1. Faustas su mefistofeliu dalyvauja valburgijos nakty, kur susiduria su keistais dalykais.

Faustas sužino, kad

margarita kalėjime. Jis labai jaudinasi, kad ji visų atstumta, ilgai klaidžioja, kaip elgeta beglobė, o dabar jau
suimta. Ji tokia žavinga ir skaisti dabar uždaryta kalėjime ir pasmerkta kančiom, tarsi nusikaltėlė. Faustas
kaltina mefistofelį, kad jis nuslėpė tai nuo jo. Jis įkalba šetoną, kad jį nuvestų pas margaritą. Faustas norėjo
Margarita išvaduoti iš kalėjimo, bet ji atsisakė.
2. Margarita nepriima Fausto pasiūlymo pabėgti iš kalėjimo, nes ji pamato kartu esantį Mefistofelį, kuris jai
atrodo labai blogas ir nenuoširdus. Ji atstumia Faustą ir, šaukdama Dievą, miršta, „Ji išgelbėta!”,- aidi iš
aukštybių – Faustas su Mefistofeliu dingsta. Juos lydi tik šauksmai.
3. Margarita prieš mirtį prašė Dievo atleidimo ir jai buvo atleista: "Aš tavo, Tėve! Gailestingas būk!/O,
angelai! Šventa minia/Apsupkit ir apginkite mane!/Heinrichai! Man tavęs baisu!"
4. Pati mergina negali išsiaiškinti, blaiviai įvertinti to, kas įvyko. Ji tiesiog išgyvena vieną po kitos šiurpesnes
netektis. Baisiausia, kad meilė, apie kurią svajojo, kuri suteikė tokių gražių akimirkų, virsta blogiu. Taigi
Margaritai tikrai labai sunku išgyventi meiles santykius su Faustu todėl, kad jis negali gyventi su Margarita,
nes tai reikštų atsisakymą tobulėti, išsižadėti ieškoti gyvenimo prasmę.

5. Tragedijoje "Faustas" meilė neįprasta, nes ji atsiranda veikiama burtų ir klastos. Apimtas aistros Faustas
su Mefistofelio pagalba suvilioja Margaritą, o supratęs, kad aistros valdo pasaulį, sprunka nuo jos, taip
sukeldamas jai kančias. Faustas įsimili tik dėl Mefistofelio burtų, jei jų nebūtų jis nedraugautų su ja. Jam yra
svarbiau tobulėti ir ieškoti gyvenimo prasmės.
6. Gėtė, Faustui neleidžia išgelbėti Margaritos norėdamas parodyti tikrąją Fausto tragediją.

7.Fausto troškimai neišsipildė aprėpti "visą būtį", nes Faustas pats sakė, kad jeigu Šėtonas jam padės pažinti
pasaulį, parodys viską, ką gali ir, jeigu Faustas ištars Sustok, akimirka žavi!, be abejo, Fausto siela atiteks
Mefistofeliui, bet jis nepasakė šito sakinio, todėl jo troškimai neišsipildė.

8.  Nusikaltimas rieda naujomis aukomis: miršta Margaritos motina, Faustas nužudo Margaritos brolį
Valentiną, kuris norėjo užstoti sesers garbę, pameta pačią Margaritą "Vien nerimas juodas/slogus kaip
naktis/ir niekur paguodos/nemato širdis." "Be jo mano sielai/tamsu kaip kapuos/ir viskas nemiela/ir nieks
nepaguos."
9. J.V. Gėtė nieko neišgalvojo savo „Faustui”. Jis paėmė visa, kas jau buvo gyvenime ar literatūroje. Paėmė
padavimą. Apie jį pynė savo amžiaus vaizdus. Įpynė čia ir savo gyvenimo įvykių; Fauste – save, Margaritoje
-Friderikę Brion. Jeigu Gėtė save įkūnijo Fauste, tai jo gyvenimas kartu su Faustu ir tęsiasi.
10. Dievas yra dieviškos, o Mefistofelis yra velniškos jėgos, personifikuoti gėris ir blogis. Dievas yra atlaidus
ir visada pasigaili nusidėjelių, o Velnias neturi gailestingumo.