Atėnų teisės šaltiniai

Antikos (graikų ir romėnų) civilizacija susiformavo Europos pietuose, viduržiemio jūros baseine ir savo apogėjų
pasiekė I tūkst. Pr. Kr ir I tūkst. po Kr pradžioje. Šiuo laikotarpiu graikai ir romėnai pasiekė įspūdingų laimėjimų
visose visuomeninio gyvenimo sferose, tarp jų ir politikos bei teisės srityse. nedideli vienas nuo kito izoliuoti miestai-
valstybės graikų vadinti poliai (įtakingiausias buvo Atėnai). Taigi Graikijoje nebuvo vientisos valstybės ir teisinės
sistemos. T. raida antikinėje Graikijoje neperžengė polių ribų, plėtojosi vietos papročių ir tradicijų pagrindu,
pasižymėjo t. partikuliarizmu. Labiausiai išplėtota senovės Graikijos t. sistema buvo Atėnuose. Seniausias t. šaltinis At.
buvo papročiai, tačiau anksčiau nei kitur (jau nuo VIIa. pr. Kr. pab.) pagrindiniu t. šalt. tapo įst.: kuriantis Atėnų
valstybei (I tūkst pr kr) tauta buvo nustumta eupatridų (kilmingųjų), kurie pasisavino ir sutelkė visą valdžią savo
rankose. Todėl demosas (tauta) reikalavo užrašyti papročius.
621 m pr kr pasirodo pirmasis užrašytas paprotinės teisės rinkinys-“Drakono įstatymai”. Šis įstatymas pasižymėjo
griežtumu ir tapo žiaurumo simboliu. Drakono įstatymai iki mūsų dienų neišliko. Nepaisant žiaurumo drakono
įstatymai buvo vertinami teigiamai. Tai buvo laikoma tam tikra demoso pergale prieš eupatridus. Drakono įstatymai
apribojo kraujo kerštą. Didelis dėmesys skiriamas skiriamas savininkų interesams, žudiką siekiama apsaugoti nuo
kankinimų keršijant. Numatyta bauda (skaičiuojama jaučiais), teisių atėmimas, mirties bausmė.
VI a pr kr pradžioje (594) pasirodė Solono įstatymas. Solonas buvo išrinktas archnotu kaip ir Drakonas. Solonas atėjo
į valdžią esant dideliems prieštaravimams tarp praturtėjusių nekilmingųjų ir kilmingųjų. Nekilmingieji tuo metu
negalėjo turėti valdžios. Solonas atliko seisachtiją (naštos naikinimas), t.y skolinės vergovės panaikinimas, skolų
numetimas, taip pat įteisino žemės paveldėjimo teisę ir kt. likvidavo monopolinę eupatridų galimybę eiti valstybines
pareigas, reglamentavo naujus civilinius teisinius santykius. Įst. paskatino prekybos ir amatų plėtrą. Solonas panaikino
Drakono įstatymus, išskyrus keletą nuostatų dėl nužudymų. Solono reformos iki mūsų dienų taip pat neišliko bet apie
jas daug rašė senieji istorikai.
V a pr kr pabaigoje antikiniame pasaulyje prasideda demokratijos klestėjimas. Visi piliečiai dalyvauja valstybės
valdyme. Didelę reikšmę įgauna įstatymai ir juos jau turi kurti tauta. Įstatymų leidyba sutelkiama tautos rankose.
Tautos susirinkime galėjo dalyvauti visi pilnateisiai vyrai nuo 20 m. Įstatymus galėjo siūlyti bet kas, o jų projektus
svarstė 500 taryba, burtų keliu sudaroma 1 metam. Tautos susirinkime priimti įstatymai patekdavo į heliėją tvirtinimui.
Heliėja sudaroma burtų keliu 1 metam.
Teisė asocijavosi su išmintim. Atėnuose demokratija buvo vergvaldinė. Ji lietė tik tikruosius Atėnų piliečius, kurių
buvo žymiai mažiau nei vergų. Be to Atėnuose gyveno laisvieji svetimšaliai- metekai, kurie irgi nedalyvavo tautos
susirinkime. Tautos susirinkimas priimdavo daug įstatymų kurie deja būdavo labai prieštaringi. Tačiau galima daryti
išvadą, kad kai kurie teisės institutai (nuoma, prekyba, jūreivystės teisė) pasiekė gana aukštą lygį.

Antikos teisė
Nuosavybės ir valdymo teisė (spec.term.nebuvo)
 Valstybė aktyviai dalyvavo ūkiniame gyvenime
 Valstybės turtas buvo atiduotas naudotis privatiem asmenims.
 Žemė galėjo ir valstybinė ir privati.
 Žemės ir nekilnojamo turto negalėjo turėti metekai.
Prievolinė teisė
 Buvo skiriama į prievoles, kylančias iš sutarčių (laisvąsias) ir prievoles kylančias iš deliktų, pažeidimų (nelaisvąsias)
 Svarbiausios sutartys sudaromos raštu.
 Sutarties įvykdymui užtikrinti iš pradžių buvo naudotas savęs įkeitimas, vėliau tik turtas.
 Išskirtinė reikšmė hipotekai- žemės įkeitimui.
 Populiariausia pirkimo pardavimo sutartis.
 Nuomos sutarties objektas, kilnojami ir nekilnojami objektai- vergai, galvijai, žemė, pastatai.
 Plačiai paplitusi paskolos sutartis.
 Reglamentuojamos ir kitų rūšių sutartys: samdos, rangos,panaudos,bendrovės
Santuokos teisė
 Santuoka sudaroma sutartimi, kurios šalys- jaunikis ir nuotakos šeimos galva.
 Jaunikis už nuotaką turėdavo sumokėti jos tėvams, nuotaka gaudavo kraitį.
 Daugpatystė nebuvo leidžiama, morališkai smerktinas ir nesantuokinis gyvenimas.
 Vyrui ištuoka laisva, moteriai daug sunkiau įgyvendinama.
 Mirusiojo turtą po lygiai paveldėdavo jo sūnūs, nesant- dukros, ir jų nesant- šoniniai giminaičiai.
 Nuo Solono laikų buvo žinomas paveldėjimas pagal testamentą. Jo sudaryti negalėjo nepilnamečiai ir moterys,
asmenys, turintys teisėtų vyriškos lyties vaikų, nes visas turtas turėdavo atitekti jiems.
Nusikaltimai ir bausmės
 Nusikaltimai ir bausmės Atėnuose reglamentuoti primityviai, kartais leistas net kraujo kerštas ir savaiteismis.
 Skyrė nusikaltimus valstybei ir asmeniniams interesams.
 Sunkiausi nusikaltimai: valstybės išdavimas, kėsinimasis į demokratinę valdymo tvarką, neteisėti siūlymai tautos
susirinkimui, dievų įžeidimas, bedievystė, šventyklos turto vagystė.
 Nukentėjus valstybės ar asmens interesams teisminis persekiojimas buvo pradedamas nukentėjusiojo ar bet kurio kito
piliečio iniciatyva.
 Už sunkius nusikaltimus grėsė mirties bausmė
 Kūno bausmės taikytos tik vergams
 Plačiai taikyta ATIMIJA (gėda-polit.teisių atėmimas)
 Populiariausios bausmės buvo baudos ir turto konfiskavimas
 Įkalinimas tik kardomoji priemonė.

ROMĖNŲ TEISĖ
Romėnų teisė - tai teisė, suvaidinusi didelį vaidmenį Europos ir pasaulio teisės istorijoje. Tai tobuliausia, vientisa,
universali, pritaikoma įvairiomis istorinėmis sąlygomis teisinė sistema. Tai teisė, kurios negalima pavadinti
vergvaldine. Rornenų teisės lygis buvo labai aukštas. Į Romos imperijos teritoriją buvo įjungta daugybė to meto
kultūros centrų, kurie buvo panaudoti romėnų teisės raidai Romėnų teisė nebuvo trumpalaikis reiškinys. Jos
vystymasis skaičiuojamas nuo Va. pr. Kr. iki Va. po. Kr. Romėnų teisės raidai daug įtakos turėjo teisės mokslas.
Žymus teisininkai - Gajus, Modestinas, Papinjanas. Skiriami 4 romėnų t. raidos laikotarpiai: seniausias (VI-IIIa.pr.Kr.)
– teisė archainė, primityvi, siaurai tautinė polio, neišplėtota. Seniausia teisė vadinta kviritų teise (pagal kviritų genties
pavad.), vėliau ji ėmė galioti visiems Romos piliečiams ir buvo pavadinta civiline. Prekiniai-piniginiai santykiai buvo
menkai išplėtoti, todėl romėnų teisė ypatingai neišsiskyrė iš kitų senovės šalių t.. ikiklasikinis (III-Ia.pr.Kr.); (kartais
neskiriamas) amžiams bėgant plėtėsi prekiniai-piniginiai santykiai, primityvi teisė ėmė trukdyti jiems žengti į priekį.
Pretoriai civilinę teisę ėmė taikyti naujiems gyvenimo poreikiams, taip Romoje pradėjo kurtis naujoviška teisė. Buvo
pripažinti teisinio santykio šalių lygiateisiškumo. teisingumo ir kt. principai – taip buvo padėti pamatai klasikinei
Romos teisei. klasikinis (I a.pr.Kr.-IIIa.) – teisė tampa tobuliausia ir l. išplėtojama. Teisė pritaikoma naujoms
kintančioms gyvenimo normoms, romėnų teisė tampa ryškiu Europos civilizacijos elementu. Ši teisė davė pradžią t.
kultui ir pagarbai visuomenėje, laikytis įstatymų tampa garbės reikalu. Kyla teisinės valstybės idėja. Išplėtota romėnų
teisė tampa universalia t. sistema, kurios pagrindas yra privatinė nuosavybė ir rinkos santykiai. poklasikinis (IV-
Via.)- tai t. sisteminimo pabaiga. Pagrind. t. šaltiniai – seniausias romėnų t. šaltinis buvo papročiai, kaip teisinio
pobūdžio taisyklės, atsirandančios ir tobulėjančiospačiame tautos gyvenime. Tačiau spėjama, kad jau karališkuoju
laikotarpiu (apie VII-V a.pr.Kr.) tam tikrą vaidmenį ima vaidinti karalių įstatymai, apie kuriuos nedaug žinoma.
Laikui bėgant įstatymai, kaip t. šaltiniai, įgyja vis didesnę reikšme. Ypač svarbūs Va. pr. Kr. pasirodę 12 lentelių
įstatymai.Ilgainiui Roma tapo didžiule valstybe teritorine prasme. Atsirado daug turtingų laisvų vergvaldžių, tačiau
neturinčių pilietybės ir negalėjusių naudotis civiline teise. Todėl Romoje ima formuotis jus gentium - tautų teisė.
Tautų teisė neteko prasmės, kai 212m. imperatorius Kalakala savo sprendimu visiems provincijos gyventojams
suteikė pilietybę.
PAGR. ROMĖNŲ TEISĖS ŠALTINIAI:
Paprotinė T - pirmasis ir seniausias T šalimis.Pagal
romėnų koncepciją paprotinė T yra tyli tautos valios išraiška.Vystantis civilizacijai paprotine T bandoma
kodifikuoti.Romoje tai buvo XII Lentelių Įstatymai, sudaryti 450 m.pr.m.e.Čia buvo užrašytos ne tik privatinės, bet ir
viešosios T normos.Tačiau papročiai turėjo tokią pačią teisinę galią kaip ir įstatymai.
Įstatymai respublikos laikotarpiu reiškė tautos susirinkimo priimtą aktą. Iki tol tai buvo užrašyti papročiai. Įstatymą
priimdavo tautos susirinkimas magistratui pasiūlius.
Senato nutarimai. Respublikos laikotarpiu senatą sudarydavo princepsas. Senatas tvirtino tautos susirinkimo priimtus
įstatymus.
Imperatorių konstitucijos. Imperatoriaus įstatymleidystės teisės išaugo principato laikotarpiu, o imperatoriaus
leidžiami norminiai aktai buvo vadinami bendruoju konstitucijų vardu, nors jų teisinė forma buvo įvairi:
1) EDIKTAI - bendrojo pobūdžio imperat norminiai aktai, forma ir turiniu labai panašūs į įst.;
2) MANDATAI-imperatoriaus instrukcijos provincijų vietininkams ir kitiems valdininkams;
3)DEKRETAI - imperatoriaus, kaip aukščiausiojo teisėjo, sprendimai;
4)RESKRIPTAI - imperatoriaus atsakymai į teisėjų, valdininkų ar eilinių piliečių teisinio pobūdžio klausimus.
Pretorių ediktai –(pret. - teismo pareig.)pr.skelbiami tam tikri manifestai, kuriuose išdėstyti valdiniams jų būsimojo
valdymo programos. Pretorius rinko tautos susirinkimas vieniems metams. būsimi pretoriai skelbdavo ediktus - savo
busimos veiklos taisykles, kurios neturėjo įstatymų galios ir nebuvo privalomos. Pretoriai juos vykdė, taip ėmė
formuotis pretorinė teisė, kuri padėjo pritaikyti "Dvylikos lentelių įstatymus" naujai padarė juos lankstesnius. Vėliau,
postklasikiniame romėnų teisės istorijos laikotarpyje, civilinė ir pretorinė teisė visiškai susiliejo.
Dvylikos lentelių įstatymai - sutvarkytos papročių t. rinkinys. Jam pasirodyti padėjo nuolatinė patricijų kova su
plebėjais, nes patricijai laisvai interpretavo nerašytas papročių normas, neatsižvelgdami į plebėjų interesus.
Nuosavybės apsaugai daug dėmėsio neskirta, svarbiausia kilmingųjų turtiniai santykiai, o valstiečio turto apsauga
ignoruojaa. Valstybė aktyviai dalyvauja ūkiniame gyvenime, pati turėjo daug dirbamos žemės. Toks turtas buvo
dalinamas privatiems asmenims už tarnybą ar kitokius nuopelnus. Žemė buvo privati ir valstybinė, bet jos negalėjo
įsigyti vergai ir svetimšaliai.Vyravo tik elementarios sutartys: pardavimas, pirkimas, paskola. Skyrė prievoles
kylančiasiš sutarčių ir už t. pažeidimus. Sutartys sudaromos pasižadėjimu, retai raštu. Kaip laidasvimas naudojamas
turto įkeitimas, bet dažniausiai pasikliauta fizinėmis bausmėmis. Aptikus pirkto daikto defektą, buvo galima sutartį
nutraukti. Prievolė uz t. pažeidimą reikalaudavo
piniginės kompensacijos. Šeimos teisėje sutartis daroma tarp jaunikio ir nuotakos šeimos galvos. Moteris jokių teisių
neturėjo, buvo sutarties objektas, ištekėjusi papuldavo į visišką vyro priklausomybę. Vyro neištikimybė nebaudžiama,
o moteris už tai būdavo vejama iš namų. Labai dažnai leidžiamas saviteismis, jeigu įrodoma, kad nusikaltusiojo
veiksmai buvo teisingi. Skiriami nusikaltimai valstybei ir asmeniniams interesams. Sunkiausias nusikaltimas buvo
valstybės išdavimas, dievų įžeidimas. Mirties bausmė taikoma dažnai, kūno bausmės paplitusios tik vergų
nusikaltimuose. Taip pat populiari bausmė - turto konfiskavimas. Svarbiausias bruožas: besąlygiškai klausyti
respublikos įstatymų yra ne tik pareiga, bet ir garbės reikalas.
Pirmieji romėnų t. rinkiniai yra Romos teisininkų Gregoriano ir Hermogeniano kodeksai. Jie sudaryti IIIa - IVa. Ten
surinkti Romos imperatorių konstitucijų aktai, išleisti 196-365m. 438m. pasirodė Teodosijaus II pirmoji oficiali
imperatorių konstitucijų kodifikacija. Kodeksas suskirstytas į 16 knygų, kiekvienas jų į titulus. Kiekviename
titule imperatorių įstatymų tekstai išdėstyti chronologine tvarka, praktiškai nepakeistu pavidalu. Bet išsamiausia
kodifikacija nuo XII lentelių įstatymo iki paskutinių imperatorių buvo išleista 528-534m. Tai uvo atlikta
Justiniano.Kodeksas
baigtas 529,bet buvo tobulinamas, Rėmėsi Teodosijaus, kitų imperatorių veikalais, bei teisininkų darbais. Kodeksą
sudarė Digestai ir Institucijos(pagrindai). Digestai dalijami į 50 knygų, o jie-į titulus,šie-į fragmentus. Daugiausia
dėmesio skiriama privatinei teisei. Pagindai - elementarus romėnų t. vadovėlis pradedantiems teisininkams ir t.
mokyklų mokiniams. Institucijos skirstytos į 3 dalis: asmenų teisinė padėtis, daiktai ir proceso formas. Kaip ir digestai,
institucijos pskelbtos 533 metais.

"Vulgarioji" romėnų teisė

Viduramžių teisė daug perėmė iš antikos kultūros, tačiau žlugus R. imperijai, nusilpo ir romėnų teisė. Žlugusios R.
Imp. teritorijoje greta papročių t. galiojo ir romėnų teisė, tačiau ji buvo gerokai „subarbarinta“, sutrumpinta,
supaprastinta, suvulgarinta.
Romos vestgotų įstatyma 506m.: (Xa. Pavadintas Alaricho žinynu)Tai žinomiausias romėnų teisynas, kuris buvo
supaprastintas ir populiarinamas karalių, kurie siekė padėti teismams. Skirtas vestgotų karalystėje gyvenantiems
romėnams;Komentuojami žymių romėnų t. atstovų šaltiniai;Gana tobula lotynų kalba;Struktūros požiūriu primena
Justiniano t. Paminklą;Paplito už vestgotų karalystės ribų, buvo pavydžiu kitiems;Anuliuotas 654m. Tačiau juo ir toliau
buvo remiamasi. Frankų neužkariautuose karalystės rajonuose jis ir toliau liko autoritetingas t. šaltinis, nekart
pataisytas išleistas skirtingais pavadinimais ir teikytas keletą šimtmečių; išverstas į ispanų kalba.Panašaus pobūdžio
buvo: Romos burgundų įstatymas, Karaliaus Teodoriko ediktas. Visuose minėtuose teisynuose buvusi t. paprastai
vadinama vulgariąja romėnų teise. Jai būdingas primityvus t. sąvokų aiškinimas, joje neliko tiksliai nugludintos
civilinės t. institutų sistemos, painiojami įvairūs sutarčių tipai ir pan.Jau po VI a. Iš romėnų t. sistemos, tebeklestėjusios
Bizantijoje, Vakarų Europoje buvo išlikę tik fragmentai: net supaprastinta romėnų taisė atrodė esanti pernelyg
sudėtinga. Nemažai rom. t. liekanų išsaugojo ir bažnyčia.
Romėnų t. Renesansas
XI-XII a. Gerokai pagyvėjo VE ekon. gyvenimas, ypač prekyba, bet tolesnei jo raidai labai didelė kliūtis buvo senoji
papročių t., pritaikyta uždarai visuomenei.Pukiausių galimybių iškilusiems uždaviniams spręsti galėjo suteikti romėnų
t.. Pagrindiniai rom. t. šaltiniai buvo digestai (autentiškas šaltinis). Rastas Digestų rankaštisstaiga atkreipė į save visų
dėmesį. Senieji romėnų t. tekstai pirmiausia buvo perrašyti, o paskui jie imti studijuoti. tekstai buvo parašyti senąja
romėnų kalba, juose minima daugybė jau pamirštų t. institutų ir problemų, todėl paprastam skaitytojui jie buvo sunkiai
suprantami. Teisininkai buvo įsitikinę, kad jų stuijuojamuose senuosiuose t. tekstuose užfiksuota t. nepraradusi
reikšmės, esanti universali ir nekintanti.
Pirmieji universitetai – Italijoje. T. mokyklos buvo paavdintos universitetais,ir tai turėjo reikšti, kad išsilavinimą jose
galėjo gauti visi norintieji. Atsiradę Š. Italijoje, universitetų t. fakultetai greitai ėmė plisti vakarų Europoje, atkreipdami
į save, ypač P. Prancūzijoje, vis daugiau visuomenės dėmesio. Pirmosiose šio pobūdžio V. Europos t. mokyklosegana
ilgai mokytasi galiojančios „praktinės“ t., nes jo, kaip sistemos, faktiškai dar ir nebuvo. Iš pat pradžių romėnų t. buvo
vienintelis universitetuose studijuojamas dalykas. Studijų pagrindą sudarė Justiniano kodifikacija, kuri, ėmus kurtis
uniersitetams, jau nuo XII a. Koll kas neoficialiai imta vainti Civilinės t. sąvadu – Corpus juris civilis. Iš sudedamųjų
kodifikacijos dalių svarbiausia laikyti Digestai. Mokytasi lotynų kalba. Dėl sudėtingumo ir sunkumotekstus aiškinavo
profesoriai (glosavo). Mokymasis vadintas paskaitomis, jų būdingas bruožas–disputai. Į universitetų studijų programą
įtraukiama ir Kanonų t. Ji buvo galiojanti, nuolat papildoma popiežių r bažnyčios susirinkimų nutarimų. Dar buvo
papildoma nacionaline t., naujomis pasaulietinės t. problemomis. Univ. kūrimosi reikšmė: ėmė rastis teisininkų
profesionalų sluoksnis, pasirodė pirmieji t. traktatai.
Glosatoriai ir konsiliatoriai.
Glosatoriai – tai dėstytojai,kurie buvo taip vadinami dėl savo dėstymo stiliaus(glosavimo).Glos. nekreipė dėmesio į
istorines savo nagrinėjamų t. šaltinių atsiradimo aplinkybes, nesidomėjo rom.t. istorija, todėl jiems buvo sunku suvokti
įvairių institutų reikšmę. Jie net nemėgino lyginti Digestų su galiojančios t. normomis.Glos. pasireiškė ne tik savo
moksline veikla bet ir išskirtiniais pedagoginiais gabumais. Jų vadovaujami, studentai mokėsi vidutiniškai 7 metus.
Glos.tixlas buvo savo mokslo medžiagos pagrindu išauklėti puikiai išsilavinusius teisininkus ir intelektualus. Glos
pastangomis vyravo įsitikinimas, kad galima tapti mokytu teisininku išmanant tik rom. teisę ir kad savo galiojančią
partikuliarinę teisę galima drąsiai ignoruoti. Pirmųjų rom.t. profesorių glosos netrukus įgijo ne mažesnį autoritetą nei
pats jų aiškinamas tekstas. Glos.rašė t. vadovėlius ir savarankiškas studijas. Apie 1250 m. išleistas vieno žymiausių
glos.– Akursijaus aiškinimų rinkinys „susiteminta glosa“ tapo visuotinai pripažintu autiritetingu veikalu.Akursijus savo
veikalu, iki šiol tebelaikomas t. mokslo klasika, iš esmės baigė milžinišką glosatorių darbą. Po jo atsirado nauja t.
žinovų karta, komentuojanti ne tiek senuosius tekstus, kiek glosas. Tai darė postglosatoriai arba kitaip vadinami
konsiliatoriai (patarėjai, konsultantai). Jie neretai nutoldavo nuo pirminių rom.t. konstrukcijų, bet padarė didelį dabą
suderindami ją su kanonų, miestų ir papročių t. normomis labai daug dėmesio konsiliatoriai taip pat skyrė
eksperimentinei veiklai:teisinia politinių, administracinių, privatinės t. aktualijų vartinimui.Žymiausiu konsiliatoriumi
laikomas italų viduramžių teisininkas Bartolusas de Sasoferatas, o jo darbas bubo Justiniano kodifikacijos komentaras,
pavadintas „Opera omnia“.

GENČIŲ TEISĖ
Esminiai bruožai.
Primityvi;Iš pradžių galiojo nerašyta paprotinė t., negausus vietinės valdžios išleisti aktai, bažnytinės t.
Normos;Nedidelis skaičius paprasčiausių terminų (paveldėti iš romėnų).;Nebuvo teisininkų, prof. t.jų, teismų
hierarchijos.;Asmeninis t. taikymas – kiekviena gentis , įėjusi į Frankų valstybę, turėjo savo teisę, taigi kiekvienas
narys gyveno pagal savo genties papročius.;žkariautiems romėnams buvo leista naudotis savo teise (jos laikėsi ir
bažnyčia).;Susidūrus interesams, pirmenybė teikiama atsakovo ar kaltinamojo teisei, barbarų t. viršesnė už
romėnų.;Užrašymą paspartino romėnų t. pavyzdys, užrašymas leido karaliams jiems palankiai koreguoti įstatymus,
kėlė karaliaus autoritetą, davė gyventojams stimulą laikytis t.;T. užrašyta lotynų kalba su germanų priemaiša;Svarbus
simboliniai ir ritualiniai veiksmai atliekant aktus;Taikinamoji t. Funkcija;Asmens t. nebuvo skiriama nuo
kolektyvinės;T. reguliavo neplačią visuomeninių santykių sferą.
Salijų teisynas.
Išleistas Frankų valstybėje karaliaus Chlodvigo 496 m. Didelis vaidmuo būsimoje Europos teisėje – ‘Salijų taisyklė’ –
žemės paveldėjimo t. suteikiama tik vyrams. Ši norma buvo net paskelbta pagrindiniu Prancūzijos konstitucinės t.
principu.
Nuosavybė(Nėra vienareikšmės sampratos)
Skiriamas kilnojamas turtas nuo žemės (neminimas jos pirkimas ir pardavimas ).
Skiriama šeimos valdoma žemė (ji įstatymu saugoma daugiau) nuo kolektyvinės.
Žemės savininkus laiko lygiais.
Nuosavybės objektas – ir vergai.
Sutartys.
Sutartiniai santykiai menkai išvystyti (nes mažai paplitę prekiniai piniginiai santykiai). Tik paprasčiausios buitinės
sutartys.
Susitarimo objektas – viskas, išskyrus žemę.
Santuoka, šeima.
Šeimos patriarchalinės.
Dėl santuokos tarėsi jaunikio ir nuotakos tėvai.
Iki 7-9 a. nebuvo kliūčių santuokai nutraukti. Bažnyčia vėliau įvedė santuokos sudarymo tvarką, santuoka
nenutraukiama.
Paveldėjimas.
Nustatytos bendros taisyklės – pirmiausiai paveldėti kviečiami sūnūs, jei nėra – mirusiojo motina, jei nėra – brolis arba
sesuo, motinos sesuo, kiti.Nežinomas testamentinis paveldėjimas. Reglamentuojama dovanojimo sutartis – afatomija
Nusikaltimai ir bausmės.
T. pažeidimas – skriauda asmeniui ar žala turtui.
Kompozicijos sistema – piniginė kompensacija.
Nenorėta kraujo keršto, užtat norėta taikos – įvesta atsakomybė. Taikytas išvarymas iš bendruomenės. Išvaryto turtas
atitekdavo ieškovui, numatytos baudos padedantiems išvarytam.
Žinomos kaltę mažinančios (prisipažinimas) ir sunkinančios (garbę žeminantys veiksniai, gaujos nusikaltimas)
aplinkybės. Kaltės laipsnis priklausė nuo tuo, ar nusikaltimas buvo baigtas, ar ne.
Atskiros bausmės už kurstymą, kėsinimąsi, bendrininkavimą.
Kai nusikaltimas baigdavosi mirtimi, reikėdavo mokėti žuvusiojo giminaičiams vergeldą. Jis priklausė nuo nužudyto
amžiaus, lyties, soc. Padėties.
Detaliai reglamentuotas įvairių rūšių kūno sužalojimas (didžiausia bausmė už žmogaus iškastravimą).
Turtiniai nusikaltimai reglamentuojami, ypač vagystės – jos buvo paprastos (bausmės dydis priklausė nuo vagystės
objekto) ir klasifikuotos (su įsilaužimu ar raktu padirbimu).
Teismo procesas.
Ieškovo reikalas – ieškoti vogto daikto, kviesti į teismą atsakovą ir liudytojus.
Detalus reglamentavimas, daug formalių reikalavimu.
Įrodymai – ordalijos,parodymai liudytojų
Saksų įstatymas (Lex Saxonum) 803m. Susidėjo iš 66 straipsnių, pagrindą sudarė kai kurie kiti barbarų įstatymai ir
Karolio Didžiojo nutarmai – Kapituliarijos. Rodo pažangią feodalinių santykių plėtrą, privačios neribojamos žemės
nuosavybės ir socialinės diferencijacijos didėjimą. Įstatymas kelbė teisėtos sutarties (dovanojimo ir pardavimo)
nepažeidžiamumą. Žmona yra perkama iš savo tėvų už 300 solidų. Žemę galėjo paveldėti tik sūnus. Buvo taikyta
mirties b.Labai konkr. reglamentavo nusik.sudėtis ir baudas už juos. Baudos dydis skyrėsi priklausomai nuo
nukentėjusiojo soc. padėties.
Bavarų įstatymai.
Individuali nuosavybė ne tik laukai, bet ir pievos ir miškai.Bendro pobūdžio sutartinius santykius reglamentuojančios
nuostatos: dėl sutarties, sudarytos raštu, sąlygų nepakeičiamumo, dėl prievarta sudarytos sut. negaliojimo.
Aptarinėjamos ir sąlygos.Baudos už vagystes buvo lygios daikto vertei, padidintai 9 kartus.

ANGLSAKSŲ BENDRINĖS TEISĖS YPATYBĖS:

Anglų teisės istorijos pradžia – 5a. padėjus veržtis anglosaksų-germanų kilmės anglų, jutų ir fryzų gentims. Rašyta
senąja anglų kalba (ne kaip kontinente – lotynų), todėl nėra romėnų t. įtakos.Reglamentavo tik negausius
visuomeninius santykius, svarbiausia – baudos, t. pažeidimai.Dėmesys bažnyčios teisinei padėčiai.
Etelberto įstatymas – anglosaksų karaliaus Etelberto (560-616) teisynas yra seniausias Anglijos teisės paminklas:
Pagrindas – papročių teisė, tačiau nustatytos didesnės baudos už nusikaltimus karaliui ir bažnyčiai;
Susidėjo iš 90 trumpų frazių;
Didžiausias dėmesys - nusikaltimams ir bausmėms;
Šiek tiek reguliuojami santuoka ir paveldėjimas;
Labai detaliai išskaičiuoti pačių įvairiausių žmogaus sužalojimų tarifai;
Rūpinosi aptverto kiemo saugumu;
Inės įstatymas – valdant karaliui Inei (688-695) užrašyta vakarų Vesekso saksų paprotinė teisė:
Išleistas, siekiant užtikrinti “teisingą teisę ir teisingą valdžią”;
Tai-pakoreguotų papročių rinkinys;
Įpareigojo dvasininkus laikytis kanonų, o visus gyventojus-tautos papročių reikalavimų;
Plačiai reglamentavo turtinius nusikaltimus.
Alfredo Didžiojo įstatymas – pirmojo suvienytos Anglijos karaliaus Alfredo (871-899) sudarytas teisynas:
Surinkti ir sutvarkyti iki tol galioję įstatymai, atmetant tai, kas netinka;
Įstatymas – karaliaus taikai ir bažnyčiai saugoti;
Pagal luominę nukentėjusio ar nusikaltėlio padėtį, nustatomų bausmių įstatymas nediferencijavo;
Kovojo prieš kraujo keršto atgyvenas;
Daug dėmesio nužudymams;
Įvertino žmonių, gavusių žemės karaliaus aktu, nuosavybę ir ribojo priklausomė žmoniė perėjimą iš vieno šeimininko
pas kitą.
Eteistano įstatymas – pasirodė Xa. Primoje pusėje:
Įpareigojo gyventojus mokėti gyvulių ir gauto derliaus dešimtinę;
Įpareigojo persekioti vagis ir jų pagalbininkus;
Už vagystę turėjo atsakyti asmenys iki 12metų, pavogę vertybių ne mažiau kaip už 8 pensus;
Detaliai reglamentuojama ordalijų (Dievo teismo) tvarka;
Reikalavo karalystėje naudoti tik tas pačias monetas ir niekam, be karaliaus, nekaldinti.
Knuto įstatymai – karaliaus Knuto įstatymai, pasirodę XIa.pirmoje pusėje:
Grupuojami į bažnytinius ir pasaulietinius;
Formuluoja keletą bendrų taisyklių,kaip turėtų būti įgyvendinamas teisingumas;
Skiriami nusikaltimai padaryti tyčia, netyčia ar kam nors verčiant;
Neleista atsipirkti už svetimo namo sugriovimą, padėgimą, slaptą nužudymą, ištikimybės savo ponui sulaužymą;
Patarė trečią kartą nusikaltusiajam išlupti akis, nupjauti nosį, ausis ir viršutinę lūpą arba jį nuskalpuoti.
Teritorinio t. taikymo įsigalėjimas. Iki tol vyravo nusistatymas, kad t. susijusi su priklausymu genčiai.. Dėl ilgalaikio
gyvenimo greta, priėmus krikščionybę prasidėjo germanų genčių susiliejimas – asimiliacija, ėmė susidaryti viena tauta,
bendra kalba ir papročiai. Vietoj primityvios genčių t. ėmė kurtis teritorinė papročių t.. Frankų valstybėje IX a. atsirado
nebe gentiniai, bet sričių, teritorijų papročiai, galiojantys visiems ten gyvenantiems žmonėms. Suaktyvėjusi karalių
įstatymų leidyba, bažnyčios įtaka VIII – IX a. taip pat vedė prie teritorinio t. taikymo ir išstūmė asmeninį t. taikymą.

KANONŲ TEISĖ
Įvairiais vidur raidos etapais V.E. karalių ir Baž sant buvo nevienodi. Krikščionybė pradėjo formuotis I a. pradžioje
Romos imp. teritorijoje. Iš pr. krikščionys buvo žiauriai persekiojami. Imp Konstantinas 313 m. ediktu leido viešai
išpažinti krikš.Žlugus V. Romos imperijai ten buvusi bažnyčiai išlaikė romėnų tradicijas, mokslą ir civilizaciją,
kunigai virtopažangiausiu to meto visuomenės sluoksniu.
* Ankstyvaisiais viduramžiais bažnyčia dar labiau sustiprėjo: padidėjo jos privilegijos ir įtaka visuomenei. Ji po
truputį virto stambiu žemės savininku.
*Valdant Karolingams bažnyčia ėmė reikalauti dešimtinės.
*Vyskupai ir aukštieji dvasininkai užėmė aukštas vietas besiformuojančioje feodalinėje hierarchijoje, posėdžiavo
pasaulietinėse institucijose.
*Iki XIa. Valstybių teritorijoje bažnyčiai vadovavo karaliai, o tiesiogiai - vyskupai (Va. Romos vyskupas – Romos
popiežius).
*IX-Xa. iš vyskupų rinkimų karaliai dvasininkus greitai išstūmė.
*Investitūra - vyskupo, abato paskyrimas eki Bažnytines pareigas, kartu duodant valdyti pasaulietinį turtą (leną).
*Popiežių rinko Romos dvasininkai dalyvaujant pasauliečiams.
*1054m. - Didžioji Schizma (skirtinga politinė ir ekonominė raida, Romos popiežių ir Konstantinopolio
patriarchų varžybos, bažnyčių dogmatikos, organizacijos ir apeigų skirtybės);
*XI a manyta, kad Dievas skyręs 2 valdžias: dvasinę (bažnyčiai) ir pasaulietinę (valdovams).
*Plintant feodaliniam susiskaldymui, didėjo popiežių ambicijos.
*1075m popiežius Grigalius VII paskelbė politine ir teisine popiežiaus viršenybę, nepriklausomumą nuo
pasauliečių. (Grigaliaus VII reformos / Popiežių revoliucija): Pasikeitimai po Pop.rev.:
Bažnyčios galva oficialiai paskelbtas popiežius;
Tik pop.galėjo šaukti baž. susirinkimus ir sankcionuoti jų nutarimus;
Panaikinta pasaulietinė hierarchų investitūra. Dvasininkai gaudavo valdžią tiesiogiai iš po.;
Europos monarchai karūnuojami pop. aktu
Bažn. pradėta laikyti visus tikinčiuosius jungiančia monarchija;
Dvasininkija virto savarankišku aukščiausiuoju feodalinės visuomenės luomu.
Kova tarp popiežiaus ir imperatoriaus baigėsi 1122m. Vormso konkordatu. Pagal jį asmenis dvasininko pareigoms
skiria'popiežius, o imperatorius priima dvasininko priesaiką ir teikia jam pasaulietinę valdžią. Didžiausią galią
Bažnyčia pasiekė XIIIa. valdant popiežiui Inocentui III. Tokia padėtimi Bažnyčia naudojosi iki XIYa., kai
 pergalę prieš Popiežių pasiekė Prancūzijos karalius, pripažinti karaliaus viršenyįę,tvarkant pasaulietinius reikalus.
prasidėjus centralizacijai, karaliai ėmė prieštarauti popiežių politikai ir absoliutinės monarchijos laikais popiežius
neteko savo didelės valdžios. Dar labiau bažnyčios pozicijas susilpnino XVI a. prasidėjusi reformacija.
Kanonų teisės atsiradimas, raida ir šaltiniai
KT - bažnyčios.nustatvtos ir įteisintos dogmos, taisyklės.
Sąlygos kanonų teisei kurtis susidarė IVa., kai krikščionybė tapo valstybine Romos imperijos religija. Bažnytinės
normos imtos įtvirtinti imperatorių įstatymuose, bažnyčios susirinkimų nutarimuose. Kanonų teisę plėtojo popiežių
nutarimai – dekretalijos ir reskriptai. Kanonų t. visa, kas jai atrodė reiklainga ir tinkama, perėmė iš romėnų t.. Todėl
ypač civilinės t. institutai sutapo su romėnų teisininkų idėjomis. Bažnyčios t. sąvokas veikė ir lygia greta gyvavusi
germanų genčių t.Dvasininkija buvo raštinga, todėl iš karto buvo sukurta rašytinė t.. Ji atsirado kaip bendra visai
krikščionių bažnyčiai, bet pastarajai suskilus atsirado dvi savarankiškos kanonų t. šakos. Rytų bažnyčios t., surinkta į
nomokanonus.KT tenka išskirtinė vieta kuriantis Europos teisinei kultūrai. Kanonų t. išsiskyrė eksteritorialumu – ji
buvo vienintelė t. sitema, veiksnys, jungaintis lokalias skirtingų Europos šalių t. sistemas, jos normos galiojo visose
katalikybę priėmusiose šalyse. Kanonų t. taip pat išsiskyrė universalumu, nes ji labai greitai peržengė bažnyčios vidaus
t. ribas ir ėmė reguliuoti platų visuomeninių santykių, kylančių ne tik dvasiniame, bet ir pasaulietiniame gyvenime,
kompleksą. Kanonų t. darė didžiulę įtaką dar ir dėl to, kad buvo plačiai žinoma, jos mokė universitetuose greta romėnų
t..
Kanonų t. šaltiniai siekia Šventąjį Raštą, pradedant Senuoju Testamentu, taip pat kitą ankstyvąją krikščioniškąją
literatūrą. Popiežių revoliucijos metu ir vėliau pagrindiniu kanonų t. šaltiniu tapo Grigaliaus VII ir jo įpėdinių leidžiami
aktai – konstitucijos, apaštaliniai laiškai, bulės, enciklikos, brevės ir kt., beje laikomi visai naujais nuostatais,
sudarančiais taip vadinamą popiežių teisę (ius pontificum), taip pat visuotinių bažnyčios susirinkimų nutarimai. Šitaip
atsirado ir kanonų t. periodizacija, skirainti senąją (ius antiquum) ir naująją (ius novum) teises.
Pirma, nors ir neoficiali kanonų t. kodifikacija atlikta Bolonijos vienuolio Gratiano apie 1140 m. Buvo surinkta apie
4000 katalikų kanonų tekstų, jie perdirbti, pavadinta “Nesuderinamų kanonų harmonija”;laikomas senosios kanonų t.
apibendrinimu ir jos sujungimu su naująja kanonų teise. Rinkinį prie pasaulietinės t. priartino tai, kad jame t.
nejungiama su teologija. 1582 m. Į vieną rinkinį sujungti keli kanonų rinkiniai ir pavadinti corpus juris canonici.
Kanonų t. sąvadas tapo pripažintu oficialiu Romos katalikų bažnyčios kanonų t. šaltiniu. Reikšmingiausias kanonų t.
vaidmuo – skeldžiant Vakarų Europoje pačią teisingumo idėją.Popiežių revoliucijos metais baigėsi kurtis kanonų t.
kaip savarankiška Vakarų Europos visuomenės t. Sistema.
XIIIa. popiežiaus Grigaliaus IX nurodymu pradėtas oficialus KT kodifikavimo darbas. 1918m. - išleistas KT
kodeksas, ir tokiu pavadinimu eina ir toliau. KT suvaidino vaidmenį skleidžiant pačią teisingumo idėją. Tridento
susirinkimas (1545-1563m.) nutarė susiaurinti bažnytinės jurisdikcijos sferą, pakoregavo kai kurias KT normas.
KT labiau išsaugojo savo pozicijas tik šalyse, kur katalikybė išsilaikė kaip valstybės religija.
Kanonu teises struktura.
KT sistemos pagrindas - konstituciniai bažnyčios politinės organizacijos principai. XII-XIIIa, kanonistai įtvirtino
vyriausiąją popiežiaus valdžią. Jo visokeriopą valdžią ribojo bažnyčios vadovo renkamumo principas, kardinolų irkt.
aukštųjų dvasininkų įtaka ir kt. Pirmieji įst. leidybos susirinkimai Europoje - visuotiniai bažnyčios susirinkimai
(šaukiami popiežiaus). Po Popiežių revoliucijos vyskupai tapo pavaldūs popiežiui, o kol jis nesikišdavo, savo
vyskupijose turėjo aukščiausią valdžią (įst. leidėjai, valdytojai, teisėjai). Iki XVI-XVa. vyskupai renkami, bet pačiu
dvasininkų. Nuo XIa. dar turėjo prisiekti ištikimybę popiežiui.
Nuosavybe ir sutartys
*Disponuodama didžiuliais turtais, bažnyčia savo teisės normomis reglamentavo bažnytinės nuosavybės .statusą ir
bažnyčios žemių valdymo bei naudojimosi režįmą. Nustatė teises ir pareigas, susijusias su pasaulietine nuosavybe(ką
parapija moka bažnyčiai - KT, ką bažnyčia senjorui - pasaulietinės teisės jurisdikcija);
*Bažnyčios nuosavybė buvo korporacinė, t.y. priklausė ne asmeniui, o bažnytinei bendruomenei. *Dauguma bažnyčios
žemių i- pastatų nuo XI-XVa. ja griklausė valdymo teise (fundatorius dovanojo Dievui ar bažnytinei korporacijai;
fundatorius galėjo išsaugoti teisę gauti rentą ir kt. feodalines prievoles); *Bažnytinė nuosavybė nuo pasaulietinės kyrėsi
tuo, kad ji dažnai buvo atleidžiama nuo feodalinių prievolių. *Bažnyčia gynė turto valdyme teises, prisidėjo prie taikos
tarp žemvaldžių saugojimo;
Santuoka, seima ir paveldejimas
*Pirmiausia kanonų teisė ėmėsi reglamentuoti dalykus, susijusius su tikybą sakramentais, todėl reglamento dalyku apo
šeimos dalykai; *Bažnyčia..pritarė monogaminei. abipusiu sutuoktinių sutikimu pagrįstai santuokai, bet jai pradžioj
buvo sunku šguiti įsisenėjusius papročius (vaikų "išankstinis" sutuokimas. ištuoka); *Iš pradžių manyta, kad santuokai
nereikia formalumų, bet nuo XVa. Tridento visuotinis bažnyčios susirinkimas leido tuoktis tik dalyvaujant kunigui ir
2-3 liudininkams (kitu atveju - santuoka niekinė); *Nuo XII-XIIIa. svetimautojas, sudaręs su partnere santuoką, laikytas
išpirkusiu savo kaltę, kaip ir pargobėjęs. Prieš tai išlaisvinęs pagrobtąją; *1139 m. įvestas celibatas;*teisėta santuoka
nenutraukiama iki vieno iš sutuoktinių mirties;
*nesantuokinių vaikų teisės suvaržytos-kol tėvai nesusituokę, įvaikinti - gauna teises kaip tikrieji; šeimos pagrindas
-santuoka;*XIIa. KT sukūrė naują testamento teisę; teisėtas testamentas -mirštančiojo "paskutiniai žodžiai"",
paprasti mirštančiojo pareiškimai girdint dvasininkui ir 2 liudytojams.
*Bažnyčia skyrė privaloma, dali sudarant testamentą: sutuoktiniui, vaikams ir Kristui (lygi vaikams tenkančiai
daliai); *KT įvedė testamento vykdytojo institutą,. *Mirtis be testamento - nuodėmė; tokio žmogaus turto likimą turėjo
spręsti bažnyčios teismas; privalomoji dalis sutuoktiniui ir vaikams atitekdavo ir be testamento; kiti giminaičiai iki
XVIa. nepaveldėdavo nieko, vėliau -gaudavo valdyti teismui prižiūrint; *Žemės paveldėjimo, klausimu Bažnyčia
pasidavė pasaulietinei teisei.
Baudziamoji teise
*XI-XIIa. kanonistai sukūrė naują baudžiamosios teisės sistemą; Iki to laiko nusikaltimas = nuodėmė, galioje
eptimiju (bažnytinių bausmi., skiriamų už kai kuriuos nusikaltimus, sąrašas: KT numatė ne tik bausmes už
nusikaltimus, bet ir viešą atgailą už nuodėmes
Inkvizicija ir inkvizicinis procesas
Bažnyčios žinioje buvo gausūs nusikaltimai tikėjimui – erezija, šventvagystė, raganavimas.
Bažnyčios teismai tenkinosi kaltės nustatymu, skriti bausmė ir vykdyti nuosprendį paliko pasaulietiniams teismams.
Toks jurisdikcijos pasidalijimas plačiai taikytas kovojan su eretikais.
Šiam tikslui XIIIa. Bažn. Sukūrė bažnytinių tribunolų sistemą-inkvizicija, bet mirties nuosprendžius vykdė pasaulietinė
valdžia. Vėliau bažn.hierarchija perėmė persekiojimą už nuodėmes, o valstybei teko rūpintis bausti už pasaulietinių
įstatymų pažeidimus.
Inocento III iniciatyva 1215m. IV Laterano susirinkimas įdiegė inkviziciją kovoti su kitatikiais.
Iš pradžių tai buvo skirta ne procesui skirtam nusikaltimams, religiniam eretiko ar nusidėjelio sielos išgelbėjimui.
Inkvizijos tikslas-ne įrodyti kaltę o ieškoti būdų išgelbėti sielą. Sukurta speciali institucija-inkvizijos tribunolas. Ją
vykdė spec.popežiaus deleguoti teisėjai(pranciškonai,domininkonai). Tardymas buvo slaptas; kaltino spec kaltintojas;
kaltinumo pagrindui užteko paskalos padarius nusikaltimą;lemiamas vaidmuo priklausė teisemojo pareiškimams ir
prisipažinimui. Inkvizija paskelbė kaltumo prezumciją žiaurisu teisiamojo kankinimus bet atmetė ordalijas ir formalių
įrodymų sistemą.Nusikaltėliui prisipažinus ir gailintis-jo siela išgelbėta, kitu atvėju mirtis ant laužo. XVa. Kaltinamųjų
procesą baigė išstuti inkvizicinis:baudžiamoji byla keliama pranešimų ir skundų pagrindu, valstybės iniciatyva; tesimo
tardytojas renka raštiškus įrodymus; formalių įrodymų teorija; parengtinis tardymas ir teisminis nagrinėjimas išlikęs iki
šių dienų; įteisinti kankinimai

Lenų ir dvarų t.
Vasaliteto-siuzereniteto sistemos
Neformalūs, papročių teisei pavaldūs senjoro ir vasalo santykiai Vakarų Europoje susiformavo ir plačiai paplito IX-
Xa., bet tada dar neturėjo tesinės išraiškos. Iš t. sistemos ėmė skirtis tik XI-XIIa. Teisių ir pareigų, atsirandančių esant
senjoro (siuzereno) ir vasalo santykiams, teisinio reguliavimo sistemą apie XIIa. Imta vadinti lenų, arba feodaline,
teise.Frankų gentims VI-VIIa. užgrobiant Galiją, į frankų rankas pateko daug galų ir romėnų dvarų. Tokie frankai tapo
stambiais dvarininkais. Jau VIIa. Šiaurės Galijoje ėmė rastis dvarų su būdingu žemės skirstymu į dvarininkų ir
valstiečių žemes. Turtiniu atžvilgiu laisvieji diferenciavosi į smulkius dvarininkus ir pusiau laisvus litus.Anglosaksų šis
procesas buvo lėtesnis. Vykstant turtinei diferenciacijai, VIIa. Ėmė skirtis gimininė gentinė diduomenė (erlai), laisvieji
bendruomenės nariai (kerlai), pusiau laisvieji (kerlai) ir namų tarnai-vergai.Ypač audringai feodaliniai santykiai
plėtojosi VII-IXa. Per šį laiką visur įsitvirtino stambioji feodalinė žemėvalda, o daug buvusių bendruomenės narių
neteko ne tik laisvės, bet ir žemės.VIIIa. viduryje vis daugiau nuskurdusių valstiečių ėmė atsiduoti didžiažemių
globai.Minėtą procesą reglamentavo jau vėlesni barbarų įstatymai-Bavarų įstatymas, Alemanų įstatymas. Po frankų
valstybės valdytojo Karolio Mertelio beneficijų reformos, tarp beneficijos, o vėliau feodo, teikėjo ir gavėjo atsirasdavo
siuzereniteto ir vas. santykiai.Vienas pagrindinių vasalo įsipareigojimų senjorui buvo jo dalyvavimas senjoro karo
žygiuose. Tipiškomis senjoro teisėmis IX-Xa. Tapo senjoro t. įžengti į vasalo valdomo leno teritoriją, gauti vasalo
piniginę pagalbą, reikalauti dalyvauti savo taryboje ir teisme. Senjoras įsipareigodavo vasalui neviršyti savo teisių ir
ginti jį nuo visokiausios grėsmės.
Lenų (feodaline) T imta vadinti T ir pareigų, atsirandančių esant senjoro ir vasalo santykiams, teisinio reguliavimo
sistemą
Dvarų (manorų) T buvo glaudžiai susijusi su lenų, reglamentavo dvarininko ir valstiečio santykius bei apskritai
feodalinio dvaro gyvenimą.
Feodalinė žemėvalda. Tokia feodalinės nuosavybės forma, kai žemė suteikiama laikinai sąlygiškai naudoti, buvo
vadinama BENEFICIJA (B):
- B sistemos pagrindu Frankų valstybėje susidarė kokybiškai nauja feodalinė (leninė) kariuomenė;
- B dažniausiai sudarė tam tikra žemės valda, kitas turtas arba pareigybė, privilegija;
- jausdami savo reikšmę, B turėtojai pasiekė, kad po jų mirties B būtų teikiamos jų įpėdiniams.
Alodas – žemės nuosavybė, nesusijusi su kokiais nors feodaliniais ribojimais.
Feodas – žemės nuosavybės forma, kur valdymas yra sąlyginis, bet neterminuotas. Feodas tapo pagr. ir vienintele
feodalinės žemės nuosavybės forma.
Alodas-tai žemės nuosavybė, nesusijusi su kokiais nors feodaliniais ribojimais.
Beneficija-feodalinės nuosavybės forma, kai žemė suteikiama laikinai sąlygiškai daudoti. Beneficijos buvo teikiamos
žmonėms, įsipareigojusiems tarnauti karaliui ir dar prireikus atsivesti būrį karių. Pradžioje gautos beneficijos negalima
buvo perleisti trečiajam asmeniui, o po beneficijos turėtojo mirties beneficiją sudarančios vertybės grįždavo jos
davėjui. Tačiau greitai buvo pasiekta, jog beneficijos taptų paveldimos. Kartu laikinas sąlyginis valdymas virto tik
sąlyginiu, bet ne terminuotu. Tokia nauja feodalinės žemės nuosavybės forma imta vadinti feodu. Netrukus feodas tapo
pagrindine ir net vienintele feodalinės žemės nuosavybės forma.
Omažas – procedūra, kai būsimasis vasalas turėjo prisiekti senjorui ištikimybę iškilmingu ritualu.Investitūra - po
omažo senjoro atliekamas leno perdavimo vasalui juridinis aktas su simbolinėmis apeigomis – kokio nors daikto,
vėliavos, kryžiaus, rakto, žiedo įteikimas.Imunitetiniai raštai - nuo VIa. Priklausomiems žmonėms karalių dalijami
raštai, kurie reiškė jų turėtojams politinio ir ekonominio savarankiškumo jų valdose suteikimą. Jais žemvaldžių naudai
karaliai atsisakė nemažai savo galių. Jie padėjo magnatams karaliaus vardu sutvirtinti savo valdžią priklausomiems
žmonėms.Senjorų teismų veikla visoje VE buvo panaši. Profesionalaus teisingumo tradicijos nebuvo iki XIa.
pabaigos. ST turėjo spręsti tik vasalo ir pašalinio žmogaus arba vasalų, priklausančių skirtingiems senjorams, ginčus.
Iki XIIIa. ST buvo kaip įrodymai buvo pripažįstomos ordalijos ir teismo dvikova. Savo ST sprendimą vasalas galėjo
skųsti pateikdamas apeliaciją aukštesniojo senjoro teismui. ST buvo susirinkimai, tarybos, patariančios senjorui ir
sprendžiančios įvairius visiems rūpimus klausimus. Prancūzijoje dėl visų ST sprendimų XIVa. leista pateikti apeliaciją
Paryžiaus parlamentui, sugriovusi principą dėl senjorų justicijos, suverenumo.Prekariumas - raštas, surašomas
atliekant procedūrą, kai laisvasis valstietis, atidavęs savo žemės sklypą bažnyčiai, vėliau už naudojimąsi juo turėjo
mokėti činčą.Komendacija – sutartis, kuria valstietis atsiduodavo asmeninei magnato bažnytininko ar pasauliečio
globai. Sutarties padarinys – turtinės ir asmeninės priklausomybės žemės magnatui nustatymas.Prekariumas ir
komendacijos buvo sudaromos pagal parengtus pavyzdžius – formuliarus. Cenzas - fiksuota žemės renta, pagalvės
mokestis.Talja – įvairūs reguliarūs ir vienkartiniai mokesčiai.
Servus saistė ir gausios prievolės, susijusios su banalitetu – feodo T (pvz., rinkliava už naudojimąsi keliais, vynuogių
spaudimą.).
Vis didesnę reikšmę įgyja priklausomų valstiečių - Servų sluoksnis. Jie besąlygiškai nepriklauso šeimininkui. Jie
neperkami, gali tuoktis, patys apsirūpina maistu ir drabužiais, turi teisę į žemę ir turtą, bet yra prirašyti prie žemės: turi
eiti lažą, mokėti duokles.XI – XII a. suformuluota teisinė servažo (Anglijos servai - vilonai) samprata (servažas-teisių
ir pareigų dalykas), patvirtintos, o kartu apribotos senjoro t.. Servo pareigos (darbo prievolės, natūraliosios rentos,
paprotinės duoklės) fiksuotos, imtos reguliuoti (lažas apribotas arba pakeistas piniginėmis įmokomis, vienintelis servo
turto paveldėtojas - senjoras). Svarbiausia servo pareiga – materialinė prievolė: moki pinigus – gali gyventi už senjoro
jurisdikcijos ribų (tik iš miesto gali parsišaukti). Prancūzijoje išliko negausus laisvųjų valstiečių – vilanų sluoksnis;
Vokietijoje činčininkai ir nuomininkai (pirmieji buvo dvarininko žemės laikytojai, įpareigoti mokėti činčą, kai kurie
galėjo ją perduoti paveldėjimo būdu ar parduoti, antrieji naudojosi žeme trumpalaikės nuomos sąlygomis). Anglijoje –
sokmenai (galiojo tik senjorų teismų valdžia).Valstiečio padėtis ir laisvės statusas paveldimas pagal motinos liniją.XII
a. jau visi valstiečiai krikščioniškoje Europoje turėjo įstatymų saugomas teises (svarbiausia t. – tam tikromis sąlygomis
laikyti senjoro žemę ir naudotis jo globa ir apsauga). Plečiantis miestams, plintant prekiniams piniginiams santykiams,
servažas ima nykti: XIV a. servai visur įgijo teisę išsipirkti ir tapti laisvi. Iki 1450 metų servažas anaikintas beveik
visose Vakarų Europos srityse: servai tapo cenzininkais.
LENŲ TEISĖS ŠALTINIAI
Kūrėsi papročių teisės pagrindu, bet išsiskyrimui į savarankiškas teisės šakas įtakos turėjo XI – XII a. prasidėjęs
papročių teisės užrašymas;
Iš pradžių papročiai užrašomi įtraukiant į chartijas ir privilegijų raštus;
XI a. Umbertas de Ortas “Feodų papročiai”, “Feodų knyga” – 1 kartą susistemino lenų papročių teisę, tai buvo lenų
teisė bendra Vakaram ir tinkanti feodaliniams santykiams apskritai;Kiti privatūs papročių teisės rinkiniai, kuriuose
susisteminta dauguma fundamentalių lenų teisės principų – 1200 m. Normandijos kutiumai, XIII a. P. de Bomanuaro
“Bovės kutiumai”;Anglijoje, o iš dalies ir Prancūzijoje teisinės normos, reguliavusios lenų santykius, buvo glaudžiai
susijusios su kt. feodalinės teisės normomis. Vokietijoje lenų teisė tradiciškai buvo atskiriama nuo žemių teisės
(“Saksų veidrodis”).Vėliau feodalinės žemėvaldos teisė susiliejo su besiplečiančia karalių teise. Bajorija – uždaras
luomas, paveldimas tik pagal tėvo liniją;Visoje Europoje feodo paveldėjimo teisė ilgainiui perėjo pirmagimiui
(majorato principas), atsirado vasalo teisė perleisti feodą sumokėjus senjorui reljefą, senjoro teisė susigrąžinti vasalu
parduotą feodą (retrakto teisė), apribotos senjoro teisės (negali nuvaryti nuo žemės, atimti kilnojamojo turto);Lenų
teisės reguliavimo objektas – ir lenų teisės paveldėjimo tvarka, senjoro ir vasalo sutarties sąlygų nesilaikymo padariniai
ir kt.

MIESTŲ IR PREKYBOS TEISĖ

Miestų atsiradimas VE ir jų kova už savarankiškumą.
dauguma romėnų miestų.Vakaruose greitai nusmuko ir iki IXa.praktiškai išnyko.Todėl tik labai nedaugelio
viduramžių Vakarų Europos miestų pradžia siekia Romos laikus.Iki 1050m visoje Europoje tebuvo du miestai-
Venecija,Londonas, turintys daugiau nei 10 tūkst. gyventojų. Įsigalėjus natūraliajam ūkiui, pirmaisiaisviduramžių
šimtmečiais gamyba pirmiausia buvoskirta paties gamintojo ir jo šeimininko–feodalo poreikiams tenkinti, todėl
gamybos produkcija nebuvo prekė. Negausūs amatininkai profesionalaiieškodami darbo, paprastai keliaudavo iš
vienos vietos į kitą. Praėjus kuriam laikui- Xa.pab.- XIa.pradž.- ėmus tolydžio atsiskirti amatams nuo žemdirbystės,
amatams ir prekybai plisti patogesnėse vietose, t.y. prie natūralių susisiekimo kelių jūrų, upių, pilių, ir pan,feodalų
žemėse ėmė rastis naujų miestų užuomazgų.Dėl tuo laikotarpiu prasidėjusio spartaus žemės ūkio našumo kilimo
susidarę sąlygos atsirasti kaimo gyventojų pertekliui ir aprūpinti miestus maisto produktais ir gamybo žaliava.Šios
aplinkybės atvėrė galimybes intensyviai plėtotis gamybai ir prekybai, teigiamai veikiantiems miestų
augimą.Labiausiai miestai suklestėjo XIa.pab-XIIa.Per du šimtmečius Vakarų Europoje atsirado tūkstančiaididelių
gamybos ir prekybos centrų, kai kurių iš jųgyventojų skaičius viršijo 100 tūkst. Žmonių.Miestai juto feodalinės
tvarkos poveikį. Miestų bendruomenė ilgai gyvavo žemėse,buvusiosekaralių, pasauliečių senjorų, vienuolynų ir
kitokia nuosavybe, todėl ir miestai laikyti senjorų nuosavybe; jų gyventojai iš pradžių asmeniškai buvo pavaldūs
senjorams, privalėjo jiems atlikti tokias pačias prievoles kaip valstiečiai -lažą, duokles natūra ir pinigais.Politiniame
gyvenime miestiečiai buvo linkę labiau orientuotis į ilgus metus būvusią užmirštą antikinę demokratinę tvarką,o ne į
feodalinius valdymo metodus.
Europos miestų istorija- tai miestų gyventojų kova tiek už asmens ir kitas laisves bei privilegijas, tiek už
politinęsavivaldą, kartais- ir už visišką nepriklausomybę.Ši kova ypač akivaizdi XI-XIII a., kai dar nebuvo
įsibėgėjusi politinė valstybių centralizacija. Politinė miestų autonomija feodaliniame pasaulyje buvo įgyjama
įvairiomis priemonėmis — nuo paprasto savivaldos teisių pirkimo iki ginkluotos kovos. Politinis ir teisinis įvairių
šalių miestų statusas priklausomai nuo konkrečių storinių aplinkybių, karaliaus valdžios stiprumo ir kitų veiksnių
buvo labai nevienodas. Prancūzijoje didžiausią politinę autonomiją pasiekė miestų bendruomenės, įgijusios komunos,
t.y. visiškos savivaldos, statusą. Komunos gaudavo imunitetą, panašu į tą,kokiu naudojosi feodalai. Kai kuriems
Šiaurės Italijos miestams dėl silpnos centrinės valstybinės valdžios pavyko įgyti savarankiško miesto valstybės statusą
ir pagal valdymo formą virsti miestais respublikomis. Siekdami gauti jų paramą, Vokietijos imperatoriai XI-XII a.
Italijos miestams ėmė dovanoti chartijas, suteikiančias plačią savivaldą, o jų gyventojams-įvairias laisves. Ekonomine
raida Italijos miestai sugebėjo aplenkti kitų Europos šalių miestus. Reikšmingų savarankiškumo laimėjimų pasiekė kai
kurie Vokietijos miestai, pirmiausia vadinamieji imperijos ir laisvieji. Imperijos miestai (Liubekas,Bremenas,
Hamburgas, Niurnbergas ir kt.)- tiesioginiai imperatoriaus vasalai- turėjo savo teismus, kariuomenę, pinigus; jie
turėjo būti ištikimi imperatoriui ir atvykusį tinkamai priimti. Laisvaisiais miestais laikyti senieji vyskupijų centrai
(Maincas, Kelnas, Triras ir kt); naudodamiesi imperatorių ir kunigaikščių bažnytininkų suteiktomis privilegijomis, jie
nemokėjo mokesčių ir buvo atleisti nuo karo tarnybos. Gindamiesi nuo feodalų savivalės ir siekdami plėsti
privilegijas, Vokietijos miestai XIIIa ėmė jungtis į sąjungasAnglijos miestai, esant stipresnei centrinei karalių valdžiai,
nepasiekė tokio savarankiškumo, ir buvo priversti nuolat pirkti karaliaus chartijas, į kurias buvo įtraukiamos tik kai
kurios prekybinės miestų privilegijos. Šios chartijos nuolat buvo atnaujinamos. Miestams jos suteikė teisę išsaugoti
savo papročius.
Miestų savivaldos institucijos.
Miestuose buvo sukurtos institucijos jų visiškai arba dalinei savivaldai įgyvendinti.Daugumą naujų mistų valdė visų
piliečių susirinkimas- jis priėmė įstatymus ir rinko pareigūnus.Tautos dalyvavimas valdant miestą XI- XII a. apėmė ir
teisdmo valdžią: daugelyje vietų dalyvauti teismo darbe imti rinkti gyventojų atstovai.Tačiau XII- XIII a. visoje
Europoje išryškėjo tendencija visuotinį susirinkimą keisti mažesnės sudėties institucija- taryba.Šitaip atsirado miestų
tarybos, disponuojančios karinėmis pajėgomis, tvarkančios miesto finansus, prekybos ir amatų organizavimą.Tarybai
vadovavo taip pat renkamas pareigūnas(Vokietijoje vadintas Dimnistru, Prancūzijoje - meru, Italijoje —
podesta).Miestų gyventojai idealizavo Romos respubliką, todėl dažnai miestų galvos vadintos konsulais, miesto
taryba -senatu. Teismo funkcijas vykdė miesto taryba arba tam tikra renkamų skubinų (šefenų) kolegija.
miestų teisės šaltiniai, palyginti su dvarų teisės, buvo negausūs, bet pačios teisės lygis - nepalyginti aukštesnis. Miestų teisė
ėmė kurtis XI-XII a. dideliuose Italijos miestuose, atsirandant taisyklėms, teisiškai reguliuojančioms amatinės gamybos ir
prekybos santykius. Tos taisyklės daugiausia kurtos teismuose, o kadangi jų funkcijas atliko aukštajai miestų administracijai
priklausantys asmenys, jų sprendimai dažnai įgydavo bendrosios teisės normos reikšmę. Vėliau į Italiją su profesiniais
reikalais atvykę Prancūzijos ar Vokietijos pirkliai šias normas atsivežė į savo kraštus ir daugelį jų stengėsi įdiegti pas save.
Čia tos normos pirmiausia fiksuotos karalių ir kitų senjorų miestams dovanotose chartijose, išreiškiančiose tam tikrą šių
feodalų ir miestų gyventojų susitarimą: jos rašytos senjorų, bet beveik visada miestiečių reikalavimu, todėl neišvengiamai
apėmė abiejų socialinių jėgų interesus. Chartijomis rėmėsi miestų statutai. Tiek chartijose, tiek statutuose plačiau ar siauriau
reglamentuojama feodalų ir miestų santykiai, miestų valdymas,civilinė ir baudžiamoji teisė, teismo procesas, kitos
visuomenės gyvenimo sritys. Miestų teisė reglamentavo viduramžių teisėje apskritai nefiksuojamas specifines miestiečių
teises ir laisves (teisę į gyvybę ir turtą, būsto neliečiamumą ir kt.). Savarankiškos miestų teisės sistemos kūrėsi ir iš
sprendimų, kuriuos priimdavo miestų tarybos vienu ir kitu reikalu; tie sprendimai, įtraukti į protokolą (miesto knygą) ir
vertinami kaip precedentas, tolydžio virto privalomomis elgesio taisyklėmis.Nemažai miestų teisę veikė romėnų teisė.
Miestų teisė visą laiką dažniausiai buvo rašytinė teisė.
Miestų teisės šeimos.
Miestų teisės kokybė buvo labai nevienoda. Dideliuose niestuose su išplėtota gamyba, prekyba ir
jūreivyste teisė atsirado anksti, rėmėsi romėnų teise irba savo teisės aktais ir pasiekė labai aukštą lygį. Vlažų miestų
teisė buvo daug primityvesnė. Jie dažnai kreipdavosi į pažangius prekybos centrus su prašymu leisti naudotis jų teise.
Šitaip keliolikos vokiečių miestų (Magdeburgo, Liubeko ir kt.) teisė tapo pavyzdžiu ir oficialiai buvo priimta
šimtuose kitų įaujų Centrinės ir Rytų Europos miestų, atsiradusių XII—XIV a. ir išreiškusių pageidavimą naudotis au
esama senesnių miestų teise. Tipišku atveju tai reiškė, kad naujo miesto feodalinis senjoras suteikia am, pavyzdžiui,
Magdeburgo teisę, įtvirtinančią :eisę turėti savo valdžią (magistratą, patiems reguliuoti amatus ir prekybą.
Paskui to miesto valdžios atstovai vyko į Magdeburgą ir ten gaudavo naują galiojančių jo įstatymų, kurių normas
vėliau diegė pas save, rinkinį, tų įstatymų komentarus, šitaip susidarė didelės, tos pačios teisės vienijamos miestų
teisės šeimos.
Prekybos teisė centrai ir šaltiniai
Nuo Romos im.žlugimo laikų prekybos sant. VE buvo labai riboti. Prekybos teisei atsirasti padėjoluominis to
meto visuomenės pobūdis ir prasidėjusi intensyvi prekybos ir verslo plėtra. Atsirandantis pirklių luomas savo profesinėje
veikloje vadovavosi papročiais, besiklostančiais pirmiausia pirklių korporacijų viduje. Šitaip pamažu kūrėsi prekybos
apyvartos teisė. Iš pradžių ji skirta ne prekybos santykiams reguliuoti, o pirklių luomo žmonių veiklos taisyklėms
nustatyti ir todėl vadinosi prekybininkų teise. Plečiantis miestams, plintant mugėms ir bankininkystei, plėtojantis
jūrų ir sausumos prekybai, atsirado poreikis turėti teisės normas, reguliuojančias konkrečius veisio santykius.
Todėl nuo miestų teisės tolydžio atsiskyrė ir XI-XII a. susikūrė naujųjų laikų Vakarų prekybos teisės pagrindinės
sąvokos ir institutai. Plečiantis korporacijų ir miestų komerciniams ryšiams, juose galiojusios prekybos taisyklės po
truputį suartėjo, prekybos teisė ėmė išeiti už vieno miesto ribų. Ir pirmiausia tai pasakytina apie jūrų prekybos
papročius, nes jūrų prekyba tada praktiškai buvo vienintelė kiek pastovesnių prekybos ryšių tarp toliau vienas nuo kito
nutolusių miestų galimybė. Prekybos teisės raidą labai veikė Šiaurės Italijos miestai. Milane 1216 metais pasirodė
pirmasis prekybos papročių rinkinys „Papročiu knyga".reguliuoti prekybos santykius įstatymais mėginta XVII a.
Prancūzijoje. Tokios kodifikacijos pagjindas buvo prekvbos_ir jūreivystės papročiai, tuo metu jau pakankamai
nusistovėję ir apimantys įvairias prekybinės veiklos sferas. Tai buvo didelę reikšmę kaip prekybos teisės šaltinis turėjęs
1673 metais išleistas prancūzų Prekybos ordonansas, parengtas to meto Prancūzijos valstybės veikėjo ir mokslininko
Ž. B/Kolbero; gerokai suvienodinusiu gana margą prancūzų prekybos teisę. Kolbero ordonansas pinną kartą
visoje valstybės teritorijoje įvedė bendrą prekybos teisę, kartu sankcionavo prekybos teisės, kaip savarankiškos teisės
šakos, gyvavimą. 1673m. Prekybos ordonansas, buvo nuostatų, reglamentuojančių aktualiausius prekybos
reikalus -prekybos mokymąsi, agentų ir maklerių veiklą, pirklių ir bankininkų prekybos knygų tvarkymą, bendroves,
vekselius, palūkanas, turto padalijimą, prievolių nevykdymą, turto perleidimą kreditoriui, bankrotus, prekybos teismus.
Prekybos T sistema galiojo skyrium nuo kanonų, lenų, dvarų, miestų, karalių t., nors ir buvo su jomis glaudžiai
susijusi. Tai kapitalistinė t.. Prekybos T sėmėsi medžiagos iš romėnų t., nes ten buvo puiki sutarčių sudarymo normų
sistema. Ji taip pat buvo lėlė valstybių centralizavimosi tendenciją. Peržengė net politines sienas.
Magdeburgo miesto teisė Lietuvoje
Lietuvos didieji kunigaikščiai, norėdami sudaryt palankias sąlygas amatams ir prekybai plėtoti;miestuose,
suteikdavo jiems savivaldą Magdeburge įmesto teisės pagrindu. 1387m. Jogaila suteikė
tokių teise Vilniui, o XVa. ją gavo Trakai, Brestas.. XVIa. šią teisę gavo ir mažesni miestai. Magdeburgo miesto
teisė buvo suteikiama privilegija, pagal kurią miestiečiai gaudavo pajamų šaltinių, būdavo atleidžiami nuo
valstietiškų prievolių, nuo vaivados ar seniūno teismo ir teisės normų, prieštaravusių Magdeburgo teisei.
Civilines ir baudžiamąsias bylas mieste sprendė vaitas su burmistrais ir tarėjais, namų užpuolimo, padegimo,
sužalojimo – vaivada. Kai kur miestas skyrėsi į tarybą ir miestiečių teismą-suolą. Taryba (burmistras+tarėjas) tvarkė
civil. bylas ir ūkinius reikalus, o suolas (vaitas+ prisiekusieji suolininkai) – baudžiamąsias. Magdeburgo teise privalėjo
vadovautis visi miesto gyventojai. Tiktai žydai turėjo prie sinagogų savo bendruomenes, kurios rinko seniūnus, o
šie vadovaujami rabino, sudarė kolegijų.
Magdeburgo teisės šaltiniai buvo Saksų veidrodis ir Magdeburgo miesto normos. Į Lietuvą ši teisė pateko iš
Lenkijos miestų, kurie padarė joje pakeitimų, ir dar buvo papildyta Lietuvos miestų papročiais, todėl ne visos
normos atitiko galiojusias Magdeburge. Teisės subjektai buvo patys miestai ir pilnamečiai jų gyventojai,
cechai ir pirklių draugijos, ligoninės ir vaikų prieglaudos.
Nuosavybės teisė. Buvo aiškiai skiriama nuosavybės teisė ir turto valdymo teisė. Pirmasis nuosavybės teisės
įgijimo būdas buvo turto užvaldymas pasibaigus senaties terminui, kuris kilnojamajam turtui buvo vieni metai, o
nekilnojamajam tiek, kiek siekė žmogaus atmintis. Pasibaigus senaties terminui, nebuvo galima įsigyti valstybės ir
Bažnyčios turto. Miestiečiai turėjo alodine nuosavybės teisę į žemės sklypus, bet nuosavybės teisė neapėmė žemės
gelmių. Buvo skiriama paveldėta ir įgyta nuosavybė, įgytu turtu buvo galima disponuoti laisvai, o parduodant
paveldėtų turtą, reikėjo gauti įpėdiniu sutikimu. Uždrausta parduoti nekilnojamąjį turtą dvasininkams ir bajorams.
Nuosavybės teisė į kilnojamąjį turtų buvo perleidžiama.Buvo žinomi ir servitutai, kurie atsirasdavo sutarties arba
senaties pagrindu. Plačiai praktikuotas turto įkeitimas. Turtas gulėjo būti įkeistas su teise valdyti arba be
valdymo teisės.
Prievolinė teisė. Šalys laisvai sudarydavo sutartis ir nustatydavo jų įvykdymo sąlygas. Kreditoriaus teisės buvo
garantuojamos įkaitu ir laidavimu. Šalys susitardavo dėl mokėjimo sumos ir prievolės įvykdymo vietos. Prievolė
pasibaigdavo ne tik tada, kai jų įvykdydavo, bet ir prievole pakeitus arba atleidus nuo jos, taip pat jei prievolės
nebuvo galima įvykdyti ne dėl skolininko kaltės. Plačiai buvo paplitusios pirkimo-pardavimo paskolos, nuomos ir
rangos sutartys. Buvo žinomos ir darbo sutartys. Teisės normos draudė išeiti iš darbo prieš terminą. Samdytojas
atsakė už žalą, padarytą tretiesiems asmenims pas jį dirbančių žmonių. Buvo žinomos bendrovės, vežimo ir
pasaugos sutartys, kurios atsirado plečiantis prekybai.
Baudžiamoji teisė. Nusikaltimai buvo skirstomi į viešus ir privatinius, į gėdingus ir negėdingus. Kiekvienas
nusikalstamas
veiksmas buvo laikomas tyčiniu. Tai, kad nusikalstamos valios nebuvo, turėjo įrodyti pats kaltinamasis. Buvo
žinomos tyčios, neatsargumo ir atsitiktinumo sąvokos. Sumanymas padaryti valstybinį nusikaltimų buvo
laikomas nusikaltimu, o kitų nusikaltimų atvejais sumanymas nebuvo laikomas nusikaltimu. Faktinė klaida
pašalindavo atsakomybę o juridinė - nepašalindavo. Vaikai iki 12 metų; už savo nusikaltimus neatsakė. Už
vaiko veiksmus materialiai atsakė tėvai arba globėjai. Atsakomybė buvo asmeninė. Girtumas nuo
atsakomybės neatleido. Šeimos narių interesai nukentėdavo tik valstybinių nusikaltimu atvejais, nes
konfiskuojamas turtas. Bausmės, kaip ir nusikaltimai, buvo skirstomos į viešas ir privatines. Švelnesnė bausmės
buvo skiriama, kai nuo nusikaltimo praėjo daug laiko, nusikaltėliskilmingo luomo, jam atleido nukentėjęs asmuo,
bloga nusikaltėlio sveikata, nėščia moteris ir pan. Sunkinančios aplinkybės buvo šios: nusikaltimu suardyta
viešoji tvarka, veika, nukreipta prieš giminaitį, viršininkų, tarnybiškai aukštesnį arba aukštesnio luomo
asmenį, padaryti dideli nuostoliai, sugautas nusikaltimo vietoje, pakartotinis nusikaltimas Nusikaltėlis,
atsipirkus nuo mirties bausmes ar kūne sužalojimo bausmės, netekdavo garbės. Pirmiausia numatyti nusikaltimai
miestui. Už išdavimą, maištą buvo baudžiama mirties bausme ir konfiskuojamas turtas. Už religinius nusikaltimus
buvo baudžiama mirties bausme sudeginant. Nemažai vietos buvo skiriame nusikaltimams gyvybei ir sveikatai.
Bausmių paskirtis buvo garantuoti saugumą nukentėjusiam ir visuomenei. Bausmės buvo vykdomos viešai turėjo
luominį pobūdį. Turtingieji buvo baudžiami dažniausiai pinigine bauda, o neturtingi plakami, ženklinami ir
išvaromi iš miesto.

Karalių teise

Prancūzija
t. šioje šalyje susidėjo iš daugybės t. sistemų,kurios buvo skirtos ne tik tam tikriems sluoksniams,bet ir kokių nors
konkrečių,dažnai nedidelių teritorijos dalių gyventojams.Frankų valstybei subyrėjus nebeliko bendrų visai valstybės
teritorijai t. šaltinių.Visai teritorijai buvo bendra tik bažnytinė t.,tačiau ir ji tada dar netvarkė pasauliečių
gyvenimo.Plačiausiu t. šaltiniu liko 10-11a. Papročiai.Prancūzijoje barbarų papročių t. apie 10a.jau išnyko.Ją išstūmė
daugybėje atskirų rajonų susiformavę skirtingi teritoriniai t. papročiai.Jie vadinami Kutiumais.Pagal papročių t.
ypatumus Prancūzijos teritorija dalijama į šiaurinę,arba papročių t. sritį ir pietinę,arba rašytinės t. sritį.Šiaurinėje dalyje
kutiumai reiškėsi grynu pavidalu,papročiai čia formavosi žodine forma.Papročių t. atitiko daugumos interesus,dar
nebuvo paveikta valstybės valdžios.Todėl jos nustatytų normų dažniausiai buvo laikomasi savanoriškai.Pietinėje dalyje
svarbiausiu t. šaltiniu tapo romėnų t.,kadangi Galiją buvo užkariavęs Julijus Cezaris. Todėl pėdsakus buvo palikusi
supaprastinta romėnų t..Pradedant 7a.kutiumai Prancūzijoje imti užrašinėti.Labiausiai žinomi 1280m. užrašyti „Bovės
kutiumai“.Šie kutiumai turėjo galios Bovės grafystėje bei taikyti visoje šiaurės rytų Prancūzijoje.Spėjama ,kad šis
rinkinys buvo pirmasis mėginimas kurti Prancūzijos teisę.Taigi Prancūzijos teritorijos, pagal galiojusių t. šaltinių
pobūdį, dalintos į kutiumų ir romėnų t. veikimo sritis.Papročių t. nevienodumas kliudė kurtis bendrai nacionalinės t.
sistemai.Tai buvo pagrindinė feodalinės Prancūzijos teisei būdingo reiškinio,paprastai vadinamo t.
partikuliarizmu,reiškusiu sritinį t. pobūdį,priežastis.
ėmus stiprėti karalių valdžiai pradėjo atsigauti karalių t. aktų,kuriems reikėjo karaliaus kurijos(stambiųjų
feodalų),pritarimo,leidyba.Karalių leidžiami t. aktai buvo vadinami ordonansais. Sudėtingesniems t. klausimams
spręsti į kuriją imti kviesti teisininkai profesionalai.Nuo 13a. Prancūzijos karalių aktai jau akivaizdžiai brovėsi į
anksčiau galiojusią teisę ir ją keitė.Tobulinant karalių t. aktų leidybą,iš karaliaus kurijos išskirtos specializuotos
centrinės žinybos,tarp jų-mažoji karaliaus taryba,kaip nuolatinė patariamoji institucija,su kuria,leisdamas t.
aktus,paprastai tarėsi karalius.Vyriausybės institucijų veiklą koordinuojančia institucija tapo karaliaus
kanceliarija,vadovaujama kanclerio,kuri,be to,redagavo karaliaus aktus,teikė juos karaliui pasirašyti ir tvirtino
antspaudu.Karalių aktai buvo svarbūs mėginant sukurti bendrą nacionalinę teisę.12a.keletą kartų per metus imtos šaukti
periodiškos karaliaus kurijos teismo sesijos-parlamentas.Karaliaus t. aktų leidybai plečiantis,be ordonansų,tarp tų aktų
dar pasitaikydavo ediktų,išleistų paties karaliaus ir liečiančių kokią nors konkrečią instituciją,deklaracijų-
aktų,aiškinančių anksčiau išleistą aktą arba nustatančių šalutinės reikšmės dalykus. Nepaisant gausumo,karalių t. aktai
reglamentavo palyginti neplačią visuomeninių santykių sferą,todėl negalėjo daruti didesnio poveikio Prancūzijos t.
sistemai ir įveikti jos partikuliarizmo.Tačiau,nepaisant t. partikuliarizmo,vis dėlto joje būta ir nemažai bendrųjų
bruožų,leidžiančių apibūdinti svarbiausius feodalinėje Prancūzijoje galiojusios t. institutus.
Parlamentas buvo sudarytas kaip specialus teismo organas,ėmęs posėdžiauti kaip nuolatinė institucija su karaliaus
skiriamais teisėjais profesionalais-kutiumų ir romėnų t. žinovais ir pavadintas Paryžiaus parlamentu.Jis susidėjo iš
keleto tardymo rūmų ir vadinamųjų didžiųjų rūmų ir rezidavo Paryžiuje.Kartais Paryžiaus parlamentas veikė kaip
pirmosios instancijos teismas,bet dažniausiai tai buvo apeliacinė instancija hercogų,grafų ir kitų feodalų teismų
sprendimams.Paryžiaus parlamento t. neapsiribojo tik teismų veikla.Spręsdamas ginčus dėl dalykų,reglamentuojamų
valstybinės t.,jis neretai nustatinėjo karaliaus valdžios ribas ir plėtė savo paties teises.Buvo nustatytas reikalavimas
Paryžiaus parlamente registruoti karaliaus leidžiamus t. aktus,nes teismai ir kitų regionų parl.,priimdami
sprendimus,turėjo remtis tik įregistruotais karalių aktais.
Nuosavybės t.: Prancūzijos karalių t. griežtai skyrė žemę ir kilnojamąjį turtą, taip pat nuosavybę ir
valdymą.Feodalinėje visuomenėje t. į žemę paprastai reiškė valdymo teisę, todėl išskirtinis dėmesys teismuose ir buvo
skiriamas valdymui ir jo pažeidimams, ypač susijusiems su prievarta, apgaule ar kitais neteisėtais, bet nevartojant
jėgos, veiksmais, pašalinių kišimusi į valdymą ir t.t.Žemės savininko nekilnojamas turtas laikomas šeimos ar giminės
nuosavybe ir iki 13 a. reikalauta griežtos giminės kontrolės ja disponuojant.Vėliau šis reikalavimas sušvelnintas,
tepaliekant giminaičiams teisę parduotą šeimos turtą per metus išsipirkti (retrakto t.). Pirmenybę teisėtai įsigyti vasalo
parduodamą žemę turėjo senjoras. Iki Prancūzijos Didžiosios Revoliucijos buvo žinomos bendruomeninės žemės
(pievos, miškai, pelkės ir t.t.), Naudojamos valstiečių darbams, tačiau įsitraukusi į prekinius piniginius santykius ir
negalėdama cenzininkų nuvaryti nuo žemių, bajorija 16 a. ėmė grobstyti bendruomenines žemes ir ši praktika buvo
legalizuota (bajorai gavo teisę apsitverti).
Prievolinė t.: vyraujant uždaram feodaliniam ūkiui, pirkimas ir pardavimas buvo retas reiškinys. 10-11 a. labiau buvo
paplitusi turto dovanojimo sutartis, kuria būdavo maskuojami pirkimas ir pardavimas, o taip pat dažnai net ir
paveldėjimas.Todėl dovanojimas tai buvo dvišalė ir atlygintina sutartis.Ėmus plisti pirkimo ir pardavimo sutartims, jos
buvo įgyvendinamos viešai, siekiant garantuoti sutarties laikymosi. Nuo 12-13 a. sutartys imtos forminti raštu, o dar
vėliau jas reikėjo tvirtinti notarine tvarka. Iš pradžių sutartis įsigaliodavo tik perdavus perleidžiamą objektą, bet
ilgainiui sutartis ėmė įgyti galią nuo jos sudarymo momento, o jos objektu galėjo tapti dar net nepagaminti daiktai.
16-18 a. palito dvarininkų plačiai praktikuota žemės nuomos sutartis, sudaroma įvairiam terminui.
Svarbi buvo paskolos sutartis. Kanonų teisei draudžiant palūkanas, buvo praktikuojama, kad skolininkas įsipareigotų iš
anksto išmokėti kreditoriui tam tikrą sumą, kuri nebuvo laikoma palūkanomis, arba skolininkas įkeisdavo žemę. 14-15
a. jau atvirai ėmė plisti lupikavimas.
Šeimos t.: santuokos ir šeimos santykius reglamentavo nuo 10 a. kanonų t. normos. Nuo 9 a. atsisakė ištuokos,
išsituokęs sutuoktinis neturėjo t. sudaryti naują santuoką. 16-17 a. santuokos sudarymas kiek nutolo nuo bažn.
reglamentuojamų normų: nors vis dar buvo registruojama baž. knygose, tačiau pradėta vertinti jau ne tik kaip
baž.sakram., bet ir kaip civilinis aktas, be to santuokai sudaryti buvo būtinas tėvų sutikimas.Ištekėjusi moteris visoje
Prancūzijoje buvo pavaldi svo vyrui. Turtinius sutuoktinių santykius daugiausia reglamentavo vietos t.. Iš pradžių
šiaurinėje Prancūzijoje turtas buvo laikomas bendru, nors juo disponavo vyras, tačiau vėliau turto bendrumas nustojo
būti privalomas. Pietuose buvo atvirkščiai: iš pradžių sutuoktinių turtas laikytas atskiru ir tik žmonos kraitis buvo
valdomas vyro, tačiau ilgainiui žmonos turtinės t. ėmė mažėti ir ji negalėdavo net sudaryti sandorį be vyro sutikimo.
Paveldėjimas: pietuose visų to paties giminystės laipsnio giminaičių paveldėjimo t. buvo vienodos, o šiaurinėje dalyje
galiojo kutiumų nustatyta įvairi paveldėjimo t., bet bendras jos bruožas buvo tas, kad ji buvo skirtinga trims turto
kategorijoms:
gimininiai diduomenės dvarai buvo paveldimi laikantis majorato tesės (paveldėdavo vyriausias sūnus).nekilnojamas
turtas, gautas iš tėvo giminių atitekdavo artimiausiam giminaičiui pagal tėvo liniją, iš motinos-pagal motinos liniją.
kilnojamasis arba paties palikėjo įsigytas nekilnojamasis turtas dažniausiai paveldimas artimiausių giminaičių, išskyrus
nesantuokinius vaikus ir likusį gyvą sutuoktinį.Testamento sudarytojo laisvė šiaurinėje dalyje buvo labiau ribota nei
pietuose.
Teismo procesas: karaliaus teismuose proceso taisyklės visoje Prancūzijoje buvo panašios. Civilinis ir baudžiamasis
procesas prasidėdavo nukentėjusios šalies iniciatyva, pats procesas buvo viešas, vyko žodžiu, laikantis nustatytos
tvarkos. Proceso šalys turėjo vienodas teises rungtis pateikdamos įrodymus (rungimosi procesas). Civilinėse bylose
procesas prasidėdavo ieškovo ar jo atstovo šaukimu.alims nedalyvaujant, teismas spręsti negalėjo, tačiau juos galėjo
atstovauti kiti žmonės. Per teisminį nagrinėjimą iš ieškovo reikalauta smulkiai išdėstyti savo skundą, o atsakovui
suteikta t. išdėstyti savo prieštaravimus. Remtasi įvairiais įrodymais (priesaika, priešingos šalies pripažinimai, teismo
išvados), plačiai taikyti liudytojų parodymai. Faktui įrodyti reikėjo bent dviejų teisėtų liudytojų parodymų. Įrodymu
laikyta prezumpcija – kurio nors fakto pripažinimas pagrįstu, kol neįrodytas jo nepatikimumas. Išimtiniais atvejais,
kaip įrodymas, buvo leidžiama šalių dvikova teisme.
Bylas dėl sunkių baudžiamųjų bylų nagrinėjo feodalų arba karalių teismai. Baudžiamasis procesas kurį laiką
akivaizdžiai buvo kaltinamasis (rungimosi). Kanonų t. veikiamas, 13 a. karalius Liudvikas IX uždraudė taikyti
ordalijas. Netrukus dėl romėnų, o ypač kanonų t. įtakos ėmė rastis inkvizicinio teismo elementai, kurie teisiškai buvo
įtvirtinti keletu konkrečių karalių aktų. Teisminės bylos imtos kelti valstybės iniciatyva. Tardymas ir teismas tapo
uždari, vykdomi raštu. Bylos dokumentai dažnai sudaromi teisiamajam nežinant. Didėjo parengtinio tardymo reikšmė
ir jį atliekant stengtasi kankinimu išgauti kaltinamojo prisipažinimą. Teisminiame bylos nagrinėjime pirmenybę imta
teikti medžiagai, surinktai kvotos metu, liudytojų parodymai buvo skaitomi. Teisiamajam beveik neliko senųjų
galimybių gintis, procesas neteko rungimosi pobūdžio. Procese remtasi formalių įrodymų teorija: visaverčiais
įrodymais, be teisiamojo, laikyti dviejų “vertų pasitikėjimo” liudytojų parodymai, priesaika ir kt. Iki 13 a. teismo
nuosprendžiai laikyti galutiniais. Tik vėliau nusistovėjo teisiamojo t. bet kurį senjorų teismo sprendimą skųsti karalių
teismui.Aukšč. apeliaciniu teismu civilinėse ir baudžiamosiose bylose tapo Paryžiaus parlamentas.
Vokietija
Apskritai viduramžių Vokietijos t. gali būti suprantama dvejopai, nes Vokietijos imperijoje egzistavo daugybė
savarankiškų valstybių: 1) visos imperijos t. (bendra t.) 2) kiekvienos atskiros žemės – hercogystės ar kunigaikštystės,
įėjusios į imperijos sudėtį, t. Sugriuvus frankų imperijai, rašytinę teisę pakeitė nerašyta teritorinė vietos papročių t..
Kunigaikščių valdžios atsiradimas, o paskui visiškas centrinės valdžios nusilpimas lėmė didelį imperijos t.
partikuliarizmą. Iki 12 – 13 a. bendrosios vokiečių (imperijos) t. formaliai nebuvo, tačiau ilgainiui Vokietijoje ėmė
galioti kai kurie bendrieji t. principai ir nuostatai. Ypač reikšmingi buvo 12 – 15 a. išleisti įvairūs imperatorių taikos
statutai, kuriuose leisdamiesi į karo žygius imperatoriai paprastai skelbė taiką savo šalies viduje. Juose taip pat būta
nemažai naujos t. normų, vyravo baudžiamosios t. normos, numatančios atsakomybę už nusikaltimus, keliančius
didžiausią grėsmę valdinių taikai.Pirmasis imperijos taikos statutas (1103 m.) daugiausia dėmesio skyrė nuosavybės ir
gyvybės apsaugai. Pamažu taikos pažeidimų turinys plėtėsi, o statutų normos numatė atsakomybę už vis įvairesnius
nusikaltimus nuosavybei ar asmeniui.Taikos stat. buvo nustatyta atsakomybė už nepaklusnumą bažnyčios jurisdikcijai,
pinigų padirbinėjimą, valstybės išdavimą ir kt.Bausmės dydis priklausė nuo nusikaltimo pobūdžio ir nusikaltėlio
asmenybės. 14 – 16 a. imta aktyviai naudotis romėnų teise. Kiek perdirbti Justiniano Digestai buvo pripažinti
pagrindiniu t. šaltiniu Imperijos rūmų teismui. Romėnų teisę privalėjo žinoti visi teismai. Netrukus romėnų t.,
pritaikyta vokiečių visuomeninio gyvenimo reikmėms, įgijo imperijos autoritetą ir tapo vienu svarbiausių bendrosios t.
šaltinių. Imperijos t. šaltiniais taip pat laikyti Reichstago nutarimai, imperatorių rinkimų kapituliacijos, įvairios
tikybinės ir taikos sutartys, tačiau jų galios efektyvumas priklausė nuo tų normų pripažinimo žemėse.
1532 m. išleistas vienintelis imperijos teisynas – “Karolina”. Jis priimtas Reichstago, valdant Karoliui V ir įnešė
svarbų indėlį kuriant visos Vokietijos baudžiamosios t. ir baudžiamojo proceso principus. Nors išleista kaip imperijos
įstatymas ir skelbusi imperijos t. viršenybę konkrečių žemių teisei, “Karolina” kunigaikščiams leido ir toliau naudotis
jų “teisingais papročiais”. Tačiau praktiškai “Karolina” buvo pripažinta visose žemėse ir galiojo iki 1870 m. t.y. iki
Vokietijos suvienijmo.“Karolinos” preambulėje kalbama apie vienodą teisingumą beturčiams ir turtingiesiems, tačiau
daugelyje teisyno straipsnių, prieštaraujant šiai nuostatai, baudžiamoji atsakomybė nustatoma atsižvelgiant į
nusikaltėlio ir nukentėjusiojo socialinę padėtį.Atsakomybė, pagal “Karoliną”, atsirasdavo tik esant kaltei – tyčiai ar
neatsargumui. Atsakomybę švelninančia aplinkybe laikyta tyčios nebuvimas (nevikrumas, lengvabūdiškumas,
nenumatymas), nusikaltimo padarymas įsikarščiavus ar supykus. Vagystės atveju švelninančia aplinkybe buvo
laikomas jaunas nusikaltėlio amžius (iki 14 m.) ir badas. Kaltę sunkino viešas, šventvagiškas, grupinis nusikaltimo
pobūdis, kartotinumas, padaryta didelė žala, savo šeimininko interesų pažeidimas, bloga reputacija ir pan.Teisynas
išskyrė atskiras nusikaltimo padarymo stadijas. Už pasikėsinimą baudžiama taip pat kaip už baigtą nusikaltimą.
Teisynas skyrė bendrininkavimą iki nusikaltimo padarymo, nusikaltimą darant ir nusikaltimą padarius. Nusikaltimai
nuosavybei: įvairios vagysčių rūšys, nesąžiningas disponavimas patikėtu turtu. Specialiai buvo aptariama vagystė
bažnyčioje. Buvo baudžiama už raganavimą ir burtininkavimą. Taip pat už nusikaltimus, nesiderinančius su krikščionių
morale. Išskiriami nusikaltimai valstybei (išdavystė, maištas), asmeniui (įvairių rūšių nužudymai, savižudybė), ir
teisingumui (melagingas liudijimas). Bausmės siekė įbauginti. “Karolinoje buvo numatyta mirties bausmė, kūną
žalojančios bausmės, kūno bausmės, gėdingos bausmės, uždarymas į kalėjimą, bauda, ąalos atlyginimas. Papildomai
galėjo būti skiriamas turto konfiskavimas ir kankinimas.Teisyne įtvirtintas Vokietijai naujas inkvizicinis procesas, nors
dar liko kai kurių kaltinamojo proceso elementų. Remtasi formalių įrodymų teorija. Teisynas smulkiai reglamentavo,
kiek kokių įrodymų tam tikslui reikia. Tik turėdamas keletą netiesioginių įkalčių teisėjas galėdavo imtis
kankinimo.Teisiamojo prisipažinimas neturėjo lemiamos reikšmės. Kankinimų tvarkos ir būdų “Karolina”
nereglamentavo.Procesas baigdavosi nuosprendžio, kuris galėjo būti kaltinamasis, paliekantis įtariamuoju arba
išteisinantis, paskelbimu. T. skųsti nuosprendį nebuvo numatyta.
VOKIETIJOS ŽEMIŲ TEISĖ:
Konkrečių žemių t.-bendros visiems kunigaikštystės gyventojams normos,pagal kurias veikė tos žemės teismai.Žemil
teisėje civilinės,šeimos ir kitų daugiausia ,,neviešų” t. šakų normų.Iš žemės t. šaltinių ypač išsiskyrė keletas vietos
papročių t. rinkinių,plačiai žinomų tuo,kad padarė didžiulę įtaką ne vien konkrečios žemės,bet ir regiono,o karatis-net
visos Vokietijos t. raidai.Iš tokių t. rinkinių pažymėtinas ,,Saksų veidrodis“ Tai susistemintas t. normų ir principų
rinkinys,kurio šaltiniai daugiausia buvo užrašyta ir susisteminta Saksonijos ir iš dalies kai kurių š.Vokietijos sričių
papročių t.,kai kurie vokiečių imperatorių įstatymai;čią medžiagą papildė kanonų t.,ypač tie jos komponentai, kurie
lietė popiežiaus jurisdikciją,šeimos teisę ir kt.Taip pat akivaizdi romėnų t. Įtaka.. į2dalis.Pirmojoje
dalyje,pavadintoje ,,Žemės teisė”,daugiausia dėmesio skiriama konstitucinei teisei,luominiam visuomenės
susiskirstymui ir su tuo susijusiems alykams,nusikaltimams ir bausmėms,teismų santvarkai ir procesui. Pripažįstama
popiežiaus vieršenybė.Tarp svarbiausių konstitucinės t. nuostatų-imperijos koncepcija.,,Saksų veid” pripažino
imperatoriaus teisę visur,kur jis bebūtų,vykdyti teisingumą. Tiktai nepajėgdamas visur būti jis grafų teismo įgaliojimus
perdavė kunigaikščiams.,,Saksų veid” reglamentavo gausias sutarčių rūšis. bet apskritai sutartiniai santykiai dar menkai
teišplėtoti.Nemažai dėmesio žemių t. skyrė santuokos ir šeimos santykiams teisiškai reguliuoti.Jai būdinga žemesnė
moters padėtis šeimoje. Be piniginės baudos ar vergeldo buvo nustatyta ir tokių mirteis bausmės rūšių kaip kaulų
laužymas ratu,sudeginimas lauže,pakorimas,galvos nukirtimas;nustatytos luošinamosios bausmės.Teisėjas tinkamai
nenubaudęs nusikaltėlio už padarytą nusikaltimą,pats turėjo būti nubaustas tam nusikaltėliui skirtina
bausme.Antrojoje ,,Saksų veid” dalyje-,,Lenų teisė”-reglamentojami siuzereniteto ir vasaliteto santykiai.
Taip pat plačiai buvo žinomas ir ,,Švabų veidrodis”,pasirodęs apie 1275-1282m.ir atspindėjęs pietinių Vokietijos
tautų-bavarų ir alemanų-įstatymus,taip pat imperatorių kapituliarijas,romėnų ir kanonų,šiek tiek papročių teisę.Šis taip
pat privataus asmens sudarytas rinkinys greitai įgavo oficialaus t. šaltinio galią p.Vokietijoje.
Kodifikuoti teisę Prūsijoje ir kartu įvykdyti jos reformą ryžosi karalius Frydrichas II.Jo pavedimu atlikto darbo dėka
1794m.pasirodė,,Prūsų žemės teisynu”.Teisynas apėmė visas pagrindines t. šakas:valstybinę,administracinę,civilinę,
baudžiamąją,proceso.Nors Frydricho reikalavimu įstatymai turėjo būti ,,trumpi ir neplatūs,suderinti tai su užmoju
smulkmeniškai reglamentuoti visą visuomenės gyvenimą buvo neįmanoma. Kad teisynas būtų visiems prieinamas,iš jo
pašalinti specialūs t. terminai ir jis neteko tikslumo ir apibrėžtumo.Nepaisant rengeju didelių pastangų gigantiškos
apimties,,Prūsų žemės teisynas” ne tik netapo įstatymų leidybos meno pavyzdžiu,bet ir buvo sunkiai taikomas
praktiškai. buvo luominės visuomenės įstatymų sąvadas,apimantis skirtingas kiekvienam luomui taisykles. Tokio
pobūdžio teisynas patvirtino individo priklausomybę nuo valstybės valdžios. Civilinio teisinio santykio subjektais
teisynas pripažino ne tik fizinius asmenis,bet ir draugijas. Nuosavybė teisyne vertinama kaip svarbiausia turtinė asmens
t. ir į ją žiūrima kaip į pagrindą,kuriuo remiasi visa civilinė t..Nuosavybė galėjo būti ne tik privatinė,bet ir
valstybinė.,,Prūsų žemės teisyne”daug dėmesio skiriama bendriems prievolinių santykių dalykams ir beveik nieko
nekalbama apie konkrečias prievolių ar sutarčių rūšis.Teisyne atsispindėjo visuomenėje plintantis reikalavimas vertinti
santuoką ne kaip bažnytinį institutą,o kaip civilinę sutartį,kurią šalys gali nutraukti savo susitarimu.Tam tikslui buvo
nustatytas valstybinis ištuokos procesas. Ilgai baudžiamoji t.,kaip ir civilinė,Prūsijoje plėtojosi teismų praktikos
padedama,ir todėl įstatymuose apstu kazuistinių nuostatų.Iš baudžiamosios t.: kėsinimas.,bendrininkavimas ir
pan.nebuvo iš visų nusikaltimų sudėčių išskiriami ir reglamentuojami. Šio teisyno nustatomos bausmės žiaurios-galvos
nukirtimas kalaviju,kartuvės,sudeginimas ir kt.
Pobūdžio ir turinio atžvilgiu į ,,Karolina” panašus 1768m. Austrijoje pasirodęs Marijos Teresės teisynas ,,Tereziana”
,kaip ir ,,Karolina”,skirtas baudžiamajai teisei ir procesui.Nusikaltimai ,,Terezianoje” grupuojami į viešuosius,privačius
ir ,mišrius.Pagal nusikaltimo objektą išskiriami nusikaltimai ir religijai,valstybei,nuosavybei,viešai tvarkai,sveikatai ir
gyvybei bei kt.Pagal skiriamas bausmes nusikaltimai grupuojami į labai sunkius(už juos skiriama kvalifikuota mirties
bausm.) sunkius(skiriama mirties b.arba kalėjimas iki gyvos galvos)ir lengvus.,,Terezianoje”jau ryški tendencija riboti
kaltinamojo kankinimą. galiojo neilgai,.ją pakeitė naujas b. t. rinkinys,imperatoriaus JuozapoII gerbei pavadintas
,,Jozefiana”
Prie reikšmingų XVIIIa.pab.-XIXa.prad. Europos teisynų greta ,,Prūsų žemės teisyno” priklauso ir 1812m.Austrijos
civilinis kodeksas. Austrijos civilinis kodeksas,yra žymus XVIII-XIXa. Sandūros kodifikacijos paminklas.Tai
kodeksas valstybės,kurioje monarchija,neišgyvenusi revoliucinių sukrėtimų,pati savo valia įtvirtino pilietinį
lygiateisiškumą ir luominės santvarkos likvidavimą.Austrijos civ.kod.normų turiniui didelę įtaką padarė romėnų t.,bet
jame taip pat buvo įtvirtinta daugelis tų vietos papročių ir provincijų t. Institutų. T. technikos požiūriu austrų
civ.kod.gerokai lenkė prūsų teisyną.Neabejotinas jo privalumas-teksto trumpinimas.Struktūriškai kod. Susidėjo iš
trumpos įžangos,kurioje dėstomi bendrieji įstatymo galiojimo principai,ir 3dalių,skirtų atitinkamai asmenims,daiktinei
teisei ir nuostatams,reglamentuojantiems teisių apsaugą,jų teisminės gynybos būdus,specifinį dvarininkų ir valstiečių
tarpusavio santykių reguliavimą.Nuosavybė kodekse vertinama kaip vientisas institutas,apimantis visų kategorijų turtą
ir visus jį turinčius asmenis.Prievolinės t. pagrindu kodeksas laikė susitarimo laisvės principą.Santuoka,kaip ir
pranc.teisėje,laikoma pirmiausia sutarties dalyku. Austr.civil.kod.nustatė skirtingas santuokos sudarymo taisykles
katalikams,kitų krikščioniškų religijų išpažinėjams ir išskirtines-žydams.Visų religijų krikščionių santuoka su
nekrikščionimis buvo neleidžiama.Kodekse buvo tokie paveldėjimo t. institutai kaip substitucija,numatanti antrinio
įpėdinio paskyrimą tuo atveju,jei pirmasis dėl kurių nors priežasčių nepriimtų palikimo,arba fideikomisas,t.y.palikėjo
pavedimas įpėdiniui iš palikimo išduoti kuri nors turtą 3 asm.Kod.įsigaliojus,Austri.imperijoje neteko reikšmės romėnų
t, jos dėstymas astrų univ.buvo apribotas.
ANGLIJA
VilhelmoI Užkariautojo metu šimtinių ir grafysčių reikalus,taip pat teismo bylas sprendė atitinkamai šimtinės ir
grafystės susirinkimai,kuriuose galėjo dalyvauti visi laisvieji žmonės.Teisingumą šie susirinkimai vykdė remdamiesi
vietos papročiais,laikydamiesi griežčiausio formalizmo,taikydami ordalijas ir teismo dvikovą.Tačiau netrukus po
užkariavimų šimtinių ir grafysčių teismus savo žinion pamažu perėmė feodaliniai normandų senjorai ir todėl jie virto
dvarų ir baronų teismais,kurį laiką ir toliau veikusiais vietos papročių pagrindu.Tik bažnytinėse sferose vadovautasi
kanonų teise. Karaliai tik retkarčiais leido įstatymus,paprastai pritariant artimiausiams patarėjams. vyriausiasis
justiciarijus ,atsovavo karaliui visais klausimais, ir jam nesant veikė kaip regentas;buvo taip pat justiciarijui pavaldus
kancleris,vadovaujantis karaliuas sekretoriatui;padėti tvarkyti karaliaus finansų ir teismo reikalus skirti iždo
baronai.Tokia iš jų susidedanti patariamoji institucija buvo vadinama Karaliaus kurija. Ji buvo kartu ir seniausias
Anglijos teismas nors teisėjų profesionalų šioje institucijoje nebuvo. Karaliaus valdžios stiprėjimui ir jo t. raidai
didžiausią įtaką padarė būtent jo teismas.Sąlygas tam sudarė karalius Henrikas I, atlikęs Angl. valstybės valdymo
sistemos reformą.Iš Karaliaus kurijos buvo išskirtos ir susikūrė kelios savarankiškos žinybos:1) kanceliarija 2)
valstybės iždas 3) aukštasis teismas,vykdęs teisingumą. Aukštasis teismas susidėjo iš Iždo teismo,nagrinėjančio
bylas,liečiančias karaliaus finansus,Karaliaus suolo teismo,įsteigto nagrinėti tiesiogiai su karaliaus interesais susijusius
ginčus, ir Bendrųjų civilinių ieškinių teismo,į kurio kompetenciją,atvirkščiai įėjo bylos dėl ginčų,tiesiogiai nesusijusių
su karaliaus interesais,
daugiausia dėl žemės ir kito nekil.turto nuosavybės,taip pat skolų.Po kurio laiko tokio kompetencijos pasiskirtymo
atsisakyta,kiekvienas iš3karaliaus teismų galėjo nagrinėti visas bylas,priklausančias karaliaus jurisdikcijai.Visi šie
karaliaus teismai pagal nuolatinę savo rezidavimo vietą Vestminsteryje dažnai vadinami Vestminsterio
teismais.HenrikoII įsteigti teismai buvo pirmieji nuolatiniai profesionalūs centriniai teismai Anglijoje.Be to jis baigė
tvarkyti važinėjančių karaliaus teisėjų institutą.Buvo griežtai apibrėžtos jų f-jos, buvo nustatyti reguliarūs jų maršrutais.
Paskui,XIIIa.,buvo nustatytas teisėjų važinėjimo periodiškumas,XIVa. Susiklostė daugiau specializuotos važinėjančios
komisijos,iš kurių išsiskyrė Asizų teismai,nagrinųję ginčus dėl lenų valdymo,speciali komisija maištų byloms ir
kalėjimų tikrinimo komisija.Sukurdamas karalių teimų sistemą,HenrikasII kartu sukūrė karalių jurisdikciją ir karalių
teisę ir ji pradėta taikyti baudžiamosiose ir civilinėse bylose.Stiprėdama,karaliaus valdžia nesirenghė remtis luomų
atstovais,o plėtė savo admin. Ir valdininkų valdžią.Tikra luomams atstovaujanti institucija-paralamentas-Anglijoje
susikūrė XIIIa.Jis buvo sukurtas luomų iniciatyva,karaliaus valdžiai supratus politinio susitarimo su visų rangų
feodalais ir miestų viršūne būtinumą,siekiant politinio valstybės stabilumo. Iki XIVa.vid.visi luomų atsovai parlamente
posėdžiavo bendrai,o paskui išsiskyrė į2rūmus:renkami riteriai,kartu su tokiais pat miestiečiais,ėmė posėdžiauti
Bendruomenių rūmuose,atskirdami nuo asmeniškai kviečiamų didžiųjų magnatų,sudariųsių Lordų
rūmus.1330m.Vestminsterio statutas nustatė,kad paralamentas turi rinktis kartą per metus,o prireikus-ir dažniau.Taip
nuo viršaus iki apačios vieninteliais teisngumo organais po truputį tapo karalių teismai.
Privatūs asmenys patys tiesiogiai į karaliaus teismą kreiptis negalėjo,tai buvo laikoma privilegija,kurios kaskart reikėjo
prašyti karaliaus.Nuo HenrikoII laikų kiekvienu tokiu atveju jie turėjo gauti karaliaus,o praktiškai-lordo kanclerio
specialų įsakymą,leidžianti jų ginčo nagrinėjim! Perkelti į karališkąjį teismą.Įsakymai remiantis vienašaliu ieškovo
prašymu ir sumokėjus teismo rinkliavą buvo išduodami karaliaus vardu ir su jo anspaudu.Įsakymuose buvo trumpai
išdėstoma bylos esmė ir teismo valdininkui pavedama išnagrinėti ieškinį. Kiekvienam konkrečiam ieškiniui rašant
kaskart vis kitą įsakymą,greitai tapo akivaizdu,kad ieškovai savo ieškinių reikalavimams pagrįsti naudoja tuos pačius
nuolat besikartojančius argumentus.Todėl ši aplinkybė paskatino parengti standartinius įsakymų tekstus pagalų ieškinių
rūšis,įsakymai virto iš anksto parengtais. Daugėjant variantų,įsakymai pradėti grupuoti. Susikaupus daugiau
įsakymų,XIIIa. pasirodė pirmieji bendrosios t. žinynai,savotiški įsakymų registrai,kur jie buvo fiksuojami tikslia teisine
forma. Karaliaus įsakymai XII-XIIIa. Suvaidino didelį vaidmenį kuriantis anglų bendrajai teisei.Bet pagrindinis jos
šaltinis-karaliųteismų sprendimai.Nuo XIIIa. Tokie teismų sprendimai pradėti reguliariai skelbti vadinamuose ,,Bylų
ritinėliuose”,o netrukus ir ,,Metraščiuose”.Ši medžiaga tolesnei teismo praktikai iš pradžių buvo naudojama vienam ar
kitam konkrečiam papročiui patvirtinti.Bet ilgainiui čia susiklostė precedento taisyklė: kartą priimtas tos pačios
grandies arba aukštesnių teismų sprendimas imtas laikyti privalomu pvz visiems vėlesniems bylų,kuriose yra panašių
faktinių aplinkybių,sprendimams.
Greta bendrosios t. atsirado vadinamoji teisingumo t.. Kaip ir bendroji, anglų teisingumo t. yra precedentinė, tik
precedentai čia susikūrė kitu būdu ir apėmė kitus santykius nei bendroji t.. Taikyti teisingumo teisę taip pat tegalėjo
teisingumo, t.y. tik Lordo kanclerio teismas.Teisingumo t. neturėjo tikslo pakeisti bendrąją teisę, ji teturėjo ginti
nukentėjusiųjų teises ir interesus tose visuomeninio gyvenimo sferose, kurių nereglamentavo bendrosios t. normos.
Lordo kanclerio teismo veiklos sferai greitai plečiantis, daugėjo bendrosios ir teisingumo t. normų kolizijų. Tokios
kolizijos karaliaus Jokūbo I nurodymu turėjo būti sprendžiamos teikiant viršenybę teisingumo t. normai.
Kad ir vyraujant tarp Anglijos t. šaltinių teismo precedentui, svarbūs čia buvo ir įstatymai, sudarantys dar vienos t.
sistemos, vadinamosios statutinės t. pagrindą. Karalių leidžiami aktai šioje šalyje vadinami įvairiai- asizais, hartijomis,
ordonansais, statutais. Iš pradžių akto pavadinimas vienos reikšmės neturėjo.Parlamento priimti ir karaliaus pasirašyti
aktai imti vadinti statutais. Tiksliai statuto sąvoka buvo apibrėžta Henriko VII laikais, XV a. pabaigoje: tai karaliaus
aktas, išleistas parlamento valdžios abiejų rūmų sutikimu. Skirtingai nuo kitų aktų, statuto teisėtumas negalėjo būti
svarstomas teismo tvarka, anksčiau išleisto statuto turinį galėjo keisti tik naujai išleistas statutas. Dėl to ilgainiui,
įsigaliojus principui, kad t. neturi būti keičiama be karaliaus ir parlamento sutikimo, teisėjų kaip t. kūrėjų, vaidmuo
kiek sumenko.Statutinės t. įtaka darėsi vis reikšmingesnė.
Teisinį santuokos ir šeimos santykių reglamentavimą labai veikė kanonų t.. Įstatymai įtvirtino tokias kanonų t.
nustatytas taisykles, kaip privalomą bažnytinė santuokos sudarymo forma, dvipatystės draudimas. Anglijos šeima buvo
patriarchalinė. Ištekėjusios moters padėtis buvo suvaržyta, negalėjo savarankiškai sudaryti sutarčių, dalyvauti teisme
gindama savo teises. Gerokai platesnės t., nustatytos papročių t., buvo tik valstiečių, amatininkų ir pirklių žmonų. Jos
galėjo valdyti savo turtą, sudaryti sutartis, verstis prekyba.Anglosaksų papročių t. ištuoką pripažino.Nesantuokiniai
vaikai nebuvo pripažįstami, nebuvo galima jų ir įteisinti vėlesne tėvų santuoka.
Žemės valdų paveldėjimas įsigalėjo neiškarto, nes iš pradžių po žemės valdytojo mirties žemė tekdavo Lordui, o
mirusiojo įpėdiniai turėdavo ją išprašyti atgal. XII a. pabaigoje įsigalėjo pirmagimystės t., t,y. turto perėjimas
vyresniajam sūnui.Laisvai disponuoti, surašant testamentą, nekilnojamuoju turtu pirmą kartą buvo leista tik 1540
metais.
Baudžiamoji t.. Nusikaltimu iš pradžių laikyti nusikalstami veiksniai- nužudymas, plėšimas, vaikų pagrobimas,
prievarta prieš moterį, vagystės su įsilaužimu. Manyta, kad jie visi gali būti įvykdomi tiktai tyčia. Neveikimas nebuvo
laikomas nusikaltimu. Bet jau nuo XII a., veikiant romėnų ir kanonų teisei, atsakomybės pagrindu imta laikyti kaltė.
Nuo XIV a. nuo atsakomybės imta atleisti silpnapročius ir bepročius, savigynos atveju. nusikaltimai pradėti klasifikuoti
į 3 grupes : išdavystė, felonija, misdeminorai, ši klasifikacija įsitvirtino ir virto tradicine.Sunkiausia iš jų buvo
išdavystė. Išdavystė, pagal bendrąją teisę, galėjo būti padaryta arba valdiniui pažeidžiant ištikimybės pareigą karaliui,
ir tai vadinta didžiąja išdavyste, arba bet kuriam kitam žmogui- ištikimybės pareigą savo ponui. 15a į išdavystės sąvoką
įtrauktas ir monetos padirbimas.
Teismo procesas. Prisiekusieji talkino karaliaus skirtiems važinėjantiems teisėjams. Posėdininkų žiuri susidėjo iš 12
pilnateisių žmonių ir šimtinės ir 4 pilnateisių žmonių iš kiekvieno kaimo, kurie prisiekė atvykusiam teisėjui turėdavo
pranešti apie šimtinėje įvykdytus nusikaltimus, prieš tai patys apklausę apie juos ką nors žinančius žmones. Gyventojų
dalyvavimas karaliaus teisme tapo būdingu anglų vietos valdymo sistemos bruožu.
Henriko II laikais atsiradę prisiekusieji posėdininkai atliko liudytojų arba kaltintojų, bet ne teisėjų vaidmenį. Būtent tuo
šis institutas skyrėsi nuo vėlesnių laikų prisiekusiųjų. Apie XIV a. prisiekusieji tapo vadinamąja Mažąja žiuri,
susidedančia iš 12 prisiekusiųjų posėdininkų, o jų kaltinamasis verdiktas, kurio pagrindu teisėjas teisiamajam skirdavo
bausmę, būtinai turėjo būti priimtas vienu balsu.Vėliau jų sudėtis pasipildė naujais nariais, susiformavo 23 narių
kaltinamoji, arba Didžioji žiuri, virtusi institucija, vertinančią kaltintojo argumentus, tikrinančia kaltinimo medžiagos
patikimumą ir tuo pagrindu perduodančia bylą teismui.XII-XIII a. procesui buvo būdingas kaltinamasis pobūdis, bylos
eiga rūpinosi nukentėjusysis, o teisėjo vaidmuo reiškėsi patarimais kaltinamajam ir sekimui, kad nebūtų pažeistos jo t..
Bendrosios t. teismuose įrodymus rinko pačios šalys. Lordo kanclerio ir bažnytiniuose teismuose bylą tyrė pats teisėjas,
o tai buvo inkvizicinio teismo elementai.
Parengimo tardymo stadija Anglijoje neatsirado, nors kai kurie proceso veiksmai iki teismo ir buvo atliekami.

Rusijos t.
Tiesiogiai rusai su Bizantijos teise susipažino per karo žygius, sudarinėdami taikos sutartis, prekiaudami. Bet
didžiausia Bizantijos įtaka Rusijos teisei pasireiškė per krikščionybės priėmimą. Iš pradžių vienintelis t. šaltinis buvo
papročiai. Pirmasis rašytinis t. šaltinis atsirado iškaro po krikšto tikintis kad tai padės sustiprinti bažnyčios įtaką. Tai
buvo Kijevo žemės papročiai, papildyti kunigaikščių įstatymais ir teismų sprendimais. Surinkti 11 a ir pavadinti rusų
tiesa. Yra trys redakcijos: Trumpoji, pati seniausia; Plačioji, kunigaikščių t. normų susistemintu rinkinys ir
Sutrumpintoji iš plačiosios, t. pritaikyta pakitusiems poreikiams. Svarbus skirtumas nuo rašytinių barbarų šaltinių buvo
tas kad rusų tiesoje užrašyta teise buvo teritorinė o ne gentinė. Trumpojoje redakcijoje daugiausia straipsnių buvo
skiriama nusikaltimams ir bausmėms, vėlesnėse redakcijose daugiau dėmesio skiriama civilinei teisei. Tuo laikotarpiu
nebuvo bendro termino nuosavybės teisei nustatyti, tačiau nuosavybės t. buvo skiriama nuo turto valdymo. Nuosavybės
t. objektais buvo pripažįstama tiek kilnojamas tiek nekilnojamas turtas. Iš pradžių pagrindiniai žemės įsigijimo būdai
buvo laisvų žemių įdirbimas, vėliau ją imta tiesiog užgrobinėti iš bendruomenių. Pamažu tokia žemė virto paveldima ir
vadinosi tėvonija. Daug dėmesio skiriama prievolėms atsirandančioms iš sutarčių. Sutartys buvo sudaromos žodžiu, jei
sutarties vertė didesnė nei 3 grivinos, viešai. Pirkimo pardavimo sutartis buvo žodinis susitarimas ir daikto perdavimas.
Rusų tiesoje minimas bankrotas, jis gali būti trijų rūšių: atsitiktinis, piktybinis ir neatsargus. Paskolos nuo panaudos
įstatymai neskyrė. Įstatymiškai buvo numatytos palūkanos, kurios priklausomai nuo objekto vadinosi skirtingai.
Paskolos objektai dažniausiai būdavo žemės ūkio produktai arba pinigai. Paskola kreditoriui suteikdavo teisę į
skolininką. Samdos sutartis suteikdavo samdytojui teisę į samdinio asmenį. Santuokos ir šeimos teisę reguliavo
bizantijos t. normos. Buvo sąlygos galiojančiai santuokai: amžius, laisva valia, tėvų sutikimas, kitos santuokos
nebuvimas, tas pats asmuo galėjo turėti ne daugiau 2 santuokų. Žmona patekdavo vyro valdžion, jos atsineštas turtas po
jos mirties tekdavo įpėdiniams. Ištuoka buvo leidžiama dėl neištikimybės arba sutuoktinio dingimo. Šeimos turtą
paveldėdavo tik sūnūs. Nesant sūnų priklausomų valstiečių turtas tekdavo kunigaikščiui, o bajorų turtą galėjo paveldėti
dukros. Buvo žinomas testamentinis paveldėjimas. Baudžiamoji t.. Deliktinės prievolės nuo nusikaltimų nebuvo
skiriamos ir buvo vadinamos vienodai- skriauda. Tai buvo bet kuris visuomeninės tvarkos pažeidimas (prieš asmenį ir
turtą). Skriauda buvo suprantama tik kaip materialinės žalos padarymas. Tai būdinga primityviajai teisei. nebuvo
baudžiamosios atsakomybės ribojimo dėl amžiaus arba nepakaltinamumo. Buvo skiriamas paprastas nužudymas ir
kvalifikuotas. Įvairūs kūnų sužalojimai buvo laikomi įžeidimais. Iš turtinių nusikaltimų didžiausias dėmesys buvo
skiriamas vagystei, išskiriant kvalifikuotas vagystės rūšis- iš uždarų trobesių ir arkliavagystė. Nukentėjusysis pats
galėdavo atkeršyti už save arba reikalauti piniginės kompensacijos ir gydimo išlaidų padengimo. Uždraudus kraujo
kerštą buvo nustatytos tokios bausmių rūšys: mirties bausmė,, piniginė bauda ir atskirais atvejais savateismis. Piniginės
baudos susidėjo iš dviejų dalių: baudos (kunigaikščiui) ir kompensacijos (nukentėjusiajam). Bauda už sunkius
nusikaltimus buvo vadinama vira. Kiek virų reikėdavo mokėti priklausydavo nuo nužudytojo soc padėties. Bausmė už
kitus nusikaltimus buvo vadinama pardavimu. Už bažnytinius nusikaltimus buvo skiriama bažnytinė bausmė- epitimija.
Teismo procesas. Aukščiausia teismo instancija buvo kunigaikštis. Taip pat buvo vietiniai teisėjai, miestuose- miesto
seniūnai, kaimuose- viršaičiai. Teisminiam procesui būdingas rungimasis. Įrodymais buvo laikoma prisipažinimas,
liudytojai, ordalijos, priesaika.
„Soboro Statutas“ – tai pirmas spausdintas rusų įstatymų rinkinys. Jo atsiradimą įtakojo noras bent kiek sutvarkyti
įstatymus, panaikinti prieštaravimus bei surinkti juos į vieną rinkinį. Nemaža dalis staripsnių yra tiesiogiai perrašyta iš
LT 1588m. Statuto. susidėjo iš 25 skirsnių, suskirstytų į staripsnius, tačiau jie nebuvo išdėstyti laikantis kokios nors
aiškios sitemos, taip pat neišvengta ir kazuistinio pobūdžio normų.(rusų įstatymų leidybos technika buvo atsilikusi nuo
to meto Vakarų europos.)Statutas smulkiai reglamentavo feodalinės žemėvaldos formas: caro domeną, tėvonijas,
tarnybinius dvarus, bažnyčios žemes.
Sutarčių. SS minėjo pirkimo ir pardavimo, mainų, dovanojimo, pasaugos , nuomos ir kt. Sutarčių rūšis. Didelę
reikšmę teikė sutarčių įforminimui.Laidavimas ir įkeitimas buvo priemonės sutarčių vykdymą užtikrintiPaveldėjimo.
Testamentui („dvasiniam raštui“) sudaryti buvo nustatyta tam tikra raštiška forma, buvo galima sudaryti žodžiu, bet tik
šventiko akivaizdoje. Testatoriaus valią ribojo luominiai principai: testamentu galima palikti tik pirktines tėvonijas ir
kilnojamąjį turtą.
Nusikaltimo ir bausmės. Statutas nepateikė bendros nusikaltimo sampratos, tačiau iš straipsnių turinio galima
nuspręsti, kad nusikaltimas – tai caro valios ir įstatymų pažeidimas. Skiriami nusikaltimai ir civilinės t. pažeidimai
(reikalauja atlyginti žalą). Taip pat skyrė tyčinius nusikaltimus ir nusikaltimus iš neatsargumo (tyčinis nužudymas –
mirties bausmė, netyčinis nužudymas – nuplakdinimas ir kalejimas).Užsimenama ir paie būtinąją gintį bei būtinąjį
reikalingumą.Statute konkrečiai kalbama apie kurstymą, slėpimą ir padėjimą. Daug dėmesio skirta tikybiniams
nusikaltimams.Skiriami ir valstybiniai nusikaltimai. Detaliai reglamentuota atsakomybė už nusižengimus valdymo
tvarkai,už teisme duotus melagingus parodymus. Atsakomybė nustatyta už nusikaltimus asmeniui, turtui bei dorovei.
Bausmės, skirtos už kriminalinius nusikaltimus, labai žiaurios, nes bausme siekta įbauginti. Minima ne tik paprasta
mirties bausmė, bet ir kvalifikuotoji – kaulų trupinimas ir pan. Plačiai taikytos ir kūno bausmės, įkalinimas, ištrėmimas
į šalies pakraščius. Baudos taikytos retai. Rusijos t. modernizavimas XIXa. Judėjimas už rusų t. modernizavimą
prasidėjo XIXa.pr.Ministras M.Speranskis, caro pavedimu, parengė įstatymų tvarkymo planą: 1) surinkti visus esamus
t. aktus;2) susisteminti galiojančius įstatymus;3) parengti naują teisyną, atsižvelgiant į gyvenimo poreikius (tačiau
caras atsisakė 3). Rengiamo teisyno tikslas buvo tik sutvarkyti galiojančius įstatymus, čia ir buvo atsisakoma pačios
modernizavimo idėjos. 1830 m. išspauzdintas „Pilnas Rusijos imperijos įstatymų rinkinys“, jis buvo M.Speranskio
žmonių darbo rezultatas. Į šį rinkinį įėjo rusų t. aktai, išleisti nuo 17a. Iki Nikolajaus I atejimo į sostą, tačiau nepateko
dar laikomi slaptais aktai. Buvo paskelpos 2 rodyklės – chronologinė ir dalykinė(kad lengviau būtų naudotis). Iš
„Rusijos įstatymų rinkinio“ buvo išrinktos galiojančios normos, panaikinti prieštaravimai ir kt. Iš šios medžiagos buvo
paskelbtas „Rusijos imperijos įstatymų sąvadas“(įsigaliojo 1835.01.01). Sąvadas suskirstytas į tomus bei knygas,
remiantis teiosės dalijimu į viešąją ir privatinę. Sąvade skelbiami įstatymai neapėmė visų gyvenimo sričių, taip pat kai
kur išliko kazuistinio pobūdžio įstatymų. Keletą kartų šis sąvadas buvo papildomasišleidžiant atskirais tomais.
Paskutinė pilna oficiali laida pasirodė 1893m., nors sąvadas galiojo net iki 1917m. Kartu su šio sąvado rengimu buvo
pradėtas karinių t. aktų sisteminimas.Šiuo darbu buvo greičiau atlikta rusų t. konsolidacija nei reformacija.

ANGLIJOS TEISĖ
KONSTITUCINĖ TEISĖ
Jau nuo XVII a. pradžios Anglijos Parlamente užsimezgė ir greitai ėmė aštrėti iki to laiko buvę labai nedideli
prieštaravimai karaliaus valdžiai. Visuomenę erzino karališkųjų monopolijų sistema, valstybinis gamybos
reglamentavimas, mokesčių politika ir ypač karaliaus politika religijos srityje.
Dėl visų šių priežasčių parlamente susidarė ir sparčiai ėmė stiprėti opozicija. Jai aktyvinant savo veiklą, 1628 m.
parlamentas priėmė garsiąją,, T. peticiją". Opozicijai parlamente stiprėjant, Karolis I Bendruomenių rūmus 1629 m.
paleido, bet dėl kilusių finansinių sunkumų, taip pat sukilus prieš anglikonybę škotams, 1640 m. lapkričio 3 d. buvo
privers tas juos vėl sušaukti. Posėdžiavęs daugiau nei 12 metų , šis Anglijos parlamentas į istoriją įėjo Ilgojo
parlamento pavadinimu.Ilgajame parlamente nuo pat pradžios susiformavo dvi politinės srovės:
karaliaus ir senosios tvarkos šalininkai, susidedantys daugiausia iš feodalinės aristokratijos, anglikonų dvasininkijos; ir
opozicija, parlamento šalininkai, stoję už reformas, susidedantys daugiausia iš buržuazijos ir naujosios bajorijos
daugumos atstovų (puritonai). Juos rėmė liaudis. priėmė keletą valstybei labai reikšmingų konstitucinės reikšmės t.
aktų. Parlamentas prisiėmė aukščiausiųjų valstybės pareigūnų apkaltos (impičmento) teisę, kad karalius negalėtų dar
kartą paleisti Bendruomenių rūmų. Dėl Ilgojo parlamento išleistų aktų karaliaus valdžia iki 1642 m. vidurio tapo tiek
priklausoma nuo parlamento, kad iš esmės Anglija iš absoliutinės monarchijos virto konstitucine monarchija. Ir tai buvo
pasiekta legaliai, parlamentiniu, „konstituciniu" keliu.
Respublikos paskelbimas. Vos tik buvo pasiektas karaliaus apribojimas, baigėsi opozicijos vienybė. Savo politinių
priešininkų stovyklos skilimu ryžosi pasinaudoti karalius. Pasitraukęs į šiaurinę Angliją, kur bajorijos dauguma liko jam
ištikima, jis 1642 m. pradėjo pilietinį karą su parlamento šalininkais. Pradinė karo stadija parlamentui susiklostė
nesėkmingai. Šioje situacijoje vienas independentų lyderių O. Kromvelis ėmėsi plataus parlamento ginkluotųjų pajėgų
reorganizavimo. Karaliaus kariuomenė pralaimėjo. Aukščiausieji teismo rūmai, kaltindami karo parlamentui ir tautai
sukėlimu, karaliui Karoliui Stiuartui nukirto galvą. specialiu aktu buvo panaikinti Lordų rūmai.(Be karaliaus ir Lordų
rūmų):
Respublikos Anglijoje įvedimas buvo įvykis, turėjęs reikšmės visai Europai: viduramžiškoms idėjoms apie dievišką
karalių valdžios prigimtį buvo priešiškos idėjos apie tautą kaip vienintelį valdžios šaltinį. Įstatymų leidžiamoji valdžia
respublikoje ir toliau priklausė „tautos atstovams parlamente", t. y. Ilgojo parlamento Bendruomenių rūmams, o
vykdomoji valdžia buvo pavesta Valstybės tarybai, parlamento skiriamai ir jai atsakingai. Respublikos padėtį sunkino ne
tik kilusi finansinė krizė ir badas, bet ir karas su Airija ir Škotija.Protektoratas. kariuomenės karininkų taryba,
artima O. Kromveliui, 1653 m. paskelbė „Valdymo įrankį ". Tai buvo pirmasis ir vienintelis rašytinės Anglijos
konstitucijos mėginimas.Laikydamas ginkluotąsias pajėgas pagrindiniu valdžios ramsčiu, „Valdymo įrankis" nustatė
konkrečias kasmetines sumas, reikalingas joms išlaikyti, ir numatė, kad be lordo protektoriaus sutikimo jos negali būti
parlamento mažinamos.„Valdymo įrankyje" buvo nurodoma, kad lordu protektoriumi iki gyvos galvos pripažįstamas O.
Kromvelis, o vėliau į lordo protektoriaus pareigybę turėjusi rinkti Taryba.Vienų rūmų parlamentas turėjo būti sudaromas
rinkimų būdu. Deputatai turėjo būti renkami remiantis aukštu, bet iš prigimties jau ne feodalinio pobūdžio turto cenzu.
Monarchijos restauravimas. „Restauracijos" pavadinimą amžininkai vartojo visam Karolio II valdymo laikotarpiui
pažymėti. Pretendento į sostą įsipareigojimai nepersekioti buvusių monarchijos priešininkų nebuvo įgyvendinti.
Bendruomenių rūmų deputatų korpusą suskaldė į dvi naujas politines grupuotes. Viena jų atstovavo karaliaus šalininkams
ir vadinosi toriais, antroji, pavadinta vigais,-opozicijai karaliui. Reikšmingą opozicijos pergalę kovojant su karaliaus
savivale reiškė „ Habeas corpus act" (1679). „Habeas corpus act” nustatė, kad bet kuris areštuotas žmogus
galiteismo pareikalauti jį paleisti arba nuteisti pagal įstatymą. Pareigūnas, gavęs įsakymą „habeas corpus", per
griežtai nustatytą terminą privalėjo sulaikytąjį pristatyti į teismą ir jam nurodyti arešto priežastis. Įstatymas teisėją
įpareigojo suimtąjį paleisti už piniginį užstatą ir laidavimą atvykti į teismą. Taip pat buvo uždrausta be teismo
suimtuosius laikyti kalėjimuose, esančiuose Anglijos užjūrio valdose.„Habeas corpus act", reglamentuodamas teisines
asmens neliečiamybės garantijas, tapo vienu pirmųjų (po 1215 m. Didžiosios laisvių chartijos) pagrindinių Anglijos
konstitucinių dokumentų. Jame yratokių visuotinai pripažintų demokratinių baudžiamojo proceso principų kaip
nekaltumo prezumpcija, arešto teisėtumas, privalomas teisminės procedūros laikymasis.
Labai svarbi Anglijos konstitucinės monarchijos savybė, kad ji niekada nebuvo teisiškai įtvirtinta rašytinėje
konstitucijoje, daugumai pasaulio valstybių įprastame vientisame konstituciniame akte. Anglijoje, kuri pirmoji
pamėgino sukurti rašytinę konstituciją ( 1653 m. “Valdymo įrankis"), iki šiol galioja vadinamoji nerašytoji
konstitucija susidedanti iš konstituciniais laikomų atskirų parlamento aktų ir konstitucinių papročių bei
precedentų.
Anglija neturi vieningo konstitucinio dokumento, priimto laikantis ypatingų procedūrų. Anglijos konstituciniai
įstatymai - tai parlamento išleisti statutai ypač svarbiais visuomeniniais ir politiniais klausimais, kurių forma, taip pat
priėmimo ir keitimo tvarka iš esmės niekuo nesiskiria nuo kitų parlamento įstatymų. Konstituciniais jie laikomi tik dėl
turinio, nors jų reguliavimo sritis jokiame t. akte nėra nustatyta. Paprastai jie reguliuoja valdymo formą, karūną,
parlamentą, vyriausybę, teismus, rinkimus, administracinį teritorijos skirstymą, tarptautinius santykius.
Pirmuoju Anglijos konstituciniu dokumentu pripažįstama 1215 m. Didžioji laisvių chartija. Pirmuoju po Šlovingosios
revoliucijos tokiu konstituciniu Anglijos dokumentu tapo 1689 m. parlamento aktas, pavadintas Teisių
biliu.Svarbiausias Teisių bilio nuostatas sąlygiškai galima sugrupuoti į tris blokus:
- karaliaus valdžios parlamentui ribojimas: karaliui be parlamento sutikimo uždrausta sustabdyti įstatymų galiojimą, -
valdinių t.: valdiniai turi teisę kreiptis su prašymais į karalių ir už tai negali būti persekiojami (5 str.); parlamento
rinkimai „turi būti laisvi“; - teismų veiklos tobulinimas: draudžiama reikalauti besaikių baudų, taikyti žiaurias ir neįprastas
bausmes. Tad Teisių bilis įstatymiškai įtvirtino parlamentinės monarchijos santvarką- reguliavo ir ribojo karaliaus ir
parlamento galias taip, kad karaliaus valdžia ir galios nuo šiol ėmė remtis pastoviomis t. normomis. Teisių bilyje yra
netrukus plačiai paplitę konstitucinės t. principai - parlamento viršenybė įstatymų leidyboje, išimtinė parlamento
teisė nustatyti mokesčius ir karinį kontingentą.1701 m. birželio 12 d. “Santvarkos aktas”.Akte buvo skelbiama, kad
Anglijos sostas turįs atitekti šoninei Stiuartų linijai - Hanoverio dinastijai, o kitomis jo nuostatomis siekiama apsaugoti
Anglijos interesus nuo galimos neigiamos būsimų svetimšalių dinastijų įtakos. kontrasignacijos taisyklė. Pagal ją,
visiems valstybės vadovo (šiuo atveju - karaliaus) aktams galioti, be paties vadovo parašo, buvo reikalaujama dar ir
ministrų kabineto (šiuo atveju - Slaptosios tarybos) atstovo, atsakingo už to akto turinį, parašo. Dėl šios taisyklės
netrukus buvo pripažintas politinis ir teisinis karaliaus neatsakingumas („karalius neklysta"). pagrindinė ir svarbiausia
„Santvarkos akto" idėja - patvirtinant parlamentą esant centrine įstatymų leidžiamosios valdžios institucija kartu
sumenkinamas karaliaus vaidmuo valstybėje.
Anglų parlamentarizmo modelį kūrė taip pat konstituciniai papročiai ir precedentai, neretai atsitiktiniai, iš anksto
niekieno neplanuoti.
Lordų rūmai ir toliau liko nerenkama, aristokratinio pobūdžio institucija. 1958 m. buvo nustatyta, kad narystė
rūmuose trunka tik iki gyvos galvos, todėl paveldimi perai baigia nykti.Bet XX a. Lordų rūmų galia ir įstatymų
leidybai pastebimai susilpnėjo. Tai padaryta dviem įstatymais. Lordų rūmų politika dėl vyriausybės pateikto biudžeto
įstatymo projekto atvedė prie to, kad 1911 m buvo priimtas Parlamento reformos aktas. Tai buvo pirmasis aktas anglų
konstitucinių įstatymų istorijoje, skirtas santykiams tarp parlamento rūmų reglamentuoti.
Dokumentas nustatė nevienodą finansinio ir nefinansinio pobūdžio biliams priėmimo parlamente tvarką.1949 pratęsė
pradėtą Lordų rūmų galios leidžiant įstatymus siaurinimą. Pagal šį aktą, finansiniai biliai Lordų rūmams apskritai
nebeperduodami. Lordų rūmai išsaugojo aukščiausiosios teisminės instancijos reikšmę.
Teisių ir laisvių sąrašo (katalogo) - anglų konstitucinė tradicija nežino, visos šios ir kitos kazuistinės t. ir laisvės nėra
individualizuotos. Bet tai nereiškia, kad piliečių t. ir laisvės Anglijos valstybėje nepripažįstamos. Teisių ir laisvių
katalogo nebuvimas nelaikomas ir konstitucinės t. trūkumu, net atvirkščiai: pripažįstama, kad galima visa, kas
nedraudžiama.
Anglijos t. sistemos specifiką sudaro dar viduramžiais susiformavęs reiškinys, kad nemažai t. institutų čia suformuluota
ne įstatymuose (statutuose), o teismų sprendimuose (precedentuose).
1875m. teismų reforma iš esmės likvidavo formalų bendrosios t. ir teisingumo teismų skirtumą ir kartu juos suliejo, bet
to neatsitiko su bendrąją ir teisingumo teise. Teisingumo t. viršenybė, pasitaikius bendrosios ir teisingumo t. normų
kolizijai, nustatyta jau XVIIa., buvo išsaugota. Todėl teisinė literatūra ir toliau abi t. sistemas nagrinėja skyrium.
Bendrosios ir teisingumo t. pagrindu anglai sukūrė materialinės t. normas, skirtas praktiškai spręsti konkrečias bylas.
Teisė daugiausia vystėsi teisėjų dėka, be didesnės įstatymų leidėjo ir t. mokslo paramos. Įstatymų (statutų) vaidmuo
anglų teisėje tradiciškai ribojasi tik teismų praktikos sukurtos t. fiksavimu ar papildymu.Siekiant statutus padaryti
patogesnius naudoti, senieji statutai, išleisti pradedant XIIIa. Ir baigiant 1711m., XIXa. Pradžioje buvo surinkti į
oficialų chronologinį 9 tomų rinkinį ,, Karalystės statutai” , o to paties amžiaus antroje pusėje išleisti ,,Peržiūrėti
statutai”. Ekonominiams santykiams darantis vis labiau sudėtingesniems, plėtojantis komerciniai apyvartai, didėjant
konkurencijai, iškilo reikalas teisę paprastinti, daryti ją aiškesnę, todėl vis daugiau dėmesio imta skirti įstatymams. Tuo
tarpu precedentinė teisė su jai būdinga teismų praktika besiremiančia kazuistine forma išgyvena rimtą krizę. Įstatymai
ir reglamentai įgauna iki šiol šioje šalyje neregėtą reikšmę. Bet kuris precedentas dabar gali būti panaikintas
parlamento aktu. Šiuolaikinės Anglijos t. šaltinių hierarchijoje faktiškai statutai tapo svarbesni už precedentus.
Konsoliduojantys aktai – tai parlamento išleistame viename įstatyme surinkti ir susisteminti jau ankščiau priimti
galiojantys aktai kokiu nors palyginti siauru reikalu; tai miniatiūrinė kodifikacija, apimanti ne ištisas t. šakas, o tik
pavienius t. institutus.
bendroji teisė jau XVIa. Buvo akivaizdžiai prisitaikiusi prie kapitalistinės raidos poreikių. Svarbiausia kas buvo
pasiekta anglų revoliucijos metais turtinių santykių srityje,- tai feodalinės žemės nuosavybės santykių laužymas ir
prielaidų žemei virsti privatinės nuosavybės t. objektų sudarymas.Žymią vietą užėmė t. normos, reglamentavusios
prekybą ir pramonę (1640m. įstatymas, draudęs kokiam nors verslui teikti išskirtines privilegijas, 1651m. navigacijos
aktas, skatinęs anglų užjūrio prekybą ir kt). Šio pobūdžio aktai atvėrė kelią vidaus ir užsienio prekybai, taip pat savo
krašto pramonei plėtotis. XIXa. Pabaigoje įstatymais buvo gerokai teisiškai sureguliuotos prekybos ir ekonomikos
sferos. 1908m. aktas, sujungė ir susistemino gausius aktus, skirtus juridinių asmenų organizacijai ir veiklai
reglamentuoti. Civilinių teisinių santykių sferoje įstatyminiam reguliavimui dabar priklauso sudėtingiausi civiliniai
teisiniai santykiai. (sureguliuoti beveik visi prekybos t. Institutai).
Nuosavybė Anglijoje buvo skirstoma į realiąją ir asmeninę. Realiajai priskiriamas turtas, dėl kurio gali būti pateiktas
realinis ieškinys – ieškinys dėl valdymo atkūrimo. Realiai nuosavybei buvo priskiriama žemė, giminės nekilnojamasis
turtas ir titulai. Pirmenybė paveldint tokį turtą priklausė pirmagimiui. Asmeniniu laikomas turtas, saugomas
personaliniu ieškiniu, skirtu t. pažeidimo atveju piniginei kompensacijai gauti.XIX a. t. raida ilgainiui išdildė ribą tarp
realiosios ir asmeninės nuosavybės.1925-ųjų metų Nuomos įstatymas radikaliai supaprastino teisių į žemę perdavimo
formas, panaikino gausias viduramžiškas naudojimosi teises. Naujausiais laikais Anglijos nuosavybės teisėje jau
išsamiai atsispindi tendencijos, būdingos ir kitoms išsivysčiusioms šalims, t.y nuosavybės t. socializacija ir su ja susiję
galimi šios t. Varžymai.
1836m. greta bažnytinės santuokos buvo įteisintos fakultatyvios civilinės jungtuvės., santuokinis amžius – 16 metų. Po
1969m. ištuoka leidžiama nepataisomai iširus santuokai: dėl neištikimybės, ar kitokio elgesio, dėl kurio neįmanomas
santuokinis gyvenimas.
Buvo keičiama moterų padėtis šeimoje. 1882m. suteiktos moterims t., leidžiančios disponuoti savo turtu. Bet moteris
išliko iš dalies priklausoma nuo vyro.Jis buvo atsakingas už žmonos padarytus t. pažeidimus.1935m. ištekėjusių moterų
t. buvo sulygintos su netekėjusių moterų teisėmis, taip pat sulygintos abiejų sutuoktinių t..
Anglijos paveldėjimo t. ypatumas – pirmenybė paveldėti nekilnojamą turtą atitekdavo “artimiausiam pagal giminystę”,
teikiant pirmenybę vyriškos lyties atstovui, vyriausiam pagal amžių. Vienodą visų rūšių paveldėjimo tvarką nustatė tik
1925m. Nuosavybės įstatymas
Darbo teisinių santykių reguliavimas Anglijoje buvo būdingas jau viduramžiais. Tai XV – XVI a. parlamento aktai
dėl maksimalaus darbo užmokesčio nustatymo,... . Su industrializacija gerokai pakilo pramonės gamybos efektyvumas,
padidėjo nekvalifikuotos darbo jėgos poreikis. Paplito vaikų ir moterų išnaudojimas.
XIX a. buvo išleisti pavieniai įstatymai, ėmę riboti vaikų, o paskui ir moterų išnaudojimą. Buvo apribojama darbo
dienos trukmė, vaikų darbo amžius. 1869m. pasirodė pirmos profsąjungos. Anglijoje buvo sudaryta pirmoji
kolektyvinio darbo sutartis. Netrukus šios sutartys tapo vienu svarbiausiu darbininkų ir darbdavių santykių reguliavimo
metodu.XX a. pradžioje įstatymai 8 val. apribojo darbo dienos ilgumą. Įstatymai ėmė reglamentuoti įvairias darbo
santykių sferas.
Anglijos baudžiamoji teisė ilgai nesikeitė, pagrindas liko bendroji teisė. Išliko senoji nusikaltimų klasifikacija:
valstybės išdavystė, sunkūs kriminaliniai nusikaltimai (felonija) ir kiti krim. nusikaltimai (misdeminorai). XVIII a.
nusikaltimų klasifikacija buvo papildyta naujomis nusikaltimų sudėtimis, ypač padaugėjo nusikaltimų, laikomų
felonijomis ir baudžiamų mirties bausme. ). Kaip bausmė buvo taikomas statymas prie gėdos stulpo, kūno bausmės,
turto konfiskavimas, bauda. Pirmieji mėginimai liberalizuoti baudžiamąją politiką palietė baudžiamąjį procesą. Tai
įvyko išleidžiant tokius konstitucinius dokumentus: 1679m. “Habeas corpus act”, 1689m. Teisių bilį, 1701m.
”Santvarkos aktą”.
XIX a. pradžioje prasidėjo Anglijos BT moderninimas. 1819m. uždraustos įvairios barbariškos bausmės,ribojamas
mirties bausmės taikymas, 1820m. panaikintos kūno bausmės moterims, trėmimas į kolonijas pakeistas katorgos
darbais. 1861m. mirties bausmė numatyta tik už keturis nusikaltimus. Anglai pirmieji įvedė visuomenės globą
kaliniams, reformatoriumus (pataisos kalėjimus), nepilnamečių nusikaltėlių auklėjimą.

DIDŽIOJI PRANCŪZIJOS REVOLIUCIJA

Priežastys:absojiutizmo krizė(pradėjo varžyti šalies raidą;finansinė krizė),luomų santvarka(trečiojo luomo laisvių ir
teisių ribojimas, privilegijų suteikimas dvasininkijai ir bajorijai).Karalius Liudvikas XVI, nurėdamas išeiti iš krizės,
ryžosi sukviesti Generalinius luomus(1789.05.05)Karalius pasakė kalbą, bet nieko neužsiminė apie konstituciją ir
esminius valstybės pertvarkymus. GL posėdžiavo paryžiečių minios apsuptyje, kuri ragino deputatus stoti prieš
karaliaus valdžią. Jausdami vis.paramą, 3 luomo atstovai(beje, jiems buvo duota tiek deputatų vietų, kiek jų turėjo
privilegijuotieji luomai) pasiskelbė Nacionaliniu susirinkimu(aukšč.šalies valdžia).Karalius 3 luomo nutarimus
paskelbė negaliojančiais. Dalis dvas. ir baj. deputatų prisideda prie 3 luomo. Nac. susirinkimas pasiskelbia Steig.
susirinkimu, kurio pagr. tikslas-konstitucija.Liepos 14 didž. varguomenės minia-sankiulotai puola prie Bastilijos.
(Revoliucijos pradžia ir absoliutizmo pabaiga).Revoliucijos plitimas:miestuose šalinama karaliaus paskirta miestų
valdžia, kūrėsi Nac. gvardijos būriai,sankiulotai prašė duonos, beturčiai plėšė sandėlius, nusiaubdavo turtuolių
namus.Riaušės apėmė ir kaimus. Valstiečių maištai:deginami dok.,kuriuose buvo surašytos feod.prievolės.Rugpjūčio 4
Steig.susirinkimas panaikino privilegijas. Treč.luomui panaikinti apribojimai užimti pareigas valst. Administracijoje ir
kariuomenėje.Tačiau pagr. prievolės senjorams išliko.Taip pat panaikinta cechinė santvarka, likviduoti vid.muitai-tam,
kad galėtų plėtotis gamyba ir prekyba.
1789 ŽMOGAUS IR PILIEČIO TEISIŲ DEKLARACIJA
Priemė Steig. susirinkimas 08 26.Turiniui d.poveikį padarė demokr.švietėjų idėjos ir JAV Nepriklausomybės
deklaracijos nuostatos.Rengiant dalyvavo visų luomų atstovai.Tačiau idėja priklausė privileg.luomų atstovams.2
pagr.nuostatų blokai:žm.ir piliečio teisės bei konst.santvarkos principai.Preambulėje skelbiama, kad žm.teisės esančios
įgimtos, šventos ir neatimamos.Atmetamos luom.privilegijos.Prigimt.teisės
užtikrinamos.Laisvė,nuosavybė,saugumas,priešinimasis priespaudai. Leidžiama viskas, ko įstatymas nedraudžia.
Laisvė reikšti nuomonę;religijos laisvė. Privatinės nuosavybės neliečiamumas.Formuluojami demokratiniai
baudž.tiesės principai. Įgimtos žm.teisės atskiriamos nuo piliečio teisių. Did.dėmesys-tautos suverenitetui(valdžios
šaltinis-tauta-tai konst.santvarkos principas).Atimta iš karaliaus teisė pretenduoti į buvusį jo vienvaldiškumą.
Pateisinama kova su absoliutizmu. Skelbiama visų lygybė prieš įstatymą. Vis dėlto visiškai feodalinių santykių
nepanaikino.
Deklaracija buvo priimta klestint Steig.susirinkimo daugumos revoliuciniam entuziazmui, idealizmui, net naivumui,
dar menkai įsivaizduojant būs. Konstituciją, todėl-daug neatitikimų, prieštaravimų.
1791 KONSTITUCIJA
Savo veiklą Steig.susirinkimas vainikavo 1791 rugsėjo 3 priimdamas Konstituciją, teisiškai šalyje įtvirtinusią
konst.monarhiją. Likviduota luominė santvarka ir feodalinės privilegijos. Piliečių teisės eiti pareigas, teisingas
mokesčių paskirstymas, lygybė prieš baudž.įstatymą. Žodžio, spaudos, susirinkimų, peticijų teisės.Nuosavybės
neliečiamumo garantija.Reglamentavo administracinį valstybės teritorijos suskirstymą į departamentus, pastarųjų-į
distriktus, o šių-į kantonus. Šis suskirstymas reikšmingas tuo, kad likvidavo feodalinio teritorijos suskirstymo į
senjorijas liekanas.Skelbė tautos suverenitetą.Nac. įstatymų leidybos susirinkimas-nuolatinė iš vienų rūmų susidedanti
institucija.Nac.s.turėjo būti renkamas 2 metams, negalėjo būti karaliaus paleistas.Dalyvauti rinkimuose turėjo teisę tik
“aktyvieji ” piliečiai.Konst. skelbė tautos atstovų neliečiamumą.Įst.leidyba-išimtinė Nac.s.teisė.N.s. nutarimams,
išskyrus įstatymus mokesčių reikalu, karalius turėjo veto teisę.Vykdomoji valdžia-paveldimam karaliui,
įgyvendinančiam per savo paties skiriamus ministrus.Teismą laikė nei nuo N.S., nei nuo karaliaus nepriklausoma
institucija.Teisėjai renkami gyventojų.
Konstitucijos priėmimas revoliucijos dar neužbaigė.Buvo ir kitaip nusiteikusių atstovų, siūliųsių tęsti revoliuciją ir
siekti respublikos. TAip manė žirondistai ir jakobinai.
1793 ŽM. IR PIL. TEISIŲ DEKLARACIJA IR KONST.
Tolesnius įvykius pastūmėjo karaliaus mėginimas pasitraukti iš Paryžiaus ir pasipriešinti K. nustatytai tvarkai, taip pat
prieš Prancūziją prasidėjusi užsienio intervenciją. Įsiliepsnojus sukilimui, 1792.08.10. buvo šturmuoti karaliaus rūmai
ir jis pašalintas iš sosto. Konstitucinė monarchija žlugo. 1792.12. N.k. teismas karaliui Liudvikui XVI priėmė mirties
nuosprendį, pagal kurį 1793.01. 21. Jis buvo giljotinuotas. Dėl to gerokai padaugėjo Prancūzijos išorės priešų,
valstybės viduje suaktyvėjo politinių jėgų kova. 1793. Visuomenės gelbėjimo komiteto įstegimas, kuriam pavesta imtis
privalomų priemonių, būtinų išorės ir vidaus gynybai. Sudėtinga politinė, ekonominė valst.padėtis ir žirondistų
neveiklumas tai padėčiai gerinti paskatino jakobinus imtis aktyvių veiksmų.Sukilimas atvedė juos I
valdžią.Nac.konventas 1793 06 24 priėmė Konstituciją, kurios įžangine sudedamąja dalimi tapo naujai suredaguota
Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija.Pastarasis dokumentas-radikalesnis ir didesnis.Deklaracija skelbė, kad
visuomenės tikslas-visuot.laimė.Vyriausybė steigiama naudojimuisi žm.įgimtomis ir neatimamomis teisėmis
užtikrinti(lygybė,laisvė,saugumas,nuosavybė).Skyrė įgimtą lygybę ir lygybę prieš įstatymą.Jakobinų deklaracija
pateikė platesnį konkrečių išvestinių laisvių sąrašą.Esama soc.teisių. Skelbiama, kad visuomenė privalanti išmaitinti
neturtėlius.Skelbiamas liaudies suverenitetas.Liaudis visada turi teisę pakeisti Konstituciją.Deklaracija baigiama
nuostata, kad, vyriausybei pažeidinėjant liaudies teises, liaudis turi teisę sukilti. Did. išliekamosios galios
neturėjo.N.konstitucija reikšminga tuo, kad rėmėsi Ž.Ž.Ruso idėja, jog įstatyme “bendroji valia” turi reikštis tiesiogiai,
o ne per reprezentantus.Tai buvo vienintelė Europos konstitucija, įkūnijanti tiesioginę demokratiją įstatymų
leidyboje.Skelbė, kad suvereni liaudis-piliečių visuma.Tautai – 21m.sulaukusiems prancūzams, pragyvenusiems tame
kantone ne mažiau kaip 6 mėn. ir nesantiems tarnais, suteikta teisė tiesiog.rinkimais pirminiuose susirinkimuose pagal
gyv.vietą balsavimu rinkti savo atstovus į Įst. Leidybos korpusą.Tačiau iš tikrųjų tai buvo ne įst. leidžianti,o tik juos
projektuojanti institucija. Sankcionuoti korpuso pasiūlytus įstatymus privalėjo piliečiai, kuriems Konst.pavedė įst.
svarstyti ir priimti. Įstatymai reglamentavo civilinę ir baudžiamąją teisę, respublikos pajamų ir išlaidų
tvarkymą,mokesčius, karo skelbimą ir kt.Teisės aktai, nepriskirti prie įstatymų, buvo vadinami dekretais ir juos galėjo
leisti Įst.leidybos korpusas.Konstitucija, atmetusi valdžių padalijimo principą, nenumatė sudaryri
vyriausybės.Vadovauti bendrajam valdymui-Vykdomajai tarybai.N.konstitucijos klausimu buvo organizuotas
balsavimas, ir daugumoje pirminių susirinkimų kantonuose jai gautas pritarimas.Pačios 1793 Konstitucijos
įgyvendinimas dėl karo aplinkybių Nac. konvento nutarimu buvo nukeltas į būs.taikos metą ir apskritai nebuvo
pradėtas.Reali valdžia buvo sutelkta Nac.konvento rankose, Prancūzijoje jakobinų valdymo metais įsigalėjęs režimas
pagrįstai vadinamas konvento režimu.
DIREKTORIATAS
Visuomenėje ir Nacionaliniame konvente sparčiai plito nuomonė, kad revoliucija nuėjusi per toli. N.k. greit subrendo
suokalbis prieš jakobinus, pasibaigęs 1794.07.27 (termidoro 9) perversmu, kuriuo ir baigėsi Didžioji Prancūzijos
revoliucija. Po Termidoro perversmo Nac. Konvente sustiprėjusių jėgų buvo parengta ir 1795 08 22 Prancūzijos
Respublikos Konstitucija. Ji, reglamentuodama aukščiausiųjų valstybės organų sistemą, atsisakė tiesioginės
demokratijos, įteisino reprezentacinį valdymą, atskyrė įstatymų leidžiamąją valdžią nuo vykdomosios, taigi šiuo
atžvilgiu grįžo prie 1791 . Konstitucijos pagrindų.Tai buvo respublikos konstitucija. Joje įteisinama dvejų rūmų
įstatymų leidybos institucijos sistema, besiremianti skirtingų funkcijų leidžiant įstatymus kiekvieniems rūmams
pavedimu.Įst. leidybos korpusas susidėjo iš Penkių šimtų tarybos ir Seniūnų tarybos.Pirmajai suteikta išimtinė įstatymų
leidybos iniciatyvos teisė, antrajai-išimtinė teisė tvirtinti arba atmesti pirmosios nutarimus. Įstatymų leidybos korpusas
(abeji rūmai) turėjo būti renkami dviejų pakopų rinkimais. Vykdomają valdžią Konstitucija pavedė direktorijai,
susidedančiai iš 5 narių.Juos kasmet po vieną siūlė Penkių šimtų taryba ir rinko Seniūnų taryba.Direktorijai
Konstitucija pavedė skirti ministrus.Direktorija nesugebėjo stabilizuoti politinės padėties. Bijojo feodalizmo bei
monarchijos restauracijos, revoliucijos sprogomo grėsmės, ji, stengdamasi visiems įtikti, vykdė nenuoseklią
"sūpuoklių" politiką. Pasmerktas.1799 11 09 arba briumero 18 įvykdytas perversmas.
KONSULATAS IR IMPERIJA
Paskubomis parengta Konstitucija ir 1799 m. gruodžio 13 tautos ratifikuota.Ir toliau Prancūzija vadinama respublika,
nors įgavo tam tikrą konsulato pavidalą:vyriausybės valdžia-3 konsulams, renkamiems Senato 10 m.Pirm. konsulu-
Napoleonas Bonapartas. Jis visagalis;naudojosi išimtine įstatymų iniciatyvos ir skelbimo teise, galėjo skirti ir atleisti
Valst. Tarybos(tai patariamoji kolegija, rengianti, redaguojanti iš vyriausybės ateinančius įstatymų sumanymus,juos
balsuojanti) narius, ministrus, karininkus, teisėjus…Kiti konsulai turėjo patariamąjį balsą. Leisti įstatymus, kaip buvo
buvo nustačiusi 1795 m. Konstitucija, turėjo dveji rūmai., kiekvieni vykdydami skirt.funkcijas. Konstitucija įsteigė
Senatą sergėtoją, kuris galėjo , naikinti kiekv.Įst.leidybos korpuso priimtą įstatymą. Senatas dalyvavo kuriant teisę. Jo
įstatymo galią turintys aktai-organiniai senatuskonsulatai.Paini pseudodemokratinė tautos dalyvavimo sprendžiant
valstybės reikalus sistema. senatuskonsultai. Pirmasis skelbė, kad konsulai Senato skiriami iki gyvos galvos, antrasis ir
treč.-pirmojo siūlymu, o pirmajam suteikiama teisė nurodyti savo įpėdinį. Pačiam Senatui šis senatuskonsultas suteikė
teisę leisti teisės aktus”Konstitucijos neaptartais” reikalais, paleisti Tribunatą ir Įst. Leidybos korpusą, riboti ind.teises.
Antrasis organinis s. skelbė, kad respublikos valdymas patikimas imperatoriui, kuris priima prancūzų imperatoriaus
titulą. Skelbė N.Bonapartą. Suteikta teisė leisti dekretus. I. titulas paveldimas. Pranc. faktiškai ir teisiškai virto imerija,
pagal vald.formą-monarchija, bet iš pradžių neatsisakė respublikos pavadinimo. 1807 panaikino Tribunatą, ĮLK imtas
šaukti vis rečiau. Valdžia susikoncentravo imperatoriaus ir jam paklusnaus Senato rankose. Napoleono vald.metai
pasižymėko kodifikavimo darbais. Pavyko stabilizuoti politinę padėtį. Tada per trumpą laiką vienas po kito pasirodė
garsieji kodeksai:civilinis(1804), civilinio proceso(1806), prekybos(1807), baudž.proceso(1808),
baudžiamasis(1810).Imperijos istorija buvo kupina karų ir baigėsi Napoleono kariuomenės sutriuškinimu Rusijoje.
Imperija žlugo.
Sustiprėję rojalistai sugebėjo paimti į savo rankas Prancūzijos valstybės aparatą ir kariuomenę. Buvo oficialiai
restauruota legitiminė monarchija su Burbonų dinastijos monarchų priešakyje. Tuo metu Prancūzijos soste sėdėjo
Liudvikas XVIII. Pagal valdymo forma Prancūzija oficialiai tapo paskelbta konstitucine monarchija. Karaliaus asmuo
– neliečiamas ir šventas. Jis valstybės šeimininkas, jam priklauso visa valdžia jo tėvynėje, jo t. objekte. Karalius
skelbiamas vyriausiuoju valstybės vadovu. Įstatymų leidžiamoji valdžia pavedama karaliui, Perų rūmams ir
departamentų deputatų rūmams visiems kartu. Ministrai skelbiami atsakingais rūmams-pirmas žingsnis į
parlamentarizmą.
Teisėjus skiria karalius.
Skelbiamos konstitucinės piliečių teisių garantijos.
Su Karolio X atėjimu 1824 m. į karaliaus sostą Prancūzijoje ėmė stiprėti feodalinė reakcija.1830
karalius paleido Deputatų rūmus, kartu išleisdamas ir ordonansus, padidinančius turtinius reikalavimus šių rūmų
rinkėjams pusiau sumažinančius juose deputatų skaičių, oficialiai naikinančius spaudos laisvę, uždraudžiančius
susirinkimus ir mitingus. Parlamentarai sukurstė liaudį sukilti. Karolis X buvo priverstas bėgti iš šalies. Legitiminė
monarchija žlugo.
Į karaliaus sostą buvo pakviestas Orleano kunigaikštis Liudvikas Pilypas, leidęs valstybėje šeimininkauti parlamento
partijoms.Naujoji monarchija, pažymint ją lėmusius įvykius, buvo pavadinta Liepos monarchija.
1830 08 14 ankstesnės sudėties Deputatų ir Perų rūmai paredagavę naujai išleido konstitucinę chartiją Rūmai su
karaliumi pasidalijo įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, atsisakyta neviešų Perų rūmų posėdžių. Uždrausta kada nors
gražinti cenzūrą.
Parlamentinis valdymas stiprėjo.Palaidoti mėginimai restauruoti ikirevoliucinę tvarką.N.monarhija įgavo buržuazinį
pobūdį. Sąlygos kapitalizmui, visuomenės progresui.Atsirandanti stambioji pramonė ugdė proletariatą,, ėmė nykti
savarankiški amatininkai.
ANTROJI RESPUBLIKA
1848 sudaryta Laikinoji vyriausybė priėmė n.konst.- Antrosios respublikos konstituciją.Įtvirtino “socialinę respubliką”,
besiremiančią laisvės, lygybės, brolybės principais, o jos pagr.sudarė šeima, darbas, nuosavybė,
vis.tvarka.Konst.įžanga-savotiška teisių ir pareigų deklaracija.Yra soc.pobūdžio deklaracijų.Deklaruojama teisė į darbą,
nemokamą prad.mokymą.
Skelbiamas lygiateisiškumas, sąjungų, susirinkimų, spaudos, tikėjimo, darbo ir verslo laisvės, asmens ir buto ,
nuosavybės neliečiamybė, mokesčių dydžio priklausomybė nuo turt.padėties.
Monarchijos atsisakymas-negali valdžia būti paveldima.
Valdžių padalijimo principas-kategoriškas.Išimt.įst.leidybos teisė-Nac.susirinkimui.Atmetama dviejų rūmų sist.Valst.
taryba atliko ne politinio, o techninio pobūdžio funkcijas-rengė įst.projektus, tikrino skundus. Nac.s, renkamas 3 m.
visuot. Rinkimais.1 kartą Europoje-visuot slapti rinkimai.Kiekv. tautos ats.- įst.leid.inic.teisę. Prezidentas-1
Europoje.Neleidžiama būti perrinktam kitai kadencijai.
Nac. S. ir prezidentas nedaug galėjo veikti vienas kitą:NS g.nušalinti prez. Nuo pareigų anksčiau laiko. P ir NS
rinkimuose-visi vyrai nuo21.
1851 prezidentas Liudvikas Bonapartas paleido NS, nes NS nesutiko pakeisti konst.nuostatą, draudžiančią t.p.asmeniui
būti šrinktam P dviem kadencijoms.Tai reškė n. valst. Perversmą.
TREČIOJI RESPUBLIKA
Jau 1870 m. rugsėjo 4 d., Prancūzijoje buvo paskelbta respublika (trečioji) . susirinkęs 1871 m. vasario mėn.,
Nacionalinis susirinkimas organizavo laikiną parlamentinį valdymą. Vykdomosios valdžios priešakyje buvo
Nacionalinio susirinkimo išrinktas prezidentas. Nacionaliniame susirinkime buvo manyta, kad Prancūzijai labiausiai
tiksianti konstitucinė monarchija su parlamentiniu režimu. Buvo nutarta rinkti prezidentą. Nuspręsta jį rinkti
parlamente 7 metų laikotarpiui su teise būti perrinktam. Taigi Prancūzija, nors ir ne tiesiogiai, buvo pripažinta
respublika. Įstatymų leidyba buvo patikėta Deputatų rūmams ir Senatui. Bei buvo sudaromas Nacionalinis
susirinkimas. Abiejų rūmų nariai turėjo įstatymų leidybos iniciatyvos teisę. Taip pat ją turėjo ir prezidentas. Jis
pirmininkavo Ministrų tarybai, bei turėjo begales kitų pareigų ir teisių (kaip skirti civilinius ir karinius pareigūnus ir
kt.). ministrai yra solidariai atsakingi rūmams už bendrą vyriausybės politiką. Deputatų rūmų rinkimuose galėjo
dalyvauti 21 metų sulaukę vyrai. buvo išleisti keletas įstatymų, laikomi konstituciniais, bet vientisos konstitucijos ši
respublika neturėjo . Kai kurie vis.santykiai liko nekonstitucionuoti. 1884 padryta keletas Konst. Pataisų, draudžiančių
peržiūrėti respublik.vald.formą. Jos labai sustiprino demokratines Konstitucijos nuostatas. Laikotarpiu tarp 2
pasaul.karų-parlamento vaidmens mažėjimas . Padidėjo Ministro Pirm. Vaidmuo.Trečioji respublika žlugo, Prancūzijos
vyriausybei 1940 kapituliavus hitlerinei Vokietijai.
KETVIRTOJI RESPUBLIKA
Po hitlerinės Vokietijos sutriuškinimo 1945 įvykęs referendumas daugiau nei 95 proc. Balsų dauguma atmetė
Treč.respublikos konstitucinių įstatymų atkūrimąDėl n.konstitucijos priėmimo-daug nesutarimų, bet galiausiai 1946
priimta Ketvirtosios respublikos konstitucija. Jos pirmajame straipsnyje Prancūzija skelbiama nedaloma, pasaulietiška,
demokratine ir socialine respublika. Aukščiausiųjų valstybės institucijų sistema konstitucijoje buvo konstruojama pagal
parlamentinės respublikos schemą. Skelbiama, kad palamentas susideda iš Nacionalinio susirinkimo ir Respublikos
tarybos. Tačiau abeji rūmai nebuvo lygiateisiai. Jie buvo renkami visuotiniais, lygiais rinkimais, slaptai balsuojant.
Rinkimuose galėjo dalyvauti sulaukę pilnametystės abiejų lyčių piliečiai. Prezidento rinkimų tvarka palikta be
pakitimų. Jam pavesta pasirašyti ir ratifikuoti tarptautines sutartis skelbti įstatymus ir savo nuožiūra reikalauti iš naujo
svarstyti juos parlamente, siūlyti Ministrų tarybos pirmininko kandidatūrą. Vykdomoji valdžia priklausė Ministrų
tarybai. Valdžios centru tapo žemieji parlamento rūmai (Nacionalinis susirinkimas). Laikui bėgant aki kurios konst.
\nuostatos buvo pakeistos. Ministrų tarybos pirmininkas galėjo ankčiau laiko paleisti NS;tapo sunkiau pareikšti
nepasitikėjimą vyriausybe .Respublikos tarybos teisės leidžiant įstatymus iš esmės sulygintos su Nac.sus. teisėmis.
Sustiprintas prezidento vaidmuo.
PENKTOJI RESPUBLIKA
Viena didž.polit.problemų 6 deš.- kolonijinių valdų likimas. Daug prarado.
Padidėjus polit. Įtampai, Prancūzijos parlamentasv ryžosi į valdžia pakvieti d. autoritetą visuomenėje pelniusį generolą
Š.de Golį ir suteikė jam ypatingus įgaliojimus.Sudarytas Penktosios respublikos konst. Projektas, kuris įsigaliojo 1958
m.Centr. Visos polit. Sistemos dalimi-prezidentas. Politiškai neatsakingas ir nekontroliuojams.Pasirašo ir skelbia
įstatymus.Pavesta skirti vyriausybės vadovą , pastarojo siūlymu- kabineto narius. Gali anksčiau laiko paleisti
žemuosius parlamento rūmus-NS, prisiimti nepaprastuosius įgaliojimus. Reprezentuoja valstybę tarpt. Santykių
srityje.1962 m. prezidentas renkamas jau visuotiniais tiesioginiais rinkimais.Vyriausybei- nustatyti ir įgyvendinti
“tautos politiką”.Vyriausybė disponuoja administracine valdžia ir ginkluotomis pajėgomis.Parlamentui-
šalut.vaidmuo.Parlamentas susideda iš NS ir Senato.Abejų rūmų teisės vienodos. Konstitucija įtvirtina parlamentinę
respubliką, tačiau daugelis kitų jos nuostatų rodo prezidentinį jos variantą.
NAUJŲJŲ LAIKŲ PAGR.TEISĖS PRINCIPAI
-lygybė prieš baudž. Įstatymus;
-teisė į teisingus mokesčius;
-nuosavybės neliečiamumas;
-piliečių lygybė priš apskriati visus įstatymus;
-galima viskas, kas nedraudžiama įstatymais;
-negalima suimti ir teisti asmenų kitaip negu pagal įstatymus;
-įstatymai negalioja atgaline tvarka.
NAUJŲJŲ LAIKŲ NUOSAVYBĖS TEISĖ
Jau 1789 deklaracijoje buvo aiškiai suformuluotas naujas požiūris į nuosavybės teisę. Skelbė nuosavybę įgimta ir
neatimama žmogaus teise.Nuosavybe nusavinti galima tik:a) jei to reikalauja įstatymo nustatytas visuomeninis
būtinumas ir b)tik už išankstinį ir teisingą atlyginimą.
Revoliucija atmetė feodalinius nuosavybės teisės ribojimus, nuosavybės skirstymą į įvairias rūšis.Tai įtvirtinta 1791
dekretuose, paskelbusiuose savininko teisę laisvai disponuoti savo turtu. Steigiamasis susirinkimas ėmė naikinti
feodalines prievoles.1793 paskelbtas visiškas ir neatlyginamas feodalinių teisių likvidavimas. Ypač buvo išskiriamas
nekilnojamas turtas. Savininkas galėjo naudotis ir viskuo, kas yra po žeme ir ant jos, t.y žemės gelmes, esančias po
sklypu. Tačiau vėliau savininkai neteko šitos t.. 1924 m. įstatymais erdvė, esanti virš bet kokio žemės sklypo, buvo
paskelbta vieša nuosavybe. O hidroenergija buvo leista naudotis tik gavus tam tikrą vyriausybės leidimą.
ŠEIMOS IR SANTUOKOS TEISĖ
Svarbiausiomis naujai sukurtos šeimos teisės naujovėmis tapo civilinės santuokos sudarymo formos įvedimas, jos
kvalifikavimas kaip civilinės sutarties; abiejų sutuoktinių ištuokos teisės pripažinimas;moters teisių šeimoje
išpletimas;tėvų valdžios pilnamečiams panaikinimas. Nesantuokiniai vaikai, pripažinti tėvų, įgijo lygias teises su
teisėtai gimusiais.
1804 CIVILINIO KODEKSO PARENGIMAS
Vienas svarbiausių programinių revoliucijos reikalavimų-susistemintos civilinės teisės įvedimas.
Parengti tokį civilinį kodeksą Nacionalinis konventas 1792 pavedė komisijai.1793 projektas pristatytas
Konventui.Besvarstant-projektas sugadintas.1794 NK vėl ėmėsi svarstyti projektą.Vėl nutraukta. Direktorijos laikais
darbas tęsiamas.Bet vėl nutraukats 1799 Briumero 18 perversmo.Atėjus į valdžią Napoleonui Bonapartui-
pagr.uždavinys-sukurti civilinį kodeksą. 1800 sudaryta nauja komisija, kuri darbą atliko per 4 mėn.
Komisijos parengtą kodekso projektą l.svarstė Valstybės taryba, bet Tribunate kodekso priėmimo procedūra užstrigo.
Atnaujinus po 8 mėn. Projekto svarstymą, darbas Tribunate jau vyko sklandžiai.1804 m. CK įgijo įstatymo galią.
CK TEISĖS ŠALTINIAI
Kodekso sudarytojai nesistengė sukurti visai naujo kodekso. Gana vykęs įvairių Prancūzijos teisės šaltinių
suderinimas.Panaudoti Didž.Prancūzijos revoliucijos laikotarpio įstatymai, karalių ordonansai, papročių teisė, nuo
Liudviko XIV laikų rengtos teisės reformos komisijos medžiaga, romenų teisė(naudojosi jų konstrukcijomis,
sąvokomis, terminija.
CK SISTEMA
Išsamiausias kodifikacijos darbas.Nėra kazuistinio pobūdžio detalių.
Kodeksą sudarė 2281 straipsniai. Tekstas suskirstytas į Įvadinį titulą ir 3 knygas(dalis).
Nebuvo bendrosios dalies.
1 knygoje “Apie asmenis” pirmą kartą Vakaruose įstatyme įtvirtintas visų lygybės įstatymui principas.
2 knyga”Apie turtus ir įvairias nuosavybės atmainas ” skiriama nuosavybės teisei reglamentuoti
3 knygoje “Apie įvairius nuosavybės įgijimo būdus” reglamentuojamos paveldėjimo, dovanojimo teisės norrmos,
sutartys:pirkimo ir pardavomo, mainų, nuomos, rangos, samdos, prekybos bendrovių, paskolos, pasaugos.
Prancūzijos CK struktūra iš esmės atitinka Gajaus, taip pat Justiniano Institucijų struktūrą, todėl vadinama institucine.
Srtuktūra pabrėžia 3 pagr. Laisves-asmens, nuosavybės, sutarčių.
PRIVATINĖS TEISĖS DUALIZMAS IR 1807 PREKYBOS KODEKSAS
Prancūzijoje nuo civilinės teisės yra atskirta prekybos teisė. 1807 įsigaliojo Prekybos kodeksas, kuris rėmėsi
feodalizmo laikų daugiau nei 100 metų senumo Kolbero 1673 m. prekybos ir 1681 jūreivystės ordonansais. Jame
daugiau archaizmų, skurdesnis jo turinys. Nauji nuostatai apie bankrotą. Buvo akivaizžių spragų.
Susidėjo iš 4 knygų.Pirma-“Apie prekybą apskritai”, antroji- “Apie jūrų prekybą”, trečioji- “Apie neišsigalėjimą ir
bankrutavimą”, ketvirtoji-“Apie prekybinę jurisdikciją”(įtrauktos proceso taisyklės).
Prekybos teisės išskyrimas iš civilinės vadinamas privatinės teisės dualizmu. Istoriškai susiklostė feodalinėje epochoje,
o išliko kaip teisės šaka, reguliuojanti visuomeninius santykius, susiklosčiusius prekybos sferoje.
CK NUOSAVYBĖS TEISĖ IR PRIEVOLINĖ TEISĖ
Nuosavybės teisės suvienodinimas ir principinė nuosavybės laisvė nuo feodalinių prievolių ir ribojimų.
Nuosavybė yra teisė naudotis ir disponuoti daiktais.Bet savininkas gali būti ribojamas tiek, kiek tas naudojimasis ir
disponavimas nuosavybe yra uždraustas įstatymų ir reglamentų.Neribotos nuosavybės teisės principas. Nuosavybės
neliečiamumo, šventumo principas.
Nuosavybė savininkui suteikia teisę į visa, ką tas daiktas gamina ir su kuo natūraliai jungiasi.
Iš nuosavybės teisės objektų išskiria nekilnojmąjį turtą. Kodeksas žemės savininkui pripažino teisę į tai, kas yra po
žeme ir virš žemės.Bet 1810 įstatymas žemes gelmes pripažino valstybės nuosavybe. O 1924 erdvę paskelbė esant
vieša nuosavybe.
Kodeksas nemažai dėmesio skyrė servitutų teisei.
Kodeksas nustatė 3 nuosavybės įgijimo ir perdavimo būdus:paveldėjimą, dovanojimą ir testamentą, sutaris.
Kodeksas suformavo pagr. Sutarčių teisės principus:
- susitariančių šalių lygybės principą, reiškiantį, kad visų susitariančių šalių teisės, sudarant sutartį, yra lygios;
- sutarčių laisvės principą, reiškiantį, kad susitariantys turi teisę laisvai, savo nuožiūra nustatinėti bet kokį sutarties
turinį;
- besąlygiško sutarties privalomumo principą – sutartis turi būti laiku ir realiai įvykdyta.
Prievolėms, kylančioms iš sutarčių, Kodekse skiriama nedaug vietos.O reglamentuodamas prievoles, kylančias iš
deliktų, kodeksas remiasi kaltės, kaip civilinės atsakomybės pagrindo, principu. Pagrindinių principų raida. Sutarties
laisvės principui prieštarauja dabar plačiai taikomas teisinis darbo santykių reguliavimas, kuriuo valstybė
reglamentuoja esmines samdos sutarties sąlygas; susitariančių šalių lygybės principas nesuderina su transporte,
komunalinių patarnavimų sferoje, bankuose ir kt, srityse paplitusia sutarčių rūšimi, kuri Prancūzijoje vadinama
prisijungimo sutartimi (viena šalis parengia tipines, standartines sąlygas, o kita – tegali jas priimti ar nepriimti, bet
negali jų paveikti). Pakito ir besąlygiško sutarties privalomumo principo turinys: Prancūzijos valstybės taryba ir
teismai, remdamiesi sena “nenumatytų aplinkybių doktrina”, vienos iš šalių prašymu leidžia šiuo pagrindu peržiūrėti
sutarčių, ypač ilgalaikių, sąlygas.
NAUJŲJŲ PRINCIPŲ ĮDIEGIMAS BAUDŽIAMOJOJE TEISĖJE
3 luomas iki revoliucijos reikalavo panaikinti senosios feodalinės baudž.teisės pagrindus.Jau 1789 deklaracijoje svarbią
vietą užėmė n.baudžiamosios teisės demokratinio pobūdžio principai. Deklaracija reikalavo, kad prieš baudž.įstatymą
visi būtų lygūs..Nėra nusikaltimo, nenumatyto įstatymuose, nėra bausmės, nenumatytos įstatyme. Deklaracijoje
skelbiami principai reiškė revoliucinį iššūkį feodalinei baudž.teisei, atspindėjo Didžiosios Prancūzijos revoliucijos
nusistatymą prieš buvusią nelygybę ir valdžios savivalę.Naujuosius baudž.t.principuspamėginta įdiegti į Steigiamojo
susirinkimo 1791 baudžiamąjį kodeksą. Jame siekiama įtvirtinti principą, kad tik įstatyme nustatytos bausmės gali būti
skiriamos tik už veikas, įstatymo pripažintas nusikalstamomis.2 dalys. Pirmąją “Apie bausmes” galima laikyti bendrąją
baudžiamosios teisės dalimi. Bausmės galėjo būti taikomos tik įstatymo pagrinduJos liko gana griežtos. Revoliucija
nepanaikino mirties bausmės, bet l. apribojo jos taikymo galimybes.Atsisakė ir luošinamųjų bausmių, bet paliktos
archajiškos bausmės kaip statymas prie gėdos stulpo ir viešas garbės atėmimas. Įteisintos katorga ir kalėjimo
bausmės.Antrojoje dalyje-“Apie nusikaltimus” –išsamiai išskaičiuotos veikos, laikomos nusikalstamomis. Jos buvo
suskirstytos į nusikaltimus viešiesiems interesams ir nusikaltimus privatiems asmenims.
1810 M. BAUDŽIAMOJO KODEKSO STRUKTŪRA,PRINCIPAI, BAUSMIŲ IR NUSIKALTIMŲ SISTEMA.
1810 buvo priimtas be diskusijų Įstatymų leidybos korpuso.Įsigaliojo 1811 kartu su Baudžiamojo proceso kodeksu.
Susidėjo iš Įvadinių nuostatų ir 4 knygų.
Įvadiniuose BK nuostatuose pabrėžiama, kad baudžiami tik įstatymų uždrausti nusikalstami veiksmai, o baudžimasis
įstatymas atgal neveikia. Nusikalstamas veikas grupavo į nusikaltimus, nusižengimus ir pažaidas.
I dalyje, kuri vadinosi “Apie bausmes kriminalines ir taisomąsias”, už nusikaltimus turėjo būti taikomos kriminalinės
bausmės, kurioms kodeksas priskyrė mirties bausmę nukertant galvą, dešinės rankos plaštakos nukirtimą, katorgą iki
gyvos galvos arba terminuotą, kurią atliekant nuteistieji dirba sunkius darbus, deportavimą iki gyvo sgalvos į nustatytą
vietą, kalėjimą.
Tokiomis bausmėmis kaip įspaudavimas ar statyma sprie gėdos stulpo grįžtama prie feodalinės baudžiamosios teisės
nuostatų.
Už nusižengimus- taisomosios bausmės-įkalinima skalėjime iki 5m., piniginė bauda. Už pažaidas nustatė policinių
bausmių-trumpalaikio arešto, pinig.baudos, daiktų konfiskavimo taikymą.
BK rėmėsi lygybės prieš baudž. Įstatymą principu.
Antroji knyga “Apie baudžiamus, atleidžiamus nuo atsakomybės arba atsakingus už nusikaltimus ir nusižengimus
asmenis” reglamentavo bendrininkų atsakomybę, pakaltinamumą, amžių, kurį pasiekus atsiranda baudž.atsakomybė,
nenugalimą jėgą.
Trečioji knyga-“Apie nusikaltimus, nusižengimus ir jų baudimą.”
Ketvirtoji knyga- “Policinės pažaidos ir bausmės” .Apskritai šioje knygoje esantys draudimai ir sankcijos yra ne
baudžiamojo, o administracinio pobūdžio.
1810 Prancūzų baudžiamasis kodeksas padarė didelę įtaką daugelio kitų šalių baudžiamosios teisės raidai.
1806 CIVILINIO PROCESO BRUOŽAI
Primena 1667 ordonanso civilinį procesą. Pasižymėjo plačios šalių laisvės nustatymu.Teisėjas procesui padeda, bet jo
neveda.
1808 BAUDŽIAMOJO PROCESO BRUOŽAI
Atsisakė inkvizicinio proceso ir įtvirtino rungimosi proceso principus.Teisminis baudž. Bylos nagrinėjimas buvo
paremtas viešumo, žodiškumo, rungimosi principais. Pagr. Vaidmenį jame atliko teisėjas. Jis tardė kaltinamąjį bei
liudytojus, o kaltintojo ir gynėjo dalyvavimas buvo apribotas apibendrinamosiomis jų kalbomis, kurios buvo sakomos
tuoj pat po įrodymų pateikimo. Kaltinimą teisme palaikė ne teisėjas tardytojas, o prokuroras. BPK patvirtino
prisiekusiųjų institutą. Jie turėjo atsakyti į teisėjo suformuluotus klausimus, liečiančius įvairius įrodinėjimo dalyko
elementus.

VOKIETIJOS TEISĖ
Vokietijos žemėse nuo 1814 m. prasidėjo nuoseklus konstitucijų priėmimo procesasBuvo panašios:pagal jas monarchas
paprastai turėjo vykdomąją valdžią ir dalijosi su landtagu įstatymų leidžiamąja valdžia. išrinktas Steigiamasis
susirinkimas 1849 priėmė Imperijos konstituciją, paskelbusią Vokietijos imperijos, kaip monarchijų federacijos
sukūrimą. Imperijos valdžią sudarė:
- imperatorius(titulas paveldimas);
- Reichstagas:
1)Valstybių rūmai(dalį narių skiria valstybės vyriausybė, kitą dalį-valstybės atstovaujamoji institucija);2)Tautos
rūmai(gyventojai , visuotinių,lygių,slaptų rinkimų pagrindu).
Konstitucijoje skelbiamos piliečių teisės ir laisvės:
- asmens neliečiamumo;
- nuomonių reiškimo žodžiu, raštu, spaudoje, mene;
- sąžinės laisvė
- mokslo laisvė
- teisė kreiptis į valdžią su prašymais ir skundais
- nuosavybės neliečiamumas.
Neįsigaliojo.
Tęsiantis konstitucijų priėmimui pavienėse žemėse,
1850Prūsijos karalius okrojavo Prūsijos konstitucinę chartiją.
Įstatymų leidžiamoji valdžia:
Landtagas:
1)Ponų rūmai(karaliaus ir iki gyvos galvos skiriami asmenys);
2)Deputatų rūmai.( 2 pakopų rinkimai,3rinkeju kategorijos)
karalius.
Vykdomoji valdžia:
karalius.Jis:
skelbia įstatymus;
leidžia potvarkius, reikalingus jiems įgyvendinti
vadovauja kariuomenei;
skiria ir atleidžia pareigūnus;
pasirašo tarptautines sutartis gali paleisti Landtagą.
Karaliaus aktai turi būti kontrasignuoti ministro.Teisėjai iki gyvos galvos skiriami karaliaus.Jie pavaldūs tik
įstatymams. Prūsų lygiateisiškumas.Luomų teisių panaikinimas.Piliečių teisės ir laisvės: emigracijos, religijos
pasirinkimo, minčių reiškimo, susirinkimo, draugijų, asmens laisvės, būsto neliečiamumas.
Skelbiama visuotinė prūsų karo prievolė
1871 VOKIETIJOS IMPERIJOS KONSTITUCIJA
Įteisinamas Vokietijos imperijos įkūrimas.
Įstatymų leidyba:
parlamentas:
1)Bundesratas(nerenkamas;susidėjo iš sąjunginių valst.atstovų, kuriuos skyrė tų valstybių vyriausybės);
Duoti administracijai nurodymus įstatymų taikymo reikalais,dalyvauti skiriant kai kuriuos imperijos pareigūnus,būti
arbitru kilus konfliktui tarp sąjunginių valstybių.Pats vienas galėjo leisti įsakus
2)Reichstagas(visuotiniais, tiesioginiais, slaptais rinkimais 3 metams.
Siūlė įstatymus, juos priiminėjo, tvirtino imperijos biudžet, ratifikavo tarpt.sutartis.
Vykdomoji valdžia:
Imperatorius. Atstovauja imperijai tvarkant tarptautinius reikalus,skelbia karą (kaizeris)
Kancleris.Atsakingas tik karaliui, skiria sau pavaldžių žinybų atstovus.
Imperatoriaus nutarimai turi būti kontrasignuoti kanclerio. Sąjunginės valstybės išsaugojo savo konstitucijas, savo
landtagus ir vyriausybes. Jos gali tvarkyti bažnyčios reikalus, rinkti mokesčius, tvarkyti švietimą ir administraciją.
Matomas akivaizdus Prūsijos prioritetas tarp sąjunginių valstybių. Nedeklaruojamos piliečių teisės ir laisvės.Imperijos
teisė turi pranašumą tarp žemių tiesių.Imperijos įstatymai tvarkė: užsienio reikalus, ginkluotas pajėgas, imperijos
finansinę ir ūkinę veiklą, visų visuomenės gyvenimo sričių teisinį reguliavimą.
VEIMARO KONSTITUCIJA IR JOS DEMOKRATINIŲ PRINCIPŲ TOLESNĖ RAIDA
1919m. Vokietiją paskelbė respublika. (reichas)
santvarkos forma - federacinė valstybė, bet unitarines tendencijos joje išplečiamos ir pabrėžiamos. Įstatymų
leidimas:Įst.projektus siūlo vyriausybė, suderinusi su reichsratu arba Reichstago nariai.Abiem atvejais priiminėjo
Reichstagas.Reichstago priimtus įstatymus Reichsratas galėjo užprotestuoti. Prezidentas Reichstago priimtiems
įstatymams veto teisės neturėjo.Prezidentas renkamas tiesioginiais rinkimais, 7 metams, gali būti perrinktas, nušalintas
tik referendumu.Atstovauja imperijai tarptautiniuose santykiuose.Priima užsienio valstybių pasiuntinius.Su užsienio
valst. Sudaro sąjungas ir kt.sutartis. Skiria, atleidžia imperijos valdininkus.Vadovauja kariuomenei. Jo leidžiamiems
įsakymams arba potvarkiams reikia reihhkanclerio arba atitinkamo ministro kontrasignacijos.
Vyriausybė:
- Reichkancleris(vyriausybės vadovas.
- Imperijos ministrai. Kiekvienas ministras tvarkė savarankiškai jam pavestą sritį.
Reichstagas renkamas tiesiog. Rinkimais, moterų ir vyrų 4 metams. Prezidentas jį galėjo paleisti anksčiau laiko.
Reichsratą sudaro žemių atstovai.Konstitucijoje nustatomi reikalavimai federacijos subjektams:turi turėti
respublikines konstitucijas, tautos atstovybės jose turi būti renkamos tiesioginiais rinkimais, vyriausybėms būtinas
tautos atstovybių pasitikėjimas.Imperijos teisė turi pranašumą prieš žemių teisę.. Pliečių teisės ir pareigos:
lygiateisiškumas, asmenų ir buto neliečiamybė, susirašinėjimo slaptumas, minčių reiškimo, susirinkimų, sąjungų
laisvė,teisė kreiptis su prašymais ir skundais į valdžios institucijas, prekybos ir pramonės sutarčių laisvės, skelbiama
karinė prievolė.1919 Vokietijoje ima kurtis karinės ir pusiau karinės organizacijos.Jos susivienija į Nacionalistinę
vokiečių darbo partiją (vad. Hitleris). Formaliai hitlerininkai Veimaro konstitucijos nepanaikino, bet šios
konstitucijos buvo atsisakyta.1933 pasirašomas dekretas, kuris draudžia mitingus, susirinkimus, persekioja
spaudą.Paskelbiamas sąrašas veikų, už kurias leista taikyti griežčiausio poveikio priemones.Likviduojami
demokratiniai institutai.Vyriausybei suteikiama teisė leisti įstatymus. Jos leidžiami įstatymai gali prieštarauti
konstitucijai.Juos skelbia reichkancleris.Neleidžiama kurti naujų partijų.1934 Prezidento ir reichkanclerio
pareigybės apjungiamos.Žemių vyriausybės sujungiamos su imperijos vyriausybe.Likviduojamas Reichsratas.Pakito
teismų sistema: sudarytas Tautos tribunolas, nagrinėjantis valst.išdavystės bylas.Įsteigtos slaptosios tarnybos,
turėjusios užtikrinti vidaus saugumą.Valstybės kontrolei pajungtos visos visuomeninio gyvenimo sritys.1945
Potsdamo konferencijoje Vokietija suskirstyta į 4 okupacines zonas, kurio perduotos Anglijai, JAV, Prancūzijai,
Sovietų sąjungai laikinai administruoti. 1949 Vokietija suskilo į dvi dalis.Vakarų-Vokietijos federacinė
respublika.1949 paskelbiama konstitucija.
Įstatymų leidyba:
- Bundesratas(žemių atstovai);
- Bundestagas(4 m. tiesiog. Rinkimais
- Vyriausybė.
Teismai:Federacijos konstitucinis teismas, Žemių ir federacijų teismai.
Rytų – Vokietijos demokratinė respublika1968 konstitucija.
Įstatymų leidyba: Liaudies rūmai 5 m.Vykdomoji valdžia:
- Valstybės taryba. Valst tarybos pirmininkas renkamas 5 metams Liaudies rūmų.
- Ministrų taryba.Atsakinga Liaudies rūmams.
CIVILINĖ T.PARTIKULIARIOSIOS IR BENDROSIOS T RAIDA
Bendros visai Vokietijai civilinės teisės nebuvo iki XIXa. Antr.pusės.Kiekv. imperijos valst.turėjo partikuliarinę
teisę.Galiojo apie 30 teisės sistemų. Terp jų 1756 Bavarijos civilinis kodeksas,1863 Saksonijos civilinis kodeksas,
1804 Prancūzų civilinis kodeksas. Teisės normos, skirtos darbo santykiams reglamentuoti, taip pat pirmiausia
pasirodė pavienėse žemėse.Be žemių teisės, Vokietijoje galiojo labai nedaug bendrų imperijos įstatymų, taip pat
kanonų bei romėnų teisė. Tai sudarė vadinamąją bendrą teisę, turėjusią pagalibinę reikšmę:ji buvo taikoma žemių
teisės nereglamentuojamais atvejais, pasitaikius žemių teisės spragų.Bet vieningos Vokietijos civilinės teisės kūrimą
skatino ne tiek pastangos padaryri teisę šiuolaikiškesnę, kiek reikalas įveikti teisės partikuliarizmą, labai neigiamai
atsiliepiantį prekių apyvartai.Augantys prekinės piniginės apyvartos poreikiai privertėišleisti 1848 Bendrą visai
Vokietijai Vekselių statutą bei 1861 Bendrą prekybos kodeksą, kurie gerokai palengvino prekybines bei pinigines
operacijas.Bendros komercinės teisės su bendrais institutais XIX a. antr. Pusėje Europos centre atsiradimas turėjo
didelę reikšmę pramonės ir prekybos plėtrai. Tačiaui išlikęs civilinės teisės partikuliarizmas ir bendras jos
atsilikimas buvo didelė kliūtis tolesnei visuomeninių santykių raidai.Poreikis unifikuoti teisę ypač padidėjo
Vokietijai susivienijus.Oficiali įstatymų kodifikacija turėjo ne tik suteikti tvirtą pagrindą teisėjams, bet ir pabrėžti
valstybės vienybę.
1900 CIVILINIO IR PREKYBOS KODEKSŲ PRIĖMIMAS
Vokietijos ir Prancūzijos civilinių kodeksų ideologiniai pagrindai panašūs, jie abu rėmėsi XIXa.
Liberalizmu.Nors Vokietijos civilinis kodeksas savo dėmesiu nuosavybei, sutarties laisvei ir tradicinei šeimai
primena Prancūzų civilinį kodeksą, jis kartu atspindi ir daug įvykusių permainų.Minimos iš privačių teisių
išplaukiančios socialinės pareigos;teigiama, kad teisėmis negali būti piktnaudžiaujama.Atsispindėjo šalies
ekonominės bei teisės raidos ypatybės, o kai kuriais atvejais palikta galioti partikuliarinė teisė.Tiksliai apibrėžtos
teisinės sąvokos. Sąvokos abstrakčios. Turinys gerokai abstraktesnis nei Prancūzų civilinio kodekso,kalba sunkoka ,
straipsniai griozdiški.Įstatymų leidėjas savo kūrinį skyrė teisininkų profesionalų korpusui.Apimtis didelė 5
knygos.Pirmą kartą civilinės teisės kodifikavimo istorijoje jis turi bendrąją dalį(pirm.knyga).Joje yra bendrojo
pobūdžio normos, liečiančios fizinius asmenis, juridinius asmenis, senaties terminus.Tokia teisinių normų
grupavimo sistema, kurioje išskiriamos bendrojo pobūdžio normos, liečiančios įvairius konkrečius teisinius
santykius, vadinamos pandektine sistema.Teisinės technikos progresas. Antroji knyga skirta prievolių, trečioji –
daiktinei, ketvirtoji – šeimos, penktoji – paveldėjimo teisesi.Bebaigiant rengti Civilinį kodeksą, atsirado reikalas su
jo normomis suderinti galiojantį 1861 Prekybos kodeksą. Jis buvo gerokai perredaguotas ir įsigaliojo kaip
Vokietijos imperijos Prekybos kodeksas 1900, kartu su Civiliniu kodeksu.
NUOSAVYBĖS TEISĖ.
- savininkas turi teisę naudotis nuosavybe tik tiek, kiek jam netrukdo įstatymas ar trečiųjų asmenų teisė;
- reikalaujama atsižvelgti į visuom.interesus;
- nusavinimas galimas tik pagal įstatymą, nustatant atlyginimo dydį;
- žemės sklypo savininkui priklausė ne tik pats sklypas, bet ir erdvė bei gelmės, išskyrus naudingąsias iškasenas.
Nuosavybės teisės ribojimai:
- savininkas negali drausti poveikio jo sklypui, jei jam tai netrukdo naudotis savo sklypu(pvz.kaimyno medžio
šaknys).
SUTARČIŲ TEISĖ
Sutartis suprantama kaip teisinis kelių asmenų ryšys.Sutarčių principai: lygybės, laisvės,
privalomumo.Stengiamasi įtvirtinti silpnesnės susitariančios šalies apsaugą: sutartis skelbiama negaliojančia, jei
naudodamasi vienos šalies skurdu, lengvabūdiškumu ar nepatyrimu, kita gauna savo įsipareigojimo vertės
neatitinkančią, per didelę naudą.
ŠEIMOS TEISĖ
Ištekėjusi moteris tetenka savo pavardės ir gauna vyro. Pripažįstamas pirmaujantis vyro vaidmuo tvarkant šeimos
reikalus.Tačiau žmona gali jam nepaklusti, jei mano, kad vyro sprendimai kenkia šeimai. Žmona gali verstis
profesine veikla.Žmonos turtas, įgytas iki santuokos ar jos metu, nors valdomas vyro, liko jos nuosavybe. Darbu
įgytą turtą valdė pati. Taip pat sutuoktiniai privalėjo išlaikyti vienas kitą.
Ištuoka leidžiama:
- svetimaujant
- padarius kitų, priešingų moralei, nusižengimų
- pasikėsinus į sutuoktinio gyvybę
- sutuoktiniui piktavališkai palikus šeimą
- grubiai nevykdžius sutuoktinių pareigų
- susirgus sutuoktiniui psichine liga
1949 vyrų ir moterų lygybės principas. Jų turtas tapo atskiras, santuokinis turtas dalijamas lygiomis.
PAVELDĖJIMO TEISĖ
Įst.paveldėjimas.Paveldint buvo vadovaujamasi tam tikra sistema, kraujo giminaičius skirstant į tris grupes:
1 gr.- palikėjas ir jo žemutinės eilės giminaičiai
2 gr.- palikėjo tėvai ir jų žemutinės eilės giminaičiai
3 gr.- senoliai ir jų žemut.eilės giminaičiai.
Paveldimas turtas turėjo būti išsaugomas šeimoje
Testamentinis paveldėjimas.Palikėjo valia ribojama artimiausiųjų jo palokuonių naudai; tėvai, artimiausi žem.
Eilės giminaičiai ir pergyvenę sutuoktiniai gauna pusę dalies, kuri jiems būtų atitekusi paveldint pagas
įstatymus.Pveldėjimo teisė atimta iš asmenų, kuriems buvo atimta pilietybė, taip pat iš susituokusiųjų su žydų
tautybės asmenimis.
1872 BAUDŽIAMOJO KODEKSO STRUKTŪRA
Vos tik Vokietijai susivienijus, 1871 visai imperijos teritorijai be pakeitimų priimtas Š.Vokietijos sąjungai 1870
parengtas baudžiamasis kodeksas, sudarytas pagal 1851 prūsų bauzžiamojo kodekso pvz.Baudžiamasis kodeksas
įvestas labai greitai, o tam tikrų diskusijų buvo sukėlęs tik mirties bausmės klausimas, nes tuo metu mirties bausmė
jau buvo daug kur panaikinta.Kodeksas įsigaliojo 1872.Susidėjo iš Įvadinių nuostatų bei dviejų knygų.Įvadiniuose
nuostatuose reglamentuojami nusikaltimų, nusižengimų ir pažaidų atribojimo, baudžiamojo įstatymo atgalinio
neveikimo, Vokietijos piliečių atsakomybės už užsienyje padarytus nusikaltimus ir nusižengimus ir kiti
dalykai.Pirm.dalis – “Apskritai apie nusikaltimus, nusižengimus ir pažaidas”- reglamentavo bendruosius
baudžiamosios teisės klausimus. Antr.knyga - :Apie atskirus nusikaltimus, nusižengimus ir pažaidas:.Kodekse
nustatoma pati nusikalstamų veikų klasifikacija kaip 1810 Prancūzijos baudžiamajame kodekse – nusikaltimai,
nusižengimai, pažaidos. Už nusikaltimus(valst.galvos nužudymą, taip pat už sąj. valst. galvos nužudymą bei už iš
anksto suplanuotą nužudymą) skiriama mirties bausmė; kodeksas taip pat numatė drausmės kalėjimą, ilgesnį nei 5
m. įkalinimą tvirtovėje. Už nusižengimus galėjo būti skiriama įkalinimas tvirtovėje iki 5m., kalėjimas ir bauda. Už
pažaidas – areštas ir mažesnė bauda.Daugiausia straipsnių buvo skirta valstybiniams nusikaltimams, taip pat
nusikaltimams nuosavybei ir asmeniui.
GALIOJIMAS KLAIPĖDOS KRAŠTE 1923-1939M.
Po Pirmojo pasaulinio karo Versalio taikos sutartimi šiaurės rytinė Mažosios Lietuvos dalis-Klaipėdoa kraštas-
nuo karą pralaimėjusios Vokietijos buvo atskirta, todėl Klaipėdos krašto ir Vokietijos teisės raida
išsiskyrė.Nepaisant to, Klaipėdos kraštui 1923-1939 sugrįžus į Lietuvos valstybės sudėtį autonominio teritorinio
vieneto sąlygomis, joje liko galioti dauguma senųjų Vokietijos kodeksų ir kt.įstatymų, sudariusių šio krašto teisės
pagrindą.XIX a. Vokietijos t. šaltiniai buvo išversti į lietuvių kalbą ir išleisti Lietuvoje:1927 pasirodė Vokietijos
civilinis kodeksas, 1935 – baudžiamasis ir baudžiamojo proceso.Beje, Baudžiamojo kodekso nustatytos
nusikalstamų veikų klasifikacijos grupės į lietuvių kalbą čia verčiamos kaip nusidėjimai, nusikaltimai ir
nusižengimai.
TEISMO PROCESO EIGA
Civilinėse bylose daugumoje vokiečių valstybių XIX a. pr.buvo paplitęs vadinamasis bendrateisis
procesas.Lėtas, vyko rašytine forma, pasižymėjo saugybe dokumentų:ieškovas pristatydavo visus “puolamuosius”
dokumentus, paskui atsakovas privalėjo pateikti visus “ginamuosius.” Tačiau ilgainiui Vokietijos Sąjungoje ir
Vok.imperijoje paplito Prancūzijos civilinio proceso kodekso reglamentuojama proceso forma, teikianti šalims
laisvę.1875 buvo įvestas Vokietijos civilinio proceso statutas, įteisinęs pasyvų teisėjo vaidmenį, o šalys pačios
galėjo laisvai nustatyti proceso eigą.Baudžiamasis procesas XIX a. pr. Turėjo archaizmų, pasireiškiančių
inkvizicinio proceso elementais. Teisėjas ir kaltintojas viename asmenyje.Tik XIXa. Vid. likvidavo inkvizicinį
procesą ir įdiegė proceso viešumo ir žodinio proceso principus, įvedė prisiekusiųjų institutą. 1877 įsigaliojo
Vokietijos imp.baudžiamojo proceso kodeksas, patvirtinęs proceso viešumą ir žodinį procesą, laisvą įrodymų
vertinimą, teisėjų nepriklausomumą.Šis kodeksas daug kartų buvo keistas ir pildytas. 1965 išleista nauja šio kodekso
redakcija. Pagal jį, bp VFR struktūriškai susideda iš tokių stadijų: parengtinis tyrimas;klausimo dėl bylos atidavimo
teismui sprendimas;teisminis nagrinėjimas ir nuos prendžio priėmimas;nuosprendžio ir kitų teismo nutarimų
skundimas;proceso, užbaigto įsiteisėjusiu nuosprendžiu, atnaujinimas.1949 Bonos konstitucija reglamentuoja
teisminio proceso organizavimo tvarką, remiantis piliečių lygiateisiškumu, teisėjų nepakeičiamumu ir
nepriklausomumu, nepaprastųjų teismų draudimu, užtikrinimu kaltinamajam teisės įstatymų nustatyta tvarka kreiptis
į teismą, pažeidus jo teisių baudž.procese garantijas.

JAV
XIIIa.Š.A.pradėta kolonizuoti.
Iki XVIIIa.antr.pus. Anglija turi 13 kolonijų.
Europos gyventojai keliasi į A. :
-Ieškodami laimės
-vengdami polit. Persekiojimo
-Ieškodami pragyvenimo šaltinio
Kolonijų t. padėtis nevienoda:
1.Valdo kar.,turi gyventojų renkamus įstatymų leidybos institutus
2.Savavaldžios kolonijos. Valdomos prekybos kompanijų pagal kar. sUteiktą chartiją,visos institucijos renkamos pačių
gyventojų.
3.Privačios valdos. Kar. Chartija dovanota atskiriems asmenims.
XVIIIa. Didėja polit.ir ekonominis kolonijų savarankiškumas.Anglija siekdama jį apriboti leidžia įvairius
draudimus.Draudžiama:
1.gaminti daugelį pramonės gaminių
2.Statyti pramonės įmones
3.Vežti iš Anglijos mašinas,išradimus, specialistus
4.Sukurta nepalanki muitų sis.
5.Draudžiama užimti naujas žemes vakaruose ir ten apsigyventi
1774 m. 1kontinentinis kongresas priima Ang. Kar. Adresuojamą peticiją, kurioje reikalaujama panaikinti kolonijos
interesus pažeidžiančius įst. Ir paskelbia anglų prekių boikotą.
1775m.prasideda ginkluota kova dėl nepriklausomybės.2kontinentinis kongresas tampa sukilusių kolonijų valdž.
institucija.
1776m.liepos 4d. Nepriklausomybės deklaracija(sudarė Džefersonas)
1.Čia išdėstoma prigimtinės t. teorijos esmė
-Visi žmonės lygūs
-Jie turi neatimamas t.9Gyvenimo, laisvės, laimės siekimo)
2.Vyriausybė traktuojama kaip priemonė žm. T. įgyvendinti, užtikrinti
3.Siekiama polit. Pagrįsti buvusių kolonijų atsiskyrimą nuo metropolijos:
-Jei vyriausybė nevykdo susitarimo ir ignoruoja įgimtas žm.t., tai tauta turi t. j paleisti, pakeisti,įsteigti naują
vyriausybę
4.Paskelbiama kolonijų nepriklausomybė.
Kontinentinis kongresas siūlo sudaryti savo vyriausybes kolonijoms ir išleisti savo konst.
1776-84m valstijos priima savo konst.
-jos remiasi valdž pasidalijimo principu
-iškeliamas parlamento vaidmuo
1781m Konfederaciniai straipsniai.Teisiškai įformino konfederacinius valstijų ryšius,įtvirtino respublikos valdymo
formą.
Konfederacijos subjektai išsaugojo savo viršenybę centrinės valdž.atžvilgiu.
Šiuo metu valdž sudarė:
Kongresas(delegatus nuo valstijų rinko įst. Leidybos susirinkimas)
-tvarkė bendrus JAV interesus
-palaikė su kt. Valst. Santikius
-Skelbė taiką, karą
-Skyrė į užsieni savo atstovus
-sudarinėjo tarptautines sutartis
-nustatė monetų kaldinimo taisykles
-matų ir saikų normas
-reguliavo prekybą, pašto skyrius
-sudarė sausumos ir jūrų karines pajėgas
-sprendė ginčus tarp valstijų
Į valstijų vid. Reikalus kongresas neturėjo t. kištis
Valstijų komitetas(sudarė po 1 delegatą iš kiekvienos valstijos)
-gali priimti sprendimus kongresui pavestais klausimais
Konfederacijos valdž.apsiribojo tik įst. Leidybos institucija, nebuvo numatyta bendrų vykdomosios ir teismo
valdž.institucijų.
Nenumatė bendros konfederacijos pilietybės.
Nutariama priimti konst.Dėl konst. Priėmimo susiformavo 2 pagr. Srovės:
1.federalistai(pritariantys stipriai centralizuotai valdž.,vad. Hamiltonas)
2.autonomistai(platesnės valstijų autonomijos šalininkai, vad.Džefersonas)
1787m konst.(prezidentinis valdymas)
sudaro 7 straipsniai
Įst.leidyba:
Atstovų rūmai(atsovai renkami kievienoje valstijoje tiesiog. Rinkimais,2m)
Snatas(kiekvieną valstiją atstovauja 2 senatoriai, juos renka valstijų įst. Leidybos susirinkimas, 6m
-teisia aukšt. Pareigūnus
Kongresas
-nustato ir renka mokesč.
--reguliuoja prekybą su užsienio valst.
-steigia pašto tarnybas
-skatina mokslo ir taikomųjų menų plėtotę
-skiria teismo organus
-skelbia karą
-surenka ir išlaiko kariuomenę
Įst. Leidybos iniciatyvos t priklauso Kongresui, tik įst. ,liečiantys mokesč. ,siūlomi Atstovų rūmų.Visi įst. Įsigalioja
priimti abejų rūmų ir pasirašyti prezidento.
Vykdomoji valdž.
Prezidentas(tiesiog. Rinkimais, 4m.)
-kariuomenės vadas
-vyriausybės vadovas
-sudaro tarptautines sutartis –skiria pasiuntinius, Aukščiausiojo Teismo teisėjus, kai kuriuos kt. Pareigūnus
-informuoja Kongresą apie federacijos padėtį
-priima pasiuntinius
-garantuoja įst. Laikymąsi
-turi veto t.
ministrai(skiria prezidentas)
federacijos organų kompetencija apima:
-užsienio polit.
-ginkluotąsias pajėgas
-imigraciją, natūralizaciją,emigraciją
-užsienio prekybą, valiutos ir pašto operacijas
-finansų reikalus
Federacijos valstijos turi:
-savo konst.
-įst, leidybos, vykdomuosius ir teismo organus
Teismai:
-Aukš. Teismas
-kt Kongreso įsteigti teismai(teisėjai nepriklausomi,priimdami sprendimus teikia pirmenybę konst. Kt. įstatymų
atžvilgiu)
Padarytos 27 pataisos
Patvirtinta tik po 2 metų ir tik su sąlyga,kad ji bus papildyta nuostata dėl piliečių t.
Konst. Pataisos
1789mTeisių bilis(Amerikiečių t. deklaracija)
-skelbia
tikėjimo, ž.,susirinkimų peticijų l.
-valst. Turi jas apsaugoti nuo galimų Kongreso mėginimų jas varžyti
-atskiriama baž. Nuo valst.
1798m.tikslinamos teismų valdž. galimybės
1804m.papildoma prezidento rinkimų procedūra,numatomas atskiras balsavimas renkant prezidentą ir viceprezidentą.
Konstituciniai Š. Ir P. pilietinio karo padariniai.
Po nepriklausomybės paskelbimo JAV plečiasi.Amerikos Š.plečiasi pramonė,p.vyrauja plantacijos ir vergija.
XIXa. Antr.pus.Linkolnas paskelbia apie vergijos panaikinimą.Dėl to iš JAV sudėties pasitraukia 11 vergvaldinių
valstijų,kurios sukuria savarankišką valst.-Konfederacines Amerikos Valstijas.Priima savo konst.:
Čia pripažįstama negrų vergija
1861mprasideda karas tarp JAV ir KAV
1865m.jis baigiasi KAV sutriuškinimu.
Su vergijos panaikinimu susijusios konst. Pataisos:
1865mskelbiama apie vergijos panaikinimą
1868m.uždrausti diskriminacinio pobūdžio valstijų įst.,sulygintos negrų ir baltųjų t.
1870m.draudė rasiniu pagrindu atimti arba apriboti rinkimų t.
XXa. Konst raida.
12pataisų.
Su rinkimais susijusios pataisos:
-moterims suteikta rinkimų t.
-panaikintas turto cenzas
-rinkėjų amžius sumažintas iki 18m.
-senatas imtas rinkti tiesiog. Rinkimais
Su prezidentu susijusios pataisos:
-negali būti išrinktas daugiau kaip 2 kadencijom
-Kolumbijos apygardai suteikiama savarankiška t. dalyvauti prezidento rikimuose,ji gali išrinkti 3 savo rinkikus
- sutrumpintas laikas nuo prezidento išrinkimo iki tol, kol jis pradės eiti savo pareigas.
Kt. Pataisos;
-Kongresui suteikiama t. imti ir nustatyti pajamų mokestį
-uždrausta keisti senato ir Atstovų rūmų narių atlyginimą.
JAV t. sis. Ypatumai.
Iš pradžių JAV galiojo Anglijos t.Ji buvo taikoma tiek, kiek jos normos atitiko kolonijos sąlygas.
Jav susiformavo dualistinė t. sis.t,y.kiekvienos valstijos teritorijoje galiojo ir valstijos ir bendra federacijos t.
Čia precedentinė t. sąveikauja su įst. Besiremenčia t.
Kiekviena valstija gali kurti savo civilinę, baudžiamąją ir proceso t.
Vienos valstijos teismas neprivalo vadovautis kt. Valstijos teismo sprendimais
Šaltiniai:
Teismų sprendimai
Įst.(aukš. Šalies t. yra JAV konst. Ir jos pagrindu išleisti įst., visos sutartys;šia federacinę t.privalo vykdyti kiekvienos
valstijos teisėjas, nors atskirų valstijų konst. Ir įst. Pasitaikytų piešingų nuostatų)
Civilinė t.
Didelis t. margumas.Tarp valstijų gyvuojant labai glaudiems ekonominiams santykiams kilo didelis jos vienodinimo
poreikis.pirmiausia mėginama unifikuoti t. tų sričių, kur labiausia reiškiasi verslo sferos interesai.XIXa. pasirodė
pirmieji privatūs precedentinės t. kodifikavimo mėginimai. Kodifikuojamos:
-Sutartys
-Patikėtoji nuosavybė
-Deliktai
XXa.sudaromi bendrieji kodeksai:
-1952m.Bendras prekybos kodeksas.Neapima visos prekybos t., o reglamentuoja tik kai kuriuos institutus:pirkimo ir
pardavimo sutartis,banbo sandorius.
Nuosavybės t.
Galima laisvai įsigyti žemės.Nuosavybę galima nusavinti tik visuomenės naudai ir tik už išankstinį ir teisingą
atlyginimą.Įtvirtinamas nuosavybės neliečiamumo principas.
Šeimos t.
Nevienoda. Ja reguliuoja tiek bendroji, tiek valstijų t.Budinga:sutuoktinių turto bendrumas,kt. Valstijose- atskirumas,
skirtingi ištuokos pagrindai.
Paveldėjimo t.
Trečdalį kilnojamo ir nekilnojamo turto skiria pergyvenusiam sutuoktiniui, kt. Turtas lygiomis dalimis tenka
vaikams;šių nesant, įstatymine tvarka paveldi tolimesni giminaičiai.Paliekant turtą testamentu, suteikiama visiška
laisvė, neribojama privalomoji dalis.
Baudžiamoji t.
1787m konst draudžiama išleist įst., galiojančius atgal,skirti priverstinius darbus, išskyrus atvejus, kai teismas numato
kaip bausmę už nusikaltimus, atimti be teisėto teisminio nagr. Gyvybę.
Išleista JAV daug antimonopolinių įst.:
-1890Šermano įst.kalbama apie prekybos monopolizavimą, neigiantį laisvąją konkurenciją.Įst.skelbė neteisėtą bet kokį
susitarimą ar susivienijimą, kuriuo ribojama prekyba su užsienio valst., žm. Ar žm. Grupės mėginimą monopolizuoti
bet kurią prekybos tarp keleto valstijų ar su užsienio valst. Sritį.
1914mKleitono įst.,kirtas atskirų rūšių monopolistinei praktikai riboti.Jis draudė diskriminaciją kainų srityje,sujungti
konkuruojančias kompanijas.
Federaciniuose baudž.įst.numatoma atsakomybė už produktų, prekių, medikamentų falsifikavimą,Gamtos turtų
naikinimą,valiutinius nusikaltimus, pinigų padirbinėjimą.
1977m.baudžiamasis kodeksas
Valstijų baudž.t. pagrindu tapo anglų bendroji t.Nusikalstamos veikos skirstomos:
-išdavystė
-kriminalinius nusikaltimus
-baudž.nusikaltimai
siekiant suvienodinti baudž.t.parengti tipiniai baudž.kodeksai.
Baudž.t.būdinga:
-Nėra nuoseklių bendrosios ir ypatingosios baudž. T. dalių
-egzistuoja didelis normų kazuistiškumas
-pasenę reikalavimai
-draudė reikalauti pernelyg didelių baudų ir skirti žiauria neįprastas bausmes
-be teisminio nagr.draudžiama atimti gyvybę, laisvę ar turtą.
IkiXXa.kai kuriose gyventojų sluoksniuose plačiai paplitę paprotys patiem vykdyti teisingumą
panaudojant”budriųjų”veiklą.
Teismo procesas
XIXa.uždrausta 2 kartus bausti už tą patį nusikaltimą,verti liudyti prieš save, teisemojo kaltės įrodymas visada yra
kaltintojo reikalas,skelbiama nekaltumo prezumpcija,kaltinamajam negalint susimokėti už advokatą jam skiriamas
valst advokatas,kaltinamasis turi būti apklausiamas tik dalyvaujant jo advokatui.Kaltumo klausimus baudž. Ir svarbiose
civilinėse bylose sprendžia prisiekusiųjų žiūri.