Dekalogo tiesos grožiniuose kūriniuose

XX amžiaus poeto bei dramaturgo Balio Sruogos memuariniame romane „Dievų miškas“ vaizduojama
kaip dekalogas ir religingumas padeda žmogui išlikt doram ir neprarast vilties . Balys Sruoga kilęs iš
turtingų ūkininkų šeimos. Buvo labai išsimokslinęs, dirbo mokytoju, o vėliau – dėstytoju. Kai nacistinės
Vokietijos kariuomenei pradėjo trūkt vyrų, jie pradėjo rekrutuoti jaunuolius ir studentus. Sruoga,
būdamas universiteto dėstytoju, leido savo studentams nelankyti jo paskaitų tam kad juos nepaimtu į
kariuomenę. Už tokius poelgius jis buvo suimtas ir ištremtas kartu su kitais lietuvių dėstytojais buvo
ištremtas į Štuthofo koncentracijos lagerį, Gdanske. Dorovingas ir kupinas vertybių žmogus vargu ar
galėdavo išgyventi lagery, visi privalėjo vogti, žudyti ir lipti per kitų galvas: „Norėdamas likti gyvas, turi
žengti per kitų lavonus“. Lagery, gyvendamas nuodėmingai žmogus gal ir likdavo gyvas tačiau būdavo
psichologiškai palaužtas ir nužmogėjęs. Tačiau lagery būdavo kalinių kurie buvo įkalinti už savo
religingumą. Šitie bibliniai kaliniai išliko dorovingi ir liko nepalaužti vien dėl to kad atsisakė sulaužyti
dekalogo taisykles ir stropiai meldėsi bei tikėjo į savo dievą. Karta į lagerį atvežė tėvą su sūnumi, kurie
buvo labai dievobaimingi ir SS kariai jiems nerūpėjo, jiems rūpėjo išlikt dorais Dievo akivaizdoje: „Prieš
esesininką kepurę jie būtinai užsidėdavo. Kepurę jie nusiimą tiktai prieš poną dievą.“ Jie atsisakydavo bet
|200žodžių| kokį darbą dribti, teigdami jog vokiečiai ir SS kariai yra velnio vergai, o jie velniams
netarnaus. Taigi Balio Sruogos romane „Dievų miškas“ žmogus išlieka doras ir nepraranda vilties
religingumo ir dešimties Dievo įsakymų pagalba.