Šeimos teisės principai

Principų reikšmė
Principai atlieka 4 funkcijas:
1. Reglamentavimo – valstybė reguliuodama šeimos santykius, įstatymų leidybos procese turi paisyti bendrųjų
teisės principų. Kadangi nemaža dalis šeimos teisės principų (lygiateisiškumo, santuokos savanoriškumo) yra
konstituciniai, jie gali būti reikšmingi sprendžiant įstatymo ar kito teisės akto konstitucingumo klausimą.
Tarkime, jei įstatymo normos prieštarauja šeimos teisės principams, kurie yra ir konstituciniai principai, galia
kreiptis į KT dėl to teisės akto nuostatų atitikimo K.
Vadovėly nėra, bet bendrai mes kalbėdavom, kad reguliuojant teisinius santykius (šiuo atveju šeimos) įst
leidėjas privalo kurti naujus įstatymus ar daryti pakeitimus tik laikant šeimos teisės principų.
kai šeimos teisinių santykių subjektai nustato tarpusavio teises ir pareigas (pvz., vedybų sutartyje), jie savo
santykius taip pat privalo reglamentuoti taip, kad nebūtų pažeisti šeimos teisės principai. Ir 3.4 str. nustato,
kad jei nėra imperatyvių normų, taip pat CK ir kitų įstatymų numatytais atvejais šeimos teisinių santykių
subjektai savo teises ir pareigas gali nustatyti tarpusavio susitarimu, vadovaujantis šeimos teisės principais.
Kadangi šeimos santykiai yra civiliniai, irgi galioja šalių valios autonomijos principas. dauguma santykių
atsiranda, keičiasi ir baigiasi šeimos teisinių santykių subjektų susitarimu.
2. Interpretavimo – šeimos teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos remiantis teisės principais.
Aiškinamai normai reikia suteikti tokią reikšmę, kad ji atitiktų principų dvasią ir jiems neprieštarautų. Todėl
visos šeimos teisės normos turi būti aiškinamos sistemiškai, siejant su atitinkamais teisės principais.
Ši funkcija pasireiškia tuo, kad jie išreiškia valstybės politiką, įst leidėjo ketinimus ir pagrindines nuostatas.
Todėl šeimos teisės normos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į principuose įtvirtintus įst leidėjo ketinimus. Įst
leidėjo tikslus atitinka Konstitucijos 38-39 str. juos detalizuoja CK 3.3 str. 2 d.. taigi ši norma apibrėžia
šeimos įstatymų tikslus, į kuriuos būtina atsižvelgti aiškinant ir taikant šeimos teisės normas.
Vadinasi, aiškinant ir taikant kiekvienai šeimos teisės normai turi būti suteikta tokia reikšmė, kuri atitiktų
Konstitucijos 38-39 str ir CK 3.3 str. šeimos santykių reglamentavimo tikslus.
3. Teisės spragų užpildymo - kai yra teisės spraga ir negalima nieko taikyti pagal analogiją, situacija
sprendžiama pagal teisės principus. Taip pat svarbus CK 3.4 str. 2 d. – kai nėra galimybės taikyti įstatymo
analogiją, taip pat tais atvejais, kai klausimo sprendimas paliktas teismo nuožiūrai, šeimos santykių subjektų
teisės ir pareigos nustatomos vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo, protingumo ir kitais bendraisiais
principais, t.y. taikant teisės analogiją.
4. Kolizijų šalinimo – reiškia, kad esant dviejų šeimos teisės normų kolizijai, pirmumą reikia teikti tai normai,
kuri labiau atitinka teisės principų esmę. Jei yra konkrečios teisės normos ir principo kolizija, norma turi būti
aiškinama taip, kad būtų pašalintas jos prieštaravimas principui.
Konkrečių principų turinys
Šeimos autonomijos principas
Privatinė teisė grindžiama asmens autonomijos principu, reiškiančiu, kad veiksnus asmuo savarankiškai sprendžia kas
jam geriausia: kokius ir su kuo sandorius sudaryti, kaip tvarkyti turtą ir kt. Šeimos teisėje jis reiškia šeimos, kaip kelių
žmonių junginio, autonomiją.
Jis grindžiamas Konstitucijos 22 str. asmens teise į privatų gyvenimą ir EŽTK 8 str. teisė į pagarbą privačiam asmens
ir šeimos gyvenimui.
Šeimos autonomijos principas turi keletą aspektų:
1) Šis principas reiškia, kad visus svarbius ar mažiau svarbius sprendimus, susijusius su šeimos namų ūkio
tvarkymu, šeimos turto ir pajamų panaudojimu, jos narių auklėjimu ir t.t. priima patys šeimos nariai
tarpusavio sutarimu. Pvz., patys sutuoktiniai sprendžia kokiems tikslams jie naudos bendrą turtą, tėvai
sprendžia kur mokysis vaikai. Taigi šeimos gyvenimui būdinga savireguliacija.
2) Reiškia, kad valstybė privalo apsaugoti šeimą ir jos narius tiek nuo pačios valstybės , tiek nuo kitų asmenų
nepagrįsto kišimosi į privačius šeimos reikalus. Kitaip tariant, valstybė turi negatyvią pareigą – pareigą be
teisėto pagrindo nesikišti į šeimos gyvenimą.
Bet šis principas nėra absoliutus. Šiuolaikinėje visuomenėje pripažįstama, kad šeimos santykių teisinis
reglamentavimas yra būtinas. Pati šeima visų problemų išspręsti negali.
Bet valstybė turi ir pozityvių pareigų. Valstybės kišimasis tam tikrais atvejais yra būtinas. Todėl šeimos teisėje yra
imperatyvių normų.
Monogamijos principas
3.16 straipsnis. Draudimas pažeisti monogamijos principą
Sudaręs santuoką ir jos įstatymų nustatyta tvarka nenutraukęs asmuo negali sudaryti kitos
santuokos.
Monogamija yra poligamijos priešybė.
Tai reiškia, kad santuoka galima tik tarp asmenų, kurie nėra sudarę kitos santuokos. Tai galioja ir registruotai
partnerystei. Įregistravę partnerystę asmenys negali su kitu asmeniu sudaryti ir santuokos.
Monogamijos principas taip pat reiškia, kad partnerystė galima tik su vienu asmeniu: asmuo jau įregistravęs
partnerystę, negali įregistruoti kitos su kitu asmeniu.
Jis absoliutus ir jokių išimčių nėra. Pvz., Lietuvoje negali būti registruojama užsieniečių poligaminė santuoka. Tačiau
šis principas nėra kliūtis pripažinti užsieniečių poligamines santuokas.
Santuokos savanoriškumas
3.13 straipsnis. Santuokos savanoriškumas
1. Santuoka sudaroma laisva vyro ir moters valia.
2. Bet koks grasinimas, prievarta, apgaulė ar kitokie valios trūkumai yra pagrindas santuoką
pripažinti negaliojančia.
Santuoka yra laisvas, savanoriškas vyro ir moters susitarimas. Tai konstitucinis principas, įtvirtintas K 38 str. 2 d. Bet
kokia prievarta, fizinė ar psichinė, grasinimai, privertę asmenį sudaryti santuoką, ar kiti valios trūkumai, dėl kurių
santuokos sudarymas nebuvo adekvati tikrųjų asmenų ketinimų išraiška, yra pagrindas reikalauti ją pripažinti
negaliojančia (CK 3.40 str. 1-2 d.).
Tik pats asmuo gali spręsti su kuo ir kada sudaryti santuoką.
Pažadėjusio tuoktis asmens taip pat negalima versti sudaryti santuokos, jei jis pakeičia savo nuomonę. Tačiau jei
asmuo, pasižadėdamas tuoktis kitam asmeniui leidžia pagrįstai manyti, kad tokie pažadai yra rimti ir šis pradeda
ruoštis santuokai, bet vėliau be pakankamo pagrindo santuoką atsisakoma sudaryti, nukentėjusioji šalis pagal 3.9-3.11
str. nurodytais atvejais turi teisę į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.
3.8 straipsnis. Susitarimas tuoktis (sužadėtuvės)
1. Susitarimas tuoktis neįpareigoja ir negali būti įgyvendintas prievarta, tačiau gali sukelti šio
kodekso 3.9-3.11 straipsniuose nustatytas teisines pasekmes.
2. Susitarimas tuoktis gali būti išreikštas žodžiu arba raštu.
3. Civilinės būklės aktų registravimą reglamentuojančio įstatymo nustatyta tvarka paduotas
prašymas įregistruoti santuoką laikomas viešu susitarimu tuoktis.
3.9 straipsnis. Dovanų grąžinimas
1. Jeigu santuoka nesudaroma, abi viešo susitarimo tuoktis šalys turi teisę reikalauti viena iš kitos
grąžinti viską, ką viena yra gavusi iš kitos kaip dovaną ryšium su būsima santuoka, išskyrus atvejus, kai
dovanos vertė neviršija trijų šimtų eurų ir kai šalis, gavusi dovaną, mirė iki santuokos įregistravimo, ir
santuoka nebuvo sudaryta dėl šalies mirties.
KEISTA:
2014 10 16 įstatymu Nr. XII-1240 (nuo 2015 01 01)
(TAR, 2014, Nr. 2014-14518)
 
2. Reikalavimams grąžinti dovanas taikomos šio kodekso šeštosios knygos normos,
reglamentuojančios santykius, susijusius su nepagrįstu praturtėjimu ar turto gavimu.
3. Ieškinys dėl dovanos grąžinimo gali būti pareikštas per vienerių metų ieškinio senaties terminą,
skaičiuojamą nuo atsisakymo sudaryti santuoką dienos.
 
3.10 straipsnis. Nuostolių atlyginimas
1. Susitarimo tuoktis šalis, be pakankamo pagrindo atsisakiusi sudaryti santuoką, turi atlyginti kitai
šaliai nuostolius, patirtus dėl susitarimo tuoktis neįvykdymo.
2. Nuostolių dydį sudaro šalies turėtos faktinės išlaidos ruošiantis sudaryti santuoką, taip pat
prievolių, susijusių su būsima santuoka, įvykdymo faktinės išlaidos.
3. Jeigu šalis atsisakė tuoktis dėl svarbios priežasties, kuri atsirado dėl kitos šalies kaltės, tai kaltoji
šalis turi atlyginti nuostolius pagal šio straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas.
 4. Reikalavimams dėl nuostolių atlyginimo taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas,
skaičiuojamas nuo atsisakymo sudaryti santuoką dienos.
 3.11 straipsnis. Neturtinės žalos atlyginimas
1. Jeigu susitarimas tuoktis buvo viešas, tai šalis, turinti teisę į nuostolių atlyginimą pagal šio
kodekso 3.10 straipsnį, taip pat gali reikalauti neturtinės žalos atlyginimo.
2. Ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti pareikštas per vienerių metų ieškinio senaties
terminą, skaičiuojamą nuo atsisakymo sudaryti santuoką dienos.
 
Santuokos savanoriškumas reiškia ir ištuokos laisvę – asmuo gali ne tik laisvai sudaryti santuoką, bet gali ją laisvai
nutraukti.
Sutuoktinių lygiateisiškumo principas
Sutuoktinių lygiateisiškumas yra bendrojo CT principo, įtvirtinto CK 1.2 str. išraiška šeimos teisėje. K 38 str. 5 d.
nustato, kad sutuoktinių teisės šeimoje lygios.
Reiškia, kad sutuoktiniai turi lygias turtines ir asmenines neturtines teises, taip pat, kad diskriminacija dėl lyties
draudžiama.
Jis įgyvendinamas daugelyje CK straipsnių: sutuoktiniai turi lygias teises ir vienodą civilinę atsakomybę vienas kitam
ir vaikams visais šeimos gyvenimo klausimai (CK 3.26 str.), turi lygias teises ir pareigas vienas kitą remti morališkai
ir materialiai, prisidėti prie bendrų šeimos poreikių tenkinimo (3.27 str.), preziumuojama, kad turo dalys lygios (CK
3.117 str. 1 d.) ir t.t.
Tačiau šis principas nėra absoliutus. Įstatymo nustatytais atvejais, siekiant apginti visos šeimos, vaikų ar vieno
sutuoktinio teise ar interesus, kitos sutuoktinio teisės gali būti ribojamos. Pvz., jei vienas sutuoktinis iš esmės
pažeidžia CK nustatytas savo pareigas, neprotingais veiksmais kelia grėsmę šeimos interesams (švaisto turtą), kito
sutuoktinio prašymu teismas gali apriboti jo teises ir uždrausti be kito sutuoktinio sutikimo disponuoti bendru
sutuoktinių turtu (3.34 str.). pripažinus santuoką negaliojančia, jei vienas iš sutuoktinių buvo nesąžiningas, tai jis
neturi teisės į išlaikymą ir kitų teisių, pripažįstamų sąžiningam sutuoktiniui (3.45-3.47 str.). ir t.t.
Prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas
Pirmiausia reiškia, kad valstybė privalo nustatyti veiksmingą vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo sistemą.
EŽTT ne kartą yra pasakęs, kad valstybė turi pozityvią pareigą vaikui rūpintis juo ir ginto jo interesus, kai to reikia.
Kitas principo aspektas reiškia, kad asmenys ir institucijos, atsakingos už vaiko teisių apsaugą, privalo operatyviai ir
veiksmingai taikyti pačias įvairiausias priemones, kad būtų apsaugoti vaiko interesai ir apgintos jo teisės.
Principas taip pat reiškia, kad sprendžiami visi su vaikais susiję šeimos klausimai, privaloma pirmiausiai atsižvelgti į
vaiko interesus ir jais vadovautis. Taigi sprendžiant bent kurį su vaiku susijusį teisinį konfliktą, turi būti siekiama
išsiaiškinti, koks ginčo sprendimo variantas labiausiai atitinka vaiko interesus.
Yra labai daug CK normų, kurios konkrečiai įtvirtina šį principą.
Vaikų auklėjimo šeimoje principas
Reiškia, kad labiausiai vaiko interesus atitinka, kai jis auga, gyvena su abiem tėvais, t.y. kai jis ugdomas normalioje
šeimoje. K 39 str. ir JT Vaiko teisių konvencija 8-10 str., 19 str.
Šis principas reiškia, kad vaikui ir jo tėvams turi būti teikiamas pirmumas sprendžiant giinčus su kitais asmenimis,
pvz., vaiko tėvų ir senelių ginčas dėl bendravimo su vaiku. Į šį principą turi būti atsižvelgiama sprendžiant vaiko tėvų
santuokos pripažinimo negaliojančia , santuokos nutraukimo, ar gyvenimo skyrium klauismus. Šis klausimas svarbus
kalbam apie dirbtinį apvaisinimą, įvaikinimą.
Jei vaikas neturi tėvų, pirmumas turi būti teikiama toms jo globos formoms, kurios labiausiai užtikrina šeiminės
aplinkos sukūrimą, pvz., vaiko globai šeimoje, šeimynoje.
Kai sprendžiamas įvaikinimo klausimas, pirmumas turi būti teikiamas tam įvaikinimo variantui, kuris užtikrintų vaiko
ugdymą šeimoje.
Visada būtina siekti, kad nebūtų nutraukti vaiko santykiai su kitais artimaisiais giminaičiais: kad vaikas nebūtų
išskirtas su broliais ir seserimis, kad jam būtų užtikirnta galimybė bendrauti su artimaisias giminaičiais.
Tačiau principas nėra absoliutus. Jei vaiko buvimas konkrečioje šeimoje jam daro žalą, pvz., jis seksualiai
išnaudojamas ar prieš jį naudojama kitokia prievarta, jį būtina atskirti nuo tokios šeimos.
Motinystės visokeriopos apsaugos principas
Reiškia, kad įstatymuose suteikiama tam tikra lengvatų neščioms moterims, taip pat auginančioms vaikus, sudarant
joms sąlygas auginti ir auklėti vaikus šeimoje.