„Antigonėje“ Sofoklio Tragedijoj yra išsakyta choro nomonė apie žmogų ir jo gyvenimą.

Žmogus šioje
istorijoje yra iškeliamas aukščiausiai visko pasaulyje. Chorui žmogus yra nuostabiausias kūrinys. Žmogus
tragedijoje yra aprašytas, kaip pati drąsiausia ir ryžtingiausia butybė, kuri nieko nebijo, nes ryžtasi
pasileisti i pavojingiausias ir sunkiausias keliones kuriu galbūt, netgi nepajėgs ištverti. Taip pat žmogus
„Antigonėje“ vaizduojamas protingu, nes sugeba apgauti, suvilioti gyvūlius pragyvenimui, tuom taip pat
parodo, jog žmogus yra visiškai savarankiškas ir nuo nieko nepriklausantys. Paminėta, kad žmogus, net
sugeba prisijaukinti laukinį gyvūną. Žmogus pagal tragediją, pasaulyje yra protingiausias,
išmintingiausias, pas vienintelį žmogų žemėje gimsta įvairios idėjos, atsirado fantazija. Žmogus kažką
sumastęs gebi pasidalinti savo idėja su kitais žmonėmis. Choras ypač paryškina tai, jog žmogus nors ir yra
nuostabi butybė, bet niekuom negeresnė už Dievus ir tai, jog žmogus yra bejėgis prieš Dievus. Net
sukurę, vaistus kurie padėdavo apsidrausti nuo mirties, negalėjo nieko padaryti prieš Mirties Dievą. Tuo
pačiu parodomas žmogaus laikinumas ir tai jog žmogus nėra amžinas, nėra tobulas, nemirtingas ir
negebantis padaryti kažką prieš Dievus.