Professional Documents
Culture Documents
Nr.14 1126 2013 04 12
Nr.14 1126 2013 04 12
Laimės anatomija
Atsirado problemų dėl požiūrio į darbą: Paulina Drėgvaitė desnio laiko ir tolimų vietų kontekste, regiu mus Adamo
tuoj ateis moterys ir Glorijos šešėly – burtai išsisklaido atsitrenkus į buitį –
Viską sutvarkys ir man baisu, kad vienąryt pabusim ir mudu nebebūsim
Bus okei lus ir milžiniškas svajones, sienas bepuošiant motyvaci- mes. Užmigsim nugara vienas į kitą. Regiu Adamo ir
niams „džiaukis mažais dalykais“ plakatams. Kontrastas, Glorijos užsispyrimą, šventą tikėjimą, kad juodu sukurti
Kauno sienos mylimieji. Vienas mano pirmosios mokytojos hobių bu- didesniems dalykams ir skrupulingai sukurtos struktūros
vo nuolatinis mūsų lyginimas: kieno braižas, sijonas, pa- struktūrėlės sugrius, truputį pakeitus kryptį. Ak! Bet štai
Mėgstu nustebti: šįryt Tomas darban atėjo be etatinės žymys gražesnis. Tai turėjo mus paskatinti dirbti geriau aš meluoju: aš norėčiau tikėti, kad esu sukurta pakeisti
kailinės kepurės ir pareiškė, kad keisime knygyno vitriną. ir sparčiau. Nesyk paslapčiom verkiau dėl neteisingai pasaulį. Norėčiau rūkyti prieškariniame Niujorke ir rašyti
Artėja Moters diena, pamėtėkime atitinkamos literatūros! išspręstos lygties ar dėl deklamuojant eilėraštį sudrebė- abstrakčius literatūrinius kūrinius, mat džentelmeno tikras
Mūsų sandėlyje – šimtai knygų, plokštelių, kalendorių ir jusio balso... dabar žiūriu į praeitį ir klausiu – kodėl? Juk darbas nepuošia. Ir nors būčiau tik miniatiūrinis sraigtelis
dulkėmis užklotų retenybių. Šone glaudžiasi staliukas su turėjo būti toks gražus ir lengvas metas. O man iškart: milžiniškame miesto mechanizme, tikėčiau, kad būtent
sausainių ir arbatos dėžutėmis bei puodukais – rungty- šoksiu pro langą, jeigu nebūsiu geriausia. Gerai, kad mū- ant manęs ir laikosi šis konstruktas. Ir kas vakarą iš naujo
niaujame, kieno įdomesnis. Mano favoritas – baltas por- sų kabinetas buvo antrame aukšte. įsimylėčiau Gloriją. Sako, ši porelė – Zeldos ir Francio
celianas, pasipuošęs „this is not a royal wedding mug“. Ir taip nuolatos. Komplikuoju, o vėliau atsigręžusi klau- Scotto literatūrinės metaforos. Kūrinio pabaigoje išsekęs
Šmaikštu, Tomai. Knygyno vadybininkė Mariam įvirsta siu kodėl. Nikas, mano paryžietis, kiekvieną laišką už- Adamas sėdi laivo denyje, o Glorija puikuojasi naujais
nešina trimis puodeliais kavos ir savaitgalio laikraščiais, baigia sakiniu: „I wish things were simpler.“* Jam sunku. kailiais. Tie kailiniai – vienas romano leitmotyvų, įkū-
išsyk klausdama, kaip mes, ką veikėme vakar, ar jau at- nijantis visa, kas nereikalinga, bet ko taip trokšti, raitaisi
sirado dingęs Huxley tomelis. Mariam – viena tų, kurių ir šliaužioji, aukojies, kolei perdegi... Regis, apsiramini,
neįmanoma nepamilti: tebežybsi kibirkštėlės, kadaise už- bet štai gatvėje vėl sutinki moteriškę, vilkinčią TAVO
būrusios Bobą Dylaną. Jų meilės istorija – viena mūsų kailiniais, – ir grįžti namo. Ir vakarop vėl tas nerimas,
legendų, bet turėsit atvažiuoti, kad išgirstumėt. Jos stalas ta šlykšti, sienomis slenkanti panika – o kas, jeigu mudu
nukrautas senovinės vengrų folklorinės muzikos tomais. negyvenam, – ir tu vėl leki šokti, vėl žongliruoji šam-
Turiu rimtą įtarimą, kad stalčiuose slepiasi keli neatrasti pano taurėmis ir pokalbių dygsniais – šalta ryto šviesa:
Byrono meilės laiškai ar Wilde’o portsigaras. Žmonės, daugiau niekada, mylimasai... Kasnakt ta pati pantomi-
netikėtos saulėkaitos ir pavasario pažado apstulbinti, ma. Uroboras: senovės Graikijos ir Egipto mitinė gyvatė,
puola pirkti sodininkystės ir rankdarbių knygų. Desertų, kuri laiko apsivijusi Žemės rutulį, nasrais įsikibusi į sa-
sufijų poezijos, Mikės Pūkuotuko. Klesti biografijos – tur- vo uodegą. Alchemijos ženklas: amžino atsinaujinimo ir
būt ieško įkvėpimo. Juodu paltu vilkinti moteriškė ati- atgimimo simbolis, vienas pirmųjų begalybės simbolių
džiai naršo lentynas. „Neseniai per BBC klausiau laidą žmonijos istorijoje. Skrupulingas aukštuomenės etiketas
apie Sylvią Plath ir itin ja susidomėjau. Laida minėjo au- ir didingumo predestinacija – gražus ir pasmerktas Niu-
tobiografiją, galbūt padėtumėt man ją surasti?“ Įdomus jorko uroboras. Neišnarpliojamos gijos, kurias nukirpus
„Stiklo gaubto“ apibūdinimas, pagalvoju. Jį pardavusi, belieka tuščiu žvilgsniu tyrinėt horizontą.
susigėstu – žmogus tikisi gražaus ir lengvo skaitalo prie Nenoriu būti Zelda, nenoriu, kad tu būtum Franciu. Be-
kavos, o gaus... „Apsišvies“, – juokiasi Tomas. ne ardyt? Kasdien vis uoliau virbalais narstau uroboro
Norai pildosi: visą gyvenimą svajojau dirbti knygyne. tinklą, neišsipildžiusių siekių fantomams bemiegant vir-
Knygas mėgstu labiau negu daugelį savo pažįstamų žmo- tuvės spintelėse, šaldytuve, rankinės kišenėse. Po namus
nių ir, leisdama jas į gerus namus, jaučiuosi pagaliau sura- vaikštau tyliai – dar prižadinsiu. Kas skaudžiausia, šie
dusi laimės receptą. Keikiuosi, besikeldama sekmadienio Nickolas Muray. Moteris, kameroje dėliojanti pasjansą. Apie 1950
gyventojai anaiptol nesuteikia man preteksto skųstis sa-
rytmečiu, bet svaigstu meile lentynų dulkėms ir Tomo vo likimu. Kiekvienas tyliai virškiname kartėlį supratę,
leidžiamam bliuzui. Kartą įjungiau Johno Coltrane’o Turiu nuojautą, kad viskas yra paprasta, Nikai. Bet mudu kad ne visos naujametinės rezoliucijos tampa tikrove. Ar
„Blue Train“. Mano kolega susiraukė ir, matosi, kenčia. tiesiog neprisipažįstame, kokie esame laimingi. Kas nors kadaise užsibrėžti „būdama dvidešimties, jau žinosiu, ką
Išklausęs albumą, paskelbia verdiktą: „Džiazas, žinai, visada bus gražesnis ir protingesnis, turbūt kurs geres- noriu veikti su savo gyvenimu...“ Man greitai sukaks dvi-
klausyti prie taurės vynelio ir pakalbėti apie orą, o man nius spektaklius ir turės fotogeniškesnių draugų – ir nie- dešimt. Idėjų – šimtai. Žinių – nulis. Pernai buvau tikra,
norisi viskio muzikos, tokios, kuri galėtų pravirkdyti, bet kur nuo to nedingsime. Gal mūsų Monmartras – ne Sen kur noriu būti. Šiemet kaip voverė sukuos tarp paskaitų,
tiesiog prisidegčiau cigaretę ir kietu žvilgsniu žiūrėčiau Tropezas, kalvadosas – ne „Dom Pérignon“, bet ar mums namų ir knygynėlio – dar niekad nesijaučiau laimingesnė.
pro langą, žinodamas, kad esu pernelyg atsparus aša- to reikia? Gerai pažįstu mus: galų gale pasipuošę ir išė- Bet net nežinau, kur turėčiau judėti toliau. Ar išvis reikia
roms. Per daug būtų prarasta.“ Šoka link grotuvo ir už- ję į žmones, lindėtume kampe ir nihilistiškai burbėtume kažkur bėgti – gal užtenka plaukti pasroviui? Betgi gėda,
deda Screamin’ Jay Hawkinsą, man dar neatgavus žado. apie visatos beprasmiškumą. Tik, regis, vis tiek kažkoks juk žmonės aplink kopia į Kilimandžarą ir vis turškiasi,
Nuo tos popietės diskusijų dėl muzikos nebekyla. balselis galvoje: eik, eik, eik, gyvenimas negali vykti be vis rėkauja, o tau – kažkokio tylaus paprastumo, vakare
Iš esmės laimei reikia nedaug. Darbo knygynėlyje, bu- tavęs! Būk geriausias! Kuo toliau, tuo labiau tikiu, kad paleistos Gainsbourg’o plokštelės, vakarienės dviem...
činio ir puodelio kavos. Vitrina papuošta, Virginia Woolf visi šitie motyvaciniai rankos bučiavimai, esą „koksai tu Plonytė riba tarp brandos ir tingulio, brangieji. Zelda ir
koketiškai mirkčioja praeiviams. Kas bijo Virginios Woolf nuostabus ir kiek didingų gestų reikalauja taviškė laimė, Francis perdegė. O mes?
tokią saulėtą dieną? toji įnoringa ledi“, tėra kažkokios skiautės, besibarstan- Kepu blynus, jam beleidžiant sekmadieninį džiazą.
Neseniai universitete turėjome paskaitą apie savo atei- čios pavėjui, mums susidūrus su realybe – it basomis Geltonieji narcizai ant stalo. Pokalbiais ir bučiniais nu-
ties karjeras. Bendra idėja maždaug tokia: jeigu tučtuojau užmynus ant stiklo šukės, it išvydus savo veidą šaltoje spalvintas rytas.
nesiimu ieškotis organizacijos, įmonės, žmogaus, kuriam ryto šviesoje. Desperatiškai gaudai skiautes ir klijuoji į Pirmąsyk nesudeginau blynų. Ne Kilimandžaras. Bet
parduočiau savo sielą pabaigusi studijas, galėsiu būti di- kažkokį nesuprantamą raizginį, o jos byra, byra, byra... tobulėju.
plomuota padavėja ir verkti pakampiais. Būtina skristi Ar šįvakar vėl eisime iš namų?.. Aš pavargau. Laimei reikia labai nedaug: neprisvilintų blynų, buči-
aukštai, kitaip uoliai ieškoma laimė išslys iš rankų. Ne- Fitzgeraldas „Gražiuosiuose ir pasmerktuosiuose“ ra- nio ir darbo knygyne.
duokdie pasitenkinsiu kažkuo paprastesniu. Tarsi kasdien šo, kad vienąsyk gavo tai, ko norėjo, ir būtent tai buvo
spaudžiančio klausimo, ar esu ten, kur turėčiau būti, dar baisiausia jo nelaimė. Kartoju: visi norai pildosi. Galbūt
nebūtų gana. Jau daug metų tegirdžiu apie beribius tiks- tai ir yra mūsų prakeiksmas. Regiu mus, mylimasai, di- * Norėčiau, kad viskas būtų paprasčiau.
2 ŠIAURĖS ATĖNAI 2013 m. balandžio 12 d. Nr. 14 (1128)
Dainius Dirgėla
Energijos jėga ATVIRAS KLAUSIMAS In memoriam Marcelijui Martinaičiui
Lietuvoje tebesitęsia mokslininkų, gyventojų ir po- amžiaus pradžioje anglys vis dar užėmė 93 %���������
viso mi-
litikų diskusijos dėl skalūnų dujų, kurios, atrodo, yra neralinio kuro, sunaudojamo JAV, o elektra, pagaminta išpranašauta
naujos energijos rūšies ateitis, žvalgybos ir gavybos. naudojant naftą, buvo naudojama tik miestuose. Naftą pabaiga pirmoj knygoj
Energijos išteklių kaitos istorija – nuo medienos prie išgauti buvo per brangu, bet transportuoti pigiau. balandžio sniegas
anglių, nuo anglių prie naftos ir gamtinių dujų bei ato- XX amžiaus pradžioje didžiuliai naftos klodai buvo
minės energijos – yra gana ilga. Energijos kaitos pro- atrasti Kalifornijoje ir Teksase. JAV laivynas dar prieš
cesams reikia laiko – dešimtmečiai praeina, kol viena Pirmąjį pasaulinį karą pradėjo naudoti ne anglis, bet
rūšis visiškai pakeičia kitą. Perėjimas nuo medienos naftą. Prie naftos eros prisidėjo ir masinė automobilių
prie anglių buvo pagrindinis pramonės perversmo Eu- gamyba. Iš pradžių Henry Fordas siekė sukurti trak- Marcelijus Martinaitis
ropoje laimėjimas. Anglys buvo naudojamos 3 000 torių fermeriams, tačiau pastebėjo, kad žmonės juo (1936–2013)
metų, bet tik kūrenti ar valgiui gaminti, o ne gamybos mėgsta labiau važinėtis keliais, negu dirbti laukuose.
proceso metu. Be to, palyginti su mediena, anglims Taip gimė idėja sukurti automobilį, kuris būtų prieina-
išgauti reikėjo sudėtingų technologinių gebėjimų, o mas kiekvienam amerikiečiui.
išmetami dūmai buvo toksiški. Tačiau XVI amžiuje Perėjimas nuo anglių prie naftos truko apie 150 metų. Saulės grąža
Londonas plėtėsi, gausėjo gyventojų, miškų masyvų 1968 metais naftos rinka išaugo iki 43 % bendros ener-
mažėjo, o medienos transportavimo sąnaudos augo, gijos suvartojimo, o gamtinės dujos konkuruoti su naf- O tos mieguistos, tos lietingos dienos,
tad neturtingi gyventojai pamažu perėjo prie namų kū- ta pradėjo tiktai po 20 metų. Anot italų fiziko Cesarės tie debesys žemi – visiems šešėlis.
renimo anglimis. Tačiau turtingieji sluoksniai atmetė Marchetti, ateitis priklauso gamtinėms ir kitokiu būdu Pilki stogai, rūdija vinys sienoj –
anglis. Karalienės Elžbietos laikais tinkamai išauklė- išgaunamoms dujoms – jos visiškai dominuos 2040 net, rodos, balsas samanom apžėlė.
tos aukštuomenės damos net neįeidavo į kambarius, metais ir sudarys apie 70 % visos pasaulyje tiekiamos
kurie būdavo apšildomi anglimis, nevalgydavo mėsos, energijos. Tai didžiulė didžiulės rinkos dalis, tad an- Į šiaurę ir pietus net paukščiai dar netraukia,
paruoštos naudojant anglis, o džentelmenai negerdavo gliavandenilių paieška ir gavyba yra ne tiek ekologinis, ir dainą piemenys dainuoja tęsiamai.
alaus, kuriame buvo jaučiamas anglių prieskonis. kiek geopolitinis klausimas. Lietuva ne išimtis. Švarios
Pakilę virš tamsių aplytų miestų šaukia –
Bet jau XVII amžiuje Anglijos pramonė gamindama ir saugios energijos rūšių gamybos poreikis auga.
alų, muilą, dažus ir kalkes plačiai pradėjo naudoti an- Kaip teigia Stanfordo universiteto analitikas Richar- gal kokią permainą iškranks varnai?
glis, palaipsniui anglys išstūmė medieną ir apšildant das Rhodesas, artėjant XXII amžiui atominė ir saulės
namus. Mediena anksčiau buvo gabenama vežimais energija, angliavandenilinis kuras ir sintetiniu būdu Dabar žolė tokia keista – be kvapo:
ir upių laivais. Atsiradus geležinkeliams pagerėjo gaunamos kuro rūšys žada pasauliui saugesnę aplin- nei laikas gelst, nei kilt aukščiau tvorų.
anglių transportavimas. Anglys yra išgaunamos ne tam ką, aukštesnius gyvenimo standartus visiems ir didesnį Nuo vakarykščio – tyliai krenta lapai,
tikrame areale, kaip mediena, o kasamos tam tikrame saugumą. ant būsimo – nėra dar pumpurų...
taške, tad transportavimas geležinkeliais buvo svarbus
laimėjimas. Nei paukščiui, anei žmogui tie nupjauti plotai,
Antroji energijos transformacija prasidėjo Ame- – VYGANTAS VAREIKIS –
šiandieną dar iš vakarykštės tebesu.
rikoje, kai masiškai pradėta išgauti naftą, pradžioje ji Tas nebuvimo jausmas – be minčių galvoti,
naudota žibalo pavidalu apšvietimui ir kaip mineralinė LRT radijo komentaras (III.25) kalbėt be lūpų ir tylėt – balsu.
trąša. Naftai įveikti anglis tada dar buvo per sunku – XX
LAIKU IR NELAIKU
Kokia tau nauda iš mano mirties?
Skelbsiu tavo didybę, VIEŠPATIE, nes mane išgelbėjai kam vis viena nebus. Tie žmonių gyvenimai, kurie buvo apologetams. Kad ji bus skelbiama belaisviams. Ir ne
ir neleidai džiūgauti mano priešams. sugriauti, vargu ar bus atstatyti. Tik kai kas nenori net kaip įstatymo paniekinimas, o žmogiškojo orumo primi-
VIEŠPATIE, tu ištraukei mano gyvastį iš Šeolo, apsimesti, kad liūdi. Visai ne taip, kaip būna verčiamos nimas. Kad žmogus buvo sukurtas pagal Dievo paveiks-
nes su visais buvau pakeliui į kapą, liūdėti minios, mirus diktatoriui šalyse, kur diktatorius – lą ir toks išlieka, nepaisant visų nuodėmių ir nuopuolių.
bet tu sulaikei mane nuo mirties. tik viena iš daugelio drakono galvų, o ne pats drakonas. Tas gestas tik priminė, kad žmogiškojo orumo negalima
Giedokite šlovės giesmes VIEŠPAČIUI, Tai tik kita to paties medalio pusė, kaip sakoma. Vienas palikti apibrėžti ir determinuoti jokiam įstatymui, jokiai
jo ištikimieji, žmogus Londono gatvėse, kilus spontaniškam džiaugsmo religijai, jokiai sistemai, jokiai ideologijai – kad juo ne-
prisiminkite, koks jis šventas, protrūkiui liaudyje, pasakė: „Ji įkūnijo visa, kas yra elitiz- būtų manipuliuojama ir kad žmonės netaptų visuomenėje
ir dėkokite jam! mas kaip represavimas žmonių, kurie neturi nieko.“ Tada, rūšiuojami pagal tuos apibrėžimus, ideologijas (klasines,
Jo įniršis tęsiasi tik akimirką, žinoma, kodėl gi žmonės turėtų liūdėti? Tačiau čia aklai tautines, rasines, lytines) ir jų nustatytas normas. Tai Ve-
o gerumas – visą gyvenimą. ir lengvai vienas drakonas mainomas į kitą ir baigiama lykų viltis, kuri leidžia šią džiaugsmo ir dėkojimo psalmę
Ašaros gali lietis visą naktį, išsidraskyti, badant pirštais ir klaviatūros paspaudimais į skaityti, retoriškai klausiant: „Kokia tau nauda iš mano
bet džiaugsmas ateina su aušra. „priešus“. Kartais atrodo... Ne, ne kartais, bet dažnai atro- mirties?“ Dieve gyvenimas ir visa atgaiva, kai matai jį
„Kokia tau nauda iš mano mirties, do, lyg būtų nekantriai laukiama ir šaukiamasi dar vieno kaip savo pirmavaizdį, kuris išplėšia tave iš tavo „priešų
iš mano žengimo į kapą? drakono, kuris pažabotų, sunaikintų visus, kas tik pasi- rankų“... T. y. leidžia, žvelgiant į jį, išsiplėšti iš paver-
Nejau dulkės šlovins tave rodo kaip iššūkis saviesiems įsitikinimams apie pasaulio gimo tam rūšiuojančiam „įstatymui“, sielos pavergimo,
ar skelbs tavo ištikimybę? sanklodą ir tvarką, apie žmogaus prigimtį ir paskirtį. Kur pasivergimo jam, kai tik užmirštamas paties žmogiškumo
Išgirsk mane, VIEŠPATIE, jaučiama patriotinė pareiga įtikėti ideologija, kad vilkai šaltinis – dieviško paveikslo orumas. Šis „likutis“, lie-
ir būk man maloningas! visada avims linki tik gero ir kad avys vieną dieną irgi kantis ir slypintis anapus visų ideologijų, yra laisvės ir
VIEŠPATIE, padėk man!“ gali tapti vilkais ir jų reikia visuomenėje kuo daugiau, ir gyvenimo versmė, neleidžianti mirti. Jį randame Poeto ei-
Tu pavertei mano liūdesį džiugesiu, tada visi klestės ir bus laimingi. Ir verkia avys pjaunamos, lėse, kurios teikė ir tebeteikia atgaivą nuo susipriešinimo
nuvilkai man ašutinę ir apjuosei džiaugsmu, bet sutinka, kad tokia pasaulio tvarka, taip turi būti. „Ko- ir susikiršinimo pavargusiame pasaulyje. Jį matome net ir
kad giedočiau tau be perstojo šlovės giesmę. kia tad nauda tau iš mano mirties?“ Kažkam nauda yra. Ji neįtikėtinoje popiežiaus laisvėje interpretuoti Paskutinės
VIEŠPATIE, tu mano Dievas, patvirtina šio pasaulio tvarką ir teisingumą, lyg tai būtų vakarienės gestą. Į juos žiūrint lengva darosi kartoti psal-
tau dėkosiu per amžius! paties Dievo tvarka ir teisingumas. Tačiau kodėl toks ap- mės eilutes:
maudas kyla, kai šiai tvarkai iššūkį meta Šventasis Tėvas,
Ps 30, 2. 4–6. 10–13 pakartodamas skandalingą, nusistovėjusias hierarchines Skelbsiu tavo didybę, VIEŠPATIE, nes mane išgelbėjai
elitistines tvarkas griaunantį Nukryžiuotojo Paskutinės ir neleidai džiūgauti mano priešams.
vakarienės gestą? Taip nepridera juk aukščiausiu laipsniu. VIEŠPATIE, tu ištraukei mano gyvastį iš Šeolo,
Po Velykų pasipylė mirtys. Gal taip vyksta nuolat, bet šį Kaip ir Evangelija, skelbiama sistemų represuotiesiems, nes su visais buvau pakeliui į kapą,
kartą, naujojo ledynmečio pradžioje, jos visos – kaip žen- „nurūšintiems“, „išrūšiuotiems“ į nevykėlius, valkatas, bet tu sulaikei mane nuo mirties.
klas, kad pasaulis jau nebebus toks pats. Kai kam miręs nusikaltėlius, iškrypėlius ir kitokius netikėlius, kad Dan-
Poetas – lyg mirusi poezija, bet Kukutis mirties sulaukė gaus karalystė yra juose ir kad nėra prasmės jos ieškoti Šeolas čia – tiesiog pasaulis, kuriame dar vis tiek daug
gyvas. Ir liks, turbūt. Kažkur kitur žmonės švenčia. Lyg ten, kur jos nėra – politinėje ir ekonominėje galioje. Ir vėl mirusių, keliaujančių į kapą.
švęstų tirono mirtį. Šį kartą – tironės. Ir kas, kad visa tai atsirado viltis, kad bus prisiminta Evangelija tiems, kurie
tolimojoje Anglijoje? Palengvėjimo nuo jos mirties nie- verkia, o ne Evangelija išganingosios verslumo dvasios -akp-
2013 m. balandžio 12 d. Nr. 14 (1128)
ŠIAURĖS ATĖNAI 3
POKALBIai
brokuota laiko juosta
Menotyrininkai jį vadina lietuvių fotografijos avangar- – Kelias dar knygas žadi parengti iš archyvų?
do pradininku. Tačiau kone trisdešimt metų ALGIRDAS – Manau, vieną dar padarysiu. Nors fotografijų yra labai
ŠEŠKUS niekaip nefigūravo kultūriniame kontekste.
daug. Kai ateina kokia nors idėja, kai imu suvokti, kas tais
laikais buvo, kaip jaučiausi aš, kaip jautėsi žmonės, kurie
Po ilgai trukusios tylos 2010 metais LDM Nacionalinė-
buvo greta manęs, tada ir pasidaro knyga. Pavyzdžiui,
je dailės galerijoje surengta retrospektyvinė kūrybos
„Meilės lyrika“ – pernai pristačiau ją Madride – atsirado
paroda, taip pat išleistos keturios knygos: „Žaliasis til- todėl, kad susikaupė fotografijų, kurios gal ne visai mane
tas“, „Archyvas (Pohulianka)“, „Meilės lyrika“ ir „Varia- atspindi. Kita vertus, matyt, atspindi, jeigu jau atsirado.
cija buvimo išorėje tema“. – O ką fotografuoji dabar?
– Dar viena knyga vadinsis „Šamanas“. Šamaną foto-
– Kadaise mokeisi Vilniaus dailės mokykloje, vėliau grafavau pernai Tibete. Tai tikros apeigos Himalajų
baigei kino operatorių kursus. Turėjai kokių nors minčių kalnuose. Fotografiniu požiūriu knyga gali pasirodyti gana
apie kiną? nuobodi, ne veltui Agnė Narušytė mano ir mano draugų
– Viskas daug paprasčiau. Buvo kokie 1968-ieji, kai fotografiją priskyrė prie nuobodulio estetikos (juokiasi).
susipažinau su Algimantu Švėgžda. Tada labai domėjausi – Bet ji bus spalvota?
menu. Mes abu liejom akvarelę, piešdavom, tapydavom, – Ji nebus spalvota. Visoje knygoje bus tik šamano
buvom visai jauni, jis ką tik baigęs Dailės institutą, o aš veidas. Stambiu planu. Man nerūpėjo pelerinos, visa ta
dirbau labai neįdomioje vietoje, vienoje klerkų įstaigoje, ir išorė, man rūpėjo, kas vyksta tame žmoguje. Taip pat
staiga man pasiūlė operatoriaus darbą televizijoje. Tačiau rengiu knygą apie Tibetą, kuičiuosi tarp penkiolikos
tam reikėjo fotografijų, kad priimantieji pamatytų mano tūkstančių fotografijų, tai bus didžiulis leidinys, beje,
sugebėjimą žvelgti į pasaulį ir sugebėjimą konstruoti spalvotas, bet tikrai ne turistinis – nenoriu fotografijoje
vaizdą, o aš nemokėjau fotografuoti ir nubėgęs nusipirkau ką nors parodyti, noriu kalbėti ja pačia.
pirmąją kamerytę, aišku, kad „Smeną“, išlėkiau į miestą, – Neseniai išleistoje knygoje „Pro A. A. prizmę“
nes fotografijų reikėjo skubiai, o televizija tais laikais Alfonsas Andriuškevičius mini jūsų bendrus vakarėlius.
buvo viena vienintelė. Taigi fotografavau fotografavau, Kaip jūs susipažinote?
pridariau krūvą fotografijų. Į jas niekas nė nežvilgterėjo, – Margarita Matulytė manęs irgi klausė: „Tai ką, tu ir
niekam jų nereikėjo, priėmė mane ir taip, o po metų Borisą Michailovą pažįsti?“ Jis dabar vienas žymiausių
nusiuntė mokytis į Maskvą. Taip atsirado fotografas, pasaulio fotografų. Gyvena Berlyne. Neseniai buvau
kartu atsirado ir televizijos operatorius. Ir dabar turiu pas jį svečiuose. Pilni muziejai jo knygų, Londone Haid
fotografijų iš Maskvos: Liaudies ūkio pasiekimų paroda, Parke įsikūrusioje galerijoje jam skirtas kambarys. Kaip
didžiuliai fontanai, prie kurių sėdi įvairiausi žmonės iš mes susipažinom? Labai paprastai, taip, kaip susipažįsta
įvairiausių respublikų. šunys – pagal kvapą. Tais laikais žmonės pagal pasau-
– Taip pat yra nemažai statiškų kadrų iš televizijos Algirdo Šeškaus nuotrauka. Iš „Variacijos buvimo išorėje tema“ lėjautą susirasdavo vienas kitą. Lietuvoje vyko ander-
studijų. graundinis judėjimas. Kuras, Skudutis, Natalevičius ir kt.,
– To meto televizijos vadovas mums aiškino, kad jeigu nimas sudurtinis, nes Margarita norėjo ją pavadinti fotografijoje – Luckus, Budvytis, Balčytis, Drazdauskaitė,
norime užsiimti menu, turime eiti į kūrybines sąjungas, „Archyvu“, o man buvo svarbiau, kad aš tuo metu Zinkevičius, Pačėsa... Visi tie žmonės būriavosi Vilniuje,
o televizijoje reikia daryti tai, ko nori Centro komitetas. gyvenau vietoje, kuri anksčiau vadinosi Pohulianka, ir ir koks nors Gintaro Zinkevičiaus nufotografuotas
Todėl aš kartais išlindęs iš už kameros fotografuodavau, dauguma mano fotografijų iš ten. Pohuliankoje, dabar troleibuso talonėlis ir šiandien stovi man prieš akis kaip
kas buvo įdomu man – tas akimirkas, kai išsiskleidžia Basanavičiaus gatvėje, kadaise buvo labai žymi smuklė, to žmogaus veidas, jo pasaulio supratimas – manau, mūsų
pats žmogus, o ne jo atsidavimas partijai. ir vilniečiai traukdavo į ją pašėlti. Slaviškai šis žodis gyvenimas labai giliai atskleistas tose keliose skylutėse
– Šiandien fotografuoji turbūt ne su „Smena“? reiškia šėliones, girtuoklystę ir visa kita... Aš taip pat tame varganame talonėlyje.
– Su skaitmeniniu aparatu. Bet man tai nėra svarbu. labai smagiai paūžiau, bet fotografijoje, todėl palikome O Alfonsas Andriuškevičius – žmogus, be galo tiksliai
Kitiems svarbu. Ai, ten buvo „Smena“, ai, gal dėl to dvigubą pavadinimą. suvokiantis meną. Jis nebendravo su bet kuo, visi tie žmonės
taip blogai, gal dėl to pilka. Kūriau fotografiją ne visai – O „Žaliasis tiltas“, „Meilės lyrika“? su bet kuo nebendravo, mes labai gerai suvokdavom, kas
taip, kaip manė žmonės, atseit kad tyčia darau tuos ar – Čia daug prisidėjo menotyrininkė Malvina Jelinskaitė, yra kas. Kartą Nidoje turėjau susitikti su Alfonsu, ir jis
kitus dalykus. Man tiesiog nerūpėjo niekieno nuomonė, be galo jautriai meną suvokiantis žmogus. Naujausią pasirodė visas sukaitęs – bandė pabėgti nuo vienos lietuvių
nes jeigu būtų rūpėjusi, būčiau prisišliejęs prie lietuvių knygą „Variacija buvimo išorėje tema“ taip pat rengėm fotografės, kuri norėjo savo darbus parodyti. Jam pavyko
fotografijos mokyklos, prie jos romantizmo, prie jos kartu. sėkmingai sumėtyti pėdsakus (juokiasi), antraip būtų
pakylėtumo, bet juk iš sovietinių laikų turėjęs žiūrėti prastą meną, o jis šito negalėjo
žinome, ką reiškia būt pakylėtiems. Manęs pakęsti.
tai nedomino absoliučiai. Man buvo įdomu – Dar du žmonės svarbūs tavo gyvenime:
tik tai, kas gražu, o gražu nebūtinai blizga, Alfonsas Budvytis ir Raimundas Sližys.
nebūtinai švarūs tonai, gėlė juk iš begalės Dedikavai jiems naujausią savo fotografijų
pustonių, baltų ir pilkų, ir dar kažkokių. knygą.
Ir gamta visokia. O jau žmogus kiek turi – Norėjau, kad jų vardai išliktų šalia
niekalo savyje, bet nuo to jis netampa prastas, manęs. Abiejų nebėra. Budvytis fotografijoje
negražus ar dar kažkoks, atvirkščiai, jis tik labai ryški figūra, o mes kartu tvėrėmės, nes
daug įvairesnis, daug patrauklesnis ir mano gyvenome Karoliniškėse, blokiniame name,
fotografijose, kaip vėliau pastebėjau, to daug penktame aukšte, vienoje laiptų aikštelėje, ir
iš tikrųjų daug. mūsų durys visą laiką buvo atlapos – vaikai
– Ar tiesa, kad nuotraukų ir negatyvų ėjai panašaus amžiaus lakstydavo vieni pas
ieškoti į rūsį, paskui turėjai atlipinti kadrą kitus, o mes nešdavome vienas kitam naujai
nuo kadro? iškeptas fotografijas.
– Atspaustas fotografijas reikėjo lupti – Jūs atsitiktinai atsidūrėt šalia?
vieną nuo kitos, nes pelėsis jas buvo į vieną – Visiškai atsitiktinai. Pradžioje žmonės
sulipdęs. Ir kai reikėjo parodyti Margaritai net neskirdavo mūsų, nes ištisai buvom kartu.
Matulytei, nuotraukas dėjau ant stalo ir Tik tiek, kad Alfonsas įkvėpimo semdavosi
šluosčiau skudurėliu, kad būtų galima vaizdą daugiau iš muzikos, džiazo, aš taip pat mėgau
matyti. džiazą, bet didžiausia įkvėpėja man būdavo
– Gal pelėsis naują faktūrą pagimdė? literatūra.
– Ją matome naujausioje knygoje. Gedimino Algirdo Šeškaus nuotrauka. Iš „Žaliojo tilto“ – O Raimundas Sližys? Judu irgi buvot
kalnas, senasis planetariumas su „Lietuvos“ draugai.
kino teatru – šie negatyvai buvo supeliję. Aišku, tiek metų – Tai lyg muzikinis keturių dalių kūrinys? – Taip. Labai artimi. Kartą su Alfonsu Budvyčiu
praėjo, niekas nejudinta, niekam tai nerūpėjo. – Pats knygos pavadinimas šiokia tokia abrakadabra, buvome nuvažiavę aplankyti Raimundo kūrybinėje
– Vadinasi, jeigu ne Margarita, nieko nebūtų? bet jis nėra toks svarbus. Visada turėjau pojūtį, kad stovykloje Seneže, ganėtinai toli už Maskvos. Turėjau
– Taip, ji man ilgai aiškino, kad mano nuotraukos fotografuodamas tarsi išeinu iš savęs į pasaulį, o tame nemažai brokuotos juostos, aišku, to nežinojau – su ja ir
labai reikalingos. Tiesa, iš pradžių manėme, kad bus tik pasaulyje vėl atrandu save, savo jausmus, savo požiūrį. nufotografavau savo draugus.
vienas leidinys serijai „Kita fotografija“, o knygos ėmė Tos knygos dalys – tai keturios žmogaus būsenos. Vienas
ir pasipylė. skirsnis vadinasi „Mėlyna“. Kai su Malvina rinkome Kalbėjosi Audra Baranauskaitė
– Tavo knygų idėjos – originalios. Kas tų idėjų fotografijas, rusų rašytoja, gyvenanti Vilniuje ir rašanti
autorius? slapyvardžiu Maksas Frajus, labai stebėjosi, sako: sėdi du
– „Archyvą (Pohulianką)“ padarė Margarita. Tai jos žmonės, renka fotografijas, kuri mėlynesnė, ginčijasi, o Parengta pagal LRT radijo laidą
koncepcija, jos požiūris, jos atranka. Pats knygos pavadi- fotografija nespalvota. „Kultūros savaitė“ (IV.6)
4 ŠIAURĖS ATĖNAI 2013 m. balandžio 12 d. Nr. 14 (1128)
Vertimai
JIDDU KRISHNAMURTI
Apie baimę
Išsivaduoti iš baimės mas. Vadinasi, neišsprendus baimės problemos, neišsi- arba veiksmo atsisakymu. Identifikacija – tai savęs už-
vadavus iš baimės, einant tik paklusnumo ar prievartos miršimo aktas. Kol aš suvokiu savąjį „aš“, man pažįs-
Ar įmanoma protui visiškai atsikratyti baimės? Bet ko- keliu, niekur nenueinama. Kas iš tikro turi reikšmės – tai tamas skausmas, kova, nuolatinė baimė. Bet jei aš galiu
kia baimė kuria iliuzijas; ji drumsčia protą, jį sekina. Ten, visąlaik atpažinti savo baimę ir įvairiausius josios pavi- susitapatinti su didesniais, su vertingesniais dalykais, su
kur egzistuoja baimė, aišku, negali būti laisvės, o kur nė- dalus. Ir tik tada, kai esi laisvas nuo baimės, atsiranda ta- grožiu, su gyvenimu, su tiesa, su tikėjimu, su žinojimu,
ra laisvės, negali būti ir meilės. Tačiau dauguma mūsų sai tikrasis vidinis supratimas, toji nepriklausomybė, kai bent jau laikinai, tai aš pabėgu nuo savojo „aš“, tiesa? Jei
esame persekiojami vienokios ar kitokios baimės: tamsos dingsta visas sukauptas žinojimas, visa patirtis; ir būtent aš kalbu apie „savo šalį“, aš laikinai pamirštu save, argi
baimės, visuomenės nuomonės baimės, gyvačių baimės, tuomet randasi ypatingas aiškumas, reikalingas sąlyčiui ne? Jei aš byloju ką nors apie Dievą, tai pamirštu save. Jei
fizinio skausmo baimės, senatvės baimės, mirties baimės. su tikrove. tapatinuosi su savo šeima, su grupe, su tam tikra partija,
Taip sakant, mus persekioja dešimtys baimių. Ar įmano- su tam tikra ideologija, tai aš laikinai išsigelbsčiu.
ma visiškai išsivaduoti iš baimės? Akis į akį su faktu Ar dabar aišku, kas yra baimė? Ar ji nėra atsisakymas
Matome, ką baimė daro su kiekvienu iš mūsų. Ji ver- priimti tai, kas yra?
čia meluoti; ji gadina mus įvairiausiais būdais; ji susina Mes bijome paties fakto ar to fakto idėjos? Mes bijo- [...]
protą. Prote esama tamsių pakampių, kurių neįmanoma mės paties dalyko, tokio, koks jis yra, ar bijomės to, kaip
nei ištyrinėti, nei ištraukti į šviesą, kol žmogų pančioja jį vaizduojamės? Imkime, pavyzdžiui, mirtį. Mes bijome Sumaištis, kuriama laiko
baimė. Fizinė savisauga, instinktyvus nuodingos gyvatės mirties fakto ar – mirties idėjos? Faktas yra vienas daly-
vengimas, traukimasis atbulom nuo bedugnės, pastangos kas, o fakto idėja – kitas. Aš bijau žodžio mirtis ar paties Laikas reiškia slinktį nuo kas yra link „kas turėtų būti“.
nepakliūti po tramvajumi ir panašiai yra sveika, normalu, mirties fakto? Kadangi bijau žodžio, idėjos, tai negaliu Aš bijau, bet vieną dieną išsivaduosiu iš baimės; vadina-
teisinga. Bet aš kalbu apie psichologinę savisaugą, kuri suprasti fakto, negaliu pažvelgti į faktą, niekados neuž- si, laikas yra būtinas, kad išsivaduotum iš baimės – bent
skatina žmogų bijoti ligos, mirties, priešo. Kai siekiame mezgu tiesioginio santykio su faktu. Tik tuomet, kai kuo jau taip mes manome. Pereiti nuo kas yra prie „kas turėtų
realizuoti save tokiu ar kitokiu būdu – ar tapyboje, ar mu- glaudžiausiai bendrauju su faktu, išnyksta baimė. Jei to- būti“ suponuoja laiką. Toliau: laikas susijęs su pastanga,
zikoje, ar bičiulystėje, ar dar kaip nors – mus visada lydi kios bendrystės nėra, mane kausto baimė, o pačios ben- atliekama tarpsnyje tarp kas yra ir „kas turėtų būti“. Man
baimė. Tad: svarbu suvokti visą šį mumyse vykstantį pro- drystės negali būti, kol aš laikausi įsitvėręs fakto idėjos, nepatinka baimė, ir aš dėsiu pastangas ją perprasti, iša-
cesą, stebėti jį, tyrinėti jį ir neklausinėti, kaip atsikratyti nuomonės, teorijos apie jį. Tad privalau labai aiškiai su- nalizuoti, išnarstyti, arba aš stengsiuosi atskleisti josios
baimės. Jei jūs tenorėsite išsisukti nuo baimės, jūs rasite vokti, ar aš bijau žodžio, idėjos, ar paties fakto. Jei esu priežastį, arba aš pasistengsiu galutinai nuo jos pabėgti.
kelius ir būdus nuo jos pasprukti, o tai reiškia, kad nie- akis į akį su faktu, nėra ką apie jį besuprasti: faktas yra Visa tai susiję su pastanga – paprastai mes būtent dedame
kuomet nebūsite nuo josios laisvas. čia, ir aš turiu reikalą su juo. O jei aš bijausi žodžio, tuo- pastangas. Mes visuomet esame įklimpę prieštaravime
met privalau suprasti žodį, įsivelti į visas komplikacijas, tarp kas yra ir „kas turėtų būti“. O juk „kas aš turėčiau
Mes ir baimė kurias tas žodis, tas terminas implikuoja. būti“ yra idėja, o idėja yra fikcija, ji nėra tai, „kas aš esu“
Tai manoji nuomonė, manasis fakto supratimas, ma- (būtent šitai yra faktas). O „kas aš esu“ tegali būti per-
Tu bijaisi viešosios nuomonės, bijai, kad nieko nepa- noji patirtis, manasis žinojimas apie faktą kuria baimę. keistas, supratus sumaištį, kuriamą laiko.
sieksi, nieko nenuveiksi, bijai, kad neturėsi šanso. Ir visa Kol faktas bus įžodinamas, kol jam bus teikiamas pava- ...Tai ar įmanoma atsikratyti baimės absoliučiai, visiš-
tai persmelkta to ypatingo kaltės jausmo – esi toks, koks dinimas, o drauge – faktas identifikuojamas ar smerkia- kai, akimirksniu? Jei aš leisiu baimei tęstis, aš kursiu su-
neturėtum būti; ko nors imdamasis, jau iš karto jautiesi mas, kol mintis spręs apie faktą kaip stebėtoja, tol bus maištį visą laiką. O juk aišku, kad laikas yra sumaišties
kaltas. Jautiesi kaltas, kad esi sveikas, o kiti – vargšai ir baimė. Mintis yra praeities produktas; ji tegali egzistuoti faktorius, bet jokiu būdu ne priemonė galutinai išsiva-
ligoniai; kad turi ką valgyti, o kiti – neturi... Juo daugiau žodžiuose, simboliuose, įvaizdžiuose. Tol, kol mintis ap- duoti iš baimės. Tad neįmanomas palaipsnis vadavimasis
tavo protas gilinasi, naršo, klausinėja, juo stipresnis kal- doros, interpretuos faktą, egzistuos baimė. iš baimės, lygiai kaip neįmanoma palaipsniui vaduotis iš
tės, nerimo jausmas... Baimė akina ieškoti Šeimininko, nacionalizmo nuodų. Jei jūs esate užsikrėtęs nacionaliz-
guru; baimė glūdi po respektabilumu, o juk respektabilu- Sąlytis su baime mu ir sakote, kad galiausiai įsigalės žmonių brolybė, tai
mas – kiekvienam taip svarbu... Ar esi pasiryžęs drąsiai aišku, kad ten turės būti karai, neapykanta, nelaimės, pra-
sutikti gyvenimo įvykius, ar tenori nuginti baimę, rasti Esama fizinės baimės. Pamačius gyvatę, laukinį žvėrį, žūtinga priešprieša tarp žmogaus ir žmogaus... Tad laikas
pasiteisinimą, kuris nuramins įsibaiminusį protą? Kaip instinktyviai apima baimė. Tai normali, sveika, natūrali kuria sumaištį.
elgsiesi? Įsijungsi radiją, atsiversi knygą, patrauksi į baž- baimė. Tai net nėra baimė, tai – troškimas apsiginti; jis yra
nyčią, prisišliesi prie kokios nors dogmos, tikėjimo? normalus. Bet psichologinė gintis – kitaip tariant, troški- Visų baimių šaknis
Baimė – destruktyvi energija žmoguje. Ji džiovina pro- mas visad būti saugiam – sukelia baimę. Protas, siekiantis
tą, iškreipia mintį, ji stumia į visokiausius be galo gudrius nuolatinio tikrumo, yra miręs protas, nes gyvenime nėra Troškimas tapti kuo nors gimdo baimes; būti, pasiekti,
ir subtilius išvedžiojimus, absurdiškiausius prietarus, tikrumo, nėra pastovumo... Kai jūs tiesiogiai kontaktuo- vadinasi, priklausyti, sukelia baimę. Nebaimės būsena nė-
dogmas ir tikėjimus. Jei matai, kad baimė – destruktyvi, jate su baime, veikia nervai ir visa kita. Tuomet, jei pro- ra baimės neigimas, nėra baimės priešingybė, taip pat tai
tai kaip imsiesi nuo jos apvalyti protą? Sakai, kad aptik- tas nesistengia, pasitelkęs žodžius ir panašias priemones, nėra drąsa. Perpratus baimė išsklaidoma, o ne tampama
damas baimės priežastį išsivaduosi iš baimės. Ar tikrai? išsisukti, išnyksta skirtis tarp stebėtojo ir objekto, kuris drąsiam, nes visi „tapimai“ susiję su baime. Priklauso-
Pastangos surasti priežastį ir baimės priežasties žinojimas yra stebimas kaip baimė. Tai tik trokštąs išsisukti protas mybė nuo daiktų, nuo žmonių, nuo idėjų gimdo baimę, o
dar nepašalina baimės. sukuria skirtį tarp savęs ir baimės. Bet esant tiesioginiam priklausomybė randasi iš tamsumo, iš savižinos stokos, iš
sąlyčiui su baime nebelieka stebėtojo, nebelieka esybės, vidinio skurdo. [...] Savižina padeda atskleisti ir perprasti
Būdas suprasti tariančios: „Aš bijau.“ Tad tuo momentu, kai jūs tiesiogiai baimės priežastį; ne paviršutinį, o gilųjį priežastingumą,
kontaktuojate su gyvenimu, su bet kuo, nebėra skirties – o visų baimių pagrindą. Baimė būna tiek įgimta, tiek įgyta.
Neįmanoma įveikti baimę, neperpratus, nesuvokus lai- tik šioji skirtis ir sukelia konkurenciją, ambicijas, baimę. Ji susijusi su praeitimi, vadinasi, išsivaduoti iš jos – tai su-
ko prigimties; o jis yra susijęs su mintimi, su žodžiu. Iš [...] vokti praeitį pro dabarties prizmę. Praeitis visuomet nori
čia kyla klausimas: ar esama minties be žodžio, ar įma- įsiskverbti į dabartį, tapti atmintimi, kuri gimdo „mano“,
noma mąstyti be žodžių, kurie yra atmintis? Pone, neper- Baimė – atsisakymas priimti tai, kas yra „man“, „aš“. O būtent „aš“ yra visų baimių šaknis.
pratus proto prigimties, proto judesių, savivokos proceso,
vien siekiant išsivaduoti iš baimės, nieko neišeis. Turite Baimė moka išsisukinėti. Paprastai šitai susiję su iden-
pamatyti baimę proto visumos kontekste. Tačiau išvysti, tifikacija, tiesa? Identifikacija su šalimi, su bendruomene, Iš: J. Krishnamurti. The Book of Life: Daily Meditations
suvokti tai reikia energijos. Energija nesiranda iš suval- su idėja. Ar pastebėjote, kaip jūs reaguojate, matydami with Krishnamurti. HarperOne, 1995
gomo maisto – čia tėra tenkinama fizinė būtinybė. Bet eitynes – karines arba religines? Ar – kai iškyla pavojus, Vertė Alfonsas Andriuškevičius
norint išvysti manąja šio žodžio prasme reikalinga milži- kad šalis bus užpulta? Tuomet jūs identifikuojatės su šali-
niška energija; o šioji yra iššvaistoma, kai jūs kovojate su mi, su žmonėmis, su ideologija. Kitais kartais jūs tapati-
žodžiais, priešinatės, smerkiate, prisikaupiate visokiausių natės su savo vaiku, su savo žmona, su tam tikru veiksmu
nuomonių, neleidžiančių jums įžvelgti, perprasti – štai
kam nueina jūsų energija. Tad apsvarstyti šį suvokimą,
šią įžvalgą – būdas pradėti suprasti.
Fontanas kitaip
PASIVAIKŠČIOJIMAI
SU DAILĖS KRITIKU
sumanytą kitaip. Fontaną? Kitokį? Mies- šutinių diskų dalių per specialias kiaurymes
tiečiai nepatikliai kraipė galvas ir nieko lyg krioklių tarpekliais žemyn, per kniedes,
„kito“, naujo nesitikėjo. Jie jau žinojo šį tą išdėstytas viršutiniuose diskų dalių pakraš-
apie savo miesto fontanus ir „šį tą“ įvardijo čiuose. Krintančio vandens garsas kuria sti-
žodžiais „neįdomu“, „nyku“, „vienoda“. prią akustiką ir slopina nesiliaujantį miesto
Vis dėlto Prisikėlimo aikštės skveras bu- gatvių triukšmą. Tad dinamiška ir atvira ne
vo rekonstruotas ir jau septintus metus yra tik „Saulės diskų“ forma – apskritimai, bet ir
mėgstamiausia viešoji erdvė, kur visais kintančios vandens „kritimo“ trajektorijos, o
metų laikais pilna žmonių. Naujasis fon- ilgais rudens ir žiemos vakarais – besimai-
tanas, kuriam „Saulės diskų“ vardą mies- nantis fontano apšvietimas. Šis kelių spalvų
to savivaldybės paskelbto balsavimo metu fontano apšvietimas kinta iš vaiskiai balto į
išrinko šiauliečiai, tapo šių dienų Šiaulių mirguliuojantį, skverą pripildydamas paki-
simboliu, puikiai „susikalbėjo“ su aplinka ir lios nuotaikos, o miesto istoriją išmanantį
aplinkiniais. Norint aiškiau suvokti aplinkos miestietį metaforiškai susiedamas su buvu-
ir fontano rezonansą, galima paminėti, kad sia sakraline vietos paskirtimi.
Prisikėlimo aikštės skvere dar XX a. pra- Suradę pusiausvyrą tarp fontano kaip pra-
džioje stovėjo gan ištaiginga cerkvė, o maž- mogos, dekoratyvinio akcento ir skulptūrinės
daug toje vietoje, kur dabar žaidžia „Saulės formos, bendraautoriai Lukošaitis ir Burba
diskų“ atspindžiai, būta altoriaus. 1937 m. pasiekė, kad „Saulės diskai“ tapo puikiai
cerkvė perkelta į stačiatikių kapines, jos vie- pavykusiu, Šiauliams reikalingu meno kūri-
toje įkurtas skveras su keturkampiu fontano niu, nenusibostančia atrakcija miestiečiams,
baseinu. Iki rekonstrukcijos buvusio nenau- miesto svečių traukos centru. Lakoniškos
dojamo, seniai pamiršto ir apleisto fontano fontano apskritimų formos dėl poliruoto
baseino vietoje dabar ir įrengtas naujasis plieno įgavo atspindžių spalvingumo, šva-
Gintauto Lukošaičio nuotrauka Šiaulių fontanas „Saulės diskai“. Urbanis- raus puošnumo. Besimainantys vaizdai ne-
tinėje miesto erdvėje jis išsiskiria lakoniška pabosta, nes vis kinta ir išties priklauso jau
Pirmoji asociacija, kuri ateidavo į galvą ti čia pat užmirštas kaip nuobodi, statiška, forma ir neįprasta „nefontaniška“ medžia- ne fontanui, o miestui, kuris nuolatos savaip
prieš gerą dešimtmetį, mąstant apie tradicinį negyva praeitis. Miestas tiek pačių šiau- ga – poliruotu plienu. Fontaną sudaro trys perkuria „Saulės diskus“. Fontano dekoraty-
fontaną lietuviškame mieste, – nyki vandens liečių, tiek atvykėlių buvo siejamas su kur spindintys „švarios“ architektūrinės formos vumas, vizualus lengvumas – jo stiprioji sa-
čiurkšlė, bejėgiškai įstrigusi tarp tamsios kas didesnių matmenų, universalesnės, įvai- 20 centimetrų storio, skirtingo aukščio dis- vybė. Tapęs aplinkai, gamtai, paros ir metų
granitinės formos ir alsios vasaros išblukin- riapusiškesnės paskirties architektūriniais kai. Nors gana didelio mastelio, fontanas laikui atviru kūriniu, fontanas ne tik įgavo
to dangaus. objektais. Su tais, kuriuos galima be riboji- (didžiausias diskas nuo miesto savivaldybės monumento funkciją, bet ir virto pramo-
Šiauliai taip pat turėjo tokių sunkiasvo- mų (pa)liesti. Kuriuose galima patogiai (pa)- pusės siekia net 3 metrus, kiti du – 2,9 ir 2,6 gų, poilsio, aktyvaus buvimo erdve. Kartu
rių fontanų. Augdama šiame mieste, metai būti. Tradicinio lietuviško fontano skulptūra, metro) išlaiko orinės, dinamiškos skulptūri- tai pirmasis iš šešių miesto fontanų, kuris
po metų stebėjau tylų jų gyvenimo ritmą. saugiai įcentruota savo baseine, nuskendusi nės visumos vaizdą. Fontano diskai tarpusa- „komunikuoja“ su miestiečiais ir jų aplinka
Nesvarbu, kiek fontanas buvo „rajus“ mies- tarp didesnių, istoriškai daugiau ar mažiau vyje sujungti tilteliu, kuriuo drąsiai galima – atspindi praeivių veidus, šviesoforų, auto-
to erdvės atžvilgiu, kiek jo granitinė forma reikšmingų, ryškesnių architektūrinių objek- vaikščioti. Apeiti fontaną iš visų pusių, liesti mobilių atšvaitus, krintančius rudens lapus,
griozdiška ir pretenzinga, rudeniop, išnykus tų, likdavo tik menkas trumpos miestietiškos paviršius. Tilteliu atėjus į vidinę fontano er- liejasi ir varžosi su saulės, lietaus, sniego
vandeniui, likusi tuščia, fontano skulptū- vasaros atributas. Tad ir negyvas, nepastebi- dvę, matyti ant vidurinio disko išgraviruotas blizgesiu ar statiškais, juosvais medžių ka-
ra tapdavo nematoma. O šiauliečiai miesto mas, pamirštas, suvokiamas itin konserva- piešinys – 1,38 metro dirigentas, diriguo- mienais.
svečiams ir toliau girdavo Kryžių kalną ar tyviai ir kiek paviršutiniškai. Niekas prie jantis šešioms varlytėms, išsidėsčiusioms Konceptualiai išreikšta, lakoniška fonta-
Stanislovo Kuzmos „Auksinį berniuką“. fontanų neskirdavo pasimatymų. Fontanų priešais esančiuose disko segmentuose. no skulptūra šiuo atveju puošni ne tik dėl
Fontanų, kad ir kokios būdavo jų atsiradi- Šiauliuose tarsi nebuvo, vandens juose daž- Džiugu, kad piešinyje išvengta idealizavi- tinkamai parinktos medžiagos, bet ir dėl
mo istorijos ar mitai, miestiečiai dažniau- niausiai taip pat. mo, pompastikos. Tai padeda išlaikyti svei- laisvai išreikšto kvietimo būti stebimam,
siai nepastebėdavo. Nebent užkliuvę tylom Kad miestiečiai prisimintų savo fontanus, ko žaismingumo, lengvos ironijos ir fontano atspindimam šviesos ir pačiam tapti ste-
pakeiksnodavo, kad tasai pastatytas pačioje o šie naujai atsivertų miestui, reikėjo ypa- medžiagos – poliruoto plieno – solidumo bėtoju. „Saulės diskai“ pakeitė miestiečių
netinkamiausioje vietoje – tai viduryje bul- tingos progos. Ta proga tapo artėjantis 770 pusiausvyrą. Norint piešinį galima ignoruoti, įpročius, o susitikimų vieta „prie fontano“
varo, tai aikštėje po namų langais, tai perne- metų miesto jubiliejus. 2006 m. rekons- nepastebėti – jis neryškus, neįkyrus, tačiau įgavo konkretų erdvės, kviečiančios ilsėtis
lyg nuošaliai. Fontanas, kaip kraštovaizdžio truojant Šiaulių Prisikėlimo aikštės skverą tuo pat metu visada pastebimas ir įvertina- ir bendrauti, vizualumą.
architektūros elementas, miestiečiams aso- miesto jubiliejaus proga skulptorius Gin- mas vaikų. Todėl aplink fontaną dažnai tvy-
cijavosi su gražiu, bet nepastebimu, nepriei- tautas Lukošaitis, architektas Artūras Burba ro vaikiškas klegesys ir vandens gausmas,
namu, atribotu daiktu, o tapdamas „gražus“ ir dailininkas Mindaugas Lukošaitis ėmėsi sukuriantys gan prabangią, kone kurortinę – Asta Jackutė –
privalėjo atlikti ir monumentalaus paminklo įdomaus projekto – miestiečių pamėgta- atmosferą. Vanduo fontane ne šiaip lašena, o
funkciją. Kažką byloti, pasakoti ir, deja, bū- me skvere įkurdinti naują fontaną. Kitokį, dinamiškai krinta, verčiasi srovėmis nuo vir-
Nemojuojanti teptuku
Pirmoji personalinė Marijos Te- įdomi). Rožanskaitė šiai kartai duoklės šiai menininkei tąsa ir re-
resės Rožanskaitės (1933–2007) rūpi ne tik todėl, kad jos darbai trospektyvą galima pelnytai laikyti
paroda įvyko 1983 m. Dailės yra dalis vietinės meno istorijos. vienu iš reikšmingiausių 2013 m.
parodų rūmuose, dabartiniame Susidomėjimas išlieka ir auga, nes įvykių��������������������������
Lietuvos kultūriniame gy-���
Šiuolaikinio meno centre. Anuo- jos kūryba, net kai gręžiasi į vietinę venime. Ypač todėl, kad ši solidi
met ekspozicijų salės centre deko- praeitį (tremtį ar Šaltojo karo paroda vyksta prieš pat NDG už-
ratyviniais tikslais dar stovėjo pakurstytą kosmoso užkariavimą), darymą pusmečiui – nuo liepos jos
gėlių klomba. Vykstant parodoms geba užčiuopti bendresnes temas, šviečiamoji misija vegetuos, mat
baltojo kubo ne tik neištuštindavo kurios seniai svarbios, dar ilgai čia vyks Lietuvos pirmininkavimui
– palei sienas net buvo ištiesiami tokios liks – ir ne tik Lietuvoje. Ši Europos Sąjungos Tarybai skirti
kiliminiai takai. Po dešimties metų menininkė įtaigiai dokumentuoja renginiai.
ten pat Rožanskaitei vėl surengti moterų patirtis, aiškinasi santykį „Įvairiai žmonės sutinka senatvę:
jubiliejinės parodos nepavyko, su urbanistine aplinka, perkuria re- vieni išeina į dykumas arba kitu
nors ji prašė. Atėjo dar viena ju- liginius simbolius. būdu atsiskiria nuo žmonių. Dar
biliejinė data – 2003 m. ŠMC Šiuo metu Nacionalinėje dailės kiti narplioja savo ligas ar dejuoja
įvyko Jono Valatkevičiaus kuruo- galerijoje eksponuojamos Rožans- dėl liūdnos praeities. Dabar dažnai
ta retrospektyvinė Rožanskaitės kaitės parodos „Rentgenogramos“ taip dejuoja ir jaunimas, vadin-
paroda. Menininkės darbai ne kuratorė yra Laima Kreivytė. Bū- dami save „prarastąja karta“. Juo-
tik išlaikė politinių sistemų kai- tent dėl jos pastangų pastaruoju kinga. Stengiasi save „prarasti“,
tos egzaminą, bet ir priminė, kad metu apie Rožanskaitės darbus ži- taip savęs ir „neatradę“. Aš visuo-
šiuolaikiniame Lietuvos mene ji noma ir rašoma daugiau. 2011 m. met noriu būti visuose gyvenimo
yra viena įdomiausių asmenybių. buvo išleista jos sudaryta monu- įvykiuose, viską matyti, jausti, ki-
Kilo susidomėjimo banga – ypač mentali ir gausiai iliustruota knyga taip pritrūktų jėgų kurti, kurti tol,
tarp tų, kurie tiesiog buvo per „��������������������������������
Marija��������������������������
Teresė Rožanskaitė. Vaiz- kol idėjos pačios atakuoja mane“,
jauni ir dabartinį ŠMC gali sun- dai ir tekstai“ (išleido Tarptautinės Marija Teresė Rožanskaitė. Geltonos draperijos. 1991. – rašė Rožanskaitė. Apie dejavimo
kiai sieti su klombomis ir kilimais dailės kritikų asociacijos Lietuvos Vidmanto Ilčiuko reprodukcija kultūros gajumą Lietuvoje išsiplėsti
(nebent kaip instaliaciją, ji būtų skyrius). „Rentgenogramos“ – tai net neverta. Galima tik prisiminti,
Nukelta į p. 9►
6 ŠIAURĖS ATĖNAI 2013 m. balandžio 12 d. Nr. 14 (1128)
Rikis
nukrenta ant savęs, jie paduoda sau paltą, jie į grindis, jos žybsi grindų kraštuos, tokių už lietuviškam, į užsienietiškus muziejus nakvo-
ima rankinuką sau iš rankos, skėčių sau iš kraštelio nepaimsi. ti niekas nepakviečia. Ar čia muziejus? Tai
rankos niekada neima. Jie plepa sau ir pai- Visgi mano supratimas apie vampyrus vi- parodykit man skulptūrėlių, stiklinių žiedų,
ma save nuo gatvės kampo ir nusiveža save sai neiškreiptas – koks vampyras, koks dra- nors džiovintų žuvų ir pakabučių su šunim.
namo. Jie atsimena savo dantis, jų kaklai irgi kula imtų skėtį sau iš rankos, koks drakula Trakuose tokių mačiau penkis, visi matė,
atsimena savo dantis. Jie užsikelia kojas ant paimtų save nuo kampo? Nebent drakula po- nieko nesupratau, tokius reiktų pamatyti
savo pečių ir visos isadoros, žemaitės ir ra- etas, prozininkas ar keistos elgsenos drakula įstrižom akim, grįžusi ėmiau ieškoti šuns
phaelės, ir. Visos vorele. eseistas. pėdsakų, nieko neradau, tokių nuo kampo
Akše akše, isadoros raphaelės, užgiedo- Cortázar. Jis sako „mot“, jis sako „paro- nepaimsi.
siu jums, nepaimsiu savęs nuo kampo ir le“, vieną po kito, vorele. Jis sako „žodis“ po Aš neuždariusi spintos, aš kalbu kaip dra-
nenusivešiu savęs namo, paimsiu skėtį sau „žodis“ ir po to visada pauzė, nes taip netu- bužis, jo kaklas aukštas, o rankovės ilgos, jo
iš rankos ir nuimsiu ranką sau nuo kojos, aš rėtų būti, nors gražu. Taip sako tik šmėklos, sagos užkalbina, jis man per geltonas gulėti,
vaikščiosiu, kalbėsiu, gulėsiu, aš pasodin- vaiduokliai. Jie eina praustis ir nusirengia per platus vaikščioti, jis man per trumpas
siu save prie stalo, ateis svečių, aš valgysiu. vonioj. Jie laižo sau petį. Jie ilgi, dryžuotų sėdėti, jis man iš priekio per ilgas, jis man
Taip daro visi, kurių marškiniai baltuoja, ku- kelnių ilgumo. Tokias kelnes reikia ne mū- per dryžuotas, per mažas, per siauras. Ne-
rie valgo virtuvėj; jie užgrūdinti dykumų, jie vėti, jomis reikia dengti stalus. Paveiksluo- klauskit, ar šoka, jie visada šoka ant savęs,
cingsi, tokių už kraštelio nepaimsi. se jie žiūri įstrižai, jie rikiai, ten jų čiurnos taip šoktų arklininkas ant arklio, taip šoktų
Šiandien spręsim iš jo marškinių, ar jo ko- per plonos, kaip man tų čiurnų neminėti, jų katė ant peties, jie gajūs, jie gražūs ir žiemą,
jos nori būti susikeltos ant stalo, ar jo ranki- naujos kelnės nedera prie čiurnos ir naujas jiems, vaiduokliams, dabar turbūt yra žiema
nukas nori būti paimtas iš rankos, ar jo ausys švarkas nedera prie riešo. Jie niekada ne- ir rugsėjis, jų marškinius turėtų lyginti stam-
nori būti atidengtos, ar jo iki juostos nori būti žiovauja, niekada nemačiau, kad žiovautų, bios įdegusios rankos, jie nebaigti rengtis,
pamatytas, ar jo kita pusė nori būti paliesta, tegul žiovauja pjesėse. Ir tegul ten klausinė- jie švelnūs, švelnūs kaip pamušalas, kaip
ar jo vazos nori būti aplankytos, ar jo pienas ja, jie ne žurnalistai, jie klausia, ar norėčiau, lakiniai batai.
nori būti išgertas, užuolaidos nutrauktos ir. kad nenusivežtų savęs namo, ar norėčiau eiti Daugiau nieko neprisimenu, gal kalbėjau
Visados vazos, nes. Visos vorele. miegoti ir nusirengt lovoj, žinojau, tokie tin- kaip iš filmo. Jei spintos buvo uždarytos. Jei
Akše akše, vazos vazelės vazeliūkštės, jūs ka pozuoti skulptūroms ir pjesėms, žinojau, ne, turbūt kalbėjau kaip drabužis. Ir tie dra-
Mindaugas Jankauskas. Smalsi Jenny. 2012 remiatės į grindis, mes remiamės į grindis, esu panaši į berniuką. Viename prancūzų bužiai, patikėkit manim, vidurnaktį išėjo iš
mes kaip tapetai, kaip stalas, kaip šaukštas, filme irgi taip žinojo, bet parodė savo antrą proto, nes joks šilkas, medvilnė, sagos neiš-
Cortázar. Jis sako „ambulatoirrree“ vietoj mes turim po šešias burnas, mes išgersim vi- dalį ir apsigalvojo. Iš pradžių apsigalvojo silaikytų, kai šitaip dūmuose viskas skęsta – ir
„ambulatoire“, o taip sako tik vampyrai, tik są jūsų pieną. Akše akše, be jūsų mes pienas, nestipriai, paskui stipriai. siūlės, ir dryžiai, ir kėdės.
drakulos, jie eina miegoti ir nusirengia lo- mes gėlės, slibinai, drakulos, Loch Neso pa- Daugiau nieko neprisimenu, gal kalbėjai
voj, jie eina miegoti ir užsilipa ant kėdės, baisos, be jūsų badas maras, Kazachija, be kaip iš filmo, tada sapnavau, kad kažkas
jie atsidaro sau duris ir miega ant savęs, ir jūsų ne vazos ne. nunuodijo Radvilaitę, jau antrą kartą šiais – Akvilė Žilionytė –
paliečia save, ima save už kojos, jie nusiren- Jo vazos aplankytos, jas ištinka vanduo ir metais, kažkas iš filmo, ne Bona, nes ji iš
gia sau iki juosmens ir užsilipa ant kėdės. Jie vynas, nors taip ir neturėtų būti, jos atremtos paveikslo. Ir šalta buvo kaip muziejuje, kaip
Ne dėl glamūro
reikšmes, kažkokio pykčio ar net neapykan- su kitais lietuvių rašytojais, atskleidžia tam aktyvumo funkciją (ir nekreipti dėmesio į
Kristina Sabaliauskaitė. Danielius tos provincialumui, kurią skaitytojas gali in- tikras nuoskaudas (nors man jos panašesnės estetinę): „Po galais, norėčiau pamatyti tą ti-
Dalba & kitos istorijos. Apsakymai. terpretuoti kone kaip mizantropiją, knygoje į iliuzijas, bet ką gali žinoti, gal tai ir empiri- pą ar tipus, kurie šitą vargo rašliavą išvilko į
V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2012. 206 p. tikrai esama. Panašiai pasakyčiau apie ben- ka): „Jau vien tai, kad gyvenu Londone, kur dienos šviesą ir šitaip prasuko mūsų tautinės
dras „Lietuvos ryto“ publicistų nuotaikas, mane nubloškė gyvenimas, kai kuriems yra tapatybės reikmėms! Įtraukė į mokyklų pro-
Įdomus momentas – neigiama recenzija nors jų tekstai atsiranda tarsi dėl edukacinių baisi nuodėmė ir pretekstas jausti antipatiją. gramas ir pradėjo mokinukams kalti į galvas!
suteikia daug šansų recenzentei būti vaizdin- motyvų, siekiant konstatuoti visuomenės [...] o fotografuojant buvusiuose Oginskie- Nabagėlio sindromą, kantrų pasyvumą nuo
gai aprašytai kitoje Kristinos Sabaliauskaitės ydas. Deja, dažniausiai tik konstatuoti, bet nės rūmuose (dabar Rašytojų sąjungoje), ra- mokyklos suolo, su nepatenkinamu pažymiu
knygoje. Gal net taip bjauriai, kaip aprašyta ne pasiūlyti alternatyvius sprendimus. Ir čia šytojai turbūt pagalvojo, jog noriu uzurpuoti vien už mintį, jog šitai gali būti visiškas šū-
leidėja, turinti vienokių ar kitokių atpažįsta- man rūpi ne etinis, o estetinis aspektas: šiaip „jų“ teritoriją. Iš tiesų man įdomiausia rūmų das!“ (p. 190) Vis dėlto užsipulti Donelaitį,
mų bruožų, bet ne aiškų prototipą. Iš karto jau mizantropiją literatūroje labai mėgstu, istorija iki 1944 m. ir sovietinio periodo – o ne, pavyzdžiui, Dantę, kuris savo „Die-
norėčiau atsiriboti nuo bet kokio moralizavi- tačiau K. Sabaliauskaitės apsakymus gadina viename apsakymų šiam pastatui tenka svar- viškojoje komedijoje“ aukštino prietarus
mo galimybės: etiniai knygos veikėjų pasi- dirbtinai padidintas dėmesys laikraštinėms bus vaidmuo“ (http://www.moteris.lt/veidai/ ir nekritiškai interpretavo opijų liaudžiai,
rinkimai manęs nedomina (t. y. neturiu jiems realijoms, pvz., ilgokai šaržuojamas poso- ksabaliauskaite-atsisakau-buti-klasifikuoja- kažkaip lengviau, maloniau, mažiau atsa-
priekaištų, jeigu taip galėtų pasirodyti), ta- vietinis žodžio „negriukas“ vartojimas, kitos ma-pagal-amziu.d?id=59914857#ixzz2Mq komybės, ar ne? Tapatybės saviplaka (ne
čiau nuo pat „Silva rerum“ įdomūs K. Sa- politinio korektiškumo problemos – kurios, QtYLzm). Sakykim, tikrai; patikėjau. Tačiau vien K. Sabaliauskaitės knygoje, bendrame
baliauskaitės estetiniai principai, neapeinant mano galva, nėra tokios amžinos, kad, praė- jeigu egzistuoja (kad ir netiesiogiai įvardin- publicistikos ir socialinių tinklų diskurse) –
reklamos ir įvaizdžio savikūros (jas suvokiu jus dešimtmečiui, būtų aktualios užaugusiai tas) bodėjimasis oficiozinėmis struktūromis, tai grėblys, ant kurio lipama ir lipama: „Kad
kaip tų principų kontekstą). Nors neabejoju, moksleivių kartai. Jeigu tai būtų feljetonai, tai egzistuoja ir atoveiksmis – nekaltas tų absoliučiai kiekviena šeima turi kraujo dėmę
kad tarp vartotojų knyga bus aptarinėjama jie kuo smagiausiai būtų skaitomi prašmat- struktūrų dalelių įtarumas. Nebūtinai panie- savo istorijoje. Budelio. Arba aukos. O jeigu
kaip geros (ir gal net „elitinės“ – nenusteb- niame žurnale. ka, kaip įsivaizduojama. Ir ne dėl kažkokio jos neturi – vadinasi, buvo liudininkai, ku-
čiau išgirdusi tokį apibūdinimą: gliancas Geriausiai knygą reprezentuojantis tekstas, glamūro, nors su jo taisyklėmis ir akivaiz- rie bailiai stebėjo ir nieko nedarė“ (p. 200).
liaudyje juk asocijuojamas su elitizmu) li- „Danielius Dalba“, spėju, šiek tiek demas- džiai nesutinki, nes jos maitina antifeminis- Kaip pabodo to grėblio kaukšėjimas į kak-
teratūros pavyzdys, jokių ryškesnių kontūrų kuoja ir autorės požiūrį į man rūpimus daly- tinę kultūrą, kuri žeidžia daugelio moterų, tą, kasdien sklindantis iš nubrūžinto švento
prozos žemėlapyje ji neturi. Šis artefaktas kus, tarkim, rašytojo socialumą: „Jis niekada taip pat ir mano, savigarbą. pykčio skilčių. Paradoksalu, bet tokiu būdu
kažkuo primena Romualdo Lankausko po- nepriklausė jokioms literatų sąjungoms, su- Užsibrėžtoji estetinė programa (galia, netyčia pataikoma atsistoti į donelaitišką po-
puliarumą sovietmečiu – skaityti įdomu, bet sivienijimams ar idėjinėms estetinėms malonumas, apgaulė) knygoje nepriekaiš- ziciją, raginančią tautiečius būrus „muštis į
stulbina stiliaus banalumas. Netgi mėginu grupėms, nes tai, jo tvirtu įsitikinimu, yra tingai įgyvendinama – pagal glianco dės- krūtinę“. Regis, autorės taip nemėgstamas
pafantazuoti, koks pasipiktinimas kils, kai neseksualu. „Rašymas turi būti kaip seksas, nius. Bene charakteringiausiai, labiausiai patronalizavimas tampa būdingas jos veikė-
ateis laikas rinkti Metų knygą, o tarp siūlo- – visuomet manė Danielius Dalba. – Sugun- su veikėjais leidžiant susitapatinti knygas jams (ar pasakojimo tonui). Tada jau verčiau
mų knygų „Danieliaus Dalbos & kitų isto- dai skaitytoją, įtrauki jį su savimi į knygos skaitančiuosius buržua, konstruojamas „Oli- tebūnie rašoma apie dietas ir garderobą kaip
rijų“ nebus. Bet juk tauta investavo, ką tie patalą, nuvedi ligi beprotiško orgazmo ir pa- banumas“ – į galvą kažkodėl įkyriai lenda apie patogų būdą jaustis reglamentuotai. Ir,
nusmurgėliai ekspertai sau leidžia?.. lieki išdulkintą. Iki kito karto, ligi kito teksto. Stanley Kubricko filmo „Plačiai užmerk- žinoma, jokiu būdu nepalaikau tos minties,
Nors K. Sabaliauskaitės nuostatą vil- Arba ne. Tavo visiškoje galioje ir malonėje, tos akys“ asociacija. Kitur ypač meistriškai kad rašytoją sukuria darbas ir rezultatas – re-
niečiais laikyti trijų šeimos kartų antkapių geidžiantį dar ir dar“ (p. 155). Tarkim, atsi- manipuliuojama lietuviškumo mito kritika: guliariai leidžiamos knygos.
savininkus esu girdėjusi kairiuosius intelek- riboji nuo galimo autobiografiškumo (nors „[...] idealus lietuvio balius – prisiėst iš pil- Dar keli sakiniai apie kalbą, kuri, deja,
tualus riebiai vadinant „urbanistiniu nacio- užuomina į jį teksto pabaigoje egzistuoja), nos lėkštės, prisigert degtinės, pasiginčyt taip pat yra estetinės žiūros objektas. Gali
nalizmu“, kai ji rašo apie Vilnių ir paveldo tačiau vis vien įtarinėji, kad tai gali būti ir dėl politikos, tada dar išgert degtinės ir krist būti, autorė stengėsi laužyti įsivaizduojamai
reikalus, justi, kad tai jos stiprioji dalis. Tai- autorės estetikos pagrindas – literatūra kaip veidu į baltą mišrainę. Arba apsivemti. Ta tebegaliojantį kanoną, kad rašyti žemuoju
gi, labiausiai vykęs atrodo pirmasis knygos galia, malonumas ir apgaulė. Knygos atvarte pačia balta mišraine. Tiesiai į tuščią lėkštę, stiliumi, gatvės kalba – nepriimtina. Deja, ir-
apsakymas („Juodieji Franko perlai“). Dera – nuotrauka Oginskių rūmų interjere (koks iš kurios ką tik valgė“ (p. 161). Man tokie gi ne dėl to – iš tikrovės „iškirptas“ ir tiesiog
pagirti ir už apsakymų kompoziciją. O to- netikėtas sutapimas – ten jau beveik septynis pasažai neatrodo literatūra; atrodo senste- įklijuotas kalbos srautas dar nepaverčia teks-
liau... Sutinku su Emilija Visockaite, recen- dešimtmečius įsikūrusi Rašytojų sąjunga). lėjusi abejotinos vertės visuomenės kritika. to literatūra, tik baisiai susiaurina ir apkarpo
zijoje rašiusia: „Pro visus kampus lenda kaži Joje autorė vilki kažką panašaus į baikerio Taip, kaip feminizmas ragina liautis kalbėjus knygos, kaip turinčios galią išlikti ilgiau už
koks snobiškumas, be gailesčio juokiamasi striukę – blizgiajame žurnale šalia tos pačios apie „tikrą vyriškumą ir tikrą moteriškumą“, žurnalus, galimybes.
iš naivios moteriškės, besižavinčios anglišku nuotraukos yra ir citata iš „Danieliaus Dal- jau būtų galima susiprasti palikti ramybėje
aristokratiškumu, detaliai inventorizuojami bos“, leidžianti susivokti, kad fotosesijoje ir „tikrą lietuviškumą“, kuris lygiai tiek pat
„Humanoje“ pirkti jos drabužiai“ („Š. A“, žaidžiama savo pačios veikėjų įvaizdžiais. yra stereotipų kūrybos ir galios įtvirtini- – GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ –
2012.XII.14). Nors „snobiškumas“ ir apgau- Tame pačiame žurnale esančiame interviu K. mo laukas. Iškalbinga ir Danieliaus Dalbos
linga sąvoka, turinti ir pozityvią, ir negatyvią Sabaliauskaitė, paklausta apie savo santykį pretenzija literatūroje matyti tik socialinio
Rožanskaitė nuolat gręžėsi į nuotraukos, filmuotos medžiagos slaugyti sergančius žmones ir Ši moteris garstyčių pataluose
Nemojuojanti kasdienę aplinką, darė tai, kas jos nuotrupos, liudininkų pasakojimai. mėginti susigaudyti medicinos kelia asociacijų su kitu darbu – asa-
kartos menininkams Lietuvoje Apmaudu, ypač jei savo akimis labirintuose: žvilgsnis klaidžioja, mbliažu „Suklumpa po kryžiumi“
teptuku nebuvo būdinga. Nuo dešimtojo šių instaliacijų neteko matyti. Nors vaizdams susipynus su kvapais, (1976). Dėl pavadinimo šis darbas
dešimtmečio ji aktyviai naudojo apie erdvinius darbus primena tik jų užplūsta jutimų kakofonija. atrodo beveik šventvagiškai. Pro
►Atkelta iš p. 5
kasdienes erdves instaliacijoms. dokumentinė medžiaga, parodoje Dešimtojo dešimtmečio pradžio- išpjautą skylę fone regime laivo
Kuršių kaime (Varėnos r.), kur gausu tapybos darbų, asambliažų je Rožanskaitės tapytos palatos iliuminatorių ar troleibuso langą
kad į dykum��������������������
as������������������
šiuolaikiniai me-
menininkės šeima turi sodybą, ir to, ką kuratorė vadina talpyklas spinduliuoja kitokia energija: medi- primenančią mėlyną ertmę. Akį ir
nininkai išties kraustėsi: tapyto-
�������
upelio vagoje ji panardino sieninį primenančiais paveikslais-dėžėmis. kų nebelieka, ligones supa šaltomis vėl traukia ryškios sintetinės spal-
ja, minimalizmo atstovė Agnes
laikrodį, o krantus užklojo auk- Ekspozicija gausi, bet nepaini ir spalvomis nutapyti metaliniai lovų vos, ypač oranžinė, užtepta ir ant
Martin septintajame dešimtmetyje
so spalva nudažyta klostėmis neperkrauta, reikšmingiausius me- rėmai, jos lyg į drobules įsivynioja kryžių, ir ant pastolius primenan-
savanoriškai išsitrėmė iš Niujorko
sulankstyta skarda. Įvietinto meno nininkės kūrybos bruožus perpras- į išblukusią melsvą patalynę. Pasa- čios konstrukcijos kairiajame kampe.
į Naujosios Meksikos platumas,
lokacija tapo ir Vilnelė, į kurią ji ti padeda septynios parodos dalys: kojama, kad, ligoninėje lankydama Asambliažo centre – jauna ryžtingai
ten pat anksčiau �����������������
išsikraustė������
Geor-
įmerkė ligoninės lovas su spar- „Tarp kosmoso ir abstrakcijos“, sergančią mamą, Rožanskaitė ir į mus žengianti moteris, kuri tarsi
gia O’Keeffe.
nais. Kai Genocido aukų muzie- „Medicininės erdvės“, „Kita vei- kitoms moterims atnešdavo sriu- išsilukštena iš balto kombinezo-
Rožanskaitės darbai atsisuka
jaus celėse Rožanskaitė patalpino drodžio pusė“, „Kančios stotys“, bos, o kai kartą aptiko, kad vie- no, o po juo regime raumeningą
veidu į miesto kasdienybę ir jos
darbus, susijusius su savo trem- „Asambliažų architektūra“, „Etno- noje palatoje apleistos senutės pilvą ir kiek apnuogintas krūtis. Ši
medžiagiškumą. Dėžės, kartonas,
ties patirtimi ir tėvo nužudymo per grafinis žvilgsnis“, „Ekologinė klausa“. aptekusios utėlėmis, pareikala- moteris, kaip ir anoji iš „Geltonų
skarda, armatūra, veidrodžiai,
okupaciją prisiminimais, ji sukūrė Daugiausia Lietuvoje rody- vo jas nuskusti ir gydyti. Šiuose draperijų“, įklimpusi pusę asam-
draperijos, medgaliai, rankenos –
laikiną, bet dėl to iškalbingesnį nei ti ir geriausiai pažįstami tie paveiksluose moterys irgi nuskus- bliažo apimančiose klostėse. Bet
tai jos medžiagos. Ant jų tapoma,
ilgaamžiai marmuriniai monumen- Rožanskaitės darbai, kuriuose tos plikai. Įdomu, kad nuėjus nuo ji tvirtai juda link kairiojo kraš-
dažoma, pjaustoma, jos laužomos
tai paminklą okupacijos aukoms. fiksuojama medikų darbas, ope- šių darbų nesinori nuleidus rankas to, tarsi apskritai ketintų išeiti iš
ir ardomos. Per medienos plokštę
Ji nevengė ir ironijos. Buvusią ruo-jami organai, ligoninių erdvės sušnabždėti „iš dulkių į dulkes“. šios mizanscenos ir mums palikti
perveriamos vielos, raižomas�����
�������������
����
vei-
žibalinę Kauno centre pavertė ir ligoniai. Tiesa, ankstyvieji ir „Geltonose draperijose“ (1991) tik dėžę, iš kurios Rožanskaitė ir
drodis�������������������������
, ardo�������������������
ma�����������������
drobė, prie kar-
interjerus iš Davido Lyncho filmų vėlesnieji kūriniai šia tema skiria- garstyčių spalvos patalais nukloto- padarė paveikslą. Talpyklą, kurioje
tono tvirtinami rąstai. Šis procesas
primenančia konstrukcija: ant jos si. Ankstyvieji akį traukia vaizdi- je palatoje su daugybe tuščių lovų galima sudėti tai, ką kartais būtina
svarbiau nei pamojavimas teptuku.
buvo pritvirtintos gigantiškos ausys, ne perkrova: tapyba jungiama su kampe regime mažutę moterį, iškrauti.
Būtent taip Rožanskaitė apibūdino
o iš jos sklido balsas, šnabždan- šilkografija, koliažuose raudoni ramiai, šiltu žvilgsniu žiūrinčią
tapybą, kurios mokė Dailės insti-
tis „tik niekam nesakyk“. Instalia- tonai sutirštėja šalia nespalvotų tiesiai į mus. Ikoniškose tapusio- Marijos Teresės Rožanskaitės
tute. „Pamojavai, pamojavai su tep-
cija pavadinta „Politikų išpažintis“ nuotraukų. Be to, pacientai dažnai se Rožanskaitės rentgeno serijose paroda „Rentgenogramos“ veikia
tuku“, – sakė ji ir pridūrė, kad darbe iki gegužės 19 d.
(2005). apsupti medikų: studentų, slaugių, pacientai dažniausiai vaizduojami
jai būtina „išsidejuoti ir išsikrauti“
Vaikštant po „Rentgenogra- gydytojų. Šis daugiasluoksnišku- nugara į mus, o dėmesys nukrei-
(cituoju pokalbį su Kreivyte,
mas“ (parodos architektė – Julija mas perteikia tą jausmų laviną, piamas į aplinką, kurioje žmogus
publikuojamą minėtame albume – Lina Žigelytė –
Reklaitė), sunku nejausti apmau- kuri užgriūva, kai pirmąsyk ten- virsta medicinos subjektu. Dabar
„Vaizdai ir tekstai“).
do, kad iš erdvinių darbų teliko ka dažniau lankytis ligoninėse, žiūrima į mus.
10 ŠIAURĖS ATĖNAI 2013 m. balandžio 12 d. Nr. 14 (1128)
PROZA
Paminklas
Ištrauka iš romano „Suklastotos sielos“
Baigiau gerti kavą, suvalgiau porą sumuštinių ir iške- – Fotografavau ją šitoje aikštėje. Neseniai buvau nusi- palapinėje, susiraitęs miegojo Benas. Ji pamatė mane ir
liavau. Dangus buvo giedras, o saulė jau įsismaginusi pirkęs fotoaparatą ir eidamas su ja į pasimatymą visada jį nuleidusi knygą laukė, ką pasakysiu.
šildė viską aplinkui. Greitai pasiekiau centrinę miestelio pasiimdavau. Buvau pridaręs labai daug nuotraukų, kū- – Patinka skaityti? – paklausiau.
aikštę. Ji buvo apskritimo formos, uždaryta ją supančių riau net eilėraščius, bet... – Labai. Miestelio bibliotekoje yra labai neblogų knygų.
pastatų, o gatvelės, išeinančios iš aikštės, buvo tiesios lyg Aš jam grąžinau užrašų knygutę ir jis pagarbiai įsikišo – File, kaip tik norėjau paklausti, ar tu pažįsti tokį senu-
saulės spinduliai, piešiami vaikų. Vienoje iš reklaminių atgal į kišenę. ką, miestelio bibliotekininką.
salos nuotraukų, darytų iš paukščio skrydžio, ta aikštė tar- – Ji išvažiavo, – po pauzės tarė senukas. – Su kažko- – O taip, kas jo nepažįsta? Kodėl paklausėte?
si veidrodis atspindėjo ją apšvietusią ryškią saulę. Aikštės kiu puošniu džentelmenu, kuris buvo atvykęs į salą pa- Ji smalsiai žiūrėjo į mane, primerkusi nuo saulės akis.
centre buvo įrengtas irgi taisyklingos apskritimo formos pramogauti. O aš likau čia. Toliau dirbau bibliotekininku Pasakiau, kad buvau sutikęs jį miestelyje ir jis parodė
fontanas, jo kraštuose, tiesiog grindinyje, buvo įtaisyti ir raminausi skaitydamas knygas. Saloje tada buvo kone man savo jaunystės meilės nuotrauką, kurioje mergina
vandens purkštukai, spjaudantys vandenį į fontano vi- dvigubai daugiau gyventojų, bet dauguma vaikų neraštin- buvo labai panaši į ją.
durį, kur stovėjo bronzinė žmogaus figūra. Iš aprangos gi. Mokslas buvo mokamas, o tėvai nelabai turėjo už ką – Jis papasakojo man istoriją apie paminklą, – pridėjau.
galėjai spręsti, kad tai poetas arba koks buvęs salos po- susimokėti. Eidavau pas jų tėvus ir prašydavau, kad leistų Ji susimąsčiusi stebėjo jūrą, paskui prabilo:
litikas. Pagalvojau, kad tiek vienas, tiek kitas savotiškai savo vaikus bent pas mane į biblioteką. Aš juos mokyda- – Keista. Nuotraukos jis niekam nerodo. Niekas tikriau-
apgaudinėja žmones, suteikdami gražią iliuziją ir viltį. Ar vau skaityti, na ir rašyti. Užsakydavau iš žemyno vaikiš- siai ir nežino, kad tokia yra, o ir pati istorija gana trum-
tik nesugalvojo miestelio architektas iš jų pasišaipyti, su- kų knygučių, bet jos buvo ganėtinai brangios, o valstybė pa. Geras žmogus bibliotekininkas, keistuolis, investavęs
kurdamas tokį fontaną, iš kurio vietoj mėtomų neapykan- menkai finansavo. Pradėjau pats vaikams rašyti istorijas. tėvų palikimą į miestelio aikštę. Ją papasakojo meras
tos akmenų liejasi vanduo, o įtaisyti purkštukai imituoja Ant balto lapo didelėmis, spausdintomis raidėmis, šalia atidengiant aikštę. Ją žino visi vietiniai gyventojai, o se-
žmonių šlapinimosi įrankius. Aplink fontaną buvo daug pripiešdavau visokių grožybių. Bet turbūt nebuvau tam nukas yra tapęs gyvu miestelio simboliu. Net paminklą ir
suoliukų ir aš įsitaisiau ant vieno iš jų. gabus, nes mano rašinių nespausdino nė vienas leidinys. aikštę žmonės paprastai vadina jo vardu.
Žmonių dar buvo nedaug. Daugiausia vietiniai gyven- Žmonės mane laikė keistuoliu, turbūt net ir dabar... Visą – Koks jo vardas?
tojai, dirbantys nedidelėse krautuvėlėse ir jaukiose ka- gyvenimą ir dirbau bibliotekoje. Aišku, buvo minčių iš- – Benas. Kaip ir jūsų sūnaus.
vinukėse. Sklido malonūs ausiai darbo dienos pradžios važiuoti, viską mesti, bet mane sulaikydavo mano vaikai. – Čia tai bent, – nustebau. – Einu išsimaudysiu.
garsai. Prekiautojai vaisiais ir daržovėmis stūmė prekybi- Taip nieko gyvenime ir nepasiekiau. Net šeimos nesukū- Atsigaivinęs atsisėdau ant smėlio šalia Filės.
nius vežimėlius, dėliojo prekes, kažkas pakėlė apsaugines riau. – File, o kaip žmonės reagavo į paminklą?
žaliuzes, padavėjas statė per naktį prirakintas lauko ka- Senukas atsiduso ir paprašė dar ugnies. Prisidegęs ne- – Įvairiai. Vieni palaikė, kiti piktinosi, kad neturime
vinės kėdes, jaunas vaikinukas šūkalodamas nešiojo lai- baigtą rūkyti cigaretę, išpūtė dūmą ir pasakojo toliau: paminklo salos įkūrėjui, tretiems užkliuvo, kad vanduo
kraščius ir dalino juos kavinėms ir prekybininkams. Tik – Tėvai po mirties man paliko nemažą palikimą, tiek liejasi ant jo, dar kitiems – kad paminklas neskatins žmo-
aš ir aplink drąsiai vaikštinėjantys balandžiai neturėjome pinigais, tiek trobesiais. Virš bibliotekos turėjau butuką gaus siekių. Buvo ir tokių, kurie išvis nematė reikalo taip
aiškaus tikslo. ir nenorėjau gyventi name vidury laukų. Viską pardaviau. švaistyti pinigus. Tik visi vieningai tvirtino negirdėję, kad
Iš tolo pamačiau link manęs artėjantį senuką. Pasirams- Už visus turėtus pinigus sugalvojau sutvarkyti miestelio kur nors stovėtų paminklas nieko gyvenime nepasieku-
tydamas lazdele jis ėjo lėtai, sukiodamas galvą į šonus ir aikštę. Nuėjau pas merą ir pasiūliau. Pasakiau, kad noriu siam žmogui. Dabar jau nurimo aistros, o paminklui ta-
stebėdamas aplinką. Priėjęs prie gretimo suoliuko, atsar- iškloti naują grindinį, įrengti fontaną, suoliukus ir nu- pus populiariam tarp turistų dauguma, manau, didžiuojasi
giai atsuko jam užpakalį ir, rankomis atsirėmęs į suoliuką, dažyti namų fasadus, žiūrinčius į aikštę. Fontano centre juo.
lėtai atsisėdo. Atsisėdęs, tvarkingai atrėmė savo lazdą ir sugalvojau pastatyti paminklą paprastiems, nieko gyve- – O apie nuotrauką žinojai?
iš švarko kišenės išsitraukė nedidelį medžiaginį kapšelį. nime nepasiekusiems, jokių gabumų neatskleidusiems – Kad jis nešiojasi, ne, bet...
Rūpestingai jį atrišęs, išsitraukė rūkomojo popieriaus ir, žmonėms. Meras labai nustebo. Siūlė įamžinti salos už- – Bet? – pešdamas iš jos atsakymo pratęsimą, paklau-
pabarstęs ant jo tabako, drebančiomis rankomis susuko jį, kariautoją, dar kažkokį didvyrį, bet tai buvo mano sąlyga. siau.
paskui pasilenkė ir liežuviu perbraukė popieriaus krašte- Jis nusileido. Derinome su skulptoriumi, atvykusiu į salą, – Manau, kad tai mano senelė. Ji man kažkada pasakojo
lį. Įsikišęs cigaretę į burną, pradėjo graibytis degtukų ar detales, eskizus. Jis tikriausiai lankėsi ir pas merą, nes es- apie pirmąją meilę, nors vardo ir neminėjo, bet iš apibūdi-
žiebtuvėlio. kizai išeidavo velnioniškai panašūs į jį. Šelmis. Nuėjau nimo esu tikra, kad tai jis. Žmogus, kuris taip įsimylėjęs
– Ech, neturiu ugnies, – tarsi sau ištarė senukas ir atsi- jam ir pasakiau. knygą, čia vienintelis, o be to, geras ir padorus. Senelės
sukęs į mane nusišypsojo. – Ką pasakėte? – susidomėjęs paklausiau, kai jis nu- žodžiais, jam trūko charizmos, kuri žavi moteris. Jis pasa-
Prišokau prie jo, išsitraukiau žiebtuvėlį ir be žodžių pa- tilo. kodavo jai visokiausias istorijas ir pradžioje ją tai žavėjo,
daviau jam. Jis pavartė jį rankose, ieškodamas jo viršaus, – Sakau, mere, jūs gi nesate paprastas, kodėl norite būti bet po kiek laiko ji suprato, kad tai kitų žmonių istorijos,
ir prisidegė. Išpūtė pirmą dūmą ir su dėkinga šypsena grą- panašus į nieko nepasiekusį? Mačiau, kad jis susigėdo, o ji troško kurti savąją, vienintelę ir nepakartojamą. Jai
žino man žiebtuvėlį. bet prisiekė nieko skulptoriaus neprašęs, tik... Tada jis už- atrodė, kad jis ne kovoja, o tik plaukia pasroviui. Jis ten-
– Labai dėkingas, jaunuoli. sikirto. Daugiau jo neklausinėjau. kino kiekvieną jos užgaidą, sekiojo prilipęs ir tikriausiai
Man buvo trisdešimt devyneri ir vis rečiau išgirsdavau Senukas pradėjo krenkšti ir užsikosėjo. buvo pasiruošęs dėl jos numirti... Ji pabėgo iš salos, net
šį žodį. – Skulptoriui turbūt buvo sunkiausias uždavinys nu- neatsisveikinusi su juo. Apie tai jis tikriausiai sužinojo iš
– Nėra už ką. piešti paprastą žmogų, – toliau kalbėjo senukas. – Tada pašalinių.
Senukas linktelėjo galvą ir godžiai traukė dūmą. jo paklausiau, ką gyvenime veikė jo tėvai. Pasakė, kad – O senelė dar gyva?
– Kieno garbei tas paminklas? – paklausiau. tėvas visą gyvenimą dirbo vairuotoju, paskui išėjo eiliniu – Taip. Ji dar ne tokia senučiukė ir ganėtinai žvali. Kai
Jis nežymiai pakreipė galvą į mano pusę, kad pagautų į frontą ir negrįžo. Tai ir nupiešk savo tėvą, pasakiau. Jis gimė mano mama, vyras ją paliko, bet jai tikriausiai buvo
mano žodžius, ir toliau sau rūkė. Suabejojau, ar išgirdo tada lengviau atsiduso. Taigi. gėda grįžti į salą. Tik praėjus nemažai laiko ji aplankė
mano klausimą, norėjau jau pakartoti, mintyse galvoda- – Įdomi istorija, – pasakiau, supratęs, kad baigė. – O savo tėvus ir brolius su seserim, bet nepasiliko. Aš čia
mas, kaip paklausti paprasčiau, o gal prieiti arčiau jo, bet, kodėl fontano vandenys plauna tą paprastą žmogų? atvažiuodavau per atostogas, o baigusi mokyklą ir apsi-
užgesinęs cigaretės galiuką ir atsisukęs į mane, jis kone – Iš tikro tai jie neturėtų jo siekti, tiesiog per stipri sro- gyvenau.
juokdamasis prabilo: vė, – dėstė senukas. – Bet nieko baisaus, tegu plauna, juk Pabudo Benas ir mes visi patraukėme namo. Moterys
– Mano. paukščiai kartais apdergia. dar nebuvo grįžusios, todėl užlipau į miegamąjį ir prigu-
Prunkštelėjau iš netikėtumo, paskui muistydamasis ir – Norėčiau jus pavaišinti arbata, – pasiūliau. liau. Apie kažką svajojau. Mane pažadino grįžus Sandrai
nežinodamas, ką toliau sakyti, išsitraukiau cigaretę ir pri- – Labai ačiū, deja, jau turiu keliauti namo. Laikas gerti ir Betei kilęs šurmulys. Nulipau į apačią.
sidegiau. Jis pradėjo pasakoti: vaistus. Sudie. Svetainėje buvo prikrauta pirkinių, o Sandra su Bete
– Mano tėvai, ieškodami geresnio gyvenimo, atsikėlė į Jis sunkiai atsistojo, o aš priėjęs padaviau jam ranką. varžėsi, kuris pirkinys vertesnis. Mane ir Filę jos įtraukė
šią salą ką tik susituokę. Jie išsinuomojo butuką ir sunkiai Man norėjosi irgi pramankštinti kojas. Visada, kai su- į vertinimo komisiją. Atlaikęs tik pirmą etapą ir supeiktas
dirbo. Po kiek laiko pasaulį išvydau aš. Dar visai mažas sijaudinu, turiu eiti. Apėjau aplink aikštę, dairydamasis abiejų konkurso dalyvių, išėjau į lauką parūkyti.
berniukas padėdavau tėvams rinkti jų pačių užaugintas į parduotuvių vitrinas, stabtelėjau prie vaisių prekeivio. Atostogos prabėgo kaip visada – nepastebimai. Pa-
daržoves ir vaisius, lankiau vietos mokyklą ir augau kaip Labai užsimaniau ko nors gaivaus, todėl pamatęs dide- prašiau, kad į oro uostą mus lydėtų ir Benas su aukle.
visi žmonės. Kartu su tėvu statėme namą, dirbau visus lius ir gražius persikus neatsispyriau ir nusipirkau porą. Išvažiavome ryte truputį anksčiau, nes susitariau su vai-
ūkio darbus, o baigęs mokyklą įsidarbinau bibliotekoje. Toliau priėjau lauko kavinukę ir prisėdau. Užsisakiau ruotoju, kad užsuktų į miestelio aikštę. Tikėjausi pamatyti
Tėvai jau buvo prakutę, patys samdė pagalbinius lauko kavos ir paprašiau, kad nuplautų vaisius. Valgant juos, tą senuką. Kažką norėjosi pasakyti, tik nežinojau ką. Au-
darbininkus, todėl mano pagalbos kaip ir nereikėjo. Jie galvoje sukosi mintys. Tas senukas geras ir dvasingas tomobilis sustojo netoli tų suoliukų ir kadangi vairuotojas
įkalbinėjo mane važiuoti iš čia, baigti rimtus mokslus, žmogus, bet... Klausiau savęs: ko jam trūko, kad ką nors man užstojo vaizdą, pamačiau tik neryškią sėdinčio žmo-
žadėjo visokeriopą pagalbą, bet aš likau. Aš buvau įsi- būtų pasiekęs gyvenime? Lyginau, aišku, su savimi, su gaus figūrą. Išlipau iš mašinos ir, apėjęs ją, sustojau. Ant
mylėjęs. savo pasiekimais. Tikrai nesu toks geras kaip jis. Visada suoliuko šalia senuko sėdėjo moteris. Ji buvo atsirėmusi
Jis atsiduso ir nutilo. Aš laukiau. Senukas kažką išsi- pirmiausia pagalvoju apie save, net ir tokiose situacijose, į atkaltę ir šiek tiek galvą pakreipusi į senuko pusę. Jis
traukė iš vidinės švarko kišenės ir lėtai atsisuko į mane. kai turėčiau nerimauti ir bijoti dėl Sandros ar mūsų vaiko, kažką gyvai jai pasakojo ir net nerūkė. Nedrįsau eiti prie
– Prieik arčiau, jaunuoli. dėl sesutės Betės, labiausiai bijau dėl savęs. Gal senukas jų ir atsisukau į mašiną. Filė žiūrėjo į mane sąmoksliškai
Paklusniai priėjau, o jis man ištiesė nedidelę užrašų niekada nebijojo? Jis visą gyvenimą nebijojo skausmo ir šypsodamasi. Atsakiau jai tuo pačiu. Pajutau savo rankoje
knygutę. Atverčiau ją ir pamačiau seną, laiko nutrintą nešiojosi jį vidinėje švarko kišenėje kaip meilę. Beno rankytę. Jis trūkčiojo ją, kviesdamas eiti, o aš gal-
jaunos merginos nuotrauką. Išgėriau kavą ir dar šiek tiek pasisukiojęs po miestelį vojau, kad plaukti pasroviui nėra jau taip blogai. Tai irgi
– Tai ji, Izabelė. nusprendžiau grįžti namo. Namai buvo užrakinti, o aš ne- sprendimas, nors gal ir nesąmoningas.
– Labai graži. turėjau rakto, todėl pasukau link jūros. Paplūdimyje bu-
Ir aš tikrai sakiau tai ne iš mandagumo. Ji man priminė vo nedaug žmonių, todėl gana nesunkiai radau auklę. Ji
Beno auklę. gulėjo ant šezlongo ir skaitė knygą. Šalia jos, nedidelėje – BENAS TARKERIS –
12 ŠIAURĖS ATĖNAI 2013 m. balandžio 12 d. Nr. 14 (1128)
ŠIAURĖS KATINAI
Redaktorius: Žydrūnas Drungilas (zydrunas.d@gmail.com). Elektroninis paštas: satenai@takas.lt. „Šiaurės Atėnus“ remia:
Paveldas: Juozas Šorys. www.satenai.lt; www.culture.lt/satenai. Kultūros rėmimo fondas;
„Šiaurės kampas“: Marius Plečkaitis. Spausdino UAB Ukmergės spaustuvė. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
Bendradarbiauja: Austėja Merkevičiūtė, Vasario 16-osios g. 31, 20131 Ukmergė. 2013 m. suteikė 100 000 Lt paramą projektui
Donatas Paulauskas, Aistė Paulina Virbickaitė. VšĮ „Šiaurės Atėnų fondas“ sąskaita banke: „Šiaurės Atėnai“: atsinaujinančios kultūros formos“
Kalbos redaktorė: Audrė Kubiliūtė. LT36 7300 0100 0000 7071; (p. 1–4, 9–12).
Maketuotoja: Zita Remeikienė. AB bankas „Swedbank“ (kodas 73000).
Dizainerė: Jūra Bardauskaitė. Savaitraštis išeina penktadieniais.
Direktorė: Lina Černiauskaitė. Leidžiamas nuo 1990 m. vasario 7 d.
Finansininkė: Danuta Churtasenko. Leidžia VšĮ „Šiaurės Atėnų fondas“. ISSN 1392-7760.
Redakcijos adresas: Mėsinių g. 4, 01133 Vilnius. 3 spaudos lankai. Indeksas 0109. Tiražas 1491 egz.
Telefonas: 261 37 70. Redakcijos ir autorių nuomonės nebūtinai sutampa.