvinimą.
Institutas atsirado Romoje, kaip bausmės palengvinimas, tačiau vėliau išsigimė kaip privilegija tam tikroms
asmenų grupėms.
tai gali būti bendra ir atskira teisė. Amnesty yra bendra taikoma, ne konkrečiam asmeniui, o visiems.
Malonė yra konkreti teisė.
Malonė jau 1920 m. K nustatė pasigailėjimo teisė. Tačiau ji buvo ribota. Kiekviena nauja konstitucija buvo
lydima amnestijos aktais. Dabar prezidento teisė nėra ribojama.
Sovietinėje teisėje pasigailėjimas buvo labai iškraipytas. Buvo paleidžiami kriminaliniai nusikaltėliai, o
politiniai kaliniai ir neteisėtai represuoti asmenys buvo palikti kalėti.
Atkūrus nepriklausomybe buvo 7 amnestijos.
Amnestijos aktu gali būti laikoma ir aktas asmenims represuotiems už pasipriešinimą okupaciniams
rėžimams.
Nepertraukiamai svarstomas atskirų asmenų pasigailėjimo klausimas.
Tiek malonė tiek amnestija visuomenėje sutinkama be didesnio entuziazmo. Paprastai tie žmonės yra nėra
resocializuojami dėl valstybės nepasirengimo.
Amnestijos ir reabilitacijos aktai nepanaikina nusikaltėlio padėties. Tiesiog palengvinama jų padėtis.
Amnestija BK 78 str. nenustatomi nei kriterijai nei ribos kaip gali būti taikoma amnestija. Tai paliekama
įstatymų leidėjui sureguliuoti amnestijos įstatymu. Amnestija yra ir konstitucinis institutas, nes K
apibūdindama seimo kompetenciją numato, kad leidžia amnestijos aktus.
Amnestijos įstatymai susiję su bausmių realizavimu. Jei neturi paneigti bausmės tikslų ir paskirties.
Amnestijos įstatymai nekeičia veikos pavojingumo. Atsakomybė lieka. Tai nėra dekriminalizacija. Be to jei
nepakeičia ir nepanaikina nuosprendžių ir nereiškia, kad taisomos teisimų klaidos. Amnestija yra
pasigailima palengvinant asmenų padėtį.
Atsižvelgiant į priimtus amnestijos aktus, galima teigti, kad amnestija netaikoma padariusiems labai
sunkius nusikaltimus. Taip pat jei asmens charakteristika yra neigiama amnestuoti jei negali būti.
Jei padaryti labai sunkūs nusikaltimai ar neigiamos charakteristikos asmenų paleidimo klausimai gali būti
sprendžiami atskirai malonės institutu.
Amnestijos įstatymuose gali būti atleidžiama nuo neatliktos bausmės dalies, neatleidžiama už sunkius
nusikaltimus. Taip pat gali būti nurodomas bausmės dydis, pvz.: iki 5 m. Gali būti sumažinama bausmė ar
švelninama bausmė padarius neatsargius nusikaltimus. Atsižvelgiama į tai, kad asmuo turi vaikų.
Netaikoma asmenis pažeidžiantiems kalinimo įstaigos taisykles. Gali būti nurodoma, kokia dalis bausmės
dovanojama. Netaikoma asmenims, kuriems mirties bausmė pakeista kalėjimu iki gyvos galvos. Gali būti
nurodoma data, iki kurios padaryti nusikaltimai amnestuojami. Paprastai siejama su data iki amnestijos
įstatymo projekto ar diskusijų ar priėmimo.
Amnestija siūloma taikyti ir administraciniams pažeidimas. Tačiau atsižvelgiant į jų pobūdį vargu ar yra
pagrindas plėsti pasigailėjimą.
Amnestijos padariniai paprastai sukuria užburtą ratą. Ypač tais atvejais, kai yra perpildyti kalėjimai. Taip
yra todėl, kad nėra resocializacijos programų. Statistiškai yra nusikalstamumo šuolis po amnestijos akto.
Malonė 1930 m. buvo priimtas malonės įstatymas, suteikiantis malonės teisę prezidentui. Dabartiniu metu
BK nurodo, kad nuteistasis gali būti atleistas nuo bausmės ar jos dalies jei prezidentas patenkina malonės
prašymą. Prezidentas pats nustato malonės taikymo tvarką ir kriterijus. Įstatymų leidėjas neriboja
prezidento teisės nei nusikaltimo sunkumu, nei bausmės rūšimi, nei nusikaltėlio asmenybe. Prezidentas
pats savo dekretais nustato reglamentavimą. Prezidentas 2007 m. vasario 15 d. sudarė malonės komisiją ir
patvirtino jos nuostatus ir malonės prašymo nagrinėjimo tvarka.
Malonės komisiją sudaro teisėsaugos institucijos vadovai, atskirais atvejais gali būti ir kiti asmenys.
Malonės komisijos sprendimai prezidentui neprivalomi.
Malonė tai individualus aktas skirtas konkrečiam asmeniui.
Dabartiniu metu malonė suteikiama labai retai.
Malonės klausimas yra sprendžiamas dėl asmenų, kurie yra nuteisti Lietuvos teismų ir atlieka bausmę
Lietuvoje. Arba asmenų nuteistų kitų šalių teismų, kurie bausmę atlieka Lietuvoje. Malonės klausimas
sprendžiamas, kai jau atliekama bausmės po viso proceso.
Asmenų, kurie atliekai laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos gali prašyti malonės po 20 m. laisvės
atlikimo.
Su malonės prašymui komisijai charakteristika, nukentėjusiojo interesai.
Sprendimai – sumažinama nealtiška dalis, atleidžiama, gali būti pakeista švelnesne. Priimami dekretai. Jei
prašymas atmetamas gali kreiptis po pusės metų.
1993-1995 m. buvo tenkinama ketvirtadalis ar penktadalis malonės prašymų. Dabartiniu metu iš 130 apie 5
sutiekiama malonė. Iš asmenų, kuriems suteikta malonė tik apie 2% vėl padaro veikas.
Priverčiamosios medicininės priemonės
Samprata. BK nurodo situacijas kada galima taikyti jas. Kai yra pripažįstamas nepakaltinamu ir asmenims
pripažintiems ribotai pakaltinamiems, asmenins, kurie po nuteisimo susirgo psichine liga.
Tai mišrus institutas – turi ir teisinę ir medicininę pusę.
Teisiniai pagrindai ir rūšys numatyti BK 98 str.:
a) Ambulatorinis stebėjimas
b) Stacionarinis stebėjimas specializuotose įstaigose
c) Stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo įstaigose
d) Stacionarinis stebėjimas griežto stebėjimo įstaigose
Viena diena tose įstaigose yra prilyginama vienai dienia laisvės atėmimo. Tokie asmenys yra pavojingi ir
sau ir kitiems.
Taikoma asmenims kurie padaro pavojingas veikas (asmuo neturi subjekto požymių, todėl negali būti
laikoma nusikalstama veika). Skiriama teismo sprendimu, taip pat naikina ar keičia.
Vykdymą kontroliuoja ir teisinės institucijos.
Jų sunkumą ir rūšį rekomenduoja medikų komisija – teismo psichiatrinė ekspertizė. Taip pat medikai
pateikia diagnozes, gydymo rekomendacijas.
Skirtumai nuo bausmės:
a) Nesiekiama nubausti – tai nėra bausmė
b) Nesiekiama pataisyti
c) Toks asmuo nėra pasmerkiamas valstybės vardu
d) Teismas skirdamas šias priemones ne visada gali nustatyti trukmę. Tai lemai medikų
rekomendacijų. Teismas po keik laiko vėl svarsto.
Priemonės skiriamos psichinei sveikatai pagerinti ir apsaugoti kitus asmenis ir asmenį, kuriam paskirta.
Baudžiamosios teisės mokslo raida
Disciplina pradedama dėstyti XII a. Italijoje. Mokslas siejamas su atskirų įstatymų vertinimu ir
komentavimu.
BT teorijoje skiriamos tokios mokyklos:
a) Klasikinė BT mokykla
b) Antropologinė BT mokykla
c) Sociologinė BT mokykla
 d) Švietėjiška-humanistinė kryptis ypač išryškėja XVIII a. (netradicinė kryptis). Tokią kryptį leidžia
išskirti idėjos dominavusios Prancūzų revoliucijoje. Šios krypties atstovais yra Monteskjė
Montesque Volteras ir Bekarija, Maratas.
Monteskjė
Su jo vardu pirmiausia siejama valdžių padalijimas, o įtaka baudžiamajai teisei pasireiškia knygoje apie
„Įstatymų dvasią“ 1748 str.
Pagrindinės nuostatos:
a) Buvo kalbama, kad turi būti mažinamas veikų, kurios pripažįstamos nusikaltimai ratas. (dabartiniais
terminais – dekriminalizacija). Veikų mažinimas turėtų vykti pirmiausia religinėje sferoje –
inkvizicijos teismuose. Taip pat buvo tvirtinama, kad reikia suveikti baudžiamųjų kėsinimųsi į
monarchą mažinimas (įžeidimų).
b) Jis pradėjo kalbėti, kad įstatymas turi būti taikomas tik už išorinius veiksmus (už mintis ir ketinimus
neturi būti baudžiama). Bausti reikia tik už padarytą veiką.
c) Baudžiamuosiuose įstatymuose nusikalstamos veikos turi būti apibūdintos aiškiai ir tiksliai. Teisėjai
privalo laikytis įstatymo, laikytis raidės, bet vertinti ir dvasią (prielaidas ir sąlygas priėmimo,
sąlygas kuriomis buvo priimtas).
d) Bausmė turi atitikti nusikaltimui (proporcingumo principas). Kaip pavyzdys buvo pateikiama
Maskva ir Kinija vagių ir plėšikų atžvilgiu. Kinijoje plėšikams taikoma mirties bausmė, vagims ne.
Kinijoje pagal Monteskjė vagiama, bet nežudoma. O Maskvoje žudoma ir vagiant, nes vis vien
skiriama mirties bausmė.
e) Siekė mažinti mirties bausmės taikymą, ypač religinių nusikaltimų ir didenybės įžeidimo atvejais.
Taip pat iki minimumo turi būti sumažinta mirties bausmė turtiniuose nusikaltimuose. Pagal
Monteskjė švelnesnės bausmės nelemia nusikalstamumo didėjimo.
f) Monteskjė ieškojo nusikaltimo priežasčių. Jis tvirtino, kad valdymo forma, žmonių teisės ir
nusikalstamumas lemia klimatas. Nusikaltimų daugėja nuo šiaurės pietų link.
g) Pradeda tvirtinti, kad pagrindinis baudžiamųjų įstatymų uždavinys yra ne kerštas, o prevencinė
funkcija. Jie turi turėti įspėjamąjį pobūdį.
Bekarija
Italų švietėjas humanistas. Jo esminis indėlis buvo išvystant šią kryptį. Daugelis jo teiginių yra Monteskjė
teiginių vystymas.
a) Pritaiko valdžių padalijimą BT. Nustatyti, kas yra nusikaltimas, teisę turi tik įstatymų leidėjas. Tuo
metu tokią teisę turėjo ir teismai. Konstatavimas nusikaltimo ir pripažinimas kaltu yra teismų
funkcija. Teismai negali skirti bausmių peržengiant bausmių ribas.
b) Gali būti baudžiama tik už poelgius išorėje. Negalima bausti už ketinimus, mintis ir pan. vieninteliu
nusikaltimo matu gali būti tik žala. T.y. kalbama apie objektyviąją pusę kaip nusikaltimo
pasireiškimą.
c) Visi turi būti lygūs prieš baudžiamuosius įstatymus. Bausmės vienodos visiems piliečiams.
d) Bausmės turi atitikti nusikaltimas.
e) Siūlė sukurti tikslią ir visuotinė nusikaltimų ir bausmių sistemą (laiptus). Dabartiniu metu tai būtų
vertinama kaip nusikaltimų klasifikacija ir kvalifikacija pagal konkrečius kriterijus (pavojingumo
pobūdį ir laipsnį). Nusikaltimus turi atitikti bausmių sistema. Bausmės neturi būti žiaurios. Ne
bausmės griežtumas, o bausmės neišvengiamumas. Bausmės turi būti skiriamos ne įbauginimui.
Akcentuojamas bausmės pataisomasis pobūdis.
 f) Mirties bausmė atlieka tik tariamą prevencinį pobūdį. Tai skatina naujus nusikaltimus.
Volteras
Nėra profesionalus teisininkas. Pagrindiniai darbai „Knygos apie nusikaltimus ir bausmes komentaras“
„Apdovanojimas už humaniškumą“. Jis buvo nesutaikomas bažnyčios priešininkas, nes kaltino bažnyčią už
persekiojimą tų, kurie turi kitus įsitikinimus.
a) Baudžiamųjų įstatymų tobulumas priklauso nuo išvystytos visuomenėje nusikalstamumo
prevencijos. T.y. kaip valstybė pasirengusi vykdyti teisingumą – bausmių sistema.
b) Akcentavo bausmių proporcingumo principą.
c) Jis buvo aktyvus mirties bausmės priešininkas.
Maratas
Prancūzijos revoliucijos veikėjas. Apibūdinamas kaip žinomas mokslininkas, publicistas. Darbai
„Baudžiamųjų įstatymų planas“.
a) Atkreipiamas dėmesys į baudžiamojo įstatymo techniką, formą ir kalbą. Įstatymai turi būti protingi
ir aiškūs. Jie turi būti suprantami ir neturi būti vietos savivaliavimu.
b) Teisinės atsakomybės ir draudimų didinimas (kai nėra pavojingi) gali sukelti visuomenės atmetimą.
T.y. dabar socialinis kriminalizacijos pagrįstumas.
c) Baudžiamieji įstatymai turi būti paskelbti ir žinomi vinims piliečiams. Turi būti toks pigus, kad
kiekvienas galėtų įsigyti.
d) Sukūrė specialiąją dalį baudžiamojo įstatymo. Klasifikacijos kriterijus – nusikaltimo objektas.
e) Tai primas teorinis baudžiamojo įstatymo projekto.
f) Bausmė proporcingumas, neišvemiamumas ir nusikaltimo prevencija.
g) Nuo kitų skiriasi tuo, kad buvo vienas radikaliausių revoliucionierių, todėl teigė, kad turi būti
nuversta tironiška valdžia ir dėl to neigė absoliutų būtinumą laikytis įstatymų. Neteisingų įstatymų
galima nesilaikyti.
h) Pateisinamos pačios griežčiausios priemonės – įskaitant terotą.
Klasikinė BT mokykla
Susiformavo XVIII-XIX a. pradininkai Kantas Hėgelis Fojerbachas.
Kantas
Klasikinės vokiečių filosofijos pradininkas. Įtaka BT pirmiausia pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę.
Taip pat žymus vaidmuo, kalbant apie bausmės koncepciją.
a) Teorija rėmėsi kategorišku imperatyvu. Žmogaus elgesys yra dorovingas, ne tada kai juo siekiama
gerų tikslų, o tada, kai suprantama būtinybė paklūsti kategoriškam dorovingam įstatymui.
b) Teisėje kategoriškas imperatyvas pasireiškia tuo, kad žmogus laisvas elgtis taip kaip nori, kol tai
nevaržo kitų asmenų teisių ir laisvių.
c) Atsakomybės pagrindu yra žmogaus valios laisvė. Buvo preziumuojama, kad žmogus yra valingas
ir protingas. Tai paaiškina žmogaus nusikalstamumo priežastis, o katu tai pagrindas mokymui apie
bausmę. Bausmė skiriama tik asmeniui, kuris gali koreguoti savo elgesį (gali valdyti savo elgesį).
d) Šiame mokyme atsisakoma nagrinėti nusikalstamumo priežasčių problemą, nes viskas siejama su
valios laisve. Ši pozicija tapo silpniausia klasikinės mokyklos vieta. Atotrūkis nuo visuomenės.
e) Skirtingai nuo švietėjų ir humanistų Kanto pagrindinė idėja – akis už akį (už lygų lygiu).
Kategoriškas imperatyvas reikalauja už nužudymą baudžiama mirtimi, už įžeidimą – viešai
atisiprašinėti. Tai keršto / atpildo teorijos pagrindas.
Hėgelis
Tai dialektinio mąstymo pradininkas. Mokymas triados forma.
a) Egzistuoja triada – tezė, antitezė ir sintezė. Antitezė paneigia tezę. Sintezė paneigia antitezę ir
sudaro visumą.
b) Tezė tai abstrakčios teisės, bendra valia įtvirtintos teisės. Antitezė tai individualus elgesys –
nusikaltimas t.y. tai, kas neigia absoliučią teisę. Sintezė – tai bausmė, nusikaltimo paneigimas ir
maksimalus buvusios tvarkos atkūrimas. Valstybės teisė bausti remiasi ne prevencija, bet logišku
teisingumu ir bausmės neišvengiamumu, kad būtų atstatyta pažeista teisė. Matyti, kad yra stiprios
atpildo idėjos.
c) Hėgelis tvirtino, kad žmogus gali būti baudžiamas tik už elgesį pasireiškiantį išorėje. Objektas yra
poelgių grandinė.
d) Neigė objektyvaus kaltinimo principą. Jis tvirtino, kad gali būti baudžiama tada kai veiksmai
pasireškia išorėje ir kai jo elgesyje yra kaltė. Turi būti ir objektyvus ir subjektyvus elementai.
e) Nepakaltinamumas yra aplinkybė šalinanti baudžiamąją atsakomybę. Pripažintais nepakaltinamais
turi būti taikomos medicininės priemonės.
f) Pagrindė aplinkybių šalinančių baudžiamąją atsakomybę. Būtinoji gintis, būtinasis reikalingumas ir
pan.
g) Bausmės teisingumo principas. Atmetamas Kanto teiginys, kad bausmė tai kerštas – lygybė tarp
nusikaltimo ir bausmės.
h) Pasisakė už BT kodifikavimą. Tai rodė teisės išsivystymą.
i) Turi būti ribojama teisėjų laisvė taikant įstatymus. Teisėjai turi priimti sprendimus remdamiesi tik
įstatymus.
j) Teismuose turi būti sukurtas prisiekusiųjų institutas.
Fojerbachas
Labiausiai koncentruotai išreikšta ir išvystyta klasikinės teisės mokykla.
a) Baudžiamoji atsakomybė galima tik už veiksmus.
b) Įstatymuose turi būti apibrėžtos atitinkamos nusikaltimui sankcijos. Jos turi riboti teismų savivalę.
c) Išvystė pagrindinius BT institutus: sudėtis, kaltė, pasikėsinimas, bendrininkavimas.
d) Turi būti konstatuoti objektyvusis (tik už veiką numatytą baudžiamajam įstatyme) ir subjektyvusis
(kaltė) momentai. Kaltę reikia skirti į piktą ir neatsargią.
e) Reikia skirti objektyvųjį kriterijų už pasikėsinimą ir bendrininkavimą. Už kėsinimąsi atsakomybė
turi būti mažesnė. O už bendrininkavimą asmuo baudžiamas už jo vaidmenį.
f) Parengė Bavarijos BK projektą. Čia buvo nuoseklus straipsnių išdėstymas, pasižymėjo tiksliu
sudėčių aprašymu. Susiaurintas veikų, kurios pripažįstamos nusikaltimais, ratas. Išvystyta bendroji
dalis.
Pagrindiniai klasikinės mokyklos teiginiai / pažangios idėjos:
(Normų turinys kildinamas iš įstatymų leidėjų valios.)
a) Išvystyti pagrindiniai BT institutai. BT dalinama į bendrąją ir specialiąją dalį. Nėra nusikaltimo be
įstatymo principas.
b) Jei įstatymo raidė ar dvasia neaiški, aiškinama palankiai nusikaltėliui.
c) Juridinė technika: specialiosios dalies normos – dispozicija ir sankcija; bendrosios dalies – hipotezė
ir dispozicija.
 d) Sankcijos gali būti apibrėžtos, neapibrėžtos, santykinai apibrėžtos. T.y. įtvirtinamas bausmių
individualizavimo ir proporcingumo principas.
e) Nustato baudžiamųjų įstatymų galiojimo taisykles.
f) Pradeda vistyti riboto pakaltinamumo institutą.
Visos šios idėjos buvo konstruojami atitrūkstant nuo socialinės tikrovės. Nusikalstamumo priežastys
priklauso nuo įstatymo leidėjo pagal šias idėjas.
Šios mokyklos atstovų darbuose dominavo formalusis / juridinis metodas, todėl jie pasiekė juridinės
technikos viršūnę.
Kritikos pagrindas – klasikai nusikaltimo problemas atskyri nuo socialinių ekonominių visuomenės sąlygų.
Šių reiškinių vertinimas kuriant įstatymus nebuvo svarbūs. Be to nusikalstamumo priežastys buvo
aiškinamos per nusikaltėlio valios / elgesio laisvės. Toks supratimas yra labai siauras. Nepaaiškino, kodėl
nusikalstamumas auga net išsivysčiusiose valstybėse. Tada negalėjo pateikti efektyvios prevencijos.
Klasikinė mokykla reagavo į kritiką ir atsirado neoklasikinės mokyklos. Modifikavo valios laisvės doktriną
ir teigė, kad žmogaus elgesys yra koreguojamas tam tikros žmogaus patologijos. Pradedama pripažinti ir
BA lengvinančių aplinkybių poveikį. Ši modifikacija deda pagrindus BA individualizavimui ir švelninimui
remiantis socialiniu pagrindu. Reikia remtis ne vien teisininkų ir teisėjų pozicija, bet ir ekspertų išvadomis.
Siekimas daugiau individualizuoti bausmę neišgelbėjo klasikinės mokyklos.
Antropologinė mokykla
Atsirado kryptis kai augant nusikalstamumui klasikinė mokykla negalėjo paaiškinti to priežasčių ir pateikti
prevencijos. Pagrindiniai veikėjai Lambrazo. Lafateras. Teigė kad nusikalstamumas yra paveldimas ir
galima tai nustatyti iš galvos formos. Gajus. Žmogaus smegenyse yra formuojamas elgesys ir tai yra
paveldima. Tačiau tai nėra statiška, nes elgesį gali lemti ir aplinka.
Labrazo „Nusikalstamas žmogus“.
Stengiamasis įrodyti, kad nusikalstamumas yra biologinis reiškinys. Nusikaltėlis turi savus antropologinius
požymius. Jis artėja prie psichinių ligonių ir laukinių. Tai laukiniai užsilikę visuomenėje.
Nusikaltimas tai natūralus neišvengiamas reiškinys.
Daugeliui nusikaltėlių potraukis nusikalti yra neįveikiamas.
Išskyrė stigmatus – požymius būdingus nusikaltėliams pagal nusikaltimo grupes.
Buvo tvirtinama, kad nusikaltėliais gimstama ir jų pataisyti neįmanoma. Nusikaltėliams reikia taikyti
mirties bausmę, kastraciją, ilgą izoliaciją.
Teismų nereikia. Turi būti institucijos, kurios nustato tam tikrus požymius turi būti taikomos atitinkamos
priemonės.
Pagrindinės idėjos tapo fašistinės Italijos ir nacionalistinės Vokietijos naikinimų pagrindu.
Socialiniai faktoriai yra atmetami.
Kiti moksliniai tyrimai pagrindines šios teorijos koncepcijas atmetė.
Antropologinė mokykla pirmą kartą nagrinėjo nusikalstamumo priežastingumą. Taip pat buvo nagrinėjama
nusikaltėlio asmenybė t.y. kartu imtasi ir prevencinių priemonių. Pagal antropologus asmenybė turi būti
vienas iš lemiamų momentų parenkant tam tikras poveikio priemones.
Antropologijos mokykla su savo teorija apie gimusius nusikaltėlius negalėjo parengti efektyvių priemonių
kovai su nusikalstamumu. Taip pat negalėjo paaiškinti visų nusikalstamumo priežasčių. Dėl to susiformavo
nauja kryptis perėmusi dalį idėjų iš klasikinės mokyklos ir dalį iš antropologų.
Sociologinė kryptis
Fon Listas, Komiuckis
Nusikalstamumo faktorių teorija. Faktoriai:
a) Socialiai ekonominiai faktoriai – socialiniai reiškiniai, kurie yra priežastis arba sąlyga.
b) Fizikiniai reiškiniai / kosminiai – klimatas, oras ir pan.
c) Individualūs / biologiniai faktoriai – nėra atmetami teiginiai, kad įtaką nusikalstamumui turi
prigimtinės savybės.
Nors akcentuoja socialinius faktorius, neatmeta ir kitų reiškinių įtakos.
BT gali būti suprantama trejopai pagal sociologus:
a) Apie BT reikia kalbėti kaip baudžiamąja dogmatiką – negali būti atmesta tai, kas sukurta per
daugelį amžių ir visos teorijos. Pirmiausia reikalinga teisininkams ruošti. Čia daugiausia dėmesio
buvo skiriama normų socialiniam pagrįstumui, normų atsiradimo priežastims.
b) Kriminologiniai aspektai.
c) Baudžiamoji politika – turi remtis kriminologija.
d) Fon Listas išskyrė priežastingumo aiškinimą bausmių srityje – penologija.
Neatmetama sudėtis. Sudėtis yra modelis / šablonas. Jos sukuriamos apibendrinant ir pateikiant
įstatymuose vienų ar kitų socialinių reiškinių apibūdinimą BT formuluotėmis. Jie pradeda veikti, kai
padaromas nusikaltimas. Remiantis modeliu ieškoma atitikmens konkrečiuose veiksmuose.
Sociologų teorijose atsiranda mokymas, kuris buvo regresyvus, nes jie pradeda tvirtinti, kad yra pavojingos
būsenos idėja. Grįžimas link antropologijos. Yra žmonių, kurių gyvenimo būdas yra pavojingas
visuomenei, net kai nedaromas nusikaltimas. Todėl jiems reikia taikyti poveikio priemones. Tačiau ne
bausmes, nes nebuvo padarytas nusikaltimas, tai nepagrįsta. Todėl jiems turi būti taikomos socialinės
gynybos priemonės – pataisymas prieš nusikalstamos veikos padarymą.
Pavojingus būsenos konstatavimą ir priemonių taikymas turi būti nulemtas aiškinant psichiką, gyvenimo
būdą (valkatos, suteneriai ir t.t.).
Ši teorija buvo perimta sovietų sąjungoje. Ja buvo labai piktnaudžiaujama. Rusija įtvirtino socialinės
gynybos institutą. Priemonės – nutrėmimai, ištrėmimai, laisvės atėmimai. Praktiškai prilygsta bausmėms.
Šios koncepcijos buvo greitai atsisakyta daugelyje valstybių. Tačiau dar ir dabar yra socialinių gynybos
priemonių – administracinė priežiūra, neišduodamas ginklas tam tikriems asmenims ir t.t.
Bausmė turi būti pakankamai regresyvi – ji turi užgesinti ketinimą siekti nusikalsti. Tačiau jos neturi būti
žiaurios ar žeminančios. Bausmės turi būti individualios. Bausmės neturi kenkti artimiesiems. Turi atitikti
kaltę.
Socialinė mokykla siekė pažinti nusikaltėlį taikydama daug platesnę metodologiją.
Buvo būtina socialinės mokyklos modifikacija dėl trūkumų (ypač socialinės gynybos). XX a. buvo
pasikeitimai.
Gramatika: valstybė neturi teisės bausti nusikaltėlių, reikia resocializuoti asmenį, socialinės priemonės turi
būti švelnios, kuo mažiau regresyvios.
Ancelis: nusikaltimas – tai žmogiškas poelgis, kuris turi būti ir fiziologiškai ir socialiai ištirtas. Reikia
resocializuoti asmenį taikant poveikio priemonių sistemą. Ancelis siūlo atsisakyti požiūrio kai už
nusikaltimo nematomas asmuo. Jis tvirtino, kad teisingumas negali būti be klaidų, todėl viena jo idėjų,
bausmės trukmė ir turinys turi būti nulemiamas ne vien tik teismo, bet tai turi daryti ir institucijos, kuriose
vyksta asmens pataisymas ir pagal tai turi būti koreguojama represinis poveikis asmenims. Asmenį reikia
pataisyti ir reabilituoti, tik taip galima išsaugoti visuomenę.