KURSINIS DARBAS

MODERNIZMO RAIŠKA J. SAVICKIO NOVELĖSE

1
 TURINYS

Įvadas 3

Modernizmo raiška J.Savickio novelėse 4

1. J.Savickio gyvenimas ir kūryba 4

2. Naujųjų vertybių sklaida J.Savickio novelėse 8

2.1. Meilė 8

2.2. Žmogaus moralė ir svajonės 11

2.3. Miesto ir kaimo koncepcija 14

Išvados

Literatūra

2
 ĮVADAS

Daugelio XX amžiaus lietuvlių rašytojų kūryba modernizmo raiškos aspektu

gvildenta ne kartą. Tačiau J.Savickio novėlės šiuo klausimu nuosekliai dar nebuvo
tyrinėtos. Todėl pasirinktoji kursinio darbo tema –“Modernizmo raiška J.Savickio
novelėse” yra pakankamai aktuali.
Šio darbo tikslas- modernizmo raiškos tyrimas J.Savickio novelėse. Pasirinkta
tema siekiama aktualizuoti minėto rašytojo kūrybą, pabrėžiant novelėse atsispindintį
tematikos, formos ir stiliaus naujumą tradicinės lietuvių literatūros fone. Darbe
trumpai pristatoma J.Savickio biografija, tam tikru būdu lemusi jo kūrybos
moderniškumą. Nagrinėjama naujųjų vertybių sklaida J.Savickio novelėse bei
aptariamos jų stiliaus ypatybės.
Rašant kursinį darbą taikomi analitinis, interpretacinis bei parašomasis
metodai. Derinant tarpusavyje šiuos metodus buvo galima įvairiapusiškiau aptarti
modernizmo raišką J.Savickio novelėse.
Pagrindinis šio darbo šaltinis- J.Savickio “Raštų” pirmasis tomas
(Vilnius,1990). Jame išspausdintos visos darbe nagrinėtos novelės. Be to, siekiant
atskleisti kitų tyrinėtojų nuomones tiriamuoju klausimu, darbe cituojamos jų mintys.
Daugiausia apie J.Savickio novelių monderniškumą yra rašę J.Žėkaitė knygoje
“Modernizmas lietuvių prozoje”( Vilnius,2002), D.Sauka- “Jurgis Savickis: XX
amžiaus literatūros šifras” (Vilnius, 1994), ir A. Zalatorius-“XX a. lietuvių
novelė(iki1940m.): semantinis aspektas (Vilnius, 1980). Taip pat gana įdomias ir
svarias mintis minėta tema yra išsakę G.Viliūnas, J.Sprindytė, V.Kubilius ir kiti.
Kursinis darbas sudarytas iš penkių pagrindinių skyrių: Turinys, Įvadas,
Modernizmo raiška J.Savickio novelėse, Išvados bei Literatūra. Trečiasis skyrius
skirstomas į keturis poskyrius: “J.Savickio gyvenimas ir kūryba”, “Naujųjų vertybių
sklaida J.Savickio novelėse”(šis poskyris dar skiriamas į tris skyrelius: “Meilė”,
“Žmogaus moralė ir svajonės”, “Miesto ir kaimo koncepcija”), “J.Savickio novelių
stiliaus ypatybės” ir “Literatūros srovių įtaka J.Savickio novelistikoje”. Kursinio
darbo išvadose pateikiami esminiai teiginiai, apibendrinimai.

3
 MODERNIZMO RAIŠKA J.SAVICKIO NOVELĖSE

J.Savickis- savitos pasaulėjautos rašytojas, radikaliausiai modernizavęs

lietuvių prozos tematiką bei stilistinę sandarą, kurios ryškiai atsispindi jo novelių
rinkiniuose “Šventadienio sonetai”, “Ties aukštu sostu”, “Raudoni batukai”.
Kas pastūmėjo J.Savickį kurti modernistines noveles? Kas lėmė jo novelių
stilių? Ar ironija yra tik kūrybinės išraiškos vaisius? Iš kur rašytojas sėmėsi naujų
temų, personažų ir pan? Į šiuos klausimus galima atsakyti tik peržvelgus J.Savickio
biografiją bei jo kūrybinį palikimą.

1. J.Savickio gyvenimas ir kūryba

J.Savickis gimė 1890 metų gegužės 2 dieną Pagausančio dvarelyje, netoli

Ariogalos. Jis buvo pirmas vaikas šeimoje iš vienuolikos. Baigęs Maskvos
gimnazijos šešias klases ir pusmetį pasimokęs Petrogrado žemės ūkio kursuose,
1912- 1914 m. studijavęs dailę Maskvoje ir Krokuvoje, o kilus Pirmajam
pasauliniam karui pasiųstas į Kopenhagą rūpintis lietuvių karo pabėgėlių ir
belaisvių reikalais. J.Savickis išmokęs danų kalbą rašė į jų spaudą, organizavo
danų mokslininko A.Benedictseno ir lietuvių autorių ( J. Tumo- Vaižganto,
I.Šeiniaus, savo ir kt.) straipsnių rinkinį “Lysskaer”. 1919- 1940 metais jis buvo
ilgametis buržuazinės Lietuvos atstovybės pasiuntinys Danijoje, Švedijoje,
Norvegijoje, Olandijoje, Latvijoje bei nuolatinis delegatas prie Tautų Sąjungos
Ženevoje. Lietuvą okupavus sovietams J.Savickis paskutiniuosius savo gyvenimo
metus praleido Pietų Prancūzijoje, Rokenbriune, kur 1935 m. buvo įsigijęs žemės
ir pasistatęs “Ariogala” pavadintą vilą. Antrojo pasaulinio karo metais rašytojas
vertėsi iš sklypo- augino ir pardavinėjo daržoves, spaudė alyvmedžių aliejų. Ten
pat jis ir mirė 1952m. gruodžio 22 dieną.
Neskaitant vaikystės ir ankstyvos jaunystės Lietuvoje J.Savickis praleido
labai mažą savo gyvenimo dalį- daugiau kaip trisdešimt metų jis išgyveno
Europos didmiesčiuose (Maskva, Amsterdamas, Helsinkis ir kt.), o , pavyzdžiui
Kaune rašytojas yra gyvenęs pastoviai vos pora metų (1928- 1930), kur dirbo
užsienio reikalų ministerijoje ir kartu ėjo Valstybės teatro direktoriaus pareigas.
Matyt, todėl neatsitiktinai J.Savickio novelių pasaulis nesibaigia vien ties gimtojo
krašto sienomis, o ir į to krašto lietuviškas realijas dažnai žiūrima iš platesnės,
4
europinės perspektyvos. Rašytojas įdėmiai sekė naująsias meno sroves, žavėjosi
moderniąja gaile, naudojo avangardistinio meno terminus savo straipsniuose bei
apybraižose. Taip sakant, jis natūraliai persiėmė Vakarų Europos gyvenimo būdu
ir šiuolaikinės civilizacijos nuotaikomis, kas ir lėmė jo kūrybos modernumą.
J.Savickio kūrybinis palikimas gana gausus. Jį sudaro kelios dešimtys
novelių, spausdintų periodikoje ir išėjusių trim rinkiniais – “Šventadienio
sonetai”(1922), “Ties aukštu sostu”(1928), “Raudoni batukai”(1951). Taip pat
romanas “Šventoji Lietuva”(1952), dienoraštinis veikalas “Žemė dega”(1956-
1957) bei kelionių įspūdžių knygos “Atostogos”(1928), “Truputis Afrikos”(1936),
“Kelionės”(1938). Tačiau reikšmingiausia J.Savickio palikimo dalis yra novelės.
J.Savickis kaip rašytojas debiutavo 1910 metais “Lietuvos žiniose”
Rimošiaus slapyvardžiu išspausdindamas pirmuosius realistinius apsakymus
“Dienos kančios”, “Marutės vargai” ir kt. šiuose kūriniuose pasakojama apie
žmogaus vienišumą, mylimosios išdavystę, ryški turto- neturto priešprieša,
lemianti veikėjų psichologiją; skriaudos motyvai, šaipomasi iš buvimo kartu, iš
meilės ir pan. Jau šiuose kūriniuose ima ryškėti esmingieji J.Savickio beletristikos
bruožai- ironiškas žvilgsnis į pasaulį, polinkis į žmogaus psichikos analizę,
meninės išraiškos ekspresyvumas. Todėl, galima sakyti, jog ne veltui apie
ankstyvąją rašytojo kūrybą literatūrologai “kalbėjo ir kalba kaip apie dekadentišką
modernistą” 1 .
Pirmoji J.Savickio novelių knyga “Šventadienio sonetai” išėjo 1922
metais. Tai yra, tais pačiais metais kaip ir V.Krėvės apsakymų rinkinys “Šiaudinėj
pastogėj”. Tačiau įdomu tai, kad V.Krėvės knyga tuojau pat susilaukė visuotinio
pripažinimo, o jos autorius buvo pripažintas lietuvių literatūros klasiku. Tuo tarpu
“Šventadienio sonetai”, kaip ir pats J.Savickis liko neįvertinti ir nesuprasti. Kodėl
taip nutiko? Tikriausiai dėl to, kad J.Savickis buvo drąsus reformatorius , savo
novelėmis į lietuvių prozą įvedęs ironija pagrįstą pasakojimą, ryškią distanciją tarp
skaitytojo ir rašytojo, kalbėjimą prielaidomis, aliuzijomis, nutylėjimais, savitomis
metaforomis ir t.t. Žodžiu, jis kūrė “tarp vakarietiškos meno orientacijos ir savo
kultūriškai nesubrendusios visuomenės” 2 , todėl ir liko nesuprastas.
***
1. Žėkaitė J. J.Savickis. Vilnius, 1994. p. 5.
2. Sauka d. Jurgis Savickis: XX amžiaus literatūros šifras. Vilnius, 1994. p. 75.

5
 “Šventadienio sonetus” sudarė dešimt novelių: “Koketė”, “Komediantai”,
“Didelė nuodėmė”, “Vagis”, “Sachara”, “Užburtos jachtos”, “Kaukės”, “Tėvas”,
“Ad astra”, “Fleita”. Šioms novelėms nėra būdinga viena bendra ryškesnė tema.
Rašytojas kiekvienu kūriniu tarsi miniromanu interpretuoja vis kitokią tikrovę: jauna
mergina pabėga nuo savo vaikino su vairuotoju, vaikas akis į akį susiduria su vagimi
ir jį išlaisvina, vaikas vyksta miestan siekti mokslo, sanatorijos darbuotojas netikėtai
pralobsta, slapta kunigo ir merginos meilė, šuo išgelbsti šeimininkui gyvybę, tačiau už
tai yra pats nuskandinamas, senas muzikantas iš miesto papuolęs į kaimą miršta dėl
giminaičių neatjautos ir t.t. Taigi šiomis novelėmis, jų temomis J.Savickis pabandė
versti naują lapą mūsų prozoje: aktualizavo ne tik Lietuvos gyvenimo tikrovę, jos
socialines ar moralines problemas, bet ir domėjosi žmogumi apskritai- jo aistromis,
instinktais, likimu.
Rinkinio “Šventadienio sonetai” herojų gyvenimą, profesiją lėmė klasinė
priklausomybė, kilmė, socialinė padėtis, pragyvenimo šaltinis (“Užburtos jachtos”,
“Ad astra”, “Fleita”) – visa , kas svarbu realistams, čia ignoruojama. Be to, J.Savickis
šio rinkinio novelėse vaizduoja lietuvių prozoje dar neįprastus ir todė egzotiškus
žmones ( sanatorijos kilimų dulkintojas, aštrių dirgiklių ieškančios egzaltuotos kaimo
merginos ir kt.), pastato juos į absurdiškas situacijas, suteikia jiems keistokų bruožų
(vaikas mąsto kaip suaugęs, kunigas svajoja pabėgti į užsienį su mylimąja ir kt.). dėl
šių ypatybių J.Savickio noveles galima traktuoti kaip savotišką lietuvių prozos
tradicijos parodiją: vietoj atviro emoncingumo bei statiškos vaizdų plastikos rašytojas
diegia lietuvių literatūroje intelektualinio tipo pasakojimo meną, grindžiamą ironija,
šokiruojančiu įvykių ir detalių montažu bei neišsipildžiusių humanistinių iliuzijų
elegija.
Kaip minėta, išėjus “Šventadienio sonetams” rinkinys nors ir nebuvo
tinkamai įvertintas, tačiau sulaukė įvairių kritikų atsiliepimų:” Pagaliau susilaukėm
rašytojo, kurio raštus galės žmonės skaityti be patriotiško ar kitokio pasišventimo, be
kurio lig šiol, kas žino, ar buvo paskaityta bent viena originali lietuviška knyga” 3 –
rašė K.Binkis. B.Sruoga apie knygą atsiliepė taip: “Ji yra tiek nepaprasta mūsų
literatūroje. Gal tai yra naujas žodis ne tik mūsų vienų literatūroje, gal tai yra pirmoji
atgimusiųjų tautų dovana pasauliui, gal tai yra naujas žiedas, įpintas į Europos
kultūros vainiką” 4 . Tik dogmatikui A.Jakštui XX amžiaus menas buvo pražūtingas
3. Apie Jurgį Savickį: atsiminimai, dokumentai, kritika. Vilnius, 2000. p. 212.
4. Ten pat. p.199.

6
 reiškinys: “Kam yra tekę sirgti šiltine, tas, be abejo, žino, kaip galvoje viskas sukasi,
reginiai mainos, plaukia vienas po kito, jokiais logikos bei idėjų , asociacijų dėsniais
nesurišti. Panašaus įspūdžio daro ir autoriaus pseudo “Sonetai” 5 . Taigi, kaip matome,
J.Savickio rinkinys dėl savo neįprastumo bei modernumo kritikų buvo vertinamas
įvairiai.
Antrasis J.Savickio novelių rinkinys “Ties aukštu sostu” (1928) to meto
kritikoje taip pat kaip “Šventadienio sonetai” buvo vertinamas įvairiai, bet niekas
nedrįso abejoti knygos menine verte bei autoriaus sugebėjimu tarti originalų žodį, o
ypač prabilti į inteligentijos sluoksnius. Šis rinkinys savotiškai papildo ir tęsia pirmąją
J.Savickio novelių knygą.
Rinkinį “Ties aukštu sostu” sudaro trylika novelių, kuriose rašytojas pateikia
tarsi mažutį mūsų gyvenimo filmų rinkinį: “Kova”, “Susitikimas”, “Miesto
pavasaris”, “Velnio šeinė katarinka”, “Vaikas”, “Palikimas”, “Ponia Janina
Sudocholskienė”, “Prabangos”, “Paskutinis rapsodas”, “Ūkininkai”, “Ponia de
Savingny”, “Motina”, “Vasaros kaitros”. Šis rinkinys kaip ir pirmasis yra
nevienalytis, o provokuojančio glaustumo bei žodžio taupumo novelėse beveik
nebėra. Tačiau novelės turi daugiau epinių elementų- išplėtota fabula, reljefingi herojų
charakteriai ir t.t. Veiksmas lokalizuojamskonkretesnėse vietose: turtingo ūkininko
sodyboje (“Ūkininkai”, “Velnio šeinė katarinka”), materialiai ir moraliai
smunkančiame dvare (“Paskutinis rapsodas”, “Palikimas”), užsienio didmiestyje ar
kurorte ( “Ponia de Savigny”, “Pavasaris mieste”, “Motina”). Autorius nurodo
aiškesnius konfliktų bei herojų poelgių motyvus ( socialinė aplinka, moralinė
degradacija ir pan.). Visa tai šiek tiek suartino J.Savickio kūrinius su realistinės
literatūros tradicija, suteikė jiems aktualaus socialinio bei atinio skambejimo, tačiau,
reikia pridurti, jog nepaisant tradiciškumo, novelių rinkinys “Ties aukštu sostu”, kaip
ir “Šventadienio sonetai”, sėkmingai skynėsi kelią į modernistinę literatūrą.
Lietuviška realybė, atsidūrusi paskutiniojo J.Savickio novelių rinkinio
“Raudoni batukai” (1951) centre, pasuko ankstesnių dviejų rinkinių nervingai
šokčiojantį pasakojmą ramesne vaga, kur fabula ėmė įgauti aiškesnius užuomazgos ir
atomazgos taškus. Čia žmogaus portretas detalizuojamas platesne spalvų gama, o ne
vienu kitu grafiniu brūkšniu. Taip sakant, autorius iš savo “impresionistinių
aukštumų” dar labiau pakrypo į realistinį vaizdavimo būdą.
***
5. Apie Jurgį Savickį: atsiminimai, dokumentai, kritika. Vilnius, 2000. p. 195.

7
 Į rinkinį “Raudoni batukai” teįeina šešios novelės: “Klevienė”,
“Nukryžiuotoji”, “Mėnesiena”, “Jono graužos nuotykiai”, “Kapinėse”, “Raudoni
batukai”. Novelėse atgijo neapibrėžto istorinio laiko pieškarinė Lietuva, kurioje
sutikta nuostabių neįtikėtinai dosnios širdies žmonių (“Klevienė”), vyko socialinės
šeimyninės dramos (“Kapinėse”) bei įvairūs nesusipratimai (“Mėnesiena”. Tik kartais
novelių veiksmas perkeliamas iš Lietuvos į užsienio šalis (“Raudoni batukai”,
“Nukryžiuotoji”). Rinkinys “Raudoni batukai” iš pirmo žvilgsnio , atrodo, neatveria
naujų reginių: žmonės daugiau ar mažiau myli, gėrisi atsitiktinumais ir pan. Tačiau iš
tikrųjų novelių rinkinyje, kuriame ypač daug erotikos beiXX amžiaus literatūros
madų, gilinamasi į besigraužiantį žmogų, kad viskas aplink jį dedasi ne taip, kaip
planuota.
2. Naujųjų vertybių sklaida J.Savickio novelėse

J.Savickio novelių rinkiniai “Šventadienio sonetai”, “Ties aukštu sostu” ir

“Raudoni batukai”, galima sakyti,savo temomis buvo skirti elitinei publikai,
ieškančiai ne atpažinimo, o novatoriškumu stebinančių konstrukcijų. Todėl
nenuostabu, jog lietuvių inteligentija iš pradžių įtariai dėl modernizmo sutiko
J.Savickio kūrybą, tačiau vėliau ėmė žavėtis ja, perprasdami novelių ironiją, kuri
“pirmą kartą tapo dominuojančiu pradu lietuvių novelėje” 6 bei ieškodami užuominų
apie meilės, grožio, moralumo bei kitų amžinųjų vertybių likimą sumaterialėjusiame
pasaulyje.
2.1. Meilė

J.Savickio kūryboje dominuoja meilės tema. Žinant, jog rašytojas jaunystėje

buvo labai vienišas, o vėliaus vedė net tris kartus, tai nenuostabu, kad “geriausios
Savickio novelės apie meilę” 7 .
Žinoma, jog meilės tema domėjosi ir XIX a. pabaigos- XX a. pradžios novelistai
( Žemaitė, Šatrijos Ragana, Lazdynų pelėda ir kt.), bet jų kūryboje meilės jausmas
buvo arba dingstis paliesti socialinius , tautinius, šeimyninius, pedagoginius
klausimus, arba buvo šalutinis vaizdavimo objektas. Meilė, kaip sudedamoji dalis įėjo
į moralinių vertybių sistemą ir užėmė gana kuklią vietą. Ji neišvengiamai buvo
***
6. Kubilius V. XX amžiaus literatūra. Vlinius, 1996. p. 230.
7. Sauka D. Jurgis Savickis : XX amžiaus literatūros šifras. Vilnius, 1994. P. 82.

8
 Siejama su ištikimybės, laimingo gyvenimo, moters emancipacijos ir kitomis
problemomis. O J.Savickis meilę iškėlė ne tik kaip prieraišumo, ištikimybės bei taurių
jausmų šaltinį, bet ir parodė meilės teigiamas bei neigiamas puses: aistros kaitinami
žmonės kartais nudega, meilė teikia ne tik malonumą, bet ir nusivylimą, keršto
troškimą ir pan.
Anot A .Zalatoriaus, J.Savickis “į meilę žiūrėjo žemišku žvilgsniu” 8. Tai
yra, rašytojas meilę parodė ne tik kaip absrtaktą, bet ir kaip ji pasireiškia realiame
gyvenime. Ypač akcentavo meilės- aklos aistros, įtakojančios žmonių poelgius bei
likimą. Novelėje “Motina” pasakojama kaip du žmonės, susipažinę kurorte, pasiduoda
juos apėmusiai aistrai. To pasekoje gimsta vaikas, apie kurio egzistavimą tikrasis
vaiko tėvas sužino tik po dešimties metų. Tačiau jis nieko negali padaryti, negali imtis
jokių veiksmų, kad galėtų dažniau matyti savo sūnų, nes tai jam draudžia vaiko
motina. Taigi, aistros proveržiu pasireiškusi meilė pakeitė dviejų žmonių gyvenimą.
Meilė, apdovanodama žmogų netikėtumais, taip pat gelbsti jį ir iš
melancholijos, su amžiumi vis sunkiau pakeliamos. Net jeigu ta meilė perdėm
egzotiška: novelėje “Palikimas” turtingo dvarininko duktėišteka už liokajaus. Ji tik po
vyro mirties, radusi jo keturių tomų dienoraščius “Kankinimosi tomai”, sužino koks iš
tiesų aistringas ir mylintis buvęs jos vyras. Deja, aistringas tik su svetimomis. Taigi
moteris, netikėtai sužinojusi apie velionio vyro išdaigas, meilės dėka sugeba jam
atleisti ir net ima svajoti apie susitikimą pomirtiniame gyvenime.
Reta J.Savickio novelė neturi erotinio prado. Jo erotizmas drąsiai atviras,
bet kartu ir kultūringas:
Moteris buvo nuoga<...>. Jis suspėjo dar pastebėti, kad ponios kūnas bronzinis, kaip
graži skulptūra. Tik dar gražesnis. Kad jos veigas skaitus ir proporcingas, kad jos
tamsios akys<...>. Ponia buvo graži moteris(“Paskutinis rapsodas”). 9
J.Savickis į noveles erotiškų scenų įpina įvairiais tikslais: parodo prigimties
sauksmą, demaskuoja išsigimusią aristokratų moralę, bet svarbiausia tai, jog erotinį
pradą vaizduoja kaip nepaneigiamą asmenybės dalį, nuo kurios žmogus negali
pabėgti. Taodėl šia prasme J.Svaickio novelės net šokiravo ano meto skaitytoją,
pripratusį prie drovios ir švelnios meilės vaizdų:
Mūsų šnekučiavimasis užsitęsė gana ilgai. Be to, supranti, uogos išsirpusios, saulė,
***
8. Zalatorius A. XX amžiaus novelė. Vilnius, 1980. p. 124.
9. Savickis J. Raštai. T- 1. Vilnius, 1990. p. 212.

9
 girios glūduma, tas viskas ypatingai veikia žmogų. <...>.Jei dar nori sužinoti, tai-
per grubius marškoninius jos marškinius stipriai plakė jos širdis. Jos bučkius ir ją
pačią buvo galima skinti kaip gėles pievoje<...>. Aš skyniau ją kaip gėlę. ( I, 323).
Taigi iš pavyzdžio matyti, jog J.Savickis erotiką pateikė elegantiškai,
išradingai, iš tam tikros distancijos, galima sakyti, estetiškai.
Kalbant apie meilę, reikia pažymėti, jog gražios, emancipuotos, erotiškos
moterys J.Savickio novelėse pristatomos kaip moderniosios epochos atstovės,
kupinos kūniškų galių ir gana žemiškų kėslų: novelėje “Ponia Janina
Sudocholskienė” vaizduojama graži, išsilavinusi moteris, kuri savo moteriškumu
nesuviliojusi tolimo giminaičio, jį klastingai nužudo, siekdama užvaldyti jo turtą.
Gražioji moteris už nusikaltimą nuteisiama ne teismo, o žmonių, kurie ima jos vengti.
Novelėje “Paskutinis rapsodas” J.Savickis bene pirmą kartą lietuvių
literatūroje prabilo apie netradicinę meilę- meilę tarp tos pačios lyties atstovų.
Minėtoje novelėje parodoma bei demaskuojama išsigimusi aristokrato moralė:
-Tamstai, kaip vyrui, kuri meilė dažniau patinka, moteriška ar vyriška? Na, žinoma,
taip ir galima buvo suprasti- tamsta toks idealistas. Moteris. U-uf !Bet Tamsa mieste
augai. Žinoma, šie kailiniai nieko nereiškia. Veidas Tamstos labai savotiškas ir
nuliūdęs. Ir gana pamanomas.- Jis [jaunasis dvaro ponaitis] taip rijo studentą savo
akimis, tarytum norėjo paliesti jo skruostus savo rankomis ( I, 210 ).
Apkvaišęs nuo narkotikų vyriškis studentui netgi ima dėtyt savo gyvenimo
filosofiją: “žmogų į viską galima įpratinti, tik duok jam pinigų” ( I, 210 ) . Ir tarsi
Patvirtindamas savo teiginį, prisipažįsta, jog jis buvo “nusipirkęs” liokajų, kuris jį
apvylė, vos tik sužinojo, kad ponas nebeturi pinigų. Beje, apie netradicinį seksą
J.Savickis taip pat užsimena novelėje “Velnio šeinė katarinka”, kur jaunavedžiai,
nuvykę į Paryžių, susiduria su tokia gyvenimo tikrove:
Jos apsikabino ir susiglaudė, turėdamos galvoje dar platesnes perspektyvas.
- Ką jos daro?
Sušuko Eimučio žmona. Jos akys buvo pilnos pasibaisėjimo.
- Jos sakosi parodysiančios, kaip mylėsiančiosios.
- Jos? Dvi moterys? Mylėsiančiosios? ( I, 150 )
Taigi, galima sakyti, kad J.Savickis lietuvių prozą modernizavo bene pirmasis
išdrįsdamas kalbėti apie netradicinę meilę, seksą- apie seksualines mažumas.
Tarsi paneigdamas anksčiau išsakytą mintį, jog meilę galima nusipirkti už
pinigus, J.Savickis novelėje “Nukryžiuotoji” parodo, kad kartais meilė yra svarbiau
10
net už turtą : žymaus Londono vargoninko duktė išteka už neturtingo vakdininko.
Juos kamuoja nepritekliai, tenka net važiuoti atostogauti dviračiais į Prancūziją.
Moteris kelionėje sutinka jai simpatizuojantį turtingą poetą, tačiau atsisako palikti
vyrą ir likti su juo. Už tai likimas jai savotiškai atlygina- moters vyras po kelerių metų
praturtėja. Beje, šis motyvas- meilė svarbiau už turtą- kartojasi ne viename J.Savickio
kūrinyje (“Didelė nuodėmė”, “Belaukiant”).
Meilę rašytojas parodė net vaiko- numylėto herojaus- akimis: “ Vieno žodžio
jis negalėjo suprasti. Tai žodis: meilė. Kas tai? ( I, 29 )”. Novelės “Sachara” herojus
meilę bando tapatinti su vaikystės žaidimų drauge Stasyte, vėliau, būdamas mieste bei
girdėdamas liokajų pokalbį apie viešnamius ne tik vyramas, bet ir moterims, jis net iki
ašarų susigraudina nuo noro atskleisti apslaptį- kas ta meilė. Net įtartinas girtų
tarnaičių šokis ir gundymas prie jų pritapti vaikui neatskleis paslapties. Abejonių
draskomas vaikas tik nujaučia esant dvilypę meilę – tyrą ir nasavanaudišką bei gašlią
ir pagrįstą pinigais.
Taigi J.Savickio novelėse meilė, kaip ir visas gyvenimas, pridengta kažkokia
kutūrine skraiste ir todėl sunku nusakyti jos vietą vertybių skalėje. Tik aišku, jog šis
jausmas yra savotiškai rafinuotas, prisisunkęs miestiškos dvasios, papročių bei normų.
Ir nors meilė iš paviršiaus atrodo švelni bei viliojanti, tačiau jos gelmėse tūno bei
reiškiasi išsigimimo, amoralumo pradmenys.
2.2 Žmogaus moralė ir svajonės
Pasaulio sumaterialėjimas, išsigimimas, amoralumas būdingas XIX amžiaus
žmonijos reiškinys. Todėl ir J.Savickio modernistinėse novelėse, atspindinčiose
tikrovę, gana ryškus sydėtingas žmogaus vidinio pasaulio konfrontavimas su išorine
aplinka.
Silpnadvasis, neatsispiriantis gundymams žmogus- svarbi tema J.Savickio
novelistikoje, todėl joje gausu pavyzdžių apie žmogaus moralinį nuopolį. Bene
dažniausia šio nuopolio apraiška- turto troškimas bet kokia kaina. Novelėje
“Kapinėse” pasakojama, jog šeimyna, konfliktuodama su šeimos galva dėl valdžios ir
turto namuose, susimoko ir nunuodija juos engiantį senį. Šis nusikaltimas parododo,
koks silpnas būna žmogus, kai susivilioja materialinėmis gėrybėmis: ( “spinta kiršino
namiškius. Yač kad joje buvo gražaus iždo: senų rusiškų auksinių pinigų”. I, 329 ).
Turto troškimo bei jo pasisavinimo tema taip pat tęsiama novelėse “Vaikas”, kur
vagys išdrįsta eiti plėšti auksą net į bažnyčią, bei “Ponia Janina Sudocholskienė”, kur
keršto ir turto troškimo skatinama našlė nužudo giminaitį.
11
 Dažnai J.Savickio novelių žmonės gyvena ir veikia vedami ne proto, o instinktų
bei psichinių impulsų, kurie ir lemia ar tiesiog diktuoja jų elgseną bei veiksmus:
ūkininkas Dalba vieną šventadienį pajunta didžiulį jėgų perteklių ir nusprendžia
nuskandinti nusenusį šunį. Tačiau atsitinka taip, kad mesdamas šunį eketėn jis pats
netyčia įkrinta vandenin, o šuo išgelbsti šeimininkui gyvybę. Bet Dalba savo
gelbetojui už gerą atsilygina blogu- vistiek nuskandina šunį. Tokiu būdu autorius
novele “Ad astra” atskleidė visšką nužmogėjimą, niekšiškumą, antihumaniškumą.
Moralinis žmogaus nuosmūkis ryškus ir novelėse “Paskutinis rapsodas” bei
“Ūkininkai”. Jose atskleidžiamos žlungančios , išsigimusios aristokratijos ydos,
ištvirkimas, klastingumas. Pirmojoje novelėje pasakojama, jog senas ponas klasta
išvilioja iš doro ūkininko 200 pūdų avižų, o pažadėtų pinigų nesiteikia grąžinti.
Tuomet užmokesčio už grūdus tėvo prašomas į dvarą atvyksta Erdzelyno sūnus.
Dvare jis sutinka senojo pono sūnų – narkomaną, lytinį iškrypėlį bei jo gražią žmoną,
visokiais, kad ir neteisėtais būdais, mėginančią išgelbėti dvarą. Vaikinas pinigų taip ir
neatgauna, o tik pamato, kokie neteisingi, morališkai žlugę dvariškiai. Novelėje
“Ūkininkai” pasiturinčio ūkininko Žvirblos dukterį suvilioja nuomininkas iš miesto, o
paaiškėjus, kad mergina laukiasi, miestietis neketina prisiimti atsakomybės už savo
poelgius, bet tėvų pagalba bando atsipirkti pinigais. Ūkininkas Žvirbla nesusigundo
jam siūlomais pinigais ir išsaugo savo garbę, oromą. O suviliotoji mergina išteka už
ją mylinčio kaimyno Baltaragio, kuris nepabūgsta sulaužyti tradicijų- vestą “suteptą”
merginą. Galima sakyti, šiuo atveju Baltaragis atstovauja naujų pažiūrų šiuolaikinį
žmogų.
Amžinoji J.Savickio tema- išskirtinumas, grožis- ypatinga gamtos dovana, kuri
ypareigoja žmogų savitvardai. Neapsižiūrėsi, ir stichija, gundanti bei viliojanti
galimybėmis, nuplukdys į prarają laiku jai nepasipriešinusį. Taip atsitinak ir novelės
“Kova” mamankai, kuri būdama pernelyg graži, neatsispiria linksmybėms, alkoholiui.
Moteris, pasinėrusi į smuklės gyvenimą, visiškai užmiršta, jog turi vyrą bei ją mylintį
ir laukiantį jos globos, meilės sūnų. Moters vyras taip pat pasinėręs į alkoholį, o
vaikas lieka vienas. Jis jaučiasi esąs tarsi išstumtas iš gyvenimo vėžių. Taip jis
traumuojamas psicologiškai ir savaime ima elgtis agresyviai:
Jis smarkiai trenkė žyduką kumščia į krūtinę, parversdamas jį ( I, 97 ).
- Nenusprogsite! – atsiliepė vaikas ir susirangė patogiau ant maišo ( I, 97 ).
Taigi novele “Kova” autorius parodė, kad ypatingų savybių (grožio) turėjimas
žlugdo žmogų bei patiriamas blogis gimdo blogį, agresiją.
12
 Tęsiant žmogaus moralės temą, reikia pažymėti, jog moralinio nuopolio
reiškinys gana dažnai pasitaiko ir meilės sferoje. Daugumoje J.Savickio novelių
pasakojama kaip žmona išduoda vyrą su pasimylėdama su atsitiktiniu vyriškiu
(“Motina”, “Velnio šeinė katarinka”, “Nukryžiuotoji”), vyriškis ieško trumpalaikių
meilės ryšių ( “Miesto pavasaris”, “Jono Graužos nuotykiai”) arba abu sutuoktiniai
yra vienas kitam neištikimi (Raudoni batukai”). Bene dažniausiai atskleidžiamas
moters moralinis nuopolis: prostitucija ( “Kaukės”, “Ponia de Savigny”), išdavystė
(“Koketė”), silpnadvasiškumas (“Kova”) ir t.t. Tačiau autorius šiomis temomis atvirai
nemoralizuoja. Jis žmogų stebi iš gerokos distancijos, “viską matuoja proto kriterijais,
į viską žiūri jokiems sentimentams nepasiduodančio, daug prityrusio ir daug kuo
nusivilti spėjusio žmogaus akimis” 10. Galbūt todėl rašytojui gyvenimas yra panašus į
teatrą- žmogus vaidina jam paskirtą gyvenimo vaidmenį .
J.Savickio novelių herojai gyvendami nestabiliame, amoraliame pasaulyje
yra nuolat verčiami svajoti. Tačiau svajonės ir bandymas pakeisti pasaulį yra herojų
klaida, nes svajonės anksčiau ar vėlaiu išsipildo arba sudūžta, o gyvenimas teka tolyn.
Novelėje “Užburtos jachtos” sanatorijos kilimų dulkintojas Smilga netyčia randa
vienos mirusios klientės kambaryje daugybę paslėptų pinigų. Tuomet vyras įsisvajoja:
ima rengtis kaip arsitokratas, palikęs žmoną jis suvilioja miestietę ir su ja apsigyvena.
Pinigais švaistosi tol, kol jų turi, o kai jų nebelieka Smilgos susikurtas pasaulis griūva:
meilužė išveja, žmona atgal nebepriima, o pinigų nėra... dabar jam daug sunkiau grįžti
į normalų gyvanimo ritmą, nes neatsispyrė pagundai pasimėgauti svajonėmis.
“ Kiekvienas žmogus turi savo svajonių, kartais nepasiekiamų<...>. Bet kai
svajonės ima virsti tikrybe, kas tada atsitinka? ( I, 194 )- klausia novelės “Prabangos”
herojus. Svajonei išsipildžius , žmogui ji nebeturi reikšmės. Taip nutiko ir minėtosios
gerojui: negražus, tiesiog bjaurus ir kompleksuotas menininkas nuolat svajojo kada
nors sutikti savo svajonių moterį. Netikėtai ši svajonė išsipildo. Iš pradžių jis merginą
gerbia, globoja, neša jai gėlių ir t.t. O vedęs ir išgarsėjęs kaip rašytojas bei pajutęs ,
jog žmona nuoširdžiai ,o ne iš gailesčio jį myli, menininkas ima žmonos nebegerbti,
tampa “akiplėša su visais žmonėmis, susilaukęs didelio pasisekimo iš vienos pusės,
bet, iš antros pusės, pražudęs savo idealus. Ir savo svajojamas moteris, ir savo
kuklumą, ir savo nuoširdumą” ( I, 197 ). Taigi, šiuo atveju, už pernelyg lendvai
išsipildžiusią svajonę vyras sumokėjo savo dvasingumu, kurio vietą užėmė sielos
menkystė, amoralumas.
10. Savickis J. Novelės. Vilnius, 1967. p. 10.

13
 Kadangi žmogaus būtyje J.Savickis nematė šviesių perspektyvų, tai kai
kuriems savo herojams suteikė daug gyvenimiško atsparumo: jaunas menininkas
novelėje “Vasaros kaitros” gyvena vienišą, iliuzijų pilną gyvenimą. Jis neturi jokių
tikslų nei siekių, o tik tapo natiurmortus, idealizuoja gyvenimą bei ypač daug galvoja
apie nepažįstamą merginą, dažnai praeinančią pro jo buto langus:
Kur ji eina? Ir kodėl ji viena? – tai buvo du svarbiausi šią vasarą mano klausimai.
Aš nuneščiau jai gėlių , jei drįsčiau, žvilgterėčiau į akis. ( I, 266 ).
Jaunasis tapytojas įsisvajoja apie merginą, megstančią linksmybes. Jis laiku
tai supranta. Tikrovėje mergina pasirodo ne tokia, kokią jis įsivaizdavo. Menininkas
susitaiko su mintimi, jog nusižiūrėtoji gražuolė skirta ne jam ir vėl užsidaro savo
susikurtame pasaulyje: “Įeidamas į savo kambarį, aš matau kaip ir naują, kaip ir
rytmečio atgaivintą gėlių paveikslą ir gėles. Jie mano! ( I, 271 )”. Taigi, matome, jog
J.Savickis į menininką žiūri atlaidžiai: žlugus įsikalbėtai meilei, guodžia meninis
įkvėpimas.
Akcentavus meilės, žmogaus moralės Jo svajonių kai kuriuos aspektus
matome, jog J.Savickis “artikuliuoja moderniąją pasaulėjautą” 11, kurios esminiais
bruožais tapo individualizmas, vertybių realiatyvumas, skeptiška, iš dalies katastrofinė
savijauta, besisikleidžianti urbanistinės visuomenės aplinkoje.

2.2. Miesto ir kaimo koncepcija

Lietuvių novelėje pasaulio vaizdas ilgą laiką buvo uždaras, lokališkas, be
platesnio erdvės ir laiko konteksto. Nacionalinė buitis, bendruomeninė moralė Jo
individuali psichika- trys poliai, ant kurių konstravo gyvenimo modelį visi iki
J.Svaickio rašę prozininkai. J.Savickis padarė staigų ir drąstišką šuolį lietuvių
prozoje: jis išvadavo skaitytoją nuo provincialaus mąstymo, visuotinių idealų,
vertybių ir prietarų, atverdamas geografines, istorines bei kulturines pltumas. Jis
išvedė herojus iš Lietuvos kaimų bei miestelių ir apgyvendino juos Vakrų Europos
didmiesčiuose bei apsupo modernios kultūros atributika.
Kadangi Savickis atsisakė įprastos valstietiškos tematikos, tai daugiau nei
pusės jo novelių veiksmas skleidžiasi ne kaime, bet mieste, o kartais net Europos
didmiestyje:
***
11. Viliūnas G. Savickis – modernistas // Literatūra ir menas. 1995 05 06. p. 14.

14
“Paryžius.
Kelerius metus nebuvęs Paryžiuje, Eimutis, mažas rentier [rentininkas] ir ūkininkas,
pats užsidega noru jaunėti, gyventi, kalnus nuversti. Kaip turbūt ir kiekvienas iš
provincijos į Paryžių patekęs žmogus ( I, 147 )”.
Pasak J.Sprindytės, J.Savickio kūryboje “miestas įgyja neregėtą statusą” 12. ,
nes lietuvių prozoje miestas iki Savickio buvo nuodėmių ir patvirkimo lizdas,
moralinio nuopolio sinonimas ( ypač Lazdynų Pelėdos kūryboje). Bet beveik niekas
miesto netraktavo kaip amatų , menų, muziejų ar mokslų buveinę. Toks negatyvus
miesto traktavimas lietuvių prozoje buvo tarsi klišė, kurios niekas, išskyrus J.Savickį
nebandė išvengti. Rašytojui miestas tampa natūralia autentiškos patirties erdve:
miestan važiuojama ne iš skurdo, bet iš pažinimo troškulio. Novelės “Sachara” vaikas
važiuoja mokytis : “Jis važiavo miestan. Tat visi žinojo ( I. 29 )”, o novelėje “Velnio
šeinė katarinka “ Eimutis pirmą kartą vežėsi žmoną, kad parodytų jai Paryžiaus
grožybes: “Apžiūrėję muziejų ir parką, atsišildę skaisčiąją saule ir gražiąja gamta, jie
ruošėsi grižti namo ( I, 150 ).
Visgi reikia paminėti, jog J.Savickis nesistengė ignoruoti ir blogųjų
gyvenimo mieste pusių. Jis plačiai vaizdavo miesto, sociališkai ir morališkai
degraduotų jo sluoksnių gyvenimą (“Užburtos jacgtos”). Ypač pabrėžė, jau minėto,
žmogų žlugdančio pinigo galią- rašytojas lietė menininko, tarnaujančio pinigui ir
lėkštam miestiečių skoniui, žlugimo problemą ( “Prabangos”) bei nupiešė gana ryškų
Lietuvos senosios dvarininkijos išsigimimo paveilslą (“Paskutinis rapsodas”). Tagi čia
miestas iškilo kaip moralės normų formuotojas, o žmogiškoji egzistencija- kintamas,
laikinas dydis.
J.Savickio pasaulis žiaurus, negailestingas ir absurdiškas. Jame daug ką
tvarko atsitiktinumai ir likimas. Todėl neretai miesto nepasisekėliams rašytojas
nematė geresnės išeities, kaip prieglobstis kaime. Novelėjė “Kaukės” herojė Jadvyga,
po ilgo blaškymosi po miestą ( vienuolynas, tetos nami, arsitokratų salonai, kabaretas
ir t.t.) pagaliau grižta į kaimą, kur anksčiau gyveno. Čia ji nors ir suserga, bet yra
globojama kadaise ją mylėjusio kunigo. Kaime ji atranda ramybę ir pilnatvę. Ta pati
tema plėtojama ir novelėje “Didelė nuodemė”- išeivis iš kaimo praturtėja, bet tampa
labai nelaimingas. Jis grįžta į kaimą, kur ima dvasiškai atsigauti, nors mieste paliko
žmoną ir vaikus. Jis netgi pajunta palaimą, sutikęs savo jaunystės dienų mylimą
***
12. Sprindytė J. J.Savickis: miestiškojo mentaliteto raiška // Dialogas. 2000 05 19. p. 6.

15
 moterį. Taigi, kaimo tema J.Savickis parodė, jog per daug besitikintieji iš gyvenimo,
jo negailestingai laužyti, atgyja tik kaime, kuriame gimė, augo, žinojo kas dora, o kas
ne. Rašytojas nesipiktina lengvabūdžiais, neįvertinusiais to, ką turėjo, bet grąžindamas
prie ištakų, juos nejučiomis smerkia. Kaimas laukia ir sulaukia laikinai iš jo
išklydusiųjų. Nors tiesa, novelėje “Fleita” senas muzikantas Žiogas atvykęs į kaimą
randa ne nusiraminimą, o tik dar labiau pagreitina savo mirtį.
Kaip žinoma, tradicinėje lietuvių prozoje, kaimo bendruomenė buvo
vaizduojama kaip uždara, o žmogus privaląs laikytis kolektyvinių normų. J.Savickio
personažai jau yra visiškai išlaisvėję- gyvena pagal individualius poreikius, laisvai
keliauja (pvz., “Ūkininkuose” Žvirbla į miestą plaukia motorine valtimi) ir net
kvailioja bei tyčia laužo bendruomenines normas ( “Velnio šeinėje katarinkoje”
Eimutis ima sau už žmoną miesto valkatą). Be to, rašytojas į kaimą ir jo žmones žiūri
ir pro naujų tendencijų- patriarchalinių santykių, valstietijos buržuazėjimo- prizmę,
iškeldamas ir kaimo moralinės degradacijos (“Kova”), ir moralinio atsparumo
(“Ūkininkai”) reiškinius bei kaimo žmogų ir jo buitį priešpastatydamas miesto
žmogaus gyvenimui (“Klevienė”).
Kaimiškųjų novelių scenovaizdis, interjerai, garderobai ir personažų
veiksmai, anot I.Sprindytės, visiškai skiriasi nuo V.Krėvės “Šiaudinėj pastogėj”
modelio. J.Svaickis “sermėgos ir balanos” poetiką keičia dvarelio, klebonijos vaizdais
su seklyčia, fortepijonu, gėlėmis, arbatėlėmis, pašnekesiai ir bendražmogiškomis
aistromis, “kai ką gal net nusižiūrėjęs ne iš lietuviško, o iš skandinaviško kaimo” 13 .
Beje, ir miesto naujoviški atributai , poniškos , inteligentiškos buities detalės maloniai
stebina skaitytoją. Tačiau jų tiek daug, kad norom nenorom net kyla mintis apie
specialių autoriaus norą priblokšti prabangos bei kitoniško pasaulio egzotika:
“peniuarai”, “krinolinai”, “frakai”, “elegantiškos lazdos su parašu “Flirt”, “jachtos” ir
kt. šiandien dvelkia knygine, teatrine butaforija, bet anuomet tai buvo šviežūs,
informatyvūs dalykai, atitikę į prabangesnę buitį besižvalgančio skaitytojo skonį. Tai
buvo modernu. Be to, viskas derinosi su gundančia, kraują kaitinančia erotine
atmosfera, kuria, kaip minėta, buvo persunktas ne vienas J.Savickio kūrinys: su
paslaptingomis gražiomis moterimis, ištaigingais restoranais, salonais, subtiliu
koketavimu, su netikėtomis pažintimis ir liūdnais išsiskyrimais ir t.t.
***
13. Sprindytė J. J.Savickis: miestiškojo mentaliteto raiška // Dialogas. 2000 05 19 . p. 6.

16
 Taigi, moderniosios orientacijos J.Savickiui pavyko atnaujinti lietuviškąją
novelistiką. Nes jis praplėtė novelės veiksmo erdvę ir personažų galeriją, nukeldamas
įvykius į užsienio didmiesčius bei parodydamas menininkų, paprastų žmonių bei
aristokratijos gyvenimą ir skirdamas didelį dėmesį kultūros atributams. Savickis
sukūrė košmariško, absurdiško pasaulio modelį, savo drastiškumu dar neregėtą
lietuvių prozoje.

14. savickis. J. Vilnius, 1967. p. 14.

17
 IŠVADOS

 J.Savickis- savitos pasaulėjautos rašytojas, kuris, remdamasis Vakarų Europos

literatūros patirtimi, savo kūryba modernizavo lietuvių prozą.
 Novelių rinkiniais “Šventadienio sonetai”(1922), “Ties aukštu sostu”(1928),
“Raudoni batukai”(1951)
 Novele rašytojas parodė deformuotą kalbą (laužyti sakiniai, išardytos
pastraipos), potekstė, savita metaforika, ironija. J.Savickis savo novelėmis
įrodė, jog koncentruota, dimaiška ir ironiška proza gali teikti estetinį bei
intelektualinį malonumą. Tai yra vienas moderniosios literatūros bruožų.
Rašytojas vienas pirmųjų atsisakė intymios bendra emocija pagrįstos
komunikacijos su sakitytoju: autoriaus pozicijos įslaptinimas.
Pirmą kartą į lietuvių literatūrą J.Savickis įveda drąsiai atvirą, bet kultūringą ir
estetišką erotizmą. J.Savickis parodė, jog sumaterialėjusiame pasaulyje beveik
nebepaisoma moralės normų. Taip vyksta dėl žmonių egoistiškumo,
savanaudiškumo, silpnavališkumo bei nesaugumo jausmo. J. Savickis
atnaujino lietuvių novelistiką, praplėsdamas novelės veiksmo erdvę ( užsienio
didmiesčiai, ,,egzotiški‘ kraštai.) bei personažų galeriją ( fliurtuojanti koketė).
Taigi J.Savickio novelėse modernizmas reiškiasi tematikos, formos, stiliaus,
srityje.

18
 LITERATŪRA

 Apie J.Savickį: atsiminimai, dokumentai, kritika. Vilnius, 2000.

 Kubilius V., XX amžiaus literatūra. Vilnius, 1996.

 Kubilius V., Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas. Vilnius,

1983.

 Kubilius V., Lietuvių prozos modernizuotojas // Gimtasis žodis. 1990. Nr. 4.

p.7-8.

 Sauka D., Jurgis Savickis: XX amžiaus literatūros šifras. Vilnius, 1994.

 Savickis J., Raštai. T-1. Vilnius, 1990.

 Savickis J., Novelės. Vlinius, 1967.

 Sprindytė J., J.Savickis : miestiškojo mentaliteto raiška // Dialogas. 2000 05

19. p.6.

 Striogaitė D., Avangardizmo sūkuryje. Vilnius, 1998.

 Viliūnas G., Lietuviškojo modernizmo vizija // Dialogas. 1995 07 07. p. 11.

 Viliūnas G., Savickis- modernistas // Literatūra ir menas. 1995 05 06. p. 14.

 Zalatorius A., XX a. lietuvių novelė (iki 1940m.): semantinis aspektas.

Vilnius, 1980.

 Žėkaitė J., Jurgis Savickis / monografija. Vilnius, 1994.

 Žėkaitė J., Modernizmas lietuvių prozoje. Vilnius, 2002.

19