Dangira Malakauskaitė

Tik nuolat veikdamas jautiesi žmogumi

P. Pavlenka yra pasakęs, kad gyvenimas – tai ne tos dienos, kurios praėjo, o tos, kurios įsiminė.
Tad, mes, žmonės, negalime švaistyti savo laiko ir atidėti savo gyvenimo tikslų siekimą rytdienai, mes
visada turime turėti pagrindinį tikslą ir jo siekti čia ir dabar, tik ar nuolatinis tikslo siekimas padaro
žmones laimingus?
Skirtingos vertybės ir meilė, tai tarsi du nesuderinami dalykai. Kai nesutampa vertybės,
nesutampa ir viso pasaulio suvokimas bei gyvenimo tikslai, tad apie santykius tarp žmonių su
skirtingais pasaulio suvokimais nėra nė kalbos. Johano Volfgango fon Gėtės dviejų dalių filosofinėje
tragedijoje „Faustas” buvo įsiplieskusi aistra tarp ‘skirtingų’ pasaulių. Visgi santykiai tarp Margaritos
ir Fausto baigėsi tragiškai. Margarita buvo uždaryta kalėjime, iš savo didžiulės meilės atėmusi dvi
gyvybes, laukianti bausmės už atliktas nuodėmes, o Faustas išvykęs ieškoti atsakymų į
egzistencinius klausimus. Faustui Margarita nebuvo prioritetas, jis nuolat siekė savo tikslo pažinti
pasaulį, kol tuo tarpu Margaritai Faustas buvo šeima ir prioritetas. Pasak Fausto, jis neturėjo laiko
šeimos kūrimui, jis nuolat norėjo kažką pažinti, išsiaiškinti žmogaus būties klausimus. Visgi Fausto
nuolatinis tikslo siekimas nesuteikė jam laimės, tik davė didžiulį bagažą patirties ir įvairių
išgyvenimų.
Senatvėje prisimeni dienas, per kurias nuveikei kažką įspūdingo, prisiminimuose, atrodo viską
išgyveni dar kartelį ir to užtenka. Tam, kad galėtum save vadinti žmogumi, nėra būtina kiekvieną
dieną nuolat kažką veikti ir siekti tam tikrų nuopelnų. Mes esame žmonės ieškantys atsakymų į
visiems rūpimus klausimus, mes turime teisę atsipūsti nuo visko ir pailsėti, bet negalime prašvaistyti
savo gyvenimo nieko neveikdami. Visur turi būti tam tikra riba.