3.

Veiksmo vieta – tuscios miesto gatves – atrodo papildancios pokalbi ir suteikiancios jam rimtumo ir
atvirumo. Ypac iskalbingos detales aplinkoje yra prieita ginklu aikste, kurioje matomi fikusai ir palmes,
nejudanciomis, apdulkejusiomis sakomis, taip pat matoma Respublikos statula, kuri tokia pati
apdulkejusi ir nubjaurota.

4. Vidinis daktaro monologas, primenantis apmastyma, yra skirtas skaitytojui. Juo atskleidziamas daktaro
poziuris i susiklosciusia situacija ir pokalbi su Ramberu. Siuo monologu tarsi atsakoma ar sudetinga
gyventi abstrakcija, ar ji yra tokia baisi, kad nuo jos taip norisi begti.

5. Tekstas pirmiausia atskleidzia daktaro vidinius pokycius. Jis pradedamas gydyti suprato, jog norint
kovoti su abstrakcija, jam reikia buti panasiu i ja. Todel nusprende zmoniu nesigaileti, atmesti bet koki
svelnuma. Tai jam dare jo darba lengvesni. Taigi taip pasikeite ir isorinis daktaro ivaizdis. Nors jis
paprastai nesijausdavo pavarges, nes buvo tvirtas ir istvermingas, ligoniu lankymas, vis delto, jam ttapo
kancia. Jo zvilgsnis tapo tuscias. Viskas tapo monotonija, taigi galima sakyti, kad daktaras tapo labai
pasyvus aplinkai. Kasdien matomi vaizdai daktara slegia, kelia gailesti, taciau jis atsisako juo remtis.

6. Pabaigoje pasigirsta motyvas, kuriame daktaras pripazista ir jam tikra nauja Rambero jam suprantama
ideja, apie kova uz savo laime. Toks motyvas veda i ateiti, kurioje galbut Rije bus lengviau gyventi ir dirbti
savo darba, jausti laime, ne vien apatija, kadangi laime maro akivaizdoje, tampa sunkiai pasiekiamu
dalyku. Taip yra todel, kad tokiais krizes momentais geriausia yra orientuotis i tai, kas aktualu ir kas
trukdo pasiekti laime.