8.

ĮVARDIS

8.1. ĮVARDŽIŲ REIKŠMĖ IR GRAMATINĖS YPATYBĖS

Į v a r d i s yra kalbos dalis, turinti bendrą rodomąją reikšmę. Reikšti ir rodyti – ne tas pat.
Pavyzdžiui, įvardis aš reiškia kalbantįjį asmenį, priklausomai nuo situacijos. Kiekvienas žmogus,
atsidūręs kalbėtojo vaidmenyje, save nurodo įvardžiu „aš“. Įvardis tóks tinka rodyti bet kokiai daikto
ypatybei. Tačiau kiekvienas įvardis turi reikšmę, skiriančią jį nuo kitų įvardžių. Įvardžiai skirstomi
pagal reikšmę į poklasius: a) asmeninius, sangrąžinį, savybinius; b) parodomuosius,
pažymimuosius, klausiamuosius-santykinius, nežymimuosius, atskiriamuosius ir
apibendrinamuosius.
Visos gramatikos skirsto įvardžius pagal reikšmę, bet ne visos nustato tuos pačius poskyrius, ne
visos juos vienodai vadina ir ne visos tą patį įvardį priskiria tam pačiam poskyriui.
Įvardžiai – beveik uždara klasė. Tačiau negalima sakyti, kad juos lengva arba būtina tiksliai atskirti
nuo kitų kalbos dalių, turinčių įvardžio kamieną.
Įvardžių (kaip ir skaitvardžių) gramatines ypatybes patogu aptarti kiekviename reikšminiame
skyriuje, o tik paskui padaryti bendrąsias išvadas.

8.1.1. ASMENINIAI ĮVARDŽIAI

Asmeniniais vadinami įvardžiai: a) rodantys asmenis ( š t s s); b) rodantys daiktus ir asmenis
(j s – j – õs).
Asmenis reiškiantys įvardžiai vartojami kaip daiktavardžiai (eina veiksniu ir papildiniu), tačiau
daiktavardžių nepakeičia. Tai dialogo žodžiai: aš – kalbantysis (adresantas), tu – pašnekovas
(adresatas). Santykis aš / tu kalbant keičiasi: abu pašnekovai save įvardija įvardžiu aš, o kitą pokalbio
dalyvį – įvardžiu tu. Šio vaidmens negali atlikti jokie kiti žodžiai. Todėl aš ir tu – ypatingi kalbos
ženklai, būtini dialogui. Įvardžiai mes ir s taip pat dialogo žodžiai.
Aš es tu s gimines rodančių galūnių neturi. Tačiau asmuo turi lytį, ir kalbant ji parodoma
priklausomo žodžio forma: Àš pavargęs -us t g ras - s pavargę -us s s ger , -os. Šie
asmeniniai įvardžiai linksniuojami taip:
Vienaskaita Daugiskaita
V. š t s s
K. a ęs/ tavęs/t v s s
N. án táu s s
G. a è tavè s s
Įn. manim tavim mum s jum s
Vt. a y è tavy è u ysè u ysè
Šauksmininko įvardžiai neturi. Pirmasis asmuo į save nesikreipia, o antrojo asmens įvardžiai rodo
asmenį ar asmenis, į kuriuos kreipiamasi visais linksniais: T u mane myli, t u a a kad aš laba laba
kaž kas. (S. N.) T a u ač tėvy e už kalbą. T a u ač už darbą. Už u vargį ač . (M. M.) O s ,
e audėlės dar ė r ešutytį ž e a perkąst r kra tyt e us sky ėt. (K. D.) Tai ne linksnio, bet paties
įvardžio reikšmė, adekvati kreipiniui.
Įvardžiai j s – j – õs reiškia ir asmenis, ir daiktus. Sakinyje šie įvardžiai pakeičia daiktavardžius:
L š s p kta ta te sybė; j i galėt ger ka ž g apdraskyt . (V.) Kaimo t e r ė l ė s , nors ir
pravardž av Š u k š t a r ą bedieviu, bet be j o š t es r j o s neapsieidavo. (A.V.) Krinta klevo
l a p a i . J i e čeža p s k s. (r.)
Įvardžiai j s, j linksniuojami taip:
 Vienaskaita Daugiskaita
V. j s, j , õs
K. õ õs
N. á á j ems, ó s
G. į, ą uõs s
Įn. uõ ja s, jom s
Vt. a è è u sè sè

8.1.2. SANGRĄŽINIS ĮVARDIS

Sangrąžinis įvardis savęs susijęs su visais asmeniniais įvardžiais grįžtamuoju ryšiu. Jis rodo, kad
asmuo kreipia veiksmą į save kaip ir į bet kurį kitą aplinkos daiktą. Asmuo tarsi susidvejina – jis ir
veikėjas, ir veikiamasis dalykas: A š netausoju s a v ę s . T u netausoji s a v ę s . J i s netausoja s a v ę s .
M e s netausojame s a v ę s . J s netausojate s a v ę s . J i e netausoja s a v ę s . Šis įvardis neturi
vardininko, nes niekada nereiškia sakinio veikėjo (neina veiksniu). Bet šiaip linksniuojamas ir
valdomas žodis, einantis papildiniu: A š pataikauju s a u . A š už ršau s a v e . T u es d dž u k per
daug s a v i m i . Ir taip galima linksniuoti su visais vienaskaitos ir daugiskaitos asmeniniais įvardžiais,
reiškiančiais veikėją. Šauksmininko ir daugiskaitos šis įvardis neturi.
Formų sistema tokia: kilmininkas – savęs, naudininkas – sáu, galininkas – savè, įnagininkas – savim ,
vietininkas – savy è.

8.1.3. SAVYBINIAI ĮVARDŽIAI

Įvardžiai rodo tai, ką reiškia daiktavardžiai, o daiktavardžių kilmininkas gali reikšti ir asmenį, ir
priklausymą (B r o l i o ėra a e. Č a b r o l i o kepurė). Tai iš esmės du kilmininkai: pirmasis reiškia
asmenį ir sakinyje eina papildiniu, atsako į klausimą ko?; antrasis reiškia priklausymą asmeniui
(ypatybę) ir atsako į klausimą kieno?
Natūralu, kad į tuos pačius klausimus atsako ir asmeninių įvardžių kilmininkai: M s ėra a e ir
M s a a ; J s ėra a e ir J s a a ; J s ėra a e ir J s a a ; J ėra a e ir J
namai. Savybei rodyti kai kurie asmeniniai, sangrąžinis, kai kurie klausiamieji ir kt. įvardžiai turi
specialų kilmininką: t v s v ke õ k e (greta a ęs tavęs, savęs kõ k ).
Visų mūsų kaimynų kalbos tokiai savybei rodyti turi giminėmis kaitomus darinius iš atitinkamų
asmeninių įvardžių (plg. latvių – mans, mana; lenkų – ó a e; rusų – мой моя мое). Pagal
formų sistemą juos būtų galima laikyti būdvardžiais, bet būdvardžiai r e i š k i a , o šie žodžiai r o d o .
Todėl pagal rodomąją reikšmę (o ne pagal formą) jie pasilieka įvardžių klasėje.
Tokių savybinių įvardžių yra ir lietuvių kalboje: ã as a ; tãvas tav ; sãvas sav . Įvardžiuotinės
formos: a s s a ó tav s s tavó sav s s savó . Yra darinių ir su priesaga - šk s: man šk s -ė
tav šk s -ė s šk s -ė s šk s -ė. Tačiau šie žodžiai, nors ir turi rodomąją reikšmę, nors ir artimi
savybiniams kilmininkams, vartojami kur kas rečiau: Že ė te g t – tėv škė m a n a . (S. N.)
Pas k t tą s a v ą į (sav ) eklaužadą. (r.) J s š k ė ( s ) že ė geres ė už s š k ę ( s ).
Įvardžio s v santykis su asmeniniais įvardžiais yra toks pat kaip ir sangrąžinio (žr. 8.1.2): 1 asmuo –
Sė au r tą sė au ėtą sė au lel ėlę sė au s a v o au as d e as ka p žal ą r telę. (tts.) Mes k t
nenorim, mes norim tik s a v o . (r.); 2 asmuo – Ne ant s a v o ž rg pas a e at a e s a v o ž edelį
man padovanojai. (tts.) Ar s s a v o že ę g t pas ryžę? (r.); 3 asmuo – Jis s a v o au atsėdė . (r.) Jie
s a v o žyg a s šgars L etuvą. (r.)

8.1.4. PARODOMIEJI ĮVARDŽIAI

Parodomieji įvardžiai rodo asmenis, daiktus arba ypatybes. Visi pagal vartojimą yra būdvardiškieji
ir kaitomi skaičiais, linksniais ir giminėmis. Tie, kurie rodo daiktus ir asmenis, nustato tam tikrą vietą
kalbančiojo atžvilgiu: š s š š tas š t (artumo ryšys), t s t a s a (atstumo ryšys). Ypatybes
rodantys įvardžiai yra: tóks t k š t ks š t k a š óks š k a óks a ók a.
Daiktus ir asmenis rodantys įvardžiai dažniausiai vartojami su daiktavardžiais: Matydamas mane
t kį l ks ą t a s s e n i s prašė du t r a paragaut t o g ė r . (J. Blč.) Teb a š d i e n a kaip
kr št las tyra. (V. M.-P.)
Labai retai šie įvardžiai patys vieni gali eiti daiktavardžio vietoje: Sėd r raša : <...> T a s g ė
tas rė. Š t a s vedė. T a s šį prala ė š t a s – ne. T a s pas u t us ats u tė. Š s – la šką.
(Just. M.)
Ypatybę rodantys įvardžiai tóks t k š t ks š tokia neretai vartojami su būdvardžiais pabrėžiamąja
reikšme: T k s ė l y a s dangus. Š t k a g r a ž diena. Bet dažniau jie eina kaip rodomieji
pažyminiai: Jis e g r a ž a pas elgė. T o k s (š t k s ) pas elg as tur b t t ka a įvert tas.
Parodomųjų įvardžių linksniavimas:
Vienaskaita Daugiskaita
V. t s t šs š t tõs š š õs
K. tõ tõs šõ š õs t š
N. tá tá šá šá t ems tó s š ems š ó s
G. tą šį šą tuõs t s š uõs š s
Įn. tuõ t š uõ š ta s tom s š a s š s
Vt. ta è t è š a è š è tu sè t sè š u sè š sè
Taip linksniuojami ir kiti parodomieji įvardžiai.

8.1.5. PAŽYMIMIEJI ĮVARDŽIAI

Pažymimieji įvardžiai sudaryti iš asmeninių ir parodomųjų, pridedant suįvardėjusius daiktavardžius
p ts pat arba iš jų kilusią dalelytę p t: a) š p ts t p ts s p ts s pãtys, j s pãtys pãtys; b) t s
p ts ir t s p t t pat ir t p t tóks p ts ir tóks p t t k pat ir t k p t š tas p ts š t pat .
Be to, pabrėžiamasis įvardis pats vartojamas ir su kitais žodžiais (ne įvardžiais): Ž gus ( s) p a t s
tur uspręst . O utė ( ) p a t i kalta. Atė p a t s vienas.

8.1.6. KLAUSIAMIEJI-SANTYKINIAI ĮVARDŽIAI

Klausiamieji-santykiniai įvardžiai: k s kur s – kur katr s – katr k e õ kóks – k k kel tas –
kel t . Klausiama norint sužinoti asmenį, daiktą, ypatybę: K a s te š ypšč a? Ė š ypšč a š kel
piktoji. (A. B.) K a s užudė? K u r i s ? Ž lv ėl bra gus? K a s š s ketur laužėt ž dį? Skaudu! Ką
vad t tur u šdav k vardu? (S. N.)
Santykinę (jungiamąją) reikšmę šie įvardžiai įgyja sudėtiniame prijungiamajame sakinyje: Kalifui
par p ž t k i e n o ta r a . (J. Blč.) K rv s r p klas g č s k a t r a s š ž gu aud ges s.
(tts.)
Įvardžiai katr s – katr kel tas – kel t linksniuojami kaip t s – t kur s – kur – kaip įvardis j s –
j . K s turi vienaskaitą, nekaitomas giminėmis, o jo vienaskaitos linksnių galūnės sutampa su įvardžio
t s galūnėmis. K e õ yra įvardžio k s kilmininkas greta kõ, kuris išlaiko pagrindinę klausiamąją
reikšmę, atlieka jungiamąją funkciją, tik skiriasi tuo, ko klausiama: K o tu eška ? Pasakyk k o tu
eška ? ir K i e n o tas va kas? Aš ež au k i e n o tas vaikas. Galėjimas klausti ir jungti drauge šį įvardį
laiko viename klausiamųjų-santykinių įvardžių pogrupyje.

8.1.7. NEŽYMIMIEJI ĮVARDŽIAI

Nežymimieji įvardžiai: kaž k s kaž kóks kažkóks kažkur s kažkatr s kaž k e õ kažk e õ; kas
 órs k ks órs kur s órs; bet k s bet kur s, bet katr s bet kóks ka k s ka kur s ka kóks; k s e k s
kur s ne kur s; k s kóks kur s katr s k letas, keler kel ól ka v enas, v enas k tas š s t s š óks tóks ir
kt.
Nežymimieji įvardžiai turi bendrą „nežinoma“ reikšmę: K a ž k a s kop s artė a. (S. N.) Tuo tarpu
ant krosnies k a ž kas š bždėt pradė . (L. P.) Žy ys uždegė žabus r ka e įs l eps s į etė
k k kvep a č ž lel . (J. Blč.) Ar į ažą k a s ž r ar ažas gal k ą nudirbti? (P. M.)
Dažniausiai nežymimieji įvardžiai rodo skyrimą iš daugelio, bet nesvarbu kurį ar kokį: Tegul ateina
b e t k a s svarbu kad t k ate t . (r.) Mes ka p esta esa p že uždarę k a i k u r i a s savąs as
krykšč a č as upes. (Alf. M.) K u r i o s n e k u r i o s k e e sug rgžda durys pas r d k a s n o r s š
se es r vėl d gsta darž ė ar paš rė . (V. M.-P.)
Samplaikos su dalelyte nors rodo nebūtinus pasakyti, netikslinamus asmenis ar daiktus: Ne tiek
dž augdavaus ką (n o r s ) au a radęs k ek ga lestaudavau k o n o r s eradęs. (P. M.)
Įvardis v enas, - kilęs iš skaitvardžio, bet netekęs jam būdingo tikslumo reikšmės: Et č a v enas
(t ks) ž gel s a pasak . (ž.) Įvardinis žodžio vienas vartojimas labai dažnas pasakose: Gyveno
v i e n a s d dž a gal gas karal us. (tts.)

8.1.8. ATSKIRIAMIEJI ĮVARDŽIAI

Atskiriamieji įvardžiai: k tas, - k tóks - k tkas, tam t kras, - v enas, - v e óks -ia, v enas, - ...
k tas, - v e óks - a... k tóks -ia. Tai įvardžiai, kurie nurodo nuo kitų atskiriamą daiktą ar ypatybę, bet
jų tiksliai neįvardija: La ka uk a s: slėgė p kt – ušv s k i t L etuva s tėvy e . (M.) V e
varna nuo mieto – k t į s v etą. (tts.) Tokiam darbui reikalingas ir t a m t k r a s pasirengimas. (r.)
Vald v la ė – ji visai k t ó k a egu prast ž . (J. M.)

8.1.9. APIBENDRINAMIEJI ĮVARDŽIAI

Apibendrinamieji (arba visumos) įvardžiai yra šie: a) teigiamieji: v sas – v s v skas v sóks – v sók a
kiekv enas – k ekv e : Išs r k a e š v s kad ryšėtu u da ka a ęs au ebus. (M. M.) Ir
v i s o k i ž edel a ta p tarp savęs p as – kad š t l t k reg s gražus argu y as. (A. B.) V i s k a s jam
negerai, v i s k a s ne taip, v i s i baršč a be drusk s. (J. Blč.) V ešpat e tu uk ata su k k yg eš
kel ą. Sak kad tu ska ta k e k v e ą s k ygelę. (Just. M.); b) neigiamieji: kas óks – k a ė
v enas – ė v e : Jau n i e k a s tavęs ta p karšta e ylės... (M.) T s tyl s etr kdė j o k s garsas, ė
v i e n a s edž lapel krustelė as. (r.)

8.2. ĮVARDŽIŲ STRUKTŪRA IR VARTOJIMAS

Įvardžių struktūra, sudėtis (kaip ir kaitymas) labai įvairi. Visi asmeniniai, sangrąžinis, dalis savybinių,
parodomieji, klausiamieji yra paprasti, vienžodžiai ( š t s t s š s a s k s kur s katr s tóks
š óks), yra priesagų vedinių (man šk s tav šk s kel tas, kel ól ktas), yra dūrinių (kažk s kažkur s,
kažk e õ), yra samplaikų su kitais įvardžiais ir dalelytėmis (aš p ts tas p t kas órs bet k s k s e
k s).
Iš įvardžių poskyrių analizės matyti, kad vieni jų vartojami kaip daiktavardžiai – sakinyje eina
veiksniu ir papildiniu ir gali būti pavadinti daiktavardiškaisiais. Tai asmenis rodantys įvardžiai š
s t s, j s, j tá sta k s ir sandūros bei samplaikos su juo – kažk s bet k s kas. Giminėmis
kaitomi ir su daiktavardžiais derinami įvardžiai (tóks t k š t ks š tokia, v e as v e ir kt.) vadinami
būdvardiškaisiais.
Įvardžiai t s t š s š , kur s, kur , k tas k t ir kt. gali būti vartojami ir daiktavardiškai, ir
būdvardiškai.
Įvardžiai, rodantys kiekybę, vartojami nevienodai: kel k l s – vartojami kaip būdvardžiai; k letas –
kaip daiktavardis; kel ól ka k l asdeš t – kaip prieveiksmis daug arba kiekybę reiškiantys
daiktavardžiai daugybė b rys a. Šios kiekybę rodančių žodžių vartojimo skirtybės visiškai
sutampa su skaitvardžių vartojimo skirtybėmis.

K p uter s l etuv kalb s ž y as. Nu rf l g s k re kal rašt , sudarė Petras Kniūkšta, Vilnius: Šviesa, 2004.