Ar rašytojai – visuomenės ligų diagnozuotojai?

Egzistuodamas Gyvendamas žmogus patiria nemažai liūdnų savo gyvenimo akimirkų. Į jų sąrašą tikrai

galime priskirti įtraukti fizinius ir dvasinius negalavimus, trumpiau tariant, ligas.  Fizinės ligos yra greičiau
diagnozuojamos, todėl jos tampa greičiau ir išgydomos. Deja, su dvasinėmis ligomis atsitinka kebli
padėtiskeblesnė situacija , nes jos yra dažnai sunkiai pastebimos ir neretai gali palikti gilius “randus”. Apie
Ddvasiniųus negalavimųus problemą aktualizuoja jau rašo antikos filosofai. Vienam iš jų Sokratui, stoikų
mokyklos sielai,  žinojimas yra dorybė ir gėris, o neišmanymas – yda,  o gera yra tai, kas protinga. Išskyrus
Apie visuomenės ligas kalba ne tik filosofaius apie šias ligas kalba bet ir rašytojai. Neretai savo kūriniuose
jie aktualizuoja problemas visuomenėje. Taigi ar rašytojai pajėgūus diagnozuoti bei išgydyti tautą žmoniją
slegiančias ,,ligas”? . 
Manyčiau, kad rašytojai tikrai sugeba diagnozuoti kai kurias visuomenėje plintančias ligas, vienaos iš
jų- svetimos kultūros įtaka ir tautiškumo stoka. Kitos kultūros pavojus kyla tada, kai ji tampa stipresnėę ir
žmonės priversti pamirštia savo kalbą. Svetimos tradicijos, kalba gali stipriai įsilieti į šalį ir pradėti naikinti
šios šaliestautinės kultūros bruožus. Rašytojai privalo pajėgūs atkreipti į tai visos tautos dėmesį., nes
tik jie sugeba  padėti tautai. Vienas pirmiausių, kuris sugebėjo diagnozuoti šią ligą, buvo lietuvių kalbos
skleidėjas Mikalojus Daukša. ,,Postilėjes” ,,Prakalboje į malonųjį skaitytoją” jis iškėlė aktualią temą- lietuvių
kalbos nykimoas klausimą. Rašytojas pabrėžia, kad tautinęos samprata tapatybę atskleidžia sudaro papročiai,
kalba ir gimtasis gimtoji žemėkraštas ir kalba. Deja, po Liublino Unijos bajorai gavo daug privilegijų.
Lenkijos kultūra buvo stipresnė, todėl dauguma bajorų sulenkėjo ir pamiršo, kad iš tikrųjų jų gyslose teka
lietuviškas kraujas, todėl . M. Daukša „Prakalbą“ rašo lenkiškai kad jo nustatytos ligos diagnozė pasiektų
kuo daugiau lenkiškai kalbančių kunigų. Rašytojas įtikinamai, remdamasis humanistine prigimties teorija,
argumentuoja, kad kalba yra savasties išsaugojimo priemonė: „Kiekvienas beveik iš motinos krūtinės
įgauna polinkį į savąją kalbą – ją vartoti, išlaikyti ir propaguoti.“ Šią mintį jis tęsia, pateikdamas
pavyzdžius iš gamtos, kuri paklūsta Dievo tvarkai: kas būtų, jei lakštingala pradėtų krankti kaip
varnas arba jei liūtas bliautų kaip ožys, o ožys kaip liūtas. Vadinasi, žmogus, kuris paniekina tokią
prigimtinę dievišką sąrangą, griauna pasaulio tvarką ir yra labai ligotas. Kalbą Daukša paskelbė
pilietiškumo, santaikos, meilės ir valstybės išlikimo pamatu, pagrindiniu „tautos kūno“ ženklu, taigi
tikrai galėtų jiems ,,diagnozavouoti”  lietuvybės, tautiškumo patriotizmo stoką. 
Rašytojai ne tik sugeba diagnozuoti, bet ir gydyti ligas. Išsilavinę individai, rašydami kūrinius, žadino
žmonių tautinę savimonę. Jie pabrėžė pagrindinių vertybių: gimtosios kalbos, papročių, tėvų žemės,
svarbą. Tai yra itin aktualu ir šiandien, globalizacijos ir kosmopolitiškumo laikais, kai jaunimas užsienio
kalboms ir kultūrai teikia daugiau svarbos nei gimtajai. Todėl rašytojai yra pagrindiniai šios ligos gydytojai,
kurių vaidmuo sužadinti tautinę savimonę. Apie tautiškumo svarbą kalbaą ir žymus XIX a. poetas, tautinio
atgimimo dainiumi vadinamas Maironis eilėraštyje ,,Užtrauksme naują giesmę”. Eilėraštyje minimi tautai
svarbūs aspektai: ,,Paimsime arklą, knygą, lyrą ir eisimi Lietuvos keliu!” Poetas tokiu būdu siūlo profilaktinį
gydymą, kad individas nepradėtų stokoti tautiškumo. Arklas simbolizuoja darbą, nes tai pirmutinė žmogaus
reikšmė, dvasiškai ir fiziškai tvirto individo požymis. Knyga reiškia mokslą, nes tik apsišvietę individai
sugeba vesti tautą. Lyra tai kūryba, nes būtent ji padeda įprasminti gyvenimą po savęs. Šiandien priespaudos,
represijų nėra, tačiau individas ne visada pajėgus prasmingai identifikuoti save šiuolaikinėje realybėje, o
Maironio pasiūlytas receptas yra amžinas. Todėl rašytojai bando padėti ir žadina tautinę savimonę.  
Nors rašytojų indėlis į visuomenės gyvenimą yra itin didelis, bet  manau, kad ir pats individas pajėgus
diagnozuoti visuomenėje plintančias ,,ligas”. Žmogus yra sociumo dalis, todėl iš šitos perspektyvos galima
greičiau pamatyti visuomenės ,,negalavimus”. Jame gyvenantis,D dvasingumo nestokojantis
žmogus mato sociumo problemas . Žymiausias katastrofizmo atstovas Antanas Škėmaą sąmonės srauto
technika sukurtame romane ,,Balta drobulė”  atskleidė tragišką tokio individo likimą. Pagrindiniam veikėjui
Antanui Garšvai tenka susidurti su degradavusiu išoriniu pasauliu. Antanas Garšva,- poetas,
vartotojų visuomenėje  tampa skaičiumi daugiamilijoniniame Niujorke, todėl išgyvena dvasinį vienišumą ir
didžiulę atskirtįi nuo savo tautos. Jis, gyvendamas tūkstančius kilometrų nuo savo gimtinės,
nepraranda tautiškumo. Būdamas menininkas ir dirbdamas monotonišką keltuvnininko darbą Garšva mato
Niujorko žmonių ydas. Jis diagnozuoja perdėtą vartotojiškumą, kuris bukina visuomenę. Žmonės stokoja
dvasinės ramybės ir jiems reikalinga tik materiją. Ši ,,liga” daugumai gali būti diagnozuota ir šiandien . Taigi
ne tik rašytojai, bet išprusęs individas mato visuomenės ydas.  
Apibendrindama teigčiau, kad rašytojai įtakoja tikrai daro įtaką visuomeėneię. Jie kaip tikri gydytojai gali
diagnozuoti, o kartais išgydyti individo dvasinius negalavimus. Dažnai tai yraligos yra susijusiosę su
patriotizmo stoka, pavojinga svetimos kultūros pavojinga įtakaą. Tačiau kartais net protingas individas gali
pamatyti pernelyg susireikšminusią dėl materijos visuomenę.Rašytojai nurodo ir reabilitacijos galimybes per
darbą, mokslą, kūrybą. O svarbiausia yra tai, kad visuomenė norėtų pasveikti.  
 
Trečia pastraipa netinkama, nes tema neprašo kalbėti apie kūrinių personažus. Stenkis įtikinamai
argumentuoti – šio rašinio silpnoji vieta - arg