Mamatės paveikslas (“Sename dvare”)

Mamatė yra neabejinga gamtai. Ji labai patinka mamatei, ypač vakarais ir naktimis, kai gamta
tarsi perduoda jausmą, kurio gali pajusti tik mamatės siela: “Gražios dabar naktys, mėnesiena.
Be galo mėgstu tokias naktis. Mėgstu, atsisėdus ant prieangio laipsnių, žiūrėti į tvenkinį. Ilgas
ilgas aukso kelias tiesias tolybėn, begalėn. Ir eina tuo keliu mano siela”. Mamatė kitaip mato
pasaulį, gamtos grožį, galima sakyti, kad laikas, kurį mamatė leidžia gamtoje – yra unikalus, nes
jis primena herojai apie tikrą meilę ir laimę, duoda laisvę mąstyti ir mėgautis gamtos grožiu.
Mano manymu, mamatė dažnai jaučiasi vieniša, nes nėra tokių žmonių, kurie suprastų jos meilę
gamtai ir galėtų ja grožėtis. “Žinai, Irute, tas meilus kvapas – tai rožių kalba. Ir ta savo kalba
pasakoja jos apie tokias grožybes, kokių niekados nėra mačiusios žmonių akys, apie tokius
balsus, kokių niekados nėra girdėjusios žmonių ausys, ir apie tokią laimę, kokios niekados nėra
patyrusios žmonių širdys”. Mamatės gyvenimas yra nelengvas, ji kartais nemato prasmės
gyvenimo vertybėse, tačiau ji turi mylimiausius vaikus, skaito grožinę literatūrą, mėgsta klausyto
muzikos. Būti laiminga mamatei padėdavo ponas Jonavičius, kuris mamatei atnešdavo daug
laimės: “Kaip gera, kad ponas Jonavičius parvažiavo į mūsų kraštą, mąsčiau. Mamatė gali bent
prisiklausyti gražios muzikos ir pati turi su kuo paskambinti. Aš myliu poną Jonavičių, nes
visados trokštu, kad mamatei būtų maloniausia, geriausia, linksmiausia”.
Mamatės gyvenimo tikslu buvo rasti savo sielos draugą, kuris su ją galėtų pildyti savo svajones ir
ilgai grožėtis stebuklingomis naktimis, ir, mano manymu, ji savo tikslo pasiekė. Anksčiau tik
gamta galėjo atnešti mamatei didžiausią laimę, o dabar ir ponas Jonavičius gali.
Mamatė yra pasiaukojanti šeimai moteris. Jai yra svarbu, kad vaikai būtų laimingi, jaustų meilę
šeimai ir tėvynei, būtų išsilavinę ir patyrę laimę vaikystėje: “Gal busi laimingesnė, Irusia, ir turėsi
sielą, kuri svajos drauge su tavim”. Mamatės neapsakomai stipriai mylėjo savo vaikus, rūpinosi
jais ir net negalėjo ant juos pykti: “Ir kaipgi čia pykti ant tavęs, vaikeli brangusis!...Vaikai turi
naktį miegoti, ne bėgioti”. Su savo dukrą Irusia ji turi labai šiltus santykius. Mama ir dukra kalba
apie viską. Irusia jaučia visus mamatės nerimavimus ir bando ją visada palaikyti, išklausyti ir pan.
Mamatė yra labai didelis pavyzdys kitiems moterims. Ji sugeba atiduoti visą savo energiją
vaikams neprarasdama jėgų mylėti pačiai, būti laiminga ir siekti savo tikslų.