Feodalizmas

Ištrauka iš VBE programos: Feodalizmo pagrindiniai bruožai: viešpatavimo ir pavaldumo

santykiai, hierarchija, ekonominė sistema. Vakarų Europos luominės visuomenės modelis.
Luominės privilegijos (bajorija, dvasininkija) ir neprivilegijuoti sluoksniai (trečiasis luomas).

Po Romos imperijos žlugimo Europoje buvo neramu. Iš pietų į ją ėmė veržtis arabai. VIII a. į
ją veržėsi normanai, sukėlę daug baimės Europos gyventojams. IX a. į Europą įsiveržė karingos vengrų
gentys. Europos valstybių valdovai nesugebėjo organizuoti efektyvios gynybos ir apsaugoti gyventojų.
Todėl laisvi žmonės ėmė ieškoti galingųjų globos. Naudodamiesi karalių silpnumu, grafai ir kuni-
gaikščiai jiems patikėtas valdyti žemes ėmė laikyti savomis ir nebepaklusti. Senjorijų nesiejo jokie
ryšiai. Ekonominis senjorijų gyvenimas buvo uždaras. Vyravo natūrinis ūkis. Tokiu būdu valstybės
suskilo į įvairaus dydžio senjorijas. Senjorai, norėdami užsitikrinti asmeninį saugumą, statė pilis su
tvirtais mediniais bokštais. Nuo IX a. tarp senjorų susiformavo tam tikri ryšiai. Jie susisiedavo vienas
su kitu tardami iškilmingą priesaiką. Šis įsipareigojimas buvo abipusis. Senjoras gaudavo iš vasalo
karinė tarnybos pažadą, o vasalas – žemės valdą (beneficiją arba feodą) ir teisinę bei karinę globą.
Feodo perdavimas vykdavo pagal tam tikrą ritualą. Jį sudarė trys dalys -atsidavimas, priesaika ir
investitūra. Kilmingasis, be ginklų, vienplaukis, priklaupdavo prieš senjorą ir, padavęs senjorui
rankas, tardavo: "Pone, aš tampu jūsų žmogumi už žemę, kurią man paskyrėte". Taip būsimasis
vasalas savo atsidavimą pareikšdavo būsimajam senjorui. Tuomet senjoras pasižadėdavo jį globoti.
Vasalas atsikeldavo ir, uždėjęs ranką ant Biblijos arba relikvijų, senjorui prisiekdavo ištikimybę.
Pastarasis jį pabučiuodavo ir įteikdavo ietį, žemės grumstą ar medžio šakelę - simbolį, kuris reiškė
feodo įteikimą. Šis aktas vadinamas investitūra.
Tas, kuris gaudavo feodą, buvo vadinamas vasalu, o kuris jį įteikdavo - senjoru. Feodas vasalui
būdavo duodamas iki gyvos galvos. Po vasalo mirties feodas grįždavo senjorui, kuris jį atiduodavo
naudoti vasalo sūnui. Pamažu feodai tapo paveldimi. Kartais sutartys tarp senjorų ir vasalų būdavo
sudaromos ne tik žodžiu, bet ir raštu. Kartais tais neramiais laikais silpni kilmingieji savininkai,
negalėdami apginti savo žemės ir turtų, ieškodavo globėjo. Jie kreipdavosi į kaimynystėje gy venantį
galingesnį senjorą ir jam simboliškai padovanodavo savo žemę. Pastarasis šią žemę, kaip feodą,
įteikdavo per tą patį ritualą. Vasalas, gavęs feodą, kartu su senjoru privalėjo dalyvauti karo žygyje.
Jis vykdavo savo lėšomis, raitas ir ginkluotas, su senjoro nustatytu karių skaičiumi. Karių skaičius
priklausė nuo feodo dydžio. Karo tarnyba nebuvo ilga. Ji truk davo mėnesį, kartais du. Vasalas
senjorą privalėjo remti ir pinigais: išperkant senjorą iš nelaisvės, ištekant vyresniajai dukteriai,
įšventinant į riterius vyresnįjį sūnų ar vykstant į kryžiaus žygį.
Senjoras iš vasalo galėjo atimti feodą tiktai tuomet, kai vasalas nevykdė savo įsipareigojimų.
Jeigu vasalas gerai atlikdavo savo pareigas, tai senjoras jį turėjo ginti ir globoti. Jeigu senjoras
nevykdydavo savo įsipareigojimų, tai vasalas galėjo nevykdyti savųjų.
Po vasalo mirties feodo paveldėtojas turėjo pareikšti savo ištikimybę senjorui. Jeigu per nustatytą
laiką vasalo įpėdinis neatvykdavo pas savo senjorą prisiekti ištikimybės, tai netekdavo feodo. Bet jau
nuo XI a. feodas Prancūzijoje tapo paveldimas. Stambieji senjorai, galėdami išdalyti žymiai daugiau
feodų, tapo galingesni, o kiti - silpnesni. Patys galingiausi senjorai - grafai ir hercogai turėjo didelius
žemės plotus. Jų vasalais tapo baronai, turintys mažiau žemės, bet irgi turintys vasalų. Pastarųjų
vasalais tapo pilininkai, o jų vasalais - paprasti riteriai, kurie neturėjo vasalų. Jie turėjo tik kelias
baudžiauninkų šeimas, kurios jį išlaikė.
Taip susiformavo hierarchinė visuomenė, kurios viršūnėje buvo karalius. Karalius galėjo
tiesiogiai įsakyti savo vasalams -grafams ir hercogams, tačiau negalėjo įsakyti grafų ir hercogų
vasalams. Viduriniais amžiais galiojo taisyklė: "Mano vasalo vasalas - man ne vasalas". Tai reiškė,
kad negali būti dvigubo vasaliteto atvejų, kai vienas vasalas turi kelis senjorus. Tačiau ilgainiui va-
salas galėjo turėti ne vieną feodą, o keletą, gautų iš skirtingų senjorų. Tai leido to meto teisė, tačiau
apie tai, jog vasalas turėjo pirmąjį senjorą, jis privalėjo pranešti kitiems senjorams.

Svarbus feodalizmo bruožas buvo baudžiava – ekonominės, teisinės ir asmeninės valstiečių

priklausomybės nuo feodalų sistema. Viduriniais amžiais valstiečiai sudarė apie 95% gyventojų. Žemdir-
biai savo darbu maitino visuomenę. Ankstyvaisiais viduramžiais valstiečiai priklausė nuo dvasinių ar
pasaulietinių senjorų. Iki XI a. pradžios beveik visi valstiečiai prarado laisvę. Didžioji valstiečių
dalis tapo baudžiauninkais. Be senjoro leidimo jie negalėjo palikti žemės. Prancūzijoje jie buvo
vadinami servais, o Anglijoje - vilanais. Senjoras servus teisė, galėjo parduoti su žeme, keisti arba
atiduoti. Laisvųjų valstiečių padėtis buvo geresnė. Jie galėjo, sumokėję mokesčius, kilnotis iš vienos
vietos į kitą, vesti savo noru. Visi valstiečiai gyveno vargin gai. Jų būstas - medinė lūšna, apdengta
šiaudais. Gyvenamojoje patalpoje stovėjo stalas, suolai, skrynia drabužiams, šiaudiniai čiužiniai,
keletas puodų. Tai buvo visi valstiečio rakandai. Valstiečiai maitinosi prastai: valgė pupas, avižų,
miežių arba rugių košes. Duonos retai turėdavo. Valstiečių padėtis ėmė keistis nuo Kryžiaus karų
(XI a. pab.-XIII a.) epochos. Dalis valstiečių išsipirko laisvę, daliai ji buvo suteikta. XV a. pab.
dauguma Prancūzijos ir Anglijos valstiečių tapo laisvi. Valstiečiai turėjo sklypus, kuriuose
ūkininkavo. Miškai, pievos, vandenys buvo senjoro nuosavybė, tačiau jais naudojosi ir valstiečiai.
Valstiečio ūkio padargai buvo menki. Medinis plūgas, kuriuo tada buvo ariama, neapversdavo
žemės, o tiktai ją purendavo. Kas neturėjo plūgo, žemę sukasdavo kastuvu. Vietoj akėčių valstiečiai
naudodavo šakotą rąstą, kurį patys vilkdavo per suartą lauką. Javus pjaudavo pjautuvais, kuldavo
mediniais spragilais arba lazdomis. Javus išvėtydavo kastuvu mesdami pavėjui. Stigo pašaro, dėl to
mažai buvo laikoma karvių ir arklių. Valstiečio ūkyje vyravo smulkūs gyvuliai: avys, ožkos, kiaulės.
Nelaikant daug gyvulių, žemė buvo menkai tręšiama. Valstiečiai, nenorėdami nualinti žemės,
palikdavo ją keleriems metams dirvonuoti. Taip ilsėdavosi maždaug pusė dirbamos žemės. Prasti
darbo įrankiai, arklių ir trąšų trūkumas buvo menko derliaus priežastys. Dažnai kilus sausrai, užėjus
lietums ar šalnoms būdavo sunaikinamas visas derlius, ir prasidėdavo badas. Jis tęsdavosi ištisus
mėnesius ar net metus.

Už naudojimąsi žeme valstiečiai privalėjo atlikti tam tikras prievoles senjorui. Valstiečių darbai
senjoro ūkyje vadinami lažu. Per savaitę valstietis senjoro ūkyje dirbdavo tris dienas. Valstietis
privalėjo suarti ir apsėti senjoro lauką, vėliau nupjauti, suvežti javus, juos iškulti bei išvėtyti. Be to,
jis taisė senjoro namą, tiesė kelius, statė tiltus, spendė spąstus žvėrims, žvejojo. Senjoro ūkyje dirbo
ir valstietis, ir jo šeimos nariai. Žmona ir dukterys padėdavo dirbti ūkio darbus. Jos audė senjorui
drobes. Vaikai rinko uogas ir grybus. Be priverstinio darbo valstiečiai privalėjo atiduoti senjorui
duoklę grūdais, gyvuliais, paukščiais, kiaušiniais, medumi, sviestu, vynu, aliejumi. Valstietis
atiduodavo ir dalį savo šeimoje išaudžiamos drobės, verpalų bei odų. Be to, valstietis privalėjo
naudotis senjoro krosnimi, malūnu, vyno spaudimo presu. Už naudojimąsi senjoro nuosavybe
valstiečiai privalėjo atsilyginti. Senjorai ėmė mokestį net už tilto pervažiavimą, plaukimą upe,
važiavimą keliu. Valstietis privalėjo mokėti Bažnyčiai dešimtinę, tai yra dešimtąją derliaus ir
gyvulių prieauglio dalį.