Lyrinio pasakojimo pradininko Jono Biliūno novelėje ,,Ubagas“ – pavaizduotas šeimos atstumto žmogaus

gyvenimas. Jonas Biliūnas būdamas humanistas, suprato individo ir šeimos vertę, todėl kūryboje
atskleidė gyvą susvetimėjimo problemą. Petras Sabaliūnas, vaikų išvarytas iš savų namų, dabar privalo
elgetauti, klaidžioti po kaimus, kad išgyventų. Petrui gėda prašyti išmaldos, net apsiverkia jos gavęs. Jis
supranta, kad lengviau duoti nei imti. Pasakotojas užjaučia elgetą, jam gaila, kad kadaise Petras visus
vaišindavęs medumi, būdamas dosnus, dabar sulaukia tokios senatvės. Pasakotojas sako, jaučiąs amžiną
vaikų kaltę. Tarp Sabaliūno šeimos narių, išnyko meilė, pagarba, dvasinės vertybės, jei sugebėjo tėvą,
kuris užaugino savo vaikus, išvaryti lauk be jokios sąžinės graužaties. Šeimos susvetimėjimas
skaudžiausiai paveikia Petrą. Jis tampa ubagu. Kalbėjo poterius nuoširdžiai, gailestingu balsu, kaip kaltas,
negailestingas žmogus. Jis tapo niekam nereikalingu, nes paseno. Taigi, Jono Biliūno novelėje ,,Ubagas“
tėvas tapo svetimu net savo vaikams

Susvetimėjimas yra viena iš visuomenės ydų. Dabartiniame pasaulyje šią liga ,,serga‘‘ daugelis žmonių.
Jono Biliūno novelėje ,,Ubagas“ senelis skaudžiai priemė savo likimą dėl susvėtimėjusios šeimos.
Vadinasi, susvetimėjimas atneša daug kančių ir vargo.