Krikščionybė Europoje V-XI a.

Ištrauka iš VBE programos: Krikščionybės plitimas Europoje viduramžiais: frankų (V a.), slavų
(Kijevo Rusia, Lenkija –X a.) christianizacija. Krikščionybės skilimo XI a. į Vakarų ir Rytų
bažnyčias priežastys ir padariniai. Katalikų bažnyčios įtaka Europos politiniam ir socialiniam
gyvenimui.

IV a. krikščionybė tapo valstybine religija Romos imperijoje. Laikui bėgant ji išplito

visoje Europoje, o jos sklaidą tarp germanų ir frankų genčių itin paskatino Frankų karaliaus
Chlodvigo krikštas 496 m. Frankų valdovas Pipinas Trumpasis, prašomas popiežiaus, iš Romos
išvijo langobardus ir pasiskelbė jų karaliumi, o 756 m. įkūrė teokratinę Popiežiaus valstybę. Į
valdžią atėjęs Karolis Didysis prievarta krikštijo kaimynines gentis. Labai atkakliai Karoliui
Didžiajam ir krikščionybei priešinosi užkariauti saksai. Bet kareiviai palaužė jų pasi-
priešinimą, sugriovė pagoniškas šventyklas, ištrėmė, išžudė nepaklusniuosius. Tarp jo ir
popiežiaus išliko geri santykiai, todėl 800 m. popiežius Leonas III karūnavo jį imperatoriumi.
Bažnyčia krikščionybę skleidė pagonių žemėse. Jos pastangų dėka iki X a. pab. beveik visa
Europa jau buvo krikščioniška.
V-VI a. krikščionimis tapo Airijos, Anglijos gyventojai. 496 m. apsikrikštijo didžiausios
Vakarų Europoje frankų valstybės valdovas Chlodvigas. Vėliau frankų valstybė labai išaugo ir
tapo imperija. Šioje imperijoje gyveno daug tautų ir visos jos laisva valia ar prievarta tapo
krikščioniškomis. Iš frankų imperijos krikščionybė plito į kaimynines šalis. IX a.
krikščionimis tapo čekų ir slovakų protėviai. 966 m., valdant pirmajam valdovui Mieško,
krikščionybę priėmė lenkai. 1000 m. Lenkijoje įkurta Gniezno arkivyskupystė, kuriai vėliau
buvo pavaldūs ir Lietuvos katalikai. X a. pab.-XI a. krikščioniškomis šalimis tapo Danija,
Norvegija, Švedija, Islandija, Vengrija.
XI a. pab. tik nedidelis Europos kraštelis prie Baltijos jūros - mūsų protėvių ir jų
kaimynų žemė - dar tebebuvo pagoniškas. Dar tūkstantmečių sandūroje į baltų žemes vyko
misionieriai, bet jų veikla buvo nesėkminga. Praėjus dviems šimtams metų, į Dauguvos
žiotis atsikraustė nauji krikščionybės skleidėjai. 1186 m. jie pastatė bažnyčią ir įkūrė
pirmąją vyskupystę. Vyskupas Albrechtas pasikvietė riterius kalavijuočius, kurie ginklu
turėjo priversti pagonis nusileisti. Riteriai Dauguvos žiotyse pasistatė pilį ir 1201 m. įkūrė
Rygos miestą. 1226 m. į Prūsijos pasienį mozūrų kunigaikščio Konrado pakviesti iš
Vengrijos atvyko vokiečių ordino riteriai, vadinami kryžiuočiais. XIII a. pirmoje pusėje
riteriai užkariavo latvių, estų, prūsų žemes, o jų gyventojus privertė priimti katalikybę. Tik
lietuviai sugebėjo atsispirti kryžiuočiams ir liko laisvi.
1251 m. Lietuvos kunigaikštis Mindaugas priėmė krikščionybę. Bet jis 1263 m. žuvo
tarpusavio kovose. Lietuva dar šimtą metų liko pagoniška šalimi. 1387 m. Lietuva krikštą
priėmė iš Lenkijos, kurios karalaitę vedė didysis kunigaikštis Jogaila. 1413 m. pusbroliai
Jogaila ir Vytautas apkrikštijo žemaičius. Po žemaičių krikšto Europoje nebeliko
pagoniškų šalių. Krikščioniškų šalių valdovai vertė krikštytis savo pavaldinius. Prie
krikščioniškų šalių prijungtų žemių gyventojai pagonys turėdavo atsisakyti savo tikėjimų.
Karolis Didysis, frankų imperijos valdovas, užkariavo ir paėmė savo valdžion daug
pagoniškų tautų. Už atsisakymą priimti krikščionybę, už bažnyčių griovimą, misionierių
užpuldinėjimą, jo nurodymu, pagonys buvo baudžiami mirtimi. Labai atkakliai Karoliui
Didžiajam ir krikščionybei priešinosi užkariauti saksai. Bet kareiviai palaužė jų pasi-
priešinimą, sugriovė pagoniškas šventyklas, ištrėmė, išžudė nepaklusniuosius. Daugiausia,
skleidžiant krikščionybę, nuveikė misionieriai. Jais tapdavo labiausiai išsilavinę ir
pasišventę tikėjimui dvasininkai. Jie vykdavo į pagoniškus kraštus ir vietiniams žmonėms
aiškindavo krikščioniškąjį tikėjimą, ragindavo atsisakyti savo dievų. Skleidžiant krikščionybę
Europoje pasižymėjo airių vienuoliai. Vienas garsiausių misionierių buvo šv. Patrikas, skleidęs
krikščionybę Airijoje. Jo šalininkai darbavosi Airijoje, Škotijoje, Anglijoje, o vėliau žemyninėje
Europoje. VI-VII a. dabartinės Vokietijos ir Prancūzijos teritorijose apaštalavo apie tris šimtus
misionierių. Pagonys misionierių skelbiamos krikščionybės visaip vengė. Jie manė, kad išdavus
savo dievus, juos ištiks nelaimės, badas, ligos, gaisrai, tvanai, žemė nebeduos derliaus. Todėl
pagonys dažnai misionierius nužudydavo. Vokiečių protėviai 754 m. užmušė garsų airių
vienuolį Vinfridą Bonifacijų, vadinamą "vokiečių apaštalu". Žinoma, kad daug misionierių
nužudė prūsai, lietuviai, lyviai, estai ir latvių protėviai. 997 m. į prūsų žemę atvyko Prahos
vyskupas Adalbertas Vaitiekus. Prūsai jį sutiko priešiškai ir neilgai trukus, bijodami savo dievų
užsirūstinimo, nužudė. Vėliau žuvusiojo kūną už didelę kainą iš prūsų išpirko Lenkijos karalius
Boleslovas I. Adalbertas buvo palaidotas Gniezno katedroje. Aprašant misionieriaus Brunono
žūtį Lietuvos pasienyje 1009 m., Kvedlinburgo analuose (pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose)
paminėtas Lietuvos vardas. Misionieriai, gyvendami tarp pagonių, gerai pažindavo jų gyvenimą
ir jį aprašydavo. Tokie užrašai ir net žinios apie jų nužudymus yra svarbus pagoniškų tautų
pažinimo šaltinis. Daug misionierių žuvo nuo stabmeldžių rankų, bet dar daugiau jų ilgus metus
gyveno pagoniškuose kraštuose, skleidė tikėjimą, krikštijo ir mokė žmones. Dalis pagonių
sutikdavo krikštytis ir net patys tapdavo misionieriais. Dažnai net pagoniškų kraštų valdovai
netrukdydavo plisti krikščionybei. Šalis tapdavo krikščioniška, kai jos valdovas apsikrikštydavo.
Kartais pagonys kunigaikščiai, užmezgę santykius su krikščioniškomis šalimis, krikštydavosi
ir vesdavo princeses krikščiones. Taip krikščionybė atėjo į Frankų valstybę, Lenkiją, Rusią,
Lietuvą. Priėmęs krikštą, valdovas popiežiaus vardu būdavo karūnuojamas - paskelbiamas
karaliumi. Sutikęs krikštytis, kunigaikštis būdavo supažindinamas su svarbiausiomis
krikščioniškojo tikėjimo tiesomis. Vėliau jį, jo artimuosius ir dvariškius pakrikštydavo aukšto
rango dvasininkas. Krikšto dienomis vykdavo didelės iškilmės. Suvažiuodavo daug dvasininkų ir
pasauliečių svečių. Eiliniai žmonės būdavo krikštijami didelėmis grupėmis. Jie dažnai net
nesuprasdavo krikšto reikšmės, todėl dar ilgai atlikinėdavo pagoniškas apeigas, garbindavo
pagonių dievus. Per krikštą ir po jo būdavo naikinami stabai, užgesinama šventa ugnis,
griaunamos pagoniškos šventovės. Jų vietoje atvykę meistrai statė bažnyčias. Statybose kartais
būdavo naudojami pagonių garbinti akmenys ir medžiai.
Laikui bėgant tarp Vakarų ir Rytų Bažnyčios vadovų ėmė ryškėti nesutarimai dėl įtakos.
Romos popiežiui paskyrus arkivyskupą į Siciliją (ji buvo pavaldi Rytų Bažnyčiai), tarp jo ir
Konstantinopolio patriarcho kilo konfliktas. Dėl jo popiežius ir patriarchas prakeikė vienas kitą ir
atskyrė nuo bažnyčios – 1054 m. įvyko schizma. Tarp Rytų ir Vakarų bažnyčių egzistavo daug
skirtumų. Visų pirma, Rytų bažnyčioje aukščiausioji valdžia priklausė Konstantinopolio
patriarchui, jo valdžias iš dalies ribojo pasaulietinė valdžia. Romos popiežius buvo savarankiškas
politikas ir vadovavo Vakarų bažnyčiai. Celibatas galiojo tik Vakarų dvasininkams. Katalikų
bažnyčioje svarbiausias sakramentas – Komunija, stačiatikių – Krikšto, o eucharistiją tiek
pasauliečiai, tiek dvasininkai priimdavo abiem – duonos ir vyno – pavidalais. Rytų bažnyčioje
pamaldos vyko graikų, o Vakarų – lotynų kalba.
IX–X a. Bažnyčia išgyveno nuosmukį – labiau ėmė rūpintis ne dvasiniais, bet
pasaulietiniais reikalais. Tuo metu ypač suklestėjo simonija, nebuvo laikomasi celibato,
dvasininkus į bažnytines pareigas skirdavo pasauliečiai (neretai tai lemdavo giminystės ryšiai,
turtai). Tačiau vis labiau plintant krikščionybei (X a. dauguma valstybių Europoje jau buvo
krikščioniškos) Bažnyčiai reikėjo imtis pertvarkų ir stiprinti savo galią. I tūkstm. pab. Bažnyčią
draskė daug problemų. Vyskupai, kunigai, vienuolynų viršininkai - abatai ir pats popiežius
dažnai buvo priklausomi nuo pasauliečių. Feodalas, įkūręs bažnyčią ar vienuolyną, laikė save
jų šeimininku. Jis pats parinkdavo kunigą ar abatą. Imperatorius skyrė vyskupus. Net
popiežiai būdavo paskiriami pagal įtakingų pasauliečių užgaidas. Paskyrimus nulemdavo
turtai ir giminystės ryšiai. Taip gavę pareigas, dvasininkai būdavo priklausomi nuo juos
paskyrusių pasauliečių. Kunigais, abatais, vyskupais neretai tapdavo nepasirengę, to neverti
žmonės. Atsirado daug vyskupų, kunigų, vienuolių, kurių gyvenimas beveik nesiskyrė nuo
pasauliečių. Kunigai vesdavo, turėdavo šeimas ir visiškai nesirūpindavo tikinčiaisiais. Kai
kurie vienuoliai gyveno sočiai ir linksmai, tesirūpindami žemės valdymu, valstiečių priežiūra
ir mokesčių rinkimu. Toks nutolimas nuo Kristaus ir apaštalų gyvenimo pavyzdžio griovė
Bažnyčios autoritetą. Tuo piktinosi kai kurie vienuoliai ir giliai tikintys pasau liečiai. Jie
siekė pakeisti padėtį. Kilo judėjimas už Bažnyčios reformavimą, jos sustiprinimą. Judėjimą
pradėjo Kliuni vienuolyno vienuoliai.
Kliuni Benediktinų ordino vienuolyną Burgundijoje 910 m. įkūrė Vilhelmas iš
Akvitanijos, kaip jis pats sakė, "Dievo malone grafas ir hercogas". Vilhelmas nesistengė pats
valdyti vienuolyno. Kliuni nepriklausė nuo pasauliečių ir net nuo vietos vyskupo. Jis buvo
pavaldus tik popiežiui. Svarbiausias Kliuni vienuolyno tikslas buvo Bažnyčios laisvė. Jis
siekė panaikinti dvasininkų pavaldumą ar priklausomybę nuo pasauliečių. Abatą rinko
vienuolyno bendrija. Abatais tapdavo neeilinės asmenybės, pamaldūs ir protingi vyrai, kurie
dažniausiai ilgai valdydavo. Popiežiaus leidimu kliuniečiai steigė naujus vienuolynus. To kių
vienuolynų po dviejų šimtų metų buvo daugiau kaip tūkstantis. Kliuni vienuolyno
vienuoliai gyveno pagal griežtas taisykles. Jie daug meldėsi, dirbo. Jie siekė, kad visų
vienuolynų gyvenimas būtų grindžiamas griežta tvarka, pamaldumu ir mokymusi. 1063 m.
juos aplankęs dvasininkas rašė: "studijų, darbo ar švento skaitymo metu be reikalo niekas
nevaikšto ir nekalba. Tarnavimas Dievui taip užpildo jų dieną, kad be būtiniausių darbų
vargu ar lieka laiko bendrauti ir kalbėtis".
Vienas iš kliuniečių, vienuolis Hildebrantas, buvo svarbiausias popiežių pa tarėjas. 1073
m. pats Hildebrantas tapo popiežium Grigaliumi VII. Tai buvo griežtas, protingas, reiklus
sau ir kitiems žmogus. Jis visuomet teigė, kad Bažnyčia ir popiežius yra aukščiau už
pasaulietinę valdžią ir imperatorių. Naujasis popiežius greitai ėmėsi reformų. Buvo
nustatyta, kad popiežių rinks kardinolai, susirinkę į konklavą. Jis uždraudė simoniją -
bažnytinių pareigų pirkimą, pasaulietinę investitūrą - įgaliojimų suteikimą. Tai reiškia, kad
vyskupui ar abatui įgaliojimus galėjo suteikti ne pasauliečiai, kaip anksčiau, bet popiežius.
Naujasis popiežius griežtai reikalavo laikytis celibato, t.y. draudė kunigams vesti. Vedę ir
nusipirkę pareigas dvasininkai buvo šalinami. Grigalių VII rėmė kunigai ir vienuoliai, susiję
su Kliuni vienuolynu. Tokia popiežiaus valdžia nepatiko kunigaikščiams, siekusiems
išlaikyti savo valdžios viršenybę. Vis tik popiežius šiuos pakeitimus galėjo įgyvendinti, nes
Vokietijos imperatorius Henrikas IV, kurio interesai buvo labiausiai pažeisti, buvo dar
vaikas, o imperijoje nebuvo stiprios valdžios. Henrikui IV užaugus ir sustiprinus savo
valdžią, tarp jo ir popiežiaus didėjo nesutarimai. Didelis konfliktas iškilo, kai Milano
gyventojai išvijo vedusius kunigus ir juos palaikiusį vyskupą. Naujo imperatoriaus paskirto
vyskupo milaniečiai nepriėmė. Juos palaikė popiežius. Imperatoriui, galingiausiam tų laikų
valdovui, tai nepatiko. 1076 m. jis sukvietė į Vormsą sau pavaldžius vyskupus ir paskelbė,
kad popiežius nušalinamas. Popiežių valdovas net pavadino "plėšriu vilku". Grigalius VII,
savo ruožtu, imperatorių atskyrė nuo Bažnyčios, o jo vasalus atleido nuo ištikimybės
priesaikos. Prieš imperatorių sukilo vasalai ir ruošėsi išrinkti naują valdovą. Henrikui IV
nieko kito neliko, tik vykti pas popiežių ir prašyti atleidimo. Popiežių imperatorius rado
Kanosos pilyje, Šiaurės Italijoje, bet Grigalius VII nenorėjoje priimti. Tuomet imperatorius
viduržiemyje (1077 01 25) basas, apsirengęs atgailautojo rūbais, tris dienas stovėjo prie pilies
vartų ir meldė atleidimo. Galiausiai popiežius priėmė Henriką IV ir jam atleido. Vėliau
imperatorius ir jo įpėdiniai tęsė kovą prieš Bažnyčios savarankiškumo augimą, bet popiežiai
išsaugojo savo galią. 1122 m. tarp imperatoriaus ir popiežiaus Vormse buvo pasirašyta sutartis -
konkordatas. Vormso konkordate buvo nustatyta, kad vyskupus skiria dvasiškiai. Investitūra -
įgaliojimų suteikimas -susideda iš dviejų dalių: žiedo ir lazdos, simbolizuojančių dvasinę valdžią,
juos įteikia popiežius, o imperatorius įteikia skeptrą, reiškiantį dalinį vyskupų priklausymą nuo
pasaulietinės valdžios.
Trokšdami atsinaujinti, kai kurie tikintieji nutolo nuo Bažnyčios nustatytų normų ir
atsisakė paklusti savo dvasininkams. Jų judėjimai ir mokymas pavadinami erezijomis.
Žymiausios Viduramžių erezijos yra arijonų, valdensų, katarų (albigiečių) ir kt. Bažnyčia jose
mato didelį pavojų ir smarkiai su jomis kovoja (pavyzdžiui, surengia kryžiaus žygį prieš eretikus
katarus) taip pat įsteigia specialią teisminę instituciją - inkviziciją. Bažnyčia XI-XII a. tapo
galingiausia ir įtakingiausia viduramžių jėga. Tam taip pat pasitarnavo Viduramžiais vyravęs
suvokimas, jog visuomenės rangų ir tvarkos hierarchija yra nustatyta Dievo.
Šalis, priėmusi krikščionybę, tapdavo krikščioniškos Europos dalimi. Tikyba viduramžiais
buvo svarbiausia tiek žmogaus, tiek valstybės gyvenimo dalis. Tarp krikščioniškų šalių
užsimegzdavo įvairiausi ryšiai. Į pakrikštytą šalį atvykdavo mokyti vienuoliai, būdavo kuriami
vienuolynai, o juose - mokyklos. Su krikščionybe ateidavo ir raštas, nauja moralė, pastatų
statymo, puošimo, net valstybių valdymo tradicijos. Naujoms krikščioniškoms valstybėms didelę
įtaką turėjo ne tik pats tikėjimas, bet ir šalies, iš kurios būdavo priimamas krikštas, pavyzdys.
Katalikų bažnyčia ir krikščionybė vienijo politiškai ir tautiškai susiskaldžiusią Europą.
Katalikybė jungė Europą ir kalbiniu atžvilgiu, nes dvasininkai mokėjo lotynų kalbą. Ji artino
tautas ir valstybes. Krikščionybė - viduramžių visuomenės gyvenimo pagrindas. Ja rėmėsi
moralė, įstatymai, tradicijos, šventės, žmonių pažiūros. Dauguma krikščioniškos Europos tautų
priklausė Katalikų bažnyčiai. Bulgarai, serbai, rytų slavai krikščionybę priėmė iš Bizantijos ir
tapo stačiatikiais. Dėl religinių skirtumų ilgainiui vis labiau ryškėjo katalikiškų ir stačiatikiškų
tautų kultūrų skirtumai, formavosi Rytų ir Vakarų Europos kultūros sritys.
Bažnyčia XI-XII a. buvo galingiausia ir įtakingiausia viduramžių jėga. Ji valdė didelius žemės
plotus, turėjo kitokio turto. Popiežiaus nurodymų klausė vyskupai, kunigai, vienuoliai, tikintieji.
Vienuoliai tapdavo karalių auklėtojais, mokytojais ir patarėjais. Popiežius Inocentas III (1198-
1216) sakė, kad popiežiai pašaukti valdyti tautas ir valstybes. Taip ir buvo tikrovėje. Popiežiai
karūnuodavo karalius. Susipykę su popiežiumi, valdovai dažniausiai pralaimėdavo. Popiežiui
nusileido ir jo viršenybę pripažino Prancūzijos, Anglijos karaliai, Vokietijos imperatoriai, nors
pastarieji laikas nuo lako vėl atsisakydavo tokio pripažinimo. Popiežių vasalais save pripažino
Anglijos, Švedijos, Danijos karaliai. Popiežiaus valdos driekėsi visur, kur gyveno katalikai,
nežiūrint valstybių sienų ar tautų. Katalikų bažnyčia, krikščionių tikėjimas, lotynų kalba vienijo
tautiškai ir politiškai susiskaldžiusią Europą.