Severja Pukštaičia – tai viena iš pagrindinių Vaižganto apysakos „Dėdės ir dėdienės“ veikėjų.

Tai jauna
graži mergina "Jos veidelis buvo toks baltas ir toks švelniai rausvas, veido, rankų oda buvo tokia lygi,
tarytum dirbtinai aptempta, ir taip blizgėjo, lyg lakuota. Tai reiškė geležinį kūno padarymą ir jo
patvarumą." Ji iš kitų kaimo merginu išsiskiria ne tik savo dailumu, bet ir savo darbštumu. Pavyzdžiui, ji
visada palaikė švarą namuose „Pas tave taip švaru, jog net nedrąsu stotis, – kalbėjo draugės atbėgusios
pasikieminėt“ , be to pati buvo švari - "Pukštaičios kojos buvo tiek neįpurvintos, jog lengvai įspėjai jas
esant rūpestingai mazgojamas ne tik tai vienai dienai." Ji taip pat mėgo grybauti, visada pabusdavo
labai anksti: „Visi pasakoja, kad tu esanti pirmoji šiame miške krembliautoja, pirmoji išrenkanti pačius
gardžiuosius kremblius.“, jos užsiėmimas buvo matomas ir atspėjamas kitų - "Ji ėjo, vis akis nuleidus, lyg
ieškodama žemėje ko mažo, ir kas žingsnis kinksėjo kaip varliaująs gužas. Prityręs būtų pasakęs – tai
krembliautoja specialistė." Pukštaičia ne tik grybavo, bet ir buvo nepaprasta virėja - " Kaip tu taip ir
padarai! Dėkui, dėkui, gardžiai užkandau!" , " Tai toki skanėsai, kokių tegali patiekti labai išmintinga
virėja savo smailižiams." Severja buvo paklusni : „Apie Severją sakydavo, tereikią paliesti siena, ir ji tuoj
ant kojų: tokia esanti budri ir klusni.“ Severja ieškojo savo laimės, norėjo sukurti šeimą. Nors Severja
savo prigimtimi buvo artima Mykoliukui - "Mums jis kaip ir nesvetimas, tik saviškis. Drauge augom...," -
buvo jam neabejinga, tačiau suprato, kad negalės gyventi kartu su dėde , todėl pasirinko tijūną Rapolą
Kartu su Geiše Rapolienė gyveno laimingai, be rūpesčių "Severiute, kuri laimės ieškojo ir buvo ją
radusi! ", sulaukė vaiko - "Meilinosi vakarais ir gėrėjosi Severiute, ne tik žmona, dar lyg ir savo
dukterėle". Bet po baudžiavos panaikinimo Rapolienė neteko vyro, apsigyveno Geišių kieme. Rapolienė
buvo namų šeimininkė, darbštuolė "Ji tapo dabartinė dviguba darbininkė, vergė dėdienė, svetimų
namų inventorius, kuriai niekas nieko nemoka, bet iš kurios visi visa ko reikalauja."