Vietos dvasia

Dabar esu tikrai ne kokioje ypatingoje ar magiškoje vietoje, manau šis rašinys praranda savo
vietos prasmę, aš dabar esu savo kambary, barake. Taip, išties nuobodu, bet savo būtį ir
jausmus manau tikrai galiu čia apibūdinti. Šiandien atsikėliau su pora valandų miego ir
važiavau su kursiokais apžiūrėt parodos, baigęs paroda nuvažiavau į fakultetą, padirbejau
tenais ir visiškai be jėgų grįžau namo. Namuose užmigau, katik atsikėliau, dabar yra puse
devynių vakaro, miegojau tikrai gerai ir bent jau 6 valandas. Šio rašynio deadlinas yra iki
dvyliktos šio vakaro nakties. Jaučiuosi šiek tiek sergantis, lauke šaltas, žvarbus vėjas ir labia
drėgna, tad nesijaučiu blogai, kad rašau savo nuskurusio barako kambaryje.
Katik iš savo skrudintuvės ištraukiau pora karštų sumuštiniu, įrankiu jokių su savimi neturiu
ir dabar mano sumuštiniai yra padėti ant stalo netoli mano kompiuterio. Indų neturiu tai mano
stalas atstoja lėkštę. Valgau tą karštą sumuštinį ir dairaus po kambarį. Su manim gyvena
kambariokas, bet jo šiuo metu nėra, man tai yra stebuklas. Kambariokas visada būna čia.
Kiekvieną dieną kai grįžtu po paskaitų jis būna čia, į paskaitas neina, darbus atskiskaito čia ir
nusiunčia nuotoliniu būdu, nuo pat mano mokslų ir barako gyvenimo pradžios jis visada buvo
barake. Tai dėl to man ir stebuklas, lyg tyčia jis kažkur išėjęs ir leidžia man šita rašinį rašyti
su savimi. Mano barako tapetai yra visi apipaišyti, galima netgi pajausti kokia meilės istorija
čia seniau vyko. Iš užrašų sprendžiu, kad čia kadaise gyveno Tomas Ir Simas, jie čia viduj
rukydavo, nes kai atvažiavau čia tai visas kambarys smirdėjo kaip pas kokį girto kaimo
dėdulę, kuris irgi rukydavo viduj ir niekad nesiprausdavo, tragedija. Šitie du bičai turėdavo
dvi paneles: “lov Jū Simukai :*”, “lov Jū Tomukai :*”, “BAIK TOMELI”, “Mes jus mylim
:*” ir turbūt vieno iš vyriškių parašyta “Šaras ne stabdis”. Iš šitų užrašų ir sprendžiu kokie
buvo gyventojų vardai ir iš to galiu spręsti, kad aš miegu Tomuko lovoje. Mano lova randasi
įsprausta kampe tarp lango sienos ir spintos, virš mano galvos ant spintos akvarele yra
nutapyta ir apipiešta didelė moteris. Ji turi garbanotus violetinius plaukus, mėlynas akis,
didelią nosį, šiokias tokias lūpas, mėlyną apyrankę, mėlynus nagučius, rudai geltoną odą,
rožinį kūna dengianti sijoną, taipogi ant viršau užpiešti dideli papai, gauruota vagina ir
neskustos kojos. Kitoj spintos pusėj, ant spintos durų yra nupieštas didelis rudas drugelis su
mėlynom akim ir žalsvai mėlynais spalvais, jis tupi ant ryškiai raudonos gėlės stiebo.
Gretimais, virš lovos ant sienos nupiešta nedidelė kaukolė ir kažkokios keistos būtybės, viena
iš jų tikriausiai pingvinas. Šalia jų tikriausiai mano mėgstamiausiais užrašas šitame
kambaryje – “Pasakyti myliu sunku, Atsiprašau dar sunkiau, Nebepilk – Neįmanoma…”.
Tokių meno darbu išvydęs aš irgi pasiemiau marker ir ant sienos parašiau, kad čia yra “Van
Gogho barakas”. Kambarioko pusėje ant sienos nieko įdomaus, pora sapalionių ir didelis
užrašas rusiškom raidėm “ Ti + Ja = Nihuja” tiktais vietoj žodyje “Nihuja” “H” raidės yra
nupiešta tamsiai žalia varlė, kuri iškišusi liežuvį ir tupi su aukso karūna ant galvos. Taipogi
čia matau ir penktą personaža kurio vardas buvo Sandra, mano sienos pusėje, kaip suprantu ji
yra tiesiog pasirašius savo vardą, o kitoje, kambarioko pusėje parašyta “Sandra gyvate”,
turbūt Tomas ir Simas jos nemėgo.
Dabar rašau į kompiuterį ir priešais mane yra langas be užuolaidų, kambario atmosfera yra
tikrai niūri, užuolaidų nebuvimas atrodo siurbia visa teigiama energija, taip pat dingsta
privatumo jausmas. Lango rėmai yra visi purvini, jie jau nebe balti, o pilki, ant palangės pilna
mūsų daiktu, patys jau apsivertę: sumuštinių keptuvė, kelios mano atspausdintos nuotraukos,
fotografijos knyga, užrašų knyga, pora rubiko kubikų, bliūdas bomžpakiams valgyti ir tiesiog
šiukšlės. Pro langa matau gan nemažą vėją, kuris šlamena priešais esančius medžius, atrodo
šalta, ten tikrai nenorėčiau būti, dabar esu apsirenges ganėtinai šiltai, bet man vistiek
žvarbu.Pro medžius matosi kelias ir pravažiuojančios mašinos, jas dusliai įmanoma išgisti.
Esu pastebėjęs, kad naktį pro šį kelią pravažioja galingesnės mašinos, jos mėgsta viršyti greitį
ir ju skleidžiami garsai pranokia visus kitus garsus, netgi klausantis muzikos jų garsai
prasiskverbia pro sienas ir riaumoja ant viršaus. Visame barake visados vyrauja gyvybė,
girdisi kaip po koridorius vaikšto tapkės, turbūt kiti studentai nusiperka per didelės išmeros
šlepetes ir velka kojas palei žemę. Durų trenksmai, kažkas bilda man po grindimis, bet niekad
negirdžiu, kad kažkas vyktu virš manes. Vakar kalbėjau su draugu žaisdamas kompiuteriu ir
kiekvieną kartą kai pasakydavau žodį kažkas iš dešinės man pabelsdavo, tyledavau kokias 20
sekundžiu, ištardavau viena žodį ir vėl pabelsdavo, taip supratau, kad su manim žaidžia, bet
buvau ne nuotaikoj ir galvojau kai pisiu aš į tą sieną ir viskas pasibaigs.
Mano stalas yra mokyklinis suolas, taipogi kaip ir mano kėdė. Jaučiuosi kaip mokykloje,
žiauriai. Ant sienos nedidelis užrašas su raketa sako “wish we could turn back time”, bet
sedėdamas suole tikrai nenorėčiau grįžti į tuos laikus, nebūtų tikslo, mokina ten visokias
nereikalingas nesamonės kažkokios sovietmečio laikų bobutės, o dar kalbant tuos suolus, tai
man jau ir dabar šikna ir nugara skauda. Tai manau reikia eiti atsipūsti.
Gyvenimas mus kankina ir tada mes tiesiog mirštam, dabar yra po 22:21 ir ne, ne aš šio
sakinio pradžią sugalvojau, ką tik pamačiau naršydamas instagrame, pagalvojau būtu įdomu
įtraukti tai į savo rašybą ir versti skaitytoją susimastyti, pačiam įdomu, ką skaitytojas pamanė
perskaitydamas tai. Iki rašinio deadline liko valanda ir trisdešimt šešios minutės, šimtas
trisdešimt devyni žodžiai. Atsistoju ir vaikštau pirmyn atgal, matau grindis, jos yra medinės,
visos nutrintos, puse jų uždengtos kažkokiu nelygiai apkarpytu plastikiniu kilimu nekilimu.
Jos atrodo kaip mano rašinys – neužbaigtas, kažko trūksta, man, kaip žmogui kuris gyvenime
nėra perskaitęs knygos taip rašyti iš idėjos yra nelengva, to kilimo, kurio trūksta mano
grindims turbūt trūksta ir istorijos mano rašinyje, mat istorija man papasakoti būtų lengviau.
Ir ne, manes nepriversit skaityti kažkokių tai kurynių, mat lietuvių egzamino aš taip ir
neišlaikiau, nes tie kuryniai skamba taip nuobodžiai. Taprasme nereiškia, kad aš iš viso
neskaitau, aišku kokias naujienas ar į mokslinius straipsnius aš ilendų, bet pavyzdžiui skaityti
kokį Harį Poterį ar Sostų Karus vakare, šiltai ir jaukiai prieš naktinę lempą, man žmogui,
kuris užaugo su technologijom skamba visiška lempa, taiga yra filmai ir serijalai, tuopačiu
girdi ir aktorių balsus ir matai vizuoliuosius efektus. Bet ne, kiek mokykloje girdėdvau, kai
mokytojos visados vaikus paklausdavo kas geriau, knygos ar filmai, budavo kas šaukdavo,
kad knygos, o dauguma mokinių tiesiog tyledavo. Konkrečiai laižydavo mokytojoms subinę,
turbūt galvodavo, kad juos paglostys, o tie vaikai kurie tylėdavo aš garantuotas, kad mieliau
pažiūrėtų su manim filmą. Krypstu jau nuo temos, tiesiog kalbu ką mastau ir kažkaip
išgaminau tuos tūkstantį žodžių, trukau apie dvi valandas, nežinau ar kalbant betkokia
nekonkrečia tema tai yra greitai, nors realiai koks skirtumas. Ir bėja, kai jūs mums visiems
minėjot, kad pradedant rašyti reikia padėti nuo betko, tai aš dabar jaučiu kodėl, dėmesys
nesiblaško ir tiesiog pyli ką galvoji, toks jausmas, kad viska rašo mano pasąmonė, o ne pats
aš. Tai šiam vakarui tiek, tikiuosi nepramiegosiu jūsų paskaitos, ganėtinai įdomu, bet ji
prasideda per anksti, tad bus kaip bus. Matas. 22:46.