Vakarėjant gražios dobilienos

Novelės „Vakarėjant gražios dobilienos“ meninį savitumą sudaro psichologizuotas veikėjų

vaizdavimas ir dramatinė įtampa, kylanti iš priešingų vertybinių sistemų. Pasakojimo centre yra
tradicinės šeimos modelis: tėvas, motina ir sūnus. Pagrindinis kūrinio veikėjas susiduria ne tik su
medicinos įstaigos (ambulatorijos valdininkų) nejautrumu, bet ir su jam, artimos bendruomenės
pasipriešinimu. J. Apučio novelėje iš esmės vaizduojamas žmogaus ir biurokratinės sistemos
konfliktas, kuriame laimi dar labai jaunas, bet valingas veikėjas. Jis priverčia ambulatorijos medikus
ištirti tėvą, gauna reikalingą pažymą ir iš valdininko išreikalauja jos patvirtinimo antspaudu.
Apučio novelėje Vakarėjant gražios dobilienos žmogaus grožis atsiskleidžia, parodant jauno
berniuko vidinę stiprybę, sugebėjimą kovoti dėl savo mylimo tėvo. Pagrindinis veikėjas – dar jaunas
berniukas sugeba elgtis kaip suaugęs ir būti stipriu reikiamu momentu. Vaiko tėvas sunkiai serga. Jau
iš pat pradžių sūnus parodo atkaklų charakterį, nepasiduoda, kai supranta, kad kaimo felčerio
dokumentas netinka. Jis atsargiai vežasi tėvą pas miesto gydytojus, o sužinojęs, kad tuoj registracija
bus baigta, nepasiduoda ir tvirtu balsu išsireikalauja, kad jį užleistų: Nesigrūsčiau, jei taip nereikėtų.
Tėvui būtiniausia prieiti prie daktaro, patikėkit. Be reikalo nesigrūsčiau. Gal dėl to, kad jis tuos
žodžius pasakė labai ramiai, kaip koks suaugėlis, žmonės nebešaukė, praleido jį, ir sesutė
užregistravo tėvą. Nors būdamas mažas ir prastai apsirengęs, vidine savo stiprybe sūnus daro
įtaką žmonėms. Vaiko dėka tėvas gauna vaistų ir tą pačią dieną gauna reikiamus dokumentus pas
tingų biurokratą, kuris tuo metu jau turėjo baigti darbą: Rytoj nenoriu, dabar!.. – piktai atsakė vaikas
ir praėjo pro šalį, nebeklausydamas, kokius griausmus ant jo verčia tas vyriūkštis. – Ko reikėjo? –
tingiai paklausė žmogus, artindamasis nuo lango ir liepdamas uždaryti juoda oda apmuštas
duris. Čia jauno žmogaus grožis atsiskleidžia kaip sugebėjimas kryptingai siekti savo tikslo ir
pagelbėti, pakovoti už savo artimą. Tokia vidinė stiprybė padaro berniuko ir jo tėvo gyvenimą
gražesniu, gavęs vaistų pabaigoje tėvas pasijunta geriau.
Lidija Skoblikova ir tėvo žingsniai
Nelengva karo ir pokario vaikystė prie Žalpės atsispindi daugelyje Apučio novelių. „Čia, tose
plynėse, tuose miškuose, ant šitų kelių ir takų, viskas bus prasidėję, ėmę gauti prasmę...“ – sakoma
novelėje „Lidija Skoblikova ir tėvo žingsniai“, žmogaus formavimąsi lyginant su kregždės lipdomu
lizdu ir pabrėžiant vaikystės ir jaunystės patyrimų svarbą. Ankstyvieji įvykiai ir emocijos atkuriami
įsimenančiais vaizdais (žavios mokytojos Karaliūtės epizodas, pasakotojo čiuožimas slidėmis
keliolika kilometrų namo) ir panardinami į intelektualinių apmąstymų srautą,
todėl tada ir dabar, ten ir čia sudaro vientisą pynę. Pasaulio čiuožimo rekordininkės ir vargano
provincijos vaiko judesius sieja kaži koks abipusis ryšys, jis pamato save didelėje laiko ir erdvės
atkarpoje, kur visus žmones gobia tas pats „gaudžiantis pasaulis“. Apučiui visa su viskuo susiję. Visų
reiškinių podirvyje, žmonių santykiuose jis ieško bendrumo.
Įveikti save
Kad Aputis neina lengvu keliu ir neiliustruoja unifikuotų tiesų, o priverčia skaitytoją kiekviename
žingsnyje mąstyti, puikiai atspindi novelė „Įveikti save“. Savęs tobulinimo vadovėliai, sėkmingos
karjeros žinynai ir populiarioji žiniasklaida dažnai perša mintį, kad reikia vadovautis tik
pozityviomis nuostatomis, kilti aukštyn nepaisant aplinkybių ir nuolat save „įveikinėti“ (net
ignoruojant šalia esančiųjų interesus). Mokytojas vaikams klasėje duoda rašinio temą „Svarbiausia –
įveikti save“, stebi rašančiuosius, vėliau skaito jų mintis ir siūlomas išeitis. Aputis problemos
sprendimo ieško keliomis kryptimis ir mokytojo bei mokinių vardu pateikia keletą skirtingų
atsakymų.